Lapkritis | 2017
šiame numeryje #Gyvasžodis
Jūratė Sučylaitė. Mokymasis būti laimingam
1
Tema / Biblioterapija ir biblioteka
Daiva Janavičienė. Tiesiog skaitai ir geriau jautiesi
3
Šiandien aktualu
Ekaterina Prakapene, Laima Juzulėnienė Kaip gyventi įtraukioje visuomenėje
7
15
Projektai
Greta Bacevičiūtė. Suaugusiųjų švietimo plėtra bibliotekose
11
Reformacijos metai
Gintarė Petuchovaitė. Maišto jubiliejus
15
Reformacijos metai / Įvykis
Gintarė Petuchovaitė Maištaujančios knygos: jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?
18
Bibliotekų turtai
Jūratė Levina. Greimo efemeridės Algirdas Julius Greimas. Paprastų ir aiškių idėjų krašte
22 25
Nacionalinės bibliotekos 100-mečiui
Žvilgsnis į praeities šaltinius: Centrinio valstybės knygyno nuosmukis 1934 metais. Parengė Irmina Abramovienė ir Kęstutis Raškauskas
36
27
Žmonės ir laikas
Daiva Vilkickienė. „Per pasaulį aš keliauju ir sapnuoju keistą sapną“
32
KRONIKA
36
37 Vygaudo Juozaičio (15; 36), Alinos Ovčiarovienės (37) nuotraukos
Redakcija
Redakcijos kolegija
Jūratė Bičkauskienė (vyr. redaktorė) Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Vaidenė Grybauskaitė (kronikos redaktorė) Loreta Pakalniškienė (bibliografijos redaktorė) Kostas Stankevičius (dizaineris)
Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė dr. Laura Juchnevič
Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ
VirŠeliuose
Pirmame: visą lapkritį Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje karaliavo iš fondų iškelti ir parodai „Maištaujančios knygos“ specialiai restauruoti Reformacijos laikų leidiniai. Manto Bartaševičiaus nuotrauka Ketvirtame: 2017-ieji Lietuvoje – Tautinio kostiumo metai. Sklaidome knygų puslapius ir gėrimės lietuvių tautiniais drabužiais. Šiame numeryje – Vievio apylinkės moters kostiumas. Esant šaltesniam orui, moterys dėvėdavo rudines. Jos dažniausiai būdavo pilko milo, įliemenuotos. Rudinės pakraščiai, apykaklė, kišenės, rankovių galai būdavo siuvinėti. Piešinio autorius tapytojas, tekstilės dailininkas Antanas Tamošaitis (1906–2005). Publikuota Žemės ūkio rūmų 1931–1939 m. Kaune leistame tęstiniame leidinyje „Sodžiaus menas“; 7 ir 8 tomai – „Lietuvių moterų tautiniai drabužiai“. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondų
#gyvasžodis
MOKYMASIS BŪTI LAIMINGAM
Dr. Jūratė Sučylaitė. Antano Stanevičiaus nuotr.
Jungtinės Tautos kasmet skelbia šalių laimės neprasilenkti su geranoriškais žmonėmis? Kaip indeksą. Šis indeksas liudija, kad šiemet mes lai- pažinti save? Kaip kalbėti, kad būtum suprastas? mingesni negu pernai, bet labai atsiliekame nuo Knygose yra išminties, bet kiekvienas norime ne turtingųjų Vakarų valstybių. Laimės indeksas tik gauti žinių, kaip gyventi, bet ir sutikti žmonių, leidžia spręsti apie šalies ekonominį vystymąsi, kurie mumis tiki. bet nieko nepasako, kaip šiandien kiekvienas iš Daug kalbame apie pozityvųjį mąstymą. Tai mūsų jaučiamės, kokia kiekvieno iš mūsų laimė. gerai. Puoselėdami visa, kuo esame stiprūs, maLaimė – tai dvasinė būsena, tydami, kas mūsų aplinkoje gražu laimės nenusipirksime „Maximoir gera, esame ištvermingesni ir je“, neišlošime loterijoje. Viktoras Laisvės pojūtis išmintingesni, bet tai nereiškia, kad E. Franklis kviečia ieškoti gyvenimo reikia apsigaudinėti ir neigti realias ir laimingumo prasmės ir siekti tikslo, o, einant savo gyvenimo problemas, ignoruoti kitų jausmas – keliu, į savo tikslą, laimė išgyvenama žmonių skaudžius išgyvenimus. Štai ne vieną kartą. Baisu, kad atprantaGedimino prospektu eina vilnietė ir vienas šalia me svajoti, norime tik gerai mokamo džiaugiasi, kad lietus drėkina veido kito, o nuotaika prestižinio darbo ir nebetrokštame odą, jai, atsitraukusiai nuo kompiusavo veikla, savo kūriniais sušildyti terio, suteikia naujos energijos. O tą užkrečiama. namų, artimųjų, Lietuvos. Dažnai pačią valandą ūkininkas žiūri į ežeru piktinamės: bloga valdžia, daug virtusius daržus ir prarastą derlių. skurdo, vieni – milijonieriai, kiti – Apmaudu – tiek darbo, vilčių nuėjo elgetos, nebeliko vidurinės klasės. Esą nieko gero perniek. Tokia tikra ūkininko gėla. Kiekvienas nelauk. Tačiau, net ir patekę į pačią nepalankiau- gyvename savo gyvenimą, bet visi – toje pačioje sią situaciją, juk galime apčiuopti savyje vienokį žemėje, toje pačioje Tėvynėje. ar kitokį kūrybinį pradą, o ir mūsų susvetimėjuGalime užsidaryti mažame pasaulėlyje, tačiau sioje visuomenėje yra daug gerų žmonių, galinčių galime stengtis ieškoti ir rasti daugybę jungčių padėti. Tiktai kaip visiškai nenuvertinti savęs ir su kitų žmonių gyvenimais, kančiomis ir svajo-
„
1
„
Išlindus iš kiauto, atsiveria kelias <...>. Poezijos terapijoje mes suvokiame, kad esi ne auka, esi kūrėjas, laisvas žmogus.
nėmis. Poezijos terapijoje mes ieškome kelio į visumos aprėptį, dvasinę pilnatvę. Pozityvus mąstymas – tai ne vien gebėjimas neįstrigti nemaloniose smulkmenose, nesutelkti viso dėmesio į nekantraus ir irzlaus žmogaus bambėjimą autobuse, ne vien mėgavimasis gražiais miesto gėlynais, bet ir sugebėjimas tikėti savo galiomis, gyvenimo prasme, patekus į sunkią situaciją, arba kai sugriūna tavo planai, kai išgyveni artimojo netektį ar netikėtai tampi bedarbiu. Jei esi jautrus, atgimsti, kai tavo slaugomo ligonio veidas nušvinta, pajauti ryžtą nepasiduoti, kai į veidą bloškia šaltas vėjas, o tu eini prieš jį. Poezijos terapijoje mokomės nemeluoti patys sau, išdrįsti atsiverti ir ieškoti šviesos. Čia mes atrandame rašytojo žodį, įkvepiantį dalintis mintimis su kitais, o kalbėdamiesi atrandame vieni kitus. Mūsų klasika nepervertinama. Jaunimas dažnai mobiliaisiais telefonais fotografuoja Vinco Mykolaičio-Putino ar Henriko Nagio eilėraščius. Daugeliui žmonių reikia erdvės, kurioje galima būtų kalbėtis ne buities, o būties temomis. Į mano poezijos terapijos grupes ypač noriai eina senjorai. Vieni džiaugiasi, kad po daugelio metų vėl pajautė įkvėpimą ir sugebėjo parašyti eilėraštį, o kiti brangina bendravimo šilumą. Visus labiausiai jaudina, kad įmanoma atrasti kasdienio gyvenimo ir didžiosios poezijos jungtis. Tos jungtys atrandamos, kai gyvename čia ir dabar: kai pamatome ant sienų kabančius paveikslus, gatvę už lango, girdime savo kvėpavimą ir įsiklausome į poetinę improvizaciją, kurioje atsikartoja skaitytų eilėraščių ir grupės dalyvių pasakyti žodžiai. Gyvename interneto ir išmaniųjų telefonų amPuoselėdami žiuje. Vis bėgame iš darbovietės į darbovietę, o visa, kuo esame atostogaudami bėgame stiprūs, matydami, užsienio valstybių senakas mūsų aplinkoje miesčiais, fotografuojamės gražu ir gera, esame ir dedame nuotraukas į feisbuką. Didesni ar maištvermingesni ir žesni skaičiai parodo, kiek draugų mėgsta užfiksuotas išmintingesni. akimirkas. Smagu, bet tai – slydimas paviršiumi, neatrandant ir neišgyve-
„
2
nant tarpkultūrinių jungčių, neužmezgant savojo unikalaus santykio su nauja aplinka. O vieną dieną tiesiog pajuntame, kad nebegalime darbe pasiekti rezultatų, kurių pasiekdavome anksčiau, nusiviliame savimi, pasijuntame nereikalingi arba nebepajėgiame džiaugtis įprastu gyvenimu – sekina nerimas, ištinka nemalonūs panikos priepuoliai. Poezijos terapijoje mes mėginame STABTELĖTI, sustojame, atrandame, pvz., Donaldo Kajoko „Arbatos gėrimą lietuje“, Jono Strielkūno „Tą naktį“. Žmogui, kuris neprisipažįsta esąs pavargęs, kuris visą laiką skuba, sunku išgirsti skaitomą tekstą – jis bėga toliau. Kartą iš kišenės išsitraukiau pajūrio akmenukų – tik ilgokai jais pažaidusi pedagogė atrado jėgų įsitraukti į eilėraščio skaitymą. Tyrinėjau, ar žmonės vienodai suvokia poeziją, skaitydami ją knygoje ir ekrane. Tekstą, jo nuotaiką jie suvokė vienodai, bet skaitantiems eilėraštį iš knygos iškilo kur kas daugiau asmeninės patirties vaizdų – skaitydami jie dažniau „susitiko su savimi“. Tie susitikimai kėlė ašaras, laisvino iš begalinių įtampų ir įkvėpė eiti savo keliu. Eilėraštį galima skaityti akimis, galima jo klausytis, galima jį pačiam skaityti balsu, skaityti balsu ne vieną kartą. Balsas leidžia kylančioms emocijoms išeiti į išorę. Šiame vyksme daug gydomosios galios, nes įvairios psichinės traumos, įskaitant situacijas, kai buvome paprasčiausiai nesuprasti, blokuoja mūsų gebėjimą atsiverti ir kalbėti iš pačios širdies. Poezijos terapijoje išgirstame vieni kitų balsus. Daug aiškesni ir emocingesni jie tampa trečio, ketvirto susitikimo metu. Balso laisvėjimas susietas su didėjančiu savo vidaus pažinimu. Kol gyvename įsitraukę į kiautą, vaizduojamės esą saugūs, bet mažyčiame pasaulyje visada kažko trūksta. Nesistengiama siekti tikslų, kiti atrodo daug stipresni, vertingesni, jiems pavydima. Tas pavydas – psichikos sveikatos nuodas, kartais nuo jo, intrigų pavargstame daugiau negu nuo darbo. O išlindus iš kiauto, atsiveria kelias – jis pilnas kliūčių ir pavojų, bet matai horizontą, esi laisvas pasirinkti, kopti į kalną ar jį apeiti. Poezijos terapijoje mes suvokiame, kad esi ne auka, esi kūrėjas, laisvas žmogus. Laisvės pojūtis ir laimingumo jausmas – vienas šalia kito, o nuotaika užkrečiama. Kai aplink daug žmonių be vidinės šviesos akyse, ir mes tampame tamsesni. Kaip atsilaikyti, skaidrinti savo aplinką? Vienas iš mokymosi gyventi būdų, dvasinio augimo metodų – poezijos terapija. Dr. Jūratė Sučylaitė Klaipėdos universiteto docentė, gydytoja psichiatrė ir poezijos terapeutė, rašytoja
Tema / Biblioterapija ir biblioteka
Tiesiog skaitai ir geriau jautiesi Tiesiog skaitai ir geriau jautiesi Dr. Daiva Janavičienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento Bibliotekininkystės skyriaus vyr. metodininkė
Į praktinę konferenciją Birštone spalio 20 dieną trečiąkart susirinko biblioterapijos gerbėjai. Ne tik iš bibliotekų. Nors tradiciškai daugiausia čia renkasi bibliotekininkai, jau teikiantys biblioterapijos paslaugas arba ketinantys tai daryti. Tikriausiai tai susiję su konferencijos rengėja ir iniciatore Birštono viešąja biblioteka. Biblioterapijos konferencija, kuri šiemet vadinosi „Knyga gali prakalbinti ir gydyti“, jau tapo tarptautinė, joje dalyvavo svečiai iš Lenkijos ir Vengrijos. Konferencijoje nuspręsta, jog atėjo laikas Lietuvoje steigti biblioterapijos asociaciją. Biblioterapijos, kaip netradicinio kurortinio gydymo, ištakas galima sieti su Birštone dirbusiu gydytoju dr. Vytautu Jurgiu Meška (1930–2015), savo veikaluose kalbėjusiu ir apie skaitymo teikiamą naudą. Todėl išties natūralu, kad Birštono viešosios bibliotekos direktorės Alinos Jaskūnienės iniciatyvas palaiko ir remia kurorto valdžia. Biblioterapijos konferencijų dalyvių skaičius kaskart auga: šiais
metais registraciją teko baigti jau po 4 dienų – tiek daug buvo susidomėjusiųjų. Organizatorių duomenimis, renginyje dalyvavo įvairių profesijų atstovai: psichologai, dienos centrų darbuotojai, socialiniai darbuotojai, medikai, mokytojai ir, žinoma, bibliotekininkai. Ši įvairovė išties džiugina – biblioterapija yra universalus metodas, kurį galima taikyti įvairiose srityse.
Į Lietuvos architektūros paveldo objektų sąrašą įtrauktas Birštono kurhauzas (nuotr. kairėje) priėmė trečiosios biblioterapijos konferencijos dalyvius. Po 2013 m. rekonstrukcijos duris atvėrusiame XIX a. pastate rengiami koncertai, parodos, konferencijos. Daivos Janavičienės nuotraukos
Metodo suvokimo įvairovė Tai kas gi yra biblioterapija? Biblion graikų kalba reiškia „knyga“, o therapeia – „gydymas, slaugymas, globa“. Žodis „knyga“ šiais laikais suvokiamas nevienareikšmiškai – tai daugiau „dokumento“ ar „laikmenos“, o gal net „medijos“ atitikmuo, tai – kokia nors dokumentinė priemonė, kurią skaito (žiūri, stebi, klauso ir kt.) ar kažkaip kitaip savo jutimais suvokia asmuo. Kalbant apie „terapijos“ suvokimą, yra kiek sudėtingiau. Iki šiol šis žodis Lietuvoje daugelio vienareikšmiškai suprantamas kaip gydymas. Tačiau therapeia apima platesnį kontekstą – ne tik medikamentinį
3
„
(ar netradicinį) gydymą, bet ir priežiūrą (slaugymą), netgi globą (priežiūrą, auklėjimą, švietimą, sąlygų sudarymą). Taigi galėtume teigti, kad biblioterapija – tai asmeniui teikiama pagalba, pasitelkiant skaitymą (ar kitą dokumentui suvokti reikalingą komunikacijos būdą). Kalbėdami apie skaitymą, dokumentų atranką, beveik visada galime turėti omenyje bibliotekas. Klasikinėje traktuotėje skiriamos trys biblioterapijos rūšys: klinikinė (kuria siekiama gydyti); reabilitacinė (kurios tikslas – sklandesnis sveikimas po medikamentinio gydymo); edukacinė (kuria siekiama ugdyti asmenybę, harmonizuoti socialinius santykius, brandžiau suvokti sveikos gyvensenos principus). Kuo daugiau terapijos siejama su gydymu, tuo mažiau galimybių šioje srityje veikti ne medicinos personalui. Ir atvirkščiai, jei biblioterapijos tikslas edukacinis, jo gali siekti ir mokytojai, ir bibliotekininkai, ir socialiniai darbuotojai – visi, norintys tai daryti. Kaip savo knygoje „Išgyti skaitant“ (Reading to Heal) teigia amerikietė teisininkė Jacqueline Stanley: „Mes visi kartais praktikuojame biblioterapiją – kai reikiamu momentu pasiūlome kažkam knygą, kuri padeda išspręsti problemą ar suvokti svarbų dalyką.“ Teorijoje bibliotekininkai tai vadina „neįvardyta biblioterapija“. Jacqueline atskleidžia savo istoriją, dėl kurios ji pasirinko praktikuoti biblioterapijos metodą: ji pastebėjo, kad, teisės klausimais į ją besikreipiantiems klientams parekomendavus perskaityti tam tikras knygas, šiuo patarimu praradusiems psichologinę stiprybę žmonėms ji padeda nurimti, geriau suvokti save, situaciją, kurioje atsidūrė, pamatyti galimus naujus elgesio modelius, tiesiog lengviau išgyventi egzistencinę krizę. Beje, dėl knygų pasirinkimo autorė pataria kreiptis ir į bibliotekininkus.
Biblioterapinis kūrinys turi būti viltingas, atitinkantis krizėje atsidūrusio asmens išgyvenimus, su šviesia siužeto pabaiga.
Ištakos ir pasireiškimas šiuolaikiniame pasaulyje Biblioterapijos sąsajas su bibliotekomis įrodo archeologiniai kasinėjimai. Senovės graikai virš įėjimo į biblioteką (dokumentų rinkiniui skirtą kambarį) yra palikę iškabą „Sielos vaistinė“. Tarp biblioterapijos pradininkų neabejotinai buvo bibliotekininkų. Yra žinoma, kad Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) bibliotekininkai gelbėjo psichologines traumas patyrusiems Pirmojo pasaulinio karo sužeistiesiems, duodami jiems skaityti knygas. Pastebėta, kad skaitantys knygas ir dėl to savo mintis kitur nukreipiantys ligoniai sveiksta greičiau. Biblioterapijos specialistė Liz Brewster primena, kad 1850 m. JAV prieglaudose psichikos ligoniams buvo skiriama skaityti knygas, šiose įstaigose buvo kaupiami specialūs knygų rinkiniai. Šiuolaikiniame pasaulyje biblioterapija praktikuojama daugelio valstybių bibliotekose. Vienas geriausiai Europoje žinomų projektų yra Anglijoje 2003 m. pradėtas įgyvendinti projektas „Books on Prescription“ („Knygos pagal receptą“), kuriame šeimos gydytojai bendradarbiauja su viešosiomis bibliotekomis. 2013 m. projekto vykdymą perėmė britų nacionalinė Skaitymo agentūra ir paslaugas išplėtė į interneto erdvę. Kartu su medikais yra parengtas literatūros sąrašas, kuriuo remdamiesi gydytojai rekomenduoja pacientams skaityti savipagalbos knygas. Pastarieji su gautu knygų sąrašu kreipiasi į biblioteką. Panaši veikla nekoorInteraktyviojoje dinuotai buvo vykdoma ir kitose bibliotekose. Nuo XXI a. pradžios biblioterapijoje bibliotekos nuolat kuria ir papilpagalbą suteikia ne do rekomendacinius literatūros sąrašus. Viena iš teminių sąrašo tekstas, o jos dalyvių sričių – nuotaiką kelianti literatūra. dialogas, pasidalijimas Panašia idėja skaitymą skatinansavo išgyvenimais, čioje veikloje naudojasi Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus galbūt – patirtimi. viešoji biblioteka, kurios kūrybingi
„
Miglės Anušauskaitės piešinys (perspausdinta iš „Šiaurės Atėnų“)
4
„
„Literatūrinės vaistinės“ JAV bibliotekininkai darbuotojai išrašo „receptą“ – gydančią knygą. gelbėjo psichologines Savo biblioterapiniuose traumas patyrusiems projektuose bibliotekos Pirmojo pasaulinio karo dažnai bendradarbiauja su kitomis institucijomis ar sužeistiesiems, duodami asmenimis, tampa koordijiems skaityti knygas. naciniu centru. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos Naujosios Vilnios filialas suvienijo visus biblioterapijos projekto rengėjus, vykdytojus ir tikslines grupes. Arba imamasi savų biblioterapinių iniciatyvų: štai Birštono viešoji biblioteka organizavo „priverstinės biblioterapijos“ renginius – susitikimus su rašytojais. Juose psichologas Timas Petraitis klausė rašytojų, ar jų knygos gali būti biblioterapinės, o renginių dalyviai prisipažino patyrę savotišką terapiją. Neskaičiusieji aptariamų knygų pasiryžo jas perskaityti.
Tinkami kūriniai ir proceso integralumas Klasikiniu atveju biblioterapinis kūrinys turi būti viltingas, atitinkantis krizėje atsidūrusio asmens išgyvenimus, su šviesia siužeto pabaiga. Tokių knygų nėra daug, taigi informacija apie jas verta pasidalyti su kitais – taip potencialiai galima pagelbėti ne vienam. Klasikinės biblioterapinės knygos tinka vadinamajai pasyviajai biblioterapijai – kai padeda pats kūrinys, įsijautimas, įsigilinimas į jį. Man patinka austrų psichoterapeuto Viktoro E. Franklio žodžiai – „biblioterapijai tinkami rašytojai, sugebantys suteikti skaitytojui imuniteto nuo nevilties, o atsiriboti reiktų nuo tokių, kurie visas jėgas sutelkia kitus užkrėsti neviltimi“. Kitokio pobūdžio yra interaktyvioji biblioterapija. Jos pagrindą sudaro emocingi, vaizdingi, sukrečiantys tekstai, skatinantys diskusijas, pokalbį kokia nors jautria, svarbia asmenims tema. Šiuo atveju pagalbą suteikia ne tekstas, o biblioterapijos dalyvių dialogas, pasidalijimas savo suvokimu, išgyvenimais, galbūt – patirtimi. Tekstas čia – kaip būdas kalbėti ne apie save, o apie herojus, jų jausmus, išgyvenimus. Tokiam seansui vadovaujantis asmuo siekia situacijos nušviesėjimo, galimų sprendimų alternatyvų, platesnio situacijos pamatymo. Gydytoja psichiatrė ir rašytoja dr. Jūratė Sučylaitė pabrėžia biblioterapijos proceso integralumą ir tai, kad bendradarbiaujant galima geriau pasiekti bendrą tikslą – pagelbėti žmogui. Specialistė pabrėžia, kad biblioterapija dažnai yra taikoma kartu su kūrybiniu (intuityviuoju) rašymu, kaip papildoma kūrybine veikla. Teigiamą šių metodų taikymą iliustruoja ir moksliniai tyrimai. Šio straipsnio autorei ilgiau nei metus yra tekę vesti biblioterapijos užsiėmimus Klaipėdos šv. Pranciškaus paramos onkologiniams ligoniams centre. šiuo tikslu pasiteisino Skaitantys knygas Biblioterapija kaip pozityvi, mintis nuo ligos atiir dėl to kitur savo traukianti, kūrybingumą skatinanti mintis nukreipiantys veikla. Joje iš tiesų tenka pasitelkti ir kitus kūrybingumą, asmenybės ligoniai sveiksta atsiskleidimą skatinančius metodus: greičiau. intuityvų rašymą, piešimą.
„ Miglės Anušauskaitės piešinys (perspausdinta iš „Šiaurės Atėnų“)
5
Atėjo laikas susivienyti ir Lietuvoje Į Birštone vykusią konferenciją „Knyga gali prakalbinti ir gydyti“ kviečiant svečius iš Lenkijos ir Vengrijos, tikėtasi platesnės informacijos apie šių šalių biblioterapijos asociacijas. Kaimyninėje Lenkijoje Biblioterapijos asociacija veikia nuo 1997 metų. Ji vienija visus biblioterapiją savo praktinėje veikloje naudojančius asmenis ar šį dalyką dėstančius dėstytojus. Lenkijos biblioterapijos asociacijos narė Dorota Bełtkiewicz pateikė istorinių faktų apie šią savanoriškai veikiančią instituciją. Asociacijos siekiami tikslai – populiarinti biblioterapiją, rengti edukacines programas, siekti profesinio statuso pripažinimo. Iš Vengrijos atvykusi Pėčo universiteto dėstytoja ir Vengrijos nacionalinės bibliotekos darbuotoja dr. Judit Béres, pristatydama Literaterapijos asociaciją, papasakojo daug įdomių detalių. Biblioterapijos veiklą Vengrijoje apie 1976-uosius pradėjo buvusi Nacionalinės bibliotekos direktorė Eva Bartos. Ji ne tik propagavo šį metodą, bet ir bendradarbiavo su psichologais, liaudies medicinos žinovais. Nacionalinę biblioterapijos asociaciją vengrai įsteigė 2010 m., siekdami vienyti išsisklaidžiusius metodą taikančius skirtingų sričių kolegas. Beje, po penkerių metų įsisteigė alternatyvi Biblioterapijos asociacija, kurios nariai norėjo pabrėžti bibliotekininkų išskirtinumą šioje veikloje. Pati J. Béres yra biblioterapijos studijų Pėčo universitete kuratorė. Studijos yra kelių lygių, skirtos jau turintiems bakalauro laipsnį. Dvejų metų studijos apima klinikinės terapijos taikymą, o trumpesnės – iki metų trukmės – skirtos edukacinės biblioterapijos srities specialistų kvalifikacijai kelti. J. Béres siekia suvienyti biblioterapiją tarptautiniu mastu taikančias nacionalines organizacijas sukuriant bendras biblioterapinių tekstų duomenų bazes. Ši vengrės iniciatyva skelbiama IFLA svetainėje. Emocionalus, argumentuotas ir išskirtinai motyvuojantis viešnios pranešimas nepaliko abejonių, kad Lietuvoje steigti nacionalinę biblioterapijos asociaciją išties pribrendo laikas. Steigiamasis Lietuvos biblioterapijos asociacijos suvažiavimas vyks lapkričio 30–gruodžio 2 d. Klaipėdos universitete.
Konferencijos dalyvius pasveikino Birštono viešosios bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė. Solveigos Pempienės nuotraukos
Leidykla „Vaga“ surengė savo išleistų biblioterapinių knygų mugę.
Literatūra ir nuorodos
1. STANLEY, Jacqueline. Reading to heal. Boston, 1999. 244 p. 2. CRONJE, Kenneth B. Bibliotherapy in Seventh-Day Adventist education: using the information media for character development: International Faith and Learning Seminar. Somerset West, 1993 [žiūrėta 2017 m. lapkričio 14 d.]. Prieiga per internetą: http:// www.aiias.edu/ict/vol_12/12cc_049-066.htm 3. BREWSTER, Liz; SEN, Barbara; COX, Andrew. ‘Read this, it’s good for you!’ Using qualitative methodologies to explore service user needs and strategic aims. Department of Information Studies, University of Sheffield, Sheffield [žiūrėta 2017 m. lapkričio 14 d.]. Prieiga per internetą: http://www.academia.edu/555825/ Read_this_its_good_for_you_Using_qualitative_methodologies_to_explore_service_user_needs_and_strategic_aims
6
Diskusiją „Biblioterapijos patirtys bibliotekose“ moderavo prof. dr. Daiva Janavičienė (kairėje) ir Ledina Tamošiūnienė.
4. BROWN, Mark. GPs to prescribe self-help books for mental health problems. The Guardian. 2013 sausio 31 [žiūrėta 2017 m. lapkričio 14 d.]. Prieiga per internetą: https://www.theguardian.com/ society/2013/jan/31/gps-prescribe-self-help-books 5. FRANKL, Viktor E. Žmogus ieško prasmės. Vilnius, 2008. 157, [3] p.
Reformacijos atsiradimo vieta – Vitenbergo miestas. Iš Sebastiano Münsterio (1488–1552) Cosmographei (1550, Bazelis).
Reformacijos metai
Rėmėjai:
Maišto jubiliejus Partneris
Gintarė Petuchovaitė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus tyrėja
2017-ieji visai Vakarų Europos kultūros istorijai ypatingi metai. Reformacijos 500 metų sukaktis – ne toks jau dažnas įvykis. Lietuva aktyviai įsitraukė į Europoje rengiamas iškilmes ir plačiai mini Reformacijos, kurios simboliniu gimtadieniu laikoma spalio 31 diena, atsiradimą. Kas yra ta Reformacija? Kuo Reformacija svarbi istorinei Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei bei dabartinei Lietuvai?
Pirmiausia – keli įvadiniai žodžiai apie istorinį Reformacijos fenomeną. Reformacija kilo kaip maištas. Maištas prieš nusistovėjusią bažnytinę tvarką. Maištas prieš oficialiąsias filosofijos ir teologijos doktrinas, galiausiai apėmęs ir kitas gyvenimo bei mokslo sritis. Martinas Lutheris tapo svarbiausia simboline ankstyvųjų Naujųjų laikų figūra, o jo 1517 m. parengtos 95 tezės nutiesė kelią gerokai vėlesniems reiškiniams – individualios minties ir saviraiškos laisvei. Lutheris kvestionavo svarbiausią krikščionybės autoritetą – Bibliją, o kiekvienam tikinčiajam siūlė pažinimo ir supratimo džiaugsmą – atsiversti ją ir skaityti, o ne tik pasitikėti dvasininkų interpretacijomis. 1520 m. rašytoje populiariausioje savo knygoje „Apie krikščionio laisvę“ (Von der Freiheit eines Christenmenschen) Lutheris skelbė: „<...> negaliu pakęsti jokių nustatytų Šventojo Rašto aiškinimo taisyklių, nes Dievo žodis, skelbiantis visišką laisvę, yra nesurakinamas“.
Suprantama, kad šios maištingos idėjos nebuvo palankiai priimtos, neatitiko nusistovėjusių religijos ir visuomenės normų. Martino Lutherio drąsa interpretuota kaip normos neatitinkanti, o, kalbant religiniais terminais, – kaip erezija. Tačiau Lutherio stiprybė buvo ta, kad jis sulaukė didelio pritarėjų ir rėmėjų būrio, dirbo labai intensyviai ir produktyviai, savo Bažnyčios reformos viziją dėstė dideliais tiražais spausdinamose ir platinamose knygose.
Knygų maištas Maišto fenomenas apėmė ne tik turinį – kas ir prieš ką maištauja, bet ir formą – kokiu būdu maištaujama, kaip tas maištas reiškiasi. Naujos Reformacijos idėjos labai greitai plito dėl Johanno Gutenbergo išrastos spaudos – visiškai naujos, kaip šiandien sakytume, medijos rūšies. Spauda sudarė sąlygas knygas platinti gerokai greičiau, plačiau ir įtaigiau. Knygose evangelikų teiginiai buvo perpa15
Antraštinis Naujojo Testamento puslapis iš Martino Lutherio (1483–1546) Biblia, Das ys De gantze Hillige Schrifft (1545, Magdeburgas). Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos retų knygų ir rankraščių fondų
Maištas Prūsijos Kunigaikštystėje Kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis dirbo pirmoji Lietuvos evangelikų karta? Vakarų Europos universitetuose išsilavinimą įgiję jauni ir talentingi intelektualai Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis, Martynas Mažvydas ir Baltramiejus Vilentas, nepanorę atsisakyti savo maištingų idėjų, dėl religinio persekiojimo bėgo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Prieglobstį ir paramą jie rado Prūsijos kunigaikščio Albrechto valdose, kur ir buvo pradėta aktyvi leidybos bei šviečiamoji veikla. Kulvietis laiške savo užtarėjai Bonai Sforzai skundėsi negalįs grįžti į Lietuvą, kur norįs vystyti intelektinę veiklą: „Skaudu, kaip Dievą myliu, mums visiems, kad, trokšdami dirbti saviesiems, dabar dirbame svetimiesiems.“ Gerai visiems žinomas lietuviškos spausdintos raštijos pradininkas Mažvydas taip pat buvo maištininkas, jo parengta pirmoji lietuviška knyga – maištaujanti. Pirmiausia joje sukylama prieš visuomenės neišprusimą, neišsilavinimą, netinkamą religijos supratimą, „neteisingą“ tikybos praktiką ir sakramentų priėmimą. Dirbdamas Ragainėje klebonu, Mažvydas laiškais kreipdavosi į Prūsijos kunigaikštį Albrechtą, prašydamas finansinės paramos ir pranešdamas apie keblią padėtį savo ir aplinkinėse parapijose. Viename iš jų 1551 m. rašė: „<...> jie grimzda aklybėn ir užsispyriman ir vis tebesilaiko popiežinių [katalikiškų – G. P.] nešvankybių, <...> jie įžūliai nieku paverčia katekizmo mokslą ir pačius sakramentus, be kurių negali būti tikro krikščioniškumo.“ Martynas Mažvydas buvo tikras švietėjas, rūpinosi, kad naujasis liuteroniškasis religijos suprati-
sakojami, cituojami, interpretuojami, kritikuojami ar net paneigiami. Vitenberge, Ciuriche, Strasbūre, Kelne ar Londone kilusios mintys žaibiškai pasklisdavo visoje Vakarų Europoje. Tokiame knygų tinkle buvo mezgami tarptautiniai dialogai arba radosi diskusijos. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) labai greitai įsitraukė į bendrus Vakarų Europos Reformacijos procesus ir ieškojo savojo Bažnyčios reformos kelio, visuomenės švietimo, lavinimo būdų. Istorinė ir politinė padėtis susiklostė taip, kad Reformacijos idėjos sklido, o kartu ir maištingos knygos buvo spausdinamos bei platinamos dviejuose svarbiausiuose centruose: pirmiausia Prūsijos Kunigaikštystėje, o šiek tiek vėliau labai aktyviai – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Taip nutiko dėl to, kad Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis nepripažino Reformacijos idėjų, siekė jas slopinti, leisdamas ediktus prieš evangelikus, o jo žmona italė Bona Sforza elgėsi priešingai – rodė palankumą evangeliškos kultūros atstovams. Požiūris pasikeitė jų sūnaus Žygimanto Augusto valdymo laikotarpiu. Žygimantas Augustas, nors ir išliko nuosaikus katalikas, buvo tolerantiškas tikėjimo požiūriu. Tada ir Romos katalikų bažnyčią kritikuojančios ir popiežiaus instituciją vaizduojančios iliustracijos iš suklestėjo Reformacija visoje LDK. Martino Lutherio (1483–1546) Biblia, Das ys De gantze Hillige Schrifft (1545, Magdeburgas). 16
Maištas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Būtent Reformacija buvo knygų spaudos įvairiomis kalbomis radimosi priežastis LDK. Svarbiausias ir pagrindinis maišto herojus – aukštas valstybės pareigas ėjęs kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis, kuris labai anksti pelnė valdovo Žygimanto Augusto palankumą. Radvila Juodasis aktyviausiai rūpinosi Reformacijos idėjų platinimu, evangelikų bendruomenės telkimu, jis inicijavo ir knygų leidybą. Jo rūpesčiu išspausdinta pirmoji evangeliška Biblija, išversta į tuomet visuomenėje paplitusią lenkų kalbą tiek LDK, tiek Lenkijos Karalystėje, buvo labai brandus leidybinės ir mokslinės veiklos rezultatas. Radvila Juodasis laiške popiežiaus nuncijui Luigi Lippomano džiaugėsi, kad „šioje karalystėje <...> pradėjo ir puoselėti, ir pripažinti mūsų evangelijos tiesą“, ir neslėpė Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515–1565) portretas iš Marcino Franciszeko Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565) – pirmasis uždraustas Lietuvos aktyviai besidarbuojantis: „Keletą knygų, Wobe’s albumo Icones familiæ ducalis Radivilianæ (1758, Nesvyžius). Didžiosios Kunigaikštystės autorius, į Index librorum prohibitorum, (1586, Venecija) įtrauktas kaip Nicolaus Radivil Palatinus Wilnen. vienas, – sukurtas mano gimtąja kalba, kitas, – išverstas iš lotynų ir vokiečių kalbų, mas pasklistų tarp žmonių, ir ne bet kokia kita, o jiems jau seniau atidaviau spausdinti, o ateityje dar duosiu daugelį.“ Kunigaikštis buvo drąsus ir nuostatų nevaržomas ieškotojas, nevenvisiems gerai suprantama kalba. Todėl pirmosios lietuviškos knygos „mokslas“ pradedamas nuo paprasčiau- giantis aštrios poleminės retorikos, apskritai itin spalvinga asmenybė. sio abėcėlės mokymo, kad kiekvienas tikintysis galėtų Jis ypač išgarsėjo po susirašinėjimo su minėtuoju popiežiaus nuncijumi, susipažinti su Šventuoju Raštu. Tiesa, kalbant apie visos todėl Romos katalikų bažnyčios buvo pripažintas pavojingiausiu veikėju Biblijos vertimo į lietuvių kalbą išspausdinimą, reikėtų ir 1559 m. įtrauktas į visuotinį draudžiamų skaityti autorių sąrašą (Index apgailestauti, kad šiam darbui nebuvo lemta sklandžiai librorum prohibitorum) visų veikalų (opera omnia) kategorijoje. susiklostyti: nors visos Biblijos vertimai buvo parengti ir XVI a. pabaigoje (evangeliko liuterono Jono Bretkūno), ir Maištas PRIEŠ MAIŠTĄ XVII a. (evangeliko reformato Samuelio Boguslavo ChiReliginė situacija XVI a. antrojoje pusėje gerokai pakito dėl Vilniaus linskio), lietuviškai Biblija pasirodė tik XVIII amžiuje. mieste įsikūrusių katalikybę aktyviai moderniais būdais propagavusių Jėzuitų ordino vienuolių. Didelių permainų įnešė ir Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, kuris tapo simboline konvertito iš evangelizmo į katalikybę figūra, žyminčia konfesinių jėgų kaitą LDK visuomenės gyvenime. Po tėvo mirties Radvila Našlaitėlis lankėsi Romoje pas popiežių, buvo stipriai veikiamas jėzuitų, ypač pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus Petro Skargos. Atsivertęs į katalikybę, iš savo valdų jis šalino Reformaciją, 1574 m. iš Lukiškių dvaro Vilniaus apylinkėse iškeldino evangelikus, 1575 m. uždarė evangeliškąją savo tėvo Brastoje (dabar – Brestas; Baltarusija) įkurtą spaustuvę, viešai degino tėvo rūpesčiu išleistą Bibliją, o visus spaudos įrenginius atidavė Vilniaus jėzuitams. Pats Radvila Našlaitėlis vyko į dvejų metų piligriminę ir pramoginę kelionę į Šventąją Žemę. Po Mikalojaus Radvilos Juodojo mirties Reformacija LDK plėtota jau visai kita sparta ir visai kita vaga. 17
Reformacijos metai / Įvykis
Maištaujančios knygos: jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus? Kaip šio XVI a. užgimusio įdomaus ir spalvingo, beveik du šimtus metų Lietuvoje trukusio dinamiško intelektualinio proceso jubiliejinė sukaktis minima Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje? Pagrindinis Reformacijai skirtos programos (lapkričio 9–gruodžio 18 d.) įvykis – paroda „Maištaujančios knygos“. Apsilankymo joje laiką lankytojai galėjo (ir dar gali) derinti su paskaitų, edukacinių dirbtuvių šia tema dienomis. Reformacijos fenomenu domiuosi jau beveik dešimtmetį. Kurdama parodos koncepciją, stengiausi kuo plačiau pristatyti šį reiškinį, tačiau ekspozicijos elementus iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondų rinkau gana išrankiai. Parodos pavadinimas kilo labai natūraliai, vartant Reformacijos knygas, tiriant jų likimus ir besidomint jų istorijomis. Parodos paantraštė – viena Biblijos eilutė – Si Deus pro nobis, quis contra nos? / Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus? (Rom 8, 31) – irgi buvo išskaityta senose knygose. Dizainerės Vaidos Gasiūnaitės sukurtas parodos logotipas labai įtaigiai ir taikliai perteikia maišto idėją ir maišto nuotaiką. Koncepcija. Norėjosi pabrėžti, kad maištaujančios knygos buvo ne tik Reformacijos nuostatų ir plintančios daugiakalbystės pasekmė. Šios knygos buvo ir Reformacijos priežastis – jos skatino, puoselėjo ir skleidė Reformaciją. Knygos kėlė daug prieštarų, buvo plačiai aptarinėjamos, perspausdinamos, slapta skaitomos, plėšomos, deginamos, dėl jų baudžiama. Dažnu atveju jų teišlikę keli ar vos vienas egzempliorius. Galiausiai knygos unikalios vien jau tuo, kad iki šių dienų išgyveno beveik penkis šimtus metų.
18
Ekspozicijos principas. Paroda sudaryta taip, kad centre atsidurtų unikalios istorinės knygos, kurios pačios tarsi pasakotų apie svarbiausius Reformacijos radimosi etapus ir esminius dalykus. Maištaujančios knygos pristato skirtingas Vakarų Europos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) Bažnyčios reformos idėjinių lyderių (evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų ir antitrinitorių): Philippo Melanchthono, Jeano Calvino, Johanno Oekolampado, Andreaso Osianderio, Bernardino Ochino, Fausto Sozzini, Andriaus Volano ir kt. – pozicijas. Verta paminėti, kad kai kurios parodoje eksponuojamos knygos iš savo „tylaus“ fondų gyvenimo buvo išprašytos pirmąkart. Tokias knygas pirmiausia teko sukataloguoti. Šį darbą atliko Viktorija Bergailienė. Dabar jos prieinamos kiekvienam senų retų knygų tyrinėtojui ir skaitytojui. Norėta, kad knygos ekspozicijoje atrodytų gražiai, kiekviena su savo istorija, atskleistų sąlygas, kokiomis jos išgyveno. Todėl knygomis labai profesionaliai pasirūpino Nacionalinės bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus restauratoriai. Jie dirbo operatyviai, kantriai konsultavo dėl kiekvienos knygos. Svarbiausia Reformacijos knyga ir krikščionybės religijos bei mokslo šaltinis, prie kurio grįžti, skaityti ir
studijuoti ragino evangelikai, – Šventasis Raštas (sola scriptura). Todėl kertiniais parodos eksponatais pasirinkti šie leidimai: puošnus, gausiai iliustruotas 1545 m. Martino Lutherio Biblijos vertimas į vokiečių kalbą ir du LDK aplinkoje subrendę vertimai į tuomet plačiausiai vartotą lenkų kalbą – Mikalojaus Radvilos Juodojo inicijuotasis (Brastos Biblija) ir radikalaus mąstytojo Simono Budno atliktasis (Nesvyžiaus / Zaslavlio Biblija). Į svarbiausių eksponatų grupę pateko ir stambiausia XVII a. LDK evangelikų reformatų knyga lietuvių kalba „Knyga nobažnystės“ (giesmynas, postilė, maldynas ir katekizmas), išleista autorių grupės Jonušo Radvilos įkurtoje spaustuvėje Kėdainiuose 1653-iaisiais. Parodoje eksponuojamas antrasis, kontrafakcinis, leidimas, 1684 m. išėjęs Karaliaučiuje. Ekspozicija skaičiais. Eksponuoti atrinktos 33 Vakarų Europos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reikšmingiausių Reformacijos lyderių ar priešininkų knygos, 6 rankraštiniai dokumentai, liudijantys konfliktinius katalikų ir evangelikų santykius Vilniaus mieste XVI–XVII a., 1 pergamentas – įspūdingo grožio Žygimanto Augusto privilegija, įtvirtinanti lygias krikščioniškų konfesijų bajorijos teises. Šis dokumentas įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Maištaujančios knygos pačios „kalba“ savo gaiviais balsais – ant Parodų salės sienų pateikiamos 7 reikšmingos citatos: Martino Lutherio, Philippo Melanchthono, Mikalojaus Radvilos Juodojo, Martyno Mažvydo, Stepono Jaugelio Telegos, eilutė iš Trečiojo Lietuvos Statuto, raginanti skirtingų krikščioniškų konfesijų atstovus sugyventi, bei prieštaringas to paties laikotarpio Eleazaro Gilberto liudijimas apie religijos ir sąžinės laisvės trūkumą Vilniaus mieste. Įspūdžiui sustiprinti kai kurie eksponatai demonstruojami ant stendų veidrodiniu paviršiumi. Manto Bartaševičiaus nuotr.
Retų knygų ir rankraščių skyriaus tyrėja Gintarė Petuchovaitė Nacionalinės bibliotekos fonduose renka parodos eksponatus. Manto Bartaševičiaus nuotr.
Parodos „Maištaujančios knygos“ atidarymo akimirkos. Dominyko Zurlio nuotr.
19
Žemaičių vyskupui Mikalojui Pacui (1570–1624) priklausiusi draudžiamo skaityti autoriaus Theodoro Zwingerio (1533–1588) knyga Theatrum vitae humanae (1565, Bazelis), kurioje gausu rankraštinių įrašų ir turinio „taisymų“. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos retų knygų ir rankraščių fondų
Geografija. Ekspozicija daugiausia sutelkta ties keturiais svarbiausiais geografiniais objektais, kuriuos iliustruoja sienas puošiantys keturi Nacionalinės bibliotekos fonduose saugomi XVI–XVII a. žemėlapiai: Reformacijos gimtinė Vitenbergas (iš Georgo Brauno ir Franso Hogenbergo atlaso), Prūsijos Kunigaikštystė, kurioje ir plėtota pirmosios Lietuvos evangelikų kartos veikla (iš Jodocuso Hondiaus ir Gerardo Mercatoro atlaso), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis, išspausdintas Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio pastangomis (iš Joanneso Janssoniaus van Waesbergeno ir Moseso Pitto atlaso), Vilniaus miesto žemėlapis (iš Georgo Brauno ir Franso Hogenbergo atlaso). Vilnius itin svarbus Reformacijos istorijai, nes jame vyko be galo dinamiški ir spalvingi maišto procesai. Dirbdamos su ekspozicijos medžiaga, su Milda Kvizikevičiūte inicijavome ir įgyvendinome kūrybinį projektą: remdamosi istoriniu Brauno ir Hogenbergo Vilniaus miesto 1581 m. planu, sukūrėme orientacinį žemėlapį. Jame sužymėjome 14 Lietuvos kultūrai reikšmingų Vilniaus vietų, susijusių su XVI–XVII a. Reformacijos istorija. Tai – vietos, kuriose vyko pirmieji evangelikų susibūrimai, buvo pradėta knygų leidyba, kilo skirtingų tikybinių grupių nesutarimai ir susirėmimai. Kai kurios jų išlikusios iki šių dienų, kai kurių egzistavimas istoriškai paliudytas, bet vieta tik numanoma. Žemėlapis siūlo pasižvalgyti po Vilniaus miestą XVI a. gyventojo akimis. Knygų kvapas. Maištaujančių leidinių kvapas – tai vienas iš būdų lankytojui pojūčiais priartėti prie senų retų knygų ir jų istorijų. Kvapų meno grupė „Hortus apertus“ (parfumerė, kvapų menininkė Laimė Kiškūnė, Jurga Katakinaitė-Jakubauskienė ir Reda Valentinavičienė), Nacionalinės bibliotekos fonduose atlikusi uostomąjį tyrimą, sukūrė aromatinę kompoziciją, kuri labiausiai buvo inspiruota vienos parodoje eksponuojamos enciklopedinio pobūdžio knygos – Theodoro Zwingerio „Theatrum vitae humanae“, priklausiusios Žemaičių vyskupui Mikalojui Pacui. Įprastas parodose eksponuojamų knygų pažinimo būdas – rega, padedanti vizualiai įvertinti knygos dydį, grožį, antraštės dailumą ar iliustracijos įspūdingumą, tačiau nesuteikianti galimybės ją pakilnoti, pavartyti, pajusti viršelio odos minkš20
Mikalojaus Radvilos Juodojo iniciatyva išleista pirmoji evangeliška Biblia swięta (1563, Lietuvos Brasta). Nacionalinėje bibliotekoje saugomi du Brastos Biblijos egzemplioriai.
Istorinio Georgo Brauno ir Franso Hogenbergo Vilniaus plano (1581) pagrindu sukurtas orientacinis miesto žemėlapis. Projekto autorės Gintarė Petuchovaitė ir Milda Kvizikevičiūtė.
tumą, leidinio popieriaus kokybę, užuosti unikalų, dažniausiai tik jai vienai būdingą kvapą. Nusprendėme lankytoją priartinti prie knygos gyvenimo, jos istorijos, leisti susikurti artimesnį santykį ne tik su knyga, bet ir su tolimos praeities laiku. Kalbant apie pojūčius, parodoje pasirūpinome „sustiprinti“ ir klausos pojūtį. Maištaujančios knygos kalba ne tik raidiniais tekstais, jos prabyla Vidmanto Valiušaičio balsu. Garso įrašai atlikti įskaičius pirmuosius itin reikšmingus Abraomo Kulviečio (Abraomo Kulviečio tikėjimo išpažinimas, parašytas Šviesiausiajai Lenkijos karalienei ir t. t., 1547) ir Mikalojaus Radvilos Juodojo (Šviesiausiojo kunigaikščio Mikalojaus Radvilos atsakymas į pateiktą [popiežiaus nuncijaus Luigi Lippomano – G. P.] laišką, 1556) maišto manifestus. Juos galima išgirsti ir išmaniuoju telefonu nuskenavus QR kodą. Ne tik religija. Reformacija buvo XVI a. reiškinys, apėmęs ne tik religijos, bet ir visas kitas gyvenimo sritis. Evangelikų bažnyčiose giesmės ir muzika buvo itin reikšminga liturgijos dalis. XVI–XVII a. evangelikai kūrė tiek bažnytinę, tiek pasaulietinę muziką. Todėl parodos atidarymo proga buvo nuspręsta surengti išskirtinį koncertą. Reformacijos laikų muziką atliko vokalinis ansamblis „Ignis“ ir senosios muzikos ansamblis „Chiaroscuro“ (vadovas Vilimas Norkūnas). Nacionalinės bibliotekos erdvėje pirmą kartą po pastato rekonstrukcijos skambėjo istorinio muzikos instrumento – klavesino garsai. Iškilmingame renginyje dalyvavo Lietuvos nacio nalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, žymiausi šalyje Reformacijos tyrinėtojai prof. habil. dr. Dainora Pociūtė ir prof. dr. Deimantas Karvelis, „Hortus apertus“ atstovė Laimė Kiškūnė, Goethe’s instituto Lietuvoje vadovas Detlefas Gericke, Lenkų instituto Vilniuje direktorius Marcinas Łapczyńskis. Reformacijos tyrinėtojai D. Pociūtė ir D. Karvelis, senosios muzikos specialistas V. Norkūnas surengė didelio visuomenės susidomėjimo sulaukusias paskaitas.
Parodos kuratorės Gintarė Petuchovaitė (kairėje) ir Milda Kvizikevičiūtė. Dominyko Zurlio nuotraukos
Reformacijos jubiliejui skirtame koncerte senąją muziką atliko vokalinis ansamblis „Ignis“ (vadovas Vilimas Norkūnas, nuotr. kairėje).
Gruodžio mėnesį Nacionalinės bibliotekos restauratorė Dalia Udrienė papasakos, kaip vyko Martino Lutherio Biblijos restauravimas, o kvapų meno grupė „Hortus apertus“ surengs edukacines Reformacijos epochos aromatų dirbtuves. Nota bene. Parodos ir visų susijusių projektų pagrindinė žinia – maištaujančios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knygos – kultūrinės Lietuvos modernizacijos liudininkės. Gintarė Petuchovaitė Parodos koncepcijos autorė
Parodos kuratorės Gintarė Petuchovaitė, Milda Kvizikevičiūtė Dizainerė Vaida Gasiūnaitė Architektai Jokūbas Zovė, Mantas Bartaševičius Redaktorė Lina Šilagalienė Vertėja į anglų kalbą Dalia Cidzikaitė Organizatorė
Rėmėjai:
Partneris
Senos, retos ir įdomios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knygos
@old_rare_stories
21
in this issue Jūratė Sučylaitė. Learning to be Happy
Gintarė Petuchovaitė. Rebellious Books: If God is for us, who can be against us? 1
How to know oneself? How to speak so that others understand you, not to underestimate oneself and not bypass those who are wellwishing? What is positive thinking and what are its benefits? In other words, how to learn to be happy and how to withstand challenges? These topics are addressed by the poetry therapist and psychiatrist from Klaipėda University Dr. Jūratė Sučylaitė. She considers the poetry therapy one of the means of learning to live and a method for spiritual growth.
Daiva Janavičienė. Reading as a Way to Feel Well
3
It has been noted that sick people who read books and in such a way divert their thoughts recover more quickly than those who do not. This impact of books has been known for long; bibliotherapy is a universal method applicable in a variety of fields. In the article, this topic is addressed by Dr. Daiva Janavičienė, who considers that it is high time to establish a national bibliotherapy association in Lithuania. The article also tells about the contribution of Lithuania’s libraries to this endeavour.
Ekaterina Prakapene, Laima Juzulėnienė. How to Live in an Inclusive Society
7
In Lithuania people with disabilities and with various psychic and intellectual disorders make up about 9 percent of the total population. After Lithuania ratified the United Nation’s Convention on the Rights of Persons with Disabilities in 2010, there has been much effort to minimize the marginalization of people with disabilities and ensure their socialization and inclusion into cultural life. There has been the conference “An Individual with Disabilities Within the Society, Family and Library” held by the Povilas Višinskis public Library of Šiauliai County, which has been taking much effort in this direction and is aware of the lack of the appropriate competences of its staff. The authors tell about the conference’s considerable focus on today’s approach to the disability phenomenon and Lithuania’s achievements in improving the situation of people with disabilities (particularly in museums and libraries).
Greta Bacevičiūtė. Development of Adult Education in Libraries
11
There has been an increase of the number of people involved in lifelong learning. Therefore there is growing demand of professionals who are capable of responding to the adults’ learning behaviour. The article tells about the international project “Andragogy: Virtual Learning Environment for Librarians” implemented by the Adomas Mickevičius Public Library of Vilnius County together with the Lithuanian Librarians Association, the National Library of Latvia, the Jelgava City Library (Latvia), the Nikola Furnadzhiev Library of Pazardzhik County (Bulgaria) and the Bulgarian Association for Innovative Community Centres and financed by the Erasmus+ Programme 2015–2017. During the project implementation, a virtual learning environment was created (go-andragogy.eu).
Gintarė Petuchovaitė. The Anniversary of the Revolt
15
2017 is of much importance for the entire history of the Western European culture and in Lithuania it is commemorated by various events within the officially announced year. The phenomenon of Reformation celebrates its 500th anniversary. What is the importance of Reformation for the historic Grand Duchy of Lithuania and the today’s Lithuania? And why the researcher at the Rare Books and Manuscripts Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Gintarė Petuchovaitė does speak of a revolt? The article gives answers to all of these questions.
18
In November this year, there was an official celebration of the Reformation Year at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, during which Reformation researchers presented lectures and intriguing educational workshops were held, which intended to bring the taste of Reformation. And yet the main event was the exhibition “Rebellious Books”. The originator of the exhibition’s conception Gintarė Petuchovaitė presents numerous details starting with the original idea and selection of books and ending with problems encountered when exhibiting valuable books of the 16th–17th centuries from the collections of the National Library.
Jūratė Levina. Ephemeris of Greimas
22
The Martynas Mažvydas National Library of Lithuania preserves the 1946 publication, the bibliographic rarity, Praskrendančio paukščio sparnu (“The Wing of a Bird Flying By”). This publication issued by the Paris branch of the academic youth association Šviesa, which had originated 12 branches in various European cities and later on USA, even in Australia, contains an article by the semiotician and linguist Algirdas Julius Greimas (1917–1992). We present it in this issue partnered with comments by Dr. Jūratė Levina from Vilnius University’s A. J. Greimas Centre of Semiotics and Literary Theory. In the opinion of Levina, the article by Greimas “In the Land of Simple and Clear Ideas” is exceptional from two points of view: he cares about the Lithuanian cultural self-awareness at the mindset level and views it “from the perspective of a Lithuanian having mastered the French mindset.”
A Glimpse at Sources of the Past
27
Tarp knygų continues publishing documents related with the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, which will be celebrating its centenary in 2019. This volume presents the fourth part of the series “Libraries in the Second Republic of Lithuania: Testimonies of Documentary Sources” “The Decline of the Central State Bookshop in 1934”. The publication tells about the redistribution of books between the Vytautas Magnus University and the Central State Bookshop. The officials at the contemporary Ministry of Education were determined to make the Central State Bookshop a mere public library. The head of the Bookshop Andrius Škėma signed appropriate documents enabling to transfer valuable older publications from the Central State Bookshop to the University. (Prepared by Irmina Abramovienė and Kęstutis Račkauskas)
Daiva Vilkickienė. “I Travel the World, Seeing a Weird Dream”
32
The Juozas Keliuotis Public Library of Rokiškis Municipality is involved in preserving the memory of the young Jewish poet Matilda Olkinaitė (1921–1941), who lived in the Rokiškis Region and was murdered there together with her family by Nazis. The Library preserves copies of Olkinaitės’s diary and verse notebook; the librarians take various kinds of effort in order to contribute to the popularization of Olkinaitė’s literary heritage. This year a roofed pillar was erected by initiative of the Library in the settlement of the Panemunėlis Railway Station, not far away from the place where Olkinases’ dwelling stood (created by the wood carver Vidmantas Zakarka).
Karina Basiul. Commemoration of the Basilian Order
36
On 10–12 November there was a commemoration of the 400th anniversary of the establishment of the Order of Saint Basil the Great in Vilnius. This order has left a significant trace in Lithuania’s cultural life: Basilians established printing houses and organized book printing. On the occasion of the anniversary, the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania held an exhibition featuring publications of the Basilian printing house which was operating in Vilnius. The exhibition presented 35 printings of various content (secular as well) preserved at the National Library. There was also the round table discussion “Book Printing by the Basil Order in Vilnius”, which involved researchers from Belarus, Ukraine and Poland. Translated by Tomas Auškalnis
ISSN 0868-8826
„Tarp knygų“ archyvas
Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.
2017 Nr. 11 (706) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2017 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2017 11 27 6 leidyb. apsk. l. Tiražas 550 egz. Užs. nr. 13604 Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius
Tarp knygų (In the world of books) No 11 (706) 2017 Martynas Mažvydas National Library of Lithuan ia Monthly. Published in Lithuan ian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2017 Address: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius, Lithuania tel. +370 5 239 8687 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt