SwO street
Nr. 13
2014 gegužė - birželis
Aušra Šeduikytė: asmeninė istorija, arba, kaip gimė „Atsikeli ir varai“ / Bibi Russell – dizainerė iš Bangladešo / Pavasarį dominuoja menas! / Britiškos „Burberry Prorsum“ šaknys Kensingtono soduose / 2014 m. pavasaris–vasara – ryškiausios tendencijos / Ar mada trina ribą tarp vyrų ir moterų? / Rolana Kuprytė – apie Londoną, spalvas ir „Dior“ / Infekcijai praūžus: ilgi vakarai, duoklė sportui, išdrąsėjusi publika ir savanorės įspūdžiai tavo malonumas greitame miesto ritme!
SwO
street
SwO street – dvimėnesinis nemokamas miesto žurnalas.
Redakcinis
Akvilė Lesauskaitė vyriausioji redaktorė / Editor-in-chief
Kas naujo Vilniuje? Praūžė „Mados infekcija“, vis daugiau muzikos ir kitų platformų renginių atsigręžią į stilių, maišosi tarpusavyje ir ieško naujų jungčių.
Anžela Ter-Vardanian kūrybos direktorė / creative director Agnė Bolytė kalbos redaktorė / language editor autoriai / writers: Šarūnė Kleivaitė Ieva Dainytė Edgaras Vladimirenko Viktorija Mačkinytė Korina Miežlaiškytė Raminta Keršulytė Teklė Jasenkaitė
fotografai / photographers: Mateo Medina (viršelis / cover) Vaidas Jokubauskas
Kas naujo Paryžiuje? Vien madai skirtas muziejus – Palais Galliera – šiuo metu eksponuoja per šimtmetį sukauptas stambiausios leidybinės kompanijos Condé Nast archyvus. Paroda tokia svarbi, kad netgi jos katalogai supakuoti kartu su naujausiu Vogue Paris numeriu.
Louis Vuitton mados namai (kaip ir, beje, nemažai kitų) prisiima mecenatų roles ir remia kūrėjus, vizualius, garso, konceptualius ir visus kitus menininkus, išrinktuosius priglausdami savo laikinose ekspozicijose. Espace Culturel – galerija, įsikūrusi Eliziejaus laukuose, viršutiniame aukšte, į kurią patekti reikia įžengus į blizgančią LV parduotuvę ir aklinai juodu liftu kylant aukštyn (kad geriau įsijaustumėte ir nusiteiktumėte parodos turiniui, – sukuždės lifte stovintis gidas).
Ačiū prisidėjusiems / our precious contributors: Paulius Zaborskis / Lukas Gricius / Greta Bernotaitė / John Ospina / Carolina Xavier @AE Models / Malyško Vitalija / Gediminas Maželis @ Major Amber Model / Erika Stojanova Dizainas / design: SwO © SwO street Nr. 13 (2014 gegužė - birželis)
Visos leidinyje panaudotos nuotraukos bei straipsniai, jei nenurodyta kitaip, yra UAB SwO group nuosavybė. Naudoti ir platinti informaciją be raštiško redakcijos sutikimo draudžiama. Už reklamos turinį redakcija neatsako.
Mes visada laukiame talentų! Rašykite mums laiškus el. paštu redakcija@swo.lt.
Dar naujienų iš Vilniaus – prieš dvejus metus, kovą, pasirodė pirmasis SwO street numeris. Tiesa, jis gimė ne visiškai Vilniuje, bet ant Milano sofų, Vilniaus kavinėse ir internete.
Tad visiems SwO nariams tai – dar vienas mažytis, bet svarbus gimtadienis, kurį švęsdami kalbiname Londone spalvų stiliste dirbančią Rolaną Kuprytę, apsilankę Burberry kolekcijos pristatyme dalinamės įspūdžiais, pristatome kūrėją, besislepiančią po „Atsikeli ir varai“ pavadinimu ir dalinamės kitomis naujienomis, laukiančiomis jūsų kituose numerio puslapiuose. Iki! A.
SwO
street | 2
www.swo.lt
numeryje skaitykite:
4|
Baltas nerimas
14|
Aušra Šeduikytė: asmeninė istorija, arba, kaip gimė „Atsikeli ir varai“
16| Bibi Russell – dizainerė iš Bangladešo 18|
Gamtos prieglobstyje
28|
Pavasarį dominuoja menas!
30| Britiškos Burberry šaknys Kensingtono soduose. SwO lankosi Londono mados savaitė je 34|
2014 m. pavasaris– vasara. Ryškiausios tendencijos
36| Ar mada trina ribą tarp vyrų ir moterų? Pastebėjimai, gyvenant Londone 37| Rolana Kuprytė – apie Londoną, spalvas ir „Dior“. Gyvenimas margame Londone 40|
www.swo.lt
Infekcijai praūžus: ilgi vakarai, duoklė sportui, išdrąsėjusi publika ir savanorės įspūdžiai
3 | SwO street
Baltas nerimas Fotografas: Vaidas Jokubauskas
Vizažistė: Erika Stojanova Modelis: Gediminas Maželis @ Major Amber Models drabužiai: Malyško Vitalija
SwO
street | 4
www.swo.lt
www.swo.lt
5 | SwO street
SwO
street | 6
www.swo.lt
www.swo.lt
7 | SwO street
SwO
street | 8
www.swo.lt
www.swo.lt
9 | SwO street
SwO
street | 10
www.swo.lt
www.swo.lt
11 | SwO street
SwO
street | 12
www.swo.lt
www.swo.lt
13 | SwO street
Aušra Šeduikytė: asmeninė istorija, arba, kaip gimė „Atsikeli ir varai“ Korina Miežlaiškytė Nuotraukos iš asmeninio kūrėjos archyvo
„Atsikeli ir varai” – jau gerus metus egzistuojantis ir, manome sėkmingas, Aušros Šeduikytės projektas. Pakalbinta uteniškė pati sau yra darbdavys, verslininkas ir dizaineris ir juokdamasi praneša, kad „jai tik duok pašnekėti”. Beje, pripažinsiu, nustebino, kad kalba paprastai, suprantamai, įdomiai ir be jokių „aukštų” frazių. Labas, Aušra, gal iš pradžių papasakok apie save? Oi, kaip sunku kažką apie save pasakyti (juokiasi). Ką apskritai veikiu ? Be to, kad dirbu ties „atsikeli ir varai“, dar turiu veiklos kūrybinėj agentūroj copywriter‘e, o šiaip visuomet dirbdavau agentūrose ir po truputį nuo skaičių bei tyrimų perėjau prie kūrybinio darbo. Gaila, kitoms mėgstamoms veikloms nebeturiu laiko – anksčiau šokau modernųjį šokį, o dabar dirbu, dirbu ir dirbu (šypsosi). Paklausta, ar studijuoja, Aušra atsako, kad yra baigusi matematikos bakalauro studijas, vėliau bandžiusi studijuoti mados dizainą, bet po pusmečio studijas atidėjusi į šalį – nebeliko laiko dirbti, studijuoti ir dar kurti savo brand‘ą. O kodėl taip įdomiai – nuo matematikos pasisukai šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu prie kūrybos ? Kad kažkaip man kūryba visada buvo prie širdies, gal ne tiek konkrečiai pats drabužių dizainas, bet scena, tie patys šokiai, užkulisiai, grimo kambarys ir panašiai. O paskui, baigus mokyklą, natūraliai atsirado noras išvažiuoti iš Utenos studijuoti į Vilnių ar Kauną. Labai norėjau studijuoti architektūrą, bet pabijojau, jog nemoku paišyti, o kadangi tuo metu buvo madingos visokios „geros“ specialybės, įstojau į matematiką. Tiesa, dar studijuodama, prisidėjau prie matematikų roko operos kūrimo – ėmiau kurti kostiumus. Taip ir prasidėjo kostiumų kūrimas, teatras, savanoriavimas, filmavimas ir bendri kūrybiniai draugų projektai. Aušra, o kiek jau laiko tu „atsikeli ir varai“ ? Na, oficialiai feisbuke pasirodėm praeitų metų lapkritį ar gruodį, bet ieškojimai, kur siūti, kur gauti medžiagų ir eskizų kūrimas prasidėjo dar vasarą. Viskas vyksta daugiau nei metus su puse. Paklausta įvertinti skalėje nuo vieno iki dešimties, kaip sunku buvo pradėti, Aušra ilgai negalvodama atšauna – dešimt! „Nes buvo nulis žinių ir nulis patirties, ir visko siekimas buvo kova“. O dabar, kai jau nudirbai tą Sizifo darbą... „Taip, dabar jau lengviau, lyg ir nuobodu darosi, mąstau, kaip viską plėtoti toliau, kaip padaryti „atsikeli ir varai” dar geresnį (juokiasi)“.
SwO
street | 14
Kokia idėja, kokia filosofija slypi už tavo brand‘o ? Kodėl „atsikeli ir varai“, manau, kaip ir aišku. O jeigu ne, tuomet bandysiu paaiškinti. Visada galvojau, kad mada turi būti patogi ir neapsunkinti gyvenimo, todėl mano drabužiai tiems, kurie anksti keliasi ir vėlai eina miegoti. Kuriu tiems, kurie į aprangą žiūri labiau per praktinę prizmę, bet kartu yra asmenybės ir turi puikų humoro jausmą. Norime daug pasiekti, daug dirbame, bet mums itin svarbu ir būti pastebėtiems, stilingiems. O pats arklys atsirado pokštaujant, kad mes lyg darbiniai arkliai – dirbam dirbam. Atrodo, ko mes čia tiek dirbam, bet vis tiek dirbam (šypsosi). Kas tave įkvepia, ką galėtum pavadinti savo autoritetu? Šiaip labiausiai kūrybai mane įkvepia du aspektai – vienas jų yra ta tokia buitinė, praktinė pusė – mano aplinka, žmonės, jų poreikiai komfortabiliai aprangai. Bet žmonėms reikia ir paprastų dalykų, pavyzdžiui, kad ir tu (parodo į mano aprangą) – apsirengusi baltos ir juodos spalvos deriniu. O kodėl švarkelis ne su palmėm? Nors mums visiems gražu žiūrėti į įmantrius drabužius, tačiau dažniausiai dėvime vienspalvius, tamsius. Man patinka, kad mano draugų rate yra žmonių, kurių požiūris į madą yra visiškai praktinis – drabužį turi būti lengva derinti. Jie mane savaip įkvepia, nes tai į kūrybą įneša sveiko proto. Antras mane įkvepiantis aspektas yra kultūrinė pusė, turiu mėgstamus mados dizaino stilius ir laikotarpius. Visų pirma tai yra japoniškas minimalizmas, o mados istorijos požiūriu mėgstu šešiasdešimtuosius ir sovietinę, taip pat bauhaus kryptis. Apskritai, mane labai žavi „sovietinės“ spalvos, daiktų dizainas, plakatiškumas. Pati ideologija yra absurdiška – tačiau graži meninė išraiška. Manau, tas kreivokas sentimentalumas tam laikotarpiui atsispindi ir mano kuriamuose modeliuose. Kalbant apie dizainerius, manau, jog tikras genijus yra Karl Lagerfeld, sugebėjęs padaryti įžymiuosius Chanel mados namus tokius išskirtinius ir prabangius, bet kartu smart ir ready to wear. Aušra sakosi esanti idėjų žmogus, viduj nuolat generuojanti naujas mintis. Ji niekad nekurtų prisėdusi tik todėl, kad reikia. Dėl to ne itin nustebau, kai į klausimą, koks daiktas visada yra po ranka, sulaukiau atsakymo – „nuobodu būtų sakyti telefonas, taigi turbūt kitas svarbus dalykas – užrašinė“. „Idėjas pirmiausia sukuriu galvoje, paskui paišau (aišku, ne idealiai piešiu), tada bandau aiškinti siuvėjai, tada vėl – būna, kad pasiuva ne taip, kaip tu norėjai, tada supranti, kad tokių medžiagų nebus. Žodžiu, tai, ką matai eskize, būtų labai gerai, jei toks ir išeitų galutinis variantas.“
www.swo.lt
O ar pasitaiko, kad jau lyg ir reikėtų sukurti kolekciją, o galvoje – štilis? Oi, tai taip, būna, kad galva visiškai tuščia, bet tada įsijungia loginis mąstymas, gal net per daug loginis, pradedu galvoti apie išlaidas, medžiagas, siūles, etiketes ir taip toliau. Ir greitai atmetu utopines idėjas, taip išsivalau nuo beprotiškai ilgo kūrybinio proceso (nors jis bet kokiu atveju ilgas ir sudėtingas, daug „už“ ir „prieš“, daug klausinėjimo ir svarstymo, balansavimo tarp to, kas tau tikrai gražu ir to, ko nori klientas, kas apsimoka, kas visiškai neverslininkiška). Taigi kartais gerai, kad loginė pusė veikia, nes suvokiu, kad negaliu apsistoti ties viena suknele ir pusę metų ją kurti, nes čia pat klientai eina ir klausia: „O kas naujo?“ Ar arklys (beje, juk Naujieji – arklio metai) pažers kokių naujų įdomybių ? (Juokiasi ) Taip, dabar rudens-žiemos kolekcija yra su tais arkliais, tai ji turbūt labiausiai „į temą“, bet, nors arklius daug kur naudojau pirkėjams paprašius, pavasariui gal taip tiesiogiai to arklio nebelipdysiu ant drabužių, tiek jau to ta simbolinė reikšmė. Pavasario kolekcijai darysiu kažką kitaip, eksperimentuosiu. Kur yra „Arklių namai“? „Atsikeli ir varai“ galima rasti facebooke (www.facebook. com/atsikeliirvarai), „Baltame miške“ Vilniuje, Užupyje. Kauną kol kas arkliai pasiekia tik paštu, o klaipėdiečiai čiupinėja Aušros kurtus drabužius „Dizaino stalčiuje“. Beje, privalu paminėti, kad „Atsikeli ir varai“ drabužiais prekiauja olandų internetinė parduotuvė – www.balticdesigns.nl. Ir pabaigai keletas greitų klausimų-atsakymų-faktų apie pačią Aušrą: Spalva: Jūrinė ! Na, aš pavadinimą pati sugalvojau – tokia žaliai mėlynai. Supranti apie ką kalbu? (Taip) Tai va, šita! Knyga: Oi, greitai nepasakysiu. Pagalvojusi žiebia: Knyga apie Pepę Ilgakojinę (čia geriausia vaikystės knyga, kurios net negrąžinau į biblioteką). Iš tikrųjų mėgstu eseistiką, biografijas ir tikslinę literatūrą, tokią, kuri naudinga mano veiklai (apie garsius mados namus, apie brand‘o vystymą, apie drabužių konstravimą ), todėl romanams kaip ir nelieka laiko. Muzika: Hmm, liūdna, bent jau mano draugai taip sako (juokiasi), o šiaip daugiausiai klausau elektroninės, eksperimentinės, postroko, postpunko. Valgis: Valgis? Sriuba! Sriubą labai mėgstu – ir pavalgai, ir atsigeri. Vieta: Vieta? Trumpai pamąsto: Lova! Gal esu tiesiog pavargusi, todėl geriausias laisvalaikis yra miegas!
www.swo.lt
15 | SwO street
Bibi Russell – dizainerė iš Bangladešo Mergina, žurnalų viršelius iškeitusi į darbą gimtojoje šalyje Teklė Jasenkaitė Nuotraukos iš asmeninio BIBI RUSSELL archyvo
Visi siekiame pasitenkinimo darbuose, šeimoje ar draugų kompanijoje, ar ne? Laimės ieškotojai mumyse atgimsta su kiekviena sėkmingo žmogaus istorija, tad šį kartą tą gyventoją galbūt pažadins dizainerė Bibi Russell iš tolimojo Bangladešo. Netikėtai aptikusi jos pavardę nusprendžiau pasidomėti, kokie kūrėjai gyvena už jūrų marių. Ilgai netrukus pasidarė aišku, kad pakviesti pokalbiui šią moterį – būtina! Gimusi Bangladeše Bibi augo kaimo aplinkoje, matydama tradicinės kultūros irimą ir nepaprastą jos grožį. Aštunto dešimtmečio pradžioje išvykusi studijuoti mados dizaino į Angliją, moteris ėmė dirbti modelio darbą ir buvo pripažinta didžiųjų mados grandų – Giorgio Armani, Kenzo ir kitų. Jos veidas puikavosi ir ant Vogue, Cosmopolitan bei Marie Claire žurnalų viršelių, tad dėmesio jai netrūko, o pasiūlymų sulaukdavo iš viso pasaulio. Tačiau kaip pati dizainerė prasitarė, ją visada magino grįžti atgal į savo šalį ir padėti skurdžiai gyvenantiems žmonėms. Tai ji ir padarė 1994 metais, o dar po metų atidarė ir savo mados namus „Bibi Production“, kurių pagrindinis tikslas – išsaugoti audimo ir tekstilės kultūrą Bangladeše, skatinti lyčių lygybę ir švietimą. Jos darbas sulaukė UNESCO pripažinimo – moteris buvo apdovanota įvairiomis premijomis ir titulais, o pati idėja „Mada vystymuisi“ (Fashion for Development) gana plačiai išplito Indijoje, Afrikos bei Pietų Amerikos šalyse. Ir vis dėlto kalbant su dizainere visi apdovanojimai, titulai bei pasiekimai pranyksta jos ugningame ir tvirtame balse, o begalinis spinduliavimas nesavanaudiškumu ir noras padėti artimam negali likti nepastebėtas. Meilė darbui, kelionėms ir žmonėms yra Bibi Russell parako šaltinis. Taigi, susipažinkime!
Daugelį metų dirbote Europoje, padarėte neįtikėtiną modelio karjerą, bet galiausiai nusprendėte grįžti į gimtąjį Bangladešą, kur atidarėte savo mados namus. Kodėl nusprendėte grįžti? Kas paskatino atsigręžti į savo šalį? Viskas prasidėjo dar vaikystėje. Aš gimiau ir užaugau Bangladeše, o mano šeima ir kaimas buvo pilnas puikų muzikantų, menininkų, net politikų. Tačiau dauguma jų gyveno skurdžiai. Visada mačiau Bangladešo gyvybingumą, nors tuo metu šalis priklausė Pakistanui. Taigi man tai visada buvo svarbu, nes tie neturtingi, bet be galo talentingi žmonės, mano manymu, galėjo pakilti iš skurdo garbingai. Ir, žinote, Bangladešo istorija yra nepakartojama, – mes juk buvome turtingi ir garsėjome puikia tekstile, liaudies kultūra ir menais. Kai išvykau į Europą, ten mokiausi ir ruošiausi fiziškai ir psichologiškai, kad galėčiau sugrįžti namo ir padėti žmonėms, kurie ištiesė pagalbos ranką man. Darbas, kurį dirbu dabar – tai viskas, ko troškau nuo pat mažens. Noriu parodyti pasauliui, kad galima atrasti grožį skurde... o mes norime parodyti, kad net neturtingas menininkas gali pakilti iš skurdo ir būti pastebėtas. Žmonės gali iš to išsilaisvinti oriai. Viename interviu minėjote, kad norėtumėte, jog užsieniečiai Bangladeše pagamintus daiktus įsigytų dėl jų kokybės, bet ne skatinami gailesčio. Taip, nes aš netikiu labdara. Daug laiko praleidau Europoje ir žinau, kaip viskas vyksta. Žmonės perka daiktus iš trečių pasaulio šalių ir jaučiasi nusiminę. Kai perki skatinamas labdaros, perki vieną kartą ir galiausiai pamiršti apie tai. Bet aš noriu, kad Bangladešas būtų žinomas dėl artistinių sugebėjimų. Suprantate, žmonėms reikia nuolatinių ir stabilių pajamų. Jie turi suprasti, kokia yra paklausa ir rinka šiadieniniame pasaulyje, kad patys lygiavertiškai galėtų varžytis su kitais.
SwO
street | 16
Kada supratote, jog norite padėti tęsti tradicijas? Tai buvo, kai išvykau į Europą. Daug keliavau, mokiausi apie madą ir tapau modeliu. Kiekvieną sutiktą žmogų šiek tiek stebindavo, jog aš iš Bangladešo. Todėl jaučiu, kad kiekvienas sėkmės lašelis nukrito ir dėl to, kad esu šios šalies pilietė. Todėl ir jaučiuosi skolinga savo žmonėms, nes jie leido man svajoti, mėgautis savo gyvenimu ir būti laiminga! Grįžti namo man užtruko 25 metus, bet mano svajonės išsipildė, visa laimė ir pasitenkinimas... (susigraudina, - aut. past.) Negaliu net suvokti, kiek žmonių negali realizuoti savo svajonių, bet aš galiu ir noriu padėti saviems, dėl kurių mano svajonės pasiekti aukštumų išsipildė. Tai sunkus darbas, bet užsiimsiu tuo iki pabaigos! (…pasijutau tokia įkvėpta jos žodžių, kad tą minutę net sunku buvo tęsti pokalbį, rodos, abi panirome į tokią nenumaldomo jautrumo žmonėms būseną…) Galbūt galėtumėte trumpai papasakoti apie savo mados namus „Bibi Production“? Grįžau į Bangladešą 1994 metais, o 1995-aisiais metais įkūriau „Bibi Production“. Parvažiavusi daug keliavau po šalį, tad žiniasklaidoje netruko atsirasti žinios, kad aš jau čia. Žmonės galvodavo, kad geri dalykai gali atsitikti tik turčiams, tačiau pati siekiau įrodyti, kad net žmogus iš vargingos aplinkos gali turėti šviesią ateitį. Mano biure dirba 25 žmonės, bet nė vienas iš mūsų neturi mašinos – aš neseniai pardaviau savąją, o dabar naudojuosi mamos. Nepaisant to, mes vis tiek sugebame komunikuoti ir įvykdyti savo užduotis. „Bibi production“ nėra mano šeimos verslas, nors jiems irgi patinka čia dirbti, tai kompanija, sukurta paprastiems žmonėms. Aš sakau Bangladešo gyventojams, kad jie gali turėti, ko širdis geidžia, bet turi ir dirbti dėl savo svajonės. Žingsnelis po žingsnelio. „Bibi production“ iš esmės dirba už pozityvumą. Mes norime, kad kaimo žmonės ištrūktų iš skurdo, vertindami žmogiškumą ir savo tautą. Žinote, bet koks kaimo žmogelis gali ateiti į mano biurą ir gauti vip aptarnavimą. Mes tikime ir moterų teisėmis bei darbštumu, taip pat tuo, kad jos gali puikiai rungtyniauti su vyrais. Tačiau nepripažįstu tokių teisių reikalautojų, kurios teigia, kad, jei jau esi moteris, tai tau turi būti nutiesiamas raudonas kilimas. Mes skatiname moteris varžytis savo darbu, ne savo lytimi. Jūs daug dirbate dėl kultūrinio paveldo išsaugojimo, ypač prisidedate prie audėjų tradicijos tęsimo. Kokią reikšmę Jums tai turi? Tiesą sakant, jei paskaitytumėte Bangladešo istoriją, sužinotumėte, jog britų kolonijos periodo metu mes buvome puikiai žinomi dėl savo tekstilės, ypač muslino gaminių. Vienas metras audinio galėjo laisvai sutilpti į degtukų dėžutę. Jei XIII amžiuje mes sugebėjome gaminti tokias medžiagas, kodėl dabar Bangladešo žmonės gyvena žemiau skurdo ribos, kai iš tiesų galėtume būti turtingi? Pasaulis pradeda atsigręžti į ekologišką ir gamtą tausojantį gyvenimo stilių, todėl aš pati dirbu tik su natūraliomis medžiagomis. Ir visas darbas yra atliekamas rankomis. Tikiu Bangladešo žmonių pajėgumu, ir kad palaipsniui vis didesnė jų dalis sugebės gauti stabilias pajamas bei švietimą. Švietimas yra mūsų šalies stuburas, todėl ateityje noriu kuo daugiau žmonių padėti įgauti išsilavinimą. Jau dabar stengiuosi mokyti juos, kad, uždirbus pinigų, būtina siųsti vaikus į mokyklas. Tai taip svarbu!
www.swo.lt
Kaip, ilgai nebuvusi gimtoje šalyje, matote Bangladešą dabar? Jau kuris laikas čia dirbate, ar pastebėjote pokyčių? Jis truputį jau pasikeitė. Žinoma, tai tik pirmieji žingsneliai. Tai maža šalis, bet čia gyvena 116 milijonų žmonių ir net jei dirbu dieną ir naktį, man vis vien reikia daug palaikymo ir pinigų, kad kas nors pasikeistų sparčiai ir dideliu masteliu. Bet Bangladešas keičiasi... Aptikau citatą, teigiančia, kad „Mada už vystymąsi“ (Fashion for Development) yra „idėja apie atsigręžimą į savo šaknis“. Man paliko didelį įspūdį mintis, jog mada, visada daugiausiai žvelgusi tik į sparčios ateities perspektyvą, staiga paverčiama priemone, skirta pažinti savo šalį, prigimtį ir šaknis. Kodėl taip akcentuojate mados sugrįžimą į pirmapradiškumą? Viskas prasidėjo 1996-aisiais, kai buvau pakviesta susitikti su UNESCO vadovybe, kuriai tuo metu vadovavo Federico Mayor. Aš visuomet maniau, kad mada yra socialinis faktorius. Tai nėra susiję su tuo, kokios firmos ar mados namų drabužiais vilkime ar kiek pinigų jiems išleidome. Mada man – kultūra ir būtinybė. Nė vienas iš mūsų negali gyventi be rūbų ir vaikščioti nuogas. Būtent dėl to drabužiai taip pat tampa tavo savigarba ir ekonominiu identitetu. Galiu nevalgiusi išbūti tris dienas, tačiau išėjusi nuoga kelioms minutėms būčiau areštuota ir pasodinta į kalėjimą. Todėl aš kuriu madą, prieinamą visiems. Ir, žinote, tokiose šalyse kaip Bangladešas, Indija ar Afrikos bei Pietų Amerikos valstybės, žmonės yra puikūs rankdarbių meistrai. Tad kodėl gi jų nepalaikius? Kam rinktis brangiausias organiškas parduotuves, kai mes turime tą patį? Tik dėl to, kad esame iš Bangladešo? Padėkite žmonėms išsikapanoti iš skurdo! Neretai atrodo, kad Azijos dizaineriai yra kur kas labiau įkvėpti savo kultūros ir tradicijų. Jų sukurti rūbai ir mada žengia koja kojon su kultūriniu paveldu. O Vakaruose kūrėjai kaip tik labiau linkę ignoruoti savo tradicijas ir ieško įkvėpimo tokiose šalyse, kaip... Bangladešas! Ar dėl uždarumo, ar dėl kitų priežasčių azijiečiai skiria tokį ypatingą dėmesį savo tapatybei ir kultūrai? Bet ar nemanote, kad kultūra ir yra pats svarbiausias dalykas bet kurio žmogaus ar valstybės vystymosi procese? Aštuntame dešimtmetyje mes kovojome su Pakistanu dėl savo kultūros. Tai nuostabi šalis, bet jų kultūra ir kalba visiškai skiriasi nuo mūsų bengališkos kilmės. Taigi, mes kovojome už savo kultūrą. Pažiūrėkite ir į savo šalies istoriją! Be kultūros nėra ir tautos, todėl kultūra – tai valstybės stuburas. Ir manau, kad ir vakariečiai skatina ir kultivuoja savo kultūrą. Pažiūrėkite į bet kurią Europos valstybę – Prancūziją, Vokietiją... Kad ir Kalėdų ar Velykų metu – kultūra klesti. Ir jei išvažiuotumėte už didesnių miestų ribų, pamatytumėte, kad tradicinis maistas ir kultūros tąsa niekur nedingo, jie vis dar ten. Jūs easate įtraukta į dešimties moterų, pakeitusių mados veidą, sąrašą. Kaip manote, kur mada gali dar keistis? Ko jai trūksta?
Kiekvieną dieną aš palydžiu tokia pavargusi, kad niekad net neturėjau gerti migdomųjų. Ir nubudusi visuomet tikiuosi kažko nepakartojamo iš žmonių, nes žinau, kad jie ypatingi. Kiekvienas toks yra! Kaip keliavimas pakeitė Jūsų darbą? Kai keliauju, esu visuomet atvira skirtingoms kultūroms, kalboms ir šalims. Ir tai mane verčia jaustis brandžiai. Stengiuosi „išjausti“ šalį, kurioje esu. Tarkim, būdama Šri Lankoje, siekiu pasijusti kaip Šri Lankos mergina, jei atvykčiau į Lietuvą, mėginčiau patirti, ką reiškia būti lietuve. Jei taip nedarai, negali kelione mėgautis iki galo. Aš daug išmokau iš savo tėvų, bet svarbiausia, kad jie mane išugdė ir įpratino gerbti kiekvieną. Taip pat – brandinti save ir visuomet eiti į priekį. Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduriate, kurdama drabužius? Daugelis žmonių žino, kad buvau išvykusi mokytis svetur, tačiau jie stebisi, kad viską darau rankomis. Bet aš daug studijavau ir analizavau ir žinau, kad jei moki rašyti, tau nereikia brangiausio Mont Blanc rašiklio, užtenka paprasčiausio pieštuko. Taip, man teko laimė patekti į labai gerą universitetą ir daug mokytis. Bet mano tikslas yra produktyviai dirbti, tarkim, bent tris valandas per dieną, tačiau tokias, kurios pakeistų žmogaus gyvenimą. Jūs esate gerai žinoma meninikė bei verslininkė, kovojate su lyčių nelygybe. Ar padedate kitoms moterims siekti teisėtos vietos visuomenėje? Galbūt ir pati susiduriate su moterų diskriminacija? Mano didžiausia stiprybė yra meilė žmonėms. Todėl dabar jau nebesusiduriu su tokiomis problemomis, nes žmonės mane palaiko ir myli. Bet aš kovojau už tai. Žinoma, kad sekso vergija, smurtas prieš vaikus ir narkotikai yra didžiulės visuomenės problemos, tad stengiuosi kiek įmanoma daugiau padėti. Kartais manęs gali ir išsigąsti, bet iš tiesų esu labai paprastas žmogus. Dažnai sakau – kas davė jums teisę užgaulioti ir engti kitus? Kai dirbu su audėjomis, nors dažnai tai ir yra šeimos verslas, bet visuomet noriu pamatyti, kaip vyras sumoka žmonai. Kartais jie dvejoja, sako, kad padarys tai vėliau, bet argi tai nėra moterų teisė? Gauti atlyginimą? Jei jie nemoka, sakau, kad tiesiog nebedirbsiu su jais... Kokia Jūsų žinutė lietuvėms ir mados mylėtojams? Nesvarbu, kur dirbčiau, visuomet skatinu vietinius žmones. Lietuvoje žmonės gamina tokius puikius rankų darbo dalykus, todėl tik pasitikėkite savimi. Pagalvokite apie savo orumą ir, manau, kad lietuvės taip pat gali padaryti daug! Jūs esate pasaulio dalis. Ir jei skurstate, žinokite, kad tai – ne mirtina liga. Nežinau stebuklingo būdo, bet žingsnis po žingsio, dirbdamos stropiai ir atkakliai, jūs viską pasieksite. Tikrai galite užsidirbti iš savo amato, nesibaiminkite! Mano sveikinimai, moterys!
Manau, kad mada turėtų būti prieinama visiems. Jei nusipirksi deimantą, gali manyti, kad esi madingas, bet ar jei aš neturiu to deimanto, tai reiškia, kad nesidomiu mada ir nesu stilinga? Kita vertus, galvoju, kad jaunoji karta dabar yra kitokia. Užtenka paspausti mygtuką ir gali sužinoti apie pasaulį. Jūs jau nebegalvojate apie žmones, klasifikuodami pagal odos spalvą. Manau, kad tai jūs, jaunuoliai, turite mados ateitį savo rankose. Kur yra Jūsų dizaino šerdis? Koks jums, kaip dizainerei, dizaino ir mados tikslas? Kur bebūčiau – Bangladeše, Afrikoje ar Amerikoje – mano įkvėpimas atkeliauja iš žmonių. Jie šypsosi akimis! Aš dažnai susitinku su kaimo žmonėmis, matau daugybę spalvinių derinių ir, kai kuriu, pati sau galvoju: „Dieve, viskas juk ateina iš jų!“. Nesijaučiu nejaukiai, vaikštinėdama po Eliziejaus laukus, bet niekas nėra labiau įkvepiantis ir pažadinantis kūrybai, nei kaimo žmonės. Ir kai auštosios mados atstovai klausia manęs, kaip sukūriau vieną ar kitą dizainą, aš tiesiog atsakau, kad mačiau moteris, kurios vilkėjo nepaprastomis spalvomis. Viskas ateina iš žmonių. Jie verčia mane jaustis gyvybinga ir patenkinta ir mažais dalykais. Žmonės man teikia tikėjimą, o aš atiduodu save šimtu procentų.
www.swo.lt
17 | SwO street
Gamtos prieglobstyje fotografas: Mateo Medina modelis: Carolina Xavier @ AE Models Viza탑as ir plaukai: John Ospina
SwO
street | 18
www.swo.lt
www.swo.lt
19 | SwO street
SwO
street | 20
www.swo.lt
www.swo.lt
21 | SwO street
SwO
street | 22
www.swo.lt
www.swo.lt
23 | SwO street
SwO
street | 24
www.swo.lt
www.swo.lt
25 | SwO street
SwO
street | 26
www.swo.lt
www.swo.lt
27 | SwO street
Pavasarį dominuoja menas! Edgaras Vladimirenko
Pradėkime nuo to, jog šią tendenciją galėtume vadinti 2014 metų pavasario/vasaros sezono filosofijos iliustracija, tad meno įkvėpti modeliai Jūsų šiltojo sezono spintose vaidins gan nemenką, o gal ir pagrindinį, vaidmenį. Bet grįžkime kelerius metus atgal, kada mada dar tik šventė naują savo kryptį – minimalizmą. Jūs jau prisijaukinote naująjį XX amžiaus paprastumą. Atsirinkote sau tinkančius modelius, kurie harmoningai papildė Jūsų spintos turinį. Nuostabu. Bet, kai Jūs, ruošdamasi į miestą ar į darbą, užtikrintai derinate švelnaus pastelinio atspalvio skulptūrišką paltą su pieštuko formos sijonu, klasikiniais bateliais ir griežtos formos rankine, lyg mados pranašautoja pasirodo Phoebe Philo, plačiai mojuodama revoliucionierės vėliava ir kratydamasi minimalizmo, kurį pati ir pasiūlė. Staiga minimalizmas nukarūnuojamas, o meno įkvėpta tendencija pradeda naują absoliučios monarchijos dinastiją.
Bet grįžkime prie minimalizmo ir jo žlugimo – tai nėra blogai. Kad ir kiek žavėtumėmės šiomis dizainerių ir dailininkų kūrybinėmis intencijomis, reikia pripažinti, kad niekas to nedėvės nuo galvos iki kojų, nebent viena kita išskirtinė asmenybė, pavyzdžiui, Anna Dello Russo ar Lady Gaga. Štai kur Jūsų neo-minimalizmo deriniai vėl vaidina savo svarbų vaidmenį. Norite neatsilikti nuo tendencijų traukinio? Pasirinkite svarbiausią meno įkvėptą modelį ir derinkite jį su paprastesniais drabužiais. Nepamirškite, jog skirtinga spalvų dermė (color-blocking) yra priskiriama tam tikrai meno srovei madoje. O jei nedrįstate prisijaukinti bent vieno ekstravagantiško drabužio, dėliokite ir kurkite savo minimalistinį derinį ant baltų namų sienų; galbūt taip kils idėja pasinaudoti mažesniais meno kūriniais – aksesuarais, kurių meniška tendencija taip pat nepralenkė.
Nors šis bendradarbiavimas tarp rūbų modeliuotojų ir dailininkų tampa masine tendencija, toks reiškinys jau buvo matomas ir praėjusiame amžiuje, tiksliau – ketvirtajame dešimtmetyje. Garsioji siurrealizmo dizainerė Elsa Schiaparelli labai artimai bendradarbiavo su dailininku Salvador Dali. Vienas iš garsiausių šių menininkų kūrinių – balta, žemę siekianti suknelė su rankomis pieštu omaru. Mados istorijoje auksinėmis raidėmis įrašyta ir Yves Saint Laurent sąjunga su Mondrian ir Andy Warhol kūriniais. Tiek Prada, tiek Longchamp bendradarbiavo su menininkais, suteikdami savo rankinėms pasakiškumo ir mistikos. 2012 m. pasirodė ir „kapsulinė“ Louis Vuitton bei japonų dailininkės Yayoi Kusama kolekcija, kuri dėl atpažįstamo menininkės braižo – milžiniškų taškų – tapo be galo geidžiama visame pasaulyje.
SwO
street | 28
nuotrauka iš L.B.D. archyvo
Nemanykite, jog tai tik Phoebe Philo, kuri pristatė gyvybingą, menais alsuojančią kolekciją. Prie jos prisidėjo tiek Dolce & Gabbana vyrukai su savo antikinės architektūros nuorodomis, tiek grafika bei modernu susivilioję Fendi mados namai. Dizaineriai, praeityje brėžę aiškią liniją tarp meno ir mados, šį sezoną turėjo ją kiek pakoreguoti, o jei tiksliau – panaikinti. Spektro pabaigoje ryškiausiai turėtų šviesti Prada ir Chanel mados namų kolekcijos, visiškai atsidavusios šiai tendencijai ir iškėlusios ją į visai kitą lygmenį. Čia pasireškia fenomenalus įvykis – šias ekstravagantiškas ir spalvingas kolekcijas moteris trokšta įsigyti. Iliustracijomis margintą Prada rankinę ar Chanel kuprinę priderinę prie paprastų džinsų ir marškinėlių, pamatysite, jog šios ryškios detalės nėra tokios jau šokiruojančios ar nesuderinamos.
www.swo.lt
REKLAMA
www.swo.lt
29 | SwO street
Britiškos Burberry šaknys Kensingtono soduose. SwO lankosi Londono mados savaitėje Raminta KERŠULYTĖ nuotraukos iš Asmeninio mados namų archyvo
Ar pamenate jausmą, kuris apima besiruošiant pirmajam pasimatymui? Padvigubinkite jį, tą patį darykite ir su panika, apimančia pravėrus drabužių spintos duris ir supratus, jog nėra nė vieno rūbo, kurį norėtumėte apsivilkti. Viską susumavę gausite jausmą, koks apima prieš prasidedant mados savaitei. Vienas reikšmingiausių SwO mados įvykių per Londono mados savaitę – pasimatymas su sena meile – Burberry Prorsum. Jūs taip pat turėjote galimybę stebėti kolekcijos pristatymą tiesiogiai swo. lt portale. Keliaujant į Kensingtono sodus, kur vyko pasirodymas, prisiminėme vieną pirmųjų online pasimatymų su Burberry – 2011 metų pavasario/vasaros sezono transliaciją, nuo kurios ir prasidėjo SwO ir Burberry meilės romanas. Tuomet beviltiškai susižavėjome Christopher Bailey talentu atskleisti tikrųjų vertybių svarbą, Burberry vardu kuriant šiuolaikiškas, pritaikytas šių dienų pasauliui kolekcijas. Bailey gebėjimas kurti drabužius, kurie puikiai suderina tradicijas bei inovacijas, yra tai, kas išryškina autentiškas ir itin lokalias Burberry šaknis, kerinčias pasaulį. 2014 metų rudens/žiemos kolekcijoje dizaineris taip pat nepamiršo pabrėžti britų paveldo svarbos. Kolekcijai, pavadintai „Bloomsbury girls“, Bailey įkvėpimo sėmėsi iš britų dekoratyviojo meno grupės Bloomsbury bei Charleston namų, kuriuose ir vyko dauguma įtakingų šio judėjimo rašytojų, tapytojų ir intelektualų diskusijų bei susitikimų. Madų šou pažymėjo ir bendradarbiavimo su Charleston Trust fondu pradžią; šio projekto tikslas – padėti apsaugoti kūrybinį bei kultūrinį paveldą. Lengvabūdiška Burberry Prorsum kolekcijos nuotaika buvo kuriama naudojant tokias medžiagas kaip zomša, rankomis dažyta oda, Anglijoje austa medvilnė, gabardinas (specialaus pynimo audinys, naudojamas puspalčiams, lietpalčiams ir pan., - red. past.). Švelnus ir spalvų paletės spektras – vyrauja serbentų, alyvuogių, šeivamedžio uogų tonai rožinė. Siluetai šioje kolekcijoje buvo laisvi, o sijonų, suknelių ilgiai – žemiau kelių, dažnai siekiantys žemę. Kolekcijos trofėjus – antklodės tipo pončas, kuri Christopher Bailey pritaikė kiekvienam jo kolekciją demonstravusiam modeliui, išsiuvinėdamas jų inicialus, ir padovanojo jiems, atsidėkodamas už bendradarbiavimą. Po vieno internetinio pasimatymo su Burberry, stebint 2011 metų pavasario/vasaros sezono kolekciją, pamenu, iš galvos dar ilgai nesitraukė melodijos iš pristatymui parinkto garso takelio, ypač grupės „The Feeling“ daina „Rose“. Niekas nepasikeitė ir šiais metais – britų atlikėjų Paloma Faith, Ed Harcourt, Rhodes atliekama gyva muzika mus, susirinkusius salėje, tiesiog pavergė. Net ir dabar, praėjus nemažai laiko po pristatymo, neretai pastebiu save niūniuojančią Paloma Faith kūrinį „Only love can hurt like this“ („Tik meilė gali taip žeisti“). Burberry turbūt įtarė, jog pasirodymuose išgirsta emocionali muzika mus persekios ištisas savaites, todėl ne veltui sukūrė atskirą Burberry muzikos skiltį itunes.com platformoje (itunes.com/Burberry). Pirmasis pasimatymas su Burberry paliko didesnį įspūdį, nei tikėjomės. Jaudinantis, asmeniškas, emocionalus, jis privertė mus nekantriai laukti kito susitikimo.
SwO
street | 30
www.swo.lt
www.swo.lt
31 | SwO street
SwO
street | 32
www.swo.lt
www.swo.lt
33 | SwO street
2014 m. pavasaris–vasara. ryškiausios tendencijos
Nuotrauka: „APB Apranga“ archyvas
Edgaras Vladimirenko
SwO
street | 34
www.swo.lt
Pakelkime taures ne tik už antrąjį Swo street gimtadienį, bet ir pagerbkime naująjį mados etapą. Šiltasis 2014ųjų sezonas didžiausią dėmesį skiria individualiam ir unikaliam žavesiui. Nesvarbu, ką pasirinksite – viliojančią egzotiką, kutais dekoruotą rankinę ar spindinčią lamé suknelę – charakteris yra svarbiausias elementas. Naujasis mados maksimalizmas ant podiumų atnešė ir laisvės pojūtį, tad dizaineriai siūlo pažaisti tuo, ką jau turite savo spintose. Tendencijos gali grįžti ir vėl praeiti, bet žaismingumas, mes tikimės, niekad nebeišeis iš mados. Taigi, mirties nuosprendis minimalizmui pasirašytas. Pats metas atrasti Jūsų vidinę mados Kseną, pasiryžti keisčiausiems dizainerių pasiūlymams ir šį sezoną tiesiog velniškai gerai pasilinksminti. Pirmyn, mes metame Jums iššūkį! Dailės klasė Miuccia Prada savo pristatymo erdvės sienas papuošė originaliomis freskomis, Karlas Lagerfeldas sukūrė Chanel „meno galeriją“, kurioje buvo pristatytas ir robotas iš Chanel No.5 buteliuko (iš ko gi daugiau?), o Céline mados namuose netgi dizainerė Phoebe Philo pamynė ilgus metus demonstruotą ištikimybę minimalizmui, atskleisdama savo naują „more is more“, „bold is better“ estetiką (vert. Kuo daugiau, tuo puikiau, kuo ryškiau – tuo geriau) ir maksimalistinę drabužių derinimo koncepciją. Tai buvo naujas požiūris – dėmesys kreipiamas išskirtinai į spalvas ir į įvairius motyvus. Atraskite sau mielą meno kryptį ir – pirmyn į parduotuves. Ieškoti tikrai nebus sunku. Metas žaisti Mada su sporto aura! Nepriimkite to tiesmukai, juk sportas – tai žaidimas. Nebijokite keisčiausių derinių, nes čia, kaip ir sporte, treniruotės tik ugdo įgūdžius. Jei nežinote, nuo ko pradėti, peržiūrėkite Tommy Hilfiger, Gucci ar Victoria Beckham kolekcijas. Prabangi sportinė dizainerių apranga dailina moters kūno linijas. O kur dar įvairiaspalvė Prada merginų armija, Rag & Bone tenisininkės, Tommy Hilfiger banglentininkės... Žaidimas prasideda. Saldainių pakuotės Lamé, brokatas, atlasas, kiniškas šilkas, satinas, foliją imituojantis audinys ir žvyneliai… dienos metu. Tai ne įmantrūs saldainių pakuočių pavadinimai, o medžiagos, kurios šiltojo sezono podiumą nušvietė itin ryškiai. Kaip Donatella Versace sako, „šį sezoną daugiau yra tik geriau“, tad jūsų neturėtų stebinti į gatves dienos metu persikėlę itin blizgūs Lanvin kostiumėliai, sijonai, įvairiaspalvis, kiek etniškas Givenchy žvilgesys ir visą šį spindesį vainikuojanti Dior kolekcija, kurioje – klasikiniai mados namų siluetai, tik šįkart tarsi sidabru lieti. Ši pavasarį ir vasarą į gatves ženkite disko žvilgesio ritmu! Geografijos vadovėlis Jei įgris kasdienybė biure ar paskaitose ir norėsite pajusti egzotikos dvasią, toli keliauti nereikės. Dizainerių salonai greičiausiai virs įvairiausių kultūrų kostiumų muziejais, be abejo, pritaikytais moderniai miesto amazonei. Šį sezoną mados lyderiai it sutartinai žavisi safariu ir šiaurine Afrikos dalimi, tad 2014 metų pavasario-vasaros moteris – tikra klajoklė. Tenka pripažinti, jog dizaineriai neperkelia etniškų motyvų primityviai. Geometrinius raštus, kutus, spalvų įvairovę jie pritaiko moderniems siluetams arba atvirkščiai – genčių įkvėptus kostiumus nuspalvina neutraliais tonais.
www.swo.lt
Dešimtasis dešimtmetis Pagrindinis klausimas, kurį turite sau užduoti: „ar mano įvaizdis minimalistinis, tačiau kiek provokuojantis ir tuo pat metu patogus ir sportiškas?“ Jei atsakymas teigiamas, tuomet tęskite ir skaitykite toliau. Pagrindinės šios tendencijos detalės – lengvo kičo dermė ir naktinių tipo suknelės. Nepamirškite ir bent vieno legendinio šio dešimtmečio simbolio – mėlyno džinso, kepurės su snapeliu, languotų marškinių, surištų ties juosmeniu, arba jau visų pamėgtos „Nike Air“ avalynės. Beje, patinka tai ar ne, bet trumpos palaidinės vėl grįžta į mūsų spintas... Pastelinis nuraudimas Neapsirikite, ši blyškiai nuraudusi mergina (kurių gatvėje ir parduotuvių reklaminėse vitrinose vis daugės) nėra tokia tyra ir nekalta, kaip atrodo: prasegti marškiniai, kiek patrumpinti įprastiniai drabužių ilgiai ir permatomos medžiagos. Pagrindinis uždavinys, pasirinkus švelniai rožinį atspalvį, – aprangai suteikti aštrumo prieskonį. Rožinis moteriškumas ir gebėjimas suvilioti greičiausiai taps raktiniais sėkmės žodžiais. Norint dėvėti švelniai rožinio atspalvio rūbą, teks atsikratyti senojo stereotipo, jog rožinė – mažų mergaičių spalva. Marškiniai – būtinybė Marškiniai ar poplino suknelė su apykakle šį sezoną taps ta pagrindine sezonine investicija, kuri bus trokštama ir labai madinga. Verta pastebėti, jog modeliuotojai siūlo klasikinius marškinius, jų beveik neinterpretuoja, išlaiko urbanistinę ir modernią dvasią. Pavyzdžiui, Alexander Wang siūlo seksualiai prasegtus marškinius su derančiais poplino šortais, Dior – marškinių tipo suknelę, kuri tarsi išpjauta ties pečių sritimi ir gerokai suveržta ties liemeniu, o Hermès, Donna Karan ir Tod’s – klasikinius laisvalaikio modelius. Aštrinkite savo klostes Priešingai nei 2012-aisiais, šį sezoną klostės neturi vienos aiškios krypties. Vienu atveju jos labai romantiškos, kitu – jau modernios. Nepaisant audinio lengvumo, akcentuojamas klosčių kampuotumas, tad kiekviename rezultate juntamas aštrumo įspūdis. Populiariausias dizainerių pasiūlymas – midi ilgio klostuota suknelė ar sijonas. Verta pasidomėti ir Givenchy kolekcija, kurioje klostėms suteikiamas naujas atspalvis – čia dėl panaudotų gamybos technologijų, drabužiui judant, iš po klosčių atsiveria ryškus geltonas audinio ruožas! Kojų valanda – mini ilgis Jei vis dar laukiate, kada grįš sijonai iki žemės, žinokite, jog šis sezonas ne Jūsų. Šio sezono pasiūlymuose vakarėliams tinka išskirtinai mini ilgio kokteilinės suknelės. Greičiausiai reikėtų pradėti nuo to, jog dizainerių variacijų spektras – kaip niekad platus, tad išsirinkti tą vienintelį modelį nebus labai paprasta. Daugiausia – prie kūno prigludusių arba laisvo silueto modelių. Subtiliai atidengta Nei nuoga, nei apsirengusi. Taip galima kalbėti, aptariant paskutiniąją 2014-ųjų pavasario-vasaros sezono tendenciją. Ar neprimena kažkokios liaudies pasakos? Įsivaizduojate teisingai! Įvairūs permatomi audiniai (šifonas, tiulis, nėriniai, žoržetas) niekur nesitraukia ir yra subtiliai naudojami gražiausioms moters kūno vietoms atidengti. Populiariausia išlieka kojų dalis, drąsesnėms – krūtinės zona. Permatomi audiniai šį sezoną buvo naudojami ir sportinėje aprangoje (tinklas Gucci kolekcijoje), o pasitelkus provokuojančius akcentus, netgi kuriant romantišką įvaizdį (Notingemo nėriniai Burberry Prorsum kolekcijoje).
35 | SwO street
Ar mada trina ribą tarp vyrų ir moterų? Pastebėjimai, gyvenant Londone Viktorija Mačkinytė
Vaikščiodama po Burberry parduotuvę ir čiupinėdama bei žiūrinėdama naujausios kolekcijos drabužius, tiesą pasakius, juokiausi. Sunkūs, gausiai metalo detalėmis puošti lietpalčiai, rankinės ir batai verčia moterų skyriaus lentynas linkti nuo svorio, tuo tarpu vyrų kolekcijos viršutiniai drabužiai, atrodytų, atsisako siūlių gausos, batai – raištelių ir sagčių, o marškiniai masiškai nutapomi gėlių motyvais. Trumpam užsimerkusi pamąsčiau apie tai, ką matome gatvėse ir negalėjau iš galvos išvyti minties – ar mada vyrus verčia jaustis ir atrodyti moteriškai? Prieš prasidedant Prancūzijos Revoliucijai, mada nebuvo skirstoma į vyrišką ir moterišką, tačiau buvo pastebimas akivaizdus mados skirtumas tarp klasių. Kaip bebūtų, devynioliktajame amžiuje, vykstant daugybei socialinių, politinių, gyvenimo būdo, o kartu su jais ir mados pokyčių, įvyko ir istorijoje žymimas Didysis vyrų atsiskyrimas (angl. k. The Great Masculine Renunciation). Po daugybės metų puošimosi, pudruotų perukų ir perlo baltumo odos puoselėjimo, vyrų mada ėmė sparčiai keistis – drabužių kūrimas ėmė suktis aplink patogumo ir praktiškumo ašį. Švarkai, kelnės, marškiniai ir liemenės tapo pagrindiniais ir bene vieninteliais vyriško garderobo elementais ir tam daugiau keistis neleido didžiulę įtaką vyriškai madai padarę pasauliniai dvidešimtojo amžiaus karai. Burberry mados namai britiškąją madą lydi jau nuo 1856-ųjų, kuomet svarbiausi jų produkcijos kūriniai buvo vyriškos karinės uniformos ir viršutiniai drabužiai. Dvidešimtojo amžiaus pradžios Burberry reklamos skelbė apie visišką judėjimo laisvę, puikią apsaugą nuo atšiaurių oro sąlygų ir universalumą. Vyrų mada tapo lyties atspindžiu – ji simbolizavo racionalumą, praktiškumą ir, gerai pagalvojus, juk būtent to meto vyras netgi dvidešimt pirmame amžiuje, madoje nykstant ribai tarp lytiškumo, vis dar išlieka tikros stiprybės ir vyriškumo simboliu.
SwO
street | 36
Kad riba tarp abiejų lyčių mados yra benykstanti, teigiu ne be reikalo. Daugmaž prieš dvejus metus spauda, medijos ir visas mus supantis pasaulis į mūsų lūpas ir kasdienį žodyną įdėjo naują, iki tol retai benaudotą žodį – androgeniškumas. Netgi prieš tuos kelerius metus androgeniškas žmogus buvo labiau moteris, apsivilkusi vyriškais drabužiais, nei atvirkščiai. Peržengę 2014ųjų slenkstį ir vos akies krašteliu žvilgtelėję atgal pro kairį petį, galime pastebėti, kiek daug pastarųjų sezonų dizainerių kūrinių gali būti dėvimi abiejų lyčių. Mes nebekalbame apie Yves Saint Laurent moterims pristatytą skandalingąjį ir visus įsimylėti privertusį Le Smoking Suit, mes netgi nebekalbame apie aštuntajame dešimtmetyje vyrų sparčiai užsiaugintus plaukus, platėjančias kelnes bei gėlėtas palaidines. Nebėra prasmės kalbėti apie dešimtmečius ar sezonus, kurių metu vyrai ir moterys, atrodytų, apsikeičia rolėmis – netgi tai jau tapo įprasta. Šiandien, kone įpusėjus antram dvidešimt pirmojo amžiaus dešimtmečiui, mes kalbame apie naują, tačiau ne visiškai netikėtą moterų ir vyrų mados supanašėjimą. Unisex pastaruoju metu tampa vienu iš pagrindinių madoje vartojamų žodžių. Aš pati asmeniškai niekuomet nepraeinu pro vyriškų drabužių skyrių, nepasidairiusi sau naujų marškinėlių, ir vis dažniau sutinku ten savo dydžio ieškančias kitas merginas ar moteris. Žinoma, galime leisti sau su palengvėjimu atsidusti, kol veidrodyje prie matavimosi kabinų dar nesame mačiusios iš po trumpos suknelės kyšančių raumeningų vyriškų kojų, tačiau ar turėtume to ir bijoti?
auksine suknele ir šalia pastačius juodu kostiumu vilkinti vyrą, tai šiuolaikinėse reklamose lyčių skirtumai gali būti pabrėžiami ir kitaip – vyrą ir moterį aprengiant beveik vienodai ir žiūrovo dėmesį nukreipiant į natūralius jųjų skirtumus. Rašydama šį straipsnį supratau, jog žaviuosi ir džiaugiuosi pokyčiais moteriškoje madoje – juodi marškinėliai ir žemakulniai batai pagaliau yra priimtini daugelyje viešų socialinių situacijų, tad kuo gi čia skųstis? Kaip bebūtų, su heteroseksualiais vyrais moteriška mada dalintis noro savyje neatrandu. Dėl lyčių maišymosi madoje šiek tiek kaltinu moterišką giminę – jei iš vyrų atimsime visus jų madai būdingus bruožus, kuo beliks vilkėti mūsų stipruoliams? Kūryba madoje keitėsi visais laikais ir, be abejonės, niekuomet nesiliaus keistis. Dvidešimt pirmojo amžiaus technologijų ir gyvenimo būdo suteikta laisvė atnešė naujų vėjų ir į mados pasaulį. Riba tarp lyčių gali atrodyti benykstanti, tačiau, pažiūrėjus į šalia manęs bibliotekoje sėdintį vaikiną, mano žvilgsnis iškart krypsta į didžiulę vešlią barzdą ir, nors vis dar kartais užsižiūriu į tolį, svajodama apie tikrą iš šešto dešimtmečio nuotraukos išlipusį kostiumuotą vyrą su viskio taure rankoje, išsklaidau savo nuogąstavimus apie miestų paviršius trypiančius belyčius žmones – mes niekuomet neapsikeisime tomis X ir Y, kurios, ką bedėvėtume, vis vien mus kontroliuoja.
Pastaruoju metu vis dažniau sutinku naujų dizainerių, kuriančių darbus, galinčius vyrą ir moterį paversti beveik belyčiais dvyniais. Jei anksčiau moteriškumas fotosesijose buvo pabrėžiamas, merginą aprengus žvilgančia
Asmeninio archyvo nuotrauka
Prie klaviatūros prisėdau ką tik palikusi Burberry vyriškos kolekcijos pristatymo transliaciją naujoje ir labiau nei bet kas, ką man yra tekę matyti, blizgančioje mados namų parduotuvėje. Siurbčiodama šampaną ant vienos iš svečiams paruoštų verstos odos kėdučių mąsčiau, kodėl čia susirinkome. Londono vyrų mados savaitė – renginys ir reiškinys, iki šiol tebuvęs nedidelis moterų mados savaitės šešėlis, į kurį dar prieš kelerius metus niekas nekreipė pernelyg daug dėmesio – taip, keli susitikimai kalendoriuje, trys savaitės dienos, užpildytos madų šou – tačiau pamažu šis tapo savarankišku ir nė kiek nemažiau prabangiu renginiu, švenčiančiu ne kieno kito, o būtent vyrų madą.
www.swo.lt
Rolana Kuprytė – apie Londoną, spalvas ir „Dior“. Gyvenimas margame Londone Ieva Dainytė
Asmeninio archyvo nuotrauka
renkasi hipsteriai ir menininkai, o dar viena iš mano mėgstamiausių vietų – restoranas ir kokteilių baras, kuris yra Oxo bokšte. Restoranas yra prie upės, su gražiu vaizdu į panoramą, jame dirba nuostabūs žmonės ir tai buvo pirma vieta, kurioje aš įsidarbinau, nuvykusi į Londoną (dirbau padavėja kokteilių bare, o po metų grįžau prie savo tikrosios specialybės). Nuvažiuoti į Londoną ir viską gauti iš karto yra neįmanoma, žinoma, būna, kad kažkam pasiseka, man – ne. Turėjau įdėti daug pastangų dėl kalbos, dėl pačios patirties, kaip gyventi dideliame mieste. Iš pradžių tai buvo labai sunku, bet vėliau viskas stojo į savo vietas. Gyvenimas Londone turbūt kardinaliai skiriasi nuo gyvenimo Vilniuje. Kur jautiesi geriau? Ar Britanijos sostinėje jau gali sakyti, jog jautiesi sava? Taip, jaučiuosi sava ir net labai. Būtent Londone pradėjau daugiau leisti sau ir nustojau bijoti, ką pagalvos žmonės. Man patinka puošti kitus, nes tada jaučiuosi gerai. Vilniuje aš nelabai galėdavau atsiskleisti, nes nelabai ir drąsu. O pagyvenus Londone jau niekas nebaisu, nebe taip svarbu, ką mano kiti. Patinku sau ir viskas. Vadinasi, taip ir yra gerai. Jei neklystu, esi susijusi su mados namų Dior vardu. Papasakok plačiau. Dirbu „Selfridges“ prekybos centre, kuriame po vienu stogu yra turbūt visos įmanomos parduotuvės, prabangios ir neprabangios. Mano darbas – Dior mados namų parduotuvėje, kurioje dirbu kaip spalvų stilistė, nors praktiškai tai yra tikrų tikriausias visažistės darbas. Turiu organizuoti nedidelius naujos kolekcijos pristatytus klientėms, kurios užsuka į „Selfridges“. Supažindinu su naujausiomis Dior kolekcijomis. Mokinu, kaip pasidažyti, arba tiesiog papuošiu savo klientes. Taigi, Dior – vienas iš mano pagrindinių darbų Londone. Bet tikrai niekada neatsisakau ir privačių užsakymų, ar tai būtų nuotaka, ar fotosesija. Man patinka mano darbas, todėl laisvadieniai man ne visada reikalingi.
Mados ir grožio srityje užsienyje dirbančių lietuvių ne tiek jau ir nemažai – tai seniai nieko nebestebina. Tačiau kiekvienas jų – su sava istorija, savitu stiliumi, savomis mėgstamiausiomis vietomis svetur bei mintimis. Metas susipažinti su nauja asmenybe – Rolana Kupryte, kurią kalbina mūsų Ieva. Gyveni Londone, kas lėmė, jog įsikūrei būtent ten? Pirmiausiai į Londoną išvykti norėjau, jog patobulinčiau anglų kalbą. Taip pat dėl to, kad mano – visažistės – profesijai čia yra daugiau galimybių tobulėti ir pasireikšti, tad pasitaikius puikiai progai ja ir pasinaudojau.
www.swo.lt
Kokios mėgstamiausios tavo vietos Londone? Puodeliui kavos ar jaukiam pasivaikščiojimui… Jaukiam pasivaikščiojimui siūlyčiau parką. Prie mano namų yra vienas, ten visada einu pasivaikščioti su savo šunimi. O puodeliui kavos galbūt Shoreditch rajoną?.. Ten dažnai
Ar vaikystės svajonės apie ateitį ir tai, kokia būsi užaugusi, bent kiek sutampa su dabartimi? Na, vaikystėje tikrai nemaniau, jog būsiu visažiste, nes labiau už viską norėjau būti kirpėja. Po to pradėjau mėtytis, ypač prieš baigiant mokyklą... Pradėjau stebėti save, gilintis, kas man patinka ir kas man miela. Mokykloje dažnai tekdavo dalyvauti renginiuose – juos vesti ar kokį mažą
37 | SwO street
REKLAMA
SwO
street | 38
www.swo.lt
spektaklėlį suvaidinti – ir tai man labai labai patiko. Tad natūraliai ir atėjo mintis: noriu būti aktore! Po mokyklos išvažiavau į Vilnių, čia juk buvo mano svajonių miestas (šypsosi, aut. past.). Atvykusi studijuoti iškart neturėjau galimybių, tad teko gyvenimą sostinėje pradėti nuo darbo paieškų. Pirmąjį darbą susiradau batų parduotuvėje (vis tik akivaizdu, jog nuo pat pradžių kažkas traukte traukė prie mados). Šiame darbe dirbau apie dvejus metus. Be abejonės, svajonės neišblėso, – vis dar norėjau vaidinti. Ir vieną dieną lyg iš dangaus nukrito pasiūlymas dirbti televizijoje. Dirbau interaktyviųjų šou vedėja Budapešte. Ten irgi užsibuvau apie porą metų. Nemažai laiko praleidusi tiesioginiame eteryje supratau, kad tai tikrai ne man, „not my cup of tea“, kaip sako britai. Bet vienaip ar kitaip, labai džiaugiuosi įgauta patirtimi ir pasitikėjimu savimi.
sulaukiu ir vis įdomesnių pasiūlymų. Manau, tik besimokant ir braunantis giliau į mišką, įmanoma vieną dieną nugriauti tą didelį kalną. Dabar svajoju sužinoti visas paslaptis apie grimą ir ateityje dirbti su kino filmais! O ar pavyks – laikas parodys. Kadangi esi išties stilinga asmenybė, kurios sunku nepastebėti gatvėje, ką manai apie madą ir kokia asmenybė tave įkvepia labiausiai? Dievinu Audrey Tautou. Tai nuostabi prancūzų aktorė, kuria sunku nesižavėti. Didžiausias mano įkvėpimo šaltinis yra dizainerio Christian Dior suformuotas New Look, arba „naujasis įvaizdis“. 1940 m., 1950 m. ir šie dešimtmečiai po jų – tiesiog tobuli laikotarpiai! Iš jų semiuosi idėjų makiažams. Sijonai, suknelės, skrybėlės... Niekada jų neatsisakyčiau už jokius pinigus, – tai ir yra mano mada.
Asmeninio archyvo nuotraukos
Gyvendama ten susipažinau su Simona – mergina, kuri dabar yra mano sielos sesuo ir žmogus, kuris vedė mane teisingu keliu. Būtent ji ir pasiūlė daryti tai, ką darau dabar. Jos dėka mano gyvenime yra tiek daug spalvų, kad dabar visus ir spalvinu (šypsosi, - aut. past.). Kartą Simona mane pakvietė dirbti
tuometinėje jos ir jos draugo fotostudijoje. Pasiūlė ateiti pabandyti ir padėti jiems gražinti klientus. Man visažistės darbas sekėsi, nors galbūt tada ir maniau, jog geriau sektųsi dirbti stiliste (dabar suprantu, kad tikrai ne!). Visada labai daug iš savęs reikalauju ir man buvo svarbu, kad kiekviena klientė iš mūsų studijos išeitų labai laiminga. Kuo giliau lindau į mišką, tuo labiau nepatiko, ką dariau... Norėjau viską atlikti nepriekaištingai. Taip ir pradėjau mokytis tarptautinėje makiažo mokykloje – International MakeUp Store School – su trimis profesionaliais ir bene geriausiais industrijos visažistais, kurie mums ir dėstė. Aš labai džiaugiuosi, kad pakliuvau būtent ten, nes tai tikrai buvo stiprūs kursai, kurių rezultatai matyti šiandien (nusišypso, - aut. past.). Dar nespėjus baigti mokymų, mokykla mane jau siuntė į įvairius renginius ar televizijos laidas padėti ten dirbantiems visažistams ir taip kuo greičiau įgauti praktikos. Laikui bėgant vis daugiau ir daugiau dirbau su renginiais, dizaineriais, privačiais klientais, kol visiškai nebeliko laiko mūsų studijai, kurioje pradėjau dirbti ir kuri paskatino mokytis. Na, o šiandien esu kur esu. Ir galiu drąsiai sakyti, kad tai yra Mano darbas, kurį myliu. Mane visada supa įdomūs, kūrybingi žmonės. Kuo toliau, tuo daugiau
www.swo.lt
39 | SwO street
„Mados Infekcija“ – sportiškas startas Šarūnė Kleivaitė NUOTRAUKos AuTORIUS: Paulius Zaborskis
Penktadienį, kovo 21 d., prasidėjo ne tik kalendorinis pavasaris, tačiau ir realus Vilniaus senamiesčio atgimimas, mat į gatves išlindo ne tik savaitgalį pasiruošę švęsti jaunuoliai, tačiau ir būrys modistų – švęsti pavasario su „Mados Infekcija“. Išskirtinai šiltą penktadienio vakarą ant tradiciškai kaukole papuoštos scenos buvo pristatytos šešios kolekcijos: Ievos Daugirdaitės, Dovilės Cibulskaitės ir Anos Romanovos,Tribe by Marina & Donata, Lilijos Larionovos, Kristar Design by Kristina Vikoren, Vitalijos Malyško bei Eglės Žiemytės D. EFFECT. Pirma mintis, pasibaigus vakarui, buvo tokia: „dabar suprantu, kur dingo visi kedai iš Vilniaus parduotuvių!“. Sportinius batelius, pasirodo, šiuo metu įsigyti ne taip lengva, kaip atrodo, ypač kai nenusakomą gausybę jų išsineša dizaineriai savo kolekcijų pristatymams. Dabar aišku, kur buvo dingę visi „New Balance“ ir „Nike“ – ant „Mados Infekcijos“ podiumo. Iš tiesų vakaras buvo itin sportiškas, ką ir galima buvo numatyti – juk be sportinių detalių dabar neįsivaizduojame nė vieno gatvės stileivos. Sportinis stilius šį sezoną neabejotinai užima pirmą vietą, o po paskutinio Chanel Paryžiaus haute couture kolekcijos pristatymo šis tik dar giliau įleido šaknis. Lietuvių dizainerių sprendimas žengti koja kojon su pasaulinio masto mados vėjais tikrai nebuvo prastas, tačiau turbūt ne vienas pasigedome naujų stiliaus idėjų. Vakarą pradėjusi Ieva Daugirdaitė nustatė puikų toną vakarui. Dizainerė pristatė 2014–2015 m. rudens/žiemos kolekciją, kurioje gausu ryškių pavasarinių spalvų, tokių kaip ryškiai rožinė bei melsva. Kolekcijoje vyravo architektūrinės užuominos – tiesūs ir griežti kirpimai. Ant podiumo matyti rūbai – tikras minimalizmo išgryninimas. Taip pat dizainerė priminė susirinkusiems ir apie savo nuostabiąsias kvadratines kuprines. Toliau minimalizmo temą tęsė Dovilės Cibulskaitės ir Anos Romanovos duetas su kolekcija „Pure.01“. Dizainerių duetas, laimėjęs šių metų „Mados Injekciją“, jau konkurso metu išsiskyrė iš minios jaunųjų dizainerių, o ant podiumo ŠMC taip pat įrodė savo laimėjimo vertę. Kolekcija nuo galvos iki kojų balta, joje taip pat vyravo permatomų apatinių audinių ir sunkaus viršutinio rūbo sintezė. Merginos puikiai pasinaudojo nesudėtinga taisykle: genialumas slypi paprastume.
Dizainerės prêt-à-porter kolekcija skirta stilingam, greitu miesto ritmu gyvenančiam vyrukui, pasikliaujančiam minimalistiniais siluetais ir dievinančiam patogumus. Tiesa, norintis dėmesio irgi šį tą atras, pavyzdžiui, raudonos spalvos drabužių modelius. Kaip ir moterims, taip ir vyrams Lietuvos mados scena siūlo neužmiršti sportinių detalių – blizgių juodų kepuraičių bei „Nike“ sportinių batelių. Antrąją vakaro dalį užbaigė norvegų dizainerė Kristina Vikoren su kolekcija „Birth“. Pati dizainerė teigia esanti sport–punk kūrėja. Avangardinė kolekcija po švaraus minimalizmo sunkiai įsiliejo į sportinį kontekstą, tačiau tie patys „New Balance“ ir „Nike“ priminė, kad vis dar esame tame pačiame vakare. Dizainerės išskirtinumo ženklas – ji siūlo tampres ne tik merginoms, tačiau ir vaikinams!.. Paskutinį vakaro etapą pradėjo Vitalija Malyško su vyriška kolekcija „Madoisto dienoraštis“. Madoistas – tai Madoizmo religijos išpažintojas, o jis yra jaunas vyras, dievinantis madą. Kolekcijos pristatymas, tiesa, labiau priminė trumpą performansą negu eilinį drabužių demonstravimą. Ant podiumo visi modeliai žengė kartu, o galiausiai vieną jų tariamai nušovė... pati dizainerė. Vakarą užbaigė Eglės Žiemytės 2014– 2015 metų rudens/žiemos D.EFFECT kolekcija. Dizainerė, puikiai žinoma vietos bei užsienio publikai dėl savo žaviųjų paltukų, ir vėl pateikė įvairių paltų variacijų ateinančiam šaltajam sezonui. Ji siūlo ne tik plačius geometrinių formų viršutinius drabužius, tačiau ir ekstravagantiškesnius kailinius. Kolekcijoje taip pat buvo galima išvysti suknelių su tarpukario laikotarpio fotografijomis, o aksesuarus pakeitė giberne maišelis ginklų priežiūrai.
Antrąją vakaro dalį pradėjo Tribe by Marina & Donata duetas. Jos įliejo šiek tiek spalvų bei raštų į minimalistinę aplinką su kolekcija intriguojančiu pavadinimu – „Lady‘s Got Balls“. Tai velykinių margučių įkvėpta kolekcija, kurioje ant rūbų matyti tradiciniai mūsų pamėgti kiaušinių puošybos raštai. Švarkeliai, suknelės, palaidinės – viskas buvo numarginta, o modelių galvas puošė šiaudinės, margučių pintines primenančios sportinio stiliaus kepuraitės. Regis, kad merginos pasiruošė sportinėms Velykoms. Po šventiškai nusiteikusių merginų sekė Lilijos Larionovos „Independent/WhiteHorses/2“ – tai vyriška kolekcija, į sceną įsiveržusi su geru energijos užtaisu.
SwO
street | 40
www.swo.lt
„Mados Infekcija“. Antras dublis Šarūnė Kleivaitė NUOTRAUKos AuTORIUS: Paulius Zaborskis
Šeštadienį, antrąją „Mados Infekcijos“ dieną, buvau įkvėpta pirmųjų sportinių kolekcijų pristatymo, tad išsitraukiau savo akinamai baltus sportinius batelius ir išžygiavau į ŠMC! Tiesa, po pirmosios dienos lūkesčiai buvo šiek tiek nukritę, o šeštadienį jie nei pakilo, nei nusileido – liko daugmaž tokiame pačiame lygyje, tad paklausta, kaip renginys, atsakydavau – „normaliai“. Iš tiesų visai nebuvo blogai, tačiau ir nebuvo tų susižavėjimo šiurpuliukų. Antrąją „Mados Infekcijos“ dieną kolekcijas pristatė Kristina Kruopienytė, Tatsiana Grakova, Akvilė Jančauskaitė, Grosser Heinrich duetas, Ugnė Martinaitytė, Wali Mohammed Barrech bei Sandra Straukaitė. Šeštadienio pasirodymus sugrupavau į dvi dalis: profesionalų bei naujokų. Profesionalų grupei priskiriami Kristina Kruopienytė, Grosser Heinrich, Wali Mohammed Barrech bei Sandra Straukaitė. Kristina Kruopienytė pradėjo antrąjį vakarą su kruopščiai išbaigta kolekcija pavadinimu „Pin It / X Board“. Dizainerė tikrai užkėlė aukštą kartelę po jos kolekcijas pristačiusiems dizaineriams. Švarus architektūrinis stilius, vyraujančios neutralios spalvos ir, svarbiausia, patrauklus ir protingas požiūris į madą. Turbūt ne viena moteris susižavėjo kostiumo variacijomis, tokiomis kaip ilga liemenė bei kelnės su kantu, o vaikinai taip pat nebuvo užmiršti. Kolekcijoje mėgstantiems dėmesį – dryžiai, o kuklesniems modistams – laisvų kelnių bei švarko duetas. Taip pat kolekcijoje nemažas paltukų bei švarkelių pasirinkimas – nuo trumpų susiaučiamų iki ilgų, su odos detalėmis. Kad renginio pradžia įspūdinga, abejonių nekilo, tad uždarymui buvo paliktas dar vienas geras mados užtaisas – tai Sandros Straukaitės kolekcija „Bloody Mary“. Dizainerė – tikra profesionalė, ji žino, kaip patraukti žiūrovo dėmesį, tačiau tuo pačiu metu supranta, kad vien vizualinio efekto neužteka, o geram įspūdžiui reikia ir lygiai tokios pat stiprios kolekcijos. Modeliai pirmąsias pristatymo minutes podiumu vaikščiojo ratais, nušviesti žalių šviesų, kol galiausiai išbėgo iš salės (ir visi žiūrovai liko suglumę). Tačiau nepraėjus nė kelioms sekundėms pasirodė pirmasis modelis ir tapo aišku, kodėl kolekcijos pavadinimas – būtent „Bloody Mary“. Visa kolekcija buvo kraujo raudonumo. Joje dėmėsį traukė ilgos suknelės su pankiško stiliaus elementais ir bene svarbiausias šių metų „Mados Infekcijos“ atributas – sportinių batelių poros.
www.swo.lt
Jau ne pirmą kartą Lietuvoje apsilankantis ir kūrybą rodantis dizainerių duetas Grosser Heinrich iš Vokietijos pristatė hipių įkvėptą kolekciją „XIII“, kurią, deja, gana stipriai pranoko kai kurių naujokų darbai, o štai danas Wali Mohammed Barrech susižėrė kone didžiausias vakaro ovacijas, svečiams pademonstravęs kolekciją „Icebreaker AW 2014/15“. Ekrane įsižiebus kolekcijos pavadinimui, nežinojau, ko ir tikėtis, tačiau į sceną įbėgus pirmajam modeliui, iš karto pajutau kolekcijos dvasią. Taigi, tai buvo tikri ledo „kirstukai“! Modeliai bėgiojo po sceną, užsidengę veidus kaukėmis bei apsirūpinę reikiamais ledo kirtimo įrankiais, ant podiumo vadinamais aksesuarais. Kolekcijoje vyravo minimalistinio stiliaus rūbai, tačiau visumą sukūrė būtent aksesuarai, be kurių podiumu būtų tiesiog ėję modeliai, apsitempę vienais juodais drabužiais. Iš naujokų grupės, kuriai priskiriami „Mados Injekcijos“ nugalėtojai Tatsiana Grakova, Akvilė Jančauskaitė bei Ugnė Martinaitytė, aiškiai išsiskyrė Akvilė Jančauskaitė ir jos kolekcija „Zenesis“. Tai – odė praėjusio amžiaus devintam dešimtmečiui, metams, kai Londone linksmai siautėjo pankai. Pagrindinis kolekcijos akcentas – masyvūs paltai, kurie yra angliško lietpalčio ir striukės hibridas, marginti piešiniais bei užrašais. Ugnė Martinaitytė su savo kolekcija „CosmosJesus“ papirko salės žiūrovus barzdotų vyrų ir šviečiančių dantų įvaizdžiu, o Tatsianos Grakovos „Vivaldi for PDA“ bendram kontekste išnyko kartu su megztais, baroko stiliaus įkvėptais perukais.
41 | SwO street
Įžvalgos „Infekcijai“ pasibaigus Edgaras Vladimirenko NUOTRAUKų AuTORIai: Greta Bernotaitė, Lukas Gricius
Kai sostinę aplanko tokie švelnūs ir gaivūs orai, o kultūrinę Vilniaus pusę pamalonina festivalis „Mados Infekcija“, lyg pirmieji pavasario žiedai staiga pražysta ir visos linksmybės bei skirtingos asmenybės. Regis, kad lietuviška individualybės mugė tapatinasi su globaline išskirtinumo tendencija – visi stengiasi būti tokie skirtingi, kad nejučia supanašėja. Bet visgi, vos tik prasidėjus šiai lietuviškai mados fiestai ir vaikštant ŠMC koridoriais, tapo aišku, jog tiek svečiai, tiek dizaineriai šį kartą pasiskirstė į dvi aiškias stiliaus stovyklas – tai patogumas ir ekstravagantiškumas. Plokščiapadė avalynė jau ir Lietuvoje tapo kasdienybe. „New Balance“, „Nike“ ar kiti sportiniai bateliai itin greitai tapo visų – net ir eilinių, mada nesidominčių miestiečių – trokštamiausiais šiltojo sezono pirkiniais. Nuo klientų bei šiaip gerbėjų neatsilieka ir festivalyje kolekcijas pristatę dizaineriai – ir šie pirmenybę teikia komfortui, o aukštas kulnas, regis, pasislėpęs kažkur toli už horizonto. Kalbant apie patogumą – lietuviai jau seniai iš mados savaičių perėmė sportinės elegancijos tendenciją, kurią drąsiai ir dažniausiai sėkmingai maišo su minimalizmu. Tad vakarietiškos „bold is better“ (kuo ryškiau, tuo geriau), „more is more“ (daugiau yra daugiau) idėjos lietuvaičių stiliuje dar
nesiruošia prigyti. Visgi matomas ryškus dizainerių noras patenkinti globalines tendencijas, prisitaikyti prie gatvės mados kultūros. Taip, tai – komerciškai jiems net labai palankus mąstymas, mat kas vyrauja gatvėse, tad ir bus perkama, bet mada turi judėti dar ir į priekį, pristatyti naujas idėjas, jei netgi ne naujas teorijas ar koncepcijas, kurias pasiūlyti dauguma Lietuvos mados industrijoje besisukiojančių asmenybių kiek pritingi. Kiek pozityvesnis pastebėjimas – norint įvaldyti minimalistinį stilių, būtina išmokti derinti spalvas ir skirtingas medžiagas, o mūsų tautiečiai to po truputį ir talentingai mokosi, tad net festivalio svečių nuotraukos kiek pamargėjo ir tapo kur kas įdomesnės! Nors iš prigimties lietuvių tauta nėra išsišokėliai ar mėgstantys stebinti ekstravagantiškais atradimais, nuolat atsiranda tokių mados mylėtojų, kurie madą supranta kaip pasismaginimą. Ir puiku – festivalio metu galima buvo sutikti žmonių, į kurių skoningai ekscentriškus apdarus norėjosi ganyti akis, mat įžūlumas buvo prislopintas sąmoninga stiliaus kontrole. Na, o dizaineriai ekscentriškumą kaip visuomet išreiškė makiažu, šukuosena arba scenografiniais sprendimais, kurie šiais metais ne tik maloniai nustebino, bet ir ne vienam suteikė įkvėpimo.
Savanoriavimas „Infekcijoje“ Ieva Dainytė
Jau antrus metus iš eilės labai džiaugiuosi, jog turėjau galimybę šiame renginyje dirbti kartu su savanoriais, o šiemet dar ir padėti dizainerei Eglei Žiemytei pasiruošti kolekcijos pristatymui. Visada maniau, jog prieš pat modelius išleidžiant ant podiumo dizaineriai būna lyg bepročiai, besiraunantys plaukus nuo galvos iš nežinojimo, kaip viską suspėti, o susikalbėti su jais taip pat nėra lengva. Žinoma, „Infekcija“ yra kur kas mažesnio masto renginys nei pristatymai pagrindinėse pasaulio mados sostinėse, bet manau, kad dizainerio atsakomybė visur yra vienoda – kiekvienas nori kolekciją pristatyti kuo geriau. Tad buvau šiek tiek nustebusi, jog Eglė visą laiką išliko išties rami ir net likus dvejoms minutėms iki modelių išėjimo nepradėjo panikuoti. Nors, tiesą pasakius, nebuvo dėl ko, – ir festivalio organizuotumas puikus, ir pačios Žiemytės kolekcija tvarkingai sukabinta laukė pristatymo dar likus geroms kelioms valandoms iki jo. O jam pasibaigus buvo smagu matyti besišypsančią ir savo bei savo komandos darbu patenkintą dizainerę!
fotografė: Greta Bernotaitė
Kol visi aptarinėja ant švytinčio „Mados Infekcijos“ podiumo pristatytas sportbačių tendencijas, aš noriu papasakoti apie kiek kitokią festivalio pusę, kurią galbūt pamato labai nedaug kas.
Šiemet darbuodamasi „MI“ visas tris dienas buvau atsakinga už backstage‘ą, arba užkulisius. Tad nemažai laiko praleidusi juose, išvydau ir daug gražių, matytų bei nematytų, bet įdomių modelių veidų, o fotografo Luko Griciaus iš OKTO studijos dėka šie dar ir neliko neįamžinti. Reziumė: nors per tris festivalio dienas tikrai pavargau, o veiklos buvo daugiau nei miego, labai džiaugiuosi, jog nepraleidau šio festivalio. Buvo išties smagu vėl pamatyti visus šaunius žmones, kurie slepiasi užkulisiuose – be jų „Infekcija“ nebūtų įvykusi!
SwO
street | 42
www.swo.lt
www.swo.lt
43 | SwO street
fotografas: Lukas Gricius
www.swo.lt
SwO magazine Facebook