Tarp Knygu 2016 09

rugsėjis • 2016 – bibliotekų metai

Specialus atnaujintai Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai skirtas numeris MŪSŲ METAI

Renaldas Gudauskas. Svarbu išnaudoti Bibliotekų metų įdirbį 1 TEMA

Viktorija Šeikienė. Nacionalinė biblioteka vėl atvira ir kviečianti sugrįžti 3 Jokūbas Zovė. Apie naująjį Nacionalinės bibliotekos ženklą 8 Aušra Vaškevičienė. Kūrybai ir pažinimui, darbui ir laisvalaikiui 9 Atsinaujinusi Nacionalinė biblioteka: viltys ir lūkesčiai 12 Ineta Krauls-Ward. Nacionalinė biblioteka – kultūros atstovybė ir prieglobstis visiems šalies piliečiams visuose pasaulio kampeliuose 15 POKALBIS

Profesorius Paulas Sturgesas: „Biblioteka tiems, kurie skaito, mąsto ir diskutuoja“ (kalbino Ineta Krauls-Ward)

18

NAUJI LEIDINIAI

Birutė Pečiulevičiūtė. Lietuvos nacionalinė biblioteka paskelbė savo viziją 22 ŠIANDIEN AKTUALU

Nijolė Bliūdžiuvienė. Nacionalinė bibliografija – dokumentinio paveldo atminties skrynia 23 BIBLIOTEKŲ TURTAI

Jadvyga Misiūnienė. Vilniaus miesto panoraminis planas iš Georgo Brauno ir Franso Hogenbergo atlaso „Pasaulio miestai“ 26 SUKAKTYS

Kęstutis Raškauskas. Eduardas Volteris ir Lietuvos nacionalinės bibliotekos pradžia 31 Agnė Zemkajutė. Miguelį de cervantesą ir Williamą Shakespeare’ą prisimenant 34 KRONIKA

Alma Masevičienė. Nacionalinės bibliotekos dokumentų fondai jau perkelti 37 Kęstutis Šapoka. „Didysis O“ ir „Atvirlaiškis Vilniui“ Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje 39 IN MEMORIAM

Valerija Vilnonytė (1927 09 28–2016 08 11)

41

MŪSŲ KALENDORIUS

Loreta Pakalniškienė. 2016 lapkritis 41

Rengia

Redakcijos kolegija

Jūra­tė Bičkaus­kie­nė (vy­r. re­dak­to­rė) Žydrė VĖTIENĖ (straipsnių redaktorė, vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Loreta Pakalniškienė (bibliografijos redaktorė) Vaidenė Grybauskaitė (kronikos redaktorė) Kostas Stankevičius (dizaineris) Jolanta Jūrėnienė (kompiuterininkė)

Danguolė Abazoriuvienė Erika Buivydienė Vytautas Gudaitis Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Alina Jaskūnienė

VirŠelyje

Nacionalinė biblioteka nušvietė Vilniaus Gedimino prospektą. Evaldo Lasio nuotrauka

Ineta Krauls Irena Krivienė Rimalda Kvietkauskienė Sandra Leknickienė Juozas Šikšnelis

Mūsų metai

Liudo Masio nuotrauka

Svarbu išnaudoti Bibliotekų metų įdirbį „

savo strateginėje įžvalgoje jau turime įtvirtintą naują viziją – tapti integralia valstybės informacijos politikos, kultūros, švietimo, mokslo, ekonomikos pažangos dalimi.

Bibliotekų metai mums ypatingi – taip jau sutapo, kad šiemet atsidarėme. Poetės ir Seimo narės Dalios Teišerskytės iniciatyva labai svei­ kintina, nors iš tiesų kiekvieni metai turėtų būti mūsų. Be galo svarbu, kad Bibliotekų metus glo­ boja Prezidentė Dalia Grybauskaitė – tai didžiulis pagarbos ženklas visai visuomenei, rodantis, kokia vertė slypi bibliotekose. Tokios akcijos geros tuo, kad atgaivina nusilpusį visuomenės dėmesį. Šiais metais buvo susikoncentruota į bibliotekas, ir mums atsirado galimybė viešai pasirodyti vieningu frontu. Džiugina, kad bibliotekų fondų komplektavi­ mui Bibliotekų metais buvo skirtas papildomas 300 tūkst. eurų finansavimas. Nors suma nėra didelė, pinigų paskirstymas gerai subalansuo­ tas: pusė sumos skirta elektroninės leidybos produktams, o kita – klasikinėms knygoms. Tai yra ateities finansavimo modelis. Bibliotekų

metai parodė valstybės atsigavimą ir kartu sukūrė modelį, kurį reikia toliau plėtoti. Lietuvoje nuolat diskutuojama, ką galima naudoti bibliotekose, o ko ne, ir kaip leidybos verslas nuo to nukenčia. Čia ma­ tau prieštarą tarp viešojo ir privataus intereso. Mes atstovaujame viešajam interesui, ir jeigu privatus sektorius yra valstybės dalis, jis turi atiduoti savo duoklę ir prisidėti prie valstybės kultūros ugdymo. Bibliotekų metai padėjo konsoliduoti visuomenę, atkreipti dėmesį į bibliotekas, todėl viliuosi, kad tai leis sustiprinti sąveiką tarp pagrindinių su knyga susijusių grandžių – kūrėjų, vertėjų, leidėjų, spaus­ tuvininkų, bibliotekų darbuotojų. Visa ši grandinė turėtų būti kaip estafetė, kai labai svarbus kokybiš­ kas kiekvieno komandos nario darbas. Metai ateina ir praeina, todėl reikia išnaudoti Bibliotekų metų įdirbį ir kitąmet stiprinti jų efektą. Prieš atidarydami rekonstruotą pastatą stengė­ mės sukurti artimiausių trejų metų veiklos krypčių 1

žemėlapį. Dabartinė mūsų misija – būti Lietuvos žinių erdve, kuriančia vertę visuomenei. Ir ši vertė susideda iš to, kad mes valdome informaciją, žinias, duomenis, formuojančius žinojimo erdvę, kurioje gali būti sukurtos ir socialinės, ir technologinės, ir kitokios inovacijos. Tada jau galima kalbėti ir apie bibliotekos viziją, kuri po truputį keičiasi. Ankstes­ nės mūsų deklaruotos vertybės – kultūra, mokslas, valstybė, ateitis – neapėmė ekonominio aspekto, kurį akcentavo verslo atstovai. Jiems bibliotekos svarbios kaip mokslinės, techninės pažangos skatintojos. To­ dėl savo strateginėje įžvalgoje jau turime įtvirtintą naują viziją – tapti integralia valstybės informacijos politikos, kultūros, švietimo, mokslo, ekonomikos pažangos dalimi. Mūsų siekiamybė – tapti intelektine biblioteka. Labai svarbu, kad mūsų pastangomis Lietuvos sumaniosios specializacijos strategijos kūrėjai bibliotekas ėmė suvokti jau ne tik kaip kultūros ins­ titucijas, bet ir kaip esminę valstybės informacijos, politikos ir informacinės infrastruktūros dalį. Taip pat sulaukiame didelio informacinių technologijų bendrovių, universitetų atstovų susidomėjimo. Bet ne mažiau svarbi ir atminties saugojimo misija – Nacionalinę biblioteką galima suvokti kaip tautos, valstybės identitetą, dokumentinio paveldo bran­ duolį. Džiaugiuosi kolektyvo darbais skaitmenini­ mo srityje, tereikia rasti būdų, kaip skaitmenintą paveldą būtų galima atskleisti ir įveiklinti. Ir čia atsiranda didžiųjų duomenų, intelektinės biblio­ tekos dimensija. Tikimės, kad strateginė intelektinės bibliotekos kūrimo kryptis leis sustiprinti savo misiją valstybės informacijos politikos realizavimo srityje. Iki šiol dirbę tik kaip parlamentinė biblioteka, dabar turime galimybę tapti ir vyriausybine valstybės institucijų biblioteka, teikiančia kokybišką analitinę informaci­ ją strateginių valstybės sprendimų priėmėjams, – jau pasirašytos sutartys su Vyriausybės ir Prezidento kanceliarijomis. Nacionalinė biblioteka kuria vertę ir sostinei. Organizuodami intelektines veiklas turėtume duoti tai, ko Vilnius neturėjo pastaruosius 10 metų. Tu­ rime dirbti kaip informacijos gamykla, kultūros erdvė, or­ ganizuoti kultūros ir mokslo Įgyvendindami debatus, pritraukiančius tiks­ savo nacionalinę linę auditoriją. Įg y ve nd i nus proj ekt ą misiją, tikimės „Bib­ l iotekos pažangai“, la­ kuo toliau, tuo bai sustiprėjo viešųjų bib­ daugiau turėti liotekų įvaizdis visuome­ O tai, visų pirma, yra pozityvios įtakos nėje. stipresnis identitetas, kurį visų Lietuvos galima komunikuoti įvai­ bibliotekų tinklui. riomis įvaizdžio formavi­ mo priemonėmis. Išaugo

„

2

„

bibliotekų reputacija. Šiuo metu pasauly­ Turėtų grįžti tie dalykai, je diskutuojama dėl bibliotekų vaidmens, kurie buvo pasitvirtinę pozityviąja prasme jos prieš šimtmečius, buvo prisimintos kal­ tūkstantmečius. Svarbiausia bant apie technologi­ nes tendencijas ir jų mūsų paskirtis – tenkinti įtaką mūsų gyvenime. lankytojų, skaitytojų Technologijų raida visą poreikius, bet kartu ir laiką turi šešėlinę pusę. UNESCO konferenci­ prisidėti prie visuomenės joje, kurioje nagrinėta problemų sprendimo. jaunimo radikalėjimo problema, internetas buvo pavadintas ne tik progreso dalimi, bet ir masinio naikinimo ginklu. Bet koks nusikalstamas turinys turi gali­ mybę pasiekti žmones, paveikti jų mąstymą. Šiuo atžvilgiu bibliotekų vertybinis vaidmuo iki galo dar nėra suvoktas. Turėtų grįžti tie dalykai, kurie buvo pasitvirtinę prieš šimtmečius, tūkstantme­ čius. Svarbiausia mūsų paskirtis – tenkinti lanky­ tojų, skaitytojų poreikius, bet kartu ir prisidėti prie visuomenės problemų sprendimo. Turime per­ galvoti visas savo veiklas, kad kiekvienas žmogus dirbtų tą darbą, kuriame geriausiai atsiskleidžia jo kompetencijos. O mūsų kompetencijos išskirtinės, tokiomis nedisponuoja nei verslo centrai, nei kitos institucijos. Turime sukoncentruoti, konsoliduoti mūsų kūrybines sąjungas, kurios galėtų sukurti gerą platformą pilietinės, kūrybinės žinių visuo­ menės potencialui realizuoti. Įgyvendindami savo nacionalinę misiją, tikimės kuo toliau, tuo daugiau turėti pozityvios įtakos visų Lietuvos bibliotekų tinklui. Deja, šiuo metu šalyje egzistuoja dvi paralelinės bibliotekų sistemos, ir nors randame sąveikos išraiškos formų, bendros tvirtos piramidės, kurios viršūnėje būtų Nacionalinė biblioteka, nėra. Visos Lietuvos bibliotekos, kad ir kokiam tipui jos priklausytų, yra komanda, ir aš norėčiau, kad ji būtų vieningesnė. Reikėtų, kad būtų atkurta mūsų kompetencijų stiprinimo siste­ ma – ne tik kvalifikacijos kėlimo, bet ir specialybės rengimo aspektu. Norėtųsi, kad bibliotekos labiau sąveikautų kurdamos naujas kompetencijas ir kad taptume integralesne informacinės visuomenės kūrimo dalimi. Mes galime būti stiprūs tiek, kiek esame išskirtiniai savo kompetencijomis, ambicin­ gais ir gerai parengtais projektais, kuriančiais vertę visuomenei. Bibliotekos turi susitelkti, kad prisidėtų prie valstybės pažangos!

prof. dr. Renaldas Gudauskas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius

tema

NACIONALINĖ BIBLIOTEKA VĖL ATVIRA IR KVIEČIANTI SUGRĮŽTI

Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Rugsėjo 2 d. po aštuonerių metų rekonstrukcijos duris atvėrė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Prasidėjusi oficialiais atidarymo renginiais penktadienį, šventė truko visą savaitgalį: rugsėjo 3 ir 4 dienomis bibliotekos durys buvo atviros visiems, norintiems susipažinti su atsinaujinusiomis bibliotekos erdvėmis, jose siūloma ir planuojama įvairia veikla.

Oficialioji atidarymo dalis

Šventinis savaitgalis prasidėjo penktadienio rytą, kai prie pagrindinio bibliotekos pastato vėl suplevėsavo Lietuvos Respublikos, Europos Sąjun­ gos ir Nacionalinės bibliotekos vėliavos. Tuoj po to žiniasklaidos atstovai buvo pakviesti į spaudos konferenciją. Joje Nacionalinės bibliotekos gene­ ralinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas pristatė bibliotekos pokyčius ir ateities perspek­ tyvas, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius supažindino su vakarinės Gedimino prospekto da­ lies gaivinimo vizija ir Nacionalinei bibliotekai ten­ kančiu vaidmeniu, Ministro Pirmininko patarėjas kultūrai Faustas Latėnas kalbėjo apie Nacionalinės bibliotekos, kaip valstybinės bibliotekos, reikšmę valstybei ir visuomenei. Konferencijoje dalyvavo ir Nacionalinės bibliotekos rekonstrukcijos rangovo AB „YIT Kausta“ generalinis direktorius Kęstutis Vanagas, kuris papasakojo apie Nacionalinės bib­

liotekos rekonstrukciją, jos metu kilusius sunkumus ir šiandienius rezultatus. Oficialioje Nacionalinės bibliotekos atidarymo ceremonijoje rugsėjo 2 d. vakare dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kaden­ ciją baigęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė, atidarymo šventės globėjas Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius. Savo vizitais šventę pagerbė ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos kultūros ministrai Šarūnas Birutis, Dace Melbārde ir Indrekas Saaras, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, užsienio šalių ambasadoriai, žinomi politikai, kultūros ir žiniasklaidos atstovai bei daug kitų garbingų svečių. Iškilmingą šventę, kurią sudarė meninė dalis ir svečių sveikinimai, režisavo Dalius Abaris. Savo mu­ zika, balsais ir instrumentais susirinkusiuosius džiu­ gino gausus atlikėjų būrys: naujų idėjų ­kamerinis orkestras NIKO, Saulius Petreikis, Rūta Žibaitytė, 3

Raimondas Dauginas ir Lietuvos kariuomenės or­ kestro mušamųjų grupė. Nacionalinės bibliotekos sienas ir Gedimino Jokūbonio kurtą Martyno Maž­ vydo skulptūrą atgaivino „Kinky Knot New Media“ sukurtos projekcijos. Per lietuvių literatūros istoriją lydinčius tekstus net keliomis kalbomis – lietuvių, prancūzų, lenkų ir rusų – skaitė Sigita Trainauskienė ir Rytis Zemkauskas. Renginį vedė Marijus Žiedas.

Geriausia dovana bibliotekai – knyga, tad į oficialų atidarymą atvykę svečiai Nacionalinei bibliotekai įteikė gausybę įvairių vertingų leidinių. Jie atsidurs skaityklų lentynose, tad knygomis galės pasidžiaugti ir bibliotekos lankytojai. Nacionalinė biblioteka taip pat neliko skolinga – iš šventės išvykstantiems svečiams buvo įteiktos simbolinės dovanėlės. Atidarymo renginyje skambėjo naujų idėjų kamerinio orkestro NIKO grojama muzika, iš praeities atsklidęs Martyno Mažvydo balsas ir Sigitos Trainauskienės bei Ryčio Zemkausko skaitomos lietuvių literatūros kūrinių ištraukos. Olgos Posaškovos nuotraukos iš Seimo kanceliarijos archyvo

4

Sveikinimo žodžiai

Atidarymo iškilmėse dalyvavo garbūs svečiai (iš kairės): Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius su žmona Janina, Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė, kadenciją baigęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, Estijos kultūros ministras Indrekas Saaras, Latvijos kultūros ministrė Dace Melbārde ir Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis.

Jo Ekscelencija Valdas Adamkus (iš kairės) ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Kazimieras Motieka.

Atsinaujinusi biblioteka įkvėpė diskusijoms (iš kairės): Estijos kultūros ministras Indrekas Saaras, Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis, Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė ir Latvijos kultūros ministrė Dace Melbārde.

„Ilgai laukėme, kol Martyno Maž­ vydo biblioteka vėl plačiai atvers duris, daug investavome į jos atnaujinimą. Daugeliui Lietuvos žmonių su šia bib­lioteka yra susiję begalė brangių prisiminimų, nes tarp šių sienų yra prabėgusi ne viena diena. Atsigręžę su­ prantame, kiek daug jose būta vertės ir prasmės. Jaunajai kartai dar lemta visa tai patirti, tik jau visai nauju – šiuolai­ kinių technologijų lygmeniu“, – rugsėjo 2 d. iškilmių metu kalbėjo Prezidentė D. Gry­bauskaitė. Pasak Seimo vadovės L. Graužinie­ nės, simboliška, kad Lietuvos naciona­ linė biblioteka ir Lietuvos Respublikos parlamentas stovi greta, šalia šių dviejų valstybei svarbių pastatų vyko ir lemtin­ gi istoriniai įvykiai, kova už laisvę. Sei­ mo Pirmininkė palinkėjo, kad atvertos naujos bibliotekos erdvės taptų traukos centru, kad visi galėtume pasisemti iš neišsenkančių žinių lobynų, o svar­ biausia – kad čia nuolat šurmuliuotų jauni žmonės, ateinantys ir išeinantys iš bibliotekos su šypsena.

Pirmoji susirinkusiuosius sveikino Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Olgos Posaškovos nuotraukos iš Seimo kanceliarijos archyvo

5

Ministras Pirmininkas A. Butkevičius, sveikin­ damas bibliotekos darbuotojus ir skaitytojus, sakė: „Šią dieną galime pavadinti mūsų Nacionalinės bibliotekos naujuoju gimtadieniu. Atnaujintos ne tik mūro sienos – čia kuriamas visiškai naujas biblio­ tekinės veiklos turinys. Biblioteka tapo šiuolaikiška žinių, išminties ir bendrystės stiprinimo vieta – čia atsivėrė naujos erdvės menui, muzikavimui, verslui, susitikimams, iniciatyviam jaunimui, ir nuostabiau­ sia – šeimoms su mažais vaikais.“ Atidarymo šventėje kalbas sakė ir visų trijų Bal­ tijos šalių kultūros ministrai: jie sutartinai džiaugėsi vėl įsižiebusiu kultūros židiniu ir pabrėžė Baltijos šalių kultūros sričių partnerystės ir bendradarbia­ vimo svarbą.

Rugsėjo 2–3 dienomis bibliotekoje šurmuliavusiems lankytojams netrūko įvairios veiklos. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

6

„Šiais metais atsinaujinusi Lietuvos nacionalinė biblioteka mums primena simbolinius žmogaus dvasios ženklus: susitikimą žmogaus su žmogumi, žmogaus su knyga, žodžio su žodžiu. Kaip teigia prof. Viktorija Daujotytė, didžiausio kūrybinio in­tensyvumo pasiekiama ten, kur susitinka tekstai, knygos, žmonių akys ir žvilgsniai, ir ta ypatinga susitikimų vieta yra biblioteka. Taigi Lietuvos na­cio­nalinė biblioteka, arba nacionaliniai knygų namai, yra ir mūsų valstybės savasties, dvasios, išminties, kūrybos ir pažangos namai“, – susirin­ kusius svečius ir tiesiogiai šventę per televizijos kanalą „LRT kultūra“ stebėjusius žiūrovus sveikino Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas.

Durys, atviros visuomenei

Lituanistikos skaitykloje svečiams pristatytas Nacionalinės bibliotekos pastato projektas: Prezidentė Dalia Grybauskaitė (viduryje) su bibliotekos atstovais Eugenijumi Stratilatovu ir Justina Jasinskaite. Olgos Posaškovos nuotrauka iš Seimo kanceliarijos archyvo

FAKTAI IR SKAIČIAI

Bendras bibliotekos pastato plotas – 27 288,86 m2 (buvo 22 214,87 m2): pagrindinio pastato – 14 930,50 m2 priestato – 12 358,36 m2 saugyklų – 9000,37 m2 Pastato aukštų skaičius – 6 Renovacijos laikotarpis – 2008–2016 m. Darbų vertė – 25 mln. eurų Architektė Leonilė Majerienė Atnaujinta biblioteka atidaryta 2016 m. rugsėjo 2 d.

Rugsėjo 3 dienos rytą prie paradinio Nacio­ nalinio bibliotekos įėjimo lankytojus pasitiko džiazo muzika. Tai pirmasis ir, tikimasi, tradiciniu tapsiantis džiazo festivalis „LNB Jazz 2016“, vykęs aikštėje prie Nacionalinės bibliotekos. Renginyje dalyvavo Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos bigbendas, lengvosios ir džiazo muzikos atlikėjų festivalio-konkurso „Elektrėnų žiburiukai 2016“ laureatai, Vievio, Elektrėnų, Marijampolės meno mokyklų, Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos atlikėjai ir Vilniaus jaunimo bigbendas „The Ma­ gic Time Orchestra“. Gyvi muzikos garsai jau nuo Lukiškių aikštės viliojo tą patį savaitgalį vykusių „Sostinės dienų“ lankytojus užsukti ir į paprastai tylią vakarinę Gedimino prospekto dalį. Naciona­ linės bibliotekos svečių įspūdžiai laukė ne tik lauke: bibliotekos atrijuje buvo eksponuojama Nacionali­ nės premijos laureato, vieno žymiausių šiuolaikinio meno atstovų, reprezentuojančių Lietuvą pasaulyje, Žilvino Kempino meninė instaliacija „Didysis O“. Penkto aukšto galerijoje buvo pristatyta „Fluxus“ paroda „Atvirlaiškis Vilniui – su meile Jurgis“. Čia iki pat lapkričio 1 d. bus eksponuojami autoriniai Jurgio Mačiūno dizaino, grafikos kūriniai, objektai, atvirlaiškiai. Po pietų įvairiose Nacionalinės bibli­ otekos erdvėse buvo galima įsitraukti į kūrybinę veiklą. Lankytojų laukė meninės instaliacijos ir demonstracijos, modernių technologijų įdomybės ir kūrybinės dirbtuvės, kurių veiklą organizavo gausus būrys bibliotekos partnerių. Šventinę po­ pietę palydėjo atlikėjo „GeraiGerai“ elektroninė muzika, norinčius atgauti jėgas kava vaišino „Taste map“ komanda. Savaitgalį bibliotekoje šurmuliavo lankytojai, netrūko smalsių žvilgsnių ir šypsenų. Prie įėjimo budėję savanoriai sulaukė daug klausimų ne tik apie naujas bibliotekos erdves ar pasikeitusias paslaugas, bet ir apie bendradarbiavimo galimybes organizuojant įvairius renginius. Šventės sūkuryje sutikta jauna lankytojų pora dalijosi įspūdžiais, neva bibliotekoje tvyranti atmosfera primena Niujorką, garbaus amžiaus senjoras nostalgiškai prisiminė šiose erdvėse susipažinęs su savo žmona, po Ž. Kempino instaliacija šėlo vaikai. Tvyrojusi nuotaika liudijo, kad oficialios atidarymo ceremo­ nijos svečių kalbos byloja tiesą: biblioteka iš tiesų pagaliau atvėrė duris visuomenei – tikimės, kad laikui bėgant jas atvers dar plačiau.

Viktorija Šeikienė

Šventinėmis dienomis bibliotekos lankytojus pasitiko Žilvino Kempino instaliacija „Didysis O“. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

7

Apie naująjį Nacionalinės bibliotekos ženklą

Sevilės Charsikos nuotrauka

Kad ženklą reikia keisti, galvoje jau kirbėjo nuo tada, kai buvo pradėta bibliotekos rekonstrukcija. Pradžioje regėjosi tai neįmanoma misija. Juk senasis buvo taip įaugęs į sąmonę, toks pažįstamas, atlaikęs ketvirtį amžiaus... Bet, su visa pagarba buvusiems autoriams, ženklas morališkai paseno. Dvi figūros, begalė smulkių detalių, menantis daraktorių laikus – dvidešimt pirmame amžiuje jis atrodė keistokai. Tiesa, buvo minčių jį atnaujinti, sumoderninti – tokia tradicija pasaulyje yra žinoma siekiant išsaugoti tęstinumą. Bet kartu ieškojau ir kitų variantų. Jau rodėsi, kad radau – stačiakampyje (bibliotekos erdvė) įkomponavau atpažįstamų laiptų maršą, kartu primenantį knygų eiles. Vaizduoti pastatą vengiau, nors bandymų buvo. Tai atrodė taip tiesmuka, taip banalu, kol visai netikėtai susidėliojo keturios linijos, įrėminančios pastato erdvę, – iš pradžių vienodo storio, vėliau skirtingo, sudarydamos gylio, perspektyvos įspūdį. Betrūko trijų horizontalių linijų, simbolizuojančių būdinguosius bibliotekos laiptus... Ko bijota, tai netyčinio plagiato. Juk kiek pasaulyje bibliotekų! Kaip nepasikartoti! Kad būčiau tikras, nusprendžiau kaip ekspertus pasikviesti šios srities specialistus prof. Audrių Klimą, Dailės akademijos rektorių, ir prof. Albertą Gurską. Pateikiau du variantus: su bibliotekos laiptų maršu ir bibliotekos siluetu. Abu profesoriai vienareikšmiškai pasirinko pastarąjį.

„

Jokūbas Zovė, 2016 m. rugpjūtis

Ko bijota, tai netyčinio plagiato. Juk kiek pasaulyje bibliotekų! 8

Kūrybai ir pažinimui, darbui ir laisvalaikiui Aušra Vaškevičienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Paslaugų departamento direktorė

Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai atvėrus pagrindines duris, kviečiame susipažinti, kokios skaityklos, renginių ir edukacinės erdvės, paslaugos ir mokymai laukia lankytojų. Skaityklos ir erdvės Laisvalaikio skaitykloje bus suformuotas atvira­ sis fondas, kuriame galėsite pavartyti populiariausias knygas, o patikusias – pasiskolinti į namus. Tam tiks­ lui bus įrengti knygų išdavimo / grąžinimo aparatai. Prieiga prie Lietuvos ir užsienio periodinių leidinių, kitų informacijos išteklių, pateiktų įvairia forma ir laikmenomis, bus užtikrinama Ži­n iasklaidos skaitykloje. Kompiuterizuotose darbo vietose galėsite naudotis prenumeruoja­ mo­m is duomenų bazėmis, atvirosios prieigos ištekiais, stebėti televizijos transliacijas, klausytis radijo laidų, naudotis įrašų archyvais. Trečiame aukšte įrengtose skaityklose – Socia­ linių mokslų, Humanitarinių mokslų ir Lituanis­ tikos – paskelbta vadinamoji tylos zona. Jaukiose skaityklose esančios darbo vietos puikiai tiks ir moksliniam darbui, ir studijoms. Socialinių mokslų skaitykloje sukomplektuotas įvairiapusiškas socialinių mokslų išteklių atvirasis

„

fondas, orientuotas į tikslinius vartotojus: verslinin­ kus, mokslininkus, tyrėjus, specialistus, studentus. Čia rasite psichologijos, sociologijos, politikos, ekonomikos, teisės, knygotyros, kitų socialinių mokslų krypčių leidinių. Skaitytojams talkina socialinių mokslų profilio informacijos paieškos konsultantų komanda. Juk, kaip sakė Platonas: „Joks įstatymas ar potvarkis nėra galingesnis už ŽINOJIMĄ.“ Ateikite! Humanitarinių mokslų skaitykloje sukom­ plektuotas aktualus humanitarinio profilio mokslinės literatūros atvirasis fondas, orientuotas į tikslinius vartotojus. Visi – nuo mokslininko iki politiko, nuo valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų iki studento ar senjoro – gali plės­ ti filosofijos žinias, domėtis religija, teologija, kalbotyra, krimsti literatūros mokslus ir kritiką, domėtis pasaulio istorija. Humanitarinio profilio informacijos paieškos konsultantai apsilankyti skaitykloje kviečia tokiais žodžiais: „Humani­ tariniai mokslai – ne tik specialybė, visų pirma tai – IŠSILAVINIMAS.“ Ateikite! Oskaras Milašius rašė: „Ši šalis – Lietuva, jos vardas užpildo mano sąmonę ir širdį. Noriu, kad jūs ją pažintumėte.“ Tokiais žodžiais norime pakviesti į Lituanistikos skaityklą. Joje galima susipažinti su kryptingu, aktualiu Lietuvos valstybę, kalbą, istoriją, politiką, kraštą, lietuvių tautos tapatybę atspindinčiu

Lituanistikos skaityklos atvirasis fondas orientuotas į visus, neabejingus savo šaliai ir nuolat ja besidominčius.

Vygaudo Juozaičio nuotrauka

9

„

Lankytojai galės groti netrikdydami tylos – bus sintezatorius su ausinėmis.

Meno erdvė – tai kū­r y­binės raiškos erdvė, skirta meno reiškiniams pristatyti ir pažinti (ne)me­no bendruomenės kontekste susitinkant su kūrėjais, meno istorikais ir teoretikais, kritikais, kuratoriais, kultūros vadybininkais, meno pedagogais, meno vartotojais, naudojant naujas kūrybos ir bendravi­ mo priemones. Joje bus sukurta meninei raiškai ir edukacijai, kūrybinėms dirbtuvėms, susitikimams, diskusijoms, atvirosioms pamokoms, edukacinėms tarpdalykinio meno programoms, miesto kultūrinio ir meninio gyvenimo įvykiams bei reiškiniams pri­ statyti ir aptarti palanki aplinka. Erdvę bus galima lengvai pritaikyti įvairiems poreikiams – patogūs, lengvai stumdomi baldai, medžiagos ir priemonės, skirtos kūrybinėms dirbtuvėms, bus projektorius, nuleidžiamas ekranas, kompiuterinė vaizdo reda­ gavimo programinė įranga.

Vygaudo Juozaičio nuotrauka

atviruoju fondu, orientuotu į tikslinius vartotojus ir visus kitus, neabejingus savo šaliai ir nuolat ja be­si­ do­minčius. Ateikite! Muzikos ir vizualiųjų menų skaitykloje lankytojų lauks muzikos, dailės, dizaino, architektūros, scenogra­ fijos, fotografijos, teatro, kino ir šokio leidiniai, natos. Čia jie galės naudotis nuotoliniu būdu prieinamais ištekliais. Skaitykloje bus įrengta aukščiausius koky­ bės standartus atitinkanti garso ir vaizdo atkūrimo techninė ir programinė įranga: bus galima klausytis vinilo, kompaktinių plokštelių, garso kasečių, žiūrėti vaizdo medžiagą, naudotis garso ir vaizdo redagavimo programomis, profesionalia natografijos programa su klaviatūromis. Norintiems susipažinti su šia pro­ grama skaitykloje vyks Sibelius mokymai. Lankytojai galės groti netrikdydami tylos – bus sintezatorius su ausinėmis. „Muzika negali mąstyti, bet ji gali įkūnyti mintį“, – primena mums Richardas Wagneris. Ateikite!

„

Žiūrovai turės galimybę pamatyti pačius įvairiausius užsienio kinematografijos kūrėjų darbus. 10

ru, telkiančiu meną ku­ riančias ir menu besido­ minčias bendruomenes, integruojančiu visus socialinius sluoksnius ir prisidedančiu prie Vilniaus ir visos šalies kultūrinio gyvenimo.

Rekonstruotose bib­ liotekos erdvėse yra ne tik skaityklų. Atveriame erdves edukaciniams ir kitokiems renginiams, kūrybinių industrijų pro­ gramoms, kurios taps bib­ liotekos tapatybės dalimi, menininkų, meno ben­ druomenių traukos cent­

Muzikavimo erdvėje lauksime visų grojančių, kuriančių ar norinčių pažinti muziką. Tai bibliote­ kos lankytojams atvira erdvė, skirta edukaciniams renginiams, vieno ar kelių muzikantų repeticijoms, kūrybinei veiklai. Čia taip pat bus galima dalytis patirtimi ar gyvai spontaniškai muzikuoti. Lanky­ tojus kviesime atsinešti savo mėgstamų instrumen­ tų. Studijoje jie galės įrašyti ir iš karto perklausyti repetuojamus kūrinius, muzikuodami naudotis DJ įranga ir gausia Nacionalinės bibliotekos elektroni­ nės klubinės muzikos plokštelių kolekcija. Kamerinėje kino salėje lankytojai galės ne tik žiū­ rėti Nacionalinės bibliotekos fonduose esančius vaizdo įrašus, bet ir dalyvauti nuolat vykstančiose kino filmų peržiūrose, organizuojamuose edukaciniuose ir pramo­ giniuose renginiuose, skirtuose įvairios patirties, išsilavi­ nimo ir amžiaus grupių kino mėgėjų bendruomenėms. Kino salėje bus rengiamos teminės ir personalinės re­ trospektyvos, susitikimai su kūrėjais, kino savaitės, kino filmų pristatymai ir aptarimai. Žiūrovai turės galimybę pamatyti pačius įvairiausius užsienio kinematografijos kūrėjų darbus. Pradedantys kino kūrėjai kviečiami rengti savo filmų pristatymus bendruomenei. 24 vietų kino salėje bus įrengta erdvinio garso sistema ir aukštos kokybės vaizdo technika. Garso įrašų studijoje bus teikiamos puikios ko­ kybės garso įrašų paslaugos: muzikantas ar muzikos grupė galės pasidaryti dainos ar albumo profesionaliai

„

Žmonėms, kurie norės išsamiau sužinoti apie bibliotekoje teikiamas paslaugas ar patobulėti skaitmeninio raštingumo srityje, rengsime mokymus.

parengtą įrašą, lankytojams bus suteikta kūrybinės savirealizacijos galimybė – įrašyti garsinę knygą, įamžinti savo tekstus, eiles, kitus kūrybos darbus. Studijos erdvės bus panaudojamos įvairiam darbui, t. y. bus galima repetuoti prieš įrašus, norint įprasti prie akustikos, rengtis koncertams grojant įrašų studijoje esančiu aukštos klasės for­ tepijonu. Čia vyks švietimo ir edukaciniai renginiai, kuriuose lankytojai galės ne tik susipažinti su muzikos industrijomis, garso įrašų procesais, bet ir tiesiogiai prisiliesti prie kūrybinių industrijų naujai suvokiant žmogaus ir garso santykį. Taip pat garso įrašų studijoje bus skaitmeninami bibliote­ kos garso ir vaizdo dokumentai, teikiamos senųjų analoginių garso ir vaizdo įrašų skaitmeninimo paslaugos vartotojams.

Paslaugos Visose skaityklose įrengtos patogios darbo vietos, dalis jų – kompiuterizuotos. Lankytojai gali naudotis internetu, informacijos paieškos konsultantų paslau­ gomis, visoje bib­liotekoje veikia belaidis internetas. Taip užtikrinama prieiga prie bibliotekoje saugomų išteklių – apie 6,5 milijono įvairių dokumentų, tarp jų – Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvo, Lituanikos, šelako ir vinilo plokštelių, garsajuosčių ir vaizdajuosčių, kompaktinių garso ir vaizdo plokštelių, Lietuvoje apgintų disertacijų, rankraštinių dokumen­ tų, elektroninės periodikos, elektroninių knygų ir kt.

„

Naudodamiesi vieno langelio paieška galite ieškoti informacijos visose prenumeruojamose užsienio duomenų bazėse ir atvirosios prieigos ištekliuose.

Bibliotekos darbuotojai ne tik konsultuos vykdant temines, faktografines ar tikslinamąsias užklausas, bet ir patars, kaip susirasti informaciją duomenų bazėse, kaip patogiau susidaryti literatūros sąrašus ir kaip juos valdyti, kokias knygas galima pasiskolinti į namus, kokiuose edukaciniuose ir kūrybiniuose renginiuose dalyvauti, pamokys, kaip naudotis bib­ liotekoje esančia technika. Žmonėms, kurie norės išsamiau sužinoti apie bib­ liotekoje teikiamas paslaugas ar patobulėti skaitme­ ninio raštingumo srityje, rengsime mokymus. Juose bus galima susipažinti su bibliotekoje ir nuotoliniu būdu teikiamomis paslaugomis, pagerinti įgūdžius ieškant informacijos bibliotekos kataloguose ir duo­ menų bazėse, prenumeruojamose užsienio duomenų bazėse, taip pat susipažinti su informacijos paieškos internete strategija, atvirosios prieigos ištekliais, išmokti dirbti bibliografinių nuorodų ir straipsnių tvarkymo programa, natografijos programa Sibelius. Sekite informaciją mūsų svetainėje.

Pasiteirauti apie teikiamas paslaugas galima ir neatėjus į biblioteką. Naudojantis paslauga Klausk bibliotekininko galima gauti atsakymus į klausimus apie mūsų katalogus, fondus, duomenų bazes, do­ kumentų paiešką, bibliografinių sąrašų sudarymo tvarką, aptarnavimo tvarką, nuotolines paslaugas, taip pat sužinoti, kaip reikiamą leidinį pasisko­ linti iš kitų bibliotekų, išsiaiškinti kitus rūpimus klausimus. Nemažai paslaugų teikiame internetu. pagrindinis daugiau nei 70 Lietuvos viešųjų, valstybinės ir nacio­ nalinės reikšmės bibliotekų elektroninių paslaugų portalas – ibiblioteka.lt. Šioje virtualioje erdvėje ga­ lite užsisakyti skaitytojo pažymėjimą, sužinoti apie bibliotekoje naujai gautus dokumentus, užsisakyti reikiamą leidinį arba jį rezervuoti, pasidaryti do­ kumento ar jo dalies skaitmenines arba popierines kopijas, prenumeruoti bibliotekų veiklos naujienas ir skaityti lietuviškas elektronines knygas. Informaciją apie bibliotekoje esančius dokumen­ tus ir straipsnius rasite elektroniniuose kataloguose ir nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Užsienio šalių nacionalinių bibliografijų duomenų bankuose esančius leidinius galite pasi­ skolinti naudodamiesi tarpbibliotekinio abonemen­ to paslaugomis. Bibliotekų, archyvų ir muziejų skaitmeninto kultūros paveldo duomenų banke epaveldas.lt ra­ site per 3 mln. itin vertingų senųjų knygų, lietuvių literatūros klasikos kūrinių, laikraščių, dailės kūri­ nių, rankraščių, bažnytinių metrikų elektroninių puslapių, suskaitmenintų garso įrašų. Biobibliogra­ finėje duomenų bazėje „Žymūs Lietuvos žmonės“ pateikiama susisteminta informacija apie iškilias Lietuvos asmenybes, jų veiklą, kūrybą, mokslinius darbus. Naudodamiesi vieno langelio paieška galite ieškoti informacijos visose prenumeruojamose užsienio duomenų bazėse ir atvirosios prieigos ištekliuose. Lietuvos nacionalinės bibliotekos vartotojai, prisiregistravę vienu slaptažodžiu, šia paslauga gali naudotis neatvykę į biblioteką. Taip pat gali naudotis bibliografinių nuorodų ir straipsnių tvarkymo programa, kuri leidžia kaupti ir tvarkyti iš prenumeruojamų užsienio duomenų bazių ar kitų informacijos šaltinių surinktus bibliografinius duomenis, grupuoti juos pagal temas ar kitus po­ žymius, redaguoti, keistis jais su kolegomis, rengti bibliografinius nuorodų sąrašus.

Biblioteka atvira – esate laukiami! Ateikite arba prisijunkite prie mūsų virtualioje erdvėje. 11

Vygaudo Juozaičio nuotrauka

ATSINAUJINUSI NACIONALINĖ BIBLIOTEKA: VILTYS IR LŪKESČIAI Nacionalinės bibliotekos darbuotojai

Sandra Leknickienė: Tikuosi, kad Nacionalinė biblioteka taps neatsiejama Lietuvos intelektualinio gyvenimo dalimi, šiuolaikiniu visuomenės traukos centru, kuriančiu kultūrinės ir mokslinės veiklos produktus. Tai erdvė, skirta bendrauti, rinkti informaciją apie patirtis ir jas išgyventi kartu. Jolanta Budriūnienė: Po aštuonerių metų pertrūkio biblio­ teka, kaip nacionalinė kultūros įstaiga, vis plačiau atveria duris, ją kasdien atranda vis daugiau lankytojų. Viliuosi, kad pamažu grįš ištikimi mūsų bičiuliai, ne mažiau smagu bibliotekos erdvėse sutikti naujus veidus, jaunus žmones. Šis laikas diktuoja kitokius vartotojų poreikius, į juos turime įsiklausyti, įver­ tinti, išpildyti. Jei reikėtų pasirinkti ker­ tinį bibliotekos veiklą apibūdinantį žodį, atsakyčiau, jog tai – kokybė. Tikiuosi, kad mano kolegos tam pritars. Danutė Sipavičiūtė: Labai smagu girdėti iš pažįstamų, draugų puikių atsiliepimų apie mūsų atsi­

12

naujinusią biblioteką. Dažnas man sako: „Mes labai norime pas jus ateiti, apžiūrėti“, prašosi būti pakviesti. Dauguma jų niekada nėra buvę mūsų bibliotekoje. Turime jų nenuvilti, kad atėję norėtų čia dažniau lankytis, keisti susiformavusią daugumos nuomonę, kad bibliotekoje tik skaitomos knygos. O tai priklauso nuo mūsų visų čia dirbančių: ne tik nuo tų, kurie tiesiogiai kontaktuoja su lankytojais, bet ir nuo tų, kurie tvarko, kuria informacijos lobynus, duomenų bazes, rengia leidinius, parodas, renginius. Tikiuosi, kad mūsų biblioteka, kaip Lietuvos nacionalinė biblioteka, tikrai bus išskirtinė, ir su pasididžiavimu galėsi pasakyti, kad joje dirbi. Dr. Kęstutis Šapoka: Iš atsinaujinusios bibliotekos tikiuosi kūrybiško ir prasmingo santykio tarp to, kas buvo (ir liko) sena, ir atsiradusių ino­ vacijų, kad tai, kas buvo, netemptų biblio­ tekos atgal, o tai, kas nauja – aklai neneigtų to, kas padaryta ir sukurta anksčiau. Taip pat tikiuosi, kad biblioteka grei­ tai susigrąžins tas apsukas, kultūrinę ir mokslinę svarbą miestui, kurią turėjo prieš rekonstrukciją.

Viktorija Šeikienė: Visai neseniai skelbėme, kad biblioteka atvėrė duris. To ir tikiuosi – atvirumo. Kūrybai, idėjoms, naujiems vėjams ir netikėtoms senų vėjų interpretacijoms, kultūriniams eksperimentams. Taigi, visų pirma, žmonėms. Svajočiau, kad mano šalies Nacionalinė biblioteka nebūtų prie­ taringa. Būtų laisva ir drąsi, įžvalgi ir svei­ kai kritiška – kad visi tie žodžiai, kuriuos dabar vardijame, kalbėdami apie viziją ir planus, virstų kūnu. Dr. Dalia Cidzikaitė: Iš atsinaujinusios bibliotekos tikėčiausi ne tik gausesnio lankytojų būrio ir biblio­ tekos atradimo iš naujo (tai jau vyksta), bet ir turimų fondų aktyvesnio viešinimo, populiarinimo, darbuotojams ieškant įdo­ mesnių ir patrauklesnių formų, nebijant plėsti turimų ir įgyti naujų kompetencijų. Donatas Kubilius: Labai tikiuosi, kad atsinaujinusios Nacionalinės bibliotekos atvėrimas vi­ suomenei visų pirma jos darbuotojams taps maloniu iššūkiu, o kartu ir galimybe dar kartą pasižiūrėti į save iš šalies kaip į išties nacionalinės reikšmės objektą ir bus

postūmis savo veiklą kilstelti į dar aukš­ tesnį lygį, kad didžiuodamiesi galėtume sakyti, jog esame Nacionalinės bibliotekos darbuotojai. Tai daryti, mano galva, įpareigoja ir atidarymo renginiuose apsilankę žmonės, kurie su šypsena ir neslepiamu pasigėrėji­ mu sakė, kad čia būtinai sugrįš, tikėdamiesi atviros, šviesios, kūrybiškos ir skatinančios veiklai bibliotekos! Nuoširdžiai tikiuosi, kad tokie ir bū­sime. Viktorija Pukėnaitė: Nacionalinė biblioteka pirmiausia svarbi dėl savo ypatingo statuso. Būdama nacionalinė institucija, kartu ji žymi orien­ tyrus ir kitoms šalies bibliotekoms, teikia įvairią pagalbą. Tikiuosi, kad atsinaujinusi ir sustiprėjusi Nacionalinė biblioteka turės dar didesnę įtaką ir kitiems kultūros proce­ sams, pavyzdžiui, formuojant šalies kultū­ ros politiką, brėžiant aiškius ir konkrečius jos kontūrus. Tikiu, kad Nacionalinė biblioteka, kaip ir kitos šalies bibliotekos, turi priemonių rūpintis mūsų kultūros puoselėjimu, jos prestižo didinimu. Po rekonstrukcijos atvėrusi duris, bib­ lio­teka jau žavi lankytojus, tačiau šių metų rugsėjis žymi iš dalies naują pradžią ir jos darbuotojams. Tikiu, kad naujose erdvėse derės tradicijos ir novacijos. Svajoju, kad kiekvienas įėjęs į biblioteką pajustų užplūstančius pasididžiavimą, šilumą ir laisvę.

Kolegos bibliotekininkai

Alina Jaskūnienė, Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė: Atsinaujinusi Nacionalinė biblioteka – įspūdinga, stebinanti, moderni, įdomi. Sunku žodžiais apibūdinti tą didybę ir įspūdį, kuris apima pravėrus jos duris. Tikiuosi, kad, išlaikant tradicijas bei atsižvelgiant į nuolatos besikeičiančius visuomenės poreikius, biblioteka bus atvira, jauki, mėgstama erdvė kiekvienam: skaitančiam, besimokančiam, kuriančiam, norinčiam įdomiai praleisti laisvalaikį, bendrauti. Tikiuosi tolesnio profesionalaus ir sėkmingo bendradarbiavimo, su biblio­ tekos bendruomene, kuriant inovatyvias, kūrybiškas Lietuvos bibliotekas. Asta Naudžiūnienė, Kauno apskrities viešosios bibliotekos direktorė: Mums, apskrities viešosios bibliotekos bendruomenei, viena svarbiausių Nacio­ nalinės Martyno Mažvydo bibliotekos strateginės veiklos krypčių – informaci­ nių kompetencijų telkimas. Tikimės, kad Na­cio­nalinėje bibliotekoje sukaupta įvai­ riapusė patirtis ir naujų, inovatyvių kom­ petencijų sklaidos metodų galimybės leis

tinkamai sutelkti pastangas įgyvendinant bendrus projektus, stiprinant metodinę veiklą ne tik Kauno regiono, bet ir visose Lietuvos viešosiose bibliotekose. Vida Garunkštytė, Utenos A. ir M. Miš­kinių viešosios bibliotekos direktorė: Tikiuosi, kad Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka bus SVARBIAUSIA Lietuvos biblioteka: tai bus pati DIDŽIAUSIA žinių saugykla, tai bus pati SVARBIAUSIA mūsų vals­ tybės įvykių dalyvė, tai bus pati PAGRINDINĖ naujų pas­ laugų vartotojams diegimo bazė, tai MOKYMOSI vieta visos Lietuvos bibliotekų darbuotojams. Tikiuosi, kad taip bus... Jonas Brigys, Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkas: Pirmiausia noriu pasidžiaugti kolegų sėkme, o tai reiškia, kad ir bibliotekos lankytojus jos darbuotojai pasitiks su nuoširdžia šypsena. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka diktuoja „bibliotekinio gyvenimo madas“ Lietuvoje, taigi turi atitinkamai atrodyti, taip sakant, išlaikyti lygį. Tikiuosi ir tikiu, kad atsi­ naujinusi, išsiplėtusi biblioteka generuos naujus kultūrinio gyvenimo impulsus, idėjas, atvers dar nepažintus Lietuvos istorijos klodus ir kultūrinio gyvenimo horizontus, ir tai pajus ne tik Vilniaus, bet ir provincijos žmonės. Juozas Šikšnelis, Klaipėdos apskr. Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos direktorius: Kaip lankytojas – malonių įspūdžių, kaip bibliotekininkas – kad Naciona­ linė biblioteka dar tvirčiau stovėtų šalies bibliotekų avangarde, kad šviestų ir rodytų kelią, o funkcionuotų taip, kad visos bibliote­ kos norėtų ir turėtų į ką lygiuotis. Dr. Vincas Grigas, Vilniaus universiteto bibliotekos Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėjas: Nacionalinę biblioteką matyčiau kaip darnaus vystymosi principais grįstas infor­ macijos paslaugas teikiančią įstaigą. Greta kaip nacionalinei bibliotekai įstatymo priskirtų funkcijų vykdymo ji būtų lyde­ ris ir vėliavnešys informacijos paslaugas teikiančioms įstaigoms darnaus vystymosi kontekste. Nacionalinė biblioteka šioje srityje būtų ne tik kaip idėjų kalvė, bet ir gyvas viso to įgyvendinimo pavyzdys.

Simona Žilienė, Vilniaus m. savivaldybės centrinės bibliotekos direktorės pavaduotoja: Kaip bibliotekininkė labai pageidaučiau profesinių mokymų bibliotekininkams, ypač paremtų užsienio patirtimi. Šiuo metu mokymai bibliotekininkams yra labai lokalaus pobūdžio, daugiausia prak­ tiniai aptarimai, todėl dažnokai žmonėms pritrūksta ir žinių, ir motyvacijos susido­ roti su bibliotekoms kylančiais iššūkiais. Taip pat tikimės, kad Nacionalinė biblioteka taps tikru metodinės (ar kaip pavadinsi) veiklos šviesuliu Lietuvos bibliotekoms – bus atliekami moksliniai tyrimai ir rengiami projektai, kurių pro­ gramose jos galės dalyvauti. Pageidautume ir daugiau renginių, ku­ rie formuotų teigiamą bibliotekos įvaizdį (kartu ir visų Lietuvos bibliotekų), skatintų domėtis jų veikla ir paslaugomis – tikrai ne vien tradicinėmis.

Kultūros ir knygos žmonės

Genovaitė Raguotienė, bibliotekininkystės specialistė, buvusi Vilniaus universiteto dėstytoja: Martyno Mažvydo bibliotekos rūmų atnaujinimo šventė dar kartą akivaiz­ džiai priminė kone šimtmečio mūsų Nacionalinės bibliotekos vaidmenį, įtaką ir nuopelnus istorijai ir dabarčiai. Ir kar­ tu – jos ir visų bibliotekų padidėjusias pareigas, naujas problemas ir rūpesčius. Mūsų valstybės valdžios ir kitoms ins­ titucijoms bei įstaigoms, žiniasklaidai, verslui tenka uždavinys, atsakomybė ir garbė ne tik progomis, bet ir nuolatos domėtis, rūpintis bibliotekų, jų darbuo­ tojų veikla ir poreikiais. Juk bibliotekos vykdo prasmingiausią misiją – kuria ir ugdo skaitančią visuomenę. Dr. Tomas Petreikis, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto knygotyros ir dokumentotyros instituto lektorius: Iš atsinaujinusios Lietuvos nacionali­ nės Martyno Mažvydo bibliotekos tikiuo­ si kokybiškos ir aktyvios komunikacijos su skaitytojais, dėmesio nacionalinėms vertybėms ir lituanistiniam paveldui. Atsivėrimas Lietuvos visuomenės infor­ maciniams ir kultūriniams poreikiams bei žinojimas, kokia kryptimi jie plečiasi, turėtų atsinaujinusią biblioteką lydėti tvarių sprendimų keliu. Svarbu užtik­ rinti ilgalaikę prieigą prie taikomąją ir išliekamąją vertę turinčių informacijos resursų, kad jie nedūlėtų lentynose, bet atlieptų kasdienos lūkesčius, taptų mokslo komunikacijos dalimi.

13

kampą rastų kiekvienas, ne tik raidinės literatūros skaitytojas, kad čia atgytų knygos, natos, skambėtų muzika – kad virtų gy­ venimas. Tiesą sakant, būtų žavu, jei bibliotekoje atsirastų vietos ir viso­ kio plauko naktibaldoms ar pelėdoms, kurios gali skaityti iki ryto. Tikiuosi, kad atsinaujinusi Lietuvos nacionalinė Martyno Maž­ vydo biblioteka taps būtent tokiu traukos centru.

Šviesų festivalio „Beepositive“ instaliacija traukė ne tik mažųjų lankytojų dėmesį. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Gediminas Kajėnas, portalo Bernardinai.lt kultūros temų redaktorius: Eidamas ryte į redakciją Gedimino prospekte nuolatos prasilenkiu su įsiminti­ no veido žmogumi, kurio kryptis visada ta pati – į Mažvydą. Niekada neklausiau, ko jis ten ieško, bet jo žvilgsnyje ir žingsniuose ne­ sunkiai galiu perskaityti – jei dar ir nerado, tai tikrai žino, kur ir ko ieško. Tai tik vienas šios – be knygos ir bibliotekos negalinčiųjų gyventi – bendruomenės pavyzdžių. Dėl jų nereikia nerimauti – kelią į Mažvydą rado iki rekonstrukcijos, ras ir po jos. Ką bibliotekoje galėtų atrasti ta dauguma, ku­ rios keliai į knygą, skaitymą seniai apžėlę? Kokius atradimus biblioteka galėtų pasiūlyti jiems? Be jokios abejonės, bibliotekai šian­ dien tenka nusileisti ant žemės ir tapti tuo, kuo mažesniuose miesteliuose jos tapo jau seniau – gyvais kultūros centrais. Neabejoju, kad šis virsmas bus įdomus savo iššūkiais ir netikėtumais. O biblioteka pakvies ne tik į atsinaujinusias skaityklas susitikti su knyga, bet ir į atsiradusias naujas erdves, skirtas žmogui susitikti su kitu žmogumi. Gerūta Griniūtė, „LRT Kultūros“ kanalo žurnalistė: Galvodama apie biblioteką, pirmiausia įsivaizduoju šviesias erdves. Šviesias visa­ pusiškai – nuo plačios ir turtingos skaito­ mo turinio paletės iki salių, kurios džiu­ gina inovatyviais sprendimais, kviečia naudotis naujosiomis technologijomis, siūlo užsukti, ieškoti, klausti ir domėtis. Bet svarbiausia – svajoju, kad biblioteka būtų toks gyvas kultūros centras, į kurį trauktų grįžti kasdien, kurio draugiška ir moderni aplinka skatintų kūrybą ir taptų pagrindine idėjų dalybų su bendramin­ čiais vieta. Svajoju, kad bibliotekoje savo 14

Unė Kaunaitė, rašytoja: Noriu, kad Nacionali­ nė biblioteka būtų erdvė, kuri trauktų žmones – nepriklausomai nuo jų amžiaus. Todėl tikiuosi daugybės rengi­ nių ir parodų, o dar labiau – modernaus požiūrio į pasiūlymus, kad kiekvienas jaunas žmogus, sugalvojęs idėją fix ir ieškodamas jai vietos, pagalvotų: „Nacio­ nalinė biblioteka!“ Todėl užėjęs galėtum ten netikėtai atrasti mokymus, teatrus, pokalbius su rašytojais, kūrybines er­ dves... Biblioteka turi būti ne pastatas, o socialinė erdvė! Aida Dobkevičiūtė, Lietuvos leidėjų asociacija, vykdomoji direktorė: Nepaisant to, kad Lietuvos nacionalinė biblioteka yra ypač strategiškai svarbi kul­ tūros įstaiga, kurios misija rinkti, saugoti ir archyvuoti įvairiausio formato šalies rašytinį paveldą, labiausiai norėtųsi bib­ lioteką įsivaizduoti jaukiais ir svetingais knygų namais. Pilnais lentynų, kuriose mūsų laukia milijonai įdomiausių istorijų. Skaitymas, mokymasis, rašymas yra labai individualus ir intymus dalykas. Tad ir aplinka, kurioje mes ieškome informaci­ jos, ugdome žinias ar atrandame pasaulį skaitydami, turi būti ypatinga. Tikiuosi, kad kiekvienas skaitytojas, įžengęs į bib­ lioteką, grįš į ją daugybę kartų.

Skaitytojai

Asta Skujytė-Razmienė, doktorantė: Lūkesčiai labai paprasti: norėtųsi, kad biblioteka būtų orientuota ir į akademinį jaunimą. Turint omenyje, jog universite­ tuose dažnai trūksta erdvės darbui, būtų smagu, jei Nacionalinėje bibliotekoje tokia erdvė atsirastų ir būtų prieinama norintiems susikaupti. Taip pat būtų ge­ rai, jei būtų plečiamos mokslinių knygų kolekcijos, ypač anglų kalba. Ir, žinoma, kad biblioteka toliau prenumeruotų mokslines duomenų bazes!

Greta Gudauskaitė, moksleivė (15 m.): Tikiuosi, kad Lietuvos nacionalinė biblioteka atsinaujins ne tik išoriškai, bet ir idėjomis. Svarbu, kad visapusiškai at­ sinaujinusiai bibliotekai pavyktų pakeisti stereotipinį požiūrį į jos veiklą ir padėtį visuomenėje. Neretas pilietis pasakys, kad kultūra Lietuvoje nėra vertinama ar netgi būtina, tačiau viliuosi, kad biblioteka bei jos organizuojamos naujos pažintinės programos vaikams ir jauniems suau­ gusiesiems padės ugdyti ir auginti atvirą naujovėms, kultūriškai išsilavinusią ir apsišvietusią jaunąją kartą. Petronėlė Grybauskienė, senjorė: Džiaugiuosi sulaukusi bibliotekos pas­ tato rekonstrukcijos pabaigos. Iškilmingas ir prasmingas atidarymo renginys, kuria­ me į mus prabilo pats Martynas Mažvydas, kiti Lietuvos kūrėjai, skatina tikėtis, kad ši garbinga kultūros įstaiga susigrąžins savo skaitytojus – studentus, mokslininkus, me­ nininkus, politikus ar verslininkus. Svarbu, kad jie čia rastų sau reikalingos literatūros ir jaukias, įvairiems poreikiams pritaikytas erdves. Tikiuosi, kad čia dirbantys ir skai­ tantys galės su pasididžiavimu sakyti: „Aš dirbu (aš skaitau) Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje“. Janina Kazlauskienė: Kaip skaitytoja, tikiuosi, kad bibliote­ kos lankytojai čia visuomet ras tai, ko ieš­ ko. Nesvarbu, ar tai būtų reikalinga knyga, ar specialisto konsultacija, ar prasmingas vakaras klausantis koncerto. Ieva Marija: Mūsų šeima gyvena visai netoli, tačiau prieš rekonstrukciją bibliotekoje nesilankydavome. Labai laukėme ati­ darymo, tiksliai nežinodami, ko galime tikėtis. Tiesiog matome, kaip keičiasi bibliotekos, tokio atvirumo tikimės ir iš atsinaujinusios Nacionalinės bibliotekos, džiaugiamės, kad ji šalia. Inga Martinkėnaitė: Viskas čia nuostabu. Ir darbui, ir laisvalaikiui pritaikytos erdvės... Tikiu, kad lankytojai jas atras ir įvertins. Ti­ kiuosi, kad biblioteka pagalvos apie visus lankytojų segmentus ir siūlys tai, kas aktualiausia. Gintė, moksleivė (10 m.): Aš tikiuosi, kad čia ateis įvairiausių aktorių, režisierių, rašytojų, jie bendraus su vaikais, bus daug įdomių susitikimų. Norėčiau, kad čia būtų teatriukas, vai­ dybos būrelis, ir kad mes galėtume jame vaidinti.

Nacionalinė biblioteka – kultūros atstovybė ir prieglobstis visiems šalies piliečiams visuose pasaulio kampeliuose Dr. Ineta Krauls-Ward

Nacionalinės bibliotekos tipas – vienas iš sun­ ir Helsinkio universiteto biblioteka, tad akivaiz­ kiausiai įspraudžiamų į standartą. Bibliotekinin­ du, kad joje dažniau sutiksime studentų ir tyrėjų. kystės žinynuose pateikiami apibrėžimai išskiria Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinė biblioteka keletą privalomų nacionalinėms bibliotekoms yra pirmiausia Kongreso biblioteka, pirmenybę tei­ funkcijų: saugoti šalyje išleistus leidinius, rankraš­ kianti parlamento ir kitų šalies valdymo struktūrų čius ir vyriausybės leidinius, skelbti nacionalinės atstovams. bibliografijos duomenis. Kiekvienoje valstybėje Ko turėtų tikėtis Lietuvos nacionalinės biblio­ rasime ypatingą, specifinę nacionalinę biblioteką, tekos (LNB) lankytojai, buvę, esami ir būsimi, po be privalomų uždavinių, dar atliekančią ir neti­ ilgų rekonstrukcijos metų praradę turėtą itin glaudų pinius vaidmenis, kurių reikalauja aptarnaujama ryšį su svarbiausia iš šalies bibliotekų? Tikėkimės, visuomenė. kad LNB ir toliau sieks išlaikyti demokratiškiausios, Istoriškai nacionalinės bibliotekos dažniausiai atviriausios, prieinamiausios bibliotekos vardą. Iki formavosi karališkųjų bibliotekų pagrindu ir todėl didžiosios pastato dalies uždarymo vartotojai ne­ jų įvaizdžiui būdingas nacionalinio pasididžiavimo, buvo diskriminuojami amžiaus, profesijos, lyties, garbingos tautos istorinės praeities šleifas. Naci­ užsiėmimo, tautybės ar socialinio statuso atžvilgiu, onalinės bibliotekos, gimusios kaip monarchų ir nebuvo orientuojamasi tik į vieną pagrindinę tiks­ visos valstybės pasididžiavimas, tebeišlieka svarbus linę auditoriją. Tačiau per pastaruosius aštuonerius valstybės pasiekimų reprezentavimo simbolis. Tuo metus daug kas keitėsi Lietuvos ir pasaulio visuo­ įsitikinsime pasižvalgę kad ir į nacionalinių bib­ menėje, pasikeitė bibliotekinis vartotojų aptarnavi­ liotekų pastatus: Baltarusijos „stiklinį deimantą“, mas, atsirado naujų „bibliotekinių“ triukų. Kalbant viduje saugantį prestižiškiausią apie LNB demokratiškumo ir prezidento Aliaksandro Lukašen­ prieinamumo lūkesčius, akivaizdu, kos oficialių priėmimų salę, Latvi­ kad jie tenkinami. Matome visiš­ jos „šviesos pilį“, buvusią šalies ES Lietuvos nacionalinėje kai atnaujintą interneto svetainę, prezidentavimo renginių būstine, bibliotekoje šiuo atveju teikiamos naujos elektroninės ar Lietuvos neoklasicistinių kolonų paslaugos. Net jei nesi Vilniaus šventovę, dabar jau užgožiančią matyti nemažai sveikintinų, gyventojas, gali pasijusti Naciona­ savo didingumu greta esantį par­ tik pastaraisiais metais linės bibliotekos skaitytojas: stebėti lamento pastatą. Bet visa tai, nors suintensyvėjusių nuotolinio tiesiogines renginių transliacijas, ir labai svarbus, visgi – pirmasis lankytis virtualiose parodose, įspūdis. O kas slypi už impozan­ aptarnavimo naujovių, naršyti bibliotekos kataloguose, kurios galėtų būti ženklas, tiško fasado? Vėlgi, kiekvienoje skaitmeninių dokumentų kolek­ pasaulio valstybėje rastas savitas kad reaguojama į paskutinio cijose. Žinoma, tai niekada nepa­ bendravimo su visuomene forma­ keis fizinio kontakto, tiesioginio tas, kartais išskiriama ir tikslinė dešimtmečio demografinius buvimo bibliotekos erdvėje. Antra auditorija. Pavyzdžiui, Suomijos pokyčius Lietuvoje. vertus, kitų Lietuvos regionų gy­ nacionalinė biblioteka kartu yra ventojų informacinis ir kultūrinis

„

15

„

alkis slopinamas vietos bibliotekų, švietimo įstaigų, spaudos, knygynų ir kt. pastangomis. Perspektyva keičiasi, kai į Nacionalinės bib­ liotekos atvirumą ir prieinamumą žiūrime iš už sienos – ekspatrianto akimis. Kas sieja ar galėtų ateityje sieti Nacionalinę biblioteką ir svetur gyve­ nančius Lietuvos piliečius? Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje šiuo atveju matyti nemažai sveikintinų, tik pastaraisiais metais suintensyvėjusių nuotolinio aptarnavimo naujovių, kurios galėtų būti ženklas, kad reaguojama į paskutinio dešimtmečio demo­ grafinius pokyčius Lietuvoje. 2014 m. Ekonomi­ nio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, Lietuva užėmė septintą poziciją pasaulyje ir penktą Europoje tarp valstybių, kurių piliečių, gyvenančių svetur, skaičius yra didžiausias (10 proc.). Viename iš Lietuvos statistikos departa­ mento pranešimų spaudai panaudotas iškalbingas palyginimas, leidžiantis aiškiau suvokti emigracijos mastą: 2015 m. netekome viso Mažeikių miesto1. Bibliotekininkas perfrazuotų: tik per vienerius metus praradome visos miesto savivaldybės bib­lio­ tekos auditoriją. Patikslinimas: netekome fiziškai, tačiau nuotolis tarp vartotojo ir šiuolaikinės bi­ bliotekos nėra ir neturi būti laikomas priežastimi vartotojus ignoruoti, pažeisti jų pamatines teises į laisvą prieigą prie informacijos. Nesinorėtų kol kas „egzaminuoti“ ir rašyti vertinimus Lietuvos bib­lio­tekoms ekspatriantų aptarnavimo srityje, tačiau pirmieji žingsniai tinkama linkme gali būti paminėti. Profesinėje ir plačiojoje spaudoje prista­ tytas Nacionalinės bibliotekos projektas „Pokalbiai apie emigraciją“, beje, kaip unikalus atvejis pateiktas ir šių metų Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) generalinėje konfe­ rencijoje JAV. Kartu su nevyriausybine organizacija „Globalios Lietuvos lyderiai“ ir lrt.lt pradėtos dis­ kusijos, transliuojamos tiesiogiai internetu, kuriose bus aptariami su emigracija susiję klausimai. Ne pirmus metus Nacionalinėje ir kitose šalies biblio­ tekose vykdomos tiesioginės transliacijos internetu ir kaupiami laisvai prieinamų vaizdo įrašų archyvai. Bet kai atidžiau panagrinėjame šiuos atvejus ar pažiūrime, kokios iš tiesų bibliotekų paslaugos yra prieinamos ne Lietuvoje gyvenantiems lietuviams, 16

Bet kai atidžiau panagrinėjame šiuos atvejus ar pažiūrime, kokios iš tiesų bibliotekų paslaugos yra prieinamos ne Lietuvoje gyvenantiems lietuviams, pasigendame tikslingo bibliotekų orientavimosi į šią gana reikšmingą ir kasmet vis augančią lietuvių tautos dalį.

pasigendame tikslingo bibliotekų orientavimosi į šią gana reikšmin­ gą ir kasmet vis augančią lietuvių tautos dalį. Beveik visi su rubrika „emigracija“ vykdomi projektai skirti Lietuvoje gyvenantiems ir atlieka „emigranto“ įvaizdžio geri­ nimo kampanijos funkcijas. Nereikia įspūdingų strategijų, tiesiog nelaikykime atskirtyje šių bibliotekų varto­ tojų, o būdami pirmiausia kultūros darbuotojai ir edukatoriai neatsiribokime nuo profesinių pareigų skatinti smalsumą ir kokybiškos informacijos var­ tojimą, saugoti visų šalies piliečių ryšį su naciona­ line kultūra, kalba, istorija, tradicijomis. Vakarų ir Šiaurės Europos postkolonijinės valstybės (Didžioji Britanija, Prancūzija, Nyderlandai ir kt.), anksčiau išgyvenusios intensyvius gyventojų migracijos laikotarpius, turi suformuotas bendrąsias ryšių palaikymo su svetur gyvenančiomis diasporomis tradicijas. Kitos valstybės, tik moderniaisiais laikais susidūrusios su didelės emigracijos bangomis – Lietuva, Lenkija, Airija, Islandija ir kt. – vis dar ieško savito santykio. Tą puikiai iliustruotų Izra­ elio – kultūros, religijos ir tautinės pasaulėžiūros centro – beveik 60 proc. žydų, gyvenančių už šalies ribų, atvejis. Žydų diasporos ir izraeliečių ryšių išsaugojimo politika vykdoma nuosekliomis vy­ riausybės ir visuomenės pastangomis, pasitelkiant organizacijas, veikiančias visose visuomeninio gyvenimo srityse, taip pat ir kultūros bei švietimo. Izraelio nacionalinės bibliotekos (INB) paslau­ gos labai įvairios, be plataus spektro nuotolinio aptarnavimo galimybių, nemokamai siūlomos genealoginės paieškos paslaugos ir konsultaci­ jos – atsakas į žmonių, atvykstančių į šalį, norą aptikti savo šeimos šaknis. Šiuo metu vykdomas unikalus bandomasis INB ir Europos Rothschildų fondo (Hanadiv) projektas „Mokymasis kartu su Izraelio nacionaline biblioteka“2, skirtas jaunosios pasaulio žydų kartos tautiniam ugdymui, apima ne tik virtualių mokymosi priemonių ir mokymo metodikų rengimą bei prieigos suteikimą, bet ir profesinį pedagogų rengimą, remiantis naciona­ linės bibliotekos baze. Panašių intencijų vedama

skaitmeninius išteklius ir jų naudojimo įrankius formuoja Lenkijos nacionalinė biblioteka. Skait­ meninė biblioteka „Polona“3 orientuojama ne tik į šalyje gyvenančius vartotojus, bet ir į emigracijoje veikiančių Lenkijos kultūros ir švietimo institucijų poreikius. Kolekcijų tematika yra paranki orga­ nizuojant lenkų kalbos, kultūros ir istorijos mo­ kymo veiklą. Skaitmeninėje bibliotekoje taikoma programinė įranga leidžia vartotojams lanksčiai manipuliuoti informaciniais ištekliais, sudaryti as­ menines dominančių dokumentų kolekcijas, rašyti ir saugoti komentarus, dalytis informacija su kitais vartotojais ar socialinių medijų tinkluose. Lenkijos nacionalinė biblioteka glaudžiai bendradarbiauja ir teikia metodinę informacinio vartotojų aprūpi­ nimo bei bibliotekinio darbo pagaramą užsienyje veikiančioms lenkų bendruomenės institucijoms ir bibliotekoms (Józefo Piłsudskio institutui JAV, Lenkų bibliotekai Paryžiuje ir Londone, Lenkijos menų ir mokslo institutui JAV). Nėra raginama kopijuoti šių ar kitų valstybių nacionalinių bibliotekų bendravimo su diaspora būdų ir priemonių. Lyginamosios bibliotekinin­ kystės metodai, t. y. siekis tiesiog „nusirašyti“ nuo kitos valstybės, iš tiesų yra gana komplikuoti – tai lyg daiginti unikalų augalą svetimoje dirvoje. Be abejo, pirma turime ištirti šią potencialių vartotojų grupę, sudaryti žodinį portretą, išsiaiškinti esamus ir galimus informacijos, kultūros poreikius. Pradė­ kime, kad ir nuo šių prielaidų: - dauguma Lietuvos ekspatriantų – jauni, dar­ bingo amžiaus žmonės, gyvenantys tokiu gyvenimo laikotarpiu, kai yra kuriama šeima, įsigyjamas šei­ mos būstas, pasirenkamas sėslus gyvenimo būdas, leidžiantis sudaryti sąlygas auginti ir lavinti vaikus (šiuo atveju visa tai realizuojama ne Lietuvoje); - Europos Sąjungos politikos pamatas – atvira Bendrijos darbo ir mokslo rinka – kasmet tik ska­ tins Lietuvos piliečių judėjimą, mišrias santuokas ir jose gimstančių tautinio identiteto krizes išgy­ vensiančių vaikų skaičių; - Lietuvoje vis dar neiš­ spręstas dvigubos pilietybės Lyginamosios klausimas ilgainiui didins vien tik kultūrinę, bet ir bibliotekininkystės ne valstybinę etninių lietuvių metodai, t. y. siekis atskirtį. Kol kas viešosios informa­ tiesiog „nusirašyti“ cinės erdvės diskursas Lietu­ nuo kitos valstybės, voje yra orientuotas į šalyje li­ iš tiesų yra gana kusiųjų raginimą neišvažiuoti. komplikuoti – tai Nepaisant minėtų aplinkybių, lyg daiginti unikalų emigracija traktuojama kaip trumpalaikis reiškinys, o min­ augalą svetimoje tis, kad masiškai išvažiavusieji dirvoje. veikiausiai taip pat masiškai negrįš, vengiama išsakyti gar­

„

siai. Žiniasklaidoje skelbiamos tik didelės sėkmės užsienyje sulaukusiųjų sugrįžimo istorijos, t. y. formuojamas išrankios, elitarinės, ne besąlygiškai savo vaikus mylinčios Tėvynės įvaizdis. Nedrąsiai reiškiama nuomonė, kad emigrantai nėra tokie ir blogi. Deja, viešinamos išsamios ekspatriantų į Lietuvą siunčiamų pinigų suvestinės taip vis ir nepelnė tautiečių pripažinimo... Visa tai vargu ar purena dirvą glaudiems ir geranoriškiems lietuvių ir diasporos ryšiams, galintiems duoti abipusės kul­ tūrinės, politinės ir ekonominės naudos. Šios srities problemas sprendžia valstybės institucijos, Lietuvos diplomatinės atstovybės, visuomeninės organizaci­ jos. Itin svarbius lietuvių rašytinio ir kultūros pavel­ do paieškos pasaulyje ir išsaugojimo ateinančioms kartoms uždavinius sprendžia Lietuvos nacionalinė biblioteka. Bet vietos socialinėms, edukacinėms iniciatyvoms ir netradiciniams sprendimams yra daug. Artėja rinkimai Lietuvoje, o beveik 10 proc. elektorato – svetur. Kai kurie jų vyks į tolimas dip­ lomatines atstovybes, kai kuriuos galbūt pasieks žinia apie galimybę balsuoti užsienyje paštu, dalis jų, stingantys informacinio raštingumo įgūdžių ar tiesiog esantys informacinėje atskirtyje, rinkimus ir vėl praleis... Tai būtų viena iš netradicinių galimybių bibliotekoms prisidėti prie problemos sprendimo. Prasidėjo nauji mokslo metai su patuštėjusiomis klasėmis, universitetų auditorijomis – kas ugdo mūsų vaikus ir jaunimą užsienyje? Ką ir kokia kalba jie skaito? 2018 m. vyks vienas didžiųjų Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos renginių – pasaulio lietuvius suvienysianti Šimt­ mečio dainų šventė. Galbūt dalyvių susibūrimo, bendravimo ir pažinčių būstine taptų Nacionalinė ir kitos sostinės bibliotekos? Norisi atsiprašyti, kad tekste maža konkrečių rekomendacijų ir siūlymų. Vien tik retoriniai klau­ simai, nors ir mandagūs, bet priekaištai. Priimkite tai kaip užjūriuose gyvenančiųjų kreipimąsi ginti jų interesus. Juk kreiptis į biblioteką nėra taip baugu. Biblioteka – kad ir kur ji būtų – čia ar ten – stabilios, patikimos, toliaregiškos ir išmintingos institucijos simbolis. Ji yra daugiau nei vien tik iškilmingas pastatas. Nacionalinės bibliotekos kolonos gal ir nėra matomos iš labai toli, tačiau prasidėjus nau­ jajai veiklos erai norisi tikėti, kad jos parems virš valstybinių sienų nutiestą lietuvių kultūros tiltą. _

2015 m. pagrindiniai šalies ekonominiai ir socialiniai rodikliai: in­ formacinis pranešimas. Vilnius: Lietuvos statistikos departamentas. 2016 m. sausio 29 d. [interaktyvus]. Žiūrėta 2016 m. rugsėjo 12 d. Prieiga internete: https://osp.stat.gov.lt/documents/10180/1333188/ Metinis_pranesimas_2015.pdf. 2 Learning with the National Library of Israel [interaktyvus]. Žiūrėta 2016 m. rugsėjo 12 d. Prieiga internete: http://www.nli-education-uk.org/. 3 Polona. Warsawa: Biblioteka Narodowa [interaktyvus], 2016. Žiūrėta 2016 m. rusgėjo 16 d. Prieiga internete: https://polona.pl/. 1

17

pokalbis

PROFESORIUS PAULAS STURGESAS: „BIBLIOTEKA TIEMS, KURIE SKAITO, MĄSTO IR DISKUTUOJA“ Profesorius Paulas Sturgesas – Lafboro universiteto (Didžioji Britanija) emeritas, ypatingasis Pretorijos universiteto (Pietų Afrikos Respublika) profesorius, Jos Didenybės Didžiosios Britanijos karalienės ordino kavalierius, apdovanotas už nuopelnus tarptautinei bibliotekininkystei, Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) 2011 m. specialiu medaliu įvertintas už indėlį į tarptautinio masto informacijos ir saviraiškos laisvės gynimo iniciatyvas – neapsiriboja vien tik neginčijamos bibliotekininkystės „žvaigždės“ titulu. Kolegos tiek iš Lietuvos, tiek ir iš kitų valstybių, kuriems teko sutikti profesorių įvairiuose profesiniuose renginiuose, pirmiausia apibūdina jį ne skambiais, solidžiais titulais, bet kaip itin šiltą, smalsų, tolerantišką ir charizmatišką žmogų. Nors jau kelerius metus prof. P. Sturgesas stengiasi apriboti profesinių įsipareigojimų naštą, jo vardą ir toliau aptinkame tarptautinių renginių pranešėjų, mokslinių publikacijų autorių sąrašuose. Perėjote į profesoriaus emerito pareigas ir daugiausia dirbate kaip nepriklausomas tyrėjas. Lietuvos bibliotekininkystės specialistai dažnai Jus sutinka tarptautiniuose BOBCATSSS (bibliotekininkystės ir informacijos sričių studentus vienijanti organizacija) seminaruose kaip kviestinį pranešėją, pelniusį didelį pripažinimą tarp būsimųjų Europos bibliotekininkų. Ar nepasiilgstate dėstymo ir bendravimo su studentais? Šis klausimas, mano požiūriu, apima du prieštaringus dalykus. Iš tiesų labai pasiilgstu studentų ir bendravimo su jais, bet tikrai nesiilgiu dėstymo. To priežastis – itin griežta šio darbo struktūra, reikalavimai, nurodymai. Turi dėstyti iš karto numatytą dalyko programą, turėdamas 18

omeny, jog kurso pabaigoje studentų laukia egzaminas. Visa tai nėra taip blogai, aš daugelį metų dirbau šį darbą, bet mėgstamiausia jo dalis man visad buvo laisvos, neti­ kėtos profesinės diskusijos su studentais, jaunais žmonė­ mis. Todėl BOBCATSSS renginiai ir yra tokie sėkmingi, nes jie nėra suvaržyti tam tikros studijų programos rėmų. Pasižiūrėjus į Jūsų publikacijų antraštes, tikrai negalima būtų kaltinti vengiant jautrių ir kontroversiškų temų. Kokius įvardytumėte pagrindinius tiriamosios veiklos iššūkius (jei apskritai jų yra)? Tiesą sakant, visada labiau jutau vidinį iššūkį. Bū­ damas iš prigimties gana tingus žmogus, naują objektą pirmiausia tirdavau paviršutiniškai, siekdamas atrasti patį įdomiausią jo aspektą. Po to ir kildavo sunkumų tęsti tyrimą, nepalikti jo pačioje įdomiausioje vietoje. Tačiau kalbant apie temas ir tyrimų turinį, visada traukė gilios, sudėtingos problemos. Mane domina žmonės, jų reakcija į nepalankias situacijas ir galimybes. Man patinka gandai, pasakojimai, visada siekiau perprasti žmonių motyvaciją ir elgesį. Jeigu tokią pasaulio matymo perspektyvą susie­ tume su domėjimusi bibliotekininkystės srities problemo­ mis, pamatytume įvairiausio pobūdžio tyrimų galimybių. Skatinu žmones kelti eklektiškus klausimus, o ne giliai kapstyti vieną problemą. Pavyzdžiui, vienąsyk dalyvavau kelias dienas trukusiame doktorantų seminare Kroatijo­ je. Viena iš ten buvusių dėstytojų – žymi JAV rašytoja ir informacinio raštingumo tyrėja, gilinusis į šią vienintelę temą nuo pat savo karjeros pradžios. Supratau, jog mes esame visiškai priešingų pažiūrų mokslininkai. Jutau netgi tam tikrą jos susierzinimą ir priešiškumą mano atžvilgiu, nes savo tyrimų objektą ji nagrinėjo nuosekliai, giliai, enciklopediškai, paskyrė tam visą savo ilgametę akademinę karjerą. Tačiau, nors tokio pobūdžio tyrinė­ jimai yra išsamūs ir gilūs, vertinu juos kaip neoriginalius ir nuobodžius. Dažnai tokie mokslininkai beveik nieko nenusimano apie dalykus, peržengiančius jų siauros

specializacijos ribas, jie nemėgsta, kai pašaliečiai užduoda nelauktų klausimų ar kelia netikėtų prielaidų. Manyčiau, kad JAV universitetuose gyvuojanti politika skatina tokį besaikį koncentravimąsi į vieną siaurą akademinę sritį ir kliudo tyrėjams žvelgti į mokslą plačiau, tarpdiscipli­ niškiau. Kai keli pagal trumpalaikes sutartis dirbantys mokslininkai konkuruoja tarpusavyje dėl vieno nuolati­ nio etato universitete, jie privalo būti perfekcionistai, turi absoliučiai išmanyti tyrinėjamą objektą. Man pasisekė, kad niekada nesu atsidūręs tokioje situacijoje, nebuvau išgąsdintas ir priverstas eiti prieš savo prigimtį. Esu mokslininkas, nuolat klausiantis: „O kas, jeigu?“ Nebijau rizikuoti ir veržtis į naujas, nežinomas teritorijas. Viename iš savo interviu prisipažinote, jog niekada nebuvote administracinio, „popierinio“ darbo gerbėjas. Kas gi paskatino Jus net septynerius metus eiti IFLA Informacijos prieigos ir raiškos laisvės komiteto (FAIFE) pirmininko pareigas? Tai, kad turėjau sekretoriatą ir išvengiau nuobodaus popierių tvarkymo. Aš turėjau visišką laisvę kalbėti, rašyti, siūlyti ir įgyvendinti naujus projektus. Tokia neįkainojama administracinė ir finansinė parama leido mums organizuoti įdomius seminarus, praktikumus, konferencijas, įtraukti į komiteto veiklą naujų žmo­ nių. FAIFE buvo fantastiškas naujų idėjų variklis. Beje, darbas komitete padėjo man laipsniškai išeiti į pensiją. Užbaigęs darbą universitete, dar beveik metus atsidaviau tik FAIFE veiklai. Ar galėtumėte paminėti įsimintiniausius įvykius iš tų metų IFLA veiklos? Kai turėjome pakankamą finansinę paramą ir priė­ mėme nemažai naujų informacinės politikos nuostatų, paaiškėjo, jog gana sudėtinga jas įgyvendinti – tiek organizacijos, tiek visos profesinės bendruomenės mastu. Iš dalies jaučiau, kad didelė dalis mūsų pasiekimų, nors ir turėjo tuo metu didelę vertę, nepadarė reikiamo povei­ kio, nepaskatino konkrečių pokyčių. Bet, nepaisant to, manyčiau, kad valdymo skaidrumas yra vienas svarbiau­

Karalienės Elžbietos II apdovanojimas už nuopelnus Britų imperijai.

sių praktinių FAIFE komiteto pasiektų rezultatų, kuris ir toliau turi būti kultivuojamas bibliotekininkystėje. Beje, šiuo metu JAV veikia profesinis tinklas specialistų, organizuojančių susitikimus, skelbiančius publikacijas valdymo skaidrumo klausimais. Aš buvau vienas pirmųjų pradėjusių kalbėti šia tema ir sieti ją bibliotekininkyste. Be manęs šį klausimą kėlė teisininkai ir politikai, bet iš bibliotekininkystės atstovų niekas nemanė galįs prisidėti didinant skaidrumą visuomenėje. Aš bandžiau visais būdais įtvirtinti šią idėją. Logiška tikėtis, jog ir toliau liksite įsitraukęs į tarptautinės bibliotekininkystės procesus. Ką manote apie bibliotekų dalyvavimą siekiant Jungtinių Tautų Organizacijos 2030 m. darbotvarkėje numatytų tikslų? Kas, Jūsų nuomone, gali mažinti bibliotekų galimybes įgyvendinti šiuos siekinius? Man pirmiausia į galvą ateina kita JTO programa – „Tūkstantmečio vystymo tikslai“ (angl. Millenium Development Goals), įgyvendinta 2015 m. Joje panašio­ mis priemonėmis siekta įveikti pasaulyje egzistuojančias problemas. Aš matyčiau keletą bibliotekoms svarbių da­ lykų. Pavyzdžiui, su skurdu iš dalies turi būti kovojama besivystančios visuomenės nariams suteikiant prieigą prie informacijos, o ne vien pasikliaujant edukacine veikla. Manyčiau, kad panašios JTO ar kitų organiza­ cijų iniciatyvos tikrai nepamainomos siekiant įveikti globalias problemas. Vis dėlto bibliotekoms sunkiai sekasi įsitraukti į tokio pobūdžio darbotvarkes. Nenoriu neigiamai kalbėti apie mūsų profesiją, teigdamas, kad mums nelabai sekasi iš naujo save atrasti, pažvelgti į savo darbą iš kitos perspektyvos, tačiau kartais iš tiesų pritrūkstame visuomeniškumo, tarptautiškumo ir noro daryti realų poveikį, o ne koncentruotis vien tik į nau­ jąsias technologijas, metodikas ir priemones. Iš dalies visada jaučiau, jog bibliotekininkystėje per daug dėmesio skiriama būtent pastariesiems dalykams, kurie žmonių galvose tampa esminiu profesijos tikslu. Mačiau tai savo karjeros pradžioje, tačiau ir šiandieną ši tendencija vis dar pakankamai stipri. Bibliotekininkų bendruomenėje Jūs plačiai žinomas kaip Afrikos bibliotekų specialistas. Ar tai buvo dar vienas iš profesinių iššūkių, kuriuos išsikėlėte? Ar iš Jūsų pusės ši „misionieriška“ veikla tebuvo vienpusis vakarietiškos bibliotekininkystės žinių perdavimas? O gal vis dėlto buvo akimirkų, kai pagalvojote, jog Britų biblioteka galėtų ko nors pasimokyti iš Malavio nacionalinės bibliotekos? Tiesą sakant, pats asmeniškai daug ko išmokau per metus, praleistus Afrikoje. Mokiausi iš žmonių, jų gyve­ nimų. Kai su šeima atvykome į Botsvaną, buvome šiek tiek sutrikę, nežinojome, ko tikėtis. Pirmomis dienomis buvome apgyvendinti prabangiame viešbutyje, o tai tikrai nepadėjo pajusti tikrojo šalies gyvenimo. Mus pasitikęs kolega – dėstytojas Richardas Neale’as iš Didžiosios Britanijos – iškart mane perspėjo: „Jei planuoji atėjęs į auditoriją tik pateikti dalykus, kuriuos žinai, dėstysi taip, lyg skaitytum paskaitą studentams Lafboro universitete, iš to nebus jokios naudos. Itin svarbu, kad pirmiausia 19

pats išmoktum viską apie čia gyvenančius žmones ir suprastum, kas juos veikia. Žinodamas visa tai, turi atitinkamai pateikti dėstomąją medžiagą, padaryti ją iš tiesų aktualią studentams“. Pamaniau, jog tai ypač sunki užduotis. Per pirmuosius mokslo metus stengiausi laikytis patarimo pažinti vietos žmones ir jų gyvenimo būdą. Deja, nemokėjau jų kalbos, tad manosios studijos buvo netiesioginės. Radau vos du straipsnius apie Botsvaną ir jos gyventojus, tačiau skaičiau vietinę anglakalbę spaudą, skatinau studentus kalbėti auditorijoje, o ne tik pats dės­ čiau, ką žinau. Tai buvo metai, praleisti nuolat užduodant klausimus ir ieškant atsakymų. Džiugu girdėti, kad laikėtės tokios asmeninės nuostatos. Prisiminkime bibliotekines UNESCO programas, įgyvendintas XX a. per 7–8-ąjį dešimtmetį besivystančiuose pasaulio regionuose, kurios vėliau buvo kritikuojamos dėl dirbtinai primetamos vakarietiškos bibliotekininkystės patirties ir vienpusės komunikacijos, dėl ko šie projektai buvo gana nesėkmingi. Iš tiesų, tai puikūs pavyzdžiai. Man į galvą ateina viena asmeninė anekdotinė situacija. Kartą 1995 m. vaikštinė­ jome su profesoriumi Blaise’u Croninu Etiopijoje, Adis Abebos gatvėmis. Žiūrėdamas į varganą vietos žmonių buitį, dulkes, nešvarą, jis manęs paklausė: „Paulai, kodėl tu renkiesi važiuoti į tokias pasaulio vietoves?“ Nežinoda­ mas, ką atsakyti, peradresavau klausimą pačiam Blaise’ui. Jis paaiškino: „Aš tiek daug galiu šiems žmonėms duoti, pasakyti, tiek daug jų išmokyti, tiesiog jaučiu pareigą vyk­ ti į tokias šalis ir padėti jiems“. Pagalvojęs atsakiau: „Žinai, aš važiuoju į šią pasaulio dalį, nes ji egzotiška. Atvykęs čia galiu daug sužinoti ir atrasti netikėtų dalykų“. Prisimenu šį pokalbį labai tiksliai, nes jis atskleidžia vakarietiškojo ir mano asmeninio požiūrio į Afriką bei kitus besivystan­ čius regionus skirtumus. Šį rugsėjį Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka atvėrė duris visuomenei po daugiau nei aštuonerius metus trukusios pagrindinio pastato rekonstrukcijos. Daug kas pasikeitė per tuos metus visuomenėje, keitėsi (nacionalinių) bibliotekų veiklos būdai, kryptys ir priemonės. Ar turėtumėte kokių nors rekomendacijų, kaip bibliotekai atrasti vietą pakitusioje bibliotekinėje paradigmoje? Ką galėčiau pasakyti bet kokio tipo bibliotekai da­ bartiniais laikais, kai daug informacijos yra prieinama nuotoliniu būdu? Tik tai, kad mes turime garantuoti visapusišką prieigą prie informacijos. Be to, nacionalinė biblioteka vykdo svarbią archyvavimo ir informacijos išsaugojimo funkciją, užtikrinančią nacionalinių infor­ macinių išteklių egzistavimą. Štai lankydamasis Lenkijos nacionalinėje bibliotekoje turėjau įdomų pokalbį šia tema. Šalis išgyveno sudėtingus istorinius laikotarpius, buvo sudariusi sąjungą su Lietuva, po to tapo Rusijos imperijos dalimi ir buvo praktiškai sugniuždyta kaip savarankiška politinė struktūra. Kaip Lenkijai pavy­ ko išsaugoti savo identitetą? Ogi tik dėl nacionalinės literatūros kolekcijos. Tauta visada galėjo grįžti prie savo istorijos, ištakų, kultūros pamatų. „Lenkiškumas“

20

Šalia Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 19 straipsnio, skelbiančio, kad kiekvienas turi teisę laisvai laikytis savo įsitikinimų ir juos reikšti.

buvo saugomas knygų puslapiuose. Manau, tai nuostabi idėja, tačiau nacionalinė biblioteka turėtų siekti žymiau daugiau pasitelkdama informacines technologijas. Rekomenduočiau daug dėmesio skirti dviem sritims. Pirmiausia – informacinio raštingumo ugdymui, kuris šiuo metu iš esmės yra bibliotekininkystės epicentre, nes informacijos vartojimas tapo žymiai sudėtingesnis nei ankstesniais laikais. Skaityti ir naudotis knygomis išmokoma mokykloje, tačiau, norint įvertinti Vikipedi­ jos įrašo ar kokio nors interneto puslapio kokybę, reikia gerokai sudėtingesnių informacinių gebėjimų. Kita reikšminga bibliotekų veiklos sritis – tinkamas fizinės erdvės ir patalpų išnaudojimas vartotojams aptarnauti. Manyčiau, kad bibliotekos nemato savęs pirmiausia kaip bendruomenės traukos institucijos, kultūros erdvės, o linkusios prisiimti tik funkcionalaus informacijos saugojimo funkcijas. Biblioteka dirba žymiai sėkmin­ giau, jei yra patraukli ir patogi žmonėms. Tiesą sakant, planavau rašyti straipsnį šia tema, apie tai kalbėjau savo inauguracinėje paskaitoje pradėjęs profesoriaus pareigas 2002 m., tačiau buvau įtrauktas į IFLA FAIFE komiteto veiklą ir tiesiog pritrūkau laiko. Vis dėlto daug ką galima pasakyti apie biblioteką, kuri vykdo keleto kultūros institucijų (galerijos, teatro pasirodymų ir t. t.) funkcijas. Tokia biblioteka pritraukia lankytojų dėl pačių įvairiausių priežasčių. Beje, manyčiau, jog sėkmingiausiai pastaraisiais metais bibliotekose pradėję veikti nauji pa­ daliniai – geros kavinės. Juk tai taip svarbu! Kai pradėjau lankytis pirmoje gyvenime bibliotekoje – gimtojo Derbio miesto viešojoje bibliotekoje, padėjusioje man augti kaip asmenybei ir žmogui, – skaičiau daugybę ten saugomų vertingų knygų, ypač mėgau rusų klasikos vertimus. Deja, bibliotekoje nebuvo lankytojams skirto tualeto. Tad skaitydamas bibliotekoje ilgas valandas, neturėdavau kitos išeities, kaip ieškoti viešojo tualeto už kelių gatvių. O po to svarstydavau, ar benoriu grįžti. Bibliotekininkys­ tėje pirmiausia reikėtų galvoti apie lankytojų patogumą ir gerą savijautą. To galima pasiekti įvairiausiomis priemo­ nėmis, tebūnie tai patogūs minkštasuoliai ar studijoms ir poilsiui pritaikytos erdvės. Štai, pavyzdžiui, Estijos nacionalinė biblioteka: iš išorės atrodo kaip neprieinama tvirtovė, tačiau viduje – jaukumas ir patogumas, indivi­ dualios studijų kabinos, poilsio zonos ir kt.

2006 m. Jūs itin operatyviai sureagavote į vadinamąjį daniškų pranašo Mahometo karikatūrų skandalą. Kitais metais jau stebėjome vis intensyviau eskaluojamą islamišką agresiją (prisiminkime pakartotinius išpuolius ir grasinimus Danijoje, kruviną tragediją „Charlie Hebdo“ redakcijoje Paryžiuje ir kt.). Ką apie tai manote šiandieną? Galbūt klystu, bet turime tikėti, jog bet kas gali ir turi būti laisvai išsakoma. Mes pripažįstame, jog skirtingų kultūrų požiūris skiriasi. Turime tai suprasti ir susitaikyti. Bet tokia tolerancija nereiškia, kad nematome kitokių ver­ tybių. Turiu omenyje vertybes, kuriomis bibliotekos vado­ vaujasi dirbdamos su informaciniu turiniu. Štai pavyzdys, kurį perskaičiau viename straipsnyje. Jame buvo rašoma apie universiteto biblioteką, kurios darbuotojai nežinojo, kaip elgtis su turimais Korano leidiniais, todėl vadova­ vosi islamo tyrinėtojo rekomendacijomis visada laikyti Koraną aukščiausioje lentynoje virš kitų knygų, neliesti jo netinkamais būdais ir t. t. Skaitydamas tai kartojau: „Ne, ne, ne“. Juk šiuo atveju Koranas yra informacinis turinys, užrašytas kaip angelo liudijimas pranašui ir pradžioje eg­ zistavęs kaip žodinė informacija. Mintis, kad Koranas turi būti laikomas virš visų kitų knygų, iš yra esmės klaidinga, be to, tai neteisingas pažodinis šio dokumento statuso įvertinimas. Koraną galime gerbti lygiai taip pat, net jei jis gulėtų apatinėje knygų lentynoje. Turimas omenyje ne fizinis, bet dvasinis ir intelektinis išaukštinimas. Biblio­ tekininkai tokios klaidos nepadarytų. Žinoma, jei būtų kalbama apie itin vertingą, išliekamąją vertę turintį leidinį, jam išsaugoti būtų parinktos atitinkamos fizinio saugoji­ mo sąlygos. Tačiau jei tai tik eilinis leidinys, paprasta Ko­ rano kopija? Bibliotekininkystėje įvairių idėjų toleravimas pasireiškia informacinio turinio kilmės, sukūrimo, kaitos ir mutavimo suvokimu ir žinojimu. Tęsiant šių dienų aktualijų temą, ar manote, kad bibliotekos gali išvengti politinio nekorektiškumo situacijų? Pažvelkime, kaip drąsiai šiais metais JAV bibliotekos įsikišo į tarprasinės nesantaikos įvykius, ne visada išlikdamos neutralios ar politiškai korektiškos. Kai kuriose šalies viešosiose bibliotekose rengti

susitikimai po socialinėse medijose išplitusio saitažodžio „BlackLivesMatter“ (liet. „JuodiejiGyvenimaiTuriPrasmę“), kuriuose primygtinai kviesti dalyvauti tik juodaodžiai (!) bibliotekų vartotojai. Kitas pavyzdys iš Lietuvos: prieš keletą mėnesių spaudoje minėtas profesinėje bendruomenėje diskusijas sukėlęs atvejis, kai vienos savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė, nepateikusi jokių argumentų, atsisakė suteikti bibliotekos patalpas politiko susitikimui su vietos bendruomene. Ar sutiktumėte su teiginiu, jog bibliotekų siekis būti atviromis ir prieinamomis visuomenės mažumoms gali virsti kitų visuomenės grupių izoliacija? Sakyčiau, jog iš tiesų problema ne tai, kad bibliotekos kišasi į politinių įvykių sumaištį ir rizikuoja būti politiškai nekorektiškos. Problema – kad jos tampa neprieinamos tam tikroms visuomenės grupėms. Suprantu tokių mišrių, tarprasinių susitikimų riziką. Veikiausiai bibliotekininkai siekė išvengti bendruomenės supriešinimo, atviro konflik­ to, kuris įsipliekstų tarp baltaodžių ir juodaodžių renginio dalyvių. Tokiais atvejais priimami klaidingi sprendimai, nes biblioteka neturi iš anksto parengusi nuostatų ir veiklos principų. Tuomet tiesiog vadovaujamasi turima menka politine patirtimi. Manyčiau, kad bibliotekose turėtų vykti įvairiausio pobūdžio visuomeniniai, politiniai renginiai, net jei tai yra gana kraštutinių pažiūrų atstovų sambūriai, – jie turi būti atviri ir juose privalomos diskusi­ jos. Žinoma, tai tik mano asmeninė nuomonė. Dauguma kolegų pasakytų, kad kontroversijų ir kraštutinumų reikia vengti. Cituojant britų bibliotekininkystės klasiką Dou­ glasą Foskettą, bibliotekose neturi būti politikos, religijos ir sekso. Dabar tai skamba kaip puritoniškas anekdo­ tas, tačiau šis cenzūros reikalavimas bibliotekų turiniui skatina diskutuoti. Negana to, bibliotekininkai patys turėtų inicijuoti pokalbius su lankytojais nepatogiomis, juos jaudinančiomis temomis. Kitaip tariant, jei sistemoje yra nuodų, geriau leisti jiems išeiti lauk. Geras pavyzdys yra pedofilijos klausimas, kuriuo visuotinai vengiama kalbėti bibliotekose. Kaip trijų dukterų tėvas ir dabar jau senelis manau, jog mes būtinai turime kalbėti šia siau­ binga, sudėtinga tema, turime suprasti pavojus, kuriuos kelia visuomenėje tokie žmonės. Pakankamas išmanymas gali padėti neutralizuoti nepageidaujamus visuomenės reiškinius. Informacijos vengimas, nenoras žinoti padaro žymiai daugiau žalos. Iš esmės mūsų pilietinis indėlis sprendžiant visuomenės problemas yra toks, kad mes atvirai pripažįstame problemas ir domimės jomis, užuot užmerkę akis. Pastaraisiais metais pranešimuose prista­ čiau keletą naudojimosi bibliotekomis naudos pavyzdžių, minėdamas žymius XIX a. bibliotekų vartotojus. Vienas jų – žymus anarchistas ir intelektualas Piotras Kropotki­ nas, tikėjęs teroristinių išpuolių reikšme ir nauda. Visada akcentavau, kad P. Kropotkinas buvo per daug išprusęs, jog manytų smurtą esant vienintele priemone ar tikėtų, kad visuomenę gali pakeisti 1000 dinamito bombų. Ir visa tai tik todėl, kad jis buvo bibliotekų lankytojas – žmogus, kuris skaitė, mąstė ir diskutavo! Dėkojame už pokalbį.

Su studentais iš Japonijos. Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Kalbino dr. Ineta Krauls-Ward 21

NAUDOS GAVĖJAI

Nauji leidiniai

LIETUVOS NACIONALINĖ BIBLIOTEKA PASKELBĖ SAVO VIZIJĄ

Visuomenė ir bendruomenės

Atverdama duris po pagrindinio pastato rekonstrukcijos visuomenei, valstybei, kolegoms ir kultūros bei mokslo srities partneriams, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka paskelbė ambicingą viziją – tapti integralia vals­ tybės informacijos politikos, kultūros, švietimo, mokslo, ekonomikos pažangos dalimi. Kaip bus siekiama ją įgyvendinti, pristatoma neseniai publikuotame Na­cio­ nalinės bibliotekos leidinyje „Lietuvos na­ cionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. 2017–2020 m. strateginės veiklos kryptys ir prioritetai“*. Ruošiantis vėl pradėti veikti visa jėga, bibliotekos bendruomenei reikėjo iš naujos perspektyvos pažvelgti į savo misiją ir sutelkti jėgas nuolat kurti vertę visose veiklos srityse, su­ vokiant, kad visi esminių pažangos sričių – visuomenės, ekonomikos, mokslo ir valdymo – pokyčiai susiję su žinių kūrimu ir naudojimu. „Pastaruoju metu atlikta organizacijos struktūros ir veiklos mo­ delio pertvarka sudarė sąlygas efektyviau planuoti ir valdyti įstaigos išteklius, operatyviau reaguoti į dinamiškus nacionalinės ir tarptau­ tinės aplinkos pokyčius, skatinti technologines ir socialines naujo­ ves“, – leidinio įžangoje teigia prof. dr. Renaldas Gudauskas, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius. Išgryninta ir sustiprėjusi organizacinė veiklos valdymo struktūra, pastangos tobulinti darbuotojų kompetenciją, gebėjimus įsitraukti į pokyčius ir patiems juos inicijuoti davė savo vaisių – vis daugiau žmonių prisideda prie bibliotekos strategijos kūrimo. Malonu di­ džiuotis savo, kaip nacionalinės institucijos, išskirtinumu. Tačiau, norint būti patikima strategine Lietuvos žinių visuomenės pažangos spartinimo ir valstybės tarptautinio konkurencingumo didinimo partnere, svarbu nustatyti perspektyvias strategines veiklos kryptis, išsikelti pagrįstus tikslus ir uždavinius, padedančius įgyvendinti savo viziją, ir juos įvykdyti. Siekiant iškristalizuoti svarbiausius organizacijai dalykus, leidi­ nyje nubrėžti du žemėlapiai. Vienas jų – bibliotekos vertės kūrimo žemėlapis, kuriame atsispindi Lietuvos nacionalinės bibliotekos institucinės vertybės, santykis su Lietuvos valstybe ir jai didžiausią vertę kuriančiomis sritimis – kultūra, švietimu, mokslu ir ekono­ mika. Antrajame – bibliotekos strategijos žemėlapyje – apibrėžiami * 2017–2020 m. strateginės veiklos kryptys ir prioritetai. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2016. [26] p.: iliustr., portr., schem.

22

Valstybės institucijos, verslo ir inovacijų sektoriai

Mokslo ir kūrybos sektoriai

Informacijos, atminties ir kultūros institucijos

STRATEGINĖS VEIKLOS KRYPTYS IR PRIORITETAI

Informacijos išteklių formavimas

Informacijos išteklių įveiklinimas

Informacinių kompetencijų telkimas

Lietuvos kultūros paveldo aktualinimas ir kokybės valdymas Aukštą pridėtinę vertę kuriančių informacijos produktų ir paslaugų plėtra Teisinių ir technologinių informacijos prieigos sąlygų gerinimas Informacijos mokslų vystymas ir institucinė plėtra

pagrindiniai naudos gavėjai – vartotojai, kuriems mes dirbame, ir strateginės veiklos kryptys bei prioritetai ateinantiems ketveriems metams. Leidinyje detalizuojama, kaip biblioteka nustato savo san­ tykį su pagrindinėmis vartotojų grupėmis – visuomene ir bendruo­ menėmis; valstybės institucijomis, verslo ir inovacijų sektoriumi; mokslo ir kūrybos sektoriais; informacijos, atminties ir kultūros institucijomis – ir kokią vertę joms kuria. Išskiriamos trys pagrindi­ nės strateginės veiklos kryptys – informacijos išteklių formavimas; informacijos išteklių įveiklinimas ir informacinių kompetencijų telkimas; joms suformuluoti 2017–2020 metų strateginiai tikslai. Labiau tradicinėms bibliotekos veiklos kryptims – informacijos išteklių formavimo ir jų įveiklinimo – keliami modernūs tikslai užtikrinti tvarų įvairių informacijos grandinių funkcionavimą ir jų prieigą nuolat besikeičiančioje informacinėje, socialinėje ir technologijų aplinkoje. Iš naujo besiformuojanti ambicinga Nacionalinės biblio­tekos veiklos kryptis – informacinių kompe­ tencijų telkimas. Šia kryptimi einame siekdami sudaryti sąlygas ir galimybes visiems mūsų paslaugų vartotojams priimti informacija grįstus sprendimus, skatinti informacijos tyrimus ir informacijos produktų kūrimą. Ji turi užtikrinti informacijos, kaip strateginio visų visuomenės veiklos sričių vystymo ištekliaus, naudojimą. Perspektyvinis su didžiųjų duomenų analitika siejamas Lietuvos nacionalinės bibliotekos intelektinės veiklos modelis dar 2015 metais buvo pristatytas ir aprobuotas Keiptaune (PAR) vykusiame pasaulio nacionalinių bibliotekų vadovų susitikime. Leidinyje taip pat detalizuojami ateinančių ketverių metų veiklos prioritetai ir svarbiausi uždaviniai kuriant palankias sąlygas tvariai Nacionalinės bibliotekos veiklai. Juos nustatant stengtasi atsižvelgti į dabartines nacionalines ir globalias strategijas kultūros, švietimo, mokslo ir ekonomikos srityse, kad iš atminties, informacijos ir kultūros institucijos pozicijų būtų užtikrintas informacijos ir žinių naudojimo valdymas, socialinio kapitalo kūrimas, konkurencinio pranašumo didinimas skaitmeniniame pasaulyje. Birutė Pečiulevičiūtė

šiandien aktualu

NACIONALINĖ BIBLIOGRAFIJA – DOKUMENTINIO PAVELDO ATMINTIES SKRYNIA Dr. Nijolė Bliūdžiuvienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento direktorė

Nacionalinė bibliografija analizuojama kaip dokumentinio paveldo atminties komunikacijos ir sklaidos priemonė. Nagrinėjamos įvairios nacio­ nalinės bibliografijos formos, jų galimybės išsau­ goti atmintį, užtikrinti prieigą prie dokumentinių išteklių ir komunikaciją. Tarptautinė bendruomenė didesnį dėmesį na­cio­nalinei bibliografijai pradėjo rodyti XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Tarptautiniuose biblio­ grafijos kongresuose buvo priimti sprendimai dėl nacionalinės bibliografijos apibrėžties, nacionali­ nės bibliografijos funkcijas atliekančių institucijų uždavinių ir taikytinų bibliografinio aprašo stan­ dartų. Neliko neaptarti ir nacionalinės bibliogra­ fijos vaidmens bei jos funkcijų ateityje klausimai. Jau XX a. 8-ajame dešimtmetyje buvo numatyta, kad turi būti regis­ truojama visa nacionalinė leidybos produkcija, kurią papildys naujos Vadinamajame medijų rūšys ir informacijos laikme­ skaitmeniniame nos. Kita ne mažiau svarbi įžvalga, amžiuje naudotojui kad vis daugiau leidinių kitomis nei oficiali šalies kalbomis ir rašmeni­ vis dažniau siūloma mis bus registruojama nacionalinės integrali nacionalinės bibliografijos funkcijas atliekančiose bibliografijos ir institucijose. Šios abi tendencijos jau akivaiz­ visateksčio dokumento džiai pasitvirtino įvairiose šalyse. paslauga, kuri Registruojant nacionalinę leidybos praplečia galimybes produkciją, neišvengiamai į nacio­ nalinę bibliografinę apskaitą patenka naudotis nacionaline turinys, užfiksuotas įvairiose medijo­ bibliografine se. Skirtingose šalyse buvo vienokių informacija. ar kitokių mėginimų užregistruoti ne tik spaudinius, garso ir vaizdo

„

medžiagą, kitus elektroninius išteklius fizinėse laikmenose, bet ir nacionalinį interneto turinį, taip atspindint naujas nacionalinės leidybos produkcijos formas ir išplečiant nacionalinės leidybos produk­ cijos registracijos mastą. Šiuolaikinė informacijos ir komunikacijos technologijų raida kelia naujų iššūkių ir suteikia papildomų nacionalinės bibliografijos rengimo ir sklaidos galimybių. Kita vertus, susietų duomenų taikomųjų programų ir sistemų projektuotojai, bib­ liotekų specialistai diskutuoja ieškodami geriausio sprendimo, kuris galėtų tapti proveržiu teikiant naujos kartos paslaugas. Reikėtų pabrėžti, kad diskutuojama ir dėl to, ar visada technologijos, katalogavimo nuostatos ir standartai, finansiniai ištekliai leis pasiekti rezul­ tatą, kuris tenkintų vartotojus, juolab kad naciona­ linės bibliografijos tikslinės vartotojų grupės tarsi įvardytos (mokslininkai, leidėjai, bibliotekininkai, plačioji visuomenė), tačiau jos panaudojimo ar perpanaudojimo mastas nėra toks didelis, kaip to norima ar įsivaizduojama. Nacionalinės bibliografijos, kaip dokumentinio paveldo registro, sudarymo ir naudojimo plėtra atrodo kaip nesibaigiantis vyksmas besivejant vis naujus technologinius iššūkius ir stengiantis tenkinti naudotojų poreikius, nepaisant, kad nacionalinės bibliografijos esmės suvoktis lieka nepakitusi. Vadi­ namajame skaitmeniniame amžiuje naudotojui vis dažniau siūloma integrali nacionalinės bibliografijos ir visateksčio dokumento paslauga, kuri praple­ čia galimybes naudotis nacionaline bibliografine informacija. Tačiau išlieka svarbūs privalomojo egzemplioriaus teisinio sureguliavimo ir autorių teisių klausimai. 23

„

Nacionalinės biblio­ grafijos esmei apibū­ dinti dažnai pasitelkia­ ma dar XX a. 10-ajame dešimtmetyje sukurta veidrodžio metafora. Žvelgdami į naciona­ linę bibliografiją joje tarsi veidrodyje matome tos šalies, jos kultūros, mokslo, visuomeninio ir ekonominio gyvenimo unikalumą. Kiekvienas, susipažįstantis su na­ cionaline bibliografija, sužino apie tos šalies kalbą, švietimo, litera­ tūros ir mokslo vaid­ menį, žymius to meto literatūros autorius, ekonomines, politines, socia­ lines ir religines šalies raidos tendencijas, tautos gyvenimui svarbias tradicijas ar papročius, gali tirti knygų ir kitų medijų rinką bei konkurencinę aplinką. Viskas tampa pastebima, nes nacionalinė bibliografija parodo šalies kultūros, mokslo ir kitus interesus bei jos unikalias savybes, kaip kad veidrodis atspindi kiekvieno žmogaus savitumą. Kultūros matmuo jungia bibliotekas ir leidėjus. Viena šios jungties išraiškų – nacionalinė biblio­ grafinė apskaita, nes nacionalinė bibliografija yra ne tik inventorius, bet ir priemonė pažinti, suprasti ir išsaugoti dokumentinę kultūrą. Daugiau kaip prieš pusę amžiaus nacionalinės bibliografijos apibrėžtis buvo konstruojama kaip išsamus sąrašas spausdintinės medžiagos, išleistos tam tikros šalies teritorijoje. Tarptautinės bendruo­ menės pastangomis ir sutarimu platesnė nacio­ nalinės bibliografijos apibrėžtis, aprėpianti visas dokumentų rūšis, buvo priimta XX a. viduryje, kai pirmą kartą buvo iškelta „nacionalinės bibliografi­ jos paslaugos“ idėja. Po Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) bei Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) organizuotų konferencijų buvo skelbiami rekomendacijų rinkiniai, kurie padarė didelę įtaką nacionalinės bibliografijos paslaugų struktūrai visame pasaulyje. Išsami nacionalinės bibliografijos aprėptis pra­ dėta laikyti savaime suprantamu dalyku suvokiant ją kaip patikimą pagrindinę šalies leidybos produk­ cijos registraciją ir autoritetinių įrašų tvarkybą, taip pat įvertinant tai, kad nacionalinė bibliografija gali būti publikuojama elektronine forma, o nacionali­

Viskas tampa pastebima, nes nacionalinė bibliografija parodo šalies kultūros, mokslo ir kitus interesus bei jos unikalias savybes, kaip kad veidrodis atspindi kiekvieno žmogaus savitumą.

24

nės bibliografijos duomenys gali tapti tarptautinių bibliografinių duomenų bazių dalimi. Artėjant prie XXI a. slenksčio tarptautinė bendruomenė suformulavo nacionalinės biblio­ grafijos, kaip šalies (leidybos) produkcijos pati­ kimų ir išsamių įrašų sankaupos, publikuojamos reguliariai ir kuo mažiau vėluojant, sąvoką. Taigi nacionalinė bibliografinė apskaita turi aprėpti visus šalyje publikuotus dokumentus, neatsižvelgiant į jų rūšį, tipą, formą ar laikmeną. Išskirtinė nacio­ nalinės bibliografijos ypatybė – išsami tam tikru būdu formaliai apibrėžta publikuotų dokumentų registracija, kad ir kokia būtų tų dokumentų fizinė forma, turinys ar kokybė. Siekiant sukurti šalies nacionalinės bibliografi­ nės apskaitos sistemą, svarbu ją pagrįsti leidybos produkcijos privalomojo egzemplioriaus sistema, pabrėžiant leidėjų vaidmenį ir atsakomybę teikiant privalomąjį egzempliorių bibliotekoms. Tam tik­ rą egzempliorių skaičių neatlygintinai perduoti nacionalinei ar kitai privalomojo egzemplioriaus bibliotekai įpareigoja įstatymų bazė. Daugiau nei pusę amžiaus teigiama, kad nacio­ nalinė bibliografija yra išsami visų šalies leidinių registracija ir, neatsižvelgiant į jų formą, jai taikomi aukščiausio katalogavimo lygmens reikalavimai. Pastarųjų dešimtmečių leidybos pokyčiai, elektro­ ninių informacijos išteklių gausėjimas, interneto galimybės keičia nacionalinės bibliografijos aprėp­ ties ir sklaidos suvokimą, iš naujo kviečia įvertinti jos paslaugas ir santykius su leidybos produkcijos gamintojais, siekiant įtvirtinti nacionalinę biblio­ grafiją kaip atminties išsaugojimo, prieigos prie dokumentinių išteklių ir bibliografinės informa­ cijos sklaidos užtikrinimo priemonę. Viena vertus, naciona­ linė bibliografija yra šalies leidybos produkcijos regis­ tras, bet, kita vertus, nuolat auganti leidybos produkcija Pastarųjų dešimtmečių suponuoja, kad būtina api­ leidybos pokyčiai, brėžti ir paskelbti atrankos kriterijus, ypač priimant elektroninių informacijos sprendimus dėl elektroninės išteklių gausėjimas, interneto leidybos produktų regis­ galimybės keičia nacionalinės travimo, išsaugojimo ir jų pateikimo nacionalinėje bibliografijos aprėpties ir bibliografijoje. sklaidos suvokimą, iš naujo Elektroninių išteklių pri­ kviečia įvertinti jos paslaugas valomojo egzemplioriaus gavimas ir jo atspindėjimas ir santykius su leidybos nacionalinėje bibliografijoje produkcijos gamintojais. yra iki galo neišspręstas

„

„

klausimas. Spausdintinių ar kitų funkcijas. Kita vertus, nacionalinė apčiuopiamų medijų bibliografi­ Visiems tinkančių bendrų bibliografija – reikšminga leidy­ nio įrašo pateikimas nacionalinėje bos plėtros ir jos istorijos tyrimo sprendimų nėra, todėl bibliografijoje reiškė, kad išteklius priemonė. Apskritai, nacionalinė yra fonduose. Ar tai galioja ir kiekviena nacionalinės bibliografija yra svarbus informa­ elektroniniams ištekliams? Ar bibliografijos institucija turi cijos šaltinis plačiajai visuomenei, turi būti atspindimas nacionali­ nes suteikia prieigą prie vienos iš apsvarstyti savo vartotojų nėje bibliografijoje išteklius, kuris nacionalinio kultūros paveldo su­ atitinka vieną ar daugiau atrankos poreikius, jai keliamus dedamųjų dalių ir yra vienintelis kriterijų, tačiau nepriklauso bib­ teisinius reikalavimus, patikimas šaltinis, liudijantis apie lio­tekai, juo nepapildomas na­cio­ dokumento egzistavimą. turimas lėšas ir savo nalinis publikuotų dokumentų Tačiau ar visada nacionalinės archyvinis fondas? Atsakymas techninės infrastruktūros bei bibliografijos išskirtinė vertė priklausytų nuo paslaugos, kurią saugyklos pajėgumus. aki­vaizdi, visiems žinoma ir su­ nacionalinės bibliografijos funk­ pran­tama? Ar galima manyti, cijas atliekanti institucija siekia kad tolesnis nacionalinės biblio­ teikti vartotojams: registruoti grafijos rengimas ir pateikimas patį ištekliaus buvimo faktą ar yra savaime suprantamas dalykas? registruoti tai, kas yra fonduose. Bibliotekos gerai suvokia, kam Reta nacionalinės bibliografijos institucija pajėgi reikalinga nacionalinė bibliografija, tačiau apie surinkti, tuo labiau – kaupti visus išteklius. Visiems kitus naudotojus duomenų nepakanka. Siekdami tinkančių bendrų sprendimų nėra, todėl kiekviena pagrįsti nacionalinės bibliografijos rengimą ir nacionalinės bibliografijos institucija turi apsvars­ teikti visas būtinas paslaugas, be esamų, turėtume tyti savo vartotojų poreikius, jai keliamus teisinius nepamiršti ir būsimų bei galimų vartotojų. reikalavimus, turimas lėšas ir savo techninės inf­ Lietuvoje nacionalinės bibliografijos sklaida rastruktūros bei saugyklos pajėgumus. vykdoma per Nacionalinės bibliografijos duo­ Besikeičiantis nacionalinės bibliografijos kon­ menų banką, einamosios ir retrospektyviosios tekstas ir nacionalinės bibliografijos formos poky­ bibliografijos leidinius, bibliografiniai duomenys čiai nepakeitė jos paskirties. Ji buvo ir liko išsamus perpanaudojami papildant skaitmeninto objekto nacionalinės publikuotos produkcijos registras. metaduomenimis ir teikiant juos virtualioje elek­ Tačiau naujų leidybos formų ir priemonių atsiradi­ troninio paveldo sistemoje. mas papildė nacionalinės publikuotos produkcijos Sėkmingai ir tvariai nacionalinės bibliografijos apimtį, o saitynas pakeitė jos suvokimą. plėtrai labai svarbus bendradarbiavimas kuriant, Atsiradus saitynui, išnyko daugelis įprastų papildant ir atnaujinant leidybinius ir faktogra­ leidybos barjerų. Išteklius gali būti laikomas pu­ finius duomenis, taip pat veiksminga komuni­ blikuotu, kai jis prieinamas saityne, nors ir šiuo kacija su leidėjais ir kitais viešosios informacijos klausimu nėra vienos nuomonės. Nacionalinės rengėjais teikiant privalomąjį egzempliorių. Nuo bibliografijos institucijoms privalu net ir esant šios sąveikos priklauso nacionalinės bibliografijos ribotoms galimybėms kuo efektyviau užtikrinti visa atspindinčio veidrodžio realybė, kuri sukuria išsamią nacionalinės bibliografijos aprėptį, kartu galimybes pažinti nacionalinį rašytinį kultūros tenkinant vartotojų poreikius. Kaip šioje naujoje, paveldą, užtikrinti jo sklaidą ir prieigą. kiek painioje aplinkoje nacionalinė bibliografija gali padėti atskleisti šalies leidybinius išteklius? Literatūra Atsiranda neišvengiama nacionalinės bibliografijos 1. Žumer, Maja, red. Valstybinė bibliografija skaitmeniniame amžiuje: patarimai ir naujos kryptys: IFLA darbo grupės gairėms valstybinei sankirta ar konkurencija su kitais informaciniais bibliografijai parengti. Vilnius, 2011. 145 p. produktais ir paslaugomis. Šie pokyčiai sukelia 2. Valstybinės ir nacionalinės bibliografijos leidiniai. Lietuvos nacio­ nalinė Martyno Mažvydo biblioteka [interaktyvus]. [žiūrėta 2016 m. nemaža klausimų, susijusių su nacionalinės biblio­ rugsėjo 15 d.]. Prieiga per internetą: http://www.lnb.lt/atradimai/ leidiniai/valstybes-ir-nac-bibliografijos-leidiniai. grafijos prioritetais, aprėptimi, tęstinumu ir įprasta 3. Best practice for national bibliographic agencies in a Digital Age katalogavimo praktika. [interaktyvus]. Atnaujinta 2015-08-06. IFLA [žiūrėta 2016 m. rug­ Išsami ir operatyvi nacionalinė bibliografija sėjo 15 d.]. Prieiga per internetą: http://www.ifla.org/node/7858. yra nepakeičiamas informacijos išteklius biblio­ 4. Larsen, Knud. National bibliographical services: their creation and operation [interaktyvus]. France: UNESCO [žiūrėta 2016 m. tekoms ir panašioms įstaigoms vykdant fondų rugsėjo 15 d.]. Prieiga per internetą: http://unesdoc.unesco.org/ images/0001/000101/010117eo.pdf. atranką, atliekant komplektavimo ir katalogavimo

25

bibliotekų turtai

VILNIAUS MIESTO PANORAMINIS PLANAS IŠ GEORGO BRAUNO IR FRANSO HOGENBERGO ATLASO „PASAULIO MIESTAI“* Jadvyga Misiūnienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji bibliografė

Tarp Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomų unikalių kultūros paminklų itin svarbią vietą užima kartografijos rinkiniai. Viena įdomiausių šių rinkinių dalis – G. Brauno ir F. Hogenbergo pasaulio miestų atlasas„Civitates orbis terrarum“1 (t. 1–3, Kelnas, 1599) ir du pavieniai Vilniaus miesto panoraminiai planai (Kelnas, 1600; Amsterdamas, 1657), šiemet identifikuoti ir pirmą kartą skelbiami. G. Braun, F. Hogenberg. Civitates orbis terrarum (Kelnas, 1599). T. 3 frontispisas. Leidinys saugomas Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje.

Pirmas spausdintas atlasas, šiuolaikine šio termino prasme, buvo Theatrum orbis terrarum (Pasaulio vaizdas), parengtas žymaus flaman­ dų kartografo Abrahamo Ortelijaus (Ortelius, 1527–1598) ir išspausdintas prancūzų spaustuvi­ ninko Christophe’o Plantino 1570 m. Antverpene. (Antverpenas tuomet priklausė turtingiausiai iš septyniolikos Nyderlandų provincijų ir buvo pavaldus Ispanijos imperijai.) Daugumą žemėla­ pių šiam atlasui graviravo flamandų kartografas, meninės graviūros meistras Fransas Hogenbergas (1538–1590). Dėl nepalankios politinės ir religinės situacijos gimtajame krašte F. Hogenbergas, kaip ir daugelis kitų mokslo ir meno atstovų, emigravo į Kelną, kur įsteigė nuosavą spaustuvę atlasų leidybai. Šioje spaustuvėje išvydo pasaulį didžiausias to meto pasaulio miestų atlasas Civitates orbis terrarum2. Šis atlasas buvo išspausdintas 15723–1618 m. še­ šiais tomais dideliu in folio formatu. Graviravimo darbams F. Hogenbergui talkininkavo Simonas van den Neuwelis (Novellanus, veikla 1560–1590) – abu jie šio meno mokėsi Mechelene (tuomet Pietiniai Nyderlandai). Piešinius Pasaulio miestams sukūrė specialiai į Kelną pakviestas flamandų dailininkas Georgas Hoefnagelis (1542–1600). Visam darbui 26

vadovavo, miestų aprašymus bei didaskalijas pla­ nuose parengė Kelno geografas, leidėjas, Šv. Marijos ad Gradus bažnyčios dekanas Georgas Braunas (1541–1622). Civitates orbis terrarum buvo tarsi A. Ortelijaus darbo Theatrum orbis terrarum tęsinys ir papildy­ mas – netgi jų pavadinimai panašiai skamba. Be to, savo korespondencijoje G. Braunas buvo nu­ rodęs, kad Pasaulio miestų parengimo planas dar Antverpene buvo aptarinėjamas su A. Ortelijumi ir F. Hogenbergu. Pagal visą savo koncepciją, struk­ tūrą, vaizdų pateikimo meną šie du veikalai yra panašūs ir, nepaisant to, kad Pasaulio miestai išėjo vokiškame Kelne, – abu jie priskiriami Nyderlandų kartografijos mokyklai. Civitates orbis terrarum yra antras spausdintas atlasas ir pirmas pasaulio miestų atlasas kartografijos istorijoje. Iš viso Pasaulio miestų atlase pavaizduoti 546 Europos, Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos miestų topografiniai planai ir vaizdai – vedutos4. Pažymėtina, kad Europos miestai jame sudaro apie 95 proc. ir tik apie 5 proc. – kitų kontinentų. * Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Lietuvos istorijos instituto bibliotekų, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Kazio Varnelio namųmuziejaus (Vilnius) ir Žemaičių muziejaus „Alka“ (Telšiai) rinkinių.

„

Iš viso Pasaulio miestų atlase pavaizduoti 546 Europos, Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos miestų topografiniai planai ir vaizdai – vedutos.

„

Miestų vaizdai buvo spausdinami iš išraižytų vario plokščių ir tik po to ranka spalvinami akvarele.

Tai byloja ne tik apie tai, kad kartografijos mokslas XVI–XVII a. dar nebuvo pasiekęs aukšto lygio, bet ir apie netolygų miestų išdėstymą įvairiuose konti­ nentuose. Vaizduojami miestų planai ir vedutos tu­ rėjo ne tik geografinę, bet ir didžiulę meninę vertę. Topografiniai miestų planai neatitinka šiuolaikinių kartografijos principų – jie būdavo vaizduojami iš viršaus, tarsi iš paukščio skrydžio. Miestų vaizdai dažnai užimdavo vos trečdalį tipografinio lapo, likusią erdvę autoriai užpildydavo dekoratyviniais elementais: miestų herbais, laivais, gyvūnais, au­ galija, įvairiomis alegorinėmis figūromis. Vis dėlto dažniausiai buvo vaizduojami žmonės su naciona­ liniais kostiumais. Tai ne tik suteikdavo tam tikro kolorito, bet ir, pasak pačių autorių, turėjo apsau­ goti planus ir esamą informaciją nuo turkų, nes islamas draudė regėti grafinius žmonių atvaizdus. Miestų vaizdai buvo spausdinami iš išraižy­ tų vario plokščių ir tik po to ranka spalvinami akvarele. Iliuminuoti Brauno–Hogenbergo atlasai buvo nepaprastai brangūs ir iki mūsų laikų jų išliko nedaug. Kitoje išraižyto lapo pusėje buvo spausdinamas miesto aprašymas – atitinkamai lotynų, vokiečių arba prancūzų kalba. Civitates

Vilniaus miesto planas iš J. Janszoono atlaso (Amsterdamas, 1657), saugomas Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje.

orbis terrarum buvo skirtas plačiai visuomenei. Yra žinomos trys šio veikalo versijos, visos pasirodė Kelne. Pirmoji ir populiariausia išėjo 1572–1618 m. lotynų kalba – užregistruotos septynios laidos su įvairiomis modifikacijomis5. Civitates vokiečių kalba išėjo 1574–1618 m. pavadinimu Beschreibung und Contrafactur der vornembster Stät der Welt. Vėliausiai, 1579–1618 m., išėjo Civitates laida pran­ cūzų kalba – Théâtre des cités du monde. Po F. Hogenbergo mirties Pasaulio miestų atlaso klišės atiteko jo sūnui Abrahamui Hogenbergui (apie 1580–1653), po to Abrahamo palikuonių buvo parduotos garsiam Amsterdamo knygų ir atlasų leidėjui Janui Janszoonui (Johannes Janssonius, 1588–1664). Šias klišes J. Janszoonas panaudojo naujai parengtam atlasui Illustriorum principumque urbium septentrionalium Europae tabulae, išėjusiam jo paties spaustuvėje 1657 m. Po J. Janszoono mir­ ties klišės atiteko jo žentui Johannesui Janssonijui van Waesberge’ui (m. 1681). 1694 m. aukcione van Waesberge’o klišes ir inventorių įsigijo žymus Ams­ terdamo žemėlapių ir atlasų leidėjas Frederickas de Witas (1630–1706). Vėliau jos atiteko Pieteriui van der Aa (1659–1733), leidėjui ir knygininkui

27

­ eidene, ir pagaliau – Johanneso Covenso (1697– L 1774) ir Kornelio Mortier’o (1699–1783) leidybos namams, kol visai susidėvėjo. Toks dažnas Brau­ no–Hogenbergo atlaso miestų vaizdų atkartojimas byloja apie jų mokslinę ir meninę vertę. Lietuvos kartografijos istorijai Civitates orbis terrarum svarbus tuo, kad jame buvo vaizduojami du Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestai: Gardinas6 ir Vilnius. Trečiame šio atlaso tome, išė­ jusiame 1581 m. pavadinimu Urbium praecipuarum totius mundi liber tertius, pirmą kartą istorijoje buvo išspausdintas Vilniaus miesto panoraminis planas. Identifikuojant seniausius Vilniaus miesto topografinius planus, saugomus Lietuvos nacio­ nalinėje bibliotekoje, pirmiausia teko apsilan­ kyti Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir Kazio Varnelio namuose-muziejuje, po to dar Vilniaus universiteto, Lietuvos mokslų akademijos Vrub­ levskių ir Lietuvos istorijos instituto bibliotekose. Tyrinėjant paaiškėjo, kad praktiškai visi Vilniaus miesto planai, saugomi minėtose įstaigose, yra nustatyti tik apytiksliai arba klaidingai, arba iš viso nenustatyti (turint omenyje išleidimo duomenis)7. Tokia situacija paaiškinama ir pateisinama – juk Vilniaus miesto plano graviūra yra ta pati visuose leidiniuose, lentelėje išraižytas pavadinimas taip pat visų vienodas – VILNA LITVANIAE Metropolis. Nustatyti planą, išlikusį atskiru lapu (o tokie visi, išskyrus vieną Brauno–Hogenbergo atlasą, saugomą Lietuvos istorijos instituto bibliotekoje,

J. Janszoon. Illustriorum principumque urbium septentrionalium Europae tabulae (Amsterdamas, 1657). Antraštinis puslapis ir frontispisas. Leidinys saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje.

28

ir vieną J. Janszoono atlasą, saugomą Vilniaus universiteto bibliotekoje), yra įmanoma tik pagal Vilniaus miesto aprašymą kitoje lapo pusėje. Tam reikia specialaus pasirengimo. Dar tik pradedant šį darbą, iš Žemaičių muziejaus „Alka“ Telšiuo­ se elektroniniu paštu buvo gauta užklausa dėl neidentifikuoto Vilniaus miesto plano, saugomo muziejuje. Šis planas buvo įtrauktas į tyrinėjamų dokumentų grupę ir vėliau identifikuotas. Iš viso ištyrinėta 19 dokumentų: 4 atlasai ir 15 Vilniaus planų atskirais lapais. Kadangi dviejuose atlasuose Vilniaus trūksta, bendras tyrinėjamų žemėlapių skaičius – 17. Lotyniškoji versija. Visose šios versijos Brauno–Hogenbergo atlaso trečio tomo laidose Vilniaus miesto aprašymas kitoje graviruoto lapo pusėje yra lotynų kalba su antrašte VILNA. Pirmą kartą Urbium praecipuarum totius mundi liber tertius išėjo, kaip buvo minėta, 1581 m. Gottfriedo von Kempeno (veikla 1576–1598) spaustuvėje 8. Šios seniausios Vilniaus miesto panoraminio plano laidos, mano žiniomis, išliko tik vienas egzem­ pliorius Kazio Varnelio namų-muziejaus ekspo­ zicijoje (sign. GRD102399/121, spalvintas ranka, įrėmintas). 1588 m. toje pačioje spaustuvėje išėjo antroji Urbium praecipuarum totius mundi liber tertius laida9. Šios laidos Vilniaus miesto planas atskiru lapu yra saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje (sign. R-308, nespalvintas). Trečiosios, 1593 m., laidos neteko užregistruoti nė vieno eg­ zemplioriaus. Ketvirtoji laida išėjo 1599 m. Bert­

populiariausia Lietuvoje – man yra žinomi keturi išlikę šios laidos egzemplioriai. Vienas jų, visas atlasas, yra saugomas Lietuvos istorijos instituto bibliotekoje – trečias ir ketvirtas tomai įrišti kartu (sign. 910, inv. nr. 3582, nespalvintas). XX a. pir­ moje pusėje šis rinkinys priklausė Vilniaus mokslo bičiulių draugijos bibliotekai. Tai vienintelis Lietu­ voje man žinomas Brauno–Hogenbergo atlasas su jame išlikusiu Vilniaus miesto panoraminiu planu. Kiti šios laidos Vilniaus planai yra išlikę atskirais lapais – po vieną Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (sign. K-727, spalvintas ranka), Vilniaus universiteto bibliotekoje Vaclovo Dargužo (1920–2009) žemėlapių kolekcijoje (sign. Darg. 34A, nespalvintas) ir Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijoje (sign. R-2684, spalvintas ranka, įrėmintas). Labai gaila, kad Lietuvos nacio­ Vilniaus planas iš Brauno-Hogenbergo trečio tomo atlaso prancūzų kalba Livre troisième des villes principales nalinio muziejaus ekspozicinis egzempliorius buvo du monde (Kelnas, 1600?). Leidinys saugomas Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje. klaidingai identifikuotas kaip 1581 m. laida (Vil­ niaus universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos ramo Buchholzo (veikla 1592–1603) spaustuvėje Vrublevskių bibliotekų egzemplioriai taip pat buvo Kelne10. Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje išliko trys pirmieji šios laidos tomai, įrišti kartu (sign. aprašyti klaidingai) ir ši klaida įsivėlė Lietuvos nau­ R.XVI:G.3, nespalvintas). Tai seniausia man žino­ nacionalinio muziejaus puikiai parengtoje 14 jausioje Lietuva žemėlapiuose laidoje , o Vilniaus ma Pasaulio miestų trečio tomo laida Lietuvoje. Šis 15 ištaigingas foliantas, įrištas marginta jaučio oda ir miesto aprašymas, priskirtas šiam egzemplioriui , papuoštas auksintais įspaudais, XVIII a. pradžioje iš tikrųjų yra kito egzemplioriaus ir kitos laidos priklausė Lydos pavieto vėliavininkui Pranciškui (greičiausiai 1623 m.). Paskutinė, 1623 m., Urbium 16 Mosevičiui (apie 1670–1716). Į Lietuvos naciona­ praecipuarum totius mundi liber tertius laida išėjo linę biblioteką šis atlasas pateko iš buvusių Knygų toje pačioje spaustuvėje kaip ir dvi anksčiau minė­ rūmų11. Deja, Vilniaus miesto plano (lap. 59) jame tosios. Vienintelis šios laidos egzempliorius (arba trūksta (kaip ir Gardino antrame tome). Atskiru jos modifikacija) yra saugomas Lietuvos naciona­ lapu šios laidos Vilniaus miesto panoraminis pla­ liniame muziejuje (sign. R-15423, nespalvintas). Anksčiau minėtame J. Janszoono atlase Illustrionas yra išlikęs Kazio Varnelio namuose-muziejuje rum principumque urbium septentrionalium Europae (sign. GRD102399/122, spalvintas ranka). Penktąją tabulae (Amsterdamas, 1657)17 Vilniaus miesto pano­ Urbium praecipuarum totius mundi liber tertius laidą išleido 1606 m. Peteris von Brachelis (veikla raminis planas buvo spausdinamas iš tų pačių Brau­ 1600–1650) Kelne12. Šios laidos egzempliorius, įriš­ no–Hogenbergo atlaso klišių, todėl identifikuojant tas kartu su ketvirtuoju Pasaulio miestų tomu, šiuo dažnai painiojamas su originaliomis Civitates orbis metu yra saugomas Vilniaus universiteto bibliote­ terrarum laidomis. Minėtas atlasas (sign. M 1547b), koje (sign. M 1165). XVIII a. šis atlasas priklausė įrištas viename konvoliute su to paties autoriaus Illustriorum Italiae urbium tabulae Slanimo kaštelionui Jonui Kazimierui (Amsterdamas, 1657), yra saugomas Vil­ Makoveckiui (m. po 1795), vėliau niaus universiteto bibliotekoje žymaus buvo perduotas Slanimo bernardinų Lietuvos istoriko ir Vilniaus universi­ vienuolynui, kurį uždarius pateko Lietuvos teto profesoriaus Joachimo Lelevelio į Vilniaus viešąją biblioteką (dabar kartografijos istorijai (1786–1861) kartografijos kolekcijoje18. Vilniaus universiteto biblioteka). Jame Vilniaus universiteto bibliotekoje taip taip pat trūksta Vilniaus. Atskiru lapu Civitates orbis pat yra saugomas šios laidos Vilniaus 1606 m. laidos Vilniaus miesto pano­ terrarum svarbus miesto planas, išlikęs atskiru lapu (sign. raminis planas yra išlikęs Žemaičių tuo, kad jame buvo 2K-1, spalvintas ranka). Pagal minėtą muziejuje „Alka“ (sign. K-528, ne­ J. Janszoono atlasą taip pat pavyko nusta­ spalvintas, įrėmintas). Šį dokumentą vaizduojami du tyti ir Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje muziejus gavo 1940 m. kartu su kitais Lietuvos Didžiosios atskiru lapu išlikusį šios laidos Vilniaus rinkiniais iš Lekemės dvaro Plungės Kunigaikštystės miesto panoraminį planą, šiuo metu valsčiuje. Šeštoji Urbium praecipuasaugomą Nacionaliniame publikuotų rum totius mundi liber tertius laida, miestai: Gardinas ir dokumentų archyvinio fondo skyriuje išėjusi 1616 m. toje pačioje Peterio Vilnius. von Brachelio spaustuvėje13, yra pati (sign. K377695/1657, spalvintas ranka).

„

29

Vokiškoji versija. G. Brauno ir F. Hogenbergo veikalo Civitates orbis terrarum trečias tomas vo­ kiečių kalba išėjo 1582 m. Gottfriedo von Kempeno spaustuvėje pavadinimu Contrafactur und Beschreibung von dem vornembsten Stetten der Welt19. Tai vienintelė žinoma trečio tomo laida vokiečių kalba. Viso atlaso Lietuvoje aptikti nepavyko, bet atski­ rais lapais Vilniaus miesto panoraminio plano yra keturi egzemplioriai: du Lietuvos nacionaliniame muziejuje (sign. R-3043, nespalvintas, įrėmintas puošniuose rėmuose, ir R-3003, spalvintas ranka) ir po vieną Vilniaus universiteto bibliotekos Vaclovo Dargužo kolekcijoje (sign. Darg. 31) ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (sign. K-727, iš Petro Klimo (1891–1969) archyvo), abu spalvinti ranka. Vilniaus graviūra minėtuose doku­ mentuose absoliučiai tokia pati kaip ir lotyniškojoje versijoje, bet miesto aprašymas kitoje lapo pusėje jau vokiečių kalba: Vilna gemeiniglich die Wild. Prancūziškoji versija. Civitates orbis terrarum trečias tomas prancūzų kalba buvo leidžiamas pen­ kis kartus (1583, apie 1595, 1600, apie 1625 ir apie 164520) pavadinimu Livre troisième des villes principales du monde. Viso šio veikalo aptikti nepavyko, bet Vilniaus miesto panoraminis planas atskiru lapu yra saugomas Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje Retų knygų ir rankraščių skyriuje Zig­mo Toliušio (1889–1971) fonde (sign. F66-360, nespalvintas). Vilniaus graviūra ta pati kaip ir visų Brauno– Hogenbergo atlaso laidų, bet miesto aprašymas kitoje lapo pusėje yra prancūzų kalba su antrašte: VILENSZKI. Greičiausiai tai 1600 m. laida, išėjusi Estienne’o Hemmerdeno (veikla 1598–apie 1625) spaustuvėje Kelne21. Rengiant šį straipsnį, labai daug padėjo Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotoja Rūta Subatnie­ kienė, visada operatyviai reagavusi į kiekvieną prašymą. Taip pat Kazio Varnelio namų-muziejaus vadovė Daliutė Ivanauskaitė, nepagailėjusi savo laiko ir triūso. Norėtųsi nuoširdžiai joms padėkoti. Už suteiktą pagalbą esu labai dėkinga ir savo ko­ legoms iš Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekų Retų spaudinių skyrių bei Lietuvos istorijos instituto bibliotekos, taip pat Žemaičių muziejaus „Alka“ vyriausiajai muziejininkei Irmai Kontautienei. _

Liet. Pasaulio miestai. Tai pirmo tomo pavadinimas. Šiuo pavadinimu atlasas įėjo į spaudos istoriją. Kiti tomai turėjo skirtingus pavadinimus. 3 1572 m. atskira laida išėjo pirmas tomas. Visas rinkinys išėjo 1575– 1618 m. 4 Tai peizažo rūšis, dailės kūrinys, vaizduojantis miestą arba jo frag­mentą. 5 Koeman, Cornelis. Koeman’s atlantes Neerlandici / compiled by Peter van der Krogt. ’t Goy-Houten, 2010. T. 4, d. 1, p. 42. 6 Išėjo 1575 m. antrame Brauno–Hogenbergo atlaso tome. Šiame straipsnyje jo neaptariamame. 7 Tyrinėjimai buvo užbaigti š. m. rugpjūčio 26 d. ir straipsnyje vadovauja­ masi šios dienos duomenimis. Pateikiant parengtą medžiagą redakcijai, buvo pastebėta, kad Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriuje buvo atsižvelgta į mano pastabas ir visi įrašai atitinkamai

pakoreguoti. Toks darbo operatyvumas ir atsakingumas iš tiesų labai džiugina. 8 Koeman 41:1.3 (1581) 9 Koeman 41:1.3 (1588). 10 Koeman 41:1.3 (1599). 11 1992 m. Knygų rūmai buvo prijungti prie Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir tapo jos padaliniu – Bibliografijos ir knygotyros centru. 2000 m. gruodžio pabaigoje Brauno–Hogenbergo atlasas kartu su kitais XVI a. rinkiniais iš centro buvo perduotas į Senų ir retų knygų skyrių. 12 Koeman 41:1.3 (1606). 13 Koeman 41:1.3 (1616). 14 Lietuva žemėlapiuose. – 2-asis papild. leid. Vilnius: Lietuvos naciona­ linis muziejus, 2011, p. 109–111. 15 Ibidem, p. 387. 16 Koeman 41:1.3 (1623). 17 Koeman 42:14. 18 Žr.: Dzikowski, Mikołaj. Katalog atlasów Biblioteki Uniwersyteckiej Stefana Batorego w Wilnie: ze szczególnym uwzględnieniem zbiorów Joachima Lelewela oraz map Polski. Wilno: Biblioteka Uniwersytetu Stefana Batorego, 1940, įr. 91. 19 Koeman 41:2.3. 20 Koeman 41:3 (p. 220). 21 Koeman 41:3.3 (1600); O CLC, įr. nr. 826824402, priei­ ga per internetą: http://www.worldcat.org/title/livre-troisie­ me-des-villes-principales-du-monde-liber-tertius/ oclc/826824402.

1 2

30

Vilniaus miesto aprašymas iš Brauno-Hogenbergo trečio tomo atlaso prancūzų kalba Livre troisième des villes principales du monde (Kelnas, 1600?). Leidinys saugomas Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje.

Sukaktys

EDUARDAS VOLTERIS IR LIETUVOS NACIONALINĖS BIBLIOTEKOS PRADŽIA Dr. Kęstutis Raškauskas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento Lituanistikos tyrimų skyriaus vyriausiasis metodininkas-tyrėjas

Volteris ir dvi Lietuvos nacionalinės bibliotekos pradžios Pagal oficialią versiją1 Lietuvos nacionalinės Martyno Maž­ vydo bibliotekos pirmtakas buvo Lietuvos centrinis knygynas, Vilniaus viešosios bibliotekos patalpose pradėjęs veikti 1919 m. vasario 1 d. Jis buvo pavaldus Laikinosios Lietuvos revoliucinės vyriausybės Švietimo liaudies komisariatui, kuriam vadovavo Vaclovas Biržiška2. Po rusų evakuacijos pratuštėjusią (iki karo joje buvo apie 260 000 tomų) ir okupacijos metais visuomenei uždarytą biblioteką 1918 m. gruodžio 24 d. vokiečių valdžia perdavė lietuvių valdžios atstovams, kurie jos tvarkymą patikėjo Vilniaus evangelikų reformatų parapijos kunigui Jonui Šepečiui (1867–1941). 1919 m. sausio 5 d. Vilnių užėmė bolševikų kariuo­ menė. Keliasdešimt lietuvių inteligentų nusprendė nesitraukti iš Vilniaus ir bendradarbiauti su komunistų valdžia. Šiam apsis­ prendimui pritarė į Kauną pasitrauksi Lietuvos valdžia, o Lietuvos komunistų partija jiems pavedė tvarkyti kultūrinės veiklos sferą sparčiai besiplečiančioje Lietuvos Tarybų Respublikos teritorijoje3. J. Šepetys, kuris taip pat liko Vilniuje, nebuvo bibliotekininkas, ir tik dalį laiko galėjo skirti bibliotekai tvarkyti. Dėl to V. Biržiška 1919 m. sausio 30 d. bibliotekos vedėju patvirtino Eduardą Vol­ terį (1856–1941), o J. Šepetį paliko jo pavaduotoju. E. Volteris tuo metu oficialiai dirbo Rusijos mokslų akademijos bibliotekos Slavų literatūros skyriaus vedėju ir buvo užstrigęs Vilniuje dėl sumaišties, kilusios vokiečių okupuotose teritorijose po Vokietijos kapituliacijos. Jis 1918 m. lapkritį išvyko į Vokietiją ir AustrijąVengriją rinkti knygų bibliotekoje steigiamam Lenkų literatūros skyriui4. Lietuvos komunistams E. Volterio profesionalumas ir patikimumas nekėlė klausimų, nes jis buvo bibliotekininkystės teoretikas ir praktikas, be to, atvykęs iš revoliucinio Petrogrado. Lietuvos centrinį knygyną, kaip bolševikinės valdžios kūrinį, ištiko jos likimas – du mėnesius jis buvo tvarkomas, perkamos ir dovanai gaunamos naujos knygos, o skaitytojai buvo aptarnaujami tik mėnesį. Bolševikus pakeitusi Lenkijos valdžia 1919 m. gegužės 7 d. jį uždarė, tęsė tvarkymo darbus ir rugpjūčio 28 d. vėl atidarė

kaip Stepono Batoro universiteto biblioteką, atliekančią ir viešosios bibliotekos funkcijas5. E. Volteris, uždarius biblioteką, liko be darbo. Persikelti į Kauną jį pakvietė Prezidentas Antanas Smetona. Liepos pabaigoje E. Vol­ teris išvažiavo į Kauną ir rugsėjo 1 d. padavė švietimo ministrui prašymą dirbti Valstybiniame centriniame knygyne. Rugsėjo 9 d. jis buvo patvirtintas šio knygyno vedėju6 ir, padedamas gimnazisto Valerijono Drevinskio, pradėjo keturis mėnesius trukusius paren­ giamuosius darbus. Per tą laiką dviejuose būsimų Seimo rūmų aukštuose ir priestate buvo sukaupta 18 329 knygų7. 1919 m. gruodžio 20 d. Ministrų kabinetas konstatavo, kad E. Volteris, sulaukęs knygynas „yra prie Švietimo Ministe­ 63 metų, pradėjo rijos“8, ir tai buvo laikoma jo oficialia naują gyvenimo įsteigimo data. Pagal oficialią Lietuvos naciona­ etapą – ėmėsi linės Martyno Mažvydo bibliotekos kurti nacionalinę istorijos versiją Lietuvos centrinis biblioteką, pradėjo knygynas ir Valstybinis centrinis knygynas yra traktuojami kaip atskiri vadovauti Kauno Nacionalinės bibliotekos steigimo miesto muziejui etapai. Tai, kad juos įkūrė dvi tarpu­ ir buvo vienas savyje kariaujančios valstybės, nelai­ pagrindinių Lietuvos koma prieštaravimu. Tokia tęstinumo samprata atsirado 1949 metais, minint universiteto steigėjų. bibliotekos 30-metį. Tiesa, kiek pavė­

„

31

Savo namuose Kaune prie fonografo. 1936 m.

luotai – tik tų metų gruodį – spaudoje pasirodė žinutės, kad tuo­ metę Lietuvos TSR centrinę valstybinę biblioteką įkūrė tarybinė vyriausybė9. Išskirčiau pora galimų šios falsifikacijos atsiradimo priežasčių. Pirma, centrinė biblioteka atrodytų garbingiau, jei ją būtų įkūrusi tarybų valdžia. Antra, jau tuo metu reikšta idėja, kad centrinė biblioteka turi būti Vilniuje, arba, blogiausiu atveju, turi būti dvi centrinės bibliotekos. Bibliotekos „gimimo“ vieta paskelbus Vilnių, atsirado papildomas argumentas jai grįžti į savo lopšį. E. Volteris neįžvelgė jokio tęstinumo tarp šių bibliotekų10, bet jo vadovavimas abiem bibliotekoms šios stalinistinės manipu­ liacijos kontekste taip pat buvo svarbus faktorius. Ši manipuliacija reiškė ir tai, jog keliems mėnesiams įžengta į Vilniaus universiteto bibliotekos, kurios dabartinėse patalpose veikė Vilniaus viešoji biblioteka (1867–1915) ir Lietuvos centrinis knygynas (1919), istoriją. Nei tarnybinių, nei viešų protestų Vilniaus universiteto vadovybė nereiškė, matyt, nuspręsta tokias pretenzijas tiesiog nutylėti – šios bibliotekos apžvalgose Lietuvos centrinio knygyno epizodas neminėtas.

E. Volteris ir lietuvių gentis E. Volteris pritapo prie visų valdžių, ir šį pritapimą ženklina keli šimtai (dažniausiai apologetinių ir neprobleminių) straipsnių apie jį, pasirodžiusių per daugiau nei šimtmetį11. Kai 1919 m. pavasarį Vinco Kapsuko vyriausybės „pakeleiviai“ lietuvių inte­ ligentai pasitraukė į Kauną ir įsitraukė į kitokios Lietuvos statybą, tai nesukėlė visuomeninio rezonanso, nes jų darbas bolševikinėse struktūrose matytas kaip Vilniaus lietuvybės puoselėjimas. Latvi­ joje gimęs E. Volteris buvo kitas atvejis – jis į Kauną atvyko kaip ilgametis keleto lietuvių inteligentų bičiulis, nusipelnęs lituanistas ir bibliotekininkystės profesionalas, kurį aplinkybės privertė dirbti ir V. Kapsuko valdžiai. E. Volteris, sulaukęs 63 metų, pradėjo naują gyvenimo etapą – ėmėsi kurti nacionalinę biblioteką, pradėjo vadovauti Kauno miesto muziejui ir buvo vienas pagrindinių Lietuvos universiteto steigėjų. Tai buvo esminės sritys, leidusios 32

Volterių šeimai iš naujo atsistoti ant kojų (visas turtas liko Petro­ grade) ir palikti žymę lietuvių kultūroje. Ankstesnės E. Volterio lituanistinės veiklos, nestokojusios kontroversiškumo, pėdsakai liko nugulę Rusijos archyvuose, o Lietuvoje (taip pat ir sovietinėje) norėta prisiminti tik pozi­ tyviąją veiklos pusę. Apie 1938 m. E. Volteris tikriausiai davė interviu Juozui Girdvainiui, rengusiam studiją apie jį12, ir atvi­ rai papasakojo apie savo identiteto tapsmą. Iki tol laikęs save vokiečiu, latviu tapo vedamas finansinių sumetimų – tai buvo sąlyga 1884 m. gauti didelę valstybinę stipendiją, leidžiančią gyventi be buitinių rūpesčių. Valdžia ne be pagrindo tikėjosi, jog rusiškoje aplinkoje privilegijuotomis sąlygomis studijuojan­ tys „nykstančių genčių“ jaunuoliai liks už tai dėkingi. Rodosi, tuo metu lietuviškai jis mokėjo geriau nei latviškai. E. Volterio gravitacija link lietuviškos tapatybės apskritai buvo stipresnė – 1886 m. jis vedė lietuvių bajoraitę Aleksandrą Maslauskaitę, o bibliografija liudija lituanistinių interesų dominavimą. Latviai ir lietuviai E. Volteriui tebuvo nykstančios gentys, kurių palikimą verta tirti tik dėl mokslinių interesų. Jis lėtai ir sunkiai žengė į Sankt Peterburgo akademinę bendruomenę ir viena iš sąlygų tapti baltistikos autoritetu buvo etnografinės ekspedicijos – 1882–1888 metų vasaromis jis rinko medžiagą Prūsijoje, Lietuvoje ir Latgalijoje, o šalia grynai akademinių ataskaitų nevengė (arba privalėjo rašyti) neskelbtinų siūlymų valdžiai dėl lietuvių ir latvių asimiliacijos ir integracijos metodų. Dar daugiau – E. Volteris buvo vienas pagrindinių stačiatikybės tarp latvių ir lietuvių platintojų. Jis įgyvendino Vilniaus generalgubernatoriaus Ivano Kachanovo (1884–1893) vieną iš lietuvių išlenkinimo ir asimiliacijos idėjų. Centrinėse ir vietinėse Rusijos valdžios institucijose vyravo nuomonė, jog lenkų ir žydų tautų bei lietuvių ir latvių genčių asi­ miliacijos ar integracijos procesas gali prasidėti tik jiems perėjus į stačiatikybę. Aukščiausiajai valdžiai generalgubernatorius 1884 m. siūlė ne tik panaikinti lietuvių spaudos draudimą, bet ir tose sta­ čiatikių parapijose, kuriose gyvena lietuvių katalikų, pamaldas laikyti ir lietuvių kalba – daryta prielaida, jog tai gali patraukti lietuvius lankytis stačiatikių pamaldose. 1887 m. E. Volteris ėmėsi iniciatyvos išleisti lietuvišką stačiatikių liturgijos vadovėlį kirilikos rašmenimis. Vadovėlis turėjo būti išplatintas Paberžės stačiatikių parapijoje, kuri matyta kaip paribio tramplynas plėsti stačiatikybę lietuvių teritorijoje. Vertimas buvo atliktas, bet vadovėlis nepasi­ rodė – Ministrų kabinetas nusprendė, jog I. Kachanovo pasiūlyta taktika kelia pavojų nusistovėjusiai rusifikacijos strategijai13.

E. Volteris ir lietuvių tauta J. Girdvainis spėja, jog 1888 m. E. Volterio laikysena dėl lietuvių tau­ tinio atgimimo pasikeitė 14. Iš tiesų liudijimų apie tai netrūksta. Volterių butas tapo Sankt Peterburgo lietuvių inteligentų šeštadieninių susitikimų vieta – kiekvieną savaitgalį susirinkda­ vo 25–30 žmonių. Daugumą lankytojų traukė galimybė susipažinti su drau­ džiama lietuviška spauda. E. Volterio pagrindinė darbovietė buvo Mokslų akademijos bib­lio­teka, kur 1894 m. jis tapo Slavų literatūros skyriaus vedėju.

„

Volterių butas tapo Sankt Peterburgo lietuvių inteligentų šeštadieninių susitikimų vieta – kiekvieną savaitgalį susirinkdavo 25–30 žmonių.

E. Volteris įtikino bibliotekos vadovybę kaupti ne­ legalią lietuvišką spaudą ir laisvai ją parsinešdavo namo15. Jį erzino cenzorių mėginimai stabdyti senųjų lietuviškų tekstų leidimą akademiniais tikslais. Norint įveikti jų pasipriešinimą, tekdavo pasitelkti akademinius autoritetus16. Nepritarimą sustabarėjusiai rusifikacijos pozicijai bei užuojautą knygnešiams E. Volteris reiškė ir spaudoje17. Be to, Volterių šeima Peterburge padėdavo lietuvių inteligentams, atsidūrusiems nepritekliuje ar pa­ puolusiems į valdžios nemalonę18. Galima daryti prielaidą, jog tapimas savu žmogu­ mi tarp lietuvių nereiškė tapatinimosi su politinėmis lietuvių atgimimo idėjomis. E. Volteris ir toliau buvo nepolitizuotos lietuviškos kultūros, laisvai besisklei­ džiančios tarp kitų imperijos tautų, šalininkas. Ki­ taip tariant, jis buvo integracinės Rusijos pakraščių tautų strategijos šalininkas. Veikla, kuria jis patrau­ kė lietuvių inteligentiją, buvo nukreipta prieš efek­ tyvumą praradusią represinę valdžios politiką dėl lietuvių kultūros sklaidos. Bet tai toli gražu nereiškė jo opozicijos valstybinei santvarkai ir imperijos integralumui. Jis buvo įaugęs į rusišką akademinę terpę, joje buvo savas žmogus, nekvestionavo patvaldystės principų, tad neatsitiktinai po spaudos draudimo panaikinimo jam buvo patikėta lietuviškų teatro pjesių cenzūra. Mėgėjiškų teatrų repertuarai visoje imperijoje buvo ypač akylai stebimi, nes bijota, kad liaudžiai artima kalba pasklis nederančios vertybės ir idėjos. E. Volteris, kuris cenzoriumi buvo vienuolika metų, turėjo laikytis griežtų normų. Sunku patikrinti, kiek tarp tuomečių lietuvių inteligentų paplitęs jo, kaip „gerojo“ cenzoriaus vaizdinys, atitinka tikrovę. Jis yra uždraudęs apie 40 kūrinių iš maždaug 300, atsiųstų jam cenzūruoti, taigi 13 procentų. Tai atitinka bendraimperinį cenzūros griežtumo vidurkį19. Atmes­ tos ar griežčiau cenzūruotos buvo pjesės, kuriose jautėsi socializmo idėjos ar visuomeninės-politinės aktualijos. Galbūt šioje vietoje cenzoriaus asmeninis požiūris sutapo su reikalavimais? Vis dėlto pagal cenzūros normas įtartinos istorinės pjesės, netgi tos, kurių tikslas buvo ugdyti lietuvišką patriotizmą, E. Volterio būdavo „praleidžiamos“20. Gal manyta, jog nepolitizuoto nacionalizmo sklaida nekonfliktuoja su lojalumu Rusijos valstybei? Kita sritis, kur E. Volterio ir lietuvių inteligentijos bendra­ darbiavimas sutvirtino abipusį pasitikėjimą, buvo institucinis lietuviško mokslo tapsmas. Jis dalyvavo planuojant Lietuvių mokslo draugijos kūrimą 1906 m., užtikrino Sankt Peterburgo profesūros paramą jos veiklai, važinėdavo į visus jos susirinki­ mus Vilniuje bei padovanojo per tūkstantį savo knygų21. Tai tik keletas pavyzdžių, liudijančių E. Volterio asmenybės ir veiklos nevienareikšmiškumą. Jis dar laukia savo biografo, kuriam teks užduotis ištirti archyvinį palikimą, išblaškytą Sankt Peterburgo, Berlyno, Vilniaus ir Kauno atminties saugyklose, bei įvertinti jo indėlį atsižvelgiant į įvairius kontekstus. Toks tyri­ mas leistų naujai pažvelgti į E. Volterio, kaip vieno pagrindinių Lietuvos bibliotekinės sistemos kūrėjų, veiklą. Kol kas galima apsiriboti jo, kaip Litbelo ir Lietuvos centrinių knygynų tapatu­ mo užtikrintojo, vaidmens užginčijimu. Tai ypač svarbu dabar, artėjant Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos jubiliejui, nes iš naujo verčia kelti klausimą apie jos įkūrimo datą.

Eduardo Volterio užsienio pasas

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos istorijos apžvalga. Prieiga per internetą: www.lnb.lt/apie-biblioteka/bendra-informacija/istorija. 2 Vilnonytė, V. Lietuvos TSR valstybinė respublikinė biblioteka, 1919–1940. Vilnius, 1984, p. 18. 3 Laurinavičius, Č. Tarybų valdžios epizodas // Lietuvos istorija, t. 10: Nepriklausomybė, d. 1. Vilnius, 2013, p. 129-131. 4 Girdvainis, J. Profesorius Eduardas Volteris [1939 m.] // Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 154, b. 199, l. 50. 5 Vilnonytė, V. Lietuvos TSR valstybinė respublikinė biblioteka, 1919–1940. Vilnius, 1984, p. 25; [Władyczko S.], Pierwszy okres prac organizacyjnych nad odbudową Uniwersytetu Wileńskiego // Księga pamiątkowa ku uczczeniu CCCL rocznicy założenia i X wskrzesznia Uniwersytetu Wileńskiego, t. 2: Dziesięciolecie 1919–29, Wilno, 1929, p. 50. 6 E. Volterio prašymas. 1919 09 01 // LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1781, l. 137; Švietimo ministerijos įsakymai. Nr. 207, 1919 09 09 // Lietuvos mokykla. 1919–1920, kn. 2, p. 387. 7 Žr. 1919 m. bibliotekos veiklos apžvalgą: Valstybės Central. Knygynas // Lietuva. 1922 01 04, p. 2-3. Į šį skaičių tikriausiai neįtraukti 1919 metais gauti privalomieji egzemplioriai. 8 Įsakymas apie Centralinį Valstybės Knygyną. 1919 12 20 // Laikinosios Vyriausybės žinios. 1920, nr. 1(19), p. 4. 9 Sinkevičius, K. Lietuvos nacionalinė biblioteka 1939–1963 metais // Bibliotekininkystė’98. Vilnius, 1999, p. 142. 10 1920 m. jis projektavo Valstybinio centrinio knygyno perkėlimą į Vilnių, bet detalizuo­ tuose planuose nėra užuominų apie tai, kad tai bus sugrįžimas ar tęstinumo atkūrimas. Žr.: E. Volterio raštai Švietimo ministerijai. 1920 08 24 ir 1920 09 21 // LCVA, f. 1655, ap. 2, b. 3, l. 99-100 ir 94-97. 11 Kisinas, J. Prof. E. A. Volterio bibliografija // Tauta ir žodis.1928, kn. 5, p. 361-385; Buš­ mienė, S. Eduardas Volteris: biobibliografija. Vilnius, 1973; Pociūtė, A. Volteris Eduardas: biobibliografija [už 1973–2015 m.]. Vilnius, 2016. Prieiga per internetą: www.lnb.lt/media/ public/naujienos/Eduardas_Volteris_biobibliografija.pdf. 12 Girdvainis, J. Profesorius Eduardas Volteris [1939 m.]. Iš jos fragmentas paskelbtas: Girdvainis, J. Prof. Ed. Volterio lituanistikos darbai // Naujoji Romuva. 1939, nr. 38, p. 679-684. 13 Girdvainis, J. Profesorius Eduardas Volteris, l. 32-33; Merkys, V. Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798-1918 m. Vilnius, 2006, p. 245-247; Merkys, V. Knygnešių laikai 1864-1904. Vilnius, 1994, p. 90-92. 14 Girdvainis, J. Profesorius Eduardas Volteris, l. 34. 15 Ten pat, l. 18, 41-42; Bušmienė, S. Eduardas Volteris..., p. 15. 16 Merkys, V. Knygnešių laikai, 1864–1904. Vilnius, 1994, p. 105-106. 17 Pvz., 1897 m. vienas iš pagrindinių Sankt Peterburgo dienraščių kaip dienos vedamąjį išspausdino jo straipsnį (tiesa, paslėpęs autorystę), kuriame pareikšta užuojauta „Sietyno“ draugijos bylos aukoms. Žr.: Merkys, V. Knygnešių laikai..., p. 125. 18 Nezabitauskis, A. Prof. Eduardas Volteris (70 m. sukaktuvių proga) // Tauta ir žodis. 1928, kn. 5, p. 351-352. 19 Avižinienė, B. Viešų lietuviškų vakarų repertuaro cenzūra XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Rusijos imperijoje // Colloquia. 2015, nr. 34, p. 53-54. 20 Ten pat, p. 58. 21 Nezabitauskis, A. Prof. Eduardas Volteris, p. 357-358; Girdvainis, J. Profesorius Eduardas Volteris, l. 44-47; Bušmienė, S. Eduardas Volteris..., p. 13. 1

33

Sukaktys

MIGUELĮ DE CERVANTESĄ IR

Cervantes Saavedra, Miguel de. Don Quichotte de la Manche. Paris, 1820, t. 2 frontisp. ir antr. p.

Shakespeare, William. Schauspiele. Zurich, 1775, Bd. 1. antr. p.

WILLIAMĄ SHAKESPEARE’Ą PRISIMENANT

Agnė Zemkajutė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji bibliotekininkė

Šių metų balandį paženklino dvi reikšmingos sukaktys – prieš keturis šimtus metų vienas po kito mirė du garsūs rašytojai: 1616 m. balandžio 22 d. mirė Miguelis de Cervantesas Saavedra (gimė 1547 m. rugsėjo 29 d.), o diena vėliau – balandžio 23 d. – Williamas Shakespeare’as (gimė 1564 m. balandžio 26 d.). Daugelyje šalių, prisimenant šias metines, 2016-ieji buvo paskelbti W. Shakespeare’o ir M. de Cervanteso Saavedros metais. Ta proga kviečiame pasižvalgyti po šių genijų knygas, saugomas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. 34

Cervantes Saavedra, Miguel de. Don Quichotte de la Manche. Paris, 1802, t. 5 frontisp.

„

Pirmosios M. de Cervanteso kūrinių parodijos ir sekimai jais atsirado dar autoriui gyvam esant.

„

Senųjų M. de Cervanteso kūrinių originalo kalba bibliotekoje nėra, bet galima daryti prielaidą, kad ir to meto lietuvių, galėjusių skaityti ispaniškai, nebuvo daug.

Florian, Jean-Pierre-Claris de. Oeuvres complètes. Leipsic, 1800, t. 11 frontisp.

Seniausi skyriuje saugomi M. de Cervanteso kūriniai yra XVIII a. viduryje prancūzų kalba iš­ spausdintas „Don Kichoto“ antrosios dalies penktas tomas1 ir į vokiečių kalbą išverstų jo satyrinių ir pamokomų pasakojimų antra dalis2. Pastarojoje knygoje esantis rankraštinis įrašas liudija, kad ji priklausė Jurgiui Gruževskiui ir jo knygų sąraše buvo pažymėta 101-uoju numeriu (101 podług spisu Jerzego Grużewskiego). Tikriausiai knygoje pasirašė Kelmės dvaro valdytojas, Lenkijos karaliaus Stanis­ lovo Augusto Poniatovskio generolas adjutantas Jurgis Gruževskis (1753–1807). Jis, be bibliotekos, turėjo sukaupęs numizmatikos rinkinį, senovinių medalių kolekciją. Populiariausiais galima būtų laikyti prancūzų rašytojo, poeto ir vertėjo, Prancūzų akademijos na­ rio Jeano-Pierre’o Clariso de Floriano (1755–1794) Servanteso veikalų vertimus į prancūzų kalbą, kurių turimas net ne vienas XVIII a. pab. – XIX a. pr. leidimas. Daugumos jų savininkai, deja, nėra žinomi. Būtų galima išskirti tik 1800-ųjų J.-P. Cl. de Floriano raštų leidimą3, kuriame buvo sudėti ir jo versti tekstai, priklausiusį žemaičių bajorui Adolfui Pšeciševskiui (1803–1869). Neaišku, ar šis savininkas turėjo visus raštus, ar tik M. de Cervanteso vertimą, nes išliko tik antras ir trečias „Don Kichoto“ (arba dešimtas ir vienuoliktas raštų) tomai. Be originalių vertimų esama ir perdirbinių. Pir­ mosios M. de Cervanteso kūrinių parodijos ir seki­ mai jais atsirado dar autoriui gyvam esant. Pirmoji „Išmoningojo idalgo Don Kichoto iš La Mančos“ dalis buvo išleista 1605 m., o 1614 m., dar neišspaus­ dinus antrosios romano dalies, pasirodė Alonso F. de Avellanedos slapyvardžiu pasirašiusio autoriaus veikalas „Antrasis išmaniojo idalgo Don Kichoto iš

Florian, Jean-Pierre-Claris de. Oeuvres complètes. Leipsic, 1800, t. 10 frontisp.

La Mančos tomas“ (apie jį kritiškai atsiliepė ir pats M. de Cervantesas savo kūrinio antrajame tome; tiesa, keliama versija, kad jeigu ne A. F. Avellanedos veikalas, galbūt nebūtų buvęs užbaigtas ir tikrasis „Don Kichoto“ antrasis tomas, išleistas 1615 m.). Tokį, tiesa, gerokai vėlesnį, sekimą randame ir vie­ name XIX a. knygų konvoliute. Tai minėtojo „Don Kichoto“ vertėjo J.-P. C. de Floriano veikalas „Éliezer et Nephtaly“ (poema, išversta iš hebrajų k.), prie kurio (veikalo) yra pridėtas dviejų šunų pokalbis („Un dialogue entre deux chiens, nouvelle imitée de Cervantes“)4 – jį J.-P. C. de Florianas sudėjo iš trijų M. de Cervanteso apsakymų pridurdamas, kad tai, kas skaitytojams patiks šiame naujame kūrinyje, priklauso M. de Cervantesui, o jeigu kas nepatiktų, tai jau būtų paties autoriaus, o ne M. de Cervanteso kaltė. Senųjų M. de Cervanteso kūrinių originalo kalba bibliotekoje nėra, bet galima daryti prielaidą, kad ir to meto lietuvių, galėjusių skaityti ispaniškai, nebuvo daug. Tikriausiai daug populiaresnis ga­ lėjo būti Varšuvoje išspausdintas vertimas į lenkų kalbą5 – bendrinę XVIII a. raštingų Abiejų Tautų Respublikos žmonių kalbą. Įdomu, kad ir versta į lenkų kalbą buvo ne iš ispaniško originalo, o iš prancūziško vertimo. Su W. Shakespeare’o kūryba XIX a. lietuviai taip pat tikriausiai susipažindavo tik per vertimus. Retų knygų ir rankraščių skyriuje nėra nė vieno jo raštų tomo anglų kalba, o tik vertimai į vokiečių ir pran­ cūzų kalbas. Seniausias iš jų (ir vienintelis išspaus­ dintas XVIII a.) – dvylikos tomų W. Shakespeare’o leidimas vokiečių kalba6. Tai vokiečių literatūros istoriko, siekusio Vokietijoje populiarinti anglų

35

Shakespeare, William. Schauspiele. Zurich, 1776, Bd. 6 antr. p. iliustr.

literatūrą, Johanno Joachimo Eschenburgo darbas. Jis pirmasis išvertė visas W. Shakespeare’o dramas į vokiečių kalbą. Visi kiti W. Shakespeare’o kūrinių vertimų lei­ dimai, saugomi šiame skyriuje, yra išspausdinti jau po 1820-ųjų (prisiminus, kad retais laikomi leidiniai užsienio kalbomis, kurie buvo išleisti iki 1830 m., akivaizdu, kad jų negali būti daug): du vertimai į vokiečių kalbą: „Timonas Atėnietis“ 7, išleistas „Kišeninės užsienio klasikų bibliotekos“ serijoje (priklausęs Vilniaus vyskupijos kunigų seminarijai; apie tai liudija knygoje esantis spaudas Библіотека Виленской Р. К. Епархіальной Семинариi) ir dar vienas daugiatomis W. Shakespeare’o dramų leidi­ mas8, tiesa, išlikęs ne visas. Dar du W. Shakespeare’o kūrinių leidimai yra vertimai į prancūzų kalbą. Vienas iš jų9 priklausė minėtai Vilniaus vyskupijos kunigų seminarijos bibliotekai. Nors spaudo knygose nėra (gal ne­ išliko), ant vienos knygos priešantraštinio lapo raudonu pieštuku yra užrašytas šios bibliotekos inventorinis numeris. Antrajame prancūziškų raštų leidime10 yra net du priklausomybės ženklai: spaudas liudija, kad ši knyga buvo Kosakovskių dvare Varšuvoje (Z księgozbioru Hr. Kossakowskich. Warszawa). Galbūt iš čia ją pasiėmė ir į Lyduokių dvarą persivežė Mykolas Stanislovas Kosakovskis (1883–1962; Lyduokių dvarininkas, visuomenės ir politikos veikėjas), kurio ekslibrisas su herbu Naktikovas (Ślepowron) puošia knygą. Galima svarstyti, kiek svarbūs šie M. de Cervan­ teso ir W. Shakespeare’o kūrinių istoriniai vertimai, ką naujo jie gali pasakyti šiandien, kai dažnas „Ro­ meo ir Džiuljetą“ ar kitą dramą gali skaityti ne tik lie­ tuviškai, bet ir ori­ ginalo kalba. Gerai mokančių ispanų kalbą surastume mažiau, bet ir su „Don Kichotu“

Shakespeare, William. Schauspiele. Zurich, 1775, Bd. 2 antr. p. iliustr.

galime susipažinti gimtąja kalba. Tad šios knygos gali suteikti daugiau naujos informacijos ne apie autorius ar jų kūrinius, bet apie juos skaičiusius mūsų protėvius, kurie, gerai mokėdami prancūzų ir vokiečių kalbas, jomis ir skaitė garsiausius kūrinius. Ir net vertė juos, kaip M. de Cervanteso atveju, ne iš originalo kalbos, bet iš prancūziško varianto. _

Cervantes Saavedra, Miguel de. Continuation de l’histoire de l’admirabile Don Quichotte de la Manche. – Nouv. éd. – A Paris: aux depends des Libraires associés, 1752. 2 Cervantes Saavedra, Miguel de. Satyrische und Lehrreiche Erzehlungen. – Frankfurt und Leipzig: In der Knoch- und Eßlingerischen Buchhandlung, 1753. 3 Florian, Jean-Pierre-Claris de. Oeuvres complètes. – Nouv. éd.. – Leipsic : chez Gérard Fleischer, 1796-1804. 4 Florian, Jean-Pierre-Claris de. Éliezer et Nephtaly: poème traduit de l’hébreu: suivi d’un dialogue entre deux chiens nouvelle imitée de Cervantes: ouvrages posthumes de M. de Florian. – Nouv. éd. – Leipsic: chez Gérard Fleischer, 1804. Šis veikalas yra įrištas kartu su CharlesHubert Millevoye Les Plaisirs du poète, suivis du Grand St-Bernard et de poésies fugitives (Paryžius, 1801) ir Mêlanges de littérature et de morale (Genève, 1805). 5 Cervantes Saavedra, Miguel de. Historya czyli dzieie i przygody przedziwnego Don Quiszotta z Manszy. Z hiszpanskiego na francuzkie a teraz na polskie przełozone przez F. H. P. K. M. – W Warszawie : w Drukarni P. Dufour [...], 1786. 6 Shakespeare, William. Schauspiele / von Joh. Joach. Eschenburg. – Neue Ausgabe. – Zurich : bey Orell, Gessner, Füesslin und Compagnie, 1775-1777. 7 Shakespeare, William. Timon von Athen / Neuübersetzt von G. Regis. – Zwikau: bey den Gebrüdern Schumann, 1821. 8 Shakespeare, William. Dramatische Werke/ uebersetzt von August Wilhelm von Schlegel; ergänzt und erläutert von Ludwig Tieck. – Berlin: bey G. Reimer, 1825-1833. 9 Shakespeare, William. Oeuvres/ traduites de l’anglais par Letourneur. – Nouv. éd., corr., enrichie de notes de divers Commentateurs, sur chaque piéce. – Paris : a la librairie de Brissot-Thivars, 1821-1822. 10 Shakespeare, William. Oeuvres complètes. – Nouv. éd., rev. et corr./ par F. Guizot et A.P., traducteur de Lord Byron ; précédée d’une notice biographique et littéraire sur Shakespeare par F. Guizot. – Paris : chez Ladvocat, 1821. 1

Shakespeare, William. Schauspiele. Zurich, 1775, Bd. 4 antr. p. iliustr.

36

„

Su W. Shakespeare’o kūryba XIX a. lietuviai taip pat tikriausiai susipažindavo tik per vertimus.

„

šios knygos gali suteikti daugiau naujos informacijos ne apie autorius ar jų kūrinius, bet apie juos skaičiusius mūsų protėvius.

Shakespeare, William. Schauspiele. Zurich, 1776, Bd. 5 antr. p. iliustr.

kronika

Nacionalinės bibliotekos dokumentų fondai jau perkelti Rugsėjo 2 dieną, po aštuonerių metų rekonstrukcijos darbų, atsinau­ jinusi Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka atvėrė duris visuomenei. Nuo šiol visi norintieji galės turiningai praleisti laiką naujose erdvėse, dalyvauti įvairioje veikloje ir susipažinti su bibliotekoje saugomu dokumentiniu paveldu. Rekonstrukcijos metais nemaža dalis bibliotekos fondų buvo saugoma Nacionalinės bibliotekos Antruosiuose rūmuose (K. Sirvydo g. 4), ir visi šie dokumentai skaitytojams buvo pasie­ kiami. Baigus įrengti rekonstruotas pagrindinio pastato saugyklas gegužę fondus pradėta gabenti į atnaujintas saugyklas. Pirmasis iš bibliotekos Antrųjų rūmų į atnaujintas saugyklas iškeliavo Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus dokumentų fondas. Jo kraustymas užtruko 54 dienas. Dokumentų fondo perkėlimo darbai – vienas iš bibliote­ kos veiklos prioritetų, tad bendrose talkose dalyvavo ne tik Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus darbuotojai, bet ir pagalbininkai iš kitų padalinių, daugiau nei 70 darbuotojų. Iš viso perkelta daugiau kaip du kilometrai įvairiausių leidinių: 1142 lentynmet­ riai (lm) muzikos leidinių fondo (knygų – 639 lm, natų – 318 lm, perio­ dikos – 185 lm) ir 1229 lentynmetriai

Antruosiuose rūmuose prie Bibliotekininkystės, muzikos ir meno skaityklos rikiavosi dėžės su pervežamais leidiniais. Žydrės Vėtienės nuotrauka

meno leidinių fondo (knygų ir albu­ mų – 909 lm, periodikos – 320 lm). Didžiausią dalį perkėlimo darbų sudarė bendrųjų fondų dokumentų kraustymas į nuolatinio saugojimo vie­ tas atnaujintose saugyklose. Iš bibliote­ kos Antrųjų rūmų gegužės–rugpjūčio mėnesiais buvo pervežta 738 lentyn­ metriai žurnalų, 3295 lentynmetriai laikraščių, 5288 lentynmetriai knygų. Reikia pasidžiaugti, kad į pagrin­ dinį pastatą iš Antrųjų rūmų saugyklų sugrįžo akademiko Juozo Bulavo, bib­ liografo profesoriaus Vytauto Jurgučio, architekto, visuomenininko Jono Pa­ jaujo, poeto, vertėjo Eugenijaus Matu­ zevičiaus, rašytojos Ievos Simonaitytės ir poeto, literatūros kritiko, vertėjo Antano Venclovos kolekcijos, iš viso 146 lentynmetriai knygų.

Informacijos mokslų departamento Bibliotekininkystės skyriaus dokumen­ tų fondas (216 lentynmetrių) taip pat jau perkeltas iš bibliotekos Antrųjų rūmų. Ateityje, toliau restruktūrizuo­ jant biblioteką ir plečiant naujų skai­tyk­ lų koncepciją, kai kurių specializuotų skyrių dokumentai bus įtraukti į naujas skaityklas ir bendruosius bibliotekos fondus. Keletą pastarųjų metų Informacijos išteklių departamento Nacionalinio pub­ likuotų dokumentų archyvinio fondo skyriaus rezervinis dokumentų fondas buvo integruojamas į bibliotekos spe­ cia­lizuotų skyrių, bendruosius ir vidaus mainų fondus. Kruopščiai atrinktos kny­ gos, skirtos vidaus mainų fondui, buvo pervežtos į Nacionalinės biblio­tekos Raseinių skyriaus depozitinę saugyklą, 37

Perkeliant fondus talkininkavo beveik visi bibliotekos darbuotojai. Juliaus Stanaičio nuotrauka

iš viso 3309 lentynmetriai įvairių leidi­ nių. Artimiausiu metu jas planuojama įtraukti į vidaus mainų katalogą ir visos Lietuvos bibliotekos turės galimybę išsirinkti reikiamų knygų. Knygos keliavo ne tik iš Nacionali­ nės bibliotekos Antrųjų rūmų, bet ir iš bibliotekos priestato. Bendrųjų fondų dokumentai iške­ liavo iš laikino į nuolatinio saugojimo vietas atnaujintose saugyklose. Gegu­ žės–rugpjūčio mėnesiais buvo perkelta 5391 lentynmetris knygų, žurnalų ir 2493 lentynmetriai laikraščių.

Paslaugų departamento Vartotojų aptarnavimo skyriaus kartografijos dokumentų fondas vos per penkias dienas buvo sukrautas į naujas pato­ gias saugyklas renovuotame pastate. Į savo vietą sugulė atlasai, sulankstomi, lakštiniai, sieniniai žemėlapiai ir kt. dokumentai, iš viso 470 lentynmetrių įvairių leidinių. Ruošiantis bibliotekos atidarymui ir kuriant naujas skaityklas buvo įvertinti buvusių skaityklų fondai ir beveik 600 lentynmetrių leidinių rado vietą naujo­ se skaityklose. Į būsimą Žiniasklaidos

Vaikų ir jaunimo literatūros departamento knygos keliauja į naujuosius namus. Viktorijos Pukėnaitės nuotrauka

38

skaityklos atvirąjį fondą taip pat buvo perkelta einamoji periodika – 402 len­ tynmetriai. Likę leidiniai skaitytojus pasieks iš bendrųjų fondų. Nacionalinės bibliotekos fondų perkėlimo darbai nesibaigia ir atvėrus bibliotekos duris visuomenei. Siekia­ ma užtikrinti, kad bibliotekos fondai būtų lengvai ir patogiai prieinami tiek įvairių sričių profesionalams, tiek ir visiems kitiems skaitytojams.

Alma Masevičienė

Pirmąsias knygas į atnaujintas saugyklas pernešė bibliotekos vadovybė. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

„Didysis O“ ir „Atvirlaiškis Vilniui“ Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje Lietuvos nacionalinės Martyno Maž­ vydo bibliotekos pagrindinio pastato atidarymo proga pristatytos dvi solidžios parodos. Solidžios tiek savo turiniu, tiek ir statusu. Pirmoji − žymaus išeivijos me­ nininko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Žilvino Kempino ins­ taliacija su ore sklandančia magnetofono juostele ir „Fluxus“ kolekcijos paroda „Atvirlaiškis Vilniui – su meile Jurgis“. Žilvinas Kempinas kaip menininkas debiutavo 1992 metais Vilniuje Šiuolai­ kinio meno centro surengtoje Kęstučio Zapkaus tapybos kurso studentų kolek­ tyvinėje parodoje „Geros blogybės“. Nuo šios parodos K. Zapkaus tapybos kurso studentai pradėti vadinti „Gerų blogybių“ kursu. Šio kurso, taip pat ir Žilvino Kempino, kūrybos vienas iš esminių bruožų buvo posūkis nuo įprastos tapybos į perfor­ matyvias kūrybos formas, instaliacijos meną, įvairių meninių disciplinų sintezę apskritai. Ko gero, pirmas rimtas individualus Ž. Kempino debiutas buvo 1994 metais tame pačiame Vilniaus šiuolaikinio meno centre, kur didžiojoje salėje jis sukūrė „mišką“ iš spiralėmis susuktų 35 mm kino juostų ričių. Nedideliame laisvame plote pats menininkas atliko performansą − tvirtindavo prie ventiliatoriaus popieriaus lapą, paleisdavo ventiliatorių suktis ir per lapą brūkšteldavo vandenyje ir tuše pamirkytu teptuku. Popieriuje atsiras­ davo spiralė. Tokie tapiniai buvo klojami ant grindų ir per savaitę menininkas jais uždengė visas didžiosios salės „juostelių miško“ grindis. Jau šioje performatyvioje instaliacijoje menininkas, galima sakyti, atrado savo medžiagas ir veikimo būdus, būdingus visai tolesnei kūrybai – kino ar vaizdo

juostą, ventiliatorių, oro mases, manipulia­ vimą erdve ir panašiai. 1995 metais ŠMC rengtoje parodoje „Dėl grožio“ Ž. Kempinas iš plastikinių laisty­ mo žarnų, kinetinių laistytuvų ir tekančio, purškiamo vandens sukūrė instaliaciją „Kabantis sodas“. 1996 metais galerijoje „Jutempus“ surengė „Portretų-fosilijų“ projektą. Svarbus buvo tiek išliejų gami­ nimas (prototipų dažniausiai ieškota tarp pažįstamų žmonių, su jais bendraujant; taip pat technologinis liejimo procesas), tiek vėlesnė žiūrovų (prototipų) reakcija – veidų gipsinių išliejų „negatyvai“ buvo eksponuojami tokiu būdu, kad einant pro šalį ir žaidžiant šviesai atrodė, jog ir veidai juda, sukdamiesi į žiūrovą. Galima sakyti, kad apskritai meninin­ ką domino erdvės, objektų jose santykis, dažnai siekiant ištrinti tarp jų ribas – er­ dvei suteikti medžiagos savybių, o objektą, medžiagą tarsi ištirpdyti, suminkštinti. Todėl dažnai Ž. Kempino medžiaga tap­ davo ar tampa oras, vanduo (kaip „skulp­ tūros“ medžiaga), tokios medžiagos ir objektai, kuriais galima sąlygiškai lengvai manipuliuoti. Tai gali būti ir magnetinė vaizdo juostelė, kurioje, viena vertus, įra­ šyta kokia nors vaizdinė informacija, kita vertus, ją įmanoma priversti skrajoti ore. Dar viena svarbi Ž. Kempino anks­ tyvosios meninės veiklos sritis buvo scenografija. 1990-ieji žymi tam tikrą lūžį ir Lietuvos teatro istorijoje, tuo metu debiutuoja savitos pasaulėžiūros teatro režisierius Oskaras Koršunovas. 1994 m., kurdamas ketvirtąjį savo spektaklį „Labas Sonia Nauji metai“, jis pakvietė bendradar­ biauti Ž. Kempiną. Taip bene pirmą kartą

„Didysis O“ – vienas žymesnių Žilvino Kempino kūrinių.

persikirto naujos teatrinės estetikos ir be­ siformuojančio šiuolaikinio meno keliai. Galima sakyti, jog tai, ką Ž. Kempinas darė „grynojo meno“ srityje, kiek trans­ formavus, puikiai tiko ir to meto nau­ jojo post­modernaus teatro kalbai. Nors Ž. Kempino scenografija buvo įvertinta solidžiais prizais, tai nebuvo sritis, su kuria jis siejo savo tolesnį profesinį gyvenimą. Menininkas vis dažniau mąstė apie dides­ nius meno centrus ir platesnes karjeros galimybes, juo labiau kad dalis jo kurso draugų – Julius Ludavičius, Aidas Bareikis, Ieva Mediodia, padedami K. Zapkaus, jau buvo emigravę į JAV, bandė integruotis į tenykštę šiuolaikinio meno sceną. Taigi 1997 metais į JAV emigravo ir Ž. Kempinas. Ir būtent jam, ko gero, iš viso kurso pasisekė labiausiai, jo karjera emigracijoje susiklostė palankiausiai – pavyko užmegzti kontaktus su žymiais galerininkais, muziejininkais, surengti parodas prestižinėse galerijose, dalyvauti stambiose šiuolaikinio meno bienalėse. Nacionalinės Martyno Mažvydo bib­ liotekos atidarymo proga Ž. Kempinas instaliavo vieną žymesnių savo kūrinių „Didysis O“ – tai kelių galingų ventilia­ torių ore „laikomas“ magnetinės vaizdo juostelės apskritimas. Šioje instaliacijoje Ž. Kempinas vėlgi bando paneigti materiją. Galingi ventiliatoriai šiuo atveju yra ir pa­ galbinė priemonė, ir kartu kontrastas me­ nininko kuriamam dematerializavimo(si) 39

Paroda „Atvirlaiškis Vilniui“ – muziejinė „Fluxus“ kolekcijos dalis. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

efektui. Ventiliatoriai instaliuojami tokiu būdu, kad jų oro srovės visą laiką laikytų vaizdo juostelės apskritimą ore. Susidaro įspūdis, kad šis „Didysis O“ – juostelė − tarsi gyva, sudvasinta esybė. Metaforiškai sakant, menininkas šiuo kūriniu kalba apie materiją ir idėją, netgi apie kūną ir sielą, jų santykį. Paroda „Atvirlaiškis Vilniui – su meile Jurgis“ savo dvasia kiek kitokia. Visų pir­ ma tai archyvinė paroda ta prasme, kad eksponuojama dalis muziejinės „Fluxus“ kolekcijos. Kita vertus, pats šis judėjimas tiek iš istorinės perspektyvos, tiek kaip neofliuksistinių judėjimų visuma vis dar yra aktualus ir kontroversiškas reiškinys avangardinio meno fone. „Fluxus“ susiformavo XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje JAV, Niujorke, kaip prieškarinio avangardinio dada judėjimo (dadaizmo) Europoje tęsinys ir kartu radikalus atsakas į tuomečio JAV oficialaus meno idėjinę krizę ir visuotinį sukomercia­lėjimą. Taigi XX a. septin­ tojo dešimtmečio pradžioje „Fluxus“ marginalus avangardinis judėjimas telkė dailininkus, muzikus, dizainerius, archi­ tektus, kino ir kitų meno sričių atstovus, neturėjęs iš pradžių nei aiškaus stiliaus, nei bendros ideologinės programos. Buvo keletas asmenybių ir ideologinių židinių, balansuojančių nuo išimtinai estetinių avangardinių iki ideologinių inspiracijų. Tačiau jungiamoji visų „Fluxus“ versijų grandis pirmiausia buvo kasdienybės ir meno suliejimas, meno deelitizacija, meno kaip pokšto, provokacijos, „pasidaryk pats“, kolektyvinės kūrybos, apskritai meno sistemos radikalios revizijos, netgi griovimo idėjos. Svarbus faktas, kad vienas šio avan­ gardinio judėjimo lyderių, iš pradžių šį judėjimą suvokusių labiau ideologiškai – iš

40

kairiųjų pažiūrų taško, buvo išeivis iš Lie­ tuvos Jurgis Mačiūnas (angl. George Ma­ ciunas). Pradinėje mačiūniško „Fluxus“ genezės stadijoje buvo svarbūs ir keli kiti lietuviai – Almus Šalčius, Jonas ir Adolfas Mekai. Pažymėtina ir tai, kad J. Mačiūnas, būdamas genialus dizaineris, tiesiogine žodžio prasme, sukūrė „Fluxus“ „veidą“ – stilių, šriftą, specifinius apipavidalinimo, įvaizdžio dalykus. J. Mačiūnas greitai tapo vienos iš „Flu­ xus“ judėjimo versijų lyderis ir netgi iš dalies „diktatorius“. Šiam avangardiniam judėjimui plečiantis, XX a. septintajame dešimtmetyje buvo organizuoti „Fluxus“ festivaliai ir turai Vakarų Europoje, kurioje dar buvo gyvos dada idėjos ir kurioje netrukus išsirutuliojo savitos „Fluxus“ versijos. J. Mačiūnas netgi planavo didžiulį „Fluxus“ pasirodymų, hepeningų turą po Sovietų Sąjungą, tačiau tai nebuvo įgyvendinta. Taip pat menininkas susira­ šinėjo su vaikystės laikų draugu Vytautu Landsbergiu, kuris iš dalies paskleidė žinią apie „Fluxus“ tuometinėje Lietuvoje. XX a. septintojo dešimtmečio antroje pusėje tuometiniame Pedagoginiame institute netgi buvo surengta improvizuota šio avangardinio meno akcija. Pastaruoju metu „Fluxus“ menas, reiš­ kinys, judėjimas įgauna vis didesnį svorį ir statusą. Pasaulio muziejuose yra keletas „Fluxus“ judėjimą išsamiai pristatančių kolekcijų, ir viena jų priklauso Vilniaus miestui (ją Vilniaus savivaldybė įsigijo 2007 m.). Kolekcija šiuo metu disponuoja Jono Meko vizualiųjų menų centras. Nacionalinėje bibliotekoje pristatoma „Fluxus“ kolekcijos dalis – autoriniai Jur­ gio Mačiūno dizaino, grafikos kūriniai, objektai, atvirlaiškiai. Taip pat parodos lankytojams pateikiami J. Mačiūno gra­ finio dizaino perlai – vardinės „Fluxus“

menininkų kortelės, kuriose kiekvieno jų pavardę Mačiūnas paverčia originalaus šrifto kūriniu. Viena iš „Fluxus“ ikonų yra tapęs kūri­ nys „No smoking“, atsiradęs iš konkrečios gyvenimiškos situacijos – būdamas sil­ pnos sveikatos, Mačiūnas tiesiog nekentė rūkymo ir rūkančiųjų. Taip pat parodoje pristatoma daugiau J. Mačiūno grafinio dizaino kūrinių, avangardinio meno raidos schemos (jis buvo tiesiog apsėstas istorijos studijavimo ir įvairių lentelių, grafinių schemų ir t. t. sudarymo), fotografiniai autoportretai, atvirlaiškiai ir keletas originalių objektų, pvz., Jono Meko knyga „Reminiscencijos“ ar „Fluxus antologija“, kurias menininkas „aprengė“ mediniais viršeliais. J. Mačiūnui esant gyvam, daugelis „Fluxus“ kūrinių, objektų, artefaktų ne­ buvo pasirašomi. Šitaip buvo išreiškiama kolektyvizmo ir saviraiškos, prieinamos visiems, idėja. Todėl kiekvienas artefaktas, grafinio dizaino kūrinys, plakatas, atvir­ laiškis, nesvarbu, kurio „Fluxus“ meninin­ ko sukurtas, visada įsigėręs kolektyvinės kūrybinės dvasios, už jo stovi „Fluxus“ kaip performatyvi gyvenimo visuma. Kita vertus, didžioji dalis to, ką suprantame ir žinome kaip „Fluxus“, kas yra mums svarbu, neretai yra palytėta J. Mačiūno – jo apipavidalinta, organizuota. Taigi, pristatant būdingesnius J. Ma­ čiūno kūrybinės veiklos pavyzdžius, atskleidžiama ir „Fluxus“ dvasia apskritai. O pristatant „Fluxus“ Lietuvoje, žinoma, visada pirmiausia turimas omenyje Jurgis Mačiūnas. Ši paroda − tarsi Jurgio Mačiūno atvirlaiškis Vilniui ir naujai atidaromai Nacionalinei bibliotekai.

Dr. Kęstutis Šapoka

IN MEMORIAM

VALERIJA VILNONYTĖ (1927 09 28–2016 08 11) 2016 m. rugpjūčio 11 d. mirė ilgametė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotoja, bibliotekininkė bibliografė, monografijos „Lietuvos valstybinė respublikinė biblioteka 1919–1940“ autorė Valerija Vilnonytė. Gimė Ji gražiame Anykščių krašto Janydžių kaime. 1946 m. baigė Anykščių vidurinę mokyklą, 1951 m. – Vilniaus universitetą ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. 1951–1959 m. mokytojavo Linkuvoje, Pakruojo rajone. Nuo 1959 iki 1993 m. dirbo Lietuvos respublikinės (nuo 1989 m. – Lietuvos nacionalinė biblioteka) bibliotekos Lituanistikos, Retų spaudinių ir Rankrašty­ no skyriuose. Kruopščiai ir atsakingai rinkdama medžiagą bibliotekos istorijai atskleisti, Ji išnaršė visus įmanomus Lietuvos archyvus ir rankraštynus. 1984 m. išleista Jos monografija iki šiol yra vienintelė Nacionalinės bibliotekos istorijos knyga. Be šio leidinio, Jos parengtų ar sudarytų darbų sąrašas įspūdingas: bib­ liografinės rodyklės „Eduardas Mieželaitis“ (1962), „Petras Cvirka“ (su kitais, 1974), „Kazys Boruta“ (1978), „Vytautas Jurgutis“ (1983), parodos katalogas „Kristijonas Donelaitis“ (su kitais, 1964), „Lietuvos TSR valstybinės respub­ likinės bibliotekos leidinių katalogas, 1946–1969“ (1969). Taip pat pateikė medžiagos biobibliografiniam žodynui „Lietuvių rašytojai“ (t. 1, 1979). Parašė paaiškinimus šiems leidiniams ir E. Mieželaičio „Raštams“ (t. 1–8, 1982–1985). Su V. Jurgučiu parengė spaudai Pilypo Ruigio „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimą“. V. Vilnonytės bibliografiniai tyrimai ir jų publikacijos laikomi svarbiausiu šaltiniu, liudijančiu apie asmeninių rinkinių knygas, XX a. pirmoje pusėje patekusias į Lietuvos nacionalinę biblioteką. Principinga, darbšti, reikli sau ir kitiems, kolegų ir kultūros žmonių Valeri­ ja buvo gerbiama už profesionalų patarimą, erudiciją. Net ir sunkiai sirgdama Ji domėjosi biblioteka, buvo nuolatinė žurnalo „Tarp knygų“ skaitytoja, visada pasidžiaugdavo, pagirdavo už vertingas ir įdomias publikacijas. Amžino poilsio Valerija atgulė gimtuosiuose Anykščiuose, kur ilsisi artimieji. Lenkiame galvas šviesiam Valerijos Vilnonytės atminimui.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bendruomenė

MŪSŲ KALENDORIUS

2016 LAPKRITIS 4

Sukanka 70 metų prozininkui BRONIUI BUŠMAI (g. 1946). Žr.: Tarp knygų. 1996, nr. 9, p. 44-45; 2006, nr. 9, p. 45-46. PAPILDOMA LITERATŪRA B. BUŠMOS KŪRYBA Būk geras, Jackau, nemirk!: [romanas]. Vilnius: Mintis, [2006]. 358, [1] p. Saulytė dingo: [ pasaka] / [iliustr. Ylakių 8-osios kūryb. stovyklos dalyvių darbais]. Vilnius: Mintis, [2009]. 83, [1] p.: iliustr. Strazdanota vasara: [apysakos] / [iliustr. L. Skers­tonaitės]. – [2-oji patais. laida]. Vilnius: Mintis, [2008]. 206, [2] p.: iliustr.

POKALBIAI B. Bušma mieliau renkasi vesternus / [kal­ basi] G. Šatkauskaitė. – Iliustr. // Respublika. 2008, liep. 22, p. 17. Liūdno žvilgsnio kūrėjas vengia sekso scenų serialuose / [kalbėjosi] B. Vyšniauskaitė. – Iliustr. // Lietuvos rytas. 2013, geg. 18, priedas „Gyvenimo būdas“, p. 8-9. APIE B. BUŠMĄ Baliulė I. Kad žemėje nevaikščiotų vien dinozaurai…: [„Būk geras, Jackau, nemirk“]. – Iliustr. // Rubinaitis. 2016, nr. 3, p. 28-29. Burlaivio belaukiant…: [„Būk geras, Jac­ kau, nemirk!“]. – Iliustr.// Bitutė. 2006, [nr.] 10, p. 14-15. Dainius R. Gražiausias miestas – Ylakiai: [eilėraštis] rašyt., rež. B. Bušmai. – Iliustr. // Mūsų žodis. 2005, geg. 3, p. 4. Guščius A. Jackaus ir Karolio teisybė: [„Būk

geras, Jackau, nemirk“] // Metai. 2006, nr. 7, p. 146-148. Jonauskas S. Pasakoje dingo, gyvenime atsirado: [ apie kn. „Saulytė dingo“ pristatymą Skuodo VB]. – Iliustr. // Mūsų žodis. 2009, kovo 24, p. 3. Mičiulienė J. Į „Giminių“ puotą rinkosi visi Šepučiai: [apie baigiamą filmuoti serialą „Giminės po 20 metų“]. – Iliustr. // Lietuvos žinios. 2010, rugpj. 21, p. 18-19. Musneckienė R. Broniaus Bušmos pasiūly­ mas: vietoj šarvuočio– filmas apie kariuome­ nę: [scenaristo viešnagė Kelmėje]. – Iliustr. // Šiaulių kraštas. 2016, bal. 23, p. 8, 13. Ronkauskienė R. Į kraštiečio knygos [„Sau­ lytė dingo“] pristatymą pakviesti ir jos iliustra­ toriai. – Iliustr. // Mūsų žodis. 2009, vas. 20, p. 4. Valiulis S. Amžinai naujas serialas: [apie serialo „Giminės“ prigimtį ir populiarumą]. – Iliustr. // Miesto IQ. 2010, nr. 2/3(vasaris/ kovas), p. 44-47.

41

Zailskaitė D. Bronius Bušma: norėčiau rašyti teatrui. – Iliustr. // Respublika. 2014, vas. 15, priedas „Julius/Brigita“, p. 5.

7

Sukanka 70 metų poetui VLADUI ­VAITKEVIČIUI (g. 1946). Žr.: Tarp knygų. 1996, nr. 9, p. 46. PAPILDOMA LITERATŪRA V. VAITKEVIČIAUS KŪRYBA Išdalinti metai: eilėraščiai / [dail. R. Šei­ kuvienė]. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2005. 35, [1] p.: iliustr. Kasdien vis trumpėjantys eilėraščiai. Kau­ nas: Naujasis amžius, 2000. 55, [1] p.: iliustr. Saulėlydžio ornamento spindesys: [ei­ lėraščiai] / [fotogr. aut. B. Kairytė-Vaitkevi­ čienė]. Vilnius: Naujoji Romuva, 2014. 52, [4] p.: iliustr. Sielos virpesiai: [eilėraščiai]. [Šiauliai]: Šiaurės Lietuva, 2002. 58, [3] p., įsk. virš. Šešėly krintančios žvaigždės: rinktinė. Kaunas: Naujasis lankas, 2006. 206, [1] p.: iliustr. Viltis visada viena: eilėraščiai / [J. Rimkutės iliustr.]. Kaunas: R. Belovas, 1996. 45 p.: iliustr. APIE V. VAITKEVIČIŲ Vaitkevičius V. Autobiografija. – Bibliogr.: 4 pavad. – Portr. // Kauno vainikai. Kaunas, 2000, p. 287-289. Vaitkevičius V. Kūrybinė drąsa ir baimė: du „nemuno“ klausimai V. Vaitkevičiui. – Iliustr. // Nemunas. 2006, lapkr. 2-8(nr. 38), p. 7. Abromavičius S. Kelionė į dingstantį Tar­ toką: [„Saulėlydžio ornamento spindesys“]. – Iliustr. // Nemunas. 2014, rugs. 25–spal. 8 (nr. 31–35), p. 12-13. Augustauskienė-Rudienė J. J. Aisčio litera­ tūrinė premija – kauniečiui Vladui Vaitkevi­ čiui // Gintaro gimtinė. 2015, liep. 1-31 (nr. 7), p. 5; Kaišiadorių aidas. 2015, liep. 10, p. 1, 5. Glaznerienė B. „Akis pražiūrėjau į žvaigždę toliausią…“: [apie kn. „Šešėly krintančios žvaigždės“ pristatymą Kaune, Sruogų namemuziejuje] // XXI amžius. 2007, geg. 9, p. 4. Gustainis L. Įveikti liūdesį: [„Šešėly krin­ tančios žvaigždės“]. – Iliustr. // Nemunas. 2007, saus. 25-31 (nr. 4), p. 8. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 488. Navickaitė L. Giedro minoro pasaulis: [„Še­šėly krintančios žvaigždės“]. – Iliustr. // Fontanas. 2009, [nr.] 1, p. 133-135. Žulys B. Kaimas pasiilgo savo poeto: [apie jo kūrybos pristatymą gimtuose Kaziškiuose, Ignalinos raj.]. – Iliustr. // XXI amžius. 2014, rugs. 26, p. 6.

8

Sukanka 80 metų poetui ALFREDUI ­ŠIMKUI (g. 1936). Gimė Šiauliuose. Baigęs Kintų (Šilutės raj.) septynmetę mokyklą , 1952 m. įstojo į Klaipėdos žemės ūkio technikumą. Dirbo Skuodo raj. laikraščio redakcijoje. 1966 m.

42

baigė Vilniaus aukštąją partinę mokyklą. Redagavo žur. „Kinas“, dirbo Žurnalistų sąjungoje., Kinematografijos komitete. Il­ gametis Pakruojo kultūros skyriaus vedėjas, „Žiemgalos“ draugijos narys. Pirmieji eilėraš­ čiai respublikinėje periodikoje išspausdinti 1958 m. Išleido poezijos rinkinius „Vidudie­ nių potvyniai“ (1972), „Anapus aido“ (1984). Sudarė lietuviškų kino scenarijų rinktinę „Vyturys– žemės paukštis“ (1977), kurčiųjų poezijos kn. „Suskambusi tyla“ (1993). Iš rusų kalbos išvertė V. Ardamatskio, G. No­ vitckajos, A. Novikovo kūrinių, kazachų vaikų poezijos. ŠIMKAUS KŪRYBA Anapus aido: eilėraščiai ir poemos / [eil. D. Ma­žeikytė]. Vilnius: Vaga, 1984. 60 p.: iliustr. Vidudienių potvyniai: [eilėraščiai]. Vil­ nius: Vaga, 1972. 49, [1] p. – (Pirmoji knyga; 72). Žiūriu širdim, matau širdim: eilėraščiai / [sudarė D. Šimkienė]. Vilnius: Žuvėdra, 2012. 170, [1] p.: iliustr. PUBLICISTIKA. SUDARYTI DARBAI Laiko žingsniai: Šiaurės Lietuvos kultūros istorijos puslapiai. Šiauliai: Saulės delta, 2007. 333, [1] p.: iliustr., faks., portr. – Bibliogr.: p. 334. Suskambusi tyla: Lietuvos kurčiųjų eilėraš­ čiai / sudaryt., red. ir įž. žodžio aut. A. Šimkus. Vilnius: Akiratis, 1993. 85 p.: iliustr. Ties Švedės vingiais: [prisiminimai]. Šiau­ liai: Saulės delta, 2015. 207, [1] p.: iliustr., faks. Vyturys – žemės paukštis: liet. kino sce­ narijai / sudaryt. A. Šimkus. Vilnius: Vaga, 1977. 328 p. APIE A. ŠIMKŲ Bieliūnas V. Atminimas: poetui A. Šimkui: [eilėraštis].– Portr. // Akiratis. 2002, birž.liep., p. 8. Juodytė G. Šimkus Alfredas. – Portr. // Juodytė G. Pakruojo krašto žmonės: biogr. žinynas. Kaunas, 2005, p. 124. Kazlauskas A. Parodoma įrodant – įrodo­ ma parodant: [„Laiko žingsniai“]. – Iliustr. // Darbas. 2008, birž. 5, p. 6. Kraštotyrininko kalendorius / sudarė G. Juo­ dytė // Pakruojo kraštas. 2015, liep. 17, p. 8. Kukulas V. Turistinė kelionė į namus: [„Anapus aido“] // Literatūra ir menas. 1984, rugs. 22, p. 4-5. Kvedarienė P. Laiko žingsniai per rajono kultūrą: [„Laiko žingsniai“] // Auksinė varpa. 2008, saus. 14, p. 1. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 488. Matuzevičius E. Peržengiant debiuto slenkstį: [„Vidudienių potvyniai“] // Literatūra ir menas. 1973, bal. 7, p. 4. Naujokaitis P. Lietuvių literatūros istorija. Čikaga,1976, t. 4, p. 483. Nekrašius J. Pakruojo krašto kultūros isto­ rijos puslapiai: [„Laiko žingsniai“] // Žiemgala. 2010, nr. 1, p. 52.

Nilytė N. Dovana gimtinei – „Ties Švedės vingiais“: [knygos apžvalga] // Auksinė varpa. 2016, saus. 9, p. 2. Padora A. „Baltoskandijos akademijoje“ – laiko žingsnių triumfas: [„Laiko žingsnių“ pristatymas Panevėžyje]. – Iliustr. // Auksinė varpa. 2009, bal. 4, p. 3 Prėskienis B. Šimkus Alfredas: [biogr.] // Prėskienis B. Šiaulių krašto literatūros pano­ rama. Šiauliai, 2003, p. 453-454. Renčys S. „Dega laikas širdy…“: [„Vidu­ dienių potvyniai“] // Pergalė. 1973, nr. 2, p. 166-168. Renčys S. Jaunystė ar kūrybinis maksima­ lizmas?: [A. Šimkaus poezija 1979–1984 m.] // Renčys S. Ištikimybė žmogui. Vilnius, 1979, p. 58-96. Sučylaitė J. Tyloje skamba viltis: [„Suskam­ busi tyla“] // XXI amžius. 1997, saus. 4, p. 16. Vanagas V. Lietuvių literatūros sąvadas. Vilnius, 1996, p. 447.

14

Sukanka 100 metų, kai gimė poetas, tau­tosakos rinkėjas, kunigas ANTANAS V ­ ALANTINAS (1916–2004). Gimė Vėriškiuose, Radviliškio raj. 1923– 1926 m. mokėsi Vėriškių pradžios mokykloje, 1926–1930 m. Šeduvos „Saulės“ progimna­ zijoje, 1930–1934 m. Panevėžio berniukų gimnazijoje, kur ir pradėjo eiliuoti, priklausė Meno kuopai, vadovaujamai J. Lindės-Dobi­ lo. 1935–1940 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete ir kunigų seminarijoje. 1940–1957 m. vikaravo arba klebonavo Vabalninke, Biržuose, Pa­ langoje, Rietave ir kt., nuo 1957 m. 40 metų Vadaktų Šv. Agotos bažnyčios klebonas, nuo 1999 m. – emeritas. Užrašė apie 15 tūkstančių įvairių žanrų tautosakos kūrinių. Surinktą tautosaką siųsdavo į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą. Ten saugomi jo rankraščiai su beveik 2 tūkstančiais tautosakos vienetų. Išleido net 24 savo knygas: poezijos („Jaunystė uždarame sode“, 1940; „Dovana Tėvynei“; „Eilių vainikas šventajam Kazimierui ir Lietuvos krikščio­ nybei“; „Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis eilėraščiuose“, visi 1997; „Eilėraš­ čiai kunigams“ „Dievo atėjimas“, abu 1998), išleido tautosakos rinkinių ( „Pasakų kraitė“, 1999; „Tautos atmintis, arba Patarlės ir priežo­ džiai“, 2000), parašė istorinių darbų („Istorinė Vadaktų parapijos apžvalga“, „Didysis Biržų visuomenininkas kan. J. Rimkus-Rimkevičius, abu 1999), publicistinę kn. „Septyneri metai su „Tėviškės aidais“(2000) ir pamokslų rinktinę „Nutieskime kelią Viešpačiui Dievui“ (2001). 1997 m. kunigas už dvasinį indėlį tautosa­ kos ir poezijos srityse buvo išrinktas Sidabravo Metų žmogumi. 2003 m. jam buvo įteikta Radviliškio raj. savivaldybės įsteigta Gerumo angelo statulėlė. 2005 m. Vadaktuose, name, kur gyveno kunigas, atidarytas muziejus, o 2010 m. miestelio pagrindinei gatvei suteik­ tas A. Valantino vardas. Sidabravo seniūnija įsteigė Kun. A. Valantino gražiausio eilėraš­

čio premiją, tapusią rajonine. 2005 m. vyko kraštotyrinė ekspedicija „Kunigo Antano Valantino takais“. Jos metu surinkta medžiaga tuo pačiu pavadinimu 2006 m. buvo išleista atskira, Radviliškio VB bibliotekininkės V. Merkytės parengta, knygele. Mirė 2004 m. rugsėjo 2 d. Vadaktuose, Radviliškio raj., ten ir palaidotas. VALANTINO KŪRYBA Dievo atėjimas: [eilėraščiai]. Panevėžys; Va­daktai: Panevėžio sp., 1998. 111, [1] p., [1] portr. lap. Dovana Tėvynei: [eilėraščiai]. Vadaktai (i.e. Panevėžys): Panevėžio sp., 1997. 114 p.: portr. Eilėraščiai kunigams. Vadaktai (i.e. Pane­ vėžys): Panevėžio sp., 1998. 140 p. Eilių vainikas šventajam Kazimierui ir Lie­tuvos krikščionybei. Vadaktai: Panevėžio sp., 1997. 111 p. Jaunystė uždarame sode: [eilėraščiai]. Kaunas: Aut. leid., 1940 (Kaunas: J. Kuznickio ir L. Beilio sp.). 62 p. Nuo jaunystės lig senatvės: [eilėraščiai]. Vadaktai (i. e. Panevėžys): Panevėžio sp., 2001. 124 p.: iliustr. Nuo Palėvenės lig Vadaktų: [eilėraščiai ir publicistika]. Vadaktai (i.e. Panevėžys): UAB „Panevėžio sp.“, 1989. 74, [1] p. Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Ma­ tulaitis eilėraščiuose. Vadaktai (Panevėžio raj.): Panevėžio sp., 1997. 111 p. Pintinė trupinių: [eilėraščiai]. Vadaktai (i.e. Panevėžys): UAB „Panevėžio sp.“, 1998. 123, [1] p. Senatvės eiliavimai: [eilėraščiai]. Pane­ vėžys: Panevėžio sp., 2003. 46, [2] p. – Aut. išleistos knygos: p. 46 (24 pavad.). Šeduvių dovana arkivyskupui Teofiliui Matulioniui: [eilėraščiai]. Vadaktai (i.e.Panevėžys): UAB „Panevėžio sp.“, 2002. 43, [1] p. Švenčių posmai: [eilėraščiai]. Vadaktai (i.e. Panevėžys): UAB „Panevėžio sp.“, 1998. 51, [1] p., [1] portr. lap. TAUTOSAKOS DARBAI Dalelė iš pasakojamosios tautosakos lo­b yno / sudarė A. Valantinas. Vadaktai [i.e.Panevėžys]: UAB „Panevėžio sp.“, 2001. 106, [1] p. Ką pasakojo mūsų senoliai: [per daugelį metų išgirstos ir užrašytos pasakos ir pasa­ kojimai / sudarė] A. Valantinas. Vadaktai [i.e. Panevėžys]: Panevėžio sp., 2000. 99, [1] p. Liaudiški pasakojimai /sudarė A. Valan­ tinas. Vadaktai [i.e.]: UAB „Panevėžio sp.“, 2000. 93, [1] p. Pasakos, sakmės, atsitikimai / [užrašė] A. Valantinas. Vadaktai [i. e. Panevėžys] : UAB „Panevėžio sp.“, 2000. 100 p. –Aut. nurodytas virš. ir antr. p. Pasakų kraitė / [sudarė] A. Valantinas. Vadaktai [i.e.Panevėžys]: UAB „Panevėžio sp.“, 1999. 107, [2] p. Pluoštas senovinių dainų / surinko A. Va­ lantinas. Vadaktai [i.e. Panevėžys]: Panevėžio sp., 2001. 87, [1] p.

Sakmės, anekdotai, smulkioji tautosaka / surinko A. Valantinas. Vadaktai [i. e. Pane­ vėžys]: UAB „Panevėžio sp.“, 2002. 58, [1] p. Tautos išmintis, arba Patarlės ir priežodžiai / [surinko A. Valantinas; parengė J. Valantinas]. Vadaktai [i. e. Panevėžys]: UAB „Panevėžio sp.“, 2000. 39, [1] p. PUBLICISTIKA Didysis Biržų visuomenininkas kan. J. Rim­ kus-Rimkevičius. Vadaktai [i.e. Panevėžys]: UAB „Panevėžio sp.“, 1999. 35, [1] p. Istorinė Vadaktų parapijos apžvalga. Va­ daktai [i.e. Panevėžys]: UAB „Panevėžio sp.“, 1999. 46, [2] p.: iliustr. Septyneri metai su „Tėviškės aidais“. Va­ daktai [i.e. Panevėžys]: UAB „Panevėžio sp.“, 2000. 127, [1] p. APIE A. VALANTINĄ Kunigo Antano Valantino takais…: prisi­ minimai, pasakojimai surinkti kraštotyrinėje. ekspedicijoje / sudarė [V. Merkytė]. Radviliš­ kis: Litera, 2006. 46 p.: iliustr. Aganauskienė L. Pagrindinė Vadaktų gatvė pavadinta kunigo A. Valantino vardu. – ­Iliustr. // Mūsų kraštas. 2010, nr. 4, p. 1. Buivydienė J. Deimantinis [A. Valantino] kunigystės jubiliejus. – Portr. // Radviliškio kraštas. 2000, birž. 21, p. 1; Šiaulių kraštas. 2000, birž. 2, p. 3. Dunauskienė G. Ilgas gyvenimas tarp dvie­ jų knygų: [„Palaimintas arkivyskupas Jurgis Matulaitis eilėraščiuose“] // Šiaulių kraštas. 1997, geg. 8, p. 10. Dunauskienė G. Kunigo knygų derlius. – Nuotr. // Mūsų kraštas. 2003, spal. 31, p. 7. Gailienė J. Įžangos vietoje: [eilėraštis, skirtas A. Valantino klebonavimo Vadaktuose 40-mečiui] // Valantinas A. Dievo atėjimas. Panevėžys, 1998, p. 2. Gentvilas S. Pagerbtas kun. poetas Antanas Valantinas: [Vadaktuose, Radviliškio raj.]. – Iliustr. // Gimtinė. 2002, saus. 1-31(nr. 1), p. 7. Kadžytė G. Antano Juškos pasekėjas iš Vadaktų // Tautosakos darbai. 1997, t. 6/7, p. 398-399. Kadžytė G. Tautosaka šalia sielovados ir poezijos. – Portr. // Tautosakos darbai. 2006, [t.] 32, p. 267-270. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 530. Paminėjo kleboną ir poetą [Vadaktuose] // XXI amžius. 2014, spal. 3, p. 12. Prėskienis B. Šiaulių krašto literatūros panorama. Šiauliai, 2003, p. 493-494. Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vil­ nius, 1996 , p.322. Vasiliauskienė A. Kunigas Antanas Va­ lantinas. – Bibliogr. str. gale // Vasiliauskienė A. Monsinjoras Petras Baltuška. Utena, 2011, p. 572-573. *** Sukanka 150 metų, kai gimė publicistas, prozininkas, visuomenės veikėjas, lietuvybės puoselėtojas, Vasario 16-osios Akto signa­

taras, vyskupas JUSTINAS STAUGAITIS (1866–1943). Gimė Tupikų kaime, Žvirgždaičių vals­ čiuje, Šakių apskrityje. Mokėsi Naumiesčio pradinėje mokykloje, Marijampolės gimna­ zijoje. 1890 m. baigė Seinų kunigų semina­ riją, kunigavo įvairiose Lietuvos ir Lenkijos vietose. 1906 m. paskirtas pirmuoju Lekėčių klebonu, 1915–1916 m. – klebonavo Pa­ kruojyje, vėliau – Aukštosios Panemunės klebonas ir Garliavos dekanas. Kunigauda­ mas Marijampolėje, 1905 m. įkūrė pirmąjį Lietuvoje vaikų darželį, o 1906 m. įsteigė „Žiburio“ draugiją neturtingiems mokslei­ viams remti. Nuo 1922 m. – Seinų kapitulos prelatas, nuo 1926 m. atkeltas į Telšius vado­ vauti naujai, vietoj Žemaičių sukurtai, Telšių vyskupijai. 1926–1943 m. Telšių vyskupas ordinaras, Klaipėdos prelatūros valdytojas bei Telšių kunigų seminarijos įkūrėjas. Jo iniciatyva Telšių vyskupijoje buvo įsteigta 12 naujų parapijų ir bažnyčių, 5 vyrų ir 11 moterų vienuolynų. Nuo 1911 m. Lietuvių mokslo draugijos narys, 1909–1912 m. žurnalo „Vadovas“ re­ daktorius. 1917 m. Lietuvių konferencijoje Vilniuje išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, nuo 1918 m. sausio – jos vicepirmininku. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Vėliau – Valstybės Tarybos vicepirmininkas. 1919–1920 m. Lietuvos delegacijų dėl Lietuvos nepriklausomybės užsienio šalyse vadovas. Vienas Lietuvių krikš­ čionių demokratų partijos vadovų. Išrinktas antruoju Steigiamojo Seimo vicepirmininku, vėliau – pirmuoju. Publicistas, katalikybės ideologas savo darbus tikybos, moralės, politikos temomis spausdino „Ūkininke“, „Šviesoje“, „Šaltinyje“, „Viltyje“, „Vilniaus žiniose“, „Bažnytinėje apž­ valgoje“, „Spindulyje“, „Naujoje Romuvoje“, „Tiesos kelyje“, „Švietimo darbe“. Pasirašinėjo slapyvardžiais Geradėjas, Gintautas, Meškus, Panenupis, Zanavykas Juozas ir kt. Organizavo „Žemaičių prietelio“ laikraštį, kuris tapo visos Žemaitijos savaitraščiu. Išleido 17 knygų, parašė daugiau kaip 350 straipsnių. Daugelis jo knygų skirtos religijos klausimams („Bažnyčios istorija“, 1922; „Ar-gi kalta Bažnyčia?“, 1910; „jauni­ mo idealas, arba, Pamokslai moksleiviams“, 1912 ir kt.). J. Gintauto slapyvardžiu paskelbė V. Mykolaičio-Putino romanui „Altorių šešėly“ oponuojančią 3 tomų apysaką „Tie­ siu keliu“ (1934–1935). Išlikęs jo apysakos „Tarp jausmų ir pareigos“ 170 p. rankraštis. Lietuvių katalikų mokslo akademija kartu su vyskupo giminaičiais 1995 m išleido J. Staugaičio Telšiuose parašytą knygą „Mano atsiminimai“ apie Lietuvos XX a, pr. istori­ nius įvykius. (Išsamią J. Staugaičio biobiblio­ grafiją galite rasti internete: www.lnb.lt / biobibliografijos/947- staugaitis-justinas) 1933 m. apdovanotas Gedimino I laipsnio ordinu. Mirė 1943 m. liepos 8 d. Telšiuose. Palaido­ tas Telšių katedroje.

43

J. STAUGAIČIO KŪRYBA. Tiesiu keliu: apysaka iš mūsų atgimimo lai­ kų / J. Gintautas. Kaunas: [Šv. Kazimiero d-ja], 1934–1935. – 3 t. – (Šv. Kazimiero d-jos leid.; nr. 612; 620; 624). T. 1: Juozas Saulius ruošias į kunigus. 1934. 200 p. T. 2: Kun. Saulius – vikaras. 1935. 173 p. T. 3: Kun. Saulius – klebonas. 1935. 215 p. ATSIMINIMAI Mano atsiminimai. Vilnius: Katalikų aka­ demija, 1995. 376 p. – J. Staugaičio bibliogr.: p. 359-376. – Asmenvardžių r-klė: p. 344-358. Seinų katedros šešėlyje: atsiminimų frag­ mentai. Punskas: Punsko „Aušros“l-kla, 1995. 140 p. APIE J. STAUGAITĮ J. E. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Telšiai: [s.n.], 1936. 36 p.: portr. – Išplėstinė antraštė: Jo Ekselencija vyskupas Justinas Staugaitis. Vaitiekūnas S. Justinas Staugaitis: vyskupas, politikas, tautos dvasios ir valstybės puoselėto­ jas. Vilnius: Mokslo ir encikl. leidybos centras , 2011. 454, [2] p.: iliustr., faks., portr. – (Vasario 16-osios Akto signatarai Žemaitijoje). – Bib­ liogr.: p. 433-445. – Vardų r-klė: p. 446-455. Aleknavičius B. Justinas Staugaitis: [­biogr.]. – Portr. // Aleknavičius B. Lekėčių sakmės. Lekė­ čiai, 2006, p. 575. Aleknavičius B., Aleknavičius V. Vysk. Justinas Staugaitis: [biogr.]. – Nuotr. //Alekna­ vičius B., Aleknavičius V. Novužės krašto vaikai. Marijampolė, 1999, [d.] 1, p. 156-157. Atsiminimai apie gerąjį Dėdę / parengė R. Stau­gaitytė-Sapetkienė. – Portr. // Mūsų parapija. 2006, nr. 16, p. 23-24. Balsytė-Pocienė N. Nuo Stoškų iki Tupikų. Jonava, 2011, p. 188-189. Banevičius A. Justinas Staugaitis (1866– 1943) // 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų: encikl. žinynas. Vilnius, 1991, p. 126. Buškevičienė A. Kunigas J. Staugaitis – Lekė­ čiuose; Vyskupo Justino Staugaičio (1866–1943) veikla. – Bibliogr. išnašose // Buškevičienė A. Lekėčių šv. Kazimiero parapija. Kaunas, 2006, p. 24-36. Grinius V. Sūduvos šešetas (3): [J. Staugai­ tis]. – Iliustr. // Savaitė. 2008, vas. 20, p. 15. Jacevičius J. Vyskupas Justinas Staugaitis // Sintautų kalendorius. [Kaunas], 2008, p. 37-39. Katilius A. Pirmojo Telšių vyskupo atsi­ minimai: [„Mano atsiminimai“] // Telšiai: straipsniai ir istorijos dokumentai. Vilnius, 1994, p. 208-209. Kondratas B. Justinas Staugaitis: [biogr.] // Kondratas B. Kūrėjų pėdsakais. Vilnius, 2008, kn. 5, p. 125-127. Kun. Justinas Staugaitis: [biogr.] // Lietuvos albumas. [Kaunas, 1921?], p.397-398. Laukaitytė R. Staugaitis Justinas (1920 05 15–1922 11 13). – Portr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų)

44

narių biografinis žodynas. Vilnius, 2006, p. 360-362. Liekis A. Signatarai: vasario 16. Vilnius, 1996, p. 287-297: portr. Lietuviškieji slapyvardžiai. Vilnius, 2004, t. 1, p. 512. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1963, t. 28, p. 475-476. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 468-469. Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1926), II (1923‑01926), III (1926–1927), IV (1936– 1940) narių biografinis žodynas. Vilnius, 2007, p. 486-487. Manelis P. Vyskupas Justinas Staugaitis // Lietuvos katalikų mokslo akademijos suvažia­ vimo darbai. Roma, 1961, t. 4, p. 272-274 Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, Vilnius, 1971, t. 3, p. 296. Mūsų švyturiai: trumpos biografijos–nekro­ logai. Vilnius, 1992, p. 276-278. Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkū­ rimas 1917–1922 m.: [parodos katalogas]. Vilnius, 1998, p. 78-79. Peckus V. Rygiškiečiai – mokslo, meno ir kul­ tūros veikėjai. [Marijampolė, 2008], p. 67-70. Suvalkijos signatarų keliais. Šakiai, 2002, p. 11-16. Šmigelskaitė-Kalašnikovienė A. Alytaus šv. Liudviko bažnyčios ir parapijos istorija. Vilnius, 2009, p. 43-47. Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vil­ nius, 1996, p. 124. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2012, t. 22, p. 484: portr. Žemaitija: įvykiai, žmonės, likimai. Klaipė­ da, 1992, p. 95. *** Balčiūnas L. Pirmajam Telšių vyskupui: [eilėraštis]. – Portr. // Balčiūnas L. Lietuvos dvasios galiūnai. Kaunas, 2000, p. 195. Poška T. Cantata: J. E. Vyskupui Justinui Staugaičiui: [eilėraštis] // Poška T. Mėnulio ašara žieduos. Vilnius, 2008, p. 587

28

Sukanka 80 metų poetui satyrikui RIMANTUI KLUSUI (g. 1936). Žr.: Tarp knygų. 1996, nr. 9, p. 47-48. PAPILDOMA LITERATŪRA R. KLUSO KŪRYBA Genantys genai: humoras be ironijos arba atvirkščiai: [eil. rinkinys] / [dail. V. Beresnio­ vas]. Kaunas: Vytauto Didžiojo univ., 2009. 139, [1] p.: iliustr. Jautrumas saujoj: humoras ir satyra / [iliustr. A. Snarskis]. Kaunas: Spindulys, 1996. 141 p.: iliustr.– (Kultūros žurn. „Santara“ b-ka; kn. 47). Koncertas vargonams ir armonikai: ei­lė­ raš­čiai, pynės, poema. Kaunas: [Savaitr. „Ne­ munas“], 2006. 159, [1] p. Nepremijuotas – ne žmogus: humoras, iro­nijos ir t.t. [Vilnius]: Žuvėdra, [2012]. 141, [3] p.

Papirgėlė: humoras ir satyra. Kaunas: Nau­ jasis laikas, 2000. 356, [3] p.: iliustr. Pravirkęs viena akimi: absurdeilės, absur­ demos / [dail. E. Saladžius]. Kaunas: Naujasis laikas, 2002. 157, [3] p.: iliustr. Smagūs skaitiniai: [humorist. kūrinėliai] . Kaunas: Naujasis laikas, 2008. 86, [1] p. Telespokso akinystė: smagūs eilėraščiai vaikams / [piešė S. Medžionis]. Kaunas: Kauno med. univ. l-kla, 2007. 46, [2] p.: iliustr. APIE R. KLUSĄ Klusas R. Autobiografija. – Portr. // Kauno vainikai. Kaunas, 2000, p. 159-160. Bukauskas V. Kada smagiausiai bėga die­ nos…: [„Jautrumas saujoj“] // Kaišiadorių aidai. 1997, liep. 5, p. 2. Gustainis L. Kibirkščiuojanti ironija: [„Ne­ premijuotas– ne žmogus“]. – Iliustr. // Nemu­ nas. 2012, rugs. 6-9(nr. 30/31), p. 6-7. Kanopkaitė R. Neeiliniam gimtadieniui – dešimtoji knyga [„Koncertas vargonams ir armonikai“: 70-mečio proga]. – Portr. // Kauno diena. 2006, gruod. 2, p. 16. Keturakis R. Tas Klusas užkniso juodai: [„Ne­premijuotas– ne žmogus“]. – Iliustr. // Respublika. 2012, birž. 14, p. 13. Kiaušas V. Apie kitą akį: [„Pravirkęs viena aki­ mi“] // Literatūra ir menas. 2003, geg. 16, p. 24. Kiaušas V. „Ką gali suvalgyti tuoj, niekada nesakyk rytoj!“: [apie kulinarinius R. Kluso pomėgius]. – Portr. // Šeimininkė. 2001, kovo 21, p. 9. Kiaušas V. Užeikit į Rimo [Kluso] pasaulį. – Iliustr. // Šeimininkė.1996, lapkr. 27, p. 6. Klusas A. Dar kartą 10 klausimų rašytojams: [autoriaus atsakymai]. – Iliustr. // Nemunas. 2003, nr. 4, p. 4, p. 4-5. Klusas R. Lyrinę satyrą atneša gerumo ban­gos: [pokalbis / kalbėjosi] J. Kažemėkai­ tytė. – Iliustr. // Šeimininkė. 2006, gruod. 1319(nr. 50), p. 5. Kukulas V. Kielės neužmirštuolių kalne (2): [ir apie R. Kluso kūrybą]. – Iliustr. // Nemunas. 2007, geg. 24–30 (nr. 20/21), p. 14. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 238. Michelkevičiūtė S. Rašytojas Rimantas Klusas: [1998; fotografija: reprod.] // Kauno menininkai vakar ir šiandien. Kaunas, 2003, 4-as virš. p. Rimantas Klusas. – Portr. // Kauno meni­ ninkai. Kaunas, 1996, p. 283. Rudžianskas V. Ko drambliai nepakelia: [„Jautrumas saujoj“] // Kauno diena. 1997, liep. 5, p. 24. Rudžianskas V. Pasivaikščiojimas kluske­ liais // Kauno diena. 1996, lapkr. 30, p. 24. Stankevičius R. Vienintelis trūkumas: [„Ne­ premijuotas– ne žmogus“]. – Iliustr. // Respub­ lika. 2012, birž. 14, p. 13. Vinciūnienė R. Koncertuoja Rimantas Klu­ sas: [„Koncertas vargonams ir armonikai“] // Nemunas. 2007, saus. 25-31(nr. 4), p. 17.

Parengė Loreta Pakalniškienė

A special issue for the renovated Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Renaldas Gudauskas. The Importance of Exploiting the Potential of the Library Year

Birutė Pečiulevičiūtė. The National Library Announces Its Vision 1

On the occasion of opening the main building of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania after its reconstruction, the Library’s Director-General Prof. Dr. Renaldas Gudauskas shares his thoughts about the importance of the Library Year for the profes­ sional community, positively evaluates the Government’s concern and the changing approach of the general public towards libraries as well as emphasizes the necessity to strengthen the potential of the Library Year experience in the future. With that as background, he also introduces strategic trends in the Library’s strategic activities, discusses its new mission and highlights the importance of generating added value for the society.

Viktorija Šeikienė. The National Library Reopens and Invites

3

On 2 September, the main building of the Martynas Mažvydas Na­ tional Library of Lithuania was reopened after an eight-year-long reconstruction. The celebration, which began with a press conference and an official opening event, lasted through the whole of the week­ end: on 3–4 September, the Library was open for all willing to get acquainted with the Library’s refurbished spaces as well as activities offered by the Library and those planned for the future.

Jokūbas Zovė. About the New Logo of the Library

8

The author of the new logo of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, the Library’s designer Jokūbas Zovė tells about the origins of the idea to devise the logo and his creative explorations.

Aušra Vaškevičienė. For Creative Activities, Appreciation, Work and Leisure

9

The renewed spaces of the National Library will offer to visitors traditional and new services. The Head of the Services Department presents the reading rooms, tells about new spaces for events and education as well as introduces the planned services and trainings.

The Renovated National Library: Hopes and Expectations

12

We invite you to get acquainted with expectations that the staff of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, their col­ leagues, cultural and literary figures and visitors associate with the renovated Library.

Ineta Krauls-Ward. A National Library as a Representation of Culture and a Shelter for a Country’s Citizens in Every Corner of the World 15 What are the existing or imaginative links between the National Li­ brary and Lithuania’s citizens living abroad – these are the thoughts of a library expert living outside Lithuania. She appreciates the National Library’s activities and provided electronic services and brings to notice the fact that the Library is not sufficiently oriented towards expatriates. By drawing on well-grounded presumptions, she high­ lights the future problems, the solving of which could be facilitated by the contribution of the National Library.

Professor Paul Sturges: “The Library for Those Who Read, Think and Debate”

18

A talk with the undeniable “star” of librarianship, Professor Emeritus of the Loughborough University of Great Britain Paul Sturges. This prominent expert, who never avoids controversial topics, admits that he loves to explore complicated problems, explains his views on African countries and other regions of the developing world, shares recommendations regarding the role of libraries within the changed library paradigm, etc. (Interviewed by Ineta Krauls-Ward).

22

The renewed Martynas Mažvydas National Library of Lithuania issued the publication “The Martynas Mažvydas National Library of Lithuania – Strategic Activities and Priorities in 2017–2020”. The publication introduces three main strategic activity trends and their strategic objectives. It also describes in detail priorities for the com­ ing four years and the key tasks to create favourable conditions for sustainable performance of the National Library.

Nijolė Bliūdžiuvienė. The National Bibliography as a Memory Chest of the Documentary Heritage

23

The article presents the national bibliography as a tool for commu­ nicating and promoting the documentary heritage and describes the encounters brought about by the evolution of today’s information and communication as well as additional opportunities for preparing and promoting the national bibliography.

Jadvyga Misiūnienė. The Panoramic Layout of the City of Vilnius from the Atlas by Georg Braun and Franze Hogenberg “Civitates orbis terrarium” 26 The article tells about the atlas of the world’s cities by G. Braun and F. Hogenberg “Civitates orbis terrarum” (Vol. 1–3, Köln, 1599) and two individual panoramic layouts of Vilnius, which were identified this year (Köln, 1600; Amsterdam, 1657). The author explains the peculiarities of the atlas and overlooks the history of its publication as well as introduces the separately issued layouts of Vilnius.

Kęstutis Raškauskas. Eduardas Volteris and the Origins of the National Library

31

This year we commemorate the 160th anniversary of the first Direc­ tor of the National Library of Lithuania Eduardas Volteris. On this occasion, the article tells about the Library’s establishment process and related circumstances as well as elaborates on Volteris’s research activity and his contribution to unifying Lithuanian intellectuals in Saint-Petersburg.

Agnė Zemkajutė. Remembering Miguel de Cervantes and Shakespeare

34

The world commemorates the 400th anniversary of the death of Miguel de Cervantes Saavedra and Shakespeare highlighting unfading importance of their creative work. The article invites to have a look at the books by these outstanding creators preserved at the Rare Books and Manuscripts Department of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, which provide interesting information about the languages of the books that our ancestors were reading.

The Chronicle

37

The Chronicle includes articles about moving the collections of the National Library to the reconstructed main building and the first exhibitions held at the renovated spaces: the installation by the well-known expatriate artist Žilvinas Kempinas Didysis O and the exposition of the Fluxus Collection. Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

2016 Nr. 9 (692) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2016 K. Sirvydo g. 4, 01101 Vilnius, tel. (8 5) 239 8687, faks. (8 5) 263 9111 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2016 10 05 6 leidyb. apsk. l. Tiražas 550 egz. Užs. nr. 30780 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

In the world of bo­oks No 9 (692) 2016 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­an­ ia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­an­ ian F. 1949 Ad­dress: K. Sirvydo g. 4, LT-01101 Vil­nius, Lit­hu­an­ ia fax (370 5) 23 9111 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt