„SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 rugsėjis

Ką žada „Infostatybos“ duomenų atvėrimas visuomenei?

Kam naudinga šiuolaikinė architektūra?

Pastatų šiltinimo srityje – plati niša naujovėms

Valdovų rūmai: ambicingas projektas virto realybe

Baltasis kubas

S TAT Y B A ARCHITEKTŪRA 2018 rugsėjis

Kaina 4,00 Eur

Tel.: +370 640 44 822 El. p.: info@baldaideluxe.lt www.baldaideluxe.lt

redakcijos skiltis „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) Leidėjas UAB „Portalas SA.lt“ Redakcijos adresas Fabijoniškių g. 99 Vilnius LT-07101 Tel. +370 5 267 9484 El. p. redakcija@sa.lt www.sa.lt

Redaktorė Kristina Buidovatė Tekstų autoriai Kristina Buidovaitė, Elena Paleckytė, Indrė Vozgirdaitė, Vaiva Didžiulytė,

„Roges ruošk vasarą“ – šis liaudies posakis tinkamas kalbant apie šiuo metu kaip tik įsibėgėjantį pasiruošimą būsimajam šildymo sezonui. Nors išties sprendimų, kaip mažiau švaistyti energiją arba kaip sutaupyti, ieškoma ištisus metus – modernizuojant

Karina Sėrikova

daugiabučius, balansuojant šildymo sistemas ar įsidiegiant atsinaujinančius energijos

Portalo www.sa.lt administratorius

šaltinius.

Artūras Aleksiejūnas Kalbos redaktorė Brigita Kulikovskienė Dizainerė Edita Namajūnienė Reklamos skyrius Liuda Michalkevičienė Tel. +370 5 267 9484

Apie pastatų šiltinimą ir galimus sprendimus kalbama kone kasmet. Kol kas lietuviai ištikimi kelioms termoizoliacinėms medžiagoms, bet... sprendimų daugėja, noro juos išbandyti taip pat.

Architektai ir aktyvios bendruomenės diskutuoja, ar visuomenei atverti „Infostatybos“ duomenys taps panacėja nuo įžūlių, paslaptingų statybų, apie kurias

Laura Stankūnaitė

sužinoma tik žvilgtelėjus pro langą arba spaudos puslapiuose? Diskutuojama ir apie

Tel. +370 684 89 421

tai, kam naudingos statybos istorinėse sostinės vietose – bendruomenėms ar verslui?

© SA.lt (Statyba. Architektūra)

Ir ar įmanoma suderinti visų grupių interesus.

Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Ar abejotinos architektūros statinį gali išgelbėti skambus, užsienyje žinomo

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

architekto vardas? Kalbinti specialistai abejoja – vardas nebėra statinio vizitinė

Spausdino

kortelė. Daug svarbiau, ką siūlo ir transliuoja architektūra. Pavyzdžiui, kaip nuteikia

UAB „Grafija“ Tiražas 4200 egz.

ISSN 2538-8797

įvairių inžinerinių sistemų sąvartynas ant daugiaaukščių stogų? Ir kodėl įranga vis dažniau savo vietą randa atokiau nuo žmonių akių. Žurnalų puslapiuose dažniausiai aptariama verslo centrų, viešbučių, daugiabučių architektūra, tačiau ne mažiau intriguoja ir Kaune bei Vilniuje kylančių kogeneracinių elektrinių architektūriniai sprendimai.

Kaip atrodys viešoji erdvė buvusioje Žalgirio stadiono teritorijoje – apie tai interviu su jos kūrėjais architektų biuro „Martha Schwartz Partners“ architektais Martha Schwartz ir Diego Pacheco.

Džiugu žurnalo puslapiuose pagaliau apibendrinti kone trisdešimtmetį besitęsusį grandiozinį Valdovų rūmų projektą. Būtina padėkoti architektams, kurie noriai prisiminė ir dalijosi nuveiktais darbais, lūkesčiais, idėjomis, atradimais – emocijomis, užgyventomis įgyvendinant šį įvairių reakcijų sulaukusį, tačiau labai svarbų projektą.

Mūsų viršelyje – Minh Tran nuotr.

tema

4

12

Ką žada „Infostatybos“ duomenų atvėrimas visuomenei?

archtektūra

Ar Kauno ir Vilniaus jėgainės kilstels industrinės architektūros kartelę?

TURINYS

76

interjeras

Kultūros kodai „Kaunas 2022“ biure

12

architektūra Ar Kauno ir Vilniaus jėgainės kilstels industrinės architektūros kartelę?

7

urbanistika Kam naudinga šiuolaikinė architektūra?

18

objektas Kokią aplinką programuoja „Internamas“?

forumas Architektas iš užsienio – kokybiškos architektūros garantija?

24

2 2018 rugsėjis

66

Lietuvos paviljonas Venecijoje – pelkės kambaryje intriga

4 tema Ką žada „Infostatybos“ duomenų atvėrimas visuomenei?

10

pasaulis

72

interviu Kalvų įkvėpta erdvė

26

technologijos Kur vietą randa inžinerinės sistemos?

28 sprendimas Pastatų šiltinimo srityje – plati niša naujovėms 30

technologijos Kai taupumas laimi prieš patogumą

pasaulis

Baltasis kubas

33

renovacija Energinis naudingumas: ko išmokė kaimynų klaidos?

36 sprendimas Investicijos į tvarią aplinką 43

paveldas Ką žada paveldo apsaugos pertvarkos metmenys?

46

objektas Valdovų rūmai: ambicingas projektas virto realybe

18

36

objektas

Kokią aplinką programuoja „Internamas“?

sprendimas

Investicijos į tvarią aplinką

Į FASADĄ INTEGRUOTA TEKSTILINĖ APSAUGA NUO SAULĖS “heroal VS Z”

Viena sistema – daug sprendimų “heroal” nuolat tobulina fasadę sistemą “heroal C 50” ir vėl rinkai pateikia naują sprendimą.

Dideli stiklai, per kuriuos turi patekti kuo daugiau šviesos, bet tuo pačiu ir kuo siauresni profiliai – šis reikalavimas dažnai minimas architektų ar investuotojų ir neretai tampa tikru galvos skausmu metalo konstrukcijų gamintojams. Įmonė “heroal” siūlo naują sprendimą: sistemą “heroal PS”. Nepastebimas to paties horizontalaus profilio įtempimas, suteikiantis galimybę naudoti sunkesnius nei įprastai stiklo paketus, nedidinant profilio aukščio ir nenaudojant įdėtinių, šaltų plieno profilių.

Integruota apsauga nuo saulės – to paties gamintojo

52

objektas

Kauno kvartale – industrinės istorijos tęsinys

52

objektas Kauno kvartale – industrinės istorijos tęsinys

58

paveldas Zapyškio bažnyčioje – praeities tarpsnių ženklai

62

urbanistika Dirbtinis intelektas ir automatinis mokymasis – saugiems miestams projektuoti

46

objektas

Valdovų rūmai: ambicingas projektas virto realybe

66

pasaulis Baltasis kubas

72

pasaulis Lietuvos paviljonas Venecijoje – pelkės kambaryje intriga

76

interjeras Kultūros kodai „Kaunas 2022“ biure

Tekstilinė apsauga nuo saulės “heroal VS Z” dėl mažo ritės skersmens gali būti integruota fasade ir yra paslėpta. Pastatas efektyviai apsaugomas nuo saulės iš išorės tik tuomet, kai to reikia, yra skirtingų spalvų ir šviesos pralaidumo apsaugos medžiagų. Galima rinktis medžiagas nuo visiškai užtemdinančių iki metančių lengvą šešėlį – taip pat savo sudėtyje neturinčias PVC (polivinilchlorido). “heroal” turimomis dangomis nesudėtinga suderinti langų sistemų spalvas su apsaugos nuo saulės sistemos spalvomis. Tokiu būdu galima optimaliai išnaudoti visus “heroal” miltelinės dangos privalumus.

Tokia apsauga nuo saulės stabili prieš vėją net ir dideliame aukštyje – užtrauktukų sistema kraštuose užtikina atramą kreipiamuosiuose bėgeliuose netgi per škvalą.

Ją sumontuoti lengva ir paprasta, kitas privalumas – lengva pasiekti, jei reikia pataisyti.

www.heroal.com

3

tema

Ką žada „Infostatybos“ duomenų atvėrimas visuomenei?

Karina SĖRIKOVA

Dabartinis Statybos įstatymas nenumato pareigos informuoti visuomenę apie Statybos leidimo išdavimą, todėl bendruomenėms gauti informacijos apie kaimynystėje planuojamus ar vykdomus statybos darbus dažnai sudėtinga.

Aplinkos ministerijos iniciatyva – statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinės sistemos „Infostatyba“ duomenis atverti visuomenei.

Vis tik šios idėjos priešininkai teigia, kad duomenų bazės viešinimas yra tiesus kelias architektūrinių sprendinių plagijavimui.

Nori sumažinti nepagrįstų skundų skaičių plinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento direktoriaus Mariaus Narmonto teigimu, atvirų duomenų klausimas iškeltas tikrai ne be pagrindo. Visų pirma, atviri duomenys didina visuomenės įtrauktį į procesus, sykiu stiprinama procesų kontrolė. Antra, toks bendradarbiavimas naudingas visoms pusėms. Ankstyvas visuomenės įtraukimas į teritorijų planavimo ar statinio projektavimo procesus padeda projektų iniciatoriams ar vystytojams bei visuomenei suformuoti ir įvertinti lūkesčius, o valstybinėms institucijoms – geriau atlikti darbą. „Manome, kad, atvėrus duomenis, Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją pasieks mažiau nepagrįstų skundų nei iki šiol. Visuomenė jau turės prieigą prie tam tikrų duomenų, tad galės aiškiau įvertinti ir argumentuoti savo siūlymus“, – sakė M. Narmontas.

A

Anot departamento direktoriaus, valstybė negali pastatyti po inspektorių prie kiekvieno projekto ir objekto, todėl visuomeninės kontrolės funkcija tampa dar svarbesnė. „Viešumas valstybines institucijas įpareigoja elgtis skaidriai ir laikytis teisės aktų reikalavimų, nes jų sprendimai bus viešai matomi. Beje, Lietuva yra gana nemažai nuveikusi, skaitmenizuodama teritorijų planavimo ir statybos leidimų išdavimo procesus, ir todėl yra pavyzdys kitoms šalims. Būtent procesų skaitmenizavimas ir sudaro galimybes modifikuoti IT sistemas taip, kad duomenys būtų atviri“, – pasakojo pašnekovas.

Sumažins plagijavimo galimybes M. Narmontas nemano, kad atverti „Infostatybos“ duomenys paskatintų architektūrinių sprendinių plagijavimą. Atvirkščiai, atviri duomenys sudarys didesnes prielaidas pastebėti, jei kas nors bandys plagijuoti. „Norisi pabrėžti, kad Lietuvos architektų rūmai sėkmingai įgyvendina architektų savivaldos funkcijas ir turi visus

mechanizmus reaguoti į autorių teisių pažeidimų atvejus. Atviri duomenys „Infostatybos“ bazėje tik palengvins kontroliuojančių institucijų ir visuomenės galimybes stebėti ir prireikus reaguoti, tad manome, kad norinčiųjų plagijuoti neturėtų būti“, – teigė Statybos ir teritorijų planavimo departamento direktorius. „Infostatybos“ duomenų bazėje nebus atverti duomenys, kurie pažeistų asmens duomenų apsaugos reikalavimus, o dėl statinio projekto apimties, kuri turi būti viešinama, reikia tartis. „Dabar Aplinkos ministerijoje yra daug diskutuojama šia tema, nes ruošiame Statybos įstatymo pakeitimus, kuriais siekiama sumažinti dokumentų, teikiamų statybos leidimui gauti, apimtį.

Manome, kad savivaldybei pakaktų pateikti architektūrinę, susisiekimo ir sklypo sutvarkymo dalis, nes technologinius ir kitus sprendimus tikrintų ekspertai. Taigi, viešinama turėtų būti ta projekto dalis, kuri bus pagrindu gauti statybos leidimą. Šis pasiūlymas galėtų būtų atskaitos tašku diskusijai, ar per daug, o galbūt per mažai informacijos bus prieinama viešai“, – sakė M. Narmontas.

Ankstyvas visuomenės įtraukimas į teritorijų planavimo ar statinio projektavimo procesus padeda projektų iniciatoriams ar vystytojams bei visuomenei su­formuoti ir įvertinti lūkesčius, o valstybinėms ins­titucijoms – geriau atlikti darbą. / Marius NARMONTAS /

4 2018 rugsėjis

tema Architektūra mus supa visur, o patyrusiam architektui nebūtinas brėžinys, kad jis pasinau­dotų kažkieno kito sukurtu darbu, idėja. Tačiau pabrėžtina, kad neteisėtą kūrinio panaudojimą, neturint autoriaus sutikimo, draudžia tiek įstaty­mai, tiek architektų profesinės etikos kodeksas.

Duomenų atvėrimas suteiktų skaidrumo Anot Lietuvos architektų rūmų pirmininkės Daivos Veličkaitės, rūmai visada palaiko ir net įstatymu yra įpareigoti pritarti iniciatyvoms, vedančioms į sprendimų skaidrumą ir kuriamos aplinkos kokybę. Pirmininkės teigimu, svarbu, kad tokie sprendimai būtų priimami kompleksiškai, įvertinus visas pagrindines aplinkybes. Į nuogąstavimus, kad, atvėrus „Infostatybos“ duomenis, gali atsirasti terpė architektūrinių sprendinių plagijavimui, D. Veličkaitė atsako – tokia tikimybė yra ir be duomenų atvėrimo projekto. „Architektūra mus supa visur, o patyrusiam architektui nebūtinas brėžinys, kad jis pasinaudotų kažkieno kito sukurtu darbu, idėja. Tačiau pabrėžtina, kad neteisėtą kūrinio panaudojimą, neturint autoriaus sutikimo, draudžia tiek įstatymai, tiek architektų profesinės etikos kodeksas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu kūrinys tapo prieinamas. Nagrinėjamu atveju, svarbu tai, kad autorių teisių apsauga turi būti vertinama ir derinama su kita labai svarbia, daugelio tarptautinių ir nacionalinių dokumentų pabrėžiama teise – visuomenės teise žinoti. Rūmus pasiekia informacija, kad iki šiol neretai visuomenei atsisakoma suteikti žinių apie parengtus projektus, remiantis

būtent autorių teisių apsauga, bet, manau, verta pasvarstyti, ar tai tikrai vienintelis argumentas, ar

ieškoti kompromisų, neleidžiančių iš esmės paminti nei vienos, nei kitos teisės. Šiuo atveju,

po juo nesislepia kitos priežastys, – teigė D. Veličkaitė.

Galbūt visuomenei pakaktų matyti tik dalį duomenų, o ne visą projektą? Pirmininkė siūlo prisiminti Konstitucinio Teismo praktiką, kuris, šalia kitų asmens teisių ribojimo sąlygų, yra pabrėžęs ir proporcingumą. „Šiuo atveju, manau, proporcingumo principo taip pat turi būti laikomasi – atveriama tiek duomenų, kiek būtina visuomenei informuoti ir galimiems trečiųjų asmenų teisių pažeidimams įvertinti, tačiau neatveriami duomenys, susiję tik su privačiais interesais, taip pat turi būti įvertinta ir asmens duomenų apsauga. Skirtingų visuomenės ir privačių interesų derinimas – nuolatinis plėtros procesų palydovas. Yra būtina visada

viešai skelbiamų projekto duomenų apimtis, jų ribos ir turėtų būti pagrindinis diskusijų objektas“, – sakė pašnekovė.

Rūtos Garbaliauskaitės eskizų fragmentai

/ Daiva VELIČKAITĖ /

5

tema Dabar sten­giamasi tik formaliai atlikti viešinimo procedūras. Neretai per jas pristatomi vieni sprendiniai, o įgyvendinami kiti. Toks statytojų ar projektuotojų gudravimas ir verčia imtis priemonių, leidžiančių tikslinėms visuomenės grupėms apsiginti nuo nesąžiningų statybų. / Linas TULEIKIS /

Kad atviri „Infostatybos“ duomenys gali tapti pretekstu plagijuoti architektūrinius sprendinius,

Pirmaeiliai dalykai – sprendinio kontekstualumas, derėjimas aplinkoje – labai sunkiai nuko-

Anot kauniečio architekto Lino Tuleikio, duomenų atvėrimas visuomenei yra Aplinkos ministerijos būdas operatyviai reaguoti į projektavimo srityje susiklosčiusius negatyvius procesus – nuo visuomenės slepiamus projektinius sprendinius, kurie gali daryti žalą tretiesiems asmenims arba viešajam interesui. „Nors gyvename tokiu laiku, kai duomenų nutekinimas ir jų apsauga yra aktualus visuomenei klausimas, aš pozityviai žiūriu į šį sumanymą.

Tokių žingsnių nereikėtų imtis, jei, rengiant projektus, visais atvejais būtų stengiamasi kuo plačiau supažindinti visuomenę su jais. Dabar stengiamasi tik formaliai atlikti viešinimo procedūras.

Neretai per jas pristatomi vieni sprendiniai, o įgyvendinami kiti. Toks statytojų ar projektuotojų gudravimas ir verčia imtis priemonių, leidžiančių tikslinėms visuomenės grupėms apsiginti nuo nesąžiningų statybų“, – aiškino architektas.

pašnekovo žodžiais, nėra realu, nes, siekiant kopijuoti, jau dabar yra gana daug kitų šaltinių.

Pasaulyje įprasta, kad architektai savo kūrinius noriai skelbia įvairiuose leidiniuose, nes tai liudija jų gebėjimą projektuoti. Taip pat architektų darbai yra viešinami, dalyvaujant įvairiuose konkursuose. Pagrindinius sprendinius architektūroje labai sunku nuplagijuoti, nes jie dažniausiai tinkami tik konkrečiai situacijai ir užduočiai. Be to, nuo sprendinių plagijavimo architektus saugo Autorinių ir gretutinių teisių įstatymas, todėl bet koks brėžinio naudojimas be jo autoriaus sutikimo yra nusikaltimas. „Iš kai kurių architektų nuogąstavimų, kad bus plačiai pasiekiama jų projektinė medžiaga, matyti, ką jie laiko projektavimo pagrindu. Jie baiminasi, kad kažkas gali pasisavinti jų išdirbtus ruošinius.

Tai reiškia, kad šie architektai bijo dėl antraeilių dalykų, kuriuos patys tiražuoja savo projektuose, kas liudytų apie tų sprendinių neunikalumą.

pijuojami ir lengvai atpažįstami. Mano nuomone, tokie architektai labiau baiminasi viešumo, kuris leis detaliai panagrinėti jų projektuose pateikiamus sprendinius ir įvertinti, ar jie profesionalūs, nesikartoja. Ši galimybė leistų žmonėms realiai įvertinti architekto darbą tokį, koks jis yra, o ne tokį, kaip jį pristato architektas“, – mintimis dalijosi L. Tuleikis.

Projektinių pasiūlymų brėžinių apimtis netalpina daug projektavimo biuro išdirbtų detalizavimo sprendinių, kuriems grėstų plagijavimas.

Dažniausiai tai panaši apimtis, kuri pateikiama konkursams ar detaliai pristatant kūrinį leidiniuose. Vienintelis svarbus momentas, anot pašnekovo, viešinant reikėtų apsaugoti individualius duomenis apie asmenis ir jų nuosavybės formas, finansinius ir kitokius įsipareigojimus.

Rūtos Garbaliauskaitės eskizų fragmentai

Nuogąstavimas dėl viešumo – baimė dėl neprofesionalumo?

6 2018 rugsėjis

urbanistika

Kam naudinga šiuolaikinė architektūra?

Raugyklos g. 3 numeriu pažymėtam senam apleistam namui „Aketuri architektai“ suteikė naują kvėpavimą: pagal architektų parengtą projektą čia gimsta atnaujintas senamiesčio kiemelis.

Šalies istorinėse vietose vis dažniau dygsta nauji daugiabučiai. Be abejoKarina SĖRIKOVA

nių, juose įrengtų butų kvadratinis metras kainuoja nepalyginti daugiau nei labiau nutolusiuose rajonuose. Specialistai įspėja – šie daugiabučiai, priešingai nei investuotojams, neturi jokios naudos visuomenei, juolab jei naujoji architektūra prastai vertinama. Tad kaip suderinti verslininkų ir miestiečių interesus?

Statybos nesyk sutiktos su abejone rchitektų biuro „Aketuri architektai“ vadovo, architekto Luko Rekevičiaus manymu, nauja architektūra visais amžiais buvo sutinkama su priešprieša. „Barokas sutiktas su panieka, po baroko at ėjęs rokokas taip pat, klasicizmas visiems atrodė šaltas ir nejaukus ir t. t. Tais laikais buvo naudojami būtent tokie patys žodžiai, kaip šiandien kalbame apie, pavyzdžiui, stiklinius pastatus.

Naujosios architektūros statytojai neretai elgdavosi „vandališkai“. Pavyzdžiui, prisiminkime

„Aketuri architektai“ vizual.

A

Šv. Onos komplekso istoriją. Priešais nuo XV a. vidurio stovinčios Bernardinų bažnyčios fasadą valdovas įsakė pastatyti dar vieną bažnyčią, naujesnę ir gražesnę – Šv. Onos. Šiais laikais to

7

bombardavimų ir deginimų. Ilgainiui tuščiose vietose susikūrė viešosios erdvės, kurias dabar esame linkę laikyti miesto kokybės požymiu. Tačiau iš tikrųjų Rūdninkų skveras, Vokiečių gatvė, Sirvydo skveras ir kitos pamėgtos žaliosios erdvės yra tiesiog karo randai“, – sakė L. Rekevičius.

Daugiabučiams užtenka estetinių reikalavimų Naudos visuomenei, anot architekto, galima tikėtis tik iš visuomeninių pastatų – daugiabučiams toks reikalavimas nekeliamas. Jiems aktualesnis estetinis poreikis. Būdami kokybiška miesto dalimi, jie prisideda ir prie visuomeninės naudos, t. y. gero miesto įvaizdžio. „Platesne prasme tai ir vėl urbanistinis, o ne

Kiekviena giminė Vilniuje turėjo po rūmus, kurie niekaip neprisidėjo prie naudos miestui kūrimo, išskyrus tuo, kad dvarų kultūra skatino ekonomiką, nes dvarininkus reikėjo aptarnauti. / Lukas REKEVIČIUS /

8 2018 rugsėjis

neįsivaizduotume, tačiau prieš 500 m. atsitikęs „brutalaus vandalizmo aktas“ šiandien yra tapęs pačiu įdomiausiu architektūriniu kompleksu šalyje“, – teigė L. Rekevičius.

Anot architekto, akivaizdu, kad architektūros nauda nėra matuojama naujumu ar senumu. „Senoji architektūra yra labai pragmatiška. Ją kurdami mūsų protėviai tikrai negalvojo apie naudą miestui, tiesiog steigė parduotuvėles ir butikus tam, kad užsidirbtų, medžiagas rinkosi pagal turimą biudžetą, ilgaamžiškumą ir gaisringumą. Su tuo buvo susiję ir pirmieji reglamentai. Pavyzdžiui, siekiant riboti gaisro plitimą, uždrausta statyti medinius stogus, o namus nurodyta statyti „pagal virvę“ – taip atsirado tai, ką šiandien vadiname perimetriniu užstatymu“, – pasakojo pašnekovas.

Nauda miestui visada buvo tik mecenato reikalas: pastatyti bažnyčią, funduoti vienuolyną, įsirengti sau prabangius rūmus. „Kiekviena giminė Vilniuje turėjo po rūmus, kurie niekaip neprisidėjo prie naudos miestui kūrimo, išskyrus tuo, kad dvarų kultūra skatino ekonomiką, nes dvarininkus reikėjo aptarnauti. Žinoma, Radvilų, Bžostovskių, Chodkevičių, Pacų ir kiti rūmai atrodė gražiai, taigi ir visas gana nušiuręs XVII a. medinis miestas negrįstomis gatvėmis atrodė šiek tiek prabangiau“, – teigė L. Rekevičius.

Pasak pašnekovo, nauda miestui – labiau urbanistinis, o ne architektūrinis terminas. „Jei gerai išspręsta urbanistinė dalis, architektūra gali būti beveik bet kokia: stiklinė, santūri, iššaukianti, rožinė ar paauksuota. Miesto jaukumą sudaro erdvė tarp pastatų. Paradoksalu, tačiau mūsų dabartinis žalias Vilnius yra iš esmės suformuotas Antrojo pasaulinio karo

architektūrinis klausimas. Nauda miestui yra aprašoma miesto gyvumu: kiek jame yra žmonių, tiek gyvenančių, tiek lankančių, ar gyventi patogu, ar nėra spūsčių, ar patogus visuomeninis susisiekimas, ar netoli yra mokyklų ir darželių, ar patogu važiuoti dviračiu ir ar greta daug žaliųjų zonų. Miesto lankytojui rūpi patogus viešbutis centre, geras restoranas, gražus parkas, naujas muziejus. Na, o jei kažkur reikia mokyklos ar darželio, jis turi būti ten ir suplanuotas. Visuomeninę naudą teikia jo funkcija, o ne architektūra.

Jei kažkur numatytas daugiabutis, tai ir turi būti statomas daugiabutis, nes toks yra miesto planuotojų paskaičiavimas ir įžvalga, o visuomeninės naudos teikia aplink įsikūrę verslai, privačios ugdymo įstaigos, parduotuvės. Nė viena funkcija – gyvenamoji ar visuomeninė – nėra blogai, svarbu, kad jos būtų subalansuotos. Tačiau gyvenimas viską puikiai sudėlioja pats. Pavyzdžiui, dažnai senamiestyje statomame daugi abutyje investuotojai nuperka iki 10 butų ir juose įkuria svečių namus, kuriuose priima miesto svečius“, – aiškino architektas.

L. Rekevičiaus manymu, architektūros skirstymas į gyvenamąją ir negyvenamąją funkcijas yra atgyvenęs ir neatspindi šiuolaikinės tendencijos: gyventi lofte industriniame pastate, dirbti senoviniame bute senamiestyje ir po darbo sportuoti apleistame kultūros pastate įsikūrusiame sporto klube. Visos paskirtys persimaišo, jas reguliuoti tampa, pašnekovo žodžiais, neįmanoma ir netikslinga.

Išgelbės kompleksiškas požiūris Kauno technologijos universiteto (KTU) Architektūros ir statybos instituto Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro vadovo Vaido Petrulio

urbanistika

žodžiais, statybų istorinėse vietose problema išties ne iš lengvųjų ir yra būdinga, ko gero, visam pasauliui. „Manau, kad šiuo metu nėra geresnio būdo tai išspręsti nei integruotas planavimas.

Kitaip tariant, į miesto raidą ir naujus jo elementus reikėtų žvelgti kompleksiškai. Toks požiūris turėtų būti ne privataus kapitalo tikslas, o savivaldybių, gal net valstybės lygmens klausimas. Mūsų šalyje, deja, yra praleidžiama stadija, kai į projektavimo darbus yra įtraukiama su visuomenė – gal todėl, kad tokia diskusija yra ilgas ir sudėtingas, sykiu ir nepatogus procesas“, – sakė V. Petrulis.

Anot Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro vadovo, jau išsprendėme XIX a. planavimo sunkumus, t. y. miestuose atsirado tam tikrų zonų, transporto maršrutų, taigi dabartinė pro blema, kaip į urbanistiką įtraukti demokrati-

Istoriniuose kvartaluose – tik kokybiška architektūra Pasak architektūros istoriko, yra dar vienas aiškus momentas – istorinėje aplinkoje negali atsirasti naujo darinio, kuris sumažintų tos vietos vertę. „Miesto istoriniuose kvartaluose ne tik gali, bet ir privalo atsirasti gyvenamųjų namų, nes miestas turi būti gyvas. Tačiau jei ta architektūra yra tokios pat kokybės, kaip dabar yra statomi Perkūnkiemyje ar Šilainiuose, tai jau reikšminga klaida. Būtina nepamiršti, kad šiandienos statyba – ateities kartų paveldas“, – priminė V. Petrulis.

Todėl, siekiant naujųjų daugiabučių statytojų ir senųjų kvartalo gyventojų bendrystės, architektūrologo teigimu, reikėtų kartu ieškoti kvartalo unikalumo. „Kiekviena vieta turi savo ar gamtinę, ar istorinę, ar kokią kitą funkciją, todėl idealu, kad tas unikalumas būtų sustiprintas, eksponuojamas ir pasitelkiamas. Tai sukuria miesto įdomumą.

Miesto istorinė dalis privalo turėti daugiau prasmių ir scenarijų. Būtent įvairialypiškumas suteikia

Miesto istoriniuose kvartaluose ne tik gali, bet ir privalo atsirasti gyvenamųjų namų, nes miestas turi būti gyvas.

Tačiau jei ta architektūra yra tokios pat kokybės, kaip dabar yra statomi Perkūnkiemyje ar Šilainiuose, tai jau reikšminga klaida. / Vaidas PETRULIS /

„Aketuri architektai“ vizual.

nius momentus. „Diskutavimas – labai šiuolaikinis procesas, nes XXI a. yra svarbus bendruomenių vaidmuo, jų interesai, įtraukimas į planavimą. Kitaip sakant, ne architektas ar verslininkas yra dievas, pirmoje vietoje yra socialinis sutarimas. Ir į tai reikia dėti aktyvių pastangų. Mūsų uždavinys, prieš statant naujus pastatus, išsiaiškinti, kokia yra to kvartalo bendruomenės vizija: kas charakteringa kvartalui, kokią reikšmę jis turi miestui, ir jau tada į kvartalą gali ateiti verslas“, – teigė pašnekovas.

miestui šarmo. Taigi vienas iš diskusijos momentų ir turėtų būti atskleidimas, kur slypi kvartalo unikalumas, ką reikėtų daryti, kad atrastume tos vietos charakterį“, – sakė pašnekovas.

9

foruma

forumas

Karina SĖRIKOVA

Architektas iš užsienio – kokybiškos architektūros garantija?

Pastaruoju metu vis dažniau

kyla lietuvių kartu su užsienio

architektais bendrai suprojektuoti

verslo centrai ir kiti pastatai. Viena vertus, toks bendradarbiavimas

leidžia keistis patirtimi, įgyta

dirbant su tam tikros tipologijos statiniais, sykiu pagreitinti

projektavimo ir įgyvendinimo procesus. Kita vertus, išlieka tikimybė, kad užsieniečių

forumas / 1

Manau, kad tai, ar projektas pavyko, parodo tik laikas. Todėl neskubu smerkti kolegų, jei darbas iš pirmo žvilgsnio atrodo mažiau nusisekęs.

architektų indėlis turės trūkumų –

kartais įgyvendinant tarptautinius

projektus, juntamos idėjos autorių ribotos žinios apie miesto ar

jo dalies kontekstą, ne visada

gebama darniai įkomponuoti naują

tūrį į urbanistinį audinį. Taigi,

ar žinomi, ar tiesiog nevietiniai

architektai iš užsienio gali paveikti visuomenės nuomonę dėl tam tikrų projektų?

10 2018 rugsėjis

Antanas DAGELIS, Architektų biuro „Cloud architektai“ vadovas

Mano nuomone, talentingas ir save gerbiantis architektas, nesvarbu, ar jis vietinis, ar užsienietis, visada nuvyks į projekto vietą ir parengs kontekstualų projektą. Tačiau ne visada kontekstas yra vertingas ir naujai kuriamas projektas nebūtinai gali paskatinti pozityvų viso rajono vystymąsi.

Nemanau, kad pasaulinio garso ar kiti užsienio architektai gali išskirtinai paveikti visuomenės nuomonę. Ji vertina vaizdą, rezultatą ir dažniausiai mažai žino apie autorių. Architektūra yra menas, todėl beveik niekada nerasime projekto, kuris visiems 100 proc. patiktų.

Problema ta, kad dažniausiai girdime tik nepatenkintos visuomenės dalies nuomonę. Įdomus pavyzdys iš istorijos – Tauerio tiltas (Tower Bridge) Londone savu laiku buvo absoliučiai kritikuojamas statinys, tačiau po

šimto metų pripažintas vienu geriausių visų laikų Jungtinės Karalystės objektų. Ir tokių pavyzdžių labai daug. Manau, kad tai, ar projektas pavyko, parodo tik laikas. Todėl neskubu smerkti kolegų, jei darbas iš pirmo žvilgsnio atrodo mažiau nusisekęs. Tiesiog vieni projektai bus pripažinti paveldu, o kitus po gero 50-mečio nugriaus, rekonstruos. Lietuvoje dauguma dvarų, bažnyčių yra projektuoti užsienio architektų, todėl pasitelkti jų pagalbą nėra nauja mada.

Mūsų studijai tenka dirbti su užsienio par tneriais. Iš kiekvieno bendradarbiavimo stengiamės gauti profesinės naudos: tiek iš kolegų, tiek iš užsakovų. Kalbu ne vien apie naujų topologijų pažinimą. Iš kiekvieno bendro projekto galima sau pritaikyti kažką naudingo: nuo naujų technologijų iki projektų pristatymo, lyderystės pavyzdžių ir kitų aspektų.

Manau, kad tokie susijungimai galimi ir tarp Lietuvos architektūros studijų.

forumas / 2

Dauguma architektūrinių konkursų parodė, kad Lietuvos architektai suprojektuoja pastatus ne ką prasčiau nei užsieniečiai, jų profesionalumo lygis yra labai panašus.

Rūta LEITANAITĖ, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Lietuvoje yra atvejų, kai pastatus projektuoja ir labai, ir mažiau žinomi architektai iš užsienio. Architektų bendruomenę garsesnis vardas sudomina, tačiau visuomenei daug svarbesni kriterijai yra architektūros kokybė – kuriamos aplinkos komfortas, estetika. Kartais galima tikėtis, kad labai patyręs užsienio architektas pateiks įdomesnės architektūros pastatą, suprojektuos kažką, ko dar Lietuvoje nebuvo, ir taip laimės visuomenės simpatijas. Tačiau dauguma architektūrinių konkursų parodė, kad Lietuvos architektai suprojektuoja pastatus ne ką prasčiau nei užsieniečiai, jų profesionalumo lygis yra labai panašus.

Ar užsienietis architektas sugebės harmoningai įkomponuoti naują pastatą į lietuvišką aplinką, priklauso nuo jo profesionalumo. Į užduotį atsakingai žiūrintis architektas nepuola iškart braižyti: jis išnagrinėja kontekstą, kartais pasitelkia vietinių architektų pagalbą. Pastatų, kurie gali stovėti bet kur, klonavimas yra neprofesionalumo ir nekokybiškos architektūros požymis.

Nesiečiau to nei su architekto tautybe, nei su jo atstovaujama šalimi.

Aišku, užsieniečiui reikia atlikti papildomų namų darbų. Lietuvos architektams, be abejo, lengviau suprasti vietos kontekstą – mentalitetą, istoriją. Tačiau tokia ir yra ši profesija: architektas turi įgūdžių gana greitai analizuoti kontekstą ir išryškinti svarbiausius jo aspektus, į kuriuos reikia

atsižvelgti, projektuojant naują pastatą. Jei užsienietis architektas turi efektyvią metodiką, kaip išnagrinėti vietos kontekstą, jis tai gali padaryti ne mažiau išsamiai ir greitai negu vietiniai architektai.

Pavyzdys – užsieniečių ir lietuvių įgyvendintas projektas verslo centras „Quadrum“. Tarptautinį architektūrinį konkursą laimėjusiame darbe sukurtas viešųjų erdvių tinklas gatvės lygyje, kas Konstitucijos prospekto aplinkos humanizavimo procesui labai svarbu. Šis projektas – geros praktikos pionierius. Taip pat Konstitucijos prospekte yra ir daugiau pastatų – „k29“ ir „Green Hall 2“, kurie pastatyti, bendradarbiaujant užsieniečių ir lietuvių architektų įmonėms.

forumas / 3

Aleksandras GVILDYS, Architektų biuro „Archinova“ architektas Jeigu pažiūrėtume istoriškai, tai didelę dalį Europos miestų pastatė architektų, skulptorių ir kitų sričių specialistų internacionalas. Labai geras to pavyzdys yra Vilnius. Būtent jo senamiestį, kurį dabar saugome, pastatė pačių įvairiausių šalių, architektūros stilių, religijų atstovai – vieni jų čia gyveno, kiti atvykdavo tik

tai sudaro reikšmingą dalį konteksto, kuriame veikia šiuolaikiniai architektai.

Užsienio architektų dalyvavimas Lietuvos architektūros lauke yra normalus dalykas – taip yra visame civilizuotame pasaulyje. Lygiai taip pat Lietuvos architektai kviečiami kurti projektus kitose šalyse. Pavyzdžiui, santykinai neseniai lietuviai įgyvendino keletą puikių projektų Latvijoje.

Tad užsienio architektų darbai gali įnešti pridėtinės vertės ir praturtinti miestus. Tačiau, kaip

trumpam. Vieni užsieniečių sukurti pastatai tapo akcentais, kiti pavirto pilkąja mase. Visa

ir visur, architektų kompetencijos, laiko investicija į konteksto pažinimą skiriasi, todėl dalis

pastatų gali ir nepasisekti – perspektyvoje tapti jau minėta pilkąja mase.

Be jokių abejonių, vietos architektai kontekstą pažįsta geriau, todėl, norėdami laimėti architektūros konkursą svetimame mieste (kontekste), užsienio architektai turi parodyti savo profesionalumą.

Kai kada dideli užsienio projektavimo biurai turi neabejotiną pranašumą – patirtį, projektuojant nestandartinių tipologijų, tokių kaip koncertų salės, oro uostai, stadionai ir pan., pastatus.

Tokiais atvejais užsienio architektų atnešama pridėtinė vertė yra didžiausia.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad šiais globalaus interneto laikais lietuviai su užsieniečiais gali kurti bendrus projektus, taip sujungdami abiejų pusių patirtis. Tokiu būdu esame įgyvendinę ne vieną sėkmingą projektą.

11

V. Karoblienės vizual.

architektūra

Ar Kauno ir Vilniaus jėgainės kilstels industrinės architektūros kartelę?

Diskusijų audrą sukėlusių Vilniaus ir Kauno kogeneracinių jėgainių statyba Indrė VOZGIRDAITĖ

skinasi kelią į priekį. Be galimos taršos grėsmės, visuomenei rūpi ir naujųjų statinių architektūrinė išraiška. Ar naujieji statiniai darniai įsilies į aplinką, ar pademonstruos sėkmingus šiuolaikinės industrinės architektūros pavyzdžius, o gal, priešingai, taps dar vienais aplinkos svetimkūniais?

Paneigti išankstines nuostatas ilniaus kogeneracinės jėgainės architektė Valda Karoblienė teigia, kad pagrindinė architektūrinės koncepcijos idėja buvo perteikti objekto nekenksmingumą aplinkai. Tokį sumanymą diktavo gausios diskusijos viešojoje erdvėje, kilęs akivaizdus gyvento-

V

jų nepasitenkinimas jėgainės statyba. „Norėjome parodyti, kad tai nėra toks baisus objektas, kaip jį bandoma nupiešti“, – tvirtina architektė. Ji pažymi, kad statinys, be abejo, stipriai paveiktas

12 2018 rugsėjis

pačios technologijos ir sklypo – tai padiktavo tūrius ir jų išdėstymą.

V. Karoblienė tvirtina, kad nuo pat projekto pradžios buvo bendradarbiaujama su Vilniaus savivaldybe, su vyriausiuoju miesto architektu Mindaugu Pakalniu, diskutuota, kaip šis pastatas turėtų atrodyti ir įsilieti į esamą aplinką. Iš pradžių architektai laikėsi nuostatos pastatą kuo labiau integruoti į aplinką, kad jis kuo mažiau išsiskirtų, vis tik realybė greitai leidusi įsitikinti, kad technologija diktuoja didžiulius tūrius, o aukščiausias pastatas sieks netgi 60 metrų. „Tapo akivaizdu, kad paslėpti šio objekto nepavyks.

Reikėjo surasti būdą, kaip jį visu dideliu tūriu vieningai įkomponuoti į Vilniaus miesto panoramą, o ne užmaskuoti“, – aiškino architektė.

Vertikalūs ir horizontalūs sprendimai Anot V. Karoblienės, architektūrinę pastato išraišką sustiprins labai skirtingo aukščio tūrių dinamika, pabrėžta spalvinių sprendinių. Ypač bus akcentuojamos specialiai spalviškai išryškintos statinio horizontalės ir vertikalės. Architektė pažymi, kad statinys yra miesto pakraštyje, kur pastatai paprastai nėra aukšti, jiems būdingos

horizontalės. Todėl aukštesnius tūrius projekto komanda nusprendė sudalyti horizontaliai spalviškai, kad geriau atrodytų iš panoraminės perspektyvos. Be to, buvo suprojektuotos aukštosios laiptinės, nes teritorijoje dominuoja aukštų kaminų vertikalės. Išskirtos ryškia spalva, jos vertikaliai įsilies į bendrą vertikalių tūrių kompleksą.

Visus komplekso pastatus į visumą sujungia ta pati spalvų skalė ir medžiagiškumas. Jėgainės spalvinėje fasadų gamoje dominuos skirtingi pilki atspalviai, o ryškių akcentų teiks brandi oranžinė. Pasak architektės, oranžinė spalva simbolizuoja ugnį, taigi, atspindi ir jėgainės koncepciją, be to, ši spalva nesunkiai įsilieja į urbanistinę aplinką, nes teritorijoje nuo miesto pusės šiuo metu jau esama statinių su oranžinių, raudonų atspalvių motyvais, pavyzdžiui, prekybos paskirties pastatas. „Siekėme išlaikyti vientisumą, nesirinkome vaivorykštės spalvų“, – sakė architektė.

Kauno jėgainė atsivers magistralės keleiviams Projektuojamas Kauno kogeneracinės jėgainės kompleksas turėtų iškilti Kauno LEZ teritorijoje, šalia pagrindinės magistralės Vilnius–Kaunas.

Jėgainė gerai matoma iš pietinės sklypo pusės nuo magistralės, todėl viešojoje erdvėje netgi pasigirsta nuomonių, kad planuojamas statinys – tarsi Kauno vartai, taigi, jam turėtų būti keliami dar aukštesni architektūros reikalavimai.

Paklausta, ką mano apie tokius pastato architektūros vertinimus, Kauno jėgainės techninio projekto autorė ir vadovė architektė Jūratė Augaitytė-Leonovienė teigė, kad pastatas yra gamybinis ir iškils Kauno LEZ teritorijoje, kurioje panašaus pobūdžio statinių yra gana nemažai. Architektė nemano, kad užsakovas pateisintų papildomų didelių tūrių, erdvių ar bet kokių kitų nepagrįstų sprendinių siūlymus, todėl buvo pasirinktas lakoniškų formų pastatų komplekso sprendinys.

Pagrindinis Kauno jėgainės pastatas sudarytas iš kelių labai skirtingų, technologiškai susietų tūrių. Specialiai nesistengta paslėpti atvirų technologinių įrenginių, kurie, architektės nuomone, gana įdomiai atsiveria grafiškai. Statinius kokybiškai įrengus, vaizdo esą neturėtų gadinti nei kaminas ar katilų dūmų valymo ūkis, nei atviros metalinės laiptinės. Kauno jėgainės statiniams nuspręsta parinkti skirtingų tonų pilkus

Nuspręsta pagrindinius didžiuosius jėgainės tūrius išskirti per tam tikras apdailos medžiagas, matinius arba blizgius paviršius. / Valda KAROBLIENĖ /

Kauno kogeneracinė jėgainė iškils šalia pagrindinės magistralės Vilnius–Kaunas.

13

architektūra

atspalvius, nors architektė tikina išbandžiusi ir drąsesnį variantą, su spalviškai išryškinto katilo sprendiniu. Vis tik Kauno architektų taryba sumanymą atmetė pabūgusi, kad masyvus, labai arti kelio esantis pastatas pernelyg išryškės.

Projekto komanda vienalytiškumo siekė, panaudodama ir statinius į visumą jungiančias medžiagas, fasadinius elementus. Buvo nuspręsta pagrindinius didžiuosius jėgainės tūrius išskirti per tam tikras apdailos medžiagas, matinius arba blizgius paviršius. Štai matiniams žemiesiems pastatams numatyti tamsesni pilki tonai, kad statiniai atrodytų tarsi tvirtai įbesti į žemę, panaudojant grafito spalvos fibrocemento plokštes, o katilo pastatas būsiąs blizgaus sidabro atspalvio iš aliuminio kompozicinės plokštės.

Kad fasadų plokštumos būtų gyvesnės, stogelių, langų, atvirų laiptų uždengimo, metalinių konstrukcijų elementų sprendimuose bus panaudojami erdvinės konstrukcijos metaliniai elementai, suteiksiantys ažūro įspūdį. Teigiama, kad fasadų plokštumas gyvins ir krintantys šešėliai, pagal paros ritmą kaitaliosiantys fasadų piešinį.

Pasirinktas lakoniškų formų pastatų komplekso sprendinys.

14 2018 rugsėjis

Įmanoma vien sušvelninti Paklausta, ar Vilniaus jėgainei numatytos apsaugančią funkciją atliekančios želdinių juostos, V. Ka-

nutolęs 80 m atstumu, pastatų tūris didelis (kuro pastato aukštis – 49 m, katilo pastato aukštis – 46 m), o sklypas Kauno LEZ teritorijoje – gana mažas, taigi, Kauno jėgainės pastato taip pat nie-

roblienė sakė, kad tai pernelyg aukštas objektas, kuris vienareikšmiškai matysis virš panoraminės linijos, taigi, želdiniai situacijos nepakeistų. Be to, numatytas objektas esąs pasislėpęs kvartalo gilumoje, gana toli atsitraukęs nuo pagrindinių judėjimo takų, tiek nuo magistralės, tiek nuo Gariūnų gatvės, o želdiniai vizualinę ir apsaugančią funkciją atliktų nebent pirmos eilės objektams. Taigi, želdinių norma bus išlaikyta pagal reglamentus, tačiau neatliks apsaugos funkcijos.

J. Augaitytė-Leonovienė pažymi, kad artimiausias Kauno jėgainės pastatas nuo magistralės

kaip nebūtų įmanoma paslėpti. Be to, architektė pabrėžia, kad, nepaisant mažo atstumo, vykstant automobiliu magistrale Kauno pusės link, jėgainės pastatas iš už miško tankmės išnyra ir vėl pradingsta labai greitai. Važiuojant priešinga puse, pastatas matosi kiek ilgėliau, tačiau jo masyvus tūris suvokiamas tik visai priartėjus. Vis tik projekto komanda nusprendusi sukurti nuo magistralės pusės gabionų ir želdinių juostą, kuri statinių zoną ne užmaskuotų, o vizualiai atitrauktų į antrąjį planą ir suminkštintų didelių tūrių masyvumą.

„Lietuvos energijos“ vizual.

Pagrindinis Kauno jėgainės pastatas sudarytas iš kelių labai skirtingų, technologiškai susietų tūrių.

ISSKIRTINIAI SPRENDIMAI STATYBOMS

Architektų suprojektuoti fasadai slepia sudėtingas statybos technologijas ir didelius iššūkius rangovams. Dalis jėgainių pastatų statoma nepertraukiamo betonavimo slenkančiais klojiniais būdu, rangovams darbus atliekant 24 val. per parą.

Nuotraukose – statomas jėgainės „Fortum Kaunas“ pagrindinis bunkeris.

Užs.

Kokių pokyčių žada Karklės gyvenvietės kilnojamoji vandens ruošykla?

Klaipėdos rajono Karklės vandenvietėje išgaunamame požeminiame vandenyje teršalų – vandenilio sulfido, bendrosios geležies ir amonio – koncentracija ilgą laiką viršijo Lietuvos Respublikos higienos normos HN 24:2017 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ nustatytas ribines vertes (vandenilio sulfidas siekia iki 0,11 mg/l; bendroji geležis – iki 1,0 mg/l; amonis – 1,5 mg/l). Šią problemą ėmėsi spręsti vandens tiekėjai – bendrovė „Klaipėdos vanduo“.

Vandens ruošykla – autonominė

V

patikra. Technologinio proceso nuolatinė kontrolė vyksta nuotoliniu būdu iš bendrovės „Klaipėdos vanduo“ centrinės dispečerinės.

Vandens ruošyklą sudaro keletas technologinių įrenginių. Tai du slėginiai aeratoriai – tuščiaviduriai slėginiai indai, skirti vandenilio sulfidui šalinti ir ištirpinti deguoniui vandenyje, kurio reikia geležies oksidacijai ir amonio biologiniam nitrifikavimui. Du slėginiai filtrai – cilindrinės formos slėginiai indai, užpildyti kvarciniu smėliu (pirmasis laipsnis 0,4–0,8, antrasis laipsnis 1,0–1,2 mm stambumo) ir palaikančiuoju žvyro sluoksniu. Filtruose vyksta biologinis geležies (pirmojo laipsnio filtre) ir biologinis amonio

andens kokybės rodikliams pa-

gerinti buvo suprojektuota ir pastatyta kilnojamoji geriamojo vandens ruošykla, unikali tuo, kad visi vandens gerinimo įrenginiai su vandens rezervuarais sumontuoti mobiliame konteineriniame statinyje. Toks statinys su įrenginiais gali būti nesunkiai transportuojamas ir pritaikytas kitoms našumu ir požeminio vandens sudėtimi panašioms vandenvietėms.

Vandens ruošykla veikia automatiniu režimu, atliekama tik periodinė priežiūra ir įrenginių

1 pav.

(antrojo laipsnio filtre) šalinimas. Betepalinis kompresorius tiekia atmosferinį orą prieš aeratorius teršalų oksidavimui, orapūtė tiekia orą filtrų plovimui, sistemą taip pat sudaro filtrų plovimo siurblys, dezinfekanto dozavimo įranga, antrojo kėlimo siurbliai.

Vandens ruošyklos veikimo schema Karklės vandens gerinimo įrenginių projektinis našumas yra 3,0 m3/h. Požeminis vanduo iš dviejų gręžinių 3,0 m3/h našumu tiekiamas į vandens ruošyklą, kurioje pirmiausia patenka į pirmojo laipsnio aeratorių. Prieš aeratorių

Karklės vandens ruošyklos supaprastinta technologinė schema

Kompresorius

S UTA R T IN I A I Ž E N K L A I :

S1, S2 S3

Aeratorius Nr. 1

Vanduo iš gręžinių Vanduo po pirmo laipsnio filtro Valytas vanduo Plovimo vanduo Oras į aeratorius Plovimo oras Natrio hipochlorito dozavimas Antrojo pakėlimo siurbliai Filtrų plovimo siurblys

Aeratorius Nr. 2

Filtras Nr. 1

Filtras Nr. 2

Vanduo iš gręžinių

Orapūtė

Plovimo rezervuaras

16 2018 rugsėjis

S3

Švaraus vand. rezervuaras Nr. 1 S1

Vanduo iš gręžinių Vanduo po pirmo laipsnio filtro

Natrio hipochloritas

Švaraus vand. rezervuaras Nr. 2

Plovimo vanduo Oras į aeratorius

S2

Vanduo vartotojams

Natrio hipochlorito dozavimas S1, S2 - Antrojo pakėlimo siurblliai

kompresoriumi įterpiamas oras. Aeratoriuje vyksta vandens prisotinimas deguonies ir sieros vandenilio oksidavimas. Toliau vanduo tiekiamas į pirmojo laipsnio filtrą su kvarcinio smėlio užpildu, kuriame vyksta geležies šalinimo procesas.

Po geležies oksidavimo pirmojo laipsnio filtre, vandenyje sumažėja deguonies kiekis, kuris reikalingas amonio nitrifikavimui. Prieš antrojo laipsnio aeratorių kompresorius įterpia orą ir aeratoriuje vanduo papildomai prisotinamas deguonies.

Toliau vanduo tiekiamas į antrojo laipsnio filtrą, kuriame vyksta biologinis amonio šalinimas.

Išvalytas vanduo dezinfekuojamas ir patenka į švaraus ir plovimo vandens rezervuarus. Iš švaraus vandens rezervuarų antrojo kėlimo siurbliais vanduo yra tiekiamas geriamojo vandens vartotojams, o plovimo rezervuare esantis vanduo naudojamas filtrams plauti. Filtruose sulaikyti teršalai periodiškai atbuline vandens srove ir oru išplaunami į buitinių nuotekų tinklus.

sudarytas iš vienos 3,0 m3 talpyklos, kurios yra pagamintos iš polipropileno (tinkančio kontaktui su geriamuoju vandeniu). Dėl vietos stokos rezervuarų ir juose esančių siurblių priežiūros liukai yra įrengti ruošyklos išorinėje pusėje, šoninėje sienoje (3 pav.).

Ruošykla yra pritaikyta greitam ir patogiam pervežimui. Norint ją transportuoti, viduje atjungiami rezervuarus ir kitoje pusėje esančius įrenginius jungiantys vamzdynai ir kabeliai bei vandens ir kanalizacijos įvadai. Prieš atskiriant konteinerius, yra nukeliamas stogas, tada konteineriai atskiriami ir yra paruošti pervežti.

Ruošyklą galima pritaikyti vandenvietėse, kurių našumas iki 3,0 m3/h ir yra reikalinga vandenilio sulfido, geležies, amonio ir mangano valymo iš vandens technologija. Karklės vandens ruošyklos technologinę schemą sukūrė bendrovės „Klaipėdos vanduo“ Vandens departamento specialistai, proceso modeliavimui pasitelkę bandymų stotelę.

Unikali Karklės vandens ruošyklos statinio konstrukcija

Pradėjo nuo bandomojo projekto

Ateityje Karklės vandenvietę planuojama prijungti prie Klaipėdos miesto vandentiekio tinklų, todėl statyti stacionarią vandens ruošyklą nebūtų buvę racionalu. Taip kilo idėja suprojektuoti ir pastatyti kilnojamąją vandens ruošyklą, kuri būtų nesunkiai transportuojama ir pritaikoma bet kurioje kitoje, našumu ir vandens sudėtimi panašioje vandenvietėje.

Kad būtų patogu transportuoti, visi ruošy kloje esantys vandens gerinimo įrenginiai yra sumontuoti dviejuose tarpusavyje sujungtuose konteineriuose, pastatytuose ant pamatinės plokštės. Statinys taip pat turi nuimamą dvišlaitį stogelį, bendri pastato išoriniai matmenys yra 6050 mm × 4860 mm × 2820 mm. Viename konteineryje yra įrengti švaraus vandens ir filtrų plovimo rezervuarai, kurių viduje sumontuoti technologiniai siur bliai, kitame konteineryje sumontuoti

Bendrovė „Klaipėdos vanduo“ dar 2013-aisiais įsigijo bandomąją geriamojo vandens ruošimo stotelę – miniatiūrinę vandens ruošyklą (našumas – 250 l/h) su maksimalia technologinių grandžių įvairove. Jas įvairiai komponuojant ir keičiant režimą, galima sumodeliuoti technologinį skirtingos sudėties ir ypatybių vandens ruošimo procesą, o tai leidžia iki minimumo sumažinti technologinio proceso projektavimo riziką.

Tokia bandymų stotelė – transportuojamas įrenginys bandomiesiems tyrimams pasirinktame objekte atlikti. Stotelė susideda iš 5 pagrindinių technologinių grandžių: vandens aeracijos, cheminių reagentų dozavimo įrenginių, slėginės dviejų laipsnių filtracijos, atvirkštinio membraninės filtracijos osmoso (toliau – AO) modulyje ir vandens stabilizavimo grandies. Bandymų stotelėje numatytos dvi aeravimo alternatyvos:

aeratoriai, slėginiai filtrai, kompresorius, orapūtė, dezinfekavimo įranga, technologinių įrenginių automatinio valdymo spinta ir visi kiti vandens gerinimo įrenginiai (2 pav.). Švaraus vandens rezervuarą sudaro dvi 8,0 m3 talpos sekcijos, o plovimo rezervuaras

slėginė ir atvira, leidžiančios ne tik prisotinti vandenį deguonies, bet ir pašalinti kai kuriuos teršalus: sieros vandenilį ir laisvąjį anglies dvideginį. Pasitelkus bandomuosius tyrimus buvo modeliuojamos Klaipėdos rajono vandens ruošyklos.

Karklės vandens ruo­šyklos technologinę schemą sukūrė bendro­vės „Klaipėdos vanduo“ Vandens departamen­to speci alistai, proceso modeliavimui pasitelkę bandymų stotelę.

2 pav. Karklės vandens ruošyklos įrenginiai.

3 pav. Karklės vandens ruošyklos pastatas.

17

ok

ią

aplinką programuoja „Internamas“?

Kristina BUIDOVAITĖ

„Internamas“ – tokį vardą po rekonstrukcijos gavo M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleiviams gyventi skirtas būstas. Kartu su kolegomis iš „Vilniaus architektūros studijos“ Ernesta Skukauskiene ir Aurimu Syrusu projektą parengęs architektas Algimantas Pliučas teigia – vaikai nuo šiol bus ugdomi kūrybiškoje, o ne kareivines – su vienodais kambariais ir ilgais koridoriais – primenančioje aplinkoje.

18 2018 rugsėjis

objektas

Prioritetas – aplinkos kokybė arinkdami architektūrinius „Internamo“ sprendinius, architektai pirmiausia mąstė apie tai, kaip ir kokiomis priemonėmis bus ugdomi čia atskirai nuo šeimos ištisus mokslo metus praleidžiantys vaikai.

Strateginis architektų tikslas – sovietmečiu statytame pastate sukurti bendrauti skatinančią, vertybes ugdančią, estetiškai lavinančią aplinką. „Architektūra formuoja vaiką, jo skonį, įvaizdį. Norėjosi, kad juos formuotų graži aplinka“, – sakė architektas A. Pliučas.

Pirmiausia rekonstruoti buvę ilgi, siauri,

P

Vaikų laisvalaikui ir poilsiui įrengtos am­fiteatro erdvės.

PST ir „Vilniaus architektūros studijos“ nuotr.

su nedideliu langu kambariai. Sujungus po du kambarius, visi gyventojai gavo po horizontalų, pailgą panoraminį langą, pro kurį atsiveria gamtos ar miesto vaizdai. Kambariuose įkurdintos miegamojo, pamokų ruošimo, kūrybinės zonos.

Pastarojoje atsirado pianinas, dailininko molbertas ar baleto šokėjos veidrodis ir turėklas.

19

Sovietmečiu statytas pastatas rekonstruotas remiantis universalaus dizaino principais.

Pastato fasadas apdailintas klinkerio plytelėmis.

Pastato stogas šlaitinis, padengtas skarda, dera su greta esančiu senamiesčiu.

Architektų vizija, kad, pertvarkius mokyklos bendrabučio erdves, vaikai nebūtų užsidarę kambariuose, daugiau laiko leistų drauge, ben drautų.

Tam tikslui pastato viduryje suprojektuota bendra, rekreacinę funkciją atliekanti erdvė. Kad pakaktų šviesos, stiklinis laiptuotas kiemelis tęsiasi per visus aukštus, kiekviename kurių įrengtos šilokais apželdintos terasos, matomos nuo amfiteatro, iš klasių ir kitų erdvių. Šių funkcija, anot pašnekovo, labiau edukacinė nei racionali – parodyti vaikams, kad pastatas gali būti tvarus.

Gyvenamuosiuose aukštuose įrengtos amfiteatro erdvės, skirtos vaikų laisvalaikiui ir poilsiui. Čia „Internamo“ gyventojai gali susitikti, skaityti, jiems įrengtas projektorius, poilsio er dvėje gali vykti paskaitos ar susitikimai.

Architektūra formuoja vaiką, jo skonį, įvaiz­dį. Norėjosi, kad juos formuotų graži aplinka. / Algimantas PLIUČAS /

20 2018 rugsėjis

Sovietmečiu statytas pastatas rekonstruotas remiantis universalaus dizaino principais: gyvenamieji kambariai užbaigus darbus tapo prieinami neįgaliesiems, pastate įrengti liftai, sanitariniai mazgai žmonėms, turintiems negalią. Planuojama, kad vasarą pastate apsistos svečiai, mainų programų dalyviai.

Vaikams įrengta valgykla, medicinos punkto kabinetai, odontologijos kabinetas, turintis atskirą įėjimą, specialios pamokų ruošimo ir repeticijų klasės. Apatiniame aukšte, buvusiame rūsyje, sujungtame su pirmuoju aukštu, tilpo sporto salė.

PST ir „Vilniaus architektūros studijos“ nuotr.

Rėmėsi universalaus dizaino principais

objektas

Architektūra: Vilniaus architektūros studija.

Autoriai: Algimantas Pliučas, Ernesta Skukauskienė, Aurimas Syrusas.

Adresas: T. Kosčiuškos g. 11A, Vilnius.

Plotas: 4620 kv. m. „Panevėžio statybos trestas“: generalinė ranga.

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos bendrabutyje vienu metu gali gyventi 192 moksleiviai, bendras plotas – 4620 kv. m, pastato aukštis – 19 m, aukštų skaičius – rūsys, cokolinis aukštas ir 5 aukštai. Gyvenamųjų kambarių skaičius: 89 (po 20 kv. m ir 5 kv. m dušas-vonia). Energinio naudingumo klasė B. Užsakovas: Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla. Darbai baigti 2018 metais.

Lietuvos regionuose yra daug talentingų vaikų, kurie, atvykę mokytis į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, apsigyvena bendrabutyje, esančiame visai šalia mokyklos, ant kalvos. Bendrabutis moksleiviams suteikiamas nemokamai. Kambaryje vaikai gyvena po du. Kas su kuo gyvens, skirstoma pagal amžių. Taip pat beveik kiekviename kambaryje stovi pianinas, nes ne tik muzikos, bet ir baleto skyriaus mokiniams iki pirmosios gimnazijos klasės yra privalomos fortepijono pamokos. Kiekviena grupė, kurią sudaro panašaus amžiaus vaikai, turi atskirą darbo klasę, kur gali naudotis kompiuteriu, įrengtos jaukios saviruošos erdvės, poilsio zonos.

21

PST ir „Vilniaus architektūros studijos“ nuotr.

Vaikams įrengta valgykla, medicinos punk­to kabinetai, odontologijos kabinetas.

Kambariuose suprojektuotos miegamojo, pamokų ruošimo, kūrybinės zonos.

Projek­to biudžetas buvo ribotas, tačiau architektūroje ne visada pinigai lemia kokybę. / Algimantas PLIUČAS /

Registratūroje akį traukia mokyklos sandėlyje surastas istorinis šviestuvas su vitražo elementais. Restauravus metalinę šviestuvo dalį ir vitražus, autentiškas šviestuvas surado savo vietą greta modernių šiuolaikiškų šviestuvų.

Pastato stogas šlaitinis, padengtas skarda, derantis su greta esančiu senamiesčiu ir supančia gamtine aplinka. Toks stogas ir skirtingai laužyti fasadai sykiu sukuria sublokuoto namo įvaizdį.

Centrinėje dalyje, tarp šlaitinių stogų siluetų, paklojus bituminę dangą ir medines terasoms skirtas lentas, įkomponuota saugiai atitverta terasa, iš kurios atsiveria Vilniaus perspektyva. Šiltuoju metų laiku joje galima kurti, organizuoti tapybos renginius.

Atsakingai rinkosi medžiagas Su pagrindiniu M. K. Čiurlionio menų mokyklos pastatu „Internamas“ sujungtas galerija. Ją architektai nusprendė apdailinti dekoruoto aliuminio juostomis, kurios kyla nuo apačios ir sujungiamos zigzagais. Pastato fasadas apdailintas klinkerio plytelėmis, taip pat išlaikant dermę su aplinka.

Pastate įrengtos aliuminio ir stiklo konstrukcijos, gyvenamuosiuose kambariuose – aliuminio langai, vėdinimo įrenginiai.

A. Pliučas patvirtino – mokyklos vadovai suvokė aplinkos įtaką auklėjamam žmogui, pasitikėjo architektų siūlomais sprendiniais. „Projekto biudžetas buvo ribotas, tačiau architektūroje ne visada pinigai lemia kokybę“, – replikavo architektas. Pavyzdžiui, „Intername“ sumontuotos surenkamosios gelžbetonio sienos, pakabinamosios lubos yra tik ten, kur įrengti laidai, vamzdžiai ir kitos inžinerinės sistemos. Kitose erdvėse paliktos natūralios betono plokštės – matyti jų sudėjimo struktūra, jungtys.

Grindų danga parinkta natūrali. Kadangi vaikai daug laiko praleidžia kambariuose, architektai vengė nenatūralių medžiagų.

22 2018 rugsėjis

objektas

Moksleiviams įrengta poilsio zonų, kad jie kuo daugiau bendrautų tarpusavyje.

Įrengti sanitariniai mazgai žmonėms, turintiems negalią.

23

„Martha Schwartz Partners“ vizual.

interviu

Kalvų įkvėpta erdvė „Martha Schwartz Partners“ save apibūdina kaip meno, kraštovaizdžio architektūros ir urbanistikos Elena PALECKYTĖ

sankirtoje veikiančius kūrėjus. Didelę patirtį sukaupusi komanda jau greitai atidarys pirmąją savo kurtą viešąją erdvę Vilniuje, Rinktinės gatvėje, buvusioje Žalgirio stadiono vietoje. Pasak jų, formų žaismę padiktavo aplinka – Gedimino pilies kalnas, aplinkinės kalvos. Apie šį projektą ir tai, ko reikia norint sukurti kokybišką erdvę, kalbamės su partneriais Martha Schwartz ir Diego Pacheco.

Kuo išsiskiria kiekvienas iš trijų, skirtinguose pasaulio kraštuose įsikūrusių Jūsų biurų?

Tam tikra prasme esame vienas ir tas pats biuras, veikiantis trijose skirtingose vietose, o tai reiškia, kad mūsų kasdienybė yra kupina kelionių. M. Schwartz, kaip pagrindinė architektė, drauge su partneriu ir projektavimo direktoriumi dr. Markusu Jatschu ir komanda prisideda prie visų projektų, stebi jų vystymosi eigą. Nors atstumas didelis ir skiriasi laiko zonos, visi palaikome itin glaudų ryšį. Tad labai vertiname puikų mūsų komandos bendradarbiavimą ir technologijas, leidžiančias mums nuolatos bendrauti.

Visos mūsų intervencijos kurtos būtent toms konkrečioms vietoms, todėl yra unikalios. Vienas labiausiai patraukiančių kraštovaizdžio architektūros bruožų tai, kad niekada nėra vieno vienintelio sprendimo – siekiame klientams pateikti keletą idėjų, taip leisdami jiems patiems pasirinkti patį artimiausią variantą. Užsakovai mus samdo dėl mūsų patirties ir gebėjimo suprasti, kas tinkamiausia kiekvienai erdvei, taip pat kas netinka.

Mes labai linkę bendradarbiauti tiek mūsų komandos viduje, tiek su partnerių ar klientų įmonėmis.

glaudžiai įsiliejančius į bendruomenės gyvenimą. Mes taip pat stengiamės atsižvelgti į globalinę klimato kaitos problematiką, rinktis sprendimus, kurie padėtų ateities miestams prisitaikyti ir praturtintų juos ilgalaikėje perspektyvoje. Žiūrint į Jūsų darbus susidaro įspūdis, kad spalvos ir netgi humoras yra labai svarbios Jūsų darbo dalys. Kodėl?

Projektuodami turite galimybę tyrinėti la-

Tikra viešoji erdvė turėtų būti įsimintina, palikti

Judėdami iš vietos į vietą žmonės trokšta rasti kažką gražaus, įdomaus, linksmo – vietų, kuriose galėtų tiesiog būti ir tuo mėgautis. Į erdvę įnešdami kažką keisto ar neįprasto, išjudiname bet kokio amžiaus žmonių vaizduotę ir taip kuriame vietos identitetą. Mums labai pasisekė,

bai skirtingas aplinkas: esate kūrę viešąsias erdves Rusijoje, Prancūzijoje, Japonijoje, JAE. Kas sieja visus Jūsų projektus?

tam tikrą įspūdį. Žmonės yra linkę mėgti žaismingus, linksmus, įdomius aplinkos dizaino elementus, suteikiančius erdvei savą identitetą ir

kad turime galimybę kurti erdves, kurias žmonės gali vertinti ir kuriomis džiaugiasi. Labai svarbu ir prasminga, kad jie į visą tai įsitraukia.

24 2018 rugsėjis

Ko reikia viešajai erdvei, kad žmonės norėtų joje leisti laiką?

Kuo projektas Vilniuje skyrėsi nuo kitų Jūsų vykdytų projektų?

Mums neįtikėtinai pasisekė, kad turime galimybę dirbti su daugybe įvairių klientų, įmonių, architektų. Dirbti Vilniuje buvo labai malonu, čia dirbantys žmonės yra sukūrę puikiai organizuotą, atvirą ir bendraujančią komandą. Būtent todėl laikome šio projekto užsakovus vienais geriausių 2017 metais.

Iš kokių Lietuvos sostinės bruožų sėmėtės įkvėpimo?

Komanda buvo įkvėpta Gedimino pilies kalno formos, reprezentuojančios Vilniaus kultūrą ir istoriją. Šis sklypas galėtų būti matomas kaip kultūrinis traukos taškas. Pastaruosius 50 metų vykusios gilios urbanistinės transformacijos iš naujai susiformavusio besivystančio miesto pavertė Vilnių progresyvias urbanizuotos eros ir miestų formavimo idėjas atspindinčia vieta. Šis naujas laikotarpis gali būti apibūdinamas tokiomis sąvokomis kaip klimato kaita, mažėjantys gamtos ištekliai, pabrėžiama tvarumo svarba, stipriai jaučiamas bendruomeniškumas, priklausymo tam tikrai vietai poreikis, noras ieškoti ryšio su gamta.

Kokių sunkumų iškilo dirbant šiame kon krečiame sklype?

Nepavadintume to sunkumais. Kampuota kalvos topografija buvo pasirinkta norint sukurti dinamiką, siekiant išnaudoti vietos galimybes ir norint žmones pritraukti išeiti į lauką. Taip pat ši dizaino kalba sujungia visas sklypo erdves, tokias kaip promenada ar pagrindinė aikštė.

Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie tokias projekto detales kaip apšvietimas, augalai, mažosios architektūros elementai?

Projektavimo metodologija yra sekti nuo didžiausio – urbanistinio iki mažiausio – žmogaus mastelio. Tai reiškia, kad pradedame nuo mąstymo apie projekto vietą ir vaidmenį mieste bei urbanistinį kontekstą, tuomet pereiname prie artimesnės aplinkos, analizuojame kaimynystę ir aplinkines erdves. Galiausiai pasiekiame žmogaus lygį, o tai – mastelis, kuris mums labiausiai ir patinka.

Būtent jame pradedame apibrėžti, kaip žmonės naudos mūsų dizaino elementus, baldus.

Visi dizaino elementai yra tartum tos pačios šeimos nariai: jie visi veikia kartu kuriant tam ti krą harmoniją. Nuo suoliukų iki apšvietimo stulpų, viskas seka tą pačią geometriją, projektavimo principus ir holistinę prieigą. Didelis dėmesys detalėms ir kokybei ypač svarbu norint sukurti ilgalaikius, gražius kūrinius. Rezultatas yra erdvė, panardinanti žmones į tam tikrą patirtį.

Kiek žinau, tai pirmasis Jūsų projektas Baltijos šalyse. Ko išmokote čia dirbdami?

Kaip jau minėjome, bendrovė „Hanner“ buvo vienas geriausių klientų, su kuriais pernai teko dirbti. Matėme šį projektą kaip išskirtinę galimybę atnaujinti promenadą pasitelkiant šiuolaikines programavimo galimybes bei inovatyvias tvarumo ir urbanistikos strategijas. Dizaino ir projektavimo kalba gebėjome transformuoti sklypą ir paversti jį viena iš augančios Vilniaus atvirų erdvių sistemos dalių. Tikimės, kad ši vieta ir toliau vystysis, prisitaikys prie pokyčių, nepraras savo kraštovaizdžio turtingumo, saugojant jį ateities kartoms.

Ką patartumėte Lietuvos architektams, kuriantiems viešąsias erdves?

Prisitaikyti prie klimato ir aplinkos sąlygų, toliau matyti kultūrą kaip vis svarbesnį traukos tašką, įtraukti projektus į urbanistinį kontekstą ir kaimynystę.

Vienas labiausiai patraukiančių kraštovaizdžio architektūros bruožų tai, kad niekada nėra vieno vienintelio sprendimo – siekiame klientams pateikti keletą idėjų, taip leisdami jiems patiems pasirinkti patį artimiausią variantą. / Martha Schwartz /

25

Kosto Kajėno nuotr.

technologijos

Kur vietą randa inžinerinės sistemos?

Visuomeniniuose pastatuose itin svarbią vietą užima vamzdžiai, laidai ir kitos Elena PALECKYTĖ

inžinerinių sistemų dalys – tai, kas sudaro patogias darbo ir kitos veiklos sąlygas, įkvepia pastatams gyvybės.

Inžinerinių sistemų daugėja ors šiuolaikinės technologijos tampa labai efektyvios, o jų mastelis eina mikro- ar net nanotechnologijų linkme, pagrindiniai inžinerinių sistemų įrenginiai, skirti pastatui šildyti, šaldyti ar vėdinti, išlieka itin dideli. Tad kuriant pastato struktūrą privalu jiems numatyti daug vietos. Architektų studijos „IMPLMNT“ architektas Aurimas Syrusas atkreipia dėmesį, kad inžinerinės sistemos ir jų magistralinės linijos užima daug erdvės, o tai lemia ir pastato aukštų aukščius, šachtas, taigi, į tai irgi būtina atsižvelgti.

N

Architektas Rimantas Giedraitis įsitikinęs – jeigu žmogui parodytume, kas yra išvedžiota virš kabamųjų lubų, po grindimis ar sienų šachtose,

26 2018 rugsėjis

jis tikrai nustebtų, koks skaičius sistemų slepiasi šiuolaikiniame pastate.

Kai kurie specialistai pastebi tendenciją, kad inžinerinių sistemų užimamas plotas pastate vis didėja. Minimalūs pastatams keliami reikalavimai reguliuojami vis griežtesnių įstatymų, o ir patys užsakovai suvokia, kad pastato komfortas yra itin svarbus esamomis konkurencijos sąlygomis.

Kur inžinerinės sistemos atranda savo vietą?

Kalbėdamas apie inžinerines sistemas, biuro „Architektūros kūrybinė grupė“ vadovas architektas Remigijus Bimba pasitelkė žmogaus organizmo analogiją ir inžinerinių sistemų svarbą lygino su kraujagyslėmis. Paklaustas, kokią dalį užima inžinerinės sistemos, specialistas teigia,

kad daug kas priklauso nuo to, kaip jos yra sudėliojamos.

Architektas A. Syrusas pritaria: sistemų būna visokių ir jas diegti galima skirtingai. Dalis įrenginių turi tiek vidinius, tiek išorinius blokus. Agregatai dažniausiai statomi tam skirtose patalpose, ūkinėje pastato dalyje – tokiu atveju iššūkiu tampa jų užimamas plotas. Neretai didieji įrenginiai surikiuojami ant stogo, o tai turi įtakos pastato estetikai. Kuo pastatas didesnis, tuo šioms sistemoms reikia daugiau vietos, o tai lemia ne tik funkcinius, bet ir architektūrinius sprendimus.

Dangoraižiuose neretai inžinerinių sistemų agregatai užima visą aukštą, jis būna atviras, taip „supjaustydamas“ pastatą į segmentus. Su tuo reikia taikstytis ir tam priimti tinkamus sprendimus, neleidžiant nukentėti nei pastato funkcijai, nei estetikai.

Deramas dėmesys estetikai Aptariant inžinerines sistemas ir jų išdėstymą pastate, svarbūs tampa estetiniai aspektai. Į tai galima pažiūrėti dvejopai – į pastatą kaip į miesto elementą arba suprojektuotą jo paties interjerą.

Pavyzdžiui, iš aplinkinių pastatų, lėktuvų ar Lietuvoje taip gausių oro balionų atsiveria ir penktasis pastato fasadas – stogas. R. Bimba teigia, kad projektuojant ir mąstant, kur savo vietą galėtų atrasti inžinerinės sistemos, ar jos netaps vizualine tarša, reikia atsižvelgti į kontekstą: ar pastatas stovi mieste, apsuptas aukštų pastatų, iš kurių matomas jo stogas, o gal absoliučiai priešingoje aplinkoje. Tam tikrais rakursais ir tam tikrame kontekste penktasis fasadas – stogas yra visiškai nedemonstruojamas. Kita vertus, visi stogai turėtų būti projektuojami atsižvelgiant ir į jų estetiką. R. Bimba priduria, kad tai, kur sistemos bus pastatytos, priklauso nuo paties architekto suvokimo, finansinių sąlygų, nuo to, koks kompromisas yra randamas su užsakovu.

Architektas A. Syrusas pritaria, kad stogas yra puiki vieta vėdinimo sistemų agregatams, tačiau tai dažnai nekoreliuoja su pastato architektūrine kokybe. Ir ne tik pastato – visos tos „plieninės karūnos“ sudaro bendrą chaosą urbanistinėse panoramose. „Pavyzdžiui, Vilniuje negyvename lygaus reljefo erdvėje, turime daug svarbių apžvalgos taškų, o judant miestu atsiveria skirtingų perspektyvų. Visa tai atveria ne pačią patraukliausią stogų, padabintų inžinerinėmis sistemomis, ekspoziciją“, – replikavo architektų studijos „IMPLMNT“ specialistas.

Architektas R. Giedraitis atkreipia dėmesį, kad vėdinimui skirtoms sistemoms reikia itin daug oro, jo apytakos, todėl jų įrengti pastato viduje negalima ar neapsimoka – patalpos, kurių šios sistemos reikalautų, būtų pernelyg didelės ir užimtų brangų plotą, tai būtų paprasčiausiai neracionalu. Be to, yra tokių įrenginių, kurie, pavyzdžiui, gamina energiją būtent pasitelkdami temperatūrų skirtumą, tad jie net teoriškai negali būti laikomi pastato viduje. Tačiau architektas siūlo pabandyti į ant stogo esančias inžinerines sistemas pažiūrėti ir iš kitos pusės. „Galima pastebėti, kad Niujorke, kad ir stebint jį filmuose, bene ant kas ketvirto namo galima pamatyti vandens talpyklas, o atostogaujant, tarkime, Graikijoje, lygiai taip pat į akis krenta vandens talpy klos ir kiti įrenginiai. Tad gal kartais reikia į viską pažiūrėti lengviau, laisviau, paprasčiau. Žinoma, būtų geriau, jei viso to nebūtų, tačiau kartais tai tiesiog neįmanoma.

Ateityje tikriausiai daugės saulės kolektorių. Jie yra kiek estetiškesni, bet užima ir užims didelius

plotus“, – komentuoja pašnekovas. Jis prideda, kad ant stogo montuojamas oro vėdinimo ar kitas sistemas kartais bandoma paslėpti ažūrinėmis dekoratyviosiomis, apsauginėmis ar garsą izoliuojančiomis sienelėmis.

Apnuogintos inžinerinės sistemos – ne tabu Kalbėdamas apie interjerus ir juose atviras paliekamas inžinerines sistemas, R. Giedraitis pažymi, kad tam tikrais atvejais tai yra racionalus sprendimas tiek dėl estetikos, tiek dėl funkcijos.

Dėl įvairių priežasčių kartais tiesiog neįmanoma sistemų gražiai išdėlioti ir palikti jų atvirų, o kartais tai kaip tik yra protingesnis sprendimas, mat pakabinamosios lubos sumažintų ir taip mažos patalpos aukštį. Kita vertus, palikti inžinerines sistemas atviras gali būti ir sąmoningas sumanymas. „Dabar jau pasitaiko, kad investuojama būtent į inžinerinių sistemų grožį, jų išdėstymą, spalvas. Atsiranda poreikis apie inžinerines sistemas galvoti kaip apie dizaino elementus. Pavyzdžiui, automobilių stovėjimo aikštelėse nėra itin daug estetinių elementų, tad inžinerinės sistemos gali padėti pagerinti bendrą vaizdą“, – sakė architektas.

Architektas R. Bimba pritaria, kad tam tikros inžinerinių sistemų tinklo dalys gali būti atidengiamos ir rodomos, stengiantis jas išdėlioti kokybiškai ir estetiškai, priderinant prie bendros pastato estetinės, stilistinės nuotaikos. „Tikrai yra žmonių, kuriems techninis stilius patinka, o labai kokybiška inžinerinė sistema gali būti tarsi eksponatas.

Kodėl gi ne? Bet tą padaryti galima ir norima ne visada. Pakabinamosios lubos gali gerinti akustinį komfortą ir atlikti kitas funkcijas, kurios pastatui svarbios. Neturint pakabinamųjų lubų reikia galvoti, kokius baldus, sienų medžiagas ar kilimus, akustines plokštes naudoti, norint išgauti tą patį akustinį komfortą. Be to, kai kurios inžinerinių sistemų dalys, tokios kaip šildymo įrenginiai, atrodytų lyg paprastos dėžutės, todėl pastato naudotojų estetiškai nežavėtų“, – teigė pašnekovas.

Architektas A. Syrusas atidengtų lubų klausimą apibendrino sakydamas, kad tai visiškai susiję su pastato, tiksliau jo interjero, estetiniu sumanymu. Norint sukurti kokybišką, vadinamąjį industrinį įvaizdį, neužtenka tik atsisakyti pakabinamųjų lubų. Sistemos turi būti ne tik gerai suprojektuotos, bet ir labai kokybiškai įrengtos, taip pat yra tam tikrų specifinių priešgaisrinių, techninių reikalavimų. Taigi, sprendimas palikti atviras inžinerines sistemas visai nėra paprastas ar visuomet efektingas. Atvirkščiai – tai dar didesnio išmanymo ir atidumo reikalaujantis ėjimas.

„Nit projektai“: neapsiribojama standartiniais sprendimais Inžinerinių tinklų projektavimo įmonė „Nit projektai“ yra parengusi ne vieno visuomeninio pastato inžinerinių tinklų projektą. Visuomeniniuose objektuose nemažėja vamzdžių, laidų, inžinerinių sistemų, atsižvelgus į energinio naudingumo klases, griežtėja reikalavimai jiems.

Bendrovės „Nit projektai“ direktorius Tomas Karosas pažymi – per 18 darbo metų gerokai pasikeitė statytojų reikalavimai inžinerinėms sistemoms. Dar visai neseniai projektuotojai iš dažno užsakovo išgirsdavo pageidavimą kuo daugiau nuomotino ar parduodamo ploto, taigi, visas inžinerinis „sąvartynas“ – vėdinimo kameros, šalčio mašinos, dūmų šalinimo ventiliatoriai – atsidurdavo ant stogo, tuo labai subjaurodami paties pastato architektūrinį vaizdą. „Gerai, jeigu architektams pasisekdavo inžinerinę įrangą estetiškai aptaisyti dekoratyviosiomis sienelėmis, kad ne taip kristų į akis“, – pasakojo T. Karosas. Šiuo metu dirbdama su progresyviais architektais „Nit projektai“ komanda inžinerines sistemas projektuoja taip, kad ant stogo jų praktiškai nesimatytų. Tam tikslui suformuojamos prieduobės stoge ir viršutiniame aukšte, kad jose būtų galima suslėpti visus neišvengiamus elementus – šalčio mašinas ar vėdinimo kameras taip, jog net neįtartum, kad ant stogo yra inžinerinė komunikacija.

Dar vienas sprendimas išsaugoti švarų stogą yra pastate – viename ar kiekviename aukšte – išskirti technines patalpas. Net nuotekų alsuoklius projektuotojai grupuoja ir išveda taip, kad jie nekristų į akis. Šiuo metu „Nit projektai“ komanda kaip tik ruošia dar vieną tokį projektą.

www.nitprojektai.lt 27

sprendimas

Pastatų šiltinimo srityje – plati niša naujovėms Pastatuose išlaikyti šiais laikais išties brangiai kainuojančią šilumą – svarbi užduotis tiek LietuvoReda TAMOŠAITYTĖ

je, tiek kitose šalyse, kur vyrauja teigiamos ir neigiamos oro temperatūros kaita. Šilumai išsaugoti ir taupyti į pagalbą pasitelkiamos pačios įvairiausios technologijos, juolab kad pamatų, grindų, sienų, lubų ar stogų šiltinimo medžiagų išrasta išties nemažai. Nežiūrint į tai, pasak Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto (KTU ASI) Statybinės laboratorijos mokslo darbuotojo Arūno Burlingio, čia vis dar yra ką nuveikti – šiltinimo sistemos nuolat tobulinamos.

Mokslininko patarimai ors pastatų šiltinimo medžiagų įvairovė išties plati, Lietuvoje bent jau šiuo metu, A. Burlingio teigimu, labiausiai paplitusios kelios jų rūšys. Tai polistireniniai putplasčiai, įvairių plaušų vatos (akmens, stiklo, medienos ir kt.) ir atskirais atvejais – šiaudai, spaliai, kitos natūralios medžiagos.

Anot mokslo darbuotojo, putplasčiai paprastai naudojami kaip plokštės, rečiau – purškiami ar liejami. Mat kiekviena iš pasirenkamų šiltinimo medžiagų tinka skirtingiems poreikiams. Šiltinant pastatus tiek iš išorės, tiek iš vidaus, svarbu pasiekti, kad apšiltintose atitvarose nesikondensuotų drėgmė. Be abejo, tam būtini patikrinamieji apskaičiavimai, atsižvelgiant į šiltinimo medžiagos atitvarose naudojimo eiliškumą. „Jei norime šiltinti mūrinio namo sienas iš išorės, tinka naudoti tiek putplasčius, tiek mineralinę ar stiklo vatą. Tik naudojant vatas vertėtų taikyti vėdinamųjų fasadų sistemas, o šiltinant plonasienių tinkų sistemomis, kai šiltinantis sluoksnis – vatos plokštė, būtina atkreipti dėmesį į tokių tinkų laidumą vandens garams. Turėtų būti maža vandens įgertis, kad į šiltinimo medžiagą negalėtų įsiskverbti drėgmė“, – aiškino mokslininkas.

Specialistas pataria, kad ant grunto įrengtoms grindims beveik visada būtų tikslingiau naudoti polistireninio putplasčio plokštes, kurios gali atlaikyti didesnę apkrovą, į jas ne taip greitai įsigeria vanduo ir, palyginti su įvairiomis mineralinių ar stiklo vatos plokštėmis, jos yra pigesnės.

Pasak mokslininko, įprasta, kad karkasiniams namams šiltinti naudojamos įvairių rūšių

N

28 2018 rugsėjis

vatos plokštės, nes jų įrengimas gana paprastas technologiškai. Tiesa, tokiais atvejais niekas nedraudžia naudoti ir putplasčius, ypač – purškiamuosius. Vienas pasirinkimų taip pat gali būti šiaudai, tačiau jiems iš anksto supresuoti iki maždaug 100 kg/kub. m ar kiek didesnio tankio prireiks specialaus medžio karkaso.

Technologijų tobulinimas A. Burlingio teigimu, visų šiuo metu naudojamų medžiagų šilumą izoliuojančios savybės paremtos mažu jose esančio nejudraus oro šilumos laidumu. Ir nors naujų medžiagų šioje srityje kol kas neišrasta, didelio proveržio nėra, veiksmas vis dėlto vyksta – nuolat tobulinamos tiek šiltinimo sistemų montavimo technologijos, tiek pačios medžiagos.

Viena technologijų, kuri sparčiai skinasi kelią pastatų šiltinimo srityje, yra atspindinčioji izoliacinė plėvelė, sudaryta iš šilumą atspindinčios refleksinės folijos ir šilumos judėjimą sulaikančios plėvelės su oro burbuliukais.

Tačiau ši medžiaga naudojama dar neilgai, todėl neaišku, ar jos šilumą izoliuojančios savybės ateityje nesusilpnės dėl aplinkos poveikio.

Pavyzdžiui, diskutuojama, kad jei šios plėvelės paviršius per tam tikrą laiką smarkiai apdulkės, kaip tuomet ji atspindės šilumą?

Dar viena panaši technologija – termoizoliaciniai dažai. Viskas paprasta: šiais dažais padengiami paviršiai, šie išdžiūsta ir tuomet susidaro elastinė polimerinė danga, pasižyminti šilumą izoliuojančiomis savybėmis. Tokiu būdu efektyvu šiltinti pastatų stogus, fasadus, vidaus sienas, betonines grindis, vamzdynus, netgi gartraukius, šaldiklius, cisternas ir kitas talpyklas.

Vakuuminiai, arba specialių dujų pripildyti paketai – sąlygiškai dar viena naujovė. Tiesa, ji Lietuvoje ne itin dažnai naudojama, nes manoma, kad tokia šiltinimo sistema gali būti pavojinga ir ne visiškai patikima. Pavojus gali kilti tuomet, jei statybose toks paketas būtų pažeistas. Be to, išėjus dujoms paketo viduje vakuumo nebeliktų, o kartu su juo – ir šilumą izoliuojančių savybių. Ne paslaptis, kad laikui bėgant dujos ima ir laipsniškai „išeina“ iš paketo.

Šilumą sauganti termovata Tokios šiuolaikinės šiltinimo medžiagos kaip poliuretano putos (termovata), anot KTU mokslininko, tikrai geras pasirinkimas, kai norima pasiekti A+ klasės šilumos varžą. Dėl termovatos galimas visiškas konstrukcijų sandarinimas, be to, ši technologija turi ir daugiau pranašumų.

Ant šiltinamo paviršiaus specialia įranga užpurškus poliuretano putų, šios per kelias sekundes išsiplečia kone iki 100 kartų ir tampa minkštu, elastingu ir sandariu baltos spalvos šiltinamuoju sluoksniu. Poliuretano putų sudėtyje nėra jokių kenksmingų komponentų, tad jos neteršia aplinkos, nedulka, nepelija, taigi, nekenksmingos sveikatai. Galbūt neįtikėtina, bet įvairūs graužikai šių putų neliečia, nors jos, atrodytų, ir galėtų būti jiems patrauklios savo išvaizda, savybėmis.

Poliuretano putos puikiai prilimpa prie įvairiausių šiltinamų paviršių, purškiamosios putos patenka į visas nesandarias vietas, kurias akimirksniu užpildo, ir vos 5 cm storio šios medžiagos sluoksnis iš patalpų ne tik neišleidžia šilto, bet ir į vidų neįleidžia šalto oro.

Šiltinimui šia termoizoliacine medžiaga nebūtini specialiai paruošti paviršiai. Jie gali būti drėgni, netgi aprūdiję. Apsauginių plėvelių gali prireikti tik tokioms didelio drėgnumo patalpoms kaip skalbyklos, baseinai, pirtys. Kitų paviršių, apšiltintų termovata, apdailos darbus galima atlikti nieko nelaukiant. Patogu, patrauklu, taupomas laikas.

Lietuva perima gerąją patirtį KTU ASI Statybinės laboratorijos mokslo darbuotojas A. Burlingis bent jau artimiausioje ateityje radikalių pokyčių pastatų šiltinimo srityje nemato. Jo teigimu, kažko ypatingai naujo horizonte nėra, išskyrus tai, kad pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama statybose naudojamų medžiagų ekologiškumui, paprastesniam jų utilizavimui ir pakartotiniam naudojimui.

Mokslininkas mano, kad tobulumui ribų nėra, tad ir šiltinimo sistemų srityje yra daug ką nuveikti, ypač stengiantis panaudoti kuo daugiau vietos žaliavų.

Pastatus šiltinant iš išorės, storėja šiltinamojo sluoksnio storis, todėl, pasak pašnekovo, jam inkaruoti prie atitvarų pagrindo jau sukurtos ir gaminamos kaskart tobulesnės plastikinės inkaravimo smeigės. Vėdinamųjų fasadų įrengimo atvejais pradedami naudoti už metalus mažiau šilumai laidūs stikliniai ir bazalto tekstolito šiltinantį sluoksnį kertantys ryšiai. „Reikia paminėti, kad taip pat gaminamos įvairios ir iš karto su apdaila šiltinančios plokštės“, – atkreipė dėmesį A. Burlingis.

Taigi, šiltinimo sistema atlieka trejopą funkciją – ne tik taupo šilumą, apsaugo mūrą nuo irimo dėl oro temperatūros svyravimų, bet ir fasadui suteikia estetinę išvaizdą.

Statybų srityje Lietuva jau senokai perėmusi daugelį užsienio šalių gerųjų praktikų, jei tai nesusieta su didesniu vietos ekologiškų žaliavų (pavyzdžiui, medienos konstrukcijos) ar iš anksto gamykloje surinktų pastato elementų panaudojimu.

Pas mus po truputį ima plisti daugiasluoksniai atspindinčių plėvelių dembliai ir kiti šiluminių spindulių atspindėjimu paremti termoizoliaciniai gaminiai. Jie dažniausiai taikytini karkasiniams namams, šlaitiniams stogams šiltinti.

Laikais, kai vis svarbesnė tampa ekologija, daug dėmesio skiriama ir fasadų atsparumui aplinkos taršai. Tokią išskirtinę galimybę gali suteikti tinkui ir dažams naudojama kvarco gardelių nanotechnologija. Būtent tokios nanodalelės paviršiuje sudaro tankų, kietą kaip mineralas trijų matmenų kvarco tinklą, kuris neleidžia prie pastato prilipti daugybei purvo dalelių, dulkių, sporų. Jei jų šiek tiek ir nusėda, vėjas ir lietus lengvai nupučia.

komentaras

Arturas INDIČIANSKIS Bendrovės „BASF“ projektų vadovas Baltijos ir Šiaurės Europos šalyse Prieš šimtą metų mažinant statybų sąnaudas pradėtos naudoti termoizoliacinės medžiagos. Tuomet sienos buvo mūrijamos tam tikro storio, o kad pastate būtų patogu gyventi tiek žiemą, tiek vasarą, ieškota alternatyvų, kaip plytų sieną paploninti, nepabloginant komforto gyventojams. Maždaug 20 proc. sienos storio buvo pakeista į durpinį plaušą.

Tas plaušas, būdamas 5 cm storio, pagerindavo bendrą atitvarų charakteristiką.

Diskutuodami apie pastatų modernizavimą ar naujų pastatų statybą, kritikai dažnai teigia, kad pastatų termoizoliavimas neatsiperka. Tačiau kokio storio turėtų būti baltų silikatinių plytų siena, kad atitiktų šiuo metu galiojančius energinio naudingumo reikalavimus?

Juk kalbėdami apie energinį naudingumą, klases, iš tiesų kalbame apie komfortą.

Prieš porą metų matydavau reklaminių stendų, kuriuose buvo akcentuojama, kad naudojant biomasę sumažės šildymo kaina. Pastarąsias kelias savaites kalbama apie tai, kad biomasė brangs. Visų pirma, reikia sumažinti šilumos suvartojimą, o tuomet jau nesvarbu, ar įdarbinsime saulę, ar naudosime biomasę, ar suskystintąsias natūralias dujas (LNG).

Komfortas, nepriklausomai nuo pastato paskirties, yra normali temperatūra, santykinė drėgmė (kai kuriose šalyse higienos normose apibrėžta 40–60 proc. drėgmė) ir CO2 dalelių kiekis. Beje, kai kurių termoizoliacinių medžiagų gamintojai arba tiekėjai teigia, kad šiltinti pastatų poliuretano putomis arba polistireniniu putplasčiu negalima, nes jie nekvėpuoja. Namas ir neturi kvėpuoti, jis turi būti vėdinamas.

Nesvarbu, priverstinis ar natūralus, vėdinimas privalo būti. Komfortas pasiekiamas tinkamu konstruktyvo suprojektavimu, medžiagų išdėstymu tam tikru eiliškumu, kad konstruktyve nesusidarytų drėgmė, galiausiai pastatas turi būti vėdinamas. Jeigu prieš 10–15 m. buvo tendencija kalbėti apie pasyviuosius pastatus, vykstant debatams tarp termoizoliacinių medžiagų gamintojų, dalis statytojų apsisprendė statyti ne pasyvųjį, o masyvųjį namą (angl. massive house). Tuomet vietoj 40 cm storio konstruktyvo reikalingas kone metro, o tai pabrangina statybas.

Rinkoje teko matyti siūlant dujų silikatinius blokelius, kuriuos naudojant energiškai efektyvius pastatus galima statyti be termoizoliacinių medžiagų. Būdamos pastato išorėje, termoizoliacinės medžiagos mažina šilumos nuostolius pagrindinėje konstruktyvo dalyje, neleidžia sienoms žiemą peršalti, o vasarą perkaisti. Be to, pagrindinėje konstruktyvo dalyje išlaikomas stabilus energijos kiekis žiemą ir vasarą. Šildymo sezonas įprastai prasideda, kai paros temperatūra pasiekia 10 laipsnių.

Daugiabutyje, pastatytame iš surenkamojo gelžbetonio gaminių, savaitę prieš šildymo sezoną temperatūra būna mažesnė nei 8 laipsniai, siena atvėsta. Įjungus šildymo sistemą, pirmąsias dvi ar tris savaites šildomos ne patalpos, o siena. Žmonės stebisi, kodėl, prasidėjus šildymo sezonui, lauke temperatūra mažai skiriasi nuo vėlesnio mėnesio, bet sąskaitos didesnės. Ką peršaldėme, turime sušildyti. Kita pavyzdys – perkaitimas. Jei turime senos statybos daugiabutį, stogas, padengtas bitumine danga, papildomai įkaitina perdangos plokštę, įkaitęs stogas prikaitina patalpas. Išvėdinus patalpas, langai uždaromi ir temperatūra išsyk pradeda kilti.

Pastato apvalkalas turi būti apšiltintas, be šalčio tiltelių. Jei apšiltinsime sienas, stogą, tačiau neapšiltinsime pamato, šilumos nuostoliai bus būtent per jį.

29

„Statybos ir architektūros“ archyvo nuotr.

technologijos

Kai taupumas laimi prieš patogumą Artėjant šaltajam metų laikui daugiabučių gyventojai ima sukti galvas, kas Inga LUKŠYTĖ

padėtų išvengti didelių sąskaitų už šildymą. Kol vieni specialistai siūlo imtis rimtų modernizacijos darbų, kiti atkerta, kad veikiausiai užtektų pasukioti vieną kitą svirtelę šildymo punkte ir problemos išsispręstų. Ar tikrai šildymo sistemų balansavimas gali pagerinti situaciją?

Vieniems karšta, kitiems šalta ilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos inžinerijos fakulteto Pastatų energetikos katedros docentas Giedrius Šiupšinskas laikosi nuostatos, kad visuomet geriau kažką daryti nei nedaryti nieko. O kalbant apie daugiabučių šilumos sistemas svarbiausias turėtų būti ne siekis kuo daugiau sutaupyti, o galimybė reguliuoti pa-

V

talpų temperatūrą ir suteikti maksimalų komfortą gyventojams.

30 2018 rugsėjis

Kalbėdamas apie senuosius daugiabučius, mokslininkas pabrėžė, kad modernizavimas efektyviai padeda suvartoti mažiau energijos. „Šildymo sistemos turėtų būti modernizuojamos kartu su pastato apvalkalu. Pastatas turėtų būti šiltinamas, keičiami langai. Geras sprendimas, jei yra atnaujinama tik šildymo sistema, tačiau sunku tiksliai apskaičiuoti gaunamą naudą“, – aiškino pašnekovas.

Galima nesudėtingai įvertinti, koks, pavyzdžiui, pastato sienų šilumos laidumas buvo prieš renovaciją ir koks po jos. Kalbant apie šildymo sistemas, tai kiekviename name situacija vis kitokia. Dauguma prieš 30–40 m. statytų daugiabučių

yra vadinamosios vienvamzdės sistemos (šilumnešis nuosekliai teka per šildymo prietaisus iš vieno į kitą ir vėsta), ją labai lengva išbalansuoti. Dažniausiai žmonės skundžiasi, kad viršutiniai aukštai šyla arba šąla, ir didžiausia problema ta, kad gyventojai patalpose negali turėti tokios temperatūros, kokios norėtų.

Veiksmingų priemonių yra Šildymo sistemų modernizavimas, mokslininko teigimu, yra puiki priemonė, leidžianti vartotojui užsitikrinti norimą temperatūrą.

„Taupymas – jau antras žingsnis. Jeigu visame name palaikoma vidutinė temperatūra 16 laipsnių šilumos, o visuose butuose yra nors ir skirtinga, bet nesiekianti 18 laipsnių temperatūra, tai, net ir subalansavus sistemą (užtikrinus visuose butuose vienodą norminę 18 temperatūrą), sutaupymai gali būti labai maži arba jų gali nebūti visai. Tačiau po balansavimo visuose butuose gali būti užtikrinama reikiama patalpos temperatūra. Taupymo galime tikėtis tuo atveju, kai pastatas peršildomas, t. y. skirtinguose butuose turime aukštesnę, nei yra norminė, patalpų temperatūrą. Jas subalansavus (suvienodinus), galimas taupymo efektas“, – teigė G. Šiupšinskas.

Pašnekovo teigimu, jei daugiabutyje yra dvivamzdė šilumos tiekimo sistema, tai subalansuoti šilumos tiekimą paprasčiau. Termostatinių ventilių įrengimas leidžia žeminti patalpų temperatūrą. Taip atsiranda galimybė taupyti: išvykdamas į darbą žmogus gali sumažinti kambario temperatūrą. Visgi lazdos perlenkti nereikėtų – jei temperatūra bus sumažinama drastiškai, o paskui vėl bus siekiama per trumpą laiką ją pakelti, taupymo efektas dings.

Kalbėdamas apie naujos statybos daugiabučius, pašnekovas teigė, kad jie dažniausiai statomi pagal naujus reikalavimus ir atitinka A ar A+ energinio naudingumo klasę. Tuomet šildymo sistema gali reaguoti į vartotojo mikroklimato poreikius, nes pastatai dažniausiai būna sandarūs, turintys puikią šilumos izoliaciją ir šilumos nuostolių beveik nebūna.

modernizavimu“, – sakė VGTU mokslininkas.

Toks sprendimas reikštų didesnį psichologinį komfortą patiems gyventojams. Mat retas kuris po pusmetį trukusio inžinerinių tinklų modernizavimo norėtų darsyk kelis mėnesius gyventi name, apstatytame pastoliais, ant kurių darbuojasi statybininkai.

VGTU mokslininkas atkreipė dėmesį, kad daug blogesnis dalinės renovacijos pavyzdys, kai tvarkomas statinio apvalkalas (šiltinamos ati tvaros, keičiami langai), bet nieko nedaroma su inžinerinėmis sistemomis.

Problema – vėdinimas Šiandien, anot pašnekovo, apie savo daugiabučio modernizaciją galvojantiems gyventojams visai nereikia išradinėti dviračio – jiems siūlomi sprendimai, kurių efektyvumas ne kartą patikrintas praktikoje. „Dabar modernizavimas atliekamas pagal gamintojų reikalavimus, jis gali būti ilgaamžis ir patikimas. Pradinėse renovacijos proceso stadijose tokių galimybių nebuvo. Dabartinė situacija nebloga, bet tobulėti dar tikrai yra kur“, – pabrėžė specialistas.

„Statybos ir architektūros“ archyvo nuotr.

Pats skaitiklis netaupo Prieš kurį laiką siūlyta dalinės modernizacijos, kai atnaujinamos tik vidinės inžinerinės pastato sistemos ir subalansuojama šildymo sistema nešiltinant sienų, idėja. „Daugeliu atvejų, sienos tikrai nebūna visiškai kiauros. Daugumoje daugi abučių pakeisti langai, o šilumos punktai veikia automatiniu režimu. Tai reiškia, kad viso namo rodikliai reguliuojami pagal lauko temperatūrą.

Dalinės renovacijos metu paties šilumos punkto keisti nereikia, gal kiek patvarkyti automatiką ar pakeisti kokį susidėvėjusį elementą“, – aiškino pašnekovas.

G. Šiupšinskas patvirtina – pats šilumos skaitiklis iš tiesų netaupo, bet atsiradusios individualių šilumos apskaitos priemonės gali paskatinti gyventoją imtis tam tikrų pastato modernizavimo būdų. „Kuo daugiau yra renovacijos formatų, tuo geriau. Kuo didesnė galimybė žmogui pasirinkti įvairius sprendimus, tuo geriau.

Bet, mano nuomone, logiškiausia inžinerines sistemas atnaujinti kartu su atliekamu sienų

Pats šilumos skaitiklis iš tiesų netaupo, bet atsiradusios individualių šilumos apskaitos priemonės gali paskatinti gyventoją imtis tam tikrų pastato modernizavimo būdų. / Giedrius ŠIUPŠINSKAS /

31

technologijos

Bėda, apie kurią dar garsiai nekalbama, bet ateityje ją teks atsakingai spręsti, yra vėdinimas. „Kai pastatas užsandarinamas, atsiranda drė gmės ir šviežio oro patekimo problema. Nors Lietuvoje nėra atlikta patikimų mokslinių tyrimų, galime tik spėlioti, kaip sandarus pastatas lemia įvairių kvėpavimo takų ir alergijų atsiradimą. Žinoma, tokiam tyrimui reikia daug laiko, tačiau logika sako, kad jei gyvenate uždaroje erdvėje, šviežio oro klausimas yra labai svarbus“, – teigė G. Šiupšinskas.

„Vėdinimo sistema tam tikra prasme yra podukros vietoje. Dažnai tenka matyti, kai renovuojamuose pastatuose vėdinimo sistemos įrengiamos, bet patys žmonės jomis nesinaudoja.

Sakoma, kad erzina ūžimas ar pūtimas, o gal tiesiog niekas jiems nepaaiškino, kaip šią sistemą įjungti, kaip su ja elgtis ir kodėl reikia tai daryti“, – svarstė pašnekovas.

VGTU mokslininkų atlikti daugiabučių tyrimai rodo, kad tuo metu, kai žmonės yra pastatuose, šviežio oro patalpose per mažai, tačiau jei į jas

komentaras

Antanas VALANČIUS „IMI Hydronic Engineering“ direktorius

Šildymo ar vėsinimo sistemos optimizavimas ir taupymo galimybės labai priklauso nuo to, kas ją eksploatuoja. Tiek renovuojamuose, tiek naujuose pastatuose keliamas vienintelis tikslas – palaikyti ten gyvenančių ar dirbančių žmonių komfortą tam sunaudojant kiek įmanoma mažiau energijos. Apie sistemų hidraulinį balansavimą žino beveik visi, tik ar realybėje viskas pavyksta? Rinkoje labai jaučiamas trūkumas kompetentingų specialistų, kurie kompleksiškai suderintų visą sistemą. Montuotojui tai sudėtinga, nes jis skuba į kitus objektus ar tiesiog negali tinkamai atlikti tų darbų, nes sistema visiškai neparuošta: nenuorinta, nešvari arba stokoja reikiamos armatūros srautams išmatuoti. Sistemas eksploatuojančios įmonės dažniausiai tik „gesina gaisrus“, t. y. šalina gedimus, o sistemoms optimizuoti dažniausiai neturi nei išteklių, nei žmonių. Koją kiša ir taupumas bei neišmanymas, dėl to nukenčia visos sistemos „sveikata“, sykiu ir žmonių komfortas.

Rinkoje yra puikių sprendimų, užtikrinančių stabilų statinio slėgio palaikymą (kameriniai išsiplėtimo indai ar tikslios statinio slėgio kontrolės įrenginiai), efektyvų oro ir purvo šalinimą (vakuuminiai cikloniniai degazatoriai ir cikloniniai purvo separatoriai). Daug kas nesupranta šių komponentų svarbos ir nepelnytai juos nuvertina, keičia į pigius analogus ar visai jų atsisako.

Norint kažką optimizuoti, pirmiausia reikia teisingai parinkti sistemos reguliavimo komponentus. Stabilus temperatūros palaikymas patalpose ir yra vienas iš sėkmę lydinčių veiksnių. Pastovi temperatūra užtikrinama tuomet, kai į visus prietaisus atiteka projektiniai srautai, o reguliavimo vožtuvai srautą sureguliuoja sklandžiai jį priderindami prie konkretaus šildymo ar vėsinimo poreikio. Visa senoji Europa tą suprato seniai, tik mes vis dar džiaugiamės nors ir automatiniais, bet, deja, tik „on/off“ kombinuotais balansiniais vožtuvais. Laikas keisti požiūrį ir mums bei pradėti naudoti kombinuotus automatinius reguliavimo vožtuvus su lygiaprocentine charakteristika (EQM). Šie vožtuvai ne tik idealiai reguliuoja srautus, bet ir kartu su skaitmeninėmis pavaromis juos tiksliai paskirsto šildant ar vėsinant. Tai labai aktualu šiuolaikiniams pastatams, kuriuose pereinamuoju metų laiku dalį pastato reikia šildyti, o kitą dalį vėsinti. Visi šie sprendiniai padeda kurti tobulą komfortą ir sutaupyti energijos.

32 2018 rugsėjis

norima tiekti daugiau šviežio oro, jį reikia pašildyti, tad auga šilumos poreikis ar sąnaudos. „Nepaisant to, kad vėdinimo sistema gali dalį šilumos sugrąžinti, daugeliu atvejų, vėdinant gali būti papildomai suvartojama energijos. Taigi, taupymas sąskaitose gali neatsispindėti, bet kuo matuojame sveikatą?“ – retoriškai klausė pašnekovas.

Biuruose – tos pačios bėdos Kalbėdamas apie viešosios infrastruktūros pastatus ir šilumos suvartojimo reguliavimą juose, specialistas sakė, kad daugeliu atvejų senos statybos statiniuose buvo suprojektuota vėdinimo sistema, bet vargu ar ji kada veikė. Norint seną statinį modernizuoti iki dabar reikalaujamų sąlygų, jame būtinai turi atsirasti mechaninis vėdinimas.

Mokslininko teigimu, dabar jau nebeužtenka tik užtikrinti komfortišką šildymą žiemą, daug laiko biuruose praleidžiantys darbuotojai tikisi, kad vasarą patalpos bus vėsinamos. „Juk niekam šiandien net nešautų mintis, kad vasarą, kai lauke 30 laipsnių karščio, biuro patalpose bus 35 laipsniai. Žinoma, daugelis sakys, kad pakanka įsijungti kondicionierių ir pavyks atsivėsinti, bet juk yra nemažai viešosios paskirties pastatų, ambulatorijų, mokyklų, darželių, kurie vėsinimo galimybių neturi, o atsiradusios naujos oro kondicionavimo sistemos pareikalautų papildomų energijos sąnaudų“, – aiškino G. Šiupšinskas.

Pasak jo, modernizuojant viešosios paskirties pastatus, tikėtina, kad energijos poreikis gali išaugti. „Lietuvoje yra labai daug ir įvairiai renovuotų mokyklų, bet beveik visose nėra vėdinimo sistemų. Užtenka tik pasivaikščioti tokios renovuotos mokyklos koridoriais tuo metu, kai vyksta pamokos. Labai greitai įsitikintume, kaip praverstų vėdinimo sistema“, – sakė G. Šiupšinskas ir sykiu pridūrė, kad nors energiniu požiūriu šie statiniai taupūs, juose ilgas valandas leidžiantys moksleiviai tikrai nėra sveikesni.

Pašnekovas nė kiek nesistebi, kad po septynių ar daugiau pamokų moksleiviai jaučiasi pavargę, jie juk kvėpuoja užterštu oru, o juk tokioje terpėje itin greitai plinta ir užkrečiamosios ligos.

Mechaninė vėdinimo sistema su šilumos atgavimu yra ta priemonė, kuri gali neduoti jokios tiesioginės ekonominės naudos taupant energiją, bet gali užtikrinti sveikesnį mikroklimatą.

G. Šiupšinsko teigimu, senuosius viešosios paskirties pastatus įmanoma atnaujinti iki dabartinių standartų, tačiau kartais statyti naują statinį veikiausiai būtų ekonomiškai efektyvesnis sprendimas.

renovacija

Energinis naudingumas: ko išmokė kaimynų klaidos? „Visuomet gali būti geriau“ – tokiu šūkiu vadovaujasi ne tik skrupulingai šiluInga LUKŠYTĖ

mos sąnaudas taupyti nusiteikę daugiabučių gyventojai, bet ir naujų energijos taupymo galimybių ieškantys mokslininkai.

iuo metu Lietuvoje modernizuojamiems daugiabučiams pastatams keliami reikalavimai pasiekti ne žemesnę kaip C energinio naudingumo klasę. Tačiau kai kurie mokslininkai teigia, kad šioje srityje reikėtų turėti didesnių ambicijų ir siekti geresnių rezultatų.

Anot jų, šildant gamtinėmis dujomis, racionali riba galėtų būti B klasė, o kai šiluma tiekiama centralizuotai, efektyvu būtų pasiekti A klasę.

Savo būstą šildantiems elektra neva galėtų būti rekomenduojama siekti A++ klasės. Ar iš tiesų

Š

šildymo būdas koreguoja energinio naudingumo klasę renovuojamuose pastatuose?

Šildyti – nors ir mėnulio šviesa Energetikos ir termoinžinerijos mokslų daktaras, daugiabučių namų renovacijos ekspertas Ramūnas Gatautis sakė abejojantis, ar yra loginis ryšys tarp šildymo būdo ir energinio naudingumo klasės. „Išvedžiojimai, kad namo energinio naudingumo klasė turėtų priklausyti nuo kuro rūšies ar būdo, kaip šiluma į tą namą tiekiama, man neatrodo pagrįsti. Juk pastato naudingumas pirmiausia priklauso nuo to, kokios kokybės yra statinio sienos, jo langai, stogas, kokios būklės pastato vėdinimo sistema, o šildymo sistema turi patiekti tiek šilumos, kiek jos prarandama“, – aiškino ekspertas.

„Ar šiluma buvo pagaminta kūrenant medieną, naftą, naudojant elektros energiją, skalūnų dujas ar pasitelkus saulę – nesvarbu. Dauguma pastatų šildomi naudojant pašildytą vandenį.

Klausimas – kiek kainavo į šildymo sistemą patiekta kilovatvalandė? Tačiau, jei teorija yra paremta idėja, kad namo energinė klasė, arba, paprastai kalbant, sienų storis turėtų priklausyti nuo kuro, naudojamo pastatui šildyti, kainos, tai nesunkiai padarysime išvadą, kad jei naudojamas brangus kuras, tai pastatas tebūnie A++ klasės, o jei įmanoma pasivogti malkų iš kaimyno sandėliuko, tai pastatas gali būti ir G klasės, t. y. kiauras?“ – lygino pašnekovas.

33

renovacija

Pasak specialisto, brandi visuomenė ir energijos neprotingai nešvaisto ne todėl, kad ji pigi ar brangi, o dėl to, kad privalu tausoti gamtą. Įnikusiems skaičiuoti, kas padėtų sumažinti šildymo išlaidas, R. Gatautis priminė, kad atnaujinamo ar naujai statomo pastato šildymo sistemos atsipirkimas yra slidi sąvoka, nes skaičiavimai tiesiogiai susiję su kuro kainomis, o šios dažnai ir gana smarkiai kinta. „Pastatas tarp jo kapitalinių remontų naudojamas 20–30 metų. Energijos (kuro) kainos per tokį laikotarpį daug kartų kyla ir krinta, tad atsipirkimo laikas bus labai skirtingas, priklausomai nuo to, kurios kuro kainos – žemos ar aukštos – bus įtrauktos į skaičiavimą. Be to, skirtingų rūšių kuro kainos painiais ryšiais susiję tarpusavyje, bet atskaitos taškas dažniausiai yra naftos kainos, o šios dar priklauso nuo politinių nera-

nulemia siekis investuoti mažiau, nors didesnė pradinė investicija lemtų kur kas mažesnes eksploatacijos išlaidas ir bendrai tai kainuotų mažiau nei pigesnės įrangos diegimas.

Ar savo daugiabučių modernizacijai pasiryžę lietuviai suinteresuoti tam tikros energinio naudingumo klasės realiu pasiekimu, ar šių klasių pavadinimai jų pasąmonėje tėra raidės, kurios niekaip nesusijusios su skaičiais gaunamose sąskaitose? „Tai – švietimo klausimas. Kai rengiamas daugiabučio namo renovacijos investicijų planas, gyventojams rodoma ta eilutė, kurioje įrašyta, kiek jiems renovacija kainuos. Būtų apdairu gyventojams parodyti ir antrąją pusę – kiek kainuos pastato eksploatacija per kitus 20 metų iki kito kapitalinio remonto“, – pabrėžė R. Gatautis. Anot specialisto, renovacijos projekto administratoriaus pareiga gyventojams labai išsamiai

kailiniais“, keičiami langai ar stogas, o su šildymo sistema nieko nedaroma. Tai neatleistinas inžinerinis neapdairumas“, – sakė R. Gatautis.

Eksperto teigimu, kitas dažnai keliamas klausimas – kokią šildymo sistemą pasirinkti. Yra trys techniniai variantai: tobulinti esamą vienvamzdę sistemą (tokią turi absoliuti dauguma daugiabučių, statytų iki 1993 m.), montuoti dvivamzdę ar kolektorinę sistemą. „Kalbant apie šilumos sutaupymo aspektą, čia esminių skirtumų nematau, nes šildymo sistemos pagrindinė misija, kad į kiekvieno kambario radiatorių atkeliautų tiek šilumos, kiek jos reikia toje patalpoje komforto lygiui palaikyti. Vadinasi, svarbus radiatoriaus dydis ir automatika, reguliuojanti šilumos patiekimą į radiatorių, o kaip po namą vedžioti vamzdžiai – visai nesvarbu“, – aiškino pašnekovas.

mumų, uraganų ir kitų sunkiai prognozuojamų veiksnių. Todėl kliautis viltimi, kad pastato šildymas gali būti pigus ilgą laiką dėl žemų energijos kainų, yra neapdairu. Kur kas protingiau investuoti į kokybišką, efektyvų, mažai energijos naudojantį pastatą, tada pasauliniai kataklizmai ir energijos kainų šuoliai bus nebesvarbūs“, – patarė R. Gatautis.

paaiškinti, kokia naudą ateityje duos vienos ar kitos jų investicijos.

Kur kas apčiuopiamesnės naudos, nei eksperimentai su skirtingais šildymo būdais, anot eksperto, duoda laiku ir kokybiškai atlikta pastato

Sprendimas tobulinti vienvamzdę šildymo sistemą patrauklus tuo, kad dažnai yra pigesnis, nes nebūtina keisti visos šildymo sistemos (pavyzdžiui, paliekami iki tol naudoti radiatoriai, jei dar nenusidėvėję), todėl reikalauja mažesnių investicijų. Pavyzdžiui, Danijos šildymo sistemų gamintojai yra ištobulinę tokios schemos įrangą, ji Lietuvoje išbandyta, sėkmingai naudojama,

Anot pašnekovo, vertinant daugiabučių renovacijos atskirų priemonių naudą, būtų korektiška butų savininkams išaiškinti ne tik, kiek kainuoja investicijos, bet ir kaip tai atsilieps pas-

šildymo sistemos modernizacija. „Jei reikia apsispręsti – ar tvarkyti šildymo sistemą, ar ne, tai vienareikšmiškai tą daryti būtina. Toks sprendimas turės tiesioginės įtakos gyvenimo komfor-

pasiekiamas beveik toks pat efektyvumas, koks galimas esant dvivamzdei šildymo sistemai. „Tiesa, vienvamzdės sistemos eksploatacijai reikia didesnių elektros energijos sąnaudų,

tato eksploatacijos sąnaudoms bei jų pačių gyvenimo kokybei. Dažnai gyventojų pasirinkimą

tui ir šildymo sąnaudų sumažėjimui. Lietuviai jau išmoko pamoką, kai namas „apvelkamas

nes daugiau darbo tenka siurbliams“, – pabrėžė R. Gatautis ir perspėjo, kad šio sprendimo šalininkams gali tekti susidurti su eksploatacijos niuansais. „Sistemos hidraulika – sudėtingas dalykas, nors žmonės klaidingai galvoja, kad čia tik

Skiriasi kainos

karštas vanduo teka. Iš tiesų veikia labai daug fizikos dėsnių. Jei pakeičiama tik dalis radiatorių, o dalis lieka senų, kyla keblumų. Seni ketaus radi atoriai talpina tris kartus daugiau vandens tūrio nei nauji skardiniai, todėl sureguliuoti hi drauliką sistemoje su skirtingais radiatoriais kartais būna keblu“, – aiškino pašnekovas.

R. Gataučio teigimu, šiuo metu populiariausias sprendimas – seną šildymo sistemą pakeisti modernia dvivamzde, kuri jau seniai išbandyta tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse ir tinkamai įrengta duoda puikių rezultatų.

Pašnekovas užsiminė ir apie dar vieną galimą sprendimą: „Trečias variantas yra truputį egzotiškas, tai yra kolektorinė šildymo sistema.

Tokios sistemos dabar paprastai montuojamos

Pastatas tarp jo kapitalinių remontų naudojamas20–30 metų.

34 2018 rugsėjis

renovacija

naujuose daugiabučiuose. Tačiau, mano nuomone, šis variantas nėra tinkamas renovuojamiems daugiabučiams. Įrengus tokią sistemą kiekvienam butui šildyti skirtas atskiras kolektorius, o vamzdynas montuojamas buto perimetru pasieniais, todėl jau įrengtuose butuose susiduriama su rimtomis problemomis, kai kertamos sienos, sumontuoti baldai, balkonų durys ir pan. Tokios sistemos diegimas renovuojant daugiabutį gali būti pusantro karto brangesnis nei nauja įrengta dvivamzdė sistema, o rezultatas toks pats.“ Paprastai, anot eksperto, kolektorinės sistemos labiausiai geidžia gyventojai, tikintys, kad įsirengę atskirą šildymo skaitiklį sutaupys daug pinigų, nes užsuks šildymą ir jiems nebereikės mokėti. Deja, toks „taupymas“ šiais laikais jau nebetoleruojamas, nes tokiu atveju labai nukenčia kaimynai. Vidinės daugiabučio sienos neturi šilumos izoliacijos, todėl šiluma sklinda iš buto į butą, o nesišildantis taupytojas šildomas kaimynų, taigi, šie gauna didesnes sąskaitas. Tada kyla konfliktų tarp kaimynų, nukenčia pastato konstrukcijos ir inžinerinės sistemos. Todėl dabar montuojamose šildymo sistemose yra

nustatoma, kad butas negali būti šildomas mažiau kaip 16 C. Taigi, kolektorinės sistemos diegimas renovuojamuose daugiabučiuose nevertas investuojamų pinigų, sugaištamo laiko ir sugadintų nervų.

Eksperto teigimu, visų trijų sistemų eksploatacijos sąnaudos gana panašios. „Remdamasis sukaupta patirtimi, besiruošiantiems renovacijai daugiabučių gyventojams rekomenduoju keisti visą šildymo sistemą ir įrengti dvivamzdę. Juk ši sistema turės jiems patikimai tarnauti būsimus 20–30 metų“, – sakė R. Gatautis.

Kalbėdamas apie daugiabučių modernizacijos tendencijas kaimyninėse šalyse, pašnekovas priminė, kad dar ne taip seniai lietuviai labai

išvengta, nekartokite mūsų klaidų“, – prisiminė kaimynų perspėjimus ekspertas ir patikslino, kad vieną rimčiausių perspėjimų išgirdo dėl vėdinimo. Viena didžiausių klaidų renovuojant statinį nepasirūpinti vėdinimo sistema. „Pastatas turi būti ne tik apšiltintas, sutvarkyta jo šildymo sistema, bet ir pasirūpinta kokybiška ventiliacija. Pavyzdžiui, Estijoje higienos normas užtikrinančios ventiliacijos sistemų įrengimas yra laikomas svarbia priemone ir yra tiesiogiai susietas su statinio modernizacijai teikiama valstybės parama jau bene 5 metai. O štai lietuviai šių perspėjimų negirdi ir šiandien. Pas mus iki šiol manoma, kad renovuojamame name pakanka tik išvalyti ventiliacijos šachtas“, – neatsistebi pašnekovas.

Renovuojant statinį Estijoje privalu užtikrinti higienos normas, kurios yra tokios pat kaip ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, kad kambaryje oras turi

pavydėjo kaimynams lenkams sparčiai vykdytos daugiabučių namų renovacijos. „Važiuojant per Lenkiją buvo keista pamatyti ne jau renovuotą namą, o namą, kurio dar kažkodėl neatnaujino. Tačiau, pabendravus su lenkų specialistais, teko išgirsti ne vieną patarimą. „Klaidų nebuvo

pasikeisti kartą per dvi valandas, virtuvėje – kartą per valandą. Jei nebus įrengta kokybiška ventiliacija su gerais ortakiais, mechanine trauka, šių parametrų pasiekti nepavyks ir parama modernizacijai nebus skirta. Ši sistema veikia ir, anot specialisto, niekas per daug ja nesiskundžia.

Renovacijai siūlo netaupyti

MEDINIŲ SODO NAMELIŲ IŠPARDAVIMAS Tel.: (8 5) 210 12 88, 8 600 38 528. El. paštas - pagalba@mediniainameliai.lt

Mediniai nameliai tiesiogiai iš gamintojo!

Daugiau namelių rasite www.mediniainameliai.lt

35

pixabay.com nuotr.

sprendimas

Investicijos

į tvarią aplinką

Dar metų pradžioje individualių namų savininkai, aktyviai dalijęsi žinia apie Kristina BUIDOVAITĖ

būsimą paramą taršiam katilui pasikeisti, tapo puikiu įrodymu, kad žmonės yra suinteresuoti, o tokia parama labai reikalinga. Nenuostabu, kad ir skirtos lėšos ištirpo nė nesuregistravus visų norinčiųjų.

Skyrė daugiau nei milijoną plinkos projektų valdymo agentūra (APVA) individualių namų savininkus metų pradžioje informavo, o vasarą ir pakvietė kreiptis paramos modernizuoti būstus pasiekiant ne mažesnę nei B namo energinio naudingumo klasę ir sumažinant šiluminės energijos suvartojimo sąnaudas ne mažiau kaip 40 procentų. Iš viso planuota padalyti milijoną eurų.

Vadovaujantis taisyklėmis, parama galėjo būti skiriama perdangai, stogui, grindims ant grunto ar virš rūsio šiltinti; sienoms ir cokoliui šiltinti; grindiniam šildymui ar radiatoriams įrengti; langams, lauko ir tambūro durims bei vartams keisti; rekuperacijos sistemoms įrengti.

Buvo paskelbtas ir kvietimas teikti paraiškas gauti kompensacijas už atsinaujinančių

A

energijos išteklių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) individualiuose gyvenamosios paskirties pastatuose, katilų, kurie kaip

36 2018 rugsėjis

pagrindinę kuro rūšį naudoja iškastinį kurą (mazutą, skalūnų alyvą, gamtines dujas, akmens anglį ar kt.) ar kitą aplinkai taršų energijos šaltinį, keitimą į biokuro granulėmis kūrenamą katilą arba į šilumos siurblius. Tam buvo numatyta 3,3 mln. eurų.

efektyvumo projektų finansavimo platforma“ (EEFP) steigimo dokumentus. Įsteigtos EEFP lėšomis numatoma finansuoti energijos vartojimą mažinančių technologijų diegimo projektus. Planuojama, kad EEFP projektų finansavimui bus prieinamos tiek Lietuvos

Maksimali išmoka projektui pagal šias programas negali viršyti 14 500 eurų. Projektai turės būti įgyvendinami iki kitų metų kovo 31 dienos.

Kvietimai teikti paraiškas jau yra pasibaigę.

Sulaukta daugiau kaip 250 paraiškų iš asmenų, ketinančių atnaujinti (modernizuoti) būstą, ir beveik 2000 paraiškų iš žmonių, kurie ketina įsirengti atsinaujinančius energijos išteklius naudojančius įrenginius.

institucinių investuotojų, tiek tarptautinių finansinių institucijų lėšos, kurios bus naudojamos energinio naudingumo projektams finansuoti.

Pirminiame etape iš EEFP numatyta teikti ilgalaikes paskolas (iki 10 metų) juridiniams asmenims, kurie vysto ar planuoja vystyti gaminančių vartotojų rinką, ir diegti saulės elektrines gaminantiems vartotojams (juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims). VIPA, siekdama atrinkti gaminančių vartotojų projektų vystytojus, kurie atitiktų minimalius kriterijus ir su gautu finansavimu vystytų gaminančių vartotojų projektus (t. y. diegtų saulės elektrines), parengė paskolų, skirtų gaminančių vartotojų rinkos plėtrai, suteikimo tvarkos aprašo projektą ir teikia viešai konsultacijai su rinkos dalyviais.

Kvietimus planuojama paskelbti dar šįmet.

Plės saulės elektrinių tinklą Viešųjų investicijų plėtros agentūra (VIPA) ir energijos skirstymo bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO) liepos mėnesį pasirašė komanditinės ūkinės bendrijos „Energetinio

Užs.

Neatsiperkančios saulės elektrinės, arba už kiek parduotumėte savo mamą?

Andrius KARAZINAS Bendrovės „Solet Technics“ direktorius

Šiandien dažniausiai pirmas besidominčiųjų saulės energetika užduodamas klausimas statytojams yra, ar elektrinė savo reikmėms atsiperka? Iš pirmo žvilgsnio paprastas klausimas kur kas sudėtingesnis.

Norėdami į jį atsakyti, turime palyginti investicijų alternatyvas, konkrečiau – grąžą, laikotarpį ir jų riziką.

avyzdžiui, „kiek metų užtektų tų pinigų, kuriuos išleisčiau elektrinės įrengimui dabar, mokėti už elektrą tinklams?“, „Gal investavęs į šilumos siurblį per tą patį laiką sutaupyčiau daugiau?“, „Gal patikimiau investuoti į valstybės obligacijas?“ ir panašiai.

Lietuviai mėgsta, kad investuoti pinigai sugrįžtų itin greitai. Galbūt dėl to galėtume kaltinti tautos mentalitetui įtakos turėjusias istorines aplinkybes (sovietinėje eroje privati nuosavybė formaliai neegzistavo, o prieš tai egzistavusi buvo nusavinta), valdžios sprendimų nenuose klumą (kardinalus įstatymų kaitaliojimas dar kartą pasikeitus valdančiajai daugumai), menką pasitikėjimą valstybe (ar galime vadinti dabartinių pensininkų senatvę oria?), gyvenimo planavimo prielaidų trūkumą (neįžvelgiu perspektyvų, todėl gyvenu čia ir dabar) ir daugelį kitų veiksnių.

Mūsiškiai racionalūs verslininkai investicijų, kurios atsiperka daugiau kaip per 3–4 m., paprastai net nesvarsto. Natūralu, kad pinigus skaičiuoja ir gyventojai, todėl dažniausiai išgirdę, kad dabartinėmis sąlygomis saulės elektrinė savo poreikiams atsiperka maždaug per 10 m., moja ranka arba ieško pigiausio, bet rizikingiausio varianto.

Ir viskas, atrodo, teisingai. Tik ar visus pinigus suskaičiuojame?

Vis tik dar retas kuris susimąsto, kad saulės elektrinė leidžia ne tik sutaupyti pinigų elek tros energijai. Su pasauliniais verslo banginiais dirbančios ar biurus Skandinavijos kapitalo ben drovėms nuomojančios mūsų įmonės jau žino – prioritetas teikiamas tiems partneriams, kurie savo veikloje naudoja energiją iš atsinaujinančių ište klių. Tokie klientai linkę už tai net daugiau sumokėti. Šis reiškinys vadinamas žaliąja rinko-

vykdančios tvarią veiklą, tausojančios aplinką kompanijos įvaizdį. Tad ar investicijų alternatyvas analizuojantys vadovai įvertina, kad dalis elektrinės kainos yra ne kas kita, o išlaidos rinkodarai?

Dar prieš gerą dešimtmetį šiukšlių rūšiavimas Lietuvoje buvo savotiška iš Vakarų atkeliavusi egzotika. Šiandien pirmokas, grįžęs iš pirmos pamokos mokykloje, rėžia tiesiai šviesiai: „Mama, o kodėl MES šiukšlių vis dar nerūšiuojame?“ Ir iš tiesų, kodėl rūšiuojame šiukšles? Ar kada susimąstėte, kiek Jums asmeniškai kainuoja šiukšlių rūšiavimas? Perkame atskiras dėžes, prarandame vietos ir taip nedideliame bute, gaištame laiką, šiukšles nešdami į kažin kur pastatytus konteinerius... Bet rūšiuojame. Šiukšlių rūšiavimas tampa lyg ir savaime suprantama visuomenine norma, vertybe. Tad kodėl, vertindami investiciją į saulės elektrinę, skaičiuojame tik pinigus?

Juk tikslas tas pats – išsaugoti gamtą, tausoti aplinką, gyventi švariau ir sveikiau.

Vienoje diskusijoje socialiniuose tinkluose kažkas išsakė nuomonę, kad racionaliai besielgiantys žmonės į saulės elektrines kol kas neinvestuoja, o nusprendusieji įsirengti vadovaujasi emocijomis.

Keista, bet tie patys neva racionalūs žmonės kažkodėl linkę pirkti mersedesą, o ne fiatą, nors galutinis racionalusis tikslas – kuo pigiau nukakti iš taško A į tašką B. Net juokas ima, kai jie pasimeta paklausus, kada tas mersedesas atsipirks. Žmonės nėra ir niekada nebus iki galo racionalūs, o konkrečius pirkinius renkasi remdamiesi ne tiek emocijomis, kiek savo vertybėmis. Vienam svarbi planetos ateitis, kitam – novatoriaus įvaizdis, trečiam – nepriklausomybė ar ori senatvė, ketvirtas priverstas investuoti dėl savo socialinio statuso, penktas tiesiog pavy-

dara, padedančia rinkos žaidėjams ne tik išsiskirti (beje, tik kol kas!), brangiau parduoti prekę ar paslaugą, bet ir kurti socialiai atsakingos,

di kaimynui. O kokios Jūsų vertybės? Ir kiek jos kainuoja? Paklausime dar drastiškiau – už kiek parduotumėte savo mamą?

P

O kokios Jūsų vertybės?

Ir kiek jos kainuoja?

Paklausime dar drastiškiau – už kiek parduotumėte savo mamą? / Andrius KARAZINAS /

TECHNICS

37

Užs.

Gaminti elektrą savo reikmėms – nebe privilegija Lietuviai vis aktyviau ima dairytis į atsinaujinančius energijos šaltinius.

Dažnas netgi susigundo vietoj stogo dangos ant namo sumontuoti modernią saulės jėgainę.

Tarnauja kaip stogo danga

B

endrovės „Saulės grąža“, projektuojančios ir montuojančios saulės jėgaines, direktorius To-

mas Šimanauskas patvirtina – saulės jėgainės tiek ant gamyklų ar verslo centrų, tiek ant individualių namų stogų kyla ir be papildomos valstybės finansinės

pixabay.com nuotr.

injekcijos. Skaičiuojama, kad saulės jėgainė atsiperka per dešimtmetį, o gavus valstybės paramą – dar keleriais metais greičiau.

Viena vertus, įsidiegus saulės elektrinę naudojama švari, iš saulės energijos pagaminta elektra, perteklinė energija prireikus atiduodama „pasaugoti“ į elektros tinklus, o susigrąžinama ne tokiu saulėtu žiemos metu. Antra vertus, kie kviena saulės elektrinė reiškia mažesnę aplinkos taršą. Beje, vietoj stogo dangos sumontuoti moduliai atrodo estetiškai, jie gali užimti nuo 10 iki 60 kv. m stogo ploto.

38 2018 rugsėjis

„Išmanūs tinklai kuriami atsinaujinantiems šaltiniams, ateityje bus taip, kad už valandą bus galima mokėti skirtingą kainą, atsiras pasaugojimo „talpyklos“, akumuliatoriai. Energetika transformuojasi“, – reziumavo „Saulės grąžos“ vadovas.

Beje, moduliams teikiama garantija – iki 30 metų, vidutiniškai jie veikia pusšimtį. Tiesa, gali prireikti pakeisti keitiklį (inverterį), o patys moduliai, anot pašnekovo, yra ilgaamžiai. Papildomos priežiūros taip pat prireikia retai: nepatartina valyti lapų, nebent aplinkoje ypač daug medžių ar paukščių, savininkai išvengia prievolės žiemą lipti ant stogo valyti sniego.

Nors egzistuoja įvairių su saulės jėgainėmis susijusių mitų, pavyzdžiui, kad saulės Lietuvoje per mažai, T. Šimanauskas pabrėžia – saulės yra pakankamai. Žinoma, saulės elektrinės efektyvumą veikia pastato geografinė padėtis ar stogo kampas: modulių nepatartina montuoti šiaurinėje stogo pusėje, nebent stogas bus nedidelio kampo ir bus įmanoma pritaikyti reikiamą modulių sistemą.

Sprendimas – kiekvienam atvejui Į rytus atsukta modulių sistema sugeneruos 10– 15 proc. mažiau elektros energijos nei pietų pusėje. „Saulės grąžos“ komandoje specialistai visuomet apžiūri pastatą, įvertina, kur racionaliausia montuoti saulės elektrinę. Prireikus pasitelkiamos bepilotės skraidyklės, kuriomis stogas nufotografuojamas, tuomet parengiamas išsamus 3D modelis. Net jei stogai ypač sudėtingi, pašnekovo teigimu, sprendimą rasti galima. Galbūt saulės jėgainė bus ne 10, o 8 kW, bet užtektinai veiksminga. Atvejai, kai saulės jėgainės įdiegti neįmanoma, ypač reti.

Jei stogas plokščiasis, sistemos pakeliamos tam tikru kampu, jei stogas šlaitinis, modulius taip pat įmanoma pritaikyti. „Jei stogas be jokio nuolydžio, jį reikėtų valyti ir prižiūrėti, lietus nenuplautų dulkių, elektros nuostoliai būtų gana dideli. Jei stogo kampas bent 10–15 laipsnių, lietus nuplauna besikaupiantį purvą ar

Įsidiegus saulės elektrinę naudojama švari, iš saulės energijos pagaminta elektra, perteklinė energija prireikus atiduodama „pasaugoti“ į elektros tinklus, o susigrąžinama ne tokiu saulėtu žiemos metu. / Tomas ŠIMANAUSKAS /

žiedadulkes“, – priežiūros ypatumus komentavo „Saulės grąžos“ direktorius.

Saulės elektrinę montuoti turėti ne savamoksliai, o specialistai, pataria T. Šimanauskas. Viena vertus, ją būtina tinkamai sumontuoti ant stogo, kad pro jį vėliau nesisunktų vanduo, parinkti tinkamas tvirtinimo sistemas, kurios tarnautų keliasdešimt metų. Įdiegus saulės elek trinę, privalu stebėti jos veikimą. Įsirengus ne didesnę kaip 10 kW saulės elektrinę, galima

įrengti ir dvipusės elektros apskaitos sistemą arba pagamintą elektros energiją pasaugoti, o prireikus suvartoti. Ant gamyklų stogų elektrinė statoma tokios galios, kad patenkintų jos poreikius. Perteklinę energiją įmanoma parduoti už rinkos kainą.

Bendrovės „Saulės grąža“ planuose – startuoti su projektais, kurių tikslas pasiūlyti sprendimus naujos statybos daugiabučių arba individualių namų kvartalų savininkams, apsisprendusiems

vartoti švarią energiją. Juolab kad saulės elektrinė vietą gali rasti ne tik ant stogo, bet ir kaimynystėje. Tuomet tektų susimokėti už tinklus ir įsirengti dvipusę apskaitą.

Senos statybos daugiabučiuose saulės elektrinėms ganėtinai ankšta. Penkiaaukštyje galima diegti maždaug 20–30 kW galios, dar vienas sprendimas – saulės modulius integruoti į fasadą, tik tokiu jos atveju efektyvumas kristų iki 40 procentų.

39

Prognozė saulės elektrinėms – saulėta Pastaruosius kelerius metus lietuviai atranda nedidelės galios saulės jėgaines. Lietuvos energetikos vizija žada išties saulėtą perspektyvą atsinaujinančių energijos šaltinių naudą vertinantiems žmonėms. Planuojama, kad 2020-ųjų pabaigoje gaminančių vartotojų ratas galėtų išaugti iki maždaug 34 tūkstančių.

40 2018 rugsėjis

Rodė iniciatyvą 015-aisiais buvo įteisinta elek tros energiją gaminančio vartotojo, gaminančio elektrą savo rei kmėms, o nesuvartotą elek tros kiekį pateikiančio į tinklus ir prireikus ją susigrąžinančio iš tinklų, sąvoka.

Energetikos ministerija Nacionalinėje energetikos strategijoje užsibrėžė tikslą pasiekti, kad iki 2020 m. pabaigos gaminantys vartotojai sudarytų 2 proc., arba maždaug 34 tūkst., visų Lietuvos elektros energijos vartotojų. Šis siekis – ambicingas, mat šiuo metu Lietuvoje yra apie

2

850 gaminančių vartotojų. Žvelgiant į pažangiausias valstybes, tokias kaip Olandija, Vokietija ir Anglija, 2 proc. tikslas gali būti pasiektas, juolab kad šios šalys jau dabar yra peržengusios arba priartėjusios prie 10 proc. gaminančių vartotojų ribos. Lietuvoje tiek gaminančių vartotojų, skaičiuojama, galėtų būti 2030-aisiais.

Anot Energijos skirstymo operatoriaus (ESO) Paslaugų vystymo departamento direktoriaus Giedriaus Kvedaravičiaus, matydami ganėtinai vangų naujų gaminančių vartotojų skaičiaus augimą nuo 2015 iki 2017 m., „Lietuvos energijos“ grupei priklausantis ESO kartu su Energetikos ministerija parengė aštuonių žingsnių gaminančių vartotojų skatinimo planą: ESO už klientą pasirūpina tinklų plėtros projektu (jeigu toks reikalingas), nemokamai įrengia išmaniąją apskaitą, suteikia prieigą prie duomenų atvaizdavimo įrankio savitarnoje. Taip pat prijungiant saulės elektrinę, kurios galia iki 5 kW, panaikintos administracinės procedūros dėl išankstinių sąlygų, leidimo plėtrai ir gamybai išdavimų. Taip pat ESO investavo į IT sistemų atnaujinimą ir įgyvendino procesinius pokyčius. Viso to rezultatas – gaminančiam vartotojui saulės elektrinės prijungimas atpigo apie 500 eurų, o prijungiant saulės elektrinę iki 5 kW prijungimo procesas sutrumpėjo nuo 5 mėnesių iki vidutiniškai 5 darbo dienų, t. y. sutrumpėjo 30 kartų.

Dar viena palaikymo sulaukusi ESO ir Energetikos ministerijos iniciatyva – įstatymo pakeitimas, kai gaminančiais vartotojais leista tapti ir verslo įmonėms bei sumažinti kiti administraciniai reikalavimai, kaip kad generuojama galia turi būti ne didesnė negu 50 proc. vartojimo galios.

Tačiau šiais pakeitimais neapsiribojama ir toliau planuojama lengvinti prisijungimą prie skirstomųjų tinklų: didinti maksimalią generuojamą galią fiziniams asmenims iki 100 kW ir paprastinti prisijungimo procesą iki 30 kW. Tai reiškia, kad ir didesnių saulės elektrinių prijungimui pakaks keleto dienų.

Saulės elektrinių įsirengimo skatinimas ir įsirengimas daugiabučiuose

6–7 metus. Paskirstyti 3 mln. eurų per artimiausią pusmetį turėtų „priauginti“ apie 1300 gaminančių vartotojų, taigi, bendrai prie tinklo bus papildomai prijungta 8–9 MW galios elektrinių. Šiuo metu gaminančių vartotojų schema yra pritaikyta daugiau individualių namų arba kotedžų gyventojams. Tačiau kartu su Energetikos ministerija ieškoma būdų, kaip paskatinti daugiabučių gyventojus įsirengti atsinaujinančios energijos šaltinius. Saulės elektrinių galėtų atsirasti ant modernizuojamų arba naujai statomų daugiabučių stogų, o pagaminta energija būtų panaudojama gyventojų reikmėms. Skaičiuojama, kad tokie „mainai“ galėtų pradėti veikti kitąmet.

ESO ruošiasi gaminančių vartotojų skaičiaus augimui Kalbėdamas apie išmaniuosius sprendimus, kuriuos savo praktikoje taiko ESO specialistai, G. Kvedaravičius pirmiausia minėjo išmaniuosius transformatorius. „Prijungiant gaminančius vartotojus ypač svarbu tinkamai paruošti ir valdyti skirstomąjį tinklą. Jei per daug gaminančių vartotojų prijungsime į tą pačią liniją, įtampa gali tapti per aukšta. Kaip viena priemonių šiai problemai spręsti gali būti naudojami išmanieji transformatoriai, t. y. tokie įrenginiai, kurie per jutiklius nustato realaus laiko tinklo parametrus ir automatiškai be jokio žmogaus įsikišimo sureguliuoja linijos įtampą. Tokiu būdu gyventojai ir verslas nepajunta trukdžių. Gaminančių vartotojų daugės, nes tik automatiškai įmanoma valdyti tinklą“, – komentavo ESO atstovas.

Dar viena, jau praktiškai išbandyta inovacija – išmanieji skaitikliai. Kol kas juos išmėgino pirmieji 3 tūkst. vartotojų. Rezultatai, anot pašnekovo, optimistiniai. Gyventojai džiaugiasi išvengiantys prievolės nurašyti rodmenis, gali sekti informaciją apie energijos vartojimą ir ieškoti galimybių sutaupyti. Šie skaitikliai bus ypač svarbūs plečiantis gaminančių vartotojų skaičiui ir suteiks galimybes rinkoje vystytis naujoms inovatyvioms paslaugoms.

pixabay.com nuotr.

Gaminančių vartotojų ateitis G. Kvedaravičiaus žodžiais, gaminančių vartotojų daugėja, tik ne taip sparčiai, kaip norėtųsi. Šiuo metu jų – maždaug 850, todėl Energetikos ministerija, atsižvelgdama į užsienio šalių gerąją praktiką, parengė finansinės paramos priemonę. Preliminariais duomenimis, iš viso priemonei skirta apie 15 mln. eurų – už šias lėšas galima paskatinti prisijungti apie 8–10 tūkst. naujų gaminančių vartotojų. Iš minėtų lėšų liepos mėnesį buvo paskirta 3 mln. eurų. Už kilovatą elektrinės galios skaičiuojama 330 eurų, kas sudaro trečdalį saulės elektrinės įsirengimo sąnaudų. Tokiu būdu gaminantiems vartotojams saulės elektrinė atsiperka per

„Gaminantys vartotojai jau netolimoje ateityje taps kasdienybe, kadangi atsinaujinantys ište kliai buityje tiesiog apsimokės kiekvienam gyventojui ir verslo įmonei. Pavyzdžiui, Kalifornijoje, JAV, priimtas sprendimas, kad visi nauji pastatai nuo 2020 m. privalės turėti įrengtą saulės elektrinę. Taip pat įsirengus atsinaujinančių išteklių šaltinį didinama pastato energinio naudingumo klasė ir dauguma A+ ar A++ klasės pastatų bus projektuojami su saulės elektrinėmis ar kitais atsinaujinančių išteklių šaltiniais“, – prognozavo G. Kvedaravičius.

41

Užs.

Inovatyvaus apšvietimo tendencijos: valdykite apšvietimą dar paprasčiau Apšvietimas yra nepaprastai svarbus namuose, biure, pramoniniame objekte ar kitos paskirties patalpose. Šviestuvų pasirinkimas labai didelis, apšvietimo galimybės dar didesnės, o tendencijos nuolat keičiasi, todėl paprastam vartotojui gali būti sudėtinga nepasiklysti ir išsirinkti geriausią sprendimą. Specialistai pateikia keletą šių dienų apšvietimo ir jo valdymo tendencijų, kurias reikėtų žinoti.

Protingas apšvietimas, arba valdykime šviesas ažnai kyla klausimas, kas yra protingas apšvietimas? O atsakymas labai paprastas – tai apšvietimas, kurį galite valdyti išmaniuoju prietaisu – telefonu, planšete ar balsu. Kažkada atrodė, kad namų valdymas balsu yra kažkas neįmanomo, tačiau jau dabar turime pagalbininkų, tokių kaip „Apple HomeKit“, „Amazon’s Echo“ ir „Google Home“, kurie šviestuvus leidžia valdyti balsu, deja, kol kas tik anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis.

Kokie protingo apšvietimo pranašumai? Jūs išmaniąja programėle galėsite valdyti šviestuvų ryškumą, o jei šviestuvai yra spalvotų šviesos diodų – keisti jų spalvas. Tai atveria galimybę susikurti daug scenarijų: vieną, pavyzdžiui, žiūrint filmus, kitą – per vakarienę, galiausiai – skaitymui. Perjungimas iš vieno režimo į kitą yra paprastas tiek išmaniuoju prietaisu, tiek valdant balsu.

Kai kurios sistemos turi galimybę kontroliuoti

D

apšvietimo sistemą, kai nesate namuose, patikrinti, ar visos šviesos išjungtos.

Protingos šviesos sistemos taip pat gali būti naudojamos su papildomais elementais, 42 2018 rugsėjis

pavyzdžiui, jungikliais ar judesio jutikliais, o kai kada susietos su IFTTT servisu, kuris leidžia sukurti sudėtingas taisykles. Kitas svarbus dalykas, kad protingos šviesos sistemos gali būti jungiamos drauge su kitais daiktais, kurie palengvins buitį ir kuriuos galėsite valdyti per vieną programėlę. Taip pat galėsite sekti, kurie šviestuvai ar kurie režimai sunaudoja daugiausia šviesos energijos. Protingo apšvietimo galimybės labai didelės. „Elmo light“ komanda tikrai pagelbės, patars ir padės įgyvendinti ne tik protingo apšvietimo sistemą, bet ir visus protingus namus.

Šiuolaikiški apšvietimo sprendimai Gali pasirodyti, kad šviestuvų pasirinkimas į protingus namus labai mažas. Tačiau tai netiesa. „Elmo light“ šį rudenį pristatys daugybę tokių šviestuvų. Tarp jų – naujas LED plokštes, kurios turės ne tik įprastus baltos spalvos atspalvius, bet ir daug kitų spalvų. Taip pat linijinę magnetinę apšvietimo sistemą „Magnum“, kuri turi daugybę įvairių šviestuvų su magnetu. Ši sistema gali išspręsti daug problemų, su kuriomis susiduriama apšviečiant patalpas. Dažnas mūsų įsirengdamas apšvietimo sistemą nerimaujame, ar gražiai atrodys, ar užteks šviesos. Šviestuvai „Magnum“

paprastai labai lengvai gali pakeisti savo vietą apšvietimo sistemoje.

Jau dabar galite rinktis šviestuvus iš didelės „Magnum“ šeimos: akcentinius, kabinamuosius, linijinius, linijinius kryptinius ir kitus. Labai len gvai galite užtikrinti tiek bendrą patalpos apšvietimą, tiek akcentuoti ir išryškinti Jums svarbius daiktus, paveikslus ar sienas.

Visgi apšvietimo sprendimai tobulėja taip sparčiai, kad, norint nesuklysti ir įdiegti moderniausius ir patogiausius sprendimus, visada pirmiausia reikėtų konsultuotis su profesionalais.

Labai smagu, kad „ELMO light“ komanda dažnai, ko gero, pati pirmoji Lietuvoje pristato naujausius šviestuvus, kuriuos galima įsigyti „Elmo light“ salonuose. Be to, taip pat teikiama apšvietimo projektavimo paslauga. Komanda yra sukaupusi ilgalaikę darbo patirtį, todėl bet kada padės Jums suplanuoti apšvietimą ir Jūsų namuose, ir verslo objekto patalpose, parinks tinkamiausius šviestuvus, viską suprojektuos. O jei galvojate, kad laikas turėti protingus namus, „Elmo light“ specialistai patars, paaiškins ir padės įrengti taupią, įdomią, komfortišką protingo apšvietimo sistemą.

paveldas

Ką žada paveldo apsaugos pertvarkos metmenys?

Kultūros ministerijos parengtos paveldo apsaugos pertvarkos gairės, Vaiva DIDŽIULYTĖ

numatančios kardinalius pokyčius gerinant paveldo apsaugos sistemą ir jos dokumentaciją, sukėlė aštrią diskusiją tarp dviejų šioje reformoje dalyvaujančių pusių. Kritikos neslepiantis Kultūros paveldo departamentas (KPD) iškėlė savo poziciją – reforma, turėjusi puoselėti ir tobulinti kultūros paveldo apsaugos sistemą, panašu, nuves tik prie paties paveldo naikinimo.

ultūros ministerija, ilgai rengusi paveldo apsaugos sistemos pertvarkos metmenis, dar pavasario pabaigoje plačiai atvėrė kelią diskusijoms, pristačiusi numatomus pokyčius. Tuomet teikiant gaires žadėta, kad įgyvendinus pertvarkos principus bus pasiektas didesnis skaidrumas, paspartės kultūros vertybių apskaitos procesas, o daugelis su paveldo apsauga susijusių klausimų bus svarstomi

K

kur kas greičiau. Kitais žodžiais tariant, numatomi planai decentralizuoti (KPD), kuriame dabar vienose rankose sutelkiamos visos funkcijos, susijusios su paveldosaugos reikalavimais, užtikrins sklandesnį sistemos veikimą.

Netrukus KPD atstovai išreiškė savo poziciją dėl naujosios reformos – paveldosaugininkai suabejojo tokios reformos būtinybe. Teigta, kad būsimosios reformos gairėse įžvelgiama „bolševikinė mąstysena“, keltas klausimas, kodėl užsiimama griovimu, o ne sistemos tobulinimu, atvertas reikšmingas diskusinis klausimas, kodėl gimsta metmenys, kuriuose naikinama

KPD – centrinė už kultūros paveldo apsaugą atsakinga institucija?

Paprašytas atskleisti savo, kaip paveldo apsaugos specialisto, nuomonę, KPD l. e. direktoriaus pareigas Algimantas Degutis neslepia nusivylimo išdėstytais būsimosios reformos principais ir baimės dėl Lietuvos kultūros paveldo ateities. „Kultūros ministerijos pateikiami reformos metmenys nesprendžia dabartinių paveldo apsaugos problemų, nes nėra paremti jokia esamos paveldo situacijos analize, kuri identifikuotų, kas yra blogai dabartinėje sistemoje. Šioje situ acijoje visiškai neaišku, kodėl viena pozicija

pixabay.com nuotr.

Vienintelis reformos metmenų tikslas – pati reforma?

43

paveldas

Noras atsikratyti valstybės pareigos saugoti kultūros paveldą ir jį pritaikyti atvestų kultūros paveldą prie žlugimo. / Algimantas DEGUTIS /

yra keičiama kita. Reformos baigtis niekam išties nerūpi. Peršasi mintis, kad svarbiausia tai, jog vyksta reforma“, – dėsto A. Degutis ir priduria, kad kol kas tėra įžvelgiami tik gražūs teiginiai, kurių rezultatas vis dar nėra aiškus.

Transformuojama paveldo autentiškumo sąvoka Pertvarkos metmenyse paliečiama daug būsimų reformos principų, kurie lauks dabartinės kultūros paveldo apsaugos sistemos. Tiesa, paveldo apsaugos specialistas A. Degutis suskumba išsakyti komentarą kitai, ne specialisto akiai dažnai sunkiai pastebimai metmenų daliai, kurioje kiek kitaip pateikiama paveldo autentiškumo sąvoka.

Anot specialisto, autentiškumo sąvoką daugelis supranta skirtingai, kai kuriems tai apskritai tėra „terra incognita“ (lot. nežinoma žemė). Žinoma, gvildenant šį klausimą oficialiuoju lygmeniu, tokius dalykus nulemia tarptautiniai dokumentai, kuriuose yra nusakomas autentiškumo apibrėžimas. Visgi pateikiamuose pertvarkos metmenyse nauju paveldo apsaugos veiksmu tampa autentiškumo transformavimas.

Specialisto nuomone, šioje vietoje iškyla daug neatsakytų klausimų. „Ar mes, paveldosaugininkai, turėsime liepti transformuoti

44 2018 rugsėjis

paveldą? – situaciją komentavo A. Degutis. – Dabartiniame įstatyme yra nusakoma, kad paveldas gali būti naudojamas ir pritaikomas, kas yra normalu ir suprantama. Pertvarkos metmenų gairėse atsiranda transformavimo sąvoka, kuri tampa

Specialistai pripažįsta – daugiausia problemų kyla užtikrinant kokybišką paveldosaugos požiūriu projektų vertinimo ir derinimo procesą Vilniaus mieste. „Evoliucinis modelis, kaip problemų spren-

paveldo sauginiu veiksmu, kas yra neįsivaizduojama. Tai iš esmės prieštarauja visoms Lietuvoje ratifikuotoms konvencijoms.“ Remiantis išsakyta specialistų kritika, tam tikrų principų, numatytų paveldo pertvarkos me tmenyse, įgyvendinimas tampa miglotas ir vargu ar tikrovėje lengvai realizuotinas.

Būtent tokie veiksmai kaip kultūros paveldo apsaugos delegavimas ir didžiosios dalies funkcijų, susijusių su kultūros vertybių registru, jo formavimu, projektų derinimu, perleidimas savivaldybėms, kurios stokoja paveldosaugos srities specialistų ir papildomų lėšų, kaip vienas iš pro blemos sprendimo būdų, vertinamas kaip klaidingas.

dimo būdas, kur kas tinkamesnis, – teigia A. Degutis. – Kasdienėje veikloje nuolat susiduriame su vienomis ar kitomis problemomis, kurias būtų galima spręsti tobulinant teisės aktus.“ A. Degučio teigimu, KPD pasiruošusi esamas sistemos spragas taisyti, remdamasi KPD viduje susiformavusios gerosios praktikos pavyzdžiais ir 2015 m. Vyriausybės užsakytu „Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos (tvarkybos) paskatų sistemos vertinimu“. „Noras atsikratyti valstybės pareigos saugoti kultūros paveldą ir jį pritaikyti atvestų kultūros paveldą prie žlugimo“, – konstatavo KPD l. e. direktoriaus pareigas A. Degutis.

Vis dėlto, anot pašnekovo, per Lietuvos nepriklausomybės 30-metį KDP nuveikė labai svarbų darbą, kurį galime vertinti kaip įvykusią žmonių sąmonės transformaciją. „Įvykęs pokytis žmonių sąmonėje parodo, kad paveldas visuomenei yra svarbus. O dabar iškyla jau kitų klausimų, kaip saugoti, kokį metodą taikyti, čia jau yra ateities klausimas“, – sakė pašnekovas.

Sulauksime daugiau naudos ar žalos?

Anot A. Degučio, visos blogybės buvo iškeltos paties KPD padalinių jau prieš 10-metį, tuomet siūlytas paveldo sistemos tobulinimas ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo taisymas, siekiant ateityje išvengti korupcinių grėsmių ir neaiškumų.

pixabay.com nuotr.

„Lietuvos paveldo apsaugos sistema nėra tobula, tačiau ji yra ir, sakyčiau, stebėtinai gerai veikia“, – įsitikinęs paveldo komisijos narys architektas urbanistas Augis Gučas.

Specialistas neslepia, kad dabartinė paveldo apsaugos sistema turi keistinų ir tobulintinų vietų, tačiau nesutinka, kad vertėtų visą sistemą kardinaliai pakeisti nauja. Architekto žodžiais, pasirodžiusiose Kultūros ministerijos parengtuose paveldo apsaugos metmenyse matoma daugybė pakeitimų ir naujai pasirodysiančių įstatymų, o tai tik parodo, kad laukia ilgai trunkantis ir varginantis procesas. „Vertėtų priminti, kad nuo 1990-ųjų mes gyvename jau su trečiu paveldo apsaugos įstatymu“, – sako A. Gučas ir dvejodamas naujos reformos reikalingumu priduria, kad, vos tik spėjus visiems prisitaikyti prie naujų pakeitimų, senoji sistema vėl keičiama nauja, kas didelės naudos neatneša.

Ryškėja reformos prieštaravimai Priimtuose paveldo apsaugos įstatymo pakeitimuose ryškėja labai daug prieštaravimų, specialistams neprasprūstančių pro akis. Natūraliai kyla klausimas, ar reformoje dalyvaujantys įstatymų kūrėjai tiesiog šių netikslumų nepastebi, ar bandoma rizikuoti, sykiu rizikuojant ir kultūros paveldo vertybių tolesniu likimu?

Bene daugiausia dvejonių keliantis klausimas – kultūros paveldo priežiūros, projektų derinimo perdavimas savivaldybėms. „Lietuvoje yra begalė saugomų kultūros paveldo objektų. Tačiau metmenyse atsiranda pakeitimas, kad paveldo priežiūra ir sprendimų

galia atimama iš valstybinių institucijų ir perduodama savivaldybėms. Šioje vietoje iškyla klausimas: valstybė saugo ar nesaugo?“ – svarsto A. Gučas. Tiesa, tai būtų tik sąvokų netikslumas ir tiek abejonių nesukeltų, jeigu sprendimų priėmimo perdavimas savivaldybėms žadėtų iš tiesų teigiamus pokyčius.

Daugiausia nerimo kelia kvalifikuotų paveldo apsaugos specialistų trūkumas savivaldybėse.

Anot paveldo komisijos nario, panašią situaciją jau teko išgyventi 1990-aisias, kai specialistai savivaldybėse turėjo gana svarų balsą kultūros paveldo apsaugos srityje. Visgi, A. Gučo teigimu, tuomet aplinkybės buvusios kiek kitokios. „Anuomet savivaldybių specialistai turėjo kiek daugiau kompetencijos, žinoma, ir atmosfera buvo kita. 1990 metais dar nebuvo jaučiamas toks statybų bumas kaip dabar, o ir paveldosauga atrodė labai svarbus dalykas“, – aiškina A. Gučas, sykiu priduria, kad savivaldybėse esančių specialistų neužteks suformuoti rimtų, kvalifikuotų vertinimų tarybų visuose miestuose, kurie yra numatyti pertvarkos dokumentuose. „Specialistų yra iš tiesų gerokai per mažai, kad būtų įmanoma sukomplektuoti rimtas vertinimo tarybas kiekviename mieste. Tą galima padaryti Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, bet, kalbant apie kitus miestus, to padaryti tiesiog praktiškai neįmanoma“, – komentuoja reformos trūkumus A. Gučas. Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad kvalifikuotų specialistų stygių mažesniuose miestuose tik patvirtina Panevėžio miesto atvejis, kai dabartinę kultūros paveldo vertinimo tarybą sudaranti dauguma – sostinėje gyvenančių specialistų.

Tad paveldo komisijos nario nuomone, naujoji paveldo apsaugos reforma vertintina labiau negatyviai nei pozityviai.

pixabay.com nuotr.

Tobulintinų vietų yra

„Lietuvos paveldo apsaugos sistema nėra tobula, tačiau ji yra ir, sakyčiau, stebėtinai gerai veikia“. / Augis GUČAS /

45

objektas

aldovų rūmai: ambicingas projektas virto realybe 46 2018 rugsėjis

objektas

Planavo pritaikyti muziejui ilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai, tiksliau jų įvaizdis, atkurtì virš 1987–2001 m. atkastų kunigaikščių rūmų, stovėjusių tarp Katedros pastato ir Pilies kalno, liekanų.

Atlikti geologiniai ir hidrogeologiniai tyrimai atskleidė, kad Žemutinės pilies seniausi mūrai buvo statyti ant Pilies kalno iškyšulio, terasos, iškilusios 5–7 m virš Neries upės vidutinio vandens lygio, apsuptos pelke ir Vilnios upės senvage.

Rūmams plečiantis pelkė buvo užpilama, statinių pamatams pagrindai stiprinami mediniais poliais, upės vaga stumiama į pietų pusę. Nuo Gedimino laikų, iki nugriovimo XVIII–XIX a. riboje pilies užstatymas keitė konfigūraciją, šias dienas pasiekė tarpusavyje persipynusios įvairių laikotarpių statybų liekanos.

Caro valdžios nurodymu nugriovus rūmus, kartkartėmis kildavo iniciatyva atkurti LDK kunigaikščių rūmus kaip valstybingumo simbolį, tačiau nepalankioje politinėje situacijoje tokios idėjos natūraliai užgesdavo.

Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, Vilniuje pastačius naujus Pionierių ir moksleivių rūmus (dab. Lietuvos vaikų ir jaunimo centras), esamą XIX a. pastatą Gedimino kalno papėdėje, kuriame keturis dešimtmečius veikė Pionierių rūmai, numatyta pritaikyti Tautų draugystės muziejui. Tuo metu klasicizmo ir istorizmo laikotarpio pastato kapitalinio remonto ir pritaikymo naujai funkcijai projektavimo darbus buvo galima pradėti tik atlikus kompleksinius mokslinius tyrimus.

V

Parengė Kristina BUIDOVAITĖ

Įvairios programos, atkūrimo koncepcijos konkursas, visuomenės grupių diskusijos, kritikų nuogąstavimai ir įvairūs pažadai – kone 30 metų užsitęsusi Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų atkūrimo istorija oficialiai užbaigta. Verčiamas naujas rūmų gyvenimo puslapis – lankytojai kviečiami į pažintį su Lietuvos istorija.

47

Buvo konstatuota, kad Valdovų rūmų atkūrimas – tinkamiausias būdas išsaugoti ir eksponuoti surastas rūmų liekanas.

Atkūrimo idėją padiktavo radiniai XIX a. pastatas, t. y. numatomi į Tautų draugystės muziejų rekonstruoti Pionierių rūmai, buvo pastatyti pilių teritorijoje, nugriovus Žemutinės pilies reprezentacinius rūmus. Pradėjus natūros tyrimus išaiškėjo, kad tiriamojo pastato dalis rūsių išlikę iš Žemutinės pilies užstatymo, jie tęsiasi ir už tiriamojo pastato ribų. Senųjų mūrų fragmentai, apardyti ir aptašyti, inkorporuoti į XIX a. pastato pirmojo aukšto sienas, o ir mūrijant naujas sienas pakartotinai naudotos nuardytų pilies

48 2018 rugsėjis

statinių plytos. Tapo akivaizdu, kad XVIII–XIX a. riboje nugriautos Žemutinės pilies mūrų atskiri fragmentai išliko net ir virš dabartinio žemės paviršiaus, o kelių metrų storio griuvenų ir kultūrinis sluoksnis slepia gausias LDK laikų pilių mūrinio bei ankstesnio medinio užstatymo liekanas, begalę archeologijos radinių. Nauji duomenys ne tik papildė turimas istorijos žinias, bet ir vertė keisti iki tol formuotą požiūrį į LDK laikų

sąjūdžiui, Tautų draugystės muziejaus mintis tapo nebeaktuali, pradėjo plisti Žemutinės pilies Valdovų rūmų atkūrimo idėja. Atkastos renesansinių rūmų pietinio korpuso rūsių liekanos, grindiniai, ankstesnio užstatymo mūrai buvo uždengti apsaugai nuo kritulių laikinais angarais, gausiai lankomi tiek specialistų tiek plačiosios visuomenės.

LDK Valdovų rūmų atkūrimo idėja susilau-

karaliaus dvaro buitį, kultūrinę aplinką. Tyrimai buvo plečiami, ryškėjo atskirų laikotarpių pilies skirtingos konfigūracijos užstatymas. Prasidėjus

kė daug šalininkų ir priešininkų. Laikinas rūmų liekanų uždengimas negalėjo jų apsaugoti nuo temperatūros svyravimų, grunto drėgmės, atviri

objektas

Projekto architektai: Projektavimo ir restauravimo instituto architektų grupė, vadovaujama Rimo Grigo, Ričardo Bitovto ir Audronio Katiliaus.

Autorinis architektų kolektyvas (abėcėlės tvarka): Juras Balkevičius, Ričardas Bitovtas, Leonora Biveinytė, Artūras Burba, Rimas Grigas, Rūta Grigienė, Vaidas Grinčelaitis, Audronis Katilius, dr. Napalys Kitkauskas, Inga Genytė-Puškorienė, Rūta Irena Klimavičienė, Vidutė Povilauskaitė, Evaldas Purlys, Marius Šaliamoras, Saulius Vingras ir kiti, dizaineriai, dailininkai: Jonas Gerulaitis, Arvydas Každailis, Audrius Klimas.

Statytojai: AB „Panevėžio statybos trestas“ (vadovai – Antanas Pavalkis ir Dalius Gesevičius), UAB Projektavimo ir restauravimo institutas (direktorius Algirdas Steponavičius), VĮ Vilniaus pilių direkcija (vadovai – Saulius Andrašūnas, Danius Malinauskas).

PST nuotr.

Projektas skaičiais

istoriniai mūrai iro, trupėjo. Jų išsaugojimui buvo būtina sukurti reikiamą mikroklimatą, t. y. turėjo atsirasti statinys istorinėje pilių teritorijoje.

Buvo konstatuota, kad Valdovų rūmų atkūrimas – tinkamiausias būdas išsaugoti ir eksponuoti surastas rūmų liekanas. Gryninant atkūrimo idėją, buvo rengtos įvairios programos, atkūrimo koncepcijos konkursas (1994 m.), suformuluoti pagrindiniai paminklosaugos ir funk-

2000–2001 m. buvo priimtas įstatymas ir Vyriausybės nutarimas atkurti Valdovų rūmus, nurodant, iki kada ir kaip tai turi būti padaryta.

Projekto koordinatorius Audronis Katilius, priminė, kad specialistai, profesionalai ir visuomenė nesutarė dėl Valdovų rūmų ateities. Vieni teigė, kad turi būti pastatytas šiuolaikiškas statinys-gaubtas, sudarantis sąlygas išsaugoti ir kaip muziejines vertybes eksponuoti išlikusias

ciniai reikalavimai. Tęsiami archeologijos ir architektūros tyrimai atskleidė daug papildomų žinių. Apsisprendus dėl atkūrimo metodikos,

autentiškas liekanas. Kiti reikalavo atstatyti renesansinius LDK Valdovų rūmus kiek įmanoma tikroviškiau, kaip Varšuvos pilį ar Krokuvos Vavelį.

•

106,29 mln. – tiek eurų sudaro apskaičiuota ir ekspertuota Valdovų rūmų atkūrimo sąmata.

•

2400 – tiek statybos ir inžinerijos specialistų dirbo atstatant Valdovų rūmus nuo rangos sutarties pasirašymo pradžios.

•

150 – tiek ir daugiau specializuotų subrangovų įvairiose srityse padėjo AB Panevėžio statybos trestas įgyvendinti atkūrimo projektą.

•

13 500 – bemaž tiek kvadratinių metrų sudaro visas atkurtų Valdovų rūmų pastato plotas.

•

10 600 – tiek ir daugiau kvadratinių metrų ploto užima muziejaus nuolatinės ekspozicijos ir kitos viešosios lankytojų erdvės.

•

2100 – tiek kvadratinių metrų užima techninėsinžinerinės ir kitos pagalbinės patalpos (ventiliacija, mikroklimato palaikymas ir pan.).

•

740 – tiek kvadratinių metrų ploto skirta muziejaus tarnybinėms patalpoms (darbuotojų kabinetams, saugykloms).

•

2500 – tiek kvadratinių metrų užima Valdovų rūmų Didysis kiemas.

•

450 – tiek kvadratinių metrų užima Valdovų rūmų Mažasis kiemas.

49

Pirmu variantu pilių komplekso centre atsirastų didžiulis svetimkūnis, o einant antruoju keliu būtų paslepiamas ir dalinai prarandamas išlikęs autentas, atstatytas pastatas būtų apgaulingas fantazijos vaisius, prieštaraujantis šiuolaikiniam paminklosaugos supratimui.

Buvo pasirinktas trečiasis, kiek kompromisinis variantas: projektuojamas buvusių rūmų pavidalo statinys-gaubtas, atliekantis apsaugines ir autento eksponavimo funkcijas, vaizdžiai atskiriantis išlikusį originalą nuo naujos statybos – buvusių rūmų iliustracijos – ir užpildantis tuštumą Žemutinės pilies centrinėje vietoje. Tai labai svarbus žingsnis Vilniaus pilių komplekso urbanistiniame regeneravime.

Prioritetas – apsaugoti istorinius mūrus Pagrindinis projekto tikslas buvo nemažas iššūkis projektuotojams ir rangovams: išsaugant autentiškumą, remiantis archeologiniais, architektūriniais ir ikonografiniais šaltiniais, išsaugoti ir eksponuoti Valdovų rūmų liekanas, o pastatą pritaikyti reprezentacijai, muziejaus ir edukacinei veiklai. Statiniui atkurti naudota keletas konstruktyvinių schemų: autentiškų mūrų pragręžimas, įrengiant polius, konsolinių atramų įrengimas, pamatų pavedimas.

Pavyzdžiui, pietų korpuso atkurtų Valdovų rūmų pamatai – tai greta autentiškų mūrų unikaliai sukonstruoti ir integruoti gelžbetoniniai

LDK Valdovų rūmų atkūrimo idėja susilaukė daug šalininkų ir priešininkų.

50 2018 rugsėjis

poliai bei konsolinės atramos, leidžiančios sukurti erdvę istorinių senųjų mūrų apžvalgai. Šios erdvės atskirtas nuo žemės ir aplinkos iškilęs monumentalus pastatas atlieka keletą funkcijų: konservuotus autentiškus mūrus apsaugo nuo kenksmingo aplinkos poveikio ir tarnauja kaip šiuolaikine įranga aprūpintas muziejus, sudarydamas stilingų dekoracijų foną eksponuojamiems autentiškiems baldams, istoriniams meno kūriniams.

Atkūrimo darbų projekto autoriai nurodo ir daugiau projekto tikslų, tokių kaip Valdovų rūmų, kaip prarastos svarbiausios grandies Žemutinės pilies urbanistinėje ir tūrinėje struktūroje, atkūrimas; erdvinės ir planinės rūmų struktūros bei dalies rūmų patalpų hipotetinių istorinių interjerų atkūrimas, atspindint atkūrimo laikotarpį; iš ikonografinės medžiagos žinomų, pagrįstų radiniais, išorės fasadų ir tūrių atkūrimas bei pastato dalių, papildančių istorinių rūmų tūrį, komponavimas ir sprendimas šiuolaikinėmis architektūros išraiškos priemonėmis.

objektas

Atkuriant istorizuotų erdvių apdailos ir puošybos elementus, remtasi tyrimų rezultatais.

PST nuotr.

Pasitelkti įvairūs metodai

Dar 2002-ųjų gegužės 10 dieną prasidėjo atkuriamų LDK Valdovų rūmų statybos darbai. 2013 m. gegužės viduryje AB „Panevėžio statybos trestas“ sėkmingai baigė darbus Valdovų rūmų A dalyje ir perdavė juos rūmų vadovybei tolesniems pasiruošimo darbams, susijusiems su Lietuvos pirmininkavimu Europos Sąjungoje. Buvo planuojama, kad svarbiausi pirmininkavimo renginiai vyks didžiojoje, 450 kv. m rūmų salėje, kurioje tilptų apie 600 svečių. Rūmus sudaro keturi korpusai su uždaru kiemu. Bendras rūsių, trijų aukštų ir palėpės plotas viršija 10 000 kv. m. Kiemo plotas – apie 2500 kv. m.

Generalinio projekto rangovo „Panevėžio statybos tresto“ specialistai atkreipė dėmesį, kad

Patalpose, kur autentiški mūrai rodomi kaip eksponatai, pritaikytos tik mūrą konservuojančios priemonės, vengiant naujų medžiagų. Ten, kur autentiški mūrai tarnauja kaip atitvarinės konstrukcijos, greta konservacinių priemonių naudotos ir restauracinės, užtikrinančios tiek pačių konstrukcijų, tiek jų paviršių pakankamą stabilumą eksploatacijos metu.

Išsaugoti ir eksponuojami autentiški grindiniai ir grindys konservuoti arba konservuoti ir restauruoti. Statinio viduje, virš grindų ar grindinių įrengti tilteliai vaikščioti ar naujos grindys, kur tikslinga – iš skaidraus, mechaniniams poveikiams atsparaus stiklo. Išorėje grindiniai restauruoti ir eksponuojami, parodant buvusius autentiškus kiemo paviršiaus lygius, lankytojams vaikščioti įrengta nauja danga, prisitaikant prie istoriškai susiklosčiusios dabartinės aplinkos.

Rūmų kieme, prie pietinio fasado ir šiaurės vakarų dalyje įrengtos stiklintos pakylos: šiose vietose išlikę ikirenesansinių mūrų ir grindinių fragmentų, kuriuos nuspręsta eksponuoti iš vidaus, įjungiant į rūsio ir pirmojo aukšto erdves ir pro stiklintus intarpus apžvelgti iš išorės.

Fasadai, kuriuos atkuriant remtasi turima ikonografine medžiaga, surastais architektūrinių detalių fragmentais, atskirti erdve ar šiuolaikinių medžiagų intarpais nuo autentiškų liekanų, jie

naujojo Valdovų rūmų pastato sienos nesiremia į senuosius pamatus, o juos tarsi perkopia.

Toks sprendimas neatsitiktinis – norėta, kad rūsio patalpose būtų galima eksponuoti įvairių statybos laikotarpių mūrą. Atkuriant dabartinį rūmų variantą, buvo remtasi žinomiausiu išlikusios ikonografinės medžiagos – Valdovų rūmų vėlyvojo renesanso pavidalu, matomu Pranciškaus Smuglevičiaus akvarelėse. Jos tapo vienu pagrindinių atramos taškų, atkuriant fasadų proporcijas.

Atkurti rūmus padėjo ir gausūs archeologiniai radiniai, tarp kurių – tūkstančiai krosnių koklių, sudarančių didžiausią visoje Europoje

suprojektuoti istorinių formų ir apdailos medžiagų (tinkas, smiltainis) atkartojimo principu, fasaduose inkorporuoti tyrimų metu surasti fasadų autentiškų smiltainio architektūrinių elementų fragmentai.

Iš ikonografijos žinomiems išorės fasadams pasirinktas tinkavimo būdas, imituojantis istorinį tinką, kiemo fasadams, kurtiems vadovaujantis analogais, pabrėžtinai lygus.

Buvusi rūmų planinė erdvinė struktūra, kiek pavyko atsekti remiantis natūros tyrimais, tipologija, analogais ir užuominomis iš negausių rastų to meto aprašymų, respektuojama dalyje rūsių ir pirmojo aukšto bei antrajame ir trečiajame aukštuose, atkuriant buvusių patalpų erdves. Pietryčių ir šiaurės vakarų dalyse, kur eksponuojamos įvairių laikotarpių mūrų liekanos, rūsio ir pirmojo aukšto buvusios patalpų erdvės ir planinė struktūra atkurta dalinai ir rodoma sąlyginai.

Atkuriant istorizuotų erdvių apdailos ir puošybos elementus, remtasi autentiškų radinių petrologiniais tyrimais, daugumos natūroje įrengtų detalių medžiaga – iš tų pačių akmens kasyklų, iš kurių buvo kadaise atvežtas akmuo ir autentiškiems elementams.

Išsaugotos ir inkorporuotos į atkuriamų Valdovų rūmų tūrio ir plano struktūrą XIX a. pastato (buv. gyvenamojo namo, vėliau caro tvirtovės kareivinių, dar vėliau – Pionierių rūmų) kelios patalpos su lipdybiniu polichromuotu dekoru bei keli architektūros fragmentai.

kolekciją. Be abejo, buvo surasta ir kitų interjero bei eksterjero detalių: langų apvadų, palangių, grindų plytelių. Visas detales stengiantis sudėti į vientisą paveikslą, buvo remtasi analogais – kitais to laikotarpio dvarų ar rūmų statybos pavyzdžiais. Šiandien iš tiesų įspūdingai atrodo Valdovų rūmų salių medinės, kesoninės konstrukcijos, lubos, akis traukia sales puošiančios spalvingos krosnys, kruopščiai atkurtos pagal autentiškus archeologų radinius. Ne mažiau įspūdingai interjere atrodo ir sienų dekoras bei parketo grindų raštai. Projekto užsakovas – VĮ Vilniaus pilių direkcija.

51

auno kvartale – industrinės istorijos tęsinys Indrė VOZGIRDAITĖ

Nemuno krantinėje rekonstruojamo istorinio „Pienocentro“ kvartalo projektas jau įsibėgėjęs – baigiamas trečiasis, priešpaskutinis, etapas. Naujam gyvenimui prikelti senieji pastatai, išsaugoję unikalią industrinio modernizmo architektūrą, kviečia juose atrasti šiuolaikiškam gyvenimui ir verslui pritaikytą kokybę.

52 2018 rugsėjis

Kęstučio Kajoko, Leono Garbačausko, Rymanto Penkausko ir archyvinės nuotr.

objektas

„Pienocentro“ kvartalas laikomas vienu įspūdingiausių industrinio modernizmo architektūros pavyzdžių. „Pienocentro“ kvartalas pradėtas kurti 1935-aisiais.

Istorinio „Pienocentro“ virsmas

T

arpukario laikinojoje sostinėje,

prie pat Nemuno suformuotas „Pienocentro“ kvartalas laikomas vienu įspūdingiausių industrinio modernizmo architektūros pavyzdžių. Sėkminga tūrių įvairovė, pasikartojančių trikampių frontonų dermė leido kompleksą tituluoti industrinio modernizmo perlu. „Pienocentro“ kvartalas ėmė formuotis 1935-aisiais. Per kelerius metus buvo pastatyti visi statiniai: 1935 m. – šaldytuvų pastatas (arch. Bronius Elsbergas), 1936 m. – pieninės ir administraciniai pastatai (arch. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis), 1938 m. – kiaušinių sandėlio pastatas (arch. Jonas Kova-Kovalskis), 1939 m. – sulčių fabrikas (arch. V. Landsbergis-Žemkalnis).

Po karo, sovietmečiu, gamybinė pieno produktų veikla kvartale buvo tęsiama, o atgavus nepriklausomybę patalpos buvo apleistos.

2010 m. užduoties prikelti senąjį pramoninį kompleksą ėmėsi architektas Algimantas Kančas ir jo komanda. Projektui vadovaujantis žymus architektas parengė kvartalo rekonstrukcijos detalųjį planą, pagal kurį senuose industrinio paveldo statiniuose buvo numatyta įrengti gyvenamosios ir komercinės paskirties Karaliaus Mindaugo ap artamentus ir Karaliaus Mindaugo verslo cen trą. A. Kančui pasitraukus amžinybėn, nuo pat projekto pradžios kartu su juo dirbęs architektas Kęstutis Kajokas ėmėsi likusių projekto darbų.

Projektas buvo įgyvendinamas trimis etapais, šiuo metu vyksta trečiojo pridavimo darbai. Pirmojo metu buvo rekonstruoti šaldytuvų pastatai, esantys ties gatvių sankryža, antrojo – į kvartalo vidų orientuotas pieninės pastatas.

Trečiuoju etapu rekonstruotas lenktos formos administracinis pastatas, sujungiant jį su naujai kylančiu šešiaaukščiu statiniu. Jau parengtas ir ketvirtasis etapas, jo metu numatyta prikelti buvusio kiaušinių sandėlio pastatą. K. Kajokas apgailestauja, kad vienu iš „Pienocentro“ statinių buvęs sulčių fabrikas, dabar apleistas ir apgriuvęs, priklauso kitai bendrovei, taigi, prikelti jį gyvenimui, detaliai užbaigiant kvartalo rekonstrukciją, kol kas nėra galimybės.

Architektai: Algimantas Kančas, Kęstutis Kajokas, Gytautė Gružauskaitė, Tomas Petreikis, Gustė Kančaitė, Paulius Usevičius.

Vystytojas: įmonė „KPC nekilnojamasis turtas“.

Projekto pradžia: 2010 m.

Sklypo plotas: 1,26 ha.

Techninis prižiūrėtojas: bendrovė „Jungtiniai projektai“.

Pamatų įrengimas: „Pamatų ranga“.

Berėmės stiklo konstrukcijos: įmonė „Vap Glass“.

53

objektas

Buvusį industrinį kvartalą iš visų pusių supa transporto žiedas.

Patrauklu verslui ir aktyviam gyvenimui Nors buvusį industrinį kvartalą iš visų pusių supa transporto žiedas, jame suprojektuoti butai yra orientuoti į uždarą vidinį kiemą, kurį nuo išorinio gatvės triukšmo saugo senųjų „Pienocentro“ pastatų sienos. Architektas K. Kajokas pasakoja, kad atkuriant senąjį „Pienocentrą“ jam smagiausia buvę dirbti prie kvartalo viduryje esančio buvusio pieninės pastato. Pasak specialisto, šis pastatas unikalus, didelės jo erdvės tinkamos loftams. Pastato gyvenamosios patalpos buvo įrengtos gana nemažais, po 80 kv. m ploto vienetais, jo aukštesniųjų aukštų butai yra su antresolėmis, net 4,40 m aukščio lubomis.

Sėkmingai suplanuoti kitų rekonstruojamų pastatų vidines erdves buvo sunkesnė užduotis. Sienos daug kur buvo išgriautos, nes erdvę ketinta suskirstyti į mažesnes patalpas, įrengti koridorines sistemas. Pirmojo ir trečiojo etapo rekonstruotuose statiniuose visi butai yra nedidelio ploto, 1 ar 2 kambarių, daugiausia įrengti iš kiemo pusės, o nuo gatvės pusės įsikūrę biurai.

Dalį butų pavyko suplanuoti gana standartiškai, tačiau netrūko ir visiškai kitokių, komplikuotų erdvių.

54 2018 rugsėjis

Statinių viduje saugotinų elementų būta gerokai mažiau, todėl daugiausia buvo palikti vien gelžbetoniniai karkasai, perdangos, kolonos.

Susaistyti paveldo K. Kajokas pripažįsta, kad paveldo reikalavimai buvę gana griežti, ir teigia esantis dėkingas šviesaus atminimo architektui A. Kančui, kurio pastangos ir autoritetas padėjo pasiekti daugiau kompromisų. Architekto teigimu, sudėtingiausia buvo pastatus pritaikyti naujai paskirčiai, nes jie buvo skirti gamybai. Daugiausia saugomų elementų buvo išlaikiusi pastatų išorė, todėl ji palikta beveik originali. Pašalinti buvo pokariu statyti smulkūs priestatai, gamybiniai agregatai, cisternos, konvejerio funkciją atlikusi metalinė pastatų jungtis.

Anot K. Kajoko, senųjų pastatų pritaikymą gyvenamajai paskirčiai apsunkino tai, kad juose nebuvo užtektinai langų, pavyzdžiui, viena pastato siena nuo kiemo pusės buvo išvis aklina.

Taigi, per rekonstrukciją vietomis atsiradę nauji langai – ilgų diskusijų ir bendrų kompromisinių sprendimų paieškų su paveldo specialistais rezultatas.

Statinių viduje saugotinų elementų būta gerokai mažiau, todėl daugiausia buvo palikti vien gelžbetoniniai karkasai, perdangos, kolonos.

Rimčiausiu iššūkiu tapo senasis pieninės statinys, kurio vidaus erdvės buvo labai sudėtingos,

55

objektas

Į vidinį kiemą orientuotuose aukštuose buvo įrengti nedideli butai su terasomis, viršutiniuose – studijos su balkonais.

su gausiais perdangų lygių šokinėjimais. Teko taikytis prie paveldo reikalavimų, išlaikant visus konstrukcinius pastato elementus. Didžiausias pokytis įvykdytas pastato trečiajame ir ketvirtajame aukštuose – juose suprojektuotas atrijus su centriniu, atvirų metalinių konstrukcijų liftu. Pasak architekto, šis architektūrinis sprendinys taip pat papildo industrinę statinio išraišką.

Paveldas koregavęs ir pastatų energinę klasę. K. Kajoko teigimu, pretenduoti į A klasę būtų buvę neprasminga – daugelio reikalavimų nebūtų buvę galima įgyvendinti dėl paveldo ribojimų.

Rekonstruoti statiniai yra B energinio naudingumo klasės, jų iš išorės šiltinti nebuvo galima, todėl šiltinta daugiausia iš vidaus. Architektas neabejoja, kad ir rekonstrukcijos laukiantis paskutinis pastatas taip pat nebus aukščiausios A klasės, nes sandėlio funkcijai atlikti statiniui anuomet pakakę vos 25 cm sienų storio.

Naujasis barjeras nuo tilto Šalia senųjų statinių buvo suprojektuotas ir naujas pastatas. K. Kajokas pasakoja, kad, dar svarstydami detalųjį planą, ieškoję dialogo tarp šiuolaikinio ir senųjų paveldo statinių, svarstę, kaip uždaryti kvartalą nuo M. K. Čiurlionio tilto pusės, paliekant pakankamą erdvę kiemo viduje. Naujasis pastatas turėjo neišsišokti tūriu aukščiau kvartalo ir tapti barjeru, skiriančiu nuo tilto. Nuspręsta jį suskaidyti trimis atskirais tūriais, sujungiant su lenktos formos „Pienocentro“ administracinės paskirties pastatu. Architektas prisimena, kaip, teikiant projektinius pasiūlymus, užsakovas svarstęs įvairius variantus: nuo viešbučio iki prekybos centro įrengimo.

Todėl autoriai pasiūlė tokį pastato architektūrinį sprendimą, kurį vėliau būtų galima pritaikyti įvairioms paskirtims. Pašnekovas pripažįsta, kad

Pamatų įrengimu pasirūpino įmonė „Pamatų ranga“.

56 2018 rugsėjis

visada projekto pabaigoje pagalvojantis apie tobulesnį variantą, taigi ir dabar, jau žvelgdamas į iškilusį pastatą, kuriame įrengtas Karaliaus Mindaugo verslo centras, pasvarsto, ar jo tūris negalėjęs būti kiek mažesnis. Šio pastato apatiniuose, į vidinį kiemą orientuotuose aukštuose buvo įrengti nedideli butai su terasomis, viršutiniuose – studijos su balkonais.

Paskutinio aukšto butai ir verslo centro patalpos yra prabangiausi – jie leis pasigrožėti ne tik Nemuno vingiais, bet ir Kauno senamiesčio panorama.

Naujasis statinys jau beveik baigtas. Šiuo metu rengiamas ir paskutinio „Pienocentro“ pastato projektinis pasiūlymas. Tai būtų ketvirtasis projekto etapas, per kurį planuojama baigti tvarkyti ir vidinio kiemo aplinką – jame numatyta įrengti fontaną, centrinę aikštę, užbaigti formuoti želdinius, taip suteikiant kompleksui daugiau patrauklumo gyventi ir dirbti.

Bendrovė „Vap Glass“ „Karaliaus Mindaugo apartamentuose“ montavo stiklus aplink liftą, stiklo atitvarus atrijuje, stiklinius balkonų ir terasų atitvarus bei stiklo stogelius virš įėjimų.

Bendrovės specialistai padėjo įrengti ir parodomąjį butą (dušo kabina, veidrodžiai).

Bendrovė „Vap Glass“ Draugystės g. 19 (1 korpusas, 2 aukštas), Kaunas, Lietuva Tel. (8 686) 44 086 El. p. info@vapglass.lt 57

paveldas

Zapyškio bažnyčioje – praeities tarpsnių ženklai „Senoji Zapyškio bažnytėlė tikriausiai mums visiems atmintyje iškyla kaip Indrė VOZGIRDAITĖ

vieniša ir nostalgiška, stovinti didelėje žalioje pievoje“, – sako bažnyčios restauracijos projekto vadovas ir autorius architektas Gintaras Prikockis. Šiandien, restauracijos darbams įsibėgėjus, bažnyčia ne tik naujai atskleidžia istorinius klodus ir jų kaitą, bet ir plačiai atsiveria dabarties įvykiams.

Unikali Lietuvos kontekste rchitekto G. Prikockio teigimu, ne veltui Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia puikuojasi ant Lietuvos architektūros istorijos pirmojo tomo viršelio. Knygos autoriai Lietuvos gotikai iliustruoti pasirinkę ją, o ne Šv. Onos bažnyčią, nors būtent ši yra išgarsėjusi europiniu mastu. Anot architekto, ne tokia išraiškinga Zapyškio bažnyčios architektūra į europinius katalogus pretenduoti negali, tačiau

A

Lietuvoje tokias bažnyčias galime suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Būtent ji, ko gero, esanti pati unikaliausia, išlaikiusi pirmapradį, kone nepakitusio tūrio vaizdą. G. Prikockio nuomone, labiausiai bažnyčią vertėtų lyginti su gotikine Vakarų Lenkijos ar Vokietijos architektūra. Pagal dydį ir planinę struktūrą būtų galima atrasti bažnyčios sąsajų ir su Šv. Gertrūdos bažnyčia Kaune.

Architektas teigia, kad didžiausių pokyčių bažnyčiai įnešė XVIII a. atlikta rekonstrukcija.

Iki tol pagrindinis bažnyčios frontonas buvo sudalytas stačiakampės formos nišomis. Rytinis ir

vakarinis frontonai turėję laiptuotą formą, derančią su visa architektūra. Pakeitus stogą (išlikusį iki šiol, gana unikalios medinės konstrukcijos), pagrindinis frontono fasadas buvo uždengtas naujai pastatytos medinės varpinės su barokiniu bokšteliu. Neseniai atlikti archeologiniai tyrimai, radę varpinės kontūrą, parodė, kad tai buvęs didelis, bažnyčios aukščio statinys.

Manoma, kad barokinė rekonstrukcija sietina ir su daugeliu kitų bažnyčios pokyčių: atnaujintu interjeru, įrengtais naujais altoriais, atsiradusiais konsekracijos kryžiais ir kt.

Gintaro Prikockio archyvo nuotr.

Bažnyčią siūloma lyginti su gotikine Vakarų Lenkijos ar Vokietijos architektūra.

58 2018 rugsėjis

Reikšmingi XX a. įvykiai G. Prikockis pasakoja, kad anksčiau bažnyčios kaimynystėje, ant Nemuno kranto, stovėjusios zapyškiečių sodybos. Laikui bėgant, aplinkinės pievos išstūmė bažnyčios šventoriaus ribas, matomas iš senų nuotraukų ir žemėlapių. 1912-aisiais, ėmus ant kalno statyti naują bažnyčią, jos pamatų statybai buvo išardyta senosios bažnyčios šventoriaus tvora. Bažnyčią pastačius, visas miestelis iš apatinės terasos pamažu persikėlė ant Nemuno šlaito viršaus. Nuo tada senoji bažnyčia liko stovėti tuščia ir be miestelio kaimynystės.

Architektas pabrėžia ir kitą bažnyčiai reikšmingą įvykį – 1946 m. potvynį. Ledai išgriovė mūrinę bažnyčios presbiteriją ir nušlavė paskutinius medinių namelių likučius ant Nemuno kranto. Vėliau, pastačius Kauno HE, potvyniai apsilpo, tapo kontroliuojami ir žinių, kad bažnyčia dar kartą būtų buvusi apsemta, nebėra.

G. Prikockis pažymi, kad vis tik bažnyčiai niekada netrūko dėmesio, reikšmingu architektūriniu paminklu ji buvo laikoma ir tarpukario Lietuvoje, ėmus kurtis paveldosaugos sistemai.

Dabartinės restauracijos metu buvo atrastas apie 1930 m. įvykęs palaikomasis remontas. Architekto žodžiais, toks ir kiti panašūs remontai leidę bažnyčiai išlikti.

Dėmesio bažnytėlė susilaukusi ir sovietmečiu – 1952 m. joje buvo atlikti reikšmingi restauravimo darbai, po kurių bažnyčiai suteiktas išskirtinio kultūros objekto statusas. Vis tik ji ir toliau stovėjusi tuščia. Tačiau daugelis žmonių žinoję – panorėjus patekti į bažnyčios vidų, jos raktą visada buvo galima rasti pas kažkurį iš vietinių zapyškiečių.

XX a. pabaigoje bažnyčia buvo grąžinta Vilkaviškio vyskupijai, kuri leido joje rengti Kauno muzikos festivalio renginius, koncertus. Vėliau, Kauno rajono savivaldybei atkreipus dėmesį į unikalų pastatą, nuspręsta ieškoti būdų bažnyčią sutvarkyti. 2012 m. Kauno rajono savivaldybės užsakymu parengtas bažnyčios restauravimo ir pritaikymo projektas. Bažnyčios tvarkymas vykdomas Kauno rajono savivaldybės ir ES lėšomis.

Lietuvoje tokias bažnyčias galime suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Būtent ji, ko gero, esanti pati unikaliausia, išlaikiusi pirmapradį, kone nepakitusio tūrio vaizdą.

Naujadaras – vitražo kryžiai Pirmąjį restauracijos etapą sudarė paruošiamieji darbai, tyrimai, projektiniai pasiūlymai, antrąjį – bažnyčios paveldo tvarkybos darbų, konservavimo restauravimo projektas, trečiąjį – bažnyčios pritaikymo šiuolaikinėms reikmėms ir jos aplinkos sutvarkymo projektas. „Tvarkymo esmė – daugiau konservavimas nei restauravimas, tai yra, bažnyčios konservavimo darbai su fragmentine restauracija“, – tvirtina projekto autorius.

Projektą numatyta baigti 2019-aisiais, o šiuo metu bažnyčioje restauruojamas fasadas, neseniai sutvarkyti pamatai. Projekto autorius pabrėžia, kad bažnyčia bus pritaikyta šiandienos gyvenimui, įdiegiant visas šiuolaikines inžinerines sistemas. Pavyzdžiui, ventiliacijos ir šildymo sistemos leis žmonėms sudaryti komfortiškesnes sąlygas per renginius.

XX a. pabaigoje, bažnyčioje tvarkant kontraforsus ir atliekant žvalgomuosius polichrominius tyrimus, buvo rasti du, gotikinės ir barokinės, tapybos sluoksniai ir konsekracijos kryžiai. Po šių tyrimų parengus detalius projektus, šiuo metu

bažnyčioje dirba tapybos restauratoriai, kruopščiai, centimetras po centimetro, tvarkantys unikalią gotikinę tapybą. Projekto autorius pripažįsta, kad būtent šie darbai jį labiausiai džiugina, nors esą ir apmaudu, kad per šimtmečius tapyba gana sunykusi. Dabar pagrindinis restauratorių uždavinys – sudėlioti praeities epochų ženklus eilės tvarka ir sujungti į bendrą vaizdą.

G. Prikockis neabejoja, kad vis tik didžiausias bažnyčios naujadaras būsią naujai suprojektuoti kryžiai iš metalo ir vitražų. Pats kūręs kryžių eskizus, architektas jiems ieškojo lietuviško motyvo, nes pati bažnyčios architektūra yra gana unikali, neatitinka europinių gotikos klišių. „Pradėjau piešti žalčio motyvą iš lietuvių piešinių tautosakos, atsirado zigzagas, saulės ženklas, vėjo malūnėlis ir kryžius pats pasidalijo trikampiais. Jau baigus formą, suradus proporcijas, netyčia suskaičiavau trikampėlius – pasirodo, mano ranką kažkas vedžiojo ir liepė jų padaryti 33“, – intriguojantį sutapimą, paraginusį ties šia vieta ir sustoti, prisimena projekto autorius. Metaliniai kryžių karkasai šiuo metu jau baigti, į juos bus įkomponuoti išlieti vitražų luitai.

59

paveldas

Modernūs aplinkos pokyčiai

Archeologai tiksliai nustatė senosios akmeninės tvoros buvimo vietą.

60 2018 rugsėjis

Po bažnyčios restauracijos darbų numatyta sutvarkyti ir jos aplinką. Restauratoriai pasiūlę bažnyčios įvaizdį kurti per apšvietimo sprendimus, kurių išryškinta bažnyčia naktį leistų ja pasigėrėti iš toli. Numatoma apšvietimo idėja – šviesos diodų juostomis pažymėti buvusio miestelio sklypus, bažnyčios šventoriaus ir aikštės ribas. Anot architekto, remiantis 1924 m. planu, galima labai aiškiai nubrėžti aikštės, vadinamos turgaviete, kontūrus. Archeologai buvusios aikštės vietoje neradę akmenų grindinio, todėl dabar joje atsiras betonu sutvirtinta kieta danga iš žvyro ir smulkių akmenėlių, leisianti sklandžiai vykti jau tradicija tapusiems renginiams.

Archeologai taip pat tiksliai nustatė senosios akmeninės tvoros buvimo vietą. Žemėlapyje pažymėti nedideli geležinkelio bėgiai buvo susieti su miško mediena ir šalimais bažnyčios buvusia prieplauka – greičiausiai vietiniai geležinkeliu gabendavę medieną iš miško ir kraudavę ją į laivus.

Architektas pasakoja, kad Kauno rajono savivaldybė netgi turinti viziją ties bažnyčia nutiesti lyninį keltą į Kulautuvą. Vizija pradėta įgyvendinti nuo Kauno – Zapyškio, Kulautuvos – Kauno dviračių žiedo, susijungiančio per Nemuno perkėlą.

Lyninio kelto idėja dar neišvystyta, tačiau neatmesta, pačiam architektui teko užduotis ieškoti keltui tinkamiausios vietos arti bažnyčios, nekonkuruojančios su ja.

G. Prikockis pažymi, kad dabartinės restauracijos tikslas – sutvarkius bažnyčią paskirti ją kultūrinei veiklai, mat parapinė Zapyškio bažnyčia atlieka savo funkciją ir senoji tam nėra būtina. Vis tik architektas neabejoja, kad jei tik

atsirastų galimybė bažnytėlę pašventinti iš naujo, žmonės su didžiausiu džiaugsmu tai priimtų, nes bažnyčia turinti akivaizdžią magišką aurą.

Tai geriausiai įrodo patys žmonės, nuolat atvykstantys jos apžiūrėti.

Geriau suprasta bažnyčia Paklaustas apie labiausiai įstrigusius atradimus per visus projekto etapus, architektas prisipažįsta, kad labai sensacingų atradimų nepatyrė, nes su bažnyčia jam tekę susidurti beveik visą darbo laikotarpį, nuo 1981 metų. Tačiau svarbiausiu laimėjimu jis vadina galimybę geriau bažnyčią suprasti. Savo mintį pašnekovas iliustruoja pavyzdžiu. Štai po 1954–1955 m. restauracijos išlikę bažnyčios langai – ne gotikinės formos, o su palėkštinta segmentine sąrama, nors gotikinėje architektūroje norėtųsi matyti pusapskritimio arba smailiaarkę langų formą. Pastačius pastolius ir atsiradus galimybei atlikti architektūrinį tyrimą, restauratoriams pavyko nustatyti, kad pirmykščiai langai turėjo pilnos pusapskritimės arkos formą. Taigi, restauruojant senoji langų forma nebuvo atstatyta. Po šio tyrimo G. Prikockis supratęs, kad išlikusių bažnyčios senų bei naujų elementų visuma ir lemia, kad bažnyčioje matome lyg ir gotiką, lyg ir baroką, taip pat tarpukario remontus ir XX a. vidurio restauraciją. Todėl dabar architektas neabejoja, kad ir šio etapo metu svarbu išsaugoti visų laikų, etapų prisilietimo ženklus, leidžiančius bažnyčiai būti it atvirai knygai. „Manęs klausė: kas naujo atsiras bažnyčioje? Atsakiau: nieko, tik labai kruopščiai nuvalysime visas dulkes ir samanas, bažnyčia stovės tokia pati kaip ir buvusi“, – su šypsena projekto esmę apibendrina jo autorius.

Išlikusių bažnyčios senų bei naujų elementų visuma ir lemia, kad bažnyčioje matome lyg ir gotiką, lyg ir baroką, taip pat tarpukario remontus ir XX a. vidurio restauraciją.

61

Pixabay.com nuotr.

urbanistika

Dirbtinis intelektas ir automatinis mokymasis – saugiems miestams projektuoti Dr. Irina MATIJOŠAITIENĖ, architektė Justina ČIVINSKAITĖ

Dirbtinis intelektas (angl. Artificial Intelligence, AI) įdomus tuo, kad jame naudojami algoritmai iš pradžių apmoko sistemą (arba kompiuterį), kad vėliau ji pati galėtų priimti sprendimus, tarsi „mimikuodama“ žmogaus mąstymą sprendimų priėmimo procese. Dirbtinio intelekto algoritmai leidžia sudaryti ateities prognozes, naudojant turimus duomenis (pavyzdžiui, duomenis apie miestus). Automatinis mokymasis (angl. Machine Learning, ML) yra lyg įrankis dirbtiniam intelektui įgyvendinti. ML algoritmai leidžia sudaryti ateities prognozes, naudojant duomenis (pavyzdžiui, duomenis apie miestus), spręsti duomenų klasifikavimo ir klasterizavimo problemas, rasti duomenyse modelius, kurie nepastebimi akimi ir kurių neatskleidžia net klasikiniai duomenų analizės ir statistiniai metodai.

62 2018 rugsėjis

Rėmėsi miestų patirtimi I ir ML taikymas urbanistiniuose tyrimuose yra naujas požiūris į duomenų naudojimą, taikomas planuojant pėsčiųjų ir transporto srautus (pavyzdžiui, viešojo transporto juostų su pertrūkiais projektavimas Lisabonoje, Portugalijoje, kai jutikliai aptinka viešojo transporto judėjimą juostoje ir rezervuoja tą eismo juostą viešajam transportui, arba mobiliųjų operatorių duomenų naudojimas srautams planuoti ir miesto bendrajam planui rengti, kaip tai šiuo metu daroma Andoroje), saugumo ir kitose srityse, kuriant sumanųjį miestą (pavyzdžiui, naudojant objektų atpažinimą gatvėse arba prognozuojant įvykius mieste) (1 pav.). Šiuolaikiniai miestai „gamina“ terabaitus TB duomenų, įvairaus tipo (struktūrinius, nestruktūrinius, teksto, foto, audio, vaizdo ir t. t.), mastelio, istorinius ir realaus laiko – miesto didžiuosius duomenis.

JAV, Jungtinėje Karalystėje, Singapūre ir kai kuriose ES šalyse šie duomenys jau pasitelkiami miestams planuoti ir modernizuoti – tiek valstybiniuose miestų planavimo departamentuose, tiek nevyriausybinėse organizacijose, privačiose kompanijose (ypač startuoliuose) ir mokslo (tyrimų) institutuose.

Vykdydami projektą „CPTED taikymas visuomenės saugumui didinti“ (tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. GER010/2017), vadovė dr. Irina Matijošaitienė), kurio dalis buvo įgyvendinta Didžiųjų duomenų laboratorijoje, Saint Peter‘s universitete, JAV, taikome tokius AI ir ML metodus bei algoritmus, kurie leido mums nustatyti urbanistinės aplinkos savybes, atsakingas už įvyksiantį nusikaltimą, ir prognozuoti nusikalstamumą: K-NN k-artimiausio kaimyno metodas (angl. K-NN Nearest

A

Neighbors), SVM atraminių vektorių klasifikavimo algoritmas (angl. Support Vector Machines), Naivaus Bejeso algoritmas (angl. Naive Bayes algorithm), sprendimų medis (angl. Decision Tree), atsitiktinis miško klasifikatorius (angl. Random Forest Classifier), logistinė regresija (angl.

Logistic regression), taip pat svarbiausių savybių atranka (angl. Feature Selection), pasikartojantis savybių šalinimas (angl. Recursive Feature Elimination) su logistine regresija ir principinių komponentų analizė PCA (angl. Principal Component Analysis). Naudodami atrinktas urbanistines savybes, atsakingas už įvyksiantį nusikaltimą, sukūrėme nusikaltimų prognozavimo mašiną, arba dirbtinio intelekto mechanizmą, kuris pagal jam užduotus (esamus arba projektuojamus) aplinkos parametrus apskaičiuoja ir parodo, ar nusikaltimas įvyks tam tikroje miesto erdvėje, ir kokia tikimybė, kad jis įvyks.

Apie AI ir ML metodus Urbanistinių savybių analizei, taikant AI ir ML algoritmus, naudojome duomenų programavimą „Python“. Duomenys suskirstomi į mokomąjį ir testavimo rinkinius tam, kad galima būtų sukurti ir apmokyti sistemą, naudojant mokomąjį rinkinį (kuris būna 2–4 kartus didesnis už testavimo rinkinį), o vėliau patikrinti, kaip teisingai algoritmas veikia, pasitelkiant naujus nematytus (testavimo rinkinio) duomenis. Sistema buvo apmokoma, naudojant tokius ML ir AI algoritmus: Logistinė regresija naudoja logistinę funkciją (sigmoidą) duomenų klasifikacijai į 0 arba 1.

Tam, kad būtų išvengta klasifikatoriaus „per tikslaus“ pritaikymo prie duomenų vienetų (ypač mūsų atveju, kai duomenys turi daug dimensijų – urbanistinių veiksnių, kuriuos siekiame įvertinti)

Naudodami atrinktas urbanistines savybes, atsakingas už įvyksiantį nusikaltimą, sukūrėme nusikaltimų prognozavimo mašiną, arba dirbtinio intelekto mechanizmą.

1 pav. Objektų atpažinimas, kaip AI ir ML taikymas naudojamas urbanistinių tyrimų ir planavimo, gyventojų elgsenos analizės, nusikalstamumo pro gnozavimo ir kt. srityse.

/ Irina MATIJOŠAITIENĖ /

63

urbanistika

Turint duomenis apie bet kurią urbanistinę erdvę, galima patikrinti, ar ji linkusi generuoti nusikaltimus, ar ji bus saugi. / Irina MATIJOŠAITIENĖ /

(angl. overfitting), taikomas reguliarizacijos parametras C, kai sukuriama „log tikimybės nuobaudų funkcijos“ modifikacija (angl. Penalized log likehood function), kuri keičia kintamųjų svorius W logistinės regresijos modelyje.

Bejeso teorema rodys tokią h ir d priklausomybę: P(h|d) = (P(d|h) * P(h)) / P(d). Naivaus Bejeso klasifikatorius taria, kad klasėje esančių tam tikrų savybių buvimas yra nesusijęs su kitų savybių buvimu.

K-NN k-artimiausio kaimyno metodo algoritmas naudoja informaciją apie k artimiausius kaimynus (duomenų vienetus) tam, kad klasifikuotų duomenis į klases (pagal daugumos principą), pavyzdžiui, saugi ir nesaugi miesto erdvė. Pirmiausia reikia nustatyti tinkamiausią k kaimynų skaičių, su kuriuo pasiekiami geriausi klasifikacijos rezultatai ir aukščiausias tikslumas. Tam naudojame „alkūnės metodą“, pagal kurį tikslumas turi būti didžiausias. Testuojamas k galimas kaimynų skaičius tam tikrame diapazone, pavyzdžiui, [1:20], tokiu būdu randant didžiausią k prieš tai, kai tikslumo kreivė pradeda slinkti žemyn.

Sprendimų medis naudoja medžio pavidalo grafą arba sprendimų modelį ir jų galimus rezultatus.

SVM atraminių vektorių klasifikavimo algoritmas naudoja atraminius vektorius duomenų vienetams atskirti į grupes (klases) tokiu būdu, kad atstumas tarp vektorių yra kuo didesnis (t. y. skirtumas tarp klasių kuo didesnis), tuo tarpu atstumas tarp duomenų vienetų klasių viduje kuo mažesnis (t. y. duomenų taškai yra kuo labiau panašesni vienas į kitą). Išbandėme SVM su linijiniu branduoliu (angl. linear Kernel) ir su nelinijiniu branduoliu (angl. non-linear Kernel) – rbf, arba kitaip vadinamo Gauso (angl. Radial Basis Function, or Gaussian Kernel).

Naivaus Bejeso algoritmas remiasi Bejeso teorema, kur galioja prielaida apie prognozuojančių veiksnių nepriklausomybę vienam nuo kito, pavyzdžiui, turint kintamąjį h ir priklausomąjį d,

64 2018 rugsėjis

Atsitiktinis miško klasifikatorius apima daug sprendimų medžių. Dažniausiai atsitiktinio miško klasifikatorius, būdamas pažangiu dirbtinio intelekto algoritmu, naudojamu robotikoje, „Google“ ir „Amazon“ kompanijų produktams kurti, duoda aukštą tikslumą ir gerus prognozavimo rezultatus.

Tačiau jis gerai veikia, turint aukštus duomenis.

Apskaičiuotas tikslumas tiek mokomajam, tiek testavimo rinkiniams parodo, ar gerai sudarytas klasifikatorius ir ar galima jį naudoti nusikaltimams prognozuoti. Kuo tikslumas arčiau 1, tuo modelis teisingiau prognozuoja įvykius, kuo jis arčiau 0, tuo labiau modelio prognozuojamoji galia tampa bevertė. Klasifikavimo klaidas įvertinome, apskaičiuodami preziciją (angl. Precision), atkūrimą (angl. Recall) ir F1-metriką.

Svarbiausių urbanistinių savybių atrankai naudojome pasikartojantį savybių šalinimą RFE (angl. Recursive Feature Elimination) – ši pasikartojanti procedūra – tai atgalinio savybių šalinimo pavyzdys (angl. Backward Feature Elimination) (Kohavi, 2000). Ji apima tris pasikartojančias stadijas: klasifikatoriaus mokymas (optimizuojant veiksnių svorius W atsižvelgiant į J funkciją), apskaičiavimas rangavimo kriterijų visoms savybėms (DJ(i) arba w(i)2), pašalinimas savybės su mažiausiu rangavimo kriterijumi. Verta paminėti,

kad RFE neturi poveikio koreliacijos metodams, nes rangavimo kriterijus apskaičiuojamas turint informaciją apie kiekvieną savybę (Guyon etc., 2002). Urbanistinių savybių dimensijoms mažinti taikoma principinių komponentų analizė PCA (angl. Principal Component Analysis), kur naudojama ortogonalinė duomenų transformacija, siekiant konvertuoti galimai susijusių savybių rinkinį į tiesiškai nesusijusių savybių rinkinį, vadinamą principiniais komponentais.

Urbanistiniai duomenys gauti atliekant CPTED (angl. Crime Prevention Through Environmental Design) nusikaltimų prevencijos per aplinkos planavimą auditą, įvertinant Šnipiškių rajoną Vilniuje, Gričiupio mikrorajoną Kaune ir Krėvės prospektą Kaune (Matijosaitiene et al., 2018). Šie objektai pasirinkti tyrimui kaip vieni nesaugiausių abiejuose miestuose ir turintys didesnę urbanistinio užstatymo ir dizaino įvairovę. CPTED auditui buvo sudarytas klausimynas, bendradarbiaujant su Mičigano universitetu (University of Michigan), JAV. Klausimyną sudaro 51 „Taip/Ne“ klausimas, jie suskirstyti į penkis blokus pagal CPTED strategijas: stebėjimas, prieigos kontrolė (taikinio grūdinimas), teritorijų tvirtinimas, įvaizdžio gerinimas (priežiūra), aktyvumo palaikymas. Vėliau CPTED audito duomenys sujungti su duomenimis apie įvykdytus nusikaltimus tyrimo objektuose, tokiu būdu sukuriant unikalią nusikaltimų geoerdvinę duomenų bazę.

Urbanistiniai sprendimai, kuriantys saugesnę aplinką Mūsų duomenims, geriausias rezultatas pasiektas, naudojant logistinės regresijos klasifikatorių su reguliarizacijos parametru C=0,4: mokomojo

duomenų rinkinio tikslumas 0,79 ir testavimo duomenų rinkinio tikslumas 0,67. Toliau naudodami RFE su logistinės regresijos klasifikatoriumi, apskaičiavome kiekvienai savybei įtakos nusikaltimo tikimybei koeficientą ir savybės rangą, arba svarbos klasę. 51 savybė pasiskirsto į 32 svarbos klases. Galima paminėti tokias svarbiausias urbanistines savybes, lemiančias saugumą mieste (įtakos nusikaltimo tikimybei (svarbos klasės) mažėjimo tvarka).

• Nėra aklų taškų ar vietų, kuriose galima pasislėpti.

• Kvartale yra įvairus vietos naudojimo diapazonas.

• Prižiūrėta veja, gėlynai.

• Kvartale nėra nesuderinamų erdvės naudojimų.

• Gatvės pavadinimas ir namo numeris gerai matomas nuo gatvės pusės.

• Pėsčiųjų takai aiškūs ir tvarkingi.

• Erdvės tarp pastatų suformuotos taip, kad skatintų bendravimą ir žmonių judėjimą tarp pastatų.

• Pagrindinės įėjimo durys į pastatą gerai matomos nuo gatvės.

• Aktyviai naudojamos zonos yra tokiose vietose, iš kurių yra gerai matoma gatvė ir viešosios erdvės.

• Kvartale yra erdvių su įvairiomis funkcijomis, kurios skatina stebėjimą dieną ir naktį.

• Pastatai geros būklės.

• Kiekvienos erdvės numatytoji funkcija yra aiškiai suvokiama.

• Geros būklės lauko baldai, suoliukai, vaikų sūpynės ir kt.

• Nėra tuščių neaiškios paskirties vietų.

• Durų spynos įrengtos apie 1 m nuo gretimų langų.

• Vaikų žaidimo aikštelės gerai matomos pro langus.

• Kvartale yra pakankamai pramogų ir poilsio įrenginių (erdvių), kurie sukurtų socialinę sanglaudą.

• Gatvės pavadinimas ir namo numeris mažiausiai 12,7 cm aukščio ir pagaminti iš neatspindinčios medžiagos.

• Kvartale yra vietų, į kurias negali patekti pašaliniai žmonės.

• Nėra jokių vandalizmo ženklų.

prognozuoti nusikaltimus, prototipą (2 pav.). AI mechanizmas veikia tokiu principu: i) pirmiausia urbanistinėje erdvėje išmatuojamos urbanistinės savybės (kurias nustatėme šio tyrimo metu, dalis jų išvardytos anksčiau); ii) įvedus duomenis apie išmatuotas urbanistines savybes į mūsų sukurtą mechanizmą, suderintas klasifikatorius apskaičiuoja tikimybę, kad nusikaltimas įvyks; iii) spustelėjus žemėlapyje ant dominančios miesto erdvės, galima pamatyti, ar ji prognozuojama saugi (žalia spalva), ar nesaugi (raudona spalva), kur algoritmas priima sprendimą apie erdvės saugumą, vadovaudamasis tokiu principu – jeigu apskaičiuota tikimybė P(nusikaltimas įvyks) < 0,50, tai „Nusikaltimas neįvyks“, ir jeigu tikimybė P(nusikaltimas įvyks) >= 0,50, tai „Nusikaltimas įvyks“. Šis punktas, kur miesto erdvės žemėlapyje pažymėtos spalva pagal saugumą, galioja (kol kas) tik toms erdvėms, apie kurias surinkome urbanistinius duomenis CPTED audito metu. Testuojamas klasifikatorius pademonstravo gerus rodiklius (f1-score, precision, recall, accuracy). Todėl į šį AI mechanizmą „užkrovus“ naujų duomenų apie kitas (naujas) urbanistines erdves, jis gana tiksliai prognozuos, kuri miesto erdvė bus saugi, o kuri ne. Tokiu būdu, turint duomenis apie bet kurią urbanistinę erdvę, galima patikrinti, ar ji linkusi generuoti nusikaltimus, ar ji bus saugi. Galima iš anksto prognozuoti nusikaltimo tikimybę projektuojamame rajone. Turint teritorijos projektą (planus, 3D vaizdus ar kitokias detalias vizualizacijas), erdvė įvertinama pagal nustatytas urbanistines svybes. Duomenys nuskaitomi į AI (kai erdvių yra daugiau) arba

įvedami ranka į programą (kai domina patikrinti tik vieną ar kelias erdves). AI mechanizmas apskaičiuoja ir parodo prognozuojamą nusikaltimo tikimybę. Taip pat galima keisti erdvės urbanistinius parametrus ir stebėti, kaip kinta jos saugumas, tokiu būdu parinkti optimalius parametrus ir juos realizuoti.

Duomenys nuskaitomi į AI (kai erdvių yra daugiau) arba įvedami ranka į programą (kai domina patikrinti tik vieną ar kelias erdves). AI mechanizmas apskaičiuoja ir parodo prognozuojamą nusikaltimo tikimybę. Papildomai, spustelėjus prototipo žemėlapyje ant dominančios miesto erdvės, galima pamatyti visų susijusių urbanistinių savybių reikšmes, ar ši erdvė prognozuojama saugi (žalia spalva), ar nesaugi (raudona spalva) – šis duomenų vizualizavimas apima tik jau išmatuotas ir mūsų sukurtoje duomenų bazėje aprašytas erdves.

Literatūra GUYON, I., WESTON, J., BARNHILL, S., VAPNIK, V. Gene Selection for Cancer Classification using Support Vector Machines. Machine Learning, 46, 1-3, 389-422, 2002.

KOHAVI, R., JOHN, G. Wrappers for feature subset selection. Artificial Intelligence journal, 2000, 97, 1-2, 273-324.

MATIJOSAITIENE, I., DAMBRIUNAS, M., CIVINSKAITE, J. CPTED in Lithuanian Residential Areas. Proceedings of ISER International Conference, New York, USA, 16-17 May, 2018, 12-17, 2018.

2 pav. Dirbtinio intelekto (AI), gebančio prognozuoti nusikaltimus, prototipas (ištrauka).

Dirbtinio intelekto mechanizmas, prognozuojantis nusikaltimus Suderintą logistinės regresijos klasifikatorių, apmokytą, naudojant turimus duomenis, ir apimantį atskleistas urbanistines savybes, didinančias saugumą mieste, ir jų svorio koeficientus, naudojame kurdami AI mechanizmo, gebančio

65

pasaulis

altasis kubas Kubas – pati paprasčiausia ir viena labiausiai architektų pamėgtų formų, Daiva NICCOLINI

sekant priežodį – genialumas paprastume. Pasirodo, tereikia ją šiek tiek deformuoti ir, nesirenkant sudėtingų erdvinių tūrių, logiškai išspręsti pastato konstruktyvą ar net sukurti įspūdingą vidinę erdvę. Toks yra architektų studijos „LOHA“ Los Andželo Korėjataune (Koreatown), viename tankiausių miesto rajonų, suprojektuotas daugiabutis „Mariposa 1038“, pelnęs daugybę apdovanojimų: AIA Los Andželo dizaino apdovanojimą (AIA Los Angeles, Design Award); Amerikos architektūros prizą (The American Architecture Prize); AIA Kalifornijos tarybos dizaino apdovanojimą (AIA California Council, Design Award).

66 2018 rugsėjis

Matthew Brush nuotr.

Įsimintina deformuoto kubo forma os Andželo Korėjatauno rajonas pagal gyvenimo būdą gali būti priskiriamas prie labiausiai ir nuolat besikeičiančių vietų mieste. Studijos „LOHA“ architektai čia suprojektavo 32 apartamentų, 6317,41 kv. m ploto daugiabutį „Mariposa 1038“. Pastato architektūrinis sprendimas labai elegantiškas, įkūnijantis lengvumo ir žaismingumo įvaizdį. Fasadai primena deformuoto kubo tūrį, tarytum apibrėžiantį viešosios ir privačios erdvės ribas. Įlenkti, tarsi įgaubti į vidų namo fasadai namo galuose vėl

L

Namo vieta – Los Andželas, Kalifornija, JAV.

džia geometriškai užpildyti įsivaizduojamą taisyklingą kubo tūrį. Taip kiekvienam balkonui ir langui suteiktas unikalus gylis ir vaizdas. Balta fasado spalva sustiprina struktūros formos grynumą ir lengvumą, kurį sutrikdo juodų išsikišusių „dėžučių“ ritmika. Taigi, per baltą ir juodą fasado grafiką dieną kintantis natūralus apšvietimas formuoja šešėlius, kurie aktyvuoja statinio vizualinę kaitą.

Jessica Zollaman nuotr.

Plotas – 6317,41 m2. 32 butų namas.

sugrįžta į menamo kubo kraštinių kampus.

Nusėtas išsikišusių fasado dalių, rėminančių langus ir žyminčių taisyklingo kubo kraštines, statinys pratęsia gatvės perimetrą, taip harmoningai įsiliedamas į aplinkos kontekstą.

Balkonai ir langų rėmai išlindę tiek, kiek tai lei-

67

pasaulis

Užsakovas: Mana Hale, LLC Architektai: Lorcan O’Herlihy Architects [LOHA] Lorcan O’Herlihy (vyr.arch.), Nick Hopson, Dana Lydon, Alex Anamos, Donnie Schmidt, Jessica Colangelo, Jennie Matusova

Paul Vu nuotr.

Konsultantai: LINK Landscape (Landscape Architect – kraštovaizdžio arch.), Amir Pirbadian, Inc. (Structural Engineer – struktūrinė inžinerija), Budlong & Associates (MEP Engineer – mechanika, elektra, santechnika), Harvey Goodman Civil Engineering (Civil Engineer – civilinė inžinerija), Geocon West (Geotechnical Engineer – geotechninė inžinerija)

Kiekvienam balkonui ir langui

Koncepcijos diagrama

suteiktas unikalus gylis ir vaizdas.

Bal­ta fasado spalva sustiprina struktūros formos grynumą ir lengvumą, kurį sutrikdo juodų išsikišusių „dėžučių“ ritmika.

Maksimalus užstatymo tūris sklype.

Statinio cokolis pakeltas nuo žemės, siekiant suformuoti įėjimus ir podiumus į pastatą.

Statinio tūris įgaubiamas, o vidinio kiemo erdvė suapvalinta.

Suprojektuoti išsikišę balkonai, kurių geometrija tarsi užpildo kubą, formuodama taisyklingą statinio tūrį.

68 2018 rugsėjis

Paul Vu nuotr.

Pastato centre sukurta elipsės formos ertmė, per kurią pa­tenka natūrali dienos šviesa.

69

Paul Vu nuotr.

pasaulis

Vidiniame kieme po atviru dangumi įrengtas ir nedidelis sodas.

Baltos laiptų ir atvirų vidaus galerijų juos­tos-turėklai sukuria savotišką tęstinumą einant iš vieno aukšto į kitą.

Originalūs funkciniai sprendimai – į namą patenkama iš vidinio kiemo Šalia žaismingo architektūrinio dizaino, namo konceptuali idėja yra statinio vidinės dalies sprendimas. Pastato centre sukurta savotiška elipsės formos ertmė, dėl kurios į jo centrą patenka natūrali dienos šviesa. Vidiniame kieme po atviru dangumi įrengtas ir nedidelis sodas, kuriame yra integruota lietaus vandens surinkimo sistema. Baltos laiptų ir atvirų vidaus galerijų juostos-turėklai sukuria savotišką tęstinumą einant iš vieno aukšto į kitą. Šioje vidinėje pastato dalyje patenkama į butus – čia yra išdėstyti įėjimai.

Tinkamas mikroklimatas apartamentuose užtikrinamas pasitelkus rekuperatorius. Plokščiasis namo stogas panaudotas kaip papildoma namo erdvė, nuo kurios atsiveria puikūs panoraminiai vaizdai į Los Andželo miestą ir Santa Monikos kalnus. Suformuotose poilsio zonose išdėstyti dekoratyvūs kubai su augalais, kurių pašonėje yra minkštasuoliai. Sukurtos puikios sąlygos pailsėti ir maloniai leisti laiką. Stogo viršus išklotas kietmedžio lentjuostėmis, formuojančiomis laivo denio įvaizdį.

Pastato konstrukcija – medinis karkasas

Pastato architektūrinis sprendimas labai elegantiškas, įkūnijantis lengvumo ir žaismingumo įvaizdį.

Keturių aukštų pastatas yra sukonstruotas naudojant medinį karkasą, sumontuotą ant gelžbetoninių liejamųjų pamatų. Požeminiame aukšte įrengta automobilių stovėjimo aikštelė. Išoriniai balkonų rėmai – metaliniai. Taip pat metalinės ir vidinių baliustradų struktūros. Tiek vidiniai slankieji, tiek išoriniai langai – aliuminio profilių su stiklo paketais. Grindys name – įvairiarūšės: vonios kambariuose sudėtos keraminės plytelės, kambariuose – kietmedžio grindlentės, miegamieji iškloti kilimine danga. Balta interjero spalva pabrėžia švarą, paprastumą ir optimalų komfortą.

70 2018 rugsėjis

Paul Vu nuotr.

71

Norbert Tukal. nuotr.

pasaulis

ietuvos paviljonas Venecijoje – pelkės kambaryje intriga Nuo paskutinių gegužės mėnesio dienų Venecijoje karaliauja architektūra. Iki lapkriRūta LEITANAITĖ

čio pabaigos čia vyksta Venecijos architektūros bienalė. Kelis mėnesius truksiančiame renginyje daugiau nei 70 garsių pasaulio architektų grupių ir 63 šalys nacionaliniuose paviljonuose demonstruoja savo požiūrį ir kviečia lankytojus į diskusiją apie svarbiausius architektūrinius iššūkius, naujoves, tendencijas pagal bienalės kuratorių architekčių iš Airijos Yvonne Farrell ir Shelley McNamara užduotą temą „Laisva erdvė“ (angl. „Freespace“).

Lietuvos paviljono komisaras, XXI amžiaus meno muziejaus MAXXI Romoje architektūros programos vadovas Pippo Ciorra – apie „Pelkių mokyklos“ pamokas.

72 2018 Nr. rugsėjis 8

Žiemą pristatydamas Lietuvos paviljono Venecijos architektūros bienalėje idėją minėjote, kad tai bus intriguojantis architektūrinis gestas, provokuojanti „skvoteriška“ iniciatyva okupuoti kol kas tuščią vietą – Venecijos bienalės teritorijos pakrantėje ketinote statyti plūduriuojantį paviljoną, kuriame lankytojai turėtų pasinerti ir pajausti pelkėms būdingą aplinką neapibrėžtomis ribomis, siūbuojančiu pagrindu... Tačiau šiandien Lietuvos paviljonas įrengtas istoriniame meno galerijos pastate su tvirtomis grindimis, nepajudinamu patalpų suplanavimu. Kaip vietos pasikeitimas paveikė viso paviljono koncepciją?

Paviljono kūryba vyko keliais aspektais. Norėjome sukurti ryšį su įvairiais kontekstais: Venecijos miestu, tarptautine architektūros bienale, taip pat ir architektūros, kaip disciplinos, kontekstu, panagrinėti, kaip architektūra sąveikauja su pasauliu. Sugaišome daug laiko spręsdami biurokratines kliūtis ir galų gale miestas tarė, kad padaryti to, ko norėjome – pastatyti paviljoną ant vandens, neįmanoma. Žinoma, persikraustę į įprastą galerijos pastatą praradome dalį pradinio provokatyvumo, tačiau tam tikra prasme radome tobulą vietą. Galerija yra tarp dviejų bienalės dalių – Arsenalės ir Džiardini teritorijų. Pastate sukūrėme „naminę“ pelkę, kurios erdvėje kūrėme istoriją. Manau, kad pelkės turinys, kokį buvome suplanavę iš pat pradžių, šioje erdvėje visai pritiko. Kaip visuomet – kažką prarandi, kažką atrandi. Praradome stiprios architektūrinės patirties galimybę, galimybę pastatyti naują miesto gabalėlį. Tačiau, kita vertus, pasiūlėme naujovišką architektūrinės parodos bienalėje modelį.

Iš pradžių Lietuvos paviljono projekto pavadinimas buvo „Pelkių paviljonas“. Šiandien matome iškabą „Pelkių mokykla“. Ar vietos kaita ir lėmė paviljono vardo pasikeitimą?

Mūsų komandoje visuomet buvo kūrybinė įtampa ieškant atsakymo, kaip sukurti paviljoną, kuris nebūtų tradicinis bienalės paviljonas parodai eksponuoti. / Pippo Ciorra /

Lietuvos paviljono komisaras, XXI amžiaus meno muziejaus MAXXI Romoje architektūros programos vadovas Pippo Ciorra.

N. ir G. Urbonai kartu su architektais, dizaineriais, filosofais, mokslininkais, inžinieriais, technologijų specialistais daugiau nei metus plėtojo „Pelkių paviljono“ koncepciją, projektavo ir kūrė patyriminę erdvę-eksperimentinę laboratoriją „Pelkių mokykla“.

Mūsų komandoje visuomet buvo kūrybinė įtampa ieškant atsakymo, kaip sukurti paviljoną, kuris nebūtų tradicinis bienalės paviljonas parodai eksponuoti. Kai paaiškėjo, kad naujo paviljono ant vandens nebus, pavadinimas pakito natūraliai.

Galerija ir atrodo kaip mokykla: tai miesto centre esanti įstaiga su kambariais ir nedideliais kiemeliais. Taigi, taip, vietos pasikeitimas lėmė ir paviljono pavadinimo pasikeitimą. Pakito ir tai, kaip naudojame galerijos erdves. Naujajame paviljone pagrindinė patirtis būtų buvusi pati nauja erdvė ant vandens, o čia lankytojų laukia kitos patirtys – kvapai, garsai. Tai – mokykla, kurioje mokomasi naujų būdų suprasti, spręsti globalias, erdvines, ekologijos ir architektūros problemas.

73

pasaulis

anksčiau atverti rytais ir vėliau užverti paviljono duris vakarais.

Kaip apibūdintumėte patirtį paviljone tiems lankytojams, kurie dar neapsilankė jame? Įėjęs lankytojas pirmiausia pamatys neįgyvendinto paviljono projektą, kuris eksponuojamas ant iškabintų plastikinių lietpalčių eilės. Taigi, pirmiausia pasitinka architektūra. Tuomet jau neriama į programą: mokslinius eksperimentus, susijusius su pelke. Galima susipažinti, kokie cheminiai procesai vyksta pelkėse. Tai ir laboratorija, ir in vitro natūrali aplinka, nes paviljone rasite ir Lietuvos pelkių augalijos, dirvos pavyzdžių, dviejuose kiemeliuose sukurtos minipelkių

Atvirą laboratoriją „Pelkių mokykla“ kuruoja Masačiusetso technologijos instituto (MIT) tyrėjai, menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai.

Prieš pusmetį, sakėte sieksiąs, kad Lietuvos paviljonas būtų aiškiai matomas bienalės aplinkoje, kad tai būtų išraiškinga architektūra. Neabejotinai, esamos galerijos pastate ir vidinėse erdvėse negalima daryti bet kokių architektūrinių intervencijų ir pakeitimų. Taip pat paviljono kuratoriai Gediminas ir Neringa Urbonai paviljoną vadina įsivaizduojama, nematerialiąja architektūra. Kokiomis architektūrinėmis priemonėmis kūrėte paviljono matomumą Venecijos bienalėje ir mieste?

Bienalė turi labai griežtas taisykles, kurių tu-

esančią pėsčiųjų gatvę. Tai – muzikos, garsų eksperimentai, paskaitos, diskusijos.

Antras sprendimas – visuomet kažką veikti galerijoje. Paviljone jau vyko knygos pristatymas, bus rengiamos kūrybinės dirbtuvės. Viduje yra nedidelė salė, kurioje galima patogiai atsisėsti, arba atsistoti aplink didžiulį stalą ir kalbėtis. Architektūra ir yra kūrybinis procesas, kurio metu susiduri su kliūtimis ir vis tiek randi būdą daryti tai, ką nori padaryti.

Projektas, kurį norėjome įgyvendinti Venecijos bienalės pakraštyje – ant vandens plūduriuojanti platforma, taip pat eksponuojamas paviljone.

rėjome paisyti. Kuratoriai Gediminas ir Nomeda Urbonai sugalvojo išplėsti Lietuvos paviljono vei klas – renginius, performansus į greta

Manau, kad paviljono matomumas mieste visai neblogas. Taip pat ir dėl to, kad esame už oficialios bienalės teritorijos ribų, todėl galime

replikos. Jus pasitiks garsų instaliacijos. Interjere dominuoja vamzdžiai, kurie, viena vertus, primena mūsų neįgyvendintą projektą, kita vertus, tai tiesioginė vandens reguliavimo procesų metafora. Pokytis, kurį norime pabrėžti savo paviljone, yra labai aiškus. Mes, žmonės, jau kokį pusę amžiaus be perstojo sausiname pelkes. Šiandien kartais miestai tiekia vandenį į pelkes, nes jos yra puikus barjeras, padedantis išlaikyti ekologinę pusiausvyrą miestų aplinkoje.

Pasakodami apie paviljoną, deklaruojate, kad norėjote mesti iššūkį nacionalinio paviljono, koncepcijai, kuri globalizacijos, naujų ryšių ir tinklų kontekste yra atgyvenusi. Idėją, kad nacionaliniame paviljone turi būti pristatomos ne lokaliai, bet pasauliniu mastu aktualios problemos, matome ir kitų daugumos šalių nacionaliniuose paviljonuose. Žvelgiant į juos matyti, kad šalys tas globalias temas pristato per nacionalinį filtrą: tai gali būti tos šalies architektų sukurti projektai, skirti globaliai temai, konkrečioje šalyje įgyvendinti projektai, arba ypatinga temos svarba tam tikrai šaliai.

Kokių lietuviškų elementų yra mūsų paviljone?

Iš Šepetos durpyno Kupiškio rajone iškastos ir į Veneciją atgabentos pelkės – augalų bendrijos. Kitose paviljono erdvėse galima atrasti kvapų zonas, dirbtinio intelekto bei bioenergijos įrenginių.

74 2018 rugsėjis

Bienalė yra didelė scena, kur susiduria ir tradiciniai sprendimai, ir pokyčių įsikūnijimas. Pavyzdžiui, Amerikos paviljonas sukurtas amerikiečių architektų, analogiškai – ir prancūziškas. Katalonijos architektai įrengė atskirą paviljoną mieste, taip pabrėždami politinį konfliktą Ispanijoje. Šiuolaikiniame pasaulyje niekuomet nebūna taip, kad vienas dalykas baigiasi ir tuomet prasideda kitas. Naujovė ir tradicija persikloja. Taigi, bienalėje yra ir nacionalinė, ir postnacionalinė sistema. Lietuvai, kuri architektūros bienalėje dalyvauja pirmą kartą, įrengdama savo paviljoną, tenka susidurti su dideliu iššūkiu. Lietuvos paviljono kuratoriai menininkai į nacionalinio paviljono idėją reaguoja kritiškai. Manau, kad jų parinkta pelkės idėja yra labai lokali, būdinga

katalogas, pačios parodos dar nebūna. Taigi, Venecijos bienalėje gausu knygų, kurios pristatomos kartu su paviljonu, ir jose pilna sunkiai suvokiamos informacijos, kuri nebūtinai glaudžiai susijusi su paroda. Manau, kurti knygą tuo metu, kai veikia paviljonas, yra gera idėja, nes galų gale ji taps įrašu apie tai, kas įvyko, kaip buvo kuriamos idėjos, kaupiamos žinios. Pats paviljonas bus baigtas kurti tik pačios bienalės pabaigoje.

Lietuvai. Paviljone rodome vaizdo įrašus iš vizitų į Lietuvos pelkes. Tačiau kartu ši tema ir labai globali. Ir, be abejo, artima Venecijai. Ilgą laiką pelkė buvo suvokiama kaip tipiška gamtos sukelta problema – tai aplinka, kurios buvo bijoma, kurioje, atrodė, laukia mirtis. Tačiau šiandien kartais pelkė yra sukurta ir žmogaus – urbanistai, kraštovaizdžio architektai kartais jas planuo-

je tiek daug organiškos materijos – augalų, bakterijų. Pelkė gali visiškai išdžiūti arba suvešėti.

Mes suvokiame architektūros parodą kaip atvirą platformą: galima joje eksponuoti gražius piešinius ir brėžinius, bet taip pat galima tyrinėti architektūros prigimtį, architektūros vaidmenį kuriant žmogaus ir gamtos santykį. Šio paviljono kūrimo procese daug išmokstame ir, man rodos, kad

ja specialiai. Manau, idėja, kad jauna šalis bienalei atneša naują temą, kuri susijusi su klimato iššūkiais, padeda Lietuvai tapti matomai šiame renginyje.

pirmiesiems lankytojams jis patinka.

Vadinasi, rugsėjį Lietuvos paviljoną aplankę žmonės matys kitokį vaizdą nei tie, kurie jį pamatys birželį?

Esu tuo visiškai tikras. Vien dėl to, kad parodo-

Taigi, paviljonas yra lyg tikra mokykla: tai kūrybinis kelių mėnesių procesas, kurio

Ar paviljonas pristatys analizę, kaip Lietuvos architektūra veikia pelkes ir atvirkščiai – kokią įtaką pelkės daro Lietuvos miestams,

galutinio rezultato nežinote, tačiau turite kelias pagrindines gaires ir temas, kurias ketinate plėtoti. Tokią mokyklą galima įkurti bet kuriame architektūros universitete. Kodėl

architektūrai?

Venecija?

Ne, to nebus, nes pasirinkome kitą iššūkį – į procesą įtraukėme kuratorius menininkus, ne archi-

Tai logiškas klausimas, tačiau norime būti, matyti ir kurti kontekste to, ką kiti daro. Todėl džiau-

tektus. O menininkai nemėgsta būti labai tikslūs ir detalūs. Taigi, paviljone bus mokslinių tyrimų

giuosi, kad tai vyksta Venecijoje. Bienalėje savo požiūrį į architektūrą personalinėse parodose

apie pelkes fragmentų, medžiagos apie pelkių tyrimo, architektų, kraštovaizdžio planuotojų darbo su pelkėmis istoriją. Paliksime lankytojui laisvę sujungti šiuos paskirus elementus su jutimų patirtimis – paviljono garsais, kvapais ir taip kiekvienas galės susikurti savo pelkės istoriją.

pademonstruoja paskiri architektai – jų pakviesta apie 60. Kitoje dalyje – nacionaliniuose paviljonuose pasireiškia šalys. Ir visi šie balsai skirtingi. Lietuva, dalyvaudama bienalėje, tampa ir šios diskusijos dalyve.

Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje veiks iki lapkričio mėnesio. Koks jo veiklos scenarijus? Kokį rezultatą tikitės turėti po pusmečio nuo paviljono atidarymo?

Ko Lietuvos architektai – ne tik tie, kurie dalyvaus kūrybinėse dirbtuvėse, bet ir tie, kurie tik lankys, apžiūrės paviljoną, išmoks iš „Pelkių mokyklos“?

Kuratoriai suplanavo penkias kūrybines dirbtu-

Labai stengiausi įtraukti kuo daugiau architektų į paviljono kūrimo procesą. Turiu pripažinti, kad

ves, kurių kiekviena pateiks savo vaisius: žinių paketus, komplektus, kurių pagrindu vėliau bus sukurta knyga. Paprastai, kai kuriamas parodos

jaunieji Lietuvos architektai profesionalūs, smalsūs, todėl tai geras pagrindas Lietuvos architektūros ateičiai.

75

interjeras

ultūros kodai „Kaunas 2022“ biure

Indrė VOZGIRDAITĖ

Pokalbis su „Kaunas 2022“ biuro interjero kūrėjais neapsiėjo be metaforų ir simbolių. O ar galėtų būti kitaip, jei rožiniams akiniams, žydrajai svajonei, kultūrinio tinklo, tilto ir kitiems simboliams naujajame interjere paskirti aiškūs atitikmenys? Įprastoms biurų kūrybos taisyklėms čia, akivaizdu, buvo leista išsiveržti iš rėmų – to tikriausiai ir norisi tikėtis aplinkoje, mezgančioje daugiasluoksnius kultūrinius saitus.

76 2018 rugsėjis

77

Vytenio Raubicko nuotr.

interjeras

Geriausias iš septynių aunas 2022“ biuro interjero konkursą iš septynių kandidatų laimėjęs architektų Kęstučio Vaikšnoro, Lino Tuleikio, Karolio Platakio projektas vasarai besibaigiant jau buvo išvydęs dienos šviesą. Pro atvirus langus atsiveriantys interjero motyvai ne vieną smalsesnį praeivį masino žvilgčioti į vidų. Čia, tikrose Kauno kultūros smegenyse (kaip vėliau sakys patys pašnekovai), ir susitikome su architektais K. Vaikšnoru ir L. Tuleikiu. Nors iki oficialaus naujosios būstinės atidarymo dar buvo likusi savaitė, atnaujintose erdvėse jau brendo kūrybiniai procesai. Visus biurų įrangos standartus paneigiantis stalas bendroms idėjoms telkė darbuotojus, o mes su pašnekovais įsitaisėme prie atskiro stalelio skaidrios plastiko dangos atskirtoje zonoje. Iš čia ne tik patogu apžiūrėti interjero sprendinius, bet ir pro erdvius vitrinos langus stebėti kintantį Laisvės alėjos gyvenimą.

„K

Interjere akiai neįprasta rožinio ir žydro atspalvių gama.

Stalo idėja – tai ir tilto metafora, o pati forma pasiskolinta iš akveduko motyvo.

Simbolių kalba

Vytenio RAUBICKO nuotr.

Kultūros būstinės veiklą išraiškingai reprezentuoja ilgas, nestandartinių linijų stalas, kviečiantis kultūros atstovus susitelkti prie komandinio darbo. Tiesa, paskelbus konkursą, užsakovas pageidavęs ne vieno bendro, o atskirų, lengvai transformuojamų stalų, tačiau projekto autoriai netruko įtikinti kitokio sprendimo prasmingumu. Anot L. Tuleikio, stalas visų pirma – jungianti grandis, todėl jie ir pasipriešinę norui kiekvienam darbuotojui turėti atskirą darbo vietą. „Sakėme: ponai, esate kultūros institucija, kuri turi kviesti visus į vieną erdvę. Ir jūs patys turite gyventi tokiais principais, dirbti prie vieno stalo, būti kartu su miestiečiais“, – pabrėžė architektas. Stalo idėja – tai ir tilto metafora, o pati forma pasiskolinta iš istoriškai ypač seno akveduko motyvo, vesdavusio vandenį iš kalnų į miestą. Panašiai esą ir čia – tiltas iš Europos atveda kultūrą į miestą.

78 2018 rugsėjis

Laužyta stalo forma perteikia idėją, kad gyvenimas ir kultūra yra sudėtingesni, nei atrodo, o kitu rakursu pažiūrėjus daiktai pasirodo visai kitokie. To paties gamintojo sukonstruotos ir palangės – jos ne tik dengia radiatorius, bet ir siūlo prisėsti ant minkšto gumos paviršiaus.

Simbolių kalba lydėjo ir bet kurį kitą autorių sprendimą. Architektai nesunkiai priėjo prie bendros nuomonės, kad jokių aklinų medžiagų šiame interjere negali būti, todėl parinko skaidrias, persišviečiančias medžiagas, simbolizuojančias pačios kultūros įstaigos skaidrumą, atvirumą. Pasielgus kitaip paprasčiausiai būtų paneigta pati biuro esmė, teigianti, kad visi turi skaidriai kartu dirbti. Taigi, ir skaidrios plastiko plėvelės užuolaida, atskirianti poilsio kampą nuo likusios erdvės, yra greičiau simbolinė, šiek tiek pridengianti, tačiau neužverianti aklinai.

kad toks sprendimas nėra funkcionalus, taigi, nuspręsta tinklą ant sienų pakeisti į ažūrines daugiafunkces metalo sieneles. Dabar visi ūkiniai reikalai perkelti anapus metalo sienelės, spinta nusukta nuo žvilgsnių – skaidrumo idėja ragino rinktis ažūrinę medžiagą, sykiu nepalikti daiktais apkrauto vaizdo.

Paprastas tinklas, naudojamas žemės ūkyje, čia tapo išraiškingu ir, žinoma, taip pat simboliniu interjero akcentu, puikiai reprezentuojančiu kultūrinį tinklą. Šviestuvai, kurie konkursiniame projekte turėję būti nuleisti, dabar yra įrengti virš tinklo. „Pirminė idėja buvo, kad tinklas yra kaip idėjinis viso interjero užtaisas, jis – užmegzti arba mezgami viso šio biuro kultūriniai ryšiai“, – aiškina K. Vaikšnoras. Architektų komanda nudžiugo atradusi būtent tokį tinklą, kuris nuo kitų, įprastinių, skiriasi savo sumezgimu – kiekviena jo gija turi savo centrą, akutę, lyg sumezgimo vaisių, rezultatą. Tiesa, tinklo motyvą buvo numatyta perkelti ir į lauko erdvę, iš jo horizontaliai suformuojant tarsi stogą nuo saulės, nutiestą iki alėjos apšvietimo stulpų. Tačiau, greta iškilus panašios išraiškos paminklui, idėjos buvo atsisakyta, taigi, būdai, kaip geriau apsisaugoti nuo saulės, dar svarstomi.

Spalvų dialogai Interjere akiai neįprasta rožinio ir žydro atspalvių gama, be abejonės, taip pat turi savo prasmę. „Tai – rožiniai akiniai, optimizmas. Kultūra pas mus dažnai pasireiškia kritiškai, mes nepatenkinti miesto erdvėmis ir kritiškai į jas žiūrime. Mūsų optimistinis pasiūlymas yra žiūrėti į miestą truputėlį pro rožinius akinius – atlaidžiau, linksmiau, gyviau. O kita pusė – tai žydroji svajonė, kurios siekiame“, – parinktų spalvų simboliką komentavo L. Tuleikis. Ne mažiau svarbus esąs ir šių spalvų susidūrimas – skirtingų polių dialogas ir konfliktas tuo pačiu metu.

K. Vaikšnoras pažymi, kad ypač reikšmingas yra spalvų susiliejimas – ne tiesiai susikertanti linija, o minkštas vienos spalvos perėjimas į kitą. Toks vaizdinys simbolizuoja siekiamybę diskusijoje išgirsti vienam kitą. Architektai

prisipažįsta, kad būtent tokie spalvų perėjimai, dabar puošiantys lubas, grindis ir net WC patalpą, pareikalavo gana nemažų pastangų.

Interjero autoriai įžvelgę ir dar vieną simbolį – 3D vaizdinį. Anot K. Vaikšnoro, biuras, kuris pro žydro ir rausvo langų akinius žiūri į miestą, tarsi verčia plokščią vaizdą į 3D. „Kultūros biuras žiūri į miestą kaip į erdvinį darinį, o ne kaip į plokštuminį, suvokiant visą problematiką, bent jau transliuojant tokį matymą“, – idėją reziumuoja L. Tuleikis.

Atrasta žemės ūkyje Anot bendraautorių, vystant projektą buvo pakeistos tik detalės. Štai konkursiniame projekte buvo numatyta, kad dabar lubas dengiantis tinklas padengs ir dalį sienų bei turės daiktų sandėliavimo funkciją. Vis tik greitai paaiškėjo,

79

interjeras Tam teko pastatyti naują siurblį, sukeliantį slėgį.

L. Tuleikis įsitikinęs, kad šiuo atveju, kalbant apie kultūros įstaigą, negalima buvo elgtis „kaip visiems“, todėl buvo privalu padaryti civilizuotai, pritaikyti ir neįgaliesiems. Architektai neabejoja, kad daugelis kūrybinių minčių kyla būtent šioje patalpėlėje, tačiau joje taip pat geriausiai atsiskleidžia ir žmonių nekultūra. Todėl jie nusprendė, kad šįkart turi būti atvirkščiai, ir tualete turinti egzistuoti kūrybiška kultūra. Transformuojamo vaizdo efektą jame kuria išraiškingas veidrodžių ornamentas su švytinčiomis širdelėmis, o pereinantys žydri ir rausvi interjero atspalviai išlaikyti ir čia, panaudojus atitinkamą plytelių glaistą.

Pašnekovai pažymi, kad toks sprendimas padėjo nuslopinti pigų baltų plytelių paprastumą.

Su kultūros institucijos simbolika susieti ir eksterjero sprendiniai. Iš lauko pusės vitrinos įrėmintos specialių laikiklių, kuriuose galima nesunkiai įžvelgti erdvinę „Kaunas 2022“ logotipo K raidę. Savo nuolatiniu judesiu, kaita ji reprezentuoja ir kultūrines deformacijas.

K. Vaikšnoras atkreipia dėmesį, kad kurdami jie stengėsi įgyvendinti funkciją, kuri kartu turėtų ir tam tikro „užtaiso“. Todėl projekto autoriams apmaudu, kad dalį jų pirminių fasado idėjų paveldo specialistai atmetė, motyvuodami, kad ir šio biuro vitrinos privalančios neišsiskirti iš kitų, parduotuvių ar kavinių. Tapo akivaizdu, kad net ir kultūros buveinei nelemta padiktuoti išskirtinio dizaino, kurio projekto autoriams ypač norėjosi.

Vis tik, nepaisant tam tikro kartėlio, architektus labiausiai džiugina tai, kad projektas išvydo dienos šviesą labai mažai tepakitęs.

Išsisukti pigiomis priemonėmis Trys autoriai – trys skirtingi matymo žvilgsniai: ar išties diskusija, ėjimas vieno tikslo link visuomet buvo sklandūs? L. Tuleikis užtikrina – matyti panašiai šįkart nebuvo sunku, juk visos jų idėjos kilo ne iš pačių ego, o iš miesto, kultūros, be to, visi yra bendraminčiai, panašiai suprantantys vertybes. Kitas motyvas – išskirtinai mažas projekto biudžetas, net neleidęs svarstyti, kokias, pigesnes ar brangesnes, medžiagas, pasirinkti. „Jau skelbiant konkursą, buvo aiškus

80 2018 rugsėjis

reikalavimas dirbti labai pigiomis priemonėmis.

Akustinės lubos ar daug medžio – supratome, kad tai neįmanoma. Nuardę lubas, net neperdarėme lubų sijų, jos tokios kreivos ir liko, tik nudažėme viską“, – atskleidė L. Tuleikis. Akustikai pagerinti jie numatė pakloti kilimą ir ant tinklo tvirtinti akustinius demblius. Atsisakyta ir naujų grindų – senos plytelės tiesiog buvo užglaistytos, išlietos išlyginamuoju sluoksniu, nudažytos.

Tačiau naujam WC įrenginiui nuspręsta netaupyti – jis skirtas neįgaliajam patogiai nuleisti vandenį, vien paspaudus mygtuką šalimais.