Tarp Knygu 2016 10

spalis • 2016 – bibliotekų metai

šiame numeryje MŪSŲ METAI

Emilija Banionytė. Elektroniniai ištekliai Bibliotekų metais – iš leidėjų malonės

1

TEMA

Eglė Baliutavičiūtė, Inga Mitunevičiūtė. Vėl namie su didelėmis viltimis 4 Inga Mitunevičiūtė, Viktorija Pukėnaitė. Biblioteka, kurioje norėčiau būti: vaikų balsas 7 Laura Juchnevič. Mokyklos biblioteka: nuo vadovėlių išdavimo punkto iki informacinio raštingumo gido 12 POKALBIS

Dawn Finch: „Tobula biblioteka jaunam žmogui prasideda nuo bibliotekininko“ (kalbino Ineta Krauls-Ward)

15

NAUJI LEIDINIAI

Justina Juškaitė. Kūrybos rinktinė – dedikacija Bibliotekų metams 19 BIBLIOTEKŲ TURTAI

Aušra Rinkūnaitė. Vilniaus universiteto bibliotekos istorija parodoje „Libri de libris“ 21 SUKAKTYS

Ateities idėjas pavertęs tikrove 27 Vladas Bulavas: „Nacionalinės bibliotekos vaidmuo yra neginčytinas“ 27 Renaldas Gudauskas. Vadovas, kūręs stiprią nacionalinę instituciją 29 Vytautas Gudaitis. Drąsūs direktoriaus žingsniai 31 GEROSIOS PATIRTYS

Dainora Narkūnienė. „Stotelė – Biblioteka“ Utenos radijo bangomis 33 Kronika

Lina Bimbirytė. Itališkas palinkėjimas Klaipėdos knygų mugei Antrasis patirties dalijimosi seminaras

35 37

Žinios iš Lietuvos viešųjų bibliotekų

38

Užsienyje

Justina Juciūtė, Giedrė Narbutaitė. 35-asis IBBY kongresas Naujojoje Zelandijoje

41

IN MEMORIAM

Jadvyga Medžiaušienė (1925 06 11–2016 09 23)

42

MŪSŲ KALENDORIUS

Loreta Pakalniškienė. 2016 gruodis 42

Rengia

Redakcijos kolegija

Jūra­tė Bičkaus­kie­nė (vy­r. re­dak­to­rė) Žydrė VĖTIENĖ (straipsnių redaktorė, vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Loreta Pakalniškienė (bibliografijos redaktorė) Vaidenė Grybauskaitė (kronikos redaktorė) Kostas Stankevičius (dizaineris) Jolanta Jūrėnienė (kompiuterininkė)

Danguolė Abazoriuvienė Erika Buivydienė Vytautas Gudaitis Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Alina Jaskūnienė

VirŠeliuose

Ineta Krauls Irena Krivienė Rimalda Kvietkauskienė Sandra Leknickienė Juozas Šikšnelis

Pirmame: Robertos Strigūnaitės (17 m.) piešinys Bibliotekų metams skirtam konkursui „Knygų namų šviesa“.

Ketvirtame: bibliotekų dokumentai ir jų kolekcijos iš UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinio registro: Sapiegų arba Žirovičių evangelija, saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Senąja slavų kalba parašyta XV–XVI a. knyga unikali dėl spalvotų miniatiūrų, pieštų ant aukso plokščių.

Tomo Razmaus nuotrauka

Mūsų metai

ELEKTRONINIAI IŠTEKLIAI BIBLIOTEKŲ METAIS – „ IŠ LEIDĖJŲ MALONĖS Tikriausiai sunku įsivaizduoti šiuolaikinę biblioteką, kuri šalia tradicinių – popierinių knygų, žurnalų, laikraščių – nepasiūlytų savo vartotojams elektroninių išteklių. Atsiranda vis daugiau vartotojų, ypač jaunimo, kurie būtent elektroninius iš­tek­lius vadina tradiciniais, nes jais pradėjo naudotis nuo vaikystės, juose greičiau gali susirasti reikalingą informaciją. Elektroninių išteklių bibliotekos siūlo nemažai – tai ir suskaitmenintos paveldo kolekcijos, nemokamai prieinami kūriniai, kuriuos, paskatinti atvirosios prieigos judėjimo, patys autoriai ar bibliotekininkai įkelia į institucines talpyklas. Lietuvoje sukurtos e. paveldo ir eLABa talpyklos nuolat pildomos naujais kūriniais, kuriais

Bibliotekų vartotojai nepagalvoja, kiek informacija kainuoja. Tai mūsų – bibliotekininkų – darbas užtikrinti nemokamą prieigą prie vartotojams reikalingų išteklių.

galima naudotis net neatėjus į biblioteką – iš bet kurio mobilaus ar stacionaraus interneto prieigą turinčio įrenginio.

Tačiau ne paslaptis, kad pati geriausia ir vertingiausia informacija saugoma komercinių leidėjų arba mokslo asociacijų serveriuose ir, norint gauti prie jos prieigą, tenka nemažai mokėti.

Bibliotekų vartotojai, atėję į biblioteką arba prisijungę prie bibliotekų siūlomų išteklių nuotoliniu būdu, už informaciją mokėti nelinkę. Jie tikisi nemokamų paslaugų, dažnai net nepagalvoja kiek informacija kainuoja. Tai mūsų – bibliotekininkų – darbas

1

užtikrinti nemokamą prieigą prie vartotojams reikalingų išteklių.

Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacija (toliau – LMBA), vienijanti 54 narius, jau 15 metų rūpinasi prieigos prie elektroninių išteklių užtikrinimu savo nariams. Nuo pat asociacijos įkūrimo finansinę paramą elektroninių išteklių prenumeratai gauname iš Kultūros ministerijos, prie jos vėliau prisijungė Švietimo ir mokslo ministerija, nes be jų pagalbos bibliotekos niekada nebuvo pajėgios patenkinti savo vartotojų informacijos poreikio.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, ne tik labai išaugo mokslo elektroninės informacijos poreikis, bet ir atsirado galimybė bent dalį prenumeruojamų išteklių finansuoti Europos struktūrinių fondų lėšomis. LMBA pasinaudojo atsivėrusiomis galimybėmis ir 2009–2012 metais, vykdydama struktūrinių fondų finansuojamą projektą „eMoDB.LT: Elektroninių mokslo duomenų bazių atvėrimas Lietuvai“, užprenumeravo savo nariams 60 elektroninių mokslo duomenų bazių ir įsigijo 5 archyvus. 2012–2015 metais vykdant projektą „eMoDB.LT2: Elektroninių mokslo duomenų bazių atvėrimas Lietuvai – antrasis etapas“ buvo užprenumeruota 50 elektroninių mokslo duomenų bazių, įsigytos ar prenumeruotos 3 elektroninių knygų kolekcijos. Abiejų projektų metu vyko intensyvūs mokymai, kuriuose apmokyti 2048 vartotojai ir bibliotekų darbuotojai. Kai kurios bibliotekos prenumeruoja ir (ar) įsigyja elektroninių išteklių ir savomis lėšomis. Vartotojai priprato naudotis bibliotekų teikiamais elektroniniais ištekliais ir tikisi, kad bet kuriuo metu ras bibliotekoje tai, ko jiems reikia.

LMBA tikslas pateisinti šiuos vartotojų lūkesčius. Žinodama, kad eMoDB.LT2 projektas baigiasi 2015 m. rugsėjo 20 d., o naujasis struktūrinės paramos periodas prasideda 2014 metais, LMBA komanda dar tais pačiais metais pradėjo ruoštis naujajam finansavimo periodui – išsiaiškino savo narių poreikius, juos išanalizavo, surinko informaciją apie reikalingų mokslo duomenų bazių kainas ir 2014 metų pabaigoje, blogiausiu atveju – 2015 metų pradžioje, tikėjosi pateikti projektą finansavimui gauti (mat duomenų bazių licencijų atnaujinimas užtrunka mažiausia pusmetį, o pasirašytos licencijos baigė galioti 2015 metų liepos–rugsėjo mėnesiais). Tačiau paaiškėjo, kad ministerijos,

„

atsakingos už struktūrinės paramos lėšas, nebuvo pasiruošusios jų panaudoti. Iki pat 2015 metų pavasario nebuvo paskelbti net planuojamų finansuoti projektų sąrašai. Juos paskelbus 2015 metų balandžio mėnesį paaiškėjo, kad mokslo duomenų bazių prenumeratos projektas bus finansuojamas ne vadinamosiomis „minkštosiomis“, kaip buvo anksčiau, o „kietosiomis“ lėšomis. Manėme, kad įvyko klaida, ir pradėjome aiškintis su Švietimo ir mokslo ministerija, kodėl projektas įrašytas prie infrastruktūrinių projektų. Mums buvo paaiškinta, kad tai ne klaida – informacinės infrastruktūros projektai gali būti finansuojami ir „kietosiomis“ lėšomis, teks tik prisitaikyti prie infrastruktūriniams projektams keliamų reikalavimų. Be to, visos turimos „minkštosios“ lėšos jau yra paskirtos kitiems projektams įgyvendinti ir duomenų bazių prenumeratai jų nebeužteko. Nors bandėme derėtis dėl grįžimo į „minkštuosius“ projektus, to padaryti nepavyko. Tuomet prasidėjo derybos su LMBA nariais dėl infrastruktūriniams projektams būtinos infrastruktūrinės dalies.

Jos, kartais peraugdamos į rimtus ginčus, truko kelis mėnesius, kol 2015 metų vasarą buvo apsispręsta dėl integruotos informacinės ir komunikacinės mokslo populiarinimo sistemos kūrimo.

Buvo pradėtas rengti investicijų projektas.

Laikas ėjo, artėjo eMoDB.LT2 projekto pabaiga, 2015 metų liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais turėjo baigtis su leidėjais sudarytos sutartys, reikėjo pradėti sutarčių pratęsimo darbus, o finansavimo nebuvo. Nebuvo net projektų finansavimo sąlygų aprašo (PFSA) ir kitų paraiškai pateikti reikalingų dokumentų.

Niekas negalėjo pasakyti, kada gi pagaliau projektas prasidės, jei nėra net taisyklių, pagal kurias tas projektas bus vykdomas. Iš Švietimo ir mokslo ministerijos gaudavome tokią informaciją: dokumentai rengiami, jau greitai bus. Tačiau laikas ėjo, o dokumentus vis dar rengė. 2015 metų liepos mėnesį baigėsi licencijų sutartys su keliolikos per projektą prenumeruotų duomenų bazių tiekėjais.

Su daugeliu pavyko susitarti, kad jie prieigos neuždarytų ir palauktų kelis mėnesius, kol gausime finansavimą. Tačiau IEEE/IET Electronic Library ir Science Online tiekėjai nesutiko laukti ir prieigą uždarė, kai tik baigėsi licencijų sutartys. Lippin­ cott Williams & Wilkins Custom tiekėjas prieigą

2015 metų liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais turėjo baigtis su leidėjais sudarytos sutartys, reikėjo pradėti sutarčių pratęsimo darbus, o finansavimo nebuvo.

2

uždarė pasibaigus mėnesiui po licencijos sutarties terija svarstėme dar 2015 metų pavasarį. Šį kartą pabaigos, ACS Web Editions – praėjus penkiems diskusijos vyko su Finansų ministerijos atstovais, mėnesiams po licencijos pabaigos. o vėliau – su Vyriausybės kanceliarija, dalyvaujant 2015 m. rugsėjo 21 d. baigėsi eMoDB.LT2 pro- visoms suinteresuotoms ministerijoms. Nuspręsta jektas, o kartu su juo ir visų 50-ies per projektą projektą palikti CPVA, taikant iki 98 proc. kryžprenumeruotų duomenų bazių licencijų sutar- minį finansavimą. Sutartis su CPVA dėl projekto tys. LMBA vis dar nežinojo ne tik kada prasidės eMoDB.LT3 buvo pasirašyta 2016 m. rugsėjo 20 „eMoDB.LT3: Elektroninių mokslo duomenų bazių d. – praėjus lygiai metams po to, kai pasibaigė atvėrimas Lietuvai – trečiasis etapas“ projektas, bet eMoDB.LT2 projektas. Visą tą laiką tik iš leidėjų ir taisyklių, pagal kurias jis bus vykdomas. Tai buvo malonės galėjome naudotis prieiga prie šių elektropats sunkiausias laikotarpis – nuolatinės derybos ninių mokslo duomenų bazių: American Institute su leidėjais, prašymas neuždaryti prieigos, pažadai of Physics, American Physical Society, Annual Re­ jiems tuoj pat atnaujinti sutarviews, ATLA Religion Database tis, kai tik gausime finansaviwith Atla Serials, BMJ Journals mą. Tačiau ne tik finansavimo, Online Collection, Cochrane bet ir taisyk­lių 2015 metais neLibrary, Conference Procee­ Sutartis dėl projekto sulaukėme. Prasidėjo 2016-ieji Citaion Index, eBooks eMoDB.LT3 buvo pasirašyta dings – Bibliotekų metai. Mokslininon EBSCOhost, EBSCO Publi­ kai piktinosi uždaryta prieiga shing (eIFL.net duomenų bazių 2016 m. rugsėjo 20 d. – prie jiems reikalingų IEEE/IET paketas), EconLit with Full praėjus lygiai metams po Electronic Library, Science Onli­ Text, EDP Sciences, Education ne, Lippincott Williams & Wil­ to, kai pasibaigė eMoDB.LT2 Source, Emerald Engineering kins Custom duomenų bazių. eJournals Collection, Emerald projektas. Visą tą laiką Su kitais elektroninių išteklių Management eJournals Col­ tiekėjais vyko nepertraukiamos lection, Environment Complete, tik iš leidėjų malonės derybos dėl prieigos pratęsimo.

Humanities International Com­ galėjome naudotis prieiga Sutariame, kad prieigą praplete, IOPscience EXTRA, Jour­ tęs mėnesiui. Praeina mėnuo, nal Citation Reports, JSTOR prie elektroninių mokslo leidėjai teiraujasi, kas naujo, Collections, Literary Reference duomenų bazių. kada prasidės projektas. O Center, Nature, Oxford Uni­ mes nežinome – taisyklės dar versity Press Journals, Pro­ neparengtos. Ir vėl prašome: ject MUSE, PsycARTICLES, pratęskite dar mėnesiui ar keliems. Visa LMBA RefWorks, SAGE Journals Online, Science Direct, komanda jautėsi labai nesmagiai taip prašydama ir SocINDEX with Full Text, SportDiscus with Full nieko nežinodama, kada galės sumokėti už prieigą. Text, Springer LINK, Taylor&Francis, Web of Scien­ O dar tas jausmas, kad visa tai vyksta Bibliotekų ce, Wiley Online Library. Tokia situacija tikrai nėra metais, kad esame jau daugiau kaip prieš metus normali, ja pasidalijau bibliotekų konsorciumų pasirengę projektui, bet įsprausti į biurokratinius konferencijoje, 2016 metų spalio mėnesį vykusioje gniaužtus ir privalome laukti, kada bus patvirtintos Amsterdame. Nė vieno konferencijoje dalyvavusio taisyklės, priimti atitinkami įsakymai. atstovo šalyje tokios situacijos nėra buvę.

2016 metų kovo mėnesį ledai pajudėjo – buvo Esame dėkingi tiems leidėjams, kurie suprato priimtas PFSA, galėjome pateikti investicijų pro- susidariusią padėtį ir Bibliotekų metais nepaliko jektą. Jį teigiamai įvertino Švietimo ir mokslo Lietuvos vartotojų be prenumeruojamų elektroniministerijos valdymo komitetas, gegužės mėnesį nių išteklių. Apgailestaujame, kad dėl vėluojančio Švietimo ir mokslo ministrė pasirašė įsakymą, finansavimo vartotojai neturėjo galimybės naukuriuo eMoDB.LT3 projektas buvo įtrauktas į dotis naujomis, iki šiol Lietuvoje neprenumeruovalstybės projektų sąrašą ir gavome leidimą pa- tomis, bet labai reikalingomis duomenų bazėmis, teikti paraišką Centrinei projektų valdymo agen- kurių prenumerata numatyta eMoDB.LT3 protūrai (toliau – CPVA). Agentūra, gavusi paraišką, jekte. Daugiau apie projektą http://www.lmba.lt/ nustebo, kad projektas pristatomas CPVA, o ne apie-lmba/projektai/emodblt3.

Europos socia­linio fondo agentūrai, nes, vertintojų nuomone, šis projektas yra „minkštasis“, o ne Emilija Banionytė „kietasis“. Taigi 2016 metų vasarą grįžome prie to Lietuvos edukologijos universiteto bibliotekos direktorė, paties klausimo, kurį su Švietimo ir mokslo minisLietuvos mokslinių bibliotekų asociacijos pirmininkė

„

3

tema

Vėl namie su didelėmis viltimis Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Po rekonstrukcijos išbarstyta Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka vėl po vienu stogu. Spalio 13 d. buvo atidarytas Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas. Naujose šviesiose patalpose kupina veiksmo, džiugios nuotaikos ir žmonių.

Atidarymo akimirkos Atidarymas buvo jaukus ir džiugus, lydimas nekantraujančių vaikų krebždesio ir juoko. Kartu buvo atverta ir vaikų erdvė – su partneriais, kuriuos jau drąsiai vadiname draugais ir bendražygiais, t. y. Švedijos Karalystės ambasada Lietuvoje ir Švedijos institutu, įkurtas kampelis mažiausiems mūsų lankytojams. Sveikinimo kalbas tarė Lietuvos Respublikos kultūros viceministras dr. Romas Jarockis, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, Švedijos instituto direktoriaus pavaduotojas Henrikas Selinas, Stokholmo miesto vaikų ir jaunimo bibliotekos, veikiančios prie Stokholmo kultūros centro ir miesto teatro, vadovė Helena Gomér, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus pirmininkas dr. Kęstutis Urba. Žaismingumo atidarymo ceremonijai suteikė pradinių klasių mokiniai iš Vilniaus Abraomo Kulviečio klasikinės gimnazijos, vadovaujami mokytojos Onos 4

Bacvinkienės, kurie išsakė savo lūkesčius ir palinkėjimus atsinaujinusiai bibliotekai. „Mes esame biblioteka, kuri peržengia ribas to, kas suvokiama kaip biblioteka. Siekiame su savo lankytojais užmegzti asmeninį santykį, kad atrastume geriausią būdą sužadinti jų svajones ir smalsumą. Tikimės, kad Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje įkurta vaikų erdvė, kitaip tariant, vaiko lūkesčių biblioteka, įkvėps jus ieškoti naujų būdų padėti mažiesiems lankytojams atrasti knygų ir pasakojimų magiją“, – viltimis dalijosi H. Gomér.

Simbolinę juostelę, padedami būrio vaikų, atrišo Švedijos Karalystės naujoji ambasadorė Lietuvoje Maria Christina Lundqvist ir prof. dr. R. Gudauskas. „Viliuosi, kad Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas, savo jėgomis ir remdamasis patirtimis iš tokių prasmingų partnerysčių kaip su Švedijos ambasada Lietuvoje ir Švedijos institutu, taps kelrode žvaigžde mūsų šalies vaikų ir jaunimo literatūros bibliotekoms, o lankytojams bus miela ir mėgstama skaitymo, atradimų ir žaidimų erdvė“, – oficialiame atidaryme lūkesčius išsakė generalinis bibliotekos direktorius.

Savo ruožtu dr. R. Jarockis prisiminė asmeninę patirtį.

Jis pasakojo, kaip daugiau nei prieš 20 metų stažavosi Švedijoje ir daug laiko praleido šios šalies bibliotekose, kurios jam paliko itin gerą įspūdį, todėl ministras džiaugėsi, kad švediškas vaikų bibliotekos modelis įgyvendintas Lietuvoje.

Atidarymo ceremonijoje taip pat dalyvavo svečiai iš Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijų, Lietuvos, Rusijos, Latvijos, Moldovos, Lenkijos ir Baltarusijos bibliotekų.

Vaikų erdvės atidarymas: (priekyje iš kairės) vertėja Simona Persson, Švedijos instituto direktoriaus pavaduotojas Henrikas Selinas, Stokholmo miesto vaikų ir jaunimo bibliotekos vadovė Helena Gomér, kultūros viceministras dr. Romas Jarockis, (antroje eilėje) Lietuvos nacionalinės bibliotekos Komunikacijos ir rinkodaros departamento direktorė Sigita Trainauskienė ir generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas.

Pirmieji biblioteką aplankė vaikai Ikimokyklinukai ir pradinių klasių mokiniai buvo pirmieji, kuriems teko pasidžiaugti atsinaujinusia biblioteka ir vaikų erdve. Iki oficialios atidarymo ceremonijos jie čia linksminosi su aktoriumi Šarūnu Gedvilu – klausėsi skaitomų ištraukų iš mėgstamų knygų ir žaidė žaidimus, o vėliau kūrybinėse dirbtuvėse darbavosi su Švedijos meno pedagoge Anna Maria Willner: gamino fantastinių gyvūnų popierines skulptūras, piešė ir kūrė istorijas apie juos.

Taip pat A. M. Willner dirbo ir su Lietuvos aukštųjų mokyklų, Lietuvos edukologijos universiteto, Vilniaus dailės akademijos studentais, kurie domisi darbu su vaikais ir nori užsiimti savanoryste. Švedijos meno pedagogė studentams rodė, kaip kūrybinėse dirbtuvėse naudojant pačias paprasčiausias medžiagas sukurti įvairių darbelių, kaip vieną užduotį atlikti keliomis skirtingomis formomis ir taip ugdyti vaikų kūrybiškumą, žaismingumą, kaip pritaikyti turimas žinias ir pasitelkti fantaziją bendraujant su mažaisiais kūrėjais.

Padedami vaikų simbolinę atidarymo juostą atrišo Lietuvos nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas ir Švedijos Karalystės ambasadorė Maria Christina Lundqvist.

Kūrybinės dirbtuvės su Švedijos meno pedagoge Anna Maria Willner.

Profesinės patirties mainai Atidarymo proga spalio 13–14 dienomis užsienio ir Lietuvos bibliotekininkai dalyvavo tarptautiniame seminare „Vaiko lūkesčių biblioteka“.

Pirmoji pranešimą skaičiusi Stokholmo miesto vaikų ir jaunimo bibliotekos, kurios koncepcija pagrįsta skaitykla rado vietą Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje, direktorė Helena Gomér papasakojo apie sėkmingai prieš dešimtmetį įgyvendintą vaikų bibliotekos modelį. Jį kuriant į viską – nuo knygų išdėstymo, veiklos įvairovės iki personalo bendravimo – žiūrėta iš vaiko perspektyvos, atsižvelgiant į jo lūkesčius, mąstymą, galimybes. Todėl šioje bibliotekoje daug erdvės žaidimams ir tylaus skaitymo kampelių, o darbuotojai atpažįstami iš specialios prijuostės, nešiojamos vaiko akių lygyje (skirtingai nei įvairūs ženkliukai, tvirtinami prie švarko atlapo ar kabinami ant kaklo). Didelė dalis knygų išdėliota viršeliais į priekį ir jos suskirstytos temomis, nes mažieji būtent taip, o ne pagal autoriaus pavardę renkasi skaitinius. Darbuotojai atvirose bibliotekos erdvėse skatinami skaityti patys ir taip rodyti mažiesiems lankytojams pavyzdį.

H. Gomér pasakojimas sužavėjo daugelį, nes švediškos bibliotekos koncepcija smarkiai skiriasi nuo lietuviškosios. Tačiau pranešėja pabrėžė nesiūlanti aklai kopijuoti jų modelio, bet įsiklausyti, pasisemti idėjų ir pagalvoti, kaip su turimais ištekliais ir galimybėmis savo bibliotekas padaryti draugiškas vaikams, atrasti savo būdų lavinti vaikų kūrybingumą ir prielankumą knygoms.

Lietuvos nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento pranešėja Viktorija Pukėnaitė pristatė kartu su kolege Inga Mitunevičiūte atlikto tyrimo duomenimis paremtą pranešimą, kokią svajonių biblioteką įsivaizduoja patys Lietuvos vaikai. Pasitelkus kelis duomenų šaltinius (vaikų piešinius, rašinius ir diskusijų įrašus) pranešime apžvelgta, kaip vaikai ir paaugliai įsivaizduoja savo 5

svajonių biblioteką įvairiais aspektais: kaip turėtų atrodyti bibliotekos pastatas ir kokiu būdu ji galėtų funkcionuoti, kokios veiklos jie norėtų ir kokie bibliotekininkai turėtų pasitikti įžengus pro bibliotekos duris. Šis tyrimas Vaikų ir jaunimo literatūros departamentui svarbus iki šiol – į jį atsižvelgta ne tik ruošiantis atsidaryti, bet vadovaujamasi ir dabar: kuriant ir planuojant įvairią veiklą, ieškant būdų, kaip vaikus sudominti knyga, kaip puoselėti jaukią ir šiuolaikiniam vaikui bei paaugliui įtinkančią bibliotekos aplinką.

Viešnia iš Latvijos nacionalinės bibliotekos – Vaikų literatūros centro direktorė Silvija Tretjakova, papasakojo, kokios galimybės atsivėrė jų bibliotekai persikrausčius į naujas patalpas 2014 m. Kaimynų patirtis, naujos veiklos įvairovė ir tokios visos šalies mastu vykstančios iniciatyvos kaip „Bookstart“ (liet. „Pirmosios knygos“), „Vaikų komisija“, kiekvienais metais renkanti mėgstamiausias knygas, susitikimai su pasaulinio garso rašytojais, sulaukę tūkstantinės jaunųjų skaitytojų minios, kelia pasigėrėjimą ir gali tapti sektinu pavyzdžiu kitoms bibliotekoms.

Antrojoje seminaro dalyje į grupes susiskirstę dalyviai sprendė aktualias vaikų bibliotekininkystės problemas, diskutavo, ar bibliotekos atitinka vaikų lūkesčius ir poreikius, svarstė, kokia turėtų būti biblioteka, kad joje vaikai jaustųsi gerai. Tenka apgailestauti, kad dauguma diskusijos dalyvių negalėjo savo atstovaujamos institucijos pavadinti vaiko lūkesčius atitinkančia biblioteka. Įvardytos kliūtys – nuo nesaugių patalpų iki knygų trūkumo ir bibliotekininkų motyvacijos stygiaus – ne tik liūdino, bet ir skatino mąstyti apie galimus sprendimus. Prieita prie išvados, kad pakeisti išorinius dalykus, tokius kaip menkas finansavimas ar mažos patalpos, ne bibliotekininkų jėgoms, tačiau jų rankose – veiklos būdai, bendravimo formos ir šypsenos, su kuriomis pasitinkami skaitytojai. Diskusijose taip pat svarstyta, ar bibliotekininkas turi išmanyti vaikų literatūrą ir kaip pasitelkus šias žinias padėti vaikui susiorientuoti literatūros pasaulyje, sudominti jį skaitymu, kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp kelių bibliotekininko, ypač vaikų, vaidmenų – bibliotekininko-vaikų draugo, bibliotekininko-taisyklių sergėtojo, bibliotekininkopatarėjo ir kt. Diskutuodami dalyviai rėmėsi ir darbe įgyta patirtimi, ir naujomis žiniomis bei idėjomis, išgirstomis pranešimų sesijoje. Smagu, kad buvo iškelta probleminių klausimų, susijusių su Lietuvos bibliotekų veikla ir kylančiais sunkumais.

Vaikų ir jaunimo literatūros departamento atidarymas – tik pirmasis žingsnis ilgame kelyje, kuriuo teks eiti. Pasikeitusios erdvės, naujas darbo pobūdis ir neįprasta veikla kels naujų iššūkių, kurių nebūta ištisus aštuonerius metus. Tikime, kad tai bus nuolatinio tobulėjimo kelias, nepaliaujamai vesiantis mus horizonto, kurį pavadintume vaikų ir paauglių lūkesčiais, link. Į naujas erdves plūstantys 6

Stokholmo miesto vaikų ir jaunimo bibliotekos vadovė Helena Gomér skaitė pranešimą apie jų įgyvendintą vaikų bibliotekos modelį.

Seminaro „Vaiko lūkesčių biblioteka“ dalyviai – Lietuvos ir užsienio bibliotekininkai.

Antrojoje seminaro dalyje dalyviai diskutavo apie vaikų bibliotekų aktualijas.

jaunieji skaitytojai yra mūsų bibliotekos, mūsų valstybės ir mūsų tautos ateitis. Tikimės, kad būtent Vaikų ir jaunimo literatūros departamente naujoji karta ras savo vietą.

Eglė Baliutavičiūtė, Inga Mitunevičiūtė

BIBLIOTEKA, KURIOJE NORĖČIAU BŪTI: VAIKŲ BALSAS Inga Mitunevičiūtė, Viktorija Pukėnaitė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas

Aštuonerius metus laikinuose namuose dirbęs Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas neturėjo jokių galimybių dirbti su vaikais ir jaunimu, todėl biblioteka jiems tapo tik vieta, kurioje išduodamos ir grąžinamos knygos. Ruošiantis jaunuosius bibliotekos lankytojus sutikti atnaujintose patalpose iškilo neretai bibliotekininkus (ir ne tik juos) kamuojantis klausimas – kaip sudominti šiuolaikinius vaikus? Atsakymo kreipėmės tiesiai į juos – paprašėme, kad pasidalytų idėjomis, ko patys tikisi iš atsinaujinusios bibliotekos, kokioje bibliotekoje jiems būtų gera leisti laiką. Šiam tyrimui naudojome trejopo pobūdžio medžiagą, kurią gavome gyvai diskutuodami su vaikais ir paaugliais, analizuodami jų piešinius ir rašinius. Daugiausia konkrečių ir įgyvendinamų idėjų ir patarimų gavome diskutuodami su jaunimu. Diskusijų grupėse kalbėtasi su IV ir VII–X klasių mokiniais (per 100) iš Vilniaus inžinerijos licėjaus ir Abrao­mo Kulviečio klasikinės gimnazijos, taip pat išklausyta ir bibliotekos lankytojų nuomonė. Kalbinti respondentai dažniausia lankydavosi savo mokyklų bibliotekose, taip pat artimiausiuose viešųjų bibliotekų filialuose, tačiau buvo ir Lietuvos nacionalinės bibliotekos skaitytojų.

Daug idėjų – tiek futuristinių, tiek realių, pamąstymų apie biblioteką pasisėmėme iš V–X klasių moksleivių darbų, kuriuos gavome paskelbę rašinių konkursą „Mano svajonių biblioteka“. Vaikų požiūrį į biblioteką taip pat atsiskleidė piešiniai, atsiųsti Bibliotekų metams skirtam konkursui „Knygų namų šviesa“, kurių peržiūrėjome per 1000.

Taigi trimis skirtingais būdais mėginome suprasti, kokių bibliotekos paslaugų paaugliai tikisi, ko trūksta, ką bibliotekoje norėtų veikti ir kt. Išklausę, perskaitę ir

Malvina Abraitytė,15 m.

peržiūrėję įvairiausius variantus, straipsnyje pristatome jaunimui artimiausią bibliotekos modelį, atskleidžiame dažniausia pasikartojusius siūlymus ir įdomesnes idėjas, kokia biblioteka, pasak vaikų ir paauglių, turėtų būti.

Biblioteka – „realiausia vieta nerealiausiems dalykams“ „Bibliotekos aplinka nuobodoka, tikrai derėtų ją pakeisti“, – rašo septintokė Simona. Vaikų piešiniuose taip pat vyrauja tradicinis bibliotekos vaizdinys: daug tvarkingai išrikiuotų knygų lentynų, keli kompiuteriai ir aptarnavimo pultas. Pokalbiai ir diskusijos tik patvirtino, kad daugelis vaikų bibliotekos veiklą įsivaizduoja stereotipiškai ir sieja ją išskirtinai su knygų išdavimu ir grąžinimu. Žinoma, tokia nuomonė daugiausia nulemta konkrečių jaunojo skaitytojo patirčių, įgytų bibliotekose, kuriose dažniausiai lankosi – mokyklos, arčiausiai namų esančioje viešojoje bibliotekoje. Aktyvesni lankytojai bibliotekoje atranda patinkančių renginių, priimtinų laisvalaikio leidimo būdų, aplanko ir kitas miesto bibliotekas, tačiau netrūksta tokių, kurie į biblioteką ateina retai, joje tik skolinasi knygų ir neranda aktualių renginių ar laisvalaikio pramogų.

Tačiau pasitelkę vaizduotę vaikai svajoja apie pačius įvairiausius ir netikėčiausius bibliotekos pavidalus. Išradingi sprendimai geriausia atsiskleidžia vaikų piešiniuose. Savo svajonių biblioteką jie 7

įsivaizduoja neįprastos, originalios formos: medžio (Kamilė, 8 m.), arbatinuko (Liepa, 10 m.), pilies (Justė, 12 m.), didelės knygos (Radvilė, 9 m.), grybo (Augustė, 9 m.), roboto formos su ore kabančiais korpusais (Joris, 9 m.), pyragaičio (Jokūbas, 10 m.).

Bibliotekos pastato išvaizdą, eksterjerą vaikai laiko svarbiu veiksniu, galinčiu pritraukti daugiau jaunųjų lankytojų: „Kad į biblioteką ateitų daugiau lankytojų, ji turi būti traukos vieta. Turi išsiskirti iš kitų pastatų dydžiu, forma, architektūros stiliumi. [...] Aplink pastatą – augmenija, medžių laja, graži panorama“, – rašo Aida (VII kl.).

Vaikams labai artimos futuristinės idėjos, ypač kai piešiamas ateities bibliotekos pastatas ir žinių perdavimo būdai, kurie turėtų palengvinti žmonijos „kančias“ skaitant popierines knygas. Vaikų įsivaizdavimu, ateityje žinios bus perduodamos prisijungus laidais prie tam tikrų saugyklų, o žmonės tuo metu tiesiog ilsėsis (Giedrius 17 m., Evelina, 16 m.).

Dažnai vaikų vaizduotės galia perkelia biblioteką į kosmosą, kitas mūsų galaktikos planetas, Žemės palydovą Mėnulį ar povandeninį pasaulį (Ignas, Andrius, Oskaras, 8 m., Emilija IV kl.), apgyvendina joje robotus ir skraidančias knygas (Eva, 12 m.), o pačią biblioteką paverčia skraidančiomis kapsulėmis (Dignė, 12 m.) arba skraidančiomis lėkštėmis. Vaikų piešiniuose atsiranda naujų bibliotekų skyrių – kvapų, garsų ir spalvų, kuriuose puikuojasi įvairiausi šių kategorijų egzemplioriai, o atėję skaitytojai turi juos pauostyti ar išgirsti.

Idėjos, kaip biblioteka turėtų funkcionuoti, yra padiktuotos spartaus šiuolaikinių technologijų kismo ir, tikėtina, gali būti įgyvendintos netolimoje ateityje: išmanioji biblioteka, kurioje palietus knygą atsiveria kita, virtuali realybė, kurioje galima rasti visą informaciją, susijusią su ta knyga (Simonas, 10 m.); knygas į lentynas dėliojantys robotai ir jas skraidinantys dronai (Guoda, 13 m.), didžiulė biblioteka, telpanti mobiliajame telefone (Gabija, 15 m.) arba akiniuose (Julija, 12 m.).

Kaip kontrastas futuristinėms idėjoms vaikų piešiniuose išryškėjo kita tendencija – bibliotekos po atviru dangumi, gamtos apsuptyje, tarp medžių, su vaizdu į jūrą; bibliotekos, kuriose skraido drugeliai, čiulba paukščiai, gyvena katės, beždžionėlės dirba bibliotekininkėmis, o žirafos ateina paskaityti knygų ir t. t. (Emilija, 9 m., Danielė, IV kl.). Vaikams taip pat patiktų, jei bibliotekose įsikurtų fantastinės būtybės, tokios kaip nykštukai ir elfai, bei atgiję knygų personažai (Roberta, 17 m.).

Vaikai linkę biblioteką sieti su nepaprastais, nerealiais vaizdiniais, nuotykiais, nes būtent čia sukauptos knygos dažnai pasakoja apie pačius netikėčiausius dalykus. Vaikų vaizduotė bibliotekoje, ypač skaitant knygas, leidžia laisvai kurti, įsivaizduoti, susitapatinti su skaitomos knygos herojais. Kaip rašo Renatas, biblioteka tam tinkamiausia vieta: „Bibliotekoje 8

Ignas Višinskas, 8 m.

aš norėčiau pasirinkti vieną iš ilgų, klaidinančių takelių ir... pasiklysti.

Per savo gyvenimą norėčiau patirti visus nuotykius, visas keliones, kurios galėjo ar galėtų būti... [...] Žinau, kad fantazuoju apie neįmanomus dalykus, tad leiskite man tai daryti bibliotekoje.

Tai pati realiausia vieta nerealiausiems dalykams“ (Renatas, VIII kl.). Bibliotekų kūrėjams ir puoselėtojams vertėtų išnaudoti šią knygų sukuriamą aurą – pasak vienos iš rašinių autorių, „vis dėlto netgi užkietėję knygų niekintojai gali paversti vaikščiojimą į biblioteką maloniu hobiu. Jiems reikia tik truputį padėti“ (Aura, VII kl.).

„Vaikai linkę biblioteką sieti su nepaprastais, nerealiais vaizdiniais, nuotykiais, nes būtent čia sukauptos knygos dažnai pasakoja apie pačius netikėčiausius dalykus.

Biblioteka kaip patogi darbo ir laisvalaikio vieta „Biblioteka kiekvieną dieną turėtų būti atvira vaikų pasiūlymams – juk jaunųjų skaitytojų galvose kasdien gimsta gausybė idėjų – jų vaizduotę juk ugdo knygos“, – savo rašinyje pažymi septintokė Aida. Ir iš tiesų vaikų piešiniuose, rašiniuose, nagrinėdami diskusijų medžiagą atpažįstame tendencingai pasikartojančias ir realybėje nesudėtingai įgyvendinamas idėjas, kaip turėtų atrodyti biblioteka.

Labai dažnai piešiniuose vaizduojami namų erdvei būdingi interjero elementai (židiniai, kilimai, sofos, sėdmaišiai, žaislai, originalių formų lentynos) atskleidžia vaikų norą, kad bibliotekos aplinka būtų jauki, kiek galima artimesnė namų aplinkai.

Jaukumo, pasak kalbintų moksleivių, gali suteikti nedidelės atskirtos erdvės, patogūs skaitymo kampeliai su minkštais baldais ir tinkamu apšvietimu, taip pat augalai, gyvūnėliai, fone skambanti muzika.

Vaikai visai kaip namuose bibliotekoje norėtų turėti kampelį, virtuvėlę, kurioje galėtų pasidaryti ar nusipirkti gėrimų, užkandžių, prie arbatos puodelio pasišnekučiuoti su draugais.

Diskusijose vaikų ir paauglių buvo prašoma detaliau pasvarstyti, ko dar reikėtų bibliotekoje, kad jiems būtų gera leisti laiką, kas, jų manymu, padėtų pritraukti į biblioteką daugiau lankytojų. Paaiškėjo, kad daugelis norėtų erdvios bibliotekos (platesni tarpai tarp lentynų), kurioje būtų įvairių erdvių – paaugliai pageidautų uždaros tyliosios zonos mokytis (atskiri kambarėliai), patogių vietų ramiai skaityti (rodant užsienio bibliotekų nuotraukas vaikams ypač patiko pakabintuose burbuluose ar palubyje įrengtos skaitymo vietos), taip pat akcentuotas laisvalaikio / bendravimo zonos poreikis. Apskritai vaikai norėtų, kad bibliotekoje niekas į juos nekreiptų dėmesio ir leistų užsiimti savais reikalais, bendrauti su draugais ir kt. Laisvalaikio erdvėje jaunieji lankytojai norėtų rasti žurnalų, enciklopedijų, žinynų, vadovėlių, šiek tiek įdomesnių knygų. Paaugliams ypač svarbu, kad bibliotekoje būtų atskiros vaikų ir paauglių erdvės.

Mažieji bibliotekoje norėtų turėti žaidimų ir kūrybos kampelį („Čia mes kartu aptartume, ką reikia skaityti, kaip rašyti, kad būtų įdomu. O gal net ir patys kažką kurtume“ (Agnė, V kl.).

Kalbėdami apie erdves moksleiviai svarstė, kaip galima jas paįvairinti, kad patiktų bendraamžiams.

Siūlyta skirtingoms erdvėms priskirti temas ir pagal tai kurti jų interjerą, pageidautina – modernaus, originalaus dizaino. Paaugliai taip pat norėtų turėti vietą, kur galėtų palikti žinutę kitiems lankytojams (rekomenduoti knygas, užrašyti mėgstamas ištraukas, citatas ir pan.) ar dalytis mintimis. Viename iš rašinių siūlyta Vaikai norėtų, kad bibliotekoje įrengti ir reklamos sten„Paauglių skyriuje smagu būtų bibliotekoje niekas į dą: rasti įvairios socialinės reklamos, taip juos nekreiptų dėmesio nejučia jie būtų skatinami susimąstyti ir leistų užsiimti savais ir apie savo gyvenimą“ (Aida, VII kl.).

Mažesnieji siūlė ant vienos iš sienų reikalais, bendrauti sukurti piešinį, kurį atėję vaikai galėtų su draugais ir kt. spalvinti, taip pat rekomenduota prie bibliotekos įrengti sieną grafičiams.

„

Bibliotekininkai Bibliotekininkas yra neatsiejama bibliotekos dalis ir tas asmuo, nuo kurio dažniausia prasideda vaikų pažintis su biblioteka ir ilgam suformuojamas jos įvaizdis. Diskusijose paaiškėjo, kad jaunimą atbaido nepakančios, nemalonios vyresnio amžiaus darbuotojos, dėl to jie stengiasi kuo trumpiau būti bibliotekoje. Vaikai ir paaugliai norėtų bibliotekoje rasti jaunesnių žmonių, kurie geriau suprastų juos, būtų kantresni, nekeltų balso, jei vaikas ar jaunuolis iškart ko nors nesupranta. Jaunieji skaitytojai nenorėtų, kad bibliotekininkas nuolat sekiotų iš paskos, stebėtų, ką jie veikia, klausinėtų, ar gali kuo padėti. Jeigu pagalba būtų reikalinga, paaugliai mieliau patys susirastų atskiroje erdvėje sėdintį bibliotekininką.

Dvi pagrindinės savybės, kuriomis turėtų pasižymėti idealus vaikų aprašomas bibliotekininkas, yra draugiškumas („Būtų puiku, jei bibliotekininkai būtų nuoširdūs, geri ir draugiški, kad su jais būtų galima apie daug ką pasikalbėti, paklausinėti, pavyzdžiui, kokias kliūtis tenka įveikti suaugusiesiems“ (Tatjana, VII kl.) ir kompetentingumas („Kitas, mano galva, svarbus dalykas šių laikų bibliotekoje, – ten dirbančių žmonių gebėjimas šiltai bendrauti su skaitytojais, noriai patarti, kokias knygas ir kokiu formatu jas skaityti. Kurdami šiltą atmosferą bibliotekoje, jie sulauktų vis daugiau žmonių, norinčių praleisti laiką su knyga“ (Povilas, VIII kl.). Kitos gėlės bibliotekininko įvaizdžio puokštėje yra kantrybė, geranoriškumas, linksmumas, mokėjimas bendrauti su lankytojais, nebarti jų dėl neesminių dalykų, padėti rasti reikalingą knygą, rekomenduoti naujų, dar neskaitytų kūrinių ir net padėti ruošti namų darbus.

Vaikų piešiniuose vyraujantis bibliotekininkės portretas visiškai tipiškas: dažniausia tai vidutinio amžiaus ilgaplaukė moteris, dažnai nešiojanti akinius, vilkinti suknelę, kostiumėlį ar sijono ir palaidinės derinį, neretai pasipuošusi vėriniu ar kitais papuošalais. Smagu, kad piešdami bibliotekininkes vaikai dažnai naudojo šviesias, ryškias, džiugias spalvas – tai kuria šilto santykio įspūdį. Neretai jie vaizdavo konkrečias mokyklos ar bibliotekos, kurią lanko, darbuotojas, parašydami jų vardus. Tai rodo, kad bibliotekininkės yra tarsi bibliotekos vizitinė kortelė, o užmegztas asmeninis santykis be galo svarbus.

Vaizduojant bibliotekininkus taip pat neapsieita be futuristinių išmonių. Štai viena mergaitė sukūrė bibliotekininko ir aštuonkojo hibridą – bibliotekojį (Urtė, 9 m.). Dažnai pasitaiko ir bibliotekininko-roboto vaizdinys, o originaliausia, matyt, būtų bibliotekininko-kiborgo (pusiau roboto, pusiau žmogaus, pusiau vyro, pusiau moters) idėja (Malvina, 15 m.), turinti tarpinį variantą – ateities bibliotekininkę iš plaukų byrančiomis raidėmis ir didžiuliais lyg ekranai akiniais.

Džesmina Kiaraitė, 11 m.

9

Evelina Petrauskaitė, 16 m.

Vaikams reikia knygų Kaip savo rašinyje pažymi penktokė Mūza, knygoms bibliotekoje turi būti skiriamas ypatingas dėmesys: „Visada reikia prisiminti bibliotekos paskirtį – nemokamai išduoti žmonėms norimą literatūros kūrinį ribotam laikui arba duoti žmogui vietos, kurioje jis galėtų skaityti norimą knygą. Tai ne kompiuterinė skaitykla ar programuotojų dirbtuvės.

Todėl norint į biblioteką įdiegti kažkokių inovacijų, visada reikia atsiminti, kad bibliotekos prioritetas visada turi būti knygos. Jei taip nėra, biblioteka negali vadintis biblioteka.“ Iš tiesų, knygoms vaikai skyrė daug dėmesio tiek piešdami, tiek rašydami rašinius, tiek diskutuodami.

Knygas jaunieji bibliotekos lankytojai laiko vienu svarbiausių dalykų ir pageidauja, kad jų netrūktų, kad nebūtų praradusios prekinės išvaizdos, taip pat svarbu, kad bibliotekoje būtų ir pačių naujausių knygų. Diskusijose išryškėjo ir knygų užsienio kalbomis, elektroninių knygų bei garsinių leidinių poreikis.

Ne ką mažiau svarbus patogus knygų išdėliojimas lentynose: daugelis vaikų akcentavo, kad knygos turi būti išdėstytos pagal temas, žanrus, kategorijas, o ne pagal abėcėlę (ypač grožinės literatūros kūriniai; pagal klases atskirai sudėta privalomoji literatūra), taip pat siūlyta lietuvių ir užsienio autorių knygas išdėlioti atskirai. Vaikai norėtų bibliotekoje knygas rasti suskirstytas ir pagal amžiaus grupes.

Dvi pagrindinės Vaikai ir paaugliai bibliotekoje tikisi sulaukti rekomendacijų. Mokiniai nori savybės, gauti irknygų informacijos apie naujas knygas, kuriomis turėtų taip pat sužinoti, kokia buvo populiariausia ar savaitės knyga. Rekomendacijos pasižymėti idealus mėnesio gali būti teikiamos keliais būdais: siūlo bib­ vaikų aprašomas liotekininkas, įvairūs sąrašai bibliotekoje ir labai svarbi ir bendraamžių nuobibliotekininkas, internete, monė, tad praverstų jų rekomenduojamų yra draugiškumas ir knygų lentyna, „žinučių lenta“. Vaikus įvairūs rekomendaciniai sąrašai, kompetentingumas. domintų pavyzdžiui, pagal knygas pastatytų filmų.

„

10

Moderni įranga, tapusi būtinybe Vaikų nuomone, norėdama pritraukti daugiau lankytojų, ypač tų, kurie nėra aktyvūs skaitytojai, biblioteka turi būti moderni ir šiuolaikiška. Štai kokią jau įmanomą istoriją randame viename iš rašinių: „Suplojau ir krūptelėjau – buvau didžiuliame kambaryje, pilname knygų. Lentynos prikrautos įvairių man žinomų ir nežinomų knygų, jų tūkstančiai! Pasižiūrėjau į viršų: ten raudona raidė ir skaičius – C1.

Ta mėlyna šviesa nedingo, ją skleidė kažkoks baltas laikiklis, ant kurio prikabintas mažas televizorius, o televizoriuje – moters galva, kuri man šypsojosi.

Krūptelėjau – galva be kūno atrodė baisiai, bet bandžiau neišsiduoti, kad bijau.

– Kas tu? – paklausiau.

– Aš robotas, tavo padėjėjas.

– Jeigu jau atsakinėji, atsakyk, kur esu.

– C1 sektoriuje, vaikų skyriuje.“ (Dominykas, VII kl.). Šiandien, vaikų nuomone, būtinybe bibliotekoje jau tapo savitarnos aparatai, kuriais naudodamiesi lankytojai gali patys pasiskolinti ir grąžinti knygas, atskiras kompiuteris, skirtas knygų paieškai, elektroninių knygų skaityklės, kompiuterizuotos darbo vietos, stotelės mobiliesiems telefonams ar kitai įrangai įkrauti, filmų peržiūroms tinkama įranga.

Paaugliai ypač pabrėžė belaidžio interneto svarbą: „Vis dėlto jaunimas tikrai jausis geriau, jeigu turės galimybę prisijungti prie interneto. Jie nenorės stvėrę knygą lėkti namo patikrinti naujienų socialiniuose tinkluose, taigi pasiliks bibliotekoje ilgiau ir nejaus diskomforto“ (Evelina, VII kl.).

Veikla Vis dėlto biblioteka, kad ir kokios įmantrios formos būtų ir kokį gausų fondą turėtų, tėra tik mechaninių mainų vieta, jei ten nevyksta įvairi veikla, nebendraujama, nekuriami socialiniai ryšiai. Jaunieji skaitytojai konkrečiai žino, ką nori veikti atėję į biblioteką. Šią veiklą galima suskirstyti į kelias grupes.

Literatūrinė veikla sukasi aplink knygas, skaitymą. Tai susitikimai su rašytojais – Lietuvos, užsienio, realiais ir virtualiais („Taip pat negaliu įsivaizduoti Dovilė Dalmantaitė,17 m.

„

Vaikai ir paaugliai bibliotekoje tikisi sulaukti knygų rekomendacijų.

liesti rankomis: „Bibliotekoje galėtų vykti ir ekskursijos, kurių metu turistai išvystų prezidentų parašytas knygas ar dienoraščius. Eksponatus būtų galima paliesti (nes labai neįdomu į juos tiesiog žiūrėti)“ (Viltė, VII kl.). Pa­ ro­dos – nuo vaiko ranka nupiešto mylimiausio herojaus iki profesionalų kurtų knygų iliustracijų – irgi domina jaunuosius skaitytojus.

Biblioteka kuo toliau, tuo labiau turėtų tapti ir neformaliojo ugdymo vieta, siūlanti įvairių saviraiškos formų (bent jau taip mano vaikai): „Manau, bibliotekoje galėtų būti organizuojama Patricija Butkutė,18 m. įvairių būrelių, kurie padėtų auginti skaitytojų, rašytojų kartą. Maži vaikai netgi galėtų mokytis skaityti – jiems bibliotekos, kurioje neturėčiau galimybės lengviau sektųsi mokykloje, o būdami dažniau susitikti su rašytojais: nesvarbu, ar akis į bibliotekoje galbūt pamiltų knygas?“ (Aida, akį, ar virtualioje erdvėje“ (Nerija, VII kl.); VII kl.). Jie mielai pieštų, kurtų animacinius knygų klubai („Kaip smagu būtų susėsti ratu filmukus, komiksus, programuotų, žiūrėtų ir paprasčiausiai pasikalbėti. Pasikalbėti apie filmus ir net šoktų, jei tik būtų tam tinkama skaitymo teikiamą malonumą“ (Nerija, VII erdvė.

Dar viena grupė apima socialinę veiklą – kl.); knygų pristatymai, literatūros popietės ar vakarai; literatūriniai protmūšiai, konkursai savanorystę, prasmingą laisvalaikio leidimą, ir viktorinos („Tų konkursų gali būti pačių tiesiog buvimą kartu su bendraamžiais sauįvairiausių: nuo mėgstamos knygos recenzi- gioje ir patogioje aplinkoje. jos iki eilių kūrimo“ (Aida, VII kl.). Taip pat čia galima priskirti teatrą, kuris dažniausia Išmoktos pamokos įsivaizduojamas kaip mėgstamų knygų insAtlikto tyrimo rezultatus galima suvesti į cenizacijos ir teatralizuoti knygų pristatymai: vieną dominantę – su vaikais ir jaunimu dir„Bibliotekoje būtinai turi būti ir mažasis bančios bibliotekos turėtų siekti pusiausvyros. teatras. Ten skaitytojai [...] galėtų atkurti Pusiausvyros tarp šiuolaikinių technologijų savo mėgstamiausius personažus. Nedidelės prieinamumo ir aprūpinimo naujausiomis žmonių grupės, kurios perskaito tam tikras knygomis, pusiausvyros tarp bibliotekos taiknygas, bandytų jas arba labiausiai patikusias syklių paisymo ir vidinės laisvės pojūčio, pu­ vietas suvaidinti šiame teatre“ (Nerija, VII kl.). siausvyros tarp žinių ir kompetencijų, kurias Įdomu, kad kaip dominančią veiklą vaikai galime perduoti lankytojams, ir tiesiog drauįvardijo ir knygų muges. giško paprasto bendravimo. Svarbiausia viena Kitokio pobūdžio veiklą galima įvardyti – vaikai bibliotekoje turi jaustis gerai. O kad kaip kūrybinę-edukacinę. Vaikai pageidauja tai nutiktų, reikalingi mes, suaugusieji – besiedukacinių programų, kurių metu sužinotų šypsantys, gerbiantys vaiko norus ir poreikius, apie knygos kelią nuo idėjos iki jų stalo, apie gebantys kartu su jais pasinerti į viliojantį knygų kūrimo – rašymo ir iliustravimo – ypa- knygų pasaulį ir patirti tikrų nuotykių. Telietumus, kad patys galėtų jas rašyti ir iliustruoti. ka tik truputį atsiverti ir išdrįsti žengti vieną Ekskursijos, kurios dažniausia laikomos gana žingsnį į galbūt ne iki galo ištyrinėtą vaikų pasenusia ir nusibodusia veiklos forma, pasi- pasaulį, kuris negarantuos jums komforto, bet rodo, gali būti įdomios vaikams. Svarbu, kad užtikrins nesibaigiantį tobulėjimą ir nuolatinį jos būtų interaktyvios ir viską būtų galima judėjimą naujų atradimų link.

11

MOKYKLOS BIBLIOTEKA: NUO VADOVĖLIŲ IŠDAVIMO PUNKTO IKI INFORMACINIO RAŠTINGUMO GIDO Dr. Laura Juchnevič Vilniaus apskr. Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja, Regiono bibliotekų metodikos ir vadybos centro vadovė

XXI a., pasižyminčiame informacijos gausa, nuolatine mia švietimo ir mokslo institucijas, yra jų dalis. Kaip mokyklų skaitmeninių technologijų plėtra, šiuolaikine informacijos infra- bibliotekų silpnybė minima mokyklų bendruomenės poreikių struktūra, pokyčiais kultūros srityje ir socialinėse struktūrose, neatitinkanti infrastruktūra, kurią nuolat siekiama tobulinti. diskutuojama, kokios būtų reikalingos ir prasmingos švietimo Modernizuoti mokyklų bibliotekas Lietuvoje imta siekti srityje veikiančios mokyklų bibliotekos. Apie tai, kokias funkci- 1999 m., teisės aktuose suformuluojant būtinybę tobulinti bibjas turi įgyvendinti mokyklos biblioteka ir kokia tolesnė jų ateitis, liotekų infrastruktūrą, sudarančią sąlygas tinkamai įgyvendinti Lietuvoje galima išgirsti įvairių nuomonių: viena vertus, siūloma savo vaidmenį: parengti materialiąją bazę, kompiuterizuoti ir mokyklų bibliotekose orientuotis ir įgyvendinti kultūrinę ir sti- automatizuoti mokyklų bibliotekų darbą, kelti mokyklų biblio­ printi skaitymo skatinimo veiklą, populiarinti lietuvių autorių tekininkų kvalifikaciją. Pavyzdžiui, nutarime „Dėl Socialinių kūrybą ir literatūrą; kita vertus, teigiama, kad bibliotekoje, visų ir pedagoginių vaikų mokymosi sąlygų sudarymo programos pirma, turi būti ugdomas mokyklos bendruomenės informacinis ir Bendrojo ugdymo modernizavimo programos patvirtinimo“ raštingumas, teikiamos informacijos paslaugos, skirtos pagelbėti (Žin., 1999, Nr. 52-1696) konstatuojama prasta mokyklų bibbesimokančiajam. Didelis įgyvendinamų funkcijų spektras ir liotekų būklė: „skurdūs knygų fondai, problemiškas jų kombibliotekininkų bendruomenės neatsakyti klausimai, kas vis dėlto plektavimas, trūksta informacinių ir technologinių priemonių, yra mokyklos biblioteka, nulemia tai, kad pasigirsta siūlymų nepritaikytos patalpos“ (Žin., 1999, Nr. 52-1696, II d., 9 p.). optimizuoti bibliotekų tinklą, perkelti mokyklų bibliotekų pas- Panašūs siekiai perkelti ir į vėlesnius teisės aktus, pavyzdžiui, laugas į viešąsias bibliotekas ir pan. Tai neprieštarauja (o tam ir 2008 m. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos nėra priežasčių) teisės aktuose deklaruojamoms nuostatoms, kad (toliau – LRŠMM) patvirtintoje Mokyklų tobulinimo programokyklų bibliotekas reikia vertinti kaip neatskiriamą švietimo moje plius (Žin., 2008, Nr. 7-257, Priedas, 2008, Nr. 7-257; sistemos dalį, paramą besimokantiesiems ir mokantiesiems, 2008, Nr. 97-3767; 2009, Nr. 46-1820) taip pat nustatytas poreivietą, kurioje galima susipažinti su kultūra ir literatūra. kis modernizuoti mokyklų bibliotekas, kad būtų išnaudojamos Šiame straipsnyje mokyklų bibliotekų situacija Lietuvoje jų stipriosios pusės, susijusios su aktyviu dalyvavimu švietimo pristatoma pateikiant kelių teisės aktų nuostatas, tačiau sistemoje, prieiga prie technologijų ir mokymuisi reikalingos nepretenduojama į realią mokyklų bibliotekų situacijos analizę. informacijos, ir sumažinami trūkumai, susiję su nepatenkinaKad būtų galima teikti tikslius apibendrinimus ir dėstyti aiškią ma patalpų būkle, nepritaikytomis erdvėmis ir poreikiu kelti poziciją, būtina atlikti papildomus tyrimus. Vis bibliotekininkų kvalifikaciją. dėlto norėtųsi, kad Lietuvos bibliotekininkų Reikia pažymėti, kad Nepriklausomybės bendruomenė susipažintų su užsienio šalių pradžioje mokyklų bibliotekoms skirtose teisės patirtimis, kurios taip pat pateikiamos šiame Nepriklausomybės pradžioje aktų dalyse daugiau dėmesio buvo skiriama straipsnyje, ir įsitrauktų į diskusiją, kuria infrastruktūros tobulinimo klausimams, o mokyklų bibliotekoms linkme turėtų eiti Lietuvos bibliotekos. vėliau jau pradėtas formuluoti mokyklų bibliotekų veiklos turinys. Įgyvendindamos savo skirtose teisės aktų dalyse Mokyklų bibliotekos Lietuvoje funkcijas, bibliotekos pradėtos vertinti ne tik Mokyklų bibliotekos visuomet buvo daugiau dėmesio buvo kaip mokyklos bendruomenę aptarnaujantis jungiamoji grandis tarp kultūros ir švietimo skiriama infrastruktūros padalinys, kuriame galima pasiskolinti mosistemų, nuo pat šalies Nepriklausomybės kymuisi reikalingų dokumentų, bet ir įžvelgta atkūrimo joms suteiktas svarbus vaidmuo tobulinimo klausimams, galimybė joms įsilieti į bendruomenių kūrimą, kuriant modernią mokyklą. Formuluojant o vėliau jau pradėtas daugiau dėmesio imta skirti informacinio rašmokyklų bibliotekų stiprybes, šalies teisės tingumo ugdymui. Pavyzdžiui, 1999 m. ieškota aktuose įtvirtinta, kad jos atveria galimybes formuluoti mokyklų naujų bibliotekos vaidmenų, kreipiant mokyklų įgyvendinti įvairaus amžiaus ir socialinių bibliotekų veiklos turinys. bibliotekas link informacinės veiklos: biblio­ grupių formalųjį ir neformalųjį švietimą, reteka „kurtina kaip mokyklos informacijos

„

12

„

centras, mokslo tyrimų ir kultūrinės veiklos vieta bei mokytojų tobulini1990–2014 m. mosi centras“ su apgalvotomis erdvėLietuvos mokyklų mis ir technologijomis (Žin., 1999, Nr. 52-1696, II d., 9 p.). 2005 m. bibliotekų vaidmenų planuota „plėtoti mokyklų bibliotekų raida ypatinga tuo, tinklą kaip prieigos prie interneto visiems mokiniams, mokytojams, kad jie keitėsi nuo bendruomenei galimybę“ (Žin., bibliotekos, kaip 2005, Nr. 7-217). Plėtojant mokyklų bibliotekų funkcijas, numatoma teikti mokymosi vietos, informacijos ir bibliotekų paslaugas iki bibliotekos, kaip nutolusioms bendruomenėms, suteikiamas nuotolinio mokymo centro atviros erdvės. vardas (Žin., 2005, Nr. 12-391). Tai praktiškai mėginama įgyvendinti jau 2010 m., planuojant įsteigti naujus universalius daugiafunkcius centrus, gerinančius švietimo paslaugų prieinamumą ir kokybę kaimo vietovėse, įtraukiant į jų infrastruktūrą skirtingas viešojo sektoriaus institucijas, tarp jų ir bibliotekas (Žin., 2010, Nr. 69-3462, 3 priedas, Žin., 2011, Nr. 148-6952). Bibliotekose ne tik stengiamasi sudaryti bendruomenėms galimybes gauti informaciją, bet ir numatoma įgyvendinti kultūrines, kūrybines ir edukacines neformaliojo švietimo programas mokymuisi visą gyvenimą, stengiantis aprėpti socialiai pažeidžiamas grupes ir kaimo vietovių gyventojus. To siekiama teikiant formaliojo ir neformaliojo švietimo paslaugas, atveriant ir aktualizuojant išsaugotą kultūros paveldą ir ugdant sąmoningumą. Be poreikio nuolat tobulėti, diegti kompiuterinę ir programinę įrangą, sudaryti prieigą prie kompiuterių, nuolat akcentuojama būtinybė aprūpinti mokyklų bibliotekų fondus papildoma lietuvių kalbos, literatūros, kultūros mokymosi medžiaga (Žin., 2011, Nr. 2-56).

1990–2014 m. Lietuvos mokyklų bibliotekų vaidmenų raida ypatinga tuo, kad jie keitėsi nuo bibliotekos, kaip mokymosi vietos ir paramą mokymosi procese teikiančios institucijos (daugiausia dėmesio skiriant infrastruktūrai stiprinti ir dokumentų išdavimo funkcijai), iki bibliotekos, kaip atviros erdvės, kurioje visiems sudaromos sąlygos ir lygios galimybės realizuoti bendruomenių idėjas, mokytis, praleisti laisvalaikį, dirbti ir kt. (daugiausia dėmesio skiriant informacijos prieinamumui, informacinio raštingumo ugdymui ir informacijos panaudojimui įvairiems tikslams).

Mokyklų bibliotekos užsienyje* Mokyklų bibliotekų funkcijos skirtingose šalyse įgyvendinamos atsižvelgiant į kultūros, švietimo ir mokslo sistemą, patirtį ir tradicijas, (ne)susiformavusį mokyklų bibliotekų tinklą ir mokyklų struktūrą. Siekis, kad bibliotekos būtų prieinamos vaikams nuo pat mažens, susijęs su įvairių pasaulio regionų ekonominiais, socialiniais, švietimo ir kultūros skirtumais.

Bibliotekininkai, dirbantys skurdžiau gyvenančiuose regionuose, tiki, kad biblioteka vaikui ar jaunuoliui gali atverti viso pasaulio informaciją ir padėti ištrūkti iš uždaro skurdo rato – išsilavinimas tampa vieninteliu išsigelbėjimu ir postūmiu kurti geresnę ateitį.

Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse mokyklų bibliotekos susiduria su kitais iššūkiais, joms priskiriamos vis naujos funkcijos, susijusios su informacinio ir skaitmeninio raštingumo ugdymu. * Remiamasi 2015 m. IFLA 81-osios konferencijos Mokyklų bibliotekų sekcijos pranešimais.

Brazilija. Daugybei žmonių gyvenant žemiau skurdo ribos, kenčiant nuo socialinių problemų, tokių kaip prostitucija, priklausomybė nuo narkotikų ar alkoholio, bibliotekininkai kelia tikslus, susijusius su visuomenės neraštingumo problemų daliniu sprendimu. Brazilijoje, pasižyminčioje didele socialinių grupių atskirtimi, bibliotekos tampa pirmosiomis įstaigomis, kur sunkiai besiverčiančių šeimų ir gatvės vaikai yra laukiami. Jose sudaromos sąlygos vaikams mokytis, pažinti pasaulį, pasiskolinti neįperkamų ir niekada nematytų leidinių. Juk raštingas žmogus turi daugiau galimybių apsisaugoti nuo aplinkos grėsmių, gali suvokti elgesio ir pasekmių ryšį. Mokyklų bibliotekos – galimybė vaikams patirti ir suprasti gyvenimą už lūšnyno ribų, nes jose įgyvendinamos prevencinės programos, suteikiančios žinių apie ligas, rizikingo elgesio pasekmes, vaikams sukuriama saugi aplinka, stengiamasi sudaryti sąlygas mokytis, pasirengti mokyklai.

Pietų Afrikos Respublika (PAR). Mokyklų bibliotekos daugeliui skurdžiai gyvenančių vaikų yra prabanga, o ne kasdienybė.

Specialistai, siekdami, kad bibliotekų būtų ten, kur yra vaikų, įkuria jas netikėčiausiose erdvėse, pavyzdžiui, jūriniuose konteineriuose. Priemonės tampa ne tokios svarbios, kai yra tikslas sudaryti galimybes visiems vaikams vienodomis sąlygomis mokytis ir gauti prieigą prie informacijos.

Konteineryje įkurtos bibliotekos idėją verta pristatyti plačiau. Tai išeitis, kurią išnaudoja Keiptauno bibliotekų tinklas, kurdamas bibliotekas sunkiai pasiekiamose ar labai skurdžiose vietovėse – nelegaliai įrengtose gyvenvietėse (lūšnynuose) arba prie mažų valstybinių vidurinių mokyklų rajonuose aplink Keiptauną. Šiose bibliotekose įrengtos pagrindinei bibliotekai reikalingos erdvės su bendruomenei prieinamu dokumentų fondu, kompiuteriais ir interneto prieiga, organizuojama edukacinė informacinio raštingumo veikla, įgyvendinamos prevencinės programos (prieš ligas ir narkotikus, ekologinių idėjų skatinimo).

Didžiausias dėmesys skiriamas moksleivių edukacijai, suteikiama pagalba jiems mokantis, naudojantis e. informacijos ištekliais.

Suomija. Šios šalies švietimo sistema, ilgą laiką vertinta kaip pavyzdinė, pastaruoju metu susiduria su dideliais iššūkiais.

Tampa sudėtinga palaikyti kokybišką viešojo sektoriaus paslaugų lygį dėl nuolat mažėjančio finansavimo, be to, tenka pertvarkyti mokyklų programas dėl nuolat prastėjančių moksleivių rezultatų tarptautiniu mastu vertinant mokinių žinias (PISA).

Suomijos bibliotekų tinklas yra optimalus, stiprus, intensyviai naudojamas, visuomenėje puoselėjamos tradicijos lankytis bibliotekose ir skaityti. Kita vertus, bibliotekų tinklas pasižymi savita specifika – nėra teisinių įpareigojimų steigti mokyklų biblio­ tekas, todėl daugelis mokyklų bendruomenių naudojasi viešųjų bibliotekų paslaugomis. Anu Helenos Ojarantos nuomone, ši situacija nepalanki mokyklų bendruomenėms, nes mokyklose, kuriose nėra bibliotekų, vaikų mokymosi rezultatai prastesni.

Tuo labiau, kad bibliotekos suvokiamos kaip laisvalaikio leidimo vietos, o ne kaip pagalbininkės mokantis. Siekdamos, kad moksleivių testų rezultatai būtų geresni, mokyklų ir viešosios bibliotekos, kurios dirba su moksleiviais, turėtų apsibrėžti savo funkcijas, suformuluoti tikslus ir koncentruotis į vaikų informacinio raštingumo ugdymą. Manoma, kad bibliotekoms būtų tikslinga parengti informacinio raštingumo mokymų programas ir dalyvauti bendroje švietimo sistemoje.

13

Japonija. Mokyklų bibliotekos laikomos neatskiriama mokyklos sistemos dalimi, todėl pastaruosius kelerius metus reikalaujama bibliotekų veiklos rezultatus matuoti pagal bendrus mokyklos vadybos planus. Tai daroma naudojant veiklos vertinimo formą, sukurtą dar 2008 m., todėl atsiranda siūlymų taikyti išsamesnes mokyklų bibliotekų veiklos vertinimo metodikas, jungiančias tiek bibliotekos veiklą, tiek vartotojų pasitenkinimą.

Pagrindinė idėja yra ta, kad mokyklų bibliotekų paslaugos turi atitikti vartotojų lūkesčius ir tenkinti poreikius. Tai tampa ypač aktualu dėl kintančios informacinės infrastruktūros, vartotojų keliamų reikalavimų informacijos kokybei ir paslaugoms, bibliotekos aplinkai ir įrangai.

Portugalija. Nuo 1996 m. įgyvendinama mokyklų bibliotekų tinklo stiprinimo programa, kurios pagrindinis tikslas – plėtoti mokyklų bibliotekas švietimo sistemoje ir suteikti jų vartotojams prieigą prie būtinų informacijos išteklių ir technologijų. Nuo 2010 iki 2017 m. keliais etapais įgyvendinama programos dalis, kurios metu, remiantis bendru vertinimo modeliu, siekiama įvertinti 2450 Portugalijos mokyklų bibliotekų, dirbančių pagal sukurtą sistemą, veiklą. Mokyklos bibliotekos kuriama vertė matuojama pagal programoje numatytus kriterijus, susijusius su keliamais uždaviniais įgyvendinant bendrus mokymų planus, ugdant raštingumą ir skatinant mokymąsi, vykdant projektus, bendradarbiavimo veiklą ir diegiant šiuolaikinės mokyklos bibliotekos vadybos principus. Mokyklos bibliotekos rezultatai naudojami vertinant visos mokyklos veiklos kokybę ir vartotojų (mokyklos bendruomenės) pasitenkinimą paslaugomis.

Prancūzija. Mokyklų bibliotekų veikla vertinama remiantis dviem pagrindiniais modeliais, susijusiais su IFLA Mokyklų bibliotekų gairėmis. Tradiciniu įvardijamas modelis, kai vertinama mokyklos bibliotekos specialistų veikla pagal kompetencijas.

Taikant šiuolaikišką modelį siekiama, kad mokyklų bibliotekos būtų vertinamos atsižvelgiant į visos mokyklos veiklą. Pagrindinė idėja – biblioteka turi būti vertinama kaip neatskiriama mokyklos dalis, kai matuojamas bendras komandinis darbas, bibliotekos indėlis stiprinant mokyklą, suteikiant paramą mokymosi procese.

Mokyklos bibliotekos vertės matavimas ir rezultatų analizė, neatskiriant bibliotekos nuo visos mokyklos vertinimo, sudaro sąlygas bibliotekoms atkreipti pagrindinių tikslinių grupių dėmesį į savo indėlį ir mokyklos bendruomenei teikiamą naudą.

Skirtingų šalių mokyklų bibliotekų patirtis yra išskirtinė, tačiau jas visas vienija bendras vardiklis – bibliotekininkai nebeakcentuoja formalių savo funkcijų (išduoti knygą), o formuluojami tikslai tampa kompleksiški: padėti besimokantiems žmonėms atrasti pasaulį ir tai daryti turint tinkamų informacinio raštingumo gebėjimų. Viena vertus, mokyklų bibliotekoms reikia būti pasiruošusioms nuolat keistis, numatyti rizikas, kita vertus, būtina neprarasti savo tapatumo.

Literatūra ir teisės aktai 1. Ballarin, Annie; Poupet, Christophe; Vin-datiche, Didier (2015). Aspirations, Modalities and Evaluation Tolls of School Libraries: From International Standarts to Current French Realities [interaktyvus]. IFLA WLIC: 81st IFLA General Conference and Assembly, Session 101 Global Action on Scholl Library Guidelines: Development and Implementation, 15–21 August, 2015, Cape Town, Republic of South Africa. Prieiga per internetą: http://library.ifla.org/1165.

14

2. Conde, Elsa; Mendinhos, Isabel (2015). The School Library Evaluation Model 2014–17: A Tool for Giunding Assesment and Improving [interaktyvus]. IFLA WLIC: 81st IFLA General Conference and Assembly, Session 101 Global Action on Scholl Library Guidelines: Development and Implementation, 15–21 August, 2015, Cape Town, Republic of South Africa. Prieiga per internetą: http://library.ifla.org/1113.

3. Gerieji atstovavimo mokyklų bibliotekoms pavyzdžiai : atstovavimo mokyklų bibliotekoms mokymų medžiaga [interaktyvus] (2015). Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka, leidinį sudarė Aldona Jeleniauskienė, Laura Juchnevič, Asta Kazakevičiūtė-Bankauskienė. Prieiga per internetą: http://regionas. amb.lt/wp-content/uploads/2015/12/Leidinys-ORIGINALAS.pdf.

4. Įsakymas dėl informacinių ir komunikacinių technologijų diegimo į Lietuvos švietimą 2005–2007 metų strategijos ir informacinių ir komunikacinių technologijų diegimo į Lietuvos švietimą 2005–2007 metų programos patvirtinimo.

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras. 2004 m. gruodžio 14 d., Nr. ISAK-2015. Žin., 2005, Nr. 7-217. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/ inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=248840.

5. Įsakymas dėl lietuvių kalbos ugdymo bendrojo lavinimo programas vykdančiose mokyklose 2010–2014 metų strategijos patvirtinimo. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras. 2010 m. gruodžio 30 d., Nr. V-2455. Žin., 2011, Nr. 2-56. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska. showdoc_l?p_id=390510.

6. Įsakymas dėl mokyklų tobulinimo programos plius patvirtinimo. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras. 2007 m. gruodžio 3 d., ISAK-2331. Žin., 2008, Nr. 7-257. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska. showdoc_l?p_id=312947.

7. Įsakymas dėl Švietimo ir mokslo ministro 2007 m. gruodžio 3 d. įsakymo Nr. ISAK-2331 „Dėl mokyklų tobulinimo programos plius patvirtinimo“ pakeitimo.

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras. 2008 m. rugpjūčio 21 d., Nr. ISAK-2410. Žin., 2008, Nr. 97-3767. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/ pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=326144.

8. Įsakymas dėl Švietimo ir mokslo ministro 2007 m. gruodžio 3 d. įsakymo Nr. ISAK-2331 „Dėl mokyklų tobulinimo programos plius patvirtinimo“ pakeitimo.

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras. 2009 m. balandžio 16 d., Nr. ISAK-772. Žin., 2009, Nr. 46-1820. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/ inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=342328.

9. Įsakymas dėl Švietimo ir mokslo ministro 2007 m. gruodžio 3 d. įsakymo Nr. ISAK2331 „Dėl mokyklų tobulinimo programos plius patvirtinimo“ pakeitimo. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras. 2010 m. birželio 8 d., V-854. Žin., 2010, Nr. 69-3462. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska. showdoc_l?p_id=375183.

10. Įsakymas dėl Švietimo ir mokslo ministro 2007 m. gruodžio 3 d. įsakymo Nr. ISAK-2331 „Dėl mokyklų tobulinimo programos plius patvirtinimo“ pakeitimo.

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras. 2011 m. lapkričio 24 d., Nr. V-2253. Žin., 2011, Nr. 148-6952. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/ inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=413224.

11. Juchnevič, Laura (2016). Bibliotekų vaidmenų kaita tinklaveikos visuomenėje: Lietuvos atvejis : daktaro disertacija. Mokslinis vadovas Rimvydas Laužikas.

Vilniaus universitetas.

12. Matsumoto, Michiko (2015). School Library Evaluation and User Satisfaction in Japan [interaktyvus]. IFLA WLIC: 81st IFLA General Conference and Assembly, Session 101 Global Action on Scholl Library Guidelines: Development and Implementation, 15–21 August, 2015, Cape Town, Republic of South Africa.

Prieiga per internetą: http://library.ifla.org/1115.

13. Mokyklų tobulinimo programa plius. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras. 2007 m. gruodžio 3 d., Nr. ISAK-2331. Priedas, Žin., 2008, Nr. 7-257. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska. showdoc_l?p_id=312947.

14. Nutarimas dėl socialinių ir pedagoginių vaikų mokymosi sąlygų sudarymo prog­ ramos ir bendrojo ugdymo modernizavimo programos patvirtinimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 1999 m. birželio 9 d., Nr. 764. Žin., 1999, Nr. 52-1696.

Prieiga per internetą: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.8CD73273F3F8/ TAIS_184288.

15. Nutarimas dėl Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatų.

Lietuvos Respublikos Seimas. 2003 m. liepos 4 d., Nr. IX-1700. Žin., 2003, Nr. 71-3216. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska. showdoc_l?p_id=215471.

16. Nutarimas dėl Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatų įgyvendinimo programos patvirtinimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 2005 m. sausio 24 d., Nr. 82. Žin., 2005, Nr. 12-391. Prieiga per internetą: http://www3. lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=249299.

17. Ojaranta, Helena Anu (2015). A Phase between Two National Core Curricula in Finland – What are the Implications to Information Literacy Instruction and Library Collaboration? [interaktyvus]. IFLA WLIC: 81st IFLA General Conference and Assembly, Session 101 Global Action on Scholl Library Guidelines: Development and Implementation, 15–21 August, 2015, Cape Town, Republic of South Africa. Prieiga per internetą: http://library.ifla.org/id/eprint/1116.

18. Siquelra, Ivan (2015). A School Library Guideline for Disadvantaged School Children in Brazil [interaktyvus]. IFLA WLIC: 81st IFLA General Conference and Assembly, Session 101 Global Action on Scholl Library Guidelines: Development and Implementation, 15–21 August, 2015, Cape Town, Republic of South Africa.

Prieiga per internetą: http://library.ifla.org/id/eprint/1114.

pokalbis

DAWN FINCH: „Tobula biblioteka jaunam žmogui prasideda nuo bibliotekininko“ Didžiosios Britanijos bibliotekininkystės ir informacijos specialistų asociacijos (angl. Chartered Institute of Library and Information Professionals, CILIP) prezidentei Dawn Finch tekę kadencijos metai veikiausiai išliks šalies bibliotekininkystės istorijoje kaip vieni sudėtingiausių. Jau kurį laiką Didžiojoje Britanijoje jaučiami biudžeto mažinimo padariniai skaudžiausiai palietė viešąsias bibliotekas. Akivaizdžios tiek CILIP, tiek ir kitų suinteresuotų visuomeninių organizacijų pastangos atstovauti bibliotekų interesams. Šių kampanijų retorika, pvz., šūkiai„Mano biblioteka man priklauso teisėtai“ (angl. My library by right) ar judėjimas siekiant teisingo užmokesčio „Didžiuojuosi būdamas bibliotekos darbuotoju“ (angl. Proud to be a library worker), rodo, kad Jungtinėje Karalystėje ne viskas taip sklandu. Šių metų spalio mėnesį lordas Johnas Birdas1, kreipdamasis į kitus Parlamento narius, buvo ypač nearistokratiškai tiesmukas:„Pagrindinė biudžeto taupymo problema, yra ta, kad tai sukelia didžiulių išlaidų. [...] Jei ruošiatės uždaryti bibliotekas, būkite pasirengę statyti daugiau kalėjimų ar benamių nakvynės namų.“ D. Finch vadovaujama CILIP į visa tai reaguoja pirmiausia stiprindama profesines bibliotekininkų pozicijas ir tokiu būdu užtikrindama jų konkurencingumą, aukštos kokybės darbo rezultatus, stiprų potencialą daryti įtaką aptarnaujamoms bendruomenėms ar institucijoms, o tai savo ruožtu formuoja neginčijamus profesinės svarbos argumentus. CILIP vykdoma specialistų atestavimo ir akreditavimo programa2 ar rengiamos nacionalinės profesinės kvalifikacijos strategijos3 yra tik keletas nuolatinės ir nuoseklios veiklos šioje srityje pavyzdžių. Mikrolygmeniu atliekamas kasdienis D. Finch darbas nusipelno ne ką mažesnio įvertinimo: nuolatinės agitacinės kelionės atstovaujant bibliotekų interesams, susitikimai su vietos valdžios atstovais ir politikais, bendravimas su žiniasklaida, galiausiai, nors ne mažiau svarbus, paramos ar patariamasis žodis, siunčiamas kaip atsakas į asmenines žinutes, gaunamas iš šalies bibliotekininkų įvairiais socialinių tinklų kanalais.

Dawn, Jums tenka sėdėti ant keleto kėdžių: sėkmingos rašytojos, bibliotekininkės, skaitytojų ugdymo ekspertės, nacionalinės profesinės asociacijos prezidentės, šalies bibliotekų interesų atstovės ir bibliotekininkų patikėtinės. Kaipgi atrodo tipiška Jūsų darbo diena, savaitė?

Mano įprasta diena prasideda gana anksti – keliuosi maždaug 6.30 val. Pirmiausia skaitau naujienas ir ieškau straipsnių, susijusių su bibliotekomis ir skaitymu. Po to šiek tiek laiko praleidžiu socialiniuose tinkluose, atsakinėdama į kolegų žinutes ir dalydamasi informacija, kuri gali sudominti specialistus. Prieš 9 val. jau būnu savo darbo vietoje, atsakinėju į elektroninius laiškus ir stengiuosi rytą praleisti dirbdama su įvairiais dokumentais ir korespondencija. Rytinius darbus skirstau į susijusius su bibliotekomis ir savo kūrybine veikla, rašymu. Taip pat esu Didžiosios Britanijos rašytojų draugijos (angl. Society of Authors) Vaikų literatūros autorių ir iliustruotojų komiteto (angl. Children’s Writers and Illustrators Committee) narė. Mes nuolat turime įvairių suplanuotų darbų ir projektų, tad dažnai dar būnu įsitraukusi į šią veiklą.

Popietes palieku dirbti su rankraščiais, tačiau pastaraisiais metais buvau gana užsiėmusi su CILIP projektais, todėl rašymui laiko likdavo ne tiek ir daug. Aš linkusi dirbti septynias dienas per savaitę, bet bandau kasvakar po 19 val. laiką skirti poilsiui.

15

Kai pasiimu laisvadienių, stengiuosi, kad tai būtų ypatingos dienos, ir visada randu laiko pabūti su dukra. Ji jau suaugusi, ir buvimas drauge itin reikšmingas, nes mes abi nuolat užsiėmusios.

Giliausią įspūdį, klausantis Jūsų profesiniuose renginiuose, palieka Jūsų gebėjimas valdyti ir sudominti auditoriją.

Kalbate itin tiesiai, aktualiausiais, nors ne visada patogiais klausimais, sukeliate teigiamą atgalinę reakciją, provokuojate diskusijas. Ko reikia norint pelnyti profesinės bendruomenės pasitikėjimą ir pagarbą? Kaip ilgai aktyviai dalyvaujate CILIP veikloje?

Dėkoju Jums, kaip malonu tai girdėti! CILIP narė esu beveik 25 metus, bet aktyviai dalyvauju veikloje maždaug dešimtmetį. Niekada nebuvau viena iš tų žmonių, kurie sėdi nuošaliai ir bamba, visada veikiau aktyviai – dar nuo narystės branduolinio nusiginklavimo kampanijoje4 laikų, kai buvau tik paauglė. Dirbdama mokyklos bibliotekoje ir vėliau, ėmusi rašyti, įgijau šimtus valandų bendravimo su vaikais ir jaunimu patirties. Man regis, jei pavyksta išlaikyti jų susidomėjimą, tuomet kalbėjimas suaugusiųjų auditorijai yra vieni niekai!

Manau, kad profesinio pripažinimo receptas – puikus profesinių klausimų išmanymas ir sąžiningumas. Žmonės ilgainiui ėmė suvokti, kad aš jiems niekada nepasakysiu netiesos, be to, šį darbą dirbu tiesiogiai, pirmose gretose. Jie žino, kad nekalbu tik iš popieriaus ar statistinių duomenų suvestinės – aš dirbau bibliotekoje ir puikiai suprantu, ką jie jaučia. Niekada nesijaudinu kalbėdama viešai, nes visada kalbu apie tai, kas man asmeniškai yra tikrai svarbu. Klausimai, kurių sulaukiu iš auditorijos, lygiai taip pat domina ir mane, tad tai tik padeda sukelti diskusijas.

Kas šiomis dienomis Jums yra didžiausias profesinis rūpestis? Ar kas nors neleidžia užmigti naktimis?

Man nerimą kelia tai, kad sprendimų priėmėjai ir apskritai visuomenė neįsivaizduoja, kiek iš tiesų daug nuveikia bibliotekininkai. Manau, jog didžioji dalis žmonių galvoja, kad bibliotekai tereikia turėti pastatą, kiek nors knygų ir kompiuterių ir atverti duris. Bibliotekininkai kiekvieną dieną daro įtaką bendruomenėms ir keičia žmonių gyvenimus, dažnai juos tiesiog gelbsti, o tai lemia didžiulius pokyčius aptarnaujamose vietovėse. Ir aš norėčiau, kad patys bibliotekininkai labiau sureikšmintų visa tai, ką jie daro. Vis dėlto didelė bibliotekininkų veiklos dalis yra konfidenciali, ir tikras profesionalas laikosi etinių principų, saugančių vartotojų privatumą. O tai reiškia, kad mažai kas iš tiesų mato, kiek daug bibliotekininkai nuveikia ir koks reikšmingas jų darbas.

Pastaruosius kelerius metus Didžioji Britanija susiduria su itin rimtais finansiniais sunkumais viešųjų bibliotekų sistemoje. Kaip įprasta tokioje situacijoje, 16

Aktyvi agitacija Liverpulio bibliotekų išsaugojimo renginyje.

problema nėra vienareikšmė, ir dėl jos negalima kaltinti kurios nors vienos pusės (pvz., nenuovokių savivaldybių tarybų atstovų, kurie inicijuoja viešųjų bibliotekų uždarymą ar atleidžia bibliotekininkus, pakeisdami juos nekvalifikuotais savanoriais). Kokia, Jūsų nuomone, turėtų būti strategija kovojant su bibliotekoms nepalankia politika tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek bet kurioje kitoje valstybėje?

Iš tiesų tai yra didžiulė problema, ir tikrai negaliu kaltinti kurios nors politinės partijos dėl susidariusios situacijos. CILIP pasiekė įspūdingų laimėjimų bandydama suformuoti nacionalinę bibliotekininkystės sistemos sampratą, kad ji būtų suvokiama visapusiškai, aiškiai ir tinkamai. Asmeniškai manau, jog pirmiausia reikėtų stengtis pakeisti visuotinę politikų ir visuomenės nuostatą, kad bibliotekos yra laisvalaikio sistemos dalis mūsų bendruomenėse. Dažnai girdžiu vietos savivaldos atstovus sakant, kad jie priversti rinktis, ar dalį biudžeto skirti socialinėms paslaugoms, ar bibliotekoms. Bet bibliotekos juk yra socialinių paslaugų sistemos dalis. Jos teikia vienas iš pamatinių socialinių paslaugų vaikams, šeimoms, senjorams ir socialiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms. Kai mes imame pripažinti šį akivaizdų bibliotekų statusą, pradedame aiškiau suvokti situaciją.

Gana ilgame profesinės karjeros kelyje susitikote daugybę įvairių bibliotekos lankytojų. Gal esate sudariusi tipiškų klaidingų įsivaizdavimų apie bibliotekininkus sąrašą? Ar galėtų bibliotekininkai kaip nors pasikeisti, kad pagerintų savo įvaizdį?

Turiu prisipažinti, kad daugelis stereotipų apie bibliotekininkus iš tiesų atrodo juokingi. Mus mato kaip iškrakmolytas, senamadiškas moterėles, avinčias patogią avalynę ir vilkinčias tvido kostiumus, ar kaip lengvabūdiškas damas, kurios nusiėmusios akinius ir išleidusios plaukų kuodelius leidžiasi į meilės romanų nuotykius. Vis dėlto manau, kad labiausia mums kenkia visuomenės nuomonė, kad bibliotekininkai

yra senamadiški ir nesiorientuoja, kas dabar aktualu.

Bibliotekininkai, kuriuos aš pažįstu, yra technologinių inovacijų priešakyje ir atstovauja pažangiausioms tyrimų, žinių ir informacijos valdymo sritims. Naujieji bibliotekininkystės profesionalai, šiuo metu įsiliejantys į pačius įvairiausius visuomenės veiklos sektorius, tiesiog pribloškia savo kompetencijomis! Manau, kad kiekvienoje XXI a. kompanijoje reikalingas bibliotekininkas, kuris padėtų plėtoti verslo galimybes.

Tiesiog vadovai apie tai dar nežino.

Kaip įsivaizduotumėte tobulą biblioteką, skirtą vaikams ir paaugliams? Ar kada nors lankėtės bent vienoje, priartėjusioje prie šio idealo?

Tai gana sudėtingas klausimas, nes aš tikiu, kad tobula biblioteka jaunam žmogui prasideda ne nuo pastato, patalpos, bet nuo mokyklos bibliotekininko.

Jei vaiko skaitymo kelias prasideda ir tęsiasi globojant bibliotekininkui, tuomet jis bet kurioje bibliotekoje jausis kaip namuose. Mačiau daugybę bibliotekų su gražiomis lentynomis ir ištaigingomis dekoracijomis, bet mano favoritė yra niekuo neišsiskirianti mokyklos bibliotekėlė gana skurdžiame rajone. Joje dirbusi bibliotekininkė buvo tarsi vaikų šeimos narė ir, nors mokykla neturėjo pakankamai lėšų naujoms knygoms ar prašmatniems baldams ir kompiuteriams, visi vaikai buvo uolūs skaitytojai ir vertino tai, kas buvo toje bibliotekoje.

Jie jautėsi bibliotekos dalimi, jos savininkais, ir iš tiesų mylėjo ją ir rūpinosi. Tokia yra tobula biblioteka jaunam žmogui – vieta, kurioje jie yra saugūs ir patiria bendrystės, priklausymo jausmą.

Dawn, kaip skaitytojų ugdymo ekspertė, kokius nurodytumėte efektyviausius skaitymo skatinimo metodus bibliotekininkams, susiduriantiems su vangiais skaitytojais?

Lankiausi daugybėje mokyklų, kurios teigė esančios „skaitymo mokyklos“, tačiau jos į šią sąvoką tikrai neįdėdavo širdies ir sielos. Pasivaikščiojęs po tokias mokyklas, gali pamatyti eksponuojamus akademinių pasiekimų įrodymus, tačiau nėra net užuominos apie knygas, skaitymą ar kūrybinį rašymą. Aš netgi girdėjau mokytojus atvirai sakančius: „Ak, aš neturiu laiko skaityti“, ir po to besistebinčius, kad jaunimas atkartoja tokį pedagogų elgesį. Manau, jog pirma reikia pažvelgti ne į konkretų vaiką, bet į mokyklą kaip visumą ir paklausti: „Ar mūsų mokykloje yra vertinamas skaitymo malonumas?“, „Ar tai kur nors matyti?“ Šiuo metu pedagogai, tėvai ir apskritai visuomenė yra geriau informuoti apie skaitymo sunkumus.

Mokslas labiau pažengė atpažįstant disleksijos, afazijos, psichologines skaitymo problemas. Tačiau vis dar yra tiek daug dalykų, susijusių su magišku skaitytojo ir knygos susidūrimu, kurių mes nežinome ar nesuprantame. Regis, individualus, specializuotas patarimas yra geriausias kiekvienam skaitytojui. Bet

kaip bibliotekininkui rasti laiko kiekvienam rūpesčių turinčiam skaitytojui perpildytoje mokyklos ar viešojoje bibliotekoje?

Daugelis pažįstamų mokyklų bibliotekininkų nuolat priversti įrodinėti savo veiklos vertę, bet kaip gali pateikti įrodymą to, kad padėjai vaikui užsimiršti pasiūlydamas gerą istoriją? Labai norėčiau pamatyti, kaip mokytojai ir mokyklų lyderiai ima pasitikėti bibliotekininkais ir tiesiog leidžia jiems dirbti savo darbą ir kurti mažus stebuklus.

Mokyklos dirba pagal tvarkaraštį, bet vaikai – ne. Todėl ir bibliotekininkai turėtų būti pasiekiami vaikams tol, kol jie būna mokykloje, ir toks jų atsidavimas mokiniams turėtų būti tinkamai apmokamas. Mokyklų bibliotekininkai suvokia skirtingus kiekvieno moksleivio poreikius, bet savo darbą iki galo atlikti gali tik tada, kai jų vaidmuo ugdymo procese yra gerbiamas, ir tam skiriama pakankamai laiko ir suteikiama tinkama erdvė.

Jūsų leidyklos interneto svetainėje pateikta įkvepianti Jūsų – mažos mergaitės Dawn – istorija, pasakojanti apie vaikystę socialiniame būste, apie prieglobstį ir įkvėpimą, rastą fantastinėse knygose, kurias padovanojo tėvas. Ką knygos, skaitymas ir bibliotekos reiškia Jums asmeniškai? Kaip vaikystėje sau duotas pažadas tapti kuo nors svarbia – bibliotekininke ir rašytoja – pakeitė Jūsų gyvenimą?

Galiu atsakyti labai lengvai – be bibliotekų ir knygų nebūčiau tapusi tuo, kas esu šiandien. Užaugau rajone, kuriame iš vaikų tikėtasi labai mažai, tačiau mano tėvai visada sakė, kad tik mes patys galime nusistatyti ribas.

Jie leido man ir sesei rinktis skaityti bet kurią knygą.

Skaitydami knygose užrašytas istorijas, mes randame savo vietą šiame pasaulyje ir geriau suprantame kitų žmonių gyvenimus. Išmokstame atjautos, ir tai daro mus geresniais žmonėmis.

Esate minėjusi, kad mokyklos metais susidūrėte su lektūros ribojimais. Amerikos bibliotekų asociacija (ALA)5 kasmet viešina mokyklų ir viešosiose bibliotekose draudžiamų vaikiškų knygų, kuriose liečiamos jautrios temos (tos pačios lyties santuokos, rasinės diskriminacijos, religijos ir kt.), sąrašus, tokiu būdu atkreipdama visuomenės dėmesį į egzistuojančią cenzūros problemą. Dažniausia tėvai inicijuoja vienos ar kitos knygos draudimą ir išėmimą iš bibliotekų fondų. Ar iš suaugusio žmogaus pozicijų matote kokių nors teminių tabu, kurie iš tiesų turėtų būti neprieinami vaikams bibliotekose?

Manau, kad knygų draudimas yra visiškas laiko gaišimas. Mano mokyklos bibliotekininkė (buvusi aršus drakonas ir parodžiusi man, koks neturi būti bibliotekininkas) nuolat drausdavo skaityti tai vieną, tai kitą knygą. Tad mes jas tiesiog slapstydavome bibliotekoje ir vis tiek skaitydavome. Kartais prašydavome vyresnių klasių moksleivių paimti draudžiamąją knygą, ir po to jie duodavo ją perskaityti mūsų klasei. Pamenu, visi mokytojai griežtai buvo uždraudę Judy Blume romaną 17

„Amžinai“ („Forever“), kuriame buvo aprašomos pirmųjų seksualinių santykių scenos. Šią knygą perskaitė kiekvienas vaikas mokykloje! Vienintelis dalykas, ko pasiekiama draudžiant knygas, yra tai, kad visi užsinori draudžiamąją knygą perskaityti. Suaugusieji linkę nepasitikėti jaunais žmonėmis. Jei knygoje per daug grafinių aprašymų ir pateikiama sudėtinga informacija, vaikai tiesiog padės tokią knygą į šalį ir pasirinks kitą. Mano tėvai niekada nesakė, kad per anksti skaityti vieną ar kitą knygą, ir man dėl to tikrai nieko blogo nenutiko!

Be to, knygų draudimas tiesiogiai prasilenkia su Jungtinių Tautų Organizacijos Vaikų teisių deklaracija.

Visi vaikai turi teisę į privatumą ir prieigą prie informacijos. Jei mes draudžiame knygas, pažeidžiame jauno žmogaus teisę gauti informaciją. Tinkama knyga tinkamu metu gali pakeisti gyvenimą ar išgelbėti gyvybę. Kaip mes galime iš vaiko atimti šią teisę ir galimybę?

Mokyklos bibliotekoje Dawn Finch dalija autografus knygos „Šešėlių brolija“ gerbėjams.

Kai kurie rašytojai sako, kad parašė tam tikrą knygą, nes norėjo būtent tokią perskaityti kaip skaitytojai. Kokių ketinimų vedama rašote savo knygas? Jų tematika gana įvairi, tačiau akivaizdus domėjimasis istorija ir fantastika.

Aš buvau ne pagal metus išprusęs vaikas ir skaičiau knygas, parašytas sudėtinga kalba, pasižyminčias turtingu žodynu. Matyt, tai atsispindi ir mano pačios knygose. Kartą vienas vaikas pasakė, kad mano knygos skirtos „protingiems dvylikamečiams, mėgstantiems sudėtingus žodžius“, ir būtent todėl jos jam patiko. Tikriausiai praradau viltį, ieškodama tinkamų knygų savo sumaniai dukrai, tai ir įkvėpė mane imtis plunksnos. Pastarąjį dešimtmetį matyti ryškus kokybinis postūmis vaikų ir paauglių literatūroje, kuo labai džiaugiuosi.

Visada žavėjausi istorija, todėl savo pasakojimuose itin mėgstu įpinti istorinių elementų, bet dėl to atsakomybė tenka mano seneliui. Jis buvo tikras pasakorius, porinęs mums apie stebuklingus, plika akimi nematomus dalykus, egzistuojančius pasaulyje šalia mūsų. Todėl ir mano istorijose dažnai pasakojama apie alternatyvius pasaulius, kurie galbūt yra visai greta mūsiškio.

Kas numatyta Jūsų artimiausiuose kūrybiniuose planuose? Ar savo užimtoje dienotvarkėje randate nors kiek laiko rašyti? Skaitytojai nekantrauja perskaityti romano „Šešėlių brolija“ („Brotherhood of Shades“) tęsinį. Ar dar teks jo palaukti?

Nauja „Brolijos“ dalis jau užbaigta, tačiau kilo šiokių tokių nesklandumų su leidėju. Pirmoji romano dalis vis dar sėkmingai pardavinėjama knygynuose, bet, manau, kad antrajai daliai ieškosiu kitos leidyklos. Taip pat rašau įvairias mokomąsias, mokslo populiarinamąsias knygas, pora jų bus

18

išleista 2017 m. pradžioje.

Viena apie istorinius archeologinius paminklus – akmenų ratus, kita – apie geležies amžiaus piliakalnius.

Netrukus užbaigsiu romaną paaugliams, kurio veiksmas vyksta XX a. pradžioje. Šią knygą įkvėpė senelio broliai, tarnavę jėgeriais Haiklero pilyje (ją galite pamatyti populiariame britų seriale „Dauntono abatija“ („Downton Abbey“) ir, deja, žuvę Somo mūšyje Pirmojo pasaulinio karo metais. Pažadėjau seneliui, kad vieną dieną parašysiu jų gyvenimo istoriją. Ir ta diena atėjo. Romanui prireikė beveik dešimtmečio tyrinėjimų ir rašymo. Tikiuosi, kad netrukus rasiu šiai knygai leidėją.

Nuoširdžiai dėkojame už atsakymus.

Kalbino dr. Ineta Krauls-Ward _ 1 Burns, Andrew. John Bird warns Parliament: Close libraries and you’ll be forced to build more prisons. The Big Issue, spalio 13 d., 2016 m. [interaktyvus]. Žiūrėta 2016 m. spalio 15 d. Prieiga per internetą: http:// www.bigissue.com/the-mix/news/7028/john-bird-warns-parliament-closelibraries-and-youll-be-forced-to-build-more.

2 Professional registration. CILIP: London. 2014. [interaktyvus]. Žiūrėta 2016 m. spalio 15 d. Prieiga per internetą: http://www.cilip.org.uk/cilip/ professional-registration.

3 Joint initiative to set out the future of the public library workforce. CILIP: London. Spalio 13 d., 2016 m. [interaktyvus]. Žiūrėta 2016 m. spalio 15 d.

Prieiga per internetą: http://www.cilip.org.uk/news/joint-initiative-set-outfuture-public-library-workforce?utm_source=Communicator_membership_ list&utm_medium=Email&utm_content=Untitled9&utm_campaign=Weekl y+news+from+CILIP%2c+19+October+2016.

4 Campaign for Nuclear Disarmament.

5 American Libraries Association.

Nauji leidiniai

KŪRYBOS RINKTINĖ – DEDIKACIJA BIBLIOTEKŲ METAMS Justina Juškaitė Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus vyresnioji bibliotekininkė

„Kada šviesa Aplink, Kada tarp knygų, Gyvenimas mums Šviečia spalvomis...“ (iš A. Gerulskienės eil. „Tarp knygų“, p. 12) Šie, bibliotekoms skirti, metai neabejotinai liks įsimintini dėl ne vieno ryškaus renginio, atskleidžiančio bibliotekininkų darbo reikalingumą. Vienas iš jų – rugsėjo 9 d. šalies bibliotekininkų kūrybos rinktinės „Pasidalinkim ilgesį perpus“* sutiktuvės Raseinių rajono Šiluvos kultūros centre. Knygą sumanė ir išleido Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka: sudarė bibliotekos direktorė Daina Sutkevičienė, redagavo Betygalos filialo vyr. bibliotekininkė Regina Musteikienė, viršelis ir knygos iliustracijos – Raseinių kultūros centro dailės studijos vadovės Dalios Rapalytės. „Pasidalinkim ilgesį perpus“ – unikalus kūrinys, suburiantis draugėn kelias dešimtis kuriančių bibliotekininkų. „Visa tai ir padrąsino mane įgyvendinti senokai puoselėtą šios rinktinės idėją – į vieną knygą surinkti ir sudėti bibliotekininkų kūrybinį palikimą, nusilenkti jų kūrybos dovanai, o galiausiai – palikti ženklą, skirtą Bibliotekų metams įamžinti“ (p. 8), – knygos įžangoje į skaitytojus kreipiasi D. Sutkevičienė.

Tačiau sudarytoja kartu pabrėžia, jog nesiekė, kad knygoje sugultų tik ypatingos meninės raiškos ar profesionalios poetikos, prozos kūriniai (p. 8), todėl rinktinė meniniu požiūriu gana įvairialypė.

Leidinį sudaro įžanga ir 21 abėcėlės tvarka išdėsty* Pasidalinkim ilgesį perpus: šalies bibliotekininkų kūrybos rinktinė / [sudaryt. D. Sutkevičienė]. Raseiniai: Raseinių M. Martinaičio viešoji biblioteka, 2016. 254, [2] p.: iliustr., portr.

tas skyrius, kuriuose publikuojama 36 autorių kūryba iš 1 apskrities ir 20 savivaldybių viešųjų bibliotekų.

Tokia leidinio struktūra pasirinkta sąmoningai, nes autorių kūryba gana skirtinga, nevienalytė. Vieni jų – įvairių konkursų laureatai, pelnę apdovanojimų, aktyvūs savo rajonų literatai, išleidę net po keletą knygelių, o kiti dar nežinomi, debiutuojantys. Skirtingas kūrėjų amžius – nuo 24 iki 71 metų – lemia įvairiopą žodyną, nevienodą požiūrį į tikrovę, pasaulėjautą. Rinktinėje spausdinama kūryba pagal žanrus taip pat marga.

Vyrauja lyrika, tačiau galima aptikti ir keletą prozos kūrinių: miniatiūrų, eseistinio pobūdžio kūrinėlių, žurnalistinių įžvalgų, net keletą apsakymų vaikams.

Todėl leidinys įvairiaspalvis, persidengiantis skirtingais klodais, o kartu ir intriguojantis, atskleidžiantis kuriančių bibliotekininkų galimybes. Vis dėlto tam tikrus bendrus sąlyčio taškus galima aptikti.

Vartant knygą į akis krinta D. Rapalytės grafikos darbais iliustruoti rinktinės skyriai. Tačiau mėginant ieškoti gilesnių sąsajų su publikuojama grožine kūryba, pasidaro aišku, kad iliustracijos atlieka tik vizualinę ir estetinę funkciją. Glaudesnis ryšys su meniniu tekstu išryškėja biografinio pobūdžio kūrėjų prisistatymuose, poskyrių pradžiose. Trumpesniame ar ilgesniame kūrėjo tekste galima įžvelgti tam tikrų sąsajų, kurios papildo, praplečia veikalų prasmių lauką. Pavyzdžiui, Danutės Pilipūnaitės-Zuozienės prisistatyme svarstoma kūrybos samprata: „Nežinau, ar tai galima pavadinti kūryba, tiesiog, kai būna sunku, iš kažkur giliai ima sunktis žodžiai: jie ir žeidžia, ir plauna, ir ramina... Juose tai, kas man brangu – tėviškė, mylimi ir mylėti žmonės, knygų pasaulis, gamta, tyla – visa tai, dėl ko gyvenai ar dėl ko negyvenai, bet turėjai...“ (p. 102). Autorė teigia, kad jos kūryba

19

atsiranda iš paties gyvenimo, patirčių, kančių, kurios prasiveržia žodžiais, eilėmis („nebegaliu rašyt / tik lašėt krauju / ant dar balto / gyvenimo lapo“, p. 105).

Kartu kūryba teikia nusiraminimą, paguodą, nes, viską išsakius, perkėlus mintis ir jausmus į popieriaus lapą, pasidaro lengviau, atrandamas nusiraminimas.

Galiausiai per kūrybą galima suprasi, kas poetei yra svarbu, kokios temos vyrauja jos eilėse. „Tėviškė, mylimi ir mylėti žmonės, knygų pasaulis, gamta, tyla“ – visa tai sudaro jos kūrybos ašį ir atsispindi rinktinėje publikuojamuose tekstuose („tėviškės pievų žemuoge / miškų aviete / kiek kartų norėjau pas jus“, p. 102 arba „aptinkam knygas / kurios lašina / savąjį medų / į mūsų alkanas širdis“, p. 104). Tokios autorių mintys, apibūdinimas, kas jiems yra kūryba, kuo jie gyvena už bibliotekos sienų, praplečia publikuojamų kūrinių prasmių lauką, leidžia pažvelgti į kuriančiojo vidinį pasaulį, jo kūrybinius ieškojimus, akcentuoja svarbiausius dalykus.

Rinktinėje publikuojami prozos ir poezijos tekstai gana fragmentiški, tačiau dažnai autorių prisistatymuose išsakytos mintys sujungia kūrinius ir apibendrina jų poziciją literatūros lauke. Dar vienas pavyzdys galėtų būti Agnės Kemzūraitės prisistatymo tekstas, kuriame ji teigia, kad kūryba ir rašymas yra gyvenimo raktas, ginklas, kuriuo ji skinasi kelią į svajones ir žmonių širdis (p. 202). Šie prasmingi ir gražūs žodžiai išreiškia jaunosios kūrėjos požiūrį į meninius ieškojimus, kurie tampa tam tikru ginklu-raktu, padedančiu atrasti vietą gyvenime. Ši rakto metafora pasikartoja eilėraštyje „Knygos oazė“, sustiprindama anksčiau išsakytas autorės mintis, požiūrį į kūrybos reikšmę: „Renkuosi mylimiausią citatą, / Knygos man duotą raktą, / Knygose gyvenimas verda, / Tereikia ištiesti jam ranką“ (p. 207). Taigi meninė kūryba tampa ne tik raktu, atrakinančiu įvairias gyvenimo duris, užpildančiu vidų, gebančiu prisiliesti prie kito žmogaus, bet kartu tai raktas ir į kitą pasaulį, kitus gyvenimus, būties aktualizavimą per savąjį aš. Tačiau, kad tai įvyktų, reikia sąlyčio su knyga, kūryba.

Skaitant bibliotekininkų poezijos ir prozos tekstus galima pastebėti gana ryškią, daugelį kūrinių jungiančią giją – meilę knygoms, pagarbą lietuviškam žodžiui, kalbai. Tai rinktinėje pasireiškia keleriopai. Kartais kūriniuose šie jausmai ir pagarba akcentuojami tiesiogiai („Kada knyga šalia, / Kada ji mūsų rankose, / Mes esam stiprūs“, p. 16; „Kriaušės saldumo lietuviškas žodis / Ištirpsta burnoj, ir taip gera / Ant dūšios, kad pavyko jį / Gaut iš tėvų ir senelių“, p. 39), ragiRyšio su gimtąja žeme nant nepamiršti istorijos, teigimas, namų, praeities prisiminti, kokius vargus patirti lietuvių kalar kito žmogaus ilgesys – teko bai, besidžiaugiant ir didažni motyvai rinktinėje. džiuojantis, kad ją pavyko išsaugoti ateities kartoms.

„

20

„

O kartais šios temos kuriančiųjų tekstuose įvelkamos į subtilesnį meninį rūbą. Pavyzdžiui, poezijoje pagarba Skaitant bibliotekininkų ir meilė mūsų tautosakai, liaudies kūrybai išreiškiama įvairiais liaudies poezijos ir prozos tekstus pasakų motyvais, elementais („Tu – galima pastebėti kaip juodvarniu paverstas princas... / gana ryškią, daugelį Jei reikės sunešiot, sunešiosiu kurpes, / Kad tiktai meilės taką į širdį numin- kūrinių jungiančią čiau. / Jei reikės, plauksiu pieno puta giją – meilę knygoms, / Ir bangose suklupusi šauksiu...“, p. 31), kurie sustiprina ir praturtina pagarbą lietuviškam kūrinius papildomomis prasmėmis, žodžiui, kalbai. suteikia naujų, o kartu atgaivina ir primena mums senolių palikimą. Dar kūrybiškesnės ir įdomesnės atrodo tarmiškai užrašytos bibliotekininkų eilės. Pavyzdžiui, Mildos Krasauskienės aukštaičių tarme užrašytas eilėraštis „Pareit namą“ (p.

61), Audronės Telčinskienės (Audronės Kriaunietės vardu pasirašinėjančios) kriaunietiški haiku (p. 154–157) ar Donato Žvaginio žemaitiškas eilėraštis „Sielas peizāžos“ (p. 184). Tarmiškai kuriamos grožinės literatūros nėra daug, todėl rinktinėje publikuojamos eilės rodo autorių sumanumą, kūrybingumą ir meninę vaizduotę.

Ryšio su gimtąja žeme teigimas, namų, praeities ar kito žmogaus ilgesys – dažni motyvai rinktinėje. Ne viename kūrinyje pasineriama į praeities prisiminimus („Nusinešk, išskalauk liūtimi mano ilgesį, vėjau vakari, / Aš visa praeity, negaliu iš to sapno prabust“, p. 87), kurie tarsi džiugina, bet kartu priverčia susimąstyti, apsupa liūdesio, ilgesio skraiste, iš kurios ne visada pavyksta ištrūkti. Dažnai šis ilgesys persipina su buvusių namų, gimtųjų vietų prisiminimais („Violetinis dobilų rūkas / Kvepėjo vasaros pilnatve. / Berže prieš lietų / Rėkė pasislėpusi volungė. / Kaitroj apsnūdęs kiemas – / Ir senas senas kryžius, [...] Ar dar takai atsimena / Žingsnius?

O kūno šilumą [...] Jau išėjau iš ten / Negrįžtamai. / Tik mintimis, sapnais / Kas naktį pareinu“, p. 41), iškylančias sapnų, minčių pavidalais. Toks grįžimas į praeitį gana skaudus, tačiau kartu tai vienintelis būdas ją atgaivinti.

Visos šios jausenos, būsenos atsispindi autorių kūrybiniuose ieškojimuose, kuriais dalijamasi rinktinėje.

Simboliškas tampa knygos pavadinimas „Pasidalinkim ilgesį perpus“, kviečiantis skaitytoją įsitraukti į šį procesą, prisiliesti prie kitų išgyvenimų, patirčių, o kartu atrasi tai, kas pačiam svarbu, artima.

Bibliotekininkų kūrybos rinktinė įvairialypė ir margaspalvė. Joje susipina skirtingo amžiaus ir gyvenimiškosios patirties autorių kūrybiniai ieškojimai. Į vieną gretą stoja ir pradedantieji kūrėjai, ir patyrę rašytojai. Todėl publikuojami poezijos ir prozos kūriniai meniniu, vertybiniu požiūriu gana skirtingi. Tačiau šioje rinktinėje ir nebuvo siekiama vientisumo, norėta suburti kuriančius šalies bibliotekininkus. Tuo leidinys unikalus ir išskirtinis – bibliotekininkai atsiveria savo skaitytojams, dalijasi kūryba, jausmais, įžvalgomis, meile knygoms, lietuviškam žodžiui, kalbai, gyvenimui.

Bibliotekų turtai

VILNIAUS UNIVERSITETO BIBLIOTEKOS ISTORIJA PARODOJE „LIBRI DE LIBRIS“ Aušra Rinkūnaitė Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių centro Retų spaudinių skyriaus vyresnioji bibliotekininkė

Vilniaus universiteto bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje 2016 m. birželio 8 d. – rugsėjo 30 d. eksponuota paroda Libri de libris („Knygos apie knygas“), kurioje buvo galima sužinoti apie knygos gimimą (popieriaus gamybą, spausdinimo staklių išradimą, knygų įrišimą ir pardavimą), žymiausias ir garsiausias pasaulio bibliotekas ir susipažinti su Vilniaus universiteto biblioteka jėzuitiškuoju laikotarpiu (1570–1773) apžiūrint kolegijai dovanotas ir iki šių dienų išsaugotas knygas.

Vilniaus jėzuitų akademijos bibliotekos XVIII a. rankraštinio katalogo antraštinis lapas.

Parodoje eksponuoti leidiniai, užfiksuoti rankraštiniame XVIII a. Vilniaus jėzuitų akademijos bibliotekos kataloge Catalogus auctorum ordine alphabetico dispositus in Bibliotheca Collegii Academiae Vilnensi S. I. reperibilium ([Vilnius, 1772]; VUB RS, F2-DC8). Jame knygos surašytos pagal abėcėlę nurodant autorių, pavadinimą, leidimo vietą, metus, leidinio saugojimo vietą ir egzempliorių skaičių. Katalogas yra skaitmenintas, transkribuotas ir paskelbtas duomenų bazėje http://www.virtus.mb.vu.lt.

Vilniaus jėzuitų kolegijos biblioteką prižiūrėjo specialiai paskirtas asmuo – bibliotekos prefektas (lot. praefectus – prižiūrėtojas, vedėjas). Jis tvarkė biblioteką remdamasis „Jėzaus Draugijos įstatais“ (Regulae Societatis Iesu), kuriuose buvo nurodyta, kad bibliotekoje privalo būti pagal abėcėlę sudarytas visų knygų katalogas, o ant kiekvienos knygos nugarėlės turi būti užrašyta antraštė, nes taip lengviau rasti knygą. Prefektas buvo atsakingas ir už švaros palaikymą bibliotekoje, rūpinosi, kad knygos nebūtų dulkėtos ir jų nepažeistų drėgmė.

Vilniaus jėzuitų kolegijos biblio­teka buvo komplektuojama tiek perkant leidinius, tiek gaunant juos dovanų. Asmeninius knygų rinkinius ir knygas bibliotekai dovanojo žymūs XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Bažnyčios ir valstybės veikėjai, Vilniaus jėzuitų kolegijos rektoriai, profesūra, alumnai, taip pat kūrinių autoriai.

Vilniaus jėzuitų kolegijos bibliotekos pradžia 1570 m. gegužės 12 d. Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius (Walerian Protasewicz Szuszkowski, apie 1504/1505–1579) ir Vilniaus katedros kapitula padovanojo jėzuitų kolegijai mirusio Vilniaus vyskupo sufragano Jurgio Albinijaus (Georgius Albinius, apie 1500/1510– 1570) biblioteką 1 .

Vilniaus vyskupo sufragano Jurgio Albinijaus bibliotekos knyga.

21

Parodoje eksponuota viena iš vyskupui priklausiusių knygų – į šviesią odą įrištas filosofo stoiko Epikteto (apie 50–apie 138) „Vadovėlis“ (Enchiridion... Basel, 1563; VUB BAV 33.7.18/2), kurio viršelyje įspaustas auksintas superekslibrisas – Albinijaus giminės herbas (trys dalgiai ir rožė) su vyskupo insignijomis ir raidėmis G[eorgius] A[lbinius] E[piscopus] M[etonensis] (Jurgis Albinijus, Metonos vyskupas).

Prie bibliotekos įkūrimo ypač prisidėjo Valerijonas Protasevičius.

Jo „knygų rinkinys biblioteką pasiekė keliais etapais, knygas savininkas skirstė kryptingai, derindamas su jėzuitais pagal jų ir potencialių skaitytojų bei informacijos vartotojų poreikius“ 2. Viena iš V. Protasevičiaus dovanotų knygų – vokiečių hagiografo, istoriko Lorenzo Sauerio (1522– Knyga iš Vilniaus vyskupo 1578) „Trumpa pasauValerijono Protasevičiaus bibliotekos. lio įvykių apžvalga“ (Commentarius brevis rerum in orbe gesta­ rum... Köln, 1568; VUB BAV 41.1.3). Knyga įrišta tamsiai ruda oda, puošta ruletės, rėžtuko ir pavieniais ornamentiniais įspaudais. Viršelyje įspaustas auksintas V. Protasevičiaus superekslibrisas: herbinis skydas, kurio centre pavaizduotas pusmėnulis ir dvi žvaigždės, virš skydo – mitra ir pastoralas, aplink skydą išdėstytos raidės V[aler ianus] D[ei] G[ratia] E[piscopus] V[ilnensis] (Valerijonas, Dievo malone, Vilniaus vyskupas).

1579 m. jėzuitai gavo dalį Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (1520–1572) bibliotekos, kuri testamentu Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo buvo užrašyta Vilniaus kunigaikščio Žygimanto Augusto jėzuitų kolegijai. Bibbibliotekos knyga.

22

liotekoje daugiausia vyravo teisės ir Antikos autorių veikalai, taip pat šalių ir kelionių aprašymai, leidiniai istorijos, astronomijos, medicinos temomis. Istorinės aplinkybės lėmė, kad kolekcija buvo išskaidyta ir atsidūrė įvairiose Europos šalyse. Šiuo metu Vilniaus universiteto bibliotekoje yra saugoma 14 Žygimanto Augusto bibliotekos knygų3. Parodoje eksponuotas kunigo, matematiko Jono Lucido (Ioannes Lucidus, XVI a.) „Veikalėlis apie laikų [ir įvykių] skaičiavimą nuo pasaulio sukūrimo iki šių laikų“ (Opusculum de emendationibus temporum ab orbe condito ad hanc usque nostram aetatem... Venezia, 1546; VUB BAV 47.5.6). Knyga įrišta Vilniaus knygrišių: mediniai kietviršiai aptraukti ruda oda su rėžtuko, ruletės ir pavieniais ornamentiniais įspaudais. Viršutiniame kietviršyje įspaustas auksintas Žygimanto Augusto superekslibrisas: apskrito vainiko viduje suglausti skydai, viename iš jų pavaizduotas Lenkijos Erelis, kurį apsivijusi raidė S [Sigismundus], kitame – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vytis. Virš skydų – karaliaus karūna. Apatiniame kietviršyje įspausta: Sigismvndi Avgvsti Regis Poloniae monvmentvm.

Anno Do[mini] 1560 (Žygimanto Augusto, Lenkijos karaliaus, knyga. [Įrišta] 1560-ais Viešpaties metais).

M. Welser. Rerum Augustanar[um] Vindelicar[um] libri

XVII a. dovanoti octo. Venezia, 1594. Frontispisas. knygų rinkiniai Vilniaus jėzuitų akademijos biblioteka XVII amžiuje pasipildė keliais tūkstančiais leidinių. Parodoje buvo galima išvysti Vilniaus vyskupo, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakanclerio Eustachijaus Valavičiaus (Eustachy Wołłowicz, 1572– 1630) akademijai dovanotų knygų iš jo asmeninės kolekcijos. Viena jų – vokiečių humanisto, istoriko ir vertėjo Marcuso Welserio (1558– 1614) veikalas „Aštuonios Augsburgo istorijos knygos“ (Rerum Augustanar[um] Vindelicar[um] libri octo.

Venezia, 1594; VUB BAV 41.1.8), kuriame pasakojama apie miesto įkūrimą ir išlikusius senuosius paminklus. Augsburgą (lot. Augusta Vindelicorum) 15 m. pr. Kr. įkūrė senovės Romos karo vadas Neronas Klaudijus Druzas Germanikas (38–9 m. pr. Kr.). Knygą puošia vokiečių lniaus vyskupo Eustachijaus graverio Alexanderio Mairo (apie 1559– Vi Valavičiaus bibliotekos knyga. po 1620) sukurtas frontispisas. Jo viršuje pavaizduotas Romos imperatorius Gajus Julijus Cezaris Oktavianas Augustas (63 m. pr. Kr.–14), kurio garbei buvo pava-

dintas miestas, dešinėje pusėje – miesto įkūrėjas Druzas, apačioje – Augsburgo vaizdas. Bibliografiniai šaltiniai nurodo4, kad knyga išleista Aldo Manuzio (1547–1597) leidykloje5. Ji įrišta į šviesų pergamentą, viršutiniame kietviršyje įspaustas auksintas superekslibrisas – Valavičių herbas Bogorija (skyde pavaizduotos dvi strėlės – viena į viršų, kita į apačią) ir raidės E[ustachy] W[ołłowicz] virš jo.

XVII a. antroje pusėje akademija gavo knygų, kurias testamentu paskyrė buvęs Vilniaus jėzuitų akademijos auklėtinis, teologijos daktaras, Varmės kanauninkas Mykolas Sidleris (Michał Sidler, 1600–1658). Parodoje eksponuotas italų alchemiko, pranciškonų vienuolio Giano Lacinio (XVI a.) traktatas „Brangiavertis naujas perlas“ (Pretiosa mar­ garita novella... Venezia, 1557; VUB BAV 71.3.37), kuriame autorius detaliai aprašė, kaip paprastus metalus paversti tauriaisiais. Taip pat buvo galima pamatyti portugalų retorikos ir filosofijos profesoriaus, jėzuito Francisco de Mendonços (1573–1626) parengtų „Komentarų keturioms Karalių knygoms“ (Commentariorum in IV libros Regum tomus secun­ dus. Lyon, 1637; VUB BAV 3.2.22/2) antrąjį tomą.

1666 m. Vilniaus jėzuitų akademiją pasiekė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakanclerio Kazimiero Leono Sapiegos (1609–1656) dar prieš dešimtmetį akademijai testamentu paskirta asmeninė Sapiegų šeimos biblioteka (apie 3000 knygų), vėliau gavusi Bibliotheca Sapiehana6 vardą. Parodoje buvo galima išvysti italų rašytojo Antonio Albizzi (1547–1626) veikalą „Krikščioniškųjų valdovų genealoginiai medžiai“ (Principum christianorum stemma­ ta... Strasbourg, 1627; LDK pakanclerio Kazimiero Leono Sapiegos bibliotekos knyga.

VUB BAV 37.1.4). Knyga įrišta tamsiai ruda oda, puošta rėžtuko ir ruletės ornamentiniais įspau­dais, viršutiniame ir apatiniame kietviršiuose įspaustas auksintas Sapiegų herbas ir raidės aplink: C[asimirus] L[eo] S[apieha] P[rocancellarius] M[agni] D[ucatus] L[ithuaniae] S[lonimensis] W[olpensis] L[uboszanensis] C[apitaneus] (Kazimie­ras Leonas Sapiega, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pa­ kancleris, Slanimo, Voupos, Liubošanų seniūnas).

Kartu eksponuotos dar dvi Sapiegų bibliotekos knygos: vokiečių jėzuito, matematikos profesoriaus Johanno Lantzo (1564–1638) „Keturios aritmetikos mokslo knygos“ (Institutionum arithmeticarum libri

quatuor... Köln, 1621; VUB BAV 70.4.57), kuriose išdėstyta teorinė medžiaga apie racionaliuosius ir iracionaliuosius skaičius, įvairius matematinius veiksmus (sudėtį, atimtį, daugybą, dalybą), trupmenas, aritmetines ir geometrines progresijas, šaknis ir laipsnius, bei italų karo inžinieriaus, istoriko ir rašytojo Roberto Valturio (1405–1475) veikalas „Apie karo meną“ (De re militari... Paris, 1534; VUB BAV 56.1.11), kuriame smulkiai aprašyta karuose naudota įvairi ginkluotė – siendaužiai, kopėčios, pabūklai, pontoniniai tiltai.

XVII a. antroje pusėje keletą knygų Vilniaus jėzuitų akademijai padovanojo ir Žemaitijos vėliavininkas Jonas Sebastijonas Kęstartas (m. 1670).

Parodoje eksponuotas vokiečių jėzuito fiziko, astronomo, matematiko Christopho Scheinerio (1575–1650) veikalas apie Saulės dėmes „Orsinio rožė, arba Saulė“ (Rosa Ursina sive Sol... Bracciano, 1630; VUB BAV 47.1.28). Leidinio pavadinimas susijęs su italų kunigaikščio Paolo Giordano Orsini (1591–1656), kurio spaustuvėje buvo išleista knyga, pavarde. Tokiu būdu autorius atsidėkojo savo mecenatui. Ch. Scheineris aprašė Saulės dėmių metinius stebėjimus ir pateikė jų duomenis, taip pat apibūdino naudotus metodus ir prietaisus.

Teologijos daktaras, Vilniaus kanauninkas Kazimieras Jonas Vaišnoravičius (Kazimierz Jan Woysznarowicz, apie 1620–1677) „Vilniaus priemiestyje, Lukiškėse, buvo surinkęs gausią biblioteką, kurią kartu su dvareliu 1663 m. padovanojo Vilniaus akademijai“7. Parodoje buvo galima išvysti pamokslininko Bernardo Roberti (m. 1653) parengtą „Sielos kelionės į mergelišką palmę vadovą“ (Itinerarium

Iliustracija iš B. Roberti. Itinerarium animae ad palmam virgineam... Napoli, 1647.

23

animae ad palmam virgineam... Napoli, 1647; VUB BAV 8.1.16). Knygos iliustracijoje pavaizduota palmė, kurios viršūnėje įkomponuota Švč. Mergelė Marija su kūdikiu. Medžio kamieną puošia du kaspinai su citatomis iš „Giesmių giesmės“: „Tavo stuomuo panašus į palmę“ (Statura tua assimilata est palmae, Gg 7, 7) ir „Įkopsiu į palmę ir pasiimsiu jos vaisių“ (Ascendam ad palmam et apprehendam fructus eius, Gg 7, 8)8.

XVIII a. dovanoti knygų rinkiniai Vilniaus jėzuitų akademija XVIII amžiuje jau nebegavo tokių įspūdingų knygų rinkinių kaip Sapiegų knygų kolekcija, tačiau reikia paminėti, kad XVIII a. pirmoje pusėje akademiją pasiekė keli šimtai knygų, V. Cartari. Imagines deorum... Mainz, 1687. Antraštinis lapas ir iliustracija. kurias padovanojo Abiejų Tautų Respublikos visuomenės ir politinis veikėjas, Vilniaus vyskupas ir bibliofilas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis (Konstanty Antroji knyga – garsaus Nyderlandų humanisto, Kazimierz Brzostowski, 1644–1722). Apie tai savo istoriko ir filologo Erycijaus Puteano (1574–1646) dienoraštyje 1712 m. rašė ir patys jėzuitai: „[gruodžio] veikalas „Apie valstybę“ (Civilis doctrinae lineae...

14 [d.]. Gerb[iamas] t[ėvas] rektorius su t[ėvu] namų Gdańsk, 1646; VUB BAV 56.10.16), kuriame autorius, prokuratoriumi išvyko į Verkius pas šviesiausiąjį Vil- remdamasis graikų filosofo Aristotelio (384–322 m. niaus vyskupą ir iš jo parvežė įspūdingą kiekį kolegijai pr. Kr.) teiginiais, aprašė valstybės sandarą, apžvelgė dovanotų knygų“9, o gruodžio 20 d. buvo „Paskelbtos antikinių miestų – Spartos, Atėnų, Kartaginos – valpadėkos maldos už šviesiausiąjį Vilniaus vyskupą, ku- dymą ir įvairias šalies valdymo formas: monarchiją, ris pagausino biblioteką“10. Antrąkart akademija gavo demokratiją ir kt.

1712 m. biblioteka pasipildė ir retorikos provyskupo knygų tik po jo mirties 1722 m. Tuomet viena dalis K. Bžostovskio knygų kolekcijos atiteko Vilniaus fesoriaus, provincijos prokuratoriaus Hieronimo kapitulai, kita – Vilniaus jėzuitų akademijai. Tiek Czerńskio (1665–1718) dovanotu knygų rinkiniu.

1712, tiek 1722 m. akademiją pasiekusios knygos buvo Jame buvo ispanų jėzuito, teologijos ir filosofijos sutvarkytos, jų antraštiniuose lapuose įrašyta, kad do- daktaro, Prahos universiteto profesoriaus Rodrigo de Arriagos (1592–1667) vanotojas yra Vilniaus vyskuparengtas ir garsiojoje pas Konstantinas Bžostovskis Plantino-Moretų leidy(Collegij Vilnensis Societatis kloje 11 išleistas „FiloIESU. Dono Illustrissimi ac sofijos kursas“ (Cursus R[evere]ndissimi D[omini] philosophicus. AntwerConstantini Brzostowski Epis­ pen, 1632; VUB BAV copi Vilnens[is]). Parodoje 44.1.12c). Knygos froneksponuotos dvi vyskupui pritispisą sukūrė žymus klausiusios knygos. Pirmoji – flamandų dailininkas ir italų rašytojo Vincenzo Cargraveris Cornelis Galle tario (1531–po 1569) veikalas (1576–1650). Frontispi„Dievų paveikslai“ (Imagines so viršuje pavaizduotos deorum... Mainz; [Hanau], trys moterys, įkūnijan1687; VUB BAV 40.6.16;). čios fiziką, metafiziką Autorius, remdamasis įvairiais ir logiką, žemiau – Venšaltiniais, aprašė senovėje gargrijos ir Čekijos karabintas graikų ir romėnų dievylius Ferdinandas III bes. Knyga iliustruota 88 dievų (1608–1657) su žmona, ir deivių atvaizdais. Vienoje iš Ispanijos infante, Mailiustracijų pavaizduoti satyrai rija Ana (1606–1646).

– miškų dievybės, turinčios Frontispiso apačioje įražmogaus liemenį ir galvą, šytas knygos dovanoožio kojas, ragus ir uodegą. tojas: Collegij Vilnensis Jie mėgo linksmybes, klajojo Societatis JESU. Dono po miškus ir kalnus grodami R[everendi] P[atris] Hie­ dūdelėmis ir šokdami ratelius. R. de Arriaga. Cursus philosophicus.

Antwerpen, 1632. Frontispisas.

24

A. Kircher. Romani collegii Societatus [!] Jesu museum celeberrimum. Amsterdam, 1678. Antraštinis lapas ir iliustracija.

ro­nymi Czerński Societ[a]tis JESU Anno D[omi] ni 1712. Kita eksponuota knyga – istoriko Peterio Hendreicho (XVII a.) veikalas „Masilija“ (Massilia.

Strasbourg, 1657; VUB BAV 42.10.2). Autorius, remdamasis įvairiais Antikos autoriais, parašė Marselio12 istoriją, apibūdindamas jo valdymo sistemą, įstatymus, gyventojų papročius, tikėjimą.

Rektorių dovanos Vilniaus jėzuitų akademijoje dažnai svečiuodavosi didikai, dvasininkai, aukšti valstybės pareigūnai, kitų kolegijų rektoriai. Jie apžiūrėdavo akademiją, aptardavo svarbius klausimus, kartais įteikdavo ir dovanų. Galbūt vieno tokio vizito metu retorikos profesorius, teologas ir Nesvyžiaus jėzuitų kolegijos rektorius Petras Puzyna (1664–1717) padovanojo Vilniaus jėzuitų akademijai žymaus vokiečių mokslininko Athanasijaus Kircherio (1602–1680) veikalą „Garsiausias Romos Jėzaus draugijos kolegijos muziejus“ (Romani collegii Societatus [!] Jesu museum celeberrimum. Amsterdam, 1678; VUB BAV 55.1.8).

Knygos antraštiniame lape išlikęs įrašas: Collegij Vil­ nensis Societ[atis] IESU. Dono oblatus a R[everendo] P[atre] Petro Puzyna Rectore Collegij Nesvisiensis S. J. A[nn]o 1712. In Ianuario. Veikale aprašyti muziejuje buvę įvairūs prietaisai, reti gyvūnai, monetos, muzikos instrumentai. Leidinys gausiai iliustruotas. Vienoje iš iliustracijų pavaizduotas obeliskas (gr. ὀβελίσκος,

pirminė reikšmė – iešmelis mėsai kepti) – aukštas, keturkampis monolitinis akmens paminklas su piramidine viršūne. Kiekvienoje obelisko pusėje yra iškalti egiptietiški hieroglifai.

1754 m. Vilniaus jėzuitų akademijos rektorius Jonas JuragaGiedraitis (1697–1757) padovanojo bibliotekai vokiečių geografo Heinricho Schererio (1628–1704) parengtą „Naująjį atlasą“ (Atlas novus. Augsburg; Dillingen, 1737; VUB BAV 40.4.30), kurį sudarė 7 tomai. Kiekvieno tomo priešlapyje buvo įrašyta, kad 1754 m. rugpjūčio 20 dieną knygą Vilniaus jėzuitų akademijos bibliotekai padovanojo gerbiamas tėvas rektorius Jonas Juraga: Accessit Bibliothecae Magnae Collegii Academici Vil­ nensis So[cietatis] IESU sub Regi­ mine R[everendi] P[atris] Ioannis Juraha Soc[ietatis] IESU dono ejusdem Rectoris Magnifici Anno 1754 D[ie] 20 Augusti. Parodoje eksponuotas antrasis tomas (Atlas novus: Geographia hierarchica, sive Status ecclesiastici Romano-Catholici per orbem universum), skirtas Romos katalikų bažnyčiai ir jos veiklai pasaulyje. Knygoje yra įdėti keli žemėlapiai, vienas jų atskleidžia Jėzuitų ordino plėtrą įvairiuose žemynuose: apatiniame kairiajame žemėlapio kampe pavaizduotas ordino įkūrėjas Ignacas Lojola (1491–1556), viršuje – ispanų jėzuitas, misionierius Pietų Amerikoje José de Anchieta (1534–1597), viršutiniame dešiniajame kampe – Etiopijos patriarchas Andrésas de Oviedo (1518–1580), apačioje – ispanų jėzuitas, misionierius, pramintas Indijos apaštalu, Pranciškus Ksaveras (1506–1552).

Autorių dovanos Leidinius Vilniaus jėzuitų akademijos bibliotekai dovanojo ir patys knygų autoriai. 1688 m. lenkų jėzuitas, poezijos ir retorikos profesorius, matematikas, architektas Stanisławas Solskis (1622–1701) padovanojo akademijai savo penkių dalių veikalą „Naujas ir labai lengvas būdas geometriškai išmatuoti atstumus, aukščius ir gylius“ (Praxis nova et expeditissima geo­ metrice mensurandi, distantias, altitudines & profun­ ditates. Kraków, 1688; VUB BAV 47.7.12). Knygos priešantraštiniame lape įrašyta: Collegio Vilne[n]si Author Anno 1688.

Apie 1740 m. pamokslininkas, filosofijos profesorius Janas Zrzelskis (1679–1746) padovanojo bibliotekai savo religinį veikalą „Boleslovas, arba Skausmo karalius Jėzus Kristus“ (Bolesław albo 25

Žemėlapis iš H. Scherer. Atlas novus. Augsburg; Dillingen, 1737.

Krol bolesci Jezus Christus. Vilnius, 1740; VUB BAV 11.6.2). Priešlapyje išliko įrašas: ad Bibliotheca[m] Academica[m] dono Authoris.

Aptartos dovanotos knygos atskleidžia nedidelį, bet itin svarbų Vilniaus universiteto bibliotekos istorijos laikotarpį. Leidiniuose esančios proveniencijos suteikia papildomos vertingos informacijos apie knygų savininkus, jų domėjimąsi įvairios tematikos literatūra ir bibliotekos komplektavimą. _ 1 Pacevičius, Arvydas. Vilniaus universiteto bibliotekos ištakos (1569– 1608). Iš Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai : kolektyv. monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, p. 178.

2 Ten pat, p. 189.

3 Apie Žygimanto Augusto biblioteką plačiau žr.: Braziūnienė, Alma.

Kelios pastabos dėl Žygimanto Augusto knygų Vilniaus universiteto bibliotekoje. Knygotyra, 1998, t. 33, p. 181–186.

4 Catalogue of books printed on the Continent of Europe, 1501–1600 in Cambridge libraries / compiled by H. M. Adams. Cambridge: at the University Press, 1967, vol. II, p. 313. Prieiga per internetą: https://gso. gbv.de.

5 Knygos leidybiniai duomenys pateikti kolofone, tačiau jame nenurodytas leidėjas, todėl šis leidinys nebuvo įtrauktas į P. Račiaus sudarytą Vilniaus universiteto bibliotekos aldų katalogą (Vilnius: E. Karpavičiaus leidykla, 2008).

6 Plačiau apie Sapiegų biblioteką: Bibliotheca Sapiehana: Vilniaus universiteto bibliotekos rinkinys : katalogas / Vilniaus universitetas; sudarė Aušra Rinkūnaitė; [spec. redaktorė Alma Braziūnienė]. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010. XLV, 649, [1] p.; Braziūnienė, Alma. „Bibliotheca Sapiehana“ Vilniaus universitete.

Iš Vilniaus universiteto bibliotekos met­raštis, 1995. Vilnius, 1997, p. 46–53; Braziūnienė, Alma. Bibliotheca Sapiehana – europinės

26

LDK kultūros veidrodis. Iš Bibliotheca Sapiehana : Vilniaus universiteto bibliotekos rinkinys : katalogas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010, p. VII–XLIII; Rinkūnaitė, Aušra. Ką skaitė Bibliotheca Sapiehana savininkai? Iš Vilniaus universiteto bibliotekos metraštis, 2010. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010, p. 72–89.

7 Pacevičius, Arvydas. Vilniaus universiteto biblioteka ir visuomenė: nuo lobyno iki mokslinės viešosios bibliotekos (1608–1832). Iš Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai : kolektyv. monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, p. 576–577.

8 Remtasi Juozapo Jono Skvirecko vertimu: Šventasis Raštas. Senasis S. Solski. Praxis nova et expeditissima... Kraków, 1688.

Testamentas. Vilnius: Vaga, 1991, t. 2. Priešantraštinis lapas su autografu.

9 Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraštis, 1710–1723 metai = Diarium Collegij Societatis Iesu Ab anno 1710 ad anni 1723 septembrem exclusive / Vilniaus universiteto biblioteka; parengė Irena Katilienė; [tekstą iš lotynų kalbos vertė Irena Katilienė, Nadežda Malinauskienė, Birutė Žindžiūtė; įvado autorė Eugenija Ulčinaitė]. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2004, p. 85.

10 Ten pat, p. 85.

11 Daugiau žr.: Vilniaus universiteto bibliotekos plantenai: katalogas / Vilniaus universitetas, Vilniaus universiteto biblioteka, Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių centras; sudarė Vidas Račius; [vertėjos Gražina Cijūnėlytė, Kristina Gudavičienė]; [spec. redaktorė Sondra Rankelienė]; [fotografas Raimondas Malaiška]. Vilnius: Petro ofsetas, 2015. 492, [1] p.

12 Masilija (arba Masalija) – senasis Marselio (pranc. Marseille) pavadinimas.

sukaktys

ATEITIES IDĖJAS PAVERTĘS TIKROVE Šių metų spalio 24 d. ilgamečiam Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktoriui dr. Vladui Bulavui (1936–2004) būtų sukakę 80 metų.

Jam buvo lemta bibliotekai vadovauti daugiau kaip dvidešimt metų (1982–2004) ir tapti vadovu, tuometę Respublikinę biblioteką parengusiu istoriniam pokyčiui – virsmui pagrindine atkurtos Nepriklausomos Lietuvos biblioteka. „Laikai keičiasi – turėtume juose keistis ir mes“, – profesiniame biuletenyje „Bibliotekų darbas“ 1990 metais rašė V. Bulavas.

Atsinaujinimo, žinių ir profesinio tobulėjimo, atvirumo tarptautinei patirčiai ir bendradarbiavimui svarbą V. Bulavas pabrėždavo nuolatos, o Nacionalinės bibliotekos pagrindinę misiją tikėjo išliksiančią amžinai – „biblioteka ir toliau bus kultūros ir mokslo puoselėtoja bei saugotoja, jaunimo švietėja, šalies ūkio vystymo skatintoja“ („Tarp knygų“, 1999, nr. 6).

2005 metais, pagerbdama direktoriaus V. Bulavo atminimą, Nacionalinė biblioteka išleido jo darbų rinkinį „Idėjos virsta tikrove“. Ypač įsiminė ta proga kolegos dr. Juozo Marcinkevičiaus pasakyti žodžiai:„Pagrindinis V. Bulavo dievas, dėl kurio jis viską darė, buvo Biblioteka. Jis tarnavo tikslui, kad Nacionalinės bibliotekos vardas būtų visuotinai pripažintas ir gerbiamas.“

Viliaus Jasinevičiaus nuotraukos

VLADAS BULAVAS: „Nacionalinės bibliotekos vaidmuo yra neginčytinas“ Iš pokalbio, išspausdinto žurnale „Tarp Knygų“ (2003, nr. 1) Apie vaikystės namus ir šeimos vertybes Augau darnioje ir inteligentiškoje aplinkoje.

Tėvai buvo dideli knygos mylėtojai ir dažnai vakarais namuose būdavo garsiai skaitomos knygos. Kaip dabar atsimenu tėvą pakaitomis su mama skaitančius Igno Šeiniaus „Sigfried Immerselbe atsijaunina“ ar J. Galsworthy „Forsaitų sagą“ (rusų kalba). Tėvai bendravo su žymiais to meto žmonėmis, man dažnai tekdavo klausytis jų pokalbių. Televizijos tuo metu Lietuvoje dar nebuvo, todėl knyga buvo pagrindinis pažinimo šaltinis. Namuose buvo kelių tūkstančių knygų biblioteka, tad laisvu laiku mėgdavau vartyti istorijos bei geografijos veikalus ar enciklopedinius leidinius…

Apie mokytojus ir profesijos pasirinkimą Vidurinę baigiau sidabro medaliu. Mėgau matematiką, istoriją, psichologiją, logiką, anglų kalbą. Mano pasaulėjautos formavimuisi didelės įtakos turėjo mokytojai – tikri Lietuvos patriotai.

Daugeliui jų esu dėkingas už žinias ir mokslo 27

Direktorius Vladas Bulavas su pavaduotoja Birute Vaičekonyte ir prof. Levu Vladimirovu Pakretuonėje.

Latvijos, Estijos, Lietuvos nacionalinių bibliotekų direktoriai (iš kairės) Andris Vilkas, Ivi Eenmaa ir Vladas Bulavas pasirašo bendradarbiavimo sutartį. 1992 m., Talinas. T. Malsroos nuotr.

„

Esant V. Bulavui, sugebėta žengti koja kojon su tais dalykais, kurių reikia bibliotekoms, kad jos ir toliau išliktų reikalingos visuomenei.

Su Lituanistikos tyrimo ir studijų centro Čikagoje vadovu prof. Jonu Račkausku. 1990 m. R. Ginaičio nuotr.

1989 m. „LiLaEst“ Latvijoje.

pagrindus, kuriuos gavau visam gyvenimui.

Profesiją pasirinkau tėvo paveiktas, nes jam nepavyko realizuoti svajonės tapti inžinieriumi.

Jis savo aukštojo mokslo studijas buvo pradėjęs Kauno universiteto Technologijos fakultete, bet po metų turėjo keisti specialybę, negalėdamas suderinti darbo su mokslu. Motina norėjo, kad studijuočiau mediciną. Ši specialybė mane irgi viliojo… Taigi studijavau ir baigiau mokslus tuometiniame Kauno politechnikos institute.

Lietuvos nacionalinės bibliotekos priestato statyba. 1993 m.

28

Vadovavimo iššūkiai Man atėjus į biblioteką ten egzistavusi atmosfera nebuvo palanki darbui nei kūrybai.

Kelios grupuotės varžėsi dėl įtakos bibliotekos valdymui, buvusiam direktoriui ir kolektyvui.

Ilgainiui kolektyvą pavyko nukreipti kūrybine

linkme, žmonės pradėjo daugiau dėmesio skirti darbui, o ne vidaus santykių aiškinimuisi. Buvo pradėti naujo bibliotekos priestato planavimo ir projektavimo darbai, pirmieji katalogų kompiuterizavimo projektai.

Sunkiausia tais laikais buvo ne lėšų (nors jų irgi niekad nebuvo per daug), bet tobulesnių technologijų – dauginimo technikos, personalinių kompiuterių, netgi rašomųjų mašinėlių – gavimas.

Didieji darbai Jau 1988 metais bibliotekoje buvo panaikintas specialaus saugojimo fondas, bibliotekai suteiktas pirmosios lietuviškos knygos sudarytojo ir leidėjo Martyno Mažvydo vardas. Šalies atgimimo sąjūdžiui bręstant biblioteka užėmė deramą vietą tautos atgimime. Lietuvai atgavus nepriklausomybę biblioteka privalėjo iš esmės kokybiškai pasikeisti.

Nacionalinė tarptautiniu mastu pripažįstama prasme ji tapo tik perėmusi iš Knygų rūmų nacionalinio spaudos archyvo bei valstybinės bibliografinės apskaitos funkcijas. Teko sukurti ne tik naujus bibliotekininkystės bei bibliografijos norminius dokumentus, bet ir naujomis informacijos technologijomis paremtą vartotojų aptarnavimo, informacijos kaupimo bei saugojimo sistemą, šiandien vadinamą LIBIS. Šio darbo rezultatai yra tie, kad Nacionalinės bibliotekos vaidmuo šalies kultūroje, moksle bei švietime yra neginčytinas.

Nacionalinės bibliotekos plėtra Naujasis bibliotekos priestatas nebus architektūros šedevras, kokius jau kelis dešimtmečius stato ar ruošiasi statyti kai kurie mūsų kaimynai. Tačiau jame yra numatyta tai, kas būtina moderniai bibliotekai: pakankami plotai turimiems ir ateities spaudiniams saugoti (papildomai daugiau kaip 4 milijonams tomų) su reikiamomis apsaugos priemonėmis, kompiuterinės sistemos bibliotekiniams, informacijos bei valdymo procesams, reikiamos darbo sąlygos personalui bei lankytojams, šiuolaikinės patalpos ekspozicijoms bei renginiams, papildomos darbo vietos skaitytojams. [...]

Pradėjus eksploatuoti visą naująjį priestatą, galima bus ir reikės rekonstruoti esamas saugyklas, skaityklas, darbo bei pagalbines patalpas, pastato šildymo bei kitas sistemas.

vadovas, kūręs stiprią nacionalinę instituciją Manau, kad Vladas Bulavas buvo svarbus ne tik bibliotekų pasauliui, bet ir visai valstybei. Tuo metu jam teko daug vaidmenų, tarp kurių buvo ir akademinių, ir vyriausybinių. Žinau, kaip jį gerbė Prezidentas Algirdas Brazauskas, puikiai atsimenu, kaip jis buvo vertinamas vyriausybėje. Tai išskirtinė asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką to laiko kultūroje, Nacionalinės bibliotekos istorijoje, įtvirtinant jos statusą ir reputaciją. Galų gale, Nacionalinė biblioteka, jam būnant direktoriumi, buvo neabejotina daugelio procesų lyderė, nors turėjome ir kitų stiprių bibliotekų. Be to, jis suspėdavo dalyvauti rengiant bibliotekų specialistus Vilniaus universitete, sugebėdavo rasti laiko visada dalyvauti aukštosios mokyklos posėdžiuose (dabar suprantu, ką tai reiškia).

Pirmą kartą su V. Bulavu susipažinau renginyje Pakretuonėje (Nacionalinės bibliotekos mokymų bazė ir poilsiavietė – red. past.). Tai buvo vieni iš pirmųjų metų man tapus Vilniaus universiteto dėstytoju, ir metai, kai V. Bulavas buvo paskirtas direktoriumi. Pakretuonėje jį pirmą kartą ir pamačiau. Jaunatviška, stipri ir ryški asmenybė – toks įspūdis liko iš tų laikų. Kalbant apie tradiciją, buvę Nacionalinės bibliotekos vadovai visada pasižymėdavo išskirtinumu. V. Bulavo asmenybės bruožai, kurie pirmiausia ateina į galvą ir kurie man pačiam imponuoja, – ryžtingumas, drąsa ir greitis priimant sprendimus, kompetencija. Jis buvo technikos mokslų daktaras, turėjo labai stiprios vadybinės patirties ir sugebėjo ją kūrybiškai pritaikyti tokiame subtiliame sektoriuje kaip kultūra.

Su direktoriumi V. Bulavu dažnai bendraudavome, visada galėdavau pas jį patekti. Man tuomet teko būti jauno fakulteto (VU Komunikacijos fakultetas – red. past.) jaunu dekanu, ir V. Bulavas dažnai greičiau nei kai kurie kiti fakulteto kolegos palaikydavo sprendimus, kurie būdavo neįprasti, nauji, orientuoti į perspektyvą. Visada sulaukdavau jo supratimo. Kūrėme

Apie darbą su studentais Stengiuosi studentams bei magistrantams perteikti savo kaip vadybininko patirtį. Pastebėjau, kad tiek bibliotekininkams, tiek informologams trūksta racionalaus mąstymo įgūdžių.

Savo paskaitomis stengiuosi šį trūkumą užpildyti... Bendravimas su jaunimu yra gera proga ne tik perduoti savo gyvenimišką patirtį, bet ir pasisemti energijos bei idėjų tolesniam darbui.

62-ojoje IFLA konferencijoje Pekine 1996 m. Iš kairės: Vladas Bulavas, Emilija Banionytė, Renaldas Gudauskas.

29

Prezidentas Valdas Adamkus, Lituanistikos skyriaus vedėja Silvija Vėlavičienė ir Vladas Bulavas prie išeivijos leidinių. 1999 m.

Su LR Seimo pirmininku Vytautu Landsbergiu 1999 m. Vilniaus knygų mugėje prie bibliotekos stendo.

Su Estijos Respublikos Prezidentu Lenartu Meri. 2000 m.

naują fakultetą bibliotekininkystės ir žurnalistikos specialybių pagrindu, ir pagrindinis konsultantas iš bibliotekų srities mums buvo V. Bulavas. Apie tai su juo daug kalbėdavome, kartais net tekdavo pasiginčyti, kaip, pavyzdžiui, dėl bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybės studentų praktikos.

Jis labai atsakingai į ją žiūrėjo, neimdavo praktikai atsitiktinio skaičiaus žmonių, kurie „kažką veiktų“.

Atlikti praktiką Nacionalinėje bibliotekoje buvo daugelio studentų svajonė.

Diskutuodavome daugiausia akademine tematika – iš esmės apie modernių bibliotekų darbuotojų kompetencijas. Daug bendro rasdavome projektuodami naujas organizacines struktūras – ir bibliotekų, ir kartu akademinių struktūrų, kurios turėjo susiliesti.

Bibliotekininkystės katedros posėdžiuose jo nuomonės buvo labai atidžiai klausomasi.

Svarbaus direktoriaus V. Bulavo strateginio palaikymo sulaukiau 2003 m., kai Vilniaus universiteto Žinių vadybos instituto, kuriam vadovavau, pagrindu buvo kuriamas naujas kamieninis padalinys – UNESCO Tarptautinis žinių ekonomikos ir žinių vadybos centras. Jo argumentai, metodologinis pagrindimas buvo labai stiprūs, jis netgi oponavo tuometei universiteto vadovybei, nes įsteigti naują struktūrą universitete tuo metu buvo gana didelis iššūkis. Tai buvo proveržio projektas, kuris keleriems metams davė kryptį rengiant naujos kartos informacijos profesionalus – informacijos sistemų vadybos, tarptautinės komunikacijos ir informacijos arba žinių vadybos magistrus. Direktorius V. Bulavas įžvelgė didelę šių specialybių perspektyvą ir matė, kad moderniose bibliotekose reikia naujų kompetencijų ir tokiomis kompetencijomis disponuojančių žmonių. Manau, kad Nacionalinės bibliotekos vadovo nuomonė buvo viena iš svarbiausių, padėjusių šį centrą įsteigti. Žingsnis į priekį buvo ir Lietuvos integralios bibliotekų informacijos sistemos (LIBIS) projektas, kurio pagrindiniai ekspertai buvo V. Bulavas ir Nacionalinės bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centro direktorė dr. Regina Varnienė. Mano vaidmuo buvo labai nedidelis – turėjau parengti valdymo modulį.

Tik tapęs Nacionalinės bibliotekos generaliniu direktoriumi gali suprasti, kokia tai atsakinga ir sudėtinga pozicija. Man atrodo, kad V. Bulavui techninis išsilavinimas leido pajusti technologijų svarbą, tačiau kartu jis sudarė sąlygas vadovaujamoje bibliotekoje kūrybiškai dirbti tikrųjų kultūros sričių atstovams, profesionalams.

V. Bulavas siekė paversti Nacionalinę biblioteką labai stipria nacionaline institucija, svarbiausia valstybės biblioteka. Jam pavyko daug padaryti keliant bibliotekos reputaciją, stiprinant statusą. Nacionalinė biblioteka buvo matoma Lietuvoje, ir tai nebuvo vien tik jo nuopelnas – tiesiog jis sugebėjo sutelkti profesionalų kolektyvą, rasti kiekvienos srities lyderį.

Atrodo, V. Bulavo laikai buvo lyg ir stabilesni, bet iš tikrųjų tai, ką jis darė, buvo permainų valdymas. Puikiai atsimenu drąsius sprendimus, mačiau Nacionalinę biblioteką tuo istoriniu metu – barikados, užklijuoti

Su Valstybės saugumo departamento (direktorius Jurgis Jurgelis antras iš dešinės) dovanotomis knygomis.

30

Direktoriaus Vlado Bulavo žodis Nacionalinės bibliotekos priestato atidarymo šventėje. 2003 m.

DRĄSŪS DIREKTORIAUS ŽINGSNIAI

langai. Iš išorės atrodė, kad instituciją tarsi nematoma ranka valdė, tai buvo bendra visuma – tai, kas vyksta aikštėje, parlamentas ir biblioteka. Bet, be vadovo valios, jo intencijos, supratimo, to nebūtų buvę.

Kai buvo statomas priestatas, premjeras, vyriausybė rodė nuolatinį dėmesį. V. Bulavu pasitikėjo – viskas, ką jis autoritetingai pagrįsdavo vyriausybės posėdžiuose, buvo priimama ir išklausoma. Jis puikiai mokėjo atstovauti Nacionalinei bibliotekai visais lygmenimis. Gal kartais kitiems atrodydavo per daug kategoriškas, ne visiems galėjo patikti, bet tam tikromis aplinkybėmis tenka priimti ir kategoriškus sprendimus, jeigu reikia apginti instituciją, įtvirtinti jos perspektyvą. Tenka būti kategoriškam, net jei toks savo esme nesi.

Ne man vertinti, kiek V. Bulavui pavyko nuveikti tarptautinės bibliotekininkystės srityje, bet visi jį prisimena kaip stiprų bibliotekininkystės lyderį, gerą ir tvirtą vadovą. Jį statyčiau į gretą tarp tokių bibliotekos vadovų kaip Latvijos nacionalinės bibliotekos direktorius Andris Vilkas, Danijos nacionalinės bibliotekos vadovas Erlandas Koldingas Nielsenas, buvusi Britų bibliotekos vadovė Dame Lynne Brindley, Estijos nacionalinės bibliotekos direktorė Janne Andresoo, kurie sukūrė puikias bibliotekas. Esant V. Bulavui, sugebėta žengti koja kojon su tais dalykais, kurių reikia bibliotekoms, kad jos ir toliau išliktų reikalingos visuomenei.

Tais laikais, kai vadovavo V. Bulavas, dirbti Nacionalinėje bibliotekoje buvo privilegija. Bent man iš šalies atrodė, kad norint patekti į ją turi būti ir dideli konkursai, ir reikalingos išskirtinės kompetencijos, nes atsakomybė milžiniška.

Direktoriaus V. Bulavo vaidmuo – istorinis. Per jo vadovavimo laikotarpį Nacionalinė biblioteka kaip institucija niekada nebuvo nusilpusi.

Prof. dr. Renaldas Gudauskas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius

Nacionalinės bibliotekos direktorių V. Bulavą daugybė žmonių, ne tik darbuotojai, gerai atsimena ne tik kaip ilgametį bibliotekos vadovą, bet ir kaip žmogų, šalies bibliotekose įgyvendinusį naujų minčių ir idėjų. Iki šiol bibliotekos darbuotojai tarpusavyje dažnai pasvarsto, ką vienu ar kitu atveju darė ar darytų direktorius.

Daugeliui netikėtas buvo jo paskyrimas 1982 metų pabaigoje, kaip ir Jono Baltušio atleidimas.

Apie naująjį bibliotekos vadovą žinios buvo labai skurdžios – tik tiek, kad jis buvusio universiteto rektoriaus sūnus. Ne vieną tuometį universiteto bibliotekininkystės specialybės dėstytoją stebino gandai apie jo pirmuosius žingsnius bibliotekoje, kur netrūko baimės, kad naujasis direktorius – technokratas, ir nežinia, kaip pakryps svarbiausios šalies bibliotekos veikla. Tačiau jau nuo pirmųjų dienų ta baimė pradėjo sklaidytis, nes direktorius gilinosi į darbą, kalbėjosi su dėstytojais ir net lankė keletą paskaitų universitete. Visa tai rodė, kad jis, nors ir nebūdamas specialistas ar humanitarinių mokslų atstovas, stengiasi perprasti jam iki tol nežinomą sritį, o kai kurių bibliotekininkų svarstymai apie protekcijas yra nepagrįsti. Rūpinimasis kultūros paveldu, bibliotekos vieta ir atsakomybe Lietuvos kultūrai, jos ateities vizija ypač atsiskleidė „perestroikos“ metais: bibliotekoje pradėti pirmieji bibliotekinių procesų automatizavimo bandymai, ji pirmoji Lietuvoje pradėjo grąžinti specialiųjų fondų literatūrą į bendruosius fondus (1988 m.), siekė, kad Partijos istorijos institutas grąžintų emigrantiką ir kitą literatūrą, neteisėtai Glavlito išimtą iš bibliotekai skirtų siuntų (1989 m.), inicijavo didžiųjų bibliotekų atvirą laišką Glavlitui.

Tuo metu tai buvo tikrai drąsūs žingsniai, galėję kainuoti direktoriaus postą, nes tuometė Lietuvos valdžia, ypač Kultūros ministerija, bijojo ir atvirai paremti tokias iniciatyvas, ir joms pasipriešinti. Teko dalyvauti 1989 m. gegužės mėn. vykusioje Kultūros ministerijos kolegijoje, kurioje direktorius, nevengdamas aštrių priekaištų ministerijos valdininkams dėl negebėjimo ar baimės savarankiškai spręsti su Maskva nesuderintas problemas ir nurodydamas pavyzdžiu Estiją (Nacionalinės bibliotekos statusas patvirtintas 1988 m. spalio mėn.), pasiekė, kad Respublikinei Martyno Mažvydo bibliotekai (vardas suteiktas 1988 m. birželio 1 d.) būtų pripažintas Nacionalinės bibliotekos statusas.

Mano artimesnė pažintis su V. Bulavu prasidėjo 1989 m. vasarą kultūros darbuotojų seminare Nidoje, kur buvo svarstomas pasirengimas 31

kultūros kongresui ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kultūros darbuotojų koordinacinės grupės (jos sudėtis taip ir liko nežinoma) parengtas rezoliucijos projektas „Dėl Lietuvos bibliotekų būklės ir raidos perspektyvų“. Drąsios, tais laikais dar neįprastos viešai išsakytos V. Bulavo mintys dėl neapgalvoto, svarbiausius bibliotekų veiklos momentus nutylėjusio dokumento turinio padėjo suburti naują darbo grupę, kuri, jo vadovaujama, per naktį dokumentą pataisė. Kaip tik tada Lietuvos bibliotekininkai galėjo įvertinti, kad direktorius ne tik gerai žino šalies bibliotekų problemas, bet ir yra susipažinęs su pasaulio bibliotekų patirtimi. Žinoma, dabar šį ir kitus kongresui parengtus dokumentus galima vertinti įvairiai, tačiau būtent jo pastangomis daugelis su bibliotekų veikla susijusių teiginių iki šiol neprarado savo reikšmės.

Nuo 1990 m. rudens teko kone kiekvieną dieną bendrauti ne tik darbo reikalais, bet ir Vilniaus Sąjūdžio taryboje. Atmintyje ypač įstrigo 1991 m.

Sausio įvykiai – direktorius tuo neramiu metu sugebėjo taip detaliai apgalvoti kiekvieną veiksmą, sutelkti kolektyvą, jog kartais atrodydavo, kad tai vyksta savaime ar bibliotekininkų iniciatyva (karo ligoninė bibliotekoje, turto apsauga). Tačiau direktorius apie visus reikalus žinojo – net ir tai, apie ką nebuvo galima plačiau kalbėti. Gaila, kad niekas apie tai jo ir nepaklausinėjo.

Nepriklausomybės metais kartu teko dirbti pirmojoje nepriklausomos Lietuvos Vilniaus miesto taryboje. Paskendęs rūpesčiuose Kultūros ministerijoje, aš labiau domėdavausi miesto kultūros reikalais, o direktorius, nepaisydamas užimtumo, buvo gana įsigilinęs į visas svarstomas problemas, nors, skirtingai nei daugelis deputatų, kalbėdavo tik esminiais klausimais.

Tas pasakytina ir apie deputatų vizitus į užsienio šalis – buvo atvejų, kai, gelbėdamas situaciją, direktorius sumaniau ir tiksliau nei delegacijos vadovai paaiškindavo sostinės gyvenimo problemas. Iki vėlumos vykstančiuose tarybos posėdžiuose ir bibliotekoje aptardavome ir darbo klausimus. Kultūros ministerijoje jis lankydavosi tik svarbiausiais reikalais, nes kai kurių, dar sovietmečiu dirbusių, valdininkų nemėgo (jie atsakydavo tuo pačiu). O reikalų buvo daug, ypač finansinių (atlyginimai, priestato statyba, užsienio komandiruočių poreikis ir t. t.).

Daugiausia problemų kildavo dėl LIBIS, nes dažnai besikeičiantys ministerijos ir didžiųjų bibliotekų vadovai ne visada buvo linkę konstruktyviai diskutuoti šiuo klausimu, ir net aštuonių didžiųjų šalies bibliotekų 1993 m. įkurtas Lietuvos mokslinių bibliotekų susivienijimas ir Nacionalinės bibliotekos parengta investicinė programa, deja, nepadėjo rasti bendro sprendimo. Dėl to direktorius labai

32

Doc. Vacius Mališauskas, Vladas Bulavas, Vytautas Gudaitis 1991 m. Suomijoje.

„

V. Bulavo rūpinimasis

išgyveno. Tačiau, kaip prisipažino kultūros paveldu, viename iš pokalbių, jis pagaliau pradėjo darbą, kuris jį seniai bibliotekos vieta ir domina ir kurį tikrai išmano. atsakomybe Lietuvos Vis dėlto didžiausias V. Bulavo rūpestis ir laimėjimas buvo kultūrai, jos ateities priestato, kurio kertinis akmuo vizija ypač atsiskleidė padėtas 1992 m. gruodžio 15 d., statyba. Nuo pat pradžios kilo „perestroikos“ metais. daugybė problemų, ginčų su rangovais, strigo finansavimas (buvo laikotarpių, kai jis buvo visiškai nutrauktas, ir biblioteka ėmė paskolas iš bankų), dėl finansavimo problemų žlugo rangovas ir paskutiniaisiais statybos metais teko ieškoti kitų – tai ir vėl naujos problemos. Statyba buvo baigta 2003 metais, kai direktorius jau sunkiai sirgo, tačiau jis iki smulkmenų, galima teigti, iki paskutinės minutės rūpinosi ir kabinetų įrengimu, ir fondų perkėlimu, ir renginių organizavimu (ypač priestato atidarymo švente 2003 m. liepos 5 d.), ir Europos nacionalinių bibliotekų direktorių konferencija (rugsėjo 25–26 d.).

Tokį jį aš visada prisiminsiu – pakelta galva, susirūpinusiu žvilgsniu, noru įsigilinti ir iki smulkmenų perprasti visus darbus, gilų eruditą ir, kas man labiausiai keista, – mėgstantį Julio Iglesias dainas.

Vytautas Gudaitis Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius 2004–2010 m.

Gerosios patirtys

„STOTELĖ – BIBLIOTEKA“ UTENOS RADIJO BANGOMIS

Šiandien biblioteka gyva, aktyvi, dinamiška. Eina paskui laiką ir šiuolaikinį savo lankytoją. Jei dar neatvėrėte bibliotekos durų ir nežinote, kas joje vyksta, pasak Utenos radijo direktoriaus Lino Bražionio, tą galėsite padaryti automobilyje, biure, virtuvėje ar naudodamiesi telefonu. Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos laida „Stotelė – Bib­lioteka“ transliuojama Utenos radijuje kiekvieną trečiadienį ir šeštadienį nuo 14.00 val.

Radijo laidą rengiančios bibliotekininkės (iš kairės): Dainora, Vaida ir Jurgita.

Kodėl, ką ir kam Kodėl radijo laidai pasirinkome tokį pavadinimą, ką klausytojai girdi eteryje ir kam iš viso reikalinga laida? „Stotelė – Biblioteka“ labai atitinka šios dienos skubančio žmogaus judėjimo kryptį: daug dirbu, užbėgu į biblioteką pasiimti knygos, atsispausdinti lėktuvo bilietą ar pasidaryti dokumento kopiją. Tinka ir žmogui, turinčiam daugiau laisvo laiko: bibliotekoje randu įvairių veiklų – galiu išmokti naujų dalykų, skaityti spaudą, dalyvauti naujos knygos pristatyme.

Tinka ir jaunam žmogui: čia galiu susitikti su bendraamžiais ir bendraminčiais, sukurti ką nors naujo.

Tinka ir mažiesiems lankytojams, šeimoms su vaikais – čia galima puikiai praleisti laiką“, – pristatydama bibliotekos projektą, sėkmingai gyvuojantį jau dvejus metus, sako bibliotekos direktorė Vida Garunkštytė.

Rubrikos pagal skonį Radijo laidoje yra keturios rubrikos apie tai, kas vyksta ar vyks bibliotekoje. Rubrika „Infonamas“ skirta vaikams: pristatomi renginiai, mokymai, būreliai, dirbtuvės, apžvelgiamos knygų naujienos, skirtos mažiesiems bibliotekos lankytojams. „Svečio kėdėje“, be abejo, kalbiname visada laukiamus bibliotekos svečius: rašytojus, muzikantus, aktorius, politikus, pedagogus ir kitus aktyvius veikėjus, kurie atvyksta į biblioteką, veda renginius, pristato knygas ar parodas, vaidina, groja ar moko mūsų lankytojus. Jie visada noriai sutinka atsakyti į keletą klausimų bibliotekos radijui. „Svečio kėdėje“ sėdėjo daug įdomių pašnekovų, kaip antai aktoriai Vaiva Mainelytė, Virginija Kochanskytė, Andrius Bialobžeskis, žurnalistas Rimvydas Valatka, lenktynininkas Benediktas V ­ anagas,

33

Gyvas eteris Utenos radijo studijoje.

Tiesioginė transliacija Utenos miesto gimtadienyje.

rašytojai Monika Budinaitė, Aldona Ruseckaitė ir dar daug kitų žinomų įdomių žmonių. Ši rubrika reikalauja bene daugiausia pasirengimo, nes turi daug sužinoti apie pašnekovą, parengti įdomius klausimus, įrašyti pokalbį, vėliau jį redaguoti ir galiausiai paleisti į eterį. Sutvarkyti interviu, parengti įrašus, išdėlioti juos valandos trukmės laidoje mums padeda Utenos radijo darbuotojai.

Rubrikoje „Bibliotekos triukšmas“ transliuojami kasdieniai bibliotekos įvykiai: parodų pristatymai, informacija apie renginius, mokymus, kūrybines dirbtuves, įvairias akcijas. Ir kaipgi biblioteka be knygų? Todėl knygų naujienos, topai, senų knygų atradimai ar „prisikėlimai“, skaitytojų nuomonės girdimos rubrikoje „Knyga su prieskoniu“. Labai dažnai šią rubriką rengia bibliotekininkė Vaida. Ji pristato bibliotekoje gautas naujas knygas, kalbina skaitytojus, kurie rekomenduoja jiems patikusias knygas, pristato, ko dažniausiai ieško ir užsisako bibliotekos skaitytojai – taip išrenkame labiausiai graibstomas ir populiariausias uteniškių knygas. „Radijo laidų rengimas, vedimas, pasiruošimas joms – labai įdomus ir įvairialypis darbas, nes turi aktyviai dalyvauti bibliotekos gyvenime, domėtis savo pašnekovais, bibliotekos lankytojais ir transliuoti apie tai visiems 34

„Svečio kėdėje“ – bibliotekos globėjas lenktynininkas Benediktas Vanagas.

Jurgita kalbina savanorį Rafaelį iš Ispanijos.

uteniškiams. Iš pradžių jautėme šiokį tokį stresą, bet po dviejų metų patirties smagiai leidžiame laiką tiek su savo svečiais, tiek eteryje pristatydamos rub­ rikas“, – patirtimi dalijasi radijo laidas rengiančios bibliotekininkės Vaida, Jurgita ir Dainora.

Daugiau galimybių Kaip kilo idėja atsirasti šiai laidai Utenos radijo stotyje? Direktorius L. Bražionis sako: „Matome, kad biblioteka iš tikrųjų yra mobilus, pulsuojantis organizmas, ne tik vieta, kur išduodamos knygos“. Biblioteka, viešindama savo veiklą, naudojasi įvairiomis medijomis, o „atskira radijo laida – tai daugiau galimybių pasiekti savo lankytojus (o gal ir nelankytojus) ir pakviesti juos naudotis bibliotekos paslaugomis“, – antrina bibliotekos direktorė. Nors radijas veikia 25 km spinduliu, jaunimas, ypač uteniškiai studentai ar mūsų kalbinami svečiai, laidų klausosi internete, tiesioginiame eteryje.

Biblioteka vykdo daug ir įvairių projektų, į kuriuos visada įsitraukia nemažai lankytojų, o tuos, kurių nesulaukia, pasiekia radijo bangomis (www. utenosradijas.lt).

Dainora Narkūnienė

kronika

Itališkas palinkėjimas Klaipėdos knygų mugei „Turiu jums pranešti, kad uraganas, nusiaubęs Haitį ir besiartinantis prie Kubos ir JAV, pakeitė kryptį ir užklupo Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešąją biblioteką. Ačiū Dievui, kad šis uraganas nesivadina Metju, o vadinasi Klaipėdos knygų muge“, – mugės dalyvius spalio 6-ąją šmaikščiai sveikino bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis.

Kartu su Klaipėdos miesto meru Vytautu Grubliausku ir Lietuvos mažų ir vidutinių leidėjų asociacijos (LiMViLA) prezidentu Sigitu Laduku tądien J. Šikšnelis iškilmingai atidarė ketvirtąją Klaipėdos knygų mugę.

Klaipėdos knygų mugė jau tapo tradicine: turi savo ženklą (autorė Jūratė Bizauskienė), didėjantį būrį lankytojų ir leidyklų, norinčių pristatyti savo leidinius. Mugė ypatinga tuo, kad priima tik mažas ir vidutines leidyklas iš visos Lietuvos, taip suteikiama galimybė šioms ne visada pastebimoms leidykloms atsidurti dėmesio centre ir parodyti skaitytojams savo leidybinę produkciją. Klaipėdos

Bibliotekos pogrindyje įsikūrė Roko skaitykla. Eugenijaus Maciaus nuotraukos

knygų mugė neabejotinai naudinga ir miestui – dar tik šaknis įleidžiantis renginys pamažu tampa svarbiu ir laukiamu kultūriniu miesto bruzdesiu. Šiemet Klaipėdos knygų mugė pasitiko gerokai išaugusi – savo leidinius pristatė 21 leidėjas. Tris dienas mugės lankytojai šurmuliavo naujausių knygų pristatymuose, pokalbiuose ir diskusijose su leidyklų atstovais ir knygų autoriais, klausėsi koncertų, žiūrėjo vitražinių lėlių spektaklį ir dalyvavo „Fortūna Travel“ konkurse, kuriame galėjo laimėti net tris kruizus maršrutu Ryga–Stokholmas–Ryga.

Apskričių bibliotekų edukacija Šių metų Klaipėdos knygų mugės naujovė – įkurta bibliotekų erdvė, kurioje Lietuvos apskričių bibliotekos lankytojams siūlė gausią edukacinės veiklos programą.

Mugės dalyviai buvo kviečiami dalyvauti robotų varžybose, kurti komiksus, žaisti stalo ir virtualius žaidimus, dalyvauti viktorinose ar išbandyti moderniausias technologijas.

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos atstovai mugės lankytojus kvietė užsukti į „Literatūrinę vaistinę“, kurioje kiekvienam pagal nuotaiką buvo parinktas tinkamiausią vaistas –

knyga. Mažieji mugės lankytojai kartu su piratu ieškojo „Knygų lobio“.

Norintiems atsipalaiduoti Kauno apskrities viešoji biblioteka siūlė dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse „Piešimas ant akmenų“. Aktyvesni dalyviai kūrė komiksus, žaidė virtualų žaidimą „Knygos kelias“, išbandė edukacinę programėlę „Atgimę vaikystės autoriai ir senosios iliustracijos“.

Mugės organizatoriai, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės biblioteka, kvietė dalyvius išbandyti bibliotekos sukurtus elektroninius produktus: mobiliąją programėlę keliautojams „Klaipėda Heritage Guide“ ir virtualų žaidimą „Žaliapėdis“, kurį žaidžiant galima sužinoti daug naujų dalykų apie Klaipėdos miestą. Taip pat klaipėdiečiai pristatė stalo žaidimą „Knygosūkis“, prie kurio kūrimo prisidėjo žymūs Lietuvos kultūros žmonės: Andrius Mamontovas, Nijolė Narmontaitė, Sigutė Ach, Vytautas Juozapaitis ir kiti. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka sulaukė itin didelio susidomėjimo dėl robotų varžybų. Jaunimas noriai mokėsi valdyti robotus planšetiniais kompiuteriais, rungėsi robotų lenktynėse.

Nemažiau dėmesio sulaukė 3D spausdintuvo ir roboto-žaislo BB-8 demonstracijos.

Vyresnieji mugės dalyviai buvo kviečiami užsukti į dirbtuves „Sukurk ekslibrisą sau“.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka lankytojams pasakojo apie Panevėžio dramos teatro įkūrėją Juozą Miltinį: pristatė filmą „Juozas Miltinis. Knygos gravitacija“ ir knygą „Juozas Miltinis. Teatras kaip ugnies žemė“.

Mugės atidarymo renginį papuošė Violetos ir Viliaus Tarasovų pasirodymas.

35

Ypač daug renginių šiemet buvo skirta jaunimui.

Šiemet mugėje buvo gausu ir leidėjų, ir lankytojų, ir renginių.

Energingieji rokeriai „Barzdoti vyrai“ drebino mugės sienas nuo pat ankstaus ryto.

Lankytojai į mugę buvo kviečiami ne tik įsigyti knygų, bet ir dalyvauti įvairiausioje edukacinėje veikloje.

Ypatingas dėmesys bibliotekų leidiniams Šių metų Klaipėdos knygų mugėje daug dėmesio skirta bibliotekų išleistiems leidiniams. Buvo surengta Klaipėdos regio­ no bibliotekų ir autorių leidinių paroda, kurios ekspoziciją sudarė 40 leidinių apie Žemaitiją ir žmones.

Bibliotekų atstovai pristatė knygas, kurias rengiant buvo panaudoti bibliotekose saugomi lobynai. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos atstovės pristatė knygą „Pasižvalgymai po Vilnių“, kurioje pasakojama Vilniaus mikrorajonų istorija. Iš Kauno apskrities bibliotekos leidinių pristatyta knyga „Įsikūrę prie Nemuno“, kurioje gausu prieškario vaizdinės medžiagos apie miestelius, įsikūrusius prie Nemuno. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekos atstovės pristatė „Klaipėdos vaizdų albumą“. Didžioji dalis į knygą sugulusių nuotraukų publikuotos pirmąkart. Šios knygos leidėjui Kęstučiui Demereckui renginyje buvo įteikta Klaipėdos atminties premija „Prūsa“.

Naujos erdvės ir parodos Antrąją mugės dieną buvo atidaryta dar viena Klaipėdos knygų mugės erdvė – Roko skaitykla. Joje buvo galima rasti geriausios literatūros apie roko muziką, grupes, atlikėjus, išmėginti retro aparatūros laboratoriją: pasiklausyti mėgstamos muzikos iš vinilo plokštelių, pasileisti 36

juostinį ar kasetinį magnetofoną, pažiūrėti koncerto įrašą per vaizdo grotuvą. Šioje skaitykloje taip pat buvo surengta roko muzikantų portretų paroda.

Mugėje buvo eksponuojamos ir kitos įvairios parodos: galerijoje 13 L atidaryta paroda „Lietuvos spaudos fotografija“, bibliotekų erdvėje veikė šiauliečio fotografo, dizainerio kilnojamoji paroda „Skaityk – būk asmenybė“. Ypatingo lankytojų dėmesio sulaukė iš Lietuvos kilusios vokiečių poetės ir grafikės Aldonos Gustas paroda „Moterys su burnomis“ – minimalistinių piešinių serija, kurios pagrindinės temos meilė, erotika, moteriškumas.

Trumpai apie kitokią mugę Straipsnio autorė šį pavasarį lankėsi Bolonijos (Italija) vaikų knygų mugėje. „Užkurk vaizduotę“ (angl. Fuel the Imagi­ nation) – ragino iš viso pasaulio susirinkusius knygų autorius ir leidėjus mugės plakatai.

Jau daugiau kaip pusę šimtmečio kiekvieną pavasarį į Boloniją susirenka vaikų knygų specialistai iš viso pasaulio. Tai svarbiausias metų renginys vaikų knygų leidėjams, autoriams, vertėjams, literatūros agentams – visiems, kurie nori pasidalyti vaikų knygų leidybos, multimedijos ir animacijos pasaulio naujienomis. Šiemet balandžio 4–7 dienomis 53-ąjį kartą Bolonijos vaikų knygų mugė sukvietė

25 tūkstančius lankytojų ir 1200 leidėjų iš 98 šalių. Mugėje neprekiaujama, ir ji nėra atvira plačiajai visuomenei: šešiose didžiulėse salėse (plotas dvigubai didesnis nei Vilniaus knygų mugės) vaikų knygų specialistai derasi dėl autorių teisių, vertimų, iliustravimo, technologinių naujovių bei kitų leidybinių klausimų; išsibarsčiusiuose mugės kampeliuose nuolat vyksta paskaitos, diskusijos, seminarai, susitikimai.

Bolonijos knygų mugėje teikiami prestižiniai apdovanojimai – kiekvienais metais įvertinamos gražiausios vaikų knygos, vertingiausios programėlės, leidėjai, iliustruotojai. Mugėje įteikiamas ir svarbiausias pasaulyje vaikų literatūros apdovanojimas – Astridos Lindgren atminimo premija (ALMA). Kas antrus metus mugėje paskelbiamas Hanso Kristiano Anderseno medalio laimėtojas.

Bolonijos vaikų knygų mugės patirtis rodo, kad specifinė mugė gali tapti didelė ir svarbi visam pasauliui. Ji nekonkuruoja su didžiausiomis pasaulio knygų mugėmis, yra unikali, dėl to labai reikalinga. Klaipėdos knygų mugė taip pat nesiekia pavyti Vilniaus knygų mugės, juolab nesistengia lygiuotis į tarptautines muges, bet ji – kitokia, ir tas savitumas gali ją užauginti, paversti svarbia visos Lietuvos mažųjų leidyklų globėja.

Lina Bimbirytė

Antrasis patirties dalijimosi seminaras Artėjant į pabaigą trejų metų trukmės projektui „Bibliotekos pažangai 2“, kurį įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, viešųjų bibliotekų atstovai susirinko pasidalyti su kolegomis sukaupta patirtimi ir padiskutuoti su įvairių sričių specialistais apie ateities perspektyvas.

Nacionalinėje bibliotekoje spalio 27–28 dienomis vykstantis jau antrasis „Bibliotekos pažangai 2“ patirties dalijimosi seminaras subūrė beveik pusantro šimto viešųjų bibliotekų (ne tik gavusių „Bibliotekos pažangai 2“ dalinį finansavimą) vadovų ir specialistų iš visos Lietuvos. Per dvi dienas bibliotekininkai turėjo galimybę pasisemti idėjų ir įkvėpimo iš kolegų, taip pat iš pirmų lūpų išgirsti, koks yra bibliotekų partnerių bei vartotojų požiūris į biblioteką ir jos paslaugas, dalyvauti diskusijose kartu su „Bibliotekos pažangai 2“ projekto koordinatoriais, išklausyti specialistų pranešimus bibliotekoms aktualiomis temomis.

Renginį sveikinimo žodžiu atidarė Nacionalinės bibliotekos vadovas prof. dr. Renaldas Gudauskas, susirinkusiems jis pristatė pagrindinės šalies bibliotekos, šį rugsėjį iš naujo atsivėrusios visuomenei, vaidmenį ugdant informacinę visuomenę valstybėje. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atstovė Gražina Lamanauskienė dalijosi bibliotekų ateities vizija, o Kultūros tarybos darbuotoja Lina Žilytė aptarė atminties institucijų projektų finansavimo galimybes. Švietimo ir mokslo ministerijos atstovė Dalia Šiaulytienė apžvelgė neformaliojo suaugusiųjų švietimo galimybes Lietuvoje ir kaip prie šios strategiškai svarbios

Patirties dalijimosi seminare dalyvavo viešųjų bibliotekų specialistai iš visos Lietuvos.

valstybei srities gali prisidėti bibliotekos. Bibliotekų specialistus su 2017 m. programos „Erasmus +“ galimybėmis supažindino Švietimo mainų paramos fondo darbuotoja Donata Kavoliūnienė.

Renginio dalyviams taip pat pristatyti du projektai, susiję su bibliotekininkų kvalifikacijos kėlimu ir naujų idėjų įgyvendinimu: apie projektą „Tarptautinė kvalifikacija novatoriškoms bibliotekų idėjoms“ pasakojo Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos atstovė Virginija Švedienė, o antrąjį projektą „Andragogika: virtuali mokymosi aplinka bibliotekininkams“ pristatė Vilniaus apskrities Adomo Mic­kevičiaus viešosios bibliotekos darbuotojos Neringa Androšiūnaitė ir Toma Katinaitė. Į patirties dalijimosi seminarą su­ si­rinkę bibliotekų atstovai dalyvavo ir in­teraktyviose diskusijose katu su „Bib­ lio­tekos pažangai 2“ koordinatoriais.

Jose kalbėta apie modernių technologijų integravimą į bibliotekų veiklą, formalųjį ir neformalųjį ugdymą, bibliotekų erd­ves, socialinius projektus. Siekiant vi­sapusiško požiūrio į šiuolaikines bib­ liotekas, jų projektinę veiklą ir teikiamas pa­slaugas, į diskusiją pakviesti ir bib­ liote­kų partneriai bei vartotojai – jie galėjo pasidalyti savo patirtimi, susijusia su bibliotekomis, ir padėti joms su­si­for­mu­ luo­ti ateities tikslus bei uždavinius, kurie leis­tų įsitvirtinti kaip bendruomeninėms institucijoms, prisidedančioms prie Lie­tuvos gyventojų gyvenimo kokybės gerinimo.

Patirties dalijimosi seminare pirmą kartą Lietuvoje pristatytas virtualiosios realybės bibliotekų „Laiko portalas“,

sukurtas įgyvendinant Nacionalinės bibliotekos projektą „Bibliotekos pažangai 2“. „Laiko portalas“ – tai galimų ateities bibliotekų paslaugų prototipas. Žiūrint pro specialius akinius ir naudojant kitas modernias technologijas portalas leidžia žmonėms bibliotekoje keliauti laiku ir virtualiojoje realybėje patirti istorinius įvykius. Čia žmonės gali nusikelti į praeitį, prie žymiosios italų renesanso menininko Rafaelio freskos „Atėnų mokykla“, susitikti su graikų išminčiais Aristoteliu, Pitagoru bei Platonu ir pasisemti iš jų išminties. Šia ekspozicija siekiama parodyti, kad modernioje bibliotekoje žmonės žinių gali gauti ne tik tradiciniu būdu, bet ir „patirti“ informaciją pasitelkdami pažangias technologijas. Tai yra vienas iš būdų, kaip bibliotekos skatina visuomenę naudotis technologinėmis naujovėmis. Ekspozicijoje taip pat pristatomas ir projektas „Bibliotekos pažangai 2“, kuris, skatindamas kurti naujas viešųjų bibliotekų paslaugas ir erdves, prisideda prie Lietuvos gyventojų skaitmeninio raštingumo ugdymo ir viešųjų bibliotekų modernizavimo.

Antrąją patirties dalijimosi seminaro dieną dalyviai buvo pakviesti į projekto „Bibliotekos pažangai 2“ specialistų moderuojamas interaktyvias diskusijas poveikio vertinimo ir projektų finansinių klausimų temomis. Renginį baigė projekto „Bibliotekos pažangai 2“ vadovas Eugenijus Stratilatovas, kuris apžvelgė per beveik trejus metus bibliotekų nuveiktus darbus, įgyvendinant projektus, skirtus bendruomenėms.

LNB informacija 37

žinios iš lietuvos viešųjų bibliotekų

Virtualaus skrydžio išbandymas.

Po ekskursijos renginio dalyviai galėjo išbandyti skrydį virtualios realybės parasparniu – FLY VR. Parasparnio kūrėjas – elektronikos inžinierius, programuotojas Gediminas Sinkevičius, turintis ilgametę parasparnio valdymo patirtį, dalijosi savo žiniomis apie aviaciją, parasparnio kūrimą, supažindino su jo valdymo ypatumais – kaip reikia valdyti parasparnį, norint kuo tiksliau nusileisti ar per trumpiausią laiką nuskristi kuo didesnį atstumą. G. Sinkevičiaus teigimu, skraidant šiuo virtualios realybės parasparniu galima ne tik išmokti jį valdyti, bet ir patirti nuostabų skrydžio jausmą. Kupini įspūdžių renginio

38

dalyviai patikino, kad bibliotekoje sukurtos inovatyvios paslaugos sudaro sąlygas efektyviai mokytis, skatina pažinti, leidžia turiningai leisti laisvalaikį. Tiek vyresnių klasių moksleiviai, tiek ir pirmą kartą bibliotekoje viešėję mažieji skaitytojai teigė, kad moderni ir inovatyvi biblio­teka jiems paliko įspūdį, todėl čia visuomet norės sugrįžti.

Regina Vasauskaitė Mažeikiai Rašytojas Valdas Papievis: „Man Mažeikiai – legendinis miestas“. Lankydamasis rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje Paryžiuje gyvenantis rašytojas, vertėjas Valdas Papievis mažeikiškiams pristatė savo naujausią knygą „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“, praėjusiais metais patekusią į geriausių prozos knygų penketuką ir kūrybiškiausių knygų sąrašą.

Tą vakarą bibliotekoje viešpatavo prancūziška dvasia – salėje, skirtoje susitikimui su daugiau kaip dvidešimt metų Paryžiuje gyvenančiu rašytoju, mažeikiškiai galėjo grožėtis interaktyviame ekrane besikeičiančiais šio miesto vaizdais ir klausytis prancūziškų dainų. Smagią paryžietišką nuotaiką kūrė ir Vytauto Klovos muzikos mokyklos moksleivis, tarptautinių konkursų laureatas Jonas Vozbutas, virtuoziškai grojęs akordeonu. Romane „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ Paryžius yra ne tik fonas, anot literatūrologės Violetos Kelertienės, „miestas pats yra veikėjas, gyvai aprašomas jame gyvenančio pasakotojo“. Tačiau savo pasakojimą V. Papievis pradėjo nuo Mažeikių. „Aš norėčiau šūktelėti: ei, Pranai, kur tu dabar esi, ką tu veiki?“, – sakė rašytojas, prisimindamas praėjusiais metais mirusį žinomą Lietuvos ir Prancūzijos dailininką Praną Gailių, kilusį iš Mažeikių. Šis vienas ryškiausių lietuvių išeivijos menininkų yra trijų V. Papievio Paryžiuje sukurtų knygų viršelių autorius. Artimas dvasinis ryšys juos siejo daugiau kaip dešimt metų. Renginio išvakarėse Mažeikių muziejuje buvo atidaryta Lietuvos diplomato Prancūzijoje, tapytojo Antano Liutkaus (1906–1970) ir jo brolio Juozo (1908–1993), gydytojo ir dailininko mėgėjo, kilusių iš Mažeikių rajono, retrospektyvinė tapybos darbų paroda. „Tai reiškia, kad Mažeikiai yra kūrybingos dvasios kupinas miestas“, – sakė rašytojas. Jis dėkojo likimui, lėmusiam susitikimus su tokiais žmonėmis kaip P. Gailius ir A. Liutkaus sūnus, buvęs Prancūzijos lietuvių bendruomenės tarybos pirmininkas Perkūnas Liutkus, kurie nuolatos jam pasakojo apie Mažeikius, todėl mūsų miestas jam tapo legendinis, ne toks kaip kiti. „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ yra ketvirtoji rašytojo knyga. Visos knygos pasirodė be didelės reklamos ir viešinimo, tačiau buvo greitai pastebėtos, įvertintos literatūros kritikų ir pamėgtos skaitytojų. Pristatydamas savo romaną, kurio pagrindinė veikėja – elegantiška devyniasdešimtmetė paryžietė Odilė, V. Papievis sakė, kad rašydamas galvojo ne apie senatvę, jam rūpėjo rašyti apie laiką ir kiekvienam iš mūsų skirto laiko baigtinumą,

kai tolstame nuo vieno kranto ir artėjame prie kito, kai supranti, kad tau skirtas laikas šioje žemėje baigiasi. Parašęs kūrinio pradžią, rašytojas ilgai nežinojo, ką su juo daryti. „Savo knygų aš neprojektuoju, viskas vyksta spontaniškai.

Man labai svarbus ritmas, jis tave pasigauna ir pradeda nešti. Tada ir rašau. Kartais kalba atveria tai, ko net nežinojau manyje esant, ji pati siūlo, kaip rašyti“, – kalbėjo V. Papievis apie savo rašymo stilių, užburiantį skaitytojus „papieviška“ žodžio magija.

Janinos Dambrauskaitės nuotr.

Kaunas Skrydis virtualios realybės parasparniu.

Pirmą kartą rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje organizuota Inovacijų diena buvo skirta supažindinti lankytojus su biblioteka ir joje teikiamomis inovatyviomis paslaugomis.

Renginyje dalyvavę rajono Garliavos Jonučių progimnazijos VIII klasės moksleiviai ir mokytoja Jūratė Radzevičienė džiaugėsi ne tik bibliotekoje esančių knygų gausa ir įvairove, bet ir teikiamų inovatyvių paslaugų, įvairių edukacijų ir renginių pasiūla. Garliavos Adomo Mitkaus pagrindinės mokyklos Mastaičių skyriaus I klasės moksleiviai bibliotekoje lankėsi pirmą kartą.

Ypač didelį įspūdį mažiesiems lankytojams paliko knygų išdavimo savitarnos įrenginys ir poilsio zona, kurioje galima ne tik žaisti stalo žaidimus, bet ir naudojantis muzikiniais grotuvais klausytis mėgstamos muzikos. Neatsilikdami nuo naujausių technologijų moksleiviai bibliotekoje skaito ne tik tradicines popierines knygas, bet ir vis labiau tarp jaunimo populiarėjančias elektronines knygas. Abejingų nepaliko ir „Lego“ robotai, kuriuos bibliotekoje organizuojamose neformaliojo ugdymo pamokėlėse jų dalyviai mokosi konstruoti ir programuoti.

Pasitelkiant vienas iš populiariausių ir pažangiausių šiuolaikiškų technologijų – planšetinius kompiuterius, žaidimų konsolę „Xbox One“ su priedu „Kinect“ – bibliotekoje rengiamos interaktyvių žaidimų popietės.

Svečiuose rašytojas Valdas Papievis.

Renginyje dalyvavo Paryžiuje gimusi ir augusi, o šiuo metu Lietuvoje gyvenanti žymaus knygnešio iš Panevėžio Juozo Masiulio anūkė Karolina Masiulytė-Paliulienė, kuri, analizuodama Odilės ir pasakotojo paveikslus, stebėjosi rašytojo gebėjimu pajusti ir perteikti Prancūzijos aukštuomenės dvasią. Kūrinio ištraukas skaitė Mažeikių kultūros centro Juozo Vaičkaus „Skrajojamojo“ teatro aktorė Irena Pocienė ir pats autorius. Paklaustas apie ateities planus, rašytojas sakė, kad jų yra, tačiau kiekviena knyga jam – išgyvenimas, todėl dar nežino, kada gims kita. V. Papievio kūrybos gerbėjai džiaugėsi galimybe pabendrauti su rašytoju ir gauti autografą. Šis susitikimas paskatino mažeikiškius sugrįžti ir prie kitų šio unikalaus rašytojo kūrinių, teikiančių nepaprastą skaitymo malonumą.

Dangira Undžienė Pagėgiai Aidint šventinės popietės šurmuliui. Savivaldybėje vykstant gražia tradicija tapusiai krašto šventei „Pagėgiai – laiko labirintuose“, viešoji biblioteka pakvietė vaikučius, tėvelius ir senelius dalyvauti Juodojo katino kieme surengtoje šventinėje popietėje „Rudens margi sparnai“. Renginį pradėjo linksma specialiai mūsų krašto šventei parengta literatūrinėetnografinė programa „Mes žemaitėjės vākā“.

Jos atlikėjai – Skuodo rajono ir viso Žemaitijos regiono žemaitiškų skaitymų nugalėtojai, liaudies kūrybą pristatantys moksleiviai, konkurso „Tramtatulis“ dalyviai, savo gimtąja žemaičių tarme kurianti jaunuomenė (vad. literatūrologė, nepriklausomo Skuodo r. laikraščio „Mūsų žodis“ redaktorė Dalia Zabitienė).

Popietėje buvo pristatyta Juodojo katino kiemą papuošusi viešosios bibliotekos organizuoto vaikų kūrybos konkurso „Dovana gimtajam kraštui“ darbų paroda. Šiame konkurse aktyviai dalyvavę mažieji kraštiečiai uoliai plušėjo

bibliotekoje veikusiose kūrybinėse-edukacinėse dirbtuvėlėse ir kūrė svajonių rankdarbį gimtajam kraštui. Renginyje pagerbti patys aktyviausi šio konkurso dalyviai: Pagėgių pradinės mokyklos ikimokyklinio ugdymo grupės bei I–IV klasių mokiniai, vadovaujami mokytojų Žanos Bandzinės, Dalios Kuisienės, Birutės Kairienės, Laimos Kuizinaitės, Vidos Martišauskienės ir Linos Rimkuvienės.

Žaidimai Juodojo katino kieme.

Už konkurso metu skleistą puikią nuotaiką, darbelių originalumą mažieji menininkai buvo apdovanoti saldžiais prizais, o viešosios bibliotekos padėkos raštai už puikų vaikų kūrybinį ugdymą įteikti Pagėgių pradinės mokyklos bendruomenei – direktorei Loretai Chasijevai, mokytojoms ir mokiniams.

Smagia šventės kulminacija tapo Tauragės kultūros centro Dacijonų skyriaus vaikų teat­ ro studijos „Šurum burum“ (vad. Dacijonų skyriaus kultūrinių renginių organizatorė Rasa Didorienė) suvaidintas spektaklis „Bitė Maja, arba Didžiojo atradimo istorija“. Artistams iš Tauragės, kūrybingiesiems žemaičių tarmės puoselėtojams iš Skuodo ir jų vadovams taip pat įteiktos bibliotekos dovanos – šakočiai ir Juodojo katino kiemo globėjų bei rėmėjų – savivaldybės mero Virginijaus Komskio ir bendrovės Vilkyškių pieninė generalinio direktoriaus Gintaro Bertašiaus – dovanotos saldėsių kraitelės.

Liudmila Fetingienė Panevėžys Jaunimui – naujos galimybės. 2010– 2018 m. Europos Sąjunga įgyvendina naują jaunimo strategiją, kuria siekiama suteikti daugiau galimybių jaunimui mokytis ir įsidarbinti. Į šią veiklą įsitraukė ir rajono savivaldybės viešoji biblioteka, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Europos socialinio fondo agentūros ir Lietuvos darbo biržos inicijuoto projekto „Atrask save“ partnerė. Projektas buvo pradėtas vykdyti 2016 m. spalio 1 d. ir yra skirtas padėti nesimokančiam ir nedirbančiam jaunimui nuo 15 iki 29 metų. Šiuo metu ,,Atrask save“ veikloje jau sutiko dalyvauti trisdešimt jaunų rajono žmonių.

Jiems siekiama padėti sugrįžti į darbo rinką ar švietimo sistemą. Projektas yra orientuotas į individualų darbą su jaunuoliais, todėl įvairios veiklos formos parenkamos atsižvelgiant į jų asmeninius poreikius.

Vykdant jaunuolių integraciją stengiamasi kuo visapusiškiau išnaudoti ir bibliotekų teikiamas galimybes. Rajonų bibliotekininkės

gerai pažįsta savo vietovių gyventojus, dažnai pasiūlo tapti projekto ,,Atrask save“ dalyviais.

Kaimo biblioteka yra arčiausiai nedirbančio ar nesimokančio jaunuolio, jam nereikia niekur vykti, nes čia yra visos sąlygos – ir tinkama erdvė, ir kompiuteriai, ir reikalinga literatūra. Džiugu, kai jaunuoliai, niekada anksčiau neskaitę knygų, įsigyja skaitytojo bilietus ir pradeda draugystę su knyga.

Trys projekto dalyviai pasirinko savanorystės programą įvairiose rajono bibliotekose.

Kartu su bibliotekininkėmis organizuodami įvairią veiklą, jaunuoliai galėjo išbandyti save, suprasti, kokia veikla jiems yra įdomi ir kas sekasi geriausiai.

Puikus yra projekto dalyvės Lauros pavyzdys. Jauna moteris, grįžusi iš užsienio, tapo „Atrask save“ dalyve ir iš tikrųjų atrado save viešojoje bibliotekoje. Savanoriaudama aktyviai ir kūrybiškai prisidėjo prie įvairių renginių organizavimo, o šiuo metu yra jau tikra bibliotekos darbuotoja. Ji pati augina du mažylius ir gerai supranta jaunų mamų poreikius, todėl bibliotekoje pradėjo organizuoti stovyklėles mamoms su ikimokyklinio amžiaus vaikučiais. Čia jie susidomėję klauso pasakų, žaidžia teatrą, verda košę, iš pirštukų atspaudų daro piešinius ir t. t. O besilaukianti projekto dalyvė Svajūnė ne tik padeda pasiruošti renginiams, bet ir mokosi būti kūrybinga ir jautri mama.

Kūrybingumo pamoka su vaikučiais.

Savanorystė suteikia patirties, kuri ypač naudinga ieškant darbo. Tikimės, kad rajono bibliotekose save atras ir daugiau projekto dalyvių.

Daiva Mulevičienė Pasvalys Gailestingumo metams skirta knyga.

2016-ieji – Šventieji Gailestingumo metai.

Popiežius Pranciškus paskelbė nepaprastąjį jubiliejų, kurio svarbiausias akcentas yra Dievo gailestingumas.

Mariaus Katiliškio viešoji biblioteka rugsėjo 22 d. pasvališkius pakvietė į Gailestingumo jubiliejui skirtos knygos „Ateinu kaip gailestingumo karalius: apmąstymai Dievo gailestingumo tema“ (2016) sutiktuves, kuriose dalyvavo knygos sudarytojas, žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“ redaktorius, religijotyrininkas dr. Andrius Navickas, knygos iliustruotojas Vaidotas Kvašys, jo žmona kraštietė Rita Kvašienė.

Dailininkas V. Kvašys papasakojo, kaip gimsta grafikos darbai, kokią techniką naudojo

kurdamas knygos iliustracijas. Kraštietė R. Kvašienė supažindino su šv. Faustinos gyvenimo istorija, atskleidė knygos pavadinimo genezę – prieš 81 metus Jėzus paliepė šv. Faustinai: „Parašyk tai – prieš ateidamas kaip teisingas teisėjas iš pradžių ateinu kaip gailestingumo karalius“.

Iš kairės: V. Kvašys, R. Kvašienė ir A. Navickas.

Knyga sudaryta iš 33 šv. Faustinos dienoraščio citatų (būtent tiek metų ji gyveno), taip pat V. Kvašio šio dienoraščio įkvėptų graviūrų ir 33 autorių tekstų, skirtų gailestingumo temai.

A. Navickas papasakojo, kaip kilo mintis sudaryti knygą, kalbėjo apie Dievo gailestingumą kiekvienam iš mūsų, susirinkusiesiems pateikė keletą teologinių klausimų: „Ar mes esame gailestingi mus sukūrusiam Dievui? Ar mes sugebame atleisti Dievui?“ Pateikė samprotavimų apie tikėjimą: „Tikėjimas yra visų pirma pasitikėjimas Viešpačiu. Krikščionis nėra tas, kas tiki Dievą, o tas, kuris pasitiki. Pasitikėjimas yra Dievo priėmimas, prisijaukinimas, leidimas veikti“.

Pristatymo pabaigoje susirinkusieji galėjo įsigyti šias knygas: „Ateinu kaip gailestingumo karalius: apmąstymai Dievo gailestingumo tema“ (sudarytojai Andrius Navickas ir Kęstutis Dvareckas, 2016), „Mozaika pagal Andrių Navicką“ (sudarytojas Andrius Navickas, 2016), Andrius Navickas „Kelio bendrija“ (2013), Andrius Navickas „Padorios politikos principai“ (2016) ir Gilberto Keitho Chestertono „Šventasis Pranciškus iš Asyžiaus“ (2014).

Toma Mikalajūnaitė Radviliškis Pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Nesvyžiaus rajono viešąja biblioteka. Į Radviliškį atvykusių Nesvyžiaus rajono (Baltarusija) viešosios bibliotekos darbuotojų viešnagės metu pasirašyta tarptautinio bendradarbiavimo sutartis su rajono viešąja biblioteka. Sutartį pasirašė valstybinės kultūros įstaigos Nesvyžiaus centrinės rajoninės Pavlo Pronuzo bibliotekos direktorė Liudmila Vitko ir Radviliškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Violeta Šukaitienė.

Sutarties pasirašymo proga abiejų įstaigų vadoves pasveikino Kazimieras Augulis, Radviliškio rajono savivaldybės mero pavaduotojas. „Besiplečiant Radviliškio rajono savivaldybės ir Nesvyžiaus rajono vykdomojo komiteto bendradarbiavimo krypčių laukui, džiaugiamės sulaukę bibliotekininkų iš Nesvyžiaus iniciatyvos bendradarbiauti bibliotekininkystės

39

Lauros Bagučanskytės nuotr.

Bendradarbiavimo sutarties pasirašymas.

Nesvyžiaus delegacijos vadovas Aleksandras Kruhlikas, Nesvyžiaus rajono vykdomojo komiteto Ideologinio darbo, kultūros ir jaunimo reikalų skyriaus vedėjas, pakvietė Radviliškio bibliotekininkus atsakomojo vizito.

Eligija Zoltnerienė Šiauliai Pamatykim kiekvieną kaimo biblioteką.

Norėdama pritraukti naujų bibliotekos skaitytojų ir sudominti esamus, rajono savivaldybės viešoji biblioteka siekia reklamuoti savo ir 27 padalinių paslaugų plėtrą, didinti bibliotekos įvaizdžio sklaidą rajone. Tokią galimybę suteikia šiemet vykdomas projektas „Pamatykim kiekvieną nepastebėtą kaimo biblioteką“. ­2016-ieji yra Bibliotekų metai, todėl smagu, kad šiuo projektu akcentuojama šiuolaikinių medijų svarba ir informacinė nauda. Iki šiol visi rajono bibliotekos padaliniai neturėjo nei vienodų ir patrauklių iškabų, nei šiuolaikinės kaimo bibliotekos teikiamų paslaugų išorinės reklamos. Nauji inovatyvūs lauko reklamos

40

Almanto Šlivinsko nuotr.

srityje. Manau, kad keitimasis patirtimi, naujų iniciatyvų ir projektų įgyvendinimas bus naudingas abiem pusėms – vieni pasisems naujų idėjų bibliotekos modernizavimo, informacinių technologijų panaudojimo srityse, kiti turės galimybę papildyti Radviliškio miesto istoriją, susipažinę su dalimi Radvilų archyvo iš pasaulinės reikšmės dokumentinio paveldo kolekcijos, saugomo Nesvyžiaus bibliotekoje“, – sakė jis.

Bibliotekos direktorė V. Šukaitienė išreiškė viltį, kad prasidėsiantis Nesvyžiaus ir Radviliškio bibliotekų profesinis bendradarbiavimas bus visapusiškai naudingas keičiantis informacija, patirtimi, naujovėmis ir iniciatyvomis, skatins pažangą, o visa tai padės tobulinti bibliotekų darbą, prisidės prie kaimyniškų santykių stiprinimo.

Po ceremonijos svečiai iš Nesvyžiaus apžiūrėjo Radviliškio viešąją biblioteką ir jos filialus Kutiškiuose bei Aukštelkuose. Juos sudomino žaisloteka ir joje vykdoma veikla, nustebino, kad skaitytojai patys, be bibliotekininko, gali pasiimti ir grąžinti knygas, taip pat domėjosi leidybine bibliotekos veikla. „Esame labai panašūs: jūsų biblioteka turi 24 filialus, Nesvyžiaus – 22, dirba labai panašus skaičius bibliotekininkų, skaitytojų turime beveik tiek pat, tad tikiu, kad Radviliškio ir Nesvyžiaus bibliotekų bendradarbiavimas bus produktyvus tiek dalijantis darbo patirtimi, tiek paprasto žmogiško bendravimo srityje“, – sakė L. Vitko.

Ginkūnų biblioteka su nauja iškaba.

stendai su LED apšvietimu, bibliotekos logotipu, teikiamų paslaugų piktogramomis, QR kodu, kuriame užkoduotas bibliotekos interneto svetainės adresas, leis ieškoti įvairios informacijos, taip pat ir apie darbo laiką. Tikimės, kad šios apšviestos ir matomos iškabos pagerins kaimo bibliotekų, kaip kultūros ir informacijos centrų, įvaizdį, užtikrins platesnę jų paslaugų sklaidą rajone, o biblioteka ir jos veikla dažniau atsispindės žiniasklaidoje. Šiuo metu jau pakabintos 6 iškabos – Aukštelkės, Bridų, Bubių, Bazilionų, Ginkūnų ir Raudėnų bibliotekose. Įgyvendinant šį projektą vykdoma ir kita mūsų bibliotekos sklaidos programa – Šiaulių apskrities televizijoje kuriamas filmas, apimantis 65-erių metų laikotarpį, kuriame pristatoma ne tik sovietinių rajono kultūros įstaigų raida, bet ir mūsų darbuotojai, nuoširdžiai besirūpinantys žmonių ugdymu, jų informacinių ir kultūrinių poreikių tenkinimu.

Paskendę kasdienybės rutinoje nepamirškime domėtis savo krašto kultūra, ne tik pastebėti, bet ir reaguoti į naujus pokyčius. O eidami pro rajono bibliotekas pažvelkime aukštyn, galbūt pamatysime tai, kas mus nustebins ir paskatins jose apsilankyti.

Roberta Rasikienė Varėna Knyga apie Radyščiaus kaimą ir žmones.

Rugsėjo 15 d. viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta žurnalistės, švietimo darbuotojos Marijos Valuckienės knyga „Radyščius. Giminių medžių sodas“. Knyga skirta Radyščiaus kaimui ir jo žmonėms, čia gyvenusiems nuo XIX a. pabaigos iki XXI a. Renginyje dalyvavo knygos sudarytoja Marija Valuckienė, dr. Leonilija Perminienė, žurnalistė-publicistė Aldona Žemaitytė-Petrauskienė, knygos viršelio autorius – fotografas Stasys Matijoška.

Knygos sudarytoja M. GeležauskaitėValuckienė gimė 1938 m. Radyščiaus kaime.

Baigė Liškiavos septynmetę ir Alytaus pedagogines mokyklas, Vilniaus universitete įgijo filologės išsilavinimą. Dirbo pedagoginį, visuomeninį darbą, 20 metų vadovavo suaugusiųjų švietimo įstaigai, bendrovei. Yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narė. Neprik­ lausomybės metais pateikė spaudai nemažai interviu su įžymiais šalies ir užsienio šalių politikais, mokslininkais. Dalyvavo šalies radijo, televizijos laidose. Parengė knygelę ir filmuką „Gyvenimo keliais“ apie Alytaus pedagoginės mokyklos 1956 m. 15-osios

laidos absolventų gyvenimo kelią, rašo eilėraščius. Padėjo išleisti dvi knygas apie nusipelniusį mokytoją Algirdą Volungevičių ir įžymų lietuvių kalbos puoselėtoją, pedagogą Kajetoną Žievį.

Pristatytoje knygoje naudojantis žmonių pasakojimais, archyvine medžiaga bei kitais spausdintais šaltiniais aprašyta Radyščiaus kaimo, jo aplinkos geografinė ir istorinė padėtis. Radyščiuje gyvenusių ar gyvenančių šeimų aprašymai pateikti abėcėline tvarka. Knygoje gausu autentiškų fotografijų, pateikiami sudaryti kiekvienos giminės (pagal vardus) genealoginiai medžiai. Renginyje M. Valuckienė pasakojo apie tai, kas paskatino ją parengti daugiau kaip tūkstančio puslapių knygą, kaip jai pavyko sutelkti dešimtis žmonių ir įgyvendinti norą, kad knygoje pateiktos Radyščiaus kaimo istorijos būtų tikros. Autorė apibūdino atskirus knygos skyrius, atkreipė dėmesį, kad joje yra išspausdinti kaime dainuojamų dainų tekstai, čia gimusių žmonių parašyti eilėraščiai. Įsimintinas yra paskutinis knygos skyrius „Pabeiga“, skirtas Tarmių metams (2015) ir parašytas kalba, kuria šnekėjo Radyščiaus kaimo žmonės.

Dr. Leonilija Perminienė pabrėžė, kad „Radyščius. Giminių medžių sodas“ – unikalus leidinys, skirtas Radyščiaus kaimo ir Varėnos rajono žmonėms. Žurnalistė Aldona Žemaitytė-Petrauskienė pasidžiaugė, kad ši solidi knyga – rašytinis paminklas gimtajam kaimui. Radyščiaus kaimas išsaugojo savo pavadinimą ir nepateko į sovietmečiu lietuvinamų kaimų pavadinimų sąrašą. Viršelio nuotraukos autorius Stasys Matijoška papasakojo, kodėl ir kaip jis tapo knygos viršelio autoriumi. M. Valuckienę sveikino rajono mero patarėjas Jonas Kleponis ir Merkinės seniūnas Gintautas Tėbėra.

Knygos apie Radyščiaus kaimą sutiktuvės.

Renginyje skambėjo M. Valuckienės („Su­raskim laiko gimtinei“ ir „Klajonės“) ir Radyščiaus kaimo gyventojų sukurti eilėraščiai – Marytės Nanartonytės-Klizienės „Gražiausias Dzūkijos kampeli...“, Vlado Geležausko „Tėviškei“. Koncertavo Nedzingės pagyvenusių žmonių kolektyvas (vad. Vanda Mockevičienė). Moterys dainavo populiarias Radyščiaus kaimo dainas: „Ar prisimeni namelį tą gimtinėj savo“, „Neišeik tu iš sodžiaus“ ir kt. Dar ilgai bibliotekoje tvyrojo pakili nuotaika.

Laimutė Cibulskienė

Užsienyje

35-asis IBBY kongresas Naujojoje Zelandijoje Rugpjūčio 18–21 d. Naujojoje Zelandijoje vyko 35-asis Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (angl. International Board on Books for Young People, IBBY) kongresas. Daugiau nei 500 kongreso dalyvių turėjo puikią progą išgirsti ir pamatyti, kaip žmonės dirba su vaikų ir jaunimo švietimu visame pasaulyje. Tai bibliotekininkai, pedagogai, leidėjai, rašytojai, dailininkai ir kiti Lietuvos delegacija prie rašytojos Margaret Mahy krėslo. specialistai. Kongreso metu buvo surengtos dvi vaikų literatūros kūrėjams reikšmingos šventės – apdovanoti „IBBY garbės sąrašo“ ir Hanso Kristiano Aderseno me­ da­lio laureatai.

IBBY – tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija yra nevyriausybinė organizacija, įkurta 1953 m. Šveicarijoje. Šiuo metu organizaciją vienija daugiau nei 70 šalių (nacionalinių skyrių).

1992 m. buvo įsteigtas IBBY Lietuvos skyrius, kuriam jau daug Oklando panorama. metų vadovauja literatūrologas Kęstutis Urba. Pagrindinis IBBY uždavinys – skleisti gerąją žinią ir propaguoti aukšto meninio lygio paskaitoje „Pasakų sekimas Alfa kartai“, remknygos kultūrą. Ši organizacija skatina ir damasis partimi, pasakojo apie šiuolaikiniams palaiko vaikų literatūros ir skaitybos tyrimus, vaikų rašytojams kylančius iššūkius. Daug laiko vykdo kultūros projektus, rūpinasi IBBY narių su savo 2 metų anūku praleidžiantis W. Ihimea­ kvalifikacijos kėlimu. ra pastebėjo, kad vaikas klausosi pasakos ir ją Kas dvejus metus IBBY organizavimo liečia planšetiniame kompiuteryje. Palyginti komitetas rengia pasaulinį kongresą vienoje su vaikais, kurie užaugo skaitydami popierines iš IBBY priklausančių valstybių narių. Šiais knygas, tai visai kiti pojūčiai ir potyriai. Pasak metais toks kongresas vyko Oklande, Naujoje rašytojo, pasaulis greitai keičiasi, „rytojus Zelandijoje, o jo rengėjai pakvietė viso pasauvyksta šiandien“. lio specialistus pasidalyti įvairiopa patirtimi.

IBBY kongrese nemažai dėmesio buvo skirKongreso tema – „Vaikų literatūros vieta ta ir problemoms, susijusioms su neraštingumu. daugiakultūriame pasaulyje“.

Daug specialistų pasakojo, kaip jie ugdo vaikus Šios organizacijos prezidentas Wally de ar net visą bendruomenę neturtinguose krašDonc­keris, specialistas iš Belgijos, teigė, jog tuose, kaip galima skatinti pažinti raštą ir atrasti nūdienos pasaulyje vaikų literatūra gali būti skaitymo džiaugsmą net ir neturint valstybės prieinama įvairiomis formomis ir kalboparamos. Rosemarie Somaiah iš Singapūro mis. Daug įvairių istorijų, idėjų ir jausmų iš 2014 m. savo jėgomis pradiniam išsilavinimui skirtingų pasaulio kampelių gali būti ne tik parengė vienuolika vaikų. Jie buvo kilę iš neturišspausdinta, bet ir apie juos galima kalbėti, tingų ir neraštingų šeimų. Du kartus per savaitę išgirsti, žiūrėti, skaitmeninti, išreikšti rankų vaikai rinkdavosi Vaikų centre, klausydavosi gestais. Svarbiausia yra suprasti vienas kito Rosemarie sugalvotų istorijų ir anglų literatūros panašumus ir skirtumus. IBBY, nepaisydama klasikos. Šios laisvos formos pamokos praplėtė skirtingų kultūrų ir religijų, visuomet palaikė vaikų žodyną, išmokė kritiškai mąstyti, jie įgijo vaikų teisę skaityti knygas. Šių minčių dvasia socialinių ir kultūrinių įgūdžių. ir idėjos sklandė viso kongreso metu IBBY kongrese buvo galima pasiklausyti Witi Ihimaera, Naujosios Zelandijos rašytodaugiau nei 150-ies pranešimų, dalyvauti jas, redaktorius, filmų kūrėjas ir mokytojas, savo vaikų literatūrinės viktorinos finale, šeimų

Lietuvos atstovai su vaikų rašytoja Katherine Paterson.

IBBY kongreso atidarymo šventė.

dienos renginiuose, kūrybinėse dirbtuvėse.

Savo žiniomis ir patirtimi dalijosi rašytojai, dailininkai, leidėjai, pedagogai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai, bibliotekininkai, kiti kultūros, meno ir švietimo darbuotojai iš viso pasaulio. Kongreso metu buvo pagerbti ir diplomais apdovanoti „IBBY garbės sąrašo“ laureatai, iškilmingoje ceremonijoje įteikti H. K. Anderseno medaliai. „IBBY garbės sąrašą“ sudaro nacionalinių IBBY skyrių pateiktos reikšmingiausios vaikų ir paauglių knygos, parašytos per pastaruosius trejus metus. Knygos pristatomos trijose kategorijose – rašytojų, dailininkų-iliustruotojų ir vertėjų. Šių metų sąraše iš viso yra 173 pavardės, tarp jų ir trys lietuvių – rašytoja Renata Šerelytė už romaną „Rebekos salos“ (išleido „Alma littera“, 2014), iliustruotoja Ieva Babilaitė už paveikslėlių knygą „Skrisiu“ (išleido I. Babilaitė, 2014), vertėjas Viltaras Alksnėnas už Sonya Hartnett knygos „Sidab­rinis asiliukas“ (išleido „Nieko rimto“, 2014) vertimą. Už pastarąjį darbą įvertintas vertėjas atsiėmė diplomą.

H. K. Anderseno medaliai – aukščiausias tarptautinis apdovanojimas, dar vadinamas mažuoju Nobeliu. Jis teikiamas šiuo metu kuriančiam rašytojui ir iliustruotojui už didelį ir ilgalaikį indėlį į vaikų literatūrą. Šių metų sąraše iš viso yra 28 autoriai ir 29 iliustruotojai.

Rašytojų kategorijoje šį apdovanojimą laimėjo – Cao Wenxuanas (Kinija), iliustruotojų – Rotraut Susanne Berner (Vokietija).

Justina Juciūtė ir Giedrė Narbutaitė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka

41

IN MEMORIAM

Jadvyga Medžiaušienė (1925 06 11–2016 09 23) Per ilgą gyvenimą teko sutikti nuostabių žmonių. Viena tokių likimo dovanų – Jadvyga Medžiaušienė (Šilinaitė).

Jadvyga gimė 1925 m.birželio 11 d. Narvydžių kaime, Skuodo rajone. 1949– 1950 m. buvo Telšių bibliotekos vedėja, 1965 04 16–1965 08 05 dirbo Telšių rajono bibliotekoje, 1977–1979 m. – Telšių miesto filialo Nr. 1 darbuotoja. Nuo 1961 m. liepos 1 d. dirbo „Masčio“ fabriko profesinės sąjungos bibliotekoje.

1950 m. Matau jauną gražią moterį. Aukštą ir išlakią. Tai Jadvyga. Jai taip tinka šis vardas. Šiltas atviras žvilgsnis. Šnekėdama žiūri pašnekovui į akis, lyg šypsosi, balsas ramus ir tvirtas. Tokią Ją prisimenu iš anų jaunystės metų. Nuo to laiko buvom ir bendradarbės, ir draugės. Ėjom kartu – fiziškai tai atitoldamos, tai priartėdamos, bet dvasiškai – visada viena kitai artimos ir brangios. Mūsų siekiai buvo bendri.

Mylėjome žmones, mėgome knygas, mums patiko jomis dalytis. Biblioteka buvo ta institucija, kuri visada vienijo bendraminčius. Jadvyga nuolat buvo pilna idėjų.

Kartu rengėme rašytojų ir skaitytojų susitikimus, knygų aptarimus. Stengėmės kuo daugiau žmonių suburti tuomet dar nedidelėje bibliotekoje, kad visi žinotų – čia gyvas pasaulis, čia žinių pradžia, čia galima pažinti tai, ko sovietmečiu realiai pažinti nebuvo galimybių.

Jadvyga buvo ypatinga – ne tik gera trijų sūnų mama, ne tik uoli ir entuziastinga bibliotekininkė, bet ir tikra menininkė. Jos paveikslai iš sudžiovintų augalėlių dvelkė ramybe, ilgesiu... Žemaitijos dangus, tamsūs eglynai ir skausmingi saulėlydžiai pulsavo, ošė ir švietė jos darbuose.

Kai teko palikti Telšius ir apsigyventi Vilniuje, mane pasiekdavo Jadvygos straipsniai, publikuoti Telšių spaudoje. Skaitydavau juos su ašarom, išgyvendavau praėjusį laiką, jaudindavausi dėl dabarties. Paskui kalbėdavom. Dažniau – telefonu. Jutau Jos visaapimantį rūpestį krašto likimu, jo žmonėmis – kaip savaisiais vaikais.

Rugpjūtį dar susitikome. Sėdėjome jaukiai trise. Stebėjau nuostabią porą, tiek daug metų išgyvenusią kartu. Du gražius ir išmintingus – moterį ir mylintį Jos vyrą. Kalbėjom, kalbėjom...

Dėkoju Dievui ir gerajam likimui už laimę pažinti Jadvygą Medžiaušienę – šviesią, garbingą Žemaitijos dukrą. Ilsėkis ramybėje, Mieloji.

Adolfina Matulevičienė (Sabeckytė)

MŪSŲ KALENDORIUS

2016 GRUODIS 10

Sukanka 80 metų, kai gimė lietuvių literatūros tyrinėtojas VINCAS KUZMICKAS (1936–1982). Žr.: Bibliotekų darbas. 1986, nr. 10, p. 37-38; Tarp knygų. 1996, nr. 10, p. 45.

PAPILDOMA LITERATŪRA APIE V. KUZMICKĄ Žvinklevičienė I. Žodyje užgesusi širdis: psicholog. studija apie lietuvių lit. tyrinėtoją V. Kuzmicką. Vilnius: Saulės vėjas, 1997. 150 p.: iliustr. – Išleista prisimenant M. Mažvydo pirmąją lietuvišką knygą, artėjant V. Kudirkos 100-osioms mirties metinėms bei minint V. Kuzmicko 60-ąsias gimimo ir 15-ąsias mirties metines metais. – Bibliogr.: p. 142-144 (68 pavad.). – Pavardžių r-klė: p. 145-149.

Daujotytė-Pakerienė V. Dar apie Kristijoną Donelaitį: [apie V. Kuzmicką ir jo studiją „Kristijonas Donelaitis“]. – Bibliogr. išnašo-

42

se. – Iliustr. // Literatūra ir menas. 2013, nr.

46(gruod. 13), p. 8-10.

Kubilius V. [Laiškas Vincui Kuzmickui.

1975, rugpj. 15 d.] // Kubilius V. Lauksiu atsakymo. Vilnius, 2006, p. 294-295.

Lietuva: [enc.]. Vilnius, 2012, t. 3: biogr., p. 487.

Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 261-262.

Per pamoką – apie Vincą Kuzmicką // Gimtoji žemė. 2014, gruod. 30, p. 5.

Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2007, t. 11, p. 350.

Vitkauskas V. Daug dirbęs, spirgėjęs ir nugalėtas. – Iliustr. // Eskizai. [2006], nr. 16, p. 42-43.

Zaborskaitė V. Nauja perspektyva; Atsiminimų nuotrupos apie Vincą Kuzmicką // Zaborskaitė V. Tarp istorijos ir dabarties.

Vilnius, 2002, p. 469-474; 475-476.

12

Sukanka 125 metai, kai gimė Mažosios Lietuvos istorikas, kalbininkas, kraštotyrininkas, pedagogas JONAS UŽPURVIS (vok. Johann Uszpurvies; 1891–1992).

Gimė Virkytų kaimelyje, Saugų seniūnijoje (dab. Šilutės r.). Tėvas Martynas buvo kaimo seniūnas. Mokėsi Virkytų mokykloje, 1911 m. baigė Klaipėdos mokytojų seminariją. I pasaulinio karo metais mobilizuotas į vokiečių kariuomenę ir kaip mokantis užsienio kalbų dirbo telefonistu, slaptų dokumentų vertėju. Po karo mokytojavo Vilkyčiuose, nuo 1926 m. – Rokų pradinėje mokykloje. Sulaukęs 36-erių, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune studijuoti klasikinę filologiją, buvo studentų draugijos „Mažoji Lietuva“ narys. Nuo 1934 m. dėstė lotynų, anglų ir vokiečių kalbas Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Užrašinėjo tautosaką, rašė straipsnius, studijas istorijos, kalbotyros temomis. Rašė lietuviškai, vokiškai, kūrė muziką. Parengė dviejų dalių mokykloms skirtą chrestomatiją „Lietuvių tautos istorijos šaltiniai“(1938–1939), kurioje pateikė senų dokumentų, atspindinčių lietuvių kovas su kryžiuočiais, vertimų. Buvo sudaręs panašų „Vytauto raštų“ rinkinį, bet jo rankraštis dingo. Prisidėjo prie akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ rengimo. Buvo išrinktas Klai­ pėdos krašto mokyklų draugijos valdybos nariu. 1939 m. Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Lietuvos, kartu su gimnazija išsikėlė į Palangą.

1941–1943 m. dėstė vokiečių kalbą Vilniaus universitete, o uždarius jį iki 1945 m. vėl dirbo Palangos gimnazijoje. 1945–1949 m. grįžo į Klaipėdą, dirbo gimnazijoje, dėstė lotynų kalbą Medicinos mokykloje. Poliglotas, mokėjo per 30 kalbų.

1949 m. sovietai J. Užpurvį su šeima ištrėmė į Krasnojarsko kraštą, Tasėjevo rajoną, kur kirto miškus. 1962 m. grįžo į Lietuvą be teisės gyventi didesniuose šalies miestuose, tad apsigyveno Saugose. 1967 m. emigravo į Vokietiją, kur ir mirė 1992 m. rugsėjo 12 d.

Pulheime (netoli Kelno).

1990–1992 m. Čikagoje, Mažosios Lietuvos fondo pastangomis buvo išleista J. Purvio knyga „Trys kalbinės studijos“, kurioje aprašė gimtąją Saugų tarmę, išaiškino Klaipėdos pavadinimo Memel kilmę , nagrinėjo K. Donelaičio „Metų“ atsiradimo aplinkybes ir hegzametro struktūrą. Didžioji tyrimų dalis parašyta vokiškai, manoma todėl, kad būtų prieinama platesniam skaitytojų, ypač kalbininkų, ratui.

Knyga papildyta paties J. Užpurvio Saugų tarme įkalbėtomis garsinėmis juostelėmis.

Lietuvoje ši studija išleista 2016 m. Svarbiausias J. Užpurvio kūrinys – emigracijoje dviem kalbom hegzametru sukurtas epas (du savarankiški variantai) „Turgus baltųjų vergų“, kuriame kalbama apie tremtį, žmogaus ir tautos likimą. Vokiškai rašytuose eilėraščiuose (ciklas „Ką mano siela regėjo“) metaforiškai nusakomas gyvenimo trapumas, gimtinės nostalgija.

Visa ši jo kūryba publikuota knygoje „Mano literatūrinis palikimas“ (1999 m.). Į vokiečių kalbą išvertė lietuvių poetų eilėraščių.

J. UŽPURVIO DARBAI Lietuvių tautos istorijos šaltiniai. Klaipėda: Klaipėdos kr. m-klų d-jos leid., 1938– 1939. – 2 t.: žml. – Gretut. tekstas liet., lot., vok.

T. 1, Lietuvių kovos su ordinu. 1938. 142 p.

T. 2, Lietuvių kovos su Ordinu iki Kęstučio mirties. 1939. 171 p.

Mano literatūrinis palikimas / Mažosios Lietuvos fondas; [parengė R. Sinkevičienė].

Vilnius: Pradai [i.e. Bendros įm. UAB „Litimo“ l-kla], 1999. 514, [2] p,. [4] iliustr. lap.: iliustr., gaid. – Tekstas gretut. liet., vok. – Turinyje: Turgus baltųjų vergų: epas; Kažkur: novelė / vertė J. Macevičius; Ką mano siela regėjo: poezija.

Trys kalbinės studijos / iš vok. k. vertė A. Tekorius. Vilnius: Mokslo ir encikl. leidybos centras, 2016. 255, [1] p.: iliustr., faks., portr., žml.; 1 garso diskas (CD). – Bibliogr. sk. gale ir išnašose.

APIE J. UŽPURVĮ Arbušauskaitė A. Lietuvos optantai: klai­ pėdiškiai, 1939. Klaipėda, 2001, p. [54], 155157: portr.

Brazauskas N. Turgus kaip istorinės są­ mo­n ės ženklas Jono Užpurvio, Algirdo Lands­b ergio, Ischoko Mero kūriniuose. – Iliustr. – Bibliogr.: 10 pavad. ir išnašose // Acta humanitarica universitatis Saulensis. Šiauliai, [2010], t. 10, p. 85-100.

Garšva K. Apie Saugų šnektą // Užpurvis J. Trys kalbinės studijos. Vilnius, 2016, p. 7-10.

Gocentas V. Šimtamečio Lietuvos ąžuolo pagerbimas // Tiesa. 1992, saus. 8.

Juška A. Jonas Užpurvis: [biogr.]. – I­ liustr. // Juška A. Mažosios Lietuvos mokykla. Klaipėda, 2003, p. 710-712.

Kaukienė A. Paminklas tėvų kalbai // Užpurvis J. Trys kalbinės studijos. Vilnius, 2016, p. 248-255.

Kijauskas A. Klaipėdos grąžinimo Lietuvai 73 metai ir lietuvininkų tragedija: [ir apie mokyt. J. Užpurvį]. – Iliustr. // Klaipėda. 1996, saus. 15, p. 15.

Kučinskaja N. Prisimenant Joną Užpurvį. – Iliustr. // Šilutės naujienos. 2011, saus. 11, p. 7; Pamarys. 2011, saus. 11, p. 7.

Liekis A. Jonas Užpurvis: [biogr.]. – Portr. // Lietuvių tautos – lietuvių kalbos likimas. Vilnius, 2004, d. 1, p. 192.

Lietuva: [enc.]. Vilnius, 2015, t. 4: biogr., p. 664.

Lietuvių enciklopedija. Boston, 1985, t. 37, p. 619.

Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius, 2008, p. 574: portr.

Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 518-519.

Mažosios ir Didžiosios Lietuvos evangelikų liuteronų lietuvių raštijos veikėjų ir kiti jubiliejai 2012 m. /parengė B. Žemaitytė, A. Žemaitaitis // Voruta. 2012, rugs. 1, p. 8.

Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 2009, t. 4, p. 624-625: portr., iliustr.

Mažosios Lietuvos kalendorius. – Portr. // Klaipėda. 2004, gruod. 15, p. 11.

Paminėtas mūsų krašto šviesuolis Jonas Užpurvis: [artėjant 109-osioms gimimo metinėms]. – Iliustr. // Klaipėda. 2001, saus. 9, p. 18.

Pėteraitis V. Antroji Jono Užpurvio knyga [„Mano literatūrinis palikimas“] // Voruta.

2001, vas. 17, p. 4.

Pėteraitis V. Mažosios Lietuvos dvasinis ir politinis palikimas: (MLRS suvažiavimo proga) // Mažosios Lietuvos garbinga praeitis, liūdna dabartis ir neaiški ateitis. V. Pėteraitis ir kt. Vilnius, 2003, d. 2, p. 109-122.

Piročkinas A. Lietuvininko literatūrinis palikimas: [„Mano literatūrinis palikimas“] // Voruta. 2000, bal. 29, p. 5.

Pupkis A. Didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ netektys XX a. viduryje (2). – Portr. // Mokslo Lietuva. 2012, spal. 18, p. 4-5.

Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos tyrinėjimai užsienio šalyse: tyrinėtojai lietuviai už Lietuvos ribų: Jonas Užpurvis. – Bibliogr. išnašose // Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija, 1980–2010. Vilnius, 2012, p. 448-450.

Skabliauskaitė I. J. Užpurvis – kalbininkas, istorikas, poliglotas, arba juodojo smokingo istorija. – Iliustr. // Šilokarčiama. 2011, saus.

21, p. 6. Šemerys S. Jonas Užpurvis. – Portr. // Šemerys S. Žmonės mano gyvenime. Klaipėda, 1997, p. 127-129. Šikšnienė R. J. Užpurvio [105-ųjų] gimimo metinių paminėjimas. – Portr. // Šilokarčiama.

1996, gruod. 21, p. 5. Šilutės kraštas: encikl. žodynas. Šilutė, 2000, p. 446-447.

Šuldiakovas E. Virkytų kaimo istorija.

II d. – Iliustr. // Šilokarčiama. 2013, spal. 1, p. 9.

Zemlickas G. Baltasis šviesorasčio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu [Aleknavičiumi: apie K. Donelaičio atminimą ir mokyt. J. Užpurvį]. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. 2010, saus. 7, p. 8-9.

17

Sukanka 50 metų literatūros tyrinėtojai, poetei ILONAI ČIUŽAUSKAITEI (g. 1966).

Gimė Degučiuose, Šilutės r. Baigė Vilniaus universitete lituanistiką. Nuo 1990 m. dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriuje. 1999 m. apsigynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Vaižganto publicistikos raiška“. Parengė 1994 m. pradėtų leisti Vaižganto raštų kai kuriuos tomus, „Baltų lankų“ skaitinių serijos knygų (V. Kudirkos „Satyros“, Vaižgantas „Literatūriniai portretai“, 1998, A. Baranauskas „Raštai“ ir kt.), Žemaičių Naumiesčio kraštiečių poezijos ir prozos rinktinę „Mes dainuojam prie Šustės“ (2000). Paskelbė daug straipsnių, recenzijų. 1996 m.išleido savo poezijos rinktinę „Atminties variacijos“.

Moksliniai I. Čiužauskaitės interesai: XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių literatūra, tekstologija, senųjų raštų tekstologinė ir dokumentinė analizė, leidybos praktika. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektorė, Mykolo Romerio universiteto dėstytoja.

I. ČIUŽAUSKAITĖS KŪRYBA Atminties variacijos: [eilėraščiai]. Vilnius: Pradai, 1996. 102, [1] p.

[Eilėraščiai] // Poezijos pavasaris, 1996 .

Kaunas, 1996, p. 42-43.

[Eilėraščiai periodikoje] // Metai. 1996, nr.

1, p. 29-37; Literatūra ir menas. 1995, gruod.

23, p. 7; Nemunas. 1995, nr. 10, p. 36.

I. ČIUŽAUSKAITĖS DARBAI Vaižganto publicistikos literatūrinė raiška. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos inst., 2001. 137, [2] p. – (Naujosios literatūros studijos). – Bibliogr. išnašose. – Asmenvardžių r-klė: p. 136-138.

Vaižganto publicistikos raiška: daktaro dis. santrauka: humanit. mokslai, filologija, 04H /Lietuvių lit. ir tautosakos inst., VVDU. Vilnius: LLTI, 1999. 17, [2] p.

Vaižganto publicistikos raiška [Rankraštis]: daktaro dis.: humanit. mokslai, filologija, 04H / Lietuvių lit. ir tautosakos inst.; VDU. Vilnius, 1999. 114 p.

SUDARYTI, PARENGTI LEIDINIAI Baranauskas A. Raštai, Vilnius: Baltos lankos, 1995. – t. – (Baltos lankos).

[T.] 5, [d.] 1, Šventojo Rašto vertimas / [sudarė M. Vaicekauskas, įvadą (su kitais) ir koment. parašė I. Čiužauskaitė]. Vilnius: LLTI, [2008]. LVIII, 548, [1] p. – Bibliogr. įž. str. išnašose.

[T.] 5, [d.] 2, Šventojo Rašto vertimas/ [sudarė, parengė ir koment. parašė I. Čiužauskaitė]. Vilnius: LLTI, [2014]. 371, [1] p.

Kudirka V. Satyros / [parengė I. Čiužauskaitė]. Vilnius: Baltos lankos, 1997. 127 p. – (Skaitinių ser.; 21).

43

Mes dainuojam prie Šustės: poezijos ir prozos rinktinė / [sudaryt. ir red. I. Čiužauskaitė.]. Vilnius: [UAB „Rotas“]. 199, [1] p.: iliustr.

Mykolaitis-Putinas V. Raštai. T. 12, kn. 2, Literatūros istorija / [parengė ir paaišk. parašė I. Čiužauskaitė ir J. Šlekys]. Vilnius: LLTI, 2013. 381, [1] p. – Bibliogr. paaišk.: p. 316364. – Asmenvardžių r-klė: p. 365-372.

Vaičiulaitis A. Laiškai: rinktinė / [parengė I. Čiužauskaitė ir kt.]. Vilnius: LLTI, 2013. 958, [1] p., [6] iliustr lap. – Bibliogr. išnašose. – R-klės: p. 897-931.

Vaižgantas. Kas buvo ir kas yra: prozos rinktinė / [sudarė ir įž. str. „Savos tautos ir kultūros tarnas“ parašė I. Čiužauskaitė]. Vilnius: Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 2012. 790, [1] p.: portr. – (Lietuvių lit. lobynas: XX a.: LLL). – Bibliogr. įž. straipsnio išnašose.

Vaižgantas. Literatūriniai portretai: A. Baranauskas, J. Vienažindys, V. Kudirka / [tekstą parengė I. Čiužauskaitė]. Vilnius: Baltos lankos, 1998. 273, [1] p. – (Skaitinių ser.; 24).

Vaižgantas. Raštai. Vilnius: Pradai, 1994. – t.: portr. – (Pradai).

T. 7, Publicistika, 1906–1912 / [parengė I. Čiužauskaitė]. 1997. 518, [1] p., [1] portr. lap.: portr.

T. 4, Pragiedruliai: vaizdai kovos dėl kultūros / parengė I. Čiužauskaitė. 1996. 645, [1] p.: portr.

T. 5, Publicistika, 1890–1898 / parengė I. Čiužauskaitė. 1994. 509, [1] p.: portr.

T. 9, Publicistika, 1913–1917 / [parengė I. Čiužauskaitė]. Vilnius: LLTI leidybos centras, 1998. 392, [1] p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 351-385.

T. 6, Publicistika, 1899–1905 / [parengė I. Čiužauskaitė]. 1995. 455, [1] p.: portr. – Bibliogr.: p. 400-438.

T. 10, Publicistika, 1918–1919 / [ parengė] I. Čiužauskaitė]. 1998. 467, [2] p.: portr. – Bibliogr. duomenys ir koment.: p. 408-458.

[T.] 14, Literatūros istorija, 1899–1933 / [parengė L. Arnatkevičiūtė, I. Čiužauskaitė] Vilnius: LLTI, 2002. 578, [2] p.: portr. – Bibliogr. paaišk.: p. 485-543. – Pavardžių r-klė: p. 551-572.

T. 16, Literatūros istorija, 1896–199 / [parengė I. Čiužauskaitė]. Vilnius: LLTI, 2005.

638, [1] p. – Bibliogr. paaišk.: p. 523-609. – Pavardžių r-klė: p. 614-634.

[T.] 18, Literatūros istorija, 1913–1928 / [parengė I. Čiužauskaitė]. Vilnius: LLTI, 2007.

539, [1] p.: portr. – Bibliogr. paaišk.: p. 460515. – Pavardžių r-klė: p. 519-535.

T. 21, Literatūros kritika, 1923–1933 / [parengė E. Daugnora, I. Čiužauskaitė]. Vilnius: LLTI, 2010. 551, [1] p.: portr. – Bibliogr. paaišk.: p. 439-494. Pavardžių r-klė: p. 495534. – Periodikos ir leidėjų r-klė: p. 535-541.

APIE I. ČIUŽAUSKAITĘ Apie „Naktigonę“ – solidžiame literatūriniame savaitraštyje [„Nemune“: apie I. Čiu­ žauskaitės rec. M. Budraičio poezijos knygai] // Pamarys. 2012, birž. 29, p. 4.

Daugnora E. Atvirybės pojūtis: [„Atminties variacijos“] // Literatūra ir menas. 1996, spal.

5, p. 12.

44

Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 100. Šilutės kraštas: encikl. žodynas. Šilutė, 2000, p. 97.

Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1996, p. 527.

Veiverienė V. Bibliotekoje – A. Vaičiulaičio „Laiškai“: [apie I, Čiužauskaitės dovaną Šilutės F. Bajoraičio VB] // Šilutės naujienos. 2014, bal. 18, p. 11.

22

Sukanka 100 metų, kai gimė žurnalistas, spaudos ir kultūros darbuotojas, vertėjas, Vilniaus krašto visuomenės veikėjas JONAS ČEKYS ( iki 1939 m. Čeikauskas; 1916–1999).

Gimė Kaniūkuose, Dūkšto valsčiuje (dab.

Ignalinos r.). 1920 m. Lenkijos užimtame Vilniuje bendradarbiavo lietuviškuose leidiniuose „Mūsų jaunimas“, „Kultūra“, „Sėja“, „Mintis“, „Varsnos“ ir kt. 1941 m. dienraščio „Vilniaus balsas“ korespondentas. Dalyvavo antinacinėje veikloje. 1953–1972 m. leidyklos „Vaga“ direktorius, atleistas dėl ideologinių motyvų. Jo vadovavimo leidyklai metais išleista daug vertingų lituanistinių veikalų.

1961 m. baigė partinę mokyklą. 1972–1986 m. dirbo Kultūros ministerijoje Dramaturgijos repertuaro kolegijos redaktoriumi.

Nuo 1933 m. eilėraščius spausdino Vilniaus lietuvių periodikoje („Kultūroje“, „Mintyje“ ir kt.). Dalis jo kūrybos 2004 m. išspausdinta Vilniaus krašto poezijos rinktinėje „Keistas stebuklingas kraštas“. Sudarė keletą Vilniaus krašto rašytojų rinktinių (J. Karoso raštus „Audringi pavasariai“, 1978–1979, 2 t.; straipsnių ir apybraižų rinkinį „Literatūra ir visuomenė“, 1982; J. Kėkšto „Dega vėjai“, 1986; J. Mikšto „Ilgesio dainos“, 1995; „Geltona rudenio tyla“, 1996). Parašė atsiminimų knygą „Knygos kūrėjų talkoje“ (1995). Išvertė grožinės literatūros (L. Slovino, A. Zbycho, G. Dalio, J. A. Senkevičiaus ir kt.) kūrinių iš lenkų, rusų kalbų.

1966 m. jam suteiktas nusipelniusio kultūros-švietimo darbuotojo vardas, 1994 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.

Mirė 1999 m. rugsėjo 24 d., palaidotas gimtuosiuose Kaniūkuose.

J. ČEKIO KŪRYBA. PRISIMINIMAI Knygos kūrėjų talkoje: atsiminimai. Vilnius: Vaga, 1995. 341, [1] p.

[Eilėraščiai] / J. Čeikauskas // 7 Vilniaus dailės ir literatūros vienkartiniai leidiniai, 1937–1939. Vilnius, 2004, p. 23, 26-27.

Eilėraščiai] // Keistas stebuklingas kraštas: Vilniaus kr. lietuvių poezija. Vilnius, 2004, p. 114-124.

POKALBIAI Jonas Čekys: „Savo gyvenime esu ištraukęs net keletą laimingų bilietų“: [su K. Danilevičiūtės prier.]. – Iliustr. // Diena. 1995, geg. 30, p. 7.

Jonas Čekys: „Širdis liko „Vagos“ leidykloje“ / [užrašė] L. Gadeikis. – Portr. // Lietuvos aidas. 1996, gruod. 21, p. 22.

APIE J. ČEKĮ Averka P. Visas gyvenimas – ilga ir tiesi vaga: [atminimui] // Voruta. 1999, spal. 16, p. 8.

Bubnys V. Piramidė mūsų širdyje // Čekys J. Knygos kūrėjų talkoje. Vilnius, 1995, p. 3-7.

Dautartienė M. Neprailgę dešimtmečiai: [„Knygos kūrėjų talkoje“] // Metai. 1996, nr.

6, p. 144-146.

Geda S. Visai smagūs atsiminimai: [„Knygos kūrėjų talkoje“] // Šiaurės Atėnai. 1996, kovo 16, p. 10-11.

Jonynas V. A. „Mums duota baisi teisė neleisti“: (J. Čekio atsiminimai): [„Knygos kūrėjų talkoje“] // Jonynas V. A. Rinktiniai raštai. Vilnius, 2006, p. 496-505.

Kaltenis V. Vyras prie vyro. – Iliustr. // Diena. 1995, vas. 25, p. 10.

Kėkštas J. [Laiškai Jonui Čekiui]. – Iliustr. // Kėkštas J. Dega vėjai. Vilnius, 1986, p. 45, 370.

Krapauskas M. Popietė, skirta „Vagos“ artojui: [85-ųjų gimimo metinių paminėjimas Dūkšto b-koje, Ignalinos raj.]. – Iliustr. // Nauja vaga. 2002, saus. 9, p. 1-2.

Lankauskas R. Tarp kūrybos žmonių ir kompartijos girnų: [„Knygos kūrėjų talkoje“] // Literatūra ir menas. 1996, geg. 18, p. 5.

Lietuva: [enc.]. Vilnius, 2010, t. 2: biogr., p. 382.

Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 96.

Liobytė A. Laiškai Jonui Čekiui // Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė: publicistika, laiškai, atsiminimai. Vilnius, 1995, p. 143-157.

Mačiulienė E. „Visas gyvenimas ilga ir tiesi vaga“: [apie to paties pavadinimo renginį Dūkšte, Ignalinos raj., skirtą J. Čekio 85-osioms gimimo metinėms paminėti]. – Iliustr. // Tarp knygų. 2002, nr. 2, p. 38-39.

Maldonis A. Gyvenimo knygos lapai: (J. Čekio 80-mečiui) // Metai . 1996, nr. 11/12, p. 182-183.

Maldonis A. Jono Čekio atminimui: [in memoriam] // Respublika. 1999, rugs. 27, p. 26.

Mikulėnaitė E. Jonas Čekys: [atsiminimai]. – Iliustr. // Mikulėnaitė E. Gyvenimas ir dvi novelės. Vilnius, 2013, p. 104-105.

Rašytojas ir cenzūra. Vilnius, 1992, p. 82, 196, 197, 261, 277, 289 ir kt.

Tarybų Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 1985, t. 1, p. 320.

Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1996, p. 322.

Visockas V. Knygos ir žmonės // Čekys J. Knygos kūrėjų talkoje. Vilnius, 1995, p. 337-340.

Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2003, t. 4, p. 293. *** Juodikaitis K. J. Čekio ekslibrisas, 1969 // Lietuvių ekslibrisas. Vilnius, 1997, p. 105.

Kantautas J. Sudie: kraštiečiui J. Čeikauskui: [eilėraštis] // Kantautas J. Sprogstanti tyla.

Klaipėda, 2006, p. 167-168.

Kučas A. [J. Čekio ekslibrisas] // Kučas A. Ekslibrisai. Vilnius, 1978, reprod. 9.

Parengė Loreta Pakalniškienė

in this issue Emilija Banionytė. Electronic Resources During the Library Year: Publishers’ Act of Grace

1

The President of Lithuanian Research Libraries Consortium and the Director of the Library of the Lithuanian University of Educational Sciences Emilija Banionytė has been awarded this year’s Badge of Honour of the Ministry of Culture for her contribution to supplying Lithuanian libraries with electronic information resources. In this issue’s introductory article, Emilija Banionytė tells about formal bureaucratic obstacles that the Lithuanian Research Libraries Consortium encounters in their effort to ensure access to electronic resources.

Eglė Baliutavičiūtė, Inga Mitunevičiūtė. Back Home and Full of Hope 4 13 October saw an official opening of the reconstructed premises the Department of Children’s and Youth Literature of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania within the Library’s main building. The highlight of the event was the opening of the children’s space designed in cooperation with the Swedish Embassy in Lithuania and the Swedish Institute. The event also included a creative workshop with the Swedish art educator Anna Maria Willner and an international seminar.

Inga Mitunevičiūtė, Viktorija Pukėnaitė. The Library Where I Would Like to Be: The Children’s Opinion 7 Staff members of the National Library’s Department of Children’s and Youth Literature give their answers to the question “How would you describe a library which would be most suitable for children’s pastime?” based on the results of a survey. In order to learn about children’s and teenagers’ expectations, library professionals had discussions with them and analyzed schoolchildren’s drawings and essays about the library of their dreams presented for the contest which had been held on this occasion.

Laura Juchnevič. The School Library: From a Textbook Borrowing Outlet to an Information Literacy Guide 12 The article, drawing on legal acts, presents the situation with Lithuanian school libraries and changes in their role that occurred since the restoration of Lithuania’s independence. The author also introduces the experience of foreign countries: the role of school libraries in third world countries and problematic issues of evaluating activities of these institutions in developed countries.

Dawn Finch: “Young People View the Librarian as a Starting Point of a Perfect Library”

15

A talk with the president of the Chartered Institute of Library and Information Professionals (CILIP) Dawn Finch, a librarian, writer and literacy development expert. She shares her thoughts about the impact of libraries and their role in the lives of young people, their underestimated significance and stereotypes of their image, reading restrictions and reading promotion as well as tells about her creative work. (Interviewed by Ineta Krauls-Ward).

Justina Juškaitė. A Selection of Creative Works: A Dedication for the Library Year

19

This year, the Marcelijus Martinaitis Public Library of Raseiniai published a selection of creative works by Lithuanian librarians Pa­ sidalinkim ilgesį perpus (“Let Us Share Our Nostalgia”). It contains works by thirty-six authors varying in their age, worldview and creative experience from one county and twenty municipal libraries.

Though lyrics predominates, there are also prose – miniatures, short essays, journalistic insights and stories for children.

Aušra Rinkūnaitė. The History of the Vilnius University Library in the Exhibition “Libri de libris” 21 From 8 June until 30 September this year, there was the exhibition “Libri de libris” at the Vilnius University Library, which was about the origination of the book, the world’s most remarkable and famous libraries and the Vilnius University Library’s activities during the Jesuit period (1570–1773). This time period forms the subject of the article.

The author tells about the beginning of the Jesuit Library of Vilnius, introduces collections of books donated at various time periods and discusses survived publications donated by rectors and authors.

He Transformed Ideas into Solutions

27

This year we commemorate the 80th anniversary of the long-lived Director of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Dr. Vladas Bulavas (1936–2004), who held the post of the Library’s executive for more than twenty years (1984–2004). He is still remembered as a strong leader in the field of librarianship and a powerful manager having had a pronounced impact on the contemporary culture and the history of the National Library. On this occasion, we publish reminiscences about Vladas Bulavas by the current executive of the National Library Prof. Dr. Renaldas Gudauskas and the Library’s former director-general Vytautas Gudaitis. There are also some insights from Vladas Bulavas’s last interview published in Tarp knygų.

Dainora Narkūnienė. The Library of Utena on the Radio

33

Twice a week, the Utena Radio broadcasts a programme prepared by staff members of the A. and M. Miškinises Public Library of Utena introducing the Library’s ongoing and planned activities and events.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

2016 Nr. 10 (693) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2016 K. Sirvydo g. 4, 01101 Vilnius, tel. (8 5) 239 8687, faks. (8 5) 263 9111 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2016 11 09 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 550 egz. Užs. nr. 31083 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

In the world of bo­oks No 10 (693) 2016 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­an­ ia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­an­ ian F. 1949 Ad­dress: K. Sirvydo g. 4, LT-01101 Vil­nius, Lit­hu­a­nia fax (370 5) 23 9111 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt