BIM Ieškant statybų skaitmenizacijos naudos laikas ne konkuruoti, o vienytis

Ieškant statybų skaitmenizacijos naudos

laikas ne konkuruoti, o vienytis

Jokūbas BALTRUKONIS

nksčiau žmonės dirbdavo ir braižydavo ant lentų, apsirengę baltais kostiumais – kaip gydytojai. Tai buvo tikras menas ir tai vyko prieš kokius 100 metų. Panašiai dirbo ir mano tėvai, kurie buvo inžinieriai. Su laiku nuo pieštukų ir tušo perėjome prie CAD programų, bet pagrindiniai darbo principai nepakito. Ką darėme, darome ir dabar, tik kompiuteriu“, – tvirtina M. Jablonskis. Norvegijoje jau dešimt metų dirbantis lietuvis teigia, kad į šią šalį atvyko dėl to, jog ji yra itin pažengusi statybų skaitmenizacijos procesuose. „A

22 2020 vasaris Apie 4 tūkst. specialistų turinčios ir daugiau nei 20 tūkst. projektų per metus

įgyvendinančios Norvegijos architektūros, inžinerijos ir dizaino konsultacijų

bendrovės „Norconsult AS“ technologijų vadovas Marius Jablonskis pamena

laikus, kai statybos projektų brėžiniai dažniausiai buvo piešiami ranka, o į brė

žinius, paruoštus kompiuterinėmis programomis, dar buvo žiūrima su šypsena.

„Čia viskas yra kur kas labiau priekyje. Kuomet čia atvykau 2010-aisiais, Norvegijos valstybinės institucijos jau buvo atsakingos už visuomeninių pastatų vystymą ir fokusavimąsi ties aukštais standartais“, – sako pašnekovas. Norvegijoje veikia „Statsbygg“ – valstybės administravimo įmonė prie Savivaldybių ir modernizacijos ministerijos, kuri įgyvendina parlamento priimtą politiką valstybinės statybos ir nekilnojamojo turto sektoriuje. Šios įstaigos pagrindinis uždavinys yra kurti visuomenei ekonomiškai efektyvias funkcines patalpas. Nuo 2007 m. šalyje buvo dirbama ties BIM (angl. Building Information Modeling) įgyvendinimu, o jau nuo 2011-ųjų „Statsbygg“ kėlė BIM naudojimo reikalavimus visuose statybos projektuose ir sukūrė bendrinį reikalavimų rinkinį.

„Šioje srityje Norvegija yra viena iš pasaulio lyderių, bet šiandienos kapitalistiniame pasaulyje, kur pagrindinis vertės matas yra finansinė įmonės, o ne visuomenės nauda, labai sudėtinga apčiuopiamai nurodyti technologinių inovacijų sukurtą vertę ir atskirti ją nuo projekto valdymo ir žmogiškųjų išteklių sukuriamos vertės.

Kuriame sudėtingesnius projektus ir dar yra labai daug kur tobulėti, ypač jei žiūrėsime į visą statybų industriją bendrai, o ne į pavienes sėkmės istorijas. Išbandome naujas bendradarbiavimo

formas, pagal kurias visi gali dalintis rizika ir laimėjimais po lygiai – tiek užsakovai, tiek projektuotojai, tiek rangovai. Dar niekas nėra suradęs vienos idealios formulės, bet bandyti nesiliovėme“, – teigia M. Jablonskis.

Mariau, ką pamenate iš tų laikų, kai kompiuterinės braižymo programos dar buvo naujiena?

Prieš daug metų man pačiam teko braižyti ranka. Atsiradus pirmosioms tam skirtoms kompiuterinėms programoms, iš karto buvo skeptikų, kurie sakydavo, kad negaliu jomis braižyti greičiau nei jie ranka. Jie sakė, kad tai per daug laiko atimantis procesas – esą man reikia išsirinkti linijų stilių, storį, tris kartus paspausti ir tik tuomet gausiu liniją.

Pagrindinė problema yra ne technologija pati savaime, o labiau žmogiškasis veiksnys ir priešinimasis pokyčiams. Niekas jų nemėgsta ir niekas nenori keistis, jei tam nėra priežasties. Tačiau istorija jau ne kartą įrodė – viskas, kas gali būti skaitmenizuota, bus.

Niekas nemėgsta pokyčių ir

niekas nenori keistis, jei tam nėra

priežasties. Tačiau istorija jau ne

kartą įrodė – viskas, kas gali būti

skaitmenizuota, bus. / Marius JABLONSKIS /

Buvo laikai, kai braižiau su programa „AutoCAD“ architektams, kurie to nesugebėdavo padaryti patys. Kaip tuometiniam moksleiviui, tai buvo neblogas verslas, nes ne visi galėjo kurti skaitmeninius brėžinius. Buvo tam poreikis ir klientai už tai mokėjo. Su laiku visi pradėjo tai daryti ir tai tapo norma. Galiausiai skaitmenizavome darbą, visai nepakeitę proceso.

Kitas inovacijos bumas buvo, kai mus pasiekė BIM. Tuomet ėjo į pabaigą mokslai universitete, teko dirbti tiek projektavimo, tiek konsultavimo įmonėse. Visi kalbėjome apie tai, koks nuostabus yra BIM, kaip pereiname iš dvimačio projektavimo į trimatį, prie to, kad, kuriant trimatį modelį, brėžiniai generuojasi automatiškai, kad, pakeitus vieną elementą, kartu pasikeis ir aplinkiniai, o žiniaraščiai ir brėžiniai atsinaujins savaime, o visų svarbiausia – galėsime atlikti daugiau koordinuoto darbo ankstyvoje stadijoje. Pirmas dalykas, nuo ko pradėjome, buvo grafiniai standartai ir apipavidalinimas, kad tik tie mūsų brėžiniai ir lentelės atrodytų lygiai taip, kaip atrodė anksčiau.

Inžinieriai ir architektai pradėjo atlikti daugiau darbo ankstyvuose projekto etapuose, bet galutinis variantas vis tiek buvo brėžiniai, nepaisant to, kokiu būdu jie buvo sugeneruoti. Kadangi rinkoje turime vieni su kitais konkuruoti, o klientai tikisi kokybės ir projektavimo be klaidų, tikėtis papildomo mokesčio už inovacijas buvo naivoka. Skaitmenizavomės dar kartą, mokėjome dar daugiau už programinę įrangą, dar daugiau darbo ėmėme atlikti ankstyvose

Kiekvieną kartą, kai

darai kažką naujo, tai

būna rizikinga, o statybų

inžinerijoje juk vienas

svarbiausių dalykų yra

sumažinti riziką.

/ Marius JABLONSKIS /

2020 vasaris projektavimo fazėse, bet visą šią pridėtinę vertę tiesog padovanojome.

Jeigu pažiūrėtume į statistiką, tai projektai yra pastatomi vėliau ir už didesnę kainą, nei planuota. Kiek mes tos vertės sukuriame industrijoje ir kas ta verte pasinaudoja, kol kas labai didelis klausimas, bet tais atvejais, kai pačiam tenka atsidurti užsakovo pusėje, tikrai nepanašu, kad ji pasiekia galutinius vartotojus.

Sklinda kalbų, kad statybų inžinerijos industrijoje yra juntamas susiskaldymas: vieni projektuotojai noriai priima inovacijas ir skaitmenizacijos procesus, o kiti ne. Ką apie tai manote?

Šiuo metu bandome suprasti, kaip galime suvienyti suskaldytą industriją. Ji labai suskaidyta, mėgstame rodyti pirštais vieni į kitus.

Jaunesnė karta dirba su modeliavimu, o vyresnieji, kurie jau žilais plaukais ir turi daug patirties, taip greitai neprisitaiko prie naujovių. Kaip inžinieriai, mes esame dažniausiai pragmatiški ir ne tie, kurie labiausiai mėgsta būti inovatyvūs. Būna, kad jaunas specialistas, padaręs kokį nors išilginį pjūvį per komplikuotą konstrukciją, iš vyresniojo gauna pastabų, kad turėtų pataisyti sugeneruotą brėžinį ir padaryti taip, kaip jis anksčiau darė ranka.

Tada žmonės pradeda generuoti dvimatį brėžinį iš trimačio modelio, daryti visokius rankinius pakeitimus, braižyti fiktyvias linijas ir štrichuoti. Artėjant projekto pabaigai, atsiradus pakitimų, visi pradeda skubėti ir, kadangi brėžiniai yra teisiškai reikalaujami pagal sutartį, dažnai niekas to prištrichuoto modelio nebetaiso, o pradeda keisti detales tiesiai brėžiniuose.

Tokiu atveju rangovas atsidaro tą modelį, kad išsitrauktų jam reikalingą informaciją, ir ne viską ten randa, o pamatęs bent vieną neatitikimą, jis nusprendžia tuo modeliu nepasitikėti. Kol modeliai netaps kontraktiniu galutiniu pristatymu, tol skaitmenizacijos vertė gali gautis ir negatyvi.

Takoskyra industrijoje yra juntama netgi tokiose didelėse įmonėse kaip mūsų. Turime 4 tūkst. darbuotojų ir ne kiekvienas specialistas ar klientas ryžtasi eiti visiškai integruotos skaitmenizacijos keliu. Visą įmonę apsukti, kad visi ir visuose projektuose pristatytų tik intergruotus modelius, yra sudėtinga. Ir čia kalbame ne tik apie projektavimą, bet ir apie rangovus, klientus ir valstybines instancijas, kurioms vien peržiūrėti savo reikalavimus ir juos pakeisti prireikia nemažai laiko. Kiekvieną kartą, kai darai kažką naujo, tai būna rizikinga, o statybų inžinerijoje juk vienas svarbiausių dalykų yra sumažinti riziką. Pirmas klausimas pasiūlius kažką naujo visada bus, ar jau esame tai darę ir kokie buvo to rezultatai? Prieš kelerius metus „Norconsult AS“ nusprendė prisiimti šią riziką. Įkalbėjome klientus ir rangovus leistis į „neištirtą teritoriją“: projekte, kuriame brėžiniai nebus generuojami iš viso, tiek užsakovai, tiek rangovai ir jų subrangovai naudojo tik modelį. Kad testavimas būtų įdomus, pasiėmėme labiausiai kompleksiškus projektus, pradėjome nuo didžiausios Norvegijoje hidroelektrinės. Padarėme tai ir įgyvendinome, pastatėme ją be ranka darytų brėžinių, nors rangovai ir užsakovai iš pradžių buvo skeptiški. Kai noro tam yra, viskas įmanoma.

Kalbant apie ateitį, turiu didelę viltį, nes naujoji inžinierių karta labai atvirai mėgsta viskuo dalytis. Reikia, kad būtų mažiau konkurencijos, industrijai dabar labiau reikia bendradarbiavimo, kuris visiems atneštų naudos.

Palyginkite Norvegijos ir Lietuvos progresą statybų skaitmenizacijos kelyje.

Kiek girdėjau, Lietuva irgi eina į priekį. Tačiau, pažiūrėjus į Norvegijos ir Lietuvos išteklius, tai yra nesulyginami dalykai. Norvegijoje gera finasinė padėtis šalies mastu ir brangiausias išteklius čia yra žmogaus darbo laikas, o ne technologijos, įranga ar medžiagos. Kad išliktų konkurencingi tarptautinėje rinkoje, žmonės yra priversti dirbti efektyviau ir skaitmenizuotis, taigi, tai yra labai palanki dirva technologinėms inovacijoms.

Kokios šalys yra šio proceso lyderės?

Sunku išskirti vieną. Spartus automatizacijos tempas pastebimas tose šalyse, kurios turi gerą ekonomiką. Bet jei kalbama apie situaciją visos šalies mastu, tai mažos valstybės turi didesnį pranašumą. Mažą rinką yra daug lengviau pakeisti nei didelę, taigi, Skandinavijos šalys, Singapūras turi didelį pranašumą prieš, pavyzdžiui, JAV, kur daug inovacijų vyksta pakrantėse. Turiu galvoje – San Franciską, Bostoną ir kitus miestus, kurie moka pritraukti talentus vystydami dirbtinio intelekto projektus. Visgi, visai kitokia padėtis ten yra žemyne, kur CAD (angl. computer-aided drafting) yra daug labiau paplitęs nei BIM.

Yra labai svarbu atskirti trumpalaikį užsidegi- mą nuo realios situacijos. Dažnai sutinkame in- dustrijoje intriguojančių inovacijų, o pasidomėjus detaliau ar pabendravus su projekto dalyviais, paaiškėja, kad nemaža dalis visgi tebuvo rūkas, kuris laikui bėgant turi tendenciją išsisklaidyti.

Būna, kad perskaitai straipsnį apie kažkur statybose jau robotizuotą ir automatizuotą tech- niką, pavyzdžiui, koks nors robotas gręžia sky- les automatiškai ir tiksliai. Taip, tai sėkmė, ma- tomas potencialas, bet pasakyti, kad tas vieno roboto išradimas ir pritaikymas dešimtyje pro- jektų pakeitė visą industriją, negalime.

Kokia, Jūsų manymu, statybos skaitmeni- zacijos ateitis?

Žvelgdami į ateitį ir turėdami omenyje dirbtinio intelekto galimybes, automatizaciją, matome problemą, kad kaip industrija kol kas nesugeba- me tos vertės išlaikyti. Kol kas ją išlaikyti suge- ba įmonės, kurios pačios daro viską: projektuoja nekilnojamąjį turtą, stato ir galiausiai parduoda. Labai gerų pavyzdžių yra Nyderlanduose. Olandai taiko „Design for Manufacturing and As- sembly“ koncepciją gamyboje, suteikdami efek- tyvumo statyboms.

Pagal šią koncepciją gamyklose yra visiškai automatizuota surinkimo linija, kuri gali surinkti tokius klojinius, kokių reikia, ir tai daroma auto- matiškai, tiesiai iš modelio.

Ir kalbame ne tik apie betoną ir armatūrą, bet ir apie apšiltinimą, elektros instaliaciją ir t. t. Tai automatizavus, galima automatizuoti ir planavi- mo, pristatymo, surinkimo procesus. Tai iš es- mės sprendžia didžiausią mūsų industrijos pro- blemą ateityje: nykstančią ir senstančią darbo jėgą mūsų sektoriuje.

Projektavimas tarp jaunimo nebelaikomas ypač populiaria profesija, tai atrodo kiek nuobo- doka, o statybos tapatinamos su purvinu darbu. Tai nėra patrauklu jauniems žmonėms ir tą ga- liu pasakyti iš patirties. Nei vienas iš mano trijų berniukų nesvajoja dirbti statybų sektoriuje ir tai suprantama.

Nieko nėra stabilesnio už kaitą ir prieštarauti neverta, kad ir kaip norėtųsi. Nebėra klausimo, ar įvyks statybų revoliucija, tik klausimai kada ir kaip. Ir visai tikėtina, kad ateities „gameriai“ ir „youtuberiai“, gimę technologijų suvienytame pasaulyje, pakeis ir mūsų industriją, įgyvendins tai, ko mes, vaikydamiesi finansinės naudos, pa- daryti nesugebėjome.