2017 11

Lapkritis | 2017

šiame numeryje #Gyvasžodis

Jūratė Sučylaitė. Mokymasis būti laimingam

1

Tema / Biblioterapija ir biblioteka

Daiva Janavičienė. Tiesiog skaitai ir geriau jautiesi

3

Šiandien aktualu

Ekaterina Prakapene, Laima Juzulėnienė Kaip gyventi įtraukioje visuomenėje

7

15

Projektai

Greta Bacevičiūtė. Suaugusiųjų švietimo plėtra bibliotekose

11

Reformacijos metai

Gintarė Petuchovaitė. Maišto jubiliejus

15

Reformacijos metai / Įvykis

Gintarė Petuchovaitė Maištaujančios knygos: jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?

18

Bibliotekų turtai

Jūratė Levina. Greimo efemeridės Algirdas Julius Greimas. Paprastų ir aiškių idėjų krašte

22 25

Nacionalinės bibliotekos 100-mečiui

Žvilgsnis į praeities šaltinius: Centrinio valstybės knygyno nuosmukis 1934 metais. Parengė Irmina Abramovienė ir Kęstutis Raškauskas

36

27

Žmonės ir laikas

Daiva Vilkickienė. „Per pasaulį aš keliauju ir sapnuoju keistą sapną“

32

KRONIKA

36

37 Vygaudo Juozaičio (15; 36), Alinos Ovčiarovienės (37) nuotraukos

Redakcija

Redakcijos kolegija

Jūra­tė Bičkaus­kie­nė (vy­r. re­dak­to­rė) Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Vaidenė Grybauskaitė (kronikos redaktorė) Loreta Pakalniškienė (bibliografijos redaktorė) Kostas Stankevičius (dizaineris)

Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė dr. Laura Juchnevič

Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ

VirŠeliuose

Pirmame: visą lapkritį Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje karaliavo iš fondų iškelti ir parodai „Maištaujančios knygos“ specialiai restauruoti Reformacijos laikų leidiniai. Manto Bartaševičiaus nuotrauka Ketvirtame: 2017-ieji Lietuvoje – Tautinio kostiumo metai. Sklaidome knygų puslapius ir gėrimės lietuvių tautiniais drabužiais. Šiame numeryje – Vievio apylinkės moters kostiumas. Esant šaltesniam orui, moterys dėvėdavo rudines. Jos dažniausiai būdavo pilko milo, įliemenuotos. Rudinės pakraščiai, apykaklė, kišenės, rankovių galai būdavo siuvinėti. Piešinio autorius tapytojas, tekstilės dailininkas Antanas Tamošaitis (1906–2005). Publikuota Žemės ūkio rūmų 1931–1939 m. Kaune leistame tęstiniame leidinyje „Sodžiaus menas“; 7 ir 8 tomai – „Lietuvių moterų tautiniai drabužiai“. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondų

#gyvasžodis

MOKYMASIS BŪTI LAIMINGAM

Dr. Jūratė Sučylaitė. Antano Stanevičiaus nuotr.

Jungtinės Tautos kasmet skelbia šalių laimės neprasilenkti su geranoriškais žmonėmis? Kaip indeksą. Šis indeksas liudija, kad šiemet mes lai- pažinti save? Kaip kalbėti, kad būtum suprastas? mingesni negu pernai, bet labai atsiliekame nuo Knygose yra išminties, bet kiekvienas norime ne turtingųjų Vakarų valstybių. Laimės indeksas tik gauti žinių, kaip gyventi, bet ir sutikti žmonių, leidžia spręsti apie šalies ekonominį vystymąsi, kurie mumis tiki. bet nieko nepasako, kaip šiandien kiekvienas iš Daug kalbame apie pozityvųjį mąstymą. Tai mūsų jaučiamės, kokia kiekvieno iš mūsų laimė. gerai. Puoselėdami visa, kuo esame stiprūs, maLaimė – tai dvasinė būsena, tydami, kas mūsų aplinkoje gražu laimės nenusipirksime „Maximoir gera, esame ištvermingesni ir je“, neišlošime loterijoje. Viktoras Laisvės pojūtis išmintingesni, bet tai nereiškia, kad E. Franklis kviečia ieškoti gyvenimo reikia apsigaudinėti ir neigti realias ir laimingumo prasmės ir siekti tikslo, o, einant savo gyvenimo problemas, ignoruoti kitų jausmas – keliu, į savo tikslą, laimė išgyvenama žmonių skaudžius išgyvenimus. Štai ne vieną kartą. Baisu, kad atprantaGedimino prospektu eina vilnietė ir vienas šalia me svajoti, norime tik gerai mokamo džiaugiasi, kad lietus drėkina veido kito, o nuotaika prestižinio darbo ir nebetrokštame odą, jai, atsitraukusiai nuo kompiusavo veikla, savo kūriniais sušildyti terio, suteikia naujos energijos. O tą užkrečiama. namų, artimųjų, Lietuvos. Dažnai pačią valandą ūkininkas žiūri į ežeru piktinamės: bloga valdžia, daug virtusius daržus ir prarastą derlių. skurdo, vieni – milijonieriai, kiti – Apmaudu – tiek darbo, vilčių nuėjo elgetos, nebeliko vidurinės klasės. Esą nieko gero perniek. Tokia tikra ūkininko gėla. Kiekvienas nelauk. Tačiau, net ir patekę į pačią nepalankiau- gyvename savo gyvenimą, bet visi – toje pačioje sią situaciją, juk galime apčiuopti savyje vienokį žemėje, toje pačioje Tėvynėje. ar kitokį kūrybinį pradą, o ir mūsų susvetimėjuGalime užsidaryti mažame pasaulėlyje, tačiau sioje visuomenėje yra daug gerų žmonių, galinčių galime stengtis ieškoti ir rasti daugybę jungčių padėti. Tiktai kaip visiškai nenuvertinti savęs ir su kitų žmonių gyvenimais, kančiomis ir svajo-

„

1

„

Išlindus iš kiauto, atsiveria kelias <...>.

Poezijos terapijoje mes suvokiame, kad esi ne auka, esi kūrėjas, laisvas žmogus.

nėmis. Poezijos terapijoje mes ieškome kelio į visumos aprėptį, dvasinę pilnatvę. Pozityvus mąstymas – tai ne vien gebėjimas neįstrigti nemaloniose smulkmenose, nesutelkti viso dėmesio į nekantraus ir irzlaus žmogaus bambėjimą autobuse, ne vien mėgavimasis gražiais miesto gėlynais, bet ir sugebėjimas tikėti savo galiomis, gyvenimo prasme, patekus į sunkią situaciją, arba kai sugriūna tavo planai, kai išgyveni artimojo netektį ar netikėtai tampi bedarbiu. Jei esi jautrus, atgimsti, kai tavo slaugomo ligonio veidas nušvinta, pajauti ryžtą nepasiduoti, kai į veidą bloškia šaltas vėjas, o tu eini prieš jį. Poezijos terapijoje mokomės nemeluoti patys sau, išdrįsti atsiverti ir ieškoti šviesos. Čia mes atrandame rašytojo žodį, įkvepiantį dalintis mintimis su kitais, o kalbėdamiesi atrandame vieni kitus. Mūsų klasika nepervertinama. Jaunimas dažnai mobiliaisiais telefonais fotografuoja Vinco Mykolaičio-Putino ar Henriko Nagio eilėraščius. Daugeliui žmonių reikia erdvės, kurioje galima būtų kalbėtis ne buities, o būties temomis. Į mano poezijos terapijos grupes ypač noriai eina senjorai. Vieni džiaugiasi, kad po daugelio metų vėl pajautė įkvėpimą ir sugebėjo parašyti eilėraštį, o kiti brangina bendravimo šilumą. Visus labiausiai jaudina, kad įmanoma atrasti kasdienio gyvenimo ir didžiosios poezijos jungtis. Tos jungtys atrandamos, kai gyvename čia ir dabar: kai pamatome ant sienų kabančius paveikslus, gatvę už lango, girdime savo kvėpavimą ir įsiklausome į poetinę improvizaciją, kurioje atsikartoja skaitytų eilėraščių ir grupės dalyvių pasakyti žodžiai.

Gyvename interneto ir išmaniųjų telefonų amPuoselėdami žiuje. Vis bėgame iš darbovietės į darbovietę, o visa, kuo esame atostogaudami bėgame stiprūs, matydami, užsienio valstybių senakas mūsų aplinkoje miesčiais, fotografuojamės gražu ir gera, esame ir dedame nuotraukas į feisbuką. Didesni ar maištvermingesni ir žesni skaičiai parodo, kiek draugų mėgsta užfiksuotas išmintingesni. akimirkas. Smagu, bet tai – slydimas paviršiumi, neatrandant ir neišgyve-

„

2

nant tarpkultūrinių jungčių, neužmezgant savojo unikalaus santykio su nauja aplinka. O vieną dieną tiesiog pajuntame, kad nebegalime darbe pasiekti rezultatų, kurių pasiekdavome anksčiau, nusiviliame savimi, pasijuntame nereikalingi arba nebepajėgiame džiaugtis įprastu gyvenimu – sekina nerimas, ištinka nemalonūs panikos priepuoliai.

Poezijos terapijoje mes mėginame STABTELĖTI, sustojame, atrandame, pvz., Donaldo Kajoko „Arbatos gėrimą lietuje“, Jono Strielkūno „Tą naktį“. Žmogui, kuris neprisipažįsta esąs pavargęs, kuris visą laiką skuba, sunku išgirsti skaitomą tekstą – jis bėga toliau. Kartą iš kišenės išsitraukiau pajūrio akmenukų – tik ilgokai jais pažaidusi pedagogė atrado jėgų įsitraukti į eilėraščio skaitymą.

Tyrinėjau, ar žmonės vienodai suvokia poeziją, skaitydami ją knygoje ir ekrane. Tekstą, jo nuotaiką jie suvokė vienodai, bet skaitantiems eilėraštį iš knygos iškilo kur kas daugiau asmeninės patirties vaizdų – skaitydami jie dažniau „susitiko su savimi“. Tie susitikimai kėlė ašaras, laisvino iš begalinių įtampų ir įkvėpė eiti savo keliu.

Eilėraštį galima skaityti akimis, galima jo klausytis, galima jį pačiam skaityti balsu, skaityti balsu ne vieną kartą. Balsas leidžia kylančioms emocijoms išeiti į išorę. Šiame vyksme daug gydomosios galios, nes įvairios psichinės traumos, įskaitant situacijas, kai buvome paprasčiausiai nesuprasti, blokuoja mūsų gebėjimą atsiverti ir kalbėti iš pačios širdies. Poezijos terapijoje išgirstame vieni kitų balsus. Daug aiškesni ir emocingesni jie tampa trečio, ketvirto susitikimo metu. Balso laisvėjimas susietas su didėjančiu savo vidaus pažinimu.

Kol gyvename įsitraukę į kiautą, vaizduojamės esą saugūs, bet mažyčiame pasaulyje visada kažko trūksta. Nesistengiama siekti tikslų, kiti atrodo daug stipresni, vertingesni, jiems pavydima. Tas pavydas – psichikos sveikatos nuodas, kartais nuo jo, intrigų pavargstame daugiau negu nuo darbo.

O išlindus iš kiauto, atsiveria kelias – jis pilnas kliūčių ir pavojų, bet matai horizontą, esi laisvas pasirinkti, kopti į kalną ar jį apeiti. Poezijos terapijoje mes suvokiame, kad esi ne auka, esi kūrėjas, laisvas žmogus.

Laisvės pojūtis ir laimingumo jausmas – vienas šalia kito, o nuotaika užkrečiama. Kai aplink daug žmonių be vidinės šviesos akyse, ir mes tampame tamsesni. Kaip atsilaikyti, skaidrinti savo aplinką?

Vienas iš mokymosi gyventi būdų, dvasinio augimo metodų – poezijos terapija.

Dr. Jūratė Sučylaitė Klaipėdos universiteto docentė, gydytoja psichiatrė ir poezijos terapeutė, rašytoja

Tema / Biblioterapija ir biblioteka

Tiesiog skaitai ir geriau jautiesi Tiesiog skaitai ir geriau jautiesi Dr. Daiva Janavičienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento Bibliotekininkystės skyriaus vyr. metodininkė

Į praktinę konferenciją Birštone spalio 20 dieną trečiąkart susirinko biblioterapijos gerbėjai. Ne tik iš bibliotekų.

Nors tradiciškai daugiausia čia renkasi bibliotekininkai, jau teikiantys biblioterapijos paslaugas arba ketinantys tai daryti. Tikriausiai tai susiję su konferencijos rengėja ir iniciatore Birštono viešąja biblioteka. Biblioterapijos konferencija, kuri šiemet vadinosi „Knyga gali prakalbinti ir gydyti“, jau tapo tarptautinė, joje dalyvavo svečiai iš Lenkijos ir Vengrijos. Konferencijoje nuspręsta, jog atėjo laikas Lietuvoje steigti biblioterapijos asociaciją.

Biblioterapijos, kaip netradicinio kurortinio gydymo, ištakas galima sieti su Birštone dirbusiu gydytoju dr. Vytautu Jurgiu Meška (1930–2015), savo veikaluose kalbėjusiu ir apie skaitymo teikiamą naudą. Todėl išties natūralu, kad Birštono viešosios bibliotekos direktorės Alinos Jaskūnienės iniciatyvas palaiko ir remia kurorto valdžia. Biblioterapijos konferencijų dalyvių skaičius kaskart auga: šiais

metais registraciją teko baigti jau po 4 dienų – tiek daug buvo susidomėjusiųjų. Organizatorių duomenimis, renginyje dalyvavo įvairių profesijų atstovai: psichologai, dienos centrų darbuotojai, socialiniai darbuotojai, medikai, mokytojai ir, žinoma, bibliotekininkai. Ši įvairovė išties džiugina – biblioterapija yra universalus metodas, kurį galima taikyti įvairiose srityse.

Į Lietuvos architektūros paveldo objektų sąrašą įtrauktas Birštono kurhauzas (nuotr. kairėje) priėmė trečiosios biblioterapijos konferencijos dalyvius. Po 2013 m. rekonstrukcijos duris atvėrusiame XIX a. pastate rengiami koncertai, parodos, konferencijos.

Daivos Janavičienės nuotraukos

Metodo suvokimo įvairovė Tai kas gi yra biblioterapija? Biblion graikų kalba reiškia „knyga“, o therapeia – „gydymas, slaugymas, globa“. Žodis „knyga“ šiais laikais suvokiamas nevienareikšmiškai – tai daugiau „dokumento“ ar „laikmenos“, o gal net „medijos“ atitikmuo, tai – kokia nors dokumentinė priemonė, kurią skaito (žiūri, stebi, klauso ir kt.) ar kažkaip kitaip savo jutimais suvokia asmuo. Kalbant apie „terapijos“ suvokimą, yra kiek sudėtingiau. Iki šiol šis žodis Lietuvoje daugelio vienareikšmiškai suprantamas kaip gydymas. Tačiau therapeia apima platesnį kontekstą – ne tik medikamentinį

3

„

(ar netradicinį) gydymą, bet ir priežiūrą (slaugymą), netgi globą (priežiūrą, auklėjimą, švietimą, sąlygų sudarymą).

Taigi galėtume teigti, kad biblioterapija – tai asmeniui teikiama pagalba, pasitelkiant skaitymą (ar kitą dokumentui suvokti reikalingą komunikacijos būdą). Kalbėdami apie skaitymą, dokumentų atranką, beveik visada galime turėti omenyje bibliotekas.

Klasikinėje traktuotėje skiriamos trys biblioterapijos rūšys: klinikinė (kuria siekiama gydyti); reabilitacinė (kurios tikslas – sklandesnis sveikimas po medikamentinio gydymo); edukacinė (kuria siekiama ugdyti asmenybę, harmonizuoti socialinius santykius, brandžiau suvokti sveikos gyvensenos principus).

Kuo daugiau terapijos siejama su gydymu, tuo mažiau galimybių šioje srityje veikti ne medicinos personalui. Ir atvirkščiai, jei biblioterapijos tikslas edukacinis, jo gali siekti ir mokytojai, ir bibliotekininkai, ir socialiniai darbuotojai – visi, norintys tai daryti. Kaip savo knygoje „Išgyti skaitant“ (Reading to Heal) teigia amerikietė teisininkė Jacqueline Stanley: „Mes visi kartais praktikuojame biblioterapiją – kai reikiamu momentu pasiūlome kažkam knygą, kuri padeda išspręsti problemą ar suvokti svarbų dalyką.“ Teorijoje bibliotekininkai tai vadina „neįvardyta biblioterapija“. Jacqueline atskleidžia savo istoriją, dėl kurios ji pasirinko praktikuoti biblioterapijos metodą: ji pastebėjo, kad, teisės klausimais į ją besikreipiantiems klientams parekomendavus perskaityti tam tikras knygas, šiuo patarimu praradusiems psichologinę stiprybę žmonėms ji padeda nurimti, geriau suvokti save, situaciją, kurioje atsidūrė, pamatyti galimus naujus elgesio modelius, tiesiog lengviau išgyventi egzistencinę krizę. Beje, dėl knygų pasirinkimo autorė pataria kreiptis ir į bibliotekininkus.

Biblioterapinis kūrinys turi būti viltingas, atitinkantis krizėje atsidūrusio asmens išgyvenimus, su šviesia siužeto pabaiga.

Ištakos ir pasireiškimas šiuolaikiniame pasaulyje Biblioterapijos sąsajas su bibliotekomis įrodo archeologiniai kasinėjimai. Senovės graikai virš įėjimo į biblioteką (dokumentų rinkiniui skirtą kambarį) yra palikę iškabą „Sielos vaistinė“.

Tarp biblioterapijos pradininkų neabejotinai buvo bibliotekininkų. Yra žinoma, kad Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) bibliotekininkai gelbėjo psichologines traumas patyrusiems Pirmojo pasaulinio karo sužeistiesiems, duodami jiems skaityti knygas. Pastebėta, kad skaitantys knygas ir dėl to savo mintis kitur nukreipiantys ligoniai sveiksta greičiau. Biblioterapijos specialistė Liz Brewster primena, kad 1850 m. JAV prieglaudose psichikos ligoniams buvo skiriama skaityti knygas, šiose įstaigose buvo kaupiami specialūs knygų rinkiniai. Šiuolaikiniame pasaulyje biblioterapija praktikuojama daugelio valstybių bibliotekose. Vienas geriausiai Europoje žinomų projektų yra Anglijoje 2003 m. pradėtas įgyvendinti projektas „Books on Prescription“ („Knygos pagal receptą“), kuriame šeimos gydytojai bendradarbiauja su viešosiomis bibliotekomis.

2013 m. projekto vykdymą perėmė britų nacionalinė Skaitymo agentūra ir paslaugas išplėtė į interneto erdvę. Kartu su medikais yra parengtas literatūros sąrašas, kuriuo remdamiesi gydytojai rekomenduoja pacientams skaityti savipagalbos knygas. Pastarieji su gautu knygų sąrašu kreipiasi į biblioteką. Panaši veikla nekoorInteraktyviojoje dinuotai buvo vykdoma ir kitose bibliotekose. Nuo XXI a. pradžios biblioterapijoje bibliotekos nuolat kuria ir papilpagalbą suteikia ne do rekomendacinius literatūros sąrašus. Viena iš teminių sąrašo tekstas, o jos dalyvių sričių – nuotaiką kelianti literatūra. dialogas, pasidalijimas Panašia idėja skaitymą skatinansavo išgyvenimais, čioje veikloje naudojasi Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus galbūt – patirtimi. viešoji biblioteka, kurios kūrybingi

„

Miglės Anušauskaitės piešinys (perspausdinta iš „Šiaurės Atėnų“)

4

„

„Literatūrinės vaistinės“ JAV bibliotekininkai darbuotojai išrašo „receptą“ – gydančią knygą. gelbėjo psichologines Savo biblioterapiniuose traumas patyrusiems projektuose bibliotekos Pirmojo pasaulinio karo dažnai bendradarbiauja su kitomis institucijomis ar sužeistiesiems, duodami asmenimis, tampa koordijiems skaityti knygas. naciniu centru. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos Naujosios Vilnios filialas suvienijo visus biblioterapijos projekto rengėjus, vykdytojus ir tikslines grupes. Arba imamasi savų biblioterapinių iniciatyvų: štai Birštono viešoji biblioteka organizavo „priverstinės biblioterapijos“ renginius – susitikimus su rašytojais. Juose psichologas Timas Petraitis klausė rašytojų, ar jų knygos gali būti biblioterapinės, o renginių dalyviai prisipažino patyrę savotišką terapiją. Neskaičiusieji aptariamų knygų pasiryžo jas perskaityti.

Tinkami kūriniai ir proceso integralumas Klasikiniu atveju biblioterapinis kūrinys turi būti viltingas, atitinkantis krizėje atsidūrusio asmens išgyvenimus, su šviesia siužeto pabaiga. Tokių knygų nėra daug, taigi informacija apie jas verta pasidalyti su kitais – taip potencialiai galima pagelbėti ne vienam. Klasikinės biblioterapinės knygos tinka vadinamajai pasyviajai biblioterapijai – kai padeda pats kūrinys, įsijautimas, įsigilinimas į jį. Man patinka austrų psichoterapeuto Viktoro E. Franklio žodžiai – „biblioterapijai tinkami rašytojai, sugebantys suteikti skaitytojui imuniteto nuo nevilties, o atsiriboti reiktų nuo tokių, kurie visas jėgas sutelkia kitus užkrėsti neviltimi“.

Kitokio pobūdžio yra interaktyvioji biblioterapija. Jos pagrindą sudaro emocingi, vaizdingi, sukrečiantys tekstai, skatinantys diskusijas, pokalbį kokia nors jautria, svarbia asmenims tema. Šiuo atveju pagalbą suteikia ne tekstas, o biblioterapijos dalyvių dialogas, pasidalijimas savo suvokimu, išgyvenimais, galbūt – patirtimi. Tekstas čia – kaip būdas kalbėti ne apie save, o apie herojus, jų jausmus, išgyvenimus. Tokiam seansui vadovaujantis asmuo siekia situacijos nušviesėjimo, galimų sprendimų alternatyvų, platesnio situacijos pamatymo.

Gydytoja psichiatrė ir rašytoja dr. Jūratė Sučylaitė pabrėžia biblioterapijos proceso integralumą ir tai, kad bendradarbiaujant galima geriau pasiekti bendrą tikslą – pagelbėti žmogui.

Specialistė pabrėžia, kad biblioterapija dažnai yra taikoma kartu su kūrybiniu (intuityviuoju) rašymu, kaip papildoma kūrybine veikla. Teigiamą šių metodų taikymą iliustruoja ir moksliniai tyrimai. Šio straipsnio autorei ilgiau nei metus yra tekę vesti biblioterapijos užsiėmimus Klaipėdos šv. Pranciškaus paramos onkologiniams ligoniams centre. šiuo tikslu pasiteisino Skaitantys knygas Biblioterapija kaip pozityvi, mintis nuo ligos atiir dėl to kitur savo traukianti, kūrybingumą skatinanti mintis nukreipiantys veikla. Joje iš tiesų tenka pasitelkti ir kitus kūrybingumą, asmenybės ligoniai sveiksta atsiskleidimą skatinančius metodus: greičiau. intuityvų rašymą, piešimą.

„ Miglės Anušauskaitės piešinys (perspausdinta iš „Šiaurės Atėnų“)

5

Atėjo laikas susivienyti ir Lietuvoje Į Birštone vykusią konferenciją „Knyga gali prakalbinti ir gydyti“ kviečiant svečius iš Lenkijos ir Vengrijos, tikėtasi platesnės informacijos apie šių šalių biblioterapijos asociacijas.

Kaimyninėje Lenkijoje Biblioterapijos asociacija veikia nuo 1997 metų. Ji vienija visus biblioterapiją savo praktinėje veikloje naudojančius asmenis ar šį dalyką dėstančius dėstytojus.

Lenkijos biblioterapijos asociacijos narė Dorota Bełtkiewicz pateikė istorinių faktų apie šią savanoriškai veikiančią instituciją. Asociacijos siekiami tikslai – populiarinti biblioterapiją, rengti edukacines programas, siekti profesinio statuso pripažinimo.

Iš Vengrijos atvykusi Pėčo universiteto dėstytoja ir Vengrijos nacionalinės bibliotekos darbuotoja dr. Judit Béres, pristatydama Literaterapijos asociaciją, papasakojo daug įdomių detalių. Biblioterapijos veiklą Vengrijoje apie 1976-uosius pradėjo buvusi Nacionalinės bibliotekos direktorė Eva Bartos. Ji ne tik propagavo šį metodą, bet ir bendradarbiavo su psichologais, liaudies medicinos žinovais. Nacionalinę biblioterapijos asociaciją vengrai įsteigė 2010 m., siekdami vienyti išsisklaidžiusius metodą taikančius skirtingų sričių kolegas. Beje, po penkerių metų įsisteigė alternatyvi Biblioterapijos asociacija, kurios nariai norėjo pabrėžti bibliotekininkų išskirtinumą šioje veikloje.

Pati J. Béres yra biblioterapijos studijų Pėčo universitete kuratorė. Studijos yra kelių lygių, skirtos jau turintiems bakalauro laipsnį. Dvejų metų studijos apima klinikinės terapijos taikymą, o trumpesnės – iki metų trukmės – skirtos edukacinės biblioterapijos srities specialistų kvalifikacijai kelti. J. Béres siekia suvienyti biblioterapiją tarptautiniu mastu taikančias nacionalines organizacijas sukuriant bendras biblioterapinių tekstų duomenų bazes. Ši vengrės iniciatyva skelbiama IFLA svetainėje.

Emocionalus, argumentuotas ir išskirtinai motyvuojantis viešnios pranešimas nepaliko abejonių, kad Lietuvoje steigti nacionalinę biblioterapijos asociaciją išties pribrendo laikas.

Steigiamasis Lietuvos biblioterapijos asociacijos suvažiavimas vyks lapkričio 30–gruodžio 2 d.

Klaipėdos universitete.

Konferencijos dalyvius pasveikino Birštono viešosios bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė. Solveigos Pempienės nuotraukos

Leidykla „Vaga“ surengė savo išleistų biblioterapinių knygų mugę.

Literatūra ir nuorodos

1. STANLEY, Jacqueline. Reading to heal. Boston, 1999. 244 p.

2. CRONJE, Kenneth B. Bibliotherapy in Seventh-Day Adventist education: using the information media for character development: International Faith and Learning Seminar. Somerset West, 1993 [žiūrėta 2017 m. lapkričio 14 d.]. Prieiga per internetą: http:// www.aiias.edu/ict/vol_12/12cc_049-066.htm 3. BREWSTER, Liz; SEN, Barbara; COX, Andrew. ‘Read this, it’s good for you!’ Using qualitative methodologies to explore service user needs and strategic aims. Department of Information Studies, University of Sheffield, Sheffield [žiūrėta 2017 m. lapkričio 14 d.]. Prieiga per internetą: http://www.academia.edu/555825/ Read_this_its_good_for_you_Using_qualitative_methodologies_to_explore_service_user_needs_and_strategic_aims

6

Diskusiją „Biblioterapijos patirtys bibliotekose“ moderavo prof. dr. Daiva Janavičienė (kairėje) ir Ledina Tamošiūnienė.

4. BROWN, Mark. GPs to prescribe self-help books for mental health problems. The Guardian. 2013 sausio 31 [žiūrėta 2017 m. lapkričio 14 d.]. Prieiga per internetą: https://www.theguardian.com/ society/2013/jan/31/gps-prescribe-self-help-books 5. FRANKL, Viktor E. Žmogus ieško prasmės. Vilnius, 2008. 157, [3] p.

Šiandien aktualu

Kaip gyventi įtraukioje visuomenėje Ekaterina Prakapene Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Regioninio bibliotekų veiklos ir vadybos skyriaus vedėja

Laima Juzulėnienė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos visuomenės informavimo specialistė

Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Lietuvoje turintys negalią, įvairių psichikos bei intelekto sutrikimų žmonės sudaro apie 9 procentus visuomenės. 2010 m. Lietuvai ratifikavus 2006 m. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos fakultatyvųjį protokolą (toliau – Konvencija), vis labiau akcentuojamos paslaugos ir veikla, užtikrinanti negalią turinčių žmonių integraciją, socializaciją, skatinanti aktyvų jų dalyvavimą politiniame ir kultūriniame gyvenime. Taigi ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (toliau – ŠAVB) vienu savo veiklos prioritetų laiko paslaugų šiems žmonėms plėtrą.

Jau keleri metai dirbama šia linkme. Atlikta daug reikšmingų darbų, sukaupta gerosios patirties.

Veik­lai įsibėgėjus, susigriebta, kad darbuotojams trūksta kompetencijų, šiam darbui reikalingų įgūdžių. Juk, norint užtikrinti paslaugų kokybę ir įvairovę, būtina išsamiai ir įvairiais aspektais pažinti šią tikslinę grupę, t. y. būti susipažinusiems su šiuolaikine negalios samprata, žinoti apie neįgaliojo žmogaus padėtį visuomenėje ir šeimoje, jo galimybes. Dėl to tiesiog privalu užmegzti ryšius, dalytis gerąja patirtimi su kitomis organizacijomis bei skatinti skirtingų sektorių ir institucijų dialogą.

Siekiant geriau suvokti negalios fenomeną, įvertinti turimą Lietuvoje pasistūmėta į patirtį ir įgyti naujos, šių metų priekį stereotipų laužymo, spalio 19–20 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje tolerancijos ugdymo, bibliotekoje surengta tarptautinė <...> neįgalių žmonių mokslinė-praktinė konferenciteisių užtikrinimo srityse. ja „Neįgalus žmogus: visuomenėje, šeimoje, bibliotekoje“.

„

Neįgalumas: stereotipai ir tolerancija Renginyje dalyvavę mokslininkai aptarė esminius klausimus, atsakymai į kuriuos atspindi šiuolaikinį požiūrį į negalios fenomeną. Pranešėjai skatino susimąstyti apie terminų „norma“ ir „normalumas“ reikšmes, pačios negalios sampratos sąlygiškumą, visuomenės nuostatų poveikį neįgaliam žmogui. Šiaulių universiteto doc. dr. Algirdo Ališausko teigimu, neįgalumą provokuoja aplinka ir unifikuoti reikalavimai, kurie nėra orientuoti į individą, – iš visų reikalaujame to paties. Prioritetas turi būti teikiamas asmeniui, o ne sutrikimui, tačiau visuomenėje vyraujantys požiūrio stereotipai ir tolerancijos stoka trukdo priimti kitokį žmogų.

Konferencijos metu išsivystė diskusija apie visuomenės vartojamus terminus. Atrodytų, ne taip jau ir svarbu, kaip nusakome žmogaus sutrikimą, tačiau, vartodami netinkamus žodžius, akcentuojame negalią, diskriminuojame žmogų, sukuriame neigiamą jo charakteristiką, tarsi jis neturėtų gerų savybių. Iš tolerancijos ir pagarbos kitokiam individui turime sakyti 7

Lietuvos aklųjų bibliotekos darbuotojai pristato metodinę priemonę „Pasakojimų dėžutė“.

„

Valdovų rūmų edukatorė Elena Gasiulytė pasakoja apie interaktyvų projektą „Atradimai muziejuje“. Ievos Slonksnytės nuotraukos

ne autistas, o asmuo, turintis autizmo įstaigų atstovai, taip pat bibliotekų, Net mažiausi teigiami kurios, siekdamos būti prieinamos spektro sutrikimą, ne neregys, o asmuo, turintis regos sutrikimą, ne negalią turinčių žmonių visiems, skatina ir kitokių poreikių daunas, o asmuo, turintis Downo turinčių asmenų įtrauktį, įvairių pasiekimai teikia sindromą. Kad ir kokia griozdiška paslaugų plėtrą. didžiulį pasitenkinimą jų atrodytų tokia kalbinė konstrukcija.

UNESCO atstovė dr. Irmgarda „Reikia mokytis gyventi įvairoslaugytojams ir gyvenimą Kasinskaitė-Buddeberg, pristatydavėje, ją pažinti, suprasti, gerbti. Kaip ma idealios žinių visuomenės samdaro prasmingą. pratą, pabrėžė, kad visi visuomenės tai daryti? Tik griaunant sienas tarp neįgaliųjų ir įgaliųjų“, – konstatavo nariai, taip pat ir žmonės, turintys mokslininkas. A. Ališausko nuomone, negalia – tai negalią, turėtų naudotis tomis pačiomis teisėmis. Įdoraidos kitoniškumas. Visuomenė turi toleruoti ir gerbti mu, kad Neįgaliųjų teisių konvencija yra viena greičiaukitoniškumą, siekti lygiaverčio bendravimo, negalią siai ratifikuotų konvencijų. Dokumentą pasirašiusios turinčio žmogaus visapusiško integravimo. šalys, tarp jų ir Lietuva, skiria lėšų ne tik infrastruktūrai, sveikatos priežiūrai gerinti, naujoms paslaugoms kurti, bet ir priemonėms visuomenės požiūriui į kitokius Nedalyvavimas – brangus procesas Pranešėjų lūpose dažnai skambėjo žodžiai „inkliu- asmenis keisti, tolerancijai ugdyti. UNESCO atstovės zija“, „inkliuzinė visuomenė“, „inkliuzinis ugdymas“. teigimu, žmonių, turinčių negalią, NEdalyvavimas Pagrindiniai įtraukiosios visuomenės principai yra visuomenės gyvenime, jų eliminavimas yra pernelyg pažinimas ir teigiamas kitų vertinimas, prieinamumas brangus procesas, nes 3–7 proc. biudžeto turėtų būti ir dalyvavimas. Apie tai kalbėjo įvairių organizacijų, skiriama šių žmonių slaugai. Todėl visapusiškos įtrauk-

Tarptautinės konferencijos „Neįgalus žmogus: visuomenėje, šeimoje, bibliotekoje“ dalyviai.

8

„

tikrų paslaugų paprasčiausiai niekas ties privalu siekti valstybiniu lygiu: Ne visada būtina kurti neteikia. Auginti ir prižiūrėti tokius sudaryti kuo palankesnes sąlygas ir vaikus artimiesiems tampa nemenku galimybes kiekvienam asmeniui, taip ypatingas erdves arba iššūkiu. Kreipdamasi į konferencijos pat ir turinčiam negalią, laisvai prieiti specialias paslaugas – dalyvius, asociacijos vadovė išsakė prie informacijos išteklių, įgyti žinių, pakanka žmonėms, lūkestį, kad galbūt šis ar kitas pamokytis, susipažinti su naujausiomis našus ne valdžios atstovų, o viešųjų technologijomis, aktyviai dalyvauti turintiems tam tikrų įstaigų inicijuotas renginys paskatins sprendimų priėmimo procesuose. sutrikimų, adaptuoti gerus pokyčius.

Neįgaliųjų reikalų departamento esamą aplinką.

Apie kitokius vaikus auginančias prie Socialinės apsaugos ir darbo mišeimas ir jų problemas kalbėjo Abenisterijos direktorės dr. Astos Kanristvito universiteto (Velsas, Jungtinė dratavičienės teigimu, Lietuvoje daug nuveikta gerinant negalią turinčių žmonių padėtį. Per Karalystė) emeritas ir neįgalius vaikus auginantis dr. daugiau kaip du dešimtmečius pasistūmėta į priekį Matthew Griffithsas. Pasak mokslininko, šeimoje Šiaulių miesto savivaldybės globos namų „Spalvų muzikos“ orkestras (vad. Natalija Pugačienė ir Ilona Būdavaitė) renginio dalyviams surengė koncertą.

Pranešėjas dr. Matthew Griffithsas iš Jungtinės Karalystės pakvietė paploti patiems sau. Pirmoje eilėje centre – Šiaulių universiteto doc. dr. Algirdas Ališauskas ir prof. habil. dr. Stefanija Ališauskienė. Ievos Slonksnytės nuotraukos

stereotipų laužymo, tolerancijos ugdymo, socializacijos ir integracijos, neįgalių žmonių teisių užtikrinimo, paslaugų kūrimo ir kt. srityse. Yra patvirtinta Nacionalinė neįgaliųjų socialinės integracijos 2013–2019 metų programa, kuriamos valstybės finansuojamos priemonės, padedančios užtikrinti neįgalių žmonių savarankišką gyvenimą. Tiesa, Lietuvoje labiau išplėtotos regos sutrikimų turintiems žmonėms skirtos paslaugos, nes tai, matyt, – geriausiai žinomas sutrikimas. Mažiau dėmesio kol kas sulaukia intelekto sutrikimų turintys žmonės.

Šeimos VIS DAR laukia pokyčių Asociacijos „Kitoks vaikas“ valdybos pirmininkė Daina Šiekštelytė-Valkerienė, atstovaujanti tėvams, auginantiems autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus, teigė, kad mūsų visuomenėje dauguma tokių tėvų savo vaiko gerove turi rūpintis patys. Dažnai vienas iš šeimos narių būna priverstas atsisakyti darbo, asmeninio gyvenimo, nes vaikui reikalinga nuolatinė priežiūra, o tam

tenka susitaikyti su vaiko išskirtinumu, išmokti naujų bendravimo taisyklių, tolerancijos ir kantrybės, nekreipti dėmesio į visuomenės replikas, gyventi kitokį privatų ir viešą gyvenimą. Tačiau yra ir kita, visuomenei nematoma, tokio aukojimosi pusė. Net mažiausi teigiami negalią turinčių žmonių pasiekimai teikia didžiulį pasitenkinimą jų slaugytojams ir gyvenimą daro prasmingą.

Bibliotekos neįgaliesiems darosi draugiškesnės Reikia pripažinti, kad neįgalus žmogus bibliotekoje jaučiasi vis drąsiau. Tokia išvada padaryta išklausius pranešimus apie Lietuvos ir kaimyninių šalių bibliotekų patirtį. Kasmet bibliotekose sukuriama naujų paslaugų, organizuojama renginių, kūrybinių dirbtuvių, stovyklų žmonėms, turintiems įvairių sutrikimų, geri-

9

10

„

nama bibliotekų infrastruktūra, įsigyjama įvairios įrangos. Visa tai daroma siekiant mažinti socialinę bei skaitmeninę neįgalių žmonių atskirtį.

Bibl i oteko s tampa vis atviresnės, draugiškesnės šioms visuomenės grupėms. Bibliotekininkai noriai įgyja naujų kompetencijų ir įgūdžių, reikalingų dirbti su įvairių sutrikimų turinčiais žmonėmis. Jie vis drąsiau imasi naujų projektų, kuriuose bendram darbui pasitelkia įvairių organizacijų, atsakingų už neįgalumą turinčių žmonių ugdymą, patirtį, konsultuojasi su pačiais lankytojais, įsiklauso į jų poreikius. Įdomia patirtimi pasidalijo ir pati ŠAVB, kuri jau antrus metus vykdo projektą „Specialiųjų poreikių turinčių vaikų ir jaunimo skaitmeninių kompetencijų ugdymas naudojant virtualią realybę bei 3D grafiką“.

Per pastaruosius metus VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos klinikoje buvo vykdomi biblioterapijos užsiėmimai psichikos sutrikimų turintiems suaugusiesiems. Bendradarbiaujant su Psichiatrijos klinika, antrus metus bibliotekoje rengiamas Atviros psichiatrijos mėnuo: lankytojai gali nemokamai konsultuotis su klinikos darbuotojais sveikatos ir socialinių paslaugų prieinamumo, pacientų teisių, kitais psichikos sveikatos klausimais. Kaip teigia Psichiatrijos klinikos specialistai, ateiti konsultuotis į biblioteką žmonėms drąsiau negu į kliniką.

nigaikštystės valdovų rūmų edukaVisuomenė turi ciniai renginiai, kuriuos Šiauliuose pristatė edukatorė Elena Gasiulytė. toleruoti ir gerbti Tai interaktyvaus projekto „Atrakitoniškumą, siekti dimai muziejuje“ metu sukurtos lygiaverčio bendravimo, edukacinės programos, pritaikytos autizmo spektro sutrikimą tunegalią turinčio žmogaus rintiems vaikams. Konferencijos visapusiško integravimo. dalyviai turėjo galimybę išbandyti parengtas priemones ir metodikas.

Patirtis iš tiesų labai įdomi ir nesunkiai pritaikoma bibliotekose. Pasak pranešėjos, žinant pagrindinius darbo su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais principus, galima parengti bet kokio turinio edukacinį susitikimą. Bibliotekose galėtų būti organizuojami su skaitymu ir knyga susiję renginiai.

Kita naudinga ir lengvai pritaikoma muziejaus patirtis – socialinės istorijos sukūrimas ir pateikimas lankytojams, turintiems autizmo spektro sutrikimą.

Muziejaus arba bibliotekos planas, pagrįstas vidaus erdvių ženklinimu, padeda tokiems lankytojams orientuotis įstaigoje nejaučiant streso.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų edukacinė praktika vykdoma remiantis įtraukties principu, kai sutrikimų turintys vaikai dalyvauja kartu su vaikais, jų neturinčiais. Ne visada būtina kurti ypatingas erdves arba specialias paslaugas – dažnai pakanka žmonėms, turintiems tam tikrų sutrikimų, adaptuoti esamą aplinką.

Įdomi ir sektina muziejaus patirtis Konferencijoje dalyvavo sveikatos apsaugos ministro padėjėja psichikos sveikatos klausimais Kristina Medžiaušytė. Specialistė pristatė naują tarptautiniu lygiu įvertintą prevencinę priemonę – mobiliąją programėlę „Pagalba sau“, pritaikytą išmaniesiems telefonams. Priemonė sukurta visuomenės emociniam raštingumui skatinti, savipagalbos įgūdžiams ugdyti. Technologijos leidžia vartotojui sekti savo emocijų pokyčius, suteikia prieigą prie edukacinės medžiagos (patyčių, smurto, nemigos, depresijos, priklausomybių, savižudybės ir kt. tematika). Vartotojas gali gauti profesionalią specialistų pagalbą, naudotis interaktyviais pagalbos centrų žemėlapiais, specialiųjų tarnybų telefonais. Paslauga sukurta gegužės viduryje, ja jau naudojasi apie 6 000 vartotojų, kurių vidutinis amžius – 32 metai. Su šia programėle bus supažindinami gyventojų kompiuterinio raštingumo mokymų dalyviai.

Geru pavyzdžiu gali tapti ypatingo dėmesio sulaukę Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Ku-

Žinios suteikia galimybių veikti Dar vienas uždavinys – specialistų pasirengimas dirbti su žmonėmis, turinčiais specialiųjų poreikių.

Bibliotekos ir kitos kultūros įstaigos, rengdamos projektus, turėtų numatyti darbuotojų kompetencijų ugdymo priemones ir būdus, investuoti į metodinės medžiagos ir kitų priemonių, užtikrinančių paslaugų plėtrą ilgalaikėje perspektyvoje, rengimą. Žinoma, būtinai kvalifikacijai įgyti reikia ne tik pinigų bei laiko, ne mažiau svarbus ir noras dirbti su kitokiais žmonėmis. ŠAVB direktorius prof. dr. Bronius Maskuliūnas sakė: „Esame tikri, kad šios konferencijos metu gauti atsakymai padės keisti nuostatas, įveikti baimes, kurias kėlė nežinojimas. Tikimės, kad gautos žinios inspiruos mus veikti.“ B. Maskuliūnas neabejoja, kad bibliotekos gali ir turi tapti universalia įtraukiąja erdve, pritaikyta visiems žmonėms, skatinti vieni kitų pažinimą, sujungti „negalios“ ir „galios“ pasaulius, kurie, kaip teigia A. Ališauskas, nėra tokie jau skirtingi.

Projektai

Suaugusiųjų švietimo plėtra bibliotekose

Dianos Michalovskos nuotr.

Greta Bacevičiūtė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka

Nuolatinis mokymasis tampa iššūkiu ir besimokantiems, ir tiems, kurie moko. Suaugusiųjų mokymas stipriai skiriasi nuo vaikų ir jaunimo mokymosi poreikių bei motyvacijos. Brandaus amžiaus žmonės mokosi remdamiesi turima visuomenine, mokslo ar darbo patirtimi, suvokdami būtinybę nuolat tobulėti, keistis, išmokti naujų dalykų, prisitaikyti prie technologinės ir informacinės aplinkos pokyčių. Vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių mokosi visą gyvenimą. Todėl didėja kvalifikuotų informacijos ir komunikacijos specialistų, gebančių atliepti kintančius suaugusiųjų mokymosi įpročius, poreikis.

Suaugusiųjų mokymo (andragogikos) specialisto profesija tampa vis reikšmingesnė, ji vadinama net ateities profesija (Auškelis, 2010). Ši veikla aktuali ir skirtingą patirtį suaugusiųjų mokymo srityje turintiems bibliotekų specialistams. Pastariesiems svarbu ne tik atnaujinti turimas žinias

apie darbą su skirtingo išsilavinimo ir profesinės patirties žmonėmis, bet ir tobulinti taikomus mokymo metodus, gerinti komunikavimo įgūdžius. Andragogas turi skatinti suaugusiuosius įgyti naujų kompetencijų ir gebėjimų, nukreipti reikiama kryptimi.

11

Andragogika – suaugusiųjų švietimo teorija ir praktika, kai besimokantysis siekia įvairių mokymosi tikslų, asmeninių ir sociokultūrinių poreikių tenkinimo. Ši sritis pasitelkiama bibliotekose ir kitose įstaigose, kurios orientuojasi į kvalifikacijos kėlimą ir suaugusiųjų švietimą.

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka kartu su partnerėmis: Lietuvos bibliotekininkų draugija, Latvijos nacionaline biblioteka, Jelgavos miesto (Latvija) biblioteka, Pazardžiko apskrities (Bulgarija) Nikolos Furnadžijevo biblioteka, Bulgarijos inovatyvių bendruomenės centrų asociacija – įgyvendino nuo 2015 m. rudens Europos Sąjungos „Erasmus+“ programos lėšomis finansuotą tarptautinį projektą „Andragogika: virtuali mokymosi aplinka bibliotekininkams“ („Andragogy: virtual learning environment for librarians“). Vykdant projektą, sukurta virtuali mokymosi aplinka, kuri padeda ugdyti su andragogika susijusias bibliotekų specialistų kompetencijas, anglų kalbos ir savaiminio mokymosi gebėjimus.

Programoje – Lietuvos ir užsienio ekspertų patirtis Lietuvos, Latvijos ir Bulgarijos praktikų ir mokslininkų parengta andragogikos mokymo(si) programa sudaryta iš keturių temų: suaugusiųjų mokymo metodai; mokymo programos rengimo principai; efektyvi komunikacija; darbas su tikslinėmis grupėmis (Virtual Learning for Librarians, 2017).

Parengtoje mokymosi aplinkoje pristatoma individualių mokymosi metodų klasifikacija, pateikiami metodų taikymo pavyzdžiai ir atvejai.

Nepamirštama atsižvelgti į klasikinių metodų reikšmę šiuolaikiniame suaugusiųjų švietimo kontekste.

Nagrinėjami įvairias veiklas apimantys mokymosi grupėje metodai, dažnai taikomi andragogikos specialisto darbo praktikoje, pavyzdžiui, žurnalisto tyrimas.

Šis ant mokymų dalyvės marškinėlių atspaustas užrašas tapo projekto siekiamybe.

Gerdos Putnaitės nuotraukos

12

Rengiant individualią mokymosi programą, svarbiu veiksniu tampa suaugusiųjų mokymosi poreikių nustatymo procesas. Virtualioje mokymosi sistemoje suteikiama galimybė gauti žinių, nuo ko reikėtų pradėti rengiant mokymo programas ir atliekant poreikių analizę. Atskleidžiama, kaip atrinkti ir interaktyviai pateikti mokymo programos turinį, pasirinkti mokymo(si) metodus ir kitus išteklius, atsižvelgiant į formuojamos programos tikslus. Bibliotekų darbuotojams ir kitų sričių specialistams svarbus pasiektų rezultatų ir mokymosi proceso naudingumo vertinimas. Nuotolinės mokymosi sistemos vartotojai turi galimybę susipažinti su vertinimo tipų, metodų įvairove bei taikymo perspektyvomis.

Bibliotekų darbuotojų ir kitų sričių specialistų darbas nestokoja iššūkių komunikacijos srityje.

Rengiant mokymų medžiagą nutolusiems mokymų dalyviams, svarbu efektyvus komunikavimas, temos pristatymas. Ypač daug dėmesio skiriama komunikacijai skirtinguose renginiuose, konfliktinių situacijų atpažinimo ir sprendimo būdams.

Andragogai, dirbantys su brandaus amžiaus žmonėmis, atlieka kelis skirtingus vaidmenis, pavyzdžiui: andragogo konsultanto, andragogo mokytojo. Mokymosi procese reikšminga besimokančiųjų motyvacija, tad virtualiojoje aplinkoje supažindinama su pagrindiniais mokymo dalyvių motyvacijos aspektais, žmonių poreikiais ir jų hierarchija. Plačiau analizuojami darbo su bibliotekų darbuotojais ir bibliotekų vartotojais ypatumai.

Virtualios mokymosi aplinkos funkcionalumas Pasirinktos temos turinį papildo praktinės užduotys ir klausimai, kurie padeda geriau suvokti studijuojamą medžiagą ir pasitikrinti žinias. Skiltis „Įdomus faktas“ leis susipažinti su žymių teoretikų ir praktikų mokymo(si) metodais, prisiminti ir dabar aktualias klasikines efektyvaus komunikavimo,

Bibliotekų specialistės mokėsi vienos iš kitų.

Ekspertės iš Latvijos projekto partnerių susitikimo metu. Gerdos Putnaitės nuotraukos

Lietuvos, Latvijos ir Bulgarijos specialistai Pazardžiko apskrities bibliotekoje ruošia mokymų programą.

bendravimo su mokymų dalyviais renginiuose, mokymosi proceso ir motyvacijos teorijas.

Skyrių santraukose pateikiama esminė informacija apie temą bei jos aspektus, o papildomoms studijoms pravers išsamūs literatūros sąrašai. Dalytis mokymo(si) patirtimi, diskutuoti apie virtualios mokymo programos temas, bendrauti su tyrėjais skirta „Forumo“ erdvė.

Virtuali mokymosi aplinka skatina savanorišką ir savarankišką vyresnio amžiaus žmonių mokymąsi ir tobulėjimą. Svarbus veiksnys – dalijimasis patirtimi apie taikomą mokymo metodiką ir diskusijos, kurios suteikia galimybę susipažinti su kitų šalių ir miestų andragogų darbais, ieškoti idėjų bendroms veikloms ir projektams. Andragogams praktikams mokymasis virtualiojoje aplinkoje palengvins nagrinėtą medžiagą pritaikyti savo, kaip kvalifikuoto konsultanto, lektoriaus, komunikacijos specialisto, darbe.

Įvykę tarptautiniai renginiai Projekto „Andragogika: virtuali mokymosi aplinka bibliotekininkams“ partneriai iš Lietuvos, Latvijos ir Bulgarijos surengė ne vieną pasidalijimo patirtimi, kaip sekasi siekti projekto tikslų, susitikimą.

Pirmasis projekto partnerių susitikimas vyko Latvijos nacionalinėje bibliotekoje (2016 m. vasario 18–19 d.). Partneriai pristatė savo patirtis dirbant su suaugusiais asmenimis, kuriamas ir įgyvendinamas mokymosi programas, šalių bibliotekininkų kvalifikacijos kėlimo sistemas. Antrojo partnerių susitikimo, kuris vyko Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje (2016 m. birželio 13–14 d.), metu specialistai daugiausia dėmesio skyrė virtualios mokymosi programos tobulinimui – diskutuota dėl programos anglų kalba turinio.

Trečiasis susitikimas surengtas šiemet Pazardžike. Balandžio 24–28 d. vykusių mokymų metu buvo pristatyta baigta kurti virtuali mokymosi sistema.

Projekto koordinatoriai mokė naudotis naująja internetine platforma. Mokymų dalyviai išbandė sistemą ir ją sudarančias programas: pasirinktos temos praktinius testus arba visą programą (nacionaline arba anglų kalba).

Vienas svarbiausių renginių – tarptautinė konferencija „Mokydami kitus, tobulėjame patys“ įvyko Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (2017 m. birželio 8 d.). Į ją atvyko 64 dalyviai ir 5 svečiai iš užsienio. Pranešėjai iš Ukrainos, Suomijos, Latvijos ir Lietuvos dalijosi turima suaugusiųjų švietimo patirtimi ir darbo metodika.

Pelčių rajono (Latvija) bibliotekos direktorė Daina Girvaitė teigė, jog nedideliame miestelyje bibliotekininkų pastangomis kuriami ir plėtojami tarpkultūriniai ryšiai, ispanų kalbos kursų dalyviai mokosi vieni iš kitų, tobulėja kartu su bibliotekos specialistais ir savanoriais (Girvaite, 2017). Turku (Suomija) moterų centro direktorė, projekto „Creadream Forum in Library“ koordinatorė Raija Alalipasti pabrėžė, kad visuomenei reikalingi savo pavyzdžiu įkvepiantys bibliotekų specialistai, kurie galėtų, pasitelkdami naujausias technologijas, motyvuoti kolegas bei vartotojus, inicijuoti tarptautinius projektus, kurti inovacijas, dalytis žiniomis virtualiojoje erdvėje (Alalipasti, 2017).

Pranešėja iš Ukrainos, Nacionalinės kultūros ir meno specialistų vadybos akademijos profesorė dr. Vira Zagumenna pabrėžė, jog bibliotekų darbuotojų rengimo centrai regiono bibliotekose siūlo įvairius mokymosi būdus. Andragogams organizuojami parengiamieji kursai apie inovacijų taikymą šiuolaikinėje bibliotekoje ir informacijos prieinamumą, atstovavimą bibliotekų interesams (Zagumenna, 2017).

Remiantis konferencijos organizatorių parengtos apklausos duomenimis, renginio dalyviai (99 proc. apklaustųjų) panašių tarptautinio lygmens renginių norėtų ir ateityje.

13

Partnerių rengiami mokymai ir konsultavimas Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka inicijavo mokymų ciklą andragogikos tema. Vilniuje ir Druskininkuose vyko „Erasmus+“ projekto mokymai „Streso valdymas viešo kalbėjimo situacijose“.

Tarptautinio projekto partnerių veikloje taip pat netrūksta su kvalifikacijos kėlimu susijusių renginių. Jelgavos miesto biblioteka rengia nemokamus informacinio raštingumo mokymus suaugusiesiems latvių ir rusų kalbomis. Latvijos nacionalinė biblioteka, kaip modernus informacijos ir komunikacijos mokymų centras, remia formaliojo ir neformaliojo ugdymo formas, teikia paramą mokslinei veiklai ir mokymams.

Bulgarijos inovatyvių bendruomenės centrų asociacija per vietos bendruomenių centrų tinklą vykdo informacinės ir technologinės plėtros veiklą. Pazardžiko apskrities Nikolos Furnadžijevo biblioteka bendradarbiauja su kitomis bibliotekomis metodiniu ir organizaciniu lygmenimis. Biblioteka ekspertų ir konsultavimo paslaugas siūlo 103 valstybinėms ir 25 mokyklų bibliotekoms.

Projektas „Andragogika: virtuali mokymosi aplinka bibliotekininkams“ finansuojamas remiant Europos Komisijai, „Erasmus+“ programos lėšomis, kurią Lietuvoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas. Šis straipsnis atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

Kaip tapti mokymosi aplinkos vartotoju • Prisijungti prie virtualios mokymosi aplinkos galima adresu go-andragogy.eu (Virtual Learning for Librarians, 2017).

• R egistruojantis pirmą kartą, pagrindinio lango viršuje esančiame meniu reikia pasirinkti „Kurti naują paskyrą“ (angl. Create New Account).

• V artotojas perkeliamas į registracijos puslapį, kuriame bus prašoma užpildyti pagrindinius laukus: naudotojo vardas, slaptažodis (bent 8 simboliai, tarp kurių privalo būti bent 1 skaitmuo, bent 1 didžioji ir mažoji raidės).

• N orint prisijungti prie savo sukurtos paskyros, reikia sulaukti sėkmingą registraciją patvirtinančio laiško į savo el. paštą ir paspausti aktyvią nuorodą jame.

• T ai padarius, galima jungtis prie susikurtos paskyros mokymų platformoje: pagrindinio lango viršuje esančio meniu laukelyje „Naudotojo vardas“ įvesti susikurtą vartotojo vardą, kitame laukelyje – slaptažodį ir spausti „Prisijungti“.

Nuorodos ir šaltiniai

1. ALALIPASTI, Raija. Mass Flourishing: New Possibilities for Motivation in Libraries. International Experience Sharing Conference [konferencijos medžiaga]. Vilnius, 2017.

2. AUŠKELIS, Remigijus. Suaugusiųjų mokymas. XXI amžiaus akcentai: [pranešimo medžiaga]. Šiauliai, 2010.

3. GIRVAITE, Daina. Spanish language classes for adults in Pelči library. International Experience Sharing Conference: [konferencijos medžiaga]. Vilnius, 2017.

4. Virtual Learning for Librarians [žiūrėta 2017 m. liepos 3 d.]. Prieiga per internetą: http://go-andragogy.eu/ 5. ZAGUMENNA, Vira. The Distance Learning for Librarians in Ukraine. Ukrainian Library Association. International Experience Sharing Conference: [konferencijos medžiaga]. Vilnius, 2017.

Konferencijos „Mokydami kitus, tobulėjame patys“ pranešėjai, vedėjai ir organizatoriai. Dianos Michalovskos nuotr.

14

Reformacijos atsiradimo vieta – Vitenbergo miestas. Iš Sebastiano Münsterio (1488–1552) Cosmographei (1550, Bazelis).

Reformacijos metai

Rėmėjai:

Maišto jubiliejus Partneris

Gintarė Petuchovaitė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus tyrėja

2017-ieji visai Vakarų Europos kultūros istorijai ypatingi metai. Reformacijos 500 metų sukaktis – ne toks jau dažnas įvykis. Lietuva aktyviai įsitraukė į Europoje rengiamas iškilmes ir plačiai mini Reformacijos, kurios simboliniu gimtadieniu laikoma spalio 31 diena, atsiradimą. Kas yra ta Reformacija? Kuo Reformacija svarbi istorinei Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei bei dabartinei Lietuvai?

Pirmiausia – keli įvadiniai žodžiai apie istorinį Reformacijos fenomeną. Reformacija kilo kaip maištas. Maištas prieš nusistovėjusią bažnytinę tvarką.

Maištas prieš oficialiąsias filosofijos ir teologijos doktrinas, galiausiai apėmęs ir kitas gyvenimo bei mokslo sritis. Martinas Lutheris tapo svarbiausia simboline ankstyvųjų Naujųjų laikų figūra, o jo 1517 m. parengtos 95 tezės nutiesė kelią gerokai vėlesniems reiškiniams – individualios minties ir saviraiškos laisvei. Lutheris kvestionavo svarbiausią krikščionybės autoritetą – Bibliją, o kiekvienam tikinčiajam siūlė pažinimo ir supratimo džiaugsmą – atsiversti ją ir skaityti, o ne tik pasitikėti dvasininkų interpretacijomis. 1520 m. rašytoje populiariausioje savo knygoje „Apie krikščionio laisvę“ (Von der Freiheit eines Christenmenschen) Lutheris skelbė: „<...> negaliu pakęsti jokių nustatytų Šventojo Rašto aiškinimo taisyklių, nes Dievo žodis, skelbiantis visišką laisvę, yra nesurakinamas“.

Suprantama, kad šios maištingos idėjos nebuvo palankiai priimtos, neatitiko nusistovėjusių religijos ir visuomenės normų. Martino Lutherio drąsa interpretuota kaip normos neatitinkanti, o, kalbant religiniais terminais, – kaip erezija. Tačiau Lutherio stiprybė buvo ta, kad jis sulaukė didelio pritarėjų ir rėmėjų būrio, dirbo labai intensyviai ir produktyviai, savo Bažnyčios reformos viziją dėstė dideliais tiražais spausdinamose ir platinamose knygose.

Knygų maištas Maišto fenomenas apėmė ne tik turinį – kas ir prieš ką maištauja, bet ir formą – kokiu būdu maištaujama, kaip tas maištas reiškiasi. Naujos Reformacijos idėjos labai greitai plito dėl Johanno Gutenbergo išrastos spaudos – visiškai naujos, kaip šiandien sakytume, medijos rūšies. Spauda sudarė sąlygas knygas platinti gerokai greičiau, plačiau ir įtaigiau. Knygose evangelikų teiginiai buvo perpa15

Antraštinis Naujojo Testamento puslapis iš Martino Lutherio (1483–1546) Biblia, Das ys De gantze Hillige Schrifft (1545, Magdeburgas). Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos retų knygų ir rankraščių fondų

Maištas Prūsijos Kunigaikštystėje Kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis dirbo pirmoji Lietuvos evangelikų karta? Vakarų Europos universitetuose išsilavinimą įgiję jauni ir talentingi intelektualai Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis, Martynas Mažvydas ir Baltramiejus Vilentas, nepanorę atsisakyti savo maištingų idėjų, dėl religinio persekiojimo bėgo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Prieglobstį ir paramą jie rado Prūsijos kunigaikščio Albrechto valdose, kur ir buvo pradėta aktyvi leidybos bei šviečiamoji veikla. Kulvietis laiške savo užtarėjai Bonai Sforzai skundėsi negalįs grįžti į Lietuvą, kur norįs vystyti intelektinę veiklą: „Skaudu, kaip Dievą myliu, mums visiems, kad, trokšdami dirbti saviesiems, dabar dirbame svetimiesiems.“ Gerai visiems žinomas lietuviškos spausdintos raštijos pradininkas Mažvydas taip pat buvo maištininkas, jo parengta pirmoji lietuviška knyga – maištaujanti. Pirmiausia joje sukylama prieš visuomenės neišprusimą, neišsilavinimą, netinkamą religijos supratimą, „neteisingą“ tikybos praktiką ir sakramentų priėmimą. Dirbdamas Ragainėje klebonu, Mažvydas laiškais kreipdavosi į Prūsijos kunigaikštį Albrechtą, prašydamas finansinės paramos ir pranešdamas apie keblią padėtį savo ir aplinkinėse parapijose. Viename iš jų 1551 m. rašė: „<...> jie grimzda aklybėn ir užsispyriman ir vis tebesilaiko popiežinių [katalikiškų – G. P.] nešvankybių, <...> jie įžūliai nieku paverčia katekizmo mokslą ir pačius sakramentus, be kurių negali būti tikro krikščioniškumo.“ Martynas Mažvydas buvo tikras švietėjas, rūpinosi, kad naujasis liuteroniškasis religijos suprati-

sakojami, cituojami, interpretuojami, kritikuojami ar net paneigiami. Vitenberge, Ciuriche, Strasbūre, Kelne ar Londone kilusios mintys žaibiškai pasklisdavo visoje Vakarų Europoje. Tokiame knygų tinkle buvo mezgami tarptautiniai dialogai arba radosi diskusijos. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) labai greitai įsitraukė į bendrus Vakarų Europos Reformacijos procesus ir ieškojo savojo Bažnyčios reformos kelio, visuomenės švietimo, lavinimo būdų.

Istorinė ir politinė padėtis susiklostė taip, kad Reformacijos idėjos sklido, o kartu ir maištingos knygos buvo spausdinamos bei platinamos dviejuose svarbiausiuose centruose: pirmiausia Prūsijos Kunigaikštystėje, o šiek tiek vėliau labai aktyviai – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Taip nutiko dėl to, kad Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis nepripažino Reformacijos idėjų, siekė jas slopinti, leisdamas ediktus prieš evangelikus, o jo žmona italė Bona Sforza elgėsi priešingai – rodė palankumą evangeliškos kultūros atstovams. Požiūris pasikeitė jų sūnaus Žygimanto Augusto valdymo laikotarpiu. Žygimantas Augustas, nors ir išliko nuosaikus katalikas, buvo tolerantiškas tikėjimo požiūriu. Tada ir Romos katalikų bažnyčią kritikuojančios ir popiežiaus instituciją vaizduojančios iliustracijos iš suklestėjo Reformacija visoje LDK. Martino Lutherio (1483–1546) Biblia, Das ys De gantze Hillige Schrifft (1545, Magdeburgas).

16

Maištas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Būtent Reformacija buvo knygų spaudos įvairiomis kalbomis radimosi priežastis LDK. Svarbiausias ir pagrindinis maišto herojus – aukštas valstybės pareigas ėjęs kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis, kuris labai anksti pelnė valdovo Žygimanto Augusto palankumą. Radvila Juodasis aktyviausiai rūpinosi Reformacijos idėjų platinimu, evangelikų bendruomenės telkimu, jis inicijavo ir knygų leidybą. Jo rūpesčiu išspausdinta pirmoji evangeliška Biblija, išversta į tuomet visuomenėje paplitusią lenkų kalbą tiek LDK, tiek Lenkijos Karalystėje, buvo labai brandus leidybinės ir mokslinės veiklos rezultatas. Radvila Juodasis laiške popiežiaus nuncijui Luigi Lippomano džiaugėsi, kad „šioje karalystėje <...> pradėjo ir puoselėti, ir pripažinti mūsų evangelijos tiesą“, ir neslėpė Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515–1565) portretas iš Marcino Franciszeko Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565) – pirmasis uždraustas Lietuvos aktyviai besidarbuojantis: „Keletą knygų, Wobe’s albumo Icones familiæ ducalis Radivilianæ (1758, Nesvyžius). Didžiosios Kunigaikštystės autorius, į Index librorum prohibitorum, (1586, Venecija) įtrauktas kaip Nicolaus Radivil Palatinus Wilnen. vienas, – sukurtas mano gimtąja kalba, kitas, – išverstas iš lotynų ir vokiečių kalbų, mas pasklistų tarp žmonių, ir ne bet kokia kita, o jiems jau seniau atidaviau spausdinti, o ateityje dar duosiu daugelį.“ Kunigaikštis buvo drąsus ir nuostatų nevaržomas ieškotojas, nevenvisiems gerai suprantama kalba. Todėl pirmosios lietuviškos knygos „mokslas“ pradedamas nuo paprasčiau- giantis aštrios poleminės retorikos, apskritai itin spalvinga asmenybė. sio abėcėlės mokymo, kad kiekvienas tikintysis galėtų Jis ypač išgarsėjo po susirašinėjimo su minėtuoju popiežiaus nuncijumi, susipažinti su Šventuoju Raštu. Tiesa, kalbant apie visos todėl Romos katalikų bažnyčios buvo pripažintas pavojingiausiu veikėju Biblijos vertimo į lietuvių kalbą išspausdinimą, reikėtų ir 1559 m. įtrauktas į visuotinį draudžiamų skaityti autorių sąrašą (Index apgailestauti, kad šiam darbui nebuvo lemta sklandžiai librorum prohibitorum) visų veikalų (opera omnia) kategorijoje. susiklostyti: nors visos Biblijos vertimai buvo parengti ir XVI a. pabaigoje (evangeliko liuterono Jono Bretkūno), ir Maištas PRIEŠ MAIŠTĄ XVII a. (evangeliko reformato Samuelio Boguslavo ChiReliginė situacija XVI a. antrojoje pusėje gerokai pakito dėl Vilniaus linskio), lietuviškai Biblija pasirodė tik XVIII amžiuje. mieste įsikūrusių katalikybę aktyviai moderniais būdais propagavusių Jėzuitų ordino vienuolių. Didelių permainų įnešė ir Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, kuris tapo simboline konvertito iš evangelizmo į katalikybę figūra, žyminčia konfesinių jėgų kaitą LDK visuomenės gyvenime. Po tėvo mirties Radvila Našlaitėlis lankėsi Romoje pas popiežių, buvo stipriai veikiamas jėzuitų, ypač pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus Petro Skargos. Atsivertęs į katalikybę, iš savo valdų jis šalino Reformaciją, 1574 m. iš Lukiškių dvaro Vilniaus apylinkėse iškeldino evangelikus, 1575 m. uždarė evangeliškąją savo tėvo Brastoje (dabar – Brestas; Baltarusija) įkurtą spaustuvę, viešai degino tėvo rūpesčiu išleistą Bibliją, o visus spaudos įrenginius atidavė Vilniaus jėzuitams. Pats Radvila Našlaitėlis vyko į dvejų metų piligriminę ir pramoginę kelionę į Šventąją Žemę.

Po Mikalojaus Radvilos Juodojo mirties Reformacija LDK plėtota jau visai kita sparta ir visai kita vaga.

17

Reformacijos metai / Įvykis

Maištaujančios knygos: jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?

Kaip šio XVI a. užgimusio įdomaus ir spalvingo, beveik du šimtus metų Lietuvoje trukusio dinamiško intelektualinio proceso jubiliejinė sukaktis minima Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje? Pagrindinis Reformacijai skirtos programos (lapkričio 9–gruodžio 18 d.) įvykis – paroda „Maištaujančios knygos“. Apsilankymo joje laiką lankytojai galėjo (ir dar gali) derinti su paskaitų, edukacinių dirbtuvių šia tema dienomis.

Reformacijos fenomenu domiuosi jau beveik dešimtmetį. Kurdama parodos koncepciją, stengiausi kuo plačiau pristatyti šį reiškinį, tačiau ekspozicijos elementus iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondų rinkau gana išrankiai. Parodos pavadinimas kilo labai natūraliai, vartant Reformacijos knygas, tiriant jų likimus ir besidomint jų istorijomis.

Parodos paantraštė – viena Biblijos eilutė – Si Deus pro nobis, quis contra nos? / Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus? (Rom 8, 31) – irgi buvo išskaityta senose knygose. Dizainerės Vaidos Gasiūnaitės sukurtas parodos logotipas labai įtaigiai ir taikliai perteikia maišto idėją ir maišto nuotaiką.

Koncepcija. Norėjosi pabrėžti, kad maištaujančios knygos buvo ne tik Reformacijos nuostatų ir plintančios daugiakalbystės pasekmė. Šios knygos buvo ir Reformacijos priežastis – jos skatino, puoselėjo ir skleidė Reformaciją. Knygos kėlė daug prieštarų, buvo plačiai aptarinėjamos, perspausdinamos, slapta skaitomos, plėšomos, deginamos, dėl jų baudžiama. Dažnu atveju jų teišlikę keli ar vos vienas egzempliorius. Galiausiai knygos unikalios vien jau tuo, kad iki šių dienų išgyveno beveik penkis šimtus metų.

18

Ekspozicijos principas. Paroda sudaryta taip, kad centre atsidurtų unikalios istorinės knygos, kurios pačios tarsi pasakotų apie svarbiausius Reformacijos radimosi etapus ir esminius dalykus. Maištaujančios knygos pristato skirtingas Vakarų Europos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) Bažnyčios reformos idėjinių lyderių (evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų ir antitrinitorių): Philippo Melanchthono, Jeano Calvino, Johanno Oekolampado, Andreaso Osianderio, Bernardino Ochino, Fausto Sozzini, Andriaus Volano ir kt. – pozicijas.

Verta paminėti, kad kai kurios parodoje eksponuojamos knygos iš savo „tylaus“ fondų gyvenimo buvo išprašytos pirmąkart. Tokias knygas pirmiausia teko sukataloguoti. Šį darbą atliko Viktorija Bergailienė. Dabar jos prieinamos kiekvienam senų retų knygų tyrinėtojui ir skaitytojui.

Norėta, kad knygos ekspozicijoje atrodytų gražiai, kiekviena su savo istorija, atskleistų sąlygas, kokiomis jos išgyveno. Todėl knygomis labai profesionaliai pasirūpino Nacionalinės bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus restauratoriai. Jie dirbo operatyviai, kantriai konsultavo dėl kiekvienos knygos.

Svarbiausia Reformacijos knyga ir krikščionybės religijos bei mokslo šaltinis, prie kurio grįžti, skaityti ir

studijuoti ragino evangelikai, – Šventasis Raštas (sola scriptura). Todėl kertiniais parodos eksponatais pasirinkti šie leidimai: puošnus, gausiai iliustruotas 1545 m. Martino Lutherio Biblijos vertimas į vokiečių kalbą ir du LDK aplinkoje subrendę vertimai į tuomet plačiausiai vartotą lenkų kalbą – Mikalojaus Radvilos Juodojo inicijuotasis (Brastos Biblija) ir radikalaus mąstytojo Simono Budno atliktasis (Nesvyžiaus / Zaslavlio Biblija). Į svarbiausių eksponatų grupę pateko ir stambiausia XVII a. LDK evangelikų reformatų knyga lietuvių kalba „Knyga nobažnystės“ (giesmynas, postilė, maldynas ir katekizmas), išleista autorių grupės Jonušo Radvilos įkurtoje spaustuvėje Kėdainiuose 1653-iaisiais. Parodoje eksponuojamas antrasis, kontrafakcinis, leidimas, 1684 m. išėjęs Karaliaučiuje.

Ekspozicija skaičiais. Eksponuoti atrinktos 33 Vakarų Europos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reikšmingiausių Reformacijos lyderių ar priešininkų knygos, 6 rankraštiniai dokumentai, liudijantys konfliktinius katalikų ir evangelikų santykius Vilniaus mieste XVI–XVII a., 1 pergamentas – įspūdingo grožio Žygimanto Augusto privilegija, įtvirtinanti lygias krikščioniškų konfesijų bajorijos teises. Šis dokumentas įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Maištaujančios knygos pačios „kalba“ savo gaiviais balsais – ant Parodų salės sienų pateikiamos 7 reikšmingos citatos: Martino Lutherio, Philippo Melanchthono, Mikalojaus Radvilos Juodojo, Martyno Mažvydo, Stepono Jaugelio Telegos, eilutė iš Trečiojo Lietuvos Statuto, raginanti skirtingų krikščioniškų konfesijų atstovus sugyventi, bei prieštaringas to paties laikotarpio Eleazaro Gilberto liudijimas apie religijos ir sąžinės laisvės trūkumą Vilniaus mieste. Įspūdžiui sustiprinti kai kurie eksponatai demonstruojami ant stendų veidrodiniu paviršiumi. Manto Bartaševičiaus nuotr.

Retų knygų ir rankraščių skyriaus tyrėja Gintarė Petuchovaitė Nacionalinės bibliotekos fonduose renka parodos eksponatus.

Manto Bartaševičiaus nuotr.

Parodos „Maištaujančios knygos“ atidarymo akimirkos. Dominyko Zurlio nuotr.

19

Žemaičių vyskupui Mikalojui Pacui (1570–1624) priklausiusi draudžiamo skaityti autoriaus Theodoro Zwingerio (1533–1588) knyga Theatrum vitae humanae (1565, Bazelis), kurioje gausu rankraštinių įrašų ir turinio „taisymų“. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos retų knygų ir rankraščių fondų

Geografija. Ekspozicija daugiausia sutelkta ties keturiais svarbiausiais geografiniais objektais, kuriuos iliustruoja sienas puošiantys keturi Nacionalinės bibliotekos fonduose saugomi XVI–XVII a. žemėlapiai: Reformacijos gimtinė Vitenbergas (iš Georgo Brauno ir Franso Hogenbergo atlaso), Prūsijos Kunigaikštystė, kurioje ir plėtota pirmosios Lietuvos evangelikų kartos veikla (iš Jodocuso Hondiaus ir Gerardo Mercatoro atlaso), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis, išspausdintas Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio pastangomis (iš Joanneso Janssoniaus van Waesbergeno ir Moseso Pitto atlaso), Vilniaus miesto žemėlapis (iš Georgo Brauno ir Franso Hogenbergo atlaso).

Vilnius itin svarbus Reformacijos istorijai, nes jame vyko be galo dinamiški ir spalvingi maišto procesai. Dirbdamos su ekspozicijos medžiaga, su Milda Kvizikevičiūte inicijavome ir įgyvendinome kūrybinį projektą: remdamosi istoriniu Brauno ir Hogenbergo Vilniaus miesto 1581 m. planu, sukūrėme orientacinį žemėlapį. Jame sužymėjome 14 Lietuvos kultūrai reikšmingų Vilniaus vietų, susijusių su XVI–XVII a. Reformacijos istorija. Tai – vietos, kuriose vyko pirmieji evangelikų susibūrimai, buvo pradėta knygų leidyba, kilo skirtingų tikybinių grupių nesutarimai ir susirėmimai. Kai kurios jų išlikusios iki šių dienų, kai kurių egzistavimas istoriškai paliudytas, bet vieta tik numanoma. Žemėlapis siūlo pasižvalgyti po Vilniaus miestą XVI a. gyventojo akimis.

Knygų kvapas. Maištaujančių leidinių kvapas – tai vienas iš būdų lankytojui pojūčiais priartėti prie senų retų knygų ir jų istorijų. Kvapų meno grupė „Hortus apertus“ (parfumerė, kvapų menininkė Laimė Kiškūnė, Jurga Katakinaitė-Jakubauskienė ir Reda Valentinavičienė), Nacionalinės bibliotekos fonduose atlikusi uostomąjį tyrimą, sukūrė aromatinę kompoziciją, kuri labiausiai buvo inspiruota vienos parodoje eksponuojamos enciklopedinio pobūdžio knygos – Theodoro Zwingerio „Theatrum vitae humanae“, priklausiusios Žemaičių vyskupui Mikalojui Pacui. Įprastas parodose eksponuojamų knygų pažinimo būdas – rega, padedanti vizualiai įvertinti knygos dydį, grožį, antraštės dailumą ar iliustracijos įspūdingumą, tačiau nesuteikianti galimybės ją pakilnoti, pavartyti, pajusti viršelio odos minkš20

Mikalojaus Radvilos Juodojo iniciatyva išleista pirmoji evangeliška Biblia swięta (1563, Lietuvos Brasta).

Nacionalinėje bibliotekoje saugomi du Brastos Biblijos egzemplioriai.

Istorinio Georgo Brauno ir Franso Hogenbergo Vilniaus plano (1581) pagrindu sukurtas orientacinis miesto žemėlapis. Projekto autorės Gintarė Petuchovaitė ir Milda Kvizikevičiūtė.

tumą, leidinio popieriaus kokybę, užuosti unikalų, dažniausiai tik jai vienai būdingą kvapą. Nusprendėme lankytoją priartinti prie knygos gyvenimo, jos istorijos, leisti susikurti artimesnį santykį ne tik su knyga, bet ir su tolimos praeities laiku.

Kalbant apie pojūčius, parodoje pasirūpinome „sustiprinti“ ir klausos pojūtį. Maištaujančios knygos kalba ne tik raidiniais tekstais, jos prabyla Vidmanto Valiušaičio balsu. Garso įrašai atlikti įskaičius pirmuosius itin reikšmingus Abraomo Kulviečio (Abraomo Kulviečio tikėjimo išpažinimas, parašytas Šviesiausiajai Lenkijos karalienei ir t. t., 1547) ir Mikalojaus Radvilos Juodojo (Šviesiausiojo kunigaikščio Mikalojaus Radvilos atsakymas į pateiktą [popiežiaus nuncijaus Luigi Lippomano – G. P.] laišką, 1556) maišto manifestus. Juos galima išgirsti ir išmaniuoju telefonu nuskenavus QR kodą.

Ne tik religija. Reformacija buvo XVI a. reiškinys, apėmęs ne tik religijos, bet ir visas kitas gyvenimo sritis. Evangelikų bažnyčiose giesmės ir muzika buvo itin reikšminga liturgijos dalis. XVI–XVII a. evangelikai kūrė tiek bažnytinę, tiek pasaulietinę muziką. Todėl parodos atidarymo proga buvo nuspręsta surengti išskirtinį koncertą. Reformacijos laikų muziką atliko vokalinis ansamblis „Ignis“ ir senosios muzikos ansamblis „Chiaroscuro“ (vadovas Vilimas Norkūnas). Nacionalinės bibliotekos erdvėje pirmą kartą po pastato rekonstrukcijos skambėjo istorinio muzikos instrumento – klavesino garsai.

Iškilmingame renginyje dalyvavo Lietuvos nacio­ nalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, žymiausi šalyje Reformacijos tyrinėtojai prof. habil. dr. Dainora Pociūtė ir prof. dr. Deimantas Karvelis, „Hortus apertus“ atstovė Laimė Kiškūnė, Goethe’s instituto Lietuvoje vadovas Detlefas Gericke, Lenkų instituto Vilniuje direktorius Marcinas Łapczyńskis.

Reformacijos tyrinėtojai D. Pociūtė ir D. Karvelis, senosios muzikos specialistas V. Norkūnas surengė didelio visuomenės susidomėjimo sulaukusias paskaitas.

Parodos kuratorės Gintarė Petuchovaitė (kairėje) ir Milda Kvizikevičiūtė.

Dominyko Zurlio nuotraukos

Reformacijos jubiliejui skirtame koncerte senąją muziką atliko vokalinis ansamblis „Ignis“ (vadovas Vilimas Norkūnas, nuotr. kairėje).

Gruodžio mėnesį Nacionalinės bibliotekos restauratorė Dalia Udrienė papasakos, kaip vyko Martino Lutherio Biblijos restauravimas, o kvapų meno grupė „Hortus apertus“ surengs edukacines Reformacijos epochos aromatų dirbtuves.

Nota bene. Parodos ir visų susijusių projektų pagrindinė žinia – maištaujančios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knygos – kultūrinės Lietuvos modernizacijos liudininkės.

Gintarė Petuchovaitė Parodos koncepcijos autorė

Parodos kuratorės Gintarė Petuchovaitė, Milda Kvizikevičiūtė Dizainerė Vaida Gasiūnaitė Architektai Jokūbas Zovė, Mantas Bartaševičius Redaktorė Lina Šilagalienė Vertėja į anglų kalbą Dalia Cidzikaitė Organizatorė

Rėmėjai:

Partneris

Senos, retos ir įdomios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knygos

@old_rare_stories

21

Bibliotekų turtai

1946 m. įkurto akademinės jaunuomenės sambūrio „Šviesa“ Paryžiaus skyriaus keleto puslapių manifestinis leidinys „Ir šviesa ir tiesa mūs žingsnius telydi“, apipavidalintas Vlado Vijeikio linoraižiniais.

Greimo efemeridės Dr. Jūratė Levina 1948-aisiais Algirdas Julius Greimas recenzavo Henriko Radausko (1910–1970) eilėraščių rinktinę „Fontanas“1. Ją išleido Kauno leidykla „Sakalas“ dar 1935 m., o recenzijos akstinu tapo antrasis – Vytauto Sauliaus šios knygos leidimas. Greimas pasakojo, kad su Sauliumi susipažino jau tremtyje, Paryžiuje, apie 1946-uosius, parodė jam Radausko poeziją (kurios tuomet „praktiškai niekas nežinojo“), šis ja susižavėjo ir, pabėgėlio likimo nublokštas į Vokietiją, „ten mašinėle perrašė visą „Fontaną“, kiekvieną eilėraštį priklijuodamas ant kartono“2. Galiausiai Saulius pateko į Ameriką ir „ten uždirbdavo kruvinu prakaitu pinigų, už kuriuos leisdavo liuksusines Radausko poezijos knygutes“3. Vieną tokią Sauliaus knygutę – 1950 m.

700 egzempliorių tiražu išleistą Radausko eilių rinktinę „Strėlė danguje“, apipavidalintą Vytauto Kasiulio piešiniais, – Greimas recenzavo vėliau4. Tačiau būtent vieną iš pirmųjų Sauliaus padarytų kelių antrosios „Fontano“ laidos egzempliorių jis vartė ne tik atidžia kritiko akimi, bet „širdyje ir susijaudinęs, tartum po dešimties išsiskyrimo metų pirmą kartą vėl išvydęs savo pirmąją meilę“5.

Knygos recenzijoje Greimas, žinoma, kalba ne apie spaudinio ypatybes, o apie Radausko poeziją ir savo naująjį susitikimą su jam jau gerai pažįstamais mylimais tekstais. Bet nesunku įsivaizduoti, kad širdies negalėjo nejaudinti ir pats spaudinys – gyvas, apčiuopiamas įrodymas, kad kultūrinis lietuvių gyvenimas atgyja net ir fiziškai sunkiai pakeliamomis karo pabėgėlių stovyklų sąlygomis, o kartu – pažadas, kad kultūrinė būtis nebūtinai turi nutrūkti, kad ji gali tęstis ir tęsiasi, kad galima išlaikyti savo kultūrinę tapatybę net ir netekus valstybės ir namų.

Greimas, Algirdas Julius. Kol fontanas vėl prabils..., Mintis, 1948 geg. 21, Nr. 53 (436), p. 4.

Greimas, Algirdas Julius. Iš arti ir iš toli: literatūra, kultūra, grožis: [straipsnių rinkinys] / [sudarė, įvadus ir žodynėlį parašė Saulius Žukas]. Vilnius: Vaga, 1991, p. 115.

3 Ten pat.

4 Greimas, Algirdas Julius. Mintys apie H. Radauską ir jo strėlės vietą lietuviškame danguje: [recenzija]. – Rec. kn.: Radauskas, Henrikas. Strėlė danguje: eilėraščiai. Chicago: V. Saulius, 1950, Literatūros lankai, 1954, Nr. 4, p. 20.

5 Greimas, Algirdas Julius. Iš arti ir iš toli..., p. 115.

1 2

22

lapkritį, – antrąjį, pavadintą „Praskrendančio paukščio sparnu“8. Kada Paryžiaus skyrius užbaigė savo veiklą, tiksliai nežinoma. Istorikai randa jo veiklos pėdsakų iki 1952-ųjų, tačiau tai nebuvo leidybinė veikla – mat 1946 m. lapkritį išėjęs jų leidinys buvo paskutinis.

Paryžiaus šviesiečiai tikriausiai matė artėjančią savo organizacijos baigtį: paskutiniame leidinio puslapyje jie sakosi jį išleidę „savo buvimo dienoms Paryžiuje prisiminti“. Per keletą ateinančių metų dauguma redakcinės kolegijos narių emigravo į kitus kraštus, o vienas jų – Justas Dočkus – žuvo Lietuvoje, 1950 m. ten išsiųstas anglų žvalgybos atlikti misijos9.

Tuo paradoksaliu, sunkiu ir kartu viltingu metu tokių biblio­ grafinių efemeridžių, kaip Vytauto Sauliaus padaryta antroji „Fontano“ laida, buvo daugiau. Ta, iš kurios parengtas toliau skelbiamas Greimo straipsnis „Paprastų ir aiškių idėjų krašte“, – tai trumpo, vos keletą metų trukusio akademinės jaunuomenės sambūrio „Šviesa“ Paryžiaus skyriaus gyvavimo liudijimas. Ši bibliografinė retenybė – „Šviesos“ sambūrio 1946 m. leidinys „Praskrendančio paukščio sparnu“, saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

* Istorikai pažymi, kad Paryžiaus „Šviesa“ buvo ypatinga, nes jos branduolį sudariusi trijulė – Algirdas Julius Greimas, Bronys Raila ir Stepas Mackevičius – buvo aktyvūs Laisvės kovotojai, vėliau sudarę Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) Užsienio delegatūros idėjinės propagandos bazę10. Iš tiesų nei Greimui, nei kitiems šviesiečiams kovos patosas nebuvo svetimas. Maždaug tuo pat metu rašytame kreipimesi į BDPS bendražygius Greimas primena, kad „yra ir kovojanti ir kraujuojanti tėviškė, yra žūtbūtinė tautos kova už laisvę, yra visas tragiškas mūsų tėvynės ir mūsų pačių būties kompleksas, kuris artimas kiekvienam lietuviui“, ir ragina „lipti ant barikadų“ neabejodamas, kad BDPS kiekviename lietuvyje atrastų „tokį pat gryną atsaką iš širdies, kurioj, kad ir kasdieniškų

* „Šviesa“ buvo įkurta 1946 m. kovo 13 d. Vokietijoje, Tiubingene, ir greitai tapo viena didžiausių ir veikliausių jaunimo organizacijų. Per pirmuosius egzistavimo metus ji įsteigė net 12 skyrių įvairiuose Europos miestuose, vėliau – Amerikoje ir net Australijoje. 1957-aisiais JAV „Šviesos“ skyrius sudarė federaciją su liberalaus jaunimo organizacija „Santara“ ir tapo iki šių dienų įvairiuose pasaulio kraštuose veikiančiu sambūriu „Santara-Šviesa“6.

Neilga, prastai dokumentuota Paryžiaus skyriaus istorija lyg ir iškrinta iš šios sėkmės istorijos. Skyrius įsikūrė 1946 m. birželio 27 d., liepos 31 d. išleido įsteigimo aktą, netrukus po to – pirmąjį, vos kelių puslapių manifestinį leidinį „Ir šviesa ir tiesa mūs žingsnius telydi“7, o dar po kelių mėnesių, tų pačių metų Apie „Šviesą“ ir Greimo vaidmenį jos veikloje žr.: Dapkutė, Daiva. „Į politiką aš ilgai žiūrėjau kaip į rimtą reikalą“: Algirdo Juliaus Greimo dalyvavimas rezistencinėje veikloje 1945–1950 m. Iš: Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos / sudarė Arūnas Sverdiolas. Vilnius: Baltos lankos, 2017, t. 1, p. 713–739; Dapkutė, Daiva. Lietuvių išeivijos liberaliosios srovės genezė: politiniai-organizaciniai aspektai. Vilnius: Vaga, 2002, p. 160–179; Dapkutė, Daiva. Už žmogų, už laisvę ir už tėvynę. Sambūris Šviesa 1946–1957 m., Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos, 2007, Nr. 3, p. 79–100.

7 Ir šviesa ir tiesa mūs žingsnius telydi / [Akademinio jaunimo „Šviesos“ sambūrio skyrius Paryžiuje]. Paryžius, 1946. [4 lap.].

Paryžiaus „Šviesos“ sambūrio branduolį sudarė Algirdas Julius Greimas, Bronys Raila ir Stepas Mackevičius. Nuotraukoje – A. J. Greimas (kairėje) ir B. Raila „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo metu. Tabor Farm (Mičiganas, JAV), 1965 m.

Iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkinių

6

Praskrendančio paukščio sparnu / red. Justas Dočkus ir kt.; apipavidalino Vladas Vijeikis. Paris: [Akademinio jaunimo „Šviesos“ sambūrio skyrius Paryžiuje], 1946. [32 lap.].

9 Dapkutė, Daiva. „Į politiką aš ilgai žiūrėjau kaip į rimtą reikalą“..., p. 735; Už žmogų, už laisvę ir už tėvynę. Sambūris Šviesa 1946–1957 m..., p. 88.

10 Dapkutė, Daiva. Už žmogų, už laisvę ir už tėvynę. Sambūris Šviesa 1946–1957 m..., p. 88.

8

23

europiečiais savo vertybes pamiršusioje Europoje, „pasiimti tik tai, kas gera, ir tiek, kiek pajėg[s] parsivežti į tėviškę“15, kai ji bus laisva.

Jų negąsdina galimybė, kad „šiame krašte ir šiame mieste“ jie galbūt tepaliks „tiek pėdsakų, kiek praskrendantis paukštis įbrėžia figūrų padangėje“, – tai liudytų ne jų, o pasenusios Europos humanistinės dvasios bejėgystę16. O juos, „prieš kuriuos ateityje dar visas gyvenimas“, pati jaunystė įpareigoja gyventi taip, kad jų „gyvenimas būtų vertas laisvo ir garbingo žmogaus gyvenimo vardo ir kad jis būtų prasmingas“17.

B. Raila, A. J. Greimas ir „Dirvos“ redaktorius Vytautas Gedgaudas. Tabor Farm, 1965 m. Iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkinių

rūpesčių nustumtas į gelmes, stovi: pasiruošęs, visur ir visada!“11 Aktyvios kovos būtinybė įrašyta ir Paryžiaus šviesiečių nuostatuose, kur teigiama, kad „Šviesa“ siekia Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo „palaikydama Lietuvos laisvės idėją jaunime, priverstame kovoti už kasdieninę duoną, vesdama užsienyje propagandą už Lietuvos laisvę ir prieš jos pavergimą, stengdamasi palaikyti ryšį ir teikti pagalbą Lietuvoje besigrumiančioms rezistencinėms jėgoms, ruošdama iš savo narių ryžtingus kovotojus besiartinančioms Lietuvos laisvės kovoms“12.

Bet paryžietiškos „Šviesos“ leidinių retorika kiek kitokia. Čia jos nariams labiau rūpi susivokti, kokia lemtis jiems kliuvo nevienareikšmėje pokario Europos situacijoje, atrasti sau priimtiną laikyseną ir – supratus, kad ji gali būti tik rezistencinė, – atrasti tokius sociokultūrinius rezistencinės savimonės pagrindus, kurie leistų projektuoti ateitį, kai, rodos, jau negali būti jokios ateities.

Pergalinga karo baigtis jų šalies neišlaisvino, o didžiųjų Europos tautų tyla dėl lietuvių ir kitų mažųjų tautų likimo nešė nusivylimą visa Vakarų civilizacija. Apsišarvavę „realybę matyti atsisakančiu Don Kichoto tikėjimu“ (apie kurį Greimas rašė dar 1943-iaisiais13) ir atsistoję „prieš barbarijos ir materializmo baidyklę“, jie atsisako „tikėti, kad amžinoji, pirmyn žengianti ir laisvės besiilginti žmonijos dvasia jau būtų mirusi“, griebiasi šiaudo – nuostatos, kad „yra prasmės net ir barbarų antplūdžiuose“ 14, ir ryžtasi misijai būti tikrais

* Stiprybės, tikėjimo ir prasmingo gyvenimo gairių jie semiasi iš paties Paryžiaus – Europos kultūros lopšio, jos civilizacijos turtų „pačios versmės“18, miesto, buvusio „visų šalių vagabondų, menininkų, literatų, artistų ir visų visokių laisvų žmonių bulvaru“ ir subrandinusio Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, kuri, „pasipuošusi nemirštamų idėjų vainiku“, „pagimdė Žmogaus ir Piliečio Teisių didingąją Deklaraciją“ ir kartu su ja padovanojo Europai jau du šimtmečius jos civilizaciją grindžiančias humanizmo idėjas19. Jų tikėjimą draugiškai palaikė Georges’as Matoré, keletą metų Lietuvoje pragyvenęs prancūzas, prancūzų filologijos mokslininkas ir vyresnis Greimo kolega, savo pasveikinime ragindamas šviesiečius neprarasti drąsos: „Dabartinė jūsų kova, taip kaip ir didvyriškas lietuvių gynimasis nuo viduramžiais užplūdusių mongolų gaujų, – yra kova už laisvę ir kultūrą. Ji gali baigtis tik pergale.“20 O kadangi Paryžius ir yra laisvės ir kultūros lopšys, Paryžiaus „Šviesos“ nariai mėgina ieškoti lietuvių kultūros ryšių su prancūzų kultūra: „lietuviškomis akimis“ apžvelgia modernistinį meną ir literatūrą, muziką ir teatrą, žurnalistiką21. Dažniausiai tai tokie pat vos matomi, trapūs ryšiai, kaip ir pats šviesiečių leidinys „Praskrendančio paukščio sparnu“ bei šios knygelės pirmtakai – Paryžiaus „Šviesos“ įsteigimo aktas22 ir manifestinis skyriaus leidinys „Ir šviesa ir tiesa mūs žingsnius telydi“: atspausdinti rotatoriumi ant ploniausio, permatomo popieriaus ir apipavidalinti Vlado Vijeikio linoraižinių atspaudais. * Greimo straipsnis „Paprastų ir aiškių idėjų krašte“ išskirtinis dviem požiūriais. Pirma, lietuvių kultūrinė savimonė jam rūpi mąstysenos – o ne paskirų kultūrinio gyvenimo apraiškų – lygmenyje.

Antra, Greimas į ją žvelgia iš prancūziškąją – prancūzų klasicizmo „paprastų ir aiškių idėjų“ suformuotą – mąstyseną jau įsisavinusio lietuvio perspektyvos, iš kurios tik ir įmanoma pamatyti giluminį savo gimtosios kultūros atotrūkį nuo europinės kultūros. Būtent šį atotrūkį Greimas aprašo savo ankstyvame tekste ir jis rūpės jam visą gyvenimą.

Straipsnis perspausdinamas iš minėto Paryžiaus „Šviesos“ leidinio – vienintelio šaltinio, kuriame jis išliko. Žodžių rašyba pataisyta pagal dabartines taisykles, leksika, morfologija ir sintaksė paliktos originalios. Tekstą ir komentarus išnašose parengė Jūratė Levina23.

Rastenis, Jonas. Paryžius iš toli ir iš arti. Praskrendančio paukščio sparnu, [lap. 13].

Raila, Bronys. Laisvas žmogus Lotynų kvartale. Praskrendančio paukščio sparnu, [lap. 7].

17 Priešais mus – visas gyvenimas: [pratarmė]. Ir šviesa ir tiesa mūs žingsnius telydi, [lap. 3].

18 Mackevičius, Stepas. Ten tavo šaknys! Praskrendančio paukščio sparnu, [lap. 3].

19 Raila, Bronys. Laisvas žmogus Lotynų kvartale. Praskrendančio paukščio sparnu, [lap. 5].

20 Matoré, Georges. Keletas draugiškų minčių. Praskrendančio paukščio sparnu, [lap. 11].

21 Kultūros temos lietuviškomis akimis. Praskrendančio paukščio sparnu [lap. 15–22].

22 Kučinskas, Bazilijus. Keletas Paryžiaus Šviesos žingsnių. Praskrendančio paukščio sparnu [lap. 29].

23 Algirdo Juliaus Greimo archyvinio paveldo dokumentų publikacijos rengiamos Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai iš dalies remiant projektą „Algirdo J. Greimo neskelbtų egodokumentų sklaida“.

15 16

Greimas, Algirdas Julius. Išgirdę tėviškės balsą [mašinraštis, be datos, c. 1946–1947]. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 245-43, lap. 1.

12 „Šviesos“ vadovybės Paryžiuje posėdžio, vykusio [1947] 11-25, protokolas. Cit. iš: Dapkutė, Daiva. Lietuvių išeivijos liberaliosios srovės genezė..., p. 176.

13 Greimas, Algirdas Julius. Cervantes ir jo Don Kichotas, Varpai, 1943, Nr. 1, p. 221–227.

14 Į brėkštančias tolumas: [pratarmė]. Praskrendančio paukščio sparnu, [lap. 2].

11

24

Dabar jau bibliografine retenybe tapęs Paryžiaus „Šviesos“ antras (ir paskutinis) leidinys –„Praskrendančio paukščio sparnu“. Rotatoriumi atspausdinta keliasdešimt lapų knyga išradingai papuošta Vlado Vijeikio piešiniais ir linoraižinių atspaudais. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondų

Taip jau lemta lietuviams buvo, kad per ilgai lindėjome savo girių tankumynuose, per ilgai svetimi ponai iš mūsų prakaito lėbavo. Nepajutome mes, kai XVII a. Racine’o, Descartes’o ir Moliere’o žiedais nušvito prancūzų civilizacija. Neparagavome nei jos nunokusių XVIII a. vaisių.

Du kartu bandė Lietuva užmegzti glaudesnius ryšius su šiuo europietiškos kultūros židiniu. Pirmą kartą princo Condé ir kunigaikščių Radvilų laikais, kuriuos studijuoti yra pasiėmęs jaunas mūsų istorikas V. Trumpa. Antrą kartą – Napoleono žygio per Lietuvą metu, kuriam kitas mūsų istorikas Dundulis – abu Sorbonos auklėtiniai – pašventė savo tezę24. Ir abudu kartu taip gražiai užsimezgę ryšiai turėjo nepalikę gilių pėdsakų nutrūkti...

Dundulis, Bronius. Napoléon et la Lituanie en 1812. Paris: Alcan, 1940.

24

Jaunoji Lietuva puikiai juto tą spragą, kurią sudarė mūsų pasaulėžiūros ir savitos tautinės kultūros formavimesi prancūzų civilizacijos nepažinimas. Rusų giliuose ir pavojinguose vandenyse išsimaudžiusiai senajai kartai, Vokietijos, dalinai ir Šveicarijos universitetuose brendusiems miglotiems mūsų filosofams ir poetams trūko aiškaus, preciziško, kartu ir grakštaus galvojimo injekcijos.

Būriai jaunimo ėmė plaukti į Vakarus.

Deja, Paryžius – tai ne vien tik senas visų mūsų kultūros lopšys, tai kartu ir Šviesų miestas, žavintis savo blizgučiais, tai ir dievaitės Naujovės dvaras, iš kur visoms žmogaus veiklos sritims diktuojami paskutinės mados įsakymai. Apgailestauti tenka, kad kultūrinės „senienos“ labai menkai tetraukė ano meto lietuvio-paryžiečio širdį, ir iš Stendhalio ir Flaubert’o, Watteau ir Renoiro tėvynės į Lietuvą, be Kauno damų parėdų, tik visoki dadaizmai, futurizmai ir kitoki mados aukuro dūmai tepralįsdavo.

Tai kuteno mūsų savimeilę – mes, mat, žygiavome kartu su visa Europa, – bet buvo 25

žalinga tautai, kuriai reikėjo krauti tiktai pačius kultūros fundamentus.

O pasimokyti buvo ko. Filosofinė prancūzų tradicija, su nepasitikėjimu žiūrinti į visas miglotas ir gilias „tiesas“, reikalaujanti minties aiškumo ir precizuoto jos išreiškimo, įsitikinusi, kad didelės tiesos iš tikrųjų yra tik tos, kurios išreiškiamos paprastais žodžiais, – toksai mintijimo proceso kelrodis būtų pakvietęs susimąstyti ne vieną per ankstyvų sintezių mėgėją. Bergsono dinamiškoji doktrina, pirmas bandymas pozityviųjų mokslų išvadomis pagrįsti metafizinę mintį, atveriąs plačius horizontus žmogui ir jo santykiams su pasauliu aiškinti, Lietuvoje, net ir katalikų sluoksniuose, mažai tebuvo žinoma, o mūsų filosofai ir toliau iš katedrų dėstė apie Aristotelį, Seredžiaus davatkas ir šv. Tomą Akvinietį, kūrė „sintetiškas“ filosofijas25, užmiršdami liūdną Victoro Cousino26 patyrimą ir tai, kad sintetiškas benzinas, nors jis ir „sintetiškas“, vis tik kartais užkemša motoro vamzdžius ir neleidžia pakilti į dangaus aukštybes.

Neparvežėm į Lietuvą ir prancūziško literatūros supratimo. Nekalbu jau apie 25 26

26

Nuoroda į Stasį Šalkauskį.

XIX a. prancūzų filosofas, eklektizmo atstovas.

klasikus, kurie Pitigrilli ir Nietzsche’s įtakoje išaugusiai jaunajai kartai būtų nesuprantami ir nemeniški, – Stendhalio ir Mallarmé vardai buvo mįslės lietuviškai publikai. O charakteringiausių prancūzų literatūros bruožų supratimas, įsigyvenimas į jos neišverčiamą esprit27 būtų galėjęs gerą dozę kalkių į beaugančios mūsų literatūros skeletą įkrėsti. Meilė žodžiui, minties ir sakinio adekvatiškumas, principas, kad geriau nedasakyti, negu per daug priplepėti, žiaurūs kompozicijos dėsniai, vidujinės tvarkos ir harmonijos būtinybė, – dorybės, kurių kaip tik labiausiai pasigendame mūsų poezijos gausiuose tomeliuose ir prozos labai negausinguose tomuose. Šiandien Paryžiaus gatvių šviesos prigesintos, paskutinės mados reklamos neberaižo didmiesčio dangaus. Geras metas pasivaikščioti po „senienų“ muziejus. Gaila, kad mūsų poetai ir rašytojai Tübingene turi studijuoti Paulį Valéry, o Babingene verčia Romainą Rolland’ą...

Baisios jiems turbūt Paryžiaus palėpės, netikras duonos kąsnis, nesinori lįsti iš po močiutės UNRRA’os28 sparno. Nejaugi jie užmirštų Jerome’o K. Jerome’o tiesą, kad literatūrinės karjeros laiptais žmogus lipa žemyn – iš mansardos į pirmąjį aukštą?...

Algirdas J. Greimas

27 28

Dvasią, sąmojį (pranc.).

United Nations Relief and Rehabilitation Administration – Jungtinių Tautų Paramos ir reabilitacijos administracija, įkurta 1943 m. padėti karo aukoms (daugiausia pabėgėliams), parūpinant jiems maisto, drabužių, pastogę, medicinos pagalbą ir kitų išgyventi būtinų dalykų.

UNNRA neteikė paramos lietuvių studentijai Paryžiuje, ši galėjo tikėtis tik Bendrojo Amerikos lietuvių fondo (BALF) pagalbos. Žr. Grafas Luxemburgas. Kalorijų temomis. Praskrendančio paukščio sparnu, [lap. 31].

Nacionalinės bibliotekos 100-mečiui

Žvilgsnis į praeities šaltinius Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos praeitis ir dabartis buvo ir yra tiriama bei aprašinėjama ir turi solidžią istoriografiją. Vis dėlto istoriniai tyrimai niekada nėra baigtiniai – kiekvienai kartai atsiranda poreikis pažinti istoriją naujais rakursais, tad gimsta naujos istorijos versijos. Artėjantis Nacionalinės bibliotekos jubiliejus yra stimulas pažvelgti į jos praeitį ir dabartį iš naujų perspektyvų.

Toliau skelbiame ciklo „Bibliotekos Antrojoje Lietuvos Respublikoje: byloja šaltiniai“ publikacijas.

(Pradžia žurnalo „Tarp knygų“ balandžio, tęsinys – birželio ir rugsėjo numeriuose.)

Didelės bibliotekos Lietuvoje nestokojo ir nestokoja ambicijų būti dar didesnės ir svarbesnės. Tokių tikslų pasiekiama tuomet, kai bibliotekų likimai yra kultūros ar švietimo sferos valdininkijos rankose ir kai konkrečios bibliotekos vadovybė turi pakankamą kultūrinį kapitalą daryti įtaką valdininkijos sprendimams.

Čia pateikiame pluoštelį dokumentų apie tarp Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) bibliotekos ir Centrinio valstybės knygyno (CVK) 1934–1935 m. vykusį knygų perskirstymą. Publikuojami dokumentai yra pėdsakai įvykių, kurie suteikė stiprų emocinį krūvį jų dalyviams ir atskleidė bibliotekų veiklos laisvės ribas. Didžiojo knygų perskirstymo tarp VDU ir CVK dalyviai nepaliko atsiminimų, neišliko laiškų ar kitų dokumentų (galbūt jų ir nebuvo), atspindinčių šiuos įvykius. Tad lieka pasitenkinti oficialiais aktais.

Centrinio valstybės knygyno nuosmukis 1934 metais „[Centrinė valstybės] biblioteka iš karto įgijo grynai pripuolamo knygų rinkinio pobūdį, kuris ir vėliau tik pripuolamai buvo pildomas. <...> Neturėdama aiškaus savo veikimo tikslo, ji negali nusistatyti, kokias jai knygas pirkti: dabartiniu laiku jos užpirkimus faktinai reguliuoja populerių knygų skaitytojų reikalavimai“1. Taip Lietuvos universiteto (1930 m. jam suteiktas Vytauto Didžiojo vardas) bibliotekos vedėjas Vaclovas Biržiška 1929 m. apibūdino didžiau V. Biržiškos raštas Švietimo ministrui. 1929-03-13 // Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 391, ap. 4, b. 1303, lap. 122.

1

sios Lietuvoje viešosios bibliotekos – Centrinio valstybės knygyno – paskirties prieštaringumą. Išties, po 1919–1921 m. vykdyto spaudinių rinkimo iš buvusių carinių Kauno institucijų, taip pat po dvarų kultūros vertybių nacionalizacijos CVK fonduose gulėjo apie 3000 XVI–XVIII a. knygų, kurios buvo tik sukataloguotos, bet netiriamos ir neįdomios absoliučiai daugumai jos skaitytojų.

V. Biržiška 1921 m. turėjo nemalonią darbo šioje bibliotekoje patirtį. Būdamas ambicingas, jis nesugebėjo būti „antruoju“ po CVK vedėjo Eduardo 27

...už patalpas šiame „Pažangos“ bendrovės namo rūsyje buvo mokama 1000 litų per mėnesį. „Tarp knygų“ archyvo nuotr.

1934 m. lapkritį buvo nuspręsta, kad CVK persikels į ką tik Kauno centre pastatytą „Pažangos“ bendrovės namą, kuriame veikė tautininkų ir jaunalietuvių būstinės bei oficiozo „Lietuvos aido“ redakcija...

Volterio2. Tikėtina, jog nesusiklostė jo santykiai ir su kitais bendradarbiais3, vėliau jis menkai vertino šios bibliotekos vedėjus. V. Biržiška spėjo pažinti CVK retų spaudinių sankaupas, todėl tuomet, kai 1923 m. sausį tapo Lietuvos universiteto bibliotekos vedėju, iš karto rodė iniciatyvą papildyti jos fondus CVK sąskaita.

Tų pačių metų kovą universitetui buvo perduota iš 4600 tomų susidedanti vokiečių kalbininko Adalberto Bezzenbergerio (1851–1921) biblioteka, kuri 1921 m. pavasarį buvo nupirkta E. Volterio iniciatyva. Šis perdavimas tapo universiteto bibliotekos fondų formavimo pradžia. Perdavimo akte buvo užrašyta, jog „knygos duodamos ta sąlyga, jog kuomet Universitetas įsigys tų knygų dublikatus, tai tur tas knygas grąžinti atgal Centr[iniam] knygynui“4.

Nieko panašaus neįvyko. 1924 m. gegužę CVK Lietuvos universitetui pardavė 881 tomą dubletų, daugiausia rusiškų žurnalų, bet nesulaukė apmokėjimo5. 1928 m. sausį Vincas Krėvė-Mickevičius, tuometis Humanitarinio fakulteto dekanas, jau net reikalavo perduoti Lietuvos universitetui visus senus spaudinius6, bet po Andriaus Škėmos Švietimo ministerijai pareikšto protesto nuspręsta nieko nedaryti.

Baigiantis 1928 m., Švietimo ministerijoje kilo idėja sujungti visas valstybės finansuojamas bibliotekas. Matyt,

tikėtasi sutaupyti. V. Biržiška ir CVK vedėjas A. Škėma buvo paprašyti pareikšti savo nuomones7. Abu nepritarė sumanymui sujungti trylika bibliotekų (neskaitant filialų), bet V. Biržiška pasinaudojo proga ir savo memoriale iškėlė idėją, kad Lietuvos universitetas gali prisijungti CVK su visais jo skyriais8. Tokį apetitą skatino tai, jog Lietuvos universiteto biblioteka 1929 m. pavasarį įsikūrė Didžiuosiuose rūmuose (K. Donelaičio g. 20) ir ten gavo pakankamą erdvę „kokiam dešimtmečiui“9 užtikrinti fondų augimą, tad galėjo sau leisti inicijuoti CVK fondų ištuštinimo akciją. A. Škėmos reakcija buvo lengvai nuspėjama, bet jis vis dėlto sutiko depozito teisėmis perduoti universitetui XVI–XVIII a. knygas10. Didžiausių bibliotekų vedėjams nesusitarus, Švietimo ministerija atsisakė bibliotekų sujungimo plano11, o V. Biržiškos greičiausiai netenkino depozitinis senųjų knygų perėmimo būdas, tad nieko neįvyko.

Neišliko dokumentų, kurie paaiškintų aplinkybes, kodėl 1934 m. pradžioje A. Škėma be jokių depozitinių išlygų sutiko atsisveikinti su didele dalimi CVK sukauptų senųjų knygų. „Patalpų ankštumas“ buvo nurodytas kaip pagrindinė priežastis, bet tai nepaaiškina vertingiausių knygų atsisakymo. Senosios knygos tuomet jau Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekai buvo perduotos per penkis kartus. 1934 m. sausio 19 d. buvo perduotos 383 knygos, seniau priklausiusios Plungės dvaro (Oginskių) bibliotekai. Sausio 31 d. perduotos 363, vasario 17 d. – 329, kovo 20 d. – 610 ir balandžio 30 d. – 629 knygos.

Jos 1919–1921 m. surinktos iš įvairių dvarų ir perimtos iš buvusios Kauno vyrų gimnazijos patalpų. Pastarojoje būta daug jėzuitų Kražių kolegijos knygų. Taigi iš viso Specialinio mokslo tarėjo raštas A. Škėmai. 1929-02-22 // LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1302, lap. 513.

8 V. Biržiškos raštas Švietimo ministrui. 1929-03-13 // LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1303, lap. 117–131.

9 Biržiška, V. Pirmasis Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos dešimtmetis // Bibliografijos žinios, 1933, Nr. 1, p. 4.

10 A. Škėmos raštas Švietimo ministrui. 1929-03-20 // LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1303, lap. 132–134.

11 Švietimo ministro raštas Ministrui pirmininkui. 1929-04 // LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1303, lap. 114.

7

Žr. V. Biržiškos užsipuolimą ant E. Volterio: [Biržiška V.] Del Centralinio Valstybės Knygyno / A. Ranis // Lietuvos žinios, 1922 kovo 12, p. 4.

3 Žr. jų polemiką: Dar dėlei C. V. Knygyno // Lietuvos žinios, 1922 kovo 30, p. 2.

4 A. Bezzenbergerio bibliotekos perdavimo aktas. 1923-03-23 // LCVA, f. 1655, ap. 2, b. 5, lap. 177.

5 A. Škėmos raštas į Švietimo ministeriją. 1928-02-14 // LCVA, f. 1655, ap. 2, b. 20, lap. 162.

6 Ištrauka iš Lietuvos universiteto rašto. 1928-01-10 // LCVA, f. 1655, ap. 2, b. 20, lap. 184.

2

28

„

1934 m. sausio–balandžio mėnesiais 1934 m. sausio 1 d. bibliotekoje buvo Vertingų istorinių VDU bibliotekai buvo perduota 2314 64 442 knygos17. Taigi 1935 m. vasarį, 12 senųjų knygų tomų . knygų perdavimas VDU pasibaigus perdavimams, turėjo likti Patalpų problema lėmė, jog A. Škė288 knygos, jei neskaičiuosime per rodė Švietimo ministerijos 31 tą laiką naujai gautų knygų. Pagal tokį ma ir CVK kolektyvas antrą kartą valdininkų apsisprendimą skaičiavimą biblioteka neteko 48,6 proc. kapituliavo prieš spėjamą VDU vadovybės spaudimą. Biblioteka glaudėsi spaudinių. Šie skaičiai gali būti netikspaversti CVK vien tik buvusiuose Seimo rūmuose (Gimnazilūs, nes CVK spaudinių apskaita nebuvo viešąja biblioteka. jos g. 3) ir dalijosi pastatą su „Aušros“ itin tvarkinga18. Neaiškus net tikslus mergaičių gimnazija. Patalpos nebuvo VDU bibliotekai perduotų spaudinių pritaikytos bibliotekai (neturėjo net tualeto) ir buvo per skaičius. Pagal perdavimų aktus jis turėtų būti 32 922, ankštos lėtai augančiam fondui deramai laikyti. Biblioteka bet CVK būta dokumentų ar atsiminimų, liudijančių, užėmė 454 kvadratinius metrus, į kuriuos tilpo skaitykla, jog perduota apie 34 000 spaudinių19. darbo kambarys, koridoriai ir saugyklos. Šis perdavimas ženklino Švietimo ministerijos 1934-ųjų pavasarį pradėtos naujų patalpų paieškos. valdininkų apsisprendimą paversti CVK vien viešąja A. Škėma pareiškė pageidavimą, kad 350 kvadratinių biblioteka. Lietuvoje turėjo likti tik viena biblioteka, metrų reikia vien saugyklai13. Lapkritį paaiškėjo, jog kaupianti vertingas lituanistines ir ne tik lituanistines sedidesnių patalpų biblioteka negaus – galutinai nuspręsta, nienas. Juolab kad CVK darbuotojai (jų buvo per mažai) jog ji persikelia į naujai pastatyto „Pažangos“ bendrovės negalėjo pradėti savo fondų vertybių tyrimų. Tuo tarpu namo (Laisvės al. 53) rūsį, kurio visas plotas buvo 307 VDU bibliotekoje nuo 1924 m. veikė Bibliografijos instikvadratiniai metrai14. Bibliotekos perkėlimo atsakomybė tutas ir buvo vykdomi senosios lietuvių raštijos tyrimai. priklausė Švietimo ministerijos II departamento (kuris VDU biblioteka lenkė CVK pagal fondų augimo dinatuo metu buvo perorganizuojamas į Kultūros paveldo miką. Pvz., 1930 m. jos fondai padidėjo 15 396 tomais, departamentą) valdininkams. Juozo Tūbelio vyriausy- 1931 m. – 7346, 1932 m. – 11 87420. CVK fondai paaugo bėje dominavo taupumo dvasia, tad žemesnės valdymo kukliau: 1930 m. – 2555, 1931 m. – 3448, 1932 m. – 3195 grandys privalėjo į tai atsižvelgti. Už naujų bibliotekos tomais. Kokybiniai rodikliai taip pat buvo CVK nenaudai. patalpų nuomą brangiame Kauno centre turėjo mokėti VDU biblioteka kokybiškai stiprėjo dovanai priimdaŠvietimo ministerija ir dėl to CVK bibliotekininkų norai ma ar pirkdama dideles asmenines kolekcijas, taip pat liko tušti pageidavimai. „Pažangos“ rūmuose buvo tau- gaudama įplaukų iš užsienio universitetų. Ypač svarbus tininkų ir jaunalietuvių būstinės bei oficiozo „Lietuvos buvo Tiškevičių Raudondvario rūmų bibliotekos dalies aido“ redakcija. Valdžia įkūrė biblioteką savo pašonėje įsigijimas iš vokiško knygyno Kaune savininko Walterio ir Švietimo ministerijos neapkrovė per didele finansine Fischerio (7874 tomai)21, tik dar labiau padidinęs apetitą našta – rūsys nuomotas tik už 1000 litų per mėnesį. kaupti senosios Lietuvos kultūros paveldą. Juolab kad Bent porą mėnesių prieš šį Kultūros paveldo departa- buvo kur kaupti. O CVK fondų augimas po 1921 m., kai mento sprendimą CVK bibliotekininkai žinojo, jog vyks baigėsi knygų rinkinių parsigabenimai iš dvarų, iš esmės persikėlimas į ankštesnes patalpas, tad pradėta ruoštis apsiribojo privalomojo egzemplioriaus rinkimu. knygų išgabenimui dviem kryptimis – į naują būstinę Po 1934–1935 m. perdavimų CVK tapo didesnėmis ir į VDU rūmus. Didžiausias perdavimas vyko 1934 m. vertybėmis nepasižyminčia didžiausia Lietuvoje viešąja lapkričio–1935 m. sausį. Tuomet į VDU iškeliavo 30 608 biblioteka22. Tiesa, neilgam – 1937–1938 m. buvo įsigytomai senų ir naujų spaudinių, taip pat nenurodomas tos Juozo Purickio ir Beržėnų dvaro (Hutten-Czapskių) skaičius laikraščių, skelbimų ir plakatų15. Šiuos perda- bibliotekos, sunkiai tinkančios viešosios bibliotekos fonvimus lydėjo CVK fondo valymas ir patikrinimas – nu- dams. O VDU biblioteka užpildė lituanistinių leidinių bei rašyti 232 susidėvėję spaudiniai ir nerasta 82 knygų16. privalomųjų egzempliorių spragas ir dar kartą patvirtino Bibliotekos fondo sudėtis pasikeitė radikaliai – viena- savo, kaip Lietuvos bajorijos paveldo rinkėjos, statusą. me iš perdavimo aktų CVK darbuotojai pažymėjo, jog Galbūt dėl to, o gal dėl kitų priežasčių jos fondus netrukus papildė knygų rinkiniai iš Petkevičių, Bortkevičių, Gruževskių, Godlevskių ir Gintilų dvarų.

Perdavimo aktai su knygų sąrašais yra Kultūros departamento bylose (LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1310, lap. 202–235) ir Centrinio valstybės knygyno fonde (f. 1655, ap. 1, b. 5, lap. 344–378). Šių aktų analizė leistų nustatyti, kokias retas ir vertingas knygas (cimelijas) turėjo sukaupęs CVK ir iš kur jos ten pateko.

Dauguma jų dabar saugomos Kauno technologijos universiteto bibliotekoje, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje ir Vilniaus universiteto bibliotekoje.

13 A. Škėmos raštas Švietimo Ministerijos II Departamentui. 1934-03-21 // LCVA, f. 1655, ap. 2, b. 28, lap. 324.

14 Patalpų nuomos sutartis tarp CVK ir „Pažangos“ bendrovės. 1934-11-19 // LCVA, f. 1655, ap. 1, b. 7, lap. 26.

15 Perdavimo aktas Nr. 8 su CVK inventorinių numerių sąrašu yra Kultūros departamento bylose (LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1311, lap. 203–235) ir Centrinio valstybės knygyno fonde (LCVA, f. 1655, ap. 1, b. 5, lap.

264–296).

16 Aktas Nr. 6. 1934-05-05 // LCVA, f. 1655, ap. 1, b. 5, lap. 338–341; aktas Nr. 7. 1934-08-01 // LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1310, lap. 162–163.

12

Aktas Nr. 7. 1934-08-01 // LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1310, lap. 162.

Apie spaudinių skaičiaus nustatymo problemiškumą žr.: Vilnonytė, Valerija.

Lietuvos TSR valstybinė respublikinė biblioteka, 1919–1940. Vilnius, 1984, p. 56–57.

19 Rimantas, J. Centrinei valstybės bibliotekai 20 metų // Bibliografijos žinios, 1939, Nr. 8 , p. 251.

20 Biržiška, V. Pirmasis Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos dešimtmetis // Bibliografijos žinios, 1933, Nr. 1, p. 2.

21 [Razma P.] Didelė dovana mūsų Vytauto Didžiojo universitetui / Pr. Ra // Lietuvos aidas, 1930, birž. 17, p. 5.

22 1936 metais CVK iš išskirtinės valstybinės bibliotekos buvo degraduota į svarbiausią valstybinę viešąją biblioteką. Žr. Valstybinių viešųjų bibliotekų įstatymas // Vyriausybės žinios, 1936, rugpj. 10, Nr. 544, p. 2–3.

17 18

29

Dokumentas Nr. 1 Antspaudai: Lietuvos Universiteto Biblioteka 1933 m. gruodžio m. 5 d.

Kaunas Vytauto Didžiojo Universitetas 1933.XII.5 Ponui V[ytauto] D[idžiojo] Universiteto Rektoriui Pristatydamas Valstybinio Centralinio Knygyno Kaune knygų sąrašą, prašau Tamstos tarpininkavimo išgauti p. Švietimo Ministerio sutikimą jas perduoti Vytauto D[idžiojo] Universiteto Bibliotekai, išbraukus iš jo tas knygas, kurias Centr[inis] Knygynas norėtų pasilikti sau.23 Pilnas inventorius prašomoms knygoms yra V[ytauto] D[idžiojo] U[niversiteto] Bibliotekos sudarytas ir atiduotas Centraliniam Knygynui. Šios knygos papildytų senųjų knygų rinkinį V[ytauto] D[idžiojo] U[niversiteto] Bibliotekoj, būtų plačiau naudojamos čionai negu Centraliniam Knygyne, kur jų niekas neskaito, leistų Centraliniam Knygynui jų vietą sunaudoti skaitomoms knygoms. [pasirašė] Vac[lovas] Biržiška Vyt[auto] D[idžiojo] Un[iversite]to Bibliotekos Direktorius Mašinraštis: Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 391, ap. 4, b. 1310, lap. 255 Dokumentas Nr. 2 Antspaudai: Lietuvos Respublika Valstybės Centralinis Knygynas 1933 m. gruodžio m. 27 d.

Nr. 663.

Kaunas 1933 m. XII m. 28 d.

Nr. 29544 Švietimo Ministerijos II Departamentui Grąžindamas šį susirašinėjimą, turiu garbės pranešti Ponui Direktoriui, kad del patalpos ankštumo Valst[ybės] Centr[iniam] Knygynui patalpos būtų naudinga perduoti Vytauto Didžiojo U[niversite]to bibliotekai knygas išleistas iki 1801 metų, kurių sąrašas ir pagamintas. Iš tų knygų V[alstybės] C[entrinis] Knygynas norėtų pasilikti sau apie 100 knygų, turinčių antikvarinę vertę, meno reikšmę ir brangesnes nupirktas 1932 metais iš Vaitkuškių dvaro knygas.

Paminėtų knygų sąraše yra daug knygų, paimtų iš Plungės, Rietavo, Lidokių24 dvarų ir jeigu reiktų ateityje mokėti už jas atlyginimą, tai tą atlyginimą turėtų mokėti Universiteto Biblioteka, o ne Centralinis Knygynas.

Kadangi vienkartinis perdavimas apie 1700 knygų sustabdytų normalų Knygyno darbą bent 2 dienom, tai turiu garbės prašyti Poną Direktorių, radus naudingu viršminėtas knygas perduoti U[niversite]to Bibliotekai, leisti man, susitarus su Bibliotekos Direktorium perduoti jas dalimis, pristatant Departamentui kiekvieną kartą perduotų ir priimtų knygų sąrašą.

Valstybės Centralinio Knygyno Vedėjas [pasirašė] A[ndrius] Škėma Rankraštis: Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 391, ap. 4, b. 1310, lap. 252 Pabraukta pieštuku: „išbraukus iš jo tas knygas, kurias Centr[inis] Knygynas norėtų pasilikti sau“.

24 Lyduokių.

Dokumentas Nr. 3

1934 m. sausio mėn. 15/16 d.

Nr. 914 II Departamentas Valstybės Centralinio Knygyno Vedėjui Į pr[aėjusių] m[etų] raštą Nr. 663 II Departamentas, siųsdamas su šiuo raštu sudarytą Vytauto Didžiojo Universiteto Bibliotekos esančią Centraliniame Knygyne knygų sąrašą ir pasirėmęs p. Švietimo Ministerio š. m. sausio men. 5 d. rezoliucija, leidžia tame sąraše surašytas knygas perduoti Vytauto Didžiojo Universiteto Bibliotekai surašant smulkų priėmimo-perdavimo aktą, išskyrus tas knygas, kurias nori pasilikti Centralinis Knygynas, turinčias antikvarinę vertę, meno reikšmę ir brangesnes 1932 metais iš Vaitkuškio dvaro savininko nupirktas knygas.

Tas knygas, kurios gautos iš Plungės, Rietavo ir Lidokių dvarų, leidžiama perduoti tik su sąlyga, jeigu Vytauto Didžiojo Universiteto Biblioteka sutiks už jas atlyginti jų savininkams, jeigu kada nors būtų pareikalauta už jas atsilyginti.

Knygų perdavimas, susitarus su V[ytauto] D[idžiojo] universiteto Biblioteka, gali būti atliktas dalimis, bet kiekvieną kartą perduotų knygų akto nuorašas turi būti atsiųstas II Departamentui.

Priedas: knygų sąrašas. [pasirašė] J. Žukas, Departamento Direktorius [pasirašė] J. Leščiukaitis, Sekretorius Mašinraštis: Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1655, ap. 2, b. 47, lap. 383 Dokumentas Nr. 4 Nr. 21314 Kultūros Reikalų Departamentas

Ponui Vytauto Didžiojo Universiteto Rektoriui Kaune turime dvi didesnes valdžios lėšomis laikomas bibliotekas: Universiteto ir Centralinio Knygyno. Abidvi tos bibliotekos tarnauja mokslo reikalams, abidvi stengiasi surinkti visa, kas lietuviškai ar apie lietuvius parašoma ir išleidžiama, abidvi renka Lietuvos senąją knygą. Savo paskirtį atlikdamos, bibliotekos turi didelių sunkumų: neužtenka lėšų, neturi tinkamų patalpų. Bibliotekų darbas būtų racionalesnis, pigesnis ir lengvesnis, panaikinus nereikalingą paralelizmą.

Dėl to Ministerija yra pasiryžusi bibliotekas reformuoti ir siūlo šiuos reformos pagrindus: 1. Centralinis Knygynas perduoda Vyt[auto] D[idžiojo] Universiteto bibliotekai didesnę savo bibliotekos dalį: mokslo ir lituanistikos knygas, žurnalų komplektus ir p[anašiai].

Pasilieka gražiąją literatūrą, mokslo populiarizaciją, viešosios skaityklos laikraščius ir žurnalus ir p[anašiai].

2. V[ytauto] D[idžiojo] Universiteto biblioteka leidžia naudotis savo knygomis ir skaitykla mokslo ir studijų reikalams ir ne universiteto žmonėms.

3. Reikalui esant25 C[entrinio] Knygyno inventoriaus ir personalo dalis galėtų pereiti į V. D. U. knygyną.

Turiu garbės prašyti Tamstos, p. Rektoriau, pritarti šiai reformai. Drauge prašau neatidėliojant įgalioti asmenį knygoms į Universiteto biblioteką perimti.

Dr. A[ntanas] Juška Departamento Direktorius

23

30

1934 m. spalių 31 d.

25

Tekste užrašyta: „Reikals“.

Dokumentas Nr. 5 Lietuvos Universiteto Biblioteka 1934 m. XI m. 12 d.

Kaunas

Nuorašas

Ponui Universiteto Rektoriui Sąryšy su klausimu perdavimo Valst[ybės] Centr[inio] Knygyno dalies V[ytauto] D[idžiojo] U[niversiteto] bibliotekai, pranešu, kad Biblioteka jau senai darė žygius mokslinei Valst[ybės] Centr[inio] Knygyno daliai perduoti Univ[ersiteto] Bibliotekai ir tik su džiaugsmu gali konstatuoti, kad Švietimo Ministerija savo iniciatyva, tą reikalą išsprendė universiteto Bibliotekai pageidaujama kryptimi.

Kartu pridedu, kad Universiteto reguliaminas suteikia galimumo naudotis biblioteka ir asmenims, nepriklausantiems Universitetui ir kad tokios rūšies skaitytojų biblioteka turėjo nemaža. Galiu tik pakartoti, kad ir perdavus Valst[ybės] Centr[inio] Knygyno knygas, visi asmenys, kad užsiima rimtomis studijomis, visados turės galimumo naudotis biblioteka ta sąlyga, kad jie prisilaikys tų taisyklių, kurios yra numatytos visiems skaitytojams.

Susitaręs su III Departamentu, nuo š. m. lapkričio 13 d. Centralinio Valst[ybės] Knygyno Knygų perėmimą pradedu.

Vytauto Didžiojo Universitetas 1934.XI.13

/pas[irašė]/ Vacl[ovas] Biržiška Bibliotekos Direktorius Nuorašas tikras [pasirašė] Pr. Makarauskas, Universiteto Kanceliarijos Sekretorius

Mašinraštis: Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 391, ap. 4, b. 1310, lap. 141 Dokumentas Nr. 6

Nuorašas 1934 metų lakričio mėn. 14 d.

K[ultūros] D[epartamentas] / Nr. 58 Pasirėmęs ˝Įstatymu ˝apie Centralinį Valstybės Knygyną˝ /L. {Vyr.} Žin. Nr.19/, sudarau Komisiją iš pirmininko Kultūros Reikalų Departamento Direktoriaus Juškos Antano ir narių – Vytauto Didžiojo Universiteto Bibliotekos Direktoriaus Biržiškos Vaclovo ir Centralinio Valstybės Knygyno Vedėjo Škėmos Antano ir pavedu jai pertvarkyti Centralinį Valstybės Knygyną šiais pagrindais: 1. Valstybės Centralinis Knygynas Kaune perduoda Vytauto Didžiojo Universiteto Bibliotekai visas mokslo, senąsias, lituanistikos ir panašias knygas.

2. Iš likusių Valstybės Centraliniame Knygyne gražiosios literatūros, mokslo populiarizacijos, naujesnių laikraščių ir žurnalų sudaryti viešąją biblioteką ir skaityklą.

Įrašyta ranka. Įrašyta ranka.

Švietimo ministeris prof. Tonkūnas paskyrė komisiją centraliniam valstybės knygynui perreformuoti.

Komisiją sudaro: švietimo ministerijos kultūros reikalų departamento direktorius dr. Ant. Juška, Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos direktorius prof. Vaclovas Biržiška ir centralinio valstybės knygyno vedėjas Škėma.

Knygyno pertvarkymo darbas jau pradėtas: knygos, kurios priskiriamos universiteto bibliotekai, jau perduodamos ir gabenamos į universitetą. Likusios gražiosios literatūros ir mokslo populiarizacijos knygos numatomos pradėti jau perkelti į Pažangos rūmus, kur netrukus bus atidaryta vieša biblioteka ir skaitykla.

Lietuvos aidas, 1934 11 15, p. 5 Dokumentas Nr. 8

Aktas N 8 Pasirėmus Pono Ministerio 1934 m. lapkričio 14 d.

K[ultūros] D[epartamento] N 58 įsakymu, sudaryta komisija iš pirmininko Kultūros Reikalų Departamento Direktoriaus Antano Juškos ir narių – Vytauto Didžiojo Universiteto Bibliotekos Direktoriaus Vaclovo Biržiškos ir Centralinio Valstybės Knygyno Vedėjo Andriaus Škėmos, kuri laikotarpy 1934 m. lapkričio mėn. 16 d. – 1935 m. sausio mėn. 18 d. perdavė Valstybės Centralinio Knygyno Vytauto Didžiojo Universiteto Bibliotekai knygas, įrašytas į Valstybės Centralinio Knygyno knygų Registracijos knygas (chronologinius katalogus) sekančiais N N: [...]28 Viso 1412929 tomus knygų ir 1674930 tomus neregistruotų svetimomis kalbomis žurnalų dubletų, knygų ir brošiūrų, viso 3060831 tomus. Be to, perdavė V[ytauto] D[idžiojo] Universiteto bibliotekai visus gautus iš „Eltos“ neįrištus svetimomis kalbomis laikraščius ir gautus iš Apskričių Viršininkų privalomus egzempliorius skelbimų ir plakatų.

Komisijos pirmininkas: [pasirašė] A[ntanas] Juška Nariai: Univ[ersiteto] bibl[iotekos] Direktorius [pasirašė] Vac[lovas] Biržiška Valstybės Centralinio Knygyno Vedėjas [pasirašė] A[ndrius] Škėma ‹ Knygas akte surašytas, priėmiau [pasirašė] Vac[lovas] Biržiška Univ[ersiteto] bibl[iotekos] Direktorius ›32 Rankraščiai: Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1655, ap. 1, b. 5, lap. 264–296; f. 391, ap. 4, b. 1311, lap. 203–235

‹ Nuorašai nusiųsti 1934 – XI – 15 1) V[alstybės] Kontrolei N 22490 2) p. Dir[ektoriui] Juškai N 22487 3) Prof. Biržiškai N 22488 1) p. Škėmai N 22489 ›27

Parengė Irmina Abramovienė ir Kęstutis Raškauskas

Mašinraštis: Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 391, ap. 4, b. 1310, lap. 143 27

Komisija centr[iniam] valst[ybės] knygynui pertvarkyti

/ Pas[irašė]/ J. Tonkūnas, Švietimo Ministeris

Nuorašas tikras: ‹ Už ›26 Švietimo Ministerijos Referentas [parašas neįskaitomas]

26

Dokumentas Nr. 7

Surašyti registracijos numeriai.

Apibraukta pieštuku.

Pabraukta pieštuku.

31 Pabraukta pieštuku.

32 Įrašyta kitu rašalu kita ranka.

28 29 30

31

Žmonės ir laikas

„Per pasaulį aš keliauju ir sapnuoju keistą sapną“ Daiva Vilkickienė

Poetė Matilda Olkinaitė. Nuotr. iš Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos fondų

Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešoji biblioteka

Ypatingu kūrybos talentu apdovanoto žmogaus kelionė yra unikali. Joje paprastai dingsta riba tarp tikrovės ir fantazijų, kūrėjas dažnai yra tarsi pranašas, kaip sakė Juozas Keliuotis, „kito pasaulio žmogus“, įžvelgiantis daugiau ir giliau nei paprastas mirtingasis. Viena iš Dievo paženklintųjų buvo žydų kilmės lietuvių poetė Matilda Olkinaitė (apie 1921–1941), galėjusi išsiskleisti ir pražysti Lietuvos poezijos padangėje, jei ne skaudi nė dvidešimties metų nesulaukusią merginą ištikusi lemtis. Didžioji jaunos poetės gyvenimo dalis susijusi su Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenviete Rokiškio rajone. Čia prabėgo gražiausi vaikystės ir jaunystės metai, čia – ir žydaitės tragiškos žūties vieta.

M. Olkinaitė ilgą laiką buvo šio pasaulio užmaršties užribyje, ji liko nepastebėta ir neįvertinta kaip poetė.

Laimei, pirmieji ir, deja, vieninteliai jos kūrybiniai ieškojimai, užrašyti dabar jau nuo laiko pageltusiame 96 puslapių gimnazistės sąsiuvinyje ir raštais išpuoštame dienoraštyje odiniais viršeliais su metaline spynele, Dievo apvaizdos išsaugoti, pasiekė mūsų dienas.

Panemunėlio klebonas Juozapas Matelionis (1895– 1964) šį jaunosios poetės palikimą perdavė filologui, vargonininkui A. Andrijauskui, o galiausiai jis pateko į literatūrologės ir teatrologės prof. Irenos Veisaitės, kuriai pačiai gerų žmonių dėka pavyko išvengti Antrojo pasaulinio karo metu žydams grėsusių žudynių, rankas.

Apie dienoraščio egzistavimą imta plačiai kalbėti aktorei ir režisierei Virginijai Kochanskytei pagal M. Olkinaitės rankraščius 2004 m. sukūrus literatūrinę-muzikinę kompoziciją ,,...širdy nepasakytą žodį aš nešu...“. Plačiai nuskambėjusi per Europos paveldo ir žydų kultūros paveldo dienas visoje Lietuvoje, ši programa pasiekė ir 32

gimtąjį M. Olkinaitės Panemunėlį bei Rokiškį. Juozo Keliuočio bibliotekos ir aktorės V. Kochanskytės, beveik kasmet rajono bibliotekose pristatančios įvairias kultūrines programas, gražios draugystės dėka ir gavus I. Veisaitės sutikimą publikuoti M. Olkinaitės rankraščius, visas poetės dienoraštis pirmą kartą išspausdintas Juozo ir Alfonso Keliuočių studijų centro leidžiamame Rokiškio krašto kultūros žurnale „Prie Nemunėlio“1.

M. Olkinaitės kūryba (eilėraščiai ir dienoraštis), apimanti 1938 m. birželio 21 d.–1940 m. gegužės 12 d. laikotarpį, byloja apie jausmingą poetės prigimtį, stipraus talento užuomazgą bei tragiško likimo nuojautą. Vaikiško pasaulio nerūpestingumas čia susipina su filosofiniais samprotavimais ir likimine nuojauta. Teatrologė I. Veisaitė, nesiimdama vertinti M. Olkinaitės poezijos originalumo to meto lietuvių literatūros kontekste, yra sakiusi: „<...> neabejotina, kad Matilda, Vytauto Mačernio ir Pauliaus Širvio bendraamžė, turėjo tikro poeto talentą...“ 1

Prie Nemunėlio, 2008, Nr. 1.

Ąžuole pražydusios lelijos Rokiškio Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje saugomos M. Olkinaitės dienoraščio ir eilėraščių sąsiuvinio kopijos. Bibliotekininkai, siekdami prisidėti prie savo kraštietės literatūrinio palikimo populiarinimo ir sklaidos, imasi įvairios veiklos. Šiais metais bibliotekos iniciatyva poetės atminimas įženklintas Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietėje, netoli tos vietos, kur stovėjo Olkinų šeimos namas. Vykdant projektą „Bibliotekos tradicijos ir inovacijos laiko sūpuoklėse“ (finansavo Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija, Rokiškio rajono savivaldybė), pastatytas ąžuolinis stogastulpis. Jo autorius panemunėlietis medžio drožėjas Vidmantas Zakarka kūrybiškai įprasmino jaunos poetės ir Holokausto tragediją. Šalia amžinai žydinčių lelijų – atverstas kulkų suvarpytas gimnazistės M. Olkinaitės sąsiuvinis su pranašiškomis eilėmis: Paskui kažkas nusinešė / Ir saulę, ir gėles. / Išėjo jaunos seserys / Į tolimas šalis...

Ankstyvą 2017 m. rudenį Panemunėlio apylinkėse įvyko bendras asociacijos „Rokiškio teatras“, Juozo

Keliuočio viešosios bibliotekos ir Rokiškio krašto muziejaus renginys, kuriame dalyvavo panemunėliečiai, muziejininkai, bibliotekininkai, litvakų palikuonis, teisininkas Philipas Shapiro iš JAV (litvakų fondo, kurio surinktomis lėšomis sutvarkytos Rokiškio žydų kapinės, pastatytas paminklas, skirtas Rokiškyje gyvenusiai ir 1941 m. sunaikintai žydų bendruomenei atminti, įkūrėjas) su žmona Aldona, kilusia iš Anykščių. Susirinkusieji į stogastulpio atidengimo iškilmes išgyveno žydų tautos tragediją, kurią jautriai papasakojo spektaklio „Nutildytos mūzos“ (režisierė Neringa Danienė) aktoriai. Prisiminimais apie Olkinų šeimą pasidalijo Vilniuje gyvenanti buvusi panemunėlietė Genovaitė Šukytė, viena paskutiniųjų mačiusi Matildą ir jos seseris. Su jauduliu ji pasakojo, kaip nešdavo suimtiems žydams sriubą.

Jau gerokai temstelėjus, renginio dalyviai važiavo į pirmųjų rajone sušaudytų 9 žydų – Olkinų ir Jofių šeimų nužudymo vietą Sacharos durpyne, Šeduikiškių kaime, Turdvario miške. Čia buvo atidengtas asociacijos „Rokiškio teatras“ inicijuotas paminklinis akmuo.

Daugiau nei pusę amžiaus šių žydų šeimų tragedija buvo likusi tik kraštiečių ar įvykius menančių žmonių atmintyje. Nuo šiol apytikslę žudynių vietą primins iš surinktų aukų ir su geranoriška rajono savivaldybės bei vietos seniūnijų pagalba pastatytas paminklinis akmuo.

Vykdydama minėtą projektą, Juozo Keliuočio viešoji biblioteka šiemet dar parengė žemėlapį, kuris bus išleistas gruodžio mėnesį. Pagal žemėlapyje numatytus maršrutus bus galima keliauti Rokiškio krašto literatūrinėmis vietomis ir susipažinti su čia gimusiais, gyvenusiais kūrėjais, tarp kurių yra ir jauna poetė Matilda Olkinaitė. Apie krašto literatūrinio žodžio kūrėjus bus sukurtas internetinis žaidimas-viktorina, jis papildys prieš metus bibliotekos parengtą virtualųjį gidą ,,Rokiškio krašto literatūrinio kelio pažinties ženklai“ (http://virtualusgidas.lt/rokiskio_krastas/).

M. Olkinaitei skirtą stogastulpį atidengė Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė (kairėje) ir teatrologė prof. Irena Veisaitė. Aušros Jonušytės nuotr.

Renginio dalyviai – prie paminklinio akmens, žyminčio apytikslę Panemunėlio žydų šeimų nužudymo vietą.

Prie atidengto stogastulpio skambėjo spektaklio „Nutildytos mūzos“ ištrauka. Nuotraukoje – M. Olkinaitės jaunesniosios sesutės vaidmens atlikėja Sofia Pikasi. Giedriaus Kūjelio nuotraukos

33

Gerbiama Panemunėlio šeima Likimas šiame krašte gimusiai ir augusiai žydaitei lėmė gyventi vos 20 metų. M. Olkinaitė gimė apie 1921-uosius Panemunėlio vaistininko Naumano ir namų šeimininkės Asnos Olkinų šeimoje, kurioje, be jos, augo dar trys vaikai: sūnus Ilja (g. 1919 m.), dukterys Mika (g. 1925 m.) ir Grunia (g. 1934 ar 1935 m.). Matilda trumpai mokėsi Kupiškyje, vėliau baigė Rokiškio Juozo Ąžuolinio stogastulpio autorius panemunėlietis medžio drožėjas Vidmantas Zakarka įamžino ir gimnazistės M. Olkinaitės pranašiškas eiles...

Tumo-Vaižganto gimnaziją.

1939 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune (tų pačių metų žiemą Humanitarinių mokslų fakultetas perkeltas į Vilnių) studijuoti lituanistikos. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sujaukė planus – teko grįžti į gimtąjį Panemunėlį ir kartu su artimaisiais pasitikti žiaurią mirtį, kuria, pasak liudininkų, ji iki paskutinės minutės netikėjo.

M. Olkinaitė galėjo išvengti mirties, pasirinkdama galimybę pabėgti ir pasislėpti pas giminaičius Panevėžyje, tačiau atsisakė, norėdama likti kartu su šeima. 1941 m. vasarą Olkinų ir Jofių šeimos, tarp jų ir Matilda, buvo išvežtos iš laikinojo geto-kumetyno ir sušaudytos ties Šeduikiškio ir Kavoliškio kaimų (Rokiškio r.) riba. Tai padaryta anksčiau, nei buvo susidorota Prisiminimais apie Matildą ir jos seseris dalijosi Genovaitė Šukytė. Giedriaus Kūjelio nuotraukos su kitais Panemunėlio valsčiaus žydais.

Olkinų šeima buvo gerbiama visame Panemunėlyje. Pasak vietos gyventojų, N. Olkinas Pagal amžininkų atsiminimus ir M. Olkinaitės labai gerai išmanė farmaciją, kartu buvo ir vietos rankraščius asociacijos „Rokiškio teatras“ sukurtas mecenatas. Šeštadieniais (per šabą) Olkinai savo spektaklis „Nutildytos mūzos“ buvo įtrauktas į genamuose ruošdavo įdomius vakarus, vaikai į progra- riausių 2016 m. Lietuvos mėgėjų teatrų spektaklių mą įtraukdavo ir miestelio mažuosius. Panemunėlio dešimtuką. Ši asociacija netolimoje ateityje planuoja gyventojas Napalys Matelionis patvirtina savo dėdės išleisti M. Olkinaitės eilėraščių knygą. O JAV gimusi kunigo J. Matelionio žodžius, vaistininką N. Olkiną rašytoja ir vertėja Laima Vincė žada išversti M. Olbuvus išmintingu, šmaikščiu ir doru žmogumi, nie- kinaitės eilėraščius į anglų kalbą. kada neatsisakiusiu padėti.

Stogastulpio ir paminklinio akmens atidengimo Matildą, artimųjų meiliai vadinama Matle, pane- iškilmėse dalyvavęs režisierius ir operatorius Saulius munėliečiai prisimena kaip ramią, jautrią mergaitę, Beržinis rengiasi sukurti filmą „Dingę Sacharoje“. mėgusią vienatvę. Ji dažniausiai sėdėdavo salkoje2 ir Dokumentininkas šiuo metu dar renka medžiagą, kurdavo eilėraščius. Iš gimnazistų mergina išsiskyrė tačiau jau dabar pareiškė norą, kad filme skambėtų kūrybiškumu ir individualumu. Gimnazijoje ji pra- spektaklyje „Nutildytos mūzos“ jaunosios aktorės dėjo rašyti minėtąjį dienoraštį ir eiles.

Viktorijos Krivickaitės atliekama daina.

Rokiškio ir Panemunėlio bibliotekininkai sieks, Atminimo ženklų – vis daugiau kad kuo daugiau rajono, o ir Lietuvos gyventojų, Panemunėliečių atsiminimų apie vaistininko ypač jaunimo, moksleivių, pasaulio žydų išgirstų N. Olkino šeimą ir poetę M. Olkinaitę yra surinkusi, jaudinančią istoriją apie Panemunėlio krašto žydų parengusi ir paskelbusi kraštietė, Kupiškio etnogra- likimą ir poetę M. Olkinaitę, kurios gyvenimo fijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė3. kelionė tęsiasi kūrybingų žmonių darbuose.

2 3

34

Mansardoje.

Prie Nemunėlio, 2006, Nr. 1.

1940 VIII 19. <...> Nežinau kodėl , bet mano ateitis man kartais pasivaidena taip liūdnai ir skaudžiai , kad aš nesąmoningai susigūžtu skausme .

Noriu sustingti . Bejėgė ką nors dirbti ir galvoti . Norėčiau grįžti į Vilnių ir pradėti mokytis. Tai neramiųjų dalia: iš vienos vietos jie bloškiasi į kitą, vildamiesi ten ramybę rasti <...>

M. Olkinaitės dienoraštis odiniais viršeliais.

Asociacijos „Rokiškio teatras“ archyvo nuotr.

Ištraukos iš M. Olkinaitės dienoraščio 1940 VIII 15. Keista šiemet vasara.

Kiekvienas atsisveikinimas skaudus. Ir atrodo, kad viskas praeina nesugrįžtamai . Kada aš išlydžiu savo draugą, man rodosi: aš jo niekad daugiau nepamatysiu. Ėjau šiandien vėlai iš stoties. Tokia šviesi mėnesiena , kad gali skaityti , ir ilgas šešėlis velkasi šalia .

Ir man rodosi – tai paskutinė vasaros naktis. Šviesi ir tvanki , nerami iki ašarų... <...>

1940 VIII 29. Nieko aš taip nebijau, kaip atsiskyrimo. Bjaurūs laikai .

Pasaulis išėjo į gatvę , įsikišo raudoną nosinę į kišenėlę ir šūkauja . Salomėjos Nėries, Liudo Giros poemos – aš nežinau, kaip normalūs žmonės taip gali rašyti . Plakatai , plakatai , daugiau nieko. Didžiausias komunistas, jei tik jis bus kultūringas žmogus, to negali pakęsti . Aš dažnai galvoju, kaip žmonėms trūksta kultūros. Liūdna .

Nejaugi komunizmas ir jo idėjos negali būti išreikštos eilėraščiu, kuriame dominuotų ne griovimas, bet kūryba , ne neapykanta , o meilė? <...> 1940 VIII 29 Per pasaulį aš keliauju.

Su manimi keliauja minios.

Mano dienos, mano naktys, Lyg keliaujantis žvaigždynas.

Aš matau – suklupo minios, Aš girdžiu – pravirko naktys.

Per pasaulį aš keliauju Ir sapnuoju keistą sapną.

Tarp įkaitintų smėlynų Vieniša oazė laukia.

Slenka vilkstinės pro šalį Ir padangėj saulė plaukia.

Ir ištroškę , ir išvargę Slenka jie per klonį platų.

Taip arti žalia oazė – Akys žiūri ir – nemato…

Jis – atėjo per smėlynus Nešė meilę , nešė širdį – Ir parodė jiems šaltinį Ir ištroškusius pagirdė .

Aš dabar rami keliauju Ir per kančią, ir per naktį .

Klumpa minios. Verkia minios.

Aš – sapnuoju keistą sapną.

Poetės sąsiuvinio puslapis.

35

kronika

Paminėta Bazilijonų ordino sukaktis Bazilijonų ordinas vaidino svarbų vaidmenį Lietuvos dvasiniame ir kultūriniame gyvenime. Bazilijonai ne tik statė bažnyčias, vienuolynus, bet ir steigė spaustuves, organizavo knygų leidybą, užsiėmė šviečiamąja, kultūrine veikla. Lapkričio 10–12 d. Vilniuje buvo minimas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino įkūrimo 400 metų jubiliejus (1617–1917). Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje šia proga buvo atidaryta paroda „Bazilijonų spaustuvės Vilniuje leidiniai“ ir surengta apskritojo stalo diskusija „Bazilijonų ordino knygų leidyba Vilniuje“.

Parodos atidarymo renginyje giedojo Ukrainos bazilijonų vienuolių choras „Deisis“ iš Lvovo. Sveikinimo žodžius tarė Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčios vadovas vyriausiasis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčukas, Šv. Juozapato bazilijonų ordino protoarchimandritas Genésio Viomaras, Ukrainos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Volodymyras Yatsenkivskyi, Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčios kunigas klebonas Vinkentijus Vasylis Pelychas, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė, Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas ir Lietuvos Respublikos Seimo narys Žygimantas Pavilionis. Parodą pristatė jos rengėja Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus darbuotoja Karina Basiul.

Vilniaus unitų bazilijonų spaustuvė savo veiklą pradėjo 1628 m. ir nustojo veikti 1839 m. panaikinus Bazilijonų ordiną. Yra žinoma, kad bazilijonai perėmė Leono Mamoničiaus spaustuvę ir Švč. Trejybės bazilijonų vienuolyne įkūrė savąją. Spaustuvė išspausdino daugiau kaip 300 leidinių bažnytine slavų, lenkų, lotynų, rusų, lietuvių, latvių, vokiečių bei prancūzų kalbomis. Daugiausia Vilniaus bazilijonai spausdino religinio turinio leidinius: panegirikas, liturgines knygas, maldaknyges, laidotuvių pamokslus, giesmes, šventųjų gyvenimo aprašymus, filosofinius ir teologinius traktatus. Tačiau XVIII a. antrojoje pusėje, Apšvietos epochos laikotarpiu, imta spausdinti ir pasaulietinio turinio knygas. Didžioji dalis leidinių buvo išleista quarto (4°) ir octavo (8°) formatu, kita dalis – folio (2°) ir duodecimo (12°).

Renginio organizatoriai Nacionalinė biblioteka ir Šv. Juozapato bazilijonų ordino vienuolynas siekė pristatyti Bazilijonų spaustuvėje Vilniuje XVII–XIX a. išleistus leidinius, be kita ko, norėta atkreipti dėmesį į jų teminę įvairovę ir meninį apipavidalinimą.

Sėdi (iš kairės): Šv. Juozapato bazilijonų ordino protoarchimandritas Genésio Viomaras, Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčios vadovas vyriausiasis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčukas, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė. Vygaudo Juozaičio nuotr.

36

Parodos lankytojai ir svečiai galėjo pamatyti 35 įvairaus turinio Nacionalinėje bibliotekoje saugojamus leidinius. Kai kuriuos iš jų verta paminėti: bazilijono Hilariono Karpinskio (Hilarion Karpiński) pirmąjį lenkišką geografinį žodyną: Lexykon geograficzny dla gruntownego poięcia gazet i historyi z roznych awtorow zebrany, przetłumaczony i napisany... 4° (1766), išleistas su 2 žemėlapiais; jėzuito, Baltarusijos nacionalinės bibliotekos direktoriaus religinių raštų rengėjo Jono pavaduotojas moksliniams tyrimams ir leidybinei Jaknavičiaus (Jan Jachnoveiklai dr. Alesis Suša. Vygaudo Juozaičio nuotr. wicz, 1589–1668) parengtas evangelijas: Ewangelie polskie y litewskie tak niedzielne jako y wszystkich swiąt, które w kościele katolickim według rzymskiego porządku przez cały rok czytaią...

12° (1819). Leidinio tekstas išspausdintas lenkų ir lietuvių kalbomis; vėlyvojo Baroko rašytojo ir poeto, pamokslininko ir jėzuito Juozapo Bakos (Józef Baka, 1707–1780) knygelę-maldaknygę: Nabozeństwo codzienne chrześcianskie... 8° (1808).

Gražiausias parodos leidinys – Mikalojaus Kristupo Chaleckio (Mikołaj Krzysztof Chalecki, apie 1589–1653) lotynų kalba išleistas ir medžio raižiniais iliustruotas maldynas Binarius Chalecianus sive duo manipuli liliorum... 4° (1642).

Nacionalinėje bibliotekoje surengtoje tarptautinėje apskritojo stalo diskusijoje „Bazilijonų ordino knygų leidyba Vilniuje“ dalyvavo mokslininkai ir tyrėjai iš Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ir Lenkijos. Kalbėta apie Bazilijonų ordino veiklos istoriją, Švč. Trejybės vienuolyno bibliotekos knygų rinkinį, Bazilijonų spaustuvės leidinius, skaitytas pranešimas apie muzikos kultūrą vienuolių bazilijonų aplinkoje, pristatyta Lietuvos bei Ukrainos mokslininkų monografija „Lietuvos rusėnų tikėjimas: Švč. Trejybės šventykla ir vienuolynas XIV–XIX a.“.

Parodos rengėja nuoširdžiai dėkoja visiems, organizavusiems šią šventę, taip pat prisidėjusiems prie parodos rengimo. Džiugu, kad šiandien Bazilijonų spaustuvės leidiniai nepamirštami: apie juos kalbama, jie toliau tyrinėjami ir eksponuojami, o Bazilijonų ordinas, kurio lopšys buvo Vilniuje, nepaisant sudėtingos praeities istorijos, veikia iki šiol.

Karina Basiul

kronika

kultūros takais – su IŠMANIUOJU gidu Žymius Kauno rajono kultūros objektus nuo šiol aplankyti bus lengviau – dvarus, sodybas, namus atrasti ir susipažinti su juose gyvenusiomis iškiliomis asmenybėmis padės virtualusis gidas. Kauno rajono savivaldybės viešoji biblioteka sėkmingai įgyvendino projektą„Išmanusis kultūros kelias Kauno rajone“, skatinantį vietos ir tarptautinę visuomenę domėtis rajono kultūros istorija ir saugoti jos istorinę atmintį. „Išmanusis kultūros kelias Kauno rajone“ – tai interaktyvi, naujoviška, šiuolaikinių technologijų sprendimais pagrįsta mokymosi ir kultūros pažinimo priemonė, skirta Lietuvos ir užsienio vartotojui susipažinti su Kauno rajone esančiais reikšmingais ir unikaliais kultūros paveldo objektais bei žymiais rajono žmonėmis. Gidą sudaro 68 objektai, išdėstyti interaktyviame žemėlapyje. Tai sodybos, namai, dvarai, menantys juose gyvenusių žymių žmonių istorijas, taip pat paminklai, kryžiai, atminimo ženklai lietuviško žodžio kūrėjams ir skleidėjams.

Pasitelkę virtualųjį gidą galėsite aplankyti Kauno rajone gyvenusių rašytojų Vinco Mykolaičio-Putino, Maironio, Jono Biliūno, Prano Mašioto, kraštotyrininko Balio Buračo, Nepriklausomybės Akto signataro, Ministro Pirmininko, mokslininko, redaktoriaus ir leidėjo prof. Prano Dovydaičio, knygnešių Mykolo Račkaus, Kipro Bielinio, Kazimiero Jonaičio, kompozitoriaus ir knygnešio Juozo Naujalio ir kitų asmenybių namus. „Rengdami iškilių ir nusipelniusių Kauno rajonui asmenybių sąrašą konsultavomės su lituanistais, istorijos ir kitų mokslo sričių specialistais, taip pat naudojomės mūsų bibliotekoje sukaupta kraštotyros informacija. Tikimės, kad ateityje Kauno rajonui nusipelniusių asmenybių sąrašas bus dar papildytas“, – kalbėjo viešosios bibliotekos direktorė Irena Viktorija Stančiauskienė, lapkričio 22 d. pristatydama virtualųjį gidą rajono visuomenei. Projekto vadovė Virginija Tamašauskienė pasidžiaugė, kad sukurtas gidas ne tik padeda atrasti žymias lankytinas kultūros paveldo objektų vietas, bet ir pateikia koncentruotą informaciją apie šiose vietovėse gyvenusias ir kūrusias iškilias asmenybes. „Nurodomi svarbiausi jų biografijos faktai ir akcentuojami šių asmenų ryšiai

Raudondvario dvaras. Alinos Ovčiarovienės nuotr.

su Kauno rajonu. Norintys sužinoti daugiau, gali pasinaudoti šalia pateikiamomis nuorodomis į kitus informacijos šaltinius“, – teigė V. Tamašauskienė. Žemėlapyje pateikiami keturi maršrutai: kultūros objektai (32), lankytinos vietos knygnešių takais (12), lankytinos vietos literatų takais (13) ir 11 suolelių, skirtų savanoriams įamžinti.

Kiekvienas maršrutas turi jam priskirtus objektus.

Atrastas vietas projekto rengėjai įamžino 360 laipsnių fotokamera, kuPaminklas knygnešiui K. Aglinskui. ria darytos nuotraukos Virginijos Tamašauskienės nuotr. suteikia realų erdvės ir buvimo joje pojūtį. Pasirinkus maršrutą ir pažymėjus norimą objektą, apie jį pateikiama susisteminta tekstinė informacija su fotografijomis ir panoraminėmis nuotraukomis lietuvių ir anglų kalbomis. Keliaujant nuo vieno objekto iki kito, atstumas tarp jų nurodomas kilometrais. Kelius, važiavimo kryptis automobiliu, dviračiu arba pėsčiomis galima susirasti interaktyviame žemėlapyje internete (https://maps.google.lt/).

Ant dešimties žymiausių Kauno rajono kultūros paveldo objektų pritvirtinti QR kodai, leidžiantys susipažinti su pastato istorija, kurią galima perskaityti pasinaudojus specialia išmaniajame įrenginyje (telefone ar planšetiniame kompiuteryje) esančia QR kodų nuskaitymo programa (programą galima parsisiųsti: http://bit.ly/2sxfPl1, http://bit.ly/1cT8KLu).

Išmaniuoju įrenginiu nuskaičius ant dominančio objekto pritvirtintą QR kodą, įrenginio ekrane pamatysite objekto vidaus panoraminę nuotrauką ir kitą informaciją, pateikiamą virtualiajame gide. Įgyvendinant projektą sukurtu gidu pasinaudoti gali kiekvienas, apsilankęs Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos tinklalapyje (https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/).

Regina Vasauskaitė

37

kronika

Bibliotekininkai mokėsi kurti virtualias parodas Akademinės bibliotekos – dinamiškos, kuriančios ir nuolat besimokančios organizacijos, atsižvelgiančios į šiandieninių akademinių bendruomenių joms keliamus reikalavimus. Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) 2017 m. kovo 1 d.–spalio 31 d. vykdė projektą, kurio tikslas buvo kelti universitetų – Lietuvos edukologijos, Klaipėdos ir Šiaulių – bibliotekų darbuotojų kompetencijas, mokant juos kurti virtualias parodas, suteikiančias daugiau galimybių pristatyti bibliotekose esančius leidinius ir saugomus kultūrinę bei istorinę vertę turinčius dokumentus, retus ir vertingus informacijos išteklius ne tik universitetų akademinei bendruomenei, bet ir visai visuomenei Lietuvoje ir užsienyje.

Viena iš bibliotekų skaitytojų informacinio aptarnavimo funkcijų yra parodų rengimas. Dabartiniai bibliotekų vartotojai dažniausiai naudojasi išmaniosiomis technologijomis ir ieško virtualios informacijos, taigi tradicinės (teminės, knygų autoriams skirtos, jubiliejinės) parodos jau ne visada atitinka šiuolaikinių vartotojų poreikius.

LEU biblioteka parengė projektą „Mokymai bibliotekų darbuotojams „Mokomės kurti virtualias parodas“, leidžiantį tobulinti akademinių bibliotekų kuriamų virtualių parodų kokybę ir geriau tenkinti vartotojų poreikius (projekto vadovė – Irena Kuzminskienė). Šiuo projeku buvo siekiama išmokyti bibliotekų darbuotojus dirbti atvirojo kodo virtualių parodų kūrimo programine įranga OMEKA. OMEKA – tai nemokama, lanksti atvirojo kodo internetinė leidybos platforma (https://omeka. org/), kuria gali naudotis bibliotekos, muziejai, archyvai.

Gavus Lietuvos kultūros tarybos Kultūros rėmimo fondo dalinį finansavimą, LEU bibliotekoje buvo surengti Lietuvos edukologijos, Klaipėdos ir Šiaulių universitetų bibliotekų darbuotojų mokymai „Elektroninės paslaugos ir komunikacija: virtualių parodų kūrimas“. Paskaitas skaitė ir praktinius užsiėmimus vedė prof. dr. Rimvydas Laužikas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto strateginės raidos prodekanas, Muzeologijos katedros vedėjas, ir UAB „Dizi“ projektų direktorius, Lietuvos kultūros ministerijos Skaitmeninimo tarybos narys Juozas Markauskas.

Prof. dr. R. Laužikas supažindino su paveldo komunikacijos metodiniais principais ir jų modeliais, aiškino, kaip juos taikyti paveldo erdvėje, kalbėjo apie žaidybinimą, kaip paveldo komunikacijos priemonę. Mokymų dalyviai taip pat išmoko parengti paveldo komunikacijos žaidimo scenarijų.

Akademinių bibliotekų darbuotojai mokosi kurti kokybiškas elektronines paslaugas.

Arno Pelaičio nuotr.

38

Lektorius Juozas Markauskas kalbėjo apie elektroninei paslaugai keliamus reikalavimus, jų naudojimo rekomendacijas, elektroninių paslaugų sąsajas su institucija ir jų vaidmenį komunikacijos su akademine bendruomene kontekste. Taip pat aiškino, kokie yra elektroninių paslaugų vartotojų lūkesčiai, kokios patraukliausios informacijos pateikimo formos. Vyko diskusijos apie elektroninių paslaugų svarbą ir jų poveikį įgyvendinant institucijos misiją.

Mokymų dalyviai susipažino su virtualių parodų rengimo specifika ir jų kūrimo metodika. Stengiantis, kad virtuali paroda būtų patraukli vartotojui, ją planuojant, svarbu aptarti parodos idėją, stilių, numatyti auditoriją, technologijas, skaitmeninius objektus, taip pat ir laikytis autorių teisių reikalavimų. Aktualūs buvo virtualios parodos tekstų ir jų svarbos, vizualinio sprendimo, struktūros klausimai. Mokymuose dalyvavę bibliotekų darbuotojai įgijo naujų žinių apie kokybiškų elektroninių paslaugų kūrimo kriterijus ir jų funkciją institucijoje, išmoko naudotis virtualių parodų kūrimo programa OMEKA, savarankiškai grupėse sukūrė mokomąsias virtualias parodas ir jas pristatė. Mokymų dalyviams buvo įteikti LEU Profesinių kompetencijų tobulinimo instituto akredituoti kvalifikacijos kėlimo pažymėjimai.

Vykdant projektą partnerių bibliotekose buvo parengtos trys virtualios parodos: Lietuvos edukologijos universiteto bibliotekos mokymų dalyviai (Anžela Pavlova, Vaida Jankauskaitė, Virginija Traškevičiūtė, Janina Tratulienė, Virginija Šalnauskaitė, Tatjana Beinaravičienė) parengė Ugdymo mokslų fakulteto Edukologijos ir filosofijos katedros edukologijos mokslų prof. habil. dr. Marijonos Barkauskaitės darbų virtualią parodą (http://parodos.leu.lt/ exhibits/show/marijona_barkauskaite_paroda). Tai yra tradicinės prof. habil. dr. M. Barkauskaitės darbų parodos, veikusios Lietuvos edukologijos universiteto bibliotekoje, tąsa; Klaipėdos universiteto bibliotekos darbuotojos (Džeinara Kaunaitė, Lina Navackienė) parengė virtualią parodą „120-osioms Ievos Simonaitytės gimimo metinėms“ (http://parodos.leu.lt/ku/exhibits/show/ieva-simonaityte-120); Šiaulių universiteto bibliotekos darbuotojos (Ramunė Klevaitytė, Akvilina Deveikytė) parengė virtualią parodą „Dr. Jono Šliūpo archyvą bevartant“ (http://parodos.leu.lt/su/exhibits/ show/dr-j-sliupo-archyva-bevartant).

Visų projekto partnerių sukurtos virtualios parodos bus nuolat saugomos ir prieinamos virtualių parodų svetainėje http://parodos.leu.lt.

Neabejojame, kad mokymuose įgyta bendradarbiavimo patirtis ir kompetencija leis akademinėms bibliotekoms drąsiai ir sumaniai pasitikti ateities iššūkius.

Irena Kuzminskienė, Ramutė Grabauskienė

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ Jurbarkas Veliuonos novelės vakaras – tradiciškas ir su Cvirka. Rugsėjo 29 d. Veliuonoje vyko didžiausias rajone literatūrinis renginys – Novelės vakaras. Jame įteikta Jurbarko r. savivaldybės literatūrinė „Veliuonos novelė 2017“ premija. Šįkart ji skirta rašytojui Romui Gudaičiui. Nors iš premijos pavadinimo išbrauktas Petro Cvirkos vardas, novelistikos meistras buvo prisimintas ir pagerbtas, nes rašytojai nelinkę kūrybos painioti su politika.

Novelės vakaro dalyviai. Priekyje: Romas Gudaitis ir Ona Jautakė.

Rūtos Jašinskaitės-Bakšienės nuotr.

Pirmą kartą P. Cvirkos literatūrinė premija įteikta1984 m., o šiandien Rašytojų giraitėje, kurią sodina premijos laureatai, medžiai jau užaugo iki gerą pavėsį teikiančių. Sodino ir šių metų premijos laureatas Romas Gudaitis – padedamas bibliotekininkės Linos Lukošienės, patarinėjamas ratu apstojusių kolegų rašytojų, ąžuoliuko šaknis atsakingai guldė į žemę, kad prigytų ir užaugtų. Šiemet premija – nauju pavadinimu. Dar balandį Jurbarko r. savivaldybės, kuri yra premijos steigėja, taryba nusprendė atsisakyti P. Cvirkos vardo ir nubalsavo už „Veliuonos novelės“ pavadinimą.

Vėliau renginyje minėta, kad „dėl šio sprendimo buvo sukryžiuota nemažai iečių.

Kai kam atrodė, jog menininkus, važiavusius į Maskvą Stalino saulės parvežti, derėtų išbraukti iš kultūros, o kai kas tikina atvirkščiai – kai kalbama apie literatūros kokybę, politikos kaišioti nereikėtų“. Prisiminti ir prozininko P. Cvirkos premijos laureato Juozo Apučio žodžiai: „Už „Cukrinius avinėlius“ aš Cvirkai daug ką atleidau“.

Konkursui paraiškas teikė Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Kūrinius vertino ir laureatą rinko Jurbarko r. savivaldybės mero potvarkiu sudaryta komisija: rašytojai Ona Jautakė, Vidmantas Kiaušas-Elmiškis ir Gasparas Aleksa, Veliuonos gimnazijos mokytoja lituanistė Renata Matuzienė ir komisijos pirmininkas meras Skirmantas Mockevičius. Jie įvertino penkių autorių knygas: Romo Gudaičio „Rudnia iškeliauja į dangų“, Juttos Noak „Du lagaminai“, Mykolo Saukos „Grubiai“, Mindaugo Jono Urbono „Dvasių urna“ ir Tomo Vaisetos „Paukščių miegas“. Kaip Novelės vakare sakė komisijos pirmininkas, vertintojų nuomonės sutapo – labiausiai atitinkanti tradicinės novelės žanrą buvo R. Gudaičio knyga.

Novelės vakaras prasidėjo Veliuonos gimnazistų spektakliu „Eglė – žalčių kara-

lienė“, kurį režisavo Violeta Šoblinskaitė ir Irma Svetlauskienė, vėliau vyko literatūriniai skaitymai – prisiminta P. Cvirkos kūryba.

Klasiko novelę „Šventasis“ išraiškingai skaitė veliuoniškis rašytojas Gasparas Aleksa.

Skaitymus tęsusi rašytoja ir bibliotekininkė V. Šoblinskaitė priminė šviesaus atminimo veliuoniškės Joanos Danutės Žilaitytės-Juškaitienės kūrybą. Vėliau mikrofonas buvo atiduotas svečiams – savo kūrybą skaitė Laura Sintija Černiauskaitė, Regimantas Tamošaitis, Romas Gudaitis, Vladas Kalvaitis. Svečiai buvo apdovanoti puokštelėmis iš veliuoniškių moterų darželių ir bendruomenės suruoštomis dovanėlėmis. „Veliuonos novelės“ premiją rašytojui R. Gudaičiui įteikė Jurbarko r. savivaldybės meras S. Mockevičius (savivaldybės įsteigtos premijos dydis – 1000 eurų). Literatūriniame renginyje dalyvavo ir laureatą pasveikino Jurbarke išrinktas Seimo narys Ričardas Juška, vakarą vedė tarpukario ponų įvaizdį pasirinkę literatūrologė Kristina Poderytė ir poetas Viktoras Gulbinas.

R. Gudaitis po apdovanojimo paskaitė fragmentų iš esė „Kūrėjas persuka laikrodį“, o atsisveikindamas sakė, kad būna renginių, iš kurių nesinori skirstytis. Tai nuskambėjo kaip nuoširdi padėka Novelės vakarui ir jo rengėjams.

Danutė Karopčikienė („Šviesa“) Kaunas Senjorai mokosi informacinio raštingumo. Nuo rugsėjo mėnesio miesto Vinco Kudirkos biblioteka kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Komunikacijos katedra įgyvendina projektą „Medijų ir informacinio raštingumo akademija“, kuriuo siekiama vyresnio amžiaus žmonėms suteikti medijų ir informacinio raštingumo žinių bei praktinių jų panaudojimo įgūdžių. Visa tai ne tik gerina gyvenimo kokybę, bet ir skatina ugdyti kritinį mąstymą, aktyviau įsitraukti į visuomenės gyvenimą.

Du kartus per savaitę vykstančių kursų lankytojai mokosi praktiškai naudotis įvairiomis viešųjų institucijų internetu teikiamomis paslaugomis, kuria savo profilio ar reikiamo produkto pristatymą socialiniuose tinkluose, gilinasi į virtualaus pasaulio teikiamas galimybes. Projekte numatyta surengti praktinius mokymus trims senjorų grupėms. Mokymai jau įpusėjo, o viena grupė lankytojų jau džiaugiasi akademijos baigimo pažymėjimais. „Šiandien išmanusis telefonas – ne tik ryšio palaikymo priemonė. Tai – pagalbininkas, kurio kamera galite nusifotografuoti troleibuso tvarkaraštį, nufilmuoti anūko gimtadienį, o diktofonu įsirašyti patikusią paskaitą ar savo mintis, kurias bijote pamiršti“, – sakė kursų lektorė Vitalija Norvilienė.

Vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių tampa socialinių tinklų vartotojais, tad šiai temai mokymuose skiriamas nemažas dėmesys.

Mokymų dalyviams smalsu sužinoti, kuo

įdomūs kiti šiuolaikiniai socialiniai tinklai (Instagram, Pinterest, LinkedIn, Twitter, YouTube), kokios jų teikiamos galimybės ir kokie pavojai juose slypi.

Mokymų programa įvairi – nuo paprastų užduočių, kaip sukurti aplanką ir dokumentą, perkelti nuotraukas iš telefono į kompiuterį, prie elektroninio laiško prisegti priedą ir išsiųsti, iki „kelionių“ po pasaulio bibliotekas ir meno šedevrų ekspozicijas garsiausių pasaulio muziejų interneto svetainėse, nuo interneto dienraščių iki asmeninių tinklaraščių, turinčių tūkstantines auditorijas.

Senjorai susipažįsta su išmaniosiomis technologijomis.

Bibliotekos archyvo nuotr.

Tikimasi, kad Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos organizuojama „Medijų ir informacinio raštingumo akademija“ padės mokymus lankantiems senjorams išmokti naudotis reikalingiausiomis šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis, nepasiklysti didžiuliuose informacijos srautuose, išnaudoti kuo daugiau technologijų teikiamų galimybių ir aktyviau įsitraukti į visuomenės gyvenimą.

Projektą remia Kauno miesto savivaldybė, LR kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba.

Monika Straupytė Projektavome išmanųjį miestą. Įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuotą projektą „Inovacijų keliu: atrask, išbandyk ir tobulėk“ Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje ir šešiuose jos padaliniuose nuo birželio iki spalio mėnesio vyko moksleivių kūrybinių darbų konkursas „Išmanusis miestas“. Šio konkurso metu jaunieji dalyviai dirbdami su kompiuterine trimate „Minecraft“ programa turėjo suprojektuoti išmanųjį miestą. Garliavos, Domeikavos, Ežerėlio, Lapių, Piliuonos, Ringaudų ir Zapyškio miestelius projektavo juose gyvenantys ar besimokantys moksleiviai.

Konkurso „Išmanusis miestas“ baigiamasis renginys.

39

Lapkričio 9 d viešojoje bibliotekoje vyko moksleivių kūrybinių darbų konkurso „Išmanusis miestas“ baigiamasis renginys.

Konkurso nugalėtojus rinko specialiai tam sudaryta vertinimo komisija, kuri kiekvieną dalyvių darbą vertino pagal dešimtbalę vertinimo sistemą. Susumavus komisijos narių vertinimo rezultatus, buvo atrinkti daugiausia balų surinkę kūrybiniai darbai.

I vietą užėmė Garliavos miestelį suprojektavę moksleiviai: Jokūbas Žmuida ir Justas Jonkus (suprojektavę išskirtinį, itin originalų Garliavos miestelį). Dvi II vietas pasidalino Ringaudų miestelį suprojektavusi Smiltė Paškauskaitė ir Lapių miestelio kūrėjai: Rolandas Kirvaitis ir Ervinas Marčenkovas, III vieta atiteko Ežerėlio miestelio jaunajam projektuotojui Kajui Česiūnui, IV vietą užėmė Lapių miestelį projektavusių moksleivių komanda iš Lapių bibliotekos: Ernis Žemaitis, Ignas Gapševičius ir Aidis Vismantas, V vietą iškovojo dvi Ežerėlio komandos, kuriose dalyvavo Adrijus Janušaitis ir Eitvidas Bendinskas, VI vieta atiteko Ringaudų miestelio statytojams Mariui Mataičiui ir Andriui Sharp (už projektą „Iš ateities į praeitį“). VII vietą užėmė Ežerėlio miestelio statytojas Gytis Kazla, VIII vietą – Zapyškio miestelio statytojai Kajus Sidokerskis, Kajus Dabšys ir Jokūbas Gumauskas, XIX vietą – Ringaudų miestelio projektuotojas Justas Viltrakis, X pasidalino Rindaugų miestelio dviejų komandų nariai: Gabijus Gališanskis ir Liudas Baltrušaitis.

Nugalėtojai buvo apdovanoti vertingais bibliotekos įsteigtais prizais, visų dalyvių laukė saldžios vaišės. Konkurso dalyviai patikino, kad projektuoti miestelius buvusi nelengva užduotis, nes norint sukurti dabartinį miestelio prototipą, reikia puikiai žinoti ir jo istoriją, ir lankomiausius objektus. Šio kūrybinių darbų konkurso tikslas buvo ugdyti mokinių kūrybiškumą, stiprinti jų pasitikėjimą, skatinti eksperimentuoti ir geriau pažinti savo krašto istoriją.

Regina Vasauskaitė Klaipėda Projektas „Babūnēles jopēlė“. Mus supantis modernus pasaulis diktuoja greitą gyvenimo būdą ir naujas pakitusias vertybes, o globalizacijos procesai veržiasi ne tik į materialųjį, bet ir vertybinį žmogaus pasaulį, paliesdamas ir jautriausią visuomenės grupę – vaikus.

Kūrybinių dirbtuvių dalyviai. Albinos Ananjevos nuotr.

Minėdamas Tautinio kostiumo metus ir norėdamas stiprinti tautinį bei pilietinį identitetą, padėti išsaugoti etnokultūros tradicijas, rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios

40

bibliotekos Vaikų literatūros skyrius įgyvendino projektą „Babūnēles jopēlė“. Šio projekto tikslas – sutelkti bendruomenę (vaikus, tėvelius bei senelius, ugdymo įstaigų darbuotojus ir kt.), rajono švietimo bei ugdymo institucijas į bendrą kūrybinį ir edukacinį procesą.

Projekto formatas netradicinis, suskirstytas į tris etapus.

Pirmajame etape vaikai ir jų tėveliai, vadovai ir kiti dalyviai buvo pakviesti į edukacinį protų mūšį „Tautinis kostiumas – praeities mada“. Žaidybine forma buvo supažindinama su tautinio kostiumo istoriografija ir tautinių kostiumų raštų bei spalvų ypatybėmis. Mūšio dalyviai rungtyniavo, kas greičiau atpažins tautinių drabužių elementus, pvz., sermėgą, vyžas, delmoną ir kt. Buvo ne tik pateikiami klausimai, bet ir aptariami teisingi atsakymai, naudojama vizualinė vaizdo ir garso medžiaga.

Antruoju etapu buvo siekiama, kad projekto dalyviai įsitrauktų į kūrybinį procesą.

Susirinkusieji Klaipėdos rajono amatų centre galėjo išbandyti skirtingus senovės amatininkų vaidmenis, pvz., audėjo, vytelių pynėjo, odininko. Pats įdomiausias procesas vyko kūrybinėse dirbtuvėse „Lietuvių tautiniai drabužiai. Aprenk lėlę“, kurias vedė centro vadovė Valė Krauleidienė ir tautodailininkė, dailės mokytoja ekspertė Valdonija Karaliūnienė.

Buvo supažindinta su senąja lietuvių audimo technika ir istorija, audžiami audiniai, gaminamos žemaitiškais audiniais puoštos lėlės, skanaujami lietuviški patiekalai. Šios dirbtuvės labai patiko vaikams, kurie susižavėję stebėjo paprastų skiaučių transformaciją į tautiniais elementais puoštas medžiagines lėles.

Projektas „Babūnēles jopēlė“ – kūrybinė tautinio identiteto stiprinimo priemonė rajone, todėl pagrindinis siekis buvo sukurti spektaklį žemaičių tarme. Mažieji dalyviai ne tik vaidino, dainavo žemaičių krašto dainas, bet ir šoko tradicinius šokius. Projekto bičiuliai – Gargždų lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ vadovai – padėjo sukurti unikalų spektaklį.

Planuojama tokią veiklą organizuoti ir kituose Jono Lankučio viešosios bibliotekos filialuose, taip sudominant dar daugiau rajono gyventojų. Tikimės, kad ateityje šie edukaciniai renginiai pavirs į tęstinį tarmiškų spektaklių festivalį, kuriame rajono bendruomenės pristatys žemaitiškus lėlių teatro spektaklius.

AlbinaAnanjeva Molėtai Sujungiant vietas, laikotarpius ir asmenybes. Einant, važiuojant, bendraujant, ieškant ir visų svarbiausia atrandant – taip po Molėtų kraštą keliauti kvietė viešosios bibliotekos ir Vilniaus universiteto absolventės, molėtiškės Akvilės Stančikaitės bendras kūrybinis projektas – fotografijų paroda „Molėtų rajono literatūriniai tiltai“ visuomenei pristatytas dar pavasarį. Šį rudenį viešoji biblioteka atvertė dar vieną projekto įgyvendinimo puslapį ir visuomenei pristatė naują paslaugą – interaktyvų Molėtų rajono žemėlapį. Pasak idėjos autorės Akvilės Stančikaitės, projektas „Molėtų rajono literatūriniai tiltai“ šiandien gali būti įvardija-

mas kaip nesibaigiantis mūsų krašto istorijos išsaugojimo maratonas – kiekviena įamžinta rajono vieta ar objektas tampa liudijimu apie Molėtų rajone gimusius, gyvenusius, dirbusius literatūros žmones. Interaktyviame žemėlapyje pristatoma 16 Molėtų rajono objektų ir su jais susijusių krašto literatūros asmenybių.

Projektą, (kurį rėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba, projekto partneris – Molėtų turizmo ir verslo informacijos centras), lydėjo renginių ciklas – susitikimai su kraštiečiais, diskusijos, kūrybos vakarai, kūrybinės dirbtuvės ir kelionės literatūriniais takais. Taip pat buvo tęsiami projekto fotografijų parodos pristatymai kaimo bibliotekose. Rugsėjo 29 d. įvyko pirmoji projekto kelionė „Kun. Česlovo Kavaliausko keliais“, į kurią susirengė viešosios bibliotekos darbuotojai ir aktyviausi skaitytojai. Aplankytas Dubingių miestelis Molėtų rajone, kur ilgą laiką kunigavo Šv. Rašto vertėjas ir poetas, biblioteka, kurioje bibliotekininkė Vanda Vaikutienė saugo asmeninius kunigo daiktus, bažnyčia, kur sutiktas klebonas Dainius Jančiauskas dalinosi prisiminimais apie Česlovą Kavaliauską.

Prof. dr. Rimvydas Laužikas ir projekto vadovė Nijolė Stančikienė.

Jono Bareikio nuotr.

Spalio 19 d. viešojoje bibliotekoje surengtas prozininko, teatro režisieriaus ir aktoriaus, dainuojamosios poezijos atstovo Mindaugo Valiuko kūrybos vakaras, spalio 20 d. – poeto Vytauto Kazielos kūrybos vakaras Suginčiuose.

Lapkričio mėnesį prof. dr. Rimvydas Laužikas viešojoje bibliotekoje skaitė paskaitą „Kultūros paveldo komunikacija: iššūkiai ir galimybės“, o rašytojas Alvydas Šlepikas susitiko su Giedraičių bendruomene. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė Audreolė Pažereckaitė-Pivorė kaimo bendruomenėse dalinosi savo patirtimi. kaip kuriant menines fotografijas užfiksuoti nykstančią istoriją. Dviejų dalių knygos „Molėtų krašto šviesuoliai“ autorė kraštietė Alma Šlamaitė susitikimuose su Molėtų ir Inturkės bendruomenėmis pasakojo apie savo knygose aprašomus herojus – Molėtų krašto literatūros kūrėjus ir puoselėtojus.

Pastarieji metai Molėtuose išsiskyrė jubiliejų virtine – buvo minimos miesto 630, viešosios bibliotekos – 80 ir rajono literatų brolijos – 20 metų sukaktys. Turbūt geresnio laiko kelionei, sujungiančiai vietas, laikotarpius bei asmenybes, ir negali būti.

Nijolė Stančikienė Pagėgiai Padovanotos asmeninės bibliotekos. Pagėgių savivaldybės viešoji biblioteka sulaukė unikalios dovanos iš Jungtinių Amerikos

Valstijų. Tęsdami gražią ilgametę draugystę su Pagėgių krašto kultūros įstaigomis, Tilžės akto signataro Jono Vanagaičio vaikaitis Romas Šležas su žmona Birute nusprendė viešajai bibliotekai padovanoti savo ir savo tėvų – kapitono Albino ir Onos Šležų bei jaunesniojo leitenanto Juozo ir Valerijos Vaičjurgių – asmenines bibliotekas. Ši dovana ne tik įamžins gerbiamų Šležų tėvų atminimą Pagėgių krašte, bet ir suteiks daug išliekamąją vertę turinčios istorinės informacijos. Džiugu, jog ši vertinga dovana gauta pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo ir Tilžės akto šimtmetį.

Viena iš Romo ir Bitutės Šležų dovanotų knygų.

Astos Andrulienės nuotr.

Gautą siuntą sudaro grožinė literatūra, periodika, leidiniai, spausdinti tarpukario Lietuvoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Joje yra knygų, lietuvių leistų (1945–1949) stovyklose Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo, taip pat nuo 1950 m. spausdinti leidiniai ir sovietmečiu leista spauda. Šios bibliotekos unikalios ne tik dėl savo turinio, tačiau ir dėl istorijos įvykius, žmonių nuotaikas, jausmus ir asmeninius išgyvenimus atspindinčių dedikacijų bei dovanotų knygų kelią atskleidžiančių įrašų. Vertingą siuntinio dalį sudaro ir keletas dėžių Lietuvoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose 1930–1940 m. leistų vinilinių plokštelių. Šiuo metu leidiniai yra kataloguojami, viešojoje bibliotekoje rengiama nuolatinė ekspozicija. Tikimasi, jog šios dovanotos asmeninės bibliotekos bus įdomios ne tik kraštiečiams, miesto svečiams, bet ir mokslinius darbus rašantiems studentams ar istorikams.

Milda Jašinskaitė-Jasevičienė „Suopio paunksmę“ aplankė 2000-asis svečias. ,,Suopio Paunksmė“ – bibliotekoje įrengta speciali erdvė, kurioje nuolat vyksta edukaciniai-literatūriniai renginiai, organizuojamos garsinio skaitymo valandėlės, viktorinos ir teatralizuoti pasakų vaidinimai. Čia mažyliai turi galimybę savo svajones patikėti stebuklingajam norus pildančiam knygų šuliniui, patirti įvairių nuotykių. Šį pilną pa-

Po literatūrinių renginių. Centre – apdovanota Austėja Valaitytė.

Astos Andrulienės nuotr.

slapčių pasakų kambarį pamėgo ne tik jaunieji bibliotekos gerbėjai, bet savąją vaikystę čia menantys vaikučių tėveliai, mamytės, seneliai.

Viešojoje bibliotekoje lankėsi Pagėgių pradinės mokyklos 1a klasės mokiniai, lydimi mokytojos Linos Rimkuvienės ir mokytojos padėjėjos Laimos Paulikienės. Mažieji bibliotekos bičiuliai dalyvavo Lietuvių kalbos kultūros metams paminėti skirtame interaktyvių literatūrinių renginių cikle „Atrask gimtosios kalbos grožį bibliotekoje!“.

Po literatūrinių ir interaktyvių renginių vaikų laukė maloni staigmena – pirmokė Austėja Valaitytė tapo 2000-ąja edukacinio pasakų kambario ,,Suopio paunksmė“ viešnia.

Bibliotekos direktorė Milda Jašinskaitė-Jasevičienė šia proga mergaitei įteikė mūsų kraštą reprezentuojantį leidinį „Pagėgiai. Šis kraštas kaip muzika...“.

Liudmila Fetingienė Panevėžys Žolininko Mariaus Lasinsko patarimai senjorams. Spalis – sveikatos stiprinimo mėnuo Panevėžyje. Parko bibliotekoje spalio 20-osios popietę vykusi vaistininko žolininko, „Žolinčių akademijos“ viceprezidento Mariaus Lasinsko paskaita „Vaistažolių pagalba vyresnio amžiaus žmonėms“ sulaukė didelio lankytojų dėmesio. Prisistatydamas M. Lasinskas papasakojo, kad 2008 m. įgijo farmacijos magistro laipsnį, dirbo vaistinėje, po to – farmacijos kompanijoje, tačiau vėliau pasirinko širdžiai mielesnę profesiją – tapo žolininku. Žoliavimas jam – šventas ritualas, rinkdamas augalus jis vadovaujasi trimis taisyklėmis: geras nusiteikimas renkant vaistažoles, padėka augalui ir saikas – renka tik mažesnę dalį augalų, o didžiąją dalį palieka gamtai. Žolininkas papasakojo, kaip atpažinti, rinkti, džiovinti ir vartoti maistinius ir vaistinius augalus. Mokė arbatos plikymo būdų, kalbėjo apie knygas, skirtas naudingosioms augalų savybėms.

Lektorius supažindino su mūsų spygliuočių – paprastosios eglės, pušies ir kadagio – naudingomis savybėmis. Pvz., vaistą nuo peršalimo „TheraFlu“ galime pakeisti žiemos arbata: 10 metų senumo eglės vieną saują spyglių užplikyti (termose) litru 90 °C laipsnių temperatūros vandeniu ir palaikyti 3–4 valandas. Gerti su medumi, nes tai vaistas ir maistas, be to, su medumi arbata geriau įsisavinama.

Daug vertingos informacijos išgirdome apie augalų naudingąsias savybes. Kiaulpienė – pirmas pagal svarbumą augalas. Gydomųjų savybių turi visos jos dalys – šaknys, lapai, žiedai. Kiaulpienės šaknis, panašiai kaip ir ženšenio šaknis, yra vaistažolių vaistažolė. Paragauti džiovintų šaknų galėjo visi bibliotekos lankytojai (skonis kaip riešuto).

Užsirašėme, kaip pasigaminti kiaulpienių kavą: šaknis švariai nuplauti, supjaustyti ir išdžiovinti. Išdžiovintas prieš vartojimą lengvai paskrudinti ir sumalti kavamale. Užplikyti taip, kaip ir kavą. Žolininkas papasakojo ir apie siauralapį gaurometį (antrą pagal svarbumą ) – natūralų

Žolininkas Marius Jasinskas. Laimos Vilčinskaitės nuotr.

antidepresantą ir labai vertingą augalą, turintį daug kraują stiprinančių mikroelementų, taip pat apie juoduogį šeivamedį – tinkantį nuo gripo ir peršalimo ligų (naudojamos tik sunokusios uogos), paprastąją sukatžolę („liūto uodegą“) – labiausiai vertinamą dėl širdies veiklą reguliuojančių savybių, triskiautį lakišių – nuo alergijos ir odos susirgimų.

Trečias pagal svarbumą augalas – unikali dilgėlė. Daug vaistinių savybių turi dilgėlių sėklos, lapai ir šaknys. Dilgėlių sėklose daug riebalų ir angliavandenių, todėl žolininkas rekomendavo jas sumalti ir barstyti ant maisto.

Svarbus yra ir gyslotis, jis padeda nuo daugelio susirgimų ir negalavimų, o jų sėklos gerina žarnyno peristaltiką. Visas vaistažoles svečias patarė gerti 21 dieną pagal mėnulio fazes (jaunatis, priešpilnis, pilnatis), o per delčią daryti pertrauką.

Susirinkusiuosius M. Lasinskas vaišino kvapnia žolelių arbata, primindamas, kad kiekvienas žmogus yra individualus, todėl nėra visiems vienodų receptų. Svečias linkėjo pažinti ir vertinti šalia mūsų esančius, o ne atvežtinius augalus. Charizmatiškas žolininkas renginį pradėjo ir užbaigė melodingu kankliavimu.

Renginys finansuotas Panevėžio miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos lėšomis.

Jolanta Gerasimovienė Bibliotekos ir pataisos namų partnerystė.

Siekdama būti bendruomeniška įstaiga, per informacinę ir edukacinę veiklą mažinančia visų gyventojų grupių socialinę atskirtį, Šiaurinė biblioteka užmezgė partnerystę su Panevėžio pataisos namais. Pasirašę bendradarbiavimo sutartį galėsime pasiekti naują itin socialiai pažeidžiamą grupę. Šiaurinės bibliotekos darbuotojos pakvietė nuteistąsias prisidėti prie bibliotekos inicijuotos akcijos „100 knygų – ne riba“ (kartu siekti rekordo perskaitant 100 ir daugiau lietuvių autorių knygų), skirtos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti. Akcija paskatino nuteistąsias burtis į „Skaitytojų klubą“ ir skaityti lietuviškus kūrinius, dalį jų pristato Šiaurinė biblioteka.

Spalio pradžioje pataisos namuose įvyko neformalus susitikimas su nuteistosiomis.

Jame dalyvavo Šiaurinės bibliotekos vedėja Lina Dubauskienė, įstaigos direktoriaus pavaduotoja Loreta Skrickienė ir Socialinės reabilitacijos skyriaus vyriausioji specialistė Aušra Janevičienė. L. Dubauskienė, norėdama „pralaužti ledus“ ir padėti atsipalaiduoti

41

susirinkusioms įvairaus amžiaus moterims, pirmiausia paprašė pridėjus popieriaus lapą prie veido apvesti savo bruožų kontūrus. Vėliau reikėjo parodyti autoportretą ir trumpai prisistatyti, pasakant savo vardą, paskutinę perskaitytą lietuvišką knygą, taip pat sugalvoti, koks būtų knygos, jei tektų ją parašyti, pavadinimas. Tai visas nuteikė linksmai ir pozityviai. Susitikime diskutuota apie skaitymo naudą, biblioterapiją, viena nuteistoji pasidalijo savo kūryba. L. Dubauskienė ragino nuteistąsias dalyvauti ir Metų knygų rinkimuose, skaityti 2016-aisiais išleistus vertingiausių kūrinių penketukus ir rinkti geriausias knygas.

Žaidžiamas susipažinimo žaidimas. Aušros Janevičienės nuotr.

Džiugina, jog per pusmetį pataisos namų moterys perskaitė 123 lietuvių autorių knygas ir nesiruošia sustoti. Per akcijos „100 knygų – ne riba“ pabaigtuves (2018 m. vasario mėnesį), Šiaurinėje bibliotekoje bus eksponuojama jų sukurtų mandalų paroda, įkvėpta perskaitytos E. Malūko knygos „Šiukšlyno žmonės“.

Pataisos namų moterys noriai dalyvauja įvairiose gerumo akcijose – mezga, siuva, siuvinėja. Pušaloto mikrorajono vaikams ir senjorams nuteistosios numezgė 30 porų kojinių ir 90 piniginių-telefono dėkliukų.

Bibliotekos darbuotojų dėka šie nuteistųjų rankdarbiai pasieks tuos, kuriems jie reikalingiausi. Įsitikinusi, jog nuteistosios sutiks artėjant žiemos šventėms papuošti savo bei Pušaloto bendruomenės gyventojų langus, L. Dubauskienė paliko joms angelo trafaretą. Šia veikla biblioteka prisideda prie nuteistųjų užimtumo ir resocializacijos, skatina jų kultūrinę veiklą, padeda ugdyti ne tik skaitymo, bet ir bendravimo, iniciatyvumo ir kūrybiškumo įgūdžius.

Indrė Rapkevičienė Radviliškis Spalis – mokyklų bibliotekų mėnuo.

Lietuvos mokyklų bibliotekų darbuotojų asociacija Lietuvos mokyklų bendruomenes kvietė spalio mėnesį savo bibliotekose organizuoti įvairias diskusijas ir renginius, kurių tema „Mokau ir mokausi su biblioteka“. Šios iniciatyvos tikslas – paskatinti Lietuvos mokyklas, jų bibliotekas ir bendruomenes glaudžiau ir efektyviau bendradarbiauti siekiant bendrų švietimo ir ugdymo tikslų.

Vinco Kudirkos progimnazijos bibliotekoje organizuojami įvairūs renginiai, ir šiemet bibliotekos darbuotojos kvietė aktyviai juose dalyvauti. Spalio mėnesį skaitykloje

42

surengta 3 klasių mokinių darbelių paroda ,,Gražiausias žodis Mokytojui‘‘. Mokiniai rašė gražiausius žodžius mokytojams ir juos puošė. Spalio 2–10 d. progimnazijoje skelbėme akciją „Tvarkingi vadovėliai“, kuria siekėme skatinti saugoti ir tausoti vadovėlius, iš jų dar mokysis kelios mokinių laidos. Sudaryta komisija tikrino, ar aplenkti ir prižiūrėti mokinių vadovėliai. Tvarkingų vadovėlių savininkams tarybos narės padovanojo šalies mokinių pieštus skirtukus.

Spalio 10–12 d. progimnazijos bibliotekoje pirmą kartą apsilankė pirmokai. Kad galėtų tapti tikrais skaitytojais, pirmokai turėjo išmokti elgesio bibliotekoje taisykles, taip pat būsimi skaitytojai buvo supažindinti su ,,knygelių prašymais‘‘. Bibliotekininkė Vlada Šiaudvytienė skaitė Justino Marcinkevičiaus ,,Grybų karą‘‘, grįžę į klases pirmokėliai iliustravo šį kūrinį, o gražiausi piešinukai buvo eksponuojami skaitykloje.

1–4 klasių moksleiviai klausėsi paskaitos apie ,,Kompiuterinių žaidimų žalą‘‘, kurią vedė mokyklos psichologė A. Kuprytė-Ivanauskienė. Bibliotekininkė V. Šiaudvytienė pailgintos dienos grupės mokinius kvietė į popietę ,,Ką reiškia būti mandagiam‘‘, kurios tikslas – mokytis būti mandagiems ir gražiai bendrauti, padėti vaikams suprasti, kad elementarios mandagumo taisyklės ugdo pagarbą kitam žmogui.

Pirmokai susipažįsta su gimnazijos biblioteka.

Spalio 19 d. 4b klasė per dailės ir technologijų pamokas dalyvavo vykdomame projekte „Knyga kitaip“. Mokiniai kūrybingai įsitraukė į bibliotekininkės G. Ivanauskienės pasiūlytą diskusiją apie nebereikalingas knygas, svarstė, ką su jomis daryti. Iš senų biologijos knygų vaikai mokėsi išlankstyti laikiklius nuotraukoms, informacijos lapeliams. Tikimės, kad ir ateityje mūsų iniciatyvos bus įdomios visai progimnazijos bendruomenei.

Vlada Šiaudvytienė, Gražina Ivanauskienė Šiaulėnų biblioteka minėjo 80-metį.

Spalio 26 d. Kultūros namuose surengtas Šiaulėnų bibliotekos jubiliejinis vakaras „Praeitį menam, ateitį kuriam“. 80-ojo bibliotekos jubiliejaus proga čia rinkosi aktyviausi knygų skaitytojai, aplinkinių bibliotekų darbuotojai, bičiuliai ir pagalbininkai. Pasveikinti atvyko Seimo nariai Asta Kubilienė bei Aurimas Gaidžiūnas, daug gražių žodžių apie biblioteką sulaukta iš Radviliškio rajono savivaldybės atstovų: vicemero Kazimiero Augulio, tarybos narių – Jono Pravilonio, Aldonos Januševičienės, Kosto Dočkaus ir Švietimo,

kultūros ir sporto skyriaus vyriausios specialistės Vladislavos Virbickienės. Šiaulėnų miestelio garbės pilietis Augenijus Jurgauskas, apžvelgdamas miestelio gyvavimo laikotarpį (525 metų), priminė iškiliausius Šiaulėnų krašto žmones, jų indėlį į kultūrą ir švietimą. Jubiliejaus proga biblioteką sveikino ir Marcelino Šikšnio gimnazijos direktorius Vytautas Jarašiūnas, miestelio seniūnė Ieva Bliznikienė, Šiaulėniškių bendruomenės pirmininkė Jūratė Gavrilucienė, bibliotekininkės iš Šaukoto, Žeimių, Daugėlaičių ir Kutiškių bibliotekų.

Bibliotekos jubiliejaus svečiai su bibliotekininke Almute Petryliene (stovi šešta iš kairės). Bibliotekos archyvo nuotr.

Radviliškio r. viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Vida Marcinkienė šventės proga įteikė padėkos raštus aktyviausiems bibliotekos skaitytojams, pagalbininkams ir rėmėjams. Šiaulėnų bibliotekininkė Almutė Petrylienė trumpai apžvelgė bibliotekos istoriją, supažindino su šiandien joje vykdoma veikla. Šventinę programą bibliotekos jubiliejui paruošė Šiaulėnų Marcelino Šikšnio gimnazijos darželinukai (auklėt. Vida Sakalauskienė), pradinukai (vad. Džiuljeta Ragauskienė), Kultūros namų šokėjos (vad. Domas Dveilis), Kultūros namų moterų ansamblis (vad.

Kęstutis Norys). Jubiliejinio renginio metu buvo eksponuojamos Šiaulėnų Marcelino Šikšnio gimnazijos ikimokyklinio ugdymo auklėtojos Vidos Sakalauskienės sukurtos rūbų kolekcijos, skirtos linui, stilizuotam tautiniam kostiumui, baltų rūbams.

Kaip sakė A. Petrylienė, prisiminus bibliotekos praeities akimirkas ir dabarties aktualijas, belieka grįžti į kasdienybę ir kurti dar gražesnę bibliotekos ateitį.

Dovilė Jankutė Skuodas Skuodo žemaičių stiprybė – kalboje ir kultūroje. Rajono savivaldybės R. Granausko viešoji biblioteka 2017 m. rudenį įgyvendino projektą „Mūsų stiprybė – kalboje ir kultūroje“, kurį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos kultūros ministerija. Pagrindinis projekto tikslas – atskleisti ir pristatyti Skuodo krašto kultūros savitumą ir išskirtinumą kitiems Lietuvos etniniams regionams. Turėdami tokį tikslą, spalio 19 d. būrys Skuodo etninės kultūros puoselėtojų, tarp kurių buvo ir bibliotekos darbuotojų, keliavo į Trakų rajono savivaldybės viešąją biblioteką ir į Žemaičių kultūros draugijos Vilniaus skyrių (Vilniaus mokytojų namus), kur vyko „Žemaičių kultūros diena“. Skuodo

žemaičiai gausiai susirinkusiems lankytojams pristatė įvairių žanrų etnokultūrinę programą, kurioje skambėjo žemaitiška pasakojamoji tautosaka, autentiškos liaudies dainos, šiuolaikinė autorių kūryba, nuotaikingi muzikos kūriniai. Visa tai susirinkusiems dovanojo Skuodo rajono tarmiškai rašantys autoriai (E. Untulis, L. Rimeikis, R. Bridikienė, A. Račkus, D. Žvaginis ir šių eilučių autorė), konkurso „Tramtatulis“ dalyviai (U. Petrauskaitė ir A. Kontrimaitė), tradicinių žemaitiškų skaitymų rajono ir regiono laureatai (A. Jakučinskaitė ir G. Kaupaitė), respublikinio tarmiškos kūrybos konkursų nugalėtojai (D. Zabitienė ir A. Zabitis), sambūrio „Juokis“ grupė „Kvietkas“ ir kt.

Tęsiant projekto įgyvendinimą, spalio 19 d. etnokultūrinė programa pristatyta ir Zarasų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Išvykos dalyviai ne tik susipažino su modernia ir šiuolaikiška Zarasų biblioteka, bet ir turėjo galimybę pasivaikščioti Zarasų apžvalgos ratu, pasigrožėti nuo jo atsiveriančiais apylinkių vaizdais.

Skuodo žemaičiai Vilniuje. Giedriaus Lekstučio nuotr.

Visuose miestuose vykusiuose renginiuose pristatyta ir R. Granausko viešosios bibliotekos išleista brošiūra „Mūsų stiprybė – kalboje ir kultūroje“, kurios leidyba buvo įtraukta į projekto programą.

Jos skaitytojai galės plačiau susipažinti su bibliotekos veikla, siekiant saugoti gimtojo krašto tradicijas ir populiarinti krašto tarmiškai rašančių autorių kūrybą. Šie leidiniai padovanoti ir projekto partneriams: Trakų ir Zarasų rajonų savivaldybių viešosioms bibliotekoms bei Žemaičių kultūros draugijos Vilniaus skyriui.

Gražina Daukantienė Šiauliai Proginis kalendorius, skirtas Lietuvos valstybės šimtmečiui. Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, pasitikdama Lie-

Robertos Rasikienės nuotr.

tuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, parengė netradicinį 2018 m. kalendorių „Lietuvos šimtmečio atspindžiai Šiaulių rajone“. Tai pirmasis bibliotekos leidinys (kaip naujos leidyklos, jam suteiktas ISBN numeris), kuriame daug enciklopedinio pobūdžio kraštotyrinės informacijos, apimančios laikotarpį nuo 1918 iki 2018 metų.

Kalendoriuje gausu įvairiose rajono vietovėse buvusių ir esančių paminklų, tarpukario ir dabarties politinių įvykių nuotraukų, susijusių su Lietuvos valstybės atkūrimo simboliais: žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimu, kitų svarbių, o kartais ir skaudžių politinių įvykių įprasminimu. Jame biogramų forma pateikiama informacija apie žymius rajone gimusius ar gyvenusius žmones. Tai savanoriai, Lietuvos kariuomenės karininkai, ūkininkai, mokytojai, rašytojai, inžinieriai, aviatoriai, dvasininkai, partizanai, prie sovietmečio neprisitaikę asmenys, Sąjūdžio aktyvistai, pirmųjų rajonų tarybų kūrėjai, dabarties politiniai veikėjai. Pateikiama informacija ir apie tuos, kurie labiausiai prisidėjo prie lietuvybės puoselėjimo nepriklausomybės priešaušriu, prie Lietuvos valstybės, jos kariuomenės kūrimo tarpukariu ar atkūrimo po Antrojo pasaulinio karo ir šiomis dienomis.

Visa informacija grupuojama chronologine seka pagal mėnesius ir dienas.

Daug kruopštaus darbo pareikalavo medžiagos atrinkimas, peržiūrėta daugybė leidinių, nuotraukų, analizuota, kurie žmonės ir įvykiai turėtų būti atspindėti leidinyje.

Kalendorių „Lietuvos šimtmečio atspindžiai Šiaulių rajone“ rengė rajono viešosios bibliotekos specialistai: leidinio iniciatorė ir redakcijos kolegijos pirmininkė, bibliotekos direktorė Ingrida Klupšaitė, l. e. p. direktorės pavaduotojas Almantas Šlivinskas, Informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėja Rita Nesavaitė ir kiti. Be to, nuoširdžiai talkino paveldosaugininkas, rašytojas Vytautas Kirkutis, rajono fotometraštininkas Zigmas Ripinskis, kolekcininkas Petras Kaminskas, kraštotyrininkė Laimutė Varkalienė. Jo leidybą rėmė Šiaulių rajono savivaldybė. Šis netradicinis kalendorius, skiriamas visiems, kurie domisi Šiaulių rajono politiniais ir istoriniais įvykiais, Lietuvą kūrusiais žymiais mūsų krašto žmonėmis.

Rita Nesavaitė, Almantas Šlivinskas Tauragė Susitikimas su knygos ,,Regėta Lietuva“ sudarytoju Tomu Butkumi. B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos A. Vymerio filialas organizavo popietę ,,Matyti širdimi“, skirtą Pasaulinei baltosios lazdelės dienai, kuri minima spalio 15-ąją. Renginys vyko Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Tauragės rajono filia­le. Šios sąjungos (dabar jau buvusi) vadovė Stasė Janaitienė pasveikino renginio dalyvius, atvykusius į susitikimą su knygos ,,Regėta Lietuva: Remigijaus Audiejaičio kūrybos pėdsakais“ sudarytoju Tomu Butkumi.

Svečias papasakojo apie neregį menininką Remigijų Audiejaitį, kuriam negalia

netrukdė gyventi aktyvaus visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo. Remigijus baigė Vilniaus universitetą, studijavo japonų kalbą ir Azijos kultūrą, rašė trumpus humoristinius eilėraštukus – lietuviškus haiku, kūrė garsinį fotomeną, grojo grupėje ,,Mad Man Moon“, dainavo, žaidė tuo metu tarp Vilniaus poetų paplitusį žaidimą „šambolą“.

Knygą pristato jos sudarytojas Tomas Butkus.

Daivos Vitkauskaitės nuotr.

Buvo parodytas Dalios Survilaitės apie šį poetą, fotografą ir muzikantą sukurtas dokumentinis filmas ,,Kurmis“. Renginyje koncertavo Tauragės pagyvenusių žmonių asociacijos ,,Subuvimas“ vokalinis ansamblis, kuriam vadovauja Kristina Vaičiulienė. Dėkojame T. Butkui už A. Vymerio bibliotekai padovanotas knygas.

Daiva Vitkauskaitė Telšiai Senoji knyga, nešanti Dievo žodį. Žemaičių vyskupystės 600 metų jubiliejiniams metams einant į pabaigą, Karolinos Praniauskaitės bibliotekoje pristatyta senoji knyga, bylojanti apie tikinčiųjų ir religinės knygos santykį. Dauguma XIX a. gyventojų, atrodo, kiekvieną dieną pradėdavo ir pabaigdavo su knyga rankose. Populiariausios jų vadintos kantičkomis. Kunigo kanauninko Andriejaus Sabaliausko asmeninio rinkinio spaudiniams pristatyti puikiai tiko pavadinimas „Dievo žodis lietuvių kalba“. Kanauninko sumanymas daugialypis – tai ir ne taip seniai atnaujintos bibliotekos erdvių sakralizavimas, žemaitiško kultūros paveldo objektų pristatymas, šalia esančių dviejų institucijų bendradarbiavimo stiprinimas.

Bibliotekos III a. stiklinėje vitrinoje eksponuojama 17 senųjų spaudinių. Svarbiausiu parodos eksponatu laikytinas Žemaičių vyskupo Juzefo Arnulfo Giedraičio 1816 m.

Vilniuje leistas pirmasis Biblijos – Naujojo Testamento – vertimas į lietuvių kalbą. Bib­ lijos leidimų istorijoje svarbus ir Žemaičių

Kunigas kanauninkas Andriejus Sabaliauskas.

43

kapitulos, kanauninko arkivyskupo dr. Juozapo Skvirecko viso Šventojo Rašto (6 tomai, 1911–1937) vertimas, kur lietuviškas tekstas išspausdintas lygiagrečiai su lotyniškuoju Vulgatos tekstu. Parodoje eksponuojami du šio daugiatomio leidinio tomai (1913; 1911) ir vienas pakartotai 1949 m. išleistas tomas, skirtas paties J. Skvirecko 50 metų kunigystės ir 50 metų vyskupystės jubiliejams paminėti.

Biblijų lentynoje – „Biblia sacra vulgata“, „Novum Testamentum graece et latine“, skirtos Telšių kunigų seminarijos dėstytojams, studentams.

Eksponuojama keletas XIX a. ir vėlesnių metų kantičkų arba giesmynų, maldų knygelių. Dalis jų jau be titulinių lapų, be pradžios ir pabaigos. Neidentifikuota ir maldų knygelė dūnininkų tarme su giesmėmis ir litanijomis. Įdomus ir gerai išsilaikęs kun. Kazimiero Ambrozaičio leidinys. 1924 m. grįžęs iš Amerikos į Lietuvą jis siekia išleisti savo „Giesmių lobyną“, tačiau negauna Bažnyčios oficialaus leidimo, nes giesmės parašytos „savotiška kalba ir nepaprasta rašyba“. Šiaip taip, sumokėjus spaustuvei daug pinigų, giesmynas išleidžiamas. Jo pavadinimas „Grinaj musishkaj parashytu gismiu lobynas = (Thesaurus Lietuvanorum Hymnorum) : gysmes su natums i senovishkuju vyta atstatytas ir naujums papilditas su didelejs prydais gale…“ Tai beveik 800 puslapių leidinys, rašytas pietų žemaičių dūnininkų tarme.

Seniausias parodoje eksponuojamas leidinys – Tytuvėnų vienuolių išleista „Kalwaria arba Kieley kriziaus su isz rozijmu znoczniausiu wietu yr tajemniciu cielos mukos Chrystusa ant szwętoriaus pri baznicies KK“ (Vilnius, 1781, 72 p. ).

Tiesą sakant, ši spaudinių paroda įdomi ir kalbiniu požiūriu. Žinome, kad XVIII a. pabaigos knygose pradėta vartoti žemaičių tarmė XIX a. leidiniuose įsigalėjo galutinai. Žemaičiai ir šiandien mieliau gieda iš žemaitiškų giesmynų. Kaimo žmonės juos labai saugojo, pagarbiai perduodavo iš kartos į kartą.

Dėkojame kun. Andriejui Sabaliauskui už iniciatyvą pristatyti šių leidinių parodą telšiškiams ir mūsų svečiams.

Julita Švėgždavičienė Trakai Skaičių pasakos mažiesiems. Kodėl Vienetukas nešioja tik vieną šlepetę, o Ketvertukas labai mėgsta šalikus? Ką labiausiai mėgsta veikti Septintukas? Koks skaičius kuria miestelio taisykles? Spalio 26 d. šiuos ir

Knygos apie skaičius sutiktuvėse. Manto Bartaševičiaus nuotr.

44

kitus klausimus aiškinomės knygos „Skaičių pasakos. Jei mėnulis būtų nulis“ sutiktuvėse Rūdiškių bibliotekoje, dalyvaujant vienai iš autorių Linai Matiukaitei.

Ar gali būti įdomus skaičių gyvenimas?

Taip, jei prie jų istorijų kūrimo prisiliečia talentingos rašytojų rankos. Knygos autorės – Lina Matiukaitė ir Ieva Kilienė – norėjo parodyti, kad matematikos mokytis galima ir smagiai. Knyga apie skaičių gyvenimą atsirado pasibaigus radijo laidai apie matematiką, o jaunatviškas maksimalizmas padėjo nugalėti visas kliūtis, siekiant išleisti knygą. Ji skirta ikimokyklinukams – tiems, kurie dar tik pradeda pažintį su skaičiais, tad į susitikimą pakvietėme lopšelio-darželio „Pasaka“ ugdytinius, kuriuos atlydėjo priešmokyklinio ugdymo grupės pedagogė Aldona Stalmačionokienė ir auklėtoja Albina Zakšauskienė.

Susitikimas prasidėjo nuo žaidimų, nes žaidimai suteikia tikro džiaugsmo, skatina kūrybiškumą ir leidžia glaudžiau bendrauti.

Vėliau rašytoja pakvietė vaikus į kūrybines dirbtuvėles. Jose mažieji gamino skaičiukądraugiuką, kuriam reikėjo ir vardą sugalvoti.

Tikimės, kad šis netradicinis pasakos žanras – skaičių pasakos – paskatins vaikus pamilti skaičius ir suvokti, kad matematika yra glaudžiai susijusi su kūryba.

Danguolė Paliulienė Zarasai Prisiminta ir pagerbta rašytoja Ieva Simonaitytė. Spalio 13 d. viešojoje bibliotekoje surengtas tradicinis literatūros vakaras „Prozos ruduo“, skirtas rašytojos Ievos Simonaitytės metams. Renginyje dalyvavo prof. dr.

Domas Kaunas.

Renginį vedusi viešosios bibliotekos suaugusiųjų teatro „Juodai balta“ vadovė Gražina Karlaitė pasidžiaugė, kad pastaruosius dešimtmečius buvusi truputį primiršta I. Simonaitytė visai neseniai sugrįžo į mokyklų bendrojo ugdymo programą. „Gerbdami rašytojos atminimą ne tik priglusim prie jos kūrybos meistriškumo, bet ir atsigręšime į Mažąją Lietuvą ir lietuvininkus“, – kvietė renginio vedėja.

I. Simonaitytės kūryba neatsiejama nuo Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto, o romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935) – tai Mažosios Lietuvos buities, papročių, tradicijų metraštis, kur šio krašto istorija parodyta per vienos giminės kartų kartas. Už jį Ievai Simonaitytei 1936-ųjų vasario 16-ąją buvo paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija.

Suaugusiųjų teatras „Juodai balta“ inscenizavo kelias šio romano ištraukas. „Mes aukštaičiai, žinoma, kad nesugebėsime atkurti Mažosios Lietuvos autentikos, lietuvininkams būdingo etninio savitumo, folkloriškumo, tačiau rašytojos iškelti vertybiniai aspektai ne tik puikiai suprantami, pamokantys, bet ir gali būti apgaubti patrauklia teatrine forma,“ – teigė režisierė G. Karlaitė, pristatydama spektaklį. Jame skambėjo Klaipėdos krašto dainos, jas atliko Zarasų

„Ąžuolo“ gimnazijos giedojimo choras (vad. Gražvydas Gasparavičius).

D. Kaunas pateikė įdomių faktų apie Ievą Simonaitytę ir jos motiną. Jis prašė nevadinti Ievos Simonaitytės šiuo vardu. „Ji buvo Evė, o Ieva – literatūrinis slapyvardis, sugalvotas kitų, pirmą kartą leidžiant „Aukštujų Šimonių likimą“, jos dokumentuose įrašyta ir ji krikštyta Eve, ir toks vardas turi likti,“– teigė profesorius. Jis pripažino, kad rašytoja I. Simonaitytė dėl mūsų aplaidumo, dėl mokyklų ir švietimo vadovų ir net dėl politinių vėjų buvo nustumta gerokai į šoną, nesuvokiant, kokia žala daroma mokyklai, švietimui, kultūrai.

Po vaidinimo. Stovi antra iš kairės rež. Gražina Karlaitė.

D. Kaunas apžvelgė svarbiausias Evos Simonaitytės gyvenimo, kūrybos, visuomeninės veiklos faktus, savo pasakojimą iliustravo nuotraukomis. „Prie Simonaitytės reikia priartėti, tai nėra paprasta, ji labai sudėtinga asmenybė, ne tokia kaip mes, jai likimas lėmė nepalankias sąlygas,“ – dėstė profesorius.

D. Kaunui prie jos priartėti lėmęs pats likimas. Tėvams atsikėlus į Klaipėdos kraštą, jis mokėsi Priekulės vidurinėje mokykloje ir jau tuomet teko matyti rašytoją. Studijuodamas Vilniaus universitete, profesorių paskatintas, rinko medžiagą apie šią iškilią asmenybę, buvo pas ją nuvykęs į Priekulę, bendravo.

Taip ir mynė takus, užrašinėjo informaciją.

Kai buvo minimas rašytojos 90-metis (jau be jos), rankraštį nunešęs į „Vagos“ leidyklą, tačiau tuometinis tarybinis rašytojas J. Baltušis jo rankraštį sutrynęs į miltus, įžvelgęs visokių politinių dalykų. Jau vėliau rinkdamas prisiminimus apie Simonaitytę, dviračiu važinėdamas po tą kraštą, kur ji augo, kur ją dar prisiminė, apklausė daug žmonių. Ir taip kaupė žmonių pasakojimus apie I. Simonaitytę.

Kai buvo rengiamas I. Simonaitytės 120-ųjų gimimo metinių minėjimo planas, Kultūros ministerijai pasiūlęs išleisti knygą. „Įtraukė ir pinigus paskyrė,“ – džiaugėsi D. Kaunas.

Dabar didžiausias jo rūpestis – knygos „Aš esu Etmės Evė“ leidyba.

Režisierei G. Karlaitei profesorius pavedė perskaityti Evos Simonaitytės testamentą, kurio anuomet nebuvo paisoma, – ji, kaip liaudies rašytoja, buvo palaidota Antakalnio kapinėse. Profesorius pasižadėjo siekti, kad rašytojos palaikai būtų perlaidoti Priekulėje, kaip ji ir norėjusi.

D. Kaunas pasidžiaugė, kad čia, Zarasų krašte, taip gražiai prisiminta ir pagerbta rašytoja Ieva Simonaitytė.

Saulutė Pelekienė

in this issue Jūratė Sučylaitė. Learning to be Happy

Gintarė Petuchovaitė. Rebellious Books: If God is for us, who can be against us?

1

How to know oneself? How to speak so that others understand you, not to underestimate oneself and not bypass those who are wellwishing? What is positive thinking and what are its benefits? In other words, how to learn to be happy and how to withstand challenges?

These topics are addressed by the poetry therapist and psychiatrist from Klaipėda University Dr. Jūratė Sučylaitė. She considers the poetry therapy one of the means of learning to live and a method for spiritual growth.

Daiva Janavičienė. Reading as a Way to Feel Well

3

It has been noted that sick people who read books and in such a way divert their thoughts recover more quickly than those who do not. This impact of books has been known for long; bibliotherapy is a universal method applicable in a variety of fields. In the article, this topic is addressed by Dr. Daiva Janavičienė, who considers that it is high time to establish a national bibliotherapy association in Lithuania. The article also tells about the contribution of Lithuania’s libraries to this endeavour.

Ekaterina Prakapene, Laima Juzulėnienė.

How to Live in an Inclusive Society

7

In Lithuania people with disabilities and with various psychic and intellectual disorders make up about 9 percent of the total population.

After Lithuania ratified the United Nation’s Convention on the Rights of Persons with Disabilities in 2010, there has been much effort to minimize the marginalization of people with disabilities and ensure their socialization and inclusion into cultural life. There has been the conference “An Individual with Disabilities Within the Society, Family and Library” held by the Povilas Višinskis public Library of Šiauliai County, which has been taking much effort in this direction and is aware of the lack of the appropriate competences of its staff.

The authors tell about the conference’s considerable focus on today’s approach to the disability phenomenon and Lithuania’s achievements in improving the situation of people with disabilities (particularly in museums and libraries).

Greta Bacevičiūtė. Development of Adult Education in Libraries

11

There has been an increase of the number of people involved in lifelong learning. Therefore there is growing demand of professionals who are capable of responding to the adults’ learning behaviour.

The article tells about the international project “Andragogy: Virtual Learning Environment for Librarians” implemented by the Adomas Mickevičius Public Library of Vilnius County together with the Lithuanian Librarians Association, the National Library of Latvia, the Jelgava City Library (Latvia), the Nikola Furnadzhiev Library of Pazardzhik County (Bulgaria) and the Bulgarian Association for Innovative Community Centres and financed by the Erasmus+ Programme 2015–2017. During the project implementation, a virtual learning environment was created (go-andragogy.eu).

Gintarė Petuchovaitė. The Anniversary of the Revolt

15

2017 is of much importance for the entire history of the Western European culture and in Lithuania it is commemorated by various events within the officially announced year. The phenomenon of Reformation celebrates its 500th anniversary. What is the importance of Reformation for the historic Grand Duchy of Lithuania and the today’s Lithuania? And why the researcher at the Rare Books and Manuscripts Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Gintarė Petuchovaitė does speak of a revolt? The article gives answers to all of these questions.

18

In November this year, there was an official celebration of the Reformation Year at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, during which Reformation researchers presented lectures and intriguing educational workshops were held, which intended to bring the taste of Reformation. And yet the main event was the exhibition “Rebellious Books”. The originator of the exhibition’s conception Gintarė Petuchovaitė presents numerous details starting with the original idea and selection of books and ending with problems encountered when exhibiting valuable books of the 16th–17th centuries from the collections of the National Library.

Jūratė Levina. Ephemeris of Greimas

22

The Martynas Mažvydas National Library of Lithuania preserves the 1946 publication, the bibliographic rarity, Praskrendančio paukščio sparnu (“The Wing of a Bird Flying By”). This publication issued by the Paris branch of the academic youth association Šviesa, which had originated 12 branches in various European cities and later on USA, even in Australia, contains an article by the semiotician and linguist Algirdas Julius Greimas (1917–1992). We present it in this issue partnered with comments by Dr. Jūratė Levina from Vilnius University’s A. J. Greimas Centre of Semiotics and Literary Theory. In the opinion of Levina, the article by Greimas “In the Land of Simple and Clear Ideas” is exceptional from two points of view: he cares about the Lithuanian cultural self-awareness at the mindset level and views it “from the perspective of a Lithuanian having mastered the French mindset.”

A Glimpse at Sources of the Past

27

Tarp knygų continues publishing documents related with the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, which will be celebrating its centenary in 2019. This volume presents the fourth part of the series “Libraries in the Second Republic of Lithuania: Testimonies of Documentary Sources” “The Decline of the Central State Bookshop in 1934”. The publication tells about the redistribution of books between the Vytautas Magnus University and the Central State Bookshop. The officials at the contemporary Ministry of Education were determined to make the Central State Bookshop a mere public library. The head of the Bookshop Andrius Škėma signed appropriate documents enabling to transfer valuable older publications from the Central State Bookshop to the University.

(Prepared by Irmina Abramovienė and Kęstutis Račkauskas)

Daiva Vilkickienė. “I Travel the World, Seeing a Weird Dream”

32

The Juozas Keliuotis Public Library of Rokiškis Municipality is involved in preserving the memory of the young Jewish poet Matilda Olkinaitė (1921–1941), who lived in the Rokiškis Region and was murdered there together with her family by Nazis. The Library preserves copies of Olkinaitės’s diary and verse notebook; the librarians take various kinds of effort in order to contribute to the popularization of Olkinaitė’s literary heritage. This year a roofed pillar was erected by initiative of the Library in the settlement of the Panemunėlis Railway Station, not far away from the place where Olkinases’ dwelling stood (created by the wood carver Vidmantas Zakarka).

Karina Basiul. Commemoration of the Basilian Order

36

On 10–12 November there was a commemoration of the 400th anniversary of the establishment of the Order of Saint Basil the Great in Vilnius.

This order has left a significant trace in Lithuania’s cultural life: Basilians established printing houses and organized book printing. On the occasion of the anniversary, the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania held an exhibition featuring publications of the Basilian printing house which was operating in Vilnius. The exhibition presented 35 printings of various content (secular as well) preserved at the National Library. There was also the round table discussion “Book Printing by the Basil Order in Vilnius”, which involved researchers from Belarus, Ukraine and Poland.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2017 Nr. 11 (706) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2017 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2017 11 27 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 550 egz. Užs. nr. 13604 Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

Tarp knygų (In the world of bo­oks) No 11 (706) 2017 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­an­ ia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­an­ ian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2017 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vil­nius, Lit­hu­a­nia tel. +370 5 239 8687 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt