Statyba ir architektūra 2014 n8

2014/8

STOGAS – NEIŠNAUDOJAMA ERDVĖ TECHNOLOGIJOMS

PENKTASIS PASTATO FASADAS: TARP FUNKCIJOS IR ESTETIKOS DAUGIABUČIO MODERNIZACIJA – IŠ SVETIMOS KIŠENĖS BENDRUOMENĖMS VIENYTI – PRAMOGOS IR POILSIS ANT STOGO

Kaina 8,60 Lt 2,49 EUR

2

Turinys

TEMA

4

Daugiabučio modernizacija – iš svetimos kišenės 8 Penktasis pastato fasadas – neišnaudota erdvė alternatyviosios energetikos technologijoms

14

18

Parama asbesto stogams keisti baigiama dalyti – kas toliau?

Žaibolaidis neprivalus, bet būtinas

22

Penktasis pastato fasadas: tarp funkcijos ir estetikos

32

Rogės ruošiamos jau vasarą

58 Žaliojo kubo paslaptys

67

KRAŠTAS

Atėjo svarbus išbandymų metas

76 88

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt

Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; dr. doc. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas;

Druskininkai savame kieme nebesižvalgo

Valkininkų miškų urėdijos planai optimistiški Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas.

Redakcijos skiltis

3

Namo vizitinė kortelė – dažniausiai tokiu epitetu apibūdinami pastato stogai. Stogas svarbus ir estetiniu požiūriu, ir kalbant apie energinį efektyvumą, ir turint omenyje galimybes pasitelkti alternatyvius energijos šaltinius. Būtent šiuos klausimus aptariame žurnalo numeryje.

Palyginti nedaug laiko prabėgo nuo tragedijos Latvijos sostinėje Rygoje, kai įgriuvęs prekybos centro stogas nusinešė daug gyvybių. Imta kalbėti, kaip atsakingai reikia žiūrėti į stogų konstrukcijas, joms tenkančias apkrovas. Prasidėjo savotiška raganų medžioklė – inspektoriai ėmė tikrinti prekybos centrus Lietuvoje, tirti, kaip sumontuoti stogai.

Specialistai pusiau rimtai, pusiau juokaudami kalba, kad į kai kuriuos pastatus žiemą, iškritus didesniam kiekiui sniego, geriau nekelti kojos, nes statytojai pernelyg taupė ir sumontavo ne itin patvarias stogų konstrukcijas. Reikia tikėtis, kad Rygos nelaimė pas mus nepasikartos.

Pastatų griūties bijota ir pasiūlius renovuojamus senus daugiabučius paaukštinti vienu ar dviem aukštais. Šitaip būtų vienu šūviu nušauti du zuikiai: atsirastų daugiau gyvenamojo ploto, o jį įrengę statytojai atnaujintų ir visą pastatą. Tačiau imta abejoti, ar senų pastatų konstrukcijos išlaikytų tokius antstatus. Specialistai ramina – konstrukcijos tikrai tvirtos, todėl lieka tik rasti no Ne paskutinė vieta turi būti skirinčiųjų įgyvendinti tokius projektus. riama ir termoizoliaciniams sprendi Tokio modelio sumanytojai vizijose regėmams. Sutaupytas vienas kitas terjo antstatus šlaitiniais stogais. Tačiau užsiemoizoliacijos centimetras gali virsti nio šalių patirtį analizavę architektai teigia, nemenku nuostoliu. Juk per stogo kad lietuviams reikėtų pasimokyti iš skankonstrukcijas patiriami didžiaudinavų ar vokiečių, kaip suderinti funkciosi šilumos nuostoliai. Gerųjų stogo nalumą ir estetinį vaizdą. Vakaruose stogai termoizoliavimo pavyzdžių vėlgi paverčiami savotiškais kiemais su poilsio galime pasimokyti iš tų pačių skanzonomis, vaikų žaidimų aikštelėmis, apželdinavų. dinami. Pas mus pirmuoju smuiku griežia Akivaizdu – tobulėti dar turime kuo mažesnė kaina – ir stogo konstrukcinio rezervo. sprendimo, ir dangos.

Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė

Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė

Svetainės www.sa.lt rinkodaros specialistas Darius Baužys

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Redaktoriai: Darius Babickas Rusnė Marčėnaitė

Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė

Prenumeratos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Laima Lašaitė

Spausdino AB „Spauda“

Korespondentės Lina Bieliauskaitė Kristina Buidovaitė

Fotografas Gediminas Bartuška Reklamos skyrius Tel. +370 5 246 1518 Lina Krasauskienė Liudmila Michalkevičienė Renata Olisova

Tiražas 4300 egz.

Vyr. finansininkė Violeta Darulytė © „Statyba ir architektūra“, 2014 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

ISSN 0131-9183

TEMA

DAUGIABUČIO MODERNIZACIJA – IŠ SVETIMOS KIŠENĖS Rusnė MARČĖNAITĖ

Renovacija su finansine valstybės parama – ne vienintelis sprendimas senų daugiabučių namų savininkams. Daugelio šalies miestų gyventojai yra išbandę kitą daugiabučių modernizavimo finansavimo modelį, kai apsieinama be valstybės paramos ir patiems netenka ieškoti piniginės. Tokiu atveju visas išlaidas apmoka investuotojas mainais už gyventojų jo poreikiams atiduotas palėpės patalpas ar sutapdintąjį stogą.

Verslininkai uždirba pardavę čia įrengtą naują gyvenamąjį būstą.

Lobis paslėptas ant stogo Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) direktoriaus Valiaus Serbentos nuomone, tokie projektai privalumų turi daugiau nei trūkumų. Vienas svarbiausių motyvų gyventojams rinktis netradicinį modernizacijos projektą – galimybė išvengti bet kokių išlaidų. Be to, daugumos šį modelį išbandžiusių bendrijų patirtis rodo, kad sėkmingai susiderėjus su investuotojais būstas atnaujinamas visapusiškiau, negu vykdant standartinius renovacijos projektus. Daugeliui pavyksta pagerinti ir nuosavo buto komfortą.

Tiesa, yra ir trūkumų, kurių neišeina vadinti nereikšmingais.

Gyventojams tenka įvertinti laukiančius svarbius pokyčius: išaugsiantį kaimynų būrį, papildomus automobilius kieme ir kartais, įrengiant vietas jiems statyti, sumažėjančius žaliuosius plotus. Pritarti tokioms permainoms turi ne dauguma, kaip

6

užtenka vykdant įprastus daugiabučių modernizacijos projektus, bet visi 100 proc. gyventojų. Ir būtent ši aplinkybė kartais tampa neįveikiama kliūtis projektų plėtotojams. „Tenka girdėti, kad kartais jau po vieno ar kelių bandymų investuotojams patrauklesnė pasirodo mintis tiesiog nusipirkti sklypą ir jame pastatyti namą, – sakė BETA vadovas V. Serbenta. – Išties tokie projektai sveikintini kaip vienas būdų sutankinti miestus, o tai paranku ir taupant miesto priežiūros sąnaudas: išlaidas komunalinėms paslaugoms, energijai tiekti.“

Vietoj sutapdintųjų – šlaitiniai stogai V. Serbentos nuomone, Lietuvoje svarstytinas Talino pavyzdys, kur per pastaruosius dešimtį metų iš esmės pakito senųjų daugiabučių rajonų veidas, renovacijos metu įrengus šlaitinius pastatų stogus. BETA vadovui patiko ge-

2014 Nr. 8

rokai pasikeitę Talino daugiabučiai, tokių ten šiandien apie 600.

Specialistai tvirtina, kad technologiškai nėra sudėtinga plokščiastogį namą uždengti šlaitiniu stogu – prieš planuojant tokią rekonstrukciją tereikia atlikti inžinerinę studiją. Tiesa, estai stogų konstrukciją keitė ne būstui įrengti, bet siekdami paprastesnės ir ilgaamžiškesnės jų eksploatacijos.

Vilniaus miesto vyriausiasis architektas, Miesto plėtros departamento direktorius Artūras Blotnys abejoja, ar sprendimas daugiabučiams uždėti šlaitinių stogų kepures būtų teisingas vertinant ir architektūriniu, ir urbanistiniu požiūriu. Kol kas tokia galimybė bent jau sostinėje nė nesvarstyta. „Viena vertus, mes neturime šlaitinių stogų projektavimo tradicijų, ypač – ant daugiaaukščių pastatų. Kita vertus, jei architektai stambiaplokštį pastatą projektavo be stogo, tokį, matyt, ir įsivaizdavo, – autorių teises gina A. Blotnys. – Talino sprendimo nemačiau, bet dairantis Vokietijoje tie šlaitiniai stogai ant daugiaaukščių stogų visada kelia klausimų.“ A. Blotnys priminė, kad įrengiant gyvenamąsias patalpas tektų atsakyti ir į daugybę inžinerinių klausimų: pradedant stogo konstruktyvo tvirtumo patikrinimu, baigiant išmetamo oro surinkimu, pašalinimu, inžinerinių tinklų apkrovų įvertinimu, lifto įrengimo galimybėmis, ankštų kiemų problematika, stogų apledėjimo sprendimais – tai ypač opi

G. Bartuškos nuotr. su šlaitinėmis konstrukcijomis susijusi problema, taip pat gaisringumo klasės, kuri galėtų pasikeisti atsiradus medinėms stogo konstrukcijoms, įvertinimu.

Į KOKIUS KLAUSIMUS BŪTINA ATSAKYTI PLANUOJANT ANTSTATŲ ANT DAUGIABUČIŲ NAMŲ STATYBĄ?

Doc. dr. Česlovas IGNATAVIČIUS Statybų ekspertas, defektologas

Robertas GAURELIS Statybos inžinierius, bendrovė „Šiltas namas“

Gyventojai laimės daugiau nei investuotojas

Antstatų ant penkiaaukščių namų statyba nėra paprastas dalykas. Esu matęs maskvietišką sprendimą, kai ant penkių aukštų siūlytą pastatyti antra tiek. Ten pateikti konstrukciniai sprendimai – antstatas statomas ant atskirų kojų – sijų. Padaryti galima bet ką, bet tai turi savo kainą. Svarbiausia tokiuose projektuose įvertinti tai, kad pristačius papildomų aukštų padidėja ir visų tinklų – kad ir kanalizacijos – apkrovimas.

Reikia pagalvoti ir apie tai, kad senųjų mūsų daugiabučių stogai nesuprojektuoti antstatams. Latvijos „Maximos“ pavyzdys parodė, kuo tai gali baigtis.

Prieš priimant sprendimus dėl antstatų įrengimo reikia atlikti konstruktyvinius tyrimus. Ir tai turi daryti profesionalai. Jie turi įvertinti esamus perdangų plyšius ir deformacijas (normose yra pažymėta, kad plyšiai turi būti ne didesni nei 0,05 milimetro – čia voratinklio siūlas). Jei net be papildomos apkrovos yra deformacijų, reikėtų vengti statyti ką nors ant tokių namų. Arba būtina stiprinti visą pastatą. Žmogų galima peršviesti rentgenu, bet tokios patikimos aparatūros sienų konstrukcijų būklei įvertinti nėra.

Man tenka analizuoti pastatus visoje Lietuvoje.

Bendra Vilniaus statinių būklė nėra bloga. Prastesnė Visagine, kurį statė kareiviai, ir Klaipėdoje – čia pastatų būklei įtaką daro nepalankus gruntas su aukštu gruntiniu vandeniu.

Kitas dalykas yra saulės kolektorių ar kitų alternatyvių energijos šaltinių įrengimas ant stogo.

Projektuotojai visada pasirūpina atsarga nenumatytoms apkrovoms. Apsidraudžiama ir dėl medžiagų stiprumo – juk dėl įvairių priežasčių jos gali būti silpnesnės, negu deklaruojama. Specialiais koeficientais apsidraudžiama ir tuomet, kai skaičiuojamos apkrovos. Sudėjus visus koeficientus, atsarga gali susidaryti kone dviguba. Tad tokio stiprio turėtų užtekti viskam. Svarbiausia – apsaugoti stogo konstrukcijas nuo drėgmės, teršalų, tada galima galvoti ir apie papildomas apkrovas, ir apie ilgą pastatų eksploatavimą.

Planuojant įrengti būstus šlaitinių stogų palėpėse standartiškai darbus dera pradėti nuo stogo konstrukcijų tyrimo. Jei konstrukcijų tyrimas parodo, kad esama konstrukcija nėra pakankama, projektuojamas stogo stiprinimas. Atliekant tyrimus kartais tenka demontuoti ir stogą, nes, nors senieji daugiabučiai pastatai buvo statomi pagal tipinius projektus, konstrukcijų būklė priklausomai nuo eksploatacijos gali labai skirtis. Jei kur nors smarkiai pratekėjo vanduo ir niekas į tai nekreipė dėmesio, konstrukcijos gali būti stipriai pažeistos.

Beje, pasirinktus architektūrinius projektinius sprendimus reikia suderinti su savivaldybe, o jei tai kultūros paveldo teritorija – ir su Kultūros paveldo departamentu.

Atliekant sutapdintųjų daugiabučių stogų tyrimus irgi reikėtų išardyti visą konstrukciją iki perdangos ir įvertinti, ar šią reikia stiprinti. Svarbi ir numatoma antstato paskirtis – taikomi vienokie reikalavimai, jei bus įrengiamos gyvenamosios patalpos, kitokie – jei koks nors archyvas. Tada jau 99 proc. tikėtina, kad stogą reikės stiprinti.

Beje, nuo sovietinių laikų smarkiai padidėję reikalavimai net atsparumui sniego apkrovoms.

Dauguma anuomet statytų pastatų šiandienių reikalavimų turbūt neatitiktų.

Namo modernizaciją suplanavusiai Vilniaus Antakalnio gatvės 43 namo bendrijai ir jos partnere tapusiai nekilnojamojo turto plėtros kompanijai daugelis šių klausimų buvo neaktualūs: investuotojas gyvenamąsias patalpas įrengia esamoje daugiabučio palėpėje. Šio daugiabučio gyventojai jau metų pabaigoje galės papasakoti, ar planas atlikti pastato renovaciją pasitelkus privataus investuotojo lėšas pasiteisino.

Daugiau kaip prieš pusšimtį metų statytam keturių aukštų su šlaitiniu stogu 24 butų daugiabučiui rimto atnaujinimo reikėjo seniai. Bet pirmoji gyventojų idėja buvo ne renovuoti namą, bet parduoti visiems priklausančią neįrengtą 300 kvadratinių metrų ploto palėpę. Šiandien žmonės džiaugiasi, kad jau suradus potencialų pirkėją vienas kaimynas panoro gauti didesnę, negu buvo sutarta, sumą. Nepavykus perkalbėti užsispyrusio kaimyno planai buvo atšaukti, o netrukus gimė kito plano idėja – atiduoti palėpę investuotojui. Ne už ačiū – anot bendrijos pirmininko Petro Lebednyko, taip gyventojai išlošia daug kartų: pardavę palėpę visi drauge būtų uždirbę 300 tūkst. litų, o investuotojui jų namo rekonstrukcija kainuoja apie 1,5 mln. litų.

Bendrovė „InGlobe Solutions“ yra antra nekilnojamojo turto plėtros agentūra, į kurią ieškodami investuotojo kreipėsi šie Antakalnio gatvės gyventojai. Interesai sutapo – „InGlobe Solutions“ ieškojo galimybių išbandyti tokį projektą. Šiandien įmonės direktorius Vadim Davliaševič pripažįsta, kad gyventojams projektas bus naudingesnis nei jo įmonei: „Mūsų pirmas blynas, kaip dažniausiai būna, prisvilęs – nenumatėme kai kurių darbų, kuriuos tenka atlikti.“ Optimistiškai planavęs gerą uždarbį, šiandien V. Davliaševič mano, kad gali tekti susitaikyti su kelių procentų nuostoliu. „Neįvertinome, kad neužteks elektros galios papildomiems butams įrengti, nenumatėme,

kad būtinai reikės keisti šildymo sistemą su visais vamzdynais ir radiatoriais, mat ji šiame name – vienvamzdė ir viršutinio prijungimo, taigi turi turėti priėjimą viršuje, kurio neįmanoma išsaugoti įrengiant butus mansardiniame aukšte, tad teko keisti kone visą šildymo sistemą. Vien šie darbai išlaidas padidino apie 40 proc.“, – pasakojo V. Davliaševič.

Prasidėjus verslo atstovų ir daugiabučio bendrijos deryboms, projekte dar buvo daugybė nežinomųjų – gyventojai nė nebuvo tikri, ar jų stogo konstruktyvas atlaikys papildomas

apkrovas. Bendrovės „InGlobe Solutions“ užsakymu bendrovės „Šiltas namas“ specialistų atsakymas buvo teigiamas, bet tada idėjos autorių ir nekilnojamojo turto įmonės atstovų laukė ilgos derybos dėl vienos ir kitos pusės įsipareigojimų. 3 ar 4 butų savininkai tuo metu dar išvis nebuvo apsisprendę, ar ryšis šiam projektui, keli norėjo ne tik modernizuoto namo, bet ir piniginių išmokų...

Po 8 mėnesius trukusių derybų sutarta, kad stogas (jo aukštingumo keisti nebuvo galima, pakoreguota tik forma) bus apšiltintas 30 centimetrų storio akmens vatos sluoksniu, stogui uždengti pasirinkta falcinio profilio skarda (anksčiau stogas buvo dengtas čerpėmis), pastato fasadas – 15 centimetrų storio putų polistireno sluoksnis, kai kurių gyventojų dar turėti mediniai langai pakeisti naujais plastikiniais, 6 kamerų, trijų stiklo paketų langais, fasadas tinkuotas, cokolinė dalis apklijuota klinkerio plytelėmis. Keturių aukštų su mansarda name lifto nuspręsta neįrengti, nes sąmatą tai būtų išauginę dar ke-

Daugiabučio namo Nidos Taikos g. 30 gyventojai džiaugiasi laimėję iš sandorio su verslo atstovais.

A. Bagdono archyvo nuotr.

liais šimtais tūkstančių litų. „InGlobe Solutions“ įsipareigojo apmokėti ir bendrijos pasirinkto techninio prižiūrėtojo paslaugas. Rekonstrukciją atlieka „InGlobe Solutions“ pasamdyta rangos įmonė. „Su bendrovės „InGlobe Solutions“ vadovu pasiginčijame kone kasdien, bet randame bendrą kalbą.

Nenorime, kad statybininkai taupytų medžiagų kokybei“, – komentavo bendrijos pirmininkas P. Lebednykas.

4 iš 6 butų rekonstruojamoje palėpėje jau parduoti. Bendrovės „InGlobe Solutions“ direktorius siūlydamas analogišką bendradarbiavimo modelį šią vasarą išsiuntinėjo kelias dešimtis laiškų, adresuotų senųjų daugiabučių sutapdintaisiais stogais bendrijoms. Reakcija, pripažino V. Davliaševič – ne tokia palanki, ko-

8

kios tikėtasi – ne visi gyventojai gerai supranta, kokią naudą patys gautų, užtat uoliai skaičiuoja, kiek uždirbtų verslininkai. Vis dėlto su kelių daugiabučių bendrijomis derybos yra pradėtos.

Pirmiesiems – kryžiaus keliai 2009 metais analogiškas projektas baigtas Utenoje, Vyžuonų gatvėje.

1989 metais statytą 20 butų, 4 aukštų namą pavyko neatpažįstamai atnaujinti irgi pasitelkus nekilnojamojo turto projektų plėtotojus. Buvo apšiltintos pastato sienos, rekonstruotas stogas įrengus naują šlaitinį, pakeisti butų langai ir balkonų durys, laiptinių langai, rūsio langai, lauko durys, įrengta individuali apskaita, termostatiniai ventiliai. Bendra investicijų vertė siekė milijoną litų. Verslinin-

2014 Nr. 8

kai už tai gavo teisę pristatyti vieną aukštą, jame įrengė keturis butus.

Tiesa, gyventojai spėja, kad ne visi jie parduoti – projektas finišavo per krizę... Šio namo bendrijos pirmininkas Viktoras Vieversys turi kuo džiaugtis – niekas nebesiskundžia perpučiamais butais, daugiabutis po modernizacijos sutaupo 50 proc. energijos, o mokėti už šildymą net šalčiausią pastarosios žiemos mėnesį už kvadratinį metrą teko iki lito.

Vis dėlto pirmininkas tvirtina, kad antrąkart tokio projekto nesiimtų jokiu būdu – procesas buvo itin sudėtingas, neigiamų emocijų buvo pernelyg daug, jis jaučiasi lyg išbraukęs iš gyvenimo ištisus trejus metus.

Iki tikrosios projekto pradžios kaimynus agituoti V. Vieversiui teko dvejus metus, kas tris mėnesius kviečiant bendrijos susirinkimus.

Pradėjus daugiabučio modernizacijos darbus jis netruko sulaukti standartiškai visiems bendrijos pirmininkams renovacijos projektų metu adresuojamų kaltinimų. Papildomo dėmesio iš įvairių specialiųjų tarnybų V. Vieversys mano sulaukęs ir dėl einamų Viešųjų pirkimų skyriaus vedėjo pareigų Utenos rajono savivaldybėje, taip pat spėja, kad kiekvieną jo bendrijos nueitą žingsnį siekė patikrinti kolegos.

Anot V. Vieversio, vadovaujant daugiabučio modernizacijai teko pasinaudoti visapusišku savo išsilavinimu ir patirtimi. „Esu valstybės tarnautojas, viešųjų pirkimų specialistas, be to, 20 metų skyręs statybai. Mano inžinerinis išsilavinimas – energetika.

Turiu ir juridinį išsilavinimą. Ir visų šių žinių prireikė“, – patikino V. Vieversys.

Modernizuojant Vyžuonų gatvės daugiabutį daug kas buvo neįprasta. Pirmiausia tai, kad visi savininkai pasirašė jungtinės veiklos sutartį. Vėliau, jau susiradus investuotoją, teko patiems rasti laikino finansavimo šaltinių (verslininkai tas lėšas vėliau gyventojams grąžino). „Daugeliu atvejų patyrėme tai, kad juridinė bazė nepritaikyta tokiems projektams, teko eiti kryžiaus kelius per valdiškas institucijas vis ką nors įrodinėjant, nes daug ką darėme pirmieji, – aiškino V.Vieversys. – Tarkime, pirmieji Utenoje įsirengėme visiškai valdomą šildymo sistemą – su davikliais. Pirmieji Lietuvoje ir projektavimo, ir rangos darbus, kuriuos vykdė bendrovė „Dauniškis ir Ko“, pirkome vadovaudamiesi Viešųjų pirkimų įstatymu. Pagaliau – atskirai samdėme techninį prižiūrėtoją.“

V. Vieversys siūlo atkreipti dėmesį ir į socialinės rūpybos sistemos paradoksus – pradėjęs domėtis, kodėl viena senyvo amžiaus kaimynė išnaudoja dukart daugiau energijos nei kiti, išgirdo iš jos, kad ši gyvena atidariusi langus tam, kad pasiektų sumą, kai skiriama valstybės kompensacija. Kaimynė neketina keisti energijos naudojimo įpročių.

Derybos dėl kiekvienos detalės Be valstybės paramos pavyko modernizuoti savo namus ir keturių daugiabučių Nidos Taikos gatvėje savininkams. Naujausias projektas irgi baigtas 2009-aisiais – tada buvo atnaujintas daugiau nei 40 metų namas. Šalia likę nerekonstruoti to paties tipo daugiabučiai atrodo kaip našlaičiai.

Pasak Taikos g. 30 namo bendrijos pirmininko, Neringos savivaldybės tarybos nario Andriaus Bagdono, visiškai nusidėvėjusio namo gyventojai svarstė ir renovacijos su valstybės parama galimybę, bet tam nepritarė dalis savininkų, kurių didžioji dalis – vyresnio amžiaus: jie nesutiko imti paskolą. Sudaryti sutartį su investuotojais užteko daugumos savininkų pritarimo, mat namas turėjo sutapdintąjį stogą, nebuvo bendros nuosavybės palėpės patalpų, o gyventojams prie projekto neteko prisidėti nė centu.

Bendrijos ir iniciatyvą atnaujinti daugiabutį pareiškusios bendrovės „Vėtrūna“ derybos, derinant visų gyventojų lūkesčius, užtruko beveik 3 metus. Vieną daugiabutį kaimynystėje jau rekonstravusi „Vėtrūna“, pasak A. Bagdono, tikėjosi po naujuoju šlaitiniu stogu įrengti 30 parduoti skirtų butų, bet gyventojai kategoriškai nesutiko.

Investuotojams teko pasitenkinti 18 butų – kaip tik tiek name buvo iki rekonstrukcijos. „Išėjo porą papildomų aukštų, kurių vienas – palėpinis. Teko sutvirtinti pamatus, konstruktyvą, buvo paaukštintos sienos“, – pasakojo bendrijos pirmininkas.

Bendrija susiderėjo, kad statybininkai apšiltins daugiabučio sienas, pakeis vamzdynus, įrengs individualią centrinio šildymo apskaitą, kai kuriuose butuose – ir židinius, pakeis langus, lauko duris, suremontuos laiptines, įrengs papildomą elektros įvadą esamiems butams elektros galiai padidinti ir būsimiems viršutinių aukštų gyventojams. „Verslininkai įvykdė visus gyventojų norus – šie tikrai išlošė, – užtikrino A. Bagdonas. – Tiesa, tie pusantrų metų, kai vyko rekonstrukcija,

buvo labai sunkūs. Ypač tiems, kurie neturėjo kur išsikraustyti. Nes rekonstruojant stogą bėgo lietus į butus ir kitur. Bet dabar visi patenkinti – moka mažiau nei perpus už šildymą, o butų vertė pakilo bent trečdaliu.“ A. Bagdonas neneigia – stipriai išaugęs laiptinės gyventojų ir automobilių skaičius nėra nepastebimas.

Pirmininkas priekaištauja atsakingiems savivaldybės administracijos specialistams – jie nepareikalavo, kad butų skaičių daugiabutyje padvigubinusi bendrovė įrengtų bent vieną papildomą vietą automobiliams statyti. Kivirčų kieme kaimynams išvengti sunku.

Kaip ir Utenos projekto atveju, Nidoje nusivylę liko tik verslo atstovai – projektas baigtas, kai nekilnojamojo turto kainos buvo kritusios, sandorių sumažėję. A. Bagdono žiniomis, 7 mln. litų į šį projektą investavusi bendrovė „Vėtrūna“ nemažos dalies butų nepardavė iki šiol.

Tiesa, „Vėtrūnos“ projektų valdymo direktorius Evaldas Videika šiandienę projekto situaciją prašo laikyti komercine įmonės sutartimi. Vis dėlto jis pripažino, kad vienas Taikos gatvėje vykdytų projektų buvo komerciškai sėkmingas, įmonė ir ateityje nenusigręžtų nuo tokio veiklos modelio – jei tik atsirastų rinkos poreikis.

A. Bagdonas pabrėžė, kad gyventojams tokiuose projektuose, kai tenka derėtis su verslo atstovais, svarbiausia nepamiršti, kad jų stiprybė – vienybė, ir žiūrėti reikia ne tik savo, bet ir bendrijos interesų.

Kaip pavyzdį pašnekovas minėjo kitą Taiks gatvėje su investuotojų pagalba renovuotą namą, kuria-

Sostinės Antakalnio gatvės daugiabučio renovacija gyventojams nekainuoja.

G. Bartuškos nuotr.

me pagal verslo planą buvo įrengti nuomojami apartamentai, o dalis jų ir parduota. „Ten gyventojai rūpinosi tik savo reikalais – kiekvienas stengėsi kuo daugiau visko išsiderėti sau, o dėl bendrų reikalų nekovojo. Taip ir išėjo, kad prie 12 tame name buvusių butų pristatyta daugiau nei dukart – 30. Gyventi ten turbūt nėra labai ramu“, – sakė A. Bagdonas.

9

G. Bartuškos nuotr.

NEIŠNAUDOTA ERDVĖ ALTERNATYVIOSIOS ENERGETIKOS TECHNOLOGIJOMS Rusnė MARČĖNAITĖ

Entuziastingose modernizuoti daugiabučius agituojančių valdininkų kalbose alternatyvių energijos šaltinių (AEŠ) teikiamos galimybės aptariamos retai. Šiandien daugeliui, matyt, svarbesnės atrodo reanimuojamos priemonės – susidėvėjusių pastatų apkamšymas. AEŠ naudojimo specialistai apgailestauja, kad renovuojant daugiabučius nepasinaudojama proga įdiegti technologijas, leidžiančias gyventojams sumažinti energijos naudojimo sąskaitas. Tarkime, vienu efektyviausių šios rūšies sprendimų laikomus saulės kolektorius Lietuvoje pamatyti galima dar ant reto naujo ar renovuoto pastato stogo.

10

2014 Nr. 8

Kartu su finansine parama – specialistų įžvalgos Būsto energijos taupymo agentūros direktorius Valius Serbenta primena: kaip ir kitoms energiją taupančioms priemonėms, AEŠ diegti galima gauti 40 proc. paramą iš valstybės, finansavimo galimybes galima rinktis iš kelių įgyvendinamų programų. Lietuvos saulės energetikos asociacijos (LSEA) viceprezidentas Darius Stankevičius nedvejodamas tvirtino, kad tinkamai suprojektuota ir įrengta šilto vandens gamybos saulės kolektoriais sistema atsiperka net be valstybės paramos.

11

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos narys Darius Biekša, 2008 metais Vilniaus Gedimino technikos universitete apgynęs energetikos ir termoinžinerijos krypties mokslų daktaro disertaciją, 2010-aisiais drauge su kolegomis bendrovėje „Cowi Lietuva“ Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros užsakymu parengė AEŠ ir rekuperacinės sistemos naudojimo įgyvendinant daugiabučių namų (atnaujinimo) modernizavimo programą galimybių studiją. „Tai buvo AEŠ naudojimo idėjos populiarinimas pateikiant įvertinimų, kokio lygmens efektyvumą galima pasiekti: ar tai apsimoka, ar jau laikas į tai investuoti, ar geriau palaukti“, – aiškino D. Biekša.

Buldozerio principas netinka Energetikos ir termoinžinerijos specialistas D. Biekša pripažino – atsinaujinančiosios energetikos naudojimas pastatuose daugeliui ne be reikalo atrodo komplikuotas: „Pavyzdžiui, turintieji dujinį katilą vos uždarę rūsio duris gali pamiršti, kad jis ten veikia. Panašiai ir su geotermijos naudojimu. Tačiau besinaudojantieji saulės technologijomis turi susitaikyti su nenuspėjama šilumos gamyba ir kintamu naudojimu, privalo rūpintis, yra ar nėra saulės, ar jau reikia prisijungti papildomą šaltinį, tenka galvoti apie atsargų akumuliavimą, taigi reikia kvalifikuotos eksploatacijos.

Kaip tik todėl nereikėtų galvoti, kad šias priemones galima išstumti buldozeriu. Tai yra gal ir įmanoma, bet tuomet galima spėti, kad technologinė įranga bus neprižiūrėta ir tos priemonės bus neefektyvios, o žmonės rėks, esą tai neapsimoka.

Reikia suprasti, kad, deja, daugiabutis nėra vien techninė sistema, čia veikia ir socialiniai faktoriai, ir tai, kad daugiabutis, lietuvio supratimu, yra krūva vienas ant kito sutemptų vienkiemių. Čia viskas – „mano reikalas“, naudojimo įpročiai – irgi. Tai ir yra pagrindinė inžinerinė daugiabučių problema, nes dėl to pabrangsta projektai. Bet

12

tai jau socialinė problema – mums gali tekti palaukti, kol užaugs nauja karta, kuriai paskatinimas diegti tokias technologijas bus ne tik ekonominis faktorius, bet ir aplinkosaugos idėjos. Vyresniems žmonėms šios idėjos rūpi mažiau.“ D. Biekša pritarė pagrindinei alternatyvias energijos gamybos technologijas siūlančių tiekėjų minčiai – jų naudojimo plėtra ir sėkmė priklauso jau nuo pirmųjų žingsnių, pirmiausia – projektavimo, vėliau – kvalifikuoto įrengimo. „Tik sudėjus daug „jeigu“ gaunamas teigiamas rezultatas. Naudojantis šiomis technologijomis bet koks netikslumas labai stipriai veikia ekonomiją. Įsivaizduokite situaciją: projektuotojas rengdamas projektą dėl visa ko pritaikė saugumo koeficientą, žmogus grįžęs namo su visais dokumentais pagalvojo – nepasitikiu, gal dar pridėsiu galios, o pardavėjas praneša, kad reikiamos galios įrangos neturi, teks imti žingsniu didesnį įrenginį, o vėliau dar prisideda montavimo netikslumai. Jeigu taip nutinka, tikėtis efektyvaus naudojimo nėra ko. Patobulinti čia nieko nebeišeis“, – komentavo D. Biekša.

Ar savivaldybės išties palaiko alternatyviąją energetiką?

Galimybių studijoje, nagrinėjančioje AEŠ ir rekuperacinės sistemos naudojimą įgyvendinant daugiabučių namų (atnaujinimo) modernizavimo programą, autoriai analizavo užsienio šalių patirtį, Lietuvos specifiką – esamų daugiabučių tipus ir jų poreikį šildymui ar vėsinimui, lygino ekonominį techniškai įmanomų energijos tiekimo sistemų naudingumą, galiausiai – ekonomiškai pagrįstas energijos tiekimo sistemas įvertino ir aplinkosauginiu aspektu.

Galimybių studijos rezultatai nenustebino – dažniausiai naudojama technologija ir užsienyje, ir Lietuvoje yra saulės kolektorių naudojimas karštam vandeniui ruošti. Saulės kolektorius įmanoma prijungti prie beveik visų šilumos tiekimo sistemų.

2014 Nr. 8

Studijos autoriai pabrėžė: valstybei remiant AEŠ diegimą daugiabučiuose namuose, galima pasiekti, kad vasaros laikotarpiu beveik visą reikiamą šilumą pagamintų AEŠ. Tačiau dėl to centralizuotos šilumos sistemos ilgainiui vasaros metu neturės bazinio apkrovimo ir privalės stabdyti gamybą.

AEŠ naudojimo specialistai, patvirtino LSEA viceprezidentas D. Stankevičius, kasdienėje veikloje jaučia šį situacijos dvilypumą ir dėl to ne visada nuoseklų savivaldos požiūrį: „Akivaizdu – ant daugiabučių sumontuoti saulės kolektoriai atima užsakovus iš centralizuotos energijos tiekimo įmonių. Ypač tuo sunkiuoju laiku, vasarą, kai naudojimas iš centralizuotų šilumos tinklų ir taip sumažėja. Niekam ne paslaptis, kad dažniausiai tie energijos tiekėjai yra savivaldybėms pavaldžios įmonės. Tad nors savivaldybės deklaruoja palaikančios AEŠ diegimą, veikia povandeninės srovės, ir net šiame lygmenyje imamasi priemonių, kad AEŠ diegimas atrodytų nepatrauklus.“ Ne vienos AEŠ jau įsidiegusios daugiabučių namų bendrijos patirtis šiuo klausimu irgi marga – gyventojai pasakoja turėję paaukoti daug jėgų ir sveikatos, kad gautų visų reikiamų žinybų leidimus išsivaduoti iš monopolininko gniaužtų. Geriausiu atveju, kaip „Statybai ir architektūrai“ sakė vieną iš šiuo metu vykdomų modernizacijos projektų prižiūrinti daugiabučio namo bendrijos pirmininkė, apie AEŠ diegimo galimybę savivaldybė tyli.

Blogos praktikos pavyzdžiai veikia kaip stabdys LSEA viceprezidentas D. Stankevičius pripažino, kad saulės energetikos įrangos tiekėjų patirtis dalyvaujant daugiabučių projektuose nedžiugina – ne vienu atveju suvokdami savo nekompetenciją daugiabučių modernizacijos projektuotojai nė nesiūlo naudoti AEŠ technologijų: „Turi užaugti nauja projektuotojų karta, nes daugelis vyresniųjų nė negali įsivaizduoti,

13

Lietuvos saulės energetikos asociacijos viceprezidentas Darius STANKEVIČIUS, ant savo įmonės stogo įrengęs įvairių rūšių saulės kolektorių, atlieka nuolatinius matavimus ir kaupia informaciją apie skirtingų įrenginių efektyvumą.

Bendrovės „Alternatyvi energija“ archyvo nuotr.

kad šiluma galėtų ateiti kitaip nei iš bendro vamzdžio. Bet toms permainoms reikia laiko.“ Kita bėda, pasak D. Stankevičiaus, yra tai, kad dėl specialių žinių stokos projektuotojai neretai pasirenka netinkamus, senus, neefektyvius įrenginius. O tuo metu, kai į procesą įtraukiami įrangos tiekėjai, jau būna arba per vėlu koreguoti projektus, arba reikia nueiti kryžiaus kelius juos koreguojant.

Taip rinkoje atsiranda blogos praktikos pavyzdžių – kai daug lėšų in-

vestavę žmonės nesulaukia jų atsipirkimo.

Vidaus inžinerinių sistemų procesų valdymu ir įgyvendinimu užsiimančios bendrovės „Varmega“ direktorius Andriejus Miknis yra patyręs ir tai, kad biurokratinių procesų nuvarginti daugiabučių gyventojai kartais nė nebekovoja už galimybę turėti išties efektyvias sistemas. „Žmonės, praėję kelerius metus trunkančius biurokratinius kelius, nebenori nė girdėti, kad kas nors

Sostinėje planuoto municipalinio būsto projekte panaudotas ne vienas alternatyviosios energetikos šaltinis.

14

2014 Nr. 8

projekte turėtų būti koreguojama, nes tai reiškia, kad renovacijos pradžia ir vėl nusikeltų. Ir nurodo daryti taip, kaip suprojektuota“, – kalbėjo A. Miknis.

Patenkinti, nes neįsivaizduoja, kad gali būti geriau Vienas itin svarbių sprendimų, kai projektuotojai ir užsakovai neretai daro klaidą, yra pagrindinio įrankio – saulės kolektoriaus tipo – pasirinkimas. Ir D. Stankevičius, ir A. Miknis apgailestauja, kad daugiabučiuose dažniausiai montuojami ne Lietuvos sąlygomis efektyviausi vakuuminiai, bet plokštieji saulės kolektoriai, kurie, jųdviejų tvirtinimu, neteikia maksimalaus saulės energetikos teikiamo efekto. „Gyventojai patenkinti, nes tiesiog nežino, kokią naudą išties galėtų gauti iš saulės kolektorių. Ir tenkinasi tuo, kad turi įrangą, kuri mūsų krašte naudotina nebent baseinams šildyti. Deja, tokia daugiabučiuose vandenį pašildo nepakankamai“, – komentavo D. Stankevičius.

A. Miknis jam antrino: „Lyginti plokščiąjį kolektorių su vakuuminiu Lietuvos sąlygomis yra tas pat, kas lyginti zaporožietį su mersedesu.

Plokštieji saulės kolektoriai atsirado kraštuose, kuriuose kur kas

daugiau saulės. Lietuvoje maksimaliai efektyviai jie gali dirbti 3–4 valandas (iš 8 galimų), po to, sumažėjus apšvietimo kampui, fiksuojamas gana didelis jų naudingumo praradimas. Gaila, kad žmonės kaimynų neretai klauso labiau nei specialistų.“

Trūksta vietos eksploatacinei įrangai A. Miknis atkreipė dėmesį į dar vieną problemą: nors sumanius panaudoti saulės kolektorius šilto vandens gamybai įprastai nepristingama jiems sumontuoti reikiamo ploto, skaičiuojama, kad tam galima panaudoti apie 75 proc. stogo ploto (šlaitiniai stogai šiam tikslui parankesni) – įprastai būna sunkiau rasti, kur pastatyti pašildytam vandeniui laikyti skirtas talpas. „Rūsiai dažniausiai būna jau užimti, o talpos turi būti gana didelės, nes šiltas vanduo gaminamas dieną, kai jo beveik niekas nenaudoja, – aiškino D. Miknis. – Stogo konstrukcijos tokių apkrovų neatlaikytų, tad daugeliu atvejų prie daugiabučių tektų statyti papildo-

mas technines patalpas. Bet įprastai ir taip yra bendrojo naudojimo ploto stoka. Žodžiu, kiekvienam namui turi būti rengiamas atskiras projektas – analizė, kad būtų įvertinta, ar prasminga diegti AEŠ.

Lietuvoje projektuotojai iki galo neapsvarsto visų niuansų.“ Galimybių studiją prieš ketverius metus rengęs D. Biekša neabejoja, kad vienas didžiausių alternatyviosios energetikos stūmoklių yra gerosios praktikos pavyzdžiai. „Jei kam nors pavyksta projektas, visi kaimynai irgi skuba įsirengti analogiškas technologijas, į tokią patirtį reaguojama kitaip nei į valdžios nuleistą įsakymą. Turi įtikinti žmogų, leisti jam keliskart perklausti, ar kaimynas tikrai moka mažiau, suteikti galimybę pačiupinėti įrangą“, – sakė specialistas.

Ką turėtų daryti valstybė? „Norint, kad įvyktų šių technologijų proveržis, būtina spartinti montavimo kokybės sertifikavimą, kelti konsultacinės grandies, rengiančios pirminius projektinius sprendinius, kompetenciją“, – pabrėžė D. Biekša.

KAD STOGAI NEVIRSTŲ ŠIUKŠLYNU

Ne tik architektai, bet ir gyventojai neretai nuogąstauja, kad išpopuliarėjus alternatyviajai energetikai daugiabučių stogai atrodys dar netvarkingiau nei šiandien. Būsto energijos taupymo agentūros direktorius Valius Serbenta to nesibaimina: „Šie projektai nėra saviveikla. Bet kuriuo atveju rengiamas techninis darbo projektas, jam rengti išduodamos techninės sąlygos, vėliau projektas derinamas, gaunamas leidimas statybai, taigi miesto architektas turi galimybę tame procese dalyvauti, pareikšti pastabų.“ Vilniaus miesto vyriausiasis architektas, Miesto plėtros departamento direktorius Artūras Blotnys priminė, kad daug turistinių apžvalgos taškų turinti sostinė yra įvedusi tam tikrų reikalavimų penktojo fasado projektams centrinėje miesto dalyje. Ypač svarbu, kad būtų tinkamai inkorporuojamos inžinerinės komunikacijos. Numatyti griežti nuostatai ir dėl tokių inžinerinių sistemų kaip saulės kolektoriai įrengimo senamiestyje – jie netoleruojami nei ant stogų, nei ant fasadų. Saulės kolektoriai gali būti įrengiami tik naujuose rajonuose, ant naujų ar renovuojamų namų. „Savivaldybės užsakymu parengtuose eksperimentinių namų, municipalinio būsto projektuose, kurie turėtų būti statomi Žirmūnuose, yra pavyzdys, kaip šias užduotis galima išspręsti civilizuotai, kai architektas darbą atlieka kompetentingai“, – replikavo A. Blotnys.

ČERPĖS: PATVARU, STILINGA, EKONOMIŠKA Nors šiandienos gamintojai siūlo itin gausų stogų dangų asortimentą, tokie produktai kaip bituminės čerpelės jau ne vienus metus neužleidžia tvirtų pozicijų statybinių medžiagų rinkoje. Ilgaamžiškumas, stilinga išvaizda, montavimo ir priežiūros paprastumas bei protinga kaina lemia tai, kad vis daugiau stogų Lietuvoje puošia būtent bituminės čerpės.

Suomijos koncernas „Katepal Oy“ šiandien yra vienas bitumo produktų gamintojų lyderių pasaulyje. Suomiškas bitumines čerpeles jau spėjo įvertinti ir mūsų šalies statytojai. Oficialūs „Katepal Oy“ atstovai Lietuvoje – UAB „ Ad limina“ – pabrėžia, kad šio produkto populiarumą lėmė tinkamumas mūsų klimato zonoje, aukšta kokybė ir išskirtinės charakteristikos.

Tinkamai uždengus stogą KATEPAL čerpelės tarnauja iki 50 metų. Tačiau tai tik vienas iš daugelio šios dangos privalumų. „Katepal“ siūlo didelį formų pasirinkimą ir spalvų įvairovę. Šių metų naujovė – išskirtinio dizaino „Ambient“ serijos čerpelės, imituojančios natūralią skiedrų dangą.

KATEPAL čerpelių stogas pasižymi labai geromis garso izoliacijos savybėmis, puikiai išlaiko reljefą ir spalvą. 1 kvadratinis metras dangos sveria vos 8 kilogramus.

Tai užtikrina ne tik paprastą jos transportavimą, bet ir minimalią apkrovą stogo konstrukcijai.

KATEPAL bituminėms čerpelėms kloti nebūtini specialūs įgūdžiai ar įrankiai, jomis lengva uždengti įmantriausios formos stogą. Čerpės puikiai atlaiko daugkartinius lenkimus ir išlieka lanksčios esant žemai temperatūrai, be to, įrodė savo patvarumą ir svilinant karščiui, ir stingdant šalčiui. Atsparumą mechaniniam ir cheminiam poveikiui užtikrina speciali čerpelių medžiaga – SBS elastomerinis bitumas. Dėl šios medžiagos KATEPAL čerpelės tarnauja dukart ilgiau nei paprastos bituminės čerpės. Be to, norint pakeisti KATEPAL čerpelėmis dengtą stogą, dangos nebūtina demontuoti – ją galima palikti kaip papildomą hidroizoliaciją.

Ilgametė koncerno „Katepal Oy“ patirtis leido sukurti produktą, konkurencingą ir patraukliais estetiniais sprendimais, ir kainos bei kokybės santykiu. Nenuostabu, kad Suomijoje gaminamos čerpelės dengia tūkstančius pastatų nuo Skandinavijos iki Azijos.

UAB „Ad limina“ Verkių g. 35, Vilnius tel. +370 5 204 5660, el. p. info@adlimina.lt www.bituminescerpes.lt, www.adlimina.lt

15

PARAMA ASBESTO STOGAMS KEISTI BAIGIAMA DALYTI –KAS TOLIAU? Kristina BUIDOVAITĖ

Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) prieš dvejus metus pakvietus pasinaudoti parama asbestiniams stogams keisti kaimuose ir miesteliuose, skeptikai abejojo, ar kaimiškųjų vietovių gyventojai ryšis biurokratiniams žygiams ir ar jos dydis išties motyvuoja. Šiandien jau aišku: daugiau kaip 12 tūkst. kaimiškųjų vietovių gyventojų pasinaudojo galimybe atsikratyti pavojingos asbesto kaimynystės.

16

2014 Nr. 8

Programa pranoko lūkesčius 2011-ųjų pabaigoje pradėjusi veiklą „Asbestinių stogų dangos keitimas“ ŽŪM pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ planavo padalyti 60 mln. litų ir paremti bent 6 tūkst. kaimiškųjų vietovių gyventojų. Nors programos pradžioje pasigirsdavo dvejonių, ar pavyks išdalyti visą paramą, priemonė viršijo lūkesčius – patvirtinta paramos suma šiandien siekia 73,88 mln. litų, o bendras norinčiųjų pasikeisti kenksminga danga dengtus stogus skaičius – daugiau kaip 12 tūkst. Maksimali paramos suma šiuo metu – 6000 litų, tiek įprastai ir prašoma.

Kaimiškųjų vietovių gyventojai, apsisprendę pasikeisti asbestinio šiferio stogus, šiais metais tam turėjo dvi progas: paraiškos buvo renkamos nuo kovo 17 iki gegužės 2 dienos, taip pat nuo liepos 1 iki rugpjūčio 1 dienos.

Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) duomenimis, pirmame paraiškų rinkimo etape surinktos 2208 paraiškos. Asbestiniams stogams pakeisti prašyta kiek daugiau nei 13 mln. litų paramos. 1628 paraiškos jau patvirtintos kaip tinkamos finansuoti, gyventojams bus išmokėta 9,77 mln. litų.

Antrame paraiškų rinkimo etape surinktos dar 907 paraiškos, kuriose prašoma beveik 5,5 mln. litų paramos.

2014 metams įpusėjus, gyventojams, pasikeitusiems kenksmingą stogo dangą, jau išmokėta 8,1 mln. litų – parama mokama ne tik pagal šiais, bet ir pagal praėjusiais metais pateiktas paraiškas. Nuo 2012-ųjų paramos gavėjams išdalyta apie 39,67 mln. litų. Stogus jau pasikeitė 8127 kaimų ir miestelių gyventojai.

Vienam paramos gavėjui vidutiniškai išmokėta apie 4880 litų.

Šis vidurkis, NMA Komunikacijos skyriaus Viešųjų ryšių poskyrio vedėjos Aistės Mileikaitės teigimu, programos įgyvendinimo pabaigoje gali keistis, nes kai kurie gyventojai projektą vykdo keliais etapais, todėl yra gavę tik dalį paramos. Šiemet gyventojams daugiausia sunkumų, anot NMA specialistės, kėlė reikalavimas, kad pareiškėjas turi būti kaimiškosios vietovės gyventojas, kuris ne mažiau kaip penkerius metus iki paramos paraiškos pateikimo nuolatinę gyvenamąją vietą deklaravo kaimiškojoje vietovėje, taip pat reikalavimas, kad pareiškėjas ne mažiau kaip dvejus pastaruosius metus nepertraukiamai iki paramos paraiškos pateikimo kaimiškojoje vietovėje vykdė profesinę arba ekonominę veiklą. Šis reikalavimas negaliojo sulaukusiesiems pensinio amžiaus, gaunantiesiems senatvės ar valstybinę pensiją ir tiems, kuriems pripažintas 0–55 proc. darbingumas.

NMA duomenimis, daugiausia asbestiniu šiferiu dengtų stogų sumažėjo Šilalės rajone. 352 gyventojams jau išmokėta daugiau kaip 1,7 mln. litų.

Sparčiai stogus keičiasi ir Panevėžio rajono gyventojai: 299 asmenims išmokėta 1,3 mln. litų. Pasvalio rajone 297 paramos gavėjams suteikta daugiau kaip 1,4 mln. litų, Kauno rajone 284 paramos gavėjus pasiekė 1,5 mln. litų.

Dėl būsimos paramos neapsispręsta Ar norintieji pasikeisti asbestinį stogą galėtų tikėtis paramos ir pasibaigus Lietuvos kaimo plėtros 2007– 2013 metų programai, apsispręsti turi ŽŪM. Aktyvus gyventojų dalyvavimas programoje tarsi patvirtina, kad jie suprato medžiagos pavojin-

gumą ir linkę jos atsikratyti civilizuotai, o artimiausioje žmonių aplinkoje senojo šiferio stogų ir kitokių panaudojimo pavyzdžių vis dar gausu.

Norintieji savo jėgomis pasikeisti asbestinio šiferio stogą ir tinkamai sutvarkyti asbesto turinčią aplinką gali tikėtis ir Aplinkos ministerijos (AM) paramos. AM, administruodama Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšas, dar 2013 metais skyrė dotacijų savivaldybėms, kurių gyventojai asbesto gaminių atliekas gali nemokamai pristatyti į asbesto atliekų šalinimo įrenginius. Dotacijų – daugiau kaip 5 mln. litų – sulaukė 20 savivaldybių, pateikusių paraiškas.

2013 metais gyventojai, dalyvaujantys Aplinkos apsaugos rėmimo programoje, pristatė 378 tonas asbesto turinčių atliekų, per pirmąjį 2014 metų pusmetį – 141 toną šių atliekų.

AM primena, kad asbesto turinčias atliekas gyventojai į sąvartynus gali pristatyti iki spalio mėnesio. Ar ši programa bus tęsiama, kol kas neaišku.

Ugdo gyventojų sąmoningumą Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas trečius metus skiria paramą ir individualiųjų namų renovacijai bei atsinaujinantiems energijos šaltiniams diegti. Norintieji modernizuoti savo būstą ir pasiryžusieji ne mažiau kaip 20 proc. sumažinti energijos išteklių naudojimą gali gauti paramą langams, durims keisti, kapitaliniam šildymo ir karšto vandens sistemų remontui, cokoliui, sienoms, perdangoms, stogui šiltinti ir stogo dangai keisti.

Finansuojamos ne tik namui modernizuoti reikalingos medžiagos, bet ir darbai, reikalingi būstui atnaujinti. Tiesa, šiais metais skirta parama jau išnaudota.

17

STOGŲ KONSTRUKCIJOS: TRŪKSTA RACIONALAUS POŽIŪRIO Įgriuvęs šio Latvijos sostinėje esančio prekybos centro stogas atskleidė, kad projektuojant ir įrengiant stogų konstrukcijas padaroma daug klaidų.

Skaudžios nelaimės, kai įgriuvus pastatų stogams žūva žmonių ar suniokojamas turtas, verčia ieškoti atsakymo, kaip to išvengti, kokios stogų konstrukcijos yra patikimos. Jų pasirinkimą lemia pastato paskirtis, atstumas tarp laikomųjų kolonų, laikomųjų atitvarų konstrukcijos. Pasak specialistų, kuriamos naujos technologijos, padedančios greičiau pasiekti norimą rezultatą. Tačiau lietuvių pasirinkimui įtakos turi ir sentimentai vienai ar kitai medžiagai.

18

2014 Nr. 8

Nuo nelaimių apsaugo tikslumas Tam, kad būtų išvengta klaidų ar net nelaimių projektuojant stogą, būtini tikslūs skaičiavimai. „Šiais laikais viską galima apskaičiuoti, yra įvairių metodų – analitinių, kompiuterinių.

Reikia tik suprasti, kaip skaičiuoti ir įvertinti numatomus poreikius, o statybininkai turi padaryti taip, kaip suprojektuota“, – pabrėžė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų katedros vedėjas prof. Juozas Valivonis.

Tikslumas, projektavimas ir konstrukcijų kokybė lemia saugumą.

Daugeliui turbūt dar neišdilo iš atminties kaimyninėje Latvijoje įvykusi nelaimė, kai stogas įgriuvo dėl to, kad ant jo buvo sumanyta įrengti žiemos sodą. Prof. J. Valivonio vertinimu, ši nelaimė įvyko, nes buvo padaryta ne viena klaida. „Dėl mažų netikslumų nelaimių nekyla. Galėjo būti neteisingai įvertintos apkrovos. Kai keičiama pastato paskirtis ir iš neeksploatuojamo stogo norima padaryti eksploatuojamą – turi būti peržiūrimas projektas, perskaičiuojamos ir stiprinamos konstrukcijos, kad būtų užtikrintas saugumas“, – pasakojo pašnekovas.

Gelžbetonis tinka ne visais atvejais Prof. J. Valivonis pastebi, kad išbandyti naujausias stogų konstrukcijų technologijas ir eksperimentuoti ryžtasi ne visi statytojai. Anot jo, šiuolaikinėje statyboje gelžbetonio konstrukcijos dažniausiai nenaudojamos statant didelės apimties objektus, kur reikia perdengti dideles dangas. Jei kalbama apie didžiulės salės statybas, patariama rinktis plienines konstrukcijas.

Gelžbetonio konstrukcijas stogams įrengti naudoti neberacionalu. O mūrinės konstrukcijos naudojamos senuose, dažnai – istoriniuose pastatuose. „Jei stogas bus eksploatuojamas, turi būti naudojamos tik gelžbetonio konstrukcijos, plieninės netinka“, – pabrėžė prof. J. Valivonis.

Jis dar kartą akcentavo, kad stogo konstrukciją lemia ne pastato dydis, bet atstumas tarp laikomųjų kolonų, sienų. Jei būtini tarpsniai (atstumai tarp sienų), tokiu atveju racionalu naudoti ne gelžbetonį, o

medį ar plieną, nes šios medžiagos yra lengvesnės. Jei statomas didžiulis prekybos centras, o virš jo – automobilių stovėjimo aikštelė, tuomet geriausiai tinka gelžbetonis. Kaip vieną pavyzdžių prof. J. Valivonis įvardijo virš sostinės prekybos centro „Europa“ įrengtą automobilių stovėjimo aikštelę.

Konstrukcijos modernėja Technikos mokslų daktaro Dariaus Mykolaičio teigimu, medinės konstrukcijos yra tinkamos visiems stogams iki 25 metrų tarpatramio. Šios konstrukcijos dažniausiai naudojamos individualiųjų namų, žemės ūkio, pramonės, visuomeninių objektų statybai.

Anot D. Mykolaičio, JAV, Skandinavijos šalyse jau tris dešimtmečius naudojamos modernios stogo konstrukcijos iš medžio. Vokietijoje populiariausios novatoriškos ir atsparios stogo konstrukcijos – medinės santvaros, kurių sujungimams naudojamos dygliuotos metalo plokštelės. Lietuvoje tokios naudojamos dešimt metų – dažniausiai dvišlaičiams stogams.

Pasak D. Mykolaičio, medinės santvaros, palyginti su paprastomis gegnėmis, yra maždaug 20 proc. pigesnės, nes sutaupoma medienos.

Gamykloje tašų sujungimo mazgai iš abiejų pusių presu suspaudžiami dygliuotomis nerūdijančiojo plieno plokštelėmis, kurių dešimties milimetrų dygiai tvirtai įpresuojami į medieną. Taip padaromi tvirti, standūs mazgai.

Statybos inžinieriaus Juliaus Butkevičiaus nuomone, dėl šiuolaikinių technologijų medinės konstrukcijos gali būti pačios įvairiausios, dažnai jos pranoksta metalines, gelžbetonio iš anksto įtemptų lynų konstrukcijas. Kalbant apie stogų konstrukcijas, mediena puikiai atlieka jai keliamus reikalavimus. Suprojektavus stogą specializuota programa ir tinkamai pagaminus gaminį, konstrukcijos turi puikią laikomąją galią.

Kalbant apie objektus, medinės konstrukcijos tarnauja visose srityse – pradedant paprastu dvišlaičiu garažo stogu iš gegnių ar nedidelių santvarų, baigiant sudėtingu didžiulį tarpatramį turinčiu krepšinio arenos stogu iš klijuotinės medienos.

www.sa.lt

Norėdami užsiprenumeruoti „Statybą ir architektūrą” skambinkite tel. (8 5) 201 1656 arba rašykite el. paštu sa.prenumerata@sa.lt

Dėl reklamos teiraukitės tel. (8 5) 246 1518 arba rašykite el. paštu info@sa.lt

19

ŽAIBOLAIDIS NEPRIVALUS, BET BŪTINAS

Žaibolaidžio reikalingumu turbūt mažai kas abejoja. Tačiau įsirengti sistemą susipranta ne visi. Teisės aktai to nereikalauja, o nuo 2009 metų pagrindiniai žaibosaugos reikalavimai keitėsi, netgi tapo kiek liberalesni.

Daugiau laisvės gyvenamiesiems namams 2009 metais buvo patvirtintas statybos techninis reglamentas – STR 2.01.06:2009 „Statinių apsauga nuo žaibo. Išorinė statinių apsauga nuo žaibo“ – tuomet buvo tiksliai nustatyti reikalavimai naujai projektuojamiems, rekonstruojamiems ir renovuojamiems pastatams. Imta vadovautis Europos standartais, pagal kuriuos priklausomai nuo pastato pavojingumo numatyta, kuriais atvejais turi būti parenkama apsauga nuo žaibo.

Aplinkos ministerijos Projektavimo, statybos produktų ir proceso normavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Tomas Baranauskas priminė, kad buvo atsisakyta privalomojo aktyviosios žaibosaugos reikalavimo kai kurių objektų statybai.

20

„Didesnę pasirinkimo laisvę turi gyvenamųjų namų, vienbučių, ūkinių pastatų statytojai. Išimtys netaikomos daugiabučių statybai.

Susisiekimo, komunikacijos pastatuose žaibosauga įrengiama pagal specialius elektrotechnikos, apsaugos reikalavimus“, – aiškino T. Baranauskas.

Anot jo, prieš atiduodant naudoti naujai statomus ir rekonstruojamus pastatus kompetentingi specialistai tikrina, ar viskas įgyvendinta taip, kaip numatyta projekte. Jeigu nustatyta įrengti žaibosaugos sistemą, tikrinama, ar viskas padaryta kaip privalu.

Negalima pakenkti autentiškumui Nuo gaisrų ypač stengiamasi apsaugoti kultūros paveldo objektus.

2014 Nr. 8

Žaibosaugos sistema yra viena priemonių. Tačiau kai kuriais atvejais susiduriama su keblumais.

Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojo Algimanto Degučio teigimu, jeigu nutariama valstybės saugomame kultūros paveldo objekte įrengti žaibosaugą, reikia labai kruopščiai parengti projektą. Mat būtina numatyti, kad įrengiant žaibosaugos sistemą nebūtų pažeistos ar net sunaikintos vertingosios objekto ypatybės, pavyzdžiui, autentiška sienų tapyba, lubų lipdyba, mūras ar kitos detalės. „Šiandien neprivalu statyti žaibolaidžio matomiausioje vietoje tam, kad pastatas liktų saugus. Nėra būtinos net laidinės saugos priemonės. Žaibosaugos sistemų yra daug ir įvairių, o ši įvairovė leidžia apsaugoti kultūros paveldo objektus ne-

derinti su Kultūros paveldo departamento teritorinių padalinių specialistais. Kaskart jie atvyksta į objektą ir įvertina, ar norima įrengti žaibosauga nepakenks vertingosioms objekto ypatybėms. Jei savininko pasirinktas sprendimas paveldui yra žalingas, ieškoma kitų, kuo mažiau galinčių pakenkti sprendimų.

Įrangą irgi svarbu apsaugoti

G. Bartuškos nuotr. darkant vaizdo ir nepakenkiant autentiškumui“, – sakė A. Degutis.

Anot jo, įrengiant žaibosaugos sistemą kultūros paveldo objekte būtina atlikti tyrimus ir nustatyti vertingąsias ypatybes. Toliau darbus reikia

Žaibosaugos sistemos yra būtinos tik ypatingiesiems statiniams. Ne aukštesniems kaip penkių aukštų gyvenamiesiems pastatams žaibolaidis nėra privalomas. Tačiau įmonės „Žaibosauga.lt“ vadovas Marius Strankauskas patarė nepamiršti saugumo. Įrengiant žaibolaidį svarbiausia, kad sistema atitiktų ją reglamentuojančio STR reikalavimus ir normas. Taip pat privalu nepamiršti pagrindinių taisyklių: apskaičiuoti apsaugos zonas, dirbti su sertifikuotomis medžiagomis, pasiekti reikalingą 10 omų įžeminimo varžą. „Pagrindinis išorinės žaibosaugos tikslas – apsaugoti pastatą

APSAUGA NUO ŽAIBO APSAUGA NUO VIRŠĮTAMPIŲ ĮŽEMINIMAS

nuo tiesioginio žaibo pataikymo ir gaisro sukėlimo, o pagrindinė vidinės žaibosaugos funkcija – apsaugoti buitinius prietaisus ir įrenginius nuo galimų žaibo padarinių, viršįtampių“, – paaiškino M. Strankauskas. Įrengiant žaibosaugą svarbiausia numatyti tinkamiausią sistemą pastato apsaugai nuo žaibo, naudoti kokybiškas, nerūdijančias medžiagas, žaibolaidį įrengti vadovaujantis reikalavimais ir normomis, suteikti atliktų darbų garantiją. Žaibosaugos specialistai pastebi, kad apie vidinę žaibosaugos sistemą (viršįtampių iškroviklius) žmonės dar žino mažai. Klystama galvojant, kad žaibolaidis gali visiškai išgelbėti nuo žaibo padarinių. „Taip, jis apsaugo pastatą ir žmones iš viršaus, tačiau nuo viršįtampių gelbsti tik iškrovikliai. Vidinė žaibosaugos sistema nėra privaloma, tačiau ją įsirengus mažėja tikimybė, kad po žaibo iškrovos suges įvairūs įrenginiai: televizoriai, kompiuteriai, kiti buitiniai prietaisai“, – kalbėjo M. Strankauskas.

Technikos g. 9A, LT-51243 Kaunas Tel. (8 37) 34 01 50 Faks. (8 37) 34 01 50 El. paštas info@energosfera.lt www.energosfera.lt

- Padedame suprojektuoti ir parenkame visas reikiamas medžiagas, kad Jūsų pastatas būtų apsaugotas nuo žaibo.

- Didmeninė prekyba žaibosaugos medžiagomis.

- DEHN firmos atstovas Lietuvoje.

- DEHN žaibosauga – tai kompleksinė sistema, kurią naudojant įmanoma sukurti patikimą, vientisą žaibosaugos sistemą.

DEHN turi apie 800 žaibosaugos elementų, kuriuos naudojant galima rasti sprendimą bet kokio sudėtingumo objektui. Žaibosauga 21 skirstoma į išorinę ir vidinę. Išorinė žaibosauga saugo nuo gaisro, o vidinė žaibosauga apsaugo elektroninę įrangą nuo viršįtampių.

NEUŽTIKRINUS STOGO SANDARUMO – DUKART DIDESNI NUOSTOLIAI

Stogas daro ypač didelę įtaką energiniam pastato efektyvumui. Termoizoliaciniai stogo sprendimai nuolat tobulinami siekiant žiemą išvengti šilumos nuostolių, o vasarą – apsisaugoti nuo perkaitimo. Prieš keletą metų atrodę pažangūs sprendimai šiandien gali būti keičiami tobulesniais pasitelkiant gerąją kitų šalių patirtį.

Apskaičiuojama keliais etapais Tinkamai apšiltinto stogo šilumos perdavimo koeficientas (U vertė) atitinka statybos techniniuose reglamentuose nurodytus reikalavimus.

Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto Statybinės šiluminės fizikos laboratorijos vedėjas Raimondas Bliūdžius teigė, kad nedidelės paklaidos, vertinant reglamentuose nurodytas normines šilumos perdavimo koeficiento vertes, yra leidžiamos, tačiau dėl to padidėję arba sumažėję šilumos nuostoliai, patiriami per stogo konstrukciją, turi būti išlyginami padidinant arba sumažinant šiluminius kitų atitvarų rodiklius.

Stogų šiltinimo reikalavimai pateikiami statybos techniniuose reglamentuose STR 2.05.01:2013 „Pastatų energinis projektavimas“ ir STR

22

2.01.09:2012 „Pastatų energinis naudingumas. Energinio naudingumo sertifikavimas“.

Reikiamas stogo termoizoliacinio sluoksnio storis apskaičiuojamas keliais etapais: iš norminės šilumos perdavimo koeficiento vertės apskaičiuojama norminė šiluminė konstrukcijos varža (R = 1/U), o iš šios varžos atimama apskaičiuota kitų sluoksnių – perdangos, išlyginamojo, nuolydį formuojančio – šiluminė varža ir taip gaunama reikiama šiluminė termoizoliacinio sluoksnio varža. Šią varžą padauginus iš termoizoliacinio sluoksnio medžiagos šilumos laidumo koeficiento, gaunamas reikiamas termoizoliacinio sluoksnio storis (δ = Rs·λ). Dažniausiai gaunamas storis neatitinka rinkoje esančių gaminių storio, todėl priimamas artimiausias galimas storis, o didesnė arba mažes-

2014 Nr. 8

nė šilumos izoliacija koreguojama priimant šiluminius kitų atitvarų rodiklius. Šilumos laidumo koeficientas λ – tai fizinė medžiagos ypatybė, nustatoma prietaisais laboratorijose. Tokia pat vertė, arba nedaug pakitusi, išlieka ir izoliaciją sumontavus stogo konstrukcijoje. Montuojant plokščiuosius sutapdintuosius stogus dažnai naudojami termoizoliacinį sluoksnį kertantys tvirtinimo elementai, didinantys šiluminį sluoksnio laidumą. Šių elementų įtaka irgi turi būti įvertinama skaičiavimais. „Teoriškai galima teigti, kad tinkamai apšiltintas stogas bus tuomet, kai bus įrengtas apskaičiuoto storio termoizoliacinis sluoksnis. Neįrengus pakankamo storio termoizoliacinio sluoksnio, per stogo konstrukciją patiriami šilumos nuostoliai bus didesni už norminius. Tai priklauso nuo termoizoliacinės medžiagos ypatybių, termoizoliacinių gaminių įrengimo būdo ir visos stogo konstrukcijos ypatybių“, – sakė R. Bliūdžius. Šiuo metu termoizoliaciniams stogo sluoksniams įrengti naudojamos įvairios termoizoliacinės medžiagos, kurių λ vertės yra apytiksliai nuo 0,022 iki 0,042 W/m·K. Akivaizdu, kad tinkamai apšiltinto stogo termoizoliacinio sluoksnio storis gali skirtis iki 2 kartų.

Svarbu užtikrinti sandarumą Anot mokslininko, tinkamai įrengti plokščiąjį sutapdintąjį stogą yra paprasčiau, kai ant sandarios gelžbetonio perdangos klojama izoliacinė garų plėvelė ir montuojamos standžios termoizoliacinės plokštės. Termoizoliaciniai gaminiai uždengiami prilydoma (priklijuojama) arba mechaniškai tvirtinama hidroizoliacine danga. Tokioje stogo konstrukcijoje termoizoliaciniai gaminiai turi būti prispaudžiami vienas prie kito, nepaliekant tarpų, tuštumų, kuriose galėtų judėti oras. Ši stogo konstrukcija sandari, todėl per ją patiriami šilumos nuostoliai atitiks norminius reikalavimus.

Kai sutapdintasis stogas įrengiamas ant nesandarios perdangos – profiliuoto plieno lakštų, įrengiamas garo izoliacijos sluoksnis turi atitikti ir oro izoliacinio sluoksnio reikalavimus. Šiam sluoksniui įrengti naudojama polietileno plėvelė, plastiko lakštai arba kitos garų izoliacinės medžiagos turi būti tarpusavyje suklijuoti arba suvirinti, kad pro juos neprasiskverbtų oras. Šis sluoksnis neturi būti sugadintas įrengiant kitus stogo sluoksnius.

R. Bliūdžius pridūrė, kad panašiai šiltinami ir šlaitiniai stogai: iš vidaus turi būti įrengiamas sandarus garų izoliacijos sluoksnis, pro kurį negalėtų prasiskverbti oras. Termoizoliaciniai gaminiai turi būti montuojami taip, kad neliktų plyšių ir ertmių tarp gaminių, tarp termoizoliacinių pro-

Nepriklausomai nuo tipo ar nuolydžio stogas yra svarbiausia atitvarinė pastato dalis, daranti didelę įtaką visuminiams pastato šilumos nuostoliams ir energijos naudojimo efektyvumui. Sumažinus šilumos nuostolius, patiriamus per stogo konstrukciją, sunaudojama mažiau energijos visam namui šildyti arba vėsinti.

Dažniausiai Lietuvoje gyvenamieji pastatai statomi su mansardomis, todėl izoliacinis šilumos sluoksnis tokiose konstrukcijose yra montuojamas tarp gegnių. Tam, kad stogas atitiktų galiojančius norminius reikalavimus, šilumos izoliacijos sluoksnis turėtų būti ne mažesnis kaip 275 milimetrų. Šiuo atveju įvertinama ir gegnių įtaka šilumos perdavimui. Tarp gegnių įrengiamas šilumos izoliacijos sluoksnis, kurio storis – ne mažesnis kaip 225 milimetrų. Žemesnės gegnės paaukštinamos atitinkamo storio lentą prikalant ant gegnės. Iš šiltosios pusės, tai yra iš pastato vidaus pusės, ant gegnės tvirtinama vandens garų izoliacija (kartu ir oro barjeras), paprastai tam naudojama 200 mikronų storio polietileno plėvelė. Prie gegnės apačios per pritvirtintą polietileno plėvelę prikalami mediniai tašeliai ar metalo profiliai, ant kurių bus tvirtinama lubų apdaila (gipso kartono plokštės, medinės dailylentės ir pan.). Tarpas tarp tašelių ar profilių užpildomas 50 milimetrų storio šilumos izoliacija. Šilumos izoliacijai rekomenduojame naudoti ypač gerai šilumą izoliuojančias, nedegias, universalias akmens vatos plokštes.

duktų ir stogo elementų bei šiltinamojo paviršiaus. Termoizoliacinis sluoksnis turi būti apsaugomas vėjo izoliaciniu sluoksniu nuo vėjo sukeliamo oro slėgio, kuris galėtų sukelti oro judėjimą termoizoliacinėse medžiagose arba likusiuose neužpildytuose tarpuose. „Šilumos nuostoliai per to paties storio termoizoliacinį sluoksnį, kai neužtikrinamas konstrukcijos sandarumas, gali būti didesni du kartus, o kai netinkamai įrengiami termoizoliacinis ir vėjo izoliacinis sluoksniai – iki 30 proc., palyginti su teisingai įrengta stogo konstrukcija“, – kalbėjo R. Bliūdžius.

Populiarėja purškiamos medžiagos Profesorius pastebi, kad šlaitiniuose stoguose dažniausiai naudojamos pluoštinės termoizoliacinės medžiagos, tačiau vis dažniau siūloma išmėginti purškiamas medžiagas.

Jos yra brangesnės, tačiau lengviau užtikrina konstrukcijos sandarumą.

Sutapdintojo stogo konstrukcijų apatiniame sluoksnyje dažnai klojamas polistireninis putplastis, o viršutiniame – akmens vatos plokštės. Taip sudaromos sąlygos prilydyti bituminę stogo dangą ir pagerinamos stogo gaisrinės saugos ypatybės. „Dėl gaisrinės saugos reikalavimų pusės metro atstumu aplink stogo angas, ortakius, kaminus turi būti įrengiamas mineralinės vatos sluoksnis, o kitur gali būti klojamas ir polistireninis putplastis. Atskirti šias medžiagas papildomomis mem-

Pagal hidroizoliacijai naudojamą medžiagą skiriami du šlaitinio stogo įrengimo būdai: kai hidroizoliacijai pasitelkiama laidi vandens garams plėvelė (dar vadinama difuzine plėvele) ir mažai laidi vandens garams plėvelė. Šlaitiniuose stoguose, kai naudojama mažai vandens garams laidi hidroizoliacija, šilumos izoliaciją iš universalių akmens vatos plokščių reikia apsaugoti nuo vėjo. Tam galima naudoti specialias akmens vatos plokštes arba specialias plėveles, kurios yra laidžios vandens garams ir mažai laidžios orui. Jei naudojama apsauga nuo vėjo iš akmens vatos plokščių, šilumos izoliacijos storis tarp gegnių gali būti 200 milimetrų pridedant 30 milimetrų storio apsaugos nuo vėjo plokštes. Šlaitiniuose stoguose su mažai vandens garams laidžia hidroizoliacija vėdinamas oro tarpas turi būti įrengiamas tarp hidroizoliacinės plėvelės ir apsaugos nuo vėjo plokštės. Vėdinamo oro tarpo aukštis nustatomas skaičiavimais, tačiau visais atvejais turi būti ne mažesnis kaip 50 milimetrų. Stogo vėdinimui karnize ir kraige turi būti įrengiamos vėdinimo angos pagal STR 2.05.02:2008 („Statinių konstrukcijos. Stogai“) reikalavimus. Šlaitiniuose stoguose, kai hidroizoliacija yra vandens garams laidi plėvelė (difuzinė plėvelė), atskiro apsaugos nuo vėjo sluoksnio įrengti nebereikia.

Labai dažna šlaitinių stogų įrengimo klaida – neteisingai panaudojamos plėvelės apsaugai nuo vėjo ir hidroizoliacijai. Įprastai stogo įrengimo klaidos pastebimos ne iškart

branomis nereikia“, – pabrėžė R. Bliūdžius.

Kai modernizuojami esamų pastatų stogai ant senos bituminės dangos įrengiant polistireninį putplastį, rekomenduojama šiuos sluoksnius atskirti polietileno plėvele, nes galima polistireninio putplasčio ir bitumo reakcija. Žinoma, visos medžiagos tinkamos, jeigu teisingai naudojamos.

Audronė ENDRIUKAITYTĖ Bendrovės „Paroc“ komunikacijos ir rinkodaros vadovė Europai ir Baltijos šalims pabaigus remonto darbus, bet gerokai vėliau. Todėl labai svarbu stengtis stogo konstrukciją įrengti kruopščiai ir deramai, kad netektų po metų kitų vėl remontuoti stogą. Tik teisingai įrengtas stogas ilgai tarnaus ir nereikalaus ypatingos priežiūros.

23

PENKTASIS PASTATO FASADAS: TARP FUNKCIJOS IR ESTETIKOS

Architektų studijos „Kūnas“ suprojektuotam pasyviajam namui panaudota ištisinė skalūno plokščių danga kuria monumentalią, išgrynintą formą.

G. Bartuškos nuotr.

Lina BIELIAUSKAITĖ

Nors esminiai stogo konstrukcijos reikalavimai susiję su funkcija, būtų sunku paneigti, kad šis elementas yra reikšminga statinio įvaizdžio dalis.

Estetiniuose penktojo pastato fasado sprendimuose atsispindi nemažai informacijos – nuo finansinių statytojo išgalių iki požiūrio į architektūrinę išraišką apskritai.

Pigus gaminys, bet ne vaizdas Ne tokių senų laikų realybę, kai statybinių medžiagų asortimentas buvo labai skurdus, dar liudija šiferio lakštais nukloti pastatų stogai. Šiuolaikinis pasirinkimas, technologijos ir statytojams, ir architektams atveria neribotų galimybių.

Architektės Andrės Baldišiūtės teigimu, šiandien kalbėti apie vienokias

24

ar kitokias stogų dangų madas būtų neprasminga. Pašnekovės žodžiais, kūrėjo apsisprendimą naudoti tam tikrą medžiagą pirmiausia lemia tai, kas tinka konkrečiai namo formai ir koncepcijai. „Žinoma, kai koks nors gamintojas pristato naujovę, kuri, be visa kita, dar ir pigi, iškart daug kas ja susigundo. Tačiau vargu ar galima užtikrintai

2014 Nr. 8

sakyti, kad tai yra madinga. Bent jau mes projektuodami renkamės tai, kas architektūriškai svarbu pastato tūriui.

Kartais reikia, kad objektas susilietų su gretima aplinka, kartais – kad joje išsiskirtų, būtų kitoks, pabrėžtų savo individualumą“, – kalbėjo architektų studijos „DO architects“ kūrėja.

Architektas Vitalijus Jankūnas vizualinius stogų sprendimus pirmiausia sieja su bendru kontekstu. „Tam tikras tendencijas išskirčiau atitinkamomis zonomis. Pavyzdžiui, tokioje saugomoje teritorijoje kaip Kuršių nerija dominuos čerpės, šiaudai, senamiestyje – vėlgi čerpės, periferijoje atrasime eklektinę fantaziją, gausybę įvairiausių dangų, prabangesniuose kvartaluose jau stebėsime tikrą architektūros išraišką ir tokias medžiagas kaip skalūnas, čerpės, žalvaris ir pan.“, – vardijo studijos „Kūnas“ kūrėjas V. Jankūnas.

Genialumas – paprastumas Anot architektų, net ir seniai užmirštos ar iš pirmo žvilgsnio paprastos, standartinės medžiagos profesionalo rankose gali suskambėti naujai – ir būtent tai kuria pridėtinę architektūros vertę. „Stogui esame naudoję medinę dangą – fasado medžio apdaila tapo tarsi stogo tąsa. Jis buvo įrengtas terasos principu – vanduo nuteka jau ant ritininės stogo dangos, kuri yra po medine. O prie medinio fasado esame derinę cinkuotą skardą, kuri turbūt yra pati pigiausia medžiaga, kokia gali būti naudojama stogui dengti. Tačiau kartu ji – estetiška, gryna, vizuali“, – teigė „DO architects“ atstovė A. Baldišiūtė.

Kaip vieną įdomesnių matytų pavyzdžių V. Jankūnas įvardijo Suomijoje veikiantį paukščių stebėjimo centrą. „Šio statinio ir stogo, ir fasado apdailai panaudoti šiaudai. Medžiaga – senovinė, tačiau forma – šiuolaikinė. Arba kitas pavyzdys – Klaipėdos senamiestyje Danės krantinėje ties senaisiais sandėliais architektas Algimantas Kančas suprojektavo pastatą, kurio fasadui ir stogui panaudojo tą pačią medžiagą – lygias glazūruotas čerpes. Šalia pastatytas kitas pastatas, kurio architektai fasadui pasirinko plytas, o stogui – čerpes. Dvi lyg ir vienodos formos, panašios medžiagos, tačiau skirtingi architektūriniai sprendimai. Kuris atspindi šiuolaikinę architektūrą, novatoriškumą? Be abejonės, A. Kančas“, – dėstė V. Jankūnas.

Pašnekovo teigimu, sveikintina, kad pastaruoju metu gamintojai ir pardavėjai vis labiau atsigręžia į gamtą, į natūralios kilmės medžiagas – nauja prasmė suteikiama medžiui, akmeniui, čerpėms. „Mūsų filosofija tam visada buvo artima, tačiau norėtųsi, kad apskritai nebūtų projektuojami tie beprotiški militaristiniai pastatai, kokių pas

mus apstu“, – kolegai antrino studijos „Kūnas“ architektas Marius Morkūnas.

Stogas ir fasadas – tarsi viena Kalbėdami apie projektavimą kaip vieną ryškiausių pastarojo meto tendencijų, specialistai įvardijo gerokai sumažėjusius stogų parapetus. „Šiuolaikinė architektūra siekia kuo labiau išgryninti pačią formą, neretai nebelieka ribos, kur stogas, o kur – fasadas. Juo labiau kad šiandienos technologijos leidžia paslėpti lietvamzdžius, skardą ir įgyvendinti kitus sprendimus, kad pastatas atrodytų vienalytis ir pirmiausia išryškėtų jo tūris, idėja. Tiesa, Statybos techninių reglamentų sąvade yra reikalavimas – projektuojant šlaitinį stogą pastato karnizas priklausomai nuo regiono turi būti išsikišęs 400–700 milimetrų, kad fasadą apsaugotų nuo kritulių poveikio. Akmenės, Klaipėdos, Kretingos, Mažeikių, Neringos, Palangos, Plungės, Skuodo, Šilutės, Telšių rajonuose stogo karnizas turi būti išsikišęs ne mažiau kaip 700 milimetrų, kitoje Lietuvos teritorijoje – ne mažiau kaip 400 milimetrų. Tačiau kai šią problemą sugebi technologiškai išspręsti, toks reikalavimas nebetenka prasmės“, – kalbėjo architektė A. Baldišiūtė.

Pašnekovės teigimu, ne veltui architektai stogą vadina penktuoju pastato fasadu. „Iš tiesų tas vientisumas ypač svarbus tokiose vietovėse, kur matyti miesto ar gyvenvietės siluetai. Kalbant apie Vilniaus senamiestį, iš dalies ši teritorija UNESCO saugoma ir dėl kompleksiškumo, to, kas matyti kaip vienalytis dalykas. Daugelio sovietmečiu atsiradusių išsišokėliškų pastatų stogai iškrinta iš bendro konteksto. Tą vientisumą įma-

Architektė Andrė BALDIŠIŪTĖ. noma išlaikyti į senamiestį įterpus ir šiuolaikinį pastatą, tačiau būtina paisyti erdvinio charakterio – svarbu ne tik objekto perimetras, fasadai, bet ir stogas kaip penktasis statinio fasadas“, – įvardijo specialistė.

Jautriose teritorijose projektuotojams tenka paisyti tam tikrų apribojimų. Štai sostinės senamiestyje remontuojant pastatų stogus turi būti išsaugoma originali danga, o jei ji nėra išlikusi, turi būti atkuriama remiantis istoriniu charakteriu ir tyrimų išvadomis: čerpėmis, variu, dažyta skarda, jeigu tokių medžiagų originalumą patvirtina tyrimai.

Vieno pastato stogo danga turi būti vienalytė, negalima naudoti skirtingų pagal formą ar dydį dangos medžiagų. Atstatant stogo dangą išimtiniais atvejais gali būti naudojami

25

Architektai Marius MORKŪNAS ir Vitalijus JANKŪNAS. tradicinių medžiagų pakaitalai, bet jų vizualinių ypatybių skirtumai nuo tradicinių turi būti pastebimi tik apžiūrint iš labai arti.

A. Baldišiūtės teigimu, net ir šiuo atveju pasireikšti architektų kūrybingumui yra nemažai erdvės. „Perverskime kokio nors žinomo gamintojo čerpių katalogą ir pamatysime, kiek daug yra laisvės improvizuoti“, – kalbėjo pašnekovė.

Ne Čikaga ir ne Londonas

pasimokyti iš mūsų šiauriečių kaimynų ar vokiečių. „Daugiabutis – verslas, turi pastatyti kuo pigiau ir kuo brangiau parduoti. Žinoma, ir Lietuvoje yra įmonių, kurios stato kompaktiškus, kokybiškus pastatus – jie tiesiog atrodo kaip dideli individualieji namai. Kalbant apie vadinamuosius daugiabučius kubus, taip pat įmanomi įdomūs, nestandartiniai sprendimai. Norvegijoje teko matyti visiškai elementarios formos

Lietuvos daugiabučių projektų plėtotojai, architektų V. Jankūno ir M. Morkūno nuomone, turėtų ko

Svencelės jėgos aitvarų ir burlenčių centre gyvenimui pritaikytuose jūriniuose konteineriuose įrengti plokšti terasiniai stogai.

Medinis viešbučio Gargžduose stogas, tapęs fasado apdailos tąsa, įrengtas terasos principu – vanduo nuteka ant ritininės stogo dangos, kuri įrengta po medine. „DO architects“ nuotr.

26

2014 Nr. 8

daugiabučių, tačiau tam, kad nesilaikytų sniegas, jų stogams panaudotos skardinės detalės. Sprendimas – paprastas, tačiau tai jau visai kitokia architektūrinė išraiška: nauja spalva, tūris, koloritas“, – pasakojo V. Jankūnas.

Vokietijoje studijavusį architektą sužavėjo naujesnės statybos Berlyno daugiabučiai, kurių stogai pritaikyti viešosioms gyventojų reikmėms. „Kadangi žemės sklypas mažas, architektų sprendimas buvo apželdinti stogą: sukurtos jaukios, estetiškos erdvės, kuriose žmonės pramogauja, kepa kepsnius, vaikai saugiai žaidžia. Jautiesi tarsi nuosavo namo kieme. Tokiam stogui įrengti naudojamas bitumas, speciali membraninė medžiaga. Žinoma, dėl to projektas pabrangsta, tačiau rezultatas tikrai to vertas.

Tokia bendra erdvė ant stogo ne tik sukuria pridėtinę namo vertę, bet ir stiprina čia gyvenančių žmonių socializaciją“, – pastebėjo architektas V. Jankūnas.

Architekto M. Morkūno nuomone, tokie projektai galėtų būti sėkmingai įgyvendinami ir Lietuvoje, statant nedidelius 20–30 šeimų skirtus daugiabučius. „Nesame Čikaga ar Londonas, kur ant 20 arų sklypo reikia iškelti 20 aukštų namą. Tačiau iki tokio suvokimo mums dar reikia užaugti, turi iš esmės pasikeisti mūsų žmonių mentalitetas“, – konstatavo pašnekovas.

AR JAU METAS LIPTI ANT STOGŲ?

BENDRUOMENĖMS VIENYTI – POILSIS IR PRAMOGOS ANT STOGO Kristina BUIDOVAITĖ

Prieš kelerius metus architektai dar dvejojo, ar stogų želdinimas ir poilsio zonų įrengimas ant jų Lietuvai galėtų būti aktualus, tačiau panašu, kad šiandien bent dalis nuomonę kardinaliai pakeitė. Pirmiausia todėl, kad kai kuriems teko pačių suprojektuotų pastatų stogus pritaikyti bendruomenių poreikiams.

Ar pasaulyje populiari idėja ant dangoraižių stogų perkelti barus, parkus, teniso kortus, baseinus Lietuvoje taps masiniu reiškiniu – kol kas spręsti sudėtinga, tačiau verslininkai vis aktyviau imasi iniciatyvos – skatina gyventojus atsigręžti į ilgą laiką primirštus stogus.

Apželdintų stogų privalumai – akivaizdūs Apželdintas stogas, ant jo įrengta žaidimų aikštelė ar terasa, anot Vilniaus architektūros studijos architekto Kęstučio Pempės, Lietuvoje jokia naujiena. O jei galimybe stogą

paversti poilsio ar žaliąja zona pradedama rūpintis dar statinio projektavimo stadijoje, sunkumų gaunant atitinkamus leidimus įprastai nekyla. „Jeigu įrengiama vaikų žaidimų aikštelė – atitinkamai parenkamos dangos, akustinės sienelės. Jeigu

ant mokyklos stogo norint racionaliai panaudoti kiekvieną laisvą metrą įrengiama sporto aikštelė, priimami tam tikri projektiniai sprendimai, atsižvelgiama į gyvenamųjų namų kaimynystę“, – paaiškino K. Pempė.

Apželdinti stogus, anot architekto, dažniausiai renkamasi dviem atvejais: arba norint, kad pastatas įsilietų į kraštovaizdį ar savo tūriais darytų mažesnį poveikį susiformavusiai vertingai gamtinei aplinkai, arba norint atsigręžti į gamtą.

Pašnekovas neabejoja, kad reikėtų želdinti visus stogus, net ir tuos, kurie yra neeksploatuojami: „Seni bitumo mase permirkę stogai įkaista, teršia aplinką, skleidžia blogus kvapus. Juos būtina apželdinti, juolab yra želdinių, kuriems nereikia daug žemės. Visas sluoksnis gali būti 4–5 centimetrų storio, toks tinka ir želdiniams, kurie gali būti nelaistomi mėnesį ir ilgiau. Ant apželdinto stogo nutūps paukščiai, želdiniai palaikys drėgmę, garuos, neskleis bjaurių kvapų ir pan., galiausiai pagerins aplinkos kokybę.“

„GetHouse.Lt“ suprojektuotas daugiabutis Karoliniškėse. „GetHouse.lt“ nuotr.

27

Neeksploatuojami stogai intensyviai želdinami didmiesčiuose JAV, Japonijoje, kitose šalyse.

G. Bartuškos nuotr.

Žaidimų zona ant stogo – ne naujiena Architektė Lijana Petrikėnė pasakojo, kad šiuo metu kaip tik baigiamas penkių pastatų komplekso, kuriame bus įrengti biurai ir gyvenamosios patalpos, stogo želdinimas. Tokį sprendimą, architektės teigimu, padiktavo reljefas, noras pastatus įkomponuoti į šlaitą, kad šie neatrodytų agresyvūs, be to, sprendimas apželdinti visų penkių pastatų stogus derėjo su fasado apdaila, pasirinktomis natūraliomis medžiagomis.

Pašnekovė paminėjo keletą projektų, kuriuose pastatų stogai buvo pritaikyti terasai ar žaidimų aikštelei.

Vaikų žaidimų aikštelė ant daugiabučio stogo įrengta „Nidos“ komplekse A. Juozapavičiaus g. 9 (projekto vadovė – Daiva Pauliukonienė). Zonoms, kuriose įkurtos sūpynės ir vaikų žaidimų inventorius, buvo parinkta speciali gumos danga, suformuoti keraminių trinkelių takai ir pastatyti atskiri vazonai želdiniams, gėlynams.

Saugumui užtikrinti egzistuoja ne viena priemonė – gali būti įrengiami turėklai, berėmio grūdinto stiklo atitvaros.

Dirbantieji komercinės paskirties pastate Olimpiečių g. 1 naudojasi vidiniame kieme ant stogo įrengta apželdinta terasa, kuriai parinkta medžio danga.

Karoliniškių mikrorajone netrukus iškils daugiabutis, kurio stogas bus naudojamas įvairioms veikloms: čia bus įrengta sporto, poilsio zonos, įkurtas bendruomenės daržas. Tiesa, vaikų žaidimų aikštelė bus ant žemės.

Gyventojai, architektės teigimu, įprastai palaiko iniciatyvą poilsio ar žaliąją zoną perkelti ant stogo ir netgi mokėti didesnius eksploatavimo mokesčius. Jiems svarbu, kokį vaizdą matys nuo stogo. „Šiandien užsakovas brandus, pavažinėjęs po užsienį, supranta, kad investicija į stogo įrengimą atsiperka“, – komentavo pašnekovė.

Dar viena lankytojų ypač pamėgta terasa įrengta ant Konstitucijos prospekte prieš kelerius metus iškilusio banko „Swedbank“ administracinio pastato stogo (architektas – Audrius Ambrasas). Druskininkuose veikia panoraminis restoranas su vaizdu į apylinkes.

Į terasą daugiabučio gyventojai pakyla liftu.

„GetHouse.Lt“ projektas – miesto vila „Smėlio 69“.

Netradiciniai sprendimai paklausūs Architektas Marijus Surdokas – miesto vilos „Smėlio 69“ projekto auto-

„GetHouse.Lt“ projektas – miesto vila „Simfonija“.

28

2014 Nr. 8

rius. Čia apželdintas ne tik šio namo, bet ir garažo stogas. Šiuo metu netoli Vilniaus statoma dar viena miesto vila „Simfonija“, jos stogas irgi žaliuos. Architekto teigimu, tokio sprendimo privalumai – geresnis mikroklimatas, sveikesnė aplinka, mažesnės namo eksploatavimo išlaidos.

Planuojant įrengti apželdintą stogą būtina ne tik įvertinti būsimą konstrukcijų apkrovą, bet ir iš anksto pagalvoti apie patekimą ant stogo, priminė pašnekovas. Taip pat reikia nuspręsti, kokie augalai bus auginami, suprojektuoti žaliojo stogo drėkinimą.

M. Surdoko nuomone, viena priežasčių, kodėl populiarėja žaliųjų stogų idėja, yra kylanti žemės kaina – žmonėms norisi išnaudoti tai, kas iki šiol nebuvo naudojama, įdiegti norimas funkcijas išvengiant būtinybės pirkti papildomą žemės sklypą. „Didžioji dalis Frankfurte esančių verslo centrų stogų įrengti – tai galima pamatyti užlipus ant aukščiausio dangoraižio stogo. Toks pasirinkimas susijęs su kultūra, tendencijomis, o Vakarų kultūra pas mus atkeliauja po 5–10 metų“, – atkreipė dėmesį M. Surdokas.

Daugiabučių gyventojai nepasiruošę?

Senų daugiabučių gyventojai, kurių namai įtraukti į modernizuojamųjų sąrašą, galėtų pageidauti, kad projekte būtų numatytas ne tik stogo dangos keitimas, bet ir jo apželdinimas ar kitoks pritaikymas bendruomenės tikslams. „Problema yra tai, kad renovacijos programoje nėra numatytas kompleksinis namo tvarkymas, –

„Statybai ir architektūrai“ dar prieš kelerius metus aiškino Lietuvos architektų rūmų pirmininkas Juozas Vaškevičius. – Finansuojami tik atskiri renovacijos darbai. Jei projekte bus parašyta, kad numatomas ne paprastas stogo šiltinimas, bet šis tas daugiau – gyventojai paramos nebegaus. Čia tokia pati problema, kaip ir tai, kad nėra finansuojamas namo aplinkos tvarkymas. Nors specialistai įsitikinę, kad parama kompleksiniam – namo ir jo aplinkos – tvarkymui daugeliui būtų stiprus papildomas motyvas ryžtis renovacijai.“ Architektas M. Surdokas antrino kolegai – esą nors sprendimas bendruomenės poreikiams pritaikyti daugiabučių stogus būtų įdomus ir racionalus, tačiau sunkiai įgyvendinamas. Sovietinių daugiabučių konstrukcijos, pašnekovo teigimu, čia niekuo dėtos. Stogą pritaikant bendruomenės reikmėms, neužtenka įrengti terasą ar apželdinti stogą – būtina atlikti nemažai namų darbų: išspręsti patekimo ant stogo problemą, kai kuriais atvejais įrengti naują laiptinę, paaukštinti esamus ventiliacinius kaminėlius. „Manau, tai pernelyg didelės investicijos į seną daugiabutį, – neneigė architektas. – Juolab šiandien, kai susiduriame su problema, kad pinigai, kurių reikia fasadams apšiltinti, daliai gyventojų atrodo labai dideli. Nemanau, kad jie investuotų į stogo pritaikymą bendruomenės reikmėms.“ Vis dėlto architektas neabejoja, kad eksploatuojami stogai – patrauklus sprendimas nekilnojamojo turto plėtotojams, kurie ne-

dideliuose žemės sklypuose stato naujus daugiabučius. „Žaliojo stogo privalumus kai kurie statytojai jau spėjo įvertinti. Tiesiog kiekvienas investuotojas skaičiuoja, kur investuoti pinigus ir kaip sukurti pridėtinę vertę. Vieni įrengia fontanus, kiti – eksploatuojamus stogus“, – dėstė M. Surdokas.

Architektas K. Pempė irgi teigė esąs kompleksinės renovacijos šalininkas. „Visų pirma būtina atnaujinti ne po vieną namą, bet ištisus kvartalus, tuomet galima kalbėti ir apie aplinkos sutvarkymą. Būtina išspręsti ne tik vaikų žaidimų aikštelių, apželdinimo, automobilių statymo problemas. Kiekvienu atveju privalu ekonomiškai ir architektūriškai įvertinti, ką daryti su konkrečiu pastatu: ar verta įrengti mansardinį stogą, ar ant stogo perkelti vaikų žaidimų aikšteles.

Svarbu bendra kvartalo, žemės sklypo, infrastruktūros visuma ir priimti optimalūs sprendimai. Stogus apželdinti senos statybos daugiabučiuose nėra panacėja, tačiau kompleksinis problemų sprendimas būtinas. Tokių pavyzdžių kol kas nematau“, – apibendrino K. Pempė.

Viena vertus, miestų centrų gyventojams apželdinti stogai kai kuriais atvejais galėtų atstoti trūkstamas žaliąsias erdves. Kita vertus, šiose miesto dalyse gausu plokščių stogų, o seni pramonės, gamybos pastatai intensyviai pritaikomi gyvenamajam būstui. „Vykdant konversijas, atnaujinant ar rekonstruojant gamyklas, fabrikus, būtų galima atkreipti dėmesį, kad tie dideli stogų plotai – didžiulis rezervas“, – priminė architektas.

TPE stogo danga

Techniniai parametrai: • Storis: 1,2 mm • Atsparumas tempimui: 1320N • Santykinis pailgėjimas: 25 % • Lankstumas: <-40°C

Atstovas Baltijos valstybėse – UAB „Vario kalvis“ Tel. +370 610 07 780 El. paštas info@variokalvis.lt www.variokalvis.lt

„Spectraplan“ poliesteriu armuota mechaninio tvirtinimo vienasluoksnė TPE stogo danga

Danga skirta šiems stogams įrengti: • Sutapdintiems • Žaliesiems • Eksploatuojamiems • Šlaitiniams

Išskirtinės ypatybės: • Ekologiška • Ilgaamžiška • Lengva • Greitai klojama

29

LIETAUS NUVEDIMO SISTEMOS – PRIVALOMA PASTATO SKĖČIO DALIS Surūdiję, suskilinėję ir išsikraipę lietvamzdžiai, ties pastatų viduriu nutrūkstantys latakai ir patamsėjusios namų konstrukcijos – šie kiekviename žingsnyje gatvėse akis badantys vaizdai yra iškalbingas įrodymas, kad daugelis pastatų naudotojų nesupranta lietaus nuvedimo sistemų funkcijos.

Problemas būtina spręsti nedelsiant Bendrovės „Ruukki Lietuva“ rinkodaros vadovas Mantas Grigaliūnas įspėja – laiku neįrengus arba neteisingai įrengus lietaus nuvedimo sistemą, vanduo gali pažeisti ne tik fasadų apdailą, bet ir laikomąsias namo konstrukcijas: sienas, lubas, stogo konstrukciją, pamatus. Žiemos metu įmirkusiose vietose šąlant vandeniui susidarantis ledas sparčiai ardo tinką, betoną, plytas, medines karkaso ar stogo konstrukcijas gali pažeisti pelėsis ar suardyti grybas. Tai gali lemti smarkius šilumos nuostolius, trumpėja eksploatacijos laikotarpis, sparčiai krinta pastato vertė.

Tokių drėgmės pažeistų būstų gyventojai patiria vidaus klimato diskomfortą, atsiranda nemalonus kvapas, kyla pavojus sveikatai ir saugumui. „Ne kartą yra tekę apgailestaujant stebėti, kad naujų ar renovuotų namų šeimininkai neskuba reaguoti į lietaus nuvedimo sistemos pažeidimus, nesandarumą, delsia pakeisti apgadintą dalį, taisymą atideda „iki pavasario“ ir pan. Dauguma tokių atvejų pasibaigia gana didelėmis laiko ir pinigų sąnaudomis, ypač tinkuotų ar klinkerinėmis plytelėmis apklijuotų fasadų savininkams. Be to, ir gerą meistrą prisikviesti tokiam, iš dalies nedideliam, užsakymui būna gana keblu“, – komentavo M. Grigaliūnas.

Kad tokie rūpesčiai neapniktų kas kelerius metus, renkantis lietaus nuvedimo sistemą būtina atsižvelgti į

30

jos funkcionalumą ir ilgaamžiškumą.

Funkcionalumą, pasak M. Grigaliūno, užtikrina tinkamo diametro sistemos dalių parinkimas ir teisingas montavimas – priklausomai nuo konkretaus

2014 Nr. 8

stogo paviršiaus plotų, nuolydžių, nutekėsiančio vandens kiekio. Ilgaamžiškumui ir gerai išvaizdai labiausiai įtakos turi medžiagų, iš kurių pagamintos lietaus nuvedimo sistemos

dalys, atsparumas korozijai, smūgiams, ultravioletiniams spinduliams.

Estetika – ne paskutinėje vietoje Pasak bendrovės „Aco Nordic“ techninio vadovo Nerijaus Zinio, medžiagos, iš kurių gaminamos lietaus nuvedimo sistemos – PVC (plastmasė) ir metalas – Lietuvoje populiarumą dalijasi maždaug perpus. Medžiaga dažniausiai pasirenkama atsižvelgiant į stogo dangą – bandant padaryti ją kuo mažiau matomą. „Ruukki Lietuva“ atstovas M. Grigaliūnas atkreipė dėmesį, kad renkantis plieninę lietaus nuvedimo sistemą dera pasidomėti, iš kokio storio skardos pagaminta sistema, kokiais apsauginiais sluoksniais ir ar iš abiejų pusių – vidinės ir išorinės – jais padengti latakai, lietvamzdžiai, taip pat – kokią garantiją suteikia pardavėjai. Be to, jei lietaus nuvedimo sistemą ketinama montuoti savarankiškai, net jei užduotis atrodo visiškai paprasta, verta pasiskaityti gamintojo pateikiamas montavimo instrukcijas, svarbu naudoti tinkamus įrankius bei saugos priemones.

Specialistai tvirtina, kad įrengti lietaus nuvedimo sistemas nuo šlaitinių stogų įprastai yra paprastesnė užduotis. Pasak „Aco Nordic“ techninio vadovo N. Zinio, nepriklausomai nuo to, kuo dengiami stogai – šiferiu, skarda ar čerpėmis, beveik visais atvejais lietus surenkamas lietvamzdžiais ir latakais. Ši sistema naudojama pramoniniuose angaruose, individualiuosiuose namuose ir beveik nesiskiria. Jos išdėstymas priklauso nuo stogo konstrukcijos.

Kartais lietvamzdžius pageidaujama paslėpti, bet tai, N. Zinio teigimu, yra gana sudėtinga ir verta vargo nebent tuo atveju, jei tvarkomas išskirtinis senamiesčio pastatas, jei tradicinės sistemos itin gadina vaizdą ar esama specialių apribojimų. Šiuolaikiniai lietaus nuvedimo sistemų dizaino sprendimai leidžia patenkinti net reiklių užsakovų lūkesčius – suderinti stogo dangos ir lietvamzdžių bei latakų spalvą, stilistiką. Estetika projektuojant šias sistemas tampa vis svarbesnė.

Metalinė lietaus nuvedimo sistema gali būti pasirenkama pagal RAL spalvų paletę. PVC sistema neskirstoma pagal RAL, todėl skirtingų gamintojų spalvos šiek tiek skiriasi.

Pasirinkimą diktuoja funkcija Lietaus nuvedimo sistemų projektavimas įrengiant sutapdintuosius stogus įprastai yra kur kas sudėtin-

gesnė užduotis nei šlaitinių stogų atveju – įtakos turi faktas, kad jais vanduo nuteka ir pasišalina kur kas lėčiau. Ir kaip tik todėl yra kur kas daugiau veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti projektuojant šias sistemas. Pati didžiausia problema yra hidroizoliacija – patalpų apsaugojimas nuo drėgmės patekimo. Čia itin svarbi visos konstrukcijos įrengimo kokybė – pradedant parapeto apskardinimu ir stogo dangos užleidimu ant parapeto, baigiant paprasčiausio elemento – įlajos – pritvirtinimu prie stogo dangos.

Kitos detalės priklauso nuo to, ar tvarkomi eksploatuojami, ar neeksploatuojami stogai. Pasak „Aco Nordic“ atstovo, įrengiant lietaus nuvedimo nuo neeksploatuojamų stogų sistemas dažniausiai naudojamos paprastos apšildomos įlajos su vadinamosiomis kepurėlėmis – taip saugomasi nuo lapų ir kitokių šiukšlių patekimo į sistemą. Jei stogas eksploatuojamas, būtina užtikrinti, kad įlajos būtų apsaugotos grotelėmis. O čia jau galima rinktis ir dizainą, ir apkrovų klases priklausomai nuo to, ar stogas bus skirtas tik pėstiesiems, ar ir automobilių eismui.

Naujos technologijos leidžia sutaupyti N. Zinis priminė, kad lietaus nuvedimas nuo eksploatuojamų stogų gali būti ne tik taškinis, bet ir linijinis, o tai patogu įrengiant terasas ar tais atvejais, kai stogai įrengti su dvišlaičiu nuolydžiu. „Taškinę lietaus nuvedimo sistemą įrengiant didesnio ploto terasose ar ant eksploatuojamų stogų, kur nuolydis yra iš visų keturių pusių, jau atsiranda nepatogumų dėl peraukštėjimo ir peržemėjimo“, – pastebėjo specialistas.

Planuojant lietaus nuvedimo nuo sutapdintųjų stogų sistemas, pasak N. Zinio, pastaruoju metu plačiai naudojamos vakuuminės sistemos.

Jos ypač parankios įrengiant sistemas didelio ploto stogams pramoniniuose angaruose, logistikos centruose ir pan., nes leidžia sumažinti įlajų skaičių. „Tarkime, 10 tūkst. kvadratinių metrų ploto stogas suskirstytas 200 kvadratinių metrų ploto segmentais, tokiu tankumu įrengiant įlajas, o vakuuminės sistemos šiuo atveju leidžia sumažinti įlajų skaičių daugiau nei dukart. Atitinkamai sumažėja ir vamzdynų skaičius, taigi tai palengvinimas montuotojui, racionalus sprendimas ir užsakovui“, – vieną pastarųjų metų technologinių naujo-

vių rekomendavo „Aco Nordic“ specialistas.

Individualiųjų namų savininkai neretai domisi, ar būtina naudoti latakus nuo užšalimo ir atšilimo ciklų, nuo ledo kamščių apsaugančius šildymo kabelius. N. Zinio įsitikinimu, šios papildomos išlaidos nėra būtinos – privačių pastatų savininkai turi kitų priemonių rūpintis savo lietaus nuvedimo sistemų būkle. Į latakus ar lietvamzdžius klojami šildymo kabeliai yra naudotini visuomeniniuose pastatuose. Užšalimo ir atšilimo ciklų veikiama PVC sistema gali net sutrūkinėti, metalinė sistema ilgainiui irgi gali būti pažeista. Lietvamzdžių apšildymas svarbus ir saugumo požiūriu – tai apsaugo nuo varveklių susidarymo.

31

„BETONO MOZAIKA“ – ATSAKINGAS POŽIŪRIS Į TVARIĄ APLINKĄ Tvari aplinka – tai tausojamas ir atsakingas santykis su gamta, ilgaamžiai sprendimai bei atidus dėmesys žmogui. Tvarios aplinkos kūrimas prasideda nuo kompleksinio požiūrio, kuris sujungia urbanistinius, architektūrinius, estetinius, funkcinius, technologinius ir ekologinius sprendimus. Apie atsakingą požiūrį į aplinką kalbėjomės su bendrovės „Betono mozaika“, jau antrą dešimtmetį pirmaujančios tarp Lietuvos betoninių aplinkos produkcijos gamintojų, atstovais. Įmonė žengia koja kojon su besikeičiančiais visuomenės poreikiais ir visą dėmesį skiria pagrindiniams tvarios aplinkos iššūkiams spręsti.

SA 2014 Nr. 8 / reklama

Visuomenės harmonizavimo parkas, Vaizgakiemis, Prienų rajonas.

Išvien su mokslu ir naujovėmis

Grindinio dangos, aplinkotvarkos elementai yra neatsiejama urbanizuoto kraštovaizdžio dalis, kuri savo spalvomis, formomis, tekstūra, paviršių įvairove kuria vizualųjį supančios aplinkos foną. Tačiau kartais šis fonas tampa įkyriu ir nuobodžiu kasdienybės palydovu, disonuojančiu su architektūra, želdiniais, erdvių paskirtimi. Siekiant pozityvaus rezultato būtinas profesionalus įsiklausymas į aplinką, visumos matymas ir gebėjimas suderinti utilitarumą su estetika ir patogumu. „Mūsų įmonės principai paremti aukščiausios kokybės siekimu, dėmesiu estetiniams sprendimams, pažangiau-

32

siomis technologijomis ir ypatingu atidumu žmonių poreikiams“, – teigė bendrovės „Betono mozaika“ generalinis direktorius Antanas Klupšas.

Kokybiški gaminiai užtikrina ilgalaikį, patogų ir funkcionalų naudojimąsi, o teisingi estetiniai sprendimai kuria draugišką aplinką, nuo kurios priklauso psichologinė žmonių savijauta ir erdvės patrauklumas.

Kad ir kaip keistai skambėtų, Lietuvoje kraštovaizdžio architektūra kaip profesija dar tik bando įsitvirtinti rinkoje, kurioje šią darbo sritį dažnai perima kiti specialistai. Tokiomis aplinkybėmis kartais pritrūksta dėmesio, laiko ir žinių, todėl rezultatas gaunamas ne toks, koks galėjo būti, teigė įmonės vadovas. Dėl šios priežasties „Betono mozaika“ investuoja į ateities specialistus ir technologijas, remdama įvairius mokslinius projektus, aktyviai dalyvauja bendroje veikloje su pagrindinėmis aukštosiomis Lietuvos mokyklomis, profesinėmis sąjungomis, prisideda ugdant jaunuosius kraštovaizdžio architektus.

Neseniai „Betono mozaika“ tapo Lietuvos žaliųjų pastatų tarybos, kuri vienija statytojus, nekilnojamojo turto projektų plėtotojus, architektus, mokslininkus, nare. „Mane labai įkvepia šios kompanijos ryžtas ir ambicijos gerinti aplinkos kokybę. Šiuo metu kartu su gamybos technologais kuriame novatoriškus produktus, rengiame mokymus ir seminarus kraštovaizdžio tvarkymo specialistams, architektams, – pasakojo įmonės architektė, urbanistė dr. Inga Urbonaitė. – Kartu su „Betono mozaika“ jaučiame pareigą dalyvauti tvarios aplinkos kūrimo procese, mokytis ir dalytis savo žiniomis. Siekiame, kad žaliosios architektūros samprata neapsiribotų vien pastato sienomis, kad būtų kuriama integruotai su aplinka.“

Strateginiams objektams – pažangiausi sprendimai

„Aplinkos elementų reikalavimai nuolat auga, reikia tenkinti griežtėjančias normas. Tačiau naudodami patikimą vokišką įrangą, sertifikuotas medžiagas ir efektyvius priedus šiandien galime pagaminti produktų, techninėmis ypatybėmis stipriai pranokstančių keliamus reikalavimus, – pripažino „Betono mozaikos“ gamybos vadybi-

Dviračių takas, Bangų gatvė, Ventspilis (Latvija).

Prekybos ir aptarnavimo centras „Dojus agro“, Kauno rajonas.

„Riešuto namai“, L. Asanavičiūtės gatvė, Vilnius.

ninkas Mantas Malinauskas. – Betono gaminių, grindinių technologijos jau pasiekė kitą lygmenį, kai kuriami produktai integruojami į bendrą tvarios infrastruktūros sistemą. Šios tendencijos ypač ryškios grindinių lietaus vandens surinkimo sistemose, taip pat pritaikant aplinką neįgaliesiems. Esame atsakingi už gaminamus produktus, todėl mums rūpi, kaip jie pakeis aplinką, kokią įtaką jai padarys. Dėl to mums labai svarbus grįžtamasis klientų ir partnerių ryšys, jį palaikome pasitelkdami išplėtotą logistiką ir pardavimų strategiją.“ Specifinius „Betono mozaikos“ gaminius galima išvysti Centrinio Klaipėdos terminalo krantinėse, novatoriški įmonės produktai bus naudojami įrengiant ir Kauno intermodalinį terminalą bei 5 hektarų ploto prekybos tinklo „Lidl“ sandėlių kompleksą.

Ar galima taupyti ateities sąskaita?

Draugiška aplinka visiems

„Betono mozaika“ orientuojasi į ilgalaikį aplinkos kokybės gerinimą, kurio siekia kompleksiškai kontroliuodama visą procesą: nuo tinkamo gaminio dizaino ir technologijos parinkimo, projektavimo iki projekto išpildymo bei garantinės priežiūros. „Tokia veiklos kryptis byloja atsakingą ir atvirą požiūrį. Be glaudaus bendradarbiavimo su užsakovais, rangovais, projektuotojais ir miesto valdžia gerą rezultatą pasiekti yra labai sunku“, – kalbėjo architektė I. Urbonaitė. Įmonės technologinės galimybės leidžia lanksčiai ir dinamiškai prisitaikyti prie naujų rinkos poreikių, gaminti unikalius gaminius, kuriančius išskirtinį miesto veidą. Šiuo atveju svarbiausia, kad toks poreikis kiltų iš miesto projektuotojų, viešąsias erdves kuriančių architektų, nekilnojamojo turto plėtotojų pusės. „Gatvių, aikščių, kiemų erdvės ne tik atlieka utilitarią infrastruktūros funkciją, bet ir kuria pridėtinę vertę kultūriniu, socialiniu, ekonominiu požiūriu“, – teigė I. Urbonaitė.

Viešosios miesto erdvės tarnauja įvairių poreikių turintiems žmonėms: ir sveikiems, ir neįgaliems, ir sportuojantiems, ir mamoms su mažais vaikais. Jau kurį laiką įmonė siūlo gaminių be nuožulnų, kurie leidžia sukurti tolygius paviršius, ypač tinkančius dviračių takams, riedutininkams, nes važiuojant nevargina dunksėjimas. Rodos, smulkmena, bet ji kuria visai kitokią patirtį ir komfortą. „Betono mozaika“ tiekia ir specialius reljefinius gaminius, kurie neįgaliesiems padeda lengviau orientuotis aplinkoje.

Laisvės gatvė, Mažeikiai.

Naudojant įmonės gaminius yra įrengta didelė dalis Lietuvos ir Latvijos parkų, istorinių architektūrinių ansamblių teritorijų, miestų ir miestelių aikščių, komercinių ir pramoninių objektų, privačių kiemų. „Esame sukaupę daug patirties. Stebime, kaip klientai naudoja mūsų gaminius, ką renkasi. Vis dėlto šiandien 75 proc. mūsų parduodamos produkcijos sudaro vadinamieji pilkieji, o likusią dalį – spalvoti ir papildomai apdirbti gaminiai. Vokietijoje šis santykis turbūt atvirkštinis. Tradicijos keičiasi ir pas mus, tačiau labai pamažu. Turi pakisti pirkėjų poreikis, požiūris, mentalitetas ir, žinoma, finansinės išgalės. Tačiau džiugu, kad pilkųjų gaminių panaudojimas kasmet mažėja po 1–2 proc., pamažu atsisakoma ir pilkos bei raudonos spalvos derinių, pirkėjai renkasi įvairesnius ir įdomesnius sprendimus. Šiandien net ir pilkas gaminys, papildomai apdirbtas pagal specialią sendinimo technologiją, kuria visai kitą įvaizdį, koloritą“, – kalbėjo įmonės vadovas A. Klupšas. „Betono mozaika“ garsėja sąžiningu kainos ir kokybės santykiu. Nuolat sekdama pasaulines tendencijas kompanija išplėtojo ir periodiškai atnaujina gaminių asortimentą, kuris šiandien sudaro apie 500 įvairios paskirties betono produktų. „Norėdami užtikrinti tinkamą gaminių pasirinkimą ir naudojimą, pradėjome teikti ir projektavimo paslaugas.

Lietuvos rinkai „Betono mozaika“ gerai pažįstama savo gaminių įvairove, išskirtinėmis atidengtos faktūros, daugiaspalviškumo ir gaminių sendinimo technologijomis.

Norisi patarti ir padėti klientams išsirinkti geriausią sprendimą, tinkamai panaudoti produktus pagal paskirtį. Reikia įvertinti įvairias technologines subtilybes, estetinius niuansus, kuriamos erdvės universalumą ir funkcijas. Džiugu, kad atsiranda vis daugiau klientų, suvokiančių investicijų į aplinką svarbą. Juk aplinkotvarkos sprendiniai yra ilgalaikiai. Štai čia ir prasideda tvarumas“, – teigė architektė I. Urbonaitė.

www.betonomozaika.lt www.facebook.com/betonomozaika

ROGĖS RUOŠIAMOS JAU VASARĄ ATNAUJINAMAS LIEPKALNIO ŽIEMOS SPORTO CENTRAS NAUJĄ SEZONĄ PASITIKS GEROKAI PASIKEITĘS

Įvairiapusiškiausias visose Baltijos šalyse ir ne tik – tokius tikslus siekia įgyvendinti investuotojai, atnaujinantys žiemos sporto centrą ant sostinės Liepkalnio kalno. Planai yra iš tiesų nemaži, o darbai šiuo metu – pačiame įkarštyje. Didžiąją dalį projekto planuojama užbaigti iki naujojo sezono pradžios, o dar po metų – baigti visus kitus numatytus darbus.

Po žeme – didelės investicijos Nuo 2012 metų Liepkalnio slidinėjimo trasos infrastruktūrą perėmė prižiūrėti Vilniaus miesto savivaldybės įmonė „Start Vilnius“, kuri užsiima nekilnojamojo turto plėtros ir investicijų pritraukimu. 2013 metų lapkritį pasirašyta sutartis su investuotojais – bendra Lietuvos ir Latvijos įmone „Trade State“ – dėl infrastruktūros atnaujinimo bei išplėtojimo Liepkalnyje, paverčiant jį moderniu žiemos ir vasaros sporto centru. Šiuo metu įgyvendinamas vienas iš plėtros etapų. Jį bendrovės „Trade State“ vadovas Artūras Bielskus apibūdino kaip bene svarbiausią ir sudė-

tingiausią. Tai – senų ir susidėvėjusių inžinerinių tinklų keitimas bei naujų klojimas.

Vieni svarbiausių yra elektros ir vandentiekio tinklai. Nuo elektros galios priklauso tolygus keltuvų darbas, nemažo pajėgumo reikia ir sniego patrankoms. O vandens tiekimas dideliais kiekiais reikalingas sniegui gaminti sniego patrankomis. „Tie darbai, kurie yra vieni svarbiausių, liks nematomi, nes tinklai užkasami žeme. Kloti elektros ir vandentiekio tinklus nėra paprasta, gruntas čia nėra parankus – daugelyje vietų prieš daugelį metų supiltas statybinis laužas.

Tačiau darbus vis tiek tenka atlikti nepaisant sąlygų“, – kalbėjo A. Bielskus.

G. Bartuškos nuotr.

34

2014 Nr. 8

Po žeme liks paklota bemaž trys kilometrai itin aukštą slėgį atlaikančių vandentiekio vamzdžių ir beveik tris kartus daugiau elektros kabelių. Šiuo metu įrengti keturi giluminiai vandens gręžiniai, iš kurių pasitelkus siurblius bus pripildomas vandens rezervuaras. Projekte numatyta įrengti ir penktą vandens gręžinį. Planuojama, kad iki gruodžio rezervuaras bus visiškai užpildytas, o prasidėjus sezonui vanduo iš jo bus pumpuojamas į kalne pastatytas 10–12 sniego patrankų. Patrankoms bus paruošta apie 50 vandentiekio ir elektros įvadų, tad pirmosios kalno trasos sniegu gali būti nuklotos per keliolika valandų. Sniegui pagaminti prireiks apie 35 tūkst. kubinių metrų vandens.

Trasos – pagal poreikį ir galimybes Praėjusį sezoną žiemos sporto entuziastai Liepkalnyje nusileidę nuo kalno į viršų galėjo pakilti tik dviem keltuvais. Planuojama, kad ateinančią žiemą veiks septyni didieji ir du vaikų trasų keltuvai. Šiuo metu rengiamas pagrindas kelioms naujoms trasoms. A. Bielskus pasakojo, kad lankytojai turės kur kas didesnę įvairovę, leistis nuo kalno galės ta trasa, kuri atitinka jų pasirengimo galimybes.

„Trasa – tai ne bet koks takas nuo kalno. Jas suformuojame tokias, kad būtų plačios, patogios slidinėtojams.

Todėl buvusias trasas praplatiname, atitinkamo pločio bus ir naujos. Šiuo metu yra vietų, kur trasos per stačios ir ne itin patogios slidinėjimo mėgėjams. Jos irgi bus pertvarkytos. Žinoma, dvi trasos bus paliktos stačios, jomis daugiausia naudojasi labiau patyrę ir profesionalūs slidininkai“, – sakė A. Bielskus.

Tikimasi spėti atnaujinti ir snieglenčių parką. Investuotojai viliasi, kad gaus reikiamą kiekį grunto didesniam snieglenčių parkui suformuoti, jis turėtų tapti kur kas įvairiapusiškesnis.

Pramogų bus ištisus metus Vien į techninę Liepkalnio dalį bus investuota ne mažiau kaip 3,5 mln. litų. Vėliau lauks investicijos į statinius. O tai – jau kitas žiemos sporto centro išplėtojimo etapas. „Viena vertus, įprastai Liepkalnis lankytojus pradėdavo kviesti ne anksčiau kaip sausio viduryje. Kita vertus, nebuvo ir techninių galimybių paruošti kalną slidinėjimui sezono pradžioje: nebuvo tinkamo vandentiekio, reikiamo elektros pajėgumo, reikalingo skaičiaus sniego patrankų.

Dabar paruošime tokią infrastruktūrą, kad vos spustelėjus pirmam šaltukui jau būtų galima kalną dengti sniegu ir kviesti lankytojus“, – kalbėjo A. Bielskus.

Kai tik bus baigta tvarkyti žiemos pramogų infrastruktūra, prasidės vasaros pramogoms skirtos infrastruktūros įrengimo darbai. Ketinama pakloti kalnų dviračių sporto trasas, kurioms esamas Liepkalnio reljefas yra gana palankus. Tokių trasų bus keletas, nes, anot A. Bielskaus, šio sporto entuziastų daugėja, taigi bus mėginama pateisinti jų lūkesčius.

Taip pat bus įrengtos vasaros rogučių trasos. Panašių šiuo metu yra tik Anykščiuose, o Liepkalnyje jos taps vienu pagrindinių pramogų akcentų.

Investuotojų planuose yra ir laipynių parkas, mobilios pramogų zonos vaikams.

Turi nemažai patirties Bendrovė „Trade State“ laimėjusi konkursą 2013 metų lapkritį su įmone „Start Vilnius“ pasirašė 20 metų žiemos ir vasaros sporto centro nuomos sutartį. Joje numatyta, kad konkurso laimėtojas į objekto modernizavimą per trejus metus turi investuoti 3,5 mln. litų. Įmonė „Trade State“ turi nemažai patirties plėtojant žiemos pramogų centrų projektus. Skelbiama, kad prikeldama Liepkalnį naujam gyvenimui jį paverčiant žiemos sporto entuziastų bei aktyvių vasaros pramogų pasiilgusių vilniečių ir miesto svečių traukos centru „Trade State“ naudojasi didžiausių Latvijos kalnų slidinėjimo centrų „Milzkalns“ bei „Riekstukalns“ plėtros patirtimi.

PRIIMTINIAUSIAS INVESTICIJŲ MODELIS

Jonas PINSKUS Vilniaus miesto vicemeras Toks modelis, kai savivaldybė išnuomoja investuotojams turtą, o šie investuoja ir sukuria didelę jo vertę, yra vienas racionaliausių. Savivaldybei nereikia įdėti nė lito, ji dar gauna nuomos mokestį, o pasibaigus nuomos sutarčiai – ir didelį turtą. Šiuo konkrečiu Liepkalnio žiemos sporto centro atveju lūkesčiai ne tik pasiteisino, bet, tikimės, ir bus viršyti. Kiek žinau, investuoti pasišauta daugiau, negu numatyta sutartyje. Antras svarbus aspektas yra tai, kad visi įsipareigojimai vykdomi pagal nustatytus grafikus.

Liepkalnio išplėtojimo vizija – tikrai moderni, ir ją įgyvendinusi sostinė turės dar vieną traukos centrą.

Manau, sostinės savivaldybei reikia ir toliau su investuotojais dirbti tokiu pat principu. Panašus projektas yra ir Kalvarijų turgavietė. Valdyta savivaldybės įmonės turgavietė patirdavo milijoninių nuostolių, o dabar, kai yra išnuomota privačiai kompanijai, veikia pelningai.

35

APLINKOSAUGINIAI TERMOIZOLIACINIŲ MEDŽIAGŲ VERTINIMAI DISKUSIJŲ, KAIP ATSIŽVELGIAMA Į STATYBOS PRODUKTŲ YPATYBES, SUSIJUSIAS SU EKOLOGIJA IR TVARUMU, NEMAŽĖJA Dr. Tatjana VILUTIENĖ VGTU Statybos technologijos ir vadybos katedra

Europoje per ateinančius dešimtmečius tikimasi statybų apimčių augimo. Be abejonės, nauji pastatai ir toliau bus statomi, tačiau nuo 2018 ir 2021 metų jie turės būti statomi taip, kad atitiktų naujus energinio naudingumo reikalavimus, išdėstytus STR 2.01.09:2012„Pastatų energinis naudingumas. Energinio naudingumo sertifikavimas“ ir kituose susijusiuose dokumentuose. Pagrindiniai mažai energijos naudojančių, pasyviųjų ir beveik nulinės energijos pastatų privalumai – mažos eksploatavimo išlaidos ir gerokai mažesnis poveikis aplinkai. Poveikio aplinkai mažinimas pasiekiamas taupant šilumos energiją ir pastato medžiagų tvarumu aplinkos atžvilgiu.

1 pav. Santykinis sudėtinių išorės termoizoliacinių sistemų ekonašumas (apskritimų dydžiai – rinkos dalys Vokietijoje).

Gerinant pastato atitvarų šilumos išsaugojimo ypatybes, neišvengiamas termoizoliacinės medžiagos sluoksnio storinimas. Vadinasi, termoizoliuojant tokį objektą reikės sunaudoti daugiau medžiagų, padidės sąnaudos. Todėl gamintojai siūlo naujas termoizoliacines pastatų atitvarų medžiagas. Viena tokių – pilkasis polistireninis putplastis.

Nemažai šaltinių pateikia gana išsamią informaciją apie technines šios medžiagos charakteristikas, tačiau sun-

ku rasti informacijos apie jos poveikį aplinkai ir tvarumo charakteristikas pastato gyvavimo ciklu.

Daugelis organizacijų ieško būdų, kaip išmatuoti savo pastangas siekiant tvarumo gamyboje, kasdienėje veikloje ir kaip sukurti konkurencinį pranašumą pasitelkiant tvarumo iniciatyvas.

Viena tokių organizacijų – Europos polistireninio putplasčio gamintojų asociacija (EUMEPS), išleidusi vadinamąją Baltąją knygą (ang. White Book), kurios tikslas – skleisti informaciją gamintojams, projektuotojams ir pastatų nau-

2 pav. Fotocheminis sudėtinių išorės termoizoliacinių sistemų ozono retėjimo potencialas.

36

dotojams apie polistireninio putplasčio (EPS) ypatybes, taikymo galimybes.

Medžiagos poveikio aplinkai vertinimui pasaulyje plačiausiai taikomas gyvavimo ciklo vertinimo metodas (ang.

Life Cycle Assessment, LCA). Tai visuotinai pripažintas būdas produkto tvarumui įvertinti. Gyvavimo ciklo vertinimo metodo pagrindu sukurtos skaičiuoklės, panašios programos sujungtos su įvairiomis duomenų bazėmis, kuriose pateikiama informacija apie ekologines medžiagų charakteristikas: „Ecoinvent“, „European Reference Life Cycle Database“ (ELCD), „European Life Cycle Data“ ir kitos.

Gaminio aplinkos apsaugos veiksmingumui nustatyti pasitelkiama informacija apie išteklių naudojimą, gamybos metu išmetamą anglies dvideginio kiekį, kitokį galimą poveikį aplinkai, atliekų susidarymą. Ypač daug dėmesio skiriama pagrindiniam poveikiui aplinkai, kuris išreiškiamas naudojant tarptautiniu mastu patvirtintus koeficientus: •Įkūnytoji energija (ang. Embodied Energy) – bendras visos energijos, išeikvotos pastate ar konstrukcijoje naudojamoms medžiagoms ir produktams gaminti, kiekis (MJ).

•Šiltnamio dujų išlakos (išreikšta suminiu globalinio atšilimo potencialu, kg CO2 ekvivalentas / 100 m.).

•Ozoną ardančios išlakos (išreikšta suminiu ozono retėjimo potencialu, CFC 11 (CCl3F) ekvivalentas / 20 m.).

•Rūgštėjimą sukeliančios išlakos (išreikšta suminiu rūgštėjimo potencialu, kg SO2 ekvivalentas).

•Pažemio ozono susidarymą sukeliančios išlakos (išreikšta suminiu ozono susidarymo potencialu, kg C2H4 ekvivalentas).

•Eutrofikaciją sukeliančios medžiagos (išreikšta suminiu deguonies sunaudojimo potencialu, maksimalus O2 g/g). Šalia gaminio aplinkosauginio veiksmingumo kriterijų analizuojami ir kiti

3 pav. Sudėtinių išorės termoizoliacinių sistemų rūgštingumo potencialas.

2014 Nr. 8

kompleksiniai medžiagų rodikliai, pavyzdžiui, atliekų (pavojingų ir nepavojingų) susidarymas, potenciali rizika (toksinių priedų kiekiai ir rizikos faktoriai), perdirbimo potencialas (gyvavimo pabaigoje). Įvairiuose studijose analizuojamos ir neaplinkosauginės gaminio charakteristikos, pavyzdžiui, taikymo patogumas, išreikštas vertinant 1 m2 ploto šiltinimo medžiagos svorį, lankstumą, jautrumą oro sąlygoms.

Baltojoje knygoje pateiktos pagrindinės aplinkosauginės polistireninio putplasčio charakteristikos, jas galima rasti ir anksčiau minėtose duomenų bazėse. Tačiau ne visų medžiagų, tarp jų ir pilkojo polistireninio putplasčio, ekologinės charakteristikos greitai patenka į šias duomenų bazes. Vokietijos chemijos kompanija BASF parengė aplinkosauginę gaminio deklaraciją (ang. Environmental Product Declaration, EPD) pilkajam polistireniniam putplasčiui, kurioje yra duomenų apie kai kurias ekologines jo ypatybes. Tačiau kaip ir visų naujų medžiagų, taip ir šios ypatybės skirtingose taikymo srityse dar tiriamos.

Vokietijos taikomosios ekologijos institutas (ang. Institute for Applied Ecology) atliko sudėtinių išorės šilumos izoliacinių sistemų su skirtingomis šiltinimo medžiagomis ekologinių ypatybių tyrimo rezultatų analizę.

Išvados atskleidė, kad pilkasis polistireninis putplastis yra gerokai ekologiškesnis už paprastą EPS. Be to, šiltinimo sistemos su pilkuoju polistireniniu putplasčiu įrengimo sąnaudos yra mažesnės dėl mažesnių medžiagų sąnaudų (1 pav.).

EPS gamybos energijos sąnaudos – beveik tokios pat, kaip ir gaminant izoliacines medžiagas iš akmens vatos, tačiau dėl didelio akmens vatos tankio (95 kg/m3) bendros energijos sąnaudos izoliacinėms medžiagoms iš akmens vatos gaminti yra šiek tiek didesnės.

Dėl EPS gamyboje naudojamo plėtiklio (pentano) fiksuojamas didelis šios medžiagos fotocheminio ozono retėjimo potencialas (2 pav.). Didesnis

4 pav. Ekologiniai sudėtinių išorės termoizoliacinių sistemų naudojant akmens vatą (17 centimetrų) rodikliai (Vokietija).

toksinių dūmų dujų kiekis EPS degimo metu lemia didesnį šios medžiagos toksiškumo potencialą. Mineraliniai pluoštai yra patrauklūs dėl reakcijos į ugnį ir mažų šiluminio plėtimosi ypatybių. Tačiau akmens vatos mineralinio pluošto gamyboje fiksuojami didesni rūgštingumo ir šiltnamio efekto potencialai (3, 6 pav.). Dėl didesnio akmens vatos tankio panaudojus (gyvavimo ciklo pabaigoje) taip pat susidaro daugiau atliekų (7 pav.).

EPS atliekos gali būti perdirbamos ir mechaniškai, ir chemiškai. Užterštos EPS atliekos termiškai perdirbamos, o gauta žaliava gali būti pakartotinai naudojama kuriant naujus produktus, pavyzdžiui, parko suolus, tvorų stulpus ir pan. Sintezės metu polistirenas suskaidomas į naftos produktų komponentus, kurie vėliau gali būti naudojami naujų medžiagų gamyboje arba kitais tikslais. EPS kaloringumas – 40 MJ/kg, todėl blogiausiu atveju utilizuojant EPS atliekos gali būti panaudojamos kaip kuras.

Stephenas Longas Vokietijoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje, surengtoje termoizoliavimo problemoms aptarti, pristatė daugiakriterio termoizoliacinių medžiagų taikymo rezultatus ir kai kurių šių medžiagų ypatybių, taip pat ekologinių, palyginimą pasitelkdamas Vokietijos, Italijos ir Švedijos patirtį. Voratinklio diagramų (4–5 pav.) duomenys atskleidė, kad

6 pav. Sudėtinių išorės termoizoliacinių sistemų šiltnamio efekto potencialas.

5 pav. Ekologiniai sudėtinių išorės termoizoliacinių sistemų naudojant EPS (19 centimetrų) ir pilkąjį polistireninį putplastį (pažymėtas juoda linija; 15 centimetrų) rodikliai (Vokietija). sudėtinėms išorės termoizoliacinėms sistemoms, kai naudojamas pilkasis polistireninis putplastis, būdingi geresni aplinkosaugos rodikliai. Geriausia rodiklio vertė šiose diagramose žymima 10 balų, atitinkamai blogiausia – nuliu. Šiame tyrime buvo vertinami papildomi rodikliai: taikymo patogumas (jautrumas oro sąlygoms, svorio, lankstumo aspektais) ir perdirbimo potencialas. Geresnis EPS stipris lenkiant, matmenų stabilumas ir mažesnis vandens įgėris – tai privalumai, kurie lemia įvairesnį polistireninio putplasčio pritaikymą.

Termoizoliacinė medžiaga naudojama kaip sudėtinių termoizoliacinių sistemų dalis, todėl dėmesys turėtų būti skiriamas ne tik izoliacinėms medžiagoms palyginti, bet ir sudėtinių termoizoliacinių sistemų visumai įvertinti. Ilgo termoizoliacinės sistemos gyvavimo garantas – pakankamas mechaninis izoliacinės medžiagos stipris veikiant apkrovai, efektyvi šios medžiagos apsauga nuo klimato poveikio ir vandens kondensato.

Polistireninis putplastis šiuos reikalavimus puikiai atitinka. Tačiau to nepakanka, jei statybos darbus atlieka menkos kvalifikacijos darbininkai. Norint, kad objektas atitiktų mažai energijos naudojančių pastatų reikalavimus, tarp jų – ir kokybiško sudėtinių išorės šilumos izoliacinių sistemų įrengimo, būtina aukšta statybos darbų kultūra.

7 pav. Atliekų susidarymo rodikliai sudėtinių išorės termoizoliacinių sistemų naudojimo pabaigoje.

37

IŠ PARODOS SUOMIJOJE – IDĖJOS LIETUVAI Prof. Gintaras ČAIKAUSKAS Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros katedra

Liepos 11–rugpjūčio 10 dienomis Jyvaskylos mieste (Aijalanrantos rajonas) vyko tradicinė Suomijos būsto paroda „Suomen Asuntomessut“.

Renginio organizatoriai beveik kasmet iš anksto parenka kurioje nors šalies dalyje numatytą plėtoti teritoriją. Prieš įsikeliant būsimiems pastatų savininkams, visiškai įrengti būstai pristatomi atvirų durų parodoje – lankytojams suteikiama galimybė realiai susipažinti su naujausiomis būsto architektūros ir interjero tendencijomis.

Organizuojama kelis dešimtmečius

Gyvenvietė – gamtos rezervate

Būsto mugę nuo 1970-ųjų rengia „Suomen Asuntomessut“ – 1966 metais įsteigta pelno nesiekianti kooperatyvinė organizacija. Pagrindinis jos tikslas – tobulinti ir propaguoti gyvenamosios aplinkos, jos eksploatavimo technologijų kokybę. Ben-

Aijalanrantos rajonas, kuriame vyko šiųmetė būsto paroda, nuo miesto centro nutolęs maždaug 5 kilometrus.

Tai žalioji gamtos svetainė šalia vaizdingo Jyvasjarvi ežero, netoliese plyti miško masyvas, driekiasi platūs laukai. Ekologiškos statybos principais

sukurtoje modernios gyvensenos aplinkoje, kurioje dera geriausi miesto ir užmiesčio bruožai, greitai turėtų kompaktiškai įsikurti nuo 800 iki 1000 gyventojų. Gamtos rezervatas su gausia paukščių populiacija, ežero pakrantėse nutiestais pasivaikščiojimo takais ir sporto įrenginiais, aktyvaus ir pasyvaus poilsio vietų artumas derinami su šiuolaikiškai išplėtota gyvenamąja bei socialine infrastruktūra: 37 šeimoms skirtais gyvenamaisiais pastatais, keliais daugiabučių blokais, 13 aukštų akcentiniu apartamentų bokštu ežero pakrantėje, vaikų darželiu, žaidimų aikštelėmis, žaliosiomis viešosiomis erdvėmis ir kt.

Kasmet atsižvelgiant į konkrečios vietovės ypatybes ir laikotarpio aktualijas pasirenkama vis kita pagrindinė parodos tema, išryškinanti aplinkos specifiką. Šiuose kraštuose žmonės gyvena jau daugiau kaip 500 metų, visais laikais jie vertėsi žemės ūkio veikla, augino sodus.

Jyvaskyla šalies architektūros istorijoje taip pat garsėja kaip legendinio suomių architekto Alvaro Alto, derinusio klasikinius komponavimo principus su laikotarpio iššūkiais, kūrybos lopšys. Dėmesys gamtos aplinkai, gyvenimo kokybei, žmogaus ir gamtos harmonijos dvasia, deklaruota šio pasaulinio garso kūrėjo darbuose, tebėra aktuali, ryškiai juntama šiuolaikiniuose projektiniuose sprendimuose ir realizacijose.

Būstuose šeimininkauja lankytojai dradarbiaujant įvairiausių sričių partneriams kuriamos, realizuojamos ir patraukliai gyventojams bei profesionalams pateikiamos naujos idėjos.

Savo idėjas ir sprendimus kasmetėje būsto parodoje demonstruoja architektai, kitų specialybių projektuotojai, statybos ir remonto įmonės, interjero, dizaino studijos bei specialistai, kraštovaizdžio formuotojai, mokslinių tyrimų institutų tyrėjai, organizacijos, asociacijos. Tai pati tikriausia ir veiksmingiausia gyvenamosios architektūros, projektavimo naujovių, statybos technologijų bei mokslinių tyrimų laboratorija po atviru dangumi.

Viena didžiausių parodos rezidencijų.

150–200 tūkst. parodos lankytojų ištisą mėnesį mindo įrengtų būstų

Tradicinis namo sprendimas.

38

2014 Nr. 8

slenksčius, smalsiai varsto visų patalpų ir spintelių duris, kopia laipteliais į miegamuosius, vonių kambarius, žvilgčioja į saunų ir tualetų kambarius. Lakuotos grindų dangos laikinai pridengiamos skaidraus plastiko takeliais, tačiau visur tviska gausiai serviruoti stalai.

Lovatiesės užtiestos, pagalvėlės išrikiuotos, interjerus puošia meno kūriniai, groja muzika. Visos inžinerinės sistemos veikia: sūkurinės vonios burbuliuoja, lemputės šviečia. Pievelėse prie namų nenuilstamai darbuojasi žoliapjovės – robotai, veikia laistymo sistemos. Kiekviename pastate ir šalia jų įrengti specialūs stendai, kuriuose pateikiama informacija apie objektų kūrėjus, surašyti techniniai rodikliai, informacija apie panaudotas medžiagas, pritaikytas technologijas ir pan. Įrengtos naujausių statybinių medžiagų, netgi tikro dydžio sienų detalių ekspozicijos.

Lankytojus pasitinka įvairių įmonių atstovai ir konsultantai. Jie noriai ir nenuilstamai komentuoja visas smulkmenas, atsakinėja į pačius keisčiausius klausimus, kokius tik gali sugalvoti ir pateikti atvykę specialistai bei mėgėjai.

Parodos iniciatoriai atsako už renginio koncepciją, jos atitikimą pasirinktos teritorijos aktualijoms, glaudžiai bendradarbiauja su visais būsimais dalyviais, suinteresuotomis parodoje dirbti organizacijomis, užtikrina renginio rinkodarą, informacijos sklaidą bei viešinimą. Vietos savivaldybė padeda užtikrinti teritorijos planavimo procesus, išspręsti lankytojų logistikos paslaugų klausimus, įrengti pakankamai automobilių stovėjimo aikštelių ir pan. Šiais metais, vengiant nemalonių transporto grūsčių ir aplinkinius parodos laukus nukloti automobiliais, lankytojai į renginį patekdavo specialiais aplinkai draugiškais autobusais lydimi parodos gidų.

Orientuota į skirtingus lankytojus Įdomu tai, kad priimtinų sprendimų palyginti nedidelėje parodos erdvėje gali rasti įvairių stilistinių sprendinių mėgėjai. Nors, matyt, čia mūsų tautiečiams būtų sunku rasti labiau pažįstamų ir artimų pseudoprabangos pavyzdžių (tiesa, vienos popžvaigždės kambariuose puikuojasi paauksuoti antikvariniai baldai), savo smalsumą gali patenkinti minimalistai, „loft“, „industry“, „techno“ stilių avangardistai ir tradicinės statybos puoselėtojai.

Pastatų dydis svyruoja nuo kuklių 78 kvadratinių metrų kubelių iki ištaigingų, didelio ploto reziden-

Namo „juoda–balta“ svetainė.

Interjeras su paveikslų ekspozicija. cijų su pagalbiniais statiniais aplink.

Mažesnio būsto kūrėjai ir užsakovai kelia sau uždavinį įprasminti kiekvieną pastato kampelį atrandant vis ergonomiškesnių ir tvaresnių sprendimų, skaičiuojant statybos ir eksploatacijos kainas, o didesniuose pastatuose stengiamasi rasti originalesnių planavimo, erdvių formavimo, įspūdingesnių interjero sprendimų. Jaučiamas normatyvinių statybos reikalavimų atitikimas, energinio efektyvumo vertinimas, vis didesnis atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas šalia įprastų technologijų.

Būsto parodos idėja pasieks Lietuvą?

Lietuvoje jau senokai rengiamos daug dėmesio sulaukiančios statybų parodos, kurių metu automobiliai okupuoja visus Lazdynų prieigų laukus ir gatves. Informacija ir medžiagos čia kol kas pristatomos vadovaujantis tik tradicinėmis parduotuvės idėjomis: gali pasižiūrėti, pačiupinėti, pasiklausyti teorijų. Tačiau sakoma: geriau vieną kartą pamatyti negu dešimt kartų išgirsti. Visai kitoks poveikis, kai sprendimai, technologijos ir medžiagos pateikiami realizuoti konkrečiuose objektuose.

Tokiu būdu pasiekiamas maksimalus įtaigos efektas, telieka užsirašyti adresą, kur galima tai įsigyti. Norėtųsi pasvajoti apie panašius renginius ir mūsų padangėje, nors sunkoka įsivaizduoti, kad galėsime surinkti bent tuziną savininkų, nebijančių į svečius pasikviesti visą Lietuvą ir dar daugiau.

Juk gali kas nors ką nors ne taip suprasti, pagalvoti: o kaip čia jis sugebėjo padaryti, o aš – ne? O jeigu kas nors įsidėmės, kur stovi svarbiausia spinta? Nežinia, kuo tai gali baigtis. Matyt, viskam savas laikas: turi subręsti visuomenė, požiūris į kaimynus ir jų galimybes, kristalizuotis gyvenimo būdas, susikratyti ekonomikos dėsniai. Kol kas galime tik pasivažinėti po svečias šalis ir eilinį kartą palinguoti galva: taip, pas juos ten viskas kitaip...

Mokytis – iš kolegų patirties Pastaruoju metu Lietuvoje daug šnekama apie esminį atotrūkį tarp menininkų pastangų ir visuomenės poreikių, apie tai, kad niekas nebenori suprasti pridėtinės architektūros vertės. Sunkiai kelią skinasi Architektūros įstatymas, Architektūros politikos gairės. Konkurencinė projektų atranka nusirito iki vienintelio – pigiausių kainų – kriterijaus, pragmatiškas statybos procesas ėmė dominuoti prieš kilnius kūrybos tikslus. Atėjo metas iš esmės apsvarstyti tolesnius architektų veiksmus ir paieškoti radikalesnių išeičių iš susidariusios padėties.

Statybų sektoriuje vykstantys procesai yra labai sudėtingi, susiję su finansinėmis visuomenės galimybėmis, konkurencijos ir verslo skaidrumu, gyvenimo kokybės ir prioritetų samprata, socialinės atskirties mažinimu, ypač – su žmogiškuoju charakteriu bei požiūriu.

Reikia pripažinti, kad esama situacija negali pasikeisti savaime, staiga. Reikalinga veiksminga sistema ir nuoseklus, kruopštus kasdienis kolegų darbas ieškant glaudesnio kontakto su būsimais statytojais ir visuomene. Visuomet pravartu apsidairyti aplink, pažiūrėti, kaip šias problemas sprendžia kiti kolegos, pasisemti patirties svetur, ieškoti naujų bendravimo ir idėjų sklaidos formų. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalys turi gilias, išplėtotas demokratijos ir viešojo intereso sampratos tradicijas. Žmogui ir jo gyvenamajai aplinkai skiriamas išskirtinis dėmesys, tai – neatsiejama krašto įvaizdžio ir svari valstybės politikos dalis.

39

PADEMONSTRAVO PRECIZIŠKĄ TIKSLUMĄ

NAUJAS 166 METRŲ AUKŠČIO ADMINISTRACINIS PASTATAS ITALIJOS MIESTE TURINE – PAGRINDINĖ BANKŲ GRUPĖS „INTESA SANPAOLO SPA“ BŪSTINĖ

Naujo rafinuoto daugiaaukščio, papildžiusio urbanistinį Turino kraštovaizdį, autorius – pasaulyje gerai žinomas architektas Renzo Piano. Klientas – viena didžiausių euro zonoje bankų grupių „Intesa Sanpaolo SpA“ (BISP), turinti daugiau kaip 5 tūkst. filialų ir apie 100 tūkst. darbuotojų. Naujas pastatas atitinka labai aukštus struktūrinius ir aplinkosaugos standartus. 166 metrų aukščio statinys užima vizualiai išskirtinę poziciją Turino panoramoje.

40

2014 Nr. 8

Užtikrinti ekonomiškas ir aukštus reikalavimus atitinkančias statybas padėjo „Dokos“ automatinės laipiojimo sistemos, kurių šiam projektui buvo panaudotos net keturios skirtingos rūšys. Be to, „Doka“ statybų aikštelę aprūpino standartiniais „Top 50“ klojiniais ir saugumo sistemomis.

Įgyvendina aplinkai draugiškos statybos koncepciją Pastatas, vadinamas „Torre Intesa Sanpaolo“, bus 44 aukštų, 110

tūkst. kvadratinių metrų naudingojo ploto, kurio didžioji dalis bus skirta 2 tūkst. darbo vietų įkurti.

Kitos statinio dalys bus skirtos įvairiems Turino renginiams, įskaitant konferencijas, parodas, ir restoranui panoraminėje terasoje.

Norėdami pasiekti aukštą konstrukcijos tvarumo našumą architektai įgyvendina aplinkai draugiškų statybų iššūkio energijos koncepciją, kuri suteiks pastatui A klasės energijos reitingą pagal Italijos teisės aktus. Siekiant šio tikslo, rytinis ir vakarinis pastato fasadai bus apipinti dvigubo stiklo apdaru su slankiosiomis žaliuzėmis, kurios padės reguliuoti temperatūrą pagal poreikį. Be to, visame objekte įrengtos ventiliuojamosios lubos.

Pietinis fasadas turi 1,6 tūkst. kvadratinių metrų fotoelementų skydų, skirtų elektrai generuoti. Geoterminis šildymas bus panaudotas siekiant sumažinti pastato apsirūpinimo energija poreikius.

Pasitelkus SKE sistemas lipimo procesas gali vykti netrukdomai esant iki 72 kilometrų per valandą vėjo greičiui ir statinio pokrypiui iki +/-15 laipsnių. „Dokaflex“ paramsčiai ir klojinių sijos H20 buvo naudojami siekiant apjuosti sudėtines perdangos plokštes statybos metu. Tose vietose, kur patalpų aukštis labai didelis, plokštės buvo paremiamos dideles apkrovas atlaikančiomis sistemomis „Staxo 100“. Vieno aukšto betonavimo ciklas – 10 dienų. Nuo pat statybų pradžios

darbų eigą aikštelėje stebėjo ir konsultavo bendrovės „Doka Italia“ projektų vadovas Ciro Menna.

TRUMPA DOSJĖ

Vieta: Turinas, Italija Klientas:„Banca Intesa Sanpaolo SpA“ bankų grupė Rangovai:„Rizzani de Eccher SpA“ ir„Implenia AG“ Struktūros tipas: daugiaaukštis Struktūros aukštis: 166 metrai Bendras aukštis iki antenos viršūnės: 218 metrų

Sudėtingos statybų užduotys Statybų darbai buvo patikėti konsorciumui, suformuotam Italijos rangovų grupės „Rizzani de Eccher SpA“ ir Šveicarijos „Implenia AG“.

Tokioje didelėje ir sudėtingoje 166 metrų aukščio pastato su trimis branduoliais, kompozicinėmis grindų plokštėmis (plieninės sijos ir surenkamos gamyklinio betono detalės), 25 lifto šachtomis ir energiją taupančiomis HVAC sistemomis statybų aikštelėje ypač svarbu, kad klojinių sistemos būtų efektyvios, aukštos kokybės ir patikimos. Įdomu, kad šioje statybų aikštelėje daug struktūrinių plieno darbų turėjo būti optimaliai integruoti į statybų eigą: iš anksto plieninių konstrukcijų grindų plokštėms surinkti „Doka“ tiekė didelę darbinę platformą, atlaikančią didžiules apkrovas (5,0 kN/m²).

Saugus paprastesnis lipimas 44 aukštų pastato statyboms buvo labai svarbu įdiegti greitas, veiksmingas ir labai lanksčias klojinių sistemas, kurios galėtų būti greitai pritaikomos prie besikeičiančių sąlygų ir įvairių darbo krūvių.

Dar vienas reikalavimas, kurį „Doka“ turėjo įgyvendinti – kuo mažiau naudoti kraną, nes jis neturėjo trukdyti struktūrinei plieninei konstrukcijai. Dėl šios priežasties rangovų konsorciumas nusprendė naudoti „SKE50 plus“ ir „SKE100 plus“ automatiškai slenkančias sistemas.

41

TECHNOGENINĖS AVARIJOS – RIMTAS IŠŠŪKIS STATINIŲ PROJEKTUOTOJAMS

Egidijus Rytas VAIDOGAS, Lina KISEŽAUSKIENĖ Vilniaus Gedimino technikos universitetas

galimus avarijų scenarijus ir prognozuojant tų avarijų poveikį statiniams.

Technogeninių avarijų įvyksta įvairiose pramonės srityse, ne išimtis – ir statybos. Nuo šių nelaimių – tai gaisrai, sprogimai, transporto priemonių smūgiai, nuodingųjų medžiagų nuotėkiai, taip pat statinių griūtis – neapsaugotos net labiausiai išsivysčiusios pasaulio šalys. Technogeninės avarijos gali pažeisti daugelį pramonės ir transporto statinių, gali nukentėti ir civiliniai pastatai.

Avarijų pavojus ir priežastys

Projektuoti statinius vertinant technogeninių avarijų poveikį nėra paprasta, nes susiduriama su duomenų apie poveikį stoka, kvalifikuoto subjektyvaus vertinimo būtinybe, ava-

42

rijų scenarijų nenuspėjamumu. Tokį projektavimą gali palengvinti moksliškai pagrįstas kiekybinio rizikos vertinimo metodų diegimas. Šie metodai gali ypač praversti numatant

2014 Nr. 8

Sėkmingai plėtojamas statybų verslas duoda nemenką pelną ir daug prisideda prie visuomenės gerovės. Statyba kuria pramonės infrastruktūros pagrindą, užtikrinantį šalies ekonomikos plėtrą. Tačiau statybų verslas, kaip ir kiekviena naši veikla – tarytum medalis, turintis šviesiąją ir tamsiąją puses. Šviesioji pusė akivaizdi – tai statybų verslo pelnas ir statiniais užtikrinami patogumai. Tamsioji pusė irgi akivaizdi – tai statybinių konstrukcijų griūtys ir pramoninės bei transporto avarijos, galinčios pažeisti statinius ir padaryti daug žalos žmonėms bei

Avarija 2014 metų birželį Vilniuje ant Geležinio Vilko gatvės tilto, kurios neužkirto apsauginė atitvara.

BFL nuotr.

je Rygoje 2013 metų lapkričio mėnesį. Tačiau inžinieriui nepakanka turėti omenyje vien technogeninių avarijų pavojų – svarbu žinoti, kaip užkirsti kelią tokioms avarijoms arba sumažinti jų padarinius. Tai nemenkas iššūkis, nes klasikinė statybos inžinerija neapima pirminių technogeninių avarijų priežasčių.

Pastatai dažniausiai griūva dėl sunkiai numatomų ir užkertamų žmonių klaidų. Jų padaroma projektuojant, statant ir eksploatuojant statybos objektus. Avarijas gali paskatinti ir netikę, per menkai apgalvoti statybos procesą reglamentuojantys dokumentai. Neteisingas konstrukcijų laikysenos ir sudėtingų apkrovimo procesų suvokimas irgi gali lemti pastatų avarijas. Čia reikėtų prisiminti klasikinį Takomos „Narrows“ tilto griūties 1940 metais pavyzdį ir pavojingą vertikalų 1999 metais statyto Eresūno tilto tarp Švedijos ir Danijos perdangos „galopavimą“. Tai galėjo pažeisti perdangą ir sukelti avariją.

Duomenų stoka ir klaidų tikimybė

gamtai. Šios statybinio ir nestatybinio pobūdžio blogybės dažnai vadinamos technogeninėmis avarijomis.

Technogeninių avarijų priežastis nesunku nuspėti. Tai įvairiausios žmonių klaidos projektuojant, statant ir naudojant statinius bei nestatybinę pramonės ir transporto įrangą. Technogeninių avarijų gali sukelti ir tyčiniai veiksmai, tačiau tokios avarijos yra retos. Tiesa, skaudžiausią aukų skaičiumi pramonės avariją, įvykusią 1984 metais Indijos Bopalo mieste, kaip spėjama, sukėlė sabotažo aktas1.

Atsakyti į klausimą, kodėl statinių projektuotojams ir naudotojams turėtų rūpėti technogeninės avarijos – nesunku. Užtenka prisiminti prekybos centro griūtį, įvykusią Latvijos sostinė-

Statiniai gali būti pažeidžiami arba nugriaunami gamtos ar žmonių veiklos sukuriamų reiškinių: stipraus vėjo, potvynių, grunto nuošliaužų, smarkių, nekasdienių gaisrų, sprogimų, sunkių transporto priemonių smūgių. Šie ekstremalieji reiškiniai gerai žinomi net nespecialistams, laimė, jų yra reta. Statinių projektuotojai ir naudotojai turi numatyti šiuos reiškinius ir imtis saugos priemonių. Čia jie nenorom susiduria su rimta klaidos tikimybe, kurią galima pavadinti rizikos valdymo dilema.

Kuo intensyvesnis ekstremalusis reiškinys (uraganinio vėjo greitis, smūgiuojančio automobilio energija, sprogimo bangos viršslėgis ir t. t.), tuo mažiau jis tikėtinas ir tuo mažiau tikėtini nuostoliai, kurių šis reiškinys gali sukelti. Dažnai intensyvus, bet retas ekstremalusis reiškinys ignoruojamas, tikintis, kad nieko bloga statinio naudojimo metu nenutiks.

Projektuotojai susiduria su duomenų apie didelio intensyvumo ekstremaliuosius reiškinius stokos problema. Kadangi tokie reiškiniai yra reti, jų matavimų rezultatai būna negausūs ir netikslūs (dažnai tiesioginių matavimų apskritai nebūna). Tarkime, silpnesni automobilių smūgiai į apsaugines šalikelių arba tiltų atitvaras iš dalies yra dažni. Pagal atitvarų ir automobilių deformacijas galima apytiksliai įvertinti tų smūgių charakteristikas. Tačiau tikrąjį pavojų kelia didelės energijos smūgiai, galintys nugriauti atitvarą ir apsunkinti eismo avariją.

Nesenas tokio įvykio pavyzdys – 2009 metais Kaune kilusi avarija.

Tokių avarijų įvyksta nedažnai, tiksliai nustatyti šių smūgių charakteristikas yra sunku. Todėl kokybiškų post mortem duomenų apie smūgio apkrovas, leidžiančių projektuoti patikimas atitvaras, trūksta. Tuo galima įsitikinti prisiminus 2014 metų birželį Vilniuje įvykusią eismo avariją, kai sunkvežimis peršoko apsauginę atitvarą, pramušė turėklą ir nukrito nuo tilto.

Parenkant ekstremaliojo reiškinio intensyvumą, pagal kurį bus projektuojamas statinys, galima padaryti rimtą klaidą ir nustatyti nepakankamai konservatyvias skaičiuotines intensyvumo reikšmes. Pavyzdžiui, nedažnų Lietuvoje uraganų greitis bent kartą pajūryje yra viršijęs mūsų šalyje naudojamų statybos normų STR skaičiuotines reikšmes2. Tiesa, rizikuoti nenorintis projektuotojas arba projektavimo normų autorius gali priimti per daug konservatyvias skaičiuotines ekstremaliojo reiškinio intensyvumo reikšmes. Tada jis bus kritikuojamas už perdėtą atsargumą ir netaupumą. Tačiau ir šiuo atveju neteisingus skaičiuotinių apkrovų reikšmių sprendimus lems duomenų apie ekstremalųjį reiškinį stoka.

Padėtis Lietuvoje Stambių pramoninių avarijų pavojaus požiūriu Lietuva, galima sakyti, yra saugus kraštas. Pastaroji katastrofiška avarija įvyko prieš ketvirtį amžiaus Jonavoje nugriuvus amoniako talpyklai. Šiuo metu Lietuvoje yra 16 itin pavojingų pramonės objektų, kurių saugos užtikrinimą reglamentuoja Europos Sąjungos (ES) direktyva 2012/18/ES (Seveso III direktyva).

Daugiausia tokių statinių yra pajūryje, tai – kuro saugyklos, naftos produktų perkrovimo įmonės bei trąšų gamybos ir sandėliavimo bendrovės. Šiuose objektuose gali įvykti didelių technogeninių avarijų, galinčių smarkiai pažeisti statybinį turtą. Tačiau dauguma Seveso III direktyvos objektų yra pramoninėse ar kaimiškosiose vietovėse, iš dalies toli nuo gyvenamųjų plotų.

Nereikia užmiršti, kad Seveso III direktyva nereglamentuoja transporto veiklos. Vežėjai sukuria nemažą dalį Lietuvos bendrojo vidaus produkto, tačiau kartu jų veikla kelia pramoninių avarijų pavojų. Lietuvos keliais ir geležinkeliais vežama daug pavojingųjų krovinių. Daugiausia tai – komercinis energetinis angliavandenilis. Ši medžiaga gabenama cisternose, kurios kasdien rieda šalia mūsų: dide-

43

2014-ųjų liepą vienoje judriausių sostinės gatvių apvirtusi cisterna galėjo sukelti sprogimą, kurio žala būtų didžiulė.

BFL nuotr. lių miestų gatvėmis ir šiuos miestus kertančiais geležinkeliais. Nedaugelis žino, kad naftos produktų cisternos kelia nemenką pavojų ir greta transporto arterijų esantiems žmonėms, ir statybiniams šalikelės objektams.

Eismo avarijos metu pramušus cisterną degiojo skysčio arba suskystintųjų dujų įvyktų nuotėkis. Dėl to gali kilti didelis intensyvią šilumos spinduliuotę skleidžiantis gaisras.

Nutekėjęs skystis ar dujos pradės garuoti ir gali suformuoti degių garų bei oro mišinio debesį. Šiam susidūrus su ugnies šaltiniu, pavyzdžiui, statinės iškrovos kibirkštimi, gali įvykti milžinišką griaunamąją jėgą turintis debesies sprogimas.

Literatūroje dažnai minima garų debesies sprogimo avarija įvyko 1972 metais JAV Rytų Sent Luiso miesto geležinkelio stotyje pramušus propano cisterną. Sprogimas pažeidė maždaug 1000 pastatų, statybiniam turtui padaryta apie 30 mln.

JAV dolerių žala. Kita propano cisterna buvo pramušta 2009 metais Italijos mieste Viaredže nuo bėgių nuriedėjus traukiniui. Po to įvyko propano garų ir oro mišinio sprogimas, kurio pažaidos statybiniam turtui vertinamos 32 mln. eurų. Žuvo 33 žmonės.

Automobilinės ar geležinkelio cisternos avarija gali sukelti vieną pavojingiausių ir pasauliniu mastu gana dažną įvykį, specialistų vadinamą cisternos BLEVE (ang. boiling liquid expanding vapour explosion – verdančio skysčio garų sprogimo banga) sprogimu. Jis sukelia ugnies kamuolį, kurio skersmuo gali siekti 200 metrų, o aukštis – 300 metrų.

BLEVE sprogimo metu cisterna sky1 2

la į kelias dideles skeveldras, galinčias skrieti 200–300 km/h greičiu.

Nereikia aiškinti, kokią žalą toks sprogimas gali padaryti greta esantiems statybiniams objektams.

Gali kilti klausimas, kiek automobilinių arba geležinkelio cisternų BLEVE būdu sprogo Lietuvoje.

Kol kas nė vienos. Tačiau Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) mokslininkų atlikta studija rodo, kad tokių sprogimų yra įvykę visose didžiosiose ES valstybėse, daug jų nutiko ir JAV bei Kanadoje.

Bent po vieną cisternos sprogimą patyrė mūsų kaimynai: Skandinavijos šalys, Vokietija, Lenkija. Beje, BLEVE avarija Lenkijoje įvyko neseniai – 2010 metais, netoli Lietuvos.

Baltstogės geležinkelio stotyje sprogo naftos distiliato UN 1268 cisterna. Buvo pažeisti stoties pastatai, sugadinta daug geležinkelio infrastruktūros. Iš liūdnos artimiausių kaimynų patirties verta pasimokyti.

Pasimokyti galima ir iš neseniai judriose Vilniaus vietose įvykusių suskystintųjų dujų cisternų avarijų, kurios galėjo sukelti BLEVE sprogimą. Štai 2013 metų birželį užsidegė dujovežis, o 2014-ųjų liepą apvirto dujų cisterna. Abi avarijos įvyko toje pat transporto arterijoje tarp Spaudos rūmų ir Žirmūnų tilto. Cisternos nesprogo, tačiau BLEVE sprogimo pavojaus ir galimos jo žalos statybiniam turtui tikimybė buvo didelė.

Ko imtis statybininkams?

sričių specialistų, įskaitant statybinių objektų projektuotojus, architektus, teritorijų planuotojus, jėgomis.

Statybininkai turėtų projektuoti fizinius barjerus, saugančius statybinį ir nestatybinį turtą nuo galimų sprogimų, gaisrų ir transporto priemonių smūgių, teritorijų planuotojai – užtikrinti saugius atstumus tarp galimo pažeisti turto ir pavojingų įmonių bei transporto arterijų, kuriomis vežami pavojingieji kroviniai.

Architektai kartu su gaisrinės ir civilinės saugos specialistais turėtų pasirinkti tokius pramoninių statinių sprendimus, kurie mažina gaisro ir vidaus sprogimų padarinius.

Tačiau visi specialistai susidurs su neapibrėžtumu, susijusiu su mechaniniu ir šiluminiu technogeninių avarijų poveikiu statiniams. Toks poveikis dar vadinamas ypatinguoju. Dėl jau minėtų priežasčių šis neapibrėžtumas yra didelis, o šiuolaikinėse projektavimo normose į tai tinkamai neatsižvelgta.

Moksliškai pagrįstai prognozuoti ypatingąjį poveikį galima tik pasitelkus kiekybinio rizikos vertinimo metodus ir derinant juos su konstrukcijų patikimumo teorijos metodais. Jie leidžia papildyti dažnai menkus empirinius duomenis apie retą ir smarkų ypatingąjį poveikį ekspertų spėjimais. Objektyvi ir subjektyvi informacija turėtų būti derinama laikantis griežtų matematinių taisyklių. Ypatingojo poveikio prognozės gali būti nuolat atnaujinamos, daugėjant empirinės informacijos apie to poveikio apraiškas.

VGTU Statybos fakultete atliekami tyrimai, kuriais siekiama papildyti saugos požiūriu problemiškų statinių projektavimą rizikos vertinimo metodais. Jie leis tinkamai nuspėti, užkirsti arba sušvelninti avarines situacijas, kurių gali kilti statinių viduje ar išorėje. Žinoma, rizikos vertinimo metodai nėra panacėja nuo visų technogeninių avarijų pavojų.

Tačiau nuosekliai taikant šiuos metodus galima sistemiškai numatyti galimus avarijų scenarijus ir įvertinti potencialų ypatingąjį poveikį.

Juk projektuojant apsauginę atitvarą ant Geležinio Vilko gatvės tilto buvo galima pagalvoti apie tai, kad mažas ir lengvai besideformuojantis automobilis gali tapti tramplinu sunkvežimiui perskristi aptvarą šio beveik nepažeidžiant.

Technogeninės avarijos – įvairialypiai reiškiniai. Jas užkirsti arba sušvelninti galima tik bendromis įvairių

E. R. Vaidogas. Pramonės objektų rizika. Vertinimas ir valdymas. Vilnius: Technika, 2013.

E. R. Vaidogas, V. Juocevičius. A critical estimation of data on extreme winds in Lithuania. Journal of environmental engineering and landscape management. 19 (2), 2011.

44

2014 Nr. 8

Pagrindinis Klaipėdoje įsikūrusios statybų bendrovės „Vikosta“ pranašumas, anot įmonės direktoriaus Konstantino Šatilovo – suburtas patyrusių aukštalipių kolektyvas. Įmonės klientų sąraše – sostinės seniūnijos, komunaliniai ūkiai, daugiabučių namų bendrijos, o bendrovės patikimumą patvirtina sudarytos ilgalaikės sutartys ir daugkartiniai užsakymai. Į patyrusius „Vikostos“ specialistus įmonės ir gyventojai dažniausiai kreipiasi apsisprendę atlikti gyvenamųjų namų stogo remonto (hidroizoliavimo) darbus. Bendrovės specialistai pabrėžia, kad kokybiškas paviršių hidroizoliavimas padeda išvengti tokių problemų kaip pastato konstrukcijų pažeidimas ar pelėsio atsiradimas, tačiau norimam rezultatui pasiekti būtinas technologijų laikymasis ir kokybiškų hidroizoliacinių medžiagų naudojimas.

Stogo hidroizoliavimo darbai pradedami nuo kokybiškos stogo dangos parinkimo. Bendrovė „Vikosta“ – oficialus pasaulyje pripažinto gamintojo „Alchimica“ atstovas Lietuvoje. Įmonės specialistai savo darbe naudoja poliuretaninę hermetinę medžiagą „Hyperseal“. Pasaulyje pripažinto gamintojo „Alchimica“ produktai „Hyperseal“ – novatoriškos vieno komponento poliuretano hermetinės medžiagos, naudojamos vertikaliems ir horizontaliems sudūrimams.

Stogo dangos hidroizoliacija įrengiama dviem sluoksniais: naudojama poliuretaninė mastika, kuri yra tepama arba purškiama. „Vikostos“ specialistai rekomenduoja naudoti tepamą poliuretaninę mastiką-membraną, kuri ypač stipriai sukimba su dengiamu skardos, bituminės dangos, plytų, betono paviršiumi. Rezultatas – vientisa hidroizoliacinė danga, membrana be siūlių, šviesios spalvos. Būtent šviesi spalva vasaros sezono metu neleidžia įkaisti stogui, sukuria geresnį mikroklimatą viršutinių aukštų butuose, gyventojams nereikia papildomo patalpų kondicionavimo. Svarbiausia, kad vientisa, besiūlė, dvejų sluoksnių membrana garantuoja visišką stogo hidroizoliacijos vientisumą ir vandens nelaidumą. „Vikostos“ specialistai dirba su dar viena hidroizoliavimo medžiaga – poliuretanine membrana „Hyperdesmo“. Tai vieno komponento poliuretano skystis, kuris sukietėja net esant drėgnam orui. Produkto pagrindas – gryna, elastometriška, hidrofobinė ir alifatiška poliuretano derva, kuri suteikia medžiagai puikų atsparumą oro sąlygoms, cheminiams, mechaniniams ir terminiams veiksniams bei ultravioletiniams spinduliams. Šis skystis suformuoja elastišką, puikių mechaninių ypatybių membraną, kuri puikiai sukimba su įvairiais paviršiais. Priemonė tinka metaliniams paviršiams apsaugoti nuo korozijos, taip pat rezervuarams, kuriuose laikomi chemikalai, nutekamųjų vandenų valymo rezervuarų, kanalizacijos vamzdžių apsaugai. Medžiagai užtepti naudojamas volelis, teptukas arba beoris purkštukas.

Graikų gamybos poliuretaninė mastika atitinka darniuosius Europos standartus, produkcija paženklinta CE ženklu, jai suteikiama nuo 10 iki 25 metų garantija.

Stogo hidroizoliavimo darbus atlieka profesionalūs stogdengiai naudodami sertifikuotą įrangą. Darbams suteikiama 5 metų garantija. Savo darbe specialistai neapsiriboja garbės žodžiu – visuomet sudaromas darbų atlikimo planas, įvertinami užsakovo keliami reikalavimai, kad būtų galima greitai išspręsti dėl nenumatytų žmogiškųjų ir klimato aplinkybių susidariusias problemas. „Tokia įmonės taktika užtikrina laiku ir kokybiškai atliekamus darbus“, – komentavo įmonės vadovas.

SA 2014 Nr. 8 / reklama

HIDROIZOLIACIJOS DARBAMS – KOKYBIŠKOS MEDŽIAGOS

45

SA 2014 Nr. 8 / reklama

BENDROVĖ „HIDROSTATYBA“: PATIRTIS SKAIČIUOJAMA NE VIEN VEIKLOS METAIS, BET IR ATLIKTAIS DARBAIS

46

Didžiausia statybinio profilio įmonė Vakarų Lietuvos regione – bendrovė „Hidrostatyba“ – jau 20 metų rašo savo naujųjų laikų istoriją. Įkurta dar 1959 metais, 1994-aisiais buvusi Klaipėdos valstybinė akcinė melioracijos įmonė buvo privatizuota ir iškart ėmėsi plėsti savo veiklos barus.

Kurdami verslo ateities strategiją uždarosios akcinės bendrovės vadovai neabejojo, kad specializuotis vien melioracijos srityje būtų klaida.

Apsisprendimas – plėsti kompetencijos ribas Būtų netikslu sakyti, kad ankstesnė įmonės veikla apsiribojo drenažo vamzdžių klojimu. „Hidrostatyba“ statė užtvankas, dambas, siurblines, kanalus, tvenkinius atlikdama nemažai bendrųjų statybos darbų. Ir šiandien uždaroji akcinė bendrovė daro kur kas daugiau, negu žada jos pavadinimas.

Pasak ilgamečio bendrovės vadovo Prano Šidiškio, prieš 20 metų buvo apsispręsta dėl esminės nuostatos – „Hidrostatyba“ turi išaugti iki tokio lygio, kad kaip generalinis rangovas galėtų vykdyti visų rūšių statybų verslo darbus, išskyrus 10 kilovoltų galią viršijančių perdavimo linijų statybą ir pastatų vidaus apdailą. Bendrovė buvo pasiryžusi užsiauginti darbuotojų ir darbų vadovų, turinčių kompetencijos statyti ir krantines, ir geležinkelius, ir gyvenamuosius namus, ir bendrosios paskirties pramoninius objektus, ir kelius.

Tikslas buvo pasiektas 100 procentų. Bendrovės darbų sąraše – visų rūšių statybos darbai: Klaipėdos „Draugystės“ geležinkelio stoties rekonstrukcija (apie 150 mln. litų vertės projektas), Rimkų geležinkelio stoties rekonstrukcija (apie 50 mln. litų), geležinkelio „Rail Baltica“ atkarpos statyba (209 mln. litų), M. K. Čiurlionio tilto transporto mazgo Kaune statyba (80 mln. litų), Klaipėdos uosto krantinių ir kitų uosto infrastruktūros objektų rekonstrukcija (94 mln. litų), bendrovės „Klaipėdos nafta“ statybinės dalies rekonstrukcija, gyvenamųjų namų, tiltų statyba.

Iš viso per pastaruosius 20 metų statybos montavimo darbų atlikta už 1,536 mlrd. litų, o į gamybos plėtrą ir gamybos fondų atnaujinimą investuota 39,1 mln. litų. „Hidrostatybos“ vadovai pabrėžia – kiekviena ilgo įmonės įgyvendintų projektų sąrašo eilutė svarbi ne tik dėl šalia įrašytų apdovanojimų ar įspūdingo biudžeto, bet ir su kiekvienu projektu įgyjamos patirties.

Neeilinis iššūkis – modernaus mokslo centro statyba Artimiausius metus didelė dalis „Hidrostatybos“ komandos ir dėmesio bus sutelkta Vilniuje, kur pradėta Nacionalinio fizinių ir technologijos mokslų centro (NFTMC) komplekso statyba.

Tarp įvertinimų – auksinis „Lietuvos metų gaminio“ medalis Bendrovės komanda didžiuojasi 2003–2005 metais sėkmingai atliktais Palangos J. Basanavičiaus gatvės dalies rekonstrukcijos (architektas Valentinas Vizgirda, projekto vertė – 16 mln. litų) darbais, kuriuos pavyko baigti visais metais anksčiau, negu buvo numatyta sutartyje. „Hidrostatyba“ buvo pasiryžusi pasiekti, kad darbai svarbiausioje visai Lietuvai – bent jau vasarą – gatvėje

kuo trumpiau trukdytų verslui ir įprastoms atostogautojų pramogoms.

Už įgyvendintą projektą pelnę „Lietuvos metų gaminio 2005“ aukso medalį, bendrovės „Hidrostatyba“ specialistai juokavo iki apdovanojimo patys nesupratę, kokį reikšmingą darbą atliko. Jiems patiems buvo svarbiau čia išmoktos pamokos.

Uostamiesčio pėstiesiems – 303 metrų ilgio viadukas Kai ple­čian­tis Klai­pė­dos uos­tui ir atliekant uostamiesčio ge­le­žin­ke­lio maz­go plė­tros dar­bus pasirūpinta rekonstruoti bene pusšimtį metų tarnavusį avarinės būklės pėsčiųjų viaduką per sto­ties ke­ly­no ry­ti­nę da­lį ties Šilutės ir Kretingos gatvėmis, bendrovė „Hidrostatyba“ turėjo progą priminti esanti kvalifikuota atlikti ir šios rūšies darbus.

Diskusijos dėl itin svarbaus Klaipėdos infrastruktūros objekto technologinių sprendimų ir architektūrinės išraiškos truko visus metus. Galiausiai patvirtintas vienas iš penkių Transporto ir kelių tyrimo instituto (dabar – Kelių ir transporto tyrimo institutas) specialistų, architektų Mečislovo Jociaus ir Mindaugo Kasiulevičiaus suprojektuotas architektūriniu požiūriu išskirtinis kabamojo tilto variantas su padidintais atstumais tarp klijuotų medinių konstrukcijų atramų (tarpatramių ilgis – 63 metrai). Viaduko darbo projektą atliko bendrovė Tiltų ekspertų centras, darbo projekto vadovas buvo žinomas tiltų specialistas Algirdas Jonas Notkus.

Bendrovės „Hidrostatyba“ specialistai darbą įrengiant sudėtingą kabamąją viaduko konstrukciją mini ne tik kaip puikų profesionalumo patikrinimą. Jie pabrėžia turėję progą įgyvendinti įdomų, brandų architektų darbą.

SA 2014 Nr. 8 / reklama

Drauge su architektūros studija AKG (architektai Remigijus Bimba, Markas Gorpiničius, Gintautas Adlys ir Laura Dabravalskytė) konkursinį siūlymą pagal FIDIC principą nuo projektinių siūlymų iki rakto parengusi „Hidrostatyba“ sulaukė didžiausio palankumo komisijai vertinant penkių konkurso dalyvių darbus.

2013 metų pabaigoje pradėta statyba turėtų finišuoti 2015-ųjų pavasarį.

Projektą „Hidrostatyba“ jungtinės veiklos pagrindu įgyvendina drauge su bendrove „Fima“. Gargždų įmonė atlieka bendruosius statybos darbus. Didžiausio ir moderniausio Baltijos šalyse šios srities mokslų centro plotas sieks apie 25 000 kvadratinių metrų. Projekto vertė – 239 mln. litų, iš jų statyboms skirta 130 mln., įrangai – 107 mln. litų.

Bendrovės „Hidrostatyba“ valdybos pirmininkas Jonas Dumašius didžiuojasi 20-aisiais įmonės veiklos metais pradėtu projektu: „Tai ypatingos paskirties objektas visomis prasmėmis – ir moksline, ir statybų, ir valstybine. Puikiai suprantame, kad jis turės išliekamąją vertę ne tik kaip konstruktyvas, pastatas – jis taps urbanistinio mokslų ir verslo slėnio veido, paties universiteto ansamblio dalis.“ „Kartu tai ir objektas, reikalaujantis ypatingo preciziškumo vykdant rangos darbus: pradedant mūro ir baigiant betonavimo, apdailos darbais. Švariosios patalpos, kuriose, vaizdžiai tariant, turės būti švariau nei operacinėje, įpareigoja ir statytojus. Be to, mokslo centrui pasitelktas išskirtinis architektūrinis sprendimas – šešiakampės formos, taip pat – langų“, – aiškino bendrovės „Hidrostatyba“ statybos direktoriaus pavaduotojas ir projektų vadovas Romas Stonkus.

Projekto architektai sėkmingai susitvarkė su svarbiausia užduotimi – į architektūrinę idėją įvilkti moksliniu požiūriu sudėtingų procesų bei technologijos visumą.

Rengiantis konkursui derėjo galvoti apie tai, kad nuo architektūrinių sprendinių priklausys objekto kaina.

Ir kartu atiduoti duoklę pastato funkcijai. Architektas R. Bimba pripažino – šie faktoriai disciplinavo architektų komandos darbą. Bet projektuojama buvo nepamirštant ir to, kad tai – kompleksas, kuris bus vertinamas ambicingame kontekste – lyginant su kaimynais Saulėtekio slėnyje – Vilniaus universiteto Mokslinės komunikacijos ir informacijos centru bei Jungtiniu gyvybės mokslų centru. NFTMC šalia jų tikrai neatrodys trečias brolis.

47

ATEITIES VIZIJA – STIPRINTI UŽIMTAS POZICIJAS

SA 2014 Nr. 8 / reklama

Algirdas ŽUKAUSKAS Bendrovės „Hidrostatyba“ generalinis direktorius Sutikdami 20-ąjį gimtadienį įmonėje atlikome struktūrinių pokyčių nukreipdami pagrindines jėgas į gamybą. Svarbiausias tikslas buvo išgryninti statybos sritį, išlaisvinti statybas vykdančius žmones nuo pašalinių užduočių. Statybininkams kartais tenka ir planuoti, ir skaičiuoti, ir pirkti.

Mes išsprendėme statybos priežiūrą: kiekvienas didelis objektas yra prižiūrimas kitų ūkiskaitinių padalinių juridiniais, ekonominiais, aprūpinimo transportu, medžiagomis ir kitais klausimais.

Tuo pačiu optimizavome transporto ir mechanizmo sritį. Sujungėme visus įmanomus padalinius į vieną, kad valdymas vyktų iš vieno centro, kad būtų vienas vadovas, dispečeris, administravimo, remonto padaliniai.

Šiais laikais labai svarbu ekonomija, taupymas, šiems elementams skiriame be galo didelį dėmesį ir įsigyjant reikiamus statybos komponentus, ir statybos proceso metu.

Tai darbai, kurių neišeina tiesiogiai sieti su įmonės ateities vizija, bet tai yra tai, kas buvo iš dalies taisytina ir reikalinga įmonės veiklai.

Bendrovės „Hidrostatyba“ ateities vizija – koncentruotis į stambesnius objektus, į generalinę rangą, kitaip tariant – projektų valdymą, neatsisakant įmonės specializacijų, kurios yra susietos su inžineriniais tinklais, pagrindiniais statybos montavimo darbais, o kitus darbus perkant iš specializuotų įmonių. Mūsų turimi mechanizmai leidžia atlikti didelio masto žemės, infrastruktūros įrengimo darbus.

Ypač didelis dėmesys nuo šiol bus skiriamas projektams valdyti. Įsivedėme tokį institutą kaip projektų vadovai. Jiems suteiktas tikrai didelis savarankiškumas ir, žinoma, didžiulė atsakomybė, kad projektas būtų įvykdytas kokybiškai, laiku ir pelningai.

Norime efektyviai naudotis įgyta specializacija – esame sukaupę didelę patirtį geležinkelio objektų statyboje, taip pat – uosto infrastruktūros statybos srityje – siekiame plėsti ir stiprinti šių sferų pozicijas.

Kitas svarbus veiklos baras – bendri projektai, kooperacija su dukterinėmis įmonėmis, kurioms esame ir savotiški darbdaviai – tokiomis kaip

Architektų sumanymu pirmą kartą Lietuvoje buvo pastatytas tiltas su šildoma perdanga, apsaugančia pėsčiuosius ir dviratininkus nuo paslydimo. Ant 303 metrų ilgio viaduko atsirado vietos ir poilsio zonai.

Architektas M. Jocius neabejoja geros partnerystės, vadovų profesionalumo svarba įgyvendinant tokius projektus. „Dabartinis bendrovės „Hidrostatyba“ statybos direktorius Vaidotas Balčytis viaduko statybos metu

48

bendrovė „Šilutės automobilių keliai“. Labai svarbu išmokti pasidalyti darbus ir tinkamai juos vykdyti ne konkuruojant, o kooperuojantis.

Dukterinės įmonės yra tas įrankis, kuris gali padėti mums išsikovoti pozicijas ne viename regione. Todėl jau turime savo įmones ir Tauragėje, ir Vilniuje.

Turėdami omenyje, kad ateityje projektams bus skiriama europinių lėšų, puoselėjame mintį ir jau žengiame tam tikrus žingsnius siekdami įsitvirtinti užsienio rinkose. Mums rūpi ir Rytų, ir Vakarų rinkos, konkrečiau – Skandinavija.

Atskirai paminėtina mūsų veiklos rūšis, kurios neketiname atsisakyti – bendradarbiavimas su užsienio partneriais. Nuolat turime tokių projektų, kuriuose reikalinga specialioji technologija. Pernai kartu su švedais Klaipėdoje pastatėme modernią vandens ruošyklą, dabar Klaipėdoje su vokiečiais ruošiamės statyti komunalinių atliekų rūšiavimo gamyklą.

Mums, kaip ir kiekvienai statybų sektoriaus įmonei, svarbu gebėti konkuruoti viešųjų pirkimų srityje, taip pat privačiajame sektoriuje. Čia esame atradę nišą – kooperaciją statant vėjo jėgainių parkus. Mūsų užduotis šiuose objektuose – padaryti pradžią: parengti jiems reikalingą infrastruktūrą (privažiavimo kelius, aikšteles ir pan.). Viename projekte jau dirbame, žvalgomės į kitus du.

dirbo darbų vadovu. Nors objektas buvo labai sudėtingas, nekilo jokių bendravimo problemų. Tai labai taktiškas, kompetentingas žmogus, su kuriuo buvo malonu dirbti“, – pasakojo M. Jocius. Įrengė išskirtinę renginių vietą Ten pat Klaipėdoje – ir unikalusis Jono kalnelis, jau keliolika metų tarnaujantis kaip svarbiausių Klaipėdos renginių vieta – čia vyksta Užgavėnės, Joninės, Jūros šventė, koncertai, diskotekos ir spektakliai. 1997–1998 metais baigti XVII–XVIII amžiumi datuojamų Klaipėdos bastioninės gynybinės sistemos statinių rekonstrukcijos darbai – ir bendrovės „Hidrostatyba“ veiklos istorijoje.

Gargždiškiai ketverius metus vieną po kitos atstatinėjo šios fortifikacinės sistemos dalis, suprojektuotas šviesaus atminimo architekto Vytauto Šliogerio. Buvo atkurtas rave-

Įmonė, kuri girdi argumentus Vienas įdomiausių pastarųjų metų įmonės darbų vykdant Kauno „Žalgirio“ arenos statybas – dviejų aukštų automobilių stovėjimo aikštelė. Geriausia Eurolygos arena pagal čia žaidusių klubų vadovų vertinimus be konkurencijos 2014 metų pradžioje išrinkta Kauno „Žalgirio“ arena prieš kelias savaites buvo pagerbta ir Lietuvos gyventojų. SIC atlikto rinkos tyrimo duomenimis, tai – tinkamiausia renginių vieta šalyje. „Žalgirio“ arena respondentų buvo giriama ne tik už šiuolaikinį, estetišką įrengimą, gerą akustiką, bet ir patogią automobilių stovėjimo aikštelę. Jos statyba buvo bendrovės „Hidrostatyba“ užduotis.

Ne vieną apdovanojimą už „Žalgirio“ arenos projektą pelnęs architektas Eugenijus Miliūnas pabrėžė, kad pastato architektūroje harmoningos turi būti visos dalys – nė viena neturi užgožti kitų. Harmonija reikšminga ir architektams bendradarbiaujant su statybininkais. „Realizuojant sudėtingus projektus labai svarbu, kad abi pusės – statybininkai ir architektai – viena kitą gir-

dėtų, mokėtų daryti kompromisus – žinoma, ten, kur tai galima. Nemanau, kad „Hidrostatybai“ šis projektas buvo pats paprasčiausias – mes gal reikalaujame daugiau nei įprasta. Bet toks mūsų darbo stilius. Dirbti su „Hidrostatybos“ specialistais buvo malonu – jie iš tų, kurie įsiklauso į architektų argumentus“, – pripažino Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. „Taip turime dirbti ir toliau – tęsti didelius pradėtus darbus, tobulinti, reorganizuoti tas sritis, kuriose tai būtina, dairytis veiklos nišų ir skirtinguose šalies regionuose, ir skirtingose srityse. Juk esame daugialypė įmonė, mokanti statyti įvairių rūšių statinius“, – reziumavo nuo šių metų 2014 metų bendrovei „Hidrostatyba“ vadovaujantis generalinis direktorius Algirdas Žukauskas.

SA 2014 Nr. 8 / reklama

linas, fosos, sutvarkytos krantinės, buvo statomi tiltai, keliai, takai, siurblinės, estrada. Kaip ir dera, darbai pradėti nuo archeologinių tyrimų.

49

BUVUSI KLAIPĖDOS SKERDYKLA LAIKĄ PRADEDA SKAIČIUOTI IŠ NAUJO Ilgus dešimtmečius gamtos ir žmonių niokotas istorinis Klaipėdos pastatas atgimsta naujam gyvenimui. Investuotojų ir architektų pastangomis autentišką veidą susigrąžinusi senoji miesto skerdykla antrąjį šimtmetį pradės skaičiuoti kaip modernus sporto ir sveikatingumo centras.

„Šį objektą čiupinėjame labai seniai. Kadaise būta sumanymų viską nušluoti nuo žemės paviršiaus ir čia statyti prekybos centrą. Tad labai džiugu, kad atsirado tokių investuotojų, kurie apsiėmė šį objektą prikelti naujam gyvenimui, užuot čia pastatę primityvią dėžutę“, – pripažino pašnekovas.

V. Janulio teigimu, architektų laukė nelengvas kelias ir ilgas projektavimo procesas – buvo parengta keletas projektų variantų, jie derinti įvairaus lygio komisijose, Kultūros paveldo departamente. Tačiau, pašnekovo žodžiais, specialistai su ypatingais trukdžiais ar iššūkiais nesusidūrė.

Rekonstruojant skerdyklos pastatą, architektų, restauratorių bei projekto generalinio rangovo – bendrovės „Įžvalga“ – kelrodžiu tapo ikonografinė medžiaga. „Yra išlikę nemažai istorinių nuotraukų, sovietmečiu buvo atlikti architektūriniai tyrimai, matavimai, tad medžiagos tikrai pakako, kad priartėtume prie senosios tiesos“, – kalbėjo pašnekovas.

Būta ketinimų ręsti prekybos centrą

Pasididžiavimas – senasis bokštelis

Lina BIELIAUSKAITĖ

Architekto V. Janulio manymu, kultūros paveldo objekte pavyko maksimaliai išnaudoti buvusias erdves, pritaikant jas naujai paskirčiai. Pagrindiniame buvusios skerdyklos komplekso pastate, kuriame įsikurs

Maksimaliai atkurti sovietmečiu smarkiai sunykusio, ne kartą degusio pastato vertybes ir pritaikyti jį naujai paskirčiai – taip svarbiausią užduotį suformulavo rekonstrukcijos projektą rengusios uostamiesčio projektavimo įmonės „A405“ architektas Valdas Janulis.

50 50

2014Nr. Nr.88 2014

„Impuls“ sporto centras, suprojektuotas baseinas, sūkurinė vonia, vaikų baseinėlis, pirčių zona, 6 grupinių treniruočių salės. Skaičiuojama, kad daugiau kaip 5 tūkst. kvadratinių metrų ploto sporto klubas vienu metu galės priimti apie 500 žmonių. „Stengėmės prisirišti prie planinės esamo pastato struktūros ir neperžengti jo ribų, kiek buvo įmanoma, išsaugojome net senąsias sienas.

Sovietmečiu buvo klojamas lopas ant lopo, statinio priestatai kito, tad juos sutvarkėme, sujungėme stogais ir suformavome naujas erdves, kad šios būtų pritaikytos norimai paskirčiai“, – pasakojo projektavimo įmonės „A405“ atstovas.

Pašnekovas pasidžiaugė, kad rekonstrukcijos metu buvo atkurtos medinės stogų konstrukcijos, stoglangiai, restauruotas autentiškas bokštelis su puošniais bareljefais, į kurį sugrįžo ir senovinis laikrodis. „Šiandien tvarkome tik pagrindinį komplekso statinį. Du pastatai – buvęs sandėlis ir tvartas – sunykę, juodu bus atkurti vėliau. Šių objektų vietoje bus projektuojamos gyvenamosios paskirties patalpos, taip pat bus sutvarkyta visa skerdyklos komplekso teritorija“, – ateities planais dalijosi architektas V. Janulis.

Įdėta daug darbo ir kruopštumo Aliuminio ir stiklo konstrukcijų projektavimu, gamyba ir montavimu užsiimanti bendrovė „Aluvesto“ naujai kuriamame sporto ir sveikatingumo centre sumontavo apie 800 kvadratinių metrų fasadinių, vidaus, berėmių bei priešgaisrinių aliuminio ir stiklo konstrukcijų. Įmonės technikos direktorius Giedrius Ribikauskas pripažino, kad

UAB „Aluvesto“ Tel. +370 5 210 5347 E. paštas info@aluvesto.lt www.aluvesto.lt

objektas nedidelis, tačiau turintis ypatingą aurą. Anot pašnekovo, ne taip dažnai pasitaiko proga prisidėti prie tokio unikalaus statinio naujo virsmo. „Dalis pastato – kultūros paveldas, maksimaliai atkartojantis tai, kas buvo sumanyta jo architekto. Tad net senųjų langų sudalijimų plotis buvo išmatuotas ir atkartotas tiksliai toks pat, o ne platesnis ar siauresnis. Gaminant langus vadovautasi principu ne naudoti prabangias medžiagas, bet įdėti daug darbo ir kruopštumo. Restauratorių atkurti autentiški gipsiniai lipdiniai liudija senus laikus, ir prie šio dekoro puikiai dera mūsų langai“, – kalbėjo įmonės technikos direktorius G. Ribikauskas.

Langų sistemoms, kurios turėjo atspindėti anų laikų stilistiką, buvo panaudotos ant vientiso paketo klijuojamos butaforijos, kurios sukuria į nedidelius segmentus padalyto lango vaizdą.

Derindami spalvas, dizainą įmonės „Aluvesto“ specialistai daug bendravo ir tarėsi su įmonės „A405“ atstovais – vedamuoju projekto architektu V. Januliu ir projekto vadovu Sauliumi Plunge, tad bendromis pastangomis, G. Ribikausko manymu, pavyko rasti tinkamiausius sprendimus.

Įdiegė technologinių naujovių Baseinų įrangos ir SPA zonos rangovo – bendrovės „Tvarkdarys“ – atstovų teigimu, sporto centre buvo įdiegtos moderniausios ir pažangiausios technologijos. Įmonės specialistai pripažino, kad nuo pat techninio projekto rengimo buvo aišku, kad šis objektas bus visuomeninės paskirties ir turės

ISTORIJOS PUSLAPIAI

Klaipėdos skerdyklos kompleksą Liepų gatvėje 1913-aisiais suprojektavo vietos architektas Kleemannas. Statybos prasidėjo 1914 metų rudenį, o 1915-ųjų rugsėjo 26 dieną skerdykla buvo atidaryta.

Kompleksą sudarė du administraciniai gyvenamieji dviaukščiai namai, pastatyti 1915 metais. Viename jų buvo įrengta kontora ir butas skerdyklos direktoriui, kitame – restoranas. Kieme suprojektuotas pagrindinis gamybinis korpusas su bokšteliu, taip pat tvartai, sandėliai, mėšlidės ir kitokie pagalbiniai statiniai.

Trys pirmieji statiniai turi vėlyvojo jugendo ir „tėvynės“ stiliaus bruožų, o išlikęs tvartas – kaimo architektūros įtakos, kiemas grįstas akmenimis. Priešais skerdyklą palikta žalioji zona, pasodinta medžių, stovėjo metalinės tvoros, o įvažiavimą akcentavo dvi pergolės. 1930 metais skerdykla praplėsta. Po karo įrengti mėsos šaldytuvai. Skerdyklos kompleksas vertingas istoriniu urbanistiniu, tipologiniu ir architektūriniu požiūriu. Tai sudėtinė senosios Klaipėdos komunalinių įmonių grupės dalis. Tokių koncentruotų zonų kiti Lietuvos miestai neturėjo. Nėra daugiau ir panašių skerdyklų. Skerdyklos pastatai praturtina Liepų gatvės perspektyvą, jos bokštas – vertingas ir originalus vertikalus centrinės uostamiesčio dalies akcentas.

būti pritaikytas pastoviems bei dideliems žmonių srautams. Tad visa baseino įranga ir jos galingumas, taip pat vandens masažai, atrakcionai buvo parinkti atsižvelgiant į šiuos kriterijus. „Tvarkdario“ specialistai suprojektavo visą SPA zoną, pradedant 25 metrų 5 takelių plaukimo baseinu su atskira masažine zona, baigiant 27 vietų sūkurine vonia ir vaikų baseinu, taip pat sumontavo technologinę baseinų įrangą: vandens

UAB „Aluvesto“ – jauna įmonė, tačiau tai – tik formalumas. Bendrovės kolektyvas turi sukaupęs didžiulę, ilgametę patirtį ir galimybių projektuojant, gaminant aliuminio bei stiklo konstrukcijas, valdant statybos projektus. Ir techniškai, ir finansiškai įmonė gali kvalifikuotai, kokybiškai, efektyviai įgyvendinti projektus nuo vieno lango, durų ar žiemos sodo iki 2–4 mln. vertės dydžio projektų.

ĮMONĖ YRA ATESTUOTA BŪTI YPATINGOJO STATINIO STATYBOS RANGOVAS.

UAB „Aluvesto“ projektuoja, gamina ir montuoja vieno garsiausių aliuminio profilių sistemų tiekėjų Belgijoje – „Reynaers“ – aliuminio bei stiklo konstrukcijas (fasadus, vitrinas, langus, duris, įstaigų pertvaras, žiemos sodus). Gamybos procese naudojami žymiausių Lietuvos ir užsienio komplektuojamųjų detalių gamintojai.

UAB „Aluvesto“ dirba visose ES šalių ir Rytų kaimynų rinkose. Patyrusi ir daugiakalbė projektų vadovų bei projektuotojų komanda yra įgyvendinusi ne vieną įspūdingą projektą Jungtinėje Karalystėje, Danijoje, Islandijoje, Rusijoje ir, žinoma, Lietuvoje.

51

Restauruodami sovietmečiu smarkiai sunykusį istorinį pastatą, specialistai siekė maksimaliai išsaugoti jo vertybes ir buvusias erdves pritaikyti naujai paskirčiai.

GENERALINIS RANGOVAS

ALIUMINIO IR STIKLO KONSTRUKCIJŲ PROJEKTAVIMAS, GAMYBA IR MONTAVIMAS

INTERJERO IR EKSTERJERO APDAILOS MEDŽIAGOS

ELEKTROTECHNINIAI SPRENDIMAI – VIDAUS ELEKTROS JĖGOS TINKLŲ, LAUKO IR VIDAUS APŠVIETIMO BEI ŽAIBOSAUGOS ĮRENGIMAS

BASEINŲ ĮRANGA IR SPA ZONA

52

cirkuliacijos ir filtravimo sistemą, automatinę reagentų dozavimo sistemą, vandens masažo įrangą, povandeninį baseino apšvietimą ir kt. Įmonės atstovų teigimu, visi baseinų vandens paruošimo ir palaikymo procesai visiškai automatizuoti. Čia įdiegtos automatinės reagentų dozavimo ir analizavimo sistemos, kurios reagentus dozuoja tik esant būtinybei, ir šių procesų stebėjimo sistema nuotoliniu būdu, kuri leidžia užtikrinti maksimalų lankytojų saugumą.

Pirmą kartą Lietuvoje sumontuota automatika, leidžianti reguliuoti baseinų filtravimo intensyvumą priklausomai nuo žmonių skaičiaus. Papildomai sumontuoti dezinfekciniai ultravioletinių spindulių įrenginiai naikina virusus, pelėsius, dumblius.

Ultravioletinės lempos padeda sumažinti cheminių reagentų sąnaudas net iki 30 proc., o sykiu – ir tipinį chloro kvapą baseine, technologines subtilybes vardijo „Tvarkdario“ specialistai.

Medžiagos liudija dėmesį žmogui Renovuotame pastate įsikursiančiam sporto centrui išskirtinumo suteiks ne tik dydis ir moderniausia sporto bei sveikatinimo įranga. Naujasis kompleksas pasižymės ir savitu interjeru – restauruotus architektūrinius elementus čia papildys modernaus dizaino sprendimai.

Kai kuriuos jų neišvengiamai diktavo specifinė objekto paskirtis – interjero kūrėjams teko pasitelkti žinias ir išmonę ieškant optimalaus vizualumo ir funkcijos santykio.

2014 Nr. 8

Ne atsitiktinai patalpoms įrengti buvo panaudota švedų koncerno „Tarkett“ produkcija – visuomeninės paskirties objektams skirtos PVC grindų dangos. Šias dangas sporto centrui tiekusios bendrovės „Vaineta ir partneriai“ Klaipėdos regiono vadovas Nerijus Eimutis pasakojo, kad skirtingoms erdvėms buvo pritaikyti geriausiai jų paskirtį atitinkantys gaminiai. „Komercinėse patalpose paklota ne tik atspari nusidėvėjimui, bet ir estetinėmis ypatybėmis išsiskirianti danga, kuri imituoja natūralaus ąžuolo parketą. Ši medžiaga erdvei suteikia atitinkamą koloritą, atrodo jaukiai ir šiltai. Treniruoklių salėje įrengta itin patvari, įvairių smūgių absorbcijai pritaikyta sportinė „Omnisport“ danga. Akustiniams takeliams pasirinkta „Tapiflex Excellence“ danga, išsiskirianti atsparumu mechaniniam poveikiui: įpjovoms, nutrynimui, įplyšimams ir pan. Danga taip pat puikiai slopina garsą ir amortizuoja smūgius. Pasirinkta oranžinė spalva suteikia erdvei žaismės ir pozityvios energijos“, – kalbėjo bendrovės „Vaineta ir partneriai“ atstovas N. Eimutis.

Specialisto teigimu, šios užsakovų pasirinktos ilgaamžės apdailos medžiagos ne tik kuria saugią, harmoningą aplinką, bet ir atspindi dėmesį būsimiems sporto centro lankytojams bei darbuotojams. Šis pasakojimas yra dalis žurnalo „Statyba ir architektūra“ rengiamo ciklo, skirto pristatyti gerąją nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkybos patirtį.

53

METRO PROJEKTAS SIŪLOMAS IR KLAIPĖDAI

Situacija gatvėse pasikeitė

Metropolitenas gali būti statomas ne tik milijoną gyventojų turinčiuose didmiesčiuose, bet ir kur kas mažesniuose. Tokios nuostatos laikosi įstaigos „Metro sąjūdis“ specialistai analizuodami įvairių Europos miestų patirtį ir mėgindami ją pritaikyti Lietuvoje. Būtent todėl pamėginta metro projektą pasiūlyti Klaipėdos miestui.

Viešosios įstaigos „Metro sąjūdis“ valdybos pirmininkas Juozas Zykus gerinti susisiekimo sistemą ir diegti naujas transporto rūšis, konkrečiai – metropoliteną, siūlo ne vieno šalies miesto vadovams. Anot jo, kai įvažiavus į miestą įstringi automobilių spūstyse, norom nenorom pradedi galvoti apie geruosius pavyzdžius, kur tokių problemų nėra. „Iš karto prisimenu tuos Europos miestus, kuriuose galėdavau automobilį palikti stovėjimo aikštelėje ir sėdęs į metro patogiai nuvykti į reikiamą vietą. Nesugaišdavau daug laiko ir visada žinodavau, kad nepriversiu laukti partnerių įstrigęs kilometrinėse automobilių spūstyse“, – pasakojo J. Zykus.

Jo teigimu, uostamiestyje susisiekimo problemos – ne mažesnės nei kituose šalies didmiesčiuose. Gatvių sistema čia projektuota skaičiuojant, kad tūkstančiui gyventojų tektų 50 automobilių. Dabar šis skaičius išaugo dešimteriopai – tūkstančiui gyventojų tenka 500 automobilių. Vis dėlto gatvės išliko tokios pat, jas rekonstruoti ir paplatinti sudėtinga. „Žmonės pradėjo skaičiuoti laiką ir nebesivadovauja principu, kad atlyginimas vis tiek bus mokamas, nesvarbu, ar sėdėsi kabinete, ar būsi įstrigęs automobilių spūstyje. Tad laiką dabar stengiamasi taupyti. Apklausos rodo, kad daugiausia problemų matoma susisiekimo sistemoje. Žmonės nebenori strigti didelėse automobilių spūstyse, eikvoti degalus, teršti aplinką, gaišti laiką“, – kalbėjo J. Zykus.

Gruntas parankus statybai Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkai yra atlikę tyrimą apie automobilių spūstyse patiriamus klaipėdiečių nuostolius: pinigine išraiška tai sudaro apie 600 mln. litų per metus. „Metro sąjūdžio“ vadovo nuomone, per metus užtektų investuoti pusę šios sumos ir per keletą metų įrengti šiuolaikinę susisiekimo sistemą – metropoliteną. Nauda būtų įvairiapusė – gyventojams, projekto įgyvendintojams ir valstybei, kuri gautų pajamų iš sumokėtų mokesčių. „Metro sąjūdis“, siūlydamas uostamiesčiui metropoliteno idėją, remiasi mokslininkų atliktais geologiniais Klaipėdos tyrimais, kuriuose išanalizuotas gruntas, vandens lygis. Taip pat surinkti duomenys apie didžiausią gyventojų koncentraciją mieste, gausiausius kelionių maršrutus.

54

2014 Nr. 8

J. Zykaus teigimu, Klaipėdos situacija geologiniu požiūriu yra geresnė nei Vilniaus, čia palankus gruntas, lygi vietovė. Vadinasi, ir statybos būtų pigesnės. Klaipėdoje metro būtų maždaug trijų metrų gylyje, neskaitant dar penkių metrų aukščio tunelio. Jo linijos ilgis būtų maždaug 9 kilometrai.

Pagal optimistinius „Metro sąjūdžio“ skaičiavimus, jeigu Klaipėdos valdžia per ateinančius 6 metus priimtų sprendimą statyti metro, jau 2025-aisiais uostamiesčio gyventojai galėtų juo naudotis. „Politinio sprendimo priėmimo laikotarpis būna ilgiausias. Statybos darbai trunka kur kas trumpiau. Kuo ilgiau svarstoma, tuo daugiau nuostolių patiriama. Todėl delsimas nėra naudingas“, – sakė „Metro sąjūdžio“ vadovas.

Daugelį metų „Metro sąjūdis“ analizavo nedidelio Prancūzijos Reno miesto pavyzdį. Čia irgi ilgai diskutuota, kol pagaliau priimtas sprendimas įrengti metropoliteną. Prancūzų skaičiavimais, pirmasis projekto etapas atsipirko per dešimt metų ir dabar planuojamos bei įrengiamos naujos linijos.

Apie alternatyvas galvota Klaipėdos miesto mero patarėjas Simonas Gentvilas metro idėją pavadino žavia, tačiau abejoja, ar jai lemta išsipildyti.

„Mano nuomone, metro projektą įgyvendinti itin brangu tuose miestuose, kuriuose gyventojų tankis yra mažas. Šiandien gyventojų tankiu Lietuvos miestai 3–5 kartus nusileidžia Europos didmiesčiams, kuriuose veikia metro. Tačiau yra kita problema. Kol Lietuvos didmiesčių žiedinės savivaldybės toleruos nekoordinuotą plėtrą, tol Klaipėda ar Vilnius turės sutelkti dėmesį į išsibarsčiusių priemiesčių aprūpinimą transportu, užuot galėję konsoliduoti pinigus efektyviems metro ar tramvajaus sprendimams“, – sakė S. Gentvilas.

Jis priminė, kad prieš kurį laiką Klaipėdoje buvo svarstyta tramvajaus įrengimo galimybė. S. Gentvilo nuomone, vienos metro arba tramvajaus linijos aprėptis būtų didelė – miestas tam yra itin dėkingas dėl savo pailgos formos. Tačiau konkrečių žingsnių

dėl naujos transporto rūšies nebuvo imtasi. „Turime bene geriausiai veikiančią viešojo transporto sistemą tarp Baltijos šalių miestų. Tūkstančiui gyventojų tenka daugiausia kelionių viešuoju transportu – apie 224. Vadinasi, miesto gyventojai intensyviai naudojasi esama sistema, ir didelės investicijos į naują transporto rūšį vargu ar pritrauktų naujų viešojo transporto vartotojų.

Kur kas didesnis iššūkis Klaipėdai – spręsti mažo tankumo priemiesčių gyvenviečių transporto klausimą. Būtent užmiesčio gyventojų automobiliai sukelia spūsčių įvažiuojant į miestą ir pačiame mieste. Šių gyventojų persodinimo į viešąjį transportą klausimo metro tikrai neišspręs dėl iš dalies mažo gyventojų tankio tose gyvenvietėse ir didelių atstumų“, – teigė Klaipėdos miesto mero patarėjas.

55

SA 2014 Nr. 8 / reklama SA 2014 Nr. 8 / reklama

PANEVĖŽIO STATYBOS TRESTO OBJEKTUOSE – NOVATORIŠKI SPRENDIMAI

56

AB Panevėžio statybos trestas, pasitelkęs savo geriausius specialistus, ilgametę statybos darbų ir projektų valdymo patirtį bei naujausias technologijas, šiais metais įgyvendina statybų projektus Panevėžio regione.

Gamyklos plėtra – nestabdant gamybos Ne vieną didelį ir technologiškai sudėtingą objektą Panevėžyje jau pastačiusi bendrovė 2014 metų pavasarį sėkmingai užbaigė AB „Amilina“ krakmolo gamybos cecho, biokuro katilinės ir biokuro katilinės kuro saugyklų statybos darbus, kurie buvo pradėti 2012 metų rugpjūtį. Šiam objektui tresto projektavimo biuras „PST projektai“ atliko visus projektavimo darbus, parengė techninį ir darbo projektus.

Visi plėtros darbai Panevėžio statybos tresto darbuotojų buvo atliekami veikiančios gamyklos teritorijoje.

Sudėtingų statinių darbai pradėti nuo biokuro katilinės statybos. Biokuro katilinės viduje sumontuotas 30 MW galios katilas, kuriame bus deginamas biokuras ir tokiu būdu išgaunama šiluma. Pastato aukštis – 23,3 metro.

Katilinės pastatas yra karkasinio tipo, laikomosios statinio konstrukcijos ir denginys yra metaliniai, pagaminti iš plieno. Biokuro katilinės pastatas iškilo prie esamo kuro saugyklos komplekso, kurio aukštis – beveik 40 metrų.

Užduočiai įgyvendinti pasitelkė ilgametę patirtį Kuro saugyklos įrengtos naudojant nestandartinius, retai Lietuvos statybos pramonėje taikomus technologinius sprendimus. Saugyklas sudaro du cilindro formos statiniai su požeminėmis transporto galerijomis. Kuro talpyklos bokštas susideda iš dviejų dalių: požeminės pastato dalies, kuri yra 5,3 metro gylio (transporto galerija), ir antžeminės dalies, kuri yra 26,6 metro aukščio.

Statybos darbai buvo vykdomi sudėtingu technologiniu procesu: antžeminė kuro talpyklos dalis įrengta iš

monolitinės konstrukcijos, betonuota slenkamaisiais klojiniais, nepertraukiamu betonavimu. Vienos talpyklos betonavimo darbams atlikti reikėjo 6 parų. Kuro saugyklos skersmuo yra 18 metrų, aukštis – 22,6 metro, tūris – 5850 kubinių metrų, sienos storis siekia 0,3 metro.

Bendrovės „Amilina“ gamyklos teritorijoje pastatytas ir 21,55 metro aukščio vandens filtravimo pastatas bei vandens ruošimo priestatas. Jis yra 18,7 metro aukščio.

Pagalbiniams pastatams įrengti sunaudota 1560 kubinių metrų betono, 220 tonų armatūros, 140 tonų metalo.

Panevėžio statybos trestas didžiuojasi galėdamas prisidėti prie bendrovės „Amilina“ gamyklos išplėtimo projektų. Kiekviena projekto dalis yra unikali ir sudėtinga, jai įgyvendinti buvo reikalinga ilgametė projektų valdymo patirtis.

Pastatė praktinio vairavimo mokymo centrą Panevėžio darbo rinkos mokymo centro užsakymu bendrovė įgyvendino projektą „Transporto sektoriaus praktinio mokymo centro (autodromo) įkūrimas Panevėžyje“. Panevėžio statybos tresto projektavimo biuras „PST projektai“ pagal užsakovo pateiktas užduotis parengė techninį ir darbo projektus. Pagrindinius ir svarbiausius darbus šiame objekte Panevėžio statybos trestas sėkmingai įgyvendino savo jėgomis.

Praktinio mokymo centras įkurtas daugiau kaip 6 hektarų teritorijoje, maždaug pusę jos užima praktinio vairavimo mokymo aikštelės. Naujose trasose įrengta speciali vandeniu purškiama polimerinė danga. Taip sukuriama pati slidžiausia danga – šlapio ledo imitacija.

Aikštelėje įrengta vadinamoji stabdymo zona ir dinaminė plokštė. Užvažiavęs ant jos automobilis suktelėja ir ima slysti.

Kita įrengta trasa yra nuokalnė (įkalnė), turinti U formos posūkį. Tokia trasa galima važiuoti į nuokalnę slidžia kelio danga ir įveikti slidų posūkį. Taip vyksta mokymai, kaip suvaldyti slystantį automobilį. Taip pat

įrengtos traktorininkų praktinio mokymo, krautuvų vairuotojų mokymo aikštelės.

Vykdant projektą ne tik įrengtos aikštelės, kuriose nutiesta daugiau kaip 30 000 kvadratinių metrų ploto asfalto dangų, bet ir modernizuoti, šiuolaikiniams poreikiams pritaikyti mokyklos pastatas, angarai. Tai pirmoji tokio tipo vairavimo bazė Lietuvoje ir Baltijos regione. Šiais metais bendrovė Panevėžio statybos trestas sėkmingai užbaigė ir daugiau objektų. Įmonė didžiuojasi tokiais savo statiniais ir darbais Panevėžio regione kaip Panevėžio „Vyturio“ progimnazijos pastato atnaujinimas, miesto dviračių infrastruktūros modernizavimas.

SA 2014 Nr. 8 / reklama

Diegia taupiąją valdymo sistemą Šiuo metu vykdomi UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ pastato Panevėžyje išplėtimo darbai. Tai moderniausia izoterminių kėbulų, priekabų ir puspriekabių gamykla Lietuvoje, taikanti LEAN sistemos metodus savo gamybos organizavimo procesuose.

Projektavimo biuras „PST projektai“ parengė priestato techninį ir darbo projektus. Objekto darbai pradėti 2013 metų spalio mėnesį, pabaiga numatyta šių metų rugsėjį. Prie veikiančio gamybos paskirties pastato pastatytas naujas 3000 kvadratinių metrų ploto priestatas, kuriame įrengti pokraniniai keliai, besiūlės betoninės grindys.

Priestato statybai sunaudota apie 200 tonų metalo konstrukcijų. Įrengta 9800 kvadratinių metrų ploto trinkelių aikštelė.

Priestato statybos proceso metu Panevėžio statybos trestas pradėjo taikyti LEAN sistemos metodus. LEAN sistema (ang. „lean“ – liesas, lieknas, taupus) – taupioji valdymo sistema. Naudojantis ja siekiama sukurti kuo daugiau vertės vartotojams (vidiniams ar išoriniams) sueikvojant kuo mažiau resursų: žmogaus darbo laiko, įrengimų, patalpų, atsargų, energijos ir t. t., pasiremiant LEAN filosofija, principais bei metodais didinti darbuotojų, įrengimų, plotų ir kitų išteklių kuriamą vertę.

57

SA 2014 Nr. 8 / reklama

PRIMINTA APIE BŪTINYBĘ GRIEŽTINTI GAISRINĖS SAUGOS REIKALAVIMUS

58

Gaisrinės saugos tema diskutuojant apie termoizoliacines sistemas aktualumo nepraranda. Nuolat siūloma peržiūrėti gaisrinę saugą reglamentuojančius reikalavimus, esant reikalui juos griežtinti, perimti gerąją užsienio šalių patirtį. Įvykstantys nelaimingi atsitikimai diskusijas dar labiau paskatina, tačiau gaisrinės saugos specialistai teigia, kad atitinkamus žingsnius žengti galima tik viską gerai išanalizavus ir pasvėrus.

Galioja ir europiniai, ir vietos standartai Griežtinti gaisrinės saugos reikalavimus būtina, tačiau Lietuvoje tai padaryti nėra labai paprasta. Viskas turi būti grindžiama bandymų rezultatais, o bandymams atlikti reikia nemažų lėšų.

Gaisrinių tyrimų centro Degumo bandymų skyriaus viršininkas Vytautas Jocius sakė, kad Lietuvoje, kalbant apie gaisrinę saugą, dažniausiai vadovaujamasi eurostandartais, tam tikrais atvejais taikomi ir nacionaliniai standartai. Europos Komisijos atstovai akcentuoja, kad ypatingiesiems pastatams, pavyzdžiui, daugiaaukščiams, vertėtų taikyti griežtesnius gaisrinės saugos reikalavimus. Tačiau nei Lietuvoje, nei kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse dar nėra atlikti atitinkami bandymai. „Europoje kyla tikrai nemažai gaisrų, ir dėl jų patiriami nuostoliai yra didžiuliai, kasmet auga – ne tik dėl paties gaisro, bet ir dėl jo gesinimo, užliejamų patalpų. Todėl natūralu, kad gaisrinės saugos tema yra labai aktuali“, – kalbėjo V. Jocius.

Mineralinės vatos gamintojai atkreipia dėmesį, kad ir Vakarų Europos šalyse, ir kitose valstybėse įrengiant fasadų šiltinimo sistemas su degiomis medžiagomis tarp aukštų būtini barjerai iš nedegių medžiagų, kurie sulaikytų ugnies plitimą kilus gaisrus.

Lietuvoje buvo siūlymų įteisinti priešgaisrinius barjerus, tačiau, V. Jociaus teigimu, iškilo daug klausimų, dėl kurių siūlymas atidėtas. Specialistai nesutarė dėl medžiagų naudojimo priešgaisriniuose barjeruose, medžiagų tarpusavio suderinamumo.

Lietuvoje šiuo metu vertinama bendra termoizoliacinės sistemos degumo klasė. Prieš kurį laiką Skandinavijos šalyse imta diskutuoti, kad derėtų vertinti ne visos sistemos, bet kiekvienos sudedamosios medžiagos degumo klasę. Apie tai užsiminta ir Lietuvoje, tačiau išsamesnės diskusijos neišsirutuliojo, jokių sprendimų šiuo klausimu nebuvo priimta. „Įvairių siūlymų ir diskusijų iškyla nuolat, tačiau kol kas pakeitimų teisinėje bazėje nėra. Viena vertus, ar reikėtų atskirai vertinti sistemos sudedamųjų medžiagų degumo klasę – atsakyti sunku. Kita vertus, ir dabar į tai atsižvelgiama, nėra taip, kad sistemai suteikiama aukšta degumo klasė, jeigu joje yra degių komponentų“, – sakė Gaisrinių tyrimų centro specialistas.

Konstrukcijų atsparumas labai skyrėsi Prieš keletą mėnesių Kroatijos sostinėje Zagrebe atliktas realaus dydžio gaisrinis bandymas, kurį organizavo Zagrebo universiteto Civilinės inžinerijos fakultetas, Kroatijos gaisrinės saugos asociacija HUZOP ir Europos gaisrinės saugos organizacija„Fire Safe Europe“. Bandymų metu buvo tiriamas ugnies plitimas išorinės

tinkuojamosios sudėtinės termoizoliacinės sistemos (ETICS) fasadais, šiltintais skirtingų degumo klasių medžiagomis.

Buvo sumontuoti trys identiškos konstrukcijos sertifikuotomis ETICS sistemomis padengtų fasadų fragmentai. Pirmas fasadas apšiltintas E degumo klasės polistireninio putplasčio (EPS) izoliacija (ETICS sistemos degumo klasė – B-s2, d0), antras – tokia pat polistireninio putplasčio izoliacija (ETICS sistemos degumo klasė – B-s2, d0) su horizontaliu ugnies barjeru iš mineralinės vatos, trečias – A1 klasės izoliacija iš mineralinės vatos (ETICS sistemos degumo klasė – A2-s1, d0).

Visos trys realius namus imituojančios konstrukcijos buvo padegtos vienu metu. Gaisrinio bandymo metu pirma konstrukcija su EPS izoliacija visiškai sudegė, o ugnis fasadu išplito praėjus vos 15 minučių nuo gaisro pradžios. Pirma ir antra sistemos su EPS izoliacija skleidė didžiulį kiekį tirštų juodų dūmų. Statistika rodo, kad gaisro metu dauguma žmonių žūva būtent apsinuodiję kenksmingais dūmais.

Antroje konstrukcijoje iš nedegios mineralinės vatos įrengtas barjeras sulėtino ugnies plitimą, neleido jai plisti visu fasadu, palyginti su vien EPS apšiltintu fasadu.Trečioje konstrukcijoje nedegi šiltinimo izoliacija (mineralinė vata) neleido ugniai išplisti fasadu, tad sienos struktūra liko nepažeista.

Pabrėžė gautų rezultatų svarbą ES vartotojų apsaugos komisaras Nevenas Mimica akcentavo, kad Zagrebe atlikto bandymo rezultatai svarbūs ir naudingi visai Europai. Pabrėžta, kad atsakingi ES šalių asmenys turėtų įsiklausyti į ekspertų nuomonę ir išvadas, padėsiančias gerinti žmonių saugumą, ypač viešosios paskirties pastatuose: mokyklose, prekybos centruose, viešbučiuose. Šiuolaikiniuose gyvenamuosiuose pastatuose, biuruose ir viešosios paskirties pastatuose naudojama kur kas daugiau degių medžiagų nei anksčiau. Vertinant gaisrinę pastatų saugą svarbu geriau suprasti, kaip įvairias fasadų sistemas veikia gaisras, ir tobulinti statybinių medžiagų bei elementų bandymo metodus, nes dauguma jų seniai buvo peržiūrėti ir koreguoti.

Zagrebe atlikto bandymo metu naudotos 8 metrų aukščio konstrukcijos, sumontuotos pagal Didžiosios Britanijos BS 8414 standartą. Pasitelkiant šias konstrukcijas buvo imituojamas gaisro plitimas dviaukščiame pastate, kai gaisras įsiplieskia apatinio aukšto kambaryje ir ugnis pro langą išplinta fasadu.

Be pagal Didžiosios Britanijos BS 8414 standartą būtinų matavimų, taip pat buvo atlikta daug papildomų matavimų, nes esami standartizuoti atsparumo ugniai bandymai neapima visų svarbių gaisro plitimo parametrų. Specialistai atkreipė dėmesį, kad papildomi matavimai suteiks vertingos informacijos, kuri papildys ir atnaujins atsparumo ugniai bandymų standartus.

Gaisrinių tyrimų centro Degumo bandymų skyriaus viršininkas V. Jocius sakė, kad atlikus bandymus Zagrebe keltas klausimas, ką reikėtų daryti toliau – griežtinti normatyvus, koreguoti Europos standartus? Viena aišku, kad reikia atlikti daugiau bandymų, sukaupti patirtį ir teikti siūlymų dėl korekcijų.

FASADO SISTEMOS 1 konstrukcija: sertifikuota fasado sistema su E degumo klasės izoliacija (EPS), o sistemos degumo klasė – B-s2, d0.

2 konstrukcija: sertifikuota fasado sistema su E degumo klasės izoliacija (EPS), sistemos degumo klasė – B-s2, d0, ir 20 centimetrų pločio horizontaliu ugnies barjeru iš mineralinės vatos.

3 konstrukcija: sertifikuota fasado sistema su A1 klasės izoliacija (mineralinė vata), o sistemos degumo klasė – A2 -s1, d0.

Visi kiti šių konstrukcijų elementai yra identiški.

Nuotrauka rodo pačią bandymo pradžią (00:30), kai tuo pat metu buvo uždegti visi bandiniai, imituojant gaisrą apatinėje patalpoje. Po kelių minučių ugnis išplito.

28 minutės nuo gaisro pradžios: 1 konstrukcijoje fasado sistema ir šiltinimo medžiagos visiškai sudegė, ugnis dega tik padegamojoje įkrovoje. Plieninis konstrukcijos rėmas su jutikliais neleidžia nukristi daliai dekoratyvinio tinko.

2 konstrukcijoje ugnis visiškai išplito ant degios izoliacijos, dabar ši skleidžia didelį kiekį juodų dūmų. Situacija 3 konstrukcijoje nepasikeitė – dega tik padegamoji įkrova.

SA 2014 Nr. 8 / reklama

15 minučių nuo gaisro pradžios: Liepsna panaši visose konstrukcijose, tačiau 1 konstrukcija skleidžia didelį kiekį dūmų ir dujų. Nuo degančios izoliacijos krintantys liepsnojantys lašeliai didina gaisro plotą. Šiuo momentu tarp 2 ir 3 konstrukcijų reakcijos į gaisrą didelio skirtumo nėra.

19 minučių nuo gaisro pradžios: 1 konstrukcija degdama vis dar skleidžia dūmus ir dujas.

2 konstrukcijoje ugnis peršoko virš lango rėmo įmontuotą ugnies barjerą ir pasiekė degią izoliaciją (EPS). Tai rodo virš konstrukcijos sklindantys juodi dūmai.

3 konstrukcijoje izoliacija neleidžia ugniai plisti.

40 minučių nuo gaisro pradžios: 2 konstrukcija vis dar skleidžia dūmus, nors ugnis jau užgeso. Virš lango rėmo esantis horizontalus mineralinės vatos barjeras pristabdė ugnies plitimą maždaug 10 minučių, bet tiek pat prailgino izoliacijos degimo laiką ir dujų išsiskyrimą.

3 konstrukcijos padegamoji įkrova sudegė ir ugnis užgeso pati. Skirtingai nei 1 ir 2 konstrukcijose, 3 konstrukcijos fasadas nėra struktūriškai pažeistas.

59

ŽALIOJO KUBO PASLAPTYS NAUJAS SOSTINĖS BIURŲ PASTATAS – SU PRETENZIJA PATRAUKTI

Aukso vidurio paieškos

AKĮ IR PASIŪLYTI KOMFORTIŠKAS DARBO SĄLYGAS

Anot pastato projekto bendraautoriaus, Vilniaus architektūros studijos (VAS) architekto Vytauto Augustinavičiaus, sprendimą projektuoti santūrios architektūrinės raiškos pastatą padiktavo ne tik vieta bei tam tikrų ypatumų turėjęs sklypas, bet ir užsakovo suformuluotos užduotys. „Užsakovas pageidavo paprasto, konceptualaus ir pigaus namo. Ir pabrėžė, kad yra reiklus estetikai, tad jei bus negražu, teks perdaryti. Ši frazė mus lydėjo viso projekto metu“, – pripažino V. Augustinavičius. VAS komanda bandė įrodyti,

Rusnė MARČĖNAITĖ

Sostinės Pilaitės prospekte – dar vienos įkurtuvės: netoli verslo biurų pastato „Grand Office“ naujas patalpas jaukinasi verslo centro „Sonex Consulting“ naujakuriai. Keturis aukštus savo poreikiams pasilikusios bendrovės„Sonex Consulting“ ir„Atea“ antra tiek atidavė bankui„Danske Bank“. Neįmantrios kubo formos pastatas savininkų ir architektų ambiciją nelikti nepastebėtiems išduoda tik gyvybinga fasado spalvų gama.

G. Bartuškos nuotr.

60

2014 Nr. 8

kad pigiai, skaniai ir daug nebūna, bet užsakovas nenusileido – tvirtino, kad rasti aukso vidurį įmanoma, tad jo ir reikia siekti. „Sklypas iš tikrųjų labai komplikuotas, išraižytas miesto magistralinių komunikacijų, nebuvo galima nė įrengti požeminės automobilių stovėjimo aikštelės. Nors pagal detalųjį planą sklype galimas 28 metrų užstatymo aukštingumas, tai pasiekti čia neįmanoma. Taigi priimtas sprendimas kurti konceptualiai švarų tūrį, nesivaikyti aukštingumo.

Užsakovui tai tiko. O galiausiai išėjo, kad tas nepretenzingas kubas, apvilkus fasadą, lyg ir su pretenzija atrodo“, – konstatavo V. Augustinavičius.

Akį traukiantis fasado piešinys sukurtas keraminių plokščių apdaila.

Fasado apdaila buvo vienas nedaugelio paskutiniame projekto etape pakeistų sprendimų.

Orą valantis fasadas Anot „Sonex“ projekto vadovo, architekto Algimanto Pliučo, retai pasitaiko, kad nuo projektinių siūlymų iki statybos būtų prieita padarius vos kelis medžiagų ir planinius pakeitimus. Planinius pakeitimus inspiravo atsiradęs nuomininkas, o iki tol prireikė tik pakeisti fasado medžiagą.

Bendras projekto dalyvių – bendrovės „Naresta“, užsakovo ir architektų – sprendimas atsisakyti stiklo keramikos „Techlam“ plokščių priimtas, kai priimtas, kai paaiškėjo, kad siekiant užsibrėžtų techninių parametrų planuoto jų storio neužteks, reikės naudoti dukart storesnes, o tai gerokai pabrangins projektą.

Kitas variantas buvo renkamas kolegialiai – bendradarbiaujant architektams, statybos vadovui ir techniniam prižiūrėtojui. Vokietijos

gamintojo „Agrob Buchtal“ keraminės plokštės tiko optimaliai – reikli projekto komanda džiaugiasi radusi technologiškai išbandytą, vizualiai į ankstesnį pasirinkimą panašią, paprastai montuojamą medžiagą, kuri ne taip dramatiškai padidino fasado apdailai numatytą sąmatą.

Fasado plokščių gamintojams teko išties pasistengti norint gauti užsakymą. „Tiekėjai verti komplimentų – kai neradome jų 64 spalvų paletėje tinkamų spalvų, paprašėme pagaminti keturias tarpines, be to – matiškas spalvas, pageidavome natūrinių bandymų. Jie pakentėjo“, – šyptelėjo V. Augustinavičius.

Buvo pasirinktos didelių matmenų plokštės – architektai rūpinosi nesusmulkinti fasado mažomis plytelėmis. Nepakito ir pradinė idėja – pabrėžti drūto pastato vertikales. „Agrob Buchtal“ plokštės suteikė „Sonex“ pastato legendai ir papildomą prieskonį – fotokatalitinį efektą turinčia HT danga padengtos plokštės, gamintojų teigimu, valo orą ne prasčiau nei žaliuojantis miškas. „Pagal gamintojų skaičiavimus mes ne namą pastatėme, o 60 arų brandaus lapuočių miško pasodinome.

Tik inkilų neiškėlėme“, – juokavo V. Augustinavičius.

Gamintojai teigia, kad ši medžiagos ypatybė – gryninti orą – amžina.

Be to, plokštės pristatomos kaip savaime nusiplaunančios – lietui lyjant jos atstumia dulkes.

Užsakovui buvo svarbus ir fasado spalvos vientisumas. Šiuo tikslu net tarpaukštinėje zonoje panaudotas stiklas, turintis saulės kontrolės funkciją.

Kadangi nebuvo galimybės įrengti požeminę automobilių aikštelę, 147 stovėjimo vietos įkurtos ant žemės. „Neturėjome užduoties įgyvendinti

STOGO DANGĄ TIEKĖ BENDROVĖ „MIDA LT“

Iš viso verslo centrui panaudota 1200 kvadratinių metrų hidroizoliacinės ritininės dangos „MIDA Unifleks“. Tai aukštos kokybės verslo klasės danga, tinkama naujiems stogams įrengti bei stogo remonto darbams.

Hidroizoliaciniam viršutiniam ir apatiniam sluoksniams pasirinktos „MIDA Unifleks PV S4b“ ir „MIDA Unifleks PV S3s“, kurių tarnavimo laikas – daugiau kaip 20 metų.

UAB „Mida LT“ nemažai lėšų investuoja į plokščių stogų konstrukcijų bandymus gaisrinių tyrimų centre su įvairiausiomis termoizoliacinėmis ir hidroizoliacinėmis medžiagomis, tad galėdamas įsigyti jau išbandytą sistemą užsakovas turi galimybę sutaupyti nemažai laiko ir lėšų. aplinkai draugišką projektą – sakyti, kad žmonės į darbą dviračiais važiuos, – komentavo V. Augustinavičius. – Bet naudojimasis dviračiais čia skatinamas – „Sonex Consulting“ lėšomis iki pastato nutiestas anksčiau ties Spaudos rūmais baigęsis dviračių takas, o verslo centre įrengta ir pakankamai dušo patalpų.“

Dėmesys garso izoliavimui ir oro grynumui Trijų gatvių apsuptyje šalia sostinės vakarinio aplinkkelio iškilusio verslo centro įnamiai už lango verdantį gyvenimą stebi kaip nebylųjį kiną – siekiant maksimaliai užtikrinti darbo komfortą akustinėms langų ypatybėms skirtas ypatingas dėmesys. Atsižvelgiant į tai, kad užsakovo pageidavimu buvo suprojektuotos atviro tipo patalpos, pasirūpinta ir triukšmo mažinimo priemonėmis. Žingsnių dunksėjimą čia sugeria specialios kiliminės dangos, dideliu akustinės įgerties koeficientu pasi-

ARCHITEKTAI: Algimantas Pliučas (VAS) Vytautas Augustinavičius (VAS) Projektinius siūlymus rengiant dalyvavo: Ignas Lukauskas, Džiugas Kisielius, Elena Ronchi (VAS) KONSTRUKTORIAI: Audrius Rinkevičius (VAS) Linas Surplys (VAS) BENDROJO NAUDOJIMO PATALPŲ INTERJERAS: Justina Laurinaitytė (VAS) TECHNINĖ PRIEŽIŪRA: Aidas Ziegoraitis, UAB „Naresta“ statybos vadovas Aleksandr Ščensnovič Tik skaičiai: Pastatas yra 8 aukštų, 6960 kvadratinių metrų ploto.

Sklypo plotas – 0,6586 hektaro.

Projekto vertė – 18,6 mln. litų.

61

G. Bartuškos nuotr.

žymi lubų plokštės. Šių priemonių naudojimo efektas buvo pakankamas – atitvarų nuspręsta nebedengti akustinėmis plokštėmis.

Akustinės yra tik durys, kurių, tiesa, šiame pastate negausu: kabinetų čia nedaug, durys saugo tik pastato viduryje sukoncentruotą patalpų bloką: pasitarimų, sanitarinius kambarius, virtuvėles, telefoniniams pokalbiams skirtus specialius kambarius ir socialines erdves, kuriose galima pabendrauti su kolegomis.

Socialinės erdvės biurų pastatuose įprastos danų kultūroje, tokios patalpos prasmingos pasirodė ir kitiems naujojo verslo centro naujakuriams.

Dirbančiuosius bendrose darbo erdvėse įprastai vargina ne tik triukšmas, bet ir oro trūkumas. Bet šiame projekte šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo (ŠVOK) sistemos buvo dar viena sritis, kur nebuvo taupoma. „Kompanijos „Sonex Consulting“ interesams atstovavęs techninis prižiūrėtojas iškart nurodė, kokie parametrai įgyvendinant projektą bus siektini, kas nebus diskusijos objektas nei projektavimo, nei statybų metu – žinia, projektuojant galima įtraukti kokius nori parametrus, bet vėliau, bandant sutaupyti, atsiranda niuansų“, – komentavo V. Augustinavičius. „Niuansų“ neatsirado. Pavyzdžiui, oro apykaita biurų patalpose net didesnė, negu privaloma pagal sta-

62

tybos techninį reglamentą. „Projekte buvo numatyti tikrai brangūs šiuolaikiniai agregatai, leidžiantys įvairias eksploatacijos kombinacijas keičiantis vartotojų poreikiams“, – patvirtino bendrovės „Naresta“ statybos vadovas Jonas Kajėnas. Pastato naudotojai, jo vertinimu, turėtų būti patenkinti ir oro kondicionavimo kokybe. Įrengiant ŠVOK sistemas triukšmo lygis buvo irgi svarbus – projektuotojai turėjo užtikrinti, kad būtų išvengta ortakių keliamo triukšmo, tad buvo mažinamas oro judėjimo ortakiuose greitis. Keturis aukštus išsinuomojusio banko „Danske Bank“

2014 Nr. 8

administracijos pageidavimu buvo įrengtas ir Lietuvos verslo centruose dar retas komforto elementas – oro drėkinimas. Ši priemonė įdiegta ir naujajame sostinės verslo centre „Baltic Hearts“, kur „Danske Bank“ irgi įsirengęs vieną savo biurų. Iš ten, anot architekto, sklinda pasakojimai, kad darbuotojai nebenaudoja tokios sąvokos kaip nedarbingumo pažymėjimas.

Nors ir suprojektavo patikimas ŠVOK sistemas, architektai nepamiršo atiduoti duoklės žmogaus psichologijai – atidaromų langų šviežiam orui įleisti. Varčių suprojektuota tiek,

kad tektų po vieną kabinetui – jei jie kada nors čia būtų įrengti.

Apšvietimas – šviesos diodų šviestuvais Visos ŠVOK sistemos „Sonex“ pastate automatizuotos. „Jei paklaustume šilumininkų, kaip darbo erdvėje užtikrinti 20–21 laipsnio temperatūrą, daugelis turbūt atsakytų – pasukioji termostatinę galvą ir užsitikrini...

Bet sukioti kiekvieno iš 16 aukšte esančių radiatorių nereikės: įdiegtas pulteliu valdomas šilumos ir kondicionavimo, santykinės oro drėgmės reguliavimas“, – pasakojo V. Augustinavičius.

Automatizuotas ir apšvietimo valdymas. Vienam žmogui užėjus, lempos visoje 500 kvadratinių metrų ploto erdvėje neužsidega. Apšvietimas suskirstytas darbo zonomis, numatyta ir tai, kad gali atsirasti poreikis patalpas rekonstruoti į kabinetinę sistemą – suprojektuota taip, kad net pastačius pertvaras apšvietimą būtų galima valdyti atskiromis zonomis. Pasak V. Augustinavičiaus, atsižvelgta į tai, kad pertvaros keičia apšvietimo sklaidą, tad jis suprojektuotas šiek tiek perteklinis – kad bet kokiu atveju būtų pasiekiamas 500 liuksų darbo vietos apšvietimas.

Visos patalpos, pastato fasadas ir aplinka apšviesti vienos rūšies – šviesos diodų (LED) – lempomis. Tai sprendimas, kuris, planuojama, leis sumažinti energijos poreikį kartais.

Be to, apskaičiuota, kad turint besąlyginę 5 metų garantiją po 4 metų tai jau bus atsipirkę.

Anot VAS architekto, kai buvo nutarta, kad bus įrengiamas šviesos diodų apšvietimas, tiekėjai įrodė, jog toks apšvietimas palyginti su liuminescencinių lempų leidžia sumažinti šviestuvų skaičių. Tad apšvietimo sąmata pasirinkus įprastai brangesne laikomą technologiją beveik nepadidėjo, o pastato naudotojai gali džiaugtis kokybiškesnį spalvų atkūrimą garantuojančiu šviesos diodų apšvietimu.

Verslo centro „Sonex Consulting“ savininkai neturėjo ambicijų siekti A klasės energinio efektyvumo. Projektavimo sąlygos buvo pateiktos 2012 metais, žinant, kad nuo 2014ųjų energinis naujų pastatų efektyvumas turi siekti ne žemesnę kaip B klasę. Taip ir suplanuota – siekti B klasės, be įtampos pasidairant ir į A klasę. Dabar lyg girdėti apie savininkų ketinimus pasitikrinti, ar nepasiekta būtent A klasės. „Mūsų, architektų, skaičiavimais, taip ir turėtų būti – darbų kokybė buvo prižiūrima per didinamąjį stiklą, o ir bendrovė „Naresta“ nebuvo

nusiteikusi ieškoti galimybių padaryti broką“, – patikino V. Augustinavičius.

GENERALINIS RANGOVAS

Ieškojo racionaliausių sprendimų „Sonex Consulting“ pastatas iškilo per 14 mėnesių. Neplanuoti du mėnesiai, anot bendrovės „Naresta“ statybos direktoriaus J. Kajėno, prisidėjo projekto įgyvendinimo metu atsiradus nuomininkui ir būtinybei atsižvelgti į jo poreikius. Tokį pastatą tikrai galima pastatyti per metus, patikino statybos įmonės atstovas. „Šiame projekte buvo įgyvendinta daug sėkmingų sprendimų. Nuo pat projekto pradžios, kai buvo liejamos monolitinės konstrukcijos, bendrovės „Naresta“ gamybos direktoriui Kaziui Žukauskui bendradarbiaujant su VAS konstruktoriais, buvo rasti labai racionalūs sprendimai, turėję įtakos ir statybos kokybei, ir tempui. Konstruktyvas buvo baigtas net keliomis savaitėmis anksčiau negu planuota. „Dokos“ klojinių naudojimas leido užtikrinti ir surinkimo, ir betono paviršių kokybę. Sutaupėme daug laiko pirmąkart Lietuvoje panaudoję „Dokadek 30“ sistemos surenkamus perdangos klojinius“, – pasakojo J. Kajėnas.

Vienu sėkmingiausių sprendimų vadintinas ir pastato formos pasirinkimas, leidęs pasiekti išskirtinį nuomojamo ploto efektyvumo rodiklį – net 97 proc. Bendrojo naudojimo patalpoms likę kuklūs 3 proc. nereiškia, kad čia kiekviename žingsnyje laukia ankštumo įspūdis – išvengti to architektai sugebėjo panaudoję kokybiškas, optiškai erdves didinančias medžiagas.

Maitinimo įstaigų gausa nepasižyminčioje miesto dalyje iškilusio biurų pastato darbuotojai neturės problemų šiuo klausimu – užsakovo nurodymu dalis pirmojo aukšto skirta kavinei.

PROJEKTAVIMAS

STOGO DANGOS

ŠILDYMAS, VĖDINIMAS, VANDENTIEKIS, NUOTEKOS

INTERJERO IR EKSTERJERO APDAILOS MEDŽIAGOS

63

PROGA PAŽVELGTI Į VEIDRODĮ

Nuo tada, kai 2000 metais klaipėdietis architektas pirmosios parodos „Žvilgsnis į save“ rengėjų teiravosi, ar galėtų kolegai perduoti gautą kvietimą dalyvauti renginyje, praėjo 14 metų ir kol kas – 5 ataskaitiniai renginiai. Šiandien, regis, niekam nebekyla mintis ieškoti apdovanoti vertesnių kolegų, niekas negalvoja, kad rengimasis parodai – beprasmiškas laiko gaišimas. Šiaip ar taip, apdovanotieji gauna kur kas daugiau nei originalųjį„metrą“. Tai galimybė 2 metams užsidėti karūną, atveriančią vartus į atrankas, iš kurių šalies architektų darbai keliauja į tarptautinius konkursus, priartėja prie valstybinių apdovanojimų, pagaliau – pristatomi žiniasklaidoje.

Tarp 2003–2005 metų laureatų – gyvenamasis namas Utrių kaime Klaipėdos rajone (arch. Rimas Adomaitis, Raimundas Babrauskas, Gintautas Natkevičius, Vytis Pijus Čiras), Europos aikštė, prekybos ir verslo centras „Europa“ (arch. Audrius Ambrasas, Donatas Malinauskas, Jovita Petkuvienė, Vilma Adomonytė, Rasa Ambrasienė ir kt.), Perlaidojimo kolumbariumas Tuskulėnų rimties parke Vilniuje (arch. Marius Šaliamoras, Vytautas Čekanauskas, Gediminas Karalius, Algirdas Umbrasas, Gitenis Umbrasas, Lina Masliukienė, Jūras Balkevičius). Diplomais tais metais, be kitų, įvertinta bendrovės „Lietuvos energija“ pastato rekonstrukcija (arch.

Kęstutis Pempė, Algimantas Pliučas), verslo centras „Victoria“ (arch. Rolandas Palekas, Andrė Baldišiūtė, Rapolas Bėčius, Alma Palekienė).

Tarp 2000–2003 metų apdovanotų darbų buvo kareivinių Kaune rekonstrukcijos projektas (architektas Gintaras Balčytis), Karaliaus Mindaugo tiltas Vilniuje (arch. Vidas Treinys, Darius Žičkis, Gintaras Bajoras, Arvydas Čibirka).

64

2014 Nr. 8

Tad kad ir kaip užkulisiuose būtų komentuojamas ankstesnių konkursų profesionalumas ar vertinimų kokybė, pasirodžius jau tradiciniam kvietimui dalyvauti kas dvejus metus vykstančiame svarbiausiame architektų gildijos renginyje iš archyvų traukiami geriausi darbai ir kuriamos strategijos – kokioje kategorijoje šįkart silpnesni konkurentai. Nors „Žvilgsnio į save“ organizatoriai pabrėžia, kad vertinant neatsižvelgiama į statinio kategoriją ar, tarkime, į objekto realizavimo stadiją, šiųmečio renginio kuratorė Rūta Leitanaitė sutinka – natūralu galvoti, kad penkių visuomeninių pastatų ar penkių individualiųjų namų komisija neapdovanos.

Kitaip nebūtų atlikta viena pagrindinių renginio užduočių – pristatyti visuomenei įvairius pastatų tipus, parodyti kokybiškus gyvenamosios, visuomeninės, pramoninės, viešųjų erdvių architektūros pavyzdžius.

Siekiant renginio turinio kokybės, nuo pat pirmojo renginio buvo įvestas vieno autoriaus ar grupės pateikiamų darbų skaičiaus limitas. Iš pra-

2005–2007 metų periodu vieni sėkmingiausių pripažinti Stokholmo miesto bibliotekos konkurse 3-iąją vietą laimėjęs R. Paleko, A. Baldišiūtės, Barto Puzono, A. Palekienės ir kt. projektas, taip pat – Kauno medicinos universiteto bibliotekos ir informacijos centro projekto autorių (Gražina Janulytė-Bernotienė, Ernestas Riepšas, Loreta Bulakienė ir kt.) darbas. džių maksimalus skaičius negalėjo viršyti trijų, pastaraisiais metais, atsižvelgiant į kai kurių didelių architektų kolektyvų produktyvumą – penkių.

R. Leitanaitės įsitikinimu, architektams šis apribojimas yra gera motyvacija pažvelgti į savo kūrybą kritiškai ir visuomenės bei kolegų dėmesiui pateikti tik įdomiausius, novatoriškiausius, kokybiškiausius projektus.

Konkursui tradiciškai galima pristatyti per pastaruosius dvejus metus sukurtus, realizuotus ar nerealizuotus projektus Lietuvoje ar užsienyje. Tai gali būti mišrios paskirties, visuomeniniai, administraciniai, komerciniai pastatai ir kompleksai, daugiabučiai, individualieji namai, urbanistinės koncepcijos ir viešosios erdvės, taip pat – įvairiuose konkursuose šalyje ar užsienyje jau dalyvavę darbai.

Beje, dalyvauti konkurse visada buvo ir yra kviečiami visi profesionalūs šalies architektai ar architektai, dirbantys užsienyje. Vertinti jų kūrybą visuomet buvo kviečiami irgi aukštos klasės profesionalai. Dėl aiškių priežasčių nė karto ant šio ešafoto nebuvo stumiami šalies architektai. Į pirmojo, Lietuvos architektų sąjungos ir Architektūros fondo organizuoto, renginio komisiją pavyko pasikviesti Massimilianą Fuksą.

Neabejotina, kad tai buvo sėkmingas manevras ieškant būdų pranešti Lietuvai apie naują šalies padangėje reiškinį.

Nuo 2000-ųjų „Žvilgsnio į save“ tikslai iš esmės nepasikeitė – tai siekis išskirti įdomiausias Lietuvos architektūros tendencijas, pristatyti visuomenei naujausius Lietuvos architektūros kūrinius ir įvertinti pastaraisiais metais sukurtos architektūros kokybę.

Kriziniais 2008–2009 metais „metrų“, žiuri vertinimu, buvo verti banko „Swedbank“ administracinis pastatas Vilniuje (arch. A. Ambrasas, V. Adomonytė, D. Malinauskas, Tomas Eidukevičius), poilsio namai Dzūkijoje „Nakcižibis“ (studija „Arches“, arch. Arūnas Liola, Rolandas Liola, Edgaras Neniškis, Lukas Lažinskas, Liutauras Nekrošius). Šioje parodoje, anot komisijos, pernelyg daug projektų atspindėjo nuslūgusios ekonomikos realijas. Pažymėta, kad sumažėjusios statybų apimtys ir biudžetai neturėtų tiesiogiai veikti architektų kūrybiškumo ar užsakovų lūkesčių.

G. Bartuškos nuotr.

2010–2012 metais į geriausių darbų penketą pateko Zaraso ežero

apžvalgos ratas (Šarūno Kiaunės projektavimo studija, arch. Š. Kiaunė, Asta Kiaunienė, Aurimas Lukšys, Vytautas Butkus, Tomas Petreikis, konstruktorius Adomas Sabaliauskas), Vilniaus universiteto Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro realizacija (Paleko ARCH studija, arch. R. Palekas, B. Puzonas, A. Palekienė, Petras Išora, Matas Šiupšinskas ir kt.), Balsių mokykla Vilniuje (a.s.a. Sigito Kuncevičiaus projektavimo firma, arch. S. Kuncevičus, Martynas Dagys, Loreta Kuncevičienė, Žygimantas Gudelis, Viltė Jurgaitienė, Aistė Kuncevičiūtė), rekreacinis kompleksas ant Baltijos jūros kranto „Svencelė“ („Andrė Baldi“ ir „Aketuri architektai“, arch. A. Baldišiūtė, Milda Rekevičienė, Ignas Uogintas, Lukas Rekevičius, Algimantas Neniškis).

Laukti geriausiųjų 2012–2014 metų darbų paskelbimo liko nedaug – apdovanojimai vyks šių metų spalio mėnesį. Į laureatų vardus pretenduoja 54 dalyviai (architektų biurai, komandos, pavieniai architektai). Vertinimui pristatyti 129 objektai, iš jų 59 – realizuoti projektai, 48 projektai ir 22 konkursuose dalyvavę darbai.

65

IN MEMORIAM DR. JURGIUI DYČMONUI Nusipelnęs statybininkas, buvęs Miestų statybos projektavimo instituto direktorius, Statybos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, tuomečio Vilniaus inžinerinio statybos instituto docentas, nuo 1968 iki 1977 metų ir žurnalo „Statyba ir architektūra“ vyriausiasis redaktorius, darbštus, pareigingas, išprusęs, perspektyviai mąstantis, draugiškas ir mylintis šeimą – tokį Jurgį Dyčmoną prisimena buvę kolegos ir draugai. Rugpjūčio 26 dieną – pirmosios J. Dyčmono mirties metinės.

66

2014 Nr. 8

Buvęs statybos ministras, vėliau Valstybinio statybos reikalų komiteto pirmininkas Romualdas Sakalauskas apgailestavo netekęs bendražygio, tikro draugo ir puikaus žmogaus, su kuriuo jį siejo daugiau kaip 65 studijų, darbo ir šeimos draugystės metai.

Skaldos gamintojų asociacijos „Milsa ir Ko“ prezidentas Julius Laiconas 1978–1984 metais dirbo Statybinių medžiagų pramonės ministerijos Techninio skyriaus viršininku, vėliau – statybinių medžiagų pramonės ministro pavaduotoju, o nuo 1978-ųjų buvo „Statybos ir architektūros“ redakcinės kolegijos narys. Tuo metu J. Dyčmoną redaktoriaus kėdėje buvo pakeitęs dr.

Jonas Vėlyvis, o jis pats tapęs redakcinės kolegijos vadovu. Kolegijos posėdžiuose, prisiminė pašnekovas, buvo aptariamos aktualiausios statybos ir statybų pramonės temos bei įvykiai: „J. Dyčmonas nuotaikingai vesdavo posėdžius – nekeldamas balso, su subtiliu humoru. Taip jis sugebėdavo aptarti ir sudėtingiausią problemą.“ Dr. J. Vėlyvis, 1978 metų pradžioje iš J. Dyčmono perėmęs „Statybos ir architektūros“ vyriausiojo redaktoriaus vairą, iki šiol prisimena pirmąjį judviejų susitikimą su tuomet jau Statybos reikalų komiteto pirmininko pavaduotoju dirbusiu kolega.

„Pakalbėsime apie statybą ir architektūrą“ Ėjo 1977 metų gruodis. Tuo metu dirbau žurnalo „Buitis“ vyriausiuoju redaktoriumi. Čia reikėtų priminti, kad anuo laiku Lietuvos žurnalai buvo skirstomi į dvi grupes: Maskvos valdžios ir Vilniaus valdžios sukurtuosius. Prestižiniai, kaip dabar sakytume, buvo maskviškiai, o mano minima „Buitis“ buvo vietos reikšmės, kitaip dar vadinama biuleteniu. Žurnalas „Statyba ir architektūra“, pradėjęs eiti 1957 metais, irgi vadinosi techniniu biuleteniu.

Taigi tų metų vieną gruodžio dieną telefono ragelyje išgirdau tokį prisistatymą ir klausimą:

– Skambina iš Statybos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Jurgis Dyčmonas. Kada galite užeiti pokalbio?

– O koks reikalas? – klausiu aš.

– Pakalbėsime apie statybą ir architektūrą.

Skambutis buvo netikėtas, o ir numatomas pokalbis apie statybą ir architektūrą dviprasmis: gal ką nors ne taip „Buityje“ parašėme apie buities statinius, o gal bus pokalbis apie žurnalą „Statyba ir architektūra“, kurio vyriausiuoju redaktoriumi buvo J. Dyčmonas ir kuriam kur kas anksčiau buvau rašęs ne vieną straipsnį, bet dabar jokio.

Atsakiau, kad galiu ateiti rytoj rytą.

Pokalbis prasidėjo nuo mano mokslų tikslinimo.

– Baigėte statybos technikumą ir žurnalistiką, o dabar rašote disertaciją iš statybinių medžiagų srities, tiesa?

– Taip, – pritariu.

– Tai va, Jonai, – globėjiškai sako J. Dyčmonas, – siūlome darbą pagal abi specialybes. Aš esu „Statybos ir architektūros“ vyriausiasis redaktorius, bet esu ir komiteto pirmininko pavaduotojas. Norėtume, kad taptumėte redaktoriumi. Esate rašęs statybų reikalais mūsų žurnale, dirbęs gamyboje ir žurnalistu. Tokiam žurnalui reikia išmanyti ir statybą, ir mokslą, ir gamybą.

Aš tyliu.

– Tai kaip? – klausia ir prideda: – atlyginimą padidinsime, aš pats kiek galėdamas padėsiu, jeigu ko reikės.

Paklausiau apie finansinius žurnalo reikalus ir sužinojau, kad bėdos nebus: jeigu rublių trūks, tai sušelps Statybos reikalų komiteto projektavimo institutai. Bet J. Dyčmonas pridėjo, kad reikės padidinti žurnalo tiražą, nes statybos srityje dirba apie 200 tūkstančių darbuotojų, tarp kurių technikų ir inžinierių yra maždaug 20 tūkstančių, o žurnalo tiražas – tik 5 tūkstančiai. Apie kainos didinimą negali būti jokios kalbos.

Aš mintyse sumečiau, kad žurnalo „Buitis“ tiražas – 60 tūkstančių ir jokių finansinių problemų nėra, didesnis nesusipratimas kyla juos naudojant, nes Buitinio aptarnavimo ministerija nenori didinti nei honoraro, nei atlyginimų, o žurnalo pinigus pasisavina. Pajutau, kad statybininkai galvoja pažangiau.

Taip aš susipažinau su J. Dyčmonu, jis buvo septyniolika metų vyresnis už mane, Talino politechnikos institute apsigynęs disertaciją „Statybinių dvisluoksnių elementų iš dujų silikato ir tankaus cementinio betonų autoklavinio kietinimo tyrimai“. Tuo metu komitete jis kuravo statybinių medžiagų industrijos gaminių kūrimą ir taikymą statybose, mokslo ir technikos reikalus, iki 1986 metų buvo nuoširdus bei reiklus redakcinės kolegijos narys.

Parašiau, kad buvo nuoširdus, reiklus redakcinės kolegijos narys.

O kaip tai matydavome? Pamenu, vieno posėdžio metu jis gana reikliai kritikavo žurnalo trūkumus.

Aš klausausi ir mąstau, kad kažkas kitkas jam rūpi negu jo minimi trūkumai. Kadangi kritika man sukėlė abejonių dėl žurnalo straipsnių kokybės, po kurio laiko paklausiau, kokias turėtume padaryti išvadas. Jis šyptelėjo ir globėjišku tonu apibendrino kritiką: – Nerimauji? Nenusimink! Kalbėjau ne tiek tau ir redakcijai, kiek kitiems redakcinės kolegijos nariams, kurie, žinoma, ne visi (ir tai žinau) padėdavo man, taigi nepadeda ir tau, bet laiko garbe būti redakcinėje kolegijoje ir gali tuo girtis.

Su J. Dyčmonu bendravome ne tik posėdžių metu, bet ir visados, kai to reikėdavo. Jis turėjo pagirtiną savybę – pažadėto straipsnio ar nuomonės dėl kito autoriaus darbo nereikėdavo laukti ilgiau, negu kad buvo sutarta.

Kartu dalyvaudavome įvairiausiuose pasitarimuose. Pamenu, kai kartą Alytaus skydinių namų įmonėje užsiminiau, kad redakcijai reikėtų pasistatyti tokį namelį, jis pritarė ir padėjo tai padaryti.

Tai tik keletas mūsų bendravimo epizodų, jų būta kur kas daugiau, reikšmingų tų metų sąlygomis. Ir tokių, dėl kurių žurnalas išliko iki šių dienų.

J. Dyčmonui išėjus į pensiją, susitikdavome atsitiktinai. Iš jo sužinojau, kad jis nemetė rašyti. Išleido tris knygas. Tai buvo žmogus, apie kurį sakoma, kad ir gelžbetonio kiaute žydi gėlė.

67

KRAŠTAS

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ tęsia straipsnių ciklą „Kraštas“. Tai projektas, skirtas atskirose apskrityse esančių savivaldybių ekonominei padėčiai, investicinei aplinkai, galimybėms apžvelgti. Projekte taip pat bus pristatyti įgyvendinami ir planuojami projektai, laukiamos investicijos.

Straipsnių ciklas rengiamas bendradarbiaujant su Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacija ir Lietuvos laisvosios rinkos institutu. Būtent jų ekspertai pateiks vertinimų apie savivaldybių vadovų aktyvumą siekiant pritraukti investuotojų, savivaldybių patrauklumą investicijoms į nekilnojamąjį turtą, pramonės ir kitus objektus.

Šiame numeryje pateikiama informacija apie Alytaus apskrities savivaldybes, toliau laukite naujienų iš Telšių apskrities. Straipsnių ciklas bus tęsiamas ištisus metus, nepamirštant nė vienos apskrities, nė vienos savivaldybės.

Informacijos paneigimas 2014 m. „Statybos ir architektūros“ Nr. 6 publikacijoje „Rodikliai – neiškalbingi ir daug nežadantys“ pateikti teiginiai „Istorijos kulminacija – buvęs meras iš potencialaus investuotojo į dvarą paprašė kyšio, ir šis išsigandęs pabėgo.

Bet valdžios korupcijos šleifas tęsiasi iki šiol.“ neatitinka tikrovės.

68

2014 Nr. 8

ATĖJO SVARBUS IŠBANDYMŲ METAS Alytaus apskritis yra šeštoje vietoje pagal užimamą plotą iš dešimties Lietuvos apskričių. Joje gyvena 5 proc. visų Lietuvos gyventojų, kurie sukūrė 3,3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) šalyje (2012 metais). Pagal vienam gyventojui tenkantį BVP Alytaus apskritis yra tarp blogiausių – regionas aplenkė tik Tauragės apskritį. 2012 metais BVP, tenkantis vienam gyventojui, siekė 24,5 tūkst. litų ir buvo net 36 proc. mažesnis už šalies vidurkį, nors buvo fiksuotas 29 proc. augimas nuo 2009 iki 2012 metų. Šių metų duomenimis, Alytaus regione gyvena 149 893 žmonės. Kaip ir visoje Lietuvoje, apskrityje pastebima gyventojų mažėjimo tendencija. Tačiau Alytaus krašte vidinė ir tarptautinė gyventojų migracija buvo viena mažiausių šalyje, regionas nusileido tik Vilniaus ir Tauragės apskritims. 2013 metais iš Alytaus apskrities išvyko 5051 gyventojas, o atvyko tik 3762 – jeigu ši tendencija bus pastebima ir toliau, regionas susidurs su darbo jėgos stygiumi, nes išvykstantieji dažniausiai yra darbingi 25– 40 metų žmonės. Taip pat prie vidinės gyventojų migracijos prisideda palyginti žemas darbo užmokestis. 2014 metų pirmąjį ketvirtį atlyginimas į rankas siekė 1576 litus, o šalies vidurkis buvo 1803 litai.

Statistikos departamento duomenimis, 2013 metais Alytaus apskrityje nedarbo lygis sudarė 16,8 proc. ir buvo vienas aukščiausių Lietuvoje, didesnis nedarbas užfiksuotas tik Utenos apskrityje. Dzūkijos sostinės darbo rinka jau maždaug šešerius metus neatsigauna po darbo vietų praradimo didžiosiose pramonės įmonėse.

Tokį aukštą nedarbo lygį Alytaus regione labiausiai lėmė bankrutavusi „Alytaus tekstilė“ – buvusi didžiausia me-

dvilnės perdirbimo įmonė Baltijos šalyse, taip pat darbo vietų mažinimas šaldytuvų gamykloje „Snaigė“.

Pagal tiesiogines užsienio investicijas (TUI), tenkančias vienam gyventojui, regionas aplenkė tik Tauragės, Šiaulių ir Utenos apskritis. Vidutiniškai 2012 metais vienam gyventojui teko 2499 litai TUI, ir tai buvo 82 proc. mažiau nei šalies vidurkis (14 059 litai). Tačiau TUI auga – palyginti 2011 ir 2012 metus, jos padidėjo 17,8 proc. Pagal materialines investicijas, tenkančias vienam gyventojui, Alytaus apskritis pasirodė geriau, tačiau vis tiek atsiliko nuo šalies vidurkio (41 proc.). Daugiausia Alytuje – net 72 proc. – visų investicijų nukreiptos į apdirbamąją gamybą, ypač svarbi guminių ir plastikinių gaminių gamyba, medienos, popieriaus ir popieriaus gaminių bei tekstilės gaminių gamyba.

Alytaus apskritis yra miškingiausia Lietuvoje – net 49 proc. jos ploto užima vaizdingi šilai, daugiausia pušynai.

Dėl tokios regiono specifikos dalis gyventojų užsiima miškų verslu: kerta ir sodina medžius, renka pušų sakus, vasarą ir rudenį doroja gausų uogų, grybų derlių. Palyginti su šalies vidurkiu, Alytaus apskrityje labiau išplėtotas žemės ūkis. Žemės ūkis, miškininkystė ir žuvininkystė Alytaus apskrityje sukuria 6,6 proc. visos apskrities BPV (šalies vidurkis – 5,7 proc.).

Regiono pramonę iš esmės sudaro medienos ir medienos gaminių, šaldytuvų, baldų, gėrimų, metalo, tekstilės dirbinių gamyba. Ekonominis Alytaus apskrities augimas daugiausia pagrįstas eksporto plėtra – 60 proc. visos produkcijos yra eksportuojama, daugiausia į Vokietiją, Latviją ir kitas šalis. Tokiam dideliam eksporto lygiui įtakos turi gerai išplėtota kelių infrastruktūra. Ypač svarbus Šeštokų–Mockavos geležinkelio mazgas (jis yra tarptautinė krovinių perkrovimo stotis), europine vėže jungiantis Lietuvą su Europos geležinkelių tinklu. Būtent pramonės plėtra ir nuo sovietmečio likusios infrastruktūros išnaudojimas ir turėtų būti vienas regiono prioritetų.

Parengė Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Laurynas Rekašius

69

ĮSPŪDIS APIE ALYTŲ – DVEJOPAS Alytus – gana kontroversiškas miestas. Čia veikia daug statybos srities įmonių, tačiau kyla daug skandalų dėl rangovų bankrotų ir neužbaigiamų svarbių projektų. Viena vertus, statybininkai atsisako renovuoti daugiabučius dėl per mažų kainų, kita vertus, Alytuje galima pamatyti ir išskirtinių novatoriškai atnaujintų senų gyvenamųjų namų. Nedarbas čia gana didelis, tačiau atskiros pramonės zonos džiaugiasi investuotojų gausa.

Verslininkai Alytaus perspektyvas irgi vertina dvejopai.

Vienų nuomone, tik laiko klausimas, kada miestas sužydės. Neblogai išplėtota infrastruktūra, darbo jėgos pasiūla, plėtrai parengtos pramonės zonos yra tai, ko labiausiai reikia investuotojams. Žvelgiant į statistiką, Alytaus pramonės parke jau dabar veikia Europoje ir pasaulyje žinomos kompanijos, perkėlusios savo veiklą iš kitų šalių būtent į Dzūkijos sostinę.

Kitiems verslininkams nerimą kelia tai, kad vienoms pramonės įmonėms sustabdžius veiklą, o kitoms balansuojant ties bankroto riba nemaža dalis gyventojų tapo bedarbiais. Daugelis jų nebematydami šviesesnių perspektyvų emigravo į užsienį.

2012 metais Alytaus miesto savivaldybėje buvo net 5,4 tūkst. bedarbių (visoje Alytaus apskrityje – 14 tūkst.).

Nuo 2007 iki 2010 metų bedarbių skaičius Alytaus mieste išaugo 6 tūkst., arba 80 proc. Tiesa, nuo 2010 iki 2012 metų jų sumažėjo 2,1 tūkst., arba 28 proc. Nors bedarbių skaičius mažėja, nedarbo lygis mieste išlieka itin didelis.

Palyginti su kitais didžiaisiais Lietuvos miestais, Alytui tenka mažiausiai tiesioginių užsienio investicijų –

70

2014 Nr. 8

203,5 mln. litų. Jis nė iš tolo neprilygsta daugiausia tiesioginių užsienio investicijų sulaukiančiam Vilniui (22,85 mlrd. litų).

2007–2011 metais tiesioginės užsienio investicijos Alytaus mieste tolygiai mažėjo, o šalies mastu netolygiai didėjo. Nors Alytuje tiesioginės užsienio investicijos ir taip mažos, toliau matyti jų mažėjimo tendencija.

Specialistų vertinimu, didžiausias Alytaus miesto vadovų rūpestis – kaip efektyviai išnaudoti pramoninį miesto potencialą ir tokiu būdu pritraukti, didinti tiesiogines užsienio investicijas. Nors miesto savivaldybė skatina investicijas siūlydama palankias sąlygas pramonės parke, panašu, kad to neužtenka.

Alytuje iš viso veikia keturios pramonės zonos. Viena jų – Naujojoje gatvėje (Šiaurės pramonės rajonas). Bendras jos plotas – 81,26 hektaro, čia veikia daugiau kaip 40 įmonių. Pramonės ir prekybos zona Kepyklos gatvėje (Pietų pramonės rajonas) užima 50,8 hektaro plotą. Savo veiklą čia jau vykdo daugiau kaip 50 įmonių. Dar viena pramonės zona Pramonės gatvėje užima 22 hektarų plotą, o minėtas pramonės parkas nusidriekęs 56 hektarų plote.

Praėjusiais metais Alytaus mieste buvo įregistruoti 3139 ūkio subjektai, tačiau veikiančiųjų tebuvo 1591.

2012 metais Alytaus miesto savivaldybėje pastatyti 25 nauji gyvenamieji pastatai.

2012 metų pradžioje Alytaus miesto savivaldybėje statybos darbų atlikta už beveik 116,5 mln. litų. Tačiau palyginti su 2007 metais jų apimtys smarkiai sumažėjo – anuomet statybos darbų buvo atlikta už daugiau kaip 200 mln. litų.

Alytus garsėja ir tuo, kad čia bemaž kiekvienas didesnis statybos projektas neįgyvendintas neįsiveliant į skandalus. Be to neapsiėjo nei stadiono, nei sporto rūmų, nei centrinės aikštės rekonstrukcija. Daugiabučių renovacijos projektai irgi retai įgyvendinami be didesnių ar mažesnių nesusipratimų.

EKSPERTO ŽVILGSNIS

REIKĖTŲ GERINTI MOKESČIŲ APLINKĄ 2013 metų Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudarytame Lietuvos savivaldybių indekse tarp miestų savivaldybių Alytus atsidūrė paskutinėje – septintoje – vietoje. Investicijų srities įvertinimas čia buvo prastesnis už šalies vidurkį (49) ir sudarė 45 balus (iš 100 galimų). Šis rezultatas taip pat buvo blogesnis už 2012 metų įvertinimą, o tai rodo pablogėjusią investicinę aplinką.

Alytaus miesto savivaldybė 2013 metais prasčiausiai pasirodė materialinių investicijų srityje. Vienam gyventojui tenkančios investicijos siekė 3226 litus, o šalies vidurkis buvo 4104 litai. Panaši buvo ir tiesioginių užsienio investicijų situacija. Alytaus mieste tiesioginės užsienio investicijos, tenkančios vienam žmogui, siekė 3478 litus, o Lietuvos vidurkis buvo 4448 litai. Investuotojų privilioti nepadėjo ir išplėtotas pramonės parkas – jis vis dar išlieka neišnaudotu potencialu.

Alytaus miesto mokesčių aplinka palyginti su kitų savivaldybių nebuvo itin patraukli. Nekilnojamojo turto LIETUVOS mokesčio tarifai Alytaus mieste viršijo šalies vidurkį (0,71 proc.) ir siekė 0,77 proc., o žemės mokesčio tarifai LAISVOSIOS RINKOS buvo tarp žemesnių apskrityje ir dėl to palankūs investuotojams.

INSTITUTO Norint pritraukti daugiau investicijų pirmiausia reikėtų gerinti mokesčių aplinką ir nepamiršti išryškinti EKSPERTAS miesto privalumų. Vieni tokių – patogi geografinė padėtis (važiuojant iki Vilniaus užtrunkama valandą, iki LAURYNAS REKAŠIUS Kauno – pusvalandį), nedideli atstumai pačiame mieste. Taip pat nereikėtų pamiršti Alytaus profesinių mokyklų ir kolegijų – aktyvesnis jų bendradarbiavimas su verslu rengiant trūkstamos kvalifikacijos specialistus smarkiai padidintų investicinį miesto konkurencingumą. Alytus gali pasigirti vienu iš kelių šalyje veikiančių pramonės parkų, siūlančių puikias sąlygas plyno lauko investicijoms. Šio strategiškai svarbaus objekto žinomumo tarp užsienio investuotojų didinimas turi tapti viena pagrindinių užduočių.

TURI NEMAŽAI KOZIRIŲ

LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Alytų bent jau anksčiau tikrai buvo galima apibūdinti kaip pramonės miestą. Dabar vienos stambios bendrovės uždarytos, kitos – nusilpusios. Žinoma, pramonės įmonių vis tiek yra nemažai. Be to, Alytuje sėkmingai veiklą plėtoja pramonės parkas, apie jį galima išgirsti tikrai neblogų atsiliepimų. Neoficialiai reitinguojant, Alytaus pramonės parkui skiriama trečia vieta po Kauno ir Klaipėdos laisvųjų ekonominių zonų (LEZ). Didžiausias Alytaus pramonės parko privalumas – ne LEZ būdingos mokesčių lengvatos, bet ypač mažos žemės nuomos kainos.

Geografinė Alytaus padėtis irgi nebloga, miestas arti pasienio su Lenkija. Todėl prekybai su šia šalimi arba žaliavoms tiekti iš Lenkijos geografinė padėtis būtų nemažas privalumas. Arti ir Baltarusija.

Infrastruktūra pramonei plėtoti Alytuje palyginti nebloga. Prie privalumų galima pridėti ir gerą mokymo įstaigų lygį. Čia paruošiami specialistai būna kvalifikuoti, todėl steigiant naujas įmones su darbo jėgos stygiumi netektų susidurti. Galbūt sunkiau būtų pasikviesti aukštesnio lygio personalą. Alytuje nėra universiteto, o norint prisivilioti specialistų iš didmiesčių šiuos reikėtų gerai motyvuoti.

DIDMIESČIAMS NEPRILYGSTA

„INREAL“ KONSULTACIJŲ IR ANALIZĖS DEPARTAMENTO VADOVAS ARNOLDAS ANTANAVIČIUS

Žvelgiant į nekilnojamojo turto plėtrą, pirmiausia išskiriami trys didieji miestai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda.

Visi kiti mažesni miestai rikiuotųsi bemaž į vieną eilę. Alytus – irgi. Apie rinkos atsigavimą mažesniuose miestuose kol kas sunku kalbėti, nes čia nekilnojamojo turto raidos ciklas atsilieka nuo didžiųjų miestų.

Alytus – vienas didesnių miestų, čia nekilnojamojo turto likvidumas pamažu didėja, sandorių skaičius irgi šiek tiek auga. Tačiau visa tai toli gražu neprilygsta didmiesčiams, o tai lemia, kad nekilnojamojo turto plėtotojams Alytus nėra patrauklus naujiems projektams įgyvendinti. Jeigu Alytuje ir vyksta veiksmas – jis susijęs su prekybos centrų plėtra.

Dzūkijos sostinės perspektyvos vertinamos pozityviai. Tam įtakos turi veikiantis pramonės parkas, jis domina investuotojus, ir per ateinančius metus čia planuojama pritraukti keliasdešimt milijonų litų investicijų.

O kai ateina investicijos, sukuriamos darbo vietos, išauga perkamoji gyventojų galia, ir jie dažniausiai ima galvoti apie nekilnojamojo turto pirkimą – butų ar individualiųjų namų.

Privačių namų rinkos Alytuje negalima laikyti mirusia: žmonės čia noriai statosi arba perka naujai pastatytus individualiuosius namus. Kitaip yra su butų rinka.

Biurų centrų rinka Alytuje irgi traktuojama visiškai kitaip nei Vilniaus ar Kauno. Naujų A ar B1 klasės biurų centrų poreikio nėra. Čia patrauklesni yra administracinės paskirties pastatai, kuriuose biurų kainos yra mažesnės nei naujuose verslo centruose. Investuotojams, už patalpų nuomą gaunantiems po 15–20 litų už kvadratinį metrą, statyti naujus biurų centrus tikrai neapsimoka. Į tokį nekilnojamąjį turtą patrauklu investuoti, kai nuomos kaina siekia 30–35 litus už kvadratinį metrą.

71

VĮ ALYTAUS MIŠKŲ URĖDIJOS IŠSKIRTINUMAS – GAMTOS PAMINKLAI Rūpinimasis saugomomis teritorijomis, lankytinų vietų pritaikymas poilsiui – šiuos darbus sunku įvertinti pinigais, tačiau akivaizdu, kad jie miškininkams nė kiek ne menkesni nei medienos ruoša, miško kelių tvarkymas ar priešgaisrinė apsauga. VĮ Alytaus miškų urėdija – viena tų, kuri tikrai turi kuo pasigirti. Ypač ilgas jos teritorijoje esančių lankytinų objektų sąrašas.

Alytaus miškų urėdijos medelynas – vienas geriausiai modernizuotų urėdijų medelynų.

72

2014 Nr. 8

2014 Nr. 8

Atsodinta didžioji dalis kirtaviečių

VĮ Alytaus miškų urėdijos teritorijoje – 33 tūkst. hektarų miškų, iš jų daugiau kaip 16 tūkst. hektarų priklauso valstybei, dar 23,6 tūkst. hektarų – užstatytos teritorijos, keliai, tvenkiniai ir kt. Miškų urėdijos teritorijos miškingumas šiuo metu siekia 23,9 proc.

Visi VĮ Alytaus miškų urėdijos patikėjimo teise valdomi valstybinės reikšmės miškai priskirti penkioms girininkijoms: Dušnionių, Dzirmiškių, Kalesnykų, Punios, Sudvajų. Jų plotas svyruoja nuo 2,8 tūkst. hektarų (Dušnionių girininkija) iki 4,2 tūkst. hektarų (Punios girininkija). Vidutinis girininkijos plotas yra 3,3 tūkst. hektarų. Miškai suskirstyti į 432 kvartalus, o šie – į 9246 taksacinius žemės sklypus. Vidutinis kvartalo plotas – 38,4 hektaro, taksacinio žemės sklypo plotas – 1,8 hektaro. Urėdijos teritorijoje vyrauja spygliuočių medynai, daugiausia – normalaus drėgnumo augavietės (79 proc.) ir derlingi (46 proc.) dirvožemiai.

2013 metais urėdijoje iškirsta 54,4 tūkst. kubinių metrų medienos: pagrindiniais kirtimais – 35 tūkst. kubinių metrų, tarpiniais – 19,4 tūkst. kubinių metrų.

Per devynerius metus (2003–2012 metais) plynai iškirsta 1182,3 medyno.

Per visą laikotarpį atsodinta 70,3 proc. kirtaviečių, savaime atželti palikta 11,2 proc. Likęs plynai iškirstų medynų plotas atkurtas 2013–2014 metais.

Muiželėnų miško rekreacinė zona įrengta gavus Europos Sąjungos paramą.

Apsirūpina kokybiškomis sėklomis

Sodmenis miškininkai išaugina iš sėklinėse plantacijose, genetiniuose ir sėkliniuose draustiniuose, sėkliniuose ir pirmo boniteto medynuose bei sėkliniuose sklypuose surinktų sėklų.

Sėklinės 18 hektarų ploto paprastosios pušies ir 7,9 hektaro ploto paprastosios eglės plantacijos įveistos Dzirmiškių girininkijoje. Sudvajų girininkijoje įveista sėklinė paprastosios eglės plantacija, kurios plotas – 1,6 hektaro. Šiuo metu Punios girininkijoje įveisiamos sėklinės paprastojo ąžuolo (4,7 hektaro ploto) ir juodalksnio (2,5 hektaro) plantacijos.

Urėdijos teritorijoje yra genetinių draustinių: pušies (395,2 hektaro), eglės (58,8 hektaro), ąžuolo (28,5 hektaro), maumedžio (1,7 hektaro), taip pat sėkliniai pušies, eglės, ąžuolo, juodalksnio, raudonojo ąžuolo medynai.

Alytaus miškų urėdijoje dar 1927-aisiais įveistas medelynas. Šiuo metu jis užima 23 hektarus. Medelyne 2004

metais įrengta moderni laistymo sistema, čia miškui atkurti ir įveisti auginami eglės, pušies, ąžuolo, juodalksnio, klevo, liepos, beržo, drebulės, maumedžio sodmenys, o bioįvairovei pagausinti – vietos krūmų ir medžių rūšių sodinukai.

Kasmet miškininkų išaugintais sodmenimis apželdinama apie 100 hektarų miško kirtaviečių ir 20 hektarų žemės ūkiui netinkamų dirbamos žemės plotų. Dalį kokybiškų miško sodmenų urėdija parduoda. Pavyzdžiui, 2012 metais medelyne išauginta 3,35 mln. sodmenų, daugiausia – eglės ir pušies. Miškui sodinti tais metais sunaudota 745 tūkst. sodmenų. Likusieji parduoti privačių miškų savininkams ir įmonėms.

Išskirtinis bruožas – saugomos teritorijos

Alytaus miškų urėdija išsiskiria saugomų teritorijų gausa: čia yra Žuvinto biosferos rezervatas, Nemuno kilpų regioninis parkas, šeši valstybiniai draustiniai. Taip pat urėdijos teritorijoje yra biologinę įvairovę saugančių NATURA 2000 teritorijų – dvi paukščių apsaugai svarbios teritorijos (PAST) ir penkios vietovės, atitinkančios gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus (BAST).

Alytaus miškų urėdijoje valstybės saugomose teritorijose valstybinės reikšmės miškai sudaro 3,9 tūkst. hektarų, NATURA 2000 teritorijos – 2,9 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų ploto.

Daugiausia lankytojų sulaukia Punios šilas Nemuno kilpų regioniniame parke, Vidzgirio miškas Vidzgirio botaniniame draustinyje, Alytaus, Arminų (Aniškio), Nemunaičio, Pivašiūnų, Radžiūnų piliakalniai, taip pat žydų genocido kapinės Vidzgirio miške, Lietuvos partizanų „Dainavos“ apygardos štabo žeminė, Raudonasis akmuo, aukščiausia Lietuvos eglė (44,5 metro), Panemuninkų skardis, aukščiausia Lietuvoje pušis ir storasis Punios šilo ąžuolas. Lankytojų ypač mėgstamo Alytaus piliakalnio papėdę puošia skulptūrų ekspozicija „Alytaus piliakalnio protėviai“.

Alytaus miškų urėdijos miškuose įrengti 24 įvairios paskirties rekreacijos objektai: 2 informaciniai ženklai, 1 informacinis centras, 5 poilsiavietės, 5 atokvėpio vietos, 6 transporto stovėjimo aikštelės, 5 takai ir 1 kitos paskirties objektas.

73

Alytaus miškų urėdijos teritorijoje rekreacinių miškų pogrupiams priskirta 1107 hektarai miškų (3,4 proc. viso miškų ploto), iš jų 708 hektarai (4,3 proc.) – valstybinės reikšmės miškuose. Rekreaciniams miškams priskirti miško parkai, rekreaciniai miško sklypai, parkų rekreacinės zonos miškai, miestų miškai. Daugiausia rekreacinių objektų – Dzirmiškių girininkijoje. Dalis rekreacinių teritorijų patenka į VĮ Alytaus miškų urėdijos teritoriją, tačiau priklauso ir kitiems naudotojams. Pavyzdžiui, rūpindamiesi rekreaciniais objektais – Alytaus piliakalniu ir priemiestiniais miškais – VĮ Alytaus miškų urėdijos miškininkai bendradarbiauja su Alytaus miesto savivaldybe.

Alytiškiai miškininkai kartu su Nemuno kilpų regioninio parko direkcija prižiūri Punios šilą.

Rekreacijos objektams atnaujinti, prižiūrėti ar naujiems įrengti pastaraisiais metais urėdija skiria iki 70 tūkst. litų.

Pasinaudoję Europos Sąjungos parama urėdijos miškininkai Dzirmiškių girininkijoje, Muiželėnų miške, įrengė rekreacinę zoną – skulptūrų parko aplink Alytaus piliakalnį tęsinį.

Didesnių problemų išvengiama

Alytaus miškų urėdijos teritorijoje – daugiau kaip 2195 kilometrai miško kelių, vietos reikšmės kelių – 920 kilometrų. Pastarieji svarbūs atliekant miško sodinimo, priežiūros, sanitarinės ir priešgaisrinės saugos, aplinkosauginių ir rekreacinių objektų įrengimo bei tvarkymo darbus, gamybinei miškų ūkio veiklai organizuoti, vietos gyventojų susisiekimui ir kitoms reikmėms. Miškų urėdijoje šimtui hektarų miško tenka 6,8 kilometro kelių, iš jų 0,13 kilometro – su dirbtine danga. Valstybinės reikšmės miškuose 100 hektarų miško tenka 3,7 kilometro kelių, iš jų 0,16 kilometro – su dirbtine danga.

Skirtingose girininkijose kelių tankumas labai nevienodas. Tankiausias kelių tinklas yra Sudvajų ir Dzirmiškių girininkijose, rečiausias – Dušnionių girininkijoje. Valstybinės reikšmės miškuose tankiausias kelių tinklas yra Dzirmiškių, Sudvajų girininkijose, rečiausias – Punios girininkijoje.

2003–2012 metais Alytaus miškų urėdija valstybinės reikšmės miškuose nutiesė (rekonstravo) 4,3 kilometro kelių (kasmet vidutiniškai po 0,43 kilometro). Visi keliai nutiesti (rekonstruoti) Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšomis, kurias skiria Lietuvos automobilių kelių direkcija. Šiam tikslui per devynerius metus panaudota 992,8 tūkst. litų. Vienam kilometrui kelio tiesti (rekonstruoti) išleista 230,9 tūkst. litų.

Urėdijos lėšomis vykdomi kelių priežiūros ir remonto darbai – kasmet vidutiniškai suremontuojama po 172 kilometrus miško kelių. Kasmet jiems remontuoti urėdija skiria po 115,3 tūkst. litų.

Žaltės slėnis pradėtas kurti 1997 metais.

Storasis Punios šilo ąžuolas – saugomas gamtos paminklas.

Gaisrai miškui pražūtingi

Miškų urėdija 2013 metais realizavo 3132 kubinius metrus miško kirtimo atliekų, o per 2014-ųjų pirmąjį pusmetį – 1926 kubinius metrus. Urėdijos planuose 2014 metais – BALTPOOL biržoje parduoti 370 kubinių metrų miško kirtimo atliekų.

Daug miškininkų darbo ir pastangų reikalauja priešgaisrinė miškų apsauga. Kasmet, išaugus gaisrų pavojui, sudaromas operatyvinis miško gaisrų gesinimo planas.

Jis derinamas su Alytaus priešgaisrine gelbėjimo tarnyba ir rajono savivaldybės administracija. Plane nurodomos prevencinės priemonės, informacijos perdavimas, pajėgų sutelkimas ir valdymas, pajėgos, gaisrų gesinimo organizavimas. Plane pateikiamas urėdijos veiklos teritorijoje esančių miškų degumas, priešgaisrinio budėjimo organizavimas urėdijoje gaisrams kilti palankiu laikotarpiu, priešgaisrinių komandų (pagrindinės ir rezervinės) narių sąrašas, jų pareigos, materialinis ir techninis aprūpinimas. Alytaus miškų urėdijoje dar 2010 metais įdiegta nauja antžeminė automatinė miško gaisrų stebėjimo sistema.

Šiais metais Alytaus miškų urėdija minės 95-metį.

74

2014 Nr. 8

ALYTAUS RAJONAS NUSITEIKĘS AMBICINGAI

Gerinti gyvenamąją ir verslo aplinką, plėtoti transporto, energetikos bei aplinkosaugos infrastruktūrą – tokius prioritetus artimiausiam laikotarpiui yra numatę Alytaus rajono vadovai. Ateities planų yra išties nemažai. Šiuo metu laukiama ir naujojo Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų finansavimo laikotarpio – efektyviai pasinaudojus parama galima nuveikti tikrai daug.

Gerai sutvarkyta infrastruktūra

Kalbėdamas apie krašto viziją ir perspektyvas, Alytaus rajono savivaldybės meras Algirdas Vrubliauskas pabrėžė planavimo dokumentų svarbą. Jie padeda išanalizuoti esamą ekonominę ir socialinę situaciją, įvertinti rajone vykstančius pokyčius, numatyti savivaldybės plėtros žingsnius artimiausiems metams. „Turime parengę trumpalaikį strateginį Alytaus rajono plėtros planą 2015–2017 metams. Pagrindinį dėmesį skyrėme rajono seniūnijoms, joms parengtos aiškios investicijų pritraukimo gairės, žemėlapiai, apibrėžtos konkrečios priemonės“, – pasakojo A. Vrubliauskas. Žvelgiant tolyn į ateitį, iki 2020 metų Alytaus rajono numatytoje plėtros vizijoje išskiriami trys prioritetai: ekonomikos, verslo ir darnios kaimo plėtros, veiklios visuomenės ugdymo, sveikatos, socialinės plėtros ir visuomenės poreikius atitinkančios pažangios savivaldos plėtros. Siekiant investicijų pritraukimo ir ekonomikos augimo stengiamasi nuolat gerinti verslo aplinką, daugiau dėmesio skirti turizmo potencialui didinti, užtikrinti turizmo infrastruktūros plėtrą, stiprinti informacinę turizmo sistemą, skatinti turizmo plėtrą Alytaus rajone. „Gerai išplėtota transporto infrastruktūra, sutvarkytos viešosios erdvės, rekonstruotos sporto ir poilsio bazės, sukurti patrauklūs turizmo maršrutai – tai būtų tie privalumai, kurie svarbūs pritraukiant investicijų į rajoną. Aktyviai įgyvendinama daugiabučių renovacijos programa,

investuojama į vandentiekio ir nuotekų tinklų rekonstrukciją, gatvių apšvietimą, kelius. Užtikrintas gyventojų ir svečių saugumas, nes 21 rajono teritorijoje įrengtos vaizdo stebėjimo kameros“, – vardijo meras A. Vrubliauskas, paklaustas, kuo Alytaus rajonas galėtų būti patrauklus investuotojams.

Dar vienas veiksnys, patogus verslo plėtrai – patogi geografinė padėtis. Alytaus rajonas ribojasi su Druskininkų savivaldybe, Varėnos, Lazdijų, Marijampolės, Prienų rajonais, taip pat Birštono savivaldybės teritorija ir Trakų rajonu. Tai iš tiesų paranku kalbant apie turizmo plėtrą, mat besiribojančiose savivaldybėse yra irgi nemažai lankytinų vietų. O pats Alytaus rajonas išsiskiria gamtos ir kultūros paveldo objektų gausa: piliakalniais, sakraliniais statiniais, dvarais, muziejais. Savita kaimo ir miestelių gyvenimo kultūra, istorija, tradicijos, etnografinis paveldas.

Įgyvendinta nemažai projektų

Siekdama pagerinti gyvenamąją aplinką Alytaus rajono savivaldybė yra įgyvendinusi nemažai projektų. Daug dėmesio skirta viešosioms mažesnių miestelių erdvėms ir infrastruktūrai sutvarkyti. Tarp svarbesnių paminėtinas Daugų miesto plėtros projektas, į kurį investuota daugiau kaip 6,56 mln. litų (per 5,57 mln. litų – ES lėšos). Įgyvendinant projektą sutvarkyta miesto aikštė: pakeista danga, įrengta vaikų žaidimų aikštelė ir estrada, rekonstruota apšvietimo sistema, pastatyti nauji suoliukai bei šiukšliadėžės, įrengtos treniruoklių ir vaikų žaidimų aikštelės, 6 nedidelės lauko pavėsinės, skirtos vasaros prekybai, mini scena, sutvarkyti gėlynai.

Taip pat įrengtas Didžiulio ežero paplūdimys. Čia nutiesti vandentiekio, kanalizacijos tinklai, pastatytos persirengimo kabinos, suoliukai, šiukšliadėžės, dviračių stovai, lauko tualetai ir prausyklės, rekonstruoti iki paplūdimio vedantys laiptai, įrengtos paplūdimio tinklinio, futbolo aikštelės.

Daugų technologijos ir verslo mokykloje sutvarkyta žiūrovų salė: pakeisti langai, grindų danga, perdažytos sienos, lubos, rekonstruota scena, pakeistos salės durys, kėdės ir įsigyta scenos įranga. „Be abejo, projektas reikalingas. Buvo padidintas miestiečiams ir miesto svečiams patrauklių viešųjų er-

75

nutiesti takai, lieptelis į vandenį, pastatytos persirengimo kabinos, pavėsinės. Ant Skrynios kalvos įrengta apžvalgos aikštelė, nuo čia atsiveria ežeras ir jo krantai. „Panašių projektų buvo įgyvendinta ir daugiau. Jie leido ne tik pagražinti gyvenamąją, viešąją aplinką, atnaujinti poilsio zonas, bet ir paskatinti įvairių įstaigų bendradarbiavimą, keistis patirtimi, kurti naujus turizmo maršrutus. Todėl būtina tęsti pradėtas investicijas, nes dar daug problemų neišspręsta: prasta kelių būklė miesteliuose, nėra šaligatvių, apšvietimo. Taip pat aktuali problema – aprūpinti kokybiška vandens ir nuotekų sistema mažus miestelius“, – kalbėjo A. Vrubliauskas.

Sieks gerinti sąlygas

Alytaus rajono meras Algirdas VRUBLIAUSKAS laukia, kada bus galima startuoti su naujais projektais. dvių skaičius, pagerintas jų prieinamumas. Viešosios erdvės pritaikytos bendruomeniniams gyventojų poreikiams, kultūrinei ir laisvalaikio veiklai. Atnaujintoje aikštėje vyksta gyventojų susibūrimai, bendruomeniniai renginiai, amatininkai gali prekiauti savo pagamintais dirbiniais. Aktyvaus laisvalaikio zonose sportuoja ir jaunimas, ir vyresnio amžiaus žmonės“, – džiaugiasi Alytaus rajono meras A. Vrubliauskas.

Panašus projektas įgyvendintas ir Simne – čia rekonstruotas kultūros namų pastatas, įrengtas parkas su amfiteatru, sutvarkytas stadionas, rekonstruotos gatvės ir automobilių stovėjimo aikštelė. Šiuo metu įgyvendinamas projektas „Kompleksinė Krokialaukio miestelio plėtra“. Pagal jį Krokialaukio miestelyje bus atnaujinta Žuvinto gatvė ir šaligatvis, atlikti gatvės apšvietimo rekonstrukcijos darbai, įrengtos vaikų žaidimų aikštelės, sutvarkyta aplinka prie Krokialaukio daugiafunkcio centro, suremontuota dalis Antokolio gatvės.

Pivašiūnų miestelis garsėja Švč. Mergelės į dangų ėmimo bažnyčia su stebuklingu Dievo Motinos paveikslu. Čia Žolinės atlaidai pritraukia minias piligrimų iš viso pasaulio, todėl buvo būtina įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. Dabar atvykusiems maldininkams apšviestoje aikštelėje yra 58 vietos automobiliams statyti, iš kurių 7 – autobusams, 3 – neįgaliųjų transporto priemonėms. Įkurta ir rekreacinė zona prie Ilgio ežero: įrengta sporto aikštelė, automobilių stovėjimo aikštelė, apšvietimas,

Alytaus rajono savivaldybė stengiasi kurti kuo palankesnes sąlygas verslininkams ir investuotojams. Visi reikiami dokumentai parengiami per kuo trumpesnį laikotarpį. Atskirais atvejais rajono savivaldybės taryba, gavusi motyvuotą prašymą, gali sumažinti ar atleisti ūkio subjektus nuo žemės, žemės nuomos ir nekilnojamojo turto mokesčio.

Daugelį metų veikia Alytaus rajono savivaldybės smulkiojo ir vidutinio verslo rėmimo fondas, skirtas finansiškai remti smulkiojo ir vidutinio verslo subjektus. Fondo lėšos naudojamos rajono gyventojų verslumui ir įmonių konkurencingumui skatinti, naujoms darbo vietoms steigti, senoms darbo vietoms išsaugoti, naujoms prekėms ir paslaugoms kurti, pažangioms technologijoms diegti, prisidedant prie Alytaus rajono ekonominio augimo bei klestėjimo. Šiais metais fondo sąmatą sudaro 130 tūkst. litų. „Laukiame, kada galėsime pradėti įgyvendinti projektus pagal 2014–2020 metų ES paramos programą. Tikrai turime ką nuveikti. Tačiau gaila, kad projektams įgyvendinti kartais skiriamos per mažos maksimalios sumos.

O norint kompleksiškai įgyvendinti projektą, pavyzdžiui, rekonstruoti pastatą, sutvarkyti viešąją erdvę, įrengti inžinerinę infrastruktūrą, mažos investicijos neduoda reikiamo efekto“, – mano Alytaus rajono meras.

Bus mėginama spręsti ir šeimininkų neturinčio turto likvidavimo klausimus. Apleisti pastatai labai kenkia mažų miestelių, kaimų įvaizdžiui. Sutvarkytose teritorijose bendruomenės galėtų įkurti viešųjų erdvių pramogoms, laisvalaikiui leisti.

Naujuoju ES paramos programos laikotarpiu norima įrengti Daugų miesto šildymo sistemą, panaudojant alternatyvius energijos išteklius, biokuro katilines viešuose savivaldybės objektuose, atnaujinti Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokyklos kompleksą. Taip pat planuojama investuoti į kelių infrastruktūros gerinimą, dviračių takų plėtrą, o Dauguose įrengti nedidelį SPA centrą.

Alytaus rajone gerai sutvarkyta pramogų ir laisvalaikio leidimo infrastruktūra.

76

2014 Nr. 8

EKSPERTO ŽVILGSNIS

MATYTI GERĖJIMO TENDENCIJŲ LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS Alytaus rajono savivaldybė Laisvosios rinkos instituto sudarytame savivaldybių indekse užėmė 45 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Investicijų srities įvertinimas buvo žemesnis už šalies vidurkį (48,6 balo) ir siekė 24 balus (iš 100 galimų). Šis įvertinimas rodo investicinės aplinkos pablogėjimą palyginti su praėjusių metų indekso rezultatais.

Nepaisant žemesnio bendro investicijų srities įvertinimo, kai kurie rodikliai rodė ir gerėjimo tendencijų. Bendras gyventojui tenkančių investicijų skaičius Alytaus rajone išaugo. Materialinių investicijų skaičius, tenkantis vienam gyventojui, padidėjo nuo 1913 iki 3226 litų, tačiau vis dar atsilieka nuo šalies vidurkio (4104 litai). Itin didelis proveržis pastebėtas kalbant apie verslo subjektų, tenkančių tūkstančiui gyventojų, rodiklį. Jis išaugo daugiau kaip du kartus: nuo 12,5 2012 metais iki 28 2013-aisiais ir pralenkė šalies vidurkį (21). Tačiau pagal tiesiogines užsienio investicijas, tenkančias vienam gyventojui (3478 litai), Alytaus rajonas vis dar atsilieka nuo šalies vidurkio (4448 litai).

Nepalanki mokesčių sistema buvo viena priežasčių, kodėl investuotojai aplenkė Alytaus rajoną. Vidutinis fiksuoto pajamų mokesčio už verslo liudijimus dydis (1530 litų) buvo du su puse karto didesnis už šalies vidurkį (598 litai). Savivaldybei reikėtų peržiūrėti ir nekilnojamojo turto tarifą, kuris yra didžiausias Lietuvoje ir siekia 1 proc., o šalies vidurkis – 0,71 proc.

Savivaldybės pastangos ir strategija yra labai svarbūs siekiant pritraukti investuotojų. Alytaus rajono savivaldybė Europos Sąjungos (ES) fondų lėšas skiria naujoms darbo vietoms kurti, pažangioms technologijoms versle diegti, naujų prekių ir paslaugų kūrimui skatinti. Šiam tikslui įkurta Alytaus rajono vietos veiklos grupė, kuri rūpinasi efektyviu ES paramos panaudojimu skatinant kaimiškųjų vietovių plėtrą. Svarbu atrasti būdų, kaip užtikrinti, kad ne tik lėšos būtų įsisavinamos, bet ir generuotų ilgalaikę naudą bei grąžą savivaldybei, jos gyventojams.

LEMIAMAS FAKTORIUS – RAJONO VADOVŲ POŽIŪRIS LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS Vertinant pramonės plėtrą, Alytaus rajoną atskirti nuo miesto vargu ar galima – tai bendras junginys. Jeigu nėra esminių žemės nuomos mokesčio skirtumų ar infrastruktūra nesibaigia ties miesto riba, investuotojai irgi mažai skiria mažesnius miestus nuo jų rajonų.

Tam, kad investuotojai apsispręstų plėtoti veiklą, jiems reikia labai paprastų dalykų: inžinerinių komunikacijų, gerų automobilių kelių, geležinkelio. Dar svarbu, kad būtų pakankamai darbo jėgos, gera kaimynystė. O ar miesto, ar rajono ribose teks įsikurti – ne tiek svarbu.

Alytaus rajonas, manyčiau, turi ką pasiūlyti investuotojams. Visos išvardytos sąlygos čia būtų užtikrintos. Žinoma, Alytaus miesto pramonės parkas turi daugiau patrauklumo kalbant apie investicijas į pramonę. Alytaus rajono valdžiai reikėtų pasistengti įtikti investuotojams, pasiūlyti jiems išskirtines sąlygas, kuo išsamiau su viskuo supažindinti, kitaip tariant, apšokinėti iš visų pusių. Neigiamų atsiliepimų apie Alytaus rajoną nėra, tad lemiamas faktorius gali būti savivaldybės vadovų požiūris į investuotojus.

RINKA – DAUGIAU INDIVIDUALIEMS POREIKIAMS TENKINTI „INREAL“ KONSULTACIJŲ IR ANALIZĖS DEPARTAMENTO VADOVAS ARNOLDAS ANTANAVIČIUS Miestai ar administraciniai rajonų centrai – tai branduoliai, kuriuose galimas didesnis nekilnojamojo turto rinkos judėjimas. Tolstant nuo miesto atitinkamai keičiasi ir nekilnojamojo turto rinkos struktūra. Tai būdinga visiems rajonams – Alytaus rajonas irgi nėra išimtis.

Rajonuose įprastai dominuoja individualiųjų namų, žemės sklypų rinka. Komercinio segmento rinkos, galima sakyti, nėra, nebent atsiranda vienas kitas naujas nedidelis prekybos centras, skirtas vietos gyventojų poreikiams tenkinti. Žvelgiant į Alytaus rajoną galima kalbėti apie logistikos centrų plėtros galimybes. Šio segmento plėtojimui daugiau reikšmės turi ne šalia esančio miesto dydis, bet susisiekimo infrastruktūra. Jeigu savivaldybė stengiasi pritraukti investicijų, kuria pramonės zonas, atsiranda ir logistikos centrų poreikis. Alytuje pramonės parkas veikia sklandžiai, todėl perspektyvų galima įžvelgti ir įgyvendinant logistikos centrų projektus rajono teritorijoje.

77

DRUSKININKAI SAVAME KIEME NEBESIŽVALGO Lietuvoje Druskininkai savo pranašumo įrodinėti nebeketina ir ateities viziją sieja su ketinimu tapti moderniu tarptautiniu, šiuolaikiniu sveikatinimo, poilsio ir turizmo kurortų lyderiu Vidurio Europoje.

Prielaidos tam palankios. Žvelgiant į žmogiškuosius išteklius, Druskininkuose daugiausia darbingo amžiaus gyventojų, palyginti su kitomis apskrities savivaldybėmis. Čia mokama mažiausiai socialinių pašalpų, tačiau 2012 metais nedarbo lygis buvo gana aukštas ir siekė 13,5 proc. (šalies vidurkis – 12,5 proc.). Palyginti su kitomis Alytaus apskrities savivaldybėmis, Druskininkai skiria daugiausia lėšų kompensacijoms už šildymą. Įgavę investicinių projektų įgyvendinimo pagreitį, Druskininkai neplanuoja sustoti. Šiuo metu vykdomas ne vienas projektas, daug jų planuojama, ieškoma investuotojų. Prieš metus Druskininkų vadovai investicinius

projektus pirmą kartą pristatė ir pasaulinėje nekilnojamojo turto parodoje MIPIM. Šiais metais į parodą nebevykta, tačiau ten pristatyti pasiūlymai tebelaukia vykdytojų.

Vienas svarbiausių objektų, kuriam intensyviai ieškoma investuotojų – buvusi „Nemuno“ sanatorija, kurioje dabar siūloma įrengti seniai druskininkiečių laukiamus kultūros, konferencijų ir parodų rūmus. Prieš metus investuotojų aktyviausiai ieškota ir buvusio Viečiūnų fabriko „Drobė“ pastatams bei Druskininkų ligoninės buvusio reabilitacinio korpuso pastatui. Šiais metais prioritetinis investicinis Druskininkų projektas – aerodromo atnaujinimas ir plėtra. Tebeieškoma ir investuotojų į buvusią „Nemuno“ sanatoriją. Savivaldybė įgyvendina Sveikatingumo parko atnaujinimo projektą ir ieško privačių investuotojų į parke numatomų sukurti maitinimo, apgyvendinimo, maudymosi ąžuoliniuose kubiluose, kaitinimosi dūminėse pirtelėse ir panašių paslaugų teikimą, tam reikalingos infrastruktūros sukūrimą.

AERODROMO ATNAUJINIMO IR PLĖTROS PROJEKTAS Druskininkų aerodromas prieš kelis dešimtmečius sėkmingai eksploatuotas, tačiau šiuo metu jis naudojamas tik epizodiškai, mėgėjų reikmėms. Įgyvendinant projektą numatyta įrengti kietos dangos 23 metrų pločio ir 1199 metrų ilgio pakilimo juostą, aerodromo apšvietimą, privažiavimo kelius, įsigyti navigacijos ir kitą aerodromo veiklai būtiną įrangą. Atnaujintame aerodrome galėtų leistis iki 30 tonų ir iki 70 vietų turbopropeleriniai lėktuvai.

Investuotojams suteikiama galimybė šalia aerodromo plėtoti komercinius projektus ir teikti paslaugas, susijusias su aerodromo veikla: lėktuvų nuomos bei jų apsaugos, apnakvindinimo viešbučiuose ar svečių namuose, maitinimo ir prekybos, aktyvaus poilsio organizavimo.

Aerodromas apsuptas miškų, todėl Druskininkų vadovams reikės spręsti klausimą, kaip suderinti plėtrą miško paskirties žemėje, kurioje statyba pagal galiojančius įstatymus draudžiama.

78

2014 Nr. 8

BUVUSI „NEMUNO“ SANATORIJA Atnaujintos „Nemuno“ sanatorijos paskirtis gali nesikeisti – tik prasiplėstų paslaugų ratas. Vienas siūlymų – buvusios sanatorijos patalpas pritaikyti SPA ir gydymo paskirčiai. Taip pat yra galimybė kompleksą rekonstruoti į viešbutį su SPA centru.

Savivaldybė planuoja atnaujinti buvusią koncertų salę, kuri tarnautų kurorto kultūros reikmėms, joje ketinama įrengti teatro, kino sales, repeticijų, administracines patalpas. O privatūs verslininkai kviečiami investuoti į 1000 vietų apgyvendinimo korpuso, ekonominės klasės viešbučio, konferencijų centro, maitinimo ir kitų verslo objektų įrengimą. Projektą norima įgyvendinti pagal viešosios ir privačiosios partnerystės principą.

Bendras buvusios „Nemuno“ sanatorijos plotas – 28,5 tūkst. kvadratinių metrų. Pagrindinis pastatas yra 10 aukštų, kompleksui priskiriamas 3,97 hektaro žemės sklypas. Reikalingos investicijos į kompleksą – apie 30 mln. litų.

Druskininkai buvo užsidegę įgyvendinti dirbtinio jūros paplūdimio projektą, tačiau dabar apie tai kalbama nedaug.

79

EKSPERTO ŽVILGSNIS

PASIGENDAMA UŽSIENIO KAPITALO LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudaromame Lietuvos savivaldybių indekse Druskininkai užėmė 3 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Investicijų srities įvertinimas gerokai viršijo šalies vidurkį (48,6 balo) ir siekė 73 balus (iš 100 galimų). Šis įvertinimas buvo aukštesnis nei praėjusiais metais, o tai rodo geresnę investicinę aplinką palyginti su bendra šalies situacija.

Viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės gausa buvo viena priežasčių, lėmusių aukštą savivaldybės įvertinimą. Prie to taip pat prisidėjo išaugęs materialinių investicijų skaičius, tenkantis vienam gyventojui – 2010 metais jis siekė 6187 litus, o 2011-aisiais – 7524 litus ir beveik du kartus lenkė šalies vidurkį (4104 litai). Veikiančių ūkio subjektų skaičius (26 tūkstančiui gyventojų) irgi buvo didesnis nei savivaldybių vidurkis (21 tūkstančiui gyventojų). Tiesioginių užsienio investicijų situacija nebuvo tokia gera, nors jos ir paaugo palyginti su ankstesniais metais. Vienam Druskininkų gyventojui tenkantis investicijų kiekis (1853 litai) buvo daugiau nei du kartus mažesnis už šalies vidurkį (4448 litai).

Druskininkų savivaldybės mokesčių aplinka buvo labai artima bendrai šalies situacijai. Vidutinis fiksuotas pajamų mokesčio už verslo liudijimus dydis siekė 744 litus ir šiek tiek viršijo savivaldybių vidurkį (598 litai), o nekilnojamojo turto mokestis (0,5 proc.) – atvirkščiai, buvo šiek tiek žemesnis už šalies vidurkį (0,71 proc.). Geras investicijų srities įvertinimas rodo, kad mokesčių aplinka Druskininkų savivaldybėje – gana gera, ir jokie drastiški pokyčiai nėra reikalingi.

Druskininkų telkiamos pastangos pritraukti investuotojų davė apčiuopiamų vaisių: merdintis miestas tapo moderniu visus metus veikiančiu kurortu. Savivaldybė nuosekliai kūrė strategiją ir teikė paraiškas Europos Sąjungos paramai gauti. Tokiu būdu iškilo vandens parkas, slidinėjimo trasa, modernus kempingas ir daugelis kitų turistų traukos objektų. Nors tai ir davė didelį postūmį, išaugusi savivaldybės skola įgyvendinant brangius investicinius projektus gali turėti ir skaudžių padarinių ateityje, kai teks išlaikyti sukurtą infrastruktūrą. Ateityje miestas turėtų daugiau koncentruotis į privačių investuotojų pritraukimą, ypač užsienio kapitalo. Tam, be abejo, reikia skirti daugiau lėšų ir pastangų Druskininkų, kaip klestinčio kurorto, žinomumui didinti už Lietuvos sienos ribų.

VISO POTENCIALO DAR NEIŠNAUDOJO LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS Druskininkai, kaip ir anksčiau, lieka populiarus kurortas. Nors dabar miesto valdžia susikoncentravusi į tiesioginius mero rinkimus, po kurių gali būti ir pasikeitimų, investuotojams šis faktas mažai svarbus. Jie toliau ieško galimybių investuoti.

Vienas populiariausių šalies kurortų turi aiškią kryptį – būti pramogų kurortu, į kurį atvykę svečiai galėtų ne tik mėgautis sveikatingumo procedūromis, bet ir leisti laisvalaikį pramogaudami. Miestas turi aiškų plėtros planą ir nemažai potencialo plėstis. Dabar jis pritraukia daug lankytojų teikdamas sveikatingumo paslaugas, tačiau reikėtų pagalvoti ir apie galimybes įvairiapusiškiau praleisti laisvalaikį. Pavyzdžiui, atvykę rusai neranda vietų, kur galėtų apsipirkti, įsigyti brangių dovanų.

Druskininkai ir toliau gali augti tokiu tempu – plėtros galimybių tam yra. Susidomėjimą investicijomis į Druskininkus rodo ne tik mūsų šalies verslininkai, bet ir turtingi investuotojai iš Azijos šalių. Bene vienintelė problema – rasti gerų specialistų, kurie sutiktų dirbti atokiau nuo sostinės ar kito didmiesčio. Taip pat galėtų kilti atlyginimai ir ne tokiam kvalifikuotam personalui.

PRIEŠKRIZINIO BUMO PĖDSAKŲ NELIKO „INREAL“ KONSULTACIJŲ IR ANALIZĖS DEPARTAMENTO VADOVAS ARNOLDAS ANTANAVIČIUS Susidomėjimas nekilnojamuoju turtu Druskininkuose prieš kurį laiką buvo tikrai didžiulis, tačiau per krizę atslūgo. Vadinamoji antrųjų namų rinka kurorte dar egzistuoja, nors pagal šį segmentą atsiliekama nuo pajūrio kurortų.

Prieš krizę Druskininkuose daugiau būsto pirkėjų pasitaikydavo iš Rusijos ar Baltarusijos, tačiau ilgainiui jų ėmė mažėti. Dabar fiksuojamas palyginti nedidelis būsto sandorių skaičius, vos keli per mėnesį. Rinka pamažu juda į priekį, neseniai pradėti įgyvendinti trys nauji gyvenamosios paskirties projektai, pasiūlyta apie šimtą butų. Tačiau palyginti su didmiesčiais ar pajūrio kurortais, kur per metus įgyvendinama apie dešimt naujų projektų, Druskininkai lieka užnugaryje. Pagrindinė to priežastis – pernelyg aukšta kainų kartelė, kurios leisti pardavėjai nėra linkę.

Vertinant objektyviai, kainas iškėlė prieš krizę buvusi būsto paklausa Druskininkuose. Tačiau dabar ji nuslūgo. Būsto paklausos ir pasiūlos santykis čia pasikeitė, būsto stygiaus nebėra. Jeigu pardavėjai toliau laikysis tokios pat politikos, praras konkurencinį pranašumą prieš kitus kurortus, ir šie vadinamojo antrojo būsto pirkėjams taps kur kas patrauklesni.

Kitų nekilnojamojo turto segmentų galimybės Druskininkuose abejotinos. Viskas daugiau ar mažiau sukasi apie gyvenamosios paskirties arba paslaugų infrastruktūros projektus. Vargu ar čia sulauksime pramonės projektų, nes Druskininkai yra visai kitos kategorijos miestas.

80

2014 Nr. 8

GAMTA – DRUSKININKŲ MIŠKŲ URĖDIJOS TURTAS

Druskininkų urėdijos miškuose puikiai jaučiasi reti paukščiai ir žvėrys.

Druskininkų kraštui gamta nepašykštėjo kadagių išgryninto oro, nuostabių pušynų, paukščių giesmių. Vargu ar rastųsi poilsiautojas, kuris nebūtų susižavėjęs šio krašto gamtos turtais, akylai saugomais ir puoselėjamais Druskininkų urėdijos miškininkų. Ne veltui šių apylinkių grožį savo kūryboje, laiškuose įamžino ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Garsina įstabus Raigardo slėnis

Druskininkų miškų urėdijos miškų urėdas Zenonas Naujokas pasakojo, kad žemyninės šių apylinkių kopos – unikalios, atsiradusios geologinių ir klimato sąlygų kaitoje. „Kiekvieną praeivį ir grybautoją jos traukia šviesia ir kalvota toluma, kadagynais ir pušynais. Čia miškas sausas, švarus, lengvai praeinamas, todėl tinkamas poilsiui, pasivaikščiojimui, vienodai gražus ir žiemą, ir vasarą“, – kalbėjo urėdijos vadovas.

Unikaliausias gamtos turtas Lietuvoje – Raigardo slėnis – tai kraštovaizdžio draustinis su didžiausiu šalyje sufoziniu cirku (14 kilometrų iš vakarų į rytus ir 4 kilometrai iš šiaurės į pietus). Jis yra 9 kilometrai už kurorto važiuojant Gardino plentu. Nuo neatmenamų laikų manoma, kad Raigardo duburio šlaitai kartu su aukštame sausame šlaite išaugusiomis pušimis slenka į versmėtą prarają.

Raigardo klonis paskelbtas landšaftiniu draustiniu.

Dugne – plačios lankos, kuriose iškyla kopos, tvyro senvagės. Raigardo slėnis saugomas kaip retos sandaros žemės forma, susidariusi palyginti neseniai (prieš 5000 metų) ir dar dabar besiformuojanti. Šlaito papėdėje yra vandeningų šaltinių, dėl kurių slėnio šonas nuo senų laikų ir dabar tebeslenka.

Prieglobstis retai faunai ir florai

Druskininkų miškų urėdijos teritorijoje yra užregistruotos 53 retų ir saugomų paukščių lizdavietės, 29 perimvietės, 107 augalų radimvietės. Iš viso urėdijos valstybinės reikšmės miškuose priskaičiuojama 230 Lietuvos raudonosios knygos objektų. Druskininkų miškininkai gali didžiuotis urėdijos miškuose gyvenančiais žalvarniais, kurtiniais ir tetervinais.

2013 metais urėdijos miškų inkiluose perėjo 8 žalvarnių poros. Visos sėkmingai užaugino jauniklius. Praėju-

siais metais šalyje užfiksuota 10 perinčių žalvarnių porų.

Druskininkų miškininkai vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjo nuosekliai rūpintis žalvarnių apsauga, jau 7 metus iš eilės Druskininkų apylinkių miškuose jiems iškeldami specialius nuo plėšrūnų apsaugotus inkilus ir nuolatos stebėdami šiuos retus paukščius. Šiuo metu Druskininkų miškininkai ir Lietuvos ornitologų draugijos nariai yra iškėlę apie 120 inkilų žalvarniams. 2009 metais tokiuose inkiluose perėjo ir sėkmingai jauniklius užaugino 3, 2010 metais – 4, 2011 metais – 5, o 2012-aisiais – 5 šių retų paukščių poros. „Tai vilčių teikiantis rezultatas, įvertinus kritinę žalvarnių populiacijos būklę Lietuvoje. Smagu, kad mūsų iškeltuose inkiluose trejus metus iš eilės perėjo Latvijoje žieduotas žalvarnis, įrodydamas, kad nedidelė šių paukščių populiacija nėra izoliuota. 2014 metais urėdijos miškuose perėjo 4 poros žalvarnių“, – pasakojo urėdijos vadovas Z. Naujokas.

Kurtinių apsaugai šešiose urėdijos miškų girininkijose yra įsteigtos kurtinių tuokvietės. 2012 metais buvo įkurtos trys tokios naujos vietos. Lietuvos ornitologai nustatė, kad šalies miškuose gyvena apie 400 kurtinių patinų.

Vienoje iš kelių tuokviečių 2014 metų pavasarį pastebėti 6 kurtinių patinai. Urėdijos miškininkai nuolat mato kurtinius miškuose, stebi jų populiacijos būklę ir gali teigti, kad ji yra stabili.

81

Lietuvoje sparčiai nyksta tetervinai. Druskininkų miškininkai didžiuojasi Musteikos girininkijoje turėdami didžiausią Pietų Lietuvoje tetervinų tuokvietę. 2014 metais čia buvo pastebėta apie 15 grojančių patinų. 40 hektarų plote kasmet yra iškertamos minkštųjų lapuočių atžalos, stengiamasi išlaikyti tinkamą tetervinams aplinką.

Lankytojų poreikiai keičiasi

Išskirtinis Druskininkų miškų urėdijos objektas – mokymo ir informacijos centras (MIC) „Girios aidas“. 1971 metais miškininko Algirdo Valavičiaus iniciatyva įkurtas miško muziejus „Girios aidas“ visada buvo vienas Druskininkų traukos centrų. Daugelis suaugusiųjų ir vaikų yra aplankę unikalaus eksterjero statinį, kuriame galima apžiūrėti Lietuvos gyvūnų ir paukščių iškamšas, fotografijų parodas, Lietuvos tautodailininkų darbus. Žmonės mėgsta pasivaikščiojimo takus aplink muziejų, stebėti šalia augančius retų rūšių augalus, apžiūrėti medines skulptūras, stogastulpius. „Šio centro funkcijos – ne tik parodyti, kas miške gera ir gražu, bet ir kartu vykdyti šviečiamąją veiklą, pritraukti daugiau jaunimo, mokyti vaikus, jaunuolius elgesio kultūros gamtoje. Moksleiviai, studentai, kurie lankosi šiame mokymo ir informacijos centre, gauna vertingos informacijos apie miškus, jų apsaugą nuo gaisrų ir apskritai apie gamtoje vykstančius procesus, o tai padeda ugdyti gamtosauginį sąmoningumą“, – teigė MIC „Girios aidas“ vedėja Joana Janulevičiūtė.

Specialistė pripažino, kad ketvirtą dešimtmetį skaičiuojančio MIC „Girios aidas“ veikla dabar yra gerokai kitokia nei prieš tris keturis dešimtmečius. „Ir lankytojų poreikiai rafinuotesni nei anksčiau. Todėl kuriama geriau tuos poreikius atitinkanti infrastruktūra – pramogų aikštelės, aplink centro pastatą atsiranda vis daugiau meniškų medžio skulptūrų, įrengtas stendas su informacija apie naujus lankytinus objektus“, – vardijo J. Janulevičiūtė.

Vyrauja sausi pušynai

Druskininkų urėdijos teritorijoje vyrauja sausi pušynai, patrauklūs rekreacijai, daugiau kaip trečdalį teritorijos apima Dzūkijos nacionalinis parkas.

Valstybės įmonė Druskininkų miškų urėdija, įkurta 1951-aisiais, valdo 27 000 hektarų valstybinių miškų, suskirstytų į 7 girininkijas. Urėdijos teritorijoje plyti

Poilsiautojų akį džiugina didžiausios Pietryčių Lietuvos upės – Merkio – kilpos.

82

2014 Nr. 8

Skroblaus ir Musteikos gamtiniai rezervatai, apimantys 1826 hektarų plotą, 27 draustiniai (1826 hektarų ploto).

80 kertinių miško buveinių užima 370 hektarų plotą.

12 000 hektarų urėdijos miškų patenka į Dzūkijos nacionalinio parko ribas.

Urėdijos teritorijoje yra biologinę įvairovę saugančių „Natura 2000“ teritorijų – 3 paukščių apsaugai svarbios teritorijos (PAST) ir 3 vietovės, atitinkančios gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus (BAST).

Druskininkų miškų urėdija yra FSC sertifikuota nuo 2003 metų. FSC sertifikavimas yra nepriklausoma tarp-

Mokymo ir informacijos centras „Girios aidas“ skaičiuoja jau penktą dešimtmetį.

tautinė miškų ūkio vertinimo ir medienos gaminių kilmės žymėjimo sistema. Ji suteikia vartotojams garantijas, kad siūlomi produktai pagaminti griežtai laikantis tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principų.

Miškai dideli, bet kertama mažai

Beveik pusę Druskininkų miškų urėdijos teritorijos užima nacionalinis parkas, todėl miškininkams, be ūkinių rūpesčių, daug dėmesio reikia skirti gamtai puoselėti.

Pagal gaunamos medienos kiekius Druskininkų miškų urėdija prilygsta mažesniosioms šalies urėdijoms. „Pagal valdomą plotą ji priskirtina prie didesniųjų, mat beveik pusėje teritorijos ošia Dzūkijos nacionalinio parko girios. Čia aktyvi ūkinė veikla draudžiama.

Praėjusiais metais urėdija pagrindinio naudojimo kirtimus vykdė 169 hektarų plote. Plynaisiais biržiniais kirtimais iškertama 70 hektarų, neplynaisiais – 90 hektarų.

Išugdyta ir 150 hektarų jaunuolynų. Daugiausia urėdijoje kertama pušynų. 2013 metais pagaminta 58 tūkst. kietmetrių medienos.

Užtat daug darbo ir lėšų reikia gausiai poilsiautojų, grybautojų ir uogautojų lankomiems miškams puoselėti, retų gyvūnų buveinėms tvarkyti, saugoti nuo gaisrų“, – aiškino Druskininkų urėdijos miškų urėdas Z. Naujokas.

Pasak urėdijos vadovo, nors daugeliui atrodo, kad svarbiausias miškininkų darbas – miško kirtimas, iš tiesų jiems nėra mielesnio darbo, kaip sodinti medžius. „Plynos girios miškinin-

Ypatingas dėmesys – rekreacijai

Pastaraisiais metais Druskininkų miškų urėdijoje ypač daug dėmesio skiriama valstybinius miškus pritaikyti visaverčiam ir turiningam laisvalaikiui gamtoje. Kuriant rekreacinę infrastruktūrą, orientuojamasi į labiausiai pamėgtus ir lankomiausius miško sklypus, siekiant sureguliuoti lankytojų srautus, nukreipiant poilsiautojus į priešgaisriniu požiūriu saugias teritorijas. Pažintinių ir mokomųjų objektų kūrimas leidžia visuomenei pažinti gamtos turtus, kultūros paveldo vertybes, diegti kultūringo elgesio gamtoje tradicijas.

Urėdijos suskirstytos pagal vadinamuosius rekreacinius lygmenis. Druskininkų miškų urėdija pakliūva į pirmąjį – patį intensyviausią – lygmenį. Rekreacijos reikalams miškuose kasmet čia skiriama maždaug po 150 tūkst. litų. Urėdijoje įrengti ir prižiūrimi 38 rekreaciniai objektai: stovyklavietės, poilsiavietės, atokvėpio vietos, pažintiniai takai. Svarbiausia poilsiavietė, įrengta šalia Druskininkų, prie Latežerio, pritaikyta ir neįgaliesiems.

Joje vyksta Alytaus apskrities neįgaliųjų sąskrydžiai, tradicinė sporto šventė. Įvairių rekreacinių objektų įrengta Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje. Urėdijos atstovai apgailestaudami pripažįsta, kad rekreaciniai objektai neretai yra niokojami.

Jaučia biokuro poreikį

Miškų urėdo Zenono NAUJOKO teigimu, mieliausias miškininkų darbas – ne kirsti, o sodinti medžius. kams yra nemielos, tačiau kiekvienas mūsų supranta: tos laukymės neišvengiamos ir vis dėlto – laikinos“, – kalbėjo Z. Naujokas. Į Lietuvą sugrįžtant paukščiams Druskininkų miškų urėdijos miškininkai ruošiasi svarbiausiam metų darbui – miškasodžiui. Veisti naują mišką – šventa pareiga, nes jis sodinamas ateities kartoms. „Daugeliui gali kilti klausimas, kam reikia sodinti medžius, jei mūsų šalyje klimato sąlygos ir taip palankios – miškas pats užaugs.

Tačiau taip užaugtų tik menkaverčiai medžiai, o ne puikios kokybės medynai“, – aiškino urėdijos vadovas.

Druskininkų miškų urėdijos miškininkai kasmet atsodina daugiau kaip 50 hektarų plynai iškirstų miško plotų, tokį pat miško plotą atkuria palikdami jį atželti.

Liks ateities kartoms

Siekdami ateinančioms kartoms palikti unikalų gamtos paveldą, miškininkai steigia genetinius draustinius. Natūraliuose miškuose medžiai paprastai būna prastesnės kokybės, būtent todėl genetiniuose draustiniuose specialistų prižiūrimi auga patį geriausią genofondą turintys medžiai, kurių sėklos bus sodinamos į dabar iškertamų miškų plotus.

Druskininkų miškų urėdijoje 2011 metais išskirti 3 genetiniai draustiniai (2 pušies ir 1 eglės), užimantys 40 hektarų plotą. Iškirtus miško sklypus medienai siekiama, kad atsikuriantis miškas būtų ne prastesnis, o geresnis.

Tam medžių sėklos renkamos iš genetinių draustinių, sėklinių miško plantacijų bei medynų ir sodinamos į atskirus sklypus, auginami genetiškai patvarių medžių palikuonys. Miškininkams genetiniai draustiniai pasitarnauja ne tik kaip galimybė išsaugoti gamtos paveldą, jie yra svarbūs ir ruošiant medieną.

Visoje Druskininkų miškų urėdijos teritorijoje yra 1588 kilometrai miško kelių, urėdijos valdomuose miškuose – 611 kilometrų. Jiems priskiriami gruntiniai ir iki 5 metrų pločio keliai. Urėdijos valdomų ir prižiūrimų kelių su dirbtine danga yra 145 kilometrai. Šimtui hektarų miško tenka 2,92 kilometro kelių, iš jų 0,56 kilometro – vietos reikšmės keliai, prižiūrimi urėdijos. Atskirose girininkijose kelių tankumas nevienodas. Tankiausias kelių tinklas driekiasi Merkinės ir Norulių, rečiausias – Druskininkų girininkijose. Į kelių infrastruktūrą kasmet investuojama apie 0,5 mln. litų.

Nelikvidinė mediena ir kirtimų atliekos dažniausiai parduodamos biokurui. Visos kirtimo atliekos, pasiūlytos per trumpalaikius ar pusmetinius aukcionus, yra išperkamos. Tikėtina, kad įgyvendinant Vyriausybės programą dėl platesnio atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo biokuro paklausa tik didės. 2014 metais Druskininkų miškų urėdija yra pasirašiusi 3 pusmetines ir 2 trumpalaikes sutartis 3000 kietmetrių kirtimo atliekoms. Urėdija taip pat yra sudariusi sutartį su įmone, kuri sumala kirtimo atliekas ir transportuoja pagamintas skiedras šilumos tiekėjams. Skiedras katilinėms urėdija tiekia per biokuro biržą „Baltpool“.

Surinktas biokuras kaupiamas įrengtuose sandėliuose.

Biokuro žaliava gali būti sandėliuojama ne ilgiau kaip 3, o dengta specialiu popieriumi – ne ilgiau kaip 7 mėnesius. „Druskininkų katilinė dalį šilumos gamina kūrendama biokuro katilą, todėl manome, kad yra galimybių gaminti skiedras ir tiekti jas mūsų miesto katilinei“, – teigė Druskininkų miškų urėdijos miškų urėdas Z. Naujokas.

Vaizdingos urėdijos vietos pritaikytos iškyloms ir turiningam laisvalaikiui.

83

SITUACIJĄ PAKEISTŲ DIDESNIS NORAS VEIKTI Lazdijų rajono vadovai linkę susikoncentruoti ne į investicijų pritraukimą ir verslo skatinimą, bet į save.

Taip galima pagalvoti pažvelgus į strateginiuose planuose išdėstytą viziją – tapti pažangiausia savivaldybės administracija Lietuvoje.

Panašu, kad viena ekonomiškai silpniausių savivaldybių šalyje nuleido rankas ir mato nedaug perspektyvų pakilti nuo dugno. Aukštas nedarbo lygis, pramonės ir stambių įmonių nebuvimas, vienas mažiausių regione ir visoje šalyje pritraukiamų tiesioginių užsienio investicijų kiekis, menkas patrauklių investuoti objektų skaičius – tai vienos didžiausių rajono problemų.

Jų sąrašą dar papildo tai, kad mažai išplėtota infrastruktūra menkina investicijų pritraukimo potencialą, gyventojai senėja ir nuolat daugėja socialinių pašalpų gavėjų, o apie pačią savivaldybę mažai žino ne tik užsienio, bet ir Lietuvos investuotojai. Grėsmę rajono plėtrai kelia ir kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, gyventojų pasyvumas, nemaža šalia esančios Lenkijos konkurencija.

Teigiamų dalykų įžvelgiama daug mažiau: patogi geografinė padėtis, nes rajonas ribojasi su Lenkijos ir Baltarusijos siena, rajoną kerta automobilių keliai ir geležinkelis, galimos palankios sąlygos kaimo turizmo sektoriaus plėtrai.

Viliamasi, kad naujų galimybių suteiks europinės geležinkelio vėžės „Rail Baltica“ statyba, Mockavos geležinkelio krovinių terminalo statybos projektas ir pramonės zonos įkūrimas. Ji driekiasi palei geležinkelio liniją tarp Šeštokų ir Mockavos, čia galvojama apie krovos, sandėliavimo bei logistikos įmonių veiklą. Mockavos pramonės zonoje planuojami investiciniai projektai – vieni didžiausių Pietų Lietuvoje. Šios pramonės zonos įkūrimas kartu su Mockavos terminalo statyba leis sukurti papildomų darbo vietų ir plėtoti smulkųjį bei vidutinį verslą, teikiantį aptarnavimo paslaugas šioje zonoje įsikūrusioms įmonėms. Ilgainiui tai gali gerokai sumažinti nedarbo lygį savivaldybėje.

84

2014 Nr. 8

Tačiau kol kas prastėjančią ekonominę Lazdijų rajono situaciją patvirtina nuolat mažėjanti savivaldybės biudžeto pajamų dalis iš savivaldybės teritorijoje surenkamų mokesčių ir iš dalies didėjanti valstybės dotacijų dalis savivaldybės biudžete. Savivaldybės teritorijoje surenkamų savivaldybės biudžeto pajamų dalis 2008 metais siekė 25,28 proc., o 2012-aisiais – tik 20,19 proc. viso savivaldybės biudžeto.

Savivaldybė save guodžia gyventojų apklausomis: dauguma palankiai vertina gyvenamąją aplinką rajone, 66 proc. jaunimo ir 84 proc. vyresnio amžiaus žmonių mano, kad situacija Lazdijų rajono savivaldybėje per pastaruosius trejus metus gerėja.

Visai ką kita skelbia oficiali statistika. Šių metų pradžioje nedarbo lygis Lazdijų rajono savivaldybėje siekė 18,8 proc. ir gerokai viršijo ir Alytaus apskrities, ir bendrą šalies vidurkį. Lazdijų rajono savivaldybėje nuolat didėja socialinės pašalpos gavėjų dalis. 2012 metais šis rodiklis siekė 14,5 proc. ir beveik du kartus viršijo bendrą Lietuvos vidurkį (7,4 proc.). Išlaidos socialinėms pašalpoms Lazdijų rajono savivaldybėje nuo 2009 metų iki 2011 metų padidėjo 194 proc., socialinės pašalpos gavėjų skaičius per tą patį laikotarpį išaugo 172 proc.

2011–2013 metais Lazdijų rajono savivaldybėje pastebimai sumažėjo individualių įmonių skaičius – nuo 83 iki 75. Tačiau pastebimas uždarųjų akcinių bendrovių (nuo 78 iki 92) ir asociacijų (nuo 66 iki 79) skaičiaus augimas.

Veikiančių ūkio subjektų skaičius savivaldybėje 2011– 2013 metais išaugo 8 proc.

2010–2012 metais Lazdijų rajono savivaldybėje pagal verslo liudijimą besiverčiančių asmenų skaičius išaugo 37 proc. Šios statistikos augimui didelę reikšmę turėjo sumažintos verslo liudijimų kainos. Tačiau verslo liudijimų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų, Lazdijų rajone buvo vienas mažiausių šalyje.

Specialistai pažymi, kad siekiant gerinti ekonominę aplinką ir bendrą gyvenimo lygį savivaldybėje daug dėmesio turėtų būti skiriama investicinėms programoms, turi būti sudaromos galimybės verslui kurti ir investicijoms pritraukti. Nors savivaldybės vadovai supranta, kad reikia didinti Lazdijų rajono žinomumą ir Lietuvoje, ir užsienyje, realių žingsnių žengiama nedaug.

EKSPERTO ŽVILGSNIS

VIEN MOKESČIUS MAŽINTI NEUŽTENKA LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudarytame Lietuvos savivaldybių indekse Lazdijų rajonas užėmė 14 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Investicijų srities vertinimas buvo kone identiškas šalies vidurkiui (48,6 balo) ir siekė 49,4 balo (iš 100 galimų).

Ir veikiančių ūkio subjektų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų, ir materialinės investicijos vienam savivaldybės gyventojui paaugo palyginti su ankstesniais metais: pirmas rodiklis – nuo 11,8 iki 13, antras ūgtelėjo dar smarkiau – 2010 materialinės investicijos, tenkančios vienam Lazdijų rajono gyventojui, siekė 1273 litus, o 2011-aisiais – jau 1273 litus, tačiau pagal šiuos rodiklius savivaldybė vis dar smarkiai atsilieka nuo šalies vidurkio. Blogiausiai Lazdijų rajonas atrodo pagal tiesioginių užsienio investicijų pritraukimą. Šis rodiklis – daugiau kaip 100 kartų žemesnis už vidurkį (4448 litai) ir siekia vos 38 litus vienam gyventojui.

Lazdijų rajono mokesčių aplinka nebuvo priežastis, kodėl ši savivaldybė stokojo investicijų. Vidutinis fiksuotas pajamų mokesčio už verslo liudijimus dydis buvo vos 146 litai, o vidutinis šalies – 598 litai. Dėl vangaus investavimo savivaldybės taip pat negalima kaltinti ir per dideliu nekilnojamojo turto mokesčiu (0,6 proc.), kuris buvo šiek tiek žemesnis už savivaldybių vidurkį (0,71 proc.). Žemesni nei vidutiniai mokesčių tarifai rodo, kad reikia ne tik mažinti mokesčius, bet ir ieškoti kitų būdų, kaip sudominti ir pritraukti investuotojų. Lazdijų rajono savivaldybė yra geografiškai patogioje vietoje, todėl viena potencialių veiklų čia gali tapti logistikos centrų plėtra, be to, rekreacinis rajono potencialas gali būti skirtas turizmui plėtoti.

NUBLANKSTA IR NEDIDELIS PRIVALUMAS LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS Anksčiau Lazdijus daugelis neoficialiai vadindavo kontrabandininkų rojumi. Nors šis šleifas baigia išnykti, pramonės sektorius čia nesuklestėjo, o nelegalaus verslo dar apstu. Todėl ir investuoti į Lazdijų rajoną sudėtinga pirmiausia dėl to, kad gyventojų pajamos iš nelegalaus verslo yra gana didelės. Pastačius čia naują didelę gamyklą, be abejo, iškils problemų, susijusių su darbuotojais.

Lazdijuose paplitęs klasikinis lietuviškas modelis, kai gyventojai tampa pašalpų gavėjais, nors kartu generuoja nelegalias ir gana dideles pajamas. Pasiūlius tokiems žmonėms oficialų darbą, bus mąstoma taip: aš juk nebegausiu pašalpos, o dirbti už du tūkstančius litų, kai dabar tiek pat užsidirbu ir dar prideda valstybė – neapsimoka.

Verslo ir pramonės plėtra Lazdijų rajone tikrai apmirusi. Nesijaučia ir rajono valdžios pastangų prisivilioti investuotojų, nematyti ryžtingesnių žingsnių. Prieš investuojant reikėtų išspręsti problemą, kaip priversti dirbti teorinius bedarbius.

Minimalus ar kiek didesnis atlyginimas tų žmonių tikrai nemotyvuotų dirbti.

Bene vienintelis Lazdijų rajono privalumas – pasienis su Lenkija. Vis dėlto kai Šengeno erdvė mums atvira, Lazdijams šis privalumas duoda mažai naudos. Manau, investuotojai mieliau rinktųsi Alytų, nes ten nekiltų problemų, susijusių su darbuotojais.

GALIMAS SUJUDIMAS PRIEŠ ĮVEDANT EURĄ „INREAL“ KONSULTACIJŲ IR ANALIZĖS DEPARTAMENTO VADOVAS ARNOLDAS ANTANAVIČIUS Vertinant nekilnojamojo turto rinką, Lazdijų rajono padėtis labai panaši į Varėnos rajono – tokia būdinga daugeliui mažų miestelių. Gyventojai čia greitai sensta, jaunimas emigruoja į didmiesčius ar užsienį. Jeigu nesimatys ekonominių perspektyvų, Lazdijų rajono nekilnojamojo turto rinka išliks tokio pat lygio kaip dabar.

Vienu ar kitu metu situacija gali keistis, tačiau žymių pokyčių vargu ar galima tikėtis. Perkamoji galia mažesniuose miestuose yra nedidelė, todėl perspektyvų, kad staiga išaugs sandorių skaičius – nedaug.

Prieš kurį laiką, kai Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė ir veikė sienos kontrolės bei muitinės postai pasienyje su Lenkija, Lazdijuose būsto rinka buvo gyvybingesnė. Dabar situacija visai kitokia – ekonominę gerovę gali kurti tik objektyvūs veiksniai. Žinoma, rinką gali kiek pagyvinti euro įvedimas, tačiau taip atsitiks ne viename kuriame nors rajone, bet visoje šalyje. Tokiu atveju paklausūs bus ne tik individualieji namai, bet ir administraciniai pastatai, kuriuose galima įrengti biurus. Reikia tikėtis, kad ekonomika nesustos augti ir geresnio gyvenimo galimybės nudžiugins ir mažesnius miestus.

85

VEISIEJŲ MIŠKŲ URĖDIJOS DĖMESYS – IR MIŠKAMS, IR JŲ LANKYTOJAMS Turtingos Veisiejų miškų urėdijos istorijos galima tik pavydėti. Tačiau kartu reikėtų suprasti, kad viskas sukurta įdedant nepaprastai daug darbo ir pastangų.

Puoselėja infrastruktūrą

VĮ Veisiejų miškų urėdijos istorija skaičiuojama nuo 1919 metų. Laikui bėgant keitėsi ir įstaigos statusas, įvyko nemažai reorganizacijų, netgi grėsė panaikinimas. Tačiau išlikusi ir sustiprėjusi urėdija šiandien skiria nemažai lėšų miškams įveisti, atkurti, jų apsaugai, rekreacijai ir pastatų remontui.

Veisiejų miškų urėdijos administruojamų miškų plotas užima 61 243 hektarus. Valstybinių miškų plotas sudaro 20 670 hektarų. Vien šiais metais naujų miškų urėdija atkūrė ir įveisė 128 hektarų plote. „Galime pasidžiaugti sėkline paprastosios pušies plantacija, kuri užima 25 hektarus, taip pat mažalapės liepos

Didelę reikšmę sodmenims išauginti turi vanduo. Todėl Kapčiamiesčio medelyne buvo nuspręsta įgyvendinti laistymo sistemų įrengimo projektą.

V. Stacevičiaus nuotr.

plantacija, medelynu. Ilgininkų miške 50 hektarų plote išsaugojome 150-metį paprastosios pušies sėklinį medyną ir tokio pat amžiaus maumedyną Ančios girininkijoje“, – pasakojo Veisiejų miškų urėdijos urėdas Zenius Želionis.

Jo vadovaujami miškininkai rūpinasi ne tik miškais, bet ir juose esančia infrastruktūra: prižiūri 21 poilsiavietę, 2 stovyklavietes. Trumpalaikio atokvėpio vietų įrengta net 58, taip pat galima iškylauti 5 pažintiniais ir mokomaisiais takais. Iš viso Veisiejų miškų urėdija rekreacinių vietų priežiūrai kasmet išleidžia apie 90 tūkst. litų.

Dar daugiau pinigų skiriama miško kelių priežiūrai – apie 550 tūkst. litų kasmet. Tokių kelių urėdijos valdose yra apie 700 kilometrų.

Praėjusiais metais urėdijoje pagaminta 66,7 tūkst. kietmetrių medienos, pagaminta ir parduota 4,88 tūkst. kietmetrių miško kirtimo atliekų. Per pirmą šių metų pusmetį pagaminta 33,6 tūkst. kietmetrių medienos ir pagaminta bei parduota 1514 kietmetrių miško kirtimo atliekų.

Medienos ir miško kirtimo atliekomis rūpinasi urėdijos Medienos ruošos, prekybos ir techninis padalinys. Šio padalinio įkūrimas siejamas su miškų ūkio atkūrimu 1957 metų sausio 1 dieną.

Iki 2007-ųjų padalinys vadinosi Miško ruošos punktu, vėliau – Miško medžiagos išvežimo baru.

Nors laikui bėgant urėdijoje technikos poreikis mažėjo, nes stiprėjo privačių įmonių pajėgumas, padalinys turi nemažą patikimos technikos arsenalą: medvežį, gaisro gesinimo automašinas, mašinas keliams remontuoti, traktorius.

Pasididžiavimas – Kapčiamiesčio medelynas

Veisiejų urėdijos valdose esančioje Kapčiamiesčio girininkijoje nuo seno buvo tradicija turėti savo medelyną. Čia auginami pagrindinių medžių rūšių sodmenys: paprastoji pušis, paprastoji eglė, paprastasis ąžuolas, bekotis ąžuolas, raudonasis ąžuolas, karpotasis beržas, mažalapė liepa, paprastasis klevas, juodalksnis, taip pat krūminių rūšių sodmenys: paprastasis šermukšnis, paprastasis erškėtis, paprastoji kriaušė, juodvaisė aronija ir kitos vidutiniškai 25 medžių bei krūmų rūšys, skirtos miško želdiniams. Kasmet medelyne išauginama 3,5–4,1mln. sodmenų. Šiuo metu rajono ir aplinkinių rajonų gyventojams sodyboms bei ūkiams puošti siūloma vietos medžių ir krūmų rūšių, kurios yra kur kas pigesnės ir atsparesnės aplinkos poveikiui.

Sodmenų pakanka urėdijai ir Lazdijų bei aplinkinių savivaldybių privačių miškų savininkams.

Kokybiškiems sodmenims išauginti reikia geros sėklinės bazės. Yra įsteigti ir saugomi genetiniai įvairių medžių rūšių draustiniai, įveista, prižiūrima ir sėklų ruošai naudojama Ančios girininkijoje esanti sėklinė paprastosios pušies plantacija.

Taip pat sėklų ruošai naudojami Vainežerio ir Ilgininkų buvusių dvarų parkai. Krūminių rūšių sėklos renkamos Kapčiamiesčio seniūnijos apylinkėse, kuriose gausu girininko Antano Olšausko įveistų mišrių želdinių su vietos krūmų rūšimis.

86

2014 Nr. 8

Lapuočių medžių ir krūmų rūšių sėklas urėdijos medelynas ruošia ir perdirba vietoje. Rezervui sudaryti juodalksnio ir karpotojo beržo sėklos tam pritaikytame šaldytuve siunčiamos į Dubravos miškų urėdiją saugoti. Paprastosios eglės ir paprastosios pušies kankorėžiai surenkami ir transportuojami į Dubravos miškų urėdiją, čia jie perdirbami, o išgautos ir patikrintos sėklos saugomos šaldytuve.

Visos urėdijos medelyno surinktos sėklos, iš kurių sudėtinga sudaryti rezervą, po patikrinimo išsėjamos medelyno laukuose rudenį, o pavasariniam sėjimui sėklų parsivežama iš Dubravos miškų urėdijos šaldytuvo.

Didelę reikšmę standartiniams sodmenims išauginti turi vanduo. Todėl buvo nuspręsta įgyvendinti laistymo sistemų įrengimo projektą. Kadangi tam reikia daug finansinių išteklių, nuspręsta medelyno laistymo sistemą įrengti etapais. Pirmojo medelyno laistymo sistemos įrengimo etapo metu išvedžioti magistraliniai vamzdynai po žeme ir nupirkta antžeminė mobili laistymo įranga.

Antro etapo metu laukuose įrengtos laistymo linijos su stacionariais hidrantais. Šiuo metu daugiau kaip 80 proc. medelyno laukų yra laistomi.

Urėdijai investavus į medelyną, renovuoti seni ir įsisavinti nauji plotai – dabar jie užima daugiau kaip 20 hektarų. Suformuoti laukai, kurių ilgis siekia 150–200 metrų.

Sukūrus medelyno infrastruktūrą įdiegtos ir sodmenų auginimo technologijos – jos pritaikytos prie turimų mechanizmų ir gamtinių vietos ypatumų. Kasmet medelyne atliekami dirvožemio tyrimai: nustatomas jo rūgštingumas ir maisto medžiagų kiekis. Vėliau sudaromi tręšimo planai, kuriais remiantis atliekami pagrindinis ir papildomi tręšimai, kad auginami sodmenys pasiektų aukščio, šaknies kaklelio storio ir kitus keliamus kokybės reikalavimus. Iškasus sodmenis, laukuose auginami augalai ža-

Veisiejų miškų urėdijos urėdas Zenius ŽELIONIS teigė, kad daug dėmesio skiriama ne tik miškams, bet ir juose esančiai infrastruktūrai prižiūrėti. liajai trąšai. Kuo vešlesnius juos pavyksta užauginti, tuo mažiau reikia naudoti mineralinių trąšų.

Traukia lankytojus

Dzūkijos gamtos grožis pritraukia daug lankytojų. Jų gausu ir Veisiejų miškų urėdijos valdose, o čia tikrai yra ką pamatyti. Pradėjus pažintį nuo rajono centro – Lazdijų, apžiūrėjus miestą galima pravažiuoti arba prajoti Giraitės gamtos taku.

Seirijuose galima pasivaikščioti Trako botaninio draustinio gamtos pažinimo taku, susipažinti su gamtiniu pažintiniu taku „Bijotų–Širvintų miškais“. Pakeliui į Leipalingį siūloma pailsėti prie Giedavardžio ežero miškininkų įrengtoje poilsiavietėje, o Veisiejų parke lankytojų laukia dendrologijos paminklas – Veisiejų uosis.

Kapčiamiestyje galima aplankyti miškininkų gamtos pažinimo taką ir pasigrožėti medžių bei krūmų bioįvairove. Miestelyje girininko Vytauto Stacevičiaus ir pedagogės, veiklios kraštotyrininkės Birutės Stacevičienės sodybos klėtyje jau dešimtmetį veikia vienintelis Lazdijų rajone Miškininkystės muziejus. Čia saugomos Kapčiamiesčio ir kitų Veisiejų miškų urėdijos girininkijų istorijos, galima susipažinti su seniau naudotais žymekliais kertamiems medžiams ženklinti, miško sodinimo, pušų sakinimo, matavimo ir kitais įrankiais, pamatyti miškininkų dėvėtas uniformas.

Muziejaus tikslas – kaupti istorinę miškininkų veiklos medžiagą, pristatyti lankytojams urėdijos miškininkų veiklą, populiarinti miškininkystės ir gamtosaugos idėjas, šviesti visuomenę šiais klausimais.

87

VIEN GRAŽI GAMTA INVESTICIJŲ NEPRITRAUKIA

Varėnos rajonas gausus gamtos išteklių, garsėja vaizdingais kraštovaizdžiais. Jis gerai žinomas aktyvaus poilsio mėgėjams: grybautojams, baidarininkams.

Tačiau investuotojams šis kraštas nedaug pažįstamas. Rajono vadovų pastangų, regis, irgi trūksta, kad būtų sulaukta daugiau investicijų.

Vadovaujantis Varėnos rajono plėtros vizija iki 2030 metų, Varėna – grybų sostinė, o kraštas – garsus išsaugota unikalia gamta ir kultūros paveldu, sveika, saugia aplinka, netradicinėmis bei miško gėrybių verslo rūšimis, turizmo, pramogų, poilsio paslaugomis.

Artimesniam laikotarpiui numatyti trys prioritetai: skatinti bendruomenės pažangą, stiprinti socialinį saugumą, spartinti aplinką tausojančią ekonominę veiklą ir turizmo plėtrą, plėtoti infrastruktūrą. Žvelgiant į Varėnos rajono privalumus, pirmiausia paminėtina patogi geografinė padėtis ir unikalus kraštovaizdis. Čia daug rekreacijai patrauklių kultūros, kulinarinio paveldo ir gamtos išteklių.

Tačiau trūkumų potencialūs investuotojai įžvelgtų daugiau. Pirmiausia stinga objektyvios informacijos apie dabartinę investicinę savivaldybės aplinką. Nors yra patvirtintas strateginis plėtros planas, jis rengtas palyginti seniai – 2008 metais, kai ekonominiai rodikliai buvo kitokie. Ar situacija pasikeitė – lieka tik spėlioti.

Taip pat investuotojai susidurtų su darbuotojų stygiumi, nes Varėnos rajone sparčiai mažėja gyventojų, ypač darbingo amžiaus. Nemažai jų emigruoja į užsienį arba į Lietuvos didmiesčius. Rajone įvairių socialinių išmokų gavėjų skaičius nuo 2007 metų smarkiai išaugo. Tais metais socialinėms išmokoms reikėjo 888,5 tūkst. litų, o 2012-aisiais – beveik 7 mln. litų. Daugiausia jų reikėjo 2011 metais – 8,05 mln. litų. Tačiau 2013-aisiais Varėnos rajone, palyginti su kitomis Alytaus apskrities savivaldybėmis, buvo mažiausias nedarbo lygis – 9,5 proc.

Nors rajonas geografiškai patogioje vietoje, susisiekimo infrastruktūra čia nėra aukščiausios klasės. Dalis krašto ir rajoninių automobilių kelių neatitinka eismo saugumo reikalavimų, be to, didžiausią vietos reikšmės kelių dalį sudaro gruntkeliai ir žvyrkeliai.

Nemažai aktyvaus poilsio mėgėjų pritraukiančiame krašte nėra pakankamai dviračių ir pėsčiųjų takų, ne-

88

2014 Nr. 8

išplėtota pakelių infrastruktūra, nepakanka maitinimo, apgyvendinimo, pramogų paslaugų, netenkina jų kokybė. Taip pat silpnai išplėtota turizmo infrastruktūra vietovėse, kuriose yra unikalių ir lankomiausių objektų.

Nėra ir bendros informacinės turizmo sistemos.

Varėnos rajonas negali pasigirti investicinių projektų gausa. Daugiausia tai – senų administracinių ir viešosios paskirties pastatų modernizavimo projektai.

Vienas didžiausių pastaruoju metu įgyvendinamų projektų – Varėnos miesto daugiafunkcio sporto, pramogų, konferencijų, parodų, turizmo ir aktyvaus poilsio centro, kitaip tariant – baseino, statyba. Bendra projekto sąmata – 16,6 mln. litų. Objekto statybos darbus atlieka bendrovė „Kortas“. Stringant finansavimui kol kas atlikti laikomųjų konstrukcijų montavimo darbai, įrengta dalis pastato vidaus nuotekų sistemos, lauko vandentiekio, lauko ūkio – buities nuotekynės, atlikti lauko lietaus nuotekynės įrengimo darbai, baigtas lauko šilumos tinklų įrengimas. Šiais metais objekto statyboms numatyta skirti 4 mln. litų, tad planuojama užbaigti laikomųjų konstrukcijų ir inžinerinių lauko sistemų įrengimo darbus, atlikti pastato vandentiekio, vidaus nuotekų, šildymo, vėdinimo, šilumos punkto įrengimo, technologinės baseinų įrangos aprūpinimo, gaisro, saugos signalizacijų įrengimo bei kitus darbus.

Dar vienas didesnis projektas – „Sportas – galimybė gyventi sveikai Varėnos ir Ščiučino rajonuose“. Šis projektas įgyvendinamas pagal prieš metus pasirašytą paramos sutartį. Projekto partneriai yra Varėnos rajono savivaldybė ir Baltarusijos Ščiučino rajono Vykdomojo komiteto Švietimo skyrius.

Viena projekto dalių – iš esmės rekonstruoti Varėnos miesto stadioną. Jame bus įrengti šeši bėgimo takai, futbolo aikštė su natūralios vejos danga, šuolių į tolį ir į aukštį sektoriai, ieties ir disko metimo sektoriai, rutulio stūmimo sektorius, tribūnos žiūrovams su 500 sėdimųjų vietų, žaidėjų persirengimo, inventoriaus laikymo, teisėjų ir pagalbinės patalpos, tualetas žiūrovams. Taip pat bus įrengtos garso ir apšvietimo sistemos, stadiono teritorija bus aptverta. Stadionas bus įrengtas pagal Tarptautinės futbolo federacijos reikalavimus. Bendra projekto vertė – daugiau kaip 5,65 mln. litų. Varėnos rajonui tenkanti dalis – per 3,03 mln. litų. 90 proc. šios sumos finansuoja Europos regioninės plėtros fondas. Šiuo metu taip pat rekonstruojamas Varėnos kultūros centro parodų ir kino salės pastatas, įgyvendinami mokyklų, vaikų ugdymo įstaigų atnaujinimo projektai.

EKSPERTO ŽVILGSNIS

STOKOJAMA INFORMACINĖS SKLAIDOS LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudarytame Lietuvos savivaldybių indekse Varėnos rajono savivaldybė liko 42-a iš 53 rajono savivaldybių. Investicijų srities vertinimas čia buvo mažesnis už vidurkį (48,6 balo) ir siekė 45,5 balo (iš 100 galimų). Šių metų rezultatas rodo šiokį tokį investicinės aplinkos gerėjimą palyginti su praėjusiais metais.

Apie kiek geresnę investicinę aplinką skelbia padidėjęs ūkio subjektų skaičius, tenkantis vienam gyventojui (2012 metais – 15,7, 2013-aisiais – 18). Tiesa, šis rodiklis vis dar atsiliko nuo šalies vidurkio (21). Nors ir gerokai paaugęs (2010 metais – 1823 litai), žemesnis už vidutinį savivaldybių lygį (4104 litai) liko ir materialinių investicijų, tenkančių vienam savivaldybės gyventojui, skaičius (2860 litų). Prasčiausia buvo tiesioginių užsienio investicijų situacija: vienam gyventojui jų teko 357 litai, o šalies vidurkis siekė 4104 litus.

Prastą investicijų srities įvertinimą lėmė palyginti su šalies vidurkiu aukšti žemės ir nekilnojamojo turto mokesčiai. Pastarasis buvo 1 proc., o vidutinis savivaldybių – 0,71 proc. Investicinės situacijos nepagerino ir nedidelis vidutinis fiksuotas pajamų mokesčio už verslo liudijimus tarifas – jis buvo daugiau kaip tris kartus mažesnis už šalies vidurkį (598 litai) ir siekė vos 167 litus. Taigi norint pritraukti investicijų pirmiausia reikėtų gerinti mokesčių aplinką. Taip pat orientuojantis į užsienio investicijų pritraukimą svarbu pateikti investuotojams lengvai prieinamą svarbiausią informaciją apie savivaldybę anglų kalba interneto tinklalapyje. Investuotojams daug aktualiau yra tai, koks verslas jau veikia savivaldybėje, kokia čia yra darbo rinka, kur kreiptis norint pradėti verslą, o ne istorijos apie miesto įkūrimą.

MIŠKO GĖRYBĖS VISŲ NEIŠMAITINS LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS Varėnos rajono galimybės – tikrai ribotos. Nemaža dalis gyventojų dirbti važiuoja į Druskininkus, Alytų, kitus miestus.

Varėnos rajonas turi gilias medienos pramonės, tekstilės, maisto perdirbimo pramonės tradicijas. Dažnai veikla čia būna susijusi su gamtos gėrybėmis – grybų ir uogų supirkimu bei perdirbimu. Gauti kurortinės teritorijos statusą Varėnos rajonas vargu ar pretenduotų, nors pramogautojų sulaukia nemažai. Be to, potencialūs investuotojai į turizmo sektorių kur kas mieliau domisi Druskininkais, o Varėnos rajonas jiems beveik nežinomas. Čia gali būti toliau plėtojama medienos apdirbimo pramonė. Plėtoti logistikos verslą irgi būtų viena galimybių. Problema yra tai, kad Varėnos rajone susiduriama su darbuotojų stygiumi, prisivilioti čia aukštos kategorijos specialistų būtų sudėtinga. Kalbėti apie rajono potencialą sunku, manyčiau, kad dabar veikiančios įmonės toliau plėtos veiklą, o ar atsiras naujų žaidėjų – parodys ateitis. Iniciatyvių žmonių atsiranda nuolat, tačiau jeigu bus viliamasi, kad visus išmaitins miško gėrybės – proveržio nereikia tikėtis.

IŠJUDINTI RINKĄ GALI TIK NAUJAS BURBULAS „INREAL“ KONSULTACIJŲ IR ANALIZĖS DEPARTAMENTO VADOVAS ARNOLDAS ANTANAVIČIUS Varėnos rajonas ribojasi su Druskininkų savivaldybe, tačiau vertinti nekilnojamojo turto plėtros galimybes čia sudėtinga.

Varėnai, kaip mažam miesteliui, būdingas labai nedidelis sandorių skaičius – ir butų, ir individualiųjų namų sutarčių per mėnesį sudaroma vienetai. Rinka čia, kaip ir kituose provincijos miestuose, mažai likvidi.

Visa tai rodo, kad gyvybės nekilnojamojo turto sektoriuje nedaug. Vienintelis galimas scenarijus rinkai parodyti nors kokius gyvybės ženklus – nekilnojamojo turto kainų burbulas. Tuomet gyventojai nusiteikia pernelyg optimistiškai ir perka nepamatuotai. Tačiau nesikeičiant demografinei situacijai arba neaugant pajamų lygiui, prielaidų, kad kas nors keisis, nėra.

Prieš kurį laiką Varėnos rajone buvo gyvybinga sodybų rinka. Ji ir dabar gyvuoja, nes toks nekilnojamasis turtas visuomet turi paklausą: rekreaciniai objektai pritraukia nemažus turistų srautus. Tačiau žvelgiant į sodybų paklausą ir sandorių skaičių, jų daugiausia aplink Vilnių, kita aiški kryptis – ežeringas Molėtų rajonas. Varėnos rajonas šiuo požiūriu tarp lyderių nepatenka.

89

VALKININKŲ MIŠKŲ URĖDIJOS PLANAI OPTIMISTIŠKI Miškininkams darbų netrūksta ištisus metus. Miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą keičia kasmetinė prekyba mediena, pastaraisiais metais – ir biokuru, priešgaisrinė apsauga, rūpinimasis miško keliais, rekreacijos objektais. Darbams paspartinti urėdijos kasmet įsigyja našios technikos. Ne išimtis ir Valkininkų miškų urėdija, įsikūrusi miškingame Varėnos rajone. Urėdijos miškininkai pagrįstai didžiuojasi upėmis, pušynais, vaizdingu kraštovaizdžiu ir įdeda daug pastangų bei lėšų miškuose kurdami rekreacinę infrastruktūrą. Vis daugiau miškininkų dėmesio ir lėšų reikalauja biokuro ruoša. Valkininkų miškų urėdijos urėdas neabejoja – galimybė ruošti biokurą urėdijai išeis tik į naudą.

Urėdijos rūpestis – daugiau kaip 20 tūkst. hektarų miškų 1939 metais įsteigtos Valkininkų miškų urėdijos miškai driekiasi per keturias savivaldybes: Alytaus, Šalčininkų, Trakų ir Varėnos rajonus. Valkininkų miškų urėdijos pasitikėjimo teise valdomų valstybinės reikšmės miškų plotas – 22,2 tūkst. hektarų. Urėdijos valdos suskirstytos į devynias girininkijas: Vėžionių, Žilinų, Tiltų, Pirčiupių, Valkininkų, Šalčios, Žygmantiškių, Versekos, Eišiškių.

Vidutinis girininkijos plotas – 2,5 tūkst. hektarų. Miškai suskirstyti į 749 kvartalus, o juose – į 11,9 tūkst. miško sklypų. Vidutinis kvartalo plotas – 29,6 hektaro, miško sklypo – 1,9 hektaro.

Urėdijos teritorijoje miškai suskirstyti į keturias grupes: antros grupės miškų (ekosistemų apsaugos ir rekreacinių miškų) – 2,6 proc. (1247 hektarai), trečios grupės (apsauginių miškų) – 19,8 proc. (9546 hektarai), IV grupės (ūkinių miškų) – 77,2 proc. (36 515 hektarų).

Mišku apaugusi žemė (medynai) užima 20 624 hektarų plotą. Kultūrinės kilmės medynų, įveistų sodinant, yra 40 proc. Neapaugusių mišku plotų – 629 hektarai, arba 2,8 proc. miško žemės ploto, iš jų 583 hektarus sudaro kirtavietės. Ne miško žemė užima 181 hektarą (1 proc. bendro ploto), iš jų pelkių yra 87 hektarai, sausinimo griovių – 67 hektarai.

Urėdijos teritorijoje yra dvylika valstybinių draustinių, vienas biosferos poligonas ir biologinę įvairovę saugančios NATURA 2000 teritorijos: aštuonios vietovės, atitinkančios gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, ir viena paukščių apsaugai svarbi teritorija. Valstybės saugomose teritorijose miškai užima 6,5 tūkst. hektarų (13,5 proc. viso miškų ploto), iš jų Valkininkų miškų urėdijos valdomuose miškuose yra 2,2 tūkst. hektarų (10 proc. urėdijos miškų ploto). Urėdijoje vyrauja normalaus drėgnumo (70 proc.) miškai: iš jų derlingos augavietės užima 15 proc., užmirkusios ir pelkinės augavietės – 19 proc. viso ploto, iš jų nusausintos – 11 proc.

90

2014 Nr. 8

Praėjusiais metais miškų urėdijoje iškirsta 74,7 tūkst. kubinių metrų medienos: 41,2 tūkst. kubinių metrų – pagrindiniais, 33,5 tūkst. kubinių metrų – tarpiniais kirtimais. 2013-aisiais parduota 72,1 kubinio metro apvaliosios medienos, 1,6 kubinio metro – nenukirsto miško, 7,2 tūkst. kubinių metrų – miško kirtimo atliekų.

2013-aisiais Valkininkų miškų urėdijos miškininkai atkūrė 255 hektarus miškų. Ateityje suplanuota atkurti dar 629 hektarus mišku neapaugusių plotų: kirtaviečių, miško aikščių, kitų žemės naudmenų, taip pat 963 hektarus iki 2017 metų numatytų plynai iškirsti biržių. Želdinti numatoma apie 67 proc., savaime atželti palikti 33 proc. ploto. 65 proc. visų želdinių sudarys mišrūs želdiniai.

Mišrūs želdinai su ąžuolais apims 7 proc. viso želdinamo ploto.

Sėklinę Valkininkų miškų urėdijos miško bazę sudaro genetiniai miško draustiniai, sėkliniai medynai, sėklinė plantacija. Taip pat yra išskirti etaloniniai medynai. 1992 metais urėdijoje įveista pušies sėklinė plantacija. Kasmet joje vidutiniškai surenkama apie 20–30 kilogramų pušų sėklų, kurių pakanka sodmenims auginti. Beržų sėklos renkamos sėkliniame medyne, esančiame Žilinų girininkijoje. Praėjusiais metais urėdijos miškininkai surinko 357,9 kilogramo miško sėklų.

Miško sodmenimis urėdija apsirūpina pati – daugiau kaip 1,6 mln. jų užsiaugina medelynuose, įrengtuose Tiltų ir Valkininkų girininkijose. Miškasodžio metu sodmenys laikomi ledainėje, medelyne įrengta mobili sodmenų laistymo sistema. Lapuočių medžių sodmenys auginami polietileniniuose šiltnamiuose. Sodmenų urėdija užsiaugina ne tik savo reikmėms – jų įsigyja ir privačių miškų savininkai bei kaimyninės urėdijos. Urėdijos medelyne auginami įvairių rūšių sodmenys: pušies, eglės, klevo, ąžuolo, liepos, maumedžio, juodalksnio, įvairių krūmų rūšių.

Pagrindiniai miško atkūrimo darbai, atliekami pavasarį – pats darbymetis miškininkams. Kirtavietes jie įsipareigoja atkurti per pirmus dvejus metus po medyno iškirtimo. Įveistus ar atsodintus miškų plotus miškininkai nuolat prižiūri: pašalina užgožiančią augmeniją, vėlesniais metais iškerta menkaverčių medžių atžalas. Apsaugai nuo žvėrių želdiniai kasmet tepami repelentais.

Vienas urėdijos prioritetų – rekreacija

Valkininkų miškų urėdijos urėdas Arvydas Strazdas pabrėžė, kad miškininkai laukia miško lankytojų. Šiuo metu, anot pašnekovo, rekreacinė infrastruktūra urėdijos miškuose gana gerai plėtojama. Pagrindiniai rekreaciniai objektai įrengti tinkamiausiose vietose – prie vandens telkinių ir žmonių lankomiausiuose miškuose.

Valkininkų miškų urėdijoje valstybinės reikšmės miškuose įrengta 40 atokvėpio vietų, 5 poilsiavietės, 1 pažintinis takas, 3 stovyklavietės. Daugiausia rekreacinių objektų – Pirčiupių, Šalčios ir Žygmantiškių girininkijose.

Rekreaciniai miško objektai, ypač esantys netoli lankomų gamtos ar kultūros paveldo objektų, urėdo teigimu, įsilieja į bendrą rekreacinę sistemą ir užima svarbų vaidmenį pažintinio bei poilsio gamtoje turizmo srityse.

Vėžionių girininkijoje įrengtos 5 atokvėpio vietos ir viena poilsiavietė. Rekreaciniai objektai šioje girininkijoje sutelkti prie pagrindinių miško kelių bei vandens telkinių. Daugiausia lankytojų sulaukia Vilkinio poilsiavietė.

Tai erdvi poilsiavietė prie vaizdingo ežero, su dviem pavėsinėmis, žaidimų ir kita rekreacine įranga. Žilinų girininkijoje įrengtos 3 atokvėpio vietos ir viena poilsiavietė. Ši kol kas įrengta ne valstybinės reikšmės miškų teritorijoje, todėl miškininkų planuose – ją perkelti į Valkininkų miškų urėdijos valdas. Šioje girininkijoje, neabejoja miškų urėdas, pagrindiniu rekreacijos objektu ateityje turėtų tapti Burbonių piliakalnis. Šiuo metu jis gana sunkiai pasiekiamas, nes nėra patogaus privažiavimo, dar neatlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimai, neįrengta reikiama infrastruktūra.

Tiltų girininkijoje įrengtos 6 atokvėpio vietos. Vieną jų – Samanyno atokvėpio vietą – miškininkai neseniai perkėlė į valstybinės reikšmės miškų teritoriją. Pirčiupių girininkijoje įrengtos 6 atokvėpio vietos ir 4 poilsiavietės. Ši girininkija – turinti daugiausia rekreacijos objektų. Čia dominuoja atokvėpio vietos.

Valkininkų girininkijoje yra 5 atokvėpio vietos. Rekreacinę sistemą, paaiškino miškų urėdas, toliau reikėtų plėtoti daugiau dėmesio skiriant Lieluko ežerui ir rekreaciniams miškams šalia Naujųjų Valkininkų miestelio: „Lieluko atokvėpio vietą ateityje ketinama rekonstruoti į poilsiavietę ir šalia Naujųjų Valkininkų įrengti rekreacinį taką su infrastruktūra. Šis rekreacinis sveikatingumo takas projektuojamas rekreacinės paskirties miške šalia miestelio ir sanatorijos komplekso.“

91

Šalčios girininkijoje yra 3 atokvėpio vietos, 3 stovyklavietės ir 1 pažintinis takas. Pagrindinis rekreacinis girininkijos traukos centras yra pažintinis takas „Žodis girios draugui“ ir šalia jo esanti Santakio stovyklavietė. Šie objektai įrengti šalia Merkio upės. Girininkijoje įrengtos ir dvi didelės stovyklavietės prie Šalčios upės.

Abi upės labiausiai ir lemia girininkijos rekreacinės sistemos specifiką, nes tai yra svarbios vandens turizmo trasos. Žygmantiškių girininkijoje lankytojams įrengtos 7 atokvėpio vietos. Kadangi didžioji dalis valstybinės reikšmės miškų patenka į Rūdninkų girios masyvą, dauguma atokvėpio vietų išdėstyta prie intensyviausiai naudojamų šios girios kelių ir skirta trumpalaikiam lankytojų poilsiui. Čia lankosi ne tik grybautojai, bet ir gamta besidomintys žmonės, nes Rūdninkų giria yra saugoma teritorija – biosferos poligonas.

Versekos girininkijoje yra 4 atokvėpio vietos. Šios girininkijos valstybinės reikšmės miškus sudaro mažesni masyvai, išsidėstę tarp kitų naudotojų miškų. „Rekreacijai reikėtų labiau išnaudoti Versekos miško masyvą, esantį prie Eišiškių hidroelektrinės tvenkinio. Čia numatoma įrengti stovyklavietę ir atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimus siekiant labiau atverti vandens telkinį“, – ateities planus vardijo A. Strazdas.

Eišiškių girininkijoje įrengtos 4 atokvėpio vietos. Šios girininkijos miškai yra labiausiai fragmentuoti – nedideli masyvai išsidėstę agrariniame kraštovaizdyje. Atokvėpio vietos daugiausia įkurtos šalia intensyviau naudojamų kelių. Pagrindinis turistų traukos centras šioje girininkijoje yra Eišiškių piliavietė. Čia XIII–XVI amžiais stovėjo Eišiškių pilis.

Valkininkų miškų urėdijoje – 1 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų, urėdijai tenka 2,2 rekreacinio objekto (neskaitant informacinės įrangos). Šis rodiklis, pašnekovo teigimu, tiksliai neapibūdina rekreacinės įrangos gausumo, mat objektų dydis ir užimamas plotas labai skiriasi, yra keletas stambių rekreacinių objektų (takai, stovyklavietės).

Su privačių miškų savininkais susitaria gražiuoju

Valkininkų girininkijos miškuose yra 1058 kilometrai kelių, valstybiniuose miškuose – 492 kilometrai. Urėdijos pastangomis Žilinų, Pirčiupių, Versekos girininkijos

92

2014 Nr. 8

miškuose įrengti 38 kilometrai kelių su žvyro danga. Šie keliai ypač reikalingi šlapiose vietose. „Keliams tvarkyti naudojame savo ir kelių fondo lėšas.

Kasmet iš fondo gauname iki 100 tūkst. litų, savo lėšų skiriame 150–270 tūkst. litų. Šiais metais keliams prižiūrėti ir įrengti planuojama skirti 700 tūkst. litų“, – sakė A. Strazdas.

Pasak urėdo, urėdijos teritorijoje yra du mažieji karjerai, todėl žvyro ir smėlio kelių remonto bei priežiūros darbams pakanka. Urėdija kelių priežiūrai yra įsigijusi ekskavatorių, savivartį automobilį, du traktorius su priekabomis, greiderį, krūmapjovę. „Miškotvarkos projekte numatytas naujų kelių įrengimas. Šie darbai bus finansuojami iš Europos Sąjungos fondo“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

Valkininkų urėdijos miškų urėdas teigė, kad miškininkai su privačių miškų savininkais visuomet aptaria, kaip išsaugoti miško kelius. „Praėjusiais metais Žilinų girininkas bendravo su įmonėmis, gabenančiomis medieną iš jiems priklausančių miškų. Buvo pasirašyta sutartis, draudžianti vežti medieną per polaidį, lietingu oru. Kelių išsaugojimo klausimais nuolat bendraujame su savininkais, seniūnais“, – sakė A. Strazdas.

Pasiruošusi gaminti biokurą

Valstybinės miškų tarnybos skaičiavimais, Valkininkų miškų urėdija per metus gali paruošti 7 tūkst. kubinių metrų biokuro. A. Strazdas tikina, kad esant poreikiui urėdija paruoštų ir visus 10 tūkst. kubinių metrų.

Valkininkų urėdija – viena iš 4 urėdijų, kurios ruoš biokurą, todėl investiciniame šių metų plane numatyta įsigyti skiedrovežį, traktorių, atliekų smulkintuvą. „Prieš pradėdami drožlių gamybą užsiregistravome energijos išteklių biržoje BALTPOOL. Dėl skiedros gamybos ir transportavimo pasirašėme sutartį“, – pasakojo urėdas.

Miškų urėdas mano, kad urėdijų dalyvavimas biokuro gamyboje užtikrins, jog skiedros biržai bus tiekiamos konkurencinga kaina. Šiais metais centralizuotos šilumos gamintojai iš BALTPOOL privalės nupirkti 10 proc. biokuro, kitais metais – 30 proc., o ateityje – ne mažiau kaip pusę. Urėdijos ruošiasi biokurą parduoti tokiomis pat kainomis, kokiomis parduoda malkinę medieną. „Medienos atliekų naudojimas kurui valstybei garantuoja energinį nepriklausymą. Todėl į apsirūpinimo

energija procesą reikia žiūrėti labai atsakingai. Biokuro gamybos nauda akivaizdi. Jo ruošimo procese urėdijoje bus įdarbinta nemažai žmonių“, – ateities perspektyvas dėstė Valkininkų urėdijos urėdas.

A. Strazdas mano, kad ateityje biokuras galėtų būti parduodamas elektroninėje pardavimų sistemoje (AMEPS), o tai visiškai užtikrintų skaidrumą. Dalyvaudama biokuro gamyboje Valkininkų urėdija per metus planuoja pagaminti 15 tūkst. kietmetrių skiedros. „Kirtimo atliekos sudarys apie 10 tūkst. kietmetrių. Dar yra ir malkų, kurių dalį irgi panaudosime skiedrų gamybai. Dėl to malkų vietos gyventojams nepritrūks. Jų kasmet parduodame iki 2 tūkst. kietmetrių. Jas perka mokymo ir kitos įstaigos“, – patikino urėdas.

Pardavusi biokurą miškų urėdija bent kol kas uždirba nedaug. Pardavus kubinį metrą biokuro, urėdijai lieka 5 litai pelno, tad iš 7 tūkst. kubinių metrų paruošto biokuro urėdija uždirba 35 tūkst. litų. Turint omenyje, kad visas urėdijos pelnas sudaro apie 2 mln. litų, už medienos atliekų pardavimą gaunama suma neatrodo įspūdinga. Tačiau, pasak A. Strazdo, išvežus nereikalingas šakas, medienos nuopjovas, kitokią medieną, miškai atrodo estetiškiau. Išvalytose vietose lengviau paruošti žemę naujam miškui atsodinti.

Neabejoja priešgaisrinės sistemos efektyvumu

Priešgaisrine apsauga urėdijos miškininkai rūpinasi ir valstybiniuose, ir privačiuose miškuose, taigi kasmet nuo gaisrų sergi daugiau kaip 48 tūkst. hektarų miško.

Ugniai plisti urėdijos teritorijoje esantys miškai, anot A. Strazdo, labai palankūs – daugumoje jų vyrauja pušynai. Tai yra aukščiausios I–II gaisringumo klasės miškai.

Urėdija turi įsigijusi pakankamai įrangos gaisrams gesinti. Mat Valkininkų urėdijos teritorijoje vien šiais metais kilo aštuoni gaisrai. Bendras gaisrų plotas – 0,68 hektaro, vidutinis – 0,08 hektaro. Pagrindinės gaisrų priežastys, miškų urėdo teigimu – neatsargus miško lankytojų elgesys su ugnimi: rūkymas, laužų kūrenimas, žolės deginimas pavasarį, netvarkinga technika. Pasitaiko ir tyčinių padegimo atvejų – tokiu atveju gaisrai būna didesni. Urėdijos miškus kerta geležinkelis Vilnius−Varėna−Gardinas, tad buvo metas, kai nemažai gaisrų kildavo dėl netvarkingų šilumvežių

arba pravažiuojančių traukinių (pavyzdžiui, išmetus žarijas, naudota verdant arbatą keleiviams). Nutraukus traukinių maršrutą į Baltarusiją per Marcinkonis, panašūs gaisrai, pasak A. Strazdo, baigėsi.

Automatinė gaisrų stebėjimo sistema sulaukė ne tik pagyrų, tačiau, patikino A. Strazdas, ji išties efektyvi. Sistemos efektyvumą Valkininkų urėdijoje liudija sumažėjęs vidutinis gaisrų plotas, geros operatoriaus darbo sąlygos. Dabar urėdijoje dirba du operatoriai vietoj anksčiau samdytų šešių sargų bokštuose. Sargai dirbdavo sudėtingomis sąlygomis (karštis, temperatūros svyravimai, pavojus būti nutrenktam žaibo iškrovos, darbas aukštyje, esant nuolatiniam šoniniam bokšto svyravimui). Užtikrinus normalias darbo sąlygas, operatoriais dirba aukštesnės kvalifikacijos darbuotojai, budi sukomplektuotos priešgaisrinės komandos.

Miškininkai miškuose budi priklausomai nuo to, kokia gaisringumo klasė. Kol kas penktos klasės (labai didelio gaisrų pavojaus) miškų gaisringumas urėdijoje neužfiksuotas, todėl miškininkai budi įprasta tvarka.

Suformuotos dvi rezervinės komandos, sudaryti operatyviniai gaisrų gesinimo planai, kuriuose numatytos papildomos priemonės besiplečiantiems gaisrams likviduoti (pavyzdžiui, pasirinktos įmonės, kurios telks papildomas pajėgas, techniką).

Naudojantis antžemine automatine miško gaisrų stebėjimo sistema miško gaisrai fiksuojami trimis stebėjimo kameromis, tolygiai išdėstytomis visoje urėdijos teritorijoje. Miškininkai taip pat turi galimybę stebėti kaimyninių urėdijų teritoriją ir gauti informacijos iš jų apie šalia besiribojančiuose miškuose kylančius gaisrus.

Kasmet miškininkai imasi profilaktinių priemonių, padedančių apsaugoti nuo miško gaisrų išplitimo didesnėje teritorijoje. Miškai suskirstyti į 30–40 hektarų plotus kvartalinėmis linijomis, kurios yra mineralizuojamos, naudojama vaizdinė medžiaga lankytojus informuojant, kaip elgtis miškuose gaisrams kilti palankiu laikotarpiu, paskelbti artimiausių girininkijų telefonai. Pavojingu laikotarpiu miško apsaugos darbuotojai neišvyksta toliau nuo saugomos teritorijos, jie visada pasiekiami mobiliosiomis ryšio priemonėmis.

93

94

2014 Nr. 8

95

96

2014 Nr. 8