„SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2019 sausis

Gaminio dizainas – gamintojo galimybės Į miestą įsiliejanti kultūra Individualusis daugiabutis?

Optimizmo fenomenas

Kaina 2,9 Eur

Aliuminio konstrukcijos: nepakeičiamos šiandien, o rytoj?

2019 sausis (1)

STATYBA. ARCHITEKTŪRA

520 West 28th, Niujorkas WICONA elementinio fasado sistema

Architektas: Zaha Hadid Architects Fasadų gamintojas: Stahlbau Pichler Foto: ©Hufton+Crow

„520 West 28th“ – pirmasis apartamentų pastatas Niujorke, suprojektuotas „Zaha Hadid Architects“ Pastato fasadų sistema ir jo kreivės dera kartu šiame 11 aukštų statinyje. Jų formos maksimaliai padidina kiekvieno būsto privatumą ir tuo pačiu metu sukuria dinamiškumo ir judėjimo jausmą. Išsiskiriantis ir originalus pastatas, prikaustydamas žvilgsnius, nepalieka abejingų. „WICONA“ naudoti sprendiniai: individualiai pritaikyta elementinių fasadų sistema su elektros pavaromis į išorę išstumiamomis langų varčiomis.

Skaitykite daugiau apie apdovanojimą „Architizer A+“ pelniusį projektą www.wiconafinder.com“.

www.wicona.lt

By

redakcijos skiltis „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) Leidėjas UAB „Portalas SA.lt“ Redakcijos adresas Fabijoniškių g. 99 Vilnius LT-07101 Tel. +370 5 267 9484 El. p. redakcija@sa.lt www.sa.lt

Redaktorė Kristina Buidovaitė

Kalbėti apie vienos ar kitos statybinės ar apdailos medžiagos pranašumus ir

Tekstų autoriai

pritaikomumą norisi be patoso, pasitelkus svarius argumentus ir specialistų patirtį.

Kristina Buidovaitė, Elena Paleckytė,

Šįsyk – patirtis pasirinkus aliuminį. Šis, regis, populiarus ne tik projektuojant ir

Aušra Narkeliūnienė, Karina Sėrikova, Dominykas Marcinonis Portalo www.sa.lt administratorius Artūras Aleksiejūnas Kalbos redaktorė Brigita Kulikovskienė Dizainerė Edita Namajūnienė

įrengiant fasadus, bet ir, pavyzdžiui, gaminant baldus. Antrasis mūsų sąraše – metalas. Pasirodo, ši, iš pirmo žvilgsnio šalta, nejauki, atstumianti medžiaga įsitaiso įvairiausiose erdvėse ir įvairiausiais pavidalais. Kokie nuostabūs kūriniai gimsta panaudojant metalą. Įvertinkite patys!

Kai vienas pašnekovas užsiminė apie komunikacinį dizainą, nusprendėme

Reklamos skyrius

panagrinėti plačiau, ką užrašai ant fasadų gali reikšti užsakovui, architektui,

Liuda Michalkevičienė

ką signalizuoja praeiviui ir specialistui. O pasirodo, kad šriftas, spalvos reiškia daug

Tel. +370 5 267 9484 Laura Stankūnaitė Tel. +370 684 89 421 © SA.lt (Statyba. Architektūra) Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas

daugiau nei tik norą išsiskirti.

Apie BIM statybų sektoriuje tenka kalbėti bent jau vienąsyk per metus. Ir ne todėl, kad dar yra tokių, kurie savo praktikoje netaiko, o gal net nežino apie pamažu

galima tik gavus redakcijos sutikimą.

skaitmenizuojamą statybų sektorių. Sakoma, kad kartojimas – mokslų motina,

Redakcija už reklamos

taigi, šįsyk – apie planus nuo 2020-ųjų BIM taikyti projektuojant ir statant viešojo

ir skelbimų turinį neatsako.

Spausdino AB „Spauda“ ISSN 2538-8797

sektoriaus pastatus.

Lietuvoje kasmet vyksta ne vienas ir ne du jaunųjų produktų dizainerių darbams skirti renginiai. Kūrinių gausėja, kūrėjų ambicijos auga, tačiau tai tik viena medalio pusė: verslas vis dar atsargiai investuoja į gaminių dizainą ir gaminių dizainerius.

O be reikalo – tokios investicijos, skaičiuojama, atsiperka per kelerius metus.

Aptarsime šiame numeryje ir tai, kokia sienų dangų funkcija, ką renkasi ir ko vengia interjero projektuotojai.

Daug dėmesio skirsime parodų architektūrai: šią idėją įkvėpė konkursui „Žvilgsnis į save“ pateikti darbai. Ir kiek ten daug atradimų! Tikrai verta dėmesio.

Parodų architektūra buvo tapusi ir architektų studijos „Isora + Lozuraityte“ ieškojimų ir eksperimentų lauku. Tačiau pastaruoju metu atradimu tapo optikos „Friends & Frames“ interjeras. Apsilankius optikos erdvėje galima pasijusti lyg kokybiškoje parodoje, kur nevengta eksperimentų, nestandartinių sprendimų – tokių, lyg iš ateities...

SĄMATOS NORMATYVAI KAINYNAI PROGRAMOS

Mūsų viršelyje – Ugniaus Gelgudos nuotr.

UAB SISTELA, Žalgirio g. 88, 09303 Vilnius, tel. +370 5 27 526 45, faks. +370 5 27 504 11, info@sistela.lt, www.sistela.lt

6

tema

Aliuminio konstrukcijos: nepakeičiamos šiandien, o rytoj?

16

technologijos

Stiklo konstrukcijos atveria erdvę

TURINYS

48

architektūra

Tautvydo Stuko nuotr.

Kitokia architektūra (tęsinys) 48 p.

2 2019 sausis

Į miestą įsiliejanti kultūra 64 p.

Ateities laukimo jaudulys 67 p.

Optimizmo fenomenas 76 p.

58

objektas

Medicinos centras: turinys papildo formą

24

Gaminio dizainas – gamintojo galimybės

52

30

dizainas

sprendimas

Tradicija moderniame interjere

tema

6

tema Aliuminio konstrukcijos: nepakeičiamos šiandien, o rytoj?

12

forumas Ar laukiamas BIM atėjimas į viešąjį sektorių?

16

technologijos Stiklo konstrukcijos atveria erdvę

24

dizainas Gaminio dizainas – gamintojo galimybės

30

tema Metalo magija ir žavesys

36

objektas Laiko tėkmę įvietinanti erdvė

44

situacija Fasadų išraiškos scenarijai

48

architektūra Kitokia architektūra (tęsinys)

52

sprendimas Tradicija moderniame interjere

58

objektas Medicinos centras: turinys papildo formą

64

architektūra Į miestą įsiliejanti kultūra

67

architektūra Ateities laukimo jaudulys

70

situacija Individualus daugiabutis?

74

svetur Svetur: pasitikėjimą pelnė kantrybe

76

architektūra Optimizmo fenomenas

Metalo magija ir žavesys

36

objektas

Laiko tėkmę įvietinanti erdvė

100% Jūsų verslui: naujasis Sprinter.

3

naujienos

Kauno technologi­ jos universitete atidarytas Išmaniųjų miestų ir infrastruktūros centras

Vilniaus RAT turi naują pirmininkę

4 2019 sausis

Kauno technologijos universiteto Statybos ir ar-

„Kauno tiltai“, „INHUS Group“ ir viešoji įstaiga „Skaitmeninė statyba“.

Skaičiuojama, kad vos 1 proc. pasaulyje padidinus statybos pramonės efektyvumą per metus būtų galima sutaupyti apie 100 mlrd. eurų.

Naujasis centras padės diegti statinių ir jų turto skaitmenizavimą, suteikiant daugiau vertės ir produktyvumo miestams ir jų infrastruktūrai.

IMIC bus orientuotas į mokslinių tyrimų veiklas, siekiant kurti inovacijas: automatizuoti procesus, pritaikyti dirbtinį intelektą ir išgauti daugiau efektyvumo statybos industrijoje.

IMIC tai pat padės diegiant statinių informacinio modeliavimo (BIM) metodologiją, leidžiančią skaitmenizuoti visus statinių projektavimo,

chitektūros fakultete (KTU SAF) atidarytas kartu su verslo partneriais vystomas Išmaniųjų miestų ir infrastruktūros centras (IMIC). Pranešama, kad centras padės tiek mokslininkams, tiek studentams tobulintis ir geriau perprasti skaitmeninės statybos, išmaniųjų miestų ir infrastruktūros sritis, rūpinsis šių sričių sėkmingu diegimu Lietuvos rinkoje.

Prie KTU SAF atidaryto centro patalpų įrengimo ir veiklos vystymo prisidėjo ne tik universitetas, bet ir šeši strateginiai partneriai: programinės įrangos statybos sektoriui kūrėja „Bentley Systems“, statybos įmonės „YIT Lietuva“, „Staticus“,

statybos, eksploatacijos ir rekonstrukcijos ar nugriovimo procesus. Ši metodologija leidžia užtikrinti efektyvų informacijos perdavimą tarp visų statybos dalyvių, tad taip taupomi ištekliai, išvengiama klaidų, optimizuojami procesai ir statybos logistika.

Centro sukauptos žinios ir patirtis bus naudojamos studijų procese, įtraukiami studentai, taip pat švies visuomenę apie skaitmenizavimo teikiamą naudą, padės kurti ir vystyti užstatytos aplinkos skaitmeninės transformacijos politiką.

Vilniaus regioninės architektūros taryba (RAT), iš pareigų pasitraukus Tomui Grunskiui, išsirinko naują pirmininkę – ja tapo architektė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) docentė Dalia Dijokienė. „Vieneri Regioninių architektūros tarybų gyvavimo metai parodė, kad jų veiklos kelias nėra rožėmis klotas. Tačiau, vadovaudamiesi Architektūros įstatyme įtvirtintais RAT tikslais – atlikti architektūros kokybės vertintojo funkcijas architektūros, teritorijų planavimo, nekilnojamojo architektūrinio ir urbanistinio paveldo srityse, teikti rekomendacijas ir pasiūlymus valstybės ir savivaldybių institucijoms, priimančioms su architektūra susijusius sprendimus, tęsime Vilniaus RAT veiklą tikėdami, kad

Lietuvoje gali formuotis gera profesionalių diskusijų praktika ir architektūrinės veiklos lauke“, – teigia naujoji Vilniaus RAT pirmininkė.

D. Dijokienė yra atestuota architektė, Lietuvos architektų rūmų narė, taip pat VGTU Architektūros fakulteto, Urbanistikos katedros vedėja, docentė. Iki 2007 m. aktyviai dirbo architektūrinio projektavimo srityje, vėliau dalyvavo mokslinėje, akademinėje veikloje. Architektė yra parašiusi per 40 publikacijų mokslo, mokslo populiarinimo ir meno bei kultūros leidiniuose architektūros ir urbanistikos tematika, yra monografijos „Urbanistinis istorinių priemiesčių paveldas“ (2009) autorė, aktyvi tarptautinių ir Lietuvos konferencijų pranešėja ir dalyvė.

Lietuvos bendrojo plano (LRBP) rengimo pirmajame etape atlikta esamos būklės analizė. Joje apžvelgtos įvairios šalyje vykdomos veiklos: verslo, žemės ūkio, turizmo, rekreacijos, aplinkos ir kultūros paveldo apsaugos, infrastruktūros.

Dabartinio LRBP galiojimas baigsis 2020 m., todėl iki tol turi būti parengtas naujas bendrasis planas, tarnausiantis įvairių sričių specialistams.

Nuo 2017-ųjų pradėtu kurti naujuoju LRBP siekiama užtikrinti visų Lietuvoje galiojančių ir kuriamų strateginių planavimo dokumentų, turinčių erdvinę išraišką, suderinamumą ir nustatyti

shutterstock.com nuotr.

Keičiasi energinio naudingumo reikalavimai

Aplinkos ministerijai patikslinus statybos techninį reglamentą „Pastatų energinio naudingumo projektavimas ir sertifikavimas“, nuo vasario 1 d. keisis energinio naudingumo reikalavimai naujai statomiems pastatams.

Kaip paaiškino Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo politikos grupės vyresnysis patarėjas Vitalijus Sosunovičius, buvo patikslinti reikalavimai pastatų atitvarų ir

inžinerinių sistemų norminėms savybėms, minimaliems optimaliems sąnaudų atžvilgiu skaičiavimo duomenims, taip pat norminiai energinio naudingumo rodikliai nurodytiems B, A, A+, A++ energinio naudingumo klasės naujiems gyvenamosios, viešosios ir pramonės paskirties grupių pastatams. Optimalūs minimalių energinio naudingumo reikalavimų lygiai pakoreguoti pagal 2017 m. ES nustatytus lygius.

5

naujienos

Užbaigtas pirmasis Lietuvoje bendrojo plano etapas

teritorijos erdvinio vystymo kryptis bei teritorijų naudojimo funkcinius prioritetus.

Pirmajame Lietuvos plano rengimo etape buvo tiriama šalies, ūkinių, socialinių, gamtinių inžinerinių struktūrų raida, jų tarpusavio santykiai, įtakos (tarpsektorinė analizė) ir apibūdinta bendra šalies teritorijos ir jos dalių būklė 20 metų laikotarpiu.

Iš viso numatyti trys LRBP etapai: esamos būklės analizė, koncepcijos (bendrųjų sprendinių) formavimas, konkrečių sprendinių parengimas. Naujas bendrasis planas turi būti parengtas ir patvirtintas 2020-aisiais. „Lietuvos bendrojo plano koncepcijos kūrimas padės identifikuoti sąsajas tarp skirtingų strategijų, turinčių teritorinę išraišką. Nacionalinė pažangos programa ir bendrasis planas padės darniau planuoti valstybės lėšas tvariam miestų ir regionų vystymuisi. Taip pat šio dokumento tikslas – įgyvendinti tarptautinius šalies įsipareigojimus ir pasiekti užsibrėžtus Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos plėtros tikslus, kurie padės vertybinį pagrindą Lietuvos bendrojo plano koncepcijai“, – sako LRBP koordinatorė Elena Archipovaitė.

Su pirmojo etapo rezultatais galite susipažinti www.bendrasisplanas.lt.

tema

liuminio konstrukcijos: nepakeičiamos šiandien, o rytoj?

Inga LUKŠYTĖ

Vienas ryškiausių šių dienų architektūros akcentų ir neabejotinai populiariausių statybos sprendimų – aliuminio konstrukcijų sistemos. Specialistai sutaria – jos pakeitė šiuolaikinę architektūrą, tačiau kokių naujovių žada technologijų amžiaus rytojus?

asadinės aliuminio konstrukcijų sistemos šiandien jokia naujiena. Atsiradusios XX amžiaus viduryje, jos itin išpopuliarėjo jo pabaigoje. Tai nėra visiškai nauja konstrukcijos koncepcija, kuri galėtų ką nors iš esmės pakeisti šių dienų architektūroje, bet, kaip ir kiekviena kita technologija, ši taip pat nuolat tobulinama. Aliuminio fasadų sistemos tapo viena tokių konstrukcijų, be kurių šių dienų architektūra neįsivaizduojama.

Dažnai statybos ekspertai kelia klausimą, ar aliuminio fasadų konstrukcijos yra pats tinkamiausias sprendimas tvariai statybai ir energiją taupantiems pastatams? Architektas Sigitas Kuncevičius atkreipė dėmesį, kad tvarumo aspektų labai daug, o kokybiškos statybinės medžiagos šiandien paprastai be išlygų atitinka tvarumo kriterijus. „Aliuminis, kaip medžiaga, pasižymi tokiomis savybėmis kaip laidumas šalčiui ar polinkis į tam tikras deformacijas. Į šias savybes projektuotojams privalu atkreipti dėmesį. Energinio

F

6 2019 sausis

naudingumo tema ir jos problematika mūsų dienomis nėra iki galo išdiskutuota, nes niekam nekyla klausimų, kad šių dienų pastatai turi būti energetiškai efektyvūs, kol kas daugiausia klausimų kelia ribos. Kartais užsibrėžiama pasiekti tokių rodiklių, kurie sunkiai dera su turimo laiko terminais, šalies ekonominiu išsivystymu ar pan.“, – sakė S. Kuncevičius.

Architektas pabrėžė, kad energinis naudingumas negali būti savitikslis. Pašnekovas prisiminė atvejus savo praktikoje, kai prieinama prie tokių absurdiškų dalykų, kuomet žmogus, galima sakyti, uždaromas sandarioje erdvėje – kas, tikėtina, prieštarauja jo prigimčiai. Kolegos architektai pajuokauja, klausdami, „ar jūs norėtumėte gyventi termose?“ Norinčiųjų paprastai neatsiranda. Šios konstrukcijos ir jų medžiagiškumas labiau sietinas su tomis galimybėmis, kurios labiau atspindi šiandienės architektūros tendencijas ir siekius – architektūrinė forma tampa vis sudėtingesnė, joje vis daugiau plastikos. Tad aliuminis, kaip medžiaga, architektams leidžia įgyvendinti įvairiausius sumanymus“, – kalbėjo architektas.

Naudojant aliuminį įmanoma išgauti kreivalinijinius, sferinius ir kitokius siluetus, kas architektūrai suteikia ne tik naujų formų, bet ir naujų formos galimybių.

Aliuminis, kaip medžiaga, architektams leidžia įgyvendinti įvairiausius sumanymus.

pixabay.com nuotr.

Efektyvumas negali būti savitikslis

pixabay.com nuotr.

Aliuminis turi ir konkurentų

Nepakeičiamas ir baldų gamyboje

Nors šiuo metu aliuminio konstrukcijos, ypač kalbant apie didelės apimties pastatų statybą, yra pats parankiausias sprendimas, ateityje jos, panašu, turės rimtų konkurentų. „Jau esama eksperimentinių projektų ir galima daryti prielaidą, kad ateitis priklauso kiek kitokioms medžiagoms“, – prognozavo S. Kuncevičius. Kaip vieną perspektyviausių konkurentų aliuminio konstrukcijoms architektas įvardijo anglies pluoštą. „Teko matyti langų sistemas, kurios buvo suprojektuotos ir pagamintos naudojant šią medžiagą. Ji pasižymi kitomis savybėmis nei aliuminis: neturi tokių deformacijų, nereikalauja vadinamųjų šalčio tiltelių įvedimo. Aliuminio fasadus pakeisti gali ir juodojo plieno fasadų sistemos – tokios jau projektuojamos ir gaminamos“, – atkreipė dėmesį architektas. Neretai architektams tokios sistemos yra patrauklesnės, nes yra „lieknesnės“, gali turėti retesnį atidalijimą, atveria platesnį optinį vaizdą.

Aliuminio konstrukcijos naudojamos ne tik fasadų sistemoms, ši medžiaga gana plačiai pasitelkiama ir interjere. Aliuminis – nepamainoma medžiaga baldų gamyboje, be jo neišsiverčia daugelis baldinių sistemų. Jis ypač dažnai naudojamas transformuojamųjų baldų ar interjero elementų gamybai.

Aliuminis išskirtinis tuo, kad naudojamas ne tik daikto funkcionalumui sukurti, tam tikros iš šios medžiagos pagamintos detalės neretai būna eksponuojamos ir baldo išorėje bei prisideda prie estetinio vaizdo kūrimo.

Anot architekto, šių dienų statyboje dominuojančios medžiagos yra betonas, plienas, stiklas ir aliuminis. „Į svarbiausiųjų penketuką pamažu sugrįžo medis, kuris tapo natūralumo stygių kompensuojanti medžiaga. Medžio konstrukcijos ne tik suteikia tam tikro šiltumo, bet ir puikiai įsilieja į architektūrines kompozicijas. Galimas net toks fasadų ar langų sistemų komponavimas, kai statinio išorėje naudojamas konstrukcijos ilgaamžiškumą ir

Nors šiuo metu aliuminio konstrukcijos, ypač kalbant apie didelės apimties pastatų statybą, yra pats parankiausias sprendimas, ateityje jos, panašu, turės rimtų konkurentų. / Sigitas KUNCEVIČIUS /

7

tema kokybę užtikrinantis aliuminis derinamas su medžio rėmu, kuris sė kmingai pereina į interjerą.

Tokių medžiagų komponavimas ir derinimas yra labai prasmingas“, – įsitikinęs S. Kuncevičius.

Technologijos skuba į rytojų Architektas Antanas Gvildys priminė, kad plieno, aliuminio ir stiklo fasadai tiek Amerikoje, tiek Europoje naudojami jau labai seniai, o atsiradus naujoms technologijoms, turime ir naujų architektūros galimybių – tokių kaip ištisinio stiklo fasadai ir daug įvairesnės formos. „Gyvenimas juk nestovi vietoje, technologijos tobulėja. Stiklo, kaip medžiagos, ir stiklo paketų atsiradimas bei panaudojimas keitėsi. Imti gaminti stiklo paketai, turintys labai dideles šilumines varžas, atsirado galimybė panaudoti jų didesnius plotus, sykiu sutaupyti energijos. Technologijų progresas suteikė galimybę statyboje naudoti vadinamuosius saulės kontrolės stiklus, kurie neleidžia per daug patalpoms įkaisti. Jau naudojami ir fotochrominiai stiklai, kurie nuo šviesos ar saulės energijos srauto intensyvėjimo ima automatiškai tamsėti, o šviesos srautui mažėjant, tokie stiklai gali išskaidrėti iki superpermatomų“, – apie naujas technologijas ir architektūrines galimybes pasakojo pašnekovas.

pixabay.com nuotr.

pixabay.com nuotr.

Naujos formos galimybės

8 2019 sausis

Pasak A. Gvildžio, aliuminio rėmų šiandien gali būti pačių įvairiausių – laikantys, nelaikantys, kabantys, susukti ir kt. Tokie sprendimai leidžia naudoti ne įprastines stačiakampes formas, kaip kad atrodė pirmieji pastatai, įmanoma išgauti kreivalinijinius, sferinius ir kitokius siluetus, kas architektūrai suteikia ne tik naujų formų, bet ir naujų formos galimybių. Šiuolaikinės technologijos ir tobulėjančios aliuminio fasadų konstrukcijos leidžia projektuotojams ne tik drąsiau įgyvendinti ambicingas idėjas, bet ir lemia didesnį vidaus statinių komfortą. „Su technologijų pažanga vykstantys pokyčiai leidžia atsirasti tokiems naujiems veiksniams kaip saugumas. Esama sistemų, kurios apsaugotos specialiomis plėvelėmis, kurių pralaužti, pramušti ar peršauti praktiškai neįmanoma“, – sakė architektas.

Aliuminio išpopuliarėjimas ir energinio saugumo siekis, anot pašnekovo, papildė vienas kitą ir savotiškai prisidėjo prie abipusės sėkmės.

Juolab kad energinio naudingumo reikalavimai dažniausiai nėra laužti iš piršto. Suprantama,

Pauliaus Gasiūno nuotr.

kad norima taupyti energiją, sykiu tą leidžia daryti ir technologinės galimybės. Jei vietoj stiklo rinktumėmės statyti aklinas sienas, tam, kad gautume norimos šiluminės varžos rezultatus, šios sienos turėtų būti gana storos ir sunkios.

Esama ir dar vieno energinio aspekto: nors dažnai siekiama taupyti paties pastato suvartojamą energiją, bet itin daug energijos sunaudojama statybinių medžiagų gamybai – plytoms, betonui, akmens vatai ir kt.

Dvigubi fasadai – dvigubos galimybės Be įprastų rėmo ir stiklo sistemų konstrukcijų populiarėja vadinamieji dvigubi ar hibridiniai fasadai. „Mums teko dirbti prie verslo centro „k29“ projekto, kuriame įrenti tokie dvigubi fasadai, kai tarp vidinio ir išorinio fasado galima praeiti.

Būna ir tokių vadinamųjų hibridinių fasadų pavyzdžių, kai stiklai yra netoli vienas nuo kito. Tokie sprendimai gelbsti ne tik taupant energiją, bet ir sukuria garso izoliaciją. Tokie sprendimai

itin funkcionalūs statiniuose, kurie yra prie intensyvaus eismo magistralių, kur tvyro didelė triukšmo tarša. Tarp stiklų galima sukonstruoti žaliuzes ir jos bus apsaugotos nuo šalutinio aplinkos poveikio ir tarnaus ilgiau“, – pabrėžė pašnekovas. Ši technologija, anot architekto, turi dar vieną pranašumą – vėdinimo sistemose esantis oras gali būti naudojamas tiek šildymui, tiek šaldymui. „Oras gali būti paimamas iš šiaurinės pastato pusės ir naktį atvėsintas pučiamas į patalpas. Taip bent iki pietų nereikia pastato vėsinti – saulė nespėja prikaitinti patalpų. Galimas ir atvirkštinis variantas, kai šildymo sistemomis galima panaudoti tarp dviejų fasado stiklo sluoksnių esantį orą, taip šildymui prireiks mažiau energijos“, – sakė A. Gvildys.

Specialistai tvirtina – aliuminio fasadų sistemos suteikia daug galimybių, o architektui tenkanti užduotis – pasinaudoti šiomis galimybėmis taip, kad būtų išlaikyta estetika, sykiu išsaugotas funkcionalumas.

Šiuolaikinės technolo­ gijos ir tobulėjančios aliuminio fasadų kons­ trukcijos leidžia projek­ tuotojams ne tik drąsiau įgyvendinti ambicingas idėjas, bet ir lemia dides­ nį vidaus statinių kom­ fortą. / Antanas GVILDYS /

9

Užs.

Pagiriamasis žodis aliuminio kompozicinėms plokštėms Bendrovės „OREX GROUP“ – oficialios Turkijos gamintojo „SARAY Aluminium“ atstovės Baltijos šalyse – komanda ką tik grįžo iš garsiausios statybos ir architektūros mugės Miunchene, kur kas dvejus metus susirenka aukščiausio lygio profesionalai ir progresyviausi statybinių medžiagų gamintojai. Per 250 000 lankytojų pritraukusioje parodoje kompanija pristatė produktus, tarp kurių – ir privalumų gausa pasižyminčias fasadams naudojamas SARAY aliuminio kompozicines plokštes (AKP).

Panaudojimo būdų – ne vienas – tvirta ir lengva, tolygi ir ilgaamžė trisluoksnė medžiaga, išorėje susidedanti iš aliuminio lakštų su apsaugine danga, o viduryje – polimerinio sluoksnio, priskiriamo 3 degumo klasėms: standartinei SARAY PE, kai AKP vidinis sluoksnis yra polietilenas, SARAY FR degumo klasei B-s1,d0, kai

AKP

10 2019 sausis

70 proc. vidinio plokštės sluoksnio sudaro mineralinis užpildas, ir SARAY A2 degumo klasei A2-s1,d0 su net 90 proc. mineralinio užpildo koncentracija. Kurias iš jų pasirinkti – klientų valia.

SARAY aliuminio kompozicinės plokštės yra sertifikuotos vienoje didžiausių Vokietijos laboratorijų „MPA Dresden“. „Turkijos SARAY gamykloje gaminamos plokštės atitinka ES saugos, sveikatos ir aplinkosaugos reikalavimus bei pasižymi didelėmis pritaikymo

galimybėmis. Tačiau bene svarbiausia – gamintojo 20 metų oficiali garantija, kurią suteikti leidžia trisluoksnis fasadinių plokščių padengimas „AkzoNobel KYNAR 500 PVDF“ dažais“, – teigė „OREX GROUP“ specialistas Mindaugas Brazdeikis.

Jo kolega Jurijus Aliukonis antrino: AKP pasižymi paprastu apdirbimu: lengvai pjaustomos, lenkiamos, frezuojamos ir gręžiamos. Tai lemia labai plačias panaudojimo galimybes. Bereikia tik architektų ir dizainerių išmonės bei lakios vaizduotės.

Turkijos gamintojas „SARAY Aluminium“ šiais metais švenčia 40-metį.

AKP naudojamos vėdinamiesiems fasadams, sienoms, luboms, piliastrams įrengti, pastatų rekonstrukcijai, kolonų apdirbimui, palangėms ir visur kitur, kur tik sugalvos dizaineriai. Šios plokštės išsiskiria geromis terminėmis savybėmis, yra atsparios UV spindulių poveikiui, nepalankioms oro sąlygoms, korozijai.

Sprendimas – biurų pastatams Iš „blogosios“ pusės gruntu ir apsauginiu dažų sluoksniu padengtos plokštės gali būti naudojamos ant aliuminio ir cinkuoto plieno karkaso, nes su metalu nesureaguos ir nesioksiduos.

AKP gali būti dviejų – 1250 ir 1500 mm – pločių. Standartinis ilgis siekia 3200 mm. Tokio dydžio ir standartinių spalvų plokščių gamintojo sandėlyje būna nuolat, todėl klientams jos pristatomos vos per savaitę. Esant poreikiui, galima užsakyti bet kokį plokščių ilgį iki 7000 mm. Spalvų spektras iš viso neribotas, o ta pati spalva gali būti dar ir matinio ar blizgaus paviršiaus.

Kompanija „OREX GROUP“ ne tik tenkina klientų pageidavimus, bet ir taupo jų sąnaudas.

Ekonomiška, nes pritrūkus medžiagų, net ir viena plokštė klientui pristatoma be jokio pabrangimo. Taupu ir estetiška, nes SA RAY kompozicinės plokštės gali būti gaminamos su specialiu NANO PVDF paviršiaus padengimu. Toks fasadas vadinamas savaime nusiplaunančiu.

NANO PVDF kompozicinės plokštės neįgeria jokių dažų (net ir permanentinio markerio), ant paviršiaus nelimpa purvas, dulkės, nesilaiko vanduo.

Tokiomis plokštėmis uždengti fasadai net ir judriausiose miesto vietose niekada nebus purvini, visada atrodys taip pat gražiai kaip pirmą dieną.

Architektai bei užsakovai nesibaimindami papildomų išlaidų fasadų valymui, gali rinktis tamsias ir intensyvias spalvas.

Vienas naujausių „OREX GROUP“ įgyvendintų objektų – aukščiausios klasės verslo centras Rygoje „Eleven“, kurio fasadui panaudotos būtent SARAY A2, NANO PVDF dengtos plokštės.

Bendrovė „OREX GROUP“ taip pat tiekia ne­ priekaištingos kokybės SARAY aliuminio profilius fasadams, vidaus darbams, baldams, pramonei ir pan. Pasirinkimo galimybės plačios: aliuminio ly­diniai, spalvos iš RAL ar NCS spalvu palečių, pageidau­jamas blizgumo ar matiškumo lygis, įvairios paviršiaus struktūros.

Profiliai dažomi PVDF (polivinildenfluorido) danga. Ji rekomenduojama atvejais, kai reikia atsparumo ir ilgalaikio spalvos stabilumo. Anoduojami profiliai užtikrina puikų atsparumą korozijai, trinčiai ir gerą dekoratyvinę išvaizdą.

11

foruma

forumas

Ar laukiamas BIM atėjimas į viešąjį sektorių?

Karina SĖRIKOVA

Nuo 2020 m. liepos 1 d. BIM

metodus bus privaloma taikyti

projektuojant ir statant visus

sudėtingus ir didelės vertės

viešojo sektoriaus statinius

ar jų dalis. Ar projektuotojai ir

forumas / 1

Jeigu norime siekti pažangos, nereikėtų lygiuotis į tuos, kurie yra už mūsų, – būtina žiūrėti į priekį.

statybų sektorius pasirengę šiems pokyčiams?

Dalius GEDVILAS, VšĮ „Skaitmeninė statyba“ vadovas ir Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas

VšĮ „Skaitmeninė statyba“ nuo 2014 m. organizuoja konferenciją „Skaitmeninė statyba“, o nuo 2016-ųjų kartu su konferencija vyksta ir geriausių Lietuvos BIM projektų apdovanojimai. Džiaugiuosi, kad kasmet įmonės pateikia vis daugiau ir vis brandesnių Lietuvoje įgyvendintų projektų.

Tarp Lietuvos statybos sektoriaus lyderių nerasime nė vienos įmonės, kuri dirbdama netaikytų šios metodologijos. Lietuvos statybos įmonės, eksportuojančios savo paslaugas į užsienį, jau ne vienerius metus taiko BIM. Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) išleidžiama jau trečia magistrantų karta, mokanti taikyti BIM. Daugiau nei 500 registruotų vartotojų naudojasi VšĮ „Skaitmeninė statyba“ rengiamais BIM dokumentais, prie kurių rengimo prisideda VGTU, Kauno technologijos universiteto komandos ir VšĮ „Skaitmeninė statyba“

12 2019 sausis

specialistai. Tie, kuriems trūksta žinių, aktyviai mokosi. VšĮ „Skaitmeninė statyba“ yra aljanso „Building Smart“, pasauliniu mastu kuriančio ir vystančio BIM metodologiją, asocijuotoji narė.

Aljanso „Nordic“ skyrius, kuriam priklauso ir Lietuva, pradeda naują BIM specialistų atestavimo programą. Pagal statybos proceso skaitmeninimo „Statinio informacijos modeliavimas BIM“ kvalifikacijos tobulinimo mokymo programą iki 2018 m. gruodžio mėn. buvo apmokyta daugiau nei 230 asmenų iš 40 įmonių.

Jeigu norime siekti pažangos, nereikėtų lygiuotis į tuos, kurie yra už mūsų, – būtina žiūrėti į priekį. Privatus sektorius eina koja kojon su inovatyviu pasauliu, tačiau viešasis sektorius žymiai atsilieka. Kiekviena diena, kai atidėliojame skaitmenizavimą, yra nepateisinama, nes lemia valstybės atsilikimą, ekonomikos lėtėjimą. Netaikydami „Statybos 4.0“ principų, pasmerkiame valstybę ledynmečiui.

Didelė statybose dirbančių žmonių bendruomenė jau šiandien taiko BIM, ir 2020 m. tikrai nėra per anksti – greičiau per vėlai.

forumas / 2

World’s leading trade fair HVAC + Water Frankfurtas prie Maino, 2019 03 11 – 15

Naujos datos: pirmadienis – penktadienis

Viešojo sektoriaus statiniai yra finan­ suojami mūsų pačių, todėl normalu norėti profesionalumo, grei­ tumo ir ekonomišku­ mo čia ir dabar.

Marius ŽYGAITIS, laisvai samdomas BIM koordinatorius, architektas, architektūrinės programinės įrangos instruktorius BIM yra labai plati sąvoka. Galima kalbėti apie BIM pridėtines vertes, apie procesus ir juose naudojamą programinę įrangą, investicijas, reikalingas naudai gauti, taikant BIM, arba apie tai, kuo BIM skiriasi nuo tradicinio darbo metodo. BIM (angl. better information management, liet. geresnis informacijos valdymas) informacijos valdymas turėtų daryti tik teigiamą įtaką projekto, taip pat ir architektūros kokybei. BIM turėtų kurti didesnę pridėtinę vertę per trumpesnį laiką už mažesnę kainą. Skamba visai kaip panacėja. Visgi pats esu įsitikinęs šiais teiginiais ir mačiau veikiančių pavyzdžių. Mano nuomone, visų tų sėkmingų pavyzdžių paslaptis yra praktinė patirtis ir be galo daug entuziazmo iš visų pusių. Įgyti praktinės patirties, švelniai tariant, nėra paprasta. Kiekvienam profesionalui, įmonei, savivaldybei ar šaliai tai vis kitokia patirtis ir kitoks kelias. Praktikos įgijimas per mokymąsi reikalauja laiko investicijų. Mokantis dažnai nutinka taip, kad dėl įvairiausių priežasčių kai kurie kuriamo projekto sprendiniai tampa šiek tiek supaprastinti. Visgi tai laikina ir normalu. Įsigilinus ir įgavus patirties, galima pasiekti tai, ko neleidžia dabartiniai darbo metodai.

Kalbant apie BIM, reikia atkreipti dėmesį, kuri pusė yra labiausiai suinteresuota projekto kokybe, aiškumu, o dažnai ir ekonomiškumu. Dažniausiai tas žmogus ar jų grupė yra

užsakovai. Viešojo sektoriaus statiniai yra finansuojami mūsų pačių, todėl normalu norėti profesionalumo, greitumo ir ekonomiškumo čia ir dabar. BIM tai gali duoti. Tačiau reikia prisiminti, kad visos tos pridėtinės vertės ateina su tam tikra kaina – mokymusi. Tai trumpu laikotarpiu gali sukelti kai kurį šalutinį poveikį: kai kurių projekto sprendinių supaprastinimą, ilgesnį, nei planuota, procesą ar ginčų.

Mano nuomone, BIM privalomumą tam ti krą laiką būtų galima traktuoti kaip bandomąjį ar mokymosi laikotarpį. Visos pusės, manau, supranta, kad staiga neatsiras dešimtmečius formuotos praktikos, patirties ir gerųjų vietinių pavyzdžių. Tuo labiau BIM yra gana naujas dalykas, pavyzdžiui, yra profesionalų, kurių patirtis gerokai lenkia pačią BIM koncepciją. Būtent šioje vietoje atsiranda poreikis antrajam aspektui – entuziazmui. Būtent dėl jo ne viena industrija patyrė kokybinį šuolį, todėl, manau, kad statybos sektorius nėra išimtis.

Kad privalomumas būtų sklandus, mano manymu, reikia visų pusių įstatymų bazės keitimo diskusijos, aiškių kriterijų ir jų pavertimo įstatymų baze, šablonų kūrimo, mokymosi ir gerosios praktikos pasidalijimo. Kaip šiuo metu visai nepriimtina, kai internetinė parduotuvė paskaičiuoja neteisingą bendrą mokėjimo sumą, taip manau, kad po kurio laiko bus nebesuprantama, kaip galima nematyti aktualios, aiškios, kokybiškos informacijos per keletą akimirkų ir statybos sektoriuje.

Neatsilikite nuo novatorių.

Parodoje ISH pristatomos naujausios skaitmeninimo, dizaino, našumo ir klimato apsaugos tendencijos.

www.ish.messefrankfurt.com info@lithuania.messefrankfurt.com Tel. +370 (5) 2779354

13

forumas / 3

Daiva VELIČKAITĖ, Lietuvos architektų rūmų pirmininkė

Architektai, priešingai, nei kartais bandoma parodyti, neneigia šio įrankio privalumų ir nesiekia stabdyti informacinių technologijų pažangos.

Dabar atsakyti į klausimą, ar projektuotojai ir statybų sektorius pasirengę šiems pokyčiams, yra sudėtinga. Lietuvos architektų rūmų manymu, pirmiausia turėtų būti atlikta esama pasirengimo lygio analizė, numatyti parengiamieji veiksmai, jie atlikti, įvertinti jų rezultatai ir tik po to galima kalbėti apie galimą privalomumo įvedimą, juo labiau – apie konkrečias jo datas. Šiuo metu viskas daroma atvirkščiai – numatyta privalomo naudojimo data be analizės ir darbų, taip neturėtų būti. Mūsų vertinimu, būtinas techninis, teisinis pasirengimas, edukacija visiems sektoriaus dalyviams. Palyginimui – niekas nesuabejotų, kad nauji automobiliai suvartoja mažiau kuro, kitos jų eksploatavimo sąnaudos taip pat mažesnės, tačiau, jei nuo tam tikros konkrečios datos visi būtume priversti įsigyti ir naudoti tik naujus automobilius, tokia priemonė būtų laikoma nesavalaike ir visiškai neproporcinga. Tikime, kad ateityje informacinės technologijos bus naudojamos vis plačiau, tačiau šis procesas turi vykti nuosekliai, atsiliepiant į natūraliai kylantį poreikį, o ne įvedant privalomumą be pagrindo.

Rūmų manymu, Lietuvos statybų sektoriaus laukia nemažai įvairių iššūkių. Pirmasis – užti krinti aplinkos ir architektūros kokybę. Kol kas nepakanka teisinių mechanizmų, kurie Lietuvoje

aplinkos kokybės. Svarbu pažymėti, kad, kuriant ir statant statinius, sprendžiami (turi būti sprendžiami) ne tik ekonominiai ir techniniai uždaviniai, bet ir statinių santykis su aplinka, kraštovaizdžio, gamtos ir kultūros vertybių apsauga, statinių pritaikymas jų naudotojų reikmėms, universalaus dizaino ir kitų visuomenei svarbių principų įgyvendinimas. Šių uždavinių sprendimas reikalauja didelio jautrumo, kūrybiškumo ir individualaus požiūrio, tuo tarpu BIM daugiausia skatina techninį požiūrį ir kartotinių elementų naudojimą.

Antras – pasirengę turi būti visi: ir rangovai, ir perkančiosios organizacijos, ir jų darbuotojai.

Turime suprasti, kad BIM technologijos teikiama nauda atsiskleidžia ne vien projektavimo, o gal net ir labiau – statybos darbų ir statinio eksploatavimo stadijoje. Jau vien (palyginti nesudėtingas) statybos leidimų išdavimo procesų skaitmenizavimas parodė, kad daugelis perkančiųjų organizacijų ir kitų institucijų yra nepasirengusios informacinių technologijų naujovėms, trūksta infrastruktūros, atitinkamo kvalifikacijos lygio.

Manome, kad pirmiausia turi būti atlikta šio pasirengimo lygio BIM naudojimui skirta analizė, kuri ir parodytų, kiek dar turi būti nuveikta darbų ir kokios yra bendros jų sąnaudos.

Trečias – pačių projektavimo rinkos dalyvių

Lietuvoje, tiek visoje Europos Sąjungoje dirba tik maža dalis architektų. Europos architektų tarybos duomenimis, 2016 m. net 72 proc. architektų Europoje dirbo vieni arba mažose įmonėse, tačiau jie lygiai taip pat yra pajėgūs užtikrinti aukštą architektūros kokybę, t. y. visų pirmiau išvardytų uždavinių sprendimą, naudojantis kitomis techninėmis ir informacinėmis priemonėmis. Žvelgiant į šiuos skaičius matyti, kad privalomas BIM naudojimas susiaurins konkurenciją iki minimumo, o tai tik dar labiau atsilieps statytojo sąnaudoms ir didins didžiosios dalies specialistų atskirtį.

Na, ir ketvirtas iššūkis – visos reikiamos techninės ir teisinės infrastruktūros parengimas, kuris yra itin ankstyvoje stadijoje.

Architektai, priešingai, nei kartais bandoma parodyti, neneigia šio įrankio privalumų ir nesiekia stabdyti informacinių technologijų pažangos.

Visos suinteresuotos šalys sutaria, kad BIM privalumai – operatyvumas, informacijos apdorojimas, tinkamas jos klasifikavimas, talpinimas viename struktūriniame modelyje, pažangūs bendradarbiavimo metodai – yra svarbūs visam statybos sektoriui. Vis dėlto, norisi dar kartą pabrėžti, kad nuoseklus BIM įvedimas į praktiką, pagrįstas natūraliais poreikiais ir jų tenkinimu, yra naudingas ne tik architektams, bet ir inves-

užtikrintų realiai egzistuojančius visuomenės interesus, o įvedus dar vieną apribojimą, susijusį su privalomu tam tikrų techninių priemonių naudojimu, yra rizika dar labiau nutolti nuo siekiamos

apsirūpinimas šiomis brangiomis priemonėmis.

Tai neabejotinai iškels ne tik projektavimo, bet ir galutines statytojo sąnaudas. Taip pat svarbu tai, kad didelėse, finansiškai pajėgiose įmonėse tiek

tuotojams bei visai visuomenei, siekiant ateityje išvengti proceso nesklandumų ir nekokybiškų, nedarnių aplinkos sprendimų.

14 2019 sausis

forumas / 4

Donatas AKSOMITAS, UAB „AGA CAD“ direktorius Klausimas, ar statybų sektoriaus dalyviai pasirengę BIM atėjimui į viešąjį sektorių, tarsi gąsdina: juk jei kažkam reikia ruoštis, tai tas kažkas yra mažų mažiausiai sudėtingas ir (ar) sunkiai įgyvendinamas. Bijomasi naujovių, nors iš tiesų nieko ypač naujo laukti ar kažkaip specialiai ruoštis nereikia. Nors atsiradus BIM terminui pradėta kalbėti apie naujus standartus, viskas yra kur kas paprasčiau. Dabar galiojantys projektavimo ir statybos standartai, reglamentai, taisyklės tinka ir dirbant su naujausiomis technologijomis.

Brėžinių apipavidalinimas juk lieka toks pats, techninio ar darbo projekto sudėtis taip pat nesikeičia. Vadinasi, projekto kūrimo procesai išlieka tokie patys, jie tik pereina į skaitmeninę erdvę, kurioje vykdomi projekto duomenų mainai.

Manau, kad BIM terminas labai mistifikuotas, tad, siekdami aiškumo, pabandykime jį išmesti iš mūsų žodyno. Juk statinio informacinis modeliavimas (būtent ši frazė slypi po BIM kodu) yra tas pats trimatis (3D) modeliavimas, kuris šiuolaikinėje architektūroje jokia naujiena. Ir užsienyje, ir Lietuvoje yra daug architektų, konstruktorių, inžinierių, kurie jau seniai dirba 3D aplinkoje, kurdami 3D modelius. 3D modeliavimui nereikia jokio teisinio reglamentavimo, reikia tiesiog dirbti.

Kas yra 3D modelis? Tai – tarpusavyje susietų trimačių elementų rinkinys. Kiekvienas modelyje esantis objektas turi jam priskirtą informaciją ir individualias savybes. 3D modeliai jau seniai nebe naujiena, jie naudojami kino, statybos, gamybos, žaidimų pramonėje, spausdinami 3D spausdintuvais.

Visi 3D modeliai kuriami su šiuolaikinėmis kompiuterinės grafikos technologijomis, kurių yra daug: ir mokamų, ir nemokamų. Kompiuterinė grafika suteikia itin plačių galimybių. Šis darbo įrankis leidžia modeliuoti įvairiausias formas, kurti unikalius, popieriaus lape sunkiai detalizuojamus trimačius kūrinius. Žinoma, popierius yra nepamainomas kūrėjo kasdienybėje, nes dažniausiai būtent jame gimsta pirminės

idėjos ir eskizai. Bet kai tas idėjas reikia įgyvendinti, 3D modeliavimas suteikia daugiau kūrybinės laisvės, aiškumo ir tikslumo nei brėžiniai 2D aplinkoje. Yra daug šiuolaikinės architektūros objektų, kurių be kompiuterinės grafikos technologijų tiesiog nebuvo įmanoma realizuoti (Bilbao Guggeinheimo muziejus, Pekino olimpinis stadionas „Paukščių lizdas“ ir kt.). Būtent 3D modeliavimo suteikiamas projekto aiškumas ir tikslumas yra didelis pranašumas prieš 2D. Šiuolaikinėje kompiuterinėje grafikoje nėra jokių apribojimų architektūrinei laisvei: technologijos leidžia naudotis tipiniais elementais ir sykiu kurti naujus nestandartinius 3D objektus. Tereikia mokėti gerai naudotis savo darbo įrankiais. Bet jei nemoki vairuoti, tai nereiškia, kad dėl to kaltas automobilis. Nori važiuoti – tenka mokytis vairuoti arba kažkam mokėti už transporto paslaugas.

Tas pats principas galioja visose veiklose.

Beje, BIM atėjimas į viešąjį sektorių nereikalauja būtinai pirkti naujų darbo įrankių. Ruošti 3D modelius galima ir su pasaulyje populiariausia programine įranga „AutoCAD“, nes ji irgi kuria projekto informaciją. Žinoma, darbo greitis ir dalies duomenų kokybė bus kitokia nei ruošiant specializuotomis 3D modeliavimo programomis, kurios turi tam tikro dirbtinio intelekto, t. y. dalį darbų atlieka už projektuotoją ir tai leidžia dirbti greičiau ir kokybiškiau. „AutoCAD“ programoje aprašyti kiekvieno elemento parametrus teoriškai įmanoma, bet sudėtinga ir užima daug laiko.

Programinės įrangos pasirinkimo klausimą galima palyginti su pasirinkimu tarp paprastų rankinių ir kompiuterizuotų staklių. Be abejo, rankinės staklės yra šiek tiek pigesnės už kompiuterines stakles, bet ir šių įrankių pajėgumai yra skirtingi.

Architekto vaizduotė, žinios, patirtis kartu su tinkamai pasirinktais darbo įrankiais leidžia užtikrinti aplinkos ir architektūros kokybę.

Be to, 3D modeliavimo priemonės leidžia užsakovams ir visuomenei lengviau suprasti architektų kūrinius. 3D modelis leidžia pasivaikščioti dar nepastatytame pastate ir aplink jį, apžiūrėti objektą iš visų pusių, pamatyti, kaip jis atrodys realioje aplinkoje. Taip pat turint 3D modelį galima atlikti įvairias analizes (vėjų, šešėlių, slėgio tarp pastatų ir kt.), leidžiančias nustatyti, kokį poveikį būsimas pastatas darys aplinkai. O pagrindinis 3D modeliavimo technologijų pranašumas – tiksli geometrija. Visi 3D modelio elementai sąveikauja tarpusavyje, todėl lengva nustatyti

klaidas ar projekto elementų sankirtas (vamzdžių su sienomis, sijomis, kolonomis ir pan.), o iš tikslaus modelio galima greitai ištraukti visus sąmatininkams, statybininkams, kitiems projekto dalyviams reikiamus duomenis.

Pagrindinė problema: kokios informacijos užsakovui reikia? Dažnai užsakovas nežino, ko paprašyti. O būtent šis poreikis ir lemia, kokį darbo įrankį būtų geriausia pasirinkti. Jei užsakovas nežino, ką ketina daryti su projekto informacija, nauji STR ar teisiniai pokyčiai šiuo atveju nepadės. Reikalingos gairės, ko nekilnojamojo turto vystytojui ar statytojui prašyti iš projektuotojų, tačiau tam nereikia naujų įstatymų kūrimo. Internete yra daug šablonų, informacijos šaltinių, apibrėžiančių, kaip aprašoma informacija 3D modelyje. Be to, VšĮ „Skaitmeninė statyba“ jau yra sukūrusi rekomendacijas, kaip suformuoti techninę užduotį 3D modeliui. Tam tikrame dokumente turi būti numatoma, kokią papildomą informaciją reikia sukurti 3D modelyje.

Grįždamas prie klausimo esmės, manau, kad BIM reikalavimas svarbiuose didelės vertės valstybiniuose objektuose nėra privalomumas be pagrindo, kaip kartais mėginama teigti.

Jis kyla iš ekonominės naudos poreikio. Reikėtų ne priešintis, bet džiaugtis, nes norima taupyti mūsų visų pinigus (prisiminkime Kauno „auksinio“ WC ir kitų viešųjų objektų statybą). Valstybė, kaip užsakovas, reikalaudama taikyti BIM nori ne apsunkinimų, o ekonomijos statyboje ir statinio naudojimo stadijoje. Pats svarbiausias prioritetas – klaidas reikia taisyti dar projektinėje stadijoje, o ne statybų aikštelėje. Ir 3D modelis tą gali išspręsti.

Mano nuomone, bet kuris (net ir viešojo sektoriaus objektų) užsakovas turi teisę reikalauti kokybiško projekto, o ne neribotos vaizduotės rezultato, kurio sąmatą sunku įvertinti, ir neaišku, koks bus galutinis biudžetas. Be to, nėra teisinių apribojimų, draudžiančių užsakovui paprašyti 3D modelio, teikiančio papildomą pridėtinę vertę: tikslūs kiekiai ir sąmatos, mažiau klaidų projekte ir statybos aikštelėje, mažiau atliekų, mažesnė tarša. Be to, teisinga geometrija ir tikslių kiekių žiniaraščiai nepalieka improvizacijos duomenyse ir užtikrina skaidrumą viešuosiuose pirkimuose. Tad užsakovo pageidavimas gauti aukštos kokybės projektą yra suprantamas.

15

16  2019 sausis

technologijos

Stiklo konstrukcijos atveria erdvę Aušra NARKELIŪNIENĖ

Stiklo konstrukcijos yra viena svarbiausių šiuolaikinio pastato sudėtinių dalių.

Kai pagaliau tapo aišku, kad didžiausia prabanga šiais laikais yra erdvė, projektuotojai linkę atverti patalpų vaizdą į išorę, taip lyg ir „pasiskolindami“ dalį erdvės iš aplinkos. Arba, siekdami praplėsti ribotas vidaus erdves bent jau vizualiai, mūrines ar gispkartonio pertvaras keičia stiklo konstrukcijomis.

uolatos tobulėjančios stiklo konstrukcijų gamybos technologijos projektuotojams suteikia vis daugiau kūrybinės laisvės, erdvės pasireikšti fantazijai ir išradingumui. Architektas Gintaras Čaikauskas neįsivaizduoja šiuolaikinio pastato patalpų be stiklo konstrukcijų: „Stiklo pertvaros yra neatsiejama naujųjų laikų moderniosios architektūros sudėtinė dalis, be jų jau daugelį metų neįsivaizduojami įvairiausios paskirties pastatai.“ Anot architekto, modernizmo meninės filosofijos viena kertinių koncepcijų buvo vizualus erdvių atvėrimas, kuris tiek funkciškai, tiek technologiškai buvo nerealizuojamas iki tol klestėjusių istorinių stilių raiškoje.

Stiklas nėra šiandienos medžiaga – jo atsiradimas siejamas su IV tūkstantmečiu pr. m. e.

Dar Viduramžiais stiklas iš esmės buvo išskirtinė prabangos prekė, daugiausia naudota kulto pastatuose, o valstiečių trobose stiklą mažuose langeliuose atstodavo kiaulės pūslės oda. „Dideli langai, vitrinos, daug stiklo, šviesos, atvirumo, lengvumo ir skaidrumo bei įvairių atspindžių idėjos modernioje architektūroje priešinamos

Studijos „4 plius“ nuotr.

N

tradiciškai vyravusiam pastatų masyvumui ir patalpų uždarumui. Stiklo pertvaros leidžia minimaliomis priemonėmis skaidyti erdves pagal gyvenimo poreikius, nesuformuojant vizualaus suvokimo kliūčių, taip sukuriant išskirtinį gaivumo pojūtį“, – pasakojo architektas.

Architektų studijos „a4+“ architektė Elvina Varnauskienė pabrėžia psichologinį komfortą, kurį suteikia šviesios ir erdvios patalpos.

Kai ypač svarbu, kad natūralus apšvietimas ar saulės spinduliai patektų į kuo didesnę patalpų dalį, jeigu reikia vizualinio ryšio su greta esančiomis patalpomis, arba kai jau ant įrengtų šildomųjų grindų negalima montuoti sunkesnių mūrinių pertvarų, tuomet labai praverčia stiklo konstrukcijos.

Savo praktikoje G. Čaikauskui teko ir tenka stiklo pertvaras taikyti įvairiausiose situacijose – nuo dušo kabinų iki darbo kabinetų, pasitarimų salių ir kitur. Architektei E. Varnauskienei stiklo konstrukcijos tinkamiausios atrodo parduotuvėse ar prekybos centruose – kad, skaidant jų vidaus erdves į mažesnius segmentus, matytųsi, kas yra viduje. Tai – lengviausias būdas pritraukti pirkėjų. Stiklo pertvaros praverčia ir administracinėse patalpose, kai reikia atskirti posėdžių kambarį ar vadovo kabinetą nuo darbuotojų patalpų.

Berėmio stiklo konstrukcijos naudojamos patalpų viduje ir išorėje.

Studijos „4 plius“ nuotr.

Stiklo atitvarų galimybės

17

technologijos

„Architektūros linijos“ nuotr.

klausimus. „Negali net kilti mintis apie galimas traumas, stiklo skilimo ar kritimo atveju“, – atkreipė dėmesį architektas. Svarbią vietą užima ir stiklo priežiūros klausimai.

Nanotechnologijos ir kitos naujovės leidžia realiai kalbėti apie savaime nusivalančius, nesitepančius sti klus. Vandens lašai nuo specialiai paruoštų gaminių paviršiaus jau nurieda kaip nuo žąsies plunksnų.

Tai itin aktualu sanitariniuose mazguose, kur naudojamas vanduo turi įvairių papildomų priemaišų (kalkių, muilo, įvairių chemikalų).

Įprasti ir neįprasti sprendimai

Kylant pastatų eksploataciniams reikalavimams, atsiranda vis naujų, sudėtingesnių meninių, funkcinių ir technologinių iššūkių. G. Čaikauskas pripažįsta – jau neužtenka pirminio stiklo pertvarų panaudojimo vien tik dalijant erdves ar formuojant atskiras patalpas. Iškyla vizualaus dvilypumo dilema (matoma ir nematoma erdvė), įvairių plėvelių ar stiklo grafikos funkcinio ir dekoratyvaus panaudojimo klausimai, dar daugiau – akustinės izoliacijos poreikiai, šilumos pralaidumo, atsparumo gaisro ugniai, atsitiktiniam ar vandalizmo atveju sukeltam dūžiui, kartais net ir šūviui, jau nekalbant apie saugios eksploatacijos

Stiklo pertvaras architektai taiko įvairiausiose situacijose – nuo dušo kabinų iki darbo kabinetų, pasitarimų salių ir kitur.

18 2019 sausis

Pirminio stiklo pertvarų panaudojimo vien tik dalijant erdves ar formuojant atskiras patalpas jau nepakanka.

Stiklo sistemų naudojimas architektūriniuose projektuose labai mėgstamas sprendimas. / Gintaras ČAIKAUSKAS /

„Architektūros linijos“ nuotr.

Reikalavimai auga

Architektų patirtis rodo, kad kie kvienu konkrečiu atveju turi būti priimami optimalūs sprendimai, išankstinio nusistatymo ar taisyklių iš esmės nėra, nes technologijos ir gamintojų siūlomos inovacijos sparčiai žengia į priekį. Praktiškai kiekviename projekte galima taikyti vis naujesnius, originalius sumanymus. Dažniausiai pasitaikanti problema, anot architektų, noro ir kainos santykis, visi nauji dalykai, natūralu, kainuoja brangiau, juolab kad sudėtingesnės inovacijos. Architektūros kūryboje pastaruoju metu vyraujantis ir dominuojantis minimalizmo siekis skatina naudoti itin modernius sprendinius, sumažinant laikančiųjų konstrukcijų storius arba visai atsisakant rėmų, įveiksminant stiklo atsparumo statines jėgas. Anksčiau atrodžiusi neįgyvendinama užduotis – lenktas stiklas jau tapo kasdienybe. „Esame jau girdėję ir apie 3D stiklo technologijas, stiklo keramiką, savaime tampantį nepermatomu (angl. „Smart glass“), keičiantį spalvinį toną stiklą, garus atstumiančius paviršius ir kitus išradimus. Optikos pramonėje jau teko matyti stiklinius ekranus, kuriuose vaizdas išryškėja tik užsidėjus specialius akinius. Fantazijai ir kūrybai vietos dar yra likę labai daug“, – įsitikinęs G. Čaikauskas.

„Architektūros linijos“ nuotr.

Berėmės sistemos nepakeičiamos ekspozicijų erdvėse, vitrinų sprendimuose, kai reikia neužstoti demonstruojamų daiktų.

19

„Architektūros linijos“ nuotr.

technologijos

Žmonės, ypač pas mus, Lietuvoje, vienu metu nori visko: skaidrumo, lengvu­ mo, sykiu ir uždarumo, privatumo, patvarumo, garso izoliacijos, pro­ dukto kokybės ir ilgaam­ žiškumo, dar geriau – ir pigumo, bent jau specia­ lios nuolaidos.

Stiklo konstrukcijos su mediniu rėmu puikiai tinka, kai interjere reikia klasikinio įvaizdžio.

Jeigu aktuali garso izoliacija Stiklo garso izoliacija, G. Čaikausko nuomone, yra rimtas technologinis iššūkis. Tradiciškai jis pasiekiamas didinant stiklo sluoksnių skaičių, naudojant kelių sluoksnių paketus (tokie sprendimai privalomi ir jau seniai taikomi specialios paskirties patalpose: garso studijose, apsaugos postuose, tardymo izoliatoriuose ir pan.), tačiau jau neišvengiamai artėjama ir prie kasdienio naudojimo poreikio darbo patalpose, gyvenamuosiuose kambariuose, visuomeniniuose objektuose.

Architektė E. Varnauskienė mano, kad patalpų garso izoliaciją galima spręsti ir kitokiais būdais – pasitelkiant efektyvias akustines medžiagas, minkštas akustines plokštes ar dangas, sugeriančias garsą.

Privatumas ir estetika – suderinama?

Investuotojų keliami tikslai ir galimybės padiktuoja atsakymus ir lemia pasirinkimą. „Taip, žmonės, ypač pas mus, Lietuvoje, vienu metu nori visko: skaidrumo, lengvumo, sykiu ir uždarumo, privatumo, patvarumo, garso izoliacijos, produkto kokybės ir ilgaamžiškumo, dar geriau – ir pigumo, bent jau specialios nuolaidos, – juokiasi G. Čaikauskas. – Toks iššūkis yra maksimalus, jis sprendžiamas praktiškai kiekviename projekte.“ Lipnioji plėvelė – paprasčiausias daugelio problemų sprendimo kelias (dalinis ar pilnas

20 2019 sausis

nepermatomumas, dekoratyvumas, spalva, apsauga nuo iškritimo dūžio atveju ar net nuo vandalizmo ir t. t.), tačiau vis dažniau pasirenkamas giluminis stiklo graviravimas, stiklo pertvaros naudojamos kartu su uždarais medžio, metalo ar kitų medžiagų intarpais. „Nepamirškime, kad visada buvo ir liks klasikinės, patikimos užtraukiamosios užuolaidų ir žaliuzių sistemos. Jos vėl sėkmingai grįžta į architektų ir dizainerių arsenalą. Sunku paneigti audinių suteikiamą aplinkos jaukumą ir psichologinę šilumą, kuri suprantama daugeliui net ir profesionaliai nepasiruošusių žmonių, jau nekalbant apie pasirinkimo galimybių įvairovę“, – sako architektas.

Lenktos stiklo pertvaros – išskirtiniai gaminiai Dar prieš gerą dešimtmetį G. Čaikauskui teko įgyvendinti elipsės plano pasitarimų sales, lenktas slankiojančiąsias sistemas ir pan. Architektas atkreipia dėmesį, kad jos iki šiol yra itin mėgstamos ir vertinamos naudotojų, suteikia savotišką iškilmingumo, išskirtinumo ir pasididžiavimo jausmą. „Nors jau tuo metu gamybos technologams tai atrodė sunkiai įveikiamas uždavinys, sprendiniai buvo gana tiksliai įgyvendinti“, – prisimena G. Čaikauskas. Jam antrina ir E. Varnauskienė, prisimindama, kad lenktas konstrukcijas svarbiam objektui teko užsakyti Švedijoje, prieš tai įvertinus, kokių gabaritų jos turėtų būti, ar įmanoma bus užnešti į viršutinius aukštus. Tai

sudėtingi ir brangūs gaminiai, todėl projektuotojams tenka įvertinti visus niuansus.

Transformuojamosios pertvaros – daugiau galimybių G. Čaikauskas pasakoja, kad transformuojamąsias berėmes stiklo sistemas teko pritaikyti gyvenamosiose patalpose, atskiriant bendrąsias erdves nuo holo, virtuvės ir pan. Tai, anot architekto, pasiteisino – minimaliomis ir gana nesunkiai pritaikomomis priemonėmis, išvengiant nemalonių slenksčių ar griovelių bei bėgelių ant grindų, sukurtos skaidrios, kabančios atitvaros.

Stiklo lakštus laikantys elementai pritvirtinti tik prie lubų, apačioje turi nedidelius prilaikančius judėjimo krypties fiksatorius. Žiūrovinės paskirties objekte slankiosiomis, matinio stiklo sistemomis architektui ir jo komandai yra tekę atriboti vestibiulio ir drabužinės erdves, konferencijų salėje panaudotos į šalis nuslenkančios, nedideliu spinduliu išlenktos berėmės durys.

Armonikos dumplių pavidalo sulankstomosios berėmės pertvaros įgyvendintos architekto studijos projektuotame Vilniaus universiteto Gyvybės mokslo centre tarp pagrindinio holo ir kavinės salės.

Architektė E. Varnauskienė apgailestauja, kad transformuojamąsias stiklo pertvaras tenka naudoti retai dėl aukštos jų kainos. Biuruose dažniausiai yra poreikis didelį posėdžių kabinetą ar konferencijų salę prireikus paversti dviem

mažesnėmis patalpomis. Tačiau linkusiems pataupyti klientams ji greičiausiai pasiūlytų pigesnius sprendimus, tarkim, medines rėmines konstrukcijas arba nestiklines slankiojančiąsias pertvaras.

Berėmės ir rėminės konstrukcijos E. Varnauskienė atkreipia dėmesį, kad ypač aukštose patalpose berėmes konstrukcijas ne visuomet galima naudoti dėl ribotų berėmio stiklo gabaritų. Tuomet labiau pasiteisina rėminės konstrukcijos. Jos efektyvesnės ir tuomet, kai reikia didesnės garso izoliacijos. Architektės manymu, stiklo konstrukcijos su mediniu rėmu puikiai tinka, kai interjere reikia klasikinio įvaizdžio.

Atsižvelgiant į žmonių srautą, jos yra saugesnės mokyklose, ligoninėse, tarnauja ilgiau.

G. Čaikauskas pripažįsta, kad jam visuomet labiau imponuoja berėmio stiklo sistemos, tačiau ne visuomet jas galima pritaikyti projektuose. Garso, sandarumo, atsparumo ir kiti pragmatiški gyvenimo kasdienybės reikalavimai verčia rinktis vienokį ar kitokį stiklo aprėminimą.

Pasak architekto, tai nėra kokia nors neišvengiama blogybė, trukdanti interjero estetikai. Labai svarbu žinoti rengiamo projekto siekius ir laukiamus tikslus.

Rėminės sistemos geriau sulaiko ir paskirsto patalpų šilumą, izoliuoja garsą, suteikia tikslesnių mikroklimato reguliavimo galimybių. Žiūrint praktiškai, jos tiesiog tvirtesnės, standesnės, sumažina vibraciją ir pan. Berėmės sistemos visuomet atrodo elegantiškiau, lengviau, pabrėžia atvirumo ir skaidrumo įspūdį. Jos nepakeičiamos ekspozicijų erdvėse, vitrinų sprendimuose, kai reikia neužstoti demonstruojamų daiktų. Tuomet rėmai daromi tik viršuje ir apačioje arba visai „paskandinami“ konstrukcijose.

Kita vertus, dažnai iš anksto apgalvotas įrėminto stiklo sprendimas suteikia interjerui savitumo, o dažnai net ir jaukumo. Dabartinės technologijos leidžia naudoti mišrias berėmes ir rėmines sistemas. Pavyzdžiui, aliuminio rėmai užpildomi stiklo paketais, šalia priderinamos medinės uždaros ar dalinai atviros medinio, metalinio ar dar kokio nors kito paviršiaus durys. „Įdomu ir praktiška tai, kad duris ir stiklo vitriną skiriančiame statramstyje galima įmontuoti patalpoms būtiną elektros instaliaciją – rozetes, šviesos jungiklius, inžinerinių sistemų valdymo jutiklius. Tuomet sienos lieka laisvos, jos neapkraunamos inžinerine valdymo įranga. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“, – svarsto architektas.

Projektuojant lenktas stiklo konstrukcijas, svarbu įvertinti jų gabaritus, kad vėliau būtų galima jas transportuoti ar gabenti į viršutinius aukštus. / Elvina VARNAUSKIENĖ /

21

Užs.

Grūdinto stiklo pertvaroms – augantis pripažinimas Grūdinto stiklo gaminių paklausa statybų sektoriuje nesiliauja augti: abejonių jau niekam nebekelia išskirtinis šio stiklo patvarumas, o architektai teigiamai įvertinę naujausias jo panaudojimo galimybes. UAB „Bodesa“ gaminami aukštos kokybės grūdinto stiklo gaminiai dėmesį patraukia ir dar vienu išskirtinumu – didesniais grūdinto stiklo pertvarų dydžiais.

Išskirtinė savybė – stiprumas avo veiklą UAB „Bodesa“ pradėjo vystyti nuo 1996 metų. Įmonėje nuolat stebimi rinkos poreikiai, analizuojama ir planuojama. Tikslinės investicijos į moderniausią įrangą leidžia įmonei būti saugaus stiklo gamybos lydere Baltijos šalyse. Lietuvoje „Bodesa“ gerai žinoma ir dėl langų bei durų

S

aliuminio konstrukcijų gamybos, montavimo ir pastatų renovacijos. Šiuo metu pagrindinę įmonės produkciją sudaro standartiniai ir struktūriniai (skirti berėmiam fasadiniam stiklinimui) stiklo paketai, laminuoto bei grūdinto stiklo gaminiai. Šiandien grūdintas stiklas vis dažniau pritaikomas tiek visuomeniniuose pastatuose, tiek privačiuose būstuose. „Bodesos“ stiklo apdirbimo ir grūdinimo baro vadovas Deimantas Puluikis pasakoja, kad jų įmonės stiklas grūdinamas

modernia suomiška įranga. Grūdinimo proceso metu stiklas įkaitinamas iki 650 °C ir greitai ataušinamas dideliu oro srautu, todėl tampa 5–6 kartus stipresnis nei negrūdintas stiklas. Naudojant šią technologiją kokybiškai grūdinami šiuolaikiniai saulės, šilumos kontrolės ir pertvarų stiklai.

Išskirtinė grūdinto stiklo ypatybė, ne mažiau reikšminga nei mechaninis stiklo stiprumas, yra saugumas stiklui dūžtant. Negrūdintas stiklas sudūžta į dideles šukes ir sukelia pavojų žmonių saugumui. O grūdintas stiklas dūždamas subyra į smulkias, daug mažiau pavojingas šukeles.

Todėl, anot D. Puluikio, stiklinės dušo kabinos, turėklų atitvarai, stiklinės pertvaros ir durys, balkonų stiklai turėtų būti grūdinti, nes jų saugumas net kelis kartus padidėja.

Grūdintiems stiklams ant paviršiaus uždedamas nenusivalantis ženklas, rodantis, kad gaminys atitinka Europos normų reikalavimus. Pagal jį grūdintą stiklą galima lengvai atskirti nuo negrūdinto. UAB „Bodesa“ grūdintas stiklas yra sertifikuotas Stiklo ir statybinių medžiagų padalinio Krokuvoje (DIVISION OF GLASS AND BUILDING MATERIALS IN KRAKOW) pagal EN 12150-1 IR EN 12600 standartų reikalavimus bei danų instituto „Dancert“ www.dancert.dk pagal EN12150-1 ir EN12150-2 standartų reikalavimus.

Reikia specialisto konsultacijos?

Skambinkite (8 ~ 41) 509 423

22 2019 sausis

Išskirtinė grūdinto stiklo ypatybė, ne mažiau reikšminga nei mechaninis stiklo stiprumas, yra saugumas stiklui dūžtant.

Stiklo pertvaros nurungia betonines ir gipsines Architektai grūdintą stiklą sėkmingai panaudoja pertvaroms, biurų durims, dušų kabinoms, laiptų atitvarams, stalviršiams, lentynėlėms, turėklams, juo taip pat įstiklina terasas ir balkonus.

Pasak D. Puluikio, grūdinto stiklo pertvaros patalpų viduje vis dažniau pakeičia betonines ar gipsines. Pagrindinis jų pranašumas, kad stiklo pertvara atlieka visas esmines pertvaros funkcijas, tačiau neužgožia erdvės. Be to, pertvaras nesudėtinga montuoti, todėl prireikus patalpas galima lengvai perplanuoti vien pakeičiant stiklo pertvarų išdėstymą. „Bodesa“ ne tik gamina grūdintą stiklą, bet ir projektuoja, sumontuoja stiklines pertvaras, todėl klientams dažnai pasiūlomas visas paslaugų paketas – grūdintų stiklų projektavimas, gamyba ir montavimas. Įmonės gaminamos grūdinto sti klo pertvaros išsiskiria ir nestandartiniais matmenimis, maksimalus pertvarų dydis gali būti net 2800 x 4800 mm. Tokių matmenų grūdinto stiklo pertvaros leidžia patenkinti išskirtinius kli entų norus ir suteikia galimybę architektams jas naudoti projektuojant didesnes erdves.

D. Puluikis pažymi, kad visais atvejais patys architektai turi parinkti stiklus ir jų struktūrą. Jis pataria atkreipti dėmesį, kad vientisas grūdintas stiklas neturėtų būti naudojamas stiklinėms grindims, laiptų pakopoms ar stogeliams. Šiais atvejais patartina naudoti keletą sulaminuotų grūdintų stiklų – sudužus vienam grūdintam stiklui, pati stiklinė konstrukcija išliktų nepakitusi ir nekiltų pavojus aplinkinių saugumui.

23

dizainas „Jaunojo dizainerio prizo‘18“ laureatė Karolina Petraitytė ir jos produkto dizainas „Chem Token“.

Gaminio dizainas – gamintojo galimybės Kristina BUIDOVAITĖ

Specialistai skaičiuoja, kad investicijos į gaminio dizainą atsiperka per kelerius metus.

Visgi Lietuvos gamintojai gaminių dizainerius dažniausiai pasitelkia žvalgydamiesi naujų kelių į užsienio rinkas arba ieškodami būdų tapti rinkos novatoriais.

24 2019 sausis

Išskirtinumo paieškos ilniaus dailės akademijos (VDA) Dizaino inovacijų centro direktorius Marius Urbanavičius patvirtino: 2008 ir 2014 metais atliktas dizaino tyrimas parodė, kad gaminių dizaino naudą verslo sektorius įžvelgia tuomet, jei gaminius eksportuoja į užsienio šalis arba susiduria su didžiule konkurencija. „Tuomet aktyviai ieškoma konkurencinio pranašumo esamiems arba naujiems produktams“, – reziumavo pašnekovas.

Lietuvoje gaminius kuria palyginti mažai įmonių. Visgi M. Urbanavičius įžvelgia ir teigiamų pokyčių: iniciatyvos imasi nedidelės ir vidutinės įmonės, investuojančios į produktų dizainą, ieškančios gaminių dizainerių paslaugų, besirūpinančios didesne kuriamų gaminių pridėtine verte.

Tokie gamintojai noriai kreipiasi į VDA absolventus arba jų vizijos tampa studentų baigiamųjų

V

Dubajaus dizaino festivalio „Global Grand Show“ ekspozicija.

Tokijas „Design Art‘18“. VDA jaunasis tyrėjas Lukas Kučinskas, „Kaunas 2022“ organizatorė Deimantė Zutelienė, menininkės Gerda Liudinavičiūtė ir Jolita Vaitkutė.

25

dizainas

Di­zaineriai neprojektuoja tik gražių daiktų, jie pro­jektuoja visą naudojimosi daiktais scenarijų.

Ne estetika, o funkcija tampa dominuojančiu krite­rijumi.

26 2019 sausis

„Jaunojo dizainerio prizo‘18“ dalyvė Gražina Bočkutė ir jos aksesuaras neregiams ir silpnaregiams „Sensus“. „Jaunojo dizainerio prizo’18“ dalyvio Danilo Ščepanovo specialiųjų poreikių prietaisai senyvo amžiaus žmonėms „Day aid“. „Jaunojo dizainerio prizo‘14“ laureato Igno Survilos paspirtukas „Pigeon“.

27

dizainas

pramonė, gimsta projektų, susijusių su elektronika ir transporto dizainu. Patys VDA studentai neretai imasi iniciatyvos kurti savo produktus ir įkuria startuolius.

Kūryba – bendradarbiaujant

Gyvename perprodukcijos amžiuje.

Iškyla ekologinių, vartojimo iššūkių.

Dizaineriai tampa pokyčių dalimi. / Juozas BRUNDZA /

darbų temomis. Būtina paminėti ir kasmet skelbiamus dizaino konkursus, atliekamus tyrimus.

VDA Dizaino katedros dėstytojas Juozas Brundza kaip vieną sėkmingiausių bendradarbiaujant su gaminių dizaineriais sukurtų produktų minėjo durų rankenas su baltiškais motyvais. Lietuvoje itin išvystyta baldų, elektronikos

Gaminių dizainas, anot J. Brundzos, apima kur kas daugiau nei tik estetinę išraišką. Taigi, dizaineriai neprojektuoja tik gražių daiktų, jie projektuoja visą naudojimosi daiktais scenarijų. Ne estetika, o funkcija tampa dominuojančiu kriterijumi. Gaminio kūrimas – ne vieno specialisto, o komandinis darbas, bendradarbiaujant su inžinieriais, verslininkais, juolab kad būtina perprasti įvairius gamybos, technologijų aspektus. „Nebeliko nė vieno architekto, dizainerio ar kito menininko, kuris tik parodytų pirštu, ką daryti.

Vyksta specialistų bendradarbiavimas. Kuo jis turi daugiau bendradarbiavimo įgūdžių, ir juo patiki užsakovas, didelė tikimybė, kad bus sukurtas kokybiškas produktas, – neabejoja pašnekovas. – Gyvename perprodukcijos amžiuje. Iškyla ekologinių, vartojimo iššūkių. Dizaineriai tampa pokyčių dalimi. Lietuvoje tampa aktualus dirbtinio intelekto integravimas į aplinką, elektronikos diegimas, skaitmenizavimas.“ Kalbant apie investicijas į gaminių dizainą, pirmauja suomiai, amerikiečiai, Izraelis, šveicarai – šiose šalyse negailima investicijų moksliniams tyrimams. Dizaino inovacijų centro ini-

ci atyva VDA komanda praėjusiais metais lankėsi Dubajuje vykusiame dizaino festivalyje „Dubai Design Week“. Ateitį formuosiančių išradimų ekspozicijoje „Global Grand show“ pristatyti jaunųjų dizainerių darbai – mokomoji priemonė chemijos pamokoms „Chem Tokens“ ir neregiams skirtas prietaisas „Sensus“. Pasak J. Brundzos, šiame festivalyje ypač akcentuotos ekologijos ir socialinės atskirties temos. Dar 2016-aisiais pradėta kalbėti apie žmonių senėjimo, migracijos, išteklių mažėjimo, miestų plėtros problemas. „Jei yra aiški problema, kurią reikia spręsti, ieškoma sprendimų“, – apibendrino pašnekovas.

M. Urbanavičiaus teigimu, užsienio šalyse populiarėja paslaugų dizainas, kuris Lietuvoje kol kas nėra smarkiai išvystytas. Antra vertus, kitose šalyse gaminių dizaino „vartotojais“ tampa ne tik verslas, bet ir viešasis sektorius. Lietuvoje, anot pašnekovo, kol kas stinga ir privačiojo, ir viešojo sektorių iniciatyvų investuoti į tyrimus ir produktų vystymą. Tarptautinės įmonės gali pasigirti atskirais padaliniais, skirtais inovacijoms plėtoti, aktyviu bendradarbiavimu su aukštosiomis mokyklomis.

Pasak J. Brundzos, produktų dizaineriams tyrėjams labai svarbu ieškoti galimybių įgyvendinti daugiau tarptautinių projektų. Antra vertus, VDA laukia ir stambių, ir nedidelių kompanijų, suinteresuotų dirbti kartu ar realizuoti studentų kūrybos darbus.

Stilingas minimalizmas su svirtele Nuo pat 1912 m. JUNG tęsia šeimyninės kompanijos tradicijas ir kuria jungiklius, išsiskiriančius kokybe bei minimalizmu. „LS 1912“ – tarsi naujai atrasta sena, kuomet prisimenami vieni pirmųjų JUNG jungiklių su svirtiniu mechanizmu. Dangtelis ir jungimo mechanizmas sukurti taip, kad nesimatytų jokių tvirtinimo detalių. Metalas nupoliruotas itin preciziškai.

Daugiau informacijos jung.lt 28 2019 sausis

komentaras

Gražina BOČKUTĖ, Lietuvos dizaino forumas, direktorės asistentė Lietuvos dizaino prizas „Geras dizainas“ – naci onalinis konkursas, skirtas geriausiam dizainui šalyje atrasti ir paminėti. Kasmet konkursui teikti paraiškas kviečiami Lietuvoje dirbantys dizaineriai ir veikiančios įmonės. Paraiškas galima teikti net 10 kategorijų.

Daugiausia paraiškų gauname vizualinio identiteto, interjero elementų kategorijoje, kiek mažiau – kostiumo dizaino, paslaugų ir socialinio dizaino. Baldų ir šviestuvų kategorijoje dominuoja išskirtiniai, naujų medžiagiškumų, tūrių ar įvaizdžių gaminiai, taip pat produktai, pagaminti naudojant naujausias technologijas ar taikant inovatyvius gamybos procesus. Produkto ir industrinio dizaino kategorijoje sulaukiame labai įvairių paraiškų. Apdovanojami tiek kasdienius darbus palengvinantys, pagerinantys, tiek medicininiai ar pramoniniai produktai. Koncepcijos kategorijoje dominuoja jaunųjų dizainerių, studentų inovatyvios idėjos, nagrinėjančios svarbias socialines ar net ateities problemas.

Kasmet konkursui „Geras dizainas“ gauname apie 250 paraiškų, jų skaičius kiekvienais metais auga. Džiaugiamės matydami vis daugiau paraiškų, kurios siejasi su ekodizainu. Pastebime dizainerių tendenciją kurti produktus, naudojant

natūralias, ekomedžiagas, gamyklines atliekas, vis dažniau pritaikomi mus supančią aplinką tausojantys dizaino sprendimai. Dizainerių tendencija bendradarbiauti su kitais dizaineriais, įmonėmis ar kitų sričių specialistais kasmet vis ryškesnė. Tikimės, kad tokių paraiškų ateityje sulauksime vis daugiau. „Gero dizaino“ nugalėtojų projektai įvertinami ir prestižiniuose konkursuose, pristatomi dizaino parodose, kviečiami į garsiausias dizaino savaites, susilaukia didelio žiniasklaidos dėmesio.

Kasmet dizaino studijas Lietuvoje vidutiniškai baigia per 400 studentų. Gaminių dizaino specialistai ruošiami ne vieną dešimtmetį, nes poreikis iš verslo tikrai yra. Nors baldų sektorius šalyje užima svarbią vietą, baldų dizaino patrauklumas studentų akyse mažėja, tad novatoriškos įmonės vis dažniau dirba su užsienio šalių dizaineriais.

Nepaisant to, inovatyvių produktų tikrai netrūksta. Šalies dizaineriai ieško naujų medžiagų, taiko modernius technologinius sprendimus, dalyvauja tarptautiniuose dizaino renginiuose ir seka pasaulines tendencijas.

Sukuriamų inovacijų skaičių apskaičiuoti nėra lengva. Remiantis Lietuvos patentų biuro duomenimis (pateiktų paraiškų skaičiumi), inovacijų procesų Lietuvoje tendencijos nėra labai geros, nes nuo 2011 m. paraiškų skaičius nesikeičia. Tai daro neigiamą įtaką Lietuvos reitingui Pasaulio inovacijų indekse. Tačiau dalis inovatyvių produktų ir paslaugų dėl tam tikrų priežasčių nėra registruojami.

Daugiafunkcis šviestuvas „SOITTI“.

Dizaineris: Danilas Ščepanovas.

Vilniaus dailės akademija.

Elektrinė dviračio pavara „RUBBEE X“.

Dizainerė: Gintarė Černiauskaitė.

Užsakovas: bendrovė„Rubbee“.

„BaBa“ modulinės sofos sistema.

Dizaineriai: „Iskos-Berlin“.

Užsakovė: įmonė „Jotjot“.

29

etalo magija ir žavesys Metalo gaminiai suteikia pastatui ypatingo išskirtinumo. Šiuolaikinės jo Aušra NARKELIŪNIENĖ

apdirbimo galimybės leidžia improvizuoti tiek fasaduose, tiek interjere – perforuoto metalo gaminiai, rūdintas metalas, vario ir aliuminio lakštų spindesys kviečia architektus neapsiriboti vien įprastu medžiagų arsenalu.

30 2019 sausis

pixabay.com nuotr.

tema

Rogerso. Jame ažūrinė metalo konstrukcija atlieka laikančiojo karkaso vaidmenį pastato inžinierinėms komunikacijoms. Industriniai ir inžinieriniai pastato elementai, kurie iki šiol buvo slepiami, tapo estetinio pasigėrėjimo objektu.

Po kurio laiko industrinio metalo banga kiek atslūgo ir jis vėl pradėtas naudoti kaip paslėptas konstrukcijos elementas (perdenginiuose, laiptų konstrukcijose, kolonose) arba kaip fasado dalis (skardiniai stogai, lietvamzdžiai, palangės).

Tačiau, kalbant apie išskirtinius statinius, metalas tampa vienu pagrindinių išraiškos elementų architektūroje. „Jis gali būti naudojamas

kaip atvira konstrukcija arba kaip apdailos detalė“, – pasakojo architektas Gintautas Natkevičius.

Architektui pageidaujant, konstruktoriai gali preciziškai suprojektuoti ir pastato laikančiąsias konstrukcijas, taip, kad nereikėtų jų slėpti ir būtų galima palikti jas atviras. Jos tampa apdailos dalimi, sukuria savotišką konstrukcijos estetiką, kuria žmogus galėtų pasigrožėti.

Tokiu atveju konstrukciniai elementai – visavertė apdailos dalis.

Architektas Aidas Kalinauskas pabrėžia, kad jeigu to reikalauja pasirinktas pastato tipas, jo konstrukcija ir architektūrinė estetinė išraiška, santvaras, laikančiąsias kolonas,

Moderni tradicijos tąsa etalas statyboje ir architektūroje naudotas nuo senų laikų – iš jo kalviai gamindavo durų ir langų vyrius, kaltinius balkonų turėklus, vartų detales. Tačiau ypač metalo gaminiai išpopuliarėjo pramonės revoliucijos pabaigoje, kai buvo pastatytas žymusis Eifelio bokštas Paryžiuje, tapęs šio miesto simboliu.

Vėliau tame pačiame mieste duris atvėrė G. Pompidou modernaus meno centras, suprojektuotas architektų Renzo Piano ir Richardo

pixabay.com nuotr.

M

31

tema

metalines sijas ir sąramas galima palikti atviras. „Priklausomai nuo pastato paskirties, tipologijos ir pasirinkto konstrukcinio modelio metalinės laikančiosios konstrukcijos gali būti eksponuojamos arba slepiamos. Aš už matomą konstruktyvą“, – sako architektas. Konstrukcijos jau pačios iš savęs daugeliu atvejų yra puošmena, jei statybininkai montuodami nesugadina estetikos, o konstruktorius būna suprojektavęs „gražius“ jungiamuosius mazgus ir detales.

Architektų studijos „Archispektras“ nuotr.

Architektų studijos „Archispektras“ nuotr.

Natūralumo paieškos

Metalas fasaduose naudojamas tiek stogui aptaisyti, tiek įvairioms detalėms, konstrukciniams elementams.

32 2019 sausis

G. Natkevičius atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu metalas vėl grįžta į fasadus ir interjerą. „Visi pajuto, kad natūralios konstrukcijos, natūralios medžiagos, pirmapradės spalvos, pavyzdžiui, nedažyta OSB plokštė, yra gražios, gražūs ir cinkuotos skardos vamzdžiai – tapybiški, nevienodi“, – įsitikinęs pašnekovas. Nerūdijančiojo plieno apdaila atskleidžia natūralios medžiagos, gaminio žavesį.

Dažniausiai dėl architektų šviečiamojo darbo pavyksta įtikinti užsakovus, kad natūralios metalo konstrukcijos gali būti išryškintos. Tą lengviau padaryti, kai rinka prisisotina labai lygių dažytų sienų, lygaus mūro. „10 metų visi kraustosi iš proto, kaip padaryti idealiai lygią sieną, kuri net skambėtų, kaip išmūryti idealiai lygią sieną: vienu metu žmonės buvo per daug susižavėję preciziška apdaila – veidrodinio lygumo sienomis, grindimis. Minimalizmas veikia žiūrovą per tam tikrą kokybę ir kurį laiką visi „kaifuoja“, – komentavo architektas. Tačiau, anot G. Natkevičiaus, vis daugiau atsiranda restoranų ir kavinių, kuriuose baldai sukonstruoti iš paprastų taros dėžių, o sąskaitos atnešamos cinkuotuose kibirėliuose. Tai rodo, kad žmonės pasiilgo paprastumo, natūralumo, pajuto, kaip gera kartais atsipūsti nuo perdėtos kokybės. Tokiu atveju metalas gali puikiausiai pasitarnauti, ypač surūdijęs. Jo pavidalas nuolat kinta, o žiūrovas tarsi stebi vykstantį procesą ir užmezga dialogą su medžiaga. „Jeigu neobliuotas medis įneša tam tikro minkštumo, tai metalą galima palyginti su bosais muzikinėje partitūroje. Jis padeda atsverti perdėtą šilumą, kurią sukuria dažas, medis, tinkas. Metalas yra tas dalykas, kuris padeda subalansuoti. Jis kinta, liejasi kaip akvarelė, yra gyvas, nėra užfiksuotas – vienur kitur pasigavo drėgmės, atsirado daugiau rudų dėmelių.

Cinkuotas metalas taip pat kur ne kur pasioksiduoja daugiau. Jis visą laiką kitoks ir žmonėms tai įdomu. Dėvėdamasis jis įgauna brandumo.

Rūdinto plieno grožis – nuostabios kintančios spalvos Nors rūdintą, arba „Cor-Ten“, plieną architektai noriai renkasi fasadų apdailai, dešimtmetį Kaune veikiančios bendrovės „Metallum novum“ (RUSTY.LT) specialistai įrodinėja, kad šis sodrios oranžinės spalvos plienas tinkamas ir interjere, ir aplinkai gražinti – vazonams, borteliams, lauko židiniams ar tvorų apdailai. Kaip gi metalo lakštus dengiančios rūdys? Jos šiuo metu itin populiarios, jaukios, o sukuriamas vaizdas unikalus.

Savybės. „Cor-Ten“ – atmosferos poveikiui itin atsparus konstrukcinis plienas, kurio sudėtyje yra chromo, vario ir nikelio. Šį plieną be papildomo apdirbimo galima naudoti atvirame ore, kur plieno paviršių nuolat veikia besikeičiančios oro sąlygos. Palaipsniui plieno paviršiuje susidaro apsauginis patinos sluoksnis, t. y. plienas rūdija, o rūdys tampa jo apsaugine danga. Beje, rūdintas plienas savo formą išlaiko ištisus dešimtmečius, o jo spalva keičiasi, priklausomai nuo aplinkos sąlygų.

Prekyba „Cor-Ten“ plienu. RUSTY.LT nuolat sandėliuoja ir klientams gali pasiūlyti skirtingų storių (1,5, 2, 3, 4, 5, 6, 8 mm) ir matmenų rūdinto plieno lakštus (prekyba net ir po 1 kv. m). Nestandartiniams sprendimams bendrovė gali pasiūlyti kirstai temptus ir perforuotus rūdinto plieno lakštus.

Produktai. RUSTY.LT siūlo jau išdirbtus gaminius: lauko vazonus, modernių tvorų liniją, kraštovaizdžio formavimo bortelius, lauko skulptūras, suoliukus ir kt. Visi šie gaminiai puikiausiai tiks ieškantiems nestandartinių sprendimų aplinkai paįvairinti.

Apdirbimo priemonės. Tiems, kas nenusiteikę laukti ilgo patinos susiformavimo proceso (sodrios oranžinės spalvos), RUSTY.LT komanda siūlo unikalius sprendimus, kaip tą pasiekti apdorojant plieną ir panaudojant specialius chemi-

Paslaugos. Bendrovės specialistai gali ne tik pasiūlyti įvairių rūdinto plieno lakštų, bet ir lakštinio plieno apdirbimo paslaugas: atkirpti reikiamo pločio ir aukščio plokštę, plazminio ar lazerinio pjovimo staklėmis išpjauti norimą detalę ar

Naujovė! Jei manote, kad interjere rūdintas plienas atrodo per šaltas, per šiurkštus ar grubus arba remonto darbai jau užbaigti, RUSTY.LT turi išeitį – specialius dažus, sudėtyje turinčius „CorTen“ metalo drožlių priemaišų. Šiais dažais gali-

nius produktus – šlako tirpiklį, aktyvatorių, proceso fiksatorių ar įvairius lakus. Tai patentuota „LineaCor“ cheminių produktų linija, kuriai atstovauja „Metallum novum“.

užrašą, hidraulinėmis lenkimo staklėmis užlenkti kraštus, valcavimo staklėmis išlenkti apskritimą ar ovalą, atlikti suvirinimo darbus. Įmonė padės įgyvendinti bet kokį projektą.

ma padengti medį, plastiką, betoną, gipskartonį.

Dažams išdžiūvus, paviršius įgauna tokias pat savybes kaip ir rūdintas plienas, vėliau panaudojus aktyvatorių išgaunami unikalūs rūdžių tonai.

Daugiau informacijos: www.rusty.lt

|

Parduotuvė ir ekspozicija – Raudondvario pl. 115A, Kaunas

|

info@rusty.lt, 8 674 65 115, 8 674 7628 33

tema

Kelia žavesio, nostalgijos jausmą, suteikia laiko tėkmės pojūtį, tarsi smagus flirtas su medžiaga.

Tokia yra surūdijusio metalo apdaila, kurio esame nemažai naudoję savo interjeruose, – tvirtina architektas.

Architektų studijos „Archispektras“ nuotr.

Už metalą architektūroje

Vytenio Raubicko nuotr.

Interjere metalas naudojamas kaip konstruktyvo elementas: kolonoms, sijoms, laiptasijoms, laip­tų pakopoms, taip pat ir kaip apdailos plokštės: židinių apdailai, laiptų porankiams, baldams, de­koratyviniams šviestuvams.

34 2019 sausis

Metalas mėgstamas ir kaip natūrali, archaiška medžiaga. Architektas A. Kalinauskas jį naudoja fasaduose: tiek stogui aptaisyti, tiek įvairioms detalėms, konstrukciniams elementams. Ypač jo pamėgta rūdinto plieno „Cor-Ten“ apdaila, taip pat aliuminio, cinko, vario lakštai. Kartais tenka ilgai ir kantriai įtikinėti užsakovus, norint pasiekti norimų rezultatų. „Esu „sunkiojo“ metalo gerbėjas, tad man metalas puikiai skamba tiek eksterjere, tiek interjere, kartu su kitomis apdailos medžiagomis, – prisipažįsta architektas. – Interjere dažniausiai metalą naudoju kaip konstruktyvo elementą: kaip kolonas, sijas, laiptasijas, laiptų pakopas; taip pat ir kaip apdailos plokštes: židinių apdailai, laiptų porankiams, baldams, dekoratyviniams šviestuvams.“ Architektas G. Natkevičius pažymi, kad pastaruoju metu nyksta ribos, kokį metalą naudoti.

Anot jo, surūdijęs metalas jau irgi pradeda kiek pabosti ir architektai bei dizaineriai, kurie geriausiai jaučia tendencijas, vis dažniau tiek fasado, tiek interjero apdailai naudoja varį, aukso spalvos metalą ar raudoną varį. Taip galima išgauti ypatingas natas, kurios suteikia ypatingo skambesio architektūroje, atsiranda kiek kitokių potėpių.

Architekto žodžiais, kylant energinio naudingumo reikalavimams, vis sunkiau yra pritaikyti metalo gaminius, paliekant juos išorėje kaip konstrukciją ir sykiu apdailos elementus. Reikia atsižvelgti į tai, ar gali atsirasti papildomi šalčio tiltai, ar ne. Gal todėl kartais architektai ar konstruktoriai, nenorėdami apsikrauti papildomu darbu, linkę apdailos klausimą spręsti paprasčiau.

Tačiau, turint omenyje šiuolaikines metalo apdirbimo galimybes, būtų gaila palikti šią išraiškingą medžiagą nuošaly.

Architektas A. Kalinauskas siūlo būti kan triems, ryžtingiems ir ieškoti įvairių būdų pritaikyti metalo gaminius. Jis siūlo neabejoti, užsakovams daugiau pasitikėti profesionalais, o architektams nebijoti improvizuoti, juk gyvenimas „heavy metal“ ritmu suteikia daugiau energijos, gerų, pozityvių emocijų ir asmenybės laisvės visur ir visada. „Aš už metalą architektūroje!“ – sako A. Kalinauskas.

Užs.

Metalas suteikia laisvę eksperimentuoti Mažosios bendrijos (MB) „Piritas“ komanda įrodė – metaliniai baldai, metalo ir stiklo pertvaros ar įvairiausi interjero elementai gali būti ir estetiški, ir funkcionalūs. Nenuostabu – metalą vis dažniau atranda tiek individualių būstų

šokoladinėje“ sostinėje. Metalo ir sti klo pertvaros itin mėgstamos viename pasaulinio tinklo viešbučių – jos įrengiamos viešose viešbučio erdvėse.

MB „Piritas“ direktorius patvirtina: jiems vienodai svarbūs ir nedideli, ir ilgalaikiai, ne vieną mėnesį besitęsiantys projektai.

„Pirito“ projektas ir nuotr.

Dariaus Petrulaičio nuotr.

Unikalaus dizaino metalinės kėdės, valgomojo stalai, kavos staliukai, barai, suolai, lentynos, šviestuvai, drabužių kabyklos – ne viskas, ką gali pasiūlyti „Pirito“ komanda. Ji pirmoji Lietuvoje ėmėsi projektuoti, gaminti ir montuoti stiklo ir metalo pertvaras, ilgainiui tapusias mažosios ben drijos vizitine kortele. Jas specialistai montuoja kone kiekvieną dieną – butuose, individualiuose namuose, biuruose, kavinėse, restoranuose.

Nemaža dalis jų iš Lietuvos pasklido Švedijoje, Norvegijoje, Belgijoje ar Didžioje Britanijoje.

Pagrindinė tokių pertvarų funkcija – suskaidyti erdves, neužgožiant šviesos ar vaizdo pro langą. Pertvaros gali būti stacionarios, stumdomosios, varstomosios. Jų spalvos parenkamos dominuojančios ar derančios prie aplinkos. Klientai noriai renkasi juodą ar baltą, tačiau specialistams konstrukcijas milteliniu būdu yra tekę dažyti ir rožine spalva ar palikti nedažytas, tik nulakuotas. Galima rinktis pertvarų dydžius, langelių skaičių, tankį, skaidrų, matinį, raštuotą ar tonuotą stiklą.

Nors metalas, kaip ir betonas, laikomas industrinio interjero atributu, metalo gaminiai šiandien puikiai derinami moderniame, klasikiniame ar skandinaviškame interjere. Kartais, anot MB „Piritas“ direktoriaus Gedimino Krištopaičio, netgi ten, kur nė nesitiki.

Ne tik pertvaros, bet ir tvirti bei ilgaamžiai metaliniai kavos staliukai gaminami pagal klientų norus, todėl, pabrėžė pašnekovas, niekada nebus identiški.

Kaip vieną įdomiausių įgyvendintų projektų MB „Piritas“ vadovas minėjo optiką „Friends & Frames“ (architektai Petras Išora ir Ona Lozuraitytė) sostinės Vokiečių gatvėje. Čia „Pirito“ komanda įrengė metalines lentynas, ant kurių sudėti akiniai, palanges, lentynų laiki klius iš poliruoto nerūdijančiojo plieno. Dar vienas „Pirito“ pagamintas įspūdingas baldas – „Ali

Norberto Tukajaus nuotr.

projektuotojai.

Leono Garbačausko nuotr.

savininkai, tiek visuomeninių interjerų

Daugiau informacijos: info@piritas.lt, www.piritas.lt https://www.facebook.com/MBPiritas Dirbtuvių adresas: Rodūnios kelias 11, Vilnius

35

Dariaus Petrulaičio nuotr.

aiko tėkmę įvietinanti erdvė

Optikos erdvės viduryje esantis objektas įvardijamas kaip šulinio in­terpretacija.

Jaunosios kartos architektė Ona Lozuraitytė apie architekto kelią svetur ir Lietuvoje bei kaip įrodyti, kad laisvė kurti ir bandyti nebėra tik idėjų eksporto ir eksportuotojų požymis. Vienas pavyzdžių –

Elena PALECKYTĖ

optikos „Friends & Frame“ interjeras, kuriame suskambėjo sena ir nauja, modernu ir dar moderniau.

36 2019 sausis

objektas Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie savo studiją „Isora x Lozuraityte Studio For Architecture“?

Su architektu Petru Išora kartu pradėjome dirbti prieš kelerius metus, kai įkūrėme savo studiją.

Abu buvome iš šiek tiek skirtingų fonų, bet kalbėdamiesi pamatėme, kad mus vilioja daug panašių temų. Daug bendradarbiavome ir bendradarbiaujame su kolegomis – vieni reikšmingesnių darbų Baltijos paviljonas ir projektai su KILD – ir, tiesą sakant, manau, kad šis bendradarbiavimas yra tam tikras mūsų kartos bruožas.

Mūsų pirmasis fokusas buvo stipriai susietas su kultūrine sfera, projektavome parodas, kartais patys jas kuruodavome, kartais kurdavome tik architektūrinę koncepciją. Tad santykis su menu ir kultūra mums visada buvo pirmuoju atspirties tašku.

Mums visada svarbus kontekstas: kultūrinis, socialinis, galbūt ir daug platesnis, gamtinis, ekologinis. Kiekvienoje vietoje stengiamės įsivardyti, kokios aplinkybės yra aktualios.

Atėję į konkrečią vietą, žiūrime, kur esame ir ką buvusios kartos mums paliko. Ne norėdami tiesiogiai pratęsti, kadangi genius loci dažnai yra nuvalkiotas ir labai sausai, tiesiogiai interpretuojamas. Mūsų supratimu, reikia dirbti pratęsimais – pasiimti tuos vertingus sluoksnius, kurie jau sukritę, įdėta daug įdirbio, tačiau drauge ir užduoti tolesnę kryptį, o ne statiškai fiksuoti buvusius sluoksnius.

Vėliau dirbau Briuselyje, kooperatyve „Rotor“. Šis kolektyvas yra tarpdisciplininės prigimties ir užsiima daugeliu iš pirmo žvilgsnio sunkiai į vienį susumuojamų veiklų su kritine arba kvestionuojančia prieiga per architektūrą, interjerą, parodas, knygas, ekonominius modelius ir politinių strategijų kūrimą. Savo kryptį bendrai įvardija kaip materijos judėjimo (angl. material flows) koordinavimą. Paprastai tariant, stengiasi, suvaldyti medžiagų naudojimą – per tyrimus, projektavimą ir strategavimą kuria naują supratimą apie medžiagų (resursų) migravimą. Tad tai labai ekologiškas požiūris į rydieną. Nuo šių metų jie pradėjo dėstyti AA (Architectural Association School of Architecture), taigi, jų plėtojama mintis labai reikalinga ir aktuali.

P. Išora atėjo po gana ilgo įdirbio architektūros plotmėje. Kaune ilgą laiką dirbo pas Audrį Karalių, o Vilniuje Rolando Paleko studijoje. Vėliau Londone jis dirbo „Architects of Invention“, galima vadinti OMA atšakoje, kol galiausiai abudu grįžome, susikaupėme ir pradėjome kurti kažką sava.

Kokios yra pasaulinės architektūros aktualijos ir kas bus svarbu rytoj?

Iš pradžių baigiau meno studijas Vilniaus dailės akademijoje, paskui ten pat ir architektūrą. Vos baigusi sumaniau, kad reikia važiuoti ne į akademinį, o į gyviausią ir įdomiausią kultūrinį foną. Šitaip atsidūriau Niujorke, galerijoje „Storefront for Art and Architecture“, kurios sritis – procesai ir iššūkiai tarp architektūros ir meno. Ši vieta buvo įsteigta 1982 m. kaip eksperimentinis forumas ir parodinė erdvė – platforma naujiems pastatytosios erdvės diskursams, – eksperimentui ir inovacijai meno, dizaino ir architektūros laukų susikirtime. Dabartinė galerijos erdvė labai maža, o erdvinę koncepciją jai kūrė menininko ir architekto duetas – architektas Stevenas Hollas kartu su

Aktualijos visada yra dvejopos – globalios ir lokalios. Kalbant apie stambaus mastelio globalias aktualijas, tai būtų ekologija, antropocenas, žmogaus veiklos padariniai, kaip mes ribotus išteklius verčiame pastatyta erdve, kaip tai konvertuojame, kokiomis sąnaudomis visa tai vyksta.

Tai bus stipriausiai jaučiama rytoj: juk kol kas dar gyvenome kaip gyvenę.

Tai yra pagrindiniai dalykai, kurie netrukus palies visus, mūsų ir ateinančias kartas. Turėsime mąstyti visiškai kitomis sąvokomis: ne tūriais, ne dominantėmis. O galbūt ateities tendencija bus atsisakyti kūrėjo ego? Gal iš kūrėjo bus vis labiau tampama tam tikru vadybininku, suvaldančiu tuos labai greitai kintančius kontekstus, kurie vis labiau keičia architektūros sandą.

Gaila, kad daugelis architektūros mokyklų vis dar moko tais pačiais metodais kaip ir mūsų tėvų kartą, nors mūsų laukia visai kiti uždaviniai.

Ne tiek formos, kiek poveikio, darnaus būvio, tvarumo klausimai. Architektai vis dar labai stipriai užsikodavę nesaikingai naudoti išteklius. Lietu-

performanso kūrėju Vito Acconci. Taip pat dirbau pas Joną Meką, tai buvo tolesniam keliui labai reikšminga patirtis. Kaip tik dabar menų inkubatoriuje „Rupert“ kuriame šią vasarą įvyksiančios Jono Meko parodos architektūrą. Ką užkoduoji gyvenime, tas vystosi tolyn.

voje mąstymas labai atsiribojęs nuo visų kitų ne architektūrinių kontekstų. Architektai beveik nežiūri į kraštovaizdžio, konteksto problemas, ateina ganėtinai aklai. Labai retai projektai įžvelgia situacijos galimybes, potencialą – dažniausiai ateinama su ambicija viską nušluoti, kurti sau

Kaip Jūsų akiračiai plėtėsi užsienyje?

Gal iš kūrėjo bus vis labiau tampama tam tikru vadybininku, suval­ dančiu tuos labai greitai kintančius kontekstus, kurie vis labiau keičia architektūros sandą. / Ona LOZURAITYTĖ /

paminklus, o ne viską įvertinus duotai situacijai pasiūlyti optimalius sprendimus. Dar apmaudu, kad architektai yra tokie atsiriboję, pavyzdžiui, gaila, kad jie daug dirba ir nedalyvauja platesniuose kūrybiniuose kontekstuose, kurie galėtų juos daug kuo informuoti: vis dar mažai domisi šiuolaikinio meno ar literatūros pasauliu.

Minėjote, kad Jūsų kartos architektūros praktika labai pakito, palyginti su ankstesnėmis kartomis. Kokie dar skirtumai išryškėja?

Mūsų praktikos vis dažniau ima kurtis visai kitokiais pagrindais, visai kitokios nei mūsų dėstytojų, jos labai smarkiai skiriasi tiek savo įrankiais, tiek organizaciniais metodais. Architektūros sąvokos labai greitai keičiasi, kontekstas kinta, ateityje laukia daug naujų iššūkių. Pastebiu, kad vis daugiau jaunųjų praktikų, ypač užsienyje,

37

objektas

dirba bendradarbiavimo režimu. Nebūtinai prisirišama prie kažkokio konkretaus modelio.

Kie kviena aplinkybė sugeneruoja savas žmonių ir išmanymo sferų konsteliacijas.

Ar jau jaučiate, kad Lietuva po truputį įsijungia į tarptautinį tinklą?

Ugniaus Gelgudos nuotr.

Manau, ties mūsų karta tasai atsivėrimas ir prasidėjo: maždaug mūsų mokymosi laikotarpiu atsirado Architektūros fondas. Tai buvo institucija, atvėrusi sienas ir leidusi tiems, kam įdomu, susilieti su pasauliniais kontekstais. Tai buvo didžiulė revoliucija, istorinis įvykis. Miniu būtent Architektūros fondą, nes kelionių metais, kai dar neturėjome savos studijos, užsienyje žmonės sakydavo, kad lietuviai, labai įsitinklinę: pažįsta vieni kitus, greitai keičiasi informacija. Tuo metu daugelis tų aktyviųjų Architektūros fondo žmonių buvo išvažiavę į užsienį, įsitinklinimas labai padėjo jaustis visavertiškesniam: imi greitai disponuoti įvairių kolegų įvairiu žinojimu, tad greitai įsijungi į įvairias aktualijas. Dabar labai daug kas yra sugrįžę, kiti dar ketina tą padaryti. Todėl galiu sakyti, kad net jei mūsų mokslų pradžioje dar buvo kažkokia skirtis, dabar bendroje vietinių jaunųjų architektų studijų perspektyvoje jos lieka vis mažiau.

Dažnai kuriate parodų architektūrą. Kuo ji specifinė?

„Friends & Frame“ atėjo su komerciniu pa­siūlymu, bet ieškojo kažko neįprasta.

38 2019 sausis

Dariaus Petrulaičio nuotr.

Dariaus Petrulaičio nuotr.

Menas ir architektūra parodose susitinka dinamiškoje dialektikoje. Viena jų, tiksliai nežinau, iš kur atsiradusi, yra ta, kad menas kuria pro blemas, o architektūra jas sprendžia. Tad toks santykis su menininkais dažnai ir būna: bendradarbiavimas su rebusais, kuriuos reikia išspręsti.

Kita vertus, architektas Audrius Ambrasas yra

Dariaus Petrulaičio nuotr.

Objekto pavadinimas: optika „Friends & Frames“

Visi stumdomieji baldai paga­minti iš cetrio.

pasakęs, kad architektūra – toks kompleksiškas problemų rinkinys, kad tik menas jas gali išspręsti. Taigi, meno ir architektūros santykis turi savotišką in ir jang atspalvį. Architektai meną supranta kaip tam tikrą atsipalaidavimą, patekimą į kūrybinę tėkmę, o menininkai architektus mato kaip atsakytojus į klausimus, procesų valdytojus.

Mūsų akimis parodų architektūra yra aikštelė naujai vystomoms, eksperimentinėms mintims: tai nėra savaime estetinis objektas, turintis apibrėžtus kanonus. Yra dirbama su minčių rinkiniais, su skirtingais fonais, kiekvieną kartą architektūrine kalba reikia integruoti idėjas. Taip pat parodos mums tarsi eksperimentų laukas, kur daug greičiau galime patikrinti tam tikras idėjas, medžiagas, kompleksinius ryšius, diskursus. Tai mums labai paranku, džiaugiamės, kad dirbame su nuostabiais menininkais, tai turtina mūsų, architektų, įrankius.

Taip pat labai svarbus ir bendradarbiavimo aspektas. Dirbant su parodomis, išmokstama skirtingų jo režimų ir tai vėliau įvairiomis formomis atsispindi kūryboje.

Ar galima matyti paralelių tarp parodos ir akinių salono „Friends & Frame“ interjero?

Kaip tai siejasi su būtent šia preke – akiniais?

Tiesą sakant, likus kelioms dienoms iki parduotuvės atidarymo, užsakovas, įkvėptas visų idėjų, pasistatė kėdę prieš vieną akinių rėmelių lentyną, atsisėdo ir juokavo: „Žiūrėkit, čia visai kaip galerijoje!“ Bet ir žiūrint rimčiau, paralelė tarp parodos ir šios erdvės yra gana aktuali. „Friends & Frame“ atėjo su komerciniu pasiūlymu, bet ieškojo kažko neįprasta. Galbūt tą komercinį aspektą buvo lengviau nulaužti dar ir dėl to, kad tai yra optika ir tai yra rega. Šioje er dvėje ir buvo pritaikyti keletas optinių žaidimų: vizualinių koridorių – atspindžių ir matymo kiaurai, perregimumo. Perregimumas šiuo atveju ne tik vizualinis, bet ir konceptualus – žvelgimą kiaurai vietos istorijos, – sukurta interpretacija šios vietos iki Antrojo pasaulinio karo, taip pat atidengtas sovietinis sluoksnis.

Istoriškai egzistavęs urbanistinis vaizdinys tapo istoriniu klojiniu erdvės projektinei logikai.

Adresas: Vokiečių g. 15, Vilnius, Lietuva Bendras plotas: 151 m2 Projektuotojas: architektūros studija „Isora x Lozuraityte“ Sienų restauravimas: Lina Šlipavičiūtė, Aušra Vyšniauskaitė, Lauryna Kiškytė Skaitmeninės manipuliacijos: Dominykas Daunys Šviečiantys kūriniai vitrinose: Rafał Piesliak Sklendžiančio granito objektas: Donatas Jankauskas (Duonis) Užuolaidų dizainas: Morta Griškevičiūtė Metalinės lentynos, palangės, lentynų laikikliai iš poliruoto nerūdijančiojo plieno: MB „Piritas“ Apšvietimas: „Šviesos technologijos“

39

Ugniaus Gelgudos nuotr.

Perkloję istorinio ir esamo užstatymo planus, dabartinės optikos vietoje radome ankščiau čia plytėjusį vidinį kiemą, o gretimoje posesijoje – vieną pirmųjų miesto viešųjų šulinių. Atrijaus, kaip viešosios erdvės, sodo ir vandens ištraukos tapo aplinkybine inspiracija interpretuotiems erdviniams sprendiniams. Atkurdami viešąją erdvę, norėjome psichologiškai atkurti vertikalę, atviro dangaus iliuziją, padaryti, kad žmogaus neslėgtų betoninė perdanga. Veidrodinė palangė, ypač vasarą, pagauna saulės spindulius ir perduoda juos folija dengtoms luboms. Tai sukuria iš viršaus plieskiančios saulės šviesos iliuziją, lyg lubose būtų stoglangiai. Kita vertus, optiniai žaidimai pasitarnavo ir psichologiškai išlyginant er dvės nereguliarumus, kuo mažiau papildomo erdvinio naratyvo. Taip pat čia yra keli važinėjantys trikampiai veidrodžiai, kurie kuria optinius koridorius. Tad optika, optinės iliuzijos, regėjimas šioje erdvėje siejasi tarpusavyje.

Grįžtant prie parodos ir interjero sąvokų, manau, kad jos šiais laikais labai takios, ir mėgstu pasakyti, kad jos (sąvokos) tampa mažiau svarbios. Nes vos tik po ilgų ieškojimų kažką įvardiji, pamatai, kaip greitai tai pasičiumpama ir naudojama manipuliuojant skirtingomis reikšmėmis.

Sąvokomis vis labiau manipuliuojama. Iš to atsiranda tai, kad, pavyzdžiui, kartais projektai yra puikiai pristatomi verbaliai, bet kai žiūri į patį objektą, nematai nieko panašaus į tai, kas buvo pasakyta. Taigi, tos sąvokos drauge yra ir vieta spekuliacijai.

Privatesnės dar­buotojų erdvės atskiriamos tik lengva simboline skirtimi – užuolaida.

Maži skirtingi mėlyno metalo spal­ vos elementai užima tuščias vietas lentynėlėse, kai nėra akinių.

Dariaus Petrulaičio nuotr.

Kokie buvo svarbiausi erdviniai sprendimai?

Bandėme sukurti tokį objek­tą, kurio sąvokos būtų tarsi iš ateities, dar lyg ir ne laikas jas įvardyti. / Ona LOZURAITYTĖ /

40 2019 sausis

Stengėmės duotus erdvinius rėmus kuo labiau išvalyti nuo konkrečių fiksuotų sprendinių, norėjome, kad erdvė būtų atvira kuo įvairesniems scenarijams. Būtų galima pradėti nuo tokių techninių detalių kaip tai, kad įtikinome užsakovą pasirinkti šildomųjų grindų sprendimą, šitaip išvengiant vizualiai fiksuotų šildymo agregatų. Na, o pagrindinis sprendimas buvo išvalius erdvę sukurti cen trinį organizuojantį kvadratą, levituojančią (virš veidrodžių) plokštumą. Per renginius ar kad ir šiaip vakare visi baldai gali suvažiuoti po ja, pasijungti į savo „motininę plokštę“, visa erdvė vėl tampa išvalyta nuo dienos scenarijų.

Dar vienas labai svarbus erdvinis sprendimas tas, kad visiškai atsisakėme kasos, ir po ilgų diskusijų įkalbėjome, kad šioje erdvėje reikia maksimaliai išvengti įprastinio kliento ir pardavėjo santykio. Be to, užsakovas ir pats skatino, kad žmonės ateitų ir nebijotų tiesiog pasižvalgyti.

Buvo planuota daug potencialių erdvinių scenarijų per objektų – baldų, kėdžių, sofų, veidrodžių – migracijų kombinacijas. Tad ir dabar kartais, bendraudami su čia dirbančiais žmonėmis,

Ugniaus Gelgudos nuotr.

jiems primename tas erdvės kitimo idėjas ir skatiname būti erdvės architektais – kurti mūsų projektavimo metu įvardytus ir galbūt dar neįvardytus scenarijus nuolat perrašant erdvę. Net naudojant tik čia esančius mobiliuosius trikampius veidrodžius ir nejudinant baldų jau galima sukurti daug vizualinių žaidimų, naujų erdvės veidų, įkvėpti tiek praeivius iš lauko, tiek lankytojus pasijusti vis kitaip.

Kitas svarbus elementas yra funkcinis įdė klas. Tai yra dvinaris objektas, sudarytas iš optometrijos kabineto ir archyvo, privatesnės darbuotojų erdvės, kas įprastai salonuose visiškai uždara. O čia šios patalpos yra atskiriamos tik lengva simboline skirtimi – užuolaida. Siekta, kad lankytojas nejaustų skirties tarp to, kas vieša ir privatu, ir viską matytų kiaurai, niekas nuo jo akies nebūtų paslėpta. Tai tęsia perregimumo ir dinamikos idėjas, kurias minėjau prieš tai.

Su kokiais menininkais bendradarbiavote kurdami šią erdvę?

Prieš tai minėtos užuolaidos yra kurtos puikios dizainerės Mortos Griškevičiūtės. Jų medžiaga atšvaitinė ir labai subtili, tad ir pats kūrinys kartu yra ir kosminis, ir nuosaikus. Kitas objektas – menininko Donato Jankausko-Duonio staliukas. Kurtas iš tikro akmens atplaišos, jis tartum žaidžia, bendrauja su mūsų kurtu, šiek tiek sintetinę uolą primenančiu objektu. Gražiausiai

jis atrodo, kai yra saulėta, jame vėlgi atsikartoja tas jau prieš tai minėtas šio interjero perregimumas. Tad čia jau prasideda mažieji naratyvai.

Vietai specifinius šviesos objektus kūrė Rafałas Piesliakas. Davėme jam visišką laisvę, įvesdami į bendrą kontekstą, nuo gana ankstyvos stadijos per vizualizacijas supažindinome su bendromis architektūrinėmis koncepcijomis. Tad tam tikra prasme panaikinome tą funkcionalųjį (klasikinį vitrinos apšvietimo) sluoksnį ir pakeitėme jį poetiškuoju šviečiančių kūrinių sluoksniu. Žurnale „Frame“ optikos erdvės viduryje esantis objektas įvardijamas kaip šulinio interpretacija. O kas tai iš tiesų?

Visų pirma, norėjome objekto – erdvėlaikio, kuris neturėtų išankstinių sąvokų, kuris būtų aiškiai neįvardijamas, semantiškai surištas, bet ateinančiam žmogui keltų klausimų, skatintų analizuoti. Gal dar ir dėl to erdvė panaši į parodą: gera paroda yra ta, kuri įvyksta ir galvoje, o ne tik vizualinio pasigėrėjimo lygmeniu. Bandėme sukurti tokį objektą, kurio sąvokos būtų tarsi iš ateities, dar lyg ir ne laikas jas įvardyti. Tai objektas, kuris jungia praeitį ir ateitį. Praeitis yra interpretacija šitos vietos savybių: ne konkrečiai šioje vietoje, bet šalia ilgą laiką buvo viešasis šulinys. Kartu su čia buvusiu atrijumi tai tapo reflektuojamų idėjų kompleksu.

Vandens ištrauka, kuri ne tiesiogiai, ne atkuriant fizinį šulinį, grąžina tą praeities pojūtį.

Kaip šis objektas buvo padarytas?

Tai buvo mano rankomis kurta skulptūra. Šį maketą skenavome 3D skeneriu ir išdidinę skaitmeniškai apdorojome kartu su kolega Dominyku Dauniu. Taip buvo siekiama sukurti kažką, kas yra tarpinė situacija tarp fiziškai apčiuopiamo vandens ir virtualiai nujaučiamo skaitmens, tarp dviejų visiškai skirtingų takių pradų. Skaitmeniškai apdorojant skulptūrą buvo pritaikytas kom pleksas skirtingų strategijų: pasikartojimas, aidas, prasisukimai, prasitempimai ir panašiai, trumpai tariant, siekiama sukurti virtualios (realios) gamtos pulsą. Kiekviena vieta turi tam ti krą savą logiką, tam, kad neatsibostų žiūrėti, juk šis objektas yra dėmesį atkreipiantis, ryškus, tam ti kra prasme erzinantis, tad turi būti kažkiek nesuprantamas, iki galo neperprantamas, kad niekada jo neįskaitytum iki galo, kad netaptų aišku jo atsiradimo aplinkybės, bet nuolat skatintų žvilgsnio smalsumą. Jei jis būtų atliktas tik skai tmeniškai, jį būtų pernelyg lengva perprasti, tas pats ir su atlikimu vien ranka, tad reikėjo žaidimo, kuris neleistų objektui tapti nuobodžiam.

Taigi, ir savo technologine prasme šis objektas irgi atvaizduoja tą praeities (rankos–amato) ir ateities (skaitmeninio manipuliavimo) santykį. Ši kalba yra dalinai pasiskolinta iš gamtos, dalinai iš pos tinternet kalbos, bet nėra nei viena, nei kita.

41

Kaip kitos šio interjero detalės siejasi su bendra visuma?

Ugniaus Gelgudos nuotr.

Mums buvo svarbu, kad viskas būtų siejama iki paties mažiausio mastelio. Interjero įgyvendinimo darbams jau artėjant į pabaigą, ėmėmės net ir mažiausio mastelio, kuris net nėra interjeras. Pavyzdžiui, tie maži skirtingi mėlyno metalo spalvos elementai yra tarsi atskilę nuo pagrindinio objekto, jie atlieka praktinę funkciją: užima tuo metu tuščias vietas lentynėlėse, kai nėra akinių. Atsitiktine tvarka paminint kitą nedidelę, bet svarbią interjero detalę, kuri vėlgi skleidžia visuminį perregimumo estetinį priėjimą, yra visiškai skaidrios specialiai kurtos detalės, kurios uždengia profilių, ant kurių laikomos akinių lentynėlės, galus, – šie uždengti, tačiau žvilgsnis eina kiaurai. Visos detalės yra tik smulkesni bendro, šiai vietai kuriamo krūvio tęsiniai.

Prie patalpų paviršių liestasi tik vietose, kur naujas prisilietimas reikalingas įsikuriančiai funk­cijai.

Kuo šiai erdvei svarbi flora? Šiame objekte floros kolonijai yra sukurta nepriklausoma ekosistema. Ji tartum skirta grąžinti šios vietos, kaip atviro kiemo, pojūčius. Augalai buvo komponuojami pagal geografinę poziciją, pavyzdžiui, ant šiaurinio šlaito jų beveik nėra.

Vėliau einant aplink, ima rastis atšiaurios augalijos, kol galiausiai pietuose ji gradialiai perauga lyg į atogrąžų miškų florą. Visa tai vėlgi yra žaidimas logika. Ši flora labai svarbus elementas dar ir dėl to, kad ji nuolatos natūraliai kinta, taip pildydama takaus scenarijaus bendrą naratyvą. Pavyzdžiui, anksčiau čia augo žolės, kurios augino mėlynas uogytes, joms nudžiūvus ąžuolas išleido keturis lapus, o paparčiai orinėmis šaknimis pradėjo sekti objekto kontūrus; arbatmedis, juodasis pipiras ir siauralapis fikusas nuolat testuoja savo galimybes suklestėti šioje jiems natūraliai neįprastoje aplinkoje ir panašiai.

Vystydamasi ir keisdamasi, ši floros kolonija tarsi primena šiandienos laiko tėkmes ciklus, horizontaliai papildydama prieš tai jau minėtą vertikalų praeities ir dabarties laikų santykį.

Kalbant apie šią erdvę nuolatos akcentuojama laiko svarba. Kokiomis dar detalėmis ji atsiskleidžia?

Laiko kalba medžiagoje atsiskleidžia daugybėje detalių, į kurias, atidžiau neįsižiūrėjus, žvilgsnis to tiesiog nefiksuos. Pavyzdžiui, anksčiau fasadas stovėjo per sprindį giliau ir tik jau po 2000ųjų sti klas buvo perkeltas į lauką, tad interjere, vitrinoje, eksponuojamas seniai nebegaminamas griliažinis fasadas ir fasadinių langų statymo medžiaginės subtilybės. Greta atsidengia restauratorių ilgai tvirtintas smėlio su, matyt, prastai užgesintomis kalkėmis mišinys, kurio jau taip pat seniai nerasite. Drauge su restauratorėmis radome kiaurymę sienoje, kuri šiandien kryptingai fokusuoja žvilgsnį. Arba senoji elektros skydinė, kurią išlaikėme, – elektrikas ilgai pasakojo, kaip ta sistema veikė. Šis medžiagos laike skaitinys gali būti labai ilgas. Tokie elementai padeda sukristi daugianarei visumai ir mezga naujus tarpusavio naratyvus, kurie didele dalimi yra apie laiko persiklojimą, bet kartu ir tiesiog apie regėjimą.

MB „Piritas“ įrengė metalines lentynas,

42 2019 sausis

palanges, lentynų laikiklius iš poliruoto nerūdijančiojo plieno.

Kaip šioje erdvėje naudotos medžiagos ir baldai permąsto prabangos sąvoką?

Materija šiame interjere labai svarbi, tai prabangos termino permąstymo dalis.

Prie patalpų paviršių liestasi tik vietose, kur naujas prisilietimas reikalingas įsikuriančiai funkcijai. Viso interjero medžiagiškoji prigimtis – kuo arčiau pirminių sąvokų, kuo mažiau apdorota materija. Kuriamos sąvokos, iš kurių atsiranda estetika, ne atvirkščiai. Šiai erdvei rinkomės ciklinės ekonomikos baldus ir neapdirbtas, kuo grynesnes medžiagas.

Pavyzdžiui, visi stumdomieji baldai pagaminti iš cetrio (cemento-pjuvenų plokštės naudojamos fasadams). Derinant prie betono grindų mums reikėjo ko nors grubaus, tačiau drauge ir šilto. Buvo tikras iššūkis mūsų baldininkams šią nedelikačią medžiagą prakalbinti baldų gamyboje. Pagrindiniai baldų korpusai gaminti iš gruntuoto MDF – bazinio pagrindo įprastam tolesniam plokštės paruošimui. Visi ne specialiai gaminti baldai, tokie kaip kėdės arba sofos, yra žiedinės ekonomikos dalis. Jie – garsių dizainerių, bet ne pirmo naudojimo. Pavyzdžiui, šis Ligne Roset kėdžių modelis, beje, kurtas architekto, yra jau išimtas iš gamybos, matyti savo formomis pernelyg grubus devintas dešimtmetis, tačiau mūsų situacijoje jis daug vertingesnis nei iškart „nuskaitoma“ nauja tos pačios kompanijos modelio variacija, netgi turi rankenėlę toje vietoje, kur mums jos funkciškai reikėjo. Sofų blokai yra austrų gamintojo.

Pavyzdžiui, įėjimo durų rankenai pasitarnauja tikro pastolio elementas, kuris buvo nupoliruotas iki „prabangos“. Elementas iš galutiniame

objektas

vietinei „turto“ sampratai, po senovei prabangą suprantančiai kaip finansiškai brangių elementų rinkinį. Čia, žinoma, reikia nepamiršti paminėti ir drąsų užsakovo požiūrį.

Koks šios erdvės santykis su Lietuvos interjerų kontekstu?

Nenorėjome uždaryti šios erdvės interjero sąvokoje, todėl ir vadiname ją būtent erdve. Lietuvoje yra įsismelkęs kažkoks vieno kanono interjerų reiškinys. Daugelis interjerų yra tarsi „Pinterest“ rinkiniai. Jie, kad ir estetiški, bet tik mimikuoja paviršius, nekuria naujų sąvokų, o tai, manau,

yra labai ydinga. Dėl to kurdami šią erdvę kiek nerimavome, kaip vietiniai sugebės ją priimti, nes tai yra visiškai kita, nebūdinga kalba – ir kaip visuma, ir kaip pavieniai elementai, ir kaip metodai naudoti kuriant. Įdomu, kad, tik atidarius saloną, buvo komentarų, kad savininkas ne lietuvis arba kad architektai užsieniečiai. Ką suponuoja tokie klausimai? Gal kiek sujaukėme inertišką vietinio interjero tėkmę. Viliamės, kad tai paskatins jaunus kūrėjus ir netgi užsakančiąją sąmonę jaustis laisviau, drąsiau eksperimentuoti išties naujomis raiškomis, o ne tik fasadine estetika.

Labai ačiū už pokalbį!

Dariaus Petrulaičio nuotr.

rezultate nematomos infrastruktūros tapo vos ne juvelyriniu kūriniu.

Visa tai yra sąmoninga permąstanti prabanga, bet ji yra tarsi „nulaužta“, svarstanti, formuojama mūsų laikotarpio realijose – vartojimo kultūros ir medžiaginių planetos procesų kontekste. Ji identifikuoja vertingąsias situacijos savybes ir santykį su naujojo sluoksnio poreikiais, šiame perklojime palikdama centrinę vietą reikšmių daugiaprasmiškumui. Prabanga kaip įžvalgus (per)mąstymas ir žinoma kūryba, kuri nelyg poezija iki galo racionaliai neišaiškinamu būdu sujungia daug sandų iš skirtingų sferų į vieną kūrinį. Savo darbu norėjome padaryti postūmį ir

„Šviesos technologijos“: apšvietimo sprendimai Apšvietimo projektavimu ir įrengimu besirūpinanti bendrovė „Šviesos technologijos“ su optikų „Friends & Frames“ savininkais dirba jau ne pirmąsyk ir yra detaliai išsiaiškinusi jų poreikius.

Akiniai – išskirtinė prekė. Ne tik elegantiška stiliaus detalė, bet ir svarbi pagalba žmonėms, turintiems problemų su rega. Tokioje prekybos er dvėje įprastai skiriamos kelios skirtingų apšvietimo sprendimų reikalaujančios zonos.

Visų pirma, klientas turi pamatyti produktą – tam puikiai pasitarnauja kryptiniai koncentruotos šviesos austrų gamintojo „Zumtobel“ prožektoriai. Jie iš bendro parduotuvės konteksto tarsi „išplėšia“ minimalistines lentynas su jose surikiuotais akinių rėmeliais, taigi, klientas iškart pamato plačias pasirinkimo galimybes.

Prožektoriai sumontuoti į 3F trekus, tad juos patogu perstumti ar perkabinti į kitą vietą, keičiant pačią ekspoziciją ar jos akcentus. Beje, patys trekai unisonu „susigroja“ ir su brutualoku apardytų sienų interjeru, o prožektoriai dar paryškina ir netikėtą, bet puikiai savo mėliu, tarsi atsvara pilkoms sienoms, viduryje iškilusį „kalną“.

Ekspozicinėje erdvėje be baltų atspindinčių paviršių šviestuvų reikėjo daugiau, tačiau šie paviršių atspalviai, panaudojus kryptinius šviestuvus, leido suformuoti įdomų ir patrauklų, pro didelius vitrininius langus galimą klientą viliojantį vaizdą.

Kita svarbi zona – mediko darbo erdvė, kuri, tarsi pasislėpusi, buvo suformuota nišoje be langų. Čia papildomai nieko akcentuoti nereikėjo. Pagrindinė užduotis buvo sukurti efektyvų, ben drą nišos apšvietimą, atitinkantį gydytojo darbo specifiką. Tam puikiai pasitarnavo profiliniai, sklaidytos šviesos švedų gamintojo „Fagerhult“ šviestuvai. Juos pagal poreikį, panaudojus DIM DALI sistemą, galima ir reguliuoti – sumažinti ar padidinti šviesos intensyvumą.

Tokie pat šviestuvai buvo sumontuoti ir parduotuvės personalo darbo zonoms apšviesti.

Bendrovės atstovas Darius Vilkišius patvirtino – kaip ir bet kuriame kūrybiniame, techniniame projekte, niekas nepriklauso nuo vieno žmogaus. Sėkmę lemia komandinis darbas. Diskusijos su idėjos autoriumi, sykiu kliento poreikių išklausymas, techninio apšvietos projekto suskaičiavimas ir atitinkamų apšvietimo sprendinių parinkimas, jų derinimas tarpusavyje. „Mums tai buvo dar vienas įdomus iššūkis. Ir nepabijočiau to žodžio – kasdienis iššūkis. „Šviesos technologijų“ komanda jau daug metų dirba, ieškodama geriausių, kartais net labai netikėtų apšvietimo sprendimų, esame įgyvendinę ne vieną įsimintiną projektą. Mėgstame savo darbą, o architektai ar klientai – mūsų profesionalų ir novatorišką požiūrį“, – komentavo D. Vilkišius.

Daugiau informacijos: „Sunamus“ salonas „Šviesos technologijos“, Lukšio g. 15. www.svt.lt, www.sunamus.lt

43

„Eikos“ nuotr.

„Marriott“ viešbučio nuotr.

„Darnu Group“ nuotr.

??????????

Fasadų išraiškos scenarijai Verslo įmonės už reklaminę iškabą ant pastato fasado ar stogo neretai pasiKristina BUIDOVAITĖ

rengusios atseikėti ne vieną tūkstantį eurų. Visgi specialistai sutaria – iškabos, užrašai atlieka kur kas svarbesnę misiją nei tik reklamos. Jie gali sudarkyti net geriausios architektūros pastatą, tačiau vargu ar išgelbėtų prastą architektūrą.

Neįvertina šrifto svarbos ilniaus dailės akademijos (VDA) prof. Aušra Lisauskienė, kalbėdama apie komunikacinio dizaino svarbą, išskyrė Skandinavijos šalis, kuriose dar projektavimo arba statybų etapuose biudžeto dalis atseikėjama būtent komunikacinio dizaino elementams. Dizaineris ir architektas bendrų sprendimų ieško nuo pat projekto pradžios.

Lietuvoje situacija kiek kitokia: architektai įgyvendina savo architektūrinę idėją ir tik tuomet sužino, kad ant pastato fasado bus privalomi

V

44 2019 sausis

užrašai – būsimųjų nuomininkų įmonių pavadinimai ar logotipai. „Gaunasi estetinis disonansas: galbūt pastatas geras, kartais ir užrašas geras, bet ne ta vieta, proporcija. Kartais, keičiantis nuomininkams, ant fasado prireikia vietos papildomoms raidėms. Labai svarbu, statant biurų ar visuomeninį pastatą, apie komunikacinį dizainą susimąstyti kaip įmanoma anksčiau“, – komentavo VDA profesorė.

Pašnekovės žodžiais, nors užrašai ant pastato neatrodo labai svarbūs, jie kone visuomet patenka į praeivių regos lauką, taigi, tikrai veikia kaip gera arba nelabai vykusi reklama. „Kalbant apie verslo centrų užrašus, labai svarbu ne tik

kaip, bet ir kur užrašas pritvirtintas, jo spalvinė išraiška, raidžių dydis ar šriftas. Lietuvoje iki šiol neturime tipografinės kultūros, nesame įpratę pakankamai dėmesio skirti šriftams“, – apgailestavo VDA mokslininkė.

Kokybei prireikia laiko Kiekvienas šriftas vertintinas dvejopai: viena vertus, tai, kas matoma ir perskaitoma, antra vertus, koks šriftas ir kodėl naudotas konkrečiu atveju. Visuomet išlieka pavojus, kad šriftas neatitiks lai kmečio, konotuos ne tą informaciją, kokios tikėtasi. „Vizualiai atrodo gražu, bet jei pradedi galvoti,

Ieško alternatyvų Architektas Remigijus Bimba užrašus ar biurų pastatų fasadų vertina kontraversiškai: labiau kaip vizualinę tarštą nei kad privalumą. Visgi, jei tokie užrašai, užsakovų pageidavimu, būtini, architektas noriai bendradarbiauja su dizaineriu, kartu derina užrašo proporcijas, kad šis nebūtų pernelyg didelis, grubus ir nedisonuotų su aplinka. Kartais, anot architekto, užsakovams visgi pavyksta susitarti su nuomininkais, kad užrašų ant fasado apskritai nebūtų arba būtų minimalūs. Šiuolaikine architektūra išsiskiriančio biurų pastato „Park town“ architektūrinį projektą

Evaldo Lasio nuotr.

pavyzdžiui, kodėl pasirinktas raudonos spalvos austriškos secesijos estetikos šriftas, kuris buvo pirmąsyk panaudotas po Pirmojo pasaulinio karo. Juk informaciją denotuojame ne tik tekstu, bet ir vaizdu. Pastatas – XXI amžiaus, o logotipas ar užrašas nedera. Parenkant šriftą, turėtų būti atsižvelgiama į kur kas daugiau dedamųjų nei į laikotarpį ar estetiką“, – pabrėžė A. Lisauskienė.

Vis dažnesnė praktika, kai, pavyzdžiui, automobilių gamintojai, prieš pristatydami naują automobilį, visų pirma susikuria korporatyvinį šriftą, kuris atspindi jų politiką ir viziją. Tokio požiūrio, anot pašnekovės, trūksta Lietuvoje.

A. Lisauskienė yra „AtypI“ (Tarptautinės tipografų asociacijos) narė-šalies delegatė. Ši asoci acija rūpinasi šrifto dizaino, tipografikos raida ir skaida, technologinėmis inovacijos, intelektinės nuosavybės apsauga pasauliniame kontekste. parengęs architektas pasidžiaugė, kad šiame objekte pavyko susitarti dėl užrašų ant fasado matmenų, monochrominio dizaino užrašų.

Pavyzdžiui, specializuotame prekybos cen tre „Domus galerija“ apsispręsta įsikūrusių įmonių pavadinimus surašyti ant reklaminių lauko pilonų, o ant fasado palikti tik kelis užrašus. Biurų pastato „Vilniaus vartai“, kuriuose po vienu stogu sugyvena ne viena įmonė, fasade taip pat tik keli užrašai, likusieji sukomponuoti ant pilono prie įėjimo. Panaši situacija ir sostinėje, Sporto gatvėje esančiame biurų pastate – čia keli užrašai sukomponuoti ant ankerio. Verslo centre „Eta“ įmonių pavadinimai taip pat surašyti prie

įėjimo durų. Užrašai, anot architekto R. Bimbos, neturėtų disonuoti su pastato architektūra, gretimais pastatais ir kaimyniniais užrašais.

Verslo centro „k29“ atveju (projekto autoriai – jungtinė „Archinovos“ ir Danijos architektų studijos „PLH Arkitekter“ komanda) surasta ant sklendžiančio išorinio fasado vieta pakabinti biurus besinuomojančių įmonių logotipus. Pakabinus juos kitoje fasado zonoje, kam nors sėdint prie darbo stalo būtų tekę žiūrėti į jų neparadinę pusę. Tokia pat logika vadovautasi ir ieškant vietos šiaurės vakarų fasado zonoje – ten logotipų konstrukcijos sumontuotos 8 aukšto palubėje taip, kad iš biurų patalpų jų nesimatytų.

„MGM Baltic“: reklamos paslaugos Daugiausia lauko iškabas, šviesdėžes, tūrines raides ar stendus projektuojančios ir gaminančios bendrovės „MGM Baltic“ specialistai gali pasiūlyti ir gaminių iš plastiko, natūralaus medžio, LMDP plokščių, metalo ar dirbtinio akmens, aliuminio kompozito plokščių.

Skirtingų dydžių ir formų tūrinės raidės (standartinės ar šviečiančios), lauko reklamos gaminiai (pilonai, iškabos, nuorodos) gali būti montuo-

Į „MGM Baltic“ kreipiasi ir norintieji išskirtinių fasadų, apdailintų tūriniais elementais ar lankstiniais.

Bendrovės direktorius Gediminas Matusevičius patvirtina: jei įmonės investuoja į reklamą, jos nori būti išskirtinės ir matomos, taigi, neapsiriboja standartiniais sprendimais.

Bendrovės veiklos baras platus: nuo idėjos generavimo, koncepcijos sukūrimo iki idėjos įgyvendinimo. „MGM Baltic“ komanda projektus su-

jami ant fasadų ar ant stogų. Patalpų viduje gali būti montuojami informaciniai stendai, logotipai, informacinės ir nuorodų sistemos, šviesdėžės ir tūrinės raidės, nestandartiniai baldai su kompanijų pavadinimu ar kitu pageidaujamu užrašu.

derina su savivaldybės specialistais.

Kone pagrindinis bendrovės pranašumas – kompetentinga komanda ir visi darbai po vienu stogu. Tai užtikrina, kad projektas bus įgyvendintas laiku ir kokybiškai.

Daugiau informacijos:

|

+370 686 11 145

|

info@mgmbaltic.com

45

„Antakalnio terasos“

transformavo rinkos supratimą apie patogesnį gyvenimą mieste Praėjusiais metais oficialiai užbaigtas vienas reikšmingiausių gyvenamosios konversijos projektų Lietuvoje. Moderni gyvenvietė nuostabaus kraštovaizdžio apsuptyje – taip projektą „Antakalnio terasos“ pristato jo plėtotojas – nekilnojamojo turto plėtros ir valdymo įmonė „Darnu Group“.

ostinės Antakalnio rajone, apleistoje 5 hektarų teritorijoje, kur nuo 1949-ųjų veikė kino studija, vietos atsirado moderniai gyvenvietei su 28 namais, išsiskiriančiai savita atmosfera, tvirta bendruomene, kruopščiai suplanuota aplinka.

S

Prioritetas – gamtos išsaugojimas Projekto architekto Algirdo Kaušpėdo, „JP architektūros“ ir „Darnu Group“ komandos kone prieš 8 metus drauge išsikelti tikslai atrodė ambicingi: viename seniausių sostinės Antakalnio rajonų industrinę teritoriją suplanuoti taip, kad būtų „įdarbintas“ esamas gerai suplanuotas viešojo transporto tinklas ir rajono infrastruktūra, o gyvenvietė darniai įsilietų į esamą unikalią gamtinę aplinką ir derėtų su šiuolaikinio – aktyvaus, naujovėmis

46 2019 sausis

besidominčio, į patogų gyvenimą investuojančio – gyventojo poreikiais. „Antakalnio terasų“ pavadinimą padiktavo vietovės gamtos reljefas, išdėstytas terasų principu.

Kalbant apie „Antakalnio terasas“, sunku būtų replikuoti apie maksimaliai taupomą brangią žemę viename seniausių sostinės rajonų. Priešingai – čia negailėta lėšų išsaugant ilgaamžius medžius ir beržų parką. Nesuspaustos erdvės pojūtį kuria po žeme įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės.

O jaukumą – poilsio zonos, erdvios terasos, menininkų sukurtas suoliukų-skulptūrų parkas.

Investavo į kokybiškas medžiagas Pradėjus plėtoti suprojektuotas „Antakalnio terasas“, senų pastatų griuvėsiai buvo panaudoti požeminės automobilių stovėjimo aikštelės statybai ir keliams tiesti.

„Antakalnio terasų“ gyvenvietės daugiabučių statybai ir apdailai apsispręsta naudoti natūralias, ilgaamžes, ekologiškas statybines medžiagas: betoną, stiklą, maumedžių lentas, klinkerio plyteles, HPL plokštes.

Norėdama praplėsti suvokimą apie patogią gyvenamąją vietą mieste ir „Antakalnio terasų“ gyventojams sukurti unikalią aplinką, vien į ją „Darnu Group“ investavo 4 mln. eurų. Išpuoselėtoje teritorijoje šiandien teka specialiai suformuotas 45 metrų upelis, netoli gyvenvietės įkurtas pasivaikščioti skirtas žymių šalies menininkų kurtų suoliukų-skulptūrų parkas, įrengta ir krepšinio aikštelė, kuria gali naudotis viso rajono gyventojai.

Visų kiemų erdvės yra skirtos tik gyventojų poilsiui: uždaruose, rakinamuose kiemuose įrengtos modernios vaikų žaidimų aikštelės, žaliosios zonos, bendruomenės aikštės. Automobilius galima statyti erdviose požeminėse aikštelėse.

Užs.

Praturtins žaliąsias erdves visame mieste Dėmesys gamtai nesusitelks vien „Antakalnio terasose“, nes, pažymė­ dama projekto įgyvendinimą, ben­ drovė „Darnu Group“ Vilniui dovanoja beveik 900 medžių – tiek, kiek gyven­ vietėje pastatyta butų. Dovanoti me­ džiai atspindės gyvenvietės etapų pa­ vadinimus, todėl Vilniuje savivaldybės parinktose vietose jau šį pavasarį bus pasodintos 169 eglės, 141 beržas, 381 pušis ir 163 ąžuolai.

Pernai Vilniuje baigtas vienas didžiausių gyvenamosios konversijos projektų šalyje – „Antakalnio terasų“ gyvenvietė, kurioje įsikūrė 850 šeimų.

Pietinės pusės gyventojus vasarą nuo per didelės kaitros saugo saulės poveikio kontrolės sistema. A. Kaušpėdo suburta landšafto specialistų komanda pasirūpino, kad gyvenvietėje būtų pasodinta daugiau nei 130 skirtingų rūšių augalų ir medžių. Vidiniuose kiemuose įrengtas reguliuojamas apšvietimas, atsižvelgiant į sezono ir paros laiką, tausoja energijos išteklius, specialiuose rezervuaruose kaupiamas lietaus vanduo, kuris naudojamas augalams laistyti.

Parodė pavyzdį Bendrovė „Darnu Group“ gali didžiuotis sukūrusi patrauklų būsto projektą: čia užtikrintas patogus judėjimas pėsčiomis ar dviračiu, gyvenvietės kiemuose patogiai išdėstytos vaikų, paauglių, senjorų, šeimų interesų zonos su jiems reikalinga naudoti įranga. Aiškiai atskirti privatūs kiemeliai, užtvarais saugomi kiemai ir visuomenei atviros teritorijos. „Antakalnio terasos“ iš esmės pakeitė rinkos supratimą apie patogesnį gyvenimą mieste. Nuo pirmųjų projekto etapų vystytojai žinojo, kad nori kurti ne daugiabučių kompleksą, o visavertę gyvenvietę – erdvę, kurioje žmonės norėtų leisti kuo daugiau laiko ir galėtų patenkinti kiekvieno šeimos nario poreikius.

Daugelis projekto metu įgyvendintų sprendimų, pritaikytų pirmą kartą mūsų šalyje, jau tapo pavyzdžiu ir kitiems plėtotojams, o gyventojams – siekiamybe renkantis naują butą.

Buvusioje apleistoje Lietuvos kino studijos teritorijoje keturiais etapais sukurta išskirtinė moderni gyvenvietė.

Projekto vizitine kortele tapo sėkmingai įgyvendinta visam miestui svarbi idėja – apleista industrinė teritorija grįžo miestui ir miestiečiams.

47

architektūra Fasado elementai buvo išlankstyti iš 6 mm storio nerūdijančiojo plieno lakštų.

itokia architektūra (tęsinys) Ugnius VASILIAUSKAS, architektų biuro „Ugnius+Architects“ architektas

Lietuvoje iki šiol populiariausi tinkuojamieji fasadai. Tokių fasadų pranašumas, be abejo, kaina, tačiau, mano asmenine nuomone, šios sistemos minusai nurungia kainos aspektą. Reikia pripažinti, kad tinkuojamasis fasadas – viena jautriausių (mažiausiai atsparių) medžiagų, laikui bėgant ant fasado dažnai atsiranda įtrūkimų, pažeidus paviršių įtrūkiai tik didėja, atsiranda ištrupėjimų (atsilupa viršutinis sluoksnis). Medžiaga (jei yra sumontuota pirmame aukšte, šalia pėsčiųjų ar dviračių takų) labai neatspari ir mechaniniam išorės poveikiui.

Dėl neatsargaus judesio su dviračiu, žoliapjove, paspirtuku atsiranda deformacijų, kurias kokybiškai sutvarkyti ganėtinai sudėtinga. Vis tik vienu didžiausių šios sistemos trūkumų laikyčiau išskirtinumo nebuvimą.

48 2019 sausis

Administracinis pastatas (Pramonės pr. Kaunas, PV. Ugnius Vasiliauskas „Ugnius+Architects“, užsakovas „Armijai ir civiliams“).

Užsakovo verslas apima ne tik civilinius, bet ir karinius poreikius. Užduotis buvo suprojektuoti pastatą, kuris sykiu atliktų ir įmonės įvaizdžio formavimo funkciją. Taigi, teko pagalvoti apie kažką išskirtinio. Surasti ir nupirkti fasado sistemą, kuri visiškai atitiktų mūsų, kaip projekto autorių, ir užsakovo poreikius, nepavyko, todėl buvo nuspręsta fasadą susikurti patiems.

Fasado elementai specialiu užsakymu buvo

išlankstyti iš 6 mm storio nerūdijančiojo plieno lakštų. Norint pastatui suteikti dar šiek tiek grubumo, buvo nuspręsta minėtus elementus pragręžti ir į atsiradusias angas tam tikru žingsniu susukti mašinų pramonėje naudojamus didelio skersmens cinkuotus varžtus. Po daugybės eksperimentų pavyko pasiekti estetiką, kiek primenančią karinėje ir civilinėje pramonėje (aviacija, laivininkystė, šarvuotoji technika) naudojamą metalo lakštų sukabinimo kniedėmis sistemą.

Prie viso to dar atrodė, kad kažko trūksta, todėl pagrindinio stiklinio (aliumininė fasado stiklinimo sistema) fasado sieną nuspręsta pakreipti kūgiu, taip išvengiant tiesioginio aplinkos atspindžio stikle, taip pat pasislepiant ir nuo tiesioginių saulės spindulių.

Gyvenamasis namas (Melioratorių g. Kretinga, PV. Ugnius Vasiliauskas „Ugnius+Architects“).

Užsakovo noras – kiek įmanoma daugiau naudoti natūralių medžiagų, kurios ne tik būtų grynos (neapdirbtos papildomai, pavyzdžiui, dažų sluoksniu ar kitomis cheminėmis medžiagomis), bet ir atsparios aplinkos poveikiui. Po ilgų diskusijų buvo priimtas sprendimas fasado apdailai naudoti natūralų varį.

Nusipirkti tokią fasadinę sistemą, kurią tiesiai iš gamyklos būtų galima montuoti ant fasado, nepavyko. Todėl į statybų aikštelę teko vežtis didžiulius vario lakštus, kur jie buvo karpomi, lankstomi, specifikuojami ir montuojami pagal norimos išgauti estetikos brėžinius. Norint apsisaugoti (apsidrausti) nuo, tikėtinai, grubaus (vis tik tai buvo mūsų vienetinis eksperimentas) varinio (metalinio) fasado vaizdo, nuspręsta panaikinti visus stačius pastato kampus, vietoj jų atsiradusios ovalios formos gyvenamajam namui suteikė savotiško lengvumo.

Pagrindiniu šio objekto fasado privalumu laikyčiau pastato gyvumą, t. y. laikui bėgant varis oksiduosis, keis savo blizgumą, atspalvį, o tai einant metams suteiks vis kitą pastato estetiką.

Vario lakštai buvo karpomi, lankstomi, specifikuojami ir montuojami pagal norimos išgauti estetikos brėžinius.

49

Gyvenamasis namas (Mackevičiaus g. Kaune) PV. Ugnius Vasiliauskas „Ugnius+Architects“).

Projektuojant gyvenamąjį namą (Mackevičiaus g.

Kaune) su užsakovu buvo nuspręsta, kad fasadas turi būti betoninis. Iš pirmo žvilgsnio popieriuje gana paprastai atrodžiusi užduotis pasirodė ne taip jau lengvai įkandama statybų aikštelėje.

Rangovų, kurie galėtų įrengti vientisą tokio aukščio (h = 9 m) klojinių sistemą ir išgauti norimą estetiką, neatsirado.

Buvo pasirinktas „planas B“ prie fasado tvirtinti betoninę apdailą, tačiau čia norėjosi išvengti plytų ar plytelių estetikos, užsakovo netenkino stačiakampės plokštės ar plytelės. Pradėjus ieškoti gamintojo, kuris pasiūlytų užsakovo poreikius atitinkantį produktą ir galėtų jį pristatyti į Lietuvą, deja, neatsirado. Galiausiai buvo priimtas sprendimas pasigaminti betoninę fasado apdailą patiems. Po ilgų diskusijų su technologais, betono specialistais, skulptoriais pavyko sukurti šešių briaunų tūrinę fasadinę plytelę, šiuo metu dar atliekami stiprumo, šalčio ciklų, gniuždymo, vandens įgeriamumo bandymai, bet labai tikimės, kad jau pavasarį galėsime pasidžiaugti dar vienu išskirtiniu objektu.

Prie fasado nuspręsta tvirtinti betoninę apdailą.

Sukurta šešių briaunų tūrinė fasadinė plytelė, šiuo metu atliekami stiprumo, šalčio ciklų, gniuždymo, vandens įgeriamumo bandymai.

50 2019 sausis

Užs.

Modulinis darželis – kokybiškai aplinkai Sostinės savivaldybei paskelbus apie planus kurti modulinių darželių tinklą, architektai ėmė nuogąstauti, kad šalia tipinių, sovietmečiu statytų darželių iškils žemos architektūrinės kokybės moduliniai priestatai. Statybų bendrovė „Kriautė“, sostinėje sėkmingai užbaigusi jai patikėtą modulinį darželio priestatą, miestui pasiūlė progresyvų sprendimą – ne metalinį ar skardinį, o medinį modulinį-skydinį priestatą.

Planus pakoregavo tyrimai

Architektūrinė išraiška – be suvaržymų

anevėžyje įsikūrusi bendrovė „Kriautė“, skydinius-karkasinius pastatus gaminanti ir statanti nuo 2007-ųjų, suprojektuoti ir pastatyti dviejų aukštų 800 kv. metrų ploto modulinį vaikų darželio priestatą sostinės savivaldybei įsipareigojo per kelis mėnesius.

Beje, viešajame konkurse modulinių-karkasinių priestatų rangovai rinkti atsižvelgiant ne tik į mažiausios kainos kriterijų, bet ir į pateiktus preliminarius pasiūlymus. Daugeliu atvejų ketinta statyti modulinius metalinius priestatus. Kad tokie pastatai neprimintų statybininkų miestelių, siūlyta medinė fasadų apdaila ar įvairūs spalvoti elementai. „Kriautės“ specialistai įtikino sostinės savivaldybę išbandyti Lietuvoje dar vis retai sutinkamus medinius modulinius pastatus. Suprojektuoti tokį medinį modulinį priestatą greta darželio „Vandenis“ patikėta vilniečiams – architektų biurui „Inekstra“.

Moduliniai-skydiniai statiniai itin populiarūs Skandinavijoje ir Vakarų Europoje, mat palyginti greitai ir nesunkiai sumontuojami. Bendrovės „Kriautė“ statybos direktorius Albertas Vagulis patvirtino – moduliniai-karkasiniai pastatai statomi išties greitai, tačiau, dirbant jau veikiančio darželio teritorijoje, labiau nei greitai atlikti darbus bendrovės specialistams rūpėjo užtikrinti visišką saugumą, sykiu kuo mažiau trikdyti darželio veiklą.

Suplanuotą statybininkų scenarijų pakoregavo gautos geologinių tyrimų išvados. Paaiškėjus, kad priestatui numatytoje teritorijoje gruntas iki maždaug 9 metrų – piltinis, taigi, nestabilus, teko koreguoti pirminius pamatų sprendinius. O tai reiškia – projektuoti gilesnius polinius-gręžtinius pamatus, o senąjį darželio pastatą ir naująjį priestatą jungiančią galeriją įrengti ne antrame, o pirmame dviaukščio priestato aukšte. Inžinerinius tinklus specialistams neplanuotai teko perkloti 6 metrų gylyje – šie darbai itin imlūs laikui.

Mediniai-karkasiniai skydai, iš kurių sukonstruotas priestatas, užpildyti mineraline vata, fasadas apdailintas fibrocementinėmis fasadinėmis plokštėmis, apdailai panaudotos tos pačios rūšies spalvotų plokščių detalės. Jų kompozicija sudaro stilizuotų vandens lašelių vaizdą. Medinių-karkasinių pastatų fasadų apdailai galima rinktis pačias įvairiausias medžiagas. Prireikus jis gali būti apmūrijamas plytomis, klijuojamas plytelėmis, įrengiama vėdinamojo arba tinkuojamojo fasado sistema. Įmanomi medžiagų tiekėjų siūlomi fasado spalvų variantai, architektūrinės detalės, pavyzdžiui, erkeriai, dideli langai, medinės terasos.

Bendrovės „Kriautė“ direktorius Jaunius Kavaliauskas gyrė projekto architektus už gebėjimą naująjį priestatą darniai įkomponuoti sovie tmečiu statytų daugiabučių aplinkoje. „Kriautės“ specialistai ne tik suprojektavo ir pastatė, bet ir visiškai įrengė priestato patalpas.

Skydai uždengti gipso kartono plokštėmis, sienos nudažytos, ant grindų paklota praktiška PVC danga. Priestate įrengta grindų šildymo sistema. Tiesa, ši sistema taip pat buvo iššūkis, nes ant medinių konstrukcijų teko įrengti betoninį sluoksnį ir apsaugoti konstrukciją nuo deformacijų. Bet ši šildymo sistema leido įrengti didelius langus, per kuriuos vaikai puikiai matys juos supančią aplinką, patalpos gaus daugiau natūralios šviesos.

Dar vienas „Kriautės“ specialistų sprendimas – laiptinių konstrukcijoms panaudoti novatoriškas klijuoto medžio (CLT) plokštes. Šios ploštės pasižymi puikiomis konstrukcinėmis savybėmis ir šilta natūralaus medžio apdaila vidinėse erdvėse.

Kad patalpos būtų naudojamos racionaliai, darželyje sumontuoti transformuojamieji baldai.

Naujas darželio priestatas, įsitikinę bendrovės specialistai, turėtų būti patrauklus ir vaikams, ir jų tėveliams.

P

51

sprendimas

Tradicija moderniame interjere Reda TAMOŠAITYTĖ

Inovatyvius biurus ir jų šiuolaikišką interjerą projektuojantys dizaineriai bei architektai vis didesnį dėmesį skiria komfortiškai darbo aplinkai. „Čia svarbi kiekviena detalė“, – sako specialistai, ir jie yra teisūs. Tokiais atvejais labai svarbus vaidmuo tenka su išmone ir gerų meistrų rankomis atliktai biurų sienų apdailai. Skoningai įrengtas biuras – tarsi vizitinė kortelė, liudijanti apie sėkmingą įmonės veiklą, įkvepianti pasitikėjimo klientams, motyvuojanti darbuotojus.

Tapetai tebėra madingi ienų apmušalai ir tapetai yra madingi ir šiandien“, – teigia architektė ir žinoma tapytoja Edita Stankevičiūtė-Righetto, vadovaujanti moderniai bei dinamiškai architektūros ir interjero projektavimo studijai „Righetto“.

„S

Kalbėdama apie kolorito pasirinkimą bei spalvinius sienų apmušalų ir tapetų akcentus, architektė išskiria keletą ryškesnių tendencijų. Viena jų – iš praėjusio šimtmečio pabaigos, 8 ir 9 dešimtmečių, sugrįžtantys motyvai ir spalvinės gamos. „Sugrįžę“ sienų apmušalai pasižymi įvairiaspalve gama, ryškiomis detalėmis ar motyvais. Šiuo metu vyraujanti antroji tendencija, anot E. Stankevičiūtės-Righetto, yra atsparūs drėgmei

Biuro „BS Chemical“ patalpos įrengtos buvusioje odos perdirbimo gamykloje.

Projektuojant interjerą paliktos autentiškos sienos ir lubų struktūra.

Ryčio Smalinsko nuotr.

didelių formatų fototapetai, naudojami biurų fasadams dekoruoti, vonios kambariuose. Jie sė kmingai keičia sienų plyteles netgi dušo zonoje. „Tapetai nėra mano mėgstamiausia apdailos rūšis, bet neretai jie išsprendžia statybos metu paliktus trūkumus, ypač senos statybos pastatų sienų problemas“, – komentavo interjero studijos „2CM“ dizainerė Loreta Tallat-Kelpšienė.

Dizainerės teigimu, būtent tapetai gali pakeisti struktūrinio tinko faktūras, išlyginti, „surišti“ sienas, padėdami apsaugoti jas nuo galimo trūkinėjimo.

52 2019 sausis

Dalindamasi savo įžvalgomis, specialistė neneigė, kad tapetai kartais tampa ir dekoravimo priemone, ypač kai norima interjere panaudoti stipresnį dekoro ar faktūros elementą. Pasirodo, tapetai yra puiki išeitis ir tuomet, kai norime greitai transformuoti ar atnaujinti interjerą, juolab kad spalvinių gamų tendencijos kinta kone kasmet.

Tiesa, šis sienų apdailos elementas reikalauja ne tik išmonės jį deramai pasirinkti, bet ir gabių meistrų rankų. Šiuo metu itin populiarūs vienetiniai tapetai, kai raštas sukuriamas konkrečiai erdvei.

Stipri interjero detalė „Jei sienų apmušalai ir tapetai nepatinka ar jie galbūt netinka prie biuro interjero visumos, – ne bėda“, – mano E. Stankevičiūtė-Righetto.

Tokiais atvejais jie gali būti keičiami didelių matmenų (3 x 1,5 m) plytelėmis, akustinėmis plokštėmis, kurios yra ne tik funkcinis elementas, bet ir stipri interjero detalė.

Plokštes skoningai priderinus prie aplinkos, šios neretai tampa patalpų vizitine kortele.

Akustinės plokštės dažniausiai montuojamos

standartiniais blokais, tačiau galimi ir vienetiniai, unikalūs gaminiai.

Akustinio gipso kartono lakštai – puikus pasirinkimas tada, kai siekiama kuo didesnės garso izoliacijos. Tokie lakštai po atliktų apdailos darbų atrodo tiesiog kaip standartinės sienos, tačiau po šia neutralia išvaizda slepiasi išties svarbi galimybė užkirsti kelią pašaliniams garsams, triukšmui. „Šiuo metu, kai biuruose naudojama daug stiklo ir mažai minkštų paviršių, akustinės sienelės, lubos, baldų sienelės yra labai svarbios

53

Ryčio Smalinsko nuotr.

sprendimas

Tapetai nėra mano mėgstamiausia apdailos rūšis, bet neretai jie išsprendžia statybos metu paliktus trūkumus, ypač senos statybos pastatų sienų problemas. / Loreta TALLAT-KELPŠIENĖ /

kokybiškam įmonės specialistų darbui. Išvengiama privatumo stokos ir triukšmo problemos, su kuria dažniausiai susiduria vienos biuro patalpos darbuotojai. Net ir pasirinkę kiliminę dangą, gauname labai gerą garso minkštinimo efektą“, – akcentavo dizainerė L. Tallat-Kelpšienė.

Jei biure nėra langų Specialistės žodžiais, vis dar nemažėja ir piešinių ant sienų ar fototapetų populiarumas. Tačiau renkantis šias dekoravimo priemones, ypač biuruose, reikėtų labai gerai apgalvoti motyvus, kad šie atspindėtų darbo specifiką, pabrėžtų įmonės veidą.

54 2019 sausis

Pasak architektūros ir interjero dizaino studijos „Toota“ vadovės Justės Žibūdienės, atsitiktiniam „grožiui“ čia – ne vieta, nes neapgalvotai pasirinkti motyvai paprasčiausiai gali sudarkyti visumą ir tapti vadinamuoju interjeriniu triukšmu. Šiai nuomonei pritaria ir interjero dizainerė L. Tallat-Kelpšienė.

O ką daryti, jei būsimame biure nėra langų?

Atsakymas yra: belangėse patalpose tinkamiausi fototapetai su gamtos vaizdais. Pasirodo, net ir nenatūrali gamtos dalelė, pavaizduota ant biuro sienos, darbuotojus gali veikti raminamai, suteikti jaukumo, skatinti kūrybiškumą.

Tik ir šiuo atveju yra ne vienas „bet“. Klijuojant fototapetą nepakaks mėgėjiško požiūrio.

Reikėtų rinktis patikimų gamintojų produktus, be to, prireiks ir profesionalių meistrų, sugebančių tvarkingai „suvesti“ piešinį.

Medis – labai jauki medžiaga Interjero dizainerės L. Tallat-Kelpšienės nuomone, daugeliu atvejų biuruose tinka medžio apdaila. Medis ne tik jauki, bet ir estetiška, funkcionali medžiaga, kuria galima uždengti sienų, lubų nelygumus, sukurti įvairiausias faktūras ir ritmus. Įdomu tai, kad medžio apdailos siena gali pavirsti į baldus, gėlių klombas. Dizainerė L. Tal latKelpšienė pripažįsta, kad jai asmeniškai labai

patinka medžio lentelės, nors neretai užsakovai tokią apdailą kažkodėl vadina senoviška.

Vertinant tai, kad tam tikra prasme mes esame šiaurietiška tauta, turinti skandinavišką grožio supratimą, medis mums labai tinka. Juk ir mąstant apie ekologiją, tinkamesnės medžiagos apdailai už medį nėra. Tik, be abejo, jį reikia naudoti saikingai ir skoningai, nes kitaip ši apdaila gali tapti išties senamadiška.

E. Stankevičiūtės-Righetto teigimu, medis puikiai tinka kaip praktiška sienų apdaila tokiose patalpose kaip koridoriai, laiptų zona, žodžiu, ten, kur yra didelis judėjimas. Toks sprendimas pirmiausia bus labai praktiškas, nes apsaugos sienas nuo susitepimo.

Jei medžio apdailą vertintume estetine pra sme, pasak interjero projektavimo studijos „Righetto“ vadovės, jaukumo suteikia naudojama medžio faneruotė. Ši, beje, dažnai tarnauja kaip jungiamasis elementas tarp kelerių durų arba tarp durų ir spintų. Dažnai tokia apdaila tvirtinama jau baigiant darbus, kai reikia pabrėžti svarbiausią patalpos sieną.

Kartais tenka tiesiog žaisti Interjero projektuotojos jau iš savo patirties žino, kad, kuriant viešuosius interjerus, ypač biurus, kūrėjams suteikiama ir savotiška laisvė, ir nemažai suvaržymų. Juk darbo vietos turi būti išdėliotos tam tikra tvarka, pasirinktos atitinkamos apdailos ir baldų medžiagos, dekoro elementai turi atspindėti įmonės įvaizdį ir veiklą. Tad prieš pradedant tokius darbus, tenka gilintis į tam tikrus specifinius dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti visai nereikšmingi. Prireikia ir meninės įžvalgos, nes būtina įžiūrėti, ką galima atidengti, o ką reikėtų paslėpti patalpose.

Interjero dizainerei L. Tallat-Kelpšienei labai patiko kurti biuro patalpas buvusiame odos apdirbimo pastate. Čia palikta viskas, ką pavyko surasti: nutrupėjusios plytų sienos, kreivos kolonos, lubų perdengimai. Ir tos faktūros tapo stipriausia interjero dalimi. Įmonė, kuriai buvo kurtas interjeras, užsiima valymo priemonių gamyba, tad jai švara ir ekologija yra vienas iš

Treniruočių ir sveikatingumo studijoje „Body control“ interjero dizainerė L. Tallat-Kelpšienė stengėsi panaudoti aplinkoje esančias faktūras (statybiniai blokeliai, plytos), o jaukumo suteikia natūralios faneros sienų apdaila, autoriniai medžio lentų šviestuvai.

55

sprendimas

Medis puikiai tinka kaip praktiška sienų apdaila tokio­se patalpose kaip koridoriai, laiptų zona, žodžiu, ten, kur yra dide­ lis judėjimas.

išbandymu, nes prireiks išties daug drąsos, kantrybės ir laiko“, – mano kalbinta dizainerė.

Misija – ieškoti ir rasti Viena iš šiuolaikiško interjero kūrėjų – E. Stankevičiūtė-Righetto – šiuo metu turi nemažai ir individualių namų projektų. Taip pat ji neseniai baigė VšĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijos Kaune priestato, skirto estetikos, dailės ir tikybos pamokoms, interjero projektavimo darbus.

Tačiau bene labiausiai studijos „Righetto“ vadovė E. Stankevičiūtė-Righetto nori pasidžiaugti itin gražia erdve Kauno senamiestyje įkurtoje ateljė „Interjero akcentai“. „Tai unikali erdvė, nuolat kintanti, kurioje galima pasisemti idėjų, pamatyti naujų dizaino tendencijų. Šio projekto įdomumas yra tas, kad jis niekada nebus baigtinis. Kuriame ją kasdien, važiuojame į parodas, atrenkame įdomiausius produktus, juos deriname tarpusavyje, rengiame asmenines konsultacijas ir seminarus, kuriuose stengiamės žmonėms suteikti žinių ir įkvėpimo patiems kurti ir ieškoti drąsių sprendimų“, – pasidžiaugė menininkė.

„Interjero linijos“ nuotr.

/ Edita STANKEVIČIŪTĖ-RIGHETTO /

prioritetų. Būtent tai interjero dizainerę ir paskatino panaudoti gyvosios gamtos elementus. Kitaip tariant, paskaninti aplinką žaliais akcentais. Atviras biuras reikalavo ir tam tikrų akustinių sprendimų, kad, būdami bendroje erdvėje, darbuotojai vienas kitam netrukdytų bendrauti ar susikaupti.

Kito biuro interjero kūrybai buvo skirtas labai ribotas biudžetu, tad reikėjo smarkiai pasitelkti fantaziją ir minimaliomis priemonėmis išgauti maksimalų efektą. Keletas netikėtų spalvinių sprendimų, medinės klasikinės durys stiklinėje pertvaroje, ir efektas jau yra.

Pasirodo, kartais tiesiog reikia žaisti, atsisakyti stereotipų, pasipriešinti standartams. Tada ir rezultatas būna tikrai geras, nes ir patiems darbuotojams smagiau ateiti dirbti į netipišką biurą, ir darbo rezultatai gerėja. Juk tai išties naudinga darbdaviui. Žinoma, viena iš sąlygų vėlgi yra saikas. Dėl pernelyg gausiai detalėmis apkrautos erdvės galima sulaukti priešingos reakcijos, kuri gali pakenkti darbo kokybei. „Visada stebiuosi, kai žmonės bando savarankiškai, be specialisto pagalbos, kurti tiek privačias, tiek viešąsias erdves. Tai gali tapti tikru

56 2019 sausis

Šiandien interjeras turi būti kuriamas taip, kad ir po daugelio metų apdaila atrodytų skoninga ir moderni, o medžiagos nenusidėvėtų. Visgi vinilinių ir tekstilinių sienų dangų gamintojas „Vescom B.V.“ siūlo neapsiriboti tik šiais kriterijais.

Sienų dangoms – neribotos panaudojimo galimybės Projektuojant visuomeninius pastatus jau nepakanka pasirinkti funkcionalius ir vizualiai patrauklius sprendimus. Įprastai, kalbai pasisukus apie interjero ilgaamžiškumą, lūkesčiai išauga. Šiandien interjeras turi būti kuriamas taip, kad ir po daugelio metų apdaila atrodytų skoninga ir moderni, o medžiagos nenusidėvėtų. Visgi vinilinių ir tekstilinių sienų dangų gamintojas „Vescom B.V.“ siūlo neapsiriboti tik šiais kriterijais.

Į priekį veda technologijos Sienų dangų galimybės praktiškai neribotos: magnetiniai paviršiai projektoriaus vaizdui ir žymekliui konferencijų salėse vietoj tradicinės lentos, sienos, ant kurių Jūsų nuotrauka, ar antibakterinės dangos medicinos įstaigoms – tai tik keli iš daugelio dangų funkcionalumo pavyzdžių.

Bendrovė „Interjero linija“ jau daugiau kaip 18 metų Lietuvoje atstovauja vienam iš apdailos medžiagas gaminančių lyderių Europoje – kompanijai „Vescom B.V.“. Per šį laiką keitėsi medžiagos, tobulėjo technologijos, bet „Vescom“ išliko visų transformacijų priešakyje, siūlydama išskirtinį apdailos medžiagų asortimentą, orientuotą į visuomeninį sektorių.

Viešajam sektoriui skirtos „Vescom“ vinilinės sienų dangos – inovatyvaus dizaino, atsižvelgiant į naujausias tendencijas sukurti paviršiai, kuriuos sudaro vinilo sluoksnis (300–850 g/ kv. m) ir medvilnės pagrindas.

Dėl šios struktūros „Vescom“ vinilinės sienų dangos atitinka Bfl-s1, s2 ugnies plitimo ir dūmų

emisijos klasę, turinčios garso sugeriamumo ko eficientus alphaw 0,1–0,15, ypač atsparios trinčiai, smūgiams, paviršiai estetinio vaizdo nepakeis ilgus metus. Dėl šių priežasčių „Vescom“ yra tarp prioritetinių viešbučių tinklų apdailos medžiagų tiekėjų. „Vescom“ vinilinės sienų dangos vis plačiau naudojamos biurų, viešųjų er dvių interjeruose.

Antra vertus, estetika neįsivaizduojama be kūrybiškumo. „Vescom B.V.“ ragina neįsprausti savęs į rėmus, net jeigu sunkiai sekasi išsirinkti iš šimtų spalvų ir ornamentų. Tokiu atveju užsakovai raginami sukurti savą sienų dangos dizainą.

Biuras – be rašymo lentų

Danga „Vescom Digital Print“ suteikia galimybę, įsiklausius į kiekvieno užsakovo pageidavimus, vaizdus, iliustracijas perkelti ant vinilinių sienų dangų. Taigi, šiandien kiekvienas gali susikurti tokį sienų vaizdą, kokio tik nori. Aukščiausios kokybės skaitmeninė spauda ant atsparių, ilgaamžių paviršių – puikus pasirinkimas. Be to, tokios sienų dangos nereikalauja papildomos priežiūros.

Bendrovės „Interjero linija“ atstovai pripažįsta, kad dažnai sulaukia klausimų, kaip palengvinti gyvenimą ir pasirinkti kokybišką bei patikimą sprendimą, padėsiantį įgyvendinti visus higienos, priešgaisrinės saugos patalpų įrengimo reikalavimus. Taip pat išspręsti akustinius klausimus didelėse er dvėse.

Pasaulyje pripažintas sienų dangų gamintojas „Vescom“ siūlo auksinius dieninių užuolaidų audinius, kurių garso sugeriamumo koeficientas alphaw 0,5–0,65. Nesvarbu, ar tai viešbučio vestibiulio er dvė, konferencijos salė, pasitarimų kambarys, ar biuro aplinka, jie puikiai derės dėl savo perregimumo ir lengvumo, sykiu bus funkciškai naudingi dėl akustinių savybių. Dėl audinių struktūros lengvumo tokie audiniai labiau jungs nei atskirs erdves.

Sienų dangos ir tinkamai parinkti „Vescom“ baldų ir užuolaidų audiniai padeda pasiekti puikių akustinių, estetinių, ilgalaikių rezultatų.

„Vescom B.V.“ siūlo vinilinę sienų dangą, skirtą sveikatos įstaigų patalpoms. Jų įrengimui taikomi ypač griežti higienos reikalavimai. Vinilinė danga „Vescom Protect“ skirta operacinėms, palatoms, laboratorijoms ir kitoms patalpoms, kurios turi būti ypač sterilios. Ši danga padengta specialia apsaugine plėvele, dėl kurios vinilinė danga sienas ne tik apsaugo nuo purvo, jas galima dezinfekuoti stipriais valikliais, nesibaiminant pažeisti paviršiaus.

Bendrovė „Interjero linija“ siūlo neapsiriboti tradiciniais sprendimais. Dizaino studijoms, viešbučių, biurų, konferencijų salėms, posėdžių kabinetams siūloma atsisakyti papildomą vietą užimančių įprastinių rašymo lentų. Šias galima pakeisti „Vescom Walltalkers“ magnetiniais paviršiais projektoriui ir žymekliui. Juolab kad yra galimybių šį sprendimą pritaikyti net lenktiems paviršiams, funkcionaliai išnaudojant turimas er dves. „Interjero linijos“ atstovai atkreipia dėmesį, kad „Vescom“ tekstilinės sienų dangos iki šiol – subtilios prabangos ieškančiųjų pasirinkimas. Šios dangos gali būti neaustinės, iš viskozės ir austos, iš natūralaus šilko, lino, poliesterio siūlų.

Tekstilinės sienų dangos padės sukurti jaukią ir išskirtinės prabangos aplinką.

Kūrėjai – patys užsakovai

www.interjero-linija.lt

57

objektas

edicinos centras: turinys papildo formą

Antakalnio medicinos ir sveikatingumo centre po vienu stogu įsikūrė kelios klinikos, kurias vienija endobiogenikos idėja. Architektų biuro „ArchDesign“ komandai patikėta suprojektuoti keturaukštės klinikos interjerą, atspindintį inovatyvų požiūrį į žmogaus

Kristina BUIDOVAITĖ

58 2019 sausis

sveikatą, sykiu primenantį jaukius namus.

Andriaus StepankeviÄ?iaus nuotr.

objektas

59

objektas

Ribojo įnoringas pastatas novatyvi medicinos klinika įsikūrė XX amžiaus pradžioje iškilusiame pastate, saugomame paveldosaugininkų. Kapitalinio remonto projektą parengė architektų biuras „Pažangios architektūrinės mintys“.

Tik pradėjus remonto darbus architektų laukė nemažai staigmenų: paaiškėjo, kad pastatas neturi pamatų, stovi ant akmenų. Teko pakeisti perdangas, stogą, išsaugojant fasadus ir dalį laiptinės.

Kiekviename iš klinikos aukštų įsikūrė skirtingi nuomininkai. Cokolinis aukštas skirtas pediatrijos klinikai, pirmasis – medicinos ir odontologijos klinikai, antrasis – psichikos sveikatos klinikai, o naujai pristatytas trečiasis – podologijos klinikai ir tyrimų laboratorijai.

Anot vienos interjero projekto autorės, interjero architektės Akiko Tutlys, komandos tikslas projektuojant interjerą buvo sukurti kuo

I

Architektės Akiko Tutlys ir Miglė Šalnaitė – interjero projekto autorės

patogesnes sąlygas medikams ir būsimiems lankytojams. Visgi kai kuriuos sprendimus ribojo nedideli langai, patalpų aukščiai.

Pavyzdžiui, cokoliniame aukšte kabinetai nukreipti tik į kiemo pusę, mat gatvės pusėje nėra langų. Čia įrengta žaisminga lenktos formos laukiamoji erdvė vaikams. Langų nėra ir registratūros erdvėje, todėl šiai funkcinei zonai skirta daugiau ploto erdvės įspūdžiui sustiprinti. Techninės patalpos, virtuvėlė taip pat suprojektuota cokoliniame aukšte. Pirmame aukšte įrengti erdvūs kabinetai su pagalbinėmis patalpomis odontologams.

Antrame aukšte, kuris skirtas psichikos sveikatos paslaugoms, daugiau dėmesio skirta jaukius namus primenančiai aplinkai, išvengiant tipiško medicinos įstaigos įspūdžio. Ypač interjero architektai šiame aukšte siekė užtikrinti akustiką. Pasitelkta viešbučiams įprasta sistema, kai koridoriuje įrengti magistraliniai tinklai ir atskiros inžinerinės sistemos kiekvienam kabinetui.

Statybų techniniai reglamentai ganėtinai riboja apdai­los medžiagų ar baldų pasirinkimą. Taigi, nesyk teko ieškoti kompromisų.

Architektas Marius Daraškevičius – vizualinio identiteto autorius

Bendrovė „Mano sofa“ šiam objektui pagamino minkštuosius baldus.

Bendrovė „Sumanios idėjos“ pagamino reklamines lauko iškabas ir patalpų nuorodas.

60 2019 sausis

Andriaus Stepankevičiaus nuotr.

Grindų dangai vietoje parketo parinkta vinilinė danga, imituojanti medines grindis.

Interjere jaukumą kuria speci aliai klini­kai sukurti menininko Bangučio Prapuolenio akvarelės darbai.

Kabinetuose įrengtas apšvietimas patalpų perimetru.

Suderinti sena ir nauja Trečiuoju aukštu tapusi renovuota palėpė išsiskiria dideliais vitrininiais langais. Čia jaukumą kuria 4000 kelvinų siekianti „dienos“ šviesos temperatūra – aplinkos ir patalpų apšvietimas nesiskiria.

Kitose aukštuose apšvietimas šiltesnis – spalvinė temperatūra siekia 3000 kelvinų.

Anot interjero architektės Miglės Šalnaitės, šiame objekte atsisakyta medicinos įstaigoms įprasta kabamųjų lubų ir įleidžiamųjų šviestuvų.

Vietoj jų įrengtas apšvietimas patalpų perimetru, prireikus intensyvesnio apšvietimo naudojami įleidžiamieji šviestuvai, sumontuoti patalpų centre.

Prieš pradedant projektuoti interjerą, architektas Marius Daraškevičius sukūrė stiliaus knygą, kurioje užfiksuotos ryškios pagrindinės ir

Įmonė „Mano sofa“ – kokybiškos skandinaviško dizaino sofos ir foteliai. www.manosofa.lt

61

objektas

neryškios gamtos tonų pagalbinės spalvos, atkartojamos bendrose erdvėse, balduose, interjero elementuose. Anot pašnekovo, šis objektas vienas tų pavyzdinių, kuriame stiliaus knyga, strategija ir interjeras projektuoti nuosekliai, tuo pat metu.

Interjere jaukumą kuria specialiai šiai klinikai sukurti keliasdešimt menininko Bangučio Prapuolenio akvarelės darbų, kuriuose vyrauja ne bet kokios, o būtent stiliaus knygoje įrašytos spalvos.

Tema – abstrakcija, nekelianti asociacijų, tačiau kurianti nuotaiką. Laiptinėje ir koridoriuose sienos nukabintos fotografo Arūno Baltėno darytomis nuotraukomis, atspindinčiomis klinikos misiją – visa apimantį dėmesį žmogaus sveikatai.

Nuo pirmo iki antro aukšto besitęsiantys laiptai, dengti mozaikinio betono danga, išsaugoti, mediniai turėklai restauruoti. Į trečią aukštą vedantys laiptai padengti plytelėmis, primenančiomis mozaikinį betoną, balti porankiai pratęsė restauruotus.

Interjero architektai pripažįsta – statybų techniniai reglamentai ganėtinai riboja apdailos medžiagų ar baldų pasirinkimą. Taigi, nesyk teko ieškoti kompromisų. Grindų dangai vietoj parketo parinkta vinilinė danga, imituojanti medines grindis. Ją komanda išsirinko aplankiusi ne vieną objektą, kuriame tokia danga panaudota, ir patys įvertinę jos atsparumą ir kokybę.

Kietųjų baldų, parinktų klinikai, paviršius laminuotas, registratūros stalui panaudotas medžio imitacijos laminatas. Minkštieji baldai – iš dirbtinės odos. Iššūkis, su kuriuo teko susidurti architektams, buvo surasti gamintoją, kuris galėtų pasiūlyti stiliaus knygoje numatytą mėlyną spalvą.

Kaip ir įprastose klinikose, čia kabinetuose privalomos kriauklės. Joms skirta erdvės dalis atskirta eglutės efekto raštų plytelėmis, atsisakyta medicinos įstaigoms įprastų baltos spalvos plytelių. „ArchDesign“ komanda sutinka – šis objektas jiems imponuoja tuo, kad patys patikėjo endobiogenikos idėja, todėl dėjo daug pastangų ją perteikti interjere.

Cokoliniame aukšte įrengta žaisminga lenktos formos laukia­moji erdvė vaikams.

62 2019 sausis

skyrė klinikoje įsikūrusių bendrovių logotipų gamybai. Juk jie reprezentuoja įmonę! Parinktos estetiškos ir ilgaamžės medžiagos. Užbaigus projektą, bendrovė rūpinsis technine patikra ir gaminių priežiūra. „Sumanių idėjų“ komanda gali sukonstruoti tūrines raides ar išorinę reklamą, pagaminti švie-

Konsolės puikiai matomos praeiviams. Šviečiančios abi konsolės pusės leidžia žmogui aiškiai susiorientuoti, kad tai yra AMSC. Be to, bendrovė pagamino nuorodas, padedančias lengviau susigaudyti vidaus patalpose, lazerinėmis pjovimo staklėmis išpjaustė visus AMSC nuorodų elementus.

Interjero dizainerių norimos spalvos išgautos panaudojant specialias lipniąsias plėveles, ant kurių buvo spausdinamos pageidaujamos spalvos.

Anot įmonės „Sumanios idėjos“ vadovo Nerijaus Švendravičiaus, komanda didelį dėmesį

čiančią iškabą (šviesdėžes) biurui, namams ar asmeninei šventei, suprojektuoti ir įrengti interjerą, suprojektuoti ir pagaminti baldus ar šviestuvus. Įmonė siekia rasti geriausią vizualinį ir techninį sprendimą, pranokstantį kliento lūkesčius.

Kiekvienas gaminys, anot specialistų, turi būti ne tik aiškiai matomas, bet ir estetiškas, neapsiribojant reklamos ar dizaino idėjomis. Visi sprendimai turi būti išbaigti, o profesionalumas pabrėžiamas teikiant siūlymus, prisiimant atsakomybę už galutinį rezultatą.

Bendrovė „Sumanios idėjos“

|

Savanorių pr. 124A LT-3153 Vilnius

|

Andriaus Stepankevičiaus nuotr.

Andriaus Stepankevičiaus nuotr.

Antakalnio medicinos ir sveikatingumo centrui (AMSC) bendrovė „Sumanios idėjos“ pagamino reklamines lauko iškabas – tūrines raides ir konsoles iš abiejų pastato pusių. Tūrinės raidės šiuolaikiškos – pagamintos iš aliuminio lakšto, nudažytos milteliniu būdu, turinčios integruotą, itin mažai energijos eikvojantį LED apšvietimą.

Tel. 8 656 17 087 63

i t n a j e i l įsi

kultūra

Norbert Tukaj nuotr.

ą t s e i m Į

Šią vasarą Kaune, šalia Paveikslų galerijos, buvo atidaryta nauja kultūrinė Elena PALECKYTĖ

er dvė Galerija be sienų. Apie tai, kaip šis paviljonas įsilieja į Kauno urbanistinį ir kultūrinį audinius, pasakoja Office de Architectura architektai Jautra Bernotaitė, Ronaldas Pučka, Andrius Ropolas ir Paulius Vaitiekūnas.

Kaip ir kam kilo tokio paviljono idėja? Ar tai platesnio projekto dalis?

Galerija be sienų išsivystė kaip projekto Mažosios istorijos, kuruojamo Auksės Petrulienės ir vykstančio Kauno Paveikslų galerijoje, dalis.

Būtent ji pakvietė mus permąstyti galerijos veiklas lauke. Kartu galvojome, kaip padaryti galeriją labiau prieinamą, patrauklią ir aktyvią miestiečiams, kurie galbūt net nežino, kad Paveikslų galerijos pastatas yra muziejus. Tikimės, kad ši iniciatyva išsiplės dar plačiau ir taps atspirties tašku atsinaujinti tiek pačiai Paveikslų galerijai, tiek kitiems Kauno kultūriniams objektams.

Kokie yra Galerijos be sienų tikslai? Šis paviljonas stengiasi pasiūlyti miestiečiams patogią ir patrauklią platformą, kuri juos įtrauktų

64 2019 sausis

aktyviau dalyvauti kuriant savo miestą ir reaguojant į jame vykstančius procesus. Visų pirma, tai visiškai nemokama, atvira, kiaurą parą veikianti erdvė, taip pat pritaikyta ir riboto judėjimo žmonėms, kuriems patekti į pačią Paveikslų galeriją yra labai sudėtinga. Paviljonas pritaikytas galybei skirtingų veiklų – nuo tradicinės parodos iki performansų, koncertų ir kūrybinių dirbtuvių. Itin lanksti ir neapibrėžta erdvė buvo vienas mūsų, kaip architektų, tikslų, kuris, kaip mes matome, puikiai tarnauja netikėčiausioms veikloms.

neutraliausias miesto elementas. Parodos, akcijos ir įvairios veiklos, vykstančios gatvėje, visuomet yra atviresnės nei vykstančios viduje, kažkokios organizacijos pastate. Todėl norint sukurti laisvą minčiai ir veiksmui erdvę, svarbu kultūrinį veiksmą perkelti į gatvę. Atviroje vietoje rengti meno parodas, žinoma, visuomet rizikinga, tačiau tai yra testas visuomenės brandai patikrinti.

Kol kas Galerijoje be sienų nei viena paroda nebuvo sugadinta, o tai itin džiugina ir leidžia tikėti, kad visuomenė yra subrendusi vertinti kūrybą.

Kodėl yra svarbu kultūrinį veiksmą perkelti į gatvę?

Kokie renginiai vyksta šiame paviljone?

Kaip jis įsilieja į Kauno kultūrinį gyvenimą?

Gatvė yra esminė miesto struktūros dalis. Žiūrint labai plačiai, gatvės visuomet buvo svarbios tiek demokratijos plėtrai, tiek pilietinei pozicijai reikšti. Tai turbūt yra visiems pats prieinamiausias ir

Paviljonas gyvuoja dar gana trumpai ir Lietuvos klimatas nėra dėkingas labai aktyvioms veikloms vykti lauke kiaurus metus, tačiau jame jau vyko Auros šokėjų pasirodymas, keletas parodų,

Kaune vykusios tarptautinės vasaros mokyklos apie Kauno modernizmą darbų paroda ir pristatymas, daugybė kūrybinių dirbtuvių, skirtų miestiečių aktyvizmui skatinti. Vasarą aplink paviljoną vyko lindihopo šokiai. Bet turbūt įdomiausia yra stebėti, kaip šiltais vakarais šalia esančios kavinės erdvė susilieja su paviljonu ir viduje kabanti paroda tampa fonu bendrauti, o paviljono grindų bortelis – patogia vieta atsisėsti. Visi šie neplanuoti prisilietimai parodo, kad visko neįmanoma griežtai suplanuoti, ir visuomet svarbu palikti erdvės žmonių improvizacijoms. Tikimės, kad šis objektas pradės skatinti žmones galvoti apie naujas veiklas ir paviljono erdvės išnaudojimą netikėtoms funkcijoms.

Kaip objektas įsilieja į urbanistinį kontekstą?

Norbert Tukaj nuotr.

Tai labai svarbus klausimas, nes šiuo objektu stengėmės pasiūlyti daug daugiau, nei įprasta, kuriant paviljonus. Tradiciškai paviljonai, stovintys šalia muziejų, yra labai ryškūs, išskirtiniai ir traukia

65

architektūra

visą dėmesį į save. Mums tai buvo visiškai neįdomu ir atrodo labai egoistiška. Stengėmės pasiūlyti tokį paviljoną, kuris verstų galvoti apie už jo stovinčią nuostabią Paveikslų galeriją. Todėl paviljonas iš esmės yra pačios Paveikslų galerijos kopija – tarsi viena iš pastato dėžučių būtų nukelta ir padėta ant žemės. Žinoma, ši kopija nėra tiesmuka, tai šiuolaikinė formos interpretacija.

Tiek Paveikslų galerija yra sudaryta iš kubų, tiek mūsų paviljonas yra kubas, taip pat abu objektai yra pilki ir turi panašią funkciją, tačiau jie kartu yra radikaliai skirtingi. Paveikslų galerija yra sunki, uždara, sunkiai prieinama, nelanksti, mūsų paviljonas lengvas, permatomas, besitransformuojantis, lengvai prieinamas, visada atviras ir nemokamas. Stengėmės versti susimąstyti apie tai, koks galėtų būti šiuolaikinis muziejus, apie tai, kad forma iš esmės nieko dar nereiškia, nes ją galima įvairiausiais būdais interpretuoti.

Norint sukurti laisvą minčiai ir veiks­ mui erdvę, svarbu kultūrinį veiksmą perkelti į gatvę. Atviroje vietoje rengti meno parodas, žinoma, visuomet rizikinga, tačiau tai yra testas visuo­ menės brandai patikrinti.

Kas nulėmė medžiagų pasirinkimą?

Medžiagos buvo pasirinktos galvojant apie Paveikslų galeriją, kuri yra sukurta iš pilko betono ir akmens detalių. Šio pastato formoje ir kompozicijoje itin svarbu yra šešėliai ir medžiagų faktūra.

Kurdami naująjį paviljoną, galvojome, kaip galėtume šias savybes perteikti šiuolaikiškai, todėl pasirinkome pilko metalo konstrukciją ir nerūdijančiojo plieno tinklą, kuris šviečiant saulei tampa blizgus, o apsiniaukus – visiškai pilkas. Mūsų paviljone šešėliai ir persiliejimai, migla derinasi prie Paveikslų galerijos, o dinamiškai pakelti išoriniai tinklai reaguoja į dinamišką ir plastišką buvusio baseino, ant kurio ir pastatytas paviljonas, prigimtį.

Koks buvo didžiausias atradimas kuriant šį objektą?

Norbert Tukaj nuotr.

Mūsų biuras visuomet stengiasi burti tarpdisciplinines komandas, todėl net ir šiam mažam objektui įgyvendinti kreipėmės ne į paprastus statybininkus, o į skulptorius, tiksliau į skulptorių Simą Šidlauską, kurio suburta komanda savaip interpretavo mūsų pasiūlymus ir rado savus atsakymus. Pasiūlėme esminius dalykus, tačiau detalės buvo patikėtus skulptoriams, todėl būtent dėl šio tarpdisciplininio darbo ir pasitikėjimo vieni kitais objektas yra ne tik racionaliai architektūriškas, bet ir kartu subtiliai skulptūriškas.

66 2019 sausis

architektūra

Ateities laukimo jaudulys

Vilniuje, Valstybės pažinimo centre, veikiančioje parodoje „Nepamirštos Elena PALECKYTĖ

ateitys“ kalbama apie praeities ateitį: ekspozicijoje vaizduojama, kokią Lietuvą matė XX amžiaus ir šiandienos vizionieriai. Kokiomis priemonėmis stengtasi pavaizduoti praeities žmonių žvilgsnį, drauge išlaikant ir ateities laukimo jaudulį? Apie tai kalbamės su „Processoffice“ architektu Roku Kilčiausku.

Koks yra šios parodos tikslas?

Tai paroda, skirta Lietuvos šimtmečio minėjimui, savotiška tapatumo inventorizacija. Norėta kalbėti apie praeitį ateities perspektyvomis: tai nėra eilinis šlovingos šalies praeities ar sopulingų tarpsnių pristatymas. Buvo ieškota pasakojimo rakurso, kuris būtų ir įdomus, ir aktualus.

Prie jos prisidėjo skirtingų kultūros sričių profesionalai. Kaip toks tarpusavio bendravimas nulėmė ekspozicijos išraišką? Ši paroda – jau ne pirma ekspozicija, kurią kuriame šiuo būdu. Tai ypač pasiteisinantis principas, kai visų sričių kūrėjai dalyvauja nuo pat

pirminės idėjos sugeneravimo iki pačios paskutinės etiketės užklijavimo. Be abejo, kiekvienas turi savo darbo barą ir už jį yra atsakingas, bet nuolatinis pasitikrinimas, aptarimas, kritikos išsakymas ar jos atrėmimas galutinį rezultatą nugludina iki tobulumo ir padaro išskirtinį.

Kokios joje vaizduojamos architektūrinės vizijos jus patį labiausiai nustebino?

Labiausiai nustebino ne architektūrinės, nes apie jas daugiau ar mažiau kaip šios srities specialistas buvau girdėjęs. Bet iš būtent šios srities tikrai išskirčiau ambicingumu spinduliavusią tarpukario Kauno miesto viziją su siūloma Soboro rekonstrukcija ir Nemuno-Dniepro kanalo viziją,

Rokas KILČIAUSKAS, architektas

67

architektūra

turėjusią radikaliai pakeisti dabartinį Lietuvos miestovaizdį ir kraštovaizdį.

Paroda apibūdinama kaip „panardinanti“.

Kuo ji tokia?

Nors tikriausiai daugumai lankytojų parodos pateikimo principas yra suvokiamas kaip atrakcija ar estetinis pasirinkimas, tačiau dalis vis dėlto iškoduoja tikrąjį šitokios formos pasirinkimo tikslą.

Tamsi, beveik juoda aplinka – siekis ištrinti bet kokias sąsajas su dabartimi. Panaikinti buvimą čia ir dabar, leisti lankytojo vaizduotei jį nu(si) kelti į skirtingus laikmečius, temas, geografijas.

Pagrindinis parodos eksponatas neturi formos, neturi fizinio kūno, tai garsas, o tiksliau – balsas (balsai), pasakojantis istoriją (istorijas). Tai labai svarbu, todėl, siekiant maksimaliai sukoncentruoti lankytojo dėmesį į pasakojimo turinį, siekiant jo įsijautimo, susigyvenimo su vizija ar jos vizionieriumi, buvo minimalizuojama įvairių išorinių dirgiklių gausa.

Kodėl buvo pasirinktas seanso principas?

Iš viso parodoje papasakojamos, o drauge objektiniais eksponatais papildomos 40 vizijų. Iš pradžių jų buvo bene dvigubai daugiau. Tiesiog

išeksponavus tokį skaičių eksponatų ir informacijos, parodos erdvėje būtų labai sunku tikėtis, kad lankytojas, regėdamas tokią informacijos gausą, įsigilintų bent į dalį jų. Tad buvo pasirinktas seanso principas, kai informacija yra pateikiama tik tam tikram laikui.

Svarbu pažymėti, kad ši paroda nėra visiškai tapati teatro ar kino seansui, kai žiūrovas yra tik stebėtojas. Čia lankytojas turi galimybę pats rinktis, kokias vizijas jis pažiūrės, išklausys, žinodamas, kad visų nespės. Taip brėžiamas savas, individualus parodos apžiūros kelias ir Lietuvos šimto metų vizija. Tai yra dar vienas su turiniu susijęs formos pateikimo principas, formuojantis laikinumo, ypatingo trapumo ir nuolatinio vyksmo žinutę.

Kokia šioje parodoje yra veidrodžių svarba?

Trečiasis parodos architektūros veiksnys po tamsos ir pasakojimo yra veidrodis arba tiksliau veidrodinis stiklas, kuris ekspozicijoje turi du būvius: atspindinti arba permatoma plokštuma. Fizinė to paskirtis yra „išvesti“ į eterį arba panardinti į tamsą, viziją (pasakojimą), dėl veidrodinių atspindžių gausos dar labiau išplėsti erdvinės begalybės jausmą. Kita labiau metaforiška šios medžiagos panaudojimo paskirtis

yra lankytojo atspindys. Tai yra visą seanso laiką, apžiūrėdamas, klausydamasis vizijų, lankytojas nuolatos mato savo paties atspindį plokštumose ir objektuose. Tai yra simbolinė žinutė, kad jis irgi yra arba gali būti tos vizijos (bendra)autoris, kad praeities vizionierius nebuvo kažkuo ypatingas stebuklingų galių turėjęs genijus iš pasakiškos praeities, kad tokie žmonės yra tarp mūsų, kad jie ir yra mes, kad geriausias laikas kurti yra dabar.

Per apie 45 minučių trukmės seansą naudojamos įvairios technologijos. Kuo skiriasi XX a. ir dabarties parodų architektūros specifika?

Manau, kad tai ne tik muziejų pokyčio, bet ir daugumos viešųjų erdvių pokyčio principas – erdvės tampa (to ir turėtų būti siekiama) kuriančiomis emociją. Šiandienos žmogus ieško informacinių ir juslinių patirčių samplaikos, o jei dar pridedame tempą, kuriuo šiandien įprasta viską vartoti, gauname aiškų, į patirtį orientuotą erdvės išpildymą. Pridėtinė ar virtualioji realybė, planšetės ar ekranai nėra savaime sėkmę užtikrinantys veiksniai. Technologijos yra viso labo priemonės, palengvinančios kūrėjų kelią siekiant maksimalaus potyrio rezultato, bet jokiu būdu negarantuojančios jo.

Lankytojas turi galimybę pats rinktis, kokias vizijas jis pažiūrės ar išklausys.

68 2019 sausis

Tamsi, beveik juoda aplinka – siekis ištrinti bet kokias sąsajas su dabartimi.

Panaikinti buvimą čia ir dabar, leisti lankytojo vaizduotei jį nu(si) kelti į skirtingus laikmečius, temas, geografijas. / Rokas KILČIAUSKAS /

69

situacija

Individualusis daugiabutis?

Dominykas MARCINONIS, Architektų biuro „PRPM ARCHITEKTEN+ STADTPLANER“ architektas

Užsakovų bendrija (vok. Bauherrengeimeinschaft, Baugemeinschaft arba Baugruppe) – Vokietijoje paplitusi statybos projekto organizavimo forma, kai būsto ieškančių šeimų ar pavienių asmenų grupė tiesiogiai, be projekto vystytojo, kartu įgyvendina patiems naudoti skirtą daugiabučio gyvenamojo namo projektą. Taip susikooperavę privatūs užsakovai gali pasistatyti savo individualius poreikius atitinkantį būstą miesto centre už gerokai mažesnę kainą, nei gali pasiūlyti nekilnojamojo turto projektų vystytojai.

Ištakos žsakovų bendrijų šaknys Vokietijoje siekia tarpukario metus, kai statybos kooperatyvai buvo svarbi gyvenamojo būsto politikos dalis, kuria tuomet siekta užtikrinti bent minimalius komforto reikalavimus atitinkantį būstą sparčiai augančiai miestų populiacijai. Taip pat jos siejamos su įvairiais alternatyvios gyvensenos judėjimais 7–8 dešimtmečiuose. Vis dėlto anksčiau kooperaciją statyboje lėmę demografiniai ir kultūriniai veiksniai šiandien nebėra tokie svarbūs. Pagrindinės

U

priežastys, šiais laikais lemiančios žmonių pasiryžimą susiburti į užsakovų bendrijas, yra finansinis patrauklumas ir noras gyventi aukštos kokybės, prie asmeninių reikmių pritaikytame būste miesto centre.

Gyvenimo bendruomenėje sinergija Vidutines pajamas gaunantiems gyventojams, kurių netenkina rinkoje pateikiami standartiniai butai, individualiojo namo statyba paprastai lieka vienintele galimybe įsikurti pagal asmeninius poreikius suformuotame būste. Vis dėlto įprastų vienbučių namų statyba dėl gerokai žemesnės

žemės kainos dažniausiai įmanoma tik užmiestyje. Miestų išdrikimas į priemiesčius yra didelė urbanistinė problema, nes mažesnis gyventojų tankis smukdo viešosios infrastruktūros efektyvumą, o intensyvaus ir brangiai kainuojančio kasdienio transporto keliama tarša, triukšmas ir kiti nepatogumai kenkia gyvenimo kokybei mieste. Be to, miesto centre būstą įperkant tik itin aukštas pajamas gaunantiems gyventojams, šioms teritorijoms gresia prarasti bendruomenių ir paslaugų įvairovės kuriamą kultūrinį gyvybingumą.

Siekiant kompaktiškos miesto struktūros, jo centrinės teritorijos paprastai rezervuojamos daugiabučiams namams. Todėl čia leidžiamas 5 ir daugiau kartų didesnis užstatymo intensyvumas nei priemiesčiuose, o žemė gali kainuoti daugiau nei 10 kartų brangiau. Nors sklypo kainos dalis galutinėje daugiabučio projekto sąmatoje lieka panaši kaip ir statant individualųjį namą užmiestyje, tokie projektai reikalauja gerokai didesnio kapitalo, todėl statyti miesto centrinėse dalyse gali tik pakankamais finansiniais ištekliais disponuojantys užsakovai. Įprastu atveju tai yra stambesnės nekilnojamojo turto bendrovės, statančios namus parduoti. Deja, bet investuotojai kartais piktnaudžiauja itin aštriu būsto pasiūlos trūkumu ir siekdami didesnio pelno stato prastesnės kokybės pigesnius būstus, kuriuos vis

Daugiabutis „BIGyard“ Prenzlauerbergo rajone, Berlyne (arch. „Zanderroth architekten“). Užsakovų bendrijos iš 45 narių projektas.

70 2019 sausis

situacija

tiek gali lengvai parduoti už itin aukštas rinkos kainas. Ilgainiui tai ne tik didina rinkos perkaitimo ir nuosmukio pavojų, bet ir gali nuskurdinti miesto architektūrą, sukurti socialinių problemų.

Nemažai tokios neracionalios plėtros pavyzdžių nekilnojamojo turto rinkos perkaitimo laikotarpiu prieš pasaulinę 2009 m. finansų krizę atsirado ir Vilniuje.

Būstą sau naudoti statančios užsakovų bendrijos miestams siūlo daugeliu atžvilgių vertingą alternatyvą. Į jas susibūrę ir savo finansinius išteklius sutelkę iniciatyvūs miestiečiai tampa pajėgūs patys įgyvendinti daugiabučių projektus brangiuose sklypuose miesto branduolyje. Atsisakę gyvenimo užmiestyje, jie prisideda prie racionalesnio miesto išteklių naudojimo. Įgyvendinti projektai rodo, kad statydami sau užsakovai kur kas daugiau dėmesio skiria pastato architektūrai ir aplinkos kokybei. Galų gale jie neišvengiamai užmezga daug artimesnius tarpusavio santykius, o tai užtikrina saugią ir stabilią kaimynystę.

Patrauklus kainos ir kokybės santykis Akivaizdu, kad, būdami tiesioginiai užsakovai, gyventojai gali patys nuo pat pradžių formuoti pastato, kuriame jie nori įsikurti, idėją. Jie priima esminius sprendimus dėl jo funkcijų, suplanavimo, išvaizdos ir naudojamų medžiagų. Vis dėlto, priešingai nei individualiojo namo statyboje, kai asmenines idėjas iš esmės riboja tik statybos teisė ir finansinės galimybės, bendrijų nariai yra priversti kone kiekviename žingsnyje ieškoti kompromisų. Galutiniai sprendimai čia paprastai priimami balsų dauguma, tad bendrijos nariai turi susitaikyti, kad ne visais priimtais sprendimais jie bus patenkinti, tačiau mokėti teks už visus. Todėl, norint kad visi užsakovai vis tiek būtų patenkinti galutiniu rezultatu – įgyvendintu projektu, būtina, kad juos iš pat pradžių vienytų bendras gyvenimo kaimynystėje įsivaizdavimas, pastato koncepcija ir panašios finansinės galimybės. Tam taip pat yra privalu, kad visi nariai iš anksto susitartų dėl išlaidų pasidalijimo ir sprendimų priėmimo taisyklių. Būtent šie vidiniai derinimo procesai yra didžiausias iššūkis užsakovų bendrijų projektams, reikalaujantis iš gyventojų aukštų darbo komandoje įgūdžių ir savitarpio supratimo.

Paprastai užsakovų bendrijų įgyvendintų daugiabučių projektų kaina galutiniam vartotojui yra apie 15–25 proc. žemesnė nei perkant butą

jau pastatytame name. Tai visų pirma lemia įvairių tarpininkavimo išlaidų išvengimas: nebereikia papildomai mokėti projekto vystytojui ir nekilnojamojo turto brokeriui, taip pat, priklausomai nuo mokestinės aplinkos, tenka mokėti gerokai mažiau mokesčių. Palyginti su individualiojo namo statyba, kooperacija atveria dar daugiau galimybių sutaupyti, nes daugybė įrengimo ir eskploatacijos metu patiriamų išlaidų, susijusių su įvairiomis inžinerinėmis sistemomis, energijos aprūpinimu ir sklypo sutvarkymu, yra padalijamos tarp visų gyventojų. Be to, užsakovų bendrijų įgyvendinami projektai paprastai būna centrinėse miestų dalyse, iš kur darbovietė, mokymo ir gydymo įstaigos yra lengvai pasiekiamos, o tai gerokai sumažina kasdienes išlaidas transportui.

Vis dėlto, kaip ir statant savo individualųjį namą, užsakovai prisiima visą finansinę atsakomybę už projekto įgyvendinimą. Bendrijoje tai gali lengvai tapti neišsprendžiamų konfliktų židiniu. Kaip jau minėta, norint to išvengti, būtina iš anksto nusistatyti teisiškai įpareigojančias išlaidų pasidalijimo taisykles. Paprastai už visą pastatą ar už su bendrosiomis patalpomis susijusius darbus moka visi savininkai proporcingai nuo gyvenamojo ploto, o už sprendimus atskiruose butuose mokama atskirai.

Projekto eiga Užsakovų bendrijų projektai paprastai yra inicijuojami privačių asmenų grupių. Vokietijoje tokios grupės susiburia per įvairius specializuotus forumus, draugijas ar informacinius renginius. Šių projektų teikiamą naudą užčiuopė ir kiti nekilnojamojo būsto sektoriaus dalyviai – visų pirma savivalda ir architektai. Todėl šiuo metu yra

kelios užsakovų bendrijų iniciatyvos formos – pačių gyventojų, architektų ir savivaldos.

Pačių gyventojų iniciatyva pradėti projektai pasižymi didžiausia sprendimų laisve, tačiau iš užsakovų taip pat reikalauja daugiausia laiko ir motyvacijos. Čia užsakovai patys suformuoja projektavimo užduotį, patys ieško sklypo ir patys samdo projekto valdytojus, projektuotojus ir rangovus. Tokios grupės susidarymo procesas paprastai užtrunka, nes diskutuojant tarpusavyje turi paaiškėti visus vienijanti gyvenimo kartu koncepcija ir pagrindiniai pastato parametrai. Šis etapas pasižymi didele grupės narių kaita.

Bendrų sprendimų paiešką labai palengvina ankstyvas profesionalaus moderatoriaus įtraukimas. Tai gali būti patyręs projektų valdytojas arba architektas. Jei bendriją sudaro daugiau nei 6–8 užsakovai, sklandus procesas be moderatoriaus tampa kone neįmanomas.

Didžiausia kliūtis pačių gyventojų inicijuotų projektų įgyvendinimui yra sklypo įsigijimas.

Tam reikia, kad iniciatoriai susiburtų į vieną, jo narius teisiškai įpareigojantį juridinį vienetą ir jam suteiktų reikalingus finansinius išteklius.

Akivaizdu, kad tokius įsipareigojimus gyventojai gali prisiimti tik žinodami, kaip konkrečiai atrodys jų būsimasis būstas ir kiek tai kainuos. Taigi, apsisprendimo metu jau turi būti parengtas daugiabučio projektas, pasidalyti atskiri butai ir suskaičiuota išankstinė sąmata, o tai įmanoma padaryti tik projektuojant konkrečiame sklype.

Kadangi projektavimas trunka kelis mėnesius, nusižiūrėtasis sklypas per tą laiką gali būti parduotas kitam pirkėjui ir užsakovų bendrijai tektų viską pradėti iš naujo. Siekiant to išvengti, su norimo sklypo savininku dažnai pasirašoma rezervacijos sutartis, kuria jis tam tikram laikui įsipareigoja neparduoti sklypo kitam pirkėjui. Per

Būdami tiesioginiai užsakovai, gyventojai gali patys nuo pat pradžių formuoti pastato, kuriame jie nori įsi­ kurti, idėją. Jie priima esminius spren­ dimus dėl jo funkcijų, suplanavimo, išvaizdos ir naudojamų medžiagų.

71

situacija

Septynių aukštų daugiabutis e3 Ber­ lyne yra puikus pavyzdys, kaip moty­ vuota užsakovų bendrija gali įgyven­ dinti projektus, išsiskiriančius ne tik puikiu kokybės ir kainos santykiniu, bet ir įspūdingomis inovacijomis.

užsakovų bendrijoms, bendrijų susikūrimas ir susidomėjimas skatinamas įvairiais informaciniais renginiais, o projekto įgyvendinimo metu užsakovų grupes konsultuoja savivaldybės nusamdytas architektas arba projekto valdytojas. Šis organizavimo būdas yra itin patrauklus, nes iš anksto žinomas konkretus sklypas, kuriame užtikrintai bus vykdomas projektas, statybos teisės klausimai lengvai išsprendžiami, o užsakovai turi maksimalią sprendimų laisvę nuo pat pastato idėjos formavimo pradžios.

Individualusis daugiabutis e3 Berlyne

šį laiko tarpą architektas turi parengti projektą, o užsakovai galutinai apsispręsti, ar nori ir gali toliau dalyvauti projekto įgyvendinimo procese.

Vis dėlto privatus, su užsakovų bendrija niekaip nesusijęs sklypo savininkas gali nebūti suinteresuotas laukti, todėl projektai su iš anksto garantuotu konkrečiu sklypu yra gerokai patikimesni.

Projektą inicijuojant architektui, užsakovai turi mažiau sprendimų galios, tačiau gali tikėtis profesionalios viso projekto vykdymo priežiūros, sklandesnės organizacijos ir spartesnio įgyvendinimo. Šiuo atveju architektai visų pirma nusižiūri tinkamą sklypą, išsiaiškina visas su juo susijusias teisines aplinkybes ir parengia pradinę pastato idėją. Tik tada jos pagrindu ieškoma potencialių užsakovų. Susibūrusią bendriją

architektai moderuoja patys arba pasitelkia projekto valdytoją. Nors visas procesas čia yra gerokai griežčiau organizuotas, vis tiek stengiamasi kuo labiau atsižvelgti į individualius užsakovų poreikius. Jų įtaka projektui priklauso nuo architektų nustatytų statinio parametrų. Dažnai pastato struktūra, architektūrinis įvaizdis ir statybos būdas jau būna iš anksto numatyti, o atskirų butų dydžius, suplanavimą ir įrengimą galima keisti pagal užsakovų norus.

Kai kurios Vokietijos savivaldybės pasitelkia užsakovų bendrijas revitalizuodamos apleistas miestų teritorijas ir siekdamos čia sukurti naujus gyvybingus kvartalus. Tai yra viešos ir privačios partnerystės pavyzdys. Tokiu atveju savivaldybei priklausantys sklypai parduodami išskirtinai

Septynių aukštų daugiabutis e3 Berlyne yra puikus pavyzdys, kaip motyvuota užsakovų bendrija gali įgyvendinti projektus, išsiskiriančius ne tik puikiu kokybės ir kainos santykiniu, bet ir įspūdingomis inovacijomis. 2008 metais šiame name įsikūrę užsakovai galėjo didžiuotis, kad gyvena aukščiausiame mediniame pastate Europoje.

Negana to, pirkdami panašios klasės butą, jie būtų sumokėję apie 20 proc. daugiau, nei išleido statydamiesi būstą patys.

Pastato sklypas yra jaunų šeimų pamėgtame Berlyno rajone, pasižyminčiame aktyviu kultūriniu ir socialiniu gyvenimu. Užsakovų bendrija iš 13 narių susibūrė dėl nepasitenkinimo esama situacija Berlyno būsto rinkoje, nepasiūlančioje įperkamo būsto centrinėse miesto dalyse. Sklypo pirkimo konkurse bendrija įtikino savininką savo idėja šioje vietoje pastatyti medinį daugiabutį. Svajonei gyventi ekologiškame name užsakovai išliko ištikimi viso projekto vystymo metu.

Gyventojų norus įgyvendino architektų biuras „Kaden Klingbeil Architekten“. Jis pastatą padalijo į gyvenamąjį bloką iš medinių konstrukcijų ir atvirą neuždūmijamą laiptinę iš betono. Išorės sienos sumontuotos iš klijuotosios medienos kolonų ir sijų karkaso bei standumo membranų iš CLT-plokščių. Perdangos sukonstruotos iš medienos-betono kompozito ir pastato viduryje remiasi ant integruotos betoninės sijos. Šią siją remia dvi betoninės šachtos, kuriose buvo nutiesti visi reikalingi inžineriniai tinklai. Tokia konstrukcinė schema suteikė laisvės

Daugiabutis e3 Prenzlauerbergo rajone Berlyne (arch. „Kaden Klingbeil Architekten“). Aukščiausias medinis daugiabutis Europoje 2008 m.

72 2019 sausis

situacija

Daugiabučio e3 Berlyne interjeras – betoninės šachtos remia masyvią į perdangą integruotą betoninę siją ir sudaro galimybes laisvai suplanuoti patalpą.

formuojant fasadą, leido atsisakyti vidinių laikančiųjų sienų, o sanitarinius mazgus laisvai išdėstyti aplink šachtas. Prie viso to pridėjus, kad beveik visuose aukštuose įrengta tik po vieną butą, atskiri užsakovai galėjo toliau planuoti savo butus visiškai nepriklausomai nuo kaimynų. Visoje koncepcijoje užprogramuotas individualumas galų gale atsispindi ir žaismingame pastato fasade. Įdomu, kad užsakovų pasamdyti architektai buvo taip sužavėti projekto, jog patys įstojo į bendriją ir perkėlė savo biurą į komercines patalpas pirmame aukšte.

Apibendrinimas Užsakovų bendrijų įgyvendinami projektai yra įdomi alternatyva įprastiems, stambių nekilnojamojo turto bendrovių vystomiems daugiabučių projektams. Jų nauda ypač akivaizdi patrau kliuose, kompaktiškuose Vakarų miestuose, nes įperkamo būsto pasiūla išlaiko vidutines pajamas gaunančius žmones miesto branduolyje.

Teritorinis kompaktiškumas ir sociokultūrinė gyventojų įvairovė turi teigiamą poveikį gyvenimo kokybei mieste ir leidžia gerokai efektyviau išnaudoti turimą infrastruktūrą.

Vis dėlto susikooperavę gyventojai susiduria su daugybe iššūkių, susijusių su projekto

įgyvendinimo finansinėmis ir organizacinėmis rizikomis bei techniniu sudėtingumu. Į pagalbą pasitelkus šioje srityje dirbančius architektus arba suinteresuotas savivaldybes, procesas tampa gerokai paprastesnis ir patikimesnis.

Nepaisant to, dalyvavimas užsakovų bendrijų projektuose reikalauja atitinkamų asmeninių savybių, todėl į bendrijas paprastai buriasi itin iniciatyvūs, bendruomeniški, turintys naujų idėjų ir jų įgyvendinti nebijantys žmonės. Jų sukuriama architektūra atspindi šiuolaikinę savarankiškų, kūrybingų ir sutarti gebančių miestiečių visuomenę.

Šaltiniai 1. Kaden+Lager. e3. [Tinkle] http://www.kadenundlager.de/projects/e3/.

2. Andreas Rietz, Heidemarie Schütz, Doris Meyer, Hannes Müller. Baugemeinschaften.

Bauen und Wohnen in der Gemeinschaft.

Berlynas : Kompetenzzentrum der Initiative „Kostengünstig qualitätsbewusst Bauen“, 2009.

3. Archdaily. BIGyard. [Tinkle] https://www.archdaily.com/793287/bigyard-zanderroth-architekten.

Projektą inicijuojant architektui, užsakovai turi mažiau sprendimų galios, tačiau gali tikėtis profesionalios viso projekto vykdymo priežiūros, sklandesnės organizacijos ir spartesnio įgyvendinimo.

73

svetur

Svetur: pasitikėjimą pelnė kantrybe Projektavimo bendrovės „CSD INŽINIERIAI“ vardas Šveicarijoje žinomas jau ne Kristina BUIDOVAITĖ

vienerius metus. Bendrovės darbų sąraše – sudėtingiausi šios šalies infrastruktūros objektai. Įmonės „CSD INŽINIERIAI“ vadovas Simonas Barsteiga pripažįsta – žengiant į naują rinką prireikė kantrybės, kantrybės ir darsyk kantrybės.

Įsitvirtinti – ne vieneri metai orint įsitvirtinti Šveicarijos rinkoje, sykiu augti, anot S. Barsteigos, svarbu išlikti lankstiems ir per daug savimi nepasitikėti. Tiesiog nesugadinti to, kas pasiekta. Šioje rinkoje taip pat daug ką lemia ne tik kompetencijos, bet ir požiūris į darbą. Būtina vertinti net ir mažiausią projektą ar užduotį, kurią patiki klientas. „Augant pasitikėjimui, labai dažnai pritrūksta kantrybės būti lankstiems, o juk visada yra tikimybė, kad esame neteisūs“, – sakė pašnekovas. Plėtra ir ilgalaikis bendradarbiavimas taip pat nėra įmanomas be komandos stabilumo, todėl ilgalaikiai darbuotojai ir jų asmeninė komunikacija su klientais yra pagrindinė įmonės stiprybė.

N

Tarp svarbiausių projektų, kuriuos teko įgyvendinti Šveicarijoje, S. Barsteiga išskyrė pirmąjį įmonės BIM projektą šioje šalyje, kurio užsa-

šimtai inkarų vienoje vietoje, o greta jų – „jautrūs“ esami ir planuojami vandentiekio, nuotekų ir kitų komunikacijų tinklai.

kovas – stambus nekilnojamojo turto vystytojas.

Būtent šis gyvenamosios paskirties kompleksas Krisjė miestelyje (Lozanos priemiestyje) atvėrė plačias galimybes Šveicarijoje. Įgyvendindami projektą, lietuviai įgijo pasitikėjimą dėl projektavimo BIM aplinkoje išmanymo, todėl šis projektas tapo svarbiu įmonės plėtrai. Vėliau Lietuvos inžinieriams patikėtas projektuoti ir 400 m ilgio tunelis Lozanoje. Tunelis įdomus tuo, kad iš po žemės pakyla į paviršių, o beveik kiekvienas tunelio metras turi skirtingą konstrukcijos skerspjūvį. BIM šiame projekte pasitelktas norint suvaldyti gausybę informacijos.

Dar vienas projekto niuansas – suprojektuoti keli

Brangiausias ir techniškai sudėtingiausias projektas – Šveicarijos geležinkelių biuras Lozanos miesto geležinkelių stotyje. Objektas ypač sudėtingas, nes iš vienos pusės pastatas visu savo aukščiu ribojasi su gruntu (7 aukštai po žeme) ir yra veikiamas intensyvaus traukinių eismo, o iš kitos pusės – tik dalis pastato po žeme, tad pastatas yra veikiamas labai didelių horizontalių jėgų. Be to, ant pastato projektuojamos dvi naujos geležinkelio linijos (užsakovas – Šveicarijos geležinkeliai).

Ką tik laimėtas dar vienas infrastruktūros projektas – dalies naujos Paryžiaus metro linijos įrengimas.

Pradžia Šveicarijoje – gyvenamosios paskirties komplekso Krisjė miestelyje projektas.

74 2019 sausis

400 m ilgio tunelis Lozanoje įdomus tuo, kad iš po žemės pakyla į paviršių, o beveik kiekvienas tunelio metras turi skirtingą konstrukcijos skerspjūvį.

Kone techniškai sudėtingiausias – Šveicarijos geležinkelių biuras Loza­ nos miesto geležinkelių stotyje.

Laukia pokyčiai Bendrovės darbuotojai, anot S. Barsteigos, turi išskirtinių kompetencijų Lietuvoje: BIM išmanymas, sudėtingos konstrukcijos, geotechnika, tunelių projektavimas, tačiau inžinierių amžiaus vidurkis tik 32 metai, o komandos bendro darbo kartu vidurkis – dveji metai. „Visiems suprantama, kad mūsų stiprybės ir potencialas išryškės per artimiausius 5 metus, o šiandien mūsų sti prybė yra ta, kad nesižvalgome į šalį, kantriai dirbame ir mokomės iš savo klaidų“, – įsitikinęs pašnekovas.

S. Barsteiga teigia pastebintis, kad projektavimo rinka yra sluoksniuota – ne visi bendrovių padaliniai vienodai stiprūs, sykiu aktyviai besikeičianti, nors bendras inovacijų vidurkis dar nėra labai aukštas, todėl kažkuriuo metu turėtų įvykti didesnis lūžis, kuris turėtų būti susijęs su „BIM cloud“ (debesų infrastruktūra), „BIM ir IoT“, blokų grandinės (angl. blockchain) technologijų panaudojimu. „Iki to laiko svarbu suburti stiprią, kompetentingą, lanksčią ir daugiafunkcę komandą (tai inžinieriai, vykdytojai, BIM ir programinių įrangų specialistai, mokytojai, kokybės kontrolieriai, vadovai), kuri sugebėtų prisitaikyti prie intensyvesnių pokyčių, dar tik laukiančių ateityje. Labai svarbu, kad tokios komandos bendro darbo kartu vidurkis būtų bent 5 metai. Esu tikras, kad pačią didžiausią vertę ateityje sugebės generuoti stiprios, ilgalaikės komandos, kurios mokės nuolat keistis ir prisitaikyti“, – neabejoja pašnekovas.

Kad šveicarai imtų pasitikėti lietuviais, prireikė 2 metų bandymo ir testavimo, dar po 3 metų

darbo, taip pat prie komandos prisijungus iš Vokietijos grįžusiam konstruktorių padalinio vadovui Tomui Strazdauskui, įvyko didesnis lūžis konstrukcijų skyriuje. Konstruktoriams prireikė 5 metų darbo, o tokią trukmę lėmė palyginti nedaug klaidų ir tinkami žmonės, nuolat papildantys augantį kolektyvą. „Šiuo metu konstrukcijų projektavimo paslaugų konkurencija nuolat auga, todėl labai džiaugiuosi, kad svarbiausius pagrindus padėjome tuomet, kai konkurencija nebuvo tokia didelė, o pamažu stiprėjantys infrastruktūros ir inžinerinių tinklų skyriai vis labiau prisideda prie įmonės stiprėjimo. Manau, kad ateityje daugelio komandų kompetencijų lygis susivienodins, todėl konkurenciniu pranašumu taps žmogiškosios savybės ir patikimumas. Neabejoju, kad artėja periodas, kai dėl naujų komunikacinių priemonių ir platformų konkurencija bus labai arši, tačiau, ilgesnį laiką išlaikius komandos vienybę ir stabilumą, konkurencija turėtų aprimti, o patikimos ilgalaikės komandos turės labai daug galimybių“, – prognozuoja S. Barsteiga.

Bendrovės „CSD INŽINIERIAI“ vadovybė šiuo metu svarsto apie galimą plėtrą, komandą auginant nuo 35 iki 80 žmonių, tačiau plėtrai ieškoma ne tik tinkamiausių ekonominių sąlygų Rytų Europos regione, bet ir keliamas tikslas sustiprinti įmonę. Viena esminių plėtros sąlygų – surasti ir į komandą pakviesti apie 30 metų sukaupusį inžinierių, sykiu įrodyti, kad komandoje puikiausiai gali dirbti ne tik jauni, bet ir labai sti prūs, patyrę žmonės. Būtent daugiausia patirties sukaupę specialistai turėtų stiprinti įmonės rizikų suvokimą ir padėti užtikrinti stabilumą.

75

Norbert Tukaj nuotr.

architektūra

Optimizmo fenomenas

Šiandien vis daugiau kalbama apie moderniąją tarpukario Kauno architektūrą Elena PALECKYTĖ

ir apskritai apie to meto miesto kultūrą. Kilnojamoji paroda „Optimizmo architektūra – Kauno fenomenas, 1918–1940 m.“ taip pat pasakoja apie šį išskirtinį miesto gyvenimo laikotarpį. Mintimis apie tarpukario Kauno nuotaikas dalijasi vienas iš parodos architektų Marius Šiupšinskas.

Apie ką yra ši paroda?

Marius ŠIUPŠINSKAS, architektas

76 2019 sausis

Trumpas atsakymas būtų, kad paroda yra apie Kauno modernizmo architektūrą, tačiau jis gerokai netikslus. Per trumpą laiką Kaunas išaugo į ti krą europietišką sostinę, šis procesas sutapo ne tik su miesto, bet ir su valstybės kūrimusi, todėl tai nėra tradicinė architektūros paroda.

Joje skirtingais pjūviais analizuojama ir tarpukario architektūra, ir ją kūrusi visuomenė, stengiamasi į architektūrą žvelgti ne tik kaip į estetinio pasigėrėjimo objektą, bet ir kaip į bendrą to meto kultūros atspindį. Parodoje bandoma parodyti, kad modernizacijos procesas vyko tiek

statant išskirtinius visuomeninius pastatus, tiek diegiant naują infrastruktūrą, paslaugas, transformuojantis visai gyvenamajai aplinkai.

Parodos kuratoriai Marija Drėmaitė, Giedrė Jankevičiūtė ir Vaidas Petrulis norėjo papasakoti ir apie tarpukario pastatus, ir apie patį miestą, apie laikotarpį, žmonių nuotaikas, idėjų migraciją.

Kartu norėta neužsidaryti nei laike, nei erdvėje, susieti to meto įvykius su šiandiena, su kitomis valstybėmis ir miestais. Taip gimė pasakojimas apie optimizmo architektūrą, kuris per Kauno pavyzdį atskleidžia socialinius, politinius, ekonominius pokyčius, būdingus ne tik mums, bet ir kitoms tuo metu besikūrusioms valstybėms.

Kokie buvo Kauno modernizmą kūrę žmonės, kur jie įgijo išsilavinimą, kas juos veikė?

Apie tai kuratoriai nemažai atskleidžia tiek parodoje, tiek ją lydinčiame leidinyje. Kaune tarpukariu projektavo apie 400 žmonių, turėjusių skirtingas istorijas ir požiūrius į miestą. Vyresnioji karta paprastai buvo baigusi mokslus Rygoje arba Peterburge – buvusios imperijos mokyklose.

Jaunesnieji turėjo vakarietiškos patirties, buvo studijavę Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje ar Italijoje. Pavyzdžiui, Italijoje mokėsi tokios asmenybės kaip Vytautas Landsbergis, Stasys Kudokas, o Arnas Funkas mokslus baigė Vokietijoje.

Skirtingas mokyklas galima pajusti ir žvelgiant į jų darbus.

Kuratorių suformuluota tema diktavo siekį parodyti proveržį, suteikti ekspozicijai ryškumo ir pozityvumo. / Matas ŠIUPŠINSKAS /

Kaip Kauno tarpukario architektūroje dera tarptautinis ir tautinis, tradicinis požiūriai?

Norbert Tukaj nuotr.

Tautvydo Stuko nuotr.

Giedrė Jankevičiūtė yra minėjusi, kad tarpukariu modernizmas Lietuvoje dažnai tapatintas su neotradicionalizmu. Gal todėl Kauno modernizmas nėra labai bauhauziškas ar avangardinis.

Jame matomas savotiškas mišinys tarp tarptautinių procesų atgarsių ir to meto vietinių aktualijų, kurios pirmiausia siejosi su šalies kūrimusi, jos poreikiais ir siekiais. Tarkime, tokie pastatai kaip Kauno įgulos karininkų ramovė rodo, kaip

77

Norbert Tukaj nuotr.

Kilnojamosios parodos turi savo spe­ cifiką ir šablonus, kurių mums norėjosi išvengti. Dažniausiai tokių parodų gabaritai ir galimybės suvaldyti erdvę yra ribotos, nes visas turinys turi būti lengvai išrenkamas ir supakuojamas transportavimui.

Tautvydo Stuko nuotr.

svarbu buvo simbolika, tautinių motyvų paieškos. Greičiausiai toks konservatyvumas priklausė ir nuo institucijos, kuri projektą užsakė.

Santykis tarp tradicijos ir modernumo tuo metu buvo gana specifinis. Buvo bandoma atsiriboti nuo carinės Rusijos imperijos architektūros ir palikimo, net kalbėta apie galimybes nugriauti Soborą, o jo vietoje statyti naują modernią biblioteką. Tuo tarpu tradicijų tęstinumo buvo siekiama naudojant tautines detales, jas įterpiant gatvės fasaduose ar interjere. O į pliką modernizmą, be dekoro ir simbolinių detalių, galima pažvelgti Kauno kvartalų kiemuose. Parodoje eksponuojama Gintaro Česonio drauge su Vaidu Petruliu rengta nuotraukų serija leidžia palyginti reprezentacinę pastato pusę su vidine dalimi, skirta kasdienybei skleistis.

Kaunas tarpukariu susilaukė labai daug dėmesio, tačiau liko laikinumo jausmas, viliantis, kad pavyks atgauti Vilnių. Ar investuojant

78 2019 sausis

Buvo kuriama laikinoji sostinė, tad Vilnius išliko kaip svarbus simbolinis taškas, kurio atsisakymas reikštų savotišką pralaimėjimą. Kauno architektūroje matome įdomių tokios situacijos padiktuotų sprendimų. Pavyzdžiui, dėl pragmatinių sumetimų viename pastate įsikūrusioms dviem skirtingoms institucijoms fasade atsiranda antras paradinis įėjimas (Kauno apskrities savivaldybės rūmai). Taigi, į situaciją buvo žvelgiama racionaliai, buvo svarbu užtikrinti tinkamą funkcijų vykdymą. Vilniaus svarbą parodo ir tai, kad ilgą laiką delsta ir nesirengta Valstybės rūmų statybai. Valstybės rūmų architektūrinis konkursas paskelbtas tik prieš pat karą, todėl pastatas taip ir liko neįgyvendintas. Apie konkurso darbus išliko labai nedaug informacijos, bet kuratoriams pavyko gauti projektų faksimiles iš Lenkijos, Estijos ir Latvijos architektūros muziejų.

Kaip pasikeitė Kauno modernizmo vai dmuo po 1940-ųjų?

Tarpukario architektūros svarba ir įtaka vėlesniems procesams išliko. Sovietmečiu jis buvo vertintas, nepaisant politinio fono net pradėtas saugoti kaip architektūros paveldas. Svarbu ir tai, kad jis buvo nuolat iš naujo atrandamas ir interpretuojamas.

Sovietmečiu Lietuvos architektai domėjosi ir mokėsi iš tarpukario Kauno architektūros, tai buvo savotiška kokybės kartelė, rezistencijos forma. Įkvėpimo šaltiniu architektams iki šių dienų išlieka ne tik pavieniai objektai, bet ir visuma, susidedanti tiek iš ženkliukų pastatų, tiek iš paprastų gyvenamųjų namų, detalių, medžiagų.

Paroda yra kilnojamoji. Ko siekiama vežant ją į tokius miestus kaip Paryžius ar Roma?

Norbert Tukaj nuotr.

į Kauną neatrodė, kad prarandama Vilniaus viltis?

Ką norėta atskleisti parodos architektūroje?

Kuratorių suformuluota tema diktavo siekį parodyti proveržį, suteikti ekspozicijai ryškumo ir pozityvumo. Eskizuojant drauge su Ieva Cicėnaite kilo mintis tam panaudoti šviesą ir kurti judėjimo scenarijų, leidžiantį parodą patirti palaipsniui. Pirmiausia lankytoją pasitinka uždaras tūris ir įžanginis vaizdo įrašas, bet dar nematomas visas ekspozicijos turinys. Judėdamas aplink pasieki vidų, užpildytą šviesos, ir išvysti interjero kulminaciją – šviečiantį diską, optimizmo pliūpsnį tamsioje erdvėje. Paroda natūraliai pasidalija į dvi dalis – eksterjerą ir interjerą. Eksterjeras tarsi paruošia lankytoją, informuoja apie temą ir kontekstą, o interjeras užlieja šviesos ir informacijos gausa.

Rezultatas labiau primena erdvinę instaliaciją nei įprastinę kilnojamąją ekspoziciją.

Kaip buvo sprendžiamas parodos mobilumo klausimas?

Kilnojamosios parodos turi savo specifiką ir šablonus, kurių mums norėjosi išvengti. Dažniausiai tokių parodų gabaritai ir galimybės suvaldyti erdvę

yra ribotos, nes visas turinys turi būti len gvai išrenkamas ir supakuojamas transportavimui. Keliavimui labiausiai tinka tentai, planšetai, stendinės ir į pavienius objektus suskaidytos ekspozicijos, bet jos labai retai geba transformuoti interjero atmosferą ir sukurti baigtumo įspūdį. Tiek architektų, tiek kuratorių manymu, Kaunas buvo vertas pagarbesnio ir solidesnio eksponavimo, optimizmą įkūnijančios instaliacijos, kuri turėtų aiškią koncepciją ir erdvių scenarijų. Nebuvo aišku, kaip tai atrodys, bet nuo pat pradžių norėjosi tam tikros emocijos, kurios negali suteikti įprastiniai ekspozicijų stendai su nuotraukomis ir krūva teksto. Todėl stengėmės balansuoti ant keliaujančios parodos galimybių ribos ir ta rizika pasiteisino.

O formos prasme ši paroda sukoncentruota į vientisą monumentalų tūrį, turintį tarpukario architektūros užuominų. Tūrio masyvumas buvo neišvengiamas, nes nuo pat pradžių žinojome, kad paroda bus eksponuojama ne baltoje muziejinėje erdvėje, kad kiekviena nauja vieta turės labai skirtingus gabaritus, charakterį, o dalyje jų pavieniai eksponatai tiesiog prapuls.

Vadinasi, pati ekspozicija turėjo būti baigtiniu dariniu, dizaino objektu, nepriklausomu nuo

Tautvydo Stuko nuotr.

Taip norėta paminėti Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį, sykiu prisidėti prie Kauno modernizmo architektūros tarptautinio žinomumo. Ruošiant paraišką, skirtą Kaunui į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukti, miesto matomumas tarptautiniu mastu yra labai svarbus. Pavyzdžiui, neatsitiktinai Paryžiuje paroda buvo eksponuota UNESCO būstinėje, Italijoje ji tapo festivalio „Flux.

Festival Lituano delle Arte 2018“ dalimi, aplankė Talino nacionalinę biblioteką ir Vroclavo architektūros muziejų bei prestižinį menų centrą BOZAR, įsikūrusį Briuselyje. Buvimas tokiose vietose užtikrina, kad Kauno istorija būtų matoma ir girdima tiek architektūros istorija besidominčių specialistų, tiek plačiosios publikos.

79

architektūra

Kaip parodos erdvė atkartoja Kauno modernizmo formas?

Pagrindiniu tiek parodos, tiek ją lydinčio leidinio akcentu tapo apskritimas. Tai ir O raidė, simbolizuojanti optimizmą, ir užuomina į apskritus langus tarpukario pastatuose. Ekspozicijoje panaudotas šveičiantis diskas yra tarsi aliuzija į gerai žinomo Iljinų namo interjerą. Šviesos diską, dengiamą tulio užuolaidos, parodos kuratoriai taikliai apibūdino kaip modernybės ir buržuazinio jaukumo susidūrimą. Man ši paralelė nukelia mintis į tą laikotarpį, padeda įsivaizduoti pastatus tarsi modernius kiautus, talpinančius margą kasdienybę. Juk to meto architektūra spinduliuoja idealizmu ir tikėjimu progresu, bet tuo pat metu ją supa gerokai žemiškesnės miestiečių asmeninės istorijos, jausmai, komforto siekis.

Kita užuomina apie Kauno architektūrą yra juodos sienos linkis. Jis tarsi tarpukario pastato balkonas ar užlenktas namo kampas suteikia tūriui minkštumo ir individualumo. Dėl linkio ekspozicija turi vos du pagrindinius paviršius – vidinį ir išorinį. Interjero ir eksterjero įspūdžiui sukurti nebereikia kelių sienų, skaidančių erdvę, ją tarsi supjaustančių į segmentus. Drauge jis diktuoja judėjimo charakterį. Tarkime, utilitarioje kampuotoje laiptinėje mes judame vienodo tempo punktyrais, o įvedus linkius perėjimas iš vienos krypties į kitą įgauna dinamikos ir vientisumo. Einant ties linkstančia siena man pačiam visada norisi ją paliesti, leisti nukreipti judesį, taigi, linkis šiuo atveju tapo svarbus ir kaip formos dalis, ir kaip erdvę organizuojantis sprendimas.

Svarbu ir tai, kad parodą sudaranti siena užlinksta nesimetriškai, priešingos pusės kiek prasilenkia tarpusavyje ir jų nekerta kitos plokštumos. Asimetrija taip pat pasirinkta kaip to meto architektūrinės kalbos atgarsis, suteikiantis ekspozicijai dinamikos. Plokštumų prasislinkimas padeda praverti barjerą tarp vidaus ir išorės, taip pat kurti tęstinumo įspūdį. Tarsi ši ekspozicija būtų ištrauka iš didesnės tarpukario Kauno istorijos, pralekiančio filmo stop kadras ar žvilgsnis per pravirą durų plyšį, kai matai tik kambario ruožą, bet mintyse užpildai likusią paveikslo dalį.

80 2019 sausis

Kurie pastatai yra pristatomi parodoje? Kokiomis priemonėmis juos perteikiate?

Kuratoriai turinį skaidė teminiais blokais, kurie tapo parodos struktūros pagrindu. Įžanginė parodos dalis pasakoja spartaus Kauno augimo istoriją, lokalizuoja architektus, jų ryšius su užsieniu. Toliau lankytojas susipažįsta su simboliniais pastatais: Kauno centrinis paštas, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Karininkų ramovė, Prisikėlimo bažnyčia, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai ir nerealizuoti Vyriausybės rūmai. Kiekvienas jų atspindi svarbų modernios valstybės kūrimosi dėmenį – modernią komunikaciją, karybą, tautos parteoną ir t. t. Tai tie pastatai, kuriuos dažniausiai matome ir girdime kaip tarpukario Kauno ženklus. Kitas teminis blokas yra funkcinė sostinė – pastatai, skirti sveikatingumui ir kurortams, sportui ir pramogoms, pramonei ir prekybai, šveitimui, administravimui. Galų gale pasakojimas baigiamas gausybe gyvenamųjų pastatų. Taip palaipsniui nuo tarptautinių ryšių judame link valstybei svarbių visuomeninių statinių ir galiausiai nukeliaujame iki tarpukario Kauno kasdienybės, būsto, šeimos gyvenimo.

Kaip išskiriami šie teminiai blokai?

Kiekvienas teminis blokas pateikiamas skirtingu formatu, prie jų dirbo skirtingi autoriai. Simbolinius pastatus pristato vaizdo klipai ir kruopščiai suklijuoti maketai. Funkcinę sostinę pristato archyvinė medžiaga, čia galime matyti ne tik jų

brėžinius, bet ir skirtingas funkcijas atspindinčias archyvines fotografijas, miestiečių kasdienybę ir laisvalaikį. Gyvenamąją architektūrą pristato statinių gausa, net tik įdomesni projektai, bet ir Gintaro Česonio drauge su Vaidu Petruliu sukurta fotografijų serija, atskleidžianti skirtumus tarp Kauno pastatų gatvės ir kiemo fasadų.

Kiekvienas blokas vis kitu kampu ir priemonėmis pasakoja to paties miesto istoriją.

Ar jums patiems darbas su šia paroda įkvėpė optimizmo? Koks buvo kūrybos procesas?

Optimizmas užplūsta tuomet, kai paroda atidaroma ir įspūdis judant erdvėje atspindi nuotaiką, kurios buvo siekiama. Tas jausmas kartodavosi kiekvienoje naujoje erdvėje, nes paroda vis kitaip įsirangydavo naujoje aplinkoje ir kuo nors nustebindavo. O iki atidarymo kiekvieno projekto gimimo kelias būna vingiuotas, tai nėra linijinis procesas. Norėdamas rasti tinkamą sprendimą, turi nuolat žvalgytis į šonus, net žengti atgal ar keisti kryptį. Kartais atrodo, kad skirtingi uždaviniai yra nesuderinami ir tenka kažką aukoti: efektą dėl patogumo ar įdomią detalę dėl vientisumo. Įdomiausi nutikimai aplanko tada, kai pavyksta tilpti per rakto skylutę ir pasiekti abu tikslus pasitelkus organišką sprendimą. Bet vingiai būdingi kiekvienam kūrybiniam projektui. Šiuo atveju buvo paprasčiau, nes visi projekto dalyviai jautė nemažas simpatijas Kaunui ir nestokojo energijos ieškodami geriausių sprendimų.

Tautvydo Stuko nuotr.

konteksto, bet gebančiu jį papildyti. Taip gimė tūris intravertas, kurį galėčiau palyginti su juodu drambliu, traukiančiu akį, nepaisant nuo to, ar jis stovi pievoje, ar ankšto kambarėlio kampe. Juoda spalva dar labiau sustiprino jo savarankiškumą ir tiko tarpukario architektūros temai.

Prenumerata tik 20 Eur metams Kontaktai: el. p. prenumerata@sa.lt, mob. +370 686 84 863

www.SA.lt

shutterstock.com nuotr.

i ia l na i . o i es ngva of Pr r le i

Apsilankykite kasdien!