Tarp knygu 2017 12

Gruodis | 2017

šiame numeryje #Gyvasžodis

Giedrius Kuprevičius. Esė apie laiką Tema / Bibliotekų Kalėdos

1 4, 14

Šiandien aktualu

Žinia kultūros įstaigoms: vartotojai tampa išrankūs.

Parengė Vaidenė Grybauskaitė

6

Gerosios patirtys

4

Ramunė Petuchovaitė. Kai esi pasaulio bibliotekų bendruomenės dalis 9 Nauji leidiniai

Zita Tiukšienė. Kraštotyrinė veikla bibliotekose

16

Pokalbis

Kuo kvepėjo Reformacijos džinas. Parengė Milda Kvizikevičiūtė, Gintarė Petuchovaitė, Asta Stirbytė

19

Tautinio kostiumo metai

Elvyda Lazauskaitė. Brangintina tautinės tapatybės išraiška 24 Žmonės ir laikas

Laura Strabulė. Itališkojo bel canto meistras: Jono Būtėno įrašai gramofono plokštelėse 27

9

Tarptautinis bendradarbiavimas

Rasa Griškevičienė. Viešnagė pas išradingai dirbančius kolegas 32 Kronika

35

2017 METŲ „TARP KNYGŲ“ TURINYS

40

24 Kosto Stankevičiaus (4), EIFL (fotografas Darrenas Hoerneris) (9) ir Lietuvos nacionalinio muziejaus (fotografas Arūnas Baltėnas) (24) nuotraukos

Redakcija

Redakcijos kolegija

Jūra­tė Bičkaus­kie­nė (vy­r. re­dak­to­rė) Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Vaidenė Grybauskaitė (kronikos redaktorė) Loreta Pakalniškienė (bibliografijos redaktorė) Kostas Stankevičius (dizaineris)

Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė dr. Laura Juchnevič

Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ

VirŠeliuose

Pirmame: Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos erdves kalėdiniu laikotarpiu papuošė dailininkės Birutės Povilauskienės sukurta kompozicija. Įdomu, kad dailininkė puošmenoms panaudojo ir senų nurašytų knygų lapus. Gintaro Lukoševičiaus nuotrauka Ketvirtame: 2017-ieji Lietuvoje – Tautinio kostiumo metai. Štai tokį lietuvių tautinių drabužių rinkinį, sklaidydami Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomų knygų puslapius, sukaupėme „Tarp knygų“ viršeliuose. O kur yra didžiausias Lietuvoje autentiškų tautinių kostiumų rinkinys, sužinosite skaitydami žurnalą.

#gyvasžodis

ESĖ APIE LAIKĄ

Prof. Giedrius Kuprevičius. Aliaus Koroliovo nuotr.

2017-aisiais atradau Martiną Lutherį, kuris tarsi ir perspėjimų. Kiekviena knyga gali būti biblinė, jei raktinė figūra naujoviškai paaiškino man daugybę joje įskaitysi daugiau, nei pats esi atradęs ar patyręs. dabar vykstančių reiškinių. Katalikui gal tokia ato- Tokių knygų yra kiekvienuose namuose, net ir jei danga galėtų būti ir trikdanti, tačiau jei esi dar ir ten tėra tik viena knyga. Gal ji tam ją turinčiajam kūrybos žmogus, tokie atradimai suteikia palaimos. pati svarbiausia?

Svarbiausia žinia, kuri atėjo su Praėję metai buvo kupini neReformacijos jubiliejumi, – ne intikėtumų, kurie, kai pažvelgi dulgencijų kritika ar diskusija apie giliau, visi turėjo priežastis. Mes Mes ir tik mes dievobaimingumo dydį, o pamoka, esame tų priežasčių kūrėjai. Mes projektuojame Lietuvos ir tik mes projektuojame Lietuvos ugdanti manyje gebėjimą gyventi be tarpininko. Žydai dažnai klausia dabartį ir kažkiek – ateitį. dabartį ir kažkiek – ateitį. Dauvienas kito: ar pasitiki manimi? Ir gybė išorės veiksnių tuos mūsų Daugybė išorės veiksnių atsako: ne. Kodėl turiu pasitikėti taprojektus koreguoja, papildo arba tuos mūsų projektus vimi, nežinodamas, ar tu pasitikėsi nuskurdina, tačiau ir juos, tuos manimi? Tad pasitikėk tik savimi. veiksnius, pasirenkame mes, o koreguoja <...>, Deja, tokia elgsena turi du galus: ji ne kažkas iš dangaus. Labai daug tačiau ir tuos veiksnius tave uždaro savyje ir paverčia viemūsuose nesantarvės, susipriešipasirenkame mes. ninteliu teisingai besielgiančiu, išnimo, pykčio ir pagiežos. Kultūra guja iš tavęs kitą, kritiškai mąstantį jaučiasi nepatogiai, kai pro ją tave. O iš kito galo – ugdo tavyje praeiname jos nepastebėdami. Ji totalinį nepasitikėjimą viskuo, kas vyksta aplinkui. nei sumažėja, nei padidėja nuo to, tik susigūžia, Tuomet – čia ir slypi manojo atradimo esmė – gelbsti prityla, nuščiūva. Ji šiaip – nebylė, nes mes esame Knyga. Sakysite, kodėl nesakau – Biblija? Ogi todėl, jos burnos, ji – neregė, nes mes esame jos akys, ji ir kad ji taip pat – tik knyga. Tiesa, išskirtinė, kitokia, be kojų, rankų, ausų ir raumenų – nes mes esame įvairi ir kartu vieninga. Tačiau ir jos tekstai sudėti jos viso gyvybingumo ir sveikatos turėtojai. Ir kai iš siužetų, įžvalgų, ketinimų, atradimų ir praradimų visas tas galias iš savęs išmetame, iššvaistome, ji patirčių, iš patarlių ir regėjimų, išminties rinkinių bejėgė ką nors pati padaryti. Jai belieka tik kantriai

„

1

„

laukti mūsų susipratimo, meilės ir žodis „projektas“ tapo lyg atsipraKiekviena knyga atsidavimo. šymu, pasiteisinimu, kad tasai kūKultūra nėra vien menas ar gali būti biblinė, jei joje rybinis darbelis tėra tik projektas, kūryba. Ji turėtų dalyvauti visose apmatai. Bet ne pamatai. O įskaitysi daugiau, nei pats eskizas, mūsų veiklose – nuo politikos iki jei ir pamatai, tai suvoki, kad matai esi atradęs ar patyręs. pedagogikos, nuo ekonomikos ne įvykį, o menką, vienadienį žaisiki šeimos. Nėra sričių, kurioms lą. Kultūra tokius apeina, aplenkia. sektųsi, jei kultūrą iš tos sėkmės Juk, įsitvirtinusi menkume, ji ir pati išgujame. Negali sektis politikui ar verslininkui be sumenkėtų. Kaip sako, menkė – taip pat žuvis, bet gebėjimo aprėpti kontekstą, be visumos pojūčio, be ne eršketas... analizės būdų. Lygiai taip pat bejėgis be kultūros Mane daug kas glumina šiame pasaulyje benir kūrėjas, įtikėjęs vienadienio kūrinio žavumu ir drai ir Lietuvoje skyrium. Visur rasime dvasinio, dviejų minučių šlove medijose. Kūryba yra kažkas moralinio nuosmukio žymių, tačiau kai tos žymės daugiau nei šlovė ar dėmesys. Ji gimsta tyloje ir gi- tampa nesulaikomai plintančiomis dėmėmis, kai liuose, dažnai kankinamai sunkiuose apmąstymuose. prastumas ir neišmanymas pradeda diktuoti savo Kūrėjas, prieš imdamasis vienos ar kitos temos, turi taisykles, dažniausiai pasižyminčias paikumu ir ne tik jausti rankoje tvirtai laikąs savo meno kūrybai arogancija, labai sunku ne tik tuos neišmanėlius reikalingą įnagį, bet būti taipgi tvirtas savo įsitiki- iš šalies paprotinti, bet ir pačiam vis sunkiau nimais, drąsa, kad toji tema tikrai svarbi, kad su ja motyvuoti savo veiklą, idėjas. Štai vienas įtakinjis praneš amžininkams svarbią žinią, sukrės juos, gas didelio miesto pareigūnas viešai prisipažįsta įtikins, pakels dvasią. Dažnai, elgdamiesi atvirkščiai, neskaitąs knygų, nes tam yra internetas. Tuomet ir tolstame nuo kultūros, nuo žmogiškumo esmės, nuo pagalvoju: jei ir viešai giriasi, kad knygų neskaitąs, humanizmo. tai gal tokių yra gerokai daugiau? O jeigu jie užima Humanizmo esmė pasireiškia komunikuojant. pareigas, postus? Kokie motyvai tuomet lemia jų Nėra bendruomeninių ryšių – nėra ir bendravimo. idėjas ir sprendimus? Mane baugina ateitis, kurioje Tiesa, tie ryšiai gali būti labai įvairūs. Ir jų kokybė raštingi beraščiai vadovaus gerokai už juos labiau gali labai skirtis, kaip ir jų turinys. Dabar pasaulį raštingiems ir išsilavinusiems. Kol kas visuomenė apraizgė socialiniai tinklai. Juose žmonės ieško at- tokiai ateičiai priešinasi neleistinai vangiai. sako į tą patį klausimą, koks kankina juos per visas Tačiau esu optimistas ir tikiu, kad ir šiais laicivilizacijas, – kas esu aš, vienišas žmogus šiame kais turime puikių knygų, spektaklių, simfonijų. neaprėpiamame pasaulyje? Tas klausimas sudėtas Ne visuomet mums pavyksta, kai kada gražios ir į milijonus knygų, kurios dabar taip karštligiškai idėjos projektais tik ir telieka. Tačiau tegu bus ir transportuojamos į skaitmeninę erdvę, į žinių debe- projektų, svajų, ketinimų. 2018-ieji paženklinti sis. Tie, kurie neskaitė spausdintų knygų, puolė jas svarbiu Lietuvos valstybingumo jubiliejumi. Markrimsti elektroninėse bibliotekose, laikydami ranko- tinas Lutheris tikriausiai apsidžiaugtų, sužinojęs, se vieną puslapį beturintį ekraną. Kitaip skaitydami, kad būtent reformacija tapo vienu iš lietuvybę jie vis tiek skaito, ir tai yra geriausia žinia kultūrai. labiausiai įtvirtinančių stulpų, be kurių ir mūsų Tiesa, skaito daug, tačiau ne visuomet pasirinkdami, kalba, ir mokslas, o su jais ir kultūros namas būtų o vadovaudamiesi reklama, įsakmiai leidyklų siūlo- silpnesnis, o ir gerokai sunkiau būtume taisę kelius mas knygas, kurios ne visuomet vertos joms skirto į moderniąją europinę kultūrą. Tad, kai priglusite laiko. Socialiniuose tinkluose gali užtikti žinių bei prie lietuvių kalba parašytų knygų, prie Biblijos, atgarsių apie tokius skaitinius. Dažnai dominuoja Katekizmo, kai sugiedosite lietuviškas giesmes skandalus sukėlusios knygos arba nepelnytai išgar- savo bažnyčiose ir per tautos šventes – argi nėra bintos. Čia kaip su popmuzika – skanu, kol madinga, tai stebuklas, kad Dievulis mums leido gyventi kol kasdien atpažįstamai aidi eteryje. Rečiau kuris tokioje įdomioje epochoje, leidžiančioje mums kūrinėlis ilgiau užsilaiko, o ir dažniausiai neatlaiko laisvai keliauti, nevaržomai reikšti savo mintis, moralinės senatvės, tampa tik tam tikro epochos skaityti dažnai vieną kitai prieštaraujančias knygas tarpsnio ženkliuku. Knygos irgi turi savo laiką. sava kalba? Argi ne stebuklas, kad Kultūra stovi Vienos gyvos šimtmečiais, kitos – kaip beletrizuoti visai šalia, čia pat, laukdama, kad mes dar drąsiau scenarijai – muvelės (nuo angliško movie – „kino žengsime žingsnį link jos. Ir tuomet paaiškės, kad filmas“), skaitalas be jokios meninės vertės. Tokios esame nepaprastai stiprūs. paikos literatūros buvo visais laikais: dar antikinės Romos poetas Ovidijus skundėsi laiške savo drau2017-12-08 gui, kad visai nebeliko geros poezijos, o teatras tapo pigaus pasilinksminimo vieta... Dabar taip pat galėProf. Giedrius Kuprevičius tume priekaištauti mūsų poetams ir teatralams, kad Kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas sulaukiame nykių projektų. O gal ir taip pamėgtas

2

Mielieji, prabėgo dar vieni – 2017-ieji – metai...

Lietuvos bibliotekų bendruomenei jie buvo svarbūs dideliais darbais ir esminiais bibliotekų veiklos pokyčiais.

Ypač džiugu, kad po rekonstrukcijos erdvėmis ir intensyviomis veiklomis atsinaujinusi Lietuvos nacionalinė biblioteka vėl pilna lankytojų ir renginių. Šias permainas pastebėjo ir tarptautinė bibliotekų bendruomenė.

Linkiu, kad kiekvienas iš mūsų – taip pat ir žurnalo „Tarp knygų“ skaitytojai – ir toliau nenustotų tobulėti, neprarastų ryžto, drąsos siekdami naujovių ir žinių.

Gražiausių metų švenčių proga visiems Jums ir Jūsų brangiausiems žmonėms linkiu giedriausios šventinės nuotaikos ir sėkmingų, prasmingų 2018 metų!

Prof. dr. RENALDAS GUDAUSKAS Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius

Mieli skaitytojai , džiaugiamės ir dėkojame , kad 2017-aisiais skaitėte žurnalą „Tarp knygų“.

Viliamės, kad redakcijos pastangos sudominti Jus neliko nepastebėtos ir paskatins draugauti su mumis ir ateinančiais metais.

Kviečiame vėl būti kartu!

Linkime turiningų ir įkvepiančių 2018-ųjų! „Tarp knygų“ redakcija Užsiprenumeruoti žurnalą galima kiekvieną mėnesį iki 20 d. visuose „Lietuvos pašto“ skyriuose arba galima kreiptis į žurnalo redakciją el. paštu tk@lnb.lt.

Vieno numerio kaina – 2,25 Eur (be pašto paslaugų), pristatymo kaina: mieste – 0,34 €, kaime – 0,51 €.

3

Tema / Bibliotekų Kalėdos Kurio miesto bibliote koje gražesnė Kalėd ų eglutė, kas sukūrė originaliausią šventinę kompoziciją , o kur biblioteka, nelyginant jau kūs namai, savo pa prastomis, bet nuoširdžiomis puoš menomis tik ir trau kia praeivius? Žurnalo „Tarp knyg ų“ redakcija paragin o šalies viešąsias, akademines, special iąsias bibliotekas atsių sti nuotraukų, kaip jos pasiruošė su tikti didžiąsias metų šventes. us VB ) v. J. Av yž ia on iš ki o r. sa as kitaip: šiemet (J je ko te io iam Ba riū nų bi bl kasmet puoš iš siūlų tės karkasas skiltelėmis, medinis eglu a tų apelsinų vin io dž su mis ir girliand as elė ot žd ru aig ko žv de is jis izgiom žaisliukais, bl ais int . m ė) ga pa šimien siliauskaitė-Ra (aut. Erika Va

Trakų vie š renginiai ojoje bibliotekoje vy Trakų VB ksta šalia iš knyg Kalėdų senelių s ų pastaty nuotr. tos Kalėd ostinės ų eglutės.

Vilniaus miesto bibliot ekoje skaitytojus pas itinka ne tik puošta eglutė, bet ir visame pastate skamb anti Kalėdų muzika. Vilniaus CB nuo tr.

langus papuošė Baltrušaitytės VB Tauragės r. sav. B. vo miesto pastatus vaizduojanis sa pačių pagaminta na Eičienė, karpiniais (aut. Ilo čiais kartoniniais .) otr nu ės ait Žanetos Tim

lutė iš papuošė eg teką šiemet knygų. Viršūnės io bl bi ą ąj eš ų Vilkaviškio vi šiol niekur nepanaudot ninkė Žydruolė iki s daili nurašytų ir ino biblioteko m ga pa os an4gelą iš knyg rto Šūmakario nuotr. be Tumosaitė. Ro

Kretingalės biblioteko s (Klaipėdos r. Jono Lankučio VB) langai Biržų viešosios bibliot papuošti „išminties medžiais“. ekos puošmenos. Vir ginijaus Benašo nu Panevėžio Smėlynės otr. bibliotekos eglutės (nuotr. dešinėje) idė Valdos Šergalienės ja brandinta dar nuo nuotr. vasaros.

Šventines dekoracija s bibliotekos žaliaskar Palangos miesto ei Linos Butkevičiūtės pagamino moksleiviai. nuotr.

čio VB) padabinta kiškio r. sav. J. Keliuo idėdami prie Skemų biblioteka (Ro pris , ias kur , mis su snaigė ekologiška eglute bibliotekininkai audojimo akcijos, pan io rin ant ekų atli . ėlių ritin aus ieri pop nio pagamino iš... tualeti

Bielinio VB) r. sav. Jurgio s išsirinkti tė ioteka (Biržų lu bl bi eg po nų lū iš ei tė M nkytojus kvie mažuosius la i Kalėdų dovaną. mėt knygutę ir lai

Molėtų r. SV B Asta Šanter Informacijos skyrių pa iovienė. puošė

) očio VB o Keliu t. v. Juoz vainikas (au a s r. okiškio rtas Kalėdų (R s o k u bibliote yje suk Lukštų iame rengin in edukac kštaraupytė). u Vilma L

Ignalino

s VB ska ity darbuoto klą puošia origin jų a Linos Ja sumanyta puo li bibliotekos kš kubsevič ienės nu tė. otr.

Pandėlio miesto bibliotekos racija (Rokiškio r. sav. J. Keliuočio VB) deko

Gaižaičių filiale (Jo iš tinklinio ka niškio r. Jono Avyžiaus VB) eg rkas lė padaryta tūtomis (šakelė o, apklijuoto iš laikraščio susuktomis m uogomis, kank is), pasidabruota, papuošta orėžiais, džiov intomis gėlėm gudobelės Sviderskienė). is (aut. Monika

Plungės VB knygų eglutė – tyliais „jonvabaliais“ šviečian ti išmintis ir ramybė. Virginijos Liutikaitės nuotr. ų SVB) sukūrė ka (Šalčinink riuos vaikai kės bibliote ukšteliai, ku Vo pa os go si ie lto sn o i Ba je skraid Pasipuošus o biblioteko džiugina iaus Katiliški tės nuotr. je) snaigės ny Ge tė Pasvalio Mar ra Jū uotr. dešinė . (n se ų vė ng tu la rb di r. SVB) kalėdinėse (Radviliškio bibliotekos o. uk la Baisogalos iš ir , ir iš vidaus skaitytojus

ji viešo uočio riaus. li e K ie p zo . Juo tėmis iš po ienės ir r. sav k iškio tomis eglu Jankaus s nuotr. k o R s s o nė tų ie ą me ošia apšv ienė, Elen os Malcie t le e Jau k ka pasipu ta Melvyd rbas). Alin te biblio aut. Viole s rankų da s ė (Idėjo Junokien s Raso

Joniškio r. sav. J. Avyžiaus VB Maldenių filialo vyresn. bibliotekininkės Lionės Adomaitienės sukurtos šventinės dekoracijos padeda lankytojams pajusti nuostabų Kalėdų laukimą. Lionės Adomaitienės nuotr.

Dovilų fi li bibliote alo (Klaipėdos kininkei r. sav. J E o lange k ligijai Žukauskie no Lankučio VB ompozic ija gimė nei kalėdinio la ) ngo spontan iškai.

Klaipėdo s eglutė „A apskr. I. Simona ity c Valotkie ta diurna“ („K tės VB Kraštoty asdienė nė) suku ros skyri sž rt au laikrašč a ių. M. Ap iš nereikalingų inios“, aut. Ing s ulskio n ri „Tarybin uotr. ės Klaip da ėdos“

5

šiandien aktualu

Žinia kultūros įstaigoms: var­totojai tampa išrankūs

Viktorija Jonikova tyrimo rezultatus pristatė per Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtą konferenciją „Bibliotekos socialiniams pokyčiams: kultūra ir rinkodara“. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Veiklą planuojančioms ir apie ateitį mąstančioms kultūros įstaigoms, tarp kurių yra ir bibliotekos, svarbu matyti ir tinkamai įvertinti tiek esamą situaciją, tiek tam tikras kultūros lauke vykstančias slinktis, gyventojų nuostatų ir įpročių pokyčius, jų įsitraukimo į kultūrinį gyvenimą tendencijas. Tai suprasti padės Kultūros ministerijos užsakymu atliktas tyrimas „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“. Manome, kad atsižvelgti į tyrimo rezultatus būtų naudinga ir bibliotekininkų bendruomenei.

Minėtą tyrimą 2017 m. atliko UAB Socialinės in­ for­macijos centras. Šiuo darbu norėta sužinoti gyven­ tojų nuomonę apie kultūros produktų / paslaugų prieinamumą ir kokybę; apžvelgti gyventojų kultūros paslaugų vartojimo įpročius ir dalyvavimą kultūrinėje, meninėje veikloje. Tyrimo rezultatai padės įvertinti piliečių dalyvavimo šioje srityje ir pasitenkinimo paslaugomis pokytį per 2014–2016 metus.

Tyrėjai dirbo taikydami Europos Sąjungos (ES) valstybėms narėms rekomenduojamą duomenų rinkimo metodiką, kad atlikto tyrimo rezultatus būtų galima palyginti visose ES šalyse. Antrą kartą Lietuvoje vykdytą tyrimą (pirmas – 2014 m.) ir jo rezultatus gruodžio 5 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtoje konferencijoje „Bibliotekos socialiniams pokyčiams: kultūra ir rinkodara“ pristatė Socialinės informacijos centro vyr. projektų vadovė Viktorija Jonikova.

6

Vartoja beveik visi, o kūrėjų perpus mažiau Buvo analizuojamos įvairios kultūros sritys: scenos meno, vaizduojamojo meno ir amatų, kultūros paveldo, knygų ir spaudos, viešųjų bibliotekų, kino ir videofilmų, radijo, televizijos ir interneto. Į šias sritis pažvelgta trimis aspektais: kaip gyventojai dalyvauja (kuria įvairiose srityse) kultūroje; koks savanoriavimo kultūrinėje veikloje mastas ir koks kultūros vartojimo lygis. Vertintas visų šių sričių prieinamumas gyventojams ir kultūros paslaugų kokybė. Tyrimas parodė, kad vienaip ar kitaip kultūrą vartoja beveik visi Lietuvos gyventojai (99,8 proc.), dalyLietuvos gyventojai vauja kultūroje – 41 proc., įvairiomis kaip kokybiškiausias formomis savanoriauja – 19 proc. vertina viešųjų Lyginant, kaip nuo 2014 m. pasikeitė padėtis, galima konstatuoti, kad bibliotekų paslaugas. iš esmės ji nelabai keičiasi, tik reikia

„

„

paminėti, kad kuriančiųjų kultūrą pasireiškia žiūrint televizijos laidas (40 Žmonės kraustosi šiek tiek padaugėjo. proc.); lankantis parodose (25 proc.).

Dalyvavimas kultūrinėje veikloje.

Beje, tiesioginis lankymasis muzieį socialinius tinklus: Remiantis tyrimo duomenimis, juose, parodose, galerijose menksta, naudojimasis tenka paneigti teiginį, esą kultūra viskas persikelia į patrauklios interakinternetu ir socialiniais tyviai pateiktos informacijos vartojimą yra tik did­miesčiuose, o kaimuose / regionuose jos nėra. Tyrimas rodo, internete, televizijoje. Su kultūros tinklais išaugo ir kad 2017 m. prie kultūros kūrimo paveldu siejamuose muziejuose ar didmiesčiuose, ir prisidėjo 45 proc. didmiesčių gygalerijose lankytojų per trejus metus kaimuose. ventojų ir 40 proc. kaimų / regionų sumažėjo 8 procentiniais punktais, jie gyventojų. Įdomu, kad regionų perėjo į internetą ir dabar „kultūros gyventojų dalyvavimas kultūroje paveldą vartoja“ internetu. per pastaruosius trejus metus pastebimai išaugo.

Tyrimas parodė, kad per pastaruosius metus Jie aktyviau domisi menine fotografija (telefonais spausdintinę knygą bent kartą skaitė 66 proc. gyvendaro menines nuotraukas ir kelia į internetą), kuria tojų, o skaitmeninę knygą – 21 proc., t. y. penktadalis vaizduojamąjį meną, imasi amatų (piešimas, tapyba, gyventojų. Pirko knygą – 50 proc. gyventojų, t. y. kas tekstilės darbai), įsitraukia į kolekcionavimą, knygų antras. Gana žymus keitimosi knygomis reiškinys – dovanojimą bibliotekoms. tai daro 37 proc. gyventojų.

Jeigu žiūrėtume, kaip aktyviai Lietuvos gyventojai Remiantis tyrimu, galima teigti, kad žurnalai dalyvauja kultūrinėse veiklose, tai aktyviausiai kuria- dažniau skaitomi spausdintu formatu, o laikraščiai mas vaizduojamasis menas ir amatai, populiarios kul- vis labiau pereina į internetą. V. Jonikovos teigimu, tūros paveldo, scenos meno sritys. Tiek 2014 m., tiek jau galima konstatuoti popierinio laikraščio mirtį.

2017 m. viešosiose bibliotekose savanoriavo 2 proc. gyventojų, tačiau ši veikla daugiausia siejama su knygų Kiek dar galima pritraukti dalyvių Žinant, kiek gyventojų dalyvauja kultūroje (viedovanojimu bibliotekoms ar dalyvavimu jas renkant.

Kultūros paslaugų vartojimas. Domėdamiesi noje ar kitoje srityje), kultūros įstaigoms svarbu tyrimo rezultatais, vienoje srityje nuo 2014 m. iki numatyti, kiek potencialiai jų galima pritraukti, – 2017 m. matome įspūdingiausią šuolį – tai gyven- kalbama apie tuos, kurie nedalyvauja šiame gyvenitojų dalyvavimas socialiniuose tinkluose. Galima me, bet yra linkę tai daryti. Taip pat reikia įsivertinti, sakyti, žmonės kraustosi į socialinius tinklus. Nau- kurios kultūros sritys turi didžiausią potencialą pridojimasis internetu ir socialiniais tinklais išaugo ir traukti naujų kultūros kūrėjų ir šios veiklos dalyvių.

Tyrimas rodo, kad prie scenos meno prisideda didmiesčiuose, ir miesteliuose, ir kaimuose. Pavyzdžiui, 2014 m. tokiomis paslaugomis naudojosi tik 14 proc. gyventojų, o 15 proc. norėtų dalyvauti, kas trečias kaimo gyventojas, dabar – kas antras. jeigu rastų galimybę. Kultūrinio turinio internete Šį faktą ypač svarbu turėti omenyje galvojant apie kūrėjų (kai žmonės laisvalaikiu kuria žaidimus, tinklaraščius ar kokius kitus pasakojimus) yra makultūros paslaugų vartojimą.

Jeigu kalbėtume apie kultūros vartojimą vaizduoja- žiau negu norinčiųjų dalyvauti. Tokia pati situacija mojo meno ir amatų srityje, daugiausia tas vartojimas kalbant apie vaidybinių filmų ar videomeno (vaizdo įrašų) kūrimą – kuriančiųjų yra mažiau negu norinčiųjų tai daryti. Kai kuriose bibliotekose buvo vykdomi projektai, per kuriuos Kultūros paslaugų prieinamumo pokytis gyventojai buvo mokomi kurti PAGERĖJO filmus, ir tai buvo labai paklausu.

KULTŪROS PASLAUGŲ PRIEINAMUMAS BENDRAI - 12 p.p.

Savanoriavimas bibliotekose – nePABLOGĖJO mažai potencialo turinti sritis, tik viešųjų bibliotekų 2 p.p. reikia tinkamai ją pateikti ir labiau ja sudominti. knygų, periodinių leidinių

-8 p.p.

kino filmų

-10 p.p.

muziejų, kultūros paminklų, archeologinių vietų

-12 p.p.

vaizduojamojo meno bei amatų parodų scenos meno renginių

Bibliotekų paslaugų poreikis ir kokybė Beveik visų kultūros sričių prieinamumas per pastaruosius trejus metus Lietuvoje reikšmingai sumažėjo, ypač jei kalbėsime apie scenos meno renginius. 23 procentiniams punktams gyventojų yra sunkiau

-17 p.p.

-23 p.p.

SIC iliustr.

12

7

„

arba neįmanoma nueiti į dramos, tekoje naudojasi 7 proc. gyventojų; Žurnalai dažniau operos spektaklį ar koncertą, daukursuose ar mokymuose dalyvavo gelis rečiau lankosi vaizduojamojo skaitomi spausdinti, 3 proc. gyventojų. Per visą Lietuvą meno parodose, muziejuose. Tyriskaičius atrodo nedidelis, bet o laikraščiai pereina į šis mo atlikėjai daro prielaidą, kad dėl jei 3 proc. gyventojų bibliotekoje internetą. V. Jonikovos išmoko kokių nors sau aktualių ir euro įvedimo 2015 m. sumažėjo žmonių finansiniai pajėgumai. Tonaudingų dalykų, tai vertintina kaip teigimu, galima dėl šiame kontekste iškyla viešoji rodiklis. konstatuoti popierinio geras biblioteka, socialinės-ekonominės Bibliotekų renginiuose dalyvavo laikraščio mirtį. atskirties fone ji tampa centru, ku8 proc. gyventojų; 12 proc. – apriame socialinė atskirtis negalioja. žiūrėjo jose rengiamas parodas. Šie Galima pasidžiaugti, kad Lietuskaičiai rodo, kad biblioteka funkvos gyventojai kaip kokybiškiausias vertina viešųjų cionuoja kaip bendruomenės centras, tenkinantis bibliotekų paslaugas, t. y. 85 proc. jų bibliotekų ne vieną, o kompleksinius gyventojų poreikius. paslaugas laiko kokybiškomis (bibliotekos sugeĮdomu pasižiūrėti, kuriame gyventojų segmente bėjo šį rodiklį šiek tiek pagerinti). Kiek mažiau yra daugiausia bibliotekų lankytojų. Jų nėra tarp vertinama knygų ir periodinių leidinių kokybė, masinės kultūros vartotojų (0 proc.), taip pat tarp mažiausiai kokybiška gyventojams atrodo kultūros nusivylusių ir abejingų kultūrai (0 proc.). Aktyvūs paveldo apsauga. kultūros puoselėtojai tikrai dažnai ateina į biblioNors kartą per pastaruosius metus bibliotekoje teką, jie dalyvauja visur: parodose, paskaitose, molankėsi 27 proc. gyventojų, vyresnių nei 25 metai kymuose. Vartojantys kultūrą, bet ribotai galintys (atmetus vaikus ir jaunimą, su jaunimu būtų 31 joje dalyvauti (4 proc.) – tai iš esmės pensininkų proc.). 9 proc. gyventojų lankėsi bibliotekoje in- segmentas, jiems biblioteka yra artimiausias ir bene ternete – tai mažesnė, bet gana didelė bendrame vienintelis kultūros centras. Ribojami, bet besidokontekste dalis. mintieji (2 proc.) dažniausiai ateina pasiimti knygų.

Ką gi veikia žmonės bibliotekose? 21 proc.

Išanalizavus šiuos segmentus, galima daryti gyventojų bibliotekose naudojasi tradicine paslau- išvadą, kad į bibliotekas dar galima pritraukti ga – skolinasi knygas; skaityklose lankosi 11 proc. 3 proc. potencialių aktyvių kultūros puoselėtojų, gyventojų, bet reikia pažymėti, kad skaityklos, kaip 3 proc. pensininkų. Taip pat dar galima pritraukti paslaugos, poreikis mažėja (lankosi vis mažiau besinaudojančiųjų knygų skolinimo paslauga. žmonių, praleidžia mažiau laiko); internetu biblioAteitis – veikla virtualiojoje erdvėje Tyrėjai, išanalizavę surinktus duomenis ir gy­ Kultūros vartotojų tipologija ven­tojų atsakymus, daro išvadą, kad plečiasi virtualiosios erdvės galimybės. Iš esmės ryški kultūros produktų vartojimo migravimo į virtualiąją erdvę 5% tendencija. Kartu didėja ir vartotojų noras gauti kokybiškesnes ir įvairiau pateikiamas kultūros paslaugas. Vartotojai tampa išrankūs – to ignoruoti 21 % negalima.

39 % Mažėja kultūros įstaigų lankomumas. Taigi tai taikytina ir tradicinėms bibliotekoms. Jeigu biblioteka 7% nesikeičia, jos lankytojų skaičius pasmerktas mažėti.

Kultūros įstaigoms, įskaitant ir viešąsias biblio­ 28 % tekas, rekomenduotina iš naujo apsvarstyti savo veiklos koncepcijas, atsižvelgiant į šiuolaikinių vartotojų dinamiškus ir interaktyvius poreikius.

Taip pat svarbu kultūros įstaigų veiklos programas Atliekant tyrimą, gyventojai buvo suskirstyti priartinti prie formaliojo ir neformaliojo ugdymo pagal dalyvavimą kultūroje ir jos vartojimą į programų, taip auginant jauną žmogų ir iš anksto penkis tipus: ugdant jo kultūros poreikį.

Derėtų nepamiršti, kad dar 34 proc. gyventojų  masinės kultūros vartotojai; domisi ir yra linkę dalyvauti, juos galima pritraukti  aktyvūs kultūros puoselėtojai; į kultūrą.

Tai, sociologės V. Jonikovos teigimu, gera  vartojantys kultūrą, bet ribotai joje dalyvaujantys; žinia ir bibliotekoms.  nusivylę ir abejingi kultūrai;  ribojami, bet besidomintys.

8

Parengė Vaidenė Grybauskaitė

Gerosios patirtys

Kai esi pasaulio bibliotekų bendruomenės dalis

Edukacinis renginys Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos dirbtuvėse PATS SAU. EIFL (fotografas Darrenas Hoerneris) nuotr.

Ramunė Petuchovaitė EIFL Viešųjų bibliotekų inovacijų programos vadovė

EIFL – nevyriausybinė organizacija „Elektroninė informacija bibliotekoms“ (Electronic Information for Libraries), dirbanti besivystančiose ir pereinamosios ekonomikos valstybėse, nuo 2010 m. vykdo Viešųjų bibliotekų inovacijų programą, žinomą angliška abreviatūra EIFL-PLIP (EIFL Public Library Innovation Programme). Šios programos priemonės planuojamos vadovaujantis nuostata, kad žmonės, turėdami reikalingų žinių ir informacijos prieigą joms atnaujinti, gali geriau atskleisti savo potencialą: įgyti geresnį išsilavinimą, įsidarbinti, padidinti pajamas ir taip sau ar savo šeimai sukurti stabilesnį gyvenimą, padėti stiprėti savo bendruomenei.

Redakcijos „Tarp knygų“ prašymu pristatome EIFL, bendradarbiaujant su Tarptautine bibliotekų asociacijų ir institucijų federacija (IFLA) ir neseniai įkurta Afrikos bibliotekų ir informacijos institucijų asociacija (AfLIA), parengtą mokymų programos, skirtos jauniesiems Afrikos viešųjų bibliotekų darbuotojams, patirtį, dalyvius ir jų atsiliepimus.

2014 m. atlikome tyrimą, kaip konkrečios naujoviškų paslaugų idėjos keliauja tarp viešųjų bibliotekų ir kas įkvepia bibliotekininkus taikyti naujoves praktikoje1. Apklausoje dalyvavę 120 bibliotekininkų iš Afrikos, Europos ir Lotynų Amerikos pirmenybę skyrė praktiniam mokymuisi iš kolegų lankantis bibliotekose, dalyvaujant mokomuosiuose renginiuose ir bendruose projektuose; pabrėžė dalyvavimo tarptautinėse ir nacionalinėse konferencijose svarbą, kai jose susitinkama su novatoriais. Žr. tyrimo rezultatus internete: www.eifl.net/news/new-eifl-research-what-inspires-librarians-innovate

1

Dirbdami su viešosiomis bibliotekomis Afrikos šalyse, pastebėjome, kad daugumoje jų darbuotojai beveik neturi galimybių mokytis. Šio žemyno valstybių bibliotekininkystės studijų programose nėra viešųjų bibliotekų specializacijos, visi dalykai, taip pat ir tęstinio mokymo kursai orientuoti į specialiųjų ir akademinių bibliotekų poreikius. Viešųjų bibliotekų darbuotojams finansiškai sunku dalyvauti šalių bibliotekų asociacijų veikloje. Visa tai paskatino imtis iniciatyvos ir gauti papildomą finansavimą viešųjų bibliotekų darbuotojų tęstinio mokymo ir gerosios praktikos mainų galimybių plėtrai Afrikos viešosiose bibliotekose.

9

Bendradarbiavimas su pasaulinėmis institucijomis Pirmiausia pradėjome nuo mokymo programos, į kurią įtraukti Afrikos šalių bibliotekose išbandytų paslaugų pristatymai. Programą, skirtą viešosioms bibliotekoms, kurios aprūpintos kompiuteriais ir kuriose veikia internetas, 2014–2016 m. sėkmingai įgyvendinome Ganoje, Kenijoje, Ugandoje, vėliau – ir Etiopijoje.

2016 m. sutarėme bendradarbiauti su IFLA ir AfLIA ir pasiūlyti tarptautinę profesinio tobulinimosi programą jauniems (iki 35 metų) darbuotojams.

Taip gimė IYALI (Young African Library Innovators initiative) programa.

Pradedant šią naują iniciatyvą, 2017–2019 m. laikotarpiui buvo numatyti pagrindiniai jos darbai, tarp kurių užsibrėžta: atrinkti 30–40 (dvi 15–20 bibliotekininkų grupės: pirmoji – 2017–2018 m.; antroji – 2018–2019 m.) jaunų viešųjų bibliotekų darbuotojų, turinčių technologijų taikymo bibliotekose ir visuomenės informavimo plėtros patirties, todėl potencialiai galinčių tapti inovacijų lyderiais savo bibliotekose ir šalies viešųjų bibliotekų bendruomenėje; sudaryti sąlygas jiems dalyvauti IFLA pasauliniuose renginiuose, pvz., 2018 m. IFLA generalinėje asamblėjoje, vyksiančioje Kvala Lumpūre (Malaizija); skirti 12 stipendijų IYALI programos dalyviams pasidalyti patirtimi su kolegomis AfLIA organizuojamuose kongresuose 2018 ir 2019 metais.

IYALI programa Lietuvoje ir Lenkijoje 2017 m. IYALI programą sudarė dviejų su puse dienos seminaras Vilniuje, mobili nekonferencija dviejose Lietuvos ir dviejose Lenkijos viešosiose bibliotekose, tada programos dalyviai vyko į IFLA generalinę konferenciją ir asamblėją Lenkijoje, Vroclave.

Priimti jaunuosius Afrikos novatorius Lietuva ir Lenkija buvo pasirinktos neatsitiktinai. Kaip minėta, šiemetė IFLA generalinė konferencija vyko Vroclave, o Lietuvą pasirinkome dėl viešųjų bibliotekų siūlomos paslaugų įvairovės, jose plačiau naudojamos technologijos besikeičiančios visuomenės poreikiams tenkinti. Tam, be abejo, turėjo įtakos Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos 2015–2016 m. vykdytas „Bibliotekos pažangai 2“ projektas, kurį iš dalies finansavo Billo ir Melindos Gatesų fondas. Kitas argumentas – Lietuvoje bibliotekininkų bendruomenė puoselėja stiprias tarptautinio bendradarbiavimo tradicijas, tačiau iki šiol neturėjo galimybių susipažinti su kolegomis iš Afrikos.

Taigi po nemažos atrankos (buvo gautos 77 paraiškos iš 21 Afrikos šalies), EIFL, IFLA ir AfLIA ekspertams atrinkus programos nuostatų kriterijus atitinkančius dalyvius, šių metų rugpjūtį į Lietuvą atvyko 13 jaunų žmonių iš 7 valstybių: Alžyro, Ganos, Namibijos, Pietų Afrikos Respublikos, Tanzanijos, Ugandos ir Zambijos.

10

IYALI programos dalyviai Vilniuje, Literatų gatvėje, prie dedikacijos Martynui Mažvydui. EIFL (fotografas Darrenas Hoerneris) nuotr.

Seminaro Vilniuje programos sudarymas užtruko daugiau kaip pusmetį. Siekdami Afrikos dalyviams pasiūlyti kuo naudingesnę programą, pasistengėme sudaryti galimybes įgyti naujos patirties ir Lietuvos bei Lenkijos bibliotekininkams. Renovuoto Nacionalinės bibliotekos pastato erdvės ir infrastruktūra idealiai tiko planuojamam interaktyviam seminarui, o patyrę specialistai padėjo siekti programos tikslų. Nekonferencijos formatui buvo pasirinkta Birštono viešoji biblioteka ir Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos Draugystės padalinys. To paties formato renginys vyko ir Olštyno (Lenkija) vaivadijos viešojoje bibliotekoje bei Mazovijos Grodzisko savivaldybės viešosios bibliotekos Kultūros paviljono filiale.

Kadangi visi dalyviai ir partneriai buvo išsibarstę po įvairias šalis, iki susitikimo feisbuke sukūrėme uždarą grupę „IYALI 2017“. Ši platforma puikiai atitiko poreikius: leido susipažinti, pristatyti save ir savo biblioteką, dalytis informacija ir problemomis, neformaliai bendrauti grupėje.

Given Mwenda Besa (Zambija) susidomėjo Nacionalinės bibliotekos mini TV studijos įranga.

EIFL (fotografas Darrenas Hoerneris) nuotr.

Diskusijos ir pažintys Nacionalinėje bibliotekoje Vadovaudamiesi tyrimo, kaip naujovės sklinda viešosiose bibliotekose, rezultatais, seminaro programoje pirmenybę teikėme idėjų ir patirties mainams, papildydami diskusijomis ir aptarimais mažose grupėse, klausimų ir atsakymų sesijomis. Vietoj įprastų pranešimų buvo rengiami pristatymai, dirbtuvės ir praktiniai (handson) seminarai, kurie suteikia galimybę geriau perprasti teikiant naujoviškas paslaugas taikomus darbo metodus, praktiškai išbandyti technologines priemones.

Seminare patirtimi dalijosi kviestiniai pranešėjai: Gertrude Kayaga Mulindwa, buvusi Ugandos nacionalinės bibliotekos direktorė, dabar AfLIA kuruojanti įvairius bibliotekininkų lyderystės ir mokymo projektus; Mary Kinyanjui, dirbanti vienoje iš 61 Kenijos nacionalinės bibliotekų tarnybos kuruojamų viešųjų bibliotekų – Kiberos viešojoje bibliotekoje, veikiančioje didžiausiame Nairobio lūšnyne; Nyasha Maziye Sithole, kuris veda kompiuterinio raštingumo mokymus Keiptauno (Pietų Afrikos Respublika; PAR) Masipumelelės viešojoje bibliotekoje ir komunikacijos bei atstovavimo treneris ekspertas Kasparas Rūklis iš Latvijos.

Pirmoji seminaro diena buvo skirta Afrikos bibliotekų praktinės patirties mainams ir diskusijoms apie viešųjų bibliotekų paslaugų plėtros vizijas; antroji – susipažinti su kolegomis iš Lietuvos ir jų atstovaujamų viešųjų bibliotekų novatoriška praktika. Svečiams buvo pristatyti 10-tyje Lietuvos bibliotekų įgyvendinti projektai (Kauno miesto Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos „Ateities laboratorija 3D“; Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybinės dirbtuvės PATS SAU; Plungės viešosios bibliotekos virtuali edukacinė-pažintinė programa „Išmanusis parkas“; Utenos savivaldybės A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos technologijų panaudojimo patirtis; Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos moksleivių bendrųjų kompetencijų ugdymas panaudojant informacines technologijas; Šiaulių miesto viešosios bibliotekos Komiksų kūrimo dirbtuvės; Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kraštotyros portalas „Vilnijos vartai“; Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos literatūrinis stalo žaidimas „Knygosūkis“; Lietuvos nacionalinės Martyno

Interaktyvaus seminaro Nacionalinėje bibliotekoje akimirka. EIFL (fotografas Darrenas Hoerneris) nuotr.

Mažvydo bibliotekos naujos erdvės ir programos; Utenos savivaldybės A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos interaktyvus žaidimas „Žaisdami mokomės“; Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos programa „Literatūrinė vaistinė“; Pasvalio M. Katiliškio viešosios bibliotekos paslaugos vietos ūkininkams ir verslininkams; Utenos savivaldybės A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos programa „Sutrikusios raidos vaikų bendrųjų gebėjimų ir socialinių įgūdžių ugdymas bibliotekose panaudojant tikslinius žaidimus bei kompiuterines ir aplinkos technologijas“; Vilniaus miesto centrinės bibliotekos interaktyvus biblioterapinis žaidimas).

Nors programa buvo labai intensyvi, kūrybinės užduotys ir aktyvios diskusijos ne tik padėjo išlaikyti dalyvių susidomėjimą iki paskutinės minutės, bet dar paliko jėgų ir neformaliems pokalbiams vakare.

Formalumams nėra laiko!

Vizitai į kitas bibliotekas yra dažnai praktikuojamas metodas, tačiau mes nenorėjome tradicinio scenarijaus – kai pristatoma biblioteka, supažindinama su paslaugomis, pateikiama jų naudojimo statistika.

Tokiais atvejais atvykusieji tik stebi ir klausosi. Lankantis keliose bibliotekose iš eilės, dėmesys atbunka, atmintyje lieka tik bendri skaičiai ir įspūdžiai, kurie dažniausiai neturi jokios praktinės naudos. Pagalvojome ir apie tai, jog susitikimai gali tapti tik formalumu, nes abi pusės neturėjo pakankamai žinių apie bibliotekų veikimo sąlygas ir kontekstą, kuris Rytų ir Šiaurės Europoje ir Afrikoje gerokai skiriasi.

Nekonferencijos formatas – jis tiek Afrikos, tiek Lietuvos ir Lenkijos bibliotekininkams buvo naujovė – labiau tiko paskatinti lygiavertį bendravimą, išsiaiškinti visiems dalyviams rūpimas problemas.

Nekonferencijos ypatybė ta, kad, planuojant susitikimą, iš anksto nėra nustatoma darbotvarkė. Ji sukuriama visiems susirinkus į renginį: kiekvienas pasiūlo rūpimus klausimus, iškelia idėją ir pakviečia ją kartu nagrinėti, taip pat dalijasi savo patirtimi.

Neformaliame pokalbyje užmezgamas grįžtamasis ryšys, todėl gerosios patirties mainams nekonferencijos formatas tinka labiau nei pranešimai iš tribūnos. Įpratusiems prie struktūruotos darbotvarkės dalyviams nekonferencijos procesas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti chaotiškas. Tačiau įgyta patirtis vertinama labai teigiamai, nes gautos žinios atitinka asmens poreikius.

Kadangi kelionėms iš Vilniaus į Birštoną, Marijampolę, o vėliau ir į numatytus Lenkijos miestus turėjome skirti nemažai laiko, susitikimams bibliotekose galėjome planuoti tik po 3–4 valandas – socia­ liniams „apšilimams“ beveik nebuvo sąlygų. Todėl pirmą pažintį perkėlėme į elektroninę erdvę – kaip minėjau, čia pagelbėjo „IYALI 2017“ grupė feisbuke.

Be to, liepos mėnesį surengėme internetinį seminarą, kuriame kalbėjome apie nekonferencijos formatą 11

ir darbotvarkės formavimo principus, pakvietėme Lietuvos ir Lenkijos bibliotekas trumpai prisistatyti, taip pat kvietėme visus prisijungusius dalyvius pasiūlyti diskusijų temas ir idėjas. Taip sukūrėme pradinį Birštone ir Marijampolėje nagrinėsimų klausimų sąrašą, kurį dalyviai pildė virtualiai (tą jie galėjo daryti ir vizito metu). Temų ir idėjų buvo dau­giau negu laiko, tad dalyviai dėl darbotvarkės ap­si­sprendė balsuodami.

Nekonferencijos tęsėsi Lenkijoje – Olštyno vaivadijos viešojoje bibliotekoje ir Mazovijos Grodzisko savivaldybės viešosios bibliotekos Kultūros paviljono filiale. Kai kuriomis Lietuvoje pradėtomis diskutuoti temomis buvo kalbamasi toliau, bet kilo ir naujų klausimų, pavyzdžiui: jaunųjų bibliotekininkų vieta bibliotekų asociacijose, profesinės etikos svarba, partnerystės ir bendradarbiavimo ryšių stiprinimas ir kt.

Mūsų požiūriu, nekonferencijos formatas trumpiems apsilankymams bibliotekose visiškai pasiteisino.

Dalyvių vertinimai ir atsiliepimai Pasibaigus IYALI programai, paprašėme dalyvių pasidalyti mintimis, kokios naudos jie gavo iš šio projekto.

Apie programos jauniems specialistams poreikį Bonny Olobo (Uganda), Kampalos savivaldybės vie­ šosios bibliotekos suaugusiųjų bibliotekos tarnau­tojas: „Norėčiau padėkoti EIFL-PLIP komandai ir partneriams už tai, kad pagalvojote apie jaunuosius specialistus. Daugeliu atvejų karjerą pradedantys bibliotekininkai neturi galimybių įgyti tokių įvairiapusių žinių. Tai man atvėrė akis, dabar savo profesiją vertinu labiau nei anksčiau.“ Kampalos viešoji biblioteka – vienintelė savivaldybės išlaikoma biblioteka, ji veikia savivaldybės administracijos komplekse. Bibliotekos teikiamos mobiliosios paslaugos dešimtyje Ugandos sostinės, turinčios daugiau nei du milijonus gyventojų, mokyklų padeda pasiekti daugiau vartotojų. Taip biblioteka papildo vyriausybės pastangas gerinti nacionalinio pradinio ugdymo egzamino rezultatus šalyje. Taip pat ji planuoja pradėti kompiuterinio raštingumo mokymus gyventojams.

Apie programos sudarymo principus, jos turinį Nyashos Maziye Sithole (PAR) žodžiai patvirtina, kad mūsų pastangos bei laikas tikrai nenuėjo veltui: „Keliu nykščius už programos sudarytojų parinktas Lietuvos viešąsias bibliotekas. Daugumos jų paslaugos gali būti pritaikytos Afrikoje.“ Apie pasiteisinusį nekonferencijos formatą Allanas Hagwelele Mudenda (Zambija), Pietų provincijos Švietimo biuro bibliotekininkas: „Tai naujas būdas dalytis idėjomis su kolegomis, kaip valdomos ir sprendžiamos tam tikros situacijos bendruomenėse. Aš pirmą kartą išbandžiau tokį įdomų mokymosi būdą. Esu tikras, kad panaudosiu jį rengsimuose susitikimuose savo šalyje. Žinau, kad mano kolegoms patiks toks smagus mokymasis.“ 12

Improvizuota diskusija prie interaktyvaus stalo Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos Draugystės filiale. EIFL (fotografas Darrenas Hoerneris) nuotr.

Zambijos Pietų provincijos bibliotekos bendradarbiauja su priemiesčių ir kaimo mokyklomis, jose organizuojamos skaitymo sesijos ir pristatomos kitos naujos paslaugos. Po tokių išvykų lankomumas minėtose bibliotekose išaugo 400 procentų!

Gavo žinių apie paslaugų plėtrą ir bendruomenės įtrauktį Dažniausiai minėtos kūrybinės dirbtuvės, edukaciniai žaidimai, komiksai, kompiuterinio raštingumo mokymai įvairioms visuomenės grupėms, paslaugos vaikams, ūkininkams ir verslininkams bei neįgaliesiems.

Isa Maganda (Uganda), Nambi Sepujos bendruomenės Išteklių centro vadovas ir bibliotekininkas: „Mane įkvėpė sumanymas įtraukti į veiklą vaikus pasitelkiant komiksus, piešimą ir tapybą, ką pademonstravo Tomas Januškevičius iš Šiaulių. Tai skatina kūrybinį mąstymą ir vaikų atsakomybės jausmą, nes jie, aktyviai dalyvaudami, gali kurti savas istorijas.“

Biblioteka Ugandos rytuose aptarnauja aplink Igombę prie Džindžos miesto gyvenančias kaimo bendruomenes. Biblioteka vykdo bandomąjį mobiliųjų paslaugų projektą „Skaitymas gatvėse“, siūlydama knygas vaikams ir suaugusiesiems gatvėse.

Taip bibliotekininkai prisideda prie bendrų pastangų įveikiant neraštingumą. Taip pat biblioteka teikia knygų pristatymo paslaugą kalinimo įstaigoms.

Thuletu Mlumbi-Javu (PAR), Kujasos viešosios bibliotekos bibliotekininkė: „Kūrybines dirbtuves matau kaip galimybę vaikams, norintiems būti mokslininkais. Vaikai gali leisti laiką bibliotekoje, o ne gatvėje ir daryti tai, ką jie mėgsta.“

Į naują pastatą 2015 m. persikėlusi Kujasos biblioteka aptarnauja Kajeličos (Keiptauno priemiesčio) gyventojus. Kartu su aplink veikiančiomis bibliotekomis ir įvairiais savivaldybės padaliniais ji organizuoja specialius renginius pagyvenusiems žmonėms, kurių metu ne tik pristato teikiamas paslaugas, bet ir siūlo patrauklią kultūrinę programą.

Išgirdo idėjų, kaip įveikti valdymo iššūkius Jie dažniausiai susiję su lyderyste, atstovavimu ir fondoieška.

Bonny Olobo (Uganda), Kampalos savivaldybės viešosios bibliotekos suaugusiųjų bibliotekos tarnautojas: „Iniciatyva mane išmokė, kad, norint sukurti visapusišką ir dinamišką biblioteką, reikia darbuotojų, turinčių skirtingas kvalifikacijas. Nuomonių įvairovė skatina naujoves, nes skirtingų žinių ir įgūdžių turintys žmonės pasiūlo kitokių idėjų ir požiūrių į bendruomenės poreikius bei interesus.“

Biblioteka aptarnauja Orano, antrojo pagal dydį Alžyro miesto, gyventojus. Įstaiga populiarina skaitymą tarp vaikų ir suaugusiųjų, tam pasitelkdama technologines priemones ir socialinius tinklus. Bibliotekoje veikia trys skaitymo klubai, kuriuose dalyvauja 120 skaitytojų. Kiekvienas jų turi feisbuko paskyrą diskusijoms, skaitytojai taip pat naudojasi „Google docs“ paskyra keistis skaitytų knygų aprašymais.

Jackline Mshana (Tanzanija), Tanzanijos nacio­ nalinės bibliotekų tarybos projektų ir programų vadovė: „Viskas, ką apie išteklių augimą ir bibliotekų ateitį Birštono viešojoje bibliotekoje kalbėjo ponia Alina Jaskūnienė, mane įkvėpė. Ypač susižavėjau vienu jos teiginiu: „Mes, bibliotekininkai, turime imtis to, kas, mūsų manymu, padeda pagerinti visuomenes.“

Gertrude Kayaga Mulindwa (AfLIA atstovė) su Ramune Petuchovaite Vilniaus senamiestyje. EIFL (fotografas Darrenas Hoerneris) nuotr.

Given Mwenda Besa (Zambija), Ngvererės Lubuto bibliotekos vadovė: „Prieš dalyvaudama IYALI programoje, aš neteisingai supratau žodį „inovacija“. Dabar man aišku, kad nauja idėja turi būti naudinga ir sukurti pridėtinę vertę. Jei taikomos technologijos nėra naudingos bendruomenės žmonėms, nepadeda jų gyvenimui, tai jos neturi būti laikomos bibliotekos inovacija.“ Ngvererės biblioteka aptarnauja vaikus, gyvenančius skurstančiose ir pažeidžiamose Lusakos, Zambijos sostinės, bendruomenėse. Nuo 2014 m. ji vykdo inovacijų iššūkio programą DREAMS, kuria siekiama rizikos grupės mergaites informuoti apie ŽIV / AIDS grėsmę. Programoje dalyvaujančios mergaitės gali pretenduoti į stipendiją lankyti mokyklą, gauti mentorių pagalbą, įgyti žinių apie lytinę ir reprodukcinę sveikatą, lytinį smurtą.

Praplėtė viešosios bibliotekos supratimą Dalyviai dažniausiai mini biblioteką kaip veiksmo, netradicinio erdvių panaudojimo vietą, prisitaikančią prie bendruomenės poreikių, pasitelkiant meną ir muziką.

Tausi Hamad Banzi (Tanzanija), Kibahos regiono viešosios bibliotekos vadovė: „Jurgis [Didžiulis. – R. P.] atkreipė dėmesį į būtinybę keisti bibliotekos taisykles ir nuostatas, tokias kaip „prašau tylos“. Bibliotekininkai gali kurti ir tokias erdves, kuriose vartotojai galėtų kalbėtis ir juoktis.“ Daugiau kaip 23 tūkst. gyventojų turinčios Kibahos regioninė biblioteka aptarnauja miesto ir Pvanio regiono bendruomenių gyventojus. Nedarbas Tanzanijoje – didelė problema.

Biblioteka parengusi unikalią programą, kuri skirta mokyklos nebaigusiems jauniems žmonėms ir namų šeimininkėms.

Pagal kiekvieno poreikius ji surenka tikslią informaciją, bendradarbiaudama su valdžios ir privačiomis agentūromis, gali padėti lankytojams pradėti smulkųjį verslą, pavyzdžiui, imtis sodininkystės ar prekiauti gatvėje.

Djillali Chatane (Alžyras), Orano miesto Islamo kul­tūros centro viešosios bibliotekos bibliotekininkas: „Kal­bėdama apie didelę Lietuvos nacionalinės bibliotekos rekonstrukciją, Giedrė Čistovienė parodė, kur anksčiau buvo kontroliniai varteliai, užtverdavę įėjimą į biblioteką.

Pasikeitė pagrindinė bibliotekos nuostata: iš „knygos yra vertybės“ į „žmogus yra didesnė vertybė“. Ši vizija mane įkvėpė ir paskatino kitomis akimis pažvelgti į mūsų šalies bibliotekų, ypač Alžyro nacionalinės bibliotekos, statusą.“

Dar es Salame įsikūrusioje Tanzanijos nacionalinėje centrinėje bibliotekoje vykdoma bandomoji planšetinių kompiuterių programa, kurios tikslas – pagerinti pradinukų raštingumą, ypač skaitymo ir skaičiavimo įgūdžius. Biblioteka naudoja „Kio“ planšetinius kompiuterius su įdiegta mokomąja medžiaga. Taip ji padeda gerinti mokymo ir moksleivių mokymosi kokybę.

Išplėtė asmeninius bei profesinius ryšius Programos dalyviai afrikiečiai užmezgė tvarius ryšius tarpusavyje ir su kolegomis iš Lietuvos ir Lenkijos, susipažino su įvairiais bibliotekų srities ekspertais.

Gertrude Kayaga Mulindwa (Uganda): „Man patiko susitikimai su Lietuvos ir Lenkijos bibliotekininkais, nes galėjome pamatyti, kiek daug turime bendro, net jei esame iš skirtingų kontinentų.“ Shariffas Mdanku (Tanzanija), Mvanzos regioninės bibliotekos vadovas: „Susipažinimas su aktyviais bibliotekininkais iš kitų šalių padidino mano meilę profesijai.

IYALI yra įvykis, pakeitęs mano karjerą!“2

Mvanzos mieste gyvena beveik pusė milijono gyventojų.

Be miestiečių, regioninė biblioteka aptarnauja ir aplinkinių gyvenviečių bendruomenes. Biblioteka lankytojams siūlo reguliarius kompiuterių ir interneto naudojimo kursus, konsultuoja, kaip užpildyti elektronines studijų paraiškas, kitų paslaugų formas.

Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotojos Ievos Gvazdaitytės žodžiais galima pailiustruoti ir Lietuvos specialistų iš projekto gautą naudą: „IYALI buvo neįtikėtinai įdomus projektas, nes leido visoms pusėms dalytis idėjomis apie bibliotekų naujoves, taip pat naujai pažvelgti į pasaulinius bibliotekų tikslus. Nekonferencijoje ne tik dalijomės laimėjimais, bet ir aptarėme problemas, su kuriomis susiduriame savo darbe. Apskritai galbūt vertingiausias susitikimo rezultatas buvo jausmas, kad esame pasaulio bibliotekų bendruomenės dalis.“ Baigdama noriu padėkoti visiems IYALI programos partneriams, dalyviams ir pagalbininkams – IYALI sėk­ mingos patirties bendraautoriams.

2

Daugiau dalyvių atsiliepimų anglų k. žr. EIFL tinklaraštyje: http://www.eifl.net/blogs/african-libraries-get-ready-change ir EIFL-PLIP veiksmų paskyroje: http://www.eifl.net/eifl-in-action/ initiative-young-african-library-innovators-iyali

13

Tema / Bibliotekų Kalėdos

inka simpatiška lankytojus pasit Plungės r. SVB ė. rel medinių elnių po

ikai liuočio VB) va iškio r. J. Ke lius: eglutes, Sėlynėje (Rok bo m si dų lė Ka ie iš molio lipdė ... Jais papuošė eglutę pr es otr. varpelius, snaig kacijos sumanytoja ir nu du bibliotekos. (E ūnienė) ltr aut. Renata Ba

s eg lu tė s B) se no vi ne (B ir žų r. SV , o pačią žaliaskarę – i ka te io bl bi a ojai Va ba ln in ko vanojo vietos gyvent o ir iš vytelių nupint do pild puošmenas entinę kompoziciją pa ry ta kn yg a (a ut . As ta Šv da girininkija. ik ra šč ių pa iš se nų la eg lu tė be i . ė) Brazdžiūnien

Stungių bibliotek os (Joniš sužėlė k kio arpiniais „100 eglu r. sav. Jono Avyži aus VB) čių Lietu palangė vai“. Dia s nos Kide Virbališkių bibliotekos (Kupiškio r. SVB) bibliotekininkė lienės nu otr.

Laima Čejauskienė sukūrė liaudiškais motyvais papildyta šventinę kompoziciją. Lidijos Mačiulienės nuotr.

Kalėdų n

uotaika

Bajorų bibliotekoje (Rokiškio r. J. Keliuo čio VB) veikia paroda 118 eksponatų, čia „Kambariniai seniai pat puikuojasi skaityt besmegeniai“, joje ojos Kristinos Sadaus Stasiulionienės iš kny kienės nerta eglutė gos pagamintas sen . Šalia – Deimantės is bes megenis. Virginijos Panemunėlio glžk.

Kra sauskienės nuotr. st. bibliotekoje (Ro kiškio r. sav. J. Keliuo nertais žaisliukais čio VB) prie eglutės (aut. Jūratė Morkū iš virvelių, papuoštos nienė), įsikūrė Kakė Rimos Maciūnaitės Makė ir mažieji del nuotr. niukų teatro heroja i.

Kauno miesto Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos eglutė.

Radviliški o r. tikimasi pa SVB darbuotojų Kal versti trad icija. Greto ėdų kojinių paroda s Simonav ičienės nu , kurią otr.

14

dvelkia ir bibliotek Šilalės viešojo oje. je

Ka un o ap sk r.

Ramintos Ta VB šven tin ė de ko ra ci ja . rnauskaitės nuotr.

miestui, ų eglutė – dovana tekos Šakių r. VB Kalėd lio bib s iem vis ui, ventoj kiekvienam jo gy . ms oja lankyt

vos tą Lietu papuoš mylėtojas , tę lu g tekos e augo knygų . Sandros s biblio ką ,s viešosio juostelėmis ožti į bibliote s o v a ų iu Jon č lv a s p ti ss čian vėliavo senelis, kvie Kalėdų ienės nuotr. k Šklens

ų

Kalėdų lentyna Kretingos r. sav.

Motiejaus Valančiaus VB. Ingos Tirevičiut ės nuotr.

Verksnioni lutės kitaip" ,,Kalėdų eg očio VB).

Vaikų kūryba (Rokiškio r. sav. J. Keliu bibliotekoje os Matukienės nuotr.

Gražin

Šaukoto filialo (Radviliškio r. sav. VB) bibliotekininkė Vida Pužaitienė šiais metais eglutę sukūrė iš knygų .

Li et uvos ak lų skaitytoja Ve jų bi bl io te ko s Kl ai pė do s pa da lin ra Volkova su io diktoriams, garsinantie dukra LAB savanoria m ms knygas darbo dova , paruošė ra s nų „Skaityto nkų jų ačiū“.

Varėnos visas ko viešąją bibliote lektyvas k . Indrės ą Kalėdoms pu Kondrata vičiūtės ošė nuotr.

Šiaulių apskr. P. Višinskio VB žaliaskarę bibliotekos gėlininkė Silva Rakštikienė papuošė aukso ar sidabro spalvos žaisliukais. Ievos Slonksnytės nuotr.

ių meistrė ninkė, karpin iotekos daili bl bi ė oš pu ngus pa a ir nkučio VB la alienės nuotr. ojos Paulin m sav. Jono La osios lankyt Klaipėdos r. nė. Živilės Markutės-Ar i sukūrė jaun ie ka te rim io nt bl bi Ko Zita dos viešajai otr. enį Kazlų Rū gėlienės nu Senį besmeg iserytės nuotr. eglutė. D.Vi Sl liuočio VB) Ke J. v.

Viltė. Agnės sa okiškio r. bliotekos (R Duokiškio bi

Gruzdžių Augu stino Griciau s bibliotekos parodų salė je (Š buvo pradėtos įkurdintam Kalėdų miest iaulių r. sav. VB) el ruošti vasarą . Lionginos Šu iui dekoracijos finskienės nu otr.

Kalėdų dvasia aplankė ir Al ytaus J. Kunč biblioteką. Šis ino viešąją ir kit sukurti advento i bibliotekininkės Onutės Le ndzienės vainikai įkurdint kertelėse. Ilono i skaitytojų pa s Krupavičienės mėgtose nuotr.

kl ą te ko s sk ai ty ici no s bi bl io iva Širkaitė) Da Li et uvos m ed t. (au s ijo mpozic puošiančios ko os Valančiūtės nuotr. nin fragmentas. Ja

Kauno apskr. VB šventi Ramintos Tarna nė dekoracija. uskaitės nuotr.

ytojus iotekos lank onalinės bibl grindinio įėjimo. ci na os uv et Li sitinka prie pa žaliaskarė pa

15

nauji leidiniai

Kraštotyrinė veikla bibliotekose Zita Tiukšienė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka

Šiuo metu, kai Lietuvos bibliotekose ryškėja „naujų kelių“ paieškos, svarbu neužmiršti pačios esmės. Bib­ lio­te­kos funkcijos – kaupti fondus, juos saugoti, tvarkyti ir skleisti informaciją – yra prigimtinės. Tai jos esmė ir paskirtis. Be kitų funkcijų, biblioteka atlieka ir atminties išsaugojimo funkciją. Kaip tik tai pasakytina apie bibliotekų kraštotyrinę veiklą. Globalizacijos apimtame pasaulyje ji tampa vis svarbesnė. Bibliotekinė kraštotyra svarbi siekiant ateities kartoms išsaugoti dokumentus ir informaciją apie tam tikrą kraštą.

Planuojantiems, analizuojantiems viešosios bibliotekos veiklą, formuojantiems jos informacinius išteklius ir, žinoma, dirbantiems kraštotyros darbą labai praverstų gerai išstudijuoti vieną leidinį. Tai – 2017 metais pasirodžiusi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojos Genovaitės Ivaškevičienės knyga „Rajonų savivaldybių viešųjų bibliotekų kraštotyros darbo būklė ir perspektyvos: tyrimo medžiaga ir rekomendacijos“*.

Knygos autorė – žinoma bibliotekininkystės specialistė, metodininkė, ne kartą rašiusi įvairiais bibliotekų darbo klausimais. Metodinių leidinių kraštotyrinės veiklos klausimais nėra daug. Po to, kai 2005-aisiais buvo išleistas Kauno apskrities viešosios bibliotekos darbuotojos Astos Valaitytės parengtas kraštotyros darbo vadovas „Biblioteka: teorijos ir praktikos pradmenys. Sąs. 2, Kraštotyra ir biblioteka“ (Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), tai yra antras didesnės apimties šiai temai skirtas leidinys nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos laikais. Svarbu pažymėti, kad knygelėje nagrinėjama ne tik pati kraštotyrinė veikla, bet ir jos 16

organizavimas rajonų bibliotekose bei šį darbą atliekančio personalo skaičius.

Lietuvoje po 1990 metų nebuvo skaičiuotas bibliotekų kraštotyros fondo dydis, neįvertinta darbų apimtis. Nebuvo nagrinėta, ar šį darbą dirba pakankamai darbuotojų. Gerai, kad Nacionalinės bibliotekos specialistai tiria ir analizuoja šią veiklą, o dar svarbiau, kad yra patei-

„

Nuo kraštotyrinės veiklos priklauso ne tik bibliotekos įvaizdis, bet ir istorijos bei rašytinio paveldo išsaugojimas būsimoms kartoms.

* Ivaškevičienė, Genovaitė. Rajonų savivaldybių viešųjų bibliotekų kraštotyros darbo būklė ir perspektyvos: tyrimo medžiaga ir rekomendacijos.

Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2017. 94, [1] p.: diagr. – Bibliogr.: p. 73–77 (39 pavad.).

kraštotyra skiriasi nuo kitų šioje srityje dirbančių įstaigų veiklos.

Bibliotekų kraštotyros objektas – rašytinis kultūros paveldas: literatūra (spausdinta ir rankraštinė) bei kiti dokumentai (vaizdo, garso, elektroniniai). Bibliotekų uždavinys – rinkti (komplektuoti), registruoti (įtraukti į apskaitos dokumentus), atskleisti turinį informacijos paieškų sistemose (kataloguose, duomenų bazėse ir kt.), viešinti literatūrą ir informaciją apie savo kraštą bei kraštiečius, organizuoti įvairius renginius. Šiame knygos skyriuje apžvelgiama Lietuvos bibliotekinės kraštotyros ir šio darbo organizavimo istorija pradedant XX a. šeštuoju G. Ivaškevičienė per savo knygos pristatymą Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. Dešinėje – Z. Tiukšienė. Gerdos Putnaitės nuotr. dešimtmečiu. Prisimenamas Vladas Žukas, iškėlęs krašto bibliografijos svarbą. Minimos svarbios konferencijos ir ryškūs šio darbo specialistai. kiamos kvalifikuotos rekomendaciApžvelgiamos tarptautinių organiNors visose jos. Bibliotekų darbuotojams labai zacijų rekomendacijos ir gairės – svarbu išnagrinėti atliktų tyrimų viešosiose bibliotekose IFLA ir UNESCO 1986, 2002, 2010, rezultatus, palyginti juos, padaryti 2011 m. dokumentuose minima fondų apskaita yra išvadas apie savo bibliotekos kraštobibliotekų kraštotyros veikla. automatizuota, tyros veiklą, numatyti gaires ateičiai.

Knygos skyriuje „Kraštotyros Tirti savivaldybių viešųjų bibtyrimai rajonų SVB 2014–2015 bibliotekos dar liotekų (SVB) kraštotyros veiklą metais“ aprašomos tyrimo ištakos, nesinaudoja visomis Nacionalinė biblioteka ėmėsi po aptariamas tyrimo objektas – LieLIBIS programinės 2010 m. įvykdytos viešųjų bibliotekų tuvos 6 mažųjų savivaldybių (Elekapklausos, kuria siekta išsiaiškinti, įrangos galimybėmis. trėnų, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, kokių esama praktinių darbo orgaMarijampolės, Pagėgių, Rietavo) ir nizavimo trikdžių, kokių komentarų 43 rajonų SVB kraštotyros fondas ar tyrimų pasigendama. Buvo atskleista, kad net 20 ir kraštotyrinė veikla. Tyrimas buvo vykdytas dviem klausimų ir neaiškumų yra susiję su kraštotyrine etapais. Abiejų anketinių apklausų uždavinys buvo bibliotekų veikla. Imtasi išsamiau ją nagrinėti. Buvo parengti rekomendacijas, kaip tobulinti kraštotyros išanalizuotos savivaldybių bibliotekų veiklos ataskai- darbą bibliotekose. tos, atlikta teorinės bei metodinės literatūros analizė, Skyriuje „Krašto ir kraštotyros dokumentų konstatuota esama padėtis ir numatyta tolesnė tyri- fondai rajonų SVB“ pateikiama išsami lentelėmis mų eiga. 2014–2015 m. Nacionalinė biblioteka atliko iliustruota fondo tyrimo medžiaga. Tai – fondo išsamius kraštotyros fondo ir darbo organizavimo dydžio, pavadinimų skaičiaus, fondo sudėties anatyrimus, pagal jų analizę parengtas leidinys apie lizė. Iš tyrimo paaiškėjo, kad tirtose 49 savivaldybių kraštotyros darbą. bibliotekose kraštotyros fondai sudaro apie 1,89 G. Ivaškevičienės knygoje „Rajonų savivaldybių proc. bendro fondo, iš jų apie 56 proc. dokumentų viešųjų bibliotekų kraštotyros darbo būklė ir pers- saugoma viešosios bibliotekos kraštotyros fonde, pektyvos“ yra 7 skyriai, taip pat pateikiamos minėtų o apie 44 proc. – filialuose. Kiekvieno pavadinimo tyrimų analizės išvados, rekomendacijos ir literatūra. dokumentų kraštotyros fonde saugoma po 1–3 Knygos įvade autorė primena, kad kraštotyros fizinius vienetus. Krašto ir kraštotyros dokumentų darbo pagrindą viešojoje bibliotekoje sudaro krašto fondo sudėtis labai įvairi. Knygoje pateikta tyrimo ir kraštotyros dokumentų fondo bei informacijos medžiaga gana aiškiai atspindi šią įvairovę, leidžia apie kraštą ir kraštiečius kaupimas ir sklaida, su tuo palyginti bibliotekų kraštotyros išteklius. Taip pat susijusios nuostatos. pateikiama įdomios informacijos apie pačių biblioSkyriuje „Bibliotekinė kraštotyra: samprata, tekų publikuotus darbus. Pasirodo, kad 37 rajonų literatūros apžvalga“ aptariamas kraštotyros ter- SVB parengė ir išleido 296 kraštotyros dokumentus minas, jo turinio kaita. Pabrėžiama, kad bibliotekų (tarp jų – lankstinukai, bibliografijos, vietos poetų ir

„

17

literatų kūryba, kaimų, miestelių, bibliotekų istorijos laikomas viena prioritetinių SVB veiklų. Būtina tinir pan.). Daugiau nei 98 proc. šių leidinių išleista jau kamai parengti kraštotyros darbo politiką, sutelkti šiai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Bibliotekos veiklai specialistus. Svarbu, kokie specialistai atlieka imasi skaitmeninti savo kraštotyros išteklius. Dalis įvairią kraštotyrinę veiklą ir kokiems struktūriniams 22 rajonų SVB skaitmenintų kraštotyros dokumentų padaliniams šios funkcijos priskirtos. Nustatyta, kad 2014 m. buvo skelbiama internete. Kaip rodo tyrimai, šalies bibliotekose kraštotyros darbą atlieka skirtingi skaitmeninimo situacija bibliotekose yra labai įvairi. padaliniai, tačiau dažniausiai tai – bibliografijos ir Skyrius „Krašto ir kraštotyros dokumentų fondo informacijos, aptarnavimo, fondų skyriai. Šiems apskaita“, ko gero, aktualiausias bibliotekų informa- darbams atlikti turi būti ir atitinkami žmogiškieji ištecijos išteklių formuotojams. Nors kraštotyros fondas kliai. Paaiškėjo, kad tik 46,9 proc. Lietuvos rajonų vieyra SVB fondo dalis, jam taikomi ir specialieji reika- šųjų bibliotekų yra numatyta etatų kraštotyros darbui lavimai. Publikacijos apie kraštą ir to krašto spauda organizuoti ir vykdyti. Daugiausia jų yra Pasvalio (4), tampa rajono SVB archyviniu fondu, kurį rekomen- Anykščių (3,25) SVB. Kai kuriose bibliotekose krašduojama saugoti nuolat. Kraštotyros fondui svarbu totyros darbą atlieka keli specialistai ir skiria jam tam nuoseklus komplektavimas ir tiksli apskaita. Nors tikrą laiko dalį, pvz., Vilniaus rajone – 3 darbuotojai visose Lietuvos viešosiose bibliotekose fondų apskaita po 50 proc. darbo laiko, Radviliškio – 3 darbuotojai yra automatizuota, bibliotekos dar nesinaudoja viso- po 80 proc. Kraštotyros darbui turėtų būti skiriama mis LIBIS programinės įrangos galimybėmis. Tyrimo daugiau dėmesio, nes nuo šio veiklos baro priklauso duomenimis, tik apie 75 proc. kraštotyros fondo yra ne tik bibliotekos įvaizdis, bet ir istorijos bei rašytinio inventorinti dokumentai. G. Ivaškevičienė teigia, paveldo išsaugojimas būsimoms kartoms. kad ir smulkieji dokumentai turėtų būti traukiami į Kraštotyros darbą dirbantiems bibliotekų darbuoapskaitą, pateikiami elektroniniame kataloge, nes tik tojams ir jų vadovams naudingiausia leidinio dalis – tada būtų galima jų paieška. „Rekomendacijos“. Jos apibrėžia, ką Iš skyriuje „Krašto ir kraštotyros savivaldybių bibliotekoms reikėtų daryti Tik 46,9 proc. fondo apipavidalinimas“ skelbiamų siekiant įgyvendinti IFLA ir UNESCO Lietuvos rajonų apklausos duomenų matyti, kad ne nurodymus. Pirmiausia rekomenduojavisose SVB yra atskiras kraštotyros ma parengti ar patikslinti ir bibliotekos viešųjų bibliotekų fondas. Nesvarbu, kur saugomi šie vadovo įsakymais patvirtinti kraštotyros yra numatyta etatų darbą reglamentuojančius dokumentus dokumentai (atskirame, bendruosiuose, filialų fonduose), visi turi būti (skyriaus nuostatus, fondo nuostatus). kraštotyros darbui išskirti specialiu ženklu, specialia konkrečių rekomendacijų organizuoti ir vykdyti. Nemažai (spalvota) etikete. susijusios su fondų komplektavimu – Skyriuje „Kraštotyros bibliograkaip užtikrinti tinkamą kraštotyros finė informacija ir sklaida“ pateikiama informacija dokumentų užsakymą. Į komplektavimo procesą būlabai pravers tiesiogiai kraštotyros darbą dirbantiems tina įtraukti kraštotyros specialistus. Apibrėžiamas ir bibliotekų specialistams. Informacijos apie kraštą ir kraštotyros išteklių paskirstymas rajono SVB sistemoje kraštiečius kaupimas – itin svarbi užduotis. Lankyto- (dokumento rūšis, saugojimo vieta, egzempliorių skaijui reikia pateikti ne tik dokumentą, bet ir faktų apie čius, kopija). Rekomenduojama turėti dezideratų (leikraštą, informacijos šaltinių, kurių pati biblioteka dinių, kurių trūksta bibliotekai ar konkrečiai kolekcijai) savo fonduose neturi. Kraštotyros informacijos rin- kartotekas. Knygoje pateikiama patarimų, kaip tvarkyti kimo kriterijai tokie patys kaip ir pačių dokumentų: kraštotyros fondo apskaitą. Yra su kraštotyrinės inturinio sąsajos su kraštu, informacija apie kraštietį, jo formacijos sklaida susijusių rekomendacijų. Galima veiklą. Šiame knygos skyriuje aptariamos informaci- rasti reikšmingų rekomendacijų bibliotekų adminisjos paieškos vietos, kuriose yra skelbiama kraštotyros tracijoms, tarp kurių – patarimai išanalizuoti darbo informacija, tai – katalogai, duomenų bazės, karto- organizavimo procesus ir kraštotyros specialistus tekos. Įdomus knygos poskyris „Kraštotyros darbų priskirti kraštotyros, informacijos ar bibliografijos ir informacijos sklaida internete“: jame apžvelgiama padaliniams; skirti specialius kraštotyros darbą geroji bibliotekų patirtis kuriant kraštotyros porta- dirbančių asmenų etatus; siekti, kad kraštotyros bib­ lus, elektroninius leidinius, taip pat analizuojama, lio­grafinius įrašus kurtų bibliografai, nes tam reikia kokia kraštotyros informacija pateikiama bibliotekų papildomų kompetencijų. interneto svetainėse. Knygos autorė aptaria ir kitus Įdomios informacijos pateikiama ir knygos priekraštotyrinės informacijos sklaidos būdus: parodas, duose: lentelių duomenys atskleidžia daug informavirtualias parodos, renginius. Pateikiama konkrečių cijos ir leidžia palyginti šalies viešosiose bibliotekose pavyzdžių ir statistikos. atliekamą kraštotyros darbą.

O bibliotekų vadovams svarbiausia knygos dalis – Genovaitės Ivaškevičienės knyga yra reikšmingas skyrius „Kraštotyros darbą SVB atliekantys struktū- indėlis į bibliotekų kraštotyrinę veiklą, padėsiantis šį riniai padaliniai ir personalas“. Kraštotyros darbas darbą dirbti profesionaliau.

„

18

Pokalbis

Kuo kvepėjo Reformacijos džinas Manto Bartaševičiaus nuotraukos

Pasaulyje, Lietuvoje ir Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje švenčiant Reformacijos 500 metų jubiliejų ir ta proga lapkričio–gruodžio mėnesiais bibliotekoje organizuojant gausius renginius, XVI–XVII a. leidinių parodos „Maištaujančios knygos“ kuratorės prisipažino nusprendusios pasiūlyti lankytojams galimybę ne tik pamatyti eksponatus, pasiklausyti pasakojimų apie juos, bet ir priartinti „prie knygos gyvenimo, jos istorijos ir paskatinti susikurti artimesnį santykį su knyga“ – pajusti jų kvapą. Taip kilo mintis sukurti Reformacijos epochos knygų kvapą. Kvapų meno grupės „Hortus apertus“ tyrėjos Laimė Kiškūnė, Jurga Katakinaitė-Jakubauskienė ir Reda Valentinavičienė, Nacionalinės bibliotekos fonduose atlikusios tyrimą, sukūrė uostomąją instaliaciją, kuri buvo pristatoma kaip „maištaujančių knygų“ kvapas, jį parodos lankytojai galėjo išsinešti aromatinio antspaudo pavidalu.

Pokalbyje L. Kiškūnė ir J. Katakinaitė-Jakubauskienė intriguoja, atskleisdamos šio Lietuvoje ne itin dažno rekonstrukcinio proceso – konkretaus laikotarpio knygų kvapo – kūrimo užkulisius, o kalbininkas Kazimieras Seibutis pateikia istorinę Reformacijos laikotarpio apžvalgą odorologijos požiūriu. Apskritai, ar galime Lietuvoje kalbėti apie kvapų kultūrą, kvapų meno puoselėjimą?

Jurga Katakinaitė-Jakubauskienė: Kai merginos (Gintarė Petuchovaitė ir Milda Kvizikevičiūtė – Red.) pasiūlė sukurti kažką sietino su Reformacija, pirma instinktyvi reakcija buvo atsargi, netgi kiek skeptiška. Iš kvapų istorijos žinome, kad reformatoriai stengėsi iš šventovių išguiti smilkalus, sumenkinti besikuriančią parfumeriją ir kosmetikos gamybą.

Kazimieras Seibutis: Tuo metu nebuvo sprendimo, kad smilkymas, kuris buvo labai svarbus prieš pakylėjimą, yra nepriimtinas, tiesiog Martinas Lutheris šv. mišias interpretavo nebe kaip aukojimą. Jose nebeliko aukojamosios dalies, nebebuvo ir kur naudotis smilkymu.

Jurga: Bet žmonės ir toliau gyveno gausiame kvapų pasaulyje: tai ir laužai, tai ir molingos Vokietijos žemės, kurias ir mes pažįstame, ir tie patys su higiena siejami kvapai, prekeivių ar šiaip išsilavinusių žmonių iš užsienių parsivežamos specijos (šiame pokalbyje dalyvavę specialistai sąmoningai nevartoja „prieskonių“, teikdami šiam žodžiui kitą reikšmę – Red.). Patys žmonės buvo gausiai permirkę kvapais.

Kazimieras: Su Kristupo Kolumbo kelionėmis (XV a. pab.– XVI a. prad. – Red.) prasidėjo etnografinis pasaulio suvokimas, kvapai suetnografinti – smilkymas laikytas žydų, turkų ir pagonių papročiu. Lutherio laikų pasaulis buvo labai sensualus. Anglų keliautojas, aprašęs tuometę Vokietiją, nepamiršo paminėti, kad, užuodus vieną malonų kvapą, prie jo yra 20 baisių smarvės variantų – kanalų smarvė, troškus oras namuose... Jis mini ir sieros garus, kurie kyla prie vario ir sidabro kasyklų. Lutherio tėvas Mansfelde vertėsi vario ir sidabro lydymu, tad Martinas nuo vaikystės turėjo šį kvapą atpažinti ir atskirti.

XVI a. aplinka buvo labai kvapni, net ir maras turėjo savo kvapiąją pusę – mira, kvapioji smilkalinė bosvelija, šafranas turėję tapti apsauga nuo jo.

19

Kaip tada galėtume apibūdinti Reformacijos laikotarpio jutiminį pasaulį? Kas pasikeičia Martinui Lutheriui paskelbus savo garsiąsias tezes?

Kazimieras: To laikotarpio pasaulis nebuvo desensualizuotas, jis buvo kvapnus visomis prasmėmis, tiesiog Reformacija sumažino vienų pojūčių reikšmę, iškeldama kitą labai ryškų sensualinį aspektą – oralinį. Žodis yra ne skaitomas, bet skelbiamas ir išgirstamas.

Reformacija iškelia girdėjimą ir regą. Ypač girdėjimą, nes knygos buvo skaitomos balsu ir pats supratimas buvo garsinis.

Dar norėčiau paminėti vieną aspektą – XV a. išpopuliarėjusį rožinį. Reformacijos šalininkai rožinį menkino kaip moterų maldos objektą – esą jos mėgo juo naudotis, dėl to jo reikėtų atsisakyti. Tačiau su rožiniu galima sieti daug sinestezinių pojūčių, kurie ypač priklausė nuo to, iš kokių medžiagų pagaminti jo karoliukai. Jeigu rožinis buvo pagamintas iš kedro ar kito terpentininio medžio, jis turėjo saugoti ir nuo maro, taigi jam priskiriama medicininė funkcija. Rožiniai išsilaikė dėl savo kvapiosios (šafranas, mira) dalies. O tai buvo siejama su prabanga, pabrėžė statusą, todėl rožinis dažnai buvo ir dovanojamas daiktas.

Pati Reformacija egzistuoja kaip diskursas, sukūręs būdą, kaip žiūrėti į Šventąjį Raštą. Bet kultūrinis kodas išlieka tas pats – pasaulis į žmogų patenka per mūsų penkis pojūčius. Taigi ir kvapai, kuriuos įsileidžiame arba ne, padeda pažinti pasaulį.

Laimė Kiškūnė: Su kvapais kaip su kokia laiko mašina galime keliauti per epochas, per laiką, per erdvę, žaibiškai teleportuotis. Tik pauostai ir gali atsidurti už tūkstančių kilometrų kokioje nors negyvenamoje saloje arba kokioje vietoje, kurioje buvai, pavyzdžiui, vaikystėje. Kvapas iš tiesų yra naratyvus, jis gali pasakoti istorijas, kvapas pats gali būti istoriškas, padėti atskleisti epochą.

XVI a. žmogui religinis aspektas buvo ypač svarbus.

Gyvendamas čia ir dabar, jis tikrai labai domėjosi gyvenimu po mirties – rojumi ir pragaru. Kaip žmonija įsivaizdavo tas dvi pomirtines sferas, jei susietume jas su kvapais?

20

Laimė: Jeigu pragaras, tai visi žinojo – siera, velniai, liepsnojantys katilai. Degančios sieros kvapas ir galėtų būti pragaro kvapas. O rojaus kvapas – labai sudėtinga, sunku pasakyti... Tas paradyzas yra uždaras sodas. Mes esam „Hortus apertus“ (išvertus iš lotynų k. – atvertas sodas – Red.), o ten būtų hortus conclusus (uždaras sodas). Šventumo kvapą sunku įsivaizduoti, jeigu kalbėsime apie sudėtį. Galima žvelgti į mitologiją. Vieniems šventumo kvapas – tai rožės, antriems – lotosas, tretiems – žolynai. Kartais – žibuoklių kvapas. Reiktų Kazimiero prašyti, kad, perskaitęs keletą foliantų, išvestų paraleles (juokiasi).

Su pragaru labai aiškiai siejate sierą. O kaip susiformavo šis stereotipas?

Laimė: Turbūt iš tų pačių kasyklų. Iš įvairių miazmų.

Puvėsių. Nes kas pūva, genda, išskiria sieros vandenilį. Supuvę kiaušiniai, pūvanti mėsa, merkaptanai turi sieros. Irimo, skilimo produktai turi sieros elementą. Tai baisūs, bjaurūs kvapai. Jeigu kalbėsime alchemiškai, siera – moteriškas elementas. tamsus, amorfinis, nekristalinis. Kaip opozicija sidabrui. Labai būtų įdomu pasvarstyti apie pragaro ir rojaus kvapus. Ir bandyti juos sukonstruoti.

O nuo ko pradėjote Reformacijos ir jos knygų kvapo rekonstrukciją?

Jurga: Su parodos kuratorėmis turėjome gal dešimt susitikimų. Merginos vis atakavo visokiom mintim, kad atkūrinėtume vyną su duona... Nuo vyno prie kraujo, nuo kraujo prie rašalo, o fonduose beuostant knygas radosi idėja atspirties tašku laikyti spaudą, spausdinto žodžio, raidės pradžią. Tad pamatu tapo knygų kvapas, o aplink jį vijosi kitos epochos istorijos. Netgi ketinome kvapųjį mišinį antspaudui gaminti be pigmento, kad jis primintų laikinumo jėgą per uoslę, išgaruotų į nebūtį tarsi džinas palikdamas tik „šlapią vietą“(juokiasi). Vėlesnis kūrybos procesas visgi panardino į molį, kuris išdžiūvęs nubyra dulkėmis nuo lapelio.

Laimė: Mes esame įvairiausių kvapų kūrę, lietęsi prie įvairiausių reiškinių, kurie visi turi kvapą ar su juo asocijuojami. Vienas iš tokių fenomenų, kuris prašyte prašosi ir šoka į nosį, – tai knygos kvapas.

Gyvename tokiu laikotarpiu, kai popierinė knyga po

Theodoro Zwingerio „Theatrum vitae humanae“, ištraukta iš lentynos, nukvipo labai įdomiai.

truputėlį miršta, atsiranda kitokie ją keičiantys dalykai. Ir tie nauji daiktai ateina į mūsų buitį taip, kaip kitados Lutherio laikais į to meto žmogaus – paprasto ar labiau pasiturinčio – gyvenimą atėjo spausdintinė knyga, kuri įnešė tam tikros olfaktorijos. Į dabarties gyvenimą naujų kvapų atneša kompiuteriai, įvairiausi plastiko dalykai. Gal po kokio šimto metų bus sukurtas senų kompiuterių kvapas. O dabar apie tai net nesusimąstome. Šitas mūsų sukurtas knygos kvapas – tai visas diskursas istorijoje. Tai – epochos kvapas. Tai – žemės, dulkių ir laiko kvapas. Tai – interpretacija. Tai nėra absoliučiai dokumentinis vienos knygos kvapas. Šiaip jau nėra labai sudėtinga paimti truputėlį konkrečios knygos kvapo, ištirti jį chromatografiškai, pasižiūrėti, kokie ten junginiai. Tą mokslininkai jau yra darę – nėra čia ypatingų paslapčių. Knygos yra restauruojamos, chemijos laboratorijose tyrinėjamos netgi pagal tam tikrų cheminių junginių susidarymą ar nesusidarymą, pagal jų koncentraciją nustatomas, tarkime, knygos amžius, iš kokių medžiagų ji padaryta ir pan.

Jurga Katakinaitė-Jakubauskienė

Kazimieras Seibutis

Mūsų tikslas buvo kitoks. Įdomu su kvapais kurti diskursą, visokias istorijas. Kvapas yra tokia pat medija, kaip bet kuri kita informacijos medija. Su juo galima kurti nuostabiausius meno kūrinius. Senų knygų kvapas – pats įdomiausias, labiausiai jaudinantis, intriguojantis. Jų kvape – per šimtą aromatinių įvairios kilmės komponentų. Dalis tų kvapiųjų komponentų priklauso nuo knygos popieriaus, klijų, spaustuvinių dažų, o kita dalis priklauso nuo irimo procesų.

Knygą ėda bakterijos, visokiausi mikroorganizmai. Taip pat labai svarbu, kas ją laikė, čiupinėjo, kur ji gulėjo. Juk popierius turi tendenciją sugerti įvairiausius kvapus.

Kai Vilniaus universiteto rankraštyne uostėme rankraščius, išties buvo nepaprastai įdomu. Štai rankraštis kvepia žuvimi – skaitome, o ten ir rašoma apie žvejybą, pateikiami XVIII a. pabaigos buhalteriniai duomenys. Kitas rankraštis kvepia lanolinu – avimis. Žiūrime – tai karšyklos dokumentas, susvertų avių vilnų skaičiai. Galėjai suprasti, kaip žmogus laikė tą popierių – gal kišenėj, nes toks susiglamžęs. Matyt, sukinėjosi toje vietoje, kur buvo sandėlis su vilnomis. Vienas rankraštis kvepėjo labai įdomiai – lyg ir tabaku, lyg ir prabangiu medžiu. Pasirodė, kad tai buvo Pacų giminės laiškas. Taip iš rankraščio, net jo neskaitęs, gali sužinoti jo istoriją, kokia buvo žmonių, kai surašytas dokumentas, kasdienybė, buitis. Kai pradedi uostyti rankraštyne, tai gali ir išprotėti, kaip įdomu!

Taip pat galima buvo išprotėti ir Nacionalinės bibliotekos XVI a. knygų saugykloje – kai uostai knygas vieną po kitos ir jos kvepia vis kitaip. Tiesa, viena knyga, vos ištraukta iš lentynos, nukvipo labai įdomiai, pasklido tarsi kvepalai. Staiga aktualizavosi aplinkui buvę kvapai. Atsiradus kažkam įdomaus, pasikeitė visa aplinka. Pradėjome uostyti tą knygą (Theodoro Zwingerio „Theatrum vitae humanae“ (1565, Bazelis); knyga priklausė Žemaičių vyskupui Mikalojui Pacui – Red.). Pasirodė, kad viename kampe (čia tik hipotezė, reikėtų chromatogramos) kvepia tikru muskusu. Muskusas, kaip žinote, išsilaiko šimtus metų, ypač jei pateko ant medžio ar odos. Taigi kvepėjo medinio viršelio dešinysis apatinis kampas, kur, matyt, knyga buvo liečiama.

Ar galėtumėte apibendrintai pasakyti, koks senųjų knygų kvapas? Ar „maištaujančios knygos“ turėjo savo specifinį kvapą?

Laimė Kiškūnė. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

21

Laimė: Knygos kvepia labai skirtingai, būtų galima suskirstyti amžiais, epochomis.

Net kiekviename dešimtmetyje kitaip kvepia: keitėsi dažai, popieriaus apdirbimas, klijai. Remdamasi tuo, ką teko Nacionalinės bibliotekos saugyklose pauostyti, apibendrintai pasakyčiau – daug saldaus kvapo, dulkių, medienos, žemės, grybų, samanų ir pelėsio kvapo. Visoms senoms knygoms būdingas vadinamasis migdolų arba abrikosų kauliukų kvapas.

Tai dabar ir atskleisite visas paslaptis?..

Laimė: Prisimenu, kai per parodos atidarymą dėjome kvepiančius antspaudus, žmonės klausė, kas tas saldus kvapas. Visi manė, jog cinamonas. Papasakosiu, kas taip saldžiai kvepėjo. Tai – dvi medžiagos (benzaldehidas ir furfurolas), primenančios migdolų, vyšnių, obuolių kauliukų kvapą.

(Duoda uostyti) Būtent jos atsiranda irstant knygai, kai ỹra ligninas, celiuliozė, popierius, bakterijoms ir mikroorganizmams graužiant knygą. Paprastai, pagal furfurolą nustatomas knygos amžius, nes jį lengva aptikti chromatogramoje.

Mūsų aromatinėje kompozicijoje yra ir balzaminio kvapo. Lietuvos žmonės jį labai mėgsta – gal dėl saulės stokos. Tas ambrinis kvapas (nors su ambra nelabai ką turi bendro) savaime labai įdomus. Jis yra kitokio saldumo, turi tolueno. Tai saldus balzaminis kvapas su medienos atspalviu, trupiniu lyg ir bičių pikio, vanilės.

Knygoms irstant ir senstant, susidaro dar vienas nuostabus dalykas – vanilinas.

Knygos iš tikrųjų kvepia vanile. Ypač rankraščiai, gaidos. Pagal tokį malonų, skanų vanilės kvapą vaikystėje rinkdavausi, kurią knygą skaitysiu. Neturėjau jokių kitų kriterijų, nei mokytoja, nei mama negalėjo nurodyti – aš pati žinojau. Knygas lentynoje tiesiog pauostydavau: kurios kvepėdavo vanile – tas ir imdavau. Ir šis būdas manęs niekada nenuvylė. Man skaniausiai kvepėjo Karlsonas, kuris gyvena ant stogo. Tai buvo pati skaniausia knyga: truputį jos paragaudavau, pakramtydavau, toliau skaitydavau, vėl pakramtydavau.

Bakterijos dar suteikia knygoms ir arbatos kvapo – atrodo, tarsi jas kas suliejo arbata. Šis kvapas jaučiamas dėl 2-etilheksanolio. Šiek tiek dar knygos kvepia slyvomis, džiovintais abrikosais.

Sukurtame kvape negalėjome apsieiti be dulkių dvelksmo. Dulkes chemiškai nustatyti gana sudėtinga. Tai – kompleksinis

22

kvapas. Neturint specialios distiliuojamos substancijos, dulkių kvapo nepavyktų išgauti. Uostant knygas, galima pajusti ir tam tikrą metališkumą, pipiriškumą. Mano nuomone, betelinių pipirų kvapas yra pats artimiausias popieriui. Jis turi lyg vaistų, truputį metalo poskonio. Šis kvapas gražiai susimaišo su saldžiais ambriniais kvapais ir – kas svarbu – suteikia visai kompozicijai mokslingumo.

Reformacijos knygos turi dūmo kvapo – kai kurios jų patyrusios gaisrą. Todėl į knygos kvapą įpyniau ir gintaro gaidą. Tai Nepalo gintaras (lietuviškam būdingas visai ne knyginės kvapų gaidos aspektas), distiliuotas sausuoju būdu. Jo kvapas saldesnis, gilesnis. Šis mūsų sukurtas „maištaujančių knygų“ kvapas labai brangus.

Juo galima ir kvėpintis, jeigu patinka kvepėti senomis knygomis.

Tačiau šiuo atveju kalbame ne apie parfumeriją, kalbame apie kvapus, apie kvapų meną. Tai – visiškai kita dimensija, visiškai kitas požiūris.

Tai, kas Lietuvoje daroma kvapų meno srityje, rodo, kad mes esame profesionalai ir flagmanai. Štai „Hortus apertus“ paroda „Kabantieji sodai“ (surengta Nacionalinėje bibliotekoje šių metų balandį – Red.) – pasaulinio lygio renginys. Einame koja kojon su visu pasauliu. Koks nors olfaktorinis institutas Kalifornijoje ar Floridoje, Paryžiuje ar Peterburge stebi, ką mes darome, ir labai vertina.

Lietuvoje jau gyvuoja gurmaniško maisto, sveiko maisto kultūra. Čia susirinkę mes tarsi pažaidėme su kvapais, kaip vaikai pauostėme Jūsų išdalytus pakvėpintus lapelius, pabandėme atpažinti kvapus. O ar galime kalbėti apie Lietuvoje susiformavusią kvapų kultūrą?

Laimė: Kaip tik dabar ir dalyvaujame kvapų kultūroje.

Nepasakyčiau, kad tai – tik bandymai. Tarkim, prieš dešimt metų kaip namų kvapą pasiūlydavau naudoti nerolį (karčiavaisių citrinmedžių žiedų substancija, eterinis aliejus, ištrauka ar pan. – Red.), bet išgirsdavau atsakymą: „Kažkoks keistas kvapas, vis tiek smirdi.“ O šiandien žmonės jau patys prašo: „O jūs turite to nerolio iš Provanso? Aa, turite iš Maroko ir Tuniso? Bet mes norime to iš Provanso...“ Štai tokia dinamika: truko maždaug dešimt metų.

Aišku, visą tą laiką reikėjo intensyviai kalbėti, bet štai dabar jau įgyvendiname tokius projektus.

Kvapai labai polifoniški, sluoksniuoti, daugiaplaniai, daugiabriauniai. Juos galima ilgai uostyti, tyrinėti, pamėginti

Šiuolaikinių knygų kvapas Kiekviena knyga, kiekviena laida turi specifinį kvapą, kurį nemažai lemia trys pagrindinės jos dalys: popierius, spaustuviniai dažai, klijai. Paprastai knygoms būdinga visa puokštė įvairiausių kvapų: užuosime medieną, celiuliozę, ligniną, nes knygos pagrindas – popierius. Šviežios, naujos knygos, pasakytume, dvelkia deguonimi, ozonu – o tai tiesiog vandenilio peroksido kvapas, nes ši medžiaga naudojama popieriui balinti. Aišku, po to popierius yra džiovinamas, valomas, tačiau peroksido kvapas vis tiek išlieka. Knygoje ryškus spaustuvinių dažų kvapas, jį sudaro alkilketonas, įvairūs polimerai. Dažai tirpinami ir skiedžiami įvairiausiuose tirpikliuose – naftos produktuose. Knygoje justi ir chemikalų, kuriais apdorojamas popierius, kvapas. Taip pat galima užuosti klijus, kurie dažniausiai yra įvairūs vinilo junginiai. Jeigu prisimenate, kaip kvepia vinilo plokštelės, tai knygoje dažnai užuosime ir šį kvapą. Naudojamas kartonas ar dirbtinė oda taip pat palieka kvapą. Jeigu knyga specialiai įrišta – atsiranda įvairiausių papildomų kvapų.

suprasti, ką jie pasakoja, atskleisti sluoksnis po sluoksnio – neskubant, nes su kvapais reikia gyventi lėtai, nepaisant to, kad jie yra pats greičiausias pojūtis, žaibiškai pasiekiantis mūsų smegenis. Juk mes reaguojame iš karto.

Netgi jei kvapo yra tiek mažai, kad jo beveik nejaučiame, jis vis tiek mus veikia.

Du austrų mokslininkai atliko įdomų tyrimą: žmonės vaikščiojo nematydami, kokia tai aplinka, jie galėjo tik uostyti. Žmonių savijauta buvo labai gera. Taigi buvo padarytas atradimas: jeigu patenki į malonių kvapų aplinką, tai netgi jei užuodi ir bjaurių kvapų, pastarųjų poveikis trumpalaikis ir greitai praeinantis. Nes geri kvapai veikia ilgai, ilgiau negu blogi.

Kvapas prašosi lėto, ramaus gyvenimo, į jį reikia įsiuostyti, apie jį mąstyti ir leisti patirti jį jau kita – sąmoningąja smegenų dalimi, kad suvoktume jį kaip tam tikrą istoriją, tam tikrą naratyvą.

O kiek vidutinis žmogus gali suvokti kvapų?

Laimė: Iš pradžių mokslininkai sakė – 10 tūkstančių, vėliau – kad 100 tūkstančių. Dabar sako, kad galima suvokti begalę kvapų. Nėra jokių ribų. Bet kiek jų galime atpažinti ir įvardyti – čia jau kitas klausimas. Kol kas nėra jokio metodo, kad pasakytume, ar žmogus atpažino kvapą, ar ne. Jeigu negali pasakyti, kuo tai kvepia, tai nereiškia – kad jis neturi jo savo kvapų atmintyje. Gal jis nėra lingvistiškai susiejęs to kvapo su žodžiu. O tada prasideda sudėtingi neurolingvistiniai procesai, kurie kvapą, emocijas susieja su žodžiu.

Kvapas veikia mūsų preverbalinę smegenų dalį. Apie tai, apie fluidų pasaulį rašė ir

Nietzsche. Olfaktorija skatina intuicijos lavėjimą, subtilesnį pasaulio suvokimą. Žmogui gal net nebūtina pasakyti, ką jis užuodžia.

Juokingas paradoksas: ką mes vertiname, kai geriame kavą, – kvapą ar skonį? Panašu, kad kvapas implikuoja malonumą, atsipalaidavimą, norą bendrauti. Iš tikro – žmonės, pauostę kvapų, nori pradėti kalbėti, nes suaktyvinami verbaliniai centrai. O apibūdinti patį kvapą jiems gali būti ir sunku.

Gebėjimas atpažinti kvapą yra įgimtas ar lavinamas?

Laimė: Lavinamas. Kvapų atmintis yra kaupiama. Čia kaip ir kalbą išmokti: galime turėti gabumų, bet jeigu jos nesimokysime, tai ir neišmoksime. Mokydamiesi kalbos, kaupiame žodžių bagažą, stengiamės juos vartoti. Tas pat pasakytina apie uoslę. Pas mus nėra uoslės lavinimo kultūros, pojūčių lavinimo metodikos. Štai vaikai varto paveiksliukų knygas – žiūri į juos (vizualusis lavinimas), ugdymo įstaigose taip pat gauna šiek tiek muzikos (klausymosi lavinimas). O skonio ir uoslės pojūčiai beveik nelavinami. Bet jeigu pradedi mąstyti apie tai, ką uostai, galima išsiugdyti šį gebėjimą. Jau egzistuoja kvapų biblioteka. Mums reikėtų mokytis olfaktorinio (uostomojo) raštingumo. Tai juk nieko nekainuoja – aplink mus pilna kvapų: knygų, daiktų, gėrimų, maisto, drabužių ir t. t.

Kiekviena akimirka kvepia kitaip. Kvapas efemeriškas ir labai dinamiškas. Ši sritis turi stiprią magiją, kvapams sunku atsispirti. Galime užsimerkti, užsikimšti ausis, bet nekvėpuoti negalime. Kvapas keičia mūsų nuotaiką, būsenas, savijautą. Fiziologiškai įrodyta, kad geri kvapai mus veikia labai teigiamai, pozityviai veikia smegenų žievę, limbinę jos dalį, mažina nerimą, stresą.

Tiesiog uostydami galime pagerinti savo pačių savijautą. Būti geresni, sveikesni, malonesni – prieš šv. Kalėdas būtent to ir linkiu.

Parengė Milda Kvizikevičiūtė, Gintarė Petuchovaitė, Asta Stirbytė Ką tik pasibaigusios parodos „Maištaujančios knygos“ kuratorės ir kvapų menininkės su „Tarp knygų“ redakcija maloniai pasidalijo sukurtu Reformacijos knygų kvapu, kad jį galėtų pažinti ir žurnalo prenumeratoriai. „Hortus apertus“ kūrybos vadovės J. Katakinaitės-Jakubauskienės teigimu, antspaudas, kuriame naudotas raudonasis molis (aliuzija į Vitenbergo žemę), sukurtas kaip pagarbos spausdintam žodžiui ženklas.

23

Tautinio kostiumo metai

Brangintina tautinės tapatybės išraiška Elvyda Lazauskaitė Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja

XIX ir XX amžių sandūroje tautinio atgimimo idėjų paveikta šviesuomenė tautiškumo palaikymą siejo ne tik su kalba ar papročiais, bet ir su drabužiais, jų audinių raštais, spalvų deriniais. Tuo metu valstiečiai dar buvo išlaikę per šimtmečius susiformavusius tradicinius drabužius su jiems būdingomis medžiagomis, spalvomis, fasonais, puošimo elementais ir regioniniais nešiosenos savitumais.

Tautinis kostiumas pirmiausia pradėtas populiarinti Mažojoje Lietuvoje. Išeiginė valstiečių apranga imta branginti ir vertinti kaip tautos vertybė. Kultūros veikėjai rinko ir liaudies meno parodose eksponavo tautinių drabužių pavyzdžius, skatino atkurti savo kraštui būdingas senąsias audimo technikas, drabužių siuvimą, organizavo kostiumo šventes.

Daug nuveikė Tilžės lietuvių giedotojų ir Birutės draugijų narės, kurių vilkėti balti siuvinėti marškiniai, tamsios suvarstomos liemenės, išilgadryžiai sijonai ir balta skersadryžių raštų prijuostė Mažojoje Lietuvoje tapo tautiniais drabužiais. Mažosios Lietuvos kultūros veikėja, spaudos darbuotoja, bibliotekininkė, Prūsų lietuvių moterų draugijos, siekusios ugdyti ir propaguoti lietuvių tautodailę, įkūrėja ir pirmininkė Marta Raišukytė (1874–1933) Tilžėje įsteigė lietuviškų audinių ir rankdarbių mokyklą, organizavo įvairių lietuviškų rankdarbių parodas, bendradarbiavo su įvairiomis kultūros draugijomis bei Tilžės 24

Lietuvininkų deputacija pas Prūsijos karalių. 1878 m., Karaliaučius. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus (fotografas Paulas Rozenovas) fondų

Prūsijos karalių prašyti leidimo grąžinti į mokyklas lietuvių kalbą, Lietuvos skyriaus ekspoziciją 1900 metų Pasaulinėje Paryžiaus parodoje, kurioje eksponuota per 200 nuotraukų. Dauguma jų surinkta atsiliepiant į Lauryno Ivinskio raginimą parodai „siųsti fotografijas įvairių kampų Lietuvos žmonių taip nuimtas, kad duotų kuo aiškiausią supratimą apie kasdienį ir šventadienį to krašto dėvėjimą“. Jas rinko Tilžėje leisto laikraščio „Tėvynės sargas“ redakcija, lietuvybės propaguotojas Povilas Višinskis, pedagogas Pranas Mašiotas ir publicistas Juozas Lozoraitis. Paklausą parodoje turėjo Rytprūsių fotografo Roberto Minzlofo nuotraukos su užfiksuotomis XIX amžiaus pabaigos Ragainės apylinkių lietuvininkų gyvenimo scenomis.

Pasveikinimas iš Lietuvos. 1898, Tilžė. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus (fotografas Robertas Minzlofas) fondų 1934–1936 metais kraštotyrininkas, etnografas ir fotografas Balys Buračas Raudonojo Kryžiaus organizacijos filialu. Marta buvo ži- nuotraukose įamžino tautiniais drabužiais apsirennoma kaip tautinių juostų audėja, o Vydūno ir jos sukurti gusius spektaklio „Kupiškėnų vestuvės“ vestuvininlietuviški istoriniai kostiumai buvo demonstruojami lietu- kus, sutartinių giedotojas ir pavienes dainininkes. vių šventėse, koncertų ir vaidinimų metu, taip puoselėjant 1935–1938 metais Ignas Končius fotografavo šventiniais drabužiais pasipuošusius Dzūkijoje organilietuvių tautodailę ir tautiškumą.

Rusijos valdžios įvestų kultūrinės veiklos apribojimų zuotų švenčių „Senovės dienos“ dalyvius. varžomoje Didžiojoje Lietuvoje apie tautinius drabužius prabilta tik po spaudos draudimo panaikinimo. Tautinį Didžiausio rinkinio saugotojas Šių dienų tyrinėjimams neįkainojami yra kostiumą populiarino katalikiška jaunimo pavasarininkų organizacija, jos nariai vilkėjo jį per kuopų ir kitas šventes. XIX–XX amžiaus pradžios valstiečių šventinės apTautiniu kostiumu puošėsi Vilniaus universiteto lietuvių rangos pavyzdžiai. Didžiausias jų rinkinys sukauptas studentų visuomeninių organizacijų nariai, seserys kazimie- Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Seniausi jo rietės, šaulės. Lietuvos katalikių moterų draugija jį buvo pri- eksponatai (500 vnt.) – iš Lietuvių mokslo draugijos, įkurtos 1907 metais. Tai – audiniai drabužiams, juospažinusi savo uniforma. Tautinį kostiumą populiarino choristai, tautinių švenčių dalyviai ir lietuviškų vakarų vaidintojai, nuo 1924 metų organizuotos dainų šventės.

Nuotraukos – reikšmingas tyrinėjimo šaltinis Tautinio kostiumo tyrinėjimams svarbus šaltinis yra XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pirmosios pusės nuotraukos, kuriose užfiksuoti išeiginiais drabužiais vilkintys pavieniai valstiečiai ar jų šeimos. Nuotraukos primena svarbius lietuviams įvykius: lietuvių tradicinės kultūros pristatymą 1867 metais Maskvoje vykusioje Pirmojoje Rusijos imperijos tautų etnografijos parodoje, 1878 metų lietuvininkų delegacijos kelionę pas

Žemaičiai. XIX a. Telšių apskr. Eksponuota 1867 m. Maskvoje vykusioje Pirmojoje Rusijos imperijos tautų etnografijos parodoje. Iš: Senoji Lietuva: parodos katalogas, Vilnius–Sankt Peterburgas, 2009, p. 149.

25

pradžios drabužių ir audinių pavyzdžius atlieka aprangos rekonstrukcijas.

Lininiai, vilnoniai, pusvilnoniai audiniai audžiami rankinėmis audimo staklėmis, tradicinėmis technikomis.

Dažoma namudės sąlygomis augaliniais ir pirktiniais dažais. Tradiciškai siuvami kostiumai puošiami siuvinėjimu, nėriniais, mezginiais. Atskiroms kostiumo dalims pritaikomi fabrikiniai audiniai ir apdailos medžiagos, panašios į naudotas XIX amžiuje. Komplektuojant aukštaičių, dzūkų, klaipėdiškių, suvalkiečių ir žemaičių kostiumus, parenkami audiniai su konkrečiam etnografiniam regionui būdingais raštais ir spalvų deriniais, išryškinami esmingiausi regiono bruožai. Atkuriami vasariniai ir šaltuoju metu vilkėti drabužiai: sermėgos, švarkai, švarkeliai.

Daugiausia – moteriškų drabužių, nes juose daugiau raštų ir spalvų, įvairesnė nešiosena.

2014 metų liepos 6-ąją, pirmą kartą minint Tautinio kostiumo dieną, Lietuvos nacionaliniame muziejuje buvo atidaryta paroda „Tautinis kostiumas – graži ir nesenstanti mada“, kurioje eksponuoti dirbtuvėse sukomplektuoti moterų ir vyrų kostiumų pavyzdžiai. Žemaitė Joana Vainorienė senoviniais drabužiais. 1906 m., Palanga. Fotografas Ignas Končius. Iš: Senoji Lietuva: parodos katalogas, Vilnius–Sankt Peterburgas, 2009, p. 197.

tos, pirštinės, nuometai, skaros, skarelės, marškiniai, kepurėlės, galionai. Dauguma jų surinkta daktaro Jono Basanavičiaus pastangomis. Jo nuomone, tautiškumui stiprinti tautiniai drabužiai yra labai reikšmingi – padeda pažinti save: į audimą valstietės sudėjo tautos išmintį, sumanumą, meilę, kantrybę, išradingumą.

Daugiausia eksponatų surinkta per etnografines ekspedicijas, kurias muziejus organizuoja nuo 1948 metų, taip pat iš privačių asmenų. Muziejuje saugomi aprangos rinkiniai papildomi naujais eksponatais, kažkada iškeliavusiais iš Lietuvos. Iš Jungtinių Amerikos Valstijų sugrįžo 80 eksponatų rinkinys: autentiškos ir tautodailininkų austos juostos, pirštinės, moteriški kostiumai. 1996 metais rinkinį papildė tekstilės dailininko Antano Tamošaičio (1906– 2005) padovanota tradicinių juostų kolekcija.

Kostiumo rekonstrukcijos centras 2007 metais muziejaus Etninės kultūros skyriuje įkurtose Tautinio kostiumo rekonstrukcijų dirbtuvėse dirbančios sertifikuotos tradicinių amatų meistrės audėjos, siuvėjos, siuvinėtojos pagal XVIII–XX amžiaus 26

Svarbus visais laikais 2017-ųjų paskelbimas Tautinio kostiumo metais pabrėžia tautinio kostiumo – kaip vieno iš tautos ir valstybės simbolių, etninio tapatumo ir nacionalinės kultūros raiškos formos – svarbą. Tautinio kostiumo vilkėjimas buvo ir yra svarbus tautiškumo požymis. Toks buvo XIX amžiuje, nacionalinės savimonės brendimo metu, toks XX amžiaus viduryje, kai iš Tėvynės tremiami lietuviai pasiimdavo jį kaip būtiniausią daiktą ir saugodavo kaip šventenybę.

Tautinis kostiumas ir šiandien turėtų būti svarbus mūsų tapatybės raiškai ir tolesnei tautos egzistencijai.

Norėtųsi tikėti, kad Lietuvoje plačiai parodomis, edukaciniais renginiais ir paskaitomis minėti metai papildė mūsų žinias apie tautinį kostiumą.

Trys Grinių šeimos kartos. 1905 m., Marijampolė. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus (fotografas Moisiejus Buhalteris) fondų

Žmonės ir laikas

Jonas Būtėnas. Nuotr. iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių

Itališkojo bel canto meistras Jono Būtėno įrašai gramofono plokštelėse

Laura Strabulė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Paslaugų departamento Muzikos ir vizualiųjų menų skyrius

Garso įrašymas – vienas didžiausių XIX a. pabaigos išradimų. 1877 m. pasirodęs Thomo Edisono fonografas, po dešimties metų – Emilio Berlinerio gramofonas visiems laikams pakeitė muzikos suvokimą. Pasaulį apėmus garso įrašų karštinei, operos teatrai, filharmonijos, koncertų salės prarado pagrindinio kultūros židinio statusą. Fonografo cilindras ar gramofono plokštelė suteikė galimybę norimą kūrinį išgirsti bet kuriuo metu ir kiek nori kartų. Tūkstančiuose senųjų garso įrašų buvo užfiksuotas garsių XX a. dainininkų ir instrumentalistų meistriškumas. Šiandien visuomenės ir kultūros raidą atspindintys gramofono įrašai yra ne mažiau svarbūs istoriniai dokumentai nei knygos. Šiame straipsnyje papasakosime apie baritono Jono Būtėno (1892–1968) įrašytas gramofono plokšteles, saugomas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fonduose.

Lietuvos profesionalaus dainavimo mokykla formavosi stipriai veikiama italų vokalinio meno.

Didelė dalis pirmųjų lietuvių dainininkų mokėsi pas italų pedagogus, po studijų, remiami valstybės, arba savo lėšomis vyko tobulintis į Milaną, Romą, Neapolį.

Ryškiausias itališkosios vokalo mokyklos atstovas prieškario Lietuvoje buvo Raseinių apskrityje gimęs Jonas Būtėnas – lietuviškų gramofono įrašų rekordininkas, įdainavęs net 74 plokšteles1.

Pirmieji bandymai įrašų studijose 1909 m. emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas, pirmuosius kūrinius J. Būtėnas įrašė 1918 m. Niujorke, garso įrašų kompanijoje „Victor“2. Aštuoneri Amerikoje praleisti metai mažai ką bendro turėjo su muzika: sunkus, tačiau gerai apmokamas fizinis darbas Pensilvanijos anglių kasyklose (per šešių darbo 1

2

Antrasis pagal produktyvumą – Antanas Šabaniauskas (1907–1987), įrašęs 33 plokšteles.

Kompaniją „Victor Talking Machine“ Kamdene (JAV) 1901 m. įkūrė E. Berlinerio verslo partneris Eldridge‘as R. Johnsonas. Čia dirbo vieni žymiausių to meto garso režisierių broliai Raymondas ir Harry Sooy.

27

Pirmoji J. Būtėno 1918 m. įrašyta plokštelė; kompanijoje „Columbia“ įdainuota plokštelė, 1920 m.

Iš Lietuvos nacionalinės bibliotekos fondų

dienų savaitę, dirbdamas 10 valandų per dieną, uždirbdavo 15 dolerių), vėliau – Niujorko požeminiuose tuneliuose leido J. Būtėnui sukaupti šiokį tokį kapitalą ir susimokėti už privačias žinomo pedagogo Astolfo Pescios3 pamokas. Gyvenimą susieti su muzika paskatino tuo metu JAV gyvenęs Pensilvanijoje sutiktas būsimasis Lietuvos operos solistas Antanas Sodeika (1890–1979), kurio vadovaujamame chore J. Būtėnas dainavo, ir kompozitorius Mikas Petrauskas (1873–1937), 1914 m. skyręs J. Būtėnui vaidmenį operos „Birutė“ pastatyme, kvietęs dainuoti savo organizuojamuose koncertuose.

Finansiškai ir moraliai J. Būtėną palaikė Niujorko Bruklino operetės choro įkūrėjas ir vadovas Ksaveras Strumskis, stipriu postūmiu tapo ir konkurse laimėta Niujorko „Metropolitan Opera“ choristo vieta4.

Pirmojoje XX a. pusėje Jungtinėse Valstijose garso įrašų pramonėje varžėsi dvi kompanijos – „Victor“ ir „Columbia“5, kurių agentai akylai sekė koncertinį gyvenimą, ieškodami talentingų atlikėjų įrašams. Nenuostabu, kad J. Būtėnas, gražiu balsu pelnęs lietuvių emigrantų dėmesį, buvo pakviestas į „Victor“ studiją įrašyti keleto lietuviškų dainų.

Tuo metu Amerikos lietuviams garso įrašai jau nebuvo naujiena. Nors viena gramofono plokštelė kainavo net 75 centus – bemaž visą darbininko dienos uždarbį, tėvynės ilgesio kamuojami imigrantai nedvejodami pirko lietuviškus įrašus.

J. Būtėno plokštelių buvo kone kiekvieno JAV lietuvio namuose, jų parduota daugiau kaip 15 000 vienetų.

Pirmasis J. Būtėno apsilankymas „Victor“ garso įrašų studijoje Niujorke 1918 m. sausio 29 d. baigėsi nesėkme – įrašyti Stanisławo Moniuszkos dainos „Temsta dienelė“ nepavyko.

Kadangi galimybės įrašus montuoti tada dar nebuvo, atlikėjai įrašydavo kelis variantus, iš kurių būdavo išrenkamas geriausias.

Nors J. Būtėnas atliko net šešis bandymus (du sausio 29 d., du – vasario 14 d., du – balandžio 19 d.), nė vienas jų nebuvo išleistas.

(Garso įrašo atmetimą lemdavo svarios priežastys: techninės klaidos įrašant kūrinį, laiku neįstojęs solistas, pritariančių atli Italas Astolfo Pescia – garsiojo tenoro Beniamino Gigli, soprano Dorothy Kirsten ir Ugo de Caro mokytojas.

4 Į šio prestižinio teatro chorą labai sunku patekti. Jame dainuoja nemažai atlikėjų, jau išgarsėjusių solinėmis karjeromis. Įdomu, kad J. Būtėną dainavimo mokęs A. Sodeika į „Metropolitan Opera“ chorą priimtas nebuvo.

5 1887 m. įkurta kompanija „Columbia Records“ prekiavo Th. Edisono fonografais ir jiems skirtais voleliais. 1902 m., pastebėjusi didėjančią gramofono įrašų paklausą, kompanija išleido pirmąsias plokšteles su savo etiketėmis.

3

28

kėjų klaida ir pan.). Panašu, kad, gaminant „motininį“ diską, buvo pažeista plokštelės matrica.

Tais pačiais metais kitų šešių garso įrašų sesijų metu „Victor“ studijoje J. Būtė­nas įrašė aštuonis kūrinius. Didžiąją repertuaro dalį sudarė anuomet populiarumo viršūnėje buvusios M. Petrausko originalios ir harmonizuotos lietuvių liaudies dainos: „Vai, aš pakirsčiau“, „Eina garsas“, „Ko liūdit, sveteliai“, „Šių nakcialy“ ir „Skyniau skynimėlį“. M. Petrausko, kuris buvo ir dainininkas, kūriniai patogūs ir lengvi dainuoti, harmonija – paprasta, grindžiama pagrindinių funkcijų akordais. Melodija nekinta, vyrauja posminė forma. Akompanimentas dažniausiai dubliuoja melodiją ir sudaro harmoninį foną. Tokioms dainoms nereikėjo didelio dainavimo technikos, kuria J. Būtėnas tuo metu nepasižymėjo, išmanymo. Dainininkui galima prikišti netaisyklingą kvėpavimą, nebaigtą frazuotę, kantilenos stoką, tačiau prigimtiniai duomenys – balso sodrumas, tembro grožis – įrašuose girdimi, nepaisant ribotų to meto garso įrašymo galimybių.

Stasio Šimkaus harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Ant marių krantelio“ J. Būtėnas įrašė du kartus: 1918 m. gegužės 9 d. kompanijoje „Victor“ ir 1928 m. gegužės–birželio mėnesiais Berlyne, kompanijoje „Odeon“. Palyginus šiuos du įrašus, tampa akivaizdu, kad per dešimtį metų J. Būtėnas susiformavo kaip profesionalus dainininkas: ryški kantilena, subtilūs dinamikos niuansai, puikiai rezonuojantis balsas nepalieka abejonių, kad tai – itališkojo bel canto6 atstovas.

1918-ųjų birželio 20 d., praėjus vos keliems mėnesiams nuo Lietuvos valstybės atkūrimo, kompanijoje „Victor“ J. Būtė­nas įdainavo Lietuvos himną. Šis įrašas buvo išleistas net trim va­rian­­ tais: su „Victor“ etikete, vienpusėje „Gramophone“ plokš­telė­je ir Latvijos rinkai su kompanijos „His Master‘s Voice“ etikete.

Pasuko profesionalo keliu 1919 m., būdamas 27-erių, J. Būtėnas ryžosi siekti profesionalaus dainininko karjeros. Finansiškai remiamas K. Strumskio, jis persikėlė į Bostoną, kad galėtų studijuoti dainavimą M. Petrausko įkurtoje Lietuvių muzikos konservatorijoje, kurioje kasmet mokėsi 70–130 mokinių. Penkios dainavimo ar kompozicijos pamokos kainavo 6 dolerius, fortepijono, smuiko ar kito instrumento – 5 dolerius.

Netrukus J. Būtėnui atsirado proga konservatorijoje parrengtą repertuarą įdainuoti į plokšteles. Šį kartą įrašams jį pakvietė „Columbia“. 1919–1920 m. laikotarpiu Niujorko studijoje J. Būtėnas įrašė dvylika kūrinių. Tai vokaliniu požiūriu nesudėtingos lietuvių liaudies dainos („Plaukė žąselė“, „Padainuosiu gražią dainą“, „Našlys“, A. Vanagaičio „Noriu miego“), Juozo Naujalio originalios („Jėzau Kristau maloniausias“, „Sveikas, Jėzau mažiausias“) ir harmonizuotos („Linksma diena mums nušvito“, „Daržely alyvų“, „Gul šiandieną“) religinės giesmės, kurios paprasta muzikine kalba nedaug skiriasi nuo dainos.

Pastarieji J. Būtėno įrašai sulaukė didelio populiarumo.

6

Neapolyje susiformavęs bel canto dainavimo stilius – itin išlavinto balso, gražaus tembro ir kokybiško garso reikalaujantis dainavimas. Jam būdinga virtuozinė balso valdymo technika, nepriekaištinga kantilena, sugebėjimas vienu iškvėpimu padainuoti tiek ilgas lyrines melodijas, tiek greito tempo pasažus.

Giesmės „Linksma diena mums nušvito“, Antano Strazdo „Pulkim ant kelių“, „Gul šiandieną“, „Sveikas, Jėzau mažiausias“ buvo išleistos net penkis kartus.

1918–1920 m. įrašytų plokštelių etiketėse baritonas J. Būtėnas pristatomas kaip bosas. Mažai tikėtina, kad įvyko klaida. Greičiausiai pirmieji dainavimo pedagogai bus neteisingai nustatę jo balso tipą. 1921 m., vis dar mokydamasis pas M. Petrauską, J. Būtėnas įstojo į Naujosios Anglijos konservatoriją – prestižinę, seniausią JAV privačią konservatoriją. Čia visą laiką jis skyrė studijoms, taigi 1921 m. jokių įrašų nedarė.

Italijoje atsivėrė naujos galimybės 1922 m. pabaigoje J. Būtėnas išvyko studijuoti dainavimo į Italiją. Tais metais „Victor“ kompanijoje įdainuotų plokštelių etiketėse jis pirmą kartą pristatomas jau kaip baritonas. Gruodžio 11 d. J. Būtėnas įrašė J. Naujalio romansą „Kad širdį tau skausmas“ ir S. Šimkaus harmonizuotą liaudies dainą „Saulutė tekėjo“, gruodžio 18 d. – A. Kačanausko harmonizuotą liaudies dainą „Tų mergelių dainavimas“ ir M. Petrausko „Kalvį“. Pastarajame kūrinyje dainininkui teko rimti vokaliniai uždaviniai, su kuriais jis puikiai susitvarkė: čia reikia aktyvaus garso išgavimo, yra daug dinaminių niuansų, o kulminacijoje solistas be vargo „paima“ pirmosios oktavos la – aukščiausią baritono diapazono gaidą.

Studijos Italijoje J. Būtėnui atvėrė naujas galimybes.

Jis geriau pažino savo balsą, išmoko jį valdyti. Didžiausi dainavimo manieros pokyčiai išryškėjo 1924 m., pradėjus privačias dainavimo studijas pas Mario Sammarco7. Garsaus italų baritono, amžininkų pripažinto vienu geriausių Giuseppe Verdi operų atlikėjų, pamokos kainavo brangiai. Kadangi lėšų, gaunamų iš koncertų ir įrašų nepakako, J. Būtėno bičiulis Feliksas Morkus įkūrė Amerikoje fondą, kuris ėmėsi rinkliavos dainininko studiJ. Būtėno mokytojas italų baritonas Mario Sammarco. joms Europoje finansuoti.

M. Sammarco padėjo J. Būtėnui perprasti italų operos interpretacijos stilių ir per keletą metų pavertė jį „šilkinių balso stygų“ dainininku, puikiai įvaldžiusiu bel canto techniką. Mokytojas dirbo su J. Būtėnu iki pat savo mirties 1930 metais.

Intensyvios dainavimo studijos Italijoje lėmė nedidelį tuo metu J. Būtėno padarytų įrašų skaičių. 1923–1924 m. jis įrašė tik aštuonis kūrinius. Tačiau, lyginant 1920 m. ir 1923 m. atliktus tų pačių giesmių įrašus, justi didelė 7

Mario Sammarco (1868–1930) – tarptautinį pripažinimą pelnęs italų baritonas, dainavęs vienoje scenoje su žymiuoju Enrico Caruso. Pas jį mokėsi ir daugiau lietuvių: Lietuvos operos solistė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, Juzė Augaitytė, Stasys Sodeika, Stasys Santvaras.

pažanga: suvaldytas kvėpavimas, tikslūs įstojimai, lanksti frazuotė, kantileninio dainavimo užuomazgos, balse atsiradęs vibrato kūriniams suteikė naujų spalvų. 1924-ųjų gruodį kompanijoje „Columbia“ J. Būtėnas įdainavo liaudies dainas „Oi mergele“, „Nesigraudink, mergužėle“, „Aš mergytė“ ir A. Vanagaičio dainą „Stasys“. Šios plokštelės buvo tokios populiarios, kad įrašus teko išleisti pakartotinai.

1925 m. spalio 30 d. J. Būtėnas debiutavo operos scenoje – atliko Valentino vaidmenį Charles‘io Gounod operoje „Faustas“ Palermo Politeama Garibaldi teatre. Teigiami įvertinimai padėjo dainininkui patekti į keliaujančią italų trupę, su kuria jis pasirodė Milano, Veronos, Turino, Mantujos, Ostiljos, Sabjonetos teatrų scenose8.

Neatsitiktinai tarp 1925 m. įrašų yra ir pirmasis J. Būtėno operinio repertuaro pavyzdys – Žoržo Žermono arija „Užmiršai tėvų kapus“ iš G. Verdi operos „Traviata“. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo paprasta, tačiau tai viena sudėtingiausių baritono arijų. Ji parašyta nepatogioje, aukštoje tesitūroje, o padainuoti ilgą legato reikia tobulo kvėpavimo. Šis kūrinys buvo vienas J. Būtėno mėgstamiausių, jį dainininkas įrašė net keturis kartus: 1925 m. (Niujorke; „Victor“), 1928 m. (Berlyne; „Odeon“), 1929 m. (Berlyne; „His Master‘s Voice“) ir 1930 m. (Berlyne; „Polydor“).

Lyginant skirtingu laikotarpiu atliktus įrašus, ryškus J. Būtėno pasiektas meistriškumas: lygiai skambantis balsas, gražios viršūnės ir garsioji mezza voce dainavimo maniera.

1918–1925 m. J. Būtėno įdainuotos gramofono plokštelės yra akustinės, įrašytos mechaniniu būdu. Anuomet atlikėjai dainuodavo, grodavo ar kalbėdavo tiesiai į metalinį ruporą, kuris garso virpesius perduodavo siaurajame gale esančiai diafragmai. Prie jos pritvirtintas rėžtuvas įbrėždavo griovelį vašku padengto disko paviršiuje. Akompanuojantys atlikėjai būdavo sodinami kuo arčiau ruporo, kartais net vienas virš kito. Kadangi nei mikrofonų, nei elektrinių stiprintuvų nebuvo, dainininkas turėdavo parodyti visą išradingumą: atlikdamas aukštesnes ir garsesnes gaidas, šiek tiek atsitraukti nuo ruporo, o diminuendo vietose – prieiti prie pat jo angos.

1924 m. rudenį amerikiečių kompanijos „Western Electric“ inžinieriai sukūrė gerokai tobulesnę – elektrinę garso įrašymo technologiją. Pirmąsias šiuo būdu įrašytas plokšteles 1925 m. balandį išleido „Columbia“, po kelių savaičių jos pėdomis pasekė „Victor“. Nors įrašų kokybė akivaizdžiai skyrėsi, nenorėdamos patirti finansinių nuostolių, garso įrašų kompanijos naująją technologiją ėmė reklamuoti tik tada, kai buvo parduotos visos anksčiau akustiniu būdu įrašytos plokštelės.

Didžioji dalis 1926 m. J. Būtėno įrašų jau atlikti naujuoju, elektriniu, būdu, tačiau dėl minėtos priežasties ne visų plokš­ telių etiketėse šis faktas pažymėtas. Identifikuoti elektriniu bū­du atliktus įrašus padeda simboliai plokštelės matricoje: „Colum­­bia“ naudojo raidę W apskritime „Victor“ – trikampio ženklą. Kaip skiriasi akustiniai ir elektriniai įrašai, suvokiame palyginę dvi J. Būtėno įdainuotos M. Petrausko dainos „Eina garsas“ versijas: akustinę (1918 m.; „Victor“) ir elektrinę (1926 m.; „Columbia“). Dėl riboto garso dažnių diapazono akustinis įrašas skamba blankiai ir nenatūraliai, o elektriniame įraše atsiskleidžia visas dainininko balso grožis, net sunku patikėti, kad kūrinį atlieka tas pats solistas. Pritariantys instrumentai taip pat skamba natūraliau, galima aiškiai išskirti jų garsines linijas.

8

Po Evelinos Sirvydaitės-Sonchi (1865–1930) J. Būtėnas yra antrasis lietuvis, dainavęs Italijos teatruose.

29

kūriniai (S. Šimkaus harmonizuotos liaudies dainos „Vai varge, varge“, „Ant marių krantelio“, J. Naujalio giesmės „Sveikas, Jėzau mažiausias“, „Gul šiandieną“ ir „Linksma diena mums nušvito“) buvo įrašyti anksčiau, to­dėl jais remiantis galima įvertinti dainininko pasiektą profesinį meistriškumą. Lyginant 1920 m. ir 1928 m. atliktus bažnytinių Kompanijoje „Odeon“ J. Būtėno įdainuota plokštelė, 1928 m.; 1926 m. išleista plokštelė su etikete „Okeh“ įrašyta giesmių įrašus, pirmiausia pastenaudojant originalią elektrinę garso įrašymo sistemą „Truetone“. Iš Lietuvos nacionalinės bibliotekos fondų bimas išaugęs dainininko muzikalumas, dinaminis balso paslankumas, išraiškingas frazaValstybės operoje – išskirtinės sąlygos 1926 m. J. Būtėnas įrašė net 24 kūrinius, tačiau vimas. Pastaroji savybė glaudžiai susijusi su tvirtais tarp jų operų arijų nėra. Įrašų sesijos vyko balan- taisyklingo kvėpavimo įgūdžiais. Aukštas gaidas, džio–rugpjūčio mėnesiais Niujorke ir Kamdene. 14 kurios, net ir atliktos fortissimo, skamba sodriai, kūrinių J. Būtėnas įdainavo kompanijoje „Columbia“, J. Būtėnas pasiekia neįtikėtinai lengvai. Berlyne 6 – „Victor“ ir 4 – „Okeh“9. Kaip ir daugelis kitų J. Būtėnas įrašė ir vienintelį estradinį kūrinį savo J. Būtėno įrašų, tais metais „Columbia“ ir „Victor“ diskografijoje – anuomet itin madingą, kiekvienoje kompanijose įdainuoti kūriniai buvo išleisti kelis gegužinėje skambėjusį P. Bendixo valsą „Gerk, kartus, tačiau populiarumo rekordu tapo amerikie- brolužėli, gerk“. čių kompozitoriaus Guy Massey „Kalinio daina“, Diskografijoje operos vaidmenų nedaug sulaukusi net penkių leidimų10.

Gramofono plokštelėse J. Būtėnas įamžino Italijos teatruose praleisti metai suteikė lietuviui vertingos sceninės patirties ir pluoštą teigiamų re- tik šešis vaidmenis iš savo plataus operinio recenzijų italų spaudoje. Garsas apie laurus skinantį pertuaro: Žermoną (G. Verdi „Traviata“), Toniją baritoną pasiekė ir Lietuvą – 1928 m. jis buvo pa- (R. Leoncavallo „Pajacai“), Eskamiliją (G. Bizet kviestas dainuoti Valstybės operoje, tuo metu turė- „Karmen“), Figarą (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“), jusioje tik vieną baritoną – A. Sodeiką. Išsiderėjęs Jeleckį ir Tomskį (P. Čaikovskio „Pikų dama“), neįtikėtinas sąlygas – teisę dainuoti italų kalba ir pasirinkdamas populiariausias, tačiau drauge ir papildomą 25 proc. honorarą už kiekvieną spektaklį, sudėtingiausias baritono arijas.

1928 m. kovo 11 d. J. Būtėnas debiutavo Valstybės Šie įrašai šiandien leidžia mums teatre G. Verdi operoje „Rigoletas“. Kauno publika, įvertinti J. Būtėno – operos daisužavėta dainininko bel canto technikos ir balso nininko talentą. 1928 m. garso grožio, solistą sutiko ovacijomis. Su dar didesniu įrašų sesijos Berlyne metu J. Būpasisekimu parodyta Ruggero Leoncavallo opera tėnas įdainavo Figaro kavatiną „Pajacai“, kurios prologe J. Būtėno atlikta kompozito- iš operos „Sevilijos kirpėjas“, riaus ad libitum parašyta ir baritonų retai pasiekiama garsųjį prologą iš „Pajacų“ ir aukštoji pirmosios oktavos la bemol gaida buvo pa- antrą kartą įrašė Žoržo Žermono lydėta audringais plojimais. Vėliau J. Būtėnas sukūrė ariją „Užmiršai tėvų kapus“ iš pagrindinius baritonui skirtus vaidmenis G. Verdi operos „Traviata“.

G. Rossini „Sevilijos kirpėoperose „Kaukių balius“, „Aida“, „Trubadūras“ ir kt. jas“ – opera buffa žanro viršūnė, Baigiantis 1928 m. operos sezonui, J. Būtėnas išvyko į Berlyną, kur gegužės–birželio mėnesiais įrašė populiariausia pasaulyje komiška keturiolika kūrinių kompanijoje „Odeon“11. Kai kurie opera. Figaro kavatiną – šią vieną sudėtingiausių arijų J. Būtėnas 9 Kompaniją „Phonograph Supply“, leidusią plokšteles su „Okeh“ etikeatlieka nepaprastai artistiškai, su tėmis, 1915 m. įkūrė vokietis Otto Heinemanas. Ji sparčiai įsitvirtino rinkoje, išleisdama JAV imigrantų bendruomenei skirtų plokštelių čekų, įspūdingu lengvumu. Jo baritolenkų, švedų, vokiečių, jidiš, lietuvių ir kitomis kalbomis.

10 nas – skambus, technika – puiki, Ši daina – vienas didžiausių XX a. 3-iojo dešimtmečio hitų. Pirmasis 1924 m. ją įrašė amerikiečių kantri dainininkas Vernonas Dalhartas, dikcija – nepriekaištinga. jo įrašų parduota net 1,3 mln. egzempliorių.

11 Verizmo atstovo R. Leonca Kompaniją „Odeon“ 1903 m. įkūrė Maxas Strausas ir Heinrichas Zuntzas. Jie pirmieji 1904 m. pradėjo leisti gramofono plokšteles su vallo „Pajacuose“ išryškėja italų įrašais abiejose pusėse. „Odeon“ įrašai garsėjo itin kokybišku garsu, čia dainavimo mokyklai būdinga įsirašinėjo ir J. Būtėno mokytojas M. Sammarco. Didžioji dalis „Odeon“ archyvų buvo sunaikinti 1945 m., sovietų armijai įžengus į Berlyną.

30

atlikimo maniera. Tonijo partijos atlikėjui keliami aukšti reikalavimai: būtina turėti stiprų, ekspresyvų, plataus diapazono balsą, meistriškai valdyti kvėpavimą ir dinaminę garso paletę nuo mažiausio pianissimo iki galingo fortissimo.

Pirmojo veiksmo prologas, kuriame Tonijas dainuoja nuleistos teatro uždangos fone, suteikia baritonui progą parodyti visus savo sugebėjimus. Šioje arijoje J. Būtėnas pasirodo nauju – draminio baritono amplua.

1929 m. dainininkas Berlyne kompanijoje „His Master‘s Voice“ įrašė Eskamilijo kupletus iš G. Bizet operos „Karmen“, Jeleckio ariją iš P. Čai­kovs­kio operos „Pikų dama“ ir trečią kartą įdainavo Žor­žo Žermono ariją „Užmiršai tėvų kapus“ iš „Traviatos“.

Jeleckio arija ir Eskamilijo kupletai muzikos kritikų laikomi dainininko meistriškumą patvirtinančia vizitine kortele. Dėl plataus, pusantros oktavos siekiančio diapazono Jeleckio arija įveikiama ne kiekvienam baritonui. Tiek ją, tiek Eskamilijo kupletus atliekantiems dainininkams dažnai kyla sunkumų dėl itin žemų, ribinių diapazono gaidų. Šiuo požiūriu J. Būtėnas yra vienas iš nedaugelio, užtikrintai demonstruojančių sodrų žemąjį registrą. Daininga kantilena, išskirtinis kvėpavimo meistriškumas, kurį įvaldžius vienu iškvėpimu atliekamos ilgos muzikinės frazės Jeleckio arijoje, tvirtas ir ekspresyvus Eskamilijo kupletų atlikimas paverčia šiuos kūrinius vienais geriausių solisto diskografijoje.

J. Būtėnas, jau kaip pripažintas meistras, buvo kviečiamas dainuoti ir Valstybės teatre.

Debiutavęs „Rigolete“, vėliau sukūrė vaidmenis operose „Aida“, „Trubadūras“, „Kaukių balius“.

Tapo geru vokalo pedagogu 1930-ieji J. Būtėnui tapo lūžio metais tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime: sausio 24 d. mirė jo mokytojas M. Sammarco, o Valstybės operoje ėmė kilti jaunas ir talentingas baritonas Juozas Mažeika (1907–1976). Kita vertus, šie metai buvo vaisingiausi gramofono įrašų skaičiumi.

Berlyne, bendrovėje „Polydor“12, J. Būtėnas įdainavo 29 kūrinius. Keletas jų buvo įrašinėjami ir anksčiau, tačiau didžiąją repertuaro dalį sudaro nauji kūriniai (Tomskio dainelė „Jeigu mylimos mergytės“ iš P. Čaikovskio operos „Pikų dama“, J. Naujalio „Malda“, M. Petrausko „Tykiai, tykiai“, A. Kačanausko „Gersim tūtuosim“ ir kt.). Tris kūrinius (J. Tallat-Kelpšos „Oi berneli vienturi“, S. Šimkaus „Plaukia sau laivelis“ ir M. Petrausko „Kampe tupi“) J. Būtėnas įdainavo duetu su operos soliste Jadvyga Vencevičaite-Kutkuviene. Įrašams fortepijonu akompanavo Valstybės teatro koncertmeisteris Juozas Stupelis.

12

„Polydor“ – kompanijos „Deutsche Grammophon Gesellschaft“ (1898 m. Hanoveryje ją įkūrė broliai Emilis ir Josephas Berlineriai) prekinis ženklas. Šios etiketės buvo klijuojamos ant Vokietijoje įrašytų eksportui skirtų plokštelių. Remiantis „Polydor“ kataloguose pateiktais plokštelių numeriais, galima spėti, kad 1930 m. Berlyne J. Būtėnas įdainavo dar du kūrinius, kurie iki šiol nėra surasti (Polydor R42025 ir Polydor R45001).

Nors Valstybės teatre J. Būtėnas su pertraukomis dainavo iki 1944 m.13, netrukus jo šlovė ėmė blėsti. Dainininkui buvo priekaištaujama dėl statikos, santūrumo, vaidybos ir artistiškumo stokos, o išsikovotos privilegijos kėlė kolegų pavydą bei priešiškumą. Padėtį blogino ir stačiokiškas J. Būtėno būdas. Užplūdusią depresiją slopindamas alkoholiu, netrukus jis prarado teatro vadovybės ir kolegų pasitikėjimą.

Paskutiniai J. Būtėno gramofono įrašai atlikti 1932 m. Berlyne, kompanijoje „Homocord“14. Tarp 16 kūrinių nerasime nė vienos operos arijos. Grįžta prie dainininkui gerai žinomų, karjeros pradžioje įrašytų ir muzikos požiūriu nesudėtingų originalių bei harmonizuotų lietuvių kompozitorių dainų (M. Petrausko „Ko liūdit, sveteliai?“, „Skyniau skynimėlį“, „Kalvis“, A. Vanagaičio „Aš išėjau į girelę“ ir kt.).

1936 m. Kaune J. Būtėnas įkūrė privačią dainavimo studiją ir tapo vienu geriausių dainavimo pedagogų tarpukario Lietuvoje. Kadangi garsėjo mokėjimu taisyklingai formuoti balsą, jo pagalbos prašydavo ir savo pedagogais nusivylę pradedantys dainininkai. J. Būtėno studiją lankė apie 30 mokinių.

Tvirtus dainavimo pagrindus jis suteikė Valentinui Adamkevičiui (1925–1976), Stasiui BaranauskuiBarui (1920–2006), Antanui Karosui-Karosevičiui (1915–1988), Salomėjai Vaidžiūnaitei (1913–1995), Danutei Stankaitytei (1927–2014), Jonui Vazneliui (g. 1925), Prudencijai Bičkienei (1920–1993), Sofijai Adomaitienei (1912–1994) ir kt.

J. Būtėno įdainuotos gramofono plokštelės – svarbūs ir reikšmingi istoriniai dokumentai, kuriuose užfiksuotas ne tik vieno ryškiausių profesionalaus dainavimo pradininkų Lietuvoje kūrybinis portretas, bet ir dalis mūsų operos, vokalinio meno istorijos. J. Būtėnas vienintelis iš tarpukario Lietuvos baritonų buvo tobulai įvaldęs itališkąją dainavimo mokyklą. Gausūs ir įvairūs dainininko įrašai skatino amžininkus sekti jo pavyzdžiu suvokiant, kad tik įrašas suteikia ateities kartoms galimybę išgirsti nepakartojamą atlikėjo individualybę.

Literatūra

1. Baras-Baranauskas, S. Jonas Būtėnas: angliakasys, operos solistas, dainavimo mokytojas, benamis. Muzikos barai. 2002, Nr. 3-4, p. 40-42.

2. Bruveris, J. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, p. 121-122.

3. Karosas-Karosevičius, A. Pirmieji Lietuvos dainininkai. Vilnius, Lietuvos muzikų draugija, 1999.

4. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, J. Būtėno fondas.

5. Petrauskaitė, D. Lietuvių muzikinė kultūra Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1870-1990: tautinės tapatybės kontūrai. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2015. 1087, [1] p.

6. Encyclopedia of recorded sound / ed. By Frank Hoffmann. 2nd ed. New York: Routledge, 2005. – 2 t.

7. Spottswood, Richard K. Ethnic Music on Records: A Discography of Ethnic Recordings Produced in the United States, 1893 to 1942. Vol. 3. Chicago: University of Illinois Press, 1990, p. 1553-1593.

13

14

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, sovietų kariuomenei įžengus į Lietuvą, J. Būtėnas pasitraukė į Vakarus.

Vokiečių garso įrašų kompaniją „Homocord“ 1904 m. įkūrė Hermannas Eisneris. Ji kelis kartus keitė pavadinimą. Pirmosios plokštelės su „Homocord“ etiketėmis pasirodė 1926 m.

31

Alicijos Matiukienės nuotr.

Tarptautinis bendradarbiavimas

Viešnagė pas išradingai dirbančius kolegas Rasa Griškevičienė Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos direktorė

Kuo patraukli Portugalija, įsikūrusi pačiame vakariniame Europos Sąjungos pakraštyje? Pirmiausia tai – Atlanto vandenyno skalaujamų pakrančių gaivi gamta, ištisus metus šilto klimato lepinamų augalų subrandinti sultingi vaisiai bei daržovės, iš karvių ir ožkų pieno gaminami reto gardumo sūriai. Tačiau mus labiausiai domino šalies bibliotekos: kolegų sukaupta patirtis ir galimybės, knygų fondai, santykiai su skaitytojais ir teikiamos paslaugos, valdžios požiūris ir finansavimas.

Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos (LSVBA) delegacija – 29 Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų direktoriai ir partnerio – Lietuvos savivaldybių asociacijos – atstovas – patarėjas kultūros ir švietimo klausimais spalio 2–9 dienomis apsilankė keturiose Šiaurės Portugalijos bibliotekose. Išvyka buvo surengta Barseloso miesto mero pavaduotojos ir patarėjos bibliotekų reikalais Armandinos Saleiro kvietimu. Tokių mobilumo vizitų tikslas – stiprinti bibliotekų darbuotojų bendravimą tarptautiniu lygmeniu, susipažinti su užsienio valstybių bibliotekų teikiamomis paslaugomis, plėtoti inovacines bibliotekų paslaugas, tobulinti edukacines programas parengiant jas kaip turizmo traukos objektus.

32

Viešnagės metu aplankėme Barseloso, Espozendės, Porto, Vila Nova de Famalikauno vie­šą­sias bibliotekas. Dažniausiai jos įsikūrusios istori­niuose pastatuose, menančiuose šalies praeitį, apie ku­ rią šeimininkai su pasididžiavimu pasakoja ir savo svečiams. Bibliotekininko specialybė šalyje labai ver­tinama, ją galima įgyti net penkiuose uni­ver­sitetuose.

Barseloso savivaldybės viešoji biblioteka įkurta 1880 metais, ji – aktyvi krašto istorijos ir kultūros paveldo populiarintoja. Ketvirtą dešimtį bibliotekai vadovaujantis direktorius Vitoras Pinho juokavo, jog, dirbdamas XVI a. statytame itin įdomios konstrukcijos pastate, jis ir pats čia jaučiasi lyg senas geras baldas – patogus, jaukus ir šiltas... Pasak direktoriaus,

šiuo metu Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje jaučiama krizė, todėl lėšų leidiniams įsigyti skiriama nepakankamai, o knygos gana brangios, kainuojančios 15–20 eurų.

Barseloso biblioteka stengiasi palaikyti ryšius su mokyklų bibliotekomis: rengiami bendri susirinkimai, keičiamasi knygomis, stengiamasi, kad kiekvienas vaikas nors kartą per mokslo metus pravertų ir savivaldybės viešosios bibliotekos duris. Čia jaunieji skaitytojai randa ne tik knygų ar žurnalų: jų smalsumui sužadinti kaupiami seni atvirukai, kalendoriai, pašto ženklai.

Bibliotekoje rodoma didžiulė pagarba krašto kūrėjams: leidžiamos jų knygos, kaupiamos vardinės namų kolekcijos (leidiniai atkeliauja su visomis buvusių šeimininkų lentynomis, spintomis, katalogais), veikia įžymybių vardu pavadintos skaityklos.

Lankytojai mielai įleidžiami į saugyklas, kuriose galima paliesti kelių šimtmečių senumo knygą, laikraštį ar kitą dokumentą. Bibliotekoje kaupiama ir skaitmeninama kraštotyrinė medžiaga.

Atlanto bangų skalaujamoje šalyje bibliotekų filialai įrengti ir paplūdimiuose – čia stengiamasi kuo daugiau sukauptos informacijos pasiūlyti poilsiaujantiems turistams. Todėl stengiamasi įsigyti leidinių anglų kalba, kad šalies svečiai galėtų kuo daugiau sužinoti apie Portugaliją. Savo filialą paplūdimyje turi ir Espozendės savivaldybės viešoji biblioteka, šiemet mininti 25 metų sukaktį. Biblioteka didžiuojasi savo kultūros renginiais, lankytojų laisvalaikio erdvėmis bei literatūrai, muzikai ir kinui skirtų leidinių kolekcijomis. Savaitgaliais bibliotekininkams talkina kartu su biblioteka augę skaitytojai – už darbą poilsio dienomis jiems mokama dvigubai. Artimai

bendraujama su 12 miesto, kuriame gyvena apie 60 tūkst. gyventojų, mokyklų bibliotekų.

Pasak šeimininkų, lankytojų jie neskaičiuoja, tačiau puoselėja svajonę kiekvieną šalies gyventoją paversti savo skaitytoju. O lankytojus „suskaičiuoja“ RFID įrangos elektroniniai varteliai – darbuotojai ir lankytojai į biblioteką vaikšto pro skirtingas duris, todėl pastarųjų skaičių galima matyti kiekvieną akimirką. Dar viena bibliotekos svajonė – įrengti muziejų, kuriame būtų kaupiami istorijos faktai, kraštiečių leidiniai, svarbiausių įvykių akimirkos.

25 metų sukaktį mini ir Vila Nova de Famalikauno mieste įsikūrusios Camilo Castelo Branco viešosios bibliotekos priestatas, o visam pastatui – jau 104-eri.

Pagrindinė šios bibliotekos veiklos kryptis – teikti mokymosi visą gyvenimą paslaugas ir integruoti į visuomenę socialinės atskirties ištiktus gyventojus. Čia informacinės paslaugos yra modernizuotos, lankytojams ir renginiams įrengtos naujos erdvės. Šios bibliotekos šeimininkai, kaip ir jų kolegos, pabrėžė, jog stengiasi išsiversti taupiai. Jų metinis biudžetas – 100 tūkst. eurų, iš kurių 40 tūkst. skiriama naujiems leidiniams. Projektų iki šiol jie nėra rengę, tačiau žino apie Europos Sąjungos struktūrinius fondus, jų paramą ir ketina imtis pastato renovacijos – tai būtų pirmasis jų projektas.

Bibliotekos fasadą puošia didžiulis dekoratyvinis pano, simbolizuojantis saulę, šviesą, išmintį ir žinias. Žiupsnį tos išminties padeda išgabenti ir mobilioji biblioteka – per dieną, lankydama skaitytojus, ši transporto priemonė nurieda iki šimto kilometrų.

Porte sužavėjo ne tik miesto viešoji biblioteka, įsikūrusi buvusiame vienuolyne, bet ir seniausias Portugalijos knygynas, laikomas vienu gražiausių

Lietuvių delegacija prie Barseloso savivaldybės viešosios bibliotekos. Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos archyvo nuotr.

33

Žiupsnį išminties padeda išgabenti ir spalvingas autobusėlis – Camilo Castelo Branco bibliotekos mobilioji biblioteka. Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos archyvo nuotraukos

pasaulyje. Nieko keista, kad čia įkvėpimo sėmėsi anglų kalbą Porte dėsčiusi knygų apie Harį Poterį autorė J. K. Rowlling.

O Porto viešoji biblioteka didžiuojasi tuo, kad nuo pat savo įkūrimo fonduose kaupia visus šalies leidinius ir pagrindine misija laiko krašto kultūrą ir istoriją liudijančių leidinių sklaidą visuomenėje. Sklaida vykdoma teikiant tradicines bibliotekininkystės paslaugas (katalogavimas, rodyklių sudarymas) ir pasitelkiant informacines technologijas.

Pirmame bibliotekos aukšte įrengtas architekto Eduardo Souto de Mouros suprojektuotas Vaikų kambarys (už šį darbą 1992 m. skirta „Secil“ architektūros premija). Vaikai čia gali skaityti knygas, žurnalus (fonduose apie 7 000 dokumentų), prisėsti 30 vietų skaitykloje, o šalia įrengtoje erdvėje dalyvauti įvairiuose renginiuose, kurie organizuojami bendradarbiaujant su vietos mokyklomis. Modernizuotose suaugusių skaitytojų aptarnavimo erdvėse leidiniai užsakomi, išduodami, skaitomi. Informacinėje erdvėje veikia 5 kompiuteriniai terminalai su nemokama interneto prieiga ir elektroniniu viešųjų bibliotekų katalogu. Informacijos paieškoms lankytojams laisvai prieinama 600 žodynų, žinynų ir enciklopedijų.

Veikia 105 vietų suaugusiųjų skaitykla.

Apsilankę Porto viešojoje bibliotekoje, lietuviai dalyvavo diskusijoje su svetingais šeimininkais.

Kiekvienoje bibliotekoje mus sutikdavo itin svetingi šeimininkai, supažindindavo su kolektyvu, aprodydavo patalpas, dažnai parodydavo filmą apie biblioteką, savo miestą ir šalį. Kalbėdamiesi jautėme šilumą ir nuoširdumą, norą kuo daugiau papasakoti apie savo veiklą, teikiamas paslaugas, bendravimą su partneriais, renginius skaitytojams, kuriuose ypatingas dėmesys skiriamas vaikams.

Kelionėje radome laiko apsilankyti ir turistų mėgstamose vietose, menančiose maurų ir karalių laikus, vieni už kitus gražesniuose rūmuose, bažnyčiose. Eukaliptų giraitės ir kamštinių ąžuolų alėjos, jaukios, gėlynuose skendinčios senamiesčių gatvelės, istoriniai Batalijos, Alkobasos, Nazarė, Tomaro, Koimbros, Fatimos miesteliai, nakvynė viešbutyje ant vandenyno kranto, visą naktį klausantis bangų mūšos...

Tai – tik keletas akimirkų iš spalvingos kelionės mozaikos, palikusios nepaprastą įspūdį apie svetingą kraštą, jo žmones ir išradingai dirbančias bibliotekas.

LSVBA projektą „Savivaldybių viešųjų bibliotekų tarptautiniai mobilumo vizitai Portugalijos bibliotekose“ iš dalies finansavo Lietuvos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba.

Portugalijoje gyvena per 10 mln. gyventojų, apie 95 proc. yra portugalai (neaukšti, ramūs ir neskubantys žmonės), o likusią dalį sudaro legalūs imigrantai: Afrikos tautų atstovai, brazilai, ukrainiečiai, ispanai, anglai, moldavai ir kiti. Šioje šalyje yra ilgiausias Europoje Vasco da Gamos tiltas, besidriekiantis 17,2 km, ir labiausiai į vakarus nutolęs Europos taškas Rokos kyšulys (Cabo da Roca). Portugalija garsi tradicinėmis azulecho plytelėmis, dar XVI amžiuje Portugalijos karaliaus Emanuelio pargabentomis iš Sevilijos. Portugalija – tai ir futbolas, nuo jo neatsiejamas garsusis Cristiano Ronaldo.

Negalima nutylėti garsiojo portveino – desertinio Porto miesto vyno, kurio atidarytas butelis, laikomas šaldytuve, savo aromatą išlaiko apie pusę metų. Taurė tokio vyno kainuoja 190 eurų, o kolekcininkai už šimtamečio vyno butelį moka iki 1500 eurų. Atlanto vandenynas potvynių metu į krantą išmeta krūvas šviežutėlių žuvų, jas tereikia susirinkti. Į krante „žvejojančius“ vietos gyventojus abejingai žvelgia smėlyje įsitaisiusios, žuvies, kaip sakė gidė Lilija, tiesiog apsirijusios žuvėdros... Pakrantės nusėtos nedidukais spalvotais žvejų laiveliais – naktį pagauta žuvis ryte parduodama čia pat įsikūrusiame žuvų turguje, o šalia esančioje lauko kavinukėje iškart patenka į keptuvę.

Nuvykę jautėmės sugrįžę į vasarą: žydėjo magnolijos, azalijos, aplink – spalvinga gamta, margesnė ir už Portugaliją garsinantį gaidį – teisingumo ir sėkmės simbolį.

34

kronika

Bibliotekos siekia didinti savo galiĄ Pastarųjų metų iššūkiai skatina bibliotekinę bendruomenę plėsti konferencijų ir jose aptariamų temų ratą, seminaruose ir susitikimuose ieškoti atsakymų į iškylančius klausimus. Ar bibliotekininkams reikalingas etikos kodeksas? Kaip paversti darbą bibliotekoje svajonių darbu?

Kaip mažinti skaitmeninę atskirtį, jei vartotojai nenori naudotis kompiuteriais ir internetu? Kaip sukurti dialogo atmosferą tarp įvairių kartų skaitytojų ir darbuotojų? Į šiuos ir kitus klausimus buvo ieškota atsakymų gruodžio 1 d. Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre surengtoje konferencijoje„Neatskleistos bibliotekininkų galios: kur jų ieškoti?“.

Renginio aktualumą parodė jau pirmosios registracijos dienos. Organizatoriai, net kelis kartus padidinę planuoto dalyvių skaičių limitą, negalėjo priimti visų norinčiųjų. Konferencija buvo vienas didžiausių šių metų profesinių renginių, kuriame dalyvavo apie 200 dalyvių: bibliotekininkystės specialistų, mokslininkų, profesinių asociacijų ir bibliotekų steigėjų atstovų. Džiugu, kad gausiai dalyvavo ir mokyklų bei kolegijų bibliotekininkai.

Pranešėjai iš Lietuvos ir užsienio dalijosi įžvalgomis apie Iš dešinės: dr. Paulas Sturgesas, Rauha Maaro, dr. Jasmina Marić. Vilniaus universiteto bibliotekos nuotr. bibliotekų paslaugų plėtrą ir prieinamumą, profesinę etiką, socialines inovacijas, taip pat skaitmeninės atskirties, darbo motyvacijos, pabėgėlių nauji bibliotekų uždaviniai mažinant socialinę atskirtį“, ir imigrantų socialinės integracijos problemas. Pra- kuriame profesorė dalijosi įžvalgomis apie skaitmeninešimai buvo skaitomi dviejose sekcijose „Bibliotekų nės atskirties prigimtį ir skirtingus jos lygius. Šiuolaikivaidmenys ir veikla – strateginės įžvalgos“ ir „Biblio- nėms bibliotekoms svarbu ieškoti būdų, kaip motyvuoti tekų įgalinimas“. žmones naudotis skaitmeninėmis technologijomis, kai Buroso universiteto Švedijos bibliotekininkystės ir jie dėl įvairių priežasčių nejaučia poreikio to daryti. informacijos mokyklos dėstytoja, mokslininkė dr. Jas- Diskusiją produktyviai užbaigė docentų dr. Arūno mina Marić savo pranešime „Einant kiaurai per sienas: Gudinavičiaus ir dr. Andriaus Šumino pranešimas bibliotekos – socialinių inovacijų erdvės“ atkreipė dė- apie e. knygų sklaidą skatinančius ir ribojančius veiksmesį į didžiulį bibliotekų potencialą sprendžiant visam nius, komplektavimo šaltinius ir optimalios sklaidos pasauliui aktualias pabėgėlių ir imigrantų socialinės sistemos viziją („Skaitmeninės knygos akademinėse integracijos problemas. bibliotekose: tyrimo Lietuvoje ir Švedijoje rezultatai“).

Suomijos bibliotekų patirtį, kaip galėtų ne tik speŠiuolaikiniai modernūs bibliotekininkai vis dažniau cializuotos, bet ir viešosios bibliotekos atverti prieigą kalba apie vertybinius dalykus ir profesinę etiką. Tam prie specialiesiems vartotojų poreikiams pritaikytų buvo paskirta antroji konferencijos pranešimų sekcija – informacijos išteklių, pristatė Suomijos bibliotekų aso- „Bibliotekų įgalinimas“. Ją pranešimu „Informacijos ciacijos vykdomoji direktorė Rauha Maarno (praneši- specialistų profesinės etikos kodeksas: kaip jį paversti mas „Įtraukių bibliotekų paslaugų kūrimas: Suomijos veiksmingu bibliotekoje“ pradėjo Lafboro universipatirtis ir idėjos“). teto (Jungtinė Karalystė) profesorius emeritas Paulas Aktualumu pasižymėjo Vilniaus ir Buroso (Švedija) Sturgesas. Jis skatino įvertinti profesinio kodekso, kaip universitetų profesorės Elenos Macevičiūtės prane- vertybių ir normų sąvado, privalumus bei apribojimus. šimas „Neturiu poreikio naudotis kompiuteriu, arba Etiškai lyderystei buvo skirtas ISM Vadybos ir ekono35

mikos universiteto docentės Ievos Augutytės-Kvedaravičienės pranešimas. Pagrindinė jo mintis – etikos vertybės glūdi kasdienėje veikloje, organizacijos kultūroje. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto doc. dr. Aurelija Novelskaitė, pristatydama tyrimą „Organizacijos etika, organizacinis novatoriškumas ir jų tarpusavio sąsajos Lietuvos kultūros institucijose“, atskleidė ryšį tarp etikos ir inovacijų – pasirodo, etinės vertybės ir idealai gali įkvėpti kurti naujoves. Visus labai sudomino konferencijos komandos atliktas bibliotekų vadovų ir darbuotojų tyrimas, kokių darbuotojų reikia bibliotekoms ir kaip tokie darbuotojai susikuria mėgstamą – svajonių – darbą. Tyrimo rezultatus apibendrino ir pristatė VU Komunikacijos fakulteto doktorantė Edita Sėdaitytė ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamento direktoriaus pavaduotoja Alma Masevičienė (pranešimas „Svajonių darbas ir svajonių darbuotojas: Lietuvos bibliotekų specialistų tyrimas“). Sekciją užbaigė Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentės Jurgitos Lazauskaitės-Zabielskės pranešimas „Meistriškumas dirbti: 3+1 strategija motyvacijai palaikyti“, kuriame

prelegentė pasidalijo įžvalgomis, ką pats darbuotojas gali nuveikti, kad darbas taptų labiau motyvuojantis, leidžiantis atsiskleisti ir tobulėti.

Konferencijos pranešimų sekcijas prasmingai papildė po jų vykusios teminės diskusijos, kuriose dalyviai galėjo išsakyti savo nuomonę: „Y ir Z kartos bibliotekose“ (moderavo dr. Vincas Grigas), „Socialinės inovacijos bibliotekose: misija įmanoma?!“ (moderavo doc. dr. Zinaida Manžuch), „Japoniškasis ikigai ir darbo meistrystė: kaip iš naujo suformuoti savo veiklos kryptis keičiant savo požiūrį?“ (moderavo dokt. E. Sėdaitytė, A. Masevičienė), „Profesinio bendravimo orientyrai: etikos kodeksas – veiksminga bibliotekos darbo priemonė“ (moderavo Ieva Budrienė).

Konferenciją organizavo Lietuvos bibliotekininkų draugija, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas ir Vilniaus universiteto biblioteka. Pagrindiniai rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba, kuri finansavo projektą „Bibliotekos – pajėgiausia šalies informacinė struktūra: šiandien ir rytoj“, bei UAB „Asseco Lietuva“.

Jolita Steponaitienė

kronika

IFLA prezidentės vizitas surengtą konferenciją, susipažino su atnaujintomis Nacionalinės bibliotekos erdvėmis, bet ir susitiko su Lietuvos bibliotekininkų draugijos (LBD) pirmininke Jolita Steponaitiene ir draugijos Tarybos nariais.

IFLA prezidentė pasidžiaugė LBD veikla, pastaraisiais metais vis labiau matoma tarptautinėje bibliotekinėje erdvėje, domėjosi, kaip šiandien gyvena ir su kokiais iššūkiais susiduria Lietuvos bibliotekininkai.

G. Pérez-Salmerón gerai įvertino mūsų šalies dalyvavimą šiuo metu vykdomoje IFLA kampanijoje „Global Vision“, kurios tikslas IFLA prezidentė Glòria Pérez-Salmerón (centre) susitiko su LBD pirmininke Jolita Steponaitiene yra numatyti bibliotekų ateities perspektyir draugijos Tarybos nariais. Dominyko Zurlio nuotr. vas ir galimus pokyčius, būtinus siekiant įgyvendinti IFLA strateginio plano kryptis: biblioteka ir visuomenė, informacija ir žinios, kulGruodžio 4–6 dienomis Lietuvoje pirmą kartą lankėsi Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir insti- tūros paveldas ir įgūdžių bei gebėjimų lavinimas. tucijų federacijos (IFLA) prezidentė Glòria Pérez- Taip pat ji kvietė ir toliau prisidėti kuriant IFLA Salmerón. Viešnia susitiko su Lietuvos kultūros pasaulio bibliotekų žemėlapį, aktyviai dalyvauti šios ministre Liana Ruokyte-Jonsson, dalyvavo Lietuvos organizacijos iniciatyvose, veiklose ir projektuose.

G. Pérez-Salmerón teigimu, bibliotekos išlieka nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje suvisuomenės pokyčių variklis, todėl jų darbuotojams rengtoje konferencijoje „Bibliotekos socialiniams labai svarbu nuosekliai tobulinti savo gebėjimus ir pokyčiams: kultūra ir rinkodara“, domėjosi Lietuvos kompetencijas, atitinkančias šios dienos iššūkius ir bibliotekų aktualijomis.

Gruodžio 5 d. IFLA vadovė G. Pérez-Salmerón bibliotekų galimybes.

LBD informacija ne tik atidarė Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje 36

kronika

Klaipėda – mylimas I. Simonaitytės miestas Ieva Simonaitytė – tipiška regiono rašytoja, Klaipėdos krašto gyvenimas – vienintelė jos gyvenimo medžiaga, šio krašto etniniai tipažai – vieninteliai jos herojai, šio krašto istorinis likimas – vienintelis jos kūrinių horizontas. Rašytoja didžiavosi esanti klaipėdiškė. „... mes klaipėdiečiai, – statūs ir visada su pakelta galva aukštyn“, – taip ji cituojama Vytauto Kubiliaus knygoje „Ievos Simonaitytės kūryba“ Tai reiškė – būk smarki, tvirta, aštri, kad tave iš karto visi jaustų ir su tavimi skaitytųsi.

Ištižimu ir ašaromis, kaip mėgdavo sakyti rašytoja, nieko nenuveiksi – laimi tik užsispyrimas ir darbas diena dienon. Klaipėdiškiai, švęsdami Ievos Simonaitytės metus ir rašytojos jubiliejų, taip pat nebuvo ištižę ir dirbo diena dienon. I. Simonaitytės biblioteka visus metus organizavo rašytojai ir jos kūrybos sklaidai skirtus renginius.

Sausis. Mylimame rašytojos mieste metų pradžioje įteikta 31-oji Ievos Simonaitytės literatūrinė premija – ji skirta Alfonsui Eidintui už istorinę apysaką „Pūga prie Memelio“. Ši premija skiriama autoriams, savo kūryba garsinantiems Klaipėdos kraštą. Atrodytų, tradicinis įvykis, tačiau šiemet, Ievos Simonaitytės metais, rašytojos vardas skambėjo garsiau visoje šalyje.

Kovas–rugsėjis. Projektas „Literatūrinė uoga“ kvietė keliauti po Priekulę ir Vanagus. Specialus maršrutas „Vyžeikių karalienės takais“ padėjo susipažinti su rašytojos gimtine, pomėgiais ir parašytais kūriniais. Ekskursijas vedė rašytoja Edita Barauskienė. Mėgstantiems keliauti ir besidomintiems literatūra sukurti du turistiniai maršrutai „Buvo visko: Ėvės takais“ ir „Aš tave mylėjau, Klaipėda...“ (maršrutus rasite www.krastogidas.lt).

Balandis. Bibliotekoje įsikūręs „Ėvikės skaitytojų teatrėlis“ (neprofesionaliems aktoriams vadovauja režisierius Sigutis Jačėnas) keliavo su skaitymais po miesto kavines, bibliotekoje surengė Žvakių vakarą – tokius vakarojimus Priekulėje mėgo rengti ir Ieva Simonaitytė. Besidomintys I. Simonaitytės gyvenimu gali apsilankyti specialiai šių metų jubiliejui sukurtoje svetainėje (www.klavb.lt/lt/simonaityte.html). Joje pateikiamos bibliotekoje saugomos fotografijos (iš žurnalisto B. Aleknavičiaus archyvo), pristatomas rašytojos įamžinimas Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje.

Žvakių vakarėlis Ievos Simonaitytės bibliotekoje. Eugenijaus Maciaus nuotr.

Klaipėdos miesto gyventojus kvietėme į orientacinį žaidimą „Iškoduok Eglaitę“, kuriame komandos turėjo būti ne tik sumanios, bet ir greitos. Žaidimas, prasidėjęs bibliotekoje, buvo tęsiamas mieste: kavinėse, grožio salone „Fortūna“ (šis salonas įsikūręs name, kuriame gyveno I. Simonaitytė), sodo centre „Frezija“ (čia reikėjo surasti rašytojos mėgstamiausias gėles). „Literatūrinės uogos“ komandos sukurtoje virtualioje parodoje „Kalba rašytojas, I. Simonaitytės literatūrinės premijos laureatas“ galima susipažinti su visais laureatais, vaizdo reportažuose išgirsti jų prisiminimus ar asmenines įžvalgas apie I. Simonaitytę (www.klavb.lt/lt/laureatai.html).

Balandis–lapkritis. Projekto „O buvo taip...“ grupė sukūrė jaunimui interaktyvią viktoriną „Ar Ieva Simonaitytė buvo architektė?“. Visi, norėję joje dalyvauti, buvo kviečiami užsiregistruoti ir atvykti į biblioteką.

Gegužė. Vykdant projektą „Literatūrinė uoga“, pradėtas rodyti Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo teatro „Ardua“ spektaklis ,,Ir išaugo obelis, apglėbusi visą Lietuvą“.

Režisierė Audra Lenkauskienė subūrė jaunimą ir pristatė įvairiasluoksnę ir šakotą, suaugusią su pamario krašto istorinėmis situacijomis Ievos Simonaitytės kūrybą. Su šiuo spektakliu teatras keliavo į Dreverną, Priekulę, Agluonėnus ir Klaipėdą Lapkritis. Rudenį „Ėvikės skaitytojų teatrėlis“ surengė Vytauto Kaltenio pjesės „Ir lazdą jau padėjau“ teatralizuotus skaitymus Klaipėdos rajono Jono Lankučio, Šilutės F. Bajoraičio ir Skuodo R. Granausko viešosiose bibliotekose (projekto „O buvo taip....“ dalis).

Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje metus užbaigs I. Simonaitytės suolelio atidengimas mažajame kiemelyje. Suolelis bus su įamžintu rašytojos autografu ir jos mintimi: „Paskutinio taško niekada nepadėsiu...“.

Galvodami apie rašytoją, prisimename Vytauto Kubiliaus žodžius, kad Mažoji Lietuva davė I. Simonaitytei, kaip ir K. Donelaičiui, nepakartojamą kalbą. Ir nepakartojamai meistriškai rašytoja ją vartoja: „Klaipėda, mano mylimas mėste, kai aš tavi pėrmąkart išvydau, o tai buvo jau labai labai seniai, tu man atrodei toks didis, toks kaip koks kitas mėstas, nors ir buvau mačiusi daug dėdesnių, tačiau tu man pasirodei toks mėlas, toks geras, toks neapsakomai artimas, o toks juk ir buvai, tu mano mėste. Nors aš ir bijojau tavo vandenų, tavo Baltijos, tavo marių, nors ir priblokšdavo mane tavo audros, štormai, nors ir matydavau, kaip nu mūrų krisdavo plytos, visa tai mani baugindavo, bet aš tavi mylėjau...“ Daiva Nakrošienė 37

kronika / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ Jurbarkas Bibliotekininkės kepė pyragus. Jau trečius metus iš eilės rajono savivaldybės viešoji biblioteka prisideda prie TV3 televizijos ir SEB banko organizuojamo projekto „Išsipildymo akcija“ iniciatyvos Pyragų diena. Lapkričio 6 d. viešosios bibliotekos skaitytojai, lankytojai ir svečiai buvo kviečiami pasivaišinti bibliotekininkių keptais pyragais: nuo keksiukų, tinginių, obuolių pyragų, iki „Angelo ašaros“ ir „Medučio“. Viešosios bibliotekos darbuotojai iškepė net 23 pyragus. Savo keptais gardėsiais dalinosi Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos aštuntokės su mokytoja Aušra Rukšiene, taip pat Laura Icikevičienė ir Vilma Venslauskienė. Akcijos metu viešojoje bibliotekoje buvo surinkti 167,09 eurai, kurie keliaus į „Išsipildymo akcijos“ sąskaitą.

Pyragų diena vyko ir viešosios bibliotekos Viešvilės filiale. Tris pyragus iškepė Viešvilės filialo vyresn. bibliotekininkė Vilija Platonovienė, po pyragą atsinešė lankytojos: Alina Stanevičienė, Raimonda Vaznienė, Irena Oičenkienė, Vilija Čekaitienė ir buvusi viešosios bibliotekos direktorė Nijolė Masiulienė. „Išsipildymo akcijai“ surinkti 43 eurai.

Prie Pyragų dienos skanėstų. Kristinos Lukonienės nuotr.

Šios aukojimo tradicijos įkvėptas viešosios bibliotekos Žindaičių filialas kartu su Jurbarko kultūros centro Žindaičių skyriumi lapkričio 11 d. organizavo renginį „Kepsim pyragėlį, pavaišinsim kaimynėlį“, kuriame buvo galima pasivaišinti pyragais ir pasidalinti receptais. Saldūs kepiniai nuvežti Jurbarko socialinių paslaugų centro gyventojams.

Kristina Lukonienė Kelmė Inovatyvios bibliotekos paslaugos vaikams. Žemaitės viešoji biblioteka, įgyvendindama projektą „Inovatyvios bibliotekos paslaugos vaikams“ ir naudodama šiuolaikines technologijas bei inovatyvias priemones (įvairius konstruktorius, dėliones), siekė ugdyti ir skatinti vaikų kūrybiškumą.

Svarbu ne tik išmokyti vaikus tam tikrų disciplinų, bet ir stengtis, kad būtų lavinama vaikų vaizduotė, skatinama jų saviraiška ir bendradarbiavimas. Tai buvo daroma naudojant naująsias technologijas ir inovatyvias priemones (3D modeliavimas, žaidimų pultas su judesio kamera, interaktyvios grindys, kūrybinis braižymas, magnetinių kaladėlių konstravimas ir kt.). Renginiuose dalyvavo ne tik projekto partnerių iš Kelmės specialiosios bei Elvyravos pagrindinės mokyklų, bet ir kitų rajono mokyklų mokiniai. 3D mokymai vyko Kelmėje, Liolių, Žalpių bibliotekose, gruodžio mėnesį – Vaiguvos bibliotekoje, kompiuteriu vaikai piešė Kelmėje, Karklėnuose, Pagryžuvyje, Pašilėnuose, Užventyje, kūrybinio braižymo ir kitokios

38

kūrybinės valandėlės vyko Kelmėje, Lioliuose, Maironiuose, Pagryžuvyje, Pašilėnuose, o judesio lavinimo – Kelmėje ir Užventyje.

Su dr. A.Matulevičiumi (sėdi antras iš kairės).

Astos Andrulienės nuotr.

Išbandomi 3D pieštukai. Rolando Kančausko nuotr.

Moksleiviams labai patiko piešti 3D pieštukais – jie pasigamino ženkliukus, kuriuos galima įsisegti į kuprinę ar kepurę, tačiau labiausiai vaikai džiaugėsi projekto naujove – interaktyviomis grindimis, kurias galima valdyti ir rankomis, ir kojomis. Labai populiarūs buvo kūrybinio braižymo ir spirografijos (braižymas su specialia liniuote ir keliais specialiais apskritimais) mokymai, juose noriai dalyvavo ir suaugusieji. Pašilėnų bibliotekoje buvo surengta didžiulė spirografijos darbų paroda.

Smagu, kad interaktyvūs renginiai sudomino ir Šiaulių logopedinės mokyklos mokinius, jie autobusu atvažiavo į biblioteką ir dalyvavo ne viename renginyje. Pagrindinė rėmėja – Lietuvos kultūros taryba, lėšų projektui skyrė ir rajono savivaldybė.

Nijolė Kančauskienė Pagėgiai Pristatyta nauja dr. Algirdo Matulevičiaus knyga. Viešoji biblioteka, pasitikdama artėjantį Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, pakvietė pagėgiškius į istoriko, enciklopedininko, Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojo dr. Algirdo Matulevičiaus knygos „Tautos žadinimo šaukliai: aušrininkų, varpininkų ir dvasininkų korespondencija lietuvių tautinio atgimimo klausimais“ (2017) sutiktuves. Drauge su knygos autoriumi atvyko Klaipėdos universiteto profesorė emeritė dr. Daiva Kšanienė, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Povilas Šilas, Mažosios Lietuvos veikėjas Viktoras Petraitis, Leidyklos „Andrena“ vadovė Nijolė Petrošienė, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus pirmininko pavaduotojas Algimantas Švanys. Buvo pristatyta A. Matulevičiaus knygos siužetinė linija, supažindinta su informacijos šaltiniais, istoriniu temos kontekstu. Naujausiame A. Matulevičius leidinyje pateikiama, ko gero, netyrinėta ir neskelbta archyvinė medžiaga apie XIX a. antrosios pusės–XX a. pradžios lietuvių laisvės kovas, periodinius leidinius „Aušra“ ir „Varpas“, tautinio sąjūdžio veikėjus. Tad ši knyga – prasminga dovana Lietuvos valstybei jos artėjančio jubiliejaus proga. Mažosios Lietuvos ir žemaitiškomis dainomis susirinkusiuosius džiugino Vitalijos Brazaitienės vadovaujamas Vilniaus mokytojų namų žemaičių folkloro ansamblis „Tyklė“.

Antrojoje renginio dalyje buvo pristatyta dailininko Aleksandro Bolyčevo (Kaliningradas, Rusijos Federacija) tapybos darbų paroda „Ne-

pagrindinis instinktas“. Dalyvavo kartu atvykusi Sovetsko istorijos muziejaus direktorė Anželika Špiliova, laikinai einantis Lietuvos Respublikos konsulato Sovetske vadovo pareigas ministras patarėjas Bronius Makauskas. Dailininkas šiuo metu ne tik intensyviai bendradarbiauja su savo gimtosios šalies dailininkais, bet ir semiasi kūrybinio įkvėpimo iš Lietuvoje sutiktų menininkų, eksperimentuoja avangardizmo srityje. Būtent šiai meno srovei ir atstovavo vakare pristatyta paroda.

Renginio pabaigoje susirinkusiems besišnekučiuojant buvo galima įsigyti leidyklos „Andrena“ išleistų knygų ir gauti dr. Algirdo Matulevičiaus autografą.

Sonata Vitkutė Panevėžys Papuošalų kūrybos dirbtuvės. Šiaurinėje bibliotekoje gruodžio 7-osios pavakarę būrys rankdarbių klubo „Laumė“ moterų praleido itin smagiai. Biblioteka artėjančių švenčių proga dovanojo originalių papuošalų kūrybos pamoką, kurią vedė šiuolaikiškos kūrybos studijos „Ne bobų reikalai“ įkūrėjos Vėjūnė ir Eglė. Merginos skirtingose kūrybinėse dirbtuvėse moko piešti ant drabužių, kurti vardinius papuošalus, rankų darbo žaisliukus, marginti puodelius, dekoruoti užrašų knygeles ir kt.

Kūrybos studijos organizatorės susirinkusias bibliotekoje moteris skatino kūrybiškai mąstyti ir nepaisyti stereotipų. „Jokių specialių įgūdžių ar taisyklių, kaip ir kokią apyrankę gaminti, jums nereikia, užteks tik noro kurti“, – teigė 10 metų papuošalų gamybos patartį turinti Vėjūnė.

Papuošalų kūrybos pamokoje. Eglės Bausytės nuotr.

Mergina papasakojo apie pusbrangių akmenų reikšmes, supažindino, kokių dar medžiagų prireiks, atskleidė, kaip žingsnis po žingsnio išnaudoti savo kūrybiškumą ir pagaminti mažą meno kūrinį.

Tuomet prasidėjo kūrybinis procesas: dalyvės kirpo odines, šilko ar pintos virvelės juosteles, replytėmis spaudė sujungimus ir užsegimus, derino įvairius aksesuarus, vėrė nefrito, šungito, lavos ar stiklo karoliukus. Kiekviena pasigamino tai, apie ką svajoja visos moterys: viengubas, dvigubas ar net trigubas rankų gamybos apyrankes su savo vardų žymomis ar kitais joms svarbiais ar reikšmingais žodžiais.

Indrė Rapkevičienė

Plungė Praeitį menantys dokumentai. Plungės viešojoje bibliotekoje (laikrodinėje) atidaryta paroda „Tarpukario ir pokario Lietuvos dokumentai iš Bronislovo Pociaus ir Algirdo Mato Duoblio asmeninių archyvų“ buvo skirta artėjančiam Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui paminėti. Parodą pristatė jos autoriai ir sumanytojai – istorikas Bronislovas Pocius ir buvęs sąjūdietis, Plungės tarybos pirmininkas (1990–1995) Algirdas Matas Duoblys. Buvo eksponuojami originalūs Pirmosios Lietuvos Respublikos ir pokario metų dokumentai: Lietuvos Respublikos piliečių pasai, karo pabėgėlio knygutė, vertės ženklai už priduotus linus bei vilnas vokiečiams, moksleivių ir studentų pažymėjimai.

Parodoje buvo galima pamatyti, kaip atrodė tarpukario metų šaukimai į kariuomenę, gimimo metrikai, gyvybės draudimai, taip pat 1929 m. išleistą knygutę „Sauskeliais naudotis įstatymas“ ir tų pačių metų Šiaulių šoferio knygutę. Visi esame girdėję apie JAV žaliąją kortą, o parodos lankytojai galėjo pamatyti, kaip ji atrodė 1951 m. (visai ne žalia). Buvo eksponuota dar daug kitų įdomių dokumentų, sąskaitų, kvitų, įgaliojimų.

Prie parodos stendų. Kristinos Paulauskaitės nuotr.

Mokytojas istorikas B. Pocius bibliotekininkus ir kitus plungiškius kasmet nustebina savo kolekcijų įvairumu ir dokumentų gausa. Šį kartą prisidėti jis pakvietė ir kitą kraštotyrininką A. M. Duoblį – abu jie yra aktyvūs Plungės kraštotyrininkų klubo „Pilaitė“ nariai. Lietuvos valstybės jubiliejui skirta paroda – puiki vaizdinė priemonė mokiniams, padedanti susipažinti su senais, originaliais Pirmosios Lietuvos Respublikos ir pokario dokumentais.

Visą mėnesį iš anksto užsiregistravusioms mokinių klasėms B. Pocius pasakojo apie eksponatus, menančius mūsų praeitį, susiedamas juos su Lietuvos istoriniais momentais, priminė, kokia svarbi sukaktis artėja. Mokinių aktyvumas rodė, kad jiems įdomu ir net smagu – juk tai puiki tema istorijos pamokoms netradicinėje erdvėje.

Otilija Juozapaitienė Vilkaviškis Šiaurės šalių bibliotekų savaitė. Viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyrius dešimtą kartą kvietė savo skaitytojus dalyvauti tradicinės Šiaurės šalių bibliotekų savaitės renginiuose, kurie vyko lapkričio 13–17 dienomis. Šiųmetės savaitės tema – „Šiaurės salos“. Tūkstančiai jų išsidėstę palei Švedijos, Norvegijos ir Suomijos krantus, todėl nieko keisto, kad šios salos yra populiarus motyvas Šiaurės šalių dailėje, folklore, literatūroje. Šiemet minimos ir Suomijos 100-osios nepriklausomybės metinės, tad šįkart išskirtinis dėmesys buvo skirtas suomių literatūrai.

Lapkričio 13 d. buvo surengta Šviesos ir žodžio šventė, joje ištrauką iš suomių rašytojo

Vaidybinių improvizacijų būrelio nariai.

Roberto Šūmakario nuotr.

Mauri Kunno „Lobių sala“ skaitė Vilkaviškio pradinės mokyklos 4 e klasės mokiniai (mokyt.

Dalia Petruškienė). Po skaitymų ketvirtokai buvo pakviesti pasigaminti savo lobį – iš modelino formavo monetas su asmeniniu logotipu. Edukaciniame renginyje (14 d.) „Salos skandinavų literatūroje“ skaitė, vaidino ir norvegiškai kalbėjo Vaikų ir jaunimo centro vaidybinių improvizacijų būrelio nariai (vad. Ilona Viltrakienė). Vilkaviškio pradinės mokyklos 1–4 klasių mokiniai buvo supažindinti su šiaurietiška literatūra, kurioje minimos salos. Visus pasveikino švedų rašytojos Astridos Lindgren personažas Pepė Ilgakojinė, o jaunieji aktoriai Lukas ir Titas garsiai skaitė ištrauką iš šio kūrinio. Susirinkusiesiems buvo papasakota apie Danijos rašytoją H. Ch. Anderseną, jo vaikystę ir kūrybą. Jaunieji aktoriai parodė inscenizaciją pagal Astridos Lindgren knygą „Mes Varnų saloje“. O vaidinimas „Piratai“ pagal suomių rašytojo M. Kunno knygą „Lobių sala“ visus tiesiog pakerėjo: įspūdinga buvo piratų iškalba, sceninė apranga, pati vaidyba ir tinkamai parinkta foninė muzika.

Pradinukams buvo įdomu pabendrauti su viena iš vaidybinių improvizacijų būrelio nare Emilija, kuri septynerius metus gyveno Norvegijoje. Pasirodo, norvegų vaikai saldainių gauna tik šeštadieniais, į mokyklą negali neštis mobiliųjų telefonų, traškučių ir kolos, per visas pertraukas turi būti lauke.

Filmų popietėje „Šiaurės herojai atvyko pas mus“ (15 d.) vaikų lopšelių-darželių „Buratinas“ ir „Pasaka“ ugdytiniams rodėme šiaurietiškus senosios animacijos filmukus, į Vaikų literatūros skyrių (16 d.) susirinkusiems Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos 5 klasių mokiniams papasakojome apie šiaurietiškas skaitymo balsu tradicijas, supažindinome su Šiaurės šalių sostinėmis, istorija ir gamta. Vėliau pakvietėme garsiai skaityti ištrauką iš Suomijos švedų rašytojos Marios Turtschaninoff knygos jaunimui „Maresė“. Vykusioje viktorinoje „Ką žinai apie Šiaurės šalis?“ „Trolių“ ir „Samių“ komandos pasirodė puikiai – iš 24 klausimų teisingai atsakė į 21.

17 d. Šiaurės šalių bibliotekų savaitę baigėme pakartotu Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro edukaciniu renginiu „Salos skandinavų literatūroje“. Šventinės savaitės metu surengėme vaikų piešinių parodą „Šiaurės salos mano piešiniuose“, veikė literatūros paroda „Astrida Lindgren – mylimiausia viso pasaulio vaikų rašytoja“ (rašytojos 110-ioms gimimo metinėms).

Alvina Radžvilienė

Zarasai Vilniaus universiteto bibliotekos diena.

Lapkričio 7-ąją viešojoje bibliotekoje Vilniaus universiteto biblioteka pristatė senųjų rašytinių šaltinių apie Zarasų kraštą parodą. Dalyvavo VU bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vedėja Virginija Galvanauskaitė, Rankraščių skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Valentina Karpova-Čelkienė ir profesorius dr. Rimvydas Laužikas.

Rajono mero pavaduotojas Arnoldas Abramavičius, padėkojęs svečiams už parodą, pasidžiaugė, kad susidomėjimas Zarasų krašto istorija tikrai didelis, tą liudijo ir susirinkusiųjų gausa.

V. Galvanauskaitė priminė bibliotekos istoriją nuo 1570 metų, pasidžiaugė unikaliu retų spaudinių fondu, papasakojo apie vykdomus projektus. Įgyvendindama projektą „Lietuva – Vilniaus universiteto bibliotekoje”, VU biblioteka pati keliauja su spaudiniais po Lietuvą ir juos pristato. Paroda Zarasuose –VU bibliotekos jau trečius metus vykdomo projekto dalis. Jis bus vykdomas iki 2020 metų, kai VU biblioteka švęs 450 metų jubiliejų.

Rankraščių skyriaus vyresnioji bibliotekininkė V. Karpova-Čelkienė pristatė senųjų rašytinių šaltinių, susijusių su Zarasų kraštu (nuo XVI a.), parodą. Ją sudaro seniausi bažnytiniai dokumentai, dokumentai, atspindintys ir pristatantys geografinius ir kultūros objektus, medžiaga, skirta Zarasų krašto žmonėms, kalbininko profesoriaus Kazimiero Būgos paveldui skirti stendai. Atskirą dalį sudarė VU studentų diplominiai darbai apie Zarasų kraštą („Zarasų kraštas studentų akimis“). Valentina Karpova-Čelkienė plačiau apžvelgė bažnytinius ir senuosius dokumentus.

Parodos pristatyme. Rasos Juršienės nuotr.

Profesorius R. Laužikas, remdamasis tik­ ru dokumentu – Vilniaus jėzuitų kolegijos 1710–1723 m. dienoraščiu, skaitė paskaitą apie tai, ką valgė Vilniaus universiteto jėzuitai XVIII amžiuje. Dienoraštį rašė skirtingi autoriai, tad vieni daugiau dėmesio kreipė akademiniam ar dvasiniam gyvenimui, o kiti žemiškajai – taip pat ir kulinarinei – jo pusei. Gastronomijos istorija, dar vadinama kasdienybės istorija, ilgai buvo išstumta iš tyrimų lauko, vyravo tik politikų, valdovų, karo mūšių istorija. Lietuvos gastronominis paveldas sudarytas iš daugybės labai įvairių sluoksnių, daug perimama iš kitų šalių. R. Laužiko teigimu, lietuvių virtuvė niekada nebuvo statiška, ji nuolat keičiasi ir dabar.

Saulutė Pelekienė

39

2017 METŲ „TARP KNYGŲ“ TURINYS #GYVAS ŽODIS

Anušauskaitė M. Linksmai apie „linksmą mokslą“ [semiotiką: Lietuvių k. inst. doktorantė, Nacionalinės bibliotekos darbuotoja, komiksų kn. „Dr. Kvadratas“, skirtos A. J. Greimui, autorė apie kn. kūrimą]. 10. 1.

Balkelis T. Kodėl mokslininkas renkasi Mažvydą: [Lietuvos istorijos instituto vyr. moksl. bendradarbis vertina po pastato rekonstrukcijos atnaujintos Nacionalinės bibliotekos veiklos privalumus]. 9. 1.

Jasponytė J. Vaikai skuba į biblioteką. Ar jums smalsu – kodėl?: [poetė, Vilniaus m. saviv. centrinės bibliotekos darbuotojos mintys apie šiuolaikinės bibliotekos vaidmenį ugdant jaunuosius skaitytojus. Su jos eil. „Metamorfozė“]. 6. 1.

Kačiušytė L. Su knyga prarasto laiko nebūna: [1980 m. olimpinė, pasaulio čempionė apie asmeninę skaitymo patirtį, mėgstamas knygas]. 7-8. 1.

Koženiauskienė R. Kalbos kultūros metus kviečiu pradėti nuo pokalbio apie kultūros kalbą: [profesorė kalbininkė, retorikos ir stilistikos specialistė apie tai, kas yra kalbos kultūra plačiąja prasme]. 2. 1.

Krauls-Ward I. Raktažodis „aš“ saitažodyje #tuesibiblioteka: [nepriklausoma žurn. „Tarp knygų“ konsultantė, Didžiosios Britanijos bibliotekininkystės ir informacijos specialistų asoc.(CILIP) Bendruomenės, įvairovės ir lygybės k-to narė apie tai, kas kuria pridėtinę bibliotekų vertę]. 4. 1.

Kuprevičius G. Esė apie laiką: [kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas]. 12. 1.

Kvietkauskas M. Knygų rūmų paslaptys: erdvė, kurioje susilieja istorijos: [literatūrologas, Lietuvių literatūros ir tautosakos inst. direktorius apie Vilniaus arkivyskupijai grąžintus Nacionalinei bibliotekai priklausiusius šv. Jurgio bažnyčios ir vienuolyno pastatus ir ten dirbusius žmones]. 3. 1.

Ruokytė-Jonsson L. Bibliotekų sektoriaus pokyčių pagrindas – jose dirbantys žmonės: [LR kultūros ministrė apie svarbų bibliotekų vaidmenį sprendžiant kultūros prieinamumo problemas]. 1. 1.

Sučylaitė J. Mokymasis būti laimingam: [Klaipėdos universiteto docentės, gydytojos psichiat­rės mintys apie poezijos terapijos galią ]. 11. 1. Šimkus A. Tarp mūsų žmogiškumo knygų: [mėnraščio „Metai“ vyr. redaktorius apie bibliotekų, kultūrinės spaudos misiją ir ateities uždavinius]. 5. 1.

ĮVYKIS

Dūdaitė K. Duris atvėrė Judaikos tyrimų centras [Lietuvos nac. M. Mažvydo bibliote-koje]. 6. 3.

Grybauskaitė V. Dovana, išaugusi į Valstybingumo centrą [Nacionalinėje bibliotekoje: apie šiam centrui prof. V. Landsbergio padovanotą asm. bibliotekos dalį]. 10. 8.

Grybauskaitė V., Stirbytė A. Kokybiškas bandymas prikelti: [apie M. Mažvydo „Katekizmo“ faksimilinio leidinio pristatymą Vilniaus universitete]. 2. 3.

Grybauskaitė V. Žmonės, kurie kūrė mūsų valstybę: [apie Vasario 16-osios akto signatarui, diplomatui Petrui Klimui skirtą renginį Nacionalinėje bibliotekoje]. 7-8. 2.

40

LBD metus pradėjo su naujais vedliais: [apie išrinktus draugijos tarybos narius. Su naujos LBD pirmininkės J. Steponaitienės atsakymais į „Tarp knygų“ redakcijos klausimus] / „Tarp knygų“ inform. 1. 3.

Loiba E. Sparnus išskleidė bibliotekininkų angelas: [sukurta ir Trakų apyl., Būdos k. ant Angelų kalvos pašventinta angelo skulptūra; su šalies bibliotekųaukotojų sąrašu]. 10. 6.

Pagerbti geriausieji: [per 17-osios Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės atidarymą apdovanoti geriausi 2016 m. bibliotekininkai]. 4. 3.

Pastatas pelnė aukso medalį: [Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos pagrindinio pastato rekonstrukcijos įvertinimas]. 1. 2.

Steponaitienė J. „Nepriklausomybės archyvai“ – valstybės istorijos liudytojai: [apie Nacio­nalinės bibliotekos pradėto vykdyti trijų dalių projekto, skirto valstybės 100-mečiui, pirmąjį renginį – parodos „Juozas Urbšys: gyvenimu liudiju“ pristatymą ir to paties pavadinimo knygos sutiktuves]. 2. 6.

Stirbytė A. Naujos valstybingumo mūro spalvos: [apie bal. 6 d. Nacionalinėje bibliotekoje vykusias prof.

L. Mažylio atrasto Vasario 16-osios akto originalo faksimilės eksponavimo iškilmes]. 4. 4.

Urba K. Vaikams ir Lietuvai: [sumanytojas apžvelgia pirmą kartą sudarytą reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams 100 knygų sąrašą]. 5. 3.

IFLA PROJEKTAS

„Globali vizija“ – suvienytų pasaulio bibliotekų kryptimi / LBD inform. 7-8. 4.

IFLA ĮVYKIAI

Lazinkienė R., Šutova K. Tiltai tarp bibliotekų ir visuomenės Šimtų Tiltų mieste: [apie Vroclave, Lenkijoje, vykusią 83-iąją IFLA generalinę konferenciją ir asamblėją; su trumpa IFLA gyvavimo istorija]. 9. 13.

Paukštienė J., Čičirkaitė I. Apšilimui – temų įvairovė: [apie IFLA lydinčią konferenciją Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje]. 9. 17.

NACIONALINĖ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ SAVAITĖ

Interaktyvioji apklausa.: [įvairių šalies bibliotekų lankytojų mini nuomonių apklausos apžvalga] / parengė A. Stirbytė. 5. 12.

Patvirtintas geriausias LBD skyrius: [laureatė – Kauno regiono bibliotekininkų draugija] / LBD inform. 5. 11. # tuesibiblioteka: [Lietuvos bibliotekininkų draugijos tarybos skelbimas]. 3. 8.

TEMA

BIBLIOTEKų kalėdos Fotoreportažas su 52 eglutėmis iš Lietuvos bibliotekų. 12. 4; 14.

BIBLIOTERAPIJA IR BIBLIOTEKA Janavičienė D. Tiesiog skaitai ir geriau jautiesi: [apie biblioterapijos metodą, jos sąsajas su bibliotekomis ir trečiąkart vykusią biblioterapijos konferenciją Birštone]. 11. 3.

GREIMO METAI Grybauskaitė V. Didžiojo mąstytojo paieškos: [apie Nacionalinės bibliotekos parengto projekto „Algirdas Julius Greimas: sugrįžimai“ renginius].

10. 3.

IEVOS SIMONAITYTĖS METAI Pagerbtas Ievos Simonaitytės premijos [31asis] laureatas [rašytojas, diplomatas A. Eidin­ tas]. 1. 10.

Pajūrio Ėvikės ženklai: Klaipėdos apskrities viešoji biblioteka – rašytojos atminimo sergėtoja: [direktorius Juozas Šikšnelis apie bibliotekoje saugomą su I. Simonaityte susijusią archyvinę medžiagą, rašytojos atminimui skirtus meno kūrinius ir kitus, jos vardą įprasminančius renginius bei darbus] / parengė A. Stirbytė. 1. 6.

MOKYKLŲ BIBLIOTEKOS Lazinkienė R. Noriai profesinę kvalifikaciją kelianti auditorija: [apie Vilniaus apskr. A. Mickevičiaus VB įgyvendinamas įvairių švietimo įstaigų bibliotekininkų kvalifikacijos kėlimo programas]. 6. 6.

PASLAUGOS BIBLIOTEKOJE Vaškevičienė A. Pažadai ištesėti su kaupu: [Nacionalinės bibliotekos Paslaugų dep. direktorė apie atnaujintos bibliotekos virsmą integralia kultūros, švietimo ir mokslo žinių erdve]. 9. 3.

RAŠTINGUMAS IR EDUKACIJA Elijošaitytė-Kaikarė R. Kompetencija, būtina aktyviam gyvenimui pilietinėje visuomenėje: [apie tarptaut. konf. „Raštingumas skaitmeniniame amžiuje“ Nacionalinėje bibliotekoje]. 2. 10. Šviečiamosios veiklos tendencijos nacionalinėse bibliotekose [užsienyje] / parengė M. Ivaš­ kaitė. 2. 17.

SPECIALISTŲ RENGIMAS Grigas V. Klasika ar robotai: kokie bibliotekininkai išgelbės pasaulį?: [apie profesionalių bib­ lio­tekininkų rengimo problemas Lietuvoje]. 5. 5.

VAIKŲ EDUKACIJA Vėtienė Ž. Vasara su polėkiu: [apie vaikų kultūrinės edukacijos patirtis Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo lit. dep.]. 7-8. 13. ××× Kompetencija= žinios + įgūdžiai + x: [patyrę bibliotekininkai apie būtinus šiuolaikinio bibliotekų specialisto gebėjimus ir savybes] / D. Abazoriuvienė, N. Bliūdžiuvienė, V. Garunkštytė, E. Prakapene, E. Varanauskienė. 4. 8–12.

Septyni dešimtmečiai: kas svarbiausia: [apie Vilniaus arkivyskupijai grąžintus buv. Nacionalinės bibliotekos Antruosius rūmus] / „Tarp knygų“ inform. 3. 3.

ŠIANDIEN AKTUALU

XXI a. viešosios bibliotekos pasirengusios keisti ateitį?: [parengta pagal L. Herreros str.

2012 m. žurn. „Library Journal“] / parengė T. Auš­ kalnis. 2. 20.

Bakienė R. Nenustatytų teisių turėtojų kūriniai: didesnės kultūros paveldo skaitmeninimo galimybės. 9. 20.

Bartkienė K. Skaitmeniniai duomenys ir bibliotekos: nauji valdymo ir sklaidos būdai. 4. 17.

Biblioteka, jų paslaugų tiekėjai ir vartotojai: asmens duomenų apsaugos pavojai: [pagal užsienio spaudą] / parengė T. Auškalnis. 6. 20.

Prakapene E., Juzulėnienė L. Kaip gyventi įtraukioje visuomenėje: [apie Šiaulių apskr. P. Višinskio VB paslaugų, susjusių su negalią turinčių žmonių integracija ir socializacija, plėtrą]. 11. 7.

Railienė B. Personalinės rodyklės šiandien: naujovių ir tradicijų santykis. 10. 10.

SHM – naujas technologijų ir humanitarinių tyrimų sąveikos rezultatas bibliotekose: [pagal JAV leidybos b-vės ir žurn. „American

Libraries“ inicijuotų ir S. Varnerio bei P. Hswe 2016 m. atliktų tyrimų rezultatus] / parengė T. Auš­kal­nis. 3. 13.

Varnienė-Janssen R., Grigas V. Bibliotekininkystės tyrimai žinių visuomenėje: idėjų žemėlapis: [apie VU Komunikacijos fak. struktūroje įkurtą Bibliotekų ir informacijos organizavimo mokslinių tyrimų centrą]. 6. 16. Žinia kultūros įstaigoms: vartotojai tampa išrankūs: [tyrimo „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“ apžvalga] / parengė V. Grybauskaitė. 12. 6.

PROJEKTAI

Bacevičiūtė G. Suaugusiųjų švietimo plėtra bibliotekose: [apie Vilniaus apskr. A. Mickevičiaus VB kartu su partnerėmis įgyvendintą tarptautinį projektą „Andragogika: virtuali mokymosi aplinka bibliotekininkams“]. 11. 11.

Trabšienė A. Lietuvių literatūros klasikai – ir mobiliajame telefone?: [apie naujus Nacionalinės bibliotekos darbus skaitmeninant ir viešinant lietuvių autorių kūrinius]. 3. 9.

Trabšienė A. Suskaitmenintų lietuvių literatūros kūrinių – vis daugiau: [apie Nacionalinės bibliotekos projektą „Lietuvių literatūros klasikos kūrinių perkėlimas į elektroninę erdvę – turinio plėtra“]. 6. 12.

TYRIMAI

Kutiščeva L. Savivaldybių viešųjų bibliotekų fondų pokyčiai. 4. 13; 5. 14.

Tamulienė R., Baliutavičiūtė E. „Mažasis princas“ tapo vienvaldžiu karaliumi: [apie vaikų ir paauglių mėgstamiausių knygų rinkimų rezultatus]. 7-8. 16.

STATISTIKA

Šurkutė R. Lietuvos bibliotekos Bibliotekų metais. 7-8. 5.

POKALBIS

Aušra Kiudulaitė: „Iliustruotojui svarbiausia – geras tekstas“: [su kn. „Laimė yra lapė“ ir „Draugystė ant straublio galo“ dailininke kalbėjosi] V. Pukėnaitė. 10. 26.

Edita Urbonavičienė: „Su azartu priimu kas­ dien manęs laukiančius iššūkius“: [su 2016 m. geriausio jaunojo bibliotekininko vardą pel­niusia Kauno apskr. VB Strateginės plėtros ir ino­vacijų centro vadove kalbėjosi] A. Stirbytė. 6. 9.

Eugenijus Stratilatovas: „Man patinka viskas, kas yra šviesu“: [su 2016 m. geriausio bib­liotekininko vardą pelniusiu Nacionalinės bibliotekos Strateginės plėtros dep. direktoriumi kalbėjosi] A. Stirbytė. 7-8. 9.

Irena Žilinskienė: „Kai prisideda patirtis, sukuriama daug gerų, įdomių dalykų“: [su 2016 m. geriausio bibliotekos vadovo vardą pelniusia Šiaulių m. SVB direktore kalbėjosi] J. Bičkauskienė. 5. 9.

Jody Gray: „Bibliotekininkystė pritraukia pilietinę garbę ir atsakomybę jaučiančius žmones“: [su Amerikos bibliotekų asociacijos ODLOS valdybos vadove kalbėjosi] I. Krauls-Ward. 3. 15.

Kazys Mackevičius: „Palinkėčiau, kad naujoji Vyriausybė suprastų bibliotekų svarbą“: [su buvusiu ilgamečiu Lietuvos technikos bibliotekos vadovu kalbėjosi] J. Bičkauskienė. 1. 11.

Kuo kvepėjo Reformacijos džinas: [meno grupės „Hortus apertus“ tyrėjos L. Kiškūnė,

J. Katakinaitė-Jakubauskienė ir kalbininkas K. Seibutis pasakoja apie Reformacijos knygų kvapo kūrimą, kvapų kultūrą] / parengė M. Kvizikevičiūtė, G. Petuchovaitė, A. Stirbytė 12. 19.

Lina Murinienė: „Kad lietuvių kalbos langas būtų toks platus“: [su kalbininke,VU Komunikacijos fak. docente kalbėjosi] A. Stirbytė. 2. 13.

Renaldas Gudauskas: „Bendromis jėgomis bandysime šią Vilniaus dalį paversti Žinių kvartalu“: [su Nacionalinės bibliotekos generaliniu direktoriumi kalbėjosi] J. Bičkauskienė. 9. 9.

NAUJI LEIDINIAI

Citavičiūtė L. Donelaičio atminties paveldas iš XXI amžiaus perspektyvos: [D. Kauno studija „Kristijono Donelaičio atminties paveldas“].

1. 14. Čiužauskaitė I. Praradimais paženklinta Antano Baranausko biblioteka: [I. Liepaitės ir A. Verbicko kn. „Antano Baranausko asmeninė biblioteka“]. 10. 14.

Dailidonienė D. Tomas Venclova šiųmetėje Knygų mugėje: [apie autoriaus kn. „Prarasto orumo beieškant“ pristatymą Vilniaus knygų mugėje]. 3. 20.

Dailidonienė D. „Visada ieškojau Lietuvos“ : [„Petras Klimas: visada ieškojau Lietuvos“; su sudarytojo V. Kavaliausko mintimis apie knygos sandarą, P. Klimo asmenybę]. 9. 23.

Krauls-Ward I. Kiekvienas galime būti informacijos vartotojas orakulas: [„Šiuolaikinės medijos ir informacija“ / V. Grigas, A. Šuminas, A. Gudinavičius, M. Grigaliūnas]. 6. 22.

Mozūras D. Laiškuose užrašyta kelionė: [J. Šukys kn. „Epistolofilija: užrašytas O. Šimaitės gyvenimas“]. 2. 22.

Narbutienė D. Knyga, išryškinanti iškilios Renesanso asmenybės mastą: [„Pranciškaus Skorinos Rusėniškajai Biblijai –500“]. 7-8. 18.

Rimša V. Apie Anykščių kraštotyrininkus – išsamiai ir solidžiai: [apie biobibliografinį žodyną „Anykščių kraštotyrininkai“]. 3. 21.

Staškevičius A. Autentiški knygnešių pasakojimai: [„Knygnešys, 1864–1904.“. T. 4]. 2. 24. Šeina V. Daugiabalsė Mindaugo Kvietkausko fuga: [„Uosto fuga: esė“]. 5. 18. Švedas A. Sizifo darbas visuomenės ir kultūros kritikos baruose: [T. Venclovos „Prarasto orumo beieškant“]. 3. 18.

Tiukšienė Z. Kraštotyrinė veikla bibliotekose: [Ivaškevičienė G. „Rajonų, savivaldybių viešųjų bibliotekų kraštotyros darbo būklė ir perspektyvos“]. 12. 16.

Tolkačevskis K. Lelewelis buvo europietis: [J. Lelewel „Dvejetas bibliografinių knygų“].

5. 20.

METŲ KNYGA

Markevičiūtė V. Globalus intertekstų skiautinys: [apie 2016-ųjų Metų knygos rinkimuose geriausia knyga suaugusiesiems išrinktą K. Navako romaną „Vyno kopija“]. 9. 25.

Markevičiūtė V. Spalvoti ežiuko sapnai: [apie „Metų knygos rinkimuose 2016“ geriausia knyga vaikams išrinktą S. Paltanavičiaus pasaką „Maži ežiuko sapnai“; su autoriaus atsakymais]. 4. 31.

TARPTAUTINĖ VAIKŲ KNYGOS DIENA

Machotinas S. Augti su knyga: [kreipimasis į pasaulio skaitytojus; su dail. M. Fiodorovo plakatu] / iš rusų k. vertė I. Aleksaitė. 3. 32.

BIBLIOTEKŲ TURTAI

Bardauskienė J. Kalbantys laiškai ir rank­ raščiai: [apie Klaipėdos apskr. I. Simonaitytės VB saugomus rašytojos Ievos Simonaitytės rankraščius]. 5. 23.

Bumblauskas M. Žemaičių vyskupijos katedros kapitulos fondo apžvalga: [apie fondą, saugomą Nacionalinės M. Mažvydo VB Retų knygų ir rankraščių skyriuje]. 1. 16.

Levina J. Greimo efemeridės: [apie retą akademinės jaunuomenės sambūrio „Šviesa“ Paryžiaus skyriaus 1946 m. leidinį „Praskrendančio paukščio sparnu“, saugomą Nacionalinėje bibliotekoje; su iš jo perspausdintu A. J. Greimo str. „Paprastų ir aiškių idėjų krašte“]. 11. 22.

Sperskienė R. „Ryto“ draugija – atkakli lietuvybės gynėja Vilniaus krašte: [apie LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių sk. saugomus šios draugijos dokumentus]. 6. 24. Šapoka K. Sukrečiantis liudijimas: Francisco Goyos ofortų ciklas Lietuvos nacionalinėje Mar­ty­no Mažvydo bibliotekoje: [apie Muzikos ir vizualiųjų menų sk. saugomą 1863 m. ofortų ciklą „Karo baisumai“; su trumpa dailininko biogr.]. 4. 22.

REFORMACIJOS METAI

Petuchovaitė G. Maištaujančios knygos: jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?: [apie Nacionalinėje bibliotekoje parengtą parodą, skirtą Reformacijos 500 metų sukakčiai paminėti]. 11. 18.

Petuchovaitė G. Maišto jubiliejus: [apie Reformacijos svarbą istorinei LDK ir Lietuvos dabarčiai]. 11. 15.

Kuo kvepėjo Reformacijos džinas, žr. „Pokalbių“ rubrikoje.

NACIONALINĖS BIBLIOTEKOS 100-MEČIUI

Žvilgsnis į praeities šaltinius: Centrinio valstybės knygyno skyriai 1924 m. vasarą; Centrinis valstybės knygynas vadovaujant Eduardui Volteriui; Centrinio valstybės knygyno nuosmukis 1934 metais; Vaitkuškio ir Lyduokių dvarų bibliotekų li­ki­mas 1920 –1921 metais / [parengė I. Abramo­ vienė, K. Raškauskas. 4. 26; 6. 29; 9. 27; 11. 27.

IŠ BIBLIOTEKŲ PRAEITIES

Panevėžio krašto knygų saugyklų valymas nacių okupacijos metais: [apie prieš 95 metus įsteigto Panevėžio apskr. G. Petkevičaitės-Bitės VB pirmtako Centrinio valstybinio knygyno Panevėžio sk., fondų likimą II pasaulinio karo metais] / parengė R. Klimavičius; iš vok. k. vertė D. Tubelienė. 10. 17.

ŽMONĖS IR LAIKAS

Astikienė S. Bibliotekininkų pasakojimuose – praeities gyvenimo atspindžiai: [Ukmergės V. Šlaito VB 95-mečio jubiliejui skirti rajono bibliotekininkų prisiminimai]. 3. 24.

Juzulėnienė L. Nenuilstanti Kairių apylinkių tyrinėtoja: [apie 25-ojo Mikelio statulėlės laureatę, Šiaulių P. Višinskio VB Skaitytojų aptarnavimo sk. vedėją Nijolią Kasparavičienę; su laureatės atsakymais]. 6. 33.

Liepaitė I. „Negaliu atsigėrėti jūros amžinu grožiu...“: [apie paskutinę rašytojo A. VienuolioŽukausko vasarą, praleistą Palangoje]. 7-8. 23.

Nekrašius J. L. Jakavičius – plačių užmojų kultūrininkas: [apie Šiaulių krašto spaudos darbuotoją, knygininką, leidėją Liudviką JakavičiųLietuvanį]. 5. 29.

41

Nekrašius J. Muziejininko Vinco Vaitekūno asmeninė biblioteka: [apie kolekciją, saugomą Šiaulių „Aušros“ muziejuje]. 1. 22.

Strabulė L. Itališkojo bel canto meistras: Jono Būtėno įrašai gramofono plokštelėse. 12. 27.

Vilkickienė D. „Per pasaulį aš keliauju ir sapnuoju keistą sapną“: [apie žydų kilmės lietuvių poetės Matildos Olkinaitės, gyvenusios Panemunėlio glž. stoties gyvenvietėje, Rokiškio r., tragišką likimą]. 11. 32.

TAUTINIO KOSTIUMO METAI

Lazauskaitė E. Brangintina tautinės tapatybės išraiška: [apie tautinio kostiumo istorinę raidą, jų rinkinius]. 12. 24.

SUKAKTYS

Bibliotekininkystės mokslinių tyrimų mokyklos kūrėjas: [skirta Romualdo Vytauto Rimšos 80-mečio jubilietui] / R. Baukienė, N. Bliūdžiuvienė, V. Cicėnienė, V. Černiauskaitė, D. Martinkutė. 7-8. 28.

Cidzikaitė D. Savo žodžiu sutraukiantis minias: jubiliejinis Tomo Venclovos [80-mečio] vakaras Nacionalinėje bibliotekoje. 10. 22.

Kazys Bradūnas: iš pirmų lūpų: [poeto 100-mečiui, pagal autentišką K. Bradūno pasakojimą dok. filme „Kazys Bradūnas“ (rež.

A. Kezys, 1992)] / parengė J. Bičkauskienė. 2. 28.

Narbutaitė G. Iš laiškų mokytojai žvelgiantis poetas Balys Auginas: [apie poeto laiškus P. Orintaitei ir kt. korespondenciją, saugomą Šiaulių „Aušros“ muziejuje]. 7-8. 32.

Nekrašius J. Jono Basanavičiaus veikla Bulgarijoje [1880–1905]. 3. 28.

Railienė B. Bibliografijos patriarchė Adelė Ubeikaitė: [skirta ilgametei LMA Vrublevskių bibliotekos darbuotojai, švenčiančiai 95-metį]. 2. 27.

Rašytojo mūza buvo Lietuvos gamta: [apie vakarą Nacionalinėje bibliotekoje, skirtą rašyt.

V. Dautarto 90-mečiui] / parengė J. Bičkauskienė.

4. 33.

Urba K. Vladas Dautartas vaikų literatūros tinkluose: [rašytojo 90-mečiui skirta jo kūrybos vaikams apžvalga]. 4. 34.

KŪRĖJAI IR JŲ DARBAI

Šapoka K. Subtilusis aukštaitis: [apie dail.

L. Surgailį ir jo darbą „Penki muzikantai“, autoriaus padovanotą ir saugomą Nacionalinėje bibliotekoje]. 10. 30.

ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

Biveinis P. Kultūros paveldo puoselėjimas Ne­priklausomoje Lietuvoje (1918–1940 m.). 2. 33.

VIRTUALIOJI ERDVĖ

Išmanioji informacijos ieška, arba kaip apginti savo privatumą; [pagal S. Garcia- Rivadullos straipsnį parengė] T. Auškalnis. 1. 25.

PAŽANGIOSIOS TECHNOLOGIJOS

Dirbtinis intelektas grėsmės nekelia. Kol kas?: [pagal P. Calverto straipsnį iš žurn. „Public Library Quarterly“ parengė] T. Auškalnis. 9. 31.

Tarptautinis bendradarbiavimas

Griškevičienė R. Viešnagė pas išradingai dirbančius kolegas: [apie Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos delegacijos viešnagę Portugalijoje]. 12. 32.

42

GEROSIOS PATIRTYS

Biblioteka su šviesoforu lange: [pagal Stokholmo vaikų bibliotekos „Rum for Barn“ dir.

H. Gomér pranešimą parengė] I. Mitunevičiūtė.

1. 28.

Liutkutė L. Su teptuku rankose – krašto ženklų paieškos: [apie Klaipėdos m. SVB projektą]. 10. 32.

Petuchovaitė R. Kai esi pasaulio bibliotekų bendruomenės dalis: [Apie EIFL, IFLA, AFLIA parengtą mokymų programą, skirtą jaunųjų Afrikos viešųjų bibliotekų darbuotojams]. 12. 9.

KRONIKA

Andrijauskienė L. Istoriniais piliakalnių takais: [apie Ignalinos r. SVB vykdytą projektą, skirtą Piliakalnių metams]. 10. 35.

Aptartos kultūros paveldo skaitmeninimo problemos: [apie seminarą, vykusį 2017 m. geg. 16 d. Nacionalinėje bibliotekoje] / Nac. bibliotekos Informacijos išteklių dep. inform.

5. 33.

Atnaujinimo darbai – ir Vrublevskių bibliotekoje: [apie pradėtą MA Vrublevskių b-kos rekonstrukciją] / „Tarp knygų“ inform. 1. 35.

Baliutavičiūtė E. Balandį – dėmesys vaikų literatūrai ir jos kūrėjams: [apie Tarptautinės vaikų knygos dienos minėjimą Nac. dramos teatre Vilniuje; su už 2016 m. kūrybą įvairias premijas pelniusių kūrėjų, sąrašu]. 4. 36.

Baliutavičiūtė E. Pavyzdį auginantiems mažylius rodė garsūs tėčiai. 3. 35.

Baliutavičiūtė E. Tradiciniame vaikų literatūros renginyje aptartos linksmos knygos: [seminaro „Prano Mašioto skaitymai“, vykusio Nacionalinėje bibliotekoje, apžvalga]. 1. 31.

Basiul K. Paminėta Bazilijonų ordino sukaktis: [apie 400 metų ordino jubiliejui skirtus renginius Nacionalinėje bibliotekoje]. 11. 36.

Bernotienė A. Kad kelionė tolimųjų reisų autobusais neprailgtų: [apie Mažeikių r. SVB projektą „Keliauk su knyga“]. 7-8. 35.

Genytė J. Solidžios sukaktys: [apie Pasvalio M. Katiliškio VB inicijuotą dokumentų parodą „Bibliotekų praeitis ir dabartis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio fone“, kurioje pristatoma 16 šalies bibliotekų, įkurtų 1937 m.]. 9. 37.

Grybauskaitė V. Apie kalbos kūrybą: [apie Kultūros ministerijos, Nacionalinės bibliotekos ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos surengtą apskritojo stalo pokalbį „Kalba kultūroje –gniaužiama ar kuriama?“]. 2. 37.

Grybauskaitė V. Ekspertų balsas turi būti plačiau girdimas: [apie diskusiją „Parlamentarizmo tradicija ir politinės kultūros slenksčiai“ ir Nacionalinės bibliotekos leidžiamą mokslo darbų žurn. „Parlamento studijos“]. 6. 36.

Grybauskaitė V. XVIII a. skaitinių vadovėlis lietuvių kalba: [apie Nacionalinėje bibliotekoje pristatytą kn. „Kūdikių prietelius“ (1795 m.) kritinį leidimą]. 3. 36.

Grybauskaitė V. Pranciškaus Skorinos šventraščio vertimas Lietuvoje: [apie LMA Vrub­ levskių bibliotekoje eksponuotą 1571–1520 m.

P. Skorinos „Rusėniškąją Bibliją“]. 4. 37.

Januševičienė V. „Ad astra“ apdovanojimai žada tapti tradicija: [apie Panevėžio apskr. G. Petkevičaitės-Bitės VB įsteigtą apdovanojimą, siekiant įvertinti regiono bibliotekininkus, bei apie 2016 m. „Ad astra“ laureatus]. 5. 34.

Juzulėnienė L., Gedrimas R. Atsisveikino su darbu, bet ne su biblioteka: [apie buv. Šiaulių apskr. P. Višinskio VB Vaikų literatūros sk. vedėją Aldoną Šiaulienę]. 9. 38.

Juzulėnienė L. Šiaulių knygų mugė: [apie 2016 m. Šiaulių apskr. P. Višinskio VB vykusį renginį]. 1. 34.

Kuzminskienė I., Grabauskienė R. Bibliotekininkai mokėsi kurti virtualias parodas: [apie Lietuvos edukologijos, Klaipėdos ir Šiaulių bibliotekų darbuotojų mokymus]. 11. 38.

Markevičiūtė V. „Metų knygos rinkimai 2016“. 3. 33.

Nauji namai Nacionalinėje bibliotekoje: [apie bibliotekoje vykusias Adolfo Damušio politinių studijų dienas, atidarytą centrą ir konferenciją „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“; su mokslininko, politiko A. Damušio trumpa biografija] / „Tarp knygų“ inform. 9. 35.

Naujos galimybės susipažinti su inovacijomis ir skatinti kūrybiškumą: [apie Nacionalinėje bibliotekoje pradedamą vykdyti projektą „Gyventojų skatinimas išmaniai naudotis internetu atnaujintoje viešosios interneto prieigos infra­ struktūroje“] / „Tarp knygų“ inform. 10. 36. Širvinskienė J. Kupiškio sinagoga išlydėjo bibliotekininkus, kad pasitiktų atsinaujinusi: [apie vakarą Kupiškio VB]. 4. 38. Šklenskienė S. Visais metų laikais laukianti knygų terasa: [Jonavos VB]. 5. 35.

Vasauskaitė R. Kultūros takais – su išmaniuoju gidu: [apie Kauno r. SVB įgyvendintą projektą „Išmanusis kultūros kelias Kauno rajone“]. 11. 37. Žemaitijos sostinės biblioteka atgimė naujuose namuose: [apie Telšių K. Praniauskaitės VB įkurtuves rekonstruotame pastate] / „Tarp knygų“ inform. 1. 32.

2017-ieji – LIETUVIŲ KALBOS KULTŪROS METAI Cibulskienė L. Šnektos įvairovė Varėnos krašte: [apie parodą šia tema Varėnos VB].

3. 38.

Garnienė D. Renginių ciklas „Gimtoji kalba – tarsi švyturys, parodantis kelią į savo namus...“: [Kelmės Žemaitės VB]. 3. 38.

Jurkutė D. Konferencija, skirta lietuvių kalbos klausimams: [Radviliškio VB]. 3. 38.

Pempienė S. Protmūšis lietuvių kalbos ir literatūros tema: [Birštono VB]. 3. 37.

Sumanymas, virstantis sąjūdžiu: [apie vasario 16–kovo 11 d. šalyje vykusius Lietuvių kalbos metams skirtus renginius ] / „Tarp knygų“ inform. 3. 37.

Vilkickienė D. Mažos tautos didelė kalba: [apie Rokiškio VB projektą „Lietuvos kodas – lietuvių kalba“]. 3. 38.

BIBLIOTEKŲ SUKAKTYS Klupšaitė I. Išskirtiniai ir jubiliejiniai metai: [Šiaulių r. SVB 65-metis]. 1. 40.

Bielskienė R. Gilaičių biblioteka paminėjo 45-erių metų veiklos sukaktį: [Šiaulių r.]. 1. 40.

Genytė J. Bibliotekos [Pasvalio M. Katiliškio VB] 80-mečiui skirta mokslinė konferencija. 4. 39.

Poškienė R. Nedidelio miestelio didelė šventė: [apie Radviliškio r. Grinkiškio mst. J. Poderio gimnazijos bibliotekos 70-mečio ir miestelio bibliotekos 80-mečio jubil. renginį]. 4. 40.

Sinušaitė A., Šilinskienė J. Skirtingų kartų susitikimai: [apie 80-metį švenčiančios Radviliškio VB renginį iš ciklo „Mūsų bibliotekos gimtadienis“]. 4. 40.

Vilčiauskienė G. Jono Avyžiaus viešoji biblioteka atšventė jubiliejų; [apie Joniškio J. Avyžiaus VB 80-čio šventinį vakarą]. 4. 39.

BIBLIOTEKŲ VASARA Gerulienė V. Biblioteka atvira vasarojantiems šilutiškiams ir svečiams: [apie Šilutės F. Bajoraičio VB stovyklą „Mažieji genijai – menininkai“]. 9. 41.

Karpienė R. Stovykla „Mano vasara 2017“: [apie Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijos vasaros stovyklą. Kelmės r.]. 9. 40.

Radžvilienė A. Vaikai susipažino su literatūriniu Vilkaviškiu: [apie miesto bibliotekos organizuotą vasaros stovyklą]. 9. 41.

Rapkevičienė I. Nuotaikinga vasara bibliotekose: [apie Panevėžio SVB tinklo vaikų bibliotekų organizuotas vasaros stovyklas]. 9. 40.

Straupytė M. Vasaros stovyklos miesto bibliotekoje: [V. Kudirkos VB]. 9. 40.

MARTYNO MAŽVYDO BIBLIOFILŲ KLUBAS Petreikis T. 2016-ieji Martyno Mažvydo bib­ liofilų klube: [klubo pirmininko metinių darbų apžvalga]. 2. 38.

NACIONALINĖ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ SAVAITĖ Jankutė D. Susitikimai, parodos, pristatymai: [Radviliškio VB]. 5. 39.

Juzulienė L., Gedrimas R. Dar viena galimybė susiburti ir kurti kartu: [Šiaulių apskr.

P. Višinskio VB]. 5. 40.

Karpienė R. Užvenčio biblioteka moksleiviams priminė lietuviškas tradicijas: [Kel­mės r.].

5. 38.

Lašinytė I. Pirmąkart surengti ketvirtadieniniai naktinėjimai: [Panevėžio m. bibliotekų renginių apžvalga]. 5. 39.

Liekienė D. Prisiminėme rašytoją Ievą Simonaitytę: [apie Tauragės Eidintų k. bibliotekoje vykusį vakarą]. 5. 40.

Lukonienė K. Apdovanoti rajono bibliotekininkai: [Jurbarko r.]. 5. 37.

Masevičienė A. Bibliotekų savaitė Nacionalinėje bibliotekoje. 5. 36.

Pajaujienė J. Interneto portalo „Noriu žinoti“ pristatymas [Marijampolės P. Kriaučiūno VB]. 5. 38.

Skroblienė N., Palionienė S. Minėjome ir bibliotekos, ir žymių kraštiečių jubiliejus: [Kalvarijos SVB]. 5. 37.

Undžienė D. Biblioteka arčiau bendruomenės – bendruomenė arčiau bibliotekos: [Mažeikių VB patirtys]. 5. 38.

Vasauskaitė R. Kvietėme dalytis idėjomis ir nuomonėmis: [Kauno r. SVB]. 5. 37.

Vitkutė S. Gurmaniškas šventinės savaitės minėjimas: [Pagėgių SVB]. 5. 39.

POEZIJOS PAVASARIS 2017 Bagušienė D. Poezijos pavasarėlis: [Šeduvos krašto poetų šventė. Radviliškio r.]. 6. 40.

Genytė J. Įžiebtas poezijos aukuras: [Pasvalio M. Katiliškio VB]. 6. 40.

Liutkutė L. Žemaitijos rašytojų bendrijos kūryba: [Klaipėdos m. SVB]. 6. 40.

Sinkevičienė Z. Džiugino gaivi poezijos versmė: [Akmenės VB]. 6. 39.

Šatrauskas A. III poezijos festivalis „Laukinės vaivorykštės 2017“: [Alytaus r.]. 6. 39.

Pelekienė S. Šventės dalyviai skirstytis neskubėjo: [Zarasų VB]. 6. 41.

Vilkickienė D. Poezijos Antaninės: [apie Rokiškio VB ir Kriaunų fil. vakarą]. 6. 41.

PROJEKTAI Gerulaitienė E. Lietuvos ir Latvijos literatūrinis bendradarbiavimas: [Jonavos r.]. 6. 38.

Kuriami šeimos skaitmeninių veiklų centrai [Rytų Aukštaitijoje ir Pietų Latgaloje: Lietuvos ir Latvijos projektas] / Utenos A. ir M. Miškinių VB inform. 6. 38.

Vasauskaitė R. Inovatyvios veiklos užtikrina turiningą laisvalaikį: [apie Kauno SVB ir jos padaliniuose vykdomą projektą „Inovacijų keliu: atrask, išbandyk ir tobulėk“]. 6. 38.

TARPTAUTINĖ VAIKŲ KNYGOS DIENA Fetingienė L. Apie vaikų knygas, tautinį kostiumą ir lėles, galinčias sekti pasakas: [apie edukacinę popietę „Knygos, keičiančios vaikų pasaulį“ Pagėgių VB]. 4. 41.

Grudžinskienė V. Šventė „Pasibelsk į knygos širdį“: [Kuršėnų V. Vitkausko VB renginys. Šiaulių r.]. 4. 41.

Karpienė R., Orlakienė D. Skirtukas mėgstamiausiai knygai: [tarptaut. vaikų knygos šventė Kelmės r. Užvenčio bibliotekoje]. 4. 41.

Vasauskaitė R. Tarptautinės vaikų knygos dienos atgarsiai: [apie renginius Kauno r. SVB filialuose]. 4. 41.

TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS Bardauskienė J. Tarptautinė konferencija [„Išsklaidytos bibliotekos– išsklaidytas paveldas: daugybė būdų pažinti“ Klaipėdos apskr. I. Simonaitytės VB]. 1. 41.

Giedrienė R. Radviliškiečių viešnagė Baltarusijoje: [apie Radviliškio VB išvyką pas partnerius, Nesvyžiaus centrinės P. Pronuzo bibliotekos kolegas]. 1. 41.

Sinkevičienė Z. Rinkinio „Per širdį“ pristatymas: [apie Akmenės SVB pristatytą ukrainiečių autorių literatūros rinkinį]. 7-8. 40.

Sisaitė N. „Riešuto“ konkurso prizas – išvyka į jotvingių žemę: [apie Vilniaus apskr. bei Lietuvos aklųjų bibliotekų darbuotojų kelionę į Augustavą, Lenkiją]. 7-8. 40.

ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

ANYKŠČIAI Medinienė A. „Pasakų grytelė“: [apie Svėdasų bibliotekai VšĮ „Atvertos langinės“ padovanotą knygų namelį. Anykščių r.]. 3. 39.

BIRŠTONAS Pempienė S. Užburiantis B. Brazdžionio kūrybos skambesys: [apie literatūrinį vakarą Birštono VB Siponių fil.]. 9. 39.

Tamošiūnienė L. Kazio Bradūno kūrybos vakaras [Birštono VB]. 7-8. 36.

IGNALINA Mesropian V. Kūrybiškas bendravimas bibliotekoje: [apie Ignalinos VB vykdytą projektą „Kūrybos ABC“]. 9. 39.

JURBARKAS Karopčikienė D. Veliuonos novelės vakaras – tradiciškas ir su Cvirka: [apie renginį ir

laureatą – rašyt. R. Gudaitį. Iš Jurbarko r. laikr. „Šviesa“]. 11. 39.

Lukonienė K. Bibliotekininkės kepė pyragus: [apie Pyragų dieną VB]. 12. 38.

KAUNAS Straupytė M. Bibliotekoje atvertas „Šanchajaus langas“: [apie Kauno m. V. Kudirkos VB apsilankiusią delegaciją iš šio Kinijos miesto]. 10. 37.

Straupytė M. Netradicinė biblioteka prie Lampėdžių karjero: [apie Kauno m. V. Kudirkos VB įrengtą bibliotekėlę paplūdimyje].

7-8. 36.

Straupytė M. Senjorai mokosi informacinio raštingumo: [apie Kauno V. Kudirkos VB ir VDU projektą „Medijų ir informacinio raštingumo akademija“]. 11. 39.

Vasauskaitė R. Projektavome išmanųjį miestą: [apie Kauno r. SVB vykusį moksleivių darbų konkursą „Išmanusis miestas“]. 11. 39.

Vasauskaitė R. Projekto „Atsakingas skaitytojas“ nugalėtojai: [apie Kauno r. SVB kartu su Nacionaline biblioteka pradėtą EPA organizuojamą projektą]. 10. 37.

Visockytė G. Akcijos „Knygų Kalėdos“ renginys [Kauno m. V. Kudirkos VB]. 1. 36.

Zinkevičiūtė I. Iš naujo atrasti pažįstamas miesto gatves: [apie Kauno V. Kudirkos VB projektą „Mano gatvė 360 laipsnių kampu“].

2. 38.

KELMĖ Kančauskienė N. Inovatyvios bibliotekos paslaugos vaikams: [Žemaitės VB projektas].

12. 38.

Karpienė R. Patirtimi dalijosi gyvūnų mylėtojai [Užvenčio bibliotekoje: Kelmės r.].

10. 37.

KLAIPĖDA Ananjeva A. Projektas „Babūnēles jopēlė“: [apie Klaipėdos r. SVB projektą, skirtą Tautinio kostiumo metams]. 11. 40.

Jackutė A. Prancūzų kultūros ir kalbos kursai [Klaipėdos apskr. I. Simonaitytės VB]. 6. 37.

Liutkutė L. Gyvosios kraštotyros pėdomis: [apie Klaipėdos m. SVB projektą „Gyvoji kraštotyra“]. 1. 36.

Markutė-Armalienė Ž. „O buvo taip...“ : [apie Klaipėdos r. J. Lankučio VB surengtą, tiesiogiai internetu transliuotą diskusiją „Kaip mes švenčiame rašytojos Ievos Simonaitytės jubiliejinius metus“]. 2. 39.

Nakrošienė D. I. Simonaitytės literatūrinė premija: [apie 31-ąjį šios premijos laureatą, diplomatą, istoriką prof. A. Eidintą. Klaipėda]. 2. 39.

Stasaitienė D. 2017-ieji paskelbti rašytojos I. Si­monaitytės, paskutiniosios Mažosios Lietuvos metraštininkės, metais: [apie rašytojai skirtą paro­dą Klaipėdos apskr. I. Simonaitytės VB]. 1. 36.

Stasaitienė D. Kalbininkui Antanui Saliui –115 metų: [apie jubil. parodą Klaipėdos apskr. I. Simonaitytės VB]. 7-8. 37.

MAŽEIKIAI Atkočaitienė I.. Apdovanojimas „2016 m. kaimo šviesulys“: [apie laureatę, Mažeikių VB Ukrinų fil. vyresn. bibliotekininkę V. Muravjovienę]. 3. 40.

43

MOLĖTAI Stančikienė N. Literatūriniai susitikimai: [Molėtų VB 2016-aisiais vykdyto projekto ap­žvalga]. 1. 37.

Stančikienė D. Sujungiant vietas, laikotarpius ir asmenybes: [apie naują Molėtų VB paslaugą – interaktyvų rajono žemėlapį]. 11. 40.

NAUJOJI AKMENĖ Gerulskienė A. Akmenukų pasakos: [apie popietę Naujosios Akmenės VB]. 2. 38.

PAGĖGIAI Andrulienė A. XVI Žemaitijos bibliotekininkų sąskrydyje: [apie Pagėgių SVB dalyvavimą renginyje]. 7-8. 38.

Fetingienė L. „Suopio paunksmę“ aplankė 2000-asis svečias: [apie Pagėgių VB edukacinęliteratūrinę erdvę]. 11. 41.

Jašinskaitė-Jasevičienė M. Padovanotos asmeninės bibliotekos: [apie R. ir B. Šležų iš JAV dovaną Pagėgių SVB – A. ir O. Šležų bei J. ir V. Vaičjurgių šeimų bibliotekas]. 11. 40.

Vitkutė S. Pristatyta nauja dr. Algirdo Matulevičiaus knyga[„Tautos žadinimo šaukliai“: Pagėgių VB]. 12. 38.

PALANGA Rukšėnienė M. Viktorina, skirta Baltų vienybės dienai: [apie šventę Palangos VB]. 10. 38.

Spevakovienė B. Naujo bibliotekos leidinio sutiktuvės: [apie M. Balčiaus kn. „Iš Šventosios praeities“ pristatymą Palangos VB]. 1. 37.

44

PLUNGĖ Jundulienė R. Knygų ir gerumo Kalėdos: [apie akciją miesto VB]. 1. 38.

Juozapaitienė O. Praeitį menantys dokumentai: [apie parodą Plungės VB]. 12. 39.

RADVILIŠKIS Jankutė D. Šiaulėnų biblioteka minėjo 80metį: [apie Radviliškio r. bibliotekoje vykusį jubiliejinį vakarą]. 11. 42.

Miknienė A. Palonų bibliotekos jubiliejus: [apie Radviliškio r. filialo 60-mečio šventinį renginį]. 7-8. 38. Šiaudvytienė V., Ivanauskienė G. Spalis –mokyklų bibliotekų mėnuo: [apie renginius Radviliškio m. mokyklų bibliotekose]. 11. 42.

ROKIŠKIS Vilkickienė D. 10-osios Liudo Dovydėno premijos laureatas – rašytojas Sigitas Parulskis: [J. Keliuočio VB]. 7-8. 38.

Vilkickienė D. Knygos apie Sofiją Tyzenhauzaitę sutiktuvės: [apie kn. „Imperatoriaus meilužė“ pristatymą J. Keliuočio VB, dalyvaujant jos aut. G. Viliūnei]. 2. 40.

SKUODAS Daukantienė G. Skuodo žemaičių stiprybė – kalboje ir kultūroje: [apie R. Granausko VB vykdytą projektą]. 11. 42.

Strakšytė B. Baltų vienybės dieną kartu minėjo latgaliai, kuršiai ir žemaičiai: [apie renginį R. Granausko VB]. 10. 39.

Strakšytė B. Prisimintas įžymus kraštietis: [apie R. Granausko VB vykusią konferenciją, skirtą etnologo prof. V. Miliaus 90-mečiui]. 1. 38.

Strakšytė B. Svečiuose – žymi Latvijos rašytoja [I. Abelė: renginys R. Granausko VB]. 2. 40.

PANEVĖŽYS Čekanauskienė L. „Maminukų akademija“ augina skaitytoją: [apie Panevėžio SVB vykdomus edukacinius renginius]. 2. 40.

Gerasimovienė J. Žolininko Mariaus Lasinsko patarimai: [apie Panevėžio m. Parko bibliotekoje vykusią paskaitą „Vaistažolių pagalba vyresnio amžiaus žmonėms“]. 11. 41.

Lašinytė I. Iš meilės stiklui ir gimtajam kraštui: [apie Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fak. studentų parodą „Inžinerija Lietuvoje“ Panevėžio SVB „Židinio“ bibliotekoje].

3. 41.

Rapkevičienė I. Bibliotekos ir pataisos namų partnerystė: [apie Panevėžio SVB Šiaurinės bibliotekos darbą su socialiai pažeidžiama žmonių grupe]. 11. 41.

Rapkevičienė I. Estijos bibliotekininkų viešnagė [Panevėžio m. SVB]. 9. 39.

Rapkevičienė I. Miesto bibliotekos tampa draugiškos gyvūnams: [Panevėžio m. SVB]; Aukštaitijos bibliotekininkų sąskrydis: [Panevėžio r., Bygailių k.]. 7-8. 37.

Rapkevičienė I. Papuošalų kūrybos dirbtuvės: [apie Šiaurinės bibliotekos klubo „Laumė“ užsiėmimus]. 12. 38.

Rapkevičienė I. Parodoje „EXPO Aukštaitija 2017“: [apie Panevėžio regiono bibliotekų dalyvavimą parodoje]. 10. 38.

Stokienė V. Tarptautinės kvalifikacijos konkurso nugalėtojai: [apie Panevėžio apskr.

G. Petkevičaitės-Bitės VB programai „Erasmus+“ pateiktų projektų nugalėtojus]. 1. 38.

ŠIAULIAI Dabregienė B. Adventinė popietė ir „Knygų Kalėdos“ [Naisiuose, Šiaulių r.]. 1. 39.

Jasiškytė J. Akcija „Sveikinimas Lietuvai“: [Gruzdžių A. Griciaus bibliotekos akcija. Šiaulių r.]. 3. 41.

Kemzūraitė A. Akcija „Spalvotos eilės Lietuvai...“: [apie miesto. SVB projektą „24 / 3: spalvotos laisvės dienos“]. 3. 41.

Nesavaitė R., Šlivinskas A. Proginis kalendorius, skirtas Lietuvos valstybės šimtmečiui: [apie leidinį, parengtą Šiaulių r. SVB]. 11. 43.

Sutkutė V. „Knygų Kalėdos“ – laukiama šventė: [akcija Šiaulių apskr. P. Višinskio VB].

1. 39. Šufinskienė L., Jasiškytė J. Įdomūs susitikimai: [apie Šiaulių SVB Gruzdžių bibliotekoje vykusį susitikimą su kn. „Neregėta Lietuva“ aut. M. Jovaiša]. 10. 39.

PASVALYS Genytė J. Kolegių iš Švedijos viešnagė [Pasvalio M. Katiliškio VB]. 10. 38.

TAURAGĖ Vitkauskaitė D. Susitikimas su knygos „Regėta Lietuva“ sudarytoju Tomu Butkumi:

ŠAKIAI Rudzevičiūtė E. Įteikti „Aitvaro“ apdovanojimai: [apie šviesuolių prizo laureatę, Šakių VB dir. R. Ūsienę]. 2. 41.

Rudzevičiūtė E. Šakių 2017 metų kalendorius: [leidinio, parengto miesto VB darbuotojų, sutiktuvės]. 2. 41.

[apie popietę „Matyti širdimi“ Tauragės B. Baltrušaitytės VB Vymerio filiale]. 11. 43.

TELŠIAI Švėgždavičienė J. Senoji knyga, nešanti Dievo žodį: [apie Telšių K. Praniauskaitės VB pristatytą senąją knygą, bylojančią apie tikinčiųjų ir religinės literatūros santykį]. 11. 43.

TRAKAI Ivanova J. Literatų susitikimas: [apie Lentvario M. Šimelionio gimnazijos moksleivių kūrybos vakarą. Trakų r.]. 7-8. 39.

Paliulienė D. Rūdiškių knygų namelis [Trakų r.]. 10. 39.

Paliulienė D. Skaičių pasakos mažiesiems: [apie kn. „Jei Mėnulis būtų Nulis“ sutiktuves Rūdiškių bibliotekoje. Trakų r.].

11. 44.

VARĖNA Cibulskienė L. Ji dainuodavo visur ir visada: [apie Varėnos VB 2016 m. parengtą parodą „Lakštingalos balso dainininkė: Agotei Žuraulienei – 100 metų“]. 2. 41.

Glavickienė E., Cibulskienė L. Susitikimas su praeitimi: [apie to paties pavadinimo senųjų spaudinių parodą miesto VB]. 7-8. 39.

VILKAVIŠKIS Radžvilienė A. Penktokai kūrė animaciją: [apie Vilkaviškio VB ir Kauno apskr. VB projektą „Vaikas–vaikui“]. 10. 40.

Radžvilienė A. Šiaurės šalių bibliotekų savaitė [VB Vaikų literatūros sk.]. 12. 39.

VILNIUS Juciūtė J. Savaitgaliai kartu: [apie šeimos sambūrius Vilniaus apskr. A. Mickevičiaus VB]. 10. 40.

Tiukšienė Z. Seminaras bibliotekų kraštotyrininkams [Vilniaus apskr. A. Mickevičiaus VB]. 6. 37.

ZARASAI Pelekienė D. Prisiminta ir pagerbta rašytoja Ieva Simonaitytė: [apie tradicinį literatūros vakarą „Prozos ruduo“ Zarasų VB, skirtą Ievos Simonaitytės metams]. 11. 44.

Pelekienė S. Vilniaus universiteto bibliotekos diena [Zarasų VB]. 12. 39.

Pelekienė S. Žodžio keliu į Pažiegę: [apie renginį Zarasų VB, skirtą kalbininkui prof.

K. Būgai]. 10. 40.

MŪSŲ KALENDORIUS

2017 kovas (L. Pakalniškienė). 1. 42.

2017 balandis (O. Zimareva). 2. 42.

2017 gegužė ( L. Pakalniškienė). 3. 42.

2017 birželis (G. Rinkevičienė). 4. 42.

2017 liepa (L. Pakalniškienė). 5. 41.

2017 rugpjūtis ( O. Zimareva). 6. 42.

2017 rugsėjis–spalis (L. Pakalniškienė).

7-8. 41.

2017 lapkritis (L. Pakalniškienė). 9. 42.

2017 gruodis (G. Rinkevičienė). 10. 41.

IN MEMORIAM

Irena Eleonora Rimkienė (1937–2017). 6. 41.

in this issue Giedrius Kuprevičius. An Essay About Time

What was the Smell of the Book of the Reformation Period?

1

The end of a year is a time for pausing and meditating about what life brought us during the last twelve-month period. The composer and winner of the National Prize for Culture and Arts Professor Giedrius Kuprevičius talks about Lithuania’s present and future as well as human relationships, which, unfortunately, are not always accompanied by peace and satisfaction. In his opinion, the general public are not devoid of malice, whereas policy makers and officials, of ignorance.

He states that culture has been made an outcast; it “stands right here at our side looking forward to us taking a bolder step towards it.” People have always been seeking an answer to the question “who am I?”; nowadays they do it within social networks enwrapping the entire world.

Nevertheless the author considers himself an optimist – even in our days there are wonderful books, performances, symphonies… He is also pleased about 2018 being the anniversary year for the Lithuanian State.

Library Christmas

4, 14

Which library has the prettiest Christmas Tree, who is the author of the original festive composition and where is there a library with simple but unaffected decorations which attract passers-by? The editorial board of Tarp knygų asked Lithuania’s public, academic and special libraries to send photos about their preparations for the year’s most important season. In this issue we present a glimpse at this joyful anticipation.

A Message to Cultural Establishments: Users are Becoming Fastidious 6 In one way or another, almost all people of Lithuania (99.8 percent) are users of culture, 41 percent are involved in its creation and 19 percent participate in volunteer activities of various forms. These figures are taken from the 2017 study commissioned by the Ministry of Culture and done by the Centre for Social Information “Participation of population in culture and satisfaction about the provided services”. The survey was presented by the Centre’s central project manager Viktorija Jonikova at the conference “Libraries for Social Change: Culture and Marketing” held at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. This publication presents numerous statistical data regarding cultural services and insights by experts about trends which became explicit when comparing the survey data with the analogous survey of 2014. (Prepared by Vaidenė Grybauskaitė)

Ramunė Petuchovaitė. Being Part of the Global Library Community

9

The manager of the Programme for Public Library Innovations within the non-governmental organization EIFL (Electronic Information for Libraries) Ramunė Petuchovaitė shares the experience

by EIFL in implementing the training programme IYALI for young staff members of Africa’s public libraries in cooperation with the International Federation of Library Associations and Institutions (IFLA) and the recently established African Library and Information Associations and Institutions (AfLIA). After accomplishing this year’s stage of the 2017–2019 initiative, IYALI’s participants, 13 young employees from libraries of seven African countries, share their expertise and comments.

Zita Tiukšienė. Local History Work in Libraries

16

In addition to their principal mandate, libraries perform the function of preserving regional memory. Local history work is one of these functions. In this article Zita Tiukšienė from the Adomas Mickevičius Public Library of Vilnius County presents the book by the senior methodologist Genovaitė Ivaškevičienė from the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania about local history work in municipal public libraries. The author of this methodological publication analyses materials of the 2014–2015 survey by the National Library on the local history collections and organization of local history activities as well as gives recommendations and advice how to improve such activities.

19

The world, Lithuania and the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania celebrate the 500th anniversary of Reformation. On this occasion, during November and December, the Library organized exhibitions, lectures and educational workshops. Curators of the exhibition “Rebellious Books” suggested that the olfactory art group “Hortus apertus” attempt to reconstruct the smell of the Reformation Age’s books. In this way, an original olfactory installation was created.

We present an interview with explorers from “Hortus apertus” about this intriguing process, the smell of old and new books and olfactory culture in Lithuania. (Prepared by Milda Kvizikevičiūtė, Gintarė Petuchovaitė and Asta Stirbytė)

Elvyda Lazauskaitė. A Precious Value of National Identity

24

After 2017 was declared the National Costume Year, the National Museum of Lithuania organized several national costume related exhibitions. In this article the Head of this Museum’s Ethnic Culture Department Dr. Elvyda Lazauskaitė surveys the history of the Lithuanian national costume and tells about how this field’s professionals resort to historical photographs in their work. She also shares her insights about the importance of the national costume for Lithuania’s people and the State itself.

Laura Strabulė. A Master of the Italian bel canto

27

Phonograph recordings reflecting the development of the society and culture are no less significant historic documents than books.

In the article Laura Strabulė from the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania tells about gramophone recordings of the baritone Julius Būtėnas (1892–1968), the man of unconventional fate, preserved at the National Library. Būtėnas was the most prominent representative of the Italian vocal school in the pre-war Lithuania and record-breaker in Lithuanian gramophone recordings – there are as many as 74 records with his voice. He lived in the USA at the beginning of the 20th century and there were his records in every Lithuanian expatriate’s home. Būtėnas studied vocal art in Italy and performed a great many opera roles there (and later, at Lithuania’s State Opera). Unfortunately, not many of them have been preserved on gramophone records.

Rasa Griškevičienė. Visiting Ingenious and Inventive Colleagues

32

The Lithuanian Association for Municipal Public Libraries in its pursuit of strengthening library cooperation on the international level and getting acquainted with services provided at libraries abroad responded to the invitation of their Portuguese colleagues: their delegation consisting of 29 executives of municipal public libraries visited several public libraries in Portugal, where they were welcomed with much hospitality. There were genuine discussions and mutual sharing of professional experience. The Director of the Vladas Šlaitas Public Library of the Ukmergė District Rasa Griškevičienė recollects this professional visit as well as presents the impressions from Portugal’s fascinating tourist attractions.

Jolita Steponaitienė. Libraries in Pursuit of Incrementing Their Potential 35 Do librarians need a codex of ethics? How to make work at a library a dream job? How to bridge the digital divide in case users do not wish to use computers and the Internet? Searching answers to these and other questions was on the agenda of the conference “Unrevealed Powers of Librarians: Where to Find Them?“ organized by the Lithuanian Librarians Association, Vilnius University’s Faculty of Communication and the Vilnius University Library. This international conference was one of this year’s most prominent events: it gathered together some 200 library professionals, researchers and representatives of professional associations and library founders.

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2017 Nr. 12 (707) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2017 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2017 12 21 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 550 egz. Užs. nr. 13709 Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

Tarp knygų (In the world of bo­oks) No 12 (707) 2017 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­an­ ia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­an­ ian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2017 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vil­nius, Lit­hu­a­nia tel. +370 5 239 8687 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt