LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

LIETUVOS STATYBA

ASMENYBÄ–S 1

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBÄ–S

2

Lietuvos statyba.

AsmenybÄ—s

ISBN 978-609-95729-1-8

Lietuvos statyba.

AsmenybÄ—s

Vilnius 2016

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Turinys

A

B

Artūras Abromavičius ....................18

Raimondas Bliūdžius .....................74

Donatas Aksomitas ........................22

Gerardas Brazauskas .....................78

Algimantas Aleksynas ...................26

Aleksandras Bruzgis ......................82

Bolius Apavičius ............................30

Jurgis Algimantas Bučius ...............86

Arvydas Avulis ...............................34

Antanas Butkus .............................90 Leonas Rimantas Butkus................94

Gintautas Babravičius ....................38 Raimondas Baikštys ......................42 Algimantas Bakutis .......................46

Č

Vytautas Čaplikas ..........................98 Eduardas Černulis ........................102

Algirdas Baltušis ............................50 Juozas Baranauskas .......................54 Dalia Bardauskienė ........................58

4

D

Alfonsas Daniūnas .......................106 Edmondas Dargis .........................110

Artūras Barysas .............................62

Česlovas Daugėla .........................114

Saulius Bekampis ..........................66

Jonas Dromantas .........................118

Almutis Bieliauskas .......................70

Jonas Dumašius ...........................122

TURINYS

E

Audronė Endriukaitytė ................126 Antanas Etneris ...........................130

K

Stasys Kaminskas ........................170 Antanas Katinas ..........................174 Vytautas Kavaliauskas .................178

G

Algirdas Gaurilčikas .....................134

Nijolė Kikutienė ...........................182

Algis Gudavičius ..........................138

Nikolajus Kolesnikas ....................186

Algirdas Gumuliauskas ................142

I J

Audrius Kolka ..............................190 Antanas Kudzys ...........................194

Česlovas Ignatavičius ...................146 Pranas Kuisys ..............................198 Valdas Kumpys ............................202

Ovidijus Jankauskas ....................150 Alfonsas Jaras ..............................154 Algimantas Jarašiūnas .................158 Jūratė Juozaitienė .......................162 Algirdas Juozapaitis .....................166

L

Julius Laiconas ............................206 Violeta Laurinavičienė .................210 Jonas Liubertas ...........................214 5

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

M

Zenonas Mackevičius ...................218

Rimvydas Pranaitis ......................274

Kęstutis Maksimavičius ...............222

Josifas Puišo ................................278

Arturas Masaitis...........................270 Julius Meškauskas .......................226 Antanas Minkevičius ...................230

P

Vladas Rinkevičius .......................286

Edmundas Monstvilas .................238

Žymantas Rudžionis ....................290

Algimantas Nasvytis ....................246

S

Romualdas Sakalauskas ..............294 Raimundas Skurdenis ..................298 Jonas Stamkauskas .....................302

Algimantas Nekrašius ..................250

Jonas Stanslovaitis ......................306 Mindaugas Pakalnis ....................254 Rimantas Pakeris .........................258 Antanas Papakulis .......................262 Antanas Kęstutis Paulauskas ...............266

6

Virginijus Ramanauskas ..............282

Klemensas Mitrulevičius ..............234

Jonas Mulevičius .........................242

N

R

Gediminas Račkauskas.................270

Š

Adakras Šeštakauskas .................310 Ričardas Šeštokas ........................314 Vincentas Šileika .........................318

TURINYS

Egidijus Šydeikis ..........................322

Kęstutis Vanagas .........................366

Arūnas Šlenys ..............................326

Vytautas Vankevičius ...................370

Vytautas Šniukšta ........................330

Algirdas Vapšys ............................374

Mečislovas Švilpa ........................334 Gediminas Švykas .......................338 Mindaugas Švykas.......................338 Vytautas Švykas...........................338

T

Juozas Vaščėga ............................382 Algirdas Vėgėlė ............................386 Vytautas Aleksandras Vinickas.....378 Viktoras Voroncovas .....................390

Romualdas Tarasevičius ...............342 Rimantas Taraškevičius ................346 Aleksandras Toropčinas ...............350

Česlovas Zabarauskas ..................394 Artūras Zaremba .........................398 Juozas Zykus ...............................402

V

Rimgaudas Vaičiulis .....................354

Kęstutis Zubrickas ........................406

Albinas Vaitkevičius .....................358 Vytas Valentukevičius...................378

Julius Žukas .................................410

Stanislovas Valius ........................362

Stasys Žvinys ...............................414 7

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Rėmėjai

Uzdaroji akcine bendrove

Kauno statybos ir paslaugų mokymo centras

UAB „Hidrostatyba“

8

RĖMĖJAI

UAB „Tarptautinė statybos korporacija“

9

Dalius Gedvilas Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas

Lietuvos statybininkų asociacija (LSA) per 23 savo veiklos metus tapo viena iš didžiausių asocijuotų verslo struktūrų šalyje. LSA – stipri ir gerbiama organizacija, kuri gali daryti įtaką statybos verslo aplinkos vystymui Lietuvoje.

V

isa tai padėjo pasiekti iniciatyviausi statybų sektoriuje dirbantys žmonės, kurie – ne tik yra savo srities profesionalai, tačiau neabejingi ir bendriems statybininkų bendruomenės interesams.

Pradėjęs dirbti Asociacijos vadovu, sutikau ir iki šiol sutinku daugybę veiklių asmenybių, skiriančių savo laiką ir jėgas, kad Lietuvos statybų sektorius vystytųsi ir tobulėtų.

Progreso statyboje rangovų įmonės siekia ne vienos. Pastaruoju metu Asociacijos narių gretas pildo ir statybinių medžiagų gamintojai, statybos techninės priežiūros ir konsultavimo bendrovės bei kitos organizacijos. Vienijame ir projektavimo veikla užsiimančias įmones, smulkesnes statybos sektoriuje veikiančias asociacijas, bendradarbiaujame su mokslo ir švietimo organizacijomis. Socialinė partnerystė su universitetais, kolegijomis, profesinio mokymo įstaigomis, Lietuvos darbo birža, Valstybine darbo inspekcija leidžia spręsti kvalifikuotos darbo jėgos statybų rinkoje, saugaus darbo ir kitus klausimus. Kartu sudarome didelę ir daugialypę bendruomenę.

Būtent vieningo statybos sektoriaus dalyvių balso formavimas bendraujant su valstybės institucijomis – viena iš pagrindinių iniciatyvų, kurios ėmėsi Lietuvos statybininkų asociacija. Formuodami poziciją dėl esminių statybos sektoriui klausimų, kartu su kitus sektoriaus dalyvius vienijančiomis asociacijomis buriamės į Statybos forumą ir tariamės dėl konsoliduotų veiksmų. Akivaizdu, kad veikdami kartu esame stipresni nei po vieną.

Pagal bendrą statybos proceso dalyvių sutarimą pasirinkome ir aiškią statybų vystymosi kryptį – skaitmeninę statybą. Pradėjus konkrečius jos įgyvendinimo Lietuvoje veiksmus, įsitikinome, kad sektoriuje turime visą būrį naujoviškų, pažangių specialistų, savanoriškai įsitraukusių į statybos reformavimą Lietuvoje ir pritaikymą prie technologinės pažangos, kuri jau neatpažįstamai pakeitė mūsų gyvenimą ir buitį.

Statybų netolimoje ateityje nebeįsivaizduojame be BIM (statinio informacinis modeliavimas, angl. „Building Information Modelling“). Akivaizdūs pokyčiai ateina į statybų pramonę ir tai negrįžtamai pakeis statybų valdymo kokybę, o ir pačių statinių eksploatavimą visą jų gyvavimo ciklą. Būtinybė ugdyti statybos specialistus, išmanančius savo amatą ir naujas statyboje naudojamas technologijas, medžiagas visuomet išliks aktuali. Nenutrūkstamas mokymosi procesas tampa realybe norint išlikti darbo rinkoje.

Patys išmaniausi ir gabiausi visada bus pastebėti visuomenėje ir tikiu, kad jie ateityje reprezentuos statybų sektorių ir kurs konkurencingą Lietuvos statybos pramonę.

11

Adakras Šeštakauskas Lietuvos statybininkų asociacijos, kuriai vadovavo 20 metų, prezidentas, dabar – Garbės prezidentas, nusipelnęs Lietuvos inžinierius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto garbės narys

Nepriklausomos Lietuvos statybų pramonė 1990–2015 metais. Raidos tendencijos Nuo statybos masto, jo lygio makroekonomikoje priklauso šalies perspektyva, žmonių gyvenimo lygis ir gerovė. O statybos šaka visiškai priklauso nuo bendros šalies ekonominės padėties.

A

tkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, buvo atsisakyta ir ūkio valdymo komandinės sistemos, įvyko didžiuliai pokyčiai visame ūkyje, taip pat ir statybų sektoriuje. Buvo naikinami trestai ir susivienijimai, statybos ir pramonės įmonės pirmiausiai tapo savarankiškomis valstybinėmis įmonėmis, o privatizavus – akcinėmis ir uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis. Procesai vyko sparčiai, nes įmonės siekė būti visiškai savarankiškomis. Įsteigta Statybos ir urbanistikos ministerija kūrė norminę bazę (įstatymai, reglamentai ir kt.), vadovavo privatizavimo procesui, rengė būtinus dokumentus, tačiau į gamybos planavimą ir valdymą nesikišo, nebuvo atsakinga už statybos sektoriaus rezultatus: apimčių vykdymas, objektų paruošimas eksploatuoti, darbo našumas tapo pačių įmonių reikalu.

Laikotarpis reikalavo naujų teisės aktų – gimė Statybos įstatymas 1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę ir priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją (1992 m.), reikėjo teisės aktų – įstatymų, reglamentuojančių atskiras darbo ir ūkio sritis.

Iki Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje veikė keli šimtai Sovietų Sąjungos teisės aktų, nustatančių statybos ir su ja susijusių sričių reikalavimus. Kad nebūtų teisinio vakuumo, dalis šių aktų, kiek jie neprieštaravo mūsų Konstitucijai, iki Lietuvos statybos teisės sukūrimo buvo palikta galioti. Parengti ir priimti įstatymus reikėjo laiko, o delsti nebuvo galima. Todėl Vyriausybė ėmėsi rengti teisės aktus, kurie iki įstatymų priėmimo turėjo atlikti teisinį ūkio šakų reguliavimą. Statybos srityje tokiu aktu tapo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 13 d. nutarimu patvirtinti „Statybos pagrindų laikinieji nuostatai“. Jų projektą parengė statybos mokslo ir normavimo departamentas (direktorius 13

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Vytautas Elenbergas, pavaduotojas Zenonas Mackevičius), projekto autoriai – Algis Prunskas ir Jurgis Rydelis. Šie žmonės ir perėjęs dirbti į ministeriją valstybinio projektavimo instituto „Lietuvos statybos projektas“ generalinis direktorius Algimantas Bučius nuo 1995 m. sausio tapo Statybos įstatymo pagrindiniais rengėjais.

Statybos įstatymas, be statybos procesų reguliavimo, privalėjo reglamentuoti statybinių medžiagų ir statybos gaminių bei dirbinių gamintojo ir prekybininko teises ir pareigas. Statybos įstatymas susijęs su kitais veiklos sritis reglamentuojančiais įstatymais: teritorijų planavimo, aplinkosaugos, nekilnojamųjų vertybių apsaugos, energetikos, apskričių valdymo, savivaldos ir Civiliniu kodeksu. Statybos įstatymo projektas buvo aptariamas darbo pasitarimuose su administracinių, gamybinių ir visuomeninių organizacijų atstovais, o užbaigtas derinti su suinteresuotomis ministerijomis ir žinybomis, Lietuvos mokslų akademija, Lietuvos architektų sąjunga, Lietuvos statybininkų asociacija, Lietuvos statybos inžinierių sąjunga, Vilniaus Gedimino technikos universitetu. Įstatymo projektas pasiekė Lietuvos Respublikos Seimą ir 1996 m. kovo 19 d. Statybos įstatymas Nr. 1-1240 buvo priimtas plenariniame posėdyje. Tai buvo pirmasis visą statybos sritį apimantis statybos įstatymas Lietuvos istorijoje. Tarpukario Lietuvoje iki Nepriklausomybės praradimo veikė Rusijos imperijos statybos kodeksas (su kai kuriais pakeitimais). Tiesa, 1939 m. buvo priimti kai kurias statybos sritis reglamentuojantys teisės aktai: Miestų žemių tvarkymo įstatymas, kuris su anksčiau priimtu vietos savivaldybių įstatymu nustatė nacionalinės urbanistikos pagrindus, taip pat Kaimo statybos įstatymas.

Parengti statybos techniniai reglamentai Statybos įstatymas įsigaliojo nuo 1996 m. rugsėjo 1 dienos. Iki to laiko turėjo būti parengti svarbiausi įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai. Pagal Statybos ir urbanistikos ministerijos projektus LR Vyriausybė priėmė nutarimus: „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“, „Dėl valstybinės reikšmės statinių“, „Dėl ypatingos svarbos statinių, kuriuos projektuoti ir statyti turi teisę projektavimo ir statybos verslo įmonės, gavusios Statybos ir urbanistikos ministerijos kvalifikacijos atestatą šiai veiklai sąrašo patvirtinimo“, „Dėl statybų, finansuojamų visuomenės lėšomis, statybos ir projektavimo rangos sutarčių sudarymo tvarkos“, „Dėl valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Statybos ir urbanistikos ministerijos įsteigimo“. Taip buvo sukurtos teisinės prielaidos įdiegti Lietuvos Respublikos nacionalinę statybos techninio normavimo sistemą.

Vyriausybė įgaliojo Statybos ir urbanistikos ministeriją nustatyti normatyvinių statybos techninių dokumentų rengimo ir tvirtinimo tvarką bei tvirtinti statybos techninius reglamentus. Statybos techniniai reglamentai buvo suskirstyti į organizacinius tvarkomuosius (STR1), techninius (STR 2), resursų ir investicijų (STR 3) reikalavimus.

STR 2 techninių reikalavimų pagrindu tapo Europos Ekonominės Bendrijos 1988 m. gruodžio 21 d. „Direktyvos dėl statybos produktų teisinių ir administracinių nuostatų suvienodinimo 89/106/ EEC“ 6 esminiai reikalavimai, perimti iš Statybos įstatymo: 1) mechaninis atsparumas ir pastovumas, 2) gaisrinė sauga, 3) higiena, sveikata, aplinkos apsauga, 4) naudojimo sauga, 5) apsauga nuo triukšmo, 6) energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas.

Paruošus statybos techninius reglamentus, buvo rengiami laisvai pasirenkami normatyviniai statybos dokumentai (standartai, įmonių statybos taisyklės), tad po trejų metų nuo Statybos įstatymo priėmimo, 1999 m., Lietuva jau turėjo funkcionuojančią statybos techninio normavimo sistemą.

14

Kaip gimė Lietuvos statybininkų asociacija Ilgainiui keitėsi ir statybos organizavimo bei valdymo principai, panaudoti nauji techniniai ir technologiniai sprendimai, buvo pertvarkoma statybinių medžiagų ir konstrukcijų gamybos pramonė. Privatizavimo procese įmonės susmulkėjo, nors ir tapo savarankiškomis. Iš stambiųjų, kurios buvo privatizuotos kaip savarankiški vienetai, liko AB „YIT Kausta“ (buvęs Kauno namų statybos kombinatas), AB „Panevėžio statybos trestas“, AB „Montuotojas“ ir keliolika kitų, kurios buvo svarbios statant stambius objektus.

Tačiau atsirado daugybė problemų, būdingų visoms statybos organizacijoms, kurių nebuvo kam apibendrinti ir teikti valstybės ir valdžios institucijoms. 1993 m. kovą Lietuvos Respublikos Vyriausybei pritarus (tuometinis Ministras Pirmininkas buvo a. a. Bronislovas Lubys), susibūrusi iniciatyvinė 24-ių įmonių vadovų grupė parengė įstatus, steigimo sutartį ir 1993 m. balandžio 14 d. šiuos dokumentus pasirašė, taip pat įsteigdama Lietuvos statybininkų asociaciją (LSA). Pirmajame įstatų punkte teigiama, kai svarbu jungti „asociacijos narių pastangas, vykdant statybos, projektavimo ir statybinių medžiagų rinkos paieškas, siekti, kad uždirbtos lėšos būtų naudojamos materialiniams ištekliams įsigyti.“ Pirmieji keleri asociacijos gyvavimo metai buvo rezultatyvūs priimant statybų verslui palankius sprendimus. Asociacijai prašant, LR Vyriausybė 1993 m. liepos mėn. statybos šaką priskyrė prie prioritetinių ir nustatė pelną, gautą iš statybos montavimo darbų, apmokestinti 20 proc. tarifu.

Siekdama išsaugoti statybos potencialą, Vyriausybė pelno mokestį diferencijavo, nustatydama: jei statybos darbai sudaro iki 50 proc. realizavimo pajamų dalies – apmokestinti 29 proc., jei 51–75 proc. – apmokestinti 20 proc., o viršijus 75 proc. – apmokestinti 15 proc. tarifu. Vėliau, Seimui perėmus reglamentuoti mokesčių nustatymo tvarką, lengvatos išnyko ir liko vieningas visam ūkiui pelno mokesčio tarifas (šiuo metu 15 proc.).

Skatinant investicijas, 1998 m. buvo priimta teisinga nuostata – pelną, skirtą investicijoms, apmokestinti „nuliniu“ tarifu. Ši nuostata veikė 1998–2002 metais. Materialinės investicijos didėjo jau nuo 2000 metų.

Ieškojo būdų spartinti gyvenamąją statybą Ypač daug pastangų teko skirti gyvenamosios statybos plėtrai, kuri, lyginant su 1990 m., 4–5 kartus sumažėjo pagal butų skaičių, o, skaičiuojant kvadratiniais metrais, – 3 kartus. 1994 m. LR Seimas priėmė įstatymą neapmokestinti PVM gyvenamųjų namų statybos ir projektavimo darbų. Ši lengvata gyvavo neilgai – 1995 m. viduryje ji buvo panaikinta, nors daugelyje Europos šalių tokios lengvatos egzistavo.

Vėlesnės pastangos sumažinti PVM gyvenamajai statybai, nežiūrint bendrų veiksmų su Statybos ir urbanistikos ministerija, pritariant tuometiniam Seimo Pirmininkui Vytautui Landsbergiui, Vyriausybei nepavyko.

Verta paminėti unikalų atvejį. Tuo metu LR Konstitucijos 47 straipsnis skelbė, kad teisę į žemę turi Lietuvos valstybė ir jos piliečiai. Juridiniai asmenys tokios teisės neturėjo. Seimo specialioji komisija, vadovaujama Kęstučio Vaitukaičio, prižiūrinti Konstitucinio įstatymo įgyvendinimą, 2000 m., išnagrinėjusi mūsų daugkartinius raštus ir skundus, leido ne žemės ūkio paskirties žemę įsigyti ir juridiniams asmenims, kurių steigimo dokumentuose buvo numatyta gyvenamųjų namų ir butų statyba. Šios priemonės bei gerėjanti ekonominė situacija 2008 m. leido padidinti gyvenamųjų namų ir butų statybą iki 11 800 butų. Deja, prasidėjus krizei, šios apimtys sumažėjo 3 kartus, o pastaraisiais metais didėja saikingai.

15

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Keičiant ir tobulinant įstatymus bei nutarimus, pavyko sėkmingai įveikti kliūtis. Tikimasi ir ateityje siekti puikių rezultatų, suvienijus jėgas su Statybos urbanistikos, vėliau Aplinkos ministerija, kai kuriais atvejais gavus Ūkio ir Finansų ministerijų, Viešųjų pirkimų tarnybos pritarimą, glaudžiai bendradarbiaujant su Lietuvos pramonininkų konfederacija.

LSA dalyvavo tarptautiniuose projektuose Kiekvienas laikotarpis formuoja aktualius uždavinius. Vienas iš jų – tarptautinių standartų ISO 9000 ir ISO 14000 diegimas, vėliau – saugaus darbo ir tvarkingos elgsenos standarto OHSAS įgyvendinimas. Statybininkų asociacija organizavo mokymus, seminarus, Ūkio ministerija dengė audito atlikimo išlaidas. Tai atitiko reikalavimus – turėti įdiegus vieną ar kitą standartą iš pradžių tarptautiniuose projektuose, vėliau ir visuose viešuosiuose projektuose. Procesas vyko sėkmingai: standartą ISO 9001 įdiegusios 91, ISO 14000 – 80, OHSAS 18001 – 60 įmonių.

Kiekvienais metais 2–3 LSA įmonės dalyvauja Nacionalinio kokybės prizo konkurse, nemažai įmonių iškovoja aukso ir sidabro medalius „Metų gaminio“ konkursuose, kuriuos organizuoja Lietuvos pramonininkų konfederacija. Asociacija su įmonėmis narėmis dalyvauja europiniuose projektuose.

Reikšmingiausi iš jų – davę visokeriopą naudą, sutaupę įmonėms lėšų – yra mokymo projektai.

Statybininkų asociacija kartu su partneriais dalyvauja Europos Komisijos finansuojamame įgūdžių lavinimo projekte, kurio pagrindinis tikslas – suformuoti profesinių kvalifikacijų gaires energiškai efektyviai statybai. Kartu su Europos statybininkų konfederacija dalyvauja „Vyresniųjų darbuotojų aktyvumo rėmimo ir jaunų darbininkų įtraukimo į statybos sektorių“ bei kituose projektuose.

Reikia pabrėžti, kad projektai turi turėti aiškius tikslus, teikti naudą statybos ir pramonės įmonėms, visuomenei, apibrėžti aiškų ir konkretų jų įgyvendinimo kelią. Modelis „svarbu pradėti, po to kaip nors“ netinka ir netiks.

Asociacijos svarbą ir įtaką kuria žmonės Pritariant Aplinkos ministerijai, sugrąžinta Statybininkų diena, kuri prieš penkerius metus LR Seimo įteisinta kaip atmintina diena. Statybininkų asociacija įsteigė „Lietuvos statybininko garbės ženklą“, kuriuo jau įvertinti per 150 darbuotojų, nemažas būrys apdovanoti Lietuvos pramonininkų konfederacijos žymenimis – „Profesijos riteris“, Lietuvos pramonininkų konfederacijos „Garbės aukso ženklu“, keletui suteiktos Petro Vileišio nominacijos.

Statybos sektoriuje dirba tūkstančiai puikių, kvalifikuotų žmonių. Žvelgiant į asociacijos steigėjų sąrašą, būtina paminėti Antaną Butkų, Juozą Ramoną, Alvydą Kvedaravičių, Vincą Šileiką, Vytautą Sadauską, Kęstutį Margevičių, Sigitą Bagucką, Tautvydą Valuntą, Vytautą Kavaliauską ir daugelį kitų.

Keitėsi kartos, įmonių struktūros, tačiau visa ko pagrindas tebėra sėkmę lėmę žmonės. Prisimenant praeitį ir žvelgiant į šiandieną, būtina paminėti keliolikos puikių darbuotojų pavardes – Kęstutis Maksimavičius, Eugenijus Zaremba, Nikolajus Kolesnikas, Audrius Tulaba, Juozas ir Danas Zykai, Aleksas Olekas, Vytautas Vankevičius, Algimantas Nekrašius, Kęstutis Vanagas, Mečislovas Švilpa, Valerijus lziumovas, Raimondas Baikštys, Bronius Neverauskas, Artūras Zaremba, Dalius Gesevičius, Vidas Šlivinskas, Darius Vienažindis, Alfonsas Jaras, Vytautas Mamaitis, Antanas Katinas, Algirdas Kiselis, Julius Žukas, Alvydas Raguckas, Antanas Minkevičius, Stanislovas Gecevičius, Žaneta Overlingienė, Jonas Dumašius, Pranas Šidiškis, Rimantas Taraškevičius, Donatas Valaitis, Vytas Valentukevičius, Antanas Etneris, Algirdas Jovaiša, Almutis Bieliauskas ir Almantas Čebanauskas, Žilvinas Žilinskis ir daugelis kitų.

16

Svarbu paminėti Lietuvos statybininkų asociacijos partnerius – mokymo įstaigų vadovus: Vilniaus Gedimino technikos universiteto – Povilą Vainiūną ir Algirdą Juozapaitį, Kauno technologijos universiteto – Henriką Elzbutą ir Žymantą Rudžionį, kolegijų vadovus – vilnietę Nijolę Kikutienę, Kauno technikos kolegijos direktorių Nerijų Varną, profesinio mokymo įstaigų vadovus – Juozą Baranauską, Ričardą Šeštoką, Steponą Rimkų, Vidą Šalaševičių, Mindaugą Černių ir kitus.

Statybos sektoriaus plėtra Šalies statybos sektorius išgyveno įvairius, ne tik teigiamus, pokyčius, tačiau visus 20 metų tenkino ekonomikos ir ūkio poreikius. Geriausiais – 2008 m. – statybos montavimo darbų mastas pasiekė 12 mlrd. litų (įskaitant kelių statybą, melioracijos darbus). Į šį kalną, lygiagrečiai vystantis šalies ekonomikai, buvo kopiama bemaž dešimtmetį. Dėl visuotinės ūkio krizės 2009 m. statybos apimtys sumažėjo per pusę – iki 5,8 mlrd. litų. Pastaraisiais metais vėl pastebimos augimo tendencijos.

2008 m. pasiekėme ir kitą, istorinę ribą – statybos sektorius sukūrė 10 proc. bendrojo šalies vidaus produkto, neįskaitant statybinių medžiagų pramonės, ir pirmąkart prilygo Europos Sąjungos šalių vidurkiui.

Reikia pažymėti, kad, mažėjant apimtims Lietuvoje, šalies statybos įmonės aktyviai dirbo įsitvirtindamos užsienio rinkose ir ne tik Rytuose. Didelės statybos apimtys plėtojamos Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje ir kitose šalyse.

Statyboms augant, kartu didėjo statybinių medžiagų ir kitų produktų poreikis. Jų gamintojai, įskaitant ir Statybininkų asociacijai priklausančias įmones, tenkino išaugusias statybų reikmes, nemaži jų kiekiai eksportuojami į užsienio šalis, ne tik mediniai langai, durys, bet ir surenkamos gelžbetoninės konstrukcijos, akmens vata, stogų medžiagos, cementas.Projektavimo, inžinerinės bendrovės, kitų sričių specialistai taip pat įveikė iškilusias užduotis. Pagarbos vertos įmonės, išgyvenusios sunkmetį – jos auga kokybiškai ir našiai dirbdamos, diegdamos naujas technologijas, naujus inžinerinius sprendimus.

17

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Artūras Abromavičius Pasakius „inžinerija“, kitas žodis turi būti „Sweco“ „Norėčiau, kad tokia žodžių asociacija kiltų mūsų užsakovų ir partnerių galvose. Noriu būti tikras, kad turime visus išteklius, žmones ir reikiamą kompetenciją geresnei gyvenimo kokybei kurti“, – sako UAB „Sweco Lietuva“, kuri yra didžiausia daugiadisciplininė inžinerinių konsultacijų ir projektavimo įmonė Lietuvoje, prezidentas Artūras Abromavičius.

18

ARTŪRAS ABROMAVIČIUS

UAB „Sweco Lietuva“ suprojektuotas Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras, kurio projektas pelnė Lietuvos pramonininkų konfederacijos aukso medalį

B

endrovėje, prijungus antrines kompanijas „Sweco hidroprojektas“ ir „Sweco Energy Consulting“, šiuo metu dirba per 230 specialistų.

Artūras Abromavičius savo darbo veikloje buvo labai nuoseklus: įgijęs inžinieriaus hidrogeologo specialybę, visą darbo veiklą susiejo su inžinerija. Verslo pradžia buvo ekologinis centras „Alternatyva“. 1993 m. buvo įkurta bendra Lietuvos, Danijos, Suomijos ir Švedijos įmonė „Baltijos konsultacinė grupė“. A. Abromavičiaus, kaip vadovo, komanda augo – pradėjęs nuo vadovavimo šešiems žmonės, vėliau vadovavo 12 žmonių grupei. Per 22 metų A. Abromavičiaus vadovaujama komanda išaugo iki 230 darbuotojų.

25-erių metų vadovo patirtį įgijęs A. Abromavičius sako neturintis vieno guru, vieno vadovavimo modelio. „Darau tai, ką pats suvokiu, remiuosi savo patirtimi, domiuosi, kas vyksta pasaulyje, skaitau sėkmių ir nesėkmių istorijas“ , – sako A. Abromavičius.

2002–2004 m. A. Abromavičius studijavo verslo administravimą Baltijos vadybos institute (BMI), kurio mokymo programos (EMBA) partneriai yra Danijos, Norvegijos, Prancūzijos, Belgijos ir Lietuvos (VDU) universitetai bei verslo mokyklos. Bai-

gęs mokslus, taip pat gavo Vytauto Didžiojo universiteto verslo administravimo magistro diplomą. Tai buvo intensyvus pusantrų metų laikotarpis – darbo ir mokslų, teko išlaikyti 23 egzaminus raštu anglų kalba, o jo diplominis darbas buvo pripažintas geriausiu kurse.

Studijuojant strateginį valdymą, A. Abromavičiui teko perskaityti ne vieną šimtą šiai temai skirtų mokslinių straipsnių, daug akademinės literatūros.

Mokslai buvo didelis iššūkis. Tačiau vien mokslo būti vadovu neužtenka. Kaip negalima vienareikšmiškai atsakyti ir į amžiną klausimą, ar vadovu reikia gimti, ar galima juo ir tapti? „Teoriškai vadovu gali tapti bet kas – pagal pareigas. Bet ar tai bus geras, sėkmingas vadovas, čia jau prasideda kitas „laukas“, kur vienareikšmiško atsakymo nebūtų“, – sako pašnekovas.

Vadovas turi aiškiai išsakyti, ko tikisi ir siekia Kalbėdamas apie tai, kas jam yra geras vadovas, A. Abromavičius sako, kad pirmiausia reikalingos tam tikros savybės. Viena iš jų, kurios laikosi ir jis pats, – gebėti matyti visumą – mišką pro medžius ir nuolat dėlioti galimą ateities scenarijų. Vadovui reikia ir sveiko nerimo: jeigu dabar yra labai gerai, klausimas, ar taip pat gerai bus ir po metų, kitų.

19

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Pasitelkus šiuolaikinius skaitmeninius sprendimus (3D, BIM), suprojektuotos sudėtingos inžinerinės sistemos Nacionaliniame fizinių ir technologijos mokslų centre

„Kitas man svarbus dalykas – nuoširdus dėmesys žmonėms – kiekvienam atskirai ir kaip vienai komandai, visada žinančiai kryptį ir tikslą. Bendravimas neturi būti paremtas „antpečiais“, jie ir taip yra žinomi“, – sako pašnekovas.

Tačiau A. Abromavičius sako sunkiai ištveriantis su akiplėšomis, vengia su jais bendrauti. Kodėl reikia gaišti laiką su nemaloniu asmeniu, jeigu aplink yra daug gerų žmonių?

Vadovas turi aiškiai išsakyti, ko tikisi, siekia. A. Abromavičius taip ir elgiasi. Jis aiškiai įvardijo savo komandai, kad nemėgsta nekultūringų, neatsakingų žmonių.

Paprastai jie palieka kompaniją, nes tiesiog nepritampa prie kolektyvo. Jo žodžiais, darbuotojai neturi spėlioti, ką mano ir ko reikalauja vadovas – apie tai reikia tiesiai pasakyti. Tačiau kitas klausimas, ar žmogus tai išgirdo.

Jeigu sau pamelavai, save ir apgavai „Smalsumas inžineriniame versle labai svarbus, – kad netaptume inžinieriais amatininkais, kurių inžineriniai sprendimai jau yra pasenę ir niekam neįdomūs. Negalime sau leisti „prabangos“ atsilikti, kitaip – iškrisi iš verslo, nes ateis kiti ir pasiūlys šiuolaikiškas idėjas, – sako A. Abromavičius. – Nėra atsakomybės – nėra pasitikėjimo.“ Bendrovė yra VGTU karjeros dienų generalinė rėmėja ir dalyvė. Šio renginio metu A. Abromavi20

čius yra klausęs studentų, ar jie yra tikri, kad įstojo į tą universitetą, tikrai pasirinko tą specialybę, kuri tikrai „veža“. „Jeigu sau pamelavai, save ir apgavai, – sako jis. – Taip ir prasideda sėkmė arba nesėkmė.

Jeigu pasirinktas kelias tavęs „neveža“, plauki pasroviui, lankai paskaitas, gauni diplomą, ateini į įmonę, o netrukus paaiškėja, kad žmogus yra nieko vertas.

Galima suvaidinti, bet ilgai nepavaidinsi, daugelis dalykų, netgi smulkmenos, parodo, kad žmogui tas darbas neįdomus.“

Kai galima tartis ir siūlyti mažiausią kainą Gydytojai, teisininkai ir finansininkai visuomenėje vertinami, nes tai susiję su žmogaus egzistencijos pamatiniais dalykais – sveikata, laisve, pinigais. Ir kai atsiranda iššūkių, susijusių su šiomis sritimis, dažniausiai dėl kainos labai nesiderama. Deja, inžinerija nepatenka į šį ratą, ji atsidūrė mažiausios kainos karalystėje. „Ne vienam esu sakęs: tai, ką matome žmogaus sukurtą, pirmiausia buvo sukurta inžinierių ir architektų galvose, realizuota skaitmeninėse laikmenose ir tik tuomet yra materializuota. Prieš 100 metų padarytuose brėžiniuose dažnai gali pamatyti tik inžinieriaus pavardę ir parašą. Nes inžinierius buvo vertinamas ir gerbiamas, o dabar ši profesija, deja, yra nepagrįstai nuvertinta. Kai kam atrodo, kad inžinie-

ARTŪRAS ABROMAVIČIUS

riai tik kažkokius popierius tvarko, – sako A. Abromavičius. – Matyt, reikia nueiti dar ilgą kelią, kad inžinieriaus statusas vėl atgautų savo vertę.“ Profesijos prestižas yra susijęs ir su žmonėmis, kurie dirba konkrečioje srityje. Inžinieriams reikia ne tik kurti puikius projektus, kurie savaime reklamuoja inžinerinę profesiją, bet ir plačiau, ir įdomiai prisistatyti visuomenei – kalbėti apie tai, kas yra inžinerija, projektavimas, kaip inžinieriai, projektuotojai dalyvauja gyvenimo kokybės ir tvarios visuomenės kūrime. Priešingu atveju, inžinieriai rizikuoja, kad juos prisimins tik tuomet, jeigu griuvus kokiam pastatui bus pranešta, kad dėl griūties kalti tie, kurie suprojektavo.

Pats pašnekovas nevengia dalyvauti šviečiamojoje veikloje, tačiau prioritetu išlieka būti geru švediško kapitalo įmonės – „Sweco“ – laivo kapitonu. „Kiekvienas turi pirmiausia gerai daryti savo konkretų darbą, – sako A. Abromavičius. – Dirbdamas vadinamojo laivo kapitonu, negali pamiršti, iš ko duoną valgai, nes galiausiai esi atsakingas už savo 230 darbuotojų, atsakingas prieš akcininkus Švedijoje.“

Valstybė praranda inžinerinę kompetenciją Artūras Abromavičius yra inžinierius ir jam neramu dėl šios profesijos ateities. Mažiausia kaina lemia, kad valstybė praranda inžinerinę kompetenciją. „Dabar esame pusnuogiai, o kai visiškai nusirengsime, tarnausime tiems, kurie ateis iš šalies, kurių rinkos situacija ir rinkos dalyvių santykiai yra sveiki, tada jie dirbs, o mes jiems talkinsime, – sako jis. – O man norisi, kad Lietuvoje mūsų inžinieriai būtų flagmanai, o mums dirbtų užsieniečiai inžinieriai.“ Įmonė „Sweco Lietuva“ unikali tuo, kad jos veikla apima pramonės, infrastruktūros, energetikos, urbanistikos, vandentvarkos ir aplinkos valdymo sritis. Tolygaus sau pagal daugiadiscipliniškumą konkurento bendrovė neturi. Ji konkuruoja su atskiromis bendrovėmis atskiruose segmentuose. Užsakovui tai yra tarsi vieno langelio paslauga.

Lyginant su visa „Sweco“ grupe, „Sweco Lietuva“ yra mažas bendrovės, turinčios 14,5 tūkst. darbuotojų, atspindys.

Versle, kaip ir futbole – be geros komandos tikslų nepasieksi

Pjauna žolę ir tuo džiaugiasi Artūro Abromavičiaus darbo stalas padalytas į tris sąlygines dalis: kompiuterio erdvė, pagrindinė zona ir šūsnis įvairios paskirties informacijos. Trūksta drausmės – pripažįsta vadovas, nes kai kuri medžiaga guli ant stalo ir pusmetį. „Mano darbo stalas nėra pavyzdys“, – sako A. Abromavičius.

Kasdienis darbas planuojamas skaitmeniniuose kalendoriuose. A. Abromavičius dirba po 10 ar 12 valandų. Kai kas sako, kad geras vadovas dirba po pusę dienos, o kitą pusę dienos svajoja apie ateitį, – apie save pašnekovas taip dar negali pasakyti. Savaitgalio darbui A. Abromavičius neskiria. Namo darbo taip pat nesineša. Nes atėjus pirmadieniui atrodys, kad savaitgalio nė nebuvo.

Nuo pavasario iki pat lapkričio A. Abromavičius savaitgalius dažnai praleidžia kaime – tikrame, sename, kur vištos laksto. „Man patinka pjauti žolę, tuomet sprendžiu labai konkrečius praktiškus uždavinius, – kad pjovimo linija būtų tvarkinga, kaip racionaliau nupjauti žolę, susitvarkyti, – sako jis. – Man patinka ir konkretūs praktiški darbai – jie leidžia pailsinti galvą.“ Žemės jausmas intelektualų inžinierių „pakrauna“ naujai savaitei. Pašnekovas yra miesto vaikas, kilęs iš Klaipėdos, tačiau prieš 10 metų šeima pasistatė namuką ir žemė prisijaukino nuo jūros atėjusį vyriškį. „Ir man tai patinka“, – sako A. Abromavičius.

21

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Donatas Aksomitas Aš noriu padėti savo šaliai ir tai mane dar labiau „veža“ Donatas Aksomitas, kurio vardas Lietuvoje siejamas su BIM (angl. Building Information Model), arba statinio informacinio modelio, prototipu, yra trečios kartos statybininkas – statybos inžinierius technologas, dirbantis statybos pramonei skirtų informacinių technologijų versle nuo 1995-ųjų.

22

DONATAS AKSOMITAS

BIM ligoninės architektūra

N

uo 2005 m. D. Aksomitas vadovauja įmonei „AGA CAD“, yra jos direktorius ir partneris. Įmonė atstovauja „Autodesk“ kompanijos produktams jau beveik 25 metus bei kuria darbo našumą didinančius BIM įrankius. Statybos inžinierius sukaupta darbo su BIM patirtimi dalijasi su Lietuvos projektavimo, statybos ir nekilnojamojo turto vystymo įmonėmis, konsultuodamas jas BIM diegimo bei darbo našumo didinimo klausimais.

Darbo veiklą nulėmė ne atsitiktinumas, o genai „BIM neatsiejama nuo statybos, o statyba turbūt yra mano genuose, – sako D. Aksomitas. – Tiek senelis, tiek tėvas buvo itin susiję su statyba.“ Donato senelis Antanas Aksomitas buvo inžinierius statybininkas. Jis techniškai ir ekonomiškai pagrindė Lietuvos statybų industrializavimo programą, jo pastangomis buvo įkurtas ir „Panevėžio statybos trestas“.

Tėvas Gintaris Aksomitas – inžinierius statybininkas, o vėliau – ir technikos mokslų daktaras. Jis pirmasis atvežė į Lietuvą populiariausią projektavimo programą „AutoCAD“ ir pradėjo kurti specializuotą projektavimo programinę įrangą, didinančią projektuotojų darbo efektyvumą.

Siekis tobulinti su statybomis susijusius procesus, pašnekovo žodžiais, yra jo kraujyje. „Man tenka dalyvauti skaitmeninės statybos vystymo procese.

Man norisi padėti savo šaliai ir tai mane dar labiau „veža“, – sako pašnekovas.

Sėkmės paslaptis – duoti tai, ko reikia klientui Pašnekovo vadovaujama įmonė kuria BIM produktus, kurie atsirado dėl to, kad jų reikėjo naudotojams. „Kuriame priedus pasaulyje plačiai naudojamoms galingoms BIM programoms „Autodesk® Revit®“, kurių naudotojams aktualu kuo labiau paspartinti ir palengvinti projektų ruošimo darbus, – atskleidžia D. Aksomitas. – Pirmasis mūsų komandos sukurtas „Revit“ priedas buvo išleistas dar 2008 metais. Dabar rinkai siūlome jau 28 įvairaus funkcionalumo BIM įrankius. Šiuo metu turime jau virš 8500 klientų 129 pasaulio šalyse.“ Kalbėdamas apie produktus, susijusius su statyba, D. Aksomitas sako, kad „AGA CAD“ jau kelerius metus kuria priedus BIM technologijoms. Įmonės sukurtais produktais naudojasi net didžiausios pasaulyje tarptautinės projektavimo įmonės: „ARUP“, „Ramboll“, „AECOM“, kitos.

23

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

BIM pritaikytas pastato konstrukcijai

80 proc. produktų funkcionalumo inicijavo vartotojai „Mūsų produktai itin padidina darbo našumą ruošiant ir analizuojant projektus, nes yra kuriami atsižvelgiant į realius „Revit“ naudotojų poreikius. Net 80 proc. mūsų produktų funkcionalumo yra inicijuota vartotojų, t. y. būtent jie daro didžiausią įtaką produktų tobulinimui, – pasakoja pašnekovas. – Įprastai mūsų klientai duoda mums užduotį ir pageidauja, kad produktai atitiktų jų keliamus reikalavimus. Jie kreipiasi į mus norėdami pagerinti savo veiklą ir gauna problemas išsprendžiančius BIM produktus.“ Vienas iš „AGA CAD“ sukurtų BIM sprendimų – „Cut Opening Pro“ – leidžia angas sumodeliuoti automatiškai, t. y. ne po vieną aplink kiekvieną vamzdį, kaip tai leidžia atlikti BIM programos, bet aplink visus pasirinktus inžinerinių tinklų elementus iš karto. Taip sutaupoma daug laiko ne tik ruošiant projektą, bet ir statant objektą. Taip pat taupomos ir statybos medžiagos. „Būtent dėl akivaizdžios naudos mūsų sprendimus pasirinko daugybė klientų, tarp kurių yra ir didžiausios pasaulyje projektavimo kompanijos“, – sako D. Aksomitas.

24

Specialistai dirba kaip komanda „AGA CAD“ BIM sprendimai ir „Revit“ papildiniai yra kuriami pasitelkiant visų komandos narių išsilavinimą bei patirtį architektūroje, statybinių konstrukcijų ar inžinerinių sistemų projektavimo srityje, taip pat panaudojant matematinio modeliavimo, geometrijos žinias. Įmonėje sutelkta architektų, konstruktorių, inžinierių, statybos projektų vadovų komanda, kuri išmano tiek projektavimo, tiek statybos procesus. Įmonės komanda nuolat bendrauja su klientais, kurių dauguma – progresyviausi pasaulyje BIM technologijų naudotojai.

Dirbant komandoje, kyla ir atsakomybės klausimas: kas atsakingas už kiekvieno BIM elemento sukūrimą. Jei nuspręsta, kad konstruktorius atsakingas už laikančias sienas, architektas – už nelaikančias, o inžinieriui reikia, kad aplink jo suprojektuotus elementus būtų padarytos kiaurymės, komandinio darbo problemas išsprendžia „Cut Opening Pro“. Šį BIM sprendimą naudojančiam inžinieriui tereikia nurodyti, aplink kuriuos vamzdžius ar kitus inžinerinius elementus turi būti iškertamos angos sienose, perdangose ar kitur, ir programinė įranga angas sumodeliuos automatiškai. BIM technolo-

DONATAS AKSOMITAS

gijas naudojantys kiti projekto komandos nariai galės matyti inžinieriaus atliktas projekto pataisas ir patikrinti, ar visos konstrukcijos išlieka reikiamo stiprumo, galbūt reikia kažką pakoreguoti ar paieškoti optimalesnio sprendimo.

modelį), žino tikslų medžiagų kiekį ir yra garantuotas, kad projekte nėra geometrinių klaidų, kurių taisymas natūroje brangiai kainuotų. Turint išsamią projekto informaciją yra žymiai lengviau paskelbti konkursą, nes BIM technologijos leidžia lengvai paruošti konkursui reikalingą informaciją.

Laiku, be klaidų ir mažiausiomis sąnaudomis

„Kadangi valstybė yra vienas iš didžiausių ir pagrindinių užsakovų, valdžios įsitraukimas į BIM naudojimą yra labai svarbus. Žinant, kad sutaupyti galima apie 30 proc. visų investicijų į statybas, nesunku apskaičiuoti, kiek įmanoma sutaupyti vien tik valstybinio sektoriaus užsakymuose. Pvz., 2011–2012 m. viešuosiuose pirkimuose mūsų valstybė išleido apie 5 milijardus litų. Vien sumažinus tokias investicijas nors 10 proc., valstybė sutaupytų didelę pinigų sumą ir turėtų iš ko atiduoti nurėžtas pensijas“, – skaičiuoja D. Aksomitas.

BIM koncepcija pasaulyje žinoma ir labai sparčiai vystosi jau ne vienerius metus. Įvairiose šalyse yra įvairiausių iniciatyvų, reikalavimų, naujų standartų, klasifikavimo sistemų. „BIM yra neišvengiama statybų pramonės ateitis, – įsitikinęs D. Aksomitas. – Kaip kažkada perėjome nuo braižymo lentos prie elementaraus „AutoCAD“, taip reikės pereiti ir prie pažangesnio projektavimo būdo – BIM modeliavimo.“ BIM užtikrina, kad projektai būtų atlikti laiku, kokybiškai ir neviršijant biudžeto. Tai yra reikšmingiausia BIM įtaka statybos sektoriui, kur svarbu projektus įvykdyti laiku, išvengiant klaidų ir mažiausiomis sąnaudomis.

D. Aksomitas nesutinka, kad statybos pramonė sunkiai keičiasi. BIM sistema jau yra taikoma praktikoje ir įgavo didelį pagreitį. „Nežinau tikslių motyvų, kodėl vienos ar kitos asociacijos nenori jungtis ir žengti skaitmenizavimo keliu. Lietuvai skaitmeninė statyba yra neišvengiama, tad jei šiandien nepradėsime pokyčių statybos pramonėje, mes dar labiau atsiliksime nuo išsivysčiusių šalių, nuo tos pačios ES narių, – sako jis. – VšĮ „Skaitmeninė statyba“ vienas iš tikslų yra viešinti, mokyti ir įtraukti kuo daugiau narių į Lietuvos statybos skaitmenizacijos procesą.“

BIM užtikrina pirkimų skaidrumą ir padeda sutaupyti Dabar BIM daugiausia motyvuoja projektuotojai ir rangovai, tačiau ateityje BIM naudojimo iniciatoriai bus užsakovai, nes būtent jiems BIM teikia didžiausią naudą.

Naudojant BIM technologijas, galima sumažinti investicijas į statybą apie 30 procentų. Užsakovas, turėdamas skaitmeninį statinio prototipą (BIM

Užsienio patirtis rodo, kad į statybos skaitmenizavimą reikia investuoti visiems: verslo atstovams, mokslo ir valstybės institucijoms. Kadangi dauguma inovacijų finansuojama Europos Sąjungos lėšomis, suplanuota, kad didelė dalis skaitmeninės statybos vystymo Lietuvoje bus finansuojama iš ES fondų. Reikia atsakingų ministerijų ir institucijų pagalbos, reglamentuojant tam tikrus statybos ir projektavimo standartus, kad būtų palaikoma statybos skaitmenizavimo iniciatyva.

Jaunajai kartai nebėra laiko lūkuriuoti Pašnekovo nuomone, pagrindinė statybų pramonės problema, naudojant naujus bendradarbiavimo metodus, yra skaidrumas. Tarp užsakovo, architekto, inžinieriaus, konstruktoriaus, rangovo ar konsultanto, dirbančių komandoje, privaloma partnerystė, o pas mus gyvuoja nepasitikėjimas. BIM, anot D. Aksomito, negali gyvuoti be komandinio darbo. „Trys BIM raidės – „Building Information Modeling“ – man dar asocijuojasi su kita fraze – „Being in Motion“, t. y. nuolat judėti. Mano siekis – dalytis žiniomis apie BIM sistemą ir skatinti jos taikymą Lietuvoje, kad vadovėlių skaitytojams, būsimiems statybų pramonės atstovams, BIM taikymas būtų savaime suprantamas ir neatsiejamas nuo kūrybiškumo bei puikių statybos rezultatų“, – apibendrina „AGA CAD“ direktorius D. Aksomitas.

25

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Algimantas Aleksynas Pusę šimtmečio gelžbetonio ir betono pramonėje Algimantas Aleksynas, bendrovės „Kauno gelžbetonis“ generalinis direktorius, daugiau kaip 55-erius metus dirba gelžbetonio ir betono pramonėje, iš jų daugiau kaip 48-erius metus eina vadovo pareigas. Per savo kaip vadovo karjerą jis traukė įmones iš duobių, pertvarkė įmonių vadybą, laviravo tarp sovietmečio viršininkų, neprarasdamas sveikos nuovokos. Gebėjimai, įgyti sovietmečiu laviruojant tarp nurodymų iš viršaus ir logikos, A. Aleksynui padėjo sėkmingai veikti ir laisvos rinkos sąlygomis.

26

ALGIMANTAS ALEKSYNAS

A.

Aleksyno karjera prasidėjo 1960 m., kai įgijęs techniko statybininko kvalifikaciją, pradėjo dirbti Kauno statybos treste, 2-oje gelžbetoninių gaminių gamykloje. Čia buvo gaminami plataus asortimento gelžbetoniniai ir betoniniai gaminiai statybos tresto objektams.

1962 m. Kaune pradėta statyti Dirbtinio pluošto gamykla. Gamyklos pagrindinį korpusą sudarė šešios 30 m pločio angos, kurioms perdengti buvo suprojektuotos 30 m ilgio gelžbetoninės santvaros. Šalia būsimos Dirbtinio pluošto gamyklos buvo baigta statyti gamykla su formavimo, armatūros ir betono gamybos cechais. Gamykla turėjo gaminti Dirbtinio pluošto gamyklos statybai reikalingus gelžbetonio ir betono gaminius. Formavimo ceche pastatyti keturi po 36 m ilgio stendai gaminti įtemptai armuotoms gelžbetoninėms 30 m ilgio ir 3,3 m aukščio santvaroms. Ši nauja gamykla buvo perduota 2-ajai Kauno statybos tresto gelžbetoninių gaminių gamyklai.

A. Aleksynas buvo paskirtas gamyklos formavimo cecho viršininku – jam patikėta santvarų gamyba.

30 m ilgio su lygiagretėmis juostomis įtemptai armuotos gelžbetoninės santvaros buvo suprojektuotos Maskvoje. „Santvaros – kaip eksperimentinis gaminys – pirmą kartą tuometinėje Sąjungoje pradėtos gaminti mūsų gamykloje ir pritaikytos Kauno Dirbtinio pluošto statybai, – pasakoja A. Aleksynas.

– Santvarų gamybos įsisavinimas pradėtas 1962 m., vadovavo iš Maskvos atvykę projekto autoriai.“ Pagaminus pirmas tris santvaras, specialiame stende jos buvo bandomos iki sulaužymo. Tam naudoti domkratai, kuriais etapais buvo didinamos apkrovos. Rezultatai buvo teigiami – prasidėjo masinė santvarų gamyba. Iki 1963 m. pabaigos buvo pagamintos 288 santvaros ir sumontuotos Dirbtinio pluošto gamyklos statyboje. Šios gamyklos statyba buvo svarbiausias ir didžiausias to meto statybos objektas Lietuvoje.

Vadovaudamas santvarų gamybai ir bendraudamas su projekto autoriais iš Maskvos, su statybininkais, A. Aleksynas įgijo neįkainojamos gamybinės patirties. Buvo įvertintas ir jo indėlis – tuometinės TSRS ministrų tarybos nutarimu už Kauno dirbtinio pluošto gamyklos projektavimą ir statybą, sykiu su grupe projektuotojų ir statybininkų, jam buvo paskirta vardinė TSRS ministrų tarybos premija.

Pirmoji 30 m gelžbetoninė santvara, pagaminta 2-ojoje Kauno GKG. Jos gamybai vadovavo A. Aleksynas, 1962 m.

25-erių gamyklos direktorius 1963 m. Kaune buvo pastatyta Kauno 3-oji gelžbetoninių konstrukcijų gamykla (GKG). Iki tol buvusios savarankiškos 1-oji ir 2-oji GKG buvo prijungtos prie naujai pastatytos 3-osios GKG. 2-oji GKG buvo pavadinta 2-uoju cechu – jo viršininku tapo A. Aleksynas.

Kauno pramonės rajone nuo 1963 m. prasidėjo stambių pramonės įmonių statybos: Radijo gamykla, medvilnės verpimo fabrikas, „Liteksas“, automatizacijos priemonių gamykla. Pramoninius objektus stačiusi Kauno 44-oji statybos tresto valdyba nepajėgė vykdyti tokių statybos apimčių – buvo įkurtas Kauno 2-asis statybos trestas – pramoninių objektų statybai. Tuomet beveik visi statybos trestai valdė gelžbetonio gamyklas, tad 3-osios GKG 2-ojoje bazėje buvo atkurta 2-oji Kauno GKG, pavaldi 2-ajam Kauno statybos trestui. 1967 m. A. Aleksynas buvo paskirtas naujai įkurtos gamyklos direktoriumi – būdamas 25 metų, jis tapo jauniausiu gamyklos direktoriumi Statybos ministerijos sistemoje. Tuomet jis dar nežinojo, kad tuo keliu eis kelias dešimtis metų, o šiai gamyklai vadovaus iki 1976 metų.

Vadovavimą A. Aleksynas pradėjo nuo gamyklos struktūros formavimo ir vadovaujančiųjų darbuotojų paieškos. Gamyklos pirmųjų veiklos metų rezultatai nedžiugino. Tuo pat metu, 1969 m., jis baigė Kauno politechnikos institutą ir įgijo inžinieriaus statybininko kvalifikaciją.

Vadovaujant A. Aleksynui, gamykla pasikeitė: rekonstruoti formavimo ir armatūros gamybos cechai padidinant gamybinius pajėgumus, pastatytas 27

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

A. Aleksynas savo vadovaujamoje gamykloje „Kauno gelžbetonis“, 2015 m.

metalo konstrukcijų gamybos cechas ir prekinio betono cechas su 4,8 tūkst. tonų talpos cemento sandėliu. Gamykla pagal veiklos rodiklius pateko į geriausių Statybos ministerijos gelžbetonio gamyklų penketuką.

1975 m. pradžioje buvo rekonstruota Kauno namų statybos kombinato stambiaplokščių namų gamykla ir pritaikyta naujos serijos namų statybai.

Rekonstruotos gamyklos pajėgumų nepavyko įsisavinti: projektuojant technologines linijas buvo panaudota daug eksperimentinės įrangos, kuri nepasiteisino, gedo, taip žlugdant namų montažą, kombinato veiklą. Reikėjo gelbėti situaciją – Kauno stambiaplokščių namų gamyklos direktoriumi buvo paskirtas A. Aleksynas.

Gamykloje trimis pamainomis dirbo per tūkstantis darbuotojų. Stambiaplokščių namų gaminių asortimentą sudarė apie 800 pavadinimų, trimis pamainomis buvo montuojami iki 10 daugiabučių penkių ir devynių aukštų namai. Po darbo gelžbetonio gamykloje čia buvo tarsi pragaras, direktorius su komanda dirbo po 10 ir daugiau valandų per parą. Tačiau per pusmetį gamyklos darbas buvo stabilizuotas.

28

„Statybos ministerijos balansinė komisija metų veiklą įvertino patenkinamai – įmonės kolektyvui paskyrė premiją“, – sako A. Aleksynas. Nors ministerija ir nesutiko, jis pasitraukė iš pareigų ir įsidarbino Respublikinio tarpkolūkinio susivienijimo Kauno tarpkolūkinėje statybos organizacijoje vadovo pavaduotoju gamybai. Tačiau sulaukęs pasiūlymo grįžti į Statybos ministerijos sistemą, A. Aleksynas sutiko – buvo paskirtas Kauno 3-osios GKG direktoriumi.

Pradėjęs gamyklos vadovo darbą, A. Aleksynas pirmiausiai pertvarkė valdymą – gamykla pradėjo veikti tinkamai, metus užbaigė be atsilikimo. „Aš puikiai jaučiausi vadovaudamas šiai gamyklai“, – sako A. Aleksynas.

Grįžo į kolektyvą, kur buvo dirbęs jau 16 metų 1978 m. sujungus 1-ąją ir 2-ąją Kauno GKG, buvo sukurtas gamybinis susivienijimas „Gelžbetonis“, pavaldus statybos trestui „Kauno statyba“. Dėl pablogėjusių veiklos rezultatų buvo atleistas iš pareigų susivienijimo generalinis direktorius – A. Aleksynui

ALGIMANTAS ALEKSYNAS

buvo pasiūlytos gamybinio susivienijimo „Gelžbetonis“ generalinio direktoriaus pareigos.

Buvo gaila palikti Kauno 3-iąją GKG: sėkmingai vykdomos užduotys, puikus kolektyvas, patikimi vadovaujantys darbuotojai. „Gelžbetonio“ pagrindą sudarė buvusi 2-oji GKG. Tai gamykla, kurioje A. Aleksynas pradėjo 1960 m. savo darbo veiklą kaip meistras, vėliau dirbo cecho viršininku, o 1967–1976 m. – gamyklos direktoriumi. „Traukė grįžti į kolektyvą, su kuriuo sėkmingai dirbome 16 metų, todėl sutikau ir buvau paskirtas Kauno gamybinio susivienijimo „Gelžbetonis“ generaliniu direktoriumi“, – pasakoja jis. „Gelžbetonio“ vadovybė bei pagrindinės tarnybos buvo įsikūrusios buvusioje 2-ojoje GKG, kuri tapo susivienijimo centru, ir du padaliniai, kuriems patikėtos gamybinės funkcijos. Netrukus „Gelžbetonis“ tapo viena iš didžiausių šio profilio įmonių Statybos ministerijos sistemoje ir išlaikė pirmaujančias pozicijas iki 1990 metų.

Ėmėsi technologinio perginklavimo Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, įvyko dideli pokyčiai, taip pat ir statybų sektoriuje, kuris veikė ir gelžbetonio pramonę. Iki 1990 m. Kaune dirbo 11 gelžbetonio ir betono gamyklų, po dviejų metų liko penkios.

1993 m. prasidėjus gelžbetonio profilio įmonių privatizacijai, susivienijimas „Gelžbetonis“ buvo išskaidytas į tris gamyklas, kurios tapo atskiromis bendrovėmis – „Vilijampolės gelžbetonis“, „Aleksoto gelžbetonis“ ir „Kauno gelžbetonis“. Bendrovė „Kauno gelžbetonis“ buvo kontroliuojama bendrovėje dirbančių akcininkų, o A. Aleksynas paskirtas bendrovės generaliniu direktoriumi.

Buvo būtina perorganizuoti gamybą, keisti produkcijos asortimentą, modernizuoti technologinius procesus. Lietuviai vyko į užsienio parodas dairydamiesi naujos technikos, bet baugino kainos. O kitos išeities nebuvo. Tad netrukus įmonė nusipirko trinkelių gamybos pusiau automatinę mašiną RH 500. Tai buvo pirmoji rimta bendrovės investicija.

Prasidėjo trinkelių gamyba. Produkcijos paklausa augo, o pajėgumų nebeužteko. Todėl netrukus buvo nupirkta visiškai automatizuota technologinė linija RH 2000 aplinkotvarkos gaminiams. Tai buvo pui-

„Kauno gelžbetonio“ gamykla, 2015 m.

ki investicija, sudariusi ekonomines sąlygas tolimesniam bendrovės modernizavimui.

1999–2013 m. bendrovėje įdiegtos dvi vokiškos automatinės prekinio ir technologinio betono gamybos linijos, autobetonmaišės prekiniam betonui transportuoti į statybos objektus, betono siurbliai. Gaminti šulinių žiedams įdiegta austriška automatinė mašina, vokiška gelžbetoninių movinių vamzdžių gamybos linija su automatine vamzdžių armatūros karkasų suvirinimo mašina, automatinė armatūros karpymo ir lankstymo mašina, visiškai automatizuota kompresorinė, įdiegiant oru aušinamus kompresorius, automatizuota katilinė karšto vandens ir užpildų pašildymui betono gamybai žiemą. Investicijos leido gaminti geros kokybės produkciją optimaliomis sąnaudomis.

A. Aleksyno, bendrovės „Kauno gelžbetonis“ generalinio direktoriaus, darbas sulaukė aukšto įvertinimo ne tik sovietmečiu: jam įteiktas Lietuvos pramonininkų konfederacijos „Profesijos riterio“ ženklas; Lietuvos statybininkų asociacija jį pagerbė „Lietuvos statybininko garbės ženklu“. Tarp gausių A. Aleksyno apdovanojimų – ir prezidento Valdo Adamkaus bei premjero A. Kubiliaus padėkos.

29

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Bolius Apavičius Vadovas turi užglaistyti ne sienas, o situaciją Tai, kad Tauragėje įsikūrusios UAB „Apastata“ įkūrėjas ir savininkas, nuo pat 1992 m. einantis ir bendrovės generalinio direktoriaus pareigas, Bolius Apavičius atsidūrė statybų versle – grynas atsitiktinumas.

30

BOLIUS APAVIČIUS

Metalinių angarų dalys, pagamintos UAB „Apastata“, atkeliavo į Norvegiją

„K

ą mes, jauni, tais laikais išmanėme. Kaimynas stojo, tai ir aš stojau į „visiukus“, iš draugiškumo, ko gero“, – prisipažįsta jis ir priduria, kad tas atsitiktinumas buvo lemtingas, o gailėtis dėl savo pasirinkimo niekada neteko.

Rimtas darbas, pasakoja B. Apavičius, prasidėjo tada, kai baigus studijas 1978 m. jį kartu su kitais instituto absolventais pašaukė tarnauti į sovietinę kariuomenę ir dvejiems metams išsiuntė į garsųjį Baikonūrą – buvusios SSSR kosmodromą, esantį Kazachstano teritorijoje. „Čia, Baikonūre, ir buvo mano pirmasis krikštas.

Teko vadovauti ir civiliams iš subrangovinių organizacijų, ir kareiviams. Ir pats daug patirties įgijau, nes statėme labai įvairius objektus“, – dalijasi prisiminimais p. Bolius.

Su „laisvu diplomu“ – į žmonos gimtinę Skirtingai negu tie, kurie, baigę studijas, iš karto gavo paskyrimus į būsimas darbo vietas, inžinieriai, dvejus metus praleidę sovietinėje armijoje, darbą

turėjo susirasti patys, nes gavo vadinamąjį „laisvą diplomą“. Ilgai nesvarstęs B. Apavičius nutarė darbo ieškoti žmonos Ernos tėviškėje. „Taip likimas ir nunešė į Tauragę. Atvažiavom čia 1980 m. ir iki šiol čia gyvenam. Įsidarbinau Šiaulių statybos tresto Tauragės statybos valdyboje darbų vykdytoju“, – prisimena pašnekovas, šioje įmonėje dirbęs šešerius metus.

B. Apavičius pasakoja, kad bene svarbiausia to meto statyba Tauragėje, kuriai jis vadovavo, – profesinės technikos mokyklos kompleksas. Tai buvo ypatingas objektas – vienas didžiausių Tauragėje.

Specialiai šiam projektui įgyvendinti buvo sukurta statybos direkcija, kuriai vadovauti jį ir paskyrė.

Paskui, kai mokyklos statyba buvo baigta, jau nemažai patirties įgijusį specialistą perviliojo kita didelė Tauragėje įsikūrusi įmonė – Tarpkolūkinė statybos organizacija (TSO), pasiūliusi p. Boliui vyriausiojo inžinieriaus pareigas. „Padirbėjau porą metų TSO, ir griuvo senoji sistema. Bet kai iškovojome Nepriklausomybę, mūsų 31

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

sektoriuje kurį laiką tvyrojo sumaištis ir nežinojome, ko griebtis. Vienu metu net galvojau, kad inžinieriaus diplomą teks ant vinies pakabinti“, – sako B. Apavičius ir prisipažįsta, kad tuo metu elgėsi panašiai, kaip ir daugelis kitų: važinėjo į Vokietiją, „varė“ į Lietuvą automobilius, griebėsi kitos su statybomis nesusijusios veiklos.

Patirties yra – kodėl nepabandyti?

Po kelių blaškymosi metų B. Apavičius nusprendė, kad metas grįžti, ir įkūrė savo įmonę. „Kodėl savas verslas? Norėjosi stabilumo, nes važinėti nusibodo. Norėjosi turėti savo verslą ir nepriklausyti nuo kitų. Tai ir nusprendžiau – patirties yra, tai kodėl nepabandyti“, – prisimindamas 1992 m., kai gimė „Apastata“, pasakoja jos įkūrėjas.

Tiesa, iš pradžių įmonė buvo įvardyta pagal jo vardą ir pavardę ir tik gerokai vėliau buvo reorganizuota į UAB „Apastata“. Joje dabar dirba daugiau kaip 100 žmonių, tarp kurių – ir visi trys p. Boliaus vaikai: direktorius Mindaugas, duktė Kristina įmonėje atsakinga už užsienio rinkos pardavimus, o sūnus Rokas – už tiekimą. Nors vaikų profesijos ir nesusijusios su statyba, pasak B. Apavičiaus, „čia visiems yra ką veikti“.

1992 m. B. Apavičius pasisamdė tris darbuotojus ir pradėjo kloti trinkeles privačiuose kiemuose.

Ir tik vėliau atėjo pirmieji solidūs užsakymai. „Pirmą didelį užsakymą gavome Klaipėdoje.

Nidos gatvėje reikėjo pastatyti polikliniką. Radome ten tarybiniais laikais pradėtą statyti vaikų darželį, kuriame jau buvo apsigyvenę „bomžai“. Štai tą pastatą ir reikėjo paversti poliklinika. Tai buvo didelis iššūkis: ir projektą keisti, ir du papildomus aukštus pastatyti, ir dar tuos „gyventojus“ iškrapštyti. Bet su viskuo susitvarkėme. Ir užsakovai, ir mes likome patenkinti. Iki šiol ta poliklinika stovi ir veikia“, – prisimena verslo pradžią B. Apavičius, kurio vadovaujama įmonė per daugiau kaip 20 metų pastatė nemažai įvairių objektų. Daugiausia – Tauragėje.

Nuo krizės išgelbėjo užsieniečiai 2015 m. – pereinamieji metai, tad vieno laikotarpio europinių fondų lėšos jau įsisavintos, kito finansinio periodo projektai dar tik prasideda. Dėl to sumažė32

Pagramančio regioninio parko lankytojų centro atidarymas

jo ir savivaldybės užsakymų. Todėl nenuostabu, jog UAB „Apastata“ vadovas džiaugiasi, kad pastaruoju metu turi nemažai užsienio kapitalo (danų, norvegų įmonių, įsteigusių savo filialus Tauragėje) užsakymų.

Ir ne tik Tauragėje. „Mes gaminame metalinius angarus, kuriuos į vežame į Norvegiją ir patys ten statome. Šiemet tris tokius angarus turime pastatyti. O suomiams gaminame surenkamus namelius-konteinerius“, – pasakoja B. Apavičius.

Būtent užsienio įmonių užsakymai jo vadovaujamai įmonei padėjo išgyventi sunkmetį.

Teisus tas, kuris moka pinigus Lygindamas darbą statybų sektoriuje anksčiau ir dabar, UAB „Apastata“ įkūrėjas pastebi, kad sovietmečiu nereikėjo sukti galvos, kur dirbsi – yra objektas, ir siunčia į jį. O dabar reikia pačiam ieškoti užsakovų ir nieko negali suplanuoti iš anksto, nes labai daug priklauso nuo to, kaip pasiseks konkursuose.

Reikalavimai statybininkams, B. Apavičius manymu, dabar taip pat išaugo, nes pasikeitė ir medžiagos, ir technologijos, ir darbo tempas.

Ir jei koks nors priekabesnis užsakovas, kuris, vos ne lempa pasišviesdamas ar liniuotę pridėjęs sienas tikrina, o jas glaistančias merginas iki ašarų priveda, būtent jis, vadovas, turi užglaistyti ne sienas, o situaciją, kadangi „teisus tas, kuris moka pinigus, o tu sukandi dantis ir kenti, nes vis tiek turi padaryti“.

BOLIUS APAVIČIUS

Norvegai vertina profesionalų UAB „Apastata“ komandos darbą

„Visi jie man vienodai brangūs“ Būtent taip į klausimą, kurie pastatai jam pačiam labiausiai įsiminė, atsako p. Bolius. Anot jo, dabar jau tikrai turi ką parodyti, nes būtent „Apastata“ Tauragėje pastatė ir autobusų stotį, ir automobilių servisą, ir prekybos centrą, renovavo ligoninę, sutvarkė ir įrengė ne vieną gatvę ir skverą. Išsiplėtė ir įmonės veiklos sritis – pradėję nuo jau minėtų trinkelių klojimo, dabar bendrovės meistrai atlieka pačius įvairiausius statybos ir remonto darbus: stato ir renovuoja gyvenamuosius namus bei viešojo naudojimo pastatus, imasi statyti ir atnaujinti pramonės, komercinės ir kitos paskirties statinius.

Vien per kelerius pastaruosius metus įmonės specialistai paklojo pamatus ir atliko visus statybos, montavimo ir apdailos darbus – tiesė elektros kabelius ir montavo vamzdynus, įrengė gaisrinės signalizacijos ir drenažo sistemas, lauko fontanus, vandentiekio ir nuotekų sistemas, nutiesė šaligatvius ir sutvarkė aplinką ne tik Tauragės autocentro, bet ir banko „Swedbank“ skyriaus, Vilkyškių pieninės, policijos nuovados, biokuro katilinės, estakados statybose, modernizavo ir remontavo ne tik ligoninę, bet ir Lauksargių bažnyčią bei Pagramančio parko statinius ir prekybos centrus bei gyvenamuosius namus, pastatė sandėliavimo angarus Tauragėje ir Norvegijoje, sutvarkė ne vieną skverą bei įrengė pėsčiųjų takus, vaikų žaidimo ir riedutininkų aikšteles viešosiose erdvėse. „Apastata“ darbuojasi ir šiuo metu Tauragės miesto pakraštyje, netoli Jūros ir Miltaujos upių sta-

tomame naujame individualių gyvenamųjų namų kvartale ir modernizuoja kelis daugiabučius gyvenamuosius namus, Klaipėdoje šiltina stogus ir sienas bei remontuoja medines perdangas viešbutyje, stato ir įrenginėja specializuotą sunkvežimių servisą tarptautinei kompanijai ir atlieka daug kitų įvairių darbų. Bet nė vieno iš jų p. Bolius nenori išskirti.

Pats sau šeimininkas Ar B. Apavičius kada nors gailėjosi, kad, paklausęs draugo, pasirinko statybininko kelią, o vėliau ėmėsi savo verslo? Ne, atsako jis ir priduria: „Kai esi pats sau šeimininkas, jauti daug didesnę atsakomybę, nes atsakai ne tik už save, bet ir už kitus. Kartais tai daug nervų kainuoja. Bet, kita vertus, jautiesi visavertis, nes pats kažką darai ir padarai.“ Turi jis ir taisyklę, kurios laikosi visą gyvenimą ir kuri padeda sėkmingai plėtoti verslą – reikia būti sąžiningam ir nemeluoti: „Gerą vardą užsitarnauti sunku, o prarasti jį gali per keletą minučių. Todėl reikia nemeluoti, sąžiningai dirbti ir gerbti žmogų. Tada išsilaikysi.“ Savotiškai apgailestauja „Apastatos“ vadovas tik dėl to, kad tada, kai pastato, išgražina ir atiduoda objektą užsakovui, statybininkams tenka išeiti „į kitą molį, nes čia mūsų misija baigta“. „Bet kai atvažiuoja draugai – kiekvienam parodau: tai mes pastatėme, čia aš stačiau“, – didžiuodamasis pabrėžia B. Apavičius.

33

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Arvydas Avulis Norėčiau padaryti daugiau, bet man ne visada leidžia Geresnės vietos „Hanner“ valdybos pirmininko kabinetui nė nesugalvosi – įstojimo į Europos Sąjungą proga pačios bendrovės pastatyto ir atidaryto tuo metu aukščiausio sostinės dangoraižio 30-as aukštas. Tačiau vienam iš turtingiausių Lietuvos žmonių – Arvydui Avuliui – jau nebeįdomu „kepti kvadratinius metrus“.

Pastaruoju metu jis įsitraukia į įdomesnius, sudėtingesnius, ambicingesnius projektus ir teigia, kad į priekį veda noras padaryti kai ką gera Lietuvai ir jos gyventojams.

34

ARVYDAS AVULIS

Prekybos ir verslo centras „Europa“

M

iestų inžinerijos studijos Vilniaus inžinerinės statybos institute nebuvo A. Avulio svajonė – dabar verslininkas prisipažįsta, kad universitetą pasirinko pagal tai, „kur vėjas papūtė“. Pirmoji darbo vieta buvo Vilniaus rajonas, Kaimo mechanizuotoji kolona. Po kelerių metų atsirado galimybė dirbti meistru namų statyboje, vėliau jis buvo paskirtas gamybos skyriaus viršininku.

Tik 1988 m. būsimam verslininkui pavyko sugrįžti į Vilnių – miestą, kuriame visuomet norėjo dirbti.

Besibaigiant ne itin įdomiam darbo dešimtmečiui, pašnekovą pasiekė informacija, jog Vilniaus senamiesčio restauravimo direkcija ieško direktoriaus pavaduotojo. Jis gavo šias pareigas.

Arvydas Avulis prisimena, jog vėliau sekę dveji metai buvo labai įdomūs: senamiestį tuo metu restauravo lenkų bendrovės „PKZ“ ir „Budimex“. Bendrovės darbus Vilniuje atliko pagal natūrinių mainų sutartį su Sovietų Sąjunga. Per tuos dvejus metus rekonstruota Vilniaus filharmonija, Chodkevičių rūmai, Vilniaus mokytojų namai, šv. Kotrynos bažnyčia.

„Man šie projektai buvo labai įdomūs – juk tai yra kultūros paminklai. Supratau, kokios tai yra vertybės, kaip jos saugomos. Kita vertus, buvo labai įdomu dirbti su lenkais – tos bendrovės labai nuo mūsiškių skyrėsi kokybe, darbo kultūra. Jie dirba!“ – juokiasi A. Avulis.

Pirmieji Nepriklausomybės metai – „metaliniai“ Vis tik prabėgus dvejiems metams A. Avulio profesinę karjerą sukrėtė dar vienas įvykis – šalis atgavo Nepriklausomybę. Viena vertus, verslininkas labai džiaugėsi šiuo įvykiu, tačiau Sovietų Sąjungos užsakyti restauravimo darbai Vilniuje nutrūko tą pačią akimirką. „Lenkai išvažiavo per kelis mėnesius. Direkcija liko vegetuoti, o aš įžvelgiau naujų galimybių laisvoje rinkoje. Viena iš jų: nutrūkus ekonominiams santykiams su Maskva, statybose iškart pradėjo trūkti armatūros. Jos kainos staigiai augo. Turėjau pažįstamą, kuris teigė galintis tos armatūros į 35

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

džių buvo labai sudėtinga prisistatyti užsienio partneriams. Išgirdę „Litauen“, vokiečiai siejo mus su rusais. Tuomet iškart ir atitinkamas požiūris į mane labai erzino. Todėl užregistravau kompaniją Airijoje, ji buvo Europos Sąjungos valstybė, tad aš buvau laikomas Europos Sąjungos verslininku“, – pasakojo pašnekovas.

Biurų pastatas Vilniuje, A. Goštauto gatvėje

Lietuvą atvežti. Taip susiorganizavome ir pradėjome kartu dirbti – jis siųsdavo metalus į Lietuvą, o mano reikalas buvo juos parduoti“, – prisiminė A. Avulis.

Tokia veikla patenkino statybose atsiradusį poreikį, tačiau pradžia, verslininko žodžiais, buvo „tragiška ir labai rizikinga“. Trūko patirties versle, tad intensyviai dirbant, vis tiek teko gyventi iš žmonos atlyginimo.

Negana to, per gerus metus ši niša užsipildė – gerokai padaugėjo armatūros tiekėjų ir šios statybinės medžiagos jau nebebuvo galima taip brangiai parduoti.

Tuomet A. Avulis su verslo partneriu nusprendė prekes nukreipti į Vokietiją. „Suradau dar vieną sferą – rusai nemokėjo anglų kalbos, o aš – šiek tiek mokėjau. Kas savaitę skraidydavau į Frankfurtą ir dirbau savotišku metalų brokeriu. Įspūdį man darė Vokietijos įmonių vaizdas, darbo kultūra, tvarka – viskas buvo dar aukštesnio lygio nei lenkų bendrovėse. Deja, per gerus trejus metus rusai anglų kalbą išmoko. Paskaičiavo, kad galima ir su vertėju nuskristi į Vokietiją, ir tai kainuoja pigiau“, – sako A. Avulis.

Pirmasis stiklinis biuras – lūšnos vietoje 1995 m. A. Avulis sugrįžo į Lietuvą ir tęsė veiklą su kiek anksčiau savo įregistruota bendrove „Hanner“.

Tiesa, bendrovė buvo airiško, o ne lietuviško „prigimimo“. „Per bendrovę „Hanner“ vykdėme prekybą metalais. Kodėl ji buvo registruota Airijoje? Nes iš pra36

Taigi 1995 m. „Hanner“ buvo užregistruota ir Lietuvoje. A. Avulis ėmė pirkti nekilnojamąjį turtą ir jam sekėsi, kai kurie pigiai įsigyti pastatai juos pardavus atnešė šimtaprocentinį pelną. „Vienas pirmųjų objektų buvo lūšnelė Goštauto gatvėje. Aš į ją nusitaikiau, pasiaiškinau ir nusipirkau. Toje vietoje su architektu A. Ambrasu suprojektavome biurų pastatą. Skraidydamas į Vokietiją, tokių pastatų mačiau daug, apžiūrėjau, kaip jie įrengti“, – sakė verslininkas.

Tai, ką verslininkas su architektu padarė iš lūšnelės 1998 m., buvo sensacija – pirmasis A klasės biurų pastatas Lietuvoje! „Dabar, žinoma, jis nieko nereiškia. Tačiau tuo metu atrodė, kad pastačiau kažkokį nerealų pastatą – žmonės iš kitų miestų atvažiuodavo prie jo nusifotografuoti“, – prisiminė pašnekovas.

Dėl „Europos“ susitarta per 15 minučių Tuomet, pagavus, kaip sako A. Avulis, sėkmės gūsį, buvo pastatytas vadinamasis „pieštukas“ – biurų pastatas smailu stogu, netoli Edukologijos universiteto. Pastatą vieni gyrė, kiti – peikė, tačiau jį pavyko sėkmingai išnuomoti. „Jis netgi buvo vadinamas dangoraižiu, nors šiandien 15-os aukštų pastatą taip vadinti atrodo juokinga. Vis tik po „pieštuko“ pajutau, jog galime drąsiau statyti ir investuoti Vilniuje. Todėl griebėmės „Europos“ projekto – verslo ir prekybos centro.

2002 m. tai buvo labai drąsi idėja, tačiau taip sutapo, jog tuo metu Vilniaus meru buvo drąsus, greitas ir nuovokus politikas – Artūras Zuokas“, – sako bendrovės „Hanner“ savininkas.

Dabar A. Avuliui pačiam sunku patikėti, jog jam pristačius idėją, kaip viduryje plyno lauko iškils naujas Vilniaus centras, A. Zuokas ją iškart patvirtino.

Rankomis sukirsta gal po 15-os minučių pokalbio.

ARVYDAS AVULIS

„Duok man milijoną dolerių!“ Vis tik, nepaisant drąsių planų ir idėjų, šioje vietoje tuo metu gyveno „verslūs“ žmonės. „Mums reikėjo išpirkti porą namų. Viename jų gyvenęs asocialus degradavęs žmogus sako: „Duok man milijoną dolerių!“ Tada apsiverčia ant kito šono ir užmiega, nes yra visiškai girtas. Bandėme visokiais būdais: ir prašėme, ir reikalavome. Galiausiai – susitarėme“, – prisimena A. Avulis.

Dangoraižis buvo atidarytas 2004-ųjų gegužės pirmąją – Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dieną. Dėl šio įvykio pastatas ir buvo pavadintas „Europa“. „Įstojimo į ES šventė vyko čia, Europos aikštėje.

Mes su svarbiausiais Lietuvos vadovais pasikėlėme į 31-ąjį aukštą ir atšventėme abi progas: verslo centro atidarymą ir Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą.

Tai man buvo jaudinanti diena, labai džiaugiausi padaręs tai, kas dar sutapo ir su valstybei svarbiu įvykiu“, – sako A. Avulis, svarstydamas, jog „Europa“ tuo metu kilstelėjo Vilniaus įvaizdį.

Jo nuomone, įspūdingi dangoraižiai savotiškai įrodo lietuvių verslo potencialą. Investuotojams neužtenka vien pasigirti, kad mokame kurti verslą – reikia tai dar ir parodyti.

Žalgirio stadiono teritorijos projektas kliūva už drebančių valdininkų Būtent po 2004 m. „Hanner“ tapo tarptautine bendrove – pelningai pardavusi „Europos“ prekybos centrą ji ėmė plėstis į kitas šalis: Ukrainą, Latviją, Rumuniją ir galiausiai – Rusiją. A. Avulis sako, jog norėjo labiau diversifikuoti verslą ir tai pavyko – nors Rusijoje šiuo metu krizė, geri rezultatai kitose šalyse tai kompensuoja. „Prieš kelerius metus pastatytas logistikos terminalas Rusijoje, sakyčiau, buvo vienas geriausių mūsų projektų. Bet ateina krizė ir tu krenti į duobę. O kai verslas yra išskaidytas, dėmesį koncentruoji kitose šalyse. Taip pat Lietuvoje tuo metu galėjome daug ką supirkti, tačiau būtume tapę tokia dominuojančia grupe, o rinka tokių nelabai mėgsta“, – svarsto verslininkas.

Hanner biurų pastatas

2015 m. „Hanner“ Lietuvoje įsigijo Žalgirio stadiono teritoriją. A. Avulis sako turįs aiškią viziją, kaip ji galėtų atrodyti – tačiau kol kas tam kyla biurokratinių kliūčių. „Lietuvoje labai daug fobijų, ko negalima daryti.

Kodėl negalima? Paskui dar padarysite kažkaip ne taip, pažeisite įstatymus. Jei pažeisiu, bauskite! Bet kai bijome, mes pralošiame“, – sako pašnekovas.

Jis tikino, jog šiuo metu dirbti jį skatina noras padaryti įdomiau, gražiau, įspūdingiau. „Norime prisidėti ir prie Neries krantinės tvarkymo. Jau norisi daryti su tokiu entuziazmu, „iš dūšios“, padaryti šiek tiek geriau ir gražiau, – sako pašnekovas. – Bet visur yra barjerų. Galėčiau padaryti daugiau, bet man ne visuomet leidžia.“ 37

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Gintautas Babravičius Pokyčiai gyvenime vyksta kas dešimtmetį „Mano gyvenime viskas vyksta ciklais, o pokyčiai – kas dešimtmetį su nedidelėmis paklaidomis“, – spalvingą savo biografiją dar pokalbio pradžioje apibendrina verslininkas, buvęs parlamentaras Gintautas Babravičius. Prieš beveik keturias dešimtis metų karjerą jis pradėjo Vilniaus namų statybos kombinato Stambiaplokščių namų detalių gamykloje.

38

GINTAUTAS BABRAVIČIUS

Balsių progimnazijos Vilniuje statybos 2011 m. Tuomet G. Babravičius buvo Vilniaus mero pavaduotoju, atsakingu už švietimą, ir atliko užsakovo funkcijas

J

oje praleistą dešimtmetį G. Babravičius vadina neįkainojama patirtimi ir tvirtu gyvenimo pamatu, kuris vėliau padėjo realizuojant save kitose veiklose – nuosavame versle, politikoje ir net organizuojant ekspedicijas į tolimiausius pasaulio kraštus.

Pasirinkimo niekada nesigailėjo G. Babravičius sako niekada nesigailėjęs, kad paklausė tėvo, taip pat garsaus inžinieriaus, patarimo ir pasirinko inžineriją. „Pabaigęs vidurinę mokyklą, svarsčiau, kur stoti. Kadangi buvo gūdus sovietmetis, tėtis argumentavo, kad statybininkai reikalingi „prie visų valdžių“. Tai – depolitizuota, su jokiomis ideologijomis nesusijusi specialybė. Jis ir patarė krimsti inžinerijos mokslus. Įstojau į tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI). Po penkerių metų gavau inžinieriaus statybininko diplomą.

Specialybė buvo sunki – pramoninė ir civilinė statyba. Studijuoti priimdavo minias, bet studijas dėl įvairių priežasčių baigdavo žymiai mažiau“, – prisimena pašnekovas.

Mokytis buvo sudėtinga – daug braižymo, skaičiavimo. Su buvusiu kurso draugu, dabartiniu Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, fotografu Vytautu Balčyčiu jie netgi buvo sukūrę slaptą aljansą – G. Babravičius skaičiuodavo, o jo bičiulis braižydavo. „Neplanavau tapti konstruktoriumi, kuriam reikėtų mokėti braižyti. Skaityti brėžinius – visai kas kita“, – prisiminęs studijų laikus šypsosi p. Gintautas.

G. Babravičius, kaip ir dauguma specialistų sovietmečiu, darbą Stambiaplokščių namų detalių gamykloje gavo pagal paskyrimą. Tuo metu patekti į šią gamyklą buvo sudėtinga, tačiau turėjo pranašumą prieš kitus kandidatus – buvo anksti sukūręs šeimą ir jau turėjo mažametį sūnų.

Prisimindamas dabar šypseną keliantį savo pirmosios darbovietės pavadinimą, p. Babravičius šiek tiek surimtėja – svarbu nesupainioti septyniolikos žodžių sekos. Ir ilgai nemąstęs lyg eilėraštį padeklamuoja: „Vilniaus atraminio parodomojo Lenino ordino namų statybos kombinato Stambiaplokščių namų detalių gamyklos Aukštųjų Panerių išorės sienų kompleksas!“ Šioje gamykloje jis dirbo dešimtmetį. „Karjera klostėsi sėkmingai. Po metų iš meistro tapau cecho viršininko pavaduotoju, vėliau – cecho viršininku armatūros ir betono gamybos ceche. Kai pradėjau savo karjerą, dar buvo tik Šeškinės pradžia, kai baigiau – visa Ukmergės gatvė jau buvo užstatyta.

Darbų apimtys buvo didelės. Mes statėme ir Visaginą“, – prisimena pašnekovas. Kituose miestuose pasitaikydavo tik pavieniai užsakymai.

Cecho viršininko karjera neprailgo – p. Gintautas tapo Stambiaplokščių namų gamyklos direktoriaus pavaduotoju. „Buvau atsakingas už įvairias sritis, tarp jų – ir už tiekimą. Visagine statyba buvo naudinga, nes pagal tuometines sovietines resursų paskirstymo sistemas atominė energetika buvo antroje vietoje po karo pramonės. Statydami Visaginą, gavome naudos ir vilniečiams“, – sovietinius darbo principus atskleidžia jis.

39

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Vienas didžiausių statybininko profesijos malonumų, kurį pastebi pašnekovas – matomi darbo rezultatai. „Abstraktesnėse specialybėse sukuriami intelektualūs ar virtualūs produktai, o čia atsiranda fizinis objektas“, – svarsto diplomuotas inžinierius.

Ramina, kad daugiabučiai greitai nesugrius Kaip šiandien pats įvertintumėte sovietmečiu statytus daugiabučius? „Kiekvienas laikotarpis turi savo sprendimus.

Natūralu, kad vadinamųjų „dėžučių“ architektūrinė įvairovė yra ribota. Tai iš elementų surenkami namai, todėl daug variantų ir negali būti, bet reikia pasidžiaugti mūsų architektais. Pavyzdžiui, Lazdynų mikrorajonas yra humaniško mastelio, rajono planas dar ir šiandien galėtų būti kai kam pavyzdys.

Galima pasidžiaugti, kad inžinieriai ir architektai, kurie dirbo Vilniaus mieste, tikrai stengėsi – namų nepridygo kur nereikia, buvo išlaikytas aukščio kontekstas“, – džiaugiasi pašnekovas.

G. Babravičius neslepia, kad stambiaplokščiams namams buvo suteikiama 40 metų garantija. Suprantama, kad pirmųjų tokių pastatų garantijos laikas formaliai jau yra pasibaigęs, tačiau pašnekovas ramina, kad jie stovės dar ne vieną dešimtį metų. „Silpnoji tokių namų vieta – sujungimai, vyksta detalių korozija. Pats betonas turi vieną gerą savybę – ilgainiui jis tik kietėja, o ne silpnėja. Taip pat periodiškai atliekami ekspertiniai tyrimai. Turint omenyje mūsų palankią seisminę zoną, šie namai dar tikrai gali stovėti. Vilniečiai gali jaustis saugūs, nes jų namai nenugrius“, – daugiabučių gyventojams malonią žinią praneša G. Babravičius.

Sėkmingai veikusi gamykla po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo neišliko. Likę „imperijos likučiai“ dabar priklauso privačioms įmonėms. „Tuometiniai statybų mastai irgi buvo didesni, viskas vyko konvejeriu. Statybų kombinatas neturėjo net teorinės galimybės išlikti, todėl skaidėsi, buvo privatizuojamas, tuose pastatuose kūrėsi įvairios firmos.

Dalis buvusių kolegų dabar vadovauja ir darbuojasi privačiame versle“, – pirmąjį sėkmingą karjeros dešimtmetį apibendrina pašnekovas.

Vėliau pomėgiai – muzika, įvairiausių renginių organizavimas – pradėjo imti viršų. Darbe vis dau40

gėjo rutinos ir ėmė trūkti saviraiškos galimybių. „Po euforinio periodo, kada atradinėji pasaulį, ateina laikas, kai viskas tampa rutina. Tenka ieškoti naujų iššūkių“, – savo požiūriu į gyvenimą dalijasi pašnekovas.

Taigi gamyklos griūties p. Gintautas nesulaukė. Priėmė tam laikui labai nepopuliarų sprendimą – išėjo į gatvę. Dauguma tokio jo sprendimo nesuprato – solidus darbas ir puikus atlyginimas, kas ketvirtį mokamos premijos ir metinės priemokos, ko dar trūksta?

Gaivūs muzikos vandenys ir pamokos politikoje „Kai tiesioginis darbas pradėjo trukdyti mano pomėgiui, teko palikti darbą. Gyvenimo būdą pakeičiau radikaliai. 1988 m. įkūriau Laisvalaikio organizavimo susivienijimą „Centras“ (1991 m. susivienijimas reorganizuotas į uždarąją akcinę bendrovę „Los Centras“, kuri tapo pirmosios privačios radijo stoties „Radiocentras“ steigėja)“, – apie atverstą naują gyvenimo lapą pasakoja pašnekovas. Tiesa, muzika jis domėjosi dar mokykloje, o, studijuodamas institute, jau rengė diskotekas, kuriose skambėjo „ideologiškai neteisinga vakarietiška“ muzika.

G. Babravičiaus organizavo „Roko maršus per Lietuvą“, tarptautinius festivalius „Vilnius Jazz“.

1995–2000 m. G. Babravičius ėjo „Radiocentro“ generalinio direktoriaus pareigas.

1994 m. p. Gintautas prisijungė prie Lietuvos liberalų sąjungos. Po kelerių metų politika tapo pagrindiniu jo užsiėmimu dar vienam dešimtmečiui. „Politika man visada buvo įdomi. Nors darbas radijo stotyje vyko sėkmingai, tačiau rutinos netrūko ir ten. Tada dar kartą gyvenimą pakeičiau radikaliai.

Kai tiesioginis darbas ir pomėgis užimdavo vienodai laiko mano gyvenime, sprendimai susidėliodavo savaime“, – aiškina jis. „Dirbdamas statybose, tu turi projektą, sklypą, darbuotojus, žinai, kaip viską padaryti ir gali planuoti. Jei kyla problema, pakankamai aišku, kaip ją spręsti. Politikoje neapibrėžtumo faktorių yra žymiai daugiau. Visuomenės nuomonė nėra lengvai valdoma.

Jei nežadi nerealių pažadų, esi mažiau populiarus už lipantį ant statinės ir žadantį aukso kalnus. Keista, kad dalis žmonių nesigilina į tokias kalbas, tačiau tokios tendencijos vyrauja visame pasaulyje. Jei sąži-

GINTAUTAS BABRAVIČIUS

„Nėra blogų statybininkų, yra tik blogi užsakovai“, – įsitikinęs Gintautas Babravičius

ningai sakai, ką galvoji ir kuo tiki, pralaimi tiems, kurie elgiasi mažiau sąžiningai“, – savo netrumpą patirtį šalies politinėje arenoje keliais sakiniais apibendrina pašnekovas, 2000 m. vienai kadencijai tapęs Seimo nariu. 2007 m. jis pateko į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, nuo 2009 m. vasario kelerius metus užėmė Vilniaus miesto vicemero postą.

„Tai bus sunkus darbas, bet vešime pasaulio Lietuvos idėją. Idėją, kad XXI a. globalaus pasaulio iššūkiai reikalauja ieškoti naujų sprendimų. Vienas iš mūsų „praradimų“ pasiekus Nepriklausomybę – nebeturime bendros ir visus vienijančios idėjos. Dabar reikia rasti naują nacionalinę idėją. Mūsų žygis bus provokacija ieškoti jos“, – intriguoja p. Gintautas.

Per pasaulį – automobiliu

Nauja veikla paskatino vėl prisiminti studijų metus

Kadangi dar pokalbio pradžioje p. Babravičius minėjo, kad pokyčiai jo karjeroje vyksta kas dešimtmetį, pasiteirauju, kas šiandien jo dienotvarkėje užima didžiąją laiko dalį. „Noriu, kad visą gyvenimą egzistavusi aistra kelionėms taptų profesionalia veikla, iš kurios galima gyventi“, – atsakymo sulaukiu tuoj pat.

Iš pradžių dėl visiems žinomų priežasčių jis keliavo po SSRS platybes. Nuo 1992 m. – po visą pasaulį. Jam teko dalyvauti ekspedicijose Afrikoje, Azijoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje.

Naujausias iššūkis – „Misija Lietuva 100“. Tai precedento neturinti unikali kelionė automobiliais per pasaulį. Artėjant 100-ajam Lietuvos Respublikos gimtadieniui, jis su bendraminčiais leisis į trejus metus truksiančią kelionę, per kurią aplankys 100 valstybių, įveiks per 200 tūkst. km, iš kurių 40 tūkst. – sunkiai pravažiuojamais keliais ir bekele.

Kelionės maršrutas drieksis aplink Baltijos jūrą, per Kaukazo, Pamyro ir Tianšanio kalnynus, per Šiaurės Amerikos lygumas, per Gobio, Atakamos, Namibijos ir Australijos dykumas, per Brazilijos džiungles, per Andus, per Rusijos tundrą, Beringo sąsiaurį ir Aliaskos upes bei per daug kitų vietų.

60 metų jubiliejų rudenį atšventęs vyras taip pat džiaugiasi vėl galintis panaudoti studijų metais ir politikoje įgytas žinias – praėjusių metų pradžioje buvo pakviestas vadovauti Mineralinės vatos gamintojų asociacijai.

Nors asociacijos narių nėra daug – šiuo metu jungiasi ketvirtasis, veiklos apstu. „Džiugu dirbti su vakarietiško „kirpimo“ įmonėmis. Jų savininkai – tarptautinės bendrovės, taigi kultūra, veikimo būdai yra civilizuoti, aukščiausių standartų. Nereikia užsiiminėti primityviuoju lobizmu. Man tai įdomu, nes viskas susiję su politikoje sukaupta patirtimi – tai reglamentų keitimas, argumentų sprendimų priėmėjams formulavimas. Tenka skaityti pranešimus įvairioms auditorijoms. Smagu prisiminti jaunystę ir mokslus, kuriuos kadaise krimtau“, – entuziastingai apie malonią veiklą atsiliepia pašnekovas.

Jau dvejus metai p. Babravičius yra VGTU Alumni valdybos narys. „Smagu nors nedidele dalimi grąžinti skolą Alma mater“, – baigdamas pokalbį nusišypso jis.

41

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Raimondas Baikštys Tekdavo dirbti ir po 32 dienas per mėnesį „Esu du kartus baigęs tuometį Kauno politechnikos institutą, bet neturiu statybininko diplomo. Aš ekonomistas ir inžinierius mechanikas“, – sako Raimondas Baikštys, bendrovei „Požeminiai darbai“ vadovaujantis per 10 metų.

42

RAIMONDAS BAIKŠTYS

Šilumos trasų rekonstrukcija Elektrėnuose, 2013 m.

1

981 m. pradėjęs dirbti vos prieš metus įsteigtoje Kauno požeminių darbų statybos-remonto valdyboje mechaniku, po šešerių metų p. Raimondas buvo paskirtas vyriausiuoju inžinieriumi.

Tada jam buvo vos 31-eri.

Dabar 37-uosius metus veikianti įmonė tada tik kūrėsi. Ji buvo įsteigta siekiant išvaduoti Kauno senamiestį ir miesto centrą nuo dūmų, tad 1981– 1982 m. buvo uždarinėjamos mažos katilinės ir tiesiami požeminiai šilumos tiekimo tinklai. Vėliau senamiestyje ir miesto centre jos darbuotojai restauravo pastatų vidaus komunikacijas, tiesė kabelius, vamzdynus šilumai ir vandeniui tiekti, statė valymo įrenginius.

Ilgainiui buvo įkurta moderni gamybinė bazė, o veikla vis labiau plėtėsi. 1992 m. iš bazės įsteigta AB „Požeminiai darbai“ šiuo metu yra viena iš didžiausių šalyje šilumos ūkio ir vandentvarkos objektų statybos, sąvartynų įrengimo ir uždarymo darbus atliekančių, šilumos ūkio veiklą plėtojančių bendrovių. Įmonė atlieka bendruosius statybos darbus, įrenginėja pastatų vidaus ir išorės vandentiekio bei nuotekų šalinimo, šilumos gamybos ir tiekimo,

pastatų šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemas, kloja inžinerinius tinklus betranšėjėmis technologijomis. Padalinius ne tik įvairiuose Lietuvos miestuose, bet ir Baltarusijoje turinčios įmonės vizitine kortele laikoma Kauno biologinių valymo įrenginių statyba ir Marijampolės regioninio sąvartyno įrengimas.

Visuose šiuose pokyčiuose aktyviai dalyvavo p. Raimondas, 1992 m. tapęs įmonės direktoriaus pavaduotoju, o nuo 1994 m. iki šiol pats jai vadovaujantis.

„Pasijutau lyg būčiau gaisrininkas“ Specialistas neslepia, kad iš gamyklos perėjęs į statybos darbus atliekančią įmonę, juo labiau į specializuotą, patyrė nemažai iššūkių: „Pastatyti namą, kad ir Ispanijoje, yra vienas dalykas, o įrengti infrastruktūrą – požemines komunikacijas, kai aplink zuja mašinos – visai kas kita. Ten statai ir statai, o čia visą laiką judi. Gamykloje sukasi staklės, bet ten žinai, kaip jos juda ir gali prognozuoti situaciją, o tiesdamas požemines komunikacijas savo ritmu gyvenančiame objekte, esi priklausomas nuo daugelio aplinkybių.“ 43

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Rogačiovo m. (Baltarusija) vandentiekio tinklų ir vandens gerinimo įrenginių statyba, 2014 m.

Kartą vienas R. Baikščio kolega, tuometinio J. Janonio popieriaus fabriko vyriausiasis inžinierius, pro langą stebėdamas įmonės teritoriją, kurioje nuolat vyksta judėjimas – atvažiuoja ir išvažiuoja automobiliai, su reikalais per kiemą skuba darbuotojai – net nusistebėjo, kokioje nesaugioje, neprognozuojamoje aplinkoje, kur iki nelaimės užtenka vos vieno neatsargaus žingsnio, darbuojasi pavojingus požeminius darbus atliekantys vyrai. R. Baikščio jis tada tiesiai paklausė, ar šis nebijantis, kad kada nors ištiks didelė nelaimė. „Darbo saugos požiūriu aplinka, kurioje mes dirbame, labai pavojinga. Jis tai suprato ir tiesiai paklausė, ar neketinu keisti darbo. Bet kada gali įvykti nelaimingas atsitikimas ir tave gali pasodinti. Jis niekada nedirbo tokio darbo, tai jam nejauku net žiūrėti buvo. O mes priprantame prie nuolatinio pavojaus, – sako R. Baikštys ir prisipažįsta, kad tais laikais, kai dar nebuvo mobiliųjų telefonų, o jis dirbo vyriausiuoju inžinieriumi, baigiantis darbo dienai visuomet klausdavo padalinių vadovų, ar visi grįžo iš objektų sveiki. – Prie staklių dirbant irgi nelaimė gali nutikti, bet ten visos operacijos aprašytos, jos standartizuotos, o čia – kranas vienoj vietoj stovėjo, bet pervažiavo į kitą, iš kažkur pasirodė žmogus.

Krovinys irgi gali nukristi.“ 44

Ekstremalių situacijų, kurios pridėjo ne vieną žilą sruogą, buvo ir daugiau. Maždaug metams praėjus nuo to, kai tapo vyriausiuoju inžinieriumi, nutiko taip, kad vėlyvą rudenį, lapkričio 7-ąją (tą dieną buvo minima sovietinė revoliucijos diena), Kauno kvartalas, kuriame gyveno visa miesto valdžios grietinėlė, dar buvo nešildomas. „Viršininkas susirgo, o mane paliko stovėti ant griovio krašto. Jei viršininko nėra, aš jį turiu pavaduoti ir turiu suktis. Bet padarėm, paleidom tą šildymą“, – prisimena jis.

O kartą buvo susiklostę taip, kad vanduo galėjo tiesiog nuplauti visą mikrorajoną Jonavoje. Nors situaciją pavyko suvaldyti ir nelaimės buvo išvengta, priežastis tiriančios komisijos „užsisėdo“ ilgam. Tačiau jas nustatyti būtina. R. Baikščio teigimu, ekstremalias situacijas paprastai sukelia ne kokia nors viena, o visa virtinė klaidų bet kuriame etape – nuo projektavimo iki objekto atidavimo eksploatuoti. „Vienas inžinierius projektavo, kitas vadovavo statybai, dar dešimt tikrino. Jeigu tas, kuris statė, viską atliko, kaip numatyta projekte, jis lyg ir teisus. Bet jei pastebėjai, kad kur nors padaryta klaida, turi stabdyti darbus, nes kai susideda net ir nedidelės klaidos – kažkas naktį įsijungė ir bumbt – plūsta didžiulis vandens kiekis. O ten gyvenamasis kvartalas, devynaukš-

RAIMONDAS BAIKŠTYS

objektus Latvijoje. Apyvarta nebuvo didelė, bet rinka nebuvo perkrauta, užtekdavo. O apie 2007– 2008 m. mūsų metinė apyvarta siekė 70 mln. litų, nes tada mus jau pradėjo maitinti europiniai projektai“, – sako jis, teigiantis, kad pastarųjų dviejų krizių poveikio įmonė beveik nepajuto.

Tuo metu, kai kartu su vokiečiais baigė statyti Kauno biologinio valymo įrenginius, dirbo bendrus statybos darbus – renovavo pastatus Elektrėnuose ir kitose Lietuvos vietose, atnaujino Kaišiadorių traukinių stoties peroną, remontavo stotis Kėdainių rajone. Ir nuolat ieškojo kitų objektų, nes bendrovėje tuo metu dirbo jau apie 300 žmonių.

Išgyventi, kai negalioja „force majeure“

Kauno m. biologinių valymo įrenginių statybos pradžia, 2007 m.

čiai stovi, ir tą vandenį po jais neša. Galėjo sugriauti namus, jei į ežerą vanduo nebūtų nutekėjęs“, – laimingai pasibaigusį incidentą Jonavoje prisimena jis.

Bet štai objekto Kaliningrade (Rusija) AB „Požeminiai darbai“ atsisakė. Ne dėl to, kad jis būtų ypač sudėtingas, o dėl to, kad kaimyninėje šalyje biurokratinis aparatas būtų surijęs pernelyg daug laiko.

Mat tam, kad galėtų renovuoti vamzdyną, nutiestą didžiuliame prospekte vos ne po tramvajaus bėgiais, būtų tekę gauti kone 10 institucijų leidimus. „Dviejų metų prireiktų vien tam, kad susipažintum su valdininkais; ne vieną butelį su milicininkais tektų išgerti, kad leistų ten dirbti“, – atvirauja pašnekovas.

Įmonei išgyventi padeda universalumas Pasak R. Baikščio, jei sumažėja požeminių darbų, įmonė imasi kitų projektų. Gal dėl to ir išliko tiek 1998 m., kai nemažai kompanijų patyrė didelių nuostolių dėl vadinamosios Rusijos krizės, tiek ir per pastarąją krizę, kuri iš šalies statybinių bendrovių sąrašo ištrynė ne vienos įmonės vardą. „Dirbome įvairius darbus, ieškojome naujų užsakymų. Esame dirbę Baltarusijoje, Kaliningrado srityje, kaip partneriai padėjome statyti kai kuriuos

Pašnekovo teigimu, vienas iš blogiausių dalykų – kad viešuosius pirkimus Lietuvoje laimi tie, kurie pasiūlo mažiausią kainą, kuri dažnai būna nereali.

Anot R. Baikščio, tai būdinga ir statybai, ir renovacijai. Be to, pastebi jis, rinkoje yra ir tokių firmų, kuriose dirba tik advokatai ir vadybininkai. Ir laimi nemažus projektus. „Bet tokie labai dažnai ir atsiduria teismuose“, – priduria jis.

Vienas iš didžiausių iššūkių, kuriuos patyrė „Požeminiai darbai“, buvo staiga padidintas PVM. Turint fiksuotas sutartis, reikėjo patiems surasti papildomų lėšų, nes iš užsakovo daugiau pinigų nepaimsi. Kitą kartą vos sudūrė galus, kai Baltarusijoje padidėjo infliacija, o jie buvo pasirašę sutartį pagal baltarusiškus rublius. Tuo metu įmonė, jau atlikusi trečdalį darbų, net svarstė nutraukti sutartį. „Bet jeigu sutartis nutraukiama dėl rangovo kaltės, bauda siekia 10 proc. sutarties vertės. Būtų buvę apie 5 mln. dolerių. Be to, prarandi 10 proc. sutarties vertės siekiančią garantiją ir metams esi įtraukiamas į vadinamąjį juodąjį sąrašą. Mus gelbėtų „force majeure“, kuris būna įrašytas sutarties sąlygose, bet tai galiotų, jei, pavyzdžiui, kiltų karas. O infliacijai „force majeure“ netaikoma. Atvažiavo Pasaulio banko atstovai ir sako, kad ta infliacija – mūsų komercinė rizika. Aš jiems atsakau, kad ji gali būti 10–20 proc., bet ne 300 procentų. Per plauką tada išgyvenome“, – pasakoja R. Baikštys ir priduria, kad tokie atvejai tikrai prideda „ne vieną žilą plauką“. Nemažai jų atsirado ir tada, kai viename objekte 3 mėnesius teko dirbti po 14 valandų per parą ir „po 32 dienas per mėnesį“.

45

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Algimantas Bakutis Tebesapnuoja, kad reikia greičiau pamatus baigti Prieš kelerius metus Lietuvą užklupęs sunkmetis iš šalies statybų sektoriaus žemėlapio išbraukė ne vieną iki tol klestėjusią įmonę. Tačiau daugiau nei pusę amžiaus statyboms atidavęs kaunietis Algimantas Bakutis ir šiandien įsitikinęs: jo vadovaujama bendrovė turėjo visas galimybes išlikti.

46

ALGIMANTAS BAKUTIS

Pasitarime su vyr. finansininku, A. Bakutis – kairėje

V

is dėlto aplinkybės susiklostė kitaip, ir patyręs inžinierius statybininkas prieš šešerius metus buvo priverstas pripažinti, kad UAB „Atolas“ bankrutuoja. Tačiau tai toli gražu ne vienintelis sunkus į devintą dešimtį įkopusio kauniečio gyvenimo etapas.

Namo – su džiūvėsiais „terbikėje“ Kai Betygalos valsčiuje netoli Dubysos gyvenusią šeimą – mamą ir jį su jaunesne sesute 1941-ųjų birželį Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje atskyrė nuo tėvo, kurio daugiau niekada nematė, – ištrėmė į Komiją, Algimantui buvo tik septyneri. Sovietų valdžios nemalonę nei daugybės hektarų žemės, nei fabrikų neturėjusi šeima užsitraukė dėl to, kad vyresnysis Bakutis buvo aktyvus Lietuvos patriotas, kaimo šaulių būrio vadas.

Tik po daug metų sužinojo, kad tėvas buvo sušaudytas kalėjime Krasnojarsko krašte už pasipriešinimą tarybų valdžiai. Tačiau buvo daug gera linkinčių bei padėti nepabūgusių žmonių. Jei ne jie – nežinia, kaip būtų susiklostęs p. Algimanto gyvenimas, ypač po to, kai sulaukęs trylikos metų, 1947-aisiais kartu su kitu bendraamžiu nutarė mėginti parsigauti namo. Mamos, pasakoja jis, įdėjo iš Lietuvos giminių atsiųstų „suchorių“ (džiūvėsėlių), spirgintų lašinių, peržegnojo ir išleido.“

Visą kelią paaugliai snausdavo pasikeisdami – saugojo savo „terbikes“, kuriose buvo ir vienintelis dokumentas – raštelis, kad jie vietinėje mokykloje baigė 4 skyrius. Pastarąjį vaikai gavo pasakę mokytojai, kad nori nuvažiuoti pasižvalgyti į Komijos sostinę Syktyvkarą. Iki Leningrado jo pakako, o čia, kai išlipę iš traukinio ėjo praustis, vaikai netyčia pateko į kažkokią saugomą zoną ir atsidūrė komendantūroje. „Pulkininkas, ar kas jis ten buvo, savo adjutantui įsakė mus nuprausti, pavalgydinti, parašė kažkokią pažymą, o tada nuvežė mus į geležinkelio stotį. Taip ir grįžom į Lietuvą“, – prisimena A. Bakutis.

Jei ne geri žmonės, instituto nebūtų baigęs Sugrįžęs jaunuolis glaudėsi pas gimines. Ir į mokyklą, į 4-ąjį skyrių jį priėmė, nes buvo šaunus mokytojas – netrukus pats į mišką pas partizanus išėjo.

Mama, kuriai grėsė vėl būti ištremtai į Sibirą, atsidūrė Raseinių kalėjime, o vaikai – pas dėdę. Šis nutarė siųsti vaikinuką į specialią mokyklą.

Iki to laiko kaime baigęs 7 klases jaunuolis nutarė stoti į Politechnikumą. Čia 1951 m. pirmą kartą vyko priėmimas į statybininko specialybę. Bet iš lietuvių kalbos turėjęs trejetą Algimantas būtų likęs be stipendijos – vienintelio pragyvenimo šaltinio.

47

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Kauno dirbtinio pluošto gamyklos statybos, apie 1965 m.

Tačiau ir vėl padėjo geri žmonės: kai jaunuolis savo istoriją papasakojo lietuvių kalbos mokytojui, pastarasis sutiko parašyti ketvertą, tiesa, su sąlyga, kad kartą per savaitę būsimasis statybininkas ateis pas jį mokytis papildomai.

Jis pasakoja, kad tuo metu tai buvo ypatinga statyba – pirmą kartą Lietuvoje buvo panaudotos 30 metrų ilgio gelžbetoninės santvaros su lygiagrečiomis juostomis. Tad šalia būsimos įmonės pirmiausia buvo pastatyta statybos bazė, atvežti ir sumontuoti specialūs kranai.

Politechnikumą baigęs su pagyrimu, A. Bakutis be stojamųjų egzaminų buvo priimtas į tuometį Kauno politechnikos institutą. Baigęs studijas, gabus jaunuolis galėjo likti aspirantūroje, tačiau kiek anksčiau, per gamybinę praktiką, jį „nusižiūrėjo“ 2-osios statybos valdybos viršininkas Jonas Slavinkas. Jaunam specialistui pasiūlė ne tik darbą, bet ir vieno kambario butuką. Kadangi Algimantas tada jau draugavo su Irena, vėliau tapusia jo žmona, priėmė šį pasiūlymą.

Dar didesnis iššūkis buvo, kai reikėjo milžiniškų cechų stogus uždengti, sako A. Bakutis: „Keramzitą kėlėm ir motoroleriais ant stogo važinėjome, kai juos dengėm. Viskas buvo nauja, bet pastatėm tą gamyklą. Norėjo ordiną duoti, bet prisipažinau, kad aš „sibiriokas“, ir negavau.“

„Motoroleriais ant stogo važinėjome“ Pradėjęs dirbti Kauno statybos tresto 9-ojoje statybos valdyboje meistru, po kelių metų A. Bakutis buvo paskirtas 44 -osios statybos valdybos, kuri priklausė Statybos ministerijai ir statė dirbtinio pluošto gamyklą, vyriausiuoju inžinieriumi. „Tai buvo grandiozinė statyba. Valdybai, kuri statė gamyklą, vadovavo Algirdas Brazauskas, o vėliau, kai jį pervedė į Vilnių, – Kęstutis Grigaitis. Jis mane ir pasikvietė“, – prisimena p. Algimantas.

48

Kas trečias pavaldinys – „sibiriokas“ Sibiro žymė sutrukdė A. Bakučiui ir dar kartą – tada, kai jis galėjo tapti vieno statybos tresto valdytoju.

Bet buvo nepartinis, tai ir nepaskyrė. Tačiau skiriant į kitas atsakingas pareigas svarbiausia buvo žinios ir profesionalumas. Todėl vyriausiuoju inžinieriumi Algimantas dirbo statant daug didžiųjų sovietmečio įmonių: Jonavos „Azotą“, „Anykščių vyną“, „Mažeikių naftos“ valymo įrenginius.

Beje, jis į darbą priėmė nemažai Sibiro tremtį patyrusių specialistų (Stasį Kaminską, sovietmečiu dirbusį darbų vykdytoju, o, atkūrus Nepriklausomybę, įsteigusį UAB „Kaminta“; Henriką Klimašauską, kuris, karjerą pradėjęs po p. Algimanto „sparnu“, vėliau darbavosi Žemės ūkio projektavimo institute).

ALGIMANTAS BAKUTIS

„Buvau nemažai susirinkęs „sibiriokų“, ir jie man labai padėjo, palaikydavo bendraujant su eiliniais statybininkais, kuriuos suvaldyti tais laikais tikrai nebuvo lengva, – sako A. Bakutis ir priduria: – Aš net ne apie visus žinojau, nes jie tai slėpė. O kai atėjus Nepriklausomybei prisipažino, paaiškėjo, kad vos ne kas trečias darbuotojas pas mane buvo „sibiriokas“.

Įmonę sunkmečiu sužlugdė bankas Išaušus Nepriklausomybei, kai prasidėjo laukinis privatizavimas, Pamoninės statybos trestą, kuriame tuo metu A. Bakutis dirbo, ištiko toks pats likimas, kaip ir daugelį kitų įmonių. Tada, 1992 m., jis kartu su dar dviem kolegomis įkūrė savo įmonę UAB „Atolas“. „Ir pramonės objektus statėme, ir gyvenamuosius namus“, – nuosavo verslo pradžią prisimena statybos veteranas. Tiesa, su partneriais vėliau teko išsiskirti, kadangi nesutapo požiūriai: p. Algimantas įmonės pelną norėjo investuoti į plėtrą, o jie – pasidalyti ir išleisti savo reikmėms. Tad A. Bakutis išpirko jų dalį ir tapo vieninteliu įmonės akcininku.

UAB „Atolas“ turėjo teisę statyti ne tik gyvenamuosius namus, bet ir atlikti viešosios paskirties, gamybos, ūkinės veiklos statinių statybos, rekonstravimo, remonto, apdailos, vidaus tinklų sistemų montavimo, išorės inžinerini tinklų įrengimo darbus ir net restauruoti nekilnojamąsias kultūros vertybes.

Kaip tik prieš krizę, per didįjį statybos pakilimą, įmonė paėmė viename banke paskolą, įsigijo sklypą ir pastatė du gyvenamuosius namus. Bet prasidėjus sunkmečiui, negalėjo parduoti butų už tokią kainą, kokia buvo numatyta sutartyje su banku. Apie 2009 m. bendrovei „Atolas“ buvo nuspręsta kelti bankroto bylą.

Vienas verslo nesukursi Nors sunkmetis jau senokai pasibaigė, statybos veteranas nusprendė negrįžti į verslą. Ir nuoskauda dėl žlugusios įmonės – tik viena iš priežasčių. Kita priežastis – du p. Algimanto sūnus medikai, tad perduoti statybų verslo nėra kam. „Pats juos raginau rinktis ne statybininko kelią.

Bet norint, kad verslas klestėtų, jis turi būti šeimos rankose. Juk dirbti tenka skirtinguose objektuose, ir vienas niekaip visur nesuspėsi, tuo pačiu metu Aly-

Kauno dirbtinio pluošto gamyklos žaliavų sandėlis, apie 1965 m.

tuj, Anykščiuose ir Prienuose nepristovėsi. Bet kad ir kokį patikimą svetimą žmogų paskirsi, jis nesaugos tavo turto taip, kaip savas“, – sako A. Bakutis.

Dar viena priežastis, paskatinusi p. Algimantą trauktis – dabartiniai konkursai, kuriuos laimi „vaikštantys su portfeliukais“, ir tai, kad norint dalyvauti konkurse, reikia įnešti tam tikrą sumą, kurios pralaimėjęs neatgauni.

„Esu labai užimtas pensininkas“ Taip sako statybos veteranas. Tik prieš dešimtmetį, kai jau buvo sukurta „Atolo“ gamybinė bazė, namą pasistatęs p. Algimantas iki šiol su džiaugsmu darbuojasi sode ir gali valandų valandas pasakoti, kiek obuolių ar braškių užsiaugino, kiek litrų sulčių rūsyje žiemai surikiavo. Darbų netrūksta ir suremontuotuose vaikystės namuose.

Anksčiau daug keliavęs, važinėjęs motociklu, o kol kojos buvo tvirtesnės, ir – dviračiu, plaukiojęs jachta, boksavęsis, jis ir dabar nesėdi vietoje. „Bet ir dabar dar sapnuoju, kad atvažiuoja partneriai, o pas mus užsakymai neparuošti. Kitą kartą, – kad terminai spaudžia, reikia pamatus greičiau baigti, nes mūrininkai ateis. Sapne aš vis dar dirbu, nors dabar jau rečiau“, – juokauja pašnekovas ir priduria, kad ramiu pensininku jo tikrai nepavadinsi.

49

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Algirdas Baltušis Vadovas, lyderis ir iššūkių ieškotojas Ilgametis Lietuvos respublikinio statybos susivienijimo pirmininkas Algirdas Baltušis prisistato kaip kaimo statybininkas ir laimingas žmogus – juk darbas, kuriam atidavė save, nors įtemptas ir sunkus, buvo mylimas. Čia jis galėjo realizuoti savo – lyderio ir organizatoriaus – talentą, susipažinti su kaimo žmonėmis, kuriuos nuoširdžiai pamilo visam gyvenimui.

50

ALGIRDAS BALTUŠIS

„T

eoretikų ir intelektualų mūsų giminėje nebuvo, vien žemdirbiai ir darbininkai, pasižymintys praktišku požiūriu į gyvenimą“, – užsimena A. Baltušis. Fizinis darbas nuo pat mažų dienų grūdino ir formavo būsimąjį vadovą ir organizatorių. Jau ko verta istorija apie tai, kaip našle tapusi močiutė su penkiais vaikais pėstute iš Rokiškio į Rygą nukeliavo geresnio gyvenimo ieškodama. Iš vaikystės Algirdui ryškiausi pokario atsiminimai, kai vos paauglystės sulaukusiam vaikinukui teko irkluoti perkeliant žmones į kitą krantą, nes daugelis Kauno tiltų buvo susprogdinta. Fizinis darbas buvo labai sunkus, tačiau viską atpirkdavo noras parnešti mamai uždirbtus pinigus ir taip prisidėti prie šeimos pragyvenimo. Šeima, kurioje augo A. Baltušis, buvo nemaža – keturi vaikai. Tėvas dirbo mūrininku, nevengdavo ir kitų darbų, kad duonos parneštų, ir savo atžaloms vis kartojo: „Užtenka, vaikai, vargti, turite nuo mažens galvoti, kaip patys pragyvensite, šeimą išlaikysite, seneliams padėsite – jokių „skripkų“ čia nebus.“ Nors širdyje menui ir būtų atsiradę vietos, vis dėlto pasirinko tėvo poziciją: būsi garbingas žmogus, amato ant kupros nenešiosi.

Po pradžios mokyklos apie vidurinę nebuvo net kalbos – Algirdui teko pradėti mokytis smetonišką dvasią išlaikiusioje amatų mokykloje, kur dėstytojai – tikri praktikai, trejus metus mokydavo kalvystės, mūrininko, tinkuotojo ir laikrodininko profesijos paslapčių. Būtent čia jis susipažino su

garsiuoju Algirdu Šociku, vėliau išgarsėjusiu boksininku, daugkartiniu Europos, SSRS ir Lietuvos sunkaus svorio čempionu, kuris būdavo nuolat dėstytojų baramas už priekalo suskaldymą.

Studijų metai ir pirmoji darbovietė Lyderio – vadovo charakterį lėmė ir susiklosčiusios aplinkybės. Pradedant pirmąja mokyklos klase, vėliau – amatų mokykloje, po to – politechnikume Algirdas nuolat būdavo išrenkamas seniūnu, kaip, beje, ir Kauno politechnikos institute, kur baigė architektūrą. „Mokėjau daryti įtaką žmonėms, pagaliau labai mėgau iššūkius, – pripažįsta A. Baltušis. – Juk kuo sunkesnę problemą išsprendi, tuo labiau augi ir asmeniškai, ir kitiems padėti gali. Galbūt todėl niekada neieškojau darbų, jie patys mane surasdavo.“ Studentiški metai, nepaisant nepritekliaus, buvo nuostabūs – šiandien A. Baltušis tvirtina pasigendąs gražios tradicijos, kuri gyvavusi to meto Lietuvoje: visi mėgo dainuoti – ir namuose, ir išvykose, ir svečiuose.

Po instituto baigimo Algirdui pasiūlė eiti jaunesniojo dėstytojo asistento pareigas hidrotechnikų grupėje. Nors jauną specialistą traukė gamyba, pagaliau norėjosi ir uždirbti (tiek ten tos asistento algos) – tėvai sunkiai vertėsi, pagaliau – namuose žmona ir maža dukrelė, vis dėlto sutiko. Tiesa, jaunam dėstytojui pradžia buvo sunki – studentai ne 51

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

itin gerbė bendraamžį, gan dažnai triukšmaudavo, tačiau vieną kartą į paskaitas atėjęs aukštas stambus vaikinas atsistojo ir griežtai studentams pasakė: „Ša, užteks.“ Šie nutilo. Tai buvo Algirdas Brazauskas. Pažintis vėliau išaugo į ilgametę draugystę ir bendradarbiavimą gamybos srityje.

Darbas su kaliniais ir kolektyvizacija Asistento pareigos Algirdui buvo kančia – dirbti naktimis, kad vėliau per valandą galėtum perteikti neklusniems studentams medžiagą, buvo nepakeliama.

Organizatoriaus talentas reikalavo veiklos. Todėl kai pasitaikė proga pabėgti nuo popierių – Kėdainiuose prireikė Statybos valdybos viršininko, – nedvejojo.

Pradėjęs nuo gyvenamųjų ir gamybinių pastatų statybos, greitai A. Baltušis buvo paskirtas atsakingu už Kėdainių chemijos kombinato statybą. Jaunam vadovui tai buvo sunki užduotis – statybininkų teturi 20, pakanka kokiam kino teatrui ar parduotuvei pastatyti, bazės nėra, medžiagų – taip pat. Per metus Kėdainių statybos valdybos darbuotojai įvykdydavo darbų daugiausia už porą milijonų rublių, o čia Maskva metams skyrė 19 milijonų, įvardijusi gamyklą kaip strateginį uždavinį.

Uždavinys išspręstas paprastai – Lietuvos vyriausybė skyrė 12 jaunų Kauno politechnikos instituto absolventų ir 500 kalinių. Buvo atgabenta daug technikos, taip pat statybinių medžiagų, 52

o darbas – už spygliuotos tvoros. Tiesa, pabaigti gamyklos neteko, nes gavo naują pasiūlymą iš Vilniaus – vadovauti Miestų urbanizacijos Kaimo statybos departamentui.

Po kelerių metų, 1963 m., Algirdas Baltušis buvo paskirtas žemės ūkio ministro pavaduotoju ir vienuolika metų rūpinosi kaimo statybomis. Kolūkiai, fermos, gyvenamieji namai, darželiai, mokyklos, parduotuvės – tuo metu didžiulės statybų apimtys išties stebino. Tačiau kartu statybininkui, nuo mažens augusiam mieste, teko susidurti ne vien su sunkiu kaimo žmonių gyvenimu, bet ir siaubingomis kolektyvizacijos pasekmėmis. Žemių, gyvulių nusavinimas, kolūkių kūrimas – iš žmonių atimta viskas, kas naudinga, gyvuliai, padargai. Tai esą kolūkiams, visų gerovei. Prasidėjęs masinis bėgimas iš kaimų lenkė ir dabartinius emigracijos mastus.

Prieš karą kaip žemdirbių kraštas garsėjusi Lietuva – 82 proc. žmonių gyveno kaimuose, – prasidėjus kolektyvizacijai, ištuštėjo. Žmonės išvyko į Sibirą, Ukrainą, miestus. Tokiomis sąlygomis kūrėsi kolūkių statybinės brigados, kurios Algirdo Baltušio iniciatyva susijungė į statybines organizacijas. Tuomet po vienuolikos metų jis pradėjo rimtai mąstyti apie darbo pakeitimą. Ministro pavaduotojo duona nebloga – pagarba, atlyginimas, valdiškas automobilis. „Bet negi visą laiką prabūsiu biurokratu, ko tikrai nenorėjau, – prisiminimais dalijosi. A. Baltušis. – Taigi konkrečiai statybai nevadovauji, tiesiog

ALGIRDAS BALTUŠIS

tvarkai dokumentus, finansus, atlieki užsakovo funkcijas. Ir taip visą gyvenimą, kai norisi dirbti su žmonėmis, konkretumo, gamybos?“

Susivienijimo gimimas ir garsieji Alytaus namukai Svarbu įvardyti norą ir išeitis atsiranda – pradėtas statybinių brigadų jungimas į organizacijas padiktavo idėją. Jas sujungiant į respublikinį susivienijimą, paprasčiau paskirstyti ir techniką, ir kitus klausimus spręsti. Įkuriamas tarpkolūkinių statybos organizacijų susivienijimas, A. Baltušis išrenkamas pirmininku – čia vadovo karjera tęsėsi 17 metų. Stipri organizacija jungė 44 rajono statybos organizacijas, Vilniaus ir Kauno rajonų statybos trestus-aikšteles, namų projektavimo pramoninį statybos susivienijimą, Eksperimentinį projektavimo ir statybos susivienijimą „Polimerai“, penkis specializuotus trestus su 29 specializuotomis kolonomis, respublikinį statybos remonto trestą, 13 pramonės įmonių ir kt.

Susivienijimo specialistams kilo idėja, kaip išspręsti gyvenamųjų namų problemą, – sukurti namą kaip baldą, kuris būtų atvežamas, surenkamas ir tą pačią dieną galima jame apsigyventi. Pavyko įtikinti Respublikos vyriausybę, kuri priėmė nutarimą pastatyti eksperimentinį Alytaus namų statybos kombinatą, kuris pradėtas statyti 1970 metais. Surenkamųjų namų technologija perimta iš Vakarų Vokietijos. Tuomet A. Baltušis gavo leidimą išvažiuoti į šią kapitalistinę šalį, kur kartu su kolega išsirinko būtiną technologiją, kaip iš plono rąstelio padaryti efektyvią medžiagą ir ją pritaikyti surenkamųjų namų statybai. 1972 m. darbą pradėjo medžio plaušo plokščių gamybos gamykla, o 1976 m. pagaminta 210 medinių surenkamųjų gyvenamųjų namų. 1988 m. Alytaus ENSK (eksperimentiniame namų statybos kombinatas) pagamino 1720 namų.

Tokia buvo moderniausio Sovietų Sąjungoje kombinato istorija. Garsieji Alytaus nameliai būdavo pastatomi per dieną, o įrengiami per mėnesį. Mūrinių namų statybos ciklas tęsdavosi dvejus metus. Šis susivienijimas – unikalus kūrinys ir dar vienu aspektu. Paprastai sovietų laikais kiekvienos organizacijos veikla buvo labai griežtai reglamentuota, nustatomas etatų skaičius, mokos fondas. Tuo tarpu šiai organizacijai pavyko visiškai atsiriboti nuo vals-

Iškilmės pabaigus pirmojo surenkamojo namo statybas Nemunaičio kolūkyje, Alytaus rajone

tybės. Vykdavo respublikiniai suvažiavimai, pagal savo nuostatus patvirtindavo biudžetą, kuris neregistruotas Finansų ministerijoje, etatus. Tai leido į savo gretas pakviesti aukščiausio lygio specialistų.

Statybininkų ir architektų dinastija Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, finansavimas nutrūko, liko daug nebaigtų namų, Alytaus namų statybos kombinatą privatizavo, visa sistema išsisklaidė. „Man darbas teikė moralinį pasitenkinimą – mes pastatėme kaimui tikrai daug, todėl šiandien širdis plyšta, kiek daug pastatų dabar apleista, nenaudojama, kompleksai suniokoti, išdaužyti, – apgailestauja ilgametis statybininkas. Atsigręžęs į praeitį, jis džiaugiasi dirbęs kaimo žmonėms. – Per savo darbo metus supratau, kokie jie nuostabūs – dori, darbštūs, nuoširdūs. Apgauti žmogų, neištesėti pažado kaimo žmonėms buvo didžiulė nuodėmė ir aš tokius juos prisimenu.“ Save darbui atidavęs A. Baltušis visuomet žinojo, kad tvirčiausias užnugaris čia pat – žmona Elena, taip pat visą gyvenimą dirbusi statybose ekonomiste, vaikai. Dukros net nedvejodamos pasirinko tėvo profesiją – architektūrą, anūkės taip pat pratęsė dinastiją, žentai – statybininkai. „Bandžiau atkalbėti, nepavyko, – šypteli A. Baltušis. – Todėl šiandien belieka džiaugtis, kad vaikams gerai sekasi.“ (Pokalbis su Algirdu Baltušiu vyko 2015-ųjų žiemos pradžioje. A. Baltušis mirė 2015 m. lapkričio 24 dieną.)

53

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Juozas Baranauskas Lietuva – statybininkų kraštas Kartą VšĮ Vilniaus statybininkų rengimo centras direktorių Juozą Baranauską nustebino televizijos laidoje išgirsta nuomonė. Žurnalistai kalbino moterį, ką tik persikėlusią gyventi į naują namą. „Jūs net neįsivaizduojate, koks baisus čia vaizdas – aplink statybos vyksta!“ – skundėsi ji.

54

JUOZAS BARANAUSKAS

2015 m. Vilniaus statybininkų rengimo centras paruošė 380 specialistų

„O

man – gera matyti, kaip sienos kyla ir kasdien vis daugiau tvarkos atsiranda. Nejučia iš įvairių statybinių medžiagų išauga gražuolis pastatas“, – prisipažino mūsų pokalbiui pakviestas J. Baranauskas.

J. Baranauskas Vilniaus inžinerinį statybos institutą pabaigė 1970 m., įgijo inžinieriaus statybininko specialybę. Po studijų buvo privaloma karinė tarnyba. Sako, kad pasisekė, nes tarnavo Kaune, kariniame statybų padalinyje. Kaliningrado srityje teko statyti priešlėktuvinės gynybos objektą.

Po tarnybos J. Baranauskas įsidarbino Vilniaus namų statybos kombinate, pusmetį buvo pameistriu. Vėliau tapo darbų vykdytoju, darbų vadovu, aikštelės viršininku, galiausiai – vienos iš daugelio įmonei priklausančių valdybų vyriausiuoju inžinieriumi. Gyvenimas iš esmės pasikeitė, kai 1981 m. Vilniaus namų statybos kombinatas mokyti jauniems specialistams pasistatė profesinio rengimo mokyklą.

Statybininkas mokė mokytojus Kombinato vadovybė pradėjo ieškoti mokyklai direktoriaus. Ilgokai jiems nesisekė rasti tinkamo kandidato. Galiausiai kombinato vadovas pasikvietė J. Baranauską ir paprašė vadovauti mokyklai bent jau tol, kol ras jai direktorių.

„Nejaugi taip prastai dirbu, kad mane norite išsiųsti kitur? – puikiai prisimena pokalbį J. Baranauskas ir priduria: – Juk man lig šiol rūpėjo tik darbas statybose.“ Direktorius inžinieriaus bandymą atsisakyti anuomet gudriai „pakirto“: „Pats pagalvok, kokią karjerą per dešimt metų mūsų kombinate padarei.

Nejaugi patikėtume tokias pareigas, jei tavęs nevertintume? O dabar mums padėk, nors laikinai pabūk mokyklos vadovu.“ Naujos pareigos nebuvo lengvos – ir dabar pripažįsta J. Baranauskas: „Juk turėjau būti ne eilinis mokytojas, o jiems vadovauti – mokyti mokytojus.

Niekada nebuvau to daręs.“ „Tačiau nebūna taip, kad kaip nors nebūtų“ – šį šauniojo kareivio Šveiko posakį mėgsta kartoti mūsų pašnekovas. Jis prisimena: „Po pamokų aptardavome su mokytojais, kas gerai, o kas nelabai sekasi, ką galbūt galima daryti kitaip. Jiems būdavo įdomu išklausyti nuomonę žmogaus, nepažįstančio mokyklos rutinos ir draugiškai siūlančio, kad „gal taip geriau ar anaip – pasvarstykim“. Visi buvom geranoriški, ir didelių konfliktų nekildavo.“

Moko buvusių mokinių vaikus Sovietiniais laikais buvo viskas planuojama. Net ir tai, kiek mokinių iš vidurinės mokyklos keliaus 55

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

mokslus tęsti profesinėje technikos mokykloje. Juk anuomet net gabiems, tačiau dėl judrumo ar iškrėstų išdaigų prastai vertintiems, vaikams būdavo sakoma: „Nieko gero iš tavęs mokykloje nebus – eisi į „profkę“. Tad ir į p. Juozo vadovaujamą profesinio rengimo mokyklą ateidavo jaunimo, kuris apie statybininko specialybę net negalvojo. Būdavo ir tokių, kurie tikėdavosi, kad čia nebus taip barami ir spaudžiami, kaip vidurinėse ir lengviau pagyvens.

Buvo laikotarpių, kai norintys patekti į šią mokyklą laikydavo savotiškus stojamuosius egzaminus. Tekdavo rašyti diktantą ir parodyti matematikos žinias.

J. Baranauskas puikiai perprato naujas pareigas, išmano savo darbą. Jo pastangomis statybininkų rengimas sostinėje buvo ir yra gerai organizuotas.

Direktorių džiugina, kad mokyklos absolventai nepabijo į ją atsiųsti mokytis ir savo vaikų. Jis įsitikinęs, kad per daugelį metų pavyko išugdyti ne vieną puikų statybininką.

Skatina tobulėti „Gyvename laisvės ir demokratijos laikais, tad į profesines mokyklas niekas prievarta nesiunčia, – ramiu balsu aiškina J. Baranauskas. – Kai tenka bendrauti su nesistengiančiu mokytis jaunuoliu, jo klausiu, ar tave kas čia atvarė, ar pats savo noru atėjai? Ar tau reikalinga ši mokykla ir profesija? Jei atsako, kad reikalinga, mano patarimas būna vienas: tai stenkis, mokykis, tinkamai elkis – ir tapsi geru statybininku, kitiems reikalingu specialistu. Priešingu atveju, teks palikti mokyklą.“ Direktorius tvirtina, kad nereikia bijoti darbininko specialybės. Pritaikę mokykloje įgytas žinias bei įgūdžius, jauni žmonės gali ne tik gauti gerai atlyginamą darbą, bet ir toliau tobulėti, tapti tikrais amato meistrais. „Kas stato, dažo, tašo – duonos neprašo“, – perfrazuoja žinomą posakį Statybininkų rengimo centro vadovas ir priduria, kad įgyta statybininko kvalifikacija ne tik neužkerta kelio siekti aukštojo mokslo diplomo, bet ir palengvina šį siekį.

Norinčiųjų mokytis statybininko amato netrūksta. J. Baranausko vadovaujamame centre kasmet mokosi apie 1000 vaikinų ir merginų. Čia rengiami mūrininkai, betonuotojai, staliai, apdai56

lininkai (dažytojai, tinkuotojai, plytelių klojėjai, fasadų šiltintojai įvairiomis medžiagomis, dekoratyvinio tinko klojėjai); nekilnojamojo turto agentai, apželdintojai. Yra ir naujovių. Jau antrus metus rengiami santechnikai ir elektros sistemų montuotojai.

Filosofija apie atšipusį oblių „Mes sąžiningai jaunimui rodome, ko pas mus galima išmokti, kuo dirbti, ką padaryti, įgijus vieną ar kitą specialybę. Dažnai kviečiamės vidurinių mokyklų mokinius pas save, pamokome juos dirbti šiuolaikiniais įrankiais, siūlome paimprovizuoti, kad darbe pajustų ir kūrybiškumo pradą. Dažnoje bendrojo lavinimo mokykloje, jei ir vyksta technologijų pamokos, tai kuo jose galima sudominti? Medžiagų nėra ir neretai inventorius – tik atšipęs oblius bei plaktukas. Tokia veikla tik atgrasys jauną žmogų nuo amato, o ne sudomins“, – nuomone pasidalino direktorius.

Tačiau kas nežino šių dienų mokymo proceso realybės, kai pinigai mokykloms skirstomi pagal „krepšelių sistemą“?

J. Baranauskas ja nesižavi: „Nuvilioti tris kitos mokyklos mokinius – tai tarsi tą mokyklą „apvogti“.

Kartais net nebeaišku, kas svarbiau: ar siekti paruošti tris galbūt ateityje puikius statybininkus, ar nesipykti su kaimyninės mokyklos vadovais.“

Palygino santechniką ir profesorių Direktoriui priminiau socialiniame tinkle perskaitytą dialogą tarp žinomos mokslininkės, kuri skundėsi dėl universitetų dėstytojams mokamų mažų atlyginimų, ir darbininko, pareiškusio, kad „ponia dėstytoja nežino, kas tikrasis elitas“. Esą jo kaimynas santechnikas yra puikus specialistas, uždirba kelis kartus daugiau nei dėstytoja, o jo paslaugų klientai eilėje laukia mėnesius. Pasiteiravau, ar tai tik specialisto pasigyrimas, ar – realybė. „Per radiją girdėjau laidą apie tai, kad daugelyje Vakarų Europos šalių statybininko specialybė neprestižinė, todėl esą tiek daug įsileidžia svetimų statybininkų. Norint paneigti ar patvirtinti šį mitą, regis, Jungtinėje Karalystėje įvertintas vidutinis santechniko ir profesoriaus atlyginimas. Ir ką jūs manote? Paaiškėjo, kad santechnikai uždirba tru-

JUOZAS BARANAUSKAS

J. Baranauskas visuomet džiaugiasi mokinių pasiekimais profesinio meistriškumo konkursuose

putį daugiau už universitetų profesorius“, – pasakojo J. Baranauskas.

Jis prisiminė vieną iš savo netikėtų patirčių: „Į sekretorę kreipėsi solidžios išvaizdos vyriškis, kuris pateikė aukštojo mokslo diplomą ir pasiteiravo, ar galėtų mokytis mūsų centre. Mačiau nustebusias jos akis, kai šį žmogų palydėjo į mano kabinetą.

Pasidomėjau, kodėl jis ketina mokytis profesinėje mokykloje? Vyras paaiškino, kad, baigęs aukštąją, įsidarbino vos už minimalų atlyginimą, turi banko paskolą ir nemato galimybės oriai gyventi, jei neprisidurs ir kitame darbe. Tad įgijęs statybininkui būtinų žinių, po darbo ar per laisvadienius užsidirbtų kredito grąžinimui, susitvarkytų savo buitį, o tada – žiūrėtų, gal ir geras darbas pagal pirmąją specialybę atsirastų.“ Tokių žmonių pastaruoju metu daugėja ir J. Baranauskas jų pasirinkimu nebesistebi.

Nepaverskite namų bandymų lauku „Esu statybininkas inžinierius, tačiau, kai baigiau aukštąją mokyklą, nei mūryti, nei tinkuoti nemokėjau. Teko iš savo pavaldinių mokytis, kad galėčiau suprasti ir įvertinti, kada mūras yra geras ar tinkas tinkamai užkrėstas. Mano nuomone, jei žmogus nori tapti geru statybininku nžinieriumi, jis, prieš stodamas į aukštąją mokyklą, turėtų pasimokyti

profesinėje mokykloje. Reikia suprasti, kaip teisingai vienas ar kitas statybininko darbas daromas. Geram vadovui būtinas praktinių žinių bagažas“, – neabejojo J. Baranauskas. Jis prisipažino, kad sau namo nestatė, bet puikiai vadovavo dukters namo statybai.

O ir dabar pamatęs, kad pažįstami ką nors neteisingai daro, pamoko, kaip reikia vieną ar kitą statybos darbą atlikti, suteikia jiems vertingų patarimų.

J. Baranauskas viename renginyje viešai pareiškė, kad Lietuva – statybininkų šalis, o beveik kiekvienas jos pilietis jaučiasi esąs statybininku. Gali būti, kad šis pareiškimas turėjo potekstę šiek tiek pašiepti savamokslius statytojus, kurie imasi individualių namų statybos nesamdydami profesionalų. Įstatymai leidžia tam tikrus statinius statyti savarankiškai, nedraudžiama patiems atlikti namuose remonto darbų. Tačiau klaidos, padarytos statant, kai nepakanka žinių, dažnai brangiai kainuoja. „Negi verta savo namą ar butą paversti bandymų lauku ir paskui mokytis iš savo klaidų?“ – retoriškai klausė J. Baranauskas. Ir pasiūlė savamoksliams statytojams išeitį: jie gali ateiti į Vilniaus statybininkų rengimo centrą pasitarti su specialistais, o gal keletą dienų ir pasimokyti. „Vis tik labai gerai, kad žmonės stato – Lietuva gražėja“, – apibendrino pašnekovas.

57

Vilniaus m. savivaldybės (Sauliaus Žiūros) nuotr.

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Dr. Dalia Bardauskienė Urbanistika yra gyvenimo būdas Architektė, humanitarinių mokslų daktarė, ilgametė darnios urbanistinės plėtros specialistė Dalia Bardauskienė – iš tų žmonių, kurie žino, kas yra svarbu ir mažai savivaldybei, ir dideliam miestui, ir valstybei. Jos akyse kilo ir vienbučiai kaime, ir sovietiniai pramoniniai gyvenamieji rajonai didmiesčiuose, ir pirmieji laisvos Lietuvos sostinės dangoraižiai, formavosi šiuolaikinė urbanistinė politika bei praktika.

58

DR. DALIA BARDAUSKIENĖ

S

avo karjerą pradėjusi kaip Pakruojo rajono vyriausioji architektė, kuria tapo vos baigusi studijas, vėliau p. Dalia dalyvavo kuriant nepriklausomos Lietuvos architektūros ir statybos sektoriaus teisinę bazę, dirbo Kanados urbanistikos institute, Ministrų Pirmininkų – Rolando Pakso ir Andriaus Kubiliaus – patarėjų komandose ir Vilniaus miesto savivaldybėje, dalyvavo kuriant sostinės pirmąjį ir po Nepriklausomybės atkūrimo bendruosius planus, strateginį planą, 2015 m. Vilniaus viziją, vadovavo Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijai ir buvo viena iš 2007 m. gruodžio 20 d. pasirašyto memorandumo dėl Darnios plėtros akademijos įkūrimo ir konkurso už Darnią plėtrą iniciatorių, taip pat vertinimo komisijos pirmininkė.

Sukaupta ilgametė patirtis ir žinios atsiskleidžia daktaro disertacijoje „Sociokultūrinių aspektų vaidmuo miesto darnioje plėtroje“. Savo patirtimi ji noriai dalijasi su būsimais miestų kūrėjais, plėtros vadybininkais, darnios plėtros bendruomenių nariais. „Urbanistika geriau nei kitos sritys atspindi visuomenės gyvenimo būdą, pažangą ir požiūrių kaitą miestų ir gyvenamųjų rajonų aplinkoje. Tačiau Lietuva tokio plataus profilio urbanistikos specialistų neruošia: rengiami menininkai – architektai urbanistai, miestų planavimo inžinieriai, todėl visaverčiais specialistais tampama tik dirbant. Esu dėkinga likimui, kad, baigusi architektūros studijas, pradėjau dirbti urbanistinio planavimo ir vadybos srityje, ir tai man suteikė galimybę geriau matyti situaciją: nuo nedidelio sklypelio, kvartalo užstatymo iki gyvenvietės, miesto, regiono ir visos šalies erdvinės plėtros“, – sako Lietuvos architektų sąjungos narė, humanitarinių mokslų daktarė, VGTU Statybos ekonomikos ir nekilnojamojo turto vadybos katedros docentė, šio universiteto Architektūros fakulteto „Alumni“ klubo vadovė D. Bardauskienė, ir dabar aktyviai dalyvaujanti įvairiuose projektuose.

Profesiją lėmė šeimos genai ir tėvelio suolo draugas Nusprendusi studijuoti architektūrą, klaipėdietė įstojo į Kauno politechnikos institutą (KPI). Tačiau Kaune mokėsi tik vienerius metus. Po to jau teko pratintis prie Vilniaus.

Dalia Bardauskienė – LR Ministro pirmininko patarėja pirmojoje Statybininkų šventėje 2000 m.

„Mūsų kursas buvo paskutinis, pradėjęs architektūros studijas Kaune 1969 metais. Jau kitais metais visas architektūros fakultetas „iškeliavo“ į Vilnių.

Kaunas „pamaitino“ vos įsikūrusį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI) – dabartinį VGTU. Kai atvykome į Vilnių, pajutome, kad tai yra gyvas, kosmopolitiškas miestas. Mes greitai jį pažinome ir pamilome, nes paskaitos vykdavo skirtingose vietose – ir prie Aušros Vartų, ir Naujamiestyje, ir Antakalnyje“, – prisimena p. Dalia. Į klausimą, kas lėmė, kad, rinkdamasi profesiją, ji nutarė tapti architekte, pašnekovė atsako, kad didelę įtaką turėjo šeima: „Kažkada mano tėtukas, statybos inžinierius, sėdėjo viename suole su vienu iš garsių Lietuvos architektu p. V. Nasvyčiu. Jis šiltai atsiliepdavo apie abu brolius, kalbėjo apie juos kaip apie neeilines asmenybes ir kūrėjus. Be to, mūsų giminėje iš tėvelio pusės buvo nemažai inžinierių statybininkų, Klaipėdos uosto statytojų, kurie jautė simpatijas architektūrai.“

Meilės tremtinė Tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad didžiąją jo dalį p. Dalia skyrė ne architektūrai, bet urbanistikai. „Studijuodama ir dainuodama VISI dainų ir šokių ansamblyje, susipažinau su būsimu vyru, kuris mokėsi Ekonomikos fakultete ir grojo birbyne. Paskutiniame kurse ištekėjau, mano vyras Rimgaudas gavo paskyrimą į Pakruojo tarpkolūkinę statybos organizaciją dirbti vyriausiuoju inžinieriumi, o vėliau – vadovu. Kaip meilės emigrantė ir aš išvykau pas jį. Nuvažiavusi 15 metų dirbau rajono vyriausiąja architekte“, – pasakoja D. Bardauskienė.

59

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Prisimindama tuos laikus, p. Dalia sako, kad tuo metu rajono vyr. architektas buvo svarbus asmuo: žmonės ir organizacijos jo žinias vertino, klausdavo patarimų, kaip estetiškai tvarkyti aplinką ir pastatus, kur pritaikyti meno kūrinius, derino projektus, todėl reikėjo dirbti profesionaliai bei stengtis visuomenės akyse nesumenkinti autoriteto.

Pasak architektės, besirūpindama kaimo gyvenviečių plėtra ir naujomis statybomis, ji parengė nemažai gyvenviečių kvartalų, miestelių aplinkos, žaliųjų zonų tvarkymo projektų. Buvo liaudies meistrų plenerų architektė, projektavo Pakruojo sveikatingumo trasą, Kruojos pakrantę. O Pakruojo įkūrimo 400 metų jubiliejui pasitelkė rajono miestų vadovus ir Šiaulių architektus bei dailininkus kurti estetiškesnį miesto įvaizdį. Su pasididžiavimu prisimena organizuotą labdaros akciją ir surinktas lėšos gelbstint Ropo dvaro vandens malūną.

Iš rajono – į Statybos ir urbanistikos ministeriją Iš Pakruojo į Vilnių sugrįžo Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę – 1990 m. liepą, kai Dalios vyras inžinierius ekonomistas R. Bardauskas, aktyvus Sąjūdžio dalyvis, tapo Respublikinio tarpkolūkinių statybos organizacijų pirmininko pavaduotoju. Ją likimas nuvedė į tuometę Statybos ir urbanistikos ministeriją, kuriai vadovavo architektas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Algimantas Nasvytis.

Lietuvai reikėjo savo planavimo, savo statybos, žemės įstatymų, savo gamtos ir kultūros paveldo apsaugos. D. Bardauskienei teko dalyvauti kuriant įstatymus, teko diegti demokratiją teritorijų planavime – rengti visuomenės dalyvavimo teritorijų planavime tvarką, architektų atestavimo nuostatus, sodybų projektavimo normas. Esminis lūžis miestų plėtros srityje, – kad pasikeitė žemės ir nekilnojamojo turto nuosavybė, atsirado nauji urbanistinės plėtros dalyviai – žmonės, kurie statėsi savo namus, remontavosi butus, ir nekilnojamojo turto plėtotojai. Įtakos permainoms turėjo ir tai, kad buvo atkuriama nuosavybė į žemę ir nekilnojamąjį turtą. Perėjimas iš centralizuoto planavimo į rinkos ir demokratijos sąlygas buvo rimtas statybos ir architektūros iššūkis.

Mokytis neturėjo laiko, dirbo mokydamiesi iš savo 60

klaidų, semdamiesi Vakarų patirties, kuri tuo metu buvo gausi ir labai svarbi.

Miestus smaugia trys problemos D. Bardauskienė sako pastebinti, kad Lietuvos miestai gražėja, auga architektų ir statybininkų meistriškumas, pasiekia vis tobulesnės statybinės medžiagos, žalioji įranga. Tačiau ne viskas, kas vyksta, ją džiugina. „Mes dabar esame atviri pasaulinėms tendencijoms, ir mūsų miestų įvaizdis tai atspindi, – dalijasi mintimis pašnekovė. – Ir nors šiuolaikinėje architektūroje ir urbanistikoje matau neigiamą globalizacijos veiksnių įtaką, aš labai palankiai vertinu dešiniajame Neries krante kuriamą naująjį Vilniaus miesto centrą, pradėtą vystyti 2004 m., Lietuvai stojant į ES. Europos verslo centras – ir pastatas, ir aikštė, ir greta iškilę savivaldybės, apskrities pastatai, ir visas Konstitucijos prospektas, populiariai vadinamas urbanistine kalva, yra geras viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės pavyzdys, tačiau labai svarbu pradėtą darbą sėkmingai suvaldyti ir išbaigti.“ Paklausta, kas ją liūdina, D. Bardauskienė prabyla apie sovietinių laikų daugiabučius, kurie sensta drauge su ten gyvenančiais žmonėmis, kad iki šiol nerasti metodai, kaip juos paversti šiuolaikiniais gyvenamais rajonais. Antra problema, – pasikeitęs gyvenimo būdas ir prisirišimas prie nuosavo automobilio. Jos teigimu, mes esame pasiekę kritinę ribą, nes pirmaujame Europoje pagal automobilių skaičių ir senumą, kiemai vietoje poilsio zonų virto automobilių stovėjimo aikštelėmis, o miestai dūsta nuo taršos. Gerai, kad mokamos stovėjimo vietos papildo miestų biudžetus, bet automobiliai miesto centre, greta viešųjų erdvių, kiemuose teršia orą. Žmonės vis mažiau vaikšto pėsčiomis, o tai kenkia sveikatai, jie mažiau laiko skiria miesto pažinimui, bendravimui. Šią problemą p. Dalia priskiria ir miestų išskydimo reiškiniui, kai žmonės, ieškodami pigesnio būsto ir švaresnės aplinkos, išsikelia į užmiesčius, tačiau priversti kasdien važinėti į miestą dėl darbo, paslaugų, vaikų lavinimo.

D. Bardauskienė pastebi, kad jaunos šeimos keliasi į priemiesčius, nes Lietuvoje, skirtingai nei kitose ES šalyse, neturime nuomojamo municipalinio būsto, kuris reikalingas ne tik socialiai remtiniems

DR. DALIA BARDAUSKIENĖ

Dalia Bardauskienė (pirmoje eilėje penkta iš kairės) kartu su pirmojo Vilniaus bendrojo plano rengėjais, 1998 m.

gyventojams, bet ir jaunoms šeimoms, jauniems specialistams.

„Iš prigimties esu Kolumbas“ Į klausimą, kuris veiklos etapas mieliausias jai pačiai, D. Bardauskienė atsako, kad ir turėdama galimybę viską pradėti nuo pradžių, nė vieno jų neatsisakytų. ,,Nė vieno negalėčiau atmesti. Pirmasis etapas man buvo labai reikšmingas, nes Pakruojyje aš susiformavau kaip specialistė, Vilniuje panaudojau sukauptą patirtį, o pasaulinė praktika atvėrė duris į naujas patirtis“, – pasakoja ji.

Pašnekovė prisipažįsta, kad po 15 metų sugrįžusi į Vilnių neįsivaizdavo, kas jos laukia. Darbas ministerijoje, po to – penkeri metai Kanados urbanistikos institute, įvairūs projektai Vyriausybėje ir Vilniaus savivaldybėje – didelė, unikali patirtis. „Džiaugiuosi, kad teko padirbėti ir su nekilnojamojo turto plėtotojais. Dirbdama LNTPA, pamačiau, kaip funkcionuoja rinka ir verslas“, – sako moteris, kuriai vadovaujant šiai asociacijai, 2007 m. gruodžio 20 d. Vilniuje buvo pasirašytas memorandumas dėl Darnios plėtros akademijos steigimo. Įsitraukiau į akademinę veiklą VGTU Ekonomikos ir nekilnojamojo turto vadybos katedroje, kur kartu su kitais autoriais parengiau vado-

vėlį, o vėliau – monografiją „Darnus nekilnojamojo turto vystymas. Mane domina naujos patirtys, kūrybingas įvairių disciplinų bendravimas, nes, matyt, iš prigimties esu Kolumbas, nes džiaugiuosi atrasdama naujus žmones, naujas sritis, naujus pasaulio miestus.“

Kitokie vaikų gyvenimo keliai D. Bardauskienė neapgailestauja, kad jos vaikai pasirinko kitokį gyvenimo kelią. „Dukra – medicinos mokslų daktarė, gydytoja chirurgė, sūnus baigė Kūno kultūros institutą, o Pedagoginiame įgijo magistro laipsnį, – atvirauja D. Bardauskienė, pasakodama apie 2009 m. Dakaro ralyje Lietuvai atstovavusį motociklininką Balį Bardauską. – Žvelgiant plačiau – mano vaikai taip pat aktyviai dalyvauja urbanistiniuose procesuose, nes, kuriant miestus ir sprendžiant jų uždavinius, dalyvauja ne tik architektai, inžinieriai, transporto specialistai, gamtininkai, ekonomistai, kultūros paveldo specialistai, bet ir gydytojai, ir mokytojai. Juk šiuolaikinė urbanistika – daugiau nei pastatų architektūra ar spalvoti strateginiai planai, ji susijusi su žmonių gyvenimo būdu ir klimato kaita, analizuoja pasekmes ir siūlo ateities viziją. O ateitį turi kurti ir įgyvendinti visi bendruomenės nariai.

61

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Artūras Barysas Sėkmingo verslo garantas – pasitikėjimas „Sėkmingo verslo pagrindas – pasitikėjimas ir kokybė“, – įsitikinęs Gargžduose įsikūrusius suomių kapitalo plieno konstrukcijų gamyklos projektinio pardavimo ir gamybos direktorius Artūras Barysas.

62

ARTŪRAS BARYSAS

„Snow arena“ Druskininkuose

G

argždų gamykloje per metus pagaminama apie 4 500 tonų metalo konstrukcijų stadionams, jūrų uostų infrastruktūrai ir logistikos sandėliams. Šiuo metu produkcijos gamyba vyksta maksimaliu pajėgumu, o savo veiklos apimtis bendrovė didina plėsdama metalo konstrukcijų surinkimo paslaugų pasiūlą.

Prieš pradėdamas darbus Lietuvoje, A. Barysas mėnesį keliavo po Suomijos gamyklas, kur jam buvo pristatyta produkcija ir jos gamybos specifika. „Labiausiai atmintyje įstrigo dėmesys mokymams ir tai, kad labiau nei žinios apie patį produktą vertinama etika, bendravimas“, – pasakojo jis.

Šiaurės šalyse bendrovė per metus įgyvendina apie dešimt stambių projektų. Su Skandinavijos šalimis bendradarbiaujanti „Ruukki Lietuva“ 2015 m. sėkmingai įžengė ir į Islandijos rinką.

Dirbti su žemaičiais lengva

Pirmoji pamoka: „Mąstyk apie rytojų!“

„Taip susiklostė, kad jau septynerius metus nemažai laiko praleidžiu Gargžduose. Pajūris yra tas regionas, kuriame galiu dirbti, gerai jaučiuosi. Kitas miestas, kuriame galėčiau gyventi – po Vilniaus, – neabejotinai yra Klaipėda“, – sako „Ruukki Lietuva“ projektinių pardavimų ir gamybos direktorius.

„Savo karjerą pradėjau techninio aptarnavimo sferoje – dešimtmetį dirbau tarptautinėje bendrovėje „Hertz“, o vėliau prisijungiau prie „Ruukki Lietuva“, – apie savo atėjimą į suomių valdomą bendrovę pasakojo pašnekovas. Vilniaus universitete pabaigęs materialinio techninio aprūpinimo studijas, prieš dešimtmetį baigė ir vadybos magistro studijas. Paklaustas, kokia buvo pirmoji išmokta pamoka pradėjus dirbti statybų sektoriuje, pašnekovas atsakė ilgai negalvojęs: „Reikia žiūrėti ne į tai, ką turi šiandien, bet galvoti apie rytojų. Skandinavai tikrai moka skaičiuoti, ir net jei kartais aplanko noras ką nors pataupyti ar papiginti, išstudijavus situaciją detaliau, jo nelieka.“

Iš Vilniaus į Klaipėdą A. Barysas vyksta kiekvieną savaitę – tris dienas paprastai skiria darbui Gargžduose ir dvi sostinėje.

Pasikeitė ir verslas, ir klientai Gamyklos vadovas A. Barysas pastebi, kad per darbo šioje kompanijoje metus nemažai pasikeitė ne tik bendrovėje, bet ir pačioje Lietuvoje. „1999 m. mąstėme kitaip. Tuo metu statybų sektoriuje daug kas keitėsi, buvo pristatinėjamos įvairios naujovės. Mums buvo svarbu, kaip tai ga63

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

sys kokybei, patikimumui ir darbų saugai. Dabar medžiagų kokybė jau yra savaime suprantamas dalykas, bet darbų sauga – tiek gamyboje, tiek vykdant projektus ar eksploatuojant, – šiuo metu yra svarbiausias prioritetas.

Suomius įtikino lietuvių darbštumas

Akmenės „Cemento“ gamykla

lima pritaikyti šalies rinkoje, – kalbėjo jis. – Nors Lietuvos rinkoje dažnai dominavo pigesnė produkcija, bet visuomet atsirasdavo ir klientų, kurie siekė įsigyti kokybišką produkciją. Kaip tik toks požiūris mums labiausiai ir padėjo įsitvirtinti rinkoje.“ Ilgainiui keitėsi ne tik situacija rinkoje, kai prekių trūkumą pakeitė jų gausa ir įvairovė, bet keitėsi ir patys vartotojai, jų požiūris. Mažos šalies rinkoje negalima užsidaryti, pastebi suomių kapitalo įmonei vadovaujantis A. Barysas. Bendradarbiaujant su partneriais, būtina stengtis pažinti ir suprasti juos – kultūrą, požiūrį, atsakomybę. „Turėjome vieną išeitį – dirbti kaip skandinavai“, – sako jis.

Plieno konstrukcijų gamyklos projektinio pardavimo ir gamybos direktorius A. Barysas juokavo, kad Lietuva – šalis nedidelė ir durimis nepritrankysi, o vieną dieną trenkęs, kitą – jų nebeatidarysi. „Mes vertiname klientus, klientai vertina mus.

Mūsų partneriai, o ypač jų rekomendacijos, mums padeda auginti sveikų pažiūrų klientą. Itin gerai sekasi dirbti su tiesioginiais užsakovais, kuriems gali parodyti, kokią naudą atneštų investicijos į energiškai tvarias medžiagas, kaip tokia investicija ilgainiui atsiperka“, – apie sėkmingą bendravimą su užsakovais kalbėjo jis.

Iš pradžių, pasak A. Baryso, buvo svarbūs sėkmingi pardavimai, o dabar svarbiausias yra dėme64

Kas stebino skandinavus, atvykusius į Lietuvą? Jie stebėjosi, anot A. Baryso, kad, rengdami ir įgyvendindami statybos projektus, lietuviai mažai dėmesio skyrė kokybei. Suomių filosofija buvo kitokia – į savo darbus žiūrėti ir juos vertinti būtina ne tik iš šios dienos pozicijos, kai statinys tik pastatytas, bet būtina labai aiškiai numatyti, kaip jis atrodys po penkerių ar dešimties metų, kaip jis bus prižiūrimas ir kiek kainuos pati priežiūra.

Pasak pašnekovo, skandinavus stebino lietuvių nemokėjimas skaičiuoti, kaip kad lietuvius stebino tai, jog skandinavai projektams išleidžia įspūdingas sumas. „Šiandien jau aišku, kad jiems ir statyba, ir eksploatavimas atsiėjo pigiau“, – sako A. Barysas.

Vėliau paaiškėjo, kad, prieš žengdama į Lietuvos rinką, suomių bendrovė turėjo negatyvesnį įsivaizdavimą apie esamą situaciją, nei ji buvo iš tiesų. „Jie čia rado ir karštą vandenį, ir žmonės mokėjo susikalbėti, darbuotojai mokėjo naudotis kompiuteriu“, – juokavo pašnekovas ir pridūrė, kad estai, būdami suomių kaimynais, turėjo geresnes bendradarbiavimo pozicijas, nebuvo kalbos barjero. Suomiai, anot jo, Lietuvą pažino per Estiją. Vėliau jie suprato, kad mes esame kitokie – darbuotojai lankstūs, kūrybingi ir nebijo darbo. Žinoma, tai nenutiko per vieną dieną, tam reikėjo daugelio metų.

Apie pusę „Ruukki Lietuva“ produkcijos iškeliauja į Šiaurės šalis, o kita pusė atitenka Lietuvos rinkai. „Kainų lygis Lietuvoje kritęs, bet, padedant partneriams Skandinavijos šalyse, gauname daug užsakymų. Tai leidžia planuoti gamybą ir eksportą pusmečiui į priekį. Mūsų gamybos savikainos sąnaudos, dirbant visu pajėgumu ir gerai planuojant, – optimalios, tad galime būti konkurencingi ir Lietuvos rinkoje“, – sako plieno konstrukcijų gamy-

ARTŪRAS BARYSAS

„Ruukki Lietuva“ gamybos kiemas

klos projektinio pardavimo ir gamybos direktorius A. Barysas.

pasitempti. Dabar jau nepasitaiko nepateisinamo švaistymo ar nepaskaičiuotų investicijų atvejų.“

Atsargaus optimizmo laikas

Ateities perspektyvos – paslaugų sfera

Pasak A. Baryso, per pastarąjį dvidešimtmetį smarkiai pasikeitė verslo vertybės. Pirmiausia, atsirado pasitikėjimas. Jei anksčiau pasitaikydavo apgavysčių ir nemokėjimo atvejų, tai dabar situacija kitokia.

Nuolat besikeičiančiame pasaulyje jau neužtenka tik pagaminti prekę ir rasti jai pirkėją, sėkmę lemia konkurencingumas rinkoje. Šių dienų iššūkiu tapo tai, kad verslas persitvarko. Tapo nesunku tam tikrą standartizuotos gamybos produkciją atsigabenti iš tolimų šalių, bet A. Barysas tiki, kad ateities sėkmės garantas yra paslaugos, kurias jie prideda prie savo produktų.

„Pažįstame savo partnerius ir, jei laikas spaudžia, nėra kada siuntinėti dokumentų, užtenka telefonu pasakyti, kad ketina pirkti ar sutinka su kaina. Žmonės vertina tai, ką daro, jiems svarbu laikytis žodžio ir tai labai padeda“, – sako jis.

Kaip ir visas statybų sektorius, bendrovė turėjo šiek tiek susiveržti diržus per 2009-ųjų ekonomikos krizę, tačiau reakcija į ją buvo ne tokia, kaip kitose įmonėse. Panašu, kad į situaciją Skandinavijos šalys sureagavo pusmečiu vėliau. Jie labai skrupulingai, pastebi A. Barysas, laikėsi savo užsibrėžtos linijos.

Suomių rekomendacija buvo tokia: jei tikime projektu, turime eiti į priekį, o jei ne – tada geriau fantazijomis neužsiimti. Tai padėjo nusileisti ant žemės.

Kalbėdamas apie ateities perspektyvas statybinių medžiagų gamybos rinkoje, A. Barysas sakė: „Dabar optimizmas labai atsargus, naujų projektų ne tiek jau daug, tad ir varžytuvės dėl užsakymų ne visuomet labai gražios. Norėdamos žūtbūt gauti užsakymų, įmonės mažina kainas. Natūralu, kad esama tam tikro cikliškumo ir periodų, kai būtina

A. Baryso žodžiais, šiuo metu metalo konstrukcijų gamybos įmonė yra pasiekusi maksimalų produkcijos gamybos lygį, tad ateities planuose numatytas programavimo ir skaičiavimo metodikų gerinimas. „Siūlome ne tik montavimo, bet ir kitokių statybos darbų paslaugų. Potencialo tikrai turime. Subūrėme motyvuotų darbuotojų komandą – žmonės nori pagerinti savo gyvenimo sąlygas, augina vaikus ir siekia investuoti į jų ateitį. Į darbą nieko nereikia varyti, visi dirba ir supranta, kaip svarbu laikytis kokybės reikalavimų“, – kalbėjo jis. Šiandien, anot pašnekovo, jaunoji karta mato puikų pavyzdį, kad daug dirbant ir turint gerą kvalifikaciją, galima labai daug pasiekti.

65

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Saulius Bekampis Manyje mušasi vadybininkas ir inžinierius Su „Raseinių statybos“ vadovu Sauliumi Bekampiu susitikome per 2016 m. Vadovų konferenciją. Įmonės, kuri gyvuoja jau 51 m., vadovas teigė, kad šiandien jo ir visos „Raseinių statybos“ ambicija yra būti geriausių statybos kompanijų dešimtuke. S. Bekampis tiki, jog iki įmonės šešiasdešimtmečio šis tikslas bus pasiektas.

66

SAULIUS BEKAMPIS

Daugiabučiai Vytauto Didžiojo g., Raseiniuose

V

adovo darbą jis dirba jau gerus dvidešimt metų, bet, kaip pats sako, nei karto nėra dalyvavęs jokiame konkurse. Net savo gyvenimo aprašymo neturi. „Visada būdavau kviečiamas. Tačiau kviečiamas visada iškeliu vieną sąlygą: man negalima trukdyti dirbti. Aš dirbu savarankiškai. Nemoku dirbti, kai man vadovauja.

Akcininkai man duoda metinę užduotį, o kaip aš jos siekiu – tai jau mano kūryba. Čia kaip su kokiu paveikslu. Mes jį matome, bet neklausiame, kada dailininkas jį tapė, kokius dažus naudojo, ar kas buvo jo mūza. Taigi man svarbus rezultatas. Kaip aš jo siekiu – jau mano menas“, – teigia „Raseinių statybos“ vadovas.

darbus, kuriuos šiaip jau žmonės ir be manęs padarytų“, – pripažįsta jis.

Vidinis konfliktas

Pašnekovas mėgina surasti pusiausvyrą tarp norų ir galimybių. „Inertiškumas statybose yra gana didelis. Technologijos čia keičiasi, bet tikrai ne tokiais tempais kaip IT. Tu kartais nori skubėti, bet skubėti tiesiog neišeina. Lyg turėdamas nelabai greitą automobilį, nori važiuoti greičiau, spaudi akceleratorių, bet automobilis tiesiog „netraukia“ greičiau.

Man tai žinoma vidinė būsena, – teigia S. Bekampis.

– Kartais reikia sustoti, pamąstyti ir suprasti, kad aš statybų, o ne IT įmonės vadovas. Statybose juk projekto įgyvendinimas neretai užtrunka metus, dvejus. Iš pradžių reikia projektuoti, atlikti ekspertizes, gauti leidimus, ir tik tada gali pradėti statyti.“

S. Bekampis šiandien pirmiausia yra žmogus, kurio darbas – vadovauti. Tiesa, bene sunkiausiai jam sekasi vadovauti sau pačiam. „Mano išsilavinimas – statybos inžinerija, bet taip jau susiklostė, kad dabar mano tiesioginis darbas yra daug labiau susijęs su vadyba, o ne inžinerija. Aišku, nenusišalinu, kai reikia priimti rimtus sprendimus. Tačiau manyje „vadybininkas“ ir „statybininkas“ dažnai pykstasi.

Kartais netgi ir mušasi. Net mano kolegos pastebi, kad, pasidavęs inžinieriaus smalsumui, pasineriu į per daug smulkius dalykus. „Pagaunu“ save darant

Inžinieriaus prigimtis tokia gyva, kad net ir laisvalaikį S. Bekampis dažnai sieja su darbu. „Iš kelionių po užsienį aš paprastai parsivežu ne mažiau kaip kokį tūkstantį nuotraukų. Fotografuoju konstrukcijas, mazgus, sprendimus. Dažnai žmonės net nelabai supranta, ką aš ten fotografuoju. Jie nemato to, ką matau aš. Aš juk daugybę metų dirbau su metalo konstrukcijomis, ir kai pamatau šioje srityje kažką originalaus, man tiesiog pasidaro labai įdomu.

Taigi konfliktas tikrai yra. Inžinierius kartais nugali vadybininką, nors juo turėčiau labiau būti“, – sako „Raseinių statybos“ vadovas.

67

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Apžvalgos bokštas Ventos regioniniame parke

Ambicijų niekada netrūksta S. Bekampis prisipažįsta, kad jis – individualistas.

Grupinio darbo jis jau „atsikando“ dar sovietiniais laikais. Šiandien jam labiausiai tinka toks darbo modelis, kai valdyba suformuoja tam tikrus uždavinius ir suteikia jam laisvę siekti rezultato. O jam pačiam motyvacijos tikrai niekada nepritrūksta. „Man visada reikia iššūkio. Mane į priekį „varo“ konkurencinė kova. Niekada negali pasitenkinti tuo, ką jau pasiekei. Noriu, kad mūsų paslauga būtų kokybiška, kad viskas būtų atlikta laiku ir teisingai, kad sukurtumėm pridėtinę vertę užsakovui ir iš to turėtumėm naudos įmonei. Aš visada noriu, kad mano įmonės darbuotojų atlyginimai būtų patys didžiausi Lietuvoje, kad įmonės akcininkai gautų pačius didžiausius dividendus. Noriu tiesiog suformuoti tam tikrą tradiciją, parodyti, kad darbas gali nešti malonumą“, – sako pašnekovas. Šiandien jo ir visos „Raseinių statybos“ ambicija yra būti geriausių statybos kompanijų dešimtuke. Įmonė gyvuoja jau 51 m. ir S. Bekampis tiki, jog iki šešiasdešimtmečio šis tikslas bus pasiektas. O laukiant šimtmečio, bus galima pradėti galvoti ir apie penketuką. „Dabar rinka taip išsiplėtė, kad jau nebėra tokių geografinių apribojimų. „Raseinių statyba“ buvo sukurta tenkinti Raseinių poreikius. Tačiau šiandien mes jau statome visoje Lietuvoje, ir nematom jokių 68

problemų. Neturime siauros specializacijos. Atliekame viską: nuo darbų žemėje iki apžvalgos bokštų statymo. Imamės tų projektų, kurie mums yra įdomūs. Tikrai nenorime statyti tik tokių tipiškų angarų. Tai labai greitai atsibostų“, – teigia jis.

Dabartinėje rinkoje konkurencinė kova yra itin arši, todėl ir išlieka joje tik tie, kurie gali pasiūlyti kažką daugiau už elementarų paslaugos atlikimą. „Mes galime pasiūlyti savo patirtį. Statyba juk prasideda nuo projektų. Didelę vertę galime suteikti juos audituodami, parodydami, ką galima daryti kitaip. Mes jau žinome, kur yra galima rizika ir kaip ją eliminuoti. Mūsų pridėtinė vertė, – tai individualus priėjimas prie užsakovų. Manau, kad tai yra didžiausias mūsų pranašumas“, – neabejoja pašnekovas.

Pasigenda grožio pajautos Lietuvos statybų verslo pasaulyje S. Bekampis – jau ilgus metus. Ne tik kaip aktyvus jo dalyvis, bet ir kaip stebėtojas. Kaip stebėtoją S. Bekampį džiugina ta pažanga, kurią mes darome. „Evoliucija tikrai yra.

Jeigu prieš dvidešimt metų pastatui tebuvo svarbu, kiek jis atitinka savo funkciją, tai šiandien norima, kad pastatas puoštų aplinką. Blogiausiu atveju jos bent jau negadintų. Yra toks terminas kaip vizualinė tarša. Jos reikia vengti, ir matome tendenciją, kad užsakovai jau kreipia į tai dėmesį. Ateina supratimas, kad pastatas gali puošti miestą, o tuo pačiu atlikti ir marketingo funkciją. Žmogui visada bus maloniau

SAULIUS BEKAMPIS

Prezidento Jono Žemaičio gimnazija Raseiniuose

užeiti į gražų pastatą, o ne kažkokį nykų angarą“, – teigia jis. Žinoma, pasitempti dar tikrai yra kur. Šiandien pašnekovas vis dar pasigenda estetikos pojūčio, kurio, deja, mes vis dar neišsiugdėme. „Čia didelis uždavinys projektuotojams, miestų architektams, bendruomenėms. Man pakankamai skaudu žiūrėti į miestų centrų pastatus skardinėmis sienomis ir skardiniais stogais. Kaip gražu Austrijoje, Vokietijoje, kur net mažuose miesteliuose – čerpiniai pastatų stogai. Mes sugebame net ir prie Katedros esančius pastatus uždengti skardiniais stogais. Skarda juk tinka pramoniniams pastatams. Gal mums trūksta estetinio lavinimo. Gaila, kai naudojant brangias medžiagas ir žmogiškuosius resursus, pastatomas nieko vertas daiktas, kurį, ko gero, reikėtų kuo greičiau nugriauti“, – atvirai kalbėjo „Raseinių statybos“ vadovas.

Sakyk, ką darai, ir daryk, ką sakai Estetikos reikia mokytis, kaip ir kitų dalykų. Nuolatinis mokymasis, anot S. Bekampio, yra būtinas, jeigu nori būti geras vadovas ir geras specialistas. Jam net sunku ir suprasti, kaip būtų įmanoma pagalvoti, jog viską jau žinai. „Aš tokio impulso neturiu. Man kaip tik graudu, kad turiu per mažai asmeninio laiko. Kuo toliau, tuo daugiau jo norisi skirti asmeniniam mokymuisi. Yra

toks epizodas iš animacinio serialo „Na, palauk“, kuriame zuikis vejasi vilką su volu. Versle viskas – panašiai. Kol dar spėji bėgti greičiau, tol viskas gerai.

Kai jau nebespėsi, tai iš tavęs teliks dėmė. Štai kodėl mokymasis yra tokia didelė vertybė. Tik dėl jo gali spėti. Aš net neįsivaizduoju, kaip atrodytų ta būsena, kai ryžtumeisi pamanyti, jog jau viską žinai. Gal tik nieko nežinantis žmogus gali pasakyti, kad viską žino. Daug žinantis žmogus visų geriausiai žino tai, kad dar labai daug nežino“, – įsitikinęs pašnekovas.

Mokymasis jam – viena esminių vertybių versle. Vertybių sistema, pasak „Raseinių statybos“ vadovo, apskritai yra būtina siekiant ilgametės verslo sėkmės. „Svarbiausia būti sąžiningam ir teisingam.

Jeigu dirbsi ir gyvensi taip, kad ir kitiems būtų gerai, tai tik tada žmonės eis paskui tave. Jeigu tiesiog rodysi pirštu ir sakysi, kad reikia eiti ten, o aš apkasuose pasėdėsiu, nes ten šaudo ir man baisu, tai paskui tave niekas neis. Su tokiu vadovu niekam nebus moralinio pasitenkinimo, o ir naudos visuomenei jokios“, – teigia jis.

Kas yra geras vadovas? Tai žmogus, kuris ne tik vadovauja, bet ir veda pirmyn. „Lyderis turi rodyti pavyzdį. Turi pats siekti žinių, ir skatinti tai daryti kitus. Jeigu visas atsiduosi darbui, tai matys ir įvertins kiti. Tik taip ateis rezultatas. Jeigu iš kitų reikalausi to, ko pats nedarai, visa tai bus netikra. Reikia sakyti tai, ką darai, ir daryti tai, ką sakai“, – sako S. Bekampis.

69

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Almutis Bieliauskas Mūsų vėliava – nuveikti darbai Ten, kur dalis žmonių mato problemas, kiti įžvelgia puikias progas.

Uždarosios akcinės bendrovės „Plungės lagūna“ valdybos pirmininkas Almutis Bieliauskas – iš pastarųjų. Kai, užklupus ekonominiam sunkmečiui, daug įmonių bankrutavo ar mažino veiklos apimtis, „Plungės lagūna“ gerokai sustiprėjo ir net buvo įvertinta už veiklos plėtojimą sudėtingu verslui laikotarpiu.

70

ALMUTIS BIELIAUSKAS

Mechaninio-biologinio atliekų apdorojimo įrenginiai Telšių regioniniame sąvartyne

B

endrovės istorijos pradžia siekia dar 1956 m., kai Laukuvos MTS bazėje buvo įkurta melioracijos įmonė – Rietavo MMS. Inžinieriaus hidrotechniko išsilavinimą turintis A. Bieliauskas čia darbuojasi seniai: dar 1981 m. jis tapo tuometinės įmonės viršininko pavaduotoju gamybai, o netrukus po Nepriklausomybės atgavimo, 1993 m. – bendrovės „Plungės lagūna“ valdybos pirmininku. Šiuo metu įmonė dirba visoje Lietuvoje, be to, jos veiklos spektras platėja. „Plungės lagūna“ atlieka bendruosius statybos darbus, tiesia inžinerinius tinklus, kelius, stato nuotekų valymo įrenginius, tvarko senus sąvartynus bei stato naujus, vykdo viešųjų erdvių tvarkymo projektus, renovuoja ir modernizuoja pastatus. „Neapsiribojame tik savo regionu. Dirbame visur, kur pasiseka laimėti darbų pirkimo konkursus.

Konkurentų apstu, kadangi panašaus verslo įmonių šalyje yra tikrai nemažai ir jų vis daugėja. Tačiau išlieka stipriausieji“, – sako valdybos pirmininkas. Įmonei pavyko pasiekti tokį lygį, kad be subrangovų pagalbos ji sugeba atlikti apie 90 proc. visų darbų apimčių. A. Bieliauskas tikina, kad įmonė

kone viską gali padaryti pati: „Turime pakankamai pajėgumų įrengti inžinerinius tinklus, atlikti bendruosius statybos darbus, sumontuoti įrenginius.“ Visgi ne visada buvo lengva: staigi pažintis su kapitalizmu ir vakarietiško verslo taisyklėmis nebuvo tokia jau sklandi. A. Bieliauskas prisimena, kad pirmuosius porą metų daugiausia žvalgytasi, kaip viskas veikia, ir bandyta prisitaikyti prie naujos situacijos. Pradėjus nuo mažesnės apimties darbų, per keletą metų buvo imtasi ir didesnių projektų, iš kurių kiekvienas padėjo įmonei augti ir stiprėti.

Susidūrus su specifiniais iššūkiais, tekdavo ieškoti naujų technologinių sprendimų, perimti gerąją patirtį. Tam labai padėjo 1994 m. prasidėjęs bendradarbiavimas su Danijos kompanijomis „Kruger“ ir „Puritek“. „Plungės lagūnai“ buvo pasiūlyta prisidėti prie nuotekų valymo įrenginių Lietuvoje statybos. Pirmieji tokie įrenginiai buvo pastatyti Plateliuose, Žemaitijos nacionaliniame parke (Plungės r.). Po to sekė valymo įrenginių statybos bei montavimo darbai Šilalėje, vėliau laimėti darbų pirkimo konkursai nuotekų valymo įrenginiams statyti Trakuose (Lentvaryje), Mažeikiuose, Naujojoje Akmenėje, Ventoje bei kitur.

71

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

UAB „Toksika“ pavojingų atliekų sąvartynas

„Užsakovai netruko teigiamai įvertinti mūsų atliekamų darbų kokybę, todėl mumis jau pasitikėjo.

Po truputį būrėme reikalingų specialistų komandą, plėtėme įrengimų arsenalą, todėl buvome pakviesti sumontuoti nuotekų valyklų technologinę įrangą keliuose objektuose Latvijoje ir Estijoje, – aiškina A. Bieliauskas. – Suprantama, neatsisakėme ir kitokių projektų. Ėmėme įgyvendinti buitinių atliekų sąvartynų sutvarkymo, uždarymo projektus.“

do ir Pakruojo rajonuose įrengė daugiau kaip 200 km vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų, iš kurių ne mažiau kaip 80 proc. įrengta pasitelkiant betranšėjes technologijas. Tokių tinklų statybai įmonė turi penkis įvairių modifikacijų betranšėjų technologijų įrangos komplektus. „Ypač įdomus ir sudėtingas buvo Žagarėje įvykdytas projektas, kur didžiąją tinklų dalį bendrovės specialistams teko įrengti dolomitų gruntuose“, – pasakoja valdybos pirmininkas.

Valdybos pirmininkas pasakoja, kad Telšių ir Šiaulių apskrityse įvykdyta apie dvidešimt tokių projektų.

A. Bieliauskas pripažįsta, kad dabartinis laikotarpis dėl iki šiol neaiškaus projektų finansavimo iš ES fondų nėra palankus verslui, todėl nemažėja „Plungės lagūnos“ dėmesys kito pobūdžio statybos sritims. Šeštą dešimtmetį gyvuojanti statybos įmonė sėkmingai įsitraukė į gyvenamųjų ir viešosios paskirties pastatų modernizavimo, viešosios infrastruktūros tvarkymo projektų įgyvendinimą.

Dar vienas iš svarbių ankstyvųjų objektų, padėjusių „Plungės lagūnai“ užimti tvirtas pozicijas statybos versle, buvo Būtingės terminalo statyba. Čia įmonės specialistams teko atlikti drenažo rekonstrukcijos, vandentiekio ir kanalizacijos tinklų statybos darbus, įrengti 2,5 hektaro tvenkinį, prisidėti prie viso naftotiekio nuo Būtingės iki Mažeikių statybos.

Iš svarbių projektų, padėjusių įmonei sutvirtėti, paminėtini ir 2001–2003 m. valstybinės sienos su Baltarusija bei Lenkija 700 kilometrų ilgio pasienio ruožo, kur buvo pastatyti tiltai, viadukai, įrengti patrulių takai bei kiti objektai, tvarkymo darbai.

Pastaraisiais metais didžiausi darbai nuveikti statant inžinerinius tinklus. Įmonės specialistai Telšių mieste ir rajone, Žagarėje, Plungės, Kaišiadorių, Skuo72

„Plungės lagūna“ džiaugiasi stambiausiais 2015 m. užsakovams atiduotais eksploatuoti objektais.

Bendrovės „Toksika“ užsakymu įmonės specialistai pastatė keturių sekcijų pavojingų atliekų sąvartyną, kurio atliekų kaupo dugno plotas siekia daugiau kaip 7,8 tūkst. kv. metrų. Užsakovų įmonės Šiaulių filialo teritorijoje iškilęs objektas ypatingas ir tuo, kad jame pirmą kartą Lietuvoje atsirado pavojingų atliekų stabilizavimo baras, kuriame, siekiant sumažinti poveikį aplinkai, atliekos sumaišomos su tam skirtais reagentais.

ALMUTIS BIELIAUSKAS

atsisako dalies įrengimų, tad tokia padėtis lemia mažesnę įrengimų kainą rinkoje. Tokia situacija suteikė galimybę „Plungės lagūnai“ įžengti į naujas veiklos sritis: buvo sunku rasti subrangovus kelių asfaltavimo darbams, tad buvo įsigyti nauji įrenginiai ir šiuos darbus pradėjo atlikti pati bendrovė.

Gyvenamųjų namų modernizavimas Klaipėdoje, 2015 m.

Itin rimtu „Plungės lagūna“ galimybių išbandymu tapo mišrių komunalinių atliekų MBA įrenginių statyba Telšių regioniniame sąvartyne. Įmonė atliko pastatų, inžinerinių tinklų, aplinkos tvarkymo ir kelių bei aikštelių statybos darbus. Objekto statybai sunaudota apie 5,3 tūkst. kv. metrų betono, 460 tonų armatūros, buvo perstumdyta daugiau kaip 30 tūkst. kv. metrų grunto, taip pat įrengta daugiau kaip 7 tūkst. kv. metrų asfalto dangos.

Nors darbo kokybė įmonei itin svarbi, daug girtis nemėgstama: „Esame linkę mažiau šnekėti ir daugiau dirbti. Mūsų vėliava – atlikti darbai.“

Ekonominė krizė – tik dar viena gera proga Per paskutinį ekonominį sunkmetį, gerokai supurčiusį pasaulį, daug įmonių bankrutavo arba bent privalėjo stipriai veržtis diržus, tačiau „Plungės lagūna“ nepatyrė didesnių sunkumų ir nesugadino savo niekada nevėluojančių atlyginimų statistikos, bet net sugebėjo sustiprinti ir išplėsti verslą.

Tiek per šią, tiek per ankstesniąją 1999 m. kilusią Rusijos krizę „Plungės lagūna“ pasinaudojo galimybe pigiai išplėsti savo technologinę bazę ir įsigijo įvairių statybinių mechanizmų bei įrengimų.

Logika paprasta: per ekonominius sunkmečius įmonės mažina darbų apimtis bei investicijas ar net

Nors ir Rusijos, ir pastarąją krizes „Plungės lagūnai“ pavyko sėkmingai ištverti, įmonė irgi ne visada išvengia nemalonių likimo staigmenų. Šiai įmonei „koją pakišo“ liūdnai pagarsėjusio „Snoro“ banko žlugimas 2012 m. pabaigoje. Į įmonės sąskaitą „Snoro“ banke tuomet buvo pervesti ES paramos pinigai – išankstiniai mokėjimai už pradėtus įgyvendinti projektus. Tuo metu „Plungės lagūna“ dirbo prie dviejų ES finansuojamų projektų. Už juos pravesti ir prarasti avansai sudarė apie 30 proc. bendros sutarčių vertės. „Nors pinigų nebebuvo, projektai turėjo būti įgyvendinti. Įgyvendinome – prarastas lėšas teko padengti iš savo pajamų“, – teigia A. Bieliauskas.

Svarbiausia – gera komanda Matant sėkmingai dirbančią stiprią įmonę, visada knieti paklausti, kokia sėkmės paslaptis. Dėmesys naujoms technologijoms? Per daug metų tarp užsakovų ir partnerių užsitarnauta solidi reputacija?

Atsakomybės už projektų kokybę prisiėmimas?

Negalvojęs nė sekundės, A. Bieliauskas atsako trumpai – žmonės.

Tai, kad pavyko suburti ir išlaikyti stiprių motyvuotų profesionalų komandą, visada buvo įmonės konkurencinis pranašumas. „Svarbu, kad gali žinoti, jog į pavestą darbą bus žiūrima atsakingai, kad kiekvienas darbuotojai mąsto savo galva“, – patikina jis. Šiai, kaip ir kitoms šalies regionų įmonėms, darbuotojų, ypač kvalifikuotų, pritraukimas ir išlaikymas kur kas sunkesnis negu didmiesčių.

Viena vertus, dėl didelės emigracijos į užsienį, kita vertus, dėl kėlimosi į didelius miestus. Visgi A. Bieliauskas nustebina pasakydamas, kad jiems tai nėra iššūkis: „Plungės lagūnoje“ žmonės dirba ilgus metus, o naujų specialistų jie užsiaugina. Jiems pasisekė: netoli yra profesinė mokykla, kolegija. „Pavyzdžiui, pasikviečiame traktorininkus ir apmokome dirbti kaip eskvatorininkus. Per dviejų ar trijų mėnesių praktiką iš pusės jie tampa tinkamais darbuotojais“, – pripažįsta pašnekovas.

73

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Raimondas Bliūdžius Pokyčiai prasideda žmogaus galvoje Lietuvos statybos įmonės šiuo metu gyvena permainų nuotaikomis. 2016 m. lapkritį įsigalios reikalavimas projektuoti ir statyti A energinės klasės pastatus. Pasirodo, kad daugiau kaip prieš dešimtmetį KTU mokslininkų grupė gavo užduotį nustatyti, kokį pastatų energinio naudingumo lygį galime pasiekti savo klimato sąlygomis bei parengti būsimų permainų strategijos gaires. Toje komandoje tuomet ir dirbo KTU Architektūros ir statybos instituto direktorius prof. Raimondas Bliūdžius.

74

RAIMONDAS BLIŪDŽIUS

„ A“ klasės pastatų sandarumas turi būti išmatuotas. Statybinės fizikos laboratorijos inžinierius Valdemaras Geležiūnas atlieka pastato sandarumo matavimus KTU Statybinės fizikos laboratorijoje

M terminui.

okslininkas stebisi šurmuliu, kuris pasigirsta artėjant naujų pastatų energinio naudingumo reikalavimų įsigaliojimo

„Dabar naujų namų apšiltinimą projektuojame remdamiesi skaičiavimais, kurie buvo atlikti dar 2004 metais. Tuo metu buvo visai kitos energijos ir statybos darbų kainos. 2012 m. Aplinkos ministerija organizavo naujus pastatų ekonominio efektyvumo skaičiavimus, kuriais remiantis sudaryti naujieji reikalavimai. Neseniai atliktos apklausos rezultatai parodė, kad dalis statytojų mano, jog naujų reikalavimų įgyvendinimui jie pasirengę, tik kažkas turi nurodyti, kaip tai padaryti, kiek mineralinės vatos ar polistireninio putplasčio į sienas įdėti“, – kalbėjo R. Bliūdžius.

Pasirodo, kad naujų reikalavimų įdiegimo žingsniai buvo numatyti, kad būtų sukurtos naujos medžiagos, surasti efektyvesni apšiltinimo sprendiniai, įdiegtos pažangios pastatų šildymo ir vėdinimo technologijos, panaudota kuo daugiau pastate arba jo aplinkoje iš atsinaujinančių šaltinių pagamintos energijos. „Manau, kad laiko pasiruošti naujų reikalavimų įgyvendinimui buvo pakankamai, kita vertus, A energinio naudingumo klasė yra tik pirmas žings-

nis siekiant įgyvendinti galutinius pastatų energinio naudingumo didinimo siekius 2020 metais. Kas norėjo, tikrai spėjo šiam etapui pasirengti, įdiegti savo sukurtas naujoves arba pasinaudoti kitų Europos šalių patirtimi. Tą patvirtina ir nemažas skaičius pastatytų ir sertifikuotų A ir A+ klasių pastatų.

Akivaizdu, kad šie žmonės mato ekonominę naudą – energiškai efektyvių pastatų paklausa didėja“, – konstatuoja pašnekovas.

Pastatų sandarumas ir vėdinimas – visada kartu R. Bliūdžius daug metų vadovavo KTU Architektūros ir statybos instituto Statybinės fizikos laboratorijai, kurios viena iš tyrimų ir ekspertinės veiklos sričių – pastatų sandarumas ir vėdinimas. Pastato sandarumo reikalavimai buvo visuose Lietuvos pastatų energinį naudingumą reglamentuojančiuose teisės aktuose.

Naujovė – privalomas naujų A klasių pastatų sandarumo matavimas. Neužteks deklaruoti, kad pastatas sandarus, tai turės patvirtinti matavimo rezultatai. Pasiekti reikiamą pastato sandarumą tikrai nesudėtinga, tačiau pastato sandarumu turi būti pradėta rūpintis projektuojant pastatą, vėliau, vykstant statyboms, būtina darbų kontrolė, gerų 75

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Mineralinės vatos oro pralaidumo bandymas KTU Statybinės fizikos laboratorijoje

sandarumo rezultatų padeda pasiekti inovatyvių sandarinimo medžiagų naudojimas ir aukštesnė darbininkų kvalifikacija.

A energinio naudingumo klasės pastatuose gali būti suprojektuota bei įdiegta ir natūralaus vėdinimo sistema – turi būti įrengtos rankomis arba mechaniškai valdomos orlaidės, pro kurias į patalpas tiekiamas ir iš jų šalinamas oras veikiant vėjo arba oro slėgių skirtumo sukeliamoms jėgoms. Akivaizdu, kad mechaninio vėdinimo, turinčio šilumogrąžą, sistemos efektyvesnės, tačiau jos neprivalomos.

Technologijos be žmogaus – nieko vertos Pastato inžinerinių sistemų naudojimas padeda įgyvendinti pastatų energinio naudingumo reikalavimus. Vis dažniau naudojamos išmaniosios pastatų šildymo, vėdinimo, apšvietimo technologijos. Jos ne tik palengvina pastatų eksploataciją, bet ir taupo energiją. Tačiau išmaniųjų technologijų diegimą reiktų pradėti nuo naudotojo. Jeigu pastato naudotojas imlus naujovėms, jis jas efektyviai naudos, rūpinsis sistemų priežiūra, bus taupoma energija, užtikrinamos geros patalpų mikroklimato sąlygos. „Aš tikrai pritariu toms technologijoms, bet jos turi būti parengtos taip, kad atitiktų kiekvieno žmogaus poreikius. Juk kiekviena sistema reikalauja energijos ir priežiūros. Jeigu žmogus, name įsirengęs išmaniąsias sistemas, jomis nesinaudoja ir nejaučia naudos, jos nebetenka prasmės, naudoja energiją, tačiau laukiamo rezultato neduoda“, – įsitikinęs R. Bliūdžius.

76

Parama naujovių diegimui Anot mokslininko, pasaulis taip jau sukurtas, kad vieni jo gyventojai tik ir ieško, ką čia naujo išbandžius, o štai kiti labiau už viską vertina senus įpročius. „Kalbėdami apie naujų reikalavimų įgyvendinimą, sako: ateis laikas ir padarysime. Statybos sritis, pastatų energinis naudingumas – ne išimtis. Pirmieji yra progreso variklis, jie jau stato A klasių pastatus, kitus reikia kaip nors paskatinti prisijungti prie pirmųjų“, – konstatuoja KTU Statybos ir architektūros instituto direktorius.

R. Bliūdžiaus manymu, jeigu tiek dėmesio, kiek jo dabar skiriama renovacijai, būtų sutelkta į naujas energiškai efektyvias statybų technologijas, rezultatai būtų visai kitokie. Suprantama, kiek daug energijos galima sutaupyti renovuojant esamus pastatus, tačiau turėtų būti labiau vertinami statantys naujus, modernius pastatus, diegiantys naujus sprendimus. „Reiktų pagalvoti ir apie tai, kad ir per renovaciją būtų taikoma kuo daugiau naujų energiškai efektyvių apšiltinimo sprendinių. Užsienio šalyse populiarių pastatų energinio naudingumo rėmimo iniciatyvų kol kas pas mus nedaug. Apie tai gerokai mažiau kalbama“, – pripažįsta pašnekovas.

Besikeičiantis mokslo ir verslo santykis Statybos verslas pamažu didina energinį naudingumą. Dažnai užduodamas klausimas: kaip mokslas gali paskatinti šį procesą? Šiandien pašnekovas mato daug verslo ir mokslo bendradarbiavimo pokyčių.

RAIMONDAS BLIŪDŽIUS

labiau tinka fundamentaliems tyrimams, o eksperimentinei plėtrai, kuri galėtų duoti didžiausią naudą statybos sektoriui, netinka“, – dėsto R. Bliūdžius.

Mokslininko manymu, mokslo įstaigų, valstybės ir verslo partnerystė yra efektyvi. Įvairūs verslo inovacijų skatinimo projektai skatina verslininkus ir mokslininkus dirbti kartu. Tačiau ir šioje srityje sutinkama nemažai kliuvinių – verslininkus gąsdina paramos programas koordinuojančių valstybės institucijų biurokratija.

Lango oro ir vandens pralaidumo bandymas KTU Statybinės fizikos laboratorijoje

„Labai sunku atsakyti už visus. Statybos verslo ir mokslo atstovai tikrai nemažai bendrauja. Dar prieš dešimtmetį pagal verslo užsakymus universitetų laboratorijose buvo sukuriama daugiau naujovių, tačiau pasikeitus mokslo finansavimo ir vertinimo principams, universitetų mokslininkai daugiau orientuojami į mokslinių straipsnių rašymą. Didelė dalis taikomosios mokslinės veiklos persikėlė į įmonių laboratorijas. Didžiausių statybos gaminių įmonių, jų korporacijų laboratorijų lygis gerokai aukštesnis nei universitetų, ir ta takoskyra tik didėja“, – pripažįsta mokslininkas.

Verslininkai tiesiog paskaičiavo, kad jiems labiau apsimoka savo laboratorijose laikyti mokslininkus, efektyviai išnaudoti jų kūrybinį potencialą, valdyti sukurtą intelektinę nuosavybę, o ne mokėti pinigus universitetui. Šiandien liko nedaug statybos srities laboratorijų ES šalių universitetuose, kurios turėtų naują įrangą ir reikalingus ekspertus. O štai didelių kompanijų laboratorijose – naujausia įranga, dirba geriausi mokslininkai, kurie niekur nesiblaško. „Universitetuose kurti naujoves sudėtinga ir todėl, kad jie privalo viešinti savo pasiekimus. Tačiau ne visa informacija verslo kompanijos nori dalytis. Mes irgi turime užsakovų, kuriems sutartimi įsipareigojame, kad neviešinsime gautų tyrimų duomenų. Čia kyla šioks toks konfliktas. Universitete dirbančio mokslininko tikslas – padarius kažką naujo, tai paviešinti.

Tačiau verslininkui labiau rūpi tai, kad paviešinus gautą rezultatą, jis nebetenka didžiosios dalies vertės. Šiuo metu universitetų mokslo vystymo taisyklės

Statybos sektoriaus energinio efektyvumo didinimas – iššūkis Mokslininkas pastebi, kad Lietuvos statybos sektoriuje trūksta bendrųjų vystymo gairių, bendro supratimo, kokiu keliu eisime. Inovacijos, progresas tikrai nėra paprasti procesai, tačiau sėkmingam jų vystymui reikalinga aiški perspektyva ir motyvacija. Naujų pastatų statybos efektyvumui didinti labai padėtų ilgalaikės prognozės, kokios bus artimiausio dešimtmečio naujų pastatų statybos apimtys. Tokios prognozės padėtų verslui apsispręsti, kiek verta investuoti į naujų pastatų statybos tobulinimą. Tik pamatęs, kad inovacijos atsiperka, verslas aktyviau prisidės prie statybų srities inovacinių procesų.

Vakarų ir Vidurio Europoje, Skandinavijos šalyse naujų pastatų, ypač gyvenamosios ir visuomeninės paskirties, statoma vis mažiau. Konkurencija šioje srityje didės, todėl naujus pastatus statys tik tikrai gebantys tai daryti, pasiryžę diegti naujoves statytojai. Tačiau iniciatyvūs ir kūrybingi statybų verslo atstovai be darbo neliks. Didžiosios darbų apimtys persikels į renovacijos procesus. Šioje srityje taip pat bus reikalingos naujovės. Esamiems pastatams taip pat turės būti taikomi aukštesni energiniai reikalavimai“, – pastebi jis.

Statybos sektoriaus energinio efektyvumo didinimas yra iššūkis, kurį įveikti nebus lengva. „Reikia, kad labiau bendradarbiautų statybos verslo, mokslo ir valstybės institucijos. Kuo daugiau žmonių supras šiuos siekius, kuo daugiau bus kalbama apie priemones jiems įgyvendinti ir jų duodamą naudą, tuo lengviau bus priimti sprendimus ir pasiekti tikslus“, – įsitikinęs KTU Statybos ir architektūros instituto direktorius.

77

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Gerardas Brazauskas Gyvenu su gelžbetoniu Baigęs aukštąjį mokslą, Gerardas Brazauskas nuėjo dirbti į gelžbetoninių konstrukcijų gamyklą. Iki 2015 m. pavasario jis buvo Lietuvos statybos industrijos asociacijos prezidentu. Tuo pat metu jis užbaigė ir darbą UAB „Swetrak“ gamykloje, kur nuo 1998 m. ėjo direktoriaus pareigas. Taigi visas jo gyvenimas susijęs su gelžbetoniu.

78

GERARDAS BRAZAUSKAS

Vilniaus 3-oji GKG, apie 1970 m.

1

957 m. G. Brazauskas, jau diplomuotas statybos specialistas, buvo paskirtas į Vilnių, į gamybinių įmonių trestą. Viena moteris jaunam specialistui patarė „ne popierėlius stumdyti“, o eiti dirbti į centrinę betono gamyklą. Dabar tai – Vilniaus 3-oji gelžbetoninių konstrukcijų gamykla. „Nuvažiavau į Žemuosius Panerius, susiradau direktorių, gavau vietą „barake“ netoli nuo gamyklos, – dalijasi savo pirmaisiais darbo metų įspūdžiais G. Brazauskas. – Pradėjau dirbti meistru. Buvo nelengva, nes reikėjo dirbti tris pamainas.“ Po metų jis buvo paskirtas techninės kontrolės skyriaus viršininku, vėliau – pagrindinio cecho viršininku. Dar po kelerių metų, 1963 m. vasarį, G. Brazauskas tapo įmonės direktoriumi.

Prieš gaminant vientisas 18 metrų sijas, pamena pašnekovas, buvo bandoma gaminti tokio pat ilgio sijas, surenkant jas iš šešių trijų metrų ilgio elementų, įtraukiant armatūrą į iš anksto jose įrengtus kanalus, injekuojant juos cemento skiediniu. Tai buvo labai sudėtinga technologija ir neužtikrino gaminių kokybės, nors Vilniaus pastatai, kuriuose sumontuotos tokios sijos, stovi iki šiol. Vienas tokių, kaip prisimena G. Brazauskas, – silikatinių plytų gamyklos mineralinės vatos cechas ir radijo bei televizijos komiteto studija (LRT) Konarskio gatvėje.

Priešinosi dirbti įtampos ir baimės sąlygomis

Nuo 1965 m. prie Vilniaus 3-osios GKG buvo prijungta akytojo betono gamykla, anksčiau priklausiusi Vilniaus namų statybos kombinatui. Buvo gaminamos ir armuotos iki 6 metrų ilgio sieninės ir perdangų plokštės bei sieniniai blokai.

Kai G. Brazauskas dirbo Vilniaus 3-oje GKG, intensyviai plėtojosi Lietuvos gelžbetonio pramonė, padėjusi pagrindus dabartinėms moderniosioms technologijoms. „Audringai vystėsi didžiosios Lietuvos statybos, smarkiai išaugo gelžbetoninių ir kitokių konstrukcijų poreikis. 1962 m. pradėjome 6 ir 12 metrų pokraninių ir 12–18 metrų dvišlaičių sijų gamybą. Joms gaminti buvo iš dalies pritaikyti įrengimai ekstruzinių tuštuminių plokščių gamybai. Sijų, ypač 18 metrų ilgio, poreikis buvo didžiulis, kiekvieną dieną turėjome pagaminti po 10 vienetų“, – prisimena G. Brazauskas.

Gamykla buvo tiesiogiai pavaldi Statybos ministerijai. Augant statybų apimčiai, jų aprūpinimas pramoniniais gaminiais buvo sunkiai valdomas. Buvo nutarta sukurti specializuotus gelžbetonio, medienos ir metalo gaminių trestus (susivienijimus) viliantis, kad palengvės statybų objektų aprūpinimas. „Mano nuomonė buvo priešinga, ją pareiškiau net LKP CK atstovui, kuruojančiam statybas, dėl to man priekaištavo ministras R. Sakalauskas, – pasakoja apie bandymus ginti savo nuomonę G. Brazauskas. – Gelžbetonio treste buvo toks vyriausiasis 79

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

surenkamus medinius namus. Vėliau G. Brazauskui teko juos modernizuoti, vietoje medinių įvedant gelžbetoninius elementus – pamatus, pirmo aukšto perdangą, lauko ir vidaus sieną. Pagrindinis gelžbetonio gamintojas buvo Jurbarko statybinių medžiagų kombinatas – aukštos darbo kultūros ir gero techninio lygio įmonė. „Kelis žodžius noriu pasakyti apie Alytaus namų statybos kombinatą ir jame gamintus namus. Be abejo, idėja buvo gera. Tačiau projektuojant ir gaminant šiuos namus, trūko patyrimo ir gerų medžiagų, – prisimena tą laikotarpį G. Brazauskas. – Namai buvo energiškai neefektyvūs, tačiau juose ir dabar gyvena žmonės.“ Vadinamųjų „alytnamių“ buvo pastatyta apie 17 ar 18 tūkstančių. „Swetrak“ gamyklos pabėgių bandymo stendas, 2015 m.

inžinierius, su kuriuo bendradarbiauti buvo nelengva. Manęs netenkino jo nuostata, kad darbuotojus reikia laikyti nuolatinėje įtampoje ir baimėje.“

Teko mokytis būti vadovu Vilniaus 3-oje GKG G. Brazauskas atidirbo 17 m., iš kurių 11 m. – direktoriumi. Tai buvo didžiulė gyvenimo mokykla, nes jaunus žmones tuomet ruošė būti inžinieriais statybininkais, konstruktoriais ar statybų vykdytojais, o būti vadovu teko mokytis.

Darbo keliai nuvedė į Respublikinį tarpkolūkinį statybos organizacijų susivienijimą, kur jam teko vadovauti kelioms įmonėms. Tuo metu susivienijimui vadovavo Algirdas Baltušis. „Pavaduotojai Rimgaudas Abrutis, Rimgaudas Vaičiulis, Rimgaudas Bardauskas, V. Damalakas, R. Kozyrovičius – visi jie buvo tikri statybos profesionalai“, – prisimena G. Brazauskas. Šioje sistemoje, sujungus ją su Kaimo statybos ministerija, dirbo per 52 tūkstančiai žmonių – 120-yje organizacijų. Tai buvo, G. Brazausko tvirtinimu, stiprus kaimo statybų junginys.

Alytaus namų idėja buvo gera, bet trūko praktikos ir statybinių medžiagų Kaip tik tuo metu buvo kuriamas Alytaus namų statybos kombinatas, kuriame buvo pradėta gaminti 80

Pirmuoju Alytaus namų statybos kombinato direktoriumi buvo Vladas Staponavičius, žmogus, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos statybinių medžiagų pramonėje. Jis taip pat vadovavo „Akmenės cemento“, Tauragės keramikos ir daugeliui kitų įmonių. „Man, kaip atsakingam už techninę politiką, techninę pažangą bei pramonę, teko dirbti su projektuotojais ir gamybininkais, diegiant industrinę gamybą. Be Alytaus kombinato namų gelžbetoninių elementų, buvo įsisavinta 21 metro angos gelžbetoninių pusrėmių, vandentiekio bokštų, taip pat elementų kaimo vaikų darželiams gamyba. Tai leido paspartinti statybas kaime“, – pasakoja G. Brazauskas.

Vėliau, jau 1986 m., prie susivienijimo prijungus Kaimo statybos ministeriją bei pramonę, atsirado Ukmergės, Telšių ir Marijampolės gelžbetonio gamyklos.

Stovėjo prie „Swetrak“ ištakų Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, griuvo tai, kas dar prieš kelerius metus atrodė nepajudinama. Griuvo ir statybos organizacijų susivienijimai. Į Lietuvą pradėjo važiuoti įvairių užsienio šalių verslo atstovai, kurie bandė Lietuvos įmones supirkti pusvelčiui.

G. Brazauskas, kaip neblogai mokantis anglų kalbą, pradėjo bendrauti su Suomijos ir Švedijos statybinių medžiagų firmų, kurios stengėsi įeiti į statybos pramonę, darbuotojais, lankėsi kartu su jais įvairiuose objektuose, dalyvavo jų rengiamuose seminaruose.

GERARDAS BRAZAUSKAS

„Swetrak“ gamykloje, 2015 m.

„1993 m. gruodį mane susirado Švedijos firmos „Abetong“ atstovas ir paprašė rekomenduoti įmonę, kurioje būtų galima organizuoti gelžbetoninių pabėgių gamybą. Vėliau, 1994 m., Susisiekimo ministerija paskelbė konkursą tokių pabėgių gamintojui.

Jį kažkodėl laimėjo JAV piliečio, kilusio iš Lietuvos, firma, kuri vėliau taip nieko ir nenuveikė. Gi švedai organizavo pabėgių gamybą Estijos Rakverės mieste. Gamyba buvo pradėta 1996 m., ši įmonė veikia ir dabar“, – pasakoja G. Brazauskas. Švedai bandė organizuoti pabėgių gamybą ir Lietuvoje. G. Brazauskas, bendradarbiaudamas su jais, sudarė sąrašą potencialių įmonių, kurias aplankė kartu su švedų atstovu. Taip gimė sprendimas kurti bendrą švedų firmos „Abetong“ ir Marijampolės UAB „Alga“ įmonę. Bendrovė „Swetrak“ buvo įsteigta 1998 metais. Gelžbetoninių pabėgių gamyba pradėta 2000 metais. Per 14 metų „Swetrak“ pagamino per 1 milijoną 900 gelžbetoninių pabėgių.

Manoma, kad Lietuvoje iš viso jų yra apie 5 milijonai.

Kai sunku išvengti kaltės jausmo „Darbas gamyboje – įdomus ir kūrybingas, tačiau turi ir savo neigiamą pusę – tai įvykiai, susiję su sunkiomis kūno traumomis arba net mirtimi. Nedaug, bet tokių atvejų teko patirti – 1968 m., man dirbant Vilniaus 3-oje GKG, valydama betono maišyklę,

žuvo darbininkė, 1972 m. du žmonės žuvo montuodami gaminius – suvirintojas ir praktiką atlikęs profesinės mokyklos moksleivis. Buvo labai skaudu“, – pasakoja G. Brazauskas.

Pastatas, kurį montuojant žuvo žmonės, buvo statomas iš gamyklos konstruktorių sumontuoto karkaso. Naudojant šį karkasą, buvo pastatytas ne vienas pastatas. Iš jų – Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė, buvęs telekomo pastatas, Marijampolėje – viešbutis. Po įvykio buvo sudaryta valstybinė komisija nelaimės priežastims nustatyti. Ši komisija patvirtino, kad nelaimė įvyko ne dėl gaminių kokybės, nors kai kurių neesminių paklaidų buvo rasta, o dėl įvairių priežasčių visumos.

Nors ne gamyklos gaminiai tuomet lėmė nelaimės priežastis, tačiau, kaip sako G. Brazauskas, vadovui vis tiek atsiranda kaltės jausmas už tokius įvykius.

Tiek bendrovės, tiek vadovo sėkmę, anot pašnekovo, lemia kolektyvas, sutikti žmonės. G. Brazausko manymu, sėkmingą direktoriaus darbą įrodo darniai dirbantis kolektyvas – jį reikia sukurti, palaikyti ir nukreipti. „Nesuprantu, kaip galima vadovauti darbui ar sričiai, kurioje nenutuoki. Dirbu darbą, kurį žinau ir moku, visas gyvenimas atiduotas gelžbetoniui“, – sako G. Brazauskas.

81

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Aleksandras Bruzgis Apie „prietranką Leniną“, auksuotoją Kirkilą Aleksandrui Bruzgiui, įkopusiam į 9-ąjį dešimtmetį, sveikatos, energijos ir nenuobodžios biografijos galima pavydėti. Jei žmogus prieš kelerius metus skersai ir išilgai, nakvodamas arimuose ir pievose po atviru dangumi, pėsčias perėjo visą Lietuvą, akivaizdu: nuobodus ir monotoniškas darbas buvo ne jam. O kai labai ieškai, ir statybininku būdamas gali darbe atrasti ir nuotykių, ir romantikos.

82

ALEKSANDRAS BRUZGIS

Žygyje į Čiukotką ir Šiaurės Kamčiatką A. Bruzgiui teko ištverti spiginantį šaltį

A

leksandras Bruzgis Kauno politechnikos institutą (KPI) baigė kartu su buvusio šalies Prezidento broliu Gerardu Brazausku ir tapo inžinieriumi statybininku.

Paskui dirbo darbų vykdytoju ir sako, kad geltonų plytų daugiabučiai už Vilniaus geležinkelio stoties, Dzūkų kvartale, jam it savi. Kelią link oro uosto žyminčios neišvaizdžios baltos „chruščiovkės“ – irgi savos. „Tokie neskoningi jų projektai, bet aš juk vykdytojas buvau ir mano reikalas, kad namai nesugriūtų“, – nusijuokė pašnekovas, primindamas, kad tie negražūs namai iki šiol stovi. Kai vykdytoju dirbti atsibodo, pasinaudojo galimybe nerti į naują ir nepažintą sritį – leidybą.

Jis Statybos reikalų komitete prie Ministrų Tarybos, o tiksliau – Techninės informacijos ir propagandos biure – įsidarbino redaktoriumi. Kaip pats sako, puikiai susipažino su spaustuvės darbu, sužinojo, kas yra korektūra ir redagavimas, bei kitų subtilybių.

Paskui pasiguodė sutiktam bendramoksliui G. Brazauskui, jau dirbusiam 3-osios gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos (3-oji GKG) direktoriumi, kad sėdėti prie rašomojo stalo – ne jo svajonių darbas. Atsiradus laisvai vietai 3-ojoje GKG, tapo cecho viršininku. Vėliau A. Bruzgis tapo tos gamyklos vyriausiuoju technologu ir vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju, o 1968 m. – vyriausiuoju inžinieriumi ir G. Brazausko pavaduotoju. „Ačiū p. Gerardui už įžvalgumą, už tai, kad netrukdė eksperimentuoti ir kurti naujoves. Už vieną jų, tai yra už akytojo betono gamybos vibracinės technologijos sukūrimą, net medalį gavau Maskvos liaudies ūkio pasiekimų parodoje“, – prisiminė pašnekovas. „Statybose dirbti malonu: kur pažvelgsi – savo indėlį matai daugelyje objektų, – taip sakė A. Bruzgis. – Vaikų darželiai, mokyklos, tai yra tie balti statiniai iš akytojo betono, kilę iš mūsų gamyklos.

O ir stambiaplokščių namų stogai apšiltinti mūsų pagamintomis akytojo betono plokštėmis. Vilniaus universalinė parduotuvė, „Lietuvos“ viešbutis vėlgi – mūsų karkasas ir mūsų sienos. Su architektais 83

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Nasvyčiais teko derinti daugelį detalių, jie braižydavo, o mes spręsdavome, kaip tokią formą pagaminti, ir jei kažkas būdavo neįmanoma, koreguodavo savo idėją.“

Čiukotkoje nusprendė mesti vadovo darbą Vėliau A. Bruzgis tapo 3-osios GKG direktoriumi, pakeitęs G. Brazauską. 3-osios GKG direktoriumi išdirbo devynerius metus, nuo 1974 iki 1983-ųjų.

O tada, kaip sportininkas, su tokiais pat ekstremalių žygių aistruoliais išvyko į Čiukotką ir į Šiaurės Kamčiatką.

Beje, A. Bruzgis yra 1953 m. LTSR vandensvydžio čempionas. Po žygio per Čiukotką ir Šiaurės Kamčiatką jį Kūno kultūros ir sporto komitetas prie LTSR Ministrų Tarybos apdovanojo slidžių turizmo A klasės 3 laipsnio diplomu kaip garbingos 3 vietos laimėtoją. O 1986 m. savanoriškos sporto draugijos „Žalgiris“ respublikinė taryba apdovanojo už pirmą vietą atvirose draugijos maratono varžybose vyrų, kuriems virš 50 metų, grupėje.

Bet grįžkime į Čiukotką, kur spiginant žvarbiam šalčiui, su kelių dešimčių kilogramų našta ant pečių, kartais apgraibomis, kai dėl pūgos ar rūko nematyti per ištiestos rankos atstumą, su draugais klampojo sniegynais tol, kol „išėjo iš žemėlapių“. „Eidamas per sniegą žinojau, kad grįžęs gamykloje nebedirbsiu. Tikras darbas, galvojau, yra tai, ką aš čia dabar darau, tai yra kai galiu sunkiai irtis per kliūtis, sniegą, – pasakojo Aleksandras. – Atvirai pasakius, labai nusivyliau tarybų valdžia. Net jei smulkmeną reikia padaryti, pavyzdžiui, sauną, vonią su dušu darbininkams – būtinas Maskvos leidimas. Ne telefonu, o važiuoti ir tartis, įrodinėti, kad reikia.

Lietuva neturėjo teisės suderinti net vieno cecho buitinių patalpų. Maždaug tuo metu kitos gamyklos direktorių iš pareigų „nuėmė“ už sporto salės „Kibirkšties“ komandai pastatymą. Mat nesuderino su Maskva.“ Kartą A. Bruzgiui paskambino partijos komiteto vadovas, kad jo broliui, dirbančiam mūsų gamykloje, reikia buto, o tas brolis – beveik eilės gale. „Vykdyti tokį norą ar ne? Juk taip neteisinga! Todėl grįžęs iš kelionės, ėmiau kalbėti, kad išeisiu iš darbo, paskutinį mėnesį dirbu. Po kelių dienų paskambino man ministro sekretorė, kad atvykčiau į ministeri84

ją. Ir pagaliau buvau perkeltas į tikrai įdomų darbą – tapau Respublikinio paminklų ir meno kūrinių restauravimo tresto valdytojo pavaduotoju. Tresto specialistai restauruodavo bažnyčias ir jų inventorių – kryžius, auksuotas sakyklų detales, kitus paminklinius pastatus. Beje, mūsų treste auksuotojas, tai yra paprastas darbininkas, buvo dabar žinomas politikas Gediminas Kirkilas. Tačiau brangiojo metalo nebuvo galima slapčia išsinešti. O pats auksavimo procesas vykdavo taip: detales apklijuodavo plonyčiais aukso lapeliukais, o jie būdavo atgabenami su apsauga ir už kiekvieną lapelį, už kiekvieną centimetrą reikdavo atsiskaityti, viskas buvo išmatuojama“, – kalbėjo A. Bruzgis.

Nepriklausomybę pašnekovas sutiko dirbdamas treste, iš kurio išėjo 1992 metais.

Kaip statybininkai „Respublikos“ žurnalistus iš proto varė Prieš išeidamas į pensiją, p. Bruzgis vėl panoro grįžti, kaip pats sako, prie ištakų, tai yra prie to, nuo ko pradėjo – padirbėti vykdytoju. „Žinojau, kad galbūt to daugiau patirti neteks, nenorėjau užsisėdėti. O tuo metu laikraščio „Respublika“ redakcija buvo kraustoma iš laikinai jai suteiktų patalpų Šventaragio gatvėje – pastatas turėjo grįžti tikriesiems šeimininkams – bažnyčiai. Mano buvęs pavaldinys Jonas Muraška, tuo metu vadovavęs Statybos remonto valdybai, man ir pasiūlė vadovauti tų rūmų restauravimui. Puikiai prisimenu, kiek vargo buvo su žurnalistais, o jiems – su mumis. Į patalpas Smetonos gatvėje išsikraustyti laikraščio redakcija delsė, nes ten neva nebuvo atliktas remontas. Prisimenu ir pasitarimą lauke prie pastato. Jame dalyvavo dvasininkai, „Respublikos“ leidėjas Vitas Tomkus, Algirdas Brazauskas. Neužmirštama, kad valstybės vadovas A. Brazauskas, užuot griežtai įsakęs apleisti patalpas, lyg užsispyrusius vaikus įkalbinėjo. O juk reikėjo skubėti pastatą remontuoti prieš atvykstant Popiežiui. Tad iš pradžių viename pastato gale dirbo mūsų vyrai: gręžė, virino, kalė, ir nuo to triukšmo bei vibracijos net darbuotojų kompiuteriai šokinėjo. Prašydavo žmonės nors laikinai išjungti prietaisus, nes esą mes trukdėme jiems dirbti ir laikraštį leisti. O kaip mes išjungsime? Ir mus sutartys ir terminai spau-

ALEKSANDRAS BRUZGIS

A. Bruzgis per kelionę į Čiukotką su vietos gyventoja

dė. Mano atlyginimas tais laikais beveik prilygo prezidento, nors ir nežinau, kiek prezidentai uždirba. O aš gaudavau po 3 000 dolerių, kurie pagal to meto kursą prilygo 12 000 litų. Vėliau dar padirbėjau, restauruojant Šalčininkų dvaro rūmus, ir 2003 m. išėjau į pensiją“, – su darbu susijusią biografijos dalį baigė pašnekovas.

O koks linksmiausias nutikimas iš jo karjeros? „Gal tas atvejis, kai statant Vilniaus TV bokštą, man teko tris paras nakvoti darbe, o žmonai meluoti, kad ilsiuosi su kolegomis prie Molėtų ežerų“, – nusijuokė vyriškis, kurį kalbinant šalia buvo ir jo žavi ponia. Šeima, žinoma, neiširo, žmona piliulę prarijo. Tačiau A. Bruzgis anuomet negalėjo jai sakyti tiesos, nes sovietinis saugumas buvo uždraudęs kam nors prasitarti. O ta didžioji paslaptis: TV bokšto pamatai turėjo būti liejami be pertraukų, kad nesusidarytų siūlių ir atskirų sluoksnių ir kad betonas būtų vientisas, todėl A. Bruzgiui ir teko nakvoti objekte ir prižiūrėti darbus, kai jo antroji pusė

tikriausiai manė, jog linksmai leidžia laiką bičiulių kompanijoje.

Nepamirštamas Leninas Nuotykių ir įdomybių netrūko ir A. Bruzgio kelionėse.

Kartą keliavo į turistinę kelionę, per kurią lankė Sajanų-Šušensko HE, Bratsko elektrinę, Baikalo ežerą. Sustoję Šušensko miestelyje, į kurį kadaise buvo ištremtas bolševikų vadas Vladimiras Iljičius Leninas, turėjo progos pasidairyti ilgiau, pasikalbėti su vietiniais. „Prisimenu, sėdime prie Lenino muziejaus, lietuviškai kalbamės. Priėjo maždaug 50 metų moteris ir pasakė, kad jos senelė matė Leniną gyvą ir jį apibūdino tikrai nepagarbiai, žodžiu „pridurok“. O juk buvo sovietmetis, „perestroikos“ laikai. Ji matė, kai Leninas išeidavo ir grįždavo su šautuvu. Ir visiems pasakodavo kažkokias nesąmones, kad reikia mušti turtingus. Tai išėjo, matyt, kaip Žvaneckis pasakojo: kovojo prieš turtingus ir liko tik ubagai“, – sako politikuoti nelinkęs A. Bruzgis.

85

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Jurgis Algimantas Bučius 28 metus vadovavau projektuotojams Mano darbo veikla neatsiejama nuo Pramoninės statybos projektavimo instituto Vilniaus filialo bei Valstybinio projektavimo instituto „Lietuvos statybų projektas“ istorijos. 28-erius metus teko „diriguoti“ gausiam „projektuotojų ansambliui“, dirbti statybos projektavimo vadybos ir teisėkūros srityse, rengti Statybos įstatymo projektą, pagrindinius statybos techninius reglamentus.

86

JURGIS ALGIMANTAS BUČIUS

Jurgis Algimantas Bučius dirbo projektuotojų grupėje, perprojektavusioje numatytą statyti kurčiųjų ir nebyliųjų mokyklą Vilniuje, Konarskio 49, į LRT pastatą

G

imiau 1931 m. birželio 17 d. Šešuolių miestelyje (buv. Ukmergės apskr.), kur tuo metu žemėtvarkos darbus vykdė mano tėvas, kuris buvo matininkas. Tačiau save laikau ne ukmergiškiu, o rokiškėnu, nes pradžios mokyklą 1942 m. baigiau tėvo tėviškėje Kryliuose (Kamajų vlsč., Rokiškio apskr.).

Mano mama šioje mokykloje buvo ir mano mokytoja. Krylių kaime praleidau didžiąją dalį savo vaikystės, o 1949 m. gavau Rokiškio berniukų gimnazijos brandos atestatą – mokslus baigiau sidabro medaliu.

Į projektavimą – per Lietuvos žemės ūkio akademiją 1955 m. baigiau Lietuvos žemės ūkio akademijos Hidromelioracijos fakultetą, įgydamas hidrotechnikos inžinieriaus kvalifikaciją, ir tų pačių metų rudenį pradėjau dirbti Vilniuje, Valstybinio miestų statybos projektavimo instituto Pramonės projektavimo skyriuje.

1959 m., reorganizavus projektavimo institutus, buvau pervestas dirbti į Pramoninės statybos projektavimo instituto Vilniaus filialą (toliau – filialas), o 1987 m. – į vietoj minėto filialo įkurtą Valstybinį projektavimo institutą „Lietuvos statybų projektas“ (toliau – LSPI), kuriame dirbau iki 1995 metų.

Projektuotojo duoną pradėjau krimsti kaip jaunas specialistas – inžinierius. Perėjau per visas kūrybinių ir administracinių laiptų pakopas: vyresniojo inžinieriaus, brigados ir grupės vadovo, vyriausiojo specialisto, filialo direktoriaus ir LSPI generalinio direktoriaus. 1992 m. gegužę išėjau į pensiją, tačiau tų pačių metų rudenį grįžau atgal į LSPI. Dirbau

projektavimo organizavimo skyriaus viršininku (kurį laiką ėjau ir gamybos direktoriaus pareigas).

1995 m. buvau pakviestas į Statybos ir urbanistikos ministeriją (vėliau prijungtą prie Aplinkos ministerijos) eiti Statybos mokslo ir normų departamento vyriausiojo specialisto pareigas. 1996 m. tapau šio departamento, o nuo 1998 m. – Būsto ir techninio normavimo departamento direktoriaus pavaduotoju (vėliau šis departamentas pervardintas į Statybos ir būsto). Sulaukęs amžiaus, nuo kurio nebegalima dirbti valstybės karjeros tarnautoju, likau dirbti ministerijoje pagal darbo sutartį vyriausiuoju specialistu. 2004 m. galutinai išėjau į pensiją.

1981 m. man suteiktas Nusipelniusiojo inžinieriaus vardas.

Pradėjo projektus „kalbinti“ lietuviškai Sėdėdamas prie projektuotojo stalo, parengiau daugelio naujų Vilniaus pramonės rajonų magistralinių vandentiekio bei nuotekų tinklų, šiuose rajonuose statomų įmonių sklypų ir pastatų vandentiekio ir nuotekų sistemų ir sklypų drenažo projektus. Pirmasis tokio pobūdžio mano darbas buvo įgyvendintas Televizijos centro pirmajame korpuse (ir jo sklype Konarskio g.), perprojektuojant numatytą statyti kurčiųjų ir nebylių mokyklą į naują – žiniasklaidos paskirties pastatą.

Tapęs filialo direktoriumi, stengiausi priimti į darbą kuo daugiau jaunųjų specialistų, kurie pakeistų aukštojo mokslo nebaigusius praktikus, nes jų projektinių sprendinių inžinerinis lygis neatitiko nustatytų reikalavimų. Taip pat pavyko „sulietuvin87

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Jurgis Algimantas Bučius Berlyne, naujų Bundestago rūmų statybose, per tarptautinį seminarą „Pastatų modernizacijos klausimai“

ti“ filialą ir pereiti prie projektų rengimo lietuvių kalba – iki tol viskas buvo rengiama rusų kalba.

Man einant direktoriaus pareigas, filialo darbų apimtis išaugo dvigubai, plėtėsi filialo darbų profilis ir jo geografija. Pradėjome projektuoti ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Be būdingų statybos industrijos ir kitų pramonės įmonių, projektavome Mokslų akademijos institutų pastatus, jų gamybines bazes, spaustuves ir redakcijų pastatus – tarp jų ir vieną iš aukščiausių Vilniuje pastatų – Spaudos rūmus, profesines technines mokyklas, mechanizuotas prekybos sandėlių bazes, stambias rajonines katilines Vilniuje – Antakalnyje, taip pat Ateities g., Aukštųjų Panerių rajone ir kt., Kėdainiuose ir Panevėžyje.

Filialas taip pat vykdė pramonės teritorijų planavimo instituto funkcijas Vilniuje, suplanavo naujus Vilniaus pramonės rajonus, pavyzdžiui, Aukštųjų Panerių, Kirtimų, Jankiškių, suprojektavo daugumą šių rajonų įmonių.

Projektuotojų ir gamybininkų tandemas pateisino lūkesčius Man tapus LSPI direktoriumi, didžiausias rūpestis buvo surasti nemažą būrį naujų aukštos kvalifikacijos darbuotojų, nes, išaugus projektavimo paslaugų apim88

tims, savų išteklių neužteko. Pasikviečiau patyrusių statybininkų, dirbusių statybose ar statybų įmonėse. Nors jie buvo naujokai projektavimo srityje, bet ankstesniuose darbuose įgyvendinę projektus, vykdę jų priežiūrą, jie puikiai pastebėdavo projektinius sprendinius, kuriuos būtų sunku praktiškai įdiegti; nors teoriškai jie atrodė geri, žinojo, kokios problemos iškyla per statybą ar jau veikiant gamykloms. Toks patyrusių projektuotojų ir gamybininkų tandemas pateisino lūkesčius.

LSPI buvo įsteigtas statybos industrijos įmonėms projektuoti. Projektavome naujus Vilniaus namų statybos kombinato cechus Aukštuosiuose Paneriuose ir rekonstravome jo dabartinius cechus Žemuosiuose Paneriuose, rengėme Klaipėdos namų statybos kombinato rekonstrukcijos projektą. Anksčiau daugelio projektų technologijos dalis rengdavo Maskvos, tuometinio Leningrado specializuoti institutai. Mes, sustiprindami technologijos skyrių kviesdami patyrusius technologus, atsisakėme šios praktikos.

Kad ateityje Institutas neprarastų užsakymų, be statybos industrijos įmonių ir toliau projektavome kitų paskirčių pastatus. LSPI suprojektavo nemažai įvairių autoservisų, valstybinių mazuto atsargų bazę Aukštuosiuose Paneriuose. 1991 m. LSPI atšventė įkurtuves naujai pastatytuose rūmuose Lukiškių gatvėje.

JURGIS ALGIMANTAS BUČIUS

Jurgis Algimantas Bučius su kolege Vilia Kriaučiukaite per tarptautinį seminarą „Pastatų modernizacijos klausimai“

Filialo ir LSPI veiklos patirtis per kelias inžinierių kartas tapo šių institutų pagrindu, dabar veikiančio vieno iš stambiausių Lietuvos statybos projektavimo institutų „Sweco Lietuva“ inžineriniu paveldu.

Ar sunku buvo laikyti vadovo batutą 28 metus ir „diriguoti“ gausiam projektuotojų ansambliui?

Nesiskundžiu. Mano vadovaujami specialistai buvo tikri savo srities žinovai, darbštūs, sąžiningi, paklusnūs. Šis darbas buvo vienas malonumas, nors tam reikia daug proto ir kūno jėgų. Dėkingas, kad gyvenimas man suteikė tokią galimybę.

Svarbiausias rūpestis – Statybos įstatymas Statybos ir urbanistikos ministerijoje darbą pradėjau nuo LR Statybos įstatymo projekto rengimo tam sudarytoje darbo grupėje. Man teko pagrindinio kūrėjo vaidmuo. Anksčiau pirminis projektas buvo parengtas sekant analogišku Lenkijos įstatymu. Susipažinau su daugelio šalių tos srities įstatymais, Europos Sąjungos direktyvomis ir kitais teisės aktais. Kartu su kolegomis parengėme naują įstatymo projektą, derinome jį su daugeliu ministerijų bei kitomis žinybomis, LR Seimo komitetais. 2006 m.

Statybos įstatymas buvo priimtas. Vėliau, Lietuvai vis gilyn žengiant į laisvąją rinką, teko jį papildyti, iš

dalies keisti. Kol dirbau ministerijoje, tai buvo mano svarbiausias rūpestis.

Pagal įstatymą Lietuvoje buvo įdiegta Nacionalinė statybos techninio normavimo sistema, suderinta su Europos Sąjungos teise. Parengta daug poįstatyminių teisės aktų – Vyriausybės nutarimų projektų, statybos techninių reglamentų. Nemažai jų teko rengti ir man, nagrinėti kitų parengtus dokumentų projektus. Ne kartą dalyvavau tarptautiniuose seminaruose Berlyne, Kopenhagoje įvairiais statybos ir projektavimo klausimais.

Teko skaityti paskaitas pagrindinės statybos technikos sričių vadovams Kokybės vadybos centro prie Vilniaus Gedimino technikos universiteto organizuotuose atestavimo kursuose. Aktualius klausimus nagrinėjau žiniasklaidoje, įvairiuose kituose leidiniuose.

2004 m. antrą kartą išėjau į pensiją. Tačiau ir senatvėje likau ištikimas savo gyvenimo mylimajai – statybai, seku jos žingsnius, bendrauju su buvusiais kolegomis.

Džiaugiuosi, kad turiu laiko kurti poeziją. Išleidau tris eilėraščių knygas, rengiu ketvirtą. Turiu gražią šeimą: žmona – Birutė (pensininkė), dukra Diana – grožinės literatūros redaktorė ir vertėja, sūnus Almantas – Vilniaus mažojo teatro scenos įrenginių skyriaus vedėjas, sūnus Remigijus – Nacionalinio dramos teatro aktorius, o anūkas Paulius – muzikos technologijos bakalauras.

Autorius Jurgis Algimantas Bučius

89

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Antanas Butkus Nuo planinės iki europietiškos statybos Prieš keletą metų pasitraukęs iš vienos didžiausių Lietuvoje statybos kompanijų vadovo posto, šiandien Antanas Butkus mėgaujasi užtarnautu poilsiu keliaudamas po Lietuvą ir pasaulį. „YIT Kausta“ (buvusio Kauno statybos kombinato) generalinio direktoriaus pareigas ėjęs net 23 metus, Antanas Butkus iš arti pažino ir sovietinę, ir vakarietišką statybą.

90

ANTANAS BUTKUS

„YIT Kausta“ atliko Seimo II rūmų rekonstrukciją

I

lgus metus savo laiką planavęs minutėmis, A. Butkus sako iki šiol neatsikratęs šio įpročio: „Pasitraukus iš aktyvios profesinės veiklos iš pradžių labai trūko darbo, dar ketverius metus buvau Lietuvos statybininkų asociacijos viceprezidentu, talkinau KTU Statybos fakultetui, o dabar, nors likau tik asociacijos garbės viceprezidentu, įpratau mėgautis.

Turiu aistrą žvejybai, užsibrėžiau tikslą apkeliauti visą Lietuvą – per penkerius metus pavyko jį įgyvendinti.“ Baigęs mokslus Kauno politechnikume, aštuoniolikmetis įsidarbino Kauno kelių ir tiltų eksploatacijos treste, prižiūrėjo gatves ir tiltus. Pradėjęs dirbti techniku, Antanas Butkus neilgai trukus tapo vyr. meistru, vėliau – gelžbetonio gamybos vadovu ir gamybos technikos viršininku. „Statyba man patiko tuo, jog yra konkretus techninis darbas. Po technikumo toliau mokiausi, įstojau į KTU Statybos fakultetą, norėjau būti statybininku“, – pasakoja A. Butkus.

Pakviestas tapti jos vyr. inžinieriumi, jaunas specialistas vos po metų ėmė vadovauti įstaigai. „Įdomus buvo metas, kūrybingas darbas, ir Kauno Laisvės alėją rekonstravome, ir daug įvairių pastatų. Bet man vis kažko trūko, neapleido jausmas, kad čia tik remontas, dar netikra statyba. Kai K. Grigaitis, legendinis tuometinio Kauno statybos tresto valdytojas, mane susirado, papildoma paskata tapti jo pavaduotoju civilinių objektų statybai tapo ir skirtas butas. Čia jau prasidėjo tikroji statyba, mokyklos, Kauno onkologinis dispanseris, Kauno akademinių klinikų plėtra, gyvenamieji namai ir kiti dideli objektai“, – prisimena A. Butkus.

Vėliau, prasidėjus pokyčiams, tuometiniam Kauno namų statybos kombinato vadovui Z. Grigošaičiui palikus postą, A. Butkui pasiūlyta užimti jo pareigas: „Nelabai norėjau, statyti stambiaplokščius namus atrodė nuobodus darbas, lyg koks konvejeris. Bet įkalbėjo. Taip 23 metus iki pensijos ten ir pradirbau.“

Statyti stambiaplokščius namus atrodė nuobodus darbas

Statyti važiavo už 4000 kilometrų – į įšalo žemę

Nuo 1975 m. A. Butkus pradėjo dirbti Kauno statybos ir remonto tresto apdailos darbų valdyboje.

„Žvelgdamas į savo darbo veiklą, visą laiką matau nuolatinius pokyčius, – sako Antanas Butkus. – 91

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

„YIT Kausta“ pastatė naująjį keleivių terminalą Tarptautiniame Vilniaus oro uoste

Pirmiausiai man pačiam reikėjo adaptuotis prie to kombinato, buvo ir statyba, ir gamyba. Gana greitai pajutau, kad didžiausia problema – perspektyva – būtina žiūrėti į ateitį.“ Kita tų laikų problema, pašnekovo teigimu, buvo tai, jog Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos šalims, buvo privalu dalyvauti statant miestus Sibiro naftininkams: „Tiumenės srityje, netoli Surguto, su latviais ir estais statėme Kogalymo miestą. Prikraudavome 40–50 vagonų specialiai šiaurės klimato sąlygoms pagamintų sieninių panelių ir važiuodavome 4000 km statyti. O ten Sibiras, įšalas. Statybininkai buvo skatinami butais – išdirbus 3 metus Sibire, Lietuvoje jiems buvo skiriamas butas. Rusijoje trūko kvalifikuotų darbininkų, rinkdavome juos iš visos Lietuvos. Vėliau teko ir prie Slavutičiaus statybų Ukrainoje, ir Karelijoje dirbti.“

tis dėl to nesibaigė, visiems pradėjo trūkti darbo, ūkyje ir statyboje prasidėjo privatizacija. Statybos trestų valdybos pradėjo privatizuotis atskirai, įsivaizdavo, kad mažesniems bus lengviau išsilaikyti, bet mes išsilaikėme. Kartu su Panevėžio statybos trestu ir „Montuotoju“. Kombinatas ir gamykla buvo privatizuoti atskirai, bet neilgam“, – pasakojo A. Butkus. Vėliau gamyklos akcijos buvo supirktos – gamykla ir kombinatas liko vienose rankose.

Vokiečiai supažindino su šiuolaikinėmis technologijomis

1987 m. įvedus reikalavimą, kad tai, ką stato, patys turi ir projektuoti, statybos kombinatas, į komandą pakvietęs 35 projektuotojus ir architektus, tapo projektavimo ir statybos susivienijimu „Kaunas“. A. Butkus tuometinio sąjungos statybos komiteto, kuriam vadovavo B. Jelcinas, buvo iškviestas ir į Maskvą, kad kitus pamokytų projektuoti.

Po privatizacijos tapo aišku, kad stambiaplokščių namų statybos poreikio nebus, valstybė nepajėgs, o tendencija statyti mūrinius pastatus plinta. Įmonės vadovas suprato – perspektyva neilga, reikia ieškoti objektų, burti universalią komandą, pajėgią statyti visokius pastatus: „Kaune kaip tik ruošėsi statyti valymo įrenginius, laimėjome konkursą ir pradėjau rinkti komandą, gebančią statyti tokio masto objektus. Ypač trūko vadovaujančių žmonių. Pasikviečiau A. Nekrašių ir A. Jarašiūną, kitus buvusius kolegas iš statybos tresto ir pradėjome sėkmingai dirbti. Lietuvoje darbų trūko ir vėl grįžome prie statybų Kogalyme, Surgute, Karelijoje, Pamaskvėje ir Karaliaučiuje.

Valiutų kursai svyravo, atsiskaitymas vykdavo natūriniais mainais.“

Vėliau sekė Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas ir visi su tuo susiję įvykiai. „Laikotarpis buvo labai sunkus, prasidėjo ekonominė blokada.

Su tuometiniu statybos ministro pavaduotoju A. Šeštakausku ir vyriausybės nariais važiavome pas naftininkus prašydami jų pagalbos siekiant, kad Sąjungos centrinė vadovybė liautųsi blokavusi naftos produktų gavimą. Kiek tai padėjo, nežinia, sunkme-

Netrukus Antano Butkaus vadovaujama komanda gavo lemtingą patirtį – kartu su kitomis statybinėmis organizacijomis laimėjus konkursą Lidoje įmonei buvo patikėta pastatyti karinį miestelį, kurio užsakovai buvo vokiečiai. „Tai buvo pirmasis objektas visiems Lietuvos statybininkams, kuomet teko dirbti su Vakarų Europa, didžiulė mokykla tiek ruošiantis projektui, tiek reikalavimų kokybei prasme.

Jelcinas lietuvį kvietė kitų mokyti

92

ANTANAS BUTKUS

Svarbi buvo ir patirtis, susijusi su technologijomis – vokiečiai atvežė įrankių, pamatėme, kokios yra šiuolaikinės statybų technologijos“, – sako pašnekovas, dėkingas dėl to, kad vokiečiai lietuvius išmokė ir tvarkos, ir terminų laikymosi statybvietėje.

Suomiai išmokė gerbti savo vertybes – ne tik deklaruoti, bet ir jų laikytis Sugrįžę į Lietuvą vyrai iškart įkūrė antrinę įmonę, užsiėmusią vakarietiškos įrangos prekyba, o ir įgyta patirtis leido turėti konkurencinį pranašumą, būti kvalifikuotesniems ir plėsti veiklą.

Prieš prasidedant 1998 m. krizei, A. Butkaus vadovaujama įmonė jau daugiau kaip pusę statybų vykdė už Lietuvos ribų: „Tai, kas buvo mūsų privalumas, tapo akmeniu po kaklu – arba visai neatgavome pinigų, arba atgavome nuvertėjusiais rubliais. Supratome, kad reikia ieškoti arba strateginio, arba finansinio investuotojo. Taip „Kaustoje“ atsirado suomiai, buvę mūsų subrangovai statant Kauno valymo įrenginius. Derybos su „YIT“ buvo trumpos, dėl visko susitarėme labai greitai.“ 1998 m. „YIT Corporation“ įsigijo „Kaustą“. Šį žingsnį A. Butkus vertina kaip teisingą. Jo žodžiais, darbas su vokiečiais davė vienokios patirties, o su suomiais – kitokios: įmonė gavo vakarietiško įmonių valdymo ir darbo organizavimo pamokų.

Suomiai lietuvius kviesdavosi pas save, atvažiuodavo patys. Taip išmokė strateginio planavimo, personalo valdymo, marketingo, jau nekalbant apie technologijas. Ir svarbiausia, sako A. Butkus, privertė pakeisti požiūrį į apskaitą ir finansų valdymą: atsirado projektinis valdymas ir atskira kiekvieno objekto apskaita – už kiekvieno objekto valdymą atsakomybė teko jo statybos vadovui. Tada tai buvo didžiulė naujiena. Suomiai lietuvius išmokė ir gerbti savo vertybes: ne tik deklaruoti, bet ir jų laikytis.

„YIT Kausta“ rekonstravo Kauno Prisikėlimo bažnyčią

savo srities profesionalai ir labai atidžiai atrenkami subrangovai“, – prisimena A. Butkus.

Įdomiausias – „Kaustos“ laikotarpis

Sulig suomių atėjimu „YIT Kausta“ grįžo ir į gyvenamojo būsto statybos verslą. Tik priešingai nei konkurentai, pastatytus būstus parduodantys per tarpininkus, butus ir individualius namus įmonė pardavinėjo tik pati: „Tam, kad turėtume tiesioginį kontaktą su pirkėju. Ir čia suomių patirtis labai pravertė – jie stato labai racionaliai suprojektuotus ir ergonomiškus būstus. Suomiams pritarus, tik pagal sąnaudas, be jokio pelno, įmonė rekonstravo ir Kauno Prisikėlimo bažnyčią.“

Antano Butkaus vadovaujama „YIT Kausta“ tapo ir rekordiškai trumpų statybų pradininke. Pirmosios „Maximos“ buvo pastatytos per pusmetį, Vilniaus „Akropolis“ ir Kauno „Mega“ – per 9 mėnesius. „Ir čia tik visuomeniniai objektai, o kur dar pramoninė statyba. Mūsų stiprioji pusė buvo personalas – visi

Paklaustas, kuriuo savo profesinės karjeros laikotarpiu labiausiai džiaugiasi, p. Antanas užtikrintai sako: „Įdomiausias – „Kaustos“ laikotarpis. Laikas nuo Nepriklausomybės atgavimo iki 1996 m. buvo pats sunkiausias, o kūrybingiausias – jau su suomiais.“ 93

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Leonas Rimantas Butkus Švietimas būtinas, jei norime pokyčių Nors pastaruosius kelerius metus AB „Pramprojektas“ jis nebedirba, tačiau projektavimo klausimai išlieka svarbūs – aktyviai dalyvauja Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos veikloje. Būtent ši organizacija inicijavo keletą svarbių pakeitimų statybų srities teisės aktuose.

94

LEONAS RIMANTAS BUTKUS

Klaipėdos naftos terminalas

S

u Kaune gyvenančiu ilgamečiu projektuotoju ir vienos stambiausių Lietuvoje projektavimo bendrovių vadovu L. R. Butkumi turėjome kalbėti apie jo asmenybę ir darbus. Tačiau nepastebimai vis grįždavome prie šiuo metu jį kamuojančių klausimų: projektavimo paslaugų verslo situacijos Lietuvoje, projektų kokybės, viešųjų konkursų rengimo tvarkos, projektuotojų atestavimo bei, regis, su kiekvienu nauju Aplinkos ministru pasikeičiančiais teisės aktais, reguliuojančiais statybų sritį.

paskelbus konkursą, niekas nenorėjo dalyvauti. Bijojo (aš taip pat), kad situacija nepasikeistų – bet kurią dieną galėjo viskas apsiversti“, – pasakojo L. R. Butkus. Galiausiai jis ir dar pora kolegų apsisprendė kandidatuoti.

„Tu man kainos nesakyk, geriau pasakok, ką žadi padaryti“

Tada konkursų dar neorganizuodavo. Tačiau užsakovai jau buvo išprusę. „Jei norėdavai gauti užsakymą, turėdavai pateikti kažkokią naujovę. Kaip sakydavo Lubys (a. a. Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas, verslininkas Bronislovas Lubys, – aut. past.) geriau neminėti kainos, o tai, ką žadi padaryti“, – apie pirmuosius privačios projektavimo įmonės žingsnius laisvoje rinkoje prisiminimais dalijosi pašnekovas.

„Į tuometinį Pramoninės statybos projektavimo institutą atėjau 1961 metais. Tuo metu buvo projektuotojų sprogimas – visko reikėjo daug ir greitai.

Kolektyve dirbo 720 žmonių“, – pasakojo 48-erius metus šioje įmonėje dirbęs kaunietis. Jis šmaikštauja, kad nieko daugiau nemoka – tik projektuoti: „Šis verslas įtraukia, nes projektai visąlaik keičiasi.“ Dirbti pradėjęs dar studijuodamas, L. R. Butkus „Pramprojekte“ išmėgino įvairias pareigybes – nuo žemiausio laiptelio iki aukščiausio, kada tapo bendrovės direktoriumi. „1991 m., kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybę, ministerija leido išsirinkti įmonės direktorių. Tačiau

„Aš parašiau sutikimą dirbti vieneriems metams.

Konkursą laimėjau, nes turėjau daugiausia patirties kaip projektuotojas“, – prisiminė pašnekovas. Iš pradžių bandęs dirbti tik vadovu, po trejų metų kaunietis grįžo ir į projektavimą. Prisimena, kad tuomet svarbiausia buvo rasti užsakymų.

Mokėsi parduoti save ir projektuoti tai, ko reikėjo Lietuvai Pašnekovas neslėpė, kad buvo sunku iš planinės ekonomikos pereiti į rinkos ekonomiką. Teko išmokti save parduoti, naudotis naujosiomis technologijomis.

95

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Kauno miesto vandens valymo įrenginių statyba

„Vykdant stambius projektus, mums labai padėjo užsienio įmonės. Pavyzdžiui, Kauno miesto valymo įrenginius projektavome kartu su švedais. Firmą, įsikūrusią Stokholme, surado AB „Kauno vandenys“ ir Kauno miesto savivaldybė“, – sakė L. R. Butkus.

Būtingės naftos terminalo projektą kauniečiai kūrė ir prižiūrėjo su amerikiečiais, kurie, pasak pašnekovo, atskleidė nemažai informacijos, kaip projektuoti rinkos ekonomikoje: „Pas juos į Hiustoną važiavome daugiau kaip 10 kartų.“ Vėliau darbo reikalais teko apsilankyti ne vienoje užsienio valstybėje. Stebėtis buvo kuo – lietuviai daug ką matė pirmą kartą ir gautas žinias stengėsi pritaikyti savo šalyje. Pavyzdžiui, sprendimą, kaip projektuoti naftos eksportą ir importą per plūdurą pakrantės zonoje neįrengiant vietos tankeriui prisišvartuoti. Būtent toks sprendimas, įvertinus Lietuvos pajūrio ypatumus, buvo priimtas Būtingės naftos terminalo projekte.

„Pakrikštijęs“ komjaunimo sekretorių ir nubaustas, surado darbą visam gyvenimui Visą gyvenimą projektavimo paslaugų versle besisukantį L. R. Butkų sunku įsivaizduoti kitoje srityje.

Tačiau projektuoti jis pradėjo atsitiktinai. „Buvau ketvirtakursis. Gyvenome bendrabutyje trise keturviečiame kambaryje. Vieną dieną, rudenį, 96

kaip dabar atsimenu, atkraustė naują studentą. O bendrabutyje buvo tradicija naujokus krikštyti. Mes taip ir padarėme. Tada dar nežinojome, kas jis. Kitą dieną paaiškėjo, kad vaikinas – komjaunimo sekretorius.

Nuėjęs pas rektorių pasiskundė. Rektorius Baršauskas mums pasakė, kad negali nieko padaryti – nuskriaudėte komjaunimo sekretorių, todėl be bausmės neliksite. Nusprendė, kad semestrą negausime stipendijos.

Reikėjo ieškotis darbo“, – pasakojo L. R. Butkus.

Netoli universiteto rūmų K. Donelaičio gatvėje buvo Pramoninės statybos projektavimo institutas, į kurį studentai ir patraukė. „Braižyti mokėjau, kiti – taip pat. Ir visus tris priėmė. Mane – į technologinį skyrių, nes mano specialybė – mechanikas technologas. Darbo sąlygos buvo puikios – į paskaitas ir laboratorinius išleisdavo, institutas arti. Taip dirbdamas pabaigiau ketvirtą bei penktą kursus“, – prisiminė pašnekovas.

Kai nori tik pinigus paimti, kokybė tampa nesvarbi Lyginti „anuos“ ir „šiuos“ laikus sudėtinga. Tačiau pašnekovas įsitikinęs, jog šiuo metu statybų projektavimo sritis išgyvena pokyčių etapą. Savo srities profesionalui ypač apmaudu dėl to, jog dabar projekto kokybė nėra tinkamai vertinama. Viešuosiuose konkursuose viską diktuoja vienintelis kriterijus – mažiausia kaina.

LEONAS RIMANTAS BUTKUS

nuostolį valstybei, nes europinės lėšos nepanaudojamos efektyviai. Kas yra projektavimo paslaugų kaina, neturinti ryšio su projekto kokybe? Tai – loterija“, – piktinosi pašnekovas.

Pasak jo, netrūksta ir tokių projektavimo įmonių, kurios dalyvauja konkursuose tik dėl to, kad laimėjusios įsipareigojimus ar jų dalis parduotų kitai įmonei.

Projektuotojų per daug, o darbų – mažėja L. R. Butkaus nuomone, šiuo metu projektuotojų mūsų šalyje yra per daug – dažnai įmonei trūksta darbų, todėl ir dalyvaujama visuose konkursuose iš eilės. Tačiau „užsukus“ europinių lėšų kranelį, projektavimo paslaugų įmonių turėtų sumažėti.

Kauno miesto vandens valymo įrenginiai

„Tai galbūt susiklostė dėl objektyvių sąlygų. Lietuva – maža šalis. Stambių projektavimo įmonių taip pat mažai liko. Tačiau susikūrė daug smulkių ir vidutinių. Tai privedė prie kokybės kritimo. Mažoje įmonėje yra tik po vieną savo srities specialistą. Projekto kokybė priklauso nuo jo atsakomybės, sąžiningumo, patirties. Darbo kokybės niekas nepatikrina, nes direktorius neturi reikiamų žinių visose srityse. Be to, neretai mažų įmonių direktoriai yra ir projektų vadovai“, – kalbėjo L. R. Butkus.

Kita priežastis – lengvai ateinantys europiniai pinigai. „Didžioji dalis stambių statybos projektų šiuo metu vykdoma naudojant Europos Sąjungos fondų lėšas. Visi mes suprantame: jei lėšų uždirbti nereikia, tai jos visai kitaip naudojamos. Kokybė tampa nebesvarbi, nes norima tik „paimti“ lėšas“, – atviravo buvęs projektavimo įmonės vadovas.

Kas yra projektavimo paslaugų kaina, neturinti ryšio su projekto kokybe?

Karčių žodžių jis negailėjo ir viešųjų pirkimų tvarkai. Pasak L. R. Butkaus, apie kokybę apskritai neįmanoma kalbėti, kai projektavimo paslaugų konkursai vykdomi vadovaujantis mažiausios kainos kriterijumi. „Aš tai vadinu nusikaltimu. Esu pasakęs Viešųjų pirkimų tarnyboje, kad tokia tvarka nuolat kuria

„Mano karta eina nuo arenos. Kai jų neliks, konkurencija mažės, tačiau iškils dar didesnis pavojus projektų kokybei. Specializuotoms įmonėms reikia jau dabar galvoti apie tai, ką jie darys, kokius projektus ruoš ateityje“, – kalbėjo L. R. Butkus, prisiminęs a. a. B. Lubio žodžius, kad geriau negyventi su vienos rūšies verslu, o turėti 5–6 rūšis. Žlugus vienai, pavyks išsilaikyti ant kitos.

Rengiasi šviesti valdininkus ir nesiliauja kariauti su Viešųjų pirkimų tarnyba Baigęs profesinę karjerą, L. R. Butkus ėmėsi spręsti projektavimo srities problemas – rengia pasiūlymus Aplinkos ministerijai, Viešųjų pirkimų tarnybai, teisės aktų, susijusių su projektavimo paslaugomis statybų srityje, pakeitimus ir, kaip pats sako, kariauja su Viešųjų pirkimų tarnyba. „Europoje ir JAV konkursai vyksta parenkant ekonomiškai naudingiausią variantą. Nuo šių metų liepos įsigaliojusi ES direktyva kalba tą patį. Tačiau kol ji tik rekomendacinio pobūdžio, Viešųjų pirkimų tarnyba spardosi ir nerodo iniciatyvos atsisakyti pasiūlymų vertinimo pagal projektavimo paslaugų kainą“, – sakė pašnekovas.

Jis nežada nuleisti rankų. Kartu su kolegomis iš Lietuvos projektavimo paslaugų įmonių asociacijos L. R. Butkus ketina surengti mokymus savivaldybių specialistams, atsakingiems už statyboms skirtų viešųjų pirkimų konkursų organizavimą: „Švietimas būtinas, jei norime pokyčių.“ 97

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Vytautas Čaplikas Turime modernią betono ir gelžbetonio pramonę Gelžbetonio pramonė – pagrindinė Vytauto Čapliko, Statybos industrijos asociacijos prezidento, profesinės veiklos erdvė. Jis ją žino geriausiai. Būtent betono gamybos pramonė, įsitikinęs V. Čaplikas, sukuria daug darbo vietų statybos, transporto sektoriaus specialistams. Šiame straipsnyje jis apžvelgia gelžbetonio pramonės plėtrą Lietuvoje.

98

VYTAUTAS ČAPLIKAS

A

plinkoje, kurioje augau, nebuvo statybininkų, šią specialybę pasirinkau nepaskatintas jokio pavyzdžio. Paauglystėje reikėjo užsidirbti pragyvenimui. Nesulaukęs 16-os, įsidarbinau Panevėžio gamybinių įmonių kombinato armatūros ceche. Dirbau per vasaros atostogas, mūrijau ir betonavau. Tokiu būdu pirmą kartą susidūriau su statybininko specialybe. Studentų darbo ir poilsio stovykloje, Zarasų rajone, gavau paskyrimą pastatyti mechaninių dirbtuvių pastatą, suprojektuotą iš surenkamojo gelžbetonio konstrukcijų. Planinėje rinkoje gelžbetonio gaminių nenupirksi. Važiavau į Daugpilio gamyklas, bet ten taip pat nieko nepešiau. Kolūkio pirmininkas, žvitrus vaikinas, pagal mano pateiktą specifikaciją parūpino sunkvežimį armatūros. Žvyro pasikasėme karjere, cemento taip pat parūpino pirmininkas. Kaimo dailidės klojinius surentė. Pastatėme, bet žymiai lėčiau, nei planavome. Tuomet supratau, kokie svarbūs statybininkui pramoniniai gaminiai.

Inžinieriaus kelias prasidėjo Vilniuje 1968 m., pabaigus studijas Kauno technologijos universitete (tuomet KPI). Buvau pakviestas darbuotis Statybos ministerijoje. Pareigos Pramonės valdyboje buvo susijusios su naujovėmis ir tai man patiko. Profesines žinias ir patirtį, sukauptą statybose, turėjau galimybę pritaikyti ir plėtoti bendradarbiaudamas su statybos pramonės specialistais. Ilgainiui gelžbetonio pramonė tapo pagrindine profesinės veiklos erdve.

Betonas Lietuvoje – jau nuo 1858 m.

Dr. Česlovo Ignatavičiaus žiniomis, Lietuvoje betonas pirmą kartą buvo panaudotas 1858 m. monolitiniams statinio pamatams. Metalą į betoną buvo pradėta dėti vėliau Kauno gynybinių fortų statyboje. Architektai ir statybininkai, supratę šių medžiagų reikšmę, plėtė jų naudojimą, kūrė naujas konstrukcijas.

1885 m. Kauno soboro statyboje sukurtas ir padarytas 16,35 m skersmens gelžbetoninis kupolas, tarnaujantis iki šių dienų. Daugiau gelžbetonio buvo pradėta naudoti tarpukario Lietuvoje praėjusio amžiaus trečiame ir ketvirtame dešimtmetyje.

Cemento gamykla Akmenėje paskatino gelžbetonio gamybą Po Antrojo pasaulinio karo cemento srautas iš Vakarų nutrūko. Iš rytų centralizuotas tiekimas buvo nepakankamas ir nestabilus. Tad tik 1952 m. Akmenėje pradėjus veikti cemento gamyklai, sąlygos naudoti betoną ir jo gaminius tapo palankesnės.

Statybos vadovai suvokė gelžbetonio vertę ir visokeriopai skatino gamybą.

Nepaisant cemento trūkumo, betono ir gelžbetonio gamyba pradėta organizuoti lauko poligonuose, vėliau jiems suteikiant savarankiškų įmonių statusą. Viena pirmųjų betono dirbinių savarankiška gamykla, turinti savo balansą, 1945 m. buvo Kauno betono gamykla.

1976 metais Statybos ministerijos sistemoje veikė 16 gelžbetonio konstrukcijų gamyklų (Vilniaus 1-oji GKG, Kauno 3-oji GKG, Klaipėdos 1-oji GKG, Šiaulių 1-oji GKG, Panevėžio 1-oji GKG, Alytaus GKG, Jonavos GKG, Vilniaus 1-oji GKG, Vilniaus 2-oji GKG, Kauno 1-oji GKG, Kauno 2-oji GKG, Klaipėdos 2-oji GKG, Vilniaus SNDG, Kauno SNDG, Klaipėdos NSK ir Šiaulių SNDG). Iš minėtų gamyklų 2016 m. kaip savarankiškos bendrovės arba jų padaliniai veikia 11 įmonių. Kaimo statybos ministerija ir Teritorinis kolūkio statybos susivienijimas valdė septynias gelžbetonio įmones, išliko trys.

Be šių statybos žinybų, valdžiusių didžiąją dalį šalies gelžbetonio pramonės gamybos potencialo, buvo ir kitų gamyklų.

Komunalinio ūkio ministerija prižiūrėjo Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje esančias betono gaminių įmones, skirtas tvarkyti miestų ir miestelių aplinkai.

Melioracijos ministerijai pavaldžios įmonės buvo Salininkuose, Utenoje, Ariogaloje, Šilutėje.

Kaune veikė Petrašiūnų gelžbetoninių atramų gamykla, Kybartuose – gelžbetonio gaminių gamykla, skirta geležinkelio infrastruktūros reikmėms.

Su Nepriklausomybe – rūpestis dėl betono pramonės ateities Lietuva turėjo stipriai išvystytą, viršijantį šalies poreikius, gelžbetonio įmonių tinklą. 1989 m. veikė 99

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

apie 50 gelžbetonio gamyklų. Vienam gyventojui tekdavo apie 0,7 kub. metrų per metus pagamintų betono ir gelžbetonio gaminių. Tačiau to buvo negana, žinybos planavo naujų gamyklų statybas. Naudojant Lietuvoje pagamintus gelžbetonio gaminius, Sibire buvo statomi gyvenamieji namai, visuomeniniai pastatai, tiesiami keliai.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, poreikis statyti naujas gamyklas atkrito, nes veikiančių įmonių produkcijos šalies rinkai tapo per daug. Šalies statybininkai ilgainiui neteko darbo Rusijoje, tad jiems taip pat nebereikėjo gaminių.

Permainų grėsmę šakos specialistai pajuto jau anksčiau. 1989 m. gegužės 12 d. Kauno technologijos universitete (tuomet KPI, Statybos fakultete) paminėti statybinių dirbinių ir konstrukcijų gamybos specialybės rengimo 25-erių metų sukaktį susirinko daugiau kaip 400 absolventų. Kalbėtojai reiškė susirūpinimą dėl įmonių statybos pramonės veiklos ateities. Rūpestis iš tiesų buvo pagrįstas realybe, nes, trūkinėjant planinės ekonomikos ryšiams, šaliai tokio kiekio produkcijos nebereikėjo.

Be to, pasenusi, daug žmogaus darbo rankų reikalaujanti, energijai imli technologija negalėjo tiekti rinkai konkurencingos produkcijos. Minėtame renginyje buvo išrinkta Gelžbetonio įmonių veiklos koordinacinė taryba, kuriai pavesta kreiptis į šalies vyriausybę.

Nors jau stovėjome laisvosios rinkos prieangyje, tačiau vis dar tikėta, kad šalies vyriausybė centralizuotu būdu padės spręsti keliamas problemas. 1991 m. pradžioje koordinacinė taryba rašė LR vyriausybei, kad tebegalioja TSRS normatyviniai dokumentai, nėra statybos koncepcijos, neparuošti statybos techniniai normatyvai. Prašė patvirtinti statybos industrijos techninių normatyvų ruošimo programą, Tačiau, kaip parodė tolimesnė praktika, daugelį problemų gamybininkai turėjo spręsti savo jėgomis.

Stebėjo, kad nebūtų monopolizuojama produkcijos kokybės kontrolė Įmonės, siekiančios išlikti rinkoje, būrėsi į asociacijas. Pirmoji asociacija „Lietuvos gelžbetonis“, vienijanti Statybos ministerijai pavaldžias gelžbetonio gamyklas, įsisteigė 1990 metais. Jos vadovu tapo 100

Gediminas Puodžiūnas. Asociacija gyvavo neilgai.

Kaip ir daugelio kitų asociacijų, Ministro Pirmininko Gedimino Vagnoriaus 1991 m. balandžio 26 d. nutarimas jos veiklą nutraukė. Tuomet išliko tik Kaimo statybos industrijos asociacija. 1994 m. gelžbetonio pramonės atstovai, reorganizavę Kaimo statybos industrijos asociaciją, įsteigė Statybos industrijos asociaciją, vienijančią įmones pagal veiklos pobūdį. Asociacijos prezidentu nariai išrinko Gerardą Brazauską, viceprezidentu mane, Vytautą Čapliką.

Lietuvos gelžbetonio gamyklos pasižymėjo nemenku techniniu lygiu, stabilia produkcijos kokybe.

Silpnoji jos pusė buvo pasenę įrenginiai, neefektyvus energijos naudojimas, didelė gaminių įvairovė, sovietiniai techniniai normatyvai, atsiribojimas nuo Vakarų pasaulio naujovių.

Visuomeninė organizacija tapo vienintele jėga, galinti ir privalanti ginti šio verslo interesus. Jos nariai aktyviai reiškė savo nuomonę ir teikė siūlymus dėl verslo kontrolės pokyčių ir produkcijos vertinimo naujovių, įskaitant valdžios siūlomą privalomąjį sertifikavimą ir panašiai. Asociacija betarpiškai dalyvavo įsteigiant standartų technikos komitetą „Betonas ir gelžbetonis“.

Keliai į Vakarų Europą – link gamybos proceso automatizavimo Lietuvos nepriklausomybė atvėrė kelius į Vakarų Europą. Domino ne vien technologinės naujovės, buvo naudinga sužinoti, ką naujo gamintojai siūlo rinkai. Organizavome narių išvykas į pasaulines statybos parodas Berlyne, Leipcige, Miunchene, Dalase ir kituose Vakarų pasaulio miestuose. 1994 m. lankiausi Olandijos gelžbetonio gamintojų sąjungoje, įmonėse, parsivežiau pavyzdžių apie sėkmingą aplinkos tvarkymo elementų gamybos verslą toje šalyje bei kitas ten įprastas naujovės. Ypatingai vertinama buvo, kas treji metai rengiama, statybos mašinų ir įrengimų paroda „BAUMA“. Pirmasis iš asociacijos narių ją „atrado“ ir 1995 m. aplankė UAB „Kauno gelžbetonis“ vadovas Algimantas Aleksynas.

Parsivežtos idėjos ir įmonių investicijos, pradedant 1996 m., neįtikėtinai sparčiai pradėjo keisti

VYTAUTAS ČAPLIKAS

Moderni 21,5 metrų sija, pagaminta Lietuvoje – Skandinavijos statyboms

gamyklų galimybes. Procesas prasidėjo keičiant pasenusias gamybos technologijas, atsirado naujos pusiau automatinės betoninių grindinio trinkelių gamybos mašinos, vėliau – automatizuotos technologinės linijos, automatinės betono mišinių gamybos linijos.

Valdas Gauronskis – daug ir nuoširdžiai padėjo ir padeda gamybininkams susigaudyti klaidžiose naujų ES normatyvų labirintuose, taip stiprindami jų konkurencinius gebėjimus.

Perimti ES normatyvai

Likimas man suteikė galimybę pamatyti daug įmonių planinės ekonomikos ir šiais laikais, Rytuose ir Vakaruose, stebėti, kaip jos keitėsi Lietuvoje, bendrauti ir bendradarbiauti su jose dirbančiais žmonėmis. Ypatingą pagarbą ir padėką jaučiu aktyviausiems asociacijos nariams, įmonių vadovams, tarp jų: Algimantui Aleksynui, Vytautui Kučinskui, Stasiui Pakarkliui, Vladimirui Žuravliovui, Alfredui Masaičiui, Vaclovui Žagariui, Robertui Jankauskui, Gediminui Kunčinui, Kęstučiui Paulauskui, kurie nuo pat asociacijos įsteigimo netausoja savo laiko ir lėšų bendrų problemų sprendimui.

Kartu su įmonių modernizavimu buvo vykdomas Europos Sąjungos normatyvų perėmimas. Tam padėjo standartų komitetas „Betonas ir gelžbetonis“, kuriame aktyviai darbuojasi Vilniaus Gedimino technikos universiteto dr. Gintautas Skripkiūnas ir dr. Algirdas Gumuliauskas, asociacijos nariai.

A. Gumuliauskas ypač daug nuveikė kurdamas lietuviškus terminus, dirbdamas darbo grupėse, rengusiose Lietuvos betono standartus. G. Skripkiūnas ir V. Čaplikas yra ES technikos komiteto (CEN 229) darbo grupės nariai. Pereinamuoju laikotarpiu asociacija parengė daugiau kaip 100 įmonės standartų, kurie padėjo užpildyti techninių specifikaciją vakuumą, kai nebeturėjome teisės naudotis sovietiniais standartais. Kad ES standartų techninių reikalavimų įgyvendinimas vyktų sklandžiai ir laiku būtų pasirengta atitinkamų ES direktyvų ir reglamentų reikalavimų vykdymui, rengėme seminarus ir mokymus. Aplinkos ministerijos darbuotojai – Irena Urnikienė, Dainius Čergelis, SPSC vadovas Robertas Encius, ekspertai Vytautas Šidlauskas ir

Aktyvūs ir pasiaukojantys asociacijos nariai

Ištikimi savo profesijai ir veiklūs buvo asociacijos nariai steigėjai, kurių jau nėra šioje žemėje. Su pagarbia rimtimi prisimename Rimantą Pakerį, Juozą Iešmantavičių, Laimutį Survilą, Vytą Leonavičių ir Joną Pečiulį. Šalyje turime pajėgią ir modernią betono ir gelžbetonio pramonę, gebančią aprūpinti ne tik vidaus statybos rinką. Skandinavijoje jau nemažai pastatyta, naudojant gelžbetonio gaminius iš Lietuvos. Tai džiugina.

101

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Eduardas Černulis Svajonių iššūkis – tunelis iš Klaipėdos į Neringą Didžiausia bendrovės „Inžineriniai tinklai“ generalinio direktoriaus Eduardo Černulio svajonė – pastatyti tunelį iš Klaipėdos į Neringą. Tai būtų didžiausias inžinerinis iššūkis ir didžiausias įmonės pasiekimas. „Norisi tokio projekto, kad būtų galima parodyti viską, ką sugebame, ir dar daugiau“, – sako jis.

102

EDUARDAS ČERNULIS

Skiedrų gamybos pastato statybos darbai „IKEA Industry“ gamykloje 2010 m.

B

endrovei „Inžineriniai tinklai“ (arba INTI) Eduardas Černulis vadovauja jau penkioliktus metus. Įmonę 1992 m. įkūrė buvę jo kolegos.

Jie būsimą įmonės vadovą ir pasikvietė dirbti kartu.

Vienas iš pirmųjų objektų, kuriame teko darbuotis E. Černuliui, prisijungus prie savo kolegų, buvo Būtingė. Vadovaujant E. Černuliui, buvo pakloti pirmieji būsimo Būtingės naftos terminalo vamzdynai.

Būti pirmiesiems „Inžinerinių tinklų“ specialistams tenka dažnai, nes jie atlieka ne tik bendruosius – betonavimo, konstrukcijų montavimo, žemės kasimo, aplinkos tvarkymo, – bet ir specialiuosius – vandentiekio ir nuotekų tinklų bei nuotekų valymo įrenginių montavimo, vandentiekio ir nuotekų siurblinių, vandens gerinimo įrenginių statybos ir rekonstravimo, gruntinio vandens lygio pažeminimo – statybos darbus. Bendrovė teikia ir konsultacijas užsakovams rengiant projektus.

tetas) 1989 m. įgijo taikomosios geodezijos specialybę. Įsidarbino Kauno statybos tresto inžinerinių tinklų statybos 12-oje valdyboje.

Vienas pirmųjų darbų – tuometinio Mičiurino tarybinio ūkio-technikumo statyba, kur buvo patikėta vadovauti užbaigiant inžinerinių tinklų montavimą. Vėliau sekė objektas po objekto: švaraus vandens rezervuarai Aleksote, požeminių garažų tinklai, lietaus vandens kolektorius Garliavoje, inžineriniai tinklai Fredoje ir kiti. Bet kai iš sovietinės planinės ekonomikos paveldėti dideli užsakymai – magistralinių tinklų tiesimas, kiti stambūs objektai – baigėsi, darbų teko ieškoti patiems.

Virsmo pamokos: objektas yra – pinigų nėra

Prasidėjo ir privatizacija. „Tuo metu mes už investicinius čekius išpirkome įmonės akcijas, bet ėmė trūkti tvirtos vadovo rankos. Aš tuo metu dirbau darbų vykdytoju ir į strateginį planavimą nesikišau, tačiau mačiau, kas vyko. Norėjosi ką nors daryti, kad valdyba neiširtų“, – prisiminimais apie statybų sektoriuje pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais susiklosčiusią padėtį dalijasi E. Černulis.

E. Černulis Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar Vilniaus Gedimino technikos universi-

Kaip tik tuo metu, apie 1992–1993 m., akcinė bendrovė „Kauno požemis“, sulaukė pasiūlymo iš 103

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Būtingės naftos terminalas, aikštelės inžineriniai tinklai, 1997–1999 m.

Rusijos statomam gyvenamųjų namų kvartalui kloti tinklus. Atvažiavęs į būsimą objektą, griebėsi už galvos, nes pamatė, kokia apdaužyta technika, su kuria teks dirbti, nukelta nuo geležinkelio platformų. „Beveik visus resursus išleidau tos įrangos remontui“, – sako pašnekovas.

Civilizacija prasideda nuo vamzdynų Pasiūlymo pereiti dirbti į UAB „Inžineriniai tinklai“ p. Eduardas buvo sulaukęs dar prieš išvykdamas į Rusiją, bet vis delsė. Bet kai grįžo, naujoje įmonėje įsidarbino vyriausiuoju darbų vykdytoju. Vėliau buvo paskirtas statybos aikštelės viršininku, dar po kurio laiko tapo direktoriaus pavaduotoju statybai, statybos direktoriumi, o nuo 2001-ųjų eina generalinio direktoriaus pareigas.

Pritaikęs sukauptas žinias, jis sėkmingai vadovavo medienos kombinato „Eglė“ inžinerinių tinklų rekonstrukcijai Kazlų Rūdoje. Dirbti šiame objekte buvo sudėtinga dėl to, kad trūko erdvės, buvo aukštas gruntinio vandens lygis. Teko jam padirbėti ir šiaurinėje bei pietinėje Santariškių dalyje, kur bendrovės „Inžineriniai tinklai“ vyrai klojo inžinerinius tinklus būsimam daugiabučių kvartalui. Viename iš šių darbų etapų teko dalyvauti ir E. Černuliui, kurį su komanda atsiuntė padėti čia jau dirbančiam darbų vykdytojui.

Vėliau „Inžineriniai tinklai“ kartu su kita Kauno bendrove laimėjo Būtingės naftos terminalo statybos konkursą, ir jį paskyrė statybos aikštelės viršininku.

104

Buitinių nuotekų įrenginių išplėtimo darbai Kazlų Rūdoje, 2010 m.

Sprendimas, vertas vadovėlio Bene sunkiausia E. Černuliui atsakyti į klausimą, kurie objektai jam kėlė daugiausia galvos skausmo. „Kai vyko Zoknių oro uosto rekonstrukcija, Krašto apsaugos ministerijos užsakymu 2005 m. mes įrengėme 5 kilometrus vandens nuvedimo nuo pakilimo takų kolektorius, kurių diametras – nuo 400 iki 1600 centimetrų. Vamzdyno gylis – iki 5,5 metro, gruntas vandeningas, terminas darbams atlikti buvo – vos 3 mėnesiai. Abejoju, ar pats užsakovas tikėjo, kad mes spėsime per tokį trumpą laiką atlikti visus darbus, bet mes parodėme, ką sugebame“, – pasakoja jis.

Teko pasukti galvas ir tada, kai „Ikea“ užsakymu jų ceche Kazlų Rūdoje statė pastatą medžio rąstų smulkintuvui, vadinamajam „bebrui“ – vienam iš galingiausių pasaulyje tokio pobūdžio įrenginių, sparčiai „graužiančiam“ ir medžio drožlėmis paverčiančiam didžiulius rąstus. „Kadangi pats įrenginys sveria apie 60 tonų ir veikdamas sukelia didelę vibraciją, todėl pamatai jam turėjo būti ypač tvirti ir atsakingai įrengti. Priimti mūsų darbo atvažiavo patys įrenginio gamintojai iš vokiečių kompanijos“, – dar vieną sėmingai įvykdytą neeilinį užsakymą prisimena E. Černulis. Įveiktu iššūkiu jis vadina ir vieną pastarųjų metų darbų – technologiškai sudėtingą Alytaus miesto vandens gerinimo įrenginių statybą: kad miesto gyventojams nepritrūktų vandens, teko dirbti užtikrinant nepertraukiamą vandens tiekimą.

EDUARDAS ČERNULIS

vėliau net parengėme knygas-mokymo priemones vamzdynų montuotojams ir ekskavatorių operatoriams“, – pasakoja E. Černulis apie projektą, kurį įgyvendino, investavę dalį savo lėšų ir gavę ES struktūrinių fondų paramą. Į klausimą, ar paruošti specialistai neišeina pas konkurentus, pašnekovas atsako, kad dažniau taip elgiasi žemesnės kvalifikacijos darbuotojai, bet nemažai tų, kurie buvo susigundę išvažiuoti į užsienį, sugrįžta ir prašosi priimami atgal. O profesionalai labai retai išeina. Yra nemažai žmonių, dirbančių nuo pat įmonės įkūrimo, o vienam darbuotojui – jau 75 metai.

Alytaus vandens gerinimo įrenginių pastatas, 2015 m.

Specialistus užsiaugino patys Apie sunkumus nelinkęs kalbėti „Inžinerinių tinklų“ vadovas pripažįsta, kad vadovauti objekto, net ir labai sudėtingo, statybai, ir vadovauti įmonei – ne tas pats ir tik puse lūpų užsimena, kad 2001 m., kai tapo generaliniu direktoriumi, įmonės apyvarta dėl Rusijos krizės buvo sumenkusi. O per praėjusio dešimtmečio pabaigoje atėjusį sunkmetį, kurį išgyveno bene visos statybų sektoriaus įmonės, skausmingų sprendimų apskritai pavyko išvengti.

Daug noriau jis pasakoja apie tai, kad per 14 m., kai vadovauja bendrovei, jos apyvarta padidėjo maždaug 13 kartų, suformuotas technikos parkas, įmonėje dirbančių žmonių skaičius išaugo 5–6 kartus, pernai ne sezono metu joje dirbo beveik 140 žmonių. 2014 m. įmonės apyvarta siekė 27 mln. litų.

Pastaruosius 4 metus įmonė plečia savo pajėgumą ir, užuot atidavusi statybinės dalies darbus subrangovams, juos atlikti patiki saviems specialistams, o bendrovės kuriama pridėtinė vertė dėl universalumo taip pat didėja. Auga ir darbuotojų kvalifikacija. „Labai trūko kvalifikuotų vamzdynų montuotojų ir ekskavatorių operatorių, todėl mes suradome, kas mokys, ir pradėjome juos ruošti. Jei matydavome, kad per sezoną pagalbiniams darbams atlikti priimtas žmogus gabus ir netingi dirbti, kviesdavome žiemą jį ateiti mokytis, kelti kvalifikaciją. Taip kolektyvą savo jėgomis ir išauginome. O

Svajonių iššūkis – tunelis iš Klaipėdos į Neringą Pasak E. Černulio, visus 26-erius metus jis darbuojasi toje pačioje srityje, tik palyginti su ankstesnėmis pareigomis, atsakomybės našta padidėjo, o įmonės veikla tapo daug platesnė. Dabar, atrodo, laukia dar vienas iššūkis. „Kartu su tokio paties profilio Lenkijos įmone mes dalyvaujame konkurse dėl Varšuvos kolektoriaus renovacijos“, – ateities planais dalijasi E. Černulis ir prasitaria, kad į tarptautinę rinką žengs ne kaip UAB „Inžineriniai tinklai“, o UAB „Inti“.

Pabrėžęs, kad bet kokiame darbe svarbu tikėti tuo, ką darai, o verslo partneriai, tiekėjai ir užsakovai pasitikės tada, kai laikysies duoto pažado, jis tikina visada siekęs kuo geresnių rezultatų, o ne aukštesnių postų.

O kai jau dirbdamas generaliniu direktoriumi, nusprendė, kad vadovui privalu turėti vadybos žinių, tad 2007 m. baigė KTU Tarptautinės verslo vadybos ir administravimo studijas bei įgijo vadybos ir verslo administravimo magistro laipsnį.

E. Černulis pripažįsta laukiantis tos dienos, kai eurais galės mokėti darbuotojams tokius atlyginimus, kokie tokio lygio specialistams mokami stipriausiose Vakarų Europos šalyse.

Bet didžiausia jo svajonė – tunelis iš Klaipėdos į Neringą: „Būtų labai smagu, jeigu pavyktų pastatyti tokį tunelį. Nors jo gal ir nebus, bet tai būtų didžiausias iššūkis inžineriniu požiūriu ir didžiausias mūsų įmonės pasiekimas.“ 105

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Prof. Alfonsas Daniūnas Gyvenimas, paskirtas VGTU Žmogaus gyvenimo vertė matuojama ne tik pagal pragyventų metų skaičių, bet ir pagal tai, ką gero nuveikė kitiems. Jei tokiu rezultatu laikytume išsilavinusius, prasmingą gyvenimo kelią pasirinkusius išugdytus kūrėjus ir tyrėjus, tai šiandieninis VGTU rektorius prof. Alfonsas Daniūnas būtų tarp prasmingiausiai savo metus leidžiančių. Jis ypač džiaugiasi, kad per daugiau kaip tris jo darbo VGTU dešimtmečius išaugo nauja mokslininkų karta, buvo parengta ir inžinierių diplomus gavo apie 70 tūkst. jaunuolių, iš kurių nemaža dalis yra ir tarp plačiai užsienyje žinomų mokslininkų, gamybos organizatorių ir vadovų, politikų.

106

ALFONSAS DANIŪNAS

R

ektoriui teko ir tenka ypač daug darbuotis po Kovo 11-osios, po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo pertvarkant buvusį inžinerinės statybos institutą (VISI) į Technikos universitetą, peržiūrint turėtas ir sukuriant naujas studijų programas, atitinkančias analogiškų demokratinių Vakarų valstybių universitetų programas.

Taip pat nemažai prisidėjo pertvarkant universitete mokslo tiriamųjų darbų organizavimą ir valdymą.

Beje, nepaisant daug laiko bei pastangų reikalaujančių studijų proceso organizavimo (rektorius dirbo ne tik dėstytoju, bet ir prodekanu, keletą kadencijų buvo studijų prorektorius), niekada nenutraukė ir mokslo tiriamosios veiklos, dalyvavo ir dalyvauja sprendžiant daugelį svarbių mokslo problemų. Tačiau pats rektorius nelinkęs daug pasakoti apie savo veiklą ir įtemptą gyvenimą. Taip yra ne tik dėl kuklumo, bet ir dėl didelio reiklumo sau, atsakomybės jausmo dėl to, ką jis atlieka, dėl atsakomybės savo pareigoms.

Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų mokomoji laboratorija

Vaikystė ir studijų metai Rektorius prof. Alfonsas Daniūnas savo pažiūromis ir nuostatomis priklauso senajai lietuvių tautos inteligentų kartai, kuriai tauta ir nepriklausomybė buvo tarp švenčiausių gyvenimo ir veiklos vertybių.

Galbūt todėl, kad jis yra iš „tipinių“ lietuvių patriotų, patyrusių Sibiro tremtį. Jis gimė 1955 m. kovo 12 d.

Tomsko srities Karelino gyvenvietėje. 1959 m. birželį jo tėvams ir seneliams leista palikti tremtį, tačiau į Lietuvą jų neįleido. Todėl apsigyveno pas motinos brolį Latvijoje, prie Lietuvos sienos. 1961 m. Alfonsas pradėjo lankyti lietuvišką pradžios mokyklą Lietuvoje, Kvetkuose, vėliau mokėsi Panevėžio mokyklose. 1973 m. įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą studijuoti pramoninės ir civilinės statybos inžinerijos.

Penketais baigusį absolventą, jau pelniusį gero tyrėjo vardą, VISI rektorius prof. Aleksandras Čyras pakvietė likti dirbti mokslo tiriamojo darbo savo vadovaujamoje Statybinės mechanikos katedroje. Joje, be rektoriaus, dar dirbo ir iš KPI atsikėlę Lietuvoje žinomi specialistai, vyresnės kartos mokslų daktarai (pagal dabartinę klasifikaciją): P. Baublys, A. Krutinis, A. Senuta, J. Žukas; jaunosios kartos: J. Atkočiūnas, R. Karkauskas, S. Kalanta, V. Dulmanas ir kt.

Likusiam dirbti katedroje aspirantu A. Daniūnui reikėjo rūpintis ne tik savo disertacijai reikalingais tyrimais, bet ir atlikti begales visokių užsakomųjų tyrimų iš statybos, statybinių medžiagų įmonių, projektavimo organizacijų, dalyvauti įvairių ekspertinių komisijų darbe, taip pat skaityti studentams statybinės mechanikos paskaitas. 1979 m. jis vedė studijų laikų draugę Liną. 1983 m. jiems gimė dukra Ieva. Šeima kurį laiką ir toliau gyveno VISI bendrabutyje, kol gavo vieno kambario bendrabutį daugiaaukščiame stambiablokiniame name Žirmūnuose. Nerimą jaunajam mokslininkui kėlė ir tai, kad jo parengtos technikos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertacijos apie tamprių plastinių plokščių skaičiavimo uždavinių sprendimą gynimas vis buvo „neįtraukiamas į planus“. Bet po kurio laiko padedant prof. A. Čyrui, kuris labai vertino A. Daniūną kaip mokslininką, reikalai susitvarkė.

Nuo aspiranto iki prorektoriaus Baigęs aspirantūrą vadovaujant akad. A. Čyrui, A. Daniūnas iš Statybinės mechanikos katedros atėjo dirbti į Metalinių ir medinių konstrukcijų katedrą, vėliau dirbo vyresniuoju dėstytoju, o nuo 1991 m. – docentu.

107

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Naujieji VGTU centriniai rūmai

Iš karto teko skaityti kursą apie metalo konstrukcijas tuometiniams PCS (Pramoninės ir civilinės statybos) studijų programos studentams, o vėliau jau kaip statybinės mechanikos žinovui – ir jungtinio mechanikos bei plieninių kėlimo įrenginių konstrukcijų kurso paskaitas Mechanikos fakulteto studentams. Jaunam dėstytojui pavyko greitai savarankiškai parengti šiuos sudėtingus kursus, detaliai išanalizuoti ir įsisavinti tuometines plieninių konstrukcijų projektavimo normas. Jau tada atsiskleidė puikus A. Daniūno teorinis, ypač mechanikos srities, pasirengimas, gebėjimas greitai suprasti dalyko ar problemos esmę, parinkti tinkamą jos sprendimo būdą.

A. Daniūnas, kaip jaunas ir perspektyvus mokslininkas, buvo išvykęs stažuotei į Suomiją. Sugrįžęs jis pateikė daug įdomių plieno konstrukcijų analizės ir projektavimo idėjų. Užsimezgus glaudesniems ryšiams su Veimaro statybos ir architektūros universiteto Metalo konstrukcijų katedra (prof. F. Werneriu), A. Daniūnas kartu su kolega Arūnu Komka ne kartą buvo ten nuvykę ir atliko tiriamuosius darbus, paskelbė tyrimų tematika bendras publikacijas.

Tuo metu susiformavo jo, kaip plieno konstrukcijų srities mokslininko, interesų sritis.

Atsiskleidė ir viena svarbi A. Daniūno žmogiškoji savybė – mokėjimas lengvai ir nuoširdžiai bendrauti su visais kolektyvo nariais, nepaisant jų amžiaus ir „regalijų“, mokėjimas sukurti draugišką 108

Su studentais

atmosferą. Su studentais jis visada pagarbus, korektiškas, dėmesingas. Nepasikeitė A. Daniūnas nei 1993 m. tapęs Statybos fakulteto prodekanu, nei 1994 m. perėjęs į studijų prorektoriaus pareigas.

Tada A. Daniūnui nebuvo nė keturiasdešimties.

Tuo metu jam, kaip studijų prorektoriui, teko spręsti daug sunkių ir sudėtingų uždavinių, tarp jų ir dviejų pakopų studijų sistemos diegimą universitete, studijų programų pertvarką pagal naujus reikalavimus ir labai daug su tuo susijusių organizacinių klausimų.

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto dešimtmetis – tai nesibaigiančių pertvarkų, ieškojimų dešimtmetis. Ypač tada didelis darbo krūvis teko mokymo prorektoriui prof. A. Daniūnui, pertvarkant universitetą iš direktyvinių studijų ir mokslo organizavimo ir vykdymo metodų į vakarietiškų universitetų mokymo ir studijų sistemą. A. Daniūnas prorektoriumi buvo iki 2011 metų.

Rektoriaus regalijos ir veikla 2011 m. lapkričio 18 d. įvyko naujojo rektoriaus prof. Alfonso Daniūno inauguracija. Perimdamas rektoriaus regalijas, prisiekė būti ištikimas universitetui ir jo statutui, visas jėgas skirti universiteto mokslo, studijų kokybei gerinti. Tapęs VGTU rektoriumi, prof. A. Daniūnas su kolegomis ėmėsi rengti universiteto plėtros strategijos planą iki 2020 metų. VGTU – prestižinė Lietuvos aukštoji mokykla. Jos mokslo ir studijų lygis atitinka Europos

ALFONSAS DANIŪNAS

VGTU rektorius prof. Alfonsas Daniūnas

šalių geriausių technikos universitetų lygį. Ji patraukli Lietuvos ir užsienio mokslininkams bei studentams, sugebanti atsakyti į aplinkos iššūkius ir turinti didelę socialinę svarbą šalies pažangai. VGTU bendruomenė atvira naujovėms, pažiūrų įvairovei, bendradarbiavimui, pozityvioms iniciatyvoms.

Nuo seno žinoma, kad mokslas, kūryba reikalauja iš žmogaus viso gyvenimo, viso laiko. Didžiulis prof.

Alfonso Daniūno, ypač per pastaruosius dvidešimt metų, indėlis į studijų ir mokslo politikos formavimą bei įgyvendinimą. Jis – ilgametis Lietuvos universitetų rektorių konferencijos studijų komiteto pirmininkas (2002–2009 m.), Lietuvos universitetų rektorių konferencijos viceprezidentas (2012–2014 m.) ir prezidentas (nuo 2014 m.), Studijų kokybės vertinimo centro tarybos narys, Nuotolinio mokymo tarybos, konsorciumo narys ir pirmininkas, pirmųjų technologijos mokslų studijų programų reglamentų kūrimo Lietuvoje vadovas, Švietimo ir mokslo ministerijos bei daugelio kitų įvairių nuolatinių ir laikinųjų komisijų narys, vienas iš įvairių pasiūlymų studijų klausimais kūrėjų. A. Daniūnas, pagrįsdamas visų studijų sričių dermę, formavo racionaliąją studijų sistemos struktūrą, įsigilindamas į ilgalaikę priimamų sprendimų įtaką aukštojo mokslo sistemai Lietuvoje.

Jis, matydamas technologijos mokslų svarbą, sugebėjo išlaikyti universitete tinkamą šių mokslų proporciją, ir, būdamas gilių žinių inžinierių rengimo atstovas, užtikrinti aukšto lygio inžinierių rengimą Lietuvoje. Jam

būnant studijų prorektoriumi, Vilniaus Gedimino technikos universitetas kai kuriose mokslo ir studijų srityse tapo lyderiu Baltijos regione. A. Daniūnas padarė lemiamą įtaką, kad VGTU būtų rengiami statybos srities specialistai, galintys dirbti ne tik Lietuvos darbo rinkoje.

A. Daniūno pedagoginė ir mokslinė patirtis – didžiulė. Jau beveik keturis dešimtmečius jis negaili nei laiko, nei jėgų rengdamas darbui statybos inžinerijos specialistus, skaito paskaitas, vadovauja doktorantams ir magistrantų baigiamiesiems darbams. Prof. A. Daniūnas yra vienas iš tų pažangių dėstytojų, kurie pradėjo būsimiems statybos specialistams pirmą kartą Lietuvoje skaityti naujus studijų dalykus. Būdamas žymios akad.

A. Čyro statybinės mechanikos mokyklos mokinys, sugebėjo derinti teorinius tyrimus ir praktinį taikymą.

A. Daniūnas yra pirmųjų nacionalinių plieninių konstrukcijų projektavimo normų, Lietuvos statybos techninio reglamento – STR 2.05.08.2005 „Plieninių konstrukcijų projektavimas“ – bei Europos standarto – Eurokodas 3 „Plieninių konstrukcijų projektavimas“ – lietuviškosios versijos sudarymo ir nacionalinio dokumento taikymo darbo grupės vadovas bei vienas iš rengėjų. „Jei paroje būtų ir dvigubai daugiau valandų, – sako rektorius prof. Alfonsas Daniūnas, – jų man būtų per maža, kad padaryčiau viską, ką norėčiau.“ Iliustracijos ir tekstas parengtas pagal knygą „Rytdiena prasideda šiandien. VGTU rektorius Alfonsas Daniūnas. Sudarytojas – dr. Algimantas Liekis. Vilnius: Technika, 2015.

109

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Edmondas Dargis Į pajūrį betranšėjes technologijas atvedė „Edrija“ Vyresniojo amžiaus klaipėdiečiai gerai pamena dar nelabai senus laikus, kai tai vienoje, tai kitoje miesto vietoje būdavo perkasinėjamos miesto gatvės, šaligatviai. Atviruose grioviuose, tiesdami kabelius, vandentiekio ar kanalizacijos vamzdžius, triūsdavo ir statybininkai, ir remontininkai. Ir vieni, ir kiti suardydavo nemažai apželdintos, sutvarkytos žemės plotų, sukeldavo daug nepatogumų pėstiesiems ir važiuojantiems. Ir tik neapsikentę žmonių skundų, apgraibomis užversdavo žvyru sudarkytą plotą ir išvykdavo savo keliais.

110

EDMONDAS DARGIS

Ruošiamasi tiesti vamzdį SGD terminale po Kuršių marių dugnu į Kiaulės Nugaros salą

M

aždaug prieš dvidešimt metų bendrovės „Edrija“ vadovo Edmondo Dargio pakviesti į Klaipėdą atvyko subrangovai – vilniškės bendrovės „Grundolita“ darbininkai, kurie Minijos gatvėje pademonstravo, kaip veikia specialus įrenginys, vaizdžiai žmonių pramintas „kurmiarausiu“. Pagal Klaipėdos telekomo užsakymą jis, neardydamas asfaltuotos Minijos gatvės dangos, greitai požemyje išrausė 10 metrų ilgio kanalą šviesolaidiniam kabeliui, reikalingam tada dar madingam taksofono ryšiui prijungti.

Susipažinęs su pažangia šio darbo specifika E. Dargis nusprendė nedelsti ir įsigyti panašų vokišką įrenginį, galintį įvykdyti perversmą požeminių komunikacijų tiesimo darbuose visame Vakarų Lietuvos regione. Po pusmečio toks „kurmis“, galintis gręžti iki 200 metrų ilgio požeminius kanalus, atsidūrė įmonės iš Klaipėdos kieme.

Ir jis neapsiriko. „Edrijiečių“ pagalbos pradėjo prašyti kitų investicinių projektų vykdytojai. Valstybinių įmonių užsakymai buvo labai naudingi įmonei, nes, artėjant privatizavimo procesui, jos negailėjo pinigų už greitai ir sklandžiai atliktus darbus.

Tapo prestižine įmone „Pirmasis projektas, kurį man patikėjo Klaipėdos telekomo vadovas Romas Degutis, buvo Melnragės gyvenvietės ryšių tinklo modernizavimas, – prisimena bendrovės „Edrija“ generalinis direktorius E. Dargis. – Ši užduotis padėjo mūsų bendrovei visus metus normaliai išgyventi. Po to sekė kiti užsakymai, kuriuos mums pateikdavo ryšininkai, elektros energijos tiekėjai, vandentiekininkai. Palaipsniui įmonė įgijo prestižinės įmonės statusą, galėjo derėtis dėl pageidaujamų darbų kainų.“ Įmonės vadovo atmintyje liko vienas atsakingiausių darbų – 100 km ilgio šviesolaidinio kabelio klojimas nuo Kauno iki Kryžkalnio su įvadais į Raseinius ir Ariogalą.

Bendrovės darbuotojai taip pat šauniai padirbėjo, klodami po žeme didelio skersmens, įvairios paskirties vamzdžius po Klaipėdos miesto apylankos automagistralės pylimu, po uostamiesčio Naujojo uosto gatve įrengė nedidelį tunelį, per kurį nusidriekė visos projekte numatytos komunikacijos į netoliese statomą viešbutį.

Panašiais metodais į grunto požemį jie įterpė daugybę vamzdynų Klaipėdos Baltijos prospekte.

111

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Nuotekų vamzdynų klojimas Neringoje

Tuo metu judria miesto magistrale, po kuria rausėsi statybininkai, važinėjo automobiliai, šaligatviais vaikščiojo žmonės, net neįtardami, kad po jų kojomis, keturių metrų gylyje, galingu technologiniu įrenginiu „Gigant“ buvo kalami plieniniai vamzdžiai.

Vengdamas bankų kreditų su „smaugiančiomis“ palūkanomis, taupiai naudodamas uždirbtas lėšas, E. Dargis sistemingai turtino įmonės technikos parką naujais, vokiškais ir amerikietiškais mechanizmais, padedančiais plėsti darbų apimtis. Jis siekė, kad perkama įranga būtų itin ekonomiška, nes greitai pastebėjo, kad kai kurios naujos įmonės „pražūva“, naudodamos sovietinės gamybos techniką, kuri išeikvoja daug kuro ir atveda įmonę prie bankroto slenksčio.

Taikydami pažangias technologijas, Kauno, Klaipėdos, Tauragės ir Telšių apskrityse „edrijiečiai“, įveikdami dešimtis tiltų, daugybę asfaltuotų kelio dangų juostų, upelių, akmenų, itin nepalankių žemės gruntų, per dvidešimtmetį paklojo tūkstančius kilometrų šviesolaidžio kabelių ir vamzdžių.

Dirbdami Kuršių nerijoje, ekologiškai trapioje Nacionalinio parko teritorijoje, „edrijiečiai“ sugebėjo atnaujinti itin svarbias komunikacijas Nidos, Preilos, Pervalkos, Juodkrantės gyvenvietėse ir kitose vietose, nepažeisdami unikalios UNESCO paveldo kultūrinės kraštovaizdžio vertybės gamtinės aplinkos bei infrastruktūros.

112

Projekto įgyvendinimas modernizavo ir išplėtė kurortinio miesto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sistemą, itin sumažino aplinkos taršą.

Dėl itin griežtų aplinkosaugos reikalavimų Neringoje bendrovės darbuotojams teko daug sudėtingesnė negu kituose šalies objektuose užduotis ir pareikalavo didesnės profesinės išminties. Todėl „edrijiečiams“ malonu, kad būtent šis įmonės darbas Pramonininkų konfederacijoje buvo „paauksuotas“. 2007 m. pabaigoje Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus už šį projektą „Edrijos“ generaliniam direktoriui E. Dargiui įteikė aukso medalį „Lietuvos metų gaminys 2007“.

Lėmė žemaitiškas atkaklumas Iš atokaus Skuodo miesto kilęs E. Dargis, baigęs vidurinę mokyklą, skeptiškai sutiko tėvelio, vietinio batsiuvio, pasiūlymą studijuoti mediciną. Nuo jaunystės jį domino technika, tikslieji mokslai. Todėl nedvejodamas pasirinko Vilniaus inžinerinį statybos institutą, geodezininko specialybę.

Išgyventi studijuojant Vilniuje ne visada užteko stipendijos, o prašyti tėvų pagalbos Edmondas kuklinosi. Todėl jis, patyręs pinigų stygių, naktimis su kurso darbais uždarbiaudavo – jauni vaikinai už simbolinį atlyginimą iškraudavo geležinkelio vagonus, nevengė ir kitokių darbų. Jis sėkmingai įveikė

EDMONDAS DARGIS

visus studijų kursus ir įgijo aukštąjį išsilavinimą – tapo inžinieriumi geodezininku.

Pirmąja savarankiško E. Dargio darbo vieta tapo tais laikais garsus, nebloga darbo kokybe pasižymėjęs Klaipėdos namų statybos kombinatas.

Drausmingas, pareigingas inžinierius Edmondas greitai buvo teigiamai įvertintas tuometinių įmonės administratorių ir paskirtas itin atsakingo požeminių darbų padalinio – valdybos, kurioje darbavosi apie 250 žmonių, vadovu. Po oficialių darbo valandų jis su vienu iš kaimynų mėgino imtis prekybos verslo, nusipirko daugiabučio rūsį, kuriame įsirengė nedidelę parduotuvę. Tačiau šis verslas jaunojo specialisto nesudomino. Jis liko ištikimas savo pašaukimui – statybininko profesijai.

O pasikliaudamas puikia nuovoka, sugebėjimu racionaliai žvelgti į ateitį, Edmondas sistemingai ir atkakliai nuo praėjusio šimtmečio pabaigos plėtojo žemės darbų betranšėję technologiją. Ši technologija padeda daugelyje objektų išvengti žemės kasinėjimo darbų, todėl savo kolegų ir konkurentų buvo pripažintas šios naujovės Vakarų Lietuvos regione pradininku. Jam suteiktas Klaipėdos apskrities Garbės piliečio vardas.

Keletą metų nauja E. Dargio įmonė vertėsi smulkesniais požeminiais darbais, bet greitai naujasis vadovas suprato, kad laisvos rinkos sąlygomis neverta laukti, kas atneš ant delno naują pasiūlymą, o nedelsiant, pasikliaunant savo iniciatyva ir nuojauta, ieškoti naujų užsakymų. Visuose objektuose, kuriuose dirbo, jis siekė užsakovų atmintyje palikti sąžiningo ir kokybiško darbo pėdsakus, geriausius reklamos pakaitalus.

Penkiolika metų bendradarbiaudamas su išmintingu inžinieriumi Algimantu Gadeikiu, Edmondas kiekvienu atveju pasverdavo, kiek kainuos konkretaus įrenginio naudojimas konkrečiame projekte, kaip jis nulems įmonės išlaidas. Ten, kur būdavo numatomi stambesnių apimčių darbai, buvo skiriama galingesnė technika, o kur smulkesni – silpnesnio pajėgumo įrenginiai. Jis nuolat domėjosi technikos naujovėmis, o savo technikos parką pildė tik perspektyvia įranga. Šiuo metu įmonėje naudojama daugiau kaip 300 judančių mechanizmų, kuriuos profesionaliai valdo ir prižiūri patyrę specialistai. Įmonėje dirba

Inžinierių kolektyvas prie „Edrijos“ administracinio pastato

apie 40 inžinierių, didelis būrys kvalifikuotų darbininkų. Neseniai čia įsteigta ir projektuotojų grupė.

Dabar bendrovė savo jėgomis gali atlikti pačias sudėtingiausias užduotis nuo galimybių studijos iki projekto įgyvendinimo. Metinė įmonės apyvarta siekia daugiau kaip 10 milijonų eurų.

Atsižvelgiant į pasiektą pažangą, atgarsiai apie šią bendrovę sklinda vis plačiau. Šiuo metu „edrijiečiai“ darbuojasi gerokai nuo Lietuvos atsilikusioje Latvijos aplinkosaugos ir ryšių sistemos tobulinimo programoje, nes naujieji partneriai atsižvelgė ir į tai, kad įmonė įrengtoms sistemoms suteikia 10 metų garantiją.

2010 m. LSA E. Dargį apdovanojo Garbės statybininko ženklu. Už įmonės veiklą „Edrijos“ generalinis direktorius E. Dargis tris kartus buvo apdovanotas žiniasklaidos inicijuotame konkurse „Statybų generolai“.

Naujoje bazėje – dirbti smagiau Neseniai atokioje Klaipėdos Plieno gatvėje iškilo moderni bendrovės buveinė, o kieme – tvarkingai surikiuota technika.

E. Dargis, randantis laiko ir galimybių visapusiškai paremti Šv. Kazimiero bažnyčią, kurios parapijoje pats gyvena, nesišalina nuo jaunystėje pamėgto sporto – krepšinio, yra „Neptūno“ komandos valdybos narys.

113

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Česlovas Daugėla Sunkumai verčia dirbti efektyviau „Esu alytiškis. Mūsų, tikrų dzūkų, jau nedaug ir beliko, o savo šaknis reikia žinoti ir jų jokiu būdu nepamiršti. Praradęs savo šaknis, prarandi viską“, – įsitikinęs statybos įmonės „Kortas“ įkūrėjas Česlovas Daugėla.

114

ČESLOVAS DAUGĖLA

Klaipėdos delfinariumo baseinas

J

o įkurta įmonė stato, remontuoja bei rekonstruoja šiuolaikinius, įvairios paskirties pastatus visoje Lietuvoje. „Korto“ įgyvendintų statybos projektų sąraše – „Eglės“ sanatorijos statyba Birštone, Alytaus sporto arena, Alytaus stadionas, Pieno tyrimų centras Kaune, muitinių terminalai, kultūros centrai, stadionai, prekybos centrai. „Kortas“ įgyvendino ir vieną iš įdomiausių, net ketverius metus trukusį projektą – rekonstravo Lietuvos jūrų muziejų delfinariumą. Projektas buvo išskirtinis dėl didelio jūros vandens tūrio, ultravioletinių spindulių poveikiui atsparios dangos, didelių matmenų iliuminatorių ir sienučių iš akrilo plokščių, vidaus ir išorės baseinų, skirtų delfinų gyvenimui ir pasirodymams. Per 24-erius veiklos metus įmonė įgyvendino daug projektų ne tik Alytuje, bet ir Kaune, Vilniuje, Švenčionyse, Varėnoje, Druskininkuose, Zarasuose, Panevėžyje, pajūrio regione.

Nors daugiausiai teko darbuotis savame krašte, buvo laikas, kai Č. Daugėla labai rimtai svarstė gautą pasiūlymą išvykti dirbti svetur. „1991-ųjų pabaigoje turėjau galimybę išvykti dirbti į Pietų Afrikos Respubliką. Tai buvo puikus darbo pasiūlymas, bet nesiryžau, norėjau dirbti Lietuvoje“, – šyptelėjo pašnekovas.

Norėjo statyti miestus „Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabartinis Vilniaus Gedimino technikos universitetas) baigiau miestų statybos studijas. Esu inžinierius statybininkas. Vėliau, 2003 m., tame pačiame fakultete baigiau magistrantūros studijas“, – pasakojo Č. Daugėla.

Nuspręsti, ką studijuoti, anuomet vos mokyklą baigusiam jaunuoliui nebuvo sunku, mat sparčiai augančiame Alytuje akiai buvo itin mielas kylančių naujų pastatų, rajonų vaizdas. „Mane nuo vaikystės žavėjo statybos. Tėtis nusivesdavo pažiūrėti, kaip Alytuje statomas tiltas.

Pamenu, vietinės mokyklos statybos atrodė labai įdomus procesas, tad ir specialybę pasirinkau neabejodamas“, – teigė pašnekovas. Č. Daugėlai anuomet ir pats specialybės pavadinimas – miestų statyba – skambėjęs labai gražiai.

Ir ne tik dėl to, kad statyti miestus nori kiekvienas. „Būdamas inžinieriumi, baigiamąjį darbą rašiau apie Palangą, o magistro studijų baigiamasis darbas buvo apie Alytų. Apie 1980 m. labai plėtėsi miestai, tad toks pasirinkimas buvo tikrai perspektyvus“, – sako Č. Daugėla, pastebėdamas, kad susiviliojo ne vien patikusiu specialybės pavadinimu.

Būsimasis verslininkas ir tuomet įvertino galimybes bei perspektyvas. Žinios, kurias Č. Daugėla įgijo studijuodamas, pravertė jam ne tik pradėjus verslą, bet ir tapus Alytaus miesto meru. Jo nuomone, tokios žinios labai praverstų kiekvienam miesto vadovui, nes einant šias pareigas būtina įsigilinti į situaciją, analizuoti, ieškant geriausio sprendimo. O miesto vadovo žinios apie darnią ir laiku atliktą infrastruktūros projektų plėtrą kurtų vertę vadovaujamai savivaldybei.

Anot „Korto“ vadovo Č. Daugėlos, jaunoji karta per daug skuba prisirinkti kuo daugiau aukštojo 115

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Švenduprės sezoninio upių pasienio kontrolės posto statybos darbai

mokslo diplomų, negalvodama, kokių iš tiesų žinių prireiks praktiniame darbe. „Iš karto po bakalauro skubėti studijuoti magistro, kažin ar tikslinga. Studijas verta tęsti jau padirbėjus bent trejus metus“, – teigia pašnekovas.

įstrigo ir socialiai remtino būsto projektas, kuriam buvo numatyti apie 82 mln. litų, bet vietos politikams tai pasirodė nereikalinga. Gaila, kad šie projektai liko neįgyvendinti“, – nuoskaudos dėl miesto reikalų neslėpė pašnekovas.

Verslininkas tapo miesto meru

Dirbdamas samdomu darbuotoju, išmoko organizuoti verslą

2007 m. tapęs Alytaus miesto meru, Č. Daugėla ėmėsi to, ką buvo studijavęs, ką puikiai išmanė. Jis savo mieste ne tik ėmėsi uždelstų darbų, bet ir įgyvendino naujus ambicingus projektus. „Du – pėsčiųjų per Nemuną ir Lietuvos tūkstantmečio – tiltai, sporto arena ir stadionas. Man būnant meru, pradėta centrinės miesto gatvės rekonstrukcija, per kurią atsirado papildomos eismo juostos, įrengta dviračių tako sistema“, – Č. Daugėla vardija projektus, kurie buvo įgyvendinami jam vadovaujant Alytaus miesto savivaldybei.

Jam palikus mero postą, darbai tęsiami – tebevyksta centrinės miesto gatvės rekonstrukcija, nestovi vietoje ir pramonės parko infrastruktūros įrengimas. Nors ir nelabai sėkmingai, kaip pastebi Č. Daugėla, tęsiamas Žaliosios gatvės tvarkymas.

Tačiau būta ir tokių projektų, kurie sustojo, nors ir buvo suplanuoti įgyvendinti.

Būdamas Alytaus miesto meru, Č. Daugėla planavo sinagogos rekonstrukciją, tam net buvo skirtos lėšos, bet ši idėja taip ir liko tik popieriuje. „Taip pat 116

Po studijų Č. Daugėla iš karto sugrįžo į Alytų ir įsidarbino Statybos treste. „Pats visuomet buvau darboholikas. Teko dirbti labai rimtuose objektuose, vienas tokių – pietinių Alytaus nuotekų ir lietaus kolektorių statyba. Darbas prasidėdavo septintą ryto ir trukdavo iki dešimtos valandos vakaro. Ir taip šešias dienas per savaitę“, – teigia pašnekovas.

Po daugiau kaip trejų su puse metų Č. Daugėla sulaukė pasiūlymo eiti vyriausiojo inžinieriaus pareigas statybos remonto valdyboje, o iš ten buvo paimtas į armiją. Po dviejų metų grįžo į savo darbovietę, tačiau čia užsibuvo jau tik ketverius metus.

Tada prasidėjo „Korto“ istorija. Šiuo metu Č. Daugėlos įkurta įmonė skaičiuoja jau dvidešimt ketvirtuosius veiklos metus. „Tuomet vertėsi, kaip kas išmanė. Pamenu, buvo tokia uždaroji akcinė bendrovė „Harmonija“, kur man teko padirbėti devynis mėnesius. Bendrovė vykdė statybos darbus, tad darbas joje veikiausiai mane ir paskatino įkurti savo įmonę“, – sakė Č. Daugėla.

ČESLOVAS DAUGĖLA

Pasigenda valstybiško mąstymo Kai Č. Daugėla ėmėsi verslo, niekas negalėjo pasakyti, kas laukia. Dirbdamas Statybos remonto valdyboje, jis suvokė, kad statyti Lietuvoje tikrai yra kam, bet kas visa tai remontuos? „Manau, kad šis žingsnis pasiteisino. Dabar mes, kaip ir visi statybininkai Lietuvoje, ne tik statome, bet ir remontuojame“, – sakė jis.

Alytaus dumblo apdorojimo įrenginiai

Dirbdamas samdomu darbuotoju, jis įgavo patirties, kaip reikia organizuoti verslą, ieškoti užsakymų. O kas lėmė, kad „Kortas“ sėkmingai įveikė ekonominius sunkmečius? „Rinka yra banguojanti, negali būti visada gerai ar visada tik blogai. Kai susiduri su sunkumais, pradedi greičiau mąstyti, smegenys ima veikti geriau, padarai daugiau darbų, efektyviau dirbi. Tai visuomet išeina į naudą“, – kalbėjo įmonės vadovas.

Už suteiktas žinias dėkingas mokytojui Č. Daugėla su dėkingumu kalba apie žmogų, kurį vadina savo mokytoju. „Toks žmogus mano gyvenime buvo Vytautas Paulėkas. Vos pradėjau dirbti Alytaus tresto šeštojoje mechanizacijos valdyboje, man iš karto buvo paskirtas mokytojas, kuris mano komandoje dirbo šaltkalviu, nors iš tiesų jis buvo puikus inžinierius. Dar ir dabar kartais susiskambiname, pasikalbame, – pasakoja Č. Daugėla. – Mūsų įmonėje taip pat yra jaunimą konsultuojantis inžinierius. Šis žmogus jau garbaus amžiaus, bet mūsų įmonėje jis dirba ekspertu. Tai – vienas seniausių „Korto“ darbuotojų, puikiai išmanantis visus procesus. Vardu į šį žmogų niekas net nesikreipia, visi jį vadina inžinieriumi.“ Pašnekovo pastebėjimu, jauni specialistai ne visada pasiruošę priimti siūlomą pagalbą. Visi jauni darbuotojai nori būti vadovais, o pasiūlius būti pameistriais, tai bus tikrų tikriausias įžeidimas.

Č. Daugėla prisipažino, kad dabar imtis statybų verslo nebesiryžtų. Kai pradėjo savo verslą, buvo beveik trisdešimties. Tuomet norėjosi nuversti kalnus, bet ne viskas, kaip netrukus pastebėjo, taip paprasta. Lietuvos statybų rinka yra tokia pat, kaip ir kitur, visuomet gali surasti tam tikrų nišų, tačiau statybų verslo plėtrai, jo pastebėjimu, dažnai koją kiša tobulintini įstatymai.

Pašnekovas įsitikinęs, kad viena verslo sėkmės dedamųjų yra valstybė arba valstybės požiūris į verslininkus. Valstybė renkasi padėti arba bausti, kad ir už nežinojimą. „Verslo pradžioje trūko žinių apie įstatymus, bet anuomet ir įstatymų prižiūrėtojai į viską žiūrėjo kitaip, supratingiau, – dalijasi patirtimi Č. Daugėla. – Dabar tapome raidės žmonėmis, net jei ta raidė kreiva. Tapo nesvarbu, kokia yra realybė, nesvarbu ir tai, ar tas įstatymas tinka, – daugeliu atvejų jie taikomi aklai. Tapome savo pačių sukurtos tvarkos įkaitais.“ Č. Daugėla, kaip verslininkas ir kaip buvęs miesto meras, pastebi, kad tiek Alytui, tiek kitiems anksčiau veržliai augusiems miestams, regionams, kurie didžiavosi verslo ir pramonės plėtra, šiuo metu itin stinga sumanaus vadovavimo. „Labai trūksta tinkamos įstatyminės bazės, skatinančios plėtrą. Investicijos, kurios tenka sostinei, turėtų būti nukreiptos į kitus regionus. Turėtume pasimokyti iš liūdnos kaimynų latvių patirties. Kai visos investicijos buvo nukreiptos į Rygą, ištuštėjo regionai“, – sakė Č. Daugėla.

Verslininkas ir buvęs Alytaus meras įsitikinęs, kad anuometinis mūsų valdžios sprendimas decentralizuoti investicijas ir pramonę buvo teisingas požiūris ir tinkamas valstybės galimybių išnaudojimas, nes taip plečiama infrastruktūra regionuose ir palaikomas jų ekonominis gyvybingumas.

117

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Jonas Dromantas Skrisdamas lėktuvu, apžiūrinėja stogus Vienintelei Baltijos šalyse veikiančiai polimerinio bitumo stogo dangų gamyklai vadovavusiam Jonui Dromantui 1991 m. sausio 13 d. įsimintina ne tik svarbiais istoriniais įvykiais. Tą dieną jam buvo patikėtas valstybinės Gargždų statybinių medžiagų įmonės, vėliau pavadintos „Mida“, vairas.

118

JONAS DROMANTAS

UAB „Mida LT“ administracinis pastatas – bituminės čerpės jau daug metų tarnauja kaip patikima fasado apdaila

Į

monei J. Dromantas vadovavo iki 2014 m. pabaigos, kol jį, baigusį darbo karjerą, pakeitė Gintautas Jonauskas. Apie asmeninį gyvenimą inžinieriaus elektromechaniko specialybę turintis vyras atvirauti nemėgsta, tačiau apie kiekvienoje šalyje skirtingas stogo dangos madas ar laikui bėgant besikeitusias gamybos technologijas gali papasakoti turbūt viską.

Bendrovės istorija siekia 1960 m., kai buvo įkurta eksperimentinė Gargždų statybinių medžiagų gamykla, gaminusi silikatines plytas. Vėliau gamykla pervadinta į Gargždų statybinių medžiagų kombinatą, o 1991 m. sugriuvus Sovietų Sąjungai, – į Gargždų valstybinę statybinių medžiagų įmonę.

1992 m. spalį jos vietoje buvo įkurta UAB „Mida“ – viena iš pirmųjų uždarųjų akcinių bendrovių Lietuvoje. Prabėgus trims metams, keitėsi įmonės savininkai, kurių sprendimu įmonė buvo suskaidyta į tris atskiras bendroves, iš kurių viena – UAB „Gargždų mida“ – 2011 m. pervadinta į UAB „Mida LT“.

J. Dromantas į Gargždų statybinių medžiagų kombinatą cecho meistru dirbti atėjo 1983 metais. „Prieš tai dirbau Klaipėdos rajono Buitinio gamybinio aptarnavimo kombinato direktoriumi. Po anuometinės Sąjungos griuvimo visose stambiose įmonėse vyko vadovų rinkimai ir 1991 m. sausio 13-ąją

mane išrinko Gargždų statybinių medžiagų įmonės direktoriumi. Tuometinis Statybos ir urbanistikos ministras Algirdas Vapšys pasakė: nuversti buvusią valdžią nuvertėte, todėl dabar teks patiems dirbti“, – juokavo J. Dromantas.

Tada galvą suko, kaip gauti žaliavų.

Dabar – kaip parduoti Kartu su šalies Nepriklausomybe į įmonę atėjęs J. Dromantas pasakoja, kad anais laikais dirbti buvo lengviau. „Gamybos apimtys tuo metu buvo gana didelės – bituminės dangos pagamindavome iki 45 mln. kvadratinių metrų per metus ir veždavome į Rusiją, Azerbaidžaną, Ukrainą ir kitas sąjungines respublikas. Nereikėjo nieko galvoti – buvo planas, reikėjo jį įvykdyti. Sunkiausia užduotis buvo gauti žaliavų. Dabar tai – mažiausia problema. Sunkiau – parduoti pagamintą produkciją“, – aiškino UAB „Mida LT“ generalinis direktorius.

Per beveik 24 metus labai pasikeitė ir stogų dengimo technologijos. „Pamenu, 1994 m. kiauri stogai tuometinės statybų ministrės buvo pavadinti visos Lietuvos tragedija. Džiaugiuosi, kad mums teko dalia išspręsti tą tragediją – per 20 metų masinės kiaurų stogų problemos nebeliko“, – pasakojo J. Dromantas.

119

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

do saulėje, karštomis, saulėtomis dienomis bitumas nebenutekėdavo“, – to meto Lietuvos atradimais dalinosi J. Dromantas.

Pašnekovas pasakoja, kad po įtempto pusmečio mokymosi ir kitų mokymo problemų nebeliko. Ir šiandien, jei statybininkai dengdami stogą nepadarė pažeidimų, namo savininkas stogą gali užmiršti ilgam.

Kartu su naujomis technologijomis atsirado senos gamybos produkcijos perteklius, tad pirmąją naujos kartos bitumo liniją „Midos“ specialistai pastatė supjaustę turėtas pasenusias gamybos linijas. Vėliau prie vokiškos gamybos linijos prijungę amerikietišką dangų karpymo įrenginį, pradėjo gaminti bitumines čerpes šlaitiniams stogams. Šias čerpes parduoda visoje Europoje ir jų gali pasiūlyti apie 400 rūšių.

Akcininkai – rusai, bet Lietuvoje pagamintos dangos Rusijoje neparduoda 2007 m. atidaryta moderni ritininių dangų gamybos linija

Anot pašnekovo, tais laikais stogo ilgaamžiškumas priklausė nuo ruberoido sluoksnio – kuo jis storesnis, tuo stogas ilgiau neprakiurdavo. „Bitumo paruošimo technologijos tuomet nebuvo geros, nuo saulės jis oksiduodavosi, trūkinėjo, tad namų savininkams kas 3–4 metus vėl tekdavo pilti bitumo sluoksnį, dėti ruberoidą ir taip be galo. Toks sluoksniuotas pyragas pasidarydavo 15–20 cm storio ir vis tiek būdavo kiauras“, – stogų ligas vardijo vyras.

Stogų ilgaamžiškumas išaugo daugiau kaip 10 kartų Surasti išeitį padėjo iš Vokietijos atsivežta nauja polimerinių bituminių stogų gamybos technologija, stogo dangų ilgaamžiškumą prailginusi iki 40–50 metų. „1994 m. rugpjūtį paleidome pirmąją polimeriniu bitumu lydomų stogo dangų liniją, pakvietėme vokiečių specialistų grupę, kuri mus išmokė tas dangas iškloti. Tai buvo naujovė, stogdengiai, atvykę pas mus mokytis, stebėdavosi, kad bitumo nebereikia kelti ant stogo krašto, jo išpilti dangų klijavimui, o esamos ruloninės dangos paprasčiausiai prilydomos karšto oro fenais, todėl stogų dangos nebesily120

J. Dromantas prisimena, kad 1994 m. pusė įmonės priklausė valstybei, pusė – Rusijos įmonei. „Didelė dalis akcijų ir dabar valdoma rusiško kapitalo, tačiau nėra net ko lyginti anuometinės ir dabartinės Rusijos. Aš kalbu ne apie politiką, o apie požiūrį, kuris yra tikrai labai pažangus, akcininkai linkę investuoti į naujas technologijas“, – tikino jis.

Generalinis „Mida LT“ direktorius pasakoja, kad nors dalies įmonės akcijų savininkai yra Rusijoje, šioje šalyje Gargžduose pagamintos produkcijos nėra. „Esame sutarę nekonkuruoti Rusijos rinkoje, savo ruožtu akcininkų įmonės nesudaro mums konkurencijos Europos šalyse“, – sakė J. Dromantas.

Pasak jo, toks verslo modelis ypač pasiteisino tuo metu, kuomet dauguma šalies įmonių turėjo problemų dėl Rusijos embargo.

Pats J. Dromantas tikina neturintis įsigijęs įmonės akcijų ir to niekada nesiekęs. „Man visuomet labiau rūpėjo technologiniai dalykai, gamyba, o ne krauti turtus. Niekada nenorėjau mirti turtingas“, – juokiasi pašnekovas.

Produkciją užsienio rinkose platina prekybos direktoriai – tų šalių vietos gyventojai Pašnekovo teigimu, daugiausia bituminių čerpių įmonė parduoda į Turkiją ir Lenkiją, labai sunkiai,

JONAS DROMANTAS

bet pavyko patekti į Vokietijos prekybos tinklus. „Daugumoje Europos šalių turime prekybos atstovus – regioninius direktorius – iš viso apie 10 žmonių. Jie yra tų šalių vietos gyventojai, gerai išmano vietos įstatymus, kultūrą bei jaučia pulsą. Neseniai į darbą priėmėme daug metų JAV gyvenantį lietuvių kilmės specialistą į valstijų rinką tiekti mūsų gaminamą produkciją“, – pasakojo J. Dromantas.

Stogų mados geriausiai matomos iš aukštai J. Dromantui pačiam teko nemažai keliauti ir stebėti skirtingas stogų dangos tendencijas įvairiose šalyse. „Iš ten semiamės idėjų, kitaip tariant, plagijuojame“, – juokiasi „Mida LT“ vadovas. Anot jo, geriausiai stogus apžiūrinėti skrendant lėktuvu. „Iš aukštai tampa aišku, kokios spalvos toje vietovėje mėgstamos, kokios čerpių formos vyrauja.

Lietuviai mėgsta šešiakampes čerpes, o, tarkime, Čekijoje, Ispanijoje, Turkijoje – suapvalintu galu, vadinamos „bebro uodegos“ formos, kuri pas mus išvis nepopuliari. Pas mus vyrauja ruda, raudona spalvos, Estijoje – juoda, žalia“, – čerpių madas dėstė buvęs bendrovės vadovas J. Dromantas.

Lietuva tolsta nuo anuometinio palikimo Sunkiausias laikotarpis jo tada vadovaujamai įmonei, anot J. Dromanto, buvo sugriuvus sovietinei santvarkai. „Nutrūko visi tiekimo kanalai, neseniai buvome pastatę naują gamybos liniją, logistika neorganizuota, neįsivaizdavome, kur gauti žaliavų.

Atsirado sienos su Rusija, reikėjo vizų. Buvo aišku, kad reikia gręžtis į Europą. Atsidūrėme prieš didžiulį ir nepažįstamą Europos vandenyną, per kurį turėjome perplaukti nenuskendę. Manau, pasirinkę Europos maršrutą, neapsirikome. Šiandien Europos šalių gamintojų šeimoje esame gerbiami“, – sakė jis.

Statybų pokyčiai ryškiausiai matomi ne lyginant vieną metų ketvirtį su kitu, o atsigręžus 15–20 metų atgal. Statyba yra labai patobulėjusi, objektai sudėtingi, statomi žymiai greičiau, intensyviau, technologiškiau nei anksčiau. Anksčiau, kaip pastebi pašnekovas, būdavo plytos, mūras ir stogas, o dabar – stiklas, ažūrinis betonas, metalo konstrukcijos, lengvesni, funkcionalesni pastatai.

Gamyklos teritorija – po šiais stogais pagaminta produkcija ekportuojama į daugelį pasaulio šalių

Inžinierius elektromechanikas pagal specialybę taip ir nepadirbėjo Pagal išsilavinimą J. Dromantas – inžinierius elektromechanikas, tačiau, kiek pamąstęs, prisimena, jog pagal specialybę jam taip ir nėra tekę dirbti. „Nusprendžiau studijuoti automatiką, nes gražiai skambėjo specialybės pavadinimas“, – šypsojosi vyras.

J. Dromantas tikina neturintis jokių ypatingų pomėgių, o kalbintas prieš paliekant generalinio direktoriaus pareigas, sakė jų ieškoti pradėsiantis išėjęs į pensiją.

Nė vienas iš J. Dromanto sūnų nepasekė tėvo pėdomis ir statybininkais netapo. Pašnekovas sako manąs, kad kiekvienas turi daryti tai, ką jam daryti labiausiai norisi, o primetinėti valios – nereikia. „Dažnai tenka girdėti, kad žmogus sako daug dirbantis – po keliolika valandų per dieną, bet aš manau, kad toks žmogus arba nemoka planuoti savo laiko, arba yra ne savo rogėse, jei tiek daug jam reikia dirbti“, – turi savo nuomonę dėl ilgų darbo valandų dabar jau buvęs UAB „Mida LT“ generalinis direktorius Jonas Dromantas.

121

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Jonas Dumašius Verslo sėkmė – pažabotas rinkos pokyčių vėjas Jonas Dumašius – Lietuvos statybininkų asociacijos viceprezidentas, vienos iš didžiausių Lietuvoje statybos kompanijos „Hidrostatyba“ valdybos pirmininkas, politikas ir visuomenės veikėjas, verslo filantropas – tokį jį pažįsta šalies politikai, verslo pasaulio atstovai, Lietuvos kultūros ir meno bei sporto bendruomenės. O trečią dešimtmetį gyvuojančios jo įkurtos bendrovės „Hidrostatyba“ sėkmingo verslo istorijoje – daugybė statybos projektų, reikšmingų ne tik Vakarų regionui, bet ir visai Lietuvai.

122

JONAS DUMAŠIUS

Saulėtekio slėnyje UAB „Hidrostatyba“ pastatytas Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras (NFTMC) – didžiausias technologinės ir mokslo tyrimų paskirties pastatas Lietuvoje. 2016 m.

J.

Dumašius prie įmonės vairo stojo nuo pat jos įkūrimo dienos, sulaukęs vos trisdešimties. Jaunam hidrotechnikos inžinieriui teko ne tik pažaboti rinkos pokyčių vėjus, išgyventi krizes, suburti darbą gerai išmanančių, aukštos kvalifikacijos specialistų komandą, bet ir sukurti verslo ateities strategiją. Prisimindamas tuos metus, J. Dumašius sako: „Nebijojome rizikuoti ir mums sekėsi. Laimėdavome konkursus, diegėme naujoves, kurios kitus baugino. Pamenu, dažnai tekdavo padrąsinti darbuotojus imtis neišbandytų, rizikingų projektų. Taupėme, investavome į naujas įmones, plėtrą ir, žinoma, statėme.“ Didžiulę strateginę ir ekonominę svarbą valstybei turi bendrovės „Hidrostatyba“ pastatyti hidrotechniniai statiniai Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste, AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos“ užsakymu įrengtas konteinerių terminalas. 1997 m. spalį už AB „Klaipėdos nafta“ terminalo rekonstrukciją J. Dumašiui įteiktas Ministro Pirmininko A. M. Brazausko padėkos raštas buvo ne tik viešas jauno vadovo ir privataus kapitalo įmonės pripažinimas ir įvertinimas, bet ir emocinis užtaisas, generavęs inovatyvias idėjas, nestandartinius sprendimus.

„Hidrostatyba“ – didžiausia Vakarų Lietuvos statybos įmonė Per veiklos metus įvykdytais sudėtingais ir unikaliais projektais „Hidrostatyba“ įprasmino savo vardą Klaipėdoje ir Palangoje. Klaipėdos prieigose 2013 m. įmonė rekonstravo „Draugystės“ geležinkelio stotį. Šis įmonės įgyvendintas projektas pelnė „Lietuvos metų gaminio 2013“ aukso medalį.

Miestiečių ir svečių pamėgtos viešosios erdvės – Klaipėdos miesto gynybinių įtvirtinimų ravelino, klaipėdiečių vadinamo Jono kalneliu, rekonstrukcija, „Hidrostatybos“ kolektyvui buvo rimtas išbandymas, atliekant darbus unikaliame kultūros paveldo objekte. Savotiška uostamiesčio vizitine kortele tapo rekonstruotos Danės upės krantinės ir Klaipėdos piliavietėje įrengta jachtų ir mažųjų laivelių prieplauka. Šio projekto sėkmingas įgyvendinimas „Hidrostatybai“ pelnė „Lietuvos metų gaminio 2011“ aukso medalį.

Iš viso „Hidrostatyba“ pastatė ir rekonstravo daugiau kaip 100 įvairios paskirties objektų, sukūrė daugiau kaip 500 darbo vietų, o atliktų statybos montavimo darbų vertė siekia beveik 500 mln. eurų.

123

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Ilgiausias Lietuvoje kabantis 330 m ilgio su apšildoma danga pėsčiųjų tiltas per Klaipėdos geležinkelio stoties kelius. Už šį projektą UAB „Hidrostatyba“ konkurse „Metų gaminys 2010“ apdovanota aukso medaliu. 2010 m.

„Džiaugiamės tuo, ko pavyko pasiekti. Kaip ir visai Lietuvai, taip ir mūsų įmonei, buvo ir itin sunkių, ir sėkmingų periodų. Tačiau sėkmę vertiname ne vien pinigais. Didžiuojamės subūrę profesionalų komandą, kurios kompetencijos leido įmonę atestuoti statyti ir rekonstruoti ypatingus statinius“, – pabrėžė bendrovės „Hidrostatyba“ valdybos pirmininkas ir įkūrėjas J. Dumašius. Didinant įmonės konkurencingumą, įkurtos penkios antrinės įmonės: „Šilutės automobilių keliai“, „Uliksas“, „Hidrostatybos projektai“, „HSC Baltic“, „SCB statyba“.

Veiklos pradžios įžvalgos pasiteisino Gargžduose įsikūrusi įmonė, kilusi iš 1944 m. įkurtos Gargždų mašinų ir traktorių stoties (MTS), istoriją rašo jau 23 metus. 1994 m., privatizavus MTS, pradžia nebuvo lengva, ypač daug sunkumų sukėlė veiklos strategijos kūrimas. „Pradžioje mūsų veikla buvo paremta smulkiais privačiais ir valstybiniais užsakymais. Buvo sunkūs laikai tiek mums, tiek valstybei, todėl tuomet dirbome vien tam, kad išgyventume. Tačiau net ir sunkiais laikais turėjome esminę įmonės viziją – pasiekti tokį lygį, kad kaip generaliniais rangovas galėtume vykdyti pačius įvairiausius statybos darbus. Mes tiesiog auginome darbuotojus ir darbų vadovus, kurie dabar geba statyti gyvenamuosius namus, pramoninius objektus, kelius, krantines bei geležinkelius.

Tuometinės įžvalgos pasiteisino, o įmonė tapo viena iš stipriausių šalies statybos kompanijų, galinti daug daugiau nei žada bendrovės pavadinimas“, – džiaugiasi bendrovės „Hidrostatyba“ įkūrėjas.

124

Išaugo ne tik įmonė. Ilgametis Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas J. Dumašių apibūdina kaip kompetentingą ir dalykišką vadovą. „Man gerai žinomas jo darbo veiklos kelias – nuo darbų vadovo iki generalinio direktoriaus. Tai apie žmogų daug ką pasako, – dalijasi dabar LSA garbės prezidentas A. Šeštakauskas. – Jonas pasižymi strateginiu mąstymu ir sugebėjimu atskirti prioritetinius dalykus nuo antraeilių. Tai brandaus vadovo požymis, savotiškas sėkmės garantas siekiant užsibrėžto tikslo.“

Įgyvendina šimtamilijoninės vertės projektus Kasmet augusi ir plėtusi veiklos sritis kompanija sulaukdavo vis daugiau pasiūlymų įgyvendinti sudėtingus projektus. „Hidrostatyba“ rekonstravo jau minėtą Klaipėdos „Draugystės“ geležinkelio stotį (projekto vertė – 43 mln. eurų), Rimkų geležinkelio stotį (15 mln. eurų), Klaipėdos uosto krantines ir kitus uosto infrastruktūros objektus (27 mln. eurų). Kaune pastatytas M. K. Čiurlionio tilto kairiojo prietilčio transporto mazgas. Šio projekto vertė – per 40 mln. eurų. Lietuvoje yra vos keli objektai, pastatyti pagal koncesijos sutartį. Vienas iš tokių – minėtas 40 mln. eurų vertės transporto mazgas, įgyvendintas valstybės biudžeto bei privačiomis lėšomis. Todėl „Hidrostatyba“, kaip generalinė rangovė, įgijo teisę eksploatuoti objektą. „Klasco“ užsakymu „Hidrostatyba“ pastatė konteinerių terminalą, atliko laivų krovos kompanijos

JONAS DUMAŠIUS

samblio dalimi. Kartu tai ir objektas, reikalaujantis preciziškumo vykdant rangos darbus: pradedant mūro ir baigiant betonavimo, apdailos darbais. Švariosios patalpos, kuriose, vaizdžiai tariant, turės būti švariau nei operacinėje, įpareigoja ir statytojus“, – teigia bendrovės „Hidrostatyba“ valdybos pirmininkas J. Dumašius.

Jis pastebi, kad tokio dydžio projektai svarbūs ne tik dėl finansinės naudos, bet ir dėl įgyjamos vis naujos patirties, kuri neabejotinai pravers ateityje vykdant dar sudėtingesnius projektus.

Rekonstruotos Danės upės krantinės Klaipėdoje. Už šį projektą UAB „Hidrostatyba“ konkurse „Metų gaminys 2011“ apdovanota aukso medaliu

„Klaipėdos Smeltė“ krantinių tvirtinimo darbus.

Bendrovė nemažai nuveikė vandentiekio ir nuotekų valymo srityje. Rekonstruoti Gargždų miesto, Klaipėdos rajone esančios Jakų gyvenvietės vandentiekio ir nuotekų tinklai, pastatytos nuotekų valyklos Jurbarke, Skaudvilėje.

Didžiausi ir sudėtingiausi projektai įmonei teko pastaraisiais metais. Vienas tokių – europinės vėžės geležinkelio linijos „Rail Baltica“ statyba. Geležinkelio ruože nuo sienos su Lenkija iki Kauno „Hidrostatyba“ rekonstravo 14,2 km geležinkelio atkarpą Kaunas–Jiesia. Šio projekto vertė – per 60 mln. eurų. Per Lietuvos teritoriją tiesiamas geležinkelis sujungs Baltijos šalis, Lenkiją ir Suomiją.

Statydami ateičiai kaupia ir patirtį būsimiems projektams 2015 m. Vilniuje užbaigtas dar vienas itin svarbus įmonės projektas – Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras. „Hidrostatyba“ ne tik atliko bendruosius šio objekto statybos darbus, bet ir kartu su architektūros studija AKG parengė konkursinį projektą, sulaukusį didelio vertinimo komisijos palankumo. Didžiausio ir moderniausio Baltijos šalyse šios srities mokslų centro plotas siekia apie 25 tūkst. kv. metrų. Projekto vertė – per 69 mln. eurų. „Tai ypatingos paskirties objektas visomis prasmėmis – moksline, statybų, valstybine. Puikiai suprantame, kad jis turės išliekamąją vertę ne tik kaip konstrukcinė dalis, pastatas. Jis taps urbanistinio mokslų ir verslo slėnio veido, paties universiteto an-

Verslininkas, politikas ir filantropas J. Dumašius puikiai žinomas ne tik statybininkų bendruomenėje, ir ne tik kaip rajono politikas, pasižymintis strateginiu mąstymu, gebėjimu išryškinti prioritetus. Dėl jo pilietinės iniciatyvos, siekiant bendruomenės gerovės, pavyko sukurti palankią aplinką ateiti amerikiečių kompanijai „Master foods“ į Klaipėdos rajoną. Gindamas viešąjį interesą, J. Dumašius sugebėjo įtikinti tuometinius rajono vadovus ir skeptikus gamyklos nauda rajono biudžetui, naujų darbo vietų kūrimui, gyventojų užimtumo didinimui ir socialinės atskirties mažinimui.

Klaipėdos rajono žmonės tai įvertino – būdamas nepartiniu, J. Dumašius triskart buvo išrinktas į rajono tarybą.

Jis yra filantropas, padedantis siekiantiems tobulėti, skleisti bendrystę ar ieškantiems palaikymo, padėsiančio atsitiesti po likimo smūgių. Galimybę suteikti materialinę paramą labiausiai jos laukiantiems J. Dumašius vertina kaip Dievo dovaną. Jo filantropinė veikla įprasminta rajone ir apskrityje pastatytų ir renovuotų bendruomenėms skirtų statinių mūruose. Suprasdamas filantropiją kaip pilietiškumo ugdymo ir darnios bendrystės tarp verslo ir viešojo sektoriaus plėtojimo instrumentą, verslininkas teikia paramą socialinių paslaugų projektams, remia neįgaliųjų organizacijas ir asmeniškai besikreipiančius neįgaliuosius žmones.

Sisteminga finansinė parama teikiama tarptautiniams vaikų edukaciniams projektams, bendruomenių etnokultūrinėms iniciatyvoms. Daugelį metų jis remia Vakarų Lietuvos renginius – Jūros šventę, Klaipėdos Pilies džiazo festivalį, prisideda formuojant sporto komandų biudžetus.

125

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Dr. Audronė Endriukaitytė Verslas be vertybių negali egzistuoti Įsivaizduokite situaciją. Į neseniai atsikūrusios valstybės rinką ateina naujas žaidėjas, siūlantis produktą, apie kurį iki tol mažai kas žinojo. Kaip paaiškinti rinkai, kokių naujų galimybių teikia inovatyvios, šiuolaikiškos izoliacinės medžiagos? Dr. Audronei Endriukaitytei teko atsakinėti į šį klausimą. Ir atsakymo paieškas ji atsimena kaip didelį gyvenimo nuotykį, kuris tebesitęsia iki šiol.

126

DR. AUDRONĖ ENDRIUKAITYTĖ

Įspūdingas balionas kvietė aplankyti „Paroc“ stendą per parodą „Resta“, 2011 m.

P

ašnekovė dalijosi patirtimi, kurią kaupė pirmaisiais „Paroc“ veiklos metais, akcentavo bendrovės vertybinės sistemos svarbą ir į priekį nuolat vedantį smalsumą.

Jei nesi kažkuo tikras, nesakyk to Savo karjeros pradžią prisimena netgi su šiokia tokia nuostaba. Šiandien mums gal net būtų keblu suvokti, kaip ir kodėl tuo metu veikė verslas. „Tie pirmieji metai buvo tokie nepakartojami! Tai buvo neįtikėtinų išbandymų laikai. Į „Paroc“ aš atėjau 1994 metais. Pati bendrovė buvo įkurta metais anksčiau. Tada mūsų tikslas buvo paruošti rinką gamyklos statymui. Užsieniečiai nedaro taip, kad pirma atsiranda gamykla, o tada jau galvojama, kaip ir ką pardavinėti. Ne, buvo investuota į rinkos paruošimą“, – pasakojo pašnekovė.

Tuomet labai didelis dėmesys buvo skirtas švietimui. Visgi tai buvo tik Lietuvos ir jos verslo pasaulio kūrimosi pradžia. „Tai buvo tokia laukinio kapitalizmo stadija“, – prisimena dr. A. Endriukaitytė.

Anot jos, „Paroc“ tokioje aplinkoje ryškiai išsiskyrė.

Jau tada bendrovės darbuotojai buvo įsisavinę vieną

esminę pamoką: jeigu nesi kažkuo tikras, tai geriau to ir nesakyk. Šios nuostatos „Paroc“ komandoje visada laikomasi. Tai vienas iš vertybinių principų, perimtų iš bendrovę įkūrusių suomių. Pasak p. Audronės, šiaurietiškoje verslo praktikoje labai jaučiama pagarba kitam žmogui. Su tavimi stengiamasi elgtis pagarbiai. Visi procesai, susitikimai suplanuoti labai tvarkingai. Tai itin svarbu bendrovėje, kuri valdoma matricine struktūra. „Beveik visų Lietuvos vadovų tiesioginiai vadovai yra Suomijoje. Pavyzdžiui, mano tiesioginis vadovas – Suomijoje dirbantis visos „Paroc“ grupės rinkodaros vadovas. Kai dirbi tokioje struktūroje, labai svarbiais dalykais tampa žodžio laikymasis, laiko planavimas. Pastebėjau, kad ten praktiškai nėra tokių dalykų, kaip „važiavau pro šalį, todėl užsukau“.

Lietuvoje taip būna. Ir tai sukelia pakankamai daug nepatogumų. Man ne kartą buvo taip, kad aš ruošiuosi į susitikimą, o pas mane tiesiog šiaip sau kažkas atvažiuoja. Tada visiems nepatogu, nes aš turiu arba vėluoti, arba atsiprašyti tų svečių“, – svarstė dr.

A. Endriukaitytė.

127

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

„Paroc“ siekia ne tik parduoti vieną iš sistemos sudedamųjų dalių, bet ir pasiūlyti efektyviausius izoliacinius sprendimus. „Jau pirmose parodose pristatydavome ne tik vatos, bet ir visos sienos sprendinius. Tuo metu net turėjome tokį pavyzdinį namelio fragmentą, kuriuo buvo itin susidomėta. Žmonės eidavo prie jo, čiupinėdavo. Tuo metu parodoms leisdavome paprastus lankstinukus, kuriuos patys spausdindavome kopijavimo aparatu. Per vieną parodą išdalydavome jų kokius penkis tūkstančius. Žmonėms reikėjo tos informacijos, todėl tos pirmosios parodos buvo tokios svarbios“, – sakė pašnekovė.

Vilniaus Gedimino technikos universitete oficialiai atidaryta „Paroc“ globojama auditorija. Audronė Endriukaitytė – pirma iš dešinės, 2015 m.

Nori pasiūlyti sprendimų kompleksą, o ne dalį jų Tvirta ir patikima suomiška atrama Lietuvos komandai tada, dešimto dešimtmečio viduryje, buvo itin svarbi. Pašnekovė pripažįsta, kad atėjimas į rinką buvo labai įdomus, bet ir sunkus procesas. „Visgi atėjome su medžiaga, kuri buvo gerokai brangesnė už tuos atitikmenis, kurie jau buvo čia. Nebuvo tuo metu ir interneto su visa jo informacija. Kompiuterius visi naudojo daugiau kaip spausdinimo mašinėles. Man labai įsiminė pirmosios parodos, kuriose mes dalyvavome. Tos technologijos, kurios šiandien atrodo elementarios, tada dar tik keliavo į Lietuvą“, – prisimena ji.

Tuo metu mūsų kompanija prekiavo ir kitais gaminiais, kurie su „Paroc“ šiandien nelabai ir siejasi: prilydomomis stogo dangomis, gipso kartono plokštėmis, tinkuojamų fasadų sistemomis ir kitomis sudėtinėmis įvairių sistemų dalimis, kurių Lietuvos rinkoje tuo metu nebuvo. Tik vėliau, kai visi šie nauji produktai ir sprendimai išpopuliarėjo ir atsirado kiti tiekėjai, mes apie 1998 m. visiškai susikoncentravome į prekybą akmens vata, jos gamybą ir izoliacinių sprendimų su akmens vata kūrimą.

Mes suprantame, kad „Paroc“ produktai yra tik vienos ar kitos sistemos dalis. Todėl kurį laiką ir reikėjo prekiauti tomis sistemomis, kurių nebuvo rinkoje.

128

Vertybių svarba Ponia Audronė vardija pagrindines vertybes, kuriomis „Paroc“ komanda kasdien vadovaujasi: klientas, pagarba, inovacijos ir atlikimas. Trečioji vertybė šiame sąraše nulemia vieną labai svarbų bendrovės veiklos principą – niekada negalima nustoti mokytis. „Kompanija negali kažką sukūrusi nusiraminti ir nieko nebedaryti. Mes nuolatos akylai stebime tendencijas ir stengiamės būti vienu žingsneliu priekyje“, – dėstė pašnekovė.

Bendrovė negali sau leisti ir tiesiog aklai vaikytis trumpalaikės sėkmės. „Stengiamės jausti ir numatyti rinkos poreikius, vystymosi tendencijas. Kuriame tokius gaminius, kad su jais būtų paprasta ir lengva dirbti, investuojame į tiekimo sistemos tobulinimą. „Juk visada yra žmonių, kurie nori kokybiško produkto, inovatyvių sprendimų. Žinoma, kol jis tampa masiniu, prireikia laiko. Mums visada padėjo ne tik tas minėtasis produktų kompleksas, bet ir dirbančių žmonių kompetencija. Mes iš tikrųjų labai daug mokėmės, į mus daug investavo ir mūsų pagrindinė bendrovė. Mes nuolatos važinėdavome ten, stebėjome, kaip ten vyksta procesai, lankydavomės statybų parodose Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje ir kaimyninėse šalyse, susitikdavome su kitų šalių statybų specialistais“, – kalbėjo „Paroc“ rinkodaros vadovė Baltijos šalims.

Ji pastebi, kad visos technologinės naujovės atsiranda per verslą. Verslas judina technologijas į priekį. Todėl ir „Paroc“ ji didžiuodamasi mato kaip bendrovę, kuri įnešė savo indėlį į Lietuvos statybos technologijų plėtrą ir kokybiškas permainas.

DR. AUDRONĖ ENDRIUKAITYTĖ

Prie „Paroc“ stendo per parodą „Resta“: iš kairės – Julius Meškauskas, Audronė Endriukaitytė, Seimo narys Jonas Jagminas, LR ūkio ministras Vytas Navickas, LR aplinkos ministras Artūras Paulauskas, 2008 m.

„Labai geras pavyzdys yra mūsų katalogas „Statau šiltą namą“. Jį pirmą kartą išleidome dar 1995 m., o nuo tada pildome kiekvienais metais. Manau, kad tokio pobūdžio leidinys tada apskritai buvo pirmasis Lietuvoje. Tik vėliau kiti pradėjo vytis. Tas katalogas yra sprendimų rinkinys. Pavarčius skirtingų metų leidimus, labai gerai matosi technologijų raida, permainų dinamika“, – teigia ji.

Aišku, inovacijos ir progresas rūpi tik bendrovėms, kurios turi ilgalaikę strategiją. Tokia organizacija būti ne taip paprasta. Tam visų pirma reikia vertybinės sistemos ir principingumo. „Ilgalaikę strategiją planuojanti bendrovė be vertybių iš principo gyvuoti negali. Tai tebus tokia „palaida bala“, nes vertybės yra savotiškas etikos kodas, nusakantis, kaip mes dirbame. Jeigu mes pasakome sau, kad klientas mums yra didelė vertybė, tai formuoja tam tikrą požiūrį ir elgesį. Su klientu mes bendradarbiaujame, klausome jo norų ir poreikių, darome dėl jo viską, ką reikia“, – dėstė dr. A. Endriukaitytė.

Anot jos, vertybių stoka tiesiog neleistų suformuoti vientisos bendrovės struktūros. Tokiu atveju ta bendrovė būtų pabirusi, išsiblaškiusi.

Negalima nustoti mokytis Svarbu paminėti, jog A. Endriukaitytė yra ne tik rinkodaros specialistė, bet ir technologijos moks-

lų daktarė, VGTU dėstytoja. Ir dėstymas jai itin svarbi veikla, tiesiog tapatybės dalis. „Dėstymas man suteikia galimybę ne tik pačiai kalbėti apie tai, kas jau yra, bet ir išgirsti, ką galvoja jauni žmonės, kaip jie supranta pasaulį. Kitas dalykas, kad dėstymas neleidžia man užmigti ant laurų. Pagalvoti, kad aš viską jau žinau. Nuolatos kažkas atsiranda naujo ir dėstymas įpareigoja tomis naujovėmis domėtis. Ir ne tik domėtis, bet ir jas perprasti, įsigilinti, įvertinti. Juk studentams privalai visa tai dar ir pakankamai paprastai bei įdomiai paaiškinti. Paskaitos iš konspektų juk niekam neįdomios“, – teigia ji.

Anot „Paroc“ rinkodaros vadovės Baltijos šalims, verslo žmogui tiesiog gyvybiškai svarbu neprarasti noro ir įgūdžių mokytis. Tačiau kaip tai padaryti? „Vieno recepto nėra. Manau, kad tai šiek tiek priklauso ir nuo žmogaus. Yra smalsių žmonių, ir yra mažiau smalsių. Aš visada buvau smalsi. Man ir dabar viskas įdomu. Kadangi esu atsakinga už visų Baltijos šalių komunikaciją, tai paskutiniu metu pritrūkdavo laiko ir buvau kiek apleidusi mūsų „Paroc“ seminarus. Tačiau šiemet supratau, kad man vėl reikia dalyvauti, pabendrauti tiesiogiai su žmonėmis, kurie dirba statybos sektoriuje, išgirsti, ką jie galvoja, ko klausia. Noriu pajusti tai, kas svarbiausia. To jausmo juk niekas žodžiais tau neperteiks“, – įsitikinusi A. Endriukaitytė.

129

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Antanas Etneris Jei galvosi vien apie pelną, toli nevažiuosi Yra žmonių, apie kuriuos drąsiai galima sakyti: atsidūrė tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Ir Jonavoje įsikūrusios UAB „Egsta“ vadovas Antanas Etneris – vienas iš jų. Daugiau kaip 15 metų bendrovei vadovaujantis vyras nė negalvojo imtis savo verslo, bet pagailo žmonių: juk neišmesi į gatvę tų, su kuriais kartu dirbai, vien dėl to, kad įmonė reorganizuojama. Sąžinė neleidžia.

130

ANTANAS ETNERIS

Jonavos socialinių paslaugų centro renovacija, 2013 m.

A

ntanas Etneris, baigęs mokyklą, ilgai nesvarstydamas nusprendė tapti statybos inžinieriumi ir 1965 m. įstojo į tuometį Kauno politechnikos institutą studijuoti pramoninės ir civilinės statybos. Jį įkvėpė pusbrolio, dirbusio statybinių organizacijų Telšiuose ir Ukmergėje vyriausiuoju inžinieriumi ir vadovu, pavyzdys.

Tačiau sunkiai susirgus tėvui, reikėjo pačiam užsidirbti pinigų ir iš dieninio skyriaus perėjo į vakarinį. Dėl to, vos prasidėjus antriems studijų metams, jam teko vilktis sovietinės armijos kario milinę, o sugrįžęs mokslus tęsė Vilniaus statybos technikume. Jį baigęs raudonu diplomu, p. Antanas galėjo rinktis bet kurią paskyrimo vietą. „Pirmoji mano darbovietė pagal paskyrimą buvo Kauno namų statybos kombinatas. Pradėjau dirbti meistru. Montavome Dainavos mikrorajone blokinius gyvenamuosius namus ir, žiūriu, darbininkai gudrauja. Tai jiems to nėra, tai to negali daryt, ir stovi darbas. Galvoju, nieko nebus, turiu aš mintinai žinoti visus gaminius. Ir po to visai kitaip darbininkai pradėjo mane vertinti, nes žinojo, kad man nepaaiškins, kad ko nors trūksta ir negali dirbti“, – vieną pirmųjų statybos aikštelėje išmoktų pamokų prisimena p. Antanas.

Pastebėjęs, kad darbininkai linkę tinginiauti, vadovams pasiūlė suskaičiuoti, kiek kainuoja pastatyti visą namą, kiek – sumontuoti kiekvieną gaminį,

kiek – užpildyti sandūras, ir pasiūlė mokėti ne už darbo dieną, o už atliktą darbą. „Ir kai pradėjo mokėti už darbą, našumas pakilo 40–60 procentų. Tada jau visi sujudo. Niekam nebuvo noro sėdėti būdelėje, nes atsirado noras užsidirbti. Aš už tai net premiją gavau“, – pasakoja p. Antanas.

Į Jonavą – tik metams?

Taip prabėgo ketveri metai, ir 1976-ųjų vasaros viduryje A. Etnerį tuometinis Kauno namų statybos kombinato direktorius Vladas Šiupienis išsiuntė dirbti darbų vykdytoju į Jonavą. Siuntė metams, bet pasirodo – visam likusiam gyvenimui. Tiesa, tik „viena koja“, nes šeima ir namai liko Kaune. Taip kasdien ir važinėja tarp dviejų miestų. „Direktorius sako, tu jaunas, čia jau gerai pasirodei, dabar važiuok ten padirbėti. O po metų žadėjo atgal į Kauną pasiimti. Ir leido mums dirbti pagal ūkiskaitą, todėl tikrai apsimokėjo, nes visi dirbome kiek galėjome. Be to, Jonavos vykdomasis komitetas papildomą paskatinimą suteikė – atidirbai 4 metus, gauni paskyrą automobiliui“, – prisimena pašnekovas ir priduria, kad po kurio laiko jam tikrai siūlė grįžti į Kauną, bet tada p. Antanas nusprendė, kad Jonavoje jam geriau. „Achema“ jau buvo pastatyta, bet Jonavoje labai reikėjo butų. Jų statybą per pusę finansavo gamykla 131

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Osle daugiabutis, kurį pastatė UAB „Egsta“

ir miesto vykdomasis komitetas. Taip buvo pastatyti trys mikrorajonai. Statyba, pasak A. Etnerio, vyko ir dieną, ir naktį, bet per ketvirtį pastatydavo 2–3 daugiabučius. „Du trečdaliai daugiabučių gyvenamųjų namų Jonavoje pastatyta man vadovaujant statyboms.

Dabar daugiau individualių statoma, o senuosius renovuojame“, – lygina jis.

Visi atėjome iš sovietmečio Sovietmečiu pelnęs Statybos ministerijos apdovanojimą kaip geriausias darbų vykdytojas, p. Antanas prisipažįsta, kad norint laiku atlikti darbus, tekdavo darbo jėgos pasitelkti iš Rukloje dislokuotame kariniame dalinyje tarnaujančių kareivių. Įvairius objektus jonaviškiai statė ir kitur.

Ukmergėje iškilo Pivonijos gyvenamųjų namų kvartalas, ne vienas daugiabutis pastatytas Vilkaviškyje, Marijampolėje, Kybartuose. Prasidėjus atgimimui, dalyvavo statant visą mikrorajoną iš Vokietijos išvedamų Sovietų Sąjungos armijos dalinių karininkų šeimoms Lydoje (Baltarusija). Tai buvo didelis iššūkis, nes visą statybą prižiūrėjo patys vokiečiai.

Tačiau rimčiausias to meto iššūkis AB „Kausta“ Jonavos statybos valdybai, kurioje p. Antanas tuo metu dirbo vyriausiuoju inžinieriumi, buvo „Ache132

mos“ antrojo amoniako cecho rekonstrukcija ir Kauno miesto vandenvalos įmonės statyba.

Norėjo išsaugoti kolektyvą 1998 m. AB „Kausta“ kontrolę perėmusi Suomijos kompanija „YIT Corporation“, dalyvavusi statant šiuos įrengimus, nusprendė bendrovę reorganizuoti ir atsisakyti kai kurių padalinių. Tarp tokių pateko ir Jonavos statybos valdyba, o 28 metus įmonėje atidirbęs p. Antanas buvo paskirtas ją likviduoti.

1999 m. kartu su trimis kolegomis A. Etneris įkūrė statybos įmonę UAB „Egsta“, kuriai iki dabar vadovauja p. Antanas. Ieškant pirmųjų užsakymų nemažai lėmė darbuotojai, sukaupę didelę patirtį, ir net sėkmė, atvirai sako p. Antanas.

Vėliau UAB „Egsta“ statė įvairios paskirties pastatus: UAB „Betonika“ gelžbetonio gamyklą Trakuose, UAB „Reimpex“ logistikos centrą su administracinėmis patalpomis Ramučiuose. Bendrovė atliko „Iki“ parduotuvės rekonstrukciją į prekybos centrą „Dobilas“, Jonavos autobusų stoties rekonstrukciją. „Egsta“ statė gyvenamuosius namus ir kotedžus Kaune, Vijūkų k., atliko kapitalinius Kulvos, Užusalių kultūros namų remontus. Bendrovės pripažinimą įrodo jos darbai užsienyje – „Egstai“ teko statyti gyvenamuosius namus Osle, Norvegijoje. O

ANTANAS ETNERIS

pačiam A. Etneriui Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidiumas 2007 m. suteikė „Profesijos riterio“ vardą.

UAB „Egsta“ gerą vardą, p. Antano žodžiais, lėmė nepriekaištinga darbų kokybė ir sutartinių įsipareigojimų vykdymas laiku. Todėl niekada nepritrūko užsakymų. Įmonė, kuri specializuojasi statyti, rekonstruoti viešosios paskirties, gamybinius bei administracinius pastatus, įrengia ir remontuoja išorės inžinerinius tinklus, restauruoja ir konservuoja į nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą įtrauktus pastatus, yra įdiegusi tarptautinius kokybės ir aplinkos vadybos ISO standartus, nuolat rūpinasi darbuotojų tobulėjimu bei skatina jų iniciatyvumą. Visa tai vainikavo 2015 m. pelnyta „Krištolinė gulbė“ – aukščiausias Jonavos rajono savivaldybės apdovanojimas geriausiai dirbančiai įmonei.

Purvo nebraidęs, geru vadovu nebūsi Abu A. Etnerio sūnūs – Saulius ir Antanas – baigė inžinerijos studijas, jaunėliui Antanui su tėvu teko dirbti „Egstoje“. A. Etneris prisimena, kad dar dirbdamas su juo jaunėlis sūnus kartą stebėjosi, kad visada kruopščiai įmonės pajamas ir išlaidas skaičiuojantis Antanas vyresnysis kai kada „mėtosi pinigais“. „Tada paaiškinau jam, kad jei pažadėjai, kad padarysi, sutarei su užsakovu dėl terminų, privalai padaryti, net jei pelno ir neliks, nes garbės ir patikimumo už pinigus nenusipirksi – juos reikia užsitarnauti. Kartais geriau šiek tiek prarasti, nes jeigu galvosi vien apie pelną, toli nevažiuosi. Jei šios taisyklės nepamirš, tai ir dirbti seksis“, – vieną iš sėkmingo darbo paslapčių atskleidžia UAB „Egsta“ vadovas. Šios patyrusio statybininko pamokos, pritaria į pokalbį įsiterpęs jo buvęs mokinys Povilas Garbauskas, itin vertingos. „Kai baigęs mokslus grįžau į Jonavą, jaučiausi didelis generolas. Buvau aukštai užrietęs nosį ir tikrai galvojau, kad viską moku, viską sugebu, tuoj imsiu ir viską padarysiu. Bet kai nueini į aikštelę, supranti, kad čia vien universiteto žinių nepakanka. Ir direktorius A. Etneris greitai privertė nusileisti ant žemės“, – kalba P. Garbauskas, pasakodamas apie svarbiausias pamokas, kurių išmoko iš UAB „Egsta“ direktoriaus A. Etnerio.

A. Etneris džiaugiasi pelnytu įmonės „Egsta“ įvertinimu – „Krištolinės gulbės“ apdovanojimu, 2015 m.

Dar viena taisyklė, kurios išmokė patyręs statybininkas jaunąjį kolegą – nereikia bijoti suklysti, bet iš klaidų reikia mokytis, kad daugiau jų nekartotum.

„Sušalusių“ statybininkų negali pakęsti Pasak p. Antano, iki šiol jonaviškiams darbo niekada netrūko, tad tikisi, kad ir ateityje taip bus. Juo labiau, kad „statybų sektorius vėl pradėjo kopti į kalną“. Tačiau užsakymų netrūks tik tada, kai visa komanda suvoks, jog gerų rezultatų galima pasiekti tik tada, kai jų siekia visi kartu, nes „po vieną mes niekas“. Yra ir daugiau taisyklių, kurių savo darbe laikosi UAB „Egsta“ vadovas. Viena iš jų – jei ko nors neišmanai, domėkis, klausk, mokykis. „Jei nežinai, kaip ką nors reikia padaryti – ateik ir klausk, bet daryk. Jei darbininkas daro klaidų – paaiškink jam. Taip mane mokė, ir aš taip mokau. Negaliu pakęsti „sušalusių“ statybininkų, kurie galvoja, kad to ar ano negalima padaryti. Jei taip galvosi, tai nieko ir neišeis. Ir problema pati niekur nedings. Jei ji atsirado, reikia galvoti, diskutuoti ir rasti optimalų sprendimą. Visiems padalinių vadovams nuolat kalu į galvas, kad užsakovai, kurie mus pasamdė, turi užsiimti savo reikalais, o mes, jeigu jau apsiėmėme padaryti darbą, statybines problemas turime spręsti patys“, – vardija p. Antanas ir priduria, kad patikimos įmonės vardas neatsiranda savaime, jį reikia užsitarnauti, o užsitarnavus branginti.

133

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Algirdas Gaurilčikas Dabar trūksta pinigų ir rentabilių statybos objektų Niekam ne paslaptis, kad daugelis studijas baigusių jaunų specialistų, sovietmečiu pagal paskyrimą išvykusių dirbti į provinciją, atidirbę trejus privalomus metus, stengdavosi persikelti į didžiuosius miestus. Visgi po studijų Kaune šiaulietis Algirdas Gaurilčikas apsistojo Raseiniuose.

134

ALGIRDAS GAURILČIKAS

Archyvo nuotraukoje – „Raseinių statybos“, kuri tuo metu buvo Raseinių kilnojamoji mechanizuota kolona, vyrai

D

dabar atrodo, jog kitaip būti nė negalėjo. Tačiau tai, kad Šiauliuose vidurinę baigęs jaunuolis išvyko studijuoti į Kauno politechnikos institutą (KPI), lėmė atsitiktinumas.

Ilgainiui keitėsi įmonės pavadinimas, keitėsi jos pavaldumas, bet įmonė liko ta pati. Ir p. Algirdas liko jai ištikimas.

„Giminaičių statybininkų nebuvo. Tiesiog taip sutapo, kad važiuodamas Šiauliuose autobusu susitikau gerą tėvuko pažįstamą – statybininką, kuris nukreipė ta linkme. Tad baigęs mokyklą 1966 m., įstojau į KPI. Mūsų grupė buvo inžinieriai statybininkai“, – pasakoja UAB „Raseinių statyba“ komercijos direktoriumi dirbantis vyras.

augiau kaip 40 metų Raseiniuose besidarbuojantis inžinierius statybininkas sako niekada nesigailėjęs, kad pasuko būtent tokiu keliu. 1971 m. baigęs studijas, pagal paskyrimą įsidarbino Kilnojamoje mechanizuotoje kolonoje (KMK) darbų vykdytoju, bet jau po trejų metų, 1974 m., buvo paskirtas Raseinių KMK viršininko pavaduotoju tiekimo reikalams.

„Kai pradėjau dirbti, KMK buvo pavaldi Kaimo statybos ministerijai. Po reorganizacijos, sujungus su Tarpkolūkine statybos organizacija, įmonė buvo pavadinta RSO-2, rajono statybos organizacija. Joje taip pat dirbau viršininko pavaduotoju tiekimui. Atkūrus Nepriklausomybę, 1993 m. organizacija tapo akcine bendrove, dabar – UAB „Raseinių statyba“. Joje dirbu komercijos direktoriumi. Jau 44 metai, kai aš Raseinių rajone“, – vardina pašnekovas. Į klausimą, ar nesigaili pasirinkęs statybininko inžinieriaus profesiją, A. Gaurilčikas atsako, kad

Tai kur ta Dubysa?

Tais laikais, kai p. Algirdas baigė studijas KPI ir tapo diplomuotu statybos inžinieriumi, absolventai būsimą pirmąją darbovietę rinkdavosi iš pateikto sąrašo.

Kuo geriau mokeisi ir kuo aktyvesnis studentas buvai, tuo didesnes pasirinkimo galimybes turėjai. Tad ir jis, grupės seniūnas, rinkosi vienas iš pirmųjų. „Galėjau pasirinkti bet kur, bet traukė arčiau namų. Buvo vieta Raseinių KMK, tai ir pagalvojau, 135

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

kad arti Šiauliai, važiuosiu į Raseinius, nors prieš tai nebuvau ten net buvęs. Ir kai jau gavau paskyrimą, atvažiavau į Raseinius, išlipau, žinot, liūdnoka pasidarė. Žiūriu, upelis teka. Toks mažytis, galvoju, čia ne Dubysa. Ir einu palei tą upelį, ieškau, kur ta Dubysa. Pasirodo, ten tikrai ne Dubysa, o Raseika buvo. Šiuo metu tas upelis įkištas į betoninius vamzdžius – jau nebėra Raseiniuose to upelio“, – prisimindamas pirmąją pažintį su miestu, kuriame prabėgo didžioji jo gyvenimo dalis, šypsodamasis pasakoja A. Gaurilčikas.

Susirado jis KMK ir viršininką Antaną Švagždį.

Prisistatė, kad jis, jaunas specialistas, pagal paskyrimą dirbti atvyko. „Tas pasakė, kad kartu gyvensim. Galvoju, kaip čia? Pasirodo, jis gyveno Kaune ir važinėdavo į Raseinius. Ten buvo toks butas, kurį naudojo kaip bendrabutį, jau neprisimenu, vieno ar dviejų kambarių.

Ir priėmė jis mane kartu gyventi“, – tęsia pašnekovas.

Metus, o gal ir daugiau, viršininkas dalijosi bendrabučiu su jaunuoju inžinieriumi. Darbo patirtimi – tuo, ko neišmoksi nė vienoje aukštojoje mokykloje – taip pat. „Patardavo jis man nemažai, todėl darbo pradžia nebuvo sunki, – sako p. Algirdas, o po akimirkos priduria: – A. Švagždys labai puikus žmogus ir puikus inžinierius. Kartu su prezidentu Algirdu Brazausku hidrotechniką studijavo, tad dabar jis jau garbaus amžiaus.“ Kitas vadovas, kurį mielai prisimena A. Gaurilčikas, – jau anapilin išėjęs Albinas Daugiala. Ir, žinoma, dabartinis UAB „Raseinių statyba“ generalinis direktorius Saulius Bekampis, jau penkerius metus važinėjantis į Raseinius iš Vilniaus. Iš visų jų, anot A. Gaurilčiko, buvo galima mokytis ne tik profesijos subtilybių, bet ir pareigingumo bei kruopštumo. O svarbiausia – visi jie mokėjo laikytis duoto žodžio.

Svarbu ir tai, kad vadovai išgirsdavo ir jo nuomonę. „Vieną kartą A. Daugiala norėjo įdarbinti man pavaldžiu Tiekimo skyriaus viršininku žmogų, kuris man nekėlė pasitikėjimo, tai aš supykęs griežtesnį žodį pasakiau. O aš iš kolegų buvau sužinojęs, kad tas žmogus mėgsta alkoholį, todėl bijojau priimti tokį.

Bet viršininkui pasakyti, kad aš prieš – nebijojau. Paskui radome bendrą sutarimą ir nepriėmė to žmogaus.

Ir taip būna gyvenime“, – šypteli pašnekovas.

136

Tada trūko medžiagų, dabar – pinigų Apie žmones, kurie sovietmečiu rūpinosi tiekimo reikalais, buvo kuriamos legendos – esą geriausieji iš jų, išprašyti iš aukštų valdininkų kabinetų nieko nepešę, sugebėdavo į juos sugrįžti ir vis tiek gaudavo, ko atvažiavę.

Tačiau A. Gaurilčikas, kurį KMK viršininkas savo pavaduotoju tiekimui paskyrė vos po trejų darbo metų, nelinkęs atskleisti paslapčių, kaip tekdavo „išmušinėti“ statybines medžiagas. „Žinot, tokie dalykai nepasakojami“, – sako jis. Vis dėlto netrukus prisipažįsta – kartais ir jam, „išstatytam“ už durų, tekdavo atgal įlįsti pro rakto skylutę. „Dirbau darbų vykdytoju, statėme gyvenamuosius namus, mokyklas. Bet, matyt, vadovai mane nusižiūrėjo ir 1974 m. pradėjau dirbti viršininko pavaduotoju tiekimo reikalams. Žinote, koks laikas buvo? Išvystytas socializmas. Buvo fondai, limitai, reikėdavo važiuoti į ministerijas ginti projektus.

Apsiginti ir gauti medžiagų. Buvo ten visokių „verteckų“. Visaip būdavo. Atrodo, ir nedrąsus buvau, bet sugebėdavau iki direktorių prieiti. O ką daryti?

Toks gyvenimas, be nieko grįžti negali, – nedaugiažodžiauja A. Gaurilčikas. – Sovietiniais laikais pinigų buvo, bet nebuvo medžiagų, o šiais laikais yra atvirkščiai – medžiagų yra, bet pinigų nėra.“ Daug mieliau jis pasakoja apie lietuvių išradingumą: „Jau atkūrus Nepriklausomybę, statėme Kryžkalnyje degalinę, ir reikėjo parsivežti iš Baltarusijos stogo konstrukcijos paklotą. Mūsų mašina – 7,5 metrų ilgio, o paklotas – 12 metrų. Ką daryti?

Sugalvojome: į apačią sukrovėme 12 metrų ilgio metalines sijas, o ant tų sijų pakrovėm tą paklotą.

Bet pavažiuojame 50 kilometrų, viskas slenka lauk.

Tai privažiuojam prie medžio, sustumiame atgal ir vėl toliau važiuojame. Taip ir parvežėme.“

Kokybė už „dugninę kainą“ Paprašytas palyginti sovietmečio vadinamosios planinės ekonomikos ir mūsų laikų statybą, pašnekovas prisimena ir subliuškusius, ir sėkmingai įgyvendintus projektus. „Pirmais ar antrais darbo metais pasikvietė mane viršininkas ir sako, kad planuojama Viduklėje statyti kalakutyną. Ir komandiravo mane į Maskvą, į Liaudies ūkio pasiekimų

ALGIRDAS GAURILČIKAS

parodą įgyti patyrimo. Ne aš vienas važiavau, iš Lietuvos mūsų turbūt 10 ar 15 buvo surinkta. Bet vėliau, matyt, nebeliko planuose to kalakutyno Viduklėje. Nežinau, kodėl, bet niekas jo taip ir nestatė“, – pasakoja A. Gaurilčikas.

Užtat kiti dideli objektai, prie kurių statybos jis prisidėjo, ir dabar tebeveikia. „Pastatėme didžiulį Girkalnio kiaulininkystės kompleksą. Jis liko nesugriautas. Gal ne visu pajėgumu, bet jis ir dabar veikia. Popieriaus fabrike Grigiškėse statėme gofruoto kartono gamyklą. Dabar kaip tik rekonstruojame pastatą naujai popieriaus gamybos mašinai ir popieriaus sandėlį“, – nejučia į mūsų dienas persikelia pašnekovas.

Kalbėdamas apie sovietinių ir dabartinių statybų skirtumus, jis pastebi, kad tais laikais jie darbuodavosi savo rajone, o dabar – visoje Lietuvoje.

Viena vertus, gerai, kad įmonė laimi konkursus įvairiose šalies vietose, tačiau dėl tokio darbo pobūdžio statybininkai labiau pavargsta. „Šiuo metu pagrindiniai mūsų objektai – Vilniuje ir Pabradėje“, – pastebi A. Gaurilčikas.

Pasak pašnekovo, kita mūsų laikų problema – užsakovai reikalauja statyti kuo pigiau. „Reikia suderinti du nesuderinamus dalykus – kokybę ir kainą, nes jeigu norėsi statyti už dideles kainas, nė vieno konkurso neišloši. O sumažinus kainas, reikia surasti kokybiškų medžiagų ir pastatyti už „dugninę kainą“, kaip aš ją vadinu. Sudėtingi reikalai“, – pastebi keturis dešimtmečius tiekimo ir komercijos reikalais besirūpinantis statybos inžinierius.

Raseiniai tapo namais Buvęs šiaulietis save jau seniai laiko raseiniškiu. Raseiniuose sutiko Ireną, kuri tapo jo žmona. Raseiniuose užaugo ir du jų sūnūs – Adrius ir Donatas.

Tačiau taip nutiko ne iš karto. „Žinot, parvažiuodavau į Šiaulius tėvukų aplankyti – atrodė, ir oras ten geresnis. O dabar, kai tėvukų jau nebėra, nuvažiuoju į Šiaulius – ir kažkaip jau svetima. Pasikeitė viskas“, – dalijasi pašnekovas.

Prabilęs apie šeimą, jis pasakoja, kad sūnūs nepasuko jo pėdomis, tačiau darbo nesibaido: „Vienas sūnus – medikas, kitas – verslininkas. Į statybas nenuėjo, bet namuose meistrauja. Ir vis klausia tėvo,

Veisiejų regioninio parko apžvalgos bokštas

kaip čia tą geriau padaryt, kaip čia tą. Remontais patys užsiima, meistrus samdo tik tada, kai reikia ką nors greitai padaryti ar kai labai sudėtingi darbai.“ O pats Algirdas, anksčiau mėgdavęs pažvejoti Nemuno senvagėje ar pagrybauti pas studijų laikų draugą Varėnoje, beveik visą laisvalaikį skiria savo namams gražinti. „Kai namą stačiausi, pats daug prie jo dirbau. Bet iki šiol jo neužbaigiau – pagal tą dėsnį, kad kriaučius be kostiumo vaikšto. Dar reikia kiemą išgražinti. Ir su vaikais reikia susitikti, tai laisvo laiko ir nelieka“, – pasakoja jis.

Tiesa, netrukus prisipažįsta, kad nors mokyklos laikais buvo jaunasis gamtininkas ir yra pelnęs net apdovanojimų, tvarkyti namo aplinką patiki žmonai. „Čia ji pirmu smuiku groja. Ji yra baigusi Žemės ūkio akademiją, gabesnė toje srityje, todėl grožis aplink namus – jau jos rūpestis“, – atvirauja UAB „Raseinių statyba“ komercijos direktorius A. Gaurilčikas.

137

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Algis Gudavičius Kaip ir iš ko statė Lietuvą Statybininkų pasaulyje žinomas, jau aštuntą dešimtį baigiantis ir aktyviai nebesidarbuojantis Algis Gudavičius, paklaustas, gal yra žinomo Lietuvoje istoriko Edvardo Gudavičiaus giminaitis, nesigynė. Giminystės esama. Bet ne todėl kadaise už Lietuvos statybų sektoriaus aprūpinimą statybinėmis medžiagomis atsakingo Algio Gudavičiaus papasakota istorija – neįtikėtinai įdomi.

138

ALGIS GUDAVIČIUS

A. Gudavičius prie automobilio „ZIS 110“

M

ūsų pašnekovas tikrai galėtų parašyti vadovėlį, kaip aprūpinti šalį planinės ekonomikos ir visuotinio deficito laikais. Ir kai kam, idealizuojančiam anuos metus, kai neva „visi buvo sotūs“ ir „nieko netrūko“, tikriausiai būtų bent šiek tiek gėda.

Sovietinės imperijos laikais pagrindinės statybinės medžiagos į Lietuvą keliavo iš Rusijos. Tiesa, smėlio, žvyro turėjo savo, pasigamindavo ir plytų, o štai metalo gaminius tekdavo vežtis iš didžiosios kaimynės, kaip ir asbestcementinius vamzdžius. Įdomu tai, kad cementas buvo atvežamas net iš Riazanės, esančios už Maskvos, o čia pat, Akmenėje, veikė puiki cemento gamykla. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad transportuoti šias statybines medžiagas iš už tūkstančio kilometrų, turint savų, nelogiška. „Deja, mes, lietuviai, Akmenės cemento negaudavome, nes jis buvo geresnės kokybės už rusišką ir skirtas kitoms šalims bei eksportui“, – paslaptį atskleidė A. Gudavičius. „Sojuzglavmašsnabsbyt“ – toks sudėtingas Maskvoje buvusios įstaigos, atsakingos už statybinių medžiagų skirstymą, pavadinimas. Ne mažiau sudėtingas būdavo ir būdas gauti mūsų tėvynei reika-

lingų statybinių medžiagų. Detektyvas prasidėdavo vos pravėrus „Sojuzglavmašsnabsbyto“ duris.

Kelionei į Maskvą lietuvis kruopščiai ruošdavosi. Pirmiausia, prikraudavo pilnutėlę bagažinę įvairiausių lietuviškų gėrybių.

Pasak A. Gudavičiaus, viršininkas maskvietis paklausė, kokių turime problemų. O lietuvis atsakė, kad fondai yra, bet Riazanė cemento nekrauna, o be cemento visos Kauno statybos stovi. Maskvietis pakėlė telefono ragelį ir, visiems girdint, išrašė velnių kažkam, gamykloje atsakingam už cemento krovimą. Ko jūs ten „tavariščius“ iš Lietuvos „abižajete“? „Kol nuvažiuoju, būdavo, iki gamyklos, vagonai su užrašais, liudijančiais, kad produkcija Lietuvos Kauno statybų trestui skirta, pakrauti stovi, – pasakojo pašnekovas. – Namo keliaudavau per daug neskubėdamas, Maskvoje pasižvalgydavau, taigi tie vagonai mane ir pralenkdavo – grįžęs juos jau rasdavau Lietuvoje.“ Nereikia manyti, kad ta betvarkė buvo apėmusi tik Lietuvos ir Rusijos ekonominius santykius.

Antai Gruzijoje pritrūko plytų, o Lietuvoje jų buvo pakankamai pagaminta, tačiau jas išvežti neleido plano komitetas.

139

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Teismo medicinos instituto pastatas Vilniuje, 2005 m.

Socialistinio darbo planavimo subtilybės Klystų, jei kas pamanytų, kad A. Gudavičiaus karjerai pasitarnavo tik apsukrumas ir žinojimas, ką, kada ir kuo pamaloninti. Jei būtų taip, gal ir galėtume už statybų sektoriaus aprūpinimą žaliava atsakingą specialistą pavadinti prisitaikėliu. O p. Algiui niekas negalėtų prikišti pastarosios savybės. Prieš mano akis guli žurnalo „Švyturys“ 1984 m. liepos, 1984 m. sausio, 1982 m. spalio, 1987 m. kovo mėnesių numeriai.

1982 m. A. Gudavičius „Švyturyje“ išspausdintame laiške rašė: „Didesnė dalis visų nesklandumų ir problemų kyla ne dėl tiekimo ir komplektavimo, bet dėl darbo organizavimo, darbo jėgos paskirstymo, įvairiausių projektų perdirbinėjimų. Dėl netinkamo planavimo daug gelžbetonio gaminių, plytų, ir kitų statybinių medžiagų vežėme iš gamyklų ne tiesiog į objektus, bet per bazę, ir gaminių, kurių nebuvo būtina vežti per bazę, per metus susidarė 50 000 tonų. Štai kur taupymo rezervai! Vežkime statybines medžiagas maršrutu gamykla – objektas ir sutaupysime šimtus tonų kuro, išlaisvinsime daugybę transporto, pakėlimo mechanizmų, darbo jėgos.“ Kai kur nebenaudojamuose gelžbetoniniuose gaminiuose gulėdavo tūkstančiai tonų metalo, kurio labai reikėjo kituose objektuose, tačiau iš gelžbetonio jo jau nebepaimsi. Koks savo pinigus skaičiuojantis šių laikų verslininkas leistų tokį neūkiškumą?

O buvusioje SSRS tai buvo tapę sistema. A. Guda140

vičius, aštriai kritikavęs tuometinę (ne)tvarką, vienądien neteko darbo. Tačiau, įsikišus įtakingiems ir jo nuopelnus žinojusiems užtarėjams, galiausiai net buvo paaukštintas.

1983 m. „Tiesoje“ buvo parašyta, kad taupyti materialinius išteklius ir darbo našumą didinti Vilniaus statybos trestui padeda „gerai mechanizuota, efektyvi gamybinio komplektavimo bazė, už kurios sukūrimą tresto gamybinio technologinio komplektavimo valdybos viršininkas A. Gudavičius apdovanotas SSRS liaudies ūkio pasiekimų parodos aukso medaliu ir pinigine premija“.

Tiek daug pasiekti be komandos p. Algis nebūtų galėjęs. „Savo vadovaujamiems darbuotojams pasakiau, kad man nereikia, jog sėdėtų visas darbo valandas, o reikia rezultato. Jei statybinių medžiagų pakanka, viskuo pasirūpinta, gali eiti tvarkyti asmeninių reikalų nors ir vidury savaitės. Ir žmonės tikrai nuoširdžiai pasistengdavo, užtat it premiją gaudavo laisvų dienų“, – prisimena pašnekovas.

Kaip pamatydavo pasaulio Ištrūkti iš už geležinės uždangos ir pakeliauti pavykdavo ne visiems. Geras būdas pažinti svečias šalis buvo – keliauti su meno kolektyvais. Į meną ir saviveiklą linkęs Algis įsitraukė į vieną pirmųjų Lietuvoje tautinių šokių ansamblį „Rasa“, susikūrusį 1967 metais.

ALGIS GUDAVIČIUS

„Su „Rasos“ kolektyvu apvažiavau pusę pasaulio: buvau Kanadoje, Šiaurės Korėjoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Anglijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje“, – vardijo pašnekovas, ansamblyje grojęs akordeonu. Beje, ir organizuojant keliones, kartais neapsieita be „dovanėlių“ Maskvai. Kadangi vizos ir iškvietimai „ėjo per Maskvos rankas“, tai vištos, rūkyti kumpiai keliaudavo ir į tenykštę Kultūros ministeriją.

Ypač, jei reikdavo išvykti į kapitalistinio bloko šalis.

O kartą Algiui ir kai kuriems jo kolegoms Anglijoje net pavyko pasprukti nuo juos sekti pristatytų sovietinių šnipų ir pabendrauti su to meto Londono lietuvių bendruomenės nariais. Kai svečiai žmogui, žadėjusiam juos palydėti pas lietuvius, pasakė, kad juos seka, londonietis patarė nesirūpinti ir sutartu laiku ateiti į vieną parduotuvę. Beregint lietuviai buvo išvesti pro kitą išėjimą, atsiplėšė nuo seklių, o paskui kiemais, tarpuvartėmis, mažomis gatvelėmis atėjo į susitikimo vietą. Ten jiems buvo pasakyta linksmintis lig valiai, kalbėtis nieko nebijant, bet nesigirti, kad matė užsienio lietuvius.

Nepriklausomybė išmokė naujų metodų Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, tiekimo klausimais atvykstančius iš Lietuvos rusai ėmė vyti be prekių. „Atvažiuoji, būdavo, į gamyklą Rusijoje, o ten sakė važiuoti namo, nes nenori tavęs nė klausytis. Jūsų valdžia kritikuoja visus mus, rusus. Jei dar tik mūsų valdžią kritikuotų, o dabar – visus rusus! Už ką visus mus?

Kruopščiai dirbkit patys ir turėsit! – tokiais žodžiais palydėdavo namo, – sakė pašnekovas. – Ėmėm važinėti į Baltarusijos organizacijas ir metalus pirkti tiesiogiai iš jų. Akmenės cemento gamykla tapo sava, galėjome patys naudotis cementu. Bet be metalo ką veiksi su cementu? Tada į aprūpinimo procesą pamažu įsitraukė verslininkai, įsukę savo verslus, ir nors vadinamieji „centriniai organai“ draudė rusų gamykloms prekiauti su mumis, iš subyrėjusios Sąjungos verslininkai vis tiek atveždavo reikalingų statybinių medžiagų.“ Kauno politechnikos institutą (dabartinį Kauno technologijos universitetą) baigusiam inžinieriui statybininkui nebuvo sunku pritaikyti savo žinias bei patirtį ir atėjus naujiems laikams. A. Gudavičiaus biografija verta atskiro skyriaus. Kaip biografija žmogaus, kuris ne tik nuolat (ir pelnytai) kilo karjeros laiptais, bet ir sugebėjo tobulėti bei atnaujinti savo

Bendrovės „Lietmedis“ statyba Kaune, 1963 m.

žinias, kintant darbo sąlygoms, technologijoms, visuomeninei santvarkai. 1959 m. baigęs institutą, A. Gudavičius tapo Kauno statybos tresto 9-osios statybos valdybos (SV) meistru, darbų vykdytoju, aikštelės viršininku; 1963 m. – Kauno statybos tresto 43-osios SV vyr. inžinieriumi; 1964 m. – 43-osios SV viršininku; vėliau – Kauno 2-osios statybos valdybos valdytojo pavaduotoju tiekimo klausimais, padirbėjo Kauno 1-ojo statybos tresto viršininku. Vėliau dirbo Vilniaus statybos tresto GTKV, Valstybinio materialinio techninio aprūpinimo komiteto valdybos, Valstybinio materialinio techninio aprūpinimo komiteto Statybinių medžiagų aprūpinimo valdybos viršininku. 1990 m. perėjo dirbti į Vilniaus miesto valdybą tiekimo skyriaus viršininku. Taigi iki Nepriklausomybės statybinėmis medžiagomis turėjo aprūpinti visą Lietuvą, o po to – Vilnių.

1995 m., sulaukęs pensinio amžiaus, išėjo iš savivaldybės į verslą ir tapo įmonės „Rometal“ vyriausiuoju vadybininku, vėliau – įmonės „Gargždų mida“ vyriausiuoju vadybininku, 2003 m. padirbėjo techninės priežiūros inžinieriumi statant Teismo medicinos institutą. Beje, įvairių objektų techninės priežiūros inžinieriumi A. Gudavičius dirbo iki pat 2009 metų.

Laisvalaikiu mielai skaito, groja akordeonu, o ypač mėgsta skaityti ir užsirašyti garsių žmonių mintis. Tiesa, išmintimi, geru humoro jausmu Algis Gudavičius ir pats galėtų pasidalyti su daugeliu žmonių.

141

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Doc. Algirdas Gumuliauskas Esu laimingas, kad buvau ir dar esu šiek tiek reikalingas Doc. dr. Algirdui Gumuliauskui 2016 m. gegužę suėjo 88-eri.

Vyras, kurio pavardę žino kiekvienas, kuriam nors kiek teko ragauti statybos mokslo, sako, jog yra laimingas, kad buvo ir dabar yra, paties žodžiais, „dar šiek tiek reikalingas“.

142

ALGIRDAS GUMULIAUSKAS

A. Gumuliausko išrastas betono kratytuvas

„Š

iaip jaunystėje svajonių buvo visokių, realizavau jų mažumą, bet daugelį įvykdė dukra, anūkai ir, matau, sėkmingai tęs proanūkiai“, – sako A. Gumuliauskas, savo darbinį gyvenimą susiejęs su studentais ir statybos pramonės mokslu. Jo kraitėje – darbai, susiję su statybos medžiagomis, technologijomis, standartais ir metodikomis, jis yra keturių išradimų autorius, bet paskutinis – smūginio (šok) betono mišinio tankinimo kratytuvo pertvarkymas į besmūgį – nebuvo patentuotas dėl tyrimų laikotarpiu (1991 m.) susidariusių aplinkybių bei vykstančių pokyčių statybos praktikoje – išliko tik nuotrauka.

Ar sumos kvadratas, ar kvadratų suma – paaugliui buvo vienas ir tas pats Algirdas gimė Žemaitijoje, Luokės valsčiuje, buvo vyriausias šeimos vaikas. Augo penkiese, iš kurių keturi baigė aukštuosius mokslus: viena sesuo tapo medike, kiti trys šeimos vaikai yra pramoninės ir civilinės statybos inžinieriai, padarę sėkmingas karjeras.

Algirdą, baigusį Luokės pradinės mokyklos šeštą skyrių, tėvas 1941 m. rudenį, jau užėjus vokiečiams, išvežė į Telšius ir apgyvendino pas pagyvenusią moterėlę. Ten jau rado gyvenančius panašaus amžiaus paauglius, kurie ruošėsi lankyti Telšių amatų mokyklą, o Algirdas – Telšių gimnazijos antrąją klasę.

1942 m. rudenį jis grįžo pas tą pačią moterėlę ir tuos pačius draugus – tik ne į trečią, o ketvirtą klasę, – dėl mokslo reformos. „Mokslai ir jų perpratimas ne man, nes, pvz., ar sumos kvadratas, ar kvadratų suma – vienas ir tas pats, – prisimena save A. Gumuliauskas. – Antrame trimestre – septyni dvejetai. O čia jau tragedija, ir ne tiek man, kiek tėvams. Tėvas nors už diržo nesigriebė, bet dėl to buvo dar nemaloniau, mama – į ašaras.“

Gimnaziją baigė „susitaikęs“ su skaičiais Trečią rudenį A. Gumuliauskas vėl buvo nuvežtas į Telšius, tik jau pas kitus šeimininkus, į inteligentišką amatų mokyklos mokytojo Babecko šeimą, kurioje buvo graži dukra. Čia jau buvo kitas gyvenimas, domėjimasis kitais dalykais, tokiais kaip grafologija, ezoterika. Jį domino ir darvinizmas.

Buvo karas, Šiauliuose – rusai, o netoli Luokės vokiečiai kasa apkasus. A. Gumuliauskui, gimnazijoje pramokusiam vokiečių kalbos, teko vertėjauti.

Dėdė Petras pasiūlė sūnėnui važiuoti į Vilnių, – pas jo pažįstamus pagyventi ir pasimokyti. Tais pat metais, po Vėlinių, jis tapo Pirmosios berniukų gimnazijos moksleiviu. Tačiau netrukus, lenkų paaugliams mėtant plytgalius, iš jos teko persikraustyti į seną medinį namą.

Karo pabaigos A. Gumuliauskas sulaukė Vilniuje. Jaunuolis į namus grįžo pasikeitęs, nes suvyriškėjo, nustebino ir ir mokslo rezultatais: tėvas vos 143

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Vilijampolės gelžbetonio gamykla

atpažino sūnų, o penktos klasės baigimo metiniai pažymiai – tik ketvertai ir penketai. Šeštoje, septintoje ir aštuntoje klasėse mokslai vis „lengvėjo“. „Algebra ir kiti matematikos skyriai tuomet jau pasirodė tokie paprasti, ir gimnazijos baigimo atestate buvo tik penketai, išskyrus lietuvių kalbos ketvertą.

Net po Instituto baigimo kolegos paprašytas Kauno Saulės vidurinėje dar sugebėjau išspręsti abitūros egzamino užduotis“, – pasakoja A. Gumuliauskas.

Suklupusį dėl piešimo, išgelbėjo dėdė Tačiau būsimo mokslo žmogaus laukė dar vienas išbandymas. Dar kartą jis kluptelėjo 1948 m., stodamas į tuomečio Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultetą. Visus egzaminus išlaikęs penketais, iš piešimo egzamino gavo trejetą. Jaunuolį priėmė studijuoti, bet stipendijos neskyrė. Ranką ištiesė tas pats dėdė, kuris jį parsikvietė į Vilnių. Jis pažadėjo vieną semestrą sūnėnui duoti stipendiją, o toliau – tegu žinosi. Dėdės A. Gumuliauskas nenuvylė: Statybos fakultete pirmąją sesiją išlaikė penketais, gavo padidintą stipendiją, o jo nuotrauka anuometiniu papročiu buvo pakabinta ant garbės lentos – ir taip per visas studijas.

Paklaustas, kada įvyko lūžis, kada jis tapo uoliu mokiniu ir studentu, A. Gumuliauskas sako manąs, kad tai atėjo tuomet, kai pradėjo atlikinėti namų užduotis, kai pradėjo matyti rezultatą, tinkamą atsaky144

mą. „Svarbu išmokti gauti rezultatą, pajusti pasitenkinimą“, – dalijasi A. Gumuliauskas.

Vietoj Maskvos spartakiados liko laukti „amerikonų“ Garbaus amžiaus pašnekovas sako, kad ne sykį gyvenime jam šypsojosi sėkmė, kurios nei siekė, nei vijosi – tiesiog reikėjo apsispręsti, imti ar ne. „Pasitaikė ir išvis nesuprantamų dalykų. Kiek prisimenu, 1948 m. R. Kryževičiui ir man pasiūlė atstovauti gimnazijai masiniame pasirodyme Maskvos Lužnikų stadione per tautų spartakiadą. R. Kryževičius išvažiavo, paskui baigė Kauno kūno kultūros institutą, dirbo tinklinio treneriu. Kai namuose užsiminiau apie gautą pasiūlymą, tai mama pareiškė – jokių važiavimų, nes ką reikėtų daryti, kur ieškoti, jei už savaitės ar dviejų ateis amerikonai – taip buvo kalbama per „Amerikos balsą“, – atmena A. Gumuliauskas. Jis paklausė mamos ir liko namuose. O kodėl jį kvietė dalyvauti spartakiadoje, sako nesuprantąs.

Mokslinė ir švietėjiška veikla lydėjo visą gyvenimą Mokslus A. Gumuliauskas baigė įgijęs statybos inžinieriaus specialybę ir iš karto buvo pakviestas tapti akademinės bendruomenės nariu: dirbo Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir technikos institute,

ALGIRDAS GUMULIAUSKAS

Architektūros ir statybos institute, Kauno politechnikos institute. Dirbdamas paruošė ir apgynė technikos mokslų daktaro disertaciją. „Be paskaitų – tyrėme ir sprendėme iškylančias aktualias praktines problemas“, – sako A. Gumuliauskas.

Dauguma teorinių ir praktinių rezultatų silikatinio ir cementinio betono technologijų ir savybių tyrimo srityje paskelbta įvairiuose leidiniuose – iš viso daugiau kaip 140 straipsnių. Su bendraautoriais J. Deltuva, A. Gailiumi, L. Kulikausku, M. Malakausku ir M. Martynaičiu parašytas „Statybinių medžiagų“ vadovėlis (1982 m.). Mokomoji knyga „Grūdėtųjų statybinių kompozitų destrukcija“ parašyta su bendraautoriumi A. A. Navicku (2007 m.). „Savo paruoštame skyriuje naujai pažvelgiau į betono struktūrą: įprastą betoną galima traktuoti kaip trijų elementarių kompozitų struktūrą, o tai atitinka grūdėtojo statybinio kompozito sąvoką. Sudarytas tokio sudėtinio kompozito matematinis modelis, įvertinantis užpildo ir terpės sąveiką, paruošta kompiuterinė programa, kurią pasitelkus, žinant mišinio sudėtį ir jo kietėjimo trukmę, paprasta pakankamai tiksliai prognozuoti betono (grūdėtojo statybinio kompozito) mechanines savybes, t. y. ilgai trunkantis eksperimentas pakeičiamas paprastu kompiuteriniu skaičiavimu“, – pasakoja apie savo indėlį pašnekovas.

Ilgus metus A. Gumuliauskas buvo KPI kandidatinių disertacijų gynimo tarybos nariu, o vėliau – Lietuvos, Latvijos ir Estijos jungtinės tarybos nariu.

1993 m. aktyviai įsijungė į steigiamą Lietuvos standartų departamento TK 19 „Betonas ir gelžbetonis“ veiklą: paruošė LST 1341:1994 „Betonas ir jo komponentai. Terminai ir apibrėžimai“, o su bendraautoriais J. Deltuva ir G. Lakiūnu – antrąjį jo leidimą. Jis parengė pirmąjį lietuvišką betono standartą LST 1330:2000 „Betonas. Savybės, gamyba, atitiktis“, taip pat 18 betono, betono ir statybinio skiedinio bandymo metodų, betono ir skiedinio poringųjų užpildų bei jų bandymo metodų standartų; 15 Lietuvos standartų paruošta su bendraautoriais – cemento (su B. Vektariu ir M. Martusevičium), betono ir skiedinio užpildų bei mikroužpildų ir jų bandymo metodų (su J. Deltuva); su bendraautoriais (J. Deltuva ir G. Skripkiūnu) išversta apie 50 europinių cemento, betono ir užpildų bandymo bei betono priedų standartų.

Stambiablokis silikatinis namas Kauno 415 kvartale

Paruoštas standartas LST 1974:2005 „Nurodymai, kaip taikyti LST EN 206-1 Betonas. 1 dalis.

Techniniai reikalavimai, gamyba ir atitiktis“, kuris 2012 m. atnaujintas ir papildytas: „LST EN 206-1 taikymo taisyklės ir papildomieji nacionaliniai reikalavimai“.

Įteikta Lietuvos statybos ministerijos premija Kartu su V. Batisa, A. Reventu, K. Ilginiu, G. Lakiūnu ir B. Černiumi A. Gumuliauskui teko dalyvauti vertikalių 2T tipo trisluoksnių pramonės pastatų atitvarinių plokščių, kurios panaudotos rekonstruojant Kauno Vilijampolės gelžbetonio gamyklą, kūrimo grupėje. Plokštės pagamintos Mažeikių gelžbetonio gamykloje. Grupė 1985 m. apdovanota Lietuvos statybos ministerijos premija. „Daugiau apdovanojimų ir premijų nesugebėjau užsitarnauti, nors padėkų įvairiomis progomis ir buvo. Įsimintiniausias – Statybininko dienos proga Prezidento Valdo Adamkaus padėkos raštas, kurį įteikė būsimas Prezidentas Algirdas Brazauskas“, – dalijasi A. Gumuliauskas.

Apžvelgęs savo kelią, A. Gumuliauskas sako, kad sėkmę, matyt, nulemia tėvai – šeima, aplinka ir, žinoma, pats žmogus. „Ir tai – ne teorija, o paties patyrimas“, – sako doc. dr. A. Gumuliauskas.

145

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Dr. Česlovas Ignatavičius Pinigai, išleisti pastatams apšiltinti, vėjais neišeina Nors jau aštuntą dešimtį įpusėjusį p. Česlovą surasti namuose – misija neįmanoma. Žmogus, kurį Lietuvoje galima vadinti vienu iš pastatų apšiltinimo ir modernizavimo tėvų, ir šiandien užimtas ne mažiau negu tada, kai dėstė VGTU studentams, vadovavo šios aukštosios mokyklos Pastatų konstrukcijų katedrai ar Pastatų defektologijos laboratorijai.

146

ČESLOVAS IGNATAVIČIUS

Č. Ignatavičius (pirmas iš kairės) konsultuoja specialistus tiesiog statybos aikštelėje Justiniškėse, 1999 m.

T

ai jis skaito paskaitas, tai kaip nepriklausomas ekspertas vykdo teismo užduotį, tai tiria, kodėl skilo ar griuvo kokio nors namo siena, tai nemokamai konsultuoja paprastus žmones. O kai vis dėlto pavyksta rasti kelias laisvas valandas pokalbiui, trijų išradimų vadovas ir bendraautoris, atestuotas ypatingų statinių ir jų projektų konstrukcinės dalies ekspertas, ypatingų statinių ir jų projektų teismo ekspertas, Aplinkos ministerijos statybos komiteto ir Lietuvos standartų komiteto narys, daugybės mokslinių darbų stambiaplokščių namų ir visuomeninės paskirties pastatų apšiltinimo, renovacijos ir modernizacijos, pastatų fizinio nusidėvėjimo vertinimo metodikos, gyvenimo kokybės gerinimo temomis autorius kukliai sako: „Ką čia aš, yra daug daugiau už mane nuveikusių.“

Statybininkas – rimta profesija Iš pradžių baigęs Kauno politechnikumą, o paskui ir KPI, p. Česlovas aiškina, kad niekada nesigailėjo pasirinkęs statybos inžinieriaus kelią. O rinkosi jį dėl to, kad, kaip pats sako, norėjo įgyti rimtą profesiją.

„Statybą nuo vaikystės vertinau kaip rimtą profesiją, kuri visada bus reikalinga. Ir nepolitizuota, todėl ji man ir patiko“, – sako iš Rodžių kaimo, esančio tarp Kauno ir Jonavos, kilęs pašnekovas.

Jis buvo neblogas studentas, nes, 1964 m. baigdamas KPI, sulaukė profesoriaus Anatolijaus Rozenbliumo pasiūlymo pasilikti Gelžbetoninių konstrukcijų katedroje ir stoti į aspirantūrą. Č. Ignatavičius, kuris tada jau buvo vedęs, sutiko.

Instituto vadovybė pasiūlė aspirantūrą derinti su darbu KPI Kapitalinės statybos skyriuje vyresniuoju inžinieriumi. Jis vykdė techninę studentų miestelio statybos, Statybos fakulteto rūmų, laboratorijos, kurioje vėliau pats atliko mokslinius tyrimus, priežiūrą, dalyvavo projektuojant Klaipėdos politechnikumo rekonstrukciją ir KPI poilsio bazės valgyklą-kavinę, kitus objektus.

Bet per tuos darbus, prisipažįsta Č. Ignatavičius, disertacijai parašyti ir apsiginti trejų aspirantūroje praleistų metų neužteko. Apsigynė ją jau Vilniuje, kur persikraustė spėjęs padirbėti dėstytoju KPI Gelžbetoninių konstrukcijų katedroje ir Lietuvos 147

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

žemės ūkio akademijos Inžinerinių konstrukcijų katedroje.

Sėkminga dėstytojo karjera 1968 m. pradėjęs dėstytojo karjerą, p. Česlovas duoną iš jos valgo iki šiol. Tiesa, nuo 1971 m. jau ne Kaune, o Vilniuje – Inžineriniame statybos institute arba VISI, nuo 1990 m. besivadinančiame Vilniaus Gedimino technikos universitetu. Rektorius prof.

A. Čyras paskyrė jį į naujai įsteigtą Pastatų konstrukcijų katedrą, kuriai vadovavo prof. V. Kriščiūnas: iš pradžių dirbo dėstytoju, vėliau – docentu.

Dėstydamas baigė ir apsigynė mokslinį darbą „Stačiakampių ir tipinių gelžbetoninių sijų stiprumo tyrimai pagal nuožulnų pjūvį“ ir 1974 m. jam buvo suteiktas technikos mokslų kandidato (dabar daktaro) laipsnis. Vėliau su kolegomis tyrinėjo architektūros paminklų deformacijos priežastis, kūrė rekomendacijas, kaip juos stabilizuoti, gilinosi į pastatų konstrukcijų gedimų diagnozavimą, stambiaplokščių pastatų siūlių pratekėjimo prevenciją.

Ypač daug naudos jam davė mokslinė stažuotė Miuncheno (Vokietija) technikos universitete 1980–1981 m., vertingų žinių parsivežė ir iš Danijos Horstenso politechnikos instituto, kuriame kėlė kvalifikaciją 1986 metais. Tais pačiais metais kolegų išrinktas VISI Pastatų konstrukcijų katedros vedėju, p. Česlovas ypatingai susidomėjo naujų konstrukcijų kūrimo galimybėmis.

Kartu su kolegomis R. Pikučiu ir A. Radzivonu p. Česlovas sukūrė dvisluoksnę plokštę namų statybai. Iš tokių plokščių, kurių gamybai buvo panaudotas Kėdainių chemijos kombinato sieninių plokščių pramoninis gipsas ir polistireninio putplasčio įpakavimo atliekos, Kabiškėse, netoli Nemenčinės, buvo pastatytas eksperimentinis gyvenamasis namas. Šis namas iki šiol tebestovi, o plokštės kūrėjai buvo apdovanoti tuometės SSSR liaudies ūkio pasiekimų parodos sidabro medaliu.

Dvi kadencijas, iki 1996-ųjų, katedrai vadovavęs mokslininkas ypatingai džiaugiasi, kad jam vadovaujant VGTU buvo įsteigta nauja magistro studijų specializacija ir pradėti ruošti pastatų renovacijos magistrai.

148

Tačiau į klausimą, ar jis griežtas dėstytojas, p. Česlovas, kurio studentai buvo dabar garsūs architektai – Algirdas Kaušpėdas, Eugenijus Miliūnas, Rolandas Palekas, Gintaras Čaikauskas, Rolandas ir Arūnas Liolos, Mindaugas Pakalnis, Audrius Ambrazas, Gintautas Blažiūnas, JAV dirbantys Kastytis Čechavičius, Dalia Rimkutė, – tiesiai neatsako.

Bet su VGTU p. Česlovas atsisveikino dar negreit. Nors dėl solidaus amžiaus paskaitų jau neskaitė, iki pat 2006 m. jis dirbo Architektūros fakultete mokslo tiriamųjų darbų vadovu, o vėliau, iki 2012 m., – vyresniuoju moksliniu darbuotoju Statybos darbų technologijos katedroje. Tik gerokai per 70-metį perkopęs nusprendė, kad atėjo laikas sumažinti darbo krūvį ir po 42-ejų darbo metų iš universiteto pasitraukė.

Tačiau iš aktyvios veiklos, susijusios su pastatų atnaujinimu ir modernizacija, statinių ir jų konstrukcijų patikimumo tyrimais ir defektų nustatymu, nepasitraukė. Nuo 2013 m. p. Česlovas – Lietuvos polistireninio putplasčio asociacijos, kuri bendradarbiauti mokslininką dėl jo patirties apšiltinant pastatus pakvietė gerokai anksčiau, prezidentas.

O paskaitas apie pastatų šiltinimą p. Česlovas skaito ne tik statybininkams profesionalams, atvykstantiems į kvalifikacijos kėlimo kursus, ar Lietuvos inžinierių sąjungos renginiuose, bet ir pastatų modernizacijos srityje dirbantiems projektuotojams.

Diagnozuoti pastatų „ligas“ paskatino vokiečiai Kita Č. Ignatavičiaus veiklos sritis, kuriai jis atidavė jau apie 30 m., – pastatų būklės tyrimai. Dar sovietmečiu per stažuotę Miunchene užsimezgusi pažintis su vokiečiais, galima sakyti, nulėmė visą tolesnių p. Česlovo mokslinių tyrimų kryptį. Netrukus po to, kai Lietuva atkūrė Nepriklausomybę, vokiečiai, jau ėmęsi spręsti pastatų šiltinimo ir modernizavimo buvusioje Rytų Vokietijoje problemas, pakvietė mokslininką bendradarbiauti lyginant daugiabučių gyvenamųjų pastatų būklę pas juos ir Lietuvoje. „Vokiečiai skyrė lėšų, įsigijau tiems laikams labai modernią laboratorinę įrangą ir pradėjau tirti bei vertinti, – manau, kad pirmasis Lietuvoje, – gyvenamųjų namų būklę pagal vokiečių metodiką, kad galėtume

ČESLOVAS IGNATAVIČIUS

Č. Ignatavičius analizuoja daugiabučio namo šiltinimo kokybę, 2002 m.

palyginti situaciją Lietuvoje ir Vokietijoje“, – prisimena Č. Ignatavičius. Įsitraukęs į pastatų renovacijos problemų sprendimą Vokietijoje, savo patirtimi jis dalijosi ir Lietuvoje. Ypač po to, kai 1996 m. buvo paskirtas vadovauti VGTU Pastatų defektologijos mokslo laboratorijai. Padaliniui, kuriame studentai mokomi tirti pastatus, ir kurio specialistai pagal įvairių organizacijų užsakymus atlieka statinių defektų tyrimus, nustato jų priežastis, rengia defektų pašalinimo ir pastatų komforto padidinimo sprendimus, Č. Ignatavičius vadovavo iki 2001 metų.

Būtent Vokietijoje maždaug prieš 20 metų jis susidomėjo polistireniniu putplasčiu, kurį pastarieji buvo pradėję plačiai naudoti pastatų apšiltinimui, ir pats pradėjo skleisti šios šalies patirtį Lietuvoje.

Nenustygstantis vietoje „ne karjeros žmogus“ „Gyvenime turiu viską, išskyrus laiko“, – šypteli p. Česlovas, tarsi leisdamas suprasti, kad pokalbis jau turėtų artėti į pabaigą. Bet kodėl aštuntą dešimtį

įpusėjęs mokslininkas stokoja laiko? Todėl, kad ne tik skaito paskaitas specialistams visoje Lietuvoje, ir ne tik vadovauja Polistireninio putplasčio asociacijai. Č. Ignatavičius ir dabar su visa sudėtinga laboratorine įranga neretai keliauja atlikti tyrimų. „Aš jau daugiau kaip 15 metų esu atestuotas nepriklausomas statinių ir jų projektų konstrukcinės dalies ekspertas ir galiu atlikti tyrimus. Dar esu teismo ekspertas“, – vardija mokslininkas, kurį atlikti sudėtingų ekspertizių kviečia ir Praha, ir Paryžius, ir Briuselis. Dar jis konsultuoja, kaip apšiltinti pastatus, kokias medžiagas pasirinkti.

Tiesa, tikriausiai yra dar du žmonės, kuriuos p. Česlovas konsultuoja nemokamai – tai jo pėdomis žengianti dukra Saulė ir jos vyras Rolandas. Abu architektai ir buvę jo studentai.

Tik štai p. Česlovo teiginiui, kad jis „ne karjeros žmogus“, būtų sunku pritarti. Nors, kita vertus, gal jis ir teisus, nes tuoj pat priduria: „Niekur pats nesisiūliau, visur mane kvietė, o aš sutikdavau. Taip ir užlipau tais karjeros laiptais.“ O klausimas – kada jis spėjo aplankyti net 36 pasaulio šalis ir dar visą gyvenimą bitininkauti – telieka.

149

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Ovidijus Jankauskas Medžiui nėra neįveikiamų formų Matyt, ne vienas norėtų išgirsti istoriją apie įmonės savininką, kurio valdoma bendrovė krizės metais apyvartą padidino daugiau kaip 100 procentų. Gal tai – kantrybė ir užsispyrimas siekti savo tikslo? Bet kokiu atveju formulė, kurią taiko bendrovės „Jūrės medis“ savininkai, yra sėkminga – lietuvių įmonėje gaminamos klijuotos medinės konstrukcijos keliauja į tolimiausius ir egzotiškiausius pasaulio kampelius.

150

OVIDIJUS JANKAUSKAS

„K

elias iki šio verslo nebuvo painus ar kažkuo labai išsiskiriantis, – pokalbį pradeda Ovidijus Jankauskas. – Tuomet Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institutas buvo pagrindinė mokslo kalvė. Ir baigiau visai ne „medinę“ specialybę – tapau maisto pramonės inžinieriumi technologu.“ O. Jankauskas buvo paskirtas dirbti į Klaipėdą, į maisto pramonės įmonę, ten užsiliko daugiau kaip du dešimtmečius, kol atsirado pirmosios galimybės steigti nuosavą verslą. Tuo iškart ir pasinaudojo – metė darbą valstybinėje įmonėje ir su partneriu įkūrė privačią prekybos įmonę. „Pradėjome bendrauti su danų „Royal Brewery Group“ ir atstovauti jų interesams Baltijos šalyse.

Vykstant privatizacijos procesui, už „taloniukus“ įsigijome vadinamąjį buitinio aptarnavimo kombinatą. Jis gamino baldus. Toks buvo mano pirmasis prisilietimas prie medžio“, – prisimena „Jūrės medžio“ bendrasavininkis.

Kadangi tuo metu viskas, kas užsienietiška, vis dar buvo deficitas, daniškas „Faxe“ alus sparčiai skynėsi kelią į rinką. O. Jankausko kompanija pradėjo jį eksportuoti į kaimynines šalis: Baltarusiją, Ukrainą, Rusiją. Tuo metu verslo partneriai danai Lietuvoje ėmė dairytis alaus daryklos.

1973 m. statytoje gamykloje įžvelgė potencialą „Švyturio“ pirkti kažkaip neįkalbėjau – jiems pasirodė per brangu ir gera proga buvo praleista. Danai nupirko Vilniaus „Taurą“. Taip likimas mane nubloškė į Vilnių“, – prisimena pašnekovas. Netrukus jam teko sujungti savo privačią bendrovę su nauju partnerių pirkiniu ir tapti bendro verslo dalininku.

Per trejetą metų įmonė augo: AB „Vilniaus Tauras“ prisijungė „Kalnapilį“ ir tapo „Kalnapilio-Tauro“ grupe. Prasidėjo naujo verslo idėjų kūrimo laikotarpis, o rinkoje pasirodė kontrolinis bendrovės „Jūrės medis“ akcijų paketas. Verslininkas pasvarstė, jog prie medžio jau yra šiek tiek „prisilietęs“, kai Klaipėdoje teko valdyti baldų gamybos fabriką. „Jūrės medžio“ gaminamos unikalios konstrukcijos turėjo savo žavesio, nors gamykla buvo techniškai sena, įrengimai – sudėvėti. Įmonė buvo statyta 1973

Bendrovė „Jūrės medis“ pastatė sporto salę Chencinose, Lenkijoje

m., įrengimai – irgi tų pačių metų „gimimo“. Surizikavau kartu su savo partneriu Donatu Veinšreideriu“, – lemtingą sprendimą prisimena O. Jankauskas. Šiuo metu verslininkas svarsto, jog tada, prieš gerą 10 metų, buvo priimtas rizikingas, gal net šiek tiek avantiūristinis, bet pasvertas sprendimas. Nors bendrovė atrodė perspektyvi, teko skolintis iš banko trūkstamą dalį lėšų išpirkti akcijoms.

Investicijos per krizę 2008 m. buvo pradėta įmonės modernizacija, kainavusi 12 mln. eurų. „Lig šiol dar mokame kreditą bankui, tačiau itin išaugo gamyklos efektyvumas, darbų kokybė. Verslas dabar išsiplėtė iki Japonijos, Pietų Korėjos, Kataro“, – šypsojosi O. Jankauskas.

Atkreipkite dėmesį – didžiulė investicija į gamyklos įrengimus padaryta krizės įkarštį, kai bankrutavo daugybė bendrovių. Tad kaip „Jūrės medžiui“ pavyko iš skęstančio statybų laivo išsikapanoti? „Eksportavome apie 80 proc. produkcijos ir nebuvome artimai susiję su Lietuvos ekonomika ar statybų sektoriumi. Mūsų krizė praktiškai nepalietė“, – prisipažino „Jūrės medžio“ valdybos pirmininkas.

Tuo metu, kai Lietuvos statybininkai alko darbų, „Jūrės medis“ skubėjo įvykdyti visus užsakymus 151

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

ir išsiųsti savo gaminius į užsienį: Vokietiją, Skandinaviją, Ispaniją. 2009 m. bendrovės apyvarta augo apie 150 procentų.

Lietuvos specifika: ne geriau, bet pigiau „Jau tokia mūsų produkto specifika – Lietuvoje jis tik dabar pradeda populiarėti. Mūsų šalyje egzistuoja ydinga praktika: ne geriau, bet pigiau. Tokia pat ji – ir viešuosiuose pirkimuose. Statybininkas žiūri, kad klijuota mediena brangesnė. Geriau panaudoti paprastą medį. Vėliau jis išsiklaipo, bet iš pradžių atrodo, kad bus pigiau“, – pasakojo O. Jankauskas.

Pašnekovas džiaugiasi, kad Lietuvoje daugėja inovatyvių, ekologiškų ir modernių projektų. „Jūrės medžio“ gamykloje pagamintos konstrukcijos panaudotos statant „Vichy“ ir Druskininkų vandens parkus, Šiaulių areną, daug pramoninių ir sporto objektų, tiltų, bažnyčių. Klijuotas medines konstrukcijas įspūdingų automobilių tiltų gamybai bendrovė jau senokai tiekia ir į Norvegiją.

Svarbiausia – partnerių požiūris į ekologiją Dabar Lietuvoje gaminamas medines konstrukcijas perka įmonės nuo Japonijos iki Kataro, nuo Ukrainos iki Skandinavijos. Ar skiriasi šiose šalyse gyvenančių užsakovų poreikiai bei reikalavimai gaminio kokybei? „Dabar viskas susivienodino – įsigaliojo bendri Europos standartai. Turime tą vieną, Europoje pripažįstamą sertifikatą“, – sakė O. Jankauskas.

Jis prisimena, kaip pavyko laimėti konkursą prieš šiaurės gigantą – tokias pat medines konstrukcijas gaminančią kompaniją „Molven“. Beje, ši bendrovė kažkada buvo buvusi ir „Jūrės medžio“ akcininke. „Konkursą laimėjome, nors užsakovas buvo už Norvegijos kelius atsakinga ministerija, mes buvome nauji potencialūs partneriai, o bendrovė „Molven“ greičiausiai nieko gero apie mus, kaip apie konkurentus, nepasakė, – prisiminė pašnekovas. – Norvegų delegacija atvyko patikrinti, ar mes tikrai galime pastatyti tokius projektus. Pirmas dalykas, ką jie padarė išlipę iš autobuso: sukišo nosis į šiukšliadėžes, ar rūšiuojame šiukšles.“ 152

Norvegų užsakovo nesužavėsite, jei nesate „žalia“ įmonė, galvojanti apie aplinkosaugą ir tvarią veiklą. „Mediena laikoma atsinaujinančiu ištekliu, ekologiška žaliava“, – paaiškino O. Jankauskas.

Į Katarą keliauja ir konstrukcijos, ir brigada Knieti pasiteirauti apie vieną iš Lietuvos statybos verslo skaudulių, ar norvegų viešuosiuose konkursuose svarbi žemiausia kaina? „Norvegijos konkursuose svarbūs darbų atlikimo terminai, projektavimo galimybės, kompanijos „žalumas“, dėmesys aplinkosaugai. Kaina atsiduria 3-ioje, 4-oje vietose. Mūsų kainos nėra mažesnės už vietinių gamintojų, tačiau esame lankstesni“, – pagrindinį pranašumą įvardijo O. Jankauskas.

Iš pradžių „Jūrės medis“ gamino konstrukcijas pagal norvegų pateiktus projektus. „Paskui, pamatę mūsų darbus, paklausė, ar galime ir suprojektuoti, viską patys suskaičiuoti? Žinoma, galime! Mūsų VGTU specialistai tą ir daro (bendrovė nedideles biuro patalpas turi prie pat VGTU universiteto, – red. past.). Norvegų patirtis montuojant yra didelė ir mūsų pagalbos jiems nebereikia“, – paaiškino pašnekovas.

Užtat katariečiai „Jūrės medžio“ montuotojų pagalbos neatsisako – į šią egzotišką šalį lietuvių brigada vyksta paskui gaminius ir dirba kartu su objektą statančiais statybininkais.

Japonija: ilgi pokalbiai apie orą ir maistą Kad jau prakalbome apie Katarą, klausiame, kaip pavyko „įkišti koją“ į šią bei Pietų Korėjos ar Japonijos rinkas? „Tradiciškai – per parodas Dubajuje ir kitose šalyse. Į Japoniją patekome per specialią programą, pavadintą „Europos kelias į Japonijos rinką“. Išsiuntėme Donatą Veinšreiderį dalyvauti šioje programoje. Jis apie pusę metų įvairiuose Europos miestuose mokėsi japonų kalbos“, – prisimena O. Jankauskas.

D. Veinšreideriui teko metus gyventi bei dirbti Japonijoje. O. Jankauskas sako, kad bendraujant su japonais reikia apsišarvuoti kantrybe – jiems reikia ilgo pokalbio „apie orą“, kol pagaliau pereinama prie reikalo.

OVIDIJUS JANKAUSKAS

Bendrovė „Jūrės medis“ įrengė vasaros estradą Ostrudoje, Lenkijoje

O. Jankauskas skaičiuoja, jog „žygis“ į Japonijos rinką trunka apie trejus – ketverius metus. „Medį japonai importuoja, bet mes esame jiems per maži.

Pagal jų norus turėtume visą gamybą orientuoti į Japoniją“, – atskleidė „Jūrės medžio“ valdybos pirmininkas. Šiuo metu „Jūrės medis“ dažniausiai japonams stato individualius medinius namus.

Rinka auga, konkurentų sparčiai daugėja O. Jankauskas tikisi dar labiau padidinti gamybinį pajėgumą, plėtoti naujus, inovatyvius produktus, plėsti medinių sienojų, skirtų individualiems namams statyti, gamybą. Planuose – ir papildomi priestatai prie esamos gamyklos Kazlų Rūdoje.

Beje, „Jūrės medžio“ gamykloje daugiausia dirba Kazlų Rūdos bei aplinkinių kaimelių gyventojai. „Medienos rinka auga. Tai susiję su tuo, kad siekiama naudoti atsinaujinančias statybines medžiagas. Nors mediena turi ir kitų privalumų: ji kur kas saugesnė kilus gaisrui. Skamba keistai? Iš tiesų mediena 3–4 kartus ilgiau išsilaiko, nelūžta, negriūna, nesilydo, priešingai nei metalinės konstrukcijos“, – pabrėžė O. Jankauskas.

Medinės stogo konstrukcijos už metalą pranašesnės aplinkoje, kur daug drėgmės, šalčio, todėl rekomenduojamos vidaus baseinams, trąšų sandėliuose. Baltijos šalyse 2004 m. „Jūrės medis“ buvo

bene vienintelė gamykla, galiti gaminti klijuoto medžio konstrukcijas.

„Medžiui nėra neįveikiamų formų“ Tokie projektai, kaip Marijampolės futbolo maniežas, „Mega“, „Vichy“ ir Druskininkų vandens parkai, bendrovės darbuotojams yra iššūkis – teisingai pagal brėžinius suklijuoti 40 metrų ir ilgesnes bei 2,2 m aukščio vientisas lenktas sijas – rimtas uždavinys. „Jūrės medis“ taip pat yra prisidėjęs prie Metelių apžvalgos bokšto (susuktos taurės formos) statybų.

Kaip vieną sudėtingiausių konstrukcijų jis prisimena olandų užsakymą, kuriam reikėjo pagaminti ne tik išlenktą, tačiau ir it propelerį persuktą medienos detalę.

Meilę medžiui mėgins įskiepyti afrikiečiams Paklaustas apie naujus planus, bendrovės valdybos pirmininkas nepamiršta Lietuvos, tačiau prasitaria, jog toliau ieškos naujų rinkų produktams realizuoti. Dabar įmonė beldžiasi į Pietų Afrikos rinką. „Gamybos plėtra ir skatina ieškoti naujų rinkų“, – teigė pašnekovas.

O namų rinka – įvairialypė. Lietuvių meilę ar nemeilę medžiui, O. Jankausko manymu, lemia tradicija. Jeigu žmogus stato sau ir vaikams, gal net anūkams, tai rinksis mūrą. O tiems, kuriems svarbi medžio šiluma, rinksis medinį namą.

153

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Alfonsas Jaras Nuo karo laikų technikos iki modernios kompanijos Kone visuose didžiausiuose ir sudėtingiausiuose Lietuvos objektuose esama stambiausios šalyje pagal darbų apimtis specialiųjų statybos montavimo darbų įmonės „Montuotojas“ indėlio. Jos generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas Alfonsas Jaras sako, kad įmonės žmonės gali sumontuoti bet kokios paskirties ir sudėtingumo technologinius įrenginius. Kad tik daugiau projektų ir apsisprendimo būtų. Įmonės tradicijos, patirtis, kompetencija – didžiuliai ir neįkainojami.

154

ALFONSAS JARAS

V

ilniaus koncertų ir sporto rūmų stogo konstrukcija, Vilniaus televizijos bokšto plieno konstrukcijos ir apžvalgos ratas, Operos ir baleto teatro konstrukcijos bei scenos pasukimo mechanizmai, Mažeikių naftos įmonė, Kėdainių „Lifosa“, Akmenės cemento gamykla, Jonavos azoto gamykla, dabartinė „Achema“ ir daugelis kitų sudėtingų objektų – tai dar praeito šimtmečio „Montuotojo“ pirmtako „Prammontažo“ darbai. Ne mažiau įspūdingas ir šio šimtmečio darbų sąrašas: prekybos centras „Ozas“, „Klaipėdos nafta“, „Būtingės nafta“, darbai „Achemoje“ ir „Lifosoje“, „Lietuvos energijoje“ – sąrašas ilgas, nes įmonės žmonės vienu metu dirba maždaug šimte objektų. „Montuotojas“ netiesiogiai prisideda ne tik prie pramonės, bet ir kultūros kūrimo, turizmo plėtros.

Pvz., įmonės rekonstruoti Koncertų ir sporto rūmai įrašyti į šalies Kultūros vertybių registrą, o pastatyta „Snow arena“ Druskininkuose padeda atgaivinti turizmą šiame mieste. Šiuo metu daugelis šalies savivaldybių ir šilumos gamintojų stato kogeneracines jėgaines. Ne vieną jų įrengiant darbuojasi „Montuotojo“ specialistai. Tad kita dalis „Montuotojo“ objektų prisideda prie šalies energetinės nepriklausomybės.

„Montuotojas“ ir Antrojo pasaulinio karo pradžia Ekonomisto išsilavinimą turintis A. Jaras statybų įmonėje dirba jau 44-erius metus, iš kurių 24-erius yra bendrovės generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas. Nemažai atiduota visuomeninei veiklai – jis yra Lietuvos statybininkų asociacijos viceprezidentas.

Dėl to nebesiryžtų pasakyti, kas jis yra iš tiesų – ekonomistas, statybininkas ar vadybininkas. Šiuolaikinės įmonės vadovui reikia įvairių kompetencijų. „Jei karjeros pradžioje buvau ekonomikos kuratorius ir ekonomikos klausimų sprendėjas, tai dabar nebeatskirsi, kur ekonomisto, inžinieriaus, o kur vadybininko darbas. Dabar svarbiausia – rezultatas ir dividendai akcininkams, o įmonės vadovas yra ir teisininkas, ir inžinierius, ir ekonomistas, – sako p. Jaras. – Mano, kaip vadovo, funkcija – numatyti, kas bus per artimiausius 2–4 metus, numatyti kvalifikuotų darbuotojų poreikį, investicijas keliant industrializacijos lygį, ieškoti užsakymų.“

Dzūkijos nacionalinio parko apžvalgos bokštas

Vadybinė patirtis susikaupė per daugelį metų bendraujant su užsienio ir šalies partneriais, pagaliau – su darbuotojais, kurių yra buvę net 3 tūkst., dabar – apie tūkstantis.

Patys didžiausi iššūkiai užgriuvo pradėjus dirbti su užsienio partneriais, pačioje Nepriklausomybės pradžioje. „Kiek vadybinio patyrimo įgijome per pirmuosius kontaktus su bendra Amerikos ir Kolumbijos įmone, su kuria kartu statėme „Klaipėdos naftos“ objektus, kiek daug ko nežinome, kiek daug turėjome išmokti iš partnerių, su kuriais dirbome“, – prisimena A. Jaras.

Apie 1994–1995 m. bendrovė gavo užsakymą – kartu su anglų įmone statyti uostą Estijoje. „Montuotojas“ operatyviai suvežė savo techniką, pasirengė dirbti. Tačiau netrukus paskambino vienas iš projekto vadovų britų. A. Jaras prisimena su pasididžiavimu klausęsis brito įvertinimo, kad bendrovė taip operatyviai atliko šį darbą.

155

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

mis ir jas diegti įmonėje. Gyvenimas sutryps, sako A. Jaras, jeigu nesugebėsi žengti su technine pažanga.

Ieško inovatyvių būdų, efektyvinančių darbą

AB „Akmenės cementas“

Tačiau po minutės, jo paties žodžiais, jis pasijuto taip, lyg kas strėle būtų širdį pervėręs. Po pagyrų britas paklausė, ar lietuviai rengiasi vaidinti Antrojo pasaulinio karo pradžią. Per akimirką atėjo suvokimas, kokioje situacijoje iš tiesų yra bendrovė. Ir ne tik.

Sutartyje buvo numatyta: jei užsakovai pamato, kad bendrovė atsilieka nuo darbų grafikų, – o tai buvo realu dėl pasenusios technikos, – gali nutraukti sutartį, reikalaudami sumokėti dideles baudas už netesybas ir projekto sužlugdymą. „Mes buvome pasirengę sumokėti 50 tūkst. dolerių, kurie buvo labai dideli pinigai.

Bet jie, pamatę mūsų entuziazmą, praregėjimą, pasakė – nenusiminkite, mes duodame avansą – ne 15 ar 20 proc., o apie 30–35 proc. su sąlyga, kad 50 proc. gautos sumos skirsime pasirengimo darbams, o likusią dalį – pažangiai įrangai įsigyti“, – prisimena p. Jaras.

Tai buvo stebuklingais atrodę suvirinimo aparatai, kurie spartino darbų eigą, gerino kokybę. Tačiau iškilo kita problema – kas dirbs su kompiuterizuotais įrenginiais. Vėl ranką ištiesė partneriai britai.

Jie davė savo specialistus, kurie per porą mėnesių apmokė „Montuotojo“ darbuotojus. Darbai buvo atlikti, A. Jaras iki šiol palaiko gerus santykius su buvusiais partneriais. Šis skaudus patyrimas vėliau plačiai atvėrė vartus sėkmingai dirbti su daugeliu partnerių užsienyje.

Dabar tokių problemų nebėra, bet bendrovė žino, kad būtina nuolat tobulėti, domėtis naujovė156

Augant bendrovei, plėtėsi ir jos veiklos, tarp jų – ne tik specialiųjų montavimo darbų projektai, bet ir slėginių indų, talpyklų, vamzdynų paruošų, dūmtraukių, technologinių įrenginių bei statybinių plieninių konstrukcijų projektavimas ir gamyba.

Per metus bendrovė vykdo iki 100 įvairaus dydžio ir sudėtingumo projektų – nuo smulkių objektų iki didžiausių pramoninių statinių Lietuvoje. Jų kokybei užtikrinti „Montuotojas“ turi akredituotą laboratoriją bei įdiegtas vadybos sistemas ISO 9001/ ISO 14001/OHSAS 18001.

Didesnė plėtra buvo pradėta 2006-aisiais. Kasmet per 500 tūkst. eurų skiriama investicijoms į žmones, procesus, įrangą, mašinas ir įrenginių atnaujinimą.

2013 m. įmonė surado būdą, kaip greitai, kokybiškai, be didelių žmogiškųjų resursų atlikti cilindrinių gaminių ir statybinių plieninių konstrukcijų suvirinimą. Suvirinimo kolonos PEMA HDS C&B 4x4 pagrindinė laikančioji konstrukcija yra bėgiais važinėjantis portalas, ant kurio sumontuotos dvi suvirinimo galvos, pritaikytos lankiniam suvirinimui po fliuso sluoksniu. Kiekvienoje suvirinimo galvoje gali būti naudojama viena arba dvi suvirinimo vielos. Dviejų vielų viename suvirinimo lanke derinys padidina suvirinimo našumą iki 30 procentų. Maksimalią 2000 A suvirinimo srovę generuoja modernūs maitinimo šaltiniai „Lincoln Power Wave® AC/ DC 1000® SD“. Portale esanti programinė įranga leidžia geriau kontroliuoti prilydomo metalo kiekį ir įvirinimo gylį (keičiant suvirinimo srovės poliškumą, dažnį bei amplitudę), dėl to didėja suvirinimo greitis ir efektyvumas. Portalo maksimalus darbinis plotis siekia 4 m, aukštis – 4 m, ilgis – 20 m, cilindrinio gaminio skersmuo – 3,5 metro.

Suvirinimo įrenginys PEMA HDS C&B 4x4 sukonstruotas gaminti slėginius indus, cilindrines talpas, pramoninius dūmtraukius, vėjo jėgainių korpusus, laivų korpusų elementus, statybines plienines sijas (H, T, L, HSQ ir kitos formos) bei kitas pramonines konstrukcijas.

ALFONSAS JARAS

„Klaipėdos naftos“ terminalas

Įrengė analogų neturinčią technologinę liniją

elektros ir automatikos specifinių darbų), o apie 40 proc. įrenginių pagamino ir sumontavo patys.

Bendrovė „Montuotojas“ jau beveik 50 metų darbuojasi fosfatų gamykloje „Lifosa“. Per šį laikotarpį sumontavo apie 90 proc. jos įrenginių, kurių nemažą dalį patys ir pagamino, tarp jų – Europoje analogų neturinčius įrenginius, kokių ir pasaulyje yra tik trys.

Dieną pradeda ketvirtą ryto

Bendrovės „Montuotojas“ specialistai 2014 m. sumontavo naują sieros rūgšties cecho kontaktinį aparatą, daugiau kaip dukart sumažinusį bendrą gamyklos aplinkos taršą. Kontaktinio aparato montavimo darbai truko ištisus metus. Tai įrenginys, kuriame, veikiant katalizatoriui, sieros dioksido dujos virsta SO3 dujomis. Kontaktinio aparato aukštis – 31 m, diametras – 16 metrų. Įrenginio gamybai buvo sunaudota apie 750 tonų specialaus nerūdijančio plieno.

Jau 30 metų jis keliasi 4 val. ryto, pėstute eina 5 kilometrus. Išėjęs pusę penktos, prieš šeštą ryto – jis jau darbe.

AB „Lifosa“ didinant gamybos produktyvumą ir diegiant inovatyvias technologijas, bendrovės „Montuotojas“ specialistai yra įrengę naują technologinę liniją, kuri ne tik neturi analogo, bet nėra iki šiol sukurta nieko panašaus. Fosfatų gamybos technologinę liniją sudaro apie 100 pavadinimų įvairaus sudėtingumo įrenginių. „Montuotojas“ sumontavo visus šiuos technologinius įrenginius, mazgus ir statinius iš metalo konstrukcijų (be

Įmonės vadovas p. Jaras turi išsiugdęs įprotį, kuris leidžia tinkamai suplanuoti laiką ir darbus, kai nereikia „verstis per galvą“, vėluoti. Visus sumanymus A. Jaras užsirašinėja ir pagal juos planuoja dieną, savaitę, mėnesius.

„Kiekvieną rytą eidamas į darbą beveik pusantros valandos turiu pamąstymams, apgalvoju, ką galėsiu nuveikti. Jei įvykdžiau 50 proc. to, ką sugalvojau, manau, kad naudos būta per dieną maksimalios, – sako jis. – Bet ne visa gali padaryti savo jėgomis – pasitari su kolegomis.“ Iki oficialios darbo pradžios – 7 val. ryto – p. Jaras jau būna perskaitęs laikraščius, sužinojęs visas jam svarbias naujienas. „Esu laimingas duodamas ir laimingas, kai jaučiu gaunančiojo džiaugsmą. Ne karjera svarbiausia, o geri darbai. Esu laimingas čia dirbdamas, pėdsakai liks objektuose, kuriuos pastatėme ir kurių dar pastatysime“, – sako Alfonsas Jaras, AB „Montuotojas“ generalinis direktorius.

157

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Algimantas Jarašiūnas Turi išmanyti ne tik apie konstrukcijas Jei reikėtų išvardyti tris keturis didžiausius sovietmečio ir nepriklausomos Lietuvos statybos objektus, tikrai paminėtume Kėdainių chemijos kombinatą, Jonavos „Azoto“ gamyklą, Kauno vandens valymo įrenginius, didžiuosius prekybos centrus: „Akropolį“ Vilniuje, „Megą“ Kaune. Jeigu reikėtų paminėti tiek pat mūsų šalies statybos inžinierių, kurie visose šiose statybose dirbo, vienas iš jų tikrai būtų Algimantas Jarašiūnas.

158

ALGIMANTAS JARAŠIŪNAS

AB „Kausta“ buvo prekybos centro „Mega“ Kaune statybų rangovė

D

augiau kaip 40 metų statybų sektoriui atidavęs A. Jarašiūnas prisipažįsta, kad rinktis statybininko specialybę paskatino tėtis.

Dabar, prabėgus daugiau kaip pusei šimtmečio, p. Algimantas sako niekada nesigailėjęs dėl to, kad paklausęs tėvo patarimo 1967 m. baigė Kauno politechnikos institutą ir įgijo pramoninės ir civilinės statybos inžinieriaus kvalifikaciją.

Geriausias pamokymas: galvoti savo galva Priešdiplominę praktiką atlikęs Panevėžio statybos tresto (PST) Kėdainių statybos valdyboje, kuri tuo metu statė Chemijos kombinatą ir kitus pramonės objektus, p. Algimantas pasirinko paskyrimą į šią darbovietę.

Didelis objektas, sudėtingos konstrukcijos, technologiškai sudėtingi pastatai ir pašėlęs darbo tempas, – paklaustas, kaip apibūdintų pirmuosius darbo metus, atsako A. Jarašiūnas, prisipažindamas, kad tik ką pradėjusiam meistrauti jaunam specialistui teko daug ko išmokti.

Savo mokytojais p. Algimantas vadina ir tuometį PST vyriausiąjį inžinierių Gediminą Zubą, statybos

ministrą Romualdą Sakalauską. Įsiminė jaunam inžinieriui ir nepriklausomoje Lietuvoje rangovu dirbusio statybos ministro pavaduotojo Michailo Dulmano pamokymas: „Kėdainiuose didžiųjų gamyklų statybų užsakovais buvo sąjunginio pavaldumo įmonės. Užsakovų ir Lietuvos statybos ministerijos vadovų pasitarimai baigdavosi įpareigojimais, kurių laiku dažnai buvo neįmanoma įvykdyti. Po vieno pasitarimo M. Dulmanas ir sako: „Tu, Jarašiūnai, savo galvą turi? Tai ir daryk, kaip tau atrodo.“ Matyt, šiuo patyrusio specialisto patarimu jis pasinaudojo tinkamai, nes už gerą darbą statant Kėdainių chemijos kombinato cechus p. Algimantas buvo apdovanotas „Garbės ženklo“ ordinu.

Į namus ne kasdien spėdavo grįžti Po devynerių metų statybos valdybos vyriausiasis inžinierius A. Jarašiūnas penkeriems metams persikėlė į Jonavos chemijos statybos trestą. Čia tuo metu buvo statomi „Azoto“ trąšų gamyklos cechai.

Darbą naujoje vietoje p. Algimantas pradėjo kaip tresto technologas, vėliau dirbo valdytojo pavaduotoju, vyriausiuoju inžinieriumi. Darbų tempas buvo 159

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

funkciją: suderinti statybų projektus, parengti tresto gamybos paruošimo projektus, „apginti“ medžiagų ir konstrukcijų poreikius skirstančiose organizacijose.

Kauno miestų statybos projektavimo instituto suprojektuoti Kauno vandens valymo įrenginiai

toks, kad į Kauną, kur įsikūrė jo žmona (kaip tik tuo metu A. Jarašiūnas sukūrė šeimą, – red. past.), po darbo dienos ne kasdien spėdavo grįžti – artėjant sintetinio amoniako cecho paleidimui, kelis mėnesius pasitarimai vykdavo ir dieną, ir vidurnaktį. „Palyginus su Kėdainių kombinatu, šio produkto gamybos technologija daug sudėtingesnė.

Ceche sumontuoti japoniški, čekiški, sąjunginių įmonių įrenginiai. Patikrinimai, testavimai, pasitarimai buvo būtini. Kartą prancūziški filtrai nesuveikė, nes gamtinės dujos, pasirodo, buvo užterštos, ir teko aiškintis priežastis, – prisimena p. Algimantas ir priduria, – nors generalinio rangovo atstovui visų technologinių procesų išmanyti nebūtina, vadybos požiūriu turėjau viską žinoti.“ Statybininko darbas mobilus – vieną dieną dirbi viename objekte, kitą – jau kitame. A. Jarašiūnui taip pat ne kartą teko vykti į kituose Lietuvos miestuose vykstančias statybas. Paprastai tokiais atvejais patyrusiems specialistams patikėdavo atlikti konkrečias užduotis ar tiesiog padėti atlikti sudėtingesnius darbus.

Jam teko padirbėti ir statant Vilniaus sporto rūmus, tebedirbdamas vyriausiuoju inžinieriumi Kėdainiuose, jis rūpinosi ir Akmenės cemento gamyklos statyba, o, dirbdamas Jonavos chemijos statybos tresto vyriausiuoju inžinieriumi, buvo komandiruotas į „Mažeikių naftos“ statybą, kurioje tuo metu buvo atliekami pamatų po kompresoriais betonavimo darbai.

Kam tas kolektorius, jei upė šalia Kitas p. Algimanto darbo etapas – trestas „Kauno statyba“. Šioje įmonėje vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju jis dirbo aštuonerius metus – iki pat 1990 metų. Įmonė jam patikėjo gamybos paruošimo 160

Tai visuomet buvo nelengva, bet vienas epizodas, sako pašnekovas, ypač įsiminė. Kauno miestų statybos projektavimo institutas suprojektavo užterštų vandenų kanalizacijos kolektorių, kuriuo tie vandenys turėjo nutekėti į Nemuną už devynių kilometrų nuo Kauno. Kolektoriaus vamzdynai buvo suprojektuoti iš 2 metrų diametro gelžbetoninių vamzdžių. „Pareigūnams Maskvoje paaiškinome problemą, pakomentavome kolektoriaus trasos palei Nemuną aspektus ir prašome vamzdžių. Bet valdininkas sako, kad „nėra jokių galimybių“. Vamzdžiai skirti tik Ukrainos geriamo vandens vandentiekiui. Dar gavome „naudingą“ patarimą: „Kam jums tie vamzdžiai?

Juk upė šalia“, – prisimena A. Jarašiūnas.

„Kausta“ gimė iš Kauno NSK 1991 m. p. Algimantas perėjo dirbti į Kauno namų statybos kombinatą (NSK). Į šią įmonę jį pakvietė tuometis NSK direktorius Antanas Butkus.

Kaip tik tuo metu Kaunas ruošėsi vandens valymo įrenginių projektavimui ir statybai. Jau buvo parinkta statybos aikštelė, projektuotojas („Pramprojektas“), technologinės dalies konsultantas-projektuotojas. Juo tapo Švedijos įmonė. O A. Butkus nusprendė specialiai šiai statybai suburti NSK inžinierių grupę, kurios užduotis buvo parengti gamybos paruošimo procesus. Vadovauti šiai grupei ir buvo patikėta A. Jarašiūnui.

Jis pasakoja, kad Švedijos specialistų projektas buvo įdomus, bet neįprastas Lietuvoje: „Konstrukcijos buvo tik iš monolitinio gelžbetonio ir įtempto monolitinio gelžbetonio. Man teko organizuoti klojinių projektavimą ir gamybą, mokyti darbų vadovus ir darbininkus. Ne paslaptis – teko mokytis ir pačiam.“ Ponas Algimantas sako, kad nei Lietuvoje, nei pas kaimynus įmonių, kurios galėtų atlikti didelio diametro gelžbetoninių monolitinių talpų betonavimo ir lynų įtempimo darbus, nebuvo. Bet kaip tik tuo metu Sankt Peterburge specializuotoje statybos parodoje Suomijos kompanija „YIT Corporation“ pristatė monolitinio lynais armuoto didelio radialinio skerspjūvio ir aukščio talpų įrengimo techno-

ALGIMANTAS JARAŠIŪNAS

AB „Kausta“ projektuoti Lazdynėlių namai Kaune

logiją. „Darbas su skandinavais buvo puiki mokykla mums visiems“, – teigia pašnekovas.

įmonę „Betonika“, o metalo konstrukcijų gamybą perėmė kitas Suomijos koncernas „PEIKO“.

Nuo 1993 m., kai buvo įregistruota AB „Kausta“ iki 2008 m. šioje įmonėje p. Algimantas dirbo technikos direktoriumi. Jis buvo atsakingas už projektavimo darbus, kuriuos atliko bendrovės subrangovų projektuotojai, technologinių procesų paiešką ir įdiegimą.

„Visos šios įmonės ir jų gaminami produktai šiandien gerai žinomi ne tik Lietuvoje, todėl manau, kad pereiti prie specializacijos buvo teisingas sprendimas“, – pabrėžia A. Jarašiūnas.

Bendrovei darbo netrūko nei Lietuvoje, nei svetur. Vilniuje „Kaustos“ specialistai Suomijos koncernui „Paroc“ statė akmens vatos gamyklą, o vienas iš stambiausių to meto užsakymų buvo Rusijoje, Vakarų Sibire. Čia, Kogalymo mieste, kauniečiai koncerno „Lukoil“ užsakymu pastatė nemažai gyvenamųjų namų, mokyklų.

Specializacija – teisingas sprendimas Tuo pačiu metu AB „Kausta“ vyko intensyvūs gamybos modernizavimo darbai. Vienoje iš dviejų bendrovės gamybos įmonių – Gelžbetoninių detalių gamykloje – buvo suprojektuota ir pastatyta pirmoji Lietuvoje naujos kartos ekstruzinių gelžbetoninių perdangos plokščių gamybos linija, o kitoje bendrovės įmonėje – Metalo konstrukcijų gamybos padalinyje – vienas pirmųjų Lietuvoje metalo paviršiaus paruošimo įrenginys.

Tačiau po kelerių metų, 1998 m., kai Suomijos statybos lyderis „YIT Corporation“ įsigijo 65 proc.

AB „Kausta“ akcijų, buvo nuspręsta bendrovę restruktūrizuoti. Suomijos koncernas „Consol“ perėmė gelžbetoninių konstrukcijų gamybą ir įkūrė

Ir patyrusiam iššūkių netrūksta A. Jarašiūnas 2008 m. pabaigoje pasitraukė iš bendrovės, kuri tada jau vadinosi „YIT Kausta“. Tačiau praėjus vos pusmečiui, sulaukė pasiūlymo vėl imtis darbo. AB „Pramprojektas“, generalinio rangovo „Nukem Technologies“ subrangovas, pakvietė jį tapti Visagine įgyvendinamo projekto B-1 „Ignalinos atominės elektrinės (IAE) panaudoto branduolinio kuro saugykla“ statinio projekto vykdymo priežiūros koordinatoriumi. Pagalvojo ir sutiko.

Pasak pašnekovo, tai buvo labai intensyvaus darbo metai, užsitęsę ilgiau nei jis planavo – bendrieji statybos darbai buvo baigti tik 2014 m. pabaigoje.

Tik po to, prasidėjus inžinerinių sistemų bandymams, baigėsi ir p. Algimanto darbas Visagine.

Lygindamas darbą statybos sektoriuje seniau ir šiais laikais, patyręs inžinierius pastebi, kad pasikeitė statybos teisės aktai, projektavimo darbų atlikimo būdai.

A. Jarašiūnas sako, kad įsimintiniausiu karjeros laikotarpiu jam buvo darbas AB „Kausta“, nes šioje bendrovėje praleisti metai buvo naujų statybos technologijų, naujų gamybos santykių metai.

161

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Jūratė Juozaitienė Už pusiausvyrą įstatymų ir gyvenimo labirintuose Pasirinkusi architektūrą, Ministro Pirmininko patarėja aplinkos apsaugai Jūratė Juozaitienė pripažįsta laimėjusi gyvenimo loterijoje – būtent ši profesija suteikė būtiniausių įgūdžių, reikalingų jos veikloje.

162

JŪRATĖ JUOZAITIENĖ

Nuotraukos centre – tuometinis Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas ir tuometinė Aplinkos ministerijos sekretorė Jūratė Juozaitienė

V

aikystė prabėgo bene gražiausioje Vilniaus vietoje – privačiame name šalia Petro ir Povilo bažnyčios. Romantiškas sodas supo nedidelį namelį, į kurį rinkdavosi to meto medicinos elitas, sekmadieniais mėgęs paslidinėti nuostabiais Sapieginės kalnais. Vakarais alkani skanaudavo žąsį, kurią iškepdavo Jūratės močiutė. O po sočios vakarienės skambant tango muzikai, gydytojai šokdavo ir, žinoma, šokdindavo mažąją panelę. Muzika, medicina, senoji Vilniaus architektūra supo Jūratę nuo vaikystės.

Mama – vaikų gydytoja, kuriai profesija buvo visas gyvenimas. Teta dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, rinko tautosaką, dainas apie karą.

Dėdė – poetas Gediminas Jokimaitis, rezistuojantis poetas, pas kurį rinkdavosi įdomios asmenybės: Sigitas Geda, Vytautas Landsbergis. Visa tai turėjo įtakos mažosios dukterėčios pasaulėžiūros formavimuisi.

Tėtis – ligų, kurias parsivežė iš tremties Norilske, išvargintas žmogus, jaunystėje labai norėjo tapti teisininku, netgi pradėjo studijuoti, tačiau po tremties pradėjo finansininko karjerą, nes teisės sritis tremtiniui buvo uždrausta. Visą gyvenimą vargo dėl sugadintos sveikatos, ištvėrė daug operacijų. Tėtis buvo labai sąžiningas žmogus. Nors dirbo Apdailos valdyboje, tačiau niekuomet nesinaudojo savo

padėtimi ir apie jokias „kombinacijas“ net pagalvoti negalėjo – netgi apie tai, kad valdybos darbininkai galėtų jo namuose padaryti remontą.

Uždaras kiemas, didelis sodas, kuriame siausdavo su vaikais. Čia pat bažnyčia, kapinės, klevų alėja.

Paslapčių kupina aplinka, nuostabūs Sapieginės vaizdai žavėjo vaikus, jie prisigalvodavo išdaigų ir lakstydavo po visą rajoną.

Kaip protestas tapo mėgstama profesija Mokykloje Jūratei sekėsi visi dalykai – net ir vokiečių kalba, kuri 16-oje vidurinėje mokykloje (dabartinėje Užupio gimnazijoje) buvo sustiprinta.

Svarstydama, kodėl pasirinko architektūrą, J. Juozaitienė sako, kad greičiausiai tai buvo jaunos merginos maištas.

Mama ir jos kolegos medikai net neabejojo – Jūratė bus gydytoja, nes mokėsi puikiai, dalyvaudavo fizikos ir matematikos olimpiadose, pasižymėjo, kaip ji pati pripažįsta, fenomenalia regimąja atmintimi. Tačiau maištingai paauglei toks tėvų ir aplinkos sprendimas nepatiko ir ji pasirinko Dailės akademiją – taigi pusė klasės draugų čia stojo. Tiesa, ji vienintelė nelankė jokių piešimo ar tapybos kursų, specialiai nesiruošė, todėl pasirinko architektūrą.

163

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Darnios plėtros ir nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos komisijos posėdis LR Seime. Jūratė Juozaitienė – antra iš dešinės

„Medžiojo“ užsienietiškus architektūros žurnalus

Politikoje panaudojo ir architektės darbo principus

Baigusi aukštąją mokyklą, J. Juozaitienė gavo paskyrimą į Kauno „Miestprojektą“. Jai pasisekė – pateko į Visuomeninių pastatų skyrių, kuris buvo visų pradedančių architektų siekiamybė. Šaunios moteriškės apsidžiaugė jauna kolege ir skatino ją: „Tu kurk, mes jau pavargusios nuo architektūros, brėžinius padarysime.“

Kaune prasidėjo ir J. Juozaitienės politinė karjera Liberalų sąjungos gretose. Rinkimai buvo sėkmingi: „Mano specialybė duoda daug – baigti architektūros studijas naudinga visiems, net jei ir netapsi architektu, išmoksi plačiai, struktūriškai mąstyti, taip pat siekti tikslo, nes visas statybos procesas išmoko struktūrizuoti problemas.

Pati sritis labai plati ir tai, galima sakyti, kolektyvinis darbas, turi mokėti dirbti su kitais – užsakovais. Architektas – savotiškas užsakovo kunigas, nuodėmklausys, jam būtina labai daug bendrauti su žmonėmis.“

Karjeros pradžioje jauniems specialistams trejus metus reikėjo mokytis amato, nes aukštoji mokykla suteikdavo tik teorinių ir abstrakčių žinių – išlavino mąstymą, tačiau patirties nedavė. „Kaip džiaugdavomės, kai leisdavo dalyvauti konkursuose. Dirbome per naktis, medžiodavome architektūros žurnalus iš užsienio“, – pasakojo architektė.

Paaugus vaikams, J. Juozaitienė pradėjo dėstyti Dailės akademijoje. Darbas su jaunais žmonėmis, kai matai jų degančias akis ir nuoširdų norą pakeisti pasaulį, nuostabus, džiaugiasi ji, pats pradedi žiūrėti visai kitomis akimis ir į projektų įgyvendinimą, supranti, kad viskas yra įmanoma, jei panorėsi. „Apmaudu, kad dabartinėje situacijoje jie išeina iš aukštosios mokyklos ir susiduria su didžiule konkurencija, nes projektų mažėja. Geriausieji išvažiuoja į užsienį, daugelis persiorientuoja į kitas sritis“, – nūdienos realijomis dalijosi J. Juozaitienė.

164

Savo patirtį ji pritaikė ir politinėje veikloje. Seimo Aplinkos komitete prasidėjo teritorijų planavimo įstatymų pakeitimai. J. Juozaitienė apvažiavo visą Lietuvą, gilinosi į saugomų teritorijų problematiką, urėdijų veiklą ir kt. Iš pradžių politikės nuostatos sutapo su architektės pasipiktinimu, kodėl neleidžiama profesijos broliams pasireikšti tose pačiose saugomose teritorijose, kodėl tėra įmanoma tik Rumšiškių „multiplikacija“. Tačiau nauja patirtis, pažintis su įvairiais žmonėmis per ketverius metus suteikė daug žinių, nugludino aštrius kampus ir suteikė impulsą naujam požiūriui. „Tai buvo ypatingas metas – Lietuva įstojo į NATO, Europos Sąjungą“, – sakė pašnekovė.

Po pirmosios politinės mokyklos Seime J. Juozaitienė tapo patarėja Gedimino Kirkilo vyriausybėje, o

JŪRATĖ JUOZAITIENĖ

valstybės sekretorės pareigos Aplinkos ministerijoje atnešė ne vien malonių potyrių. „Mano sritis apima visus gyvenimo etapus – tai aplinka, kurioje žmogus gyvena su savo filosofija, požiūriu, kasdieniniais poreikiais, į kuriuos įeina ir būstas, gyvenamoji erdvė, gamta, verslas, kuriam reikalingi atitinkami leidimai. Neslėpsiu – pirmą kartą peržengusi Aplinkos ministerijos slenkstį, buvau susiformavusi nuomonę, kad ši institucija nusiteikusi vien draudimams“, – sakė J. Juozaitienė.

Ne valdyti, o tarnauti Šis karjeros etapas, J. Juozaitienės žodžiais, įdomus.

2004 m. įsigaliojus naujai Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo redakcijai, buvo atlikti esminiai teritorijų planavimo procesą reglamentuojančių teisės normų pakeitimai. „Tuomet labai norėjau pakeisti nelemtą Vyriausybės nutarimą „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, nes ten tiek draudimų surašyta“, – dalijasi J. Juozaitienė.

J. Juozaitienės nuomone, draudimai taip pat turi turėti baigtinį sąrašą ir kiekvienas turi būti labai motyvuotas, negali būti jokių galimybių jį apeiti, nes tuomet geriau jo nebūtų iš viso: „Juk ne paslaptis, kad leidimą statyboms ar dar kam nors galima nusipirkti. Taip neturėtų būti. Žmogus – irgi gamtos dalis ir negalima nei vieno, nei kito statyti aukščiau.

Mūsų tikslas – surasti pusiausvyrą, kad tarp visų įstatymo labirintų galėtų gyventi ir gamta, ir žmogus.“

Tado Blindos kovos – buvo 42 problemos, liko aštuonios Su pareigomis Aplinkos ministerijoje susijęs ir vienas juodžiausių periodų: naivus noras sutvarkyti pajūrį apsisuko ir smogė visu smarkumu. Šį etapą J. Juozaitienė vadina Tado Blindos kovomis: „Pirmasis – Kuršių nerijos karai. Buvo gaila žmonių, kurių nuosavybė pakliuvo į griaunamųjų objektų sąrašus, o juk jie buvo tretieji, kurie nusipirko legaliai ir atsidūrė po Damoklo kardu. Žinoma, buvo ir valdininkų klaidų, ir nesąžiningų žaidimų, neaiškumų, kas derino, už kiek. Po truputį atsirado taikos sutartys, gimusios per dideles diskusijas, paieškas. Bet jei buvo 42 problemos, tai liko 8. Rasta išeitis, padaryti namų darbai.

Visuomet sakiau, kad reikia ieškoti kompromiso ir teritorijų saugotojams, ir nuosavybės turėtojams.“

LT Ministro Pirmininko patarėja aplinkos apsaugai Jūratė Juozaitienė parodoje „Resta“, 2015 m.

Vis dėlto didžiausios nuoskaudos susijusios su bandymu tvarkyti Palangą pagal visus tuo metu galiojusius teisės aktus. Šventosios palikimas – nameliai, kurie pakliuvo į „laukinę“ privatizaciją, buvo išdraskyti pavieniui, „prichvatizuoti“. „Bandėme paveikti, kad netaptų jie statiniais, darkančiais pajūrį, tai jie tokiais tapo per teismus. Gavau piktų, grasinančių laiškų. Labiausiai skauda, kai tave ir tavo šeimą pradeda įtarinėti, neturėdami jokio pagrindo. Šį laikotarpį prisimenu kaip patį skaudžiausią – daug kas nuleido rankas, o aš sužinojau, kas aš tokia, – nelinksmai pasakojo J. Juozaitienė. – Kodėl žmonės nemąsto – jei nusipirkai tualetą ir vietoje jo kopose statai daugiaaukštį, tai ar tikrai jam ten vieta. Šiandien jau daug kas susimąstė, sustojo, tačiau tuo metu sulaukiau labai daug grasinimų.“ Aukštas pareigas užimančiai valdininkei ledinis dušas vėliau tapo įprastu. Panaši situacija pasikartojo ir su „Chevron“, kai ji bandė būti tarpininke tarp šios bendrovės ir Žygaičių bendruomenės, pastariesiems aiškindama, kad taip elgdamiesi jie bet kurį investuotoją iš Lietuvos išvarys. Visuomenei situacija buvo pateikta kitaip. „Visuomet ieškau pozityvių dalykų, tikiu, kad gėrio visi turime labai daug, tik pas vienus jis užslėptas, pas kitus – akivaizdus. Graužtis pačiam ar graužti kitą yra nesunku, bet ar to reikia?“ – retoriškai klausia ministro pirmininko patarėja J. Juozaitienė.

165

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Prof. dr. Algirdas Juozapaitis Mokytis reikia visą gyvenimą Su Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto dekanu prof. dr. Algirdu Juozapaičiu susitikome kovo 11-osios išvakarėse. Fakulteto koridoriais vaikščiojo studentai, kurie tada, prieš 26 metus, dar net gimę nebuvo. Prof. dr. A. Juozapaitis įtaigiai kalbėjo apie lėtą evoliuciją, pradėjusią naują statybininkų kartą, kuriai ne visada pavyksta išvengti trinties su pasenusio mąstymo kolegomis.

166

PROF. DR. ALGIRDAS JUOZAPAITIS

Vilniaus Gedimino technikos universiteto laboratorija

P

rof. dr. A. Juozapaitis pastebi, kad per Nepriklausomybės metus šalies statyboje įvyko daug permainų įvairiais aspektais. Į šalį atėjo visai kitokia architektūra, kitokie konstrukciniai sprendimai. Dabar turime visai kitas ir kitokios kokybės medžiagas, kitus statybų reikalavimus. „Aišku, už statybininkus aš negaliu kalbėti. Esu akademinės bendruomenės narys, labiau stebėtojas. Tačiau kokybinį šuolį pastebėjau. Mūsų statybų kompanijos juk ne tik pačios persitvarkė pagal Vakarų modelį, bet ir, pasiekusios reikiamą lygį, ėmė belstis į kitas rinkas. Yra statybų kompanijų, kurios ne vienerius metus dirba Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje bei kitose šalyse. Joms pavyksta paveržti užsakymus iš vietinių kompanijų. Tai parodo pasiektą aukštą lygį“, – įsitikinęs VGTU Statybos fakulteto dekanas.

Aišku, kelias iki to, ką turime dabar, buvo gana vingiuotas, o kartais net ir duobėtas. „Ką lietuviai darė iš karto po Nepriklausomybės? Grubiai pasakysiu: prekiavo, kuo galėjo, metalu ir kt. paklausiomis Vakaruose medžiagomis. Aš pritariu tai minčiai, kad tai buvo savotiški „laukinių vakarų“ laikai.

Manau, kad dabar žmonės viską supranta ir vertina visai kitaip“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

Kitokį požiūrį bene geriausiai iliustruoja jaunoji studentų bei specialistų karta. Studentai jau universitete parengiami ne šiandienai ar rytojui, o dešim-

tmečiui į priekį. Taigi tai, ką per paskaitas jiems rodo dėstytojai, kartais atrodo pakankamai futuristiška ir neįtikėtina. Tačiau visai tai pateikti yra tiesiog privaloma.

Ką jau kalbėti apie tokius dalykus, kaip skaitmeninė statyba. Apie ją jau net diskutuoti neverta. Taip tik gaištamas laikas, kuris galėtų būti panaudotas jos galimybių supratimui. „Šiandien tai jau būtinas dalykas. Dar ir dabar atsimenu, kaip prieš 20–30 metų projektavimo organizacijose buvo didžiausi skaičiavimo centrai. Visas procesas buvo ilgas ir sudėtingas. Dabar tai jau vyksta kur kas greičiau. Užsienio svečiai, kurie pamato, kokį „soft’ą“ mes turime, nustemba“, – pasakoja A. Juozapaitis.

Jis netgi pastebi, jog lietuviai vis dar iki galo neatsikratė kai kurių kompleksų, kuriuos mums ant kupros užkrovė sovietmetis. Tačiau tiesa tokia, kad Lietuva paruošia puikių specialistų jau nuo pirmųjų Nepriklausomybės metų. „Mes tada galvojome, kad labai mažai žinome.

Tuo metu pas mus kaip tik atvažiavo svečias iš Kanados. Visgi gyvenome už geležinės uždangos. Tačiau tada įsitikinome, jog ne taip mes jau ir atsilikę.

Didžiausia problema buvo kitur. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais labai sumažėjo studentų. Patys dėstytojai irgi kažkur išėjo ieškoti lengvesnio gyvenimo“, – prisiminė dekanas.

167

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Vilniaus Gedimino technikos universitetas

Verslui dar reikia bręsti Viešojoje erdvėje labai dažnai girdime pastebėjimus apie tai, kad verslininkai ir mokslininkai turėtų glaudžiau dirbti kartu, kad mokslo sistema netgi turėtų taikytis prie verslo poreikio. Visgi prof. dr. A. Juozapaitis yra gerokai nuosaikesnis. Jo manymu, tam tikra takoskyra tarp dviejų sferų yra būtina. Mums pakankamai dažnai pirštu rodomi vakarietiški pavyzdžiai. Tačiau pamirštama, kad tie universitetai paprastai yra privatūs. Tačiau mokslas yra mokslas, ir jo vystyti taip, kaip tai daroma versle, nederėtų.

Anot jo, mes turime gerokai pakeisti savo požiūrį į mokslą. Į universitetus turime žiūrėti ne į kaip kelių metų gyvenimo etapą, o kaip į tradiciją, kurią kuriame visi. Juk, pvz., JAV buvę studentai su savo universitetais santykius palaiko visą savo gyvenimą. „Tai rodo visai kitokį mąstymą. Baigęs universiteto studijas ir tapęs stambiu verslininku, žmogus nenutraukia ryšių su savo Alma mater. Jei neklystu, JAV universitetai apie penktadalį biudžeto surenka iš „alumnų“ paramos bei užsakymų. Pas mus kažkaip įprasta apie savo buvusias mokyklas atsiliepti neigiamai. Yra net „geras“ tonas pasakyti, koks blogas pas mus aukštasis mokslas“, – stebėjosi pašnekovas.

Stebina jį ir dar viena tendencija, atskleidžianti, kad kai kuriems verslininkams mažai terūpi prisidėti prie universitetų tradicijų kūrimo, ką jau kalbėti apie paramą. „Daugelis verslininkų išleidžia savo vaikus mokytis į užsienį. Kodėl? Aš šito niekaip nesuprantu. Mes galime suteikti tokio paties lygio išsilavinimą. Tačiau problema yra jų požiūris. Pasakysiu negražiai, nemanau, kad kai kurie mūsų verslininkai yra pakankamai subrendę, kad galėtų būti aukštojo mokslo globėjais“, – atvirai kalbėjo dekanas.

Kartų konfliktas neišvengiamas

„Mums sakoma, kad universitetai turi mokėti parduoti save ir savo protus. Iš dalies galima būtų sutikti. Tačiau kartais susidaro įspūdis, kad verslas dar ne iki galo suprato mokslo ir inovacijų naudą.

Dabar gamybininkai mums sako: duokit mums tą ir kitą. Bet jų prašymai neretai diskretiški, sprendžiantys mažytes lokalias problemas. Deja, pasigendame strateginių, ilgalaikių tyrimų užsakymų“, – teigė pašnekovas.

Prof. dr. A. Juozapaitis pastebi ir tai, kad verslininkų bei universitetų santykyje vis dar išlikęs sovietinis modelis: jūs mums duokite, o mes paimsime. O juk kompanijos galėtų su universitetais pačios išsiugdyti sau specialistus. Pavyzdžių jau yra. Yra kompanijų, kurios pačios teikia stipendijas ir taip augina sau naujus darbuotojus. Užsienyje tai labai įprasta praktika. Trečiame ar ketvirtame kurse kompanijos atkreipia dėmesį į perspektyvius jaunuolius, moka jiems stipendijas, o tada pasikviečia pas save, taip įgydamos aukšto lygio lojalius darbuotojus.

Iš verslininkų dekanas netgi kartais girdi maždaug tokius žodžius: taip, mes žinome tas problemas, kokios žinios šiandien reikalingiausios, bet sprendimus juk galim nusipirkti iš užsienio. „Aš nematau pastangų artimiau bendradarbiauti su mumis. Aišku, ir mes ne be kaltės. Kartais tampame užsikonservavę. Kartais mąstome, tegul verslininkai ateina su savo problemomis, o jau mes tada jas spręsime. Tačiau artimesnio bendradarbiavimo ir nėra“, – sako prof. dr. A. Juozapaitis.

„Kai pasikalbi su kai kuriais statybų verslo atstovais, įsitikini, jog jie mąsto labai šiuolaikiškai. Tačiau yra ir tokių, kurie nenori investuoti. Kam man investuoti, jeigu aš galiu kitaip gauti pigiau? Kartais net išgirstame tokį priekaištą: jūsų parengtas žmogus mano įmonei netinka. Deja, kai kurie vadovai nesupranta, kad mes pirmiausia ugdome ne tik aukštos kvalifikacijos specialistą, bet ir mąstančią asmenybę, gebančią įvertinti pasikeitusią situaciją ir prisitaikyti. Mes nerengiame žmonių konkrečiai kompanijai.

168

PROF. DR. ALGIRDAS JUOZAPAITIS

Vilniaus Gedimino technikos universiteto laboratorija

Dalis įmonių mąsto inertiškai. Duokite man gerą specialistą ir dar džiaukitės, kad aš jį paimu. Kur tas bendradarbiavimas, kurio taip ieškoma? Žinoma, aš čia viską piešiu gana juodomis spalvomis. Visa tai, apie ką aš kalbu, labiau galioja mažoms įmonėms“, – kalbėjo pašnekovas.

Nieko keisto, kad patekęs į tokią mažesnę, inertiškai dirbančią įmonę jaunas žmogus kartais pasijaučia esąs labai keblioje padėtyje. Idealizmo nepraradusią asmenybę ištinka šokas. Aišku, jaunas žmogus moka prisitaikyti. Tačiau konflikto tikrai esama. Pasitaiko, deja, studentų, kurie tuo skundžiasi. Jeigu jaunas žmogus nueina projektuoti ir susiduria su tuo, kad ten jau esantys vyresni specialistai pasako, kad reikia daryti ne pagal šiuolaikinius reikalavimus, o kaip liepiama. Taip dirbančios įmonės neturi ateities, įsitikinęs prof. dr. A. Juozapaitis.

Būtent pasikeitęs mąstymas ir yra pagrindinė jaunosios specialistų kartos sukelta revoliucija. Ir ji daug didesnė ir svarbesnė už naujas medžiagas ar technologijas. „Šiuolaikiniai studentai jau visai kitokie. Jie nepalyginamai laisvesni. Jeigu mes buvome šiek tiek surakinti – juk buvome savo laikotarpio produktas – tai šiandien studentai jau nebijo diskutuoti su dėstytoju, išsakyti savo nuomonę. Jie nėra užsidarę savyje, sugeba patys iškelti idėjas. Šiandien jaunimas laisvas, važinėjantis po visą pasaulį. Jie nebemąsto lokaliai. Jie yra pasaulio piliečiai, ir man tai labai patinka“, – teigė VGTU Statybos fakulteto dekanas.

Mokytis reikia visą gyvenimą Šiandienos jaunimas ateina į darbo rinką jau puikiai įvaldęs šiuolaikines technologijas. Pasak prof. dr. A. Juozapaičio, tokioje situacijoje pasenusio mąstymo žmonės turės tobulėti. Taip iš lėto vyksta revoliucija. Aišku, joje nėra viskas taip tobula. Jaunimui gal kiek trūksta kruopštumo, atsakomybės. Šiandien gyvenimo tempas yra labai didelis. Žmogui net nebelieka laiko sustoti ir pamąstyti. O projektuotojui tai yra būtina. Tačiau išmokti trumpam sustoti yra lengviau, nei išmokti mąstyti kitaip. „Tai nepriklauso nuo srities. Gal galima viską paaiškinti fiziologiškai. Mokslininkai sako, kad iki 40 metų ląstelės dar atsinaujina. Tačiau po to žmogus ima senti.

Kažkas panašaus įvyksta ir su mąstymu. Kažkas žmoguje įvyksta ir jis nebesiekia tobulėti ir studijuoti. Gal ir greičiau pavargsta. O gal pagalvoja, kad jau viską žino.

Mokymosi visą gyvenimą nuostata yra labai graži. Tačiau ji dar ne visiems suprantama. Yra ta žingeidžių, nuolat tobulėti siekiančių žmonių dalis, bet – pripažinkim – ji nėra pakankamai didelė“, – dėstė pašnekovas.

Tačiau gebėjimas nuolat mokytis šiuolaikiniame, dinamiškame pasaulyje tampa nebe privalumu, o būtinybe. „Man labai patiko tokia istorija, kurią pasakojo vienos kompanijos atstovas. Kai jie priima į darbą studentą, po pirmų dviejų darbo metų jis vėl pasisodinamas prie stalo ir paklausiamas, ką, jo manymu, kompanijoje būtų galima pakeisti, ką galima daryti efektyviau. Jeigu žmogus nieko neatsako, tai reiškia, kad karjeros perspektyvų šioje kompanijoje jam nėra. Kompanija visada suras žmonių, kurie tų idėjų turės“, – pasakojo prof. dr. A. Juozapaitis.

169

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Stasys Kaminskas Nebaigtas statybas dangstėme raudonais kilimais 1994 m. įkūręs savo bendrovę „Kaminta“, Stasys Kaminskas sako, jog tarybinių laikų statybose praleistus metus galima skaičiuoti dauginant iš dviejų: nei krizė, nei gamtos stichijų nuolat gadinamos konstrukcijos, nei kiti nuosavo verslo galvosūkiai nekainavo tiek nervų ir įtampos, kiek nuolatiniai „svarstymai“ ir pareiga suorganizuoti darbininkų Gegužės 1-osios demonstracijai.

170

STASYS KAMINSKAS

Š

iandien S. Kaminskas galėtų kelias dienas iš eilės anūkams demonstruoti savo statytus pastatus. O „Kaminta“, patikrinta ir svaiginančiais pelno skaičiais, ir žemę iš po kojų išmušusia krize, sėkmingai gyvuoja valdoma jos steigėjo vaikų. „Visą gyvenimą dirbau statybose ir jau buvo matyti, kad kitaip nebus. Prieš pat Nepriklausomybės atgavimą dirbau namų statybos kombinate. Ten buvo tokia Užsienio valdyba – ji statė namus Černobylyje, Sibire. Aš šiai valdybai vadovavau, bet žiūriu, kad jau kita saulė šviesti pradeda. Tuomet ir įkūriau „Kamintą“, – prisimena S. Kaminskas. Statybų sektoriuje jis dirba jau beveik pusę amžiaus – nuo 1970 metų.

Menkos išimtys vis tiek buvo susijusios su statyba – baigęs universitetą, buvo paskirtas į Kauno politechnikumą, vienerius metus dėstė. Tuomet buvo privaloma karinė tarnyba – buvo išsiųstas prie Baikalo ežero, nors ten irgi statė namus.

Grįžęs jis įsidarbino Kauno statybos treste – pradėjo nuo meistro pareigų, vėliau tapo Apdailos valdybos, kuri rūpinosi prestižiniais Kauno objektais, viršininku. „Dar bedirbdamas šiame treste, buvau paskirtas Lietuvos statybininkų vadu Maskvos olimpiados statybose (1978–1980 m.). Ten jau juokų nebuvo.

O paskui dar metams mane paliko Maskvoje. Statėme viešbutį prie Lietuvos atstovybės“, – prisiminė bendrovės „Kaminta“ vadovas. S. Kaminskui teko darbuotis ir statant Ostankino telecentrą.

Universalinė parduotuvė „Merkurijus“ (kurią jau „sukramtė“ ekskavatoriai), viešoji biblioteka, paveikslų galerijos – S. Kaminskui teko dirbti įvairiuose visuomenei žinomuose objektuose.

Kompiuteris braižo tiksliau už projektuotoją Paklaustas, kaip kilo idėja griebtis nuosavo verslo, S. Kaminskas svarsto, jog kitas kelias – vargu ar buvo. Sugriuvus sovietinei santvarkai, kūrėsi arba statybiniai kooperatyvai, arba privačios bendrovės.

S. Kaminsko įkurta bendrovė pradėjo veiklą Maskvoje, Kaliningrade – Kaune statybininkų rankų tuo metu mažai kam reikėjo. Galiausiai statybų sektorius atsigavo ir tėvynėje.

UAB „Kaminta“ pastatė orlaivių angarą Kaune

Verslui įsibėgėjus, „Kaminta“ vėl linksta į Rytus. Įkurtas padalinys Minske – įmonė žengia pirmuosius žingsnius į Baltarusijos rinką.

Pašnekovas teigė, jog bendrovė objektų nesirenka – stato ir visuomeninius, ir privačius, priklausomai nuo to, kokius konkursus laimi.

S. Kaminskas pridūrė, jog statybininkams darbus gerokai palengvina ir BIM – skaitmeninės statybos technologija.

Kompiuteriniai „projektuotojai“ padeda išvengti žmogiškų klaidų – S. Kaminskas sako, jog projektuotojų turi daug, tačiau gerų specialistų vis dar trūksta. Bendrovei „Kaminta“ su tuo teko susidurti apsiėmus vykdyti renovacijos darbus. „Gavęs projektą, jei dar spėji patikrinti, ar viskas gerai suskaičiuota, – tuomet gerai. Jei nespėji – klaidos vėliau lemia konfliktus su gyventojais, skirtumus apmokėjimuose. O dar daugumos renovuojamų namų gyventojai – pensininkai. Jie viską apžiūri, viską suskaičiuoja“, – šypsosi „Kamintos“ vadovas, pridūręs, jog renovuoti namų labai stipriai nepuolama. Bendrovė renovavo tik kelis namus.

Viešųjų pirkimų tvarka statybininkams „mauna kelnes“ Kalbant apie viešųjų pirkimų tvarką, ilgamečio statybininko balse pasigirsta nevilties gaidelė: kiek ginčų, diskusijų bevyktų – situacija išlieka tokia pati.

171

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

„Kaip sutvarkyti tą stadioną? Išdirbęs statybose visą gyvenimą, aš nelabai įsivaizduoju, – nustebina pašnekovas. – Kas tik nebandė ten daryti hidroizoliacijos – lietus kaip žliaugė, taip ir žliaugia. Bėgant vandeniui pamažu gadinasi visos konstrukcijos. Gal kas nors ką nors sugalvos.“ Paklaustas, ar „Kaminta“ dalyvaus savivaldybės skelbiamame konkurse stadiono rekonstrukcijos darbus atlikti, S. Kaminskas patikino, jog būtinai.

„Griauti – tai ne statyti“ UAB „Kaminta“ rekonstravo Nacionalinį Kauno dramos teatrą

„Ar pirktum kepurę, ar 10 000 kvadratinių metrų pastato statybą, – kriterijai visur tie patys – mažiausia kaina, – sakė S. Kaminskas. – Už tokią kainą „nusimauni kelnes“, o pastatai nei skusti, nei lupti. Dabar bando vykdyti pirkimus pagal ekonominio naudingumo kriterijų, tačiau nėra aiškiai įvardytų taisyklių, koks tas naudingumas, kaip jis apskaičiuojamas.“ Vis tik „Kamintos“ vadovas pasidžiaugia neseniai užbaigtu įspūdingu projektu: didžiuliu SPA kompleksu „Eglės“ sanatorijoje. Septyni baseinai, 9 pirtys – tokioms erdvėms keliami specifiniai higienos, akustikos reikalavimai, tad darbo ir statybinių galvosūkių buvo. O kur dar lėktuvų angaras Kauno oro uoste? „Tas lėktuvų angaras, skirtas lėktuvų remontui, analogo Lietuvoje neturi, – pabrėžia S. Kaminskas.

– Todėl tai buvo išties sudėtingas projektas. Modeliavome, galvojome, surinkome iš visos Lietuvos galingiausius kranus. Pradėjome statyti su 6 kranais.“

Po 50-ies metų statybose nežino, kaip spręsti stadiono problemą Kauniečiai grožisi sutvarkyta Kauno geležinkelio stotimi, Trakų gyventojai – restauruota pilimi. Visa tai – bendrovės „Kaminta“ atlikti darbai. Bendrovės sąraše – ir Užutrakio dvaras, Nacionalinis dramos teatras, Kauno apylinkės teismas, netrukus bus užbaigti ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbai.

Pašnekovas prisiminė ir Kauno klinikų centrinio pastato fojė restauraciją. Bendrovė yra renovavusi tokius objektus, kaip Kauno sporto halė, Dariaus ir Girėno stadionas.

172

Kai kurie S. Kaminsko dar sovietiniais metais statyti objektai jau nugriauti. Vienas tokių – žymus Kauno prekybos centras „Merkurijus“. „Nostalgijos tam pastatui nejaučiu. Mačiau projektus, ką ruošiasi statyti toje vietoje – tikrai būtų papuošę Laisvės alėją. Dabar – duobė iškasta ir stovi. Taigi yra rusiškas posakis „Lomat – ne stroit“ („Griauti – tai ne statyti“). Štai visai greta tos vietos iš pagrindų rekonstravome buvusį „Miesto projekto“ pastatą. Jis buvo pritaikytas biuro patalpoms. Taip ir „Merkurijus“ greičiausiai toliau būtų sėkmingai veikęs“, – svarstė S. Kaminskas.

Kova su Dzūkijos smėlynais 2005 m. „Kaminta“ įsigijo metalo konstrukcijų gamyklą, ją renovavo, o 2008 m. užslinkus krizei, bendrovės apyvarta, priartėjusi prie 100 mln. litų ribos, drastiškai krito. S. Kaminskas pripažįsta, kad šis laikotarpis buvo labai sunkus: teko mažinti atlyginimus, įvesti taupymo politiką.

Bendrovei išsilaikyti padėjo keli stambūs objektai. Dabar ji vėl stabiliai atsistojo ant kojų. „Kaminta“ 2015 m. vasarą naujai perdarė visą Kauno karo muziejaus fasadą ir toliau vykdo rekonstrukcijos darbus.

Vis tik vienas projektas bendrovei virto galvos skausmu: rekonstruojant Žaliąją gatvę Alytuje, po stiprios liūties nučiuožė šlaitas su jau įrengtomis konstrukcijomis. „Tai buvo sudėtingas projektas – tie Alytaus smėliai, šlaitai po 15 metrų. Tvirtinam, tvirtinam, tik užeina liūtis – ir viskas nuvažiuoja. Galiausiai ir su savivaldybe berods radome bendrą kalbą, tik dar negautas statybos užbaigimo aktas, nes daug dokumentacijos.

Ta gatve jau žmonės važinėja“, – sakė S. Kaminskas.

STASYS KAMINSKAS

UAB „Kaminta“ pastatė SPA kompleksą „Eglės“ sanatorijoje

„Tokiems statybininkams – nukapoti rankas iki alkūnių“ Lengviausia statyti, pasak S. Kaminsko, – prekybos centrus. „Kaminta“ visoje Lieuvoje statė „IKI“ ir „Maxima“ parduotuves. „Darbas visiškai paprastas: surėmei, stogą uždėjai, grindis padarei – ir sėkmės prekyboje“, – juokiasi pašnekovas.

Dera prisiminti Latvijoje įvykusią „Maximos“ tragediją (kai pirkėjams būnant parduotuvėje įgriuvo prekybos centro „Maxima“ stogas, žuvo daugiau nei 50 žmonių) . „Mačiau nuotraukas po nelaimės. Matosi, kaip ten viskas padaryta, mačiau dokumentus ir žinau, kodėl ta tragedija įvyko. Tokiems statybininkams reikia nukapoti rankas iki alkūnių. Kad daugiau nebestatytų nieko. Ten jau pridaryta gausybė broko“, – savo nuomonę apie Latvijos parduotuvės konstrukcijas išsakė S. Kaminskas.

Lietuvoje prekybos centrus, S. Kaminsko nuomone, „stato rimti rangovai“ ir „jiems tokia griūtis negresia“.

Statybų saulė šiuo metu prigesusi Kalbėdamas apie darbuotojų profesionalumą, ilgametis statybos įmonės vadovas pripažįsta, jog profesionalių rankų stygius – nuolat juntamas. Vos „atsivėrė“ šalies sienos, statybininkai sėkmingai keliauja po Šiaurės ir kitas šalis. „Labai paprasta: vienas išvažiuoja į kokią Norvegiją ir kaip grandinėle patraukia dar kokius 10 iš paskos. Dabar vienas kitas bando ir grįžti. Jaunų darbininkų ateina mažai“, – sakė jis.

UAB „Kaminta“ rekonstravo Kauno klinikų priėmimo skyrių

Grįžtantys iš užsienio turi susitaikyti su tuo, jog Lietuvoje už mėnesį gaus tiek atlygio, kiek svečioje šalyje gaudavo per savaitę. Kol kas iki Europos atlyginimų dar neužaugome.

Stasiui Kaminskui šiurpu skaityti straipsnius apie migracijos mastus, apie tai, jog per kelerius metus netekome tokio miesto, kaip Utena. Juolab jis kasdien pravažiuoja pro degalinę, iš kurios lietuviai autobusiukais išvyksta į užsienį. „Siaubas, kas ten pirmadienio rytais darosi“, – atsidūsta pašnekovas. Bendrovės vadovas pastebi, jog statybų bumo šiuo metu nėra. „Sėdim ir žiūrim, kas čia bus, – dabartinę statybininkų nuotaiką apibūdino jis. – Saulė horizonte kol kas dar nešviečia. Vilniuje, Klaipėdoje dar yra investicijų, tuo metu Kaune jų stokojama. Kur paskutinį kartą šiame mieste matėte kraną?“

Vaikai perėmė įmonės vairą Paklaustas apie ateities planus, S. Kaminskas šypsosi. „Įmonės vairą puikiausiai laiko sūnus su dukra.

Aš pabūnu čia iki pietų – padedu, kur reikia mano patirties“, – teigia pašnekovas.

S. Kaminsko sūnus Ramūnas studijavo statybos inžineriją ir „Kamintoje“ savo karjerą pradėjo nuo meistro. Dabar jis – generalinis direktorius. Tuo metu dukra Jurgita iš pradžių suko visai kitu keliu: ji buvo dizainerė, baigusi studijas darbo karjerą pradėjo „Senukų“ bendrovėje.

Netrukus ir ji prisijungė prie bendro šeimos verslo.

173

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Antanas Katinas Statyti man – didžiausias malonumas Tikriausiai Lietuvos statybos pasaulyje mažai surastume žmonių su tokia patirtimi, kokią turi AB „Montuotojas“ Panevėžio filialo direktorius Antanas Katinas. Nuo aštunto dešimtmečio pradžios įmonėje dirbantis specialistas sako atsimenantis viską: ir pirmą, ir septintą, ir trisdešimtą objektą, prie kurio teko dirbti. Per tokią ilgą karjerą pasitaikė ir pakilimų, ir nuopolių. Teko ir rizikuoti. Tačiau, kaip sako A. Katinas, jeigu nori ramaus gyvenimo, į verslą geriau net kojos nekelti.

174

ANTANAS KATINAS

AB „Lifosa“ gatavos produkcijos fasavimo linija, 2012 m.

P

risimindamas savo karjerą AB „Montuotojas“, A. Katinas juokauja, kad tai buvo savotiška meilė iš išskaičiavimo. Inžinieriaus darbo įmonėje jis juk ėmėsi vadovaudamasis labai praktiniais sumetimais. „Tiesą sakant, sovietiniais laikais žmonės ieškodavo ne šiaip darbo, o darbo, kuriame būtų suteikiamas butas. Iki „Montuotojo“ penkerius metus dirbau „Energoremonte“, dvejus metus Energetikos institute studijavau aspirantūroje. Tačiau vis jokio buto. Tada nutariau ateiti į statybą, ir štai per tris mėnesius gavau butą. Pamačiau ir tai, kad statyboje darbas labai gyvas. Niekada nedarai to paties.

Tai batsiuvys vis siuva batus ir nieko daugiau“, – pasakojo pašnekovas. Taip dirbant statybos montavimo srityje jau praėjo 45 metai.

Darbo statybose anuomet, aštuntojo dešimtmečio pradžioje, tikrai netrūko. Tuo metu šalyje labai greitai ir ambicingai buvo plečiamas pramonės gamyklų tinklas. „Daugybė žmonių kėlėsi gyventi iš kaimo į miestą. Ir butas atrodė lyg koks stebuklas.

Mane jis labai viliojo. Aišku, „Energoremonte“ darbas irgi buvo labai dinamiškas. Važinėdavome po visą tuometinę Sovietų Sąjungą. Kompanijoje buvo apie tris tūkstančius žmonių. Daugiausiai remonta-

vome energetinius objektus. Todėl „Montuotojo“ veikla buvo pakankamai panaši. Tiesiog tekdavo keliauti paskui projektus po visą Sąjungą“, – prisimena A. Katinas.

Labai greitai jis tvirtai įleido šaknis įmonėje „Montuotojas“. Darbas darbą vijo. Teko garbė ir galimybė tiesiogiai prisidėti prie iki šiol visoje šalyje žinomų pramonės objektų atsiradimo. „Aš viską atsimenu. Ir pirmą objektą, ir vidurinį, ir paskutinį. Atsimenu Kėdainių cukraus fabriko, Panevėžio „Ekrano“, Panevėžio kompresoriaus statybas. Visi tie objektai pradėti statyti maždaug tuo metu, kai aš pradėjau dirbti. Taip ir Panevėžyje atsidūriau.

Mes ten buvome perkelti, nes tuo metu miestas labai smarkiai plėtėsi. Ir atėjom ne į kokį plyną lauką. Įmonėje jau dirbo apie du šimtus žmonių, o aš tapau vyriausiuoju inžinieriumi“, – dėstė „Montuotojo“ Panevėžio filialo vadovas.

Apie naivius ir sunkius laikus Taip dirbant ėjo metai. Ritmas visiškai pasikeitė, kai pagaliau atėjo Nepriklausomybė. Staiga „Montuotojas“ atsidūrė visai kitokioje – kapitalistinėje 175

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

aplinkoje, kurioje teko daug dalykų išmokti iš naujo. „Tas laikotarpis buvo labai sunkus. Juk prapuolė visas finansavimas. Prasidėjo bankrotų banga. Paprasčiausiai nebuvo darbų. Teko jų intensyviai ieškotis.

Buvome suradę Kaliningrade, kur dirbome, kol užsidarė sienos. Vėliau prasidėjo Būtingės terminalo statybos. Buvo sunku, bet tie projektai leido verstis ir išgyvenome“, – teigė A. Katinas.

Jis pripažįsta, kad anuomet, pačioje Lietuvos aušroje, lietuviai į viską žvelgė labai idealistiškai. Atrodė, kad tuojau pat bus nugriauti ištisi kalnai. Realybė, žinoma, buvo gerokai sudėtingesnė ir prie jos reikėjo prisitaikyti. „Tuo metu įstatymai ir realybė smarkiai prasilenkė. Tada lyg Lenino prisakyti norėjome seną sugriauti ir pastatyti naują. Taip nepavyko. Visi galvojo, kad mums Europa čia viską duos veltui. Net ir rusai taip galvojo. Atsimenu, kai tada dirbome Kaliningrade, jie mums sakė, kad dabar prasigyvensim, o moterys, net juokaudamos, prašė priimti Kaliningradą į Lietuvos sudėtį. Buvo nemažai naivumo.

Kažkodėl galvojom, kad mes Europai baisiai reikalingi. Tačiau tiek mes jiems ir tebuvom reikalingi. Jie į mus juk žiūrėjo kaip į dar vieną rinką ir atėjo čia tiesiog verslą daryti, o ne labdaros dalyti“, – kalbėjo pašnekovas.

Konkurencija itin arši Verslas yra savotiškos džiunglės, kuriose išlieka tik patys stipriausieji. Tenka kovoti. Gerai bent tai, kad ta kova turi tam tikras taisykles. Tiesa, net ir tai ne visada buvo tiesa. „Konkurencinė kova šiais laikais yra negailestinga. Žinoma, situacija jau nepalyginamai geresnė. Tą kovą dabar reguliuoja valstybė, o ne berniukai iš po tiltų. Taigi kova bent jau civilizuota.

Joje svarbiausiu uždaviniu tampa sugebėjimas nuolatos kelti darbo našumą, diegti naują techniką. Tam reikia investicijų. Tačiau tik taip galėsi konkuruoti su užsienio kompanijomis, juk dirbame ir prie projektų užsienyje“, – sako „Montuotojo“ Panevėžio filialo direktorius.

Anot jo, šiandien bene viską nulemia gebėjimas gerai skaičiuoti. Jeigu pavyksta surasti sprendimą, kaip bent šiek tiek sumažinti savikainą, galima tikėtis sėkmės. Tačiau taip pat ir kokybės reikalavimai itin dideli. Čia ir slypi pats didžiausias iššūkis. Kaip 176

AB „Lifosa“ amoniako sandėlio rezervuaro montavimas, 2014 m.

suderinti kokybę ir mažą kainą? Kartais tai tiesiog neįmanoma. Todėl, saugodamas reputaciją, „Montuotojas“ net ir nesiima projektų, kuriuose reikalaujama neįmanomo. Versle tiesiog daug sudėtingų sprendimų. Tačiau juos lengviau priimti, kai yra kolegos, kuriais gali pasitikėti. Įmonėje „Montuotojas“ būtent taip ir yra. „Mes visada palaikėme ir tebepalaikome vieni kitus. Ir išvengėme susiskaldymo. Tie, kurie tada, Nepriklausomybės pradžioje, išėjo, labai greitai vėl suskilo į kelias įmones, kurių dauguma bankrutavo.

Mes išlikome kartu, ir kai vienam nesiseka, kiti padeda. Jeigu Panevėžyje sumažėja darbo, tai jo atsiranda Alytuje ar Klaipėdoje. Toks mūsų veiklos modelis patrauklesnis ir užsieniečiams. Mus pasirenka vien dėl to, kad esame dideli ir galim imtis didelių darbų“, – teigė A. Katinas.

Verslas neatsiejamas nuo rizikos „Montuotojo“ Panevėžio filialo direktorius tikrai turi kuo didžiuotis. Juk per ilgą karjerą nuveikta daug ir įspūdingų darbų. Tačiau jis vis tiek turi kelis mėgiamiausius pasiekimus. „Labiausiai didžiuojuosi tais didžiaisiais projektais, tokiais, kaip „Akmenės cementas“ ar Kėdainių „Lifosa“. Pastarąją pradėjome statyti 1970 m., tai iki šiol joje tebedirbame. To-

ANTANAS KATINAS

Fosfato gamybos technologinė linija, 2013 m.

kie gigantai ir yra mūsų pasididžiavimas. Dirbti su jais daug kas nori ir bando laimę. Tačiau galimybės pasirodo per mažos. Juk tam reikia daug žmonių, kurie gali parodyti atitinkamus rezultatus. Tos įmonės renkasi tik tuos, kurie supranta, ką daro“, – sako p. Antanas.

Aišku, ne viskas rožėmis klota. Būta ir atvejų, kai itin skaudžiai nusvyli. Pavyzdžiui, kai užsakovas liko „Montuotojui“ ir kelis milijonus skolingas. Tai gali sugniuždyti, bet tokiam impulsui šiukštu negalima pasiduoti. „Tokius dalykus aš vadinu laikinais sunkumais. Jeigu jau pradėsi galvoti, kad nutiko labai blogai, tuojau pat ir bankrutuosi. Optimizmo prarasti tiesiog negalima. Reikia prisiminti tą jausmą, kai pastatai objektą, vaikštai po jį, dairaisi, matai, ką padarei, ir džiaugiesi tuo“, – teigė pašnekovas.

O pasidžiaugti tikrai yra kuo. „Kai prieš porą metų pastatėme „Akmenės cemento“ gamyklą, buvo labai geras jausmas. Tokie projektai juk labai retai pasitaiko. Dabar kartais pasižiūri tik į nuotraukas ir visos blogos nuotaikos kaip mat praeina, nes matai savo darbo rezultatus. Kaip menininkui rūpi nutapyti puikų paveikslą, taip ir mums rūpi pastatyti išskirtinį objektą. Verslas – tai lyg nuolatinis žaidimas rulete. Jeigu jau nenori rizikos, tai reikia eiti dirbti mokytoju ar bibliotekininku. Ten ramu, gali sau metodiškai ugdyti naują kartą. Versle yra nuo-

latinė kova už būvį. Visi, kurie nori šiame pasaulyje išlikti, turi būti azartiški“, – kalbėjo A. Katinas.

Kaip galima nedirbti?

Verslas – tai ir nuolatinis santykis su žmonėmis.

Kaip atsirinkti tuos, su kuriais iš tiesų gali dirbti? „Žmonių, kuriais gali pasitikėti, yra daug. Labiausiai norisi suteikti galimybę atitinkamai uždirbti. Žmogus darbe turi jaustis finansiškai saugus. Jeigu taip nebus, jis nuolatos žiūrės, kur pabėgti. Aišku, į šiuos darbus bet ko negali paimti. Juk čia ir aukštis, ir karštis, ir pavojai. Statybininko darbas tikrai yra sunkus. Jis visada toks buvo. Verslas turi suteikti žmogui galimybę normaliai, patogiai gyventi. Nedirbantis žmogus morališkai degraduoja. Negalime leisti, kad taip būtų“, – sako AB „Montuotojas“ Panevėžio filialo vadovas A. Katinas.

Darbas sekasi tada, kai yra malonus. O p. Antanui jo darbas tikrai teikia malonumą. Net ir po tokios ilgos karjeros į pensiją jis dar visai nenori. „Gali būti du norai: arba garbingai numirti, arba gyventi kuo ilgiau, kad daugiau nudirbtum. Aš renkuosi antrą būdą. Jaučiu malonumą dirbdamas. Jeigu jo nejausčiau, tai ko ten iš viso beeiti? Man didžiausias malonumas yra statyti, matyti, kaip kyla objektai“, – teigia A. Katinas.

177

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Vytautas Kavaliauskas Esu statybininkas iki kaulų smegenų „Profesijos riterio“ vardą už ištikimybę statybininko profesijai pelnęs Vytautas Kavaliauskas išgyveno net dviejų įmonių bankrotus.

Sunkumų nebijančio vyro, kuris dalyvavo likviduojant avariją Jonavos „Azote“, biografijoje netrūksta ir kitų ekstremalių situacijų, bet jis niekada nesigailėjo tapęs inžinieriumi statybininku.

178

VYTAUTAS KAVALIAUSKAS

AB „Achema“, įsteigta 1994 m. privatizavus VĮ „Azotą“. Prie šių statybų V. Kavaliauskas dirbo 20 metų

O

gal tai buvo nulemta jau jam gimstant?

Juk ne kiekvienam studentui praktikantui įmonės vadovas patiki rūpintis iš karto trimis objektais. O jam patikėjo.

KPI studijuodamas statybos inžineriją, V. Kavaliauskas praktiką atliko 2-oje statybos tresto valdyboje. „Tuo metu vieną aikštelės viršininką ir du darbų vykdytojus dėl kažkokių priežasčių atleido, ir aš, studentas, likau vienas su trimis objektais. Tuo metu mes statėme konditerijos fabriką, 450 vietų bendrabutį, profesinę mokyklą. Ir susitvarkiau“, – pasakoja V. Kavaliauskas.

Nuo armijos išsisukti nepavyko 1966 m. baigęs studijas, V. Kavaliauskas toje pačioje 2-oje statybos valdyboje, kurioje atliko praktiką, pradėjo dirbti darbų vykdytoju. Pirmieji jo objektai

buvo 3-oji gelžbetoninių konstrukcijų gamykla ir Radijo gamykla. Vėliau buvo perkeltas į 4-ąją statybos valdybą, dirbo ir aikštelės viršininku, ir Kaune statė stiklo fabriką „Aleksotas“, mėsos kombinatą, Endokrininių preparatų gamyklą, vaisių saugyklą.

O po dviejų metų jį vis dėlto „pasivijo“ šaukimas į sovietinę armiją – tik tarnauti teko ne eiliniu kareivėliu, o karininku.

Nesugundė triguba Užpoliarės alga Kartu su dar maždaug 15 lietuvaičių karininkų p. Vytautas pateko į Severomorsko miestą, esantį už 25 km į šiaurę. „Kiti lietuviai buvo nusiųsti į „strojbatus“ kaip kuopų vadų pavaduotojai, o aš likau svarbioje statybinėje organizacijoje ir buvau paskirtas aikštelės viršininku. Nešiojau juodą uniformą“, – prisimena V. Kavaliauskas.

179

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Jonavos chemijos statybos tresto ženklas

Pasak pašnekovo, nors iš pradžių jis „tik brėžinukus vartė“, netrukus jam patikėjo vadovauti įvairių pastatų statybai. Tarnybai einant į pabaigą, p. Vytautą įkalbinėjo pasilikti, iš karto majoro laipsnį suteikti žadėjo ir atlyginimą tokį, kad su lietuviškais nepalygins, bet jam norėjosi grįžti namo. V. Kavaliauskas priduria, kad kai kurie objektai, kuriuos teko statyti Užpoliarėje, buvo ypač slapti, todėl baigus karininko karjerą, dar penkerius metus V. Kavaliauskui buvo uždrausta išvažiuoti į bet kurią užsienio šalį.

Atsakomybės patikrinimas Grįžęs į Kauną, V. Kavaliauskas pasuko į tą pačią įmonę, kurioje pradėjo statybos inžinieriaus karjerą – „Kauno statybą“. Per dešimtmetį čia jis buvo vyriausiasis darbų vykdytojas, valdybos vyriausiasis inžinierius, vadovavo kelioms statybos valdyboms.

Nors teko dirbti daugybėje objektų, tarp kurių – Kazlų Rūdos bandomasis medžio dirbinių kombinatas ir eksperimentinė žemės ūkio technikos remonto gamykla, Garliavos remonto mechaninė gamykla, Pilviškių (Vilkaviškio r.) statybinių medžiagų gamykla, Pociūnų sklandytuvų gamykla, Kauno keramikos dirbinių fabrikas „Jiesia“ ir kiti, ypač įsiminė didžiulis Lekėčių kiaulių kompleksas ir Noreikiškių šiltnamių kombinatas. Ir ne todėl, kad tai būtų labai sudėtingi statiniai, o dėl su jais susijusių ekstremalių situacijų. Kai kada tekdavo gelbėti statinius naktį ir per pusnis.

Jonavos „Azote“ statybininkų broko nebuvo Kai 1982 m. V. Kavaliauską įkalbėjo važiuoti į Jonavą dirbti Chemijos statybos tresto vyriausiuoju inžinieriumi, buvo sutarta, kad jis ten dirbs metus.

Tačiau metai šiame poste virto devyniais – jis čia įgijo didžiausią patirtį, o 1991-aisiais po įmonės reorganizacijos jis tapo AB „Jonavos statyba“ generaliniu direktoriumi.

180

„Kai dirbau Chemijos statybos treste, nežinojau, kas yra šeštadieniai ir sekmadieniai. Statėme ne tik naujus „Azoto“ cechus, bet ir Kėdainių chemijos, biochemijos, elektros remonto gamyklas, cukraus fabriką, turėjome objektų ir Ukmergėje, ir Molėtuose“, – vardija p. Vytautas, per beveik 20 metų taip ir nepersikėlęs gyventi iš Kauno į Jonavą.

Paklaustas, kas įsiminė šiame etape, jis prabyla apie garsųjį „Azotą“. Apgailestaudamas, kad jau atkūrus Nepriklausomybę buvo pasiduota žaliųjų spaudimui ir sustabdyta 4-ojo amoniako cecho statyba, V. Kavaliauskas aiškina, kad tuo metu cechas jau buvo pastatytas, nupirkti ir montuojami įrengimai – dar pusmetis ir naujasis cechas, kuriame turėjo būti sumontuoti modernūs valymo įrenginiai, būtų pradėjęs veikti. O po to būtų uždarytas labiau aplinką teršęs 2-asis cechas.

Tačiau labiausiai jam atmintin įsirėžė avarijos likvidavimo darbai 1989 metais.

Per avariją žuvo 7 žmonės: vienas Jonavos statybos tresto darbuotojas, 3 montuotojai, 2 „Azoto“ darbuotojai ir vienas ugniagesys iš Vilniaus jau likviduojant avariją. Mat avarija įvyko likus vos valandai iki planinio remonto šiame ceche pradžios. „Talpos aptvertos gelžbetonio atitvaromis, kad skystas amoniakas niekur nenutekėtų, o viduje sumontuoti specialūs požeminiai tinklai. Viena mūsų brigada netrukus turėjo pradėti jų remontą, ir to cecho viršininkas vyrams kaip tik aiškino darbo saugos taisykles, nes „Azote“ tvarka buvo labai griežta. Ir kaip tik tuo metu nuvirto skysto amoniako talpa. Jei būtų nuvirtusi po valandos, darbininkai jau būtų buvę ceche ir palaidoti“, – sakė V. Kavaliauskas.

Po nesėkmingų bandymų likviduoti avarijos padarinius, smilkstančias trąšas, kurių buvo tūkstančiai tonų, užgesino iš Ukrainos atvykę šachtose dirbti pasirengę gaisrininkai, kuriuos iškvietė skubiai atvažiavęs sąjunginės mineralinių trąšų ministerijos ministras.

Pasak jo, iš pradžių buvo daroma prielaida, kad nelaimė įvyko todėl, kad dėl statybininkų darbo broko pajudėjo pamatai. Tačiau p. Vytautas jau kitą dieną po avarijos vėl užsidėjo dujokaukę ir kartu su geodezininkais leidosi į pavojingą vietą. „Padarėm geodezinę nuotrauką ir nustatėm, kad net nepaju-

VYTAUTAS KAVALIAUSKAS

V. Kavaliauskas (dešinėje) su kolegomis po avarijos Jonavos „Azote“. Už nugaros – sprogusi talpa

V. Kavaliauskas su krepšinio trofėjais, 2015 m.

dėjo tie pamatai, – sako jis. – O vėliau, kai nustatė tikrąsias avarijos priežastis, specialistai patvirtino, kad mūsų, statybininkų, broko nebuvo.“

buvo valstybinės institucijos, jie vis tiek neatsiskaitė. Jie liko mums skolingi 4 mln. dolerių. Praktiškai per tas statybas Kaliningrade mes ir bankrutavome 2000 metais“, – sako patyręs statybos inžinierius.

Įmones sužlugdė Kaliningradas ir užsakovų nemokumas

UAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“, kurioje jis nuo 2002 iki 2011 m. dirbo statybos direktoriumi, taip pat patyrė bankrotą. Įmonė Lietuvoje rekonstravo apie 100 „Lukoil“ tinklo degalinių, statė gyvenamuosius namus. Bet kaip tik ji statė ir didžiausia Baltijos regione turėjusią tapti bioetanolio gamyklą Telšiuose.

Ekstremali situacija susiklostė dar kartą. Jau atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, o statybos trestą reorganizavus į VĮ ,,Jonavos statybą“, Kačerginėje vyrai pastatė koplytėlę pagal vieno iš Lietuvos architektūros patriarchų Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą. Vasarą pradėtą statyti koplytėlę vyrai žadėjo baigti prieš Kalėdas. „Buvo labai šalta žiemos pradžia, gal 20–30 laipsnių, o ta koplytėlė medinė, lentelėmis iškalta.

Ir likus dviem dienom iki atidarymo ir pašventinimo, į kurį turėjo atvažiuoti Vytautas Landsbergis, Vilkaviškio vyskupas, prasidėjo atlydys. Nuo tokio staigaus temperatūrų skirtumo sušlapo ir vienoj vietoj išsipūtė siena – maždaug tokio dydžio kaip durys“, – prisimena V. Kavaliauskas.

Pasak jo, greit sulėkė visi statybininkai ir sutvarkė.

Bet p. Vytautas visą naktį sako nemiegojęs, nerimavęs.

Vis dėlto norint išlikti, nepakanka gerai ir atsakingai dirbti. XX amžiaus pabaigoje įmonei užsakymų netrūko – AB „Jonavos statyba“ turėjo ne vieną objektą ir Lietuvoje, ir Rusijoje. 1998-ųjų krizė šioje šalyje ir buvo ta vinis, kuri suskaldė tvirtą bendrovės mūrą. „Kaliningrado srityje – Gvardeiske – ir kitose vietose mes statėme kelis objektus pagal Rusijos žemės ūkio plėtros programą. Nors mūsų užsakovai

Į klausimą, dėl ko įmonės bankrutuoja, inžinierius atsako, kad tai priklauso nuo daugelio dalykų, tačiau viena iš pagrindinių statybines bendroves parklupdančių priežasčių – užsakovo nemokumas.

Statybininkas „iki kaulų smegenų“ Už gerą darbą ir ištikimybę profesijai LPK „Profesijos riterio“ ženklu 2008 m. apdovanotas inžinierius statybininkas – vienas iš Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) steigėjų, buvęs LSA prezidiumo narys, o dabar – Statybos veteranų asociacijos narys.

Bet V. Kavaliauskas visada rasdavo laiko ir kitiems dalykams. Tarp jų ir krepšiniui, – buvo krepšinio prezidiumo valdybos narys.

Tačiau visų pirma p. Vytautas – statybininkas. Ir ne bet koks. Senais laikais namų šeimai nepastatęs, nors pats pripažįsta, kad galimybės buvo puikios, jis pabrėžia, jog nežinojo, kas yra laisvadieniai.

V. Kavaliauskas sako niekada nesigailėjęs, kad tapo statybininku, jog tiek daug laiko statybose praleido. Jis sako esąs statybininkas „iki kaulų smegenų“.

181

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Nijolė Kikutienė Bet kurios specialybės atstovams svarbiausia yra atsakomybė Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijai, kuri yra šalyje trečia pagal studentų skaičių, vadovauja Nijolė Kikutienė. Šią mokymo įstaigą Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai ne kartą pripažino geriausia aukštąja mokykla sostinėje.

182

NIJOLĖ KIKUTIENĖ

Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija

K

olegijos direktorė N. Kikutienė yra Švietimo tarybos, Aukštojo mokslo tarybos, Lietuvos statybos inžinierių sąjungos narė, atstovaujanti kolegijai įvairiose profesinėse asociacijose – darbo ir atsakomybės nebijanti moteris.

atsiradus galimybei, tai realizavau. Manau, pavyko suformuoti gerą komandą, dirbu su kompetentingais, kvalifikuotais žmonėmis, kuriais galiu pasitikėti. Tapome kolegija“, – sakė Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos direktorė.

Baigdama Palangos vidurinę mokyklą, Nijolė Kikutienė svajojo būti mokytoja. O studijuoti pasirinko tuometiniame Kauno politechnikos institute, Statybos fakultete. Abejojo dėl specialybės, bet pradėjusi mokytis, suprato, kokia taiki, reikalinga ir atsakinga statybininko profesija.

1999 m. L. N. Kikutienė pradėjo vadovauti Vilniaus aukštesniajai statybos mokyklai, 2003 m. prie jos buvo prijungta Vilniaus Petro Vileišio aukštesnioji transporto mokykla, 2003 m. mokymo įstaiga tapo Vilniaus statybos ir dizaino kolegija. 2008 m. reorganizavus Vilniaus technikos kolegiją, ši buvo prijungta prie Vilniaus statybos ir dizaino kolegijos, mokymo įstaigos pavadinimas vėl pakito – ji tapo Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija. Taip prie Neries Antakalnyje įsikūrusi mokymo įstaiga išsiplėtė, jos fakultetų yra ir Olandų, K. Kalinausko gatvėse.

Baigusi studijas, p. Nijolė gavo pasiūlymą dirbti tuometiniame Vilniaus statybos technikume dėstytoja. Ji dėstė statybų normavimą, ekonomiką, vadovavo studentų diplominiams darbams. Po keliolikos darbo metų vis kildavo minčių, kad galėtų ir vadovauti. Tuometinei Vilniaus aukštesniajai kooperacijos mokyklai reikėjo direktoriaus pavaduotojo – perėjo dirbti ten. O kai po penkerių metų buvo paskelbtas konkursas į Vilniaus aukštesniosios statybos mokyklos direktoriaus vietą, dalyvavo jame ir laimėjo. „Jaučiau, kad galiu vadovauti, turėjau vadovavimo patirties, minčių, ką ir kaip daryčiau kitaip, –

„Kai susijungia mokymo įstaigos, tenka dirbti su naujais žmonėmis, jų kita kultūra, tradicijos, tai suderinti pakankamai sunku, bet pavyko. Visada bandau su žmonėmis kalbėtis, jei reikia pokyčių – išsakau argumentus. Radome bendrą kalbą, kaip reikia keistis, dirbti ir bendradarbiauti, kad pasiektume savo tikslų, ugdytume tokius specialistus, kokių reikia darbo rinkai“, – prisiminė didžiausios technologinės krypties Kolegijos vadovė.

183

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

jiems to reikia, šia galimybe pasinaudoja – tik reikia norėti, būti atsakingam“, – sakė N. Kikutienė.

Moko ne gauti atlyginimą, o užsidirbti

Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos laboratorijoje

Kai praeina vadybininkų ir teisininkų specialybių mados Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija siūlo 19 studijų programų, iš kurių 4 – Dizaino, 4 – Statybos, 5 – Petro Vileišio geležinkelio transporto ir 6 – Technikos fakultetuose. Prieš kelerius metus atnaujinta 12 studijų programų, 10 iš jų akreditavo tarptautinė aukštojo mokslo vertinimo agentūra „EVALAG“ (Vokietija), tai rodo tarptautinį studijų pripažinimą, didina darbdavių pasitikėjimą. Populiariausios studijų programos Kolegijoje – automobilių techninis eksploatavimas, interjero dizainas, statyba, geodezija ir kadastras, transporto logistika.

Kolegijos vadovė mano, kad bet kokios specialybės atstovams svarbiausia yra atsakomybė. Ir statybos specialistu gali būti tik labai atsakingas žmogus, nes jų darbas lemia pastatų tvirtumą, patvarumą. N. Kikutienė negali pasidžiaugti, kad šios specialybės mokytis stoja geriausieji, – ateina nemažai neįstojusių kitur, su neaukštu vidurkiu. Bet mada rinktis vadybininko, bankininko, teisininko studijas, laimei, praeina; jauni žmonės mato, kad statybose dirbama moderniai, jų aikštelės kitokios negu tėvų laikais.

Statybininko specialybė nėra prestižinė, bet jų trūksta labiau negu dizainerių, tad šia specialybe Kolegija stengiasi sudominti mokinius. Organizuoja atvirų durų dienas – svarbu, kad šie pamatytų, kaip ir ko jie gali mokytis. Organizuoja ir karjeros dienas su būsimais darbdaviais, kad jaunuoliai sužinotų, ką veiktų baigę mokymo įstaigą. N. Kikutienė mano, kad verta daugiau rodyti, kur gali įsidarbinti ir kiek uždirbti baigusieji šias studijas. Pabrėžia, kad svarbu ne gauti atlyginimą, o uždirbti. Nemažai specialistų išvažiavo dirbti svetur, tad geri jauni darbuotojai yra vertinami ir laukiami.

Studentų praktiniai įgūdžiai lavinami Kolegijoje veikiančiose 30-yje laboratorijų, 6-ose specializuotose praktinių užsiėmimų patalpose. „Kolegija disponuoja Riedmenų remonto ir eksploatavimo centru, Inžinerinių sistemų centru, „Toyota“ techninio mokymo centru, metalo apdirbimo technologijų centru HTEC, mokomuoju geležinkelių poligonu, – vardija N. Kikutienė. – Studentai turi galimybę savo kūrybinį potencialą realizuoti ne tik paskaitų metų: jie gali kurti projektus kolegijoje veikiančioje VTDK.HackLAB laboratorijoje, kuri yra paremta „HackerSpace“ koncepcija. Pagrindinis laboratorijos uždavinys yra skatinti bendradarbiavimą tarp technologijų ir menų mokslo krypčių atstovų.“

Socialiniai partneriai dalyvauja studijų procese

Pasak Kolegijos vadovės, kai įstojusieji pamato šiuolaikišką modernią laboratorijų įrangą, nori mokytis ja naudotis. Bet kartais nesiseka, trūksta tiksliųjų mokslų pagrindų.

Aukščiausias Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos valdymo organas yra Kolegijos taryba, kurią sudaro studentai, dėstytojai bei asmenys, nepriklausantys kolegijos personalui. Tarybos pirmininkas – AB „Montuotojas“ valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius Alfonsas Jaras, daug metų kolegijos tarybos nariu buvo Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas, beje, šios mokymo įstaigos absolventas.

„Daug dirbame su studentais, dėstytojai norinčius konsultuoja papildomai. Suvokiantys, kad

N. Kikutienė pastebi, kad ryšiai su darbdaviais buvo ir yra labai svarbūs, juos ir toliau stengiamasi

184

NIJOLĖ KIKUTIENĖ

Enuziastingi Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos studentai

stiprinti. Įmonių atstovai ir kiti Kolegijos socialiniai partneriai dalyvauja Kolegijos tarybos, Akademinės tarybos, studijų programų komitetų veikloje, Dėstytojų ir mokslo darbuotojų atestacijos ir priėmimo į pagrindines pareigas komisijoje, priima kolegijos studentus į praktiką ir įdarbina absolventus, gelbsti ieškant materialinės studijų bazės plėtros būdų.

Socialiniai partneriai betarpiškai dalyvauja studijų procese. „Verslo įmonės suinteresuotos gauti gerus specialistus. Vadovaudami diplominiams darbams, dalyvaudami juos ginant, verslo įmonių atstovai pateikia patarimų, į ką reiktų atkreipti dėmesį, kas galbūt keistina studijų programose. Jas tobuliname, stengiamės dėstyti tai, ko reikia darbo rinkai, darbdaviams. Verslo įmonių atstovų dalyvavimas studijų procese taip pat naudingas parenkant darbo rinkai aktualias baigiamųjų bei kursinių darbų temas. Nemažai studentų baigiamųjų darbų idėjų yra įdiegtos arba diegiamos verslo įmonėse. Praktikai kolegijos studentų diplominius darbus vertina labai gerai, neretai pasako, kad jie geresni už kitų aukštųjų mokyklų“, – neslėpė pasididžiavimo Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos vadovė. Ji džiaugiasi, kad partneriai taip pat teikia ir materialinę paramą, turtinant praktinio mokymo bazę, skiriant vardines stipendijas studentams (pvz., „Toyota“, AB „Lietuvos geležinkeliai“, UAB „Eikos statyba“ ir kt).

Be kita ko, verslo žmonės kviečiami ir skaityti paskaitų. Tokia bendryste patenkinti ne tik studen-

tai, bet ir verslininkai, įmonių vadovai. Tokią verslo ir mokymo įstaigų bendrystę skatina ir palaiko ir Lietuvos pramonininkų konfederacija. Žinia, studijų programos rengiamos pagal profesijos standartus, bet kokie klausimai bus giliau išdėstyti, nemažai priklauso ir nuo pedagogų bei praktikų bendradarbiavimo.

Praktikos sėkmę lemia ir darbdavys N. Kikutienė mato bėdą, kad technologinių krypčių studentams, ypač statybininkams, trūksta praktikos. Galvoja, ar neprailginti studijų pusmečiu, įvedant pusės metų praktiką. Tam socialiniai partneriai pritartų.

Pašnekovė pastebėjo, kad studentai patys susiranda, kur atlikti praktiką, bet ne visada ją atlieka taip, kaip turėtų. Jie turi praktikos programą, vadovą, žino, ką jiems reikia atlikti, bet atėję į statybos aikštelę dažnai būna siunčiami atlikti kitų darbų, kuriuos tądien labiau reikia padaryti. Kad taip nebūtų, reikėtų, kad ir įmonės paskirtų atsakingus už praktikantus asmenis. To lengviau pasiekti didelėse įmonėse. „Kolegija save identifikuoja kaip mokymo instituciją, kurioje vyrauja technologijos mokslų studijų programos. Tai leidžia užtikrinti absolventų konkurencingumą darbo rinkoje“, – sako Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos direktorė N. Kikutienė.

185

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Nikolajus Kolesnikas Gyvenimo projektas – „Alvora“ UAB „Alvora“ generalinis direktorius Nikolajus Kolesnikas neslepia neturintis jokių asmeninių siekių, taip pat neįsižeidžia pavadintas darboholiku, tačiau iš tiesų visos jo svajonės ir planai susiję įmone ir jos veikla.

186

NIKOLAJUS KOLESNIKAS

„Santa Bremor“ žuvies perdirbimo gamykla, Brestas, Baltarusijos Respublika

N

ikolajus Kolesnikas gimė Baltarusijoje, Gardino srityje esančiame kaime, todėl darbo skonį pažino nuo pat vaikystės. Jauniausias sūnus šeimoje, besimokydamas dešimtoje klasėje, susidūrė su skaudžia artimo žmogaus netektimi – mirė tėvelis. „Šiandien galiu lengvai atskirti žmogų, augusį kaime, ir miestietį, – pasakoja p. Nikolajus. – Kaimiečiai ir fiziškai labiau išsivystę, daugiau įpratę prie nepatogumų, sunkių darbų.“ Atsakomybė, susiformavusi nuo pat vaikystės, užgrūdintas charakteris lėmė, kad Nikolajus visur buvo pirmas – moksluose taip pat. Savo žiniomis stebino ir Minsko politechnikos institute, kur pasirinko inžinieriaus hidrotechniko specialybę.

Beje, čia studijuodamas buvo išrinktas seniūnu – tiesa, rinkimai jam pačiam tapo staigmena. Juk jis itin atsakingai žvelgė į savo pareigas. „Buvau neblogas seniūnas, – šypsosi „Alvoros“ vadovas, prisimindamas jaunystę. – Organizuodavau renginius, daug bendraudavau su kolegomis, žinoma, kartais „dengdavau“ prasikaltėlius, paskaitas pramiegojusius.“

Inžinieriaus hidrotechniko darbo pradžia Po studijų 1980 m. jauną specialistą paskyrė meistru į statybos valdybos „Litovenergostroj“ objektą – sta-

tomą Mažeikių šiluminę elektrinę. Po poros metų p. Nikolajus apsisprendė grįžti į Baltarusiją, jau ir gerą darbą buvo susiradęs, tačiau sulaukė sprendimo jį komandiruoti į Vilniaus termofikacinės elektrinės statybas (Vilniaus TE-3). Jėgainė Vilniuje, į šiaurę nuo Gariūnų, pradėjo veikti 1983 metais. „Patirtis puiki, buvo labai malonu dirbti su tikrais profesionalais, bendrauti su jais, – jis prisimena darbo pradžią. – Buvau dar jaunas, nevedęs, todėl darbo reikalai visiškai mane užvaldė.“ Po trejų metų jaunas specialistas buvo paskirtas Energetikos statybos tresto Kauno montavimo valdybos aikštelės viršininku. Pagal savo inžinieriaus hidrotechniko specialybę p. Nikolajui teko nemažai padirbėti: juk prie daugumos elektrinių statybų prisidėjo – tai ir Kauno hidroelektrinė, ir Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė.

„Alvora“ ir statybų verslas 1994 m. žymi naują pradžią N. Kolesniko gyvenime: visas jo vadovaujamas aikštelės kolektyvas perėjo į naujai įsteigtą UAB „Alvora“. Įmonės darbų pobūdis nelabai keitėsi – užsakovai liko tie patys, „Alvora“ statė elektrines, tik vėliau prasidėjo kiti užsakymai.

Pradėję su 30 žmonių, šiandien jau skaičiuoja 400.

1996 m. įsigijo apleistą bazę, kurioje dabar įsikūrė ir iš pagrindų pertvarkė.

187

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Šiandien p. Nikolajus nesigaili pradėjęs statybų verslą. Tačiau jis, jau išaugaus įmonei, nostalgiškai prisimena pradžią – juk kiekvieną savo darbuotoją pažinojo, kiekvieno rūpesčiais gyveno: „Dabar važinėju po objektus, susitinku su žmonėmis ir suprantu, kad dėl laiko stokos ir darbų apimties tiesiog nebegalime net žodžiu persimesti. O vis dėlto norėčiau artimiau žinoti, kuo gyvena kiekvienas, kas jų šeimose. Šiandien galiu pasidžiaugti, kad mūsų įmonė Lietuvoje turi gerą vardą, mes mokame vienus iš geriausių atlyginimų statybų sektoriuje, rūpinamės žmonėmis.“ Pradėjęs verslininko ir vadovo karjerą, N. Kolesnikas mokėsi darbo vietoje. „Patirtis ateina per pastatytus objektus, privalai domėtis šiuolaikinėmis technologijomis, naujovėmis – galiu pasakyti, kad mes su visa įmone tobulėjome statydami didžiausius pastatus, gamyklas, objektus, kurie visai nepanašūs vieni į kitus, ir kiekvieną kartą reikalavo ypatingų sprendimų, – pasakojo „Alvora“ generalinis direktorius, kuriam teko ir buhalteriu, ir administratoriumi savo įmonėje padirbėti, kol atsistojo ant kojų. – Niekas nežinojo „Alvoros“, negalėjome pretenduoti į rimtus užsakymus, tik po kelerių metų mumis patikėjo.“

Vienintelė ir nepakartojama Skaičiuodamas 27 sėkmingos santuokos metus, p. Nikolajus pripažįsta, kad tai buvęs svarbiausias ir geriausias jo gyvenimo sprendimas. „Šiandien turiu puikią žmoną ir nuostabią moterį, – atvirai dalijasi gyvenimo užgrūdintas statybininkas. – Žinau, kad didžiausią šeimos naštą nešė ji, ant jos pečių gulė pagrindiniai vaikų auginimo rūpesčiais.“ Margarita – gydytoja, taip pat atsidavusi savo profesijai, kaip ir p. Nikolajus. Todėl sutarimas ir pagarba vienas kito pasirinkimui šeimoje egzistavo nuo pat pradžių.

Gimę sūnūs Vitalijus ir Vladislavas suteikė šeimai dar daugiau stabilumo. Šiandien p. Nikolajus net per atostogas, paprastai labai trumpas (juk čia visų vadovų didžiulė bėda), nori praleisti kartu su žmona.

Beje, nors namuose virtuvės šeimininkė yra Margarita, gamtoje ji maisto negamina. Čia šeimi188

Magistralinio dujotiekio Klaipėda-Kuršėnai „DN800“ statybos darbai

ninkas yra p. Nikolajus. Meilė gamtai nuo pat mažų dienų įaugusi į kraują, juk būtent toli nuo miesto triukšmo vadovas gali atsipūsti po darbų gausos ir problemų: „Žvejyba, sportas gamtoje – tai patys geriausi vaistai, kartais besiblaškydamas po objektus pagaunu save, kaip aš jos pasiilgau.“ 2002 m. „Alvora“ įsigijo apleistą poilsio bazę Trakų rajone, prie Vilkokšnio ežero, ją rekonstravo. Šiandien tai yra viena mėgiamiausių darbuotojų poilsio vietų. Teniso kortai, krepšinio aikštelės atsiėjo išties nemažai. „Ne viską galima įvertinti pinigais, – svarsto p. Nikolajus. – Būtina investuoti į žmonių poilsį.“ Labiausiai gražią vietą ir sportui pritaikytą aplinką pamėgo jaunimas, dažnam jokių užsienio kelionių nereikia, pakanka tik namelio prie ežero. Poilsio bazės savininkas džiaugiasi ir pirtele. Aktyvaus poilsio entuziastui p. Nikolajui tai – vienas iš didžiausių malonumų, todėl atšilus orams, o neretai ir žiemą, jis tris keturis kartus per savaitę save karštais garais palepina.

Pasaulį pasirinkę sūnūs N. Kolesnikas didžiuodamasis savo sūnus vadina pasaulio piliečiais. Dabar Vitalijui – 26-eri, o Vladislavui – 21-eri. „Vyresnysis dirba banke Londone, baigęs ekonomikos mokslus. Kai baigė mokslus,

NIKOLAJUS KOLESNIKAS

Transporto-logistikos centras, Rakovas, Minsko apskritis, Baltarusijos Respublika

prašiau, kad sugrįžtų, tačiau pasakė grįšiąs po kokių 5 metų, dabar jau nebekalbame apie tai. Jaunesnysis taip pat studijuoja ekonomiką Londone. Man nekyla minčių, kam paliksiu savo sukurtą verslą, – jei grįš ir pasirinks šią sritį, puiku, jei ne – tikrai nespausiu.

Verslas sunkus, didelis kolektyvas, daug rūpesčių.“ Vaikai paveldėjo meilę sportui, gamtai. Pasak p. Nikolajaus, būtent sportas suformuoja sunkumams atsparią asmenybę, todėl sūnums tai labai pravertė. Beje, atostogas iki šiol jie praleidžia kartu su tėčiu ir mama.

Visai šalia – gimtinė, kurios p. Nikolajus ilgisi: „Jei istoriją atsuktume atgal, vis tiek nieko nekeisčiau, juk šis kelias, kuriuo ėjau, yra geriausias, nėra kitos alternatyvos, Lietuvoje gyvenu jau 35 metus, taigi esu šios šalies pilietis. Tačiau gimtieji namai man išliko be galo mieli, bendrauju su giminėmis, lankau savo tėviškę, brolį, seserį. Visi mes baigėme aukštuosius mokslus, suradome savo mėgiamas sritis ir esame artimi.“

Vadovėlis geram vadovui dar neparašytas Žmona Margarita vadina vyrą darboholiku, tačiau jau seniai susitaikė su mintimi, kad Nikolajui svarbiausias darbas, o šeima – po to. „Matyt, taip esu sutvertas ir kitaip nebus, – pripažįsta „Alvoros“ vadovas. – Todėl ir rūpesčių daugiausia darbe – man,

kaip vadovui, būna skaudu, jei ko nors nesugebėjome padaryti, blogai įgyvendinome projektą, apmaudu prieš užsakovus dėl darbuotojų klaidų. Ir prieš juos jaučiu atsakomybę.“ Juk jei gerai darbe, tai ir šeimoje gerai. Todėl jei darbuotojas kreipiasi dėl kokių nors problemų, p. Nikolajui garbės reikalas padėti išspręsti bėdas: „Tiesą sakant, net ir prasižengusiems iš pradžių būnu griežtas, tačiau greitai atsileidžiu. Negalima žmogaus užgauti emocijomis, reikia gražiai su juo bendrauti.“ Apie vadovavimo, vadybos principus, problemas „Alvoros“ vadovas kalbasi su kitais statybinių organizacijų vadovais. „Ir tai padeda. Dalyvaujame pasitarimuose, visuomet galima kažką gero pritaikyti savo veikloje, – pasakoja p. Nikolajus. – Kol kas tokio vadovėlio – ką daryti geram vadovui vienais ar kitais gyvenimo momentais, dar neparašė, nors bandymų yra. Mano universitetas – gyvenimas.

Pradėčiau ir dabar iš naujo, tik padaryčiau mažiau klaidų, nors jos nėra tokios didelės.“ Savigrauža, nemigo naktys – su tuo susiduria ir p. Nikolajus, kuris norėtų ramiai dirbti ir gyventi, tačiau taip nepavyksta: „Nesu materialistas, mano poreikiai kuklūs, visos svajonės ir planai susiję su įmone – čia darbų pakanka.“ Taigi tokie svarbiausi darbuose paskendusio vadovo asmeniniai siekiai.

189

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Audrius Kolka Išlikti padėjo noras apginti savo tiesą Statybos ir remonto bendrovės „Senovė“ vadovas Audrius Kolka kartu su įmone išgyveno neįtikėtino pakilimo ir nuopuolio laikus. Kaip pats juokauja, jam buvo patikėta Lietuvoje pasitikti popiežių Joną Paulių II ir Didžiosios Britanijos karalienę Elžbietą II, restauruoti gražiausius šalies paveldo perlus.

Dabar kartu su restruktūrizuojama įmone lipa iš duobės ir tikisi atgimti.

190

AUDRIUS KOLKA

A. Kolkos vadovaujama įmonė restauravo Užutrakio dvarą

2

015 m. 70-metį minėjusios bendrovės „Senovė“ biuras Vilniuje, šalia stoties – tuštutėlis.

Tamsiame koridoriuje sutikta moteris parodo direktoriaus kabinetą. Sekretorės darbo vieta šalia vadovo kabineto – irgi tuščia. „Tai štai ką reiškia įmonės restruktūrizacija – kavą direktoriui tenka ruošti pačiam“, – sako šyptelėjęs A. Kolka. Bendrovė šiame biure apskritai gyvena paskutinius mėnesius – pastatas parduotas ir įmonė keliasi į naują nuomojamą biurą. „Seniai reikėjo tą padaryti – neūkiška buvo tokioje Vilniaus vietoje turėti įmonės gamybinę bazę. Dabar čia bus statomi nauji namai“, – paaiškina A. Kolka.

Darbą susirado eidamas pro šalį Jam pačiam ši vieta – savotiškai brangi. Čia 1992 m. prasidėjo jo darbo karjera, kai, eidamas pro šalį, pastebėjo statybų bendrovės iškabą ir nusprendė užsukti pasiteirauti darbo. Buvo ką tik magistratūros mokslus Vilniaus Gedimino technikos universitete baigęs miestų statybos specialistas. Užsuko ir pasiliko ilgam – jau skaičiuoja 24 darbo įmonėje metus.

Dirbti pradėjo darbų vykdytoju, o vėliau tapo direktoriumi ir vienu iš 19 įmonės savininkų.

Prisimindamas studijas universitete, A. Kolka ir šiandien džiaugiasi pasirinkta miestų statybos specialybe, kuri suteikė platų akiratį ir žinių, pradedant teritorijų planavimu ir baigiant pastatų inžinerija.

Statybą jis pažino, kaip pats sako, nuo apačios. Šalia rutininių darbų buvo ir itin šventinių momentų. Vienas tokių – popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas Lietuvoje 1993 metais. „Senovės“ vyrams buvo patikėta nudažyti Aušros Vartų kompleksą, kuriame turėjo lankytis popiežius. Darbus pavyko padaryti laiku ir gerai, todėl kartu su kitais svečiais buvo pakviesti ir į Vingio parke vykusį susitikimą su popiežiumi.

Toks pasitikėjimas „Senovės“ įmone nebuvo atsitiktinis – joje dirbo aukščiausio lygio specialistai: restauratoriai, tinkuotojai, fasadų dažytojai, parketo meistrai, skardininkai ir kitų sričių profesionalai. Įmonė savo įstoriją skaičiuoja nuo 1945 m., kai buvo įkurta Vilniaus statybos remonto kontora.

1966 m. ji tapo ketvirtąja statybos remonto valdyba, o 1989 m. bendrovei buvo suteiktas „Senovės“ vardas, kurį padiktavo įmonės specializacija restauruoti ir remontuoti istorinius bei paveldo objektus.

Išskirtinumą rinkoje įmonė įgijo ne vienerius metus kartu su lenkų restauratoriais dirbdama Vil191

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

UAB „Senovė“ LR Prezidentūroje sumontavo prabangią „Versace“ santechnikos įrangą

niaus senamiestyje. „Senovės“ objektų sąrašas iš tiesų įspūdingas: Vilniaus Žemutinė pilis, Prezidentūros pastatų ansamblis, Vilniaus universiteto centriniai rūmai, Užutrakio dvaras, Pažaislio vienuolynas, Palangos dvaro muziejus, Premjero rezidencija Turniškėse, Užsienio reikalų ministerijos, Lietuvos banko, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Tarptautinių santykių instituto, Švedijos, Prancūzijos, Danijos, Olandijos, JAV ambasadų pastatai, Lietuvos ambasada Paryžiuje, Stokholme, Mažasis teatras, viešbutis „Europa“, pamogų centras „Pramogų bankas“, kino teatras „Forum cinema Vingis“.

jau ramiai apie daugybę aistrų sukėlusius įvykius kalba vadovas.

Buvo laiką aplenkę pionieriai

Tačiau, kaip žinia, be skandalų neapsėjo ir „Toksikos“ statyba. Buvo teigiama, kad pastatytas per didelio galingumo įrenginys, dalyvaujant konkurse pažeistas Viešųjų pirkimų įstatymas.

Tačiau ne mažiau garsiai „Senovės“ vardas skambėjo ir skandalų kontekste. Su įtarimais aplinkos tarša, nesąžininga veikla bendrovė susidūrė pirmoji Baltijos šalyse 2006 m. Vilniuje, Lazdynuose, pastačiusi modernią medicininių atliekų deginimo įmonę.

Joje buvo deginamos gydymo įstaigose susikaupiančios įvairios medicininės atlieko. „Susidūrėme su didžiuliu pasipriešinimu, kurį inicijavo suinteresuoti žmonės. Bėdos prasidėjo tuomet, kai mūsų partneris – bendrovė „Dormeka“ – ėmė gvieštis pusės įmonės akcijų, nors investuojant jų dalis sudarė vos 5 procentus. Prasidėjus interesų konfliktui, kovojama buvo visomis priemonėmis – ir samdant politikus, ir žiniasklaidą“, – dabar 192

Anot jo, situaciją blogino ir tai, kad bendrovė, nusprendusi civilizuotai tvarkyti pavojingas medicinines atliekas, aplenkė laiką – visuomenė tam dar nebuvo pasiruošusi, o be to, kaip dažniausiai būna, intuityviai priešinosi naujovėms. „Iš tiesų sprendėme socialinę problemą, siekdami, kad atliekos nebūtų gabenamos į sąvartynus, deginamos tam nepritaikytose katilinėse“, – pasakoja A. Kolka. Vos penkerius metus dirbusi įmonė jau seniai neveikia ir tarsi paminklas stovi Lazdynų pakraštyje.

Bet „Senovės“ vadovas tikina, kad įmonė tiesiog pastatyta su galimybe didinti pajėgumą, o Lietuva dabar turi vieną iš moderniausių įrenginių, saugiai deginantį net tokias pavojingas atliekas, kaip įvairūs tepalai, rūgštys, cheminės medžiagos.

„Auksinis“ Prezidentūros tualetas Skandalingų istorijų „Senovė“ turi ir daugiau. Vien ko verta istorija apie „auksinį“ tualetą, kuris buvo įrengtas Prezidentūroje 2006 m., laukiant Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II apsilankymo.

AUDRIUS KOLKA

Tiesa, šioje istorijoje „Senovė“ nebuvo pagrindinė veikėja – tik įrenginėjo paauksuotą „Versace“ santechninę įrangą. „Labai gerbiu Prezidentą Valdą Adamkų, bet nesuprantu, kodėl jis neapgynė savo kanclerio ir administracijos, kuri dėl kilusio ažiotažo prisiėmė atsakomybę. Jei tai būtų pasakyta visuomenei ir paaiškinta, kad buvo tiesiog suklysta iš katalogo pasirenkant santechniką, būtų buvę kur kas garbingiau ir teisingiau“, – atvirai kalba A. Kolka. Įmonė viena pirmųjų ėmė dirbti ir užsienyje.

1995 m., kai Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungoje, „Senovė“ jau dirbo Europoje: restauravo Lietuvos ambasados pastatus Paryžiuje, Stokholme.

Atkūrė juose unikalius lipdinius, restauravo parketą.

Dar vienas A. Kolkai širdį glostantis objektas – Lietuvos banko muziejus, kurį bendrovės meistrai įrengė labai kūrybingai ir išradingai. Pagal išlikusį pavyzdį, kurį pirmiausia restauravo, jie pagamino ir monetų kalimo presus.

Nemažiau unikalus buvo ir vienas paskutiniųjų didelių objektų – restauruotas Stakliškių midaus salyklo bokštas su jame įrengta ekspozicija.

Laivas užplaukė ant seklumos Tačiau jau trejus metus vyksta įmonės restruktūrizacija. Kas nutiko bendrovei, kuri sugebėjo išgyventi net ir krizę? „Taip, per krizę mums sekėsi – buvome laiku ir vietoje. Tačiau vėliau viskas „supuolė“ vienu metu: buvome juodinami buvusių partnerių, dėl skandalų ėmė strigti pinigai už darbus statant „Toksiką“, bankrutavo užsakovas, kuriam statėme daugiabutį.

Netekome apie 17 mln. litų (apie 5 mln. Eur), ir tai smogė įmonei – mūsų laivas sėdo ant seklumos“, – pasakoja A. Kolka.

Dabar įmonė kapstosi iš tos seklumos, tačiau pasekmės skaudžios: pustrečio šimto darbuotojų turėjusi įmonė dabar susitraukusi iki 15-os. Blogiausia, kad kartu su žmonėmis prarasta viena didžiausių „Senovės“ vertybių – kvalifikacija, o dėl neįvykdytų įsipareigojimų – ir geras vardas. „Išlaikyti restauratorius, kitus aukšto lygio specialistus nebuvo paprasta, nes iš rajonų atvažiavę „auksarankiai“ Senamiestyje ėmė dirbti už pusę kai-

UAB „Senovė“ restauravo ir gamyklos „Lietuviškas midus“ salyklo bokštą Stakliškėse

nos. Mes nesugebėjome konkuruoti su tais „meistrais“, – aiškina A. Kolka.

Anot pašnekovo, labai sudėtinga išgyventi laukinėje konkurencijoje, kai dėl kainų dempingavimo negali žmonėms užtikrinti nuolatinio darbo ir sudaryti sąlygų profesionalumui tobulinti. „Po truputį skolas atgauname. Jei sugebėsime užkurti variklį visu galingumu – valio, jei pritrūks gero postūmio, bent jau turėsime lygų pagrindą naujai pradžiai. Visas gyvenimas juk juda sinusoide, todėl vėl pereisime į naują dimensiją ir žiūrėsime, ką vėl gražaus galime padaryti“, – nepraranda optimizmo „Senovės“ vadovas.

Kadangi restruktūrizuojama bendrovė negali dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose, lieka siūlyti paslaugas. Įmonės darbuotojai Senamiestyje remontuoja stogus, restauruoja parketą ir dirba kitus smulkius darbus.

Paklaustas, kas per visas negandas padėjo išlikti ir nepalūžti, A. Kolka tikina, kad jam padėjo išlikti žinojimas, kad yra teisus, ir siekis apginti savo tiesą. „Kiekvieną žmogų priimu kaip savo artimą ir niekada negalvoju, kad jis siekia pakenkti. Visuomet malonu susirungti konkurencinėje kovoje, kuri yra garbinga, ir išsiaiškinti, kuris yra stipresnis. Bet negarbingų kovų, kurių nesitikėjau, bet sulaukiau, nežaidžiu, iš jų tiesiog pasitraukiu“, – sako „Senovės“ vadovas.

193

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Akad. Antanas Kudzys Ar mokslininko žinių Lietuvai nereikia?

Jo paskaitų klausėsi kelios Lietuvos statybininkų kartos, o dėstyti kvietė užsienio šalių universitetai. Jo vardas įtrauktas į žymiausių pasaulio intelektualų sąrašą, o iš jo vadovėlių mokėsi kitų šalių statybos inžinieriai. Bet nepriklausomai Lietuvai akademiko žinių nereikia, nes jis niekada nebuvo „patogus“.

194

ANTANAS KUDZYS

Paskutinė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentų laida, 1950 m.

A

ntanas Kudzys 2015 m. pavasarį atšventė 90-ąjį jubiliejų. Tai buvo vienas iš labiausiai tituluotų Lietuvos inžinierių statybininkų – habilituotas technikos ir technologijos mokslų daktaras (1967 m.), Budapešto (Vengrija) technikos universiteto garbės daktaras (1988 m.), Kauno politechnikos instituto profesorius (1967 m.), įrašytas ir į Kembridžo (Jungtinė Karalystė) universiteto sudarytą XXI amžiaus žymiausių pasaulio intelektualų sąrašą, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys.

Jis – monografijų apie gelžbetoninių ir plieninių konstrukcijų tikimybinio patikimumo vertinimą autorius, kelių statybos terminų žodynų bendraautoris, paskelbęs apie 300 mokslinių straipsnių prestižiniuose mokslo žurnaluose ir kituose leidiniuose. Akademikas A. Kudzys dirbo Vilniaus technikos universiteto Statybos fakulteto Gelžbetoninių konstrukcijų katedros vedėju (1965–1992 m.), buvo Klaipėdos universiteto Jūrų technikos fakulteto (1996–2001 m.) ir Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Statybinių konstrukcijų katedros (2006–2011 m.) profesorius, Kauno architektūros ir statybos instituto Statybinių medžiagų ir konstrukcijų laboratorijos vyriausiasis mokslo darbuotojas (1996–2006 m.) bei Vyriausybės konsultantas (1992–1995 m.).

Jo plunksnai priklauso dar 5 užsienio kalba išleistos monografijos.

Pokario metais (1943–1947 m.) jis dalyvavo kovoje su sovietiniais okupantais, buvo „Lietuvos laisvės armijos“ narys. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, A. Kudzys buvo daugelio tarptautinių statybos sektoriaus asociacijų ir sąjungų narys.

Už pasiekimus dėkingas žmonai 1925-aisiais Seirijuose gimęs A. Kudzys baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultetą, kuriame įgijo statybos inžinieriaus specialybę. „Svarbiausius savo mokslo darbus parašiau atostogaudamas, o laisvesniu laiku tobulinau lietuvių, anglų, vokiečių, prancūzų, rusų bei kitų kalbų ir matematikos žinias“, – prisipažįsta pašnekovas. A. Kuzdys norėjo mokytis dar aštuntos – ispanų – kalbos, bet tam paprieštaravo žmona.

Kartu su ja, ilgamete Lietuvos mokslų akademijos Chemijos instituto mokslo darbuotoja Birute Veličkaite-Kudziene, p. Antanas užaugino du sūnus – statybos ir transporto vadybos inžinierių, logistikos specialistą, Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotoją Vytautą ir habilituotą technologijos mokslų daktarą, pirmąjį Lietuvos ambasadorių Japonijoje ir Filipinuose Algirdą, kuris dabar yra vienos Japonijos įmonės generalinis direktorius, kitos įmonės viceprezidentas, o trečios – specialusis statybų projektavimo patarėjas.

Tačiau svarbiausia, pasak p. Antano, tai, kad žmona ant savo pečių buvo perėmusi visus namų rūpesčius.

195

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Valstybinę mokslo ir technikos premiją (1974 m.), dar po metų už indėlį į statybos sektorių jam buvo suteiktas Nusipelniusio mokslo ir technikos veikėjo vardas, 1980 m. A. Kudzys buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu-korespondentu, o 1982 m. drauge su bendraautoriais už vadovėlį „Gelžbetoninės konstrukcijos“ gavo valstybinę premiją. Jo monografiją įvertino ir tuometinė SSSR – mokslininkas pelnė sąjunginės Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos III premiją. Profesoriaus nuopelnus pripažino ir kitos šalys. 1988-aisiais jam buvo suteiktas Budapešto technikos universiteto Garbės daktaro vardas.

Kembridžo tarptautinio biografijų centro diplomas

Disertacijos ginti Lietuvoje neleido Nors 1950 m. baigęs universitetą, A. Kudzys buvo paskirtas dirbti asistentu Statybos mechanikos katedroje, tų pačių metų gruodį iš VDU jis buvo pašalintas.

Per dešimtmetį p. Antanas spėjo padirbėti inžinieriumi-konstruktoriumi Kauno projektavimo institute „Žemprojektas“ ir vyriausiuoju konstruktoriumi Kauno projektavimo institute „Pramprojektas“, parengė ir apgynė technikos mokslų kandidato disertaciją.

Ne tik statybos teoriją, bet ir praktiką išmanantis jaunas mokslininkas 1960 m. tapo KPI Vilniaus filialo Statybos katedros docentu, dar po penkerių metų – įkurtos Statybinių konstrukcijų katedros vedėju. Apgynus technikos mokslų daktaro disertaciją, 1967 m. p. Antanui buvo suteiktas profesoriaus vardas. Tik štai disertaciją buvusiam pogrindininkui teko ginti ne Lietuvoje, o Maskvoje.

Važiuoti dėstyti į užsienį? Negalima!

Mokslininkas ir studentų gerbiamas pedagogas net 23 metus, nuo 1969 m. iki 1992 m., dirbo Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas) Gelžbetoninių konstrukcijų katedros vedėju. Per tą laiką už darbų ciklą „Žiedinio skerspjūvio gelžbetoninių konstrukcijų teorija ir praktika“ jis pelnė sovietinę 196

Maskvos mokslininkai dažnai jį veždavosi į specialias gelžbetonio standartizacijos konferencijas.

Keliomis užsienio kalbomis bendraujantis mokslininkas dėl to, kad jaunystėje priklausė pogrindinei organizacijai, neteko ne tik galimybės dėstyti kitų šalių aukštosiose mokyklose, bet ir padirbėti tarptautinėse organizacijose.

Mokslininko biografijoje vis užkliūdavo ta pati 1947 m. Kauno istorija, kai buvo susidorota su jo draugais partizanais. „Visi žinojo, kad Poškus suimtas, suimtas A. Lukša, abu po 25 metus gavę sėdi lageriuose, o aš – jų draugas. Tiesioginių įrodymų, kad aš buvau suimtųjų kompanijoje, sovietų valdžia neturėjo, bet mane nors taip baudė“, – pasakojo A. Kudzys.

Makedonai pareikalavo: mums reikia A. Kudzio Vis dėlto A. Kudziui pavyko ištrūkti net už Atlanto.

Buvęs jo mokinys, saugumo majoras, padėjo mokslininko motinai išvykti aplankyti artimųjų, o jam pačiam – gauti leidimą dalyvauti užsienyje vykstančiuose moksliniuose seminaruose ir konferencijose.

O kitą kartą sprendžiantieji, ką siųsti, paprasčiausiai neturėjo kur dėtis, nes „makedonai pareikalavo Kudzio“. Kai žemės drebėjimas sugriovė Skoplės miestą, SSSR nusprendė padėti draugiškai respublikai ir padovanojo namų statybos kombinato įrangą, kurią jiems sukomplektavo Vilniaus gelžbetoninių konstrukcijų gamykla. O A. Kudzys tapo Skoplės statybos firmos „Karpoš“ konsultantu, 1967 m. Makedonijoje jis praleido 3–4 mėnesius.

Pasaulyje pripažintas profesorius Lietuvai nereikalingas?

Profesoriaus namuose – ir Didžiojoje Britanijoje išleista enciklopedija „2000 Outstanding Intellectuals of the 21st Century“ („2000 XXI a. iškiliausių intelektualų“), kurioje yra ir jo pavardė. Čia pat ir naujausia, 2015 m. Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos lėšomis išleista knyga „Akademikas Antanas Kudzys 2011–2015“. Čia pateikti svarbiausi jo biografijos faktai, prestižiniuose pasaulio žurnaluose anglų kalba paskelbti penki naujausi technologinių sistemų tikimybinio patikimumo vertinimo ir prognozavimo straipsniai bei kelių pastarųjų metų straipsniai apie Lietuvos energetiką, įvairius valdžios sprendimus, korupciją.

Nors atkūrusioje Nepriklausomybę Lietuvoje mokslininkas taip pat nesėdėjo rankų sudėjęs – skaitė paskaitas Klaipėdos universiteto Jūrų technikos fakultete, paruošė ir išleido penkiakalbį Statybos terminų žodyną, o 1992–1995 m. dirbo Lietuvos vyriausybės konsultantu, jo apdovanojimų sąraše – Kūno kultūros ir sporto departamento Garbės komandoro ženklas už nuopelnus šalies sportui, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ordinas „Už Tėvynės laisvę“ ir Krašto apsaugos sistemos kūrėjų asociacijos medalis už nuopelnus atkuriant Lietuvos kariuomenę, bet jokio valstybinio apdovanojimo.

Didžiausiu savo pasiekimu profesorius vadina dviejų tomų vadovėlį „Gelžbetonio ir akmens konstrukcijos“, kuriuo nuo 1990 m. naudojosi Rusijos universitetų dėstytojai ir studentai. Vėliau buvo išleistas ir lietuviškas, vieno tomo vadovėlis.

Niekada nebuvau „patogus“ Tai kuo gi taip neįtiko pripažintas profesorius šiandieniniams Lietuvos mokslininkams ir valdininkams? Nejaugi tik tuo, kad kartu su buvusiu Seimo nariu, jau mirusiu teisininku Kęstučiu Čilinsku ir kitais kūrė Jungtinio demokratinio judėjimą (2008 m.)? O gal dėl to, kad kartu su šio judėjimo aktyvistais suuodė apie kokią nors naują su energetikos ar statybų sektoriumi susijusią daugiamilijoninę aferą?

Seirijų gimnazijoje įteikiama A. Kudzio tėvo – Nepriklausomybės kovų 1918–1920 m. dalyvio P. Kudzio – vardo premija, 2008 m.

Anot paties A. Kudzio, jis niekada nebuvo „patogus“ tiems, kurių rankose – partinė ir vykdomoji valdžia. „1992–1995 m. buvau pakviestas konsultantu į G. Vagnoriaus vadovaujamą vyriausybę. Bet kai sukritikavau Ignalinos AE atliekoms užsakytus ketaus konteinerius iš Kanados, mane iš Vyriausybės išmetė“, – teigia A. Kudzys.

Ant kieno nuospaudos jis užmynė taip stipriai, kad net Valentinas Mazuronis, tapęs aplinkos ministru, pasak p. Antano, atsisakė jį priimti? „Statyboje ir kitur yra daug korupcijos, ir dėl to kyla visos problemos. Milijardai buvo pavogti ir yra vagiami“, – lakoniškai sako jis.

Atgaiva – mokiniai ir anūkai A. Kudzys atsako, kad jo gyvenime buvo daug džiugių akimirkų, bet ypač laimingas jis jautėsi tada, kai pirmą kartą tapo seneliu.

Savo vaikais akademikas laiko ir kai kuriuos mokinius. Geriausiu iš visų jis vadina Romualdą Vadlūgą, kuris taip pat yra profesorius ir jau pensininkas.

Tarp mokinių buvo ir labai gabių, ir tokių, kuriems gabumų trūko, bet jie viską kompensavo darbu. „Paskutinė mano mokinė – daktarė Ona Lukoševičienė, o iš viso išauginau 35 doktorantus, iš kurių septyni – profesoriai“, – šypteli jis.

Stebėdamas vikrų baltaplaukį vyriškį, netrukus pamiršti, kad jam jau 90 metų, ir visai nenustembi, kai jis pareiškia po kelių dienų važiuosiąs į Seirijų gimnaziją, kurios mokiniams turįs įteikti savo tėvo Prano Kudzio vardo premiją, ir aplankys savo senelio bei tėvo Kudzių tėviškę.

(Pokalbis su akademiku Antanu Kudziu vyko 2015-ųjų vasarą netrukus po 90-ojo jo gimtadienio. A. Kudzys mirė 2015 m. spalio 31 dieną.)

197

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Pranas Kuisys Mes nuolat eksperimentavome Pateikti darbo veiklos epizodai man labai reikšmingi, nes tai yra mano gyvenimas.

Nuostabus mano gyvenimas. Nežinau, kam labiausiai turiu už jį dėkoti.

198

PRANAS KUISYS

G

imiau Tauragės apskrities Sartininkų kaime valstiečių-amatininkų šeimoje. 1956 m. įstojau į Kauno Politechnikos instituto Mechanikos fakulteto statybos ir kelių mašinų inžinerijos grupę. Institutą baigiau 1961 metais. Keturiolika studijų draugų išsiskirstėme po visą Lietuvą, degdami noru būti gerais inžinieriais. Išsipildė mano pirmoji svajonė – gavau paskyrimą Vilniuje.

metų tapo aišku, kad čia ilgai dirbti negalėsiu. Visgi susipažinau su Valstybės ūkio planavimo sistema, įgijau daug pažinčių aukštose institucijose. Bet pasitraukti iš šios įstaigos negalėjau dėl buto. Tuo metu buvome jau trijų žmonių šeima – turėjome sūnų, o gyvenome vadinamame viešbučio pobūdžio kambarėlyje.

Pirmoji darbovietė

Traukė darbas pagal įgytą statybinių mašinų inžinieriaus profesiją. Šios profesijos kūrybiškumui atsiskleisti geresnes galimybes teikė ne statybinių mašinų techninis aptarnavimas, o statybos procesų mechanizavimas.

Pagal paskyrimą pradėjau dirbti Mechanizacijos tresto Vilniaus zoninėje mechanizacijos valdyboje kaip linijinis mechanikas. Ši valdyba atlikdavo žemės kasimo darbus visoje Vilniaus zonoje. Aš buvau atsakingas už buldozerių ir ekskavatorių techninę priežiūrą. Darbų apimtys buvo didelės, technikos daug, visa gana sena, nuolatos gesdavo. Ypač sunku būdavo žiemą, nes daugumos objektų statyba prasidėdavo sausį, kai žemė įšalusi. Dabar įšalusi žemė nekasama ir gali tik stebėtis, kodėl tada nebuvo galima pakeisti tokios ydingos tvarkos. Tokia jau buvo planinė ūkio valdymo sistema.

Pirmosios darbovietės pamokos: buvo sunku, bet pasisekė integruotis į kolektyvą ir susikurti pareigingo inžinieriaus įvaizdį. Po dvejų darbo metų man be eilės buvo paskirtas viešbučio pobūdžio butas.

Netikėtas posūkis: atsisveikinimas su profesija 1964 m. darbe įvyko netikėtas posūkis. Dar neatidirbęs pagal paskyrimą trejų metų, buvau pervestas dirbti į Valstybinę plano komisiją (svarbiausia institucija po LTSR Ministrų tarybos). Įsakymą pervesti pasirašė statybos ministras R. Sakalauskas.

Pradėjau dirbti metalų skyriuje inžinieriumi. Šis skyrius buvo atsakingas už metalų (juodųjų, spalvotųjų, brangiųjų) poreikio nustatymą Lietuvos ūkio reikmėms ir šių išteklių fondo apgynimą SSRS „Gosplane“. Gavę fondus, juos skirstydavom Lietuvos vartotojams. Aš buvau atsakingas už juoduosius valcuotus metalus. Lietuvos juodųjų metalų poreikiai, lyginant su kitų respublikų poreikiais, buvo tokie maži ir juos nesunku buvo apginti.

Darbas Valstybinėje plano komisijoje buvo nuobodokas, buhalterinio pobūdžio, todėl po dviejų su puse

Sėkmingas grįžimas

Likimas buvo palankus, ir 1967 m. pradėjau dirbti Vilniaus 2-ojo statybos tresto vyriausiuoju mechaniku, o po metų, sujungus abu trestus, buvau paskirtas tresto „Vilniaus statyba“ vyriausiuoju mechaniku. Ši organizacija buvo pati didžiausia Lietuvoje. Treste „Vilniaus statyba“ išdirbau 20 metų: 1967–1977 m. vyriausiuoju mechaniku, o 1978–1987 m. tresto vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju.

To meto inovacinės veiklos organizavimas – šiandieninių inovacinių slėnių prototipas To meto sovietinės statybos organizacinis-techninis lygis buvo gana žemas: daug primityvių statybos technologijų, siauras statybos produktų asortimentas, daug medžiagų reikėdavo ruošti statybvietėse, išvis nebuvo arba trūkdavo įrankių rankų darbui ir elektros įrankių bei įrangos, statybos procesuose buvo daug rankų darbo, nes statybinių mašinų arsenalas buvo skurdokas. Nežiūrint to, statybos tempai buvo labai dideli. Statybos organizacijų vadovai privalėjo vykdyti prievarta nustatytus planus, priešingu atveju „lėkdavo galvos“.

Trestas „Vilniaus statyba“ buvo ir daugelio naujovių iniciatorius. Ypač palankūs kūrybai buvo tie metai, kai tresto vyriausiu inžinieriumi dirbo Algirdas Vapšys. Visi turėjo galimybių įgyvendinti savo sumanymus.

Nors mechaniko tarnyba Statybos treste – ne pati svarbiausia, tačiau vietos inovatyviems sprendimams čia buvo daugiau negu bet kur kitur. Įvertinus situaciją ir siekiant padėti kelti statybos organizacinį-techninį lygį, mes inicijavome daugelį reorganizacijų.

199

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Pirmiausia, išsklaidytas po tresto organizacijas mažosios mechanizacijos priemones sukoncentravome į atskirą tresto struktūrinį padalinį – Mažosios mechanizacijos barą. Jam pavedėme mechanizuotai atlikti statybos darbus, kuriuos iki tol statybos valdybos atlikdavo rankomis.

Mažosios mechanizacijos srityje buvo efektyviai naudojama ne tik serijinė statybinė technika. Mes patys kurdavome įrangą tiems procesams, kuriems pramonė įrangos dar negamindavo. Buvo ne tik kuriami mechanizmai, bet ir tobulinami statybos procesai. Akivaizdžiausias pavyzdys – parengtas naujas būdas stogų ritininei dangai klijuoti. Šį būdą teoriškai pagrindžiau savo kandidatinėje disertacijoje, kurią apgyniau neakivaizdinėje aspirantūroje Maskvos centriniame moksliniame statybos organizavimo ir mechanizavimo institute 1977 m. Mažosios mechanizacijos srityje atlikti inovaciniai darbai gavo šešis išradimų liudijimus. Trys išradimai buvo įdiegti daugelyje SSRS statybos organizacijų. To meto inovacinės veiklos organizavimas gali būti šiandieninių inovacinių slėnių prototipas.

Mūsų darbai susilaukė didelio pripažinimo ir visoje Sovietų Sąjungoje. Jie buvo eksponuojami SSRS Liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje, apdovanoti bronzos ir sidabro medaliais. Aš pats buvau kviečiamas į vadinamuosius visasąjunginius pažangios statybos patirties pasitarimus, kuriuose pateikdavau tresto „Vilniaus statyba“ patirtį didinant darbo našumą statyboje.

Moksliniai tiriamieji darbai ir praktinė inovacijų diegimo patirtis perteikta Lietuvos ir to meto sąjunginiuose žurnaluose (virš 30 straipsnių). Parengta metodika statybos organizaciniam-techniniam lygiui vertinti, išleistos šešios metodinės rekomendacijos efektyviems statybos procesams diegti.

Nauji vėjai 1987 m. prasidėjęs Lietuvos atgimimas keitė daugelio žmonių gyvenimus, kaip ir mano. Priėmiau kvietimą pereiti dirbti į mokymo institucijas.

Kelis dešimtmečius kauptos patirties statyboje nesinorėjo pamiršti, todėl pagrindine nauja darbo vieta pasirinkau Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institutą. Šiame institute statybos organizacijų vadovų kvalifikacijos tobulinimuisi buvo įsteigtas atskiras fakultetas, 200

ir aš buvau paskirtas Investicijų katedros vedėju. Šiame institute dėstytojais dirbo daug buvusių vadovaujančių valstybės ir ūkio tarnautojų. Bet iš esmės dauguma lektorių buvo aukšto intelekto specialistai, turintys didelę gyvenimo patirtį. Čia buvo itin gyvos atgimimo idėjos.

Instituto dėstytojams buvo organizuojami kursai, kuriuose iš Vakarų šalių atvykę lektoriai supažindindavo su rinkos ekonomikos ypatumais. Aš pats dar dalyvavau stažuotėse Vokietijoje ir JAV. Man, atėjusiam į naują veiklos sritį, šis laikotarpis buvo sudėtingas. Rinkos santykiai palaipsniui tapo svarbūs ne tik visai ekonomikai, bet ir visam mūsų Institutui.

Už kvalifikacinius mokymus organizacijos privalėjo mokėti savomis lėšomis, kai planinėje ekonomikoje šios paslaugos buvo apmokamos iš centralizuotų biudžeto lėšų. Paklausa mokymams sumažėjo, o dėstytojų kolektyvą reikėjo išlaikyti. Aš, kaip katedros vedėjas, aiškinau dėstytojams, kad jei norime išsilaikyti, privalome keisti dėstomų dalykų turinį, bet man atsakydavo, kad vedėju išrinko tam, kad rasčiau klausytojų jų daugelį metų skaitomoms paskaitoms.

Rinkos santykiai Kelias rinkos santykių link niekam nebuvo lengvas.

Kas nesugebėjo to daryti, turėjo ieškoti, kur savo paslaugas siūlyti už instituto ribų. Net ir pats Lietuvos liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institutas 1989 m. buvo reorganizuotas į Lietuvos vadybos akademiją, o aš paskirtas dirbti prorektoriumi mokymo reikalams.

Dauguma LVA katedrų įsijungėme į šalies ekonominės reformos spartinimo procesus. Įmonių vadovaujantiems darbuotojams organizavome įvairių formų mokymus, kaip taikyti praktikoje naujausius Lietuvos ūkio pertvarkymo įstatymus – pirminio privatizavimo, bendrovių valdymo privačios nuosavybės sąlygomis, jų konkurencingumo užtikrinimo, kainodaros reguliavimo, mokesčių politikos, personalo mokymo, naujų gamybinių santykių ir kt.

Ir toliau daug dėmesio skyriau statybos sektoriui. Jame susiklostė ypač komplikuota situacija, nes nutrūko valstybės investicijos, įmonių finansinės galimybės buvo silpnos ir apie plėtrą niekas negalvojo.

Kadangi mokymo paslaugų paklausa šalies statybos sektoriuje buvo menka, tai pavyko kompensuoti sudarius sutartį su Kazachijos statybos ministerija.

PRANAS KUISYS

Mūsų patirtis pertvarkant ekonomiką buvo žymiai didesnė nei Kazachijoje, ir tai juos sudomino. Dauguma Kazachijos statybos organizacijų vadovų (5 grupės, daugiau kaip 150 žmonių) atvyko į Vilnių ir dalyvavo mūsų kursuose.

Galutinis uostas 1992 m. pradžioje premjero G. Vagnoriaus sprendimu netikėtai buvo nutraukta Lietuvos vadybos akademijos veikla. Aš perėjau dirbti dėstytoju į Vilniaus inžinerinio statybos instituto Nepertraukiamo mokymo centrą, kuris organizuodavo statybos specialistų kvalifikacijos kėlimo mokymus technologijų srityje. Šiame Institute jau nuo 1987 m. dirbau kaip docentas.

Džiaugiuosi, kad Vilniaus inžineriniame statybos institute, 1996 m. pakeitusiame pavadinimą į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, dar dirbu iki pat šios dienos. 1995 m. VISI rektoriaus E. K. Zavadsko rekomenduotas buvau paskirtas vadovauti Nepertraukiamo mokymo centrui, kuris 2003 m. buvo reorganizuotas į Viešąją įstaigą VGTU Kokybės vadybos centrą. (Beje, Pranas Kuisys VGTU Kokybės valdymo centrui vadovavo iki 2015 m. gruodžio 31 d., dabar jis – Centro valdybos konsultantas, – red. past.)

Visapusiškai padedant Universiteto vadovybei (šiuo metu rektorius – prof. Alfonsas Daniūnas), mums pavyko įgyvendinti daug projektų, kurie yra reikšmingi visai šaliai. Svarbiausius norėčiau paminėti.

1997 m. priimtas šalies Statybos įstatymas, kuriuo buvo įvesta statybos inžinierių, dirbančių pagrindinėse statybos techninės veikos srityse, atestacija. Mes esame atsakingi už šių svarbių profesijų darbuotojų kvalifikacijos ugdymo programų parengimą ir tobulinimą. Mūsų parengtomis programomis vadovaujasi visos Aplinkos ministerijos šią veiklą vykdyti įgaliotos organizacijos. Kasmet VGTU Kokybės vadybos centre kvalifikaciniuose mokymuose dalyvauja daugiau kaip 1000 statybos inžinierių, čia įvertinamos ir jų žinios. Šią veiklą organizuojame kartu su Aplinkos ministerijos Statybos produkcijos sertifikavimo centru ir Lietuvos statybos inžinierių sąjunga.

Mūsų dėmesio centre ne tik patys inžinieriai, bet ir įmonės, kuriose jie dirba, jų vadyba. Tai pasidarė ypač svarbu, šalies ūkiui perėjus į laisvą konkurenciją. Nuo 1999 m. atliekame įmonių vadybos verti-

Tresto „Vilniaus statyba“ vadovai. Iš kairės į dešinę – Kazimieras Pališkis, Vaclovas Blaževičius, Adolfas Žukauskas, Michailas Dulmanas, Antanas Pocevičius, Pranas Kuisys ir Kazys Šimonis, 1981 m.

nimą. Mes padėjome perorganizuoti vadybą pagal tarptautinius standartus 54 įmonėms. Visos jos dirba statybos, kelių tiesimo ir melioracijos srityse.

Kas toliau?

Pateikti darbo veiklos epizodai man labai reikšmingi, nes tai yra mano gyvenimas. Nuostabus mano gyvenimas. Nežinau, kam labiausiai turiu už jį dėkoti. Pirmiausia, žinoma, tėvams, seserims, žmonai, trims sūnums ir jų šeimoms. Viską dariau jų globojamas ir remiamas.

Per tokį ilgą gyvenimą turėjau daugybę vadovų, kurių reiklumas ir geranoriškumas padėjo man visose gyvenimo situacijose. Šiuos darbus atlikti pavyko dar ir todėl, kad visą laiką sekėsi suburti talentingus bendradarbius. Kartu su jais, anot filosofo L. Degėsio, mes nuolat eksperimentavome – kūrėme ir keitėme save. Tik taip elgdamiesi tikėjome, kad rasime žmonių, kuriems galime būti reikalingi. Viltys išsipildė.

Norėčiau, kad ši mintis padėtų tiems, kurie dar tik planuoja gyvenimą arba nusivylę ir neatskleidę savęs čia, dairosi laimės kituose kraštuose. Pažįstu pasaulį (aplankiau virš 50 žymiausių valstybių), niekur nėra taip gera gyventi ir niekur nėra tiek daug galimybių, kaip Lietuvoje.

Autorius Pranas Kuisys

201

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Valdas Kumpys Statyba – kaip nesibaigiantis gyvenimo nuotykis Mažeikių statybos bendrovės „Rudesta“ generalinio direktoriaus ir savininko, 56-erių Valdo Kumpio, verslo kelias prasidėjo dar sovietmečiu statant „Mažeikių naftą“. Tuomet vos 23-erių jis pateko į didžiausią šalyje statybvietę.

202

VALDAS KUMPYS

SIA „CEMEX“ klinčių ir molio sandėlių statyba 2011 m.

V

ISI (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) įgijęs pramoninės ir civilinės statybos inžinieriaus specialybę, V. Kumpys pasirinko darbą Mažeikiuose. 1982 m. buvo paskirtas į Mažeikių statybos trestą, kuris statė „Mažeikių naftą“. „Miestas buvo tarsi didelė statybų aikštelė: čia buvo statomas naujas miestas, namus „kepė“ vieną po kito, kad galėtų apgyvendinti žmones, o gatvių ir šaligatvių nebuvo kada tiesti, todėl ir guminius nuo kojų nusiimdavai tik grįžęs namo“, – prisimena V. Kumpys.

Pradžia – svarbiausioje statybų aikštelėje Mažeikių statybos tresto 4-oje valdyboje, kuri tiesė inžinierinius tinklus, V. Kumpys išdirbo penkerius metus. „Iš pradžių tapau darbų vadovu, o per metus – aikštelės viršininku. Kaip tik tuo metu statėme antrąją „Mažeikių naftos“ liniją ir praktiškai gyvenome statybose – po darbo iki vėlumos trukdavo pasitarimai, o iš ryto aštuntą – jau darbe“, – karjeros pradžią prisimena vyras.

Toje „mėsmalėje“ jis įgijo didžiulės patirties, jautėsi dalyvaujantis tuo metu svarbiausioje šaliai statyboje. Vėliau teko dvejus metus tarnauti kariuomenėje Archangelsko srityje, o 1989 m. grįžo į Ma-

žeikių statybos tresto 1-ąją valdybą, vėl dirbo aikštelės viršininku. Tuomet buvo baigiama statyti trečioji „Mažeikių naftos“ linija.

Vėliau prasidėjo trestų, valstybinių įmonių pertvarka: 1990 m. Mažeikių statybos tresto 1-oji valdyba tapo pirmąja valstybine įmone, paskui vietoje jos atsirado akcinė bendrovė „Mažeikių gairė“, kurioje V. Kumpys dirbo gamybos direktoriumi. O jau 1996 m. įregistravo savo įmonę.

Verslą pradėjo išnuomotame kabinete Tuomet pasiryžti pradėti savo verslą nebuvo lengva – tačiau laikotarpis diktavo savo, tad tuo metu logiškiausias sprendimas buvo imtis savo verslo. „Vienoje įmonėje išsinuomojau kabinetą su keliais baldais ir telefonu ir pradėjau kurti „Rudestą“, – verslo pradžią prisimena „Rudestos“ vadovas. Jis sako, kad tuomet žinojo svarbiausia, į kurią pusę nukreipti besikuriančios įmonės veiklą. Kadangi buvo dalyvavęs „Mažeikių naftos“ statyboje, puikiai žinojo darbų specifiką šioje įmonėje. V. Kumpio iniciatyva dar 1997 m. buvo sukurtas šešių nedidelių įmonių konsorciumas, kuriame „Rudesta“ buvo pagrindinis partneris, su „Mažeikių nafta“ pasirašydavęs rangos sutartis ir koordinuodavęs sutarties vykdymą. Darbų specifika „Mažeikių naf203

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

AB „Klaipėdos nafta“ TNP parko rekonstrukcija, dviejų po 32250 kub. m talpyklų montavimo darbai 2013 m.

toje“ ir nulėmė „Rudestos“ specializaciją – statybos ir montavimo darbus.

Daugiau nei matoma „Daugiau nei matoma“ – tokiu šūkiu nuo pat savo veiklos pradžios vadovaujasi „Rudesta“. „Mūsų sėkmės pagrindas – sugebėjimas įžvelgti ilgalaikius užsakovų poreikius. Kokybė – tai daugiau nei matoma šiandien“, – sako V. Kumpys. „Rudesta“ kasmet atlikdavo „Mažeikių naftos“ (dabartinė „ORLEN Lietuva“) gamyklos kapitalinius ir einamuosius remontus. Besikeičiant akcininkams, naftos perdirbimo gamykla buvo modernizuojama ir visuose šiuose projektuose, kurie atitiko „Rudestos“ specializaciją, bendrovė dažniausiai dalyvavo kaip užsienio kompanijų partnerė.

Dabar „Rudesta“ gali didžiuotis partneryste su žinomomis užsienio korporacijomis. „Dirbdami stambiausioje naftos perdirbimo kompanijoje Baltijos šalyse, bendradarbiaudami su užsienio kompanijomis, žinojome, kad tik aukšta bendrovės kvalifikacija, pažangūs darbų organizavimo metodai gali užtikrinti ilgalaikę partnerystę su stipriais partneriais. „Rudesta“ viena iš pirmųjų „Mažeikių naftoje“ dirbančių rangovų įdiegė kokybės vadybos ISO 9001 ir aplinkosaugos ISO 14001 standartus.

Tai buvo didžiulis postūmis į priekį“, – prisimena bendrovės generalinis direktorius Valdas Kumpys.

204

UAB „Rudesta“ Mažeikiams padovanojo fontaną, 2013 m.

Keletą metų „ORLEN Lietuva“ naftos perdirbimo gamykloje „Rudesta“ atliko ne tik statybos ir montavimo darbus, bet ir teikė gamybinių padalinių Nr. 1 ir Nr. 2 aptarnavimo paslaugas.

Įspūdingas objektų sąrašas „Rudestos“ veikla neapsiriboja paslaugų teikimu naftos perdirbimo gigantui. Bendrovės pastatytų objektų sąraše – daugybė stambių pramoninių, inžinerinių statinių: bendrovės „Kurana“ bioetanolio gamykla Pasvalyje, įmonės „Ingman ledai“ gamybinis korpusas, „Gargždų midos“ antrosios gamybinės linijos rekonstrukcija, įmonių „Westcargo“ ir „Scania“ autocentrai Klaipėdoje, prekybos centrai IKI, „Maxima“, „Supernetto“, „Norfa XXL-Eifelis“ Mažeikiuose, bendrovės „Cemex“ klinčių ir molio sandėlių statyba, „Klaipėdos naftos“ tamsių naftos produktų parko talpyklų montavimo darbai, bendrovės „Amilina“ sirupų gamybos cecho Panevėžyje statyba.

Bendrovė statė nuotekų dumblo utilizavimo įrenginius Mažeikių nuotekų valykloje, nuotekų valymo įrenginius Bugeniuose ir Plinkšiuose, prekybos centrą „Rimi“ Ukmergėje, bendrovės „Baltijos mėsos grupės logistika“ rinkodaros centrą Klaipėdoje, vykdė Suskystintų gamtinių dujų terminalo uosto infrastruktūros statybos ir montavimo darbus, statė prekybos centrus „Lidl“ Telšiuose, Mažeikiuose ir Kretingoje, bendrovės „Manfula“ fermentavimo tunelių, biofiltrų, komposto brandinimo aikšteles, statė bendrovės „Ekoatliekos“ ko-

VALDAS KUMPYS

munalinių atliekų mechaninio ir biologinio apdorojimo įrenginius Dvarininkų kaime, gamino metalo konstrukcijas ir jas montavo Suomijos „Pori LNG“ terminale.

UAB „Rudesta“ turi šiuolaikišką metalo gaminių gamybos bazę su modernia pjaustymo, smėliavimo, dažymo ir kita įranga. Našūs įrenginiai atitinka visus dabartinius kokybės ir aplinkosaugos reikalavimus.

Bendrovei suteiktas standartas Atraminių suvirintų plieno konstrukcijų elementų gamyba ir montavimas iki gaminių sudėtingumo klasės EXC3 pagal EN 1090-2, CE ženklinimas pagal EN 1090-1. Bendrovės turima įranga ir įdiegti sertifikatai leidžia gaminti aukščiausios kokybės metalo gaminius. UAB „Rudesta“ gamino metalinius tiltus, estakadas pagal kelių tiesimo bendrovių UAB „Alkesta“, UAB „Tilsta“, AB „Kauno tiltai“ užsakymus, technologines metalo konstrukcijas (užsakovai – Lemminkainen Infra Oy (Suomija), Valmet Technologies Oy (Suomija), AS Aquarius (Norvegija), dūmtraukių vamzdynus (SIA Cemex (Latvija), SGD terminalo metalo technologines konstrukcijas (užsakovai – SIA Olimps ir AS BMGS (Latvija), naftos produktų rezervuarus (užsakovas – AB „Klaipėdos nafta“), Sieros degazavimo ir granuliavimo įrenginio AB „ORLEN Lietuva“ technologines metalo konstrukcijas (užsakovas – „ORLEN Projekt“ S.A.) ir kt.

Statybos verslas keičiasi Pastaruoju metu statybos sektoriuje – didžiulė konkurencija. Viešuosiuose ir privačiuose konkursuose pagrindinis atrankos kriterijus yra mažiausia kaina.

Sunku suvokti, kaip gali būti gera statybos darbų kokybė už mažiausią kainą?

Pastaruoju metu generaliniams rangovams tenka konkuruoti ir su projektų valdymo įmonėmis, kurios lyg ir vykdo jų funkcijas. „Mano nuomone, projekto valdytojas, būdamas atsakingas už sklandų projekto įgyvendinimą, turėtų projektuotojams, rangovui, techninei priežiūrai, subrangovams padėti spręsti statybos metu iškilusias problemas. Tačiau dažniausiai susidaro įspūdis, kad projekto valdytojas proceso dalyviams palieka problemas spręsti patiems“, – stebisi V. Kumpys. „Mažeikių naftoje“ teko dirbti ne su viena projektą valdžiusia užsienio kompanija. Jos pačios turi

UAB „Manfula“ biodujų gamybos ir kogeneracinės sistemos statybos darbai 2010 m.

kvalifikuotą inžinerinį personalą, savo jėgomis rengia projektinę dokumentaciją ir valdo procesą, o rangovą samdo tik darbams atlikti.

Problemos yra laikinos, darbai – ilgam Statybininkų gyvenimą apsunkina ir ilgi atsiskaitymų už darbus terminai. Įstatyme parašyta: atsiskaityti reikia per 30, išimtinais atvejais – 60 dienų. Bet ar kas laikosi įstatymo? Netgi viešųjų konkursų dokumentuose būna numatyti ilgesni nei įstatyme apmokėjimo terminai. Realiai atsiskaitymai mažiausiai atidedami 60 dienų.

Kita problema – atvirkštinis PVM. „Statybininkui į biudžetą mokėti PVM dažniausiai nebereikia, atsiranda PVM permokos. Medžiagas perkame mokėdami PVM, o susigrąžinti iš biudžeto PVM permoką yra sudėtinga. Kita vertus, jei užsakovai atsiskaitytų už darbus per 30 dienų, kaip numatyta įstatyme, atvirkštinis PVM iš esmės taptų neaktualus“, – sako V. Kumpys.

Optimistiškai nuteikia į įmonę ateinantis jaunimas, tik liūdina, kad jauni žmonės dabar nelinkę rinktis nelengvos statybininko duonos. „Rudestoje“ jaunimui sudaromos galimybės atrasti savo vietą, realizuoti save. „Mūsų šūkis – „Daugiau nei matoma“ – byloja apie kuriamą ilgalaikę vertę. Tikiuosi, kad mūsų darbuotojai visada galės didžiuotis tiek iki šiol, tiek ateityje įgyvendintais projektais ir pastatytais objektais“, – sako V. Kumpys.

205

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Julius Laiconas Nejaučiu, kad lipau ne į tą kalną Ne veltui Juliaus Laicono pavardė skamba angliškai, kaip „Light son“ (liet. „šviesos sūnus“). Per daugiau kaip penkiasdešimt metų jis tapo gerai pažįstamu asmeniu ne tik skaldos verslo atstovams, bet ir plačiajai visuomenei. Jis – skaldos gamintojų asociacijos „Milsa ir ko“ prezidentas ir valdybos narys, iki 2016 m. sausio 12 d. buvo UAB „Granitinė skalda“ direktorius, šiuo metu – valdybos narys.

206

JULIUS LAICONAS

Iš kairės: Adakras Šeštakauskas, Romualdas Sakalauskas, Algirdas Vapšys, Juozas Šalčius ir Julius Laiconas

N

uo inžinieriaus darbo iki ministro, nuo bankininko iki verslininko. Šio šviesuolio karjeroje netrūko netikėtų posūkių.

Retrospektyviai vertindamas savo gyvenimo kelią, J. Laiconas cituoja Robino Sharmos​​ knygos „Kelias į didingumą“, kurioje žmogaus gyvenimas palygintas su kopimu į kalną, retorinį klausimą: kam lipti į kalną, jei pačioje viršukalnėje pamatai, kad ne į tą kalną lipai? „Pats turi atsakyti į šį klausimą. A š asmeniškai vis tik nejaučiu, kad ne į tą kalną lipau“, – sako J. Laiconas, prisimindamas vidurinės mokyklos Biržų r., Nemunėlio Radviliškyje laikus, kai savo ateitį siejo su hidrotechnine statyba.

J. Laiconas studijavo Kauno politechnikos instituto vakariniame skyriuje, kur baigė pramoninės ir civilinės statybos mokslus. Ir jau antrame kurse jam teko išbandyti save kaip vadovą – dirbti prie Biržų girios nusausinimo projekto.

1970 m. kaip tik kūrėsi Kauno statybinių medžiagų pramonės projektavimo-konstravimo skyrius, ir J. Laiconas tapo vyriausiuoju inžinieriumi

konstruktoriumi, o vėliau – to skyriaus viršininku (iki 1977 m.).

Kauno projektavimo-konstravimo skyriuje J. Laiconui pavyko surinkti jaunų ir gabių žmonių komandą, su kuria atliko tiems laikams unikalių projektų.

Pavyzdžiui, vienas pirmųjų J. Laicono darbų buvo kurti italų technologijos granito ir marmuro apdirbimo cechą Trakuose, vėliau – projektuoti „Tauragės keramikos“ apdailos plytų bei „Palemono keramikos“ čerpių gamybą pagal italų technologiją. Ši įmonė veikia iki šiol.

Vėliau tuometinis Statybinių medžiagų pramonės ministras ėmė agituoti jį vykti į Vilnių ir dirbti ministerijoje. „Tuo metu man tai buvo nepriimtina, biurokratinio darbo netroškau, bet vis tik teko sutikti. Ministerijoje buvau paskirtas technikos skyriaus viršininku ir kolegijos nariu, o po ne visų metų buvau paskirtas statybinių medžiagų pramonės ministro pavaduotoju“, – prisimena J. Laiconas.

Jo pareigos ministerijoje numatė naujų technologijų, naujos technikos diegimo, statybos sekto207

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Statybos ir urbanistikos ministras J. Laiconas darbo kabinete, 1994 m.

riaus užsakovų funkcijos kuravimo darbus. Vėliau J. Laiconas išvyko į Maskvą, kur Liaudies ūkio akademijoje 1984–1986 m. įgijo savo antrąjį aukštąjį išsilavinimą.

Bręstant Sąjūdžiui, kūrė Lietuvos statybų sektoriaus suverenumą Studijų Maskvoje metais jau buvo juntama Michailo Gorbačiovo taikyta atšilimo politika. Grįžęs į Lietuvą, J. Laiconas dirbo Lietuvos valstybinio statybos reikalų komiteto pirmininko pavaduotoju, o prieš pat 1990-uosius – Miestų statybos projektavimo instituto vyriausiuoju inžinieriumi. „Prieš Sąjūdį buvo Atgimimas. Tiek mitingai prie Adomo Mickevičiaus paminklo, tiek kiti buvo taip pat remiami mūsų instituto darbuotojų.

1990-aisiais, kai pradėjo formuotis pirmoji Vyriausybė, taip jau buvo lemta, kad architektą Algimantą Nasvytį paskyrė statybos ir urbanistikos ministru, o mane – pavaduotoju“, – dar vieną karjeros vingį mini J. Laiconas.

J. Laiconas, ketverius metus dirbęs ministro pavaduotoju, vėliau dar porą metų buvo statybos ir urbanistikos ministras. „Statybų šakai buvome parengę Vyriausybės nutarimą ir juo buvo reglamentuojamas statybų sektorius ir teritorijų planavimas.

Toliau vyko pirminis privatizavimas, iki mūsų buvę stambūs trestai, kaip Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, 208

susiskaldė į smulkias organizacijas. Išimtis buvo Panevėžio statybos trestas, jo privatizavimas. Jis liko vienintele didesne statybų organizacija Lietuvoje“, – pasakoja p. Laiconas.

Tuo metu J. Laiconas nemažai važinėjo į Suomiją, kadangi organizavo „Paroc“ grupės įsikūrimą, vedė derybas. „Suomiai man parodė savo statybininkų parengtą strategiją: parašyta, kad Lietuva susiskaldė į smulkias statybines organizacijas ir bus nepajėgi vykdyti didelių projektų. Ta prasme, kad į Lietuvos rinką ateis statybininkai iš kitų šalių, taip pat iš Skandinavijos, o Lietuvos statybininkai taps subrangovais arba paprasčiausia darbo jėga. Tačiau pradiniame etape tai neįvyko ir užsienio kompanijos nebuvo užėmusios tvirtų pozicijų. Per daugelį metų iš tų smulkiųjų susiformavo stiprios gamybinės organizacijos, kaip „Veikmė“, „Alvora“, – pasakoja J. Laiconas.

Iš ministerijos – į banką 1997 m. J. Laiconas paliko viešąjį sektorių ir išėjo dirbti Lietuvos akcinio-inovacinio banko turto valdymo agentūros direktoriumi, banko laikinuoju administratoriumi. „Banke atidirbau už antrąjį diplomą, kadangi Liaudies ūkio akademijoje studijavau vadybos ir ekonomikos mokslus. Teko naudojantis tomis žiniomis, realizuoti save finansų srityje. Akcinia-

JULIUS LAICONAS

me-inovaciniame banke teko vadovauti visam jo uždarymui“, – vieną sunkiausių darbų karjeroje mena J. Laiconas.

Uždarius banką, jis buvo paskirtas Valstybinio komercinio banko laikinuoju administratoriumi, vėliau – Taupomojo banko departamento direktoriumi, valdybos pirmininko pavaduotoju ir karjerą bankininkystės sektoriuje pabaigė eidamas administracijos vadovo pavaduotojo pareigas.

Iš bankininkystės – vėl į viešąjį sektorių, o tada – į verslą 2001 m. J. Laiconas dar dirbo bankininkystės sektoriuje, tačiau gavo darbo pasiūlymą Aplinkos ministerijoje, kur tapo viceministru, vėliau – ir ministerijos sekretoriumi. Vėl kuravo statybos sektorių ir teritorijų planavimą. Anot J. Laicono, šis darbas smarkiai nesiskyrė nuo to, kurį dirbo Statybos ir urbanistikos ministerijoje. „Gyvenime dažniau darbas pasirinkdavo mane, o ne aš jį. Nebuvo tokio laikotarpio, kai reikėjo galvoti, kur dabar dirbsiu, kaip įsidarbinti. Toks jau likimas. Išėjęs iš Aplinkos ministerijos, vėl turėjau kelis darbo pasiūlymus. Džiaugiuosi, kad atėjau čia, į „Granitinę skaldą“, – teigia J. Laiconas. – Geru žodžiu galiu paminėti pagrindinį bendrovės akcininką Danielių Makulavičių, daug padariusį vystant granitinės ir dolomitinės skaldos gamybą, reikalavusį, kad kelininkams, geležinkelininkams ir statybininkams būtų patiekta tik aukštos kokybės produkcija.“

„Granitinėje skaldoje“ teko daug paplušėti 2006 m. J. Laiconas tapo bendrovės „Granitinė skalda“ direktoriumi. Darbo šioje įmonėje pradžioje jo laukė ne vienas iššūkis: gausus darbo pažeidimų skaičius, aukštas aplinkos taršos lygis, grėsė nuobaudos vadovams. Neišsprendžiamų problemų nebuvo. Buvo įgyvendintos priemonės, išsprendusios dulkėtumo, oro taršos problemas, ir bendrovei nebereikia gauti taršos leidimų. Be to, „Granitinė skalda“ – vienintelė kalnakasybos įmonė, priskirta prie stabilumą demonstruojančių įmonių, kurių šiuo metu Lietuvoje yra vos 3,1 procento. „Net esu sakęs, kad per pirmąjį pusmetį „Granitinėje skaldoje“ esu parašęs tiek papeikimų dėl darbo

drausmės pažeidimų, kiek nesu parašęs per visą savo gyvenimą. O vėliau šias problemas išsprendėme“, – sako J. Laiconas. Ir dabar problemų pritraukiant jaunus specialistus „Granitinė skalda“ neturi. Kitas svarbus J. Laicono indėlis „Granitinėje skaldoje“ – energijos išteklių (šilumos, elektros) ekonomizavimas, darbuotojų darbo sąlygų gerinimas.

Šuolio apyvartoje nebus 2014 m. žiemą „Granitinė skalda“ sutelkė dėmesį į efektyvesnį esamo turto panaudojimą. Rekonstruotas geležinkelio aukštakelis, privažiavimo keliai.

Taip palengvėjo vagonų iškrovimas, atitinkamai ir darbo našumas. „Granitinės skaldos“ gamybos pajėgumas – apie 300 000 tonų per metus (2014 m. duomenimis).

Daugiausia įmonė gamina skaldas kelininkams bei geležinkeliečiams, taip pat pardavinėja ją smulkiems, privatiems klientams. „Ateityje teks gaminti mažiau skaldos čia ir daugiau tiekti atvežtas iš kaimyninių šalių“, – numato J. Laiconas. Taip pat verslo perspektyvų J. Laiconas įžvelgia „Rail Baltica“ projekte. „Granitinė skalda“ yra asociacijos „Milsa ir ko“ narė. Ši asociacija – viena seniausių ir pajėgiausių skaldų gamintojų ir tiekėjų. Pagrindinis jos tikslas – išlaikyti pozicijas rinkoje.

Vadybos principas – kuo daugiau demokratijos J. Laicono žodžiais, nepaisant to, kokiame – viešame ar privačiame – sektoriuje dirbtum, vadybos principai išlieka tie patys. „Mano tikslas, kad įmonėje būtų vadovaujama ne komandiškai, o daugiau demokratiškai. Siekiu, kad kiekvienas žmogus galėtų parodyti savo iniciatyvas, darbo principus, – sako J. Laiconas. – Svarbiausia – atkaklus darbas ir apsisprendimas, ko nori pasiekti.“ Jaunam, vis dar ieškančiam savęs žmogui, J. Laiconas linki pirmiausiai neskaičiuoti priežasčių, dėl ko Lietuvoje neįmanoma įsidarbinti, ir bėgti į užsienį, o ieškoti priemonių, kaip įsitvirtinti darbo rinkoje. „Noras turi 100 galimybių, nenoras – 100 priežasčių“, – toks J. Laicono gyvenimo šūkis.

209

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Violeta Laurinavičienė Geriau klaidas taisyti popieriuje, negu stabdyti statybas Statyba ir statybos pramonė tradiciškai laikoma vyrišku verslu.

Sėkmingai dirbančių, juo labiau sukūrusių savo įmonę ir jai vadovaujančių moterų šiame sektoriuje nėra daug. O Lietuvos statybininkų asociacijos prezidiume tokia ji vienintelė.

210

VIOLETA LAURINAVIČIENĖ

U

AB „Darbasta“ valdybos pirmininkė Violeta Laurinavičienė iš savo patirties žino: jei moteris versle, o ypač statybų sektoriuje, nori pasiekti tiek pat, kiek kolegos vyrai, ji turi įdėti gerokai daugiau pastangų ir būti aukštesnės kvalifikacijos.

Vilniuje augusi p. Violeta prisipažįsta galėjusi stoti praktiškai į bet kurią aukštąją mokyklą, nes vidurinėje jai sekėsi viskas. Tačiau nusprendė studijuoti VISI Pramoninės ir civilinės statybos fakultete. „Mano tėtis buvo inžinierius, todėl namuose visada buvo daug kalbama apie statybas. Kai baigiau mokyklą, ilgai svarstyti, kur stoti, man nereikėjo. Ir niekada dėl to nesigailėjau“, – pasakoja V. Laurinavičienė, kurią pasirinkti profesiją paskatino tėtis (šviesios atminties Algimantas Kleinotas, Vilniaus namų statybos kombinato vyriausiasis inžinierius – red. past.).

Merginų jiems nereikia Dauguma V. Laurinavičienės kurso draugų buvo vyrai, o grupėje iš 26 žmonių – tik 4 merginos. Vaikinų „nubyrėjo“ maždaug pusė, o visos keturios merginos 1980 m. sėkmingai baigė studijas, p. Violeta – iš visų geriausiai, gavo vadinamąjį raudoną diplomą.

Teoriškai geriausia kurso studentė per skirstymą galėjo pasirinkti bet kurią iš siūlomų darbo vietų.

Vilniuje vietų buvo nedaug, o ten, kur mergina buvo nusižiūrėjusi, jos neėmė – tiesiai pasakė, kad „merginų jiems nereikia, jiems reikia vyrų“. Žinoma, tuo metu buvo labai pikta, bet nieko nepadarysi, prisipažįsta pašnekovė, pasirinkusi projektuotojos vietą Kauno „Pramprojekto“ Vilniaus filiale.

Pasitikėjimą reikėjo užsidirbti Pirmuosius metus nebuvo nė kalbos, kad institute, projektuojančiame didelius pramonės objektus, jaunai specialistei patikėtų savarankiškai atlikti kokią nors užduotį – dirbo kaip stažuotoja. Vėliau 5-erius metus ji dirbo susivienijime „Monolitas“.

Moteris neslepia, kad keisti darbą nusprendė dėl didesnio atlyginimo, bet būtent šioje įmonėje ji jau ėmė kilti karjeros laiptais – įsidarbinusi konstruktore, vėliau tapo grupės vadove.

Tuo metu jau buvo iškilę pirmieji monolitiniai daugiabučiai Vilniuje, jie buvo statomi ir Klaipėdoje, Panevėžyje. Tada tai buvo nauja, pažangi technologija, ir tai, kad p. Violetai „Monolito“ vadovai patikėjo monolitinių namų statybos priežiūrą visame Alytaus regione, buvo jos, kaip specialistės, įvertinimas: ja pasitikėjo.

Jau atkūrus Nepriklausomybę, V. Laurinavičienė dar kartą pakeitė darbą – tapo Kauno AB „Statyba“ Vilniaus padalinio grupės vadove, o neilgai trukus – vyriausiąja inžiniere projektavimui. Gabią ir nemažai patirties sukaupusią moterį pastebėjo ir įmonės vadovybė, patikėjusi jai AB „Statyba“ generalinio direktoriaus pavaduotojos projektavimui ir kokybės kontrolei pareigas. „Tada jau tapau atsakinga už viską, kas projektuojama įmonėje, ir už kokybės kontrolę. Teko pasivažinėti ir po Rusiją, ypač Sibirą, ir po Ukrainą, nes bendrovė projektavo ir statė ten įvairius objektus.

Ten taip pat įgijau labai daug patirties“, – sako pašnekovė. O tada nusprendė pradėti kurti savo verslą.

Mažos įmonės turi būti lanksčios „Darbasta“ buvo įkurta 1995 m., o vėliau atsirado ir daugiau įmonių. Dabar yra 5 skirtingose srityse besispecializuojančios nedidelės įmonės, ir pirmoji – tik viena iš jų. Pasak „Darbastos“ valdybos pirmininkės, nors įmonę ji įkūrė kartu su partneriais, ilgainiui tai tapo dalimi šeimos verslo, kuriame dalyvauja ir vyras, ir sūnus. „Nors ji buvo įkurta kaip projektavimo įmonė, vykdėme ir projektavimą, ir techninę priežiūrą bei ekspertizes. Toks lankstumas labai naudingas nedidelėms įmonėms, nes jei sumažėja vienos srities užsakymų, gelbsti kiti“, – patirtimi dalijasi pašnekovė.

Būtent darbų įvairovė, priduria ji, padėjo išgyventi per sunkmetį, nes iki jo pradėtus įgyvendinti projektus įmonės tęsė, tad reikėjo ir techninės priežiūros, ir ekspertų paslaugų. Be abejo, darbų sumažėjo, dėl to išaugo konkurencija tarp tokias paslaugas teikiančių įmonių, bet kadangi paskolų prisiėmę jie neturėjo, tai ir „bankai nepapjovė“.

Pastaruoju metu „Darbasta“ projektavimo darbų imasi retai. Pagrindinė jos veikla – pastatų ir susisiekimo komunikacijų projektų įgyvendini211

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Violeta Laurinavičienė darbo kabinete

mas: galimybių studijų rengimas, projektavimo užduoties parengimas, ekonomiškiausių sprendimų parinkimas, techninė priežiūra, FIDIC inžinieriaus paslaugos, nepriklausomos konsultacijos, bendroji ir dalinė techninių projektų ekspertizė, statinių ekspertizė, teisminės ekspertizės.

„Geriau sumokėti už techninę priežiūrą, negu sulaukti avarijos“ Kalbėdama apie įdomiausius ir sudėtingiausius pastarojo meto darbus, kuriuos atliko jos įkurta įmonė, UAB „Darbasta“ valdybos pirmininkė prabyla apie Vilniaus vakarinio aplinkkelio, uždaromų sąvartynų, pramonės, visuomeninės, gyvenamosios paskirties objektų, parduotuvių techninę priežiūrą. „Tokiuose projektuose vienu metu dirba daug įvairių sričių techninės priežiūros specialistų – ir kelininkai, ir statybininkai, ir inžinerinių tinklų įrengimo priežiūros specialistai. Mūsų įmonės darbuotojų pagrindinė užduotis yra stebėti, kad visi darbai būtų atlikti kokybiškai ir vėliau nekiltų problemų“, – sako V. Laurinavičienė.

Pašnekovė priduria, kad tokiais atvejais labai svarbu rasti bendrą kalbą ir su užsakovu, ir su projekto autoriais, ir su rangovu, reikia sugebėti užge212

sinti tarp jų bręstančius nesutarimus ir surasti optimalų problemos sprendimą.

Kita vertus, pastebi V. Laurinavičienė, per tuos kone 20 m. daug kas pasikeitė. Ir statybinės medžiagos, ir technologija, ir greitis. Pramonės objektai, visuomeniniai, gyvenamieji pastatai, parduotuvės visai kitaip montuojamos, kitaip apšiltinamos, įdiegiamos vis naujesnės inžinerinės sistemos, todėl ir techninei priežiūrai keliami vis didesni reikalavimai: „Todėl negali užstrigti – reikia nuolat atnaujinti žinias.“ Nestandartiniai inžineriniai sprendimai buvo priiminėjami jau per pačias statybas, dalyvaujant projektuotojams, rangovams ir techninės priežiūros specialistams, prisimena ji ir priduria, kad avarijos niekada nebūna dėl kokio nors vieno dalyko – paprastai turi susidėti kelios, kad ir smulkios, klaidos, bet geriau, kai jos pastebimos ir ištaisomos anksčiau, nes statybos defektų taisymas natūroje labai brangiai kainuoja.

Vis dėlto, nors patys projektuotojai ir statybininkai siekia maksimaliai sumažinti bet kokią riziką, priežiūra labai reikalinga. „Mūsų darbai prasideda nuo projektinės dokumentacijos peržiūrėjimo ir pritarimo, viso statybos proceso tikrinimo ir baigiasi, kai statinys perduodamas užsakovui su visa išpil-

VIOLETA LAURINAVIČIENĖ

domąja dokumentacija“, – sako pašnekovė ir pasakoja, kad jos vadovaujamai įmonei teko prižiūrėti ir itin komplikuotomis sąlygomis įgyvendinamus objektus. „Kadangi bet kokia statyba prasideda nuo projekto, mes didelį dėmesį skiriame projektų ekspertizei – jas atlikdami privalome rasti klaidas ir priversti jas laiku ištaisyti. Klaidų taisymas popieriuje kainuoja žymiai mažiau negu statyboje“, – sako V. Laurinavičienė.

Paprašyta įvardinti, kokias bėdas pastebi pastaruoju metu, „Darbastos“ įkūrėja teigia, kad yra „labai daug silpnų projektų“. Viena iš priežasčių – užsakovai neretai renkasi patį pigiausią variantą. Kita priežastis – kompetencija. Jei dirba didelės ar mažos, bet savo gerą vardą branginančios kompanijos, dažniausiai gali būti tikras, kad darbų kokybė bus gera, o jei pakliūna surinkti iš gatvės darbininkai, tada klaidų tikimybė labai didelė ir dėl to dar labiau išauga techninės priežiūros specialistų atsakomybė“, – sako pašnekovė.

Ji priduria, kad kartą „Darbastos“ specialistams statinio ekspertizę teko atlikti net po vandeniu į pagalbą pasitelkus narus ir pastebi, kad „vis daugiau užsakovų supranta, jog norėdami gauti gerą daiktą, turi pasirūpinti, kad projektai būtų tinkamai parengti ir patikrinti, o statyba – profesionaliai prižiūrima.“

Vadovas atsako ir už darbuotojus, ir jų šeimas Prabilusi apie skirtumus tarp samdomo darbuotojo ir įmonės vadovo, o juo labiau savininko, p. Violeta sako, kad svarbiausias dalykas – didesnė atsakomybė. „Vadovo atsakomybės lygis yra nepalyginamai didesnis. Kai esi samdomas specialistas, atsakai už save, o kai esi savininkas, atsakai už visus žmones, kurie pas tave dirba, ir net už jų šeimas: rūpiniesi, kad jie laiku gautų atlyginimus, kad tie atlyginimai būtų normalūs, – teigia pašnekovė. – Todėl visų pirma sumokame jiems, o aš – paskutinėje eilėje.“ Gal dėl to ir darbuotojų branduolys (o juk sakoma, kad darnus ir patikimas kolektyvas – didesnė pusė įmonės sėkmės) stabilus. Ir šiandien „Darbastoje“ yra tokių, su kuriais p. Violeta kartu dirbo anksčiau, ir tokių, kurie atėjo į jos dar tik kuriamą

Violeta Laurinavičienė pamėgusi pasivaikščiojimus gamtoje

įmonę. Tarp ištikimiausių bendražygių – technikos direktorius Arvydas Kuralavičius, techninės priežiūros inžinierius Saulius Kapčinskas, jau daug metų kartu dirba direktorius Valdas Pletas, techninis projektų vadovas Heronim Olenkovič. Tai statybos inžinierių elitas – visi atitinkamos kvalifikacijos, atestuoti, todėl ir statinių ekspertizių drąsiai imasi.

Paklausta, ar šiandien ji jaučiasi patenkinta, kad beveik prieš 20 m. nusprendė imtis savo verslo, UAB „Darbasta“ įkūrėja ir valdybos pirmininkė V. Laurinavičienė tikina, kad mintis, kuriems galams jai to reikėjo, aplankydavo tik pirmaisiais metais, o vėliau niekada nesigailėjo surizikavusi: „Aš ne tik neverkiu, kad darbo nėra, aš aprūpinu juo ir save, ir dar kelias dešimtis žmonių. Tai ir yra vertingiausias dalykas.“ Bendrovė, kurioje įdiegtos sertifikuotos kokybės ir aplinkos apsaugos valdymo sistemos, 2000 m. buvo atestuota atlikti statinių projektų ir statinių ekspertizes. Visoje įmonių grupėje šiuo metu dirba per 30 žmonių, o vien „Darbastoje“ petys petin triūsia maždaug pusantros dešimties atestuotų įvairių statybos sričių specialistų, techninės priežiūros vadovų, projektuotojų, ekspertų. Pati valdybos pirmininkė taip pat turi statinio projekto ekspertizės ir statinio ekspertizės vadovo kategoriją.

213

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Jonas Liubertas Esame „Paroc Group“ karūnos briliantas Ilgamečio bendrovės „Paroc“ vadovo Jono Liuberto vardas neatsiejamas nuo šios įmonės. Šiemet rugsėjį sueis dvidešimt metų, kai jis vadovauja šiai įmonei, priklausančiai Suomijoje, Švedijoje ir Baltijos šalyse pirmaujančiam tarptautiniam izoliacinių medžiagų iš akmens vatos gamintojui „Paroc Group“.

214

JONAS LIUBERTAS

J

ei kalbėtume pakiliai, bendrovė „Paroc“ yra „Paroc Group“ karūnos briliantas. „Esame unikali įmonė, jau daugiau kaip dvidešimt metų sugebanti užsidirbti ir išgyventi savarankiškai ir dešimtmetį neturėti jokių finansinių įsipareigojimų kreditoriams. Be to, skirtingai nei gamyklos Suomijoje, Švedijoje, Lenkijoje ir Rusijoje, esame įsikūrę valstybės sostinėje“, – apie savo ir kolegų rankomis išaugintą gamyklą Vilniuje sako J. Liubertas.

Jis vadovauja daugiau kaip 250 žmonių kolektyvui, kuriame penktadalis, taip pat, kaip ir jis, įmonėje dirba du dešimtmečius, nuo pat įkūrimo 1995 m. rugsėjį. „Kodėl aš ir kiti čia taip ilgai dirba? Todėl, kad sugebame pasiekti gerų rezultatų, esame Baltijos šalių lyderiai ir nežadame sustoti“, – paprastai paaiškina bendrovės „Paroc“ generalinis direktorius.

Jam patinka matyti savo darbo rezultatus ir sako, kad negalėtų dirbti rutininio darbo, nes nuolat reikia naujovių, judėjimo, netikėtumų – viso to, ko gamyklos vadovo darbe yra su kaupu. „Esu žmogus, kuriam nuolat reikia iššūkių ir adrenalino“, – sako buvęs Respublikos vandensvydžio čempionas, o dabar Lietuvos vandensvydžio federacijos garbės prezidentas J. Liubertas.

Laikas grįžti namo J. Liubertas neabejotinai yra vienas iš tų žmonių, kurie į Lietuvą atvedė „Paroc Group“.

Teko užsitikrinti Vyriausybės, Prezidento Algirdo Brazausko paramą ir garantijas dėl suomių investicijų saugumo. Tais laikais tai buvo viena didžiausių investicijų į Lietuvos statybos sektorių.

Beje, savo pirmąjį susitikimą su suomių kompanijos atstovu jis prisimena su lengvu humoru. Tuomet 1990 m. rudenį J. Liubertas dirbo tuometinėje Statybos ir urbanistikos ministerijoje Mokslo ir technikos departamento direktoriaus pavaduotoju. „Paskambino ministras Algimantas Nasvytis ir pakvietė mane, kaip statybinių medžiagų gamybos žinovą, buvusį gamybininką, pabendrauti su į Lietuvą atvykusiu suomiu iš „Paroc“ kompanijos. Tuomet pusmetį trukęs kabinetinis darbas ministerijoje man buvo jau gerokai pabodęs, o pasikalbėjęs su svečiu, supratau, kad man laikas grįžti namo – į „Silikato“ gamyklą“, – dalijasi prisiminimais J. Liubertas.

Šiltinama „Paroc“ akmens vata

Tuomet jis sakosi supratęs, kad jei suomiai ryšis ateiti į Lietuvą, jie ateis ne kur kitur, bet į „Silikato“ gamyklą, kurioje nuo 1958 m. viename iš cechų buvo gaminama akmens vata. Ji buvo lydoma iš akmens ir keramikos tokiu pačiu būdu žemakrosnėje, kaip ir dabar, bet buvo dar vienas cechas, kur voninėse lydimo krosnyse izoliacinė medžiaga buvo gaminama iš dulkių. Tam iš Naujosios Akmenės cemento gamyklos specialiais vagonais atveždavo cemento dulkių, iš Palemono gamyklos – keramzito dulkių ir voniose jas sumaišę su smėliu, gamindavo mineralinę vatą. Žinoma, tos sovietinės mineralinės vatos kokybės negalima lyginti su suomiška mineraline vata. „Tai būtų tas pats, kaip „zaparožietį“ lyginti su „mersedesu“, – šypsosi J. Liubertas. Tačiau, nepaisant žemos kokybės, sovietmečiu mineralinė vata iš Vilniaus „Silikato“ buvo eksportuojama ir į Vietnamą, ir net Kubą.

215

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

„Paroc“ akmens vatos plokščių gamyba

Visuomet jautėsi gamybininku Pirmą kartą „Silikate“ jis pradėjo darbuotis 1978 m., iš karto po to, kai baigė mokslus tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas), įgijęs statybinių medžiagų gamybos chemiko technologo specialybę.

Baigęs mokslus, paskyrimą gavo į Vilniuje veikusį konstravimo-projektavimo biurą, tačiau žinojo, kad tokio darbo dirbti tikrai nenori. Būdamas trečiame kurse praktiką atliko „Silikate“ ir jau tuomet pajuto, kad gamyba yra ta vieta, kur geriausiai jaučiasi.

ir pamainos meistru, cecho technologu, gamybos skyriaus viršininku. O 1985 m., kaip jaunas ir perspektyvus specialistas, buvo pakviestas dirbti į tą pačią Statybinių medžiagų gamybos ministeriją.

Būdamas trisdešimt trejų, tapo šios ministerijos ministro pirmuoju pavaduotoju. „Galbūt būčiau tapęs ir ministru, bet ministerijos nebeliko, nes paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, jos funkcijos buvo perduotos Statybos ir urbanistikos ministerijai, kur dirbti perėjau ir aš“, – šmaikštauja J. Liubertas, kuris, nors ir patekęs į sovietinio elito gretas, visuomet jautėsi gamybininku.

„Likus maždaug mėnesiui iki darbo konstravimo-projektavimo biure pradžios, nudrožiau tiesiai į Statybinių medžiagų ministeriją ir kadrų skyriuje paaiškinau, kad turiu paskyrimą, tačiau ten nenoriu eiti, o noriu į gamybą „Silikate““, – prisimena J. Liubertas. Ir jau po savaitės jis buvo pasiųstas darbuotis į „Silikatą“.

Žmonės greitai pajuto kokybę

Pirmiausia dirbo gamybos skyriaus inžinieriumi, vėliau trumpai teko padirbėti kadrų skyriuje, dar

Jo teigimu, „Paroc Lietuva“ nuveikė didžiulį darbą supažindindama Lietuvos gyventojus, staty-

216

J. Liubertas 1991-aisiais vėl sugrįžo į „Silikatą“ dirbti gamybos skyriaus viršininku ir tiesti kelio suomiams į Lietuvą. Jau 1993 m. suomiai įkūrė bendrovę „Paroc Lietuva“, kuri pirmiausia ėmė prekiauti suomiška mineraline vata.

JONAS LIUBERTAS

bininkus, architektus su nauja medžiaga, kuri, beje, tuo metu buvo bene dvigubai brangesnė nei šiandien. Daug pigesnės buvo ir kitos alternatyvios izoliacinės medžiagos, bet žmonės gana greitai pajuto skirtumą ir rinkosi kokybę.

1995 m. rugsėjį J. Liubertas tapo bendros įmonės „Paroc-Silikatas“ generaliniu direktoriumi, o praėjus pusmečiui prie įmonės buvo prijungta ir bendrovė „Paroc Lietuva“, tapusi įmonės rinkodaros skyriumi. Dar po metų „Silikato“ teritorijoje veiklą pradėjo naujoji „Paroc“gamykla. „Suomiai į Lietuvą atėjo su savo verslo kultūra, kitokiu mentalitetu. Juos reikėjo išmokti išgirsti ir suprasti. Pamažu tai ir įvyko. Bet iki šiol mums, lietuviams, atrodo, kad suomiai per daug ilgai galvoja, prieš priimdami sprendimus. Mes net juokaujame, kad suomiams stresas, kai juos ištinka krizė, o lietuviams stresas, kai krizės nėra”, – apie prigimtinius temperamento skirtumus, kuriuos vis dėlto pavyksta suderinti ir sėkmingai kartu su suomiais darbuotis, kalba J. Liubertas. Šiltinama „Paroc“ akmens vata

Bankininkas, seržantas ir psichologas Suomiai ne kartą įvertino J. Liuberto kaip vadovo sugebėjimus, ir kelis kartus, kai strigo reikalai Lenkijoje kuriamoje gamykloje, buvo pavedę vadovavimą lietuviui. Tuomet teko „plėšytis“ tarp dviejų šalių, bet ne veltui – J. Liubertui pavyko pasiekti, kad gamykla Lenkijoje taptų pelninga. „Vienas lauke – ne karys. Aš dirbu komandoje.

Visuomet išklausau visų nuomonių. Tačiau kaip vadovas stengiuosi „vienu metu būti trijuose asmenyse“: reikia sugebėti skaičiuoti pinigus kaip bankininkui, nes kiekvienas sprendimas turi savo kainą, turėti tvirtą ranką ir seržanto šypsenėlę, ir tuo pačiu suprasti žmones, sugebėti su jais bendrauti, kaip tai daro geras psichologas“, – apie savo vadovavimo stilių kalba J. Liubertas. Šiais metais „Paroc“ savo produkciją pradėjo eksportuoti į naujas rinkas – Italiją, Čekiją, Slovakiją, Daniją, Uzbekiją, Moldovą, Rumuniją ir Gruziją.

O pagrindinėmis rinkomis išlieka Baltijos šalys, Kaliningradas, Baltarusija ir Ukraina. Eksportuojama maždaug apie penkiasdešimt procentų produkcijos.

Žvelgdamas atgal J. Liubertas sako, kad didžiulis pranašumas, formavęs jį kaip specialistą ir vadovą, buvo tai, kad augo ir tobulėjo toje pačioje statybinių medžiagų gamybos srityje. Tik pažino ją iš visų pusių: užsiėmė ir tiekimu, ir mokymais, technologijomis ir gamyba.

Tačiau darbas jam tikrai nėra visas gyvenimas.

Jis sako, kad jam viskas įdomu, o labiausiai džiugina, kad vaikai gyvena savo gyvenimą, sėkmingai eina savais keliais. 23-ejų sūnus Vytautas, Anglijoje baigęs inžinierijos mokslus, dabar Londone dirba statinių priežiūros inžinieriumi, 32-jų Justas statybos inžinieriumi dirba Vilniuje, o vyriausioji duktė Gita su šeima gyvena Dubline ir yra fitneso specialistė. „Žmona Rima – medikė. Su ja esame komanda ir lygiaverčiai partneriai“, – apie žmoną šiltai atsiliepia J. Liubertas.

Sulaukęs šešasdešimties, jis yra energingas bei žvalus ir sako apie pensiją net negalvojantis. Sveikata jam leidžia jaustis gerai, o energija ir žingeidumas veda į priekį: „Nelaukiu pensijos, bet kai ji ateis, irgi ieškosiu adrenalino, tikrai nesėdėsiu rankų sudėjęs, judėsiu į priekį.“ 217

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

enonas Mackevičius Neįmanoma statyti greitai, pigiai ir kokybiškai Senieji statybininkai sako, kad tokio stipraus Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento vadovo, kaip Zenonas Mackevičius, nėra buvę. Specialistai pažymi jo didelį indėlį diegiant Lietuvoje klijuotas medines konstrukcijas, vienbučius kaimo gyvenamuosius namus, tobulinant stambiaplokščius gyvenamuosius namus, gamybinius kompleksus kaime, plėtojant projektavimo darbus.

218

ZENONAS MACKEVIČIUS

Kauno hidroelektrinės statybos, 1957 m.

I

nžinierius statybininkas, vienas iš nepriklausomos Lietuvos Statybų įstatymo kūrėjų – ilgametis Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento vadovas Zenonas Mackevičius labiau mėgsta kalbėti ne apie save, o apie darbą. Žmonių, apie kuriuos galėtume pasakyti, kad viena ar kita gyvenimo sritis be jų neįsivaizduojama, nedaug. Vienas iš tokių – buvęs ilgametis Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento direktorius statybos inžinierius Z. Mackevičius, kurį drąsiai galima vadinti vienu iš Lietuvos statybos sektorių reglamentuojančių įstatymų tėvų.

Nuo darbų vykdytojo iki ministerijos per septynerius metus Pirmoji jauno inžinieriaus statybininko darbovietė buvo Kuršėnų statybos valdyba. 1961 m. čia pradėjo dirbti darbų vykdytoju, tačiau jau po dviejų metų, 1963 m., tapo Vilniaus Televizijos mazgų gamyklos Kapitalinės statybos skyriaus vyresniuoju inžinieriumi. Dar po dviejų metų – 1965 m. – tapo tuometės Statybos ministerijos Švenčionėlių kilnojamosios mechanizuotos kolonos vyriausiuoju inžinieriumi, o dar po poros, 1967 m. – naujai įkurtos Kaimo statybos minis-

terijos Ignalinos kilnojamosios mechanizuotos kolonos viršininku.

Tačiau gabus inžinierius ir ten ilgai neužsibuvo. Po trejų metų, 1970 m. buvo pakviestas dirbti į Vilnių, į Kaimo statybos ministeriją. Joje įvairiose pareigose dirbo iki pat 1986 m.: vadovavo Kultūrinių-buitinių ir pramonės objektų statybos skyriui, Technikos ir Gamybos valdyboms. Vėliau prityręs inžinierius buvo pakviestas dirbti į Valstybinį statybos reikalų komitetą Tyrinėjimo ir projektavimo darbų organizavimo skyriaus viršininku, o po poros metų buvo paskirtas Valstybinio statybos komiteto Projektavimo darbų ir sutartinių kainų valdybos viršininku.

Z. Mackevičiaus patirtis buvo reikalinga ir Nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai – nuo 1990 m. jis dirbo Statybos ir urbanistikos ministerijos Projektavimo ir statybos normatyvų departamento direktoriumi, vėliau – Normavimo departamento direktoriumi, ministerijos sekretoriumi – ministro pavaduotoju. 1997 m., kai buvo panaikinta Statybos ir urbanistikos bei įkurta Aplinkos ministerija, p. Zenonas tapo šios ministerijos Būsto ir statybos techninio normavimo departamento direktoriumi. Šiam departamentui (dabar – Statybos ir būsto departamentas), Z. Mackevičius vadovavo iki tol, kol 2007 m. išėjo į pensiją.

219

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Z. Mackevičius (trečias iš kairės) Respublikinėje dainų šventėje, 1960 m.

Pirmiausia reikėjo sukurti savus įstatymus ir normatyvus Specialistai pažymi didelį Z. Mackevičiaus indėlį diegiant Lietuvoje klijuotas medines konstrukcijas, vienbučius kaimo gyvenamuosius namus, tobulinant stambiaplokščius gyvenamuosius namus, gamybinius kompleksus kaime, projektavimo organizavimą. Tačiau, jų teigimu, ypač didelis jo indėlis buvo kuriant nepriklausomos Lietuvos statybos sektoriaus teisinę bazę.

Tuo metu nemažai Vakarų Europos valstybių, prisimena Z. Mackevičius, siūlė Lietuvai perimti jų normatyvus ir teisinę bazę, tačiau Lietuva nusprendė kurti savo, nors tuo metu mūsų šalies specialistai tam neturėjo nei pakankamai žinių, nei praktikos.

laikinieji nuostatai“. Jų projektą parengė tuometės Statybos ir urbanistikos ministerijos, kuriai vadovavo kitas garsus Lietuvos statybininkas Algirdas Vapšys, Statybos mokslo ir normavimo departamentas, kuriame direktoriaus pavaduotoju ir dirbo p. Zenonas. O pirmasis nepriklausomos Lietuvos istorijoje, įskaitant ir tarpukarį, Statybos įstatymas buvo priimtas dar po kelerių metų – 1996 m. kovo 19 d. – ir įsigaliojo nuo tų pačių metų rugsėjo 1 dienos.

Atkurtos nepriklausomos Lietuvos statybos sektoriaus teisėkūra iš esmės buvo baigta 2001 m. pabaigoje priėmus naujos redakcijos Statybos įstatymą, įsigaliojusį nuo 2002 metų vidurio. Jo projektą parengė būtent Z. Mackevičiaus vadovaujamo Statybos ir būsto departamento specialistų grupė.

„Jei būtume perėmę jų sistemą, pas mus būtų atvažiavę ir tų valstybių specialistai – projektuotojai, statybininkai, o gabūs mūsų inžinieriai būtų likę antrame plane, – sako jis ir priduria, – tačiau mes labai godžiai sėmėmės žinių iš kaimyninių šalių. Statybos įstatymo neturėjome ne tik mes – jo neturėjo nei Latvija, nei Estija, tad teko ieškoti toliau. Artimiausia šalis, kurioje toks įstatymas buvo – Lenkija.“

„Manau, kad teisingai padarėme atskyrę, kuo turi rūpintis valstybė, o kas paliekama privačiai iniciatyvai. Šios nuostatos yra Statybos įstatyme ir poįstatyminiuose aktuose. Svarbiausia, kad pastatas nesugriūtų ir būtų užtikrinta tinkama gyvenimo ir darbo jame kokybė“, – sako jis, prisimindamas tuos laikus, kai pats dalyvavo kuriant mūsų šalies įstatymus.

Svarbiausia, kad pastatas nesugriūtų

Pastatai griūna dėl aplaidumo ir atsakomybės stokos

Pirmuoju statybos sritį reglamentuojančiu teisės aktu tapo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 13 d. patvirtinti ,,Statybos pagrindų 220

Z. Mackevičius ir dabar nenutolo nuo srities, kuriai skyrė didžiąją savo gyvenimo dalį. Šiuo metu dir-

ZENONAS MACKEVIČIUS

bantis Statybos verslo įmonių atestavimo komisijos nariu, inžinierius pastebi visas problemas, kurios kyla pastaruoju metu. Jam ne tas pats, kaip remontuojami ir rekonstruojami seni ir statomi nauji šiuolaikiniai statiniai. „Seni pastatai kelia gerokai daugiau problemų.

Gali įskilti jų sienos, jie gali nusėsti, o tada ir iki nelaimės netoli. Tačiau normatyviniai dokumentai, kurie reglamentuoja statinių mechaninį atsparumą, yra adaptuoti prie Europos Sąjungos normatyvinių dokumentų, mes esame perėmę visus standartus ir jais yra vadovaujamasi. Todėl nemanau, kad dabar statomi pastatai sugrius, jeigu bus tinkamai prižiūrimi. Todėl kai statiniai griūna, ne visada reikia piktintis, kad kalti projektuotojai ir statybininkai, kurie kažką padarė blogai“, – teigia patyręs statybininkas.

Problema, sako jis, slypi kitur. ,,Pavojus kyla tada, kai užsakovai, nekreipdami dėmesio į reikalavimus pastato saugumui, reikalauja iš projektuotojų, kad rūsiuose įrengtų papildomas patalpas, išplėstų jas, bet skaičiuojant tų pastatų atsparumą nebuvo numatytos tokios radikalios jų rekonstrukcijos. Pavyzdžiui, kai rekonstravome Kauno dramos teatrą, labai nustebome, kad pamatai tik iš vienos eilės akmenų“, – aiškina Z. Mackevičius.

Jis primena, kad Statybos įstatyme yra numatyta prievolė, jog statinių šeimininkai privalo nuolat atlikti statinių apžiūrą, patikrinti, kaip funkcionuoja tam tikros konstrukcijos, o, pastebėję defektus, nedelsdami imtis priemonių.

Pagrindinė problema yra siekis pastatyti kuo greičiau ir kuo pigiau Z. Mackevičių jaudina statybos bendrovių siekis pastatyti kuo greičiau ir kuo pigiau, nes tuomet neretai aukojama kokybė. Deja, būtent taip dirbti verčia dabartinis Viešųjų pirkimų įstatymas. „Aš džiaugiuosi Lietuvos statybininkų, projektuotojų, architektų kvalifikacija. Didžiausia mūsų problema, kad siekiama statyti greitai, pigiai ir kokybiškai. Tarp šių teiginių niekaip negalima rašyti lygybės ženklo. Projektuotojai parengia sąmatą, kiek statinys kainuos. Po to rangovas parengia savo skaičiavimus, pavyzdžiui, viešųjų pirkimų konkursui.

Konkurse kaina dar kartą ,,filtruojama“. Taupoma

Z. Mackevičius (viduryje) šventiniame renginyje

darbo kokybės, medžiagų kokybės, darbo užmokesčio sąskaita“, – pastebi Z. Mackevičius.

Didžiausias turtas – kolektyvas ir šeima 2004 m. Z. Mackevičius buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Jis atsako nesureikšminantis savo nuopelnų, nes vienas tikrai nebūtų visko nuveikęs. „Visada stengiausi, kad mano pavaldiniai sritį, už kurią atsakingi, išmanytų geriau už mane – būtų už mane gudresni. Esu dėkingas Statybos ir būsto departamento darbuotojams, su kuriais kartu viską padarėme“, – sako jis. Beje, šiandien departamentui vadovaujanti Elvyra Radavičienė karjerą pradėjo vadovaujant p. Zenonui.

Kai tarėmės dėl susitikimo, jis juokavo, kad pensininkai – labiausiai užsiėmę žmonės. Tad ar studijų KPI laikais akademiniame chore ,,Jaunystė“ dainavusiam ir Lietuvos studentų dviračių rinktinės nariu buvusiam Z. Mackevičiui lieka laiko pomėgiams? Ir kam dar jis skiria savo laiką? „Aš ir dabar neatitrūkęs nuo statybos reikalų.

Statybos verslo įmonių atestavimo komisijoje, kurios narys esu, darbo pakanka. Deja, pomėgiams skirtą laiką ilgainiui pasiglemžė darbas. Dabar laisvalaikiu tik sode darbuojuosi. Ir, žinoma, stengiuosi kuo daugiau laiko skirti žmonai Marijai, vaikams ir anūkams“, – šypsodamasis sako jis.

221

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Kęstutis Maksimavičius Orientyras: kokybė, kompetencija, tvarumas Kokybė, kompetencija ir tvarumas – tokias vertybes deklaruoja statybos, projektavimo ir nekilnojamojo turto plėtros įmonių grupė „Veikmė“.

Kęstutis Maksimavičius, UAB „Veikmė“ valdybos pirmininkas, sako, kad kas penktas vilnietis dirba arba gyvena „Veikmės“ statytame pastate.

222

KĘSTUTIS MAKSIMAVIČIUS

„Veikmės“ suprojektuotas ir pastatytas pirmasis lietuviškas pasyvus namas

„Į

kokybę orientuojamės visomis prasmėmis, – tiek savo darbų, tiek rezultatų, tiek pastatų, kuriuos statome, pastatome ir juose kažkas gyvena arba dirba, – sako UAB „Veikmė“ valdybos pirmininkas Kęstutis Maksimavičius. – Mes jaučiamės atsakingais už tą gyvenamąją aplinką, kurioje žmogus praleidžia didžiąją gyvenimo dalį – ar tai būtų butas, ar nuosavas namas, ar darbovietė, ar prekybos centras. Pastato kokybė ir gyvenamosios aplinkos kokybė yra mūsų veiklos prioritetas. O per 60-šimt savo veiklos metų esame pastatę išties labai daug. Mūsų skaičiavimais, kas penktas vilnietis dirba arba gyvena „Veikmės“ statytame pastate.“

Įpročius keisti sunku, bet kito kelio nėra Kokybiškos statybos be kompetencijos, pasak K. Maksimavičiaus, nepasieksi. Ir nors „Veikmė“ yra viena seniausių statybos organizacijų Lietuvoje, šioje kompanijoje stengiamasi nuolat tobulinti įgūdžius, kelti specialistų kvalifikaciją, perprasti naujas technologijas ir būti statybų pramonės priešakyje. „Aišku, jūs pasakysite, kad labai sunku pakeisti įgudusių statybininkų, patyrusių meistrų įpročius.

Tikrai taip. Ir tai yra labai žmogiška. Įprasti procesai,

nusistovėjusios procedūros, kurios jau pasiteisino ir buvo išbandytos ne vieną kartą, dažnai tarsi verčia atsargiai, konservatyviai ar net skeptiškai pasižiūrėti į permainas ir naujoves. Statybų pramonė, visas statybų sektorius nuo seno buvo labai inertiškas, čia, iš pirmo žvilgsnio, mažai kas keitėsi“, – sako K. Maksimavičius. Tačiau pastaruoju metu mes gyvename išties didelių permainų laikais. Tokio statybų technologinio šuolio, kokį matome pastaraisiais metais, kurį dar pakurstė ir energinio pastatų efektyvinimo judėjimas, pasyvių namų savotiška mada, tokio kokybinio šuolio šiame sektoriuje, prisipažįsta „Veikmės“ vadovas, jam dar netekę regėti. Aišku, buvo tam tikras techninis persiginklavimas, kai subyrėjus sovietinei uždangai pas mus atsirado vakarietiškos statybinės technikos, modernių statybos įrankių, naujų statybinių medžiagų. Tačiau tai nepalyginami dalykai su tais kokybiniai pokyčiais, kurie vyksta pastaruoju metu. „Taigi kompetencija – antras mūsų kertinis akmuo, – reziumuoja K. Maksimavičius. – O trečia – tai tvarumas.“ Tvarumas tiek kasdienėje, rutininėje veikloje, tiek ir globaliuose dalykuose: nuo statybos aikštelės organizavimo iki kompanijos ilgaamžiškumo, ilgalaikės perspektyvos.

223

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

reiktų pridėti ketvirtą – tai mūsų žmonės. Be mūsų komandos nebūtų ir visų pasiekimų. „Veikmės“ kolektyvas yra dar vienas ir, sakyčiau, pats svarbiausias kertinis kompanijos akmuo. Štai ant tokių keturių pamato kampų ir stovi „Veikmės“ pastatas.“

„Nuosekliai ir kantriai dirbome taip, kaip buvome išmokyti“ Barikadas prie Seimo statė 20-ies „Veikmės“ vyrų komanda

Suprojektavo ir pastatė pirmąjį lietuvišką pasyvų namą Tvari statyba, tai – toks statybos ir pastatų eksploatacijos būdas, kuris atspindi darnų, harmoningą požiūrį į pastatus, kultūrinę ir socialinę aplinką, aplinkosaugą bei ekologiją. „Veikmė“, kaip atsakinga kompanija, siekia patenkinti tiek dabartinių kartų, tiek ir ateities kartų poreikius. Tvarios statybos ideologija ir ja paremtas judėjimas yra labai artimi „Veikmės“ įmonių veiklai. Savo projektais, statybos darbais, pastatais ir jų eksploatavimo ypatumais „Veikmė“ siekia prisidėti prie pastatų tvarumo bei tvarios statybos judėjimo. „Veikmės“ grupės įmonės ypatingą dėmesį skiria pastatų energiniam naudingumui ir energiškai efektyvių pastatų projektavimo bei statybos technologijų taikymui. „Veikmės projektai“ 2008 metais suprojektavo pirmąjį lietuvišką pasyvų namą, o „Veikmės statyba“ tokį namą pastatė. Šis pirmasis lietuviškas pasyvus namas buvo įvertintas Lietuvos metų gaminio aukso medaliu. Vėliau „Veikmė“ individualių pasyvių namų statybas išplėtojo iki atskiro pasyvių namų kvartalo, o pažangias technologijas pradėjo taikyti ir daugiabutėje, ir visuomeninės paskirties pastatų statyboje.

2015 metais „Veikmė“ pastatė pirmą sandariausią daugiabutį Lietuvoje, Vilniuje, Sugiharos gatvėje. Šio namo sandarumo rodiklis net šešis kartus viršija A klasės pastatams keliamus reikalavimus. „Taigi, kokybė, kompetencija, tvarumas ir yra tie trys banginiai, ant kurių ir stovi mūsų kompanija. Nors, ne, – suabejoja ir pats pašnekovas. – Dar 224

Vertybės vertybėmis, bet kasdienybė yra daug proziškesnė. Kaip pavyko per tiek daug metų, per visus tuos ekonomikos pakilimų ir nuosmukių ciklus išlaikyti statybinę organizaciją ir vykdyti statybos darbus be jokio sustojimo net ir tais metais, kai statybinės organizacijos bankrutavo viena po kitos? „Buvome atsargūs, – sako K. Maksimavičius. – Maksimalus pelnas niekada nebuvo mūsų tikslas.

Nuosekliai ir kantriai dirbome taip, kaip buvome išmokyti. Nė vienos dienos per tuos 60 kompanijos veiklos metų nebuvome sustabdę savo gamybos, – nei per taip vadinamą Rusijos krizę, nei per neseniai ištikusią.“ Net ir sunkiausiais laikais, tarkime, statybinių medžiagų deficito arba blokados ir degalų krizės laikais „Veikmės“ strategams pavykdavo įveikti iššūkius, išlaviruoti ir nesustoti. Kaip vieną rizikingiausių veiklos etapų K. Maksimavičius prisimena „Veikmė M“ projektą Maskvoje. „Apie 1994-1997 metus turėjome licenciją užsiimti statybine veikla Rusijoje, įsteigėme Maskvoje įmonę ir ėmėmės objektų. Statėme ir visuomeninės paskirties pastatų, ir garsiojo „Gostynyj Dvor“ fasadą remontavome netoli Kremliaus. Vienu metu „Veikmė M“ dirbo apie 50 statybininkų iš Lietuvos, – pasakoja „Veikmės“ vadovas K. Maksimavičius.

– Tuomet išties teko susidurti su tam tikra specifika, korupcija ir net kriminaliniu pasauliu. Šeima iš namų Vilniuje į Maskvą išlydėdavo nerimaudama.

Dabar tai prisimenu su šypsena, o tuomet buvo tikrai nejuokinga.“ Bet sunkumai sunkumais. Visus juos galima įveikti, tik reikia nenuleisti rankų. „Tai tik iššūkiai, kurie suteikia statybinei veiklai veržlumo, dinamikos. Man asmeniškai sunkiausia – ne tos ekonominės krizės ar kažkokie finansiniai praradimai, bet nepelnyta kritika ir intrigos, kai ku-

KĘSTUTIS MAKSIMAVIČIUS

„Veikmės miško namai“ – sandariausias daugiabutis

rie nors statybos objektai atsiduria politinių intrigų sūkuryje“, – sako K. Maksimavičius.

Apsisprendė nenukrypti nuo kurso Paprašytas išskirti reikšmingiausią, sėkmingiausią „Veikmės“ pasiekimą, įvardinti darbą, kuriuo galima didžiuotis ir pateikti kaip ypatingos sėkmės pavyzdį, K. Maksimavičius susimąsto: „Negalėčiau išskirti kažkokio vieno objekto. Nei 1977 metais suprojektuoto ir vėliau pastatyto pirmojo Baltijos šalyse dangoraižio – 22 aukštų ir daugiau kaip 80 metrų aukščio viešbučio „Lietuva“, kuris anuomet buvo aukščiausias pastatas ne tik Vilniaus mieste bet ir visose Baltijos šalyse. Nei tų sausio 13-osios barikadų, kurias mūsų vyrai surentė aplink Seimo rūmus.

Nei pirmojo pasyvaus namo, nei kokio kito objekto.

Per visus savo veiklos metus „Veikmė“ yra pastačiusi daugiau kaip 1,5 milijono kvadratinių metrų bendrojo ploto pastatų, ištisus sostinės kvartalus – Antakalnio, Šeškinės, Šiaurės miestelio. Vieno projekto, ar vieno objekto tikrai nenorėčiau išskirti.

Mano įsitikinimu, reikšmingiausias ir svarbiausias mūsų žingsnis, kuriuo galima išties didžiuotis, buvo sprendimas nekeisti savo veiklos pobūdžio, išlaikyti stuburą ir nesiblaškyti net ir pačiais sudėtingiausiais momentais, net ir tuomet, kai būdavo labai viliojančių, itin patrauklių pasiūlymų.“

Apsisprendimas nenukrypti nuo pasirinkto kelio, pasak K. Maksimavičiaus, ir yra pats reikšmingiausias, svarbiausias dalykas, tai yra tai, kas išties sukuria didžiausią vertę kompanijai.

Atsakomybė svarbiausia Statybinė veikla K. Maksimavičių žavi savo dinamiškumu ir veržlumu. „Visą laiką esi judėjime, visą laiką pokyčių sūkuryje. Judi nuo vieno objekto prie kito, nuo mokyklos – prie ligoninės, nuo gyvenamojo namo – prie biuro ir taip toliau, ir panašiai. Kiekvieną inžinierių tai žavėtų“, – sako „Veikmės“ vadovas K. Maksimavičius.

Valdybos pirmininką žavi darbas ne kabinete, bet su žmonėmis, objektuose, nuolatinis bendravimas. Dėl to jis asmeniškai pažįsta, paties žodžiais, daugelį savo darbuotoujų, statybininką. Kadrų kaita „Veikmės“ įmonėse labai menka. „Kita vertus, sunkesnę profesiją, negu yra statybininko, turbūt būtų labai sunku ir surasti. Tai labai atsakingas užsiėmimas. Atsakomybė mūsų veikloje yra vienas svarbiausių dalykų. Jei nėra atsakomybės, tai nebus ir kokybės“, – pabrėžia pašnekovas, UAB „Veikmė“ valdybos pirmininkas Kęstutis Maksimavičius.

225

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Julius Meškauskas Kūrybingumas verslui tiesiog būtinas „Paroc“ Centrinės Europos pardavimų vadovą Julių Meškauską galima nedvejojant pavadinti žmogumi, kuris savo gyvenime nebijojo surizikuoti. Kaip kitaip galima pavadinti žmogų, kuris pačioje Lietuvos Nepriklausomybės aušroje ryžosi vadovauti niekam nežinomai įmonei, gaminančiai mažai kam žinomą produktą? Žinoma, rizika pasiteisino.

226

JULIUS MEŠKAUSKAS

Izoliacinių medžiagų, pastatų šiltinimo ir energijos taupymo naudą bei svarbą Lietuvai, kuri perka energijos išteklius užsienyje, ne kartą teko aiškinti ir valdžios atstovams

J.

Meškauskas pasakoja į verslą ėjęs pamažu.

Vaikystėje jis net nelabai ir galvojo apie statybas. Ilgokai norėjo būti miškininku. Vėliau motina ragino tapti gydytoju. Tačiau jis, turbūt įkvėptas tėvo, nutarė pasirinkti statybų inžinieriaus kelią. Paskutinioji sovietmečio atkarpa jau praėjo jam dirbant dėstytoju, o pirmaisiais Nepriklausomybės metais jis žengė ir į verslą. „Tais laikais turėjau ir savo verslą. Jis buvo susietas su mokslo tyrimais. Buvo daug pramoninių pastatų, kuriuos reikėjo renovuoti. Aš ieškojau sprendimų, kaip tai geriausiai padaryti. Toks buvo pirmasis praktiškas prisilietimas prie verslo. Apie pora metų dirbome visoje Lietuvoje, ruošėme renovacijos projektus“, – pasakojo pašnekovas.

Visgi ta veikla atrodė kažkokia laikina. Gyvenimas pasikeitė 1993 m. laikraštyje pamačius labai įdomų skelbimą. „Laikai buvo tokie neapibrėžti, o ir aš pats buvau viena koja versle, o kita – universitete.

Tame skelbime buvo rašoma, kad direktoriaus ieško suomių įmonė, kuri vysto akmens vatos gamybos verslą. Tuo metu „Paroc“ Lietuvoje visiškai nieko neturėjo. Vyko tik derybos su tuometiniu „Silikatu“ dėl bendros įmonės steigimo. Aišku, įmonę visada galima įkurti, bet produktui pardavinėti reikia ir rinkos“, – kalbėjo J. Meškauskas. Šiandien „Paroc“ vardas Lietuvoje labai gerai žinomas, bet anuomet taip tikrai nebuvo. Įmonės veiklos pradžia buvo itin kukli. „Kaip šiandien prisimenu, 1993 m. balandžio 1 d. buvo pirmoji mano darbo diena. Aš – įmonės direktorius. Gavome 10 000 dolerių įstatinį kapitalą ir užduotį pardavinėti Suomijoje gaminamą akmens vatą. Už tuo pinigus nupirkau

baldus biurui ir viskas. Pradėjome galvoti, kaip čia dirbti“, – prisimena pašnekovas.

Pačioje pradžioje jis tiesiog ėjo per savo senus pažįstamus. Sakydavo, kad štai vis tiek statote, o pastatus reikia apšiltinti. Tuo metu visi naudojo nelabai kokybišką silikatinę vatą, o jis siūlė daug kokybiškesnę alternatyvą, tiesa, gerokai brangesnę. Tačiau vis tiek pavyko įtikinti vieną, antrą. Tada jų sėkmę pamatė kiti. Taip atėjo šioks toks susidomėjimas.

Suomiai išmokė dirbti vakarietiškai Kaip vyko darbo pokalbis su didelės, bet visgi nežinomos, įmonės iš Suomijos vadovu? Kaip jam pavyko įtikinti p. Julių, kad rizikuoti visgi verta? „Per pirmąjį pokalbį daugiausia kalbėjome apie įmonę, apie produktą ir kam jis reikalingas. Reikia atsiminti, kad tais laikais namo šiluminės savybės nelabai būdavo akcentuojamos. Buvo svarbu, kad jis tvirtai stovėtų, o kad šiluma pro sienas neitų, jau nebuvo taip svarbu. Tačiau mane įtikino. Man tiesiog priminė, kad Lietuva neturi naftos, yra energetiškai labai priklausoma. Jeigu žmogus perka kurą, tai iš esmės atiduoda pinigus kitai šaliai. Jeigu sutaupytum pusę tų pinigų, tai galėtum juos išleisti čia, Lietuvoje. Žodžiu, būta netgi tokio patriotinio intereso“, – neslepia „Paroc“ Centrinės Europos pardavimų vadovas.

Jis sako visiškai atvirai: suomiai labai greitai parodė, kaip yra dirbama. Jie į Lietuvą atėjo aiškiai įsivaizduodami, kaip kurti efektyvų pardavimų tinklą. Šiuo metu „Paroc“ pardavimų skyriuje tedirba keturi žmonės. O pardavimų – labai daug. Lietuvos bendrovė realizuoja tiek pat akmens vatos, kiek kar227

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

tu ir latviai su estais. Tai pasiekti leidžia ištobulintas pristatymo tinklas. Ir to lietuvius išmokė suomiai. „Mes nuo pat pradžių pardavinėjome ne atskirą produktą, o visą sprendimų paketą. Svarbiau už viską buvo kokybė. Šio principo laikėmės kategoriškai. Atsimenu, pačioje mūsų veiklos pradžioje vyko Vilniaus Kongresų rūmų stogo rekonstrukcija. Statybos tęsėsi kelerius metus, tad dar nebaigus įrengti viso pastato, stogas pradėjo leisti vandenį tiek dėl netinkamo įrengimo, tiek ir dėl netinkamo techninio sprendimo.

Statybininkai kreipėsi į „Paroc“, prašydami parduoti universalias vatos plokštes, tikėdamiesi ant jų įrengti prilydomą ritininę dangą. Kadangi plokščiųjų stogų plokštės yra brangesnės – jie tikėjosi sutaupyti. Tačiau taip įrengti plokščią stogą yra neįmanoma, nes stogų plokštės turi būti laikančios apkrovas. Todėl mes ir atsisakėme parduoti. Juk bus blogai. Mano viršininkas suomis, išgirdęs šią istoriją, mane tik pagyrė. Jis man yra pasakęs: jeigu srovė teka netinkama kryptimi, turi eiti prieš ją“, – kalbėjo J. Meškauskas.

Mąstė panašiai Nuo pačių pradžių suomiai Lietuvos skyriui suteikė pakankamai daug laisvės. Jie visada buvo pasirengę patarti, bet taip pat leido ir dirbti savarankiškai. Vienas iš pagrindinių darbų tada dar buvo ir pačios organizacijos ugdymas. Pašnekovas džiaugiasi, kad jam teko galimybė parinkti beveik visus darbuotojus, ir su jais labai pasisekė. Tai – žmonės, kurie myli savo darbą ir supranta, kad jis atneša naudos. Visi jie buvo jeigu ne avantiūristai, tai tikrai bent jau idealistai. „Sakyčiau, kad taip ir buvo. Aš tuos metus pavadinčiau Laukiniais Rytais. Amerikoje buvo Laukiniai Vakarai, o mes gyvenome Laukiniuose Rytuose. Taigi buvo lyg kokie atradėjai. Aš visada kreipiau dėmesį į tai, kaip žmogus prisistato. Man svarbu žmogaus motyvacija, asmeninės savybės ir užsidegimas. Tam tikra sportinė gyslelė. Nesvarbu, kad gal profesinių žinių kartais šiek tiek trūksta. Viso to galima išmokti“, – įsitikinęs J. Meškauskas.

Jis sako, kad tuomet, dešimto dešimtmečio viduryje, visas „Paroc“ kolektyvas mąstė panašiai. „Norėjome nugalėti. Taip pat labai svarbus buvo ir sąžiningumas. Per visus šiuos darbo metus buvo tik keli žmonės, kurie nepritapo prie mūsų. Kai kolektyvas turi aiškias vertybes, jis pritraukia atitinkamus žmones. Žmones 228

„Paroc“ kompanija ir jos gaminiai Lietuvoje pelnė ne vieną apdovanojimą

dirbti galima paskatinti dviem būdais: uždegant ugnį arba širdyje, arba po padais. Tarp šitų dalykų turi būti labai gera pusiausvyra. Nesakau, kad neturi būti tam tikrų disciplinos priemonių, bet jeigu nebus ugnies širdyje, joks padų kaitinimas nepadės. Mums kažkaip tą pusiausvyrą pavyko pasiekti“, – džiaugiasi „Paroc“ Centrinės Europos pardavimų vadovas.

Apie sumuštinius autobusuose ir jų svarbą Tada, pačioje veiklos pradžioje, vienas iš pagrindinių „Paroc“ darbų buvo bendravimas su architektais. Jis davė labai daug. „Atsimenu, mūsų gamyklos atidaryme dalyvavo ir Algirdas Kaušpėdas. Mes juokaujame, kad Lietuva yra pusbrolių kraštas. Taip jau yra, kad visi iniciatyvūs žmonės bent šiek tiek pažįsta vieni kitus. Atsimenu laikus, kai ir į parodas kartu su architektais važinėdavome. Susėdi į autobusą, sumuštinius valgai ir kalbiesi“, – prisiminė J. Meškauskas.

Tada autobusai riedėdavo į ir dabar Suomijoje tebevykstančias labai įdomias parodas, per kurias pastatomas vos ne mažytis miestelis. Namai juose praktiškai tinkami gyventi, bet maždaug mėnesį žmonės gali laisvai vaikščioti po juos, apžiūrėti architektūrinius, funkcinius sprendimus. Tokios išvykos labai prisidėjo prie akiračio plėtimo. „Per šiuos metus labai pasikeitė mūsų mąstymas.

Aš tai patyriau labai tiesiogiai. Štai, atsimenu, tais metais stačiausi namą. Didelio ploto, nes tuo metu

JULIUS MEŠKAUSKAS

Vilniaus Greitosios pagalbos ligoninės šiltinimas „Paroc“ akmens vata 2016 m.

tokia mada buvo. Dabar viskas jau visai kitaip, visai kitokia – funkcionalesnė – kultūra. Žmonės jau puikiai supranta, kad dideli namai visai nereikalingi“, – sakė pašnekovas.

Suomiškas lėtumas mums praverstų Ir vis dėlto mokytis mums dar tikrai yra ko. Pažanga, kurią padarėme, yra didelė, bet Šiaurės šalis mums dar vytis ir vytis. „Ko mums dar nepavyko pasiekti, tai supratimo, kas yra išmintinga investicija. Yra toks posakis, kad neturtingas moka du kartus. Jis labai teisingas, bet mes jo niekaip nesuprantam. Mums per dažnai rūpi padaryti kuo pigiau. Taip, dabar padarysi pigiai, bet po dešimties metų vėl reikės viską perdaryti iš naujo. Suomiai, švedai, vokiečiai orientuojasi į ilgalaikę naudą. Jie naudoja tik geras medžiagas“, – konstatuoja „Paroc“ Centrinės Europos pardavimų vadovas.

Kitas dalykas, kurio trūksta, yra planavimas. Ponas Julius sako matęs daugybę projektų, kurie strigo.

Statyba prasideda, tada paaiškėja, kad to projekto nelabai kam reikia, ir viskas sustoja. Mums reikia prisiminti tą posakį „Devynis kartus pamatuok, o dešimtą pjauk“. Gal ir pasijuokiame iš to, kad suomiai viską lėtai daro. Tačiau iš to greičio dažnai pasiklysti. Suomiai suplanuoja ir tik tada veikia. Ir to plano laikosi preciziškai. Nuo grafiko ten beveik niekas neatsilieka ir skrupulingai laikosi savo žodžio.

„Mums visur reikia parašo ir antspaudo. Ten užtenka žodžio. Sutarti kažką galima ir telefonu. Mes to padaryti negalime. Reikia bent jau patvirtinimų elektroniniu paštu. Tačiau ir tai jau patobulinimas!

Anksčiau reikėjo išsamių sutarčių, kad į teismą turėtum ką nusinešti. Suomijoje yra taip – vieną kartą apgausi – daugiau tavimi niekas nepasitikės. Aišku, situacija gerėja, bet dar reikia tobulėti“, – įsitikinęs J. Meškauskas.

Verslas – tai kūryba „Paroc“ Centrinės Europos pardavimų vadovas sako, kad save laiko ir kūrėju. Juk verslas ir yra kūryba. „Kūryba yra netgi gamyboje. Viena iš mūsų esminių vertybių yra inovacijos. Taigi tai yra įdiegta pačioje įmonės kultūroje. Kūrybingumas verslui tiesiog būtinas, nes priešingu atveju jam ir žmonių nereikėtų – užtektų mašinų, kurios atliktų užduotis.

Ką versle reiškia kūrybiškumas? Kūrybingumas atsiskleidžia suradus kitokį posūkį“, – teigia jis. Žmogus ne viską gali pats sukurti, bet juk tam mums ir duotos akys. Kažką pasiekia tie, kurie mato ir supranta. „Galime matyti gerus pavyzdžius ir mokytis. Iš vienur galime paimti darbo kultūrą, iš kitur naujus sprendimus. Tada tai prisitaikyti sau. Tai irgi kūryba. Retas yra išradėjas ar atradėjas. Tačiau surinkti tai, kas geriausia, irgi reikia mokėti“, – sakė J. Meškauskas.

229

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Antanas Minkevičius Mano credo – sąžiningas verslas Buvęs ilgametis bendros Lietuvos ir Čekijos UAB „Grinduva“ vadovas Antanas Minkevičius tik 2014 m. pavasarį verslo vairalazdę perleido anūkui. Lyg ir norėtų ilsėtis, auginti bites, tačiau pareiga, atsakomybė neleidžia atitrūkti nuo darbų. „Jaunimui dar reikia padėti, kad nesužlugdytų svarbių mūsų pradėtų projektų“, – tikina penkiasdešimties metų statybininko stažą turintis A. Minkevičius.

230

ANTANAS MINKEVIČIUS

„Ryanair“ orlaivių angaras

P

er 18 veiklos metų Alytuje įsikūrusios įmonės specialistai įrengė grindis daugelyje svarbių objektų, tarp kurių – Ignalinos atominė elektrinė, Airijos skrydžių bendrovės „Ryanair“ orlaivių angarai Karmėlavoje, mašinų gamykla „Astra“, sunkvežimių remonto dirbtuvės Vilniuje, Šiauliuose, „Škodos“ centras Vilniuje, takai K. Dineikos parke Druskininkuose, prekybos centrai, ūkininkų ūkių objektai. Vien 2015 m. įrengta ir atnaujinta apie 120 tūkst. kv. metrų poliuretaninių, epoksidinių, poliuretancementinių, glaistyto betono grindų, o investicijos į gamybą ir plėtrą siekė 50 tūkst. eurų.

Ėmėsi verslo su čekais

somybės atkūrimas, šalyje statybos sustojo. „Griuvo“ Statybos trestas, tad nori nenori teko galvoti, kuo būtų galima užsiimti, – prisimena A. Minkevičius, pripažindamas, kad jei ne „revoliucija“, tai apie savo verslą net nebūtų pagalvojęs. – Kai prasidėjo Lietuvos ūkio blokada, tai turėdamas ryšių su Čerepoveco (Rusijos Vologdos sritis) metalurgijos kombinatu, vežiau iš ten metalą, armatūrą.“ „Metalisto“ – taip vadinti verslininkai, kurie pigiai pirkdavo metalą Rusijoje, o gerokai brangiau parduodavo Vakarams – įdirbis leido įkurti bendrą įmonę su rusais. Pastatyti kultūros namai Čerepovece, kas dvi savaites įveikiant 1300 kilometrų pirmyn ir atgal.

Dar 1964 m. baigęs Kauno politechnikos institutą, statybos fakultetą, A. Minkevičius gavo paskyrimą į Alytaus statybų testą. Dirbo gamybos meistru, nuo 1971 m. pradėjo vadovauti Penktajai statybos valdybai, kuri statė anuo metu žinomus surenkamus namus, vadintus „alytnamiais“. „Turėjau 500 žmonių, statėme naują namų statybos kombinatą, vėliau buvau paskirtas Statybos tresto vyriausiuoju inžinieriumi, – savo ilgametės statybininko karjeros pradžią prisiminė A. Minkevičius. – Šias pareigas ėjau beveik 20 metų.“

„Kaip visi „metalistai“, uždirbau kažkokį pradinį kapitalą, o tada visai atsitiktinai vienoje parodoje susitikau su dabartiniais mano verslo partneriais čekais, kurie pasiūlė pradėti naują verslą – pramoninių grindų klojimą, – juokiasi A. Minkevičius, prisiminęs savo kelią nuo aukšto valstybinės įmonės viršininko iki privataus verslininko. – O ir santykiai su rusais nutrūko, kai atsirado valstybės sienos. Be to, ir vadinamieji „berniukai“ pradėjo manimi domėtis, kai pradėjau valdyti didelius metalo kiekius.“

Kai Lietuvoje, kaip sako A. Minkevičiaus, prasidėjo „revoliucija“, t. y. tautinis Atgimimas bei Nepriklau-

Teko važiuoti mėnesiui į Čekiją mokytis naujos profesijos, vėliau dar tobulintis Vokietijoje. „Beje, tą 231

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

mėnesį dirbau ir paprastu juodadarbiu, mokydamasis lieti betonines grindis“, – pamena A. Minkevičius. Šios pamokos lėmė, kad 1997 m. birželį buvo įkurta bendra Lietuvos-Čekijos UAB „Grinduva“. „Iš pradžių pačiam teko dirbti darbininku, nors ir direktoriumi buvau, mokyti kitus, – privataus verslo pradžią su šypsena prisimena A. Minkevičius. – Tiesa, čekai galvojo, kad gal esu „biskutuką“ per senas, jie norėjo jaunesnio vadovo. Ir pats tuo metu galvojau, kad ilgai nedirbsiu, kokius penkerius metus, o tada eisiu į pensiją.“ Visgi „Grinduvoje“ atidirbo gerus 17 m., kol pasitraukė iš direktoriaus posto, – su bendru 50 m. darbo statybose stažu. „Partneriai prašė padirbėti dar ilgėliau. Ir amžius jau nebetrukdo“, – juokiasi A. Minkevičius, įmonėje likęs dirbti konsultantu.

Turi savo vertybių sistemą Visi „Grinduvos“ rodikliai iki didžiosios krizės tik kilo. „Visada dirbome pelningai. Buvo labai maža žmonių kaita“, – didžiuodamasis tvirtina A. Minkevičius. Įmonę, kurioje dirba tik keliolika žmonių, per visą jos gyvavimo istoriją paliko trys keturi žmonės. „Žmonės gali uždirbti ir mažoje įmonėje“, – tikina buvęs „Grinduvos“ vadovas.

Kaip nutiko, jog ši nedidelė Dzūkijos įmonė per krizę ne tik neprarado darbininkų, bet ir sugebėjo pasiekti, kad algos jiems nevėluotų, išvengti „vokelių“? „Kokie „vokeliai“?! Kam tie „vokeliai“, jei pas mus žmonės gauna nuo 4 iki 5 tūkstančių? Atėję į įmonę, žmonės neturėjo nei automobilių, nei butų, o dabar prie mūsų centrinio biuro jau pilna aikštelė automobilių, o ir gyventi jau visi turi kur, – kalba A. Minkevičius. – Apskritai gyvename kaip viena šeima. Aš juos visus myliu. Kartais pabaru, kartais paglostau. Visko reikia, bet gyvename be didelių pykčių.“ Sutarimas lėmė, kad „Grinduva“ per visą gyvavimo laikotarpį nėra nė dienos pavėlavusi įvykdyti užsakymų. „Nesame vėlavę nei mokesčius mokėdami, nei atsiskaitydami su darbininkais, – pagrįstai didžiuojasi A. Minkevičius. – Mano tikslas visada buvo, kad užsakovas, kuris moka pinigus, būtų patenkintas. Per krizę, žinoma, buvo sumažėję darbų apimtys, šiek tiek sumažėjo atlyginimai, tačiau „lašinukų“ buvome užsiauginę iš anksčiau, tad mokėdavome 232

žmonėms taip, kad jie nejaustų žiemos sunkumų, kai reikia mokėti už šildymą. Mes nė vieno nepaleidome nei nemokamų, nei mokamų atostogų. Rasdavome darbų ir per krizę.“ „Grinduva“ Alytaus apskrityje pirmauja pagal įvairius rodiklius – sumokėtų mokesčių, darbo užmokesčio. „Esame nedidelė įmonė. Kai kuriems tenka priminti ir tai, kad pas mus įmonėje daug uždirbama, bet ir daug dirbama“, – pripažįsta A. Minkevičius.

Apie įmonių konkurenciją jis turi savo nuomonę – laimėti reikia sąžiningai. A. Minkevičius mena kai kurias lenkų firmas, kurios bandė dempinguoti kainas, tačiau užsakovai labai greitai suprato, kad pigus ir greitas darbas dažniausiai atsisuka antru lazdos galu – kokybės trūkumu. „Grinduvos“ žmonėms yra tekę taisyti ne vieną dingusių „pigiųjų“ firmų broką. Šias vertybes, kaip ir vadovo pareigas, p. Minkevičius perdavė ir savo anūkui Tomui Vailioniui. „Mums nesvarbu, ar užsakymas didelis, ar mažas. Kartais mums paskambina ir klausia, ar važiuosime 100 kv. metrų grindų įrengti. Aš atsakau, kad važiuosime, nes jei mes šiandien atsisakysime, rytoj, kai tas klientas turės 10 tūkst. kv. metrų užsakymą, jis pasiūlys atlikti darbus ne mums, o tiems, kurie padarė tą šimtą. Todėl mums svarbūs visi, nepriklausomai nuo darbų apimties, – sako T. Vailionis. – Gal tai, kad nereikšmingų klientų mums nėra, ir lemia sėkmę.“

Mokosi iš kolegų, klausia mokslininkų Vienas iš didžiausių projektų, kuriais didžiuojasi „Grinduvos“ žmonės, – Vilniaus viešojo logistikos centro intermodalinio terminalo statyba. Bendrovė Vaidotų terminale įrengė monolitines gelžbetonines aikšteles, kurių apimtis – net 36 tūkst. kv. metrų.

Jūriniai geležinkelio konteineriai, atgabenti iš Europos, tiltiniu kranu iškraunami iš traukinių, sandėliuojami šiose aikštelėse, iš kurių vežami į rytus. Todėl aikštelių danga turi atlaikyti iki 100 tonų svorio. Įrengdama aikšteles, „Grinduva“ naudojo hidrotechninį C40/50 betoną, papildomus užpildus, betonas taip pat buvo armuojamas dviem tinklais.

Objekte buvo panaudota apie 800 tonų armatūros.

Analogiškos dangos, pasak A. Minkevičiaus, Lietuvoje nėra. Todėl alytiškiai važiavo patirties semtis į užsienį, bendradarbiavo su VGTU Gelžbetonio ka-

ANTANAS MINKEVIČIUS

Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras

tedra, kurios specialistai teikė pasiūlymus, patarinėjo, kaip betonuoti.

Parengiamiesiems darbams „Grinduva“ skyrė pusmetį. Dirbo ir sykiu su Kauno „Pramprojekto“ projektuotojais, – sujungė, pasak A. Minkevičiaus, patirtį ir protą. Dirbant kartu buvo parengtas techninis projektas. „Grinduva“ pagal STR dangai teikia 5 m. garantiją, tačiau A. Minkevičius mano, kad remonto dangai nereikės bent 12 metų. Lietuvoje, įrengiant lauko aikšteles, pirmą kartą panaudotas tokio didelio stiprio betonas. Tačiau užsienio patirtis, naudojant analogiškai įrengtas aikšteles, leidžia teigti, kad Vaidotų terminalo aikštelės dangos bus patvarios.

Kaip sakė A. Minkevičius, konkursą padėjo laimėti tai, kad jų bendrovė šioje srityje yra viena ilgiausiai dirbančių Lietuvos rinkoje, o generalinis rangovas UAB „Fegda“ jau seniau žino šią bendrovę ir jos darbų kokybę.

Konkursą „Grinduva“ laimėjo ne dėl mažiausios kainos, o kaip profesionaliausia iš jame dalyvavusių bendrovių. Kalbėdamas apie kainą, pagal kurią laimėjo objektą, A. Minkevičius pažymėjo, kad jų pasiūlyta kaina nebuvo maža, tačiau darbai ir technologijos yra jos verti.

Vadovas liko konsultuoti Kai 2014 m. birželį A. Minkevičiui suėjo 75-eri, vadovavimą verslui jis perdavė savo anūkui – Tomas Vailionis tapo bendrovės direktoriumi. „Mano tėvas statybininkas. Beje, vienas dvarininkas suteikė jam garbę ant vieno pastato pamato palikti rankos antspaudą – kaip kokybės įrodymą“, – genetinius statybininko ypatumus atskleidžia A. Minkevičius. Statybininkas ir jo brolis. O vienintelis sūnus, kaip sako A. Minkevičius, „deja, ne“. Pasuko į mediciną. O paskui pasimėgaudamas priduria: „Bet vėliau grįžo į statybą.“ Anūkas Tomas, vasaromis dirbęs pas senelį, pabaigęs Vilniaus Gedimino technikos universitetą, atėjo dirbti į „Grinduvą“. Nors akcininkai jauną vaikiną paskyrė direktoriumi, A. Minkevičius liko šalia – konsultantu. Vertybės, kurių viena – begalinė atsakomybė prieš užsakovus, – neleidžia ramiai gyventi vien sau. „Mano pagrindinis credo – verslas turi būti sąžiningas. Net sūnus kartais sako: „Numirs tėvas, numirs mūsų šeimoje sąžinė“, – pusiau su liūdesiu, pusiau ironiškai kalba A. Minkevičius. Jo žodžiais, be sąžinės gali labai greitai prieiti liepto galą.

233

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Klemensas Mitrulevičius Svarbiausia – gera atmosfera įmonėje Įmonės „Montuotojas“ Alytaus padalinio direktorius Klemensas Mitrulevičius matė visko: pramonės bumą sovietmečiu, pereinamojo laikotarpio sumaištį, pirmųjų Nepriklausomybės metų sunkumus, nekilnojamojo turto burbulo pūtimąsi ir jo sprogimą. Per keturis dešimtmečius darbo toje pačioje įmonėje keitėsi daugybė dalykų. Išliko tik viena konstanta – K. Mitrulevičiaus meilė savo darbui.

234

KLEMENSAS MITRULEVIČIUS

Medienos drožlių plokščių gamykla Kazlų Rūdoje

P

ašnekovas labai gerai atsimena, kaip atsidūrė statybų pasaulyje. Tai buvo aštunto dešimtmečio pradžia, kai jo gimtasis Alytus išgyveno transformacijos laikotarpį. „Tai buvo 1972 metai.

Tuo metu Alytuje buvo statybų pakilimas. Viena po kitos buvo statomos pramonės gamyklos. Matydamas visa tai, kas jau buvo ir kas turėjo tuoj būti, apsilankiau pas vieną pažįstamą mechaniką ir paprašiau darbo“, – prisimena jis.

Toje statomoje pramonės gamykloje jis ir pradėjo darbuotis inžinieriumi. Apie konkrečią montavimo specializaciją dar nebuvo jokios minties. Viskas pasikeitė, kai gamykloje imti montuoti metalo įrenginiai. „Vienos montavimo tresto darbų aikštelės vadovas mane sudomino montavimo darbais. Jis man ir davė tą pradinę paskatą. Priėmiau tą išbandymą ir pajaučiau, kad net ir naujai pastatytoje ir švarioje gamykloje nesinori pasilikti“, – pasakojo „Montuotojo“ Alytaus padalinio direktorius.

Montavimo darbai jį pavergė savo iššūkiais. Pašnekovas norėjo savotiškų nuotykių, galimybės pamatyti ir patirti kažką įdomesnio. „Čia visada buvo kažkas naujo. Nebuvo nieko pastovaus, rutiniško.

Man patikdavo viską daryti nuo nulio. Įsigilinti į

naują projektą, galvoti, kaip jį įgyvendinti. Per visus šiuos metus nebuvo net minties ieškotis kitokio darbo. Pavyko čia surasti save“, – džiaugėsi K. Mitrulevičius.

Atsakomybės niekada nebijojo Pašnekovas sako, kad pačios smagiausios patirtys būna tuomet, kai užsakovas kreipiasi prašydamas atlikti itin sunkią užduotį. Tada atsiranda galimybė panaudoti visas savo sukauptas žinias, taip pat išmokti dar daugiau. „Tikrai taip, sakyčiau, kad gal čia net pati įdomiausia darbo dalis. Tokie projektai, per kuriuos tenka daryti tai, ko dar niekada nedarei, labiausiai ir įsimena. Atsimenu, kai kažkada teko montuoti mazuto talpyklas katilinei. Ruošinys svėrė 50 tonų. O tuo metu pats galingiausias kranas galėjo pakelti tik 25 tonas. Visas tas kėlimo procesas labai įsiminė. Tai darbai, kuriuose labai norisi dalyvauti“, – kalbėjo jis.

Taip, tokie sudėtingi projektai labai įpareigoja.

Jie kainuoja milžiniškus pinigus. Tačiau p. Klemensas sako, kad atsakomybės prisiimti niekada nebijojo. „Man patinka atsakomybė. Niekada neturėjau 235

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

pakankamai nelengvas. Tuo metu dirbau vyriausiuoju inžinieriumi. Buvęs direktorius pakeitė veiklą. Dalis gamybininkų irgi iš anksto ruošėsi virsmui ir išėjo kartu su ne pačiais blogiausiais darbuotojais.

Tačiau mes nutarėme išlikti. Kartu su darbuotojais nutarėme eiti tolyn“, – prisimena „Montuotojo“ Alytaus padalinio direktorius.

Skulptūra „Žiedas“ Alytuje

minčių, kad čia man geriau į šalį pasitraukti, pasižiūrėsiu iš šono. Man įdomu būti įvykių centre. Tada jaučiuosi geriausiai. Neseniai dirbome prie vieno projekto Klaipėdoje ir darbuotojai paprašė mano pagalbos organizuojant procesą. Buvo labai smagu, nes galėjau vėl tiesiogiai sudalyvauti procese, įsitikinti, kad dar kažką sugebu“, – teigia jis.

Kaip sako pats K. Mitrulevičius, šiandien vienas pagrindinių jo darbų – kuo labiau palaikyti jaunimą. Esant reikalui, paskatinti jį morališkai. Norisi, kad ir jaunimas ryžtųsi daryti kažką ambicingo. Sėkmė juk yra ne vien tobulai atliktas darbas. Svarbus ryžtas pabandyti. Tokio noro jokiu būdu negalima stabdyti. Kaip tik atvirkščiai, net ir šiek tiek nusvilus, reikia pagirti, paskatinti, nes antraip kitą kartą nebebus jokio noro kažką daryti, surizikuoti. Gerus nuo vidutinių skiria gebėjimas ne verkti dėl savo klaidų, bet pasimokyti iš jų.

Sunki verslo pradžia Be abejo, pats problemiškiausias laikotarpis pašnekovo karjeroje buvo dešimto dešimtmečio pradžia.

Sovietų Sąjunga sugriuvo, pasikeitė ne tik politinė santvarka, bet ir ekonominė aplinka. „Žinoma, pasikeitimų laikotarpis tikrai nepamirštamas, nes buvo 236

Nutarti eiti tolyn yra viena, bet iš tikrųjų tai daryti – jau visai kas kita. Pirmieji metai kapitalistinėje aplinkoje buvo labai keblūs. Teko įveikti labai proziškus rūpesčius. „Tuo metu net nuosavo turto neturėjome. Dalį patalpų nuomojomės vienur, kitą dalį kitur. Likome be patalpų, be kiemo. Prisiglausdavome vis kitose draugiškų organizacijų patalpose.

Tik vėliau pavyko gauti šiokias tokias patalpas. Taigi tokia buvo pradžia. Tuo pačiu metu vyko ir diskusijos čia, Vilniuje, ar verta pasilikti bendroje „Montuotojo“ įmonėje. Daug kitų miestų skyrių atsiskyrė, bet nutarėme pasilikti“, – teigė K. Mitrulevičius.

Pirmieji keli naujai suformuotos įmonės metai praėjo tiesiog grumiantis dėl išlikimo. Atsilaikyti buvo sunku, bet pavyko. „Išlikę prisiminimai, kai iš pirmųjų konkursų išeidavai visas šlapias lyg po egzamino. Situacija juk būdavo tokia, kad arba laimi tą konkursą ir gali egzistuoti, arba nebeturi perspektyvų išlikti. Tie konkursai, kurių tada buvo labai nedaug, būdavo tikrų tikriausias gyvybės arba mirties klausimas. Tuo metu juk ūkis liovėsi ne tik augti, bet ir egzistuoti. Visi gyveno šia diena“, – prisimena pašnekovas.

Neprarado blaivaus proto Dar vienas sunkus laikotarpis užklupo atslinkus finansinei krizei. „Montuotojas“ ją pasitiko jau gerokai sustiprėjęs. Kai aplink vienas po kiti pylėsi bankrotai, įmonė tvirtai stovėjo ant kojų. „Sakyčiau, kad krizės banga mūsų veiklai nebuvo tokia baisi. Mes nebuvome tiek iškėlę savo kainų, nepasidavę tai euforijai, kuriai pasidavė butų statytojai. Jie visiškai pasileido į laukinį kapitalizmą. Mūsų 99 proc. veiklos yra susijęs su gamybos įmonėmis. Tai mums labai padėjo išlaikyti blaivią galvą. Neleidome sau dirbtinai iškilti viršun. Tuo metu darbuotojai net įtariai klausdavo, kodėl jie uždirba mažiau nei butų statytojai. Tačiau kai galiausiai krizė atėjo, mes išvengėme kritimo iš dangaus į žemę“, – džiaugėsi K. Mitrulevičius.

KLEMENSAS MITRULEVIČIUS

Automatinio suvirinimo kolona „Montuotojo“ gamybos bazėje Alytuje

Anot p. Klemenso Mitrulevičiaus, tuomet labai padėjo ir vidinė disciplina, kurios „Montuotojo“ valdyba neprarado net tada, kai aplinkiniai pasidavė kapitalizmo euforijai. „Niekada neleidome sau pagalvoti, kad mes jau labai gerai gyvename ir galime leisti sau švaistytis į kairę ir į dešinę.

Juk buvo tų vadovų, kuriems reikėjo ir prabangių mašinų, ir ąžuolinių stalų, ir pietų ne bet kokiame restorane. Mes to sau neleidome. Mes visada gyvenome iš to, ką tikrai turime, ir netgi su mintimi, kad šį bei tą reikia atsidėti ir rytdienai. Mes kažkiek prižiūrime ir vieni kitus. Tai mums leidžia nepamesti galvos. Gerai, kai yra tokia tarpusavio kontrolė“, – teigė jis.

Į darbą tebeeina su džiaugsmu Per savo ilgametę karjerą K. Mitrulevičius gavo progą padirbėti jau net su keliomis darbuotojų kartomis. Ir kai kas nors ima burbėti, kad štai naujoji, Nepriklausomoje Lietuvoje užaugusi, karta kažkokia tingi ar netikusi, jam belieka stebėtis. „Tikrai nemanau, kad nauja karta nenori dirbti. Jie ir rūpestingi, ir norintys mokytis, tobulėti. Į jaunimą aš žvelgiu labai teigiamai. Aš sutinku tik tuos jaunus žmones, kurie nori dirbti“, – sakė pašnekovas.

Ponas Klemensas sako, kad yra du būdai, kaip galima surinkti tokius žmones. „Gali imti kalbinti darbuotojus iš kitų įmonių. Tačiau mes renkamės antrąjį. Nuolatos bendraujame su Alytaus mokymo centru. Tie jaunuoliai pas mus ateina praktikos.

Taigi atsirenkame gabiausius jaunuolius ir juos ruošiame. Žinoma, tam prireikia ne vienerių metų. Tačiau taip galima atsirinkti tuos, kurie tikrai dirbs. Kai surandi tokius žmones, gali ieškoti būdų, kaip juos motyvuoti“, – teigė jis.

Paties savęs jam tikrai nereikia papildomai įkalbinėti sunkiai dirbti. Į darbą „Montuotojo“ Alytaus padalinio direktorius kiekvieną dieną vis dar eina su džiaugsmu. „Šiandien pagrindinis variklis yra gera atmosfera įmonėje. Kai jauti, kad esi reikalingas, kai net ir tokiame nelengvame darbe yra tarpusavio supratimas, kai yra daug malonaus nevarginančio bendravimo, ieškoti paskatos dirbti nebereikia.

Man tikrai nereikia verstis save keltis iš lovos. Turiu ir daugybę darbų, kuriuos noriu padaryti. Noriu pagerinti gamybos sąlygas, nupirkti ir įdiegti naują įrangą bei pamatyti šio darbo rezultatus. Kai visa tai padarysiu, gal ir pagalvosiu, ar yra dėl ko toliau stengtis. Tačiau kol kas tikrai turiu ką veikti“, – tvirtino K. Mitrulevičius.

237

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Dr. Edmundas Monstvilas Abu su tėvu buvome alkani naujovių Jie abu – Edmundai Monstvilai. Tačiau vienodi ne tik vardai ir pavardės: kaunietį mokslininką dr. Edmundą Monstvilą su 2013 m. amžinybėn išėjusiu šviesaus atminimo tėvu siejo statybos.

238

DR. EDMUNDAS MONSTVILAS

Į

šią sritį abu nėrė vos palikę mokyklos suolą.

Tiesa, tai darė skirtingai: a. a. E. Monstvilas visą savo gyvenimą buvo nuovokus inžinierius, vadovavęs statyboms visoje Lietuvoje, ilgus metus jo vardas buvo siejamas su viena seniausių Lietuvoje statybos įmonių – Statybos trestu. Tuo metu sūnus, dr. E. Monstvilas, pasuko mokslinių tyrinėjimų keliu – tapo Kauno technologijos universiteto (KTU) Architektūros ir statybos instituto Statybinės šiluminės fizikos mokslo laboratorijos vyresniuoju mokslo darbuotoju. Šis darbas tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti „sausas“. „Eksperimentuojame“, – šypteli pašnekovas, paklaustas, ką veikia laboratorijoje. Mokslininko žodžiai – tikra tiesa. Būtent šioje laboratorijoje testuojami naujausi gaminiai, vėliau į rinką ateinantys kaip pažangūs energiją tausojantys ar šilumines pastato savybes kelis kartus pagerinantys produktai. „Kaip ir aš, tėvas buvo atviras naujovėms. Pavyzdžiui, išėjęs į pensiją, būdamas maždaug 70-ies, savarankiškai išmoko naudotis kompiuteriu, įvaldė „Excel“ programą. Todėl galėjo dirbti vienos įmonės finansininku. Jį visada domino nauji dalykai. Mane taip pat“, – panašumus su pernai mirusiu tėvu įvardijo dr. E. Monstvilas.

Į mokslą kabinosi pats „Kur kas daugiau apie tėvą ir jo darbus papasakotų jo kolegos. Jam teko laimė dirbti su įvairiais savo kartos statybų srities profesionalais. Pavyzdžiui, Kauno statybos treste – su Adakru Šeštakausku (buvęs ilgametis Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas, dabar – šios asociacijos garbės prezidentas, – aut. past.)“, – pokalbį apie Anapilin iškeliavusio tėvo profesinį gyvenimą pradėjo dr. E. Monstvilas. Jo tėvui šiemet būtų suėję 92 metai.

1922 m. gimęs Žemaitijoje, netoli Medvėgalio kalno, E. Monstvilas augo įprastoje to meto aplinkoje – tėvai ūkininkavo ir su statybomis buvo susiję tiek, kiek ir kiekvienas: patys statėsi namus, tačiau senelis nebuvo šio amato žinovas.

Tai, kad Lietuvos universitete (nuo 1930-ųjų Lietuvos universitetui suteiktas Vytauto Didžiojo vardas, – aut. past.) Kaune pasirinko statybos studijas, buvo gerai apgalvotas ir savarankiškas a. a. E.

Edmundas Monstvilas vyresnysis

Monstvilo sprendimas: tais laikais statybos specialistų trūko, ši profesija buvo vertinama. „Senelius ištrėmė į Sibirą. Bet mano tėvas dar prieš tai išvažiavo mokytis į Kauną. Gyvendamas pas pažįstamus, baigė paskutines mokyklos klases ir įstojo į universitetą. Sunkiai besiversdamas (buvo inventorizatorius) „stūmė mokslus į priekį“, – pasakojo dr.

E. Monstvilas. Aplinkybės buvo privertusios padaryti akademinę pertrauką. O sugrįžti į studijas a. a. E. Monstvilui padėjo prof. Jonas Kubilius: „Paaiškėjus, kad mano seneliai buvo ištremti, tėvui nebeleido tęsti mokslų. Jei neklystu, būtent dėl prof. J. Kubiliaus, faktas, kad tėvas – tremtinių sūnus, „dingo“.

Misija įmanoma: kaip idėjas paversti statiniais Jaunas specialistas buvo visur reikalingas: baigus studijas, vyresniajam E. Monstvilui teko dirbti Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje. Kartu keliavo ir šeima – žmona medikė bei 1953-aisiais gimęs vienturtis sūnus Edmundas. Galiausiai Monstvilai įsikūrė Kaune.

Visą gyvenimą E. Monstvilas dirbo Statybos treste. „Tėvas daug nekalbėdavo apie savo darbą. Svarbiausias dalykas jam buvo gerai pastatyti. Labiau didžiuodavosi ne objektais, bet tuo, kad išsprendė dideles problemas, kurių anais, deficito laikais, būdavo daug. Tada trūkdavo medžiagų. O architektai vis tiek stengdavosi pastatus padaryti gražesnius – pridėdavo konstrukcinių elementų. Jie ir tapdavo galvos skausmu inžinieriams“, – juokėsi dr. E. Monstvilas.

Vienas tokių „galvos skausmų“ buvo kampai. „Surask tu, kad gudrus, specialistų, kurie tiesiai išmūrytų tuos kampus. Darbo kokybė tada buvo to239

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Edmundo Monstvilo vyresniojo (nuotraujoje – antras iš dešinės) darbo metais statybų netrūko

kia“, – tėvo pasakojimus prisiminė pašnekovas, pridūręs, kad architektų sumanymus paversti realiais statiniais a. a. E. Monstvilui padėjo konsultacijos su kolegomis – savo srities žinovais. Pavyzdžiui, A. Kudziu (prof. Antanas Kudzys – inžinierius statybininkas, Lietuvos mokslų akademijos narys, – aut. past.), su kuriuo bičiuliavosi ne vienerius metus.

Tikslaus skaičiaus, kiek statinių iškilo per a. a. E. Montsvilo darbo metus, jo sūnus nežino. „Tuo metu vyko masinės statybos – visur kilo nauji namai – iki kokių 1990 metų. Tėvas ir kolegos sukosi kaip vijurkai, kad tik spėtų planus įvykdyti, gautų reikalingų medžiagų. Daugiausia jam teko statyti gyvenamųjų namų. Nors jam prižiūrint buvo statomas ir daug diskusijų iki šiol tebekeliantis laidojimo rūmų pastatas „Liūdesys“, – pasakojo KTU mokslo darbuotojas dr. E. Monstvilas.

Kompleksas „Liūdesys“ 1978 m. pastatytas Kaune, Jonavos gatvėje. Šiuo metu privatiems savininkams priklausantis pastatas yra įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Tačiau iki šiol jie nesiėmė jokių žingsnių, kad pastatas būtų atnaujintas – prieš kelerius metus jį nusiaubė gaisras.

Statybininkas laboratorijoje Taisyklė „batsiuvys be batų“ pasitvirtino ir Monstvilų šeimoje: nuosavo namo kauniečiai neturėjo.

240

Tačiau sodo namelį tėvas su sūnumi statė savo rankomis. „Man regis, apie statybas kaip galimą profesiją pradėjau galvoti kaip tik po to, kai kartu su tėvu pastatėme sodo namelį“, – prasitarė dr. E. Monstvilas. „Man sekėsi tikslieji mokslai. Lankiau Juozo Aleksonio mokyklą (dabar – „Saulės“ gimnazija, – aut. past.), kur buvo sustiprinta matematika, fizika.

Galėjau pasirinkti bet ką – universitetai vertino šios mokyklos atestatus, duodavo papildomų balų. Į Statybos fakultetą patekau be konkurso. Kodėl Kaune?

Matyt, įkalbėjo likti. Analogiška specialybė – statybininkas technologas – buvo ir Vilniuje“, – pasakojo pašnekovas.

Baigęs pradinę pakopą, kaunietis savo gyvenimą pasuko dar vienu kampu: pasirinko mokslininko karjerą. Tačiau ir vėl toli nuo statybos nepabėgo – studijavo statybinę fiziką. Pagal įgytą specialybę dirba iki šiol ten pat, kur pradėjo karjerą – KTU Architektūros ir statybos instituto Statybinės šiluminės fizikos mokslo laboratorijoje. „Susiviliojau labai geromis sąlygomis eksperimentams. Tais laikais tai buvo reta – trūko ir prietaisų, ir kitų dalykų. Įdomiausia, kad pradėjęs dirbti kartojau mokyklos kursą: pasiėmiau visus turimus fizikos vadovėlius ir mokiausi – reikėjo viską prisiminti“, – darbo pradžią pasakojo dr. E. Monstvilas.

DR. EDMUNDAS MONSTVILAS

Statybos ir medžioklė – dvi Edmundo Monstvilo vyresniojo (trečias iš kairės) aistros

Lietuvos mokslininkai vertinami Ar per tiek metų nebuvo minčių keisti darbovietę? Pašnekovas tikina, jog ne. Juolab kad per tiek metų laboratorija išliko tokia pati: patikima ir vertinama dėl savo paslaugų ir specialistų kokybės. „Užsakymų gauname ne tik iš Lietuvos, bet ir Prancūzijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Norvegijos. Esame pripažinti Europoje“, – didžiavosi mokslininkas.

Statybinės šiluminės fizikos mokslo laboratorijoje atliekami gaminių – durų, langų ir statybinių medžiagų – bandymai, akustiniai pastatų matavimai, tikrinamas pastatų sandarumas. Lygiagrečiai atliekami moksliniai tyrimai, taip pat rengiami teisės aktai, pavyzdžiui, statybos techniniai reglamentai. „Prieš keletą metų vykdėme tarptautinį projektą, kurį užsakė Termoizoliacinių medžiagų su šilumą atspindinčiom dangom gamintojų asociacija. Jo vertė – apie 1 mln. litų. Dirbome kartu su anglais, prancūzais, suomiais, italais. Parodę savo galimybes, užmezgėme ilgalaikį bendradarbiavimą – dabar vykdome prancūzų gaminių akredituotus bandymus. Lietuviai turi savybę viską daryti greitai ir gerai. Dėl to mus vertina“, – kalbėjo pašnekovas.

Statybos produktai dar tobulės Mokslininkas mato daug naujų gaminių, kurių savybės stebina net visko mačiusius statybos profesiona-

lus. Vis dėlto, dr. E. Monstvilo nuomone, tobulybės dar nepasiekėme. „Labai tobulėja ir pastatai, ir statybinės medžiagos. Tačiau, pavyzdžiui, langų gamintojai dar neperžengė savo galimybių ribų. Jeigu bus masiškai pradėti gaminti vakuuminiai stiklo paketai, šiluminės savybės dar pagerės.

Termoizoliacinės medžiagos taip pat vis dar tobulinamos: atsiranda naujų technologijų, pavyzdžiui, nanotechnologijos, taip pat gelinės medžiagos. Tarkime, „Rockwool“ jau siūlo įsigyti tokių medžiagų.

Tiesa, jos ypač brangios. Tačiau pakanka uždėti nedidelį kiekį gelio, kad gautume labai geras viso pastato šilumines savybes. Kol kas toks gelis naudojamas tik restauracijoje, architektūros paminklams.

Dar vienas nuolat tobulinamas statybos gaminys – šilumą atspindinčios dangos. „Kartais mums atveža tokių pavyzdžių, kurių sudėties nežinome. Tačiau savybės – labai geros. Savo laboratorijoje matome, kad naujų idėjų atsiranda nuolat“, – tikino pašnekovas, pridūręs, kad kartais novatoriška gali būti ir tai, ką žinojo jau mūsų proseneliai. Pavyzdžiui, neseniai pradėti gaminti šiaudiniai sienų pusgaminiai, pritaikyti statybose kaip termoizoliacinė medžiaga. Tereikėjo seną idėją „aprengti“ šiuolaikišku rūbu ir ji prisikėlė naujam gyvenimui.

241

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Jonas Mulevičius Parengė pirmąjį projektą pasienio postų apsaugai Vilniaus televizijos bokštas, Sporto rūmai ir ilgas sąrašas gamyklų ir kitos paskirties pastatų, prie kurių statybų ar projektų parengimo per beveik šešis dešimtmečius aktyvios profesinės veiklos darbavosi Jonas Mulevičius. Jo darbas ir atsakomybė prasidėdavo nuo statinio plano popieriuje ir tęsdavosi iki tol, kol, pastatęs objektą, užverdavo naujos gamyklos ar fabriko duris.

242

JONAS MULEVIČIUS

Jonas Mulevičius, dirbdamas Pramoninės statybos projektavimo instituto Vilniaus filiale, prisidėjo prie Spaudos rūmų Vilniuje projektavimo

S

tatybos inžinieriumi ir projektuotoju J. Mulevičius dirbo 35-erius metus. Ir vis toje pačioje įmonėje, kuri jo darbo pradžioje vadinosi Pramoninės statybos projektavimo instituto Vilniaus filialas, vėliau pavadinimą pakeitė ir tapo „Lietuvos statybų projektu“, dar vėliau pirmoji ir vienintelė J. Mulevičiaus darbovietė tapo Lietuvos statybų projektavimo institutu. Tačiau ir išėjęs į užtarnautą poilsį, J. Mulevičius gyvenimo tempo nelėtina – darbuojasi savo įkurtame Statybos inžinierių konsultantų biure.

Iš Sibiro – mokytis į Vilnių „Gimiau netoli nuo Pasvalio, o paskui mano gyvenimas, kaip ir daugelio mano kartos žmonių, pasisuko netikėta vaga – būdamas aštuonerių su mama atsidūriau Sibire, gerokai šiauriau už Baikalo ežero ir į rytus nuo Jakutijos autonominės respublikos“, – pasakojo jis ir pridūrė, kad grįžęs iš Sibiro toliau mokėsi Pasvalyje. „Nuo 1959 m. esu vilnietis, čia studijavau ir dirbau. Sostinėje besimokydamas turėjau ieškoti būdų,

kaip išsiversti: darbavausi technikumo laboratorijoje, teko paplušėti ir statybose – mūrijau namus Antakalnyje. Jeigu reikia, tai namą ir dabar galiu sumūryti“, – šypsojosi J. Mulevičius.

Statybos studijas J. Mulevičius pradėjo Statybų technikume – dabartinėje Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje, vėliau jas tęsė Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI), kuris pervadintas Vilniaus Gedimino technikos universitetu (VGTU). „Technikume baigiau pramoninės ir civilinės statybų programą, o paskui universitete – miestų statybą. Pradėjęs nuo mūrijimo darbų savomis rankomis ir kitų montažo darbų, vėliau vadovavau objektų statybai ir galiausiai ėmiausi projektavimo“, – kalbėjo jis.

Statė raketų paleidimo aikšteles šiaurėje Į tolimąją Rusijos šiaurę J. Mulevičiui teko ir dar kartą sugrįžti – tik jau kaip statybos darbų specialistui.

243

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

„Pamenu, anuomet vienas generolas išdavė Vakarams Sovietų Sąjungos raketų dislokacijos vietas, tad, kaip ir kiti statybų specialistai, buvau išsiųstas dirbti į sukarintus statybos batalionus. Patekau į šiaurę, netoli poliaračio statyti naujų raketų aikštelių. Po metų teko vykti dirbti prie tuometinio Stalingrado. Tarnybą baigiau Kulbiševe, kur stačiau baseiną. Tiesa, pagal tą patį projektą buvo pastatytas ir baseinas Lazdynuose“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas ir pridūrė, kad Kulbiševo baseiną aplankė 1986 m., jis atrodė puikiai ir buvo gerai prižiūrimas.

Raketų aikštelių statybos amžinojo įšalo regione buvo nelengva užduotis, tad J. Mulevičius buvo nusiųstas į Sankt Peterburgą, kur kaip tik buvo tiesiamas metro: „Turėjau mokytis, kaip turi būti atliekami darbai tokiomis sąlygomis, kai gruntinio vandens lygis siekia iki žemės paviršiaus. Šalia raketų aikštelių statėme požeminius angarus lėktuvams. Projektas buvo toks, kad lėktuvai kilo iš karto iš angarų, be pakilimo takų.“

ti miško kirtimo, geležinkelio tiesimo darbus. Įdomu tai, kad darbininkų, kurie galėtų pradėti darbuotis, nebuvo nei vieno, teko ieškoti jų po vietinius kaimus.“

Pagalba po Medininkų žudynių Statybų specialisto žinios itin pravertė ir skaudžiomis Lietuvos nepriklausomybės istorijos akimirkomis. „Kai Medininkuose 1991-ųjų liepos 31-ąją buvo sušaudyti mūsų žmonės, apsilankiau tik įkurtame Saugumo komitete, prisistačiau, kas esu, ir pasisiūliau, jog galime suprojektuoti apsaugos barjerus keliuose pasienyje. Į mane pažiūrėjo atsargiai, bet idėją palaimino. Buvo privežta blokų, kuriais užtvertas kelias bei panaudotos kitokios techninės priemonės pravažiavimui kontroliuoti“, – pasakojo J. Mulevičius.

Nors tuometinėje Sovietų Sąjungoje geras statybų specialistas galėjo rinktis darbą bet kur, jį traukė Lietuvą – čia buvo draugai, šeima, tad 1967 m. J. Mulevičius sugrįžo į Vilnių, kur laukė nauji iššūkiai.

Pirmasis projektas, kuris buvo parengtas pasienio postų apsaugai, saugomas Lietuvos muitinės archyvuose. Dabartiniai Medininkų pasienio posto statiniai taip pat statyti pagal J. Mulevičiaus parengtą projektą. Pašnekovo teigimu, taip organizuojant parengti projektai ir pastatyti muitinės pastatai kelyje į Kaliningradą, už Saločių Bauskės kryptimi, pastatytos užkardos už Neringos, pakeliui į Kaliningradą.

Televizijos bokštas ir Sporto rūmai

Milijardus kainavę pramonės objektai

„Darbas man sekėsi. Kai grįžau į Lietuvą, gavau darbą Vilniaus statybos treste. Šiandien galiu pasidžiaugti, kad buvau atsakingas už Vilniaus televizijos bokšto pamatų ir tos statinio dalies, kuri yra iškilusi 6 metrus nuo žemės, statybos darbų techninį kokybės rezultatą. Mano užduotis buvo prižiūrėti darbus ir sekti, kad viskas būtų atliekama kokybiškai“, – kalbėjo J. Mulevičius.

Vadovaudamas vienam Vilniaus statybos tresto skyrių, J. Mulevičius sulaukė pasiūlymo darbuotis Kauno pramoninės statybos projektavimo instituto Vilniaus filiale.

Įsimintinas darbas buvo ir prie Vilniaus sporto rūmų statybų. „Mane paskyrė atsakingu už tos pastato dalies, kuri primena atsikišusią kaktą, betonavimo darbų kokybę ir prižiūrėti, kaip bus įtempti stogo konstrukciją laikantys lynai. Tos statybos sapnuodavosi. Vakare darbą pradėdavo antroji statybininkų pamaina, tad vėl norėdavosi nuvažiuoti, kartais taip ir padarydavau“, – šypsojosi J. Mulevičius.

J. Mulevičius prisiminė ir užduotį pastatyti chemijos bazę prie Jašiūnų: „Buvo žiema, pastudijavau projektą, mane nuvežė į tą vietą ir sakė, kad kažkur už šito miškelio turi atsirasti ši gamykla. Teko organizuo244

„Karinės statybos, kuriose buvo tekę dirbti, reikalavo tikslumo. Kai kuriuos brėžinius ir projektus, parengtus Kauno pramoninės statybos projektavimo instituto Vilniaus filiale, jau žinojau mintinai, tad sutikau“, – apie dar vieną profesinį iššūkį sakė pašnekovas, kuris projektų vadovu, o vėliau ir įmonės vadovu, išdirbo net 35-erius metus.

Paprašytas įvardyti kelis žymiausius ano laikotarpio projektus, prie kurių įgyvendinimo jam teko darbuotis, pašnekovas pateikė ilgą sąrašą: Vilniaus Aukštųjų Panerių namų statybos kombinatas, Šiaulių namų statybos kombinatas, Statybinių medžiagų gamykla Didžiasalyje, Panevėžio „Ekrano“ televizorių gamybos cechas, „Mars“ korporacijos gamykla Gargžduose, PET plastiko granulių gamykla Klaipėdoje bei Vakarų laivų remonto gamykla.

JONAS MULEVIČIUS

Jonas Mulevičius vadovavo UAB „Litmalt“ salyklo gamyklos Panevėžyje projekto rengimui

„Buvo iššūkis suprojektuoti tokio dydžio dažymo cechą, kad būtų galimybė atvežti įspūdingo dydžio laivų detales, sveriančias iki 500 tonų. Teko dirbti prie „Mažeikių naftos“ statybų projekto bei jo įgyvendinimo ir vėliau, įmonei keičiant gamybos technologijos specifiką, kad pagamintą benziną ir dyzeliną būtų galima eksportuoti į Europą“, – pasakojo J. Mulevičius ir pridūrė, kad dėl šios užduoties teko vykti į Jungtines Amerikos Valstijas, į „Williams“ centrą Hiustone, ir ten pasisemti daug žinių.

Mokėsi iš vokiečių Dar vienas išskirtinis projektas, prie kurio specialistui teko darbuotis –„Siemens“ gamykla Klaipėdoje.

Dabar šią gamyklą valdo japonų įmonė ir ji turi naują pavadinimą – „Yazaki Wiring Technologies Lietuva“.

Dirbdamas prie šios gamyklos statybos projekto, J. Mulevičius buvo išvykęs pasisemti žinių į Vokietiją, kur pirmą kartą susipažino su „FIDIC“ – Tarptautinės konsultuojančių inžinierių sąjungos – veikla.

Jam vadovaujant, projektavimo įmonių asociacija tapo visateise šios federacijos nare. Vėliau jis tapo vienu iš Projektavimo įmonių asociacijos įkūrimo iniciatorių ir jos valdybos pirmininku.

J. Mulevičius teigė, kad vokiečių pedantiškumas akivaizdus ne tik grandioziniuose projektuose, bet ir bandant įkalti paprasčiausią vinį. „Viską atlikti buvo reikalaujama pagal vokiečių statybos normas, o šių

normų aprašai sudarė pilną lentyną storiausių knygų. Mes šiuos aprašus vertėme ir naudojome. Nebuvome užsispyrę ar lėtapėdžiai. Iš pradžių Lietuvoje į tai žiūrėta atžagariai, bet paskui pradėta pažinti, pripažinti, vėliau jais imta džiaugtis. Juk šiandien mes dirbame kaip europiečiai“, – sakė pašnekovas.

Reiklumą paveldėjo iš tėvo Nors 2011 m. J. Mulevičius po 35 metų paliko savo darbovietę, darbo veikla nesibaigė, mat netylantys užsakovų skambučiai ir prašymai pakonsultuoti įvairiais klausimais paskatino įkurti Statybos inžinierių konsultantų biurą, kuriame jis darbuojasi ne visą darbo dieną. „Man netekdavo ieškoti darbo, kur kas dažniau dėl didelio užimtumo mandagiai atsiprašydavau užsakovų, kurie siūlydavo imtis užsakymų. Net ir per ankstesnių metų krizes turėjome darbo į valias. Tuo metu kaip tik dirbau prie naujų ir esamų gamyklų atnaujinimo projektų“, – sakė J. Mulevičius.

Pasirodo, kad reiklumą sau jis paveldėjo iš tėvo. „Visą gyvenimą vadovavausi nuostata, kad viską, ką darai, turi atlikti nepriekaištingai. Visuomet ir savo jaunesniems kolegoms sakau, kad dirbti reikia taip, jog po to, kai išsiskirsime su užsakovu, jis mus minėtų geru žodžiu. Toks požiūris pasiteisino daugybę kartų“, – sakė J. Mulevičius.

245

Vilniaus m. savivaldybės (Sauliaus Žiūros) nuotr.

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Algimantas Nasvytis Norėjome statyti rimtai, ilgam ir gyventi taupiai Karo gydytojo, Lietuvos patrioto, politinio kalinio sūnus Algimantas Nasvytis 1988 m. nedvejodamas įsitraukė į Sąjūdžio iniciatyvinės grupės veiklą ir buvo vienas aktyviausių jos narių. Kai 1990 m. balandį buvo formuojama pirmoji atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Architektų sąjunga iš keturių architektų – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių – pirmuoju statybos ir urbanistikos ministru delegavo Algimantą Nasvytį.

246

ALGIMANTAS NASVYTIS

Vytautas ir Algimantas Nasvyčiai

P

okario Lietuvoje architektai – Algimantas Nasvytis ir jo brolis dvynys Vytautas (mirė 2016 m. sausio 8 d.) – buvo tapę inteligentijos legendomis. Drauge ir atskirai jų suprojektuoti pastatai – kavinė „Neringa“, Aukščiausiosios Tarybos (dabar Seimo) rūmai, viešbutis „Lietuva“ ir daug kitų statinių yra reikšmingi Lietuvos ir Vilniaus architektūros akcentai.

Kūryboje broliai būdavo gražus tandemas – papildydavo vienas kitą, pratęsdavo vienas kito pradėtą mintį.

Nasvyčių darbai daugybę kartų įvertinti premijomis, medaliais, vyriausybiniais apdovanojimais. Lietuvos valstybinė premija, Lietuvos liaudies architekto vardais, o jau nepriklausomoje Lietuvoje – auksinis „Architektūros riterio“ ordinas (1998 m.) – tai toli gražu ne visi jų kūrybinio darbo įvertinimo ženklai.

Viceministrais pasirinko gerus vadybininkus Kaip ir savaime suprantama, kad nepartinis, pripažintas specialistas, aktyvus Sąjūdžio veikėjas A. Nasvytis tapo Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės ministru. Statybų sektoriuje jis buvo savas žmogus, čia jam viskas buvo

Vienas iš „Lietuvos“ viešbučio autorių – Algimantas Nasvytis – statyboje, apie 1978–1979 m.

žinoma, bet, kaip pats pripažįsta, neturėjo administracinio darbo patirties. Jo gyvenimo esmę sudarė kūryba, o ministras turėjo vadovauti gausiam, daugialypiam kolektyvui. Paskirtas statybos ir urbanistikos ministru, A. Nasvytis rado išeitį – viceministrais pasirinko patyrusius vadybininkus, praktikus Julių Laiconą ir Algirdą Vapšį. „Man labai pasisekė su viceministrais. Jie buvo labai patyrę administratoriai ir puikūs kolegos. Mes dirbome darniai, be įtampos, pasitardami“, – praėjus porai dešimtmečių metų, sako A. Nasvytis. Jis iki šiol labai šiltai prisimena Statybos ir urbanistikos ministerijos kolektyvą. „Aš ten gerai jaučiausi. Bet dirbti ministru sutikau su sąlyga, kad dirbsiu ne ilgiau kaip dvejus metus. Norėjau kuo greičiau grįžti prie kūrybos, architekto profesija man – gyvenimo būdas, o administracinio darbo niekada nemėgau, jis mane tiesiog „išgręždavo“, – dalijosi A. Nasvytis.

Atkūrę valstybę, ėmėsi keisti statybą Lietuvos statybų sektorius buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo vienas pažangiausių. Bet pokyčiai buvo būtini.

247

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Autoriai architektai – Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai – prie „Lietuvos“ viešbučio maketo, 1978 m.

„Tiek architektūroje, tiek statyboje dar sovietmečiu orientavomės į skandinavus. Mums imponavo šiauriečių, ypač suomių, santykis su gamta, šilumą tausojančios technologijos. Buvau pirmas Lietuvos ministras, Danijos vyriausybės kvietimu nuvykęs į Kopenhagą, kur domėjausi šilto būsto problematika, energetinius išteklius taupančiomis technologijomis. Nuo pirmų Nepriklausomybės atkūrimo metų iš danų, švedų, suomių mokėmės statybinių medžiagų gamybos ir šiltinimo darbų technologijų.

Atkūrę Nepriklausomybę, nedelsdami turėjome atsisakyti sovietinės statybų praktikos, kai nekreipdavom dėmesio į materialinius išteklius – kokios šiluminės varžos medžiagos, kiek reikės resursų pastato šildymui. Tapome savarankiški, atsakingi už savo sprendimus“, – pasakojo A. Nasvytis.

Sovietinės gelžbetonio gamyklos taip pat nebeatitiko laikotarpio keliamų uždavinių. Permainas tuometinė ministerija vykdė nuosekliai, palaipsniui.

Ministerijai teko sukurti naujų norminių dokumentų paketus, kurie sudarytų sąlygas įgyvendinti užsibrėžtus taupaus statinio, šilto būsto programas.

Pertvarka apėmė statybą ir renovaciją. „Norėjom statyti rimtai, ilgam ir gyventi taupiai, – sako A. Nasvytis. – Kurdami statybos reglamentą, esminių klaidų nepadarėme. Kaip sakiau, mokėmės iš skandinavų. Diegėme naujas technologijas, padėjom statyti naujas statybos medžiagų gamyklas, naujus cechus. Tai, ką matėme pas skandinavus, patys stengėmės padaryti greičiau ir geriau.“

Davė pradžią šilto būsto programai

Bendri interesai buvo svarbesni už asmeninius

Algimanto Nasvyčio vadovaujamoje ministerijoje buvo pradėta kurti šilto būsto programa. Įkurtas net specialus departamentas, pertvarkyta ministerijos struktūra, kad atitiktų naujus uždavinius. Tokie sumanymai, prisimena pirmasis statybos ir urbanistikos ministras, sukeldavo ir pasipriešinimą. Ne visi norėjo suprasti, kas daroma ir kodėl. Kodėl sumažinote plytų gamybą?! Kad plytos prastai laiko šilumą, nėra ilgaamžės, oponentai nenorėjo nė girdėti.

„Bendradarbiaudami su kelių statybos specialistais, suformavome vadinamąjį tranzitinių kelių per Lietuvos teritoriją transporto kryžių: Vakarų–Rytų krypties tarptautinį transporto koridorių Klaipėda–Vilnius– Minskas su atšakomis į Maskvą ir į Kijevą, taip pat trans-

248

Statybos ir urbanistikos ministerijai kartu su Susisiekimo ministerija teko spręsti konceptualius nepriklausomos Lietuvos Respublikos geopolitikos uždavinius, kai Vyriausybė nutarė, kad Lietuva turi būti tranzito šalis.

ALGIMANTAS NASVYTIS

porto koridorių Pietų–Šiaurės kryptimi, pavadintą „Via Baltica“ – iš Varšuvos per Kauną į Rygą ir Taliną. Įgyvendinant šiuos projektus, reikėjo konsoliduoti kelių valstybių interesus ir pastangas. Mums tai pavyko. Su susisiekimo ministru Jonu Biržiškiu sėkmingai išvengdavome aštrių kampų. Lietuvos valstybės geopolitinius tikslus pirmosios Vyriausybės kabinetas suformulavo ir sėkmingai įsuko“, – sako A. Nasvytis.

Pirmojoje Vyriausybėje dirbo ne tik kompetentingi žmonės, specialistai – bendri interesai jiems buvo svarbiau, aukščiau už asmeninius. Pašnekovo manymu, jeigu kitos Vyriausybės būtų perėmusios tą estafetę – jeigu ne partijoms, o Lietuvos valstybės interesams politikai teiktų prioritetą, gerokai menkesnių krizių ir mažiau nuostolių patirtume jau vien dėl dešimtmečiais neužbaigiamų statybų ir vilkinamų svarbių projektų, kaip nepriklausomybės pradžioje sėkmingai pradėtas įgyvendinti Pietų–Šiaurės krypties europinės vėžės geležinkelis iš Varšuvos į Taliną. Šis projektas laikas nuo laiko „uždusinamas“ ir iš naujo pradedamas. Ar šįkart jau pavyks jį įgyvendinti?

Taupant lėšas, „Via Baltica“ poreikiams buvo pritaikyti esami krašto keliai, neskubėta tiesti modernios magistralės. Gyvenimas parodė, sako A. Nasvytis, kad šis sprendimas nebuvo geriausias. Krovininio transporto tarptautiniai srautai didėjo ir tas kelias pasidarė nesaugus, vairuotojai jį praminė „mirties keliu“, nes „sumaitojamas“ transportas, verslas patiria nuostolių, žūva žmonės.

Baltąjį tiltą statė maistą mainydami į statybines medžiagas Anot buvusio ministro, ministerija turėjo daug laisvės teikti siūlymus. Jeigu žinojai, ko sieki, turėjai svarių argumentų, į siūlymą Vyriausybė įsiklausydavo. Tiesa, priklausė ir nuo gebėjimo įtikinti. O stabdė ribotos techninės ir medžiaginės galimybės bei mentalitetas. „Galimybės statyti buvo ribotos, reikėjo susidėlioti prioritetus ir ieškoti sprendimų, kaip juos įgyvendinti. Remdavausi Australijos pavyzdžiu. Australai per krizę Sidnėjuje pastatė arkinį tiltą, tapusį vienu iš pasaulio stebuklų. Kai mes Vilniuje projektavome Neries dešiniojo kranto užstatymą, priėjome prie išvados, kad tos statybos niekam nerūpės, jeigu nepastatysime pėsčiųjų tilto per upę nuo Lukiškių aikštės.

Dailės instituto studentai – Vytautas ir Algimantas Nasvyčiai –piešia Rotušės aikštėje, Vilnius, 1947 m.

Tačiau lėšų jo statybai nebuvo. Vyriausybei pritarus, su prekybos ministru Albertu Sinevičiumi lietuviškus maisto produktus keitėm į Ukrainos statybines medžiagas. Taip pagal natūrinius mainus pastatėm pėsčiųjų Baltąjį tiltą, be kurio vilniečiai savo miesto jau neįsivaizduoja“, – pasakoja A. Nasvytis.

Vietoj Aplinkos ministerijos siūlo Kraštotvarkos Konkurencija – tai ne socialistinis lenktyniavimas.

Prasidėjus privatizacijai, konkuruoti imta jau ne dėl premijos ar pereinamosios vėliavėlės, o dėl galimybės išgyventi. Anot pašnekovo, statybos sektoriaus žmonės labai greitai persiorientavo, prisitaikė prie naujų gyvenimo sąlygų, mokėsi išgyventi. Buvę dideli statybos trestai subyrėjo į privačias organizacijas, buvusias statybos valdybas. Prie naujų poreikių prisitaikė statybinių medžiagų gamybos įmonės.

Susikūrė savarankiškas verslas. Labai greitai konkurencija ir bendradarbiavimas pasidarė vienodai svarbios verslo plėtros ir išgyvenimo sąlygos.

A. Nasvyčio manymu, buvo paskubėta naikinti Statybos ir urbanistikos ministeriją. Aplinkos ministerija jos nepakeičia. „Jeigu būtų įkurta Kraštotvarkos ministerija, ji plačiau apimtų statybų ir aplinkos santykių problematiką. Tačiau Aplinkos ministerija nesubalansuoja problemų, kai kurios sritys sureikšminamos, nukrypstama į aplinkosaugą kaip draudimą, nepajėgiama rasti žmogui patogaus ir aplinkai draugiško sprendimo“, – svarsto pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės statybos ir urbanistikos ministras.

249

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Algimantas Nekrašius Įmonės vadovas turi mokėti bendrauti su žmonėmis Dirbti pradėjęs nuo papeikimo, vėliau Algimantas Nekrašius vadovavo didžiausioms Lietuvos statybos bendrovėms, o jam vadovaujant iškilo daugybė visiems gerai žinomų pastatų. Nuo 2008 m. save vadinantis „valstybės žmogumi“, prasitaria, kad ir dabar neatsisakytų padirbėti, tačiau su sąlyga: tai turi būti naudinga kitiems, o jam pačiam turi būti įdomu.

250

ALGIMANTAS NEKRAŠIUS

„Mažeikių naftos“ perdirbimo gamyklos statyboje. Trečias iš dešinės – Algimantas Nekrašius, ketvirtas iš dešinės – pirmasis tuomečio statybos ministro pavaduotojas Adakras Šeštakauskas, 1983 m.

V

os dvidešimties sulaukęs Algimantas Nekrašius jau pradėjo dirbti meistru vienoje iš didžiausių tuo metu statybos įmonių Lietuvoje – statybos montavimo treste „Vilniaus statyba“, o išėjo iš jo jau būdamas valdybos viršininku. Vėliau teko vadovauti ir Mažeikių statybos trestui (1981–1984 m.), statybos montavimo trestui „Kauno statyba“ (1984–1990 m.), UAB ,,YIT Kausta“ (1991–2008 m.).

Darbą pradėjo nuo papeikimo Tačiau tai, kad vilnietis apskritai tapo statybininku – atsitiktinumas: nedaug trūko, kad jis būtų tapęs ne statybininku, o geležinkelininku.

Po metų studijų Vilniaus geležinkelių technikume jis perėjo mokytis į Vilniaus statybos technikumą. Vėliau, jau dirbdamas „Vilniaus statybos treste“, jaunas vyras 1975 m. baigė tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Tačiau studijų pradžia buvo nestandartinė. „Papeikimą gavau net nepradėjęs dirbti. Baigęs technikumą, gavau paskyrimą į vieną iš „Vilniaus statybos“ tresto valdybų. Mane priėmė, o aš apsisukau – tai buvo vasaros vidurys – nuėjau ir parašiau pareiškimą stoti į KPI Vilniaus filialą. Ir mėnesį ar daugiau mokiausi, įstojau. Darbe niekam net nepasakiau, kur dingau. Grįžtu į valdybą ir manęs viršininkas paklausė, kur aš buvau. Aš atsakiau, kad įstojau į institutą. Kodėl aš negaliu stoti? O jis atsa-

kė, kad galiu, bet turėjau parašyti pareiškimą. Ir jis man įpaišė papeikimą. Iškart drausmės išmokė. Aš tik paskui suvokiau, kad jis tikriausiai specialiai taip padarė, kad užgesintų mano jaunatvišką vėjavaikiškumą – jeigu jau pradėjai dirbti, turi jausti atsakomybę“, – šypsodamasis prisimena p. Algimantas.

Lyderius reikia ugdyti Patyręs statybininkas nekaltina nei technikumo, nei aukštosios mokyklos dėstytojų, kad ne visko išmokė. Priešingai. Jis mano, kad kitaip nė būti negali, nes kiekvienoje įmonėje – sava tvarka. Pasidžiaugęs, kad per visą karjerą teko dirbti tik su puikiais vadovais – gerais specialistais ir padoriais žmonėmis, iš kurių nuolat galėjo mokytis, – jis sako ir pats visuomet stengęsis įžvelgti, koks darbas labiausiai tiktų atėjusiam jaunam specialistui, ir padėti jam žengti pirmuosius žingsnius.

Jis pasakoja, kad ir dirbdamas valdybos viršininku, ir tresto valdytoju, priimdamas į darbą absolventus visuomet stengdavosi įžvelgti, kur jie geriausiai atsiskleistų. „Aš jų klausinėdavau – gal studijuodamas buvo profsąjungos pirmininku, gal seniūnu, gal buvo studentų statybos būryje, gal tam būriui vadovavo. Vieni žmonės yra organizatoriai, kitų mąstymas analitinis.

Analitikų firmoms būtinai reikia, jie gali būti neįkainojami specialistai, bet jei toks žmogus paklius į statybos aikštelę, dirbti su žmonėmis jam bus sunku. Lyderio savybes galima išugdyti, bet organizaciniai gabumai turi būti prigimtiniai“, – patirtimi dalijasi A. Nekrašius.

251

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

„Trijų plytų restoranas“, arba kodėl trūksta statybininkų Algimantas Nekrašius pasakoja, kad jo karjeros pradžioje statybose dirbo nedaug lietuvių. Darbininkus veždavo ir iš kaimyninės Baltarusijos, todėl dažniausiai visi kalbėdavo rusiškai. „Ateinu vieną kartą, mokyklą Mindaugo gatvėj statėm, ir matau: sėdi trys darbininkai – kiekvienas ant trijų plytų, ir butelis ant trijų plytų stovi. O ant sienos rusiškai užrašę „Restoranas „Trys plytos“. Paėmiau butelį ir sudaužiau į sieną. Tada paklausiau, kodėl jie geria, o ne dirba, nors buvo antra valandą dienos. Išgirdau atsakymą, kurį supratau tik po 4 ar 5 metų: „Kaip mokat, taip ir dirbam“, – prisimena jis. – Darbininkai buvo visiškai teisūs – ne dėl to, kad gėrė, o dėl to, ką man pasakė.“ Pasak A. Nekrašiaus, 80 proc. problemų kyla ne dėl darbininkų, o dėl statybos organizatorių. „Tai, kad jie ir šiandien skundžiasi, jog mažai uždirba, yra vadovų, kurie organizuoja jų darbą, problema. Bet ji prasideda ne statybos aikštelėje, o dalyvaujant viešųjų pirkimų konkursuose. Konkurencija didelė, todėl kainos yra labai menkos. O paskui reikia kažkokiu būdu „tilpti“ į tą kainą. Medžiagų, kurias perki, kainos „nenumuši“, todėl pradedama taupyti darbuotojų sąskaita. Tai didžiausia vadovų klaida. Problema – mažas mūsų darbo našumas statybos aikštelėje, palyginus su užsieniečiais, bet darbą vadovas turi organizuoti taip, kad kvalifikuoti darbininkai galėtų užsidirbti. Mes, „Kaustos“ darbuotojai, matėme, kaip dirba suomiai, kaip aprūpinti darbininkai, kaip organizuotas darbas, kokios jų buitinės sąlygos. Kai patys nuvažiavome į Suomiją, pamatėme, kad taip ir yra. Darbo našumas, sakyčiau, dukart didesnis: penki žmonės padaro du kartus daugiau negu pas mus“, – lygina jis.

Patyręs statybininkas pastebi, kad ir mes Lietuvoje jau naudojame modernias technologijas, tad menko darbo našumo priežasčių reikia ieškoti kitur. „Viską mes turime – tas pačias technologijas, tokius pačius įrankius, bet mūsų santykiai ir darbų organizavimas yra kiti, pasiruošimas vykdyti darbus yra kitas. Jie atskiria kvalifikuotą darbą nuo nekvalifikuoto, žymiai didesnė specializacija. Žinoma, yra ir daugiau skirtumų, tačiau nuo kvalifikacijos ir specializacijos taip pat labai daug priklauso“, – sako A. Nekrašius.

252

Šeima – visada kartu Pradėjęs dirbti Vilniuje, vėliau p. Algimantas persikraustė į Mažeikius, iš Mažeikių – į Kauną. Kartu su juo – Mažeikių statybos tresto, o vėliau statybos montavimo tresto „Kauno statyba“ valdytoju – keliavo ir šeima. „Persikraustyti į Mažeikius žmona nelabai norėjo. Tai buvo sunkus sprendimas. Bet sūnus tada mokyklos dar nelankė, o su Statybos ministerija, su Adakru Šeštakausku, kuris tuo metu buvo pirmasis ministro pavaduotojas, sutarėme, kad važiuojame laikinai – maždaug trims metams. Jis ir kuravo „Mažeikių naftos“ statybą. Čia aš pamačiau sąjunginę statybą – sąjunginius ministrus, subrangovus, užsakovus. Įgijau labai daug praktikos, pamačiau dalykų, kurių Vilniuje būčiau nepamatęs. Buvo įdomu. Niekada vėliau nesigailėjau, kad ten dirbau“, – pasakoja A. Nekrašius.

Pasirodo, pašnekovas ministerijoje klausė, kodėl turi ten važiuoti, negi vietoje nėra tinkamų specialistų? O jam atsakė, kad jų biografijos netinkamos.

Vienas buvo tremtinys, o kito tėvas – nepriklausomos Lietuvos karininkas, todėl jų biografijos ir netiko. Tokie laikai buvo.

Lydėjo puikūs žmonės Už „Mažeikių naftos“ statybą apdovanotas Tautų draugystės ordinu, A. Nekrašius sako, kad apdovanojimų nesureikšmina. „Man jie niekada neturėjo didelės reikšmės. Juk tarybiniais laikais gaudavai apdovanojimus dėl to, kad užimi tam tikras pareigas. Pavyzdžiui, Mažeikiuose. Baigėme gamyklą, ir prasidėjo apdovanojimų periodas. Pristatė ministerija, ir gavau Tautų draugystės ordiną. Tai ne žmogaus darbo įvertinimas, o pareigų – būčiau dirbęs pavaduotoju, ir būčiau negavęs, nors gal būčiau padaręs kokį nors žymiai reikšmingesnį darbą negu būdamas valdytoju. Pareigos, jubiliejai – tai vertino, o sugebėjimo įvertinti žmogų už jo darbą kartais pritrūkdavo. Apdovanojimai malonūs, bet pagalvoji kitą kartą – už ką man jį davė, juk tik savo darbą dirbau“, – svarsto A. Nekrašius.

Daug svarbiau, pasak patyrusio statybininko, žmonės, kuriuos sutiko, ir su kuriais dirbo: „Iš

ALGIMANTAS NEKRAŠIUS

„YIT Kausta“ vykdė „Forum Palace“ Vilniuje statybas

A. Šeštakausko išmokau labai daug gerų dalykų.

Su juo ir dabar bendraujame. Kitas žmogus, iš kurio labai daug mokiausi – „Vilniaus statybos“ tresto valdytojas Michailas Dulmanas. Taip pat mokiausi iš vyriausiojo inžinieriaus Algirdo Vapšio ir daugelio kitų. O iš Antano Butkaus, kurio pavaduotoju dirbau „YIT Kausta“, išmokau diplomatiškai elgtis pačiose sudėtingiausiose situacijose. Jis moka bendrauti, susišnekėti su visais – ir su darbininku, ir su ministru pirmininku.“ Jis nesutinka su teigiančiais, kad vadovas nebūtinai turi būti tos profesijos, kokio pobūdžio įmonei vadovauja, specialistas, tačiau pabrėžia, kad vadovui reikia ir kitokių žinių. „Jis gali būti inžinierius statybininkas, bet jeigu jis yra vadovas, turi tobulintis, kad išmanytų vadybą, ekonomiką, finansus, teisę ir kitus dalykus, ne vien tik inžineriją. Kuo tu didesnis vadovas, tuo mažiau tau reikia specialių techninių žinių, bet reikia daugiau bendrųjų dalykų. Manau, kad jei esi didelės įmonės vadovas, tai specialybės ir kitų žinių santykis turi būti maždaug 30 prie 70 proc., bet negali būti taip, kad esi tik vadybininkas ir visai neišmanai srities, kuriai vadovauji. Gaila, kad yra nemažai tokių vadovų, kurie kuo mažiau išmano, tuo daugiau įsivaizduoja išmanantys“, – sako daugybę metų statybose dirbęs vyras.

Kokie objektai mieliausi A. Nekrašiaus širdžiai? „Man pats įdomiausias buvo statybos vadovo darbas, kai tiesiogiai statai objektą, darai ir padarai. O paskui prasidėjo administravimas. Tarybiniais lai-

kais vadovui viską skirstyti reikėjo – nuo vietų vaikų darželyje iki talonų muilui. Butus dalinti, mašinas skirstyti – kaip aš to darbo nekenčiau. Ir dar vieno dalyko nekenčiau – atsiskaitymo už planų vykdymą. Man atrodė nesąmonė vaikytis kažkokių skaičių, kurie nelabai ką reiškia. Bet sovietmetyje buvo viskas suplanuota – skaičiai turi būti tokie, už juos reikia atsiskaityti. Ir neretai baigdavosi tuo, kad reikėdavo prirašyti nepadarytų darbų, – pasakoja jis ir priduria: – Be abejo, pats įdomiausias buvo pats pirmas objektas, tas su restoranu „Tri kirpiča“ Mindaugo gatvėj, priešais dabartinę „Maximą“.

Statybininkui aikštelė turi kvepėti „Aš ir dabar į statybas atėjęs, pasivaikščiojęs po jas 15–20 minučių, galiu pasakyti, ar jos valdomos, ar ne. Arba kelis klausimus užduosiu, ir bus aišku, koks ten kvapas sklinda. Savo profesiją žmogus turi mylėti; kai statybininkas ateina į aikštelę, ji turi jam kvepėti. Priešingu atveju jis ne ten pataikė, prašovė“, – pasakoja A. Nekrašius. Jis neatmeta, kad galėtų ir dabar imtis kokios nors veiklos, tačiau tik susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. „Kai 2009 m. tapau „valstybės žmogum“, pasakiau sau, kad aš nedirbsiu už pinigus. 42 metus atidirbau, tas etapas baigėsi. Mano sąlygos – dirbsiu, jeigu man bus labai įdomu, o kažkam tai bus naudinga. Siūlė man darbų, bet man buvo neįdomu.

Gal kam nors tai ir būtų davę naudos, bet man neįdomu“, – aiškina 7-ą dešimtį įpusėjęs vyras.

253

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Mindaugas Pakalnis Miestas niekada nebūna baigtas, jis visada keičiasi Su vienu labiausiai patyrusiu Lietuvos architektu urbanistu Mindaugu Pakalniu susitikome sostinės savivaldybėje prie didžiulio Vilniaus maketo. Įmonėje „Vilniaus planas“, kuriančioje darnios sostinės ateities viziją, planuojančioje ir plėtojančioje miesto erdves, iš kurios pasitraukė kiek mažiau negu prieš dvejus metus, architektas dirbo keliolika metų. Iš jų septynerius – vyriausiuoju architektu.

254

MINDAUGAS PAKALNIS

M.

Pakalnis – jonaviškis, bet save vadina tikru vilniečiu, nes į sostinę su tėvais persikėlė būdamas vos penkerių metų. Rinktis architektūros studijas paskatino ne tik tėtis – garsus aplinkosaugininkas, profesorius, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos UNESCO komisijos pirmininkas Romas Pakalnis, bet ir piešimo mokiusi dailininkė. „Paskatino du dalykai. Man patiko mūsų istorija, Vilniaus senamiestis. Ir pats norėjau dirbti senamiestyje, prisidėti prie jo gražinimo ir išsaugojimo.

Be to, turėjome kaimynę dailininkę – akvarelininkę Genovaitę Kairytę, pas kurią lankiau piešimo pamokas. sakė, kad iš manęs dailininkas tai tikrai neišeis, bet architektas gal būčiau ir visai neblogas. Baigęs mokyklą įstojau į VGTU, vėliau parengiau diplominį darbą ir atlikau praktiką Vokietijoje, o 1994 m. grįžau į Lietuvą“, – pasakoja jis.

Užsienio kalba – per kelis mėnesius „Kaip patekau į Vokietiją? Buvo 1990-ieji. Viena Vokietijos aukštoji mokykla, Bauhaus Dessau akademija, paskelbė konkursą gauti Europos stipendijai – pas juos parengti diplominį darbą. Aš pateikiau tam konkursui savo darbus ir laimėjau stipendiją. Buvau vienas iš pirmųjų Lietuvoje, kurie sugebėjo tai padaryti“, – pasakoja M. Pakalnis.

Architektas prisipažįsta, kad nusprendęs atlikti praktiką ir parengti diplominį darbą Vokietijoje, labai rizikavo. „Tai buvo paskutiniai studijų metai, reikėjo ryžtis. Ten parengiau diplominį, Lietuvoje apsigyniau. Po to Vokietijoje susitariau ir dėl podiplominės praktikos. Patirtis, įgyta bendraujant su garsiais Vokietijos restauratoriais, buvo labai naudinga“, – pasakoja jis.

Praktiką M. Pakalnis atliko projektavimo biure, kurio specializacija buvo restauracija. Restauravo pastatus, kuriems buvo po 500–600 metų. Tai buvo žinios, kurias gavęs jis džiaugiasi iki šiol. Grįžęs į Lietuvą, kiek padirbėjo vienoje architektų įmonėje ir atėjo į įmonę „Vilniaus planas“. Pradėjęs nuo Vilniaus urbanistikos, vėliau perėjo prie visos Lietuvos urbanistikos. Matyt, svarsto M. Pakalnis, labai smarkiai ta veiklos sritis ir nesikeis.

Bendrasis Vilniaus planas – Lietuvos urbanistikos proveržis Kai buvo rengiamas pirmasis sostinės bendrasis planas atkūrus Nepriklausomybę, M. Pakalnis buvo jaunas architektas. Tada Lietuvoje net nebuvo sudėliota aiški teritorijų planavimo sistema. Iki tol buvo sovietinis planavimas. „Todėl manau, kad prie to plano kūrimo labiausiai prisidėjau žiniomis, kurias parsivežiau iš Vokietijos. Ten teko dirbti su teritorijų planavimo dokumentais, buvau susipažinęs su jų rengimo principais, žinojau, kaip jie derina miesto plėtrą ir verslo norus, kad nebūtų reglamentuojama nei per daug, nei per mažai. Ta mano „vokiška patirtis“ ir pravertė sprendžiant, kada kištis į verslininkų veiklą nereikia, o kada reikia tai daryti, kad nebūtų pažeisti kitų interesai. O kai buvo rengiamas antrasis Vilniaus bendrasis planas, aš jau buvau projekto vadovas“, – pasakoja M. Pakalnis.

Anot ilgamečio savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiojo architekto, antrasis bendrasis Vilniaus planas, sukurtas maždaug prieš dešimtmetį, Lietuvos urbanistikoje buvo tikras proveržis. „Man ir dabar taip atrodo, nes jį kurdami mes ir tuometiniams teisės aktams prieštaravome. Tada reikėjo padaryti kokybinį šuolį, pasakyti, kad galbūt ne kokia nors žemės paskirtis, bet plėtros mastas yra svarbesnis“, – mintimis dalijasi architektas.

M. Pakalnis sako negalintis pasakyti, ar dabar ką nors keistų, darytų kitaip. Kuriant teritorijų planavimo dokumentus, tenka prognozuoti, ko reikės po 10–20 metų. Keičiasi politinės, ekonominės sąlygos, tad pataikyti nelengva. Todėl kas 10–15 metų bendrąjį planą reikėtų peržiūrėti. „Bet manau, kad mes teisingai padarėme, jog kūrėme miestą, kuriame yra ne vienas centras, o daug centrų, kad numatėme greitąjį visuomeninį transportą kaip principinį sprendimą, kuris padės išvengti spūsčių. Tiesa, tada daugiausia buvo kalbama apie tramvajų, o greitieji autobusai buvo siūlomi pirmajame etape“, – prisimena M. Pakalnis.

Trys ateities Vilniaus vizijos Pasakodamas apie tai, kaip buvo kuriamas bendrasis Vilniaus planas, M. Pakalnis atskleidžia ir daugeliui nežinomą faktą – buvo parengti net trys skirtingi sostinės plėtros variantai.

255

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Viename variante buvo numatyta labai kompaktiška miesto plėtra, kitas variantas – visai „išskydęs“ į pakraščius miestas, o trečias buvo tas realusis. Architektai svarstė suvaldyti „skystantį“ miestą, bet jau nebegalėjo, kaip socializmo laikais, pasakyti, kad Vilniuje nebus statomi individualūs namai. Kita vertus, buvo didžiulis interesas tų žmonių, kurie atgavo žemę. Architektas sako, jog teko patirti didžiulį žemės spekuliantų ir vystytojų spaudimą, kad visos teritorijos Vilniuje, kur nėra miško, plane turi būti nudažytos geltonai. Tai reiškia, kad visur galima statyti gyvenamuosius namus. „Bet miesto plėtra į išorę vis tiek yra per didelė.

Tačiau tada, kai buvo tvirtinamas bendrasis planas, buvo pats nekilnojamojo turto spekuliacijų „pikas“.

Todėl ir miesto planas tam tikrose vietose yra spekuliatyvus“, – priduria pašnekovas.

Žmonės nori kokybiško būsto M. Pakalnis teigia manantis, kad Lietuvoje, visų pirma valstybės, politiniame lygmenyje, vis dar trūksta suvokimo, kas yra miestas ir kaip žmonės nori gyventi. Kita vertus, yra ir objektyvios tendencijos, kurioms prieštarauti neišeina. Manoma, kad pristatėme gražių namų, pritiesėme gatvių, ir žmonės gyvens, bet žmonės nori tam tikrų gyvenimo sąlygų, tam tikros kokybės. „Sakykime, individualių namų statybą lemia tai, kad mieste šeimos neranda sau norimo būsto. Naują būstą dažniausiai įsigyja jaunos šeimos, kurios planuoja savo ateitį, nori saugiai auginti vaikus. Jos nori būsto, kuris atitiktų jų sampratą, bet tokio būsto rinkoje neranda. Arba tu gauni nedidelį butuką, kurio kaina daugeliu atvejų yra panaši į individualaus namo.

Natūralu, kad didelė dalis jaunų žmonių nusprendžia statytis individualų namą. Miesto planuotojas šiuo atveju neturi didelės įtakos“, – teigia pašnekovas.

Vis dėlto būdų sukurti kokybišką būstą pačiame mieste ir pristabdyti Vilniaus plėtimąsi į plotį, galima. Vienas iš jų – senų daugiabučių atnaujinimas.

Tačiau renovacija turėtų būti suvokiama gerokai plačiau negu pastato apšiltinimas ir senų šilumos sistemų modernizavimas. „Mes dabar labai aktyviai renovuojame tą sovietinį būstą, bet kiek tokio būsto reikia? Šeimos 256

modelis pasikeitęs ir jaunos šeimos nori gyventi didesniame bendrajame kambaryje kartu su virtuve.

O tas sovietinis būstas – ir skalbimo mašina netelpa, ir virtuvės mažos – buvo pritaikytas visai kitokiam gyvenimo modeliui“, – pastebi M. Pakalnis.

Ir seni kvartalai gali tapti patrauklūs Pašnekovo teigimu, architektai jau senokai kalba apie tai, kad norint, jog senųjų namų kvartalai neištuštėtų, juos reikia modernizuoti ir pritaikyti šiuolaikinio žmogaus poreikiams. Deja, renovacija pas mus kol kas suvokiama tik kaip sienų šiltinimas, šiluminės izoliacijos padidinimas; kartais dar rekonstruojamos ir inžinerinės sistemos. Tyrimai rodo, kad senos statybos būstų gyventojų amžius beviltiškai didėja, vidutinis jų amžius yra 50–60 metų, o naujuose daugiabučių kvartaluose ir individualių namų rajonuose – 30–40 metų. Jauni žmonės renkasi kokybę, bet apie tai, kad nešiuolaikiškas būstas suponuoja tam tikrus gyventojus, mažai buvo kalbama.

Anot architekto, yra daugybė senų namų, kurių atnaujinti jau nebeverta. Viena iš galimybių – senus namus griauti ir jų vietoje statyti šiuolaikiškus.

Pasak pašnekovo, paversti senųjų daugiabučių kvartalus patogiais galima, tačiau tam reikia papildomų pastangų ir kitokio modernizacijos modelio.

Pasigedo naujų iššūkių 2013 m. M. Pakalnis pasitraukė iš įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiojo architekto pareigų ir tapo inžinerijos ir konsultacijų bendrovės „Sweco Lietuva“ komandos nariu. Jis ir dabar yra tvarios plėtros, miestų planavimo ir inžinerijos srityse besispecializuojančios tarptautinės įmonės vyriausiasis architektas urbanistas.

Jis džiaugiasi galimybe pereiti į tarptautinę bendrovę, kuri turi ir skandinaviškos patirties. Prabilęs apie labiausiai įsiminusius pastarojo meto darbus, M. Pakalnis sako, kad bene reikšmingiausias – Klaipėdos bendrojo plano monitoringas. Kitas įsiminęs projektas – Šventosios uostas, kur reikėjo parengti techninį projektą – ne tik krantines ir molus, bet ir sukurti rekreacijai pritaikytų viešų erdvių sistemą.

MINDAUGAS PAKALNIS

VIlniaus miestas

Klaipėdoje darbų architektui nestinga ir dabar.

Vienas iš jų – uosto pietinių vartų plėtra. Kitas projektas – Vilkaviškio miesto galimybių studija.

„Kaifuoju“ nuo urbanistikos Specialistai rengia pasiūlymą, kaip atgaivinti šį miestelį. Ir M. Pakalnis sako „kaifuojantis“ nuo urbanistikos, jis neslepia džiugesio, kad gali tai daryti, džiaugiasi, kad gali panaudoti patirtį, kurią sukaupė Vilniuje, kituose miestuose.

Savo buvusius mokytojus jis laiko kolegomis, su kuriais galima ir pasiginčyti, ir idėjomis pasikeisti.

Didžiaisiais savo mokytojais jis laiko tuos, su kuriais teko bendrauti universitete. Tai prof. Zigmas Daunora, prof. Jurgis Vanagas, Algis Nasvytis, Gintaras Čaikauskas, kuris dabar yra M. Pakalnio kolega. Tai buvo asmenybės, kurios M. Pakalnį formavo. Prof. Z. Daunorai jis sako esąs dėkingas už tai, kad yra urbanistas, nes grįžusį iš Vokietijos jį pakvietė ir pasiūlė pasidomėti įmone „Vilniaus planas“, rengiama Vilniaus Naujamiesčio raidos programa. „Daug mokiausi iš kolegų ir atėjęs į „Vilniaus planą“, – teigia pašnekovas ir priduria mielai bendraujantis su visais žmonėmis, su kuriais suvedė darbas savivaldybėje ar urbanistikos srityje.

Architektai – specifinė bendruomenė, kurios nariai vienas kitą gerai pažįsta, žino vienas kito stipriąsias ir silpnąsias puses, visi kartu atlieka svarbų darbą – kuria miesto ateitį, dalijasi idėjomis, susitin-

ka architektūros ir urbanistikos tarybose, kuriose ir vienas kito projektus pakritikuoja, ir kartu galvoja, kaip padaryt, kad būtų geriau visiems. „Visada esi nepatenkintas savimi, nes visada žinai, kad gali padaryti geriau“, – svarsto pašnekovas. Jis mano, kad ir miestas niekada nebūna pabaigtas, jis visada vystosi.

Šeimai skolingas laiką M. Pakalnis juokauja, kad jei dėl kokių nors priežasčių negalėtų dirbti kaip architektas urbanistas, eitų kloti trinkelių. O jei ką prireikia namuose paremontuoti, viską daro pats.

Prabilęs apie šeimą, M. Pakalnis pasakoja, kad su žmona Diana, su kuria kartu mokėsi vidurinėje, augina dvynius Eimantą ir Dominyką, bet nežino, ar norėtų, kad jie pasuktų tėvo pėdomis.

Tačiau laiko pabūti su šeima architektas vis dėlto randa. ,,Laisvalaikis – tai kelionės su šeima. Mes praktiškai visą laisvą laiką praleidžiame keliaudami. Dar vienas pomėgis – fotografija. Bet visų pirma laisvalaikis – tai laikas, kurį tiesiog privalau grąžinti savo šeimai, nes dažnai ją skriaudžiu – negaliu palikti įpusėto darbo, todėl dažnai iš darbo grįžtu labai vėlai“, – prisipažįsta vienas garsiausių Lietuvos architektų urbanistų Mindaugas Pakalnis. Beje, 2016 m. balandžio 1 d.

M. Pakalnis grįžta į dirbti į Vilniaus miesto savivaldybę, šįkart kaip vyriausiasis miesto architektas.

Tekste – Vilniaus m. savivaldybės (Sauliaus Žiūros) nuotr.

257

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Rimantas Pakeris Nuolatos ieškojo naujovių

Rimantas Pakeris 21 metus vadovavo įmonei, kuri iki privatizavimo vadinosi Alytaus gelžbetonio konstrukcijų gamykla. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pradėjus trupėti planinei rinkai, Alytaus įmonės produkcijai tapus nepaklausia, R. Pakeris aktyviai ieškojo naujų gaminių, skirtų rinkai. R. Pakeris tapo pirmuoju gelžbetonio pramonės atstovu, pradėjusiu eksportą į Švediją.

258

RIMANTAS PAKERIS

Estijoje 1981 m.

R

imanto Pakerio, ilgamečio Alytaus gelžbetonio konstrukcijų gamyklos vadovo, nebėra gyvo. Kolegos jį mena kaip nuolat naujovių ieškojusį žmogų, kuris stengėsi neužsisklęsti kasdienybėje. Kai 1994 m. buvo steigiama Statybos industrijos asociacija, R. Pakeris buvo tarp bendraminčių.

buvo perkeltas į 5-uosius Vilniaus vaikų namus. Vėliau mokėsi tuometinėje 16-oje vidurinėje mokykloje, dabartinėje Užupio gimnazijoje.

Išgyvenimą vaikų namuose lėmė fizinis pasirengimas

„11-oje klasėje buvo tik 14 mokinių, tarp jų ir keli jaunuoliai iš kitų miestų. Neaišku dėl ko, bet spėjama, kad dėl galbūt organizuojamo ginkluoto pasipriešinimo okupantams, daugelis jų buvo išblaškyti nežinia kur. Bet tai – jau istorikų reikalas“, – rašo R. Pakeris.

Rimantas Jonas Pakeris gimė 1943 m. rudenį Utenos r., Kairionių kaime. Būdamas penkerių metų vaikas, jis liko našlaitis – priglaudė mamos giminės. Nuo 1954 iki 1960 m. jam teko gyventi pirmuosiuose Utenos vaikų namuose, kur baigė 10 klasių. Šis gyvenimo tarpsnis nebuvo iš lengvųjų.

1961 m. baigęs vidurinę mokyklą, R. Pakeris tais pačiais metais įstojo į Kauno politechnikos institutą. Dienomis teko dirbti, o vakarais lankyti paskaitas. Jis dirbo jau seniai bankrutavusiame šilko-pliušo kombinate, – iš pradžių 1-osios, vėliau ir 2-osios kategorijos šaltkalviu.

„Gyvenimas vaikų namuose buvo pakankamai sudėtingas, tad norint, kad labai neskriaustų, teko daug sportuoti, kad nebūtum fiziškai ir morališkai silpniausias. Taigi užsiiminėjau boksu, krepšiniu, tinkliniu, futbolu, stalo tenisu ir pagrindine sporto šaka, kuri padėjo ateityje, – sportine gimnastika.

Tapau net Lietuvos sportinės gimnastikos rinktinės nariu“, – pasakoja jis savo paties užrašytuose prisiminimuose.

Apie 1959 m. R. Pakeris buvo paskirtas vaikų namų moksleivių tarybos pirmininku, o 1961 m.

Po 1,5 metų jis buvo perkeltas į dieninę grupę, nes mokytis vakariniame fakultete buvo uždrausta.

Mokydamasis dieniniame fakultete negalėjo dirbti, dėl to liko be pajamų ir galimybės išgyventi. Liko vienintelė išeitis, kuria jis ir pasinaudojo – 1963 m. savanoriškai išėjo tarnauti į sovietinę armiją.

Iš tarnybos – į gamybą Po tarnybos armijoje, 1966 m. R. Pakeris grįžo į Kauną. „Išlipęs iš traukinio net nežinojau, kur eiti pernakvoti, – prisiminė jis tuos laikus. – Patraukiau 259

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

pas buvusius bendramokslius iš KPI, kurie jau buvo bebaigią mokslus. Po dviejų dienų mane, kaip stalo tenisininką, priėmė į būsimą Kauno namų statybos kombinato stambiaplokščių detalių gamyklą dirbti 2-osios kategorijos šaltkalviu. Buvau priimtas ir į KPI inžinerinės ekonomikos fakulteto vakarinį skyrių, kur mokslai truko net 6 metus, tad visą laiką teko dirbti ir mokytis po 16–18 valandų.“ Kauno namų statybos kombinato stambiaplokščių detalių gamykloje buvo gaminami ir į statybos aikšteles vadinamaisiais panelvežiais pristatomi rūsio, lauko ir vidaus sienų, perdangų bei prirenkami gelžbetonio gaminiai, taip pat aplinkos gaminiai, parapetai. Jie buvo skirti seno tipo namams, statytiems iki praeito amžiaus 8-ojo dešimtmečio vidurio.

Gamykloje veikė lauko sienų, vidaus sienų ir perdangų poligonai, armatūros bei pagalbiniai – mechaninis-remonto ir elektros – cechai. Darbai buvo vykdomi trimis pamainomis. Po ketverių metų R. Pakeris buvo paskirtas lauko sienų gamybos meistru, vėliau – poligono meistru, dar po kiek laiko buvo įdarbintas NSK administracijoje.

Patyrė sovietmečio gamybos problemų Prasidėjus gamyklos „perginklavimui“, buvo suprojektuoti naujo pobūdžio namai: 25-ių, 45-ių ir 55-ių butų penkiaaukščiai, 81-o ir daugiau butų devynaukščiai, o vėliau ir 47-ių butų 12-os aukštų namai. Šių namų privalumai, palyginti su senaisiais, buvo įvairios butų konfigūracijos, skirtinga lauko apdaila, kuriai pasitelkti marmuro grūdeliai arba vadinamasis granitas, tai yra lietuviškas 10–20 mm žvirgždas.

Prie senųjų gamyklos cechų atsirado ir naujų: santechnikos, perdangų, armatūros, lauko sienų bei energomechanikos. Nors technologiškai gamyba buvo pažangi – taikytas konvejerinis metodas, tačiau sovietinių laikų techninė įranga ir neapgalvoti sprendimai neleido įvykdyti keliamų reikalavimų. „Perdangų angoje, kuriai buvau pakviestas vadovauti, buvo gaminamos trijų sluoksnių perdangos: 14 cm M-200 betono sluoksnis, 2 cm plaušo sluoksnis ir 4 cm cementinis skiedinys. Įdėtinės detalės prie formos dugno buvo prisukamos varžtais! – rašė savo prisiminimuose R. Pakeris. – Kon260

vejeris buvo valdomas iš centrinio valdymo pulto, kuris buvo angos viduryje. Konvejerio judėjimą kontroliavo sovietinės gamybos galiniai išjungikliai, kuriems sutrikus kildavo problemų. Didžiausias trūkumas išryškėdavo, kai 3,17 m x 7 m dydžio perdangą reikėdavo pastatyti vertikaliai. Tam buvo suprojektuotas ir veikė vartytuvas, tačiau pastačius plokštę vertikaliai, atsiskirdavo ir nukrisdavo antras bei trečias sluoksnis, nes pagal projektą juos jungė tik 65 mm storio vielos gabaliukai.“ Gamyklai tuo metu vadovavo Algimantas Aleksynas. Buvo pastatyta dar viena anga kasetinei perdangų gamybai, o minėta perdangų linija perdaryta pagal lauko sienų Sibire sąlygas Tiumenės apskrities Kogalymo gyvenvietėje gamybai. Plokštės buvo gaminamos su šiltinamuoju 10 cm polistirolo sluoksniu. R. Pakeris apgailestavo, kad ši pramonės šaka žlugo.

Atėjo į apleistą gamyklą dirbti 10-uoju vadovu 1979 m. R. Pakeris buvo paskirtas gamyklos direktoriumi. Kombinato vadovai nutarė sujungti gamyklos ir kombinato ekonomiką, kad būtų vienas balansas, o tai reiškė, kad gamykla su 900 darbuotojų ir labai sudėtinga gamyba liks nesavarankiška ir sunkiai valdoma. Tad nuo 1987 m. balandžio 9 d. jis perėjo dirbti į Alytaus gelžbetoninių konstrukcijų gamyklą. Šioje gamykloje R. Pakeris dirbo iki pat 2008 m. birželio 18 dienos. „Tai buvo apleista gamykla. Per dvidešimt metų buvau jau 10-asis jos direktorius. Be guminių batų per teritoriją nepraeisi. Kalnai užbetonuotų G/B formų, iki karjero neįmanoma privažiuoti, didžioji dalis inertinių medžiagų platformomis vežama iš Jonavos rajono Rizgonių karjero. Alytaus karjero valdymas sudėtingas, kadangi jį aptarnavo mechanizatorių valdyba ir autotransporto įmonė. Apie 30 proc. įdėtinių detalių buvo gaminama Kauno GKG3“, – prisiminė jis.

Pradėjus dirbti, prasidėjo streikas. R. Pakeris dėl ardomojo darbo kaltino Sąjūdį. Vėliau iš savo postų buvo išversti Alytaus medvilnės, statybos tresto, mėsos kombinato ir kitų įmonių vadovai. Dauguma šių įmonių netrukus bankrutavo. „Buvo bandoma

RIMANTAS PAKERIS

susidoroti ir su manimi“, – taip to meto įvykius vertino R. Pakeris.

Situaciją darbe sunkino ir tai, kad gamybai reikalingas suspaustas oras buvo gaunamas iš šaldytuvų gamyklos, gamybinis vanduo – iš medvilnės kombinato, o aukštos įtampos 10 kV kabeliai priklausė gamyklai ir buvo labai sukiužę. Dėl jų gedimo gamyklą teko stabdyti ne vienai parai. „Taisant padėtį pastatyta nauja kompresorinė, dengtas armatūrinis sandėlis, sumontuotas gateris, pastatytas naujas skiedinių gamybos cechas, sutvarkyta teritorija, išpirkti mechanizmai ir transportas karjerui, Kijeve nupirkti du įrangos komplektai tuštuminių plokščių gamybai, nupirkti agregatai presuotų tvoros elementų, bordiūrų, šaligatvių plytelių gamybai“, – prisiminimais dalijosi R. Pakeris.

Su vokiečiais įkūrė bendras firmas „Presbetonas“ ir „BetoChem“

Su kolegomis Laboratorinių bandymų centre. 2005 m.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir pradėjus griūti planinei rinkai, Alytaus įmonės produkcija tapo nepaklausi. R. Pakeris, prisimena Statybos industrijos asociacijos (SIA) prezidentas, tuomet ėjęs SIA direktoriaus pareigas, V. Čaplikas, aktyviai ieškojo naujų gaminių, kuriuos galima būtų tiekti rinkai.

su Vokietijos bendrove „Remei“ buvo įsteigta bendra įmonė UAB „Betochem“, tiekianti betono mišinių gamintojams chemijos produktus: įmaišas ir dažus.

1990 m. jis lankėsi Švedijoje ir sutarė su verslininku Knutu Nilsonu gaminti ir tiekti kilnojamus šaligatvio bortelius iš betono.

„Vidinė Rimanto nuostata buvo nuolatos ieškoti naujovių, neužsisklęsti kasdienybės rutinoje. 1994 m. jis su bendraminčiais įsteigė Statybos industrijos asociaciją. Dalyvavo visose asociacijos narių surengtose išvykose į tarptautines parodas užsienio šalyse: JAV ir Vokietijoje. Daugybę kartų lankėsi įmonėse Vokietijoje ir Švedijoje, domėdamasis technologijos naujovėmis ir megzdamas verslo kontaktus, – pasakoja V. Čaplikas. – 1997 m., pasikvietęs specialistų iš Vokietijos, surengė parodomąjį seminarą aplinkos tvarkytojams. Daugėjo betono trinkelių, skirtų gatvėms, aikštėms, šaligatviams grįsti, gamintojų, buvo svarbu, kad statybininkai išmoktų gaminius racionaliai ir efektyviai naudoti.

„Neabejotina, kad jis tapo pirmuoju gelžbetonio pramonės atstovu, pradėjusiu eksportą į Švediją.

Deja, laikas tam dar nebuvo palankus. Žvejybiniu laivu nuplukdyti gaminiai nedavė lauktos naudos, tačiau Lietuvos rinkoje kurį metą jie buvo perkami“, – pasakoja V. Čaplikas.

Vėliau kartu su Vokietijos verslininku Otmaru Presteliu R. Pakeris įsteigė bendrą įmonę UAB „Presbetonas“. Tam skyrė gamybines patalpas Žiežmariuose. Bendra su vokiečiais įmonė iki šiol gamina betono trinkeles ir šaligatvio bortelius. Tokiu būdu buvo sukurta darbo vietų Žiežmariuose, Alytaus gamyklai atsivėrė rinka tiekti gamybai betono mišinius. Bendravimas su užsienio partneriais teikė galimybių pritaikyti pažangius gamybos valdymo metodus, gauti informacijos apie betono gamybos naujoves ir naudojamas medžiagas. Tad netrukus

Buvo ieškantis, smalsus ir draugiškas

Vėliau, jau pasitraukęs iš aktyvios verslo aplinkos, su buvusiais kolegomis ryšių nenutraukė, veiklaus charakterio bruožus pritaikė asociacijos vadovų veteranų klube. Ieškančio, žingeidaus, draugiško ir kuklaus žmogaus įvaizdis tebėra ryškus kolegų ir bičiulių prisiminimuose.

261

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Antanas Papakulis Lietuvos ir Rusijos geležinkelių tiesimo ypatumai Klysta manantys, kad darbas geležinkelių statybose – nuobodus ir monotoniškas. Labiau vyrišką darbo biografiją, kurioje būta ir nuotykių, ir pavojų, ir romantikos, sunku įsivaizduoti. Ar žinote, kaip buvo tiesiami ir prižiūrimi mūsų šalies geležinkeliai, kaip statomas kadaise garsus „BAM´as“ (Baikalo-Amūro magistralė)?

262

ANTANAS PAPAKULIS

Šventė prie Buriatijos ir Užbaikalės srities sienos, greta naujo tilto per rūsčią Vitimo upę, kur atriedėjo pirmasis traukinys

A

ntanas Papakulis nuo 1992 m. iki 2010 m. dirbo AB „Lietuvos geležinkeliai“ Kapitalinės statybos valdybos, Statybos ir statinių priežiūros skyriaus viršininku. Prieš ketverius metus išėjęs į pensiją, poilsiu džiaugėsi neilgai – vėl buvo pradėjęs dirbti UAB „Vitras-S“, kuri rekonstravo Stasylų geležinkelio stotį, statybų vadovu. Nieko nuostabaus, kad gyvenimo ir karjeros kely taip ir nenutolo nuo geležinkelių: būtent prie plieninių linijų prieš daugelį metų prasidėjusi pašnekovo karjera, su geležinkeliais ir dabar susijusi.

1961 m. A. Papakulis baigė Vilniaus geležinkelio transporto technikumą (įgijo geležinkelių statybos ir eksploatavimo specialisto diplomą). „Pusę metų dirbau kelio brigadininku, vadovavau 8 darbininkų brigadai, prižiūrėdavusiai viršutinę geležinkelio kelio konstrukciją. Ta konstrukcija – tai sankasa, bėgiai, pabėgiai, iešmai, supiltas balastas. Visa tai turėjo būti nepriekaištingos būklės, kad neįvyktų traukinių avarijos, – pasakojo A. Papakulis. Geležinkelininkų brigadai jis vadovavo pusmetį, ir tų metų vasarį perėjo dirbti į „Lietuvos geležinkelių“ Projektavimo institutą – iš pradžių techniku, vėliau – inžinieriumi, projektuotoju“.

Gali didžiuotis daugeliu projektų A. Papakulis galėtų išvardyti daugybę geležinkelio plėtros ar rekonstrukcijos projektų, prie kurių

ne tik yra ranką pridėjęs, bet ir ant projektų parašą suraitęs. Teko prisidėti prie Vilniaus Panerių geležinkelio stoties krovinių kiemo rekonstrukcijos, projektuoti Palemono krovinių stotį ir daugelį kitų.

Dar dirbdamas geležinkeliuose, A. Papakulis 1966 m. įstojo į tuometinio Leningrado geležinkelio transporto inžinerinį institutą, kurį vėliau baigė su pagyrimu ir įgijo inžinieriaus statybininko diplomą. Dar studijuodamas, 1967 m., atsisveikino su geležinkeliais (tiesa, neilgam) ir įsiliejo į Statybos ministerijos specialistų gretas, net 7 metus dirbo minėtai ministerijai pavaldžioje Gelžbetoninių konstrukcijų specializuotoje montavimo valdyboje.

Specializuota valdyba buvo sukurta gelžbetoninių konstrukcijų karkasams montuoti. Naudojant tokius karkasus, būdavo statoma daugybė visuomeninių ir pramoninių to laikotarpio pastatų.

Tarp labiau žinomų savo darbų išvardijo Vilniuje buvusios Melioracijos ministerijos (dabar tai vienas iš Aplinkos ministerijos pastatų) karkasą, visiems žinomų „Draugystės“ ir „Lietuvos“ viešbučių karkasus. Galiausiai jaunas, energingas ir perspektyvus specialistas buvo pakviestas į Vilniaus statybos trestą dirbti 4-osios statybos valdybos baro viršininku; vėliau triūsė gamybinio-techninio skyriaus viršininku, jam vadovaujant pastatytas Naujosios Vilnios Parko gatvės gyvenamųjų namų kvartalas ir pradėtas dar vienas.

263

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

geležinkelio stotis, nuo šiaurinės Baikalo ežero pusės į Rytus nutolusi 160 kilometrų.

Lietuvos statybininkų indėlis statant Naująjį Uojaną buvo didžiulis. Statybų biudžetas siekė apie 40 milijonų dolerių. Buvo pastatyta šiuolaikinė gyvenvietė, kurioje tuo metu gyveno 2500 geležinkelininkų ir jų šeimų narių (dabar – apie 4000 gyventojų).

Aplankęs sūnų, tėvas suprato, kodėl Antanas neskubėjo iš Sibiro

Gyvenamieji namai Naujajame Uojane

Tačiau likimas ir vėl nulėmė – grįžti į geležinkelių statybas. Ir ne bet kokias, o į vieną didžiausių sovietinio laikotarpio, sovietinės erdvės geležinkelio projektų – „BAM´o“ (Baikalo-Amūro magistralės) statybas.

Į Sibirą – savo noru A. Papakulis prisimena, kaip 1979 m. susitikti jį pakvietė buvęs kurso draugas iš Leningrado instituto Petras Zikaras. Jis pareiškė, kad prie Statybos ministerijos steigiamas Statybos montavimo traukinys „LietBAMstatyba“. Ir pasiūlė kartu dirbti bei vyriausiojo inžinieriaus pareigas. „Ilgai nemąstęs sutikau ir sulaukiau kvietimo pas statybos ministrą Bronių Šešplaukį – pasirašyti trejų metų sutartį dėl darbo „BAM´o“ statybose“, – neslėpė geležinkelių statybos specialistas. „Man iškart pažadėjo 1000 rublių per mėnesį algą, paskyrą automobiliui ir, kai grįšiu į Lietuvą, – butą, – pasakojo pašnekovas. – Beje, automobiliui žmonės „BAM´e“ laisvai užsidirbdavo per maždaug 2,5 metų. Išreiškę norą ateityje pirkti mašiną, dalį atlyginimo pervesdavo į specialią sąskaitą, tiksliau, atskaičiuodavo buhalteriai, ir, atėjus laikui, reikalinga suma būdavo tavo.“ 1979 m. rugpjūčio 20 d. jau buvo Naujajame Uojane (rus. Novij Uojan). Tai – 264

Apsistoję Naujajame Uojane, lietuviai netrukus ištyrinėjo apylinkes, įvertino klimato privalumus ir trūkumus. „Gamta aplink buvo nuostabi, klimatas mums patiko, – pasakojo A. Papakulis. – Uojano slėnį iš abiejų pusių supa du aukšti susisiekiantys kalnagūbriai, aplink plyti taiga.“ Slėnyje, anot pašnekovo, vyravo subkontinentinis klimatas, čia beveik niekada nepūsdavo vėjas, ir oras buvo labai sausas.

Tik vėliau, per vieną kalnagūbrių iškirtus tunelį, į slėnį atplūdo daugiau drėgmės ir vėjų. O iš pradžių ir to nebuvo.

Pirmąją žiemą termometrų stulpelis parodė 64 laipsnius šalčio. Tada, anot A. Papakulio, sėdi namie, gauni trečdalį atlyginimo, o į lauką – tik esant būtinam reikalui, tarkime, iki parduotuvės nubėgti.

Spaudžiant 30–40 laipsnių šalčiui, normali darbo diena, tik su mechanizmais tenka dirbti atsargiau. „Prisimenu, atvažiavo vieną žiemą tėvas iš Lietuvos. Buvo vasario mėnuo, tad atvyko apsitūlojęs šiltais kailiniais, kepurę ant ausų nusileidęs. Tiesą sakant, ilgai jis pas mane važiuoti nesiryžo. Buvo jau 1988 metai. Tėvas, pabuvojęs pas mane ir nepajutęs „baisaus Sibiro šalčio“ bei pamatęs, kokia čia graži gamta, pasakė, kad čia visai galima gyventi.

Ir tik tada suprato, kodėl aš, pasibaigus trejų metų kontraktui, pasilikau čia, kad pastatyčiau geležinkelininkų gyvenvietę, kaip pats sakiau, nuo pirmo iki paskutinio kuoliuko. Tiesa, jau ir šeimą buvau sukūręs: susituokėme su buhaltere dirbti iš Estijos atvykusia mergina, su kuria susilaukėme dviejų dukterų. Į Lietuvą grįžau po 11 metų, tai yra 1990 m., prieš pat Kalėdas“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Ponas Antanas niekada nepamirš Sibiro gamtos didybės. Vasaromis karštis svilindavo iki 50-ies. Todėl dirbti tekdavo pamainomis: prieš orui įkaistant

ANTANAS PAPAKULIS

524 vietų mokykla Naujajame Uojane

anksti rytą ir vakarop. Netoliese tekėjo srauni upė – Viršutinė Angara (rus. Verchniaja Angara). O į slėnį atitekančių mažų upelių nė nesuskaičiuosi.

Atskirai verta paminėti Baikalą, greta kurio ir vyko ši istorija. Baikalas, net ir spaudžiant didžiuliam šalčiui, ledu apsitraukdavo tik įpusėjus žiemai. Kadangi rajonas seismiškai aktyvus, kilus žemės drebėjimams ledas kartais skildavo. Nemažai sunkiosios technikos bei įvairių gėrybių, o gal ir jas gabenusių žmonių, guli dugne. Per Baikalą kadaise jūrinėmis baržomis į Naująjį Uojaną atkeliavo iš Lietuvos mūsų šalies savanoriams skirta statybinė technika. Net maudytis, anot A. Papakulio, Baikale buvo įmanoma, kai kuriuose vietose vanduo sušildavo iki keliolikos laipsnių.

Plytos ir stalių gaminiai keliavo iš Lietuvos A. Papakulis pasakojo, kad per tuos metus jie pasistatė puikią gyvenvietę. Mediniai šilti namai buvo su visais patogumais, gyvenvietė turėjo ir vandens gręžinį, ir kanalizaciją, pastatytas vaikų darželis, klubas, pirtis. Ir ne šiaip pirtis, o viso geležinkelio ruožo pažiba: į ją pailsėti ir išsiperti užsukdavo net aukščiausi Maskvos „šulai“. Visos statybinės medžiagos, išskyrus „,žalią“ medieną, buvo tiekiamos iš Lietuvos: plytos (iš Daugėlų ir Tauragės), gelžbetonis, stalių gaminiai, apdailos medžiagos ir kt. Net Sibiro

mediena pirmiau keliaudavo į Lietuvą, o iš ten grįždavo virtusi langais, durimis ir kitais stalių gaminiais.

Naujasis Uojanas – geležinkelio eksploatuotojams skirta gyvenvietė. Anot A. Papakulio, iš magistralei skirtos sąmatos net 15 proc. buvo skirta statybininkų įsikūrimui. Tad galime palyginti savanoriams skirtą atlyginimą, pagarbą ir dėmesį su tais trupiniais, kurie buvo skirti geležinkelį tiesusiems kaliniams, ir suprasime, kad net ir tuometinės SSRS valdžią buvo už ką pagirti.

Viena vertus, atrodo keista, žiūrint iš šių dienų pozicijos, Sibiro medieną gabenti už tūkstančių kilometrų į Lietuvą – langams ir durims gaminti, užuot pasirūpinus savomis stalių dirbtuvėmis ir atitinkamomis gamyklomis. Kita vertus, „BAM´as“, kurio pusę statė kareiviai, o kitą pusę – gerai apmokami savanoriai, buvo ne tik grandiozinis tų laikų projektas, bet ir žymėjo iš esmės teigiamą lūžį tokius projektus įgyvendinančiųjų sąmonėje, kai atsisakyta laisvės neturinčių asmenų darbo.

Ar būdamas Rusijos gilumoje p. Antanas matė mešką? „Mačiau du kartus, – atsakė juokdamasis. – Kartais per anksti po žiemos miego atsibudusios ir išalkusios meškos ateidavo į gyvenvietės šiukšliadėžes paieškoti ko nors ėdamo.“ Grįžęs į tėvynę, A. Papakulis, kaip minėjome straipsnio pradžioje, karjerą tęsė atgimusios Lietuvos geležinkeliuose. Tai – tik nedidelė dalis įdomios istorijos, apie kurią mūsų pašnekovas galėtų parašyti knygą.

265

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Antanas Kęstutis Paulauskas Biržuose gelžbetonį gamino „šeimyninė“ gamykla Šioje publikacijoje gausu vardų, pavardžių ir datų. Archyvas, iš kurio buvo galima atgaminti istoriją, sudegė. Publikacijos autorius Antanas Kęstutis Paulauskas, 26-erius metus vadovavęs Biržų gelžbetoninių konstrukcijų gamyklai, šią istoriją gaivino rinkdamas po kruopelę.

266

ANTANAS KĘSTUTIS PAULAUSKAS

Biržų gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos istoriją saugo senos nuotraukos ir joje dirbę žmonės. Formavimo cecho darbuotojai apie 1980 m. Antroje eilėje viduryje – jų vadovė – Bronislava Briedytė, antras iš dešinės – gamyklos vyriausiasis inžinierius Vytautas Venslovas

1

961 m. baigęs Pabiržės vidurinę mokyklą, įstojau į Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą (dabar – Kauno technologijos universitetas). Pasirinkau betono gelžbetonio gamybos technologijos specialybę. Pirmus tris studijų semestrus mokėmės ir dirbome gamykloje. Mūsų grupė buvo išsiųsta į Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą. Vakarais – paskaitos, o dienomis dirbau betonuotoju 1-oje Vilniaus gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje.

Tai buvo pirmos praktinės žinios apie betono ir gelžbetonio gamybos technologiją. Vėliau studijavau Kaune. Vadinamąją priešdiplominę praktiką atlikau Gargždų statybinių medžiagų kombinate.

Diplominio darbo tema – „Dujų silikato gamybos cechas Gargždų statybinių medžiagų kombinate“.

1966 m. gruodį apgyniau diplominį darbą ir įgijau inžinieriaus statybininko-technologo kvalifikaciją.

Specialisto darbo pradžia – Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje Po instituto baigimo 1966 m. gavau paskyrimą į 4-ąją Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamyklą (priklausė 1-ajam Kauno statybos trestui). Dirbau armatūros cecho meistru, laboratorijos viršininku, formavimo cecho viršininku (1967–1970 m.), vy-

riausiuoju technologu (1972–1973 m.).

Nuo 1970 m. dirbau technologų grupės vadovu Kaimo statybos organizavimo ir technologijos tresto (tuometinė Kaimo statybos ministerija) naujos technikos įdiegimo skyriuje. Mūsų skyrius projektavo technologines betono ir gelžbetonio gamybos linijas ir teikė techninę pagalbą Kaimo statybos ministerijai pavaldžioms gelžbetonio konstrukcijų įmonėms Vievyje, Ukmergėje, Telšiuose, Varėnoje, Kapsuke (dabar – Marijampolė) bei gamybinių įmonių kombinatams Utenoje ir Šeduvoje.

1973 m. 4-oji Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamykla prijungta prie 1-osios Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos. Joje dirbau techninio-konstrukcinio skyriaus viršininko pavaduotoju, viršininku. Suprojektavome ir pastatėme naują užpildų sandėlį, rekonstravome gamyklos katilinę, paruošėme užduotį naujos formavimo angos projektavimui ir paruoštos produkcijos sandėlio statybai.

Statybininkai reikalavo aukštesnės prekinio betono ir gelžbetoninių gaminių kokybės 1977 m. buvau paskirtas Biržų gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos direktoriumi. Gamykla buvo pa267

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

1980 m. nuotraukoje gamyklos inžinerinis-techninis personalas ir tarnautojai. Pirmoje eilėje iš kairės į dešinę sėdi smėlio-žvyro karjero meistrė Albina Sarapienė, TKS viršininkė Bronislava Briedytė, direktorius Antanas Kęstutis Paulauskas, kadrų inspektorė Irena Šernienė, formavimo cecho meistrė Stanislava Gajauskienė, antroje eilėje iš kairės į dešinę stovi laboratorijos viršininkė Zita Varanauskaitė, armatūros cecho meistrė Regina Šaknienė, buhalterė Bronė Andrijauskienė, vyr. buhalterė Anelė Kablienė, buhalterė Aldona Ilgutienė, centrinio sandėlio vedėja Rita Karitonienė, laborantė Nijolė Klepeckienė, gamybos-techninio skyriaus inžinierė Zita Kalaušienė, normuotoja Nijolė Karašienė, trečioje eilėje iš kairės į dešinę stovi vyr. energetikas Arminas Burbulis, gamybos-techninio skyriaus viršininkas Edmundas Lapukas, vyr. inžinierius Vytautas Venslovas, lentpjūvės meistras Petras Dagys, betono paruošimo cecho meistras Gintautas Kalaušis

valdi tuometiniam Panevėžio teritoriniam statybos trestui (Kaimo statybos ministerija). Jo vadovas Stanislovas Gruodis didelį dėmesį skyrė didinti trestui pavaldžių įmonių (Biržų GKG ir Šeduvos GĮK) gamybiniam pajėgumui ir gamybos modernizavimui. Čia panaudojau anksčiau sukauptą darbo patirtį tam, kad padidinčiau Biržų GKG gamybos pajėgumą ir įdiegčiau naujas gamybos technologijas.

Tuo metu gamykloje veikė du cechai: formavimo ir armatūros, betono mazgas, lentpjūvė, stalių dirbtuvės ir smėlio-žvyro karjeras. Formavimo ceche buvo gaminami gelžbetoniniai gaminiai: šiluminių trasų elementai, visų rūšių sąramos, vartų elementai, įvairios kolonos, laiptų elementai, briaunuotos denginio plokštės, pamatų blokai ir kiti gaminiai pagal statybininkų užsakymus. Per metus buvo pagaminama maždaug 400 pavadinimų betoninių ir gelžbetoninių konstrukcijų.

Betono mazge gamintas technologinis betonas, skirtas betono ir gelžbetonio gaminių gamybai, prekinis betonas, kalkinis skiedinys. Armatūros ceche buvo gaminama technologinė ir prekinė armatūra, lentpjūvėje − pjauta miško mediena. Produkcija buvo gaminama ir realizuojama Panevėžio teritoriniam statybos trestui pavaldžioms KMK (kil268

nojamoji mechanizuota kolona) pagal Panevėžio GTKV (gamybinio technologinio komplektavimo valdyba) sudarytus grafikus.

Gamyklos betono mazgas buvo mažai pajėgus, be jokios mechanizacijos dozatorių užpildų ir vandens dozavimui. Užpildams buvo naudojamas karjerinis nesijotas smėlio-žvyro mišinys be jokio apdirbimo. Betoniniai ir gelžbetoniniai gaminiai gaminti poligone medinėse formose, betonas tankintas giluminiais vibratoriais, armatūros tinklai rišti vielutėmis rankomis, armatūros karkasai virinti elektros lanku, pagaminta produkcija į automašinas krauta autokrautuvais.

Gamykla buvo rekonstruota Sparčiai plėtėsi statybos mastai, didėjo gyvenamųjų namų ir betono gaminių poreikis. Tuometinė Kaimo statybos ministerijos Pramonės valdyba, kuriai nuo 1972 m. vadovavo Vytenis Strimaitis, ėmėsi iniciatyvos didinti ministerijai pavaldžių įmonių gamybos pajėgumą.

1977–1978 m. Kaimo statybos ministerija skyrė lėšų gamyklos rekonstrukcijai. Pagal paruoštą rekonstrukcijos projektą buvo pastatytas betono

ANTANAS KĘSTUTIS PAULAUSKAS

1979 m. nuotraukoje betono paruošimo cecho darbuotojai. Pirmoje eilėje iš kairės į dešinę: cecho meistrė Albina Sarapienė, brigadininkė Marijona Distergoft, pagalbinės darbininkės Dalia Kubilevičienė, Stasė Trainienė, maišyklės mašinistas Jonas Čiubalis. Antroje eilėje iš kairės į dešinę: pagalbinės darbininkės Genė Krištopavičienė, Danutė Stankevičienė, Janina Straževičienė, Antanina Letulienė, buldozerininkas Vilius Čyžas

mišinių užpildų sandėlis su smėlio-žvyro sijojimo mazgu (0–20 mm smėlio-žvyro mišinio frakcijai gaminti), naujos formavimo cecho, paruoštos produkcijos sandėlio, armatūros gamybos angos, pastatyta nauja katilinė, įrengtos naujos buitinės patalpos. Betono mazge buvo sumontuotos trys naujos betono maišyklės ir viena statybinio skiedinio maišyklė, sumontuota medžiagų dozavimo įranga.

Armatūros ceche buvo sumontuoti reikalingi įrengimai, leidžiantys kokybiškai atlikti armatūros suvirinimo darbus. Betono kokybės kontrolės laboratorija aprūpinta reikiama technine įranga ir prietaisais. Visa tai pagerino gaminamos produkcijos kokybę.

Išaugus vienbučių namų poreikiui Lietuvos kaime, 1980 m. Biržų GKG buvo suprojektuota ir pastatyta dar viena formavimo cecho anga, antras paruoštos produkcijos sandėlis ir keturios talpos cementui laikyti. Formavimo ceche buvo sumontuotos dvi technologinės linijos vienbučio namo statybai reikalingiems gelžbetoniniams elementams gaminti − rūsio sieninėms plokštėms su perdanga, trisluoksnėms, itin išbaigtoms išorinių sienų plokštėms ir perdangoms. Be to, buvo gaminamos sieninės plokštės iš keramzitbetonio, skirtos gyvulininkystės pastatų statybai. Per pamainą buvo pagaminamas gaminių komplektas, reikalingas vienam vienbučiam namui sumontuoti.

Įkurta UAB „Biržų gelžbetonis“ 1994 m. privatizavus Biržų valstybinę gelžbetoninių konstrukcijų gamyklą, buvo įkurta UAB „Biržų gelžbetonis“. Įmonės pagrindinė produkcija (serijinė gamyba) buvo tik prekinis betonas, sąramos, žiedai ir dangčiai kanalizacijos šuliniams. Kiti gaminiai, tarp jų ir vienbučių gyvenamųjų namų elementai, buvo gaminami pagal individualius užsakymus ir realizuojami ne tik vietinėje rinkoje, bet eksportuojami į Kaliningrado sritį ir Baltarusiją.

2003 m. išvykau į Kauną ir įsidarbinau UAB „Milsa“ statybos inžinieriumi. UAB „Milsa“ yra Statybos industrijos asociacijos narys. Jos generaliniam direktoriui Danieliui Makulavičiui kilo idėja gaminti betonines trinkeles, kadangi jų paklausa rinkoje vis didėjo. Man kartu su UAB „Milsa“ dirbusiu statybos vadybininku Linu Lelešiumi buvo pavesta UAB „Granitas“ teritorijoje organizuoti ir pastatyti naują betono mazgą ir betoninių trinkelių gamybos cechą.

2004 m. buvau perkeltas į UAB „Granitas“ techninio direktoriaus pavaduotojo statybai pareigas. 2005 m. pastačius visiškai kompiuterizuotą betono mazgą, vėliau ir betoninių trinkelių cechą, dirbau to cecho viršininku, po to – UAB „Granitas“ vadybininku.

2010 m., 44 metus atidirbęs betono ir gelžbetonio pramonėje, nutraukiau darbo veiklą.

Autorius Antanas Kęstutis Paulauskas

269

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Iš kairės: Gediminas Račkauskas ir Arturas Masaitis

„Požeminių linijų“ įkūrėjai Kylant konkurencijai, svarbu nestovėti vietoje

„Nesame IT įmonė, tačiau ir mūsų srityje technologijos sparčiai žengia į priekį. Norėdami neatsilikti nuo jų, mes nuolat tobulėjame patys ir tobuliname savo turimą techniką. Nestovime vietoje“, – taip apie savo įmonės UAB „Požeminės linijos“ sėkmės istoriją sako kauniečiai verslininkai Gediminas Račkauskas ir Arturas Masaitis.

270

„POŽEMINIŲ LINIJŲ“ ĮKŪRĖJAI

Nuotekų tinklų D800 renovacija pagal CIPP („rankovės“) metodą Vilniuje 2012 m.

P

rieš 14 metų įkurta bendrovė dabar pelnytai gali save vadinti viena iš lyderių Lietuvos statybos, vamzdynų ir vandentiekio projektų realizavimo srityje. „Požeminių linijų“ įkūrėjai įsitikinę, kad gerą reputaciją užsitarnauti pavyko nuolatiniu darbu. Ir dabar jiems svarbiausias tikslas – patenkinti klientų poreikius. Todėl žvelgia į priekį, kad būtų pasiruošę naujiems iššūkiams, pavyzdžiui, senųjų vamzdynų atnaujinimo projektams. Būtent tokie senųjų vamzdynų atnaujinimo darbai vykdomi visoje Lietuvoje.

tinklus“, – apie veiklos pradžią pasakojo G. Račkauskas.

Pasiūlė reikalingą naujovę

„Betranšėjės technologijos naudojamos ten, kur sunku, o kartais ir visai neįmanoma atlikti darbus atviru būdu. Su Arturu pajutome, kad šių paslaugų reikia Lietuvos statybininkams. Tuo metu kaip tik pradėjo daugėti darbų, susijusių su vandentvarkos ūkiu. Šie projektai buvo finansuojami Europos Sąjungos lėšomis“, – pasakojo „Požeminių linijų“ direktorius G. Račkauskas.

2002 m. surizikavę ir į savą verslą pasukę inžinieriai G. Račkauskas ir A. Masaitis neprašovė pro šalį: savo ankstesniuose darbuose jie jau buvo susidūrę su betranšėjėmis technologijomis ir suprato, kad jų poreikis ateityje augs. Todėl apsisprendė kurti savo įmonę – taip atsirado bendrovė „Požeminės linijos“.

Pavadinimo paieškos neužtruko: betranšėjės technologijos elementariausia prasme reiškia darbus po žeme. O tiesiami vamzdynai susiję su linija – viskas paprasta ir aišku, lietuviška. „Iš pradžių įmonėje dirbo keturi žmonės. Dažniausiai būdavome subrangovai – dirbdavome specializuotus darbus kartu su įmonėmis, kurios klojo inžinerinius

Išaugo ne tik žmonių skaičius, bet ir betranšėjų darbų technologijų, kurias įmonė galėjo pasiūlyti klientams, įvairovė.

Veiklą pradėjusi nuo darbų, kuriuose taikomas tik horizontalus valdomas gręžimas, įmonė nuolat investavo į naujų technologijų įsisavinimą. Šiuo metu įmonė gali atlikti įvairius darbus, pritaikydama beveik visas pasaulyje žinomas betranšėjes technologijas – tiek tiesiant naujus vamzdynus, tiek renovuojant esamus.

Į naujoves skeptiškai žiūrinčius lietuvius įtikinti apie betranšėjų technologijų naudą nebuvo sunku.

Svarbiausiu argumentu tapo greitis ir kaina: „Požeminės linijos“ pasiūlė lengvesnį ir pigesnį būdą, kaip nutiesti vamzdynus.

Nuo 2007 m. įmonė išplėtė savo paslaugas – darbuotojai atlieka ne tik su betranšėjėmis technologi271

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

įtraukiama ir išpučiama epoksidinėse dervose išmirkyto audinio „rankovė“, kuri po polimerizavimo sukietėja ir naudojama kaip naujas vamzdis, – pasakoja A. Masaitis. – Dervų polimerizacija gali būti terminė arba šviesos. Pirmuoju atveju yra panaudojama karšto vandens arba garų šiluma, o atliekant šviesos polimerizaciją, naudojamas švitinimas ultravioletiniais spinduliais. Lietuvoje nuo 2012 m. šį polimerizacijos būdą taiko UAB „Požeminės linijos“, kuri ir iki šiol yra vienintelė šalyje turinti tam reikalingą įrangą.“

CIPP „rankovė“ atstoja vamzdį

Renovacija pagal CIPP („rankovės“) metodą Vilniuje 2013 m.

jomis susijusius darbus, bet visą darbų kompleksą, kurio reikia įgyvendinant vandentvarkos projektus. Tai leido nuo mažų užsakymų pereiti prie stambių projektų, prie kurių dirbama pastaruosius metus. „Daugiausia dirbame prie APVA valdomų projektų, kurie finansuojami ES lėšomis. 2012–2014 m. pats didžiausias objektas, kurį atliko „Požeminės linijos“, – 64 km tinklai, nutiesti Radviliškio rajone“, – pasakojo verslininkai.

Renovuoja vamzdžius, nenutraukdami jų eksploatavimo Pasak UAB „Požeminės linijos“ technikos direktoriaus Arturo Masaičio, šiais laikais betranšėję vamzdynų renovaciją galima atlikti taikant įvairiausius metodus, vienas iš jų – vietoje polimerizuojami vamzdžiai.

A. Masaitis, kalbėdamas apie renovavimo taikymą ir pranašumus, minėjo, jog šis metodas naudojamas atnaujinti suirusiems savitakiniams ir slėginiams vamzdynams, kai leidžiama tik minimaliai sumažinti senojo vamzdžio skersmenį, bet taip pat būtina atkurti mechaninį vamzdžio atsparumą. Šio metodo privalumai ypač svarbūs vietovėse, kur absoliučiai nepageidaujami ar neįmanomi jokie žemės kasinėjimo darbai. „Atliekant vamzdynų renovaciją vietoje polimerizuojamais vamzdžiais, į renovuojamą vamzdį 272

Pagrindinis renovavimui naudojamas gaminys – CIPP aptaisas – „rankovė“ – yra gaminama taikant vyniojimo technologiją, kuri sukuria ištisinę, besiūlę struktūrą. „Kiekvienai renovuojamai atkarpai gamykloje yra pagaminama ir supakuojama reikiamo ilgio, reikiamo skersmens ir reikiamo sienelės storio „rankovė“. Iš gamyklos ji atvežama į statybvietę ir yra visiškai paruošta instaliuoti. Pagrindiniai gaminio struktūriniai komponentai: keliais sluoksniais suvyniotas, dervose išmirkytas sustiprintas stiklo audinys, kuris po rankovės instaliavimo ir dervų polimerizacijos naudojamas kaip naujai suformuoto vamzdžio karkasinė, apkrovas laikanti, dalis“, – sakė A. Masaitis.

Dėl komponentų, įmaišytų į dervų sudėtį, ji pasižymi savybe polimerizuotis (sukietėti) veikiant jas ultravioletinių spindulių šviesa. Tuomet ji tampa itin atspari deformacijai. „Išorinė daugiasluoksnė apsauginė plėvelė saugo dervose išmirkytą audinį transportuojant. Ši plėvelė atlieka apsaugos nuo stirenų išsiskyrimo į aplinką funkciją bei apsaugo dervas nuo gruntinio vandens poveikio renovuojamame vamzdyje – iki jų polimerizacijos proceso pabaigos“, – sakė specialistas.

Vidinė apsauginė plėvelė skirta apsaugoti nuo „rankovės“ vidinių stiklo audinio sluoksnių sulipimo iki jos išpūtimo ir polimerizacijos proceso pabaigos. Suformavus naują vamzdį, ji yra išimama.

Atlikus „rankovės“ UV polimerizaciją, gaunama medžiaga, pasižyminti ypač dideliu atsparumu deformavimui.

„POŽEMINIŲ LINIJŲ“ ĮKŪRĖJAI

Nuotekų tinklų D1500 renovacija pagal CIPP („rankovės“) metodą Vilniuje 2015 m.

Renovacija vyksta keliais etapais Pasak A. Masaičio, visas vamzdyno renovacijos procesas susideda iš kelių etapų. „Pirmiausia tai paruošiamieji darbai, – kai išplaunamos renovuojamų vamzdynų dalys ir atliekama televizinė diagnostika.

Norint parinkti reikiamą „rankovės“ sienelės storį, įvertinamas vamzdžio susidėvėjimo lygis bei eksploatavimo sąlygos“, – sakė UAB „Požeminės linijos“ technikos direktorius.

Per antrąjį etapą į renovuojamą trasą yra įtraukiama apsauginė PE plėvelė. Ši plėvelė atlieka dvi funkcijas: pirmiausia ji apsaugo CIPP „rankovę“ nuo galimo pažeidimo bei sumažina trintį traukiant „rankovę“ į vamzdį.

Po to CIPP „rankovė“ įtraukiama į renovuojamą vamzdyno atkarpą ir išpučiama. Pučiant orą, „rankovė“ išsipučia ir priglunda prie esamo vamzdžio.

Vaizdo kamera patikrinama, ar CIPP „rankovė“ pagal visą ilgį įgavo reikiamą formą, ar nesusiformavo raukšlės. Tuomet pradedamas visiškai automatizuotas polimerizacijos procesas. „Vykstant polimerizacijai, į technologinę įrangą pirmiausia suvedami reikiamų parametrų duomenys. Po to UV lempų vežimėlis juda nustatytu greičiu per visą renovuojamos atkarpos ilgį, už savęs palikdamas jau sukietėjusią „rankovę“, – apie technologinius ypatumus pasakojo Arturas Masaitis.

Baigus polimerizacijos procesą, išmontuojama įranga ir „rankovei“ dar nespėjus visiškai atvėsti, išimama vidinė plėvelė. Belieka šuliniuose nupjauti perteklines CIPP „rankovės“ dalis bei, panaudojant cementinius ar epoksidinius mišinius, sandarinti sujungimo siūlę tarp šulinio ir CIPP „rankovės“.

Tuomet instaliacijos procesas yra baigtas, vamzdis atnaujintas tolimesnei eksploatacijai.

Specialistus auginasi patys „Pas mus nėra tokių didmiesčių kaip kitur. Sunku lyginti Kauną ar Vilnių su daugiamilijoniniais miestais.

Taigi nors kai kurios technikos mums nereikia, sekame visas šios srities naujienas“, – pabrėžė pašnekovai. Jų nuomone, vis dėlto lyginant su Baltijos šalimis, Lietuva betranšėjų technologijų srityje yra viena pirmaujančių.

Kalbėdami apie darbuotojus, „Požeminių linijų“ įkūrėjai sako, kad specialistus bendrovė auginasi pati. „Mūsų bendrovėje šalia patyrusių specialistų paprastai dirba jaunų žmonių. Jeigu yra brigadininkas, šalia jo dirba padėjėjas, vadinamoji jo dešinioji ranka, o trečias žmogus pas mus visada yra jaunas žmogus, kuris mokosi, – sako „Požeminių linijų“ direktorius G. Račkauskas. – Įmonėje dirbantys žmonės turi galimybę teorinių žinių semtis ir užsienyje.“ Toks darbas, kaip tvirtina įmonės vadovas, pasiteisina.

273

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Rimvydas Pranaitis Apie nuvertintą inžinieriaus profesiją Rimvydas Pranaitis, buvęs Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius, dabar – garbės narys, ilgą patirtį sukaupęs inžinierius konstruktorius, savo idėjomis galėtų varžytis su daugeliu jaunų novatorių.

274

RIMVYDAS PRANAITIS

Miestų statybos projektavimo instituto kompiuterinės sistemos automatiniu braižytuvu rengiami pamatų brėžiniai 1988 m. Iš kairės: Rimvydas Pranaitis, Arimantas Ribinskas, Gediminas Bučiūnas, Jurijus Ugol

„K

albant apie mūsų sektorių, visuomenė dažnai mano, kad statinio kokybę nulemia tik architektūra, kuri labiausiai matoma. Tačiau kartu su architektu sudėtingo statinio objektą rengia dar apie aštuonių specialybių inžinieriai. Apmaudu, kad beveik visur pasaulyje inžinieriaus vaidmuo yra nuvertintas. Statinių projektavimo konkursai pagal mažiausią kainą lemia prasčiausius konstrukcijų projektus. Vadovaudamiesi „paslaugų liberalizavimu“, smulkios, patirties neturinčios bendrovės štampuoja ir konstrukcijų projektus, taigi telieka tik viltis, kad nepasikartos Rygos „Maximos“ ar Vilniaus Ledo rūmų istorijos“, – sako R. Pranaitis.

Pasak patyrusio inžinieriaus konstruktoriaus, gerai, kad technikos universitetuose jaunieji specialistai įsisavina kompiuterinį projektavimą, o dabar pradės mokytis ir skaitmeninio statybos modeliavimo. Tačiau įsigalėjęs vien tik aklas pasitikėjimas kompiuteriu neišugdo konstruktoriaus nuovokos, todėl tai yra viena iš sąlygų atsirasti nesisteminėms klaidoms.

Profesijos pasirinkimą lėmė kelionių į statybas Vidurinėje Azijoje regimybė Aktyvus ir daug kuo besidomintis jaunuolis (radiotechnika, fotografija ir kino technika, muzika, kelio-

nės) visgi pasiryžo stoti į Kauno politechnikos instituto (dabartinis Kauno technologijos universitetas) Statybos fakultetą. Pasirinkimą lėmė jaunuoliškai naivi kelionių į tuo metu labai reklamuojamas statybas Vidurinėje Azijoje regimybė. „Atrodė, ši profesija padės man pamatyti tą krašto egzotiką, dalyvauti gigantiškose statybose, pakeliausiu, – prisiminė R. Pranaitis. – Ačiū Dievui, kad neteko, nes, baigiant institutą, jau nesiųsdavo darbui į tolimus kraštus, nes dažnam, ten anksčiau pakliuvusiam, egzotikos siekis greitai išgaruodavo.“ O jaunajam inžinieriui konstruktoriui pasisekė – gavo paskyrimą į Miestų statybos projektavimo institutą Vilniuje ir pradėjo dirbti su architekte Nijole Bučiūte. N. Bučiūtė suprojektavo apie 50 pastatų, daugiausia Vilniuje. Žymesni projektai: Žemėtvarkos projektavimo instituto rūmai, Baldų paviljonas – parduotuvė Mindaugo gatvėje ir jos renovacija – pritaikymas parduotuvei „Maxima“, Valstybinio plano komiteto pastatas. Bene garsiausias jos kurtas pastatas – Operos ir baleto teatro rūmai.

Pirmieji darbai Pirmasis darbas visuomet išliks R. Pranaičio atmintyje – abu su architekte N. Bučiūte sukūrė Gelbėji275

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

grindas – akustinį sudėtingos formos ekraną laikantys lynai. Vantų konstrukcijos lengvos, iš jų galima išgauti įvairias paviršių formas. Vantų konstrukciją R. Pranaitis panaudojo ir Banko rūmų priestate Totorių gatvėje. Aišku, tai smulkmenos, sako R. Pranaitis, lyginant su 1965-aisiais pradėtais statyti Koncertų ir sporto rūmais (statybos pabaiga 1971 m.), kur kolegos konstruktoriaus Henriko Karvelio sukonstruotas vantų konstrukcijų stogas buvo pripažintas išradimu, arba su tuo metu jau pastatyta Dainų švenčių estrada.

Pirmoji skaičiavimo technika

R. Pranaitis tarptautinėje FIDIC 100-mečio konferencijoje Barselonoje su Baltijos šalių delegatais, 2013 m.

mo stoties projektą. Stotis turėjo būti pastatyta ant Neries upės, ties dabartiniu Olimpiniu komitetu. Už valčių elingo su stebėjimo bokštu projekto inovatyvų sprendimą R. Pranaitis buvo apdovanotas premija. Tiesa, projektas taip ir nebuvo įgyvendintas.

Deja, architektų ir inžinierių konstruktorių darbai ne visuomet išvysta dienos šviesą. Toks gyvenimas – pripažįsta ilgametis profesionalas R. Pranaitis.

Tačiau yra ir kuo pasidžiaugti. Patyrusiam projektuotojui širdį šildo tai, kad atgimsta vienas iš jo projektų (1961 m.) – Gėlių paviljonas Pylimo gatvėje (architektė N. Vaičiūnienė). R. Pranaitis buvo šio paviljono konstrukcinės dalies autorius.

Vantų konstrukcija Kitas mažas, įdomus, bet nestandartinių sprendimų sulaukęs objektas yra susijęs su Lietuvos nacionalinės filharmonijos vargonų istorija. 20 a. 6-ajame dešimtmetyje nuspręsta Didžiojoje salėje pastatyti naujus vargonus. Taigi 1963 m. Didžiojoje salėje iškilo nauji neobarokinio stiliaus, trijų manualų ir pedalų bei 52 registrų vargonai. R. Pranaičiui teko spręsti didelio akustinio ekrano įrengimo klausimą.

Jis suprojektavo konstrukciją iš vantų, kurios pa276

1959 m. pradėjęs inžinieriaus konstruktoriaus kelią Miestų statybos projektavimo institute, R. Pranaitis šioje darbovietėje praleido 32 metus, o tarnybą baigė būdamas instituto technikos direktoriaus pavaduotoju. „Per pirmuosius penkerius metus kaip bendraautoris visgi suprojektavau apie 10 pastatų, – juokauja. – Tarp jų – tipiniai studentų bendrabučiai, tipinės gaisrinės, vaikų darželiai, kurių pristatyta dešimtys, kai kurios Vilniaus prekybos rūmų konstrukcijos, kažkiek prisidėjau ir prie Operos ir baleto rūmų projekto konstrukcijų atsparumo skaičiavimų.“ 1987 m. išleistoje enciklopedijoje R. Pranaitis pavadintas projektavimo automatizavimo pradininku Lietuvoje. O viskas prasidėjo nuo Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės statybos 1964-aisiais. Pastatas pastatytas pagal Zigmanto Liandzbergio, Vytauto Vieliaus, Česlavo Gerliako projektą. Kaip konstruktoriui teko prisidėti ir R. Pranaičiui, taip pat ir kaip karkaso statinių atsparumo skaičiavimus vykdančiam specialistui. Beje, statybos užsitęsė beveik dešimtmetį. „Penkiaaukštis daugiaangis statinio karkasas – tai daugybė statiškai nesprendžiamos sistemos nežinomųjų, todėl ir kilo idėja nusipirkti ir pirmą kartą Lietuvoje išbandyti taip vadinamą „elektroanalogą“, iš radiotechninių kintamo dydžio varžų sujungti elektrinę schemą, kaip karkasą, paleisti apkrovas imituojančias elektros srovės įtampas, ir, matuojant sroves, modeliuoti jas atitinkančius įtempių momentus. Juos žinant jau nebuvo problemos apskaičiuoti, kiek ir kur pastato kolonose ir rygeliuose dėti reikiamos armatūros. Toks tad buvo pats pirmasis žingsnis į statybos projektavimo automatizavimą“, – sakė R. Pranaitis.

RIMVYDAS PRANAITIS

Greitai po to siekiant įvertinti daugiau poveikių – vėjo dinamiką, apkrovų derinius ir kitus, pradėta naudoti pirmąją Lietuvoje ESM BESM-2 M. Ji buvo įrengta Mokslų akademijos atskirame Fizikos ir matematikos instituto pastate. Tai buvo griozdiška skaičiavimo technika su gausybe radijo lempų.

Vėliau Miestų statybos projektavimo institutas įsigijo keletą mažų ESM „Nairi“, dvi SM-4 ir didelę ES-1022, braižyklose išdėstė terminalus, o apie 1987 m. automatizuotu braižytuvu jau išleidinėjo pamatų konstrukcijų brėžinius. Tapęs Miestų statybos projektavimo instituto vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju, jis vadovavo dideliam kompiuterių skyriui, talkino diegiant projektavimo kompiuterizavimą kitose įmonėse, pats kūrė konstrukcijų masinių inžinerinių skaičiavimų algoritmus, daug keliavo ieškodamas kitur sukurtos programinės įrangos. Šiuo metu yra visiškai kita projektavimo automatizavimo situacija, kai ant projektuotojo stalo stovintis kompiuteris atlieka tai, ką anksčiau sugebėdavo tik didžiosios ESM. Dirbdamas institute baigė trejų metų vakarinius anglų kalbos kursus, kelis programavimo ir aukštuosius inžinerinius vadybos kursus Vilniuje ir Maskvoje, o 1991 m. stažavo Toronto (Kanada) projektavimo organizacijose.

Ministerijoje kalbėjo angliškai 1991 m. tuometinis Lietuvos statybos ir urbanistikos ministras Algimantas Nasvytis pakvietė būti jo padėjėju ryšiams su užsieniu. Tuo pat metu baigė Bradfordo universiteto (D. Britanija) organizuotus projektų valdymo ir su Europos integracija susijusius kursus Kopenhagoje. Vėliau dirbdamas ministerijos Užsienio ryšių skyriaus, po to – Europos integracijos skyriaus vadovu, ministerijos patarėju, Statybos ir būsto departamento vyriausiuoju specialistu, rengė tarptautinius projektus, ruošė studijas pagal Jungtinių Tautų organizacijos, Europos Sąjungos, Šiaurės šalių ir kitų tarptautinių organizacijų užduotis. Atstovaudamas Lietuvai daugelyje Europos, Azijos ir Afrikos šalių, konferencijose skaitė pranešimus, o 1998–2002 m. – kasmetinius pranešimus Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos Būsto komiteto posėdžiuose Niujorke ir JT Europos Ekonominės komisijos sesijose Ženevoje.

Baigęs 12 metų darbą Statybos ir urbanistikos ministerijoje (vėliau reorganizuotos į Aplinkos ministeriją), 2003 m. buvo pakviestas dirbti naujai įkurtos Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomuoju direktoriumi.

Pomėgiai: kelionės, dviračiai ir kulinarija Vaikystėje pamilęs muziką, nuo pirmos iki paskutinės studijų dienos R. Pranaitis labai daug laiko skyrė muzikavimui „Nemuno“ dainų ir šokių ansamblyje.

Išsipildė ir jaunystės svajonės pakeliauti – jau yra aplankęs 50 šalių, kai kurias net iki 15 kartų. Beje, nepamiršo ir mėgstamiausių užsiėmimų – ir šiandien namų stalčiai užversti įvairiomis radijo detalėmis, kurių, kaip R. Pranaitis pripažįsta, vargu ar prireiks.

Svetainės sienos nukabintos kelionių suvenyrais. „Nors kaupia dulkes, mėgstamus daiktus noriu turėti šalia savęs“, – sako pašnekovas. Taip pat ir dviratį, kuriuo bent kartą per savaitę numina 25 kilometrus, laiko „po ranka“. Kartas nuo karto namuose apsilanko buvę klasės ar kurso draugai. Vienas iš šeimininko mėgstamų užsiėmimų – svečius palepinti įvairiais patiekalais pagal receptus iš kitų šalių.

1966 m. Rimvydas vedė aukštaitę Audronę ir susilaukė dviejų dukrų. Vyresnioji dukra Nida – diplomatė, periodiškai dirbanti Vakarų Europoje ir Niujorke, jaunesnioji Inga – ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rinkodaros ir pardavimų direktorė.

Prieš akis R. Pranaičiui nelengvas laikotarpis – 2015 m. balandį baigėsi tarnyba Asociacijoje, prieš akis – kitas gyvenimo tarpsnis, kai aktyviam, darbą mylinčiam žmogui teks susirasti naują veiklą. Pastarasis 12 metų laikotarpis Asociacijos vykdomojo direktoriaus poste nebuvo lengvas. Iš pradžių pačiam teko sukurti ir apginti unikalų Asociacijos logotipą, reglamentus, nuolat organizuoti ir fiksuoti Asociacijos veiklą. Į klausimą, ką jautė palikdamas Asociaciją, R. Pranaitis atsakė: „Tikrai norėčiau, kad ji išliktų, kad asociacija atstovautų visų narių interesams.“ Už profesinę veiklą R. Pranaitis buvo gavęs Lietuvos architektų sąjungos, SSRS Ministrų Tarybos premijas. Jam suteikti Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus ir „Profesijos riterio“ vardai, įteiktas „Nusipelniusio aplinkosaugininko“ ženklas.

277

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Josifas Puišo Statybininkas, namais pasirinkęs Lietuvą Tapti statybininku jam lėmė pats likimas: argi galėjo būti kitaip, kai ir senelis, ir tėvas iš to duoną valgė? Tačiau Josifas Puišo per 50 darbo metų savo pėdsaką ryškiai įspraudė ne tik Lietuvoje, bet ir Estijoje, Karelijoje, Ukrainoje ir net tolimajame Sibire.

278

JOSIFAS PUIŠO

Kogalymo miesto pirmieji namai, 1981 m.

I

lgametis „YIT Kausta“ darbuotojas, vadovavęs net keliems svarbiems įmonės padaliniams, sako, kad statybininko profesiją jis paveldėjo iš senelio ir tėvo. „Mano senelis buvo statybininkas.

Iki Pirmojo pasaulinio karo turėjo nedidelę artelę ir statė ponams palivarkus Vilniaus krašte. Paskui ir tėvas. Jis norėjo toliau mokytis, bet caro laikais baigė tik 7 klases. Karas sutrukdė – visi traukėsi, bėgo nuo jo“, – J. Puišo pradeda pasakoti savo šeimos istoriją, prasidėjusią prie Drūkšių ežero, kur sovietmečiu susibėgdavo trijų respublikų – Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos – sienos, o vėliau išaugo Ignalinos atominė elektrinė.

Po Antrojo pasaulinio karo dalis giminių repatrijavo į Lenkiją, o tėvų šeima išvyko į Estiją, Tartu miestą. Josifas ten baigė vidurinę mokyklą ir 1961 m. įstojo į Talino politechnikos institutą. Įgijęs pramoninės ir civilinės statybos inžinieriaus specialybę, grįžo į Tartu, tačiau ne vienas. Būdamas studentas, per gamybinę praktiką susipažino su lietuvaite Liucija Rozenbergaite, kuri vėliau tapo jo žmona.

Tartu lydėjo sėkmė Tartu p. Josifui sekėsi neblogai. Netrukus po to, kai 1966 m. baigęs studijas, Taline su jauna žmona grįžo į Tartu Gelžbetoninių konstrukcijų gamyklą, jį pa-

skyrė Gelžbetoninių konstrukcijų cecho viršininku, o dar po kelerių metų – Gamybos skyriaus viršininku.

1973 m. J. Puišo tapo Tartu namų statybos kombinato direktoriaus pavaduotoju kapitalinei statybai, o 1974 m. – vienos Tartu statybos tresto statybos valdybos viršininku. Dar po dvejų metų, kai buvo nuspręsta pertvarkyti Namų statybos kombinatą, jį paskyrė vyriausiuoju inžinieriumi.

Vyko į Lietuvą – atsidūrė Kogalyme Į Lietuvą J. Puišo grįžo su šeima 1980 metais. Nors Josifas svajojo įsikurti Vilniuje, Tartu ir Kauno namų statybos kombinatus siejusi ilgametė draugystė ir bendradarbiavimas lėmė, kad jis pasirinko Kauną. Be to, ir butą iš Tartu į butą Kaune pasikeisti pasirodė lengviau. Įsidarbinęs Kauno namų statybos kombinate, iš pradžių dirbo žmonos tėviškėje Jonavoje. Bet netrukus, 1980 metų rudenį, prasidėjo statybos Kogalyme, ir Josifui buvo patikėta organizuoti kombinato darbus tolimajame Sibire bei jiems vadovauti.

Vien 1981 m. jam teko dvylika kartų ten skristi.

Pasak p. Josifo, dirbti Sibire buvo sudėtinga ir dėl atšiauraus klimato, ir dėl vietinių statybos organizacijų darbo stiliaus. J. Puišo skaičiuoja, kad per pirmuo279

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Kauno statybininkų gyvenvietė Kogalyme, 1983 m.

sius trejus metus statė po 210 butų, o vėliau po 430 butų per metus. Lietuvaičiai iki 2000 m. Kogalyme pastatė šešias vidurines mokyklas, didelę, 850 vietų 9 aukštų polikliniką, daug kitų pastatų ir gyvenamųjų namų.

Kartu su statybininkais Kogalyme dirbo ir Kauno miestų statybos projektavimo instituto specialistų grupė. Jai vadovo vyriausiasis inžinierius Česlovas Stankevičius. Prasidėjus statyboms, tuometiniai Baltijos respublikų vadovai sutarė kurti bendrą statybininkų gyvenvietę. „Tokie buvo valdžios norai, kad mes kooperuotumėmės, bet kiekviena respublika turėjo savo parduotuvę, savo valgyklą, patys kepė duoną. Mes viską vežėmės iš Lietuvos – ir druską, ir degtinę, ir alų, ir mėsą. Kiekvienas pasistatė savo kontorą. Ir girdavomės, kad mes pastatėme 3,5 metro ilgesnę negu kaimyno. Lenktyniavome vieni su kitais. Taip ir gyvenome – čia Latvija, čia Estija, o čia Lietuva“, – sako p. Josifas.

Kauniečiai Kogalyme dirbo ir Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, bet jau pagal komercines sutartis. Tačiau J. Puišo teko kuruoti statybas ne tik Kogalyme, bet ir Medvežegorske (Karelija), o po 1986 m. tragedijos Černobylyje – ir naujo miesto Ukrainoje – Slavutičiaus – statybas.

280

Slavutičius – miestas iškirstame pušyne Išgirdęs klausimą, ar labai nerimavo, kai teko važiuoti į ką tik atominės elektrinės avarijos supurtytą Ukrainą, p. Josifas atsako, kad nerimo tikrai buvo.

J. Puišo pasakoja, kad naująjį – Slavutičiaus – miestą kelios Sovietų Sąjungos respublikos projektavo ir statė kartu: vieną rajoną – Lietuva, Latvija ir Estija, kitą – Užkaukazės respublikos, dar kitą – Kursko, Oriolo, Leningrado sričių statybininkai. Labiausiai p. Josifui tuo metu įsiminė tai, ką pamatė Černigovo krašto muziejuje. „Tame muziejuje prie durų – metalinė plokštė su žemėlapiu stovi. O ant jos parašyta: „Velikoje Litovskoje kniažestvo“ (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė). Ukrainiečiai, kai atvažiuodavau į pasitarimus, kartais juokaudavo, kad lietuviai į savo istorines žemes sugrįžo“, – prisimena pašnekovas.

Namo Kačerginėje nepasistatė Ne Lietuvoje statomais objektais J. Puišo rūpinosi ir vėliau. Tačiau 1987 m. patyrusiojo inžinieriaus pečius užgulė dar didesnė našta – jis buvo paskirtas Kauno namų statybos kombinato vyriausiuoju inžinieriumi.

Tiesa, po kelerių metų Antanas Jankauskas, kuris vadovavo kelininkams Kogalyme, išviliojo jį iš įmonės, tuo metu jau gyvenančios reorganizacijos nuotaikomis.

JOSIFAS PUIŠO

Tartu namų statybos kombinato kolektyvas, 1979 m.

„Sako, nori namo? Kačerginėje yra sklypas. Padirbsi 10 metų, ir bus tavo nuosavybė. Ir atlyginimą daug geresnį pasiūlė. Tada sunkūs laikai buvo, 1993 metai. Ir suviliojo. Adakras Šeštakauskas dar stabdė, ir generalinis direktorius Antanas Butkus labai pyko, bet aš jiems sakiau, kad noriu namo Kačerginėje“, – pasakoja p. Josifas, tuojau pat priduriantis, kad sprendimas palikti reorganizuotą Kauno namų statybos kombinatą, tuomet jau vadinama AB „Kaustą“ buvo klaida.

Supratęs, kad namo nepasistatys, o dirbti neperspektyvu, po dvejų metų Josifas grįžo į AB „Kaustą“.

Turi išlikti stiprūs Grįžęs į AB „Kaustą“, J. Puišo vėl buvo pasiųstas dirbti į Kogalymą, po metų paskirtas AB „Kausta“ vyriausiuoju technologu. Kai Jonavoje prasidėjo AB „Achema“ rekonstrukcija – statybos vadovu.

Po įmonės reorganizacijos (2004 m. bendrovė pakeitė pavadinimą ir tapo ,,YIT Kausta“) iki pat pensijos dirbo projekto vadovu: prisidėjo statant „Forum Palace“, „Banginio“ prekybos centrą Vilniuje.

Kai 2008 m. iš „YIT Kausta“ generalinio direktoriaus posto pasitraukė net 23 m. įmonei vadovavęs A. Butkus, trauktis kartu su dar keliais ilgamečiais darbuotojais nusprendė ir Josifas.

Paklaustas, kur slypi per visus sunkmečius išlikusios ir viena stipriausių įmonių Lietuvoje tapusios „YIT Kausta“ paslaptis, jis sako, kad vienas iš svarbiausių dalykų buvo ir yra sąžiningumas ir darbuotojų, ir įmonės vadovų.

Atėjo laikas gyventi savo malonumui O ką dabar veikia inžinierius? Ar netraukia sugrįžti į darbą? „Ne, užtenka“, – atsako 51-erių metų darbo stažą turintis Josifas. „Visų pinigų vis tiek neuždirbsi, norisi ir sau pagyventi. Žmonos tėviškėje Jonavoje pastačiau dirbtuvėlę, ten turime 30 arų žemės, tad yra ką veikti. Tik spėk šienauti. Ir žmona, ir aš dabar pagaliau gyvename savo malonumui. Kogalymo laikais tiek skraidžiau, kad dabar jau nenoriu niekur toli keliauti “, – prisipažįsta dabar puikiai lietuviškai kalbantis pašnekovas.

Namo nei Kačerginėje, nei kur kitur taip ir nepasistatęs J. Puišo su žmona ir dukra Judita, Kauno technologijos universiteto Fizikos katedros docente, dabar gyvena daugiabutyje V. Landsbergio-Žemkalnio gatvėje – name, kurį dar 1981 m. Kauno namų statybos kombinatas pastatė savo darbuotojams.

281

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Virginijus Ramanauskas Apie išnaudotas progas ir mokslo bei verslo bendrystę Kažkada apie mediko profesiją galvojęs Virginijus Ramanauskas šiuo metu vadovauja vienai iš didžiausių Lietuvoje biomasės deginimo technologijų įmonei – UAB „Enerstenos grupė“. Per keturiolika metų bendrovė užsitarnavo puikų vardą, o jos vadovas – klientų, kolegų, partnerių pasitikėjimą. „Nemėgstu palikti nebaigtų darbų, – atsakė pašnekovas. – Be to, visada buvau iš tų, kurie geriau bandydavo ir darydavo, o ne planuodavo ir laukdavo“.

282

VIRGINIJUS RAMANAUSKAS

„Enerstena“ sėkmingai kuria ir tobulina pramoninių biokuro katilinių technologinės įrangos liniją

P

rotingai rizikuodama „Enerstenos grupė“ ir jos vadovas šalies šilumos ūkio įmonėms pasiūlė, ko tuo metu nebuvo – išbandyti biokurą. O supratę, kad lietuviai pakankamai pajėgūs pagaminti kokybiškus biokuro katilus, pradėjo tai daryti. Rizika dar kartą pasiteisino.

Principo „bandyti, o ne laukti“ V. Ramanauskas laikosi iki šiol. Prieš keletą metų „Enerstenos grupei“ tapus Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ nare, pašnekovas greičiausiai negalvojo apie tai, jog vieną dieną teks tapti jos prezidentu.

Studentus „užkabino“ šiuolaikinė šilumos gamybos įranga Iš Suvalkijos kilęs V. Ramanauskas planavo tapti mediku. Tačiau baigęs mokyklą persigalvojo ir įstojo į Kauno technikos universitetą studijuoti mechanikos. Gabus ir iniciatyvus studentas klausė ne tik savo proto, bet tarėsi su dėstytojais, dekanu ir prodekanu.

Jie patarė stoti į Šilumos ir atomo energetikos katedrą,“ – pasakojo V. Ramanauskas, šioje katedroje baigęs ne tik bakalauro, bet ir magistro studijas.

Dėstytojai doc. dr. Valdas Lukoševičius, doc. dr.

Kęstutis Buinevičius, doc. dr. Juozas Gudzinskas,

prof. Gintautas Miliauskas buvo pirmieji, kurie žingeidžius studentus supažindino su biomasės panaudojimo galimybėmis, kondensaciniais ekonomaizeriais bei kita šiuolaikine šilumos gamybos įranga. „Jie domėjosi vakarietiška technologija, nes suprato, kad Lietuva su senomis technologijomis ilgai neišgyvens. Siekė, kad centralizuoto šilumos tiekimo sistemos negriautų, bet modernizuotų. Tokios idėjos studentus „kabino“, – šiltai savo dėstytojus prisiminė V. Ramanauskas.

Daro taip, kaip tuo metu geriausia Baigęs mokslus pašnekovas įsidarbino pagal profesiją – bendrovėje „Ekotermijos servisas“, viena iš didžiausių pramoninių katilinių statybos bei aptarnavimo įmonių Lietuvoje. Dirbdamas joje pirmą kartą susimąstė apie nuosavą verslą. „Jauniems žmonėms nebūdinga planuoti. Aš esu iš tų žmonių, kurie taiko į situaciją ir daro taip, kaip tuo metu geriausia“, – kalbėjo V. Ramanauskas. Tokia palanki situacija susiklostė prieš 15 metų, kada pirmosios Lietuvos įmonės pradėjo galvoti apie tai, kaip modernizuoti energijos gamybą, taip pat, kaip sumažinti savo sąnaudas šioje srityje.

283

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

„Likę su tokia „problemėle“, „Pajūrio medienoje“ pradėjome eksperimentuoti. Į įmonę pritraukiau savo grupės draugą Nerijų (Nerijus Rinkevičius – Mokslinių tyrimų ir vystymo centro direktoriaus pavaduotojas, – aut. past.). Pradėjome konstruoti savo, Lietuvos rinkai pritaikomą įrenginį, kuris sėkmingai veikė“, – pasakojo V. Ramanauskas.

Ne vadovas, bet šturmanas

Pramoninė šiaudų granulių deginimo įranga nuo 1 MW iki 5 MW

„Kaip viskas prasidėjo? Iš tiesų tai buvo įdomi situacija. Klaipėdoje veikusi įmonė „Pajūrio mediena“ turėjo katilinę, kuri tiekė dalį energijos miestui, kitą dalį naudojo sau. Tuo metu biokuras buvo atliekos, sandėliuojamos įmonės teritorijoje. Pastatę katilinę jie pradėjo „atliekas“ utilizuoti. Taip pagamina šilumos sau ir miestui. Pirmieji katilai buvo ekonomiški, negalvojant apie naudingumą (naudingo veiksmo koeficientą), atmosferos taršą. Tačiau „Pajūrio medienos“ vadovai ne tik verslą vystė, bet ir buvo atsakingi.

Todėl pradėjo ieškoti būdų, kaip sumažinti taršą ir kreipėsi į įmonę, kur aš tuo metu dirbau. Aš pasiėmiau savo magistro darbo tezes ir išvažiavau į Klaipėdą“, – pasakojo „Enerstenos grupės“ generalinis direktorius.

Su magistro tezėmis – pas klientą V. Ramanauskas prisiminė, kad jo magistro darbo tema daug kam buvo juokinga. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad ji puikiai pritaikoma Lietuvoje. Būtent savo magistro darbo tezėse pašnekovas rado sprendimą, kurį pasiūlė „Pajūrio medienai“ – valyti dūmus vandeniu ir taip pat gaminti šiluminę energiją tokiame įrenginyje, kuris moksliškai vadinamas kondensaciniu ekonomaizeriu. Diegti naują technologiją pasikvietė skandinavus. Tačiau bendradarbiavimas nebuvo ilgas – užsieniečiai nusprendė, jog negali garantuoti, ar įrenginys veiks tinkamai, todėl išvyko nebaigę projekto.

284

Ar sėkminga pirmoji patirtis ir buvo tas stimulas, po kurio atsirado „Enerstenos“ įmonių grupė? Tik iš dalies. „Norėjosi sukurti tokią bendrovę, kuri galėtų imtis sudėtingesnių darbų, ir suteikti jauniems Lietuvos inžinieriams galimybę įrodyti savo vertę bei prisidėti prie bendro šalies ūkio kėlimo, sukuriant Lietuvoje naują pramonės sritį“, – sakė „Enerstenos grupės“ generalinis direktorius V. Ramanauskas.

2002 m. pradėję veiklą nuo kelių darbuotojų, šiuo metu jie gali didžiuotis maždaug 330 žmonių kolektyvu. „Su kai kuriais kolegomis kartu dirbame 8–12 metų. Nesu jų kapitonas, greičiau šturmanas.

Mes neriame į pramonės gamybą, kartais nežinodami, kas mūsų laukia, todėl visų pasiūlymai svarbūs“, – savo vadovavimo stilių apibūdino generalinis „Enerstenos“ įmonių grupės direktorius.

V. Ramanauskas didžiuojasi nuveiktais projektais: „Pirmasis mūsų pagamintas ekonomaizeris Plungėje iki šiol be jokios avarijos dirba. Tuoj bus dešimt metų“.

Pastebėti ir išnaudoti tinkamas progas Per tuos metus „Enerstenos grupė“ augo ir plėtė siūlomas paslaugas: sukūrė savą technologiją, įsteigė mokslinių tyrimų ir vystymo centrą, stiprius gamybos ir eksploatacijos padalinius, atidarė atstovybes Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje. Įkurta 9 įmones jungianti įmonių grupė. Visa tai leidžia pasiūlyti klientams efektyiausius sprendimus: „Enerstenos grupė“ projektuoja ir gamina biokuro katilus, kondensacinius ekonomaizerius, pakuras ir kitą technologinę biokuro katilinių įrangą. Įmonės šūkis „Nuo idėjos iki rakto“ pasako jos esmę – užsakovai iš „Enerstenos grupės“ gali tikėtis tokių paslaugų, kokių pageidauja. „Aiškaus plano, ką dar galėtų „Enerstenos grupė“, neturiu. Įmonės veikloje vadovaujuosi tokiais pačiais principais, kaip savo asmeniniame gyvenime. Jei paklaustumėte, ar kada nors keisiu veiklos

VIRGINIJUS RAMANAUSKAS

UAB „Enerstena gamyba“ energetinių įrenginių gamykla

sritį, nesakyčiau „ne“. Vadovaujuosi principu „geriau pabandyti“. Jei yra bent viena priežastis padaryti, aš darysiu. Džiaugiuosi, kad turiu komandą, kuri nesako, jog nedarys“, – kalbėjo V. Ramanauskas.

Noras išnaudoti visas pasitaikančias galimybes greičiausiai ir lėmė įmonės sėkmę. „Pavyzdžiui, matėme, kad Lietuvoje pradėjus statyti, atnaujinti katilines, gaminti biokuro įrenginius reikia labai greit. Dirbama dviem pamainomis, užsakovų terminai nuolat trumpėja. Klaidų išvengti nepavyks, nors ir stengiamės. Tai reiškia, kad reikia eksploatacijos tarnybos. Surenkame pačius geriausius žmones ir sakome, kad „jūs būsite greitoji pagalba“. Prireikus jie važiuoja, keičia detales, taiso, kad viskas veiktų. Tačiau ta tarnyba ir renka informaciją, kurią teikia mūsų konstruktoriams-gamintojams. Ilgainiui teikti „greitąją pagalbą“ eksploatacijos tarnybai reikia vis mažiau“, – sakė pašnekovas.

Turi ambicijų tapti gerai žinomi užsienio rinkose Sėkmingai įsuktai „Enerstenos grupės“ veiklai reklamos nebereikia. Užsakymų tiek, kad bendrovė vos spėja suktis. Tačiau sustoti šioje vietoje nei V. Ramanauskas, nei jo kolegos nežada. Jų tikslas, kad „Enerstenos grupė“ būtų žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Latvija, Estija, Lenkija, Ukraina, Baltarusija, Čekija, Prancūzija – tai tik maža dalis šalių, kurias žvalgė ir kuriose projektų turi ar ruošia lietuvių įmonė.

„Man atrodo, kad įmonę reikėtų laikyti pripažinta, kai ji bent 90 proc. savo gaminių eksportuoja ne į vieną šalį. Norėtųsi, kad mūsų įmonė turėtų vardą ir būtų pripažinta dėl eksporto ne tik Lietuvoje“, – sakė V. Ramanauskas.

Ateities planai „Enerstenos grupėje“ galimos permainos – įmonės generalinis direktorius galėtų prisiminti vieną iš savo tikslų – baigti doktorantūros studijas. „Turiu planą 2020 m. įmonės vairą perduoti kitam vadovui. Tada galėčiau užbaigti doktorantūros studijas“, – šypteli pašnekovas.

Tačiau artimiausiu metu laiko studijoms V. Ramanauskas tikrai neturės, nes be generalinio direktoriaus bei šeimos galvos pareigų, jis tapo ir „Litbioma“ prezidentu. Be to, jo iniciatyva asociacijoje įsteigta mokslininkų ekspertų taryba. „Ateityje jie galėtų patarti įvairiais klausimais, kuriuos asociacija sprendžia. Tarybą sudaro 10 mokslo įstaigų atstovų, todėl jie kompetentingi skirtingose srityse. Mokslininkams svarbi idėja, verslininkams – dažniausiai pinigai. Mano pozicija – turėti šalia mokslo atstovus, su kuriais prieš kažką darant galima pasitarti ir išgirsti jų nuomonę, paremtą mokslo faktais, kitų šalių patirtimi“, – sakė V. Ramanauskas, „Enerstenos“ įmonių grupės generalinis direktorius ir asociacijos „Litbioma“ prezidentas.

285

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Vladas Rinkevičius Daryk žmonėms gera ir Dievas atlygins Vlado Rinkevičiaus įkurta UAB „Gaudrė“ apšvietimo sprendimus namams ir verslui siūlo jau daugiau kaip 20 metų. Savarankiš­ką verslo kelią jis pradėjo nuo prekybos elektriniais radiatoriais. Atidavęs įmonės vairą į patikimas rankas, šiandien pašnekovas eina valdybos pirmininko pareigas. Pokalbiui jis priima savo įmonės biure, kuriame – vienintelis Lietuvoje „Gaudrės“ salonas, erdvios sandėliavimo patalpos, gamybos padalinys, vienintelė Baltijos šalyse šviesos technikos laboratorija.

286

VLADAS RINKEVIČIUS

Mokslinės komunikacijos centras

Į

Vilnių p. Vladas atvyko iš Pasvalio. Prieš tai trumpai buvo apsistojęs Šiauliuose, mat 1964 m. pradėjo mokytis tuometiniame Karolio Didžiulio politechnikume, pasirinko elektros įrenginių mechaniką. „Pats taip nusprendžiau, net nežinau, kodėl. Tėvas džiaugėsi. Sakė, kad, baigęs mokslus, galėsiu remontuoti televizorius. Studijas baigiau sėkmingai“, – jaunystės prisiminimais dalijasi pašnekovas.

Po kelerių kariuomenėje praleistų metų jis įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą, Automatizacijos fakultetą, studijuoti elektros pavarų ir pramonės įrenginių automatizavimo. Kaip pats sako, studijomis liko patenkintas. „Buvo geri profesoriai, sukaupiau žinių bagažą. Kito pažymio, kaip penketas, neturėjau. Mokytis man nebuvo sunku, nors matematikos moksluose buvo velniškai daug“, – kiek kuklindamasis kalba pašnekovas.

Nors mokslai patiko ir sekėsi puikiai, po studijų jis pasirinko darbą ne pagal specialybę, nes norėjo kuo greičiau gauti butą. Taip pradėjo dirbti Kooperacinės prekybos sistemų valdybos projektavimo biure. Jame praleido penkerius metus.

Vėliau dvylika metų V. Rinkevičius dirbo Elektros mašinų mokslo tyrimų institute, veikusiame prie elektrotechnikos gamyklos „Elfa“. Pašnekovas

skaičiuoja, kad „Elfos“ gamybinis susivienijimas SSRS tiekė apie 60–70 proc. visų mažųjų elektros variklių. Institute jam buvo patikėtos naujos krypties grupės vadovo pareigos. „Mūsų institutas ruošdavo naujus projektus esamų variklių pagerinimui.

Pradėjome kurti variklius pasitelkdami elektroniką.

Mane išrinko ir profsąjungos komiteto pirmininku, vėliau buvau darbo tarybos pirmininku. Kažkodėl žmonės manimi pasitikėdavo“, – 13 institute praleistų metų prisimena pašnekovas.

Pirmosios investicijos į nuosavą verslą – 60 litų Į nuosavo verslo vandenis jis nėrė 1993 metais. „Nustojau veikti ir pradėjau galvoti, ką daryti toliau.

Supratau, kad visas Tarybų Sąjungos elektros pramonės ūkis žlugs. Pamaniau, kad metas daryti kažką savo. Nutariau, kad didžiausios problemos Lietuvoje bus su šildymu. Faktiškai taip ir buvo“, – pasakoja verslininkas.

Pasvarstęs, kad lietuviai namus galėtų šildyti elektra, p. Vladas Suomijoje susirado norvegiškų elektrinių radiatorių „Glamox“ tiekėją. Nusiuntęs pasiūlymą bendradarbiauti faksu, po pusvalandžio sulaukė atsakymo. „Supratau, kad ir jie nori dirbti kartu. Nuvykau į Taliną, kur veikė viena jų gamykla, 287

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Lietuvoje įvyko maždaug 2000 metais. Specialistas pastebi, kad rinką užvaldžius neįmantraus dizaino LED lempoms, pirkėjų dėmesys dabar krypsta į apšvietimo valdymo technologijas.

Nors dienas pensinio amžiaus sulaukęs verslininkas vis dar leidžia įmonės biure, tačiau dabar didžiąją laiko dalį jis skiria naujų produktų kūrimui, mat visas idėjas gali įgyvendinti čia pat esančioje gamykloje. „Sukūriau seriją cilindrų, kuriuos bandysime eksportuoti į Švediją. Buvau skaičiavęs, kad daiktą apsimoka gaminti, kai rinkoje yra 10 milijonų potencialių klientų, todėl ir nusprendėme bandyti prasimušti į Skandinavijos rinką“, – artimiausiais planais dalijasi jis. Šiuo metu greta biuro įkurtos gamyklos darbininkai gamina šviestuvus naujam biurų pastatui Konstitucijos prospekte. „Gaudrės” projektavimo biuras

susitikti su koncerno atstovais. Į kelionę investavome 60 litų. Po to ir atsivėrė visos galimybės. Radiatorių paklausa buvo didelė, žmonės juos pirko.

Viskas klostėsi neblogai ir po pusmečio suomiai pasiteiravo, ar nenorėtume padirbėti su apšvietimo įranga“, – sėkminga verslo pradžia džiaugiasi pašnekovas.

Nors apie apšvietimą tada p. Vladas nusimanė nedaug, suomių pasiūlymą priėmė ir pradėjo į Lietuvą vežti šviestuvus. „Prieš ką nors darydamas, visada išsiaiškinu, kaip vyksta tam tikri procesai. Pradėjau aiškintis apie šviesą. Supratau vieną dalyką, kad šviesos poreikį apskaičiuoti labai sudėtinga. Reikia medicinos, fizikos, psichologijos, elektrotechnikos ir kitų specialių žinių. Pradėjau aiškintis, kad kompiuteriu galima paskaičiuoti kur kas tiksliau, nei geba žmogus. Tada iš norvegų gavome pirmą kompiuterinę programą. Ji ir parodė, kad mūsų ankstesni skaičiavimai buvo įsivaizdavimas, kad skaičiuojame, o ne realūs skaičiavimai. Anksčiau kvadratiniam metrui tekdavo 35 W galios, dabartiniuose projektuose galingumas mažėja ir pakanka vos 8 W/kv. metrų“, – savo patirtimi dalijasi V. Rinkevičius. „Gaudrės“ valdybos pirmininkas tikina, kad dirbti apšvietimo srityje jam įdomu, mat ši sfera labai dinamiška – keičiasi technologijos, vieni produktai išstumia kitus. Kartu kinta ir žmonių supratimas bei poreikiai. Jo teigimu, proveržis apšvietimo rinkoje 288

„Daryk žmonėms gera ir Dievas atlygins“ „Gaudrei“ įsitvirtinti rinkoje, anot pašnekovo, padėjo kvalifikuoti darbuotojai – vien sėkmės, kad taptum lyderiu, nepakanka. „Asmeniškai rūpinausi, kad visi įmonės darbuotojai turėtų galimybes susipažinti su naujausiomis tendencijomis ir pažanga.

Labai daug mokomės patys, ieškome informacijos internete, daug skaitome. Mes visada mokėjome darbuotojams už bet kokį mokslą – studijas, kursus, kvalifikacijos kėlimą. Dabar naujas įmonės direktorius sprendžia, kaip bus toliau. Tikiuosi, kad niekas nesikeis. Bent kol esu valdyboje“, – išmoktą efektyvios vadybos pamoką atskleidžia V. Rinkevičius.

Pašnekovas skaičiuoja, kad šiuo metu Lietuvoje yra gal 10 žmonių, kurie save pelnytai gali vadinti kvalifikuotais apšvietimo specialistais.

Iš pradžių „Gaudrėje“ dirbo tik 4 darbuotojai. V. Rinkevičius pirmaisiais metais versle sukosi padedamas buvusių pavaldinių iš Elektros mašinų mokslo tyrimų instituto. Išplėtus gamybinę veiklą, įmonėje šiuo metu dirba keturiasdešimt darbuotojų, iš jų gamykloje – vienuolika. „Keista, bet darbuotojų kaitos beveik nėra. Žmonės išeina tik į pensiją. Turime atlygio sistemą, kuri veikia. Atlyginimai pas mus geri. Kolektyvas neblogas, visi žmonės labai skirtingi. Kai kuriuos tenka ir paauklėti. Du darbuotojai turėjo problemų dėl alkoholio vartojimo, tai jėga nusiunčiau į anoniminių alkoholikų klubą“, – garsiai pasidžiaugia verslininkas. Per pokalbį p. Vladas pa-

VLADAS RINKEVIČIUS

Menų inkubatorius „Rupert“

brėžia, kad visuomet laikosi principo: „Daryk žmonėms gera ir Dievas atlygins.“ Sako, kad tai pasiteisina – ir pelnas auga, ir galimybių įvairių atsiranda.

Kalbėdamas apie konkurentus, pašnekovas pasakoja pats pasirinkęs sudėtingesnį verslo kelią – niekada nesistengęs vilioti klientų žemomis kainomis. Tikina visada galėjęs užtikrinti kokybę, nes žinojo, ką parduoda. „Konkurentai, atsivežę nežinomų gamintojų šviestuvų, nežinodavo, kuo prekiauja ir dėl to jiems neretai kildavo problemų. Žinoma, ir dabar atsiranda tokių, kurie atsiveža šviestuvų iš Lenkijos ir juos parduoda labai pigiai“, – konkurencinę aplinką apibūdina jis.

Tarp „Gaudrės“ įgyvendintų apšvietimo projektų – Vilniaus universiteto mokslinės komunikacijos ir informacijos centras, Balsių vidurinė mokykla, Energetikos ir technikos muziejus, prabangios „Emporio Armani“ parduotuvės nuo Varšuvos iki Sankt Peterburgo, prekybos centras „Ryo“ Panevėžyje ir netgi Ignalinos atominė elektrinė, Laisvės kelio skulptūra Vilniuje, taip pat ir Generalinės prokuratūros lauko bei sostinės Maironio ir Šventaragio gatvių apšvietimas.

Keliaudamas ieško galimybių sportuoti Su žmona Danute pašnekovas užaugino keturis sūnus. Du iš jų dirba tėvo įkurtoje įmonėje. Kitas

Centrinis Klaipėdos terminalas

sūnus sukasi automobilių versle, o jauniausias studijuoja Olandijoje. Sėkmingai šeimas sukūrę sūnūs Danutei ir Vladui Rinkevičiams padovanojo net aštuonis anūkus.

Tiesa, nė vienos iš savo atžalų „Gaudrės“ direktoriumi V. Rinkevičius neskyrė. „Daug atsakomybės, sunkus darbas“, – paaiškina jis. Vienam sūnų patikėtos technikos direktoriaus pareigos, kitas įmonėje dirba šviesos dizaineriu. „Mano žiniomis, jis vienintelis Lietuvoje dizaineris, kuris lankosi pasauliniuose apšvietimo ekspertų suvažiavimuose“, – pasidžiaugia pašnekovas.

Baigiantis mūsų pokalbiui, pašnekovo pasiteirauju, ar nuosavas verslas „nesuvalgo“ viso laisvo laiko? V. Rinkevičius patikina, kad tai viskas suderinama, nors kai kurių pomėgių teko ir atsisakyti.

Laisvalaikiu jis mėgsta sportuoti, ypač bėgioti. „Jei važiuoju į užsienį, visada pasidomiu, ar bus galimybė sportuoti. Kariuomenėje sportu užsiiminėjau gana rimtai. 100 metrų su kareiviškais batais per dvylika sekundžių nubėgdavau“, – šypteli vyriškis.

Dar pasakoja anksčiau mėgdavęs žvejoti, tačiau, įsisukus verslui, meškerę teko padėtį į šalį.

Ponas Vladas taip pat neabejingas ir menui, nors rimtu pomėgiu to nevadina – mecenuoja dailininkus, šviestuvų salone rengia Lietuvos dailininkų parodas.

289

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

ymantas Rudžionis Teigiamą pokytį gali pradėti kelių žmonių iniciatyva Per pokalbį su KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanu prof. dr. Žymantu Rudžioniu pakartotinai nuskambėdavo frazė „strateginis mąstymas“. Būtent jo trūkumą jis išskiria kaip pagrindinį stabdį ir versle, ir moksle. Mokslininkas nuogąstauja dėl ne visada logiškų lietuvių statybos įpročių, verslo kaitos.

290

ŽYMANTAS RUDŽIONIS

KTU Statybos ir architektūros fakulteto studentų moksliniai tyrimai Statybinių medžiagų laboratorijoje

2

016 m. Lietuvos statybininkams yra pokyčių laikas. Apie A energinio naudingumo reikalavimą jau daug kalbėta ir rašyta. „Architektams A klasė šiek tiek apriboja laisvę. Aišku, šiek tiek ir pakelia kainą. Tačiau į šitą procesą aš žiūriu pozityviai. Mes nuo jo niekur nepasislėpsime. Jis turi būti įgyvendintas. Taip, įgyvendinti A energinės klasės reikalavimus yra brangiau, bet, manau, čia labai laikinas dalykas“, – įsitikinęs jis. Ž. Rudžionis ne itin palaikė Aplinkos ministerijos sprendimą reikalavimo įsigaliojimą atidėti iki lapkričio. „Manau, kad tas sprendimas atidėti reikalavimo pradžios datą nebuvo labai išmintingas.

Mums nereikėjo to daryti. Be to, dabar neaišku, ar neišvengsime baudų“, – nuogąstauja pašnekovas.

Anot jo, A energinė klasė nėra toks paprastas reikalavimas. Juk reikalingas nemenkas kokybinis šuolis. Vien pastorinęs sienas ir prikimšęs į jas vatos, nieko nepasieksi. Reikalingas visapusiškai kokybiškas darbas. Net ir menkas defektas visas pastangas gali imti ir nubraukti. Todėl svarbu ne tiesiog susitaikyti su reikalavimais nelyginant su kokia baudžiava, o noriai priimti permainas.

Pamažu atsikratome trumparegiško pragmatiškumo Nenoras keistis dažnai susijęs ir su labai proziška priežastimi – pinigais. Kam statyti brangiau, jeigu galima pigiau? Taip, tokiu atveju galima pasakoti apie tai, kad didesnės investicijos ilgainiui atsipirks, bet klausytis ne visada norima. Laimei, klausančiųjų vis daugėja. „Kiekvienais metais tas pragmatiškumas mažėja. Aišku, kiekvienas verslininkas galvoja, kaip reikia parduoti statomus būstus. Savo ruožtu, kiekvienas perkantis būstą galvoja, kaip sutaupyti. Visgi nekilnojamojo turto įsigijimas – labai didelė investicija.

Todėl ne visi renkasi A klasę. Didelė dalis renkasi pigesnį variantą. Tačiau reikalavimai tam ir reikalingi, kad paspartintų procesą. Postūmis visada reikalingas.

Tačiau jis niekada neturėtų būti dominuojantis veiksnys. Pirmiausia turi atsirasti savimonė, supratimas, kad mums to reikia“, – teigia KTU mokslininkas.

Jis pripažįsta, kad lietuviams sunkokai sekasi keistis. Tam tikra prasme konservatyvumas yra mūsų identiteto dalis. „Laimei, matau, kad mūsų mąstymas jau keičiasi. Vis populiarėja požiūris „sta291

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

„Kuo patrauklu gyventi miesto centre? Niekuo.

Gyvendamas centre, vis tiek privalai mokėti už automobilio stovėjimą, tiek pat, kiek ir visi – moka už bilietą į teatrą. Tarkim, Londone centro gyventojas pigiau stato automobilį, pigiau važiuoja autobusu, pigiau eina į teatrą. Mes to nesugebam sukurti. Gyventi Londono centre šiaip jau yra brangu, bet žmonės tai renkasi dėl kitų privalumų. Jie ten atranda daugiau galimybių“, – teigia Ž. Rudžionis.

Ypač tiksli betonų stiprumo ir deformacijų matavimo įranga

tykim tiek, kiek reikia“. O tie poreikiai juk keičiasi.

Jaunai šeimai su vaikais reikia didesnio būsto. Užaugus vaikams, užtenka mažesnio. Lietuviai yra sėslūs žmonės. Pasistačius namą, tikimasi, kad jis liks dar ir anūkams. Tačiau tokiu atveju būstas nelabai atitinka poreikius. Tarkim, vyresniems žmonėms yra logiška parduoti didelius namus ir įsikurti arčiau miesto centro, kur geresnė infrastruktūra, mažiau rūpesčių“, – dėsto Ž. Rudžionis.

Apie nepermaldaujamą lietuvio norą gyventi mieste Pašnekovas pastebi, kad lietuvių sėslumas dažnai mus pačius įkalina. Anot jo, užtenka pasižiūrėti į didžiuosius šalies miestus, kad suprastumėme, kad tradicinis sėslumas ir modernus gyvenimas strategiškai nelabai dera. „Manau, kad pas mus yra per didelė laisvoji miesto sklaida. Čia vėl kaltas lietuviškas mentalitetas. Lietuvis nori turėti savo namą su kiemu ir žolyte. Tačiau vis tiek nori gyventi mieste. Visgi miestui reikalingas kompaktiškumas. Tada paprasčiau tvarkyti ir kelių infrastruktūrą, ir komunikacijas. Aplink mūsų miestus yra daugybė kvartalų su neišbaigta infrastrukūra. Tačiau žmonės ten vis tiek keliasi, ir tai sukelia labai daug problemų. Daugėja transporto, kemšasi gatvės. Todėl tankinti miestus yra būtina“, – įsitikinęs Ž. Rudžionis.

292

Savo ruožtu verslas miestų centruose irgi turi labai mažai galimybių. Verslininkai visada ieško palankių sąlygų plėtrai. Ar tam yra suteikiamos sąlygos? Kodėl verslininkai turėtų norėti centre vystyti projektus? Juk ten tiek daug apribojimų. Tačiau miestų centruose tikrai yra teritorijų, kurias būtų galima labai sėkmingai plėtoti, įsitikinęs pašnekovas. „Kalbama nebūtinai apie daugiabučius, bet ir apie traukos objektus. Vilniuje tai dar nėra tokia didelė problema, bet Kaune be senamiesčio nelabai ko yra. Jis mažas, ir ten kartais tiesiog pritrūksta vietos“, – sako jis.

Nesugebame padaryti iki galo Dar viena sritis, kurioje Ž. Rudžionis pasigenda strateginio mąstymo, itin jautri ir artima jo širdžiai. Kalbama, be abejo, apie švietimo sistemą. Lietuvoje čia matome visiškai paradoksalią situaciją. Tarsi visi ir pripažįsta, kad joje yra nemažai keistinų dalykų, bet kažkodėl situacija metai iš metų beveik nesikeičia. „Tai labai nelengvas klausimas. Tam tikru momentu tikrai pritrūko ryžto mūsų Vyriausybei. Pamenu kokius 1999-uosius. Tada kaip tik važiavau į Taliną, į jų Technikos universitetą. Kai pamačiau, kokia ten situacija, kaip apleistas universitetas, kokia studijų kokybė, labai stebėjausi. Tačiau maždaug tada jų Vyriausybė priėmė labai svarbių sprendimų. Jie leido universitetams laisvai disponuoti savo nekilnojamu turtu, jungtis. Tuo metu tai buvo labai palanku, nes universitetai buvo nusigyvenę. Visa tai lėmė labai teigiamą proveržį. Svarbiausi sprendimai priimti maždaug 2003– 2014 m., o jau po kokių penkerių metų pasirodė rezultatai“, – pasakoja KTU mokslininkas.

Anot jo, švietimo reforma Lietuvoje niekada nedaroma iki galo. Mes vis užsiimam populizmu. O reikalingi ryžtingi sprendimai.

ŽYMANTAS RUDŽIONIS

Demonstracinis šildymo sistemų stendas

„Reikia LR vyriausybei ryžtis pasakyti, kad šias mokyklas mes gretiname, šias jungiame, nes jų idėjos panašios, ir taip siekiame geresnės kokybės. Mes čia nieko naujo neišradinėtumėme. Labai panašiai buvo daroma Alto universitete Suomijoje. Tikrai ne sprendimas naikinti universitetus. Vien nuo uždarymų daugiau kokybės neatsiras. Reikia konkrečių tikslų ir jų siekimo telkiant jėgas“, – teigia Ž. Rudžionis.

Per mažai ambicingo bendradarbiavimo Toks neapibrėžtumas, strategijos nebuvimas menkina ir mokslo bei verslo sinergijos galimybes. Šiandien situacija yra tokia, kad verslas tarsi šiek tiek nepasitiki mokslu, ir sprendimų dažniau ieško užsienyje, o ne Lietuvoje. „Mokslas verslui turi siūlyti tas paslaugas, kurių jam reikia. Einame į tą kirpyklą, kur mus gerai apkerpa. Lygiai taip pat ir mokslas turi siūlyti atitinkamas paslaugas ir inovacijas, kad verslininkai jas pirktų. Šiandien lietuviškas verslas technologijas dažniausiai perkasi iš užsienio. Mokslo paslaugų jiems dažniausiai nereikia. Taip yra. Verslui daug paprasčiau ne investuoti čia, o nusipirkti jau paruoštą produktą“, – konstatuoja Ž. Rudžionis.

Toks automatinis paruošto produkto ieškojimas, ribotas pasitikėjimas vietos mokslininkais pašnekovui šiek tiek keistas. Ko jau ko, bet ambicingų,

inovatyvių idėjų lietuviams tikrai netrūksta. Trūksta verslo noro prisidėti prie tų ambicingų idėjų. „Iš lietuviško verslo tikrai norėtųsi didesnio paslaugų užsakymo dydžio. Paprastai į mus kreipiamasi dėl tokių gana elementarių dalykų. Dažniausiai sakoma: parenkite man kokį projektėlį, išbandykit kokią plytelę. Dėl inovatyvių dalykų kreipiamasi retai.

Taigi verslui šiek tiek pritrūksta drąsos“, – sako jis.

Visgi ir čia jis mato teigiamų ženklų. Drąsių, inovacijų norinčių verslininkų pamažu daugėja. Ir mokslininkas įsitikinęs, jog kelių žmonių entuziazmo galios nuvertinti niekada negalima. Būtent tokie „pragiedruliai“, kaip juos prieš gerą šimtmetį apibūdino Vaižgantas, ir kreipia dalykus tinkama vaga. „Aš ką tik grįžau iš BIM (angl. „Building Information Modeling“, liet. „Statinio informacinis modeliavimas“) diegimo iniciatyvinės grupės susirinkimo. Tai labai geras pavyzdys, kaip keleto žmonių entuziazmas uždega kitus. Jie prisidėjo, kad Lietuvoje būtų plėtojama skaitmeninės statybos sritis. Tai yra labai svarbu.

Mes juk atsiliekame nuo Europos. Mums reikia vytis sparčiais žingsniais. Tačiau matosi, kad žmonės nuoširdžiai parėmę šią kelių entuziastų iniciatyvą. Manau, kad po kelių metų mes apie skaitmeninę statybą jau kalbėsime kaip apie visiškai normalų, savaime suprantamą dalyką. Taigi keletas progresyvių žmonių tikrai gali duoti labai pozityvų impulsą naujai pradžiai“, – pozityviu pavyzdžiu pokalbį užbaigė Ž. Rudžionis.

293

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Romualdas Sakalauskas Pusės Antakalnio neįgijo, bet turėjo gerą vardą Daugiau kaip pusę savo gyvenimo atidavęs statybai, labiau nei gautais ordinais ir apdovanojimais jis didžiavosi savo vaikais, anūkais ir proanūkiais.

Inteligentiškas ir kuklus Romualdas Sakalauskas nesureikšmino praeityje užimtų aukštų pareigų. Vienu iš gražiausių savo karjeros laikotarpiu buvęs Lietuvos Respublikos statybos ministras ir anuometinės TSRS pirmasis statybos ministro pavaduotojas vadino laiką, praleistą tarp studentų.

294

VIOLETA LAURINAVIČIENĖ

1974 m. su A. Ferencu ir A. Daukša mažosios mechanizacijos parodoje

I

nžinierius statybininkas, 38 metus dirbęs statybos organizacijose, prieš išeidamas į tikrąją, kaip pats vadina, pensiją, dar 12 metų dėstė statybos disciplinas Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI), vėliau Vilniaus technikos universiteto (VTU) ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) studentams.

Pasak R. Sakalausko, 2003 m. parašiusio knygą „Statybininko prisiminimai“, papasakoti apie bemaž tūkstantį statybininkų, išvardytų knygoje, dokumentų jam neprireikė, viskas papasakota „iš atminties“.

Patiko dirbti ir kitus pamokyti Kas Jus atvedė į statybos sritį?

Pagrindinis kaltininkas – mano tėvelis, kelių ir tiltų statytojas. Gyvenome Šiauliuose, o vasaromis su mama važiuodavome į Žemaitiją, pas tėtį, kur jis tiltus statydavo. Taip, jau būdamas kokių 8 ar 10 metų, statybomis susižavėjau, o kai Šiauliai per karą labai nukentėjo, pasiryžau tapti statybininku arba architektu. Bet piešti nelabai sekėsi, matematika lengviau ėjosi ir iškart po karo, 1945 m., pradėjau studijuoti Vytauto Didžiojo universitete Kaune.

Nuo ko prasidėjo Jūsų profesinė karjera baigus mokslus?

Baigęs universitetą, gavau pasiūlymą likti dėstyti, tačiau po karo visa Lietuva buvo labai sugriauta, tad atsisakiau motyvuodamas tuo, kad man reikia gamybinės praktikos. Po metų, praleistų Šiauliuose, patekau į karo statybas, 6 metus dirbau Taline, laivyno statybose. Į universitetą vis tik grįžau, tik jau po labai daugelio metų, turėdamas, kuo pasidalyti su kitais.

Kas laukė grįžus į Lietuvą?

Po demobilizacijos Šiauliuose neužsibuvome. Vos pusmetį pradirbus statybos valdybos vyr. inžinieriumi, papuoliau į Statybos ministerijos akiratį.

Tiesą sakant, universiteto dekanas S. Vabalevičius, kuris labai rūpinosi savo auklėtiniais ir stengėsi, kad iš Talino paleistas būčiau, statybos ministrui rekomendacijas davė.

Taip ir pervedė į Vilnių – gamybos valdybos viršininku. Vilniuje viskas vyko greitai, po kelių metų statybos ministro pavaduotoju paskyrė. Dar po kiek laiko dėl etatų mažinimo kaip jauniausias ministerijoje atsidūriau Vilniaus statybos treste, kur vėl tapau vyr. inžinieriumi. O šitas darbas man buvo labai prie „dūšios“, ir pats mokiausi, ir kitus pamokyti galėjau, juk jau turėjau tam tikrą gamybos patirtį. Daug bendraudavom ir su kitomis statybinėmis organizacijomis, keisdavomės patirtimi su latviais ir estais.

295

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Tuomet buvo 3 pagrindinės ministerijos – Statybos, Pramonės statybos ir Sunkiosios pramonės – bei Specialiųjų darbų montavimo ministerija, kuri aptarnaudavo visas tris pagrindines ministerijas, atliekant specialiuosius darbus. 4,5 metų teko važinėti po visos Sąjungos statybas, savo mastais didesnes nei Jonavos „Azotas“ (dabartinė „Achema“) ar Akmenės cemento gamykla. Pas mus Lietuvoje tokių net negalėjo būti.

Vilniaus senamiestyje

Tapo anuometinės Sąjungos pirmuoju TSRS statybos ministro pavaduotoju O kaip vyr. inžinierius tapo statybos ministru?

Ar kas nors padėjo?

Tai, kad be jokių protekcijų į aukštesnes pareigas kviesti pradėjo. Kvietė plano komitetui vadovauti – atsisakiau, aš juk gamybininkas, ne planuotojas.

Tuomet centro komiteto sekretorius J. Maniušis statybos ministro pareigas siūlyti pradėjo. Vėl atsisakiau. Iškvietė pas A. Sniečkų. Jo nepažinojau, buvo tekę girdėti, kad jis labai lietuvius specialistus palaiko ir ugdo, kuo ir pačiam įsitikinti teko. A. Sniečkus klausia: „Kodėl atsisakinėji?“, o aš jam sakau, kad esu per jaunas, yra daugiau patyrusių. Jis ranka į rytų pusę mostelėjo ir sako: „Nori, kad kam nors iš ten paskambinčiau? Reik sutikti, mes padėsim.“ Taip 1962 m. pradžioje teko pradėti eiti statybos ministro pareigas.

LR statybos ministru tapote būdamas vos 34-erių, bet tai buvo dar ne aukščiausias Jūsų karjeros laiptelis.

LR statybos ministru dirbau 17 metų be pertraukos.

Sekėsi. Per tą laiką pavyko stipriai išvystyti pačios ministerijos veiklą, sukurti daug naujų organizacijų ir specializacijų, įsteigti industrializacijos programą, ministerijos įmonėse pradėtos gaminti progresyvios gelžbetonio ir metalo konstrukcijos. Ir Maskva vis laikas nuo laiko klibino, kad važiuočiau pavaduotoju į sąjunginę ministeriją. Atsisakinėjau kelis metus, bet po trečio kvietimo nebegalėjau. Taip tapau pirmuoju TSRS statybos ministro pavaduotoju.

296

Bet, žinot, kaip būna, iš pradžių kviečia, o paskui pavydėti ir įtarinėti pradeda – ministras Georgijus Arkadijevičius Karavajevas pradėjo įtarinėti, kad jo vietos noriu. Teko pasitraukti, o dirbau politbiure, juokais tariant, L. Brežnevo parašą dukart sugadinau. Ilgiau gyventi norėjosi.

Iš aukštų pareigų – į dėstytojo kėdę Ar Lietuvoje Jūsų laukė?

Sekmadienį su šeima grįžom į Lietuvą, o pirmadienį Algirdas Brazauskas, būdamas sekretoriumi, jau pristatė mane kaip Statybos komineto pirmininką.

Ganėtinai įdomūs tie 6 metai buvo, vis inžineriniam darbe, visi projektavimo institutai mums priklausė.

Kai 1988 m. suėjo pensinis amžius, jau buvo prasidėjusi reorganizacija, Statybos komitetas jungėsi su Statybos ministerija, ir matydamas, kad ten jau laikas kitiems dirbti, išėjau į pensiją. Tik pulti ilsėtis iškart nepavyko, kolega akademikas Aleksandras Čyras, tuometinis VISI rektorius, pakvietė docentu į Statybos organizavimo ir technologijos katedrą. Taip 12 metų ten ir dėsčiau, o 2000 m. senbuviai, išėję jau į tikrą pensiją, dar tris statybos pagrindų vadovėlius išleidom.

Aktyvūs mes, pensininkai, bendraujame su statybininkais, asociacija. Ryšiai nenutrūkę ir netgi toks klubas susidaręs.

Atrodytų, daug skirtingų pareigų ir atsakomybių. Kuri veikla Jums buvo pati mieliausia?

Lyg ir daug, bet kryptis viena – gamybinė ir mokslinė. Pagal veiklą, o ne gyvenamą vietą, man pačiam labai malonus darbas buvo Vilniaus statybos treste, kur dirbau vyr. inžinieriumi. Pats tobulėjau technikos inžinerijos srityje ir kitus pamokyti galėjau.

1980 m. Pskove

O ministro pareigos ir Maskva? Juk didelis viršininkas tuomet buvote.

Maskvos etapas praplėtė akiratį ir profesine prasme, ir asmeniškai: žinodami mano domėjimąsi istorinėmis vietų, kuriose lankausi, aplinkybėmis, priimantieji vis suorganizuodavo parodas ar ekskursijas. Bet dideliu viršininku nesijaučiau. Man, kaip ir A. Brazauskas savo knygoje rašė, vis norėjosi „Vardan tos Lietuvos“ daugiau padaryti. Moderni ta mūsų statybos sistema tam laikotarpiui buvo.

Pinigų netrūko, bet medžiagų – nuolatos Negi taip lengvai viskas ėjosi? Ar neteko vienokio ar kitokio užtarimo ieškoti?

Neieškojau aš tos valdžios pagalbos, žemesniame lygmenyje problemas išspręsdavome. Bet buvo vienas atvejis, kai iš ministro pareigų prašytis atleidžiamas ėjau. Visi sąjunginės priklausomybės objektai, tokie, kaip Jonavos, Akmenės ir Mažeikių gamyklos, buvo griežtai sekami Maskvos nomenklatūros. Mes čia, vietoje, tokio dydžio objektų statybų neprigalvodavome, bet gyvenamosios ir viešosios paskirties objektus visuomet pastatydavome laiku, vien per metus – 12–15 mokyklų.

Mūsų darbas buvo vaisingas, TSRS buvome pripažinti viena pirmaujančių Statybos ministerijų.

Pinigų netrūko, bet medžiagų – nuolatos. Pagrindinė bėda buvo jų ir darbo jėgos stygius. Apimtys didelės, žmonių per mažai. Mūsų statybininkai gerai suprato, kaip apsiginti fondus, per kuriuos medžia-

gas skirdavo, gal kam ką ir vežė, bet aš šito nežinau.

Kai gerai lėšas įsisavindavome – gaudavome ir kitų respublikų neįsisavintas lėšas, taip Lietuvos ūkio plėtrą paspartindavome. Per tuos 17 metų ministerijoje įpratinau visus ne ieškoti pasiteisinimų, kodėl neįvykdai, bet rasti būdų, kaip įvykdyti.

Ar galėtumėte išskirti tai, kuo labiausiai didžiuojatės?

Objektu labai nepasididžiuosi, didžiuotis galima visuma, to laiko statybos mastais. Tuo, jog visada buvome pirmaujantys.

Ar aistra statybai persidavė ir Jūsų atžaloms?

Deja. Sūnus Rimantas visada buvo linkęs į meną, baigė Dailės institutą ir tapo Nacionalinės premijos laureatu. Jis – tikras kūrėjas. Dukra pasirinko gydytojos profesiją, užtat žentas – statybininkas.

O kuo mėgaudavotės laisvu laiku?

Kartą kurso draugas padovanojo šovininę ir meškerės kotą. Teko prisidurti kitus reikmenis ir susidomėti medžiokle bei žūkle. Labai gerai buvo atokvėpiui, nes darbas buvo įtemptas, popierius vis namo nešdavausi. Kai sekmadienius pradėjau leisti gamtoje, pajutau, koks geras toks atsipalaidavimas.

Ar žmona nepriekaištavo, kad jai laiko nelieka?

Ne, įpratusi buvo, – ir Lietuvoje, ir Maskvoje tas tęsėsi.

(R. Sakalauskas mirė 2015 m. gruodžio 22 dieną. Jis buvo kalbintas 2014 m. pavasarį.)

297

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Raimundas Skurdenis Ir šiandien įkvepia mokslinė fantastika Raimundas Skurdenis svečius pasitinka rankose laikydamas planšetę ir išmanųjį telefoną, ant riešo segėdamas išmanųjį laikrodį. Juo galima valdyti pavyzdinį demonstracinį kambarį, kuriame sumontuoti visi naujausi išmanieji technologiniai sprendimai. Visi jie p. Raimundui lengvai paklūsta. Pasirodo, kad „Jung Vilnius“ bendrovės vadovui technologijos – ne tik tik jo darbas, bet ir gyvenimas.

298

RAIMUNDAS SKURDENIS

S

tudijas pašnekovas pradėjo kaip tik Lietuvai tampant nepriklausoma. Anuomet verslininkus buvo labiau įprasta vadinti nelabai mielu spekuliantų vardu. Nenuostabu, kad jaunas elektronikos studentas apie save versle net ir negalvojo. „Galima sakyti, kad verslas mane pats pasivijo.

Iš pradžių pradėjau dirbti biuro technikos srityje. Po to nuėjau į elektrotechnikos sritį. Galiausiai prieš dvylika metų patekau čia. Mane ši sritis visada traukė, ir tai, kad gyvenimas galiausiai čia atvedė, iš tikrųjų galima pavadinti likimu. Juk buvau vienas iš pirmųjų žmonių Lietuvoje, kuris turėjo planšetinį kompiuterį“, – pastebėjo „Jung Vilnius“ vadovas.

Galiausiai meilė technologijoms atvedė ten, kur p. Raimundas yra šiandien. Gavęs pasiūlymą prisijungti prie tada dar tik kuriamos Lietuvos „Jung“ komandos, jis per ilgai negalvojo, nes tiesiog negalėjo praleisti tokios galimybės. „Iš tiesų apie protingus namus išgirdau tik prieš kelis metus iki atėjimo į šitą kompaniją. Aišku, ir tai, ką dabar ir mes įgyvendiname, fantastikos knygose buvo jau seniai. Ten visi namai patys reguliuojasi, kalbasi su žmonėmis. Kai atsirado galimybė prisi-

jungti prie kompanijos, kuri tuo metu irgi žengė tegu ir ne pirmus, bet vis dar gana nedrąsius žingsnius šioje rinkoje, mielai ja pasinaudojau. Tuo metu „Jung“ Lietuvoje gyvavo tik maždaug metus ir aš prisijungiau prie jos daugiausia dėl to, kad produktas man buvo labai įdomus. Nuolat įsitikinu, kad ši sritis kasmet tampa tik aktualesnė ir įdomesnė tiek man, tiek visuomenei“, – tikina pašnekovas.

Vokiečių pasitikėjimas davė labai daug Bendrovė „Jung“ įkurta jau daugiau kaip prieš šimtą metų. Ir dabar tai yra daugiausiai vienos šeimos valdomas verslas. Nuo pačių pradžių „Jung“ gamino elektros jungiklius, kištukinius lizdus, nuolat juos tobulino, kol galiausiai pradėjo diegti namuose ir išmaniuosius sprendimus. „Nesvarbu, kad veiki šimtą metų. Tai, ką gamini, turi tobulinti, o tik patirtis leidžia tai daryti gerai. Tobulėjimo procesas niekada negali sustoti. Kai tai supranti, natūraliai ateina ir rezultatai“, – teigia p. Skurdenis. Ne veltui komanijos šūkis yra „Inovatyvumas kaip tradicija“.

299

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Vokiečiai visai naujam kolektyvui Lietuvoje parodė ir labai daug pasitikėjimo. Užuot spaudę ir diktavę savo sąlygas, jie klausėsi, ramino, patarė. Tas pasitikėjimas ir buvo svarbiausias: vokiečiai pasitikėjo Lietuvoje įkurta įmone, todėl ir jos darbuotojai išmoko pasitikėti tiek vieni kitais, tiek tuo produktu, kurį pardavinėja.

Kaip gali parduoti daiktą, kuriuo pats nesinaudoji?

Pradėjus veikti „Jung“ padaliniui Lietuvoje, jo komanda buvo itin ambicinga. Ji planavo visus kepurėmis užmėtyti ir tiesiog labai greitai pasiekti įspūdingų rezultatų, visai neįvertinusi, kad visuomenėje praktiškai nebuvo jokių žinių apie protingus namus.

Vokiečiai tada jau turėjo patirties ir žinių, kaip tokias technologijas priima naujos rinkos. Lietuvos komandai tada atrodė, kad čia tuoj įvyks sprogimas, visi staiga ims ir puls pirkti. Laimei, sako p. Skurdenis, labiau patyrę kolegos iš Vokietijos nuramino ir pasakė, kad visa tai yra procesas ir pirmiausia reikia imtis švietimo. Apie pardavimus keletą metų apskritai nevertėjo galvoti. „Jung“ komanda pradėjo eiti visai kitu keliu: nesiekdama greito rezultato, bet stabiliai judėdama į priekį. Biuras buvo įrengtas naudojant naujausius sprendimus. Tai buvo pirmasis toks biuras Lietuvoje.

Iš pradžių buvo ir klaidų, ir gana nemažai, pripažįsta p. Skurdenis, nes komanda neturėjo jokios patirties. Tačiau darbuotojai niekada nesimokė kliento sąskaita – bandomieji subjektai buvo patys.

Namas turi prisitaikyti prie žmogaus, o ne atvirkščiai Nieko keisto, kad ir pats p. Raimundas gyvena išmaniuose namuose. Kitaip būti, ko gero, net ir negali. „Mano butas įrengtas prieš kokius aštuonerius metus. Aš iš dalies netgi buvau priverstas jį taip įsirengti, nes jame nebuvo nei šildymo, nei karšto vandens. Turiu tik elektrą ir šaltą vandenį. Norėdamas šildytis, turėjau rinktis elektrą, o visi žinome, kad tai – pats brangiausias būdas. Natūralu, kad atsirado 300

poreikis elgtis kuo racionaliau. Kadangi jau dirbau tokioje įmonėje, tai žinojau, kaip tai padaryti. Taigi savo namuose panaudojau darbo patirtį. Taip ir atsirado mano protingas butas. Jis kiekvienais metais tampa vis protingesnis, nes nuolatos atsiranda kažkas naujo“, – pasakojo jis.

Viskas pašnekovo bute suderinta taip, kad šis kuo geriau prisitaikytų prie šeimininko poreikio. Tokia juk ir yra pagrindinė protingo namo paskirtis – pasitelkiant technologinius sprendimus, užtikrinti tiek maksimalų efektyvumą, tiek komfortą. R. Skurdenio butas dirba pagal tam tikrą grafiką. Atitinkamu metu jis palaiko tam tikrą temperatūrą. Grįžęs namo šeimininkas turi save identifikuoti, kad butas jį prisimintų. Tam įrengtas piršto atspaudų skaitytuvas.

Jis atpažįsta šeimininką ir bute automatiškai įsijun-

RAIMUNDAS SKURDENIS

Ateitis jau visai šalia Paklausus apie išmanųjį laikrodį ant jo riešo, p. Raimundas šypteli ir pradeda rodyti jo funkcijas.

Su juo galima reguliuoti šviesą, oro temperatūrą kitame kabinete, taip pat įjungti radiją ar netgi stebėti tiesioginį vaizdą iš jo. Ir visgi išmanųjį laikrodį jis vadina laikinu prietaisu. „Aš manau, kad planšetės, išmanieji laikrodžiai iš esmės yra tik pereinamasis etapas, jie išnyks. Su namais bendrausime balsu ar gal net ir mintimis“, – įsitikinęs pašnekovas.

Lygiai taip pat jis įsitikinęs, kad išmaniosios technologijos jau greitai taps ne galimybe, o būtinybe. Išmanusis namas yra vienas iš žaliųjų sprendimų.

Jis padeda naudoti tik tiek, kiek reikia. Juk dabar užsimanęs pravėdinti patalpą žmogus tiesiog atsidaro langą. Tuo tarpu radiatoriai toliau kaista. Tai baisus energijos švaistymas. Energiją būtina panaudoti racionaliau. Mes statome energiškai vis efektyvesnius pastatus. Jie naudoja vis mažiau energijos, tačiau tam vėlgi reikalinga elektroninė sistema, kuri tinkamai nustatytų saulės baterijas, vėdintų patalpas. Be elektronikos to efektyviai padaryti niekaip nepavyks.

Jis turi ir savo viziją, kaip galėtų atrodyti gyvenimas išmaniosioms technologijoms išplitus po visą pasaulį. Ir ta vizija labai optimistinė. gia komforto režimas. Tai reiškia, kad automatiškai paleidžiamos jo sugalvotos šildymo programos, užsidega šviesos, paleidžiama mėgstama radijo stotis.

Grįžus vaikams, viskas veikia panašiai, bet paleidžiamos šiek tiek kitos programos, nes kam šildyti tėvų miegamąjį, jeigu jų dar nėra namie. Taip ir taupoma, ir atsiranda tam tikra kontrolė, nes vaikams leidžiama tik tai, kas leidžiama. Jie negali įjungti tam tikrų prietaisų arba gali tai padaryti tik ribotam laikui. Žodžiu, butas prisitaiko prie žmogaus, kuris jame yra.

R. Skurdenis sako gerai besijaučiantis ir paprastuose pastatuose, bet net neabejoja, jog tik laiko klausimas, kada visi namai bus išmanieji. Nauja karta, nuo gimimo auganti technologijų apsuptyje, tuo pasirūpins.

„Tikiu ir tikiuosi, kad visos technologijos ištobulės tiek, kad žmogaus įsikišimo, jas valdant, praktiškai nebereikės. Jos bus besimokančios, priimančios sprendimus už tave. Tai reiškia, kad tau atsibudus ryte, sistema nujaus, ką veiksi šiandien. Todėl paruoš maistą, pateiks informaciją. O pusryčiaujant privažiuos automobilis, kuris jau žinos, kur nori važiuoti. Bus vis daugiau sistemų, kurios adaptuosis prie esamos situacijos, ir mes nebegaišime laiko, kurį dabar naudojame visokiems reguliavimams.

Pačios technologijos taupys energiją ir suteiks tokį komfortą, kuris leis nebemąstyti apie tokius dalykus. Tikiuosi, kad tada žmonės gyvens labiau atsipalaidavę, daugiau dėmesio skirdami maloniems dalykams, o ne galvodami, kaip čia nusipirkus anglių ar kur sukrauti malkas. Viso to po dešimties metų gal dar ir nebus, bet tokį tikslą turėtume turėti“, – sako įmonės „Jung Vilnius“ vadovas R. Skurdenis.

301

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Jonas Stamkauskas „Elmontą“ mato kaip vieną iš inovatyviausių įmonių Pasakojant apie UAB „Elmonta“ direktoriaus Jono Stamkausko gyvenimo kelią, negali nepaminėti to fakto, kad jo vadovaujama įmonė – viena seniausių Lietuvoje, po kelių metų minėsianti 60-ąjį jubiliejų.

302

JONAS STAMKAUSKAS

Bendrovės „Neo Group“ gamykla Klaipėdoje

1

957 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje įkurta 34-oji statybos montavimo valdyba, kuriai numatyta atlikti elektros montavimo darbus Vilniaus statybos tresto ir 7-ojo valstybinio statybos tresto statomuose objektuose. Į tresto sistemą Jonas Stamkauskas atėjo 1976 m., pradėjo dirbti 9-osios paleidimo derinimo valdybos inžinieriumi derintoju.

Pasirodęs kaip gabus specialistas, tresto valdytojo įsakymu buvo pervestas į elektromontavimo darbų valdybą 2-osios aikštelės viršininku. „Karjeros prasme greitai augau, o per pirmus demokratinius rinkimus mane išrinko šios įmonės direktoriumi“, – prisiminė „Elmontos“ vadovas.

1988-aisiais vykę direktoriaus rinkimai to meto Lietuvoje buvo išskirtiniai. Pirmą kartą visi darbuotojai turėjo galimybę rinkti ir dviem trečdaliais balsų išrinko jauną 35 metų vadovą J. Stamkauską. „Visai nenorėjau tapti įmonės vadovu, neplanavau, net nebuvau parašęs prašymo dalyvauti rinkimuose, – pasakojo J. Stamkauskas. – Paskutinę dieną prieš rinkimus tresto valdytojas pasikvietė, padėjo baltą popieriaus lapą ir liepė rašyti pareiškimą. Sakiau – nerašysiu, jis sako: tau bus blogai.“

Su mama – geriausi draugai J. Stamkauskas kilęs iš vaizdingų Prienų apylinkių, kurios garsėja Nemuno kilpų regioniniu parku, bai-

gė miesto vidurinę mokyklą, dabartinę „Žiburio“ gimnaziją. Jonas – vyriausias iš penkių vaikų, todėl buvo pirmasis mamos pagalbininkas. „Ir dabar dirbu namų ruošos, buities darbus, man tai patinka“, – atvirai pripažįsta įmonės vadovas. Ryšys su mama buvo itin stiprus – būtent ji formavo sūnaus pasaulėžiūrą ir požiūrį į gyvenimą. „Mes – geriausi draugai, mama klausdavo mano nuomonės ir siūdama drabužius, nes ji siuvėja. Ir dabar mes artimi – ačiū Dievui, mamai 90 metų, ji dar neblogai jaučiasi, yra iš ilgaamžių giminės.“

Išugdytas pareigos jausmas padėjo siekti karjeros aukštumų J. Stamkauskas Kauno Politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą baigė 1976 metais. Buvo apdovanotas TSRS aukštojo mokslo ministerijos ženkleliu „Už gerą mokymąsi“. 1976 m. geriausiam absolventui atsivėrė visi keliai – pasirinko Vilnių, minėtą valdybą. Pirmąsias dienas prisiminė puikiai – kaip jį po objektą vedžiojęs technikas derintojas kalbėjo terminais, kurie ką tik iškeptam inžinieriui buvo visiškai nesuprantami. Savotišką žargoną greitai perprato. Greitai kolegos suprato, kad J. Stamkauskas labai puikiai išmano teoriją. Pakako jam pirmą su patyrusiu derintoju suderinti 10 kV paskirstymo punktą ir jį jau išsiuntė savarankiškai dirbti į Pane303

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Vėjo energijos jėgainių parkas „Pagėgiai 13“

vėžį – suderinti 10 kV skirstyklą ir dvi komplektines transformatorines pastotes 10/0.4 kV. Šiandien J. Stamkauskui akivaizdu, kodėl taip susiklostė jo gyvenimo kelias. Kai kurie kolegos jauno specialisto klausdavo – ar įmonės vadovai giminės, kad nuolat atlyginimą kelia. Tačiau jauno vyro neišmušė iš vėžių tokie pasišaipymai, jis toliau kruopščiai atlikdavo savo darbus. Nuo pat mažens išugdytas pareigos jausmas padėjo siekti karjeros aukštumų.

Lietuvių kalba buvo išbraukta iš valdybos gyvenimo 1981 m. J. Stamkauskas atėjo į tuometinę EMV-2.

Valdyba buvo ką tik persikėlusi į Motorų gatvę, kabinetuose trūko baldų, ant grindų mėtėsi krūvos dokumentų, techninės dokumentacijos. Šiose patalpose po privatizavimo ir įmonės vardo pakeitimo UAB „Elmonta“ tęsia savo veiklą.

Jaunam specialistui pasiūlė vadovauti 2-ai Vilniaus gamybinei aikštelei, o pareigas ir darbą perdavė tuometinis aikštelės vadovas Antanas Žvingilas.

Elektros montuotojų darbas tuomet buvo labai sunkus, nes dirbti teko primityviais įrankiais: plaktukais, kirstukais, žnyplėmis, pistoletais „PC – 52“, skirtais metalo konstrukcijoms sutvirtinti. Norint pakabinti šviestuvus, reikėjo pramušti kiaurymes 304

perdengimo plokštėse. Valdyba tam turėjo pneumatinę kolonėlę. Bet ji buvo labai sunki, be to, kartu reikėdavo vežiotis ir daug sveriantį kompresorių.

Valdybai trūko transporto priemonių – aikštelė gaudavo vieną, kartais dvi transporto priemones.

Beje, įmonėje nuo pat jos įkūrimo 1957 m. iki 1986 m. lietuvių kalba buvo išbraukta iš Elektros montavimo valdybos gyvenimo. Visa dokumentacija, o daugiausia ir tarpusavio bendravimas, vykdavo rusų kalba. Tik 1986 m. naujai paskirto valdybos viršininko Rimanto Jasinevičiaus pastangomis buvo nupirkta pirmoji mašinėlė su lotyniška abėcėle. Jis liepė sekretorei nebepriimti lietuvių rašytų rusiškų tekstų. Tačiau iškilo kita problema – niekas nežinojo, kaip medžiagų, mechanizmų ir jų dalių pavadinimai verčiami į lietuvių kalbą, tad teko pirkti žodynus ir rimtai pažvelgti į šį reikalą.

Privatizuojant valdybą, pavyko išvengti svetimų interesų Lietuvos atgimimo pradžioje užvirė įdomus gyvenimas. 1988 m. birželio 3 d. susikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Sąjūdis organizavo mitingus, kuriuose dalyvavo ir valdybos darbuotojai.

1988 m. tapęs įmonės direktoriumi, iš pradžių J. Stamkauskas jautėsi nejaukiai, nes vyriausiasis in-

JONAS STAMKAUSKAS

žinierius save jau laikė vadovu, o čia viskas pasisuko kita linkme. J. Stamkauskui prasidėjęs Atgimimas buvo labai svarbus, jis aktyviai pradėjo dalyvauti visuose mitinguose, budėjo prie Seimo. Naujasis direktorius sugriovė partinę organizaciją įmonėje, taip pat pradėjo įmonės išsivadavimo iš tresto procesą.

Valdyba pirmoji Lietuvoje pateko į privatizuojamųjų objektų sąrašą. „1991 m. liepos 23 d. Centrinė privatizavimo komisija nutarė privatizuoti dalį 2-osios valstybinės elektros montavimo įmonės kapitalo. Suagitavau kolektyvą išpirkti akcijas, taip ir padarėme. Taip mūsų kolektyvas sugebėjo 85 proc. akcijų nusipirkti“, – sako J. Stamkauskas.

1991 m. įmonė buvo privatizuota ir perregistruota į AB „Elmonta“, o 1993 m. – UAB „Elmonta“ vardu.

2008-ųjų krizei smogus visa jėga, dabar įmonė stojasi ant kojų Iki 2008 m. įmonės veikla augo kryptingai.

2008-ųjų metų krizė, kurią J. Stamkauskas buvo numatęs ir kažkiek ruošęsis, smogė visa jėga. „Negalėjau nuspėti, kad ji tiek ilgai užtruks. Galėjome bankrutuoti, bet išgelbėjo tai, kad tiekėjai mumis pasitikėjo ir bankas labai padėjo. Daug užsakovų bankrutavo, ir 4 milijonai litų dingo iš apyvartos.

Tai yra labai daug vidutinei įmonei. Išgyvenau, kai vėluodavau žmonėms mokėti atlyginimus, kai kurių netekau, bet branduolį išsaugojau. Pirmiausia stengėmės mokėti tiems, kurie turi kreditą, administracija gaudavo paskutinė“, – pasakojo J. Stamkauskas.

Laiku pavyko atsiskaityti tik 2014 m. antrą ketvirtį.

2013-ieji buvo pirmi metai po krizės, kai įmonės balansas jau buvo teigiamas, 2014 m. – geresni rodikliai. Liko tik pusė darbuotojų – 76 žmonės iš buvusių 140, todėl bendrovei jų trūksta. „Blogai, kad žmonės išvažiuoja.

Labai gerai būtų, kad statybų srityje veiktų antidempingo įstatymas, kokį turi civilizuotos Vakarų valstybės, – sako „Elmontos“ vadovas. – Toks įstatymas neleidžia laimėti konkursų nerealiai žemomis kainomis. Norvegijoje ar Švedijoje su minimalia kaina nieko nelaimėsi, iš karto išmestų iš konkurso. Kitas dalykas, negalima į kapitalinę statybą įleisti patentininkų, kurie iškreipia rinką. Tada galėtume mokėti didesnius atlyginimus.“

Krovos įmonės „Smeltė“ rekonstrukcija

Laisvalaikis ir atostogos – su šeima Prieš daugelį metų į Vilnių Joną Stamkauską atlydėjo draugė Violeta, kuri vėliau tapo žmona. Kartu su Violeta praleisti metai J. Stamkauskui yra patys nuostabiausi: „Namuose apie darbą nekalbėdavome. Džiaugiuosi, kad turiu protingą, atsidavusią šeimai žmoną. Ji labai daug atidavė sūnums. Kol buvome jauna šeima, Violetai teko daug rūpesčių – vakarais papildomai mokiausi filosofijos, mokiausi anglų kalbos kursuose, laikiau anglų kalbos ir filosofijos egzaminus, daug sportavau.“ Šiandien J. Stamkausko gyvenime nedaug kas pasikeitė: laisvalaikiai ir atostogos – kartu su žmona. O sūnūs Andrius ir Alius dirba energetikos sektoriuje, Alius – UAB „Elmonta“.

Pasak J. Stamkausko, įmonę ateityje jis mato kaip vieną inovatyviausių savo srityje. „Norėčiau, kad eitume su naujomis technologijomis. Esame net kai kurių darbų pradininkai – pirmieji Lietuvoje atlikome projektą su plastikiniais 110 kV kabeliais, taip pat sumontavome 110 kV kištukines movas ir iki šiol vieninteliai turime šios veiklos licencijos atestatą. Taigi esame tarp pirmaujančių ir norėtųsi, kad taip būtų ateityje. Siekiame dirbti rimtuose projektuose, nenorime būti paprasta elektromontavimo įmone, kuri vien laidus gyvenamuosiuose namuose montuoja“, – sakė „Elmontos“ vadovas.

305

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Jonas Stanslovaitis Rekonstrukciją vykdėme išskirtinėmis sąlygomis Nuolatinis statybinių medžiagų ir įrengimų trūkumas; kitų sovietinių respublikų neįsisavintų išteklių perėmimas; statybos vykdymas pagal „šventąsias“ ciklogramas; apsukrūs mainai tarp įmonių ir kantrūs vaikščiojimai valdžios koridoriais, – pasiklausius buvusio Klaipėdos namų statybos kombinato generalinio direktoriaus, inžinieriaus Jono Stanslovaičio (74 m.) netikėtų istorijų apie sovietmečio statybų ypatumus, suvoki, kokia plonytė linija skyrė pažangą ir karčią nesėkmę.

306

JONAS STANSLOVAITIS

Klaipėdos namų statybos kombinatas. Bernardo Aleknavičiaus nuotr. (saugojimo vieta: Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, B. Aleknavičiaus rankraščių fondas)

„K

ai pasakoju, atrodo, mums viskas lengvai sekėsi, nors iš tikro dėl to tekdavo nemažai pasistengti, – prisiminimais dalijasi J. Stanslovaitis. – Vis dėlto galima sutikti, kad kai kuriais atvejais Klaipėdoje dirbome šiltnamio sąlygomis.“

Nuo sporto meistro iki pradedančio inžinieriaus Iš Šylių kaimo Šilutės rajone kilęs jaunuolis 1966 m. pabaigė Klaipėdos politechnikos instituto Statybos fakultetą. Nors studijuodamas jis aktyviai sportavo ir atstovavo „Politechnikos“, o vėliau Klaipėdos futbolo meistrų komandai „Granitas“ (buvo vartininkas), baigęs mokslus ir pradėjęs dirbti pagal specialybę, nuo šio pomėgio nutolo.

J. Stanslovaitis iš pradžių tapo Klaipėdos statybos tresto kapitalinės statybos skyriaus inžinieriumi. Pagrindinis tuometinis jo rūpestis – statybos darbų priežiūra. Svarbiausi objektai, prie kurių statybos tada dirbo jaunasis inžinierius: Medžio apdirbimo kombinatas ir Klaipėdos namų statybos kombinato Stambiaplokščių namų detalių gamykla.

Būtent pastaroji tapo naująja J. Stanslovaičio darboviete: 1968 m. jis iš Klaipėdos statybos tresto buvo perkeltas į šios Stambiaplokščių namų detalių

gamyklos statybos direkciją, kur rūpinosi tolesne statybos technine priežiūra. Pastačius gamyklą, joje paskirtas laboratorijos viršininku. „Ši gamykla statyta tam, kad būtų paspartinta gyvenamųjų namų statyba Klaipėdoje. Tuo metu tik Vilniuje ir Kaune tebuvo dvi tokio pobūdžio gamyklos, bet jų nepakako, tad imtasi statyti dar vieną Klaipėdoje. Po mūsiškės netrukus iškilo ir ketvirtoji Šiauliuose“, – vardija specialistas.

Per keletą J. Stanslovaičio darbo metų Stambiaplokščių namų detalių gamykloje įdiegta nemažai naujų gamybos ir statybos technologijų ir stipriai išaugo gamyklos pajėgumas. „Dėl to teko plėsti armatūros ir formavimo cechus, gauti ir sumontuoti naujus įrengimus bei rasti metalinių formų gamintojus. Tiesa, lyginant su vėlesniais etapais, tada formos buvo gana paprastos.

Kai diegėme perspektyvinę seriją „120K“, viską vėl keitėme iš pagrindų“, – pasakoja jis.

Anuomet jauno specialisto pareigos greitai keitėsi: iš laboratorijos viršininko jis tapo gamyklos gamybos viršininku, o netrukus keliai netikėtai nuvedė į Miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyrių. Čia jis ketverius metus dirbo vyriausiuoju projektų inžinieriumi. Tada pagrindinis jo rūpestis buvo naujo penkių, devynių ir 307

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

dvylikos aukštų mūrinių namų kvartalo „Miškas“ projektavimo darbai (autorius – architektas Jonas Piparas).

Svarbiausia buvo pagal atliktus geologinius tyrimus išsiaiškinti, ant kokio grunto ir kokius pamatus teks įrengti, kad pastatas tvirtai stovėtų. Prastai apskaičiuosi, namas nusės ir tada teks jį kelti bei stiprinti pamatus. „Man tekdavo apskaičiuoti, kokios bus pastato laikančios konstrukcijos, – prisimena jis. – Kadangi Klaipėdoje gruntai silpni, yra ir durpių, namus projektavome ant polinių pamatų. Buvo įprasta, kad gelžbetoniniai poliai atlaiko 40–50 tonų apkrovas, bet mes, atlikdami bandymus, nustatėme, kaip gali atlaikyti net 80 tonų. Tam vadovavo inžinierius Liudas Furmanavičius.“

Neeilinis pasiekimas – sidabro medalis už perspektyvinę seriją Nuspręsta, kad ankstesnis gyvenamųjų būstų suplanavimas neatitinka laikotarpio gyvenimo kokybės standartų ir reikia statyti erdvesnius bei patogesnius butus. Dėl to Miestų statybos projektavimo institutas ėmėsi projektuoti naująją perspektyvinę namų seriją, pavadintą „120K“.

Dėl jos teko pertvarkyti gamybą, todėl J. Stanslovaitis buvo perkeltas atgal į Klaipėdos namų statybos kombinatą ir tapo generalinio direktoriaus pavaduotoju kapitalinei statybai. J. Stanslovaičiui teko bendradarbiauti su projektuotojais ir rūpintis gamybos reorganizavimu bei stambiaplokščių namų detalių gamyklos rekonstrukcija. „Ši serija buvo kur kas tobulesnė: jei anksčiau tarp skersinių laikančių sienų buvo 3 metrų atstumas, tai naujoje – 3,6 metro. Vadinasi, perdangos plotai turėjo būti didesni. Įdiegus šią seriją, pagerėjo būsto suplanavimas ir atsirado papildomo ploto – įvestas prieškambaris. Kadangi reikalavimai buvo griežti, negalėjo būti nė vienu kvadratiniu metru daugiau nei numatyta normatyvuose, o Tarybų Lietuvoje niekas neturėjo teisės kažką keisti, dėl to reikėjo važiuoti derinti į Maskvą pas TSRS statybos reikalų komiteto pavaduotoją gruziną Zmeulą. Ne tik parašą, bet ir gruziniško vyno mainais į lietuvišką gavau“, – atsimena J. Stanslovaitis.

308

Klaipėdos namų statybos kombinatas. Bernardo Aleknavičiaus nuotr. (saugojimo vieta: Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, B. Aleknavičiaus rankraščių fondas)

Ši perspektyvinė stambiaplokščių namų serija 1988 m. TSRS liaudies ūkio pasiekimų parodoje įvertinta sidabro medaliu. „Reikia suprasti, kad šioje parodoje buvo demonstruojama visa, kas nuveikta geriausia visose sovietinėse respublikose. Šią namų seriją projektavę architektai – Bronius Krūminis, Vidas Sargelis ir konstruktorius Vaclovas Zubrus – įrodė esantys aukštos kvalifikacijos specialistai“, – dėsto jis. „120K“ serijos namų detalių gamybai prireikė naujų įrengimų, reikėjo gaminti naujas metalo formas. Tais laikais metalas buvo deficitas, be to, reikėjo rasti tokias formas galinčią pagaminti gamyklą.

Naujus įrengimus įsigyti padėjo TSRS statybos ministro pirmasis pavaduotojas, buvęs mūsų statybos ministras Romualdas Sakalauskas: kai panašios kitų respublikų įmonės atsilikdavo rekonstruojant gamyklas, įrengimai neretai būdavo perduodami mums. Nors dėl to konkuruodavo ir kiti namų statybos kombinatai, lietuviai dažnai stovėdavo pirmi eilėje. „Mums pasisekė, kad Klaipėdoje buvo gamyklų, dirbusių su metalu, pavyzdžiui, įmonės, stačiusios ar remontavusios laivus. Žinoma, jos turėjo savų užduočių, todėl reikėjo derėtis. Tarėmės taip: mes jų darbuotojams statome namus, o jie mums iš savo metalo pagamina formų. Tam nereikėjo palaiminimo iš Maskvos, nes jos gamino iš savo gamybinio rezervo. Užteko Lietuvos statybos ministerijos sutikimo (vis tik negalėjome savavališkai statyti namų). „Baltijos“ laivų statyklai taip pastatėme visą gyvenamųjų namų kvartalą“, – sako J. Stanslovaitis.

JONAS STANSLOVAITIS

Klaipėdos namų statybos kombinatas. Bernardo Aleknavičiaus nuotr. (saugojimo vieta: Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, B. Aleknavičiaus rankraščių fondas)

Dėl metalo taip pat bendradarbiauta ir su Liepojos metalurgijos gamykla, o trūkstamo cemento gauta iš „Akmenės cemento“ (už tai jai per dvejus metus sumontuotas 60 butų gyvenamasis namas). „Klaipėdos namų statybos kombinate darbai vykdavo „konvejeriu“. Gyvenamuosius namus montuodavome ištisus metus trimis pamainomis, o visus darbus valdė ciklograma. Statybos ministerija kasmet mums pateikdavo patvirtintą ciklogramą, kur kas savaitę buvo nurodoma, kur ir kiek aukštų reikia sumontuoti bei iki kada baigti darbus. Tai buvo šventas dalykas: kone kiekvieną savaitę mus tikrindavo Statybos ministerija ir pagal ją kas ketvirtį skirdavo reikalingas medžiagas ir įrengimus. Pastarųjų irgi trūko (pavyzdžiui, tada didžiausias deficitas buvo bokštiniai kranai). Kadangi objektų, dėl kurių būdavo susitariama su kitomis gamyklomis, ciklogramoje nebūdavo, vadinasi, tekdavo padaryti daugiau nei numatyta“, – teigia specialistas. Žvyras ir smėlis būdavo gaunamas iš Jurbarko.

Kadangi transportuoti mašinomis tokį tolimą kelią, buvo brangu (o ir jų pačių trūkdavo), Klaipėdoje, prie Kuršių marių, buvo pastatyta prieplauka. Vėliau tai gerokai palengvino produkcijos vežimą į Kaliningrado sritį, ypač, kai ten teko statyti savo projektuotą gyvenamųjų namų kvartalą.

Štilis po Nepriklausomybės atgavimo Kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, J. Stanslovaitis dirbo Klaipėdos namų statybos kombinato, 1988 m. reorganizuoto į Projektavimo statybos ir

susivienijimą „Klaipėda“, generaliniu direktoriumi.

Tuo metu naujos statybos mažai kam rūpėjo ir greitai pasijautė štilis.

Kita J. Stanslovaičio darboviete tapo koncernas „Vakarų statyba“, kur jis buvo paskirtas viceprezidentu. „Ten dirbau dvejus metus, per kuriuos mano pagrindinė užduotis buvo seno „Gazprom“ administracinio pastato rekonstrukcija. Tai Lietuvai buvo naudinga, nes buvo atsiskaitoma dujomis. Jas gaudavo įmonė „Lietuvos dujos“, kuri mums atsiskaitydavo pinigais, – sudėtingą laikotarpį prisimena jis.

– Taip, pasitelkdami mainus, statėme ir minėtą kvartalą Kaliningrade, ir namus Celiuliozės popieriaus kombinato bei muitinės Sovetske darbuotojams bei daugelį kitų. Už darbus gaudavome mazuto, tapetų, kitų medžiagų. Tais laikais viskas judėjo mainantis.“ Po „Gazprom“ rekonstrukcijos J. Stanslovaitis tuoj pat pateko į kitų darbų sūkurį. Šįkart į įmonę „Klaipėdos nafta“, kurioje užėmė statybos direktoriaus pareigas. Toliau sekė statybos ir remonto tarnybos viršininko darbas įmonėje „Klaipėdos smeltė“. Jo užduotis – nugriauti Žvejybos uoste buvusius gamybinius pastatus, infrastruktūros objektus ir teritoriją bei krantines pritaikyti krovos darbams.

J. Stanslovaitis darbo karjerą baigė kaip projektų vadovas statybos požeminius inžinerinius darbus teikiančioje bendrovėje „Edrija“.

Pasak statybos veterano, dabartinė statyba visiškai skiriasi nuo tos, prie kurios dirbo jis. Stambiaplokščių surenkamus tipinius namus pakeitė daugiausia individualūs namai: „Anksčiau taip skubėta, nes norėta kuo greičiau aprūpinti žmones gyvenamuoju plotu.“ 309

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Adakras Šeštakauskas Žvilgsniu pro dešimtmečių langą Adakras Šeštakauskas – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordino kavalierius, nusipelnęs respublikos inžinierius, pirmasis Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA), kuriai vadovavo 20 metų, prezidentas. „Esu statybininkas nuo 18 metų, atitarnavau statybai – iki garbės prezidento“, – apie save sako A. Šeštakauskas.

310

ADAKRAS ŠEŠTAKAUSKAS

„Mažeikių nafta“. Stambiagabaričių technologinių įrenginių paruošimas montažui

P

ažintis su būsimuoju statybų inžinieriumi – studentu Jonu Šalaševičiumi lėmė, kad A. Šeštakauskas įteikė prašymą stoti į tuometinį Kauno politechnikumą, statybos specialybę. Aštuoniolikmetis statybos technikas tapo Marijampolės betono dirbinių įmonės cecho meistru, po kelių mėnesių – lyg ir viršininku.

Pradžia „Patirties jokios, darbo su žmonėmis – jokio. Užtat cecho vyrai buvo su patirtimi. Gaminome betono vamzdelius melioracijai. Keraminių trūko.

Dienos produkciją kraudavome į atskirą rietuvę.

Suskaičiuodavau. Gudručiai sumanė vakarykščius pernešti į naują krūsnį, o „sutaupytą“ cementą nugvelbti. Supratau, kad ne kiekvienu reikia pasitikėti. Šaukimas į kariuomenę tada išgelbėjo nuo nemalonumų“, – pasakojo A. Šeštakauskas.

Grįžęs į Marijampolę jis dirbo statybos valdyboje vyr. meistru. Vėliau – Kauno 1-ojo statybos tresto 43-oje statybos ir montavimo valdyboje. Ten tapo

valdybos vyriausiuoju inžinieriumi, vėliau – Kauno 2-ojo statybos tresto 4-osios statybos valdybos viršininku. „Inkaras“, „Aidas“, Garliavos remonto mechaninė gamykla, Medicinos preparatų įmonė, Žemės ūkio akademija, statė ir Jonavoje.

Darbas Jonavos statybos treste, ypač organizuojant Azoto trąšų gamyklos karbamido komplekso statybą, buvo tramplinas tolesniam A. Šeštakausko augimui. Šalia Jonavos, buvusiame kariniame poligone, jau penkerius metus vyko Azoto trąšų gamyklos statyba. Statybos treste dirbo per 1300 žmonių. „Paskirtas tresto vyriausiuoju inžinieriumi, patekau į „didžiąją statybą“, kuri buvo svarbi Sąjungoje“, – pasakoja A. Šeštakauskas. Tuo metu vyko tinklinis planavimas, kūrėsi dešimtys subrangos organizacijų, viską stebėjo ministrų pavaduotojai ir kiti aukšto rango vadovai iš Maskvos. „Gaudavome ne tik pylos, bet ir gerų pamokų, mezgėsi pažintys“, – pasakojo A. Šeštakauskas.

Jonavoje jam teko vadovauti ir karbamido gamybos komplekso statybai. Čia susitiko su Jonavos 311

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

„Azoto“ gamybos viršininku Bronislovu Lubiu, užsakovo atstovu, taip pat atsakingu už karbamido kompleksą. „Greitai perpratom vienas kitą ir tai, kad reikia pūsti į vieną dūdą. Taip ir pūtėme dvejus metus“, – sako A. Šeštakauskas.

Mielasis valdytojas 1971 m. vasarį A. Šeštakauskas buvo paskirtas Kauno 1-ojo statybos tresto, stačiusio vadinamuosius civilinius objektus, valdytoju. Kaune buvo įgyvendintas ir Kauno klinikų projektas. „Vienąryt suskamba kabinete vadinamoji „trijulė“ – buvo toks telefonas, – girdžiu Valstybinio plano komiteto pirmininką Aleksandrą Drobnį, klausiantį, kodėl skriaudžiame gerbiamą daktarą. Tas gerbiamas daktaras buvo vienas iš pagrindinių užsakovų – Klinikų vyriausiasis gydytojas Petras Jašinskas. Skambinu Jašinskui – daktare, kodėl skundžiatės Vilniuje, sakykite man, jei kas ne taip. Jis, mane vadindamas „mieluoju valdytoju“, atsakė, kad nesiskundžia, o tik referuoja. Supratau, kad atsakomybę už Klinikų statybas ir vadovo misiją teks prisiimti man. Rytais dažniausiai pirmas paskambindavo Jašinskas. Rodos, ir dabar girdžiu jo balsą: „Mielas valdytojau“. Susidraugavome. Kartais pajuokaudavome – pastatysime kiekvienam profesoriui po kliniką. Praktiškai taip ir buvo“, – pasakoja A. Šeštakauskas.

A. Šeštakauskui vadovaujant trestui, buvo pastatyti pagrindiniai projektavimo institutai, kasmet 3–4 mokyklos, per 60 tūkst. kv. metrų bendrojo ploto gyvenamųjų namų, kelios ligoninės, kultūros, sporto objektai. Sujungus pirmąjį ir antrąjį trestus, jungtinio Kauno statybos tresto valdytoju tapo būtent A. Šeštakauskas. Statybos geografija išsiplėtė į šešis regionus.

Teko būti „dirigentu“ 1978 m. gegužės pradžioje statybos ministras R. Sakalauskas tapo sąjunginio statybos ministro pirmuoju pavaduotoju. Lietuvoje ministru tapo Bronislovas Šešplaukis. „Mane tuomet kvietė į dėstytojus-antraeilininkus Kauno politechnikos institute. Tam reikėjo ministro leidimo. B. Šešplaukis patarė neskubėti, nes jam reikės pavaduotojo. Rugsėjį sutikau eidamas naujas pareigas. Be tiesioginių gamybos planavimo, 312

Tuometinė Jonavos azotinių trąšų gamykla

ekonomikos klausimų, teko koordinuoti Kauno, Jonavos, Kėdainių, Alytaus, Utenos statybos organizacijų veiklą“, – pasakojo p. Šeštakauskas.

Mažeikiai, jo žodžiais, verti atskiros kalbos. Ši gigantiška statyba strigo, nors artėjo momentas, kurį statybininkai vadino „davaj, davaj“. A. Šeštakauskas buvo paskirtas atsakingu už naftos perdirbimo įmonės kompleksų statybą ir įvykdymą. Nutarimą pasirašė trys ministrai. Mažeikiuose buvo sutelkti didžiuliai materialiniai ištekliai, dirbo per 30 subrangos organizacijų, per 5 tūkst. statybininkų. Iš Maskvos lankėsi ministrai, jų pavaduotojai.

Mažeikiuose tekdavo praleisti ir po dvi savaites, ypač kai netoli buvo finišo tiesioji, kai santykiai tapdavo įtempti lyg styga. Vienas iš subrangovų pasiskundė Maskvai – Šeštakauskas per retai būna „Naftoje“. Tada A. Šeštakauskas sulaukė sąjunginio ministro telegramos: „Įpareigoju važiuoti ir nepalikti statybos be mano leidimo iki jos sėkmingo atidavimo“. Šiandien kelia šypsnį, bet ne tada.

A. Šeštakauskui teko padirbėti ir žemės drebėjimo nusiaubtoje Armėnijoje – Spitake, Arteke. Lietuviai statė daugiabučių kvartalą Kogalyme, dirbo Uojane.

Pertvarka ir pasitikėjimas 20-čiai metų Pertvarka statybų sektoriuje prasidėjo 1988 m. viduryje. Įsteigus Valstybinį statybos komitetą, p. Šeštakauskas buvo paskirtas pirmininko pirmuoju pavaduotoju – ministru, atsakingu už Respublikos

ADAKRAS ŠEŠTAKAUSKAS

Kauno klinikų statyba

statybas. Sudarant pirmąją nepriklausomos Lietuvos vyriausybę, p. Šeštakauskas sulaukė pasiūlymo tapti statybos ir urbanistikos ministru. Kai turėjo būti priimtas sprendimas, Ekonomikos komitetui vadovavęs prof. Kazimieras Antanavičius šnibžtelėjo – tave nurašė Sąjūdžio klubas. Paskui ir raginamas p. Šeštakauskas nesutiko. Pasuko į verslą. Įkūrė įmonę „Rustas“.

Buvusią asociaciją „Lietuvos statyba“, kaip ir panašias kitas, premjeras Gediminas Vagnorius panaikino. 1993 m. naujasis Ministras Pirmininkas Bronislovas Lubys pakvietė statybos įmonių, kurios dirbo už Respublikos ribų, vadovus pasitarti ir paragino įkurti asociaciją. „Premjeras, padaręs įžangą, atsistojo ir pasakęs, kad neturi laiko, o man liepęs sėsti ir tęsti toliau – išėjo. Taip ir tęsiau 20 metų. Asociacijos signatarėmis buvo 24 įmonės, atsistatydinęs palikau per 150 narių“, – sako p. Šeštakauskas.

Keitėsi asociacijos tikslai, veiklos metodai, prioritetai. Ji tapo statybininkams atstovaujančia grandimi valdžios institucijose, padėjo išsaugoti ir išvystyti statybos potencialą, sudaryti palankesnes sąlygas investuotojams, užmezgė tarptautinius ryšius. „A. Šeštakauskas asociacijos vaidmenį iškėlė į valstybinį lygmenį“, – teigė buvęs jos prezidiumo narys Antanas Butkus.

Premjeras Algirdas Butkevičius su tuo sutinka: „Asociacija yra puikus partneris Vyriausybei, kai galvojame apie šalies strateginius tikslus.“

Kauno klinikų statyba. Iš kairės: statybos ministro pirmasis pavaduotojas M. Dulmanas, Kauno 1-ojo statybos tresto valdytojas A. Šeštakauskas, Kauno klinikų vyr. gydytojas P. Jašinskas

„Buvo minučių, kai manydavau ne tuo keliu einąs. Dabar žinau – grąžinus laiką atgal, pagrindinių orientyrų nekeisčiau“, – sako A. Šeštakauskas.

Garbės prezidentas Du dešimtmečius A. Šeštakauskas tiesiogiai nevadovavo statybininkams, neįteikinėjo įkurtuvių raktų, nevystė plėtros planų. Jo veiklos ir įtakos laukas buvo statybų žmonės, kurių daugelį pažįsta nuo jaunystės.

Geras darbininkas, brigadininkas – jam pavyzdys, sumanus darbų vadovas, įmonės specialistas ar šeimininkas – autoritetas. Jiems A. Šeštakauskas teikė padėkos raštus, segė „Garbės statybininko“, „Profesijos riterio“ ženklus, skyrė kitus apdovanojimus. Tam buvo skirti Statybininkų dienos renginiai, dėl kurių metų metus varstė Seimo narių kabinetų duris, kol ši diena pateko į atmintinų datų sąrašą.

Jis – diplomatas. Keitėsi vyriausybės, ministrai, dešinieji, kairieji, o A. Šeštakauskas liko nepriklausomas nuo partijų. Ir visiems pritaikė savo raktą. Teikė, aiškino, reikalavo, siūlė. Subtilus, mokąs, kai reikia, taikliai, bet nepiktai, įgelti kitam, o ir sau pačiam.

A. Šeštakauskas nemėgsta akibrokštų. Viskam ruošėsi iš anksto. Dar prieš palikdamas LSA prezidento postą (dabar jis – garbės prezidentas), pradėjo savo įpėdinio paieškas. Apsistojo prie Daliaus Gedvilo. Jis – veiklus, turįs struburą, anksti sukūręs savo įmonę, nepraradęs savitvardos sudėtingose situacijose. Prieš rinkimus kartu apvažinėjo įmones, kad žmonės susipažintų, žinotų, už ką balsuoja.

313

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Ričardas Šeštokas Norėjosi su kitais dalytis savo žiniomis Kauno socialinių paslaugų ir statybos verslo darbuotojų profesinio rengimo centro (nuo 2016 m. – Kauno statybos ir paslaugų mokymo centras) direktorius Ričardas Šeštokas beveik visą savo gyvenimą susiejo su mokslu. Iš pradžių dirbo laboratorijose prie pačių inovatyviausių projektų, vėliau perėjo prie edukacinio darbo. „Norėjosi ir kitiems perduoti tas žinias, kurias įgijau“, – teigia pašnekovas. Žinios ir kompetencijos turi atitikti pačius naujausius verslo poreikius.

314

RIČARDAS ŠEŠTOKAS

Kauno socialinių paslaugų ir statybos verslo darbuotojų profesinio rengimo centras

R

ičardas Šeštokas pasakoja, kad jo pirmieji karjeros metai prabėgo Fizikinių-techninių energetikos problemų instituto (dabartinio Lietuvos energetikos instituto) laboratorijose. Būtent jose septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje jis buvo tiesiogiai susijęs su mokslo sprendimais, kurie plačiai praktikoje pritaikyti tik prieš kelerius metus. „Fizikinių-techninių energetikos problemų institute rašiau disertaciją, kurios taip ir nepabaigiau. Tačiau sukaupiau daug žinių. Juk pačioje kibernetikos eros pradžioje teko galimybė darbuotis Adaptyvinių sistemų laboratorijoje. Nutariau tas įgautas žinias panaudoti švietimo srityje.

Norėjosi pasidalyti žiniomis. Juk tuomet mes dirbome prie dalykų, kuriuos šiandien labai plačiai naudojame. Pavyzdžiui, turime telefonus, kuriuos liesdami renkame raides, o prie tokių sprendimų užuomazgų kaip tik ir teko dirbti institute“, – prisimena jis.

Atsisakęs mokslinės veiklos, pašnekovas domėjosi ir įgijo statybinės patirties, todėl vėliau renkantis tolesnį karjeros kelią, kilo mintis sujungti statybų ir mokslo sritis. „Po mokslininko darbo esu dirbęs ir tuometiniame „Pramprojekte“. Ten iš arčiau susipažinau ir su statybomis. Tokios žinios

labai padėjo ateinant dirbti į statybinio profilio mokyklą“, – teigė R. Šeštokas.

Galiausiai aštuntojo dešimtmečio viduryje jis pradėjo dirbti vienoje Kauno profesinėje mokykloje. Pamažu kildamas karjeros laiptais, 2004 m. tapo Kauno socialinių paslaugų ir statybos verslo darbuotojų profesinio rengimo centro vadovu.

Pašnekovas pripažįsta, kad per visus šiuos metus statyba ir statybos verslas smarkiai keitėsi. Profesinės mokyklos visada privalėjo, privalo ir privalės laiku reaguoti į visus pokyčius ir rinkai pasiūlyti tokius žmones, kokių jai reikia. „Statybų rinka tapo gerokai reiklesnė. Jai dabar reikia tikrų specialistų, žmonių, kurie gerai suprastų savo profesiją. Tačiau tam mes ir dirbame, kad mūsų programos suteiktų žinias, kurių reikia specialistams. Kiekviena nauja programa yra suderinta su mūsų partneriais. Visos naujovės, kurios reikalingos darbo rinkai, turi kuo greičiau atsispindėti mokslo programose. Tokia praktika prasidėjo įgyvendinant Lietuvoje „PHARE“ programas, kuomet buvome mokomi, kaip reikia organizuoti ugdymą.

Tiesa tokia, kad arklį reikia privesti prie upės, o tada jis jau pats atsigers. Taip mes ir dirbame. Arklys – tai jaunimas, kurį reikia atvesti iki upės, t. y. darbo rinkos“, – dėstė R. Šeštokas.

315

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Kauno socialinių paslaugų ir statybos verslo darbuotojų profesinio rengimo centras

Stabdo ir stereotipai

Partnerystė su verslu – būtina

Pasakyti lengviau, nei padaryti. Kokia švari ir srauni upė bebūtų, prie jos dar reikia kažkaip prieiti. Ir tai ne visada lengva. Kartais kelionėje atsiranda trikdžių. Net tose vietose, kur jų tarsi ir visai nelauktum.

Kartais jauni žmonės vengia eiti į profesinę mokyklą mokytis amato, kuris rinkoje neabejotinai būtų patrauklus vien todėl, kad tai „ne prestižas“.

Tai, kad profesinis išsilavinimas tampa vis aktualesnis, patvirtina ir pastaraisiais metais vis aiškiau pastebima tendencija. Vis daugiau ir daugiau jaunų žmonių, pabaigusių studijas universitetuose ar kolegijose, nutaria savo kompetencijas praplėsti ir profesinėje mokykloje. Kauno socialinių paslaugų ir statybos verslo darbuotojų profesinio rengimo centro direktorius į tai žiūri labai pozityviai.

„Pirmiausia viskas prasideda nuo šeimos. Lietuvoje jau taip įprasta. Jeigu mano vaikas pabaigė vidurinę mokyklą, tai jam tiesiog būtina eiti į aukštąją. Vakaruose taip nėra. Ten po mokyklos nedidelė dalis mokinių nueina į universitetus, kita dalis – į profesines. Ten jie gauna praktinius įgūdžius, o jau tada pamažau kyla laipteliais aukštyn į kolegijas ir universitetus“, – kalbėjo Kauno socialinių paslaugų ir statybos verslo darbuotojų profesinio rengimo centro direktorius.

Anot jo, Lietuvoje vis dar nėra darniai veikiančios mokslo grandinės, kurią sudarytų mokyklos, profesinės mokyklos ir kolegijos bei universitetai. „Tokia grandinė pas mus tik pradeda kurtis. Daugelis vis dar įsikibę įpročių ir žūtbūt siunčia vaikus į universitetus. Net nesvarbu, kad iš daugybės specialybių net negali pasiimti visa ko geriausio, jeigu neturi atitinkamų praktinių įgūdžių. Užsienyje įprasta, kad jau įgijęs profesiją jaunas žmogus eina mokytis toliau, jeigu turi noro“, – dėstė R. Šeštokas.

316

„Šis fenomenas susijęs su tuo, kad neretai aukštąjį mokslą jau pabaigę žmonės supranta norintys pakeisti specialybę. Tokiu atveju jiems daug labiau verta eiti į profesinę mokyklą. Jie juk jau ateina turėdami žinių bagažą. Mūsų mokykloje yra ir mokinių, turinčių aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą. Jie turėjo žinių, bet neturėjo, kur jas pritaikyti. Profesinėje mokykloje jie gali įgyti praktinių įgūdžių ir po to neprapulti darbo rinkoje. Tai žmonės, kurie žino, ko jiems reikia“, – teigia jis.

R. Šeštoko vadovaujamas centras aktyviai bendradarbiauja su įvairiomis Lietuvos įmonėmis.

Mokiniai jose atlieka praktiką, o baigę pasirinktą profesinio mokymo programą, turi didesnių galimybių gauti darbą pas patikimus darbdavius: bendrovėse „YIT Kausta“, „Virmalda“, „2SHAKU“, „Antikos meistrai“, „Trapecija“, „Ištaka“, „Restauracija“ ir kt.

RIČARDAS ŠEŠTOKAS

Kauno socialinių paslaugų ir statybos verslo darbuotojų profesinio rengimo centras

„Su verslininkais jau seniai dirbame. Mes, atsižvelgdami į tai, kokių darbuotojų reikia mūsų partneriams, susidarome programą. Rengiame ir adaptuotas programas, darome viską, kad mokiniai kuo lengviau įsijungtų į organizacijas, turinčias susiformavusias tradicijas ir požiūrį į darbą. Tačiau čia jau nieko naujo. Profesinės mokyklos ir turi taip glaudžiai bendrauti su savo socialiniais partneriais. Juk tik iš jų gali sužinoti apie tai, kokios kompetencijos dabar pačios aktualiausios. Dabar juk esame kaip niekada laisvi“, – kalbėjo pašnekovas.

Jo įsitikinimu, šiandien Lietuvos darbo rinkai labiausiai reikia įvairiapusių žmonių, tokių, kurie turėtų šiek tiek daugiau patirties ir platesnį akiratį. „Šiandien mes kalbame apie tai, kad į įmones jau turi ateiti ne popieriniai inžinieriai, o žmonės, turintys ne tik teorinių žinių, bet ir darbo įgūdžių. Kiek sėkmingai mums pavyks sukurti tokią grandinę, jau nebe vien nuo mūsų priklauso. Daug lems ir universitetų interesai“, – sako R. Šeštokas.

Jis pats mato visas galimybes jauniems žmonėms lanksčiai rinktis savo mokymosi būdą. Rinktis tarp universiteto ir profesinio išsilavinimo jau visiškai nebebūtina. Daryti galima ir tai, ir tai, o iš to laimės visi. „Jokie įstatymai nedraudžia tuo pačiu metu ir studijuoti aukštojoje mokykloje, ir mokytis profesijos. Tik kyla klausimas dėl valandų suderinimo. Tam tereikia geranoriškumo ir noro bendra-

darbiauti. Juk būtų labai gerai, jeigu, pvz., kolegijos auklėtinis šalia inžinerinių žinių dar turėtų darbo įgūdžių“, – įsitikinęs Kauno socialinių paslaugų ir statybos verslo darbuotojų profesinio rengimo centro direktorius.

Turime priimti visus žmones R. Šeštokas įsitikinęs, kad XXI amžiaus žmogui svarbu suvokti, jog priklausome bendruomenei. O jeigu jau priklausai bendruomenei, tai turi padėti visiems jos nariams, ypač tiems, kuriems buvo šiek tiek pašykštėta galimybių. „Mes įvedėme ir statybų srities specialybes neįgaliesiems. Juk tikrai yra daugybė darbų, kuriuos neįgalieji gali kuo puikiausiai atlikti. Jie gal ir nebus pagrindiniai darbininkai, bet padėti tikrai gali. Žinodami, kad gali dirbti, jie gali įnešti savo indėlį“, – teigė jis.

Neįgaliuosius kartais gal ir paprasčiau nustumti kažkur į visuomenės paraštes, apsimesti, jog jie neegzistuoja. Tačiau paprasčiausias sprendimas retai kada būna teisingiausias. „Užsienyje šiuo klausimu teko nemažai domėtis. Aišku, su tokiomis problemomis susiduriama visur. Tačiau reikia žinoti, kad neįgalieji visiškai gali adaptuotis ir kuo puikiausiai dirbti. Mums tereikia pakeisti požiūrį į juos. Požiūris keičiasi. Pokytis tikrai jaučiamas, ir tai džiugina.

Neįgalieji juk mūsų bendruomenės nariai. Turime juos priimti“, – įsitikinęs R. Šeštokas.

317

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Vincentas Šileika Kaip Lietuvos kaimo vaikas mūsų sostinę statė Buvęs Vilniaus namų statybos kombinato generalinio direktoriaus pirmasis pavaduotojas Vincentas Šileika – neeilinė asmenybė. Tapęs inžinieriumi, nenorėjo važiuoti dirbti į sostinę, nes „čia tuo metu visi kalbėjo rusiškai“, o jis jautėsi lietuvybės puoselėtojas. Paskui – likimo ironija – buvo pašauktas statyti slaptų Rusijos karinių objektų, o iš tokių „rekrūtų“ ištrūkstama tik po 25-erių metų.

Laimei, ne tik anksčiau išsprūdo į tėvynę, bet ir Lenino premiją sugebėjo laimėti už Sovietų Sąjungos valdžią sužavėjusio Vilniaus Lazdynų rajono statybas.

318

VINCENTAS ŠILEIKA

Vincas Šileika ką tik pastatyto sostinės rajono gyventojams dalina butų raktus

P

rieš kelis metus 80 metų jubiliejų atšventęs Vincentas Šileika gyvena sostinės daugiabutyje, pastatė beveik visą Vilnių, tačiau tikina, esą miestas jam nėra artimas. O juk 30 metų dirbo Vilniaus namų statybos kombinate, kuris vėliau buvo pavadintas Vilniaus projektavimo ir statybos susivienijimu, kopė karjeros laiptais ir tapo šios įstaigos generalinio direktoriaus pirmuoju pavaduotoju. Garsus miestų inžinierius savo istoriją pradėjo pasakojimu apie kaimą. „Gimiau Kauno r. Ringaudų k. ūkininkų šeimoje, ir laikau save tikru kaimo vaiku. Su tėviške susiję gražiausi prisiminimai, nors mieste praleidau didžiąją dalį gyvenimo. Mano tėvas buvo Lietuvos savanoris ir iš valstybės buvo gavę 13 hektarų žemės. Tėvams padėjome ir mes, trys vaikai: ir ariau, ir šienavau, ir rugius kirtau – visus kaimo darbus mokėjau. Į pradžios mokyklą vaikščiodavau po 2,5 kilometro. Vėliau įstojau į Kauno „Aušros“ gimnaziją, kurioje mokėsi dabar žinomi politikai Vytautas Landsbergis, Aloyzas Sakalas“, – pasakojo V. Šileika, kuris vėliau Kauno politechnikos institute (dabartiniame Kauno technologijos universitete) įgijo miestų inžinieriaus specialybę.

O iš ten – tiesus kelias į Vilnių, sostinę, kur vykti nei jis, nei keli geri bičiuliai visai nenorėję. „Buvome išauklėti lietuvybės dvasia, o apie Vilnių sklido kal-

bos, kad ten reikia kalbėti ir rašyti tik rusiškai. Tuometinis Kauno politechnikos instituto rektorius Kazimieras Baršauskas, išlydėdamas mus, sakė, kad situaciją galima keisti pamažu, kad galima daug pasiekti ir profesine, ir tautiškumo prasme. Tik reikia kantrybės“, – prisimena V. Šileika.

V. Šileika prisimena, kad jis ir dar du KPI absolventai buvo paskirti į Vilniaus statybos tresto 3-ąją statybos valdybą. Pirmieji darbai, už kurių organizavimą jaunas specialistas buvo atsakingas – Panerių gatvėje esančių objektų statyba. Bet lietuviškajai karjeros linijai buvo lemta trumpam nutrūkti.

Vietoj Suomijos – visa Europa Prabėgus beveik dvejiems darbo sostinėje metams, pasikvietė V. Šileiką tuometinės už statybų sektorių atsakingos ministerijos vadovas Belopetravičius. „Ministras pasakė, kad būtent mums pavesta pastatyti elevatorių Kazachstane. O kaip tik prieš tai aš su keliais jaunais ir energingais bičiuliais, dalyvavusiais Jaunųjų specialistų klube, buvome susiorganizavę kelionę į Suomiją. Beveik viskas suruošta išvykti. O ministras man: „Nieko nebus su tavo kelione – atsisakyk ir galvok tik apie Kazachstaną.“ Kur dėsis lietuviai, išvyko į plačiosios šalies statybas. O ten neseniai buvo sugriuvęs pilnas grūdų elevatorius. Pašnekovas 319

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

V. Šileiką 80-mečio proga pasveikino buvęs Lietuvos Respublikos statybos ministras B. Sakalauskas, 2014 m.

svarsto, kad gal buvo prastai pastatytas. Atvažiavę rado neseniai paruoštą statybos aikštelę – ankstesnio elevatoriaus griuvėsiai su visais jame buvusiais grūdais jau buvo išstumdyti į šalis.

Išsiuntė į Rusiją, pagrasino Šiaure

Lietuviai elevatorių statė su metaliniais pakeliamais klojiniais, į kuriuos būdavo pilamas betonas.

Kaskart, suaušus vienam sluoksniui, klojinius reikdavo pakelti aukštyn ir lieti kitus. Kadangi keliose vietose metalo klojinių pasvirimo kampas buvo neteisingas, keliami aukštyn jie ardė jau išlieto betono sluoksnį.

„Tuo metu jau buvau užsitarnavęs vyriausiojo inžinieriaus pareigas, kai staiga sulaukiau šaukimo į karinį komisariatą. Nuvykau, o ten nurodė trumpai ir aiškiai: per dešimt dienų išeiti iš darbo ir prisistatyti į karinį dalinį Kalugos srityje, prie Briansko miškų. Net nenujaučiau, kad praktiškai esu paimtas kaip į rekrūtus, tai yra 25-eriems metams, ir kad retas panašaus likimo specialistas ištrūkdavo anksčiau. Nuvykęs nurodytu adresu sužinojau, kad tai – įslaptinta vieta, apie kurią niekas neturi žinoti, niekam apie ją negalima prasitarti. Mums pasakė, kad vietoje adreso naudosime tik jį atstojantį numerį, o reikės statyti TSRS ginkluotųjų pajėgų raketų bazę, žodžiu, karo kompleksą su požeminiais kuro sandėliais, valdymo bei kitomis patalpomis, sujungtomis požeminiais tuneliais. Statybos darbus atliko paprasti kareiviai, o man, kaip inžinieriui, teko darbas pagal specialybę“, – kalbėjo V. Šileika.

Gabus inžinierius nutarė, kad reikia šalinti problemų priežastį iš esmės. Ir pareikalavo, kad būtų pagaminti kokybiški klojiniai. „Aš tuo pat metu nutariau įsitikinti, ar kokybiškas smėlis, kurio mums buvo atvežta. Ir nustatėme, kad jame per daug molio, ir toks smėlis statybai netinka. Kas žino, gal dėl to ir anksčiau ten stovėjęs statinys sugriuvo. Todėl paprašiau ir smėlį pakeisti kitu“, – sakė V. Šileika.

Grįžęs į Vilnių, netrukus sulaukė žinios, kad yra įtrauktas į keliausiančių aplink Europą sąrašą ir kad turi sumokėti 600 rublių. „Galvojau, iš kur tiek daug pinigų gausiu, o netrukus sužinojau apie man skirtą 600 rublių premiją – už gerą darbą Kazachstane.

Kelionė buvo įspūdinga, iki smulkmenų įstrigo visam gyvenimui. Juk tada lietuviams išvykti už tuometinės Sąjungos ribų buvo sudėtinga“, – prisiminimais dalijosi V. Šileika.

320

Į Lietuvą grįžusių statybininkų gyvenimas, darbas ir vėl sukosi įprastu ritmu.

O p. Vincentui likimas buvo maloningas. Vienądien sustreikavo širdis ir jis atsidūrė karo ligoninėje.

Ten, pasak V. Šileikos, dirbo lietuvis gydytojas Donatas Domarkas. Laimei, širdies negalavimas buvo menkas. O dar vienas džiaugsmas Vincento laukė supratus, kad ištrūkti į tėvynę nėra neįmanoma.

VINCENTAS ŠILEIKA

„Vakarais gydytojas D. Domarkas man duodavo suvalgyti po šaukštelį ar pusantro pipirų, o rytą mano viršutinis (sistolinis) kraujo spaudimas pakildavo iki 220. Netrukus medikai pripažino hipertoninę ligą ir mobilizavo“, – apie gudrybę papasakojo statybų specialistas, kuriam Rusijoje net karinį laipsnį buvo suteikę. „Kai pagaliau buvau demobilizuotas ir grįžau į Lietuvą, man buvo uždrausta dešimt metų išvykti iš šalies, nes žinojau dideles sovietų paslaptis“, – to gyvenimo etapo V. Šileika jau niekada nepamirš.

Statė Vilnių Vilniuje 1990 m. Projektavimo ir statybos susivienijimui „Vilnius“ skirtame leidinyje rašoma, kad V. Šileika „susivienijime sėkmingai dirbo nuo 1965 m. – Namų statybos kombinato įsikūrimo“. Ši įmonė keitė pavadinimus, tačiau ne veiklą: susivienijimas buvo statybų organizacija, kompleksiškai stačiusi gyvenamuosius rajonus Vilniaus mieste ir aplinkiniuose rajonuose 100 kilometrų spinduliu.

Vincentui Šileikai dirbant, buvo pastatyti Žirmūnai, Šeškinė, Karoliniškės, Viršuliškės, Pašilaičiai, žodžiu, beveik visas Vilnius. Per metus susivienijimas pastatydavo po 100 gyvenamųjų namų, ir prie to neabejotinai prisidėjo daugelį metų įvairias vadovaujančias pareigas užėmęs V. Šileika. „Suskaičiavau, kad vien Vilniuje man teko statyti apie 4000 daugiabučių namų; juose gyvena apie 0,5 mln. žmonių. O jei priskaičiuočiau statybas, kurias teko prižiūrėti, kurioms teko vadovauti ir kituose miestuose bei gyvenvietėse (Alytuje, Elektrėnuose, Grigiškėse), tai dar įspūdingesnis skaičius – net 7000 namų. Be abejo, statė kolektyvai, o aš buvau tik krumpliaratis toje didelėje mašinoje“, – kuklinosi pašnekovas, pažerdamas dar skaičių iš savo karjeros laikotarpio: vien Vilniuje pastatyta apie 50 vaikų darželių, apie 20 mokyklų, 6 prekybos kompleksai, automatinė telefonų stotis, kino teatras, poliklinika, 5 buitinės paskirties kompleksai.

Lenino premija – už Lazdynus Kartą į Vilnių atvyko komisija iš Maskvos, pasižvalgė po naujai statomus ar ką tik pastatytus rajonus, ir susižavėjo Lazdynais. Ir pasiūlė šio rajono autorius

1974 m. Lenino premijos – už Lazdynų mikrorajono statybą – laureatai: Vytautas Kazimieras Balčiūnas, Gediminas Valiuškis, Vytautas Čekanauskas, Algimantas Kleinotas (sėdi), Vytautas Brėdikis ir Vincentas Šileika

įtraukti į tų laimingųjų sąrašą, kuriems skiriama tų laikų prestižinė Lenino premija. Pasakojama, kad Lazdynai, kuriuos šiandien ne vienas vilnietis linkęs pakritikuoti, anuomet buvo laikomi tikru šedevru.

Tai buvęs vienintelis miestas (rajonas) Sovietų Sąjungoje, kurį pavyko pastatyti ne iškertant miškus ar suardant reljefą, o gražiai įkomponuojant tarp kalvų horizontalius ir vertikalius statinius, išsaugant žalumą ir miškelius. Be to, Lazdynų rajonas buvo visiškai užbaigtas ir gyventojams atiduotas su visa socialine infrastruktūra. Ir takai įrengti, ir gatvių apšvietimas, ir vaikų darželis, parduotuvė – viskas buvo šalia. Lenino premija 1974 m. už Lazdynų rajono statybą paskirta grupei architektų ir statybininkų. „Lenino premiją gavome: aš, taip pat – pagrindinis Lazdynų rajono autorius architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas, architektai Vytautas Kazimieras Balčiūnas, Gediminas Valiuškis, Vytautas Brėdikis ir mano kolega vyriausiasis inžinierius Algimantas Kleinotas. Iš visų šiandien gyvi likę tik mes dviese – Brėdikis ir aš“, – pasakojo pašnekovas.

321

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Egidijus Šydeikis Siekti, svajoti – gyvenimo variklis Statinių inžinerinių sprendimų bei paslaugų tiekėjos „Caverion Lietuva“ generalinis direktorius Egidijus Šydeikis kvėpuoja savo profesija ir puikiai jaučia jos pulsą. Jis įsitikinęs, kad laukti ilgai nebereikės, – laikas, kai inžinerinė dalis sudarys apie 70 proc. ar net didesnę visų investicijų dalį, nebetoli. Kodėl?

Nes žmonės jau suvokia, koks svarbus pastatų mikroklimatas, kaip svarbu, kad pastatai būtų energiškai efektyvūs, sveiki, pritaikyti visuomenės reikmėms.

322

EGIDIJUS ŠYDEIKIS

Kompleksiniai sprendimai pramonei

K

uo daugiau laiko mes praleidžiame pastatuose, tuo daugiau ir įdomesnio darbo turi jų inžinieriai. „Žmonės jau supranta, koks svarbus pastatų mikroklimatas. Šiandien investicijos į pastato inžinerinę dalį sudaro pusę visų investicijų. Manau, kad šis procesas toliau didės. Pastatai šiandien juk turi būti energiškai efektyvūs, sveiki, pritaikyti visuomenės reikmėms“, – įsitikinęs E. Šydeikis. Klausydamas E. Šydeikio minčių apie inžineriją, matai ir ugnelę jo akyse. Tai žmogus, tiesiog kvėpuojantis savo profesija.

Norėjosi ir tebesinori daug ką įrodyti E. Šydeikis prisimena, kad dešimtajame dešimtmetyje jam pradėjus savo karjerą, pastatų inžinerija Lietuvoje dar nebuvo patobulėjusi nuo sovietmečio. Dėmesio šiai sričiai skirta nedaug, požiūris irgi buvo šiek tiek senamadiškas. Jaunam specialistui tokia padėtis buvo tarsi paskata parodyti, kad galima dirbti ir kitaip. „Tiesiog visada stengiuosi žiūrėti į priekį, pamatyti, ką galima padaryti geriau. Tas užsispyrimas pasireiškia tuo, kad mes sugebame surasti tuos klientus, kurie galvoja panašiai, kaip ir mes. Mūsų klientai

irgi nori naujovių, siekia neatsilikti nuo išsivysčiusių šalių. Galiu pasakyti, kad dirbome beveik su visais pažangiausiais užsakovais. Prisidėjome ir prie dangoraižių, ir prie pramonės statinių, ir prie viešosios paskirties statinių“, – kalbėjo jis.

Inžinerijos sritis tapo pašnekovo gyvenimu, todėl į jį jis stengiasi įsileisti tik atitinkamus žmones.

Savo kolektyvą jis nesivaržydamas vadina žvaigždžių komanda. Žvaigždžių visomis prasmėmis. Tiek inžinerinių žinių, tiek inovatyvumo, tiek požiūrio į gyvenimą, tiek lankstumo ir įsiklausymo. Į priekį skatina eiti ir klientai. Tai juk pačios žinomiausios, patikimiausios įmonės. Jos itin daug reikalauja. O tai yra labai gerai. „Ilgainiui pamačiau ir tai, kad ne ką mažiau už pastato projektavimą ir įrengimą yra įdomus ir jo gyvenimas. Pastatas juk gyvena šimtmetį. Jį pastačius, būtina priežiūra. Kaip kad būtina nuolatos prižiūrėti savo sveikatą ar automobilį, taip reikia prižiūrėti ir pastatą. Tai sritis, kurioje mes labai intensyviai dirbame. Sakyčiau, kad ji gal net turi daugiau perspektyvų nei pats projektų įgyvendinimas“, – teigė „Caverion Lietuva“ vadovas.

323

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

klientui pasiekti jo užsibrėžtus tikslus, o ne tiesiog gauti darbą, jį kažkaip atlikti, o tada kuo greičiau pabėgti. E. Šydeikis visada stengiasi sukurti ilgalaikius santykius.

Kai esi partneris, atsiranda galimybė ir pritraukti ypatingą klientą. Tokį, kuris, kaip ir tu, nori sukurti kažką naujo, nematyto. Be jokios abejonės, tada visiems yra žymiai įdomiau. Tada visiems kartelė pakeliama labai aukštai, o būtent tada ir gali atsiskleisti didžiausia stiprybė – sugebėjimas įvykdyti ir prižiūrėti pačios aukščiausios kvalifikacijos reikalaujančius projektus.

Tarp Lietuvos ir Skandinavijos

Telekomunikacinės sistemos įrengimas

Tenka pakovoti su lietuvių konservatyvumu E. Šydeikis sako, kad vis didesnis dėmesys pastatų inžinerijai turi dvi puses. Viena vertus, galimybių kaip niekada daug. Tačiau taip pat ir kartelė šiandien keliama itin aukštai. Augant mūsų poreikiams, didėja ir reikalavimai. Lygiai taip pat, kaip keičiasi mūsų reikalavimai, taikomi telefonams ir automobiliams, taip pat ir pastatams. Pavyzdžiui, vis aktualesnis tampa energijos efektyvumas. Esminiu aspektu tampa pastato valdymo sistema. Pastatas turi reaguoti į apšvietimo, šildymo, vėsinimo poreikius.

Inžinerinės sistemos privalo prisitaikyti, būti kiek įmanoma lankstesnės. Prie viso to inžinieriai privalo prisitaikyti. Tai sunkus, bet sykiu ir labai įdomus, darbas. „Pernai metų pabaigoje pradėjom kaupti savo prižiūrimų pastatų duomenis. Pradedam juos analizuoti ir daryti išvadas, ką galima daryti, kad vienas ar kitas pastatas veiktų kiek įmanoma efektyviai. Toks stebėjimas bus labai svarbus įrankis. Panašių inovacijų yra begalės“, – kalbėjo pašnekovas.

Smagiausia kurti nuo nulio Partnerystė „Caverion Lietuva“ vadovui yra labai svarbi, ji užsimezga, kai nuoširdžiai nori padėti 324

Lietuvių „Caverion Lietuva“ – tai didelės tarptautinės skandinaviškos korporacijos dalis. E. Šydeikio minima partnerystė iš dalies kaip vertybė pasirinkta ir dėl tos priežasties. Skandinavijos įtaka „Caverion Lietuva“ jaučiama, tačiau ji nėra šimtaprocentinė.

Visi čia dirbantys visgi yra lietuviai, o p. Egidijus labai džiaugiasi, kad ilgainiui pavyko sukurti labai produktyvų lietuviškos ir skandinaviškos kultūros derinį.

Tačiau į klausimą, kas būtent skandinaviška, o kas lietuviška, pašnekovas atsakinėja ilgokai pagalvojęs. „Jeigu pradėtume nuo lietuviškų, tai pirmiausiai reikėtų išskirti verslumą, darbštumą, inovatyvumą. Tai pagrindinis lietuviškas palikimas. Iš Skandinavijos gavome pakankamai stiprų socialinės atsakomybės jausmą. Mums tai yra labai svarbu.

Gavome ir pakankamai daug vertingų techninių žinių. Išskirčiau ir sveiką gebėjimą realiai įvertinti situaciją. Tai galima pavadinti šiaurietišku šaltumu, kuris padeda geriau įvertinti rizikas. Jų pilna visur“, – teigia E. Šydeikis.

Pasigenda noro keistis Šiomis dienomis didėja tiek inžinerinių technologijų poreikis, tiek ir galimybės. Mes matome, kad kuo toliau, tuo tų technologijų tik daugėja. Investicijų į jas kiekis irgi augs. O tokios kompanijos, kaip „Caverion Lietuva“, turės dirbti visuose pastato gyvavimo cikluose. Pats pastatų pritaikomumas turės didėti. Galų gale šiandien dar labai daug pastatų Lietuvoje tiesiog švaisto energiją. Būtent viso šito, anot

EGIDIJUS ŠYDEIKIS

Pastatų vidaus inžinerinių sistemų įrengimas ir priežiūra. Verslo centras „k29“, Vilnius

E. Šydeikio, šiandien Lietuvoje labiausiai ir trūksta. „Negalime pamiršti ir didžiosios tendencijos, visa ko variklio – augančių miestų. Juk visi matome, kas vyksta su Vilniumi. Kokiuose kamščiuose mes dūstame. Procesas tęsis. Vilnius, Kaunas ir Klaipėda augs, o kiti miestai pamažu mažės. Tai nėra savaime blogai. Jauni žmonės tiesiog nori gyventi mieste.

Blogai tai, kad miestams trūksta planavimo. Kad tai pamatytum, net nereikia specialių žinių. Užtenka paprasto miestiečio žvilgsnio. Eismo problemos – tik vienas pavyzdys. Visus tokius klausimus mes galime ir privalome spręsti. Sprendimų yra, trūksta noro. Turėsime jo surasti. Miestai negali nereaguoti į permainas. Kažkodėl matome, kaip miestas keičiasi, bet visai nenorime keistis kartu su juo“, – kalbėjo „Caverion Lietuva“ vadovas.

Kodėl svarbu aiškiai deklaruoti savo vertybes?

Jeigu jau manai, kad viską žinai, tai, ko gero, laikas ir pasitraukti, įsitikinęs p. Egidijus. Be abejo, nuolatinis mokymasis yra viena pagrindinių tiek jo paties, tiek visos „Caverion Lietuva“ vertybių. Kitaip ir būti negali. „Mūsų įmonėje tam netgi yra ir poreikis. Tiek, kiek galime, tiek ir mokomės. Mokome ir vieni ki-

tus, įmonėje. Mokomės ir išorėje. Užmigti mums neleidžia trys pagrindiniai dalykai: vidinė motyvacija, konkurentai ir reikliausi mūsų klientai. Kai iš tavęs daug reikalaujama, kaip tu gali nesimokyti? Juk tapsi nebeaktualus“, – įsitikinęs jis.

Vertybės, tokios, kaip mokymasis, E. Šydeikio vadovaujamoje bendrovėje neegzistuoja tiesiog šiaip sau. Jos netgi sudaro vientisą etikos kodeksą, kurio laikytis įsipareigoja kiekvienas darbuotojas. Į etikos kodeksą neįrašyta tik viena p. Egidijui gyvybiškai svarbi vertybė – ambicingumas. Jis sako, kad ilgainiui ambicijos keičiasi, auga. Anksčiau įmonė „Caverion Lietuva“ siekė būti didžiausia Lietuvoje. Tokia jau tapo. Dabar yra kita ambicija – tapti pačia patikimiausia. Ambicijos labai svarbu. Be jų neįmanoma eiti pirmyn. Žinoma, kažką pasiekus, tai reikia ir išlaikyti. Tai ne visada paprasta. „Turbūt pagrindinis variklis yra mūsų įmonės kultūra. Ji ir yra tokia, skatinanti eiti pirmyn. Mes visada norime pasiekti dar daugiau. Taip pat turime ir pakankamai stiprų atsakomybės jausmą – ir prieš save, ir prieš kolegas, ir prieš klientus. Manau, kad nei vienas sveikas žmogus, kažko pasiekęs, savo noru neima leistis žemyn. Tačiau tam, kad kiltum dar aukščiau, reikia atsakomybės. Siekti, svajoti yra tiesiog įdomu“, – teigia E. Šydeikis.

325

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Arūnas Šlenys Vadovas, kuriam labai svarbu laikytis duoto žodžio UAB „Naresta“ generalinis direktorius Arūnas Šlenys – vienas iš nedaugelio Lietuvos sostinės gražintojų, kuriam beveik kiekvienas rajonas tapo savu ir pažįstamu. „Visas Vilnius mano“ – ši frazė tiktų daug profesinės patirties sukaupusiam statybos inžinieriui, tačiau iš šio santūraus ir korektiško žmogaus jos niekuomet neišgirsime, nes girtis savo darbais jis nemėgsta, tik nuoširdžiai pasidžiaugti.

326

ARŪNAS ŠLENYS

„E

su kaimo vaikas nuo Anykščių, Troškūnų miestelio, kelių kartų grynas aukštaitis ir vaikystėje į statybas tikrai nebuvau linkęs, – apie save sako pašnekovas. – Vienu metu mintys rimtai sukosi apie sporto žurnalistiką. Iš mamos pusės buvo daug rašančių žmonių, žurnalistų, todėl ir mane į šią sritį patraukė. Tačiau paklausiau tėčio patarimo: profesija turi būti apčiuopiama, konkreti, o statyba visais laikais – gerais ar blogais – nesustos, to darbo bus. Pavyzdys buvo ir dėdė, kuris dirbo gamybinio skyriaus vadovu.“ Įstojęs į tuometinį Vilniaus inžinierinį statybos institutą (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas), aktyviai reiškėsi studentų veikloje. Baigęs studijas, paisydamas tėvų patarimo, kad darbas turi būti rimtas, nuėjo dirbti į 2-ąją Vilniaus monolitinės statybos valdybą, tą pačią, kuri Vilnių „papuošė“ neišvaizdžiais pastatais, o jam teko prie jų būti, juos statyti.

Arūnui teko darbuotis sovietiniais laikais, iki Nepriklausomybės atgavimo buvo likę treji metai.

Tačiau dabar statybininkas pripažįsta, kad jam pasisekė – išbandęs sovietmečio laikus, pradėjo dirbti nepriklausomos Lietuvos statybose.

Verslo pradžiamokslis Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, kelerius metus A. Šlenio karjera tęsėsi toje pačioje Monolitinės statybos valdyboje. Pradėjęs nuo meistro pareigų, jaunas, iniciatyvus statybininkas buvo greitai paskirtas aikštelės viršininku. Sunkūs metai, užkrovę darbų ir atsakomybės naštą, apdovanojo patirtimi dešimčiai metų į priekį. Tuomet pradėjo kirbėti pirmosios mintys apie savo verslą, ne kartą išsiliedavusios kalbomis su kolegomis: „Kaip tyčia pasitaikė ir pasiūlymas – vienas užsienio lietuvis nusipirko Gedimino prospekte biuro patalpas ir panoro padaryti remontą“.

A. Šlenys greitai kartu su kolega suskaičiavo sąmatą, įsteigė įmonę, kurią pavadino „Naresta“ (sutrumpintai – namų remontas ir statyba).

Veiklos pradžioje susiformavusi vizija lydėjo ir tolimesnėje veikloje – darbus daryti kokybiškai, laiku ir atsižvelgti į užsakovo norus. Smulkūs remontai, nedidelės rekonstrukcijos, užsakymų paieška – dar ir šiandien Arūnas prisimena kilusias problemas su užsakovų at-

Latežerio pasienio kontrolės punktas

siskaitymais, darbuotojų paieška, tačiau keturi jauni įmonės vadovai ir akcininkai įveikė visus sunkumus.

Garsioji Juozo Kazicko rezidencija – bendrovės pasididžiavimas Pirmuosius kelerius metus „Narestoje“ dirbo apie 50 žmonių. Pasak akcininko ir vadovo, tai buvo puikus metas, įmonė nesamdydavo subrangovų, viską atlikdavo patys darbuotojai. Vėliau atsirado didesnių objektų, rimtesnių užsakovų – koncernai, didesnės įmonės. 1998 m. prasidėjo rimtų milijoninių užsakymų bumas – apimtys ir objektai pradėti skaičiuoti tūkstančiais kvadratų. UAB „Naresta“ tapo viena iš pagrindinių sostinės senamiesčio Šventų Jonų gatvėje esančių JAV lietuvio Juozo Kazicko rūmų rangovių. „Medžiagos labai geros, sprendimai įdomūs, šiuolaikiški, keitėme stogą, fasadą – tais laikais mums tai buvo iššūkis ir kartu mūsų darbo – kaip kokybės ženklo – įvertinimas“, – pasakoja A. Šlenys.

„Įdedame širdį į kiekvieną savo darbo vaisių“ Kitas „Narestos“ vadovui įsimintinas objektas – Žalgirio – Linkmenų gatvės sankryžoje pastatytas „Sar327

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Gyvenamasis / komercinis namas „Aura“ Jokūbo g. Druskininkuose

mos“ ir „Čili“ biuras su sandėliavimo patalpomis.

Tuo laiku vėdinami fasadai buvo naujovė, o pastato apdaila – labai subtili ir elegantiška, netgi šiandien traukia akį. Šiandien A. Šlenys džiaugiasi, kad per daugelį metų visa jo komanda išsiugdė gerą estetinį skonį: „Mūsų darbuotojų rotacija labai nedidelė, todėl mes augame su kiekvienu atliktu objektu. Užmokestis nebėra lemiantis svertas. Yra išliekamoji darbo vertė ir suvokimas, kad darai kažką gražaus miestui, žmonėms, veda tave į priekį. Todėl jei turi kokią mintį, kaip atlikti dar gražiau ar įdomiau, o užsakovas įsiklauso ir padaro, visuomet tą darbą atsimeni su malonumu.“ Bendravimas su užsakovais, pasak A. Šlenio, atskiro straipsnio reikalaujanti tema, nes pasitikėjimu pagrįsti santykiai išties gali kalnus nuversti.

kad pats suprastų, ko nori gyvenime, kad sprendimą priimtų pats.“ Atrodo, kaip būtų paprasta – jaunuolis galėtų perimti iš tėvo jo vykdomą veiklą, taip būtų išsaugotas verslo tęstinumas. Savo sūnui A. Šlenys patartų gerokai pagalvoti. „Pažvelgiu atgal ir suprantu, kad šis verslas daug kainuoja – moraline ir psichologine prasme, be to, visuomenės nuomonė apie statybininkus yra nelabai gera. Statybininkas – melagis, sukčius – šis požiūris buvo gajus anksčiau, šiek tiek keičiasi dabar, – sako A. Šlenys. – Mūsų įmonės darbuotojai stengiasi dirbti sąžiningai, norėdami parodyti, kad vienu matu negalima visų matuoti.“

Iššūkis būti vadovu

Įgyvendinti projektai patyrusiam statytojui – kaip vaikai, juos vardija didžiuodamasis. Tačiau žmogaus gyvenimą ne vien darbas sudaro.

Būti augančios įmonės vadovu – nemenkas iššūkis. A. Šlenys neslėpė jautęs ir supratęs, kad mokslai būtini, tačiau žinių tobulinimui laiko neatrasdavo: „Tiesa, skaitydavau daug reikalingos literatūros ir dabar „Narestos“ komandoje atsiimame su kaupu – seminarai, konferencijos vadybos, lyderystės temomis tapo beveik mūsų kasdienybės dalimi.“

„Svarbiausios valandos ir siekiai, labiausiai su šia sritimi susiję, – nuoširdžiai atsakė. – Išties iš šeimos atėmiau daug, tai suprantu. Sūnus baigė finansų studijas Anglijoje, dabar dirba Londone, pusmetį padirbėjo mūsų įmonėje. Nenoriu jo spausti, siekiu,

„Su savo žmonėmis per tiek metų nugludinome kampus, pradėjome suprasti vieni kitus, puoselėjame bendras vertybes. Esame bendraminčiai – tiesūs, atviri. Per visą darbo laiką labiausiai stengiausi valdyti emocijas“, – dalijasi savo patirtimis A. Šlenys.

Pasigenda pagarbos statybininko profesijai

328

ARŪNAS ŠLENYS

Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centras „AQUA“ , viešbutis „Flores“

Krizės metais sušmėžavo bankroto šmėkla

Visi keliai veda į šventyklą

Statybų pakilimas arba laikai prieš didžiąją krizę UAB „Narestai“, kaip ir visoms statybų įmonėms, buvo nepaprastai sėkmingi. Nors 2009 m. įspėjamųjų krizės ženklų buvo daug, „Naresta“ bandė išlaukti – taigi ne pirmoji krizė, viskas išsispręs. Tačiau greitai akcininkai suprato, kad padarė klaidą nemažindami savo kolektyvo ir laikydami aukštai iškeltą darbo užmokesčio kartelę. Objektų skaičius ir jų apimtys mažėjo, todėl visą pusmetį įmonė turėjo didelių nuostolių, prieš akis augo bankroto šmėkla. „Net ir tuomet nemąstėme, kad turime stipriai mažinti savo žmonių skaičių, vis dėlto buvome priversti su kai kuriais atsisveikinti, tačiau didžiąją dalį darbuotojų išlaikėme“, – dalijosi išbandymais A. Šlenys.

Tai, kad UAB „Naresta“ į savo istoriją gali įsirašyti bažnyčių statybą, A. Šleniui yra vertinga patirtis: jis vertina tradicijas ir bažnyčios indėlį į Lietuvos istoriją. Netgi į darbą sekmadieniais nevažiuoja. „Esame pastatę tris bažnyčias, viena iš jų – Pabradėje. Su rūsiais, parapijos namais – viską įrengėme nuo pradžios iki galo“,– didžiuojasi vadovas. Bendradarbiavimas su Vilniaus kurija buvo malonus įvykis.

Kolektyvo išsaugojimas atnešė ir dividendų.

Daugelis statybinių įmonių buvo išbarstę savo specialistus, inžinerinį personalą, statybos vadovus, todėl kai 2010 m. pradėjo „krutėti“ pirmųjų atsigaunančių objektų statyba, UAB „Naresta“ buvo viena iš nedaugelio, galėjusi pradėti veiklą iš naujo ir imtis projektų.

Tačiau 2009 m. A. Šlenys nenori prisiminti – bemiegių naktų, kai suko galvą, kaip gelbėti įmonę, iš ko pasiskolinti apyvartinių lėšų, be kurių jokia veikla neįmanoma, o bankai „užrišo paskolų maišelį“ statybų įmonėms.

Nuo veiklos pradžios UAB „Naresta“ dirbo daugelyje paveldo objektų Vilniaus senamiestyje. Jis gali ilgai pasakoti apie archeologų radinius statybvietėse.

„Matai rezultatą, ir tai yra nuostabu“ Jau prieš porą metų supratęs, kad reikia pokyčių ir naujų atradimų, A. Šlenys svarsto, kaip sutvarkyti įmonės valdymą, kad išvykus mėnesiui ar daugiau dėl to neskaudėtų galvos. Savo gyvenime dar daug ką norėtų atrasti – keliones, naujas knygas, galbūt naują veiklą. Atostogos – taip pat sudėtinga tema.

Kol kas Arūnas turi jų savaitę kitą per metus.

UAB „Naresta“ vadovas A. Šlenys savo gyvenimą laiko įdomiu – nors statybos verslas pakankamai sunkus, tačiau kai turi patirties ir matai, kad gali padaryti geriau už kitus, tai džiugina. Šios profesijos pranašumas, anot pašnekovo, tai, kad visuomet matai rezultatą. Ir tai yra nuostabu.

329

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Vytautas Šniukšta Po „Yglės“ liko „ygliečiai“. Ir tai yra svarbiausia! „Lietuva – ne Amerika, kur penkis bankrotus išgyvenęs verslininkas laikomas „kietu“. Lietuvoje – tai dėmė visam gyvenimui“, – su neslepiama nuoskauda sako Vytautas Šniukšta, buvęs vienos didžiausių Lietuvoje statinių inžinerinių sistemų projektavimo, įrengimo ir priežiūros paslaugų bendrovės „Yglė“ savininkas ir vadovas.

330

VYTAUTAS ŠNIUKŠTA

„Yglėje“ dirbę žmonės buvo tikri savo bendrovės patriotai

D

u dešimtmečius gyvavusi „Yglė“ bankrutavo prieš metus – 2014 m. rugsėjį. Po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas patvirtino žemesnės instancijos teismo sprendimą restruktūrizavimo bylos nekelti, bendrovė pranešė negalinti vykdyti įsipareigojimų. Tuomet iš daugiau kaip 200 darbuotojų bendrovėje buvo likę 25, o įsiskolinimai siekė apie 17 mln. litų. Įmonės neišgelbėjo ir į ją 2011 m. investavusi rizikos kapitalo fondų valdytoja „BaltCap“.

Jau kurį laiką V. Šniukšta gyvena tarp Lietuvos ir Vokietijos. Garsiajame Baden Badeno kurorte jis dalyvauja prižiūrint ir koordinuojant istorinės pilies restauravimo darbus. Prabangią pilį Reino papėdėje įsigijo vienos Rytų šalies investuotojas, o projektą valdo ir darbus atlieka lietuviai.

V. Šniukšta iš tiesų atrodo kaip grįžęs iš kurorto: įdegęs, besišypsantis, kaip pats sako, atsigavęs. „Yglės“ bankrotas – jam skaudi tema, tačiau kalbėti apie „savo kūdikį“ jis gali valandų valandas.

sklypo Danijos karalystės ambasados konsulo rezidencijai“, – verslo pradžią prisimena V. Šniukšta.

Tuometiniame VISI (dabar VGTU) įgijęs pramoninės ir civilinės statybos inžinieriaus specialybę, V. Šniukšta karjerą pradėjo Vilniaus 3-oje gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje. Dirbo ir kolūkių statybos projektavimo instituto technologijų centre, „Monolito“ susivienijime, Pagirių šiltnamių kombinate, įmonėse „Alsa“, „Linkmenys“. Į statybas jis pasuko neatsitiktinai. Tremtyje, Altajaus krašte, gimęs vyras yra statybininkų dinastijos atstovas. Jo tėvelis – Leonidas Šniukšta – prieškariu buvo inžinierius, dirbo Susisiekimo ministerijoje vieno iš departamentų vadovu. Į Lietuvą Šniukštos grįžo 1957 m., kai Vytautui buvo ketveri.

Verslo ėmėsi kartu su broliais suvalkiečiais

Statybininkų dinastijos atstovas

Mintimis grįždamas į tuos laikus, kai danai patikėjo tolimesnį jo gyvenimą nulėmusį projektą, V. Šniukšta nenutyli iškalbingo epizodo, kaip per savaitę prireikus „susiorganizavo“ techninės priežiūros sertifikatą, panašu, pirmąjį Lietuvoje.

Bendrovės istorija prasidėjo 1994 m., kai broliai Audrius ir Saulius Menkevičiai pasiūlė V. Šniukštai prisidėti prie jų kuriamos įmonės. „Partnerius susiradau ieškodamas

„Danai reikalavo techninės priežiūros kvalifikaciją įrodančio sertifikato, o aš tokio neturėjau, nes Lietuvoje tuo metu dar nebuvo specialistų ates331

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

tavimo sistemos. Tačiau man reikėjo dabar, laukti aš negalėjau, todėl viršininkui pasiūliau sandėrį: aš suorganizuoju egzamino bilietus (mano brolis tuo metu dirbo VISI Gelžbetoninių konstrukcijų katedroje), o jis mane atestuoja. Iki šiol turiu tą sertifikatą, atspausdintą kserokso aparatu dviem kalbomis“, – šypsosi V. Šniukšta.

Tuomet jis susipažino su broliais A. ir S. Menkevičiais, kilusiais iš Marijampolės. Architektas Audrius ir mokslininkas Saulius jau buvo pradėję verstis pirkdami sklypus, projektuodami namus ir juos statydami pardavimui. Broliai domėjosi ekologinėmis idėjomis, iš Danijos į Lietuvą gabeno modernias inžinerines technologijas. Todėl V. Šniukštos rekomenduoti tokią sistemą pasisiūlė įrengti ir Danijos karalystės ambasados konsulo rezidencijoje Vilniuje.

Vėliau, pasakoja V. Šniukšta, ši pažintis išaugo į verslo partnerystę. Dirbdamas įmonėje „Linkmenys“ technikos direktoriumi, apsukriems suvalkiečiams jis buvo išnuomojęs sandėlį, o po kurio laiko šie jam pasiūlė tapti trečiuoju lygiaverčiu naujai steigiamos bendrovės „Yglė“ akcininku ir direktoriumi.

Kodėl „Yglė“? Atsakymas labai paprastas: prie Marijampolės yra miestelis Igliauka, pro kurį teka upeliukas Yglė. Taip mažo upeliuko Suvalkijoje vardas išgarsėjo visoje Lietuvoje.

Bendrovė, pakeitusi santechniko įvaizdį Patirties iš danų sėmęsi „Yglės“ savininkai pirmiausia išsikėlė ambicingą tikslą iš esmės pakeisti prastą santechniko įvaizdį, susiformavusį sovietmečiu. „Yglės“ santechnikai buvo išsilavinę ir mandagūs, tvarkingi profesionalai. Bendrovės darbuotojai pas klientus važinėjo firminiais autobusiukais, kuriuose buvo visi reikalingi darbo įrankiai ir medžiagos.

Kalėmė savo žmonėms į galvą, kad mes turime būti kitokie, be sovietmečio paveldo, nauja įmonė, dirbanti su moderniomis technologijomis, turinti kitokias vertybes ir į statybų sritį nešanti naują verslo kultūrą. Mums pavyko visą kolektyvą uždegti šia idėja ir taip atsirado nauja sąvoka – „ygliečiai“, – pasakoja V. Šniukšta.

Dirbti į bendrovę rinkosi jaunus, nagingus ir smalsius vyrus, kurie domisi naujomis inžinerinė332

„Ygliečiai“ darbo įkarštyje

mis technologijomis, yra imlūs mokytis ir tobulėti. „Visada buvau arti žmonių. Į kolektyvą iš Statybos technikumo, kur tuo metu dalyvaudavau diplominių darbų gynimo komisijoje, atsirinkdavau „deimančiukus“, – prisiminimais dalijasi buvęs bendrovės vadovas.

Teko išgyventi ir „skyrybas“ Trys akcininkai buvo pasidalinę veiklą: architektas A. Menkevičius labiau rūpinosi projektavimu, įmonės finansai buvo jo brolio Sauliaus sritis. V. Šniukšta buvo įmonės direktorius. Įmonė projektavo ir įrenginėjo inžinerines sistemas Rusijos ambasadoje Vilniuje, „Stiklių“ viešbutyje, „Verslo centre 2000“, „Novatelio“, „Astorijos“ viešbučiuose, Santariškių klinikose.

Anot V. Šniukštos, „Yglė“, turėdama stiprų projektavimo padalinį, labai artimai bendradarbiavo su architektais ir tai įmonei garantavo užtikrintą užsakymų srautą.

Tačiau išaugęs verslas didino ir akcininkų apetitą, todėl 2003 m. įvyko „skyrybos“: broliams A. ir S. Menkevičiams atiteko „Yglei“ priklausiusi bendrovė „Amalva“ (dabar žinoma „Komfovent“ vardu), gaminusi ortakius ir kitą vėdinimo įrangą, o V. Šniukšta tapo vieninteliu bendrovės „Yglė“ savininku.

VYTAUTAS ŠNIUKŠTA

Buvęs „Yglės“ vadovas Vytautas Šniukšta prie pagrindinės įmonės būstinės Vilniuje, Ozo g. 18. Beveik 15 metų čia buvo įsikūrę „ygliečiai“

Įmonės vairą patikėjo sūnui Likęs savininku, V. Šniukšta 2005 m. „Yglėje“ įkūrė aptarnavimo padalinį, kuris vėliau tapo atskira bendrove „Yglės pastatų valdymas“. Taip bendrovės veikla dabar jau apėmė visą pastato inžinierijos gyvavimo ciklą – nuo įrangos projektavimo iki priežiūros.

Toliau reformuojant įmonę, atskirais padaliniais su savo biudžetu tapo ir projektavimo bei gamybos skyriai, kurie galėjo dirbti visai savarankiškai. 2006–2007ieji „Yglei“, kaip ir visam šalies statybų sektoriui, buvo klestėjimo metai. „Sekėsi gerai ir aš nusprendžiau įmonės vairą perduoti sūnui Pauliui“, – tęsia V. Šniukšta.

Tiesa, visiškai atsitraukti nuo verslo V. Šniukšta nesugebėjo – liko įmonės plėtros vadovu. Tačiau 2008 m. jau teko ne apie plėtrą galvoti, o kaip iš krizės išbristi.

Vokiečiai statybas reguliuoja kitaip „Yglė“, kurios metinė apyvarta tuomet siekė apie 50 mln. litų, dėl užstrigusių atsiskaitymų prarado 6 mln. litų. Vien pridėtinės vertės mokesčio, kurio taip pat neatgavo, buvo sumokėta milijonas litų.

Viena iš priežasčių, kodėl žlugo „Yglė“, pasak jos vadovo, ir buvo apyvartinių lėšų, reikalingų finansuoti projektams, trūkumas. Kai tik reikalai pradėjo strigti, bankai „Yglei“, kaip ir daugumai kitų statybos bendrovių, užrišo pinigų maišelį. Į bendrovę investavusiai rizikos kapitalo fondų valdytojai „BaltCap“ nepavyko išgelbėti į

dugną grimstančio „Yglės“ laivo. V. Šniukštos nuomone, investicija buvo tiesiog pavėluota ir per maža.

Maždaug po pusantrų metų praėjus nuo to, kai investuotojai perėmė įmonės kontrolę, V. Šniukšta buvo nušalintas nuo vadovavimo įmonei, tačiau ir samdyti vadovai situacijos nepakeitė.

Atsakomybė ir tarnystė žmonėms Mėgindamas pats sau atsakyti į klausimą, kodėl būtent taip susiklostė „Yglės“ istorija, V. Šniukšta sako, kad greičiausiai turėjo per mažai racionalaus ir šalto proto, buvo per daug prisirišęs prie savo įmonės, žmonių. „Kažkas manęs yra paklausęs, ką reiškia būti vadovu. Tuomet atsakiau, kad tai – atsakomybė ir tarnystė žmonėms, kurie su tavimi dirba“, – sako V. Šniukšta apie nelengvą verslininko naštą, kuri jau daugiau kaip metus nebeslegia jo pečių.

Dabar V. Šniukšta verčia naują gyvenimo puslapį. Sako, kad vis dar jaučiasi keistai, nes visą gyvenimą buvo pripratęs prie tempo, įtampos, skambučių ir susitikimų. Samdomą darbą dirbantis buvęs įmonės savininkas dabar turi viršininką, bendraudamas su žmonėmis Vokietijoje mokosi vokiečių kalbos. „Žmonės kalbėjo, kad pas Vytautą „Yglėje“ buvo smagu dirbti, buvo gera atmosfera. Todėl „Yglės“ istorija tikrai nėra liūdna ir, jei kažkam palikau pėdsaką širdyje, man tai yra didžiausia paguoda“, – sako buvęs bendrovės savininkas ir vadovas V. Šniukšta.

333

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Mečislovas Švilpa Ištikimas medžiui ir „YIT Kaustai“ Nedaug kas galėtų pasigirti daugiau kaip 45 metus dirbantis vienoje vietoje.

Keitėsi laikai, keitėsi įmonės pavadinimas. O jis ir garbaus amžiaus sulaukęs vis čia – 1970 m. pradžioje tuomečiame Kauno namų statybos kombinate staliumi įsidarbinęs Mečislovas Švilpa, 1978 m. jau tapo brigadininku, o pastaruosius 14 metų dirba meistru dabar jau vienoje garsiausių ir geriausių Lietuvoje statybos kompanijų „YIT Kausta“.

334

MEČISLOVAS ŠVILPA

„YIT Kausta“ statė „Senukų“ biurą Kaune

B

aigęs vidurinę mokyklą Ignalinos rajone, Mečislovas įstojo į tuomečio Kauno Politechnikos instituto (KPI) Lengvosios pramonės fakultetą studijuoti medžio apdirbimo specialybės, nes medis jį nuo vaikystės traukė. Perėjo mokytis į vakarinį skyrių, bet, 1967–1968 m. teko atitarnauti kariuomenėje. Į studijas nepavyko grįžti. Svajonės apie studijas taip ir liko svajonėmis, nes sunkiai susirgo Mečislovo tėtis, ir jaunuoliui teko imtis ūkio darbų. „Įsikinkiau mamai padėt. Vieną vasarą, kitą, paskui tėtis mirė, ir vėl mamai reikia padėt. Žiūriu, kad aš laiko studijoms jau neturiu. Tada ir pradėjau dirbti staliumi Kauno namų statybos kombinate“, – pasakojo jis.

Gabų ir žingeidų jaunuolį Kauno namų statybos kombinato (vėliau tapusio Projektavimo ir statybos susivienijimu „Kaunas“, dar vėliau – nuo 1993 m. „Kausta“, o nuo 2004 m. – „YIT Kausta“) vadovai netrukus nusiuntė į kvalifikacijos kėlimo kursus Kauno statybininkų rengimo centre, vėliau – tobulintis Panevėžio mokymo kombinate. Baigęs brigadininkų kursus Panevėžio statybininkų mokykloje, Mečislovas net 22 metus dirbo brigadininku, iki pat 2001-ųjų, kai buvo paskirtas meistru.

Jei ištversi savaitę – dirbsi Tuo metu, kai M. Švilpa pradėjo dirbti Kauno namų statybos kombinate, technikos beveik nebuvo. „Kai pradėjau dirbti 1970 m., dar net devynaukščių nestatė. Prasidėjo Dainavos rajono statybos ir vyrai juokdavosi, kad jeigu išlaikei savaitę, gal ir liksi.

Buvo klojamos medinės grindys. Tų lentų neužneši, jas reikėdavo rankomis pro langus į visus aukštus sutraukti. Kartais tekdavo visą dieną tas lentas traukti visame name į kiekvieną butą. Jėgos reikia. Bet tą išbandymą atlaikiau“, – prisimena pašnekovas.

Stiklus langams, duris iš pradžių taip pat nešiojo patys. Mečislovas, kuris jau dirbo brigadininku, dirbo kartu su visais. „Nebuvo jokio įrenginio, kad galėtum tą stiklą įkelti. Viską rankomis. Tik vėliau atsirado gervės – lauke sukrovei ir pakeli iki lango. Tai buvo didelis palengvinimas. Medieną sukeldavom, bet stiklus buvo baisu taip kelti, todėl patys sugalvojome patobulinimą – pasidarėm specialias dėžes, į kurias stiklus sudėdavom, kad jie nesudužtų“, – šypteli senus laikus prisiminęs patyręs stalius.

335

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Gyvenamųjų namų statyba Šilainiuose, Kaune, 1980 m.

Iš pirmykščių laikų į civilizaciją Per daugiau kaip keturis dešimtmečius statybose pasikeitė daug kas. Rankų darbo ilgainiui mažėjo, atsirado vis nauji įrengimai, keitėsi medžiagos ir technologijos. Bet ypatingas lūžis – ir technologinis, ir požiūrio į darbą – „Kaustoje“ įvyko tada, kai įmonės vyrai dirbo Baltarusijoje: Lydoje statė gyvenamuosius namus iš Rytų Vokietijos pasitraukiančiai sovietų kariuomenei. Norėdami, kad kareiviai greičiau išeitų, vokiečiai patys finansavo ir prižiūrėjo šias statybas. „Mes buvome įpratę, kad ką padarei, nors kreivai šleivai, jau taip ir liks; ką tu čia ardysi ir darysi iš naujo. O vokiečiai priversdavo daryti tą patį darbą penkis ir daugiau kartų. Ir mes pradėjom suprasti, kas yra tikras darbas. Pamatėm, ką reiškia kokybė, ką reiškia drausmė. Tikrai, pastatyti labai kokybiški namai“, – prisimena M. Švilpa.

Patyręs specialistas sako, kad tie, kurie norėjo tobulėti, dirbdami Lydoje gavo neįkainojamos patirties. „Pamatėme grąžtus, perforatorius, suktukai atsirado, duris jau paprasčiau pastatyti, skylę su perforatorium prasigręžus. Vokiečiai visus prietaisus atvežė.

Bet jiems mes turbūt atrodėme kaip laukiniai. Būdavo, klausiame, ką čia daryti, nes plyšys yra? O jis – silikonu. Pečiais patraukei ir eini toliau aiškintis. Mes iš 336

jų labai daug tada išmokome – darbas Lydoje buvo kaip iš pirmykštės santvarkos perėjimas į civilizaciją.

Jeigu ne ta vokiečių statyba, mes žymiai vėliau būtume tą „civilizaciją“ pasiekę. Nuo tos statybos 1993 m. prasidėjo mūsų progresas“, – prisimena M. Švilpa.

Tai, kad padirbėję vokiečių prižiūrimoje statyboje „Kaustos“ vyrai buvo pasirengę dirbti kitaip, pasak p.

Mečislovo, lėmė dar vienas dalykas: „Tada sunkūs laikai buvo, žmonės atlyginimo po kelis mėnesius negaudavo, blaškėsi. Ir „Kaustoje“ darbuotojų gerokai sumažėjo.

Bet liko branduolys. O tai, kad per kelis pirmuosius metus po nepriklausomybės atkūrimo, kai labai daug buvusių stiprių statybinių organizacijų subyrėjo, „Kausta“ išliko ir sustiprėjo, didelis direktoriaus Antano Butkaus nuopelnas. Jis turėjo strategiją, matė perspektyvą ir sugebėjo išsilaikyti. Ir į Lydą dirbti bet ko nesiuntė.“ Pašnekovas apgailestauja, kad dabar kokybė neretai aukojama, nes viešųjų pirkimų konkursus laimi tie, kurie pasiūlo pigiausią kainą, o ne kokybę garantuojanti „Kausta“.

Kiekvienas pastatas – kaip savas vaikas Kiek per visus darbo statybose metus iškilo gyvenamųjų namų ir kitų pastatų, prie kurių prisilietė jo rankos, Mečislovas neskaičiuoja. Tačiau kai kurie iš jų

MEČISLOVAS ŠVILPA

ypatingi. Bet įsimena jie dėl skirtingų priežasčių. „Pavyzdžiui, šį pastatą aš puikiai prisimenu. Jis buvo statomas 1972–1973 m., ir man teko atlikti jame apdailą. Dabar daug kas jau pakeista, bet ir rekonstrukcija mano rankomis daryta. Mano rankų čia labai daug yra įdėta, ir vienam, ir kitam etape, – šiltai pasakoja M. Švilpa apie pagrindinį „YIT Kausta“ biurą Kaune, Petrašiūnuose, kuriame ir susitikome. Ir priduria: – Visi objektai kaip tėvams savi vaikai – patys geriausi.

Bet kiekvienas objektas kažkuo savitas, išskirtinis.“ Biurai IX forte – neeilinis, sudėtingas pastatas. „Taip pat man labai patiko dirbti Vilniuje, Švitrigailos gatvėje. Specifiniame objekte, kuriame daug paveldo elementų, kur visai kitokie reikalavimai, dirbome visą pavasarį ir vasarą. Iš Kauno važinėjome. Be to, statyti objektą, kurio užsakovas yra privatus, žymiai sudėtingiau – jis atiduoda savo pinigus ir nori, kad už tai atitinkamai būtų padaryta“, – pasakoja Mečislovas.

Ištikimas medžiui Dabar, kai atsiranda vis naujų medžiagų, o medžio pastatuose mažėja, patyrusiam meistrui taip pat tenka keisti kvalifikaciją. „Medžio darbų specialistams darbo labai sumažėjo. Daug tokių objektų, kur medžio praktiškai nėra. Bet atsirado gipso kartono plokštės – staliams čia nearti dirvonai. Patys matote, kokios figūros ant lubų išpjaustytos, tik reikia technologiją žinoti. Atsiranda ir kitos naujos patvarios apdailos medžiagos, lakai, dažai, todėl negali gyventi praeitim, reikia įsisavinti naujas technologijas, žinoti, kaip ką pritaikyti“, – mintimis dalijasi p. Mečislovas.

Tačiau ir ankstesnių įgūdžių pamiršti neverta, tuoj pat priduria jis: „Anksčiau, kai stalius atlikdavo visus darbus, jis turėjo žinoti, ir kaip linoleumą pakloti, ir kaip parketą sudėti, ir su obliuku dirbti, o dabar daug siauros specializacijos specialistų: jeigu jis kloja linoleumą, parketo sudėti jau nemoka.“ Tačiau jei būtų valia, p. Mečislovas rinktųsi medį. „Medis yra aukščiau už kitas medžiagas. Kai atsirado tarpinės, silikonas, tai į visus langus čia („Kaustos“ administraciniame pastate, – red. past.) buvo sudėtos tarpinės, užtepta silikonu, ir dar ilgai stovėjo tie mediniai langai. Mediena yra mediena, – sako jis ir priduria: – Tie užsakovai, kuriems leidžia

Mečislovas Švilpa prie renovuojamo įmonės „Žalvaris“ administracinio pastato

kišenė, ir dabar renkasi medinius langus, tik apkaustytus aliuminiu, kad būtų ilgalaikiai.“ Bet į klausimą, kodėl mažėjant medžio darbų nesiėmė savo verslo, M. Švilpa atsako, kad tai nėra jo sritis. „Reikia turėti gyslelę, o aš turbūt nesu gabus tam. Savo butą, kuriame ir dabar gyvenu su žmona Dangute, 1986–1987 m. įrengiau labai gražiai. Ir langai buvo sutvarkyti – kai dar beveik pas nieką nebuvo, mūsų bute jau buvo keliais laipsniais šilčiau.

Vaikams – sūnui Mindaugui, dirbančiam požeminių inžinerinių komunikacijų srityje besispecializuojančioje „Inti“ statybos direktoriaus pavaduotoju, ir dukrai, anglų kalbos dėstytojai Ramunei, – butus taip pat pats įrengiau“, – aiškina jis.

O štai dažytojus p. Mečislovas samdo. Ne todėl, kad nesugebėtų sienų ar durų staktos dažais nutepti, o dėl to, kad kiti tai daro geriau. „Aš visada laikiausi principo, kad tu daryk tai, ką gali padaryti – tai darydamas uždirbk ir atiduok tam, kuris gali gerai padaryti kitą darbą. Aš mačiau, žinau, kaip dažoma, bet tai nereiškia, kad aš padarysiu taip, kaip tos srities specialistas, nes visko žmogus negali gerai mokėti“, – kalba penktą dešimtį „Kaustoje“ dirbantis meistras, 2004 m. gavęs „Profesijos riterio“ nominaciją.

337

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Broliai Švykai Įkūrė bendrą verslą ir davė jam savo pavardę

Kadaise tėvų sprendimu pavadinti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardais, šiandien broliai Švykai – Vytautas, Gediminas ir Mindaugas – didžiausios šalyje specializuotas tiltų remonto, pramoninių objektų antikorozinio remonto ir pastatų konstrukcijų priešgaisrinio padengimo paslaugas teikiančios įmonės UAB „Švykai“ vadovai.

338

BROLIAI ŠVYKAI

Kruonio HAE III slėginio vamzdyno išorinio paviršiaus renovavimo darbai

P

rieš beveik dešimt metų jėgas versle suvieniję broliai, atradę savo sėkmės receptą, kaip suderinti profesinius ir šeimyninius santykius, užaugino savo veiklą iki tarptautinės įmonės, veikiančios ir Belgijoje, Olandijoje, Švedijoje bei Norvegijoje.

Nuo 2015 m. balandžio įmonei vadovauja direktoriumi tapęs Gediminas Švykas, kuris pakeitė iki tol dešimtmetį direktoriumi buvusį savo brolį Vytautą. UAB „Švykai“ plečia savo veiklą į Skandinavijos šalis. Ir brolis Vytautas yra verslo plėtros direktorius, kurio veikla bus orientuota į Skandinavijos rinkas. Apie šeimyninio verslo subtilybes kalbėjomės su Vytautu Švyku, buvusiu UAB „Švykai“ direktoriumi.

Broliai sujungė tris skirtingas kompetencijas Kaip nutiko, kad trys broliai pradėjo bendrą verslą?

Idėja kurti savo įmonę kilo Gediminui – būtent jis pamatė, kad Lietuvoje nėra stipraus antikorozinio dažymo paslaugų teikėjo. Sudaręs verslo planą pamačiau, kad iš šios idėjos kažkas gali pavykti. Buvo aišku, kad pradėti verslą reiktų visiems trims kartu – taip vieną dieną visi atsisveikinome su buvusiomis darbovietėmis ir pradėjom.

Iš mūsų trijų tik Mindaugas – statybininkas, baigęs civilinę inžineriją Vilniaus Gedimino technikos universitete, visą laiką dirbęs kelių ir tiltų statybos srityje. Jis ir dabar mūsų „smegenų centras“, visi technologiniai sprendimai jo „paliečiami“ ir prižiūrimi. Gediminas – iš prigimties verslininkas, juokais tariant, ir sniegą eskimams parduoti galėtų. Be to, jis ir patirties dirbant su dažymo technologijomis turėjo.

Iš tiesų, prieš įkuriant UAB „Švykai“, dirbau JAV kompanijoje, iš pradžių – programuotoju, vėliau – projektų vadovu, logistikos konsultantu. Natūralu, kad pradėjus mūsų verslą, tapau atsakingu už visus vadybinius procesus.

Kuriant verslą trise, susijungė visos reikalingos kompetencijos ir ta beveik 10 metų patirtis parodė, kad pasirinkome teisingai – šiandien Lietuvoje esame didžiausia savo srities įmonė.

„Buvo aišku, kad rizikuojame savo vardu“ Ar tai, kad esate broliai, labiau padeda ar trukdo plėtojant verslą? Šeimyninių įmonių valdymas kaip tik buvo ir mano paskutiniojo magistrinio darbo tema: iki šiol vadybos mokslas buvo nukreiptas į korporacijų valdymo klausimus, bet net 95 proc. įmonių pasaulyje yra 339

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Geležinkelio tiltas Kaune

šeimyninės. Atsakymo – šeima padeda ar trukdo, – nėra, kiekviena šeima turi rasti jai tinkamiausią kelią.

O kaip tai, kad esate šeimyninė įmonė, vertina partneriai ir klientai?

Dirbant užsienyje, tai, kad mūsų verslas – šeimyninis, nelabai ir matosi, iš pavadinimo niekas to nesupranta, o kas tie verslo savininkai, irgi nelabai klausia.

Lietuvoje, ypač kai pradėjome, tai, jog mūsų verslas yra šeimyninis, mums labai padėjo. Įmonę įsteigėme 2005 m., per patį statybų bumą, ir tai, jog savo įmonės pavadinimui suteikėme savo pavardę, užsakovams parodė, jog kuriamės ne dienai ar dviem, o ilgam. Buvo aišku, kad rizikuojame savo vardu, o tai suteikė pasitikėjimo.

Užsienyje tenka kovoti ne su šeimyninio verslo, o kitais stereotipais – pavyzdžiui, dažnai užsakovai renkasi vietines įmones vien dėl to, kad jos vietinės.

Skandinavijos šalyse į mus žiūrima kaip į „tuos iš Rytų“ – nekvalifikuotus, neraštingus, chuliganiškus.

Sėkmė? Sekasi tik žaidžiant ruletę Kartu dirbančios šeimos dažnai „darbą nešasi namo“, kaip sekasi Jums?

Tai neišvengiama, bet sąmoningai stengiamės po darbo apie darbą nediskutuoti. Labai rizikinga santykius paversti vien tik formaliais, reikia stebėti ir balansuoti, kad išliktų šilti šeimyniniai santykiai.

Sveikas šeimos klimatas – labai svarbus, visi nega340

lavimai tuoj pat persiduotų į įmonę, o darbuotojai labai stebi ir tuoj pat tai pajustų.

Verslo pradžioje natūralu, jog dieną naktį gyveni verslu, tuos kelerius metus, kol įsivažiuoji, esi absoliučiai pasišventęs verslui. Kitaip nestartuosi. Ir pradedantiesiems galiu pasakyti, kad pradėjus savo verslą, tai niekada nebus aštuonios darbo valandos per dieną, reikia labai daug dirbti. Naivu sakyti, kad „Jiems pasisekė“. Sektis gali žaidžiant ruletę, o užauginti verslą yra milžiniškas darbas ir sugebėjimas pasinaudoti atsiveriančiomis galimybėmis.

Darbuotojai turi gerbti, o ne bijoti Ar buvo sudėtinga nerti į naują, nepažįstamą sritį?

Buvo labai įdomu, begalinis entuziazmas, nauji atradimai ir iššūkiai. Tokiu metu negalvoji, kad sunku.

Sunkiausia buvo, kai prasidėjus krizei staiga pradėjo mažėti statybų apimtys ir teko atleisti dalį žmonių.

Moraliai tai buvo sunkiausias etapas – suvaldyti tą „titaniką“, kad jis apiplauktų ledkalnius, kai reikia mažinti ir darbuotojų skaičių, ir atlyginimus, įveikti kylantį nepasitenkinimą ir neapibrėžtumą kolektyve. Kuriant ir auginant verslą, tenka labai daug mokytis, kaupti ir panaudoti žinias. Turi būti autoritetas, žmonės tavimi turi ir tikėti, ir pasitikėti, ir gerbti, bet jokiu būdu ne bijoti.

O kas jus labiausiai džiugina versle?

BROLIAI ŠVYKAI

Iniciatyvos laisvė, kai gali kurti ir stebėti rezultatą. Kurti kolektyvą ir stebėti, kaip jam sekasi. Mane labiausiai motyvuoja stebėti, kaip žmonės auga kompanijoje, kaip jie tampa profesionalais, iniciatyviais ir priimančiais sprendimus. Šiek tiek gaila, kai tokie žmonės užauga ir išeina, bet kartu ir didžiuojiesi jais. Sakau jiems, kad neatvešiu „London Tower Bridge“ į Lietuvą ar kitų panašaus masto objektų, tad jei tik jie siekia daugiau – labai smagu.

Mėgstu žmones, kurie mokosi, kuriems neužtenka to, ką žino, ir aš nuolat mokausi naujų dalykų – nuo pirmų projektų valdymo iki to, kaip valdyti tarptautinę organizaciją. O organizacija – irgi kaip asmenybė, vis auga.

Jei vieną dieną gyvenimas taip pasisuktų, kad tektų vėl tapti samdomu darbuotoju?

Būti samdomu darbuotoju yra ir pliusų, ir minusų, tik žmogaus asmeninis pasirinkimas, kaip jis tai toleruoja. Būdamas verslininku, privalai prisiimti didesnes rizikas, pamatyti atsiveriančias galimybes.

Didelės korporacijos samdo žmones, kad jie tą darytų, tikisi, kad jie suvaldys tą riziką.

Kai esi nesamdomas darbuotojas, tu tiesiog turi didesnę laisvę prisiimti riziką, o iš esmės viskas priklauso nuo idėjos – kai jos neturi, gali dirbti samdomu darbuotoju. Verslą darančių žmonių prigimtis tokia, kad nuolat galvoji, kokį verslą galėtum kurti šalia esamo, nes verslai cikliški – šiandien rinka yra vienokia, rytoj jos gali nebebūti.

Trys Švykai augina dar aštuonis sūnus ir dvi dukras Auginate du sūnus, ar tikitės, jog ateityje jie prisijungs prie trijų brolių sukurto verslo?

Savo vaikams pasakiau labai aiškiai: „Baigiate mokyklą ir visi keliai jums atviri“. Jokiu būdu nesitikiu, kad jie prisijungs prie verslo, visų pirma, jie turi rasti savo kelią, užaugti tvirtomis asmenybėmis, įgyti patirties, eiti ir išsikovoti pasitikėjimą.

Mes visi trys auginame nemažai berniukų – mano šeimoje auga du, Mindaugas augina dvi mergaites ir berniuką, o Gedimino šeimoje – visi penki berniukai. Na, o berniukai turi turėti savo charakterį, kovoti ir nuo vaikystės žinoti, kad reikia kovoti. Vaikams smalsu, ką veikiu darbe, vakarais klausia, kaip sekėsi, ko reikia, kad būtum geru vadovu. Kažkada

Geležinkelio tiltas

esu savo vaikams daręs „dieną su įmonės vadovu“ – po darbo dienos sūnus pareiškė: „Labai lengvas tavo darbas, aš irgi taip galėčiau – tu visą dieną tik šneki ir šneki.“ Juokiausi po tokio pareiškimo, teko aiškinti, kad turi daug žinoti ir labai greitai priimti sprendimus. Blogai, kai šnekos lieka šnekomis, todėl svarbu užtikrinti, kad žodžiai virstu kūnu.

Ar plėtojant savo verslą lieka pakankamai laiko pomėgiams?

Dabar jau lieka. Nesvarbu, verslas išvystytas ar ne, dauguma verslininkų, rodosi, neatsitraukia nuo verslo kaip nuo kūdikio, bet, mano manymu, tai labai rizikinga. Būtinai reikia atsitraukti ir pailsėti.

Mano aistra – dviračiai, jau dešimt metų su draugais pasirenkame kokią nors šalį, po kurią keliaujame jais. Nuskrendam ir minam tūkstančius kilometrų.

Neseniai tokiu būdu įveikėme 2 000 km per Gvatemalą, Nikaragvą ir kitas Pietų Amerikos valstybes.

Dar viena mano aistra – bėgimas, ruošiuosi Vilniaus maratonui ir tikiuosi įveikti 42 km distanciją.

O su šeima mėgstame keliauti. Kol vaikai buvo maži turėjome savo knygų klubą – sukrisdavome visi į vieną lovą ir skaitydavome knygas.

Su brolių šeimomis dažniausiai švenčiame šeimynines šventes, tačiau mūsų pomėgiai, kaip ir mes – skirtingi. Šeimoje, kur trys broliai pavadinti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardais, ketvirtoji yra sesuo – Birutė. Ji yra biomedicinos mokslų daktarė (radiacinė sauga), Vilniaus universiteto dėstytoja.

341

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Romualdas Tarasevičius Buvo svarbu suvaldyti statybos darbus Romualdas Tarasevičius – iš tų žmonių, apie kurių gyvenimą vertėtų rašyti ne straipsnį, o knygą. Jis ne tik vadovavo garsiajam respublikiniam „Prammontažo“ trestui, stačiusiam ne vieną respublikinės reikšmės objektą, bet, keičiantis santvarkoms bei kenčiant Sovietų Sąjungos Lietuvai įvestą ekonominę blokadą, buvo šių įvykių sūkuryje. Tiesa, į šias sudėtingas situacijas jis žvelgė jau ne statybos specialisto, o materialinių tiekimo išteklių ministro pavaduotojo žvilgsniu.

342

ROMUALDAS TARASEVIČIUS

Statybų organizacijų vadovų susitikimas. Romualdas Tarasevičius – antrojoje eilėje penktas iš kairės, 1968 m.

„Į

trestą atėjau 1961 m., o išėjau 1981 metais.

Per du dešimtmečius čia daug kas pasikeitė.

Iš pradžių buvo juntamas vadinamasis rytietiškas požiūris į darbą – daugiau šnekėti, mažiau dirbti. Kai išėjau, valdybos buvo gerokai sustiprėjusios, o darbuotojų profesionalumas kur kas aukštesnio lygio, – prisimena R. Tarasevičius. – Taip pat pasikeitė požiūris į patį „Prammontažo“ trestą: kai jis tik kūrėsi, į mus žiūrėta kaip į antraeilę organizaciją.

Tada statybininkai subrangovus apskritai laikydavo antraeiliais.“ „Prammontažo“ trestas ir kitos panašaus masto to meto statybos įmonės paliko didžiąsias pramonės gamyklas, fabrikus, kurių dalis iki šiol tebėra mūsų ekonomikos garvežiais. Dabar pramoninės statybos gerokai sumažėjo: daug naujų pastatų veikiau primena palaikius sandėlius ar garažus.

Spartus mechaniko kilimas tarp statybininkų Kaip didelės dalies labiausiai nusipelniusių to meto statybininkų ir inžinierių R. Tarasevičiaus kelias prasidėjo Kauno politechnikos institute, kur šis studijavo mechaniką. Baigęs studijas, jaunas specialistas netruko vesti mylimąją ir su ja persikraustyti į Vilnių,

kur 1961 m. vasarą netikėtai atsidūrė statybininkų gretose. Įsidarbino „Prammontažo“ treste, kuris tada dar vadinosi Technologinių įrengimų ir metalo konstrukcijų montavimo trestu. Jis turėjo penkias specializuotas montavimo valdybas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose bei Panevėžyje ir buvo skirtas įgyvendinti pramonės ir energetikos projektams. „Kai pradėjau dirbti treste, ten dirbo apie 800 žmonių, – pasakoja jis. – Buvau mechanikas tarp statybininkų, vis dėlto, kadangi viskas buvo susieta su mechanizmais bei energetika, sritis nebuvo svetima. Žinoma, paskui priartėjau prie statybos.“ Viskas prasidėjo nuo paprastų uždavinių: iš pradžių jaunas specialistas tapo tresto mechanikos tarnybos energetiku, tačiau netrukus jį ėmė siuntinėti į įgyvendinamų projektų statybos aikšteles, kur turėjo prižiūrėti bei organizuoti darbus. Kadangi R. Tarasevičius jau buvo spėjęs padirbėti meistru bendrovėje „Kauno energetikos remontas“, naujoji atsakomybė neišgąsdino. Tokios komandiruotės driekėsi po įvairius miestus.

Netrukus, 1963 m., jis tapo tresto gamybos techninio skyriaus viršininko pavaduotoju, o 1964 m. pateko į vadinamąją 47-ą specialaus montavimo valdybą, 343

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

besispecializuojančią montuoti energetikos objektus, ir pradėjo joje dirbti vyriausiuoju inžinieriumi.

Prireikė dar poros metų ir R. Tarasevičius tapo viso tresto vyriausiuoju inžinieriumi. Tiesa, čia buvo savų niuansų. Kai prabilta apie šį postą, specialistui iškelta sąlyga įstoti į komunistų partiją. Nei pionieriu, nei komjaunuoliu nebuvęs R. Tarasevičius pakliuvo į keblią situaciją: žmona – tremtinė, o jos tėvas net kalintas kaip „antisovietinis elementas“. „Tariausi, ką daryti. Žmona sako: stoti ir nieko apie mus nepasakoti. Taip ir padariau“, – sako jis.

Darbas trimis pamainomis Dirbdamas vyriausiuoju inžinieriumi, jis dar daugiau važinėjo po visą Lietuvą ir kuruodavo įvairių objektų statybos darbus. Kartais toli nuo namų jis praleisdavo ne vieną savaitę ar mėnesį. Iš svarbiausių to meto objektų verta paminėti dabar jau uždarytos Klaipėdos anglies rūšiavimo įmonės, taip pat Plungės dirbtinių odų gamyklos montavimą, Kėdainių chemijos kombinato plėtrą, Alytaus medvilnės kombinato statybą bei Panevėžio autokompresorių gamyklos liejimo cecho montavimą. „Tada pirmąkart tresto istorijoje teko organizuoti darbą trimis pamainomis. Neretai važiuodavau naktimis patikrinti, kaip dirbama. Šį laikotarpį atsimenu kaip ypač įtemptą“, – tikina R. Tarasevičius ir priduria, kad anksčiau svarbiausia buvo suvaldyti darbus, o dabar aktualiausia pirma jų gauti.

Tada greta kelių kitų montavimo organizacijų teko intensyviai dirbti ir Jonavos azotinių trąšų gamykloje – dabartinėje „Achemoje“. Konkrečiai jiems buvo pavesta įvairių metalų konstrukcijų, energetinių objektų montavimas.

Galiausiai 1975 m. R. Tarasevičius tapo „Prammontažo“ tresto valdytoju. Tada trestas išsiplėtė iki 1,5 tūkst., o vėliau net iki 1,7 tūkst. darbuotojų. Pradėjęs vadovauti, R. Tarasevičius ėmėsi kadrų politikos. „Keičiau valdybų vadovus – iškėliau jaunus veiklius specialistas. Gerai, kad greta buvo žmonių, palaikiusių šias permainas, tarkim, tuometinis mano pavaduotojas Alfonsas Jaras ar Antanas Katinas. Per pusantrų metų buvo atnaujina apie pusė valdybų“, – tikina buvęs valdytojas.

344

Popieriuje yra, tikrovėje – ne Nežinia, kiek R. Tarasevičius būtų dirbęs šiame treste, jei ne stuburo išvarža, dėl kurios teko keisti darbą. Tuomet jam buvo pasiūlytos Vilniaus metalinių konstrukcijų gamyklos generalinio direktoriaus pareigos. Gamykla priklausė Statybos ministerijos sistemai. R. Tarasevičius rado apleistą ir užsakymų negebančią vykdyti gamyklą.

Dar po metų jį pakvietė į vieną tuo metu atsiliekančią įmonę „Metalo tiekimo susivienijimas“.

Situacija ten buvo tragiška, kaip tik buvo nustatytos didžiulės vagystės, išeikvojimai, o daug paskirto metalo apskritai negaunama. „Čia jau buvo kitoks darbo profilis: nuo inžinerijos pakrypau prie tiekimo ir, sakyčiau, diplomatijos, – apibūdina R. Tarasevičius. – Dabar rūpinausi, kaip mūsų gamyklas aprūpinti reikalingu metalu.

Nuolat tekdavo važiuoti į Maskvą ir gintis, kiek ko reikia. Gaudavome „popierinį“ kiekį ir tada važiuodavome į kitas sovietines respublikas, iš kurių gaudavome metalų.“ Be „popieriaus“ niekaip, bet ir jis ne visada padėdavo. Jei „popieriuje“ gaudavo apie 1 mln. tonų įvairių metalų produkcijos, realybėje įmones pasiekdavo tik 600–700 tūkst. tonų. Tai buvo didelė problema Sovietų Sąjungoje: pačios metalurgijos gamyklos dažnai negebėdavo atlikti numatytų užduočių ir nutikdavo taip, kad gudresnis prilįsdavo pirmas ir gaudavo, o likusieji likdavo it musę kandę.

Labiausiai trūko spalvotųjų metalų: aliuminio ir žalvario, taip pat kai kurių juodųjų metalų, tam tikri vamzdžiai taip pat būdavo sunkiai gaunami. Jei negaudavai, ko reikia, projektai galėdavo užsitęsti ne vienerius metus. Kaip dažnai reikalai būdavo sprendžiami kyšiais? „Vienais metais suskaičiavau, kad į Maskvą važiavau 12 kartų ir visada vežiausi „suvenyrų“. Iki aukščiausio sluoksnio taip ir nepriėjau, bet iki ministro pavaduotojų teko. Atsimenu, tąkart nešiausi „Šilelį“, – juokiasi jis.

Beje, R. Tarasevičiui pradėjus čia dirbti, nuo buvusių gaunamų 600–700 tūkst. tonų pavyko pasiekti 800–900 tūkst. tonų: „Kai prasidėjo „perestroika“, metalų pavykdavo gauti ir apeinant Maskvą. Šiam tikslui atsirado įvairių tarpininkų. Atskirai su gamyklomis susitarti buvo sudėtinga, aišku, galėjai kažko pasiekti, bet tai tikrai brangiai kainuodavo.“

ROMUALDAS TARASEVIČIUS

Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos statybos. Ketvirtas iš dešinės – Algirdas Brazauskas, šalia – Adakras Šeštakauskas, tarp jų (antrame plane) – Romualdas Tarasevičius, 1987 m.

1987 m. R. Tarasevičius pakilo dar vienu laipteliu aukščiau: jį paskyrė Materialinio techninio tiekimo komiteto pirmininko pavaduotoju, dabar tai reikštų ministro pavaduotoją. Tada jis tarybinę Lietuvą turėjo aprūpinti ne tik metalais.

Karti pažintis su kapitalizmu ir ekonominė blokada Paskelbus Nepriklausomybę, Materialinio techninio tiekimo komitetas perorganizuotas į ministeriją.

Pirmosios Vyriausybės materialinių išteklių ministru tapo Romualdas Kozyrovičius.

Vos atkurtai valstybei dideliu išbandymu tapo Rusijos Lietuvai paskelbta ekonominė blokada.

Tada įkurtai antiblokadinei komisijai priklausė ir R. Tarasevičius. „Ypač sudėtinga situacija buvo 1990 m. birželį, kada mums pranešė, kad mazuto atsargų liko vos savaitei ar dviems. Po to žlugs energetika, užsidarys elektrinės, – laisvės pradžią atsimena jis. – Pasitelkiau turėtus ryšius ir vienas privatininkų sugebėjo skubiai surasti vieną ar du mazuto ešelonus. To Lietuvai užteko maždaug savaitei. Nedaug, bet netrukus įtampa ėmė slūgti ir situacija normalizavosi.“

Valstybingumo atkūrimo pradžioje ypač daug lėmė mainai. Tarkim, lietuviai į kitas posovietines valstybes veždavo maisto produktus, o šios duodavo to, ko trūko mums.

Atėjus naujajam ministrui, R. Tarasevičiui teko užleisti postą ir šis pasuko į besikuriančią „Baltijos biržą“, kur užėmė generalinio direktoriaus pareigas. „Kadangi nutrūko dauguma ankstesnių ryšių, visi ieškojo, iš kur gauti reikalingų išteklių. Biržos kūrimasis ir naudingų ryšių mezgimas tapo mano užduotimi. Vykdavo prekybos dienos, per kurias siūlyta pirkti atvežtas žaliavas ar gaminius. Pirkėjai būdavo įvairių šalies gamyklų atstovai. Bandėme įeiti į Latviją ir Estiją, bet išsiplėsti nepavyko“, – sako pašnekovas.

Paskutinė R. Tarasevičiaus darbovietė iki pensijos buvo susijusi su ilgamečiu jo pomėgiu – tenisu (jis net buvo Lietuvos teniso federacijos pirmininkas). 1993 m. jis tapo šių „Karolinos“ teniso kortų generalinio direktoriaus pavaduotoju.

Tiesa, ilgai mėgautis ramia pensija neišėjo. Pažįstamų įkalbėtas, jis grįžo į aktyvią veiklą ir 2005–2009 m. vadovavo su nemažais sunkumais susidūrusiai statybos įmonei „Mabilta“. Ilgos įtemptos darbo valandos atsipirko – įmonę pavyko pastatyti ant kojų.

345

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Rimantas Taraškevičius Klaipėdietis iki kaulų smegenų Nors į Statybos fakultetą įstojo sekdamas kiemo draugų pavyzdžiu, žinomas politikos ir visuomenės veikėjas Rimantas Taraškevičius teigia niekada dėl savo pasirinkimo nesigailėjęs, nors darbas anuomet ir dabar skyrėsi kaip diena ir naktis. Tuomet buvo žiūrima, kaip „atsimušti“ nuo užsakymų – nepakako nei darbo jėgos, nei medžiagų, nei kitų resursų.

346

RIMANTAS TARAŠKEVIČIUS

„Klaipėdos monolito“ kolektyvas suskystintų gamtinių dujų terminalo statybose

„B

uvome įvaldę meną, kaip mandagiai išsisukti nuo brukamo darbo. Dabar gi viskas priešingai – yra didelė konkurencija, dalyvaujama konkursuose, įrodinėjama, jog esi pajėgus kokybiškai atlikti darbus“, – pasakoja daugiau kaip 40 metų statybų sektoriui pašventęs pašnekovas. „Klaipėdos monolito“ valdybos pirmininkas, Klaipėdos pramonininkų asociacijos prezidentas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidiumo narys, Klaipėdos miesto tarybos narys, Klaipėdos miesto Finansų ir ekonomikos komiteto pirmininkas, buvęs Klaipėdos meras, aktyvus miesto savivaldybės tarybos narys, vienintelis, dirbęs visose kadencijose. Surašyti visas veiklas ir pareigas, kurias ėjo ir eina žinomas politikos ir visuomenės veikėjas Rimantas Taraškevičius, turbūt neužtektų vieno popieriaus lapo. Be šių pareigų, galybę kitų įvairių ir įdomių užsiėmimų turintis R. Taraškevičius teigia viską be vargo suspėjantis. „Aktyviai gyvenu nuo jaunų dienų. 1972 m. baigęs Kauno politechnikos institutą (dabartinį Kauno technologijos universitetą), tapau pirmosios Klaipėdos statybos valdybos darbuotoju. Tas laikotarpis – ypač darbingas. Trejus metus dirbau valdyboje meistru, vėliau vyriausiuoju inžinieriumi, dar po penkerių metų tapau valdybos viršininku. Buvau labai jaunas ir sparčiai kilau karjeros laiptais. Man tikrai labai pasisekė ir esu dėkingas buvusiam savo viršininkui

Mykolui Pužauskui, kurio pastangomis daugelis statybos valdybos darbuotojų turėjo galimybę siekti profesinių aukštumų. Pamenu, tais laikais statybos valdyba net buvo vadinama jaunų specialistų meistriškumo kalve“, – karjeros pradžią prisimena pašnekovas. Jis buvo ir Klaipėdos statybos tresto vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas, vyriausiasis inžinierius ir valdytojo pirmasis pavaduotojas gamybai.

Beveik dvi dešimtis metų Klaipėdos statybos treste dirbęs R. Taraškevičius tapo ir šios galingos struktūros privatizacijos liudininku. „Privatizacijos išbandymą atlaikė nedaugelis ir iš tuo metu veikusių didelių struktūrų šiandien veiklą vykdo tik kelios. Privatizavus Statybos trestą, buvau pakviestas prisijungti prie eksperimentinio projektavimo ir statybos susivienijimo „Monolitas“. Tuo metu jam vadovavo jauni vaikinai: Robertas Dargis, Vilius Četrauskas, Vytautas Sadauskas. Jie pakvietė mane tapti jų įmonės padalinio Klaipėdoje vadovu. Tuo metu čia viskas atrodė kitaip nei šiandien – prieš 25 metus čia buvo apleista“, – prisimena jis.

Į politiką pastūmėjo kolegos Dar prieš Klaipėdos statybos tresto privatizaciją, 1990 m., tresto kolektyvas R. Taraškevičių iškėlė kandidatu į miesto tarybą. Pašnekovas pasakoja, kad 347

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Klaipėdos VPK naujojo administracinio pastato statybos

tuo metu tarybos nariai buvo renkami vienmandatėse apygardose, tarybą sudarė 74 nariai. „Pamenu, visų ir nepavyko išrinkti net per kelis turus. Dabar jau skaičiuoju aštuntą kadenciją miesto taryboje. Ko gero, Lietuvoje yra nedaug žmonių, kurie nuo Nepriklausomybės atkūrimo be pertraukų dirbtų savivaldybių tarybose, aš esu vienas tokių. Likau ištikimas tam politiniam dariniui, su kuriuo susiejau savo gyvenimą prieš ketvirtį amžiaus. Dvi su puse kadencijos dirbau Klaipėdos meru. Tuo laikotarpiu teko atitrūkti nuo statybinės veiklos ir pasinerti į audringą politinį gyvenimą. Tačiau ateina laikas sugrįžti ir jau penkeri metai, kaip esu gerokai per 25 metus pasikeitusiame „Klaipėdos monolite“, – teigia pašnekovas.

Savo gyvenimą su statyba susiejęs dar seniau nei su politika, R. Taraškevičius tikina, kad tiek viena, tiek kita veikla jam yra labai įdomios ir artimos. „Politika visada mane domino ir domins, bet ateina laikas, kai norisi viską stebėti iš šono, gražiai užbaigiant savo politinę karjerą. Dešimt metų mero kėdėje man davė labai daug įvairiapusės patirties“ – sako R. Taraškevičius.

Aktyviai gyvenantis vyras tikina, jog jam valandų paroje – per akis, reikia tik mokėti efektyviai išnaudoti turimą laiką. „Būdamas meru, darbą pradėdavau septintą ryto, baigdavau apie aštuntą. Šiandien užtenka vieną kitą valandą pridurti. Laiko lieka ir poilsiui, jo užtenka ir šeimai, ir darbui, ir politikai, ir kitai visuomeninei veiklai“, – tikina jis.

348

Gyvenamoji statyba – sąstingyje Nors važiuodamas per Lietuvą R. Taraškevičius teigia pastebintis teigiamų pokyčių, iš mirties taško statybų sektorius aktyviai juda tik sostinėje. „Dabar bent jau uostamiestyje statybų bumo, kuris buvo prieš septynerius-devynerius metus, tikrai nėra, gyvenamoji statyba kiek apmirusi ir investuotojai labai atsargiai žiūri į tokius projektus. Padėtis tokia, kad turime kelis šimtus seniai pastatytų, tačiau dar neparduotų butų. Sostinėje statybų procesai kur kas dinamiškesni. Tiesą sakant, sostinėje turime kur kas daugiau užsakymų, tad dalį savo darbuotojų esame iškėlę į Vilnių. Manau, ateityje statybos sektoriaus situacija tikrai gerės. Šiandien Klaipėda gali pasidžiaugti tuo, jog dėl uosto kompanijų investicijų statybų įmonės turi užsakymų“, – statybų situaciją apžvelgė buvęs meras.

Pasak R. Taraškevičiaus, statistiniai duomenys rodo, kad uostamiestis paskutiniais metais prarado palyginti daug gyventojų, tačiau, anot pašnekovo, statistika ne visuomet rodo realią situaciją. „Pažiūrėkime, kiek gyvenamųjų namų kvartalų nusidriekė ties Palangos plentu ir kitose apie uostamiestį esančiose vietovėse. Pastebiu tendenciją, jog žmonės dirba mieste, savo vaikus veda į miesto mokyklas ir darželius, o gyvena kelis ar keliolika kilometrų nuo centro nutolusiose gyvenvietėse“, – aiškina R. Taraškevičius.

RIMANTAS TARAŠKEVIČIUS

Gyvenimo keliu – palaikomas žmonos Pašnekovas pasakoja, kad jo vaikystė buvusi paprasta ir neišskirtinė. „Pamenu, pradžioje dažnai keisdavome gyvenamąją vietą, gimiau Raseinių rajone, vėliau teko gyventi Skaudvilėje, Šiauliuose, Skuode, kol galiausiai, man būnant aštuonerių, apsistojome Klaipėdoje. Su mokslais niekada nepersistengiau, pirmūnas nebuvau, bet visuomet aktyviai dalyvaudavau visuomeninėje veikloje. Mokyklos laikais žaidžiau tinklinį, savo mokyklai atstovavau šokių konkursuose, dainavau chore. Kai atėjo laikas nuspręsti, kur stoti, ilgai negalvojau. Mano draugams Eugenijui ir Sigitui kažkas buvo rekomendavę stoti į statybą ir jie jau buvo nusprendę, tad prie jų prisijungiau ir aš. Stojau „dėl kompanijos“, – su šypsena prisimena R. Taraškevičius.

Anot pašnekovo, jo tėvai buvo paprasti žmonės – tėtis garvežio mašinisto padėjėjas, mama – pardavėja. „Nei tėvai, nei kažkokie įtakingi dėdės ar tetos manęs nevertė ir neskatino būti aktyviu ar užsiimti kažkokia veikla. Viską į savas vietas sudėliojo pats gyvenimas.

Ką turiu, viską susikūriau savo galva, darbu ir sugebėjimais ir palaikomas žmonos. Ji visada būdavo variklis, stumiantis judėti pirmyn. Ji yra pedagogė, matematikė, tiksliųjų mokslų atstovė. Labai tvarkingai visus mūsų reikalus sudėlioja“, – atviravo R. Taraškevičius.

Žmoną išsirinko mokykloje „Vienas kito supratimas, kompromisas“, – sėkmingos santuokos receptus dalija buvęs meras, šiemet skaičiuojantis 46-uosius santuokos metus. Žmoną p. Rimantas išsirinko dar mokykloje.

Tiek tuoktuvių sukaktis, tiek ir kitas šeimos šventes Taraškevičiai visada pamini. Taraškevičiai užaugino du vaikus – sūnus Tadas pasekė tėčio pėdomis ir pasirinko statybininko kelią. „Dukra Rūta – tikra namų židinio saugotoja, daug savęs atiduodanti šeimai. Mano du anūkai reikalauja nemažai laiko“, – savo gražia šeima džiaugiasi buvęs uostamiesčio vadovas.

Aktyvus visuomenininkas pasakoja aktyviai leidžiantis savo laisvalaikį. „Mėgstu viską – ir pakeliauti, ir prie jūros pabūti, ir leisti laiką su anūkais. Bet geriausias poilsis man yra namie, kai žmona priverčia sode pasidarbuoti“, – šypsosi R. Taraškevičius.

„Klaipėdos“ viešbučio kompleksas

Raseinių rajone gimęs vyras sako laikąs save grynakrauju klaipėdiečiu. „Šio miesto neiškeisčiau į jokį kitą. Klaipėdoje yra mano širdis, esu šaknimis čia įaugęs, – tikina R. Taraškevičius. – Buvo progų išvykti, bet pasilikau čia ir greičiausiai liksiu. Man ne vis tiek, kas vadovaus miestui, kokios politinės kryptys čia vyraus.“ R. Taraškevičius tebėra itin aktyvus ir daug atsakomybių turintis žmogus. Visgi, paklaustas apie tolesnius planus, nusijuokia, kad, sulaukus 67-erių, jo laukia dar trys darbo metai Klaipėdos miesto taryboje. Vienintelės p. Rimantą dominančios naujos aukštos pareigos – kitąmet laukiantis Rotary klubo „Klaipėda“ prezidento postas.

349

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Aleksandras Toropčinas Esame sau griežti – kaip kitaip išgyventi konkurenciją?

Prieš aštuonerius metus Lietuvos viduryje, Kėdainiuose, pradėjusi veikti statybinius mišinius gaminanti įmonė „Sakret Lietuva“ yra didžiausia tokio pobūdžio įmonė Baltijos šalyse. Tai – viena didžiausių Latvijos investicijų mūsų šalyje. Nuo pirmosios dienos jai vadovauja Aleksandras Toropčinas.

350

ALEKSANDRAS TOROPČINAS

Įmonė „Sacret Lietuva“ – pati didžiausia statybinių mišinių gamintoja Baltijos šalyse

„S

akret“ produktai jau daugiau kaip pusę amžiaus yra tarp populiariausių statybinių mišinių Vakarų Europoje bei Skandinavijoje. Europoje – bene 30 „Sakret“ gamyklų.

Pagal frančizę licenzijuota „Sakret“ produkcija gaminama ir Lietuvoje. Baltijos šalyse pirmoji „Sakret“ gamykla buvo pastatyta 2005 m. Latvijoje, iš kur buvo patogu gabenti produkciją ir į kaimynines Lietuvą ir Estiją. Kai įsitikinta, kad rinkai jos produkcija įdomi, kita gamykla 2007 m. pastatyta Estijoje, o galiausiai – stambiausia ir moderniausia iš jų – Lietuvoje. „Sakret Lietuva“ gamina apie 250 tūkst. tonų 200 skirtingų produktų bei savo laboratorijoje yra paruošusi dar 10–20 naujienų, laukiančių patekti į rinką. „Nukopijuoti vieną gamyklą ir pastatyti tokią pačią kitoje vietoje paprastai nepavyks. Tarp šalių yra skirtumų: pavyzdžiui, mūsų klimatas truputį kitoks, be to, skiriasi reikalavimai gaminamai produkcijai. Nors Lietuva priklauso Europos Sąjungai, kai statėme gamyklą, turėjome daugiau papildomų reikalavimų nei, tarkim, taikoma Vokietijoje, – verslo niuansus dėsto A. Toropčinas. – Kita vertus, man tai niekada nebuvo problema. Kolegos iš Vokietijos dažnai kartoja, kad, jei kas nors tinka Lietuvoje, su kliūtimis nesusidurs visoje ES. Esame sau labai griežti, bet kaip kitaip išgyventi konkurenciją?“

Be kruopštaus planavimo – nė iš vietos Įmonė „Sacret Lietuva“ yra įsitvirtinusi rinkoje kaip tinko, klijų, glaistų, skiedinių, gruntų ir kitų sausų statybinių mišinių gamintoja. „Vos pastačius gamyklą, jau turėjome partnerių. Statybos darbams dar vykstant, jau pratinome statybų rinką prie savo produktų, siūlėme juos išbandyti statybų aikštelėse“, – prisimena jos vadovas.

Geografinis šalies centras pasirinktas neatsitiktinai. Nemažą produkcijos dalį eksportuojančiai įmonei logistiškai patogesnę vietą rasti būtų sunku – vesk 150 km spinduliu aplink Kėdainius ir jau kone visą Lietuvą apimi. Kita vertus, prieš statant gamyklą, buvo daug nudirbta ir ištirtas visas Lietuvos smėlis. Vien tam prireikė keleto mėnesių.

Pasak A. Toropčino, nors dažnai galvojama, kad tinka iš bet kur iškastas smėlis, taip nėra. Kiekviename karjere smėlio cheminė sudėtis yra skirtinga.

Kadangi „Sakret Lietuva“ gamykla pradėjo veikti pasaulį sukrėtusio ekonominio sunkmečio priešaušryje, tai pripratino prie griežtos disciplinos ir kruopštaus planavimo. „Kodėl pirmiausia ištyrėme visą šalies smėlį? Kad nenutiktų taip, kad galiausiai jo pritrūktų. Reikėjo viską sužiūrėti, suskaičiuoti ir sužinoti, iš kur, pritrūkus vienur, būtų galima paimti reikalingo smėlio.

Aplink Kėdainius yra daug tokių vietų – radome net penkis atsarginius variantus“, – dėsto verslininkas.

351

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Gamyklos „Sacret Lietuva“ atidarymas 2008 m. Iš kairės: Aleksandras Toropčinas, Kėdainių merė Nijolė Naujokienė, Lietuvos ambasadorius Latvijoje Antanas Vinkus, Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, Latvijos prezidentas Valdis Zatlers, įmonės valdybos pirmininkas Māris Ķelpis, valdybos narys Juris Grīnvalds, Latvijos ambasadorius Lietuvoje Hardijs Baumanis

Tuomet žvalgytasi ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse valstybėse. Ten taip pat aptikta tai, ko reikia.

Tiesa, A. Toropčinas tikina, kad tai buvo veikiau atsargumo priemonė: statybinių mišinių gamyklai tinkamo smėlio ištekliai Lietuvoje dideli ir jų neturėtų pritrūkti.

mišinių rinka nepakankamai pripildyta, todėl ne tik užtenka vietos, bet ir įmanoma dar gerokai ūgtelėti.

Tereikia išsiskirti iš kitų. Betonas reikalingas visur: skirtumas tik tas, kad dažniausiai pasirenkamas šlapiasis jo naudojimo būdas, o „Sakret Lietuva“ siūlo sausąjį.

Šiai sričiai itin aktualios logistikos sąnaudos.

Skaičiuojama, kad įmonei produkciją apsimoka vežioti tik 300 km spinduliu nuo gamyklos. Jei atstumai didesni, tai ekonomiškai nebenaudinga.

Sovietinės okupacijos metais, kai visko trūkdavo, džiaugdavomės, jei apskritai gaudavome reikalingų produktų, dabar to nebėra.

„Tikriausiai kiekvienas esame darę betoną. Aš, būdamas studentas, taip pat maišiau vadinamąją „stiažką“. Situacija tokia, kad, jei esu geros nuotaikos, įdėsiu daugiau betono, jei blogos – mažiau. Tai priklauso tik nuo manęs, tačiau taip negali būti – viskas turi būti tiksliai apskaičiuota“, – paaiškina A. Toropčinas.

Konkurentai ir dėmesys tikslumui „Sakret Lietuva“ orientuojasi tiek į individualius smulkius klientus, tiek teikia paslaugas didžiulių statybos projektų vykdytojams.

Kas yra „Sakret Lietuva“ konkurentai? A. Toropčinas juokauja, kad bet kuris vyras, tėtis ar brolis, kuris nusiperka cemento, iš kažkur iškasa smėlio ir maišo betoną. Žinoma, Lietuvoje veikia stiprių konkuruojančių įmonių su kur kas didesnėmis finansinėmis galimybėmis. Tiesa, kol Lietuvos statybinių 352

Speciali metalinė tara įvairius statybinius mišinius leidžia panaudoti paprasčiau ir tiksliau. Tai reiškia, kad tiems patiems darbams galima sugaišti mažiau laiko ir užtenka mažiau darbininkų nei anksčiau, taip pat taip sumažinama žmogaus klaidų rizika.

Inovacijų svarba nuolat auga A. Toropčino teigimu, Lietuvos statybininkai visada buvo pionieriai. Lietuviai kokybiškai atliekamu darbu pagarsėjo dar sovietmečiu. Dabar, kai viskas taip

ALEKSANDRAS TOROPČINAS

greitai keičiasi, o konkurencija milžiniška, suspėti su pokyčiais tapo dar svarbiau. Nuolatinis domėjimasis pasaulinėmis statybos naujovėmis, dalyvavimas tarptautinėse parodose ar mokymuose tapo nuolatine A. Toropčino darbo dalimi. „Lietuviai daug važinėja, svetur daug ką pamato ir vėliau tai bando pritaikyti čia“, – pažymi jis.

Mes ne tik sekame tai, ką daro kiti, ir bandome neatsilikti, tačiau turime ir kuo nustebinti užsieniečius. Pavyzdžiui, gaminamais produktais – priedais prieš šaltį – stebiname net vokiečius. „Nors kitose šalyse analogų irgi gaminama, mes tai darome pažangesniu būdu. Beje, jis pigesnis“, – pavyzdį pateikia „Sakret Lietuva“ vadovas.

Prieš bandant išplėtoti naują inovatyvų produktą, pirmas darbas yra ištyrinėti rinką ir sužinoti jos poreikius: „Tiesa, gali turėti gerą produktą, bet, jei blogai apie jį paaiškinsi, nieko gero nebus. Naujienoms pasklisti reikia laiko. Jau dabar yra apie 10–20 mūsų pagamintų naujovių, laukiančių patekti į rinką.“

Praktinį patyrimą vertinantis vadovas Nors statybos versle A. Toropčinas dirba jau beveik du dešimtmečius, jo profesinis kelias daugiausia vinguriavo per prekybos sritį. Jis juokauja, kad verslas – jo gyvenimo būdas: „Aš netgi pamiršau tokį žodį kaip „darbas“. Kai kas nors manęs paklausia, kada atostogausiu, visada atsakau, kad dabar poilsiauju.“ Iš pradžių A. Toropčinas Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) studijavo statybos gaminių ir konstrukcijų gamybą, tačiau greitai jį patraukė prekyba: iš pradžių dirbo pardavėju, vėliau tapo vadybininku, tada pakilo iki projektų vadovo, o galiausiai buvo paskirtas kitos statybų įmonės generaliniu direktoriumi. Tiesa, ten ilgai neištvėrė. Kodėl gi? Gūžteli pečiais – neįdomu. Prieš tampant „Sakret Lietuva“ vadovu, paskutinis jo darbas buvo susijęs su pardavimais – statybinių ir apdailos medžiagų bei namų apyvokos prekių tinkle „Ermitažas“. „Man pasisekė, kad papuoliau į pačią „Ermitažo“ veiklos pradžią. Tada, 2005–2006 m., pradėjo trūkti tam tikrų statybinių medžiagų, pavyzdžiui, cemento, todėl buvo dar įdomiau gyventi. Anuomet buvo

Įmonės „Sacret Lietuva“ gaminami statybiniai mišiniai

statoma daug objektų ir paprasčiausiai nespėta pakankamai visko gauti. Reikėjo gerokai pasukti galvą, kaip ir iš kokios šalies gauti reikalingų produktų“, – prisiminimais dalijasi verslininkas.

Nors A. Toropčinas daug investuoja į mokymąsi ir dalykinės kvalifikacijos kėlimą, jis prisipažįsta nesantis iš tų, kurie mielai sėdėtų universiteto auditorijos suole. „Aš to nesugebu. Man geriau treniruotis praktikuojantis, ten, kur vyksta tikri, o ne teoriniai procesai. Mokausi iš gyvenimo“, – sako jis.

Lietuviškas švietimo modelis, kuriame daug abejotinai reikalingų studijų dalykų, – jam ne prie širdies. Kam gaišti laiką tam, ko tau tikriausiai niekada neprireiks? „Nenoriu paaukoti pernelyg daug savo laiko nereikšmingoms detalėms, – nukerta sėkmingos statybų pramonės atstovas. – Man kur kas labiau patinka JAV pavyzdys, kada studijuojant galima išsirinkti, ko tau labiausiai reikia ar norisi, o kitko galima atsisakyti.“ Taigi, koks būtų jo asmeninis sėkmės receptas? Gyvenimo praktika, kurią papildo reikalingų ir aktualių dalykų savarankiškas nagrinėjimas. Iš problemų, kurias tenka spręsti realiame gyvenime, išmoksti kur kas daugiau nei tyrinėdamas teorinius atvejus. „Mane visada supdavo daug savo sričių profesionalų, su kuriais bet kada galėjau pasitarti. Jei ko nors nesuprasdavau, kažkas nepavykdavo, jie bandydavo viską paaiškinti mano kalba. Esu iš tų, kurie nebijo paklausti, jeigu ko nors nežino. Jei nesupratau to, ką man pasakė, klausiu dar“, – savo kelią į sėkmę atskleidžia A. Toropčinas.

353

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Rimgaudas Vaičiulis Alytnamiams pakenkė nevykę šiltinimo sprendimai Kokius namus lygindavo su garvežiu, kodėl Vilniaus statybos technikumo absolventai mokėjo ne ką mažiau, o kartais ir daugiau už baigusius Kauno politechnikos institutą? Rimtai ir dalykiškai atsakė Rimgaudas Vaičiulis, buvęs vienas už Lietuvos kaimo statybas atsakingų įstaigų – Tarpkolūkinių statybos organizacijų susivienijimo ir Kaimo statybos ministerijos – vadovų.

354

RIMGAUDAS VAIČIULIS

Pirmasis ant Alytuje pagaminto namo laiptų – Respublikinio tarpkolūkinių statybos organizacijų susivienijimo pirmininkas Algirdas Baltušis

N

ors juokais p. Rimgaudas save vadino „generaliniu pensininku“, kadaise įgytas ekonomikos mokslų daktaro diplomas pravertė pasukus į veiklą, nebesusijusią su statybomis, jis triūsė vienoje su finansais susijusioje įmonėje.

Tačiau kartais ir užsukdavo pažiūrėti į kokią statybų aikštelę, pasikalbėti su ten dirbančiais apie šiuolaikines technologijas. Kas jį dabar nustebina, koks skirtumas tarp buvusios ir dabartinės statybų sistemos?

Parketo šlifavimas – „po sovetski“

„Dabar statoma greitai ir kokybiškai. Naujos technologijos, nauji klojiniai, naujas betono pateikimas specialiais agregatais, naujos statybinės medžiagos, kokių mes anksčiau neturėdavome, ir sukantis iš padėties tekdavo improvizuoti, kurti iš to, kas yra. Kad tik būtų jaukiau, gražiau“, – pasakojo R. Vaičiulis.

Rimgaudas su statybomis susidūrė dar būdamas septintokas. Kalbėdamasis su Lietuvos statybininkų asociacijos buvusiu prezidentu Adakru Šeštakausku, su kuriuo lig šiol bičiuliaujasi, pašnekovas išsiaiškino, kad ir p. Adakro, o gal ir ne vieno kito šiandien plačiai žinomo statybų specialisto, istorijos panašios.

Didžiulis galvosūkis būdavo, kaip apdailinti statomų gyvenamųjų namų vonias ir sanitarinius mazgus, kad žmonėms juose bent jau mieliau būtų.

Gamybinėje statyboje būta pažangos. Pavyzdžiui, baltarusių idėja, kurią vėliau perėmė lietuviai, statyti gamybinius pastatus iš gamyklose pagamintų vadinamųjų „kliuškių“ (apverstos U formos gelžbetonines konstrukcijas), montuojamų kas 4 ar 6 metrus, tarpus užpildant keramzitbetonio plokštėmis. Taip

Būdamas paauglys, Rimgaudas mokėsi Veisiejų rajono Viktarinos septynmetėje mokykloje, kurioje mokytojavo vyresnė jo sesuo. Baigęs aštuonias klases, įstojo į Vilniaus statybos technikumą. „Prisimenu, Vilniaus geležinkelio stoties aikštėje dar stovėjo skulptūra Stalinui. Gavau bendrabutį. Technikumo auditorijų pastatą dar tik statė, tiesa, darbai jau ėjo į pabaigą, teko ir mums į juos įsitraukti, – būsimas statybų sektoriaus vadovaujantis darbuotojas prisiminė

gimdavo didieji kiaulių, karvių kompleksai, o juos statant būdavo sutaupoma ir laiko, ir darbo jėgos. „Įsivaizduokit, kiek reiktų mūryti sienų tokiems dideliems statiniams“, – prisiminė R. Vaičiulis. Beje, Lietuvoje pirmieji minėtas konstrukcijas pradėjo gaminti Vilniaus tarpkolūkinės statybos organizacijos statybininkai Nemenčinėje.

355

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

įgijęs neįkainojamos patirties, kaip nereikia organizuoti darbo. – Mums išdalydavo, po kiek kvadratinių metrų paruošti parketo: įrankių trūko, tad gaudavome po stiklo šukę ir turėjome skusti juo kiekvieną parketo lentelę. Vėliau stiklu parketo lenteles skutau ir respublikinėje bibliotekoje. Nebuvo aparatų šlifavimui, o tvarka statybose buvo apgailėtina. Įsivaizduokit, pirmiausia grindis sudeda, o paskui dažo sienas.“

Pavyzdys – Romanas Antonovičius Pasak Rimgaudo, kaimo statybų lygis Lietuvoje buvo aukštas, pas mus visi mokytis važiuodavo. Kai dirbo Kaimo statybos ministro pirmuoju pavaduotoju, ministras dažnai jį į Maskvą, į sąjunginės ministerijos kolegijas siųsdavo. Į jas suvažiuodavo sąjunginių respublikų ministrai ir aptarinėdavo kaimo statybų reikalus. Rimgaudą kitiems rodydavo kaip pavyzdį. „Mano vardo ir pavardės neištardavo, vadindavo Romanu Antonovičiumi. Ne vieną kartą kitų respublikų ministrams būdavo pasakoma imti pavyzdį iš Lietuvos. Būdavo, pakviečia sąjunginis ministras į tribūną uzbekų, kazachų ar tadžikų kaimo statybos ministrus ir „kutavoja“, kodėl jie normalių gyvenamųjų namų nestato. Jie prakaituoja, nervinasi. O jis ant jų rėkia ir liepia mokytis iš Romano Antonovičiaus, kaip reikia dirbti“, – sako pašnekovas.

Gerą alytnamių idėją sugadino nevykę šiltinimo sprendimai Negalėjau nepasiteirauti, kaip vertina alytnamius?

Pasirodo, gerai, nes juk technologiją perėmėme iš Vakarų – austrų, vokiečių. „Maniau, kad tai sovietmečio išradimas“, – pasiteiravau, prisiminusi liūdną šių namų vaizdą ir kadaise sklandžiusias kalbas, kad tie nameliai – labai šalti. Pašnekovas nusijuokė: „Ką jūs! Čia viskas tik iš Vakarų, už valiutą pirkta. Bet štai kur problemos: pirmiausia, visai skirtingos meteorologinės sąlygos ten ir čia; antra, mes nebuvome patyrę ir padarėme nemažai klaidų. Pavyzdžiui, niekaip negalėjome išspręsti, kur turi būti dūmtraukis.

Vėliau aš iš architektų juokdavausi, sakydavau pažiūrėti į tuos namus – na, garvežiai tikri!“ Kad kaminas trauktų, turi būti aukštesnis už namą bent puse metro. O kuo toliau nuo kraigo, tuo gali būti žemesnis.

O pas mus kaminas stovėdavo šone. Na, kaip tas namas atrodo? Ir niekaip nesugalvojo mūsiškiai, kur 356

kaminas galėtų stovėti, kad normaliai atrodytų. O kadangi tuose kaminėliuose trauka būdavo prastoka, tai žmonės juos prailgindavo papildomą vamzdį primontuodami ir vaizdas tapdavo dar labiau apgailėtinas.“ Nesugebėta išspręsti, kaip tinkamai apšiltinti karkasines sienas. Šiltindavo į karkasą dėdami stiklo vatą, kuri po kurio laiko sukrisdavo ir, sienose atsiradus tuštiems tarpams, namai peršaldavo, susidarydavo šalčio tiltai. Po kurio laiko pradėta kalbėti, kad reikią tą stiklo vatą sukietinti fenoliu. „Man teko būti tuo „pramušėju“, kuris vyko į Maskvą fenolio gauti, ir iš tiesų vos tai pavyko. Dabar jei kam papasakoju, tai nuskamba lyg anekdotas, – prisiminė pašnekovas. – Nors stiklo vata buvo gaminama kaip ir Vakaruose, tačiau trūko gal noro, gal lėšų ar dar kažko, kad gamintume ją, kaip tose šalyse, kietą, todėl teko mums patiems galvoti, suktis iš padėties. Fenolis – labai nuodingas, skirtas medienos drožlių plokštėms sukietinti. Juo supurškus stiklo vatą, ji sukietėja. Trečia bėda, Alytuje pramoniniu būdu gaminti nameliai labai greitai sudega, pakanka penkiolikos minučių.

Kas prižiūri reguliariai, iki šiol dar neblogai atrodo, bet kas nežiūrėjo, dabar apgailėtini tie alytnamiukai.“ Bet, anot pašnekovo, tie namai turėjo labai didelį privalumą: juos buvo galima itin greit pastatyti. Su automobiliais atveždavo iš gamyklos visą namą, viena brigada išlieja pamatus, pakanka pamatus komisijai „priimti“ – ir per dieną namas stovi, „iki rakto“ – pakakdavo savaitės. Tad kad ir kaip būtų, tie namukai labai didelį postūmį davė vienbučių namų statyboje. „Ar galima tai laikyti karkasinės statybos Lietuvoje pradžia?“ – pasiteiravau. Pašnekovas tai paneigė: „Žmonės statydavo karkasinius namelius ir iki tol. Pavyzdžiui, mano uošvis statė namelį, kuriame mano žmona užaugo, taip: sumontavo karkasą, tarpus užpildė šiaudų pynėmis, jas suspaudė, iš išorės apkalė apdailos lentelėmis, iš vidaus sienas nutinkavo. Namas šiltas iki šios dienos. O juk vokiečiai dar seniau karkasinius namus statėsi. Fachverkiniai juk pastatyti panašiu principu, tik tarpai tarp karkaso rąstų būdavo užpildomi nedegto molio plytų mūru.

Jei ant molio sienų tiesiogiai nepatekdavo vanduo, jos laikė ilgai. Aukštaitijoje iki šiol išlikę daug ano šimtmečio pradžioje statytų molinių statinių, yra jų ir kitur.“

RIMGAUDAS VAIČIULIS

Pastato statyboje naudojo ir „špricą“ „Bet juk ekologiškų namų iš vietinių žaliavų statytojai sako, kad šiais laikais atgimsta molio ir šiaudų namų statyba, gyvavusi tik prieškariu“, – paprieštaravau. „Prieš jus sėdi žmogus, pirmasis organizavęs šiaudinio ūkinio pastato statybą, bet niekur nesu apie tai pasiskelbęs, jokiame seminare nesu dalyvavęs. Kai pradėjo kolūkiai šiaudus presuoti į „kitkas“, buvo kalbama, kad reikia piginti statybą, o aš jau susivienijime dirbau. Nepamenu tiksliai datos, bet maždaug tarp 1986 ir 1987 m. inicijavau pirmojo šiuolaikiško šiaudinuko iš presuotų šiaudų statybą“, – prisiminė R. Vaičiulis.

Pasirodo, kad Statybos technologijų centre dirbo iniciatyvus ir imlus naujovėms inžinierius Antanas Bardauskas. Kartu su juo R. Vaičiulis nusprendė pastatyti vieną namą ir tvartą iš „kitkų“. „Kokia technologija? Karkasas padarytas iš apvalių nužievintų rąstų, kad nereiktų pjauti, būtų pigiau. Darbininkai dėjo „kitkas“ į tarpus, moliu tinkavo. Tada, prisimenu, Antanas sako, kad žiurkės padarys sienose kanalus. Ir mes sugalvojome, ką daryti: su „špricu“ buvo purškiami į tuos šiaudus žiurkėms nepatinkantys chemikalai.

Tvartas taip pat buvo šiaudinis, ir kilo klausimas, ką daryti, kad tvarte kiaulės šiaudinių sienų neėstų. Viduje sumontavome gardus taip, kad kiaulės sienų nepasiektų – ir problema išspęsta“, – kalbėjo p. Rimgaudas. Ši sodyba, anot pašnekovo, turėtų ir šiandien stovėti Šaukote, buvusio Šaukoto kolūkio teritorijoje.

Rąstiniams namams trūko rąstų ir technologijų Surenkamieji Alytuje pagaminti namai skatino industrializaciją: juk pagaminami po stogu, net sienas galiausiai pradėta dažyti gamykloje, kad kuo mažiau darbų reiktų atlikti objekte, lauko sąlygomis.

Pasak R. Vaičiulio, vienbučių surenkamųjų, industrinių gyvenamųjų namų statybos sektoriuje Lietuva buvo viena iš Sovietų Sąjungos lyderių: pas mus ir estai, ir latviai, ir baltarusiai važiuodavo mokytis, Alytaus namų žiūrėti, seminarai vykdavo.

O štai šiais laikais, nors ir reklamuota ne viename statybų ir interjero žurnale, karkasinė statyba tokio pagreičio neįgavo. Jei ir yra vienas kitas kvartaliukas, tačiau net lyginti negalima su tais laikais, kai buvo

Gamybinius pastatus Lietuvoje imta statyti naudojant gamyklose pagamintas vadinamąsias „kliuškes“, kurios spartino darbus

gaminami alytnamiai – tūkstančiais. O štai namų iš rąstų šiais laikais pastatoma daugiau. Paklausiau, gal anuomet buvo draudimas statyti individualius rąstinius namus, kad lietuviai jų taip mažai statė.

Oficialaus draudimo nebuvę, bet greičiausiai „kalta“ buvo medienos stoka, o ir rąstus „nušvarcuoti“, sukirsti – daug darbo. „Staklių nebuvo, su kirviu viską reikėjo daryti. Kam vargti ruošiant rąstus namo statybai, jei plytų buvo, kiek nori, darbo jėgos užteko – mūryk sau. Be to, rąstinei statybai tikrai daug miško reiktų. Statyboms medienos respublikoje sunaudodavo apie milijoną kubinių metrų per metus, o tiek miškininkai neduodavo. Šiais laikais tas milijonas jau iškertamas, nes pribrendo daug miškų, o medienos perbrandinti negalima, kas iš peraugusios“, – pasakojimą apie sovietmečio laikų kaimo statybos ypatumus baigė pašnekovas.

Platus darbų spektras Baigęs Vilniaus statybos technikumą ir Kauno politechnikos institutą bei tapęs pramoninės ir civilinės statybos inžinieriumi, R. Vaičiulis dirbo Radviliškio Tarpkolūkinės statybos organizacijos (TSO) pirmininku, TSO susivienijimo pirmininko pavaduotoju, Kaimo statybos ministro pirmuoju pavaduotoju, Respublikinio kooperatinio valstybinio statybos susivienijimo pirmininko pirmuoju pavaduotoju, o atkūrus Nepriklausomybę, buvo „Litimpex“ direktoriaus pavaduotoju, Vokietijos firmos „Roto Frank AG“ atstovybės Vilniuje vadovu, vėliau – Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriumi.

Vėliau dirbo vienoje su finansais susijusioje įmonėje.

(R. Vaičiulis mirė 2015 m. sausio 13 dieną. Jis buvo kalbintas 2014 m. pavasarį).

357

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Albinas Vaitkevičius Nauji poreikiai skatina kurti naujas programas

„Visi mūsų leidiniai, kainynai, normatyvinė bazė – rekomendacijos. Jais naudotis neprivaloma. Bet naudojasi. Jeigu tos mūsų informacinės bazės nereikėtų – niekas mums pinigų nemokėtų“, – sako ekonominės kibernetikos specialistas Albinas Vaitkevičius. Bendrovei „Sistela“, kuri specializuojasi statybos kainodaros bei sąmatinių skaičiavimų srityje, jis vadovauja jau 20 metų – nuo pat jos įkūrimo.

358

ALBINAS VAITKEVIČIUS

S

tatybos ekonomikos analizės bei modeliavimo metodus A. Vaitkevičius nagrinėjo jau savo diplominiame darbe, o 1980 m. baigęs studijas VU ir įsidarbinęs tuometės Statybos ministerijos Skaičiavimo centre, ėmėsi rengti statybos sąmatas bei normatyvinę bazę. Tuo metu paprasčiausius skaičiuotuvus skaičiavimo centre jau keitė pirmosios didžiulės skaičiavimo mašinos ESM EC, tačiau modernesnės skaičiavimo technikos panaudojimas sprendžiant statybos inžinerinio parengimo klausimus ne visiems statybos srityje dirbantiems specialistams buvo priimtinas. „Žmogui, kuris po ranka turi kompiuterį ir planšetę bei iš karto mato skaičiavimo rezultatus, sunku būtų suprasti, kad buvo laikai, kai skaičiavimus reikėdavo užsakyti iš anksto ir tik po kelių dienų pamatydavai rezultatus. Tada mes dažnai turėjome įrodinėti statybininkams, kad pažangūs skaičiavimo metodai atneš jiems naudos, kad ne viską reikia skaičiuoti popieriuje“, – modernaus sąmatų skaičiavimo priešaušrį prisimena A. Vaitkevičius.

Skaičiavimo centras, kuriame dirbo p. Albinas, buvo vienas sektoriaus lyderių visoje Sovietų Sąjungoje. Jau tuomet jo specialistai rengė programas, skirtas skaičiuoti sąmatas, formuoti įkainius, diegė įvairius skaičiavimo technikos panaudojimo statybos parengimui sprendinius. „Sovietmečiui artėjant į pabaigą, vilniečių sukurtas projektas – su sąmatomis susietos automatizuoto valdymo sistemos bei jų diegimo statybose valdymas – pelnė net sąjunginės Liaudies ūkio pasiekimų parodos aukso medalį“, – sako A. Vaitkevičius.

Surizikavo ir išėjo „kaip stovi“ Pasakodamas, kaip gimė sumanymas imtis savo verslo, A. Vaitkevičius mintimis grįžta į pirmuosius Nepriklausomybės metus, kai šaliai pereinant nuo planinės prie rinkos ekonomikos, keitėsi ir statybos kainodara. „Iki Nepriklausomybės turėjome sukurtą centralizuotą bazę, buvo nustatyti ir patvirtinti įkainiai, bet po 1990-ųjų valstybinio reguliavimo statybos kainodaroje palaipsniui mažėjo, o galiausiai visai neliko. Ir visa sukaupta informacija tapo beveik nereikalinga“, – prisimena UAB „Sistela“ vadovas.

Anot A. Vaitkevičiaus, pereinamasis laikotarpis buvo ypatingas: „kurti verslą“ ir greitai uždirbti buvo

galima kuo nors prekiaujant, bet suprantančių, kad informacija gali būti vertinga prekė, buvo nedaug. „Mes surizikavome ir išėjome „kaip stovime“.

Pinigų investicijoms pasiskolinome ir pradėjome veiklą. Įmonės branduolį sudarė buvę kolegos, dirbę Skaičiavimo centre. Daug kas netikėjo, kad mums pasiseks, todėl esame dėkingi Algirdui Vapšiui, tuomečiam Statybos ministerijos vadovui, už paskatinimą išlaikyti informacinį „turtą“ ir specialistus bei moralinį palaikymą. Jis buvo vienas iš tų, kurie skatino pasinaudoti sukauptomis žiniomis ir kurti savą, Lietuvos statybų sektoriaus normatyvinę bazę, lietuviškas sąmatas. Taigi analizavome rinkos poreikius ir po truputį sukūrėme „Sistelą“, – bendrovės steigimo aplinkybes prisimena pašnekovas.

Svarstydamas, kas lėmė, kad verslas nuo pat pradžių klostėsi sėkmingai, jis sako, jog tai didžiąja dalimi priklauso nuo kolektyvo: „Džiaugiuosi, kad komandos dvasia ir bendri tikslai, kurie vienijo mus nuo pat pradžių, išliko per visą bendrovės gyvavimo laikotarpį. Per dvidešimt „Sistelos“ veiklos metų pasikeitė tik nedidelė dalis darbuotojų, o šiuos pasikeitimus lėmė objektyvios priežastys.“ Visi kartu išgyveno ir sunkmetį. „Jeigu neprotingai planuosi, išlaidausi – kiekviena krizė bus neišgyvenama, bet jei esi sukaupęs šiokią tokią atsargą, be reikalo nerizikuoji, nepasikliauni vien skolintomis lėšomis, galėsi subalansuoti biudžetą ir neįkrisi į krizinio laikotarpio duobę.“

Nuo spausdintų žinynų iki programinės įrangos Lygindamas pirmuosius UAB „Sistela“ leidinius su vėlesniais, A. Vaitkevičius atvirai sako, kad pirmieji jų išleisti žinynai šiomis dienomis atrodytų nepakankamai informatyvūs ir gana siauros apimties. Svarbiausia, kad tokie informaciniai leidiniai atsirado ir pamažu tapo reikalinga preke. Ilgainiui buvo sukurti dabartinės statybos sąmatos sudarymo pagrindai bei statybos kainodaros principai, pagrįsti resursų sąnaudų metodu. Šiuo metu jie yra suderinti ir su verslo apskaitos standartais, o bendrovė – atestuota įmonė, kuriai suteikta teisė atlikti statinio dalies projektavimo ir ekspertizės darbus statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo rengimo srityse.

359

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

„Sistela“ šiuo metu jau yra išleidusi daugiau kaip šimtą specializuotų leidinių. Juos galima būtų sugrupuoti į knygų „Darbo medžiagų ir mechanizmų sąnaudų statyboje normatyvai“ seriją apie sąnaudų skaičiavimus bendriesiems ir specialiesiems statybos bei remonto darbams, ir seriją kainynų, kuriuose nurodytos tam tikro laikotarpio statybos resursų, darbų, statinių, statinių grupių kainos. Dabar bendrovė klientams gali pasiūlyti ne tik periodiškai rengiamus bei aktualizuojamus kainynus sudaryti statybos darbų sąmatoms, atlikti statybos darbų kainos ekspertizei, bet ir vertinti nekilnojamąjį turtą, planuoti investicijas. „Susisteminta išsami duomenų bazė leidžia atlikti įvairius lyginamuosius kainų skaičiavimus, analizuoti kainų dinamiką, vertinti ir prognozuoti statybos kainų pokyčius, parengti siūlymus dėl statybos darbų skaičiuojamųjų kainų pagrįstumo. Tačiau atliekant individualius darbo, medžiagų ir mechanizmų sąnaudų skaičiavimus, reikia atsižvelgti į darbų specifiką bei įvertinti konkrečias sąlygas ir aplinkybes. Tais atvejais mes tiesiogiai bendraujame su gamintojais, rangovais bei projektuotojais, įvertiname konkrečias atliekamų darbų technologijas, produktus bei kitus ypatumus“, – aiškina A. Vaitkevičius.

Pripažįsta – vadinasi, reikalingi Programos, normatyvinė ir informacinė bazė nuolat kinta, todėl darbo niekuomet nemažėja: reikia sukaupti ir apibendrinti informaciją bei atlikti rinkos analizę dukart per metus (spalio ir kovo mėn.) leidžiamiems kainynams, atnaujinti duomenis kompiuterinių programų naudotojams. Reikia nuolat analizuoti rinkos poreikius ir laiku pasiūlyti naują produktą. Pavyzdžiui, prasidėjus intensyviam pastatų modernizavimui, UAB „Sistela“ ėmė rengti šiems darbams pritaikytus normatyvus projektų rengėjams ir statybininkams. „Visi mūsų leidiniai, kainynai, normatyvinė bazė – rekomendacijos. Jais naudotis neprivaloma. Bet naudojasi. Tai – pagrindinis kriterijus, kad mūsų darbas reikalingas. Jeigu mūsų informacinės bazės nereikėtų arba medžiaga būtų parengta netinkamai, niekas už ją pinigų nemokėtų“, – sako pašnekovas. Į klausimą, kada jis pats suprato, kad buvo teisus, kai, nepaisydamas skeptikų, nusprendė kurti tokio 360

pobūdžio įmonę, UAB „Sistela“ direktorius atsako, jog suvokimas atėjo palaipsniui. Kai jauna įmonė tik pradėjo dalyvauti parodoje „Resta“, daugelis prieidavo paprasčiausiai leidinių pavartyti ir pasidomėti, ką jie pristato. Bet vėlesniais metais vis daugėjo besidominčių, ką naujo bendrovė parengė, siūlančių, ką dar būtų galima įtraukti į jos leidinius, kuo papildyti duomenų bazę ar pasitarti, kokios naudos iš siūlomos informacijos būtų galima „išspausti“.

Netrūksta ir kritikų. Vieniems nepatinka, kad viešai deklaruojamos kainų ribos, leidžiančios palyginti kainas. Kiti apskritai linkę nedetalizuoti, kas sudaro kainą, nenurodyti, kokie darbai įskaičiuoti ir kiek kainuoja medžiagos. „Jei viršutinė kainos riba peržengiama, reikėtų susimąstyti, ar kur nors nesidubliuoja tie patys darbai, – aiškina A. Vaitkevičius. – Gal rangovas sugebės įsigyti medžiagas pigiau, gal pasinaudos prekybininkų nuolaidomis, galbūt nereikės kokių nors pridėtinių išlaidų ar bus planuojamas mažesnis pelnas ir kaina bus mažesnė, bet, rengdami rekomendacijas, kainyne mes stengiamės įvertinti visas teoriškai galimas išlaidas, įskaitant mokesčius, ir numatyti tam tikrą pelną rangovui.“

BIM – akivaizdi pažanga Pasak pašnekovo, statybos skaitmeninimas ir perėjimas prie statinių informacinio modeliavimo (BIM) – naujas iššūkis, kurį bendrovei teks įveikti.

Tačiau tai ir tiesiog kitas proceso, kai senas technologijas keičia naujos, etapas. Kaip kadaise visą sukauptą duomenų bazę ir žinynus reikėjo pritaikyti asmeniniams kompiuteriams, taip dabar reikės pritaikyti juos darbui bendroje skaitmeninėje aplinkoje. „Tam ruošiamės. Stengiamės perprasti naujus projektuotojų ir statybininkų poreikius bei tikimės pasiūlyti rinkai patrauklų produktą, kuris taps sudėtine BIM dalimi“, – sako UAB „Sistela“ vadovas.

Jis neprognozuoja, kiek laiko praeis, kol visi nauji statiniai bus projektuojami BIM aplinkoje, tačiau sako be išlygų pritariantis statybų sektoriaus skaitmeninimui, nes tai ne tik „iššūkis, kurį įveikti teks visiems – projektuotojams, užsakovams, rangovams, tiekėjais, ekonomistams ir darbų organizatoriams – kartu“, bet ir akivaizdi pažanga. „Visada taip buvo – keičiasi technika, technologija, ir nauji

ALBINAS VAITKEVIČIUS

poreikiai informacijai skatina naujų programų kūrimą. Tai yra pagrindinis pažangos variklis“, – sako jis.

Pasak pašnekovo, kuriant pagrindus BIM funkcionavimui, „Darbų užteks ne metams ir ne dviem, nes technologinių sprendinių reikės parengti daug; gal teks ir duomenis kitaip grupuoti, kad atitiktų statinio konstrukcijas, skirstyti į dalis bei etapus, ir programinę įrangą pertvarkyti“. Bet visa tai įveikiama.

Prabilęs apie konkrečius darbus, kurie laukia pusantros dešimties jo vadovaujamų specialistų, p. Albinas sako, kad visoje sistemoje jie bus mažas, bet labai reikalingas „informacijos sraigtelis“, nes kai yra aprašyti darbai, technologijos, pagrįsta numatoma darbų atlikimo trukmė, kur kas lengvesnis tampa darbų organizavimas ir planavimas.

Pasakei – turi padaryti UAB „Sistela“ vadovas teigia, kad įmonės sėkmę lemia didžiulę patirtį sukaupęs stabilus kolektyvas.

Ir senbuvius, ir juos pakeitusius jaunosios kartos at-

stovus A. Vaitkevičius vertina ne tik už žinias. Pasak jo, kai kolektyvas nedidelis ir kiekvienas atsakingas už savo sritį, labai svarbu pasitikėti vienas kitu ir vykdyti tai, ką pažadėjai. „Aš pats laikausi principo: jei davei žodį, turi jo laikytis – nebūtinai raštu, yra žodžiai, kurių privalai laikytis. Nėra lengva iš manęs kokį nors pažadą išpešti, bet jeigu jau pasakiau, turiu įvykdyti. Trūks plyš turiu padaryti. O be pasitikėjimo vienas kitu nepasieksime norimų rezultatų. Jei jau priėmei į darbą, turi tuo žmogumi pasitikėti ir leisti jam savarankiškai dirbti. Pasitikėk, ir rezultatai nenuvils“, – sėkmingo vadovavimo įmonei paslaptį atskleidžia pašnekovas.

Apie darbą valandų valandas galintis kalbėti UAB „Sistela“ vadovas, išgirdęs klausimą apie laisvalaikį, staiga tampa neįprastai tylus. Po ilgokos pauzės atsargiai prisipažįsta, kad pomėgiams laiko nelieka, o svajonių atostogos būtų tokios, kai galėtų paprasčiausiai ilgiau pabūti namuose.

361

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Stanislovas Valius Kiekvienas sudėtingas projektas užgrūdina Stanislovas Valius yra Šiauliuose įsteigtos statybų bendrovės „CCM Baltic“ valdybos pirmininkas ir generalinio direktoriaus pavaduotojas. Dar iki 2015 m. pabaigos jis užėmė įmonės vadovo pareigas, tačiau prieš keletą mėnesių nusprendė atsakomybę už savo tris dešimtmečius puoselėtą darbą perduoti kitam žmogui.

362

STANISLOVAS VALIUS

„CCM Baltic“ įmonės sąraše daug sėkmingai įgyvendintų projektų visoje Lietuvoje

„N

eseniai „CCM Baltic“ pradėjo vadovauti kitas generalinis direktorius – mano žentas Adomas Andriejauskas. Jis yra tikrai gabus vaikinas. Esu įsitikinęs, kad Adomas taps aukšto lygio vadovu. Per tiek laiko versle išmokau teisingai įvertinti žmones, – dėsto S. Valius. – Jis jau dabar turi nemažai patirties Švedijoje. Ten jis yra įkūręs savo statybos įmonę, per kurią dirbame šioje rinkoje. Įtikti švedams nelengva, tačiau dirbame visu pajėgumu ir jau dairomės didesnių projektų.“ S. Valius pasakoja, kad verslas įtraukė visą jo šeimą – ne tik žentą. Jo žmona, nors ir būdama humanitarė, jam visada pagelbėdavo verslo reikaluose, o, kai vaikai užaugo ir abu baigė ekonomikos studijas, ėmė rūpintis antrine įmone, kurios specializacija – nekilnojamasis turtas. Nors jis dar atsimena tuos laikus, kai sūnui ir dukrai tekdavo daug patarinėti, kaip elgtis, dabar padėtis pasikeitė. Jo atžalos tapo savarankiškos ir puikiai nusimanančios apie savo sritį. „Kalbant apie nekilnojamojo turto vystymą, kai kuriuose dalykuose jie jau ir mane konsultuoja“, – didžiuojasi verslo veteranas.

„Norėjau, kad sūnus rinktųsi statybų sritį, bet jis matė, kiek reikia dirbti ir kiek būna nemigo naktų, tad pasirinko ekonomiką. Juk jei reikia atlikti darbą, valandų nebeskaičiuoji. Viską reikėjo kurti savo rankomis“, – pakeliui pasitaikiusius sunkumus prisimena S. Valius.

Verslininkas lygina, kad per šį laiką sektorius tapo neatpažįstamas: „Viskas skiriasi kaip diena nuo nakties: atsirado naujų technologijų, medžiagų, ištobulinti įrengimai, reikėjo išmokti kitokių valdymo metodų, kitaip bendradarbiauti su partneriais, dirbti su žmonėmis.“ O kokie svarbiausi dabartiniai „CCM Baltic“ tikslai? S. Valius tarp prioritetų išskiria pradėtą bendradarbiavimą su stambiu vokiečių mažmeninės prekybos parduotuvių tinklu „Lidl“ ir tikisi, kad, sėkmingai įgyvendinus sutartus darbus, bus padėti pamatai ir ateities projektams: „Taip pat svarbu sklandžiai baigti pradėtų daugiabučių namų renovaciją ir sukaupti užtektinai apyvartinių lėšų, kad patys galėtume investuoti. Anksčiau to aktyviai imdavomės, tarkime, investavome į prekybos centrą „Herkaus galerija“ Klaipėdoje, patys statėme daugiabučių, kotedžų.“ 363

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Per gyvenimą – dvi įmonės S. Valius, įgijęs inžinieriaus konstruktoriaus-technologo išsilavinimą Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas), pradėjo dirbti „Šiaulių televizorių gamykloje“, o po dešimtmečio, 1984 m., pateko į antrąją savo darbovietę, kurioje dirba iki šiol. Tiesa, pastarojoje netrūko pokyčių.

Tai, kas dabar vadinama „CCM Baltic“, anksčiau buvo vienas iš Statybos remonto tresto padalinių.

Vėliau, po privatizacijos, jis tapo „Šiaulių titanu“ ir netrukus buvo įkurta antrinė įmonė „Talainė“, kuri vėliau pervadinta „CCM Baltic“.

Anuomet S. Valius „Šiaulių titano“ generaliniu direktoriumi ir valdybos pirmininku tapo jo kandidatūrą palaikius akcininkams, kurių tada buvo daugiau kaip pusantro šimto. Nors perėjimas į naują santvarką reiškė naujas žaidimo taisykles, S. Valius šios atsakomybės nepabūgo – visgi vadovavimo patirties jau turėjo iš ankstesnės darbovietės.

Televizorių gamykloje jis dirbo vieno iš didžiausių televizorių gamyklos cecho, kuriam priklausė nemažai padalinių ir apie 800 darbuotojų, viršininko pavaduotoju.

Vėliau „Šiaulių titaną“ įsigijo Švedijos kompanija „NCC“ ir šis vėl keitė pavadinimą į „NCC titanas“. Deja, „NCC“ čia ilgai neužsibuvo, nes kaip tik užklupo ekonominė krizė ir, išsigandę susiklosčiusios ekonominės situacijos, jie pasitraukė. „Gaila, kad taip nutiko, nes švedai čia planavo dideles investicijas ir su savimi į Baltijos šalis būtų atsivedę didelių investuotojų“, – atskleidžia verslininkas.

Kai „NCC“ nusprendė trauktis iš Lietuvos. S. Valius išpirko buvusį „Šiaulių titaną“ (tiesa, jis dar kartą buvo pervadintas ir spėjęs tapti „Titano ranga“). „Kai nupirkome šią įmonę, ji buvo prijungta prie kitos mūsų valdomos įmonės „Talesta“, kurios specializacija – nekilnojamasis turtas. Šios įmonės verslą plėtojo mano sūnus ir dukra. Aš iki pat pabaigos buvau „Titano“ generaliniu direktoriumi ir tik tada, kai jis buvo prijungtas, atsidėjau nuo kitų įmonių savarankiškai veikusios „CCM Baltic“ vadovavimui“, – aiškina verslininkas.

364

Pradžia – kalėjimo izoliatoriaus rekonstrukcija Pirmas projektas, kurio po Nepriklausomybės atgavimo ėmėsi S. Valiaus vadovaujama įmonė, gana egzotiškas. Tai – Šiaulių kalėjimo izoliatoriaus rekonstrukcija. „Tai buvo dar carinės Rusijos laikais statytas kalėjimas, sovietmečiu paverstas karininkų, karių sulaikymo vieta. Mūsų darbas buvo šį senovinį pastatą paversti šiuolaikišku. Jis veikia ir dabar.

Turėjome sutvarkyti infrastruktūrą, pasirūpinti pastato saugumu, sienų, lubų, langų grotomis, įrenginėjome atitinkamas duris. Tada dar buvo išlikusios caro laikais kalvio iškaltos durys, – dėsto verslininkas. – Atsimenu, kažkada atvykusiai olandų delegacijai tarp kitų aprodėme ir šį objektų. Jie liko labai nustebę ir įtikinėjo, kad čia verta įrengti muziejų. Sako, žmonės važiuos ir dar mokės, kad čia pasibūtų.“ Ilgą laiką įmonės „vizitine kortele“ laikyta modernių Šiaulių miesto valymo įrengimų statyba.

Nors tokie projektai buvo vykdyti anksčiau (rengtos vandenvietės, pastatyti Kelmės valymo įrenginiai), šis sudėtingas projektas bendrovei tapo nemažu, daug ko išmokiusiu iššūkiu. Iš įdomesnių projektų S. Valius mini ir Šiaulių oro uostą rekonstrukciją, kada šis iš karinio virto civiliniu: „Tai buvo didžiulis ir sudėtingas projektas. Nors slaptumo reikalavimo nebuvo, tačiau apie tai nebuvo kalbama.“ Vienas artimų S. Valiaus širdžiai įgyvendintų projektų – Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno statyba. Verslininkas pasakoja, kad, kai benediktinų vienuolių ordinas nusprendė plėstis į Rytus, jie pasirinko Lietuvą, Kurtuvėnų apylinkes. Dabar čia traukia piligrimai iš viso pasaulio. Tai yra įspūdingas, prancūziško rafinuotumo persmelktas, tačiau modernus statinys.

Plyname lauke iškilusį Palendrių vienuolyną projektavo Prancūzijos projektuotojai, o jų užduotis buvo įrengti maitinimo šaltinius, suskystintų dujų inžinerinius tinklus ir pan. „Kažkada, kai svarstėme statybų reikalus su vienuoliais benediktinais, leptelėjau, kad jos truks šimtmetį. Tada į mane keistai pažiūrėjo ir pasakė,

STANISLOVAS VALIUS

kad jiems šimtmetis per mažai, jie šį vienuolyną stato tūkstančiui metų, – linksmą situaciją prisimena S. Valius. – Taigi pasirinktos medžiagos, sprendimai ir darbų kokybė turi būti numatyta tarsi tūkstančiui metų.“ Kiekvienas sudėtingesnis projektas užgrūdina ir skatina eiti toliau, imtis dar sunkesnių darbų. Įmonės sąraše – daug sėkmingai įgyvendintų projektų: sporto klubai „Impuls“, „Baltpark“ (dabar – „Reval Inn“). „CCM Baltic“ bendradarbiauja su „Senukų“ įmonių grupe ir daugeliu kitų. Dirbta ir Rusijoje, tačiau čia patirtis nebuvo itin maloni. „Dar su „Šiaulių titanu“ įgyvendinome projektų Kaliningrado srityje, taip pat Jaroslavlyje, Kostromoje. Ką buvome pasižadėję, viską padarėme, bet, ačiū Dievui, iš jos pasitraukėme laiku“, – pažymi S. Valius.

Vieša paslaptis, kad Rytuose neretai galioja kitokios verslo taisyklės, sakykime, vykstant sandėriui, gali pasikeisti sąlygos, tau gali nesumokėti ir gali laukti panašių siurprizų. „Ten dirbama laukinėmis sąlygomis. Tarkim, statoma sanatorija ant Volgos upės kranto, bet neturima statybos leidimo. Jau stovi dvi taip jų pastatytos sanatorijos, o dabar jau ir trečia kyla“, – verslo ypatybes Rusijoje apibūdina verslininkas.

Gal ketinama žengti į Lenkiją? S. Valius paaiškina, kad tai neapsimoka – tai nėra turtinga rinka. „CCM Baltic“ kur kas labiau vilioja Skandinavija, kur jie po truputį įsitvirtina, nes ten lietuviai vis dar gali konkuruoti darbų kokybe ir mažesne kaina.

Biokuro katilinė Kaune

Daugiau jokios daugiabučių renovacijos

sunku suvaldyti pinigų srautus: tarkime, klientai turėtų sumokėti už dviejų mėnesių, tačiau atgauni tik po penkių. Būna ir dar didesnių akibrokštų, pavyzdžiui, kai įmonei teko renovuoti vieną žemės ūkio mokyklą, sutartų 1,5 mln. litų jai teko laukti daugiau kaip metus. Pasirodo, užsakovai pradėjo darbus dar nė negavę finansavimo.

S. Valius pasakoja, kad jų verslo dinamiką veikia ir ES finansinės paramos laikotarpiai, tačiau čia irgi netrūksta sunkumų. Nors „CCM Baltic“ daugiau kaip pusę projektų pradeda plyname lauke, tačiau ji taip pat yra vykdžiusi viešųjų pastatų ar daugiabučių renovaciją. Viena iš pagrindinių išmoktų pamokų, – kad čia įprasti vėlavimai, todėl neretai

„Vykdysime mokyklų renovaciją, bet daugiabučių renovacijos konkursuose ateityje nedalyvausime. Keli šimtai techninių prižiūrėtojų ir dar keli šimtai mažai ką apie išmanančių kontrolierių, taip pat daugybė susirinkimų, pasitarimų – taip tiesiog prarandama per daug laiko“, – apibendrina verslininkas.

„Visgi šį konkurencinį pranašumą prarandame: mūsų darbo jėga vis brangsta. Tai ėmė greitai kisti, kai patekome į Šengeno zoną, ir judėjimas tarp ES šalių tapo laisvas“, – konstatuoja verslininkas.

365

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Kęstutis Vanagas Statyti visada smagiau, nei griauti, ir tai įkvepia „Suomiška verslo kultūra iš tiesų skiriasi nuo mūsiškės. Pirmiausia tuo, kad suomiai nesitiki ir nesiekia greitų rezultatų. Jie įsitikinę, kad pelnas negali būti kuriamas darbuotojų sveikatos bei saugumo sąskaita. Suomiai yra kantrūs, todėl pirmiausia daug investuoja į darbų saugą ir personalo mokymus, o tuomet jau laukia grąžos“, – teigia Suomijos korporacijai „YIT“ priklausančiai įmonei „YIT Kausta“ vadovaujantis Kęstutis Vanagas.

366

KĘSTUTIS VANAGAS

2013 m. duris atvėrė „YIT Kausta“ statytas VU bibliotekos Nacionalinis atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centras

D

ešimtmetį įmonėje dirbantis K. Vanagas prisimena, kad pratintis prie skandinaviškos darbo kultūros reikėjo ir jam, bet nebuvo sunku, suvokiant, kad kolegų reiklumas turi prasmę. Šiandien įmonė gali pasigirti turinti vieną stipriausių ir lojaliausių darbuotojų komandų Lietuvoje ir patikimų statytojų reputaciją. Tokį įvaizdį išlaikė net per sunkiausią ekonominę krizę.

Kai darbuotojai nepatiria nereikalingo streso, pasiekia geresnių rezultatų „Mūsų įmonėje negirdėti riksmų. Visi susikalbame.

Netoleruoju plūdimosi ir keiksmų. Su darbuotojais kalbuosi tyliu, ramiu balsu. Natūralu, kad tuomet ir su manimi atitinkamai elgiamasi. Kai pats neplyšauji, kiti taip pat sau to neleidžia. Tokia atmosfera vyrauja visame kolektyve. Man nė karto neteko girdėti nusiskundimų, kad darbuotojai engtų ar įžeidinėtų savo pavaldinius“, – pasakoja vadovas.

Anot jo, suomiai labai vertina gerą mikroklimatą darbe ir tai yra natūralu, – kai darbuotojai nepatiria nereikalingo streso, jie pasiekia kur kas geresnių darbo rezultatų. Kasmet „YIT“ vykdo anonimines darbuotojų apklausas, kurių duomenys iš visų septynių šalių keliauja į Suomiją. Darbuotojai – nuo žemiausios grandies iki aukštesniosios – gali vertinti ir

vadovą. Visi turi teisę išsakyti nuomonę, kas įmonėje gerai, o kas blogai. Todėl mikroklimatas įmonėje nuolat gerėja, darbuotojų kaita yra minimali. „Yra specialistų, kurie čia dirba keliolika ar kelias dešimtis metų. Tokiame kolektyve atsiranda ypatingas tarpusavio supratimas: žmogus pradeda sakinį ir jau žinai, kaip jį baigs. Dažnai vieni kitus suprantame iš pusės žodžio ar žvilgsnio“, – sako K. Vanagas, įsitikinęs, kad sėkmę versle lemia ne vienas žmogus ar veiksnys, o gera komanda. Įmonėje pusiausvyrą leidžia išlaikyti ir tai, kad joje dirba įvairiausio amžiaus darbuotojai. Jauni darbuotojai su naujomis idėjomis, „šviežiu“ požiūriu į verslą ir senųjų patirtis, išmanymas, reiklumas kokybei įmonėje sukuria tokį energijos „užtaisą“, kuris leidžia pasiekti geriausių rezultatų.

Būtent stiprus kolektyvas įmonei padėjo ne tik atsilaikyti, bet ir gerinti rezultatus tiek krizės, tiek šiandienos konkurencijos sąlygomis. „Buvo sudėtingų momentų ir šiandien galiu pasakyti, kad statybų sektoriaus darbuotojai tikrai ne ant pūkų pagalvės sėdi. O ir streso čia daugiau nei daugelyje kitų sektorių. Kaip vadovas esu atsakingas ne tik už gerą darbo rezultatą, bet ir už tai, kad būtų dirbama saugiai, laikomasi klientams duotų pažadų.

Tad kai komanda darni, kartais pavyksta įgyvendin367

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

„YIT Kausta“ statytas „Šilo namų“ gyvenamasis kvartalas Kaune

ti ir net daugiau, nei iš tavęs reikalaujama“, – patirtimi dalijasi K. Vanagas.

Skaitmeninę statybą paskatino skaidrumo siekis Siekdama būti žingsniu priekyje dar 2002 m. įmonė priėmė sprendimą įkurti Garantinės priežiūros tarnybą. Jos darbuotojai padeda „YIT Kausta“ projektų gyventojams pagerinti gyvenamąją aplinką ir spręsti iškilusias problemas. Klientų atsiliepimai rodo, kad jie vertina šią paslaugą. Dažnam ji būna ir paskata įsigyti būstą ir rekomenduoti „YIT Kausta“ kitiems. „Nuosavi namai daugeliui žmonių – svarbiausia ir didžiausia viso gyvenimo investicija. Namai ypač svarbūs lietuviams – jie ir saugumo, ir statuso simbolis. Kai kurie į nuosavus namus keliasi tik kartą gyvenime, tad natūralu, kad investuodami yra atsargūs ir reiklūs. Nors ir pats draugus ir pažįstamus, prašančius patarimo renkantis namus, raginu būti priekabiems ir gerai pasidomėti ne tik norimu įsigyti būstu, bet ir jo statytoju“, – pasakoja vienos didžiausių šalyje statybų įmonės vadovas.

368

Sąžiningumas ir skaidrumas – tos savybės, kurios, įsitikinęs K. Vanagas, yra vienos svarbiausių statybų versle, norint pelnyti tiek užsakovų, tiek gyventojų pasitikėjimą. Skaidrumo siekis – ir vienas iš aspektų, paskatinusių įmonę vieną pirmųjų Lietuvoje pradėti naudoti skaitmeninės statybos (BIM) sistemą. Ji leidžia ne tik taupyti užsakovo sąnaudas, bet ir visą laiką stebėti statybų procesą, gauti informaciją, o darbus vykdyti efektyviau ir išvengiant esminių klaidų. „Nuolat ieškome galimybių pagerinti statybų procesą, diegti naujas technologijas. Didelį dėmesį skiriame aplinką tausojančioms technologijoms, natūralesnių, ilgaamžiškesnių medžiagų paieškai.

Norime, kad mūsų pastatuose gyvenantiems ir dirbantiems žmonėms būtų patogu ir jauku. Ir ne tik ką tik įsikūrus, kai pastatas dar naujas, bet ir žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą“, – sako K. Vanagas.

Tiesa, labiausiai „neužsisėdėti“ vietoje skatina būtent įmonės klientai. Vadovo teigimu, lietuviai smarkiai plečia savo akiratį, ieško naujų variantų ir perima užsienyje matytas idėjas. Tad naujos technologijos, architektūriniai sprendimai labai greitai

pasiekia Lietuvą, o kartais ir leidžia pranokti kolegas užsienio šalyse.

Miesto centras bus gyvas tada, kai jame gyvens žmonės 2014 m. pradėjo veikti „YIT Kausta“ statytas pirmasis Baltijos šalyse A energinio naudingumo biurų pastatas „Grand Office“. Strateginis bendrovės sprendimas – vykdyti kompleksinius, gerokai didesnių investicijų reikalaujančius, tačiau ir didesnę vertę gyventojams bei miestui suteikiančius projektus. „Norime prisidėti įgyvendinant gražesnio, patogesnio, darnesnio miesto viziją. Galiausiai ir patys žmonės nori gyventi ir dirbti geriau nei vakar. Tai skatina ieškoti naujų būdų įgyvendinti jų poreikius“, – sako K. Vanagas.

Architektai pastebi, kad Lietuvos didmiesčiai kenčia dėl nevaldomo plėtimosi į užmiesčius.

Miesto centre ir jo prieigose kai kur plyti apleistų pastatų kvartalai, iki šiol nėra pakankamai išnaudojamos ir gyventojams pritaikytos upių pakrantės.

Tačiau, pasak K. Vanago, situacija po truputį gerėja ir, reikia tikėtis, persikels ir į mažesniuosius miestus.

Jo įsitikinimu, miesto gyventojai turi gyventi geriausiose vietose, džiaugtis visais gyvenimo centre privalumais ir tai gali užtikrinti verslo įmonės, bendradarbiaujančios su vietos valdžia ir bendruomenėmis. „Miesto centras bus gyvas tada, kai jame gyvens žmonės. Remdamiesi šia vizija, Vilniuje ir Kaune jau ne pirmus metus vykdome statybų projektus miestų centruose, upių pakrantėse. Nors statybos tokiose vietose reiškia daug didesnius iššūkius nei statant įprastose vietose dėl didesnio vietos valdžios, visuomenės dėmesio ir technologinių, inžinerijos aspektų, juos įgyvendinti reikia, kad miestai taptų patrauklūs ir patogūs gyventi miestiečiams, atvykėliams ar sugrįžtantiems į savo kraštą“, – mano K. Vanagas.

Statyboje tenka ir pakovoti dėl rezultato, bet verta Iš pirmo žvilgsnio, statybų sektorius – naujovėms lėtai pasiduodanti sritis. Statomi pastatai, kurie, nepaisant besikeičiančių architektūros tendencijų

2014 m. „YIT Kausta“ pastatė pirmąjį Baltijos šalyse A energinio naudingumo biurų pastatą „Grand Office“

ir gyventojų poreikių, turi gerai atlikti savo paskirtį dešimtmečius, o kartais ir šimtmečius. „Mokytis ir tobulėti reikia visą gyvenimą“, – mano statybos inžinieriaus ir ekonomisto išsilavinimą turintis K. Vanagas ir pasidžiaugia, kad į įmonę padirbėti ateina vis daugiau išsilavinusių jaunuolių, kurie nesidrovi per praktiką ar tuoj po studijų pradėti nuo žemiausio laiptelio ir kilti į viršų. Taip jie sužino, kaip jaučiasi paprasti darbininkai, subrangovai, ko reikia sėkmingam jų darbui, nes visa tai išmėgina, o vėliau patys tampa sėkmingais vadovais. „Statybų verslas nėra lengvas, reikia sugebėti suvaldyti sudėtingas situacijas, dažnai užsispirti, atkakliai kovoti dėl norimo rezultato, o kartais ir susidurti su neatsakingumu, atsainiu požiūriu. Bet kur kitur gali matyti darbo rezultatą, kurį galėsi parodyti ir savo vaikams, sakydamas, kad prie jo prisidėjai, keisti savo miesto veidą, įnešti savo indėlį, kad žmonės gyventų patogiau ir gražiau. Statyti visada smagiau, nei griauti, ir tai įkvepia“, – šypsosi K. Vanagas.

369

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Vytautas Vankevičius Į Norvegiją nuvedė krizė „Jei visi kartu negauname darbo, nejau po vieną eisis geriau?“ – retoriškai klausia fasadų gamybos ir projektavimo bendrovės „Staticus“ valdybos pirmininkas Vytautas Vankevičius. Jis per krizę nukreipė produkciją ir darbuotojus į Šiaurės šalis. Dabar bendrovė gali pasigirti ne tik daugiau kaip 400 profesionalų turinčia komanda, augančia apyvarta, tačiau ir įspūdingais moderniais ir energiškai efektyviais sumontuotais verslo centrų, universitetų, bibliotekų ir kitų viešųjų pastatų fasadais Norvegijoje, Švedijoje bei Jungtinėje Karalystėje.

370

VYTAUTAS VANKEVIČIUS

„Swedbank“ pastatas Vilniuje

V.

Vankevičius Lietuvos Žemės ūkio akademijos Elektrifikacijos fakultete 1982 m. įgijo inžinieriaus elektriko specialybę. Dirbo Kilnojamojoje mechanizuotoje kolonoje (KMK) Nemenčinėje, vėliau – Energetikos statybos treste.

Prasidėjo kelionės po tuometinę Sovietų Sąjungą, kur gyvenančioms tautoms lietuviai buvo it privilegijuotieji „broliai“. Užtat šiandien išvykę dirbti į užsienį, turbūt tą žvilgsnį „iš aukšto“ vis mažiau, bet kartais dar pajuntame patys.

Langų „aukso amžius“ Sugriuvus sovietinei santvarkai, kilo idėja užsiimti privačiu statybų verslu. V. Vankevičius kartu su partneriais įsteigė bendrovę „Hronas“.

Iš pradžių partneriai užsiėmė prekyba: elektros linijoms įrengti atveždavo laidus iš buvusios Slovakijos. Laidais buvo aprūpinti ir lietuviai, ir Baltarusijos klientai. Sukaupę šiek tiek pradinio kapitalo, verslo partneriai pasinaudojo vieno iš jų idėja pradėti plastikinių langų gamybą. „Tiksliau, iš pradžių veždavome iš užsienio, Slovakijos. Pajutę laisvės skonį, lietuviai skubėjo statytis didžiulius namus, turinčius vitrinų langus, nestandartinių išmatavimų duris. Laisvę kiek suvaržydavo gal tik tai, kad tokio užsakymo tekdavo

laukti apie 2 mėnesius. Pastebėjome, jog viskas užtrunka per ilgai, gamyba yra nelanksti“, – prisimena pašnekovas.

Taigi buvo priimtas sprendimas ne tik plastikinius, tačiau ir aliuminio langus bei duris gaminti Lietuvoje. „Kažkam reikėjo vadovauti aliuminio konstrukcijų padaliniui, pasiūlė man. Pirmiausia reikėjo išsirinkti sistemas, iš ko ir kaip mes gaminsime. Šis verslas man buvo nauja sritis. Lygiai taip pat visiems Lietuvoje tai buvo nauja“, – sakė V. Vankevičius.

Pirmasis objektas, prie kurio teko dirbti, buvo įspūdingas „Naručio“ viešbutis. Vėliau „Hronas“ prisidėjo prie Vilniaus kunigų seminarijos statybų, nuolatiniais bendrovės klientais tapo komerciniai bankai. Vėliau bendrovės gamino ir montavo fasadus ar langus „Kempinski“, „Radisson Blu“, „Barclays“, „Nordea“ „Park Inn“ viešbučiuose ir biuruose, verslo centruose.

Pirmasis netikėtas užsienio užsakovas – iš Islandijos Po Islandijos delegacijos vizito Lietuvoje „Hronas“ netikėtai gavo užsakymą prisidėti prie viešbučio Reikjaviko centre statybų. V. Vankevičius pripažįsta, jog visuomet jautė savotišką moralinę skolą šiai 371

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

„Tele2“ arena Stokholme, Švedijoje

šaliai – juk ji pirmoji pripažino Lietuvos Nepriklausomybę.

Kad užsisakytų fasadus iš lietuvių, norvegams reikėjo „perlipti per save“

Bendrovei tai buvo iššūkis, tačiau jau po mėnesio laivu į Islandiją buvo išplukdyta stambi langų bei aliuminio fasado konstrukcijų siunta. Užsakovai liko patenkinti. Bendrovei išaugus, verslai buvo atskirti: langai pasiliko „Hrone“, o fasadai teko bendrovei, pavadintai „Hrono fasadai“.

„Staticus“ dirba kone visoje Skandinavijos teritorijoje iki pat Šiaurės ašigalio su vis stambesniais partneriais: „NCC“ koncernu, „PEAB“, „Skanska“. „Tai – pasaulinio lygio statybų bendrovės. Pavyzdžiui, „PEAB Construction“ ar „Skanska“ apyvarta yra didesnė nei visų Baltijos šalių statybos bendrovių kartu sudėjus“, – sakė V. Vankevičius.

Saldus laisvės skonis Dabar V. Vankevičius vadovauja bendrovei „Staticus“, kuri netrukus pelnė kokybiškai dirbančios bendrovės vardą ir gavo teisę dirbti įspūdinguose objektuose. Bendrovė imdavosi ir darbų organizavimo, siūlydavo užsakovams vadinamąjį „atviros sąmatos“ darbų organizavimo būdą, kai rangovas turi teisę kartu organizuoti atskirus konkursus subrangovams.

Bendrovės gamybos patalpos ir gamyklos darbuotojų branduolys yra čia, Lietuvoje. Dabar bendrovė yra sukaupusi būrį savo sričių specialistų, o darbuotojus pagalbiniams darbams tiesiog išsinuomoja.

Iš daugiau kaip 400 bendrovės darbuotojų apie trečdalis yra montuotojai – kitaip tariant, tai žmonės, kurie nuolat išvyksta padirbėti į Norvegiją, Švediją ar Didžiąją Britaniją.

372

Vis tik šiems milžinams sunkiai sekėsi atlikti fasado darbus kaimyninėje Norvegijoje. Šioje srityje joms pagelbėti sutiko „Staticus“ atstovai. V. Vankevičius šiandien sako, jog tai buvo tarsi „paskyrimas“.

Pirmasis objektas Norvegijoje, prie kurio teko dirbti bendrovės montuotojams – mokykla. Kadangi užsakymą šiam objektui pateikė valstybė, statybininkams buvo keliami aukščiausi reikalavimai.

Netrukus pasipylė kiti užsakymai, teko išmokti, kokių taisyklių ir reikalavimų laikomasi šioje šalyje ir įveikti norvegų vidinius barjerus. „Norvegijoje egzistavo tokia praktika, jog ištisos kartos pirko jiems reikiamas medžiagas ar paslaugas iš tos pačios įmonės. Dabar jiems tenka pirkti iš užsieniečių. Norvegams reikėjo perlipti tam tikrą savo vidinį barjerą, kad tai padarytų“, – paaiškino V. Vankevičius.

VYTAUTAS VANKEVIČIUS

Užsakovus reikėdavo pasikviesti į svečius ir aiškiai parodyti, kaip, iš kokių medžiagų vykdoma gamyba – tik tuomet jie pamažu įgaudavo pasitikėjimą lietuviais. V. Vankevičius mėgdavo pasiteirauti, kur mums dar reikėtų patobulėti? Ir sulaukdavo atsakymų, jog būtų galima pagerinti švarą bei tvarką gamyboje, statybų aikštelėse.

Galbūt todėl šiandien „Staticus“ gamybos patalpos atrodo pedantiškai. Kiekvienas įrankis pažymėtas, specialūs ženklai rodo, ar darbo vietoje sudėti visi įrankiai ir ar medžiagos yra skirtos konkrečioms operacijoms atlikti.

„Staticus“ gamykloje – Londono ir Oslo dangoraižių „gabalėliai“ Bendrovė taip pat gamina būsimo objekto fasadų pavyzdžius, kad užsakovas, architektai, projekto, darbų vadovai galėtų pačiupinėti, iš visų pusių apžiūrėti būsimo pastato fragmentą, išsirinkti vieną iš kelių variantų ar suvokti gamybos galimybes bei montavimo ypatumus. Tai kainuoja, tačiau klientai galimybę pamatyti gabalėlį būsimo projekto savo akimis įvertina. „Apie 90 procentų atvejų kas nors keičiasi. Klientai prie dienos šviesos, lauko sąlygomis pamato, kaip atrodys šis pastatas. Ši mūsų idėja labai prigijo. Net šiandien galime jums parodyti Oslo ar Londono pastatų „gabaliukus“. Tačiau, žinoma, šiuos pavyzdžius reikia velniškai gerai padaryti“, – sakė V. Vankevičius.

Dabar bendrovė dirba ne tik Švedijoje, Norvegijoje, tačiau „įkėlė koją“ ir į Londono rinką.

Ateitis – elementiniai fasadai ir modernus 3D projektavimas „Staticus“ bendrovė savo veiklą praktiškai perkvalifikavo iš statybvietėse surenkamų fasadų į kur kas geresne kokybe ir montavimo greičiu išsiskiriančių elementinių fasadų montavimą ir gamybą.

Elementinės fasado sistemos (angl. „prefabricated“) išsiskiria tuo, kad gamykloje gaminami elementai su visais užpildais, o statybų aikštelėje elementas tik pritvirtinamas prie pastato konstrukcinės dalies. Elementų gabaritus riboja tik transportavimo galimybės. Elementinis fasadas reikalauja

Biurų pastatas „Kuggen“ Geteborge, Švedijoje

didesnių darbo sąnaudų gamykloje, bet lengviau kontroliuoti jo gamybos kokybę, o montuoti yra paprasta, mažiau apkraunama statybų aikštelė. Šis laikotarpis išsiskiria ir itin sparčiu informacinių technologijų vystymusi ir pritaikymu statybos sektoriuje, todėl jau šiandien „Staticus“ bendrovės visi objektų brėžiniai, net ir klientui neprašant, yra ruošiami naudojant Statinio informacinius modelius (BIM, angl. „Building Information Model“) programinę įrangą, kuri leidžia klientui matyti itin tikrovišką 3D pastato vaizdą, leidžia „pasivaikščioti“ virtualiame objekte ir tiksliai žinoti, kiek kam ir kokių medžiagų reikės, apskaičiuoti įvairias sąmatas ir panašiai.

Ramus dėl statybų ateities „Statybų verslas Švedijoje, Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje nestovi. Kai jaučiamas ekonomikos pakilimas, statomos gamyklos, biurai, nauji viešbučiai.

Jeigu kažkas blogai – statyba nesustoja. Šiose šalyse vyriausybė supranta, jog jei sustos statyba, ji sulauks daug bedarbių, be to, niekas nebemokės mokesčių.

Tad per pakilimą valstybinės investicijos yra kiek pristabdomos, o per nuosmukį aktyviai statomos mokyklos, universitetai, ligoninės, kiti viešosios paskirties pastatai. Mes statome tada, kai turime pinigų biudžete“, – konstatuoja V. Vankevičius, nebebijantis jokių iššūkių.

373

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Algirdas Vapšys Lietuviai prarado statybos savitumą Daugiau kaip prieš dešimtmetį darbą valdžios kabinetuose į tėviškėje esančios sodybos puoselėjimą iškeitęs buvęs Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministras Algirdas Vapšys ir šiandien aktyviai domisi statybos inžinerijos situacija Lietuvoje. Nenuostabu – nuo darbų vykdytojo iki ministro karjerą padaręs specialistas priklauso Lietuvos statybos inžinierių sąjungai, jis – ir buvęs Valdovų rūmų atkūrimo fondo vadovas.

374

ALGIRDAS VAPŠYS

Keliama Valdovų rūmų karūna su vėtrunge, 2009 m.

P

rieš 60 metų, kai iš vaizdingo Salako Zarasų rajone kilęs jaunuolis, mėgęs tiksliuosius mokslus, baigė vidurinę mokyklą, aukštojo mokslo studijų pasirinkimas nebuvo toks platus kaip šiandien. „Tiesą sakant, nelabai buvo ką rinktis, valstybė planavo, kiek ir kokių specialistų reikia. Ten „kur reikia“ – ir lengvatos, stipendijos net su trejetais mokamos buvo. O kaimo bernai gi ir ieškojom, kur lengviau. Kaune kaip tik elektrinę statyti ruošėsi, nunešiau dokumentus į hidrotechnikos fakultetą Kauno politechnikos institute. Baigiamuosius egzaminus buvau gerai išlaikęs ir mandatinė komisija suagitavo rinktis kelių ir tiltų statybą“, – statybininko karjeros pradžią prisimena A. Vapšys. Su pagyrimu baigusiam institutą jaunam kelių inžinieriui buvo leista pasirinkti, kur dirbti. Vilnius arčiau tėviškės nei Kaunas buvo, taip visą gyvenimą ir dirbo sostinėje.

Anuomet, kai galiojo rotacijos principai, kas 3–5 metus keitęs pareigas ar darbovietes, Algirdas Vapšys išbandė ir darbų vykdytojo, ir vyr. inžinieriaus, ir valdytojo pareigas. Vėliau Vilniaus statybos tresto vyr. inžinieriaus pareigas į LTSR staty-

bos ministro pavaduotojo kėdę iškeitęs A. Vapšys sako, kad jam labiausiai patiko būti inžinieriumi. „Algos buvo vienodos: tiek vyr. inžinieriaus, tiek viršininko, o viršininkui net aukštasis išsilavinimas privalomas nebuvo. Vyr. inžinieriaus darbas buvo įdomus, vis su jaunais žmonėmis, naujais projektais. Dirbant ministerijoje, buvau „vyr. inžinierius – ministro pavaduotojas“, tekdavo su visos Lietuvos statybos trestų inžinieriais dirbti, ir su sąjungos vyr. inžinieriais susitikdavome kartą per metus“, – sakė A. Vapšys.

Kliuvo už prieštaravimus viršininkams iš Maskvos „Tokio žodžio kaip „iššūkis“ mūsų laikais nebuvo, buvo tikslas, kurio siekėme“, – prisimena A. Vapšys, kuris buvo atsakingas už monolitinės statybos vystymą Lietuvoje. „Be vadinamųjų alytnamių, per metus galėdavome pastatyti 30 000 butų. Trūko ir mūrininkų, ir plytų, o butų žmonėms gyventi reikėjo. Pamatėme, kad Vakaruose monolitinė statyba klesti, pradėjome ir mes – pirmi 6 monolitiniai gyvenamieji namai iškilo Lazdynuose, Vilniuje.

375

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

2015 m. Algirdui Vapšiui suteiktas Salako garbės piliečio ženklas

A. Vapšio žodžiais, buvo nutarta, kad plytiniai pastatai bus ne didesni kaip 9–12 aukštų, jei daugiau – tuomet monolitas. Per metus siekta pastatyti 100 000 kvadratinių metrų monolitinių butų, kol iš Maskvos atvažiavęs statybos reikalų komiteto pirmininkas J. Batalinas nepasakė, kad reikia statyti 300 000 kv. metrų. Tada gavo „velnių“ nuo tuometinio ministro, kai paprieštaravo ir pasakė, kad nutarė, jog ir 100 000 kv. metrų pakanka.

Surizikavo dėl Operos ir baleto teatro

vimo instituto direktorių V. Staškų Maskvoje ir išbarė, ir papeikimą jis ten gavo, bet sąmatą patvirtino.

O grįžęs į Lietuvą gavo premiją ir pagyrimą – taip „apeidavome“ visokius suvaržymus. Dabar suvaržymų nebėra, bet ir žmonėms noras dingęs daugiau padaryti“, – sakė A. Vapšys. Operos ir baleto teatras statybos specialistui pelnė Lietuvos statybos nusipelniusio inžinieriaus apdovanojimą, tuo tarpu Vilniaus dramos teatras buvo pripažintas ir Maskvoje – Kremliuje A. Vapšys buvo apdovanotas už nuopelnus architektūros ir meno srityje.

Buvusio ministro teigimu, Sąjunga statyboms netrukdė, išskyrus normavimą, kai trūkdavo medžiagų.

Planai Lietuvą nuo rusų antplūdžio išgelbėjo

„Buvo toks laikotarpis valdant N. Chruščiovui, kai statyti visuomeninės paskirties objektų sąjunga neleido, galėjome statyti tik gyvenamuosius namus.

O mes kaip tik Operos ir baleto teatrą statyti pradėjom. Pagal tuometinę tvarką, sąmatas iki 3 mln. rublių buvo galima tvirtinti pačioms respublikoms, tai ir pasirašiau, kad už 3 mln. rublių teatrą pastatysime. Kai suma išaugio iki 11,5 mln. rublių, teko važiuoti į Maskvą naujos sąmatos tvirtinti, o tokiu atveju kalčiausiais likdavo projektuotojai. Projekta-

Anuomet visą Sąjungą monolitinės statybos mokęs A. Vapšys džiaugiasi ir tuo, kad dėl planingo statybų vystymo Lietuva išvengė Latvijos likimo: „Mes turėjome labai aiškų planą – atsirado Alytus, Utena, išsiplėtė Mažeikiai, Plungė, gyventojai pasklido po visą šalį, ne taip, kaip Latvijoje, kur pusė žmonių susigrūdę Rygoje. Dėl to ir rusakalbių pas mus daug mažiau nei ten. Gamykloms ir vietinės darbo jėgos pakako – sėdo kaimo bernas ant dviračio ir atmynė iki kokio Utenos fabrikėlio.“

376

ALGIRDAS VAPŠYS

„Kai mūsų klausdavo, kodėl lietuviai statybose estus lenkia, sakydavau, kad mes rusiškai geriau kalbam.

Taip ir buvo, mokėjome mes, lietuviai, prie rusų prieiti.

Traukiniu iki Maskvos pirmyn – atgal per parą suvažinėti gali, nusiveži „Dainavos“, „Palangos“, skilandžio ir tvarkai reikalus. Važinėdavome daug, tai pasitarimas, tai medžiagų fondų gynimas, tai pinigų kaulijimas, esu suskaičiavęs, kad kartą per metus Maskvoje 36 kartus buvau. Kai šiandien visi kalba apie korupciją ir „otkatus“, tai anais laikais tas skilandis ir „Palanga“ ir buvo visa korupcija. Jei kas paprašydavo deficitinių prekių iš Lietuvos atvežti, kad ir kokį „Šilelio“ televizorių, pinigus visada grąžindavo“, – prisimena A. Vapšys.

Ką bendro su Lietuvos architektūra turi Mauritanijos stiliaus bokštai Statybų situaciją nuolat sekančio pašnekovo nuomone, šiandien Lietuvoje daugiau kopijuojamas užsienis nei kuriama savita architektūra. „Dabar matome ir žinome daug, bet reikia statyti racionaliai, kad žmogui gyventi patogu būti. Gyvenamojo namo rūsyje pirtis yra tas pats, kaip žmoguje vėžys – ėda iš vidaus. O kiek visokių programų dabar pas mus prikurta ir strategijų lentynose prikrauta?

Per daug strategavimo, per mažai realizavimo. Kad ir pastatų renovacija – fasadus remontuoja, o inžineriniams tinklams atnaujinti pinigų nėra. Bet juk nuo jų ir pradėti reikia, o ne nuo paradinio grožio, paskui stebisi, kodėl vaikai blogai mokosi. Kaip jie gerai mokysis, jei deguonies trūksta, nes ventiliacija nesutvarkyta?“ – klausė A. Vapšys.

Lietuviškų tradicijų ir paveldo išsaugojimo šalininkas sako – lietuviai prarado turėtą statybos savitumą. „Pažiūrėkite į pirmuosius po Nepriklausomybės atkūrimo individualius namus – Mauritanijos stilius, bokštai, arkos. Kam to reikia, vaikai juk vis tiek nenori su tėvais gyventi. Kaimui geresnės statybos, kaip vienaaukštis dviejų galų namas, nematau: žiemą kūreni tik vieną galą, vasarą ir svečiams vietos pakanka“, – sakė A. Vapšys.

Jaučia nuoskaudą dėl Valdovų rūmų Valdovų rūmų paramos fondo valdybai nuo pat jo įkūrimo priklausantis ir beveik dešimtmetį fondui vadovavęs Algirdas Vapšys neslepia, kad dvipras-

Apžvelgiami Valdovų rūmų statybos darbai. Pirmoje eilėje (nuotraukos centre) – buvęs Valdovų rūmų paramos centro fondo vadovas Algirdas Vapšys, LR Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas, antroje eilėje – Vilniaus pilių direkcijos vadovas Saulius Andrašiūnas, Panevėžio tresto valdytojas Antanas Pavalkis

miška visuomenės nuomonė apie rūmus jam nėra maloni: „Man skaudu dėl tokio visuomenės nusistatymo, visiems dalyvavusiems atkūrimo veikloje skaudu. Apšaukė vagimis, tikrino, kai nieko nerado – net atsiprašyti nesugebėjo. O tie, kas garsiausiai šaukė, kad kojos į Valdovų rūmus nekels, visuose renginiuose šiandien lankosi.“ Anot A. Vapšio, savo funkciją fondas jau atliko, artėja metas jį uždaryti. O priešiškumas, kurio sulaukė Valdovų rūmų atkūrimo projektas, politinis. „Ne tas iniciatorius statyti pradėjo. Aš žiūriu kaip statybininkas – didžiausius nuostolius neša nebaigti objektai, tad kodėl mes jų neužbaigiam? Ir vėl procesas tempiasi, pilna Lietuva pradėtų ir nebaigtų objektų“, – sakė pašnekovas.

Po ilgų metų, praleistų sostinėje, į tėviškę grįžęs A. Vapšys džiaugiasi grįžęs arčiau gamtos. „Tėviškėje – hektaras žemės, turiu traktoriuką, pjaunu žolę, auginu agurkus ir pomidorus. Niekada nemėgau žvejoti, medžioklę tik kartą esu bandęs – ne man toks užsiėmimas. Aišku, įdomu būtų pakeliauti, bet ir metai jau ne tie, o ir pinigų niekada per daug neuždirbau. Kiek pamačiau statybų reikalais važinėdamas, tiek. Dabar jau per televiziją su geografija susipažinti belieka“, – sakė A. Vapšys.

377

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Vytautas Aleksandras Vinickas

Vytas Valentukevičius

„Varėnos statybos“ vadovai Žmonės nori dirbti, kai su jais dalijiesi darbo vaisiais Kelis dešimtmečius jie dirbo dviese. Petys petin. Nors gal reikėtų sakyti, kad tebedirba, nes pirmasis UAB „Varėnos statyba“ generalinis direktorius Vytautas Aleksandras Vinickas ir dabar yra valdybos narys, o dabartinis įmonės vadovas ir pagrindinis akcininkas Vytas Valentukevičius – jo mokinys, kurį tuometinis vadovas kone priverstinai paskyrė įmonės vyriausiuoju inžinieriumi „laikinai“.

378

„VARĖNOS STATYBOS“ VADOVAI

1978 m. duris atvėrė „Ryto“ vidurinė mokykla, kurią pastatė „Varėnos statyba“

A

biejų statybos inžinierių gyvenimas neatsiejamas nuo vienos didžiausių bei seniausių rajono įmonių istorijos, o pačioje Varėnoje nedaug surastum statinių, prie kurių nebūtų prisilietę šie vyrai, iš pradžių vadovavę Varėnos kilnojamai mechanizuotai kolonai (Varėnos KMK), o vėliau – UAB „Varėnos statyba“.

Sename pastate besiglaudžianti ligoninė, ne ką geresniame – rajono vykdomasis komitetas. Ir kelios dešimtys medinių vienaaukščių krosnimis šildomų namukų, sutūpusių abipus vienos pagrindinės ir kelių trumpų šoninių gatvelių. Maždaug tokią Varėną praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje išvydo V. A. Vinickas, 1966 m. paskirtas vyriausiuoju inžinieriumi į Varėnos KMK. Varėnoje jie viską ir pastatė – ligoninę, kelias mokyklas bei vaikų darželius, daug kitų pastatų ir beveik 90 daugiabučių. Jie abu – ir įmonės „Varėnos statyba“ vadovai: nuo 1968 m. iki 1993 m. – V. A. Vinickas, o nuo 1993 m. iki dabar – V. Valentukevičius.

Valdžiai nepaprieštarausi: vadovauti ne per jaunas Šiuos abu vyrus sieja ne tik ilgi bendro darbo metai. Panašiai jie rinkosi ir specialybę. V. A. Vinickas, baigęs Vilniaus Statybos technikumą, 1957 m. gavo

paskyrimą į Druskininkų statybos valdybą. Po pusantrų metų, kai prie Statybos valdybos buvo įkurta Druskininkų gelžbetonio gamykla, jį, vos 22-ejų, paskyrė įmonės direktoriumi.

Dar po poros metų vietoj Statybos valdybos buvo įkurta Varėnos KMK, kurios vyriausiuoju inžinieriumi po kelių mėnesių buvo paskirtas V. A. Vinickas. Aplinkybės susiklostė taip, kad netrukus jam teko pavaduoti kolonos viršininką, o 1968 m. pavasarį p. Vytautas Aleksandras tapo KMK viršininku.

Beveik tuo pačiu metu, kai buvo įkurta Varėnos KMK, V. Valentukevičius apsisprendė studijuoti pramoninę ir civilinę statybą. „Stipendiją man mokėjo Varėnos KMK, todėl 1971 m. baigęs VISI ir atvažiavau atidirbti už tą stipendiją į savo kraštą“, – pasakoja jis.

V. A. Vinickas įsiterpė, kad dar ir dabar V. Valentukevičius atidirbinėja už tą 5 rubliais didesnę stipendiją, pats aukštąją mokyklą – taip pat pramoninę ir civilinę statybą VISI – neakivaizdiniu būdu baigęs 1986 metais.

O p. Vytas ir toliau tarsi kartojo savo vadovo istoriją: iš pradžių dirbo meistru, netrukus – darbų vykdytoju, o po ketverių metų, 1974 m., buvo paskirtas vyriausiuoju inžinieriumi. Tiesa, kaip tada galvojo, laikinai.

379

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Bet prisimindamas vadinamojo valstybės atsargos rezervo sandėlių statybą, V. A. Vinickas kaip mat surimtėja. Toks objektas 1967 m. Lietuvoje buvo statomas pirmą kartą, tad teko kviestis į pagalbą net mokslininkus.

Puodžių komplekso įrenginiai, 1978 m.

„Mačiau, kad jis gerai dirba ir kai reikėjo naujo vyriausiojo inžinieriaus, nutariau paskirti jį. Bet labai sunku buvo įkalbėti. Sako, nebūsiu aš gamybininkas. O aš sakau, dirbsi, man vyriausiojo inžinieriaus reikia. Nors laikinai. Taip ir įkalbėjau. Ir dirbo „laikinai“, kol aš į pensiją išėjau“, – juokdamasis prisimena V. A. Vinickas.

V. Valentukevičius linksmai papildė buvusį viršininką, kad tai buvo didelė atsakomybė. Jį net į ministeriją buvo išsikvietę. O paskui visi turbūt pamiršo, kad jis tik „laikinai“ sutiko, ir tas laikinimumas tęsėsi iki pat 1993 metų.

Dabartinis „Varėnos statybos“ generalinis direktorius priduria, kad tada, kai po 18 metų jam, vis dar „laikinam“ vyriausiajam inžinieriui, pasiūlė vadovauti įmonei, jau neprieštaravo: ir patirties buvo, ir laikai kiti, ir akcininkai už jį balsavo.

„90 procentų Varėnos pastatyta V. A. Vinicko“ Vyrai vienas per kitą pasakoja, kaip buvo statomos Merkinės tarybinio ūkio kiaulidės ir apylinkės administracinis pastatas, Matuizų tarybinio ūkio karvidžių ir kiaulidžių kompleksai, grūdų, trąšų sandėliai, mokyklos, poliklinika, vaistinė, ligoninė, rajono kultūros namai, vaikų lopšeliai darželiai, profesinė technikos mokykla, sviesto gamykla, pūkų ir plunksnų fabrikas, rajoninė katilinė, autobusų stotis, duonos kepykla, dirbtuvės, nauja KMK gamybinė bazė ir kiti objektai. Nemažai jų ir dabar tebeveikia.

380

Tarybiniais laikais už gerą darbą Varėnos KMK pelnė ne vieną apdovanojimą. Vien 1980 m. net trys šios įmonės pastatyti objektai – Varėnos vidurinė mokykla, autobusų stotis ir architektų administracinis pastatas – apdovanoti TSRS liaudies ūkio pasiekimų parodos medaliais, o tuomečiam vadovui V. A. Vinickui 1978 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio statybininko garbės vardas. „Jei būčiau turėjęs diplomą, būčiau nusipelniusio inžinieriaus vardą gavęs, bet tada instituto dar nebuvau baigęs, tai tik statybininko“, – šmaikštauja Vytautas Aleksandras.

Bet labiausiai jis džiaugiasi, kad įmonė pastatė nemažai gyvenamųjų namų. Iš pradžių 4–8 butų namus Dauguose, o vėliau ir pačioje Varėnoje. Per metus įmonė, kurioje apie 1970 m. dirbo maždaug 400 žmonių, vidutiniškai pastatydavo po keturis 40-ies butų namus. Dalį iš jų – savo darbuotojams.

V. Valentukevičius taip pat prisimena tuos metus: „Iš pradžių visi džiaugdavomės gavę bendrabutį, o dar daugiau džiaugsmo būdavo, kai gaudavome butą. Kai atvažiavau į Varėną, čia nebuvo nė vieno daugiaaukščio daugiabučio, o dabar yra 86. Septynis namus po 40 butų vien įmonės darbuotojams pastatėme.“ Įmonė ir dabar statytų daugiabučius, nes būstų varėniškiams trūksta, bet niekas jų neužsako. „Didžiąją dalį objektų mes pastatėme, o dešimtadalį – TSO. Beveik 90 proc. Varėnos V. A. Vinicko pastatyta“, – į klausimą, kaip šio miesto veidą pakeitė viena seniausių čia veikiančių įmonių, atsako V. Valentukevičius.

„Varėnos statyba“ įdarbino kaimo žmones Įmonė, kuri atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, buvo reorganizuota į UAB „Varėnos statyba“, ir per sunkmetį sugebėjo išsaugoti seniais laikais susikurtą techninę bazę. Dabar joje yra transporto ūkis, įvairios statybinės mašinos ir mechanizmai, betono, smulkių gelžbetonio gaminių gamybos įrenginiai,

„VARĖNOS STATYBOS“ VADOVAI

„Varėnos statyba“ renovavo Varėnos švietimo centrą su vėdinamais fasadais

stalių dirbtuvės, statybinių medžiagų parduotuvė.

Išsaugojo varėniškiai ir kranus.

Bendrovė, kurioje dirba apie pusantro šimto žmonių, ne tik stato naujus namus, bet ir renovuoja senus pastatus – mokyklas, kultūros centrus, daugiabučius gyvenamuosius namus bei atlieka kitus statybos darbus visoje Lietuvoje.

Tarp pastaruoju metu pastatytų objektų – Naujųjų apaštalų bažnyčia prie Rasų kapinių Vilniuje, daugiabutis namas Vaišvydavoje (Kauno r.), „Lukoil“ ir „Emsi“ degalinės Vilniuje, Ariogaloje, Varėnoje, 32 butų gyvenamasis namas Varėnos mieste.

2011 m. UAB „Varėnos statyba“ renovuotas daugiabutis Naujųjų Valkininkų gyvenvietėje (Varėnos r.) buvo pripažintas geriausiai renovuotu namu Lietuvoje, o visi, kas tik pamato pastaruoju metu Varėnoje atnaujintus vaikų darželius ir kino teatrą, pastebi, kad darbai atlikti labai kokybiškai. „Dabar mes daugiausia remontuojame, modernizuojame pastatus. Neseniai baigėme modernizuoti pirmą Varėnoje gyvenamąjį namą su vėdinamu fasadu. Norėjome žmonėms akivaizdžiai parodyti, kad nepaisant brangesnės kainos, tai labai perspektyvu, nes skirtingai, negu namo tinkuotu fasadu, jo nereikės perdažyti ir po 10 metų. Ir to namo gyventojai labai patenkinti“, – pasakoja V. Valentukevičius.

Pasinaudojęs savo pirmtako patirtimi, V. Valentukevičius sezono metu kasmet įdarbina per šimtą aplinkinių kaimų gyventojų. Įmonė pati juos iš-

moko amato, o į darbą kasdien atsiveža ir po darbo namo parveža autobusu, kurį įsigijo už lėšas, skirtas vykdant Lietuvos darbo biržos Vietinių užimtumo iniciatyvų projektą „Asbestinių dangų pakeitimo ir naujų stogų įrengimo statybinės grupės įkūrimas“.

Nauda abipusė: kaime sumažėjo bedarbių, o įmonei netrūksta darbuotojų.

Vadovas turi mokėti dalytis V. A. Vinickas generalinio direktoriaus postą įmonėje užsiaugintam naujajam vadovui perleido 1993 metais. Bet ir dabar, kai liko tik bendrovės valdybos nariu, Vinickų pavardė UAB „Varėnos statyba“ darbuotojų sąrašuose tebėra – vienas iš dviejų pono Vytauto Aleksandro sūnų, Virmantas, taip pat baigęs VISI, dirba įmonėje direktoriumi statybai. Pasak V. A. Vinicko, „Tegul pratinasi, kai mes su Vytu pasitrauksim, jis turės viską perimti“. Tiesa, ir jis pats kasdien atvažiuoja į bendrovę.

Dabartinis įmonės vadovas rūpinasi, kaip ir kur naujų objektų surasti, kad kolektyvui darbo nepritrūktų, kad turėtų iš ko laiku atlyginimus mokėti. Štai ir dabar, sako jis, žmonės dirba įtemptai, bet kaip bus toliau – nežinia, nes užsakymų 2016-iesiems – kol kas nedaug. „Vadovas turi būti ne tik geras organizatorius. Jis turi būti sąžiningas, o pinigų troškimas jo neturi užvaldyti. Skirtumas tarp atlyginimo, kurį gauna vadovas ir darbuotojai, neturi būti didelis, nes per didelis atotrūkis skaldo kolektyvą“, – pabrėžia UAB „Varėnos statyba“ generalinis direktorius V. Valentukevičius.

381

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Juozas Vaščėga Darbas reiškė viską Beveik penkiasdešimt metų statyboms atidavęs veteranas Juozas Vaščėga, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino kavalierius, pripažįsta iš gyvenimo gavęs viską – įdomų darbą, puikius kolegas, šaunius ir protingus vaikus, šeimą. Todėl šiandien jo norai tėra labai nedideli.

382

JUOZAS VAŠČĖGA

Mažeikių nafta

J.

Vaščėgos vaikystė atspindi tipišką to meto šeimos, išgyvenusios karą ir tremtį, dramatizmą. Močiutė žuvo 1944 m., vokiečių okupacijos metais, o vos dviejų sulaukusiam Juozukui 1951 m. teko skaudi liaudies priešo dalia – visa šeima buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą, kur berniukas baigė ir pirmąją klasę. Tėvas mirė vos trisdešimt trejų, palikęs žmoną su penkiais mažyčiais vaikais – išgyvenimų ir kančių neištvėrė širdis. Būtent ankstyva tėvo mirtis nuplovė nuo Juozo tremtinio vaiko etiketę, jis tapo našlaičiu. Po tėvo mirties šeima grįžo namo, į Lietuvos kaimą Vilkaviškio rajone.

Septyneri metai Estijoje

Kartu su visa šeima sunkų kelią nukeliavo ir senelis, kuris atstojo mažiesiems tėvą. „Kai augau, prisimenu, kaip buvo sunku su maistu, pagaliau buvau aš vienas iš vyresniųjų, todėl teko dirbti labai daug ūkio darbų – pjauti šieną, girdyti karves, mėžti mėšlą“, – pasakojo p. Juozas. Daugybė darbų, užgriuvusių vos paauglio amžiaus sulaukusį Juozą, išmokė, kad svarbiausia – darbas, visa kita – paskui. Ši gyvenimo pamoka įsirėžė į Juozo atmintį ir lydėjo visą gyvenimą, privertusi susidėlioti griežtus prioritetus.

Dienomis studijuodamas sprogdinimo ir kitas su profesija susijusias disciplinas, vakarais dirbo – šešiolikmetis buvo vienintelis iš penkiolikos vaikinų, savo laisvą laiką aukojęs darbui šachtoje. 160 rublių – tokią algą prisimena. Šeštadieniai ir sekmadieniai – taip pat darbe. „Negaliu sakyti, kad neturėjau studentiško gyvenimo, – pripažįsta Juozas. – Tiesiog man patiko dirbti – supo labai geri žmonės, darbštūs ir turintys nuovoką savo srityje. Todėl po praktikos pasilikau Estijoje, iš viso gyvenau ten septynerius metus.“

Vos penkiolikos J. Vaščėga pradėjo savarankišką kelią: įstojo į Kauno politechnikumą, iš kur po dviejų mokslo metų buvo išsiųstas į Kochtla Jarvės (Estija) chemijos kalnakasybos technikumą, kur mokėsi techniko specialybės. Septyneri metai Estijoje – rodos, dabar jaunam vaikinui atsirado puiki proga pradėti gyventi nerūpestingą, jaunystės džiaugsmų kupiną gyvenimą. Tačiau Juozas krovė vagonus, kasė griovius, nesibaidė ir purviniausių darbų – užkasinėjo kanalizacijas.

383

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Nuo šaltkalvio iki vyriausiojo inžinieriaus Po patirties šachtoje darbštų vaikinuką greitai pasičiupo statybininkai – įdarbino tresto „Koksochimmontaž“ šaltkalviu, o kai vieną iš inžinerijos personalo išlydėjo į armiją, Juozui pasiūlė darbų vykdytojo pareigas. Patirties jaunas specialistas sėmėsi šachtos „Estija“ ir azotinių trąšų gamyklos statybose.

O kai 1973 m. įsidarbino Pabaltijo specializuotos montavimo valdybos 7-ajame treste, iki pat Nepriklausomybės jį įsuko gyvenimo karuselė. Išmaišęs Sovietų Sąjungos ir kaimyninių respublikų teritorijas, ilgesniam laikui apsistojo Mažeikiuose atsidariusioje specializuotoje naftos įmonėje. „Tikriausiai buvau darboholikas, nes darbas reiškė viską, – neslepia patyręs statybininkas. – Mažeikiuose sutikau labai darbščių žmonių, vienas mano vadovų buvo turkmėnas, nuoširdus žmogus, tikras savo reikalo meistras, jis man tapo pavyzdžiu, kuriuo norėjau sekti“.

Darbštumas – savybė, kurią Juozas visą gyvenimą vertino labiausiai: „Visuomet atsidurdavau ten, kur trūkdavo darbščių rankų. Prašydavo – važiuok, Juozai, sutvarkyk.“ Dirbdamas Panevėžyje aikštelės viršininku, 1976 m. įstojo į Kauno plitechnikos institutą, įgijo inžinieriaus statybininko specialybę. „Turėjau mokytis, privertė valdžia, sakė – jei esi be aukštojo išsilavinimo, negali dirbti vyriausiuoju inžinieriumi.

Buvau laikinai einantis šias pareigas, po mokslų įgijau tikrąjį statusą“, – dalijosi jis.

Griežtas, bet teisingas Betgi ne mokslai svarbu – įsitikinęs Juozas, o galva ant pečių: juk Mažeikių naftos statybas gali prilyginti geriausios pasaulio akademijos baigimui. Meistrai, specialistai, aikštelių viršininkai dirbo itin sunkius darbus su sudėtingomis technologijomis, metalo konstrukcijomis. Visko teko mokytis vietoje – daugybė žmonių iš visos tuometinės Sovietų Sąjungos, puikūs savo profesijos atstovai. „Darbininkai, o ypač brigadininkai, buvo apsiskaitę, savo reikalo meistrai, žinoma, „pravaikštininkų“, mėgėjų pasimuliuoti ar taurelę darbo metu išlenkti irgi buvo, – prisiminimais dalijosi Juozas. – Tačiau juk ne jie svarbiausi, rėmiausi darbščiais ir gerais žmonėmis, jautėme pagarbą vieni kitiems.“ 384

Griežtas, bet teisingas vadovas – taip save apibūdina – sugebėdavo išreikalauti iš žmonių ir reikiamos kokybės, ir terminų laikymosi. „Pravaikštininkams“ buvo griežtas ir premijas braukdavo be gailesčio, o gerai dirbantys nelikdavo nuskriausti – tryliktas, keturioliktas atlyginimas, premijos.

Nesėkmės asmeniniame gyvenime Darbštaus statybininko ir vadovo asmeninis gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Pirmoji santuoka truko labai neilgai – abu tuokėsi pernelyg jauni, vos dvidešimties sulaukę. Santuokų būta ir daugiau. „Dėl nesėkmių asmeniniame gyvenime išties kaltas darbas“, – pripažįsta Juozas.

Statybvietės suviliodavo retą moterį, todėl ir antrajai Juozo sutuoktinei iš Panevėžio grandiozinėse statybose paskendę Mažeikiai nekėlė pasigėrėjimo.

O ir kuri moteris ištvers, svarsto jis, kai vyras nuo septynių iki vienuolikos darbe. „Kas jau pragyventa, laikrodžio atgal nebeatsuksi, tačiau dabar į Mažeikius nebevažiuočiau. O gal ir važiuočiau. Juk jei nebūtų buvę įdomu, nebūtų perspektyvos, tikriausiai gyvenimas pilkas atrodytų, – atsako paklaustas, ar niekada nesigailėjo, kad dėl darbo paaukojo pernelyg daug. – Nesu karjeros žmogus, tiesiog man įdomus pats procesas ir darbas su žmonėmis. Juk Mažeikiuose statėme ypatingus šalies objektus. Tai graži ir gera gyvenimo pamoka.“

Butas Rygoje – už šiluminę trasą Viena įdomi detalė iš Juozo gyvenimo yra susijusi su Latvija.

Teko Rygoje tiesti šiluminę trasą. Tuometinis Latvijos statybų ministro pavaduotojas pasiūlė – jei padarysi iki Naujųjų metų, gausi butą Rygoje. Per keturis mėnesius darbai buvo atlikti ir buto Rygoje raktai įteikti Juozui. Tiesa, juo klajoklis statybininkas džiaugėsi labai trumpai ir greitai pamiršo – nesibaigiantys darbai ir „degantys“ objektai „nuginė“ į kitus kraštus. Butas ilgai laukė šeimininko, kol pastarasis jį pardavė, beje, nepragyvenęs nei savaitės. „Dabar kitaip mąstyčiau ir kitaip dirbčiau, tačiau šiandien yra visos komunikacijos priemonės ir niekur nespėjame, o anuomet jų nebuvo ir viską suspė-

JUOZAS VAŠČĖGA

davome, – gyvenimo paradoksus įžvelgė Juozas. – Mano objektuose visuomet būdavo geležinė tvarka, todėl ir siuntė visur jos įvesti. Tvarką vertinau todėl, kad žmonėms ji išties patogi, darbe naudinga, daug lengviau dirbti.“

Stažuotės užsienyje Pirmoji stažuotė Niujorke – pažintis su JAV statybomis, architektūra, taip pat ir su kapitalistiniu pasauliu buvo įdomi. Beje, anglų kalba Juozui nebuvo problema – jis ją gerai išmoko Kauno politechnikume. Vėlesni įspūdžiai jau nebuvo tokie ryškūs – o juk teko stažuotis ir Oksforde, Braitone, San Franciske, kur UAB „Tarptautinė statybos korporacija“ prezidento pareigas užimantis J. Vaščėga sėmėsi vadybos ir lyderystės žinių. „Didžiausią įspūdį paliko statybų įranga, technologijos, instrumentai. Tačiau ir Lietuvoje buvo daug protingų, darbščių žmonių, kurie, turėdami tokią techniką, medžiagas, būtų padarę ne prasčiau. Žmonių kvalifikacija buvo gera“, – pastebi Juozas ir prisimena laikus, kai keliems vyrams tekdavo tampyti apie 100 kilogramų sveriantį suvirinimo aparatą, kai dabar tai – per petį permetamas dalykas.

Nepriklausomybę J. Vaščėga pasitiko vadovaudamas įmonei, kuri buvo pagrindinis subrangovas, atliekant specialiuosius statybos, montavimo darbus „Mažeikių naftoje“. Taip pat bendrovė gamino nestandartinius įrengimus, vamzdžių paruošas bei metalo konstrukcijas.

1990 m. J. Vaščėga tapo „Tarptautinės statybos korporacijos“ prezidentu. Gyvenimas tęsėsi. 1990– 2010 m. statė Lietuvos, Latvijos, Estijos, Vokietijos, Belgijos ir Rusijos pramoninius objektus. Vienas iš objektų, kuriuo didžiuojasi – tai valstybinės kuro saugyklos Vilniuje, prie Gariūnų turgavietės.

Svarbiausia gyvenimo pamoka Laisva rinka greitai atskleidė privalumus ir trūkumus – teko susidurti su užsakymų stoka, o vienas įvykis pakreipė Juozo įsitikinimus visai kita linkme.

2007 m. UAB „Tarptautinė statybos korporacija“ ir ispanų bendrovė „Foster Wheeler Iberia S.A.U“ dirbo AB „Mažeikių nafta“. Įmonių bendradarbiavimas baigėsi teismo procesu. UAB „Tarptautinė statybos korporacija“ (TST), atlikusi katalizinio

Klaipėdos KET

krekingo benzino hidrovalymo įrenginio statybos darbus, apkaltino rangovę Ispanijos bendrovę nesumokant 2,5 mln. Lt už atliktus darbus. Darbus atlikusi TST jokių priekaištų dėl kokybės nesulaukė.

Deja, J. Vaščėga su tokiais atvejais, kai užsienio kompanijos neatsiskaito su lietuviais, susidūrė ne vieną kartą. 2009 m. Elektrėnuose dirbo kartu su Prancūzijos statybų bendrovės padaliniu: „Jie liko mums skolingi didžiulę pinigų sumą. Nuo to laiko praradau pasitikėjimą ir bet kokį norą dirbti. Lietuvoje laimėjome teismus, turėjome važiuoti į arbitražą, bet nesumokėjo. Pripažinsiu, mūsų Vyriausybė nė kiek nepadėjo. Prapuolė noras dirbti, nes realios pagalbos sulaukti negali. Nuo to laiko vaikščioju po teismus“, – savo kasdienybę apibūdina Juozas. Tuščiai eikvoti energijos nebenorinčiam statybininkui apmaudu, kad Lietuvoje konkursus laimi užsienio bendrovės, kurios gi samdo tuos pačius lietuvius ir pasiima visą grietinėlę. O juk lietuviai sugeba tiek pat. „Ši pamoka buvo galutinė ir labai naudinga. Juk dirbu jau 50 metų, kiek gi galima. Viską iš gyvenimo gavau, esu įvertintas apdovanojimais, tai ko man bereikia. Vaikai sukūrę savo gyvenimus. Bėda tik ta, kad visai nemoku atostogauti, reikėtų pratintis daugiau imti iš gyvenimo. Iš jo kažko ypatingo nenoriu, gal nebent pagyventi kur nors prie jūros, kiekvieną dieną praeiti po 5–6 kilometrus“, – sako J. Vaščėga.

Būdamas statybininkas iki kaulų smegenų, pagalvoja ir tarstelėjo, kad gal ir imtųsi kokio įdomaus objekto – vien dėl to, kad įdomu, bet ne dėl pinigų.

385

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Algirdas Vėgėlė su žmona Eligija, UAB „Vilpros investicija“ direktore

Algirdas Vėgėlė Sėkmę lemia lojali ir patikima komanda Anykščių rajone mokytojų šeimoje gimęs Algirdas Stasys Vėgėlė – šiandien rinkoje lyderiaujančios „Vilpros“ įmonių grupės valdybos pirmininkas.

Su pašnekovu susitinkame pačiu laiku – grupės įmonėse vyksta modernizavimo, veiklos optimizavimo procesai, tad temų pokalbiui apstu.

386

ALGIRDAS VĖGĖLĖ

B

ūdamas vos trylikos, paklausęs tėvo patarimo, A. Vėgėlė įstojo į tuometinį Vilniaus statybos technikumą, kur buvo pats jauniausias moksleivis. Pagarbą ir autoritetą jam išsikovoti padėjo ne tik mokslo pasiekimai, bet ir geras balsas, kurį tuomet pastebėjo net kompozitorius Konradas Kaveckas. Keturiolikmetis Algirdas buvo tapęs Vilniaus jaunųjų vokalistų konkurso laureatu.

Po to sėkmingai įstojo ir baigė Kauno politechnikos instituto naujai įsteigtą Vilniaus filialą (dabar – VGTU). Puikiai sekėsi ne tik mokslai, jis aktyviai dalyvavo ir studentiškų organizacijų veikloje. Ketvirtame kurse rektoratas jam pasiūlė suburti statybinį studentų būrį ir per vasaros atostogas padirbėti Sibire. Statybinis 50 studentų būrys, vadovaujamas A. Vėgėlės, 1966 m. vasarą išvyko į Tiumenės srities Kolymos kaimą.

Prisimindamas tai, p. Algirdas sako: „Stebiuosi savo tuomete drąsa. Juk amžino įšalo žemėje teko vadovauti niekada tokio darbo nedirbusių žmonių kolektyvui. Taigoje buvo rasta nafta ir vietovėje, į kurią nebuvo įžengęs žmogus, mes statėme pirmuosius namus būsimiems naftininkams. Vasarą žemė atšildavo vos per tris kastuvus. Man tai buvo pirmoji didelė praktinė gyvenimo mokykla ne tik vadovavimo, žmonių santykių valdymo srityje, aš įgijau ir konkrečių statybinių žinių, operatyvių sprendimų patirties. Tai turėjo įtakos mano tolimesnei profesinei statybininko karjerai.“ Pagal įgytą inžinieriaus statybininko specialybę A. Vėgėlė darbo karjerą pradėjo Lengvosios pramonės ministerijos Statybos ir remonto valdyboje. Jam teko rekonstruoti ar statyti buvusius Vilniaus modelių namus, „Audėjo“ gamyklą ir daugelį kitų pastatų. Įgytas žinias ir patirtį vėliau pritaikė organizuodamas Lietuvos studentų ir moksleivių vasaros stovyklas, statybinius studentų būrius. A. Vėgėlė kelerius metus vadovavo 5000 darbuotojų kolektyvui gamybiniame-komerciniame susivienijime „Neringa“.

Pirmieji žingsniai versle Pasakodamas, kaip gimė sumanymas imtis verslo, A. Vėgėlė mintimis nusikelia į pirmuosius Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metus. Pradėti verslą nebuvo lengva – reikėjo pradinių finansinių investicijų, kurių praktiškai nebuvo. Dirbdami ir kartu su žmona augindami du sūnus, verslui taupė sunkiai.

Pradėti vienam irgi buvo nedrąsu, bet užsibrėžtas tikslas ir siekis jį įgyvendinti padėjo atrasti bendraminčių. Po neilgų svarstymų p. Algirdas priėmė bičiulio pasiūlymą ir ėmėsi bendros veiklos, pradėdami ieškoti verslo nišos Lietuvoje.

Taupydami kiekvieną centą, pirmą biurą bendraminčiai įkūrė p. Algirdo buto svetainėje. 1992 m.

A. Vėgėlė su partneriu įkūrė pirmą bendrą komercinę-gamybinę įmonę – pirmieji Lietuvoje pradėjo gaminti savidažius antspaudus. Tuo metu tai buvo naujovė rinkoje.

Siekiant naujų iššūkių, p. Algirdui kilo progresyvių idėjų plėsti verslą pritaikant įgytas inžinerines žinias. „Mane traukė statyba, partnerį labiau domino automobilių sritis. Jau per kelerius pirmus metus intensyviai dirbdami, įkūrėme tris (šiandien jau tapusias garsiomis) įmones: „Auto Trade“, „Tokvilą“ ir „Vilprą“, – jis prisimena pirmuosius sėkmingus žingsnius versle. Kai įmonės pradėjo sėkmingai veikti rinkoje, akcininkai pasidalijo verslus ir išsiskyrė. A. Vėgėlė tapo vieninteliu „Vilpros“ akcininku.

Verslo vystymas ir naujovių poreikis Pastarieji metai verslininkui buvo produktyvūs naujomis verslo idėjomis, inovacijomis. Jo valdomos keturios įmonės – „Vilpra“, „Vilpros investicija“, „Vilpros pramonė“ ir „Vilpros logistika“ – buvo konsoliduotos į „Vilpros grupę“.

Dabar „Vilpra“ – viena didžiausių Lietuvoje inžinerinių įrenginių tiekimo ir aptarnavimo įmonė. Jos vykdoma veikla susijusi su mažmeninės ir didmeninės šildymo, vandentiekio, oro kondicionavimo, vonios kambario įrangos prekyba, taip pat vidaus inžinerinių tinklų ir atsinaujinančios energijos šaltinius naudojančių sistemų projektavimu, parduodamos įrangos montavimu, sumontuotos įrangos technine priežiūra. „Vilpra“ dirba daugiau kaip su 200 užsienio gamintojų ir didžiuojasi partneryste su žinomomis užsienio korporacijomis: „Vaillant“, „Toshiba“, „Spartherm“, „Irsap“, „Cheminees Diffusion“, „Sime“, „Gree“, „Seguin“ ir kt. Įmonės veiklos pradžią lėmė atsitiktinumas.

Tačiau, kaip pastebi p. Algirdas, atsitiktinumu gali pasinaudoti tas, kuris yra tam subrendęs. Lankantis tuometinėje Čekoslovakijoje, vietos verslininkai 387

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

sienio. Greitai supratome, kad tai – „oro“ vežiojimas.

Mat tuščiavidurių įdėklų tūris buvo didelis. Transportavimas padidindavo gaminio savikainą kelis kartus“, – prisimena A. Vėgėlė. Įsigiję elementarią įrangą, iš geležinkelio tarnybos pasiprašę bėgių, pas čekus apmokę kelis darbininkus, įdėklus viename Kalvarijų gatvės pastato rūsyje pradėjo kalti patys. Taip gaminami produktai ilgainiui ėmė neatitikti jiems keliamų reikalavimų.

UAB „Vilpros pramonė“ gamybos cechas

svečiams iš Lietuvos aprodė pastatą, kurį šildė ir jam karštą vandenį ruošė dujinių katilų kaskada. „Man tai buvo nematytas ir negirdėtas inžinerinis sprendimas. Susidomėjau. Nors visą laiką galvojau, jog gyvenimą siesiu su statybininko profesija, su generalinio rangovo pozicija, tačiau pasukau į veiklą, susijusią su pastatų vidaus inžinerija. Ji matoma tik specialistui, tačiau sukuria komfortą ir tinkamas higienines sąlygas buičiai. Pradžia reikalavo daug laiko ir pastangų. Vakarų šalys, į kurias orientavomės, buvo labai patobulėjusios, diegdamos naujus inžinerinius sprendimus pastatuose. Mes mokėmės patys, mokėsi kolektyvas ir partneriai“, – pasakoja pašnekovas. Jis džiaugiasi, kad būtent jie pirmieji rinkai pasiūlė plieno radiatorius, modernų automatizuotą katilinių valdymą.

2013 m., 2014 m. bei 2015 m. įmonei suteiktas aukšto mokumo reitingo sertifikatas, tokį reitingą turi 4 proc. Lietuvoje veikiančių įmonių. 2015 m. įmonei suteiktas „Gazelės“ apdovanojimas.

Gamybą pradėjo rūsyje Dar vienas A. Vėgėlės pasididžiavimas – dūmtraukius ir kitus gaminius iš nerūdijančio lakštinio plieno gaminanti „Vilpros pramonė“. „Pirmaisiais „Vilpros“ egzistavimo metais, kai tik buvome pradėję dirbti naudodami naujus šildymo katilus, paaiškėjo, kad Lietuvoje visas dūmtraukių ūkis yra netinkamas. Dūmtraukiai neatlaikydavo temperatūros ciklų. Siekiant apsaugoti esamus dūmtraukius, į juos reikėjo montuoti nerūdijančio plieno įdėklus. Iš pradžių įdėklus veždavome iš už388

„Taip dirbti toliau buvo neįdomu, neperspektyvu ir nesolidu. Atsirado būtinybė tobulinti gamybos procesą, sertifikuoti gaminius, novatoriškai spręsti gamybinius klausimus bei formuoti naują darbuotojų požiūrį. Tam reikėjo specialistų, inžinierių, didesnių patalpų, naujos įrangos“, – pasakoja pašnekovas. Atsirado poreikis statyti gamyklą. 2006 m. dūmtraukių gamyba buvo perkelta į naują gamyklą Izabelinės kaime, Vilniaus rajone. Gamykla įsigijo pažangią automatinę dūmtraukių gamybos ir dažymo milteliais liniją. Kasmet čia pagaminama apie 60–70 km dūmtraukių ir kitų gaminių.

Krizė privertė pasukti galvą Pasaulį užklupusi ekonominė krizė galvą pasukti privertė ir A. Vėgėlę – „Vilpros pramonė“ balansavo ant išlikimo ribos. Už galimybę išlikti sunkmečiu jis dėkoja valstybei, nes įmonei buvo skirta ES fondų parama. Tinkamai ją panaudojusi, „Vilpros pramonė“ vėl atsistojo ant kojų.

A. Vėgėlė gamyklai ir toliau kelia ambicingus tikslus: kalbant apie gaminamą produkciją, gamykla turi tapti lydere Šiaurės Europos šalyse. Gamybos procesai yra stipriai modernizuojami. Įsigyjant naują įrangą, nuolat investuojama į pažangias technologijas.

Verslininkas neabejoja, kad „Vilpros pramonės“ pagrindas – lojalios ir patikimos komandos darbas. Šioje įmonėje dirba virš 60 aukštos kvalifikacijos specialistų.

Tarp didžiausių įgyvendintų įmonės projektų – NATO bazė Amaryje, Estijoje, katilų gamykla „Moderator“ Lenkijoje, Baltarusijos prezidento rezidencija, Kuopio gyvenamųjų namų kvartalas Suomijoje, daugiaaukščių gyvenamųjų namų kompleksai Minske, Kaliningrade ir Belgijoje. Pastaruo-

ALGIRDAS VĖGĖLĖ

„Namų idėjų centras“ (NIC) Kaune

siuose įdiegta novatoriška degimo produktų šalinimo individualiai iš kiekvieno buto sistema. Įmonė aktyviai bendradarbiauja su mokslo įstaigomis, kviečiama išsakyti nuomonę sprendžiant šalių ginčus. Lietuvos pramonininkų konfederacija inovatyviems ir moderniems įmonės produktams 1998, 2008, 2011, 2012, 2013 m. suteikė „Metų gaminio“ vardą, apdovanojo aukso bei sidabro medaliais.

Ir vėl statyba „2003 m. kylant ekonominiam burbului ir bankams beveik už dyką skolinant pinigus investiciniams projektams, susigundžiau ir įkūriau UAB „Vilpros investicija“. Per šešerius metus Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Utenoje suprojektavome ir pastatėme komercinės paskirties pastatus. Dabar jie pavadinti „Namų idėjų centrais“ (NIC), – pasakojimą apie dar vieną savo įmonę pradeda pašnekovas. Šiuose centruose eksponuojama bei prekiaujama apdailos medžiagomis, interjero prekėmis, dekoro elementais, visomis namų inžinerinės įrangos sistemomis. Iki 2009 m. projektas vystėsi sėkmingai, tačiau atėjusi ekonominė krizė kirto visa jėga – dauguma nuomininkų nutraukė sutartis, dalis, palikę įsiskolinimus, bankrutavo, treti kėlė kategoriškus reikalavimus. „Įmonė pradėjo nebegeneruoti piniginių srautų, užstrigo atsiskaitymai, praleidome atsiskaitymo su banku terminą. Turėjau skubiai gelbėti įmonę. Privalėjome susitikti ir derėtis su banku. Derybos truko 460 dienų, vyko po 1–2 susitikimus per savaitę.

Tai buvo nemigo naktų ir didelio streso metas, nes

į įmonę buvo įdėtos ne tik skolintos, bet ir asmeninės lėšos. Tiesa, įgijome daug praktikos, sužinojome įvairias bankų gudrybes. Negaliu sakyti, kad per derybas bankas siekė užvaldyti visą turtą, kurio vertė tuo metu siekė apie 30 milijonų litų. Pasibaigus labai įtemptoms deryboms, pasirašėme kredito restruktūrizavimo sutartį, pagal kurią atsiskaitymai bankui dabar vyksta pagal mūsų pasiūlytą modelį“, – apie versle išmoktas pamokas pasakoja pašnekovas. Dabar visuose „Namų idėjų centruose“ vėl vyksta aktyvus komercinis gyvenimas.

Tačiau nepamiršta ir pirmoji veiklos sritis. UAB „Vilpros investicija“ ir toliau lyderiauja Lietuvos rinkoje gamindama ir prekiaudama savidažiais antspaudais.

Šeima – sėkmės pagrindas Apie savo žmoną ir du suaugusius sūnus A. Vėgėlė kalba su ypatingu pasididžiavimu. Vyriausias sūnus Martynas – UAB „Vilpra“ generalinis direktorius, Ignas – Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas, žmona Eligija vadovauja UAB „Vilpros investicija“.

Sūnų šeimos augina šešis vaikus, p. Algirdą su žmona džiugina trys anūkai ir trys anūkės. „Šeima man – didžiausia vertybė. Šeimoje, kaip užutėkyje, jaučiu ramybę, palaikymą. Mano gyvenimas dažnai buvo įtemptas, teko patirti įvairias sudėtingas situacijas, daug įtampos, bet šeima padėdavo išbristi iš visko. Esu jiems labai dėkingas. Gyvenimo sėkmę lėmė tai, kad visada su džiaugsmu einu į darbą ir su džiaugsmu grįžtu namo“, – sako A. S. Vėgėlė – šiandien rinkoje lyderiaujančios „Vilpros“ įmonių grupės valdybos pirmininkas.

389

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Viktoras Voroncovas Planas – geriausiu atveju pusei metų į priekį Iš Kaliningrado srities į Lietuvą dirbti atvykęs Viktoras Voroncovas gali ilgai kalbėti apie verslo Lietuvoje ir Rusijoje skirtumus. Jis, priešingai nei dauguma mūsų kalbintų vadovų, nekūrė savo verslo, tačiau jam buvo patikėtos tarptautinės vokiečių kapitalo bendrovės „Layher“ Baltijos šalių padalinio vadovo pareigos. „Layher Baltic“ kolektyvas 2016 m. pradžioje persikraustė į naują, dar dažais kvepiantį biurą.

390

VIKTORAS VORONCOVAS

Bendrovės „Layher Baltic“ sandėlys

V

iktoras Voroncovas Lietuvoje gyvena nuo 2005 metų. Iš pradžių vystė savo verslą, o 2011 m., jį pardavęs, ėmė ieškoti kito darbo.

„Tuo metu statybų rinkoje vis dar buvo krizė.

Vokietijoje – taip pat. Turėjau patirties, tačiau nemokėjau vokiečių kalbos, o gyvenimo aprašymą ketinau išsiųsti Vokietijos įdarbinimo agentūrai.

Tad motyvaciniame laiške ir parašiau: „Kas jums svarbiau – mano vokiečių kalba ar rezultatas?“ Taippasitikėjimo savimi kupiną laišką dabar prisimena bendrovės vadovas. „Layher“ akcininkai buvo vieni iš tų, kurie, pakraipę galvas, nusprendė: „Iš tiesų, rezultatas – svarbiau.“ Tačiau V. Voroncovas dar kartą juos nustebino.

„Niekas nenorėjo nei važiuoti į Telšius, nei vežti iš jų pastolius į Rygą ar Taliną. O jei dar prireikia perkrauti – juk kiekvienas krovinys sveria po 17 tonų!

Pirmą mėnesį tikrai galvojau, kad nieko neišeis“, – prisimena V. Voroncovas.

Netikėtai užėjęs klientas – kaunietis, dirbęs statybų sektoriuje Danijoje, pareiškė perkantis pirmąjį pastolių rinkinį. Tačiau, kaip įprasta, paprašė jam pritaikyti nuolaidą. „Kokią nuolaidą? Aš dirbu mėnesį be jokio rezultato. Mane gali atleisti! Perki tuos pastolius, ir, jeigu mes išsikrapštysim, kitąmet suteiksiu tau nuolaidą!“ – tuomet vienam pirmųjų savo klientų atvirai išrėžė V. Voroncovas.

„Vokietijoje verslo žmonės visuomet dėvi kostiumus. Tai – labai griežtas aprangos kodas. Na, aš anksčiau esu dirbęs amerikiečių kompanijoje, kur penktadienis buvo „laisvos aprangos“ diena. Juo labiau – reikėjo skristi į darbo pokalbį Vokietijoje ir tą pačią dieną grįžti. Paklausiau, ar galiu atskristi mūvėdamas džinsus? Gavau atsakymą, kad kostiumas – būtinas. Pakentėjau ir po pirmo pokalbio su jų akcininku laimėjau loterijoje!“ – karjeros posūkiu džiaugiasi V. Voroncovas.

Nustebęs kaunietis čia pat už pastolius „paklojo“ 10 tūkstančių eurų ir, nors vis dar dirba Danijoje, iki šiol perka iš „Layher Baltic“.

„Kokios dar nuolaidos?“

„Todėl praktiškai neturime problemų su apmokėjimu už prekes“, – sakė „Layher Baltic“ vadovas.

Jau pirmosiomis veiklos dienomis jis įžvelgė pagrindinį plėtrą stabdantį įmonės trūkumą – jos atstovybė buvo įsikūrusi Telšiuose.

Planas – geriausiu atveju pusei metų į priekį V. Voroncovas nepamiršta skirti dėmesio kiekvienam iš klientų. Šįmet bendrovės nuolatiniai klientai, partneriai gavo vardinius apdovanojimus – savotiškus partnerystės su šia bendrove simbolius.

Bendrovė įkurta 2007 m., tačiau dauguma dabartinių jos darbuotojų prisijungė 2011 metais.

391

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Nors V. Voroncovas džiaugėsi gautu darbu, sėkme tuomet nekvepėjo.

prašė šiek tiek palaukti“, – kalbėjo bendrovės vadovas.

„Galvojau, jei atlaikysiu nors pusę metų, bus labai gerai. Jei įmonė per tiek laiko nebankrutuos.

Tuo metu dirbo tik du žmonės – aš ir Nerijus. Dirbome po 12 valandų, tačiau pelno nebuvo jokio.

Biure Vilniuje pradėjome dirbti 2011 m. lapkritį.

Vokiečiai siųsdavo mums po 7000 eurų įmonės veiklos išlaidoms padengti. Labai bijodavome, kad teks daug mokėti už šildymą, tad jį visai išjungdavome, – dabar juokiasi ilgametis bendrovės vadovas.

– Tačiau vis tik 2012 m. mums buvo labai sėkmingi – pardavimai išaugo 1500 procentų!“

Tik dar kartą pakartojus buvusią sėkmę ir 2013 m. buvo gautas leidimas įsigyti žemės sklypą Salininkuose. 2015 m. pavasarį prasidėjo naujojo biuro statybos.

Direktorius sandėlininko „kailyje“

V. Voroncovas teigia retai sulaukiantis nusiskundimų dėl produkto kokybės: bendrovių atstovai dažniausiai sugrįžta tenorėdami padėkoti už darbo našumą didinantį gaminį.

V. Voroncovas nuo pat darbo su pastolių konstrukcijomis pradžios buvo pasiryžęs puikiai išmanyti kiekvieno savo darbuotojo pareigas – nuo sandėlininko iki vadybininko. „Žinote, pamenu vieną įvykį. Kai dar dirbome tik su vienu kolega, plušau sandėlyje vilkėdamas darbo drabužius – sandėlininko aprangą. Staiga prie sandėlio sustojo prabangus automobilis. Išlipa mūsų konkurentų įmonės direktorius, dėvintis tviskantį kostiumą, avintis lakuotus batus. „Manęs paklausė, kur ieškoti įmonės „Layher Baltic“ direktoriaus? Atsakiau, kad aš esu direktorius. O man piktai pasakė, kad nejuokinčiau, sėdo į automobilį ir išvažiavo“, – juokiasi „Layher Baltic“ vadovas.

Jis pripažįsta, jog kuo toliau, tuo jam fiziškai tampa sunkiau montuoti plienines pastolių dalis. Tačiau tuomet naujam klientui gali entuziastingai paaiškinti, kaip darbą palengvina naujieji, lengvesni pastoliai – juk būna viską pats išbandęs savo kailiu.

Tuometinis bendrovės biuras vargu ar galėjo sužavėti kokį nors klientą ar priversti konkurentą raudonuoti iš pavydo: senas pramoninių angarų rajonas, mažas dviaukštis namelis ir „servisiukų“ kaimynystė. „Layher Baltic“ atstovai buvo pasiryžę verčiau dirbti laikiname biure. „Pasistatysime kokius nors laikinus konteinerius ir dirbsime, – siūlėme mes vokiečiams. Tačiau jų požiūris į verslą – kitoks. Jie nori iš karto viską padaryti idealiai, išbaigtai. Akcininkai norėjo patikrinti, ar iš tiesų Baltijos šalių rinka yra tokia pelninga. Todėl 392

Kodėl estų statybininkas nebelipa ant kopėčių?

V. Voroncovui visuomet įdomi klientų, tačiau ne įmonės vadovų, o paprastų statybininkų, kuriems su šiais pastoliais kasdien tenka dirbti, – nuomonė. Jie, pasak pašnekovo, suteikia daugybę vertingos informacijos.

Bendrovė „Layher“ neseniai pasiūlė rinkai lengvos konstrukcijos stumdomus laikinus stogus – jie padeda uždengti rekonstruojamą pastatą, apsaugo keičiamo stogo konstrukciją nuo aplinkos poveikio, statybininkams ne taip šalta dirbti ir apsidraudžiama, kad į vidų, pavyzdžiui, užėjus smarkesnei liūčiai, upeliais neklioks vanduo. Viktoras Voroncovas sako, jog tokių gaminių poreikis pamažu į Lietuvą atkeliavo iš užsienio. „Vakarietiški statybų verslo standartai jau pasiekė ir Lietuvą, Latviją, ypač – Estiją. Ar naudojame statybose kopėčias? Naudojame. O Estijoje statybininkas ant jų nelips, sakys: „Pastatykite, prašau, laiptus. Noriu patogiau lipti laikydamas savo įrankius, neatidarinėti stogo liukų galva“, – tendencijas piešia pašnekovas.

Būtent todėl populiarėja ir laikini stogai: taip, kainuoja brangiau, tačiau leidžia tapti nepriklausomais nuo oro, statybininkams patogiau dirbti, tuomet ir darbus pavyksta užbaigti greičiau.

Nesėkmes priima kaip pamoką Ir nors ši bendrovė į verslą įdeda daug nuoširdumo ir atvirumo, netrūksta ir aferistų, kurie „lietuvišką verslą“ supranta kitaip.

Iš tiesų didžiąją „Layher Baltic“ apyvartos dalį atneša vos keli pagrindiniai partneriai. V. Voronco-

VIKTORAS VORONCOVAS

Bendrovės „Layher Baltic“ pastolių sistemos

vas džiaugiasi, jog gali visiškai jais pasitikėti. „Layher Baltic“ produkcija leidžia jų partneriams sukurti pastolių nuomos verslus: iš pradžių – fasadinių, vėliau – pramoninių, modulinių pastolių. Tokiu būdu savo verslą išplėtojo ir statybų sektoriaus atstovams gerai žinoma bendrovė „Ramirent“. „Savo klientams nesame konkurentai, palaikome juos. Statybininkai pamato laikinuosius stogus ir jau klausia: „O turite išnuomoti štai tokių stogų?“ Pastolių nuoma užsiimanti bendrovė mato, jog poreikis yra ir kreipiasi į mus“, – apie klestinčią kelių vienas kitą palaikančių verslų plėtrą pasakojo V. Voroncovas.

Jei statybų bendrovė pasiskundžia, jog pastolių kaina per aukšta – iškart nurodoma, kur šiuos pastolius galima išsinuomoti.

Skaudūs smūgiai sėkmės paukštės neišbaidė Jau nutarę kraustyti į naują biurą šios bendrovės darbuotojai patyrė skaudų smūgį: šalia sandėliavimo angarų užsiliepsnojo autoservisas, liepsna persimetė į „Layher Baltic“ pastolių saugojimo sandėlį.

Net nesiimta vertinti, ar kai kurie pastoliai dar gali būti tinkami naudojimui – kelių milijonų vertės prekės nurašytos kaip bendrovės nuostoliai. Šiuo atveju bendrovės savininkai – vokiečiai, pripažino klydę ir šiek tiek pavėlavę: jei naujasis „Layher Baltic“ biuras su sandėliais būtų pastatytas anksčiau nei 2016 m. pradžioje, nuostolių greičiausiai būtų išvengta. Tačiau, nepaisydama negandų, bendrovė 2015 m. pradžioje (nepraėjus nė metams po gaisro) pelnė „Sėkmingai dirbančios įmonės“ apdovanojimą.

V. Voroncovas dėkoja vokiečiams savininkams už palaikymą – didžioji dalis gaisro paveiktų įmonių buvo priverstos užsidaryti, tuo metu „Layher Baltic“ sėkmingai tęsia veiklą.

Sėkmė ir galia kartais sukuria pavojingą iliuziją „Daugiausia pastolių nuperka pramonė. Statybinės įmonės dažniau juos nuomoja. Matyt, visi dar nepamiršo krizės pamokų. Prieš krizę visi viską turėjo savo: ekskavatorius, techniką. Tačiau, jai užėjus, reikia mokėti lizingą, o pinigų – nėra. Manau, visi vadovai prisimena tas problemas, dabar jie labai atsargūs su stambesnėmis investicijomis“, – svarstė bendrovės vadovas.

Tačiau pastolių nuoma V. Voroncovui atrodo rizikingas verslas. Įmonė gali negrąžinti pastolių, o siekiant juos atgauti, teks labai ilgai vargti. „Layher Baltic“ vadovas tai puikiai žino, nes susidūrė su tokia situacija – įmonė už pastolius nemoka, tačiau jie sumontuoti objekte ir ant jų dirba žmonės. „Ir mes negalime jų pasiimti. Mokame advokatams, vaikščiojame į teismą. Aš jau įtariu, kaip tai baigsis – jie baigs darbą ir sakys – taip taip, atleiskite, jau galite pasiimti“, – sako bendrovės vadovas. Jis du mėnesius kasryt važiuodavo patikrinti, ar pastoliai vis dar stovi, ar nėra pavogti. „Labai gera pamoka: kartais atrodo, kad tau viskas labai puikiai sekasi, viskas tik auga. Vokiečiai netgi perspėjo: „Nereikia, nereikia, geriau šiek tiek pristabdykite“.

Dabar juos puikiai suprantu – taip sparčiai augant kyla rizika. Čia tik tau atrodo, kad tu toks sėkmingas, viską gali. O, žiūrėk, atėjo kažkokia mažutė įmonė, ir nuleido tave ant žemės“, – išvadas iš nuostolių atnešusios apgavystės daro „Layher Baltic“ vadovas V. Voroncovas.

393

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Česlovas abarauskas Darbas yra mano hobis!

Bendrovės „Avona“ savininkas ir vadovas Česlovas Zabarauskas, pelnęs Statybininkų asociacijos apdovanojimą „Profesijos riteris“, du Kauno rajono savivaldybės apdovanojimus ir jau 20 metų vadovaujantis nuosavai įmonei, apie savo pasiekimus statybų srityje daug kalbėti nelinkęs. „Dirbti ir tiek“, – sako paklaustas, kaip užsitarnauti tokių apdovanojimų.

394

ČESLOVAS ZABARAUSKAS

Abromiškių reabilitacijos ligoninės rekonstrukcija

Biochemijos instituto pastato rekonstravimo darbai

VGTU Mokslų centras

VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, Vaikų akušerijos ginekologijos korpuso rekonstrukcijos ir modernizavimo darbai

Š

iuo metu „Avonos“ statybininkai baigia VDU daugiafunkcinį mokslo ir studijų centrą bei Karinių oro pajėgų aviacijos bazės dalį Kaune. Su Č. Zabarausku kalbėjomės apie nepastovią situaciją statybų rinkoje, statybininkui reikalingus įgūdžius, įspūdingus projektus ir „kabliukus“, kurie neleidžia statybų vadovams ramiai miegoti.

Kodėl šiais laikais sunkiau? Č. Zabarauskas baigė tuometinį Statybos technikumą, tarnavo armijoje, o grįžęs studijavo vakarais bei papildomai pabaigė studijas tuometiniame A. Sniečkaus politechnikos institute.

Po kariuomenės jis įsidarbino Kauno 2-ojo tresto inžinieriumi. Vėliau dirbo Lietuvos aikštelės vyr. inžinieriumi, statė Kauno šiluminę elektrinę, tarpkolūkinės statybos organizacijoje dirbo darbų vykdytoju vėliau – aikštelės viršininku.

Susijungus Kauno tarpkolūkinės statybos organizacijai (TSO) ir Kilnojamajai mechanizuotai kolonai (KMK) bei įkūrus Kauno tresto TSO aikštelę, šioje dirbo valdytojo pavaduotoju gamybai.

1994-aisiais jis įkūrė bendrovę „Avona“ ir tapo jos savininku bei akcininku.

Pradėjusi veiklą Kaune, ši bendrovė dalyvauja įvairiuose valstybiniuose konkursuose ir dabar statybas

vykdo visoje Lietuvoje: Jurbarke, Kėdainiuose, Mažeikiuose, Druskininkuose, Šakiuose, Vilniuje, Kaune ir Ignalinoje. Daugiau kaip 20-metį bendrovei vadovaujantis vyras pripažįsta, kad anksčiau buvo lengviau.

Geriausi bėga į Švediją Taip pat Č. Zabarauskui trūksta patyrusių, kompetentingų žmonių, su kuriais galėtų pasikalbėti apie kylančias problemas. „Juk neturime Statybos ministerijos. Vienintelė Lietuvos statybininkų asociacija – kiek gali, tiek bando mums padėti“, – sako Č. Zabarauskas.

Bendrovės vadovas pripažino, jog dėl egzistuojančių problemų ir trukdžių statybininkų atlyginimai yra maži. Neretai geri darbuotojai meta darbą Lietuvoje ir lekia pas draugus į Švediją. Ten jie sutinkami išskėstomis rankomis. „Geriausios brigados išvažiuoja, – nerimavo Č. Zabarauskas. – Ten yra draugai, žino, kas gerai dirba, ir pasikviečia.“

Nepalietė statybų sektoriaus griūtis Bendrovės „Avona“ generalinis direktorius prognozuoja, jog iš pelenų po krizės pakilęs statybų sektorius netrukus vėl šiek tiek smuks.

395

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

išsiaiškinti. Laimėjom konkursą, kalbėti, kad labai brangu – nesolidu. Ten statomas ne tik angaras – tai ir administracinis pastatas, ir katilinė. O kiek ten inžinerinių tinklų, gelžbetonio plokščių ir asfalto dangų, kiek visko reikia išvežti ir vėl atvežti. Meras tai pavadino „kiemo teritorija“ – nė velnio! 80 centimetrų reikia knistis ir padaryti viską pagal reikalavimus, kad galėtų leistis malūnsparniai“, – kalbėjo Č. Zabarauskas.

Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikos bokštų tvarkybos darbai

„Europos Sąjungos lėšos baigiasi, užbaigsime objektus, kuriuos turime užbaigti šiais metais ir nežinome, kas bus ateityje. Ir kol ateis naujos lėšos, nežinau, ką turėsim daryti. Daugiau darbų nebeėmėme, nes jau matėme, kad negalime „apžioti“, – sakė pašnekovas.

Jis teigė sulaukęs Lietuvos statybininkų asociacijos prezidento Daliaus Gedvilo klausimo, ar neketina atsivežti statybininkų iš Ukrainos. „Sakau, o kai baigsis darbai, juk reikės jiems valgyt duoti!“ – nerimavo Č. Zabarauskas. Tačiau statybų sektoriaus griūtis – 2008-ųjų krizė ir keleri metai po jos – bendrovei nebuvo itin skausmingi. „Manau, kad padarėme teisingą sprendimą, nutarę nedalyvauti tame žaidime (nesigriebti naujų statybų per patį jų įkarštį, – red. past.). Jeigu būtų reikėję dar ir palūkanas bankui mokėti – būtų buvę labai sunku.

Mūsų darbų apimtys tuo metu krito, bet išsilaikėm.

Ką tuo metu gavom, tą statėm, daugiausia – valstybinius objektus“, – prisiminė bendrovės vadovas. Č. Zabarauskas ne kartą yra po statybų aikštelę vedžiojęs aukščiausius Lietuvos pareigūnus – premjerą Algirdą Butkevičių, premjerą Andrių Kubilių, prezidentę Dalią Grybauskaitę, prezidentą Valdą Adamkų, Krašto apsaugos ministrą Juozą Oleką, Kauno merą Andrių Kupčinską.

Vienas paskutinių valstybinės reikšmės projektų – Karinių oro pajėgų aviacijos bazės antrojo paieškos ir gelbėjimo posto statyba. „Tačiau atėjo naujas meras ir jam viskas pasirodė brangu. Tai ir sakiau merui sėsti prie popierių ir 396

Iš kitų sudėtingų atnaujinimo projektų Č. Zabarauskas mini 2011-aisiais užbaigtą Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikos bokštų restauraciją.

Nuveikti darbai – nuo ligoninių iki dvarų Neseniai gautas VGTU mokslo ir administracijos statybos baigimo aktas. Tai – bendrovės „Avona“ pastatytas modernus 11 aukštų pastatas ir pasirašytas statybos užbaigimo aktas. „Avonos“ statybininkams sekasi bendradarbiauti su mokslo institucijomis – už neseniai atidarytą rekonstruotą Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centrą jie yra pelnę aukso medalį konkurse „Lietuvos metų gaminys 2014“.

O dar ir VDU Mokslo ir inovacijų centas – modernus, sudėtingas statinys, šiuo metu ruošiamasi šio pastato pimojo etapo darbų statybos užbaigimo aktui, baigiami apdailos darbai. „Žiemos sporto centras Ignalinoje taip pat buvo labai įdomus projektas, – prisiminė bendrovės vadovas. – „Avona“ renovavo „Varpo“, Salomėjos Nėries mokyklas, o Kauno rajone esančioms Babtų ir Ringaudų mokykloms pastatė priestatus. Kauno karininkų ramovės salę esame padarę, Valdas Adamkus, tuometinis prezidentas, buvo atvykęs pažiūrėti.“ „Avona“ rekonstravo ir Druskininkų savivaldybės administracijos pastatus, vėliau – kelias šio kurorto mokyklas. Nuveiktų darbų sąraše – ir Vilniaus miesto universitetinės, Antakalnio, Abromiškių reabilitacijos ligoninių renovacija. Bendrovė nesibaimina ir sudėtingų paveldo projektų – jos statybininkai yra rekonstravę Zyplių dvaro pastatus Šakių rajone, Leipalingio dvarą. 2016 m. balandį atidaryta Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka – muziejus, kurio atidaryme dalyvavo ir pats prezidentas Valdas Adamkus, Latvijos prezidentas bei kiti svarbūs svečiai.

ČESLOVAS ZABARAUSKAS

VDU Daugiafunkcinio studijų ir mokslo centro pastato statyba

Darbų vadovai turi sužiūrėti „visas skyles“ Paklaustas, ar lengviau pastatą restauruoti, ar pastatyti naują, Č. Zabarauskas pripažįsta – restauracija reikalauja daugiau įgūdžių, sudėtingų sprendimų. „Reikia turėti specialistų, nutuokti apie tą darbą. Taip pat reikia palikti kuo daugiau autentiškų statinio konstrukcijų. Langus, duris paliekam tuos pačius – restauruojam, šveičiam, šlifuojam. Dirbant prezidento V. Adamkaus bibliotekos pastate reikėjo nuardyti stogą, pakeisti visą supuvusį medį“, – sakė Č. Zabarauskas. „Avona“ taip pat aktyviai dalyvauja ir gyvenamųjų namų renovacijos darbuose. Yra renovavusi būstus Mažeikiuose, Jurbarke, Birštone, Kaune, Vilniuje.

Sostinėje bendrovė taip pat renovavo buvusį politechnikumą, dabar – Vilniaus dizaino kolegijos pastatą, pradėjo Klinikų kardiologijos pastato renovaciją.

Vienas iš statybininkams šiuo metu aktualių klausimų – nauji energinio naudingumo reikalavimai naujai statomiems pastatams, kurie įsigalios nuo 2016-ųjų. Paklaustas, kaip vertina griežtėjančius reikalavimus, Č. Zabarauskas teigia, jog tai – labai teisingas sprendimas.

Jaunimą svarbiausia išauklėti Vienas iš dalykų, kurie, Č. Zabarausko nuomone, prasilenkia su teisybe, yra pastatų objektų draudimas. Pasak ilgamečio bendrovės vadovo, objektą drausti turėtų užsakovas arba bent jau kompensuoti statytojui šio draudimo išlaidas. Nors dėl šio reikalavimo klausimas keltas – kol kas niekas nepasikeitė.

Mokyklos pastato Liepalingyje pritaikymas bendruomenės centrui

Paklausas, kaip vertina šiuolaikinių statybininkų kompetencijas ir gebėjimus, Č. Zabarauskas prisipažįsta, jog trūkstamų darbuotojų neranda.

Vis tik bendrovės vadovui aprodant statybų aikštelę, su juo vienas po kito sveikinasi jauni darbuotojai. „Priimam jaunimą. Vyresniuosius jau gal reikia paleisti į pensiją, – svarsto p. Česlovas. – Jie gal ir turi patirties, bet neturi to noro daryti, užbaigti, padaryti kuo geriau. Jie varo sava vaga. Vis tik čia ne kunigų seminarija. O iš jaunimo kai kuriuos išauklėjom.“

Dirbkit ir gausit Kauno rajono savivaldybė Č. Zabarauską du kartus yra apdovanojusi už rajono plėtrą ir didelį indėlį į šiame regione vykdytas statybas. „Vienas buvo už darbą renovuojant mokyklas, o kitas, visai neseniai, – tiesiog kai įmonė šventė savo 20-ies metų jubiliejų. Gavome Kauno rajono ženklą“, – sakė pašnekovas.

Jis taip pat yra gavęs padėkas iš a. a. Prezidento Algirdo Brazausko, aplinkos ministro Arūno Kundroto, užsienio reikalų ministro A. Valionio, Kauno r. savivaldybės mero Valerijaus Makūno. Č. Zabarauskui 2008-aisiais įteiktas Lietuvos pramonininkų konfederacijos apdovanojimas „Profesijos riteris“. „Po tiek laiko ir jūs gausit, – juokiasi pašnekovas, klausiamas apie apdovanojimus. – Ką daryti?

Tiesiog dirbti reikia, netingėti. Dar jaunystėje manęs klausdavo, koks mano hobis. Darbas yra hobis!

Laisvalaikio tiesiog nėra.“ 397

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Artūras

aremba

Apie cemento aukso amžių ir iššūkius „Šiandien gyvename kitokiame pasaulyje, kitaip keičiamės informacija, kitaip vykdomas planavimas ir rinkodara. Tai lemia, kad ir žmonės kitokie, – laisvesni, daugiau išmanantys ir turintys unikalių galimybių“, – apie dviejų dešimtmečių pokyčius savo darbe kalbėjo AB „Akmenės cementas“ generalinis direktorius Artūras Zaremba.

398

ARTŪRAS ZAREMBA

Nauja 4500 t/d sauso būdo klinkerio gamybos linija

L

ietuvoje garsaus „Akmenės cemento“ istorija prasidėjo 1949 m., kai pradėta statyti gamykla. Regionas buvo išžvalgytas dar tarpukariu, o po karo imtasi darbų. Gamyklos statybos baigtos 1951 m., o 1972–1974 m. pradėjo veikti antrasis cemento gamybos kompleksas.

AB „Akmenės cementas“ – viena iš didžiausių Baltijos šalyse ir vienintelė Lietuvoje bendrovė, gaminanti cementą. Neseniai gamykloje įvykdyta modernizacija – šlapias cemento gamybos būdas pakeistas sausu. Tai leido beveik perpus sumažinti gamyklos kuro sąnaudas gaminamos produkcijos vienetui. Dėl to sumažėjo į aplinką išmetamas anglies dvideginio kiekis. Per metus apie milijoną tonų cemento pagaminančioje įmonėje šiuo metu dirba penki šimtai darbuotojų.

Bendrovėje veikia nepriklausoma, Lietuvos nacionalinio akreditacijos biuro akredituota cemento bandymų laboratorija. Čia atliekami fizikiniai, mechaniniai ir cheminiai cemento bandymai, teikiamos paslaugas išorės klientams. Nuo 2008 m. liepos bendrovė yra visateise Europos cemento asociacijos CEMBUREAU nare.

Kauno palikti neplanavo „Visą gyvenimą gyvenau Kaune, čia baigiau universitetą – Vilniaus universiteto Kauno humanitarinių mokslų fakultetą. Į Naująją Akmenę atvykau 1994 m., vos baigęs studijas. „Akmenės cementas“ – pirmoji mano darbovietė“, – kalbėjo A. Zaremba ir pridūrė, kad baigė ekonomikos studijas, kurios tik šiek tiek buvo susijusios su statybomis.

Studijų metais jam teko išklausyti kursą apie statybų pramonę ir cementą. Tačiau kursas buvo gana paviršutiniškas ir, tik atvykęs į Naująją Akmenę, susipažino su viskuo iš arčiau. Pasiūlymas darbuotis Naujojoje Akmenėje buvo patrauklus iššūkis. „Važiavau savęs išbandyti, maniau, kad tai bus trumpas laikotarpis ir štai greitai jau dvidešimt dveji metai, kai aš čia. Kai pradėjau dirbti „Akmenės cemente“, tai jau buvo privati kompanija, pritraukusi užsienio kapitalo, tad ir vakarietiški vėjai jau dvelkė“, – sakė A. Zaremba.

Vos atvykęs, A. Zaremba pradėjo dirbti ekonomistu ir mokytis praktiškai: juk viena, kai studijuoji, o visai kas kita, kai turi dirbti. Kai ateini į kolektyvą, pastebi jis, kuris turi savo tradicijas, savo stilių, nusi399

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Nauja 4500 t/d sauso būdo klinkerio gamybos linija

stovėjusias normas, iš pradžių tenka įgyti pasitikėjimą, paskui – rasti būdų, kaip įgyvendinti savo idėjas.

Per paskutinį dvidešimtmetį situacija statybų sektoriuje pasikeitė iš esmės: visos bendrovės tapo privačios, pakito darbo sąlygos, susikūrė naujos tradicijos. „Dabar gyvename naujomis sąlygomis visomis prasmėmis – nuo įmonių struktūros ir jų valdymo iki pateikimo ir projektų įgyvendinimo. Mažai rastume išlikusių dalykų – veikiausiai tik kai kurios tradicijos ir įmonių pavadinimai“, – kalbėjo pašnekovas.

A. Zaremba įsitikinęs, kad šiuo metu darbuotojai mąsto kitaip. Anuomet, kai jis tik pradėjo dirbti, buvo daugiau vyresnės kartos atstovų, gajos sovietmečio tradicijos. Jis prisimena darbo pradžią, kai skyriuje turėjo vieną kompiuterį, o šiandien nėra darbo vietos, kurioje nebūtų kompiuterio.

Kiekviena karta įnešė savo indėlį „Visais laikais žmonės susiduria su tam tikrais iššūkiais ir problemomis, ieško sprendimų. Pavyzdžiui, 1990 m. buvo labai sudėtingas laikotarpis ir ta karta sprendė labai svarbius ir sudėtingus klausimus, rinkos neatlaikė ir pokyčiai buvo dramatiški. Teko daug ką sukurti, buvo visai kitokios rizikos, o pasto400

vumo trūko. Ta karta išsprendė labai daug klausimų ir suteikė pagrindus ateičiai“, – sako A. Zaremba, kalbėdamas apie tai, kas lėmė, kad įmonė atlaikė ekonominius sunkmečius ir sėkmingai plėtojo savo veiklą.

Anot jo, šių dienų visuomenė sprendžia kitas problemas – svarbios tampa inovacijos, investicijos.

Atsiranda visai kitos sąlygos ir kitoks supratimas, kas yra rinka ir konkurencija. „Tada, dabar ir ateityje visi susidurs su įvairiomis problemomis, bet ir sprendimų reiks vis naujų. Jei įmonės gyvuoja, tarkime, dvidešimt metų, sėkmingai veikia, plėtoja savo verslą, tai tam įtakos turi visi darbuotojai ir visos kartos, kurios vystė tą veiklą. Jei ateityje įmonė taip pat sėkmingai veiks, tai reiškia, kad ateities kartos taip pat išmanys savo darbą“, – teigė jis.

A. Zaremba įsitikinęs, kad nereikėtų manyti, jog praeities kartoms viskas buvo sunkiau, o dabar lengviau arba – atvirkščiai: „Reikia atiduoti visas jėgas, kad būtų išsaugota sėkminga įmonės veikla, nepriklausomai nuo to, didelė ji ar maža. Tą patį galima pasakyti ir apie žmogų, nesvarbu, ar esi jaunas, ar vidutinio amžiaus, bet jei nori būti matomas, lyderis, kad tavo idėjos visuomet būtų progresyvios, turi pats visuomet domėtis ir nuolat mokytis, keistis, bendrauti. Tai nenutrūkstantis procesas.“

ARTŪRAS ZAREMBA

tai nereiškia, kad rinkoje veikia vien „Akmenės cementas“. Kiti cemento gamintojai taip pat sėkmingai vykdo veiklą. Lemia požiūris: kaip sako A. Zaremba, jų įmonė konkurenciją vertina labai pozityviai, nes ji neleidžia užsnūsti. „Akmenės cementas“ sėkmingai eksportuoja produkciją ir į Skandinavijos šalių rinkas. Norint dirbti su šiomis šalimis, reikėjo sukurti naują kokybės sistemą, užtikrinti papildomus kokybinius reikalavimus, kurie anuomet nelabai buvo reikalingi Lietuvoje, bet po kurio laiko vietinės Baltijos šalių rinkos reikalavimai nebesiskyrė nuo Skandinavijos šalių standartų.

Nauja 4500 t/d sauso būdo klinkerio gamybos linija

Cemento aukso amžius A. Zarembą džiugina sėkminga darbo „Akmenės cemente“ pradžia: „Pamenu, mano darbo įmonėje pradžioje turėjome labai mažą dalį rinkos, statybų pramonė tuomet tik pradėjo atsigauti po pokyčių, buvo labai svarbu surasti, kam parduoti pagamintą produkciją. Po dešimties metų, maždaug nuo 2005 m., statybų pramonė ėmė stipriai vystytis, atsirado daug įvairių naujovių.“ Pasak „Akmenės cemento“ vadovo, 2006–2008 m. – tikras įmonės aukso amžius, buvo ieškoma būdų, kaip pagaminti daugiau produkcijos, maksimaliai išnaudoti savo pajėgumą. Šiuo metu įmonė pusę savo produkcijos parduoda Lietuvoje, o likusią dalį eksportuoja į Baltarusiją, Latviją, Lenkiją, Rusiją ir Švediją bei Suomiją.

Konkurencingumą garantuoja kokybė Kalbėdamas apie tai, kas lemia įmonės produkcijos konkurencingumą rinkoje, pašnekovas buvo atviras: „Turi pasiūlyti labai kokybišką produktą. Mūsų klientai žino, kad „Akmenės cementas“ turi savo vardą ir istoriją. Svarbu kaina, įstatymų bazė, partnerių patikimumas. Lankstus požiūris, gebėjimas derintis prie partnerių norų.“ Konkurencija tarp cemento gamintojų didelė.

Lietuvoje gali būti tik viena cemento gamykla, bet

Įmonės vadovas įsitikino, kad nėra svarbu, ar gamintojai dirba vietos rinkoje, ar su užsienio partneriais. Visgi sėkmingą pardavimą garantuoja faktorių visuma – produkto kokybė, naujos technologijos, ekologija, taršos mažinimas.

Modernios technologijos – žingsnis į priekį Cementas – produktas, gaminamas iš vietinių medžiagų – molio, klinčių. „Anksčiau cementą gaminome šlapiuoju būdu, kai žaliavos buvo maišomos su vandeniu. Suprantama, energijos ir kuro sąnaudos buvo didelės, nes paruoštas žaliavas reikėjo išdegti aukštoje temperatūroje. Puikiai žinojome, kad Vakaruose naudojama sausojo būdo technologija, kuomet medžiagos išdeginamos sausos“, – pasakojo pašnekovas. 2007 m. buvo nuspręsta žengti dar vieną žingsnį – įdiegti modernią technologinę liniją ir gaminti ekologiškai. „2007 m. nusprendę, 2014 m. pabaigoje paleidome naują gamybos liniją. Naujai gamyklai prireikė 115 mln. eurų investicijų. Praėjusiais metais gaminome tik šioje naujoje linijoje, nenaudodami senųjų technologijų“, – kalbėjo A. Zaremba.

Senosios technologijos šiuo metu užkonservuotos ir po kelerių metų bus sprendžiama, ką toliau su jomis daryti.

Kalbėdamas apie ateities tikslus, A. Zaremba sakė: „Kadangi jau daug investavome, tad pagrindinis tikslas – stabiliai išnaudoti gamybinį pajėgumą.

Būtina, kad investicijos pradėtų duoti grąžą. Per artimiausius trejus metus ieškosime galimybių deginti alternatyvų kurą.“ 401

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Juozas

ykus

Įrenginėjant pamatus lemia praktika ir nuojauta Inžinierius statybininkas, Lietuvos statybos inžinierių sąjungos narys, 2008 ir 2010 m. gaminio ir kitų apdovanojimų žymūnas, pamatų statybos novatorius, vienos pirmųjų šeimos įmonių – sudėtingų pamatų ir požeminės statybos bendrovės „Vilniaus rentinys“ – įkūrėjas ir daugelio pilietinių iniciatyvų rėmėjas Juozas Zykus šiuo metu beveik visas jėgas skiria metro Vilniuje idėjai įgyvendinti.

402

JUOZAS ZYKUS

Vilniuje, Islandijos ir Vilniaus gatvių kampe, po esamais kultūros paveldo pastatais, statytais prieš šimtmetį, bendrovė įrengė trijų aukštų automobilių aikštelę

Y

ra žmonių, kurių vardai tapo prekiniais ženklais. Lygiai taip Juozo Zykaus vardas yra susijęs su metro idėja. Kai renginiuose jis pakyla kalbėti ar tik užduoti klausimą, neabejotina – J. Zykus būtinai primins apie metro. „Metro iškėliau kaip savo misiją: padarysiu gera šaliai, – sako jis. – Dešimtys mokslininkų analizavo metro galimybes, po kruopelę rinko duomenis, svarstė, kol įsitikino besąlyginiais pranašumais.“ O iki metro buvo pamatai.

Profesija buvo „įrašyta“ genuose Juozo Zykaus giminės vyrai buvo amatininkais: tėvas buvo kalvis, dailidė ir veterinaras, senelis – kalvis. Žvelgdamas į 300 metų šeimos genealoginį medį, J. Zykus tvirtina: protėviai vertėsi amatais – kalvyste, dailidės, akmens darbais. Buvo ir eigulys.

Genai darė savo. J. Zykus sakė nejautęs jokių didesnių prieštaravimų, spręsdamas, kokią profesiją rinktis. Jis neabejojo, kad rinksis panašią specialybę, kaip ir jo giminės vyrai. „Tik truputį svarsčiau – statyba ar melioracija, – sako p. Zykus, vis tik pasirinkęs statybos inžineriją.

– Būdamas 16 metų, stačiau su tėvu namą, nes savo

iki tol neturėjome. Tai darydamas susipažinau su šia sritimi.“ Istorija pasikartojo. Kai J. Zykus ėmėsi savo namo Vilniuje statybos, jo sūnūs, – kurių vienam buvo 14-ka, o kitam – metais daugiau, – statė kartu.

Dabar jie vadovauja tėvo įkurtai įmonei „Vilniaus rentinys“: vienas yra generalinis direktorius, kitam patikėtas materialinis aprūpinimas. Pats p. Zykus jau nuo 2005 m. daugiausia laiko ir dėmesio skiria metropolitenui.

Pirmoji p. Zykaus darbovietė buvo Alytus, o pirmas objektas, kurį pastatė, buvo šaldytuvų gamykla „Snaigė“. Pradėjęs dirbti meistru, būdamas 30-ies jis tapo Utenos statybos tresto vyriausiuoju inžinieriumi. Juo dirbo 13 metų. „Paskui prasidėjo vadinamoji „perestroika“, lioviausi kūręs komunizmą ir pradėjau kurti nepriklausomą Lietuvą“, – pasakoja humoro nestokojantis vyras.

„Vilniaus rentinio“ pagrindas – uteniškiai Atsitraukus planinei ekonomikai, prieš akis atsivėrė laisvosios rinkos vilionės. Pirmiausia buvo kooperatyvas, vėliau – uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus rentinys“, kurios pagrindiniu akcininku ir buvo pats 403

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

įkūrėjas. Verslą p. Zykus pradėjo su dviem sūnumis ir vienu kolega, pasikvietė draugų. Vaikai jau buvo susipažinę su statyba, jiems buvo 17–18 metų. „Vertingiausia „Vilniaus rentinyje“ – ne įrenginiai, gamybos priemonės, pastatai, o čia dirbantys žmonės. Jeigu reiktų pasirinkti – juos ar įrenginius, pastatus, – rinkčiausi žmones. Neabejoju, su jais kitoje vietoje per 10 metų galima sukurti tą patį“, – sako p. Zykus.

Jis dirbo dideliame kolektyve – Utenos statybos treste triūsė 500 žmonių. Dirbo sykiu, stebėjo juos ir, kurdamas savo įmonę, nemažai jų pakvietė dirbti kartu. Todėl dauguma „Vilniaus rentinio“ darbuotojų – ne vilniečiai, o atvažiavę iš Utenos. Paskui jie atsivedė savo vaikus, pažįstamus ir taip susibūrė kolektyvas. „Vilniaus rentinyje“ yra šeimų, iš kurių bendrovėje dirba po penkis asmenis.„Tada žmogus dirba kaip savo šeimos ūkyje. Jis atsineša moralę, savybes, kokios priimtos toje šeimoje. Ir kitaip nesielgs – kaip įpratęs. Jeigu tokį atleistum iš darbo, jis kone būtų priverstas išeiti ir iš giminės – su juo mažai bendraus. Jei paliktumėte savo rankinę bendrovės kieme, kas nors atneštų radęs. O paliktą už tvoros – vargu“, – pastebi p. Zykus.

Patirtį sukaupė dirbdami keliuose tūkstančiuose objektų Nuo 1991 m., kuomet buvo įsteigtas „Vilniaus Rentinys“, bendrovės darbuotojai projektuoja ir įrengia racionalius įvairių tipų pamatus, atramines sienas grunte ir požeminius statinius. Per ketvirtį amžiaus įmonės darbuotojai įgijo didelės požeminės statybos projektavimo bei darbų vykdymo patirties – darbuotasi keliuose tūkstančiuose statybos objektų.

Didžiausiuose šalies pramoniniuose ir civiliniuose objektuose atlikti sudėtingi darbai, projektuojant ir įrengiant ne tik pamatus, bet ir daugiaaukštes požemines automobilių aikšteles, požemines pėsčiųjų perėjas, įgyvendinant elektros jungčių, transporto bei geležinkelio kelių ir tiltų įrengimo projektus, tarp jų pamatus ir atramines sienas viadukams, aplinkkelių statiniams.

Savo jėgomis atlikdama darbų už dešimtis milijonų eurų per metus, įmonė, kurią įkūrė J. Zykus, 404

tapo šios srities lydere. Įmonės įgyvendinti projektai – administracinis ir prekybos paskirties pastatas Vilniaus g. 31/Islandijos g. 1, Vilniuje, įrengiant po esamais kultūros paveldo pastatais trijų aukštų automobilių aikštelę; požeminių pėsčiųjų perėjų įrengimas po Narbuto ir Saltoniškių gatvėmis, nestabdant transporto eismo, – pelnė Lietuvos metų gaminio aukso medalius.

Nauji pamatai – nauji iššūkiai Konkurentų, įrenginėjančių pamatus, „Vilniaus rentinys“ turi, tačiau p. Zykus žiūri į tai racionaliai – konkurencija padeda vystyti verslą.

Sovietmečiu nebuvo tokių pamatų, technologijų, kurių nebūtų išbandęs J. Zykus. Jam visada buvo smalsu. Pasikeitus laikmečiui, su bendraminčiais jis ėmėsi modernaus pamatų įrengimo, sukūrė naują technologiją. Pirmiausia buvo bendras darbas su mokslininkais, kurie atliko bandymus, tada reikėjo kurti taisykles, įteisinti naujovę. „Naujos technologijos niekas paprastai nepriima – reikia pačiam daryti, įrodinėti“, – sako p. Zykus, pastebėdamas, kad sovietmečiu mažai kas to ėmėsi, nes nebuvo verta.

1991 m. įkurtos įmonės darbuotojai ėmė dairytis po pasaulį, ieškodami pamatų įrengimo naujovių, modernių technologijų. Tačiau buvo aišku viena – kiek toli kas benužengęs, reikia taikyti prie savo šalies gruntų. „Vilniaus rentinys“ ėmėsi gręžtinių pamatų, pakeitė polinių pamatų įrengimą: užuot nukapoję tai, kas nelįsdavo į gruntą, kaip tai buvo daroma sovietmečiu, polius formavo tiesiai grunte.

Betoną pilant į specialiai poliams rengiamas ertmes, išvengdavo atliekų ir papildomų sąnaudų, darbas vyko sparčiau. Įmonė kartu su VGTU mokslininkais sukūrė ir užregistravo išradimą – pamatus su išplatinimu.

Išrastas prietaisas, kuris apačioje geba suformuoti platesnį pamatą. „Daugelį dalykų reikėjo sugalvoti, sukurti, nes mašinos buvo brangios, reikėjo patiems sukti galvas, technologijas ir įrenginius pritaikyti konkrečiomis sąlygomis“, – sako p. Zykus, pastebėdamas, kad net tokioje pažangioje šalyje, kokia yra Norvegija, nėra specializacijos. Kiekviena įmonė daro savaip. Bet

JUOZAS ZYKUS

viena yra bendra ir itin svarbu: reikia aukštos kvalifikacijos darbuotojų – nuo inžinierių iki darbininkų. Ir tai, p. Zykaus tvirtinimu, yra stiprioji „Vilniaus rentinio“ pusė.

Kai tvirtas gruntas akimirksniu tampa „sviestu“ Pamatų įrengimas – labai sudėtingas, juos įrenginėti gali tik turintys didelės patirties ir aukštą kvalifikaciją specialistai. Kiekvienoje vietoje – vis skirtinga situacija, nes gamta sukūrė didelę įvairovę, tad standartizuoti proceso neįmanoma. Neretai jau darbo metu tenka keisti brėžinius, technologijas, – visa lemia tai, ką randi po žeme. „Pastatėme tūkstančius objektų, bet ir mums gamta užmena daugelį mįslių, – sako p. Zykus. – Reikia nemažai laiko ir žmonių – kvalifikuotų, supratingų. Labai svarbi nuovoka. Didelės praktikos turintys brigadininkai pastebi gamtos paspęstus spąstus, suvokia, kur gali ištikti nesėkmė. Gali būti baigęs kelis aukštuosius, bet vis tiek tenka mokytis iš brigadininkų, iš žmonių, kurie turi didelės praktikos šioje srityje – labai svarbus veiksnys – praktika.“ Mokslininkas gali atlikti daugelį tyrimų, bet vis tiek nepamatys visko. Poliai, pavyzdžiui, kalami kas du metrus, o bandomieji gręžiniai daromi kas 20 metrų. Mokslininkai nurodo, kad gruntas patikimas, galima gręžti ir įrengti pamatus. Tačiau vieną akimirką gali visa pasikeisti – pajunti, kad grąžtas „eina kaip per sviestą“. Belieka kuo skubiau informuoti inžinierius ir projektuotojus, kad būtų iš naujo tiriamas gruntas. Tokių netikėtumų yra tekę patirti ir „Vilniaus rentiniui“ – teko aiškinti ir ruošti žmones, kaip jie turėtų reaguoti tokiais atvejais.

Islandijos gatvės pamokos Vienu iš sudėtingiausių darbų, kuriuo vertai didžiuojasi, p. Zykus laiko objektą sostinės senamiestyje, Islandijos ir Vilniaus gatvių kampe. Po esamais kultūros paveldo pastatais, statytais prieš šimtmetį, reikėjo įrengti trijų aukštų automobilių aikštelę. Keturių aukštų pastatą reikėjo tiesiog pakabinti, padaryti metro stoties dydžio erdvę – ir pakabinti taip, kad pastatas nesutrūkinėtų, nesuplyštų.

Vilniaus metro, vizualizacija

„Iškasėme septynis tūkstančius kubinių metrų grunto, pastatą pakabinome ant aštuonių metrų gręžtinių pamatų ir gelžbetoninių kolonų, į jas atremiant laikančiąsias sijas, kurios perėmė visą pastato svorį. Darbai atlikti per keturis mėnesius, – kvalifikuotai, su žmonėmis, kurie suvokia, ką daro“, – didžiuojasi savo bendrove ir jos žmonėmis p. Zykus.

Panašaus dydžio metro stotis paprastai statoma apie metus.

Gruntą prisiėjo kasti mažais mechanizmais, darbuotojai vieni kitus turėjo keisti kelių minučių tikslumu – kad kas nenugriūtų, kad neprispaustų mechanizmai. Visas rūpestis buvo žiūrėti, kad neįvyktų nelaimingas atsitikimas.

Vykdant tokio sudėtingumo projektus, kaip pastebi „Vilniaus rentinio“ įkūrėjas, reikia protingo užsakovo, protingo ir supratingo architekto, kvalifikuoto kolektyvo, kvalifikuotos darbo grupės. „Vieni kitiems turi padėti, o ne pagalius kaišioti, – versle tai labai svarbu, – nuo technologinių sprendimų prie verslo subtilybių pereina p. Zykus. – Ir mažesnėmis kainomis su tokiais galiu dirbti, ir pasitikėti. O yra tokių, kurie stengiasi trukdyti, daryti, kad būtų sudėtingiau. Svarbiausia – sveika atmosfera, tada lydi sėkmė.“ 405

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Kęstutis

ubrickas

Vadovas, kurio darbai įspūdingi, tačiau nematomi Didžiąją dalį gyvenimo Klaipėdoje hidrotechnikos statybų bendrovėms vadovaujantis Kęstutis Zubrickas patyrė visko: padėjo savo bendrovei tapti viena stipriausių, tuomet nepalankiai susiklosčius aplinkybėms pradėjo dirbti užsienio bendrovėje, ir iš šalies stebėjo bendrovės, kuriai jis vadovavo, griūtį. Vadovas šiuo metu dirba ir lietuvių kapitalo bendrovėje „Borta“, ir vokiečių – „Strabag“.

406

KĘSTUTIS ZUBRICKAS

Darbai valstybiniame Klaipėdos jūrų uoste

K.

Zubrickas baigė pramoninės ir civilinės statybos studijas tuometiniame Vilniaus inžinerinės statybos institute. Į Klaipėdą p. Kęstutį jau vėliau nubloškė viliojantis karjeros pasiūlymas – jis prisipažįsta esąs grynas anykštėnas, iš ten kilę ir tėvai bei seneliai.

Tuo metu, kai K. Zubrickas baigė institutą, kaip tik vyko „Mažeikių naftos“ gamyklos bei Ignalinos atominės elektrinės statybos. Dvi vietos būsimiems statybininkams įgyti praktikos.

„Man kažkodėl „nuskilo“ ir papuoliau į Uteną.

Ten, kaip ir visi pradedantys, tapau statybos meistru“, – prisiminė pašnekovas. Jis ir dabar, pravažiuodamas pro Leliūnų miestelį, ilgėliau užsižiūri į čia stūksančią seną buvusios valgyklos-parduotuvės pastatą, savo pirmąjį statytą objektą.

Karjeros laiptas – tik po ilgų įkalbinėjimų Įgijęs patirties, K. Zubrickas gavo pasiūlymą dirbti vyriausiuoju inžinieriumi Raseinių rajoninės statybos organizacijoje. Vis tik po ilgų tuometinių vadovų ir Raseinių statybos organizacijos vado įkalbinėjimų K. Zubrickas iškeliavo į Raseinius dirbti vyriausiuoju inžinieriumi.

„Vyriausiasis inžinierius tuo metu įmonėje buvo vadovaujantis žmogus, atsakingas už įvairius rodiklius, visą gamybą, darbų organizavimą, objektų statybos užbaigimą. Tai buvo iššūkis, todėl ir įdomu, įmonėje – 700 darbuotojų. Pasijutau, jog galiu daugiau planuoti, esu „atrištomis rankomis“. Šiame darbe įgijau labai didelės patirties. Raseiniuose išdirbau 10 metų. Vienas įsimintiniausių čia statytų objektų, kuriuos dar galite pamatyti ir šiandien – kultūros namai“, – prisiminė pašnekovas.

Darbai, kurių rezultato nematyti Po sėkmingo darbo Raseiniuose Lietuvoje prasidėjo neramumai – Sovietų Sąjungos blokados, lėšų ir darbų stygius. Raseinių statybos organizacija buvo privatizuota bei padalyta. „O aš gavau pasiūlymą dirbti Klaipėdoje. Tuo metu egzistavo tokia įmonė „Klaipėdos hidrotechnika“, kuri vykdė įvairius hidrotechninius darbus: krantinių, pirsų statybą, narų paslaugas, uostų gilinimą, valymą“, – apie naują karjeros etapą pasakoja pašnekovas.

Jis teigė, jog savo karjeroje turėjo du didesnius iššūkius: darbą Utenoje, nes tai buvo pirmasis darbas statybose, ir hidrotechninių darbų pradžią Klaipėdoje.

407

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Duoklė gimtajam kraštui Įdomu tai, jog jam vis tiek teko daug bendrauti su buvusiais kolegomis: remdamasis „Josef Mobius“ jungtine veikla, vykdė „Smeltės“ krantinės statybos darbus kartu su „Klaipėdos hidrotechnika“. Tačiau darbai įstrigo dėl pastarosios bendrovės bankroto.

Nuo 2009 m. K. Zubrickas darbavosi vokiečių kapitalo bendrovėje „Josef Mobius“. 2012 m. šią bendrovę nupirko didžiulis vokiečių koncernas „Strabag“. Ši bendrovė galiausiai tęsė Smeltės krantinės darbus, gilino Klaipėdos įplaukos kanalą bei Liepojos uostą.

Anykščių dviračių takas

Į uostamiestį jis persikėlė 1997-aisiais ir iškart griebėsi „Ro-Ro“ terminalo statybų. Tuo metu įmonėje jis dirbo pavaduotoju gamybai. Po dvejų metų K. Zubrickas tapo „Klaipėdos hidrotechnikos“ generaliniu direktoriumi.

„Klaipėdos hidrotechnikos“ griūties istorija Per laikotarpį, praleistą Klaipėdoje, K. Zubrickui yra tekę vadovauti praktiškai visų uoste dirbančių operatorių krantinių tvarkymui ar statyboms. Taip pat pastatytas „Begos“ pirsas, išgilintas uostas bei uosto įplauka.

Tačiau laiko, kuris prasidėjo apie 2008 m., K. Zubrickas nenori prisiminti. Jis suko galvą, kaip išlaikyti visą esamą kolektyvą ir padengti įmonės sąnaudas, praplėsti vykdomų projektų spektrą. Todėl bendrovė statė pasieniečių pastatą, dirbo Nemune, tvarkydama šios upės krantines. Vis tik tais pačiais metais K. Zubrickas paliko „Klaipėdos hidrotechniką“ dėl išsiskyrusių požiūrių į vadovavimą su vienu iš bendrovės akcininkų. Šiandien ilgamečiui „Klaipėdos hidrotechnikos“ vadovui labiau gaila ne palikto mylimo darbo, tačiau to, kad jo didžiulė bendrovė, kuriai jis ilgai vadavovo, praėjus penkeriems metams nuo jo pasitraukimo, visiškai bankrutavo.

Tačiau veiklos K. Zubrickas nepristigo – prieš jam apleidžiant bendrovės vadovo kėdę, „Klaipėdos hidrotechnika“ viename projekte dirbo kartu su vokiečių partrneriais, bendrove „Josef Mobius“. Bendrovės savininkas pakvietė kompetentingą vadovą būti šios bendrovės atstovu Baltijos šalims bei Šiaurės Rusijai. Ši vokiečių bendrovė vertėsi lygiai tokiais pačiais darbais, kaip ir „Klaipėdos hidrotechnika“.

408

Dirbdamas „Strabag“, K. Zubrickas rado būdą prisidėti ir prie gimtojo Anykščių krašto gražinimo.

Savivaldybė paskelbė konkursą sutvarkyti Šventosios krantines, įrengti taką, dviračių trasas, baidarių prieplauką. „Strabag“ Anykščių savivaldybės konkurse pasiūlė mažiausią darbų kainą ir jį laimėjo. „Visos tos krantinės mano jaunystėje išžvejotos ir išvaikščiotos, labai gražūs prisiminimai su jomis siejasi. Labai norėjosi šio projekto. Ir dar – Baranauskų giminė – mano šaknys. O takas, kurį reikėjo nutiesti, prasideda nuo Antano Baranausko apdainuoto Anykščių šilelio ir praeina pro bažnyčią, A. Baranausko paminklą“, – kalbėjo K. Zubrickas. Įdomus sutapimas, jog tais pačiais metais, kai bendrovė „Strabag“ laimėjo konkursą tiesti taką Anykščiuose bei tvarkyti Šventosios krantines, K. Zubricko sūnus baigė statybos inžinerijos studijas ir šis takas buvo pirmasis objektas, kuriame jam teko dirbti.

Vokiečių bendrovėje pritrūko veiklos Bendrovėje „Strabag“ jis teigia jau pergyvenęs 5 ar 6 vadovus. Kiekvienas jų turi kiek skirtingą valdymo politiką, vieniems suprantamesnės Rytų šalys, kitiems – „tamsus miškas“. „Ginčijamės, jie lyg ir supranta, lyg ir nesupranta.

Kartais sako: yra tokia vidinė tvarka ir mes taip darom. Lietuvių bendrovėje, privačiame versle sprendimų priėmimas yra labai greitas. Mes galime kažką nuspręsti per valandą, o užsienio bendrovėje prireikia kelių parų. O kartais to greičio būtent ir reikia. Kartais užsienio bendrovė nespėja paduoti paraiškos konkursui per dvi savaites. Dėl savo vidinės biurokratijos

KĘSTUTIS ZUBRICKAS

Darbai valstybiniame Klaipėdos jūrų uoste

tvarkos. Pliusas tas, jog tuomet tą vietą sėkmingai užima lietuviškos bendrovės, – atskleidžia K. Zubrickas.

– Man prie širdies – lietuvių kompanija. Užsienio bendrovėje labiau „atostogaudamas“ gali dirbti. Bet aš norėčiau, kad ir lietuviai lietuvių bendrovėje užtikrintai ir gerai jaustųsi, kad neišvažiuotų. Išvažiuoja mūsų vaikai, mažėja darbo jėgos, jaunų žmonių.“ Jo paties sūnus taip pat dirba „Strabag“ kompanijoje, tačiau keliauja po Rusiją ir Europos šalis, kur tuo metu vykdomi stambūs projektai.

Pastaraisiais metais „Strabag“ nusprendė Lietuvoje užsiimti tik gilinimo bei valymo darbais ir K. Zubrickas pajuto, jog jam stinga veiklos.

„Mažiausios kainos“ padariniai – kaip nuo kalno ridenamos sniego gniūžtės K. Zubrickas vis dar dirba „Strabag“ atstovu Baltijos šalims bei Šiaurės Rusijai, o nuo 2015-ųjų balandžio jis vadovauja ir įmonei „Borta“. Pastaroji bendrovė veikia penkerius metus, tačiau ji į rinką žengia sunkiai – konkursuose bendrovei stinga patirties. K. Zubrickas nerimauja, kad lietuvių bendrovė kol kas nepanaudoja viso savo potencialo ir negali dirbti visu pajėgumu. Tačiau patirties stinga tik bendrovei, ne jos darbuotojams – kai kurie, prisijungę prie „Bortos“ kolektyvo, yra ilgus metus dirbę „Klaipėdos hidrotechnikoje“.

Ar lietuviško kapitalo bendrovės turėtų gauti kokį nors pranašumą dalyvaudamos viešųjų pirkimų konkursuose, priklauso nuo užsakovo patriotiš-

kumo. Jie iš tiesų deklaruoja, jog nori, kad vietiniai įgyvendintų tą projektą. Bet tik deklaruoja. „Kiek jau laiko taikomas tas mažiausios kainos kriterijus?

Kodėl ne kokia nors vidutinė kaina?“ – stebėjosi „Bortos“ vadovas. Visus konukrsus. kuriuose jo įmonėms teko dalyvauti, pavyko laimėti tik pasiūlius žemiausią kainą. Jis pripažįsta, jog nuo to kenčia statybų rezultatai.

Laukdami hidrotechnikos darbų, plėtoja metalo konstrukcijų gamybą Šiuo metu „Borta“ dairosi užsienio partnerių (Lietuvoje tokios specializacijos bendrovių maža), su kuriais galėtų bendrai dalyvauti konkursuose. Kadangi kito kelio nėra, į lietuvišką rinką tenka kviestis užsienio rangovus ir „perleisti“ jiems dalį darbų bei pelno.

K. Zubrickas viliasi, jog dalis šių darbų bus patikėta „Bortai“. Vis tik bendrovė, laukdama hidrotechnikos darbų, nesnaudžia ant laurų – pradėjo metalo konstrukcijų gamybą, renovaciją, montavimą.

Neseniai įsigytas laivas-krautuvas („ship loader“), bendrovės meistrai ketina jį renovuoti. Padedant Norvegijos fondams, „Borta“ pakeis morališkai pasenusį, nenašų ir aplinką teršiantį plaukiojantį kraną. „Be to, tikimės šių metų viduryje turėti dar vieną naują kraną, kuris padės metalo konstrukcijas gaminti lengviau, efektyviau“, – sakė pašnekovas.

Jis deda viltis į 2016-uosius – Europos lėšos suaktyvinis žemyninės dalies statybas, dalis investicijų į infrastruktūrą, plėtrą turėtų pasiekti ir uostamiestį.

409

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Julius ukas Mes – statybininkai, o ne prekeiviai Žvelgiant į energija trykštantį ilgametį UAB „Dzūkijos statyba“ valdybos pirmininką Julių Žuką, kelias dešimtis metų ėjusį ir direktoriaus pareigas, net sunku patikėti, kad šis vyras jau užpernai įžengė į aštuntą dešimtį. Tuo patiki tik išgirdęs, kad statybose jis darbuojasi daugiau kaip pusę amžiaus.

410

JULIUS ŽUKAS

J. Žukas (dešinėje) perduodant statybos bazę Artike

J. Žukas (antras iš kairės) prie Armėnijos – Turkijos sienos

J. Žukas (viduryje) Armėnijoje

Pakeliui į „Sevaną“. J. Žukas (viduryje)

V

iskas prasidėjo tada, kai iš Šeduvos apylinkių kilęs ir ten vidurinę baigęs Julius, porą metų padirbėjęs tarpkolūkinėje statybos organizacijoje skardininku, 1962-aisiais pradėjo studijuoti Kauno politechnikos instituto Statybos fakultete. Dieną dirbdavo, o vakare skubėdavo į paskaitas. O kai penktame kurse atvažiavo atlikti praktikos į Alytų, čia ir liko.

Darbą Alytaus statybos tresto 2-oje statybos valdyboje meistru pradėjęs specialistas, 1974-aisiais jau tapo 5-osios statybos valdybos vadovu. Būtent pagal ją 1992 m. buvo įkurta UAB „Dzūkijos statyba“, kurios valdybos pirmininku tebėra ir šiandien, o iki 2010 m. buvo ir generalinis įmonės direktorius.

Objektai – vienas už kitą sudėtingesni Pirmasis Juliaus darbas Rimo Paulavičiaus vadovaujamoje statybos aikštelėje buvo Alytaus miesto rajoninė katilinė. O kaip savarankiškam darbų vykdytojui jam buvo patikėta 5-osios vidurinės mokyklos (dabar – Dainavos pagrindinė) statyba.

Jaunas statybos specialistas buvo paskirtas vadovauti medvilnės kombinato, vėliau žinomo „Alytaus tekstilės“ vardu, statybos aikštelei. Dirbo ten dvejus metus, tačiau pabaigtuvių vainiką iškėlė kiti – 1972-aisiais statybos tresto valdytojas Kazimiras Šimčikas paskyrė J. Žuką 5-osios statybos valdybos, kuri statė didelius pramonės objektus, vyriausiuoju inžinieriumi.

„Baltijos šalyse tai buvo viena didžiausių statybų, kurios teritorija – apie 60 hektarų. Mūsų valdyba buvo generalinė rangovė. Vien mūsiškių ten dirbo apie 300 žmonių, dar tiek subrangovų. O įrengimus montavo užsienio specialistai iš Austrijos, Vakarų Vokietijos, Italijos, Lenkijos“, – prisimena p. Julius.

Tačiau ne vien ši statyba įsiminė jaunam inžinieriui. 5-osios statybos valdybos vyrai statė polikliniką ir autobusų stotį, ligoninę, dirbo plečiant mėsos ir pieno kombinatus, pastatė Birštono mineralinio vandens pilstymo cechą, rekonstravo spirito gamyklą Balbieriškyje, gelžbetonio gamyklą ir alaus daryklą Alytuje. Statė ir kultūros namus, ir kino teatrą. Vien Alytuje pastatė bent 5 mokyklas ir per 10 vaikų darželių. O už Grūdų perdirbimo kombinato statybą, kurią taip pat kontroliavo daugybė valstybinių institucijų, net šeši asmenys, tarp kurių ir J. Žukas bei dar vienas 5-osios statybos valdybos darbuotojas, pelnė tuometės TSRS Ministrų Tarybos premiją ir medalius.

Teko jam padirbėti ir Armėnijoje. Po 1988 m. šią šalį supurčiusio galingo žemės drebėjimo p. Julius buvo paskirtas vadovauti iš įvairių organizacijų suburtam statybos būriui „Lietarmėnstatyba“, kuris dalyvavo likviduojant žemės drebėjimo pasekmes Artike. Kartu su J. Žuku ten išvyko per 20 5-osios statybos valdybos darbuotojų. J. Žukas pasakoja, kad ten juos aprūpino tik elektra ir vandeniu. Visa kita atsivežti ir įrengti statybinę bazę alytiškiai turėjo patys.

411

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

do, Ramoniškių pasienio kontrolės punktus, Fitosanitarinių tyrimų laboratoriją Vilniuje, Profesinio rengimo centrą Alytuje. „Dzūkijos statybos“ darbų sąraše – ir pirmas Europos Sąjungos (ES) finansuotas objektas – Pabradės pabėgėlių centras, taip pat valymo įrenginiai Druskininkuose, Seirijuose, Kaišiadoryse, Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje, Alytaus valymo įrenginių rekonstrukcija, geoterminė jėgainė Klaipėdoje ir kiti. Kai kuriuose objektuose dirbo vieni, o statant Vilniaus valymo įrenginius, kurių sąmatinė vertė 170 milijonų litų, – su partneriais. Išvardyti visus objektus neverta net bandyti, nes vien per pastarąjį dešimtmetį jų buvo kone 400.

Šiaulių dumblo apdorojimo įrenginiai

Tačiau patyręs specialistas Armėnijoje ilgai neužsibuvo. Po pusmečio, kai bazė buvo parengta ir jau pradėta statyti nauja mokykla, o gyventojai ėmė kraustytis į tris pirmuosius namus, J. Žukas grįžo į Alytų, kur laukė ne mažiau atsakingi darbai.

Geriems specialistams darbo niekada netrūksta Atkūrus Nepriklausomybę, kai nemažai sovietmečiu garsių Lietuvos įmonių po privatizacijos atsidūrė netinkamose rankose ir žlugo, pagal J. Žuko vadovaujamą 5-ąją statybos valdybą buvo sukurta UAB „Dzūkijos statyba“. Jos darbuotojai, pasakoja p. Julius, niekada nestovėjo be darbo, o pati įmonė tik kartą, per pačią krizę, buvo priversta skolintis pinigų iš banko.

Gal dėl to, svarsto jis, tokių, kurie išėjo iš įmonės ir išvažiavo skalsesnio duonos kąsnio ieškoti kitose šalyse, buvo vos vienas kitas. Todėl įmonės branduolys – apie 70 proc. darbuotojų – nesikeičia nuo pat „Dzūkijos statybos“ įkūrimo.

Bendrovės statybininkai pastatė nepriklausomos Lietuvos pasienio veterinarijos postus Lavoriškėse ir Kenoje, Purvėnų pasienio užkardą, Kabelių, Kudirkos Naumiesčio, Mickūnų pasienio postus, Raigar412

„Dalyvavome statant daug objektų pasienyje su Baltarusija, Rusijos Kaliningrado sritimi. O kai statėme pirmą ES lėšomis finansuojamą objektą Pabradėje, mus kontroliavo danai. Jie išmokė mus dirbti labai kokybiškai. Įdomu buvo statyti ir karantininį šiltnamį Vilniuje prie Fitosanitarinių tyrimų laboratorijos“, – sakė J. Žukas.

Vizitinėje kortelėje – ir pasyvus namas, ir atliekų tvarkymo gamykla Į klausimą, kurie pastarojo meto statiniai jo vadovaujamai įmonei tapo didžiausiu iššūkiu, o kuriuos prisiminus galima didžiuotis, p. Julius atsako, kad išvardyti visus būtų sunku. „Mes vieni pirmųjų Lietuvoje pastatėme pasyvųjį namą. Prieš ketverius metus Panaroje, Varėnos r., buvo pašventinti jo statybvietės pamatai ir kertinis akmuo, po metų ten jau stovėjo namas, kuriam pasyvaus namo sertifikatą suteikė viena kompetentingiausių šios srities institucijų pasaulyje – Vokietijos pasyvaus namo institutas. Ten pat, Panaroje, pastatėme ir koplyčią. Kai prasidėjo didžiųjų prekybos centrų statyba, niekas netikėjo, kad mes Alytuje per 5 mėnesius pastatysime „Rimi“. O kai Kaune statomuose valymo įrenginiuose kaip subrangovai atlikome aerotankų betonavimo darbus, vokiečiai, pamatę, kaip mes dirbame, pasakė, kad mes pagal kokybę ir spartą galėtume ir Vokietijoje dirbti“, – didžiuodamasis savo vyrais pasakoja J. Žukas.

Tačiau bene didžiausi kelerių pastarųjų metų iššūkiai – atliekų rūšiavimo gamykla Alytuje, valymo įrenginiai su pūdytuvų bokštais Šiauliuose ir didžiu-

JULIUS ŽUKAS

Sanatorijos „Belorus“ rekonstrukcija Druskininkuose

lės sanatorijos „Belorus“ rekonstrukcija Druskininkuose. Pastatyti modernią atliekų rūšiavimo gamyklą, kuriai vien betono prireikė apie 6 tūkst. kubinių metrų, dar beveik 800 tonų armatūros – jau savaime nemenkas iššūkis.

Rekonstruota sanatorija Sanatorijos Druskininkuose rekonstrukcijos projekto vertė – 16 mln. 200 tūkst. litų. Čia buvo suprojektuota ir sumontuota nauja moderni purvo vonių įranga. Bet ne tokios įspūdingos sumos tapo nauju, sėkmingai įveiktu iššūkiu, o itin sudėtingas objektas. „Sanatorijoje mes iš pradžių viską išgriovėme, liko tik lauko sienos. O tada per pusantrų metų įrengėme iš naujo. Ir daugiau kaip 49 metrų ilgio baseiną, ir saunas, ir sūkurines, vertikalias bei masažo vonias, ir purvo gydyklą. Visą modernią liniją sumontavome – nuo purvo atgabenimo ir paruošimo bei pakėlimo iš rūsio į procedūrines iki panaudoto purvo pašalinimo. Pasitelkėme moderniausias technologijas, bet teko samdyti ir projektuotojus. Sunkaus rankų darbo, kai purvą su karučiais vežiodavo ir rankomis maišydavo, nebeliko. Viskas automatizuota. Ši įranga ir darbai, kartu sudėjus, kainavo apie 16 milijonų litų“, – apie vieną naujausių projektų,

kuriuos sėkmingai įgyvendino „Dzūkijos statyba“, pasakoja šios įmonės valdybos pirmininkas.

Niekada nesiėmė to, ko nemoka Kalbėdamas apie sovietmečio ir dabartines statybas, J. Žukas išskiria esminius skirtumus. Technologijos ir medžiagos pasikeitė visiškai. Anksčiau daugiausia buvo gelžbetonis, monolitas, o dabar – surenkamos konstrukcijos, todėl darbas vyksta daug sparčiau.

Sovietiniais laikais buvo užtektinai pinigų, bet labai trūko medžiagų – ir lentų, ir metalo, ir kitų; viskas buvo ribota. „Sovietmečiu darbų turėdavome dvejiems metams į priekį ir galėjome planuoti, o dabar jokio planavimo, nežinia, kada „nukris“ koks objektas. Neapsiriksiu sakydamas, kad žmonių santykiai taip pat buvo kitokie, draugiškesni. O dabar konkurencija“, – sako p. Julius.

Ir tarsi aiškindamas, kodėl jis ir jo vadovaujama bendrovė visuomet buvo ištikima statyboms, ar kur slypi sėkmingo ilgamečio darbo paslaptis, priduria, kad buvo daug įmonių, kurios bandė imtis gretutinių veiklų, ypač per sunkmetį, bet daugeliui tokie eksperimentai baigėsi liūdnai. O „Dzūkijos statyba“ niekada nesiėmė to, ko nemoka, nes jie – „ne prekeiviai, o statybininkai“.

413

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

Stasys vinys Karjerą lėmė stiprus atsakomybės ir pareigos jausmas Šiandien tokie žmonės – universalūs vadybininkai – rinkoje yra aukso vertės. Nesvarbu, kokiai sričiai vadovauja, visuomet kuria vertę ir jų darbą lydi sėkmė. Toks yra Stasys Žvinys – Molėtų rajono meras, buvęs ilgametis statybų bendrovės „Molesta“ vadovas ir bendrasavininkis, ragavęs ir sprangios kolūkio pirmininko duonos.

414

STASYS ŽVINYS

Ąžuoliukų sodinimas Baltijos kelio 25-mečiui atminti

S.

Žvinys sako, kad visą jo profesinę karjerą nulėmė atsitiktinumai ir aplinkybės. Tačiau iš tiesų – labai stiprus atsakomybės ir pareigos jausmas, atvedęs ir į visiškai nepažįstamą statybų verslą, o vėliau – ir į politiką. Šiuos iššūkius jis drąsiai priėmė, nors nei apie vieną, nei apie kitą niekada nebūtų pagalvojęs.

Pasiūlymas išmušė iš vėžių „Gal jūs ne tam žmogui paskambinote“, – tuo, ką girdi, negalėjo patikėti S. Žvinys, kai vieną 1992 m. rugsėjo vakarą sulaukė pasiūlymo telefonu tapti bendrovės „Molesta“, tuo metu buvusios valstybine akcine statybos įmone, vadovu. Tuomet jis vadovavo žemės ūkio bendrovei.

Pasiūlymas išmušė iš vėžių, nes apie statybą turėjo tik teorinį išmanymą. Pagal profesiją S. Žvinys – inžinierius hidrotechnikas, tačiau praktinio inžinieriaus darbo iki tol nebuvo dirbęs. Baigęs Žemės ūkio universitetą, trejus metus kaip jaunesnysis mokslinis bendradarbis darbavosi Vilniaus hidrotechnikos ir melioracijos moksliniame tyrimo institute. Norėjo gilintis į mokslinius tyrimus ir rengėsi rašyti mokslinį darbą apie drėkinimo sistemas.

Tačiau mirus tėčiui, 1979 m. teko sugrįžti į Molėtus arčiau mamos, gyvenusios gimtajame Lėlių

kaime. Kadangi lengviausia darbą susirasti galima buvo kolūkyje, rekomenduotas į vieną kolūkį pirmininko pavaduotoju. Ten dirbo trejus metus, kol sulaukė pasiūlymo tapti rajone labiausiai atsilikusio Skudutiškio kolūkio pirmininku. Skudutiškio kolūkiui jis vadovavo devynerius metus. Po šešerių pavyko padaryti proveržį, pasiekti neblogų rezultatų.

S. Žvinys niekada neslėpė, kad buvo „toje partijoje“. Buvo jaunas maksimalistas ir apie vertybinius dalykus tuomet giliau negalvojo. Tačiau prasidėjus Sąjūdžiui, kartu su kolega, būdami partiniai ūkių vadovai, stojo į priešingą barikadų pusę.

Posūkis į statybų verslą Atsigręždamas atgal, dabar S. Žvinys svarsto, kad būtent jo vadybiniai gebėjimai, sugebėjimas suvaldyti situaciją atsilikusiame kolūkyje, aktyvi veikla Sąjūdyje, pilietiškumas ir meilė gimtajam Molėtų kraštui lėmė kitą esmingą jo gyvenimo posūkį – į statybų verslą. „Sprendimas buvo nelengvas, sakyčiau, avantiūristinis. Kodėl taip padariau? Matyt, lėmė tai, kad žmonės rodė pasitikėjimą manimi“, – sako S. Žvinys.

Statybų bendrovės vadovu jis tapo per patį sunkmetį, ekonominės blokados laikais: nebuvo nei užsakymų, nei kuro, o įmonėje tuo metu dirbo 400 žmonių, kuriems reikėjo darbo, atlyginimų.

415

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBĖS

baldų gamyklą Visagine – buvo apdovanota aukso medaliais, kaip moderni statybos bendrovė, turinti aukščiausio lygio vadybos kokybės sistemą, buvo apdovanota Nacionaliniu vadybos kokybės prizu.

Jam labai gaila ir skaudu, kad šiandien „Molesta“ – ties bankroto riba. Galbūt tai lėmė akcininkų nesutarimai, gal prisidėjo ir jo paties pasitraukimas, tapus Molėtų rajono meru.

Kaip „niekas nenorėjo mirti“

Lauko teniso aikštyno Molėtuose atidarymas

„Tuomet pakliuvau į tikrą pragarą, reikėjo kažkaip kapstytis“, – kaip buvo nelengva, užsimena buvęs „Molestos“ vadovas.

Bėdos ne sunaikino, o sustiprino Tačiau jam teko ne tik darbu ir užsakymais rūpintis. Gyvenimas netrukus įsuko į dar didesnę mėsmalę – teismų karuselę. Mat privatizuojant įmonę, kontrolinį akcijų paketą įsigijo veikėjai, Lietuvoje tuo metu supirkinėję viską, ką galėjo. Klastojant dokumentus ir užstatant bendrovės turtą, iš bankų buvo imami kreditai, apie tai nieko nežinant nei vadovams, nei kitiems įmonės akcininkams. „Kapstėmės iš to purvo ilgai ir sunkiai. Trejus metus vyko teismų procesai, bet reikia pasidžiaugti, kad teismai situaciją įvertino labai atsakingai – visi tie sandoriai buvo pripažinti neteisėtais ir bendrovei pavyko išlikti. Tada palengva ėmėme kurti „Molestą“ ir mums daug kas pavyko. Bet tai tikrai nėra mano nuopelnas“, – mano S. Žvinys.

Jis sako, kad bendrovę lydėjo sėkmė, nes buvo stiprus kolektyvas. Ištikusios bėdos ne sunaikino, bet sustiprino. Darbais kūrė „Molestos“, kaip patikimos įmonės, vardą ir įvaizdį. Įmonė buvo pripažinta geriausia vidutine įmone Lietuvoje, už pastatytus objektus – Žaliąjį biurų pastatą Vilniuje, SBA 416

Šiuo metu S. Žvinys jau trečią kadenciją vadovauja Molėtų rajono savivaldybei. Šiemet vykusiuose tiesioginiuose merų rinkimuose savo konkurentą S. Žvinys nugalėjo jau pirmajame ture, o už jį balsavo daugiau kaip 60 proc. rinkėjų. Tokį pasitikėjimą meras vadina geriausiu savo darbo įvertinimu, nors meru jis tapo visai ne savo noru ir sako niekada apie jokią valdžią nėra svajojęs. „Ko gero, esu aplinkybių auka. Į gimtuosius Molėtus sugrįžau susiklosčius aplinkybėms, į Skudutiškio kolūkį taip pat pakliuvau „su ultimatumais“, į statybų verslą – taip pat dėl atsitiktinumo. O meru būti niekada nesvajojau ir dabar nesiekiu būti valdžioje.

Visuomet pasirinkimą lėmė padidintos atsakomybės jausmas: ką, ten nuėjęs, galiu padaryti? Postai niekada man nebuvo svarbūs, juos visada priėmiau kaip galimybę kažką nuveikti“, – sako Molėtų rajono meras ir savo krašto patriotas S. Žvinys.

Todėl, kai 2010 m. kilo skandalas dėl tuometinio mero, konservatorių partijos atstovo, neva neskaidrios veiklos, vienu iš realiausų kandidatų jį pakeisti buvo įvardintas S. Žvinys – aktyvus partijos narys, ne vienerius metus jau dirbantis savivaldybės taryboje.

Keitė žmones ir požiūrį S. Žvinys kaip visada pasielgė atsakingai ir tapo meru, tačiau neslepia, kad daug sykių dėl to teko gailėtis. „Viena, kai eini į valdžią dėl valdžios. Bet visai kas kita, kai turi tikslą kažką pakeisti, padaryti. Tenka laužyti tam tikras nusistovėjusias taisykles, drumsti ramų gyvenimą“, – atvirai kalba Molėtų rajono meras.

Jam, kaip patyrusiam vadybininkui, teko vertinti savivaldybės struktūrinius padalinius ir jų veiklą, nustatyti atsakomybės ribas, funkcijas, padaryti re-

STASYS ŽVINYS

Kartu su aplinkos viceministre Daiva Matoniene apžiūri Molėtuose renovuojamus namus, S. Žvinys – centre

organizaciją. S. Žvinys džiaugiasi, kad jam pavyko Taryboje suformuoti komandą, pakeisti požiūrį ir suformuoti tikslus, kurie yra svarbūs molėtiškiams ir kraštui. „Molėtai – labai patrauklus kraštas, kuriame gera ir miela gyventi. Visų pirma turime labai gražią gamtą, esame šalia Vilniaus. Džiugina tai, kad jauni žmonės kuriasi Molėtuose ir dirbti važinėja į Vilnių.

Molėtams tikrai negresia demografinė krizė. Tik gaila, kad kol kas dar netapome labai patrauklūs investicijoms. Problema ta, kad nacionaliniame lygmenyje nėra subalansuotos regioninės politikos – savivaldybė gali būti labai aktyvi, bet jei nėra mokestinių paskatų, investuotojo vien parodytu dėmesiu nesuviliosi“, – kalba meras.

Iš verslo pasaulio atėjusiam S. Žviniui vis dėlto pavyko savivaldybėje iš esmės pakeisti požiūrį į investuotojus ir investicijas. „Molėtai turi turtingą istorinį kultūrinį paveldą.

Turėtume kurti ir stiprinti turizmo infrastruktūrą, kooperuodamiesi su kitomis savivaldybėmis, kad turistas, pabuvęs Molėtuose, toliau keliautų į Anykščius, Ignaliną. Bet mums, lietuviams, tai nebūdinga.

Stebina, kad užuot geranoriškai vieni pas kitus nukreiptų turistus, apie laisvas vietas pas kaimynus kartais neužsimena net ir kaimo turizmo sodybų

savininkai“, – keista lietuviška konkurencija stebisi S. Žvinys.

Jis sako, kad atskirai ir vienas nieko gero nenuveiksi net ir talentingiausiu vadovu būdamas: „Žmones reikia mylėti, juos girdėti ir suprasti. Kur tik dirbau, visuomet buvau atviras su žmonėmis, tariausi ir kartu ieškojome sprendimų.“ Nors, antra vertus, sako, kad niekada nebuvo tipiškas vadovas, nes kolūkyje nevengė ir pats akmenis laukuose rinkti, traktorių vairuoti, daržus ravėti. Būdamas statybos įmonės vadovu, braidė statybvietėje po purvynus, nesidrovėdamas patikrinti, kokias medžiagas statybininkai išmeta į šiukšlių konteinerius.

O margame profesiniame kelyje 19 metų etapas, susietas su „Molesta“, S. Žviniui pirmiausia svarbus dėl patirties ir žinių: „Reikėjo mokytis išmanyti technologijas, naujas medžiagas. Visada kaip vadovui teko eiti priekyje, burti kolektyvą. Esu žmogus, kuris visą gyvenimą gilinasi, domisi ir siekia permainų. Pasiekti pavyko nemažai, nes visada šalia manęs buvo patikima komanda, o aš turiu gyslelę pastebėti ir išryškinti žmonių sugebėjimus, tikėti jų kompetencija. Bet priimdamas sprendimus, nebijau būti kategoriškas, ryžtingai priimti nepopuliarius sprendimus“. Toliau jo planuose – atiduoti duoklę šeimai, kuriai jaučiasi labai skolingas.

417

Genė Drungilienė, portalo Statybunaujienos.lt vyr. redaktorė

Šią knygą, kol ji dar buvo tekstai, perskaičiau nuo pradžios iki pabaigos – po kelis kartus. Ir aiškiai suvokiau keletą dalykų, kuriais noriu pasidalinti.

„B

uvau nuėjęs pažiūrėti, kai griovė gamyklos pastatus. Net ašarą nubraukiau“, – prisiminimais dalinosi Rimantas Jakštas, 44 metus statybose dirbęs kaunietis. Todėl ir sakau: netiesa, kad pastatai buvo statomi, infrastruktūra įrenginėjama, o iš tiesų – statoma Lietuva – rankomis. Ji buvo statoma širdimi, nes rankos neverkia. Ar dabartinė Lietuva statoma širdimi, nesu tikra. Nes taip ir girdžiu Alfonsą Jarą, bendrovės „Montuotojas“ generalinį direktorių ir valdybos pirmininką, sakant, kad ateities kartoms bus paliktos menkavertės „stekliaškos“ (namai stikliniais fasadais, rus. k.), o ne gamyklos, fabrikai, statiniai, kuriais galėtume didžiuotis.

Kas verks, kai šie pastatai grius arba bus griaunami? Nors man jie labai patinka. * Absoliuti dauguma knygos žmonių atėjo iš sovietmečio statybų sektoriaus. Jie ten pasirinko būti inžinieriais, architektais, projektuotojais, ekonomistais. Jie ten statė, remontavo, „galus darėsi“ beieškodami statybinių medžiagų. Bet visi jie turi bendrą vardiklį: pasirinkę savo kelią sąmoningai, pavilioti kiemo draugų ar skambių pavadinimų, jie tikina esą laimingi, susieję savo gyvenimus su Lietuvos statyba.

Net pabaigę darbinę karjerą jie buriasi į klubus ir nerimsta – dėl netinkamų valdžios sprendimų; neūkiškų savo miestų šeimininkų; dėl kolegų, kurie bėdoja nerandantys darbuotojų, o studentus, atėjusius įgyti praktikos, stato prie kitų darbų.

Baigęs profesinę karjerą, AB „Pramprojektas“ vadovas Leonas Rimantas Butkus rengia pasiūlymus Aplinkos ministerijai, rengia teisės aktų pakeitimus ir, kaip pats sako, kariauja su Viešųjų pirkimų tarnyba.

Jo bendrapavardis, taip pat kaunietis Antanas Butkus, ilgus metus vadovavęs „Kaustai“, iki šiol ramiai negali žiūrėti, kaip darbai rikiuojami, visa pastačius ant galvos: pirma atnaujinama Laisvės alėja, o tada prisieis renovuoti šalia jos esančius namus, gadinant jau atnaujintą alėją. O ne vienas, kaip ir kaunietis Antanas Bakutis, prisipažįsta darbą tebesapnuojantis net ir pensijoje. * Darboholikais galima pavadinti kone kiekvieną šios knygos herojų: darbas neskaičiuojant valandų, ištisomis paromis pamirštant, kad namuose laukia minkštas guolis ir poilsis. „Kartais tekdavo dirbti ir po 32 dienas per mėnesį, 14 valandų per parą“, – sako bendrovės „Požeminiai darbai“ vadovas 419

Raimondas Baikštys. Tačiau. Visai kitokią nuomonę apie itin ilgas darbo valandas turi kiti jų kolegos – dabar jau buvęs UAB „Mida LT“ generalinis direktorius Jonas Dromantas arba taip pat jau gyvenantis sau bendrovės „Swetrak“ vadovas Gerardas Brazauskas. * Prieš imdamiesi portalo Statybunaujienos.lt tekstus, publikuotus rubrikoje „Asmenybės“, apjungti į knygą „Lietuvos statyba. Asmenybės“, daug laiko diskutavome su Lietuvos statybininkų asociacijos vadovais – garbės prezidentu Adakru Šeštakausku, prezidentu Daliumi Gedvilu, Asociacijos prezidiumo nariais, daugelio įmonių vadovais, savininkais. Svarbiausia buvo atsakyti į klausimą – kodėl reikia tokios knygos?

Nes priežasčių tai padaryti pasirodė esant labai daug. Ir mes sutarėme apie statybas pasakoti per žmogų.

Stovi pastatas, antras, šimtas antrasis... Visi mato tai, ką galima pamatyti akimis. O šiuos pastatus statę, jų statyboms vadovavę žmonės, pasakodami savo gyvenimo ir darbo istorijas, šiuos pastatus paverčia gyvais, nes žino čia dirbusių žmonių istorijas, bėdas ir laimės akimirkas, nes matė, kaip mėnesių darbą gamta per keliolika minučių tiesiog nušluoja. Kaip, pavyzdžiui, viena mokykla, ją statant, buvo paversta restoranu „Tri kirpiča“ („Trys plytos“, rus. k.) – su visomis pamokomis, kurias gerai išmoko Algimantas Nekrašius. * Kuriant šią knygą, rikiuojant jos herojų šimtuką, šalia portalo redakcijos komandos visada buvo mūsų Adakras. Taip, jausdami didelę pagarbą ir dėkingumą, džiaugdamiesi, kad jis yra su mumis ir būsima knyga, mes vadiname p. Adakrą Šeštakauską. Ir jis yra tikrasis šio projekto globėjas. Knygos pavadinimo paieškose padėjo Artūras Abromavičius; tai dėl viršelio, tai dėl tekstų vis klausinėdavome Antaną Butkų, Alfonsą Jarą. Viena iš smagiausių patirčių tapo redakcijoje improvizuotos fotosesijos.

Jūsų rankose – dviejų metų portalo Statybunaujienos.lt redakcijos komandos darbas, dviejų metų pokalbiai su žmonėmis, kurie pasidalijo savo patirtimi, nuomonėmis, savo darbo ir gyvenimo istorijomis.

Taigi kodėl reikėjo tokios knygos?

Kai skaitydami ją susimąstysite, kai nusistebėsite arba nelauktai pačiam sau garsiai nusijuoksite, kai rasite tai, ko iki šiol nežinojote, į šį klausimą atsakysite patys. * Dėkojame visiems, kurie prisidėjo leidžiant knygą.

421

Lietuvos statyba. Asmenybės Redaktorė Genė Drungilienė Dizaineris Kęstutis Jonaitis Kalbos redaktorė Ona Gaidamavičiūtė Projekto vadovė Lida Lapkienė Tekstų autoriai – portalo Statybunaujienos.lt žurnalistai ir bendraautoriai: Aldona Armalė, Lijana Cibulskienė, Inga Labutytė-Atkočaitienė, Raimonda Mikalčiūtė, Eiviltas Paraščiakas, Aušra Petronienė, Aušra Pocienė, Povilas Sabaliauskas, Vaiva Sapetkaitė, Juozas Stražnickas, Rimantas Varnauskas, Birutė Žemaitytė ir kiti.

Nuotraukos – Pauliaus Gvildžio, Sauliaus Žiūros (Vilniaus miesto savivaldybė), Kęstučio Jonaičio, portalo Statybunaujienos.lt ir įmonių archyvo bei pašnekovų.

Pasirašyta spaudai 2016 07 15 Užs. Nr. 161629 Tiražas 500 egz.

STANDARTŲ SPAUSTUVĖ, Dariaus ir Girėno g. 39, 02189 Vilnius © VšĮ „Propagandos ministerija“, Vilnius, 2016

ISBN 978-609-95729-1-8

425

LIETUVOS STATYBA. ASMENYBÄ–S

426