„SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2020 vasaris

Dirbtinio intelekto sukurta kėdė A.I. Moderniojo arte de vivre išradėja

Kaina 2,9 Eur

2020 vasaris (2) Tvarieji fasadai

Vandens karalystė

redakcijos skiltis „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) Leidėjas UAB „Portalas SA.lt“ Redakcijos adresas Fabijoniškių g. 99 Vilnius LT-07101 Tel. +370 5 267 9484 El. p. redakcija@sa.lt www.sa.lt

L. e. p. redaktorė Aušra Narkeliūnienė Tekstų autoriai Aušra Narkeliūnienė, Karina Sėrikova, Indrė Vozgirdaitė, Irma Norkūnienė,

Šiandien, greitėjant gyvenimo tempui ir dažnėjant kelionėms į tolimiausius mūsų planetos kampelius, rizikuojame susirgti įvairiomis infekcinėmis ligomis ar pasigauti iki tol nežinomų virusų. Kaip teigia populiarūs žiniasklaidos ir specializuoti informacijos

Aneta Vaitkienė, Jokūbas Baltrukonis,

šaltiniai, atsparumas virusams priklauso nuo to, ar pakankamai stipri yra mūsų imuni-

Vida Kuzmickaitė, Vilija Mačiulskytė

nė sistema.

Portalo www.sa.lt redaktorius Jokūbas Baltrukonis Kalbos redaktorė Brigita Kulikovskienė Dizainerė Edita Namajūnienė Reklamos skyrius Liuda Michalkevičienė Tel. +370 5 267 9484 © SA.lt (Statyba ir architektūra)

Jeigu pietiniuose kraštuose šiltesni orai leidžia ilgiau pabūti lauke, o įvairūs vaisiai dera gerokai ilgesnį laikotarpį ir greičiau patenka į prekybos tinklus, išlaikydami daugiau vitaminų, tai mūsų platumoje išsigelbėjimu gali būti vandens procedūros, pirtys ir mankšta. Taip stipriname ir grūdiname organizmą. Todėl nenuostabu, kad beveik kas pusmetį sužinome apie naujo SPA atidarymą. Lotyniškas posakis „Sanitas per aqua“ (vanduo gydo) išlieka aktualus dar nuo Senovės Romos laikų. Graikai termose ne tik atgaudavo jėgas, bet ir spręsdavo svarbius valstybinius ir kitus klausimus. Ap-

Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas

sisukus istorijos ratui, vėl grįžtame prie laiko išbandytų ir iki šiol reikalingų vandens

galima tik gavus redakcijos sutikimą.

procedūrų. Tik su gerokai didesne komforto galimybe, teikiama modernios įrangos ir

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Spausdino AB „Spauda“ ISSN 2538-8797 Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

inovatyvių inžinerinių sprendimų.

Na, o susirgę norime gydytis ir sveikti palankioje aplinkoje. Todėl, projektuodami naujas gydymo įstaigas, architektai ir dizaineriai siekia jas paversti ramybės ir jaukumo oazėmis pacientams bei patogia darbo vieta didelę įtampą ir nemažus darbo krūvius patiriantiems medikams. Be rekonstruojamų ligoninių palaipsniui daugėja ir privačių medicinos įstaigų. Kadangi teisinga konkurencija generuoja ir greitėjančią pažangą, galima prognozuoti, kad ateityje pacientai jau galės įvertinti ne tik paslaugos kokybę, bet ir architektūrinių bei interjero sprendimų įvairovę.

fb.com/StatybairArchitektura @statybairarchitektura

SĄMATOS

Statyba ir architektūra

NORMATYVAI KAINYNAI PROGRAMOS

Mūsų viršelyje – „The V SPA & Wellness“ centras.

Projektavimo įmonė „Ponama“. Norbert Tukaj nuotr.

UAB SISTELA, Žalgirio g. 88, 09303 Vilnius, tel. +370 5 27 526 45, faks. +370 5 27 504 11, info@sistela.lt, www.sistela.lt

4

tema

Architektūros ir dizaino sprendimai gydymo įstaigose – vienas iš psichologinio komforto aspektų

14

tendencijos

Tvarieji fasadai: jų galimybės ir ateities perspektyvos

TURINYS

68

technologijos

Inovatyvus klinkerio mūro fasadų sistemos sprendinys

2 2020 vasaris

62

architektūra

Moderniojo art de vivre išradėja

48

objektas

Atgimęs „Aušros“ verslo parkas – žingsnis į pamirštas erdves

22

4

tema Architektūros ir dizaino sprendimai gydymo įstaigose – vienas iš psichologinio komforto aspektų

10

forumas Statybų, inžinerinių ir architektūrinių paslaugų eksportas vis labiau auga, tačiau susiduriama su kliūtimis

14

tendencijos Tvarieji fasadai: jų galimybės ir ateities perspektyvos

BIM

Ieškant statybų skaitmenizacijos naudos laikas ne konkuruoti, o vienytis

22 BIM Ieškant statybų skaitmenizacijos naudos laikas ne konkuruoti, o vienytis

26

technologijos

Baseinų projektavimas ir įrengimas: iššūkiai, su kuriais susiduriama

30

tendencijos Tvari kėdė, sukurta dirbtinio intelekto

30

objektas Naujajame „Villon“ SPA – gamtinės aplinkos ir architektūrinių sprendimų dermė

40

technologijos Vandens karalystei – ypatingos medžiagos

44

technologijos Baseinų projektavimas ir įrengimas: iššūkiai, su kuriais susiduriama

48

objektas Atgimęs „Aušros“ verslo parkas – žingsnis į pamirštas erdves

58

konferencija Naujausi „Samsung“ 2020 m. įrenginiai – tvariems sprendimams

62

architektūra Moderniojo art de vivre išradėja

68

technologijos Inovatyvus klinkerio mūro fasadų sistemos sprendinys

69

architektūra Puikiai nepasisekusi architektūra

72

studijos Šiaurės miestelio postindustrinės teritorijos vizija

76

paveldas Miglotas liepsnojančių Kauno medinukų likimas: kodėl miestas juos užmiršo?

78

architektūra Mirusi ir atgimusi architektūros kritika

tendencijos

Tvari kėdė, sukurta dirbtinio intelekto

44

26

objektas

Naujajame „Villon“ SPA – gamtinės aplinkos ir architektūrinių sprendimų dermė

3

tema

rchitektūros ir dizaino sprendimai gydymo įstaigose – vienas iš psichologinio komforto aspektų Karina SĖRIKOVA

Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodė nemažai pranešimų apie naujai statomus ar renovuojamus ligoninių ir medicinos klinikų pastatus. Rodos, pagaliau ir mūsų šalyje imta skirti dėmesio gydymo įstaigų architektūrai ir interjerui kaip veiksniui, kuris gali pagerinti ligonių sveikimą bei darbuotojų produktyvumą ir nuotaiką. Šio straipsnio pašnekovai net neabejoja ryšiu tarp to, kaip atrodo sveikatinimosi patalpos, ir to, kaip jaučiasi jose dirbantys ar besigydantys žmonės.

4 2020 vasaris

tema

Tikslas – suprojektuoti gydymo įstaigos neprimenančią kliniką aują sveikatos priežiūros paslaugų teikimo padalinį Kauno rajone, Akademijoje, šiuo metu stato Pilėnų sveikatos priežiūros centras.

Trijų aukštų klinikoje daugiausia bus teikiamos bendrosios medicinos, odontologijos, grožio ir sveikatingumo paslaugos, veiks vaistinė. 1600 m² šiuolaikišką medicinos centrą planuojama atidaryti šių metų pabaigoje.

Vienas iš projekto autorių įmonės „Archas“ architektas Tomas Kuleša teigia, kad pagrindinis užsakovų tikslas buvo, kad klinika neskleistų slogios nuotaikos, kokia kartais jaučiama valstybinėse gydymo įstaigose. „Suprojektuotas nuosaikios išraiškos pastatas, kadangi siekėme, kad pastato architektūra nesiųstų žinutės, jog tai yra gydymo įstaiga. Dėl šios priežasties pasirinktas šviesaus struktūrinio tinko ir patinuoto žalio vario elementų derinys.

Netoli šio pastato yra transporto mazgas, lemiantis jo apžvelgiamumą iš didelio atstumo, todėl stengėmės, kad klinikos architektūra atsiskleistų ne tik iš artimos, bet ir iš tolimesnės perspektyvos“, – pabrėžė architektas.

N

Siekėme, kad pastato architektūra nesiųstų žinutės, jog tai yra gydymo įstaiga. Dėl šios priežasties pasirinktas šviesaus struktūrinio tinko ir patinuoto žalio vario elementų derinys. / Tomas KULEŠA /

5

Mindaugo Milinio nuotr.

besikreipiantis asmuo turi didesnių ar mažesnių sveikatos sutrikimų, rūpesčių, o tai lemia tam tikrą stresinę būseną, todėl siekėme, kad pastato architektūra netaptų šios būsenos katalizatoriumi“, – sakė pašnekovas.

Prie projekto taip pat prisidėjo architektas Deivydas Pauža.

Remontas – taip pat geras pasirinkimas

Pastatas yra trijų aukštų, medicinos veikla bus vykdoma pirmame ir antrame. „Trečiasis aukštas skirtas inžinerinei įrangai. Šis aukštas gerokai mažesnio tūrio, bet gerai matomas iš tolimų perspektyvų, todėl sumanėme jį akcentuoti, paversti tarsi pastato „karūna“, – pasakojo specialistas.

Dar vienas estetiškas sprendimas – į pastatą sumontuoti langai su išorėje nematomu (paslėptu) varčios rėmu.

Kadangi naujas pastatas buvo projektuojamas šalia jau veikiančio kito šio priežiūros centro pastato, naujai suprojektuota automobilių stovėjimo aikštelė buvo prijungta prie senosios kaimyninio pastato aikštelės. „Projektuojant aikštelę, dėmesys buvo sutelktas į tai, kad ji būtų patogi lankytojams, ypač negalią turintiems žmonėms, ir kad aikštelė būtų pakankamo dydžio, todėl ji yra suplanuota didesnė, nei reikalauja normos. Dar vienas geras dalykas tas, kad atskirtas darbuotojų ir lankytojų srautas į aikštelę ir iš jos“, – sakė pašnekovas.

Pasak T. Kulešos, teritorija aplink pastatą yra gana žalia, neintensyviai urbanizuota, todėl „Archo“ komanda nematė tikslo jos papildomai užželdinti: buvo pasodinta keletas dekoratyvinių medelių ir sutvarkyta veja.

Tačiau be puošnių elementų neapsieita – pastate numatytas ne tik funkcinis, bet ir dekoratyvusis fasado apšvietimas, kad išryškėtų vertikalių stačiakampių ritmas ir tamsiu paros metu klinika atrodytų reprezentatyviai.

6 2020 vasaris

Vieni svarbiausių – akustiniai sprendimai Anot kito šio projekto architekto Gintaro Čepurnos, gana sunki užduotis buvo logiškai suplanuoti pastato vidaus funkcinius ryšius. „Pasirinkome sugrupuoti gydytojų kabinetus pagal tai, kokias paslaugas jie suteikia, ir pagal tai, kokios žmonių grupės aptarnaujamos – suaugusieji ar vaikai. Šiuos kabinetus išbalansavome įvesdami įvairias laukimo ir poilsio erdves: erdvų vestibiulį, mikroerdves, vaikų zoną, mamos kambarį. Medicinos personalui taip pat įrengti šiuolaikiški, erdvūs kabinetai“, – pasakojo G. Čepurna.

Pašnekovo teigimu, projekto užsakovai didelį dėmesį skyrė akustiniam komfortui: kruopščiai parinktos kabinetų atitvaros, buvo keliamas uždavinys, kad inžinerinės sistemos skleistų kuo mažesnį triukšmą, stengtasi, kad garsas neplistų tarp kabinetų ir kitų bendrojo naudojimo erdvių.

Visame pastate suprojektuotos šildomosios grindys, šalčio sijos, rekuperacinė vėdinimo sistema.

Paklaustas, kaip mano, ar gydymo įstaigų dizaino sprendimai gali pagerinti ligonių sveikimą bei darbuotojų produktyvumą ir nuotaiką, T. Kuleša neabejojo: „Inovatyvūs inžineriniai sprendimai užtikrina geresnes darbo sąlygas ir darbingumą medikams, o geri dizaino sprendimai ir estetika žmones veikia ir nuteikia teigiamai bei raminamai. Tai labai svarbu, mat dažniausiai į gydymo įstaigą

Pajutę, kad atėjo laikas plėstis, Klaipėdoje veikiančios medicinos įstaigos „SG klinika“ savininkai nutarė nestatyti naujų, o įsigyti senas kitos gydymo įstaigos patalpas ir jas maksimaliai pritaikyti pagal dabarties poreikius ir reikalavimus.

Pastato S. Daukanto g. 22, kur prieš 20 m. pradėjo veikti viena pirmųjų privačių klinikų Klaipėdoje „Medikana“, patalpos vos per septynis mėnesius buvo šiuolaikiškai pritaikytos dabarčiai.

Kapitališkai atnaujinta pastato išorė: apšiltintas fasadas, sumontuoti langai iš S. Daukanto gatvės pusės dengti grūdintojo stiklo plokštėmis, siekiant izoliuoti nuo triukšmo ir dulkių, įstiklintas pagrindinis įėjimas, neliko sovietmečio tipinės gyvenamosios architektūros išraiškos ir devintojo dešimtmečio „aksesuaro“ – aukštos kalto metalo ir plytų tvoros. Penkių aukštų pastatas buvo suremontuotas, nenutraukiant įmonės veiklos.

Dabar modernizuotame „SG klinikos“ pastate pacientams yra teikiamos bendrosios medicinos, reabilitacijos, estetinės medicinos ir grožio paslaugos. Prireikus čia taip pat gali būti atliekamos mažosios ambulatorinės chirurginio gydymo procedūros.

Didžiausias dėmesys skirtas horizontaliems ir vertikaliems ryšiams Anot pastato kapitalinio remonto projekto vadovės architektės Dainoros Abelkienės, naujos architektūrinės išraiškos stilių padiktavo tai, kad reikėjo išsaugoti devintojo dešimtmečio berėmio bronzinio stiklo evakuacinę laiptinę. Prie šio klausimo išsprendimo prisidėjo ir architektė Sima Balčiutė.

Tokios pat spalvos stiklu įstiklintas įėjimas į pastatą, pietiniai balkonai, langai iš šiaurinės pusės. Dabar įstiklinta laiptinė ne tik jungia pastato aukštus: iš jos patenkama ir į liftą, ir į kosmetikos parduotuvę.

Vienas svarbiausių pakeitimų, pasak pašnekovės, buvo lifto šachtos įrengimas pastate: „Siekiant maksimalaus komforto pacientams, įmontuotas liftas, kuris jungia visus aukštus, o į jį patekti galima tiesiai nuo šaligatvio. Tai buvo gana

tema Pasirinkome sugrupuoti gydytojų kabinetus pagal tai, kokias paslaugas jie suteikia, ir pagal tai, kokios žmonių grupės aptarnaujamos – suaugusieji ar vaikai. Šiuos kabinetus išbalansavome įvesdami įvairias laukimo ir poilsio erdves. / Gintaras ČEPURNA /

M. Milinio nuotr.

sudėtinga užduotis ir techniškai, ir konstruktyviai, nes liftas sustoja ne tik tarp aukštų, bet ir tarpaukštiniuose sustojimuose“, – pasakojo architektė.

Taip pat nelengva užduotis, D. Abelkienės teigimu, buvo korektiškai prijungti pastatą prie S. Daukanto gatvės. „Pastatas tapo lengviau pasiekiamas, pakoregavus aplink jį esantį sklypą: nuardžius tvoras, nugriovus nenaudojamus statinius ir taip maksimaliai atvėrus pastatą į gatvę, kad būtų sukurtas patogus jo pasiekiamumas tėveliams su mažais vaikais, žmonėms, turintiems judėjimo ar regos negalią“, – sakė specialistė.

Atnaujinant aplinką taip pat pakoreguotas vidinis kiemelis, kuriame klinikos darbuotojai statė automobilius. „Jis yra pritaikytas ne tik jų automobiliams laikyti ar specialiosioms transporto priemonėms privažiuoti, čia įrengtos ir kelios neįgaliųjų transporto vietos. Papildomos dvi automobilių stovėjimo vietos iš gatvės pusės įrengtos panaudojant šaligatvį. Taip pat pakeista šaligatvio danga, nužemintas šlaitas, suformuota pieva ir pasodinta naujų medžių“, – teigė pašnekovė.

Pastatas apšiltintas, jame pakeista visa vėdinimo sistema, kuri pritaikyta šiuolaikiškiems

medicinos poreikiams. D. Abelkienės nuomone, po kapitalinio remonto klinika Klaipėdoje tapo viena moderniausių tiek savo eksterjero, tiek interjero sprendimais.

Interjeras – šviesus ir neperkrautas Pasak interjero dizainerės Gintarės Manikės, interjero sprendimus labiausiai padiktavo tai, kad pastato remontas vyko tuo pat metu, kai jame vyko klinikos darbai, ir, be abejo, remontui skirtos lėšos. „Visų pirma, labai didelės rekonstrukcijos nesinorėjo daryti, nes darbas vyko nenutrūkstamai. Antra, biudžetą pavadinčiau ekonominiu, tad kai kurias interjero detales kūrėme visiškai naujai, o kai ką – tik atnaujinome“, – pasakojo pašnekovė.

Dar vienas iššūkis, jos teigimu, buvo tai, kad pastatas yra senos statybos ir jame nebuvo suprojektuota didelių erdvių. „Šiame pastate iš esmės yra vos kelios didesnės erdvės: registratūros zona bei laukiamieji nuliniame ir mansardiniame aukštuose.

Kituose aukštuose daugiausia įrengti gydytojų

kabinetai ir prie jų parinkti minkšti baldai laukiamųjų zonose. Todėl nutarėme patalpose naudoti šviesias spalvas, kad sukurtume optimaliai didesnių patalpų įvaizdį ir lengvą bei neįpareigojančią atmosferą“, – sakė specialistė. Šiam tikslui dizainerė panaudojo vientisą švelniai smėlinę sienų ir lubų spalvą, o daugiausiai dinamikos suteikė grindims. „Grindims pasirinktos heterogeninės (daugiasluoksnės) dangos. Joms naudotas pilkšvos ir smėlinės spalvų derinys, o akcentine spalva tapo melsvai žalia. Šie kodiniai spalviniai deriniai skirtingomis kombinacijomis atsikartoja visuose pastato aukštuose ant grindų, baldų, kitų detalių. Laiptams pasirinkome homogeninę dangą, spalviškai derančią prie heterogeninių dangų“, – sprendimus aiškino G. Manikė.

Anot pašnekovės, didesne detalių gausa išsiskiria patalpa, kurioje lankosi vaikai. Čia grindų dangose atsirado spalvotų geometrinių figūrų, juostų ir raštų intarpų, pasirinkta marga langų danga. „Tačiau visur stengėmės išlaikyti vientisumą, neapkrauti interjero, mat medicinos įstaigose yra daug įvairiausios aparatūros ir įrangos,

7

Koridoriuose į lubas buvo įleisti nedideli LED šviestuvai, o medikų kabinetuose, kur reikia intensyvios šviesos, – LED plokštės. Grožio ir estetikos bei masažų kabinetuose įvesti papildomi šviesos šaltiniai – sieniniai šviestuvai, siekiant sukurti jaukią, raminančią atmosferą.

M. Milinio nuotr.

/ Gintarė MANIKĖ /

8 2020 vasaris

o tai interjerui vis tik suteikia vizualinio „triukšmo“, – pridūrė dizainerė.

Baldai klinikai buvo gaminti individualiai.

Jiems pasirinkta šviesaus medžio tekstūra, kuri atsikartoja durų medžiagiškume, taip pat – grindų dangose.

Planuojant apšvietimą, anot G. Manikės, užsakovai prašė atsižvelgti į higienos normas, todėl pasirinkti kuklūs sprendimai: „Koridoriuose į lubas buvo įleisti nedideli LED šviestuvai, o medikų kabinetuose, kur reikia intensyvios šviesos, – LED plokštės. Grožio ir estetikos bei masažų kabinetuose įvesti papildomi šviesos šaltiniai – sieniniai šviestuvai, siekiant sukurti jaukią, raminančią atmosferą“, – pasakojo pašnekovė.

Dizainerės teigimu, klinikoje interjeru labiausiai išsiskiria kosmetikos parduotuvė, esanti pirmame pastato aukšte. Šios patalpos interjeras buvo sukurtas per daug neatsižvelgiant į bendrą klinikos įvaizdį. „Parduotuvės grindims panaudotos didelio formato akmens masės plyteles, imituojančios akmenį – oniksą. Prie jo priderintas marmuro prekystalis, individualiai projektuoti riešuto rašto baldai ir vario ar vario spalvos detalės. Patalpoje panaudojome daug veidrodžių, paslėpto LED apšvietimo ir jų derinys sukūrė nedidukę, bet jaukią parfumerijos ir kosmetikos parduotuvėlę“, – pabrėžį G. Manikė.

Dar viena maloni detalė, sukurta galvojant apie klinikos lankytojus, yra kiekviename aukšte sumontuoti geriamojo vandens įvadai ir maišytuvai.

Pašnekovės nuomone, gydymo įstaigų interjeras ir bendra aplinka daro didelę įtaką tiek jų pacientams, tiek darbuotojams: „Gyvename tokiais laikais, kai daug keliaujame, kai informacinės technologijos leidžia susipažinti su įvairiausiomis pasaulio vietomis, tad žmonės net nenorėdami mato, koks aplinkui vyksta progresas, koks yra šiuolaikinis interjeras, kaip kuriama maloni aplinka. Į sveikatinimosi ir gydymo įstaigas žmonės ateina sveikti, tad, manau, jų aplinka turėtų nuteikti pozityviai. Komfortabilios, jaukios patalpos turi būti sukurtos ir medikams, nes jų savijauta ne mažiau svarbi nei pacientų. Švari, patogi, šviesi darbo vietos aplinka, galimybė palikti automobilį prie pastato kuria gerą darbuotojų nuotaiką, o tai atsiliepia ir pacientams“, – savo mintimis dalijosi interjero dizainerė.

Sėkmės garantas – komandinis darbas

Renovuojant „SG klinikos“ pastatą buvo svarbu įsiklausyti į užsakovų bei architektų idėjas ir įgyvendinti jas atsižvelgiant į atsinaujinančios įstaigos poreikius. Pagal procesą koordinavusios įmonės savininkės Vandos Bučienės išsakytas idėjas ir vizualizacijas pastato rekonstrukcijos projektą atliko architektė Dainora Abelkienė, o fasadui rekonstruoti buvo pakviestos įmonės, atestuotos atlikti darbus ypatinguosiuose statiniuose. UAB „Talma“ renovuojamoje klinikoje įrengė aliuminio ir stiklo fasadą, sumontavo stiklo lakštus, vidaus duris ir aliuminio pertvaras.

Pasak rangovų įmonės vadovo Antano Matevičiaus, tokie projektai paskatina susikoncentruoti, moko projektuotojus, gamintojus, rangovus dirbti komandose, tad natūraliai padeda tobulėti: „Projektą sėkmingai įgyvendinome tik bendradarbiaujant konstruktoriams, gamintojams ir montuotojams. Žinoma, labai svarbi ir kiekvieno jų patirtis“, – įsitikinęs jau 20 m. veikiančios įmonės vadovas.

Jo teigimu, regionuose dar labai svarbu ir tai, kad viena įmonė gebėtų atlikti visus konkrečios srities darbus: „Tai patogu užsakovui, sutaupoma nemažai laiko, be to, paprastesnė statinio priežiūra garantijos laikotarpiu ir po jo.“

Idėją padiktavo pajūrio regiono klimatas Pajūrio kraštas labai vėjuotas, todėl stiklo lakštai pasirinkti ne atsitiktinai: jie ypač gerai sulaiko vėjo gūsius, darganas, vėdinti patalpas atveriant langus galima net ir esant ypač vėjuotiems orams.

Rangovų įmonės vadovas pažymi, kad pajūrio

UAB „Talma“

|

zonoje langai stiklo lakštais pridengiami vis dažniau – tai ne tik itin praktiška, bet ir estetiška.

Pagal projekto autorių pateiktas idėjas „SG klinikos“ prieigose buvo sukonstruotos, pagamintos ir sumontuotos 102 kv. m dydžio aliuminio ir stiklo fasado konstrukcijos su automatiškai slenkančiomis durimis.

Buvo ieškoma gaminių, kuo geriau atitinkančių atšiaurų pajūrio klimatą. Tiesa, projektą įgyvendinusi įmonė iš dalies turėjo kiek daugiau laisvės: aliuminio fasadui nebuvo keliami tokie aukšti energinės klasės reikalavimai.

Ypatingas dėmesys – ne tik medžiagų, bet ir darbų kokybei Gamybai buvo pasirinktos Vakarų Europoje pripažinto gamintojo „Yawal“ aukštos kokybės aliuminio profilių sistemos „FA 50HI“ ir „TM 74HI“ su papildoma termoizoliacija. Gaminant stiklo paketus buvo naudojami saugūs „Saint-Gobain“ tonuoti stiklai: fasadui – 6 mm, stogo daliai – 8 mm storio, o langams uždengti – 10 mm.

Pasak A. Matevičiaus, gaminius jo įmonės darbuotojai konstravo iš medžiagų, atitikusių šiluminės varžos, akustinius ir statinius reikalavimus.

Itin daug kruopštumo prireikė aliuminio ir stiklo fasadą jungiant prie pagrindinio pastato fasado: sujungimo vietas būtina tinkamai užsandarinti.

Anot UAB „Talma“ vadovo, dar buvo sudėtinga montuoti ir aukščiau žemės paviršiaus esančius stiklo lakštus. Tokiu atveju turi dirbti aukštalipiai: dažniausiai po apačia jau yra sumontuotos laiptų pakopos ar kitokios kliūtys, gerokai apsunkinančios darbus. Įmonė „Talma“ turi priemonių

I. Končiaus skg. 10, Plungė

|

Tel. / faks. 8 448 52 214

|

ir atestuotų darbuotojų, kad tokios užduotys būtų įvykdytos. Darbai aukštyje – svarbus įmonės gebėjimas.

Prieš rekonstrukciją būtina įvertinti kiekvieno pastato paskirtį Prieš parinkdama medžiagas ir pritaikiusi konkrečius sprendimus, visa komanda pirmiausia įvertino, kad pastatas yra arti judrios gatvės. Nuspręsta, kad įstiklinta laiptinė papildomai padėtų sumažinanti triukšmą ir leistų lengviau patekti į pagrindinį pastatą. Už jos įrengtos ir tarsi dar vienas atitvarą atstojančios aliuminio durys. Jos padeda izoliuoti šilumą ir absorbuoja garsus patalpų viduje.

A. Matevičius teigia, kad prieš rekonstrukciją būtina įvertinti ir pastato paskirtį. Šiuo atveju medikų darbas – itin kruopštus, jiems būtina susikaupti. Pravėrus langą vėdinimui, girdimas triukšmas, patenka nemažai dulkių, o sterilumas gydymo įstaigose – itin svarbus: „Norėdami išspręsti šias problemas, langams pridengti panaudojome tvirtus 10 mm storio saugaus grūdintojo stiklo lakštus, kuriuos prilaiko nerūdijančiojo plieno detalės“, – pasakojo įmonės „Talma“ vadovas.

Rekonstruojant kliniką buvo palikti iki tol sumontuoti, bet dar geros kokybės balti plastikiniai langai, tik UAB „Talma“ profesionaliai juos atnaujino. Tinkamai parinkti stiklų atspalviai pagal stiklo storius aliuminio fasade ir stiklo lakštuose suvienodina fasado spalvą. Ši technologija rekomenduojama norint pastatus rekonstruoti ekonomiškai ir efektyviai.

El. paštas: plunge@talma.lt

|

www.talma.lt

9

foruma

forumas

Vida KUZMICKAITĖ

Statybų, inžinerinių ir architektūrinių paslaugų eksportas vis labiau auga, tačiau susiduriama su kliūtimis

Pasak naujausios statistikos,

Lietuvos statybų sektoriaus

forumas / 1

eksportas vis labiau auga. Lietuvių specialistai užsienyje vertinami dėl savo aukštų kompetencijų,

patirties, modernių sumanymų,

tačiau eksporto augimą gali

pristabdyti darbuotojų trūkumas, perpildytos užsienio rinkos.

Vadimas IVANOVAS, „Verslios Lietuvos“ Tyrimų ir analizės skyriaus vadovas

Remiantis „Verslios Lietuvos“ analitikų turimais naujausiais duomenimis, Lietuvos statybų sektoriaus užsakymų užsienyje vertė per 2019 m. I–III ketvirtį išaugo daugiau nei 50 proc., palyginti su atitinkamu laikotarpiu 2018 m., iki 270 mln. eurų. 2018 m. statybų sektoriaus paslaugų eksportas siekė 247 mln. eurų, todėl ne pilnų 2019 metų šio sektoriaus eksporto rezultatai viršija prieš tai buvusių metų rezultatus apie 9 procentus.

Tokį įspūdingą rezultatą lėmė eksporto augimas į pagrindines statybų paslaugų

10 2020 vasaris

Lietuvos statybų sektoriaus užsakymų užsienyje vertė per 2019 m. I–III ketvirtį išaugo daugiau nei 50 proc., palyginti su atitinkamu laikotarpiu 2018 metais.

sektoriaus rinkas – Švediją, Vokietiją ir Norvegiją bei ženkliai didėjęs eksportas į Nyderlandus ir Latviją. Į pastarąsias rinkas statybos paslaugų eksportas 2019 m. I–III ketvirtį augo daugiau nei dvigubai. Matome, kad daug metų statybos paslaugų eksportas sutelktas į 10–15 rinkų, kuriose koncentruojasi 95–99 proc. viso šio sektoriaus eksporto.

Natūralu, kad siūlydamos savo paslaugas, statybos bendrovės taip pat pasiūlo ir statybines medžiagas bei prekes. Žinoma, didžioji dalis statybinių prekių yra eksportuojamos Lietuvos gamintojų tiesiogiai, o ne per statybų įmones, bet statybinių prekių eksportas taip pat yra aktualus.

forumas / 2

Konkrečios šalies rinkos specifikos išmanymas yra bene svarbiausias veiksnys sėkmingai pozicionuoti savo produktą ar paslaugą, atliepiant vietinius poreikius.

Rasa UŽDAVINYTĖ, „Verslios Lietuvos“ Eksporto departamento vadovė Nors statybų sektoriaus eksporto augimas ryškus, egzistuoja kliūčių, galinčių sukliudyti tolesnį spartų augimą. Sektorių neigiamai gali veikti vis lėčiau augančios kitų Europos šalių ekonomikos, „Brexit“ situacija. Be to, tam tikrose rinkose įmonės jau pasiekė savo „lubas“ ir nebeturi, kur plėstis, pavyzdžiui, Skandinavijoje, todėl įmonės bando ieškoti naujų rinkų. Kiti rizikos

veiksniai – pilnai išnaudoti gamybiniai pajėgumai ir darbuotojų trūkumas.

Vienas svarbiausių sėkmės veiksnių eksporto rinkose išlieka produkto ir paslaugos kokybė bei patirtis dirbant su stambesniais užsienio klientais. Taip pat ypač svarbi rinkų analizė, produkto ir paslaugos adaptavimas pagal rinkas, rinkodara ir komunikacija, pritaikyta konkrečiai rinkai, bei eksporto procesų valdymas įmonėje. Konkrečios šalies rinkos specifikos išmanymas yra bene svarbiausias veiksnys sėkmingai pozicionuoti savo produktą ar paslaugą, atliepiant vietinius poreikius.

„Versli Lietuva“, įgyvendindama eksporto skatinimo funkciją valstybės mastu, savo veikla jau 10 metų padeda Lietuvos įmonėms, kurios nori pradėti eksportuoti ar didinti savo eksporto rodiklius. Tam yra sukurtos specialios eksporto skatinimo priemonės – pradedant nuo informacinių renginių apie konkrečias eksporto rinkas ir darbo jose specifiką iki specializuotų rinkodaros mokymų eksportuojančioms įmonėms.

forumas / 3

Atsivertų daugiau kelių, jeigu valstybė sutelktų dar daugiau pastangų į architektūrinių paslaugų eksportą.

Rūta LEITANAITĖ, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Architektūrinių paslaugų eksportas pamažu auga. Tačiau architektams nėra paprasta gauti galimybę įgyvendinti projektą Vakarų rinkose, kurios yra užpildytos. Dairomasi, ir sėkmingai, į Rytų valstybes – Baltarusiją, Rusiją, Kazachstaną, kuriose ypač vertinami vakarietiškos mokyklos, rusų kalbą mokantys lietuvių architektai.

Dirbantiems užsienio rinkose būtina kompetencija, architekto diplomas (baigtos tarptautiniu lygmeniu pripažįstamos architektūros studijos) ir atestatas, užsienio kalbų mokėjimas. Architektas turi būti imlus modernioms skaitmeninėms technologijoms – gerai valdyti įvairias kompiuterines programas. Žinoma, visuomet pravers turimi kontaktai, ypač svarbus ir gebėjimas rasti partnerių užsienyje. Šiais laikais informacija apie užsienio projektus ir galimybę juose dalyvauti yra lengvai

pasiekiama, tačiau atsivertų daugiau kelių, jeigu valstybė sutelktų dar daugiau pastangų į architektūrinių paslaugų eksportą. Tuo tarpu norintys įsitvirtinti užsienio šalių rinkose turėtų susipažinti su tų valstybių įstatymų bazėmis.

11

forumas

foruma

forumas / 4

Lietuvių įmonėms kartais pritrūksta inžinerinio pasiruošimo, kalbų mokėjimo, praktiškai įgyvendintų kokybiškų darbų, o tai tampa kliūtimi patekti į užsienio rinką.

Andrius JANČIUKAS, AZCM statybos projektų valdymo įmonės direktorius

Įgyvendindami projektus užsienio rinkose, matome, kad statybų rinka tampa vis labiau tarptautinė. Užsakovai vertina lietuvių įmones, nes, nors jų kainų lygis artimas Vakarų rinkoms, dažnai skiriasi paslaugų kokybė ir požiūris į darbus. Rimtos, profesionalios lietuvių bendrovės atsakingai vertina kiekvieną projektą, įsiklauso į užsakovų poreikius ir stengiasi juos maksimaliai įgyvendinti.

Kita vertus, nors esame Europos Sąjungos erdvėje, einant į naujas rinkas, kiekvienoje šalyje skiriasi techniniai, mokestiniai, administraciniai reikalavimai. Statybų rinka vis dar yra konservatyvi, jaučiama šiek tiek protekcionizmo, skiriasi įvairių valstybių tradicijos – nuo bendravimo iki technologijų.

12 2020 vasaris

Manau, kad, norint dirbti su užsienio užsakovais, reikia turėti sukaupus nemenką patirtį įgyvendinant įvairios paskirties projektus, turėti profesionalių, pokyčiams ir technologijoms atvirų specialistų komandą. Kitas svarbus aspektas – geras kalbų mokėjimas ir svetimų kultūrų supratimas. Deja, lietuvių įmonėms kartais pritrūksta inžinerinio pasiruošimo, kalbų mokėjimo, praktiškai įgyvendintų kokybiškų darbų, o tai tampa kliūtimi patekti į užsienio rinką. Šiandien mūsų įmonė AZCM džiaugiasi sėkmingai įgyvendintais privačiais projektais Danijoje, Norvegijoje, šiuo metu statome kelis objektus Prancūzijos rinkoje. Kitas profesionalias, patikimas statybų sektoriaus įmones taip pat dažnai kviečiame bendradarbiauti, prisidėti prie įvairių projektų, dalyvauti užsienyje organizuojamuose konkursuose.

Stipriausioji

mūsų pavara.

Kuriame patogius gyventi išmaniuosius pastatus Powerturn automatinė varstomųjų durų pavara patikimai ir saugiai atidaro net ir dideles, sunkias duris, sveriančias iki 600 kg. Šis galingas GEZE įrenginys puikiai tinka ir priešgaisrinėms durims.

Varstomųjų durų pavaros aukštis – vos 7 cm, todėl ji nepriekaištingai telpa bet kokioje konstrukcijoje.

Sužinokite daugiau svetainėje www.geze.com

Varstomos du r ys

Slankiojančios du rys

Sukamosios du rys

La nga s

S tik l inė per tva ra

P rieigos kontrolė ir s auga

Past ato automat i ka

Techninė priežiūra

tendencijos

Tvarieji fasadai: jų galimybės ir ateities perspektyvos

Tvarumo koncepciją atitinkantys pastatai ir modernios jų fasadų technologijos Vida KUZMICKAITĖ

palaipsniui tampa viena labiausiai aptariamų temų ne tik tarp pasaulio, bet ir tarp lietuvių specialistų. Architektai ir projektuotojai siūlo inovatyvius pastatų apvalkalus, į juos integruoja natūralias medžiagas, atsinaujinančius energijos šaltinius, ieško būdų, kaip statinius paversti ilgaamžiais ir komfortiškais.

14 2020 vasaris

Studijos „Arches“ projektuota „Slėnio vila“ kasmetinėje apdailos ir architektūros dizaino parodoje „Surface Design Show“ Londone vykstančiuose prestižiniuose apdovanojimuose „Surface Design Awards“ pelnė apdovanojimą „Tvarių eksterjero apdailų“ kategorijoje.

Pastato išorės ir vidaus sąveika ritų profesorius Hectoras Altamirano savo pranešime „Žaliųjų pastatų fasadai“ teigia, kad žmonės net 90 proc. turimo laiko praleidžia pastatų viduje, todėl architektams būtina į tai atsižvelgti ir į šiuolaikinių pastatų fasadus integruoti fotovoltinius, žaliuosius ar kitus alternatyvios energetikos elementus. Išmanieji pastatai ir jų žalieji fasadai – optimalus būdas sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (CO2) kiekį.

Fasado svarba pastato dizainui yra neginčijama: jis užtikrina žmogaus privatumą ir saugumą, pastatui suteikia patvarumo ir konstrukcinio vientisumo, padeda sukurti ergonomiškas erdves, atlieka estetinę ir reprezentatyviąją funkcijas. Taip pat apsaugo nuo įvairių išorės klimato veiksnių ir užtikrina patalpų mikroklimato kokybę, gerą akustiką, garso nepralaidumą ir švaraus oro tiekimą.

Pastato eksterjeras aktyviai sąveikauja su vidine pastato dalimi: perduoda ir sulaiko šilumos energiją, praleidžia drėgmę ir gryną orą. Profesoriaus teigimu, optimali pastato vidaus ir išorės pusiausvyra būtų išlaikyta tik tuomet, jeigu visiškai nesikeistų klimato sąlygos, nesidėvėtų pastato statybinės, apdailos konstrukcijos. Kadangi tai neįmanoma, pastato ilgaamžiškumą didžiąja dalimi nulemia jo paskirtis, vidinės konstrukcijos, įrengimo kokybė.

H. Altamirano atkreipia dėmesį, kad projektuojant būtina atsižvelgti ir į tokį kriterijų kaip drėgmė. Per didelė ar nepakankama drėgmė sutrikdo pastato pusiausvyrą: sukelia konstrukcinių trūkumų, koroziją, pelėsį, trikdo švaraus oro cirkuliaciją, gali sukelti ir žmonių sveikatos

B

problemų. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje atlikta mažai tyrimų apie drėgmę pastatuose, nepateikiamos aiškios rekomendacijos, todėl visuomenė ir pramonė neįvertina šios problemos masto. Įvertinti drėgmės susidarymo ir jos valdymo riziką reikėtų ne tik projektuojant, statant, bet ir eksploatuojant pastatą.

Daugiafunkciai pastatų fasadai Pasaulyje vis labiau populiarėja dvigubi ir žalieji fasadai. Jie kartais derinami tarpusavyje, todėl fasadai tampa daugiasluoksniai. Dvigubas fasadas (pavyzdžiui, dvigubas stiklo fasadas) yra aktyvus viso pastato ekosistemos dalyvis, padeda taupyti energiją, užtikrina natūralų vėdinimą, gerą pastato akustiką.

Prie aplinkos prisitaikantys žalieji, bioklimatinio dizaino pastatai jau šiandien daro įtaką visuotinei architektūrai ir užtikrina maksimalų

Pastato fasadas – tarsi apvalkalas ar oda (angl. smart skin), apsaugantis nuo įvairių išorės klimato veiksnių ir užtikrinantis patalpų mikroklimato kokybę. / Prof. Hectoras ALTAMIRANO /

15

„Quadrum“ verslo centro fasadai išsiski­ria technologinių sumanymų ir estetikos der­me.

komfortą minimaliomis energijos sąnaudomis.

Bioklimatiniam dizainui yra pasitelkiami ekologiški atsinaujinantys energijos šaltiniai – saulė, oras, vėjas, augmenija, vanduo, dirvožemis – šildantys, vėsinantys ir apšviečiantys pastatą.

Nuo vyraujančių tendencijų stengiasi neatsilikti ne tik architektai, projektuotojai, bet ir fasadų gamintojai. Rinkoje jau siūlomi specialaus perdirbto aliuminio lydinio fasadai. Surinkus panaudoto aliuminio atliekas, pagaminamas naujas lydinys, kuriame yra mažiausiai 75 proc. rinkoje panaudoto aliuminio. Aliuminį galima perdirbti daugybę kartų, neprarandant jam būdingų savybių, be to, antrinio naudojimo perdirbamas aliuminis reikalauja tik 5 proc. pirminės energijos, todėl gerokai sumažinamas CO2 kiekis.

Lietuvoje taip pat vystomi išskirtiniai projektai Architektūros studijos „Arches“ projektuota „Slėnio vila“ sulaukė ne vieno aukšto įvertinimo Lietuvoje ir kitose šalyse. Kasmetinėje apdailos ir architektūros dizaino parodoje „Surface Desi gn Show“ Londone vykstančiuose prestižiniuose apdovanojimuose „Surface Design Awards“ pelnė apdovanojimą „Tvarių eksterjero apdailų“ kategorijoje. O Kanados „The Wood Design and Building Awards“ laimėjo „Merit“ kategorijoje.

Kuo ypatinga „Slėnio vila“? Įgyvendindama projektą, architektų komanda naudojo tradicinę medžiagą – medį. Pastato fasadui buvo pasirinkta modifikuota pušies mediena: vietinis, natūralus, bet kartu labai patvarus, ilgalaikis produktas. Medienos gamybos procesuose nenaudotos jokios cheminės medžiagos, ji ekologiška, irdama neteršia gamtos, natūraliai sensta, pritampa prie gamtinio kolorito. Įprastai medis žmogui imponuoja savo jausminiu šiltumu, natūralumu, yra malonus liesti, o ir fiziškai – tai „šilta“ medžiaga. Pastatui naudota modifikuota mediena vertinga ir tuo, kad, skirtingai nei paprasta mediena, yra ilgaamžė, stabili, nereikalaujanti ypatingos priežiūros.

Kuriant projektą buvo siekiama sukurti maksimaliai pagarbų santykį su aplinka, joje pritapti, o ne dominuoti. Kaip teigia vienas autorių architektas Arūnas Liola, dėmesys ir jautrumas, iki detalių apgalvoti sprendiniai, vientisumas, netikėtas tradicinių pastato siluetų interpretavimas

16 2020 vasaris

tendencijos

Tiek architektai, tiek užsakovai vis dažniau gręžiasi į natūralias ir kokybiškas medžiagas. Mažiau rizikuojama drastiškai taupyti kokybės sąskaita, siekiama apgalvotesnių, ilgaamžiškesnių sprendinių. Po truputį žengiama link išmaniųjų, daugiafunkcių fasadų. / Architektas Edgaras NENIŠKIS /

lėmė šio projekto sėkmę. Galbūt dėl šių vertybių pastatas išlieka aktualus ir šiandien.

Kitas ne mažiau atgarsių ir įvertinimų už investicijas į tvarias, aplinkai nekenksmingas technologijas susilaukęs „Arches“ projektas – verslo centro „Quadrum“ pastatas su stiklo fasadų sistemomis. Šiuolaikinės fasadinio stiklo sistemos yra tikras inovacijų lydinys. Čia galima suderinti iš esmės neribotą vaizdo atvėrimą su efektyviomis garso, šilumos, saulės spinduliuotės valdymo sistemomis. Išskirtinis jų bruožas – lankstumas, prisitaikymas prie skirtingų aplinkos ir architektūrinės estetikos režimų. „Quadrum“ projekte įrengti fasadai išsiskiria savo inžinerinių sumanymų ir estetikos derme: horizontalios aliuminio juostos ne tik sulaiko dalį saulės spindulių, savyje turi išorines ritinines užuolaidas (valdomas automatiškai), bet ir suteikia fasadui išskirtinę estetiką, itin aukštos akustinės klasės stiklai gerai apsaugo patalpas nuo gatvės triukšmo, kartu atveria vaizdus į Senamiestį, upę. Šiuolaikiniai iššūkiai reikalauja pereiti prie tvarių statybos technologijų, gaminių, todėl ne išimtis ir šio biurų pastato fasadas.

Pasak architekto Edgaro Neniškio, inžinerinės galimybės jau dabar leidžia įgyvendinti drąsiausius architektūrinius sumanymus, patenkinti pastatų vartotojų poreikius, naudoti natūralių ir dirbtinių medžiagų derinius. Suprantama, inovacijos kainuoja, todėl projektuotojams labai svarbu atskleisti suminį, ilgalaikį tokių sistemų poveikio aplinkai, ekonomikai efektą. Antrinio medžiagų panaudojimo, gaminių iš atsinaujinančių šaltinių diegimas, natūralių gamtinių procesų (saulės, vėjo, drėgmės) išnaudojimas – tai kryptys, kurios stipriai lems ateinančių laikų architektūrą.

17

Nuotr. Evaldas Lasys

Užs.

Fasadų apdailos gamintojai drąsiai žengia į priekį Modernios fasadų apdailos gamintojai aktyviai siekia riboti teršalų išmetimą į žemę, vandenį ir orą, saugoti biologinę įvairovę ir sumažinti atliekų gamybą. „Mes reaguojame į pasaulines tvarumo ir ekologijos tendencijas – nedelsdami kuriame inovatyvius sprendimus, tokius kaip „Hydro Circal“, – teigia aliuminio profilių sprendimų pastatų fasadams įmonės „Hydro Building Systems Lithuania“ Baltijos šalių vadovas Rimantas Staknevičius.

Unikalus aliuminio lydinys – naujiems fasadams monė surinko panaudoto aliuminio atliekas ir, taikydama pažangiausias technologijas, pirmoji pasaulyje pagamino visiškai naują lydinį „Hydro Circal“, kuriame panaudota mažiausiai 75 proc. perdirbto po panaudojimo rinkoje aliuminio. Antrinis žaliavų panaudojimas yra neatsiejama ekologijos

Į

18 2020 vasaris

dalis – kuo daugiau perdirbtos žaliavos naudojama, tuo mažesnis CO2 išmetimo rodiklis.

Aliuminį galima perdirbti daugybę kartų, neprarandant jam būdingų savybių, be to, antrinio naudojimo perdirbamas aliuminis reikalauja tik 5 proc. pirminės energijos. Specialus lydinys atitinka aplinkosaugos reikalavimus, kartu yra itin lengva, plona, lanksti, atspari korozijai medžiaga, leidžianti įgyvendinti drąsiausius projektuotojų sumanymus. Lydinys „Hydro Circal“ yra plačiai taikomas statybų pramonėje, pradedant nuo

standartinių kataloginių sprendinių, naudojamų „Hydro“ grupės tiekiamoms fasadų sistemoms „Wicona“ ir „Sapa“, iki specialių sprendinių, pritaikytų konkrečiam pastatui.

Kompleksinės fasadų sistemos surenkamos gamykloje Griežtėjant energijos taupymo reikalavimams, taip pat norint pasiekti ypač gerą garso izoliaciją, vis daugiau naudojami tiek įprasti, tiek dvigubi

Tvarūs ir energetiškai efektyvūs pastatai naudojant perdirbto aliuminio lydinį „Hydro Circal“ yra projektuojami ir Lietuvoje. Didžioji dalis jų – atitinkantys pasaulinius BREEAM ar LEED reikalavimus.

Atitinka aukščiausius tvarumo reikalavimus Tvarūs ir energetiškai efektyvūs pastatai naudojant lydinį „Hydro Circal“ yra projektuojami ir Lietuvoje.

Didžioji dalis jų – atitinkantys pasaulinius BREEAM ar LEED (pastatų tvarumo vertinimo, reitingavimo ir sertifikavimo metodikos), Lietuvos pastatų tvarumo vertinimo sistemos ir kitus reikalavimus. „Hydro Building Systems Lithuania“ kvalifikuoti inžinieriai profesionaliai įvertina kiekvieno

užsakovo ar architekto vizijas ir lūkesčius bei projektams parenka geriausią aliuminio fasadų konstrukcijos variantą. Atliekami išsamūs šilumos perdavimo koeficiento skaičiavimai. Lankstumas, inovatyvumas ir ekologiškumas – įmonės vertybės, kurias kartu su ilgamete patirtimi siekiama perteikti klientams. Sėkmingai Lietuvos ir kitose pasaulio šalių rinkose įsitvirtinusi įmonė toliau drąsiai eksperimentuoja su aliuminiu, kuria tvarumo direktyvas atitinkančius patikimus ir ilgaamžius gaminius.

DARK Architects / Luxigon (3D)

aliuminio ir stiklo fasadai, taip pat fasadai su integruotais atsinaujinančios energijos šaltiniais.

Siekiant geresnės kokybės ir greitesnio montavimo statybos objekte, fasadų kompleksinės sistemos surenkamos gamykloje, o statybų aikštelėse statybiniais kranais montuojami ant pastato laikančiųjų konstrukcijų atskirais blokais (elementais). Toks montavimo būdas yra daug greitesnis, nei montuojant tradicinius surenkamuosius iš atskirų profilių aliuminio fasadus, taip pat nereikia daug žmonių statybos vietoje.

19

Užs.

Krovos terminalo „Klaipėdos Smeltė“ atnaujinimas, pareikalavęs žinių ir kompetencijos Klaipėda – labiausiai į šiaurę nutolęs neužšąlantis rytinės Baltijos jūros uostas.

Viena svarbiausių uosto funkcijų – perkrauti krovinius, todėl nuo 1945 m., kai oficialiai buvo įsteigtas Klaipėdos jūrų žvejybos uostas, savo istoriją skaičiuojanti laivų krovos bendrovė „Klaipėdos Smeltė“ siekia atliepti klientų – tarptautinių laivybos kompanijų, krovinių eksportuotojų ir importuotojų, Lietuvos ir užsienio ekspedicinių įmonių – lūkesčius. „Klaipėdos Smeltė“ nuolat atsinaujina, kad atitiktų šiuolaikiškos ir veržlios jūrų krovinių kompanijos standartus.

Laivų krovos terminalo plėtros planai 2006 m. liepą prie naujai pastatytų giliavandenių krantinių veiklą pradėjo LKAB „Klaipėdos Smeltė“ konteinerių terminalas, o 2007 m. spalį – naujas LKAB „Klaipėdos Smeltė“ šaldytuvų terminalas. 2013-aisiais pradėtas pirmasis „Klaipėdos Smeltės“ krovos terminalo atnaujinimo etapas. 2015–2023 m. LKAB „Klaipėdos Smeltė“ plėtros programoje numatytas konteinerių

20 2020 vasaris

terminalo tolesnis vystymas: 2015 m. atidarytas LKAB „Klaipėdos Smeltė“ konteinerių paskirstymo centras, o 2018-aisiais prie terminalo krantinių prisišvartavo vienas didžiausių pasaulyje 400 m ilgio konteinerių laivas „MSC Ingy“. Įgyvendinus kompanijos plėtros programos antrąjį etapą, konteinerių terminalo pajėgumas viršys 900 000 TEU per metus. Numatoma, kad iki 90 proc. konteinerių kiekio bus atvežama ir vėl išvežama laivais.

Išskirtiniam objektui – patyrę rangovai Abejonių nekelia, kad tokiam reikšmingam objektui plėtoti ir renovuoti buvo pakviesti patyrę rangovai – darnios miestų plėtros bendrovė UAB „YIT Lietuva“. Įmonės kelių ir infrastruktūros verslo vadovas Aurelijus Braželis leidiniui pasakojo, kad šis projektas buvo ypatingas jo valdymo prasme, kadangi reikėjo pasitelkti ir suvaldyti

daug specialiųjų darbų subrangovų. „Konteinerių terminalo teritorijoje turėjome užduotį įrengti aikštelių dangas, specialiai suprojektuotas šiam objektui. Pasinaudojome inovatyvia kolegų iš kitų YIT šalių praktika ir dalyvavome dangų projektavimo procese, gaminome specialų asfalto mišinį, pritaikytą ypač didelėms apkrovoms“, – pasakoja UAB „YIT Lietuva“ atstovas. Jo teigimu, Lietuva neturi analogų Smeltėje įrengtoms dangoms. Kartu su patyrusia elektrotechnikos įmonės AB „Klaipėdos energetika“ komanda buvo renovuotos ryšių ir elektrotechnikos dalys.

Specialieji darbai veikiančiame terminale A. Braželio teigimu, krovinių terminalo atnaujinimas – didelės apimties projektas, statomas veikiančioje įmonėje tarsi gyvame organizme, kuriame nebuvo galima statybos ir remonto darbais trikdyti įprastos konteinerių terminalo veiklos. Teko prisitaikyti prie terminalo darbo grafiko ir kruopščiai planuoti savo veiklą. Iššūkiu tapo ir padidėjusi darbų apimtis, daug nenumatytų darbų dėl senų požeminių komunikacijų, statinių liekanų ir aukšto gruntinio vandens lygio, labai lietingo rudens periodo. „Šiame projekte atlikome darbus susisiekimo teritorijoje – t. y. konteinerių krovos ir sandėliavimo aikštelių įrengimą. Statybvietėje buvome įsirengę mobiliąją šalto regeneruoto mišinio maišyklę. Joje gaminome sucementuotą skaldos pagrindo mišinį CTB (angl. cement-treated base), kuris buvo įrengiamas asfalto klotuvu dviem sluoksniais – šlapias ant šlapio (angl. wet on wet)“, – pasakoja A. Braželis.

UAB „YIT Lietuva“ įrengė naujus vandentiekio, lietaus nuotekų tinklus ir lietaus nuotekų valymo įrenginius. Taip pat sumontavo pavojingų užterštų nuotekų talpyklas su automatinėmis uždarymo sklendėmis. Konstrukcinėje dalyje buvo įrengtos specialios atraminės plokštės konteinerių sandėliavimui ir konteinerių krovos kranų riedėjimo vėžės.

Su objekto specifika ir tam tikrais iššūkiais teko susidurti ir elektrotechnikos darbus šiame objekte atlikusiems AB „Klaipėdos energetika“ specialistams. „Kadangi daugiausia teritorijoje važinėja sunkiasvorė technika, kad nesulaužytų kabelinės kanalizacijos šulinių, juos visus uždengėme specialiomis gelžbetoninėmis plokštėmis su ypač atspariais apkrovoms šulinių dangčiais. O patys kabelinės kanalizacijos vamzdžiai sumontuoti tokie, kad atlaikytų dideles apkrovas. Rekonstrukcija vyko veikiančioje teritorijoje, todėl turėjome laikytis griežtų vidaus taisyklių ir saugos darbe reikalavimų. Buvo atliekami ir sudėtingi kryptinio gręžimo (betranšėjų technologijų) darbai po Nemuno gatve, kur nuo tarybinių laikų yra likę daugybė statybinio laužo. Todėl gręždami ertmes vamzdžiams sugadinome ne vieną grąžto galvą“, – sakė Nerijus Kymantas, AB „Klaipėdos energetika“ generalinio direktoriaus pavaduotojas.

Elektrotechnikos įrenginiai ir telekomunikacijų bei jėgos kabeliai – ilgalaikiam ir sklandžiam krovos terminalo darbui AB „Klaipėdos energetika“ komanda naujai sumontavo dvi TR-96 ir TR-31 10/0,4 kV įtampos skirstyklas, naują 10/0,4 kV įtampos transforma-

torinę pastotę TR-202, taip pat rekonstravo dvi esamas 10/0,4 kV įtampos pastotes TR-250 ir TR-78.

Užsakovų pageidavimu, kad mažiau kristų į akis ir įsilietų į bendrą terminalo audinį, metaliniuose jūriniuose konteineriuose sutalpintos trys transformatorinės 10/0,4 kV įtampos pastotės. Įmonės specialistai paklojo požeminį ryšių ir elektros tinklą iš naujų 10 kV ir 0,4 kV įtampos kabelių, kurių visų bendras ilgis net 30 km. Sumontuota apie 130 vnt. 0,4 kV įtampos įvairių elektros skirstymo skydų. Naujai pastatytų ir rekonstruotų skirstyklų bei transformatorinių pastočių bendra galia – beveik 18 000 kVA. Kaip teigia N. Kymantas, atnaujinant terminalo energetinę bazę, nebuvo taupoma kokybės sąskaita. Dauguma įrenginių ir kabelių įsigyti iš patikimų gamintojų, ES įmonių: kabelinės linijos – iš Suomijos bendrovės, elektros skirstyklos ir skydai pagaminti Lietuvoje, o juose esantys įrenginiai ir komponentai – Prancūzijoje.

Modernus terminalo apšvietimas su energiją taupančiais LED šviestuvais Siekiant užtikrinti nepertraukiamą terminalo darbą, vidaus teritorijos apšvietimui sumontuota 30 vnt.

25 ir 40 m aukščio apšvietimo bokštų, pagamintų Anglijoje, ant kurių įrengti JAV gamintojo energiją taupantys LED prožektoriai. Teritorijos perimetrą apšviečia itališki šviestuvai, sumontuoti ant 10 m aukščio metalinių atramų, atgabentų iš Vokietijos. „2013–2014 m. atliekant apšvietimo montavimo darbus 25 ir 40 m bokštuose, buvo naudojami halogeniniai prožektoriai, o jau 2019–2020 m. tokiuose pat bokštuose montavome LED prožektorius, kurie ženkliai taupo elektros energiją“, – patikslino N. Kymantas.

21

BIM

Ieškant statybų skaitmenizacijos naudos laikas ne konkuruoti, o vienytis Apie 4 tūkst. specialistų turinčios ir daugiau nei 20 tūkst. projektų per metus Jokūbas BALTRUKONIS

įgyvendinančios Norvegijos architektūros, inžinerijos ir dizaino konsultacijų bendrovės „Norconsult AS“ technologijų vadovas Marius Jablonskis pamena laikus, kai statybos projektų brėžiniai dažniausiai buvo piešiami ranka, o į brėžinius, paruoštus kompiuterinėmis programomis, dar buvo žiūrima su šypsena.

nksčiau žmonės dirbdavo ir braižydavo ant lentų, apsirengę baltais kostiumais – kaip gydytojai. Tai buvo tikras menas ir tai vyko prieš kokius 100 metų.

Panašiai dirbo ir mano tėvai, kurie buvo inžinieriai. Su laiku nuo pieštukų ir tušo perėjome prie CAD programų, bet pagrindiniai darbo principai nepakito. Ką darėme, darome ir dabar, tik kompiuteriu“, – tvirtina M. Jablonskis.

Norvegijoje jau dešimt metų dirbantis lietuvis teigia, kad į šią šalį atvyko dėl to, jog ji yra itin pažengusi statybų skaitmenizacijos procesuose.

„A

22 2020 vasaris

„Čia viskas yra kur kas labiau priekyje. Kuomet čia atvykau 2010-aisiais, Norvegijos valstybinės institucijos jau buvo atsakingos už visuomeninių pastatų vystymą ir fokusavimąsi ties aukštais standartais“, – sako pašnekovas.

Norvegijoje veikia „Statsbygg“ – valstybės administravimo įmonė prie Savivaldybių ir modernizacijos ministerijos, kuri įgyvendina parlamento priimtą politiką valstybinės statybos ir nekilnojamojo turto sektoriuje. Šios įstaigos pagrindinis uždavinys yra kurti visuomenei ekonomiškai efektyvias funkcines patalpas.

Nuo 2007 m. šalyje buvo dirbama ties BIM (angl. Building Information Modeling) įgyvendini-

mu, o jau nuo 2011-ųjų „Statsbygg“ kėlė BIM naudojimo reikalavimus visuose statybos projektuose ir sukūrė bendrinį reikalavimų rinkinį. „Šioje srityje Norvegija yra viena iš pasaulio lyderių, bet šiandienos kapitalistiniame pasaulyje, kur pagrindinis vertės matas yra finansinė įmonės, o ne visuomenės nauda, labai sudėtinga apčiuopiamai nurodyti technologinių inovacijų sukurtą vertę ir atskirti ją nuo projekto valdymo ir žmogiškųjų išteklių sukuriamos vertės.

Kuriame sudėtingesnius projektus ir dar yra labai daug kur tobulėti, ypač jei žiūrėsime į visą statybų industriją bendrai, o ne į pavienes sėkmės istorijas. Išbandome naujas bendradarbiavimo

formas, pagal kurias visi gali dalintis rizika ir laimėjimais po lygiai – tiek užsakovai, tiek projektuotojai, tiek rangovai. Dar niekas nėra suradęs vienos idealios formulės, bet bandyti nesiliovėme“, – teigia M. Jablonskis.

Mariau, ką pamenate iš tų laikų, kai kompiuterinės braižymo programos dar buvo naujiena?

Prieš daug metų man pačiam teko braižyti ranka. Atsiradus pirmosioms tam skirtoms kompiuterinėms programoms, iš karto buvo skeptikų, kurie sakydavo, kad negaliu jomis braižyti greičiau nei jie ranka. Jie sakė, kad tai per daug laiko atimantis procesas – esą man reikia išsirinkti linijų stilių, storį, tris kartus paspausti ir tik tuomet gausiu liniją.

Pagrindinė problema yra ne technologija pati savaime, o labiau žmogiškasis veiksnys ir priešinimasis pokyčiams. Niekas jų nemėgsta ir niekas nenori keistis, jei tam nėra priežasties. Tačiau istorija jau ne kartą įrodė – viskas, kas gali būti skaitmenizuota, bus.

Niekas nemėgsta pokyčių ir niekas nenori keistis, jei tam nėra priežasties. Tačiau istorija jau ne kartą įrodė – viskas, kas gali būti skaitmenizuota, bus. / Marius JABLONSKIS /

23

BIM

Buvo laikai, kai braižiau su programa „AutoCAD“ architektams, kurie to nesugebėdavo padaryti patys. Kaip tuometiniam moksleiviui, tai buvo neblogas verslas, nes ne visi galėjo kurti skaitmeninius brėžinius. Buvo tam poreikis ir klientai už tai mokėjo. Su laiku visi pradėjo tai daryti ir tai tapo norma. Galiausiai skaitmenizavome darbą, visai nepakeitę proceso.

Kitas inovacijos bumas buvo, kai mus pasiekė BIM. Tuomet ėjo į pabaigą mokslai universitete, teko dirbti tiek projektavimo, tiek konsultavimo įmonėse. Visi kalbėjome apie tai, koks nuostabus yra BIM, kaip pereiname iš dvimačio projektavimo į trimatį, prie to, kad, kuriant trimatį modelį, brėžiniai generuojasi automatiškai, kad, pakeitus vieną elementą, kartu pasikeis ir aplinkiniai, o žiniaraščiai ir brėžiniai atsinaujins savaime, o visų svarbiausia – galėsime atlikti daugiau koordinuoto darbo ankstyvoje stadijoje. Pirmas dalykas, nuo ko pradėjome, buvo grafiniai standartai ir apipavidalinimas, kad tik tie mūsų brėžiniai ir lentelės atrodytų lygiai taip, kaip atrodė anksčiau.

Inžinieriai ir architektai pradėjo atlikti daugiau darbo ankstyvuose projekto etapuose, bet galutinis variantas vis tiek buvo brėžiniai, nepaisant to, kokiu būdu jie buvo sugeneruoti. Kadangi rinkoje turime vieni su kitais konkuruoti, o klientai tikisi kokybės ir projektavimo be klaidų, tikėtis papildomo mokesčio už inovacijas buvo naivoka. Skaitmenizavomės dar kartą, mokėjome dar daugiau už programinę įrangą, dar daugiau darbo ėmėme atlikti ankstyvose

Kiekvieną kartą, kai darai kažką naujo, tai būna rizikinga, o statybų inžinerijoje juk vienas svarbiausių dalykų yra sumažinti riziką. / Marius JABLONSKIS /

24 2020 vasaris

projektavimo fazėse, bet visą šią pridėtinę vertę tiesog padovanojome.

Jeigu pažiūrėtume į statistiką, tai projektai yra pastatomi vėliau ir už didesnę kainą, nei planuota. Kiek mes tos vertės sukuriame industrijoje ir kas ta verte pasinaudoja, kol kas labai didelis klausimas, bet tais atvejais, kai pačiam tenka atsidurti užsakovo pusėje, tikrai nepanašu, kad ji pasiekia galutinius vartotojus.

Sklinda kalbų, kad statybų inžinerijos industrijoje yra juntamas susiskaldymas: vieni projektuotojai noriai priima inovacijas ir skaitmenizacijos procesus, o kiti ne. Ką apie tai manote? Šiuo metu bandome suprasti, kaip galime suvienyti suskaldytą industriją. Ji labai suskaidyta, mėgstame rodyti pirštais vieni į kitus.

Jaunesnė karta dirba su modeliavimu, o vyresnieji, kurie jau žilais plaukais ir turi daug patirties, taip greitai neprisitaiko prie naujovių. Kaip inžinieriai, mes esame dažniausiai pragmatiški ir ne tie, kurie labiausiai mėgsta būti inovatyvūs.

Būna, kad jaunas specialistas, padaręs kokį nors išilginį pjūvį per komplikuotą konstrukciją, iš vyresniojo gauna pastabų, kad turėtų pataisyti sugeneruotą brėžinį ir padaryti taip, kaip jis anksčiau darė ranka.

Tada žmonės pradeda generuoti dvimatį brėžinį iš trimačio modelio, daryti visokius rankinius pakeitimus, braižyti fiktyvias linijas ir štrichuoti. Artėjant projekto pabaigai, atsiradus pakitimų, visi pradeda skubėti ir, kadangi brėžiniai yra teisiškai reikalaujami pagal sutartį, dažnai niekas to prištrichuoto modelio nebetaiso, o pradeda keisti detales tiesiai brėžiniuose.

Tokiu atveju rangovas atsidaro tą modelį, kad išsitrauktų jam reikalingą informaciją, ir ne viską ten randa, o pamatęs bent vieną neatitikimą, jis nusprendžia tuo modeliu nepasitikėti. Kol modeliai netaps kontraktiniu galutiniu pristatymu, tol skaitmenizacijos vertė gali gautis ir negatyvi.

Takoskyra industrijoje yra juntama netgi tokiose didelėse įmonėse kaip mūsų. Turime 4 tūkst. darbuotojų ir ne kiekvienas specialistas ar klientas ryžtasi eiti visiškai integruotos skaitmenizacijos keliu. Visą įmonę apsukti, kad visi ir visuose projektuose pristatytų tik intergruotus modelius, yra sudėtinga. Ir čia kalbame ne tik apie projektavimą, bet ir apie rangovus, klientus ir valstybines instancijas, kurioms vien peržiūrėti savo reikalavimus ir juos pakeisti prireikia nemažai laiko.

Kiekvieną kartą, kai darai kažką naujo, tai būna rizikinga, o statybų inžinerijoje juk vienas svarbiausių dalykų yra sumažinti riziką. Pirmas klausimas pasiūlius kažką naujo visada bus, ar jau esame tai darę ir kokie buvo to rezultatai?

Prieš kelerius metus „Norconsult AS“ nusprendė prisiimti šią riziką. Įkalbėjome klientus ir rangovus leistis į „neištirtą teritoriją“: projekte, kuriame brėžiniai nebus generuojami iš viso, tiek užsakovai, tiek rangovai ir jų subrangovai naudojo tik modelį. Kad testavimas būtų įdomus, pasiėmėme labiausiai kompleksiškus projektus, pradėjome nuo didžiausios Norvegijoje hidroelektrinės. Padarėme tai ir įgyvendinome, pastatėme ją be ranka darytų brėžinių, nors rangovai ir užsakovai iš pradžių buvo skeptiški. Kai noro tam yra, viskas įmanoma.

Kalbant apie ateitį, turiu didelę viltį, nes naujoji inžinierių karta labai atvirai mėgsta viskuo dalytis. Reikia, kad būtų mažiau konkurencijos, industrijai dabar labiau reikia bendradarbiavimo, kuris visiems atneštų naudos.

Palyginkite Norvegijos ir Lietuvos progresą statybų skaitmenizacijos kelyje.

Kiek girdėjau, Lietuva irgi eina į priekį. Tačiau, pažiūrėjus į Norvegijos ir Lietuvos išteklius, tai yra nesulyginami dalykai. Norvegijoje gera finasinė padėtis šalies mastu ir brangiausias išteklius čia yra žmogaus darbo laikas, o ne technologijos, įranga ar medžiagos. Kad išliktų konkurencingi tarptautinėje rinkoje, žmonės yra priversti dirbti efektyviau ir skaitmenizuotis, taigi, tai yra labai palanki dirva technologinėms inovacijoms.

Kokios šalys yra šio proceso lyderės?

Sunku išskirti vieną. Spartus automatizacijos tempas pastebimas tose šalyse, kurios turi gerą ekonomiką. Bet jei kalbama apie situaciją visos šalies mastu, tai mažos valstybės turi didesnį pranašumą. Mažą rinką yra daug lengviau pakeisti nei didelę, taigi, Skandinavijos šalys, Singapūras turi didelį pranašumą prieš, pavyzdžiui, JAV, kur daug inovacijų vyksta pakrantėse. Turiu galvoje – San Franciską, Bostoną ir kitus miestus, kurie moka pritraukti talentus vystydami dirbtinio intelekto projektus. Visgi, visai kitokia padėtis ten yra žemyne, kur CAD (angl. computer-aided drafting) yra daug labiau paplitęs nei BIM.

Yra labai svarbu atskirti trumpalaikį užsidegimą nuo realios situacijos. Dažnai sutinkame industrijoje intriguojančių inovacijų, o pasidomėjus detaliau ar pabendravus su projekto dalyviais, paaiškėja, kad nemaža dalis visgi tebuvo rūkas, kuris laikui bėgant turi tendenciją išsisklaidyti.

Būna, kad perskaitai straipsnį apie kažkur statybose jau robotizuotą ir automatizuotą techniką, pavyzdžiui, koks nors robotas gręžia skyles automatiškai ir tiksliai. Taip, tai sėkmė, matomas potencialas, bet pasakyti, kad tas vieno roboto išradimas ir pritaikymas dešimtyje projektų pakeitė visą industriją, negalime.

Kokia, Jūsų manymu, statybos skaitmenizacijos ateitis? Žvelgdami į ateitį ir turėdami omenyje dirbtinio intelekto galimybes, automatizaciją, matome problemą, kad kaip industrija kol kas nesugebame tos vertės išlaikyti. Kol kas ją išlaikyti sugeba įmonės, kurios pačios daro viską: projektuoja nekilnojamąjį turtą, stato ir galiausiai parduoda.

Labai gerų pavyzdžių yra Nyderlanduose.

Olandai taiko „Design for Manufacturing and Assembly“ koncepciją gamyboje, suteikdami efektyvumo statyboms.

Pagal šią koncepciją gamyklose yra visiškai automatizuota surinkimo linija, kuri gali surinkti tokius klojinius, kokių reikia, ir tai daroma automatiškai, tiesiai iš modelio.

Ir kalbame ne tik apie betoną ir armatūrą, bet ir apie apšiltinimą, elektros instaliaciją ir t. t. Tai automatizavus, galima automatizuoti ir planavimo, pristatymo, surinkimo procesus. Tai iš esmės sprendžia didžiausią mūsų industrijos problemą ateityje: nykstančią ir senstančią darbo jėgą mūsų sektoriuje.

Projektavimas tarp jaunimo nebelaikomas ypač populiaria profesija, tai atrodo kiek nuobodoka, o statybos tapatinamos su purvinu darbu.

Tai nėra patrauklu jauniems žmonėms ir tą galiu pasakyti iš patirties. Nei vienas iš mano trijų berniukų nesvajoja dirbti statybų sektoriuje ir tai suprantama.

Nieko nėra stabilesnio už kaitą ir prieštarauti neverta, kad ir kaip norėtųsi. Nebėra klausimo, ar įvyks statybų revoliucija, tik klausimai kada ir kaip. Ir visai tikėtina, kad ateities „gameriai“ ir „youtuberiai“, gimę technologijų suvienytame pasaulyje, pakeis ir mūsų industriją, įgyvendins tai, ko mes, vaikydamiesi finansinės naudos, padaryti nesugebėjome.

25

tendencijos

Tvari kėdė, sukurta dirbtinio intelekto Parengė Aneta VAITKIENĖ

Garsieji Italijos dizaino namai „Kartell“ šiemet paskelbė žengią dar vieną žingsnį į priekį aplinkosaugos ir tvarumo keliu, išdidžiai iškeldami pramoninį manifestą apie tai, kad „Kartell“ rūpi planeta. Šį sykį dizaino namų naujiena – plastikinė kėdė A. I. (angl. Artificial intelligence – dirbtinis intelektas).

Gamindama šią kėdę, bendrovė pirmą kartą pasitelkė aplinką tausojantį procesą, įtraukiantį pakartotinį pramoninio laužo panaudojimą, paverčiant jį žaliava ir šitaip suaktyvinant žiedinės ekonomikos sistemą.

Sukurta ne žmogaus smegenų kėdė pagaminta iš šimtu procentų perdirbto termoplastinio technopolimero, gauto iš pramonės atliekų žaliavos, kuri saugota atskirai ir nebuvo užteršta kitomis medžiagomis. Tai lėmė tik dabar atsiradusi technologija, leidžianti panaudoti tokias pramonės atliekas, kurios užtikrintų baldo estetinius ir struktūrinius reikalavimus bei kartu sumažintų jo gamybos procese išmetamų teršalų kiekį. Technologiniai tyrimai ir plėtra šiandien, kaip ir prieš septyniasdešimt metų, kai buvo įkurtas šis mados koncernas, suteikia „Kartell“ galimybių toliau ieškoti naujų dizaino sprendimų naudojant medžiagas, kurias galima regeneruoti ir kurios neturi neigiamos įtakos aplinkai.

Bendradarbiaujant žymiam dizaineriui Philippe’ui Starckui ir Amerikos kompanijai, naujosios kartos 3D inžinerijos ir pramogų programinės įrangos lyderei „Autodesk“, A. I. kėdė

A. I.

26 2020 vasaris

sukurta iš visiškai perdirbtos medžiagos ir suderina žmogaus intelektą su dirbtiniu.

Naudodamasis „Autodesk“ prototipų kūrimo programa ir padedamas dirbtinio intelekto, dizaineris sukūrė kėdę, kuri atitinka du pagrindinius reikalavimus: yra maksimaliai stabili ir stipri bei kartu jai yra sunaudojama mažiausiai žaliavos.

Kaip ir kiti dizaineriai, pradedantys bendradarbiauti su dirbtiniu intelektu, Ph. Starckas nurodė jam tam tikrus parametrus: aukštį, formą, naudojamą medžiagą ir gamybos proceso detales, o dirbtinis intelektas savo ruožtu pateikė jam apskaičiavimų rezultatus, sujungtus pagal duotus parametrus į modelį. „Mes tiesiog uždavėme programai klausimą: kaip išlaikyti sėdinčio žmogaus kūną, naudojant tam kaip galima mažiau medžiagos? – pasakoja „Kartell“ dizaineris. – Ir dirbtinis intelektas, neturintis nei kultūros, nei atminties, neveikiamas jokios įtakos, pateikė mums išties intelektualų atsakymą. Tai yra pirmoji pasaulyje kėdė, sukurta ne mūsų smegenimis, įpročiais ar mintimis. Tai tarsi mums atsivėręs naujas pasaulis.“

Žmogaus ir dirbtinio intelekto sinergija Kitais žodžiais sakant, kūrybinis mąstymas, įmonės žinios ir dirbtinis intelektas čia susivienijo, kad sukurtų kėdės modelį, pagrįstą algoritmu, kuris atitiktų pradinį dizainerio ir įmonės pageidavimą – sukurti patogią kėdę, kurios struktūros tolygumas ir tvirtumas pabrėžtų vieną iš pagrindinių „Kartell“ vertybių: būti išskirtinės estetinės kokybės pramonės dirbiniu, pagamintu slėginio liejimo būdu.

Dirbtinis intelektas negali pakeisti kūrybiško dizainerio prisilietimo, gyvybiškai būtino ir pačiam projektui, ir bendrovės liejinių gamybos procedūroms, tačiau gali labai pagreitinti prototipų kūrimo ir planavimo procesus, o tai savo ruožtu smarkiai sutrumpina laiką, per kurį produktas gali būti pateiktas rinkai. Inovatyvus dizainerio mąstymas ir kūrybiškumas yra būtini kuriant baldus. Dirbtinio intelekto generuojamas dizainas juos tiesiog pabrėžia ir pasiūlo sprendimus, suteikiančius dizaineriui galimybę sukurti daugiau,

Mes tiesiog uždavėme programai klausimą: kaip išlaikyti sėdinčio žmogaus kūną, naudojant tam kaip galima mažiau medžiagos? /

Philippe’as STARCKAS

/

27

tendencijos

panaudojant mažiau medžiagų, išvengiant atliekų ir geriausiai tausojant aplinką. „Kiekvienais metais „Kartell“ tyrinėja naujas technologijas ir naujas medžiagas, keldama vis ambicingesnius tikslus ne tik pačiai gamybai, bet ir tvarumo protokolų atitikčiai, – teigia bendrovės vadovas Claudio Luti. – Mes norėjome būti pirmieji, kurie baldų sektoriuje panaudos šią naują technologiją, suteikiančią mums galimybę derinti generatyvinį dizainą, pramonines technologijas ir pagarbą aplinkai, kurią mes išreiškiame kurdami naujosios kartos ekologiškus produktus, neprarandančius estetinės kokybės, funkcionalumo ir kartu greičiau pasirodančius rinkoje.“ „Darbas su Ph. Starcku ir „Kartell“ yra tarsi įkvėpimas. Galimybė suprasti jų dizaino filosofiją ir požiūrį į problemų sprendimą. Tai nepaprastai vertinga mūsų komandai, kai galvojame, kaip įgyvendinti gamybos su „Autodesk“ ateities

28 2020 vasaris

viziją, – sako Markas Davisas, bendrovės „Autodesk“ direktorius, atsakingas už ateities dizainą. – Tai tikras mokslinis bendradarbiavimas pramoninio dizaino pasaulio viršūnėje, kuriuo pasiektas vienas kūrybingiausių rezultatų, kokį mes kada nors esame bandę įgyvendinti generatyvinio dizaino srityje.“ Jau rinkoje esančią A. I. kėdę, dirbtinio intelekto ir dizainerio komandinio darbo kūrinį, galima užsisakyti internetu. Vieno baldo kaina svyruoja apie 200 eurų.

Ekologija ir tvarumas – nebe prabanga, o būtinybė Visos žaliavos, naudojamos „Kartell“, yra visiškai perdirbamos. Medžiagų apdorojimo procesai padeda joms įgauti naują gyvenimą pramoniniam naudojimui skirtų produktų pavidalu.

Visos bendrovės naudojamos pakavimo medžiagos taip pat šimtu procentų perdirbamos. Visa gamybos proceso tiekimo grandinė liudija, kad „Kartell“ atsakingai saugo aplinką ir paiso tvarumo priežiūros protokolų. „Naujas ekologiškumo suvokimas kelia bendrovei vis naujų iššūkių, – pabrėžia Claudio Luti. – Ir kalbame čia ne apie produkto, atrodančio kaip ekologiškas, kūrimą, bet apie ištisos industrinės strategijos palaikymą, apie visą gamybos procesą nuo pat verslo plano ir rinkodaros iki komunikacijos ir prekybos tinklo. Čia mes privalome kalbėti apie tvaraus produkto kokybę ir kartu užtikrinti viso jo gamybos proceso tvarumą, užtikrinantį, kad produktas bus visiškai sveikas vartotojui.“ Visiems kompanijos produktams suteikiamas „Greenguard“ sertifikatas, kuris užtikrina minimalų į aplinką išskiriamų dalelių kiekį ir patikimą patalpų oro kokybės apsaugą.

PATALPOS TEMPERATŪROS FANKOILŲ REGULIATORIUS

Komforto zona Lengva intuityviai valdyti patalpos temperatūrą ar vėdinimą ir susikurti sau tinkamiausią mikroklimatą.

JUNG.LT

29

aujajame „Villon“ SPA – gamtinės aplinkos ir architektūrinių sprendimų dermė

30 2020 vasaris

objektas

Vida KUZMICKAITĖ

Sausio mėnesio pabaigoje Vilniaus apskrityje duris atvėrė išskirtinės architektūros ir dizaino, 9000 kv. m ploto „The V SPA & Wellness“ centras.

Pastatas darniai įsilieja į lietuvišką, natūralios gamtos kraštovaizdį, atkartoja jo reljefo linijas, formas ir išsiskiria

N. Tukaj nuotr.

santūriu minimalizmu.

31

N. Tukaj nuotr.

objektas

Svarbiausias architektų tikslas buvo išlaikyti ryšį su aplinka, kad lankytojas jaustųsi jos dalimi.

Planuojant naująjį SPA, nutarta jį įkurdinti atskirame priestate, išlaikant unikalų landšaftą, o viešbučio pastatą palikti nepakeistą.

et 280 ha teritorijoje įsikūrusio „Villon“ kurortinio komplekso lietuvių kilmės savininkas ir investuotojas Benas Brahmsas, vystydamas naująjį projektą, siekė sukurti Lietuvoje dar nematytą, unikalų SPA centrą. SPA centras su viešbučiu pastatytas kaip priestatas prie dar prieš trisdešimt metų iškilusio viešbučio komplekso.

N

Koncepcija – natūralaus kraštovaizdžio tęsinys Kaip teigia projekto autoriai – projektavimo įmonės „Ponama“ architektai Vidmantas Kančiauskas, Natalija Baran, Yuriy Chushak, Jūratė Vekerotienė, Taura Šerkšnaitė, Vilius Bružas, pagrindinė vizija buvo išlaikyti landšafto unikalumą, suprojektuoti tokį pastatą, kad lankytojas jaustų ir vizualiai matytų supančią gamtą, pats taptų jos dalimi. Laisvę kūrybai ir drąsiems sprendimams turėję projektuotojai paryškino natūralų kraštovaizdį, jį suderino su naujomis aukščio vertikalėmis. Projektuojant buvo priimtas sprendimas esamą viešbučio pastatą palikti nepakeistą,

32 2020 vasaris

N. Tukaj nuotr.

Tiek senajame pastate, tiek priestate įrengtose registratūros, vestibiulio, SPA erdvėse su baseinais skirtingi lankytojų srautai turi patekti tik į tam tikras viešbučio zonas ir nesusikirsti tarpusavyje.

Užsakovas norėjo tobulo mikroklimato kiekvienam svečiui. Sprendimą pasirinkti būtent „Samsung“ produktus lėmė naujausia oro kondicionierių „Wind-Free™“ klimato kontrolės su išmaniuoju valdymu technologija, išsiskirianti savo inovatyvumu.

Iš pradžių buvo suprojektuoti kanaliniai oro kondicionieriai, tačiau kambariuose „Samsung“ atstovai pasiūlė vienos krypties oro srauto „Wind-Free™“ kasetes. „Samsung“ inžinierių komanda perprojektavo vėsinimo sistemą, parinkdama daug efektyvesnius įrenginius. Šie sprendimai leido sutaupyti ir montavimo sąnaudų. „Samsung“ naujausios technologijos yra orientuotos į tai, kad žmogui būtų sukurtas palankiausias mikroklimatas ir komfortas. Todėl pagrindinė patentuotos technologijos „Wind-Free™“ funkcija – vėsinti

kambarį be nemalonių šalto oro gūsių. Įsijungus „Wind-Free™“ režimui, vėsus oras tiekiamas į kambarį tolygiai lėtu srautu, be šalto oro srovių.

Restorano, sveikatingumo (sporto salėse) registratūroje užsakovas ir architektai pasirinko unikalaus dizaino ir funkcionalumo, nepriekaištingą mikroklimatą užtikrinančias „Samsung 360“ apvalias oro kondicionavimo kasetes, vėsų orą skleidžiančias tolygiai palei lubas, taip nesukuriant nemalonių šalto oro gūsių.

Bendras projekto galingumas vėsinimui – 190 kW, sumontuota 50 vienetų vienkrypčių „WindFree™“ oro kondicionierių, 12 apvalių „Samsung 360“ kasečių ir keturių krypčių „Wind-Free™“ kasečių. Visoms sistemoms įdiegtas centralizuotas išmanusis valdymas.

33

N. Tukaj nuotr.

Modernios baseinų technologijos „Villon SPA“ klientams siūlo atskirą zoną šeimoms su vaikais, kuriems yra skirtas „Aqua pool“ baseinas, ir baseiną su kaskadomis „Vitality pool“ suaugusiesiems. Pastarajam panaudota originali begalybės įspūdžio dizaino koncepcija, o vandens kaskados ir rūko sistema priderintos prie specialiai pritaikomų garso ir pojūčių scenarijų.

Baseinus įrengė, jų vandens kokybės ir atitikties visuomenės sveikatos saugos reikalavimams klausimą sprendė UAB „Optika ir technologija“. Įrengiant baseinus buvo pritaikyta inovatyvi, pasaulyje vis labiau populiarėjanti šveicariška baseinų valymo sistema „Daisy“. Ji naudoja nedaug tradicinių dezinfekcinių priemonių, brangios įrangos, ji pakeičia vandenį taip, kad bakterijoms ir parazitams tampa sunku jame gyventi ir daugintis.

34 2020 vasaris

Šis vandens priežiūros būdas susideda iš trijų svarbiausių elementų.

1. AFM (aktyvuota filtravimo medžiaga, pagaminta iš skaidraus žalio stiklo) yra bioatsparumo pasekmė – bakterijos nebeturi jokio pagrindo, ant kurio galėtų augti ir daugintis.

2. Koaguliacijos, flokuliacijos ir filtravimo būdu pašalinamas bakterijų maistas.

3. Sistema „Daisy“ išfiltruoja iš vandens beveik visą taršą ir sumažina chloro poreikį iki minimalaus įmanomo lygio. Kuo mažesnis chloro poreikis, tuo mažesnė chloro dezinfekcijos produktų koncentracija vandenyje ir ore virš vandens paviršiaus.

SPA lankytojų komfortas užtikrinamas ir piko valandomis – apskaičiuoti papildomi sistemos

krūviai leidžia orą ir vandenį išlaikyti optimalios temperatūros ir grynumo. Taip pat baseinuose įrengti dviejų greičių siurbliai taupo elektros energiją, taip valymo procesas tampa našesnis.

Jau nuo 1991 m. bendrovės „Optika ir technologijos“ specializacija – įvairios paskirties privačių ir visuomeninių baseinų, sūkurinių vonių, gydomųjų baseinų ir dirbtinių tvenkinių įrengimas. Įmonė naudoja tik aukštos kokybės vokiškus, kitų Europos šalių gaminius. Profesionalūs specialistai pasirengę pasiūlyti tinkamus sprendimus baseino įrengimui, suteikti priežiūrą garantijos laikotarpiu ir po jos.

UAB „Optika ir Technologija“, BASEINŲ CENTRAS Meldų g. 2B, Galgių k. 13103 Vilniaus r.

Tel. +370 5 2700806 info@baseinai.lt, www.baseinai.lt

jame atliktas tik kosmetinis remontas, o priestatui naudotos jau kitos apdailos medžiagos ir išorės bei vidaus planinė struktūra.

Lankytojų srauto krypčių funkcinės schemos sukėlė projektuotojams daugiausia iššūkių. Tiek senajame pastate, tiek priestate įrengtose registratūros, vestibiulio, SPA erdvėse su baseinais skirtingi lankytojų srautai turi patekti tik į tam tikras viešbučio zonas ir nesusikirsti tarpusavyje. Kompleksiškas pastatų erdvių suderinimas pareikalavo ypač daug laiko ir pastangų.

Eksterjerą atkartojančios apdailos medžiagos ir natūralus dekoras

Santūrus, natūralių medžiagų vidaus interjeras lankytojui leis labiau susitelkti į savo savijautą. / Architektė Natalija BARAN /

35

N. Tukaj nuotr.

Natūraliai šviesai patekti ir vėdinimui pastato fasadui naudota fasadinė sistema su stiklo paketų užpildais. SPA centro fasadą dengia vidaus temperatūrą palaikyti padedančios, garsą izoliuojančios ventiliuojamos fibrocementinės plokštės. Pastato eksterjerą papildo ir jam subtilios prabangos suteikia originalios braziliško kietmedžio dailylentės, kurios yra atsparios smūgiams ar tokiems aplinkos veiksniams kaip šaltis, karštis, drėgmė. Siekiant išlaikyti stilistinį vientisumą, šie braziliško kietmedžio tekstūros elementai perkelti ir į interjerą.

N. Tukaj nuotr.

Subtilų interjero dekorą pabrėžia specialiai pritaikytas apšvietimas, kuris yra prislopintas ir net intymus.

36 2020 vasaris

Bet kuriuo metų laiku, net būnant pirtyje, galima grožėtis vietovės reljefu, kurį projektuotojai stengėsi išsaugoti autentišką.

Vidaus apdailai taip pat naudojamas baltas tinkas, juodo metalo lakštai, termomediena, žaliosios sienelės. Interjere dominuoja natūralios, ilgaamžiškumu pasižyminčios, klasikiniu būdu apdirbtos medžiagos – medis, akmuo. Vyrauja prislopinti santūrūs, slėpiningi tonai, gamtinė tematika. „The V SPA & Wellness“ lankytojai jame neras vandens pramogų centrams būdingų dekoro elementų, ryškių spalvų, išskirtinės prabangos.

Pastato projektuotojai, rengdami vidaus interjerą, laikėsi nuostatos, kad būtina atsižvelgti į netoli miesto įsikūrusios vietovės autentiką, o dekoras turi atsispindėti medžiagos natūralume ir būti ypač preciziškas. Todėl vidaus interjerą papildo medžio elementai, augalai, o dizaino sprendimų tęsiniu ir gyvaisiais paveikslais tampa išskirtiniai gamtos vaizdai pro langą.

Subtilų interjero dekorą pabrėžia specialiai pritaikytas apšvietimas, kuris yra prislopintas ar net intymus. Efektyviai suprojektuotas apšvietimas išryškina vandens, įvairių SPA procedūrų erdves, formuojama jauki, atpalaiduojanti atmosfera. Dalį šviestuvų Lietuvoje pagal pastato architektų parengtą projektą gamino pats

užsakovas. Pagal specialų užsakymą gaminti ir interjere naudoti baldai – stalai, registratūros erdvės baldai, gultai prie baseino, augalams skirti vazonai visoje pastato erdvėje.

Turtingų tekstūrų ir minimalistinių formų kontrastas Architektai V. Kančiauskas ir N. Baran pažymi, kad neįprastas, Lietuvai nebūdingas SPA interjeras daugeliui yra netikėtas – architektai naujajame SPA centre panaudojo turtingų tekstūrų ir minimalistinių formų kontrasto principą, pratęsdami kurortinio komplekso teritorijoje prieš kelerius metus duris atvėrusio golfo klubo pastatą, įvertintą 2018 metų „Gero dizaino apdovanojimu“. Golfo klubo pastatas tuomet tapo gamtos tęsiniu, o labiausiai stebino natūralių šiurkščių tekstūrų pastato medžiagos, derinamos su griežta forma ir ypač santūriu interjeru.

Daug dėmesio skirta inžinerinėms centralizuotai valdomoms naujojo SPA sistemoms.

Technologai pritaikė specialius, modernius baseino valymo sprendimus, kurie užtikrina, kad vanduo visuomet būtų švarus. Vėdinimo scenarijuose numatytas optimalus pritekančio ir šalinamo oro kiekis, užtikrinamas švarus oras.

Įrengiant rusišką pirtį jos koncepcija perteikta naujomis formomis ir medžiagomis.

Kuriame, puoselėjame ir pristatome autentišką pirties kultūrą – grožio, ramybės ir sveiko gyvenimo būdo oazę.

Išskirtinai Jums skirtus pirčių sprendimus kuriame įsiklausydami į Jūsų poreikius, suderindami svarbiausius pojūčius: jutimą, regą, klausą, uoslę, naudodami tik kokybiškas medžiagas ir patikimą įrangą.

Šv. Gertrūdos g. 7, Kaunas www.matosauna.lt www.saunita.lt

37

Lietuvai nebūdingas SPA interjeras daugeliui yra netikėtas – naujajame SPA centre panaudotas turtingų tekstūrų ir minimalistinių formų kontrasto principas.

Natūralų dekorą pagyvina augalų motyvai, spalvotas apšvietimas.

38 2020 vasaris

Naujajame centre „V & SPA“ visi inžinerinės įrangos darbai buvo patikėti UAB „TM statyba“. Šilumos energijos šaltinis šiam objektui – miesto dujotiekio magistralė, o tiekti šilumą didžiuliam kompleksui yra įrengtas atskiras šilumos punktas. Tačiau SPA centrui įmonė papildomai sumontavo naujo, tik jam skirto šilumos punkto įrangą. Pastate buvo paklotas plastikinis komfortą užtikrinančio grindų šildymo vandeniu vamzdynas, o viešbučio kambariuose sumontuoti nauji efektyvesni radiatoriai. Atsižvelgiant į objekto specifiką, drėgnojoje SPA zonoje buvo montuojami nerūdijančiojo plieno ventiliacijos vamzdynai, vėliau paslėpti po pakabinamosiomis lubomis, įmonė rūpinosi ir specialia povandeninio hidromasažo įranga.

Bendrovė taip pat sumontavo vidaus ir išorės nuotekų bei lietaus vandens surinkimo sistemas, tam tikslui paklojo lauko vamzdynus. Visi šie darbai reikalavo kruopštumo ir ypatingo dėmesio, nes, atsižvelgiant į užsakovo lūkesčius ir architektų koncepciją, buvo siekiama išsaugoti natūralų kraštovaizdį. Todėl pagal su užsakovu ir architektais suderintus sprendimus įmonė parengė darbo brėžinius, kuriuos vėliau įvykdė laiku ir nepriekaištingai.

UAB „TM statyba“ atlieka statybos, renovacijos ir inžinerinės įrangos, santechnikos montavimo darbus, kuriems naudojami žinomų sertifikuotų gamintojų produktai. Įmonės specialistai stengiasi prisitaikyti prie kliento poreikių, pasiūlyti įvairių naujovių ir nuolatos ieškoti geriausių sprendimų, atitinkančių tiek užsakovo, tiek atliekamų darbų kokybės ir statybos reglamento reikalavimus.

UAB „TM statyba“ Kapsų g. 40-502, Vilnius Tel. +370 672 84 808; +370 672 84 639 info@tmstatyba.lt

39

technologijos

Vandens karalystei – ypatingos medžiagos

40 2020 vasaris

Aneta VAITKIENĖ

Visose epochose ir kultūrose vandens stichija buvo itin branginama ne tik kaip gyvybės, bet ir kaip gerovės šaltinis. Ypač mūsų moderniame amžiuje baseinas nebelaikomas prabanga, o vertinamas kaip jėgų atgavimo oazė. Dizaineriai ir architektai, projektuojantys tokias patalpas, taip pat gali paliudyti ir tai, kad šiose oazėse turi būti naudojamos ypatingos medžiagos, gebančios atlaikyti

Paprastos medžiagos, funkcionalūs paviršiai ir neturtinga spalvinė gama pabrėžia interjero demokratiškumą ir prieinamumą lankytojams.

specifinius iššūkius.

Rojus, bet… ne visai anduo ir didelis santykinis oro drėgnis, aukšta temperatūra ir daug žmonių, iš kurių ne kiekvienas rūpinasi savo sveikata ir higiena. Tai yra keturi pagrindiniai ypatingos baseinų atmosferos veiksniai, prie kurių prisideda penktasis – valymo ir dezinfekavimo priemonės. Baseinams ir kitoms drėgnosioms patalpoms, lankomoms daugelio žmonių, keliami ypatingi valymo ir dezinfekcijos reikalavimai. Nori nenori, dažniausiai jos yra dezinfekuojamos chloru ar jo junginiais – tai pats populiariausias, pigiausias ir dažniausiai naudojamas būdas visame pasaulyje. Chloras yra labai aktyvus ir, reaguodamas su baseino vandenyje esančiais nešvarumais ir kita organika, išskiria pavojingas dujas – chloraminą, o šis savo ruožtu ne tik skatina astmą ir jos požymius, bet ir labai agresyviai veikia baseinų interjere naudojamas medžiagas. „Kaip tik chloraminas suteikia baseinams tą tipinį chloro kvapą, iš kurio juos atpažįstame, – aiškino Andrius Juozapaitis, bendrovės „Optika ir technologija“, kuriančios ir įrengiančios baseinus, atstovas. – Nuo kontakto su šiomis dujomis laikui bėgant koroduoja net toks atsparus metalas kaip nerūdijantysis plienas, jei tik jis yra menkesnės kokybės. Siekdami ilgesnio gyvavimo, baseinų interjerams visuomet naudojame atspariausias korozijai medžiagas: kokybišką nerūdijantįjį 316 markės plieną, medį, plastiką ar aliuminį.“

V

Visos šios medžiagos – keramika, betonas ir medis – vargu ar kada morališkai pasens ar neteks populiarumo. / Jokūbas FIŠERIS /

41

N. Tukaj nuotr.

Artimos gamtai medžiagos, naudojamos baseinų interjerams kurti, privalo būti atsparios agresyvioms dezinfekavimo priemonėms.

Neprarandanti pozicijų keramika

Baseinas – ne tik pramogų ir atsipalaidavimo, bet ir didesnės rizikos zona.

42 2020 vasaris

Tradiciškai baseinų apdailai naudojama keramika. Keraminės plytelės yra ne tik funkcionalios, lengvai prižiūrimos ir atsparios agresyvioms medžiagoms, bet ir gražios, beveik neribotų spalvų, galinčios įkūnyti praktiškai bet kokią dizainerio mintį. Be to, jos ilgaamžės, tad kartu ir efektyvios ekonomiškai.

Baseinuose naudojamos specializuotos plytelės, pritaikytos sąlyčiui su nuolatine drėgme ir sukurtos taip, kad atitiktų LST EN 15288 standarto keliamus reikalavimus tam tikros zonos slidumo klasei. Visų plytelių kraštai būtinai yra suapvalinami, kad aštrios briaunos nesukeltų papildomos traumos, baseino lankytojui netyčiomis paslydus. Basiems baseino lankytojams aktualiausias yra plytelių slidumas basai kojai, žymimas A, B arba C klase. Kuo aukštesnė kategorija, tuo paviršius mažiau slidus: A klasės plytelės,

vaikštant basomis, yra slidžiausios, o C klasės plytelių danga mažiausiai slidi. Šalia baseinų esantiems grindų plotams, dušo kabinoms ir persirengimo kabinoms tinka B slidumo klasės plytelės, o pačiuose baseinuose, burbulinėse voniose ir grindų plotuose, panirusiuose po vandeniu (tarkim, laiptuose į baseiną), turi būtinai būti naudojamos ne mažesnės kaip C slidumo klasės plytelės.

Visos šios plytelės baseinuose klijuojamos specializuotais, hidrofobinių savybių turinčiais klijais, o jų tarpai užpildomi cementiniais arba epoksidiniais glaistais. „Ten, kur prie baseino bortelio vanduo nuolat kontaktuoja su vandeniu, plytelių tarpų glaistas nuolat rizikuoja būti tiesiog išskalautas, – teigė A. Juozapaitis, – tad šioje vietoje beveik visuomet naudojamas kiečiausias epoksidinis glaistas. Plytelėms, esančioms po vandeniu, taip pat epoksidinis arba specialus baseinų glaistas, daug kietesnis nei įprasti.“

technologijos

Bendrovės „Optika ir technologija“ atstovo teigimu, pastaruoju metu baseinų interjeruose tampa populiarios akmens ir akmens masės plytelės.

Akmenį taip pat, siekiant padidinti sukibimą su basa koja, ant grindų kloja skelta arba šiurkštinta puse į viršų. Tačiau, interjere naudojant šią medžiagą, dažnai susiduriama su drėgmės įgeriamumo problema. Mat, kad ir koks neutralus atrodytų, dažnas akmuo yra smarkiai porėtas ir yra linkęs sugerti ant jo pakliuvusį vandenį, o vėliau, jo pritvinkęs, apdumblėti ir prarūgti. „Siekiant to išvengti, – dalijosi patirtimi A. Juozapaitis, – reikia naudoti tankų akmenį, neturintį mikroporų. Arba, jei dizainerio mintis reikalauja tam tikro, tegul ir porėto, akmens, jį tenka apdoroti impregnantais, kurie vėliau periodiškai atnaujinami.“ Dizaineriai pasakoja, kad dažniausiai baseinų apdailai jie naudoja marmurą arba granitą. Seniausias, iš amžių glūdumos atkeliavęs būdas impregnuoti su vandeniu kontaktuojantį akmenį, pasak specialisto, yra įkaitinus jį užpilti vašku. Ir pilti vašką tol, kol akmuo jį sugeria. Šitaip jo poros užsiveria ir vanduo nebeturi kaip patekti į akmens vidų.

Dar viena labai populiari baseino patalpų apdailoje naudojama medžiaga – mediena. Tačiau ir ją tenka apsaugoti nuo drėgmės. „Jei pastate,

kuriame yra baseinas, naudojamos laikančiosios konstrukcijos iš medžio, – teigė A. Juozapaitis, – tai turėtų būti klijuotoji mediena: ji stabilesnė už masyvą, nesiklaipo ir neskilinėja nuo drėgmės ir temperatūrų kaitos. Tas pats ir su langais: jei projekte nurodomi mediniai langų rėmai, tai jie bus klijuotosios medienos.“ Medis, naudojamas baseinuose, gali būti dažomas, vaškuojamas, alyvuojamas ar dengiamas impregnantais. O gali būti naudojama ir prabangi egzotinė mediena, iš esmės nelabai bijanti drėgmės. Tarkim, tikmedis.

Gelžbetoninis pastato eksterjeras atsikartoja ir viduje: kuo mažiau spalvų ir faktūrų mišinio, tuo gilesnį pastatas palieka įspūdį. Stiklas, gelžbetonis ir metalinės stogo konstrukcijos – paprastos ir aiškios, taupiai siekiančios pabrėžti pastato prieinamumą kiekvienam. „Baseino duobę dengia specializuotos plytelės, dušinėse ir rūbinėse ant grindų ir sienų – taip pat tam tikros slidumo klasės plytelės, ir, žinoma, patalpose yra šiek tiek medžio, – nusakė J. Fišeris. – Visos šios medžiagos – keramika, betonas ir medis – vargu ar kada morališkai pasens ar neteks populiarumo.“

Gelžbetonis – šiuolaikiškam funkcionaliam interjerui

Natūralios, ekologiškos, atsparios

Dar vieną modernų ir lakonišką interjero paviršių sprendimą galima stebėti 2018 m. gruodį atidarytame Vilniaus Fabijoniškių baseine. Architektai, projektuodami šį pastatą, iš kelių galimų konstrukcinių sprendimų, pavyzdžiui, plytų mūro su šiltinamuoju sluoksniu, daugiasluoksnių plokščių ir surenkamųjų trisluoksnio gelžbetonio konstrukcijų, pasirinko pastarąsias, gaminamas čia pat, Lietuvoje. „Plytų mūras būtų pareikalavęs daugiau ir laiko, ir lėšų, – papasakojo bendrovės „Tiksli forma“, projektavusios baseiną, architektūrinės dalies projektų vadovas Jokūbas Fišeris, – o daugiasluoksnių plokščių trūkumas tas, kad jų tvirtinimo elementai iš metalo, todėl agresyvioje baseino aplinkoje jos būtų labai greitai korodavusios.“

Turint omeny šiuolaikinę tendenciją naudoti natūralias ir kaip galima ekologiškesnes medžiagas kuriant interjerus, baseinų interjerai – taip pat ne išimtis. Rūpinantis juose plaukiosiančių žmonių sveikata, čia naudojamos saugios, neišskiriančios į aplinką kenksmingų dalelių, neutralios, artimos gamtai medžiagos. Parinkdami jas, jų spalvų gamą ir prabangos klasę, dizaineriai paprastai atsižvelgia į užsakovo pageidavimus ir jo ekonominę padėtį. Bet tokių specifinių drėgnų patalpų interjerui neginčijamai galioja dar viena geležinė taisyklė – kuo didesnis atsparumas agresyvioms aplinkos sąlygoms.

Kaip tik jis prailgina baseino interjero gyvavimo laiką ir suteikia daugiau galimybių mėgautis vandens, šilumos ir atsipalaidavimo teikiamais malonumais.

www.pixabay.com nuotr.

Akmuo ir mediena – su apsauga nuo drėgmės

43

Baseinų projektavimas ir įrengimas: iššūkiai, su kuriais susiduriama Šiandien viešieji miestų, SPA centruose įrengti baseinai išgyvena tam tikrą Irma NORKŪNIENĖ

atgimimą. Augantis jų populiarumas ir aukšti lankytojų lūkesčiai projektuotojus skatina ieškoti dermės tarp laiko patikrintų ir inovatyvių sprendimų, pasinaudoti naujausių technologijų pažanga, siekiant užtikrinti geriausią naudojimosi baseinais patirtį.

Viena iš siekiamybių – komfortiškas mikroklimatas patalpoje

išvengti diskomforto. Neturėtų būti jaučiamas chloro ar kitų cheminių medžiagų kvapas, drėg-

esinaudojančiųjų baseinu patogumas – vienas iš kertinių veiksnių, projektuojant tokias patalpas. Profesionalių architektų komandą vienijančiai įmonei „Ponama“ vadovaujantis Vidmantas Kančiauskas išvardija nemažai komfortą baseino patalpoje suponuojančių veiksnių. „Komfortas užtikrinamas pasitelkiant inovatyvias inžinerines sistemas, pavyzdžiui, vėdinimo. Svarbu užtikrinti pakankamą oro apykaitą, siekiant

mė“, – sako V. Kančiauskas. Komforto kontekste tikslinga paminėti ir vandens filtravimą. Anot specialisto, baseinų technologai, panaudoję inovatyvias vandens valymo priemones, užtikrina mažesnį chloro ir kitų dezinfekcinių medžiagų kiekį. Į aplinką išsiskiriant mažiau minėtų medžiagų, baseino naudotojams kur kas silpniau juntamas jų kvapas. Pašnekovas vardija ir daugiau komfortiškam mikroklimatui įtakos turinčių pasyvių veiksnių, pavyzdžiui, tai ir baseino išdėstymas, patalpos dydis, natūralios šviesos kritimo kampas.

B

44 2020 vasaris

Architektūros studijos „Arches“ architektas Edgaras Neniškis antrina V. Kančiauskui teigdamas, kad komfortiškam mikroklimatui daug įtakos turi vėdinimas ir drėgmės surinkimas. Remdamasis asmenine patirtimi, architektas lygina Lietuvoje ir kitose Europos šalyse, pavyzdžiui, Austrijoje, Vokietijoje, veikiančius viešuosius baseinus ir atkreipia dėmesį, kad mūsų šalies miestų baseinuose vandens temperatūra yra kiek žemesnė, kas dažnam yra neigiamas veiksnys, trumpinantis mėgavimosi baseino pramogomis laiką.

Kaip esminį komfortiško mikroklimato branduolį baseinų projektavimo, įrengimo ir priežiūros specialistas Mantas Braslauskas išskiria šilumą,

www.pixabay.com nuotr.

technologijos

technologijos

orą ir kvapus. „Būtina užtikrinti, kad baseino vandenyje nesijaustų chloro kvapo, kas dažnai yra vienas didžiausių trūkumų, keliančių diskomfortą. Išvengti to galima montuojant atitinkamą įrangą“, – sako M. Braslauskas. Specialistas taip pat išskiria ir apšvietimo kriterijų teigdamas, jog svarbu užtikrinti, kad šviesos neakintų žmonių, kai kuriais atvejais verta montuoti ryškesnį baseino vandens apšvietimą – tokia šviesa maloni, nedirgina.

Kalbant apie SPA ar viešuosius baseinus ir jų naudotojų komfortą, anot M. Braslausko, privalu atsižvelgti į grindų šildymą ir grindų dangą, kuri tiesiogiai siejasi ir su saugumu. „Žmonėms turi būti šilta, jauku ir neslidu vaikščioti po baseino patalpą. Plytelės būtinai turi būti šiurkščios, pagal klasę skirtos šlapioms patalpoms, kad būtų išvengta paslydimų ir susižalojimų“, – svarbius aspektus vardija M. Braslauskas.

Dėmesys akustikai Architektas E. Neniškis pažymi, kad mūsų šalies baseinų patalpose prasta akustika. Šios problemos kontekste dėmesys krypsta į medžiagas. „Baseinuose naudojamos medžiagos turi būti atsparios chemijai, drėgmei, todėl jos yra kietos ir garso nesugeria, tačiau patalpose girdime nemalonų aidą. Dar nepamirškime dažno muzikos fono, aplinkinių bendravimo, tad ir susišnekėti sudėtinga, ir tas chaotiškas triukšmas vargina, – prastos akustikos neigiamus aspektus baseinų patalpose vardija architektas ir priduria: – Todėl smagu, kad rinkoje atsirado naujų medžiagų, kurias kaip tik naudosime savo naujame projekte. Tai – specialaus akustinio tinko lubų sistema.

Tokios lubos yra pritaikytos būtent viešiesiems baseinams, jos puikiai sugeria garsą. Tai vertinčiau kaip labai didelį pranašumą formuojant komfortišką mikroklimatą.“

baseinus skirtingų poreikių turintiems naudotojams, baseinas turėtų būti skirtingų gylių, kai mažiau gili baseino dalis būtų skirta vandens aerobikos treniruotėms, pramogoms, o kelių metrų gylio dalis – šuoliams iš aukštai, nardymui. Specialistas priduria, kad verta atsižvelgti ir į prieigą prie baseino – patogu, kai tai galima padaryti iš kelių vietų. Pašnekovas, kalbėdamas apie baseinų pritaikymą skirtingoms naudotojų grupėms, dar vardija ir neįgaliųjų keltuvus, povandeninius batutus ir dviračius, įvairias masažines sistemas, priešsroves, kaskadas, švirkštus, oro geizerius ir kitą vandens sporto ir pramogų inventorių. Taip pat, pasak specialisto, įvairovės ir daugiau galimybių suteikia skirtingos šokinėjimo lentos.

Anot M. Braslausko, temperatūra yra tas kriterijus, kuris apriboja baseino pritaikymą profesionalams ir mėgėjams vienu metu. Pašnekovo teigimu, ir sportui, ir pramogoms baseiną galima pritaikyti tada, kai tai planuojama iš anksto ir kai šios veiklos vykdomos ne vienu metu. Temperatūros reguliavimas leidžia parinkti ją tinkamą konkrečiai veiklai baseine.

Architektas E. Neniškis laikosi pozicijos, kad pritaikyti vieną baseiną ir profesionalų treniruotėms, ir pramogauti, gerai praleisti laiko atėjusiems žmonėms sudėtinga. „Jei baseinas pritaikytas pramogoms, jis turi būti skirtingų gylių, vanduo aukštesnės temperatūros, o sportininkams tokios sąlygos netinka. Tad universalaus sprendimo, kad tiktų abiem pusėms, nėra. Tiesa, Vilniuje yra kelios vietos, kur galime pamatyti ir besitreniruojančius sportininkus, ir

pramogautojus, bet tiek vieni, tiek kiti nesijaučia patogiai“, – sako specialistas ir priduria, kad kiek kitas aspektas yra pritaikymas dar vienai naudotojų grupei – negalią turintiems žmonėms. Neretai tai yra iššūkis, bet viešuosiuose dideliuose baseinuose tokia galimybė turėtų būti.

Kaip išvengti klaidų?

Betoniniai baseinai išsiskiria pavydėtinu ilgaamžiškumu. Tiesa, tam, kad eksploatacija ilgalaikėje perspektyvoje būtų sklandi, labai reikšmingas projektavimo ir įrengimo procesas. „Pirmiausia nepaprastai svarbūs betonavimo darbai – jie turi būti atlikti nepriekaištingai, panaudota gera armatūra, tinkamos klasės betonas. Svarbu nesivadovauti pigumo kriterijumi, neskubėti ir šiuo aspektu netaupyti. Galiu pateikti vieną pavyzdį, kai prieš kelerius metus pastatytame naujame komplekse buvo paliktas senas baseino korpusas. Ir dabar tame baseine yra didžiulių išilginių trūkių. Kyla didelė rizika nuo vandens slėgio išgriūti baseino sienoms. Kodėl taip galėjo nutikti? Kadangi to senojo baseino įrengimo darbai buvo vykdomi prieš gerus tris dešimtmečius, galima daryti prielaidą, jog pagailėta kokybiškų medžiagų. Bet kitas svarbus aspektas – baseino hidroizoliacija, kuri yra vienas reikšmingiausių veiksnių baseino korpusui. Minėtas baseinas ilgą laiką buvo nesandarus, iš vidaus esanti apdaila praleido vandenį, todėl betoninis korpusas nuolat mirko, tarsi kempinė gėrė vandenį.

O jame yra metalinė armatūra, kuri nuo drėgmės

Funkcionalumas: ar įmanoma užtikrinti skirtingus naudotojų poreikius?

www.pixabay.com nuotr.

Baseinai, esantys SPA centruose, orientuoti į naudotojus, kurių tikslas – atsipalaidavimas, geras laiko praleidimas, pramogos. O štai viešieji miestų baseinai tampa ir profesionalių plaukikų treniruočių vieta. Ar įmanoma patenkinti skirtingų poreikių turinčių baseino naudotojų lūkesčius? Baseinų projektavimo ir įrengimo specialistas M. Braslauskas sako, kad šiuo atveju svarbus baseino gylis – siekiant pritaikyti

45

www.pixabay.com nuotr.

Atrasti ir įdiegti technologijas, leisiančias sutaupyti eksploatacijos laikotarpiu, yra vienas iš iššūkių. / Edgaras NENIŠKIS

46 2020 vasaris

/

rūdija. Tad tikėtina, kad nesant tinkamos hidroizoliacijos per ilgą laiką armatūra susilpnėjo, gal net surūdijo ar visai iširo. Tai lėmė, kad baseino korpusas trūko. Blogiausia tai, kad sprendimų nėra.

Tad baseino ilgaamžiškumui itin svarbu įrengti tinkamą korpusą ir pasirūpinti kokybiška, patvaria hidroizoliacija“, – teigia M. Braslauskas.

Baseino priežiūros ypatumai Mėgaudamiesi SPA ar didelio miesto baseino malonumais matome tik reprezentacinę patalpų

dalį, o dar bene tiek pat įvairiausios įrangos yra nematoma naudotojams, bet labai svarbi. Todėl pagalvoti apie ją ir baseino priežiūrą tikslinga dar projektavimo etape. Kalbėdamas apie didelius visuomeninius baseinus, M. Braslauskas sako, kad svarbu turėti apėjimą aplink visą baseiną: „Turiu omenyje rūsį, juosiantį baseiną per visą jo perimetrą, kad baseiną prižiūrintys asmenys galėtų laisvai apeiti ir apžiūrėti visą baseino korpusą iš išorės. Pats baseinas turėtų būti pakeltas nuo pagrindo, taip sudarant galimybę palįsti ir po juo pačiu. Visi vamzdžiai, korpuso detalės

technologijos

Oro rekuperavimo iššūkiai „Baseinuose susiduriama su didžiuliais iššūkiais, pritaikant įrangą, nes chloruotas vanduo – labai agresyvi terpė, todėl net nerūdijantysis plienas beveik visuose baseinuose tampa rūdijančiuoju plienu, – sako E. Neniškis ir papildo: – Taikant ypač gležnus ir efektyvius rekuperacijos įrenginius, susiduriama su problemomis, kad chloruotas vanduo tuos įrenginius gana sparčiai sunaikina.“ Specialistas tai traktuoja kaip didelį iššūkį, parenkant tinkamiausią oro rekuperavimo įrangą.

www.pixabay.com nuotr.

Baseinai – galingi energijos naudotojai

turėtų būti matomos. Esant tokioms sąlygoms, jei kažkur pradeda leisti vandenį, tai pastebėti ir laiku sureaguoti bei šalinti gedimą kur kas lengviau nei tada, kai vamzdžiai paslėpti. Šioje „nematomoje“ baseino dalyje yra daugybė vamzdžių, detalių, žibintų ir jei visa tai paslėpta po žeme, niekada nesužinosi, kad vyksta negeri procesai. Juo labiau jei yra sumontuota automatinė vandens papildymo sistema. Tarkime, vanduo kažkur skverbiasi, daro savo piktą darbą, o automatinė sistema vis vandenį papildo, tai problemą sunku pastebėti, kol nepadaroma didelė žala.“

Technologijų pažanga daugelyje sričių leidžia diegti inovatyvius sprendimus, svariai prisidedančius prie tvarumo. Energijos taupymas baseinų sektoriuje, pasak V. Kančiausko, gali būti grindžiamas panaudojant visus energijos šaltinius, pavyzdžiui, saulę, geoterminį šildymą. Pastarosios technologijos gali būti ir yra sėkmingai pritaikomos vandeniui šildyti. Tokios pozicijos laikosi ir M. Braslauskas, teigiantis, kad naudoti saulės jėgaines šiuo atveju yra labai pasiteisinantis sprendimas. Tai naudinga vandeniui pašildyti, elektros sąnaudoms mažinti.

Pasak E. Neniškio, energijos taupymo variantų yra nemažai. Tiesa, vienus jų specialistas traktuoja kaip itin brangius, bet drauge labai efektyvius. Kaip sujungiančius maksimalią kainą ir estetiką architektas įvardija pakeliamuosius baseinų dugnus, leidžiančius patalpą panaudoti ir kitai funkcijai, jei iškyla poreikis. Tai kartu taupo ir energiją. Pakeliamojo dugno technologija leidžia baseiną padalyti į kelias dalis. O atskyrus jas specialia sienele, atskirose zonose gali skirtis ne tik gylis, bet ir vandens temperatūra. Pakeliamojo dugno technologija suteikia plačių galimybių baseiną vienu metu pritaikyti įvairiems užsiėmimams vandenyje.

Iš pigesnių sprendimų E. Neniškis pamini užtempiamąsias plėveles, tačiau drauge pabrėžia, kad tai – mažiausiai estetiškas ir efektyvus pasirinkimas.

Kalbėdamas apie elektros energiją ir kitas sąnaudas mažinančius sprendimus, E. Neniškis taip pat pamini pasyvios energijos naudojimo

vandeniui ruošti privalumus, kurių esminis – mažesnės sąnaudos. „Bene efektyviausi yra saulės kolektoriai, – sako architektas ir pateikia pavyzdį: – Turime įgyvendintą didelio viešbučio su baseinu projektą. Saulės kolektoriai šiltuoju metų laiku, galima sakyti, aprūpina energija visą viešbutį ir nereikia papildomos ruošti šiltam vandeniui. Tad baseinams tai itin pasiteisinantis sprendimas. Juk baseinai – galingi energijos naudotojai, tad atrasti ir įdiegti technologijas, leisiančias sutaupyti eksploatacijos laikotarpiu, yra vienas iš iššūkių.“

Baseinai šiandieninių technologijų kontekste Sparčiai į priekį besiiriančios technologijos naujovių pažeria ir baseinų sektoriuje. M. Braslauskas pažymi, kad daug patogumo teikia nuotolinio valdymo galimybė. Tai leidžia patogiai valdyti temperatūrą, gavus pranešimą operatyviai reaguoti į besibaigiančius chemikalus ar atsiradusius gedimus. Pajungimas prie išmaniųjų namų sistemos užtikrina saugumą, komfortą ir ekonomiją. Taip pat technologijos suteikia progą atlikti nuolatinę baseino patikrą, stebėseną naudojantis kompiuteriu – prižiūrėtojas kompiuteryje mato visų vykstančių procesų rodmenis.

V. Kančiauskas kaip pat pažymi technologijų naudą: „Automatizuotas vandens temperatūros, cheminės sudėties sekimas yra nepamainomi patogumo kontekste. Priklausomai nuo aplinkos parametrų, automatiškai kinta ir vėdinimo įrenginių darbo ciklas. Inovatyvumas lemia ir tai, kad tobulėja patys įrenginiai, tad kokybiškiau atlieka jiems priskirtas funkcijas.“ Pasak E. Neniškio, verta nepamiršti ir apšvietimo. „Populiarieji ir efektyvūs LED šviestuvai šiandien suteikia kone neribotų galimybių, todėl baseinuose tampa prieinama šviesos terapija. O ką jau kalbėti apie muziką, masažuoklius, kitas gydomąsias priemones, purkštukų funkcionalumą ir t. t.“, – sako architektas. Specialisto nuomone, svarbu paminėti ir medžiagas – E. Neniškis išskiria nerūdijantįjį plieną, nerūdijančiojo plieno vonias kaip inovaciją mūsų baseinų, SPA sektoriuje. Ši medžiaga pasižymi higiena, šiuolaikiškumu, saugumu ir patvarumu ilgalaikėje perspektyvoje.

47

tgimęs verslo parkas „Aušra“ – žingsnis į pamirštas erdves 48 2020 vasaris

Verslo parko „Aušra“ nuotr.

objektas

Indrė VOZGIRDAITĖ

Kauno miesto centre buvusios spausVerslo parko „Aušra“ vizual.

tuvės pastatuose, tarp Vytauto prospekto ir Šiaulių gatvės, įsikūręs verslo parkas „Aušra“ gerokai papurtė ilgai merdėjusį kvartalą. 2019 m. rekonstruotas dar vienas pastato korpusas pasiūlė ne tik naujų vietų verslui, bet ir modernias baseino ir pirčių erdves.

Pastato interjero architektė Kristina Ancutaitė teigia, kad verslo parko re-

Pastato A ir B korpusų rekonstrukcijos architektas – Egidijus Vilčinskas.

C korpuso rekonstrukcijos architektai – Lukas Tarnauskas, Andrius Gabrys, Mantas Jankauskas.

Interjero architektė – Kristina Ancutaitė.

konstrukcija leido atverti duris į seniai pamirštas miesto erdves.

aujai atgimęs kompleksas, apsuptas sovietiniam funkcionalizmui atstovaujančių pastatų, suformuoja istorinį koridorių tarp Vytauto prospekto ir Šiaulių gatvės. K. Ancutaitės teigimu, ritmas ir proporcijos pagrindinį pastato fasadą išskiria iš aplinkinio užstatymo, o išlikusi gražiausia tarpukario gamybinių pastatų dalis, atspindinti interjerą, – komplekso karkasas.

Architektė pasakoja, kad naujai atkurtame komplekso interjere persipina tarpukario modernizmo ir šiuolaikinės eklektikos stiliai. Eksterjerui būdingas vertikalių ir horizontalių linijų žaismas pakartotas ir viduje. Pagrindinės funkcinės erdvės suskaidytos juoda, pilka ir riešutmedžio spalvomis. Minimaliu geometrinių raštų dekoru išryškintos pirmojo aukšto bendrų erdvių granito grindys, vienintelės atspindinčios Art deco stiliaus prabangą. Ekspresyvias pastato vidaus konstrukcijas pabrėžia specialus apšvietimas.

Neutralių spalvų erdvėse sklandžiai įsilieja dailininkų kurti interjero elementai, laiptinių holus gyvina daugiaspalviai vitražai.

N

Naujai atkurtame komplekso interjere persipina tarpukario modernizmo ir šiuolaikinės eklektikos stiliai.

49

Verslo Verslo parko parko „Aušra“ „Aušra“ nuotr. nuotr.

Kauno modernizmas ir šiuolaikinė eklektika

Verslo parko „Aušra“ nuotr.

objektas

Verslo parko „Aušra“ nuotr.

Pagrindinė vienijanti interjero konstravimo idėja – nepaslėptas ir nepagražintas vidinis laikančiųjų kolonų karkasas.

50 2020 vasaris

objektas

Senosios spaustuvės kompleksą sudaro tarpukaryje statytas ir geriausiai išlikęs A korpusas, matomas nuo Vytauto prospekto, B korpusas bei sovietmečiu pristatytas C korpusas. Komplekso renovacija atlikta remiantis Kultūros paveldo departamento rekomendacijomis. Iš Šiaulių gatvės pusės komplekso dalis su įstiklinta terasa, ūkinis pastatas, mašinų aikštelė ir augalų grupės, pagyvinančios pėsčiųjų zonas, suformuoja vidinį kiemą.

Visi trys korpusai buvo planuojami išlaikant vieningą interjerą. Anot architektės, tai tarsi istorinis koridorius, prasidedantis seniausiu A ir baigiantis naujausiu C korpusais. Pagrindinė vienijanti interjero konstravimo idėja – nepaslėptas

po gipskartonio plokštėmis, nepagražintas vidinis laikančiųjų kolonų karkasas.

K. Ancutaitė pripažįsta, kad sudėtingi sprendiniai, bandant atrasti funkcionalumo ir praktiškumo santykį, kėlė iššūkių ir dažnai vertė ieškoti kompromisų, tačiau sukurtų erdvių išskirtinumas neleido nusivilti. „Tamsesnių žemės tonų spalvinė gama A korpuso interjere kontūruojama juodomis vitrininių pertvarų ar šynlaidžių detalėmis. Pilkuose B korpuso koridoriuose akcentuojamas riešutmedžio dekoratyvumas“, – aiškina architektė. Pats šviesiausias esantis moderniausio C korpuso pirmo aukšto patalpose įsikūrusi baseino ir pirčių erdvė. Dominuojančios dvi kontrastingos spalvos lydi per visas interjero patalpas, atsispindi natūraliose medžio faneruotėse, akmens masės plytelėse, mediniuose lubų ir sienų akcentuose.

Rekonstruotas dar vienas pastato korpusas pasiūlė ne tik naujų vietų verslui, bet ir modernią baseino ir pirčių erdvę.

Interjere sklandžiai įsilieja dailininkų kurti originalūs elementai, laiptinių holus gyvina daugiaspalviai vitražai.

51

Verslo parko „Aušra“ nuotr.

Vienijantys motyvai

Verslo parko „Aušra“ nuotr.

Apšvietimo sprendimus baseino ir pirčių erdvėje „Aušra“ įgyvendino jauna ir ambicinga bendrovė „GLab LT“.

UAB „GLab LT“ Tel. +370 686 94 093 El. p. info@glab.lt www.glab.lt

52 2020 vasaris

Mes siūlome plataus spektro apšvietimo idėjas įvairiems objektams.

Produktus galima rinktis iš turimo asortimento. Taip pat projektuojame ir gaminame pavienius šviestuvus ir apšvietimo sistemas pagal individualius užsakymus. Rasime sprendimą atsižvelgdami į suformuotą užduotį, patalpų paskirtį, norimą apšvietimo efektą ir apšvietimo valdymą.

Dinamiška nuotaika lydi kolonados įrėmintą, mėlynų tonų plaukimo baseino erdvę.

Šviesi ir dinamiška baseino ir pirčių erdvė

Verslo parko „Aušra“ nuotr.

K. Ancutaitė pasakoja, kad augantis SPA centrų ir baseinų erdvių poreikis darė įtaką ir komplekso funkcinių zonų planavimui. Rekonstrukcijos metu architektų suprojektuotas naujas C korpuso fasadas bei įstiklintas priestatas įgalino sukurti šviesos ir šešėlių žaismo išmargintas baseino erdves.

Baseino patalpą į tris dalis padalijus dviejomis kolonų eilėmis, buvo suformuotos ir vizualiai suskaidytos pirčių, baseino ir poilsio zonos. Šias erdves architektė vieną nuo kitos atskyrė ir skirtingo tipo apšvietimais bei interjero akcentais.

Verslo parko „Aušra“ nuotr.

„Pirčių zonose – trys skirtingų apdailų, nuotaikų ir funkcijų pirtys, šviečiančios lyg žibintai baseino erdvės gilumoje. Šiltų tonų mozaika išskiria pirčių erdvei skirtus masažinius baseinus, sukurdama įmantrų, erdvinį, skulptūrinį akcentą“, – pasakoja architektė.

Projektuodama kolonados įrėmintą, mėlynų tonų plaukimo baseino erdvę, K. Ancutaitė stengėsi sukurti dinamišką nuotaiką. Baseiną apšviečiantys kvadratiniai, kintančių spektro spalvų LED šviestuvai atkartoja ir pabrėžia atviros perdangos struktūrą. Anot specialistės, baseino galuose suformuotos žaliosios sienelės iš stabilizuotų ir dirbtinių augalų atskleidžia ryšį su gamtine aplinka, kurios taip trūksta miesto centre.

Dekoratyvinė, ažūrinė sienelė iš geltono metalo, užpildyta stiklo ir veidrodžio intarpais, išlaiko sąsają su A ir B korpusuose akcentuojamais autoriniais vitražais. Architektė pažymi, kad toks interjero motyvas – tai ir geros nuotaikos užtaisas, gaudantis ir skaidantis saulės spindulius lyg vaikiškas vėjo malūnėlis. Šviesioje, ramioje poilsio zonoje suformuoti vaikų bei masažinis baseinai išskirti vien reljefu ir forma. „Gyvų augalų zona palei vitrinas, ažūriniai gultai, lyg skulptūros stūksantys masyvūs mediniai suolai perteikia smėlėto paplūdimio nuotaikas“, – teigia K. Ancutaitė.

53

Verslo parko „Aušra“ nuotr.

Tarsi lietuviškas paplūdimys

Verslo parko „Aušra“ nuotr.

Skirtingų apdailų, nuotaikų ir funkcijų pirtys. Renkantis medžiagas, buvo ieškoma smėlio atspalvių, tekstūros.

„Viso baseino interjero pirminė idėja buvo sukurti šviesią ir jaukią oazę miesto sūkuryje, lyg lietuvišką paplūdimį“, – sako interjero projekto autorė. Todėl, renkantis medžiagas, buvo ieškoma smėlio atspalvių, tekstūros. Lubų bei sienų plokštumos buvo užpildytos šviesaus medžio, tarsi nugairinto vėjo ir saulės, tonais. Šviesius interjero akordus papildė ir suvienijo sodrios pušų kamienų žievės spalva.

K. Ancutaitė pasakoja, kad saulėto pajūrio nuotaika, kontrastuojanti su paniurusios gatvės aplinka, pasitinka dar registratūros erdvėje.

Joje persipina baseino interjere dominuojančios spalvos, virsdamos ornamentais grindyse ir dekoratyviniais natūralios faneruotės akcentais sienų apdailoje. Išskirtinė detalė – ažūrinis vitražas, sujungiantis šią erdvę su baseino zona, perskirtas stikline vitrina.

Anot architektės, projektuotas baseino ir pirčių erdvės apšvietimas turėjo likti beveik nematomas, todėl pirčių ir registratūros zonose jis tai atsiranda, tai vėl išnyksta medinių lubų lamelėse. Prožektoriniai šviestuvėliai vien paryškina architektūrinius interjero elementus ir akcentus. „Šviečiančių baltų rutulių kekės virš masažinių baseinų, skraidančios lyg muilo burbulai po baseino erdves, sukuria lengvumo ir žaismingumo jausmą“, – atkreipia dėmesį K. Ancutaitė.

Architektė pažymi, kad visi baseino ir pirčių erdvės interjero korpusiniai baldai ir akcentinės detalės iš metalo ir medžio, suolai, ažūrinės pertvaros, šviestuvai buvo kuriami būtent šiam projektui.

Baseino erdvės gilumoje, pirčių zonose, lyg žibintai šviečia trys skirtingos pirtys.

54 2020 vasaris

Verslo parko „Aušra“ nuotr.

Kiekvienas mūsų kuriamas projektas yra individualus ir unikalus – skirtas Jums ir Jūsų poilsiui. „Mato saunos“ kuriami gaminiai išsiskiria estetika, funkcionalumu ir suteikia prabangos pojūtį.

Augančiam Jūsų gyvenimo tempui, kasdieniams iššūkiams ir stresui įveikti siūlome individualius pirčių įrengimo sprendimus, kurie padės Jums kokybiškai pailsėti ir atgauti jėgas.

Šv. Gertrūdos g. 7, Kaunas www.matosauna.lt www.saunita.lt

55

Inovatyvios technologijos – baseinų ilgaamžiškumui užtikrinti Baseinų įrengimas šiuolaikiniuose SPA centruose ir visuomeniniuose treniruočių kompleksuose – daug atidos, patirties ir išmanymo reikalaujantis procesas. Suklydus renovacija gali pareikalauti daug daugiau lėšų – juk baseinai dažniausiai būna išlieti iš betono ir integruoti bendrame komplekso interjere, jiems įrengti ir eksploatuoti naudojama gan brangi apdaila. Renovuojant baseiną ilgam tenka uždaryti visą kompleksą. Bendrovė „Schomburg Baltic“ siūlo pasinaudoti jos ilgamete patirtimi taikant naujausias technologijas renovuojant ir įrengiant betoninius baseinus.

56 2020 vasaris

Verslo parko „Aušra“ nuotr.

Užs.

Sprendimai renovuojamiems baseinams aip teigia „Schomburg Baltic“ įmonės vadovas Gytis Jonas Vitkus, sprendimų renovuojamiems baseinams tikrai yra.

Galima remontuoti atsiradusius trūkius ar net keisti baseino geometrinius parametrus nustačius, kokio lygio buvo pažeidimai – kiek pažeista betono armatūra ir kiti konstrukcijos elementai. Tokie darbai, naudojant Vokietijos kompanijos „SCHOMBURG GmbH & Co KG“ gaminamus produktus, buvo atliekami „Belorus“ sanatorijos Druskininkuose baseino remonto metu, taip pat keičiant Sportininkų rengimo centro baseino Druskininkuose geometrinius parametrus, renovuojant „Girstučio“ baseiną Kaune. Šiems darbams, baseino indui sutvarkyti, buvo naudojami serijos „ASOCRET“ remontiniai mišiniai, kurie skirti armatūrai padengti antikorozine danga, taip pat paviršiams formuoti ir lyginti. Atlikus paruošiamuosius darbus, toliau naudojama įprastinė sistema – viena iš cementinių, elastingų, dviejų komponentų hidroizoliacijų „AQUAFIN“, kartu su siūlių ir kampų sutvirtinimo juostomis „ASO-DICHTBAND“, S1 ar S2 elastingumo klasės plytelių klijai, epoksidiniai ar cementiniai plytelių siūlių glaistai ir siūlių polimeriniai hermetikai.

K

„Aušros“ verslo centro SPA baseino hidroizoliacijai ir sandarumui užtikrinti naudota patikima sistema Pirmiau minėtą laiko patikrintą sistemą ir darbų nuoseklumą įmonės specialistai pritaikė ir įrengiant „Aušros“ verslo centro baseiną. Buvo panaudoti kompanijos „SCHOMBURG GmbH & Co KG“ baseino įrengimo sistemos produktai:

„Aušros“ verslo parko SPA baseinas įrengtas naudojant „Schomburg“ hidroizoliavimo sistemą.

• baseino sienų lyginimas baseinų glaistu „SOLOCRET 15“; • dviejų komponentų elastinga cementinė hidroizoliacija „AQUAFIN 2K/M-Plius“; • kampinės juostos „ASO-Dichtband-2000“ ir „ASO-Dichtband-2000S“; • S1 klasės plytelių klijai „LIGHTFLEX“; • epoksidinis siūlių glaistas „ASODUR-DESIGN“; • kampų poliuretaninis hermetikas „ESCOSIL“.

Įrengiant baseiną, svarbu parinkti tinkamas medžiagas Baseino specifika yra tokia, kad baseinas – labai didelis indas, kuris gauna dideles apkrovas, jis „išsipučia“ jį pildant vandeniu, dėl ko galimi mikroįtrūkiai gelžbetoninėje konstrukcijoje. Įprastinės medžiagos, kurios buvo naudojamos iki šiol, trūkinėja kartu su baseino indu ir baseino vanduo, kurio sudėtyje yra gausu cheminių medžiagų, patenka po baseino apdaila, prasideda konstrukcijos korozijos procesas. Išleidžiant iš baseino vandenį, indas „susitraukia“ ir dažnu atveju, neteisingai parinkus statybines medžiagas, nukrenta apdailos plytelės.

Baseinų įrengimo ypatumai – ant grunto ir patalpoje Didžioji dalis baseinų yra patalpoje, po jais galima vaikščioti ir apžiūrėti visus atsakingus sandūrų ir jungčių mazgus, vandens padavimo ir išleidimo vamzdžių praėjimo vietas, technologinės įrangos zonas. Tokiais atvejais hidroizoliacija daroma tik baseino indo vidinėje pusėje ir sandarinami visi praėjimai per sienas ir dugną. Baseinai, kurių sienos ir dugnas liečiasi su gruntu, hidroizoliacija turi būti įrengiama iš abiejų sienų ir grindų pusių. Šiuo atveju tinkama naudoti ir kristalinius priedus, kurie dedami į betoną jį liejant.

Ilgametė patirtis įrengiant baseinus Lietuvoje Per daugybę metų bendrovė „Schomburg Baltic“ įrengė daug baseinų ir iki šiol problemų nėra pasitaikę. Daugiausia pastangų pareikalavę ir todėl įsimintiniausi bei įdomiausi, anot „Schomburg Baltic“ vadovo, buvo Druskininkų Sportininkų rengimo centro baseinas, kuriame, pasikeitus reikalavimams, reikėjo keisti visas vandens padavimo, nuleidimo sistemas ir baseino geometriją, t. y. baseiną reikėjo prailginti, taip pat Ugniagesių gelbėtojų rengimo centro Valčiūnų kaime baseinas, kurio gylis – net 10 metrų. Tai Lietuvoje giliausias baseinas, įrengtas su SCHOMBURG sistemos medžiagomis. Taip pat ir olimpinis 50 m ilgio „Girstučio“ baseinas Kaune, kuris būna veikiamas didžiausių apkrovų. Statybos metu buvo neteisingai panaudotos medžiagos ir padaryta klaidų liejant baseino indą. Visa tai buvo sutvarkyta ir sudėta plytelių apdaila su visa anksčiau minėta hidroizoliavimo ir klijavimo sistema. Remontuojant „Belorus“ sanatorijos baseiną Druskininkuose, reikėjo suformuoti daug naujų paviršių. Įmonė yra tiekusi medžiagas ir baseinams su mineraliniu ar jūros vandeniu.

Pagal ES reikalavimus įmonė „Schomburg Baltic“ suteikia 5 m. garantiją medžiagoms. Ji prižiūri baseinų įrengimą ir teikia konsultacijas.

UAB „SCHOMBURG BALTIC“ Veiverių g. 139, Kaunas LT- 46389, www.schomburgbaltic.eu

Renovuotas „Girstučio“ olimpinis 50 m ilgio baseinas Kaune.

57

konferencija

Naujausi „Samsung“ 2020 m. įrenginiai – tvariems sprendimams „Samsung“ tvirtai žengia į namų elektronikos pasaulį, pristatydama karščiausias Aušra NARKELIŪNIENĖ

naujienas tvariems ateities namams ir biurams. Į „Samsung Electronics Air Conditioner Europe B.V.“ (SEACE) trečius metus organizuojamą, Lisabonoje sausio mėnesį vykusį klimato sprendimų renginį elektronikos milžinė sukvietė šios pramonės lyderius kartu su klientais, partneriais ir kitomis pagrindinėmis suinteresuotomis šalimis aptarti srities tendencijų ir pademonstruoti „Samsung“ naujienų klimato sprendimų srityje.

58 2020 vasaris

konferencija „Samsung“ siekis tapti klimato kontrolės įrenginių gamybos lydere visame pasaulyje yra paremtas „Samsung“ kokybės reputacija ir pažangiausiomis naujovėmis, taip pat ir skaitmeninio valdymo sprendimais. / Wimas VANGEENBERGHE’AS /

Siekia lyderio pozicijų „Samsung“, pirmaujanti išmaniųjų telefonų ir analogiškų įrenginių (43 proc. pasaulinės rinkos) bei kitų elektronikos prietaisų srityje, vidaus patalpų įrenginių sektoriuje taip pat nėra naujokė. Pasaulyje gerai žinomi korporacijos gaminami televizoriai, šaldytuvai, skalbimo mašinos jau seniai yra įsitvirtinę viešbučiuose, biuruose ir gyvenamuosiuose būstuose. Nuo tada, kai 1974 m. pristatė savo pirmąjį oro kondicionierių, „Samsung Electronics“ nuolat plėtė savo veiklą vystydama klimato sistemas. Leidiniui SEACE prezidentas Wimas

Vangeenberghe’as per išskirtinį interviu papasakojo, kad „Samsung“ yra ambicinga kompanija ir jos siekis tapti oro kondicionavimo ir kitų klimato kontrolės įrenginių gamybos lydere visame pasaulyje yra paremtas „Samsung“ kokybės reputacija ir pažangiausiomis naujovėmis, taip pat ir skaitmeninio valdymo sprendimais. Nuo 2017 m., kuomet Amsterdame, Nyderlanduose, buvo atidaryta pirmoji „Samsung Electronics“ atstovybė („Samsung Electronics Air Conditioner Europe B.V.“ arba sutrumpintai SEACE), korporacijos padaliniai jau įkurti 30-yje Europos šalių. SEACE siūlo nuolatinį techninį mokymą klimato ir išmaniųjų

pastatų sprendimų srityje bei techninę paramą savo partneriams. Tokiu būdu SEACE siekia užtikrinti Europos rinkos poreikius, teikiant vėsinimo, šildymo, karšto buitinio vandens, šaldymo ir išmaniųjų pastatų sprendimus viešbučiams, biurams ir namams, įskaitant mažmeninę prekybą.

Per renginio atidarymą W. Vangeenberghe’as, SEACE prezidentas ir pasaulinio „Samsung Electronics“ šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo (ŠVOK) sprendimų verslo viceprezidentas, remdamasis ilgalaike patirtimi šioje srityje, pristatė savo požiūrį į ateinančio dešimtmečio tendencijas.

59

konferencija

„Samsung“ inžinieriai įsiklausė į dažnus klientų nusiskundimus dėl šalto oro gūsių, varginančių juos biuruose bei namuose. / Margarita ABRAITĖ /

60 2020 vasaris

Augantys vartotojų lūkesčiai

integruoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos namuose, pristatymą. Renginyje šios sis-

Akivaizdu, vartotojai tikisi, kad naujausios technologijos pagerins jų gyvenimo kokybę. Tai reiškia, kad elektronikos įrenginiai, tiek mobilieji, tiek stacionarūs, turės sklandžiai dirbti kartu, kad būtų sukaupta ir panaudota klientų patirtis ir įpročiai. Manoma, kad iki 2050 m. 68 proc. pasaulio žmonių gyvens miestuose. Taip pat dauguma ateities vartotojų naudos ekologiškai švarią saulės energiją, atsisakydami iškastinio kuro energijos šaltinių. Miestai ir juose esantys pastatai taps daug išmanesni. Namams skirti įrenginiai turės sujungti žmones su juos supančiu pasauliu, nesvarbu, ar tai bus galimybė užsisakyti naujus daiktus namams, ar bendrauti su kitais žmonėmis. ŠVOK įrenginių tiekimo ir priežiūros būdai taip pat gali neatpažįstamai pasikeisti.

Nauji verslo modeliai gali pagelbėti užsakant ne tik produktus, bet ir paslaugas internetu, kaip tai jau padarė daugelis kitų, tarkim, lengvosios pramonės šakų.

temos šerdį – sertifikuotą šilumos oro-vandens siurblį demonstravęs Rimvydas Breskis, „Samsung Electronics Baltics“ ŠVOK techninio padalinio atstovas, patikslino, kad „ClimateHub“ – tai A+++ efektyvumo klasės šilumos siurbliai, naudojantys R32 šaltnešį, tiekiantys karštą vandenį net iki 65 °C. „ClimateHub“ pritaikytas sukurti tobulą mikroklimatą šildant ir vėsinant patalpas. Šilumos siurblys turi nerūdijančiojo plieno integruotą talpyklą karštam vandeniui su galimybe pasirinkti tarp 200 ir 260 litrų. Dėl kompaktiško dizaino vidinis blokas gali būti pastatomas tiek katilinėje, tiek virtuvėje. Yra galimybė sujungti „ClimateHub“ su esamomis arba planuojamomis saulės elektrinėmis. Taip sujungta sistema taps tvaresnė naudojant atsinaujinančius išteklius. Įrenginio veikimo efektyvumą, naudojant naują spalvotą reguliatorių, užtikrina intuityvi šilumos siurblio kontrolė. Juo bus lengva keisti temperatūros parametrus, stebėti elektros energijos suvartojimo kiekį. Negana to, yra galimybė valdyti šilumos siurblį nuotoliniu būdu – pasirinktinai su „Wi-Fi“ priedėliu šilumos siurblys „ClimateHub“ gali būti valdomas programėle „SmartThings“. Dėl akustinių A+++ klasės reikalavimų šilumos siurblys „ClimateHub“ turi 4 lygių tylaus veikimo režimą, yra galimybė sumažinti siurblio garso lygį net iki 35 dB(A).

Renginyje buvo demonstruojamas ir visiškai naujas ant sienos ir lubose montuojamas oro kondicionavimo įrenginys su R32 šaltnešiu (freonu), pasižymintis unikalia vėsinimo technologija „Wind-Free™“ ir naujomis išmaniojo valdymo funkcijomis. Margarita Abraitė, „Samsung Electronics Baltics“ ŠVOK padalinio Baltijos šalims vadovė, pristačiusi šį įrenginį, pabrėžė, kad „Samsung“ inžinieriai įsiklausė į dažnus klientų nusiskundimus dėl šalto oro gūsių, varginančių juos biuruose bei namuose, ir sukūrė vėsinimo technologiją „Wind-Free™“. Vėsinimo režimu oras švelniai ir tolygiai pasiskirsto per tūkstančius mikroskylučių, sukurdamas „nejudančio oro“ pojūtį. Tai leidžia žmonėms patogiai gyventi, dirbti ir atsipalaiduoti nepatiriant nemalonių šalto oro gūsių. Šis naujausias, penktosios kartos „Elite“ klasės oro kondicionavimo įrenginys naudoja daug mažiau energijos išteklių ir suteikia vartotojui nepalyginamai daugiau komforto. Šaltnešis R32, prie kurio ŠVOK įrenginių gamintojai perėjo 2016 m., yra mažiau kenksmingas aplinkai nei jo pirmtakai.

Išmanieji įrenginiai keičia vartotojų įpročius Elektronikos milžinė „Samsung“ visada buvo pažangiausių, į klientą orientuotų sprendimų priekyje, o jos ŠVOK padalinys – ne išimtis. Neseniai bendrovė paskelbė apie savo „ClimateHub“,

Dar daugiau išmanumo Namai tampa gyvu organizmu, jungiančiu žmones tarpusavyje ir su supančiu pasauliu, todėl buitiniai prietaisai turės sklandžiai veikti kartu. Įėjimo kontrolė, apsaugos sistemos ir daugybė kitų dalykų bus susiję su išoriniu pasauliu.

Pastatuose esantys išmanieji jutikliai aptiks kiekvieną gedimą, o nuspėjami algoritmai netgi prognozuos gedimus, vartotojui dar nespėjus to patirti. „Samsung“ numato, kad paslaugų įmonių indikatoriai, integruoti į pastatą, akimirksniu reaguos į problemą. „Samsung“ taip pat tiesiogiai demonstravo „Samsung SmartThings“, IoT (Internet of Things – daiktų internetas) ir AI (Artifficial Inteligence – dirbtinis intelektas) pagrįstą platformą, per kurią daugiau kaip 4000 sertifikuotų išmaniųjų įrenginių iš „Samsung“ ir trečiųjų šalių

gali būti sujungti vienoje ekosistemoje. „Samsung“ tvirtai tiki, kad tai ne tik padidins komfortą ir saugą žmonių namuose, bet ir sutaupys išlaidų. Remiantis algoritmais, perimtais iš žmonių kasdienybės, duomenys naudojami įvairioms pagrindinėms namų funkcijoms optimizuoti. Tarkime, dirbtinio intelekto funkcija, sekanti vartotojo elgesio modelius, parenka palankiausią, jo pamėgtą patalpų mikroklimatą automatiškai – sugrįžus iš darbo ar kai namuose ilgą laiką nėra žmonių. Tai valdoma per „Samsung SmartTh ings“ „Android“ ir „iOS“ įrenginiuose. Tam reikia „Wi-Fi“ ryšio ir „Samsung Smar tThings“ paskyros.

Visi šie ryšiai reiškia, kad duomenų apsauga ir saugumas bus dar svarbesni. „Samsung“ pabrėžė savo sistemą „Knox“ – išsamų saugos funkcijų rinkinį, iš anksto įdiegtą daugelyje „Samsung“ gaminių.

Yra galimybė sujungti naująjį „Clima teHub“ šilumos siurblį oras-vanduo su esamomis arba planuojamomis saulės elektrinėmis. / Rimvydas BRESKIS / 61

architektūra

Moderniojo art de vivre išradėja

Pasukamas sieninis šviestuvas, 1967.

62 2020 vasaris

Charlotte Perriand manė, kad įrangos ir baldų standartizacija leis sumažinti kainas taip, kaip jos buvo sumažintos statybose pradėjus naudoti surenkamuosius modulius. / Meno istorikė ir dvidešimto amžiaus architektūrinio paveldo konservavimo, restauracijos ir vertinimo doktorantė Carolė ARAGON /

Klausinėdama bendraamžių architektų ir dizainerių, ar jie yra girdėję apie Charlotte Perriand, beElena PALECKYTĖ

veik visada sulaukdavau neigiamo atsakymo. O štai Le Corbusier vardas žinomas ne tik miesto ar architektūros raida besidomintiems žmonėms. Jis turėjo įtakos ir šiai genialiai kūrėjai – jo knyga „Link architektūros“ (neseniai išleista lietuviškai) dizainerei paliko tokį įspūdį, kad ji nusprendė įsidarbinti Le Corbusier studijoje, kur pradirbo 10 metų. Apie Ch. Perriand įtaką tam, kaip gyvenamosios erdvės formuojamos šiandien, kalbamės su Carole Aragon – architektūros istorijos doktorante iš Pietų Prancūzijos.

Ch. Perriand pradėjo savo karjerą trečiajame dešimtmetyje. Kokios idėjos tuo metu sklandė?

Nuo pat XX a. pradžios dizaineriai ir architektai ieškojo modernumo. Kol Europoje radosi skirtingi judėjimai – Art nouveau Belgijoje ir Vienoje, Arts & Crafts Anglijoje, prancūzų dizaineriai ir toliau kūrė dekoratyviu, tradiciniu stiliumi, interjerai buvo perpildyti, nes kiekvienas baldas turėjo tik po vieną funkciją. Prabangi mediena, tradiciniai

gamybos būdai ir amatai dominavo, iki kol dizaine buvo pradėtas naudoti metalas. Eileen Gray, kaip ir Ch. Perriand, suteikė naujų impulsų mąstymui apie interjero įrengimą. Palaipsniui namų įranga integravosi į architektūrą. Tai, kaip jos naudojo metalą, buvo revoliucinga.

Charlotte mokėsi Ecole de I’Union Cen trale des Arts Decoratifs, vėliau savo patirtį apibūdino kaip kupiną praktinės veiklos.

Kaip vyko mokymosi procesas ir kokią įtaką jai turėjo?

Ch. Perriand nesutiko su mokyklos dvasia ir estetikos suvokimu. Tačiau joje ji susipažino su amatais ir kūryba, įgijo patirties, išmoko bendradarbiauti su amatininkais iš žymiojo Paryžiaus Sent Antuano priemiesčio. Vėliau jai įtaką darė meninė Roaring Twenties dvasia, ji susipažino su Fernandu Légeriu, Alexandru Calderiu, Pablo

63

Picasso, Joséphine Baker ir su visu moderniuoju meno pasauliu.

1927 m. Ch. Perriand prisijungė prie Le Corbusier studijos. Kokios šios studijos idėjos ją traukė?

Studijų pabaigoje Ch. Perriand perskaitė dvi Le Corbusier publikacijas: „Architektūros link“ (pranc. Vers une architecture) ir „Dekoratyvusis menas šiandien“ (pranc. L’Art décoratif d’aujourd’hui). Autobiografijoje „Kūrybos gyvenimas“ (pranc. Une Vie de création) Ch. Perriand teigia, kad šios knygos sužavėjo, tad ji nusprendė prisijungti prie studijos. Vėliau ji rašė, kad Le Corbusier idėjos padėjo perlipti sieną, skyrusią nuo ateities. Iš Le Corbusier architektūros modernumo Ch. Perriand daug išmoko ir vėliau panaudojo tai kurdama interjerų konceptus. Studija buvo atvira užsienio architektams ir studentams, tai buvo puiki galimybė komandai dalytis tradicijomis, požiūriais, kultūra. Taip Ch. Perriand sutiko Junzo Sakakurą, kurio dėka vėliau buvo pakviesta į Japoniją.

Kiek žinau, iš pradžių ji nebuvo priimta ir sulaukė atsakymo, kad studijoje pagalvėlės nėra siuvinėjamos. Kokia buvo moters dizainerės, architektės situacija to meto Prancūzijoje?

Tenka suvokti, kad tuo metu moterys neturėjo teisių. Jos neturėjo teisės dirbti, balsuoti ir netgi penktajame dešimtmetyje, kai įgijo teisę balsuoti, vis dar turėjo gauti savo vyro leidimą, norėdamos įsidarbinti! Tad galima įsivaizduoti, kaip buvo sunku išsikovoti vietą tokiame vyrų dominuojamame pasaulyje kaip architektūra.

Ch. Perriand atkakliai dirbo ties savo pirmuoju asmeniniu kūriniu „Baras po stogu“ (pranc. Bar sous le toit), kuris buvo eksponuojamas „Salon d’automne“ 1927 metais. Jis paliko didelį įspūdį ir nustebino Le Corbusier, jį sudomino Charlotte modernumo pajauta, tad iš karto po apsilankymo parodoje jis pasiūlė Ch. Perriand prisijungti prie studijos.

Stalas „Table en forme“, 1938.

Méribel viešbučio virtuvė, 1961–1966.

64 2020 vasaris

architektūra

Bendradarbiavimas su Le Corbusier ir Pierre Jeanneret tęsėsi 10 metų. Ką jie drauge sukūrė, kokie buvo jų tarpusavio santykiai? Ar tiesa, kad Le Corbusier pasisavino kai kurių Ch. Perriand darbų autorystę?

Charlotte užduotis buvo bendradarbiaujant su Le Corbusier ir P. Jeanneret ištobulinti baldų bei įrangos programą. Pirmasis patikėtas projektas buvo „Villa La Roche“, kuri vėliau tapo „Fondation Le Corbusier“. Daug dėmesio skirta daiktų laikymui – jei jis tinkamai įgyvendintas, gali suteikti namams daug anksčiau neišnaudotos erdvės, tai – vienas pagrindinių architektūros poreikių. Vėliau būdama Japonijoje, Ch. Perriand sužinojo, kad šie principai yra japoniškosios architektūros pagrindas, kaip ji pati sakė, tuštuma yra labai galinga, nes gali talpinti viską. Ji rėmėsi šiais pagrindais visą savo karjerą, visuomet atsižvelgdavo, kad architektūra prasideda nuo interjero ir tik tada pereina į eksterjerą.

Geriausiai žinomi jų kūriniai yra kėdė LC4 ir sofa LC3. Jų gaminimo teisės buvo parduotos paties Le Corbusier, kaip kūrėjų nenurodant P. Jeanneret ir Ch. Perriand. Trys pavardės atsirado tik po kelių dešimtmečių, juos pridėjo italų redaktoriai „Cassina“. Tad jų trijų bendradarbiavimas būdavo įvardijamas retai. Ch. Perriand taip pat dirbo ir su Jeanu Prouvé, o dabar, kai kūrėjai yra mirę, kovos dėl autorinių teisių tampa vis labiau komplikuotos. Manau, kad po Esprit nouveau, CIAM ir UAM grupės, kūryba apskritai tapo menų, architektūros ir amatų samplaika, modernumas buvo sukurtas bendradarbiaujant, keičiantis idėjomis, žiniomis, menininkai įkvėpė vieni kitus.

įtraukti į darbą, nuo kultūrinių tradicijų. Ji daug dirbo ties socialinėmis programomis, todėl neretai prisitaikydavo prie gaminimo sąnaudų. Jos 1938 m. sukurtas stalas „En forme“ – puikus pavyzdys, kaip išradingai galima taupyti erdvę mažuose butuose.

Charlotte visuomet pagalvodavo ir apie atstumus, skiriančius gamintojus ir statybos vietą, jau tada atsižvelgė į aplinkosaugos iššūkius.

Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą ekonominė situacija kūrėjams buvo siaubinga, nes metalo reikėjo karo pramonei. Tuo metu Ch. Perriand dirbo ties keliais projektais Savojos kalnuose, šitaip medis tapo jos kūrybos pagrindu. Visi projektai buvo kuriami žmogui, apmąstant jo ir gamtos santykį.

Galbūt Charlotte dizainas skyrėsi ir tuo, kad ji buvo moteris, labai atidžiai stebėjo aplinką, buvo švelni, suteikdama medienai formą. Namų aplinkai skirtuose dizaino sprendimuose tarsi matėsi, kad galvota moters, pažįstančios kasdienę namų ruošą. Tad jau vien dėl šio aspekto jos kūryba išsiskyrė. Tai sakydama nenoriu veltis į feminizmo klausimus – tai tik vienas aspektų, svarbių jos gyvenamuoju laikotarpiu. Žurnale „The Guardian“ architektūros kritikas Olly Wainwrightas rašė: Ch. Perriand tarsi įkūnija Esprit nouveau. Kas yra Esprit nouveau ir kuo ji taip gerai jį įkūnijo?

Esprit nouveau (liet. Naujoji dvasia) buvo daugiau nei meno ar architektūros judėjimas.

Ch. Perriand karta svajojo apie naują pasaulį, naują gyvenimo būdą, o labiausiai jie siekė laisvės. Esprit nouveau architektams ir dizaineriams atrodė tarsi laisvės, naujo gyvenimo įrodymas.

Jie kūrė žmogui, mąstė apie modernumą, intelektualinę ir fizinę kultūras, tyrinėjo įvairiais galimybes, jų kuriamos šviesios erdvės atsivėrė į gamtą. Ch. Perriand, Le Corbusier ir kiti Esprit nouveau kūrėjai kūrė visiems.

Kita priežastis, kodėl Ch. Perriand galėtų būti vadinama Esprit nouveau įsikūnijimu, yra tai, su kokiais žmonėmis ji draugavo, bendravo – buvo apsupta menininkų, meno. Ji ir pati žinoma dėl savo indėlio į fotografiją, dizainą, architektūrą. Garsus fotomontažas, sukurtas drauge su F. Légeriu apytiksliai 1936 m., yra puikus naujo būdo matyti pasaulį pavyzdys.

Nors Ch. Perriand norėjo kurti įperkamą dizainą masėms, tačiau jos kūriniai taip ir nepasiekė industrinės gamybos. Kodėl jai tai buvo taip svarbu?

Ji buvo socialiai aktyvi moteris, architektė ir edukatorė, norėjo, kad jos kūryba būtų pasiekiama didžiajai daliai žmonių, kuriems jos reikia, nemanė, kad architektūra ir dizainas – prabangos ženklas. Ch. Perriand galvojo, kad įrangos ir baldų

Kaip pasikeitė jos kuriamas dizainas jai atsiskyrus ir pradėjus kurti atskirai? Kokiais aspektais jos kūryba yra unikali, palyginti su Le Corbusier ir P. Jeanneret?

Jos kūrybos esmė niekada nesikeitė, tačiau patys kūriniai keitėsi, priklausomai nuo užduoties, nuo medžiagų, nuo amatininkų, kuriuos galėjo

Bambukinis šezlongas, 1940.

65

architektūra

„Baras po stogu“ 1927.

Valgyklos kėdžių brėžiniai.

standartizacija leis sumažinti kainas taip, kaip jos buvo sumažintos statybose, pradėjus naudoti surenkamuosius modulius. Jos dizainas buvo racionalus ir lankstus, galintis atlikti namuose skirtingas funkcijas ir būti pritaikytas įvairiems vartotojams.

Tai, kad modernaus dizaino ir baldų tendencijos buvo skirtos aukštesnių pajamų klientams, buvo priežastis, kodėl industriniai gamintojai, investuotojai nebuvo susidomėję Ch. Perriand idėjomis. Tačiau vėliau kompanijos pradėjo matyti jos idėjas kaip gana pelningas. Baldų bei namų įrangos katalogai ir kompanijos, tokios kaip puikiai žinoma mėlynai geltona įmonė, šiandien įkūnija Ch. Perriand avangardą. Estetiškas išradingumas žema kaina mažoms erdvėms. Visgi keli projektai pasiekė šį tikslą: universitetiniai miesteliai, mokyklos, kalnų sporto kurortai buvo įrengti naudojant industriniu būdu pagamintus elementus.

Koks buvo Ch. Perriand santykis su socialistinėmis idėjomis?

Ji buvo įsitraukusi į komunistines ir socialistines idėjas. Jos architektūra buvo skirta žmogui ir per visą savo karjerą ji stengėsi minimaliai erdvei suteikti maksimalų komfortą. Po Pirmojo pasaulinio karo prancūzų vyriausybė įkūrė AFNOR (Prancūzų normalizacijos asociaciją), architektai ir dizaineriai dalyvavo konkursuose kurti ekonomiškus standartizuotus statinius. Ch. Perriand drauge su Le Corbusier ir P. Jeanneret užpatentavo sanitarinę kabiną, kuri reagavo į tuo metu aktualius klausimus. „Habitat minimum“ (minimali gyvenamoji erdvė) buvo ekonomiškas sprendimas, suteikiantis pagrindines funkcijas, reikalingas privačiam gyvenimui, bendrabučiams ar poilsio architektūrai.

Vėliau Charlotte 20 metų dirbo ties didžiuliais kalnų kurortų projektais. Ji norėjo, kad slidinėjimo stotys būtų prieinamos, kad daugiau žmonių galėtų sau leisti žiemos sportą. Taip gimė idėja vonios ir virtuvės kambarius kurti kaip iš anksto pagamintus blokus, modulius, tai buvo išradinga, leido sutaupyti daug laiko ir pinigų siekiant sukurti kuo pigesnius butus. „Les Arcs“ yra bene didžiausias jos projektas. Charlotte jame atskleidė jos darbams įprastą racionalumą ir funkcionalumą – virtuvės ir vonios įrengimo klausimai įrengiant „Les Arcs“ buvo atidžiai apsvarstomi.

Ch. Perriand dirbo ir su J. Prouvé. Koks buvo jų bendradarbiavimas?

Jie dirbo kartu bene nuo jos karjeros pradžios – iš pradžių prieš karą su socialinėmis programomis,

66 2020 vasaris

Projekto les arcs maketas 1967–1988.

vėliau kurdami standartizuotų baldų ir įrangos katalogą. Per savo ilgą bendradarbiavimą jiedu įgyvendino daug socialinių architektūros projektų.

Charlottei grįžus iš Japonijos ir Indokinijos, tai tęsėsi, ji dirbo J. Prouvé ateljė Nansi mieste.

Bendradarbiavimas su J. Prouvé, kaip ir su P. Jeanneret, buvo svarbi Ch. Perriand kūrybinio gyvenimo dalis. Jų palikimas vis dar nėra labai plačiai žinomas, nors šie trys kūrėjai neabejotinai priklauso moderniosios architektūros istorijai. Nuo socialinių projektų prieš Antrąjį pasaulinį karą iki prancūzų rekonstrukcijos programos nuo 1946 m., jų darbai buvo paremti standartizavimu, surenkamosiomis konstrukcijomis. Nuo įrangos iki architektūros – jie matė gyvenamąsias erdves kaip konstravimo žaidimą.

Daugybėje straipsnių pabrėžiamas Ch. Perriand ryšys su kalnais. Kodėl jie jai atrodė tokie artimi? Ką ji ten sukūrė?

Kalnai jai buvo labai svarbūs! Ji mėgo kalnų peizažus labiau nei bet kuriuos kitus, tai buvo jos įkvėpimo šaltinis, jos žaidimų aikštelė. Būtų galima sakyti, kad daug jos projektų buvo įgyvendinti kalnuose, tačiau buvo skirtingos tipologijos. Ji projektavo kalnų sporto stotis, pavyzdžiui, „Méribel“ 1938–1939 metais ir „Les Arcs“ tarp 1967 ir 1988 metų. Prieš vykdama į Japoniją, Ch. Perriand vadovavo viešbučio Méribelyje įrengimo darbams. Savininkas Peteris Lindsay norėjo, kad Ch. Perriand sukurtų tam tikrą kalnų Art de vivre.

Jis žinojo, kad kalnai jai svarbūs ir kad kaip dizainerė ir architektė pažinojo juos geriau nei bet kas kitas.

Ji daugiau nei 20 metų dirbo ties projektu „Les Arcs“, kartu su architektais AAM studija Chambéry sukūrė visus baldus ir įrangą, projektavo ir urbanistinę projekto pusę. Ch. Perriand buvo įsitraukusi į visus procesus – nuo to, kaip pastatai išsidėstys kraštovaizdyje, iki interjero detalių parinkimo.

Dizainerė per savo gyvenimą daug keliavo, aplankė Braziliją, Vietnamą, Japoniją, ypač didelį įspūdį jai darė pastarosios kultūra. Koks buvo Ch. Perriand santykis su šia šalimi?

Charlotte visuomet žvelgė labai atvirai, buvo tyrinėtoja, daug keliavo. Japonijos vyriausybė pakvietė ją kaip meno ir dizaino konsultantę. Dvejus metus ji dirbo su amatininkais ir jaunais dizaineriais, stebėjo aplinką ir iš jos mokėsi, tad Japonijoje ir pati labai daug išmoko, šioje kultūroje

Ch. Perriand mėgo kalnų peizažus, tai buvo jos įkvėpimo šaltinis, jos žaidimų aikštelė. Daug jos projektų buvo įgyvendinti kalnuose. / Carole ARAGON /

atrado kitokį gyvenimo būdą, kitokį erdvių suvokimą, statybos tradicijas. Jau prieš kelionę į Japoniją ji tikėjo tam tikrais gyvenamosios ir apskritai erdvės principais, tad šioji patirtis ją pastūmėjo ir toliau judėti šia linkme, bandyti naujas medžiagas.

Dėl Japonijos politinės situacijos po Antrojo pasaulinio karo, prieš grįždama į Prancūziją 1946-aisiais, Ch. Perriand ketverius metus turėjo praleisti Vietname, kur toliau tenkino smalsumą, tęsė darbus ir, remdamasi Japonijos patirtimi, padėjo amatininkams atrasti savos kultūros specifinį modernumą. Tuo laikotarpiu ji ištekėjo ir susilaukė dukters Pernette. Jos vyras dirbo prancūzų aviakompanijoje „Air France“, todėl šeimai reikėjo gyventi įvairiose šalyse, tokiose kaip Brazilija, kur Charlotte stengėsi tobulinti savo meistriškumą.

Kuo jos kūryba buvo tokia išskirtinė? Ar būta kokios nors jos darbų kritikos?

Sakyčiau, kad Ch. Perriand išrado modernųjį Art de vivre. Tai nebuvo revoliucija, tačiau tai, kaip ji žiūrėjo į modernųjį gyvenimo būdą, šiandien yra naudojama visame pasaulyje, jos mintys buvo išskirtinės. Ji kūrė baldus, įrangą, interjerus, erdves, daugumoje projektų dirbo su įvairiomis, biologinės kilmės medžiagomis, rodė pagarbą gamtai, laikėsi požiūrio, kad architektūroje žmogus ir gamta yra patys svarbiausi elementai. Sunku kritikuoti jos darbus, nes mes ir dabar panašiai žiūrime į gyvenimą, į erdvių naudojimą.

Vienintelė kritika, kurią galėčiau išsakyti, yra jos kūrinių kaina šiandien. Kurdama ji norėjo, kad jos kurti baldų bei įrangos elementai būtų gaminami ir parduodami žemomis kainomis, deja, šiuo metu yra priešingai: originalūs baldai aukcionuose vertinami stulbinančiomis kainomis, o bendrovės „Cassina“ parduodami šiandien pagamintieji yra laikomi itin kokybiškais ir prabangiais. Kita vertus, jos sukurti principai vis dar naudojami net ir 2020 metais!

67

technologijos

Inovatyvus klinkerio mūro fasadų sistemos sprendinys Prof. dr. Bronius JONAITIS, doc. dr. Robertas ZAVALIS, VGTU Gelžbetoninių konstrukcijų ir geotechnikos katedra Jurij OGANIAN, UAB „Bautopas“ vadovas

Mūrinių pastatų statyboje pastaruoju metu plačiai naudojamos sluoksniuo-

ausojant aplinką ir mažinant energijos sąnaudas medžiagų gamybai, pastebima tendencija ploninti apdailinio sluoksnio storį. Įrengiant šį sluoksnį iš mažo pločio klinkerinių plytų, statybvietėje susiduriama su technologinėmis problemomis. Klinkerinių plytų vandens įgertis yra labai maža, todėl naudojant bendrosios paskirties skiedinį (gulsčiųjų siūlių storis yra 10–12 mm) sunku užtikrinti pradinę plytų ir skiedinio sukibtį bei sluoksnio

stabilumą. Sudėtinga išlaikyti apdailinio sluoksnio plokštumą ir užtikrinti darbų kokybę. Šio sluoksnio įrengimą statybvietėje riboja klimato sąlygos, pavyzdžiui, lietus arba neigiama temperatūra žiemą. Šių problemų sprendimui VGTU Statybos fakulteto Gelžbetoninių konstrukcijų ir geotechnikos katedroje, bendradarbiaujant su UAB „BAUTOPAS“, sukurtas inovatyvus pastatų išorinio apdailinio plytų mūro armavimo sprendimas.

Tai – surenkamasis, armuotas vertikaliąja įtemp-

T

tosios sienos su ventiliuojamuoju fasadu. Tokių fasadų apdailiniam sluoksniui įrengti dažnai naudojamos klinkerinės 120 mm pločio plytos. Šis išorinis sluoksnis paprastai remiamas į pamatą arba į specialias, gana tankiai išdėstomas gembes ir papildomai tvirtinamas prie sienos lanksčiaisiais ryšiais.

Kabamųjų plytinių fasadų projektiniai sprendiniai ir BAUT metalinių 68 2020 vasaris

konstrukcijų gamyba.

tąja armatūra, 50–65 mm pločio apdailinių klinkerinių plytų segmentas, kuris gali būti gaminamas ir gamykloje. Šiam gaminiui naudojamos specialios klinkerinės skylėtos plytos ir bendrosios paskirties skiedinys. Mažo pločio klinkerinių plytų naudojimas leidžia iš to paties tūrio apdailos medžiagų įrengti iki dviejų kartų didesnio ploto fasadą.

Paspartėja fasado įrengimas statybvietėje. Tyrimai rodo, kad tokių konstrukcijų pritaikymas statyboje, t. y. perkeliant statybos darbus iš statybos aikštelės į gamyklą, gali sutrumpinti darbų trukmę, taip pat sumažinti sąnaudas nuo 20 iki 30 procentų.

Atlikti sukurto prototipo, veikiant horizontaliajai apkrovai, eksperimentiniai elgsenos tyrimai, kurie parodė, kad išankstinis surenkamojo apdailinio elemento gniuždymas įtemptąja armatūra padidina atsparumą pleišėjimui ir standumą. Nustojus veikti horizontaliajai apkrovai, atsivėrę plyšiai užsiveria. Tai padidina apdailinio apsauginio sluoksnio ilgaamžiškumą.

Surenkamasis apdailinis sluoksnis gali būti gaminamas įvairių konfigūracijų: be angų ir su jomis. Jo panaudojimas leidžia išspręsti technologines problemas statybvietėje, užtikrinama fasado kokybė, išsprendžiami sezoniškumo klausimai. Gaminio paskirtis universali. Surenkamasis apdailinis sluoksnis gali būti naudojamas tiek statant naujus namus, tiek renovuojant esamus pastatus.

UAB „Bautopas” Savanorių pr. 124, Vilnius LT-03153 Tel. +370 (5) 2311827 www.bautsystem.com

M. Lukošiūno nuotr.

architektūra

Puikiai nepasisekusi architektūra Architektūros kritika turi būti įtraukianti visus, ne tik pagyvenusius baltuosius Elena PALECKYTĖ

vyrus, ne tik išsilavinusius intelektualus – taip teigia miesto ir architektūros geografu save vadinantis Markas Minkjanas, tinklalapio „Failed Architecture“ (liet. „Nepavykusi architektūra“) vyriausiasis redaktorius.

Pasak jo, specialistai architektūros tema dažnai kalba pernelyg konceptualiai ar teoretizuotai – daug ką toks tonas atstumia, o pagrindiniuose žiniasklaidos kanaluose architektūra aprašoma gana supaprastintai, o tai kuria diskusijos vakuumą. M. Minkjano vadovaujamas jaunosios kartos kritikų tinklalapis išsiskiria tuo, kad nekalba apie žibančius naujausius pastatus, nekuria odžių architektams, o prieinamu tonu nagrinėja socialinius, politinius, technologinius veiksnius, formuojančius šios profesijos ir pasaulio apskritai veidą, jie taip pat kuria tinklalaidę. M. Minkjanas yra ir kitos iniciatyvos Non-fiction dalis, yra rašęs publikacijų į VICE, The Guardian ir The

Architectural Review, dėsto Amsterdamo architektūros ir Gerrito Rietveldo akademijose, 2017 metais gavo „Geert Bekaert“ apdovanojimą už architektūros kritiką.

Vilniuje jis dalijosi savo patirtimi Architektūros fondo organizuotame paskaitų cikle „Gražu/ negražu“, kurį kuravo Dalia Čiupailaitė, Martynas Germanavičius ir Matas Šiupšinskas.

Pirmasis Jus apibūdinantis sakinys tinklalapyje „Failed Architecture“ sako, kad esate miesto ir architektūros geografas. Ką reiškia juo būti?

Pagal išsilavinimą esu miesto geografas, o architektūros geografo terminą sugalvojau pats. Manau, kad tai, ką studijavau, yra puiki disciplina, leidžianti matyti visuomenės dinamiką: politiką, ekonomiką, demografinius, socialinius klausimus, ir sieti tai su miesto erdvėmis. Tai labai kontekstualu. Man įdomu šiame laiko, erdvės kontekste matyti ir architektūrą, dėl to ir sugalvojau terminą „architektūros geografas“. Matau architektūrą kaip visuomenės gyvenimo dalį, kuri visada yra ekonomikos, politikos, kultūros plačiąja prasme ekspresija. Be to, galbūt tokia formuluotė suteikia šiek tiek daugiau pasitikėjimo iš architektų bendruomenės.

69

architektūra

Ar laikote save architektūros kritiku? Ar neatrodo, kad kritikuoti gali tik tas, kuris turi architekto patirties? O gal tai kaip tik turėtų būti pašalinis, galintis matyti visus procesus iš šalies? Įvardijote pagrindinius iššūkius šiuo klausimu.

Manau, reikia abiejų: ir kritikų, ateinančių iš architektūros, ir kritikų iš kitur. Apskritai, man nepatinka terminas „kritika“, nes jis turi neigiamų konotacijų. Tai turėtų būti labai konstruktyvus pokalbis, prisidedantis prie bendro diskurso, svarstymų, kaip mes norime gyventi kaip visuomenė.

Tačiau nors man šis terminas ir nepatinka, tačiau nežinau, kokį kitą vartoti. Todėl taip, aš kartais prisistatydamas save vadinu architektūros kritiku. Tiesą sakant, šioje srityje visada jaučiausi šiek tiek pašalinis, gal tai būtų galima įvardyti kaip apsimetėlio sindromą (angl. imposter syndrome). Atrodo, kad neturėčiau čia būti ir to daryti, kad galbūt negaliu kalbėti apie architektūrą. Tačiau tai ir yra viena iš architektūros kritikos problemų – ji nepriimanti, atstumianti. Architektūra dalyvauja kiekvieno mūsų gyvenimuose, todėl kiekvienas turi teisę turėti nuomonę, apie ją kalbėti. Tai viena iš mūsų tinklalapio žinučių: diskusija turi vykti visiems prieinamu būdu ir tonu. Be to, prieš kelerius metus laimėjau apdovanojimą už architektūros kritiką. Nuo tada galiu oficialiai vadintis architektūros kritiku (juokiasi).

Esate tinklalapio „Failed Architecture“ vyriausiasis redaktorius. Kodėl jis taip pavadintas? Kas nepasisekė?

Pavadinimas yra provokacija. Manome, kad vartoti sąvoką „nesėkmė“ (angl. failure) gali būti labai produktyvu, tai gali būti labai gera prizmė matyti pastatams. Didžioji dalis architektūros diskurso yra labai optimistiška, apsimetama, kad ateitis bus nuostabi, tobula, o pastatai yra puikiai tai tviskančiai ateičiai pritaikyti. Mes norime būti visam tam atsvara. Be to, skiriame daug dėmesio nesėkmėms iš praeities tam, kad iš jų būtų galima pasimokyti. Kita vertus, nesėkmė yra labai subjektyvi: kas yra nesėkmė gyventojui, nebūtinai atrodys kaip nesėkmė turto vystytojui ar architektui. Šis pavadinimas – „Failed Architecture“ – visada kelia diskusijų. Manau, kad nepasisekusi architektūra pasako daug apie šią profesiją apskritai, apie jos nuvertėjimą. Stengiamės skatinti architektus būti ne nekilnojamojo turto vizažistais, bet iš tiesų reikšmingais visuomenei.

70 2020 vasaris

Kam skiriamas šis tinklalapis? Jis architektams, kritikams ar visuomenei?

Neturiu atsakymo. Manau, mūsų puslapis labai atviras, jis gali būti įdomus visiems žmonėms, besidomintiems architektūra, erdve. Stengiamės neatstumti architektų, taigi, jie irgi yra mūsų auditorijos dalis. Kiek žinau statistiką ir kiek matau ateinančiuosius į mūsų renginius, tai daugiausiai yra 25–40 metų amžiaus žmonės. Žinoma, būtų idealu pasiekti ir dar daugiau žmonių.

Esate rašęs VICE, The Guardian, The Architectural Review, o dabar kuriate nepriklausomą tinklalapį. Kuo skiriasi darbas didžiuliams leidiniams?

Su „Failed Architecture“ turime absoliučią laisvę.

Tai nuostabu, bet, kita vertus, yra puiku padirbti ir su redaktoriais iš kitų platformų. Ir „Failed Architecture“ nedirbu vienas, dirbame kartu su redaktorių kolektyvu, dalijamės nuomonėmis, komentarais. Bet man patinka rašyti ir The Architectural Review, nes ten labai geri redaktoriai, tai labai padeda tobulėti, ištobulinti bent jau tuos tekstus, kuriuos jiems rašau. Tačiau tai brangus, tik architektų skaitomas žurnalas, tad rašydamas žinai, kad jis yra mažiau prieinamas platesnei auditorijai.

Man labai patiko rašyti VICE, daugiausia dirbau su Nyderlandų VICE, tačiau teko rašyti ir VICE US. VICE yra nuostabus tuo, kad ten galima pasiekti 15–35 metų amžiaus skaitytojus – žmones, kurių įprastai rašantieji apie architektūrą beveik niekada nepasiekia. Tai labai jauna auditorija, ji labai smalsi. Man vienas iš tikslų yra sudominti juos architektūra.

Klausydama Jūsų tinklalaidės pastebėjau, kad daug dėmesio skiriate socialiniams klausimams. Kodėl Jums tai svarbu?

Manau, kad dažnai į tai nekreipiama pakankamai dėmesio. Ir architektūros, ir apskritai bendrojoje žiniasklaidoje retai kalbama apie socialines problemas – kad ir apie benamius ar apie prieinamos kainos namus. Visur rašoma tik apie naujus, žibančius pastatus. Bandome šias temas įterpti į architektūrinį diskursą.

O kokios yra architektūros kritiko etinės atsakomybės?

Yra daug skirtingų kritikų. Vieni jų mato architektūrą kaip meno formą, jie kalba apie ją kaip apie,

tarkime, skulptūrą ar tapybą. Kiti yra tokie kaip, pavyzdžiui, mes. Matome architektūrą kaip socialinį, politinį, vizualinį projektą. Stengiamės įtraukti skirtingas socialines grupes, aplinkosaugos klausimus kelti į bendrąjį architektūros diskursą. Tokia yra mūsų etinė laikysena.

Kaip manote, ar architektūra dabar turi kažkokią misiją, kažkokį tikslą? Pavyzdžiui, barokas skleidė kontrreformacijos idėjas, socializmo architektūra irgi turėjo savo žinutes.

Taip, žinoma: ji tikrai siekia kurti ir kelti nekilnojamojo turto vertę, gauti finansinės naudos. Taip, tai skamba labai ciniškai, bet tai yra dalis tiesos.

Nemanau, kad galiu duoti konkretų atsakymą.

Daug žiniasklaidoje komunikuojamos architektūros yra biurų bokštai, privatūs namai, retkarčiais geras muziejus ar viešoji, kultūrinė erdvė.

Bet dauguma jos nėra sukurta žmogui naudoti ir tai jau yra politiška.

Neskaičiau knygos (Richard Sennett „Building and Dwelling – Ethics for the City“ (liet. „Statymas ir gyvenimas – miesto etika“), kurią rekomenduojate šio pokalbių ciklo klausytojams, bet aprašyme, kuris pateiktas pristatant Jūsų paskaitą, rašoma, kad erdvinis dizainas negali būti apolitiškas ar neutralus.

Ar sutinkate?

Man atrodo, kalbame apie tą patį aprašymą, kurį aš pats ir rašiau. Taigi, taip, visiškai sutinku!

Jūs ne tik rašote, bet ir kuriate tinklalaidę.

Kaip manote, kodėl šiandien jos tokios populiarios? Ir kaip galima kurti tinklalaidę apie architektūrą, kaip perteikti garsu tai, kas taip vizualu?

Tai iššūkis, žinoma. Įvairiose žiniasklaidos priemonėse apie architektūrą dažniausiai kalbama kaip apie vaizdą. Mes norime kalbėti ne apie architektūros vizualinius aspektus, o tam tinklalaidė labai tinka. Klausytojai nėra blaškomi vaizdų.

Bet, žinoma, visgi reikia perteikti architektūrą, kaip ji atrodo, koks yra jos potyris per garsą, o tai kartais sunku. Tai įdomus iššūkis, nes gali atrasti įvairiausių palyginimų, pavyzdžiui, bandyti perteikti architektūrą lyginant ją su menais. Garsas yra irgi labai puiki priemonė perteikti vietos patirtį: juk architektūros garsai, akustika nedažnai yra diskusijos apie pastatus centre. Su drauge kaip tik praėjusią savaitę kalbėjome, kad architektai

gali klausyti daug tinklalaidžių, nes dirbdami jie daugiausia spaudo pelytės klavišus – jiems nereikia koncentruotis į tekstus, todėl jie turi daug laiko klausytis tinklalaidžių. Manau, kad jomis galime pasiekti daugiau architektų nei tekstais.

Man būtų įdomu, kokia galėtų būti architektūros kritika Snapchate. Instagramo istorijos irgi yra šiek tiek panašios: tebūna matomos tik 24 valandas. Man patinka jų greitumas, ypač kai tai – filmuota medžiaga, nes ji nenušlifuota, tai gali padėti perteikti tam tikrą vietos pojūtį. Feisbuko, instagramo, pinteresto turinį dažniausiai kuria architektūros fotografai ar vizualizacijų kūrėjai, tie vaizdai yra nušlifuoti, stilizuoti. Jie nuolatos reprodukuojami ir man jie ne tokie įdomūs, atrodo, kad tai prisideda prie paviršutiniško architektūros supratimo. Žinoma, yra ir išimčių.

Dar kitame socialiniame tinkle TikTok viskas tampa pasirodymu, performansu. Ten, kaip ir instagrame, yra vadinamosios istorijos, bet bandoma sukurti ištisą pasirodymą, pridedama muzikos, vizualinių efektų, ten visada yra muzikos, žmonės šoka. Viskas privalo būti juokinga, generuoti emocijas. Tai tampa labai keistu teatru.

Tam tikra prasme tai gali būti architektūriška – juk TikTok filmuke erdvė gali būti labai svarbi.

Dabar architektūra slapta kuriama gerai atrodyti instagrame, gal po kelerių metų matysime architektūros kritikų tinkle TikTok? 2016 metais Jūs ir Rene Boer perėmėte tarptautinės Roterdamo architektūros bienalės instagramo paskyrą. Ar architektūros fotografija gali būti būdas atskleisti kritinį mąstymą apie architektūrą? Ar įmanoma papasakoti istoriją instagrame? Ką išmokote iš šio eksperimento?

Neabejotinai, architektūros fotografija gali atskleisti tam tikrą požiūrį. Jau vien tai, kas nepatenka ar patenka į kadrą, ar nuotraukoje yra žmonių, ar matomas kontekstas, irgi parodo fotografo laikyseną.

Eksperimentu, kurį darėme, bandėme suvokti, ar įmanoma daryti architektūros kritiką per instagramą. Fokusavomės į tam tikras Roterdamo vietas, bandėme jas perteikti. Nusprendėme, kad taip, tai įmanoma, bet visgi tai negali būti vien tik vaizdas, reikia šiek tiek daugiau

M. Lukošiūno nuotr.

O koks yra architektūros kritikos santykis su socialiniais tinklais Facebook, Snapchat, Twitter?

patyrinėti, nuotrauką privalo lydėti tekstas. Labai reta, kad nuotrauka galėtų papasakoti visą istoriją.

Pokalbių ciklas, kuriame dalyvaujate, vadinasi „Gražu/negražu“. Koks yra estetikos vaidmuo kalbant apie architektūrą ir jos kritiką?

Stengiuosi beveik nekalbėti apie estetiką, nesvarstyti, ar kažkas yra gražu ar bjauru. Man yra įdomesni socialiniai ir politiniai klausimai per santykį su architektūra. Jei kalbėtume tik apie grožį, visa tai būtų labai paviršutiniška. Kita vertus, žinoma, architektūra turi tam tikros estetinės vertės, ir tai nuostabu. Būtų puiku pritaikyti tai ne tik kokiems 2 procentams kuriamų pastatų.

Manau, kad galima sukurti prieinamų ar socialinių būstų, kurie taip pat būtų aukštos architektūrinės vertės.

Bet, mano nuomone, estetika labai įdomu, jei kalbame apie ją per santykį su politika, su tuo, koks įvaizdis yra komunikuojamas. Pavyzdžiui, jei turime UNESCO saugomą miestą, kur viskas yra nublizginta, išbaigta, ką tai reiškia? Kaip tai gali vis tiek būti įvairus, gyvybingas miestas? Yra daug skirtingų būdų kalbėti apie estetiką ir politiką. Neseniai publikavome straipsnį apie kraštutinės dešinės politines partijas Olandijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir JAV bei apie tai, ką jos galvoja apie architektūrą. Čia architektūros estetika įgauna tam tikro politinio krūvio. Kalbant

apie Vilnių, kai kuriems žmonėms dalis sovietinio paveldo gali būti problematiška, jie norėtų jo atsikratyti. Kai kuriems jis primena skausmą. Dar kitiems tai reprezentuoja tam tikrą istorinį sluoksnį, periodą ir taip toliau.

Paskaita, kurią skaitėte MO muziejuje, vadinosi „Architektūra ir tikras pasaulis“. Kodėl vartojate skirtuką „ir“? Ar tuo rodote, kad architektūra ir pasaulis yra atskiri, o gal net priešingi dalykai? Ar architektūra priklauso realiam pasauliui?

Geras klausimas: tai dar viena provokacija. Kartais atrodo, kad architektūra egzistuoja atskirai nuo pasaulio, yra atsijungusi nuo to, kas iš tiesų vyksta visuomenėje, kokie yra skirtingų socialinių grupių poreikiai. Taigi, šia prasme pavadinimas sako, kad architektūra ir pasaulis yra du skirtingi dalykai ir norima juos vėl sujungti. Žiūrint iš kitos pusės, šis pavadinimas taip pat kalba apie architektūros komunikavimą, tai, kaip ji pasireiškia jungtyje su kitomis su disciplinomis, pavyzdžiui, muzika. Šitaip mes pasiekiame ir naujų auditorijų. Jei parašome apie architektūrą ir kokį nors muzikantą, apie tai, kaip jis mato architektūrą, tai tie, kas domisi atlikėju, perskaitys mūsų straipsnį kaip straipsnį apie muzikantą, tačiau drauge ir praplės akiratį naujomis įžvalgomis, pamatys kritiškesnį požiūrį į mąstymą apie architektūrą. Tą bandome daryti ir per kompiuterinius žaidimus.

71

studijos

Šiaurės miestelio postindustrinės teritorijos vizija

Inga LUKŠYTĖ

Praeitais metais VGTU Architektūros fakulteto absolventas Povilas Vincentas Jankūnas, pristatęs savo bakalauro darbą „Šiaurės miestelio Žirmūnuose postindustrinės teritorijos detaliojo plano projektiniai pasiūlymai“, laimėjo 1 vietą Baltijos šalių architektų sąjungų asociacijos konkurse „BAUA Awards“ (projekto vadovė doc. dr. Dalia Dijokienė). Paprašėme Povilo pasidalyti savo įžvalgomis ir sprendimais, kurie gali būti aktualūs, rengiant šios teritorijos sprendinius ateityje.

72 2020 vasaris

Povilas Vincentas JANKŪNAS

ovilas Vincentas Jankūnas, VGTU architektūros studijų bakalauras: „Mūsų studentiški darbai atspindi išskirtinį architektūros santykį tarp technikos ir meno. Oficialųjį baigiamojo darbo pavadinimą paprasčiau įvardyčiau kaip alternatyvią ateities viziją apleistoms miestų erdvėms, šiuo atveju – Šiaurės miesteliui.“

P

Apleistõs erdvės iššūkiai Ši erdvė – tai visų užmirštas Bermudų trikampis, nusidriekęs tarp Kareivių, Žirmūnų, Lakūnų ir Verkių gatvių. Begalės vilniečių kiekvieną dieną net nesusimąstydami pralekia pro šį bevardį urbanistinį darinį, kuris, tarsi fortas, nieko neįsileidžia ir neišleidžia. Bent akies krašteliu peržvelgę Žirmūnų žemėlapį, pamatysime, kaip akivaizdžiai jis užsibrėžia savo teritoriją ir liepia visiems važiuoti ar eiti pro šalį. Iš savo patirties teko pastebėti, kad man, kaip vilniečiui, ši vieta visuomet buvo lyg juodoji dėmė. Tik paskutiniais studijų metais, pasirinkus kiek platesnio pobūdžio urbanistikos pakraipą, netikėtai atradau šią visų užmirštą teritoriją.

Nuvykus į vietą ir apėjus „garbės ratą“ aplink minėtą, fortifikaciją primenantį darinį, tarsi kažkas apsivertė galvoje. Pamatęs 30 metų be darbo stovinčias gamyklas, rūdijančius kranus, sukietėjusio cemento pilnus bokštus ir kitas postindustrines sovietmečio liekanas, iškart prisiminiau brolių A. ir B. Strugatskių romaną „Piknikas šalikelėje“ ir pagal šią istoriją sukurtą legendinį režisieriaus A. Tarkovskio filmą „Stalkeris“. Galima

73

studijos Projekto detalizacijai pasirinkta „Vilmos“ garso prietaisų gamykla turi ne tik ilgametę technologijų gamybos istoriją, bet ir slepia įdomių karinių sovietmečio paslapčių... Šiai medžiagai rinkti ir pristatyti, regeneruojamo komplekso sudėtyje vietą rado ir „Vilmos“ gamyklos muziejus. Muziejaus forma belangė dėžė su stoglangiu simbolizuoja slaptų istorijų laipsnišką atsiskleidimą.

Žmogiškojo mastelio būtinybė

sakyti, susitapatinau su šių istorijų veikėjais, įsimylėjusiais paslaptingą, bet kartu ir be galo pavojingą zoną – apleistą ir uždraustą erdvę, kurioje veikia savitos taisyklės, bet kuri žada išpildyti slapčiausius žmonių norus. Šiaurės miestelio industrinė zona žadėjo panašias žaidimo taisykles.

Ji buvo sunkiai įkandamas riešutėlis, siūlęs daug galimybių. Džiaugiuosi, nepabijojęs tokio iššūkio. Ši vieta turi visus miestui gyvybiškai reikalingus atributus. Puikų susisiekimą tiek asmeniniu, tiek viešuoju transportu, daugybę jau esančios urbanistinės masės, kitais žodžiais tariant, pastatų, kuriuos galima pertvarkyti, neeikvojant tiek vietos ar medžiagų, kiek prireiktų naujai statybai. Galų gale, ši vieta spinduliuoja labai įdomia ir net kiek paslaptinga industrine istorija bei vietos pasakojimu, nors to dažnai ir nematome.

Postindustrinės teritorijos problemos Tačiau, kad visa tai atsiskleistų, pradžioje reikėjo nuvalyti „dulkes“, slėpusias šią vietą nuo mūsų akių. Vykdant projektą, šiam tikslui pasiekti, buvo

74 2020 vasaris

panaudota urbanistinė vietos analizė. Sluoksnį po sluoksnio išnarpliojus užstatymo, gamtos, tipologijų, jausminius ir įvairius kitus šios vietos modelius, sudėliotos pagrindinės problemos, neleidžiančios šiai vietai suklestėti. Tai atsiskyrimas nuo miesto audinio, viešųjų erdvių ir kultūros įstaigų nebuvimas, didelio mastelio (nejaukių) atvirų erdvių gausa, chaotiškas užstatymas ir netvarkinga sklypų sistema. Prie viso to, negalima pamiršti ir visagalio konteksto. Norint galutinai suvokti šią vietą, kilo noras išgirsti gyvą istoriją žmonių, kurie gyvena šioje probleminėje erdvėje. Kadangi postindustrinė teritorija nuolatinių gyventojų nepriima, nusitaikiau į rajono pašonėje stūksantį vieną pirmųjų Vilniaus mikrorajonų, architektūrine koduote vadinamą „Žirmūnai 1“.

Po interviu su vietiniu gyventoju paaiškėjo kita, mažiau akivaizdi vietovės problema – bendruomenės trūkumas, o gal net ir nebuvimas. Taigi, su tokiu problemų kraičiu, idėjiškai iškristalizavau du šio urbanistinio projekto kertinius ramsčius ir idėjas, kurias buvau pasiryžęs gaivinti. Tai žlugusios, bet dvasią išlaikiusios industrinės technologijos ir sunkiai pritampanti vietos bendruomenė.

Pasitelkęs magiškas ir utopiškas urbanistikos studijų suteiktas galias, atsispyriau nuo sunkios ir nepajudinamos realybės ir paleidau vaizduotę kurti rajoną pakeisiančius planus. Visų pirma, susiejau rajoną su miesto kontekstu, pratęsdamas keletą šalia esančių svarbių miesto gatvių. Sugrįžęs į artimesnį mastelį, suvarpiau teritoriją tankiu pagalbinių gatvių tinklu, formuotu pagal jau esamų gatvių tąsos galimybes. Dėl naujojo gatvių tinklo reikėtų nugriauti dalį chaotiško užstatymo, tačiau stengiausi išlaikyti vertingus ir vietos identitetą formuojančius industrinius pastatus. Tikrai priešiškai žvelgiau į galimybę viską nušluoti ir statyti ant tuščio lapo. Ėmiau jau esamus urbanistinius ir architektūrinius darinius ir derinau su nauju užstatymu, kurio tikslas buvo kurti jaukią ir kuo mažiau monotonišką perimetrinę miesto aplinką.

Nuoširdžiai tikėjau ir tikiu, kad, norint sukurti jaukų, kompaktišką ir tikrai gyvą miestą, reikalingas Vilniaus senamiesčiui ar naujamiesčiui būdingas tankus užstatymas, aiškiai formuojantis žmogiškojo mastelio gatvių ribas.

Bendruomeniškų erdvių idėja Gana liūdna žiūrėti, kaip mes išsibarstome po kvadratines dėžutes, pastatytas laukuose, ir galų gale nebeturime jaukios ir bendruomeniškos miesto erdvės. Ant suformuoto gatvių ir pastatų tinklo uždėjau ypač svarbią viešųjų erdvių sistemą, be kurios bendruomeniška miesto idėja yra neįmanoma. Tai pagrindinių aikščių, skverų ar gyventojų pamėgtų, visiems prieinamų erdvių sujungimas į logišką tinklą. Trikampiame rajono plane formavau vidinį viešųjų erdvių trikampį, kurio kampai užsibaigė svarbiomis traukos vietomis, tokiomis kaip aikštės ar parkai. Šių vietų trauką stengiausi stiprinti kultūrinių įstaigų kūrimu, tai kartu atliepė ir kultūrinio deficito problemą. Su šia mintimi vietas pagyvinau industrinių skulptūrų parku, Šiaurės miestelio karo muziejumi, įrengtu sename, betoninių plokščių gamyklos, elevatoriaus bokšte bei šio projekto detalizacijos stadijoje kurta technokultūrine megastruktūra. Tačiau

Detalizuojamos gamyklos koncepcija remiasi dviejomis kertinėmis vietovės savybėmis: technologijomis ir bendruomene. Šių idėjų skatinimas bei gaivinimas yra vienas iš svarbiausių projekto detalizacijos užmojų.

tokia vidinė viešųjų erdvių sistema būtų neveiksminga, jeigu liktų virti tik savose sultyse. Siekiant kuo labiau integruoti rajoną į aplinkinį miesto audinį ir pašalinti fortifikacijos sienas, viešųjų erdvių sistema taip pat „ištiesė rankas“ į aplinkines teritorijas, tarpusavyje susiedama visas aktyviausiai naudojamas aplinkines erdves. Ypatingo dėmesio sulaukė jungtis su prie pat projekto teritorijos plytinčiu „Ogmios miestu“, kurį regiu kaip vieną sėkmingiausių urbanistinio atsinaujinimo projektų Lietuvoje. Su šia aktyviai naudojama zona susisieti daugiau fizine negu erdvine jungtimi taip pat paskatino viename iš prekybos miestelio pastatų įrengtas antro aukšto pasažas, nukreiptas tiesiai į mano nagrinėtą teritoriją, šiuo metu neturintis lauko sąsajos su gatvės lygiu. Kilo mintis pratęsti šį pasažą virš Lakūnų gatvės ir sukurti tiesioginę jungtį, skatinančią judėjimą į naujai regeneruojamą zoną. Visi šie sprendimai kūrė bendrą ir vientisą viziją, skirtą darniam ir tikslingam miesto aplinkos vystymui šioje teritorijoje.

Pritaikytos jaukaus ir kompaktiško miesto taisyklės Sukūrus tokį vizionierišką planą, studijų projektas toli gražu nesibaigė. Po pirmosios, kiek abstraktesnės urbanistinės dalies ėjo konkrečios, šioje teritorijoje esančios vietos detalizavimas, lyg savotiškas pabandymas, kaip didysis planas galėtų būti įgyvendintas tikrovėje. Mažinant užduoties apimtį, mano dėmesį patraukė viena pagrindinių šio rajono formančių – buvusi „Vilmos“ gamykla, sovietiniais metais slapta gaminusi garso įrašymo įrangą kariuomenės ir saugumo reikmėms. Iki pat šių dienų ji išliko kaip vientisas, gigantiškas kompleksas, nusidriekiantis 750 metrų nuo Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankryžos iki pat Lakūnų gatvės. Pastebėjęs šią architektūrinę „gyvatėlę“, supratau, kad tai yra būtent tas darinys, lyg siena atitvėręs mano nagrinėtą industrinę teritoriją nuo gyvenamojo mikrorajono, stūksančio kitoje gatvės pusėje. Žinojau, kad šią sieną reikėjo žūtbūt prakirsti ir pritaikyti naujoms reikmėms. Gamykla buvo supjaustyta į keletą smulkesnių dalių, siekiant integruoti rajoną ir

kurti naujus ryšius. Projektą tęsiau trijose iš daugelio naujai atsiradusių supjaustytos gamyklos dalių. Tuo momentu taip pat atsigręžiau ir į pačioje projekto pradžioje suformuluotas kertines

urbanistinius užmojus kurti naujojo miesto modelį pritaikant amžių patikrintas jaukaus ir kompaktiško miesto taisykles.

vietos vertybes – technologijas ir bendruomenę.

Dvi susmulkintos gamyklos dalys buvo paskirtos atitinkamoms vertybėms gaivinti ir įgavo naujųjų technologijų bei bendruomenės centro pavidalus. Šias dvi institucijas į vieną darinį susiejo tarp jų įrengta nauja Žirmūnų biblioteka, lyg neutralus tiltas, jungiantis technologijas ir bendruomenę. Dėl įvairių, virš gatvės lygio pakeltų perėjimų ir viešosios erdvės formavimo šios trys institucijos susijungė į vientisą darinį. Taip gimė integruotos technokultūrinės megastruktūros idėja. Tikslas buvo ne tik sukurti įvairiai susisaisčiusį pastatų kompleksą, bet ir kokybišką, nuo jų neatsiejamą miesto aplinką, formuojant aikštes, papildančias ir pratęsiančias šias institucijas viešojoje erdvėje. Galų gale, šia megastruktūra buvo siekta vientisu sprendimu įgyvendinti

Vizijos reikalingos, nes suteikia noro kartu keisti miestą Apibendrinus, šios paieškos atrasti, prikelti ir pastūmėti problemišką rajoną į ateitį gali būti nurašytos kaip utopinės, neįgyvendinamos ir niekam nereikalingos. Juk ten, kur nėra pelno ar konkrečių įgyvendinamų planų, net nėra prasmės judinti piršto. Tokios svajotojų pasakos gali tik sunervinti kokį rimtą žmogų. Tačiau aš manau priešingai. Vizijos yra reikalingos ir net labai. Net jeigu pagal jas niekas namų nestatys ir gatvių neklos. Jos, pranašaudamos utopišką, tai yra neįmanomai pozityvų scenarijų, parodys galimybę kaitai ir taip įžiebs norą kartu keisti miestą tikslingai, o ne po gabalėlį lipdyti išsibarsčiusią mozaiką užrištomis akimis.

75

paveldas

Miglotas liepsnojančių Kauno medinukų likimas: kodėl miestas juos užmiršo?

Jokūbas BALTRUKONIS

Praėjusiais metais Kauno Žaliakalnio rajone degė šimtametis medinukas. Nors dar prieš kelerius metus buvo diskutuojama, kaip apsaugoti šiuos unikalius Kauno statinius, atrodo, kad iki šiol nėra imtasi veiksmų plano jiems išsaugoti.

auno miesto tarybos narys, Žaliakalnyje augęs Donatas Večerskis prieš kelerius metus teigė, kad medinis Kaunas nyksta, ir tai, pasak jo, yra tragedija.

Portalui SA.lt Kauno politikas tvirtino, kad šiandien medinukų situacija pasikeitė tik ta prasme, kad daugelio medinių namų, su retomis išimtimis, būklė dar labiau pablogėjo. Jis apgailestauja, jog dažnai pamirštama, kad Kauno tarpukario architektūra vertinga ne tik modernizmo statiniais, bet ir medinukais. „Dabar Kaune esame labiau susikoncentravę į modernizmo architektūrą, o medinukai tarsi liko šešėlyje. Akivaizdu, kad valstybė, o ir savivaldybės, dar neturi veiksmingo instrumento, kaip išsaugoti šį mūsų paveldą. Kauno savivaldybė turi programą, per kurią padedama tvarkant paveldinių namų fasadus. Matome, kad ji yra veiksminga, tačiau ne medinukams.

Taip pat akivaizdu, kad ne tik pati medinė architektūra, bet ir jos priežiūra, remontas yra labai specifiniai, tad reikia kitokių priemonių.

N. Lukšionytės nuotr.

K

76 2020 vasaris

N. Lukšionytės nuotr.

Facebook.com nuotr.

Prieš kelerius metus su kolegomis pabandėme ieškoti būdų, kaip būtų galima sukurti tikslinę programą, tačiau atsitrenkėme į įstatymų apribojimus, kurie susiję su tuo, kad daugelis medinukų priklauso privatiems asmenims.

Tad turime reikalą, kuris yra neišspręstas valstybės lygiu. Kadangi nėra kryptingos šio paveldo išsaugojimo politikos, viskas vyksta fragmentiškai ir kaip pavienės iniciatyvos“, – sakė D. Večerskis.

Adresu Savanorių pr. 63 stovintis medinukas praėjusių metų lapkričio pabaigoje degė naktį. Naujienų portalas „Kas vyksta Kaune“ ryte skelbė, kad viena kaunietė socialiniame tinkle „Instagram“ atsitiktinai buvo pastebėjusi jai nepažįstamo asmens įkeltą vaizdo įrašą, kuriame matoma, kaip žmogus pila degųjį skystį į liepsnojančio namo vidų.

Anot Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovės Justinos Kazragytės, kitą dieną po gaisro policijos pareigūnai, atlikdami ikiteisminio tyrimo veiksmus dėl turto sugadinimo ir sunaikinimo, nustatė ir sulaikė 18-metį jaunuolį, galimai įvykdžiusį šią nusikalstamą veiką. Šis Žaliakalnio medinukas 2017 m. buvo degęs du kartus.

Gyventojai, tų namų savininkai ar paveldėtojai, tiesiog nesuvokia tiek pačių medinių namų vertingumo, tiek ką jie suteikia miestui, jo unikalumui. / Donatas VEČERSKIS /

Tarp kauniečių ėmė sklisti kalbų, kad medinukas, kuriame kadaise butą nuomojo rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, buvo padegtas tyčia, siekiant prestižiniame Kauno rajone pradėti naujus nekilnojamojo turto projektus.

Paklaustas, kiek realios tokios prielaidos, D. Večerskis turėjo kitą versiją. „Matyt, visokių atvejų būna. Apie Palangos Kurhauzo, kuris, ačiū Dievui, dabar atstatomas, gaisrą taip pat buvo kalbama, kad tyčia padegtas. Bet norisi tikėti, kad dabar jau nebe tie laukiniai laikai. Manau, kad dažniau taip nutinka dėl nepriežiūros ir savavališkai apsigyvenančiųjų veiklos“, – teigė Kauno miesto tarybos narys.

Daugiau nei šimto metų istoriją skaičiuojantis medinukas nebuvo įrašytas į Kultūros vertybių sąrašą, dėl ko kyla abejonių, ar namo savininkai imsis restauracijos darbų. „Bent jau pačius vertingiausius penkiasdešimt medinukų reikia atrinkti ir atlikti auditą, kas su jais darosi, ir pasistengti išsaugoti, padedant savininkams juos tinkamai prižiūrėti. Keista,

kad negirdėti specialistų keliamo aliarmo, girdžiu tik entuziastų balsus“, – sakė D. Večerskis.

Pašnekovas pridūrė, kad problemą didina tai, jog per mažai kalbama apie Lietuvos miestų medinį paveldą. „Gyventojai, tų namų savininkai ar paveldėtojai, tiesiog nesuvokia tiek pačių medinių namų vertingumo, tiek ką jie suteikia miestui, jo unikalumui.

O juk tai ne tik architektūra, bet ir paties miesto istorija. Miestams išaugus, nebejaučiame senojo miesto gyvenimo būdo, tempo ir mastelio. Pavyzdžiui, Kauno užmiestis ir „kurortai“ su savo poilsio vilomis dabar miesto praryti. Tų užmiesčio vilų išsaugojimas padėtų viso miesto istorijos pasakojime regimai fiksuoti tam tikrus taškus.

Man atrodo, kad mes užvaldyti mūro ir stiklo, o su mediniais namais jaučiamės nejaukiai, lyg jie liudytų mūsų nemiesčioniškumą. Bet juk tai reiškia tik tai, kad mes nesame atradę ir supratę medinės architektūros paveldo vertės“, – sakė D. Večerskis.

77

architektūra

Mirusi ir atgimusi architektūros kritika Londone gyvenanti architektūros kritikė Catherine Slessor buvo pirmoji Architect’s Journal Elena PALECKYTĖ

redaktorė moteris. Už nuopelnus architektūros kritikai ir žurnalistikai jai buvo suteiktas Britanijos imperijos ordinas. Į Vilnių C. Slessor pakvietė Architektūros fondo organizuotas paskaitų apie architektūros kritiką ciklas „Gražu/negražu“, kurį kuravo Dalia Čiupailaitė, Martynas Germanavičius ir Matas Šiupšinskas. Prieš paskaitą pavadinimu „Keista architektūros kritikos mirtis“ kritikė pasakojo, kaip keičiasi šiandienos architektūros žurnalistikos ir kritikos laukas.

Architektūros studijos trunka ilgai: studijavau penkerius metus, vėliau maždaug trejus dirbau studijoje, turėjau gana žemą poziciją. Baigus mokslus visada atrodo, kad esi ypatingas, kad tave kviesis didelės ir svarbios kompanijos, gausi įdomų darbą, tačiau realybė yra visiškai kitokia.

Mano laikais mes viską darydavome rankomis, reikėdavo braižyti ir plytas sienoje. Toks iš tiesų ir buvo mano darbas. Tai buvo smulkios kasdienės užduotys, visai kitokios nei studijų metu, kai pats projektuoji didžiulius operos teatrus.

Man visada buvo įdomu rašyti anglų kalba, mokydamasi prisidėjau prie studentų žurnalo, ėjusio keturis kartus per metus. Taip ir susidomėjau rašymu apie architektūrą. Kreipiausi dėl darbo Architect’s Journal, jiems yra svarbūs žmonės, turintys architekto išsilavinimą, nes tai sudaro patikimumo įspūdį, tam tikrą teisę kalbėti apie architektūrą. Maniau, kad darysiu tai kelerius metus, o vėliau sugrįšiu prie praktikos, kad tai bus tiesiog įdomi patirtis. Tačiau įsisukau ir pasilikau, man patiko, sekėsi. Pastatai yra labai ilgalaikis įsipareigojimas: juos suprojektuoti, pastatyti užtrunka kelerius, kartais net 10 ar 20 metų, o kassavaitinio žurnalo ritmas yra daug greitesnis. Baigęs vieną

78 2019 2020 lapkritis vasaris

straipsnį ir karto keliauji prie kažko visai kito, prie naujų iššūkių. Esi tam tikrame geros, publikacijos vertos architektūros pasaulyje. Jei tendencijas, naujus požiūrius kuria 10 proc. procentų architektų, tai žurnalistai ir kalbasi su tais 10 procentų.

Tai įkvėpė ir viliojo. Be to, po kiek laiko jau ir nebegalėjau imti ir sugrįžti prie architektūros praktikos, nes ji labai pajudėjo į priekį, visi pradėjo dirbti kompiuteriais, o aš tokių įgūdžių neturėjau.

Taip, mano, kaip architektės, patirtis labai nedidelė, tačiau aš moku architektūrinę kalbą.

Anksčiau, kai dar buvau nežinoma, per interviu pašnekovai negalvodavo, kad ir aš turiu architektūrinį išsilavinimą, iš dalies dėl to, kad tais laikais nebuvo taip įprasta, kad moteris galėtų būti architektė. Kai tik paminėdavau, kad studijavau architektūrą, žmonės tarsi pasikeisdavo, tai man atverdavo daug durų.

1998 metais parašytame Martino Pawley straipsnyje „Keista architektūros kritikos mirtis“ yra eilutė, teigianti, kad architektūros kritika tiek pat naudinga, kiek botagas norint priversti automobilį važiuoti greičiau. Koks architektūros kritikos vaidmuo šiandienos pasaulyje ir kodėl mums jos reikia?

Manau, kad architektūros kritika vis dar reikalinga. Reikia, kad kas nors perskrostų visą architektūrą supančius viešuosius ryšius. Šiuo metu architektai labai laisvai reklamuojasi, pasitiki savimi labiau nei prieš 20 metų. Be to, dabar visi trimituoja savo nuomonę socialiniuose tinkluose, ja

M. Lukošiūno nuotr.

Baigėte architektūros studijas, po jų kelerius metus dirbote architektūros studijoje kaip asistentė, vėliau įsidarbinote Architect’s Journal žurnaliste ir kritike. Koks yra santykis tarp šių profesijų? Ar galima būti architektūros kritiku neturint daug realios projektavimo patirties?

lengviau pasidalyti, išreikšti. Taigi, yra erdvės, kurią galėtų užimti architektūros kritikai – žmonės, pažįstantys šią sritį, galintys paklausti architektų ir nepatogių klausimų, galintys kontekstualizuoti architektūrą, paaiškinti socialinius, politinius, ekonominius veiksnius. Mano nuomone, tai vis dar vertingas procesas, galintis padėti geriau suprasti, kas ir kodėl vyksta.

Paskaita, kurią skaitėte, irgi vadinasi „Keista architektūros kritikos mirtis“. Kas ją žudo ar gal net jau nužudė?

Manau, kad tam tikra prasme ji ir mirė, ir atgimė vienu metu. Tradicinė jos forma, kai tik specialistai, dažniausiai pagyvenę baltieji vyrai, rašydavo į straipsnius į žurnalus, jau mirė. Dabar kritika yra paslankesnė, ji turi reaguoti į socialines medijas, dabar įvairūs žmonės gali reikšti savo nuomonę, girdimi skirtingi balsai. Kritika reaguoja į besikeičiančius laikus. M. Pawley mirė 2007-aisiais, būtent prieš įsigalint socialinėms medijoms. Prieš 12 metų niekas nebūtų pagalvojęs, kad JAV prezidentas valdys šalį tviterio žinutėmis, o dabar socialinės medijos žmonių sąmonėje labai įsigalėjusios. Galbūt M. Pawley patiktų turėti tviterio paskyrą ir dalytis ten savo įžvalgomis. Kritika išlieka, tiesiog dabar ji kitokia, jos tradicinis modelis pasikeitė. Šiek tiek užsiminėte apie socialinių medijų įtaką architektūros kritikai. Kita kritikė Alexandra Lange yra pasakiusi, kad architektai turėtų pradėti žiūrėti į socialines medijas kaip į pirmąjį istorijos juodraštį. Kokia Jūsų nuomonė?

Gal galėtumėte išplėsti, kaip šie tinklai veikia architektūros kritikos lauką?

Manau, ji teisi. Architektai nebegali izoliuotis, it stručiai slėpti galvų smėlyje kaip anksčiau. Kaip profesija, nebegalime tiesiog projektuoti pastatų, reikia įsitraukti, domėtis, kas vyksta aplinkui, įsitraukti į bendruomeninę veiklą. Reikia žinoti, kas vyksta aplinkui, kitaip vyks dalykai, kurių nebegebėsime kontroliuoti, tai gali skaudžiai atsigręžti.

komentuoti objekto tik iš nuotraukų. Tačiau kartais nukeliauti nebūdavo galimybių, ypač, jei

būna daug triukšmo, jis būna tarsi modelis ant podiumo, atrodo nuostabiai, visi ploja. Bet po 5,

pastatas stovėdavo, pavyzdžiui, Japonijoje ar kad ir Lietuvoje. Taigi, kartais, jei architektas atsiųsdavo pastato planus ir nuotraukas, galėdavai susidaryti įspūdį ir pakomentuoti, nors realybėje ir nebuvai pastato matęs. Taigi, pasirašydavome slapyvardžiais tam, kad, jei suklystume ir pastatai visgi atrodytų visai ne taip, kaip manėme, arba jei kas nors žinotų, kad visai nebuvome Japonijoje, niekas negalėtų labai ant mūsų supykti.

Tokia buvo mūsų taktika.

Bet galima kalbėti ir apie senesnius laikus, dar trečiajame, ketvirtajame dešimtmetyje Architect’s Journal redaktorius JM Richarsas rašydavo apie pastatus savo vardu, bet, norėdamas pakurstyti diskusiją, jis slapyvardžiu parašydavo prieštaraujantį laišką redakcijai. Kad atrodytų, jog vyksta diskusija, nors jos iš tiesų ir nebuvo.

10 metų pastatas gali atrodyti visai kitaip, jo funkcija gali būti pakitusi, jis gali būti pasenęs, net nugriautas. Pastatai kaip žmonės, juk kas kažkiek laiko vis pasidomime draugais, kaip jiems sekasi.

Iš tokių sugrįžimų galima pasimokyti, kad nedarytume tos pačios klaidos antrą kartą, sužinoti, kas veikia ir kas ne. Regis, vengiama iš naujo aplankyti objektus, nes atrodo, kad kas padaryta, tas padaryta, reikia judėti toliau. Visgi, manau, galima tuo sudominti žmones, tai kuria daug nuoširdesnes diskusijas apie architektūrą.

Bet pati šiandien tikriausiai nepasirašytumėte slapyvardžiu?

Ne, manau, šiandien yra labai lengva demaskuoti rašančius netikru vardu, tereikia vardą ir pavardę suvesti į Google. Prieš 20 metų to nebūtų buvę. Be to, toks slapstymasis yra bailus. Jei jau ketini kažką parašyti, reikia tai prisiimti.

M. Pawley kartais pasirašydavo pseudonimais, pavyzdžiui, Rupert Spade ar Bert Trench.

Kita vertus, jis teikdavo pirmenybę rašymui tikruoju savo vardu. Kokia Jūsų nuomonė apie pasirašymą slapyvardžiu?

Esate teigusi, kad apie pastatus reikia rašyti tik praėjus keleriems metams po jų pastatymo, kai jie jau yra naudojami, kad matytųsi, koks yra jų poveikis ar kaip žmonės juose iš tiesų jaučiasi. Bet neretai domimasi būtent naujais dalykais. Kaip kritikas gali aktualizuoti senesnius pastatus?

Kai dirbau Architectural Review, turėjome nerašytą taisyklę, kad prieš aprašant pastatą yra būtina nuvykti ir pamatyti jį savo akimis, negalima

Mąsčiau apie idėją dar kartą aplankyti pastatus, kuriuos aprašiau, bandyti suvesti juos į bendrą perspektyvą. Užbaigus naują pastatą,

Daugumoje Jūsų apibūdinimų yra pabrėžiama, kad esate pirmoji moteris vyriausioji The Architectural Review redaktorė, pokalbio pradžioje minėjote, kad kartais pašnekovai nemanydavo, kad turite architektūrinį išsilavinimą. Kaip manote, ar Jums reikėjo dirbti daugiau, kad pasiektumėte pripažinimą nei kolegoms vyrams?

Trumpas atsakymas yra taip. Tačiau tuo metu tai buvo įprasta, nenoriu kažkaip savęs iškelti. Rašiau žurnale, kol jam vadovavo trys skirtingi vyrai redaktoriai, manau, gavau tą darbą tik todėl, kad nuolat sukausi aplinkui.

Taip, architektūros srityje labai dominuoja vyrai, situacija palengva gerėja, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje pusė architektūros studentų yra merginos, taip pat vis daugiau kampanijų yra už lyčių, rasių balansą. Praktikoje kartais gana sudėtinga, nes tai labai daug reikalaujanti karjera, o moterys dažnai rūpinasi vaikais, trumpam joms išėjus sunku grįžti atgal. Bet laikai keičiasi, padėtis taisosi, žinoma, vis dar reikia daug nuveikti.

79

architektūra

Kova su lyčių nelygybe jau vyksta, tačiau rasinės nelygybės klausimu yra kiek kitokia situacija.

Prieš dvejus metus dalyvavau programoje, kuri skatino jaunus juodaodžius ateiti į architektūros kritikos lauką, nes ji baltųjų sritis. Tai buvo kursai, dirbtuvės, paskaitos. Projekte dalyvavo 12 dalyvių, manau, jie tikrai atrado ryšį vienas su kitu, vienas kitą palaiko. Tai jiems buvo labai naudinga patirtis, dabar jie pasitiki savimi. Kai kurie jų architektai, kai kurie iš kitų specialybių, Tai buvo vienas iš bandymų pakeisti požiūrį, kas apskritai gali kalbėti apie architektūrą. Manau, šis projektas buvo labai teigiamas, tačiau visgi šioje srityje laukia dar labai ilgas kelias.

Ar architektūros kritikos tradicijos Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje ar apskritai Europoje skiriasi?

Manau, kad JAV žurnalų, pavyzdžiui, Architectural Record, prieiga yra daug atsargesnė. Gal tai susiję su tuo, kad ten žmonės, jei jaučiasi įžeisti, linkę labai greitai ir dažnai vienas kitą paduoti į teismus. Manau, tai atsispindi ir JAV architektūros tradicijoje, viskas kruopščiai atlikta, bet tai visgi šiek tiek kelia nerimą. Mano manymu, Architectural Record nesuveda architektūros su

politine, socialine dimensijomis, ten architektūra matoma kaip atskira, izoliuota sritis. Čia gali praversti socialinės medijos – kritikai pasidalija aštresne nuomone tviteryje.

Kokios yra architektūros kritikų etinės atsakomybės?

Gyvename ganėtinai nedideliame architektūros rate. Kritikas turėtų jausti atsakomybę ir nebūti pernelyg susijęs su jokia architektūros studija, išlaikyti atstumą ir objektyvumą. Labai lengva susipažinti su architektais, bendrauti, tačiau tai gali šiek tiek pakreipti nuomonę į vieną ar į kitą pusę rašant apie pastatus. Reikia būti nepriklausomam. Matydamas socialinių ar tvarumo klausimų svarbą, kritikas turėtų apie tai kalbėti. Yra tam tikras moralinės normos, į kurias reikėtų atsižvelgti.

1999 metais Jūs su kolegomis įkūrėte jauniesiems kūrėjams skirtą The Architectural Review Emerging Architecture Award, tai buvo atsakas į apdovanojimus, teikiamus architektams už viso gyvenimo darbus. Kaip manote, ar tai kaip nors pakeitė architektūros lauką?

Manau, pakeitė. Tai buvo pirmas toks apdovanojimas, prieš tai nebuvo nieko jauniesiems architektams, to meto apdovanojimų laukas buvo orientuotas tik į vyresnio amžiaus kūrėjus, jie buvo įvertinami už viso gyvenimo nuopelnus.

Jauniesiems architektams mūsų sukurtas apdovanojimas tapo platforma būti pamatytiems, interneto tuo metu nelabai buvo. Tai davė jiems galingą postūmį pirmyn, padėjo gauti darbų, tapti žinomesniems. Kadangi patekusieji į trumpąjį apdovanojimų sąrašą kviečiami į renginį Londone, jo metu dalyviai susipažįsta vieni su kitais, tai leidžia jiems dalytis patirtimis, kuria bendruomenės jausmą. Dabar tokių apdovanojimų vis daugėja, manau, žmonės pamatė to vertę.

Ar dabar lengviau tapti žinomam?

Manau, šiandien architektams yra lengviau tapti žinomiems. Socialinės medijos suteikia tam platformą ir nemanau, kad tai yra blogai. Kita vertus, vis tiek svarbiausia yra darbų kokybė: jei darbai nėra geri, tai galima publikuoti nuotraukas instagrame visą gyvenimą ir vis tiek niekas neatkreips dėmesio. Be to, apskritai architektūros profesija

80 2020 vasaris

M. Lukošiūno nuotr.

O kaip dėl rasinės lygybės architektūroje?

Kokia situacija Jungtinėje Karalystėje?

vis tiek labai sudėtinga. Mokslai užtrunka daug laiko, o jaunajam kūrėjui sunku susirasti darbų, nes niekas nepasitiki. Tai reikalauja daug pastangų.

Architektūros pokalbių ciklui Jūsų prašė parekomenduoti knygą, Jūs pasirinkote M. Pawley knygą tuo pačiu pavadinimu kaip ir prieš tai minėtas straipsnis „Keista architektūros kritikos mirtis“. O gal galėtumėte parekomenduoti ir kitų architektūros kritikų, kurių tekstus, Jūsų manymu, būtų verta paskaityti?

Manau, Rowenas Moore‘as, kuris dirba laikraštyje Observer, galėtų būti įdomus. Jis šiek tiek vyresnis už mane, tad atstovauja kiek ankstesnei tradicijai, yra labai pastabus ir įžvalgus autorius, turi didžiulę patirtį. Jis parašė knygą Slow Burn City: London in the Twenty-First Century, ji apie jėgas, kurios formuoja miestą, apie architektūrą.

Ji turėtų būti įdomi ne tik architektams. Michaelis Sorkinas iš JAV taip pat labai įžvalgus ir pastabus. Jis yra ir praktikuojantis architektas.

Iš jaunesnių kritikų įdomi amerikietė Kate Wagner, jos tviterio paskyra ir tinklalapis vadinasi McMansionHell. Ji rengia kiek aštresnę analizę. Olly Wainwrightas irgi yra iš jaunesniosios kartos, jis rašo the Guardian. Anksčiau kritikai per kelias savaites aptardavo po vieną pastatą, o O. Wainwrightas rašo į interneto portalą bene kasdien. Manau, tai atspindi, kaip šiandien keičiasi kritika.

Wind-FreeTM Elite

Sumanus vėsinimas.

Jokių šalto oro gūsių.

Daugiau informacijos www.samsung.com/climate

Wind-FreeTM vėsinimas

Išmanus valdymas

Dirbtinio intelekto komfortas

Unikali technologija „Samsung Wind-FreeTM“ per tūkstančius mikroskylučių tolygiai, lėtu oro srautu vėsina patalpą ir sukuria tobulą mikroklimatą.

Valdykite savo oro kondicionierių „Wind-FreeTM“ nuotoliniu būdu per aplikaciją „Samsung SmartThings“. Tai leis įjungti, išjungti, keisti funkcijas ir nustatyti tvarkaraščius, kad ir kur būtumėte.

Dirbtinio intelekto funkcija leis valdyti mikroklimatą.

Ji automatiškai įvertins kambario sąlygas ir oro kondicionieriaus veiklą. „Wind-FreeTM“ įrenginys automatiškai pakeis funkciją, leisiančią pasiekti optimalų mikroklimatą.

* ASHARE (Amerikos šildymo, šaldymo ir oro kondicionavimo inžinierių draugija) lėto srauto orą apibūdina kaip tokį, kurio greitis yra mažesnis nei 0,15 m/s ir kuris nesukelia šaltų gūsių. ** Nuotoliniam valdymui reikalinga išmaniajame telefone įdiegta programėlė „SmartThings“, interneto ryšys ir „Samsung“ aplikacijos paskyra.