Statyba ir architektūra (2018/7)

2018 (7) Architektūros konkursai: kiek galioja vertybės?

Kokybiškos architektūros tarpininkai Lukiškių aikštės demokratija Architektūrinio aktyvizmo apraiškos

Kaina 4,00 Eur

Architektas kūrėjas ar vykdytojas?

redakcijos skiltis Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Portalas SA.lt“ Redakcijos adresas Fabijoniškių g. 99 Vilnius LT-07101 Tel. +370 5 267 9484 El. p. redakcija@sa.lt www.sa.lt

Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų Ekspertų komisijos narys;

Tarptautinės architektų dienos proga architektams linkėta daug ko, visų pirma, kokybiškos architektūros. Jos kokybė – architektūrinių konkursų matmuo, tiesa, net ir jie, labiau nei viešumas, negarantuoja, kad konkurse apdovanotas projektas nenuguls

prof. dr. Donatas Čygas,

į stalčius... Tokių pavyzdžių, deja, architektai išvardytų ne po vieną... Ir kartėlio turi

VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas;

neretas.

prof. dr. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; doc. dr. Liutauras Nekrošius, VGTU Architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis,

Prieš kelerius metus konferencijoje diskutuota, kas visgi yra architektas – kūrėjas ar vykdytojas? Šiame numeryje kalbinti specialistai pabrėžė – architekto veikloje tiek daug dedamųjų, o riba tarp kūrybinių ambicijų ir užsakovo lūkesčių bei tikėjimo architektūros galia labai plona.

Architektai kuria ne tik pastatus-ženklus, bet ir bendruomenes. Sujungia, suburia,

Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius;

suvienija – kartu su gyventojais, vaikais, architektūros studentais gražina aplinką,

Diana Varnaitė,

edukuoja visuomenę, architektūrą pristato plačiau kaip kultūrinį reiškinį.

Kultūros paveldo departamento direktorė.

Redaktorė Kristina Buidovatė Tekstų autoriai Kristina Buidovaitė, Elena Paleckytė, Indrė Vozgirdaitė, Indrė Sesartė, Karina Sėrikova Portalo www.sa.lt administratorius

Koks vaidmuo atiteko praėjusių metų pabaigoje šalyje sukurtiems penkiems naujiems dariniams – Regioninėms architektūros taryboms (RAT)? Lietuvos architektų rūmų pirmininkė Daiva Veličkaitė kaip pagrindinį RAT tikslą nurodė profesionalų architektūros kokybės įvertinimą. Todėl tarybas sudaro išskirtinai architektai, atstovaujantys įvairioms institucijoms. Tai tarsi gydytojų konsiliumas, kuris sprendžia

Artūras Aleksiejūnas

sudėtingus klausimus. RAT išnagrinėtų projektų sąraše – ne vienas viešumoje

Kalbos redaktorė

nuskambėjęs atvejis. Panašu, kad RAT įžvalgos turi galios – išties nėra tik balsas

Brigita Kulikovskienė Dizainerė Edita Namajūnienė Reklamos skyrius Liuda Michalkevičienė Tel. +370 5 267 9484 Laura Stankūnaitė Tel. +370 684 89 421 © „Statyba ir architektūra“, 2018 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas

tyruose. „Laisvės kario“ paminklo sutiktuvės Kaune priminė įatmintinimo būdų ir galimybių paieškas didmiesčiuose ar mažesniuose miestuose. Vieni paminklai praranda savo svarbą ir istorinę reikšmę, yra pamirštami, apleidžiami, visgi, įpaminklinimo idėjos gyvos, egzistuoja, apie jas diskutuojama, miestuose, kartais patyliukais, atsiranda įatmintinimo ženklų.

Didmiesčiuose vienas po kito duris atveria modernūs biurų pastatai. Pastaruoju

galima tik gavus redakcijos sutikimą.

metu atidarymo juostelių kirpimo vajus iš sostinės persikėlė į Kauną. Kas vienija

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

modernius biurų pastatus? Statytojų požiūris į komfortą: baldus, mikroklimatą,

Spausdino

potencialių nuomininkų poilsio kokybę.

UAB „Grafija“ Tiražas 4200 egz.

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

ISSN 0131-9183

Šiame, architektų profesinei dienai dedikuotame numeryje pristatome Lukiškių aikštėje architektų ir rangovų pajėgomis nuveiktus darbus.

Dar svarbiau – į mūsų žurnalo puslapius nugulė žinios iš Kinijos. Kinijos architektūrinio žurnalo „Pasaulio architektūra“ puslapiai skirti Lietuvos architektūrai –

Mūsų viršelyje – Vandos Padimanskaitės pieš.

projektams, publikacijoms, knygoms. Dovana tai ar įvertinimas? At(Ra)dimas...

tema

8

Architektūros konkursai: kiek galioja vertybės?

forumas

10

Architektas kūrėjas ar vykdytojas?

TURINYS

336 性

现的现代

被重新发

筑：一种

立陶宛建 Lithuanian re: A Redis

Architectu rnity covered Mode

0

2

1

8

0

6

世界建筑

建 筑 世 界A r c h i t e c t u r e World

201806

现代性 |

新发现的

一种被重

筑： 立陶宛建

Lithuanian

dd 2

3-A2C2.in

FM-SJJZ-

70

pasaulis

Kur rinktumėtės gyventi – buvusioje mokykloje ar buvusiame kalėjime?

76

architektūra

Architektūrinio aktyvizmo apraiškos 4 2018 Nr. 7

68

Modernity iscovered

ure: A Red

Architect

pasaulis

Lietuvos architektūros aidas Kinijoje

18/6/2 14:51

14

žvilgsnis

Svarbūs įvykiai ir asmenybės.

Kaip juos deramai įamžinti?

56

interjeras

Įkurtuvės: naujas biuras be triukšmo

24

technologijos

8

tema Architektūros konkursai: kiek galioja vertybės?

10

forumas Architektas kūrėjas ar vykdytojas?

14

žvilgsnis Svarbūs įvykiai ir asmenybės.

Kaip juos deramai įamžinti?

20

situacija Kokybiškos architektūros tarpininkai

24

technologijos Kas sukuria komfortą biure?

33

sprendimas Mokslo magija

39

teisė Diskusija ir bendradarbiavimas – būdas išvengti konflikto architektūroje

40

technologijos Pirmose gretose – medinė statyba

48

architektūra Giuseppe Blengini.

Interjero dizaino ir architektūros dermė

50

objektas Lukiškių aikštės demokratija

54

situacija Regioninės architektūros tarybos: ekspertinis vertinimas neturėtų būti balsas tyruose

56

interjeras Įkurtuvės: naujas biuras be triukšmo

68

pasaulis Lietuvos architektūros aidas Kinijoje

70

pasaulis Kur rinktumėtės gyventi – buvusioje mokykloje ar buvusiame kalėjime?

76

architektūra Architektūrinio aktyvizmo apraiškos

Kas sukuria komfortą biure?

50

objektas

Lukiškių aikštės demokratija

5

naujienos I VIETA

Stasio Eidrigevičiaus menų centrą Panevėžyje projektuos vilniečiai

6 2018 Nr. 7

Stasio Eidrigevičiaus menų centrą projektuos MB „Syrusas“, veikiančios pavadinimu „IMPLMNT architects“ kolektyvas – Aurimas Syrusas, Greta Šidlauskaitė ir Ričardas Bertašius.

Tokie rezultatai paaiškėjo užbaigus tarptautinį viešąjį atvirą konkursą.

Iš viso konkursui buvo pateikta devyniolika darbų. Pasiūlymų kokybę vertino ekspertinė komisija, sudaryta iš septynių narių, iš kurių du užsienio architektai. Kokybės vertinimo kriterijai: urbanistika; architektūra ir dizainas; sprendinių daugiafunkciškumas ir racionalumas; tvarumas ir efektyvumas bei „stasiškumas“.

Laureatais tapę „IMPLMNT architects“ architektai pasiūlė drąsų, tačiau nuosaikų ir vientisą projektą, kuriame subtiliai atskleidžiamos S. Ei drigevičiaus kūrybai būdingos detalės. Ekspertinė komisija labai teigiamai vertino pasiūlymo urbanistinį integralumą, kuriamą kokybišką, tinkamų parametrų viešąją erdvę pietinėje sklypo dalyje. Architektūriškai darbas yra drąsus ir ryžtingas. Neliekantis nepastebėtas ir nepaliekantis abejingų, tačiau nuosaikus ir vientisas. Architektūros ir detalių lakoniškumas leidžia suvaldyti itin chaotišką teritorijos charakterį. Pirmajame etape siūloma pastatą rekonstruoti iš esmės, paliekant mažą dalį esamų kino teatro konstrukcijų. „IMPLMNT architects“ – 2016 m. Vilniuje įsikūrusi architektų studija, kurianti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Architektų darbus buvo galima pamatyti 2017 m. Leipcigo knygų mugėje, kur „IMPLMNT architects“ Lietuvos kultūros instituto užsakymu suprojektavo Lietuvos nacionalinį paviljoną. Tais pačiais metais architektai sulaukė pripažinimo Minske vykusioje Tarptautinėje

jaunųjų architektų bienalėje, kurioje dviejose kategorijose – už Vilniaus „Keistuolių teatro“ rekons trukciją ir Lietuvos nacionalinį paviljoną Leipcigo knygų mugėje – pelnė dvi pirmąsias vietas. „IMPLMNT architects“ projektuoja visuomeninių pastatų architektūrą ir interjerus bei ekspozicijų architektūrą. Kurdami ekspozicijas, daugiausia dėmesio skiria jų koncepcijai, o visuomeniniuose objektuose, kurie beveik visada statomi urbanizuotose teritorijose, kontekstui. Muziejų, meno centrų ir parodų architektūra jiems taip pat nėra svetima: pastaraisiais metais architektų studijos darbus buvo galima matyti Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ ar Vilniaus knygų mugėje.

Antroji vieta skirta darbui „Tinklas“, kurio autoriai – įmonės „Klasikinio portiko“ architektų komanda (autorius – Martynas Valevičius). Ekspertinė komisija įvertino pasiūlymo išmintingumą ir inovatyvų miestovaizdžio suvokimą. Pastebėta, kad, įgyvendinus tik pirmąjį etapą, situacija iš esmės daug nepasikeistų, tačiau po antrojo etapo viešosios erdvės beveik neliktų. Architektūriškai darbas yra konceptualus ir drąsus, tačiau abejojama, ar architektūrinio nebaigtumo įvaizdis yra tinkamas tokio tipo statiniui. Tikėtina, kad statinį realizavus statybinių pastolių naudoti nepavyks, o tai iš esmės keis detales, todėl keisis ir bendras pastato vaizdinys. Sprendinių daugiafunkciškumo požiūriu pastato erdvės yra lanksčios ir lengvai transformuojamos bei prisitaikančios.

Trečioji vieta skirta darbui, autorių pavadintam „Asambilažu“. Darbo autoriai – Gabrielė Ubarevičiūtė, Giedrius Mamavičius ir įmonė „Siena“. Ekspertinei komisijai šis pasiūlymas

naujienos Organizatorių vizual.

II VIETA

pasirodė urbanistiškai įdomus. Kompleksas neatrodo kaip vienas pastatas ir Panevėžiui gali pasiūlyti tai, ko miestas dar neturi. Siūloma smulkiagrūdė nevienalytė urbanistinė struktūra iš esmės yra galimas sprendimas. Pasiūlymas yra architektūriškai įdomus ir labai kontrastingas. Pastato planas, siūlantis labirinto tipo praėjimą, yra didžiulis pranašumas. Siūlomas naratyvas yra įdomus ir nevienalytis. Erdvę formuojantis žiedas nors ir įdomi detalė, bet gana sudėtingai įgyvendinama. Abejojama, ar toks kontrastingas darbas sugebės suvaldyti esamą chaotišką urbanistinį audinį. Komisija pažymėjo, kad darbe įdomiai ir netikėtai artikuliuojamas „stasiškumo“ aspektas, kai dalis pastato išsiveržia į viešąją erdvę.

Ekspertinė komisija taip pat išskyrė tris dėmesio vertus darbus, kuriuos pateikė įmonės „AEXN“ (Tomas Grunskis, Gintaras Kuginys, Jūratė Kindurytė, Martynas Mankus, Mindaugas Girčys, Tomas Karosas, Rusnė Šlepetienė, Albinas Ragelis; projekto stiprybė – literatūriška projekto koncepcija, pastangos atrasti „stasiškumo“ identitetą. Pasiūlyme siekta subtiliai užkoduoti Panevėžio „pamatą“. Pasiūlymas išskirtinis, netikėtas ir įtraukiantis); „Klaipėdos komprojektas“ (jungtinėje veikloje su Lietuvos savanorių gaisrininkų draugija; darbas išskirtas už drąsą, netikėtumą ir poetiškumą sprendiniuose) ir „TAEM architektai“ bei „Architektūros linija“ – architektų biurai pastebėti už patrauklius viešosios erdvės sprendinius. Darbe siūloma viešoji erdvė kuria du patirties sluoksnius. Neliko nepastebėtas ir bandymas pakilti virš miesto.

III VIETA

7

tema

Architektūros konkursai: kiek galioja vertybės? Šv. Jokūbo ligoninės kvartalo Vilniuje pertvarkymo konkursas, įvykęs Kristina BUIDOVAITĖ

2008-aisiais, prisimintas prieš keletą mėnesių – internete pasklidus rengiamo projekto vizualizacijoms ir paaiškėjus, kad komplekso projektavimo darbų ėmėsi ne tuomečio konkurso laureatai. Ar architektūros konkursai tampa priedanga komerciniams klientams susitvarkyti reikalus taip, kaip jiems reikia?

Pasirenka patrauklesnę pavardę? ietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininkė Rūta Leitanaitė patvirtina – nėra teisinių priemonių įpareigoti užsakovus įgyvendinti architektūros konkursą laimėjusį arba prizine vieta apdovanotą projektą. Sykiu R. Leitanaitė apeliuoja į architektų sąžinę – projektuoti toje vietoje, remiantis ta pačia programa, tam pačiam užsakovui, žinant, kad tavo kolega dalyvavo ir laimėjo konkursą, yra mažų mažiausia nekolegiška.

Juolab kad architektai savo darbe vadovaujasi „Architektūros paslaugų teikėjų Europos etikos kodeksu“, kuriame teigiama, kad „visi architektūros paslaugų teikėjai, prieš pradėdami derybas dėl sutarties pasirašymo parengti projektą ar atlikti kitą su savo profesija susijusį darbą ir žinodami arba pagrįstai pasiteiravę galintys sužinoti, kad tam pačiam klientui arba esamam ar

išsirenkamas architektas, kuris dalyvavo konkurse ir nieko nelaimėjo, arba pažįstamas architektas“, – komentavo pašnekovė.

Patogu užsakovui?

R. Leitanaitė pasakojo apie pokalbį su dviem architektais iš Sankt Peterburgo. Šių akimis, Baltijos šalyse dažnas užsakovas – pageidaujantis kokybiškos architektūros, o ne tik kvadratinių metrų ir kuo pigiau įgyvendinto projekto. Rusijoje architektų patirtis kiek kitokia. Dažnai architektūriniai konkursai užsakovų naudojami kaip savęs reklamavimo elementai. Pavyzdžiui, šie mieste turi kelių hektarų teritoriją, kurią nori tankiai pristatyti gyvenamųjų namų, nebūtinai išskirtinės kokybės ir patrauklios architektūros. Svarbiausia,

A. Ambraso architektų biuro vizual.

L

būsimam vartotojui ir tam pačiam projektui ar su architekto profesija susijusiam darbui tuo pačiu metu yra paskirtas kitas architektūros paslaugų teikėjas, įsipareigoja apie tai informuoti tą kitą paslaugų teikėją.“ Viena vertus, LAS patvirtintuose Architektūros konkursų nuostatuose įrašytas įpareigojimas užsakovui kviesti į derybas pirmosios vietos laimėtoją, o, nepavykus susitarti, kitus laureatus. Maža to, toks nuostatas įrašomas į kiekvieno konkurso, kuriuos organizuoja LAS, sąlygas. Antra vertus, architektūros konkurso sąlygos nėra sutartis, kuria galima remtis iškilus konfliktinei situacijai.

Anot R. Leitanaitės, būna tokių situacijų, kai pasikeičia programa ar užsakovas nesusitaria su pirmųjų vietų nugalėtojais. LAS, kaip konkurso organizatorė, šitoje stadijoje nebedalyvauja, taigi, ir informacija apie tai, kas vyksta už uždarų durų, kai užsakovai derasi su architektais, jų nepasiekia. „Neatmetu galimybės, kad kartais laimėtojai net nėra pakviečiami į derybas, tiesiog

8 2018 Nr. 7

Projektuoti toje vietoje, remiantis ta pačia programa, tam pačiam užsakovui, žinant, kad tavo kolega dalyvavo ir laimėjo konkursą, yra mažų mažiausia nekolegiška. / Rūta LEITANAITĖ / projektas pateiktas svarstyti Regioninės architektūros tarybai. Minėtas atvejis, R. Leitanaitės žodžiais, simptomatiškas: yra ir konkurso laimėtojas, ir realus projektuotojas, kuris anuomet nė neatsidūrė laureatų gretose.

Užsienio konkursų pamokos Lietuvai Turi dvejopų patirčių Latvijos nacionalinio meno muziejaus (LNMM) projektas buvo vadinamas Lietuvos nacionaliniu triumfu. Tuomet atrodė stebuklas, kad jungtinė dviejų Lietuvos architektų studijų („Processoffice“ ir „Andrius Skiezgelas Architecture“) komanda įveikė 28 konkurentus, dalyvavusius tarptautiniame muziejaus rekonstrukcijos ir plėtros konkurse. Stebuklu vadinta ir tai, kad konkurso rezultatai nebuvo apskųsti, atšaukti, kad užsakovai neapsižiūrėjo neturintys pinigų ir kad nugalėtojai tiesiog pakviesti įgyvendinti savo projektą.

Lietuvoje projektų, įgyvendintų nenutolus nuo konkursą laimėjusio projekto, yra toli gražu ne absoliuti dauguma. Kaip pavyzdžius LAS pirmininkė paminėjo Generalinės prokuratūros pastatą (architektas K. Lupeikis, konstruktorius T. Jakimavičius, 2008 m.) ir biurų kompleksą „Quadrum“ (studija „Arches“, bendradarbiaujant su danų ir norvegų architektų biurais „Schmidt Hammer Lassen Architects“ ir „Lund+Slaatto Arkitekter“).

Didelis skirtumas, pasak R. Leitanaitės, kas renkama architektūros konkurso metu: ar geriausia idėja, ar architektas, kuris gali suprojektuoti statinį: „Lietuvoje praktikuojame architektūrinius konkursus, kuriuose išrenkama geriausia idėja, nežiūrint, kas yra autorius – jaunasis architektas ar solidus architektų biuras. Svarbi tik architektūros kokybė.“ Tik ką aktyviai aptarinėtas Šv. Jokūbo ligoninės komplekso projektas nebuvo pristatytas nei visuomenei, nei profesinei architektų ben druomenei nuo pat 2008 m., kai įvyko konkursas, laimėtas A. Ambraso architektų biuro. Tik kilus neblėstančioms diskusijoms visuomenėje,

Dar vienas architektūros konkurso laureatus netikėta realizacija nustebinęs projektas – Vienybės aikštės rekonstrukcija. 2008 metais konkursą laimėjo architektų Mindaugo Reklaičio, Manto Olšausko, Julijos Reklaitės, Irenos Olšauskienės komanda. Tačiau šiuo metu įgyvendinamas architektų biuro „Giedraitis ir architektai“ bendradarbiaujant su vokiečių architektų įmone „3deluxe“ parengtas projektas.

Architektų biuro „Sprik“ komanda kreipėsi į Lietuvos architektams atstovaujančias organizacijas, Kauno miesto savivaldybę tikėdamasi

Šv. Jokūbo ligoninės kvartalo Vilniuje pertvarkymo konkursą 2008 metais laimėjo architektai Audrius Ambrasas, Mantas Olšauskas, Aurelija Slapikaitė, Jurgis Jurevičius.

paaiškinimo, kokiu projektu remiantis ruošiamasi įrengti požeminę automobilių stovėjimo aikštelę Kauno Vienybės aikštėje ir sutvarkyti viešąją erdvę virš jos. Tokią teisę architektai turi – konkurso sąlygose įtvirtintas nuostatas, kad apie pasikeitimus arba vykstančias derybas privalu informuoti trijų pirmųjų vietų laureatus. Apie tai, kad Vienybės aikštė projektuojama be architektūrinio konkurso, neatsižvelgus į prieš dešim tmetį vykusio architektūros konkurso rezultatus, neinformavus konkurso nugalėtojų, nutylėta ir visuomenei. O sprendimų valia palikta privačiam investuotojui. Architektus, laimėjusius architektūros konkursą, po savivaldybei pateiktų prašymų pasiaiškinti, pasiekė lakoniškas atsakymas, kad jų projektas įgyvendintas nebus.

Beje, architektų biuras „Sprik“ turi ir kitokios patirties – šiuo metu baigiamas įgyvendinti nenutolęs nuo konkursinio darbo – Klaipėdos naujojo turgaus projektas.

Vienybės aikštės Kaune konkursą 2008 metais laimėjo architektų Mindaugo Reklaičio, Manto Olšausko, Julijos Reklaitės, Irenos Olšauskienės komanda (architektų biuras „Priedanga“).

„Sprik“ vizual.

kad būstai būtų pastatomi pigiai, parduodami greitai ir kuo brangiau. Staiga architektūros konkursas paskelbiamas viešajai erdvei tokioje teritorijoje įrengti. „Architektai projektuoja, siūlo idėjas, viešinama, kokia išskirtinės kokybės viešoji erdvė bus.

Viskas vyksta ne dėl to, kad norima pagerinti viešosios erdvės kokybę, bet dėl to, kad būtų padidintas žinomumas, greičiau ir brangiau parduoti būstai. Pasak kolegų iš Rusijos, gyvenamiesiems būstams architektūros konkursai neorganizuojami, nueinama pas architektą, kuriuo pasitikima, kuris suprojektuoja taip, kaip reikia. Nenoriu pasakyti, kad pas mus yra taip pat, bet egzistuoja pavojus, kad konkursas naudojamas kaip reklamos priemonė visuomenėje kylančioms diskusijoms numalšinti, parodyti užsakovą kaip labai atvirą, demokratišką, nors iš tiesų galbūt jis nė neketina laikytis įsipareigojimų ir derėtis su konkurso laureatu“, – aiškino LAS pirmininkė.

9

foruma

forumas

Karina SĖRIKOVA

Architektas kūrėjas ar vykdytojas?

Ramybės architektams

forumas / 1

neduodantis ir kartkartėmis

aktualią diskusiją užvedantis klausimas – už ką šiandien

atsakingas architektas? Ar tikrai architektas svarbus tol, kol

gaunamas leidimas statybai,

o pagrindinis jo darbas, kad tą

leidimą užsakovas gautų laiku?

O gal visgi architekto misija

svarbesnė – edukuoti užsakovus,

atnešti naujų, modernių idėjų, būti atsakingam už tai, ką projektuoja,

ne tik prieš užsakovą, bet ir prieš visuomenę?

10 2018 Nr. 6 7

Matas ŠIUPŠINSKAS, architektas

Architektai patiria itin didelę konkurenciją iš kitų sričių ir tikrai nebėra vieninteliai bei nepakartojami proceso dirigentai.

Architektūrą galima suvokti tiek siaurai, tiek plačiai ir abi versijos iš dalies bus teisingos.

Siaurąja prasme tai statybų sektoriaus dalis, kurioje yra nepaprastai svarbus biudžetas, techniniai sprendimai, saugumas, praktiškumas ir t. t. Architektas visuomet buvo vykdytojas, istoriškai buvo įprasta, kad jis veda užsakovą per projektavimo ir statybų procesą, padeda jam pasiekti norimą rezultatą. Visgi dabar statyba yra toks kompleksiškas procesas, kad vienas žmogus vargiai gali aprėpti visus niuansus. Šiandien svarbu turėti įvairių specialistų komandą, o, norint vesti visą projektą pirmyn, lyderis turi būti šiek tiek ir teisininkas, ir vadybininkas, ir išmanyti techninius niuansus. Šiuo aspektu architektai patiria itin didelę konkurenciją iš kitų sričių ir tikrai nebėra vieninteliai bei nepakartojami proceso dirigentai.

Visgi žvelgiant plačiąja prasme, architektūra yra kultūros sferos dalis ir toks požiūris daug tiksliau atspindi tikrąsias architekto atsakomybės ribas. Nereikėtų to primityviai suvokti kaip savitikslės meninės veiklos, o pastato laikyti grynuoju meno kūriniu. Realybė yra kompleksiškesnė, nes kultūrinė veikla yra dialogas, tam tikros tradicijos, vertybių tęstinumas arba oponavimas joms, kartu tai reakcija į šios dienos aktualijas, bandymas suteikti joms tinkamą formą arba erdvę atsiskleisti. Juk geras

(nereiškia, kad tiesiog gražus) sprendimas negali atsirasti tarsi baltame lape – autorius turi suvokti jį kaip didesnių visuomenės gyvenimo ir istorijos procesų dalį. Tai gebantis architektas tampa tarpininku tarp praeities ir ateities, moderatoriumi, padedančiu susieti skirtingų visuomenės grupių, užsakovo ir valstybės interesus. Ne pataikaujančiu, bet derinančiu juos tarpusavyje.

Kartais dermę galima pasiekti projektu, o kartais tekstu, eskizu ar kitu instrumentu, kuris gali paveikti tai, kaip formuojama mus supanti aplinka. Ne veltui Architektūros asociacijos architektūros mokyklai AA (angl. Architectural Association School of Architecture) nusprendus atsisakyti savo leidybos ir ekspozicijų vei klos, prieš tokį sprendimą sukilo grupė žinomų Didžiosios Britanijos architektų ir architektūros kritikų. Dauguma jų greičiausiai supranta, kad, praradus galimybes aktyviai veikti kaip kultūros formuotojams, teks susitaikyti su neišvengiamu profesijos nuosmukiu ir redukavimu iki technikų, braižytojų ar vadybininkų. Architektai turi privilegiją, bet ir atsakomybę atstovauti visiems, kurie projektavimo procese negali dalyvauti, tiems, kurių jau nėra, ir tiems, kurie dar tik bus. Tą vargiai galėtų padaryti žmogus, esantis toli už kultūros lauko ribų.

forumas / 2

Andrius ROPOLAS, architektas, architektų biuro „Office De Architectura“ partneris Architektai visuomet buvo atsakingi už labai platų spektrą veiklų – nuo labai techninių užduočių sprendimo iki meninės kūrybos. Dabar daug kas gali sakyti, kad vis didesnę architektų darbo dalį užima biurokratija: leidimų gavimas, techniniai reglamentai ir kiti nuobodūs dalykai. Projektui būtinų dokumentų skaičius nuolat didėja, nors pačių brėžinių ir vizualizacijų – ne. Todėl natūraliai gali atrodyti, kad architektai dabar yra daugiausia atsakingi už dokumentų tvarkymą. Bet visa tai priklauso nuo architektų biuro dydžio ir specializacijos. Lietuvoje architektų biurai yra ganėtinai maži ir universalūs, dažnai neturi konkrečios specializacijos. Tai lemia, kad architektams tenka dirbti daugybę skirtingų darbų vienu metu, tarp jų – daug laiko skiriant popierizmui. Tačiau yra pavyzdžių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kai architektai koncentruojasi į kūrybinę veiklą, o rangovai ir įvairūs konsultantai rūpinasi dokumentais. Todėl architektų pagrindinis darbas vis dar yra rūpestis dėl mūsų aplinkos kokybės, nepaisant augančio popierizmo. Architektų pareiga žvelgti į ateitį toliau nei trejų metų verslo planas ir įsivaizduoti ateities potencialą.

Pastaruoju metu šią istorinę architektų ir urbanistų veiklą perima didelės korporacijos, niekaip nesusijusios su architektūra ar miestų planavimu. „Google“ dukterinė kompanija „Sidewalk Labs“ šiuo metu vysto naują Toronto miesto kvartalą, kuris užims daugiau nei 300 hektarų teritoriją. Ji planuojama diegiant moderniausias duomenų rinkimo technologijas. Žadama, kad naujasis kvartalas turės daugybę jutiklių, gatvės bus siauresnės, nes visur važinės savavaldžiai automobiliai.

Kitos technologijų kompanijos „Siemens“, IBM ir „Cisco“ taip pat aktyviai braunasi į architektų ir urbanistų veiklos lauką. Todėl kyla klausimų, už ką ateityje bus atsakingi architektai ir ar jie išvis bus reikalingi, galbūt viską perims technologijų kompanijos? Tai kelia daugybę etinių klausimų, susijusių su žmonių privatumu, ir nemažai nuogąstavimų dėl miestų ateities.

Mūsų biuras „Office De Architectura“ stengiasi didelį dėmesį skirti edukacijai ir tyrimams.

Darbas su Lietuvos paviljonu Venecijos architektūros bienalėje, statomas paviljonas Naci onaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui šalia Paveikslų galerijos Kaune, kūrybinės dirbtuvės, organizuojamos kartu su Kauno technologijos universitetu ir skirtos Kauno modernizmo architektūrai, viena iš dviejų turbūt svarbiausių Didžiosios Britanijos architektūros mokyklų Bartlett architektūros mokykla Londono universitetiniame koledže po „Kauno Europos kultūros sostinės 2022“ stogu yra svarbi mūsų darbo dalis, leidžianti mums nuolatos tobulėti. Šios veiklos papildo pagrindinę pastatų projektavimo misiją. Žinoma, toks darbo pobūdis kelia tam tikrų iššūkių, atima daug laiko, tačiau mums atrodo, kad skirti dalį savo laiko naujų diskursų paieškai ir formavimui yra būtina, norint neatsilikti. Liūdniausia, kai architektai, pasiekę tam tikrą lygį, nustoja domėtis naujienomis, naujais požiūriais ir aktyviai juos siūlyti. Architektas yra itin lėtos profesijos, vertinant šiuolaikiniais standartais, atstovas. Nuo pastato projektavimo pradžios iki pabaigos aukštyn kojomis gali apsiversti visas technologijų pasaulis, todėl dabar, kaip niekada anksčiau, architektai turi intensyviai sekti visas tendencijas ir mėginti suprasti, kas yra tik laikina mada, o kas – naujų revoliucijų pradžia.

Tačiau net ir labai vertindamas kūrybinę savo profesijos dalį, vengiu architektų kaip kūrėjų ir architektūros kaip meno srities palyginimų.

Mano požiūriu, architektūra nėra menas – tai hibridas tarp verslo, kūrybos, socialinių mokslų ir inžinerijos. Architektas turi ne tiek beatodairiškai kurti meną, kiek bandyti suprasti jį supantį pasaulį. Kartais tas supratimas gali vesti prie atvirkščio kūrybai proceso – susilaikymo. Architektas dienos pabaigoje yra poreikių vykdytojas, tačiau kiekvienas architektas pasirenka, kieno poreikiams jis teikia didžiausią dėmesį.

Liūdniausia, kai architektai, pasiekę tam tikrą lygį, nustoja domėtis naujienomis, naujais požiūriais ir aktyviai juos siūlyti.

Architektas yra itin lėtos profesijos, vertinant šiuolaikiniais standartais, atstovas. Nuo pastato projektavimo pradžios iki pabaigos aukštyn kojomis gali apsiversti visas technologijų pasaulis, todėl dabar, kaip niekada anksčiau, architektai turi intensyviai sekti visas tendencijas ir mėginti suprasti, kas yra tik laikina mada, o kas – naujų revoliucijų pradžia.

11

forumas / 3

Audrius AMBRASAS, architektas, Ambraso architektų biuro steigėjas ir vadovas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros katedros docentas Architektūra yra tarsi galvosūkis, kurio sprendimas glūdi meninėje idėjoje. Užsakovo poreikiai, aplinka, funkcija, statybos techniniai reglamentai, pinigai, kiti reikalavimai – visas tas problemų raizginys gali būti (arba ne) išnarpliotas, jei architektą aplanko idėja. Visi tie tarsi objektyvūs dalykai paklūsta subjektyviam kūrėjo požiūriui. Dr. Tomas Grunskis, aptardamas miesto kompozicijos sampratą, teigia, kad kuo didesnio mastelio yra (urbanistinis, architektūrinis, dizaino) objektas (kūrinys), tuo mažiau subjektyvių aspektų jame yra, ir atvirkščiai, kuo objektas mažesnis, tuo daugiau jame meninės veiklos ir kartu subjektyvumo. Filosofas Žibartas Jackūnas straipsnyje „Tiesa mene“, nagrinėdamas meno santykio su tiesa teorijas, be „tradicinių“, gnose ologinių koncepcijų aptaria ir, anot jo, „netradicines“: „prie pastarųjų galima priskirti koncepcijas, kuriose „menine tiesa“ laikoma: 1) kūrinio atitiktis menininko sumanymui,

Profesionali architektūros kritika tam yra būtina. Žinoma, neigiami architektūros kūrinio vertinimai nemalonūs – juk tiek darbo įdėta, tiek lėšų išleista. Architektas visada turi išlikti savikritiškas perfekcionistas, gebantis priimti profesionalią kritiką. Kad ir kokia ji nemaloni būtų, reikia bandyti atsiriboti nuo asmeniškumų. jausmams; 2) menininko nuoširdumas; 3) kūrinio emocinio poveikio suvokėjui jėga; 4) kūrinio harmoningumas, jo elementų darna; 5) kūrinio stilistinis vientisumas; 6) formos ir išraiškos vienovė; 7) kūrinio autentiškumas; 8) meno kūrinio turinio reikšmingumas ir kt.“ Nors Ž. Jackūnas šias koncepcijas vertina kritiškai, teigdamas, kad jos daugiausia paplitusios šiuolaikinėje nemarksistinėje, ypač neopozityvistinės orientacijos, estetikoje, manau, jos labai koreliuoja su Architektūros įstatyme išvardytais tokiais architektūros kokybės kriterijais kaip urbanistinis inte gralumas, inovatyvumas, vientisa architektūrinė idėja, funkcionalios pastato struktūros kūrimas, estetika, sprendimų racionalumas.

Tai, kad Lietuvos įstatyme atsirado tokie architektūros vertinimo kriterijai, yra didelis mūsų visų pasiekimas. Rausiantis archyve netyčia iš lentynos iškrito 1996 m. birželio mėn. laikraščio „Arkitektas“ trečiasis numeris. Tais metais buvo priimtas Statybos įstatymas ir redaktorius Au drys Karalius vedamajame rašo: „Taigi esmė yra ta, kad mūsų gerbiamas Įstatymas neužsimena ne tik apie architektą, bet ir apie architektūros projektą – autorinį kūrinį...“ Ir toliau toliaregiška redaktoriaus įžvalga: „Toks ciniškas architektūros suvokimas ir vertinimas negali duoti jokių vilčių, kad mūsų statybos procesas nors kiek taps humaniškesnis.“ Praėjo „tik“ dvidešimt vieneri metai ir architektūros meninis vertinimas tapo

Rūtos Garbaliauskaitės vizual.

12 2018 Nr. 7

JŪSŲ PROJEKTĄ ĮGY VENDINSIME MES

ŽALIUZĖS | APSAUGA NUO SAULĖS | ŽALIUZINIAI VARTAI | teisėtu. Tačiau įstatymas pats savaime staiga architektūros kokybės pagerinti negali. Tam būtinas tiek visuomenės švietimas ir lavinimas, tiek pačių architektų lavinimasis ir tobulėjimas. Profesionali architektūros kritika tam yra būtina. Žinoma, neigiami architektūros kūrinio vertinimai nemalonūs – juk tiek darbo įdėta, tiek lėšų išleista. Architektas visada turi išlikti savikritiškas perfekcionistas, gebantis priimti profesionalią kritiką. Kad ir kokia ji nemaloni būtų, reikia bandyti atsiriboti nuo asmeniškumų. Aišku, reikėtų skirti profesionalią kritiką nuo tiesiog neigiamų atsiliepimų dėl to, kad gyventojams vienas ar kitas pastatas negražus, nes „stiklinis“ arba panašus į „betoninį bunkerį“, arba tiesiog „dėžė“.

Architekto galia yra tikėjimas savo menine tiesa ir gebėjimas tuo tikėjimu užkrėsti visus projektavimo ir statybos proceso dalyvius, tačiau jis niekada nėra visiškai savarankiškas, priimdamas sprendimus. Architektūrinės kokybės kūrime labai svarbus ir užsakovo vaidmuo. Tame pat anksčiau minėtame „Arkitekto“ numeryje yra interviu su žymiu lenkų architektūros kritiku ir propaguotoju Tadeuszu Barucky. Į klausimą, koks yra idealus santykis architektas-užsakovas, jis atsako taip : „Čia sudėtinga. Žinote, Ph. Jonson yra sykį pasakęs, kad tikrų architektų nedaug, o prostitučių pilna. Užsakovas be tam tikros architektūrinės kultūros nesugebės tinkamai suformuluoti užduoties.“

LANGAI | DURYS | FASADAI | TECHNINĖ PRIEŽIŪRA

Daugiau šviesos pro pakeliamas – nustumiamas sistemas heroal S 77 SL Pakeliama – nustumiama sistema heroal S 77 SL atitinka aukščiausius dizaino ir energijos sunaudojimo efektyvumo reikalavimus.

Integruojamos staktos ir siaurų varčios profilių dėka sukuriama beveik nepastebima jungtis tarp pastato vidaus ir išorės. Jau projektuojant dėmesys krypsta į susidarančią erdvę, kuri gali būti pabrėžiama inovatyviu, pvz.: 90° atidaromo kampo, sprendimu. heroal S 77 SL puikiai dera ir naujos statybos, ir renovuojamuose klasikiniuose pastatuose.

Daugiau informacijos rasite www.heroal.com

heroal – Johann Henkenjohann GmbH & Co. KG Österwieher Str. 80 33415 Verl (Germany) Tel +49 5246 507 - 0 Fax +49 5246 507 - 222

13

pixabay.com nuotr.

žvilgsnis

Svarbūs įvykiai ir asmenybės.

Kaip juos deramai įamžinti?

Visi suprantame, kokie svarbūs mūsų atsikuriančiai šaliai valstybingumo simAušra NARKELIŪNIENĖ

boliai, asmenybės ir įvykiai, ypač minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį.

Tačiau ar neteks po keliolikos metų klaidžioti po įatmintinimo ženklų chaotišką knibždėlynę, ar sukti galvos, kur ir kaip iškraustyti kai kuriuos simbolius ir atminimo ženklus, o didelė dalis svarbių asmenų taip ir liks nepaminėti?

eaguodama į šią problemą, Lietuvos architektų sąjunga (LAS) ėmėsi iniciatyvos ir parengė atminties vietų (Lietuvai ir Vilniui reikšmingų asmenybių, įvykių) išdėstymo Vilniaus mieste schemą ir metodiką. „Dėl tematikos pobūdžio supratome, kad įgyvendinti šiam projektui nepakaks tik architektų kompetencijos, todėl suformavome tarpdisciplininę grupę iš

R

14 2018 Nr. 7

architektų, paveldosaugos specialistų ir istorikų, mus konsultavo ir sociologai“, – pasakojo projekto kuratorė LAS pirmininkė Rūta Leitanaitė.

Pagrindiniai grupės nariai – prof. Alfredas Bumblauskas, istorikas Tomas Čeplinskas, dirbantis Vilniaus miesto pavadinimų ir paminklinių lentų komisijos pirmininko pavaduotoju (darbo grupė Vilniaus m. savivaldybėje), paveldosaugos specialistai architektai Augis Gučas, Irena

Kliobavičiūtė, Vytenis Zilinskas, architektas Vytis Obolevičius, talkino dvi VU Istorijos fakulteto studentės doktorantės Vilija Ralytė ir Rūta Anulytė.

Kodėl projekto tikrai reikia?

Per pastaruosius metus net ir LAS teko susidurti su įatmintinimo proceso chaotiškumu Vilniuje. Ne kartą Vilniaus architektūros-urbanistikos

ekspertų taryba yra sulaukusi Vilniaus miesto savivaldybės atstovų pagalbos šauksmo: padėkite nuspręsti, ką daryti su šiuo ar kitu paminklu, kurį nori Vilniuje pastatyti kokia nors visuomenės grupė, bendruomenė ar menininkas. Dažniausiai iniciatyvos autoriai pageidauja reikšmingos ir matomos vietos mieste. Tuomet ir prasideda figūrų stumdymas po šachmatų lentą: kur Vilniuje padėti dar vieną atminimo lentą ar paminklą. „Kartu su projekto darbo grupe panagrinėję esamą situaciją, pamatėme, kad nėra nuose klaus pasakojimo, kuriame būtų proporcingai pristatomi Vilniui ir Lietuvai svarbūs įvykiai ir asmenybės. „Neproporcingai“ šiuo atveju reiškia, kad net ir ištisais laikotarpiais tam tikriems įvykiams ar svarbioms asmenybėms visiškai nėra įatmintinimo, kai kitiems skiriama labai daug dėmesio. Toks neadekvatumas dažnai yra ne ben dros miesto ar valstybės politikos, o tiesiog tam tikrų iniciatyvinių grupių ar asmenų atkaklumo vaisius“, – kalbėjo R. Leitanaitė.

Vienas projekto tikslų buvo sukurti įrankį, kurį pasitelkus per įatmintinimo ženklus būtų išsamiai, nuosekliai ir patraukliai pristatoma Vilniaus kaip Lietuvos sostinės ir kaip daugiakultūrio centro idėja bei istorija. Šiame projekte ketinta sukurti dvejopą produktą.

1. Schema, kurioje būtų sukurta viešųjų vietų ir įatmintinimo Vilniui svarbių asmenybių ir įvykių hierarchija, numatytos jų pažymėjimo vietos ir forma. Sukurti ir keli konkretūs pasiūlymai svarbioms Vilniaus vietoms. Surinkta informacija apie esamą situaciją, kuri kartu su grupės pasiūlymais sudėta į GIS duomenų bazę ir, manoma, ateityje turėtų būti sukurta ir interaktyvioji duomenų bazė ar tinklalapis, kuriame kiekvienas Lietuvos pilietis ar svečias matytų, kokie paminklai Vilniuje yra, kokie siūlomi, ko dar trūksta.

Ką daryti su paminklu, kurį nori Vilniuje pastatyti kokia nors visuomenės grupė, bendruomenė ar menininkas. Dažniausiai iniciatyvos autoriai pageidauja reikšmingos ir matomos vietos mieste. Tuomet ir prasideda figūrų stumdymas po šachmatų lentą: kur Vilniuje padėti dar vieną atminimo lentą ar paminklą.

Kol kas paminklų atsiradimą sostinėje administruoja savivaldybė.

Suomijoje, Lenkijoje ir kitur reguliuojamas įatmintinimo procesas. „Žvalgydamiesi į kaimynus su pratome, kad Didžioji Britanija ir Suomija yra tikros šios temos specialistės, palyginti su bendru Europos kontekstu“, – apibendrino LAS pirmininkė.

Prioritetai įatmintinimo strategijoje pačiame Vilniuje Profesoriaus A. Bumblausko žodžiais, opiausia problema – vientiso naratyvo nesujungtas įatmintinimo idėjinis chaosas ir padrika įpaminklinimo praktika, kurioje dominuoja formų ir kokybės įvairovė. Tokio chaoso priežastys – vientiso naratyvo nebuvimas. Tarpukariu susiformavo Vilniaus istorijos pasakojimas, užvaldytas idėjų apie lenkmetį ir pasireiškęs Vilniaus paveldo matymu per siaurą prizmę – jį suvokiant kaip Gedimino pilį, Vilniaus arkikatedrą ir Aušros vartus.

Toks naratyvas prieštarauja vaizdiniui, dėl kurio Vilnius tapo UNESCO pasaulio paveldo

objektu. Trūksta teorijos ir tyrimų, nėra net moksliškai ištirta, kaip reikėtų žiūrėti į įatmintinimą, kaip reikėtų jį reguliuoti.

Vilniaus trūksta Vilniaus kaip valstybės sostinės ir Vilniaus kaip miesto, t. y. kultūrinio me tropolio, idėjų ir jas suderinančio, teoriniais tyrimais paremto daugiaperspektyvaus miesto paveldo vertinimo. Profesorius akcentuoja, kad trūksta Lietuvos didikų įatmintinimo. Nedaug turime ženklų tam laikotarpiui paminėti, įatmintinimas vyksta selektyviai, o tą selektyvumą lemia ne bendras sutarimas, o vykstančios spontaniškos iniciatyvos.

Atlikta analizė, sužymėta, kiek pavyko, esami ir planuojami įatmintinimo ženklai Vilniuje. Išsamios duomenų bazės, kokie įatmintinimo ženklai yra Vilniuje, iki šiol nebuvo. Reikia pasakyti, net ir projekto metu parengtas sąrašas tikriausiai nėra galutinis. Esamos padėties analizei vadovavęs istorikas T. Čaplinskas pažymėjo, kad Vilniuje neformuojama Vilniaus memorializacijos

Taip pat pateikti pasiūlymai, kaip šį procesą reikėtų administruoti. Kol kas aktyviausiai įatmintinimo reguliavimu Vilniaus mieste užsiima savivaldybėje įkurta darbo grupė, sudaryta iš politikų, administracijos atstovų ir visuomeninių organizacijų atstovų. Tačiau Vilnius yra Lietuvos sostinė, todėl kyla klausimas, ar tikrai Vilniaus savivaldybė turi kompetenciją spręsti valstybinės reikšmės įatmintinimo reikalus?

Projektas vykdytas dvejus metus. Inventorizuota, kas ir kokiomis formomis šiuo metu Vilniuje yra įatmintinama. Tiriamajame darbe įvertinta, kaip kitose šalyse – Didžiojoje Britanijoje,

15

pixabay.com nuotr.

2. Metodika, aprašanti principus ir kriterijus, kuriais remiantis būtų galima ateityje parinkti tinkamiausią vietą ir formą įatmintinimo inici atyvoms.

žvilgsnis

politika, gairės, nėra ilgalaikio įatmintinimo planavimo strategijos. Egzistuoja atsitiktinės, nereguliuojamos suinteresuotų asmenų, neretai konfliktuojančių tarpusavyje, iniciatyvos, kurių gausu, ypač kalbant apie tautines ir religines mažumas. Nėra specialių įatmintinimo kriterijų Vilniui kaip Lietuvos sostinei. Įatmintinimo praktika Vilniaus mieste yra savireguliacinė. Šiuos teiginius iliustruoja kurioziški pavyzdžiai.

Pavyzdžiui, architektas Jonas Kristupas Glaubicas yra vienas svarbiausių Vilniaus identitetą formuojančių vėlyvojo baroko ir rokoko meistrų, galima teigti, kad dėl jo kūrinių Vilnius pateko į UNESCO paveldą. J. K. Glaubicui skirta gatvė yra užmiesčio tyruose, net neasfaltuota. Jono Karolio Chodkevičiaus gatvė Vilniaus mieste atrodo panašiai. Bet, pavyzdžiui, tebekabo Spalio demonstracijai skirta, Sovietų Sąjungos režimą šlovinanti įatmintinimo lenta. Vienoje svarbiausių, Didžiojoje gatvėje, Senamiestyje, yra lenta, skirta baltarusių rašytojui Kazimierui Svajakui, kurio reikšmės ir kūrybos beveik niekas nežino.

Kodėl ir kaip jam skirta lenta atsirado labai svarbioje, itin lankomoje vietoje, pagal kokius kriterijus, visiškai neaišku. Dar neužgesusiose diskusijose dėl paminklo J. Basanavičiui vietos iki šiol nebuvo paminėta, kad Vilniuje tautos patri archui jau yra skirta daugiau nei 10 įatmintinimo ženklų. Akivaizdu, kad trūksta ir monitoringo, ir apskaitos.

Sudarydama įatmintinimo ženklų ir iniciatyvų sąrašą, grupė pastebėjo tendenciją, pavadintą „paminklomanija“. Atrodo, kad visuomenės akyse paminklas – tai aukščiausią pagarbą rodanti ir labiausiai pageidautina įatmintinimo forma. O viešoji erdvė be joje stovinčio paminklo – nebaigta, tarsi nuoga. Palyginimui, neseniai kalbinti Estijos paviljono Venecijos architektūros

bienalėje kuratoriai teigia, kad estai paminklus vertina skeptiškai, žiūri į juos kaip į valdžios primestus atributus ir prioritetą teikia gyvai, jaukiai viešajai erdvei. Į klausimą, ar ketina statyti paminklą valstybės šimtmečiui, nustebę tik gūžtelėjo: „Ne. Vietoj to mūsų miestų savivaldybės dalyvauja konkurse gauti lėšų centrinėms aikštėms atnaujinti. O jūs statysite?“ Grupė išskyrė atminties galerijas – kai tam tikroje vietoje daugeliui yra įrengti atminimo žen klai, tarkime, Vilniaus universiteto kiemeliuose. Svarbiausios viešosios erdvės suskirstytos hierarchiškai. Pirmos svarbos yra Gedimino prospekto ašis, antros – Senamiesčio erdvės, o trečios – žalieji plotai palei Nerį.

Koks turėtų būti įpaminklinimo ženklų turinys?

Vilnius, anot. R. Leitanaitės, nacionalinės prasmės įatmintinimo objektų teritorija. Įatmintinimu turi būti kuriama Vilniaus kaip Lietuvos sostinės, o ne tik miesto idėja. Reikia surasti būdą, kaip abu šiuos naratyvus nuosekliai išdėstyti Vilniaus mieste.

Būtina permąstyti tradicines lietuviškosios tapatybės formules, pamatant ne tik Kovo 11-osios Vilnių, Vasario 16-osios ir „Kauno Lietuvos“ ištakas Vilniuje, bet ir visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją su įvairiakalbe ir įvairiakonfesine kultūra, iki pat XVIII a. pabaigos besiburiančia apie savo kultūrinį metropolį Vilnių.

Kalbame apie tą patį Vilniaus atvirumą, apie tai, kad Vilnius nėra tik lietuviškas miestas.

Todėl grupė suskirstė įatmintinimo ženklus į keturis blokus pagal temas, kurioms padedant turėtų atsiskleisti įvairialypė Vilniaus kultūra ir istorija. Pirmoji teminė grupė – Vilnius kaip

Atrodo, kad visuomenės akyse paminklas – tai aukščiausią pagarbą rodanti ir labiausiai pageidautina įatmintinimo forma.

O viešoji erdvė be joje stovinčio paminklo – nebaigta, tarsi nuoga.

16 2018 Nr. 7

Lietuvos sostinė (nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų iki šių dienų). Antroji – Vilnius kaip kultūros metropolis, dėmesį skiriant Vilniaus legendoms, jo daugiatautiškumui ir t. t.

Trečioji – pasaulis, kuri suskirstyta į tokias potemes kaip „Vilnius pasauliui“, „Lietuva pasauliui“ ir „Pasaulio asmenybės“. Ketvirtoji – istorinės sąmonės proveržis, kur matomi pagonybės, Mažosios Lietuvos, tautinių mažumų sąmonės bei profesinių ir kultūrinių proveržių įatmintinimo ženklai.

Pagrindinė ašis yra jungianti Gedimino prospektą ir šalia jo esančias viešąsias erdves. Čia išdėstyti Lietuvos valstybei svarbūs įvykiai, nuo seniausių valdovų laikų įatmintinimo pilies papėdėje iki 1990 metų Lietuvos, kai buvo atkurta nepriklausomybė, Seimo prieigose.

Antroji ašis yra Senamiestyje, jungianti Pilies ir Didžiąją gatves. Ji skirta Vilniui kaip kultūros metropoliui įamžinti. Trečioji ašis yra Pylimo gatvė ir ji skirta istorinės sąmonės proveržiui: kultūros, įvairių konfesijų, bendruomenių temai.

Pradedant nuo Tauro kalno ir ant jo esančių kapų, planuojamos koncertų salės, „veriame ant ašies“ P. Cvirkos parką, kuris galėtų tapti sovietmečio kūrėjų paminklų desovietizacijos vieta, Reformatų konfesijai skirtas skveras, būsimas modernaus meno centras, aplink kurį galėtų būti sukurta atminties galerija – erdvė XX a. menininkams, netarnavusiems sovietmečio režimui. „Grįžtant prie temos, ką daryti su sovietmečio režimą šlovinusių menininkų paminklais, nemanome, kad reikėtų nušluoti visus tą laikotarpį liudijančius paminklus ir taip stengtis sovietmečio laikotarpį pamiršti. Siūlome rasti būdą tuos paminklus interpretuoti kitaip. Norėtųsi, kad visuomenė sugebėtų su humoru pasižiūrėti į tuos „baubus“ ir tarti: „Tu čia esi, bet mūsų požiūris į tave yra ne toks, kaip tu norėtum“, – apibendrino LAS pirmininkė.

Ketvirtoji ašis eina paupiu, ji taip pat priskirta istorinės sąmonės proveržiui. Joje įatmintinimo iniciatyvos susijusios su sportu, kultūra. Pavyzdžiui, Žvėryne gali atsirasti įatmintinimo ženklų menininkams, ties „Olifėjos“ olimpiniu centru – atminties galerija sportininkams.

Penktoji ašis yra miesto sodai: Bernardinų parkas, Tymo tvenkiniai, kuriuose nesiūloma statyti naujų paminklų.

Trečioji projekto dalis – metodika, aprašanti principus ir kriterijus, kuriais remiantis bus galima parinkti tinkamiausią vietą ir formą įatmintinimo iniciatyvoms. Metodika taikytina ne tik Vilniaus, bet ir kitiems Lietuvos miestams.

Atranka – kam galima ir reikia kurti įatmintinimo ženklą?

• Naujų ženklų atsiradimas turi būti ribojamas, vengiant pertekliaus.

• Nustatyti įamžinimo priemonių vienam asmeniui (įvykiui) maksimalią ribą. Siūloma – ne daugiau kaip po vieną skirtingų rūšių įatmintinimo ženklą (pavyzdžiui, 1 paminklas + 1 atminimo lenta + 1 epitafija). Bet koks naujas įpaminklinimas turi būti svarstomas jau esamų kontekste.

• Įamžinamo įvykio ar asmenybės svarba privalo būti pagrįsta lietuviška moksline studija, pagrindžiant ir visuomenei pristatant argumentuotą įamžinimo poreikį.

• Asmenybė gali būti įamžinama, po jos mirties praėjus ne mažiau 10 metų.

• Gyvi asmenys neturi būti įatmintinami.

• Nekartoti kitiems miestams svarbių įvykių ir asmenybių įatmintinimo.

• Renkant vietą ženklui, prioritetas teikiamas atminties galerijai, kuriančiai metanaratyvą. Įvykis ar asmenybė įatmintinama ten, kur gali geriausiai suskambėti visuomeniškai.

• Parenkant vietą asmenybei įatmintinti, pagrindinis kriterijus yra tos vietos sąsaja su asmenybės svarbiausios veiklos ar kūrybos etapu.

• Įatmintinimo ženklai nestatomi tose posesijose, kuriose gali būti atstatomas sugriautas užstatymas.

• Ant valstybės saugomų pastatų atminimo lentos ar kiti įatmintinimo ženklai kabinami tik po kvalifikuotos profesionalų atliktos analizės ir rekomendacijų.

• Naujos atminimo lentos ir kiti įamžinimai, nesusiję su nustatyta tematika konkrečiai Vilniaus daliai, gali būti kabinami laiptinėse, vidiniuose kiemuose ir pan., bet ne gatvės fasaduose ir ne gatvėje, viešojoje erdvėje.

Forma – koks turėtų būti įatmintinimo ženklas?

Kosto Kajėno nuotr.

Vieta – kur dėti atminties ženklą?

Diskusijos dėl paminklo Lukiškių aikštėje tęsiasi jau ne vienerius metus.

gamtinio konteksto harmonijos savo masteliu, lokacija erdvėje, estetika.

• Ženklas neturi būti perkrautas informacija.

Lankytojas turi turėti galimybę gauti išsamių žinių kitomis priemonėmis (siūloma interaktyvioji duomenų bazė).

Įgyvendinimo mechanizmas • Paminklo statymas – kraštutinė įamžinimo priemonė. Skatintinos tokios priemonės ir formos, kurios erdvinių miesto savybių nekeičia iš esmės.

• Įatmintinimo objektas turi derėti, neužgožti kultūros vertybės, nesuardyti urbanistinio ar

Sprendimus dėl valstybinės svarbos įatmintinimo ženklų turėtų priimti valstybinio lygio organas: komisija (darbo grupė), sudaryta iš Vyriausybės, Seimo, profesionalų (architektų, istorikų, paveldosaugos ir kt.) atstovų, bendruomenės.

Projekto metu sukurta metodika galėtų būti įteisinta kaip darbo reglamentas komisijos (darbo grupės) darbui. Įatmintinimo Vilniaus mieste valstybinė strategija turi būti įteisinta ir svarstoma kartu su Lietuvos Respublikos sostinės įstatymu. Manoma, kad svarstant Sostinės įstatymą ir įatmintinimo politika turėtų būti įteisinta tame įstatyme kaip integrali dalis.

Taip pat manoma, kad turi būti sukurtos prielaidos vykdyti nuoseklią įpaminklinimo įgyvendinimą ir stebėseną. Šios funkcijos gali būti priskiriamos ir egzistuojančiai organizacijai, tarkim, LAS ar kitai institucijai, skyrus valstybinius asignavimus.

17

Kosto Kajėno nuotr.

Deramas dėmesys paveldui

Tvarkant paveldo objektus, restauratorius neretai motyvuoja vietos bendruoKristina BUIDOVAITĖ

menių ar bažnyčių kunigų palaikymas. Ne tik moralinis – bažnyčios išsaugojimu suinteresuoti veiklūs kunigai neretai patys renka lėšas altoriui ar kitam elementui restauruoti. Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios ir jėzuitų vienuolyno statinių ansamblis – ne išimtis. Klebono pastangos ilgainiui virto reikšmingais darbais – šiuo metu pastoliai juosia vieną iš dviejų bažnyčios bokštų.

Suprato tvarkybos darbų reikšmę rieš šešerius metus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios vadovu tapus klebonui Miroslavui Grabovskiui, pradėti pirmieji maldos namų tvarkybos darbai. Visų pirma, restauruota šventoriaus tvora. Tuomet atėjo eilė vitražiniams bažnyčios langams. Jie restauruoti, tuomet, remiantis autentišku sudalijimu, sudėti antri nauji langai. Galiausiai sutvarkytas bažnyčios rūsys, kuriame per karą vykdavo pamaldos ir kur iki šiol išlikęs altorius.

2015 metais bažnyčios tvarkybos darbams skirta Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto programos lėšų. Visų pirma, kaip ir pridera paveldo objektuose, atlikti būtiniausi konstrukcijų, mūro drėgmės užterštumo, architektūriniai,

P

18 2018 Nr. 7

polichromijos, tinko ir lipdybos cheminiai-technologiniai tyrimai.

Stingant lėšų, prieš dvejus metus dalinai restauruota Šv. arkangelo Rapolo fasado skulptūra, po metų sutvarkyti įėjimo į rūsį laiptai. Šįmet eilė atėjo dviejų bažnyčios bokštų ir fasado tvarkybos darbams.

Anot maldos namų tvarkybos darbų projektą parengusios bendrovės „Vilniaus restauratoriai“ vadovo Sakalo Matuizos, restauratoriams nuo pat pradžių nerimą kėlė avarinė bažnyčios būklė. Pavyzdžiui, vėjo pučiami judėjo 4 m aukščio bažnyčios bokštų kryžiai. Bažnyčios bokštų fasadų tinko, kolonų, karnizų būklė taip pat buvo apgailėtina. Tvarkybos darbų projekte buvo numatyta bokštų kryžius restauruoti ir perdažyti.

Visgi tik nuėmus kryžių paaiškėjo, kad šio elementai buvę auksuoti. Planuojama imtis kryžiaus elementų auksavimo darbų.

Iškilo jėzuitų pastangomis Bokštų stogai – vario skardos, kurios, nuvalius storą dažų sluoksnį, bus restauruojamos, vietomis lopomos. Kol kas sudėtingiausias laukiantis darbas – sutvirtinti vertikaliai įskilusias 4,5 m ilgio bokštų kolonas.

Restauratoriai, pradėję valyti bažnyčios lipdinius, esančius dviejuose fasado tarpsniuose, išsiaiškino, kad ji buvo dažyta dvylika sluoksnių.

Tą patvirtino ir dažų sluoksnių stratigrafija. Tuomet apsistota prie barokinės spalvos. Tik nuplovus fasadą paaiškėjo, kad spalva išties buvusi dar kitokia. Autentiškos spalvos fasado elementą ruošiamasi eksponuoti.

Nemenkas iššūkis tenka ir statybinių medžiagų gamintojui. Reikia parinkti originalias spalvas, išlaikant pastato autentiškumą, sykiu nauji dažai turi atitikti paveldosaugos reikalavi-

Užs.

Fasado apdailai bus panaudotas drėgmei nepralaidus ir kvėpuojantis sanuojantis tinkas. Ši technologija paveldo tvarkyboje naudojama jau kone 15 metų.

Bažnyčia buvo dažyta dvylika sluoksnių.

Šįmet pradėti bažnyčios bokštų ir fasado tvarkybos darbai.

sukaupta po 1975-ųjų, kai Paminklų konservavimo ir restauravimo institutas ėmėsi tvarkybos darbų (architekto Giedriaus Lauciaus parengtas projektas). Tuomet sutvarkyti bažnyčios čerpių stogai, dalis pirmo tarpsnio fasado. Beje, kompleksą sudaro Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia ir jėzuitų vienuolynas. Pastarajame sovietmečiu įsikūrė Paminklų restauravimo trestas, šiuo metu veikia Kultūros paveldo departamentas.

Produktai – ir paveldo objektams mus – pasižymėti geru garų laidumu ir nesudaryti šiuolaikiškos dangos įspūdžio.

Fasado apdailai bus panaudotas drėgmei nepralaidus ir kvėpuojantis sanuojantis tinkas. Ši technologija paveldo tvarkyboje naudojama jau kone 15 metų. Statybos produktų kūrėjas ir gamintojas „Baumit“ siūlo sanavimo sistemas, atitinkančias WTA (WTA – Pastatų paminklosaugos ir restauracijos mokslo ir technikos sąjunga, veikianti Vokietijoje, Šveicarijoje, Olandijoje ir Čekijoje) reikalavimus. Jos ne tik užtikrina gerą garų laidumą, bet ir stabdo druskų skverbimąsi.

Dar vienas architektų laukęs atradimas – aplink skulptūras surastas dekoratyvinis rėmas.

Viršutiniame tarpsnyje, jungiančiame du bokštus, surasti rėmai su apvadais. Svarstoma, ar surastus rėmus palikti ir restauruoti, ar eksponuoti fragmentiškai.

Bažnyčia dvibokštė, bazilikinė, simetriško stačiakampio plano, pereinamojo laikotarpio iš brandžiojo į vėlyvąjį baroką. Maldos namai pastatyti XVIII a. pirmoje pusėje jėzuitų pastangomis.

Bažnyčios fasadas, anot S. Matuizos, buvo tvarkomas pokario ar prieškario metais, mat išlikę daug cementinio skiedinio likučių, kurie bus pašalinti.

Ikonografinės medžiagos apie Šv. arkangelo Rapolo bažnyčią išlikę fragmentiškai. Žinoma, kad joje buvo įrengtas ginklų sandėlis, 1860-aisiais bažnyčia remontuota. Daugiau duomenų

Statybos produktų kūrėjų ir gamintojų „Baumit“ vardas Lietuvos rinkoje žinomas jau kone dešimtmetį. Bendrovė gali pasiūlyti senamiesčių ar kitų paveldo objektų fasadams reikiamų medžiagų kompleksinį sprendimą. „Baumit“ siūlo atskirą produktų grupę, skirtą būtent kultūros paveldo pastatams restauruoti – visi sanavimui skirti „Baumit“ produktai turi paveldo pastatų sanavimo sistemų WTA sertifikatus. Atliekant pastatų tvarkybos darbus, anot „Baumit“ techninio palaikymo vadovo Edvardo Labakojo, labai svarbu paveldo objektui nepakenkti daugiau, nei pakenkė pelėsis ar drėgmė, laikas ir patys žmonės. „Baumit“ pažymi, kad ypač svarbu nuosekliai laikytis technologinių procesų.

Visų „Baumit“ paveldo tvarkybos darbams skirtų produktų sudėtis yra labai artima toms medžiagoms, kurios buvo naudotos prieš keliasdešimt ar kelis šimtus metų. Žinoma, nors medžiagos labai panašios į naudotas anuomet, bet darbas su jomis yra daug paprastesnis ir spartesnis, o rezultatas – estetiška ir ilgaamžė restauruoto pastato išvaizda.

Kosto Kajėno nuotr.

19

situacija

Kokybiškos architektūros tarpininkai Pastaruoju metu vyksta daug diskusijų spaudoje ir socialiniuose tinkluose Aušra NARKELIŪNIENĖ

apie naujai vystomus projektus, ryškėja nesutarimai tarp visuomenės ir nekilnojamojo turto vystytojų. Kokia yra Lietuvos architektų sąjungos pozicija (LAS) šiuose ginčuose? Kaip LAS vykdo savo švietėjišką ir edukacinę misiją?

Apie tai pasakoja Rūta Laitanaitė, LAS pirmininkė.

SA. Kokios yra naujos Lietuvos miestų plė tros kryptys ir tendencijos? Pradėkime nuo Vil-

O kokios paveldo išsaugojimo tendencijos? Ypač, kai kalbama apie naująjį paveldą,

būtina sąlyga – jo įtraukimas į šiandienos gyvenimą, jo naudojimas. Žinoma, išsaugant vertin-

niaus.

kaip buvo su Giraitės policijos pastatu, Vilniaus koncertų ir sporto rūmais ar pan. Ar LAS save mato kaip tarpininkę tarp visuomenės ir investuotojų?

giausias savybes. Ar Lietuvos kultūros paveldą saugančios institucijos per daug leidžia, ar per daug draudžia? Draudimo tikrai daug, nes pasakyti „ne“ yra lengviau nei prisiimti atsakomybę ir riziką. Siektiniausias atsakymas – „taip“ su tokiomis išlygomis, kad per saugomą teritoriją ar kompleksą investicijos ne pervažiuotų buldozeriu, bet prikeltų vertingus pastatus naujam gyvenimui, paryškinant jų istorinius bruožus, o naujas architektūros intervencijas kurti šiuolaikiška kalba, nemėgdžiojant istorinių stilių.

Tinkamo, tvaraus kultūros paveldo atnaujinimo sėkmei lemiamas veiksnys yra ir užsakovo požiūris. Jeigu istorinio pastato savininkas suvokia, kad jo rankose ne tik kvadratiniai metrai, betono, plytų ir metalo konstrukcijos, bet ir neįkainojama kultūrinė vertė, sukurta laiko ir istorijos, tai jau rimtas pagrindas geram rezultatui. Tokių užsakovų nėra absoliuti dauguma, todėl labai svarbu nuolatinė edukacija. Kokybiškos architektūros propagavimas, švietimas – sritis, kurioje, be kitų, veikia LAS. Tą darome per savo veiklą, kuri daugeliu atvejų yra edukacinė – per parodas, kūrybines dirbtuves, renginius, diskusijas, padedant žiniasklaidai, stengiamės kalbėti apie tai, kas yra kokybiška architektūra. Organizuodami architektūrinius konkursus, skatiname investuotojus nepasitenkinti vien kvadratiniais metrais ir stogu virš galvos. Kita vertus, mokome užsakovus, kad kokybiška architektūra turi pridėtinę vertę, kuri galų gale pasiteisina ir ekonomine prasme.

Pastaruoju metu daugėja ne tik viešų, bet ir privačių kompanijų, kurios pačios kreipiasi į mus, norėdamos rasti geriausią architektūrinį sprendimą architektūrinio konkurso būdu. Po truputį imama suprasti, kad kokybiška architektūra nėra viso labo vyšnaitė ant torto. Tai – svarbi verslo plano dalis.

Rūta Laitanaitė. Kaip žinia, šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“ rengia naują miesto bendrąjį planą, pristato jo sprendinius visuomenei. Sykiu sprendiniai buvo pateikti ir LAS Vilniaus urbanistikos-architektūros ekspertų tarybai susipažinti ir komentuoti. Tikėtina, kad tokių pristatymų artimiausiu metu bus daugiau – per vieną susitikimą neįmanoma aptarti visų miestui svarbių aspektų. Diskusijose LAS pabrėžia platesnio – holistinio požiūrio prioritetą ir skatina kalbėti ne tik apie architektūros estetiką, kaip atrodys vienas ar kitas pastatas-ženklas, bet ir kokia bus viso miesto vystymosi raida. Jau ankstesniame bendrajame plane buvo nuspręsta Vilnių paversti kompaktišku miestu, šio principo žadama laikytis ir ateityje. Nemažai Europos miestų priimta kompaktiško miesto idėja aktuali ir kitiems Lietuvos miestams, kurie kenčia nuo panašių problemų, tokių kaip mažėjantis gyventojų skaičius, senstanti visuomenė, priemiesčių plėtra ir su ja susijusios mobilumo problemos, inžinerinės ir socialinės infrastruktūros trūkumas, miestų centrų ištuštėjimas.

Bendrajame plane yra programuojama nebesiplėsti į priemiesčius, nebeplėtoti naujų individualių namų rajonų. Norima išlaikyti ir atkurti gatvių perimetrinį užstatymą, daugiau tankinti Senamiestį ir ypač Naujamiestį, keičiant buvusias pramonines zonas į gyvenamuosius kvartalus, verslo, kultūros kompleksus. Visa tai daroma, kad miestas įgautų daugiau miestiškų dimensijų, jo struktūra nebūtų padrika. Tokią raidą šiuo metu stebime ir Europoje.

Transporto srautų sumažinimas, pėsčiųjų zonų vystymas, viešųjų erdvių kūrimas – kiti miestų prioritetai, sukuriantys patrauklią, patogią aplinką visiems gyventojams.

20 2018 Nr. 7

Nors Registrų centro duomenys gali sausai parodyti kiekvienos miesto teritorijos oficialų savininką, realybėje miestas turi daug savininkų, kurie, visiškai suprantama, nori, kad jų nuomonė būtų išklausyta ir į ją atsižvelgta. Kalbėdama apie viešas diskusijas sukėlusius naujus projektus istorinėje aplinkoje, didžiausią problemą matau tą, kad trūksta savalaikio ir išsamaus informacijos pateikimo, visų suinteresuotų pusių išklausymo. Kol kas Lietuvoje dar nėra susiformavusios tradicijos nei nusistovėjusios metodikos, kaip efektyviai svarstyti projektus su visuomene. O ypač tokius kontraversiškus. Investuotojai vengia tokių debatų, nes kai kurių skausminga patirtis rodo, kad, atsiklausęs viešosios nuomonės, savo projektą gali „laidoti“.

Kita vertus, visuomenė į naujus projektus a priori žiūri įtariai. Tokioje situacijoje svarbu, kad atsirastų tarpininkas, kuris sugebėtų visus susodinti prie bendro stalo ir paskatintų išsisakyti, ko nori miestas, visuomenė, paveldą saugančios institucijos, investuotojai, sugebėtų visus pokalbio dalyvius vesti bendro kompromiso link. Tikiuosi, kad miesto savivaldybė ateityje stiprins savo kaip tarpininkės vaidmenį – ji turi didžiulę galią sukviesti visuomenę ir investuotojus bei svertus, kaip paveikti abiejų pusių nuostatas. Mes savo ruožtu esame pasirengę padėti rengti ir „vairuoti“ tokias diskusijas. Nesame nei verslininkai, nei miesto administratoriai, o meno kūrėjų profesionalų organizacija, kuri gali ir turi pasisakyti apie kuriamo kūrinio meninę ir socialinę vertę, aišku, įvertinant ir ekonominius, funkcinius parametrus.

Akivaizdu, kad architektūrinio paveldo gyvavimui

„Statybos ir architektūros“ nuotr.

Lietuvos architektų sąjungoje nuo 2014 metų veikia architektūros srities menų inkubatorius.

Kokios yra LAS juridinės galios, ar ji gali ką nors vetuoti?

Neturime Damoklo kardo, kabančio virš galvos...

Bet iš tikrųjų galime gana daug. Tarkime, buvusio „Hermio“ banko, kuris šio metu neveikia, atvejis.

LAS kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą (KPD) su prašymu įvertinti pastato, kuris yra vienas ryškiausių postmodernizmo architektūros pavyzdžių, vertę. Pagal įstatymą, šis pastatas „per jaunas“, kad jo vertė būtų nustatoma įprasta tvarka, todėl ėmėmės iniciatyvos, KPD Duomenų skyriaus Detaliųjų tyrimų poskyris, kuris atlieka tokias procedūras, rado vertingų savybių ir įtraukė pastatą į saugotinų sąrašą. Tuomet buvo pradėtas teisminis procesas, nes rekonstrukciją planuojantis dabartinis pastato savininkas nesutiko su paveldosaugininkų sprendimu. Procesas dar nėra pasibaigęs, mes dalyvaujame kaip trečioji šalis. Šis atvejis rodo, kad kaip visuomeninė organizacija, rodydami iniciatyvą, galime šį tą pasiekti. Aktyvi visuomeninė pozicija yra svarbi, taip pat ir edukacinis vaidmuo. Viešumas šiandien yra jėga, o mes esame to dalis.

Kaip nauji nariai patenka į LAS? Kokie reikalavimai jiems keliami? Ir ką jiems be garbės tai duoda?

LAS turi meno kūrėjų organizacijos statusą, suteiktą Kultūros ministerijos. Visi tikrieji sąjungos nariai yra meno kūrėjai – šis statusas pripažįstamas valstybės. Visų pirma, tai garbės ir visuotinio pripažinimo reikalas, bet meno kūrėjas taip pat gali gauti paramos gavėjo statusą, jam gali būti skiriami 2 proc. pajamų, kurias dažniausiai skiriame darželiams ir kitoms įstaigoms. Mokestinės lengvatos nuo nekilnojamojo turto, tarkime, jeigu architektas turi antras patalpas, tai įforminęs jas kaip kūrybines dirbtuves nemoka mokesčių. Yra socialinė apsauga, pavyzdžiui, jeigu susergi ir negauni kūrybinio honoraro, tai mokama tam tikra socialinė pašalpa.

Projektas buvo įgyvendintas 2014 metais. Lietuvos verslo paramos agentūrai pateikėme paraišką LAS pastato rekonstrukcijai, čia įkuriant architektūros srities menų inkubatorių. Gavome teigiamą atsakymą, lėšų pastato rekonstrukcijai ir meno inkubatoriaus įkūrimui. Meno inkubatorius veikia jau beveik 5 metus. Čia lengvatinėmis sąlygomis suteikiamos patalpos jaunųjų architektų veiklai. Ne tik architektų – tai gali būti dizaineriai, projektuotojai, kurių veikla yra susijusi su architektūra. Inkubatoriaus paskirtis yra padėti jauniems menininkams atsistoti ant kojų, pradėti savo verslą, tapti žinomiems. Labai svarbus yra verslumo akcentas. Mūsų patalpose reziduoja architektų biurai, kurie per tuos penkerius metus išaugo ir žmonių, ir projektų bei jų apimčių prasme. Inkubatoriuje susirenka panašios profesijos žmonės, kuriems čia yra palanki kūrybinė aplinka, kuriasi bendruomenė, užsimezga bendradarbiavimas.

Ties įvažiavimu į LAS yra lentelė su Europos Sąjungos vėliavėle, kurioje pažymėta, kad čia yra įsikūręs architektūros srities menų inkubatorius. Papasakokite apie jį.

21

Užs.

Kvartalinės renovacijos projektų nauda neabejojama Užuominų, kad pasenusius daugiabučius reikia modernizuoti ne pavieniui, bet ištisais kvartalais, būta vos pradėjus įgyvendinti šią programą. Šiandien kitokio modelio nebeįsivaizduojama, kvartalinės renovacijos naudą mato ir gyventojai, ir savivaldybės, pačios prisidedančios prie tokių projektų įgyvendinimo.

Pirmieji pavyzdiniai projektai plinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento direktorius Marius Narmontas teigė, kad su kaupu pasiteisino praėjusiais metais priimtas sprendimas prioritetą skirti ne pavienių daugi abučių atnaujinimui, bet kvartalinei renovacijai. „Iš pradžių nuogąstavome, kaip bus sureaguota. Tačiau mūsų lūkesčiai pasiteisino su kaupu. Daugelis savivaldybių labai teigiamai sureagavo į tokį modelį, parengė kvartalų energinio naudingumo programas, suformavo pačius kvartalus, kuriuose būtų tikslinga renovuoti pastatų grupes“, – sakė M. Narmontas.

Anot jo, kvartalinė renovacija turi nemažai privalumų, kurie iš pradžių ne taip aiškiai pastebimi, tačiau turi didelę reikšmę. Antai atnaujinus grupę pastatų iš centralizuoto šildymo katilinių galima tiekti žemesnės temperatūros šilumnešį, vadinasi, galima mažinti šildymo sąnaudas. „Modernizuojant kvartalą galima iš naujo suplanuoti viešąją infrastruktūrą: poilsio zonas, vaikų žaidimų aikšteles, automobilių stovėjimo vietas, apšvietimą ir kitką“, – kalbėjo M. Narmontas.

Jis priminė, kad kuriant kvartalinės renovacijos modelį glaudžiai bendradarbiauta su Vokietijos federaline aplinkos ministerija. Buvo pasidalyta gerąja praktika kvartalinės renovacijos projektų įgyvendinimo srityje, gauta finansinė parama trijų bandomųjų kvartalinės renovacijos projektų programoms parengti. Kaip jau žinoma, šie projektai įgyvendinami Utenoje, Birštone ir Šiauliuose. Įgyvendinant kvartalinės renovacijos projektą Birštone pirmiausia buvo atlikti išsamūs pasirinkto kvartalo namų energiniai auditai, moksliniai tyrimai, galimybių studijos. Bandomajam projektui neatsitiktinai parinktas su sanatorijomis

A

22 2018 Nr. 7

besiribojantis kvartalas centrinėje miesto dalyje – norėta, kad ši reprezentacinė erdvė būtų gerai matoma kurorto svečiams. Atliekant darbus atnaujinti ne tik gyvenamieji namai, bet ir viešieji pastatai, sutvarkyta pagrindinė gatvė.

apimančias vieno, dviejų ar daugiau kvartalų atnaujinimą, yra pasirengusios ir artimiausiu metu pradės įgyvendinti 25 šalies savivaldybės, kuriose parengtų tokių programų skaičius siekia 51“, – pažymėjo BETA atstovė.

Atnaujinti energiškai neefektyviausi namai

Geri pavyzdžiai užkrečia

Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) Viešinimo programos įgyvendinimo skyriaus vedėja Simona Ramanauskienė pabrėžė, kad pagal pa skutinį aplinkos ministro paskelbtą kvietimą teikti paraiškas daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) vienas iš prioritetinių atrankos kriterijų buvo planuojamo atnaujinti daugiabučio įtraukimas į savivaldybės parengtą kvartalų energinio efektyvumo didinimo programą. Pagal minėtą kriterijų į artimiausiu metu planuojamų finansuoti projektų sąrašą pateko 168 daugiabučiai. „Tokie rezultatai rodo, kad kelerius metus iš eilės formuotas naujas požiūris į pastatų energinio efektyvumo didinimą įgauna realų pavidalą. Vien faktas, kad daugiau nei pusė artimiausiu metu planuojamų įgyvendinti daugiabučių namų atnaujinimo projektų įtraukti į kvartalų energinio efektyvumo didinimo programas, aiškiai nubrėžia pagrindines renovacijos kryptis ateičiai – didžioji dalis pastatų bus atnaujinta ne pavieniui, o kvartalais“, – sakė S. Ramanauskienė.

Ji taip pat paminėjo, kad nemažą įtaką Daugi abučių namų atnaujinimo (modernizavimo) pro gramos įgyvendinimo procesams, orientuojantis į kvartalų atnaujinimą, padarė minėti demonstraciniai projektai Šiauliuose, Birštone ir Utenoje. „Tai buvo pirmieji, bet tvirti žingsniai, žengti kvartalų atnaujinimo kryptimi. Tad jei dar praėjusiais metais tik kelios šalies savivaldybės turėjo pasirengusios kvartalų energinio efektyvumo didinimo programas, tai šiandien tokias programas,

Teigiamų pavyzdžių, kad gyventojai išjudėtų ir patys imtųsi iniciatyvos modernizuoti daugiabučius, Akmenėje kurį laiką trūko. Tačiau ledai netruko pajudėti: gyventojai greitai pamatė renovacijos privalumus, galimybę gyventi šiltame ir komfortiškame būste, taupyti šilumos energiją ir už tai mokėti nedaug. Nedideliame mieste informacija iš lūpų į lūpas sklinda greitai ir vis daugiau daugiabučių namų įsitraukė į modernizavimo programą.

Akmenėje netrukus bus galima grožėtis ir įgyvendintu kvartalinės renovacijos projektu. Yra parengta šio miesto V. Kudirkos gatvės daugiabučių namų kvartalo energinio efektyvumo didinimo programa. Šis kvartalas pasirinktas todėl, kad jame jau yra modernizuota daugiau nei pusė daugiabučių, bus modernizuoti dar keli gyvenamieji ir trys viešieji pastatai.

Akmenėje savivaldybė ir iki šiol prisidėdavo prie modernizavimo proceso. Savivaldybės Vietinio ūkio ir turto valdymo skyriaus vedėjos Rasos Stonienės teigimu, prie modernizuojamų daugiabučių sutvarkoma aplinka. Jos manymu, gyventojai nori sutvarkytos aplinkos, todėl ilgai įkalbinėti imtis namo modernizavimo nereikia. Juo labiau kad tenka džiaugtis ne tik gražiu namu ir sutvarkyta aplinka – pagrindinis renovacijos privalumas yra šiltas ir komfortiškas būstas, ženkliai sumažėję mokesčiai už šildymą.

Klaipėdiečiai irgi gana aktyviai dalyvauja Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) pro gramoje. Uostamiesčio savivaldybės Soci ali-

nės infrastruktūros priežiūros skyriaus vedėja Inga Kubilienė teigė, kad neseniai Klaipėdos mieste situacija buvo kitokia. Atliktos gyventojų apklausos rodė palyginti nedidelį susidomėjimą daugiabučių modernizavimo programa, norą joje dalyvauti. Pirmaisiais Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos įgyvendinimo metais į procesą gyventojai žiūrėjo nepatikliai. Tačiau vos tik buvo atnaujinti pirmi keli namai, viskas kardinaliai pasikeitė. Gyventojams reikėjo realių pavyzdžių, kaip gali atrodyti renovuoti namai, kaip galima sutaupyti šildymui, kaip galima gyventi komfortiškiau ir mokėti mažiau.

Todėl dabar patys klaipėdiečiai imasi iniciatyvos, kad jų pasenęs būstas būtų atnaujintas.

Atsakymai bus vėliau Dar tuomet, kai Lietuvoje tik ėmė kaltis renovacijos daigai, tiek architektūros, tiek miestų planavimo specialistai prakalbo apie kompleksinės kvartalinės modernizacijos svarbą. Tačiau urbanistai kviečia kiek plačiau žvelgti į kvartalinės renovacijos sąvoką ir pasirūpinti ne tik namų šiltinimu, automobilių stovėjimo vietomis bei pėsčiųjų takais.

Yra daugybė klausimų, į kuriuos reikia atsakyti. Kvartalinė renovacija turėtų reikšti sisteminį

planuotą atnaujinimą, aiškinantis, ir ko reikia patiems gyventojams, ir ko verta konkrečiai toji miesto dalis, kokios galimybės pakeisti užstatymą, patankinti jį ar paretinti, pažeminti ar paaukštinti. Tai yra pirmiausia reikėtų kompleksiškai įvertinti situaciją ir tada imtis visuomenei pačių efektyviausių sprendimų.

Anot BETA Viešinimo programos įgyvendinimo skyriaus vedėjos S. Ramanauskienės, įvertinti, ar kvartalinės renovacijos programos įgyvendintos sėkmingai, bus galima tik baigus jas įgyvendinti. O daugumos programų įgyvendinimo pabaiga numatoma 2022–2023 metais. „Ne vienerius metus vykdomos visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad gyventojai renkasi renovaciją dėl dviejų esminių dalykų – pasikeitusios gyvenimo kokybės ir mažesnių kainų už šildymą. Visi kiti kriterijai, tokie kaip padidėjusi nekilnojamojo turto vertė, lieka antrame plane“, – atkreipė dėmesį S. Ramanauskienė.

Anot jos, nepriklausomai nuo to, ar daugi abučiai namai yra didmiestyje ar provincijoje, visų jų gyventojai nori sumažinti sąskaitas už šilumą ir susikurti komfortiškas gyvenimo sąlygas.

O tam ir yra skirta Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programa.

Vieni pilotinių kvartalinės renovacijos projektų įgyvendinami Birštone.

Finansuojama iš Europos regioninės plėtros fondo

23

as sukuria komfortÄ… biure?

24  2018 Nr. 7

technologijos

Karina SĖRIKOVA

Dauguma darbuotojų šiandien – neskaičiuojantys darbo valandų, todėl įmonių, besirūpinančių darbuotojų sveikata ir gerove, vadovai vis didesnį dėmesį skiria komfortui biure.

Pakankamas apšviestumas, maloni temperatūra, tinkamas oro drėgnumas, tyla ir ramybė – tik dalis veiksnių, reikšmingų geram darbo efektyvumui pasiekti, sykiu reikiamiems specialistams pritraukti.

Darbo aplinka tiesiogiai veikia motyvaciją ietuvos ergonomikos asociacijos viceprezidentės, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) doc. dr. Aušros Stankiuvienės teigimu, geras ergonominis sprendimas lemia darbo efektyvumą socialiniu ir ekonominiu aspektu. Tam yra būtina užtikrinti sistemos „žmogus-mašina-darbo aplinka“ veikimą. „Pasiekus aukštą šios sistemos efektyvumą, gerėja darbo kokybė (mažiau nuostolių dėl žmogaus klaidų), padidėja darbuotojų susidomėjimas darbu, palaikomas aukštas žmogaus darbingumo lygis ir sveikata“, – teigė A. Stankiuvienė.

Anot pašnekovės, aukštą minėtos sistemos efektyvumo lygį lemia tinkama darbo aplinka. Tai visuma fizikinių (mikroklimato parametrai (temperatūra, oro judėjimo greitis, santykinė oro drėgmė, slėgis, šiluminis spinduliavimas, CO2 koncentracija), apšvietimas (natūralus, dirbtinis arba mišrus), triukšmas, vibracija, elektromagnetinė spinduliuotė ir pan.), cheminių (naudojamos

L

25

technologijos

Norbert Tukaj nuotr.

Povilas DAUGIS, architektas, architektūros studijos „HEIMA architects “ vienas iš partnerių

„Invest Lithuania“ biuras, interjero autoriai – „HEIMA architects“ (Povilas Žakauskas)

medžiagos ir preparatai), biologinių (virusai, bakterijos), fizinių (darbo krūvis, tempas, jėgos naudojimas, pasikartojantys judesiai, monotoniškumas ir t. t.), socialinių-psichologinių ir estetinių išorės aplinkos (spalvos, augmenija) veiksnių, veikiančių žmogų darbo procese. „Vis tik sistemoje „žmogus-mašina-darbo aplinka“ pagrindinis vaidmuo tenka žmogui.

Daug lengviau ir ekonomiškai tikslingiau projektuojant darbo vietą numatyti, kaip jos elementai atitinka darbuotojo antropometrines, psichofizi ologines, psichologines ir fiziologines galimybes ir ypatybes, nei žmogų subjektyviai pritaikyti prie veikiančių sistemų“, – aiškino VGTU docentė.

Būtina sąlyga – kokybiškas projektas Architektui, architektūros studijos „HEIMA“ vienam iš partnerių Povilui Daugiui teko projektuoti ne vieno šiuolaikinio biuro interjerą. Specialistas pažymi, kad juose įsivyrauja kai kurios bendros tendencijos. „Komfortas biure prasideda jau nuo pastato projekto. Projektuojant pastatą, būtina atsižvelgti į jo orientaciją pagal pasaulio šalis, apgalvoti visus momentus, dėl kurių pastate galėtų būti per tamsu, per šviesu, saulės atokaitoje – per karšta“, – komentavo pašnekovas.

Anot P. Daugio, siekiant maksimalaus komforto, ne mažiau svarbus ir pastato fasadas: kiek jis praleidžia saulę ir kaip dėl to įkaista patalpos.

Architektas atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu ypač populiaru projektuoti dvigubą pastato fasadą. „Ant pirmojo, pagrindinio fasado, sumontuotos specialios žaliuzės saulėtą dieną automatiškai nusileidžia, o, kai saulė nebe tokia stipri, vėl pakyla. Yra ir dar vienas geras dvigubo fasado pranašumas – mažiau prikaitinamos patalpos, nes tarp fasadų esantį orą galima natūraliai ir lengvai ištraukti, todėl karštis nepatenka į pastatą. Dvigubas fasadas sumontuotas biurų pastate „Green Hall 2“, jame projektavome nemažai biurų interjerų“, – pasakojo pašnekovas.

26 2018 Nr. 7

Biuruose populiaru įrengti specialiai pokalbiams telefonu skirtus kambarėlius, apsaugančius nuo garso sklidimo ir suteikiančius privatumo.

Užs.

• Liftų, eskalatorių, judamųjų takų, speci alių keltuvų žmonėms, turintiems negalią, parinkimas, pardavimas, įrengimas, remontas, derinimas, paleidimas, techninė priežiūra.

• Liftų, skirtų gyvenamųjų namų renovavimui, gamyba.

• Liftų modernizavimas, dispečerizavimas.

• Konsultacijos.

Naujas, nuolat tobulinamas lietuviškas liftas, turintis ES patvirtinimo pažymėjimą NL 05-400-1002-076-01.

Taikos pr. 110, LT-51159 Kaunas Tel. (8 37) 47 3917, faks. (8 37) 47 3331, El. p. Info@kaunoliftai.lt, www.kaunoliftai.lt Žaliakalnio funikulierius Aušros g. 6, LT-44174 Kaunas Tel. (8 37) 42 5882

technologijos

Bendroje erdvėje savo vietą rado uždaros studijos, prisišliejusios prie išorinių sienų.

Bendrojoje erdvėje apšvietimas dekoratyvesnis, suplanuotas taip, kad atkreiptų dėmesį į poilsio zoną, augmenijos salelę.

Bendroje erdvėje paliktos apnuogintos inžinerinės sistemos.

Bendradarbystės erdvėje užtikrinamas geras apšvietimas darbo vietose, o šviestuvų vietą galima keisti pagal besikeičiantį patalpos planą.

Bendradarbystės erdvė „Monday Office“ (Edimtas Šimeliūnas, Povilas Daugis).

Komforto paieškos Inžinerinės sistemos – dar vienas komforto elementas. Pasak P. Daugio, dažniausiai šiuolaikiniai biurai pasirenka klasikines šildymo sistemas – radiatorius arba konvektorius. Didžiausi pokyčiai – vėdinimo sistemoje. „Pavyzdžiui, „Green Hall 2“ biuruose virš kiekvieno darbo stalo pakabinamosiose salelėse įrengta šalčio sija, kuri švelniai, beveik nejuntamai, aušina orą.

Pasitarimų kambariuose, kur reikia orą atvėsinti greičiau, veikia kondicionieriai. Šiose pakabinamosiose salelėse taip pat įmontuota ventiliacija, maža to, jos padeda sugerti garsą“, – pabrėžė architektas.

P. Daugio teigimu, yra daug ir įvairių būdų užtikrinti kokybišką pastato ar jo dalies akustiką.

Pavyzdžiui, dažnai biuruose panaudojamas dvigubas stiklas. Ypač svarbu akustika pasirūpinti atviruose biuruose, kur vienoje patalpoje dirba dešimtys žmonių. Tam tikslui įrengiamos garsą sugeriančios lubos, tokios yra bendradarbystės erdvėje „Monday office“. Čia taip pat atsirado daug garsą sugeriančių užuolaidų, visame biure

yra paklota kiliminė danga, kuri ne tik neleidžia garsui atsispindėti, bet ir sugeria žingsnių aidą.

Dar vienas pastaruoju metu itin išpopuliarėjęs garso izoliacijos sprendimas – specialiai pokalbiams telefonu skirti kambarėliai, apsaugantys nuo garso sklidimo ir suteikiantys privatumo.

Erdvesni kambariai gali tarnauti ir kaip darbo vieta ieškantiems ramybės. Nemažai tokių kambarių P. Daugis su komanda įrengė įmonėje „Oberlo“, kuri veikia atviro plano principu. Mažinti triukšmą taip pat padeda garsą sugeriantys baldai, audiniu aptrauktos pertvaros tarp stalų.

Kalbėdamas apie darbo vietų apšvietimą, architektas patvirtina – efektyviausias yra natūralus apšvietimas. Vis tik biure tenka pasitelkti ir dirbtinį. „Svarbu, kad apšvietimas užtikrintų pakankamą šviesos srautą darbo vietoje ir neakintų. Siekdami išvengti akinimo, lempų gamintojai naudoja groteles, kitokias technologijas“, – pasakojo pašnekovas.

Anot P. Daugio, verta paminėti, kad, siekdamos maksimalaus komforto darbuotojams, įmonės vis dažniau tradicinius stalus keičia reguliuojamaisiais, prie kurių galima dirbti ir sėdint, ir atsistojus.

Yra daug ir įvairių būdų užtikrinti kokybišką pastato ar jo dalies akustiką.

Pavyzdžiui, dažnai biuruose panaudojamas dvigubas stiklas. Ypač svarbu akustika pasirūpinti atviruose biuruose, kur vienoje patalpoje dirba dešimtys žmonių. / Povilas DAUGIS /

Užs.

Rankų džiovintuvai Higieniški, ekonomiški, aukštos kokybės.

Greitas rankų džiovinimas.

Ypatingas italų dizainas.

Maisto pramonei, prekybos centrams, biurams.

www.leopolis.lt

Tel. 8 5 233 4430

el. p. info@leopolis.lt

Daugiafunkcį kompleksą su viešbučiu „Hilton Garden Inn“ Vilniaus Gedimino prospekte projektuoja architektų biuro „Unitectus“ komanda – architektai Tauras Paulauskas, Dainius Čepurna, Povilas Čepaitis, Žilvinas Urbas, Giedrius Stogis, Ieva Noreikaitė ir Linda Šeženytė.

Pas kolegas – lipti laiptais

Vis dažniau biuruose įrengiami ne tik liftai, bet ir erdvūs, aiškiai matomi, greitai ir patogiai judėti skatinantys laiptai. / Povilas ČEPAITIS, architektas /

30 2018 Nr. 7

Kitų metų vasaros pradžioje duris atvers dar vienas biurų pastatas „Live Square“ komplekse.

Bendrovės „Unitectus“ architektų grupės narys, „Live Square“ projekto vadovas architektas Povilas Čepaitis taip pat sutinka, kad biuro komfortas prasideda nuo pastato planavimo ir architektūrinių sprendimų, užtikrinančių sklandų ir patogų biuro funkcionavimą. „Manau, šiuolaikiniame biure aktualu turėti kuo daugiau natūralaus apšvietimo, todėl planuojant pastatą svarbu tamsiose erdvėse įkurti pagalbines patalpas, tualetus, pasitarimo kambarius, o darbo vietas įrengti ten, kur geriausiai apšviesta. Svarbu nepamiršti, kad natūralios šviesos galima įleisti per stoglangius ir atrijus“, – pridūrė P. Čepaitis. Šiuolaikiniuose biuruose didelis vaidmuo taip pat skiriamas patogiam judėjimui po pastatą. „Vis dažniau biuruose įrengiami ne tik liftai, bet ir erdvūs, aiškiai matomi, greitai ir patogiai judėti skatinantys laiptai. Pavyzdžiui, „Live Square“ patalpose viena advokatų kontora ruošiasi įsirengti biurą per du aukštus. Kad paskatintume darbuotojus judėti ir bendrauti tarpusavyje, jiems specialiai įrengėme atrijų-laiptus“, – kalbėjo pašnekovas.

Patalpų mikroklimatas: modernus drėkinimas ir vėdinimas Viena pagrindinių komfortiško biuro sąlygų, pasak P. Čepaičio, kokybiškos šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemos. Pastaruoju metu intensyviai diegiamos oro drėkinimo sistemos.

Tokia bus sumontuota ir „Live Square“ biurų pastate. Dar viena tendencija – aukštesnės klasės biuruose montuoti šalčio sijas – inertiškas ir didelį komfortą užtikrinančias sistemas, kurios vėsina beveik be jokio juntamo oro judėjimo, priešingai nei tradiciniai kondicionieriai. Visgi jos energiniu požiūriu yra ne tokios veiksmingos, todėl pastate „Live Square“ bus naudojamos efektyvesnės sistemos – freoniniai ventiliatoriniai konvektoriai su komforto sąlygas gerinančiais ir estetiškesniais linijiniais difuzoriais.

Kalbant apie vėdinimą, šiuo metu gana populiari yra kintamojo oro srauto vėdinimo sistema. „Priklausomai nuo CO2 koncentracijos kiekvienoje patalpoje, vožtuvai reguliuoja oro tiekimą į jas. Pavyzdžiui, jei patalpoje vyksta konferencija ir CO2 kiekis joje pakyla, ji automatiškai yra intensyviau vėdinama. Šildymo srityje prioritetas teikiamas pasyviosioms sistemoms,

technologijos

todėl „Live Square“ pastate įrengiame tradicinį konvektorinį šildymą“, – vardijo P. Čepaitis.

Architekto žodžiais, šiuo metu paplitęs ir išmanusis apšvietimo valdymas, kuris reaguoja į šviesos srautą patalpoje ir atitinkamai įjungia, paryškina arba prigesina šviestuvus, taip saugodamas darbuotojų regėjimą ir taupydamas elektros energiją. „Live Square“ kaip tik ir bus naudojamos išmaniosios apšvietimo valdymo sistemos.

Privalomas modernaus biuro atributas – pakeliamosios grindys, po kuriomis būtų sumontuotos visos elektros ir ryšių instaliacijos, kad prireikus rozečių išdėstymą grindyse būtų galima keisti šių neišardant.

Geras ergonominis sprendimas lemia darbo efektyvumą socialiniu ir ekonominiu aspektu. Tam yra būtina užtikrinti sistemos „žmogus-mašinadarbo aplinka“ veikimą. / Aušra STANKIUVIENĖ /

„Live Square“ – daugiau kaip 6.400 kv. m ploto verslo centras, atitiksiantis A klasės verslo centrams keliamus reikalavimus.

Įsileisti natūralios šviesos į patalpas „Live Square“ biurų pastate bus galima per stoglangius ir atrijų.

Užs.

Pamėnkalnio g. 23-1, LT-01113 Vilnius, el. paštas kinnarps@kinnarps.lt, www.kinnarps.lt 31

Užs.

„LEDlumina“: investicijos į kokybišką apšvietimą atsiperka Jaukios, patogios, ergonomiškos erdvės, nesvarbu, ar visuomeninės, ar individualios, neatsiejamos nuo kokybiško apšvietimo. Bendrovės „LEDlumina“, siūlančios įvairiausius LED apšvietimo sprendimus komercinėms, visuomeninėms ar gyvenamosioms patalpoms, specialistai patvirtins – skirtingų formų, dydžių, tik iš kokybiškų medžiagų pagaminti LED šviestuvai nesunkiai pritaikomi įvairiausios paskirties vidaus ir lauko patalpose.

ED apšvietimas, palyginti su tradiciniais šviesos šaltiniais, pranašesnis ne tik dėl pritaikymo galimybių, bet ir dėl gerokai mažesnių elektros energijos sąnaudų. LED lemputės tarnauja kur kas ilgiau nei įprastos vadinamosios taupiosios lemputės.

Specialistai juokauja, kad LED lemputes dažniausiai prireikia keisti kartu su nusidėvėjusiu ar pabodusiu šviestuvu (LED lemputės veikia maždaug po 100 tūkst. valandų), o elektros energijos sutaupoma iki 90 procentų. Palyginimui – šviesos diodų lemputė sunaudoja iki 10 kartų mažiau elektros energijos nei kaitinamoji. „LEDluminos“ specialistai atkreipia dėmesį, kad jei šiuo metu planuojate atnaujinti gyvena-

L

32 2018 Nr. 7

mosiose ar darbui skirtose patalpose esančius šviestuvus, norite sutaupyti elektros energijos, reikėtų rinkti tik taupiuosius LED šviestuvus. Beje, LED lemputės yra pagamintos nenaudojant kenksmingų medžiagų, tokių kaip gyvsidabris.

LED šviestuvai visame pasaulyje, sykiu ir Lietuvoje, pripažinimą pelnė dėl taupumo ir lankstumo – juos galima nesunkiai pritaikyti įvairioms patalpoms: apšviesti namų sienas, lubas ar netgi pastatų fasadus. Naudojant LED šviestuvus, tinkamai pasirinkus jų spalvas, užtikrinamas kokybiškas, įvairaus intensyvumo apšvietimas – nuo žvakių iki dienos šviesos. Panaudojus skirtingomis spalvomis šviečiančias LED lemputes, pavyzdžiui, raudoną, mėlyną ir žalią, derinant

jas, galima išgauti įvairių spalvų ir atspalvių. Galiausiai apšvietimą galima valdyti. „LEDluminos“ specialistai turi sprendimų įvairiems norams – čia galima įsigyti chrominį, baltą, tamsų, metalinį ar su krištoliniais elementais pagamintą LED šviestuvą. Kiekvienas bendrovės siūlomas LED šviestuvas pasižymi aukščiausia kokybe, ilgaamžiškumu ir prieinama kaina.

Jei, renkantis šviestuvus, Jums iškils papildomų klausimų, su bendrovės specialistais susisiekite el. paštu info@ledlumina.lt arba atvykite į „LEDluminos“ saloną adresu Liepų 85, Klaipėdoje. Specialistai visuomet pasirengę padėti. www.ledlumina.lt

sprendimas

okslo magija Šiandien projektuojant pastatus ne mažiau nei techniniai ir ekonominiai roInga LUKŠYTĖ

dikliai svarbūs tampa estetikos ir novatoriškumo kriterijai. Būtent šią projektuotojams tenkančią užduoties dalį vis lengviau išpildyti tarpusavyje derinant iš pažiūros skirtingas medžiagas. Vienas tokių pavyzdžių – aliuminio, stiklo ir medžio komponentai, darniai susiliejantys modernių statinių projektuose.

Lyderiauja aliuminio konstrukcijos ilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybos fakulteto Metalinių ir kompozicinių konstrukcijų katedros vedėjas profesorius Antanas Šapalas patvirtina – fasadų konstrukcijų rinkoje aliuminio gaminiai šiuo metu patys populiariausi.

VGTU mokslininko teigimu, plačias aliuminio

V

Berlyno geležinkelio stotis. pixabay.com nuotr.

pritaikymo galimybes lemia tai, kad ši medžiaga yra lengva, patogiai formuojama – pasitelkus ją gali būti gaminamos įvairios formos konstrukcijos. Dar vienas unikalus šios medžiagos pranašumas – ilgaamžiškumas.

Pašnekovo žodžiais, skirtingų komponentų derinimas skatina ir naujovių rinkoje atsiradimą. „Stiklas, medis ir aliuminis – tarpusavyje puikai dera, tą galėtų patvirtinti ir architektai. Atsiranda vis įdomesnių produktų. Kalbant apie medį,

33

sprendimas

Metalo konstrukcijų srityje pažangios šalys kaip Vokietija ryžtasi ir labai unikaliems sprendimams. Pavyzdys – Berlyno geležinkelio stotis. Ne tik stiklinis fasadas, bet ir visa statinio konstrukcija suprojektuota itin išmaniai.

Prof. Antanas ŠAPALAS, VGTU Statybos fakulteto Metalinių ir kompozicinių konstrukcijų katedros vedėjas

kuris puikiai dera su aliuminiu ir stiklu, rinkoje jau yra naujovė – sluoksniuotosios medienos plokštės CLT (angl. cross laminated timber). Tai

įprastas stiklas, bet statyboje populiarėja vadinamasis laminuotasis stiklas. Jis gaminamas naudojant kelis stiklo sluoksnius, tarp kurių kli-

didžiąją dalį sudaro statyba iš gelžbetonio plokščių. Gal tokį statybos būdą galima laikyti ankstesnio laikmečio palikimu, tačiau dabar vis dau-

masyvios klijuotos medienos plokštės, naudojamos sienų, perdangų konstrukcijoms“, – kalbėjo pašnekovas. Jos puikiai tinka su minėtais komponentais ne tik dėl savo tankio, bet ir dėl estetiškos išvaizdos.

juojama speciali polimero plėvelė. Stiklo lakšto svoris gali siekti net ir 5 cm, tad ir jo laikomoji galia gana didelė“, – aiškino pašnekovas. Europos miestuose A. Šapalas pasakojo matęs pastatų, kur, pasitelkus laminuotojo stiklo konstrukcijas, buvo įgyvendinti architektūriškai unikalūs projektai. „Iš laminuotojo stiklo gali būti gaminamos kolonos, sijos ir perdangos. Lietuvoje įprasčiau matyti iš stiklo pagamintas laiptų pakopas ar kitus paprastesnius elementus. Stiklas – puiki medžiaga konstrukcijoms, ne tik atitvarinėms ar įstiklinimui. Jis gali būti ir laikančioji konstrukcija“, – sakė profesorius. Beje, techninių galimybių gaminti laminuotojo stiklo konstrukcijas esama ir Lietuvoje.

Universitetų laboratorijose plušantys mokslininkai nuolat ieško naujų būdų, leidžiančių patobulinti skirtingų medžiagų jungimo procesą. „Universiteto laboratorijoje esame atlikę bandymų, kurių metu mėginome jungti medį su stiklu.

Jau yra labai efektyvių klijų, kurie tinka net plieno konstrukcijoms. Pavyzdžiui, sijos sienelė gali būti laminuotojo stiklo, o pati sija aliuminio ar medžio. Taigi, medis ir stiklas gali būti klijuojami“, – reziumavo VGTU mokslininkas.

Pagrindinė problema, anot pašnekovo, ta, kad kompozicinių konstrukcijų skaičiavimo metodai kol kas dar nėra labai išvystyti. Šiuo metu kaip tik atliekami tyrimai, rengiamos metodikos, kaip projektuoti tokias konstrukcijas.

gėja projektų, kuriuose naudojamos medinės ar dailios plieninės konstrukcijos. Itin populiarūs fasadų elementai – plieno ir stiklo deriniai“, – aiškino profesorius.

A. Šapalas priminė, kad kartais įgyvendinant projektus medžiagos pasirinkimą nulemia ir kaina. Grožį ir šiuolaikiškumą pinigais pasverti gana sunku, tačiau konstrukcijos, kurios atrodo labai estetiškai, yra brangesnės. Lietuvoje įprasčiau, kad medinės konstrukcijos naudojamos vieno aukšto pastatams, o Europoje jau seniai projektuojami ir daugiaaukščiai pastatai.

Profesorius užsiminė, kad jį džiugina ir akivaizdūs technologiniai pokyčiai statybų sektoriuje. Jei anksčiau tekdavo pasukti galvą, kaip turėtų būti įdėta didelė vitrina ar kaip sumontuoti aliuminio profilius, dabar tokių klausimų nebekyla. Kalbant apie šilumos laidumą, reikia pripažinti, kad šilumos nuostoliai, prasprūstantys pro langų ar durų jungtis, prieš 15–20 metų būdavo nemaži, bet dabar nauji technologiniai sprendimai leidžia to išvengti – aliuminio profilių šiluminė varža yra smarkiai pagerėjusi. Stiklo paketų stiklo savybės taip pat gerokai pasikeitusios.

Vis dažniau atsisakoma didelio betoninio pastato su mažais langeliais koncepcijos ir aplinkos ar lietuviško klimato veiksniai šių projektų autoriams ne kliūtis. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse itin populiaru projektuoti stiklinius statinių fasadus – dar atšiauresnio klimato sąlygomis gyvenantiems mūsų kaimynams temperatūrų skirtumai ar kito klimato ypatybės – nė motais. „Tokios metalo konstrukcijų srityje pažangios šalys kaip Vokietija ryžtasi ir labai unikaliems sprendimams. Pavyzdys – Berlyno geležinkelio stotis. Ne tik stiklinis fasadas, bet ir

Stiklas – ne tik užpildui Kalbėdamas apie aliuminio, stiklo ir medžio panaudojimo drauge tendencijas, A. Šapalas pabrėžė, kad šių komponentų derinimo variantų esama įvairių. Pavyzdžiui, laikančioji konstrukcija gali būti medinė, klijuoto medžio ar iš minėtų CLT plokščių, fasadas gali būti suprojektuotas iš aliuminio profilių, o stiklas atlikti užpildo funkciją.

Lietuvoje stiklas gana retai naudojamas tik kaip laikančiosios konstrukcijos elementas. „Statinių langams dažniausiai pasirenkamas

„Mediniai namai“ nuotr.

Tradicijos keičiasi Ar Lietuva seka kitų šalių madas, ar laikosi gana konservatyvių statybų tradicijų? „Lietuvoje vis tik

34 2018 Nr. 7

Specialistai patvirtina – stiklas, medis ir aliuminis puikiai dera tarpusavyje.

visa statinio konstrukcija suprojektuota itin išmaniai“, – pasakojo pašnekovas. Sykiu pridūrė manantis, kad ateityje Lietuvos architektai vis drąsiau įgyvendins savo idėjas, o stiklas taps vis populiaresnis.

Ateities tyrimai – kompozicinės medžiagos Daugiausia mokslinių bandymų atliekama atsižvelgiant į tai, ko pageidauja konstrukcijų gamintojai, projektuotojai. Daug tyrimų atliekama su laminuotuoju stiklu, aliuminio konstrukcijomis, fasadų sistemomis, kurios taip pat gali būti gaminamos su aliuminio konstrukcijomis. Šios konstrukcijos pasitelkiamos rekonstruojant pastatus, didinant jų šiluminę varžą.

Mokslininkai domisi kolegų užsienyje tobulinamomis naujovėmis. Vis aktyviau kalbama apie kompozicinių medžiagų panaudojimą. Kol kas jos gana brangios, tačiau pasižymi dideliu efektyvumu – didelis stiprumas, maža masė. Viena tokių medžiagų – anglies pluoštas, kuris gali būti jungiamas tiek su stiklu, tiek su plienu. Profesoriaus teigimu, keičiasi ir pačių jungimo priemonių naudojimo tendencijos, atsisakoma jungimo varžtais, populiarėja klijavimas. „Statybos technologijos ir toliau tobulės, konstrukcijų gamybos srityje neabejotinai ateityje laukia naujas proveržis“, – neabejoja A. Šapalas.

/ Antanas ŠAPALAS /

„Mediniai namai“ nuotr.

Statybos technologijos ir toliau tobulės, konstrukcijų gamybos srityje neabejotinai ateityje laukia naujas proveržis.

CLT. Projektavimas ir statyba.

Mediniai namai – „KLH Massivholz“ atstovas Lietuvoje www.clt.lt, info@clt.lt.

35 +370 604 10 107

Užs.

Išskirtinis ir ilgaamžis – šiuolaikinio fasado savybės

„Vilnius Business Park“ Architektai – UAB „JP Architektūra“ Įgyvendintas 2017 metais Ukmergės g. 362, Vilnius 36 2018 Nr. 7

Su bendrovės „Glasma Service“ Pardavimų skyriaus vadovu Juozu Malaškevičiumi kalbėjomės apie tai, kad viena fasado sprendiniai išduoda profesionalui, kita – paprastam vertintojui. O kiek daug kokybiški sprendiniai reiškia užsakovo kišenei ir eksploatacijos kainai.

Bendrovės „Glasma Service“ specialistai kasdieniame darbe bendrauja su architektais ar užsakovais. Kuo toks bendradarbiavimas naudingas priimant kokybiškus fasado sprendinius?

Jeigu projektas pirminės stadijos, vystoma idėja, kuriama koncepcija, dėliojamos vizualizacijos, dažniausiai bendradarbiaujame su architektais. Jei etapas vėlesnis, jau nuspręsta, koks bus fasadas, jo spalviškumas, ieškome ekonominiu, vizualiniu, technologiniu požiūriu optimalaus varianto, atitinkančio architektų ir užsakovų vizijas.

Mūsų praktikoje maždaug pusė atvejų, kai bendradarbiaujame su architektais Lietuvoje ir užsienyje. Jie, turėdami projekto gaires, viziją, kviečiasi mus kaip konsultantus, padėti parengti techninį projektą. Techniniame projekte atsiranda konkrečių reikalavimų fasadams – šiluminės, akustinės, fizikinės-statinės savybės, spalviškumas. Mes parengiame fasado sprendinius, atitinkančius keliamus reikalavimus, sykiu koncepciją. Architektui, kaip projekto autoriui, svarbu, kad jo vizija būtų įgyvendinta.

Esame pagalbininkai, kurie padeda tą rezultatą pasiekti. Jei pradedame anksti kalbėtis, tartis, konsultuotis, siūlyti įvairius sprendimus, geriau visiems – mums, architektui, užsakovui.

Mat atėjus laikui įgyvendinti projektą architektas gauna išdirbtus sprendinius. Užsakovai nori būti tikri, kad projektas bus įgyvendintas laiku, tilps į suplanuotą biudžetą. Kuo vėlesnė stadija, tuo daugiau rizikų.

Laiku užbaigti statybas reiškia, kad į pastatą greičiau ateis nuomininkai, gyventojai, pastatas pradės nešti pelną. Kuo greičiau visa komanda prisijungia prie projektavimo ir idėjos realizacijos, tuo projektas įgyvendinamas sklandžiau.

Imanto Selenio nuotr. Nuotraukų savininkas – „Glasma Service“

Juozas MALAŠKEVIČIUS

Nacionalinis fizinių ir mokslo technologijų centras (NFTMC) Architektai – UAB Architektūros kūrybinė grupė Įgyvendintas 2015 metais Saulėtekio al. 9, Vilnius

Ar aliuminio ir stiklo konstrukcijų fasadai – parankus sprendimas įgyvendinant bet kokią architektūrinę idėją? Šnekant bendrai, aliuminio ir stiklo konstrukcijos tinkamos bet kokios formos fasadui. Žinoma, projektuojant, gaminant ir montuojant fasadą naudojamas ne tik aliuminis ir stiklas, bet ir kitokios medžiagos. Pradedamos naudoti anglies, stiklo pluošto medžiagos, kurios yra itin stiprios ir lengvos, o tai leidžia įgyvendinti dar sudėtingesnius projektus.

Verslo centras „River hall“ Architektai – UAB Architektų biuras G. Natkevičius ir partneriai Įgyvendintas 2017 metais Jonavos g. 60, Kaunas

Kalbant apie fasadus, kasdien atsiranda naujų medžiagų, sprendimų. Inžinieriai, medžiagų kūrėjai pasirengę įgyvendinti įvairiausias architektų idėjas. Kur yra riba? Ją dažniausiai lemia daug kriterijų: urbanistika, turinti įtakos architektūrai, grunto ypatybės, sąnaudos, atsiperkamumas.

Ar lietuviai užsakovai, architektai konservatyvūs? Ar visgi noriai įsileidžia naujoves?

Sakoma, kad nauja – tai išbandyta sena. Taip, architektai nori naujovių. Jei dirbsi tik su išbandytomis

37

Verslo centras „Nemuno 3“ Architektai – UAB Architektų biuras G. Natkevičius ir partneriai Įgyvendintas 2018 metais Nemuno g. 3, Kaunas

vizijos priklauso, kokios formos fasadą jis norėtų matyti. Su aliuminio ir stiklo konstrukcijomis, priešingai nei su kitomis medžiagomis, įgyvendinamos novatoriškiausios idėjos.

Ar iš tiesų šiuo metu bene daugiausia dėmesio skiriama energiniam naudingumui?

Ką matome žiūrėdami į fasadą?

Jo spalvą, stiklą, metalą, akmenį.

Sudėtingiausi sprendimai kartais slypi giliau. / Juozas MALAŠKEVIČIUS / technologijomis ir medžiagomis, netobulėsi. Gavę projektus, pradedame kalbėtis su architektais, jie nori įgyvendinti naujas idėjas, naudoti naujas medžiagas. Tai įdomu, dirbame su jais, sykiu tobulėjame patys.

Labai sunku apibrėžti: nauja ir sena. Į mūsų gyvenimus kasdien veržiasi naujos technologijos, leidžiančios greičiau, kokybiškiau, tiksliau atlikti įvairius veiksmus. Ne išimtis ir statybų sektorius. Projektuojant fasadus į pagalbą pasitelkiami tam pritaikyti programiniai paketai.

Projektavimas vis labiau unifikuojamas į bendrą projekto valdymo sistemą (angl. Building Information Modeling, BIM). Dirbdami šios sistemos terpėje, sujungiame projektavimui naudojamas programas („Solidworks“, „Mepla“, „Bricscad“).

Sujungus visų projekto dalyvių darbą, gaunamas detalus 3D modelis, kuriuo naudojantis informacija greičiau pateikiama ir gaunama, o visa tai susieja bendra projekto sėkmė ir kokybiškas įgyvendinimas.

Kartais pritaikomi naujausi technologiniai sprendimai, bet jų nematyti pastato naudotojams.

Ką matome žiūrėdami į fasadą? Jo spalvą, stiklą, metalą, akmenį. Sudėtingiausi sprendimai kartais slypi giliau. Pavyzdžiui, kaip užkabinti aliuminio plokštes, kad fasadas būtų ilgaamžis? Kaip panaudoti vieną ar kitą sistemą, kaip ją patobulinti, kad ši būtų efektyvi vertinant šilumines energijos sąnaudas. Vis dažniau naudojami stiklo pluošto tvirtinimo elementai. Jų niekas nemato, bet stiklo pluoštas pati savaime įdomi medžiaga.

38 2018 Nr. 7

Ar sudėtinga eksploatuoti aliuminio ir sti klo konstrukcijų fasadus?

Iš tiesų einama link to, kad tokių fasadų eksploatacija būtų kuo paprastesnė, o patys fasadai vis ilgaamžiškesni. Jie turi būti tvirti, atsparūs aplinkos veiksniams, atitikti higienos normas.

Technologijoms sudėtingėjant, stengiamasi kuo daugiau padėti žmogui, kad jis aplinkoje jaustųsi komfortiškai. Aliuminio ir stiklo konstrukcijos leidžia tą pasiekti. Yra patikimos, tvirtos sistemos su patikimais sprendimais, kurios nenusidėvi, nepasensta. Kiek pastatų iškilo prieš daugybę metų, bet jie vis dar kuria įspūdį.

Ar aliuminio ir stiklo konstrukcijų fasadų technologija imli pokyčiams?

Mano akimis, technologijos keičiasi labai greitai.

Aliuminis yra populiariausias metalas, stiprus, lengvai apdirbamas. Šie veiksniai leidžia tobulinti technologijas. Jei imtume plieną, jis stiprus, paplitęs, bet jį sunku apdirbti, jis rūdija, yra sunkiai pjaunamas, gręžiamas. Taigi, plieno technologijos atsilieka nuo aliuminio.

Aliuminis – progresyvesnė medžiaga: su juo lengviau dirbti, jis sunkiau koroduoja, daugiau spalvinių galimybių. Galiausiai jį lengviau tobulinti. Su aliuminio konstrukcijomis galima įrengti įvairiausių formų fasadus, o tai architektūroje labai svarbu. Yra pastatų, kurių fasadas sudalytas vertikaliai horizontaliai, tačiau tik nuo architekto

Šis klausimas – vienas pagrindinių. Pastatas turi būti tvarus, energiškai efektyvus, atitikti aukštesnes higienos normas, kad mikroklimatas jame būtų sveikas. Fasadas – pastato dalis, leidžianti pasiekti aukštus energijos taupymo rodiklius.

Pastaraisiais metais, griežtėjant energinio naudingumo reikalavimais, technologijas tobulina fasadų konstrukcijų projektuotojai ir gamintojai. Net ir kylant energinio naudingumo, akustikos, higienos reikalavimams, aliuminio ir stiklo konstrukcijų fasadai įrengiami ir taip bus ateityje. Šių sistemų kūrėjai sugeba prisitaikyti prie besikeičiančių reikalavimų.

Mes ieškome sprendimų, pasitelkę sistemų tiekėjus, projektavimo potencialą, ieškome sprendimų, kurie tuos reikalavimus atitiktų.

Mūsų pareiga ir tikslas – konsultuoti architektus, statytojus, kokie optimalūs šilumos izoliacijos rodikliai. Žinome tuos rodiklius. Šiame procese dalyvauja daug grandžių: energinio naudingumo vertintojai, į pastatą žiūrintys kaip į visumą, suformuluoja gaires, kurias reikia pasiekti.

Kiek svarbus tinkamas, kokybiškas tokių fasadų montavimas?

Tai labai svarbi grandis, kaip ir projektavimas, gamyba. Visos jos turi būti įgyvendintos kokybiškai.

Jei fasado sistema suprojektuota tinkamai, pagaminta kokybiškai, tačiau prastai sumontuota, nebus pasiektos deklaruojamos fasado šiluminės savybės, oro, vandens pralaidumas. Jei fasadas sumontuotas nekokybiškai, projektavimas, sprendimų ieškojimas, siekiant norimų rezultatų, taip pat netenka prasmės.

Kokybiškai sumontuoti nekokybiško gaminio irgi neįmanoma. Kaip ir pagaminti kokybišką gaminį, remiantis nekokybiškais brėžiniais. Kiekvienas žingsnis turi papildyti vienas kitą. Mes, fasado projektuotojai, gamintojai ir montuotojai, būtent tuo ir rūpinamės. Vienodų projektų nebūna. Kiekvienam pastatui būtini individualūs sprendimai.

architektūra

Diskusija ir bendradarbiavimas – būdas išvengti konflikto architektūroje Karina SĖRIKOVA

Birželio mėnesį Lietuvos architektų rūmuose svečiavosi viešnia iš Belgijos Antverpeno universiteto – profesorė dr. Esther van Zimmeren, kuri skaitė viešą paskaitą apie autorių teisių reguliavimą įvairiose šalyse. Pasak profesorės, teismas turėtų būti vertinamas kaip kraštutinis įrankis savo teisėms ginti, o geriausias kelias jo išvengti – kalbėtis ir bendradarbiauti.

Kokias dilemas tenka spręsti kalbant apie autorių teises architektūroje?

pigiau nei kreiptis į teismą. Vis tik teismo praktika yra gana dažna.

Egzistuoja architektų turtinės ir neturtinės teisės, kurių reguliavimas įvairiose pasaulio šalyse skiriasi. Paprastai, jei kitas kūrėjas ar šalis pažeidžia architekto teises, pastarasis turi teisę kreiptis į teismą, tačiau dažnai tai kainuoja daug pinigų ir laiko. Taigi, pagrindinė dilema ta, kad architektas turi teises, bet apginti jas yra sunku.

Taip pat kai kuriose šalyse galiojantys teisės aktai turi daug apribojimų.

Kaip susijusios statybos ir intelektinės nuosavybės teisės? Kuri yra viršesnė?

Kaip sprendžiami atvejai, jei, rekonstruojant arba pritaikant naujai funkcijai kito autoriaus darbą, su juo nėra tariamasi dėl planuojamų sprendimų?

Esant tokioms aplinkybėms, architektams gana sunku įrodyti savo teises. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose architektams tai pavyksta tik išskirtiniais atvejais. Kitose šalyse viskas priklauso nuo aplinkybių. Prancūzijoje, Olandijoje, Belgijoje teisėjui palikta daug erdvės sprendimui, kurios besiginčijančių šalių teisės konkrečiu atveju yra viršesnės. Jis turi daugiau laiko įsigilinti į kiekvienos šalies, tarp jų ir visuomenės, jei tai visuomeninės reikšmės pastatas, interesus.

Kai yra žinoma, kad teisėjas iki smulkmenų įsigilino į bylą, tuomet ir pralaimėjusiai pusei lengviau susitaikyti su teisėjo sprendimu. Žinoma, norint apginti savo teises, ne visuomet būtina kreiptis į teismą, kartais užtenka pasišnekėti. Architekto, kuris atlieka adaptaciją, pareiga yra susisiekti su pastato architektu ir padiskutuoti, o gal net pasiūlyti bendradarbiauti, kuriant adaptacinį dizainą.

Taip automatiškai yra gaunamas pirmojo architekto patvirtinimas. Tačiau, jei su architektu nebuvo tariamasi, jis turi galimybę kreiptis į etikos komisiją, arbitražą arba mediaciją. Tai kainuos

Tiesą pasakius, tai dvi labai skirtingos sritys. Statybos teisė labiau susijusi su fiziniu turtu, intelektinės nuosavybės teisė – su intelektine kūryba, dizainu. Tačiau, mano manymu, čia negalioja jokie prioritetai. Šios teisės gali konfliktuoti ar kitaip veikti viena kitą, bet kuri sritis turės prioritetą, pri klauso nuo aplinkybių. Manau, kad turtinės teisės neturėtų būti viršesnės už neturtines.

Kaip architektų autorinės teisės užtikrinamos Europos šalyse?

Yra daug tarptautinių konvencijų, ginančių intelektinės nuosavybės teises. Dauguma jų labai senos, siekiančios XIX a. ir įtrauktos į Jungtinių Tautų pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijų nuostatus. Kaip jau minėjau, autoriai turi turtines ir neturtines teises, kaip, pavyzdžiui, teisę reikalauti, kad bet kokiu būdu naudojant kūrinį būtų nurodomas arba nebūtų nurodomas autoriaus vardas, būtų nurodomas autoriaus pseudonimas (teisė į autoriaus vardą). Taip pat autorius gali pats nuspręsti, kada jis nori, kad jo kūrinys būtų pristatytas publikai. Ne mažiau svarbi ir integralumo teisė, kuri leidžia įsitraukti į objekto adaptavimo ar (ir) nugriovimo procesus. Tačiau daugumoje sutarčių, tarp jų ir nacionaliniuose teisės aktuose, architektūra iš pradžių nebuvo paminėta, mat neapsispręsta, ar architektūra yra meno, ar funkcinė sritis. Visgi, bėgant laikui, nuspręsta, kad architektūra apima daug kūrybinių išteklių, todėl jai pritaikytos intelektinės nuosavybės teisės. Džiugu, kad daugumoje Europos šalių architektų teisės yra gana stiprios. Deja, kaip supratau

Esther van ZIMMEREN viešnagės metu, Lietuvoje architektams šiek tiek sunkiau, mat jų teisės yra labai „įrėmintos“ į autorių teises beveik nereaguojančiomis statybos normomis. O štai Belgijos autorių teisėje architektai priskirti menininkams ir jiems visiems galioja bendros taisyklės. Mano nuomone, šis antrasis variantas yra geresnis, nes teisėjas gali geriau įvertinti situaciją, jei jam palikta daugiau erdvės apsispręsti pačiam.

Ar išties sudėtinga įrodyti pastatų ar architektūrinių idėjų kopijavimą?

Kopijavimą įrodyti nesudėtinga tuomet, kai matome du identiškai panašius objektus ir net neaišku, kuris iš jų yra originalas, tačiau dažniausiai tai nėra taip paprasta. Dažniausiai plagiate būna panaudoti tik kažkokie skirtingi kitų objektų elementai. Kai kuriose šalyse teisėjai vertina visą vaizdą ir sprendžia, kiek jis yra panašus į originalų objektą, o dar kitur gilinamasi į detales ir, jei objektas turi per daug panašių detalių su originalu, jis gali būti pripažintas plagiatu.

Ar dažnai architektai autorystę gina teisme?

Tai taip pat priklauso nuo šalies. Skandinavų šalyse bylų pasitaiko nedaug. O Belgijoje, Olandijoje ir Prancūzijoje bylų pasitaiko dažniau, tačiau sunku spręsti, kodėl vienais metais jų būna daugiau, kitais – mažiau. Kai kurios bylos sprendžiamos Arbitražo teisme, todėl apie jas nieko negirdime.

Kai kuriose šalyse architektai turi tiek daug suvaržymų, kad net nesivargina kreiptis į teismą. Taip pat daug architektų, užuot konfliktavę, tiesiog ieško būdų bendradarbiauti. Manau, tai geriausia išeitis, nes du savo darbą išmanantys architektai galės pasiekti dar geresnį rezultatą adaptuojant ar plečiant objektą.

39

technologijos

Pirmose gretose – medinė statyba Mediena – bene seniausiai žmogaus naudojama, plačiai visame pasaulyje paDominykas MARCINONIS

plitusi statybinė medžiaga. Mūsų laikus yra pasiekę įspūdingi daugiaaukščiai mediniai pastatai, tokie kaip Pura Besakih šventykla Balyje (VIII a.), Kopperstadto bažnyčia Norvegijoje (stavkirke, 1130 m.) arba septynaukštis grūdų sandėlis Geislingene, Vokietijoje (Alter Bau, 1445 m.).

Gaivinama statyba iš medžio amžiuje naujos medžiagos – betonas ir plienas – beveik visiškai išstūmė medieną iš statybos sektoriaus ir suformavo šiandien įprastą moderniąją architektūrą.

Vis dėlto nuo XX amžiaus paskutinio dešimtmečio stebime statybos iš medžio atgimimą: vykdoma daugybė mokslinių tyrimų ir technologinių inovacijų, dėl ko statoma vis daugiau ir aukštesnių medinių pastatų. Aukščiausias šiuo metu statomas medinis pastatas yra 84 metrų – tai 24 aukštų „HoHo“ dangoraižis Vienoje. Kodėl statyba iš medžio vėl tapo aktuali?

Tarptautinio tyrimų projekto „leanWOOD“ metu atliktos Europos statybos sektoriaus dalyvių apklausos rodo, kad didžiausia statybos iš medžio stiprybė ir augančio populiarumo priežastis – kylantis visuomenės sąmoningumas aplinkos tausojimo srityje (1). Tai skatina

Pav. 1. Pirminės energijos poreikio pasiskirstymas skirtingų energinių standartų pastatams per 50 metų laikotarpį (1)

moksliniams tyrimams bei naudojimui. An tra, technologinės inovacijos leidžia šiuolaikinius medinius pastatus statyti itin greitai ir kokybiškai.

Tai aktualu miestams, ieškantiems būdų tankinti esamą urbanistinį audinį ir taip efektyvinti viešąją infrastruktūrą.

Kaip pagrindiniai iššūkiai minėtame tyrime nurodomi esami statybos techniniai standartai, teikiantys pirmenybę mineralinės kilmės medžiagoms, kvalifikuotų ekspertų trūkumas ir iš to išplaukiančios nedidelės rangovų ambicijos statybos iš medžio srityje. Galima spėti, kad šios problemos kyla iš giliai įsišaknijusių baimių dėl gaisrinės saugos, ilgaamžiškumo ir miškų išsaugojimo. Veikiausiai geriausias būdas įveikti šiuos išankstinius nusistatymus – pateikti konkrečius techninius sprendimus, pasiteisinusius įgyvendintuose projektuose.

Aprūpinimas (šildymas, vėdinimas, karštas vanduo)

Pirminės energijos poreikis per 50 metų

XX

susidomėjimą ekologiškomis, mažesnę įtaką klimato kaitai darančiomis medžiagomis, tokiomis kaip mediena, ir pagrindžia valstybių paramą jų

Atnaujinimas Gamyba

Šiame tekste plačiau pristatoma pagrindinė medienos stiprybė – ekologiškumas. 2015 metais Paryžiuje visos pasaulio valstybės pasirašė susitarimą dėl klimato kaitos. Juo siekiama, kad vidutinės temperatūros pakilimas pasaulio mastu būtų gerokai mažesnis nei 2 laipsniai, palyginti su ikipramoninio laikotarpio temperatūra. Šiam tikslui pasiekti valstybės įsipareigoja mažinti šil tnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijas. Jos yra matuojamos CO2 ekvivalento tonomis, nes CO2 yra pagrindinės, nors ir nevienintelės, ŠESD. Šiandien taikomos ŠESD išmetimų mažinimo priemonės statybos sektoriuje akcentuoja mažą energijos poreikį pastatų eksploatavimo fazėje. Vis dėlto, taikant aukštus energinio naudingumo standartus, pagrindinis taupymo potencialas persikelia į gamybos stadiją (2). Tai aiškiai matyti pirmame paveiksle (1 pav.). Jame palygintas 2009-ųjų Vokietijos energinio naudingumo standartą atitinkančio ir pasyviojo namo pirminės energijos poreikis, reikalingas pastato gamybai, atnaujinimui ir eksploatacijai per 50 m. laikotarpį. Pasyviojo namo bendras pirminės energijos poreikis yra gerokai mažesnis dėl mažesnių aprūpinimo energija sąnaudų, tačiau pirminės energijos poreikis gamybos ir atnaujinimo stadijose nesumažėja. To rezultatas – daugiau nei pusė tokio pastato bendro pirminės energijos poreikio per 50 m. eksploatacijos laikotarpį sunaudojama pastato gamybai ir atnaujinimui.

Plačios panaudojimo galimybės

EnEV2009 (70 kWh/m2a)

40 2018 Nr. 7

Šalys ieško alternatyvų

Passivhaus (15 kWh/m2a)

Dėl šios priežasties imta ieškoti mažesnį pirminės energijos poreikį ir ŠESD potencialą turinčių statybinių medžiagų. Čia mediena turi neginčijamų pranašumų. Visų pirma, ji gali būti naudojama itin plačiai – tiek įvairaus pobūdžio

Pir

Pirminė

Pirmin

0

Gamyba 0

0

EnEV2009 (70 kWh/m2a)

Passivhaus EnEV2009 (15 (70kWh/m2a) kWh/m2a)

Passivhaus (15 kWh/m2a)

Gamyba EnEV2009 (70 kWh/m2a)

Passivhaus (15 kWh/m2a)

technologijos

Sudeginimas

Sudeginimas

Sudeginimas

Medienoje sukauptas CO2 kiekis

Medienoje sukauptas CO2 kiekis

Medienoje sukauptas CO2 kiekis

Medienoje sukauptas CO2 kiekis

Pav. 1 Pirminės energijos poreikio pasiskirstymas skirtingų energinių standartų pastat laikančiosioms konstrukcijoms, tiek kaip apdaiPav. 2. CO2 kaupimas medienos produktuose los arba apšiltinimo medžiaga.

Antra, mediena laikotarpį (2) Pav. 1 Pirminės energijos poreikio energijos pasiskirstymas skirtingų energinių standartų pastatams per 50 metų Pav. 1 Pirminės poreikio pasiskirstymas skirtingų energinių standartų pastatams per 50 metų gali tarnauti kaip laikina CO2 kaupykla. Šis felaikotarpį (2) laikotarpį (2) nomenas schematiškai pavaizduotas antrame paveiksle (2 pav.). Fotosintezės metu medis n naudoja atmosferos CO2 kaip savo paties statybinę medžiagą (periodas t1-t2). Nukirtus medį, šie anglies junginiai lieka „įkalinti“ medienoje Eksploatacija visos eksploatacijos metu (periodas t2-t3). Tik medienai pūvant arba ją deginant medžio auEksploatacija Eksploatacija gimo metu sukauptas CO2 išleidžiamas atgal į atmosferą (momentas t3). Kadangi mediena yra 0 atsinaujinantis išteklius, per medžio n naudojit1 t 2 t3 0 mo laikotarpį gali užaugti tas pats0 kiekis žalia0 Laikas t1 t1 t 2 t 2 t3 t3 0 vos (medis n+1), sukaupiantis tą patį 0kiekį CO2 Laikas ir taip neutralizuojantis panaudoto medžio n deLaikas Medis n-2 ginimo metu išleidžiamą CO2. Tokiu būdu iš meMedis n+1 Medis n-2 Medis Medis Medisn-1 n-2 Medisn n-1 Medis n dienos pagamintas produktas gali nesukelti paMedis n+1 Medis n+2 Iš viso pildomų CO2 emisijų į atmosferą.

Medis n+1 Medis n+2 Iš viso Taigi, kaip matyti iš antro paveikslo (2 pav.), Pav. 2 CO2 kaupimas medienos produktuose norint vadinti statybą iš medžio ekologiška, yra Pav. 2 CO2 kaupimas produktuose Pav.medienos 2 CO2 kaupimas medienos produktuose būtina užtikrinti nenutrūkstamą medienos ataugimą. Todėl mediena privalo būti imama tik iš tvariai tvarkomų miškų, kuriuose negali būti iškertama daugiau medienos, negu jos atauga.

Pati tvarumo koncepcija yra kilusi iš miškininkystės sektoriaus – dar 1713 metais, tarptautinio medienos stygiaus laikais, Saksonijos valdininkas Hansas Carlas von Carlowitzius veikale „Sylvicultura Oeconomica“ iškėlė būtinybę ieškoti būdų, kaip išsaugoti ir plėsti miškus, kad būtų užtikrinta nuolatinė ir tvari žaliavos pasiūla. Šis principas šiandien yra įtvirtintas daugelio Europos valstybių įstatymuose, tarp jų – ir Lietuvos miškų įstatyme. To rezultatus matome miškų ūkio statistikoje, kurioje nurodomas nuoseklus medienos tūrio miškuose augimas visoje Europoje. Tačiau ar užtektų turimų išteklių, norint visus naujus pastatus statyti iš medžio? Didžiausias medienos atsargas Europoje turi Vokietija – apie 3700 mln. kub. m, metinis prieaugis siekia 120 mln. kub. m (3) (Lietuvoje atitinkamai 543 ir 20 (4). Įvertinus vidutinį medienos poreikį mediniams pastatams yra suskaičiuota, kad metiniam naujos statybos poreikiui Vokietijoje padengti užtektų apie trečdalio per metus šalyje paruošiamos medienos, dar 12 proc. metinio medienos prieaugio paliekant miške (5). Atsižvelgiant į tai, kad Vokietijoje metinis medienos tūrio prieaugis vienam gyventojui yra apie 4 kartus mažesnis nei Lietuvoje, nusprendus visus naujus pastatus mūsų šalyje statyti tik iš medžio, problemų dėl medienos trūkumo neturėtų iškilti.

Medis n-1

Medis n

Medis n+2

Iš viso

Pura Besakih šventykla Balyje.

Kopperstadto bažnyčia Norvegijoje.

41

technologijos

Lūkestis – medieną panaudoti antrąsyk Projektuojant į aplinką anglies dvideginio (CO2) neišskiriančius pastatus, reikia atsižvelgti ir į keletą kitų aspektų (2). Visų pirma, medienos produktai turi būti ruošiami kuo arčiau statybos vietos, taip sumažinant transportavimo sukeliamas ŠESD emisijas. Antra, išsaugoto CO2 kiekis pastate didėja augant medienos masės daliai pastate. Siekiant geresnio rezultato, reikėtų stengtis medieną naudoti pagrindinėms laikančiosioms konstrukcijoms (sienoms ir perdangoms), kurios sudaro didžiausią pastato svorio dalį ir kurioms įprastai naudojamos energiškai intensyvios medžiagos, tokios kaip betonas, plienas arba mūras. Atliktos gyvavimo ciklo analizės rodo, kad tokiu būdu CO2 emisijos medinio pastato statybos ir nugriovimo stadijose, pri klausomai nuo pastato tipo, gali būti sumažintos nuo 9 iki 56 proc. (6), palyginti su tokios pačios kokybės pastatu, statytu iš mineralinių medžiagų. Vis dėlto CO2 kaupimas negali tapti tikslu savaime – turi būti atsižvelgiama į tvarų išteklių naudojimą ir medienos naudojama tik tiek, kiek konstrukciškai reikalinga. Trečia, reikia siekti kuo ilgesnės medienos produktų gyvavimo trukmės, kiek įmanoma atidedant jų suvartojimą energijos

24 aukštų „HoHo“ dangoraižis Vienoje.

gavybai, kuomet juose sukauptas CO2 bus vėl išmestas atgal į atmosferą. Čia atsiveria skirtingo mastelio galimybių ir iššūkių laukas architektams ir kitiems projektuotojams. Tvarią estetinę ir funkcinę vertę turintys pastatai, lengvai pritaikomi ateities poreikiams turi gerokai didesnius šansus būti ilgai eksploatuojami. Kartu projektiniai sprendimai turi garantuoti medinių elementų ilgaamžiškumą ir jų antrinio panaudojimo galimybes. Tam, kad medieną būtų galima perdirbti arba dar kartą panaudoti, ji negali būti suteršta kenksmingomis medžiagomis, tarp jų – ir cheminėmis medienos apsaugos priemonėmis (2).

Apibendrinant galima teigti, kad šiandien matomam statybos iš medžio atgimimui prielaidas sudarė siekis mažinti žmogaus veiklos įtaką klimato kaitai. Šis statybos būdas turi potencialą sumažinti energijos beveik nenaudojančių pastatų ŠESD emisijas gamybos stadijoje. Tam būtina užtikrinti nenutrūkstamą medienos išteklių atsinaujinimą ir ištęsti statybos produktų gyvavimo trukmę. Dėl įgyvendintų tvaraus miškų tvarkymo principų, metinio medienos prieaugio su kaupu pakaktų padengti metiniam naujos statybos poreikiui daugelyje Europos šalių. Techniniai statybos iš medžio aspektai bus aptarti kituose straipsniuose.

Septynaukštis grūdų sandėlis Geislingene, Vokietijoje.

Literatūra 1. Cronhjor, Yrsa , et al., et al. Book 1 – part B leanWOOD challenges & motivation. leanWOOD - Innovative lean processes and cooperation models for planinng, production and maintainance of urban timber buildings. s.l. : WoodWisdom-net, 2017.

2. Annette Hafner, Holger König. Lebenzyklusanalyse. Atlas Mehrgeschossiger Holzbau.

Miunchenas : Detail Business Information GmbH, 2017, p. 24–29.

3. The Forests in Germany: Selected Results of the Third National Forest Inventory. Berlynas: Vokietijos federalinė maisto ir žemės ūkio ministerija, 2016.

4. Lietuvos miškų ūkio statistika 2017. Kaunas: Valstybinė miškų tarnyba, 2017. ISSN 16488008.

5. Wegener, Gerd. Ressource Holz. Atlas Mehrgeschossiger Holzbau. Miunchenas : Detail Business Information GmbH, 2017, p. 19-23.

6. Hafner A., Rüter S., Ebert S., König H., Cristofaro L., Diederichs S., Kleinhenz M., Krechel M. Treibhausgasbilanzierung von Holzgebäuden - Umsetzung neuer Anforderungen an Ökobilanzen und Ermittlung empirischer Substitutionsfaktoren (THG-Holzbau). BMEL/BMUB : Mokslinis Projektas: 28W-B-3-054-01 Waldklimafonds, 2017.

ISBN: 978-3-00-055101-7.

42 2018 Nr. 7

Užs.

Mediniams skydiniams namams – energinio naudingumo iššūkis Prieš metus užbaigti A energinio naudingumo klasės mediniai skydiniai namai Karklėje, šiuo metu uždarame ceche gaminamas A+ klasės namas – šie pavyzdžiai tik įrodo, kad energiškai efektyviems pastatams tinkamos visos statybinės medžiagos, o kai kurios jų turi ir papildomų technologinių pranašumų.

Taupomas statyboms reikalingas laikas ienas, pasak specialistų, skydinių namų technologijos pranašumų tas, kad statinio gamyba vyksta ne statybų aikštelėje, o ceche, taigi, segmentai apsaugomi nuo kritulių, temperatūros svyravimų. Dar svarbiau, kad iš gamyklos atkeliavęs statinys sumontuojamas per palyginti trumpą laiką. Į statybų aikštelę atvežami atskiri segmentai – sienos, perdangos, stogas. Ilgiausias se gmentas, kurį galima transportuoti 2,4 metro pločio vilkiku, yra 13 m. Tokie segmentai, anot specialistų, racionalaus dydžio. Skaičiuojama, kad pagaminti 200 kv. m ploto namą užtruktų 4 savaites, o sumontuoti maždaug 8 savaites. A, A+ klasės namą, kuriam keliami aukštesni termoizoliacijos, sandarumo reikalavimai, pagaminti gali užtrukti iki 5–6 savaičių.

Prieš gamybą parengiami kokybiški konstruktyviniai, darbo brėžiniai, apimantys svarbiausius klausimus statant energiją taupančius pastatus: atitvarinių pastato konstrukcijų šiltinimo storį, sandarinimą, ilginių šilumos tiltelių šilumos perdavimo koeficiento vertes, kokybiškas medžiagas.

V

Medinio skydinio namą konstrukciją sudaro medinis karkasas, kurio vidinė dalis užpildyta reikalingo storio šiltinimo medžiaga, įprastai mineraline vata. Skydų vidinė pusė aptaisoma garams nelaidžiu sluoksniu, o išorė – vėjui nelaidžia medžiaga. Statant B energinio naudingumo klasės namus, įprastai naudota 9,5 mm storio impregnuota gipso kartono plokštė, užtikrinanti vėjo izoliacinio sluoksnio sandarumą.

Statant aukštesnio energinio naudingumo pastatus, naudojamos 30–50 mm storio priešvėjinės pusiau kietos mineralinės vatos plokštės. Orui ir garams nelaidžiam sluoksniui kai kuriais atvejais prireikia dvipusės išmaniosios garo izoliacinės plėvelės, prisitaikančios prie aplinkos sąlygų.

projektuojant energiją taupančius pastatus, iš anksto raide apibrėžiama pageidaujama energinio naudingumo klasė. Architektai, žinodami konkrečiai klasei keliamus reikalavimus, projektuoja atsižvelgdami į reikiamus išgauti parametrus. Taigi, pakeitimai energiškai efektyvių pastatų projekte reiškia kur kas labiau ištęstą gamybos laiką ir neplanuotas išlaidas. Mat, norėdamas padaryti pakeitimą, architektas turi darsyk išsamiai peržiūrėti projektą, įvertinti energinį naudingumą po pakeitimų ir tik tada leisti gamintojui tęsti darbus. Toks kruopštumas bus ypač aktualus pasyviesiems namams, kurie projektuojami pasitelkus specialią „PHPP“ programą.

Naudojantis ja, parengiamas skaitmeninis pastato modelis, suvedama visa informacija, turinti

Projekte – kuo mažiau keitimų Dar vienas šios technologijos pranašumas – galimybės įgyvendinti įvairiausias architektūrines ambicijas: įmanomos įvairios pastatų formos, plokšti, šlaitiniai stogai, netradiciniai interjero ir eksterjero sprendimai.

Medinius skydinius namus Skandinavijoje, Anglijoje, Škotijoje, Prancūzijoje, Islandijoje ir Lietuvoje gaminančios bendrovės „Liskandas“ projektų vadovė Greta Laučkaitė priminė, kad,

43

Vienas skydinių namų technologijos pranašumų tas, kad statinio gamyba vyksta ne statybų aikštelėje, o ceche, taigi, segmentai apsaugomi nuo kritulių, temperatūros svyravimų.

įtakos namo energiniam naudingumui. Tad, atsiradus neplanuotų pakeitimų, toks skaitmeninis namo modelis turėtų būti perdaromas, tik tuomet informacija siunčiama gamintojui, kuris turi atnaujinti brėžinius.

Galima palyginti: B energinio naudingumo klasės projektuose pakeitimai reiškė papildomas dienas, reikalingas gamintojui pakeitimams atlikti. Tokie namai buvo statomi pagal standartinį mazgą, B klasės namams jis dažniausiai būdavo vienodas, tad su nedideliais pakeitimais gamintojai dažniausiai gana lengvai susidorodavo. A+, A++ ir pasyviųjų namų projektai daug labiau įpareigoja – projekto užbaigtumas prieš jį pateikiant gamintojams yra itin svarbus.

Skandinavijos šalyse dirbantys medinių namų gamintojai vadovaujasi „TEK17“ normatyvais, kuriuose numatyti konstrukcijų, atitvarų šilumos pralaidumo ir saugumo reikalavimai. Bendrovė „Liskandas“ kaip tik ruošiasi gauti kitą – „ETAG“ (angl. European Technical Approval Guidlines) – sertifikatą, kuris galioja visai Europai.

Statant skydinius namus, visas gamybos procesas sutelkiamas vienose rankose. Šiuo metu „Liskandas“ neįrengia pamatų, inžinerinių tinklų, neatlieka apdailos darbų. Beje, įmonės padalinio specialistai projektuoja ir gamina san tvaras – tam pasitelkiama speciali projektavimo programa „MITEK“, plačiai žinoma pasaulyje, ypač naudojama Vakarų ir Skandinavijos šalyse.

44 2018 Nr. 7

Statant pasyviuosius namus, tiek pat kiek paties namo charakteristikos, svarbu būsimų gyventojų įpročiai, užtikrinant pakankamą vėdinimą ir tinkamą temperatūrą skirtingu metų laiku.

Sandarumas pasiekiamas kokybišku darbu Praėjusiais metais Karklėje (http://www.manokarkle.lt) užbaigtas 5 A energinio naudingumo klasės individualių medinių skydinių su šilumą akumuliuojančia laikančiąja siena namų projektas. Namai išsiskiria didesnėmis, nei įprasta, dailylentėmis, ornamentuotais langų apvadais, ovaliais langais palėpėse. Šiuo metu „Liskandas“ gamina ir A+ klasės skydinį namą. Šio namo sienų ir stogo termoizoliavimui bus naudojama 300 mm, 50 mm storio mineralinė vata, taip pat 30 mm priešvėjinė pusiau kieta mineralinė vata, kuri tinkama abiejuose – A ir A+ klasės namuose.

Bendrovė „Liskandas“ turi pasirengusi sienos ir stogo konstrukcijų tipą „Passive line“. Tai ypač gerai apšiltintos sienos, sukurtos naudojant

tiek minkštą, tiek kietą apšiltinimą. Tokios konstrukcijos sienas ir stogą galima puikiai panaudoti kuriant pasyvųjį ar energiją taupantį namą. Sykiu įvertinti, kokius skirtumus lemia papildomi pliusai energinio naudingumo skalėje.

Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad, statant pasyviuosius namus, tiek pat kiek paties namo charakteristikos, svarbu būsimų gyventojų įpročiai, užtikrinant pakankamą vėdinimą ir tinkamą temperatūrą skirtingu metų laiku.

Statant energiškai efektyvius pastatus bene sunkiausiai įveikiamas sandarumo iššūkis. Anot G. Laučkaitės, ar pastatas bus sandarus, priklauso nuo to, kaip kokybiškai bus užsandarintos konstrukcijų jungtys tarpusavyje bei tarpai aplink duris ir langus. Beje, A ir aukštesnių klasių namams sandarumo juostų reikia kur kas daugiau, nei sandarinant B klasės namus.

Bendrovės „Liskandas“ darbuotojai savo iniciatyva pasodino 5 tūkst. medelių.

45

Užs.

Skirtingų medžiagų dermė, atsiperkančios investicijos ir tvarumas Kiekvienas projektas susideda iš daug kompleksinių sprendimų, turinčių įtakos tiek statinio ryšiui su žmogumi bei aplinka, tiek energiniam naudingumui, patogumui, saugumui ir daugybei kitų aspektų. Suomių įmonė „Peikko“, atsižvelgdama į šias rinkos tendencijas ir kurdama inovatyvius sprendinius, didžiausią dėmesį skiria klientų poreikiams. Pasaulyje jau plačiai naudojamos „Peikko“ plieninės kompozitinės sijos DELTABEAM® vis dažniau pasirenkamos ir Lietuvoje įgyvendinamuose projektuose, o jų pranašumas vertinamas tiek inžinierių ir statytojų, tiek projektuotojų ir architektų.

Panaudokite geriausias medžiagos savybes eikko“ gaminamos sijos DELTABEAM® geriausiai žinomas dėl jų naudojimo su surenkamojo gelžbetonio plokštėmis, tačiau daugelis nustemba išgirdę, kad jos puikiai tinka net ir su medinėmis perdangomis. „Su sijomis DELTABEAM® itin paprasta sujungti pačią ekologiškiausią statybinę medžiagą – medieną ir pačią stipriausią – plieną“, – teigia „Peikko Lietuva“ pardavimų vadovas Linas Lelešius.

„P

Ant sijų DELTABEAM® sumontavus medines perdangas, į sijos vidų ir tarpus tarp jos bei perdangos pilamas betonas, kuris sujungia visą konstrukciją į visumą. „Peikko Group“ generalinio direktoriaus Topi Paananeno žodžiais tariant, tokią konstrukciją galime pavadinti magiška medžio, plieno ir betono kombinacija.

Pasak L. Lelešiaus, dažnai susiduriama su nuomone, kad mediniai statiniai yra mažiau saugūs dėl didesnės gaisro rizikos. Vis tik specialistas tvirtina, kad tai tėra mitas. „Svarbus teisingas pastato konstrukcijų paruošimas, jei kiltų gaisras, ir eksploatavimas. Pavyzdžiui, derinant

medines perdangas su plieninėmis sijomis DELTABEAM®, be jokių papildomų priemonių galima pasiekti atsparumo ugniai klasę R90. Svarbi visa konstrukcinė sistema, o ne tik atskiros jos dalys, tad sijos atsparumą ugniai užtikrina ją iš visų pusių supantis betonas, kuris turi didelį šiluminį atsparumą ir mažą laidumą“, – apie skirtingų medžiagų derinimą pasakoja „Peikko Lietuva“ specialistas.

Laisvė architekto vizijoms Žinoma, bet kuriam statiniui charakterį suteikia ne tik naudojamos medžiagos, bet ir daugybė kitų detalių. Kiekvieno architekto tikslas – kurti tokią architektūrą, kuri derėtų su gretima aplinka, būtų užtikrinti tinkami pastato funkciniai ryšiai, jame būtų patogu dirbti, gyventi, pramogauti ar užsiimti kita veikla, taip pat būtų užtikrinta aukštos kokybės eksterjero ir interjero vizualinė raiška. „Kai atidarėme sijų DELTABEAM® gamyklą Kaune, net ir patys negalėjome įsivaizduoti, prie kokių išskirtinių ir įdomių projektų galėsime prisidėti. Galimybė prie sijų formuoti klojinius ir taip palengvinti išskirtinių formų fasadų įrengimą tikrai suteikia daugiau laisvės architektams“, – sako L. Lelešius. Jo teigimu, sijos DELTABEAM® dažnai pasirenkamos ne tik dėl galimybės sumažinti pastato aukštį, bet ir dėl galimybės formuoti klojinius išskirtinės fasado formos kūrimui.

Puikus pavyzdys – Švedijoje, Malmo mieste, baigiamas statyti biurų pastatas „Dungen“.

Architektų biuro „FOJAB“ projektuoto biurų pastato „Dungen“ fa­sado dalis – eglutės formos. © „FOJAB arkitekter“

46 2018 Nr. 7

Architektų biuro „FOJAB“ projektuoto statinio fasado dalis – eglutės formos. „Didžiausias pranašumas įgyvendinant projektą, kad fasado formos klojiniai buvo pagaminti ir privirinti prie sijos dar Lietuvoje, o statybų aikštelėje beliko prie jų pritvirtinti fasado elementus. Lygiai taip pat lengvai galima formuoti ir lenktus fasadus ar atviras interjero erdves“, – sijų DELTABEAM® privalumus vardija „Peikko Lietuva“ pardavimų vadovas.

Investicijos, kurios atsiperka Naudojant sijas DELTABEAM®, galima sumažinti pastato aukštingumą, o tai lemia ir mažesnes visų medžiagų sąnaudas. Pasak L. Lelešiaus, investuotojai turėtų pradėti galvoti plačiau ir vertinti ne tik vieno konstrukcinio elemento kainą, bet ir atsižvelgti į visumą. „Kai sumažinamas pastato bendras tūris, mažinant neefektyvias inžinerinių sistemų erdves, sutaupoma ir kitoms medžiagoms. Lygiai taip pat ir su bendromis pastato eksploatacinėmis bei komunalinėmis išlaidomis. Žinoma, yra privalumų ir projekto statybų etape – dėl lengvo ir greito montavimo labai sumažėja krano darbo laikas ir reikalingi žmogiškieji ištekliai“, – akcentuoja specialistas.

L. Lelešius pažymi, kad vis dažniau sijos DELTABEAM® pasirenkamos automobilių stovėjimo aikštelėms projektuoti, ypač Didžiojoje Britanijoje. „Pastaruoju metu gaminome sijas automobilių stovėjimo aikštelei, kuri statoma Mančesterio oro uoste vykdant jo plėtrą. Šiuo atveju buvo svarbu esant labai ribotam aukštingumui (vis tik projektas vykdomas oro uosto teritorijoje) įrengti kuo daugiau automobilių vietų. Su sijomis DELTABEAM® pavyko maksimaliai efektyviai išnaudoti erdvę ir suprojektuoti 8 aukštų automobilių aikštelę, kuriai pristatyta daugiau nei 6,5 km sijų“, – apie tai, kaip pasirenkant tinkamas konstrukcijas ateityje galima susigrąžinti investicijas, pasakojo „Peikko Lietuva“ atstovas.

Sijos DELTABEAM® pasirenkamos dėl galimybės sumažinti pastato aukštį ir formuoti klojinius išskirtinės fasado formos kūrimui.

Pastato tvarumas ne mada, o būtinybė Atsižvelgiant į visas savybes, kuriomis pasižymi sijos DELTABEAM®, galima išskirti dar vieną pranašumą – projekte, naudojant šias sijas ir kompozitines kolonas, suteikiami papildomi balai sertifikuojant statinį pagal pastatų poveikio aplinkai vertinimo metodų „BREEAM“ ir „LEED“ reikalavimus. „Lietuvoje vis daugiau įmonių siekia, kad jų projektuoti ir statomi objektai būtų sertifikuoti pagal šiuos kriterijus. Ir tai vyksta ne todėl, kad vaikomasi mados, o todėl, kad vis daugiau žmonių pradeda suprasti tvarumo

svarbą ir jo reikšmę mūsų ateičiai“, – įsitikinęs L. Lelešius.

Keletas modernių A klasės pavyzdžių Lietuvoje, kai naudotos sijos DELTABEAM®, yra verslo centras „River Hall“ Kaune ar verslo namai „Duetto“ Vilniuje. Taip pat verslo centras „S7“ Saltoniškių g. Vilniuje, kurio pirmojo etapo pastatui suteiktas „BREEAM New Construction Excellent“ sertifikatas. Tiesa, L. Lelešius pripažįsta, kad, siekiant aukščiausių energinio naudingumo ar tvarumo įvertinimų, būtina atitikti daugybę kriterijų, tačiau „Peikko“ nuolat investuoja, kad jų kuriami sprendimai kuo labiau prisidėtų prie šių rezultatų pasiekimo.

Sijos DELTABEAM® dažnai pasirenkamos projektuojant automobilių stovėjimo aikšteles, ypač Didžio­joje Britanijoje.

Galimybė prie sijų formuoti klojinius ir taip palengvinti išskirtinių formų fasadų įrengimą tikrai suteikia daugiau laisvės architektams.

47

„CITCO“ ir „Studio Libeskind“ nuotr.

Giuseppe Blengini.

Interjero dizaino ir architektūros dermė „Dizaino savaitės“ Milane metu italų prekės ženklas CITCO pristatė naujų produktų, sukurtų kartu su žymiais dizaineriais ir architektais, seriją. Vienas įdomiausių šios kolekcijos kūrinių buvo „The Enigma“ – stalas su lentynomis, sukurtas pasaulinio garso architekto Danielio Libeskindo. Baldas pagamintas iš balto marmuro blokų, naudojant preciziškas pjaustymo technologijas.

Stalas „The Enigma“, sukurtas Italijos akmens kompanijai CITCO, iliustruoja D. Libeskindo vikrų ryškių ir sudėtingų geometrinių formų kontroliavimą ir remiasi jo unikaliomis skulptūrinių baldų namams ir biurams dizainų įžvalgomis.

Pristatome interviu su studijos Milane „Libeskind Design“ vadovu Giuseppe Blengini.

greitai tapau atsakingas už dizaino padalinį „Libeskind Design“.

Ar galėtumėte pasakyti mūsų skaitytojams keletą žodžių apie save: kokia yra Jūsų patirtis ir kokios Jūsų pareigos studijoje „Libeskind Design“?

Ar galėtumėte pasidalyti, kaip gimė D. Libeskindo ir CITCO bendradarbiavimas ir kodėl jis susidomėjo šiuo projektu? Jis labiau žinomas kaip architektas, kodėl CITCO ir interjero dizainas?

G. B.: Esu techninis architekto D. Libeskindo vadovaujamos „Studio Libeskind“ direktorius, prisijungiau prie šios kompanijos 2015-aisiais ir

48 2018 Nr. 7

G. B.: Prieš penkerius metus nusprendėme atidaryti studiją „Libeskind Design“ Milane, todėl

kad Italijoje – ypač šiaurės – galite rasti nuostabiausių dizaino kompanijų pasaulyje. Milanas yra ideali vieta įkurti interjero ir produktų dizaino padalinį, nes neįmanoma surasti tokios meistriškumo koncentracijos niekur kitur pasaulyje.

Nusprendėme įsteigti šį departamentą, nes architektūros studijai taip pat yra labai svarbu prisidėti ne tik projektuojant pastatus, bet ir jų interjerą, taip pat ir daiktus, kurie daro įtaką kasdienei žmonių veiklai.

architektūra

Dizaineris ir architektas turi mąstyti kartu: kodėl keičiame horizontą, kodėl projektuojame būtent tai. Tas pats galioja ir baldams: jie keičia aplinkinių žmonių interjero suvokimą. Ir privalai pagalvoti, kodėl sukeli šį interjero pokytį ir kokias mintis pažadini žmonėms.

Jeigu kuri architektūrą, turi pagalvoti apie viską: svetaines, vonios kambarius, koridorius, sienas, ištyrinėti dizaino pasaulį tam, kad sukurtum revoliuciją architektūroje. Žavėjomės CITCO daugelį metų. Jie yra interjero dizaino lyderiai ir vizionieriai, mūsų bendradarbiavimas visai suprantamas. Dirbame su daug kompanijų, tarp jų ir CITCO. Ar Jums, kaip architektui, svarbu, ką žmonės mato, kai jie žiūri į pastatą tarp kitų pastatų? O koks jausmas kyla būnant kambaryje?

Ar interjero projektavimas turėtų būti interjero dizainerio darbas? Kalbu ne apie muziejus ar bibliotekas, kur architektūra yra dominuojanti, bet apie pastatus, kur žmonės gyvena ir dirba.

G. B.: Paaiškinsiu šiek tiek kitokiu kampu. Esame studija, kuri visapusiškai traktuoja dizainą, nesvarbu, ar tai būtų namai, mokykla, biblioteka, ar kėdė. Taigi, tai ne tik architektūra ir fasadas – tai viskas.

Studijos Milane „Libeskind Design“ vadovas Giuseppe Blengini – vienas iš konferencijos „Statyba. Architektūra. 4.0“, vyksiančios rugsėjo 21-ąją, Kaune, „Žalgirio“ arenoje, pranešėjų. Į konferenciją vis dar galima registruotis:

Dizaineris ir architektas turi mąstyti kartu: kodėl keičiame horizontą, kodėl projektuojame būtent tai. Tas pats galioja ir baldams: jie keičia aplinkinių žmonių interjero suvokimą. Ir privalai pagalvoti, kodėl sukeli šį interjero pokytį ir kokias mintis pažadini žmonėms.

Kaip D. Libeskindas priverčia paprastą žmogų, vaikštantį aplink jo pastatus, įvertinti estetiką? Aš gimiau Rusijoje, kur estetika ir dizaineriai yra vedami blogo klientų skonio ir kaip kažkas gali tą pakeisti?

G. B.: Nesame architektai, kurie priverstinai bruka savo viziją klientams. Kai esame įtraukti į projektą ir diskutuojame apie jį, mes pasirūpiname viskuo: nuo pirmo projekto eskizo iki statybų aikštelės.

Visgi paskutinis žodis visada būna D. Libeskindo. Mažiausios pastatų detalės priklauso jam.

Taigi, apie mūsų darbą galite galvoti kaip apie stalo teniso žaidimą, kurio vienoje pusėje yra D. Libeskindas, o kitoje – klientas. Visuomet vyksta žaidimas, kuriame pasikeičiama nuomonėmis, ir tai yra mūsų projektavimo procedūra.

Giuseppe BLENGINI

D. Libeskindo suprojektuoti pastatai paprastai labai skiriasi nuo aplinkos ir dažniausiai dominuoja kraštovaizdyje. Ar tokia pati situacija su CITCO? Ar tai turėtų sudominti ir atkreipti dėmesį?

G. B.: Visų pirma, leiskite man paaiškinti, kodėl dirbame su CITCO. Bendradarbiavome su jais keliuose skirtinguose projektuose. Jie nepaprastai užtikrinti dėl savo naudojamų technologijų pažangumo ir kokie jie yra geri savo srityje. Taigi, nusprendėme dirbti su jais, nes mums, kaip kūrybininkams, beveik neįmanoma taip giliai pažvelgti į technologijas ir iš tikrųjų įvaldyti tai, ko reikia, norint įgyvendinti nuostabius dizaino kūrinius.

Ar dizainas yra menas?

G. B.: Be abejonės, dizainas yra menas!

Pagal „frombaltic.eu“ inf. parengė Kristina BUIDOVAITĖ

Konferencijos organizatorius – „Peikko“, pagrindiniai rėmėjai – „YIT“, „INHUS“, informacinis rėmėjas – „Sa.lt“.

http://konferencija.peikko.lt.

49

objektas

Lukiškių aikštės demokratija Kristina BUIDOVAITĖ

Po bemaž 20 metų užsitęsusių diskusijų Lukiškių aikštė pagaliau virto repre-

Erdvė – reprezentacijai ir rekreacijai rchitektų biuro „Architektūros linija“ architektas Gintaras Čaikauskas, parengęs Lukiškių aikštės sutvarkymo projektą kartu su kolegomis Linu Naujokaičiu, Kęstučiu Akelaičiu (projekto vadovas), Virginija Venckūniene, Alicija Grigūniene, Vyteniu Raugala, Urte Aidukiene, Arūnu Lataku, Faustu Lasiu, Arūnu Andrašiūnu (projekto inžinerinių dalių vadovas – inž. Renaldas Aleksandravičius), priminė, kad urbanistine prasme istorijoje Lukiškių aikštė niekuomet nebuvo galutinai užbaigta tradicinė miesto aikštė, kurianti struktūrinį urbanistinį

A

50 2018 Nr. 7

audinį. Priešingai – šią erdvę suformavo aplink besivystantis miesto užstatymas. Priemiesčio laukai, kuriuose tuo metu atokiau nuo centro įkurta didžiulė atvira turgavietė, vėliau – laipsniškai suformuota ideologizuota erdvė.

Tokia evoliucija lėmė pagrindines vietos ypatybes: teritorijos dydį, trapecinę aikštės formą, viešųjų erdvių pobūdį, greta esančių gatvių trasas, stilistiškai įvairią aplinką.

Daugiau nei 20 metų trukusios šalies visuomenės grupių diskusijos, daugybę kartų vykę architektūrinių idėjų ir meninių akcentų konkursai, daug skirtingų, dažnai iš esmės prieštaringų vizijų, tariamai „galutinių ir nekeičiamų“ sprendimų,

tiek pat pažadų ieškant įgyvendinti tinkamo projekto. Architektų komanda, rengdama erdvės techninį projektą, laikėsi nuostatos suderinti skirtingų visuomenės grupių nuomones. Šiam tikslui įgyvendinti iš užsakovų pusės buvo suformuotos dvi darbo ir priežiūros grupės, kuriose dirbę įvairių sričių atstovai viso proceso metu stebėjo projektavimo ir realizacijos eigą, teikė įvairiausius pasiūlymus. „Pagrindinis siekis – didžiulėje miesto erdvėje atspindėti visų socialinių grupių lūkesčius. Lukiškių aikštės erdvė išsaugos vyraujantį žaliąjį charakterį, tačiau joje bus aiškiai suformuotos ir išreikštos funkcinės zonos, atspindėti skirtingų epochų istoriniai

Kosto Kajėno nuotr.

zentacine ir sykiu miestiečių poilsiui atvira – demokratiška – žaliąja erdve.

sluoksniai. Aikštė natūraliai taps savotišku laisvės ir demokratijos simboliu“, – taip Lukiškių aikštės tvarkybos darbų projektą kone prieš metus pristatė architektas G. Čaikauskas.

Architektai nusprendė, kad esminei nuostatai – suderinti reprezentacinę ir rekreacinę funkcijas – svarbu, visų pirma, aiškiai atskirti reprezentacines, memorialines, visuomenines ir rekreacines zonas, o tuomet jas susieti į vieningą kompozicinę visumą. Sprendinį akcentuoja meninės įtampos linija – simbolinė riba tarp okupacijų ir laisvės. Šis pjūvis erdvėje išryškino dvi dalis: reprezentatyvią kietąją aikštės zoną, kurioje galės vykti renginiai, miesto šventės, mugės, ir žaliąją – demokratinę zoną, kurioje daug gyvybės ir žalumos, vietos piknikams, lauko kavinės, vaikų žaidimų, mankštinimosi aikštelės, pasivaikščiojimų takai, dviračių takas. Čia įrengiami nauji šviestuvai, kiti mažosios architektūros elementai. Žaliosios erdvės takelių sistema, nuo paKosto Kajėno nuotr.

grindinio tako – kamieno skylanti į smulkesnes šakeles ir betarpiškai įsiliejanti į gretimas miesto erdves, pavadinta „Gyvybės medžiu“.

Sprendimai – tik argumentuoti Įgyvendinant tvarkybos darbų projektą, atsisakyta esamos kietos, pompastiškos centrinės simetrijos aikštės kompozicijos, Vilniaus urbanistinei struktūrai istoriškai nebūdingų ašių. Vietoje jų suplanuota demokratiška, universali, lengvai įvairioms funkcijoms pritaikoma viešoji erdvė, atspindinti šių laikų miestiečių poreikius. Žaliojoje aikštės centrinėje dalyje nutiesti funkcionalūs, dinamiškos formos tranzitinio judėjimo takai, perimetruose suformuotos alėjos.

Reprezentacinei aikštės erdvei išgrįsti panaudota šiurkštaus paviršiaus pjauto, atsparaus šalčiui granito plokščių danga. Laisvo planavimo takeliai ir perimetriniai takai išgrįsti Lietuvoje pagamintomis, gerai eksploatuojamomis šviesiomis betoninėmis trinkelėmis su granito atsijų paviršiaus danga.

Visa aikštės centrinė dalis pritaikyta įvairiausiems renginiams. Kietoji dalis skirta intensyviam naudojimui. Dešiniajame sparne, priešais Okupacijų ir laisvės kovų muziejų (buvusius KGB rūmus), suformuota vieta laisvės kovų memorialui, kairiajame, priešais Muzikos ir teatro akademiją, įrengtas interaktyvus taškinis vandens fontanas.

Visa žalioji aikštės erdvė palikta ramiam ir aktyviam poilsiui, pramogoms. Perplanuoti ir atnaujinti pėsčiųjų takai, įrengti apšvietimo, laistymo ir kiti aikštės priežiūrai bei renginių organizavimui reikalingi inžineriniai tinklai. Inžinerinei daliai – tam, be ko negali egzistuoti aikštė, skirta nemaža dalis lėšų. Aikštės perimetru augančių medžių eilės išsaugotos, sykiu pasodinta naujų.

Atrodo, anksčiau buvo ir takų, ir vejos, bet aikšte beveik niekas nesinaudojo, ji buvo atgrasi, skubiai praeinama. Tai pavyzdys, kaip galima atgaivinti ir įdarbinti miesto erdves. Gyvybingumas – svarbiausias tokio projekto sėkmės rodiklis. / Gintaras Čaikauskas /

51

objektas Didelė reikšmė skirta rytų ir vakarų kraštinėms.

Reprezentacinė aikštės paskirtis pabrėžta dviejomis formuojamų liepų kraštinėmis. Šis sprendimas ne tik vizualiai „suminkštino“ erdvinį perėjimą nuo aukštų senųjų liepų atviro žaliojo centro link, bet ir suformavo naujas jaukias poerdves šalia perimetrinių takų.

Takų sistemos idėja ir forma, anot tvarkybos darbų projekto autorių, nėra atsitiktinė, formali, ji turi simbolinę prasmę ir funkcionaliai atitinka realias traukas, pėsčiųjų judėjimo kryptis. Konceptuali reikšmė – pirmapradėje žalumoje atsiveriantis „praplėštas istorinis buvusios turgavietės sluoksnis“ paryškintas birios dangos intarpais. Šis sprendimas, atlikus želdynų vertinimą, leido tikslinti takų kryptis, didinti ar mažinti dangų kiekį, lengvai pritaikyti takelius prie esamos situacijos.

Sėkmės matas – aikštės gyvybė

Kosto Kajėno nuotr.

Dabartinės Lukiškių aikštės kontūrai ir ribojančių gatvių tinklas atsirado kartu su Naujamiesčio priemiesčiu XVIII–XIX amžiuje. Pačios aikštės erdvė suformuota XX a. viduryje, kai aikštės kompozicija, takų sistema ir želdynai buvo funkciškai ir kompoziciškai susieti su Lenino paminklo skulptūra. XX a. pabaigoje, demontavus Lenino paminklą, visa aikštės kompozicija tapo nebeprasminga ir dabartiniame istoriniame kontekste nevertinga. Centriška, spindulinė aikštės takų sistema ir dangos ilgą laiką buvo nepakeistos.

XXI a. pradžioje rekonstruojant Gedimino prospektą pertvarkyta tik pietinė aikštės prieigų dalis. Bendra aikštės takų architektūrinių elementų ir želdynų būklė prieš pradedant tvarkybos darbus buvo patenkinama, tačiau takų danga iš raudonų atsijų buvo sunkiai prižiūrima ir nepraktiška, o aikštės infrastruktūra skurdi ir nebeatitikusi miesto ir miestiečių poreikių, nepritaikyta renginiams ir rekreacijai. Aikštės estetinė išraiška

Aikštėje atskirta reprezentatyvi kietoji aikštės zona, kurioje vyks renginiai, miesto šventės, mugės, ir žalioji – demokratinė zona, kurioje daug gyvybės ir žalumos, vietos piknikams, lauko kavinės.

52 2018 Nr. 7

ir architektūrinė kompozicija neatitiko šiandienių reikalavimų, keliamų vienai svarbiausių Vilniaus ir visos šalies reprezentacinių aikščių. „Be Lukiškių aikštės sutvarkymo svarbos valstybiniu politiniu aspektu – tai didžiulė dovana miestui. Miesto viešųjų erdvių, ypač miestų aikščių, tvarkymo istorijoje įvyko tam tikras šuolis.

Miestiečiai gavo dar vieną, sutvarkytą, didžiausią viešąją erdvę mieste. 3,5 ha anksčiau visiškai neveikęs plotas ėmė aktyviai funkcionuoti. Atrodo, anksčiau buvo ir takų, ir vejos, bet aikšte beveik niekas nesinaudojo, ji buvo atgrasi, skubiai praeinama. Tai pavyzdys, kaip galima atgaivinti ir įdarbinti miesto erdves. Gyvybingumas – svarbiausias tokio projekto sėkmės rodiklis“, – apibendrino architektas G. Čaikauskas.

Užs.

„Infes“: Lukiškių aikštės atgimimas Aplinkos ministerijos ir sostinės savivaldybės ryžtas 2016-aisiais pradėti įvairių diskusijų ir architektūrinių konkursų nualintos Lukiškių aikštės tvarkybos darbus, panašu, nenuvylė čia šiuo metu mielai besibūriuojančių miestiečių. Aikštė per pusantrų metų tapo jaukia vieta, kurioje suderėjo žaliosios erdvės ir vietos iškilmingiems minėjimams.

R

magistralėms – iki 120 MPa. Ši užduotis tapo tikru iššūkiu, mat paaiškėjo, kad dėl atliekamų darbų keliamos vibracijos dreba šalia esančių istorinių pastatų sienos. Sprendimas buvo rastas kartu su Vilniaus Gedimino technikos universiteto specialistais, kurie ant Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pastato fasado sumontavo specialią įrangą, fiksavusią pastatą veikiančias vibracijas ir dėl jų atsiradusius poslinkius. Atsižvelgus į gautus tyrimo rezultatus, nuspręsta pakeisti grunto tankinimo technologiją, naudoti mažesnio galingumo techniką, gruntą papildomai laistyti vandeniu.

Takeliai išgrįsti kokybiškomis, lengvai eksploatuojamomis, šviesiomis betoninėmis trinkelėmis su granito atsijų paviršiaus danga. Lukiškių aikštę perimetru juosia liepų alėja. Senosios liepos buvo įvertintos, dalis jų dėl pažeidimų iškirsta, keli šimtai žalialapių medžių pasodinti naujai.

Naujai pasodinti medžiai ir paklotas vejos kilimas laistomas dvejopai: įrengti drėkinimo vamzdeliai su integruotais kapiliarais ir hidrantai.

Lukiškių aikštė pavirto savotišku gyvybės medžio simboliu. Medį įprasmina takelių forma, perauganti į smulkesnes šakeles žaliojoje zonoje ir savotiškai įsiliejanti į miesto erdves. Šiuo metu miestiečius labiausiai džiugina „Infes“ kartu su kolegomis Lukiškių aikštėje įrengtas fontanas.

Takeliai Lukiškių aikštėje išgrįsti šviesiomis betoninėmis trinkelėmis su granito atsijų paviršiaus danga.

Aikštėje pastatyti geriamojo vandens fontanėliai.

Aikštės rekonstrukcija truko pusantrų metų.

Projekto sąmata – 3,7 mln. eurų.

Kosto Kajėno nuotr.

eprezentacinės aikštės tvarkybos darbai patikėti jungtinei trijų įmonių grupei „Infes“, „Ekstra statyba“ ir „Pamario restauratorius“.

Kaip ir dera paveldo objektuose, tvarkybos darbai prasidėjo nuo archeologinių tyrimų. Tyrinėjant rasta daug XVII–XX a. monetų, miesto kultūriniams sluoksniams būdingos buitinės keramikos, pavienių žmonių kaulų, fragmentiškų išlikusių palaidojimų, o šiaurės rytinėje dalyje aptiktos XVII a. pab.–XVIII a. pr. pastato liekanos.

Bendrovės „Infes“ specialistai, prieš pradėdami tvarkybos darbus, pasirūpino aptverti aikštės teritoriją, į saugojimo vietą išvežti vertingus aikštės šviestuvus, suoliukus, kurie tik užbaigus visus suplanuotus tvarkybos darbus sugrįš į aikštę. Pasitelkus specialią medžiams sodinti skirtą techniką persodintos Lukiškių aikštės kampe augusios alyvos.

Tuomet imtasi požeminių inžinerinių tinklų įrengimo darbų. Visų pirma buvo demontuoti pasenę vandentiekio, lietaus vandens nuotekų surinkimo tinklai, tik tada įrengti nauji – iš viso sumontuoti 9 tinklų šuliniai ir paklota apie 800 metrų vamzdyno. Lietaus nuotekų surinkimo sistema išskirtinė tuo, kad nuotekos pirmiausia patenka į naftos gaudyklę, tuomet išvalomos šiukšlės, kol galiausiai išvalytas vanduo surenkamas į žemėje esančią vandens infiltracijos talpyklą, o dalis įsigeria į gruntą. Prireikus perteklinis vanduo nukreipiamas į kolektorių. Naudojant šią technologiją neapkraunami miesto nuotekų tinklai.

Aikštės prieigose, kur paklota granito plokščių danga, buvo būtinas specialus grunto sutvirtinimas. Čia papildomų sluoksnių sutankinimo koeficientas siekia net 150 MPa, kai, pavyzdžiui, kelių

53

situacija

Regioninės architektūros tarybos: ekspertinis vertinimas neturėtų būti balsas tyruose Architektūros įstatymas tam tikrų korekcijų įnešė ir į visuomenei reikšmingų Lina BIELIAUSKAITĖ

projektų ekspertinį vertinimą. Viena vertus, būtų galima teigti, kad įgyvendinant įstatymo nuostatas šias funkcijas iš Lietuvos architektų sąjungos formaliai perėmė praėjusių metų pabaigoje šalyje sukurti penki nauji dariniai – Regioninės architektūros tarybos (RAT). Tačiau, specialistų tvirtinimu, įstatymų, o ne visuomeniniais pagrindais įtvirtintas ekspertinis vertinimas įgyja tiek visai kitą statusą, tiek vertę.

Tarsi gydytojų konsiliumas ietuvos architektų rūmai (LAR) Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio RAT pristato kaip organizacijas, kurios atlieka architektūros kokybės vertintojo funkcijas architektūros, teritorijų planavimo, nekilnojamojo architektūrinio ir urbanistinio paveldo srityse bei teikia išvadas, rekomendacijas ir pasiūlymus valstybės bei savivaldybių institucijoms, kitiems suinteresuotiems asmenims. „Įstatymo siekis buvo sukurti autoritetingą instituciją, kuri galėtų profesionaliai vertinti architektūros kokybę ir pasisakyti tais klausimais, kurie nepatenka į konkrečių normų akiratį. Mes įpratę sakyti, kad projektas pažeidžia ar nepažeidžia statybos techninių reglamentų ir pan. Šiuo atveju atsiranda galimybė kalbėti apie architektūros kokybę kur kas plačiau, apeliuojant į tam tikrus abstrakčius kokybės kriterijus, – kalbėjo LAR pirmininkė Daiva Veličkaitė. – Kadangi pagrindinis RAT tikslas – profesionaliai įvertinti architektūros kokybę, tam būtinos profesinės žinios. Todėl tarybas sudaro išskirtinai architektai, atstovaujantys skirtingoms institucijoms. Tai tarsi gydytojų konsiliumas, kuris sprendžia sudėtingus klausimus.“ Anot pašnekovės, palyginti su ankstesniąja sistema, siekta sukurti mechanizmą, kurio veikimas būtų aprašytas teisės aktuose ir būtų aišku, kas sudaro ekspertų tarybą, kokiais principais

L

54 2018 Nr. 7

dirbama, kaip užtikrinami nusišalinimo reikalavimai ir pan. Tai yra padaryti vertinimą maksimaliai skaidrų, kad tiek statytojai, tiek architektai iš anksto žinotų, kas ir kokia tvarka vertina jų siūlomus sprendinius.

Profesionalų balsą paneigti sunku Architektės D. Veličkaitės teigimu, tai, kad RAT sprendimų galia, kaip ir numatyta įstatyme, yra rekomendacinė, nesumenkina jų reikšmės. „Galbūt kai kas dėl to, kad šie sprendimai lyg ir neprivalomi, patyrė tam tikrą nusivylimą.

Tačiau teisiniu požiūriu RAT vertinimas yra labai svarbus, kadangi atsiranda galimybė atitinkamų teisinių sprendimų turinį papildyti specialiosiomis žiniomis. Kaip žinome, valstybės tarnautojai gali priimti sprendimus tik remdamiesi ir motyvuodami teisės aktais, tad neretai savivaldybės apeliuoja į tai, kad jos, tarkime, privalėjo išduoti statybą leidžiantį dokumentą, nes nebuvo pagrindų projektą atmesti. Tai liudija tam tikrą bejėgiškumą. Tuo metu remiantis ekspertine išvada jau būtų galima nepritarti tam tikriems miestui žalingiems projektams. Taip atsiranda galimybė vienokį ar kitokį sprendimą priimti tiek savivaldybių, valstybiniu lygmeniu, tiek prokuratūrai tiriant galimus viešojo intereso pažeidimus. Taigi, tarybų ekspertų išvados gali labai stipriai prisidėti prie administracinių sprendimų kokybės“, – akcentavo specialistė.

Kaip atkreipė dėmesį pašnekovė, RAT sudaro LAR, Architektų sąjungos, dviejų ministerijų, trijų aukštųjų mokyklų, rengiančių architektus, ir savivaldybių atstovai, tad net ir kalbant apie rekomendacines išvadas tokios ekspertų komandos suteikia galimybę užtikrinti išties profesionalų balsą, kurį paneigti būtų sudėtinga. „Esame atlikę nemažai analizių, tyrimų, domėjomės kitų šalių praktika ir nesusidūrėme nė su vienu atveju, kad ekspertų išvados būtų vertinamos kaip galutinės ir privalomos. Tačiau profesionalų nuomonė yra gerbiama ir suprantama, kad, norint ją paneigti, reikia pateikti dar stipresnių argumentų“, – teigė D. Veličkaitė.

Kuriama argumentų bazė LAR pirmininkė nurodo ir dar vieną itin svarbų RAT vertinimų reikšmės aspektą: „Tai yra viena priemonių, prisidedančių prie projektų viešojo svarstymo su visuomene, prie tam tikrų kokybės patikros, revizijos mechanizmų. Viešinant tarybų sprendimus galima inicijuoti konstruktyvią diskusiją dėl miestui ar regionui reikšmingų projektų.

Todėl labai svarbu, kad šie projektai į tarybas patektų kuo anksčiau, o ne tuo metu, kai tam tikros korekcijos gresia dideliais nuostoliais ar ginčais.“ Anot pašnekovės, ilgainiui vis labiau gausėjant įvertintų projektų skaičiui tikėtina, kad viešai skelbiami RAT vertinimai, ekspertų pateikta argumentacija taps tam tikru precedentu sprendžiant iškylančius panašius klausimus ateityje.

Kol kas RAT suformuotos formaliai: iš žmonių, kurie visada norėdavo būti tam tikrose pozicijose, ir tų, kurie gal ne tiek projektuoja, kiek daro įtaką procesams.

„3deluxe“ vizual.

/ Dainora ABELKIENĖ /

„Tokia, pavadinkime, argumentų bazė suteikia galimybę tiek statytojams, tiek architektams, tiek savivaldybės atstovams kalbėti panašiomis kategorijomis, labiau vieniems kitus suprasti.

Anksčiau tos argumentacijos gal ir pritrūkdavo, būdavo oponuojama, esą viskas labai subjektyvu. Tačiau jau dabar pastebime, kad profesinių žinių reikalaujančiais esminiais dalykais ekspertų nuomonės radikaliai nesiskiria. Galbūt šiek tiek skirtingai suprantame kokybės turinį, kiek kitaip jį interpretuojame, bet bendras sutarimas yra“, – konstatavo LAR pirmininkė D. Veličkaitė.

Pašnekovė neabejoja, kad RAT ekspertai taip pat taps svaria miestų vyriausiųjų architektų paspirtimi pasitikrinant tam tikrus sprendimus, kuriuos bus galima pagrįsti ekspertinėmis išvadomis.

Buvusi Neringos vyriausioji architektė Dainora Abelkienė taip pat linkusi manyti, kad, formuojant bendrą poziciją dėl architektūrinės miestų, regionų politikos, išgryninant esmines jos gaires, RAT indėlis yra labai svarbus. „Neretai vyriausieji architektai, ypač mažesnių miestelių, savo aplinkoje stokoja profesionalų, su kuriais galėtų pasitarti aktualiais klausimais, pavyzdžiui, kaip pastatai arba sprendiniai urbanistiškai veiks tam tikrą gyvenvietę, teritoriją ir pan.“, – pripažino pašnekovė.

Kauno Regioninė architektūros taryba svarstė Vienybės aikštės rekonstrukcijos projektą, kurį parengė architektų biuras „Giedraitis & architektai“ ir architektų grupė iš Vokietijos „3deluxe“.

Ne monologas, o dialogas Vis dėlto architektė išskiria ir ne vieną koreguotiną aspektą, kol kas neleidžiantį užtikrinti tokios RAT veiklos, kokios norėtųsi tikėtis tiek vyriausiesiems miestų architektams, tiek projektų plėtotojams. „Tenka konstatuoti, kad kol kas RAT suformuotos formaliai: iš žmonių, kurie visada norėdavo būti tam tikrose pozicijose, ir tų, kurie gal ne tiek projektuoja, kiek daro įtaką procesams. Manyčiau, tarybų ekspertų rinkimai buvo ganėtinai inertiški, tad tikiuosi, kad kiti rinkimai, kai jau turėsime kažkiek patirties, bus atsakingesni“, – vylėsi architektė D. Abelkienė.

Specialistė ekspertinių vertinimų metu taip pat dar įžvelgia nemažai asmeniškumų, perteklinių rekomendacijų ir pasigenda įstatymų kriterijų paisymo. „Iš dabartinių pozicijų vertindama RAT darbą matau daugiau emocinių sprendimų arba sprendimų, paremtų kažkokiais asmeniniais kriterijais, o ne tais, kuriuos reikėtų laikyti pagrindiniais, tai yra Architektūros įstatymas, Statybos

įstatymas, Teritorijų planavimo įstatymas, – sakė pašnekovė. – Nes būtent taip turi vertinti ir vyriausieji architektai – jie turi vertinti atitiktį teisės aktams. Kai kada tarybose nuskamba pasiūlymai rengti konkursus, kai jau statytojas yra toli pažengęs su projektiniais sprendiniais ir daug investavęs. Tad tokie pasiūlymai kai kada atrodo naivūs, kai kada – nekorektiški.“ Savo ruožtu Kauno RAT pirmininkė Gražina Janulytė-Bernotienė pažymi, kad norėtųsi konstruktyvesnio komunikavimo su projektų įgyvendinimo dalyviais. „Bent jau Kaune šis procesas dar gana formalus. Būtų daug naudingiau, jei visos pusės suprastų, kad ekspertinis vertinimas yra dialogas, patariamasis balsas, kad išsami ekspertizė, pateikiamos išvados yra naudinga rekomendacija, kaip viename ar kitame objekte būtų racionaliausia elgtis. Žinoma, kol kas visiems tuo pačiu metu sunku įšokti į tą patį traukinio vagoną. Tačiau traukinys galiausiai kada nors visus vis tiek nuveš ta pačia kryptimi“, – vaizdžiai reziumavo architektė.

55

interjeras

naujas biuras – be triukšmo 56 2018 Nr. 7

Indrė SESARTĖ

Kai biure darbą trikdo kolegų pašnekesiai, aidintys telefonų skambučiai ar kiti tatybinės chemijos produktų vystymo įmonė „Tegra State“ prieš pusmetį persikėlė į naują 400 kv. m biurą verslo centre „Highway“. Jo interjerą su lietuve kolege sukūrusi A. Tutlys ir dabar nenustoja džiaugtis, kiek pačiai pavyko atrasti naujo ir sužinoti apie triukšmo suvaldymo sprendimus.

pašaliniai garsai, optimalaus

S

produktyvumo sunku tikėtis.

Išvengti triukšmo darbo aplinkoje galima, pasitelkiant inovatyvius sprendimus ir architektūrinę išmonę. Tai

Susipažino su kolegų darbais

pavyko japonų architektei Akiko Tutlys – ji kartu su kolege Migle Šalnaite suprojektavo neseniai Vilniuje

„INREAL grupės“ nuotr.

atidaryto biuro interjerą.

Jų pirmiausia apsižvalgyta „Quadrum“ verslo centre („Arches“, „Schmidt Hammer Lassen Architects“ bei „Lund+Slaatto Arkitekter“). Mat „Te gra State“ vadovai pageidavo vadinamojo atvirojo biuro su galimybe dalytis darbo vietomis (angl. no assigned desks), kuriame nėra hierarchijos ženklų, ryškių pertvarų, patalpų. Užsakovai taip pat norėjo, kad biure nebūtų triukšmo. Šie klientų pageidavimai tapo iššūkiu, bet išsprendžiamu.

A. Tutlys pasakojo, kad jas visų pirma verslo centre nustebino tai, jog išlipus iš lifto nesigirdi aido, o pokalbio garsas girdisi tik savame rate. „Tokiam tikslui pasiekti reikia garsą sugeriančių medžiagų, naudojamų lubose, sienose, grindyse. Kiekvienas patalpos paviršius mūsų apžiūrėtame biure suprojektuotas taip, kad sugertų kuo daugiau garso, – teigė architektė. – Žinoma, projekto biudžetas dėl to išauga, bet rinkoje yra nemažai įvairių sprendimų, tad tinkamai parinkus medžiagas sąmata suvaldoma.“

57

interjeras

Ant sienos pritvirtintos porolono akustinės plokštės, skirtos aukštesnio dažnio garsui sugerti.

Vietose, kur stovi darbo stalai, yra kėdės ar vyksta susibūrimai, įrengtos pakabinamosios lubos iš mineralinės vatos.

Akivaizdu, kad variantas „nukopijuoti ir priklijuoti“ (angl. copy-paste) netiko – iš pamatyto projekto architektės pasisėmė gerosios patirties ir ėmėsi kūrybos bei rinkoje esančių akustinių sprendimų paieškų.

Pakabinamosios lubos ne visur Ant „Tegra State“ biuro grindų nutarta patiesti speci alią kiliminę dangą, turinčią akustinį padą.

Tokių dangų rinkoje yra, todėl reikėjo surasti ją už patrauklią kainą. „Ieškojome tokios kiliminės dangos su specialiu padu, kuri kuo labiau sugertų garsą. Objekte ant sienos pritvirtintos porolono akustinės plokštės, skirtos aukštesnio dažnio garsui sugerti. Žmogaus balso ir muzikos dažniai yra skirtingi, todėl skirtingiems poreikiams reikalingi ir skirtingi sprendimai“, – pažymėjo A. Tutlys.

Naujojo biuro luboms surastas ypatingas sprendimas: tose vietose, kur stovi darbo stalai, yra kėdės ar vyksta susibūrimai, įrengtos pakabinamosios lubos iš mineralinės vatos. Jų akustinė sugertis didelė, todėl jos taip pat atlieka svarbią triukšmo slopinimo funkciją. Jos buvo nudažytos kalkiniais dažais, o šių padengti naujais neįmanoma, todėl senuosius reikėjo pašalinti ir tik tada perdažyti.

58 2018 Nr. 7

Verslo centras „Highway“ įkurtas buvusiame administraciniame pastate, tad jo architektūra gana grubi, tačiau sykiu ir estetiškai patraukli.

Akiko TUTLYS

Miglė ŠALNAITĖ

„INREAL grupės“ nuotr.

Sienose ir lubose buvo palikta grubaus betono ir armatūros elementų.

Verslo centras „Highway“ įkurtas buvusiame administraciniame pastate.

Palikta administracinio pastato elementų Verslo centras „Highway“ įkurtas buvusiame administraciniame pastate, tad jo architektūra gana grubi, tačiau sykiu ir estetiškai patraukli. Sienose ir lubose buvo sąmoningai palikta išlikusių grubaus betono ir armatūros elementų. Jie darniai sugyvena su naujaisiais interjero sprendimais ir garso slopinimo sistemomis. Beje, „Highway“ yra pirmasis verslo centras Lietuvoje, gavęs A+ energinio naudingumo klasės sertifikatą.

Tarp darbo stalų įrengtos garsą taip pat sugeriančios akustinės plokštės. Rinkoje yra nemažai tokių akustinių pertvarų pavyzdžių – architektėms reikėjo išsirinkti už klientams priimtiną kainą.

Anot A. Tutlys, užsakovai norėjo, kad jų biure būtų laisvo bendravimo atmosfera, kurioje nėra hierarchijos išraiškų, kur vadovai dirba toje pačioje erdvėje su pavaldiniais, tėra tik keli kabinetai svarbiems ir didelio susikaupimo reikalaujantiems darbams atlikti, taip pat yra dvi susitikimų salės.

59

interjeras

Posėdžių salėje – sėdmaišiai Įrengta ir netradicinė posėdžių salė. Joje vietoje įprastinių kėdžių ir stalų – sėdmaišiai. Toks sprendimas priimtas siekiant panaikinti hierarchines sistemas. Be to, taip sėdint atsipalaiduojama ir yra lengviau bendrauti. Penktadieniai kli ento biure – darbuotojų, vadovų bendravimo, refleksijų diena. Tądien visi šioje posėdžių salėje šnekasi, aptaria darbus, planuoja. Štai, pavyzdžiui, į jau įrengtą biurą neseniai A. Tutlys buvo pakviesta kartu su darbuotojais kurti tradicinius lietuviškus sodus iš šiaudų, o neseniai juos kartu su „Tegra State“ kolektyvu ir pakabino. Visa tai vyksta penktadieniais.

Posėdžių salėje prie lango įrengta ir atvira palangė, ant kurios prireikus galima pasidėti kompiuterį ir dirbti.

Svarbiems darbams atlikti įrengtos dvi susitikimų salės.

Netrikdantys garsai Apžvelgdama šiame biure panaudotas medžiagas, japonė architektė sakė, kad ten, kur galėta, naudotos natūralios medžiagos. „Biuruose dėl įvairių jiems keliamų priešgaisrinės saugos ir kitų reikalavimų ne visada tokios yra galimos.

Bet stengėmės į šį interjerą jas įpinti, – kalbėjo pašnekovė.

Biuras įrengti pradėtas pernai gegužę, per Kalėdas įmonės kolektyvas persikėlė dirbti į naująsias patalpas, o šį vasarį jų įrengimo darbai buvo visiškai užbaigti. „Įdomiausia, kad būdamas čia lyg ir girdi, jog kažkur šnekasi kiti darbuotojai, bet tavęs tai netrikdo, vadinasi, triukšmą pavyko suvaldyti. Tokia ir buvo mūsų užduotis“, – pažymi keturiolika metų Lietuvoje dirbanti architektė A. Tutlys.

Posėdžių salėje vietoje įprastinių kėdžių ir stalų – sėdmaišiai.

60 2018 Nr. 7

Biure daug dėmesio skirta akustiniams sprendimams.

Biuro naudotojams buvo labai svarbi laisvė planuoti patalpas taip kaip norisi, o ne kaip diktuoja pertvaros.

Užsakovai norėjo, kad jų biure būtų laisvo bendravimo atmosfera, kurioje nėra hierarchijos išraiškų, kur vadovai dirba toje pačioje erdvėje su pavaldiniais. / Akiko TUTLYS /

61

Užs.

Kodėl verta investuoti į automatines durų sistemas?

Automatinės durys šiandien jau nebėra naujiena, o technologijos šioje srityje sparčiai pasistūmėjo į priekį.

Agnė VAITASIŪTĖ

Jei anksčiau tokias sistemas dėl jų nesugebėjimo prisitaikyti prie pastato architektūros buvo renkamasi tik dėl būtinybės, dabar automatinės durys gali derėti prie bet kokios architektūros – ar tai būtų renovuotas pastatas su senomis atsiveriančiomis durimis, ar naujas, modernus su stiklo ir aliuminio konstrukcijų fasadu.

reikalavimus, užtikrina, kad automatinės durys yra

tikslui puikiai tinka „GEZE“ stumdomųjų durų pavara

patogios ir saugios visiems jomis besinaudojantiems

„Slimdrive NT“. Ši ypač mažo aukščio, analogų pa-

žmonėms: suaugusiesiems, vaikams, vyresniems

saulyje neturinti pavara gali būti naudojama tiek su

asmenims ir neįgaliesiems. Svarbu akcentuoti, kad

ypač plonomis „GEZE“ automatinių durų varčiomis,

nesvarbu, kokios būtų automatinės durys – varsto-

tiek visiškai stiklinėmis varčiomis. Automatinių durų

mosios, stumdomosios ar karuselinės, visos jos bus

pavaros „Slimdrive NT“ atveria plačių galimybių ar-

saugios ir „draugiškos“ vartotojui, jei bus įrengtos va-

chitektams: jei dėl kokių nors priežasčių neįmanoma

dovaujantis galiojančiomis saugos normomis. Pavyz-

įrengti standartinių stumdomųjų automatinių durų,

džiui, varstomųjų automatinių durų saugumas neįsi-

galima įrengti dviejų arba keturių varčių teleskopi-

vaizduojamas be abiejose judančios varčios pusėse

nes stumdomąsias duris, pusapvales stumdomąsias

įrengtų saugos jutiklių, užtikrinančių, kad atsidary-

įvairaus radiuso duris, kampu suvažiuojančias duris,

damos arba užsidarydamos durys neatsitrenks, ne-

sustumiamąsias susilankstančiąsias duris“, – pasa-

prispaus ir kitaip nesužeis lėčiau judančio vyresnio

kojo P. Larssonas. Viena patikimiausių, puikiu kainos

žmogaus arba vaiko.

ir funkcionalumo santykiu pasižyminti, naši „GEZE“

Svarbu pabrėžti, kad automatinėms durims,

stumdomųjų automatinių durų pavarų šiandien, anot

įrengtoms evakuacinio išėjimo keliuose, keliami dar

specialisto, yra „ECdrive“. Ši pavara – tinkamas pa-

griežtesni saugumo ir patikimo veikimo reikalavimai

sirinkimas tiek sprendžiant daugumą standartinių

nei standartinėms automatinėms durims. Šiose du-

atvejų, tiek situacijose, kai reikia išmintingo nekas-

ryse turi būti įrengta vadinamoji dubliuojanti techno-

dieniško sprendimo – dėl kaip standartas įdiegtų

logija, kuri užtikrina, kad automatinės durys ekstre-

pažangiausių technologijų pavarą galima lanksčiai

malioje situacijoje atsidarys bet kuriuo atveju – net ir

priderinti prie bet kokių aplinkybių ir be jokių papil-

okiečių kompanija „GEZE GmbH“

sugedus kažkuriam jos elementui. Visgi, anot P. Lars-

domai užsakomų komponentų. Jei reikia automati-

yra viena pirmaujančių durų, langų

sono, reikia pripažinti, kad normas atitinkančių au-

zuoti ypač sunkias duris, tuomet tiks itin galinga au-

varstymo ir saugos sistemų kūrėjų

tomatinių durų įrengimas dažnai vis dar yra iššūkis

tomatinių stumdomųjų durų pavara „Powerdrive“.

bei gamintojų pasaulyje. Ji siūlo ne

Lietuvos statytojams ir pastatų valdytojams – neretas

Anot pašnekovo, automatizuojant duris Lietuvoje

tik automatines durų sistemas, bet

atvejis, kai ekonominis aspektas daug svarbesnis už

dažniausiai naudojamos stumdomosios durys. Visgi

ir dūmų bei šilumos ištraukimo, ventiliacijos siste-

žmonių saugumą ir gyvybę Lietuvoje projektuojant

P. Larssonas siūlo atkreipti dėmesį į Skandinavijos

mas, langų ir durų saugos bei valdymo technologi-

automatines duris prekybos centruose, biuruose ir

šalių patirtį – Norvegijoje ir Švedijoje didesnę auto-

jas. Kurdama ir nuolatos tobulindama savo produk-

kituose visuomeniniuose pastatuose.

matinių durų dalį sudaro ne stumdomosios, o vars-

Akivaizdūs privalumai

V

tomosios durys. Taip yra dėl to, kad dažnai durys au-

tus, įmonė vadovaujasi aukščiausio lygio kokybės ir saugumo standartais, o tai leidžia prisidėti prie nova-

Kur susitinka dizainas ir technologijos

tomatizuojamos ne statybos metu, o vėliau – „GEZE“ varstomųjų durų pavaros suteikia galimybę automa-

toriškiausių pastatų koncepcijų ir užtikrinti jų patoguAutomatinės durys šiandien gali būti tiek autentiš-

tizuoti ir anksčiau įrengtas paprastas varstomąsias

„GEZE“ automatinės durų sistemos yra vienos

kos – storos ir sunkios, tiek naujoviškos – stiklinės ir

duris. Tokiu būdu neįgaliesiems, vaikams ar vyres-

žinomiausių pasaulyje. Milijonai žmonių naudoja-

plonos. Kad ir kokios jos būtų, įmonės „GEZE“ ga-

niems žmonėms anksčiau buvęs nepatogus įėjimas

si akivaizdžiais tokių sistemų patogumais. Pasak

minamų automatinių durų kokybė bus aukščiausio

į pastatą tampa nesudėtingas. „Kad ir kokia „GEZE“

regi ono pardavimų vadovo Patriko Larssono, per

lygio, o funkcionalumas ir saugos funkcijos – identiš-

sistema bus pasirinkta, visos jos atitinka aukščiau-

pastaruosius penkerius metus automatinės durys la-

kos, skirsis tik mechanizmas. „Iš tiesų prisitaikyti prie

sius saugumo reikalavimus. Būtent dėl jų automati-

bai patobulėjo. Jų technologijų pažangą paskatino

bet kokios architektūros nebėra iššūkis. Mūsų įmo-

nės durys yra patogiausios ir saugiausios“, – teigė

naujų normų, reglamentuojančių automatinių durų

nės sukurti unikalūs sprendimai ir technologijos už-

pašnekovas.

saugumą, priėmimas, pavyzdžiui, normos EN 16005

tikrina kuo didesnę dizaino laisvę“, – teigė specialis-

įsigaliojimas Europos Sąjungos šalyse, reglamen-

tas. Įmonės siūlomos varstomosios ir stumdomosios

tuojančios automatinių durų naudojimo saugą, rei-

automatinės durys išsiskiria minimalistiniu dizainu ir

kalavimus ir bandymo metodus. Visose be išimties

mažais gabaritais, todėl yra praktiškai nematomos ir

įmonės „GEZE“ gaminamose automatinių durų siste-

harmoningai susilieja su bet kokia architektūra.

mą bei saugumą.

mose įdiegtos technologijos, atitinkančios EN 16005

„Stumdomosios automatinės durys užtikrina er dvų ir patogų įėjimą, yra elegantiškos ir modernios. Stiklinės stumdomosios durys idealiai tinka tuomet, kai norima išnaudoti dienos šviesą ir sukurti pastato įėjimo skaidrumo ir lengvumo įspūdį. Šiam

62 2018 Nr. 7

medianet.messe-duesseldorf.de nuotr.

„Glasstec“: stiklo pramonės novatorių platforma

Elena PALECKYTĖ

Šių metų spalio 23–26 dienomis Vokietijos mieste Diuseldorfe jau 25-ąjį kartą vyks stiklo inovacijų paroda „Glasstec“.

2016 metais parodoje savo inovacijas pristatė kompanijos iš daugiau nei 50 šalių, o renginyje apsilankė daugiau nei 40 tūkst. lankytojų, šįmet organizatoriai tikisi dar daugiau žmonių, tad tai – didžiausia stiklo pramonės paroda pasaulyje. Kas dvejus metus vykstančio renginio pagrindinės temos šiemet bus stiklo industrija 4.0 (angl. „Glass industry 4.0“), ypač plonas stiklas, išmanusis stiklas, itin didelių formatų stiklas, tuščiaviduris stiklas, klimato taršos mažinimas, automatizacija, amatai, interjero dizainas. auguma (77 proc.) šios parodos lankytojų yra savo sričių profesionalai, 86 proc. jų yra įsitraukę į pačius svarbiausius įmonių sprendimų priėmimo procesus.

Būtent todėl „Glasstec“ yra itin gera vieta ne tik susipažinti su inovacijomis, bet ir užmegzti svarbius kontaktus su kitų šalių profesionalais.

Parodoje vyks ir daugiau veiklų. Papildoma programa „Stiklo technologijos gyvai“ (angl. „Glass technology live“) šįmet bus pristatyta Darmštato, Delfto, Drezdeno ir Dortmundo technologijos universitetų. Mokslininkai demons truos atradimus plonų ir tvirtų stiklų, energijos efektyvumo, interaktyviųjų fasadų ir kitų naujųjų technologijų srityse.

Renginyje taip pat bus galimybė dalyvauti konferencijose, kuriose sukuriamas dar glaudesnis ryšys tarp teorijos ir praktikos. Joje kalbės stiklo gamintojai, savo projektus pristatys garsūs architektai, bus pristatomi stiklo tyrinėjimai, kalbama, kaip naujais būdais panaudoti dienos šviesą, aptariami kiti stiklo inžinerijos aspektai. „Glasstec“ sudaromos ypatingos sąlygos jaunoms įmonėms. Startuolių (angl. „START-UP“)

D

zonoje naujos tarptautinės kompanijos turės galimybę susipažinti su kitais srities profesionalais, jaunos vokiečių įmonės bus pristatomos Vokietijos Ūkio ir energetikos ministerijos paviljone. Tai tokioms įmonėms itin svarbu, kadangi dauguma parodos dalyvių ir lankytojų yra svarbios savo įmonių grandys ir yra pasiruošusios investuoti, tad jaunoms kompanijoms tai puiki proga įsilieti į rinką.

Specialaus pasirodymo metu „Craft LIVE“ bus galima stiklą išbandyti savo rankomis, o viena iš ypatingų amatų centro dalių bus stiklo menas (angl. „Glass Art“), kur tarptautinės galerijos pristatys platų spektrą stiklo paveikslų ir skulptūrų. Tai dar kartą įrodo, kokia įvairi ir skirtinga yra „Glasstec“ paroda.

Dalyvaujančių įmonių tikimasi sulaukti dar daugiau nei pernai. Kaip visada, prisistatančios bendrovės stiklą pristatys iš įvairių perspektyvų.

Pavyzdžiui, šiemet pastangą pritaikyti stiklo industriją ketvirtajai pramonės revoliucijai prisistatys „A+W Software“, kurių veiklos sritis yra skaitmeninė stiklo gamybos kontrolė. Kaip padaryti, kad atskiros gamyklos dalys komunikuotų? Kaip užtikrinti sklandų gamybos procesą, atsižvelgiant, kaip „jaučiasi“ mašina? Kokie paprasčiausi

būdai skenuoti stiklo gaminius. Į šiuos visai stiklo pramonei aktualius klausimus atsakymo ieškos dalyviai. „AGC Interpane“ pasidalys paviršiaus pagal poreikius (angl. „Coating on demand“) technologija, dėl kurios architektai gali sukurti unikalius pastatus. Įmonė gamina būtent tokį stiklą, kokio reikalauja klientas, kuris gali nuspręsti tikslų atspalvį, matiškumą ar skaidrumą. QR kodus ant stiklo lakštų dėti siūlo „Grezenbach“. Jų veiklos sritis – stiklo gamybos mašinos.

Apie tai, kaip sumažinti langų skilimus ar išlinkimus, juos transportuojant ar įrengiant skirtingų slėgių zonose, kalba „Swisspacer“. Dėl patentuotos technologijos jie reguliuoja langų paketo slėgį visą jo naudojimo laiką. „DOW“ pristatys naują silikono technologiją, padėsiančią sutaupyti dar daugiau energijos. Bendrovė „Bovone“ rodys, kaip gamybos procesą padaryti dar tikslesnį ir spartesnį, į jį įtraukiant robotus. Tai – tik labai maža dalyvausiančių kompanijų dalis, tačiau jau vien šie keli vardai parodo, kokio plataus spektro yra ši stiklo pramonės paroda.

63

Užs.

Bendrovė „Orima“: apsaugos ir neatsargų Suomių stogo dangos saugos elementų ir lietaus vandens nuvedimo sistemų gamintojo „Orima“ vardas rinkoje žinomas jau daugiau kaip pusšimtį metų.

Aukštos kokybės produkcija, inovatyvios gamybos technologijos, platus gaminių asortimentas – tokias bendrovės stiprybes puikiai žino architektai ir statybų rinkos profesionalai.

Keliasdešimt metų kaupta patirtis

Inovatyvios technologijos

rekės ženklo „Orima“ įkūrėjo Toivo Hankalos pastangomis per daugiau kaip pusšimtį metų ben drovė išaugo nuo produkcijos pristatymo dviračiu iki dešimties iki viršaus pripildytų sunkvežimių su bendrovės logotipu. Bendrovės „Orima“ gamykla iki šiol veikia Orimatiloje, Suomijoje, čia ji ir buvo įkurta 1960 metais. Šiandien bendrasis gamyklos plotas siekia apie 12 tūkst. kv. metrų.

Gamindami stogo dangos saugos sistemas, įmonės specialistai vadovaujasi profesionalų patirtimi, normatyviniais dokumentais ir pačiais griežčiausiais švedų ir kitų Europos šalių kokybės standartais bei gaminių funkcionalumo reikalavimais, tad gali suteikti bendrą visoms šalims ilgalaikę garantiją. 50 m. garantiją stogo dangos saugos sistemoms ir 30 m. – lietaus vandens nuvedimo sistemoms. Žinoma, gaminiai tarnauja kur kas ilgesnį laiką.

Įmonės specialistai nuolat seka metalo apdirbimo naujoves, todėl prieš dažant gaminiai apdorojami 6 pakopų metodu pagal nanokeramikos principą. Tokiu būdu galima užtikrinti puikią polimerinių dažų ir paruoštų paviršių adheziją.

Produkcijos gamybai naudojamos aukščiausios kokybės karštai cinkuoto plieno rūšys, kuriose cinko yra 275 g/m2. Naujausios CAD / CAM technologijos suteikia galimybę įgyvendinti bet kokio sudėtingumo projektus ir architektūrinius sumanymus. Automatizuota gamyba, lazerinis pjovimas ir robotizacija leidžia pagaminti identiškus produktus.

P

64 2018 Nr. 7

visiems stogo dangos saugos elementams, gaminamiems su prekės ženklu „Orima“, atliekama kokybės kontrolė: vykdomi bandymai bendrovės laboratorijose ir nepriklausomuose, visame pasaulyje žinomuose moksliniuose tyrimų centruose.

Bendrovė „Orima-Tuote Oy“ taip pat turi kokybę įrodantį standarto ISO 9001:2015 („Bureau Veritas“ / Nr. FINSK10155078A) sertifikatą.

Pagrindinis tikslas Bendrovės „Orima“ tikslas – užtikrinti aukščiausią gaminamos stogo dangos saugumo lygį, sykiu saugų gyvenimą žmonėms.

Pasitiki profesionalai Kokybė Stogo dangos saugos sistemoms „Orima-Tuote Oy“ buvo suteiktas sertifikatas ir tipo patvirtinimas Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Ukrainoje ir Rusijoje. Pagal Europos standartų reikalavimus

Bendrovė rinkai siūlo kompleksinius stogo dangos saugumo sprendimus bei lietaus vandens nuvedimo sistemas ir įvairios apimties pramonės pastatams, ir statiniams su sudėtingais architektūriniais komponentais.

Bendrovės „Orima“ produkcija buvo naudota šiuose projektuose.

1. Kurortinis kompleksas „Grand Hotel Polyana“ (Sočis, Rusija)

Kurortinis kompleksas „Grand Hotel Polyana“ 2014 m. pastatytas Žiemos olimpinėms žaidynėms, vykusioms Sočyje. Šiame projekte remtasi amerikietiško architektūros stiliaus slidinėjimo kotedžų pavyzdžiais.

Sočio kalnų rajone yra padidėjęs sniego slėgis – 6 kN/m2, todėl šiame objekte įrengta 10 km ilgio „Orimos“ sniego sulaikymo sistema su elementų linijomis kas 1,5 m – tokiu būdu visa sniego apkrova pasiskirsto per visą stogo dangą.

Kompleksiniam sprendimui įgyvendinti taip pat buvo įrengti stogų tilteliai, tvorelės ir kopėčios.

2. Istorinio „Mossoveto“ teatro pastato rekonstrukcija (Maskva, Rusija)

3. Mokykla „Saunalahden koulu“ (Espas, Suomija)

2013 m. balandį „Mossoveto“ teatras savo 90- metį atšventė jau renovuotame pastate. Kuriant rekonstrukcijos planą teatro vadovybė davė nurodymą išsaugoti istorinę pastato išvaizdą.

Viena iš rekonstrukcijos užduočių buvo pakeisti seną stogą, kuris jau buvo nebetinkamas naudoti ir nebegalėjo nuo išorės veiksnių apsaugoti vidinių teatro patalpų, baldų ir rekvizitų, turinčių istorinę vertę. Rekonstruojant stogą įrengta kom pleksinė „Orimos“ stogo dangos sistema tam, kad būtų saugu atlikti jo techninę priežiūrą ir žiemą pašalinti sniegą.

Cinkuotas plienas be polimerinės dangos buvo pasirinktas kaip tinkamiausia medžiaga, leidusi išsaugoti istorinę pastato išvaizdą. Įgyvendinant tokius projektus naudojamos medžiagos turi visiškai derėti prie aplinkui esančio architektūrinio ansamblio, taip pat (ir tai svarbiausia) atitikti aukščiausius kokybės standartus.

„Saunalahden koulu“ – daugiafunkcis kompleksas. Čia įrengtos pradinės ir vidurinės mokyklos patalpos, vaikų darželis, jaunimo namai, teatro ir sporto salės, biblioteka ir valgykla. Visas kom plekso plotas yra 10 500 kv. metrų.

Bendrovė „Orima“ sukūrė kompleksinę stogo dangos apsaugos sistemą iš vario nestandartiniam mokyklos stogui su daugybe lankstų.

4. Vaikų darželis „Villähteen päiväkoti“ (Nastola, Suomija) Kompanija yra paruošusi visą techninę dokumentaciją architekto darbui palengvinti.

Daugiau informacijos: (EN, RU): Galina Tikkala, mob. +358 400 498 448, el. p. galina.tikkala@orima.fi www.orima.fi

Tai „Premium“ klasės saugumas, jūsų ir jūsų klientų saugumas.

„Orimos“ specialistai turėjo užduotį sukurti kom pleksinę paaukštinto tipo stogo dangos apsaugos sistemą vaikų darželiui „Villähteen päiväkoti“. Todėl buvo įrengtos sniegą sulaikančios grotelės su gilesniais langeliais, kurios gali sulaikyti net mažus ledo gabalėlius, kad šie nenukristų, taip pat įrengti pereinamieji stogo tilteliai, kad būtų galima saugiai tvarkyti stogą, ir sieninės kopėčios su apsauga nuo laipiojimo.

65

Kompleksinis „Tarkett“ sprendimas visuomeninėms patalpoms Grindų, sienų ir sporto dangų gamintojas „Tarkett“ siūlo kūrybinę laisvę užtikrinančius sprendimus patalpoms, kurių naudotojams rūpi gyvenimo kokybė ir mažesnės eksploatacijos sąnaudos.

Svarbiausia – užtikrinti gerovę endrovės „Tarkett“ kompaktinių vinilinių grindų, sienų ir laiptų dangų asortimentas apima aukščiausios kokybės kompleksinius sprendimus. Kolekcijos „Excellence“, „Platinium“, „Tapiflex Stairs“ ir „Protect WALL“ yra estetiško dizaino, atsparios, ilgaamžės, atitinka griežčiausius techninius ir sveikatos apsaugos reikalavimus, taikomus biurams, sveikatos priežiūros ir švietimo įstaigoms. „Tarkett“, vadovaudamasi tvarumo strategija, visada siekė kurti ir gaminti produktus, kurie padėtų užtikrinti žmonių sveikatą ir gerovę. „Tarkett“ pripažinta ekologiškai atsakingos gamybos ir tvarios gaminių plėtros lydere. Dar 2014 m. įmonė nusprendė imtis radikalaus žingsnio ir atsisakyti naudoti ftalatus vinilinės grindų dangos gamyboje. Ji pasirinko plastifikatorius be ftalatų, tokius, kurie yra leidžiami maistui laikyti skirtiems indams ir vaikiškiems žaislams gaminti. Taigi, norintieji

B

66 2018 Nr. 7

kurti sveikatai palankias patalpas, kuriose žmonės galėtų gyventi, dirbti, žaisti ir mokytis, kviečiami rinktis bendrovę „Tarkett“ savo partnere.

• Uždarose patalpose žmonės praleidžia 90 proc. savo laiko, todėl itin svarbu užtikrinti gerą oro kokybę. Gaminant „Tarkett“ naująsias heterogeninių grindų dangų kolekcijas, nenaudojami ftalatai, o jų sudėtyje esančių lakiųjų organinių junginių (LOJ) kiekis tik 10 μg/m³ – tai 100 kartų mažiau, nei leidžia Europoje galiojantis standartas.

• Gaminant sportui skirtas grindų dangas, labai svarbi smūgių absorbcija. „Tarkett“ pasitelkė savo patirtį šioje srityje ir pritaikė ją įvairios paskirties pastatų lankytojų saugumui užtikrinti. Tad vaikai gali saugiai žaisti ant grindų, o senjorams kyla mažesnė rizika susižeisti nukritus.

• Dėl „Tarkett“ grindų dangos akustinių ypatybių sumažėja triukšmo ir sukuriama rami aplinka, palanki mokytis, dirbti ir sveikti.

Užs.

Drėgnų patalpų sprendimas

„Tapiflex Stairs“

Drėgmei atspari danga (Grindys: 89 spalvų variantai Sienos: 77 spalvų variantai)

Didesnis saugumas (22 spalvų variantai)

„ProtectWall“ Maksimalus atsparumas smūgiams, dėmėms ir įbrėžimams (50 spalvų variantų)

NAUJOJI „Platinium“ Idealus sprendimas intensyvaus judėjimo aplinkoje

Priedai Neįgaliesiems pritaikytos lytimosios įspėjamosios juostos ir plytelės

NAUJOJI „Excellence“ Didžiausios dizaino galimybės (127 spalvų variantai)

Patvarumas ir ilgaamžiškumas

„Excellence“

„Tarkett“ vinilinės dangos „Excellence“ kolekcija pasižymi dideliu atsparumu kasdieniam dėvėjimuisi įvairiose aplinkose, todėl patiriamos mažesnės išlaidos eksploatacijos laikotarpiu ir ilgiau išlaikoma gera estetinė būklė.

Mokyklose, ligoninėse, slaugos namuose ir kituose objektuose, kuriems keliami specifiniai techniniai reikalavimai, grindų dangos kaina, priežiūra ir patvarumas yra itin svarbūs veiksniai.

Vidutiniškai pradinė investicija atitinka 8 proc. bendrų, su grindų danga susijusių, išlaidų. Tokį santykį lemia išlaidos, skirtos per visą eksploatavimo laiką atliekamam valymui ir priežiūrai. Naujų kolekcijų „Tarkett“ grindų dangos sukurtos taip, kad jas prižiūrėti ir valyti būtų paprasta. Jos itin atsparios purvui, nuotrynoms ir įbrėžimams, o joms valyti reikia mažiau priemonių, nes paviršius apdorotas poliuretanu (PUR).

„Tarkett“ vinilinių dangų kolekcija „Excellence“ išsiskiria dideliu atsparumu, todėl pirmiausia tinka mokyklų, ligoninių ir slaugos namų grindų apdailai, taip pat gali būti naudojama parduotuvėse, apgyvendinimo įstaigose, biuruose. Ši danga yra 34/43 atsparumo klasės, jos darbinis sluoksnis 0,8 mm storio, garso sugeriamumas gali siekti 19 dB, o atsparumas įspaudimui – 0,08 mm. Kolekcijoje „Excellence“ yra didžiausias spalvų ir dizaino variantų pasirinkimas visoje šiandieninėje komercinių heterogeninių grindų rinkoje – iš viso 127 spalvos. Ši kolekcija apima įvairius akustinius sprendimus, klojimo variantus rulonais ir lentelėmis bei kompaktines ir laisvai klojamas grindis. O visiems produktams suteikiama 10 m. garantija.

Absoliuti kūrybos laisvė

Naujoji kolekcija „Platinium“ patenkina griežčiausius techninius reikalavimus, ypač taikomus sveikatos priežiūros įstaigose. Šios kolekcijos dangos pasižymi ne tik itin dideliu atsparumu intensyvaus naudojimo aplinkose (34/43 klasė, 1,02 mm storio darbinis sluoksnis, atsparumas įspaudimui – 0,03 mm), išskirtiniu ilgaamžiškumu ir atsparumu blukimui, bet ir labai gerai sugeria garsą – iki 17 dB. Šioje kolekcijoje yra ir nauja pažangi kompaktinių akustinių grindų versija, kuri sugeria iki 9 dB garso.

Heterogeninių grindų kolekcija turi daugiausia spalvų ir dizaino variantų visoje rinkoje, tarp jų ir patrauklius šiuolaikinius atspalvius bei raštus, kurie leis sukurti visiškai originalų ir vientisą patalpų interjerą.

• Didžiausias spalvų ir raštų pasirinkimas visoje rinkoje – daugiau nei 250 variantų.

• Visiškai matinis efektas – aukštos kokybės visiškai matinis paviršius slopina grindyse atsispindinčią šviesą ir suteikia aplinkai jaukumo bei natūralumo.

• Visi dizaino variantai ir raštai gali būti derinami tarpusavyje kombinuojant ar sugretinant, todėl užtikrinamas išbaigtas ir harmoningas interjeras.

„Platinium“

taip pat efektyviai paslepia įbrėžimus. Ji sugeria smūgius ir yra lengvai valoma įprastomis priemonėmis. Ši danga reikalauja daug mažiau išlaidų renovacijai nei dažyti paviršiai, nes su „ProtectWALL“ patalpų ir koridorių sienų bei durų išvaizda ilgiau išlieka gera. „Tarkett“ siūlo rinktis iš 50 variantų, kurie suderinami su „Excellence“, „Platinium“ ir „Tapiflex Stairs“ dangomis – taip įmanomos didesnės patalpų dizaino galimybės.

Be to, siūloma speciali versija patalpoms, kuriose būtina ideali švara.

„Tapiflex Stairs“ Kolekciją „Tapiflex Stairs“ sudaro 22 dizaino variantai: ji skirta saugai užtikrinti patalpose, kuriose yra laiptų. Šios kolekcijos danga pasižymi aiškiai išsiskiriančiomis, neslystančiomis briaunų dalimis, leidžiančiomis patogiai lipti laiptais, ir dideliu atsparumu (darbinio sluoksnio storis 1 mm, atsparumas įspaudimui – 0,10 mm, garso sugeriamumas – 18 dB). Dešimt „Tapiflex Stairs“ variantų siūlomi su savaime prilimpančia apatine puse, kuri palengvina ir pagreitina klojimą.

Kolekcijų „Stairs“, „ProtectWall“, „Platinium“ ir „Excellence“ dangas galima derinti tarpusavyje. Su „Tarkett“ heterogeninių dangų kolekcijomis galima kurti vientiso ir harmoningo dizaino patalpas pasinaudojant tarpusavyje derančiais raštais. Bendrovė kviečia išbandyti ir taikyti kompleksinį sprendimą.

„ProtectWALL“ Sienų danga, skirta sienoms apsaugoti ir išlaikyti jas geros būklės sveikatos priežiūros ir švietimo įstaigose, viešbučiuose, biuruose (darbinio sluoksnio storis 0,35/0,55 mm). „ProtectWALL“

www.tarkett.com 67

336

pasaulis

Lithuanian Architecture: A Rediscovered Modernity

2

世界建筑

201806

n i j o j e

立陶宛建筑：一种被重新发现的现代性

Lietuvos architektūros K aidas i

0

1

8

0

6

世 界 建 筑 World Architecture 立陶宛建筑：一种被重新发现的现代性 | Lithuanian Architecture: A Rediscovered Modernity

FM-SJJZ-3-A2C2.indd 2

Po architektūros ir dizaino eksperčių iš Kinijos vizito Lietuvoje praėjusių metų gruodį dar viena gera žinia Lietuvos architektų gildijai – didžiausio Kinijos architektūrinio žurnalo „World Architecture“ („Pasaulio architektūra“) redakcija išleido numerį, skirtą Lietuvos architektūrai.

68 2018 Nr. 7

18/6/2 14:51

Tekstais, fotografijomis ir brėžiniais žurnale plačiau pristatyti dešimt architektūros projektų.

Pradžia – viešnagė Lietuvoje aip pasakojo Lietuvos kultūros atašė Kinijoje Agnė Biliūnaitė, 2017-ųjų vasarį Lietuvoje lankėsi žurnalo „World Architecture“ redaktorė Ye Yang ir „Pekino dizaino savaitės“ buvusi vadovė Beatričė Leanza – šis tiriamasis vizitas į Vilnių bei Kauną ir tapo įžanga rengiant būsimąjį numerį.

Vizito metu A. Biliūnaitės iniciatyva vyko susitikimai su Lietuvos architektų sąjunga, Lietuvos dizaino forumu, jaunaisiais architektais, „Lietuvos architektūros fondo“ ir Kauno „Europos kultūros sostinės 2022“ komanda, ekspertėms ekskursijas-pristatymus po modernistinį Kauną surengė architektūrologas Vaidas Petrulis, po medinį Šnipiškių rajoną Vilniuje – miesto žaidimų ir tyrimų platformos „Laimikis.lt“ įkūrėja doc. dr. Jekaterina Lavrinec. „Per šį vizitą kilo mintis plačiau pristatyti Lietuvos architektūrą ir jos istoriją, projektus, iniciatyvas, o Lietuvos viešnios padėjo tai įgyvendinti.

Taip 2017-ųjų gruodį Tarptautinėje urbanistinėje architektūros bienalėje Šendženyje tema „Urbanistiniai kaimai“ viešosios įstaigos „Laimikis.lt“ įkūrėja ir miestų antropologė J. Lavrinec pristatė Šnipiškių atvejį. Rugsėjį per „Pekino dizaino savaitę“ organizatoriai pakvietė jaunuosius Lietuvos architektus, susibūrusius į organizaciją „1:1“ savo projektus pristatyti viename iš apleistų Baitasi hutongų kiemų. Galiausiai po ilgų ir kantrių derybų buvo gautas patvirtinimas, kad „World Architecture“ birželio numeris skirtas Lietuvai“, – sakė A. Biliūnaitė.

K

Lietuvos architektūra – penkiose publikacijose Žurnalo „World Architecture“ numeryje, skirtame Lietuvai, drauge su žurnalo redaktoriais ir Lietuvos architektų sąjunga buvo pasirinkti penki Lietuvos architektūrą įvairiais kampais pristatantys straipsniai: Vaido Petrulio „The Architectural Legacy of Kaunas Modernism and the City’s Identity“ (liet. „Kauno modernizmo architektūrinis palikimas ir miesto tapatybė“), Rūtos Leitanaitės „Wood in Lithuanian Architecture“ (liet. „Medis Lietuvos architektūroje“), Mato Šiupšinsko „Residential Architecture in Lithuania“ (liet. „Gyvenamųjų namų architektūra Lietuvoje“), Pippo Ciorros ir Martos Atzeni „Sensing the Future, the Swamp Pavilion in Architecture Biennale 2018, Venice“ (liet. „Ateities suvokimas, „Pelkių paviljonas“ 2018 m. Venecijos architektūros bienalėje“), Jekaterinos Lavrinec „Small Stories of the Urban Villages: the Wooden Šnipiškės Neighbourhood, Vilnius“ (liet. „Mažos kaimų mieste istorijos: medinis Šnipiškių rajonas“). Žurnalo įvadinį straipsnį „The Past and Present of Lithuanian Architecture“ (liet. „Lietuvos architektūros praeitis ir dabartis“) parengė kinų architektūros profesorius Lyu Fuxunas. Tekstais, fotografijomis ir brėžiniais žurnale plačiau pristatyti dešimt architektūros projektų: „Slėnio vila“ (studija „Arches“), gyvenamųjų namų kvartalas Vilniuje „Rasų namai“ („Paleko ARCHstudija“), Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka („2XJ“), „Vilnius Tech Park“ („A2SM“), Kauno autobusų stotis („Dviejų grupė“), „Juozapavičiaus 13“, Kaune (G. Natkevičius ir partneriai),

Agnė BILIŪNAITĖ

Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilika, (Karolis Reisonas), kūrybos centras „inTegra House“ (Vilniaus architektūros studija), Latvijos nacionalinio meno muziejaus rekonstrukcija („Processoffice“, Andrius Skiesgelas Architecture“), „Ogmios miestas“ („DO ARCHITECTS“).

Dėmesio skirta ir įdomiausioms leidyklos „Lapas“ anglų kalba išleistoms knygoms, dedikuotoms Lietuvos architektūrai: Vilniaus ir Kauno architektūriniams gidams, Marijos Drėmaitės „Architecture of Optimism: The Kaunas Phenomenon, 1918–1940“ (liet. „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940“) ir „Baltic Modernism: Architecture and Housing In 2017 Soviet Lithuania“, bei monografijai „Audrius Ambrasas Architects. Works 1998–2014“ (liet. „Ambraso architektų biuras. Darbai 1998–2014“). Žurnalo pabaigoje trumpai aprašyti su straipsniais ir projektų pristatymais susiję architektai. Žurnalas dvikalbis, leidžiamas angliškai ir kiniškai, o toks išsamus ir vien Lietuvos architektūrai skirtas dėmesys kiniškoje spaudoje, anot pašnekovės, istorinis įvykis, vykstantis pirmą kartą.

Leidinys, skirtas Lietuvai, drauge su žurnalo redakcija ir Lietuvos kultūros institutu pasitiktas Tsinghua universiteto Architektūros mokykloje.

Redakcija pakvietė architektūrologą V. Petrulį ir Lietuvos architektų sąjungos pirmininkę R. Leitanaitę paskaityti pranešimus ir dalyvauti diskusijoje kartu su šio universiteto dėstytojais, studentais, architektūros profesionalais, praktikais ir teoretikais. Žurnalą „Word Architecture“ leidžia Tsinghua universitetas.

Parengė Kristina BUIDOVAITĖ

69

pasaulis

Kur rinktumėtės gyventi – buvusioje mokykloje

ar buvusiame kalėjime?

70 2018 Nr. 7

Sandersas NELISSENAS

Architektų biuro iš Nyderlandų „Wessel de Jonge Architecten“ partnerio architekto Sanderso Nelisseno atstovaujamas biuras garsėja XX amžiaus pastatų rekonstrukcijomis ir pritaikymu šiandienai. „Prieš kelis dešimtmečius statytas ir techniškai, funkciškai atgyvenęs pastatas gali būti labai vertingas – ir dėl to, kad buvo kažkokių išradimų prototipas, ir dėl savo estetikos, bet bene labiausiai – dėl istorijos, kurią pasakoja“, – sako architektas.

Anot S. Nelisseno, tarpukariu suklestėjusio ir pokariu Europoje vyravusio modernizmo architektūros pastatai šiandien gali tapti patogiais, šiuolaikiškais namais, biurais, kultūrinėmis ir visuomeninėmis įstaigomis. „O tokių pastatų istorija, matoma architektūroje, intriguoja, traukia žmones ir verslą“, – teigia architektas.

Kaip trumpai apibūdintumėte savo darbo su rekonstruojamais pastatais pagrindinius principus? Kas svarbiausia, ieškant pusiausvyros tarp išsaugojimo ir naujovių?

Prieš kelis dešimtmečius statytas pastatas – vertingiausias dėl istorijos, kurią pasakoja.

Pirmiausia, imantis atnaujinti architektūrinį palikimą, reikia rasti atsiminimo ir išsaugojimo vertas istorijas, kurias slepia vietovės ar pastatai. Savo darbu mes, architektai, tas istorijas savotiškai išverčiame į šiandienos kalbą. Kartais pridedame ir naujų. Mūsų žymiausias projektas yra Van Nelle fabrikas Roterdame. XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje pastatytas didžiulis tabako, kavos ir arbatos fabrikas buvo pirmoji gamykla Olandijoje, kurioje buvo pakuojama arbata ir kava.

Gamykla daug investavo į reklamą, kuria siekė paskatinti pirkti produktus, todėl jos vardas buvo žinomas visoje šalyje. Van Nelle pastatas buvo modernizmo architektūros brangakmenis. Jo statybos, gamybos ir vadybos technologija buvo nusižiūrėta iš amerikietiškų analogų.

Priešingai negu daugumoje tuometinių pramoninių pastatų Europoje, šioje gamykloje darbuotojai turėjo pavydėtinas darbo sąlygas: daug saulės šviesos, gryno oro, ergonomišką darbo aplinką. 1999-aisiais pradėjome gamyklos rekonstrukciją – pavertėme ją biurų, architektų,

dizainerių dirbtuvių kompleksu. Savitas fabriko architektūrinis įvaizdis kūrybinių profesijų atstovus traukė it medus muses.

Gamyklos pastato išvaizdą iš išorės palikome tiksliai tokią, koks buvo originalas. Milžiniškas vidaus erdves sudalijome naujomis per tvaromis, taip sukurdami mažesnius biurus. Kai pasiūlėme šį projektą įtraukti į Olandijos metų architektūros katalogą, mums buvo atsakyta neigiamai. „Ką Jūs čia nuveikėte? Iš išorės nesimato nieko naujo“, – taip savo sprendimą motyvavo redakcija. Būtent tai – jokių esminių pokyčių išorėje – ir buvo pagrindinė mūsų idėja. Artėdamas prie fabriko, fasade matai jo senąją istoriją, tačiau viduje gali dirbti visiškai šiuolaikiškomis sąlygomis.

Modernizmas architektūroje – ne tik savita estetinė kryptis. Tai – ideologija, socialinių, kultūrinių, politinių vertybių visuma, būdinga XX amžiaus viduriui. Sovietų Sąjungos šalyse modernizmo architektūra buvo sovietinio režimo drabužis. Kaip būtų galima išsaugoti modernizmo architektūros palikimą išsklaidant tą neigiamą idėjinį bagažą?

Suteikti pastatui naują paskirtį, sykiu sukurti naują istoriją būtų gera išeitis. Antra vertus, architektai ar kiti tokios architektūros entuziastai turėtų imtis šviečiamojo darbo – pasakoti apie tuos pastatus kitiems žmonėms, įtikinti juos, kad šis palikimas vertingas. Kiekvienas pastatas turi ne vieną istoriją. Kažkuri iš jų gali būti atstumianti, bet kitos – patrauklios. Tarkime, tai gali būti išskirtinės meninės vertės projektas arba

71

pasaulis

Tarpukariu suklestėjusio ir pokariu Europoje vyravusio modernizmo architektūros pastatai šiandien gali tapti patogiais, šiuolaikiškais namais, biurais, kultūrinėmis ir visuomeninėmis įstaigomis. / Sandersas NELISSENAS /

pastatas, kuriame pirmą kartą panaudotos kokios nors statybos technologijos. Šiuo metu dirbame su kalėjimu Roterdame – transformuojame jį į daugiabutį. Kelias vienutes sujungiame į vieną butą: vienoje jų – vaiko kambarys, kitose dviejose, išgriovus sieną, – miegamasis, kitas tris sujungiame į svetainę ir virtuvę. Iš išorės pastatas pakis tik tiek, kad jame atsiras vienas kitas didesnis langas, skirtas svetainėms. Žmones intriguoja ir traukia ypatinga kalėjimo architektūra, storos sienos, mažučiai langeliai, neįprastai išdėstytos patalpos – visa tai pasakoja apie pradinę pastato paskirtį. Aplink kalėjimą, kuris saugos sumetimais turėjo didelę teritoriją, kuriame labai gražų parką.

72 2018 Nr. 7

Jūsų biuras yra rekonstravęs kelis mokyklų pastatus. Kodėl juos nusprendėte išsaugoti?

Kuo jie vertingi ne tik modernizmo architektūros mėgėjams, bet ir tiems, kurie ten mokosi ir moko?

Nuostabu imtis rekonstrukcijos projekto pastate, kurį jo naudotojai pažįsta ir myli.

Ar visuomet ta meilė yra? XX amžiaus viduryje pastatytos mokyklos retai kada vertinamos kaip puikūs pastatai.

Kartais architektas turi truputį padėti tai meilei atsirasti. Dauguma mokyklų atrodė tikrai gerai, kai

buvo ką tik pastatytos. Laiku bėgant, pastatus keitė, perdažė, jie darėsi vis bjauresni. Kartais architektas būna vienintelis žmogus, prisimenantis tikrąjį grožį po keliais dažų ar tinko sluoksniais.

Reikia pradėti nuo tyrimų. Dirbame su sąlyginai jaunais pastatais, todėl nėra problemų gauti jų originalios išvaizdos fotografijų, dėl kurių nesunku sukurstyti bendruomenės entuziazmą.

Pati pirma ugdymo įstaiga, kurią rekonstravome, buvo vadinamoji lauko mokykla („openair“), pastatyta 1926-aisiais. Pamokos vykdavo ir viduje, ir lauke. Tarp gyvenamųjų pastatų iš mūro ir medžio pastatytas daugiaaukštis mokyklos pastatas buvo be galo modernus: švytėjo baltu tinku, ryškiai mėlynais plieniniais

Nuotr. iš www.hdgroep.nl

Buvusio kalėjimo pastatas pakis tik tiek, kad jame atsiras vienas kitas didesnis langas, skirtas svetainėms.

Kalėjimas Roterdame – transformuojamas į daugiabutį.

Kelios kalėjimo vienutės sujungiamos į vieną butą.

langų rėmais. Praėjus 90 metų nuo mokyklos atidarymo, mokinių tėvai ir vaikai ją vis dar labai mėgsta. Mokykla labai maža, joje viso labo tik 8 klasės. Jos tikrai nėra pačios patogiausios, nepritaikytos šiuolaikinei edukacijai. Tačiau niekas tuo nesiskundžia ir priima kaip natūralią kainą už galimybę dirbti tokiame pastate.

O šiuo metu rekonstruojame seną nebeveikiantį fabriko pastatą, aplink kurį jau pristatyta naujų daugiabučių. Dauguma naujakurių žavisi kvartalo centre stovinčiu senu pastatu, kuriame ketiname įrengti mokyklą ir bendruomenei skirtų paslaugų centrą.

Pripažinimo, kad modernizmo laikų architektūra vertinga ir verta meilės, dar trūksta.

Kaip architektai gali prisidėti prie to, kad visuomenė išvystų ir suvoktų tą vertę?

Fabriko, apie kurį ką tik pasakojau, niekas nežinojo. Aplink jį buvo tuščia – nei gyventojų, nei veiksmo. Pradėjome tirti fabriko istoriją, o rasta informacija dalijomės su kuo tik įmanoma, aiškindami, kodėl šis pastatas vertingas. Dauguma žmonių nėra architektūros žinovai, bet jeigu jiems paaiškini, kad susidūrėme su ypatingu pastatu, iškilusiu beveik prieš šimtmetį, jiems atsiveria akys. Daugumos šiandienos pastatuose panaudotų išradimų kažkada juk buvo išbandyti pirmą kartą, pavyzdžiui, didžiulės betono plokštės ar plieniniai langų rėmai. Argi ne nuostabu

galėti savomis rankomis prisiliesti prie tokio prototipo? Žinoma, tokia garbė turi ir tamsiąją pusę – kai kurie jų juk nepasiteisina. O tu turi atnaujinti pastatą jo nepakeisdamas.

Mokyklų, pastatytų XX amžiaus viduryje, architektūra buvo pritaikyta prie tuometinio edukacijos supratimo ir tikslo. O šis buvo – sukurti „teisingą“ pilietį, bet ne individą. Mokykla reikalavo ramybės ir tvarkos, paklusimo mokytojui. Mokyklos architektūra, suplanavimas, mokinių darbo vietų ir judėjimo klasėse organizavimas buvo pagal tuometinę švietimo idėją. Kaip galima pritaikyti tuometinę mokyklos struktūrą šiandienos mokyklai, kurios principai yra kitokie?

Lauko mokykloje, apie kurią pasakojau, klasės skirtos 25 mokiniams ir mokytojui, sėdinčiam klasės priešakyje. Tam tikra prasme mokymo sistema nepasikeitė. Tačiau kituose senuose pastatuose esame įrengę mokyklų su universaliomis, nesunkiai keičiamomis erdvėmis. Sakyčiau, Olandijoje klasikinė edukacinė sistema tebėra populiari. Nauja, kad erdvės kuriamos tokios, kad mokiniai galėtų pabūti vienumoje.

Dirbant su rekonstruojamais pastatais, visuomet reikia racionaliai įvertinti, ar pastatas tinka trokštamai funkcijai. Pavyzdžiui, kalbant apie mano minimą fabriką, komplekso savininkas neturėjo nė menkiausios idėjos, ką daryti su senu

pastatu. Ant popieriaus išmėginome įvairiausius scenarijus, kurie padėtų išsaugoti pastato architektūrą, bet kartu ir suteiktų patogias sąlygas veiklai – projektavome ir biurus, ir butus, ir parduotuvę, kol apsistojome prie mokyklos idėjos.

Lietuvoje yra daug mokyklų, sovietmečiu pastatytų pagal tipinius projektus. Ką daryti su jomis? Ar nugriauti, ar rekonstruoti pagal tipinius, ar originalius projektus?

Jeigu tai tikrai ypatingi pastatai, vieną kitą derėtų palikti. Tačiau mokykla yra ne tik pastatas, bet ir bendruomenės turtas. Reikia išsiaiškinti, ar žmonės jį vertina. Taip pat yra ir aplinkos tausojimo principai: panaudoti esamas mokyklas, užuot stačius naujas, būtų tvaru.

Ar esate kada pritaikę seną mokyklos pastatą kitai paskirčiai?

Esame pertvarkę mokyklą, statytą ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje, į butus. Tokių mokyklų Olandijoje buvo pastatyta daug.

Jos nelabai didelės, turi erdvias klases ir koridorius. Viena klasė virsta svetaine su virtuve, kitoje įrengiame du miegamuosius ir nedidelį vonios kambarį ir viskas – turi būstą su istorija. Juk kiekvienas ėjo į mokyklą ir kiekvienas atpažįsta jos atmosferą tokiame bute.

Parengė Rūta LEITANAITĖ

73

Saulės jėgainė – inovatyvus „Grindos“ žingsnis Beveik prieš metus įrengta saulės elektrinė Vilniaus savivaldybės įmonei „Grinda“ jau duoda subrandintų vaisių.

Saulėtas pavasaris ir vasaros pradžia leido pilnai išnaudoti jėgainės galimybes ir pasigaminti didžiąją dalį įmonės administraciniam pastatui reikalingo kiekio elektros energijos. Įmonės vadovybė teigiamai vertina šią investiciją ir svarsto galimybes įgyvendinti daugiau panašių projektų.

Ne vien finansinė nauda aulės jėgainę bendrovė „Grinda“ įrengė savo lėšomis, nesinaudodama valstybės ar Europos Sąjungos fondų parama. Įmonės vadovas Kęstutis Vaicekiūtis teigė, kad buvo vertinamos galimybės pasinaudoti įvairiais finansavimo šaltiniais, tačiau tuo metu „Grinda“ neatitiko paramos programų finansavimo nuostatų. Visgi, įvertinus projekto būsimą naudą, nuspręsta investuoti nuosavas lėšas – 90 tūkst. eurų.

S

74 2018 Nr. 7

„Mūsų įrengta saulės elektrinė šiemet jau pagamino 55 tūkst. kWh energijos. Palyginimui, vidutinis namų ūkis Lietuvoje sunaudoja apie 1800 kWh per metus. Tai reiškia, kad mūsų jėgainė pagamino tiek energijos, kiek per metus sunaudoja 30 namų ūkių,“ – sakė K. Vaicekiūtis.

Ekonominis aspektas buvo vienas pagrindinių, skatinęs įgyvendinti projektą. Kai buvo pakeista bendrovės „Grinda“ vadovybė, vienas pirmųjų naujos komandos darbų – peržiūrėti turimus išteklius, išlaidas, įvertinti galimybes sutaupyti. Viena išlaidų eilutė buvo gana

išraiškinga – už pastatų komplekso sostinės Eigulių gatvėje elektros sąnaudas įmonė per metus sumokėdavo apie 30 tūkst. eurų. Dėl to pradėta galvoti, kas leistų sutaupyti, ir viena idėjų – tinkamai išnaudoti saulės energiją. Įmonės specialistai ėmė skaičiuoti galimybes, išlaidas, naudą, atsiperkamumą. Visi rodikliai pasirodė labai palankūs projektui įgyvendinti. „Žinoma, pinigų taupymas yra labai svarbu. Tačiau vis labiau aktualūs tampa ir ekologijos klausimai, o saulės jėgainė ženkliai prisideda prie oro taršos mažinimo“, – kalbėjo bendrovės „Grinda“ vadovas K. Vaicekiūtis.

Užs.

Apskaičiuota, kad įrengta 97,5 kW galingumo saulės jėgainė sumažino į atmosferą išmetamo anglies dioksido kiekį 184 t, azoto oksidų kiekį 200 kg, sieros dioksido – apie 19 kg.

Skaičiuojant projekto tikslingumą, buvo atlikta galimybių studija. Bendrovės „Grinda“ statinių techninės priežiūros ir administravimo paslaugų skyriaus vadovas Tadas Autukas pasakojo, kad, siekiant tiksliausios būsimos saulės elektrinės elektros energijos gamybos prognozės, speci alia skaitmenine įranga buvo užfiksuotos teritorijos aplinkos sąlygos, įvertintas apšvietimas ir šešėliai vasaros bei žiemos sezonais. Gauti duomenys perkelti į atitinkamą programinę įrangą ir buvo atliktas saulės elektrinės produktyvumo skaitmeninis modeliavimas.

Prieita išvados, kad elektrinę reikia montuoti ant sandėliavimo paskirties pastato stogo.

Jo padėtis pasaulio šalių atžvilgiu yra labai palanki jėgainei, optimalus stogo šlaito kampas.

Toliau modeliuota, kokia turėtų būti elektrinė, skaičiuotas galimas jos produktyvumas. Skaičiavimai parodė, kad fotovoltiniais moduliais galima uždengti apie 600 kv. m stogo, t. y. vieną jo šlaitą. Suskaičiuota, kad reikėtų sumontuoti 375 saulės modulius, kurių bendra elektrinės galia– 97,5 kW. „Vienas dažniausių klausimų, kuriuos tenka išgirsti rengiant tokius projektus, ar užtenka Lietuvoje saulės. Taip, Lietuva ne Ispanija, kur saulėtos bemaž visos dienos per metus. Tačiau pas mus metinė saulės spinduliuotė yra 950–1050 kilovatvalandžių į kvadratinį metrą – beveik tiek pat kaip ir Vokietijoje, Belgijoje ar Olandijoje. O ten saulės jėgainės tikrai populiarios. Prognozavome, kad per metus saulės jėgainė pagamins vidutiniškai apie 95 tūkst. kWh elektros. Saulėtas pavasaris leido pagaminti daugiau nei pusę prognozuoto metinio saulės elektrinės energijos kiekio“, – sakė T. Autukas.

6000.00 Sumokėta už elektros energiją ir persiuntimą, Eur be PVM

Saulės – tikrai užtektinai

UAB ,,Grinda“ suvartotos elektros energijos kaštų palyginimas

5000.00 3000.00 2000.00 1000.00 2017 2018

0.00 1

2

3

4

5

6

7

Metų mėnesiai

Bendrovės „Grinda“ statinių techninės priežiūros ir administravimo paslaugų skyriaus vadovas T. Autukas skaičiavo, kad elektrinės didžiąją dalį pagamintos energijos įmonė sunaudos iš karto. Gali būti momentų, kai įmonėje energijos poreikis bus minimalus, pavyzdžiui, saulėtos dienos pietų metu ar savaitgaliais. Tuomet pagaminta energija bus tiekiama į skirstomuosius tin klus „pasaugoti“, pasinaudojus elektrą gaminančių vartotojo statusu, kurį įmonė įgijo 2018 m. balandžio 10 d.

Energiją gaminančio vartotojo statusas leis dar efektyviau panaudoti pagamintą elektros energiją. Administraciniame „Grindos“ pastate yra sumontuota šilumos siurblių sistema, todėl dalį vasarą saulės elektrinėje pagamintos energijos bus galima panaudoti administraciniam pastatui šildyti, susigrąžinus „pasaugoti“ patiektą energiją.

Planuose – elektromobiliai Bendrovės „Grinda“ vadovas K. Vaicekiūtis neatmeta galimybės įgyvendinti daugiau novatoriškų projektų. Įmonės automobilių stovėjimo aikštelėje jau įrengtos dvi elektromobilių sparčiojo krovimo (22 kW) vietos, kuriomis nemokamai gali pasinaudoti bendrovės klientai. Artimiausiu metu ir pati įmonė „Grinda“ planuoja įsigyti du elektromobilius, kuriais važinės avarines situacijas likviduojantys darbuotojai. „Planuojami įsigyti elektromobiliai ir saulės elektrinė bus tarsi vienas derinys. Šitaip įmonės darbuotojai, neteršdami aplinkos, galės teikti būtinas paslaugas vilniečiams. Elektromobiliai mažina oro taršą mieste, o saulės elektrinė gamina švarią energiją jiems pakrauti. Tokia sinergija naudinga ir įmonei, ir miestui, ir aplinkai“, – sakė ben drovės „Grinda“ vadovas K. Vaicekiūtis.

Tapo energiją gaminančiu vartotoju Saulės jėgainės projekto atsipirkimo skaičiavimai buvo atlikti analizuojant 5 metų elektros energijos tarifus. Pagal tai buvo apskaičiuota, kad projekto atsipirkimo laikas – maždaug 7 metai. Šiuo metu vykdomas pagamintos energijos monitoringas, tikslesnes išvadas dėl jėgainės atsipirkimo bus galima daryti tik praėjus metams.

75

Aurelijos Slapikaitės-Jurkonės nuotr.

architektūra

Architektūrinio aktyvizmo apraiškos Architekto veiklos samprata bėgant laikui kinta, tampa vis labiau Elena PALECKYTĖ

tarpdisciplininė ir sociali. Šiame, Tarptautinei architektų dienai skirtame „Statybos ir architektūros“ numeryje trys architektai pristato architektūrinio aktyvizmo iniciatyvas. Margarita Kaučikaitė pasakoja apie Keliaujančias architektūros dirbtuves (KAD) ir kodėl privalu į tokias veiklas įtraukti vaikus, Rolandas Palekas – kaip klostėsi SIKON veikla ir kodėl yra svarbu ugdyti asmenybę, o Tomas Grunskis – apie architektūros galeriją „Nulinis laipsnis“ ir ko, jo manymu, trūksta Lietuvos architektūros lauke.

76 2018 Nr. 7

Margarita KAUČIKAITĖ

Šis projektas susijęs su „Architektūros fondo“ vei klos suaktyvėjimu. Nuo 2010-ųjų fondas pradėjo vykdyti daugiau projektų, susibūrė didelė veiklių architektų grupė. Aš prisijungiau prie grupelės, norėjusios dirbti su vaikais. Kelerius metus dirbome, bandėme, eksperimentavome, nes nebuvome šios srities profesionalai, o vėliau panorome didesnio projekto ir 2013-aisiais galiausiai įgyvendinome savo svajonę dirbti su vaikais ir važiuoti į mažus Lietuvos miestelius. Norėjome labiau pažinti savo šalį, dirbti su regionais, kurie gauna mažiau dėmesio, iki kurių kultūra ateina tartum lėčiau, kurie yra toliau nuo didžiųjų miestų.

Kodėl svarbu dirbti būtent su vaikais? Kokio amžiaus vaikai dalyvauja?

Yra keli aspektai. Įprastai kalbame apie labai nedideles bendruomenes, kuriose vaikai yra mažiausiai girdimi. Organizuodami dirbtuves, šnekėdamiesi su vaikais dažnai sužinome, kad suaugusieji daugiau mažiau kažką vaikams įrengia ir stato, bet nepaklausia, ko jie patys nori. Tad norėjosi sustiprinti vaikų balsą bendruomenėje. Be to, jie – imliausia visuomenės dalis, kuri greitai mokosi, todėl labai prasminga su jais kalbėtis apie viešąją erdvę, aplinką, kurioje jie gyvena, vaikai lengviausiai ir greičiausiai visa tai supras, pasikeis. Tiesa, apsibrėžėme sau 10–16 metų amžiaus grupę, galbūt tai jau labiau jaunimas nei vaikai. Tačiau dažniausiai būna įvairiai, nes dalyviai iš skirtingų miestelių: realiai būna nuo 7 iki 15 metų, kartais visai mažiukų, vienas kitas penkiametis, kartais ir šešiolikmetis ar septyniolikmetis.

Kaip nusprendžiama, kuris miestelis taps KAD dalyviu?

Aurelijos Slapikaitės-Jurkonės nuotr.

Kam ir kaip kilo KAD idėja, nuo ko viskas prasidėjo?

kokie žmonės gyvena, kaip jiems ten sekasi, kokios problemos, ką jie veikia, kokias veiklas organizuoja. Dar vienas svarbus, šįmet į anketą įtrauktas klausimas, kaip jie supranta, kas yra KAD. Jie turi padaryti ir vieną kūrybinę užduotį: kelerius metus prašome nufotografuoti miestelio viešąsias erdves, jas aprašyti, kad matytume re alią, nepagražintą padėtį.

Ar savanoriai yra tik architektai?

Pirmus metus, 2013–2015 m., daugiausia įsitraukė architektų, o vėliau, nuo 2016-ųjų, nusprendėme projektą padaryti tarpdisciplininį. Tad dabar preliminariai komandose būna du ar trys architektai, du menininkai, du bet kokios kitos srities savanoriai, vienas jaunimo darbuotojas ar mokytojas, turintis darbo su vaikais patirties, ir kuratorius, kuris kontaktuoja su miestelio valdžia ir organizatoriais, yra tartum komandos galva. Tad iš viso 8–9 žmonės. Architektai yra svarbi dalis, tačiau jie – tik trečdalis komandos. Mūsų tikslas – surinkti mišrią komandą, kad pasimatytų ryšys tarp skirtingų meno sričių, kad būtų platesnis veiklos spektras, kad prasiplėstų projekto sferų laukas ir galėtume jį padaryti įvairesnį, įdomesnį, pamatyti ne tik architekto, bet ir menininko ar kitos srities atstovo požiūrį.

Pavasarį skelbiame atrankos konkursą, miesteliai turi užpildyti anketą ir atlikti nedidelę praktinę užduotį. Konkursą paskelbiame savo feis-

Kaip vyksta kūrybinis ir statybų procesas?

buke ir išsiunčiame bendruomenių centrams, moky kloms, savivaldybių švietimo skyriams. Dalyvis dažniausiai ir būna kokia nors miestelio įstaiga, tad tai jie pildo anketą, surašo duomenis, kur yra miestelis, kiek gyventojų, turi atsakyti į keletą klausimų: apibūdinti savo bendruomenę,

Patys sukūrėme ir išbandėme tam tikrą dirbtuvių metodiką, kurią perteikiame savanorių komandai, o jie ją interpretuoja. Mūsų principas, kad dirbtuvės truktų 5 dienas. Pirmoji skirta susipažinti – vaikai veda neformalią ekskursiją po miestelį. Tuomet bendraujama, diskutuojama,

susipažįstama su aplinka ir išsirenkamos vietos, kur galėtų vykti projektas. Savanoriai su vaikais fantazuoja, piešia, daug maketuoja, grupelėmis kuria beprotiškiausias idėjas. Iš jų išsirenkama viena, antrą dieną ji išrutuliojama ir patvirtinama, viskas pradedama įrenginėti. Trečią ir ketvirtą dienomis vyksta statybos, medžiagų paieška, o penktąją projektas užbaigiamas, pristatomas miesteliui. Užpernai įvedėme naują veiklą: porą dienų vyksta bendruomenės kultūriniai vakarai: filmų peržiūros arba koks protmūšis, sporto varžybos, dirbtuvėlės, tam, kad savanoriai galėtų pabendrauti ir su visa bendruomene, ne tik su vaikais.

Kokią naudą visuomenei duoda ši architektų iniciatyva? Ar apskritai jaučiamas panašių veiklų suaktyvėjimas?

Kol kas KAD yra vienintelis būtent tokio pobūdžio projektas, kuriame dirbama su vaikais ir paliekama kažkas materialaus. Yra tik kiek kitokius tikslus ir rezultatus turinčių projektų, tokių kaip „Kūrybinės partnerystės“. Tačiau galbūt daugėja kitų sumanymų, susijusių su bendruomenėmis, kur įvairių sričių atstovai dirba su žmonėmis, kuria vizijas.

Mūsų tikslas yra paskatinti vaikus ir jaunimą tapti aktyviais savo aplinkos kūrėjais. Mums svarbu parodyti vaikams ir jų tėveliams, kad jie gali puoselėti ir keisti savo aplinką, kad tai galima padaryti labai paprastomis priemonėmis. Tai nėra projektas, supažindinantis vaikus ar bendruomenes su architektūra kaip sritimi. Mūsų tikslas platesnis, norime parodyti, kaip būti pilietiškiems, mokyti imtis iniciatyvos, duoti pamatyti, kas yra gerai, kas blogai.

77

architektūra

Rolandas PALEKAS

Tai buvo kokie 1982 ar 1983 m., tad tikrai labai seniai. Tuo metu buvau studentas, buvo susidariusi stipri metais už mane vyresnių architektų grupė, kuri visa tai ir rengė. Nors pirmais metais, kai SIKON buvo organizuojamas, vis dėlto nedrįsau dalyvauti, be abejo, apie jį žinojau – tai buvo didžiulis fakulteto gyvenimo įvykis. Pirmais metais renginys gal dar ir nebuvo tarptautinis, tačiau vėliau buvo kviečiami visų tuometinės Sovietų Sąjungos architektūros mokyklų studentai, dalyvavo ir dabar žymūs estų architektai. Kaip jau minėjau, pirmą kartą dar nedrįsau dalyvauti, tik stebėjau, o antrą kartą jau ir įsitraukiau.

Kodėl kartais sakoma, kad žymiausi architektai savo kelią pradeda nuo SIKON? Žmonės, kurie dirba su SIKON, žinoma, dar nėra žymūs. Manau, reikia į tai pažiūrėti iš kitos pusės. Architektui nepakanka tik mokytis. Žmogus, norintis pasiekti ką nors bet kurioje srityje, privalo visada auginti tai, kas vadinama asmenybe, erudicija, smalsumu, pažinimu. SIKON buvo ir yra puiki galimybė tas žmogiškąsias savybes kurti ir puoselėti. Juk tuo metu buvo visiška standartizacija, buvo draudžiama statybose naudoti metalą, išskyrus išimtinius atvejus, medžiagų pasirinkimas buvo skurdus. Net dėstytojų reikalavimai studentų darbams rėmėsi vien pragmatiškumu, o kūrybiškumo buvo labai mažai. Vakarietiškos stilistinės įtakos buvo labiau iš gandų ir nuogirdų, o ne realiai darančios poveikį. Ir štai atsirado SIKON, kuris iš karto savo įvade pasakė: užmirškime konstrukcijas, užmirškime žodį „negalima“, atpalaiduokime fantaziją. Tame kontekste tai buvo tikrai kažkas nauja, todėl studentai, išdrįsę dalyvauti, turėjo unikalią galimybę prisiliesti prie visiškai kitokio požiūrio į kūrybą ir architektūrą, nei buvo įprasta. O tai neišvengiamai augino jų asmenybes ir kūrybą.

Kaip per visą tą laiką pasikeitė SIKON darbai ir pats renginys?

SIKON prasidėjo nuo kompozicijos būrelio, kurį įkūrė Arnas Dineika su grupe iniciatyvių studentų. Nebuvau ten nuo pat pradžių, įsijungiau tik

78 2018 Nr. 7

„Statybos ir architektūros“ nuotr.

Kokia buvo pirmoji pažintis su SIKON?

Žmogus, norintis pasiekti ką nors bet kurioje srityje, privalo visada auginti tai, kas vadinama asmenybe, erudicija, smalsumu, pažinimu. / Rolandas PALEKAS /

vėliau, todėl nuo ko viskas prasidėjo, tiksliau galėtų papasakoti kiti žmonės, tokie kaip Au drius Ambrasas, Gintaras Čaikauskas, Audrys Karalius. SIKON gimė kaip to būrelio iniciatyva surengti konkursą. Jo turinys iš karto buvo filosofinis, keliami klausimai – poetiniai. Pirmas konkursas „Mano namas“, antrasis „Nuotaikų sodas“, trečiojo tema buvo vieta, erdvė bendrauti. Kaip matote, temos poetinės, filosofinės, tai nebuvo kažkas pragmatiško, buvo daugiau, nei iš architektų realiai reikalaujama. Viskas baigdavosi kokia nors paveikia, estetiška kompozicija, kuri pati būdavo pateikiama su maketais. Jei dar atsirasdavo koks poetinis įvadas, jau būdavo galima tikėtis sėkmės. Vėliau, keičiantis architektūros kaip disciplinos sampratai, jai plečiantis, atsirado kiek kitų dalykų. Buvo atsisakyta gana griežto planšetų formato, kur projektai ir atrodydavo kaip ant planšetų nubraižyti pastatų projektai, išdėlioti gana vienodai, kaip paroda. Buvo pereita prie labiau poreikius ir gyvenimą atitinkančių formų – ir instaliacijų, ir

performansų. Išraiškos priemonės buvo nebevaržomos, o drauge nevaržoma ir mintis, todėl darbai tapo dar labiau tarpdisciplininiai ir laisvi.

Juose dar labiau pabrėžtas socialusis aspektas.

Manau, tai labai logiška, nes juk niekas nestovi vietoje, architekto veiklos samprata irgi keičiasi.

Ar Jums neatrodo, kad kartais architektai pernelyg užsidarę savo rate?

SIKON, KAD ir kiti jau tradiciniais tapę aktyvizmo pavyzdžiai yra pastangos neužsidaryti išraiška.

Suprantama, architekto darbas labai kompleksiškas ir sunkus, reikalaujantis daug darbo ir išteklių. O architektūra – apskritai maksimalistinė profesija: norint padaryti kažką gerą, reikia dirbti nepaprastai daug. Tad neišvengiamai, paroje esant 24 valandoms, to laiko ne tiek daug ir belieka. Bet būtent SIKON yra vienas iš puikių būdų ieškoti kontakto su visuomene: žinau, kad jis įtraukia vietos bendruomenes, konkretaus objekto vartotojus.

Kodėl apskritai reikia šviesti visuomenę apie architektūrą?

Tai – lengvas klausimas. Galbūt ne visi tą gerai supranta, tačiau iš esmės mūsų gyvenimo kokybė labai glaudžiai susijusi su žmogaus rankomis sukurta aplinka. O visa, kas ateina ne iš gamtos, o yra pagaminta, jau galima laikyti architektūra: tai ir tiltai, ir šaligatvių borteliai, per kuriuos gali ar negali pervažiuoti mama su vežimėliu, namų aplinka ir visos kitos detalės. Net tik tegirdėjęs apie architekto specialybę, nieko nežinantis apie šią profesiją žmogus neišvengiamai kuria savo interjerą, kad ir pirkdamas baldą parduotuvėje. Žmonės yra vertintojai, architektūros vartotojai, jie – užsakovai, turintys nuomonę, kas yra gražu ar negražu. Taigi, visi glaudžiai dalyvauja sprendžiant architektūrinius klausimus. Siekdami, kad mūsų aplinka būtų patogesnė, gyvenimas taptų tiesiog kokybiškesnis, visi turime turėti bent minimalių žinių. Galų gale reikėtų bent suprasti, kad gal aš ne viską išmanau, kad galbūt reikėtų kreiptis į architektą, o ne spręsti pačiam. Tad tai kompleksiniai klausimai, bet jie labai svarbūs.

buvo V. Ozorinskas. Po mirties paaiškėjo, kad liko gausybė jo archyvinės medžiagos. Ją norėta iškeldinti iš jo buvusios dirbtuvės, todėl savo iniciatyva pasiūliau ją nuomoti, kad archyvas liktų vienoje vietoje, ten, kur jis ir mirė. Taip galerija buvo įkurdinta Šv. Stepono g. 14, archyvas išlaikytas, su juo dirbama, šiuo metu yra baigiama knyga apie V. Ozorinsko kūrybą. Tad toks didelis įvykių mišinys ir nulėmė tą vieną galerijos, kuri gyvuoja nuo 2015 m., įkūrimo faktą.

Minėjote, kad po 2000-ųjų išryškėjo, kad architektūrinio aktyvizmo trūksta. Ar dabar situacija pasikeitė?

Architektūros aktyvizmas labai sustiprėjo, kai šalį ištiko ekonominė krizė. Tai vienas su kitu labai susiję reiškiniai. Panaši padėtis buvo visoje Europoje, nes daug kūrybingų, atsakingų

architektų liko be darbo arba jų aktyvumas sumažėjo, todėl, turėdami nemažai idealizmo, jie pradėjo veikti kaip piliečiai, o ne kaip amatininkai architektai. Toks kultūrinis reiškinys kaip „Architektūros fondas“ išsivystė 2010 m. – jis irgi išsiplėtojo tam tikrame socioekonominiame kontekste, įvardijant netgi poreikį edukuoti architektūros lauką, lavinti jį. To tikriausiai negali užtikrinti aukštosios mokyklos, nes neformali edukacija turi nesustoti ir plėtotis visą gyvenimą.

Su „Architektūros fondu“ galerijos veikla visiškai nesusijusi. Esame išleidę ziną apie architektūrinį aktyvizmą, tačiau apskritai galerija atsirado kur kas vėliau.

Ar galerija per tuos kelerius metus keitėsi?

Galerijos konceptas nepakito, juk tepraėjo treji metai. Savo paskirtį ir įsivaizduojamą misiją

Vienas Keliaujančių architektūros dirbtuvių tikslų – sustiprinti vaikų balsą bendruomenėje.

Tomas GRUNSKIS

Kada ir kaip įkūrėte galeriją „Nulinis laipsnis“? Kas Jus paskatino?

Aurelijos Slapikaitės-Jurkonės nuotr.

Priežastys buvo kelios. Viena pagrindinių – poreikis kalbėti apie architektūrą plačiau, nei šią sąvoką Lietuvoje supranta profesinis laukas, kalbėti apie ją kaip apie sociokultūrinį reiškinį, o ne tiesiog amatą. Tokio pokalbio po nepriklausomybės atgavimo palengva mažėjo, o po 2000 m. praktiškai neliko. Tad jaučiant tokį poreikį ir buvo imtasi įgyvendinti gana seną, palaipsniui gimusią idėją. Kitas dalykas tas, kad pats tyrinėjau architektūrą kaip kūrybinį eksperimentą, vis dar nebaigta yra knyga šia tema. Kai jau atrodė, kad ją pabaigiau, paaiškėjo, kad apskritai kai kurie architektūros kaip meno teiginiai nėra suformuoti – architektūros kaip meno istorija nėra parašyta. Taip pat supratau, kad net medžiagos šia tema nėra. Tai man dar labiau patvirtino tą trūkumą, architektūros galerijos poreikį. Paskutinis, galbūt net lemtingas postūmis buvo tai, kad 2014-ųjų pabaigoje mirė man labai svarbus žmogus – architektas Valdas Ozorinskas. Šis įvykis lėmė keletą veiksmų, vienas kurių buvo jam dedikuota paroda. Rengėme ją drauge su Dariumi Čiuta, „PARAmetras – pararchitektūrinė rykštė“. Jos įkvėpėjas ir kuratorius anksčiau

79

galerija ir toliau vykdo. Vyksta daug projektų, o „Idealizmas 3x3x3“ yra sąlyginis kodas, reiškiantis, kad tris kartus per metus skiriame parodą konceptualiam, su architektūra susijusiam kūriniui, kuris skleidžia vienokią ar kitokią idėją.

Viena naujausių pagal „Idealizmą 3x3x3“ rengtų parodų buvo labai jauno architekto Jorio Šykovo, dedikuota netradiciniams architektūros požiūriams: ji buvo apie grybus, micelį, idėjas, kurios vis dar atrodo labai inovatyvios Lietuvos architektūros lauke. Taip pat leidžiamas „Nulinio laipsnio zinas“, kurio straipsniai spausdinami ir skleidžiami mūsų tinklalapyje. Rašome aktualiomis architektūros temomis, kuriomis mažai kas šneka: apie emigraciją, plagiatą, korupciją.

Kam skirta ši galerija – architektams ar visuomenei?

Tai nėra uždara struktūra. Man asmeniškai atrodo, kad visuomenėje turime įvairiau ir daugiau šnekėti apie architektūrą, parodyti, kad ji yra kultūrinis reiškinys: ji kalba apie idėjas, kontekstus, kurie kartais įdomesni ir patiems architektams, ir visuomenei. Savo mikroaktyvizmu išsakome požiūrį ir, kiek pavyksta, laviname visuomenę. Tad į ją nukreiptas vektorius visada labai svarbus, aktyvus, tai nėra veikla, struktūra, erdvė, skirta tik architektams. Kitas svarbus dalykas, kad bendruomenėms taip pat yra svarbios kritiškumo nuostatos, apie kurias bandome komunikuoti, netgi kalbėdami apie tai, kas nepatogu architektams. Pavyzdžiui, pirmasis mūsų publikuotas straipsnis buvo skirtas korupcijai. Tai irgi liudija tam tikras architektūros lauko aktualijas, o žmonėms – pastangas skaidrinti mūsų, architektų, mąstyseną, rodyti tos dažnai uždaros visuomenės diskusijas.

Po nepriklausomybės atgavimo įsivyravo nuostata, požiūris į architektą kaip į negatyvų asmenį, kaip į šėtono tarną. Taip neturėtų būti, nes keičiasi kartos, mąstymas. Manau, kad Lietuvos architektūros kultūros erdvėje vyksta daug naujų gerų dalykų, kad yra daug jaunų žmonių, kurie aktyviai reiškiasi, grįžta iš užsienio, dirba kasdienį darbą statydami savo valstybę, dalijasi idėjomis. Ir su jais viskas yra nuostabu.

XXI amžiaus architektūra, pasak Jūsų, yra erdvė, materija, procesai. Procesus įvardijate kaip aktyvizmą, tad pagal šį apibrėžimą aktyvizmas yra tiesioginė veikla. Kaip realiai pavyksta visa tai įgyvendinti?

Pirmas teiginys, kurį norėčiau pasakyti, yra, kad architektūros kaip išbaigto, gražaus daikto

80 2018 Nr. 7

R. Jurgaičio nuotr.

architektūra

Manau, kad Lietuvos architektūros kultūros erdvėje vyksta daug naujų gerų dalykų, kad yra daug jaunų žmonių, kurie aktyviai reiškiasi, grįžta iš užsienio, dirba kasdienį darbą statydami savo valstybę, dalijasi idėjomis. Ir su jais viskas yra nuostabu. / Tomas GRUNSKIS / era pasibaigusi. Tai reiškia, kad paskirtis jau yra kita, mes negražiname pasaulio, jis ir taip gražus. Mums reikėtų bent jau jo negadinti. Keičiasi architektūros paskirtis, tad sykiu kinta ir architektūros samprata. Daug dalykų, kurie šiandien vadinami architektūra, pavyzdžiui, sandėliai ar prekybos centrai, tikrai ja nėra, o daugelis reiškinių, kurie ja tiesiogiai sietųsi, retai taip įvardijami.

Kalbant apie aktyvizmą, tai ši mano sugalvota trilypė struktūra rodo, kad architektūra yra erdvės fenomenas. Tai nėra trimatė tikrovė x, y, z, tai sociokultūrinis, socioekonominis reiškinys. Apie tai jau seniai kalbėjo tokie filosofai kaip Henri Lefebvre. Tik architektai kaip bendruomenė šios sampratos tiesiogiai nepriėmė. Architektūroje pamačius fenomeno bruožų, jos kūrybos principai galėtų pasikeisti, nesvarbu, kokio mastelio – didelė ar mažytė – ji yra.

Tai, aišku, siejasi su socialiniais procesais, nes architektai modernizmo laikais buvo nuo visuomenės atriboti juos priskiriant kažkokiam elito burbului. Tačiau XXI a. architektas – mediatorius tarp skirtingų veiklų, o architektūra yra tapusi tarpdisciplinine veikla. Galų gale, kalbant apie materijas, gali būti daugiau skerspjūvių, bet

architektūra kaip sociokultūrinis reiškinys arba socialinis procesas gali būti traktuojama kaip kintanti materija, kurią visuomenė gali sukurti nepriklausomai nuo architekto, bet jis gali pradėti galvoti apie dėsnius, principus, kuriuos pasitelkus vienokia ar kitokia struktūra gali rastis. Tad ši trilypė struktūra kaip mąstymo paradigma, principas gali padėti vertinant šiuolaikinę architektūros kaip sociokultūrinio reiškinio tikrovę.

Pats asmeniškai taikau tai praktikoje reikalaudamas, kad mano kuriamos erdvės turėtų vienokio ar kitokio fenomeno bruožų. Apskritai architektūra turi prasidėti nuo idėjos, nuo koncepto, nuo vienokio arba kitokio pažinimo ar kūrybinio stebuklo, nes jeigu jo nėra, tai tikrai ne architektūra. Taigi taikau tiek materiją, tiek erdvę, tiek procesą, bet skirtingose situacijose šie trys dalykai gali būti skirtingai traktuojami.

Kaip aktyvizmo forma architektūra irgi yra sociopolitinis, socioekonominis, sociokultūrinis reiškinys. Dalijantis pažinimu su visuomene, galima gauti labai keistą, nebūtinai gražų, bet labai brangų sprendimą, atsakymą, nebūtinai pastatą kaip objektą. Pasukę savo architektūrinę mąstyseną kitais vektoriais, galime tikėtis naujos architektūros kokybės.

Įrankiai profesionalams Ateitis jau čia.

Naudokitės ROCKWOOL skaičiuoklėmis, kurios padės patobulinti kiekvieną statybos projektą ir sutaupyti Jūsų laiką.

Pradėkite kiekvieną savo projektą su ROCKWOOL BIM sprendimais.

Informacijos ieškokite: www.rockwool.lt/pro

Su Tarptautine architektų diena!

Kūrybinio įkvėpimo ir neišsenkančių idėjų įgyvendinimo Jums linki „Tarkett“ kolektyvas!

www.tarkett.com