Page 1

SwO magazine Nr. 5 RĹ˝ 13/14

nuobodulys 19,90 Lt


Vyriausioji redaktorė / editor-in-chief: Akvilė Lesauskaitė KŪRYBOS DIREKTORĖ / CREATIVE DIRECTOR: Anžela Ter-Vardanian

Ačiū prisidėjusiems / contributors: Veronika Bražinskytė / Gabrielė Gutauskaitė / Justina Muralytė / Marija Unkind / Inga Lukankovaitė / Radvilė Zeikutė–Bachanoff

Kalbos redaktorė / language editor: Agnė Bolytė Žurnalą rengė / team:

/ Marija Armonaitė / Pascal Maassen ir Angelle Chang @ Max models / Dainora Dulčytė / Josien Bruinsma / Petra Van Spellen / Röze @20Management / Helena Narra Kapidzic / Nadja Mahamied / Claudia Morais @Dabanda agency / Liliana

Monika Bartoševičiūtė

Ribeiro / Rania Cardoso / Jonas Juenger / Emanuele @West

Šarūnė Kleivaitė

models / Maria Johnson / Peter Lehnert / Antonia Adeb / Laura

Viktorija Mačkinytė

Žitkevičiūtė / Darija Eden / Robertas Danilevičius / Polhem PR /

Rasa Sadauskaitė

Annie Lysenko / Katja Bereznitsky.

FOTOGRAFAI / PHOTOGRAPHERS: Vykintas Kornikas William Setiawan Nhi–Long Ngo

DIZAINAS: SwO leidėjas: uab SwO Group Visos leidinyje panaudotos nuotraukos bei straipsniai, jei nenurodyta kitaip, yra SwO group nuosavybė. Naudoti ir platinti informaciją be raštiško redakcijos sutikimo griežtai draudžiama. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

Darius Gražys Arne Gruegel Carlos Teixeira Pymin Davidov Evie Parazite

Sw O

m a g a z in e

|2

Viršelio fotografas: Arne Grugel Modelis: Röze @ 20management Visažistė: Helena Narra Kapidzic Stilius: Nadja Mahamied Fotografuota Keiptaune, PAR.

www.swo.lt


SwO MAGAZINE NR. 5, RUDUO ŽIEMA 13/14 Dėmesio: tai – ribota žurnalo peržiūra. Sunumeruotą turinį ir nesutrumpintas fotosesijas bei straipsnius rasite originalioje leidinio versijoje.

Tomas Urbelionis. Ar tikrai liūdnas fotografas? Kadruose įsikerojusi melancholija, nuo kurios negalime atitraukti akių...

Forever whatever Susipažinkite su nuobodulio numerio fotosesija ir vienai dienai lofte įsikūrusia komanda!

Paraudimai Spalvų tendencijos ir nuraudęs sezonas: tamsi kaip išlietas Cabernet vynas, žudikiška raudona, linksma pomidoro, valiūkiška raudonai oranžinė ar išpurvinto molio spalva...

Maistas ausims: visi mes ją kartais paskaitome Mūsų mylimiausia tinklaraštininkė, kurios originalių keiksmų ir kalbos perlų nelaukti neįmanoma. Evelina ir jos „Maistas ausims“ – interviu šiame SwO numeryje.

Pūkuotukė Kailinius gali dėvėti kiekviena. Kaip išsirinkti sau tinkamus?

Žingsniai į rudenį Mados fotografas Vykintas Kornikas, prieš išskubėdamas studijuoti į Daniją, sukūrė mums rudeniškų įvaizdžių fotosesiją.

Nuogas Briusas, arba Naked Bruce Pamatėme, pamilome, o dabar aiškinamės, kam kilo ši stilinga idėja.

Mados kovos Ar esate matę bokso ringą bažnyčioje? Ne? Taip ir galvojome!

Raganų medžioklė Kada, jei ne per rudens darganas, verta traukti iš spintos paslaptingas pelerinas, skrybėles ir senovinių paveikslų motyvais ištapytus sijonus?

Gracijos kritimas Darbe ji – elegantiška ir pasitempusi, neturinti laiko mintims. Bet vos pravėrus namų duris...

Menininkė Julija Goyd ir jos pasaulio gravitacija Iš finansų pasaulio – į meno, kino bei mados verpetus. Kas ta lietuvė, kurianti Berlyne?

Frieke Janssen ir rūkantys vaikai Jei estetiška, tai jau teigiama? Apie tai, kaip grožis gali trikdyti.

www.swo.lt

3|

Sw O

m a g a z in e


nuobodulys Vakar man kažkas pasakė, kad tą ne tokį jau ilgą šalčio laikotarpį mes linkę ištempti per visą metų giją, nuolat kartodami, kad „artinasi žiema“, arba „tuoj tuoj ruduo“. Gal ir yra tiesos – net nuo liepto rugpjūtį, su draugais sumerkus kojas į prūdą, vienam būtinai iš burnos išsprūsdavo padejavimai apie artėjantį rudenį. Nors nei šalčių, nei megztinių nemėgstu, šis sezonas man – labai džiaugsmingas. Juk atsivertėte jau penktąjį SwO magazine numerį! Per tuos kelis metus užaugo ne tik mūsų komanda, bet ir mes patys: keliavome, skaitėme, baigėme universitetus, klydome ir mokėmės, džiaugėmės, atradome ir mėgavomės, naktinėjome prie straipsnių, po to dienomis ilsėjomės... Turbūt pastebėjote, kad pastarosios pusmetinių žurnalų temos – kaip kokie aštrūs prieskoniai. Ne taip paprastai „susikramto“. Pavasarį gvildenome pozavimo ir Instagramos manijas, o šalčius pasitinkame su nuobodulio ir apatijos užuominomis, kirbančiomis visame žurnale. Juk labai retai, bet būna dienų, kai visi įspūdingiausi projektai ir kelionės pasidaro nebeįdomūs

Sw O

m a g a z in e

|4

ir iš lovos pakilti net nesinori. Kaip su tuo susidoroja fotografai, dizaineriai, modeliai ir dailininkai? Šiame numeryje mūsų mados žemėlapis suraitytas kreivėmis ir zigzagais, o ties kai kuriomis vietovėmis markeriu sužymėjome dar ir riebius taškus. Kelias fotosesijas sukūrėme Lietuvoje, be to, bendradarbiavome su kūrybingais užsieniečiais, sugalvojusiais keliauti net į Pietų Afriką! Neįtikėtini kūrėjai, kurių galvose knibžda patrauklios idėjos, mūsų įspūdžiai iš Milano mados savaitės, nuotykiai Argentinoje ir daug pokalbių su vienaip ar kitaip prie mados ar meno prisidedančiais žmonėmis. Tokį supakuotą mados saldainį siunčiu Jums kartu su SwO komanda. Kad ruduo būtų skaidresnis. Akvilė

www.swo.lt


Nuo sutemų iki aušros. Tik dabar LGBT temos žengia į Lietuvos parodų sales Jaukus nuogo kūno kostiumas iš vilnos, queer temos, apie kurias pagaliau išdrįsome kalbėti ir kiti maži žingsneliai tolerancijos link.

Merlin Carpenter ir padirbti Burberry langeliai Ironiškas pasišaipymas? Margetingo strategija? Menininkas mums pasakoja apie savo keliones ir po Rytų Europą besivežiojamus porėmius, aptrauktus languotomis smėlio spalvos drobėmis.

Wasted Rita ir kodėl žmonės ją taip myli? Apie tai, ką visi galvoja, tik ne visi pasako.

Jam Berlynas kvepia braškėmis: Arne Grugel Interviu su viršelio fotosesijos autoriumi!

Rožės klajonės Keiptaune Skvarbaus žvilgsnio modelis supažindina jus su Pietų Afrika – energinga, ryškia ir viliojančia.

Gringa Argentinoje SwO reporterė Šarūnė vieną dieną čiupo lagaminus ir nusprendė tobulinti savo kalbos įgūdžius svajingose Buenos Airėse. Kaip jai sekėsi?

Nuostabieji „Čiop Čiop“ Kulinarija dar niekad nebuvo tokia įdomi! Apie jaučio uodegas, maisto pateikimą ir linksmus nutikimus mums pasakoja kulinarinio lofto „Čiop Čiop“ nariai.

Jis dievina madą ir karštį: Carlos Teixeira Išvydus jo nuotraukas, nejučia atvimpa apatinė lūpa. Saulėtos dienos, įdegę modelių kūnai – norėtumėm visą rudenį praleisti tokiame peizaže!

Tapatybė Viešbutis. Oda. Apatiniai. Kaitra. Visa tai – Carlos Teixeira nuotraukų serijoje.

Gyvos Ying Gao suknelės Kas tai? Judantis gyvūnas? Tamsoje šviečiantis maistas? Toli gražu – pristatome kvėpuojančias ir labai novatoriškas sukneles.

Mareunrol‘s – latvių duetas, priverčiantis abejoti realybe Šiuos kaimynus pirmą kartą pamatėme, kai kolekciją jie pristatė Operos teatre Rygoje, sceną pavertę audros instaliacija. Štai mados vardas, vertas dėmesio!

Milano madų savaitė ruduo/žiema 2013/14 Septynios intensyvios dienos, mados kolekcijos ir gatvės stilius – dalinamės savo reportažu bei įspūdžiais.

www.swo.lt

www.swo.lt

5|

Sw O

m a g a z in e


Jūs vartote ribotą žurnalo turinį. Norėdami įsigyti SwO magazine #5, rašykite ask@swostore.com. You are reading a limited preview. To order the print copy write us via ask@ swostore.com.


Jūs vartote ribotą žurnalo turinį. Norėdami įsigyti SwO magazine #5, rašykite ask@swostore.com. You are reading a limited preview. To order the print copy write us via ask@ swostore.com.


Tomas urbelionis. ar tikrai liūdnas fotografas? monika bartoševičiūtė

Vasarą Vilnius nesnaudžia ir tikrai nebūna ištuštėjęs. Laisvomis minutėmis smagu stebėti gyventojus ir svarstyti apie jų gyvenimo istorijas. Gal pasiseks ir vieną kitą atspėsi? Ruošdamasi pokalbiui su fotografu Tomu Urbelioniu galvojau apie gilų, egzistencines ir visuomenines problemas gvildenantį vyrą. Kodėl? Nuotraukų tamsumas ir jose naudojami daiktai sukūrė tokį įspūdį, be to, apie Romo Facebook puslapį galėtume pasakyti taip: tai vieta, kur veši liūdesio fotografija. Besišypsantis, dviračiu iki Vilniaus Rotušės atlėkęs Tomas nė iš tolo nepriminė po pastato šešėliu besislepiančio žmogaus. Nors interviu metu išaiškėjo, jog šalti užkampiai jam visai patinka. Pokalbiui nesutrukdė nei automobilių variklių griausmas, nei įvairiomis kalbomis persipynusios pašalinės mintys. Koks gi tas Tomas Urbelionis, – ar tikrai jis liūdnas?

Sw O

m a g a z in e

|8

www.swo.lt


Papasakokite, kodėl pradėjote fotografuoti? Kas Jums padarė įtaką? Fotografuoti pradėjau, kai man buvo 19 ar 20 metų ir visai kitomis aplinkybėmis, nei dauguma dabartinių fotografų, prisižiūrėjusių žurnalų (juokiasi, – aut. past.).

Parekomenduokite kokį filmą SwO skaitytojams? Vizualiai ir fotografiškai labai gražus filmas yra „Holly Mountain“ („Šventasis Kalnas“) arba kiti Alejandro Jodorowsky filmai.

Greitai bus 32.

Nors kalbinu Jus, nes akį patraukė mados nuotraukos, peržiūrėjus darbų aplanką galima aptikti įvairiausių daiktų atvaizdų – nuo dantų iki daržovių. Ką pačiam mieliausia fotografuoti?

Tai gera dešimtis praėjo!

Žmones. Žvelgiant į darbus, akivaizdu, tai būtų moterys.

Taip... (šypsosi, – aut. past.). Žodžiu, kompiuteriai buvo ką tik atsiradę, jokio interneto. Paskatino draugė, parodžiusi kelias nuotraukas, kurios buvo kitokios, t.y. ne iš balių ar kelionių. Tos nuotraukos buvo darytos su Zenitu, berods portretai – jie nė kiek nebuvo panašūs į prieš tai matytus. Pasiskolinau Zenitą ir nuo to viskas prasidėjo.

Kokias moteris? Gal turite bruožą, pagal kurį atrenkate savo modelius?

Kodėl savo kūrybą pavadinote „sad photography“? Ar Jūs – iš prigimties liūdna asmenybė?

Moteris yra moteriška, kai mėgsta puoštis. Jei ji bus su bulvių maišu, tai nemanau, kad atrodys labai žavingai. Moteriškumą išduoda ir elgesys, ir veido išraiška.

O kiek Jums dabar metų?

Geras klausimas, kodėl. Nežinau. Gal todėl, jog galvojau, kad tuo metu šis žodis geriausiai atspindėjo mano nuotraukas. Juk reikėjo kažką parašyti! Nemanau, kad visos mano nuotraukos yra linksmos, todėl pavadinau jas liūdnomis. Ar kalbate apie nuotraukas su šautuvais ir tabletėmis? Man atrodo, kad jos kaip tik vienos iš linksmesnių. Bandau prisiminti, kokias nuotraukas esu įkėlęs į internetą. Tikriausiai tiesa – daugumoje jų vyrauja melancholiškos nuotaikos. Bendrai tariant, „sad photography“ yra tarsi reziumė to, ką mačiau aplink. Esu pradėjęs nuotraukų seriją ,,Unhappy glomour’’, kurioje specialiai kuriama liūdna nuotaika. Kiek esu matęs glamour stiliaus nuotraukų, visur panelės atrodo ,,kietai’’. Tai man pabodę, todėl sugalvojau jas fotografuoti tokiu pat įvaizdžiu tik kitaip, – nelaimingas. Kas Jus pralinksmina, o kas sukelia liūdesį? Žmonės. Linksmi draugai, nepažįstami pralinksmina, bet tie patys žmonės gali ir nuliūdinti. Kodėl savo internetinį portfolio pavadinote ,,Fuzznails’’? Nes man patinka kontrastai. Turėjau mintį su vinimis ir pūkais, bet galima interpretuoti ir moteriškai, kaip nagus. Kas labiausiai įkvepia paimti kamerą į rankas? Būna įvairiai. Kartais įdėjų nuotraukoms, filmams sugalvoju būdamas vienas, keliaudamas ar kai apima nemiga. Kaip tik greitu laiku į youtube įkelsiu tokį mini filmą – performansą peržiūrai. Mane mažai kas įkvepia, bet filmai – tikrai taip.

www.swo.lt

Tai moteriškumas, – nusijuokia Tomas. Kas Jums yra moteriška moteris?

Ar pamatęs modelį būtent jam sugalvojate fotosesiją, ar jau pasirinktai temai ieškote ją įkūnysiančio veido? Labai įvairiai. Dažniausiai viskas vyksta ekspromtu. Su viena nuotrauka esu laimėjęs mados fotografijos konkursą ,,Madamorfozės’’. Siunčiau ją į mėgėjų kategoriją, nes negaliu sakyti, kad gyvenu iš mados fotografijos. Ir laimėjau. Siunčiau paskutinę sekundę, tuomet dar gyvenau Didžiojoje Britanijoje, net neturėjau interneto. Toji fotosesija truko gal tris minutes, – šypteli fotografas. – Aš net nepamenu, ką planavau fotografuoti su tuo modeliu! Paskambinu jai pasakyti, jog greitai būsiu vietoje, o ji sako, jog nebegali fotografuotis, nes ir kirpčiukai blogai nukirpti, ir kitų problemų atsirado. Sakau, kad trys kadrai juostoje telikę, bent juos pabaigsime. Dar kaip tik pamačiau tinkamą vietą prie jos namų, kad tik nereikėtų gaišti laiko... Tad vis dėlto geriau planuoti kiekvieną fotosesijos detalę ar palikti erdvės spontaniškumui? Kaip kada. Pavyzdžiui, fotosesiją, kurios kadre – modelio kojos ir ūsuotas vaikinas, apgalvota visiškai. Koncepcija, siužetas, tema – moters ir vyro santykiai – viskas susidėliojo į vietas savaime. Dažniausiai fotografuojate nespalvotai. Ar tai – nostalgija Zenitui? Dabar, reikia pasakyti, spalvotai fotografuoju daug daugiau, negu ligi šiol. Kadangi anksčiau nuotraukas ryškindavau pats, geriausia fotografuoti būdavo nespalvota juosta, mat iš spalvotos nekas išeidavo. Seniau ir parodas darydavau iš „rankomis“ ryškintų nuotraukų.

9|

Sw O

m a g a z in e


Veronika bražinskytė Veronika, pirmoji fotosesijos istorijoje suvaidinusi kaimynų mergaitę – girl next door – daug laiko įsijausti į vaidmenį neturėjo. Juk modelis tik prieš kelias dienas buvo grįžęs iš Milano – spartus bėgimas iš vieno kastingo į kitą sustiprino tiek lankstumą, tiek aktorinius gebėjimus, tiek greitą reakciją. Mergina atsiprašė už ilgas pauzes ir trumpus atsakymus, nes po dviejų mėnesių viešnagės Milane vėl tenka pratintis prie lietuvių kalbos ir suvaldyti norą atsakinėti svetima kalba. monika bartoševičiūtė

Veronika savo mados kelią pradėjo dar vaikystėje: ,,Įsijungdavau Fashion TV kanalą ir sakydavau mamai: ,,mama, tik pažiūrėk, kaip aš vaikštau ant podiumo.” Jai atsibodo manęs klausytis ir, kai buvau trejų, nuvedė į modelių mokyklėlę,” – pasakoja įsimintinų bruožų tamsiaplaukė.

Kokia fotosesija tau labiausiai įstrigo į atmintį?

Dabar Veronika yra 181 cm ūgio ir modeliauja tiek Milane, tiek Lietuvoje. Ji mano, jog modeliauti niekada nebūna nuobodu. Juk nuolat keliauji, sutinki naujų žmonių, nebent atsibosta laukti atrankose – laiką jose stumti tenka po 3 valandas ir daugiau.

Kokia emocija apima, išvydus savo nuotraukas?

Koks buvo pirmas rimtesnis tavo pasirodymas modelių pasaulyje? Manau, kai pristatinėjau Valentino Judaškino kolekciją. Man buvo dvylika metų. Į klausimą, ar turi modelį – autoritetą, Veronika atsakė, jog į nieką nesilygiuoja ir nori likti savimi. Žinoma, kai kuriais modeliais, kaip, pavyzdžiui, Kate Moss, Lara Stone, Karlie Kloss ir Cara Delevigne, tikrai žavisi. Kokie dizaineriai, mados namai tau patinka? Atskleisk, ką mėgsti vilkėti namuose?

Visos kažkuo įsiminė, tačiau ekstremalios, matyt, labiausiai. Pavyzdžiui, kai žiemą reikia persirenginėti lauke arba fotografuotis po vandeniu. Maniau, tai bus lengva, bet iš tikrųjų…

Visada stengiuosi tobulėti, pamatyti, kas buvo blogai, kad kitą kartą galėčiau pasitaisyti prieš objektyvą. Žinoma, gera matyti gražias savo nuotraukas. Juk smagu pasikeisti savo Facebook profilio nuotrauką (juokiasi, – aut. past.)! Kuris tavo bruožas labiausiai patraukia dizainerių dėmesį atrankose? Ilgi plaukai, tačiau man labiausiai patinka ir dažniausiai ryškinu antakius. Veronika mažai dažosi, nes nori leisti veidui pailsėti po įtemptų fotosesijų. Ypatingų grožio stebuklų nėra, tačiau ji pataria, kad, norint turėti gražią odą, reikia būtinai gerti daug vandens. Prieš susitikdama su draugais mergina pasidažo tik tušu, taip pat naudoja makiažo pagrindą.

Ports 1961, Balenciaga. Yra daug dizainerių, į kurių drabužius gražu pažiūrėti, tačiau pati jų produkcijos nevilkėčiau. Laisvalaikiu namuose dėviu sportinius drabužius: džemperius, chalatą ir kombinezonus!

Ar ir toliau sieksi modelio karjeros?

Veronika ne tik mielai vilki sportinius rūbus, bet ir lanko sporto klubą, aerobiką. Dar viena sporto šaka – lauko tenisas. Taip pat manekenei anksčiau patiko plaukimas, deja, ji nenorėjo būti petinga, todėl ir metė. Laisvalaikį mergina ne visada leidžia aktyviai: dažnai pabėga į sodybą ir atsiriboja nuo civilizacijos arba jaukiais vakarais skaito knygą.

Tikiuosi, Veronikai nereikės modelio kelio visiškai pakeisti kita alternatyva, apie kurią ji šiuo metu mąsto (tai tarptautiniai ryšiai), ir jai pavyks įgyvendinti savo mados svajones – įspūdingą fotosesiją paplūdimyje bei pabendrauti su pačiu didžiausiu mado valiūku, fotografu Terry Richardson.

Sw O

m a g a z in e

| 10

Jei seksis, tai tikrai sieksiu, nes apie tai svajojau nuo vaikystės.

www.swo.lt


www.swo.lt

11 |

Sw O

m a g a z in e


Gabrielė Gutauskaitė Gabrielei mūsų fotosesijoje teko fatališkos moters amplua: kaip po to išsiaiškinome, tai buvo vienas žingsnis jos svajonių fotosesijos link. Deja, ji vyko ne Niujorko studijoje, o viename Vilniaus loftų. Ir fotoaparatu spagsėjo ne Mario Testino. Tačiau charizmatiškajam modeliui dar viskas prieš akis. Juk ji galvoja modelio karjerą tęsti iki tol, kol ,,susiraukšlės kaip slyva”, be to, matome, jog ryžto jai tikrai netrūksta! monika bartoševičiūtė

Kada pradėjai modeliauti? Galima sakyti, nuo gimimo, nes mama niekad nepaleisdavo iš rankų kameros. O praktiškai kalbant, prieš tris metus. Dirbu viena, be motininių įmonių ir agentūrų, todėl pati renkuosi, kur keliauti. Neseniai grįžau į Lietuvą iš Milano, prieš tai buvau išvykusi į Kiniją, Tokijų, Paryžių, Stambulą. Noriai bendraujanti Gabrielė teigia, jog jai niekada nebuvo nuobodu užsiimti modelio veikla: ,,Esu dėmesio auka. O jeigu tau ir yra nuobodu, pats randi išeitį, kaip pasilinksminti. Modelio karjera man jau tapusi gyvenimo būdu“ – prisipažįsta mergina. Fotosesijoje Gabrielės akys dūmojo tamsia spalva, tačiau paprastą dieną, kaip ji pareiškė, mergina nesidažo ir pabrėžia tik antakius. ,,Mano makiažas apsiriboja antakių piešimu, nes manieji antakiai yra labai šviesūs. Eidama į miestą nusipiešiu juos pagal nuotaiką: jei esu pikta, jie kampuoti, jei linksma, piešiu mėnuliukus.“ O koks produktas būtinas tavo grožiui? Alus (juokiasi, – aut. past.). Iš tikrųjų tai, ko kas dieną reikia, man yra bent dviejų, trijų valandų miegas, o rytais – vanduo su citrina. Jis pažadina organizmą ir skatina jį greičiau veikti. Be to, naudoju vazeliną, nes mano lūpos kaip... kempiniuko. Fotosesijų metu modeliai, jei kalbėsime apie drabužinės sprendimus, neturi žodžio teisės. Pasiteiravome, kaip Gabrielė atrdo įprastą dieną. ,,Mano stilius rokeriškas, nes nuo vaikystės augau su Pink Floyd, The Beatles ir kita tėvelių muzika. Dominuoja sportiniai bateliai, kniedės. Šiais metais pamėgau ir devinto dešimtmečio stilių.“

Sw O

m a g a z in e

| 12

Gabrielė, nors ir žemo ūgio, coliuke savęs nevadina ir lygiuojasi į pačią mados industrijos pažibą Kate Moss, už kurią yra netgi aukštesnė. ,,Mano autoritetas yra Kate Moss, nes, net ir būdama žemo ūgio, ši moteris sėkmingai įrodė, jog modelio karjera nėra vienadienė profesija.” Ar seki mados naujienas, turi mylimiausius mados namus? Mėgstu Givenchy ir Alexander McQueen. Turių kelis šių mados namų drabužius ir dėl jų labai džiaugiuosi, nes atsimenu, kaip taupiau pinigus, kad galėčiau nusižiūrėtus daiktus įsigyti. Man atrodo, jog madingas žmogus yra ne tas, kuris aklai seka tendencijomis, o kuris pats kuria madą ir turi savo stilių. Tai ne tas, kuris perka drabužius vien „Zaros“ parduotuvėse. Kalbėdama apie Lietuvos madą, Gabrielė pabrėžė tolerancijos trūkumą. ,,Žmonės yra pernelyg stebimi vieni kitų, bijo išsiskirti iš minios. Tačiau, manau, turime daug perspektyvų. Matau jaunų talentingų dizainerių, kurie gali daug pasiekti. Išskiriant gatvės madą, galima paminėti, kad netrūksta žmonių, kurie turi puikų stiliaus pojūtį. Bet yra ir kita pusė, kuri visą procesą ,,stabdo’’ savo netolerantiškumu ar ribotu požiūriu. Aš daug laisviau jaučiuosi užsienyje, kur galiu drąsiai atskleisti ir išreikšti save, nes žinau, jog dėl to nejausiu „kreivų“ žvilgsnių, kas ypač būdinga būnant čia.” Gal dėl to galvoji karjerą tęsti užsienyje? Nesenai grįžau iš Milano. Dabar noriu paatostogauti, pailsėti nuo viso to šurmulio, pietų karščio. O kas bus rugsėjį – bus matyti. Kaip ir sakiau, darbų surandu pati, todėl važiuoju, kur noriu. Mano artimiausias tikslas – grįžti į Aziją.

www.swo.lt


www.swo.lt

13 |

Sw O

m a g a z in e


O kitų alternatyvų neapgalvojai?

Kai apima melancholija, taip pat žiūri liūdnus filmus?

Jeigu aplinkybės susiklostys kitaip, pradėsiu studijuoti, nes kol kas nematau reikalo stoti ten, kur pasitaiko, mokytis keturis metus ir dirbti ne pagal specialybę. Noriu studijuoti užsienyje, tačiau dar nesijaučiu psichologiškai, dvasiškai, materialiai tam pasiruošusi, kad gyvenčiau visiškai viena, pati ant savo užpakalio. Taip pat norėčiau studijuoti kinų kalbą Šanchajuje.

Ne, apskritai televizoriaus nežiūriu jau seniai. Kai apima melancholija, įsijungiu Pink Floyd diską ir jo klausau. Psichodelinis rokas yra būtent tai, ko reikia, kai norisi paverkti. Šiaip stengiuosi tokias akimirkas nustumti šalin, kažką veikti, bendrauti.

Įdomesnis posūkis! Šį planą vykdysiu, kai pasensiu ir kai nebus tiek galimybių keliauti, kiek yra dabar. Pamilai Aziją? Taip, buvau įsimylėjusi Aziją, tačiau per Šv. Velykas buvau ne ten, o Paryžiuje, dar nusprendžiau kartą grįžti į Milaną, nors sakiau, jog ten gyvenime kojos daugiau nekelsiu. Taigi vėl širdis linko į Europą. Na, o labiausiai dar norėčiau nuvykti į Niujorką. Čia ir turėtų vykti Gabrielės juodai balta svajonių fotosesija.

Paskutinių laikų manija? Kebabai ir pica. Kai keliauji, negali daug laiko skirti savo poreikių tenkinimui. Iš Milano grįžau sulieknėjusi. Pagaliau pradėjau jausti savo grįžusias formas. Kaip prisižiūri, ar mėgsti sportuoti? Mėgau plaukioti, tačiau esu iš Rumšiškių, o Kauno marios yra labai užterštos, todėl, kai tik turiu laiko, plaukioju baseine. Dar patiko bėgioti, bet dabar pasidarė per karšta (interviu ir fotosesija vyko vasarai įpusėjus, – red. past.), o ir 6 val. ryto sugeba atsikelti ne kiekvienas, todėl pasirinkau kitą grožio procedūrą – miegą.

Kaip jautiesi, matydama save kadruose? Kiekvieną kartą į jas žvelgiu kritiškai, svarstau, ką kitą kartą reikėtų patobulinti. Nuotraukai, kaip ir emocijoms, reikia ,,susigulėti”: kaip pamatai ją antrą kartą, pasižiūri jau visai kitaip. Esu savikritiška, bet protingai. Labai apsidžiaugiu, kai nuotraukas iš viso gaunu, nes kai kurie fotografai taip delsia, kad yra kadrų, kurių nesulaukiu jau antrus metus. Didelės Gabrielės lūpos – neabejotinai ryškiausias merginos veido bruožas. Jų nuotraukose pastebėti tiesiog neįmanoma. Tačiau fotografai bei modelių agentūros negaili komplimentų ir dėl skvarbaus modelio žvilgnio. Gabrielė neturi marių laisvo laiko net savo pomėgiui – skaitymui: ,,Beveik nėra laisvos minutės, grįžau tik prieš savaitę, kiekvieną dieną turiu po fotosesiją, o taip norėčiau perskaityti ,,Doriano Grėjaus portretą’’, pasibūti su mama ir draugais. Laisvalaikiu mėgstu skaityti Stiveno Kingo siaubo romanus. Galiu parekomenduoti ir vieną rašytojo kūrinį – tai ,,Gyvūnėlių kapinės’’. Manau, tai buvo viena mano pirmųjų perskaitytų knygų (buvau kokių šešerių metų). Patariu skaityti literatūrą, nes knygos labai skiriasi nuo savo ekranizacijų. Kalbant apie filmus, mėgstu romantines dramas, net būnant Milane teko savo gimtadienį švęsti prie ekrano, žiūrint ,,Užrašų knygelę”. www.swo.lt


www.swo.lt

15 |

Sw O

m a g a z in e


Sw O

m a g a z in e

| 16

www.swo.lt


www.swo.lt

17 |

Sw O

m a g a z in e


Paraudimai

1. See by Chloé pre-fall 2013 m. kolekcija 2. Massimo Dutti FW 13/14 katalogas 3. Ermenegildo Zegna FW 13/14 vyrų linijos užkulisiai 4. Just Cavalli modelis Milano mados savaitėje 1–3 nuotraukos: ABP Apranga, 4: Darius Gražys, SwO

Reikia pripažinti: sunkiais žingsniais žingsniuojame į rudenį. Vitaminų stoka, išsekinantis pavasario laukimas ir popiečių lauke ilgesys kartojasi. Pats metas atsigręžti į praktišką madą, eksperimentuojant audiniais ir deginančio raudonio tonais. Ar susigėstate, kai jūsų žandai irgi rausta nuo vėjo? Čigoniška marga suknelė nukreips dėmesį. Dar daugiau: privers nepažįstamąjį gatvėje spėlioti, ar mėgstate vasaromis dainuoti prie laužo stovyklavietėse. Tiesių kirpimų paltai – asketiška, griežta siena, apsauganti nuo darganos ir po minimalizmu slepianti vakarėlių sielą. Atskleiskite savo nuotaiką raudonais šešėliais: tamsi kaip išlietas Cabernet vynas, žudikiška raudona, linksma pomidoro spalva, valiūkiška raudonai oranžinė ar išpurvinto molio... Lietus gali būti ir minčių, ne tik už lango. 1.

4.

2.

3.

Sw O

m a g a z in e

| 18

www.swo.lt


maistas ausims: visi mes ją kartais paskaitome monika bartoševičiūtė

www.swo.lt

19 |

Sw O

m a g a z in e


Čipsėdros, selebės, apkalbos, drabužiai, maistas – tai tinklaraščio „Maistas Ausims“ pagrindinės monologo temos. Nustebsite ar ne, bet Evelina Stundžienė – vienintelė šio dienoraščio redaktorė – traškučius palieka ypatingos progoms, o įprastą dieną juos keičia daržovėmis bei atranda įdomesnių pokalbio temų nei mada ir drabužiai. Interviu su Evelina, ,,Maistas Ausims’’ autore jums – apie dienoraštį, gyvenimo patarimus ir marinuotus česnakus. Trumpai.

Ką veikei prieš pradėdama atsakinėti į klausimus?

Kaip apibūdintum savo asmenybę trimis sakiniais?

Art directinau čipsų pakelių nuotraukas savo naujam projektui apie čipsus.

Man labiau patinka, kai asmenybę apibūdina kiti.

Kaip sumanei rašyti tinklaraštį?

Geriausias patarimas, kurį buvai kada nors gavusi?

Įkalbėjo keletas draugų. Jų manymu, mano natūrali kalba yra juokinga ir verta ją užrašyti. Nusprendžiau jais patikėti, pradėjau užrašinėti savo mintis šiek tiek hiperbolizuodama. Faktas, kad toks blogas gerai ramina nervus, irgi pastūmėjo. O kokia „Maisto ausims“ pavadinimo istorija? Jokios ypatingos ar įdomios istorijos čia nėra. Tiesiog sėdėjom su draugu ir brainstorminom milijonus variantų. „Maistas ausims“ niekada nepatiko man iki galo. Matyt, dėl to, kad šis pavadinimo variantas nebuvo mano, – nusijuokia Evelina. Pirmasis įrašas tavo tinklaraštyje... Pirmąjį įrašą parašiau 2008-ųjų metų liepą. Nesitiki, kad jau tiek laiko praėjo. Jame pasakoju apie tai, kas pastūmėjo pradėti rašyti „Maistą ausims“ ir kad pletkai yra mano stichija, cha cha. Tuo metu maniau, kad daugiau rašysiu apie kitus, o ne apie save, bet po kurio laiko supratau, kad apie save kalbėti man vis tik patinka labiau ir įsijaučiau...

Sw O

m a g a z in e

| 20

mano

Tiksliai dabar nesuformuluosiu, bet kažkada močiutė man pasakė, kad niekada neverkčiau dėl bernų, nes jie vis tiek anksčiau ar vėliau atšliauš (juokiasi). Apskritai galvoju, kad neverta nurašyti vyresnio amžiaus žmonių išminties, kad ir kaip dažnai jie nusišnekėtų. Patirties jie vis tik turi daugiau už mus. Naudingiausias patarimas iš pačios asmeninio gyvenimo pamokų? Banalybių banalybė, bet… If you love something, let it go ( vert. Jei myli ką nors, paleisk juos.). Kada supratai, kad tavo mintys įdomios platesniam ratui žmonių? Jei atvirai, gana greitai. Pati iki šiol vertinu jas gan kritiškai ir niekada negrįžtu prie senų savo rašliavų. Bet čia turbūt tas pats, kas savo balso įrašo klausytis, – daugumai tai varo vėžį. Ar madinga tave skaityti? Ne. Sąraše, kas patinka Lietuvoje, yra keli

www.swo.lt


marinuoti produktai. marinuoti česnakai?

Kaip

tau

gurmaniškam skanėstui.

Tikrai ne. Mada man yra turbūt dvidešimtoje vietoje.

Visai nieko, bet, aišku, ir juos kai kurie gamintojai sugeba sugadinti (be skonio ar be proto sūrūs). Nors ir mėgstu sūrų maistą, kai kurie marinuoti česnakai būna nevalgomi.

Ar esi kada komentavusi Delfi portale?

Ką veikei Amsterdame?

Esu ir ne vieną kartą. Greičiausiai kažkokioje bevaisėje homofobų ar kitų nevispročių diskusijoje.

Penki dalykai, labiausiai patinkantys Nyderlanduose?

Tavo nuomonė apie madą?

Amsterdame jau nebegyvenu. Užsiėmiau ten gan įprasta miestietiška veikla – darbas, parkai, kavinukės, pasivažinėjimai dviračiu.

1) Man visai patinka tai, jog ten jau nebegyvenu. 2) Patinka, kad parkuose ir daugumoje viešų vietų galima gerti alkoholį ir tai mieste nesukelia bardako. 3) Taip pat mane džiugina faktas, jog ši šalis yra labai gay-friendly, mokytis iš jų! 4) Turėčiau paminėti ir žolės rūkymą – tiesiog atrodo neįtikėtinai kvaila, jog toks palyginus nepavojingas dalykas kažkur galėtų būti nelegalus. 5) Taip pat dviračiai. Tik atvykusi jų nekenčiau, o išvažiuodama supratau, jog jų bene labiausiai ir pasiilgsiu. Temos, apie kurias tau niekada neatsibostų šnekėti. Negražu, bet man labai patinka apkalbos – jos paprastai nebūna labai piktybinės, bet vis tiek negražu. Na, ką padarysi. Taip pat neišsemiamos yra vyrų, batų, skudurų ir čipsų temos. Apie kelnaičių idealumą parašei 289 žodžius. Ar yra kokia tema, apie kurią negalėtum šnekėti ir plėstis? O taip. Apie sodininkystę nelabai galiu ką pasakyti.

Mane labiau domina ne pati mada, o kiek ji gali man pasitarnauti, kad gerai atrodyčiau. Apibūdink madą Lietuvoje. Manau, madą Lietuvoje neblogai apibūdina žmonės, besidžiaugiantys netrukus duris atversiančia H&M parduotuve. Kokius appsus savo išmaniajame turi, susijusius su mada ir apsipirkimu? Tai eBay, Amazon, ASOS, FatFingers, THE OUTNET, AllSaints, F Network – žodžiu, nieko gero. Kas dabar dedasi tavo spintoje? Dedasi visiškas jovalas, nes dauguma mano daiktų šiuo metu yra dėžėse, lagaminuose arba ant grindų. Na, ir spintoje. Laikinai atsikrausčiau pas tėvus, o po mėnesio kraustausi ir vėl. Be jovalo joje rasi nemažai juodos spalvos, kurią pagaliau prisiverčiu paryškinti ir vasariškesniais atspalviais. Naujausia tavo manija.

Ar radai tas idealias maudymosi kelnaites?

Jokia. Nesu iš tų asmenybių, kurios lengvai pasiduotų kokioms nors priklausomybėms.

Radau neblogas, o dar tobulesnių turbūt teks ieškoti jau kitą vasarą!

Tavo mėgstamiausi mados pasaulio favoritai – nuo modelių iki dizainerių.

Kokia žodžio čipsėdros istorija ir ką juo vadini?

Labai mielai prisipirkčiau Margiela skudurų ir susidraugaučiau su Kate Moss.

Šį žodį pirmas pavartojo Justas Fresh. Čia mane jis taip pavadino – greičiausiai dėl mano meilės šiam

www.swo.lt

Ar mada domiesi labiau nei kitomis sritimis?

Kada skrisi i Niujorką? Niujorke buvau praeitą vasarą. Tai tikrai ne paskutinis kartas! Kuriam savo tinklaraščio skyriui jauti meilę rašyti? Ar galėtum kurį nors išskirti? Vieno išskirti negalėčiau. Noras parašyti vieną ar kitą įrašą ateina savaime, specialiai to niekada nedarau. Ką skaitai? Ar naršai po kitų blogerių įrašus? Kas jie tokie? Šiuo metu mano mėgstamiausi blogai yra šie du: http://babewalker.com ir http://www.godammit.com. Ar nori būti selebe? Tai aišku! Ką pirmiausia padarytum, jei ja taptum? Be jokios abejonės – eičiau apsipirkti. Tavo maistas skrandžiui? Nors ne kartą esu kartojusi, kad mėgstu čipsus, bet mano kasdienis racionas tikrai gerokai sveikesnis. Pusryčiams dažniausiai valgau virtą kiaušinį su nedideliu, pavyzdžiui, lašišos sumuštiniu ir daržovėmis arba jogurtą. Pietums – sriubą, kad neapsunkintų manęs ir galėčiau likusią dienos dalį funkcionuoti kaip žmogus, o ne kaip meška prieš žiemos miegą. Man svarbu, kad visur būtų kuo daugiau daržovių. Labai mėgstu sūrų maistą – alyvuogės, sūriai, saulėje džiovinti pomidorai ir t.t... Beveik visiškai nevartoju saldumynų.

21 |

Sw O

m a g a z in e


1.

pūkuotukė

1. Alexander McQueen FW 13/14 katalogas 2. Marco de Vincenzo FW 13/14. Nuotraukoje: Giedrė Kiaulėnaitė 3. Sergei Grinko FW 13/14 kolekcija Milane 4. Emilio Pucci FW 13/14

2.

1 nuotrauka: ABP Apranga, 2–4: Darius Gražys, SwO

Koks tas žiemos jausmas? Tai ėjimas sparčiu žingsniu, atsargiai statant kojas, šalčio adatėlės, nori nenori pasiekiančios smilkinius, ir šiluma, sulaikyta įsisupus į per didelį pūkuotą paltą ar kailinius. Pastaruoju metu dizaineriai kailius pamėgo dažyti pankus simbolizuojančiomis spalvomis – jei ši dramatiška tendencija jums ne prie širdies, visada lieka natūralūs atspalviai. Juk kailiniai ir taip išskiria iš minios. Juodi – rimtuolėms, balti – bohemiškoms mergaitėms, o visi rudi ir kreminiai atspalviai – tendencijų medžiotojoms. Svarbiausias šį sezoną – dydis ir masyvumo efektai. Bijančios, kad išnyks siluetas, gali derinti ,,skinny” tipo kelnes ar šlaunis siekiančius ilgaaulius (nuotraukose: A. McQueen ir Emilio Pucci), drąsiausios – pasipuošti plačiomis šviesiomis kelnėmis, o subtiliausios – prisisiūti pūkuotas apykakles.

3.

www.swo.lt


www.swo.lt

4.

23 |

Sw O

m a g a z in e


Sw O

m a g a z in e

| 24

www.swo.lt


www.swo.lt

25 |

Sw O

m a g a z in e


Jūs vartote ribotą žurnalo turinį. Norėdami įsigyti SwO magazine #5, rašykite ask@swostore.com. You are reading a limited preview. To order the print copy write us via ask@ swostore.com.


Jūs vartote ribotą žurnalo turinį. Norėdami įsigyti SwO magazine #5, rašykite ask@swostore.com. You are reading a limited preview. To order the print copy write us via ask@ swostore.com.


mados kovos Fotografas: william setiawan Modeliai: Pascal Maassen, Angelle Chang @Max Models Visažistė: Dainora Dulčytė Stilius: Josien Bruinsma Plaukų stilius: Petra van Spellen Fotografuota Hudglandsės (Hooglandse) bažnyčioje Leidene, Nyderlanduose

Sw O

m a g a z in e

| 28

www.swo.lt


www.swo.lt

29 |

Sw O

m a g a z in e


raganų medžioklė Fotografas: Pymin Davidov Modelis: karolina Visažistė: Annie Lysenko Drabužiai: Katja Bereznitsky batai: bevza

Sw O

m a g a z in e

| 30

www.swo.lt


www.swo.lt

31 |

Sw O

m a g a z in e


Sw O

m a g a z in e

| 32

www.swo.lt


gracijos kritimas

Fotografas: nhi-long ngo fotografo asistentas: jonas Juenger Modelis: Emanuele @ West models Visažistė, plaukų stilistė: maria johnson Stilius: peter lehnert

Fotografuota etoile penthouse. postprodukcija: Antonia Adeb

www.swo.lt

33 |

Sw O

m a g a z in e


menininkė julija Goyd ir jos pasaulio gravitacija Šarūnė kleivaitė

Kiek tarp mūsų yra bankininkų, sekretorių, padavėjų, politikų ar pardavėjų, kurie kasdien eidami į darbą slapčia svajoja apie kūrybinę veiklą, kurioje galėtų save geriau realizuoti? Gaila, tačiau ne visiems tai pavyksta įgyvendinti. Vieniems trūksta drąsos, kitiems – galbūt tik to lemtingo atsitiktinumo, tai yra atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Julijai Goyd netrūko nei drąsos, nei sėkmės, tad ji pačiu laiku spėjo ištrūkti iš finansų pasaulio ir pasinerti į kino bei mados srautus, kurių vingiais sekdama atsidūrė Vokietijos širdyje – Berlyne, ir atsidavė fotografijai. Julijos fotografijose slypi daug įdomių idėjų ir net šiek tiek filosofijos, o nuotraukose dažnai galime pamatyti ir pačią menininkę, dažnai vasarojančią prie Vokietijos ežerų ir iškylaujančią žaliuose Berlyno parkuose. Atradusi laisvą valandėlę Julija prisėdo pakalbėti ir su mumis.

Kuo žavitės Berlyne? Ar patinka vokiška tvarka ir pareigingumas? Ar sostinėje verda visai kitoks gyvenimo ritmas? Gyvenu čia jau penkerius metus. Iš pradžių buvo sunku prisitaikyti, suprasti nusistovėjusią sistemą. Tvarka čia egzistuoja, tačiau ji ne tokia griežta kaip kituose Vokietijos miestuose. Didelės įtakos tam turi skirtingų kultūrų dvasia, taip pat tolerancijos miesto įvaizdžio kūrimas. Gyvenant ilgėliau kartais ta vadinamoji „vokiškoji tvarka“ įgauna keistą pagrindą, lietuviškai vadinamą „bardaku“. Tai galima pastebėti labai paprastose situacijose, pavyzdžiui, įmonės, tiekiančios elektros ar mobilaus ryšio paslaugas, praranda kliento duomenis, nuskaito dvigubą sumą ir tiesiog kartais nesugeba išspręsti iškilusių problemų. Patys vokiečiai teigia, kad Berlynas yra pati keisčiausia vieta dėl tokių pasitaikančių nesusipratimų. Vienas iš puikiausių paskutiniojo laikotarpio pavyzdžių yra naujojo oro uosto pastatymas, kuris taip ir nebuvo atidarytas dėl techninių statybos konstrukcijos klaidų. Iš vokiškosios tvarkos tikrai yra nemažai ko pasimokyti. Man tos pamokos buvo naudingos tvarkant savo gyvenimo rutiną. Pats miestas kupinas stipriai įkvepiančios atmosferos. Kartais atrodo, kad gyvenimas čia nesustoja nei sekundei visą parą, tik keičia spalvas, šviesas, nuotaikas ir greitį. Kaip atrodo Jūsų lietuviškai vokiška diena? Atsikeliu, išgeriu kavos ir prisėdu prie savo numatytų dienos planų. Nemažai laiko tenka praleisti studijoje vien atsakinėjant į elektroninius laiškus ir skaitant reikalingą darbui literatūrą. Jei tenka dirbti prie kokio nors projekto, tai diena būna daug aktyvesnė ir judresnė. Dirbdama politiniame žurnale „Spiegel“ sutinku daug įdomių žmonių, pradedant nuo aukšto rango politikų, baigiant ekstravagantiškais meno atstovais. Jūsų karjeros kelias nebuvo visai tiesus. Pradėjote gyvenimą kaip finansų specialistė, ragavote aktorės ir modelio duonos, o dabar apsistojote Berlyne ir fotografuojate.

Sw O

m a g a z in e

| 34

Kaip visa tai nutiko? Manau, kad atsidurti Berlyne ir dirbti su vizualiniais menais buvo labai natūralus procesas. Nuo pat vaikystės domėjausi šia sritimi, tačiau likimas pasisuko taip, kad teko studijuoti ekonomiką. Kai Lietuvoje dirbau finansininke, susipažinau su daugybe žmonių, kurie ir įkvėpė siekti savo svajonių, t.y. realizuoti save kaip menininkę, ir padarė man nemažą įtaką. Esu nuoširdžiai dėkinga už šią likimo dovaną ir tų žmonių tikėjimą manimi, palaikymą ir kritiką. Kokie prisiminimai likę iš modelio ir aktorės darbo? Kaip tai paveikia dabartinius kadrus? Aktorės darbo ragavau nusprendusi mesti finansininkės darbą. Ši patirtis paliko neišdildomą įspūdį ir turi įtakos mano susidomėjimui kinu, tačiau dabar jis yra nukreiptas į kino-video kūrėjo pusę. Jau sukūriau vieną trumpo metražo dokumentinį filmą apie mokslininkų institutą Berlyne. Manau, tai tik pradžia, ir manęs dar laukia nemaža šios srities pažinimo patirtis. Modelio patirties turiu nedaug, tačiau ir iš šitos srities esu pasisėmusi nemažai idėjų bei praktikos dirbti prieš kamerą. Taip pat mane labai domina pačios profesijos ir jos problematikos subtilybės, tokios kaip visuomenės projektavimas konsumerizmui stimuliuoti per tariamąją geidžiamojo grožio etalono sampratą. Jūsų darbuose galima rasti nemažai Jūsų pačios fotografijų. Kodėl renkatės būti savo pačios modeliu? Mano sprendimui būti savo pačios modeliu įtaką padarė labai paprastas faktas – dirbdama aktore ir modeliu supratau, kad norėčiau ir galėčiau išreikšti daugiau, jei nebūčiau įsprausta į režisieriaus ar kliento scenarijaus rėmus. Taip visiškai natūraliai atsitiko, kad nusprendžiau visas idėjas įgyvendinti savo pačios darbuose. Fotografijose nevengiate apsinuoginimų. Ar tuo siunčiate

www.swo.lt


www.swo.lt

35 |

Sw O

m a g a z in e


kažkokią žinutę, ar tiesiog žavitės žmogaus kūnu? Nuogas kūnas man yra labai gražu ir kažkuria prasme labai „tikra“. Nebandau parodyti kūno poetiškai, gražiai. Man įdomūs tie momentai, kuriuose kūnas tam tikrame judesyje, vienu ar kitu būdu atvirai kalba su žiūrovu. Konkrečios žinutės tame specialiai nepalieku, tačiau man patinka suvilioti žiūrovą, naudojant tam tikrus pažįstamus elementus, per kuriuos bandau sukonstruoti kalbą, leidžiančią žiūrovui susimąstyti, kritiškai pažvelgti ar pajausti. „Portraits of citizens“ (vert. „Gyventojų portretai“) – tai fotografijų ciklas, skirtas Berlyno gyventojams. Kaip šiuo projektu pristatote miesto gyventojus? Kokią žinutę siunčiate? Individualius žmonių gyvenimo ritmus, kaip ir patį miestą, aš sieju su jaunatvišku maksimalizmu, nerimu ir kaita. Miestas ir jo gyventojai kartu sudaro ypatingą ritmą, kuris kartais man atrodo kaip gyvas ir labai intensyviai mutuojantis organizmas. Miestas ir jo gyventojai sudaro kažką vieningo, bet tuo pačiu metu jie stipriai veikia vienas kitą. Miestas keičiasi labai greitai ir per labai trumpą laiką. Manau, kad to priežastis yra nuolatos migruojantys gyventojai. Berlyne yra labai paprasta įsikurti, tačiau nėra taip lengva pradėti naują gyvenimą. Yra daug galimybių pasirinkti įvairius gyvenimo kelius – darbas baruose, naktinis gyvenimas, „skvoto“ gyvenimo stilius, gyvenimas iš pašalpų ir t.t. Kartais žmonėms tenka atsisakyti savo svajonių arba jas transformuoti, suprasti dalykus naujai. Siekiant savo užsibrėžtų tikslų, tenka smarkiai paplušėti, pereiti įvairias adaptavimosi stadijas.

išreikšti ir įgyvendinti, tačiau požiūris į fotografiją pastaruoju metu yra pasikeitęs dėl ryšio su išsivysčiusiomis technologijomis ir labai prieinamomis galimybėmis. Šiais laikais kiekvienas, turintis mobilųjį telefoną, gali tapti fotografu. Manau, kad labiausiai nuo to ir yra nukentėjęs požiūris į fotografiją. Esu nemažai susidūrusi su profesionaliais fotografais, dirbančiais žurnaluose ir laikraščiuose, kurie tikina esą visiškai praradę viltį, kad reportažinė fotografija kada nors atgis ir bus tiek pat svarbi kaip ir prieš porą dešimtmečių. Šiandien fotografija tampa svarbi kaip dokumentas, kitaip tariant, šio laikmečio dokumento išraiškos forma, kuri teikia svarbą mūsų visuomenės ir jos struktūros analizei, tyrimui ir reprezentacijai. Labai tikiuosi, kad fotografija vis dar liks svarbi ir kitomis išraiškos formomis, o ne tiesiog kaip gražios nuotraukos pavidalas. Koks Julijos Goyd santykis su mada? Ar mada, stilius ir visa industrija turi kažkokį vaidmenį Jūsų gyvenime šiuo metu? Tiesioginio santykio su mada šiuo metu nepalaikau. Tiesa, esu sukūrusi kelias drabužių kolekcijas, bet tai buvo tik iš smalsumo ir noro lavinti savo erdvinį mąstymą. Vis dėlto turiu įdomių bendradarbiavimo planų. Pavyzdžiui, su lietuvių dizaineriais „Who Is He?“ esame padarę vieną bendrą projektą „A Is Yellow“ ir jau galvojame apie naująjį. Kol kas negaliu papasakoti apie tai daugiau, kadangi dar tik planuojame, ruošiamės, tačiau labai tikiuosi, kad rezultatas bus tikrai įdomus! Kas motyvuoja atsikelti rytais?

Vieniems fotografija yra tiesiog graži nuotrauka. Ką Jums reiškia fotografija? Koks Jūsų požiūris į ją?

Tikėjimas ir suvokimas, kad diena gali atnešti naujų ir įdomių patirčių!

Man fotografija yra įrankis, kurį naudoju savo idėjoms

Dėkojame už pokalbį!

Sw O

m a g a z in e

| 36

www.swo.lt


www.swo.lt


Frieke Janssen ir rūkantys vaikai Viktorija Mačkinytė

Ne vienas iš mūsų esame matę internete prieš keletą metų paplitusį filmuką apie berniuką iš Indonezijos, vieną po kitos pešantį cigaretes. Nė vienas iš mūsų, išvydęs šiuos vaizdus, nepanorome priversti kiekvieno aplinkinio susimąstyti, ką mūsų šiuolaikinėje visuomenėje reiškia rūkymas. Tuo tarpu belgė fotografė Frieke Janssen, į pagalbą pasitelkusi savo kūrybines idėjas, fotoaparatą ir puikią pagalbininkų komandą, siunčia mums žinutę, jog rūkymas – tema, apie kurią kiekvienas turėtume pagalvoti. Keturiolikoje publikuotų nuotraukų Janssen įamžina berniukus ir mergaites, rūkančius cigaretes, cigariles, pypkes. Visi jie – tarsi iš praeities ir galėtų būti lyg niekur nieko įkomponuoti į „Didžiojo Getsbio“ („The Great Gatsby“) ar „Reklamos Vilkų“ („Mad Men“) pasaulius... Jeigu tik...būtų suaugę. Būtent tokią žinutę mums ir siunčia fotografė – susimąstyti, su kuo mums kasdien asocijuojasi rūkymas ir kodėl tai – visiškai normalus suaugusiųjų socialinio statuso aspektas. Žiūrėdami į nuotraukose nemoderniais drabužiais aprengtus vaikus turėtume susimąstyti apie rūkymo prasmę: kokia ji buvo praeityje ir dabar, o tuo labiau – kuo tai virs ateityje. Janssen fotografijos nukelia mus į auksinį cigarečių amžių, kuomet rūkyti buvo galima visur ir visuomet, kai tai buvo asmenybės paslaptingumo ir pokalbio gilumo simbolis. Džiazo amžiuje šalia vienoje rankoje laikomos šampano taurės, kitoje tarp ilgų pirštų laikoma cigaretė neatrodė nepatraukli net auksaplaukių jaunuolių rankose. Kaip bebūtų, nuotraukose įamžinti nekalti vaikai, net šiek tiek nepadoriai besimėgaujantys cigaretėmis, iš mūsų pasąmonių išbraukia visą cigarečių ir jų dūmų patrauklumą. Šie vaizdai provokuoja ir verčia klausti savęs, ar teisingai suprantame bet kokią estetiką mūsų šiandienos visuomenėje? Frieke Janssen sukurtos fotografijos – gražios, nors ir trikdančios. Kaip bebūtų, fotografė gali nuraminti kiekvieną, susirūpinusį vaikų sveikata – fotografuojant tądien nebuvo nei vienos tikros cigaretės, jų imitacijos buvo sukurtos iš kreidelių ar sūrio (neabejotinai belgiško), o kylančius cigarečių dūmus imitavo žvakės ir smilkalai. Galbūt tai ir nekaltas žaidimas, tačiau visi atsimename vaikystėje tarp dviejų rankos pirštų įkištus pagaliukus, kurie prabangiai keliaudavo burnų link ir atgal, švelniai išpučiant dangun tą patį orą. Turbūt atsimename ir tėčio lengvą plekštelėjimą per tą išdidžią ranką – dėl viso pikto, kad nesusigundytumėm.

Sw O

m a g a z in e

| 38

www.swo.lt


www.swo.lt

39 |

Sw O magazine


Nuo sutemų iki aušros. Tik dabar LGBT temos žengia į Lietuvos parodų sales Rasa Sadauskaitė

Užeinu į ŠMC. Čia – akistata su pasitinkančiais nuogais meškiukais, charakteringu romansu, o jo fone – monotoniškais botago kirčiais, padiktavusi rimties nuotaiką. Atėjus į parodą tik ir norėjosi likti nematoma stebėtoja, nesugriaunant sukauptos atmosferos. Intymu. Nors tai nelabai išvengiama, norisi palikti konfliktus, konfrontacijas, spaudos intrigas, politikuojančius žaidimus nuošaly ir įsigilinti į jausmus. Dėl ko susikaupta, apie ką daugiausia galvota, kur sustota, kokiomis emocijomis vadovautasi menininkų, norinčių kalbėti queer, LGBT temomis? Jų darbai iškalbingi, skirtingi, tarsi įkrauti transliuoja energingą emocinį užtaisą, o man norisi pažvelgti į užkulisius. Kieno būsenomis maitinau savo protą ir kas gi tie, kurie į mane kreipėsi? Kiek aštriau Menininkų džiaugsmas dėl pirmosios LGBT parodos Lietuvoje, lūkesčiai dėl tolimesnės geros kloties šiai iniciatyvai ir pagaliau – atspirties išsivystyti gausesniems queer tematikos renginiams. Gal kiek per vėlai ir per kukliai, vertinant dalyvavusių menininkų ir jų darbų kiekį, bet juk geriau dabar, nei niekada ir pamažu, nei srebiant daug, bet nesugebant visko nuryti. „Keista, kad tai tik pirmoji tokio pobūdžio paroda Lietuvoje, juk visi joje esantys darbai buvo sukurti ne per vieną naktį, o tokiomis temomis žmonės kūrė ir kuria nuolatos“, – savo mintimis apie parodą ir dalyvavimą joje dalinasi Eglė Shaltmira. „Žinoma, tai tik pirmas žingsnelis, tačiau tikiuosi, kad kitais metais paroda bus daug intensyvesnė, o dabar tiesiog džiaugiuosi, kad galiu būti viso to dalis.“

Ar menininkams svarbus dalyvavimas parodoje, kuri – pirmoji queer tipo paroda Lietuvos meno istorijoje? Kūrėjų pas mus daug, galinčių pretenduoti į queer tematikos parodų sales – taip pat netrūksta, o atrinkta palyginti tik maža jų dalis. Kaip menininkai reaguoja į šią pavėluotą iniciatyvą, kaip vertina tai Lietuvos ir platesniame kontekste? Apie tai kalbuosi su Gabriele Labanauskaite, prisidėjusia prie performanso „Trans–paradas: lyčių (keitimo) mada“ įgyvendinimo ir atlikimo bei Denisu Kolomyckiu, atlikusiu performansą „Ona, Ona pakelk sijoną“, kurio nuotraukos buvo viena iš ŠMČ parodos „Nuo sutemų iki aušros“ ekspozicijos dalių. „Tai pirmoji tokio pobūdžio paroda, bet, tikiuosi, ne paskutinė“, – kalba Gabrielė „Liko dar daug kūrinių ir įvairiausių istorijos faktų, turinčių pakankamai didelį archyvą ne vienai parodai, peržiūrai... Esu dėkinga parodos kuratorėms, kad pakvietė sudalyvauti performanse. Tik netradicinis mąstymas ir draugiška provokacija gali nugriauti stereotipų sienas.“ Nors menininkei būnant užsienyje daugiausia tenka dirbti teatro srityje, ji pastebi, jog ten LGBT renginiai ir parodos nebėra sureikšminami. Tai toliau besivystantis, natūraliai persiformuojantis, įgaunantis kitokius akcentus, nei šiandienos Lietuvoje, vyksmas. „Kelis kartus teko dalyvauti Pride eitynėse Stokholme. Viso festivalio programoje pastebėjau vis labiau kylantį pramoginės, klubinės kultūros aspektą. Gal tai ir visai natūralu – kai nebelieka esminių tolerancijos ir diskriminacijos problemų, nebelieka ir aštrių aktualijų bei noro apie jas diskutuoti menine ar kultūrine forma. www.swo.lt


LGBT meno ir kultūros terpėje norisi atvirumo. Manau, kad ir taip judama sparčiu žingsniu. Tad kitas šuolis būtų atsiverti pačiai LGBT subkultūrai. Pavyzdžiui, Švedijoje populiarūs gay friendly vakarėliai, nes ten gera muzika ir draugiški žmonės. O slapti, mažai grupei skirti vakarėliai tamsiuose klubuose jau seniai nebemadingi. Panašių dalykų norisi ir Lietuvoje – jeigu jau tiek žmonių prisijungė per Baltic Pride eitynes Vilniuje, tai ir po to vakarėlis galėjo vykti miesto centre, patrauklioje ir visiems lengvai prieinamoje vietoje. Aš ne prieš „Soho“ (jame, beje, koncertavome su „Avaspo“), bet už ribų praplėtimą ir naujas alternatyvas.“ Daug keliaujantis menininkas Denisas Kolomyckis šią parodą laiko labai svarbiu įvykiu visuomenės švietimui tiek Lietuvoje, tiek užsienio žiniasklaidos akims. Denisas Lietuvos visuomenę įvardina kol kas „mažai tolerantišką žmogaus pasirinkimui gyventi kitokį gyvenimo būdą, nei tai įprasta nusistovėjusioms ankstesnių laikų nuostatoms“, tačiau tiki, jog būtent tokių parodų dėka galima išauginti bendrą Lietuvos žmonių mentalitetą. „Dalyvavimas bet kokioje parodoje ir galimybė pristatyti savo darbus man yra didelis džiaugsmas, iššūkis ir atsakomybė. Paroda „Nuo sutemų iki aušros“ – nuorodos į menininkus, lytiškumą, queer... Daugelyje interviu kalbu apie LGBT ir queer kultūrą, tai – mano asmens ir asmenybės tema, nes pats esu homoseksualus. Vienu svarbiausiu įrankiu visam tam plėtoti laikau užsienio spaudą. Esu keliaujantis menininkas ir mano pagrindinis tikslas – kuo geriau pristatyti Lietuvą, todėl renkuosi viešai kalbėti apie mūsų šalyje vykstančius procesus. Lietuvoje šią temą pradeda eskaluoti vis daugiau žmonių. Pati paroda ir kiti veiksniai, turintys įtakos lyties, žmogaus teisių, homofobijos ir panašioms temoms, yra labai teigiamas būdas Lietuvos vystymuisi ES, JT ir kitų tarptautinių organizacijų atžvilgiu. Turint galvoje tai, kokia stipri Lietuvoje yra netolerancija homoseksualiems, biseksualiems, transeksualiems ir kaip yra engiami tie, kurie reiškia savo prigimtines žmogaus teises, ši paroda kaip meninis reiškinys yra galingas faktorius, šviečiantis visuomenę per meno prizmę. Menas yra pats įtakingiausias būdas kalbėti apie problemas, pokytį. Menininkai visuomet jautrūs reiškiniams, vykstantiems aplinkui. Jie turi stiprų pojūtį, kaip ir kada prabilti apie juos supančią aplinką.“ www.swo.lt

Uždara, ribotos nuomonės oazė dažniausiai tampa pagrindiniu kliuviniu vieni kitų supratimui. Menininkų darbai kalba apie lygybę, klišių išsižadėjimą, savo prigimties, kūno išlaisvinimą, bandymą jį suvokti kitaip. Kas tame labiausiai kelia pyktį? O gal nuobodulį? Ar galbūt tik ironišką šypseną? Kūrėjų nuomone, jie nesistengia tiesiogiai kištis į kovą už lygias žmogaus teises. Agitacijų, reakcijų į politinius žaidimus, moralizavimo šiuo atžvilgiu nepropaguoja ir „žodį“ taria savo kūryba – stebėdami šiandienos aktualijas. „Aš tiesiog noriu išlikti kūrėja,“ – tęsiu pokalbį su Shaltmira. „Nuo socialinių žaidimų „kas prieš ką“ stengiuosi laikytis atokiai. Turiu moto – „pats gyveni ir leisk kitiems gyventi“. Jeigu norit pyktis, na, tai ir darykit tai. Nesu hipių vaikas ir netikiu utopija, kad čia visi vaikščios už rankų susikibę. Aišku, viskas su laiku. Džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie aktyviai kovoja už teises. Aš viską darau kūrybingai. Mano esmė – tik kūryba, ir jeigu joje susiduria, susitinka kokios nors temos, tai jos būna tik tos, kurios man per kūrybinę prizmę yra įdomios pačiai.“ „Aktyviai dalyvauju lygių žmogaus teisių situacijos keitime tiek asmeniniu, tiek kūrybiniu atžvilgiu“, – kalba Gabrielė. „Beveik visos mano parašytos pjesės, tarp jų ir paskutinioji – nacionaliniame dramos teatre vis dar rodoma pjesė „Raudoni batraiščiai“ – kalba apie marginalus, diskriminaciją, aktualias ir realias nūdienos Lietuvos problemas. Audiovizualinės poezijos grupės „Avaspo“, kurioje atlieku savo tekstus, pozicija yra panaši, tik labiau išreiškiama per poetizuotą kalbą – metaforas, simbolius ir savo socialinę laikyseną. Pavyzdžiui, grosime „PiLeFe“ – ironiškai „Piktų lesbiečių festivaliu“ pasivadinusią labai draugišką iniciatyvą. Ironišką šypseną kelia edukacijos trūkumas ir elementarios intelekto spragos, nusivylimą – žmonių bukumas ir agresija, nuobodulį – politikų naudojimasis homofobija ir jos kurstymas savais tikslais.“ „Aš gyvenu, ir tiek. Kuriu, ir tiek“, – pasisako Denisas. „Viską aplinkui labai myliu ir karts nuo karto naiviai pasitikiu. Kai kažkas pradeda dirginti, prieš pradėdamas kalbėti viską gerai pasveriu ir sudėlioju į vietas, kad galėčiau kalbėti argumentuotai ir su aiškia pozicija. Žmonės iš prigimties yra geri, aš tuo tikiu ir tik vienas dalykas – žinių stoka, o dėl to ir nuomonių

41 |

Sw O

m a g a z in e


diferenciacija yra barnių sprendimų pasekmė.“

ir

neadekvačių

Provokuojantys, iššaukiantys, itin emocionalūs – neretam žiūrovui Šiuolaikinio meno centro rūsyje eksponuojami darbai galėjo pasirodyti būtent tokie. Susimąstau, jog esame įpratę žodį „provokacija“ girdėti, nuolat iškylantį iš negatyvumo šešėlio. O kartais tai juk – grynų gryniausios apnuoginto jausmo, kurį galbūt per dažnai norime maskuoti, apraiškos. „Bet kokia provokacija, manau, yra tam, kad atkreiptum dėmesį, jeigu to nenori – eik piešt peizažų“, – savo nuomonę išsako Shalmira. „Londone ar Paryžiuje tokioje parodoje būtų labiau įsižiūrima į meno kūrinius. Šokiravimas nėra šios parodos tikslas. Jis – kaip žmonių atgarsis. Provokacija – tai egzistuojančių dalykų įvardinimas. Kas mažiau tuo domisi, tai tam ir temos, kuriomis ne tiek daug kalbėta, atrodo wow – juk kaip drąsu, čia galima ir įsižeisti! Provokatoriai –gyvenimo tiesų fiksatoriai. Jie tai užfiksuoja ir sugeba įvardinti. Apie tai, ką pastebiu, kalbu garsiai!“ „Provokacija – tai tam tikras socialinis žadintuvas, raginimas pabusti“, – mintis dėsto Gabrielė. „Mes pripratome prie patogaus gyvenimo ir komfortiško kultūros vartojimo. Provokacija – tai bandymas išjudinti, skatinti mąstyti ir į situaciją pažvelgti kitokiu kampu.“ Gurkšnis meno „Nežemiška pora“ – Eglės Shaltmiros kūrinys, puošiantis ŠMC parodos „Nuo sutemų iki aušros“ sieną. Meno kritike neapsimesiu, bet įspūdžiu pasidalinsiu, nes, žinant ankstesnius Shaltmiros darbus, šis mane nustebino. Švelnus menininkės prisilietimas prie gamtos kūrinijos – žmogaus, kuris šį kartą mano mintyse tampa objektu, reiškiniu, o ne įprastu matyti praeiviu, su dviem rankom, kojom, plaukuota galva ir pirkinių krepšiu rankoje... „Darbas „Nežemiška pora“ – apie visokias galimybes“, – savo darbą apibūdina Shaltmira. „Galbūt, tai vyrai, gal moterys, o gal vyrai, pavirtę moterimis. Tai gali būti bet kas, pavirtęs nauju sutvėrimu iš bet kokios būtybės. Kai du žmonės sueina kartu, jie lieka tiesiog tvėriniais. Neseniai teko asmeniškai susipažinti su žmogumi, kuris keičia lytį. Labai įdomu, kai su tuo susiduri tiesiogiai, o ne tiesiog žinai apie tai iš dokumentikų, kuomet iš arti pamatai,

kas tai per procesai, kas vyksta žmogaus viduje... Po tokios patirties tau išlieka tik tas išorinis pavidalas ir tai, kas yra žmogaus viduje – nusitrina ribos, ar tai vyras, moteris ar kažkokia kita būtybė... Ir, kai pradedi apie visa tai galvoti, analizuoti, oho! Supranti, kad yra tiesiog žmogus ir tie visi apibrėžimai – kūnas, lytis ir kiti – susiniveliuoja.“ Didžiausias įkvėpimas Shaltmiros kūrybai – žmonės, jų santykiai, savitumas, nepabijojimas būti kitokiu, keistesniu personažu, nei nubrėžia „normalaus“ ribos. „Domiuosi įvairiomis teorijomis, kad ir transgender žmonėmis... Atradimas, kad egzistuoja kitokių žmonių, apie kuriuos anksčiau negalėjai net įsivaizduoti, veikia mano kūrybą. Graži ta akimirka, kai atrandi. Jeigu tau gerai – būk su kuo tik nori, kaip nori, nors ir apsikabinęs medį... Kažkas su tiltais tuokiasi, čia, beje, tikras faktas! Turiu idėją kitą savo zoom‘o numerį sukurti apie daiktofiliją, apie tai, kaip žmonės daiktus myli. Visokių nesveikų dalykų yra pasaulyje ir tas beprotiška! Tiesiog žiūri, stebiesi ir galvoji, kad viskas yra gerai ir taip turi būti. Reikia džiaugtis įvairove. Nuobodu būtų, jei visi žmonės eitų vienodom šukuosenom, taip pat vienodai susikibę už rankų... Reikia, kad viskas būtų spalvinga.“ Laimos Kreivytės ir Mare Tralla organizuojamose dirbtuvėse „Kalbanys kūnai. Stebėjimo praktikos“ užgimęs Deniso Kolomyckio performansas „Ona, Ona, pakelk sijoną“, pasak menininko, buvo skirtas jo paties identiteto ieškojimui. Kaip sugebėti kūnu papasakoti apie emocijas, kurios – svarbiausios? Lygios teisės ir galimybės kiekvienam žmogui, žmogaus prigimtinės laisvės, raiškos ir požiūrio teisė – pagrindinis idėjinis vadovas, kuris Denisą veda į priekį ir leidžia tikėti tuo, ką jis daro. Pagrindinis įrankis performansams performansams – kūnas, o tai, kas lieka jam nepavaldu, kūrėjo užpildoma meile, kad kitas priimtų, suprastų ir savęs neblokuotų nuo naujo, platesnio požiūrio. „Performansas nusidriekė per visą Vilniuje esančią Latako gatvę, kur ant kiekvieno žibinto kabėjau su skirtinga, mamos paskolinta suknele“, – pasakoja Denisas. „Šioje gatvėje yra vienpusis eismas. Aš kabėjau nusisukęs nugara į vairuotoją. Mano šviesiai dažyti plaukai toli gražu nepasako, kad esu vyras, todėl kai kurie vairuotojai važiuodami ir matydami, regis, moterį su suknele, kabančią ant žibinto,


atsisukdavo. Kai kurie iš jų bandė pristabdyti ir pasižiūrėti po suknele. Žinoma, dauguma jų nusivildavo, lūkesčiams nepasiteisinus. Šiuo performansu, per bandymą šokiruoti ir maištauti netradiciniais būdais, sutirštintomis spalvomis, į viešąjį diskursą įvedu naujus vėjus. „Ona, Ona“ – taip pat yra žodžių asimiliacija. Rusų, lenkų kalbose šio žodžio reikšmė – „ji“. Lietuviškame kontekste Ona, Onutė yra pakankamai senas vardas, todėl tai tam tikra nuoroda į laiką. O pats pavadinimas „Ona, Ona pakelk sijoną“ buvo mano vaikystės žaidimas, „Onutės kibinimas“, kurį žaisti išmokė draugai. Performanse apjungiu ir temas apie egzistuojančią diskriminaciją vaikų tarpe, moters teisės iškėlimą. Be to, juk jeigu mokykloje nori įžeisti tereikia sakyti gėjus, arba „pydaras“ – tai labai skaudu ir čia dar yra labai daug vietos žmogaus tobulėjimui.“ Šiam performansui Denisas emociškai ruošėsi tris dienas, o prieš jį, kaip ir prieš kiekvieną savo pasirodymą, menininkas atliko tam tikrus ritualus bei vadovavosi trisdešimt trejomis taisyklėmis, kurias parašė, ėmęs giliau domėtis meno ir menininko disciplina. „Atliekant bet kokį veiksmą, paraleliai galvoje sukasi kitas gyvenimas, kuriame mąstome kritiškai, bandome perprasti dalykus, užduodame klausimus ir ieškome atsakymų. Gali tiesiog medituoti ir neleisti mintims griauti realybės, o kartais leidi joms plaukti ir „eiti“ vienai per kitą. Stebint įvairius reiškinius namuose, gatvėje ar kur kitur, tai, kas sukasi www.swo.lt

mintyse ir susipina su realybe, tame mažyčiame tarpe, gimsta naujos idėjos. Viskas, kas buvo išgyventa, jau yra išsaugota kūne ir prote. Tam tikriems projektams, darbams reikia labai daug laiko, sukaupti labai daug žinių.“ Deja, „Trans–paradas: lyčių (keitimo) mada“ performanso matyti kiekvienam neteko. Belikęs trupinėlis – vilnoniai nuogo kūno kostiumai – kuria stiprų įspūdį, tik čia fantazija vaizdus dėlioja jau savaip... Gabrielė Labanauskaitė patikslina: „Iš esmės viskas labai paprasta – buvo pagaminti puikūs Eglės Gandos Bogdanienės (vienos svarbiausių šiandienos Lietuvos tekstilininkių, – red. past.) kostiumai, reikėjo tik žmonių jiems demonstruoti. Tačiau prisivilioti dalyvių ir buvo sunkiausioji užduotis. Daugelis atsakydavo, kad palaiko idėją, tačiau nenori persirenginėti. Manau, kad daug kas įsivaizdavo ne jaukų veltinio kostiumą, o kelis trikampėlius, dengiančius intymias vieteles. Pamatę pasirodymą šie žmonės apgailestavo – „a, būčiau mielai prisijungęs!”. Tačiau žodžiai juk tuo ir skiriasi nuo veiksmų, kad viena yra kalbėti, o kita – daryti. Ir daryti drąsiai, nepergyvenant, ką apie tave pagalvos kiti. Šis performansas praplečia ne tik lytiškumo stereotipus, tačiau ir kūno stereotipus bendra prasme. Menininkė Eglė G. Bogdanienė pažiūrėjo į lytiškumą ir kūniškumą pro humoristinę prizmę, hiperbolizuodama tam tikras kūno dalis. Šiltame ir storame veltinio kostiume jaučiausi kaip pirmykštis žmogus – šiek tiek nerangus, šiek tiek laukinis.“

43 |

Sw O

m a g a z in e


Merlin Carpenter ir padirbti Burberry langeliai Viktorija Mačkinytė

Merlin Carpenter – britų menininkas, Rytų Europai atvežęs keliasdešimt prabangą simbolizuojančių drobių, kurios toli gražu ja nespindi. Trisdešimt septynios Burberry raštu austos drobės – pigiose Londono medžiagų parduotuvėse pirktos atraižos, ištemptos ant medinių rėmų. Besiskiriančios rašto stambumu, spalvomis ir paties audinio tekstūra, drobės simbolizuoja šiandieninio pasaulio vartotojiškumą ir kultūros suvokimą. Nedideliu autobusu su savo komanda važinėdamas po buvusias Sovietų Sąjungos valstybes, Merlin Carpenter siekia imituoti Leono Trockio traukinį, lankiusį tas pačias valstybes Rusijos pilietinio karo metais. Trockio vežiotus ginklus, karius ir spaudą menininkas keičia savo darbais, kuriuos visus matant vienoje vietoje, kiekvienam kyla minčių apie tai, kuo pavirto mūsų vartotojiška visuomenė. Vilniuje savo ekspoziciją liepos pabaigoje rodęs „Kablyje“, SwO sutiktas ir kalbintas menininkas sakė nežinąs, kaip apie jo darbus atsilieptų patys Burberry mados namai. Carpenter sutinka, jog tai yra didžiulė jų kūrybos reklama, tačiau iš kitos pusės, savo darbais menininkas teigia, jog tai yra nieko vertas prekinis simbolis, kurį žmonės padirbinėja jau daugybę metų. Carpenter SwO pasakojo, jog šiai ekspozicijai labai svarbi jos rodymo vieta. Apvažiavęs daug skirtingų miestų, savo drobes jis demonstravo pačiose įvairiausiose galerijose ir erdvėse. Nuo baltų sienų, apkabintų Burberry langučiais iki Vilniaus „Kablyje“ esančio riedlenčių parko, kurio sienos rėkia ryškiu graffiti. Kiekviena erdvė menininkui skirtingai atspindėjo ir jo ekspozicijos idėją. SwO Merlin Carpenter darbus matė tik gatvės stiliumi kvėpuojančioje Vilniaus erdvėje – tarp ryškiai oranžinių, violetinių, žalių ir mėlynų užrašų ant sienų galėjome patys suskaičiuoti beveik pasislėpusias Burberry raštu puoštas drobes. Būtent tai – sumišę stiliai ir padirbta prabanga – kiekvienam parodoje apsilankiusiam lietuviui pasakojo apie tai, kas kasdien vaikšto mūsų gatvėmis.

1-2 Ekspozicija „Kablyje“ Vilniuje. 3 „Kim?“, Ryga, Latvija. 2013 m. liepos 16 d. 4 „ARTPLAY“, Maskva, Rusija. 2013 m. liepos 19 d.

Sw O

m a g a z in e

| 44

www.swo.lt


Wasted Rita ir kodėl žmonės ją taip myli? Apie tai, ką visi galvoja, tik ne visi pasako Rasa Sadauskaitė

Rita Gomes – grafikos dizainerė ir iliustratorė, dirbanti ir gyvenanti Portugalijoje. Rita keliauja kur kas dažniau, negu būna savo namuose ir, žinoma, nuolat piešia humoristinius eskizus bei bei rašo citatas. Jos darbai buvo publikuoti gausybėje meno ir dizaino tinklapių, žurnalų, papuošė knygų puslapius. Savo darbus Rita yra eksponavusi parodose Portugalijoje, Paryžiuje, Londone, Berlyne, bendradarbiavusi su Ginza Magazine, Doolittle Mag, Hurley bei Samsung prekiniais ženklais, o neseniai savo marškinėlius su užrašais pristatė ir Lisabonos madų savaitėje. Ir kas gi ji? Rodos, atrasta visai netyčia, kitą dieną Rita nebeišgaruoja man iš galvos. Štai, pavyzdžiui, vos du žodžiai, paliekantys veide šypseną, kuriuos kiti nusako filosofiniais traktatais savo užrašinėse ar kuriems prireikia viso vakaro su draugais ir giliausių minties vingių, sukant aplinkui per aplinkui, grįžtant atgal ir dar kartą kartojant viską iš pradžių... Baltame fone juodu kontūru nužymėtas puodelis ir du žodžiai, „dreams“ ir „tea“. Artima. Kažką primena?.. Valia, didelis susitelkimas ties savo darbu, buvimas savimi ir aistra – būtent taip Wasted Rita personą apibūdina menininkė, prabylanti specialiai SwO apie savo vienišės gyvenimą. Iliustratorė nesieja kūrybos su vienatve, bet sąmoningai pasakoja žiūrovams apie norą atsiriboti, izoliuojant save nuo neišvengiamai girdimų ir matomų veiksnių. „Atsiribojimas – viena mano mėgstamiausių būsenų. Galėčiau net pasakyti, kad tai vienintelis metas, kai jaučiuosi blaiviai galvojanti. Daug sunkiau būti su išblaškančiais kitais negu su savimi. Aš daug galvoju ir gyvenu savo vienos pasaulyje. Kone aštuoniasdešimt procentų viso savo laiko tarsi tūnau užsirakinusi savo mintyse!“ – pasakoja Rita Gomes. Šiais metais ypatingai daug laiko praleidusi kelionėse ir gyvendama viena, Rita suvokė, kad būtent tai yra jos išsilaisvinimo terapija: „Turiu visišką laisvę nevaržomai stebėti, mąstyti, susikurti gilesnes įžvalgas, išsigalvoti naujas teorijas ir tai paversti aršia diskusija su savimi – viso šito man reikia tam, kad neuždusčiau ir savyje išlaikyčiau jausmą, kad vis dar esu gyva. Mano mintys – įdomybių kampelis, kurį atrasti ir ištyrinėti galiu tik aš pati.“ Tokia ji – nuo pat mažens, kiek tik save pamena. Itin rami, tyli, dažniausiai – stebėtoja, o jei jau prasižiojanti, tai tik tam, kad ką nors išprovokuotų, paerzintų ar lepteltų ką nors tokio, dėl ko pašnekovas pasijustų nepatogiai.

www.swo.lt

45 |

Sw O

m a g a z in e


Tai – ne aikštingos ir išlepusios mergiotės ambicingumas ar kaprizas, dėmesio stoka ar nuoskaudos. Wasted Rita negali pakęsti tuštybės, penimos paviršutiniškais jausmais: „Išmokau vertinti nuoširdumą, netgi tada, kai tai be galo skaudina ir žeidžia. Mes gyvename pasaulyje, kuriame niekas nebijo būti nenuoširdus, pasaulyje, išmokiusiame mus mieliau pasirinkti suvaidintus, gražius dalykus, nei žiaurią tiesą.“

kažkaip nutekėjo į viešumą. Visa tai sukūriau per dvidešimt minučių iš karto po to, kai pamačiau nuotraukas. Šis laikraštukas susideda iš dvylikos nuogų šlykščių, pasibjaurėtinų žmonių ir padarų, mėgstančių pozuoti, gašliai save liesti satyriškai išreikštose situacijose. O reperis Snoop Dog‘as... Ak, jis tiesiog yra, koks yra – manau, čia jokio paaiškinimo daugiau ir nereikia.“

Rita Gomes sako, kad idealizuoti ji nemėgstanti, o ir tobulais gyvenimais ar asmenybėmis, į kurias kas nors gali norėti būti panašus, tikėti neverta. Kas suformavo tokį atšiaurų požiūrį? „Galiu pasakyti tik tiek, kad Kathleen Hanna (amerikiečių muzikantė, feministinio judėjimo aktyvistė, – aut.past.) ir „Riot Grrrl“ ( feministinės pakraipos pankroko grupė, kuri neretai įvardinama ir kaip judėjimas, – aut.past.) grupė, kurios muzikos klausiau visą savo paauglystę, turėjo lemiamą įtaką, augant.“

Kiekvienas kartais atsiduriame tamsoje. Kai ryšys prarandamas ne tik su žmonėmis, bet ir su savimi, kai užklumpa apatija, nuo kurios reikia gelbėtis, Ritai efektyviausiu psichoterapijos seansu tampa darbas, muzika, bėgiojimas ir kelionės. O pabėgti labiausiai norisi nuo savo gimtojo krašto, elektroninio pašto ir meilės (nors tai yra trys pagrindiniai dalykai, kartais prislegiantys taip, kad nuo šių norisi pabėgti ir ne tik asmeninės krizės metu). Laikotarpį, kai idėjoms peno niekaip neatsiranda ar nesėkmės „lipa ant galvos“, menininkė ypač vertina nemato to kaip neigiamo dalyko. „Nepasisekimas ir atsidūrimas aklavietėje man yra pats poetiškiausias ir gražiausias laikotarpis, juk būtent tada sau gali įrodyti savo vertę. Net ir patys nesėkmingiausi gyvenimo etapai išmokė, kad, kai esi atviras pokyčiams ir savo augimui, aplanko nuostabus jausmas. Tai neišvengiama ir būtina kaip vanduo, tam, kad galėtum išgyventi pačius tamsiausius etapus. Ar žinai tą jausmą, kai susidoroji su visomis problemomis, kai pereini „visą mėšlą“? Tai – pakili ir didinga būsena, įsileidi laimę, stiprybę, jautiesi nenugalimas, dėkoji Dievui už visas vylingas mintis, kurias tuo tamsiu laikotarpiu jis tau atsiuntė.“

Savo kūryboje menininkė impulsyvi ir pastovi. Rita vadovaujasi pirma į galvą atėjusia idėja ir niekada jos nekeičia, nebando pergalvoti ar koreguoti. Juo labiau mergina niekad nekvaršina galvos, ką apie ją pačią pamanys žmonės (na, gerai, mergina tik mėgsta stebėti, kaip į jos darbus reaguoja žiūrovai). „Žinau, labai lengva likti nesuprastai, bet jau labai seniai sau pasižadėjau, kad niekuomet neleisiu pašalinei nuomonei ar bet kokiai baimei diktuoti, ką aš turėčiau daryti. Nesitikiu niekieno pritarimo ir supratimo, nes neturiu troškimo būti kam nors priimtina. Toks mąstymas man leidžia kurti laisvai ir nebrėžti ribų savo kūrybai.“ Rita tiki, jog dabartis yra glaudžiai susijusi su ateitimi. Čia ir dabar ją kuriame patys ir turime tai daryti tikslingai, o ne kažko laukdami sėdėti sudėję rankas. Koks pagrindinis merginos siekis dabar? Gerumas! „Jeigu kiekvienas iš mūsų stengtųsi tapti nors kiek geresniu ne tik dėl savęs, bet ir dėl tų, kurie mus supa, skatinti tai ne tik tarpusavio lygmenyje, bet ir socialinėje terpėje, ateitis atrodytų daug gražesnė ir patrauklesnė gyventi.“ Ne veltui menininkės darbuose tiek daug grotesko, ironijos, saviironijos, satyros bei sarkazmo... Tai – tarsi iliustruota veidaknygė ir šiuolaikinių žmonių ydų katalogas. Ritos iliustracijose galime pamatyti ir visiems gerai žinomus vardus. Aktorei Scarlett Johansson skirtas net mini laikraštukas! „Šiuolaikinė pop kultūra, komercinis menas internetinėse plotmėse – taip pat neblogas įkvėpimas. Prieš keletą metų sukūriau mini laikraštuką ir leidau sau jį pavadinti „Scarlett Johansson“ po to, kai internete pasirodė jos apsinuoginusios nuotraukos. Moteris pati nusifotografavo savo telefonu ir ši vaizdinė informacija

Sw O

m a g a z in e

| 46

Kovotoja, tačiau tyli. Provokatorė, norinti išlikti nepastebėta. Įvertinta ir mėgstama, tačiau neatpažįstama viešumoje. Daranti ką tik norinti ir nepaisanti kitų. „Nesvarbu, koks žmogaus amžius, lytis, tautybė, socialinė klasė, visi jie yra susiję su mano kūryba. Kai su savo darbais pasirodau viešose erdvėse – nesvarbu, ar tai paroda, parduotuvės, mugės – skiriu daug laiko ir stebiu, kaip žmonės reaguoja į mano darbus. Žinau, kad vieni to nemėgsta, kitiems atvirkščiai, labai patiktų, kad prie darbų nuolat stovėtų jų autorius, tačiau negaliu atsispirti, kai matau, kad vienaip ar kitaip mano darbai žmones paveikia. Kartais reaguojantis žmogus būna tas, iš kurio reakcijos tikėtumeisi mažiausiai! Į parodas dažniausiai atkeliauja žmonės nuo aštuonių iki aštuoniasdešimties metų amžiaus. Kartą prie manęs priėjo keturiasdešimtmetis vyras ir labai droviu žemu balsu pasakė, jog mano darbai jam be galo patinkantys. Kiek įdėmiau į jį įsižiūrėjusi, supratau, jog tai kunigas! Likau nustebinta šios keistos situacijos, bet labai laiminga.“ Neretai Rita savo darbuose naudoja vaiko arba vaikystės motyvus.

www.swo.lt


Vienas iš pirmųjų mano vaikystės įspūdžių man buvo mano senelių namai. Su didelėm spintom, kurios turėjo seno baldo ir paslapties kvapą (kas gi už tų ornamentais išskaptuotų durelių ir po tais stalčiukais su barokinio stiliaus raitytomis rankenėlėmis bei užraktu?). Ir ateina laikas, kai sužinai, jog ten – į dėžutes surūšiuotos sąvaržėlės, trintuko nuotrupos, lapeliai su priminimais apie šokių pamokas, pašto ženklų albumas, vokas su nespalvotomis atvirutėmis, o jose – žodžiai „pasiilgau“... Visa tai, rodos, lyg paliesta kito laiko, o aš stoviu, domiuosi, įninku ir suprantu, jog po tiek pat laiko jau mano stalčiuose kažkas vis dar atras tą patį. Vertybės, svajonės, žmogiškumas, aiškios problemos, pastabos ir drąsus žodis. Visai paprastai, be užuominų, metaforų. Artima kalba, kaip draugo paplekšnojimas per petį ar sunkią gyvenimo akimirką jo pasakytas juokelis, leidžiantis tau atrasti viltį, nusijuokti ir toliau eiti pirmyn. Žinau, kad dar bus diena, kai aš ir vėl žiūrėsiu į tuos du žodžius baltame fone. „Dreams“ ir „tea“. Wasted Rita – galbūt pati to nežinodama – kalba apie tai, kam nupasakoti kartais mes patys nerandame tinkamų žodžių.

www.swo.lt

47 |

Sw O

m a g a z in e


Jam Berlynas kvepia braškėmis: Arne Grugel Šarūnė kleivaitė

„Aš gyvenu svajonių ir nuotraukų pasaulyje, o mano nuotaika visada priklauso nuo oro”, – sako vokiečių fotografas Arne Grugel, įsikūręs menu alsuojančiame Berlyne, kuriame turi jaukius namuose miesto centre. Sėdėdamas savo terasoje rytais jis geria kavą ir stebi kieme augančias braškes. Gyvenimas beprotiškame Berlyno miesto centre ir naminės braškės skamba gana kontrastiškai. Tokių kontrastų jo gyvenime pilna. Tai atsispindi ir stiliuje, – nuotraukose, kuriose gausu gerai suplanuotų netikėtumų. Kviečiame susipažinti su svajotoju Arne!

Kuo išsiskiri iš kitų fotografų? Aš stengiuosi kurti nuotraukas, kurios tam tikra prasme atrodo keistos. Tai gali būti neįprastose situacijose „pagauti“ modeliai, žiūrintys netipišku žvilgsniu ar tiesiog kitokios pozos. Man nepatinka ir atrodo nuobodu rodyti tai, ko yra tikimasi iš fotografijų. Man atrodo, kad daug įdomiau kurti situacijas neįprastoje aplinkoje, pavyzdžiui, ten, kur kerinti, neįprasta architektūra, kur modeliai gali patys susilieti su išskirtine aplinka ir tapti tos istorijos dalimi. Dievinu fotografijas, kuriose modeliai tarsi sustingę, tačiau atrodo, kad jie yra netyčia pagauti tam tikru momentu. Prieš darydamas nuotraukas gerai viską apgalvoju: kada leidžiasi saulė, kur krenta šešėliai, kaip pasikeičia gatvės spalva tam tikru paros metu bei kokiu tiksliai laiku tai įvyksta. Tokiu būdu kontroliuoju visą savo fotosesiją ir įgyvendinu visus jos planus. Ką, tavo manymu, turi fotografija, ko neturi jokia kita meno šaka? Viena vertus, fotografijos yra momentinis tikrovės įrodymas, nes daugiau

Sw O

m a g a z in e

| 48

nėra nieko, kas parodytų tam tikrą akimirką taip realistiškai. Fotografuoti – tai lyg dokumentuoti tikrus gyvenimo fragmentus. Kita vertus, nuotraukos gali būti naudojamos manipuliuoti tam tikromis situacijomis taip, kaip pats fotografas panori. Galima sukurti realistiškai atrodančias nuotraukas, sudėliotas iš visiškai skirtingų akimirkų ir situacijų, kurios vis tiek gali išlikti net labai natūralios ir realistiškos. Dabar dėl modernių retušavimo programų fotografijoje beveik nebėra jokių limitų, tad yra itin lengva sukurti bet kokią nuotrauką, kokios tik norisi. Galima nupiešti šviesas, šešėlius, aplinką ir t.t. Tai lyg tapymas ant drobės, o tapymas ir fotografija šiandien susipina kartu į vieną.

pamatyti visų meno šakų atstovų, susibūrusių būtent vienoje vietoje. Įvairus meno šakų spektras ir jų kūrėjų gausa suteikia Vokietijos kūrybinei erdvei turtingumo, tačiau taip pat dėl to labai sunku rasti savo vietą vienoje ar kitoje kūrybinėje nišoje. Kas yra tavo fotografo idealas? Labai žaviuosi Gregory Crewdson darbais. Pasaulis, kurį jis kuria fotografuodamas, yra pilnas keistenybių ir žiūrovui kelia daug klausimų. Taip pat jo fotografijose šviesa ir aplinka visada atrodo stulbinamai. Įsivaizduok, kad staiga dingsta visi tave ribojantys suvaržymai. Kaip atrodytų tavo svajonių fotosesija?

Kokia yra Vokietijos kūrybinė erdvė? Vokietijoje mes turime labai daug kūrybingų žmonių, sakyčiau, kad jų darbuose jaučiama ir kitų šalių įtaka. Berlyne gyvena daug įvairių tautybių žmonių, todėl labai greitai pritaikome kitų šalių braižus. Šiame mieste vyksta daug parodų, kolekcijų pristatymų ir, žinoma, vakarėlių, kur galima

Norėčiau padaryti fotosesiją kosmose. Neseniai girdėjau, kad vienas astronautas pasakojo apie tai, kaip pasikeičia vaizdas, įžengus į kosmosą. Pasirodo, žvaigždės akinamai spindi ir visa visata nusidažo įvairiausiomis spalvomis. Tai turėtų atrodyti nepakartojamai! Jau įsivaizduoju fotografiją, kurioje

www.swo.lt


šalia to erdvėlaivio stovi žmogus, susiduriantis su trilijonu žviagždžių. Tai – tikra tobulybė. Kas, tavo manymu, yra raktas į sėkmę fotografo darbe? Mano manymu, svarbiausi yra šie aspektai: - fotografija tau turėtų būti pats svarbiausias dalykas pasaulyje; - privalai būti išskirtinis arba turėti išskirtinį braižą; - reikia turėti daug pažįstamų šioje industrijoje.

šviesų ir šešėlių, atrodančią nepaprastai ir paslaptingai, mano galvoje iš karto pradeda kirbėti naujos fotosesijų istorijos. Mane dar žavi gamta bei architektūra, taip pat gerai nufilmuoti filmai, ypatingai senesni, bet labiausiai mane įkvepia pasaulio pažinimas! O rytais atsikelti tave skatina... Žinojimas, kad pasaulyje yra ta stebuklinga vieta, kurioje norėčiau gyventi, bet, jeigu noriu ją pasiekti, privalau atsikelti ir siekti savo tikslų. Gulėdamas lovoje tikrai niekada nepasiekčiau to svajonių taško. Kas tau suteikia energijos?

Hipsterių, instagramos, facebooko, blogerių bei interneto manija. Ar tu į ją įsivėlęs? Visi paminėti dalykai padeda gauti daugiau žmonių dėmesio. Žmonės gali tave „laikinti“ ir dalintis tavo profiliu. Tai teigiama viso to pusė, kuri man patinka. Kita vertus, visa šita masinė interneto beprotybė man dažnai sukelia galvos skausmą. Juk kasdien susiduriame su tiek daug informacijos ir tiek daug įvairių nuomonių. Kartais atrodo, kad visko tiesiog per daug ir tai mane gąsdina. Aš išties dievinu knygas – tikrus, storus jų viršelius, ypatingai knygas apie fotografiją. Kai naršau internete, dienai baigiantis beveik niekada neatsimenu, ką mačiau prieš tai, nes visko tiesiog per daug. Ką veiktum, jei pasaulyje nerūpėtų pinigai? Turbūt visą savo gyvenimą praleisčiau dirbdamas baseino prižiūrėtoju ir gelbėčiau moteris, o laisvalaikiu žiūrėčiau filmus su Alain Delon bei Jean-Paul Belmondo. Kas sukelia norą kurti? Mane visada įkvepia klajojimas gatvėmis. Kai pastebiu man patinkančią vietą, pilną

www.swo.lt

Medžiai, ypač palmės. Kuo tau žavinga mada? Mane, kaip fotografą, žavi tai, kad mada visada keičiasi ir kuria naujus įvaizdžius, kaskart pasiūlo derinių, apie kuriuos pats galbūt niekada nepagalvočiau. Tai yra menas, kuris puikiai dera su fotografija. Mada papildo fotografiją. Ji leidžia derinti tam tikrus stilius su savo idėjomis, ir visa tai virsta puikia istorija. Kur norėtum būti šiuo metu? Iš tiesų, man patinka ten, kur esu dabar – savo terasoje Berlyno širdyje, tačiau tikrai neatsisakyčiau galimybės pabūvoti ten, kur auga palmės ir agavė. Ten daryčiau tą patį, ką darau dabar, – fotografuočiau. Pasidalink savo gražiomis svajonėmis bei tikslais... Dirbti kuo ilgiau, tiek, kiek įmanoma, gyventi Prancūzijos pietuose, ant jūros kranto, dar norėčiau, kad niekada netrūktų bagečių, kasdien valgyti pomidorus su mocarela, mėgautis baseinu, o šalia viso to kurti fotografijų planus.

49 |

Sw O

m a g a z in e


<

. rožėzes. klajoneės keiptaune Fotografas: Arne Grugel (www.arnegrugel.com) Modelis: Röze @ 20management Visažistė: Helena Narra Kapidzic (www.narra.cc) Stilius: Nadja Mahamied (www.nadjamahamied.com) mados rodyklė: vintage Calvin klein, supreme being, ALBI, vintage

Sw O

m a g a z in e

| 50

www.swo.lt


www.swo.lt

51 |

Sw O

m a g a z in e


Sw O

m a g a z in e

| 52

www.swo.lt


www.swo.lt

53 |

Sw O

m a g a z in e


Gringa Argentinoje Šarūnė kleivaitė

Sw O

m a g a z in e

| 54


„Nekenčiu brazilų. Jie visada linksmesni už mus“, – kartą pareiškė mano draugas argentinietis. Pamenu, kad labai linksmai sureagavau į šį jo pareiškimą, nes man atrodo, kad argentiniečiai yra patys smagiausi žmonės, kokius tik esu sutikusi savo gyvenime. O galbūt tai bendras lotynų amerikiečių bruožas? Visi varžosi tarpusavyje, kuri tauta linksmesnė, kuri garsiau dainuoja, ar kuri geriau šoka. Tai turbūt geriausios šalių varžybos, nes bet kokiu atveju kiekvienoje šalyje kasdien jautiesi lyg festivalyje. Dar prieš gerą pusmetį galvojau, kad tikrai niekada nepamilsiu tos ispanų kalbos, kurią kasdien „kalu“ universitete, nes visada viskas, kas susiję su ispanų kalba ir kultūra, man primindavo ne ką kitą, o legendinius meksikiečių serialus, iš kurių (turbūt kaip ir visi kiti) ir išmokau savo pirmuosius ispanų žodžius: „estoy embarazada“ (aš nėščia), „largate“ (nešdinkis), „bruja“ (ragana) ir t.t. Žinoma, ne pati gražiausia pradžia, tačiau užteko perplaukti vandenyną ir po dviejų savaičių jau visiems garsiai šaukiau, kaip aš myliu Argentiną, o tiksliau, – Buenos Aires! Net grįžusi namo vis dar gyvenu Argentinos ritmu, klausydamasi lotyniškų ritmų ir gerdama matę. Apie meilę Lotynų Amerikai pradėsiu nuo pradžių... Vieną dieną sužinojau, kad išvažiuoju keturiems mėnesiams studijuoti į Buenos Aires. Vis dėlto tada dar net neįsivaizdavau, kas yra ta Lotynų Amerika. Juk negali viskas būti taip, kaip serialuose, kur moterys prabunda su tobulu makiažu, o tarnaitės aplink jas šokinėja, užsidėjusios vaisius ant galvos. Buvau teisi, taip tikrai nėra, tačiau tiesos visur galima rasti, nes, pasirodo, kad tarnaitė namuose yra labai dažnas reginys. Tarnaites turi pasiturinčios verslininkų šeimos, vienišos mamos ir netgi studentai. Tiesa pasakius, Lietuvoje nepažįstu nė vieno žmogaus, turinčio namie tarnaitę. Ar tai patvirtina faktą, kad mes, lietuviai, esame darbštūs žmonės ir sugebam patys pasirūpinti savimi, o argentiniečiai yra lepūs tinginiai? O gal tai tiesiog parodo finansinius skirtumus? Labiau tikėčiau pirmu variantu, nes tingumo pavyzdį galėčiau pateikti ir pati. Kai savo kambarį dalinausi su viena argentiniete, su ja gyvai retai ir besusitikdavau, nes ji visada miegodavo. Paskutinio fakto visiškai neperdedu. Išeinu į paskaitas, – miega, grįžtu, – miega, einu miegoti, – ji miega (argentiniečiai bent jau prisipažįsta esantys „žiaurūs“ tinginiai), o štai aš tuo metu, kol ji snausdavo, nuveikdavau milijonus smagių dalykų. Pirmomis savaitėmis niekaip negalėjau apsispręsti, ar man patinka Buenos Airės, nes kasdien pasiklysdavau mažiausiai penkis kartus, buvau prigąsdinta niekada viešai neišsitraukti telefono ar kitos technikos, vengti vaikščioti viena, na, ir šiaip saugotis gatvėse. Neslėpsiu, pirmomis savaitėmis tikrai laikiausi šių taisyklių ir netgi tyliau šnekėdavome gatvėse su www.swo.lt

kitais užsieniečiais, kad neatkreiptume kitų praeivių dėmesio. Taip pat kasdien erzindavo tas keistas argentiniečių įprotis vakarienę valgyti 22:00 ar 23:00 val., o jeigu valgydavau parėjusi iš paskaitų, apie penktą, į mane žiūrėdavo kaip į ateivį iš kitos planetos. Dar sunku buvo priprasti prie jų kitų vėlyvų įpročių, kaip, pavyzdžiui, šio – jeigu eini į barą, tai išeini iš namų ne anksčiau vidurnakčio, o dėl nepaaiškinamų priežasčių visada grįžti tik ryte. Taip pat ne visad mokėjau bendrauti su argentiniečiais, nes jie kalba savo vietiniu slang‘u, kurį perkąsti man prireikė beveik mėnesio. Stebėjausi ir eidama pro didžiulę aikštę šalia miesto simbolio obelisko. Kuo gi? Paauglių susibūrimu. Šie vieną gražų sekmadienį buvo susirinkę dainininko Justin Bieber garbei. Iš pradžių galvojau, kad tai pokštas, bet vėliau, pamačiusi kepurėles su JB inicialais, supratau, kad tai tikrų tikriausia tiesa. Praėjus dviems savaitėms, pilnoms tokių nesusipratimų, nusprendžiau nepaisyti visų paminėtų dalykų ir pasinėriau į miesto gyvenimą argentinietišku ritmu. Pirmiausia, tik atvykusi, ieškojau, kur renkasi fashionistos ir ką jos ten veikia, kur vyksta renginiai ir t.t. Juk Buenos Airės – tai miestas megapolis, kurį iš karto puoliau lyginti su Niujorku (iš pradžių atrodė, kad miestus skiria tik kalba), tačiau be mados savaitės kaip nieko nevyksta, taip nieko – jokių renginių, jokių tinklaraštininkų susibūrimų. Nuleidau rankas ir pasidaviau, stebėdama gatvių praeivius. Šiuo metu Buenos Airėse itin populiarios platformos, tačiau ne šiaip poros centimetrų batų pakyla, o tikros „hardcore“ platformos, kurios atrodo tikrai labai žaviai ir nevargina kojų taip, kaip aukštakulniai (argentiniečiai protingi ir tingūs žmonės). Prie šio svarbiausio stiliaus akcento pridėkime keletą auskarų, tatuiruočių ir – vuolia! – turime tipišką jaunuolį iš Buenos Airių. Turiu pripažinti, kad jie savo nerūpestingumu tikrai sužavėjo, o ir tos suplyšusios pėdkelnės nebeatrodo taip baisiai, kai mergina šį minusą nustelbia savo charizma. Tik grįžusi į Lietuvą ir prisisėdusi vakarieniauti vienoje Vilniaus senamiesčio terasų, supratau, kad šis mano pagautas nerūpestingumas dingo su ta akimirka, kai palikau Argentiną. Lietuvoje merginoms tikrai rūpi, kad pėdkelnės būtų nesuplyšusios ir kirpčiai gulėtų taip, kaip ką tik išėjus iš kirpyklos. Susižavėjusi argentiniečių energingumu ir niekada nedingstančia gera nuotaika, kuri mane taip pat lydėjo kas dieną, pasinėriau į kultūros paieškas. Aistringasis tango, siejamas su Buenos Airėmis, ten tikrai yra itin populiarus. Žinoma, argentiniečių jaunimas tik juokiasi iš mūsų, užsieniečių, kitaip vadinamų „gringos“, atvažiavusių į Argentiną išmokti šokti tango, ir teigia, kad šiais laikais jau niekas nebemoka šokti, tačiau tango salonų gausa tai paneigia. Mieste daug ne tik visiems gerai žinomų salonų, tačiau yra ir nemažai slaptų vietų, kuriose renkasi šokio mylėtojai.

55 |

Sw O

m a g a z in e


Viena populiariausių, vadinama „Catedral de Tango“, yra įrengta sename lofte, kuriame gimė šis šokis, o ant jo sienų kabo tango krikštatėvio Carlos Gardel portretas. Čia gyvai groja kvartetai, o po spalvotų lempučių šviesa poros grakščiai žaidžia kojomis. Na, o norint išmėginti kažką mažiau populiaraus, visada galima rasti jaukią undergroundinę vietelę, kurioje intymi šokio aplinka vienija visus ten susirinkusius. Kartą, parekomendavus vienam argentiniečiui, apsilankiau vienoje iš tokių vietų, kur išlipus iš autobuso buvo nejauku eiti net gatve, o įėjus į patalpas galvojome, kad patekome į privatų vakarėlį, nes atsidūrėme paprastame trijų kambarių bute, kuriame virtuvė – paversta baru, terasa – šokio aikštele, o didysis kambarys virtęs koncertų sale. Net nepajutome, kaip greitai įsiliejome į šią tango garsais alsuojančią vietą, o atvykus draugui iš Kolumbijos dar gavau pylos: „Pasikvietei į šį rajoną tam, kad mane nužudytų?!“. Nors lauke jautėmės nejaukiai ir krūptelėdavome, pamatę kiekvieną šešėlį, tačiau tik įžengus į vidų iš karto pasijutome įsilieję į gražią tango šeimą. Argentinoje, išėjus iš dažno tokio salono, kaskart žavi nuostabus gatvės menas ant miesto mūrų. Kiekviena siena pasakoja savo istoriją, o kiekvienas kampas nuspalvintas skirtingomis spalvomis ir išmargintas karštais šūkiais bei įsimintinais piešiniais. Šis bruožas būdingas ne tik Buenos Airėms, tačiau visai Lotynų Amerikai (bent jau tai daliai, kurioje teko pabuvoti). Vaikščiodama tuščiomis Urugvajaus gatvėmis taip pat aikčiojau, pamačiusi kiekvieną naują piešinį ant sienos, o nuvažiavus į Kordobą, vieną Argentinos provincijų, mano širdį visai pavergė laisvamaniai hipių sielos menininkai, ten spalvinantys baltas ir nuobodžias sienas. Net naktį jie slepiasi metro stotelėse, kurioms užsidarius, išlenda iš slaptaviečių ir paišo ant traukinių. Dabar, kai Lietuvoje saulė slepiasi už pilkų debesų, klausau lotynų grupės Onda Vaga, užsipilu matės, užsimerkusi prisimenu spalvotas dienas ir niekada iš padangės nesitraukiančią saulę, o mintyse jau planuoju kitą savo kelionę į linksmybėmis alsuojančius kraštus. Visiems, kurių gyvenime trūksta spalvų, siūlau jį nusispalvinti Lotynų Amerikos spalvomis!

Sw O

m a g a z in e

| 56

www.swo.lt


Nuostabieji „Čiop Čiop“ Monika Bartoševičiūtė

Ar kulinarai, kaip ir menininkai, užsidarę savo pasaulyje derina skirtingus skonius ir eksperimentuoja su naujais ingredientais? Nesuklysčiau sakydama, jog maisto ruošimas tikrai yra menas, o šefų, kaip ir menininkų, yra pačių įvairiausių. Labai apsidžiaugiau, jog teko bendrauti su pačiais linksmiausias ir išradingiausiais virtuvės menininkais – „Čiop Čiop“ komandos nare Urte Mikelevičiūte ir šefu Ronaldu Nagrockiu. Baltame kulinariniame lofte neliūdna nei kulinariniuose vakarėliuose, nei per interviu. Begalinė aistra maistui, receptų nuotrupos, gyvenimiška patirtis – būsimų mūsų kaimynų ,,Čiop Čiop’’ pasakojime.

,,Čiop Čiop’’ – tik kulinariniai kursai?

O kas čia labiausiai patiko?

R. Tai platus spektras: kursai, vakarėliai, mergvakariai, vestuvės, team building renginiai – nuomojame erdvę ir tam.

R. Aš – šefas, nuo vaikystės jaučiu aistrą maistui, esu dirbęs pas Jamie Oliver Londone. Esu gerai susipažinęs su italų virtuvės kultūra, todėl pradėjau vesti italų kursus „Čiop Čiop“, o po to viskas išsirutuliojo iki vakarėlių ir kitų renginių.

U. Norėčiau netapatinti „Čiop Čiop“ tik su kulinarijos kursais, tai daugiau virtuvės vakarėliai.

Ar Jūs esate vieninteliai tokie Lietuvoje? R. Mes esame vienintelis kulinarinis loftas. Kulinarinių studijų yra ir Klaipėdoje, ir Vilniuje. Esame kulinarinis loftas su kitokio pobūdžio pateikimu.

Kokie žmonės ateina į kursus? R. Labai skirtingi, nuo vaikų ir tėvų iki „Rimi“ vadovų. U. Iš tikrųjų pritarčiau Ronaldui – nėra vienokios auditorijos. Kai rengiame vestuves, būna ir močiučių iš kaimo, kurios puikiai „įsipaišo“. Čia vyksta ir šešiolikamečių, ir šešiasdešimtmečių gimtadieniai. Mes neįspraudžiame žmogaus į rėmus, pvz., jog tai yra modernu ir skirta tik 20–30 metų žmonėms.

U. Kai tik „Čiop Čiop“ atsidarė, pradėjau sekti naujienas, nors nebuvau Lietuvoje. R. Rašinėjo, rašinėjo, o mes ignoravome. (Juokiasi, – aut. past.) U. Mano universitetinės žinios yra organizacinės ir vadybinės, o kita aistra – maistas ir vynas. Tai erdvė, kurioje galiu puikiai sujungti ir verslo žinias bei darbo praktiką, ir maisto gaminimo hobį. Kai aistra tampa darbu, tu vien ja ir domiesi, o kai atsiverti žinių portalą, pirmiausia perskaitai naujienas, susijusiais su maistu, ir tik vėliau – kitas aktualijas. Grįžau į Lietuvą, atsirado laisva vieta ir atėjau. Visi susidraugavome ir, kaip Ronaldas sakė, visas mūsų kolektyvas yra labai skirtingas, bet kažkuo vienas kitą papildo. R. Visus mus jungia „ Čiop Čiop“.

Kaip susidomėjote maistu? Kodėl patys pradėjote čia dirbti? Kuo „Čiop Čiop“ patraukė Jus? R. Aš dirbu čia nuo pradžių. Prieš tai dirbau „Klaipėdos kulinarinėje studijoje“, susiradau „Čiop Čiop“, kaipmat atėjau čia, susidraugavome ir sėkmingai dirbame iki šiol. www.swo.lt

R. Aš jau gimiau su šia aistra, net nesidomėjau (juokiasi, – aut. past). Gimiau, davė šaukštą ir viskas. Nieko, susijusio su maistu, nestudijavau, bet gyvenimas buvo labai gera mokykla: kelionės, kavinės, darbas skirtinguose restoranuose sukaupė man žinių bagažą. U. Aš irgi gimiau su šaukštu, bet ledų.

57 |

Sw O

m a g a z in e


R. Ir vyno buteliu. (Juokiasi, – aut. past.) U. Nėjau į darželį, o augau su seneliu pieno kombinate. Visa šeima gamindavo naminį vyną. Sulaukusi 16-os pastebėjau, jog turiu vien tik kulinarijos knygas! Be to, išvažiavau į Vokietiją mokytis apie vyną. Visa „Čiop čiop“ komanda yra susirinkusi dėl aistros maistui, ne dėl pinigų.

Taigi, namie lentynos kulinarinėmis knygomis?

turbūt

nukrautos

R. Visą laiką reikia domėtis tendencijomis. Juk visada atrasi kokį naują receptą kulinarinėse knygose. Kaip ir mene – turi domėtis, kurti, derinti, naudoti savo žinias. U. Aš irgi labai pritariu. Tai kaip menas. Pavyzdžiui, dailininkai – yra tik vienetai tokių, kurie visai nemato kitų darbų ir įkvėpimo semiasi iš gamtos. R. Dabar pradėjome ruoštis modernios lietuviškos virtuvės kursams, todėl turime ieškoti senų lietuviškų receptų ir iš jų kurti kažką naujo, šiuolaikiško.

Ar yra mada virtuvėje? Kokia madinga virtuvė atrodytų dabar? R. Madoje yra skirtingų tendencijų, taip pat ir virtuvėje. Mes stengiamės apimti viską po truputį, nesame susikoncentravę į vieną pasaulio virtuvę. U. Atvirkščiai, norime žmones supažindinti su dideliu spektru.

R. Labai svarbus momentas – gaminimo principai. Su kiekviena diena atsiranda vis naujesnių, įdomesnių būdų. Tokių, kaip sultinio šaldymas į kubelius, laimo drebučiai. U. Tai reikia sekti. R. Gali paimti kiaušinį, nuimti dalį lukšto, įdėti žemės, čili sėklą ir ji užaugs. Anksčiau apie tai niekas negalvojo, bet naujų būdų vis atsiranda, to gali išmokyti kitus. U. Puikus dalykas yra bulvės, Lietuvoje jų – apie 20 rūšių, ir pomidorų yra begalė spalvų ir rūšių. Iš šių produktų taip pat galima sukurti kažką naujo. R. Pomidorų džemas su čili. Anksčiau pomidoras buvo pomidoru, o bulvė – tiesiog bulve. Dabar atsiranda vis kitokių, įvairesnių produktų panaudojimų. U. Kaip pavyzdį galime pateikti burokėlius: gali juos karamelizuoti, iškepti, išvirti ir vėl iškepti. R. Arba iš perlinių kruopų gali padaryti risotto. U. Mada, tendencija ir yra kūryba, menas. R. Tai susieta su labai šviežiais, sezoniškais produktais. Gali paimti šviežiausius obuolius, grybus iš miško ir gaminant ieškoti naujų jungčių. Svarbu pateikimas – žmogus pirmiausia valgo akimis, o paskui ragauja. Galima pagaminti skaniausią sriubą ir patiekiant žmogui užpildyti ja lėkštę iki kraštų arba šiek tiek įpilti bet kokios sriubos ir pastaroji jam atrodys skanesnė. U. Tam ir reikia kūrybingų žmonių, svarbi – visa komanda. Aš manau, jog kulinarija yra tikrų tikriausias menas.

R Išmokyti ir seno, ir naujo, ir šiuolaikiško. U. Todėl kursams pasikviečiame skirtingus šefus: indą, meksikietį, marokietį. Kalbant apie tendencijas, žinoma, jos yra. Be to, yra mada ir yra klasika – itališkos, prancūziškos, meksikietiškos virtuvių populiarumas niekad neišblės ir visada liks klasika, – kaip ir juoda suknelė. O puikus šiandieninės tendencijos pavyzdys – Peru virtuvė. Tam tikrų tendencijų galime įžvelgti ir gamybos procesuose, pavyzdžiui, limonado gaminime, rauginime. R. Termiškai apdorojant maistą, anksčiau reikėjo mėsą kepti valandą, dabar užtenka trijų minučių. Arba kepti žemoje temperatūroje tris valandas.

Ar daug dėmesio skiriate maisto patiekimui, nuotraukoms? R. Aš tai labai. Skirtingi šefai turi skirtingą požiūrį ir supratimą. Priklauso, žinoma, nuo poreikių. Jei gamini kažką paprasto sau... U. Bet ir tai... R. Visiems žmonėms, ar tai būtų Didžiosios Britanijos karalienė, ar Urtė, vienodai pagaminčiau ir papuoščiau patiekalą.

U. Yra daug tendencijų, tačiau nereikia aklai jomis sekti. Pavyzdžiui, mėsainiai dabar labai „ant bangos“. Ronaldo burgeris yra su daržovių traškučiais, kitokia mėsa. R. Mėsainiai asocijuojasi su McDonald maistu, tačiau galima paruošti taip, jog prilygs maistui restorane. U. Mėsainiai yra tendencija.

Sw O

m a g a z in e

| 58

www.swo.lt


Šiuo metu žaliavalgystė yra labai paplitusi. Ką apie tai manote? R. Žaliavalgystė, termiškai neapdorotas maistas, yra gerai, nes išsaugomos gerosios produktų savybės. Tačiau, norint pakeisti skonį, galima truputį, bet ne per dau, apvirti, apkepti. Žalias pupeles galima blanširuoti, t.y. išvirti, paskui įdėti į ledinį vandenį, kuriame jos atvėsta, neprarasdamos nei spalvos, nei skonio. U. Turiu dar griežtesnę nuomonę. Juk žmonės jau prieš tūkstančius metų apdirbdavo maistą ir žmogaus organizmas per tiek laiko priprato prie bent šiek tiek apdoroto produkto. Iš vienos pusės, aš taip pat esu žaliavalgė, nes labai mėgstu salotas, mažai apdorotą maistą, bet, mano nuomone, kruopos turi būti verdamos, o mėsa apdorojama. R. Manau, tai bus pakraipa, kuriai priklausys keli procentai žmonių. U. Gal kažkam psichologiškai būti žaliavalgiu – geriau. R. O šiaip žmogus keičiasi, prisitaiko prie gyvenimo.

Kokia virtuvė dabar yra madingiausia? R. Afrikiečių. U. Dabar aktualūs Peru, Marokas, bet neaišku, ar tai taps klasika. Kaip tik turėsime afrikiečių, Maroko virtuvių kursus.

Ar pastebėjote pasikeitimų lietuvių mityboje? R. Žiūrint, kokioje žmonių grupėje. Jaunimas visą laiką yra imlus naujovėms, bet tradiciniai lietuviai valgo lietuvišką maistą ir vargo nemato.

U. Dabar lietuviai yra imlesni nei anksčiau. Vyresni, tėvai, norėdami išlikti jauni, keliauja, mato daug naujų, skirtingų patiekalų ir jų nori, nebijo paragauti.

Anksčiau populiariau buvo užsisakyti staliuką prie lango ir net nežinoti, kaip tavo maistas buvo gaminamas. Ar dabar žmonės rezervuoja staliuką šalia virtuvės ir noriai stebi gaminimo procesą? R. Žinoma, dabar yra populiariau atviros virtuvės... Kai dirbau pas Jamie Oliverį, kameros buvo įtaisytos virtuvėje ir žmonės gaminimo procesą stebėdavo gyvai. Klientams įdomiau matyti, kaip, kas daroma, žinoti, jog sriuba nebuvo ištraukta iš mikrobangų krosnelės. U. Klientai nori susipažinti ir su šefu. Juk jį pamačius, galima nuspėti ir jo charakterį. Dabar galiu valgydama šiek tiek nusakyti net gaminusio žmogaus būdą! R. Užsienyje labai populiaru stebėti gaminimo procesą – taip pats matai maisto kokybę, ingredientus.

Dabar rengiate kulinarinę dienos stovyklą vaikams „Skonių stovyklėlė“ – kokie įspūdžiai? U. Viena buvo birželio mėnesį, dabar kartojame, nes ir mums, ir vaikams labai patiko. Matome, jog vaikams stovyklėlė paliko gerą įspūdį. Jie išėjo pasisėmę žinių, dabar patys gamina. Net tėvai rašė, jog vaikas pametė receptą, prašo atsiųsti. Smagu, jog visi buvo atsidavę darbui, atrado aistrą maistui gaminti. Tėvai taip pat patenkinti – vaikai grįžę nenorėdavo valgyti, – tėvams laisvas vakaras!

Ar su vaikais nebuvo sunku dirbti, gal su vyresniais lengviau?

U. Pagalvokite, „Čiop Čiop“ vykstančiose vestuvėse dalyvauja 70 žmonių ir, žinoma, tarp jų pasitaikys tokių, kuriems nepatiks patiekalai ir kurie paprašys duonos ir lašinių. Man pačiai Ronaldo moderni virtuvė yra kažkas puikaus, kad ir glazūruota antiena su lazdyno riešutais... Kai kurie žmonės paragauja, jiems tai patinka ir norisi dar. Net konservatyvus, jei moki prie jo prieiti, pateikti patiekalą nesureikšminant, –tai pamėgs.

U. Atvirkščiai, tai vyresnių įvairių pasitaiko. (Juokiasi, – aut. past.)

R. Lietuvių dienos meniu labai skirtingas – jie gali ir dienos pietus kavinėje suvalgyti, vakarienės nueiti į italų restoraną, o sekmadienį pasisotinti mėsainiu. Aš vakare ir su daktariška dešra sumuštinį galiu suvalgyti! (Juokiasi, – aut. past.)

U. Šefas negali būti tik šefu. Jis turi suvaldyti didelę auditoriją, paskirstyti darbus, turėti oratorinių sugebėjimų, šypsotis ir pasakoti. Tai dar sudėtingiau.

R. Jau turėjau virš 200–300 renginių, tapau geru psichologu. Atėjus žmogui jau per pirmąsias 5 minutes gali nuspręsti, kaip su juo elgtis, kaip prieiti, į ką kreipti dėmesį, jog jis jaustųsi gerai. Pasitaiko įvairių – būna nepatenkintų, kurie viską labai gerai žino patys, kai kurie nori pasireikšti.

U. Mes taip pat neišpuikę. R. Nostalgiją jaučiu ir močiutės kotletams.

www.swo.lt

59 |

Sw O

m a g a z in e


Ar pasitaikė įdomių situacijų su klientais? U. Buvo situacija, jog kepant pyragą žmogus sumaišė cukraus pudrą su krakmolu ir ne tą įpylė. R. Per renginį daviau didelį kiekį pipirų ir paprašiau papipirinti. Tai žmogus visą tą indą į sriuba ir supylė. U. Liūdnai negyvename. Gruodį būna 2–3 renginiai per dieną, tikras konvejeris.

Ar tada nenukenčia kursų kokybė? R. Kokybė labai priklauso nuo pačių žmonių – jei jie ateina su gera nuotaika, tai praktiškai negalima nieko sugadinti. Jie patys sau susikuria atmosferą ir gamybos procesą, o aš tik konsultuoju, kaip ir ką daryti.

Ar kulinarijos naujovės greitai ateina į Lietuvą? Ar jos vėluoja? R. Žiūrint, kokia yra sklaida ir kas jas atveža. Pavyzdžiui, jei yra prancūzas šefas Lietuvoje, tai jis turi savo ryšių ir gaunamą informaciją atkartoja, gamindamas čia. Dirbdamas Londone, keliaudamas po Italiją susirinkau šaltinių, iš kurių dabar sužinau tendencijas. Atvirai šnekant, Lietuvoje yra maža sklaida. U. Naujovės stipriai vėluoja. Mes tarpusavyje pasikeičiame informacija – vienas vieną nugirdo, kitas – kitą, tas žinias ir sujungiame. R. Net ir kulinarinės laidos – Lietuvoje rodomas pirmas sezonas, užsienyje jau aštuntas. U. Kol žmonėms išplatinsi informaciją apie tendencijas, jos spės ir praeiti. R. To bagažo jau esu sukaupęs, todėl po truputį pradėjau kurti tendencijas pats.

Kalbant apie molekulinę virtuvę, ar užsienyje ji jau seniai buvo žinoma? R. Lietuvoje molekuline virtuve vadinama ta, kurioje naudojamas azotas. Užsienyje ji daug įvairesnė: pritaikoma daugiau chemijos ir skirtingų apdorojimų būdų. Lietuvoje yra išvystytas tik vienas.

Jūs įsikūrėte 2011 metais. Kiek per tuos metus patobulėjote? R. Viskas susidėliojo į savas vietas, kur buvo spragų, jas užpildžiau. Pats patobulėjau. U. Manau, jog ir aš patobulėjau. Iš pradžių „Čiop Čiop“ buvo receptai, maistas į namus. R. Iš pradžių turėjome labai siaurą pasiūlos ratą. U. Pats loftas veikia daugiau nei metus. Net ir stebint komandinį darbą, tarpusavio bendradarbiavimą, produktų pirkimą, tiekėjų paiešką, platesnį meniu, platesnį spektrą – progresas akivaizdus.

Kokią virtuvę patys renkatės? Ar modernią, ar lietuvišką, o gal egzotišką? R. Stengiuosi išbandyti tai, ko nebandžiau, be to, viskas priklauso nuo aplinkos. Kai gamini pats, pavalgai akimis, nosimi ir nenori nė kąsnio į burną dėti. Grįžęs namo po valandos supranti, jog esi alkanas – apgauni protą. U. Viską bandau, tačiau nesu egzotikos mėgėja, labiau klasikos. Mėgstu patiekalus, kuriuose yra panaudota mažai produktų ir mažai apdorojimo. Kai žinai visus atskirus skonius, gali tarpusavyje improvizuoti ir derinti. Tas pats su vynu – man patinka vienos arba dviejų vynuogių rūšių vynas. Žinodama vynuogių ir patiekale naudotų produktų skonius, galiu juos lengviau suderinti.

Ar yra maisto, kurio niekada nevalgytumėte? Gal nuo vaikystės liko antipatija kažkuriam produktui? R. Turėjome projektą, kuriame laužėme žmonių mitus – bandėme įtikinti, jog jie gali valgyti tai, ko nemėgo. Dažnai darau kepenėlių paštetą ir keli žmonės iš dešimties kepenėlių nemėgsta. Kai neperkepi, neišdžiovini, žmonės jas valgo. Aš jų taip pat visą vaikystę nemėgau, nes močiutė jas perkepdavo ir nebuvo įmanoma valgyti. Nemėgstu anyžinių saldainių, nors anyžvaigždę naudoju ryžiams – ji suteikia skonio, bet šis nebūna įkyrus. U. Jei aš jau ir jaučio uodegą valgiau... (Nusijuokia, – aut. past.) Aš nieko nebijau valgyti, reikėtų slieko paragauti – man būtų turbūt neskanu, bet suvalgyčiau.

U. Galima sakyti, kad molekulinė virtuvė Lietuvoje yra pritaikyta lietuviams.

R. Arba storą vikšrą...

O kaip kinų virtuvė čia pritaikyta lietuviams?

U. O jei jį paskrudintum, druskos užbertum, gal ir nieko būtų... Šiaip nemėgstu pievagrybių, nes jie nėra man patys vertingiausi, bet galiu valgyti viską, gal dėl to šioje srityje ir dirbu. Tarkim, kiti valgo žuvies akis kaip delikatesą – nelabai norėčiau ragauti, bet jei niekas nesakytų, jog ten akis, tai paragaučiau.

U. Lietuvoje nėra nė vieno kiniško patiekalo. Teko bendrauti su žmonėmis, kurie yra keliavę po Kiniją – jie iškart pastebi didelį skirtumą. Net ryžiai kitokie.

Sw O

m a g a z in e

| 60

www.swo.lt


Pats keisčiausias patiekalas, kurį teko ragauti? U. Jaučio uodega, mažai apdirbtos sraigės. Galbūt maistas pasidaro keistas tada, kai pamatai visą jo gaminimo procesą? Pavyzdžiui, triušis – pamatai jį visą išskrostą, po to pasidaro keista valgyti triušieną. R. Man nėra nieko keisto... U. Iš tikrųjų keistas piene virti kiaulės su pusiau išvirusiu neįprastas derinys. skamba tai...

buvo tas jautis ir lašiniai, pateikti kiaušiniu – labai Buvo skanu, bet

R. Labai priklauso nuo įpročių – kitose tautose tai būtų normalu. U. Arba fusion virtuvė – aštuonkojis su lašiniu. Nei aštunkojis nėra keistas, nei lašinys, tačiau jie kartu sudaro keistą kombinaciją.

www.swo.lt

61 |

Sw O

m a g a z in e


Koks geriausias atsiliepimas, kurio esate susilaukę? R. Visi atsiliepimai geriausi. U. Kiekvienas vis kitaip išsireiškia – vienas paspaudžia ranką ir to jau užtenka. R. Viena moteris atėjo, apsikabino mane ir apsiverkė: „Ronaldai, koks tu nuostabus“. U. Padovanoja ką nors, atsiunčia receptą, parašo, kad mus myli. Stebėjau, kai gamino mano geriausi draugai ir „Čiop Čiop“ komanda, įspūdis begalinis, nes matai savo bendradarbius ir draugus, jie visi kartu smagiai leidžia laiką, – tada nereikia jokių žodžių.

Jūsų Facebook puslapyje – jau daugiau nei 8 tūkstančiai fanų. Ką Jums tai reiškia? R. Nupirkom po 20 centų (juokiasi, – aut. past.). Smagu turėti gerbėjų, mes užsiimame ne tik komerciniais renginiais, Facebook puslapyje rašome ir patarimų, pateikiame receptų. U. Dalyvavome „Lofto feste“, priėmėme tarptautinių studentų, kurie domisi kulinarija, nori atidaryti savo restoraną. Iš tikrųjų net nežinojau, kiek fanų turime, nes jų nekviečiame, jie patys mus susiranda ir patys auga.

Ką rekomenduotumėte žmonėms, kurie domisi maistu, jo gaminimu? R. „Čiop Čiop“! U. Visų pirma, „Čiop Čiop“, antra –„Čiop Čiop“, trečia – „Čiop Čiop“, ketvirta – improvizuokite ir nepamirškite vietinių produktų. R. Remkite ūkininkus. (Juokiasi, – aut. past.) U. Svarbiausia – neišsidirbinėkite.

Sw O

m a g a z in e

| 62

www.swo.lt


jis dievina madą ir karštį: Carlos Teixeira Šarūnė kleivaitė

Jo fotografijos kupinos nepaliaujamo karščio, o modelių oda kiekvienoje nuotraukoje spindi bronza. Portugalų fotografas Carlos Teixeira savo darbuose atiduoda dalelę savo šalies saulės spindulių, dalinasi ryškiomis spalvomis ir aistra, kuri skiriama ne tik madai, tačiau ir saulėtoms meilės dienoms bei įdegusiems modelių kūnams. Žydras dangus, skaidrus vanduo, palmių šešėliai ir visa spalvų paletė – taip kvepia portugalo nuotraukos. Per fotosesijas jo modeliai iš studijos dažnai perkeliami į nuostabios architektūros kupiną Madridą, Brazilijos paplūdimius ar netgi dykumas. Carlos mėgstamiausia dienos dalis yra rytas, o atsikelti jį motyvuoja meilė madai, numatyti dienos darbai ir noras tobulėti. Jis prisipažįsta esąs pakvaišęs dėl mados ir yra pasiryžęs atiduoti visą save šiai industrijai. Fotografas dievina „Versace“ prabangą ir seksualumą, auksinius modelio Candice Swanepoel plaukus, o jo aksesuaras numeris vienas yra skrybėlaitė. Nors peržvelgus nuotraukas atrodo, kad Carlos pasaulis žiba margomis spalvomis, tačiau jis pats ištikimas neutraliai pilkai spalvai. SwO pristato Jums Carlos Teixeira ir jo fotosesiją, išskirtinai skirtą tik mūsų skaitytojams.

www.swo.lt

63 |

Sw O

m a g a z in e


.

tapatybe Fotografas: Carlos Teixeira Modelis: Cláudia Morais @ Dabanda Agency Visažistė: Liliana Ribeiro Stilius: Rânia Cardoso Mados rodyklė: Marc by Marc Jacobs , Adolfo Dominguez, Pepe Jeans, Calzedonia, Gianvito Rossi, Intimissimi, Bershka, H&M, Zara, Primark, Roland Mouret, Asos, Blanco,

Sw O

m a g a z in e

| 64

www.swo.lt


www.swo.lt

65 |

Sw O

m a g a z in e


Sw O

m a g a z in e

| 66

www.swo.lt


www.swo.lt

67 |

Sw O

m a g a z in e


gyvos Ying Gao suknelės Monika Bartoševičiūtė

Mados dizaineris Ying Gao kuria sukneles, kurios yra gyvos: juda, kvėpuoja, šviečia ir bijo. Kūrėjas įgyvendino du esminius mados aspektus – konfrontaciją ir imitaciją. Trys verti dėmesio jo projektai – trys naujos funkcijos, kurių iki šiol neįsivaizdavome veikiant negyvame objekte. Pirmieji du projektai yra skirti pagerbti Archigram – avangardinei britų architektų grupei, gyvavusiai septintame dešimtmetyje Londone. Archigram rėmėsi radikaliomis urbanistinėmis idėjomis, įsivaizdavo ir savo brėžiniuose projektavo mobilias, vienadienes, pripučiamas gyvenamųjų pastatų struktūras. Tik prisiminkite animacinių filmukų kanalą ir miestą ore su ,,protingais” namais bei automobiliais, regėtais vaikystėje per televizorių! Dabar jau aišku, kaip atrodė ir šių architektų brėžiniai. „Einantis miestas” („Walking City”) – tai Ying Gao projektas (pavadinimais dizaineris tarsi tęsia architektūrinės grupės projektų tradicijas), kuris sujungė drabužio judėjimą ir žmogaus kvėpavimą. Žmogaus organizmui įsisavinant deguonį ir šalinant anglies dioksidą, audinyje paslėpti pneumatiniai siurbliai oru kaskart pripildo origami stiliaus suknelės klostes. Tad suknelės juda kartu su jų dėvėtoju. O kvėpavimas juk – nenutrūkstantis biologinis procesas! Vienoje iš suknelių įmontuotus siurbliukus suaktyvina judesio jutikliai, kurie užfiksuoja dar ir artėjantį žmogų. Kitoje suknelėje esantys jutikliai reaguoja į aplinkos garsus, surinktus per mikrofoną. vimeo.com/26632748 Kolekcija ,,Gyvenimo ankštis’’ („Living Pod”) buvo pristatyta 2011 m. ir meno gerbėjus sudomino drabužiais, kurie, reaguodami į šviesą, išsiskleidžia arba susisuka. Visa paslaptis slypi šviesos jutikliuose. Šie aktyvuoja mažus elektrinius motoriukus, įsiūtus į audinio klostes. vimeo.com/26924458 Naujausias, trečiasis dizainerio projektas ,,Ne niekur, o čia’’( „No where Now here”) pakerės jus judančiomis ir šviečiančiomis suknelėmis. Kūrėjas panaudojo akių sekimo sistemą, kuri reaguoja į žiūrovo žvilgsnius. Gavę impulsą, įsijungia maži varikliukai, kurie judina suknelių dalis. Vienas iš kolekcijos modelių yra padengtas fotoliuminescenciniais (tamsoje šviečiančio pigmento) siūleliais, kurie kabo ant judančio audinio. Kitos suknelės pagrindinis sluoksnis yra suformuotas iš tamsoje švytinčių siūlų, o viršus papuoštas laisvai kabančiu medžiaginių juostelių tinklu. Projektas yra įkvėptas prancūzų teoretiko ir urbanisto Paulo Virillio esė, kuri vadinasi ,,Dingimo estetika”.

Sw O

m a g a z in e

| 68

www.swo.lt


69 |

Sw O

m a g a z in e


Mareunrol‘s – latvių dizaino duetas, priverčiantis abejoti realybe Viktorija Mačkinytė

Mados duetas Mareunrol‘s gimė 2002 metai, dviejų latvių dizainerių Marite Mastina ir Rolands Peterkops rankose. Aukštuosius mokslus mados dizaino srityse Latvijoje ir Antverpene baigę dizaineriai nesidrovėjo į pasaulį išleisti tokį avangardišką kūdikį, tačiau, jį augindami, atskleidė mums ne tik keistąsias, bet ir žemiškąsias jo savybes.

Mareunrol‘s mados namų kūryba pasižymi naujų erdvių, fantazijų ir paralelių pasaulių kūrimu. Dizaino konceptas – ne tik pasiūti drabužį, tačiau ir suporuoti jį su visomis kitomis įmanomomis meno sritimis – drabužiui sukurti aplinką, įkvėpti į jį gyvybės, išleisti į savitą pasaulį, skirtą būtent jam. Iš pirmo žvilgsnio šio latvių dueto kuriami drabužiai kasdieniam dėvėjimui atrodo pernelyg avangardiški – apsiaustų skvernus neša metalu žvilgantys paukščiai, modelių galvas puošia visų žmonių gyvenimus savyje talpinančios skrybėlės... Tačiau tai – tik apgaulingas pirmasis žvilgsnis. Visa, kas supa Mareunrol‘s kurtus drabužius, – tik scena, kurioje jie gyvena. Šis dizainerių duetas neleidžia

Sw O

m a g a z in e

| 70

drabužiais vien gėrėtis. Juos reikia dėvėti – būtent taip kūriniai atranda savo vietą naujuose pasauliuose. „Epizodas 2“ – dizainerių dueto sukurta linija, skirta šiltajam 2013-ųjų sezonui. Ši tik vyrams skirta Mareunrol‘s kolekcija ramina kiekvieną žiūrovą, lyg priversdama panardinti galvas po vandeniu – jokių ryškių spalvų – vien pilkšvi, žalsvi ir rusvi atspalviai, netikėtai primenantys mums ne kieno kito, o būtent mūsų pačių pasaulį. Dizaineriai atsisako pernelyg išaukštintų ir pabrėžtų formų, o Mareunrol‘s vyras – žemiškas, tačiau be galo įdomus ir intriguojantis. Tuo tarpu šios žiemos kolekcijoje atsiranda ir moterų apranga, nedrąsiai atgimsta spalvų paletė, nuspalvindama kolekciją žydrais ir purpuriniais potėpiais.

Kiekvienas formą kuriantis (ar ją prarandantis) drabužis, mano akimis, primena tai, kuo visi dizaineriai per pastaruosius sezonus mėgina aprengti moterį, tačiau pamiršta tai pasiūlyti vyrams. Plokščiapadžiai, tradiciškai vyriški batai, plačios, virš kauliuko atraitotos vyriškos kelnės, laisvi marškiniai ir per dideli švarkai – viskas madoje taip elementariai vyriška, jog net keista tai matyti ne ant moteriškos lyties modelio. Standartus bandanti sulaužyti mada, besisukdama ratu ir badydama visus aštriaisiais savo kampais, ima rimti. Mareunrol‘s duetas, galbūt net pats to nenorėdamas, sukuria vyrui pasaulį, kuriame nori gyventi šiuolaikinė moteris. Ar tai – taip pat jų avangardas? O gal mes grįžtame prie pagrindų?

www.swo.lt


www.swo.lt

71 |

Sw O

m a g a z in e


Milano madų savaitė ruduo/žiema 13/14 Fotografas: Darius Gražys

Sw O

m a g a z in e

| 72

www.swo.lt


www.swo.lt

73 |

Sw O

m a g a z in e


Sw O

m a g a z in e

| 74

www.swo.lt


www.swo.lt

75 |

Sw O

m a g a z in e


SwO magazine #5  

SwO magazine #5, BOREDOM issue, FW 13/14. This is the limited preview of the magazine. For orders write us via ask@swostore.com.

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you