2017 02

Vasaris | 2017

šiame numeryje #GYVASŽODIS

Regina Koženiauskienė. Kalbos kultūros metus kviečiu pradėti nuo pokalbio apie kultūros kalbą 1 ĮVYKIS

Vaidenė Grybauskaitė, Asta Stirbytė. Kokybiškas bandymas prikelti 3 Jolita Steponaitienė. „Nepriklausomybės archyvai“ – valstybės istorijos liudytojai 6 TEMA / RAŠTINGUMAS IR EDUKACIJA

Rūta Elijošaitytė-Kaikarė. Kompetencija, būtina aktyviam gyvenimui pilietinėje visuomenėje 10

3

RAŠTINGUMAS IR EDUKACIJA / POKALBIS

Lina Murinienė: „Kad lietuvių kalbos langas būtų toks pat platus“ Kalbėjosi Asta Stirbytė

13

RAŠTINGUMAS IR EDUKACIJA / UŽSIENYJE

Šviečiamosios veiklos tendencijos nacionalinėse bibliotekose Parengė Monika Ivaškaitė

17

ŠIANDIEN AKTUALU

XXI a. viešosios bibliotekos pasirengusios keisti ateitį?

Parengė Tomas Auškalnis

20

NAUJI LEIDINIAI

Dovydas Mozūras. Laiškuose užrašyta kelionė

22

NAUJI LEIDINIAI

Antanas Staškevičius. Autentiški knygnešių pasakojimai

6

24

SVEIKINAME

Birutė Railienė. Bibliografijos patriarchė Adelė Ubeikaitė

27

sUKAkTYS

Kazys Bradūnas: iš pirmų lūpų Parengė Jūratė Bičkauskienė

28

ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

Petras Biveinis. Kultūros paveldo puoselėjimas nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940 m.) 33 KRONIKA

37

MŪSŲ KALENDORIUS

2017 balandis. Parengė Olga Zimareva

42

Redakcija

Redakcijos kolegija

Jūra­tė Bičkaus­kie­nė (vy­r. re­dak­to­rė) Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Loreta Pakalniškienė (bibliografijos redaktorė) Vaidenė Grybauskaitė (kronikos redaktorė) Kostas Stankevičius (dizaineris) Jolanta Jūrėnienė (kompiuterininkė)

Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė dr. Laura Juchnevič

28 Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ

VirŠeliuose

Pirmame: Mstislavo Dobužinskio Lietuvos herbo piešiniai ir išrašai (1930 m.), daryti tyrinėjant Žygimanto Augusto ir vėlesnių laikų (XVI–XVII a.) Vyčius, saugomi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Vėliau, 1933-iaisiais, M. Dobužinskis dalyvavo kuriant Lietuvos heraldiką.

Ketvirtame: 2017-ieji Lietuvoje – Tautinio kostiumo metai. Toliau sklaidome knygų puslapius ir gėrimės lietuvių tautiniais drabužiais. Viršelyje – lietuvaitė iš Tilžės rajono, XVIII a. Nuotrauka spausdinama Vydūno knygoje La Lituanie dans le passé et dans le présent („Lietuvos praeitis ir dabartis“), išleistoje Ženevoje 1917 m.

#gyvasžodis

Kalbos kultūros metus kviečiu pradėti nuo pokalbio apie kultūros kalbą

Prof. habil. dr. Regina Koženiauskienė. Vito Jadzgevičiaus nuotrauka

Antraštės formuluotė nėra žodžių žaismas. Ši bet kartu su juo eina dar kiti – retorinis, komuni­ mintis man kilo tą akimirką, kai buvau paprašyta kacinis, etinis, nes kalba neatsiejama nuo paties tarti įžangos žodį, skirtą Kalbos kultūros metams, kalbėtojo asmenybės, jo elgsenos, laikysenos, ir pasikalbėti su žurnalo „Tarp knygų“ skaitytojais. dorovės. Juk ir bendrinės kalbos puoselėtojas Šį žurnalą leidžianti Nacionalinė Martyno Maž­ Jonas Jablonskis savo raštais visiškai paneigia kai vydo biblioteka mano aplinkos žmonių sąmonėje kurių rašytojų paskleistą mitą, neva jis, griežtas reiškia gerokai daugiau nei biblioteka. Sostinės suvalkietis, buvęs tik „sausas“ kalbos norminto­ centre dunksantys didžiuliai humanitarinės kul­ jas, linksnių, prielinksnių vartosenos mokovas ar tūros rūmai, kuriuose suburti lituanistai, istorikai, lietuviškų terminų kūrėjas, – pakanka atidžiau per­ bibliotekininkai, dailėtyrininkai ir kitų įvairių sri­ skaityti jo raštus. Paradoksalu: Jablonskio laikais čių specialistai, iš jų nemaža Vilniaus universiteto dar nevartotas kalbos kultūros terminas, tačiau auklėtinių, jaučiu, neliks abejingi jis iš tiesų dirbo tikrosios kultūros mano iškeltai temai. Tuo labiau kad darbą, siekė, kad mūsų kalba būtų žurnalas pasiekia ir kitas Lietuvos Į kalbos kultūrą ne tik taisyklinga ir gryna, plačiai bibliotekas, o per jas – ir kultūros, suprantama, bet ir, jo paties žodžiais, turėtume žiūrėti kaip „padori, įmanoma“. Jį labiausiai skau­ mokslo, švietimo institucijas... Gal pasieks ir visai šalia prigludusius į asmenybės dvasinio dino nesąžiningumas, veidmainystė, Seimo rūmus? neteisybė, nepagarba kito nuomonei, tobulumo dalį, pačios Būtų banalu pradėti aiškinti, kitataučių ar kitaminčių pašiepimas. tautos dvasinės kad kalbos kultūra nėra tik kalbos Į kalbos kultūrą turėtume žiūrėti normų laikymasis. Taip, tai labai kaip į asmenybės dvasinio tobulumo kultūros rodiklį. svarbus kalbos vartosenos lygmuo, dalį, pačios tautos dvasinės kultūros

„

1

„

rodiklį. Nepakanka gero kalbos mokėjimo, bus tonas, išgirsti pačiose Labiausiai kelia kalbėjimo technikos išmanymo, dar reikia rimčiausiose valstybės moralinių etinių kalbančio žmogaus savy­ nerimą vartotojiškas institucijose, kartais gali bių. Pats žodis „kultūra“, kilęs iš šventojo užmušti puolamą opo­ požiūris į kalbą. <...> „kulto“, arba apeigų, rodo, kad jis nėra nentą ar konkurentą.

Kalba traktuojama kaip kasdienis, vartotinas tik tada, kai regime Ne mažesnę įtaką mū­ ištobulintą dalyką, neeilinę asmenybę, produktas, kuriam taikomi sų kalbai turi žiniasklai­ keliančią pagarbą, verčiančią nusilenkti. dos elitas – visuomenės rinkodaros principai.

Pagalvojau, kad gal nejaukiai šiandieną au­toritetai, turintys spren­ pasijustų garsusis stilistikos profesorius džiamojo balso teisę, jais Juozas Pikčilingis, raginęs „atgyti kalbos sąžinei“, dar labiau negu politikais pasitikima, jais sekama. kalbėjęs, kad „reikia kalbos kulto!“ Štai įrodymas, Tačiau ką girdime ir skaitome? Tiesą sakant, nejauku kad kultūra siejama su kultu... Skeptikai sakytų: net cituoti. Televizijos „plėšia ir tvatija“, praneša, kad kam ta patetika, kam tos deklaracijos, juk rezultatai ministrai kone kasdien „susimauna“, „apsikakoja“, akivaizdūs: kalbos kultūra gerokai ūgtelėjusi, net sužinome, kad „pašvinko“ gimtadienio dovana šalies mažyliai, grįžę iš darželio, jau pamoko tėvelius vadovei, „šungrybiai“ Seimo nariai kapstosi „mėšle taisyklingai kalbėti, o jų informacinis raštingumas ir kompiuterinių technologijų išmanymas stebina iki ausų“... Teisus buvo šviesusis kultūros žmogus vyresniąją kartą. Neva pamokslininko Mykolo Leonidas Donskis, televizijos laidoje „Be pykčio“ Olševskio „Bromos, atvertos ing viečnastį“ laikai citavęs, kad žiniasklaida kartais primena „užsiundytą šunį“. Kai, dėstydama žurnalistams, pamėginu su negrįžtamai praėję...

Iš tiesų barbarizmų ar slaviškų sintaksinių studentais diskutuoti, kodėl taip yra, jie nekaltomis konstrukcijų vartosenos bėdų gerokai mažiau, bet akimis aiškina, kad visuomenė geriausiai perka dabar atsivėrusi kitokių bėdų „broma“, labiausiai tuos laikraščius ar skaito tuos portalus, kuriuose kelianti nerimą dėl... vartotojiško požiūrio į kalbą. kritikuojama valdžia.

Kaip tokia elito „kultūros“ kalba ir visa aplin­ Vis dažniau girdime apie ją tik kaip apie komuni­ kavimo, informacinio raštingumo priemonę, kaip ka lemia kalbos vartoseną? Į šį klausimą galima sėkmingo verslo pagalbininkę. Kalba traktuojama atsakyti retoriniu klausimu: jeigu taip kalbėti sau kaip produktas, kuriam taikomi rinkodaros prin­ leidžia kasdien viešai matomi ir girdimi jupiteriai, cipai. Kalba, tarsi prekė, dedama ant prekystalio ir tai kokie reikalavimai gali būti keliami prastiems iš jos siekiama išspausti kuo didesnį pelną. Šnekos jaučiams? Jeigu taip kalba elito žmonės, tai paskui apie kalbos sąžinę esąs tuščias reikalas: kokiomis juos koja kojon žengia ir žiauri, nepadori visuo­ gi svarstyklėmis ją pasversi, kokį užmokestį už ją menės kalba. gausi – sentimentali personifikacija, ir tiek.

Ir vis dėlto turiu viltį, kad Kalbos kultūros metai Tačiau šiame pradžios žodyje noriu kalbėti ne paskelbti ne tik kaip eilinė akcija ar projektas. Štai apie eilinius kalbos prekeivius, bet apie elito at­ ir kultūros žurnalas „Tarp knygų“ rodo iniciatyvą, stovus. Beje, prancūziško žodžio „elitas“ pirminė kviečia mus neužsidaryti savo tyrimuose „tarp reikšmė – rinktiniai arba kultivuoti (dar viena knygų“. Atsiliepusi į kvietimą, dabar ir pati raginu užuomina į kultą!) augalai, brangiausi audiniai, pilietiškai sukrusti, eiti į viešumą, diskutuoti su tik vėliau šiuo žodžiu imta apibūdinti rinktinė kaimyninių valstybių – brolių latvių, estų, lenkų, visuomenės grupė. Pirmiausia, žinoma, kalbėsiu kitų Europos šalių specialistais, dalintis patirtimi, apie aukštuosius politikus, valdžios žmones, juk kalbėti apie nepraustaburnės, šiurkščios kalbos jie tiesiogine prasme yra rinktiniai, visų mūsų priežastis ir pasekmes, pagaliau aptarti ir siūlyti renkami, geriausi iš geriausių, moraliniai autori­ būdus bei priemones, kaip tų pasekmių išvengti. tetai, taigi turėtų būti elitinės, pavyzdinės kalbos Noriu, kad mūsų kalba taptų bent flagmanai. Bet juk girdi­ „padori, įmanoma“. Regis, koks kuklus me, kaip kai kurie iš jų šis J. Jablonskio žodžiais išreikštas noras, Vulgarūs epitetai, kalba. Vos ne kas antras į bet kaip sunkiai pasiekiamas net po šimto užduotą klausimą atsako šiurkšti frazeologija, metų! Noriu, kad kultūros kalba sudarytų jau šypseną keliančiais: demonstratyviai ne ironiškai gėdingą, bet deramą žodžių „šioje vietoje...“, „mato­ nepagarbus tonas kartais junginį. mai“ ar „šiandien dienai turime...“ Vulgarūs epi­ gali užmušti puolamą habil. dr. Regina Koženiauskienė tetai, šiurkšti frazeologija, oponentą ar konkurentą. Prof.Kalbininkė, retorikos ir stilistikos specialistė demonstratyviai nepagar­

„

2

© Vilniaus universiteto bibliotekos nuotraukos

Įvykis

Kokybiškas bandymas prikelti Vieną žvarbią vasario pavakarę knygotyros, kalbos specialistai, bibliofilai ir smalsūs kultūros aktyvistai rinkosi Vilniaus universitete. Ir tai darė dėl Martyno Mažvydo, tiksliau dėl jo „Katekizmo“. Renginio dalyviai galėjo, kaip ir pats M. Mažvydas tokiame pat žiemiškame Karaliaučiuje prieš 470 metų, net pačiupinėti pirmąją spausdintą lietuvišką knygą. Tiesą sakant, tai buvo ne universiteto bibliotekos prieš 60 metų įsigytas „Katekizmo“ originalas (kurį, eksponuojamą po stiklo vitrina, taip pat galima buvo apžiūrėti), o labai kokybiška faksimilė.

Vasario 9 d. Vilniaus universiteto (VU) biblio­ teka ir „Petro ofseto“ spaustuvė pakvietė į šio unikalaus Lietuvai leidinio sutiktuves, o Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos jaunimo ansamblis „Adoremus“ (vad. Renata Moraitė Kreimerė), su­ giedodamas kelias M. Mažvydo ir Baltramiejaus Vilento užrašytas giesmes, nuskraidino į XVI a.

Mažąją Lietuvą. Vis dėlto, gyvendami XXI a., šį raštijos paminklą vertiname žvelgdami iš šių dienų perspektyvos.

Pasaulyje yra žinomi tik du šios knygos, kurios, manoma, iš viso galėjo būti išspausdinta 200–300 vienetų, egzemplioriai. Vienas jų saugomas To­ runės (Lenkija) universiteto, kitas – Vilniaus universiteto bibliotekose. Vilniečiai savąjį egzem­ pliorių 1957 m. įsigijo mainais (buvo iškeistas į du solidžius leidinius) iš tuometės Odesos (Ukraina) M. Gorkio mokslinės bibliotekos. Todėl M. Maž­

vydo „Katekizmo“ faksimilės sukūrimas, pasak VU bibliotekos direktorės Irenos Krivienės, yra neeilinis įvykis.

Europoje daugelis valstybių jau turi išleidusios sau svarbių leidinių faksimilinius variantus, kurie atitinka kokybiškai faksimilei keliamus reikalavi­ mus ir nėra tiesiog naujas fotografuotinis leidimas.

Mūsų šalyje pirmoji lietuviška knyga tapo antruoju (po Donelaičio „Metų“) taip prikeltu leidiniu, ji be­ veik nesiskiria nuo bibliotekoje saugomo originalo.

Sukurti aukštos kokybės leidinio faksimilę pa­ skatino užsienio šalių jau išleistos gana tikslios jų pirmųjų knygų kopijos, suteikiančios galimybę išsaugoti itin retas knygas ateities kartoms. M. Maž­ vydo „Katekizmo“ faksimilės išskirtinumas – ir sudėtingas 3 metų gamybos procesas bei ribotas 100 vienetų tiražas. O parengiamieji darbai prasi­ dėjo 2012 m., kai su spaustuve „Petro ofsetas“ buvo 3

pasirašyta bendro projekto sutartis ir universitetas pagamino didelės raiškos originalo kopijas.

Projekto vadovė Kamilė Kalibataitė papasakojo, kad, rengiant „Katekizmo“ faksimilę, buvo sten­ giamasi atkurti visas detales: dėmeles, įtrūkimus, išlinkius, atsižvelgti į puslapių nelygumus. Daug pastangų teko skirti popieriaus paieškai, važinėta po užsienio popieriaus malūnus. Žaliava tapo popierius, pagamintas iš skudurų plaušo. Aukštos kokybės fak­ similės požymiai – apčiuopiama popieriaus spalva, faktūra, nelygumai, siūlai, netolygus susiuvimas.

Taigi ir prikeltame M. Mažvydo „Katekizmo“ va­ riante daug rankų darbo – juk originalo puslapiai buvo skirtingai nudėvėti, norėta atkartoti siūlų įtrūkius, kiekvieną adatos dūrio vietą ir pan. „Mūsų parengta knyga nepasižymi puošnumu, ji, kaip ir tauta, kukli, tačiau širdinga“, – sakė K. Kalibataitė, džiaugdamasi, kad senelis Petras Kalibatas patikėjo jai tokį atsakingą darbą.

Minėdami pirmosios lietuviškos knygos pasi­ rodymo 470 metų sukaktį, turime progą dar kartą permąstyti, ką ši kukli nedidelė knygelė mums reiškia.

I. Krivienė pabrėžė, kad pirmasis spausdintas lietu­ viškas žodis – tai kertiniai stulpai, mūsų pagrindas, į kurį atsiremiame, kai mums sunku. VU Filologijos fakulteto Baltistikos katedros docentas Jurgis Pakerys ironizavo, kad daugeliui M. Mažvydo „Katekizmas“, ko gero, yra tarsi jaukus žaislas herojus, kuris pa­ spaustas ištaria: „Imkit mane ir skaitykit“. O iš tiesų, mokslininko nuomone, ši knyga mums svarbi keliais aspektais: dvasiniu, socialiniu ir technologiniu.

M. Mažvydo parengtas „Katekizmas“ kėlė tikėjimo ir mąstymo klausimus, jo paskirtis buvusi „tikėji­ mą atnešti ir paskleisti“, taip pat „permanyti“. Nors didžioji „Katekizmo“ teksto dalis yra verstinė, labai svarbūs yra knygos sudarytojo intarpai ir išplėstiniai pamąstymai. Taigi tai, J. Pakerio žodžiais, – savotiškos dvasinės pratybos. Iš įrašo „sau ir saviesiems“ galima spręsti, kaip M. Mažvydui buvęs svarbus mokymasis šeimose ar bendruomenėje: „sūnus ir šeimyną iš­ mokyti“ arba „ūkiuose šeimyną mokykit“. J. Pakerio nuomone, „Katekizmas“ reikšmingas ir technologine prasme, juk M. Mažvydo ir spaustuvininko Hanso Weinreicho bendro darbo rezultatas – spausdintas leidinys buvo žingsnis pažangos keliu.

Pagaliau kokybiška knygos, kuri į UNESCO Lie­ tuvos nacionalinį „Pasaulio atminties“ registrą įrašyta pirmuoju numeriu, faksimilė yra valstybės prestižo reikalas. Prikelto „Katekizmo“ sutiktuvių dalyviai galėjo ne tik palyginti fotografuotinius knygos lei­ dimus, bet ir pajusti jos, kaip paslaptingai intrigavo K. Kalibataitė, „subtilų kvapą“. Entuziastingi uosty­ tojai nusprendė, kad tai – iš XVI a. perkeltas pelėsio kvapas, šiuo atveju liudijantis pastangas darbą atlikti kuo įtikinamiau.

Vaidenė Grybauskaitė, Asta Stirbytė 4

Faksimilę (apačioje) buvo galima palyginti su fotografuotiniais M. Mažvydo „Katekizmo“ leidimais.

Renginyje kalbėjo VU bibliotekos direktorė I. Krivienė...

...VU Filologijos fakulteto Baltistikos katedros docentas Jurgis Pakerys...

...projekto vadovė K. Kalibataitė.

P. Smuglevičiaus salėje pasklido ansamblio „Adoremus“ atliekamos giesmės iš M. Mažvydo ir B. Vilento parengto giesmyno.

Vienas iš dviejų pasaulyje žinomų išlikusių „Katekizmo“ originalų.

Dr. Tomas Petreikis, prof. Vygintas Bronius Pšibilskis ir prof. Aud­ro­nė Pšibilskienė.

Leidėjai suintrigavo siūlydami pajusti „subtilų“ faksimilės kvapą.

5

Įvykis

„Nepriklausomybės archyvai“ – valstybės istorijos liudytojai Kai vasario 13 dieną Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo atidaryta paroda „Juozas Urbšys: gyvenimu liudiju istoriją“ ir pristatyta to paties pavadinimo knyga, tai nebuvo eilinis Vasario 16-ajai skirtas renginys. Garbingi svečiai – diplomatai, politikai, atminties institucijų specialistai buvo supažindinti su Nacionalinės bibliotekos pradėtu vykdyti trijų dalių projektu „Nepriklausomybės archyvai“, kuris skiriamas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui.

Lietuvos pasiuntinybės Berlyne konsulinio skyriaus vedėjui (vėliau – pasiuntinybės Paryžiuje pirmajam sekretoriui) Juozui Urbšiui išduotas Lietuvos Respublikos diplomatinis pasas. 1924 m. LNB

6

Artėjančiai valstybingumo sukakčiai, be minėtos parodos, Nacionalinė biblioteka rengia ciklą – paro­ das ir knygas apie Vasario 16-osios akto signatarą Pe­ trą Klimą (1891–1969), pasaulinio garso dailininką Mstislavą Dobužinskį (1875–1957) ir jo tyrinėjimus Lietuvos Vyčio bei vėliavos tema.

Juozui Urbšiui, tarpukario Lietuvos užsienio rei­ kalų ministrui, kūrusiam valstybę ir atstovavusiam jai užsienyje sudėtingu laikotarpiu, skirtoje paro­ doje eksponuoti dokumentai iš J. Urbšio archyvo, nuo XX a. vidurio saugomo Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje. Parodos kuratorė Jolita Steponaitienė atrinko eksponatus, kurie J. Urbšį atskleistų kaip karininką, diplomatą, vertėją, kultūrininką. Tarp parodos eksponatų – daugiau kaip 60 nuotraukų iš įvairių diplomato gyvenimo laikotarpių.

Paroda tapo „pasivaikščiojimu“ po XX a. Lietuvą, Vakarų Europą, diplomatinius dalykinius susitiki­ mus ir banketus, pokario realybę Viaznikų (Vla­ dimiro sritis, Rusija) pirtyje – išleistas iš kalėjimo, J. Urbšys dirbo Viaznikų pirties kasininku. Parodos lankytojai galėjo susipažinti su J. Urbšio pasaulio literatūros klasikų vertimais.

Eksponatus ir nuotraukų kopijas paskolino Urbšių šeima, Genocido aukų muziejus (drabužiai, kuriuos vilkėdamas J. Urbšys grįžo iš tremties), Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Renginio dalyviams rodyta „Santaros“ leidyklos ir Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro parengta filmuota medžiaga.

4-ojo pėstininkų karaliaus Mindaugo pulko vyresnysis leitenantas Juozas Urbšys (dešinėje) su savo bičiuliu, Vyčio Kryžiaus kavalieriumi Kaziu Kubiliumi (1897–1938). 1920 m. LNB

Užsienio reikalų ministras J. Urbšys ir Vokietijos ministras Joachimas von Ribbentropas Berlyne pasirašo Klaipėdos perdavimo sutartį. 1939 m. Agentūros „Keystone“ nuotrauka

Marija ir Juozas Urbšiai Lietuvos pasiuntinybėje Paryžiuje. 1930 m. Nuotrauka iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro

J. Urbšys savo namuose Kaune. Algimanto Žižiūno nuotrauka, LCVA

7

R. Gudauskas diskutuoja su Lietuvos vyriausiuoju archyvaru R. Kraujeliu ir diplomatu Antanu Valioniu.

Dešinėje stovi diplomatas habil. dr. Alfonsas Eidintas

Atidarydamas parodą Nacionalinės bibliotekos genera­ linis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas kalbėjo: „Pa­ gerbdami ministrą Juozą Urbšį, mes pagerbiame visus, kurie kūrė, gynė ir mums paliko didelį turtą – Lietuvos valstybę.“ Susirinkusieji išgirdo Europos Komisijos nario Vytenio Andriukaičio vaizdo sveikinimą, apie J. Urbšio pėdsaką šiuolaikinėje diplomatijoje kalbėjo buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis. J. Urbšio giminaitis Seimo narys Povilas Urbšys pasakojo apie atminties puoselėjimą Urbšių šeimoje. Renginio išvakarėse tarp Lietuvos naciona­ linės Martyno Mažvydo bibliotekos ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, todėl Lietuvos vyriausiasis archyvaras dr. Ramo­ Seimo narys P. Urbšys

Projekto „Nepriklausomybės archyvai“ vadovas V. Kavaliauskas (kairėje) ir Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. R. Gudauskas

8

Parodos atidarymo svečiai (iš kairės): Lietuvos Respublikos Seimo nariai dr. Laurynas Kasčiūnas ir dr. Žygimantas Pavilionis, žurnalistas Vidmantas Valiušaitis

Vygaudo Juozaičio nuotraukos

jus Kraujelis pasidžiaugė galimybe dalyvauti bendrose parodose ir išreiškė viltį, kad ateityje tokių renginių bus dar daugiau.

Knygos „Juozas Urbšys: gyvenimu liudiju istoriją“ sudarytojas Vilius Kavaliauskas į šį leidinį sudėjo beveik 200 unikalių J. Urbšio nuotraukų ir su juo susijusių dokumentų. Tarp jų – ir laiškų fak­ similės, straipsnių rinkiniai, paties J. Urbšio užrašai. Toks gausus diplomatinis ir kūrybinis J. Urbšio palikimas atskleidžia, kad mi­ nistras buvo ir drąsus karininkas, ir sumanus diplomatas, aktyvus kultūros veikėjas ir net darbštus vertėjas, knygas vertęs iš prancūzų, vokiečių ir rusų kalbų.

Atskira dalis skirta J. Urbšio žmonai Marijai Mašiotaitei-Urbšie­ nei, ištikimai ministro pagalbininkei, amžininkų žodžiais tariant, „ža­ viai Vakarų intelektualei“, telkusiai aplink Urbšių šeimą šviesuolius.

Leidinyje nustebins pateikiami Lietuvos užsienio ministerijos slaptųjų archyvų dokumentai ir nuotraukos, iliustruojančios epo­ chų ir likimų lūžių laikotarpį, kai Lietuva neteko nepriklausomy­ bės. Maloniai nuteiks šilti ministrą pažinojusių žmonių Danutės Čiurlionytės-Zubovienės, Viliaus Kavaliausko, Romualdo Norkaus, Arvydo Juozaičio, Vytenio Andriukaičio prisiminimai.

2017-ieji – atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio išvakarės. Todėl prasminga visus metus ruoštis jo minėjimui. Projekto „Nepriklau­ somybės archyvai“ sumanytojai tikisi, kad šia J. Urbšio asmeniui skirta paroda susidomės ir kitos bibliotekos, atminties institucijos.

Jolita Steponaitienė

Knygos viršelio dailininkė Elona Marija Ložytė

P aroda „Juozas Urbšys: gyvenimu liudiju istoriją“ eksponuojama šiose Lietuvos viešosiose bibliotekose: • kovo 1–15 d. – Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje; • kovo 17– 31 d. – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje; • balandžio 2–16 d. – Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje; • balandžio 18–gegužės 1 d. – Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje.

9

Tema / Raštingumas ir edukacija

Kompetencija, būtina aktyviam gyvenimui pilietinėje visuomenėje Rūta Elijošaitytė-Kaikarė Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacijos pirmininkė

Kas yra raštingumas skaitmeniniame amžiuje? Apie šį reiškinį ir mūsų pačių gyvenimą skaitmeniniame amžiuje, mokymąsi, skaitymo įgūdžius Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje„Raštingumas skaitmeniniame amžiuje“ diskutavo 19 lektorių iš Nyderlandų, Austrijos, Vokietijos, Suomijos, Latvijos, Jungtinės Karalystės, Slovėnijos, Danijos, Švedijos, Airijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų.

„

„Informacinis ir medijų raštingu­ Tokios konferencijos idėją jos Būti raštingam nėra mas – tai būtinosios kompetenci­ pagrindinė organizatorė Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija kokia nors privilegija. jos (žinios, įgūdžiai ir nuostatos), suteikiančios galimybę piliečiams brandino keletą metų, bet vis ne­ Tai yra norma ir efektyviai naudotis medijomis buvo palankių aplinkybių. Tačiau kiekvieno piliečio teisė. (spauda, radijo ir televizijos laidos, kai FELA (Federation of European kino filmai, reklama, internetas ir Literacy Associations / Europos raš­ kt.) ir kitais informacijos šaltiniais tingumo asociacijų federacija) savo metinį susitikimą nusprendė organizuoti Vilniuje, (įskaitant bibliotekas, archyvus, muziejus), nesvar­ šia galimybe buvo būtina pasinaudoti – juk federa­ bu, kokios naudojamos technologijos. Tai – kompe­ cija vienija daugybę savo srities specialistų, turin­ tencijos, susijusios su kritinio mąstymo įgūdžiais, čių įvairiausių patirčių ir praktikos, – mokytojus, reikalingais socializacijai ir aktyviam gyvenimui tyrėjus, mokslininkus, politikos formuotojus. Taigi pilietinėje visuomenėje“, – sakė L. Brochet.

Visi plenarinės sesijos pranešėjai tvirtino, jog sausio 20 dieną vykęs renginys sudomino mūsų šalies mokytojus, viešųjų bibliotekų ir mokyklų skaitmeninis raštingumas keičia mūsų visų gyve­ bibliotekininkus, universitetų dėstytojus, švietimo nimus. Jis yra svarbus įvairaus amžiaus žmonėms visose socialinėse situacijose. Kalbos ir literatūros politikos formuotojus. dėstytojas iš Groningeno (Nyderlandai) universi­ teto Jeroenas Clemensas kalbėjo apie pagrindinius Plintančio reiškinio iššūkiai Prancūzijoje gyvenanti ir dirbanti lietuvė tekstų pokyčius – apie atsirandančius hipertekstus, dr. Lau­ra Brochet išsamiai apibūdino pačią skai­ nuolatinį informacijos judėjimą, pokyčius, interak­ tmeninio raštingumo sąvoką. Net ir jos pranešimas tyvumą, dažnai – informacijos neaiškumą. O tai yra buvo skaitmeninis, pateiktas nuotoliniu būdu. labai svarbu, ypač kalbant apie paauglius, mokinius,

10

„

Prasti raštingumo įgūdžiai apsunkina darbo paieškas, padidina riziką patirti skurdą bei socialinę atskirtį.

kurie naudojasi savo skaitmeniniu raš­ tingumu ne tik kasdien bendraudami, bet ir ieškodami informacijos, moky­ damiesi. Tiesa, L. Brochet priminė, jog, kalbėdami apie paauglių skaitmeninį raštingumą ir sakydami, kad jie yra „skaitmeniniai čiabuviai“ (angl. digital natives), galime apsigauti. Dažniausiai vaikai labai daug ko nežino, nebūtinai elgiasi internete atsargiai, o ieškoda­ mi informacijos nebūtinai naudojasi geriausiais ir patikimiausiais šaltiniais.

Raštingumo svarbą įtvirtinantis dokumentas Prof. dr. Renate Valtin iš Vokietijos, ELINET (European Literacy Policy Network / Europos raštingumo politikos tinklas) ekspertė, pristatė ELINET veiklą ir raštingumo deklaraciją, kurioje išdėstyta vienuolika teisių į raštingumą. Ši deklaracija buvo priimta turint galvoje tokį faktą: Europoje kas penktas penkiolika­ metis ir apie 55 mln. suaugusiųjų stokoja pagrindinių raštingumo gebėjimų. Sunku tuo patikėti, tačiau tai rodo tyrimai.

Raštingumas deklaracijoje apibrėžiamas kaip būti­ na visų mokymosi formų sąlyga, o prasti raštingumo įgūdžiai apsunkina darbo paieškas, padidina riziką patirti skurdą bei socialinę atskirtį, riboja galimybes dalyvauti pilietinėje, kultūrinėje ar mokymosi visą gyvenimą veikloje.

Vienuolika deklaracijos punktų taikytini visų am­ž iaus tarpsnių, įvairių raštingumo gebėjimų ir galimybių žmonėms, pradedant nuo mažiausiųjų, kurių raštingumo gebėjimai turėtų būti ugdomi na­ muose. Labai svarbus yra 11-tas punktas, kviečiantis bendradarbiauti, siekiant visiems užtikrinti vienodą prieinamumą įgyti raštingumo gebėjimų ir mažinant socialines bei švietimo spragas.

Individualiai pritaikomos programos Konferencijos metu vyko penkios paralelinės sesijos. Pirmoji buvo skirta raštingumo ir specialiųjų poreikių santykiui, čia kylančių problemų sprendimo būdams ir perspektyvoms. FELA vicepirmininkė ir ilgametė skaitymo mokytoja iš Turku (Suomija) Ann Sofie Selin pasakojo ne tik apie darbą su skaitymo sunkumų turinčiais žmonėmis, bet ir apie pačią Suo­ mijos švietimo sistemą, jos išskirtinumą, palyginti su kitomis šalimis. Kalbant apie skaitymo gebėjimus, tos pačios klasės vaikų įgūdžiai gali būti įvertinami penkerių metų skirtumu. Vieni trečioje klasėje jau skaito Harį Poterį, kiti dar vos tik pradeda pažinti raides ir dėlioti žodžius.

Atsižvelgiant į kiekvieno vaiko individualumą, yra rengiamos atskiros programos, su kiekvienu vaiku dirbama atskirai ir jo pasiekimai matuojami individualiai. Tėvai pasitiki mokytojais, nes moky­ tojai žino, ką daro. Tai yra vienas svarbiausių dalykų mokymo sistemoje. Vaikams ir mokytojams yra pa­ liekama daug laisvės; nors visos Suomijos mokyklos turi bendras programas, labai daug kas priklauso nuo paties mokytojo ir to, kaip jis pažįsta savo mokinius.

Knyga, humoras ir laimė. Kas čia bendra?

Antroji sesija buvo skirta skaitymo skatinimui skaitmeniniame amžiuje. Viešnia iš Latvijos Silvija Tretjakova, Latvijos nacionalinės bibliotekos Vaikų literatūros centro direktorė, pasakojo apie projektus, kuriuos jau keliolika metų vykdo Latvijos bibliote­ kos. Siekiant, kad vaikų skaitymo įgūdžiai gerėtų, į problemos sprendimą įtraukta ne tik valstybė, bet ir visos šalies rajonų savivaldybės. Šiuo metu ypatingas dėmesys yra skiriamas vyrų vaidmeniui šeimoje: skaityti vaikams skatinami tėveliai, seneliai, dėdės, broliai. Ši labai graži iniciatyva, sprendžiant iš tyri­ mų, jau duoda rezultatų.

1. Mažų vaikų raštingumo gebėjimai ugdomi namuose.

2. Tėvams teikiama pagalba ir patarimai, kaip padėti vaikui įgyti raštingumo gebėjimų.

3. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose teikiamos prieinamos aukštos kokybės paslaugos, skatinančios ir ugdančios vaiko kalbinius ir raštingumo gebėjimus.

4. Švietimo įstaigų vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems teikiamos aukštos kokybės raštingumo mokymo paslaugos yra laikomas esminiu pagrindu.

5. Visi mokytojai gauna efektyvias pirminio ir tęstinio mokymo paslaugas, susijusias su raštingumo mokymu, kad būtų gerai pasirengę vykdyti savo užduotis.

6. Skaitmeninis raštingumas skatinamas tarp visų amžiaus grupių.

7. Skaitymas savo malonumui yra aktyviai skatinamas ir puoselėjamas.

8. Bibliotekos prieinamos visiems ir yra gerai aprūpintos ištekliais.

9. Su raštingumo problemomis susiduriantys vaikai ir jaunuoliai gauna reikiamą specialistų pagalbą.

10. Suaugusieji yra skatinami plėtoti raštingumo gebėjimus, būtinus įvairiapusiškam dalyvavimui visuomenės gyvenime.

11. Politikos formuotojai, profesionalai, tėvai ir bendruomenės bendradarbiauja, siekdami užtikrinti visiems vienodą prieinamumą įgyti raštingumo gebėjimų ir sumažinti socialines bei švietimo spragas.

11

„

Turku (Suomija) universiteto dės­ imigrantų berniukų ir berniukų iš Svarbiausia sąlyga, tytoja ir tyrėja Juli Anna Aerila pri­ nepasiturinčių šeimų. Labiausiai statė įdomų pranešimą – „Kaip padėti kad vaikas mėgautųsi sukrečianti ir dirbti skatinanti įvairių vaikams mėgautis skaitymu?“ ir jame išvada – prasti raštingumo skaitymu, yra jo, kaip tyrimų aptarė labai daug temų. Jos autorystei rezultatai turi įtakos didesniam skaitytojo, ugdymas vyrų savižudybių skaičiui, smurtui priklauso ir vienas išmintingiausių per visą konferenciją ištartų sakinių: šeimose, narkotikų vartojimui. Tarp namuose nuo kuo „Jeigu norite, kad vaikai skaitytų, ir mergaičių raštingumo ankstyvesnio amžiaus. berniukų leiskite jiems skaityti.“ Mes dažnai gebėjimų atotrūkis yra milžiniškas kuriame įvairias strategijas, sukdami (galime pasidžiaugti, jog Lietuvoje galvą, ką daryti, kokių naujų projektų sugalvoti, kaip jis po pastarojo PISA tyrimo yra gerokai sumažė­ skaitymą padaryti interaktyvų, užuot tiesiog, kaip jęs). W. G. Brozo berniukų ir mergaičių raštingumo sakė J. A. Aerila, leidę vaikams tuo metu skaityti. skirtumus apžvelgė pabrėždamas ne vien skaitymo Žinoma, vaikai yra labai skirtingi, jų skaitymo įpročius, bet ir aptardamas socialinius, psichologi­ motyvacija skirtinga, tad pranešėja, dalydamasi nius, finansinius veiksnius. patarimais, paminėjo keletą būdų, kaip vaikus la­ biau įtraukti į skaitymo procesą. Galima pasitelkti Baigiamosios mintys Neturime tikslo viename straipsnyje aptarti visas skaitymo teatrą, skaitymo būrelius, skaitymą vienų kitiems balsu, įvairios meninės veiklos rūšis, įtraukti temas ir visus pranešimus, tačiau visus pranešimus gyvūnus. Labai įdomus J. A. Aerilos paminėtas pro­ vienija pabrėžtina raštingumo reikšmė. Būti raštin­ jektas – skirtingo amžiaus vaikų grupių sujungimas, gam nėra kokia nors privilegija. Tai yra norma ir kai mažesnis ar vyresnis vaikas skaito vienas kitam. kiekvieno piliečio teisė, suteikianti galimybę įgyti Tai drauge skatina ir skirtingų amžiaus grupių geresnį išsilavinimą, gauti geresnį darbą. Pavyzdžiui, bend­ravimą, globą, tam tikra prasme – mentorystę. Susan Møller, pristačiusi Danijoje vykdytą projektą Vis dėlto svarbiausia sąlyga, kad vaikas mėgautųsi vilkikų vairuotojams, priminė, kad net 50 proc. skaitymu, yra jo, kaip skaitytojo, ugdymas namuose vairuotojų jos šalyje susiduria su raštingumo pro­ blemomis kasdieniame darbe: jiems sunku pildyti nuo kuo ankstyvesnio amžiaus.

Kita įdomi pranešėjos iškelta tema – vaikų humo­ važtaraščius, suprasti jiems pateikiamas instrukcijas, ras. Kaip vaikai jį supranta, kaip jie kuria istorijas, pildyti draudimo blankus. Į jos organizuotus vairuo­ kurios yra jiems juokingos, kaip jie tomis istorijomis tojų mokymus atsiliepė gerokai daugiau darbdavių, dalijasi. Humoras labai svarbus vaiko ugdymui, nei tikėtasi.

Po konferencijos kalbantis su jos dalyviais, džiu­ dažnai jis padeda išspręsti tam tikras problemas, rasti išeitį. Pasak J. A. Aerilos, humoras labai stipriai gu buvo girdėti, jog daugelis įžvalgų jiems buvo naudingos. Jie pasisėmė patirties, kuria, grįžę į savo susijęs su vaiko laimės jausmu. įstaigas, organizacijas, pasidalys su kolegomis. Toks

ir buvo konferencijos tikslas – kad žinios sklistų, Skaitymo įgūdžiai ir socialinė padėtis Natalija Kurikalova, atstovaujanti Rusijos skaity­ informacija būtų dalijamasi, o kasdieniame darbe mo asociacijai, pasakojo apie labai jautrų projektą – atsirastų įkvėpimo bei motyvacijos. skaitymą ligoninėse, kuriose gydomi sunkūs vaikai ir kuriems reikalinga ilgalaikė ligoninės ir gydytojų globa. Tokiais atvejais susiduriama su daugiasluoks­ nėmis problemomis, pats priėjimas prie vaiko turi būti išskirtinis. Daugelis viešnios minčių suteikė ir įkvėpimą dirbti, ir naujų idėjų, kaip mes galėtume pritaikyti turimas žinias dirbti su vaikais ligoninėse.

Antra vertus, turint galvoje, koks tai – sudėtingas procesas, būtina įtraukti įvairių sričių specialistus.

Kitos trys paralelinės sesijos buvo skirtos mo­ kymuisi visą gyvenimą, mokytojų švietimui, raš­ tingumo besikeičiančiame pasaulyje problemoms ir iššūkiams.

Baigiamąjį pranešimą apie JAV berniukų ir vyrų raštingumą bei skaitymo įgūdžius skaitė Jungtinių Valstijų George’o Masono universiteto profesorius Williamas G. Brozo. Savo pranešimą profesorius pradėjo apibrėždamas, kas susiduria su didžiausiais sunkumais: blogiausi skaitymo rezultatai yra tarp Vygaudo Juozaičio nuotrauka

12

Raštingumas ir edukacija / Pokalbis

Tomo Petrylos nuotrauka

Lina Murinienė: „Kad lietuvių kalbos langas būtų toks pat platus“

Su kalbininke dr. Lina Muriniene susitikome Lietuvių kalbos dienų, vykstančių vasario 16–kovo 11 dienomis, išvakarėse. Sužinojusi, kad pašnekovė dar nebuvo radusi laiko apsilankyti atnaujintoje Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, susitikti pokalbio apie lietuvių kalbos padėtį, visuomenės raštingumą ir apskritai kalbos kultūrą pasiūliau būtent joje, dar pažadėdama improvizuotą ekskursiją po naująsias Nacionalinės bibliotekos erdves.

Užbėgdama už akių, pasakysiu, jog viešnia liko sužavėta projektuotojų sprendimų, kaip sovietinės architektūros pastate sugebėta įkurdinti šiuolaikišką interjerą ir technologijas, suteikiančius sąlygas lankytojams siūlyti visapuses bibliotekos paslaugas. „Puikiai pagalvota apie skirtingus lankytojų poreikius: nori būti nepriklausomas – atsineši savo kompiuterį, nori – dirbi triukšmingesnėje aplinkoje arba visiškos tylos zonoje“, – džiaugėsi Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentė, kai ir mes pašalinių garsų netrukdomo pokalbio susėdome užvėrusios vieno iš Nacionalinės bibliotekos susitikimų kambarių duris.

Ar pritartumėte teiginiui, kad kalbos kultūros, kuri šalies aukštosiose mokyklose oficialiai pradėta dėstyti prieš 40 metų, reikalavimai – vienas nepastoviausių dalykų mūsų kalboje?

Pati sąvoka „kalbos kultūra“ yra labai pasikeitusi. Į kalbos kultūrą šiandien telpa kur kas daugiau nei tilpo, tarkim, prieš 10 ar net 20 metų, nekalbant dar apie senesnius laikus. Tie žmonės, kurie nuo seno domisi kalbos dalykais, pastebi, kad naujų tendencijų, naujų dalykų yra daug, o tie, kurie daug metų dirba kalbos redaktoriais, kalbos tvarkytojais, mokytojais lituanistais, gali pastebėti, jog tai, kas buvo neleidžiama, šiandien yra kuo puikiausiai leidžiama, vartai jau yra plačiai atkelti, taigi tos nuostabos iš tikro gali būti.

O gal taip yra, kad tiek kalbos specialistai, tiek paprasti kalbos vartotojai skirtingai suvokia, kas yra ta kalbos kultūra? Vieni žvelgia labai siaurai ir kalbos kultūrą sieja tik su kalbos norminimu, o kiti laiko tai kultūros dalimi, taigi taiko ir etikos, estetikos kriterijus...

Būtent. Ir aš džiaugiuosi, kad kalbos kultūros suvokimas siaurąja prasme po truputį nueina 13

„

nuo arenos, nes tas siaurasis Moksleiviai labai gerai bent Kalbos gryninimo, vertinimas, kaip kartais buvo jau leksikos srityje suvokia, juokiamasi – klaidų mokymas, kas yra taisyklinga, kas – ne, švarinimo, norminimo iš tikro buvo paplitęs gana yra jų žargonas, kas – ne. politika pastaruoju metu kas plačiai. Ačiū Dievui, kad tai Svarbiausia, mano supratimu, yra labai suliberalėjusi. kad mokytojui – ar tai būtų praeina, galiu net drąsiai sakyti – jau praėjo. Netgi kalbos geografas, ar istorikas – rūpėtų kultūros disciplina – būtent lietuvių kalba. Tai neturėtų tokiu pavadinimu – jau retenybė aukštosiose būti, kaip dažnai suvokiama visuomenėje, mokyklose, bet tai nereiškia, jog šie dalykai vien lituanisto pareiga. Didesnių problemų apskritai niekam neberūpi. dėl to nematyčiau: kai atsakinėja per pamoką, Kalbos kultūra egzistuoja, tik ji kur kas moksleivis jau nekalba žargonu. Jis pats jaučia, plačiau suvokiama. Dabar, mano įsitikinimu, kad čilinti nelabai išeina šituo metu. reikia mokyti apskritai kalbos, visos jos raiškos, visų stilių – tiek rašytinės, tiek sakytinės kalbos, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, vis reikia mokyti profesinės kalbos, terminijos... dažniau gyvename daugiakultūrės visuomenės fone, susiduriame su daugiakalbystės Grįžkime prie minties, kad anksčiau reiškiniu. Bent jau Vilniuje girdime ne vieną kalboje nemažu blogiu laikyti skoliniai, pvz., užsienio kalbą. Sovietų Lietuvoje aktuali buvo disciplina, siurprizas, vajus, dabar vertinami dvikalbystės problema, rusų kalba skverbėsi švelniau – kaip šalutiniai normos variantai, net į sintaksę, žodžių darybą. Ar šiuo metu o, tarkim, kone visuotinai vartotas anūkas, lietuvių kalbai pavojinga anglų kalbos įtaka? palyginti su vaikaičiu, „įgijo vienodas teises“. Šiandien kalbėti apie dvikalbystę nelabai Kaip Jūs tai vertinate? išeina net ir turint omenyje anglų kalbą. Jau Labai džiaugiuosi ta tendencija. Apskritai reikia kalbėti apie daugiakalbystę, nes mišrių kalbos gryninimo, švarinimo, norminimo šeimų yra labai daug, o, žvelgiant į šiuolaikinį politika pastaruoju metu yra labai suliberalėjusi. pasaulį, galima manyti, kad jų tik daugės.

Buvo laikas, kai su tam tikrais skoliniais, Jeigu vaikas mokės tėvo ir motinos kalbą, svetimybėmis buvo norima lyg ir labiau dar, žiūrėk, ir senelio, ir senelės, tai tik geriau. pakovoti, bet paskui pamatai, kad nieko doro iš Kuo daugiau mokės kalbų, tuo didesnis bus jo to neišeina – visuomenė tam tikras sąvokas arba pasaulio suvokimo bagažas. Vis prisimenu savo priima, arba ne. Jei atėjęs žodis prigijo, jis vis mokytoją profesorių Aleksą Girdenį ir jo mintį: viena bus vartojamas vienoje ar kitoje srityje. kuo daugiau moki kalbų, tuo daugiau turi langų Svetimybių vartojimą visuomenė labiausiai į pasaulį. Vadinasi, tu jį matai plačiau ir iš įvairių mato, o gramatikos dalykus mažiau pastebi. Bet pusių. Vienintelis svarbus dalykas, kad tavo procentiškai tos svetimybės mūsų bendrinėje lietuvių kalbos langas tarp tų anglų, prancūzų, kalboje sudaro nedidelę dalį. Terminijos latvių, rusų, lenkų kalbos langų būtų toks pat sistemoje bent jau kolei kas, mano supratimu, platus... irgi yra sveikas santykis. ...ir kad tas stiklas būtų ne apmūsijęs, o Sakote, nereikia per jėgą brukti švarus... svetimybėms pakeisti sugalvotų naujadarų, O dėl to stiklo galima gerokai pasiginčyti – bet tada gatvėje tik ir girdėsime, kaip, tarkim, langą galima tiesiog praverti (juokiasi) ir įkvėpti jaunimas, čilina, čekina savo imeilą... gražaus, svaigaus savo gimtosios kalbos oro, kurio (Juokiasi) Jie ir turi taip kalbėti. Vaizdžiai puikiausiai galima semtis ir iš tarmių. Negaliu tariant, jie negali rengtis tais nepasakyti, kad labai džiaugiuosi pačiais drabužiais kaip jų tėvai. moksleivių gebėjimu tarmiškai Yra oficiali aplinka, mokyklos, kalbėti ir nesigėdyti. Tai vienas Kalbos redaktorių aš namų, yra ir bendraamžių tų kalbos dalykų, kuriais ir lyginu su mediku. Negali iššiandien aplinka... galime džiaugtis. Esu atsietai gydyti tik vieno apvažiavusi gana daug Lietuvos, ...bet ar čia nėra pavojaus? organo, nepaisydamas viso aplankiusi daug mokyklų, Tas jaunas žmogus bent bendravusi su moksleiviais. Kad organizmo, kalbos atve­ būtumėt girdėjusi, kaip puikiai jau turėtų žinoti, koks ju – nevertindamas visos kalba moksleiviai Salantuose, yra siūlomas taisyklingas lietuviškas žodis... kalbos sistemos požiūriu. Merkinėj, Dusetose...

„

14

Su Lietuvos edukologijos universiteto studentėmis (L. Murinienė stovi centre), 2014 m. Nuotrauka guli ant redaktorių priesaikos teksto. Kiekvieną pavasarį būsimieji bakalaurai kalbos redaktoriai, prieš gaudami diplomą, prisiekia gerbti teksto autorių kaip save patį ir jokiomis aplinkybėmis nenugalabyti net labiausiai paliegusio teksto. Vytauto Vasiliausko nuotrauka

...bendrine kalba?

Tarmiškai, tarmiškai! Ir bendrine kalba.

Kitaip tariant, jaunimas naudojasi dvigubu langu, jie gali atverti tiek vieną jo pusę, tiek kitą.

Jie geba į pasaulį žvelgti visapusiškai.

Dėstydama universitete, kaip niekas kitas galite įvertinti, kokias lietuvių kalbos žinias į aukštąją mokyklą atsineša jaunimas. Kaip įvertintumėte šios amžiaus grupės raštingumą, norą savo mintis reikšti prestižine bendrine kalba?

Labai priklauso, iš kokios mokyklos ar gimnazijos ateina studijuoti moksleivis. Ir nedaryčiau skirtumo tarp provincijos ar didmiesčio. Esmė – lietuvių kalbos mokytojas, kuris yra paklojęs tam tikrą žinių pagrindą.

Jeigu mokytojas savo pamokose labiau akcentavo literatūrą, tai įstojęs studentas lituanistas pirmiausia į savo mokslą žvelgia kaip į literatūrologijos studijas, o lietuvių kalbos studijos būna kažkur šalia.

Studento sąmonei reikalingas esminis lūžis, kai, tarkim, nuo kokio antro kurso jis pamato, kad lietuvių kalba yra tokia pat įdomi, kad ji gyvuoja kaip sistema. Šalia literatūros. Žinau begalę pavyzdžių, kai jaunas kūryba užsiimantis žmogus, visa širdimi būdamas literatas, renkasi teksto tvarkybos ir redagavimo kursus, nes suvokia, kad

jam to reikės, kad šios žinios ne tik nekenkia, bet labai padeda pačiam kurti tekstą.

Jums yra tekę darbuotis Liuksemburge, Europos Komisijos Vertimo raštu direktorate, į kurį vykote kaip nacionalinė ekspertė.

Kokios problemos redaguojant ES dokumentų vertimus, jei neapsiribosime specifiniais dalykais, o vertinsime apskritai principą, kiek kišamasi į kito asmens tekstą, buvo prioritetinės kolegoms iš kitų valstybių narių?

Lietuvių kalbos padėtis Europos erdvėje yra tikrai labai gera. Lietuvių kalba yra viena iš oficialių Europos Sąjungos kalbų, o tai reiškia, kad Lietuvos pilietis, nemokėdamas jokios kitos kalbos, o tik savo gimtąją, drąsiausiai gali keiptis į bet kurią iš ES institucijų ir jo prašymas turi būti priimtas.

Mūsų šalies piliečiai su ES teisine baze gali susipažinti ir ją skaityti lietuvių kalba, nes pagrindiniai dokumentai yra verčiami.

Džiaugiuosi, kad teko susipažinti su teisinių tekstų vertimo virtuve iš vidaus.

Galiu pasakyti, kad mūsų vertėjai tekstą stengiasi išversti ne tik kuo tiksliau, bet ir kuo taisyklingiau. Tarp jų yra įvairaus amžiaus vertėjų: ir jaunuomenės, ir vyresnės kartos. Su didžiausiu susižavėjimu galėjau matyti, kaip vienodai stengiasi ir vieni, ir

15

„

kiti. O kad išverstą tekstą dar savivaldybėse. O kultūrinis ir su Nebus vaizdingos pažiūri kalbos redaktorius, lietuvių kalba susijęs gyvenimas tai yra savaime suprantamas ten tiesiog verda. Štai pernai Šakių kalbos – tiek rašytinės, dalykas, nes lituanistas yra rajono savivaldybės darbuotoja tiek sakytinės, jei pagalbininkas.

Augenija Julė Kasparevičienė nedraugausi su gera Kalbos redaktorių aš lyginu gavo Valstybinės lietuvių kalbos su mediku. Negali atsietai gydyti literatūra, jei nesistengsi komisijos apdovanojimą už tik vieno organo, nepaisydamas puoselėjimą visame savo kalbėti sklandžia lietuvių kalbos viso organizmo, kalbos atveju – regione, ne tik savivaldybėje. Ši kalba arba jos negirdėsi nevertindamas visos kalbos moteris – tikra kalbos siela: jos sistemos požiūriu, juk gydant renginių – milijonai, žmonės į savo aplinkoje. viena, galima pakenkti kam juos eina, domisi. Savo darbais ji kitam. Todėl labai stebiuosi, kad puoselėja ne tik lietuvių kalbą, bet Lietuvoje dar maža redaktorių ir zanavykų šnektą. ir autorių ar vertėjų tiesioginio bendradarbiavimo. Reikėtų tiesiog susėsti ir Džiugu. 2017-ieji paskelbti Kalbos kultūros kalbėtis. Nereikia suprasti taip, jog redaktorius turi metais. Ar užtenka mums tik visus tuos aiškinti autoriui, ką daryti, ar atvirkščiai. Turi būti metus rengti tam skirtas šventes, gal reikėtų, dviejų draugų, dviejų kolegų, specialistų pokalbis. pasinaudojant proga, kuo garsiau kalbėti apie Ir tik tada, kai autorius pritaria redaguotam esamas kalbos problemas? variantui, tekstas gali išeiti į viešumą.

Tada, kai 2013 metus Seimas paskelbė Tarmių metais, norėta atkreipti dėmesį į tarmių Jei pažvelgtume plačiau, tai gal ir kalbos būklę. Šiemet norima atkreipti akis į bendrinės normų kūrėjai turėtų ieškoti šiltesnio santykio lietuvių kalbos situaciją. Galbūt tai daroma ne su visuomene, atsisakyti įsakmios, kone be reikalo – jei jau oficialių valdžios atstovų diktatoriškos kalbėsenos, arogancijos? tekstuose atsiranda „ačiū“ su nosine, gal jau Pritarčiau minčiai, kad anksčiau tokių vien dėl to verta metus skelbti Lietuvių kalbos kalbininkų buvo daugiau. Šiais laikais jaunosios kultūros metais. kalbininkų kartos požiūris esmingai pasikeitęs. Ne viską gali sureguliuoti normomis, ir to „gydymo“ Tai gal užtektų Lietuvių kalbos rašybos reikia imtis tik tada, kai padėtis labai prasta. metų?.. O pridėtas žodis „kultūra“ reikštų kur kas daugiau...

Gal norinčiam ugdyti savo kūrybiškumą Iš tikrųjų kur kas daugiau, kur kas plačiau. ar profesinėje veikloje švaria lietuvių kalba Per šiuos metus reikėtų kalbėti apie tai, kad pati žodžiu arba raštu bendrauti su didelėmis lietuvių kalba būtų suvokiama ir priimama kiek auditorijomis žmogui vertėtų daugiau ragauti įmanoma plačiau, su visais jos stiliais, visais geros literatūros, kitaip tariant, skaityti žanrais, vartosena. Visuomenė, mano supratimu, daugiau knygų? ir šiandien kuo puikiausiai suvokia, kad kalba nėra Be jokios abejonės, knygų skaitymas turi vien taisyklių rinkinys – ji yra gyva, ji keičiasi ir daug reikšmės. Jei žmogus neskaito, tai ir su nieko nėra bloga, kad ji keičiasi. kalbos raiška paprastai būna nelabai kas. Nori Gerai, kad viena ar kita taisyklė nenori pagrindiniai pamatai lieka tie patys: modernėja. Kad kalbininkai darosi liberalesni, nebus vaizdingos kalbos – tiek rašytinės, tiek tolerantiškesni, tai irgi yra gerai. Tai rodo, jog sakytinės, jei nedraugausi su gera literatūra, jei mūsų kalba pati savaime yra stipri, ir stipri yra nesistengsi kalbėti sklandžia lietuvių kalba arba ja kalbanti visuomenė. Savo kalbai neabejingoje jos negirdėsi savo aplinkoje, jei būsi nutolęs visuomenėje randasi vietos ir lituanistui – nuo gyvosios kalbos. Aš sąmoningai nesakau draugui, patarėjui. Su viena sąlyga, jeigu tokios tarminės kalbos, nes daugelyje vietų tarmės nėra pagalbos ir patarimų visuomenė nori. O aš likę. Toks, pavyzdžiui, yra mūsų Vilnius. Antra manau, kad nori. Esu vedusi daugybę kalbos vertus, žmogaus, nebeturinčio tarmės, kalba tvarkybos ir redagavimo seminarų: iš pokalbių, gali būti niekuo ne prastesnė. klausimų matyti, kas žmones Todėl pagrindinis augančiam ir domina, skaudina, kas jiems Lietuvos miestuose, bręstančiam žmogui liekantis rūpi. Nesunku suprasti, kad dalykas yra gera literatūra. savivaldybėse kultūrinis nėra lietuvių kalbai abejingų Kuo puikiausiai išmanau ir su lietuvių kalba susijęs žmonių. Ir tai labai gerai. lietuvių kalbos situaciją gyvenimas tiesiog verda. mažesniuose Lietuvos miestuose, Kalbėjosi Asta Stirbytė

„

16

Raštingumas ir edukacija / Užsienyje

Šviečiamosios veiklos tendencijos Nacionalinėse bibliotekose Ko reikia iš bibliotekos šiuolaikiniam žmogui: grįžti prie tradicijų ar judėti į priekį su naujų technologijų banga? Biblioteka taikosi prie žmogaus poreikių ar tuos poreikius „konstruoja“? Atsinaujinusi Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka 2016 metų rudenį duris atvėrė su nauja programa – įvairiausių renginių ir edukacijų gausa. Kokia turėtų būti bibliotekos, o kartu ir edukacinės veiklos funkcija? Ar edukacija atlieka tąją „mokomąją“ funkciją?

Kūrybinės dirbtuvės Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Turbūt dažnas lietuvis, paklaustas, kokių žino edukacinių veiklų, paminėtų kiaušinių marginimo ar tapybos ant vandens pavyzdžius. Taip, edukacija gali būti ir tai. Tačiau ji apima kiek platesnį spektrą veiklų ir veiklos krypčių. Pavyzdžiui, Nacionalinė­ je bibliotekoje, edukacijos – tai neretai kūrybinės dirbtuvės, kurių metu gaminami instrumentai, dailės kūriniai, kuriama muzika. Nestinga ir kitokio pobūdžio mokomųjų renginių: paskaitų, knygų pristatymų, parodų.

Kokia edukacinė veikla ir idėjos generuojamos užsienio bibliotekose? Pasižvalgykime po keturias autoritetingas užsienio bibliotekas.

Britų biblioteka (The British Library). Šios puikiai pasaulyje žinomos bibliotekos modelio pavyzdžiu neabejotinai seka ir atsinaujinusi Na­ cionalinė biblioteka. Kokias veiklos rūšis siūlo na­

cionalinė Didžiosios Britanijos biblioteka? Atvėrę jos internetinį puslapį, skiltyje Learning (Moky­ masis) randame trijų kategorijų renginių pasiūlą: kūrybinės dirbtuvės mokykloms (workshops for schools), mokytojams skirtos konferencijos (teacher conferences) ir šeimų veikla (family activities). Štai siūlomos kūrybinės dirbtuvės (iki)mo­ kyklinio amžiaus vaikams: Make a Book („Pa­ sigamink knygą“), Map Your World („Sudaryk savo pasaulio žemėlapį“), Play on Words („Žaisk žodžiais“ – kūrybinio rašymo užsiėmimas).

Kiek neįprasta lietuviškoje bibliotekoje veikla – kvalifikacijos kėlimo kursai mokytojams – britų bibliotekoje nėra naujiena. Jau dirbantys arba būsimi mokytojai gali nemokamai plėsti savo pedagogines žinias, išmokti naujų veiklų, kurias vėliau galės pritaikyti klasėje. Tokie seminarai mokytojams Britų bibliotekoje yra organizuojami 17

Edukacinė veikla britų bibliotekoje. www.bl.uk nuotrauka

nuolatos ir jie yra nemokami. Nieko nekainuoja ir jau minėtos dirbtuvės vaikams. Nemaža ne­ mokamų lavinamųjų renginių pasiūla skiriama šeimoms – pavyzdžiui, improvizuojama (šokama ir dainuojama) Viktorijos laikų pramogų tema.

Atsižvelgiant į pastarąją ar kitas veiklos rūšis, akivaizdu, jog britai, kaip ir lietuviai, yra linkę saugoti ir aktualinti savo paveldą. Nemažai dė­ mesio jie skiria turimam kartografijos paveldui – Learning skiltyje aptinkama edukacinė veikla, orientuota į kartografijos istorijos pažinimą ir šios veiklos praktiką.

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Kongreso biblioteka (The Library of Congress). Šios 1880 m. įkurtos įstaigos raida labai svarbi tiek pasaulio bib­ lio­tekininkystės, tiek Lietuvos bibliotekų vystymosi kontekste. 2016 m. gruodį Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje apsilankius JAV diplomatei Magiai Krause buvo aptartos bendradarbiavimo su Kongreso biblioteka perspektyvos.

Amerikiečių nacionalinė biblioteka turtinga įvairios edukacinės veiklos, skirtos ir suaugusie­ siems, ir vaikams. Skiltyje Events (Įvykiai) yra pa­ teikiama bene dešimt skirtingų renginių kategori­ jų: koncertai (concerts), paskaitos (lectures), filmai Kongreso bibliotekos skaitykla, JAV

18

(films) ir kt. Amerikos visuomenė bibliotekoje yra skatinama žiūrėti XX a. filmus – „amerikietiškąją klasiką“, taip pat lankyti parodas ir koncertus, klausytis paskaitų apie užsienio literatūrą ar moderniąją žydų kultūrą, dalyvauti ekskursijo­ se po biblioteką ar parodas. Be to, bibliotekoje yra švenčiamos ir minimos tarptautinės dienos (pavyzdžiui, Žmogaus teisių diena), pristatomos išskirtinės knygos.

Be abejo, šeimoms su vaikais Kongreso bib­ liotekoje nestinga edukacinės veiklos. Jaunoji vi­s uomenė (ir ne tik) aktyviai skatinama ne tik skaityti, bet ir rašyti: pavyzdžiui, kiekvieną penk­tadienį vaikai yra kviečiami į nemokamus pa­sakų skaitymus. Bibliotekoje yra organizuojami kūrybinio rašymo konkursai mokyklinio amžiaus vaikams ir paaugliams. Itin daug dėmesio skiriama neįgaliesiems.

Kuo JAV Kongreso biblioteka išsiskiria iš kitų?

Biblioteka visuomenę skatina domėtis ne tik savita Amerikos kino, meno ar literatūros kultūra, bet ir Europos istorijos, kultūros raida ir ypatybė­ mis. Galima pastebėti, jog Kongreso biblioteka, palyginti su kitomis šioje apžvalgoje minimomis užsienio bibliotekomis, yra itin tarpkultūriška.

Latvijos nacionalinė biblioteka (Latvijas Nacionālā bibliotēka) nuo 2014 m. įsikūrusi viename moderniausių pastatų visose Baltijos šalyse, tačiau latvių kultūra mums reikšminga dėl bendrų istorinių sąsajų. Taigi įdomu palyginti ir šios kaimyninės valstybės nacionalinės bibliotekos organizuojamas edukacinės veiklos rūšis.

Latvių biblioteka pasižymi itin didele gausa parodų: vienu metu jų veikia daugiau nei dešimt.

Be nuolatinės ekspozicijos „Knyga Latvijoje“, kurioje pasakojama latviškos knygos istorija pa­ sauliniame kontekste, gausu fotografijos (viena iš jų, pavyzdžiui, skirta vengrų kovos už laisvę 60-mečiui), tapybos ir kitokio žanro parodų.

Parodų lankymas yra nemokamas, už nedidelę kainą (2 eurus) po parodą galima pasivaikščioti su gidu.

Naršant po iš dalies į anglų kalbą išverstą Lat­ vijos nacionalinės bibliotekos puslapį, nei rengi­ nių, nei edukacinių renginių nuorodų iš pradžių nepavyksta rasti, tačiau akį patraukia nedidelė neišvaizdi nuoroda For kids (vaikams). Ją paspau­ dus, atsiveria itin spalvingas internetinis puslapis.

Nesunku nuspėti, jog tai – bibliotekoje organi­ zuojamų renginių ir kitos naudingos informaci­ jos, daugiausia skirtos jauniesiems lankytojams, puslapis. Puslapio kairėje keturios piktogramos nurodo skirtingas amžiaus grupes, kurioms ski­ riama informacija arba taikoma kokia nors veikla: 1. Ikimokyklinio amžiaus vaikai. 2. Pradinukai.

3. Paaugliai. 4. Suaugusieji.

Latvijos nacionalinės bibliotekos puslapis vaikams.

Komiksų dirbtuvės įvairaus mokyklinio am­ žiaus vaikams, muzikinės popietės (pvz., liaudies muzikos pamoka) šeimoms, teatralizuotas pasakų skaitymas mažiesiems – tai tik nedidelė dalis iš daugybės renginių, į kuriuos neretai praleisti laisvalaikio bibliotekoje kviečiama visa šeima (t. y. įvairaus amžiaus grupės). Šis modelis, panašu, primena Lietuvos nacionalinės bibliotekos idėją – pritraukti kuo daugiau lankytojų siūlant įvairias veiklos rūšis šeimoms.

Prancūzijos nacionalinė biblioteka (Bib­lio­ thè­que nationale de France) yra viena gražiausių Europos bibliotekų, turinti įspūdingą knygų ir rankraščių kolekciją, gausią virtualią biblioteką bei platų paslaugų sektorių. Ekskursijos su gidu po parodas – tai tik viena iš daugelio lankytojams suteikiamų edukacinių paslaugų.

Bibliotekos tinklalapio skiltyje Visites et ateliers (Ekskursijos ir kūrybinės dirbtuvės) įvairiapusės veiklos siūloma 5 žmonių grupėms: suaugusie­ siems, mažiesiems, mokytojams ir mokiniams, studentams bei specialistams. Pavyzdžiui, viena

Prancūzijos nacionalinės bibliotekos skaitykla. Wikipedia

iš suaugusiesiems siūlomų įdomių edukacinių veiklų – jutiminė pažintis su viduramžių ran­ kraščiais, kurių ypatingas apipavidalinimas juos liečiant sukelia netradicinių pojūčių. Vienos iš vaikams organizuojamų dirbtuvių, taip pat „nukelia“ į viduramžius: susipažinę su karaliaus Artūro legenda, vaikai kviečiami atkurti istoriją, suvaidinant kurį nors personažą ir inscenizuojant perskaitytą epizodą.

Dalis bibliotekoje teikiamų paslaugų edukaci­ ne prasme yra labai naudingos besimokantiems.

Pavyzdžiui, disertaciją rašančius studentus specia­ lizuotų dirbtuvių metu bibliotekininkai konsul­ tuoja, padeda rasti reikiamos medžiagos rašoma tema. Panaši paslauga būtų naudinga ir Lietuvos bibliotekose.

Ne visos veiklos rūšys šiame mokslo ir kultū­ ros centre yra nemokamos. Kai kurie edukaciniai renginiai asmeniui kainuoja apie 5 eurus. Lietu­ voje įprasta manyti, kad žmogui smagiau nueiti į nemokamą renginį – tuomet galimas nusivylimas jo turiniu nebus toks skaudus... Vis dėlto šioje turtingoje Europos valstybėje 5 eurai – tik sim­ bolinis mokestis, kurį lankytojai mielai sumoka už peną sielai.

Apibendrinant trumpą kelių užsienio naciona­ linių bibliotekų apžvalgą, nesunku pastebėti, kad edukacinė veikla jose yra tendencinga. Latvijos ir Prancūzijos bibliotekose daug dėmesio skiriama meno parodų ir ekskursijų po ekspozicijas orga­ nizavimui. Įvairios kūrybinės dirbtuvės rengiamos daugelyje minėtų bibliotekų. Tiesa, britai edukaci­ nių užsiėmimų metu itin daug dėmesio skiria savo istorijai ir kultūrai – taip stiprinama suaugusiųjų ir vaikų tautinė savimonė. Amerikiečiai, kaip ir britai, savąją kultūros istoriją visuomenei pristato taip pat įvairiai, tačiau nepamiršta ir europiečių kultūros, kuri turi stiprių sąsajų su JAV. Taigi geriausiai į straipsnio pradžioje keltą klausimą, kokia turėtų būti bibliotekos edukacinės veiklos funkcija, atsakytų pats bibliotekos lanky­ tojas (norėtųsi sakyti, skaitytojas). Kad ir kaip ten būtų, vis dėlto jau dabar galime pasidžiaugti, kad Lietuvos bibliotekose žmogui veiklos netrūksta.

šaltiniai http://www.lnb.lt/ http://www.bl.uk/ https://www.loc.gov/ https://www.lnb.lv/en http://www.lasamkoks.lv/ http://www.bnf.fr/fr/acc/x.accueil.html

Parengė Monika Ivaškaitė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Paslaugų departamento Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus kultūrinės veiklos vadybininkė

19

Šiandien aktualu

XXI a. viešosios bibliotekos pasirengusios keisti ateitį?

Viešąsias bibliotekas gaubia nežinios rūkas. Pasaulis yra įspūdingos analogų istorijoje neturinčios transformacijos įkarštyje.„Google“, interneto ir kone iš bet kurio pasaulio taško bet kuriuo metu prieinamos informacijos eroje viešosioms bibliotekoms kyla nauji iššūkiai. Amerikos bibliotekų asociacija, suvokdama tokių iššūkių sudėtingumą, įkūrė Bibliotekų ateities centrą (The Center for the Future of Libraries), kuris stebi tendencijas, skatina novatoriškai mąstyti ir modeliuoja viešųjų bibliotekų ateitį.

Bibliotekos keitėsi visais laikais. XX a. ryškus ir daug žadantis perversmas bibliotekose įvyko jose atsiradus pirmiesiems kompiuteriams. Kortelių katalogus pakeitė automatizuoti, mikrokortas keitė kompaktinės plokštelės, pastarąsias – duomenų bazės, elektroninės knygos ir srautinis vaizdo siunti­ mas. Didžiausią įtaką bibliotekų paslaugų modeliams padarė internetas, prieigą prie informacijos pavertęs visuotiniu reiškiniu, o pačią informaciją „išnešęs“ už fizinių bibliotekos ribų. Bibliotekininkams teko prisijaukinti internetą bei naujas sistemas ir tapti informacijos tyrinėtojais bei „navigatoriais“.

Bibliotekininkystės specialistas Luisas Herrera kalba apie penkias bibliotekų ateitį formuojančias dimensijas, tai: 1) įžvalgas ir mokymąsi skatinančių patirčių pasiūla; 2) bibliotekų pastatų, kaip traukos centrų, projektavi­ mas; 3) aukštosiomis technologijomis besiremiančios ir tiesioginę žmonių sąveiką skatinančios aplinkos bibliotekose formavimas; 4) bendro kultūrinio naratyvo kūrimas ir plėtotė; 5) pasirengimas ateičiai. * Parengta pagal: HERRERA, Luis. The Paradox and the Promise: Perspectives on the Future of Public Libraries. Public Library Quartely. 2016, Vol. 36, No. 4, p. 267–275. Prieiga per internetą: http://www.tandfonline.com/doi/full/10.1080/01616846.2016.124 4990 [žiūrėta 2017 m. vasario 11 d.].

Apie autorių. Luisas Herrera nuo 2005 m. vadovauja San Fransisko (JAV) viešajai bibliotekai. 2012 m. žurnalo„Library Journal“ buvo išrinktas metų bibliotekininku. Amerikos bibliotekų asociacijos Bibliotekų ateities centro patariamosios grupės narys, žinomas kaip į ateitį orientuotų bendruomenėms skirtų viešųjų bibliotekų iniciatyvų pradininkas.

20

Mokymąsi skatinančios patirtys Bibliotekos vis labiau orientuojasi į lankytojus ten­ kinančios patirties kūrimą, teikdamos įvairialypėmis technologijomis besiremiančias individualioms var­ totojų reikmėms pritaikytas paslaugas. Tokia patirtis, kitaip negu formaliosios ugdymo struktūros ir brangiai kainuojantis tęstinis mokymasis, leidžia laisvai skleistis asmenybei ir tenkina smalsumą bei norą mokytis.

Ateityje įprastą bibliotekų paslaugų „rinkinį“ papildys pramogos ir turiningas poilsis. Lankytojas, žengdamas pro bibliotekos duris, pateks į neįprastą aplinką, kurioje galės žiūrėti paskaitų įrašus, žvalgytis po parodas, mokytis naudodamasis skaitmeninėmis technologijo­ mis, tiesiogiai bendrauti su patyrusiais ekspertais. Ar bibliotekos bus reikalingos, priklausys nuo to, ar šios jų siūlomos patirtys bus įsimintinos ir prasmingos.

Kitas ypač svarbus dalykas yra tai, kad bibliotekos su savo fondais, patyrusiais specialistais ir puikia in­frastruktūra turės išsiskirti teikiamų paslaugų to­ bulumu – tuo jos skirsis nuo kitų viešųjų subjektų.

Bibliotekoms negalima tapti dar viena savivaldybės institucija, varžoma pasenusių sistemų ir normaty­ vų. Bibliotekų paslaugos turi būti neprilygstamos, neatlygintinos ir teikiamos „vieno langelio“ principu visiems vartotojams.

Neabejotina traukos vieta Pasaulyje daugelis naujai iškilusių bibliotekų pastatų tapo išskirtiniais miestų architektūriniais akcentais ir jų kultūriniu pasididžiavimu, pratur­ tinančiu urbanistinį kraštovaizdį. Tokie yra net kai kurių bibliotekų filialai: pavyzdžiui, Taivano sostinės Taibėjaus viešosios bibliotekos Beitou filialas, kuris pirmasis iš šios salos pastatų gavo žaliąjį sertifikatą.

Kol kas robotas Zoras tik pasitiko Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos projekto „Bibliotekos pažangai 2“ baigiamosios konferencijos 2016 m. gruodį svečius. Kas žino, gal netrukus jis aptarnaus ir bibliotekos lankytojus?

„

išsinuomoti įvairiausius daiktus, pradedant Pastato dizainas harmoningai susieja medį ir plieną, susilieja su ekologiška aplinka.

Bibliotekų sėkmė siuvimo mašinomis bei muzikos instrumen­ Dar vienas įspūdingas ateities pranašas – priklausys ir nuo jose tais ir baigiant aparatine įranga. Į viešąsias bibliotekas iš mokyklų sėkmingai persikėlė nauja dešimties aukštų Taivano Sinbėjaus dirbančių rinkodaros vienas skaitmeniniame amžiuje atsiradusių miesto biblioteka. Kiekvienas aukštas, su­ skirstytas į atskiras zonas (medijų, vaizdo specialistų, socialinių mokymosi metodų – susietasis mokymasis (strategija, kuria siekiama mokymąsi pada­ medžiagos peržiūrų, pramogų ir kt.), skirtas darbuotojų, įvairių ryti aktualesnį jaunimui, susieti jį su tikru kokiai nors bibliotekos funkcijai. Teikiamoms sričių konsultantų. gyvenimu, darbu bei skaitmeninio amžiaus paslaugoms būdingas drąsus požiūris: pirma­ realijomis). me ir antrame aukštuose paslaugos teikiamos ištisą parą, o technologinės naujovės galėtų Bendruomenės metraščio saugotojos pranokti net Jungtinių Amerikos Valstijų lygį. Skaitytojai Visada išliks poreikis fiksuoti ir išsaugoti bendruomenės aptarnaujami naudojant robotus, knygų savitarnos kioskai istoriją liudijantį palikimą bei kultūrinį bendruomenės at­ dirba ištisą parą, dideliems lankytojų srautams valdyti nau­ vaizdą, o tai ir yra vienas esminių viešųjų bibliotekų misijos dojamos technologijos (pvz., rezervuojamos darbo kabinos), aspektų. Viešosios bibliotekos išliks istorinį vyksmą at­ lankytojams teikiamos specialios paslaugos: veikia kraujos­ spindinčių dokumentų saugyklomis, tvarkomomis aukštos pūdžio matavimo, skaitymui skirtų akinių ir ausinių nuomos kvalifikacijos profesionalų. Tokiems archyvams kaupti, juos punktai, įrengti kontempliatyviai nuteikiantys įvairioms prižiūrėti ir saugoti būtinas glaudus bendradarbiavimas su pasaulio kultūroms skirti teminiai kambariai. kitomis institucijomis (istorikų draugijomis, muziejais) bei Architektūriniai sprendimai ateities bibliotekoms turės dalyvavimas skaitmeninimo projektuose. išskirtinę reikšmę. Jų pastatai vilios ergonomiškomis ir Ryškus tokių bendrų iniciatyvų pavyzdys yra „Amerikos paslankiomis erdvėmis, kurios taps dar vienu (be namų ir skaitmeninė viešoji biblioteka“ (Digital Public Library of Amemokyklos) patraukliu mokymosi ir bendruomeninę veiklą rica – DPLA), kurioje įgyvendintas integracinis skaitmeninių skatinančiu centru. rinkinių prieigos visos šalies mastu modelis. Ateities bibliotekų saugomose bendruomenių istorijose neišvengiamai atsispindės Technologijos ir žmonių sąveika Šiuolaikinėms bibliotekų paslaugoms būdinga technologijų įvairialypės, netradicinės patirtys, požiūriai ir pasaulėžiūros. ir žmonių ryšių sintezė, kurios svarba ateityje dar labiau išaugs.

Viešųjų bibliotekų ateitį formuos skaitmeninės technologijos: Atspindinčios naujųjų laikų tikrovę plačiajuostis ryšys, šviesolaidinės jungtys, belaidžiai tinklai, ir Ateitis bibliotekoms teikia vilčių. Šių įstaigų klestėjimas tik laikas parodys, kokia aukštosiomis technologijomis besi­ priklausys nuo to, ar jos sugebės tapti bendruomenių ramsčiais. remianti infrastruktūra bus būtina bibliotekoms, siekiančioms Jos turės būti lanksčiomis, sunkumų nebijančiomis organizaci­ tapti tiesioginę žmonių sąveiką skatinančia vieta. jomis. Tam būtina sutelkti ir išlaikyti darbuotojus, kurie neven­ Norma turėtų tapti belaidžiai pultai ir patogios mo­ gia būti pokyčių kūrėjais, bendruomenių lyderiais ir inovacijų biliosios programos bei paieškos platformos. virtuali iniciatoriais, kurie puikiai jaučiasi ten, kur pokyčiai yra tapę aukščiausios kokybės knygų įvairių formatų prieiga, ištisą norma, yra nuolat pasirengę atnaujinti savo „gebėjimų portfelį“. parą teikiama mobiliaisiais prietaisais ir galbūt radikaliai Kliūtimi gali tapti nelanksti darbo santykių reglamenta­ novatoriškomis priemonėmis, pavyzdžiui, automatinėmis vimo sistema, neleidžianti plisti pažangioms profesijų klasi­ skraidyklėmis ar robotais, bus tiek pat svarbi, kiek ir fizinis fikavimo schemoms, atitinkančioms naujųjų laikų tikrovę ir pačios bibliotekos buvimas. Pavyzdys galėtų būti San Fran­ atspindinčioms XXI amžiuje būtinus įgūdžius bei gebėjimus. sisko viešosios bibliotekos naujasis raštingumo ugdymo ir Ateities bibliotekoms bus reikalingi ne vien tik bibliote­ mokymosi centras „Bridge at Maine“, siūlantis daugybę spe­ kininkai – sėkmė priklausys ir nuo jose besidarbuojančių cialių programų, skirtų pagrindiniams ir skaitmeniniams rinkodaros specialistų, socialinių darbuotojų, įvairių sričių gebėjimams ugdyti. Pasiūlos įvairovė atspindi paklausą: konsultantų. Svarbiu viešųjų bibliotekų veiklos aspektu individualus suaugusiųjų mokymas, mokymasis naudotis tampa rinkodara, kurią vykdant kuriama pridėtinė vertė elektroninėmis knygomis ir skaitmeniniais prietaisais, tampa matoma. Bibliotekų specialistai, siekdami infor­ kalbų mokymasis, pagalba ieškantiems muoti apie save plačiąją visuomenę ir darbo, sveikatinimo ir specialiesiems plėsti auditoriją, turės įvaldyti sparčiai Skaitytojai aptarnaujami besikeičiančias socialines medijas ir poreikiams skirtos programos.

Bibliotekos jau dabar siūlo įvairių no­ kitas elektronines komunikacijos prie­ naudojant robotus, knygų vatoriškų paslaugų, kurios prieš keliolika mones. Viešųjų bibliotekų vertinimo savitarnos kioskai dirba metų būtų buvusios tiesiog neįsivaizduoja­ dimensiją „gerai, kad jos yra“ turi keisti ištisą parą <...>, veikia mos. Teksaso valstijos San Antonijaus vie­ dimensija „ypatingos svarbos bendruo­ šoji bib­lioteka įsteigė elektroninių knygų menei vieta“. Bibliotekų vertę nulems kraujospūdžio matavimo, ne fondų turinys, o jų daroma įtaka. kioskus oro uosto terminaluose. Kaliforni­ skaitymui skirtų akinių ir jos sostinėje Sakramente įsteigta „Daiktų biblioteka“ (The Lib­rary of Things), siūlanti ausinių nuomos punktai.

Parengė Tomas Auškalnis

„

21

Nauji leidiniai

Laiškuose užrašyta kelionė Dovydas Mozūras Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto magistrantas Dailininkė Deimantė Rybakovienė. Viršelyje panaudota Vilniaus universiteto Retų spaudinių ir rankraščių skyriaus nuotrauka

Mano rankose nauja Kanados lietuvės, lyginamo­ sios literatūros mokslo daktarės Julijos Šukys knyga „Epistolofilija: užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas“*. Šis veikalas anglų kalba parašytas dar 2012 metais, o dabar jį į lietuvių kalbą išvertė vertėjas Marius Buro­ kas. 2013 m. šis leidinys pelnė Kanados literatūrinį apdovanojimą, skiriamą už knygą apie holokaustą.

Pirmiausia svarbu įžvelgti, ką mums sako knygos pavadinime esantis žodis epistolofilija. Tai pačios autorės sugalvotas terminas, apibūdinantis pomėgį rašyti laiškus. Antroji antraštės dalis atskleidžia, kad pagrindinis knygos veikėjas yra Ona Šimaitė.

Neeilinės asmenybės, gyvenusios 1894–1970 metais, istorijai pasakoti pasitelkiami jos laiškai ir dienoraš­ čiai. Už savo veiklą gelbėjant Vilniaus geto žydus šiai kukliai bibliotekininkei suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas. Ši knyga – Julijos Šukys gilinimosi į Onos Šimaitės gyvenimą rezultatas. Veikalą sudaro devynios dalys, turinčios smulkesnių struktūrinių vienetų – 33 sky­ rius. Kiekviena iš dalių skiriama tam tikram Onos Šimaitės gyvenimo epizodui, tačiau nesilaikoma griežtos chronologijos. Pirmą ir antrą dalis galima laikyti Onos Šimaitės gyvenimo ir jos aistros rašyti laiškus apibūdinimu. Tolesnės dalys skirtos Vilniaus * Šukys, Julija. Epistolofilija: užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas / iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2016]. 255, [1] p.: iliustr., faks., portr., žml. Orig. antr.: Epistolophilia. – Bibliogr.: p. 247–252.

22

geto istorijai, jo bibliotekai, aprašoma Onos Šimaitės išgelbėtos žydų mergaitės „įsivaikinimo“ istorija, veikla po Antrojo pasaulinio karo. Paskutinė dalis skiriama Onos Šimaitės gyvenimo pėdsakams se­ nelių namuose Prancūzijoje. Knygoje pateiktas jos gyvenamųjų vietų nuo 1939 m. žemėlapis simboliškai sutampa su knygos dalių skaičiumi. Atrodytų, lyg kiekvienas skyrius būtų skirtas tai vietai.

Turinio požiūriu tai nėra tipinė biografija. Tai ke­ lionė paskui ir kartu su Ona Šimaite. Veikalo autorė, pasitelkusi Onos Šimaitės laiškus ir dienoraščius, archyvinius dokumentus, žmonių liudijimus, aplankė tas vietas, kuriose Ona gyveno. Rašytoja bando savo pačios patirtimi pajausti, ką ji jautė ir kaip jautėsi.

Autorė kelionę pradeda Vilniuje. Ji seka tuometės Vil­ niaus universiteto bibliotekininkės pėdomis, atskleidžia jos gyvenimo Tai nėra tipinė Vilniuje faktus, ryšius su Vilniaus getu. Šiame mieste ji susitinka su biografija. Tai – kelionė Onos Šimaitės sūnėnu Kęstučiu paskui ir kartu su Ona Šimu. Mintimis ir laiškų bei die­ Šimaite: autorė, pasitelkusi noraščių pavidalu bando perteikti Onos Šimaitės išgyvenimus po knygos herojės laiškus, gestapo sulaikymo (įkalinimas dienoraščius, žmonių Kaune ir kančios Dachau koncen­ liudijimus, aplankė jos tracijos stovykloje). Pastaruosius Šimaitės gyvenimo faktus atskleisti gyventas vietas. nėra lengva užduotis, nes biblio­

„

„

tekininkė nemėgo apie tai kalbėti ar Šimaitės vaikystės ir jaunystės vargus Nors teksto stilistika rašyti. Po kraupių išgyvenimų kon­ Rygoje, Maskvoje (tik užsimenama), centracijos stovykloje autorė kartu su krypsta į grožinį kūrinį, dėl veiklą Kaune. Šie gyvenimo etapai Šimaite keliauja į laikinąją belaisvių esminiai Onos Šimaitės asme­ publikuojamų dienoraščių buvo stovyklą Liudelanžą (Ludelange)(pas­ nybei. Autorė kelionę paskui Šimaitę bei laiškų knyga turi ir tarosios vietovės nėra nė viename aprašo familiariai, kartais per daug žemėlapyje), vėliau – į La Kurtino išryškindama save (lyg būtų pro­ mokslinio užtaiso. stovyklą, iš jos persikeliama į Tulūzą. tagonistė), be to, veikale matomas Svarbu paminėti, kad Ona Šimaitė tik ryškus feminizmo pėdsakas, ypač laimingo atsitiktinumo dėka nebuvo išsiųsta į sovietinę skyriuje „Bibliotekininkai“, kuriame akademinės Lietuvą: ji mokėjo lenkų kalbą ir reikiamu metu pame­ bibliotekos prilyginamos „haremui“. Kyla klausimas, lavo, kad, gimusi Vilniuje, yra lenkų tautybės. Ši maža kodėl nėra aprašyta Salomėjos Nėries ir Onos Šimai­ klasta leido jai pasilikti Prancūzijoje ir išvengti galimų tės draugystė? Kodėl nėra pateikiama Onos Šimaitės nemalonumų tėvynėje. Toliau persikeliama į Izraelį. atsiminimų apie geto lakštingalą dainininkę Liubą Šioje šalyje autorė susitinka su Šimaitės išgelbėtos Levitską (1917–1943)? Svarbu paminėti, kad autorė žydaitės Salos Vaksman sūnumi Shlomu ir jo dukte­ knygos pasakojimą pradeda nuo Onos Šimaitės gy­ rimi Merava. Paskutinė kelionės stotelė – Kormėjus venimo 1939 m. arba nuo tada, kai jai buvo 45 metai.

(Cormeilles) prie Paryžiaus. Čia, senelių prieglaudoje, Ši detalė įrodo, kad knygos pavadinimas nevisiškai dėl nepalankaus klimato ir maliarijos grįžusi Šimaitė atitinka turinį: praleidžia paskutines savo dienas.

Leidinio tipografinė kokybė gana gera: išleista kietu Tai nėra tipinė biografija ir todėl, kad knygoje pasa­ viršeliu, šriftas aiškus ir lengvai įskaitomas, naudojami kojamos asmenų, susijusių su Ona Šimaite, gyvenimo žemėlapiai ir planai aiškūs, perteikiantys esminę infor­ istorijos. Pasitelkiant laiškus, jų ištraukas, aptariami kai maciją, laiškų ir dienoraščių faksimilės geros kokybės ir kurie susirašinėjimai. Vienas jų vyko su bendradarbe puikiai perskaitomos. Tiesa, panaudotų nuotraukų ko­ ir kambarioke Marijona Čilvinaite. Iš dviejų biblioteki­ kybė galėtų būti geresnė (ypač senesniųjų). Iliustracijos ninkių korespondencijos atsiskleidžia svarbiausias Onai atitinka knygos paskirtį, pristato aprašomas vietas bei Šimaitei rūpėjęs klausimas – Lietuvoje likusių jos laiškų asmenis, jų pateikimas neblaško dėmesio. Nors teksto ir užrašų likimas. Laiške rašytojui Isaakui Nachmanui stilistika krypsta į grožinį kūrinį, dėl publikuojamų Šteinbergui detaliai aprašoma Šimaitės veikla Vilniuje dienoraščių bei laiškų knyga turi ir mokslinio užtaiso. gelbėjant žydus. Geto temai skiriamas ir susirašinėjimas Ji skirta visiems, kurie domėtųsi Onos Šimaitės gyve­ su žurnalistu Hiršu Abramovičiumi, kuris dėl atostogų nimu, žydų genocidu, pasaulio pokyčiais po Antrojo išvykos į JAV, užėjus karui, tapo pabėgėliu ir išvengė pasaulinio karo. Knygos brandumą įrodo dedikacija, Lietuvoje nacių ir jiems talkinusių lietuvių kolaborantų padėka ir literatūros sąrašas (autorė veikalui parašyti vykdyto holokausto. Šiuose laiškuose Ona Šimaitė pasa­ remiasi kitų autorių literatūra ir archyviniais dokumen­ koja apie žurnalisto tragišką žmonos likimą bei dukters, tais iš Stanfordo (JAV) universiteto Hooverio archyvų, kuriai padėjo pabėgti, tolesnį gyvenimą.

Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių ir Toliau pateikiamas susirašinėjimas su poetu Kaziu rankraščių skyriaus, Lietuvos nacionalinės Martyno Jakubėnu. Spėjama, kad Ona Šimaitė ir rašytojas buvo Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus, ne tik draugai. Jakubėno likimui skiriama viena knygos „Yad Vashem“ muziejaus archyvo. Veikale panaudota dalis, tarp aptariamų dalykų – poeto apkaltinimas, ikonografinė medžiaga (nuotraukos) iš atminties ins­ mirtis, jo brolio Alfonso pateikiama poeto tragiškos titucijų ir pačios J. Šukys darytos iki šiol nepublikuotos mirties versija, kuri yra žymiai įtikinamesnė, nei ją nuotraukos. skelbia oficialieji šaltiniai. Su vertėju Vytautu Kaunecku Ši knyga apie Pasaulio tautų teisuolę nėra pirma Šimaitė susirašinėjo knygų siuntimo ir ligos klausimais ir tikrai nepaskutinė. Pirmojo paminėjimo lietuvių (vertėjo dukra, kaip ir Šimaitės dukterėčia Aldutė, sirgo kalba Ona Šimaitė sulaukė 1967 m. Sofijos Binkienės ta pačia liga). Ona Šimaitė jam siųsdavo naujausius straipsnių rinkinyje „Ir be ginklo kariai“ (pateikiamas straipsnius šia tema, be to, prašydavo prancūziško straipsnio į lietuvių kal­ apsilankyti pas dukterėčią. bą vertimas, vertėjas Vytautas Kau­ Knygos autorei norisi pateikti neckas), vėliau apie ją rašyta 2000 m.

Perteikti Onos šiek tiek pastabų. J. Šukys menkai Genovaitės Raguotienės knygoje Šimaitės išgyvenimus užsimena apie Onos Šimaitės gy­ „Greta įžymiojo Vaclovo Biržiškos“, venimą iki persikėlimo į Vilnių, 2004 m. Rimanto Stankevičiaus po gestapo sulaikymo nors, nagrinėdama archyvinius „Gyvenusi tautos himno nėra lengva užduotis, nes knygoje dokumentus, ir randa 1932 m. dvasia“, Onos Šimaitės sūnėno Kazio bibliotekininkė nemėgo dokumentų. Autorė teigia norinti Kęstučio Šimo 2006 m. knygoje „Ona rašyti apie moters patiriamus sun­ Šimaitė – pasaulio tautų teisuolė“, apie tai kalbėti ar rašyti. kumus, tačiau ji ignoruoja Onos publikuota keletas straipsnių.

„

23

Nauji leidiniai

Autentiški knygnešių pasakojimai Antanas Staškevičius Bibliografas, žurnalistas

Knygų lentynoje pagaliau galima pamatyti„Knygnešio“ ketvirtą tomą*. Tai knyga, kurioje, kaip ir ankstesnėse, išėjusiose įvairiais mūsų istorijos laikotarpiais, pateikiamos knygnešių bei daraktorių parašytos arba papasakotos gyvenimo istorijos. Jos parengtos pagal autentiškus atsiminimus. Įdomu, kad „Knygnešio“ daugiatomis, nors ir sudaro tęstinio leidinio įspūdį, nėra jau toks vientisas. Jis gimė, sakytume, per nesibaigiančias kančias, per istorinius kataklizmus ir nepriteklius. O tie sunkumai, kad ir kaip būtų liūdna, nesibaigia. Kodėl? Bandysime papasakoti.

Pirmąsias dvi knygas dar tarpukaryje parengė ir išleido didysis kultūrininkas Petras Ruseckas.

Pirmas tomas išėjo 1926 metais (papildytas, pa­k artotinai išleistas 1938 m.), antras tomas pasirodė 1928 metais. Trečio tomo istorija buvo labai komplikuota, visų pirma dėl pasimetusio P. Rusecko rankraščio, dingusio per karo audras. * Knygnešys, 1864–1904. [T.] 4 / [sudarytojai K. Misius, B. Kaluškevi­ čius]. Punskas: „Aušros“ leidykla, 2016. 478, [2] p.: iliustr., portr. – Asmenvardžių ir vietovardžių r–klės: p. 452–472.

24

Taigi trečiąją „Knygnešio“ knygą iš spaudoje paskelbtų atsiminimų ir nespausdintų rankraščių 1997 m. parengė akademikas Vytautas Merkys. Su dedikacija „Petrui Ruseckui pagerbti“.

Nė kiek ne lengvesnis buvo ir ketvirto tomo, kurį, gavę Lietuvos knygnešio draugijos pasiūly­ mą, parengė Benjaminas Kaluškevičius ir Kazys Misius, atsiradimas. Jį norėta išleisti 2014 m., taip siekiant paminėti 150 metų, kai įsigaliojo Rusijos imperijos valdžios paskelbtas lietuvių spaudos

„

draudimas, sukaktį. Bet leidinys įstrigo „Kalendoriaus“ leidykloje.

Leidybai nepavyko gauti paramos iš Lietuvos kultūros tarybos. Tad su­ darytojams, praradusiems nemažai laiko, teko knygą išleisti savo pačių ir privačių geradarių lėšomis, o išspaus­ dino ją Punsko „Aušros“ leidykla.

Taip radosi knyga, kurią rengiant įdėta daug pastangų, juk tai – archyvinė medžiaga. Šį „Knygnešio“ tomą sudarytojai dedikavo prof. Antanui Tylai: „Skiriame šią knygą istorikui,

Šioje knygoje spausdinami net 70 knygnešių bei daraktorių anksčiau neskelbti atsiminimai.

habilituotam daktarui, profesoriui, Lietuvių ka­ talikų mokslo akademijos akademikui, Lietuvos mokslų akademijos nariui ekspertui Antanui Ty­ lai, tyrinėjančiam ir įprasminančiam knygnešių atminimą.“. Šiame tome (p. 16–22) pateikiamas ir straipsnis „Lietuvių spaudos draudimo tyrinėtojas, žadinęs knygnešių atmintį, akademikas Antanas Tyla“.

B. Kaluškevičius ir K. Misius vadovavosi anks­ tesniųjų tomų sudarymo principais ir struktūra, straipsnius suskirstė į tris skyrius, pavadintus kraš­ tais (pagal tuometes administracines gubernijas).

Viena iš ekspedicijų į Plungę. Didelių, kaip vyras gali pakelti, ryšulių įvairių lietuviškų knygų ir laikraščių prikraunamos šieninės gardės. Iš ryšulių padaroma sėdynė, uždengiama raudonu dangalu. Juozas Ruikis iš Lazdininkų kaimo užkinko pora gerų arklių. Gaigalaitė apsirengia poniškai: užsideda skrybėlę, užleidžia akis ir veidą šydu, sėdasi ant parengtos sėdynės, Juozas – vežėju, ir Dieve padėk, į kelionę. Keliai eina per Karteną. Sekmadienis. Pilna žmonių.

Liubrikai ir žandarai šnairomis pažiūri į prašmatnų vežimą su dar prašmatnesne ponia ir be jokio įtarimo, kad tai didelės kontrabandos transportas, nudūlina sau toliau nekreipdami jokio dėmesio.

Vengdamas įtarimų, būdavo, apsirėdau paprastais rūbais, paimu į krepšelį duonos plutą ir kastuvą, taip nuduodamas, kad einu griovių kasti. O pats būdavau apsikaišęs knygelėmis ir laikraščiais pažastyse. Taip, su Dievo pagalba, esu daug prisidėjęs prie Lietuvos apšvietimo.

Ne kartą teko slapstytis, nakvynės negauti, šalčius kęsti.

Po kurio laiko vėl įsidrąsinau nešti knygas. Įsitaisiau krepšius, kurių apačioje sudėdavau knygas, o viršuje ant jų uždėdavau duonos miltų. Taip ir eidavau iš kaimo į kaimą kaip elgeta. Užantyje turėdavau ir laikraščių. Eidavau poteriaudamas, lazda pasiremdamas, kad nesuprastų, ką nešu.

(„Knygnešė Petronėlė Gaigalaitė“, užrašė kan. Povilas Dogelis)

(„Buvau knygnešys“, iš knygnešio Juozo Grušio liudijimų)

Atsiminimų rinkinio apie spaudos draudimo laikus I ir II tomų (Kaunas, 1926 ir 1928) rengėjas Petras Ruseckas pirmosios knygos Redaktoriaus žodyje rašė: „Su tų įvykių bei jų dalyvių aprašymu reikia skubintis: kiekviena sugaišta diena daro mūsų istorijai nuostolių!“ Tačiau jau parengto III tomo dėl Antrojo pasaulinio karo sklandžiai išleisti nepavyko – P. Rusecko rankraštis dingo. Šį darbą 1997 m. baigė istorikas Vytautas Merkys.

25

Visaip būdavo. Kartą Maliauskaitė eina knygutėmis apsikamšiusi. Jau netoli sargyba, o čia atsilenkė viela, kuria buvo knygutė susiūta, ir duria į koją. Sopa, kraujas bėga, o nėr kas daro, – reikia eiti nepasitaisius ir dar linksmą veidą rodyti. Ir ne kartą kojas kruvinai nugrauždavo knygų nešuliai.

Kai javai būdavo dideli, per javus brisdavo, kartais tekdavo ir rėplom šliaužti.

Vėl kartą varosi iš miško karves ir nešasi prisikimšusi knygų ir laikraščių, mat, reikėdavo sugalvoti priežastį, ko miške buvusi. Tik žiūri, kad ateina priešais nepažįstamas, nepapirktas kareivis jos krėsti. Na, dabar, mano, jau sveika dingusi.

Turėjo žiurste obuolių. Ji tuos obuolius kad metė į kareivį. Obuoliai į visas puses rieda, o kareivis juos gaudo, matyt, vyras alkanas buvo. O ji tuo tarpu su karvėm ir visom knygom tolyn tolyn – ir namo.

Pargabentas knygas dėdavau į slaptus sandėlius. Vienas toks sandėlis buvo vargonų apačioje. Tai skrynia, pridėta knygų ir apkrauta senais vargonų vamzdžiais. Išrodė lyg būtų senos dūdos sudėtos. Kitos slėptuvės būdavo ant bažnyčios lubų laikomuose karstuose (kai kurios davatkėlės, pasidirbinusios sau iš anksto karstus, laikydavo juos ant bažnyčios lubų). Mums gi tokie karstai buvo patogi vieta knygoms laikyti.

(„Iš knygnešės Onos Maliauskaitės atsiminimų“, juos rengė nenustatytas asmuo)

(„Siekiau, kad plistų spausdintas lietuviškas žodis“, iš knygnešio Juozo Sudario liudijimų)

„

(„Buvau kun. Julijono Jasienskio talkininkas“, iš knygnešio Juozo Rudavičiaus liudijimų)

Per vestuves ir šiaip susirinkimuose išdalindavo dainų knygelių, iš kurių jaunuomenė, o ypač mergaitės, pramoko gražiai lietuviškai dainuoti. Aš buvau abiejų skaityklų vedėjas, raginau dainorius dainuoti tautines, nors aš pats dainuoti negaliu.

Man rūpėjo tik šviesti ir žadinti pavergtus brolius lietuvius.

gaitis, Kostas Stiklius, kun. Povilas Kaip nurodo sudarytojai, „Knygne­ šyje“ pateikiami anksčiau spaudoje Nemažai knygnešių Dogelis, kun. Jonas Reitelaitis, kun.

Mykolas Krupavičius. neskelbti atsiminimai. Jie – iš Lietu­ dalyvavo 1905 m. Šioje knygoje nemažai autentiškų vos archyvuose esančių pensijų bylų ir bibliotekų rankraštynų. revoliucijoje, o vėliau žinių apie Suvalkijos knygnešius Iš tokių atsiminimų galima dau­ prisidėjo prie Lietuvos Andrių, Sergijų ir Liudviką Matulai­ čius, Marijoną ir Oną Matulaitytes. giau sužinoti apie lietuviškos spaudos valstybės atkūrimo Daug vertingos informacijos gausi­ draudimo laikotarpį. Pagal autentiš­ me iš Vytauto Didžiulio atsiminimų kus įvykius galima daug ką atsekti.

1918 metais. apie savo tėvą Stanislovą Didžiulį.

Pavyzdžiui, sužinoti, kaip būdavo Nemažai knygnešių dalyvavo 1905 pereinama valstybės siena, kaip pa­ sienio kareiviai, sargybiniai elgdavosi su sulaikytais m. revoliucijoje, įsitraukė į politinę kovą – apie knygnešiais. Taip pat galima įsitikinti, kad spaudos šiuos ir vėlesnius įvykius galima paskaityti Juozo platintojai toliau nuo pasienio esančiose gyven­ Rimšos ir Andriaus Verbylos atsiminimuose. Ne vietėse ne visur buvo uoliai persekiojami. Kartais vienas iš šių knygnešių pasakojimų stebina ir žavi įkliuvusiems knygnešiams pavykdavo išsipirkti. savo drąsa, lietuvišku sumanumu bei išradingumu.

Kartais ir policininkai nebūdavo itin uolūs ieško­ Dalis knygnešių nuo 1906 m. dalyvavo jau legalioje lietuvių kultūrinėje veikloje, o vėliau prisidėjo prie dami draudžiamos spaudos. Šioje knygoje spausdinami net septyniasdešim­ Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 metais. Neįver­ ties knygnešių bei daraktorių anksčiau neskelbti tindami ar tiesiog nežinodami jų atliktų darbų, tin­ atsiminimai – pasakojimai. Dalį užrašė patys kamai neįvertinsime ir mūsų tautos valstybingumo knygnešiai. Kadangi ne visi mokėjo rašyti, nemažai ištakų reikšmės. pasakojimų įvairiais laikotarpiais yra užrašę kiti as­ Naujajame „Knygnešio“ tome tekstai pako­ menys. Tarp jų buvo žinomų spaudos darbuotojų, men­tuoti, kai kurie atsiminimai papildyti prie­ kraštotyrininkų, visuomenės veikėjų. Tai: Agnietė dais: ištraukomis iš knygnešių baudžiamųjų bylų, Ambraziejūtė-Steponaitienė, Marijona Čilvinaitė, knygnešius pažinojusių asmenų liudijimais. Publi­ Vytautas Didžiulis, Juozas Mickevičius, Kazimie­ kuojamos knygnešių ir atmintinų vietų nuotraukos. ras Paunksnis, Juozas Petrulis, Antanas Povylius, Sudarytas retesnių žodžių, svetimybių žodynėlis, Aleksandras Račkus, Juozas Rimša, Antanas Stau­ asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės.

26

Sveikiname!

Bibliografijos patriarchė Adelė Ubeikaitė Sausio 25 dieną Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje vyko iškilminga popietė, skirta ilgametės darbuotojos, redaktorės, bibliogra­ fės, bibliografinių rodyklių autorės Adelės Ubeikaitės 95 metų jubiliejui. Ją sveikino bibliotekos direkcija, darbuotojai, Lietuvos bibliotekininkų draugijos skyriaus atstovai. Pagerbti jubiliatės atvyko buvęs bibliotekos direktorius dr. Juozas Marcinkevičius, kiti jos kolegos.

Jaukioje popietėje susirinkusieji dalijosi prisimi­ nimais iš bibliotekos gyvenimo. Adelė pasakojo apie įdomesnius nutikimus bibliotekoje, per ilgus darbo metus sutiktus įdomius žmones, įsigytas knygas, keliones. A. Ubeikaitė visuomet mėgo keliauti, ir amžius jai niekada nebuvo kliūtis: 86-erių keliavo po Egiptą, sulaukusi 92 metų, skrido į Norvegiją aplankyti kolegės.

Bibliografė Adelė Ubeikaitė dirbti Lietuvos moks­ lų akademijos Vrublevskių bibliotekoje pradėjo 1950 metais. Beveik penkiasdešimt metų (1950–1999 m.)

Adelė dirbo bibliografe, vyresniąja bibliografe, sek­ toriaus vadove, vyriausiąja bibliografe. Viena arba su bendraautorėmis parengė ir išleido 17 bibliografijos rodyklių. Profesionalios filologės žinias puikiai pritaikė rengdama lietuvių kalbotyros literatūros rodykles. Šis darbas Adelei per visus darbo bibliote­ koje metus buvo pats mieliausias – sudarė net šešias lietuvių kalbotyros literatūros rodykles. Rodykles rengė ir baigusi darbą bibliotekoje.

A. Ubeikaitė parengė aštuonias knygas, tarp jų – „Lietuvos TSR mokslų akademijos leidinių biblio­ grafija“, apimanti 1962–1971 metų laikotarpį (su bendraautoriais); „Kostas Korsakas“ (su V. Petraus­ kiene); „Lietuvių kalbotyra“, apimanti 1917–1929, 1930–1943, 1973–1976, 1977–1980, 1981–1985,

Vikos Petrikaitės nuotrauka

1944−1972 metus (su R. Sedekerskyte). 1980 metais bibliografė parengė zoologo profesoriaus Pranciš­ kaus Baltraus Šivickio darbų literatūros rodyklę knygai „Akademikas Pranciškus Šivickis“.

Ypatingu nuoširdumu garsėjo A. Ubeikaitės parengtos filologinės ekspozicijos: „Juozui Balčiko­ niui – 90“ (1975), „Tadui Vrublevskiui – 120“ (1978), „Jonui Jablonskiui – 120“ (1981), „Profesoriui An­ tanui Saliui – 90“ (1992), „Kova dėl lietuvių kalbos“ (1989), „Lietuvių kalbos aidas pasaulyje“ (1991) ir kt. A. Ubeikaitė išspausdino apie dvidešimt įvai­ rios tematikos straipsnių leidiniuose „Dienovidis“, „Mokslas ir Lietuva“, „Bibliotekų darbas“, „Vakarinės naujienos“. 1995 metais A. Ubeikaitė apdovanota Lietuvos kultūros ministerijos specialiąja premija.

2002 metais minėdami A. Ubeikaitės 80-ąjį jubiliejų, kolegos sudarė jos darbų bibliografijos ro­ dyklę, kurioje užregistruota 17 parengtų leidinių, 38 straipsniai, 17 redaguotų knygų, 3 knygų vertimai ir 33 publikacijos apie ją. Rodyklę iliustruoja nuotrau­ kos, primenančios įdomesnius darbo bibliotekoje epizodus, Adelės knygų sutiktuves.

Asmeninę biblioteką ir ypač branginamas knygas su autografais A. Ubeikaitė sutiko padovanoti mūsų bibliotekai. Bibliografės rankraščiai, dokumentai bei nuotraukos bus saugomi jos asmens fonde Rankraš­ čių skyriuje.

Garbingo jubiliejaus proga Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos bendruomenė dėkoja Adelei Ubeikaitei už jos bibliotekinį patrio­ tizmą, meilę darbui ir linki sveikatos, neblėstančio optimizmo bei gyvenimo meilės.

Dr. Birutė Railienė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

27

Sukaktys

K. Bradūnas. Apie 1951 m.

Kazys Bradūnas: iš pirmų lūpų

„Bradūnas priklauso viduriniajai lietuvių išeivijos rašytojų kartai, kuri jau buvo beateinanti, bet nesuspėjo įsitvirtinti Lietuvoje. Netekę savo gimtosios žemės, jie įprasmino savo žmogiškąją mintį žemės poezija“ – šiais iš ekrano sklindančiais žodžiais Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Kino salėje prasidėjo poeto 100-mečiui (gimė 1917 m. vasario 11 d.) skirta dokumentinio filmo peržiūra, tapusi tarsi gyvu susitikimu su poetu Kaziu Bradūnu, iš mirguliuojančios ir pablukusios kino juostos vaizdingai pasakojančiu savo gyvenimo istoriją*.

Kaip neprisiminsi Silvijos Vėlavičienės** mūsų žurnale (2009, Nr.2) aprašytų įspūdžių apie bendravimą su K. Bradūnu 1992 metais Čikagoje:„Pokalbiai prie kavos puodelio trukdavo valandą ir daugiau. Didžiausias kalbėtojas visada būdavo Kazys Bradūnas. Greitakalbe, su užsidegimu jis bėrė ir bėrė atsiminimus ir apie darbą „Aidų“ bei „Draugo“ redakcijose, ir apie „Literatūros lankus“, ir apie žemininkus bei poezijos antologijų rengimą, bet nepamenu, kad būtų kalbėjęs apie savo paties eilėraščius...“ Šį kartą skaitytojams suteikiame progą patiems„pasiklausyti“ poeto.

28

„Mano pirmieji prisiminimai“ – Kaimyninis Rutkiškių dvaras (Vilkaviškio r. – J. B.) dar prieš žemės reformą suskubo parduot savo dvaro laukų pakraš­ čius ūkininkams, tai ir mano tėtis iš to dvaro nusipirko ir prie savo prisijungė keliolika hektarų žemės. Dvaro žemė per Pirmąjį pasaulinį karą, kai pirko, jau buvo kokius šešis septynis metus nedirbta. Per tą nupirktą žemę buvo vieni apkasai, vienos granatų duobės, granatų šukės, spygliuotų vielų dratai. Tai mano pirmas pirmas atsiminimas – tėtis ir mama kastuvais kasa tuos apkasus, lygina, kad galėtų pradėti arti. Randa tuščių gilzių, tai atneša tų tūtelių. Tai aš sėdžiu ir žaidžiu su tom tūtelėm tarp smilgų pasodytas.

– Tėtis su mama, kai grįžo po karo į Kiršus, mūsų laukai buvo pilni apkasų. Kai kur buvo po žeme rusai žiemot įsirengę su medinėm sienom požeminius apkasus. Paskui viską, kai paliko, tai tėtis lupo iš žemės tų požeminių apkasų sieno­ jus ir iš tų sienojų pasistatė medinę bakūžėlę, stogą medinį uždėjo. Tai aš toj medinėj bakūžėlėj po karo esu gimęs.

„Visi buvom pamišę ant tos literatūros“ – Nepriklausomybės laikais turbūt lygiomis mūsų gimnazistai domėjosi tiek sportu, tiek literatūra. Gimnazistai rašydavom * Filmą „Kazys Bradūnas“ 1992 m. sukūrė JAV lietuvių kultūros veikėjas Algimantas Kezys (1928–2015) ir dokumentinių filmų autorius Arvydas Reneckis. Čikaga: Stasio Budrio lietuvių fotoarchyvas. ** Silvija Vėlavičienė (1941–2011), buvusi ilgametė Nacionalinės bibliotekos Litua­ nistikos (vėliau – Lituanikos) skyriaus vedėja.

Vilkaviškio gimnazijos literatų būrelio valdyba.

K. Bradūnas – antroje eilėje antras iš kairės. 1936 m.

Ona ir Jurgis Bradūnai su sūneliu Kaziuku Virbalyje. 1919 m.

K. Bradūnas – gimnazistas.

Vilkaviškis. 1934 m.

K. Bradūnas – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentas. 1939 m.

„Šatrijos“ literatai Vilniuje. Iš kairės: Paulius Jurkus, Kazys Bradūnas, Mamertas Indriliūnas, Vytautas Mačernis, už jų – Eugenijus Matuzevičius (kairėje) ir Bronius Krivickas. 1942 m.

jau tokius eilėraščius, kur spausdino tokie gana rimti žurnalai, ne vien tik moksleiviams skirtieji žurnalai. Mes vienas kitą pažinodavom iš tų eilėraščių, niekad metų metais nebuvom susitikę, bet žinojom, kad Telšių gimnazijoj yra Mačernis, Jur­ kus, Biržų gimnazijoj yra Matuzevičius, Indriliūnas, Krivickas, Rokiškio gimnazijoj – Serevičius, Kozulis, Kulys, Vilkaviškio gimnazijoj – Švabaitė, visa plejada. Vilkaviškio gimnazija ypač turėjo literatūrines tradicijas, visi buvom pamišę ant tos literatūros. Prieš mus buvo baigę Vilkaviškio gimnaziją – pats seniausias Salys Šemerys, Vaičiulaitis, Salomėja Nėris, Ališas Arminas. Galybė rašytojų.

„Kur rast savo kelią ir koks tas kelias turi būti?“ – Kai nuėjome į universitetą (VDU. – J. B.), visi akis į akį su­ sitikome, tie, kurie tik iš laikraščių vieni kitų pavardes žino­ jome. Čia prasidėjo draugystė, bendri planai literatūriniam kely. „Ateities“ žurnalas buvo naujų literatų augintojas, tai, kai atėjo į universitetą, visi daugiausia susispietė ateitininkų meno draugijoj „Šatrijoj“.

– Mes kalbėdavom apie savo kartos patirtį: ką darysim, kaip atsipalaiduosim nuo Brazdžionio, nuo Aisčio, nuo Salomėjos Nėries, labai didelių ir visus įtakojusių poetų. Jeigu rašysim taip, kaip jie, jų jau nepralenksim, liksim tik jų epigonai. Tai

ką daryt? Kur rast savo kelią ir koks tas kelias turi būti? Pir­ mieji svarstymai ir prasidėjo universitete.

– Iš karto pajutom, kad reikia ieškot lietuviškų šaknų ir apie tas lietuviškas šaknis barstyt Vakarų kultūros žemių. Kad būtų Vakarų modernus priėjimas prie meno, bet lietuviš­ kos šaknys. Mus tada labai patraukė Petravičiaus, Valiaus, Augaus grafika. Vat, sakom, kokiu keliu reikėtų eit. Kaip jie moderniai daro – Petravičius daro, kaip Paryžius anais laikais, bet koks jis lietuviškas, va, tokios reikia poezijos.

Mums iš karto buvo aišku, kad reikia lietuvių poeziją pagilinti. Per ilgai mūsų poezija yra lyg ir tiktai šalia dainos egzistuoja, lyg ir pati norėdama ta daina pavirsti. Daina ir eilėraštis žmonių galvose buvo tartum sinonimas ir mums atrodė, kad graži tai graži ta lietuviška daina, bet reikia ieškot gilumos. Vėliau žemininkai tuo instrumentu ir grojo: reikia, kad mūsų poezija būtų ne tik dainuotinė, bet ir mąstytinė. „Žinojom, kad gal išvažiavę jau niekada negrįšim“ – Mano tėvai į sąrašus išvežimui buvo įrašyti per pirmąjį bolševikmetį, tai mes visi iš anksto žinojom, kad jei prie Vilkaviškio yra rusų tankai, tai važiuojam į Vakarus. Žinojom, kad Vokietijoj pyragai irgi nelaukia, gal išvažiavę jau niekada 29

Kazimiera ir Kazys Bradūnai sutuoktuvių dieną Vilkaviškyje. 1943 m. rugsėjo 25 d.

Kazys Bradūnas Kiršuose. 1943 m.

negrįšim, bet vis tiek susikrovėme greitosiomis ir patraukėme į Vakarus. Siena buvo visiškai nesaugoma, leido važiuot, kas tik nori. Mes, kaip paprūsės zonos gyventojai, visada – ir nepri­ klausomybės laikais – turėjom pasienio susisiekimo leidimus.

Vokiečiai labai lengvai mus perleido, keturis arklius pasikin­ kėm, susimetėm į du vežimus, ką turim, ir liepos 31 dieną pervažiavom Vokietijos sieną. Įdomu tai, kad ant rytoj mūsų tėviškė, namai jau buvo subombarduoti ir sudegė.

naktį. Kokie penki mažiukai vaikai, dvi per aštuoniasde­ šimt metų bobutės. Tuos vaikus, bobutes ir čemodanus – į vežimus, o visa grupė apie 60 lietuvių pasileidom į Vakarus.

Bet žinojom, kad iš ryto pamatę, kad „litauereriai“ pabėgo, motociklus pasiųs mus pavyt ir grąžint. Tai mes greitkeliu pavažiavę link Dunojaus, pasukom nedideliu keliuku tiesiog į kalnus. Ir tikrai, paskui sužinojom, kad tikrai važinėjo moto­ ciklai, ieškojo mūs iki Dunojaus, kur čia tie pabėgėliai yr...

„Su suvalkietiškais arkliukais perėjom per Alpių kalnus“

– Iš žydinčio slėnio pabėgom balandžio pirmą. Per tuos kalnus, kai važiavom, buvo didžiausios sniego pūgos. Ir kaip mes ten tuos Alpių kalnus perėjom ir nusileidom į slėnius, į Bavarijos „Tėvai dviem vežimais atvažiavo iki Graco“ pusę, tai dabar sunku net ir suprast. Be jokių stabdžių, arklių – Palyginti tas važiavimas nieku ypatingu nepasižymėjo, tik tiek, pakinktai lygumom pritaikyti... Bet, žinoma, vyrai išsigalvojo kad mudu su maniške Kazimiera važiavome iš Eitkūnų. Perėję ir stabdžius padarė. Pagaliau įvažiavom į sniegynus, arkliams į Vokietijos pusę liepos 31 dieną 1944 metais, sėdom į traukinį nėra pašaro, aplink visur sniegas. Arkliai, dvi dienas kopę į ir važiavom į Gracą, į Austriją. Traukiniu nuvažiavom be jokių tuos kalnus, krinta ant kelio ir jau nekelia. Tai vėl išsigelbė­ kliūčių. O tėvai, brolis ir sesuo, jūs įsivaizduojat, arkliais dviem jimas beveik stebuklingas – iš Vengrijos per kalnus traukėsi vežimais atvažiavo iki Graco, tai visai Jugoslavijos pasienyje. didžiausios masės vengrų kavalerijos, kariuomenės su ginklais, Kiek buvo jiems pakeliui visokių kontrolių važiuojant ir per su viskuo, kai rusai Vengrijoj frontą pralaužė.

Lenkiją, Čekoslovakiją, per Austriją. Visur Tai jie traukėsi per Austriją į Vakarus. Vežėsi sakydavo: važiuojam pas savo sūnų į Gracą.

TĖVIŠKĖS MEDŽIAI su savim visko, tai mes prie jų prisiglaudėm.

Ir tai buvo jiems išsigelbėjimas. Ir taip jie be­ Tai jie arkliams avižų, visko, ko tik nori. Mes veik iki pat Graco su suvalkietiškais vežimais Tušti paliktieji namai beveik keturias dienas su ta vengrų kavalerija ir suvalkietiškais arkliais atvažiavo.

Jau padangių pačiam pakrašty, važiavom, arkliai gavo ėsti ir taip pabėgom, o – Tik mieste mums buvo nesaugu gyventi, Nyksta melsvoj tolumoj užpakaly girdėt jau dunda fronto artilerija. Su kadangi gali bombarduoti. Tai susidarė lietu­ Tėviškės medžiai aukšti. suvalkietiškais arkliukais perėjom per Alpių vių grupė ir apsigyveno Alpių kalnuose tarp kalnus, kaip Hanibalas (Kartaginos karve­ Ar man grįžtant rodysit kelią?

Vienos ir Graco. Ten buvo tokių brūžuoklių, dys. – J. B.) per Alpes su drambliais kadaise.

Ar viršūnės žvaigždžių „pielyčių“, fabrikas, tai ten kokia 60 lietuvių atsirems? dirbom tą žiemą ir tą rudenį brūžuoklių „Jokioj praeity taip nebuvo, Ar nors vieną žalią šakelę dirbtuvėje. Tėvai ten irgi atvažiavo. Į Furtho­ kad trys ketvirtadaliai rašytojų Rasiu ant šalto akmens?.. fą prie Hohenbergo. Ir ten išbuvome iki bol­ iš tautos pasitrauktų“ ševikai užėmė Vieną, užėmė Budapeštą. Nuo Tušti paliktieji namai – „Svetimoji duona“ – mano pirmasis tos vietos, kur mes dirbom, rusų tankai buvo Dingo dangaus pakrašty, eilėraščių rinkinys išeivijoje, Miunchene, tik už kokių 7 kilometrų, tai mes visi lietuviai Dingo melsvoj tolumoj pabėgom. Mes negavom jokio leidimo išvyk­ išėjęs. Ten kaip tik pirmas eilėraštis – tė­ Tėviškės medžiai aukšti... ti iš tos vietos: „reikia dirbti ir gana, jokios viškės palikimo momentas. panikos negalima kelt“, tai mes pabėgom – Buvo egzodas, buvo išėjimas rašytojų.

30

Jokioj praeity taip nebuvo, kad išeitų, beveik trys ketvirta­ daliai rašytojų iš tautos pasitrauktų.

– Aš ir norėdamas negalėjau kitaip gyventi. Aš čia gyvenau tik tokį buitinį gyvenimą, kasdieninį, bet visi mano kūrybiniai žvilgsniai, jeigu buvo kokie nors, taigi buvo tik Lietuva. Jeigu ir buvo išeiviška buitis, tai ji vis vien buvo vaizduojama kaip nors kontrastiškai su tuo, kas palikta. Aš negalėjau kitaip. Žmogus, mano galva, koks jis susiformuoja iki kokių nors 25 metų, tai paskui kitoks negali pasidaryti, jis gali tik pavir­ šium, žinoma, kokį nors paltą užsivilkt kitokį, bet dūšioje jis negali kitoks pasidaryti.

„Koks darbas pasitaikė, tokį reikėjo imti“ – Kai atvažiavo visa mūsų pokario DP, tų išvietintųjų žmonių masė, visi griebė kokį tik darbą, kad nereiktų išmaldos prašyti, kad nereiktų jaustis šelpiami ir kitiems našta nesinorėjo jaustis.

Tai kokį darbą gavai, tokį ėmei. O ką tu čia atvažiavęs ir be kal­ bos, ir be patyrimo, tai naujam krašte nukritęs kaip į mėnulį, koks darbas pasitaikė, tokį reikėjo imti. Jurgis sūnus tuojau gimė Baltimorėj, reikia duoną šeimai uždirbt. Tai kas pasitai­ kė, tą ir imi. Ir tai per rekomendacijas. Per parapijos klebono rekomendacijas gavau tokiose miesto kapinėse kast duobes numirėliams ir žolę pjaut. Tada buvo kasimas kaip reik duobių.

Dabar tai kokį nors buldozeriuką pasistato – šmakšt, šmakšt ir duobė iškasta, o mes tada su kastuvais kasėm duobę taip, kaip duobkasiai Šekspyro „Hamlete“. Aš beveik didžiuojuosi, sakau, aš tokią profesiją turėjau, kurią labai pagerbė Šekspyras „Hamlete“. (Juokiasi.) Aš galiu sakyt, kad aš buvau ir su kūgiu ir su plaktuku, ir su mašina reikdavo dirbt. Mašina kaukia, tekilas kokį karnizą marmurinį tekina, ūžia, vanduo švirkščia...

K. ir K. Bradūnai savo bute Miunchene, redaguojant „Aidus“. 1948 m.

Prie Nykos-Niliūno namų Baltimorėje.

Iš dešinės: K. Bradūnas, A. Nyka-Nilūnas ir H. Nagys. 1959 m.

Ta įmonė buvo tik stogas uždėta, o sienų ir nebūdavo visai. Tai žiemą užsikuriam ugnelę prie mašinos, šildomės ir dirbam.

– Kai kurie kritikai sako, kad mano geriausios knygos yra „Morenų ugnys“ ir „Devynios baladės“. Aš tas „Morenas“ ir „Balades“ stovėdamas prie tų kaukiančių tekilų parašiau.

„Gyvenimas mane prieš mano norą įstūmė į žurnalistiką“ – Mes, išleidę antologiją „Žemė“, tie patys poetai, kartu su tos „Žemės“ įvado autoriumi Juozu Girniumi, sakom: „Vyrai, negalima čia taip imt ir išsiskirstyt ir užbaigt viską su ta „Žeme“. Reikia literatūros žurnalą savo turėt.“ Negalime viską pasakyti, neturėdami savo puslapių. Kitur ir redaktoriai bus linkę tave kontroliuot, nuo jų priklausysi, ne viską galėsi aiškiai pasakyti, kaip norėsi, reikia ir savų puslapių. Ir mes tada tie pat žemininkai įkūrėm literatūros žurnalą „Literatū­ ros lankai“. Bet kadangi pinigų nei vienas neturėjom ir norė­ jom daryt kiek galima pigiau, tai Argentinoje Kėkštas buvo, susitarėm taip, kad ten marijonų spaustuvėj mums spausdyt, palygint su amerikoniškom spaustuvėm, labai pigiai. Taip ir padarėm. Aš nusiųsdavau Kėkštui visą medžiagą. Jis, atspaus­ dinęs visus „Literatūros lankus“, visą tiražą man atsiunčia į Baltimorę, o čia kiekvienoj kolonijoj turėjom po kokį nors literatą arba didelį literatūros mėgėją. Aš jam išsiuntinėdavau į Čikagą tiek egzempliorių, į Klivlandą tiek, į Niujorką tiek.

Ir jis čia tuos „Literatūros lankus“ po dolerį ir pardavinėda­ vo. Mes surinkdavom kelis šimtelius naujam numeriui ir vėl siunčiam į Argentiną. „Literatūros lankai“ yra žurnalas tų pačių žemininkų, tik jau ten ne tik poetai reiškėsi, bet ir dra­ maturgai, ir prozaikai, ir literatūros kritikai. Buvo žurnalas.

Pirmieji darbai Amerikoje. K. Bradūnas (sėdi viršuje viduryje) su bendradarbiais akmenskaldžiais. 1950 m.

„Draugo“ redakcijoje. Iš kairės: K. Bradūnas, A. Baronas, kun. V. Rimšelis. Čikaga, apie 1955 m.

31

Pirmą kartą po 46 metų atvykus į Lietuvą. Iš dešinės: K. ir K. Bradūnai su vaikais Jurgiu, Elena ir anūke Vaiva. Vilnus, 1990 m.

kuris poezijai neduodavo likt užmaršty.

Kiekvieną pavasarį dar susirinkdavo abidvi dienas į poezijos vakarus po kelis šimtus žmonių.

„Po 46 metų grįžau, tai tėviškė ir buvo, ir nebuvo“

–

–

–

–

32

– Tėviškės nei medžių, sausuoliai, nau­ jai išdygę medžiai, trobesių jokių nebu­ vo. Įspūdis buvo toks grįžus po daugelio daugelio metų. Ką radau grįžęs, tai tėviškės kryžių. Jis toks buvo prie pat tėviškės esančioje kryžkelėje nuo amžių, karta iš kartos – mano senelių ir prose­ nelių vis būdavo pastatomas kryžius, kai anksčiau pastatytasis jau sunykdavo. Tai ir mano tėvas1940 metais pastatė naują gražų lietuvišką su spindulingom sau­ lėm medinį ąžuolinį kryžių, kurį grįžęs dabar į tėviškę radau. Apnykęs kryžius, bet tėvo ranka į jo kamieną peiliu buvo įrėžta „1940 metai“. Ir tas įrėžtas skai­ Su sūnumi Jurgiu tėviškėje prie giminės kryžiaus. čius ir dabar kryžiaus kamiene dar labai Alvitas, apie 2004 m. labai ryškiai matomas.

Atvirai, aš mandresnis jaučiausi, kai dirbau su akmenim – Žinoma, grįžus susitikimas su Baltimorėj. Su kaltu ir plaktuku. Aš tada jaučiausi skulptorius draugais labai liūdnas buvo, kadangi jų didžioji dalis guli ir galėjau sakyt, kad dirbu kaip Mikelandželas (juokiasi) su jau po žemele. Nesutikau Vytauto Mačernio, kuris žuvo tik plaktuku ir su kaltu. O čia, žinai, aplamai, gyvenimas mane pajudėjęs į Vakarus, netoli savo tėviškės. Ačiū Dievui, ap­ prieš mano norą įstūmė į žurnalistiką. Bet aš nesigailiu – gal lankiau jo kapą, Mamertas Indriliūnas, su kuriuo mes kartu būtų geriau, kad būčiau į tą žurnalistiką neįklimpęs, o gal ir studijavom ir buvom vienoj korporacijoj „Šatrijos“, guli prie ne geriau. Bet vien tik tiek svarbu čia pasakyt ir man pačiam Pabiržės bendrame 27 partizanų kape. Pirmiausia iš Rygos prisimint, kad aš visada į žurnalistiką buvau įklampytas kitų. važiuodamas ir peržengęs Lietuvos sieną, aš jo tą bendrąjį su kitais pilkapį aplankiau. Ir tai buvo graudžiausia turbūt „Atvažiavimu į Čikagą aš labai džiaugiuosi“ diena Lietuvoje. Kito savo draugo Broniaus Krivicko net kapo negalėjau aplankyti – jis žuvo kaip partizanas, pasitraukęs iš Baltimorėj įvairius darbus dirbau ir gyvenom iki 1961 Lietuvos, Raudonosios armijos spaudžiamas, į Latvijos girias. metų. Paskui 1961 metais mane ano meto provincijolas Ir ten žuvo, spėjama, 1952 metų gale ar 1953 metų pradžioje. marijonų Viktoras Rimšelis prisišnekino, kad atvažiuočiau Mano galva, Bronius Krivickas yra tas poetas, kuris yra parašęs į Čikagą ir redaguočiau „Draugo“ kultūrinį priedą. Mudu pačius geriausius mūsų literatūroje partizanų eilėraščius. Tai susitarėm gana greit ir po kokio pusmečio, jei nepameluo­ su draugais susitikimas buvo arba su pagyvenusiais, tokiais čiau, turbūt 1961 metų rugpjūčio viduryje, atvažiavau ir tą pat kaip aš, su kuriais galima tiktai apie jaunystę pasvajot, kaip literatūrinį priedą pradėjau redaguot. <...> Tas kultūrinis buvo, arba tik su draugų kapais. priedas nesigiriant atliko išeivijoje maždaug tokią rolę kaip – „Ir stovime ties šaltiniu, laikydami drauge sunkų molio ąsotį, Nepriklausomybės laikais kultūros savaitraštis „Naujoji gersime tylomis tuo pačiu gurkšniu“ (iš eil. „Susitikimas“).

Romuva“. Vis tiek kultūros žmonės kiekvieną savaitgalį Žinoma, jeigu tam ąsoty dar to gyvenimo nors kiek tų gurkš­ gavo po gabalą puslapių, kur galėjo pasiskaityt, kas juos lie­ nių ir liks. Bet, kaip aš rašau nuolat savo draugams į Lietuvą čia, kas jiems prie širdies, galėjo rast visą išeivijos kultūrinį laiškus, vis užbaigiu, ir jie man tuo pačiu atsako: „Na, bet pasaulį ir dar kultūrinę informaciją, kas darosi Lietuvoje ir laikykimės...“ kas darosi aplamai kultūros pasaulyje, visame pasaulyje.

Atvažiavimu į Čikagą aš labai džiaugiuosi. Čia mano daugiau P. S. 1992 metais Kazys Bradūnas su žmona Kazimiera grįžo ar mažiau prasmingai praėjo ištisi dešimtmečiai, čia užaugo ir gyventi į Lietuvą. Abu amžinojo poilsio atgulė Vilniaus Antaišsimokslino visi trys vaikai mano. Gyvenau visą laiką pačioje kalnio kapinėse. išeivijos širdyje, Lietuvos išeivijos sostinėj, kaip įprasta vadint, Parengė Jūratė Bičkauskienė Čikagoj ir pačiame Market parke. Tai gali sakyt, gyvenau kaip Lietuvoj, niekur kitur Amerikoj to nebūčiau radęs.

Poezijos dienos Čikagoje 1993 metų pavasarį bus dvidešim­ Dėkojame leidinio „Kazys Bradūnas. Archyvai“ (Kaunas: tą kartą. Jau dvidešimt metų kiekvieną pavasarį, gegužės Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2016) sudarytojai pabaigoj, dvi dienos skirtos būdavo lietuvių poezijai. Tai Virginijai Babonaitei-Pap­lauskienei, maloniai leidusiai žurnalo „Tarp knygų“ redakcijai pasinaudoti minėtoje knygoje vienas toks Čikagoje mūsų kultūrinio gyvenimo aspektas, spausdinamomis nuotraukomis.

Žvilgsnis į istoriją

KULTŪROS PAVELDO PUOSELĖJIMAS NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE (1918–1940 M.) Dr. Petras Biveinis Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento Bibliotekininkystės skyriaus vyriausiasis metodininkas-tyrėjas

Mūsų šalis pagrįstai didžiuojasi gausiu ir savitu kultūros paveldu. Tai viena svarbiausių tautos dvasinių ir materialinių vertybių. Kultūros paveldą saugo bibliotekos, jos užtikrina paveldo perimamumą, perdavimą iš kartos į kartą, aktyviai rūpinasi jo aktualinimu ir sklaida. Šiuolaikinės technologijos leidžia kultūros paveldo objektus perkelti į elektroninę formą, kurti skaitmenintą kultūros paveldą. Pakitę kultūros paveldo sklaidos ir išsaugojimo metodai griauna tradicinį požiūrį į bibliotekų, muziejų ir archyvų funkcijas bei vaidmenį visuomenėje. Skaitmeninimas atveria didžiules galimybes pristatyti kultūros paveldą vartotojams, užtikrinti tautinio kultūros paveldo išsaugojimą globalizacijos sąlygomis. Lietuvoje sėkmingai plėtojama nauja bibliotekininkystės, muziejininkystės ir archyvistikos mokslų sritis – kultūros paveldo skaitmeninimas, skaitmeninto ir skaitmeninio kultūros paveldo valdymas.

O kaip buvo rūpinamasi kultūros paveldu 1918–1940 metais?

1933 m. Kaune pradėto leisti norminamojo kalbos žurnalo įžanginio straipsnio puslapis.

Kalba Didžiausias tautos turtas kalba istorijos sūkuriuose galėjo išnykti, kaip ir pati Lietuva. 1918 m. vasario 16 d. atkūrus Lietuvos valstybę, lietuvių kalba pirmą kartą per ilgaamžę tautos istoriją tapo valstybinė. Tai sudarė prielaidas likviduoti nutautinimo padarinius. Rusinimo politika savaime nutrūko, tačiau lietuvių ir lenkų kalbų santykis buvo sudėtingas. Nemaža dalis lietuvių kalbėjo dviem kalbomis, lenkų kalbą laikė aukštesne kultūros kalba. Lietuvių kalbai tapus valstybine, atlie­ tuvėjimo procesas vyko greitai. Sparčiai plėtėsi valstybinės kalbos vartojimo sfera.

Lietuvių kalbą imta vartoti visose administracijos įstaigose, ji tapo kariuomenės, teatrų, kavinių kalba.

Lietuvių kalbai tapus valstybine, viešajame gyvenime teko spręsti įvairius bendrinės kalbos ugdymo uždavinius. Kasdienėje vartosenoje nuolat kildavo svetimybių, terminijos vartojimo ir kitų kalbos praktikos problemų. 1921 m. prie Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos buvo įkurta Terminologijos komisija, 33

kuri ėmėsi kurti įvairių sričių lietuvišką terminiją. 1933 m. pradėtas leisti žurnalas „Gimtoji kalba“. Kasmet išeidavo dešimt žurnalo numerių, juose buvo nagrinėjami kalbos norminimo klausimai. 1935 m. su­ sikūrė Lietuvių kalbos draugija (LKD), o Terminologijos komisija pradėjo veikti kaip LKD Terminologijos sekcija. Sekcijų būta ir daugiau: Viešosios kalbos, Spaudos kalbos, Mokyklinės kalbos, Užsienio lietuvių kalbos, Vertimų kalbos, Teatro kalbos, Kirčiavimo ir tarties. LKD žiniai buvo perduotas ir „Gimtosios kalbos“ žurnalas. Nuo 1936 m. draugija per Kauno radiją organizuodavo kalbos valandėles.

Tarpukario nepriklausomos Lietuvos metais sukurti mokslo šakų lietuviškos ter­ minijos pagrindai: filosofas Stasys Šalkauskis Per 1931–1936 m. pastatytas Vytauto Didžiojo muziejus. Architektai: Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas, Kazys Kriščiukaitis paskelbė apie tūkstantį filosofijos terminų, fizikos terminiją normino Konstantinas Šakenis, matematikos – Zigmas Žemaitis, ministerijos. Archeologija tuomet buvo suprantama Marcelinas Šikšnys, bibliotekininkystės terminus kaip mokslas apie senienas apskritai. VAK įstatymas kūrė Vaclovas Biržiška. Nepriklausomybės metais pavedė rinkti, saugoti ir tyrinėti Lietuvos praeities susiformavo kanceliarinė lietuvių kalba: kalbininkai paminklus, suteikė teisę steigti muziejus ir archyvus1. skelbė kanceliarijos terminų sąrašus, raštinės doku­ Kiek vėliau patvirtintos komisijos taisyklės konkreti­ mentų standartus. zavo uždavinius – pavedė saugoti nuo sunaikinimo Vienas iš labai reikšmingų darbų buvo akade­ piliakalnius, „aukos kalnus“, kapinynus, senovės baž­ minio „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimo pradžia. nyčias ir rūmus, valstybės įstaigų ir privačių žmonių Medžiagą žodynui pradėjo kaupti Kazimieras Būga archeologines kolekcijas bei archyvus, valstybinius dar XX a. pradžioje. Jis išleido pirmą „Lietuvių kalbos dokumentus ir kt.2 Komisijai pradėjo vadovauti žodyno“ sąsiuvinį, antrasis jo parengtas sąsiuvinis archeologas, dailininkas Tadas Daugirdas, po jo mir­ išėjo jau po kalbininko mirties 1924 metais. K. Būga ties – Eduardas Volteris, nuo 1923 m. – teisininkas, buvo sukaupęs daugiau kaip 617 000 lapelių žodyno istorikas Augustinas Janulaitis. VAK ėmėsi žygių kartoteką. Po jo mirties rengti žodyną buvo pavesta apsaugoti nuniokotus ir gadinamus reikšmingiausius Juozui Balčikoniui. Į žodžių rinkimą buvo įtraukti architektūros paminklus. Buvo susirūpinta Kauno pi­ įvairūs visuomenės sluoksniai: susibūrė apie tūkstantį limi, Vytauto ir Jėzuitų bažnyčiomis Kaune, Pažaislio rinkėjų – mokytojai, moksleiviai, studentai, gydytojai. vienuolyno bažnyčia. Komisija perėmė caro valdžios Buvo tvarkomas lietuvių vardynas. Kalbininkas įstaigų archyvus ir įsteigė Centrinį valstybės archyvą.

Antanas Salys (1902–1972) 1933 m. paskelbė studiją Ji rūpinosi be globos likusiomis kolekcijomis, atliko „Mūsų lietuviški vardai“. Ketvirtajame dešimtmetyje archeologinius kasinėjimus. 1925–1929 m. dėl lėšų buvo sudaryta Pavardžių atlietuvinimo komisija, ji stokos VAK neveikė, nors formaliai egzistavo. užsimojo atlikti milžinišką darbą – suregistruoti Lūžis kultūros paminklų apsaugos srityje įvyko visas esamas pavardes; surinkta 260 000 lapelių 1934 m. pradžioje, kai Švietimo ministerija įsteigė kartoteka. Buvo rengiamasi išleisti atlietuvintų pa­ Senovės paminklų apsaugos referentūrą ir jos vadovu vardžių žodyną. Planuota išduoti naujus Lietuvos buvo paskirtas Vladas Pryšmantas (1895–1960).

Respublikos pasus su lietuviškomis pavardėmis. Netrukus jis tapo ir VAK pirmininku. Vadovau­ Tačiau to padaryti nesuspėta dėl 1940 metų politinių jama V. Pryšmanto, komisija ėmė rengti kultūros įvykių. Buvo stengiamasi atlietuvinti ir vietovardžius paminklų sąrašą. Jai talkino apie 600 asmenų, (miestų, miestelių, kaimų, upių, ežerų). daugiausia mokytojai, matininkai, studentai. Iki Tyrinėtos lietuvių tarmės. A. Salys smulkiai su­ 1936 m. spalio suregistruota daugiau kaip 3500 klasifikavo lietuvių kalbos tarmes, parengė pirmąjį nekilnojamųjų kultūros paminklų. VAK ir referen­ lietuvių kalbos tarmių žemėlapį. tūros veikla juridiškai buvo nutraukta 1936 metais.

Paminklai ir muziejai Archeologijos, architektūros ir dailės paminklų apsauga bei tyrimais ėmė rūpintis Valstybės archeo­ logijos komisija (VAK), įsteigta 1919 m. prie Švietimo 34

Tų metų spalio 22 d. paskelbtas Vytauto Didžiojo muziejaus įstatymas kultūros paminklais pavedė rūpintis Vytauto Didžiojo kultūros muziejui.

Pastatyti rūmai (architektai Vladimiras Dubenec­ kis, Karolis Reisonas, Kazys Kriščiukaitis) buvo skirti

dviem muziejams – Karo ir Kultūros. Pastarajame buvo keturi skyriai: priešistorinis, istorinis, etnogra­ finis bei meno. Į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų (VDKM) buvo perkelti ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslai (1944 m. muziejus pavadintas Valstybiniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi).

Kultūros paminklų globa įstatymu pavesta VDKM tarybai. Remdamasi įstatymo 13 straipsniu, ji privalė­ jo „tirti ir, gresiant pavojui sunykti, globoti Lietuvoje esamus kultūros paminklus: piliakalnius, senkapius, senuosius pastatus ir jų liekanas, bibliotekas, meno kūrinius ir kitus muziejinius daiktus“, o 14 straips­ nis nurodė, kad Kultūros muziejaus taryba „imasi priemonių apsaugoti paminklams, kuriems gresia pavojus sunykti ar būti išvežtiems į užsienį“3. Kul­ tūros muziejaus taryba koordinavo archeologinius kasinėjimus ir etnografines ekspedicijas.

P. Bugailiškis buvo ir vienas Šiaulių kraštotyros draugi­ jos steigėjų. Draugija kartu su „Aušros“ muziejumi leido pirmąjį Lietuvoje kraštotyros žurnalą „Gimtasai kraštas“ (išėjo 31 numeris). Žurnalo redaktorius P. Bugailiškis buvo ir unikalaus „Šiaulių metraščio“ sudarytojas. Iš­ leistos penkios „Šiaulių metraščio“ knygos – 1930, 1931, 1932, 1933 ir 1938 metais. P. Bugailiškis dar buvo ir leidinio „Sodžiaus kalendorius“ redaktorius.

Entuziastai, padedami to meto savivaldybių, prieškario nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais įkūrė daugiau kaip 20 kraštotyros muziejų. Be to, ketvirtajame dešimt­ metyje buvo įsteigtas Bažnytinio meno, memorialiniai Maironio, Vaižganto muziejai.

yvų

ch

20

m

ar

19

Dvarų palikimo problemos Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje tuo metu nebuvo priimtas išsamiai kultūros paminklų apsaugą reg­lamentuojantis įstatymas, nors parengta nemažai Liaudies menas ir kraštotyra tokio įstatymo projektų. Kodėl taip atsitiko? Atsakymai Didelis indėlis į kultūros paveldo, pirmiausia įvairuoja. meno kolekcijų, išsaugojimą priklauso ilgamečiam Rasos Čepaitienės nuomone, praeities kultūros verty­ M. K. Čiurlionio galerijos vadovui ir vėliau Kultūros bės nebuvo pakankamai integruotos į tautinio tapatumo muziejaus direktoriui Paulius Galaunei (1890–1988). konstravimo erdvę, o dalies paveldo (ypač lenkiška laiko­ Jis keliavo po šalies dvarus ir kaimus, rinko mos bajorų kultūros reliktų) nacionalistiniais įvairių epochų Lietuvos dailės pali­ tikslais buvo sąmoningai atsisakyta. Lie­ kimą, liaudies meno eksponatus. tuvoje lenko ir dvaro, laikyto paskutine P. Galaunės dėka buvo sudaryta lenkiškumo tvirtove, įvaizdžiai buvo turtinga liaudies meno kolekci­ neatskiriami. Valstybė, tuo metu ja. Per pirmuosius penkerius vienintelė pajėgi imtis dvarų ap­ gyvavimo metus galerijoje saugos, dėmesį nukreipė kitur, sukaupta apie 6000 liaudies visuomenei konsoliduoti pasitelk­ meno eksponatų. M. K. Čiur­ dama daugiausia etnokultūros ir lionio galerijos pastangomis monumentaliosios istorijos teikia­ lietuvių meno kūrinių par­ mą potencialą, ypač naujai kuria­ odos buvo surengtos Italijoje mą herojų (didžiųjų kunigaikščių, (1925), Prancūzijoje (1927), žuvusių karių) kultą4. Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje . įst Dangiro Mačiulio teigimu, nepri­ s ko e ote klausomoje Lietuvoje valdžia neskatino i l (1931) ir kitose šalyse. P. Galaunė igtos dra b i ugijo ės b s emblema. Iš Nacionalin inicijavo bažnytinio meno, ekslibrisų visuomenės naikinti dvarų kultūrinio pali­ parodas Lietuvoje ir užsienyje. kimo, tačiau nieko nedarė, kad šis palikimas būtų Liaudies meną taip pat puoselėjo Lietuvių meno išsaugotas. Reikėjo laiko, kad socialinė ir politinė įtampa kūrėjų draugija (1920–1929 m.), dailininkų organi­ tarp dvaro ir visuomenės iš tiesų atslūgtų ir būtų įsisą­ zacijos. 1921 m. sausio 27 d. Lietuvių meno draugijos moninta dvarų kultūrinio palikimo reikšmė ir vertė5. Tad patalpose surengta pirmoji pokario liaudies meno šio palikimo išsaugojimu susirūpinę entuziastai nesijautė paroda – eksponuoti skulptūros ir tapybos pavyzdžiai, jaukiai. audiniai, koplytėlių, kryžių piešiniai. Paroda paskati­ Tik labai negausiems intelektualams dvarų kultūros no tolesnę veiklą. Tais pačiais metais lietuvių liaudies palikimas atrodė kaip integrali Lietuvos praeities kultū­ meno ekspozicija veikė parodoje Londone. Tautodailė ros dalis. P. Bugailiškio vadovaujama Šiaulių kraštotyros pradėta eksponuoti kasmetėse žemės ūkio parodose. draugija „Aušros“ muziejuje kaupė dvaro kultūros eks­ Kitas kultūros paveldo išsaugojimu rūpinęsis ponatus, rengė jų parodas. P. Galaunė siūlė steigti dvaro entuziastas – Peliksas Bugailiškis (1883–1965), buities muziejus pačiuose dvaruose. Ypač, jo nuomone, kurio pastangomis 1923 m. kovo 11 d. įsteigtas šiam tikslui galėjo tikti Raudondvario rūmai. Puikiai Šiaulių „Aušros“ muziejus. Jo dėka muziejus išaugo į suvokdamas abiejų visuomenės dalių konfrontaciją, stambiausią istorijos ir etnografijos muziejų to meto P. Galaunė ieškojo, kas galėtų jas sieti. Pasak jo, galimi Lietuvoje. Gerai žinomame muziejuje lankydavosi sąlyčio taškai – lietuvių dailininkų darbai dvaruose. Su ir sukaupta medžiaga naudojosi garsūs to meto dvarų kultūros niekinimu P. Galaunė siejo ir apgailėtiną pačios Lietuvos paminklosaugos padėtį6.

Lietuvos ir užsienio mokslininkai.

35

Tautosaka, raštijos paveldas Tautosakos rinkimas ir jos tyrinėjimas buvo puo­ selėjamas Kauno universiteto (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas) mokslininkų pastangomis.

Vinco Krėvės-Mickevičiaus iniciatyva išleisti tautosa­ kos rinkiniai „Dainavos krašto liaudies dainos“ (1924), „Dzūkų poringės“ (1934), „Patarlės ir priežodžiai“ (I–II t., 1934–1937). Tautosaka buvo skelbiama tęsti­ niuose leidiniuose „Tauta ir žodis“, „Mūsų tautosaka“, „Tautosakos darbai“. Daugiausia buvo tyrinėjamos liaudies dainos ir pasakos. Mykolas Biržiška paskelbė darbų apie karines istorines dainas, Balys Sruoga – stu­ diją „Dainų poetikos etiudai“ (1927). 1934 m. Švietimo ministerija įsteigė Komisiją tautos melodijoms rinkti ir tvarkyti. Ministerija žengė ir dar vieną žingsnį – 1935 m. įsteigė Lietuvių tautosakos archyvą (vedėjas Jonas Balys), kuriam buvo patikėta rūpintis visais su tautosakos rinkimu, tvarkymu ir leidimu susijusiais reikalais.

Brendo mintis, kad reikia įsteigti lituanistikos moks­ lo įstaigą. Dar 1928 m. M. Biržiška parengė Lietuvos kultūros akademijos steigimo projektą. 1937 m. buvo intensyviai svarstoma Lituanistikos instituto įkūrimo idėja. Tais metais E. Volteris siūlė įsteigti Lietuvos kul­ tūros tyrimo institutą ir jį pavadino LIETKULTYRU. Institute buvo numatyti Lietuvių archeologijos (prie jo ir antropologijos), Lietuvių etnografijos ir tautosakos, Lietuvių kalbotyros, Lietuvių raštijos, Lietuvių kultūros istorijos skyriai7. 1939 m. buvo įsteigtas Antano Sme­ tonos lituanistikos institutas. Be kitų uždavinių, jam pavesta rinkti ir tirti tautosaką. Į institutą kaip skyrius buvo įtrauktas Lietuvių tautosakos archyvas, jau sukau­ pęs nemažą mokslinę bazę. Instituto planai buvo labai dideli, tačiau darnų jo darbą sugriovė 1940 m. įvykiai.

Didžiausias tuo metu lietuvių ir lituanikos leidinių rinkinys V. Biržiškos rūpesčiu buvo sukauptas Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekoje ir tapo mokslinių tyrimų baze. Nemažai vertingų leidinių bibliotekai Švietimo ministerijos nurodymu perdavė Centralinis valstybės knygynas. Pirmaisiais metais bibliotekos fondų branduoliu tapo vokiečių kalbininko ir baltisto profesoriaus Adalberto Bezzenbergerio (1851–1922) asmeninė biblioteka. Šis rinkinys buvo ypač vertingas lituanistiniais leidiniais (daug lietuvių kalbos žodynų, Danieliaus Kleino, Simono Daukanto, Antano Bara­ • „ Lietuvių kalbos žodyno“ sumanytojas Kazimie-

ras Būga buvo sukaupęs per 617 tūkst. žodžių kartoteką. Žodžius rinko apie 1000 talkininkų – mokytojai, moksleiviai, studentai, gydytojai.

• Pavardžių atlietuvinimo komisija registravo esamas pavardes – surinkta 260 tūkst. lapelių kartoteka.

• Valstybės lygiu susirūpinta nekilnojamaisiais kultūros paminklais. Iki 1936 m. į šį sąrašą pateko daugiau kaip 3500 objektų.

36

nausko, Kazimiero Būgos knygos, Jono Basana­ vičiaus, Antano ir Jono Juškų tautosakos leidiniai ir kt.). Bibliotekai atiteko Raudondvario knygų kolekcija – daugiau kaip 7900 tomų; ji didžiavosi Adomo Mickevičiaus ir Levo Tolstojaus ran­ kraščiais8. 1934–1935 m. iš Centralinio valstybės knygyno universiteto bibliotekai buvo perduota 32–34 tūkst. knygų su senais XVI–XVIII a. spau­ diniais. Sukaupti senųjų knygų, rankraščių turtai sudarė sąlygas bibliotekos leidybos veiklai – skelbti istorijos šaltinius buvo vienas iš Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos tikslų.

Lietuvių literatūros palikimą tyrinėjo broliai Bir­ žiškos ir daugelis kitų mokslininkų. V. Biržiška pa­ skelbė fundamentalią 4 tomų „Lietuvių bibliografiją“ (1924–1939), kurioje buvo suregistruoti lietuviški leidiniai, pasirodę 1547–1910 metais, išleido veikalą „Lietuviškų knygų istorijos bruožai“ (d. 1: „Senosios lietuviškos knygos“, 1930). Svarbiausi M. Biržiškos darbai: „Mūsų raštų istorija“ (1920; 2-as leid. 1925), „Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos“ (I–II t., 1931–1938). Formavosi ir nauja literatūros paveldo tyrinėtojų karta. Vienas tokių – Vincas Maciūnas (1909–2003), literatūrologo karjerą pradėjęs savo darbu „Lituanistinis sąjūdis XIX a. pradžioje“. Kauno universitetas 1930–1939 m. leido žurnalą „Archivum philologicum“, kuriame buvo publikuojami senieji raštai: Martyno Mažvydo „Katekizmas“, Mikalojaus Daukšos „Postilė“ ir kt. Leidinys sulaukė ir tarptau­ tinio pripažinimo.

Etnolingvistinis paveldas tarpukario Lietuvoje buvo tautinio tapatumo šaltinis. Tuometė patirtis puoselėjant kultūros paveldą išlieka reikšminga ir dabarčiai. _ 1 Laikinosios vyriausybės žinios. 1919, rugpjūčio 28, Nr. 11.

2 Laikinosios vyriausybės žinios. 1920, kovo 26, Nr. 25.

3 Vyriausybės žinios. 1936, spalio 22, I d., Nr. 555.

4 Čepaitienė, Rasa. Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje. Vilnius, 2005, p. 372–373.

5 Mačiulis, Dangiras. Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927–1940 metais. Vilnius, 2005, p. 165.

6 Čepaitienė, Rasa. Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje, p. 88.

7 Mačiulis, Dangiras. Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927–1940 metais. Vilnius, 2005, p. 176, 182–183.

8 Vladimirovas, Levas. Biblioteka. Iš Vilniaus universiteto istorija, 1803–1940. Vilnius, 1977, [t. 2], p. 310, 312.

• Per pirmuosius penkerius M. K. Čiurlionio galerijos veiklos metus sukaupta apie 6000 liaudies meno eksponatų.

• Nepriklausomoje Lietuvoje buvo įkurta daugiau kaip 20 kraštotyros muziejų.

• D idžiausias lituanikos leidinių rinkinys buvo sukauptas Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekoje.

Ypač ją praturtino Centralinio valstybės knygyno perduota 32–34 tūkst. knygų su XVI–XVIII a. spaudiniais, per 7900 knygų iš Raudondvario rūmų.

Apie kalbos kūrybą Valstybinė lietuvių kalbos komisija kartu su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka organizavo apskritojo stalo pokalbį„Kalba kultūroje: gniaužiama ar kuriama?“, skirtą Lietuvių kalbos kultūros metams. Diskusiją moderavo žurnalistas, humanitarinių mokslų dr. Gintaras Aleknonis, dalyvavo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė doc. dr. Daiva Vaišnienė, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, vertėjas ir literatūros kritikas Laimantas Jonušys, poetas ir eseistas Donatas Petrošius. pradėdama renginį kultūros viceministrė dr. Gintautė Žemaitytė sakė, kad kalba yra vienas iš intymiausių mūsų būties aspektų, todėl svarbu kalbėti apie kalbos kultūrą ir tendencijas, susijusias su jos vartosena. G. Žemaitytės nuomone, vienas svarbiausių rimtą grėsmę kalbai kelian­ čių iššūkių – vizualioji komunikacija (nes ji yra greitesnė, patrauklesnė), įsivyraujanti etikečių kalba.

Nacionalinės bibliotekos direktorius prof. Renaldas Gudauskas atkreipė dėmesį, kad Kalbos kultūros metams skirtas renginys vyksta nacionaliniuose knygų namuose – pagrindinėje šalies bibliotekoje. Jis pabrėžė bibliotekos, kaip socialinės komunikacijos centro, reikšmę ir pasi­ džiaugė pilietiškumo diskusijų kontekste vykstančiais profesionalų ir visuomenės pokalbiais. R. Gudauskas palinkėjo renginio dalyviams sėkmės ir kvietė diskutuoti.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė D. Vaišnienė kėlė poleminius klausimus: kas yra kultūros kalba, ar tai – kalba, kuria kalba išsilavinę žmonės? ar moderniosios technologijos turi paklusti kalbai? koks kalbos normintojų ir kalbos kūrėjų santykis?

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius S. Narbutas akcentavo, kad kalba buvo ir yra vertybė. Ta proga jis priminė Jono Basanavičiaus

požiūrį į kalbą („liko dar kalba mūsų garbinga“), aušri­ ninkų Andriaus Vištelio, Jono Šliūpo, rašytojo Česlovo Milošo („modernioji lietuvybė atsirado iš kalbos“), filo­ sofo Antano Maceinos mintis. Ir tą vertybės dimensiją, S. Narbuto įsitikinimu, suteikia būtent mūsų asmeninis santykis su kalba.

Poetui, eseistui D. Petrošiui rūpėjo tarmės, kuri suteikia laisvumo ir nuoširdumo, santykis su kalba: „Kaip kalbos vartotojas matau, kas buvo ir yra tarmės. Kalbą, kurią gir­ dėjau iš senelių (bliūdai, tarielkos), bendrinė kalba (radijas, televizija) išvalė.“ Pasak poeto, tobula, išvalyta kalba yra meniškai neįtaigi, o menas, literatūra su kalba susitvarkys.

D. Petrošius pritarė nuomonei, kad daugiausia problemų kelia viešoji kalba, o ne kalba kultūroje.

Ar esama konflikto tarp kūrybos laisvės, kalbos kūry­ bos ir kalbos normų? Diskusijos dalyviai reiškė nuomonę, kad kalbos kultūra yra kalbininkų erdvė, o kultūringa kalba – „kito klano“ – politikų, žurnalistų kalba. Taigi kokia turėtų būti kalba: mokinių – gyva, vaizdinga, aiški, o politikų, žurnalistų kalba – taisyklinga, kai ją vartoja kaip darbo įrankį.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė dr. Rita Miliūnaitė priminė mokyklose vis dar egzistuojantį „kal­ bos režimą“, kai mokytojams svarbu tik kalbos klaidos.

O pagrindinis šaltinis, iš kurio mokiniai mokosi kalbos laisvės, – labai paveiki viešoji erdvė. Tad svarbiausias klausimas, pasak kalbininkės, kiek viešojoje kalboje gali būti laisvės. Kraštutinės nuomonės, kad kalba yra „laisvo naudojimo, o visokios inspekcijos tik varžo laisvę“, gali kelti grėsmę kalbai. „Gal ji ir gali pati rutuliotis, bet kokia tada ji būtų? Maišytos formos, gal pasireikštų dvikalbystė – atsirastų daugiau chaoso“, – svarstė R. Miliūnaitė.

Rašytoja Danutė Kalinauskaitė pasidalijo mintimis apie kūrėjo ir redaktoriaus santykį. Jei redaktorius prastas, neturi literatūrinės klausos, tai jis sunaikina individualų stilių. Geras redaktorius yra tas, kurio tekste nematyti.

Kalbos normintojų ir kūrėjų ji nepriešino, tačiau pabrėžė vyraujantį spaudimą – kad visi vienodai gerai mokėtų kalbą.

Vertėjo, literatūros kritiko L. Jonušio nuo­ mone, visos problemos kyla ne iš grožinės literatūros, o iš žiniasklaidos. Klaidingi vertiniai įgyja savarankišką gyvenimą ir plinta kaip vi­ rusai. Žmogus, būdamas mąstanti būtybė, turi pats suvokti, kaip vartoja tam tikrus žodžius. „O jeigu aklai kopijuoja – beždžioniauja, taigi grįžta atgal“, – šmaikščiai dėstė L. Jonušys.

Apskritojo stalo renginyje pasigesta ir lietuvių kalbos mokslininkų apibendrinamųjų darbų. Iš­ sakyta mintis, kad Valstybinės kalbos inspekcijos veikla galėtų būti labiau matoma visuomenei.

Vaidenė Grybauskaitė Diskusijos dalyviai (iš kairės): S. Narbutas, D. Petrošius, L. Jonušys, D. Vaišnienė, G. Aleknonis.

37

KRONIKA / Martyno Mažvydo bibliofilų klubas

J. Budraitis pristato savo knygą „Mano kinas“.

2016-ieji Martyno Mažvydo bibliofilų klube. Praėjusiais metais Martyno Mažvydo bibliofilų klubo posėdžių programose vyravo kviestiniai pranešėjai, atstovavę įvairioms klubo narių domėjimosi sritims: knygos meno, meninės knygrišystės, bibliofilijos istorijos, antikvarinių knygų prekybos ir kt. Daigiau dėmesio buvo skirta meninės knygrišystės specifikai, bendradarbiauta su Vilniaus kny­ grišių gildijos atstove, šiuolaikinės meninės knygrišystės puoselėtoja Rūta TaukinaityteNarbutiene. Ji klubo posėdžiuose skaitė pra­ nešimus „Bibliofilinis įrišas“ ir „Leono Panavo knygos įrišas meninės knygrišystės požiūriu“. Šią temą, remdamasis asmenine kolekcija, savo pranešime „Leonas Panavas: asmenybė, knygrišys, paveldas“ plėtojo ir Domas Kaunas.

Lankėsi ir žinomas Vilniaus meninin­ kas Gitenis Umbrasas. Jis skaitė pranešimą „Knyga ir bibliofilija mano gyvenime“. Šio menininko kūrybą apibūdino režisierius Rimas Morkūnas, bibliofilinę knygą-albumą „Gitenis Umbrasas“ (2015) pristatė leidėja Daina Narbutienė.

Klube svečiavosi aktorius ir buvęs kultūros atašė Rusijoje Juozas Budraitis, jis pristatė knygą „Mano kinas: pasaulis, kuris priklausė vyrams“ (2015). Knygos temų nagrinėjimas išsirutuliojo į išsamesnį pokalbį apie lietuvių kultūros pėdsakus Rusijoje. Su Rusijos biblio­ filijos naujienomis, pasitelkdamas asmeninį rinkinį, klubo narius supažindino Gintautas Trumpis.

Ekonomistas Gitanas Nausėda klubo na­ riams pristatė įsigytą, tariamai per „Titaniko“ katastrofą pražuvusį kunigo Adolfo Lapinsko rankraštį „Dainų, mįslių ir priežodžių rinki­ nys“ (1872), kurį Bostono „Lietuvių enciklope­ dija“ ir kiti žinynai pristato kaip dingusį. Pagal vieną iš versijų rankraštį „Titaniku“ vežėsi spausdinti į JAV kunigas Juozas Montvila.

Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė dalijosi savo įspūdžiais apie iliustruotą knygą „10 ypa­ tingų mano pasaulio knygų“. Rinktiniais asmeninės bibliotekos pavyzdžiais iliustruotas pranešimas supažindino su įdomiausiais kny­ gos meno pavyzdžiais.

Istorikas ir diplomatas Vytautas Petras Plečkaitis skaitė pranešimą „Jurgis Šaulys (1879–1948) – signataras, diplomatas ir biblio­

filas“, kuriame akcentuota žinomo tarpukario diplo­ mato bibliofilinė veikla.

Ambasadoriaus Egipte pa­ tirtimi dalijosi Dainius Junevičius, sudominęs kontrastingu pranešimu „Diplomato bibliofilo įspūdžiai apie Egipto ir kitų arabų šalių knygos pasaulį“. Kelionių įspūdžius po knyginę Vokie­ tiją perteikė klubo nariai Daiva Narbutienė ir Arvydas Pacevičius. Vilniaus knygų mugėje vykusio knygų aukciono, kurį organizuoja agentūra „Meno rinka“, rezultatai aptarti kartu su jos direktore Simona Makseliene.

Iš viso organizuota dešimt posėdžių. Narių lankomumo tendencijos beveik nesikeitė.

Martyno Mažvydo bibliofilų klubas 2016-ųjų pabaigoje vienijo 33 knygos kultūros puose­ lėtojus ir knygų kolekcininkus. Klubas neteko (lapkričio 2 d.) vieno iš jo įkūrėjų – ilgamečio nario Juozapo Šimkaus.

Kaip ir kiekvienais metais, organizuota ekskursija – šįkart pasirinktas Raseinių kraštas. Vienos dienos išvykoje sustota prie Ariogalos kapinių, aplankyta muziejininko Tado Daugirdo koplyčia, Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka, apžiūrėtas Kny­ gos istorijos muziejus. Raseinių krašto istorijos muziejuje domėtasi muziejaus rinkiniais, ypač įdomi buvo bibliofilo Kazio Grikšo bibliotekos ekspozicija.

Tomas Petreikis Martyno Mažvydo bibliofilų klubo pirmininkas

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ Akmenė Akmenukų pasakos. Ir akmenukai seka nuostabiai gražias pasakas – tuo įsitikino vaikai, dalyvavę viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus surengtoje popietėje „Akmenukų pasakos“. „Saulėtekio“ pro­ gimnazijos trečiokai ir ketvirtokai, lydimi mokytojų Marytės Paulauskienės ir Danutės Varneckaitės, atėjo prisiliesti prie knygų, skaityti, susipažinti su autoriumi.

VB direktorė Z. Sinkevičienė ir rašytojas Aidas Jurašius.

R. Jonikienės nuotr.

38

Viešosios bibliotekos darbuotojai ir skai­ tytojai džiaugiasi, kad šiemet Metų knygos rinkimuose su savo knyga dalyvavo rašytojas Aidas Jurašius – artimoje kaimynystėje au­ gęs buvęs viešosios bibliotekos skaitytojas.

Jis mūsų mieste baigė vidurinę mokyklą ir iš Naujosios Akmenės išvyko studijuoti.

Jaunieji skaitytojai prieš susitikimą skaitė „Akmenukų pasakas“ ir pripiešė visą aplanką piešinių. Susitikimo metu veikė šių iliustracijų paroda. Renginio vedėjas Mindaugas Laukys pristatė knygą, papasa­ kojo apie rašytojo kūrybos procesą, vedė vaikams viktoriną, įteikė jiems dovanėlių.

Renginyje dalyvavo viešosios bibliotekos direktorė Zita Sinkevičienė, jos pavaduotoja Dalė Taraškevičiūtė, „Vienybės“ laikraščio žurnalistė Roma Jonikienė, rašytojo pirmoji mokytoja Danutė Varneckaitė. Ji pasidalijo atsiminimais apie rašytojo vaikystę, paskaitė jo kūrybos. A. Jurašius dalijo autografus, visiems linkėjo rasti gražių akmenukų ir kurti savo pasakas.

Aurelija Gerulskienė

Kaunas Iš naujo atrasti pažįstamas miesto gatves. Miesto savivaldybės Vinco Kudir­ kos viešoji biblioteka 2016 m. sėkmingai įgyvendino projektą „Mano gatvė 360 laipsnių kampu“, skirtą vaikų ir jaunimo informacinių technologijų gebėjimams ugdyti, meniniams ir kitiems bendriesiems

Dr. T. Blažauskas supažindina su virtualiosios realybės kūrimo principais.

poreikiams tenkinti bei skatinti domėtis savo gyvenamąja aplinka ir jos istorija.

Trys moksleivių grupės, vadovauja­ mos gidų Rolandos Girskienės ir Ovi­ dijaus Jurkšos, vaikščiojo po savo apy­ linkes, bendravo su vietos gyventojais, domėjosi išlikusiais istoriniais pastatais ir rinko medžiagą apie išskirtinius įvykius. Į ekskursijų maršrutą buvo įtrauktos įdo­ miausios Šančių ir Kauno rajono vietos, pradedant ąžuolyne slypinčiu piliakal­ niu, carinio laikotarpio Kauno tvirtovės statiniais ir baigiant Garliavos miestelio bendruomenės pastatais.

Atrastas vietas projekto dalyviai įamžino 360 laipsnių fotokamera, kuria darytos nuotraukos suteikia realų erdvės ir buvimo joje pojūtį. Vėliau moksleiviai kartu su KTU Informatikos fakulteto studentais Andriumi Paulausku ir Tomu Valatkevičiu­ mi tyrinėjo virtualiosios realybės žaidimų kūrimo galimybes, mokėsi parengti surinktą medžiagą virtualiajai ekskursijai kurti.

Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos di­ rektorė Nomeda Domeikienė džiaugėsi, kad tokia veikla suteikia moksleiviams galimybę arčiausiai jų namų esančioje bibliotekoje susipažinti su naujausiomis pasaulinėmis tendencijomis ir išbandyti save įvairiose tiek kraštotyros ir fotografijos, tiek virtualių turų ir žaidimų kūrimo srityse.

Kaip pabrėžė projekto konsultantas, KTU Informatikos fakulteto dėstytojas dr. Tomas Blažauskas, virtualų turą, kuriame panau­ dota beveik 100 panoraminių nuotraukų, ir pagal jį sukurtą žaidimą galima laikyti vienu pirmųjų virtualiajai realybei pritaikytų edukacinių žaidimų Lietuvoje. „Virtualioji realybė, leidžianti vartotojui pasijusti taip, lyg jis pats būtų tam tikroje vietoje, turi didžiulį potencialą ir teikia daug galimy­ bių organizuojant patį mokymosi procesą.

Didelė tikimybė, jog artimoje ateityje kiek­ vienam mūsų ji taps neatsiejama gyvenimo dalimi“, – prognozavo specialistas. Įgyvendinant projektą sukurtą virtualų turą ir personaliniam kompiuteriui skirtą žaidimą visi besidomintieji gali rasti biblio­ tekos tinklalapyje www.kaunas.mvb.lt/360.

Pagrindiniai projekto rėmėjai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Kauno miesto savivaldybė. Projekto partneriai: KTU Vaižganto progimnazija, Kauno jaunųjų turistų centras, Kauno neįgalaus jaunimo užimtumo centras, Kauno rajono savivaldybės viešoji biblioteka.

Inga Zinkevičiūtė Klaipėda I. Simonaitytės literatūrinė premija. Jubi­ liejiniai Ievos Simonaitytės metai uostamies­ tyje pradėti rašytojos literatūrinės premijos įteikimu diplomatui, istorikui prof. Alfonsui Eidintui. Klaipėdos apskr. viešojoje bibliote­ koje 31-oji premija tradiciškai įteikta sausio 23-iąją – rašytojos gimimo dieną.

Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos konkursui buvo pateikti keturi leidiniai: A. Eidinto „Pūga prie Mėmelio“ (istorinė

lomatinę ir karinę operaciją – unikalią ir labai sėkmingą. Papasakota savita tų dienų įvykių versija, susiklosčiusi iš istorinės medžiagos, kurią būtent taip sudėliojo autorius. Galima teigti, kad ji artima tiesai, nes tai – detali anų dienų įvykių rekonstrukcija. Ši apybraiža skirta visiems, kam rūpi mūsų krašto praeitis ir garbinga jos istorija.

A. Eidintas padėkojo mecenatui R. Ci­ bauskui už paramą kultūrai ir labai svarbios Lietuvai tradicijos puoselėjimą.

Daiva Nakrošienė Iš kairės: R. Cibauskas, A. Kasparavičius, A. Eidintas. Eugenijaus Maciaus nuotr.

„O buvo taip...“ Rajono savivaldybės Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje su­ rengta atvira, tiesiogiai internetu transliuota diskusija „Kaip mes švenčiame rašytojos Ievos Simonaitytės jubiliejinius metus“.

Sausio 23 d. Mažosios Lietuvos metrašti­ ninkei Ievai Simonaitytei būtų sukakę 120 metų. Pasidžiaugta, kad Seimas 2017-uosius paskelbė Ievos Simonaitytės metais, kad nuo praėjusių metų jos kūryba vėl grąžinta į privalomą mokyklinę programą, o rašytojos taip mylėta Priekulė šiemet paskelbta mažąja kultūros sostine. Į biblioteką susirinkę rajono kultūros, švietimo, valdžios, spaudos atstovai disku­ tavo, kaip įdomiai ir kūrybiškai paminėti jubiliejinius rašytojos metus. Renginiai jau prasidėjo – Agluonėnuose įteikta I. Simo­ naitytės premija krašto etninės ir sakralinės kultūros saugotojui Helmutui Lotužiui, Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje atidaryta rašytojos jubiliejui skirta paroda, Priekulės I. Simonaitytės gimnazijoje organizuotas renginys „Kiekvienas iš mūsų turime savąją Ievą Simonaitytę“. I. Simonaitytės memo­ rialinio muziejaus direktorė Laima Leme­ žienė vos spėja registruoti ekskursijas po muziejų – šiemet ypač domimasi rašytojos asmenybe ir kūryba.

Jono Lankučio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja, diskusijos mo­ deratorė Diana Ciparienė papasakojo, kad prie I. Simonaitytės viešosios bibliotekos projekto „Krašto paveldo gidas“ šiemet prisidės ir Jono Lankučio biblioteka – ren­ giamas maršrutas I. Simonaitytės gyvenimo ir kūrybos keliais.

Klaipėdos apskr. I. Simonaitytės viešosios bibliotekos Regiono bibliotekų ir kultūros vadybos skyriaus vedėja Daiva Nakrošienė pristatė naują bibliotekos svetainę, skirtą

karinė apybraiža), Danielės d`Erceville „Iš­ ausiu raštą“. Ich webe ein Muster“ (poezijos ir vokiškų vertimų rinktinė), Laimonos Inio „Baltas Kurėnas“ (legendos ir sakmės) ir to paties autoriaus „Sparnuotojo nykštuko strėlė“ (mitologinės sakmės).

Buvo pasiūlyti svarstyti dar keturi leidi­ niai: Dariaus Rekio „Pražydusios klumpės“ (eilėraščiai), Gerdos Jankevičiūtės „Kai vakaras groja...“ (eilėraščiai), Ritos Latvė­ naitės-Kairienės „Nesuvalgytos atostogos Šveicarijoje“ (esė) ir Leonido Donskio „Didžioji Europa“ (esė apie Europos sielą).

Po trumpų diskusijų buvo nuspręsta, kad tik vienas leidinys atitinka premijos nuostatų reikalavimą (premija teikiama už meniškai brandų kūrinį, kuriame atsispin­ di Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos dvasia), ir pasiūlyta balsuoti. Šeši komisijos nariai balsavo už A. Eidinto knygą, vienas komisijos narys pirmenybę teikė L. Dons­ kio „Didžiajai Europai“. Tad 31-oji Ievos Simonaitytės literatūrinė premija skirta prof. A. Eidintui už atvadavimo sagą „Pūga prie Mėmelio“.

Sausio 23 d. laureatui Ievos Simonaitytės premijos liudijimą įteikė premijos mecenatas Rimantas Cibauskas. Iškilmėse dalyvavo isto­ rikas dr. Algimantas Kasparavičius ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro direktorius Rimantas Kareckas, I. Simonaitytei dedikuotą programą atliko „Ėvikės skaitytojų teatrėlis“, vadovaujamas Sigučio Jačėno. Vakarą vedė bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis.

A. Eidintas papasakojo, kad rašydamas karinę istorinę apybraižą „Pūga prie Mėme­ lio“ rėmėsi lietuvių ir užsienio šalių istorikų darbais, tikrais faktais (tikros ir meilės isto­ rijos), dokumentais, atsiminimais, spauda.

Autorius kai kur pa­ sitelkė vaizduotę, pa­ teikė savo įžvalgų – ne tik plėtodamas siuže­ tą, bet ir perteikdamas herojų jausmus, jų ginčus, argumentus, požiūrius. Ši knyga – belet­ rizuota istorija apie 1923-iųjų Klaipėdą ir Lietuvą, apie dau­ giabriaunę Lietuvos I. Simonaitytės metams skirtos diskusijos dalyviai. įvykdytą politinę, dip­

39

I. Simonaitytei. Jaunimui sukurtas projektas „Literatūrinė uoga“, patraukliai pristatan­ tis I. Simonaitytės ir jos premijų laureatų kūrybą.

Rašytoja, Gargždų miesto garbės pilietė Edita Barauskienė pasiūlė įsteigti moki­ niams skirtą premiją už kūrybingiausią rašinį, susijusį su I. Simonaitytės kūryba, jos epocha ar Mažąja Lietuva. Prie šios iniciatyvos prisidėjo ir „Bangos“ laikraščio redaktorė Vilija Butkuvienė. Tarybos narys, Gargždų miesto garbės pilietis, rašytojas Albinas Klizas, asmeniškai pažinojęs Ievą Simonaitytę, siūlė straipsnius apie Mažosios Lietuvos metraštininkę teikti ne tik rajono, bet ir respublikinei spaudai.

Išsamų renginių planą pristatė Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Loreta Kaltauskienė ir Prieku­ lės seniūnijos seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė.

Diskusijoje buvo pristatyta konkurso „Rožė Ėvei“ idėja – kurti Priekulėje rožių, myli­ miausių Ievos Simonaitytės gėlių, alėją, taip pat siūlyta rengti I. Simonaitytės rankraščių, fotografijų parodas, kautis proto mūšiuose, organizuoti kūrybos skaitymus, prie svar­ biausių įvažiavimų į miestą kabinti įdomius plakatus, užrašus apie rašytoją, organizuoti Ievos Simonaitytės premijų laureatų susiti­ kimus ir t.t.

Nuspręsta, kad reikia susisteminti visus pasiūlymus ir juos tobulinti. Živilė Markutė-Armalienė Panevėžys „Maminukų akademija“ augina skaitytoją. Rajono savivaldybės viešojoje biblio­ tekoje vykstantys edukaciniai renginiai jau­ niesiems lankytojams išaugo į „Maminukų akademiją“. Čia organizuojama veikla 1–3 metų vaikams ir jų tėveliams. Pėsti ir ratuoti, kai kurie dar tik besimokantys žengti pir­ muosius žingsnius vaikučiai su savo tėveliais renkasi klausytis pasakų, jos pristatomos taikant edukacinius elementus. Naudoja­ mos netradicinės medžiagos: daiktai, gėlės, buitinės priemonės. Jos paverčiamos pasakų herojais – bibliotekos fojė auganti kinrožė yra buvusi vynmedžiu, o alavijas ne kartą buvo eglute. Net tikrų dekoratyvinių vištų porelė čia svečiavosi, dalyvavo pasakos apie vištytę Karmen pristatyme. Jos čia ir vardus įgijo – Karmela ir Piktikokas.

„Maminukų akademija“ augina būsimus skaitytojus.

40

Dėžės bibliotekoje neišmetamos, jos puikiai tinka norint pavaizduoti namą, laivą, baldus, fermą, net ir gyvūnus, ir tai žino kiekvienas bibliotekos darbuotojas. Dėžės tampa mažais pasakų pasaulėliais, kuriuose vaikai gali sėti, ravėti, laistyti, važinėti...

Mažieji čia susipažįsta su pasakų he­ rojais, su jais susitapatina, atranda pa­ žinimo džiaugsmą, mokosi rūpintis už save silpnesniais. Ruošimasis pasakai, jos sekimas mus suartina. Įvairias priemones, reikalingas pasakai iliustruoti (formeles, kamščius, kamštelius, saldainių dėžutes ir kt.), renkame visi. Dažnai žaislas, vienos ar kitos pasakos herojus atsiranda kurio nors bibliotekininko ar maminuko namuose. „Maminukų akademijoje“ lavinama vaikų vaizduotė, motorika, turtinamas žodynas, skatinamas smalsumas ir kūrybiškumas, o svarbiausia – meilė knygoms ir skaitymui.

Vaikai mokosi būti vieni su kitais, mamos dalijasi savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Sma­ gu, kai bibliotekoje auga nauji skaitytojai!

Laura Čekanauskienė Rokiškis

Knygos autorę G. Viliūnę pristato VB direktorė A. Ma­ tiu­kienė. Daivos Vilkickienės nuotr.

Knygos apie Sofiją Tyzenhauzaitę sutiktuvės. Sausio 10-osios vakare rajono savival­ dybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos skaitykloje vos tilpo visi atėjusieji susitikti su naujos, šiuo metu bene skaitomiausios knygos – romano „Imperatoriaus meilužė“ – autore Gina Viliūne. Kai kuriuos dalyvius turbūt suintrigavo knygos pavadinimas, bet dauguma atėjo paskatinti noro kuo daugiau sužinoti iš pačios autorės apie romano he­ roję – Sofiją Tyzenhauzaitę, Rokiškio grafo Ignacijaus Tyzenhauzo dukrą. Kokia ji buvo iš tikrųjų, kiek romane yra istorinių faktų ir kiek autorės išmonės, kokie ryšiai siejo So­ fiją su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I? G. Viliūnė jau daug metų domisi gimtojo Vilniaus ir Lietuvos istorija, veda ekskur­ sijas, rašo straipsnius, yra knygų „Vilniaus šventovės“ (bendraautoris Raimondas Urba­ kavičius, 2012), istorinių romanų „Karūna be karaliaus“ (2012), „Vilniaus madona“ (2014), „Magdalė, smuklės merga“ (2016) autorė.

Viešnia vertė knygos puslapius ir vėrė paslap­ tis, dalijosi savo įžvalgomis ir intuicijomis.

Sofija parodoma kaip išsilavinusi, mąstanti ir kurianti, ieškanti gyvenimo potyrių ir naujovių asmenybė. Romanas leidžia iš arti pažvelgti į XIX a. didikų, aristokratų, valdovų

gyvenimą, supažindina su Vilniaus, Varšuvos, Paryžiaus dvarų kultūra ir tų laikų kasdieny­ be. Rašoma ir apie Rokiškio dvarą, kuriame Sofija išgyveno ne pačius geriausius laikus.

Romano centre – laikui ir atstumui nepa­ valdi meilės ir aistros istorija, tačiau Sofijos gyvenimo vingiuose slypi daug kitų temų ir potemių. Jas dar reikia atrasti. To autorė palinkėjo ir rokiškėnams, besidomintiems Sofijos ir visų Tyzenhauzų giminės istorija.

Daiva Vilkickienė Skuodas Svečiuose – žymi Latvijos rašytoja. Sausio 6 d. rajono savivaldybės R. Granausko viešo­ sios bibliotekos skaitykloje vyko tarptautinio masto renginys – buvo pristatyta žymios latvių rašytojos Ingos Ābelės knyga „Žilvičių smūtkelis“ („Klūgu mūks“). Į renginį atvyko pati rašytoja, įvairių premijų ir apdovanojimų (tarp jų ir Baltijos asamblėjos) laureatė I. Ābe­ lė. Autorė garsi ne tik Latvijoje, bet ir toli už jos ribų. Rašytojos knygos išverstos į keliolika pasaulio kalbų, o kūriniai įtraukti į Latvijos mokyklų programas.

Ką tik lietuvių kalba išleistos knygos su­ tiktuvėse dalyvavo knygos vertėjas – R. Gra­ naus­k o viešosios bibliotekos vyresnysis bib­liotekininkas, Kultūros centro Žemaičių teat­ro vadovas, prozininkas, dramaturgas ir re­žisierius Edmundas Untulis.

Geriausia 2014 metų Latvijos knyga pri­ pažintasis romanas „Klūgu mūks“ atkreipė rašytojo E. Untulio dėmesį, nes vaizduoja Lietuvai artimą Latgalos kraštą XIX a. pabai­ goje ir XX a. pradžioje. Pagrindinio romano „Žilvičių smūtkelis“ herojaus Francio Sebaldo paveikslas sukurtas remiantis konkretaus asmens – Francio Trasuno gyvenimo istorija.

Romano veiksmas apima beveik šimto metų trukmės laikotarpį ir išsamiai pristato mūsų artimiausių kaimynų gyvenimo istorinę raidą, jis padeda atrasti bendras lietuvių ir latvių tautų praeities ir nūdienos sąsajas.

Be to, skaitytojai patirs ir skaitymo malonu­ mą, nes romano siužetas gana intriguojantis, vaizduojantis kelių kartų skirtingų šeimų gyvenimo vingius, jame apstu dramatizmo, poetikos, net mistikos.

I. Ābelė ir E. Untulis. Emilijos Bumbliauskienės nuotr.

Romaną „Žilvičių smūtkelis“ išleido lei­ dyk­la „Eglė“, parėmė Latvijos kultūros mi­ nisterija, Latvijos kultūros kapitalo fondas ir Latvijos rašytojų sąjunga.

Birutė Strakšytė

Šakiai Šakių 2017 metų kalendorius. Sau­ sio 6-ąją kultūros centre „Jaunystė“ buvo pristatytas aštuonioliktas Šakių krašto ka­ lendorius. šių metų kalendoriaus atramos taškas – Vyriausybės nutarimai 2017 metus paskelbti Reformacijos, Tautinio kostiumo, Lietuvių kalbos kultūros, Sporto ir Pilia­ kalnių metais. Vis dėlto neliko pamirštos ir kitos svarbios 2017 m. datos – Napoleono kodeksas, 1952 m. ant Šakių vandentiekio bokšto iškelta trispalvė, 1907 m. Šakiuose kilęs „vandenių“ streikas, Lietuvos krikšto 630 ir Šakių viešosios bibliotekos 80 metų sukaktys.

Pagrindinis šio leidinio tikslas – repre­ zentuoti mūsų kraštą. Leidinio sudarytoja – rajono savivaldybės viešoji biblioteka su savo pagalbininkais surikiavo kraštiečių sukaktis, svarbiausias įstaigų ir įmonių šventes. Čia pateikiamos istorinių faktų nuotrupos, prisiminimai, įžvalgos ir žymiausių poetų kūryba. Šių metų, kaip ir praėjusių, kalendo­ riaus viršelį papuošė ir nuotraukomis dalijosi Vidas Venslovaitis.

Tradiciškai naująjį kalendorių šakiečiams dovanojo Trys Karaliai – Kasparas, Merkelis ir Baltazaras. Pristatymo renginyje tarti žodį buvo pakviestas rajono vicemeras Edgaras Pilypaitis. Evangelikų liuteronų kunigas Vir­ ginijus Kelertas susirinkusiesiems palinkėjo susitelkimo, Seimo pirmininko pavaduotojas Mindaugas Bastys priminė, kad Napoleono kodeksas išlaisvino mūsų kraštą iš vergijos ir pavertė jį kultūros lopšiu. Taip pat pasi­ džiaugė, kad ir dabar vietos gyventojai kartu kuria savo krašto istoriją, ją kasmet įamžina leidžiamame kalendoriuje.

Trys Karaliai pristato Šakių kalendorių. G. Jokūbaičio nuotr.

Renginio vedėjos Lina Eringienė ir Vio­ leta Simonavičienė priminė žymius krašto žmones, kurie šiais metais minės asmeni­ nius jubiliejus. Kalendoriaus pristatymą baigė Nijolės Narmontaitės pasirodymas su dainomis ir nuotaikingais monologais. Kai susirinkusiųjų buvo paklausta: „Ar reikės kalendoriaus kitais metais?“, net nekilo abe­ jonių – jis ne tik reikalingas, bet ir būtinas. *** Įteikti „Aitvaro“ apdovanojimai. Va­ sario 16-ąją kultūros centre „Jaunystė“ su­ rengtas šventinis Valstybės atkūrimo dienos minėjimas, kuriame rajono šviesuoliams buvo įteiktos žalvarinės „Aitvaro“ statulė­ lės, simbolizuojančios paukščio skrydį. Šie

rajono savivaldybės apdovanojimai kasmet įteikiami kraštiečiams, labiausiai nusipel­ niusiems rajono ir valstybės kultūros srityje.

Už inovatyvią ir įvairiapusę veiklą apdova­ nota ir rajono savivaldybės viešoji biblioteka.

Iš rajono vicemero Edgaro Pilypaičio rankų atsiimdama statulėlę, viešosios bibliotekos direktorė Regina Ūsienė džiaugėsi įvertinimu ir pabrėžė, kad šio apdovanojimo nusipelnė visas bibliotekos kolektyvas. Pasak direktorės, šiandien biblioteka geba aprėpti vis dau­ giau funkcijų, suburia bendruomenę, siūlo šiuolaikiškas paslaugos, skirtas savišvietai, mokymuisi, turiningam poilsiui. Regėjimo negalią turintiems asmenims yra įdiegta spe­ cia­li kompiuterinė programa. Vykdant projektą „Šiuolaikinės technologijos – bendruomenės sveikatai“ bibliotekoje įsteigta saviugdos studija, kurioje naudojantis kompiuteriu galima tobu­ linti asmeninius gebėjimus, lavinti pažintines funkcijas, išmokti kontroliuoti emocinę būse­ ną, taip pat siūloma pasinaudoti masažiniais (relaksaciniais) krėslais. Bibliotekoje buvo organizuotos ir kūrybinės stovyklos: minint literatūros klasiko Vytauto Tamulaičio šimtme­ tį, sukurtas literatūrinių personažų skulptūrų parkas „Vabalų kalnelis“, Kristijono Donelaičio 300 metų sukaktį – bibliotekos teritorijoje pa­ statytas vardinis suolelis.

Eglė Rudzevičiūtė Varėna Ji dainuodavo visur ir visada. 2016 m. pabaigoje viešojoje bibliotekoje parengta spaudinių paroda „Lakštingalos balso dai­ nininkė: Agotei Žuraulienei – 100 metų“.

Agotė Saulevičiūtė-Žuraulienė – lietuvių liaudies dainininkė, liaudies dainų pateikėja.

Jos repertuarą, sukauptą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosa­ kos rankraštyne, sudaro daugiau kaip 900 tekstų, kurių didžiausia dalis yra dainos.

A. Žuraulienė įdainavo garso kasetę „Ainu keliu dainuodama“ (2002), kompaktinę plokštelę „Subatėlės vakarėlį“ (2003), jos pateikta tau­ tosaka išspausdinta rinktinėje „Gili gili upelė“ (2005).

Viešosios bibliotekos parengtoje parodoje eksponuojama A. Žuraulienės pateiktų tauto­ sakos kūrinių rinktinė „Gili gili upelė“ (2005)

su antraštiniame lape paliktu A. Žuraulienės įrašu. Prie knygos pridėta kompaktinė plokš­ telė su įvairiu metu įrašytomis jos atlieka­ momis dainomis (iš viso 21 dainos garso įrašas). Taigi įamžintas ir skambus, skaidrus, malonaus tembro dainininkės balsas. Rink­ tinę parengė mokslininkės tautosakininkės – Bronislava Kerbelytė ir Živilė Ramoškaitė bei jauna folkloristė dr. Edita Korzonaitė.

Eksponuojamos garso kasetės „Ainu keliu dainuodama“ (2002), kompaktinės plokštelės „Subatėlės vakarėlį“ (2003) kopijos. Jas bib­ lio­tekai padovanojo etnologė Marija Liugienė. „Dzūkų dainų karalienė“, „Neeilinė tautosakos pateikėja“, „Dzūkiškų dainų mokovė“, „Lakš­ tingalos balso dainininkė“ – taip spaudoje apibūdinama A. Žuraulienė.

Ji gimė Margionių k. 1916 m. gruodžio 12 d. gausioje Kazio ir Jacentos Saulevičių šeimoje, buvo 9- oji iš 11 vaikų, turėjo penkis brolius ir penkias seseris. Agotė augo apsupta gamtos grožio, dainų ir artimųjų meilės.

A. Saulevičiūtė ketverius metus mokėsi Margionyse, „Ryto“ draugijos privačioje pradi­ nėje mokykloje. Vėliau lenkų valdžia įsakė šią mokyklą uždaryti. Uždaryta ir lietuviškų knygų skaitykla. Dėl šių priežasčių lietuvių vaikai galėjo mokytis tik tėvų namuose. Jaunystės me­ tais A. Saulevičiūtė vaidino mokytojo Teofilio Sukacko pastatytuose vaidinimuose Margio­ nių klojimo teatre. Pirmasis vaidmuo – Julija dramoje „Vergijos griuvėsiuose“. Vaidino Ran­ damonių teatre, buvo Šv. Kazimiero draugijos narė. Bendravo ir su Margionių kaimo poetu ir saviveiklinio teatro režisieriumi Juozu Gaidžiu.

Dainininkė A. Žuraulienė.

Šią talentingą dainininkę pirmasis 1976 m. atrado ir prisidėjo prie jos dainų išlikimo mo­ kytojas lituanistas, kraštotyrininkas Bronius Šukys. Bendraudamas su ja, daugiau kaip per ketverius metus užrašė 714 tautosakos vienetų, tarp jų per 660 dainų ir ratelių. 2002 metų gruo­ džio 30 d. A. Žuraulienei buvo įteikta Kultūros ministerijos premija ir diplomas už nuopelnus saugant ir puoselėjant lietuvių tradicinę kultūrą.

A. Žuraulienė mirė 2012 m., palaidota Druski­ ninkų Ratnyčios kapinėse.

Laimutė Cibulskienė

41

MŪSŲ KALENDORIUS

2017 balandis 4 Sukanka 100 metų, kai gimė poetas, pedago­ gas PRANAS KOZULIS (1917–2000). Žr.: Tarp knygų. 2007, nr. 2, p. 46-47.

PAPILDOMA LITERATŪRA APIE P. KOZULĮ Kozulienė-Nedzelskienė J. Prisiminimai apie poetą Praną Kozulį. – Iliustr., portr. // Prie Nemunėlio. 2007, nr. 2(19), p. 7-9.

Viskaitienė R. Išeivijos kultūrinio palikimo sklaida Rokiškio krašte. – Iliustr. // Panevėžio krašto išeivijos kultūrinis palikimas Lietuvos kul­ tūros paveldo saugyklose. Panevėžys, 2008, p. 136.

Viskaitienė R. Rankraštinis kultūros paveldas Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje // Rokiškio rajono savival­ dybės Juozo Keliuočio viešajai bibliotekai – 85.

Rokiškis, 2008, p. 41.

***

Sukanka 80 metų istorikui, rašytojui RI­ MANTUI MARČĖNUI (g. 1937). Žr.: Tarp knygų. 1997, nr. 2, p. 47; 2007, nr. 2, p. 45-46; 2012, nr. 2, p.

41-42.

PAPILDOMA LITERATŪRA R. MARČĖNO KŪRYBA Gyvieji skydai: novelės. Kaunas: Kauko laip­ tai, 2015. 151, [1] p. – Turinys: Celė ir sostas; Ginklakalys; Krikšto marškiniai; Gyvieji skydai; Žemaičių karo dievas; Ten, kur nėra nei savų, nei svetimų; Šykštūs kronikos puslapiai.

APIE R. MARČĖNĄ Marčėnas R. Ir apie senovę, ir apie dabartį: [pokalbis/ kalbėjosi] V. Kiaušas. – Iliustr., portr. // Elmiškis V. Įsiklausymai: interviu. Vilnius, 2013, p. 170-181.

Lietuva: enciklopedija. Vilnius, 2012, t. 3: biogr., p. 685. Žaromskienė M. Skaitymo skatinimas su istoriniu atspalviu : [Pakuonio visuomenės susi­ tikimas su rašytoju ir kn. „Gyvieji skydai“ prista­ tymas].– Iliustr.// Gyvenimas. 2016, geg. 18, p. 5.

9 Sukanka 100 metų, kai gimė vokiečių rašyto­ jas JOHANESAS BOB­ ROVSKIS (1917–1965). Žr.: Bibliotekų darbas.

1987, nr. 2, p. 38; Tarp knygų. 1992, nr. 2, p.

39-40; 1997, nr. 2, p. 48.

42

PAPILDOMA LITERATŪRA J. BOBROVSKIO KŪRYBA Rinktiniai raštai. Vilnius : Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 1999–2000. – 2 t.

T. 1, Levino malūnas; Lietuviški fortepijonai: romanai / [iš vok. k. vertė E. Vengrienė, E. As­trams­kas]. 1999. 353, [7] p.

T. 2, Apsakymai / [sudarė A. Gailius; ver­ tė A. Druktenis, A. Gailius ir kt. 2000. 205, [2] p. – Turinys: Po teisybei, viskas buvo baigta; Nutikimas; Apie paliktąsias poezijas; Valéry, arba Pupelės; Laiškas iš Amerikos; Lipmanų Leiba; Senių idilė; Lietuviška poringė; Netvarka Klapatų namuos; Pelių puota; Fingalo namuose; Epitafija Pinavui; Širdis, palinkusi prie šuns; Noriu iškeliauti; D.B.H.; Ponaitis prie lango; Pelėdikė; Raudonas akmuo; Panoraminiame paveiksle: Galianis; Pirmieji du sakiniai knygai apie Vokie­ tiją; Pagonių palaima; Belendorfas; Bitkrėslės; Tamsa ir truputis šviesos; Lobelių giraitė; De homine publico tractatus; Interjeras; Nublokštas į sostinę; Graudentojas; Apžiūrinėjant paveikslą; Tyki vasara: sykiu šis bei tas apie putpeles; Pjesė; Šokėjas Maligė; Vieno „Mirties šokio“ temomis; Aktorius; Saulės vonios; Apie Isaaką Babelį.

[Eilėraščiai] / vertė S. Geda, B. Savukynas // Prūsija literatūros veidrodyje. Klaipėda, 2000, p. 354-364.

[Eilėraščiai] / vertė S. Geda, B. Savukynas // Tavo rankos – dvi baltos kregždės : vokiečių meilės lyrika. Vilnius, 2003, t. 1, p. 31-39.

APIE J. BOBROVSKĮ Briedis L. Poetic cartography: Bobrowski, Miłosz, Sutzkever. Vilnius: [Petro ofsetas], 2015.

204, [1] p. – Bibliogr.: p. 189-198, ir išnašose. – ­R-klė: p. 199-204. – Angl.

Ir visa tai yra rimta: [vaizduojamojo meno kūrinių, sukurtų pagal J. Bobrovskio tekstus, parodos katalogas]. Arenshoop: Neues Kunst­ haus Ahrenshoop, 2000, t. 2. 99, [1] p. – Gretut. tekstas liet., rus.

Katauskienė J. Land und Volk der Litauer im Werk deutscher Schriftsteller des 19./20.

Jhs.: (H. Sudermann, E. Wiechert, A. Miegel und J. Bob­rowski). Vilnius: Matrica, 1997. 217 p.- Bibliogr.: p. 210-216. – Vok. Katkus L. Tarp Arkadijos ir Inferno: tremtis J. Bobrovskio ir A. Nykos-Niliūno lyrikoje.

Vilnius: Liet. literatūros ir tautosakos inst., 2010. 211, [1] p. – (Ars critica: AC). – Bibliogr. išnašose. – Asmenvardžių r-klė: p. 209-211.

Katkus L. Tremties tema Johanneso Bob­ rowskio ir Alfonso Nykos-Niliūno lyrikoje [Rankraštis]: dr. disert.: humanit. m., filologija (04H). Vilnius, 2006. 171 lap. – Disertacija rengta 2001–2005 m. Vilniaus ped. univ. – Tekstas vienoje lapo pusėje. – Bibliogr.: lap.

162-171.

Text + Kritik : Zeitschrift für Literatur.

München. 2005. H. 165 : Johannes Bobrowski.

113 p. – Vok. – Bibliogr.: p. 99-111, ir išnašose.

Unverschmerzt. Johannes Bobrowski – Leben und Werk. München: Martin Mei­ denbauer, 2004. 471 p. – (Colloquia Baltica; 2). – Su bibliogr. – Vok. Barniškienė S. Johannesas Bobrowskis. – ­Iliustr. // Lietuwos ewangelikų kelias. 2015, rugsėjis (nr. 9), p. 9.

Barniškienė S. Prisiminimai Johanneso Bob­rowskio poezijoje; Johanneso Bobrowskio kūrybos tyrinėjimai: [tarptaut. konf. „Tylos laikas. Johannesas Bobrowskis – kūryba, biografija, kontekstas“]. – Bibliogr. išnašose // Darbai ir dienos. 2007, [t.] 48, p. 75-99, 336-339.

Breysach B. Transnationale und nationale Perspektiven in Johannes Bobrowskis Poe­ tik. – Vok. – Bibliogr. išnašose // Grenzen auf der Landkarte – Grenzen im Kopf? Bielefeld, 2010, p. 211-226. Čaplinskas A. R. Vilniaus atminimo knyga.

Vilnius, 2011, p. 60 : portr. Čepaitienė G., Brokartaitė-Pladienė I. Kristinos Brazaitis studija „Johannes Bo­ browski „Pruzzische Vokabeln“: moksliškai apmąstyta vokiečių rašytojo duoklė prūsų kalbai // Tekstas: lingvistika ir poetika. 2011, [t.] 18, p. 26-28.

Fieguth R. Fluss und Flüsse: Landscha­ ftslyrik bei Cz. Miłosz im Vergleich mit F. Hölderlin und J. Bobrowski – Vok. // Czesław Miłosz im Jahrhundert der Extreme. Osna­ brück, 2013, p. 87-115.

Hell C. Ilga kelionė į Johanneso Bobrows­ kio Lietuvą / iš vok. k. vertė L. Katkus // Metai.

2016, nr. 12, p. 88-97.

Hermann A. Johanneso Bobrowskio ryšiai su Lietuva // Hermann A. Lietuvių ir vokiečių kaimynystė. Vilnius, [2000], p. 305-315.

Hermann A. Johanneso Bobrowskio ryšiai su lietuvių kultūra. – Portr. // Varpai. 1997, [nr.] 11, p. 102-107.

Imbrasienė A. Lietuviški asmenvardžiai Jo­han­neso Bobrowskio romane „Litauische claviere“. – Portr. – Bibliogr.: 10 pavad. ir išnašose // Res humanitariae. 2007, [t.] 1, p.

141-152.

Ivanauskienė M. Literatų gatvė. [Vilnius], [2014], p. 286-287.

Katkus L. Semiosfera, Sarmatija ir Ne­ munas: J. Bob­rowskio lyrika iš J. Lotmano semiotikos perspektyvos. – Bibliogr. išnašose // Lietuvių raštijos istorijos studijos. Vilnius, 2005, t. 2, p. 143-162.

Kondratas B. Kūrėjų pėdsakais. Vilnius, 2011, kn. 7, p. 62-65.

Kudszus W. G. Before opera in Bobrowski’s „Litauische Claviere“. – Angl. – Bibliogr.: 3 pavad. // Before and after music. [Vilnius], 2010, p. 358-363.

Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 71.

Marcinkevičius J. Iš tolo priartėjęs: žodis Vilniaus universitete, bendrame lietuvių ir vokiečių seminare, skirtame J. Bobrovskiui // Marcinkevičius J. Pažadėtoji žemė. Vilnius, [2009], p. 143-147.

Martinaitis M. J. Bobrowskis ties Bran­ denburgo vartais: [apie renginį, skirtą rašy­ tojo 40-osioms mirties metinėms, Berlynas, Vokietija] // Metai. 2006, nr. 1, p. 156-157.

Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 2000, t. 1, p. 189 : portr.

Mažosios Lietuvos kultūros paveldas. Vil­ nius, 2006, p. 66, 98-99, 104-105 ir kt.

Mykolaitytė A. Kristijono Donelaičio intertekstai Johanneso Bobrowskio romane

„Lietuviški fortepionai“. – Bibliogr. išnašose // Darbai ir dienos. 2015, t. 63, p. 169-178.

Mykolaitytė A. Kristijono Donelaičio tema Johanneso Bobrowskio romane „Lietuviški fortepijonai“ ir Heinzo-Jürgeno Zierke’s no­ velėse. – Bibliogr. išnašose // Literatūra. 2014, [t.] 56 (1), p. 21-30.

Nass J. Das neue Johannes-BobrowskiMuseum in Willkischken. – Vok. – Iliustr., portr. // Hei­matgruss. 2014, p. 43-56; Memeler Dampf­boot. 2013, Jg. 165, nr. 10, p. 150-151.

Navickienė R. Vilkyškių vidurinei moky­ klai – Johaneso Bobrovskio vardas. – Iliustr. // Tauragės kurjeris. 2014, geg. 27, priedas „Pagėgių žinios“, p. 8.

Petraitytė A. Bobrovskiški stiklo karoliukų žaidimai : [Kauno a. VB Bobrowski’o skai­ tykloje surengta rašytojo 90-mečiui skirta konf. „Bežadis laikas. J. Bobrowski – kūryba, biografija, kontekstas“]. – Iliustr. // Literatūra ir menas. 2007, birž. 29, p. 2.

Satkauskytė D. Tremtis kaip poetinis įvykis : [Katkaus L. „Tarp Arkadijos ir Inferno“] // Colloquia. 2011, nr. 27, p. 153-160.

Sinkevičienė R. Tarp šviesos ir prieblan­ dos. – Iliustr. – Bibliogr.: 28 pavad. // Krantai.

2007, nr. 3, p. 72-77.

Skipitienė G. Kultūros tiltai. – Portr., iliustr. // Voruta. 2007, geg. 19, p. 2-3.

Skipitis E. J. Bobrovskis sugrįžo į savo jau­ nystės namus : [Vilkyškių evangelikų liuteronų parapijos namuose iškilmingai atidarytas J. Bobrovskio memor. kambarys]. – Iliustr. // Tauragės kurjeris. 2013, liep. 23, priedas „Pa­ gėgių žinios“, p. 7.

Skipitis E. Šešėlių krašto upėmis prisi­ glaudęs prie Lietuvos ir pasaulio. – Iliustr. // Rambynas. 2012, nr. 1 (rugsėjis), p. 43-46.

Törne D. Pilkasis delfinas: J. Bobrowskio eilės atvėrė VDR literatūrą modernumui / iš vok. k. vertė E. Ignatavičius // Literatūra ir menas. 2007, bal. 20, p. 10.

Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2003, t. 3, p. 303-304: portr.

Vokiečių ir lietuvių literatai diskutavo apie J. Bob­rowskį ir jo ryšį su Lietuva: [Ber­ lynas, Vokietija]. – Portr. // Dirva. 2016, bal. 12, p. 9.

22 Sukanka 100 metų, kai gimė poetas, pa­ sipriešinimo sovie­ tiniam okupaciniam režimui dalyvis, jė­ zuitas, vargonininkas ANASTAZAS JANU­ LIS (1917–1989).

Gimė Žeimių kai­ me prie Šiaulių valstiečių, keturių vaikų šei­ moje. Mokėsi Ginkūnų pradžios mokykloje.

1932 m. įstojo į Kauno jėzuitų gimnaziją, po poros metų buvo priimtas į Pagryžuvio vienuolyną naujokyno kandidatu. Turėda­ mas gerą balsą ir muzikinę klausą, išmoko groti vargonais ir nuo 1940 m. pradėjo dirbti vargonininku. 1948 m. uždarius Pagryžuvio vienuolyną, dirbo vargonininku Tytuvėnuose.

Buvo suimtas 1949 m. gruodžio 31 d. ir už an­

titarybinę agitaciją – eilėraščius ir dienoraščio mintis – Ypatingojo pasitarimo nuteistas 10 metų kalėti. Kalintas įvairiuose Permės srities lageriuose. 1955 m. grįžo į Lietuvą, dirbo var­ gonininku Dūkšto, Druskininkų bažnyčiose.

1962 m. pradėjo dirbti Kaišiadorių Kristaus Atgimimo katedroje ir čia vargonininkavo be­ veik du dešimtmečius. Už „Katalikų bažnyčios kronikos“, „Lietuvių archyvo“, „Perspektyvų“ platinimą bei dauginimą 1980 m. vėl buvo suimtas ir nuteistas 3,5 metų kalėti. Iš Mor­ dovijos griežtojo režimo lagerių, kur buvo kalinamas, grįžo antros grupės invalidu. Mirė 1989 m. lapkričio 15 d., palaidotas Šiluvos kapinėse. 1999 m., po mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus 4 laipsnio ordinu. 2002 m.

G. Iešmantas parengė ir išleido A. Janulio poe­ zijos rinkinį „Gyvenimo aidai“. Jo eilėraščiai liudija, kokį sunkų kelią teko nueiti tikinčiai visuomenei ir kovojančiai tautai.

A. JANULIO KŪRYBA Gyvenimo aidai : [poezija] / [parengė ir str. „Dosnios širdies žodis“, p. 5-8, „Ką dariau – nesigailiu“, p. 153-159, parašė G. Iešmantas].

Vilnius : Jėzuitų ekonomo tarnyba, 2002. 166, [2] p. : portr.

[Eilėraščiai] // Skuodis V. KGB voratinklyje, 1980 metai. Vilnius, 2009 p. 321-325.

[Eilėraščiai; su prier. apie aut.] // Tremtinio Lietuva. Vilnius, 1990, p. 262-269, 544-545.

LAIŠKAI Ramybė mums nėra tikslas : iš A. Janulio laiškų J. Katuliui // Janulis A. Gyvenimo aidai.

Vilnius, 2002, p. 139-152.

Pro kančią spindi dvasios didybė. – Iliustr. // Tautos atmintis. 1996, nr. 9, p. 25-28.

APIE A. JANULĮ Abromavičius S. „Gyvenimo aidai“ // XXI amžius. 2002, liep. 3, p. 7; Atspindžiai. 2002, birž. 4, p. 6.

Iešmantas G. Du poetiniai paveikslai: [„Gy­ venimo aidai“] // Iešmantas G. Kam šypsosi rytdienos saulė. Vilnius, 2002, p. 153-157.

Iešmantas G. Visur buvo jo pilna. – Iliustr. // Dienovidis. 1997, bal. 18, p. 11.

Kondratas B. Kūrėjų pėdsakais. Vilnius, 2014, kn. 10, p. 208.

Lietuva: enciklopedija. Vilnius, 2012, t. 3: biogr., p. 55: portr.

Prėskienis B. Šiaulių krašto literatūros panorama. Šiauliai, 2003, p. 194.

Skuodis V. Anastazas Janulis mūsų byloje; Anastazas Janulis literatūrinėje kūryboje // Skuodis V. KGB voratinklyje, 1980 metai.

Vilnius, 2009, p. 318-321. Šeškevičius V. Prisiminimai apie pogrin­ džio literatūros spausdinimą Birštone: [„Lie­ tuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ ir kitų pogr. leidinių rengimas ir leidyba]. – Iliustr. // Gyvenimas. 2010, lapkr. 20; 2011, saus.

8; Kurorto aidai. 2010, spal. 23, 30; lapkr. 6; Naujasis Gėlupis. 2010, spal. 20.

Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vil­ nius, 1996, p. 324.

Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2005, t. 8, p. 528: portr.

24 Sukanka 50 metų poetei, aktorei, drama­ turgei, vertėjai DAIVAI ČEPAUSKAITEI (g.

1967 m.). Gimė Ma­ rijampolėje, 1985 m. baigė 5-ąją vidurinę mokyklą ir įstojo į Kau­ no medicinos institutą, jį baigė, tačiau gydytoja netapo. Dar mo­ kydamasi institute, pradėjo lankyti Kauno jaunimo teatro studiją. Nuo 1990 metų dirbo etatine Kauno jaunimo kamerinio teatro aktore, o nuo 2008 m. – teatro literatūrinės dalies vedėja. Parašė pjesių suaugusiesiems: „Pupos“, „Perkūno istorija“, „Šūvis krantinė­ je“ (visi – 2002 m.), „Atviras lūžis“ (2003), „Duobė“ – rež. S. Rubinovo spekt. „Diena ir naktis“ (2011). Vaikams: „Lakštingala“ (pagal H. K. Anderseną; 1998), „Bulvinė pasaka“, „Kai krenta žvaigždė“ (abi 2001), „Nauji karaliaus drabužiai“ (pagal H. K. Anderse­ ną; 2003), „Lapė ir višta“ (2003), „Gražuolė ir pabaisa“ (2004), „Kiauliaganys“ (pagal H. K. Anderseną; 2005), „Ąžuolo vaikas“ (pagal V. Petkevičiaus kn. „Gilės nuotykiai ydų šalyje“; 2015). Yra Lietuvos rašytojų ir Lietuvos teatro sąjungų narė. Išleido eilėraščių rinkinius „Bevardžiai“ (1992), „Suvalgiau vieną spanguolę“ (1998), „Nereikia tikriausiai būtina“ (2004), „Rinktiniai eilėraščiai“ (2010), pjesių rinktinę „Aš tave užmiršau“ (2016). Jos kūryba išversta į anglų, prancūzų, suomių, švedų, rusų kalbas. 1995 m. apdovanota „Ne­ muno“ žurnalo premija už geriausią poezijos publikaciją, 2001 m. pjesių vaikams konkurso III premija už pjesę „Pupos“, 2003 m. Lietuvos radijo pjesių konkurso 2-ąja premija už pjesę „Atviras lūžis“, 2004 m. tapo Įsimintiniausia Kauno menininke ir tais pačiais metais jai įteiktas LATGA-A prizas už dramaturgiją.

2006 m. D. Čepauskaitei įteiktas Auksinis scenos kryžius kaip geriausiai nacionalinės dramaturgijos autorei už pjesę „Pupos“, 2012 m. suteiktas Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ Metų tolerancijos žmogaus titulas už pjesę apie Holokaustą Lietuvoje „Duobė“ (rež.

S. Rubinovo spekt. „Diena ir naktis“), 2014 m.

LATGA aukso žvaigždė už kūrybos indėlį į nacionalinę dainuojamąją poeziją.

D. ČEPAUSKAITĖS KŪRYBA Aš tave užmiršau: pjesės. Vilnius: Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, [2016]. 186, [2] p.: iliustr. – Turinys: Pupos; Musė; Aš tave užmiršau.

Bevardžiai: eilėraščiai / iliustr. V. Jarautaitė.

Kaunas: Keturi vėjai, 1992, 76 p.: iliustr.

Daiva Čepauskaitė: eilėraščiai. Kaunas: Naujasis lankas: Kauno meno kūrėjų asociacija, 2010. 63, [1] p. – (Poezijos pavasario laureatų b-kėlė; kn. 9).

Det dagas: dikter / i tolkning av L. RuokytėJonsson & J. Kronbergs. Linderöd: Ariel Fõrlag, 2013. 95, [1] p. – Švedų.

Nereikia tikriausiai būtina: eilėraščiai.

Vilnius: Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 2004. 92, [1] p.: iliustr.

43

Suvalgiau vieną spanguolę: eilėraščiai / [dail. A. Varnaitė]. Kaunas: Nemunas, 1998.

103 p.: iliustr. – („Nemuno“ leidinys ; nr. 32). *** POKALBIAI. PASISAKYMAI Buvimas kartu – vienintelė galimybė mylėti / [užrašė] R. Šemelytė. – Iliustr. // Šeimininkė. 2011, nr. 3 (saus. 21-27), p. 6-9.

D. Čepauskaitė: rašyti maišydama puodą negaliu / [kalbėjosi] V. Milkova. – Iliustr. // Kauno diena. 2010, rugpj. 14, p. 30-31.

Daiva Čepauskaitė: „Dvasiškai alkani – žvėrėsim toliau“ / [kalbino] V. Kiaušas. – Portr., iliustr. // Elmiškis V. Įsiklausymai: interviu. Vil­ nius, 2013, p. 33-39.

Dar kartą 10 klausimų rašytojams. – Portr. // Nemunas. 1999, nr. 2, p. 4-5. „Diena ir naktis“: spektaklis visiems – tiesiog žmonėms: [atsakymai į klausimus apie Kauno kamerinio teatro spektaklį]. – Iliustr. // Kauno diena. 2011, lapkr. 7, p. 23.

Dramaturgės „scena“ – kompiuterio ekranas / [parengė] N. Storyk. – Iliustr. // Lietuvos žinios.

2012, kovo 13, p. 16-17. „Eilėraštis man gimsta spontaniškai…“ / [kal­ bėjosi] L. Inis; [trumpos žinios apie aut., p. 540541]. – Portr. // Inis L. Gyvenimas – kaip paukščio skrydis. Kaunas, 2004, p. 97-102; Formatas. 2003, nr. 4, p. 20-21; Santara. 2007, nr. 48/49, p. 104-109.

Jos: kita šiuolaikinės Lietuvos dramaturgijos pusė / [parengė] G. Labanauskaitė. – Portr., iliustr. // Teatro žurnalas. 2016, nr. 3, p. 52-53, 56-57, 59-60.

Laureatė visus eilėraščius skiria būsimam vaikui / [užrašė] R. Gerbutavičius. – Iliustr. // Lietuvos rytas. 2005, geg. 31, priedas „Mūzų malūnas“, p. 1.

Mediciną baigusi poetė darbą ligoninėje iškeitė į teatrą / [užrašė] R. Gerbutavičius. – Iliustr. // Lietuvos rytas. 2004, lapkr. 30, priedas „Mūzų malūnas“, p. 3.

Meluoti sau nėra prasmės / [kalbėjosi E. Še­ pu­tytė-Vaitulevičienė]. – Iliustr., portr. // Aš ir psichologija. 2013, nr. 5 (gegužė), p. 8-11.

Nepasirašiau krauju / [kalbėjosi] J. Šiurku­tė. – Iliustr. // Laima. 2005, nr. 7, p. 54-57. „Nuo blogo eilėraščio ar pjesės niekas nenumirė“ / [užrašė] A. Jablonskienė. – Iliustr. // Respublika. 2003, gruod. 6, p. 24.

Poezijai reikia laisvos galvos / [užrašė] D. Ba­ liutavičiūtė. – Iliustr. // Lietuvos žinios. 2005, liep.

2, p. 17.

Požiūriai: [atsakymai į „Metų“ anketos klausi­ mus] // Metai. 2007, nr. 2, p. 115-116.

Puodelis arbatos su eilėraščių žiedlapiais: Poe­zijos pavasario laureatė D. Čepauskaitė dva­sios trenažą atlieka teatre / [kalbėjosi] R. Ka­nop­kaitė.

– Nuotr. // Kauno diena. 2005, birž. 4, p. 11, 13.

Rizika tinka teatrui: / [užrašė] V. Jauniškis – Iliustr. // Kauno diena. 1999, bal. 3, p. 17-18.

Skaniųjų pyragėlių kepėja: poetė ir drama­ turgė D. Čepauskaitė atsako į T. Marcinkevičiūtės klausimus // Metai. 2012, nr. 10, p. 97-101.

Trys pjesės apie žmogų: [pokalbis apie naująją pjesių kn. „Aš tave užmiršiu“, kūrybos ir gyveni­ mo akcentus] / [kalbėjosi] E. Striogaitė. – Iliustr. // Kauno diena. 2016, rugs. 9, priedas „Santaka“, p. 7.

Vaikų dramaturgija – nacionalinio teatro Achilo kulnas / [kalbėjosi] D. Dementavičiūtė-

44

Stankuvienė. – Portr. // Kauno diena. 2016, spal.

21, priedas „Santaka“, p. 7.

Visa tiesa apie Pelių ir Bulvių kovas: [po­ kalbis apie pjesę „Bulvinė pasaka“ / kalbėjosi] O. Petkevičius. – Iliustr. // Vakarų ekspresas.

2007, spal. 19, p. 18. Žodžio ekvilibristė / [užrašė] V. Majorovie­ nė. – Iliustr. // Moteris. 2005, nr. 7, p. 28-33.

APIE D. ČEPAUSKAITĘ Čepauskaitė D. Autobiografija. – Portr. – Bibliogr.: 9 pavad. // Kauno vainikai. Kaunas, 2000 p. 43-44.

Baltaduonis G. Kas man iš tos spanguolės...: [„Suvalgiau vieną spanguolę“] // 7 meno dienos.

1998, birž. 12, p. 4.

Baltrušaitytė R. Eilėraščio nepaglostysi ran­koje: D. Čepauskaitė – aktorė, dramaturgė ir poetė, besidžiaugianti, kad niekada nereikėjo valgyti duonos iš rašymo: „Eilėraščiai neturi virsti rutina“. – Nuotr. // Veidas. 2005, nr. 21 (geg. 26), p. 38-39.

Daujotytė-Pakerienė V. Žodis, kuris pritrau­ kia // Daujotytė V. Parašyta moterų. Vilnius, 2001, p. 671-672.

Gaidauskienė N. Tu pats sau: [„Nereikia tikriausiai būtina“] // Literatūra ir menas. 2005, kovo 25, p. 5, 23.

Joneliūnas V. Daiva Čepauskaitė: „Kiekvie­ na scena turi privalumų ir trūkumų“ – Iliustr. // Lietuvos aidas. 2000, kovo 25, p. 23.

Kalpokaitė V. D. Čepauskaitei poezija – gy­ venimas, teatras – darbas. – Iliustr. // Respubli­ ka. 2004, rugs. 4, p. 24.

Kanopkaitė R. „Turėjau slaptą viltį, bet sunku patikėti, kad tai įvyko...“: [apie poezijos konkurso „Vienas meilės eilėraštis“ laureatę D. Čepauskaitę]. – Portr. // Kauno diena. 1994, geg. 28, p. 1, 4.

Kas yra kas Lietuvoje, 2015. Kaunas, 2015, p. 406: portr.

Kondratas B. Kūrėjų pėdsakais. Vilnius, 2008, kn. 4, p. 75-76.

Lietuva: enciklopedija. Vilnius, 2012, t. 2: biogr., p. 385-386.

Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 97.

Miknevičius L. Šnekėjimas ne be reikalo : [„Nereikia tikriausiai būtina“] // Literatūra ir menas. 2004, gruod. 24, p. 4.

Rubinovas S. Pjesė: (2010–2011); Apie drą­są: (2012-ųjų vasaris); Diena ir naktis // Ru­binovas S. Miške ir scenoje. Vilnius, [2013], p. 96-102.

Selenytė I. „Kraujo stulpelis krinta“?: [„Su­ valgiau vieną spanguolę“] // Literatūra ir menas.

1998, rugs. 12, p. 5, 10.

Speičytė B. Žiemos balsai: poetiniai 1988– 2002 metų debiutai // Naujausioji lietuvių lite­ ratūra (1988–2002). Vilnius, 2003, p. 192-193.

Sventickas V. Ką moka Daiva Čepauskai­ tė: [„Nereikia tikriausiai būtina“]. – Iliustr. // Nemunas. 2004, gruod. 30 - 2005, saus.

5, p.10.

Tūtlytė R. Daiva Čepauskaitė: tikriausiai būtina : [„Nereikia tikriausiai būtina“] // Tūt­ lytė. R. Išliekanti lyrika: XX a. lietuvių poezijos vidinių struktūrų kaita. Vilnius, 2006, p. 207211; Metai. 2005, nr. 3, p. 144-147.

Ušinskaitė B. Diena ir naktis – pjesė, žy­ minti modernios Lietuvos epochą: nuomonė/ recenzija. – Iliustr. // Santara. 2012, pavasaris, nr. 80/81, p.31-37.

Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vil­ nius, 1996, p. 527.

25 Sukanka 80 metų prozininkui, žur­ nalistui ADOLFUI STRAKŠIUI (g. 1937). Žr.: Tarp knygų.

1997, nr. 2, p. 48; 2007, nr. 2, p. 47-48.

PAPILDOMA LITERATŪRA A. STRAKŠIO PUBLICISTIKA Bambalynė: [publicistika]. Vilnius: Politika, 2009. 395, [1] p.

Juras: vienos politinės žmogžudystės anato­ mija. Vilnius: Politika, 2007. 367, [1] p.: portr.

Saulėtų sutemų vaiskumas: apie Žmogų ir Laiką. Vilnius: Gairės, 2014. 415, [1] p., [8] iliustr. lap.: portr.

Valstybė pagal Julių Veselką: straipsniai, interviu. Vilnius: Politika, 2008. 367, [1] p., [4] iliustr. lap.: iliustr. *** Barakauskas D. A. Nuomonių sankryžos: [pub­licistika] / sudarė ir parengė spaudai A. Strakšys; [dail. A. Čapskytė]. Vilnius: Gairės, 2008. 271, [1] p.: iliustr., portr.

POKALBIAI Kompostas, kuriame veisiasi sliekai / [už­ rašė] J. Mačiukevičius. – Iliustr. // Valstiečių laikraštis. 2008, bal. 30, p. 8.

Rašytojo akiratyje – politinė žmogžudystė: [„Juras“ / kalbėjosi] M. Ostapenko. – Portr., iliustr. // Respublika. 2008, vas. 4, p. 21. Žmogžudystės paslaptys aiškėja iš lėto: [„Juras“] / kalbėjosi A. Brikas. – Iliustr. // Bir­ žiečių žodis. 2007, lapkr. 10, p. 8.

APIE A. STRAKŠĮ Adolfas Strakšys: [autobiografija]. – Portr. // Senjorai. Vilnius, 2009, p. 125.

Brikas A. Pristatyta knyga apie nužudytą saugumo darbuotoją: [„Juras“]. – Iliustr. // Šiaulių kraštas. 2007, spal. 2, priedas „Krašto žinios“, p. 1.

Lietuva: enciklopedija. Vilnius, 2015, t. 4: biogr., p. 397.

Lipskis S. Politinės žmogžudystės pėdsakais: [„Juras“]. – Iliustr. // Žurnalistų žinios. 2007, gruodis (nr. 12), p. 13.

Kuršėnų krašto žmonės. Vilnius, 2011, p. 174: port.

Tamošauskaitė D. Viešnagė gimtinėje pažadino prisiminimus: [susitikimas Skuodo R. Granausko VB] / nuotr. aut. – Iliustr. // Mūsų žodis. 2016, geg. 6, p. 2-3.

Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2012, t. 22, p. 569.

Parengė Olga Zimareva

in this issue Regina Koženiauskienė. I Invite to Start the Culture of Language Year with a Dialogue About the Language of Culture 1 2017 has been announced the Culture of Language Year in Lithuania.

The Vilnius University Professor Regina Koženiauskienė reminds us of the significance of the culture of language because this aspect of language usage is closely connected with the rhetorical, communica­ tive and ethical levels. The language is an integral part of its user’s personality, therefore the culture of language could be considered an indicator of the nation’s intellectual culture. The Professor tells about the necessity to be aware of the danger of advocating language as a product subjected to marketing principles.

A Well-Worked Attempt to Revive. “The Independence Archives” as an Evidence of the State’s History

3

Public Libraries of the 21st Century Ready to Transform the Future? 20 What are the challenges facing public libraries in the 21st century? In the previous century libraries experienced breakthrough with the emer­ gence of the first computers, and the universally established internet thoroughly changed the framework of library services. This publication draws on an article by Luis Herrera from the USA, a well-known initia­ tor of various public future-oriented library projects for communities.

Luis Herrera is convinced that the success of public libraries depends on their staff ’s readiness to become initiators of transformation, com­ munity leaders and pioneers of various initiatives. Changes must be the norm, and the librarians should be continually prepared to refresh their „portfolio of skills“. (Prepared by Tomas Auškalnis)

Dovydas Mozūras. A Journey Chronicled in Letters

22

We present two events that are of particular significance to the Lithu­ anian State. One of them is about a high-quality facsimile of Martynas Mažvydas (1520–1563) “Catechismus”, the original of which is pre­ served at the Vilnius University Library. The other is a reporting about the three-part project “The Independence Archives” implemented by the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania on the eve of Centenary of the restoration of the Lithuanian State – a series of books and exhibitions. The first hero is the statesman, diplomat and translator Juozas Urbšys (1896–1991).

We present the book by the Canadian Lithuanian, Doctor in comparative literature, Julija Šukys Epistolofilija: užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas (“Epistolophilia: Writing the Life of Ona Šimaitė”). It was written in English as far back as 2012, and now has been translated into Lithu­ anian. The book has won Canada’s literature award for a publication about the Holocaust. This non-traditional biography, by drawing on correspondence, diaries and other documents, tells the life story of the out-of-the-ordinary personality, the Righteous Among the Nations, Ona Šimaitė (1894–1970), who was saving Jews from the Vilnius Ghetto.

Rūta Elijošaitytė-Kaikarė. A Competence that is Indispensable to Live Actively in the Civil Society

Antanas Staškevičius. Authentic Stories by Book Smugglers 10

There was an international conference “Literacy in the Digital Age” in Vilnius featuring issues of the life in the digital age, learning and reading skills as well as 19 reporters from Europe and the USA, which was organized by the Association for Reading Promotion and Cultural Literacy. The conference announced the Literacy Declaration, which defines literacy as the prerequisite for all types of learning and asserts that poor literacy skills aggravate job searching and increase the risk of exposure to poverty and marginalization as well as limit the pos­ sibilities to participate in civil and cultural activities.

Lina Murinienė: “Let the Lithuanian Language Boldly Face the World” 13 An interview with the linguist and expert in language policy and language normalization and codification Dr. Lina Murinienė. In her estimation of the situation with the standard language, Ms Murinienė notes that policies for language purification and normalization has lately become somewhat liberal and the phenomenon of multilingual­ ism is becoming more frequent. She also underlines that knowledge of languages adds to knowing the world. Ms Murinienė concludes that the people of Lithuania are not indifferent to the nation’s language and that a linguist should be a friendly and not an authoritarian helper.

(Interviewed by Asta Stirbytė)

Tendencies of Educational Activities of National Libraries

17

What should the function of educational activities of a library should be? The article‘s subject was inspired by new trend in the activities of the Martynas Mažvydas National Library – a rich and varied programme of events and educational projects. It presents education and its tendencies and ideas in four prestigious foreign libraries: the British Library, the Library of Congress and the national Libraries of Latvia and France. (Prepared by Monika Ivaškaitė)

24

The article presents the fourth volume of Knygnešys (“Book Smuggler”), the book with an interesting publication history. The first volume was published as far back as 1926 and the second, in 1928. The third part, though prepared, did not come out because of the World War II. It has been restored from published memoirs and unpublished manuscripts by the academician Vytautas Merkys, who dedicated the book to the compiler of previous books of Knygnešys the culture activist Petras Ruseckas. The new, the fourth, volume includes 70 previously unpub­ lished memoirs by book smugglers and teachers at secret schools as well as photographs of book smugglers and memorable places.

Birutė Railienė. The Patriarch of Bibliography Adelė Ubeikaitė

27

The article is a tribute to the 95th anniversary of the long-lived staff member of the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Science (from 1950 until 1999), bibliographer and compiler of bib­ liographic indexes Adelė Ubeikatė.

Kazys Bradūnas: From the Horse’s Mouth.

28

At the beginning of 2017 there was a presentment of the film created by the photographic artist Algimantas Kezys (1928–2015) and the author of documentaries Arvydas Renickis Kazys Bradūnas created in Chicago in 1992. The event was devoted to the centennial anniversary of the poet Kazys Bradūnas (1917–2009). The article presents passages from Bradūnas’s account about his retreat to the West and his life in the USA and his thoughts about creative work. (Prepared by Jūratė Bičkauskienė)

Petras Biveinis. Fostering of the Cultural heritage in the Independent Lithuania (1918–1940)

33

The article’s subject is the fostering of cultural heritage in the interwar period (1918–1940): language; folklore; literary heritage; archaeologi­ cal, architectural and art monuments; and estates. The author reviews the contemporary situation with ethnographic art and regional studies.

The survey presents much statistical material about the publication of dictionaries, protection of precious unmovable cultural heritage, objects preserved at museums and valuable book collections.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

2017 Nr. 2 (697) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2017 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2017 02 27 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 550 egz. Užs. nr. 11376 Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

In the world of bo­oks No 2 (697) 2017 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­an­ ia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­an­ ian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2017 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vil­nius, Lit­hu­a­nia tel. +370 5 239 8687 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt