Statyba ir architektūra (2018/5)

1

2 

2018 (Nr. 5)

redakcijos skiltis Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Portalas SA.lt“ Redakcijos adresas Fabijoniškių g. 99 Vilnius LT-07101 Tel. +370 5 267 9484 El. p. redakcija@sa.lt www.sa.lt

Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų Ekspertų komisijos narys; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; prof. dr. Algirdas Juozapaitis,

Turbūt nėra daugiau kartų aptarinėto ir nagrinėto proceso nei daugiabučių modernizacija. Ir vargu ar net patys modernizacijos vedliai pasakytų, kiek sykių kito taisyklės, reikalavimai ir lūkesčiai – tiek Aplinkos ministerijos, tiek kiaurų daugiabučių gyventojų.

Kasmet paskelbiama bent apie vieną daugiabutį, kuriame gyvenantys

VGTU Statybos fakulteto dekanas;

žmonės apsisprendžia siekti aukštesnės, nei reikalaujama, energinio

doc. dr. Liutauras Nekrošius,

naudingumo klasės. Ir specialistai, ir tokių daugiabučių gyventojai noriai

VGTU Architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius,

sutinka tapti savotiško realybės šou dalyviais – pasakoja apie savuosius

Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius;

lūkesčius, visiems besidomintiems aprodo atliktus darbus, fotografuojasi prie

Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė.

Redaktorė Kristina Buidovaitė

atnaujinto namo.

Kvartalinė renovacija – nebe miglota ateitis, o realybė. Dar prieš kelerius metus Aplinkos ministerija davė startą demonstraciniam bandomajam projektui Šiauliuose, Birštone ir Utenoje. Atnaujinti kvartalai šiuose miestuose turėjo tapti akstinu keistis ne tik šių, bet ir visų šalies miestų veidui. Nors

Tekstų autoriai

specialistai vieningai sutaria, kad iš esmės pasiryžimas sukti kompleksinio

Kristina Buidovaitė, Elena Paleckytė, Indrė Vozgirdaitė,

kvartalų atnaujinimo keliu sveikintinas, tačiau sykiu pasigirsta nuogąstavimų,

Indrė Sesartė, Morta Mikutytė, Karina Sėrikova, Agnė Vaitasiūtė

ar jo pakaks, kad užmiesčio ramybe besimėgaujančios jaunos šeimos patikėtų

Portalo www.sa.lt administratorius

perspektyva apsigyventi sovietmečiu statytuose rajonuose.

Artūras Aleksiejūnas Kalbos redaktorė Brigita Kulikovskienė Dizaineris Jonas Landsbergis Reklamos skyrius Liuda Michalkevičienė Tel. +370 5 267 9484 © „Statyba ir architektūra“, 2018 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas

Šiame „Statybos ir architektūros“ numeryje, kurį ir skyrėme daugiabučių modernizacijos temai, pristatome kvartalinės renovacijos projektus Utenoje, Kaune ir Birštone.

Jei prieš kelerius metus atnaujinamų daugiabučių fasadų valymas buvo laikomas pertekliniu darbu, tai dabar, pasak specialistų, situacija kiek pakitusi – atlikti šiuos darbus skatina projektuotojai, jų nevengia ir atsakingi rangovai. Šiame numeryje pristatome kelis dėmesio vertus projektus – „Labas, Jūra!“

galima tik gavus redakcijos sutikimą.

pajūryje ir „Jogailos rezidenciją“ sostinėje. Taip pat biurų pastato „Park Town“

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

bendrųjų erdvių interjerą.

Spausdino UAB „Lietuvos ryto spaustuvė“ Tiražas 4200 egz.

Vieni iš nedaugelio viešosios paskirties objektų, kuriuos stato viešasis sektorius, yra baseinai, vienas po kito atveriantys duris kone kiekviename

Leidžiamas nuo 1922 m.,

didmiestyje. Kol mažėja naujos viešosios paskirties architektūros, turime

dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

baseinų bumą... Kas šiuose objektuose svarbiau – funkcija ar architektūra,

ISSN 0131-9183 Mūsų viršelyje – Projekto „Labas, Jūra!“ nuotr. („Inreal“ grupė)

atsako patys statytojai ir architektai.

2 

2018 (Nr. 3)

3

tema

6

8

Po renovacijos – A+ energinio naudingumo klasė

renovacija

Jie jau žino, kas yra kvartalinė renovacija

TURINYS

63

studijos

Nusikalstamumą mažinanti aplinka

75

asmenybė

Gamtos ir architektūros vienovė

55

objektas

Projektas „Labas, Jūra!“ – duoklė Kuršių nerijos autentikai

22

forumas

Viešųjų pastatų renovacija: kaip turiniui suteikti naują prasmę?

31

urbanistika Ateities sostinės centras – dešiniajame Neries krante

36

architektūra

„Jogailos rezidencija“: naujo gyvenimo šansas

40

interjeras

„Geras dizainas 2018“: paskelbti geriausieji

47

interjeras Interjere – šimtmečius menanti istorija

tema

Po renovacijos – A+ energinio naudingumo klasė Nors daugelis renovuojamų daugiabučių pasiekia C energinio naudingumo klasę, Vilniuje, Latvių gatvėje, esantis namas – išimtis. Renovuojant priimti architektūriniai ir inžineriniai sprendiniai daugiabučiui leis pasiekti A+ klasę, o gyventojai galės džiaugtis ne tik moderniu pastatu, bet ir itin sumažėjusiomis šildymo sąskaitomis.

Rekuperacinė sistema – daugiau nei vėdinimas acionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius Aidas Vaičiulis džiaugėsi, kad tokių namų po truputį Lietuvoje atsiranda vis daugiau. Visoje šalyje jau yra 7 daugiabučiai, kurie po renovacijos bus pasiekę A ir didesnę energinio naudingumo klasę. „Pliusų mes nesivaikome, nes A klasė jau yra labai gerai. Toks namas atitinka tiek energinio naudingumo, tiek gyvenimo komforto normatyvus“, – sakė vadovas.

Pagrindinis skirtumas tarp A ir C klasių yra pastato efektyvumas bei suplanuotos ir įgyvendintos priemonės. Pavyzdžiui, C klasės pastatai yra apšildomi, bet ne visada keičiami langai. „Vaizdžiai pasakius, C klasės daugiabučiams uždedami kailinukai ir suremontuojama

N

6

2018 (Nr. 5)

kraujotaka, t. y. šilumos sistema. A klasei vien kailinukų neužtenka. Jie turi būti šiek tiek storesni, kokybiškesni, gerai susiūtos rankovės, ten, kur reikia, sudėti įdėklai, t. y. išspręstos šilumos tiltelių problemos. Langai būtinai turi būti pakeisti į energiškai efektyvius ir įstatyti į šiltinimo sluoksnį. Labai svarbu, kad būtų užtikrintas pastato sandarumas ir vėdinimo sistema, sugrąžinanti išmetamą šilumą“, – pasakojo A. Vaičiulis.

Rangovui atlikus visus darbus, turi būti fiziškai išmatuojamas pastato sandarumas. Jei jis neatitinka reikalavimų, trūkumai turi būti pašalinti. Štai C klasės pastatams, nors sandarumas taip pat reikalaujamas, niekas neprašo jo matuoti.

Bene labiausiai Latvių gatvėje esančio daugiabučio gyventojai nuogąstavo dėl vėdinimo sistemos. „Ši sistema itin apaugusi įvairiais stereotipais. Jei renovuoji iš tikrųjų sandariai, pasikliaudamas projektu, o ne statybininko (rangovo) garbės žodžiu, turi patalpas vėdinti ir

Agnė VAITASIŪTĖ

susigrąžinti šilumą, už kurią jau sumokėjai. Turi įleisti šviežio oro ir pašalinti suvartotą. Rekuperacija už vėdinimą pravėrus langą geriau tuo, kad yra kontroliuojama. Įeinantis oras filtruojamas ir turi šilumos grąžinimo efektą. Pavyzdžiui, jei lauke yra –20, o namuose +20, įleidžiamas oras iš pradžių pašildomas sistemos, paskui dar sušyla oro apsikeitimo metu ir, jei būtina, dar kartą pašildomas prieš patenkant į patalpą. Šie šildymo įrenginiai veikia, kai būna tikrai labai šalta. Kai lauke iki –10, visiškai pakanka to, kiek oras pašildomas apsikeitimo metu“, – sakė A. Vaičiulis.

Dar vienas rekuperacinės sistemos pranašumas – šviežio, t. y. filtruoto oro tiekimas. „Ne paslaptis, kad mūsų miestuose oras nėra labai švarus. Šiame daugiabutyje langus galima atidaryti ir orą įsileisi tokį, koks jis yra lauke, bet žiemą, kai norima sutaupyti šilumos, nėra jokio reikalo atidarinėti lango, visiškai užtenka per vėdinimo sistemą paduodamo šviežio oro.

pirmieji darbai, bus organizuojamos ekskursijos, konferencijos, kur bus paaiškinta, kodėl buvo priimti vienokie ar kitokie sprendimai. „Architektai sprendė ir dėl šio pastato architektūrinio vaizdo, todėl neabejoju, kad pats statinys po renovacijos bus daug gražesnis, spalviškai suderintas, o vietoj skylėto mūro atsiras vientisas tinkas“, – įsitikinęs A. Vaičiulis.

Kitokie sprendimai

Rekuperacija už vėdinimą pravėrus langą geriau tuo, kad yra kontroliuojama. Įeinantis oras filtruojamas ir turi šilumos grąžinimo efektą. / Aidas VAIČIULIS /

Langai su saulės kontrole Sandarumas ir namo apšiltinimas dažnai sukelia kitą problemą – patalpose padaugėja drėgmės.

Tą dažniausiai išduoda iš vidaus rasojantys langai. Norint to išvengti, būtina vėdinimo sistema ir efektyvūs langai, tuomet stiklas rasoja iš išorės. „Lango rasojimas iš išorės yra ne tik lango kokybės įrodymas, bet ir to, kad iš patalpos nėra išleidžiama šiluma. Šiame projekte panaudota ir saulės kontrolės technologija – parinkti efektyvūs U 0,75 W/m2K šiluminės varžos langai su vadinamąja saulės kontrole (g vertė (g = stiklas) 0,32). Kadangi aukštame daugiabutyje šešėliavimo priemones įdiegti ir sunku, ir gana brangu, per langus ateinanti šiluma dažnai tampa patalpos perkaitinimo priežastimi. Todėl čia pasirinkome langus su saulės kontrole: vidinis stiklo paketo stiklas atspindi saulės šilumą. Vasarą saulės spinduliai nušoka nuo stiklo ir nešildo vidaus. Dėl to nereikia įrenginių, kurie papildomai patalpas vėsintų“, – apie inovatyvius sprendimus pasakojo Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos vadovas.

Dar vienas šio daugiabučio langų pranašumas – visiška garso izoliacija. Garsas lūžta ties kiekvienu skirtingu tankiu, šiuo atveju langai turi penkias skirtingo tankio zonas, todėl jei langai bus uždaryti, nesigirdės nei gatvės triukšmo, nei

skrendančių lėktuvų. Tai dar viena priežastis, kodėl nereikėtų atidarinėti langų.

Balkonų atnaujinimas Bene didžiausių diskusijų šiame projekte sulaukė sprendimai dėl balkonų. Buvo nutarta juos apšiltinti ir įstiklinti efektyviai, o gyventojams palikti galimybę sieną tarp balkono ir kambario panaikinti. „Balkonai šiame name dėl savo konstrukcijos yra kaip lodžijos. Tai nėra tradiciškai iš pastato išsikišę balkonai, be to, daugelis juos jau buvo įsistiklinę. Projektuotojai pasiūlė kitokį sprendimą nei tik pakeisti balkono duris ir balkono langą, t. y. iš visų pusių sienas apšiltinti storu šiltinimo sluoksniu, dėl kurio balkonas sumažėtų. Padarius jį šildomą, išlaikomas energiškai efektyvus sprendimas ir gyventojams nesumažėja būsto plotas. Visi šie sprendimai buvo suderinti žmonėmis, dabar tik vieno buto gyventojai tam vis dar prieštarauja“, – pasakojo A. Vaičiulis. Tokie sprendimai butams pridėjo po kelis papildomus kvadratinius metrus, o tai pakėlė butų pridėtinę vertę. Vienintelis nuostolis, kad, padidėjus buto plotui, pabrangs šiukšlių išvežimo paslauga.

Anot Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktoriaus, šis pastatas yra kaip demonstracinis objektas, kuriame šiuo metu jau prasideda

Už šio pastato renovaciją atsakingos bendrovės „Synergy Solutions“ inžinierius Tomas Kazlauskas pasakojo, kad A+ energinio naudingumo klasę pasiekti padėjo ne tiek inžineriniai sprendimai, kiek požiūris į juos. „Kaip ir visi, taip ir mes pastatą šiltiname. Šiltinimo sluoksniui pasirinktas polistireninis putplastis. Kitur jis dedamas 24 cm storio, šiame name – 30 centimetrų. Rinkdamiesi langus apgalvojome visus keturis jų parametrus – ne tik sandarumą, bet ir saulės spindulių atspindėjimą, šviesos skaidrumą, saulės praleisties koeficientą“, – pasakojo T. Kazlauskas. Šiame name išskirtinė ir rekuperacijos sistema, mat čia panaudotas centralizuotas mechanizmas. Tai reiškia, kad tėra vienas rekuperacinis įrenginys, skirtas visam namui. Toks dažniau naudojamas naujos statybos pastatuose. „Radome sprendimą, kaip į seną pastatą integruoti centralizuotą vėdinimo sistemą. Sudėtingiausia buvo sugalvoti, kaip tą padaryti, kai nėra šachtų.

Vieną vietą radome, o visas kitas padarėme per fasadus“, – sakė specialistas. Pagrindinis tokios vėdinimo sistemos pranašumas – taupumas.

Be to, paprastesnė priežiūra. „Yra skirtumas, ar keisti filtrus kiekvienam butui atskirai, ar vieną.

Kita vertus, kuo didesnis įrenginys, tuo jis efektyvesnis. Be to, individualūs rekuperatoriai kelia šiokį tokį triukšmą, kurio nenuslopinsi. Šiuo atveju triukšmo slopintuvai bus įrengti ant stogo“, – pažymėjo T. Kazlauskas. Dar vienas šio rekuperatoriaus išskirtinumas tas, kad jis nesausina oro kaip daugelis kitų vėdinimo sistemų. Mechanizme įrengtas rotacinis įrenginys, kuris nepašalina drėgmės. Kita vertus, jei gyventojai pajus, kad oras per sausas, jo padavimą visada galima sumažinti uždarius sklendę. Šio pastato renovacijos užduotyje buvo numatytas griežtas reikalavimas – kad atnaujinus namą šilumos būtų sutaupoma ne mažiau nei 96 procentai. „Manome, kad pasiekėme daugiau – 98 procentus. Gavus sertifikatą paaiškės konkrečiau, bet užduotis išpildyta su kaupu. Tokie parametrai atitinka net ir A++ klasės pastato reikalavimus“,– teigė pašnekovas. Tiesa, pasiekti A++ klasę trukdo tai, kad projekte nėra numatytas atsinaujinančių šaltinių įdiegimas. Vis tik A+ klasė, anot abiejų specialistų, yra daugiau, nei galima buvo numatyti.

7

renovacija

Jie jau žino, kas yra kvartalinė renovacija

Renovuotas namas, sutvarkyta aplinka, įrengtos vaikų žaidimų ir automobilių stovėjimo aikštelės, pakeistos vandens nuotekų sistemos – visa tai, specialistų žodžiais, ne tik pagerina gyvenimo kokybę, rajoną padaro saugesnį ir patogesnį, bet ir padidina būsto vertę. Kvartalinė renovacija jau pasiekė tiek didžiuosius, tiek mažesnius Lietuvos miestus.

Agnė VAITASIŪTĖ Dauniškio kvartalo atnaujinimo projekte yra numatytos dviračių vietos, taip pat aikštelė su treniruoklių komplektais.

Dauniškio kvartalas, Utena ieni pirmųjų Lietuvoje su kvartaline renovacija startavo Utenos gyventojai, ėmęsi Dauniškio daugiabučių namų kvartalo teritorijos tvarkymo darbų. Tvarkomo mikrorajono dalyje iš viso 24 namai, iš jų 4 renovuoti, 2 namai pradėti atnaujinti. Šio kvartalo sutvarkymo projekto vertė yra 1,1 mln. eurų, iš kurių 868,9 tūkst. eurų – ES fondų lėšos, 76,7 tūkst. eurų – valstybės biudžeto lėšos, 150,03 tūkst. eurų – Utenos rajono savivaldybės biudžeto lėšos.

Dauniškio kvartale pirmiausia buvo sutvarkyta visa inžinerinė infrastruktūra, lietaus nuotekų sistemos. Taip pat pagal galimybes didintas automobilių stovėjimo vietų skaičius, sutvarkytas gatvių apšvietimas, įrengtos viešosios pramogų ir laisvalaikio bei rekreacinės zonos, atnaujinti pėsčiųjų takai, šiukšlių konteinerinės aikštelės. Be to, teritorija pritaikyta negalią turintiems žmonėms.

Už projektą atsakingi architektų biuro „Baltican LTD“ architektai Tautvydas Pasvenskas ir Paulius Škėrys kaip didžiausius iššūkius šiame kvartale nurodė lietaus nuotekų sistemų sutvarkymą, automobilių stovėjimo vietų didinimą ir šunų dresavimo aikštelės įrengimą. „Šunų dresavimo aikštelė yra įtraukta į projektą, bet ji iškelta iš teritorijos, kad būtų saugi ir atitiktų visus normatyvus. Dėl vandens nuotekų sistemų – kadangi teritorija yra didelė, bendrasis jos plotas apie 16 hektarų, susidūrėme su vandens surinkimo ir išleidimo sunkumais, kaip jas sujungti su jau esama inžinerine infrastruktūra“, – pasakojo T. Pasvenskas.

Atliekant renovacijos darbus visa teritorija buvo išskirstyta zonomis, o kiekviena jų priskirta 8 2018 (Nr. 5)

Architektų biuro „Bal- tican LTD“ vizual.

V

konkrečiam daugiabučiui. Anot architektų, įrengti tiek automobilių stovėjimo vietų, kiek nustatyta normatyve, neįmanoma, bet pagal galimybes jų skaičius buvo didinamas. „Kartu sujungus kelių daugiabučių viešąsias erdves – vaikų žaidimų aikšteles ir pan. ir jas sukoncentravus vienoje vietoje, atėmus šiek tiek erdvės iš žaliųjų zonų, maksimaliai buvo išplėstos automobilių stovėjimo aikštelės“, – priimtus sprendimus komentavo projekto kūrėjai. Tiesa, techniškai, kaip dar labiau padidinti automobilių stovėjimo vietų skaičių, galimybių yra: pavyzdžiui, galima įrengti požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, bet, anot architektų, viskas remiasi į pinigus ir finansavimą. Savivaldybė matydama, kad tam neužteks lėšų, tokių idėjų atsisako.

Dauniškio teritorija – puikus pavyzdys, kad

kvartalinė renovacija ne tik skatina atnaujinti pačius daugiabučius, bet ir išsprendžia daugelį problemų. Pavyzdžiui, pakeitus inžinerinius tinklus, kurie yra susidėvėję ir nebefunkcionalūs, suvaldomas vanduo. „Prisiminkime, šiemet skendo visi didieji miestai – tiek Vilnius, tiek Kaunas. Po šių atnaujinimų tokių bėdų kilti neturėtų. Kitas kvartalinės renovacijos pranašumas – bendras infrastruktūros patogumas. Viską išanalizavę šiame projekte atsižvelgėme į tai, kur žmonės vaikšto. Pagal tai sudėliojome pėsčiųjų takus, o šalia jų – laisvalaikio, poilsio zonas“, – pasakojo pašnekovai.

Dauniškio kvartalo atnaujinimo projekte yra numatytos dviračių vietos, taip pat aikštelė su treniruoklių komplektais. Projekto vadovai džiaugėsi, kad gyventojai buvo aktyvūs ir noriai dalyvavo susitikimuose, teikė savo pasiūlymus ir pastabas.

M. Riomerio gatvė, Kaunas Prieš porą metų norėdamas paspartinti senų daugiabučių namų renovaciją, Kaunas pradėjo analogų šalyje neturintį projektą. Jo esmė – jei vienoje vietoje yra bent penki renovuoti ar renovuojami daugiabučiai namai, jų aplinką sutvarko Kauno miestas. Pirmasis toks projektas Kaune atsirado M. Riomerio gatvėje – miestas čia sutvarkė aplinką prie 11 daugiabučių.

Buvo išasfaltuoti kiemai, praplatintos gatvelės ir išspręsta automobilių statymo problema, įrengiant papildomų stovėjimo vietų, nutiesti šaligatviai ir atnaujintas gatvės apšvietimas, sutvarkyti želdiniai, įrengtos vaikų žaidimo ir sporto aikštelės, papildomos poilsio zonos gyventojams. Šį projektą kuravęs Kauno miesto savivaldybės administracijos Daugiabučių namų administravimo ir renovavimo skyriaus vedėjas Kęstutis Miškinis teigė, kad daugiausia dėmesio buvo skiriama gyventojų patogumui. „Kaip ir visuose daugiabučiuose, taip ir čia gyvena daug jaunų šeimų su vaikais, kuriems aktualios ir žaidimų aikštelės, ir atžalų saugumas.

Todėl žaidimų aikštelę įrengėme toliau nuo

pagrindinio įvažiavimo kelio, aptvėrėme. Vyresniems žmonėms buvo sudarytos sąlygos poilsiui: pastatyti suoliukai, sutvarkyta aplinka“, – aiškino vedėjas. Būtent šiam projektui buvo pasamdytas želdinių specialistas, kuris suprojektavo kraštovaizdį. Tiesa, dalis gyventojų dar ir šiandien skundžiasi, kad teritorijoje per mažai medžių. „Tie medeliai dar jauni, kai paaugs, mano manymu, augmenijos turėtų užtekti. Bet kadangi žmonės skambina, žiūrėsime, važiuosime ir spręsime šią problemą“, – užtikrino specialistas. Be medžių trūkumo, kai kurie gyventojai skundėsi ir dėl panaikintų metalinių konstrukcijų. „Anuomet, kai buvo statomi daugiabučiai, jų kiemuose būdavo tokios metalinės konstrukcijos drabužiams džiovinti. Pašalinome jas, todėl kai kurie gyventojai liko nepatenkinti. Dėl viso kito pavyko rasti bendrą kalbą“, – sakė K. Miškinis.

Kitas svarbus aspektas – automobilių stovėjimo vietos. Šiame projekte buvo praplėstos esamos zonos ir šitaip automobilių stovėjimo vietų atsirado daugiau.

K. Miškinis pabrėžė, kad renovavus kvartalą teritorija tapo saugesnė. „Gyventojai skundėsi, kad tarp krūmų rinkdavosi prastos reputacijos žmonės. Per renovaciją daug nereikalingų

želdinių buvo iškirsta. Be to, įdiegtas energiją taupantis LED apšvietimas. Įrengtos pusiau požeminių šiukšlių konteinerių aikštelės“, – atliktus darbus vardijo vedėjas. Jis džiaugėsi, kad projektas praėjo labai sklandžiai, užtruko tik dėl požeminių tinklų specialistų. „Kadangi tai buvo pirmas toks projektas Lietuvoje, nebuvo kuo remtis. Dėl kiekvieno klausimo konsultavomės su tos srities žinovais, projektuotojais, žiūrėjome, kaip bus patogiau gyventojams“, – teigė pašnekovas. Šis projektas buvo patikėtas įmonei „Kauno planas“. Jos vadovas Raimundas Labutis sakė, kad pagrindinė užduotis buvo sutvarkyti aplinką prie gyvenamųjų namų, suprojektuoti želdynus, vaikų žaidimo aikšteles, įrengti daugiau automobilių stovėjimo aikštelių. „Kadangi sovietinio tipo kiemuose nepavyksta įrengti reikiamo skaičiaus automobilių statymo vietų, šis sprendimas pasiteisino tik iš dalies. Nepakako vietos automobiliams, neišlaikomas norminis atstumas. Tačiau į idėją išplėsti stovėjimo vietas gyventojai reagavo labai palankiai“, – pasakojo direktorius. Anot jo, kvartalinė renovacija ne tik pagerina aplinką, bet ir sukuria pridėtinę vertę seniems daugiabučiams.

M. Riomerio gatvėje miesto valdžia sutvarkė aplinką prie 11 daugiabučių.

renovacija

Birštone daugiabučiai namai išsiskiria iš kitų miestų, nes architektūriniai sprendiniai yra daugiau kurortinio stiliaus, ne standartiniai.

Miesto centrinės dalies kvartalinė renovacija, Birštonas Dar viena kvartalinė renovacija šiuo metu vykdoma Birštono miesto centrinėje dalyje, 25 daugiabučių namų kvartale. Pabaigus projektą visi daugiabučiai šioje teritorijoje galės pasigirti B energinio naudingumo klase. Visiems jiems yra parengti investicijų planai, iš 25 namų 10 jau yra renovuoti, 5 kaipsyk tvarkomi, 7 dar laukia, kol bus pradėti darbai. Iš viso šiemet ketinama atnaujinti 12 namų. 3 namai dar nepateikė pritarimo. Birštono savivaldybės Ūkio, turto ir kaimo plėtros skyriaus vyriausiasis specialistas Edvardas Citvaras pasakojo, kad daugelis darbų jau padaryti: sutvarkytos požeminės komunikacijos, pasirūpinta aplinka, tiesiami takai ir įrengiamas apšvietimas. Iš pradžių projekte buvo numatyta, kad po renovacijos daugiabučiai namai pasieks ne žemesnę kaip C energinio naudingumo klasę, tačiau galiausiai pavyko pasiekti gana aukštą B klasę. „Pagrindiniai sprendimai kaip ir visur – sienų šiltinimas. Gyventojai pasirinko individualią kolektorinę šildymo sistemą, individualius, 10 2018 (Nr. 5)

nedidelius rekuperatorius“, – pasakojo E. Citvaras. Anot jo, Birštone daugiabučiai namai išsiskiria iš kitų miestų, nes architektūriniai sprendiniai yra daugiau kurortinio stiliaus, ne standartiniai, todėl ir atnaujinti juos yra sudėtingiau, pasirenkami kitokie architektūriniai sprendiniai. „Fasadų sienos skirtingai išlankstytos, kai kur yra šlaitinių stogų, paaukštėjimų, tarkim, vienoje laiptinėje trys aukštai, kitoje – penki, trečioje – keturi. Įrengtos didelės gėlinės. Visa tai sukėlė tam tikrų kliūčių“, – komentavo specialistas.

Modernizuojant daugiabučius namus, seni langai, išlikę nuo statinio statybos pradžios, buvo keičiami. Dalis gyventojų, nors ir pasikeitė langus jau anksčiau, pasinaudojo renovacija ir juos atnaujino. „Dabar šildymo sąskaitoms sutaupoma nuo 55 iki 70 procentų. Kadangi šie namai buvo daugiau kurortiniai – kaip vasarnamiai, todėl žiemą šilumos buvo suvartojama labai daug. Dabar žmonės patys gali pasireguliuoti šildymą – kada reikia atsisuka, kada ne – pataupo“, – teigė pašnekovas.

Statyti mažus rekuperatorius buvo nuspręsta dėl ventiliacijos. „Svarbiausias

gyventojų galvos skausmas, ar renovavus namą neatsiras pelėsio. Jis išlenda tada, kai į butą nepatenka šviežio oro. Daugiabučiuose namuose, kurie buvo statyti prieš 30–40 m., oro pritekėjimas į butus buvo skaičiuojamas per esamus medinius langus. Kai mediniai langai buvo pakeisti į plastikinius, oro patekimas sumažėjo, pradėjo kauptis drėgmė. Kai namas apšiltinamas, patalpas reikia priverstinai vėdinti. Todėl ir buvo priimtas sprendimas pastatyti rekuperatorius“, – pasakojo E. Citvaras.

Nors Birštone aplinka ir taip yra tvarkoma bei puoselėjama, šiame kvartale daug kas atnaujinta, įrengtos vaikų aikštelės, pritaikyta šalia esanti didelė pieva. „Birštonas – vienas sparčiausiai augančių kurortų, kurį kasmet aplanko vis daugiau vietos ir užsienio turistų. Birštono savivaldybė stengiasi, kad čia ne tik būtų malonu apsilankyti svečiams, bet ir gyventojus džiugintų aukšta gyvenimo kokybė“, – sakė specialistas. Dėl tos priežasties buvo atsisakyta didinti automobilių stovėjimo vietų skaičių mažinant žaliąsias zonas. Aikštelių įrengta ties miesto riba. Yra vietų gatvėse. Kieme daug svarbiau turėti daugiau žaliosios erdvės.

renovacija

Ką gali renovacija?

Kristina BUIDOVAITĖ

Daugiabučių renovacija – daugiau nei tik apšiltintos sienos, pakeisti langai, perdažyti fasadai. Tokią renovacijos viziją piešia urbanistas Martynas Marozas, kasmet su studentais nagrinėjantis Kauno mikrorajonus ir kuriantis jų ateities transformacijos scenarijus.

Stabdis – ne tik finansai rbanistų biuro MMAP vadovas urbanistas M. Marozas pasakojo Kauno technologijos universitete kartu su kolega Johanu de Wachteriu dėstantis „Mikrorajonų transformacijos strategijų“ paskaitas. Kasmet kartu su architektūros studentais analizuojamas vienas Kauno mikrorajonas. „Su studentais galvojame, kokie mąstymo lūžiai, planavimo metodai ir strategijos leistų renovaciją paversti kažkuo daugiau nei tik fasadų šiltinimo programa“, – reziumavo urbanistas.

U

Lietuvoje dauguma daugiabučių – daugiau nei 35 tūkst. – statyti nuo 1960 iki 1991 metų.

Dauguma jų masinės statybos. Skaičiuojama, kad apie 60 proc. lietuvių gyvena daugiabučiuose, 5 proc. dvibučiuose, 35 proc. vienbučiuose namuose.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, renovuota maždaug 2000 sovietmečio masinės statybos daugiabučių. Taigi, jei renovacija vyks tokiu tempu kaip iki šiol, visi namai bus atnaujinti 2080 metais. „Deja, tenka konstatuoti, kad šalies mikrorajonų transformacija vyksta per lėtai, tam skiriama per mažai dėmesio. Sovietmečiu statytų daugiabučių planuotas eksploatacijos laikas

baigėsi, todėl tikėtina, kad jie greitai nebeatitiks ir techninių standartų. Klausimas ne tas, ar uždėsime 15 cm polistireninio putplasčio, bet kaip iš esmės pritaikysime mikrorajonus, kad jie taptų patrauklia alternatyva jaunoms šeimoms, – kalbėjo pašnekovas. – Būtina siekti esminių pokyčių, kurti naujas tipologijas, ieškoti būdų, kaip pritraukti gyventojų, sukurti vietos naujai programai, renovuoti ne tik pastatą, bet ir jo vidų, perplanuoti kai kuriuos butus ir iš esmės tvarkyti aplinką. Netgi su gana nedideliu biudžetu galima sukurti kokybę, kuri visiškai pilką ir niekuo neišsiskiriantį daugiabutį paverstų charakteringu elementu miesto urbanistinėje struktūroje.“ 11

Stinga bendradarbiavimo Socialiniu požiūriu mikrorajonuose trūksta jaunų šeimų, pastebima tendencija, kad jos mieliau kraustosi į užmiestį arba į naujos statybos daugiabučius, bet ne į sovietinio laikotarpio daugiabučių rajonus.

Analizuojant būsto rinkos pasiūlą didmiesčiuose, tipologinio skirtumo tarp sovietmečiu statytų ir šiuo metu kylančių daugiabučių nėra, o nauji daugiabučiai viešųjų ir žaliųjų erdvių siūlo net kelis kartus mažiau. „Galbūt sėkminga renovacija galėtų būti geriau nei dabartinė pasiūla“, – svarstė M. Marozas.

Naujos statybos beveik nevyksta mikrorajonuose: statytojus gąsdina didelis skaičius daugiabučių savininkų, aktyvios bendruomenės, automobilių stovėjimo vietų trūkumas. „Manau, kad naujų funkcijų ir programos atsiradimas mikrorajonuose arba menkai nenaudojamų, apleistų erdvių užstatymas gali leisti renovuoti ir daugiau nei tik vieno namo aplinką. To neįmanoma padaryti be gyvybingo finansinio modelio ir trišalės partnerystės tarp valstybės, vystytojo ir vietos bendruomenės. Šiandien vystymo procesuose dalyvauja daugiausia dvi šalys – vystytojas su savo pinigais ir iniciatyva bei savivaldybė (valstybė), kuri dažniausiai lieka tik pasyvus leidimus išduodantis stebėtojas, o pirkėjas šiuo atveju lieka tik kaip būsto vartotojas. Į renovacijos procesą taip pat įsitraukia tik dvi šalys, gyventojai patys susiorganizuoja,

užpildo dokumentus, gauna paramą, organizuoja viešuosius pirkimus, renovuoja būstą, o savivaldybė (valstybė) išdavusi visus leidimus pasibaigus namo renovacijai mano, kad problemą išsprendė ir juda tolyn prie kito projekto.

Triadoje tarp valstybės, vystytojų ir vietos gyventojų dažniausiai dalyvauja irgi du iš trijų potencialių partnerių, todėl sėkmingų vystytojų, savivaldybės (valstybės) ir gyventojų bendradarbiavimo pavyzdžių nėra daug. Vietos gyventojas suvokiamas kaip skundų rašytojas, o vystytojas, statybininkas, pardavėjas yra tie, kurie prisiima visą riziką ir atsakomybę už projekto įgyvendinimą. „Esu šventai įsitikinęs, kad egzistuoja modelis, iš kurio visos šalys gali turėti naudos ir būtent tai gali išjudinti visą mikrorajonų transformacijos rinką, kurti naujų partnerysčių ir prisidėti prie tvaraus mūsų miestų vystymosi. Manome, kad tai įmanoma, jei yra parengtas aiškus ir visiems suprantamas planas (projektas), kuris sprendžia ne vieno daugiabučio, o pastatų grupės ar kvartalo problemas, leidžia vystytojams užsidirbti, gyventojams pagerinti savo gyvenamąją aplinką, vietos savivaldai – pritraukti naujų GPM mokėtojų, kuris skatintų ne tik fizinį, bet ir socioekonominį šių teritorijų atsinaujinimą“, – komentavo urbanistas.

Pašnekovo žodžiais, jei rimtai svarstytume apie esminės renovacijos poreikį – sovietiniuose mikrorajonuose reikėtų susitarti dėl mažesnės kiekybės siekiant didesnės kokybės.

Galėtų būti įrengiama mažiau, tačiau kokybiškesnių viešųjų erdvių. Galbūt automobiliai būtų statomi ne prie durų, bet stovėjimo vietų pakaktų visiems. Galbūt vaikų žaidimų aikštelių mažiau, bet jos kokybiškesnės ir geriau prižiūrimos. Galiausiai būtų įrengta daugiau trūkstamos socialinės infrastruktūros ar vietų, kur bendruomenė galėtų susitikti, kitų reikalingų funkcijų.

Pjūvis, kaip pristatant vieną aukštą galima šiek tiek praplėsti esamus butus ir taip fasadą ne šiltinti, o keisti, įrengti liftą, stogo terasą ir sutvarkyti aplinką. Šios iliustracijos autorė – Luiza Sevele iš Latvijos.

12

2018 (Nr. 5)

renovacija

Norėčiau matyti, kad mikrorajonai ateityje taptų patrauklesne vieta gyventi nei nauji daugiabučių kvartalai. / Martynas MAROZAS /

Urbanisto matoma galimybė – valstybės garantijomis paremti vystymo procesai, kurie leistų vystytojams iš esmės sumažinti riziką, o gyventojams labiau pasitikėti verslu arba turėti saugiklių mechanizmą, kad kiekviena iš šalių žinotų, ko jie galų gale gali tikėtis. Vystytojai turi teisę užsidirbti, o gyventojai turi teisę, kad prieš jų namą nestovėtų 9 aukštų šešėlį metantis pastatas. Būtinas balansas tarp to, ką reikia keisti tam, kad tokia mikrorajonų transformacija apskritai įvyktų.

Įkvepia sostinės Naujamiesčio pavyzdys Studentai, anot M. Marozo, pasiūlo įvairiausių mikrorajonų regeneracijos idėjų, pavyzdžiui, neprižiūrimas viešąsias erdves užsodinti medžiais ir paversti parkais, sykiu daugiau dėmesio skirti vidiniams kiemams. Viešąsias erdves reikės prižiūrėti mažiau, bet jos būtų kokybiškesnės. Šiuo metu pradedami įgyvendinti bandomieji kvartalinės renovacijos projektai. Pašnekovo teigimu, kvartalinės renovacijos pradžia per švelni. Sutvarkius šaligatvį, šviestuvus esminės problemos nesprendžiamos. „Žinoma, daug geriau,

kai renovacijos projektas parengiamas ne vienam, o keliolikai daugiabučių. Bet pagrindinis klausimas, kaip mikrorajonams konkuruoti su užmiesčiu, kaip prisitraukti naujų gyventojų, lieka neatsakytas“, – pažymėjo urbanistas.

Urbanistikoje yra trys dimensijos, kiekvienai kurių reikia sukurti po strategiją: socialinę, ekonominę ir erdvinę. Fizinę aplinką galima sutvarkyti, bet jei nebus pasirūpinta, kad mikrorajonuose atsirastų bent kažkiek galimybių verslui, kol neatsiras socialinio programavimo elementų, sunku tikėtis, kad kažkas keisis iš esmės. Padėties, kurioje esame dabar, pati erdvė savaime nesprendžia. Sprendžia žmonės, kurie gyvena mikrorajonuose, ir ekonominė situacija. „Norėčiau matyti, kad mikrorajonai ateityje taptų patrauklesne vieta gyventi nei nauji daugiabučių kvartalai. Vietos, kur yra daugiau oro su mažiau automobilių stovėjimo aikštelių, bet puikiu viešuoju transportu, kad žmonės iš užmiesčio keltųsi į mikrorajonus, nes ten rastų būstą, atitinkantį jų lūkesčius. Norisi sostinės Naujamiesčio scenarijaus, kai senos gamyklos, seni pastatai prikeliami naujam gyvenimui su naujų gyventojų iniciatyvomis“, – apibendrino pašnekovas.

13

Kad daugiabučių namų atnaujinimas nesustotų Vyriausybė rado išeitį, kaip papildyti daugiabučių atnaujinimui (modernizavimui) skirtą fondą – pirmoji Baltijos šalyse išleido vertybinius popierius – žaliąsias obligacijas. Už jas gautos lėšos perskolintos Viešųjų investicijų plėtros agentūrai (VIPA). Skaičiuojama, kad gautų milijonų pakaks bent pusantro šimto daugiabučių namų modernizavimo projektams įgyvendinti.

Svarbiausia užduotis – susitarti ą tik – balandžio 30-ąją – Finansų ministerija ir VIPA pasirašė sutartį dėl 68 mln. valstybės perskolinamosios paskolos suteikimo Daugiabučių namų modernizavimo fondui (DNMF), iš kurio, teikiant lengvatines paskolas, toliau bus finansuojamas daugiabučių namų atnaujinimas. Valstybės perskolinamoji paskola VIPA suteikta iki 10 m. išplatinus vertybinius popierius – žaliąsias obligacijas.

Pagrindinis žaliųjų obligacijų tikslas – prisidėti sprendžiant aplinkosaugos problemas, tokias kaip klimato kaita, gamtinių išteklių išeikvojimas, biologinės įvairovės nykimas, oro, vandens ar dirvožemio tarša.

Gautas finansavimas, skirtas daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo)

K

14

2018 (Nr. 5)

lengvatinėms paskoloms, prisidės taupant energiją, mažinant anglies dioksido išmetimą ir įgyvendinant klimato kaitos sušvelninimą didinant energijos vartojimo efektyvumą gyvenamuosiuose daugiabučiuose namuose.

Jau galima teikti paraiškas Nuo gegužės 4-osios VIPA jau kviečia elektroniniu būdu teikti paraiškas daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektams finansuoti. Dėl lengvatinės paskolos į VIPA gali kreiptis daugiabučių namų savininkai, kurie iš DNMF gali gauti lengvatines paskolas valdomam būstui atnaujinti, didinant energijos vartojimo efektyvumą, sykiu mažinant šildymo išlaidas.

Paskola suteikiama iki 20 m. laikotarpiui, su fiksuotomis 3 proc. metinėmis palūkanomis. Skolinama ne daugiau nei statybos darbų

išlaidų suma. Projektas turėtų būti įgyvendinamas per 24 mėnesius nuo Valstybės paramos sutarties pasirašymo dienos iki statybos užbaigimo akto surašymo dienos. Šis terminas gali būti pratęstas projekto administratoriaus ir BETA sutarimu pratęsus Valstybės paramos sutartį. Paskola išmokama tiesiogiai rangovams už atliktus darbus pagal pateikus atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktus ir kitus išlaidas pagrindžiančius dokumentus.

Paskola sumažinama ir papildoma valstybės parama tuomet, kai įgyvendinus projektą pastatas pasiekia ne žemesnę kaip C energinio naudingumo klasę bei ankstesnės skaičiuojamosios šiluminės energijos sąnaudos sumažinamos ne mažiau kaip 40 procentų.

Daugiabučio namo atnaujinimui turi pritarti ne mažiau kaip 55 proc. butų ir kitų patalpų savininkų.

Užtikrina finansavimo tęstinumą VIPA – valstybės įsteigta finansų įstaiga, kurios tikslas finansuoti ir skatinti tvarią plėtrą srityse, kuriose yra rinkos nepakankamumas, siekiant pelningos veiklos. Šįmet VIPA turi ambicijų tapti Nacionaline plėtros įstaiga (NPĮ), kuri finansinėmis priemonėmis skatintų ilgalaikes ir tvarias investicijas.

VIPA teikia lengvatines paskolas daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) pagal Vyriausybės patvirtintą programą, kurios tikslas – sumažinti šiluminės energijos sąnaudas, racionaliai naudoti energijos išteklius, užtikrinti efektyvų būsto naudojimą, gerinti gyvenamąją aplinką ir žmonių gyvenimo kokybę.

Lietuvoje finansinės priemonės infrastruktūrai buvo pradėtos įgyvendinti siekiant atnaujinti (modernizuoti) daugiabučius namus. 2009 m. buvo įsteigtas kontroliuojantysis fondas „JESSICA“ (JESSICA KF), valdomas Europos investicijų banko, VIPA paskirta finansiniu tarpininku.

Remiantis sėkminga JESSICA KF įgyvendinimo patirtimi ir įvertinus visus finansinių priemonių pranašumus, 2014–2020 m. periodu apsispręsta plėsti finansinių priemonių taikymą ir panaudojant 2014–2020 m. ES struktūrinių fondų lėšas įsteigtas DNMF, finansuojamas iš Europos regioninės plėtros fondo. VIPA, būdama DNMF valdytoja, siekia užtikrinti finansavimo tęstinumą: 2017 m. gegužės 10 d. pasirašyta sutartis su Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku (ERPB) dėl 50 mln. eurų paskolos suteikimo, kurios didžioji dalis jau sėkmingai investuota į daugiabučių namų atnaujinimą (modernizavimą). Taip pat, kaip jau minėta, pasirašyta nauja sutartis su Finansų ministerija dėl naujos 68 mln. valstybės perskolinamosios paskolos suteikimo.

DNMF yra sukurtas siekiant padengti smarkiai išaugusią paklausą ir užtikrinti ilgalaikį daugiabučių namų modernizavimo projektų finansavimo tęstinumą.

15

Kokie statybos inžinerijos specialistai reikalingi šiuolaikinei statybai? doc. dr. Remigijus ŠALNA doc. dr. Jonas ŠAPARAUSKAS VGTU Statybos fakultetas

Šiuolaikinė darbo rinka reikalauja ne tik kokybiškai parengtų statybos inžinierių, bet ir specialistų, gebančių valdyti naujas technologijas statybos procesuose. Tokiems gebėjimams reikia aukštos statybos inžinerijos kvalifikacijos.

Būtent tokie specialistai rengiami Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybos fakultete. Tarptautinis universitetų reitingas „QS World University Rankings“ jau septintą kartą įvertino aukštąsias mokyklas skirtingose studijų kryptyse. Į šį reitingą pateko ir VGTU, jau kelintus metus iš eilės pripažintas geriausiu Baltijos šalių universitetu statybos inžinerijos ir statinių konstrukcijų kryptyse bei užimantis 101–150 vietą pasauliniame reitinge.

isas pasaulis žengia skaitmeninės statybos link, todėl būtina į studijų programas įtraukti statinių informacinio modeliavimo (angl. BIM) technologijas. Šiandienis statybos inžinierius turi gebėti suvaldyti sudėtingus statybų procesus. Per maksimaliai trumpą laiką jis turi gebėti sukoordinuoti visus statybos proceso dalyvius: tiek projektuotojus, tiek vykdytojus, rangovus ir užsakovus. Vykdant sudėtingus statybos projektus svarbu sutaupyti ne tik išteklių, bet ir projekto vykdymo laiko, todėl siekiant geriausių rezultatų į statybos procesą būtina įtraukti kompiuterinio modeliavimo technologijas. Visose VGTU Statybos fakulteto pirmosios pakopos studijų programose („Statybos inžinerijos“, „Statybos technologijų ir nekilnojamojo turto valdymo“) įtraukti BIM studijų dalykai, o antrosios pakopos magistrantūros studijų programoje

V

16

2018 (Nr. 5)

„Statybos informacinis modeliavimas“ šių dalykų yra ypač daug.

Pirmosios pakopos studijų programos Įgyti statybos inžinieriaus profesinę kvalifikaciją galima baigus ketverių metų trukmės bakalauro studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete ir įgijus inžinerijos mokslų bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Toliau kelti kvalifikaciją galima magistrantūroje. „Statybos inžinerijos“ studijų programos studentai mokysis šiuolaikinėmis skaitmeninėmis technologijomis papildytų statybinės mechanikos, pastatų konstrukcijų, tiltų konstrukcijų projektavimo, statybos technologijų ir valdymo studijų dalykų. Šioje studijų programoje galima studijuoti ir anglų kalba. Tai suteikia galimybę geriau pasirengti studijuoti užsienyje pagal

tarptautinių mainų programas ir įsidarbinant tarptautinėse kompanijose. Šioje studijų programoje yra „Pastatų ir jų konstrukcijų projektavimo“, „Tiltų konstrukcijų projektavimo“ ir „Geotechnikos“ specializacijos. Studijų metu įgytos žinios leidžia studentui sėkmingai dirbti statybos, pastatų ir statinių projektavimo, tiltų ir aukštybinių statinių projektavimo įmonėse, geotechninio projektavimo ir kitose Lietuvos statybos organizacijose statytojais, projektų vystytojais, projektuotojais, projektų vadovais, priežiūros vadovais ar ekspertais.

Turintys organizacinių gebėjimų jaunuoliai gali rinktis „Statybos ir nekilnojamojo turto valdymo“ studijų programą. Programoje atnaujinti statybos informacinio modeliavimo, nekilnojamojo turto valdymo studijų dalykai. Programoje yra „Statybos ekonomikos ir verslo“, „Statybos technologijų ir vadybos“ specializacijos.

Sėkmingai baigę šios programos studijas, absolventai gali pradėti praktinę veiklą statybos įmonėse statybos projektų (taip pat ir nekilnojamojo turto) vystytojais, darbų ir statybų vadovais, vadybininkais, ekonomistais ir kt. Įgytos žinios leidžia dalyvauti rengiant technologinius sprendimus ir projektus, dirbti kartu su užsakovais organizuojant ar prižiūrint statybas, o daugeliui absolventų – ir pradėti savo verslą statybų rinkoje. Papildomi nekilnojamojo turto valdymo dalykai suteiks žinių apie Lietuvos ir tarptautinės nekilnojamojo turto rinkos ypatumus bei gebėjimų valdyti nekilnojamojo turto plėtros projektų vystymą, taikyti atitinkamus vertinimo ir valdymo metodus. Dėl to absolventai galės dirbti nekilnojamojo turto vertinimo, prekybos, nuomos, plėtros įmonėse, taip pat bankuose, savivaldybėse, draudimo kompanijose, pastatų ūkio valdymo įmonėse. „Gaisrinė sauga“ – unikali studijų programa Lietuvoje, skirta drąsiems, stipriems ir ištvermingiems studentams. Gaisrinės saugos specialistų rūpestis – žmonių gyvybės, sveikatos ir visų nuosavybės formų turto apsauga nuo gaisro, avarijų, stichinių nelaimių padarinių likvidavimas. Šių specialistų rengimas ir įdarbinimas yra valstybės prioritetas, o tai užtikrina, kad toks asmuo visada gaus nuolatinį darbą. „Saugos sistemų inžinerijos“ programa skirta rengti aukštos kvalifikacijos saugos specialistams, žinantiems ir suprantantiems saugos inžinerijos principus, saugos sistemos struktūrą, gebantiems identifikuoti įvairaus pobūdžio pavojus, susijusius su ekstremaliomis situacijomis. Absolventai turės galimybę dirbti ne tik

privačiose, bet ir valstybinėse įmonėse, statutinėse tarnybose, saugos techninės priežiūros ir administravimo įmonėse, dirbti saugumo specialistais.

Antrosios pakopos studijų programos Daugiau kaip 300 VGTU ir kitų aukštųjų mokyklų absolventų tęsia studijas Statybos fakulteto magistrantūroje. Čia įgyjama dar aukštesnė kvalifikacija – pagal Lietuvos kvalifikacijos sandarą –7-a iš 8. Baigę magistro studijas absolventai turės reikšmingai aukštesnes, nei pasiekiamos per pirmosios pakopos studijas, kompetencijas, gebės taikyti šiuolaikinius metodus ir technologijas analitiniuose tyrimuose, išmanys analizės metodus ir jų taikymo galimybes. Tokio lygio specialistai paprastai eina vadovaujamas pareigas, nes magistro diplomas yra vienas būtinų reikalavimų daugelyje įmonių tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuje. Magistro laipsnis yra privalomas ir Statinių konstrukcijų dalies kvalifikaciniam atestatui gauti, nes ypatingiems statiniams projektuoti ir jų ekspertizei reikalinga atitinkamai aukštesnė kvalifikacija.

60 metų patirtis rengiant statybos srities specialistus, kuriuos ruošia aukščiausios kvalifikacijos personalas: 4 akademikai, 25 profesoriai ir habilituoti daktarai, 58 docentai, 28 asistentai ir lektoriai. Laboratorijose talkininkauja didelis būrys kvalifikuotų specialistų.

Visose studijų programose remiamasi Vakarų šalių technikos universitetų patirtimi. Fakultetui dalyvaujant „Erasmus+“ programoje,

vykdant kitas tarptautines programas ir nuolat palaikant ryšius su užsienio šalių aukštosiomis mokyklomis, pažangūs studentai turi galimybę įvairiam laikotarpiui išvykti į Daniją, Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Ispaniją, Portugaliją, Graikiją, Italiją, Suomiją, Švediją, Vokietiją ir kitas šalis studijuoti, atlikti gamybines praktikas ir rengti baigiamuosius darbus.

Kvalifikacijos kursai Kiekvienam aukštąjį išsilavinimą ir atitinkamą kvalifikacijos atestatą turinčiam statybos profesionalui būtina kelti kvalifikaciją. Tam siūlomas platus kvalifikacijos kėlimo kursų spektras, per kuriuos dirbantys specialistai supažindinami su naujovėmis statybos srityje. Kursų tematika įvairi: nuo geotechninio projektavimo, pastatų ir konstrukcijų projektavimo ir analizės, darbų saugos, ergonomikos statyboje, gaisrinės saugos ir kt.

VGTU Statybos fakultete laukiami tie, kurie siekia aukšto išsilavinimo lygio. Studijų metu studentų įgytos žinios ir išsiugdyti gebėjimai leidžia sėkmingai eiti įvairias pareigas statybos srityje. Taip pat išsiugdomas poreikis domėtis statybos inžinerijos mokslu, suvokti savo sprendimų įtaką ir svarbą aplinkos raidai, sugebėti kelti savo profesinę kompetenciją visą gyvenimą.

17

Vokiečių patirtis užkrėtė: savivaldybėse užderėjo kvartalinės renovacijos projektų Lūkesčiai pasiteisino su kaupu – taip Aplinkos ministerija įvertino šalies savivaldybių atsaką į kvietimą rengti ne pavienių daugiabučių, bet jų grupių, ištisų kvartalų atnaujinimo projektus. Bemaž pusė visų savivaldybių yra parengusios kvartalinės renovacijos programas ir artimiausiu metu jas pradės įgyvendinti.

Atsižvelgė į prioritetą ių metų kovo pabaigoje Būsto energijos taupymo agentūra (BETA) baigė vertinti savivaldybių pateiktas paraiškas modernizuoti daugiabučius namus pagal praėjusių metų spalį aplinkos ministro patvirtintą kvietimą. Iš viso buvo pateiktos net 577 paraiškos iš 50 šalies savivaldybių.

10 proc. jų neatitiko kvietime nurodytų sąlygų.

Dar prieš skelbiant šaukimą teikti paraiškas, Aplinkos ministerija ir BETA akcentavo, kam bus skiriamas prioritetas. Savivaldybėms buvo aiškinama, kad šios turėtų rengti ne pavienių namų, bet jų grupių atnaujinimo projektus.

Š

18 2018 (Nr. 5)

Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento direktorius Marius Narmontas pasidžiaugė savivaldybių aktyvumu ir įsiklausymu į keliamas užduotis. „Numatyta strategija tikrai pasiteisino. Kai buvo planuojami prioritetai ir buvo sutarta, kad didžiausias dėmesys bus skiriamas kvartalinei renovacijai, negalėjome nuspėti savivaldybių reakcijos. Dabar, kai jau paaiškėjo rezultatai, aiškiai matome, kad mūsų lūkesčiai pasiteisino su kaupu. Beveik pusė savivaldybių parengė kvartalinės renovacijos programas, suplanavo kvartalus, kuriuose bus vykdomi daugiabučių modernizavimo darbai. Akivaizdu, kad efektas taikant tokį modelį bus kur kas didesnis, nei atnaujinant

pavienius namus“, – sakė M. Narmontas. Įvertinus ir sureitingavus visas paraiškas, sudarytas pirmiausia finansuojamų projektų sąrašas. Į jį pateko 313 planuojamų modernizuoti daugiabučių namų.

Likusieji 212 kriterijus atitikusių projektų buvo įtraukti į rezervinį sąrašą.

Iš visų pateiktų projektų į finansuojamųjų sąrašą net 168 pateko pagal kvartalų energinio naudingumo didinimo kriterijų. Renovacijos programas, apimančias vieno, dviejų ir daugiau miesto kvartalų atnaujinimą, yra pasirengusios ir artimiausiu metu pradės įgyvendinti 23 šalies savivaldybės.

Užs.

Naudinga vokiečių patirtis Apie tai, kad didesnį efektą duoda ne pavienių daugiabučių, o kvartalų renovacija, aktyviau imta kalbėti pradėjus bendradarbiauti su Vokietijos būsto atnaujinimą kuruojančiomis institucijomis. Šis bendradarbiavimas vyksta jau kelerius metus ir taip siekiama perimti kuo daugiau gerosios vokiečių patirties.

Aplinkos ministerijos atstovas M. Narmontas priminė, kad, semiantis iš vokiečių patirties, buvo surengti seminarai skirtinguose regionuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Juose savivaldybių darbuotojai ir architektai galėjo susipažinti su Vokietijoje taikoma praktika, gauti pasiūlymų, pabendrauti, padiskutuoti. „Palyginti su mumis, vokiečiai tikrai toli pažengę. Bet ta patirtis neatsirado savaime, jie irgi turėjo spręsti nemažai klausimų, susijusių su pasenusiais daugiabučiais, ypač Rytų Vokietijoje.

Dabar mums svarbu pasisemti žinių, kaip efektyviau planuoti ir įgyvendinti sprendimus.

Bene svarbiausias bendradarbiavimo su vokiečiais aspektas – kvartalinė renovacija. Juk ją vykdant dėmesio skiriama ne tik daugiabučiams, bet ir kitai infrastruktūrai – automobilių aikštelėms, žaidimų ir poilsio erdvėms. Darant viską kompleksiškai, galima ir padidinti pastatų energinį naudingumą, ir sutvarkyti infrastruktūrą“, – sakė M. Narmontas.

Praėjusių metų pabaigoje pradėtas įgyvendinti projektas „Kvartalų energinio efektyvumo didinimo projektų rengimas“. Jis vykdomas siekiant Vokietijos sukauptą patirtį, kaip didinti kvartalų energinį naudingumą, perduoti mūsų šalies savivaldybėms. Projektas orientuotas į savivaldybių specialistus, atsakingus už teritorijų planavimą, architektūrinius sprendimus ar energinio naudingumo projektų įgyvendinimą. Vykstant projektui (2018–2019 m. I pus.) bus suorganizuoti 8 dviejų dienų trukmės seminarai ir mokymosi išvyka į Vokietiją. Per mokymus dalyviai gaus rekomendacijų ir pagalbos rengiant miestų atnaujinimo koncepcijas savo savivaldybėse.

Vokietijos būsto atnaujinimo specialistai atkreipia dėmesį, kad pastatų energinio naudingumo rezultatai taps ryškesni tuomet, kai bus modernizuojami ne pavieniai pastatai, o jų grupės, ištisi kvartalai. Todėl jau prieš kelerius metus vadovaujantis vokiečių patirtimi buvo pradėti įgyvendinti bandomieji kvartalinės renovacijos projektai Šiauliuose, Utenoje ir Birštone.

Mums svarbu pasisemti žinių, kaip efektyviau planuoti ir įgyvendinti sprendimus. / Marius NARMONTAS /

skyriaus vedėjas Nerijus Malinauskas sakė, kad iš viso atrinktame kvartale iki 2023 m. pabaigos planuojama atnaujinti 40 daugiabučių namų, vaikų darželį, taip pat gatvių apšvietimo tinklus, įrengti vaikų žaidimo aikšteles. Artimiausiu metu modernizavimo darbai prasidės dar šešiuose daugiabučiuose ir vaikų darželyje.

Utena turi numačiusi ir labai ambicingą projektą – modernizuoti daugiabutį į A++ energinio naudingumo klasę. Tai būtų pirmasis toks projektas Lietuvoje. Iki šiol yra daugiabutis sostinės A. Mickevičiaus gatvėje, kuris renovuotas į A energinio naudingumo klasę, o netrukus ketinama pradėti darbus netoliese esančiame daugiabutyje sostinės Latvių gatvėje – čia planuojama pasiekti A+ energinio naudingumo klasę.

Utenos rajono savivaldybės atstovas N. Malinauskas sakė pastebėjęs, kad gyventojai, įgyvendinus projektus, džiaugiasi sutaupyta šilumos energija, nors projektus derinant jie iš pradžių nebūna linkę rinktis brangesnių ar papildomų priemonių energijai taupyti, apsiribojama standartiniais sprendimais: langų keitimu, išorės sienų ir stogo šiltinimu, namo vidaus šildymo sistemos atnaujinimu.

Energinio naudingumo svarba Atlikusi pirminį pateiktų paraiškų vertinimą, BETA nustatė, kad apie 10 proc. jų neatitiko kvietime nurodytų sąlygų. Tinkamai įvertintos buvo 527 paraiškos, tačiau jose prašoma investicijų suma viršijo kvietime numatytą sumą. Todėl

buvo pasitelkti ir papildomi kriterijai, vienas kurių – aukštesnės energinio naudingumo klasės siekis. „Aukštesnis energinis naudingumas renovuojant pasenusius daugiabučius svarbus dėl kelių priežasčių. Pirmiausia tai geresnė statybos darbų kokybė. Siekiant aukštesnių standartų, reikia maksimaliai stengtis visus darbus atlikti taisyklingai, naudoti aukštesnės kokybės medžiagas, pasitelkti kitokius sprendimus“, – teigė Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos vadovas Aidas Vaičiulis.

Pagal BETA pateiktus duomenis, net 75 proc. į finansuojamų projektų sąrašą patekusių daugiabučių po renovacijos planuoja pasiekti ne mažesnę nei B energinio naudingumo klasę. O keletas numatomų projektų yra iš tiesų labai ambicingi. Antai po renovacijos pasiekti A+ energinio naudingumo klasę planuoja sostinės Latvių gatvėje esančio daugiabučio gyventojai. Utenoje bus įgyvendintas projektas, kur, atliekant daugiabučio modernizavimo darbus, bus siekiama A++ energinio naudingumo klasės.

Dėl to, kad parengti modernizavimo projektai orientuoti į aukštesnę energinio naudingumo klasę, jiems įgyvendinti reikės daugiau investicijų. Aplinkos ministerija jau tariasi su Finansų ministerija dėl papildomų finansavimo šaltinių.

M. Narmontas pažymėjo, kad siekis per metus atnaujinti ne mažiau nei 500 pasenusių daugiabučių išlieka. Taip pat bus rasta papildomų lėšų ir visi projektai tiek pirminiame, tiek ir rezerviniame sąraše bus įgyvendinti.

Sieks parodyti pavyzdį Utenoje įgyvendinant bandomąjį kvartalinės renovacijos projektą, jau modernizuota 12 daugiabučių namų. Tačiau tai nedaug palyginti su planuojamais atlikti visais darbais. Utenos rajono savivaldybės Teritorijų planavimo ir statybos

Finansuojama iš Europos regioninės plėtros fondo

19

technologijos

Renovuojamų fasadų valymas – vis dar prabanga?

Kristina BUIDOVAITĖ

Vakarų Europos šalyse prieš šiltinant pastatus įprasta praktika nušveisti ir dezinfekuoti fasadus – tokia prevencinė priemonė taikoma apsisaugant nuo pelėsio. Lietuvoje fasadų valymas iki šiol laikomas pertekliniu darbu. Specialistai įspėja – atsainus požiūris ilgainiui gali ne tik sukelti aibę problemų, bet ir brangiai kainuoti.

20 2018 (Nr. 5)

Svarbu tinkamai pasiruošti auno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto doc. dr. Jolanta Šadauskienė paaiškino, kad išorės sienų šiltinimo sistemos ilgaamžiškumas daugiausia priklauso nuo pagrindo tvirtumo, ypač jei ji tvirtinama prie pagrindo klijuojant, mechaniškai tvirtinant smeigėmis arba montavimo profiliais, arba jei šiltinimo sistemos yra sunkios, pavyzdžiui, naudojant paviršiaus apdailai keramines plyteles ar įrengiant didelio pločio termoizoliacinį sluoksnį, kuris užtikrintų pakankamą pastato energinį naudingumą.

Tokiu atveju būtina pagrindo tvirtumo riba išorės šiltinimo sistemai įrengti turi būti ne mažesnė kaip 80 kPa. Šiltinant naujus pastatus, reikiamas atitvarinių konstrukcijų paviršių be išorinės apdailos pagrindo tvirtumas įprastai užtikrinamas. Priešingai, nei šiltinant senus, iš išorės tinkuotus pastatus.

Senų tinkuotų pastatų fasadai, prieš juos termoizoliuojant, turėtų būti paruošiami šiltinimui: irūs, netvirti paviršiai pašalinami mechaniškai, naudojant vandens spūdį arba kombinuotuoju būdu. Jei naudojamas vanduo, būtina įvertinti konstrukcijų džiūvimo prieš tvirtinant šilumą izoliuojančias medžiagas laiką. KTU mokslininkės teigimu, šalinant irius, netvirtus sluoksnius, taip pat būtina kruopščiai patikrinti pagrindą, ar nepakankamo tvirtumo priežastis

K

nėra rimtesnis pažeidimas, pavyzdžiui, nuolat į pagrindą patenkanti drėgmė. Šiek tiek yrančius smėlingus arba dulkėtus paviršius galima sutvirtinti tvirtinamaisiais skvarbiais gruntais.

Pelėsį privalu šalinti Pašnekovė prieš šiltinant fasadą pataria užtaisyti kiaurinius plyšius ar įtrūkius ant pagrindo, tokius kaip mūro įtrūkiai, pažeistos arba atviros tarpplokštinės siūlės. Užtaisius šiuos defektus hermetiku išvengiama nepageidaujamos drėgmės ir šilumos išleidimo. Smulkius pagrindo paviršiaus įtrūkius dažniausiai galima uždengti šiltinimo sistema be ypatingų atsargos priemonių.

Prieš šiltinant pastato fasadą būtina nuvalyti druskas, pelėsį, grybelį ir užtaršas nuo pastato pagrindo. Dėl šių paviršiaus trūkumų dažniausiai neįmanoma įrengti išorės sienų šiltinimo sistemos, jeigu paviršius tam iš anksto nėra paruoštas. „Druskos – tai drėgmės, kurioje yra tirpiųjų mineralų, garavimo rezultatas. Druskas būtina panaikinti, kartu pašalinant ir jų atsiradimo priežastį, laikantis šiltinimo sistemos gamintojo nurodymų. Druskų apnašas būtina šalinti sausuoju būdu, pavyzdžiui, metaliniu šepečiu. Jeigu druskos yra pažeidusios paviršių, tinkas visiškai pašalinamas, jei reikia, šalinamas ir kalkių skiedinys iš mūro siūlių“, – aiškino J. Šadauskienė.

Mikrobiologinis pagrindo pažeidimas pelėsiais, grybeliais, žaliadumbliais, samanomis,

kerpėmis dažniausiai atsiranda dėl konstrukciją paveikusios drėgmės, taip pat dėl nedidelio kiekio maistingųjų medžiagų ir tam palankių klimato sąlygų. Pirmiausia būtina nustatyti paviršiaus mikrobiologinio pažeidimo rūšį ir pašalinti jo atsiradimo priežastį, ne mažiau svarbu nustatyti padidėjusios drėgmės šaltinį. Drėgną paviršių reikia nuvalyti specialiomis ilgo efektyvaus poveikio cheminėmis priemonėmis, skirtomis įvairiems mikroorganizmams šalinti. Įrengiant šiltinimo sistemas, kurių šiltinamoji izoliacija tvirtinama mechaniškai, būtina pašalinti ir nuvalyti užterštą pagrindo paviršių, ypač jeigu jis užterštas medžiagomis, tiesiogiai veikiančiomis šilumą izoliuojančias medžiagas. Pavyzdžiui, šiltinimo medžiagas, kurios yra pagamintos iš naftos produktų ir kurių sudėtyje yra organinių tirpiklių: polistireninį putplastį, putų poliretaną, fenolio putplastį. Kitais atvejais, prieš šiltinant, nuo pagrindo taip pat būtina nuvalyti užtaršas mechaniniu būdu arba vandens spūdžiu. Jeigu paviršius yra užterštas aliejinėmis, riebalų dėmėmis, tinkamiausias jų šalinimo būdas – plauti vandens, į kurį įpilta ploviklių, spūdžiu. Būtina taikyti įvairius valymo būdus laikantis sistemos gamintojo nurodymų.

Praktika keičiasi „Sėkmingas renovuoto pastato eksploatavimas dalinai priklauso nuo pagrindo paruošimo šiltinimo sistemos įrengimui. Šis procesas turi būti numatytas projekte, kuriame ne tik turėtų būti pateikiami pagrindo paviršiaus tvirtumo testų, bet ir pastato paviršiaus įvertinimo rezultatai. Remiantis šiais rezultatais turėtų būti pateikiami fasado valymo ir trūkumų šalinimo sprendimai atsižvelgiant į sistemos gamintojo nurodymus“, – aiškino KTU mokslininkė.

Projektavimo biuro „Acib“, rengiančio daugiabučių modernizavimo projektus, vadovas architektas Albinas Mocevičius tvirtino, kad prieš 4–5 metus fasadų šveitimas ir dezinfekavimas išties laikyti pertekliniais darbais. Šiuo metu dalis rangovų tokius darbus atlieka, juolab kad architektai aiškinamajame rašte ar techninėse specifikacijose įrašo, jog šiuos darbus rekomenduojama atlikti. „Jei aplink modernizuojamą pastatą daug želdynų ar magistralinės gatvės, fasadų tarša akivaizdi. Ten, kur pastatai kvartaluose, uždarose erdvėse, gyventojai nelabai supranta, kam reikia plauti ir dezinfekuoti pastato fasadus. Tenka įrodinėti, kad vis dėlto yra mikroįtrūkimų, vietų, kuriose kaupiasi purvas, dulkės, jas reikia pašalinti, kad apšiltinimo sluoksnis būtų dedamas, laikantis techninių reikalavimų ir specifikacijų. Šitą informaciją pateikia ir bendrijų pirmininkai, administratorių atstovai. Viskas priklauso nuo supratimo ir požiūrio į savo namą“, – apibendrino pašnekovas.

21

forumas

foruma

Viešųjų pastatų renovacija: kaip turiniui suteikti naują prasmę?

Viešųjų pastatų modernizaciją

Lina BIELIAUSKAITĖ

išjudinti užsimojusi Energetikos

ministerija skaičiuoja

tūkstančius planuojamų

atnaujinti kvadratinių metrų

ir prognozuoja energijos

forumas / 1

sutaupymų rodiklius. Tačiau ar įgyvendinant brangiai

kainuojančius renovacijos

projektus pakanka orientuotis vien į energinio naudingumo

prioritetą? Kodėl šiandien

taip mažai kalbama apie tai,

kokią pridėtinę architektūros,

urbanistikos vertę gali ir turėtų

kurti tokie projektai? Globalaus požiūrio į viešųjų pastatų

atnaujinimą pasigendantys specialistai pripažįsta, kad

siekis eiti paprasčiausiu keliu

ne tik diskredituoja pačią

modernizacijos idėją, bet ir yra ydingas dėl trumparegiško,

neracionalaus lėšų panaudojimo.

22

2018 (Nr. 5)

Simonas GENTVILAS Urbanistas, Seimo narys

Mokykla, teismas, savivaldybė, Seimas, traukinių stotis, koncertų salė, prokuratūra, Mokesčių inspekcija nėra tiesiog funkcionalūs pastatai. Jie turi simbolizuoti išdidų simbolinį vaidmenį visuomenėje. Juk ne kartą yra tekę įeiti į pastatą, kuris iš tolo ir iš vidaus spinduliuoja savo esybę ir misiją. Šiandien galime pasidžiaugti naujais Generalinės prokuratūros, Kauno oro uosto, Klaipėdos policijos vyriausiojo komisariato ir kitais viešaisiais pastatais. Tačiau kaip sėkmingai renovuoti vėliau pastatytus, energiškai neefektyvius pastatus, yra ir iššūkis, ir galimybė.

Augant mūsų valstybės gerovei, išlaidos pastatų energetikai nueina į antrą planą. Norėdami sukurti tinkamas sąlygas pritraukti į valstybės tarnybą, į statutines ir civilines profesijas profesionalų, turime rūpintis ne tik pastatų ventiliacija, bet ir darbuotojų, lankytojų gerove. Man atrodo, kad

neįgaliųjų prieinamumo klausimai ir darbuotojų gerovė yra net svarbesni nei šiluminės renovacijos aspektas.

Praėjusiais metais Seimas priėmė įstatymų pakeitimus, kad universalaus dizaino sprendiniai beveik visada būtų įgyvendinami su viešųjų pastatų renovacija. Tačiau architektūrinė raiška yra kiekvienos savivaldybės, valstybinės institucijos estetinės emancipacijos klausimas. Įstatymais tai nesureguliuota, išskyrus naująjį Architektūros įstatymą, kuris įpareigoja savivaldybes naujiesiems viešiesiems pastatams skelbti projekto idėjos konkursus. Tačiau šiluminės renovacijos atveju sprendimas priklauso išskirtinai užsakovams.

Būti kūrybingam nekainuoja tiek daug, kiek dažnai manome. Pasyviojo namo idėjos neprieštarauja išskirtinės architektūros mintims. Pasaulis gausus išskirtiniai nuobodžių ir išskirtinai žavingų renovacijos sprendimų.

forumas / 2

Ramunė STAŠEVIČIŪTĖ Architektė, Klaipėdos universiteto docentė Kalbant apie viešųjų pastatų renovaciją, reikėtų konstatuoti, kad turime galvoje įvairialypę jų grupę, kur vykdomos labai skirtingos veiklos, tačiau visos jos yra svarbios visuomenei. Tai švietimo, kultūros ir sporto, sveikatos, kulto paskirties, administraciniai pastatai ir t. t.

Viešieji pastatai dažnai turi kultūros paveldo statusą arba, jo ir neturėdami, yra vertingi savo architektūrine išraiška, dažnai jie stovi urbanistiškai reikšmingose miesto teritorijose, formuoja aikštes, gatvių išklotines, yra svarbesnės dominantės. Taigi, kalbame apie labai reikšmingus objektus miestų ir miestelių urbanistinėje struktūroje, kurie reprezentavo mūsų meno, mokslo, ekonomikos pasiekimus (nuosmukius?) vienu ar kitu laikotarpiu.

Dar reikėtų pasiaiškinti paties žodžio „renovacija“ reikšmę. Renovacija (lot. renovatio – atnaujinimas, atkūrimas) – tai procesas, per kurį moraliai ir fiziškai nusidėvėjusios struktūros

atnaujinamos arba pakeičiamos naujomis (tai gali būti pastatai, gamybiniai fondai, technologinės linijos, ekonominiai modeliai ir t. t.).

Pastatų renovacijos aspektu man priimtinesnis žodis „modernizacija“. Šis terminas ypač tinkamas kalbant apie viešųjų pastatų, ypač sovietmečio laikotarpio architektūros, atnaujinimą. Pastatas nėra tik sienos, stogas, langai, fasadai, grindys ar lubos. Tai tam tikros, labai aiškios funkcinės ir erdvinės struktūros pastatai, kurie turėjo savo konkrečią paskirtį ir buvo pritaikyti tos epochos mentaliteto, kurį formavo (ar bandė formuoti) užsakovas, tai yra sovietų valstybė, vartotojams. Taigi, daugeliu atvejų mes nei norėtume, nei galėtume viską renovuoti (atkurti ar atnaujinti). Jeigu tiksliau, mes sugebėtume renovuoti formą, bet turiniui šiandien privalome suteikti naują prasmę.

Kadangi viešųjų pastatų renovacija yra labai plati tema, apimanti net ir kultūros paveldo objektus, iš to galima parengti visą pokalbių ciklą. Paminėsiu tik kelių visuomeninės paskirties pastatų grupių renovacijos rezultatus, mano nuomone, sėkmingus ir nesėkmingus bandymus, kiek leidžia vieša informacija ar asmeninė profesinė pažintis su procesu. Tikrai nepretenduoju į išsamią analizę, nes tam reikėtų išsamesnių studijų, bet jau dabar galima pastebėti kai kuriuos skiriamuosius bruožus tarp teisingo kelio ir klystkelių. Viena grupė – tai mokyklos ir vaikų darželiai, kita – bibliotekos ir muziejai.

Kalbant apie pirmųjų renovaciją (dažniausiai jas organizavo savivaldybių administracijos), nueita paprastuoju keliu – renovuojamos sienos, stogai, langai, šildymo sistemos, bet visiškai neatsižvelgta į naujus švietimo įstaigų funkcinius ir erdvinius reikalavimus pasikeitus mokymo turiniui ir tikslams.

Nepatogu minėti, bet kai kur pritrūko lėšų net sanitarinių mazgų remontui, o ką jau kalbėti apie elementarius higieninius reikalavimus patalpų su sandariais langais vėdinimui ar rekuperacijai. Mokyklos

savo vidaus planine struktūra liko tokios pačios kaip prieš 50 ar 40 metų – kelios kartos po nepriklausomybės atkūrimo buvo ir yra auklėjamos visiškai pasenusios epochos statiniuose. Šiuo atveju tampa nebesvarbu šiltos sienos ir nauji langai bei sutaupyti kaštai, nes prarandame žmones, piliečius (prisiminkime kaštų ir naudos kriterijus). Dar blogiau, kada didelis skaičius šių „renovuotų“ mokyklų uždaromos dėl mokinių stygiaus. Paleisti vėjais mūsų visų milijonai, o buvo galima iš esmės modernizuoti gal ne tokį įspūdingą mokyklų ar vaikų darželių skaičių, bet tai padaryti kokybiškai, sukuriant visiškai kitokio pobūdžio erdves.

Ilgų koridorių ir uždarų klasių–kabinetų modelio atsisakymas leistų sėkmingiau įgyvendinti naują mokymo turinį, formuojant kūrybiškesnio ir atviresnio mentaliteto žmogų. Esu tvirtai įsitikinusi, kad sovietinės statybos mokymo įstaigose buvo įmanoma sukurti naujas vidines funkcines ir erdvines struktūras, nes beveik visi pastatai karkasiniai, o tai leidžia architektams laisvai manipuliuoti erdvėmis, ardant vidines sienas ar formuojant naujai dengtas erdves tarp korpusų. Deja, mes skaičiavome tik šildymo sąnaudas... O architektų rankos prie šių projektų net neprisiliesdavo, nebent parenkant fasado spalvą ar tinko faktūrą.

O štai bibliotekų ir muziejų bei parodų centrų modernizavimo organizatoriai nuėjo kitu keliu ir tai, be abejo, lėmė didesnis intelektualinis renovacijos iniciatorių potencialas. Pats naujausias ir ryškiausiai matomas pavyzdys – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka Vilniuje. Šimtu procentų išlaikant tai, kas buvo unikalu šiame statinyje (išskirtinė architektūra, įspūdinga įėjimo erdvė interjere), sukurtas visiškai naujas, šiuolaikinės bibliotekos turinys XXI amžiaus žmogui. Neabejoju, kad čia taip pat būtų galima būtų pasigirti įspūdingu energinių sąnaudų sumažinimu, tačiau viešojoje erdvėje niekur negirdėjau apie tai kalbant, nes ne tai ir svarbiausia.

Daro įspūdį ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kaune rekonstrukcijos rezultatas ir Nacionalinė dailės galerija Vilniuje. Įspūdingi pastatai iš skirtingų epochų puikiai pritaikyti šiuolaikiniam meno kūrėjui ir vartotojui su puikiausiomis technologijomis bei išskirtine pastatų aura.

Apibendrinant galima pakartoti jau daugeliui žinomą tiesą, kad tikroji renovacija – tai puikūs energiniai rodikliai ir naujas viešojo pastato funkcinis ir erdvinis turinys, pritaikytas XXI amžiaus žmogui.

Tam reikalingi profesionalūs kūrėjai, o geriausi rezultatai pasiekiami taikant europinį architektūrinio konkurso principą, o ne pigiausios kainos lietuviškąjį fenomeną.

23

forumas

Vaidotas DAPKEVIČIUS Architektas Kalbant apie viešųjų objektų atnaujinimą, pridėtinę architektūros vertę pirmiausia galėtų sukurti kultūriniu požiūriu vertingiausių pastatų renovacijos, pritaikymo projektai. Ir šiuo atveju visų pirma reikėtų prisiminti bent jau Architektūros įstatyme apibrėžtus architektūros kokybės kriterijus, jų užtikrinimą.

forumas / 3

Viena vertus, yra nemažai puikių pavyzdžių renovuojant ir pritaikant kultūros paveldo objektus Lietuvoje (vienas tokių – Rietavo dvaro karietinės-arklidės rekonstrukcija pritaikant kultūrinei veiklai; autoriai architektai Lukas Rekevičius, Milda Rekevičienė ir Alda Tilvikaitė). Kita vertus, vis dar tokios ambicijos stokojama su pokarinio, sovietinio laikotarpio architektūros objektais.

Skambiausias jų – buvusio kelių policijos pastato Vilniuje, Giraitės gatvėje (autoriai architektai Gytis Ramunis, Kęstutis Pempė), atvejis. O juk tai architektūros paveldas, nykstantis ne mažiau sparčiai nei ikikarinio laikotarpio objektai. Tai neišnaudota proga.

Ar šiandien renovacijoje pakanka orientuotis tik į energinio naudingumo prioritetą? Vienareikšmiškai ne. Kaip minėjau kalbėdamas apie Architektūros įstatymą, architektūros kokybė net ir sausa teisine kalba apibrėžiama gana plačiai.

O ekonominis kriterijus negali būti apskaičiuojamas tik eksploatacijos sąnaudomis.

Verta pastebėti, kad Vakarų Europos šalyse

taip pat vertinama architektūros išsaugojimo kryptis. Vienas geriausių to pavyzdžių – Berlynas, ypač jo rytinė dalis. Visuomeniniai kultūros pastatai ten labai sėkmingai renovuoti nesudarkant modernistinės išvaizdos, pritaikyti šios dienos poreikiams ir sėkmingai naudojami toliau.

O apibendrindamas išskirčiau tai, kas pastaruoju metu kelia nerimą. Pernelyg konservatyvią ir biurokratizuotą, neskaidrią architektūros paveldo sferą, dažnai neįsileidžiančią tiek efektyviausių idėjų paieškos būdų – kokybiško architektūrinio konkurso ir jų rezultatų realizavimo eigos, tiek pačių renovacijos galimybių spektro.

Kita vertus, architektų profesiniame rengimo procese pasigendu didesnio dėmesio istorinio architektūros paveldo (šią kategoriją taikau ir sovietinio laikotarpio architektūrai) temoms bei vientiso architekto kvalifikacijos, apimančios ir paveldo, ir nepatenkančio į šią kategoriją architektūrinės aplinkos kūrimą, vertinimą.

forumas / 4

Albinas MOCEVIČIUS Architektas Viešojoje erdvėje diskutuojant apie pastatų atnaujinimą (renovaciją), jos naudą ir galimybes, dėmesys pirmiausia koncentruojamas į energinį naudingumą, jo didinimą, techninius parametrus, atsinaujinančiųjų energijos šaltinių panaudojimą.

Vis dėlto, manyčiau, ne mažiau reikšminga sudedamoji atnaujinimo (renovacijos) proceso dalis yra aplinkos kokybės gerinimo veiksnių įgyvendinimo 24

2018 (Nr. 5)

politika, t. y. viešųjų erdvių, aplinkos sutvarkymas prie atnaujinamų (renovuojamų), ypač visuomeninės paskirties, pastatų, valstybinės reikšmės objektų ir pan.

Teko matyti puikiai sutvarkytas erdves ir pastatų infrastruktūrą Švedijoje, Danijoje. Viešųjų ir gyvenamųjų pastatų modernizavimas ten sprendžiamas, atsižvelgiant į miestiečių besikeičiančius poreikius, miesto (kvartalo) socialinius, demografinius pokyčius ir pan., ieškoma darnos su pastatą supančia aplinka.

Pavyzdžiui, prie renovuojamo objekto esantis apleistas skveras ar aikštė atnaujinama, sukuriamas ryšys su pastatu – galima teigti, kad skveras tampa pastato priklausiniu. Pastatų atnaujinimo procese svarbu integruoti viešuosius pastatus į bendruomenių – miestiečių – gyvenimą.

Yra pavienių viešųjų pastatų, kurie atnaujinti ne tik energinio naudingumo požiūriu, bet ir buvo sutvarkytos erdvės (prieigos), išspręsti

žmonėms, turintiems negalią, aplinkos pritaikymo, viešųjų erdvių infrastruktūros, aplinkos sutvarkymo ar modernizavimo klausimai.

Atnaujinti pastatai su viešosiomis erdvėmis tampa miesto ar jo dalies (kvartalo) sudedamąja dalimi, tad svarbus tampa ir psichologinis veiksnys visuomenei. Ne tik pastatai, bet ir aplinka, supanti erdvė sukuria pridėtinę vertę. Visuomenė palankiau žiūri į modernizavimo procesą, kai jis įgyvendinamas kaip urbanistinės aplinkos gerinimo visuma, o ne kaip atskirų pastatų (architektūrinės ir konstrukcinės) vertės padidinimas.

Yra nemažai pavyzdžių, kai pastatai renovuoti, o aplinka ar erdvė prie pastato vis dar mena „anuos“ laikus. Mano manymu, taip neturėtų būti – derėtų ieškoti galimybių kompleksiškai spręsti tiek pastato, tiek aplinkos darnos, kuri sukurtų įvairialypį ryšį su visuomene ir jos poreikiais, klausimus.

technologijos

Dalinė modernizacija: šykštūs mokės du kartus?

Inga LUKŠYTĖ

Lietuvių požiūris į daugiabučių atnaujinimą keičiasi, tiesa, ne taip sparčiai, kaip daug kam norėtųsi, o garsiai nuskambėjusi dalinės modernizacijos idėja liko tik miražu kasdienių rūpesčių fone.

Demotyvuojančios šildymo kainos erimaujantiems, kad daugiabučio atnaujinimas ištuštins pinigines, prieš kurį laiką siūlyta dalinės modernizacijos, kai atnaujinamos tik vidinės pastato inžinerinės sistemos ir subalansuojama šildymo sistema nešiltinant sienų, idėja. Specialistai primena, kad valstybės parama tokio pobūdžio modernizacijai neskiriama, ir ragina nesižavėti gražiai skambančiais pažadais apie greitą ir pigų daugiabučių šilumos sąnaudų sumažinimo būdą.

Energetikos ir termoinžinerijos technologijos mokslų daktaras, daugiabučių namų modernizacijos ekspertas Ramūnas Gatautis laikosi pozicijos, kad jei namą norima atnaujinti, tą reikia daryti kompleksiškai – nuo stogo iki pamatų, kad, iškentus pastato atnaujinimą, per artimiausius

N

20–30 m. gyventojams nereikėtų sukti galvos dėl kabelių, vamzdynų keitimo ar kitų darbų. Specialisto žodžiais, daugiabučių gyventojams būtina kantriai ir išsamiai išaiškinti kapitalinio pastato remonto pranašumus, nurodyti pigių sprendimų rizikas, vėlesnes eksploatacijos išlaidas, paskolų mokėjimo perspektyvas.

Prie ne visuomet pozityvaus gyventojų požiūrio į renovaciją prisidėjo ir pastaruoju metu mažėjusios šildymo kainos. Pavyzdžiui, Kaune dėl itin aršios konkurencijos tarp šilumos gamintojų centralizuoto šilumos tiekimo miesto sistemoje kaina nusiritusi į istorines žemumas, tad ir motyvacija atnaujinti pastatą vien dėl akivaizdžios ekonominės naudos yra sumažėjusi.

Nauda – abejotina R. Gatautis priminė, kad nors dalinės modernizacijos idėja prieš kurį laiką laikyta patraukliu

variantu, galiausiai buvo susigaudyta, kad toks pastatų atnaujinimo variantas turi didelių trūkumų. „Įgyvendinant kompleksinį daugiabučio atnaujinimo projektą projektuotojas ir rangovas suteikia garantiją ir tik jis vienas atsako už galutinį rezultatą prieš butų savininkus, taigi, galima reikalauti ir tikėtis kokybės. Pastato remontas etapais, kai vienais metais tvarkomos sienos, kitais – stogas, dar kitais – šildymo sistema, gali baigtis kaip patarlėje apie devynias aukles ir vaiką be galvos“, – kalbėjo pašnekovas ir pateikė iliustratyvų pavyzdį, kai savo darbą fasado šiltintojai ir langų montuotojai padarys gana kokybiškai, o štai langų angokraščiai, kur susiduria langai ir fasadas, gali būti sutvarkyti prastai, gyventojams net ir susigaudyti bus sunku, kuris kaltas, kad šaltis spraudžiasi į kambarį, langas rasoja. Dažnai tokie etapais vykdomi darbai išties kainuoja brangiau, nukenčia kokybė, suteikiamos prastesnės garantijos.

25

Viešojoje erdvėje entuziastingai diskutuota idėja vykdyti sekliąją (dalinę) modernizaciją, t. y. netvarkyti viso pastato, o tik „pigiai pačiupinėti“ patalpų šildymo dalį, specialisto nesužavėjo. Toks variantas, anot pašnekovo, yra nevykęs tiek techniškai, tiek ekonomiškai, tiek morališkai ir gali būti naudingas butų savininkams tik išskirtiniais atvejais. Kodėl? Todėl, kad pastatas yra vientisas inžinerinis įrenginys, kurio elementai privalo derėti tarpusavyje. Pastato, statyto vadovaujantis dar sovietiniais normatyvais, sienų šilumos pralaidumas yra didelis. Atitinkamai buvo suskaičiuota ir sumontuota pastato šildymo sistema. Šiais laikais apšiltinant daugiabutį jo sienų šilumos varža pagerėja daugiau kaip 6 kartus, todėl šilumos patalpoms šildyti reikia sunaudoti bent dvigubai mažiau. Atitinkamai dėl mažesnio poreikio šildymui ir pati šildymo sistema atnaujintame pastate turi būti dvigubai mažesnės galios. Todėl modernizuojant pastatą kompleksiškai, projektuotojai suderina naujų sienų šilumos varžas ir naujus radiatorius kiekvienai patalpai.

Butų savininkai investuoja į gerai sukomplektuotą sistemą tik tiek, kiek būtinai reikia. Tuo tarpu jei pastato sienos lieka kiauros, o aptvarkoma tik šildymo sistema, šilumos poreikis patalpoms šildyti ir lieka koks buvęs, tad ir radiatoriai turi būti tokios galios, kad pajėgtų patiekti tiek šilumos, kiek jos prarandama per prastos izoliacijos sienas, t. y. bent dvigubai didesnės galios, nei reikėtų visiškai atnaujintam pastatui. Fizikos dėsnių apmauti nepavyks – šiluma prarandama ne per radiatorius, o per kiauras sienas, langus, stogą, duris. Nepadidinus sienų šiluminės varžos, radiatorių pakrapštymas šilumos suvartojimo nesumažins. Ekonomikos prigauti irgi neišeis. Didesniam šilumos kiekiui patekti į patalpą reikia didesnio radiatoriaus, atitinkamai storesnių stovų ir magistralinių vamzdynų, ventilių, galingesnio šilumos punkto, o tai reikalaus ir didesnių investicijų bei eksploatacijos sąnaudų.

Specialistas įspėjo, kad ignoruoti kiaurų sienų problemos ilgai nepavyks ir tik laiko klausimas, kada pastato savininkai vis tiek privalės jas apšiltinti – po vienerių, ketverių ar septynerių metų. O tada paaiškės, kad atnaujintoji pastato šildymo sistema yra dukart didesnės galios, nei pakaktų, t. y. krūva pinigų išmesta į balą. Šiuo metu visiškai atnaujinamų daugiabučių šilumos įrangos keitimas į klasikinę dvivamzdę sistemą kainuoja apie 40–50 eurų už kv. m buto ploto, t. y. vidutiniškam 2700 kv. m ploto daugiabučiui darbai atsieina apie 118 000–135 000 eurų.

Esminė problema, kodėl renovacija tiek metų Lietuvoje nepajudėjo iš vietos ir dabar juda vangiai, yra pusiau sovietinė daugiabučių namų administravimo sistema. / Ramūnas GATAUTIS /

R. Gataučio manymu, ko gero, labiausiai daline renovacija suinteresuoti šildymo sistemomis ir šilumos davikliais prekiaujantys verslininkai. „Buvo mėginimų įrodyti, kad dalinė renovacija – tikrų tikriausias stebuklas, kad gyventojai sutaupys 25–30 proc. šilumos vien sukiodami radiatorius. Tai netiesa. Tai paprasčiausias žmonių erzinimas, kuris galiausiai atsisuks tiek prieš daugiabučių gyventojus, tiek prieš įrangos tiekėjus, nes, investavus nemenkus pinigus tik į šildymo sistemos minimalų atnaujinimą, žadėtų sutaupymų nebus ir gyventojai bus nuvilti. Šitaip prigautus butų savininkus vėliau prikalbinti atnaujinti visą daugiabutį gali būti labai sunku, jei apskritai įmanoma. Žinant, kad Lietuva, palyginti su kaimyninėmis Rytų Europos šalimis, ir taip atsilieka atnaujintų ir apšiltintų daugiabučių skaičiumi, tokie trumparegiški bandymai pasipinigauti čia ir dabar gali tapti nacionaline bėda“, – pabrėžė R. Gatautis. Pasak pašnekovo, pastato atnaujinimas – labai atsakingas sprendimas, tad verslininkai turėtų dirbti taip, kad vėliau be baimės galėtų žiūrėti savo klientams į akis.

Kiauros sienos nedings Racionalesnis sprendimas, anot pašnekovo, visų pirma apšiltinti sienas ir, atsižvelgiant į sumažėjusius šilumos poreikius, pasirinkti atitinkamą šildymo sistemą.

26

2018 (Nr. 5)

Po modernizacijos – vėl modernizacija.

Paklaustas apie klaidas, kurias daro taupūs lietuviai, kad po renovacijos netrukus prireikia dar

vienos renovacijos, pašnekovas atkreipė dėmesį į dvi problemas. Pirmoji – vis dar gajus daugiabučių butų savininkų tikėjimas, kad jų pastato kapitalinis remontas turi apsimokėti, t. y. kad tai savotiškas verslas, turintis duoti pelną, kitaip jo daryti neverta. Tačiau šis „verslas“ labai priklauso nuo šilumos kainos, kuri savo ruožtu priklauso nuo tarptautinių naftos kainų, o šios svyruoja. Šiuo metu centralizuotai tiekiama šiluma, ypač didžiuosiuose miestuose, gerokai atpigusi. Todėl kartais bandoma modernizuoti daugiabučius pačiomis mažiausiomis išlaidomis. Praktikoje tai reiškia, kad siekiant sutaupyti atsisakoma dalies reikalingų darbų, pavyzdžiui, netvarkomi šildymo ir vandens tiekimo, nuotekų vamzdynai, elektros instaliacija, ventiliacija ir pan. Arba kitas pastato remonto piginimo būdas – renovacijos darbų pirkimas už mažiausią kainą. „Tai reiškia, kad renovuojant bus naudojamos prasčiausios statybinės medžiagos ir dirbs prasčiausi specialistai. Juk niekam ne paslaptis, kad dalis įmonių pirmiausia verždavosi dalyvauti statybos rangos darbų pirkimo konkursuose, o tik paskui imdavo sukti galvą, iš kur gauti statybininkų“, – sakė R. Gatautis. Kadangi daugiabučių modernizavimo pirkimo procedūros yra griežtai reglamentuojamos, Aplinkos ministerija reikalavo pirkimus vykdyti tik pagal mažiausios kainos kriterijų.

Tačiau praktika parodė, kad tai daro neigiamą įtaką projektų kokybei, tad vėliau buvo leista taikyti ne tik mažiausios kainos, bet ir kokybinio naudingumo kriterijus. Tiesa, šiuo metu Aplinkos ministerija vėl bando atgaivinti tvarką, kad daugiabučių atnaujinimo projektavimo paslaugos ir statybos rangos darbai gali būti perkami tik per Centrinę perkančiąją organizaciją (CPO).

R. Gatautis stebisi: „Šį „taupymo“ variantą mes jau išbandėme savo kailiu ir jis baigėsi prastai.

Vadovaujant aplinkos ministrui V. Mazuroniui jau buvo mėginta įvesti tvarką pirkimus vykdyti tik per CPO. To rezultatas – daugiabučių renovacija Lietuvoje sustojo, kol reikalavimas nebuvo atšauktas. Per laikotarpį iki šiol pirkimo per CPO sąlygos patobulėjo, tačiau siekiantys kokybės daugiabučių atnaujinimo projektų administratoriai linkę rinktis kitus pirkimo būdus, kai gali pirkimo sąlygas ir rangos sutartis papildyti konkretaus pastato specifinius poreikius atitinkančiais griežtesniais reikalavimais, ko nėra CPO dokumentuose.“

Modernizacija tapo egzaminu Renovacija, anot pašnekovo, lietuviams tapo ne tik finansinio raštingumo, bet ir nuosavybės valdymo testu. „Esminė problema, kodėl renovacija tiek metų Lietuvoje nepajudėjo iš vietos ir dabar juda vangiai, yra pusiau sovietinė daugiabučių namų administravimo sistema, – įsitikinęs daugiabučių renovacijos ekspertas. – Butas dažniausiai yra vertingiausias žmogaus turtas ir jis privalo šia nuosavybe tinkamai rūpintis. Kodėl vis dar manoma, kad daugiabučiu privalo rūpintis savivaldybė, o ne butų savininkai? Butų savininkai už savo daugiabutį yra atsakingi lygiai taip pat kaip, tarkime, už savo automobilį. Bet juk niekas nemano, kad jei automobilio padangos plikos, tai jo savininkas ne perka jas naujas, o laukia kol savivaldybė skirtų administratorių, kad šis bėgtų į servisą ir pakeistų ratus? Todėl lietuviška sistema, kai savivaldybė yra įpareigota skirti daugiabučio namo administratorių, kai tas paskirtasis administratorius yra monopolinė savivaldybės

technologijos įmonė, negali būti laikoma normalia civilizuota tvarka. Tai nesusipratimas. Kol butų savininkai nesijaučia atsakingi už nuosavybę savo name, tai ir priimti racionalių atsakingų sprendimų jie nenori.“ Pašnekovas pabrėžė, kad savininkas atsakingas ne tik už savo butą ir balkoną, bet ir už pastato rūsį, stogą, vėdinimo ir šildymo sistemas.

Dalinės modernizacijos neremia Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) Projektų įgyvendinimo skyriaus vedėja Gintarė Burbienė, paklausta, ar įmanoma gauti paramą tik vidinėms inžinerinėms sistemoms sutvarkyti ir šildymo sistemoms subalansuoti, sakė, kad parama iš Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos skiriama tik tada, jei pasirenkamos priemonės sutaupys ne mažiau nei 40 proc. energijos šiluminių sąnaudų ir bus pasiekta ne mažesnė nei C energinio naudingumo klasė. „Žinoma, per renovacijos procesą gali būti atnaujintas šilumos punktas ir panaudotos kitos priemonės, bet praktika rodo, kad tokiu atveju būtinas ir sienų, stogo, langų šiltinimas. Vien tik atnaujinus šilumos punktą, minėtų sutaupymo sąnaudų pasiekti neįmanoma, vadinasi, ir dalinė modernizacija yra negalima“, – teigė specialistė.

Paskatinimas – 10 proc. parama Anot pašnekovės, dalinės modernizacijos idėja, kai į paramą renovacijai galėtų pretenduoti ir tie daugiabučiai, kurių gyventojai nusprendė atnaujinti tik vidines inžinerines sistemas ir subalansuoti šildymo sistemą, buvo išsakyta, kai buvo keičiamas Valstybės paramos įstatymas daugiabučių atnaujinimui. Šio įstatymo nauja redakcija pasirodė 2017 m. birželio mėnesį. Tuomet siūlyta, kad reikėtų suteikti galimybę nerengiant atskirų sudėtingų investicinių planų ar projektų leisti gyventojams atsinaujinti neautomatizuotus šilumos punktus. Tiesa, tai ir liko tik siūlymu.

Anot pašnekovės, apskritai įgyvendinta tik maža dalis tuomet nuskambėjusio ambicingo siūlymo. Gyventojams teikiama 10 proc. parama, jei neautomatizuotas šilumos punktas keičiamas į naują automatizuotą. Dalinės renovacijos idėja įgyvendinta būtent taip, bet kitokių variantų gauti paramą nėra.

G. Burbienė nesiryžo prognozuoti, kada daugiabučių renovaciją Lietuvoje bus galima laikyti sėkmingai atliktu darbu. „Kasmet Lietuvoje atnaujinama po 500 daugiabučių, o iš viso šalyje renovuotinų daugiabučių yra apie 20 tūkst., tad galima paskaičiuoti, kiek dar metų prireiks, kad tikslas būtų pasiektas“, – kalbėjo ji.

27

technologijos

Centralizuota vėdinimo sistema daugiabutyje Vilniuje, Mickevičiaus gatvėje.

Vėdinimo būdai energiškai efektyviems pastatams Aušra NARKELIŪNIENĖ

Pastatuose mes praleidžiame apie 90 proc. savo laiko. Griežtėjant Europos Sąjungos Komisijos reikalavimams dėl anglies dvideginio (CO2) emisijos ir energijos taupymo, pastatų termoizoliacija ir sandarumas pastebimai gerėja, tačiau tyrimais nustatyta, kad patalpų oras juose gali būti dešimt kartų labiau užterštas nei lauke. Todėl svarbūs tampa ne tik augantys energijos taupymo pastatuose reikalavimai, bet ir oro kokybė juose.

Kas nauja technologijų gretose? iuolaikinis pastatas neįsivaizduojamas be mechaninės vėdinimo sistemos su šilumogrąža (rekuperacijos). Naudojant tokias sistemas, energija atgaunama iš šalinamo oro. Per daugelį metų sukaupta nemažai patirties, todėl daugėja vėdinimo būdų, sykiu atsiranda įvairių nuomonių, kaip efektyviau naudoti šiuolaikines technologijas daugiabučiuose gyvenamuosiuose pastatuose

Š

28 2018 (Nr. 5)

ir biuruose, kur žmonės praleidžia daugiausia laiko.

Laiko patikrinta vėdinimo sistema Inžinierė, vėdinimo sistemų specialistė, l. e. statinių inžinerinių sistemų studijų programų vadovo pareigas Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakultete Laura Stasiulienė pasakoja, kad labiausiai paplitusios šiuo metu yra mechaninio vėdinimo sistemos su šilumogrąža (žr. 1 pav.). Tokias sistemas dažniausiai

sudaro šie elementai: vėdinimo įrenginys (1), ortakių tinklas (2), oro tiekimo (3) ir ištraukimo (4) įrenginiai, triukšmo slopinimo įranga (5). Pagrindinis elementas vėdinimo sistemoje su šilumogrąža – vėdinimo įrenginys. Jo konstrukcijoje yra tiekiamo (6) ir šalinamo (7) oro filtrai, tiekiamo (8) ir šalinamo (9) oro ventiliatoriai, šilumogrąžos įrenginys (10) (rotacinis arba plokštelinis šilumokaitis), šildytuvas (11) ir aušintuvas (12). Priklausomai nuo pasirinkto šilumogrąžos įrenginio tipo, lauko oro ir iš patalpų šalinamo oro temperatūros, galima sutaupyti iki 95 proc. energijos,

reikalingos orui šildyti. Vėdinimo įrenginys ortakių tinklu sujungiamas su patalpose įrengtais oro tiekimo ir ištraukimo įrenginiais, išorinėje pastato sienoje ar stoge įrengtais šviežio lauko oro paėmimo (13) ir užteršto patalpų oro šalinimo (14) įrenginiais. Orui tiekti ir ištraukti į patalpas ar iš jų gali būti naudojami įvairių formų ir konstrukcijų skirstytuvai bei grotelės.

Lauko orui paimti ir užterštam patalpų orui šalinti gali būti naudojamos grotelės ir stogeliai.

Decentralizuoti ir centralizuoti vėdinimo sprendimai daugiabučiams pastatams Specialistai diskutuoja, kokią vėdinimo sistemą – centralizuotą ar decentralizuotą – geriausia rinktis vėdinamiems daugiabučiams pastatams. Populiarėja decentralizuoti vėdinimo sprendimai, kai nelieka ilgų ir sudėtingų oro paskirstymo sistemų.

Naujai statomuose daugiabučiuose siūloma įrengti decentralizuotą vėdinimo sistemą. Pasirinkus tokią sistemą, kiekvienas savininkas turėtų savo vėdinimo įrenginį ir galėtų jį valdyti. Veikiant tokiai sistemai, nėra bendrų stovų, išvengiama kaimyninių patalpų kvapų ir kitų standartiniuose daugiabučiuose kylančių problemų. „Šiuo atveju kiekvienam butui yra įrengiama atskira vėdinimo sistema su šilumogrąža, kurią sudaro pirmiau paminėtos dalys. Vėdinimo sistemos daugiabučiuose gyvenamuosiuose pastatuose turėtų būti atskiros kiekvienam butui. Tai leidžia valdyti vėdinimo sistemas pagal individualius poreikius“, – sako L. Stasiulienė.

Antrasis decentralizuotų vėdinimo sistemų tipas – minirekuperatoriai. Jie tinka labiau, kai vėdinimo reikia jau įrengtuose ar renovuojamuose daugiabučiuose namuose. Tai pigesnis ir paprastesnis sprendimas: tereikia išgręžti sienoje angą, sumontuoti tokį rekuperatorių ir prijungti jį prie elektros.

Kita vertus, jau yra sėkmingų sprendimų, kai renovuojamuose daugiabučiuose įrengiama ir centralizuota vėdinimo sistema. Vienas tokių – daugiabutis pastatas Vilniuje, Mickevičiaus gatvėje. Ortakiai jame įrengti fasado termoizoliaciniame sluoksnyje ir sėkmingai paslėpti po apdaila. Juos taip pat būtų galima išvesti per įvairias šachtas, laiptines ar koridorius. Minėtame daugiabutyje kiekvienoje laiptinėje sumontuotas aukšto efektyvumo įrenginys su plokšteliniu šilumokaičiu skirtas 8 butams. Parinkus tinkamus įrenginių komponentus, toks sprendimas atitiko keliamus aukštus reikalavimus – suminis suvartojamas ventiliatorių energijos kiekis buvo 0,37 Wh/m3. Ne tik ekonomiški ventiliatoriai, bet ir aukštas šilumogrąžos efektyvumas, pažangi valdymo automatika turėjo įtakos siekiant aukštos pastato energetinio naudingumo klasės.

Komforto rodikliai Projektuojant ir įrengiant vėdinimo sistemas, reikia atsižvelgti ir santykinio drėgnio rodiklius. Ištyrus kai

1 pav. Mechaninio vėdinimo sistemos su šilumogrąža principinė schema. Sudaryta L. Stasiulienės.

Renkantis vėdinimo įrenginį su šilumogrąža energiškai efektyviems pastatams svarbu atkreipti dėmesį į rekuperatoriaus naudingumo koeficientą ir pastato energinio naudingumo klasei keliamus reikalavimus. Kuo aukštesnis rekuperatoriaus naudingumo koeficientas, tuo mažiau energijos reikia papildomam oro pašildymui. Taip pat vėdinimo įrenginyje esantys ventiliatoriai turi vartoti mažai elektros energijos ir pasižymėti geromis akustinėmis ypatybėmis. Nuo 2018 m. sausio Lietuvoje įsigaliojo reikalavimai statyti A+ energinio naudingumo klasės pastatus. Tokiuose pastatuose įrengtų mechaninio vėdinimo su rekuperacija sistemų rekuperatoriaus naudingumo koeficientas turi būti ne mažesnis nei 80 proc., o vėdinimo įrenginyje esančių ventiliatorių naudojamas elektros energijos kiekis neturi viršyti 0,55 Wh/m3.

kuriuos A klasės energinio naudingumo biurus paaiškėjo, kad santykinis drėgnis juose žiemą tesiekia tik apie 15 proc., nors pagal higienos normas turi būti mažiausiai 35. Šią bėdą iš dalies lemia perteklinis vėdinimas, kuris šaltuoju metų laiku yra ne mažesnė blogybė nei nepakankamas vėdinimas. Santykinės drėgmės problemą sumažina vėdinimo įrenginių su rotaciniais šilumokaičiais naudojimas, nes šie iš šalinamo oro atgauna ne tik šilumą, bet ir drėgmę. Tačiau daugeliu atvejų to nepakanka. „Siekiant išvengti žemo santykinio drėgnio patalpose, reikėtų naudoti oro drėkintuvus.

Oro drėkinimo įranga gali būti iš anksto integruojama į vėdinimo sistemas arba įrengiama tiesiogiai patalpose. Dažniausiai oras drėkinamas naudojant geriamąjį vandentiekio vandenį, – pasakojo L. Stasiulienė. – Vanduo gali būti išskaidomas labai smulkiais lašeliais, kurie, patekę į vėdinimo sistemomis tiekiamą oro srautą arba tiesiogiai į patalpos

orą, išgaruoja, taip pakeldami santykinį patalpos drėgnį iki nustatyto. Orui drėkinti gali būti panaudojami ir garai. Tada vanduo yra kaitinamas, kol pasiekiama vandens virimo temperatūra ir susidaro vandens garai, kurie greitai pasklinda drėkinamame ore.“ Naujai statomuose pastatuose galima numatyti centrines drėkinimo sistemas, o jau pastatytuose taikyti įvairius mobiliuosius oro drėkintuvus. Kalbant apie patalpų oro drėkinimą svarbu paminėti, kad vanduo yra palanki terpė daugintis bakterijoms. Todėl vandens kokybė naudojamam orui drėkinti turi būti reguliariai stebima.

Komfortą daugiabučiuose pastatuose ar biuruose taip pat užtikrina ir triukšmą slopinantys sprendimai – vėdinimo įrenginiai, kurių korpusas pagamintas iš garsą izoliuojančių medžiagų, pakankamo skersmens ortakiai, oro paskirstymo įrenginiai, parinkti atsižvelgiant į akustinius duomenis, triukšmo slopintuvai prie vėdinimo įrenginių ir, jei reikia, ant vėdinimo sistemos atšakų.

29

technologijos Vėdinimo sistemos – kartu su pastato projektu Statybos darbai prasideda nuo projekto. Vėdinimo sistema – ne išimtis. Projektuodami naujus pastatus, architektai turėtų atkreipti dėmesį ir į jas, gal net suprojektuoti techninį aukštą šiems įrenginiams, kad vėliau stogas nebūtų apkarstytas vėdinimo įrenginių dėžėmis. Pasak vėdinimo sistemų projektuotojo Tado Jancos, architektai dažnai pamiršta, kad naujai statomame name reikės išvedžioti ortakius, taigi, pavyzdžiui, pritrūksta lubų aukščio ir nėra kaip ortakių paslėpti.

Tokias problemas išspręsti, kai pastatas jau pastatytas, daug sunkiau ir brangiau.

Jeigu pastate ketinama įrengti mechaninio vėdinimo sistemą, reikėtų pagalvoti, kur bus vėdinimo įrenginys, kurioje vietoje ir kaip bus paimamas lauko oras, kur bus oro šalinimo vieta, kur bus tiesiami ortakiai. Jeigu pastate rengiamas ir interjero projektas, prie interjero sprendimų galima priderinti ir oro paskirstymo ir ištraukimo technologijas.

Galimos vėdinimo įrenginių pastatymo vietos priklauso nuo pastato paskirties. Gyvenamuosiuose pastatuose vėdinimo įrenginiai dažniausiai yra sandėliukuose, koridoriuose, virtuvėse.

Galima juos integruoti į spintas. Visuomeninės

paskirties pastatuose vėdinimo įrenginiams dažniausiai numatomos atskiros patalpos, kurių plotas priklauso nuo vėdinimo įrenginio priežiūros, remonto ir valymo reikalavimų. Įėjimas į vėdinimo įrangos patalpas turėtų būti iš bendrojo naudojimo patalpų (koridorių, laiptinių ir pan.).

Jeigu oras vėdinimo įrenginiuose yra šildomas vandens šildytuvais, vėdinimo įrangos patalpose turėtų būti numatytas trapas. Didesniuose visuomeninės paskirties pastatuose, pavyzdžiui, arenose, vėdinimo įrangai gali būti numatytas atskiras techninis aukštas.

Lauko oro ėmimo ir užteršto patalpų oro šalinimo angos dažniausiai įrengiamos pastato fasaduose arba stoge. Inžinierė, vėdinimo sistemų specialistė L. Stasiulienė atkreipia dėmesį: svarbu lauko oro ėmimo angas įrengti taip, kad tiekiamas oras būtų kuo švaresnis. Priklausomai nuo šalinamo oro užterštumo kategorijos, tarp lauko oro ėmimo ir šalinamo oro angų turi būti išlaikytas tam tikras atstumas. Derinant šiuos sprendimus su pastato architektu dar projektavimo stadijoje, oro ėmimo ir šalinimo angos gali būti visiškai nepastebimos.

Projektuojant mechaninio vėdinimo sistemas svarbu numatyti vietą ortakiams. Juos galima įrengti atvirai arba slėpti pastato konstrukcijose (sienose ar po pakabinamosiomis lubomis). Sprendimai priklauso nuo pastato paskirties, ortakių skersmens ir patalpų interjero.

Šiuo metu populiarus industrinis patalpų interjeras gali būti papildomas ir atvirai sumontuotomis vėdinimo sistemomis. Siekiant „švaraus“ patalpų interjero, vėdinimo sistemas galima slėpti po gipso kartono plokščių ar įtempiamosiomis lubomis.

Ateities sprendimai – proceso valdymas Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų oro kokybei valdyti vėdinimo sistemose gali būti naudojami įvairūs jutikliai, elektrinės pavaros ir valdikliai. Pasak pašnekovės, dažniausiai naudojami jutikliai yra anglies dvideginio (CO2) ir lakiųjų organinių junginių (LOJ), dar vadinamų tiesiog oro kokybės jutikliais. Pasitelkus jutiklius, sekamas oro kokybės lygis ir, jeigu viršijama rekomenduojama riba, į patalpas pradedamas tiekti didesnis šviežio oro kiekis. Vėdinimo sistemos gali būti reguliuojamos pastatuose įrengtais šiuolaikiškais išmaniaisiais valdikliais, kurie gali savarankiškai nustatyti patalpų mikroklimatą pagal individualius vartotojų poreikius. Valdikliuose galima pasirinkti įvairius vėdinimo sistemų darbų režimus, pavyzdžiui, atostogų, savaitgalio, darbo ar asmeninį. Taip pat galima stebėti ir reguliuoti energijos sąnaudas, tiekiamo oro temperatūrą, oro srautą ir pan. Vėdinimo sistemos gali būti valdomos kompiuteriu ar mobiliaisiais įrenginiais nuotoliniu būdu.

Vėdinimo įrenginio įrenginio išmanioji išmanioji automatika automatika –– Vėdinimo energijos taupymo taupymo galimybės galimybės energijos Renkantis vėdinimo įrangą, svarbiausiais enerRenkantis vėdinimo įrangą svarbiausiais energigijos taupymo kriterijais dažniausiai yra šilumojos taupymo kriterijais dažniausiai naudojamas yra šilumokaičio efektyvumas ir ventiliatorių kaičio efektyvumas bei vienas ventiliatorių naudojamas energijos kiekis. Dar dažnai pamirštaenergijos Dar vienas dažnai pamirštamas, mas, bet kiekis. ne mažiau svarbus kriterijus yra valbet nemažiau svarbus valdymo autodymo automatika, neskriterijus būtent yra ji reguliuoja visos matika, būtent automatika reguliuoja sos sistemosnes darbą ir padeda taupyti energiją.viPersistemos darbą ir padeda taupytiįrenginys energiją. Pertektekliniu pajėgumu veikiantis reiškia liniu veikiantis reiškia veltui veltuipajėgumu eikvojamą energijąįrenginys ir nepageidaujamas eikvojamą išlaidas. energiją ir nepageidaujamas išlaidas.

Iš anksto suprogramuotas veikimas Iš anksto suprogramuotas veikimas KOMFOVENT inžinieriai, inžinieriai kurdami kurdami vėdinimo vėdinimo įranįrangos valdymo valdymo automatiką, ypatingą dėmesį skyrė skyrė būtent energijos energijos taupymui: taupymui: iš iš anksto anksto suprograsuprogramuoti 88 veikimo eksploataviveikimorežimai režimaiskirtingoms skirtingoms eksploatamo Kiekvienas vėdinimo rėžimas leivimosąlygoms. sąlygoms.

Kiekvienas vėdinimo režimas džia nustatyti tiekiamo orooro kiekį ir temperatūrą. leidžia nustatyti tiekiamo kiekį ir temperatūSavaitinis veikimo tvarkaraštis priderina vėdinirą. Savaitinis veikimo tvarkaraštis priderina vėmo intensyvumą prie gyvenimo ritmo ritmo – kiekvieną dinimo intensyvumą prie gyvenimo – kiesavaitės dieną nustatytomis valandomis patalkvieną savaitės dieną nustatytomis valandomis patalpos vėdinamos pagal tvarkaraščio prograpos vėdinamos pagal tvarkaraščio programą. mą. Pavyzdžiui, kai nieko nebūna namuose, Pavyzdžiui – kai nieko nebūna namuose vėdi30 2018 (Nr. 5)

automatika sumažina vėdinimo intensyvumą, o, nimo automatikaįrenginys sumažinapradeda vėdinimo intensyvuprieš sugrįžtant, veikti įprastu mą, o prieš sugrįžtantprogramos – įrenginys taikymas pradeda veikti režimu.

Tvarkaraščio ener-

įprastu režimu. vėdinimui Tvarkaraščio taikygijos sąnaudas galiprogramos sumažinti net du mas energijos sąnaudas išmaniosios vėdinimui gali sumakartus.

Taigi, pagrindinis automatižinti net du –kartus.

Taigi, pagrindinis išmaniosios kos tikslas savarankiškai palaikyti tinkamiausią automatikos tikslas – savarankiškai palaikytiveikitinpatalpų mikroklimatą, priderinant sistemos kamiausią patalpų vartotojo mikroklimatą, priderinant sismą prie kasdienių poreikių. temos veikimą prie kasdienių vartotojo poreikių.

Automatinė oro kokybės kontrolė Automatinė oro kokybės kontrolė Naudojant oro kokybės jutiklius, vėdinimo įrenNaudojant kokybės jutiklius, įrenginys veikiaoro tiek, kiek reikia, kadvėdinimo būtų palaikoginys veikia tiek kiek reikia, kad būtų palaikoma ma tinkama patalpos oro kokybė.

Oro kokybės tinkama patalposį oro kokybė.

Oro patalpose kokybės jujutiklis reaguoja žmonių skaičių ar tiklis reaguojadūmus į žmonių patalpose ar atsiraatsiradusius beikiekį kvapus, todėl labai tiksdusius dūmus bei kvapus,ir todėl labai tiksliai paliai palaiko komfortišką sveiką mikroklimatą. laiko komfortišką ir sveikąomikroklimatą.

Jutiklis Jutiklis siunčia signalus, vėdinimo automatisiunčia signalus, o vėdinimo automatika ka efektyviai reguliuoja oro srautus.

Esantefektytyram viai reguliuoja srautus.sumažinamas Esant tyram patalpos patalpos orui, oro vėdinimas arba išorui vėdinimas sumažinamas arba išjungiamas – jungiamas – taip taupoma energija.

Skaičiavitaip energija.

Skaičiavimais patvirtinta, maistaupoma patvirtinta, kad išmanusis valdymas (palygintiišmanusis su paprastu) sumažina energijos sąnaudas kad valdymas (palyginus su paprastu), iki 70 procentų. sumažina energijos sąnaudas iki 70 %.

Nuotolinis valdymas Nuotolinis valdymas Įrenginius galima galimavaldyti valdytinuotoliniu nuotoliniubūdu būdu naunaudodojantis mobiliosiomis programėlėmis, kurių jantis mobiliosiomis programėlėmis, kurių sąsaja sąsaja yra analogiška pulteliui, todėl yra analogiška valdymo valdymo pulteliui, todėl valdymas valdymas bus paprastas ir patogus.

Negana to, bus paprastas ir patogus.

Negana to, valdymo valdymo automatikoje yra integruotas automatikoje yra integruotas interneto interneto serveris, serveris, suteikiantis vėdinimo suteikiantis galimybęgalimybę vėdinimo įrenginį įrenginį valdyti valdyti kompiuteriu ar išmaniuoju telefonu. kompiuteriu ar išmaniuoju telefonu.

urbanistika

Inga LUKŠYTĖ

Ateities sostinės centras – dešiniajame Neries krante

Vilnius turi ambicijų tapti ne tik informacinių technologijų, lazerių pramonės, finansinių paslaugų centru, galinčiu konkuruoti su didžiosiomis Europos sostinėmis, bet ir miestu, kuris didžiuosis suteikiama gyvenimo kokybe.

Vienas po kito sostinėje dygsta verslo centrai, pristatomi inovatyvūs viešosios infrastruktūros tvarkymo projektai.

31

Dalis projektų atgulė į stalčius ešiniajame Neries krante sutelkta bene daugiausia finansinių paslaugų centrų ir ši teritorija toliau vystoma. Vilnius turi vieną pranašumą prieš didžiuosius Europos megapolius, kuriuose jau seniai suprojektuotas ir užstatytas kiekvienas centimetras: dešinioji Neries krantinė ir šalia esančios teritorijos išgyvena prisikėlimo laikus ir ateities sostinės bei jos finansų centro veidas gimsta dabar. Juokaujama, kad būtent ši sostinės teritorija seniai yra tapusi architektų Marso lauku, kur laužomos ietys ir skubamos švęsti ateities pergalės.

Dešiniajame Neries krante turėjo iškilti ne tik prieštaringai vertinamas Ermitažo–Guggenheimo muziejus. Su šia teritorija siejama ir dar viena ambicinga idėja. Ne vienerius metus verda diskusijos apie tai, kad Vilniaus spūsčių bėdą išspręstų metro linija, o centrinė metro stotis galėtų būti įkurta šalia Nacionalinės dailės galerijos.

Tiesa, šios idėjos įgyvendinimo, kaip ir naujo muziejaus statybų, sostinės valdžia kol kas nėra įtraukusi į artimiausius ateities planus.

D

Vizija gimė dar sovietmečiu Anot Lietuvos architektų sąjungos (LAS) Vilniaus skyriaus pirmininko, architekto, docento

32

2018 (Nr. 5)

Lino Naujokaičio, dešiniojo Neries kranto užstatymo vizijos pradėtos kurti dar praeito šimtmečio antrojoje pusėje, kai Algimantas Nasvytis su broliu Vytautu Nasvyčiu ir kitais žymiausiais to meto kolegomis architektais parengė Vilniaus miesto „Centro pertvarkymo ir plėtros detaliojo plano projektą 1961–1962 m.“.

Pagal šį projektą dešiniajame Neries krante pastatyti šiandien visiems puikiai žinomi statiniai: Baltasis tiltas, „Lietuvos“ viešbutis, Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė ir kiti svarbūs naujosios miesto centro dalies pastatai.

Nepriklausomybė atnešė permainų Kitas didelis žingsnis, vystant šią teritoriją, pasak pašnekovo, žengtas jau šalies nepriklausomybės laikais. „Apie 2000-uosius, atsigaunant nepriklausomos Lietuvos ekonomikai, būtent dešiniajame Neries krante ėmė kurtis pirmieji stambesni verslo centrai Vilniaus mieste. Tuo metu naujoji miesto valdžia, vadovaujama mero Artūro Zuoko, žengė esminį žingsnį – nusprendė kompleksiškai investuoti į naujo miesto centro dalies dešiniajame Neries krante išvystymą“, – pasakojo architektas.

Tuomet savo užmojus Vilniaus savivaldybė įrodė ne žodžiais, o darbais. Pašnekovas prisiminė, kad anuomet buvo parduota apie 50 savivaldybei priklausančių pastatų, išsibarsčiusių po

visą miestą, ir šios lėšos skirtos dešiniojo Neries kranto vystymui ir plėtrai. Įdomu, kad nuo 2004 iki 2008 m. dešinysis Neries krantas tapo didžiausia statybų aikštele Baltijos valstybėse ir visame regione, į šią teritoriją buvo investuota 221 mln. eurų, o 2011– 2015 m. investicijos į šio projekto vystymą siekė 175 mln. eurų.

Permainų taip pat dešimtmečiais laukti neteko: iškilo naujas savivaldybės pastatas, o greta išdygo bendrovių „Hanner“ ir „Ranga IV“ aukštybiniai pastatai, „Europos“ prekybos centras, suformuota „Europos“ aikštė, rekonstruotas Konstitucijos prospektas. „Tai buvo didelis pirmasis ir labai svarbus proveržis, paskatinęs tolesnį teritorijos vystymą. Tuo pat metu buvo suformuluota aukštybinių pastatų statybos ideologija mieste, pradėta formuoti vadinamoji architektūrinė kalva“, – pasakojo L. Naujokaitis.

Paklaustas, kuris iš dešiniajame upės krante esančių statinių galėtų būti laikomas tuo, kuris padiktavo tam tikrą stilių tolesnei plėtros vizijai, architektas nurodė keletą. Tai Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus apskrities administracijos pastatai, įmonės „Hanner“ biurų pastatas ir „Europos“ prekybos centras, bendrovės „Ranga IV“ aukštybinis gyvenamasis pastatas. Būtent tarp Konstitucijos prospekto ir Lvovo gatvės minėtų pastatų suformuotas kvartalas su pirmąja nepriklausomos Lietuvos sostinės „Europos“ aikšte ir

urbanistika

Dešiniajame Neries krante ėmė kurtis pirmieji stambesni verslo centrai Vilniaus mieste.

buvo tie nauji projektai, suteikę kryptį tolesnei dešiniojo Neries kranto plėtrai.

Miestas dar pasikeis Nors dešiniojo Neries kranto dangoraižiai jau seniai nei vilniečių, nei miesto svečių nebelaikomi kraštovaizdžio naujove, visą praėjusį dešimtmetį šioje teritorijoje dangų raižė statybiniai kranai ir plušo statybininkai.

Kalbėdamas apie tai, kaip atrodė dešinysis Neries krantas prieš 10–15 m. ir kokie svarbiausi pokyčiai įvyko, L. Naujokaitis teigė: „Aukštybinių pastatų kalva vis pilnėjo. Architektai nuolat ieškojo šios architektūrinės kalvos geriausios išraiškos, buvo parengtos bent kelios studijos, kuriose turėjo būti išdėstyti šios kalvos formavimo principai ir parametrai. Tiesą sakant, šios paieškos dar nesibaigė ir, matyt, negali pasibaigti, nes juk mietas gyvas organizmas, kasdien diktuojantis naujas sąlygas.“ Architektas teigė neabejojantis, kad dešinįjį Neries krantą papildys nauji pastatai. Jo teigimu, miesto bendrajame plane numatyta gana didelė teritorija, kuri šiandien menkai teišnaudota, tad vietos ir galimybių plėtrai tikrai yra. Nėra išnaudotas visas šios teritorijos potencialas ir šiuo atveju reikia vertinti didžiulę teritoriją tarp Neries upės, Kalvarijų, Žalgirio ir Geležinio Vilko gatvių. „Dešiniojo Neries kranto investicinė teritorija dar neįgavo baigtinių bruožų. Be statomų pastatų ir formuojamų kvartalų, būtina išspręsti ir struktūrinių gatvių minėtos teritorijos (tarp Konstitucijos pr. Kalvarijų, Žalgirio ir Geležinio

Vilko g.) viduje klausimą“, – akcentavo LAS Vilniaus skyriaus pirmininkas. Jis priminė, kad būtinas Neries žemutinės terasos aplink Baltąjį tiltą sutvarkymas iš pagrindų, trūksta Upės gatvės pertvarkymo ir dviejų lygių ryšio su šiaurine Konstitucijos pr. užstatymo dalimi.

Kas laukia Vilniaus verslo centro dar po dešimtmečio? „Norėtųsi tikėti, kad bus rūpinamasi ne pavieniais pastatais ir tik šalia jų esančia infrastruktūra, bet ir kad dešinysis Neries krantas sulauks kompleksinio teritorijos tvarkymo proveržio. Jau tikrai atėjo laikas parko zonos įkūrimui Neries pakrantėje ir naujos viešųjų erdvių sistemos Baltojo tilto ir Senosios Ukmergės gatvės erdvinio koridoriaus ašyje atsiradimui“, – permainų Vilniui linkėjo architektas L. Naujokaitis.

Sporto rūmai virs Kongresų centru Regis, per sostinę besiritanti pokyčių banga dar tik įsibėgėja: permainų jau sulaukė ir šalia Mindaugo tilto esanti Neries krantinės teritorija – nuo Baltojo tilto būtent čia persikėlė statybų darbai.

2017 m. pristatydamas visuomenei Bendrojo miesto plano koncepciją, sostinės meras Remigijus Šimašius pabrėžė, kad dešinysis Neries krantas yra viena iš tų teritorijų, kuriose per artimiausią dešimtmetį įvyks daugiausia pokyčių. Čia atsiras ne tik naujų biurų ir viešbučių, gyvenamosios paskirties statinių, bet ir numatytos naujos viešosios erdvės-parkai, dviračių ir pėsčiųjų takai. Permainų laukia ir Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, juos planuojama pertvarkyti į Kongresų centrą.

„Tam, kad turėtume gyvą, žalią, daugiafunkcį miestą – ateities sostinę, reikalingas ir atitinkamas vilniečių nusiteikimas. Plane jau dabar paliestos tos miesto dalys, kuriose per artimiausius 10 m. vyks didžiausi pokyčiai: daugiabučių kvartalai, dešinysis Neries krantas, Naujoji Vilnia ir Grigiškės, stoties, Naujininkų ir oro uosto teritorija bei priemiesčiai“, – anuomet kalbėjo miesto meras.

Vienas po kito dygsta viešbučiai Tarp prioritetinių investicinių projektų ir miesto plėtros planų minimas dešiniosios Neries krantinės rekonstrukcijos projektas. Jis apima buvusio „Žalgirio“ stadiono, Koncertų ir sporto rūmų teritoriją, teritorijas aplink Baltąjį tiltą, o anot miesto plėtra ir vystymu besirūpinančių ekspertų, Šnipiškės priartins miestiečius prie poilsį ir įkvėpimą teikiančios Neries upės.

Netrukus dešiniajame upės krante esančioje teritorijoje duris atvers viešbutis „Marriott“, verslo centras „Business Stadium West“, naujakurių lauks keli daugiabučiai namai gyvenamajame kvartale „Centro rezidencija“. Svarbiu teritorijos akcentu taps pėsčiųjų promenada, kuri bus įrengta pagal architektų biuro „Martha Schwartz Partners“ sukurtą koncepciją.

Dešiniajame Neries krante artimiausiu metu įsikurs ir daugiau viešbučių: prie Mindaugo tilto „Vičiūnų“ grupė stato „DoubleTree by Hilton“, o Rinktinės gatvėje, priešais buvusį Žalgirio stadioną, Prancūzijos viešbučių tinklas „Accor Hotels“ stato viešbutį „Ibis“.

33

urbanistika

V. Janušauskaitės nuotr.

Kokia saugomų Lietuvos provincijos miestų ir miestelių ateitis?

Karina SĖRIKOVA

Šalies saugomų miestų ir miestelių urbanistinio paveldo padėtis tolygiai prastėja: užuot biudžeto lėšomis renovavus yrančius, tačiau vertingus ir urbanistinę reikšmę turinčius pastatus, savivaldybės savo ruožtu puoselėja tik bažnyčias ir dvarus. Architektūros specialistų manymu, dėmesys urbanistiniams saugomų teritorijų sistemos mikroelementams prisidėtų prie visuomenės švietimo: ne tik paskatintų žmonių sąmoningumą paveldo apsaugos srityje, bet ir puoselėtų pasididžiavimo ir meilės savo artimai aplinkai jausmą. Šilutė.

Situacija kasmet blogėja ietuvos paminklų“ vyresnioji architektė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantė, dėstytoja Viltė Janušauskaitė teigia, kad mažųjų miestelių urbanistikos paveldas, palyginti su didmiesčių senamiesčiais, visada likdavo šešėlyje. Sovietmečiu paskelbus respublikinės reikšmės senamiesčių sąrašą, jiems buvo rengiami regeneracijos projektai, atliekama nemažai tyrimų ir t. t.

Objektai, įrašyti į vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą, buvo tiriami gana apibendrintai, nustatytos jų ribos ir sąlyginai kontroliuotos naujos statybos. „Šiandien situacija iš esmės tokia pati, tik praėjęs laikas dar suprastino atskirų pastatų būklę, o balansavimas tarp paveldo apsaugos ir

„L

34

2018 (Nr. 5)

rinkos poreikių, dažnai pristatomų kaip regiono socialinio ir ekonominio atgaivinimo garantas, lėmė trapaus nedidelių miestelių mastelio ir architektūrinės dermės pažeidimus, jų centruose statant ar rekonstruojant prekybos centrus, disonuojančius su susiklosčiusia užstatymo logika“, – pažymėjo architektė.

Koją kiša finansavimo klausimas Anot V. Janušauskaitės, Lietuvoje vis dar vyrauja klasikinei paminklosaugai (būtent paminklosaugai, o ne paveldosaugai – pašnekovės past.) būdingas požiūris, kada vertais išsaugojimo pripažįstami išskirtiniai, monumentalūs architektūros kūriniai. Jų foną sudarantys „pilkieji“ arba „mažieji“ kasdienybės paveldo objektai, net jeigu jie ir formaliai įpaveldinti, nėra vertinami arba yra daug mažiau vertinami tiek valdžios institucijų,

tiek vadinamųjų paveldo profesionalų, tiek visuomenės. „Natūralu, kad, esant ribotoms finansavimo galimybėms, prioritetas visada arba beveik visada suteikiamas būtent išskirtiniams paveldo objektams, be kita ko, svarbiems didesnei bendruomenės daliai, negu privatus pastatas, t. y. visuomeniniams statiniams. Kita, labiau „techninė“, problema yra finansavimo mechanizmai – praktiškai visos finansavimo programos yra dalinės, t. y. reikalaujama, kad objekto valdytojas taip pat įneštų savo finansinį indėlį. Natūralu, kad tai padaryti daug paprasčiau, jei objektas valdomas juridinio asmens (savivaldybės, bažnyčios, viešosios įstaigos), o ne keleto ar keliolikos privačių asmenų, kurių finansinės galimybės ir sąmoningumas paveldo aspektu dažniausiai riboti“, – apgailestavo pašnekovė.

Pavyktų išvengti biurokratijos?

Tačiau yra ir geroji medalio pusė – norint atlikti tvarkybos darbus atskiruose miestelių pastatuose, teritorijų planavimo dokumentai (specialieji planai) nėra reikalingi. Tačiau, pasak architektės, jie galėtų būti naudingi, svarstant apie urbanistikos paveldo išsaugojimą ir atgaivinimą, t. y. reglamentuoti viešųjų erdvių autentiškumo išsaugojimo arba pritaikymo kryptis, susisteminti medžiagą apie tam tikrai vietovei būdingus architektūros bruožus, pavyzdžiui, architektūros detales, apdailos medžiagas, koloritą ir pan. „Tokie dokumentai galėtų veikti ne tik kaip reglamentas ar taisyklės, tačiau ir pagelbėtų individualiems savininkams, kuriems kai kuriais atvejais nebereikėtų užsakyti ir finansuoti konkretaus pastato tyrimų. Be abejo, tam būtų reikalinga supaprastinti visą su nesudėtingų remonto ar restauravimo darbų (pavyzdžiui, fasadų perdažymu) susijusią biurokratiją. Tokie teritorijų planavimo dokumentai-pagalbinė medžiaga taikomi, pavyzdžiui, Edinburge ir stipriai sumažina netinkamų sprendinių riziką“, – teigė V. Janušauskaitė.

„Mažieji“ pastatai artimesni žmogui V. Janušauskaitės teigimu, „mažųjų“ pastatų prikėlimas ir miestelių aplinkos sutvarkymas labai prisidėtų prie pasitikėjimo, didžiavimosi ir meilės savo artimai aplinkai, vietinei istorijai ir savam paveldui jausmo, t. y. ne tik padidintų visuomenės

Rusnė. sąmoningumą paveldo apsaugos srityje, bet ir pakeltų gyvenimo kokybę apskritai, mat „mažieji“ pastatai dažnai yra labiau „vietiniai“, artimesni žmogui nei didieji paminklai.„Taip pat būtų galima tikėtis kylančios savivertės, emigracijos mažėjimo. Ir nors tai atrodo skambūs žodžiai, užsienio šalių tyrimai rodo, kad, aktualizavus ir sutvarkius vietinį paveldą, kyla bendruomenių gyvenimo kokybė netgi tokiais iš pirmo žvilgsnio

Šilutė.

nesusijusiais aspektais kaip ekonomika ir saugumas. Itin svarbu, kad pasikeistų visuomenės, ypač jaunimo, požiūris ir paveldas iš to, kas yra toli, po stiklu, ką reikia gerbti ir saugoti, taptų artimas, savas ir mylimas“, – sakė pašnekovė.

Reikia strategijos Architekto urbanisto Augio Gučo teigimu, Lietuvoje yra daug gražių kultūros paveldo vietovių statusą turinčių miestelių, tačiau jie po truputį nyksta, nes juose sparčiai mažėja gyventojų: žmonės keliasi į didmiesčius, emigruoja ir t. t.

Taip atsiranda nebenaudojamų, nebegyvenamų pastatų. Tai natūralu – panašių reiškinių jis matė ir keliaudamas po Italiją, Ispaniją, kitas šalis. Vis tik architektui smagu matyti, kad tiek savivaldybių, tiek bendruomenių atstovai deda pastangų sutvarkyti, atnaujinti aplinką, tačiau jų lėšų ir veiklos galimybių miestelių architektūrai išsaugoti, deja, neužtenka. „Daug kas priklauso nuo valstybės institucijų iniciatyvos ir požiūrio, nes būtent Kultūros ministerija šias vertingiausias gyvenvietes pavadino valstybės saugomomis.

Todėl reikėtų strategijos: pavyzdžiui, arba valstybė investuoja į kokių nors kelių svarbių miestelių architektūros atgaivinimą ir tvarkymą, arba kiekviename jų atnaujina bent po vieną vertingą namą – bent jau pačios valdžios saviauklai.

Kiekvienu atveju tai turėtų būti daroma kartu su vietos bendruomene, kad pastatų tvarkymas reikštų ir gyvenimo juose atgaivinimą. Valstybės rodomas nors koks dėmesys šiam urbanistiniam kultūros paveldui pagerintų miestelių psichologinį klimatą, žmonėms asmeniškai būtų duodamas ženklas, kokia vertinga yra jų gyvenamoji aplinka“, – pasakojo A. Gučas.

35

objektas

36 E. Levin nuotr.

2018 (Nr. 5)

Projektas išskirtinis dėl dviejų visiškai skirtingų fasadų, vieną kurių reikėjo restauruoti, o kitą apdailinti taip, kad jis pernelyg neišsiskirtų aplinkoje.

Tvarkybos darbų metu fasadui parinkta spalva, deranti prie gatvės išklotinės, aplinkinių pastatų.

„Jogailos rezidencija“: naujo gyvenimo šansas „Jogailos rezidencija“ – daugiau nei įprasti namai. Taip vystytojas pristato šį ambicingą projektą sostinės Naujamiestyje. Ir išties – išsaugoti XX a. pradžios eklektikos stiliaus fasadą, sykiu integruoti šiuolaikišką ir modernų vidinį fasadą, išlaikyti jautrų santykį su istorija, ypatingą dėmesį skiriant detalėms – tokios užduotys laukė architektų biurų „Renova“ ir „FlexiForma“.

37

objektas

Seno ir naujo dermė arbus 2016-aisiais pradėję architektai, o vėliau ir rangovai terado buvusio Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato Apsaugos skyriaus pastato pagrindinį fasadą, kitos sienos buvo nugriautos, teritorija išvalyta. Architektai pirmiausia išskyrė tai, ką šiame šimtamečiame pastate pavyko išsaugoti autentiška – Jogailos gatvės fasado siena buvo sustiprinta ir išsaugota. Restauruota fasado puošyba, lipdiniai, tinkas, restauruoti balkonų turėklai, atkurtos pažeistos detalės.

Pastatas pakeitė savo paskirtį – iš biurų tapo gyvenamuoju. Namo simetrinė kompozicija išliko nepakitusi – pagrindinis įėjimas yra pastato centre, šonuose papildomi du įėjimai į biurus.

Pagilinus požeminę dalį naujai įrengtas rūsys, kuriame dviejų lygių požeminė automobilių stovėjimo aikštelė, dviračių saugykla. Kieme įrengtas šiuolaikiškas vidinis fasadas, liftas, laiptinės.

D

38 2018 (Nr. 5)

Pastato konstrukcijos įrengtos naujai, todėl pasitelkus šiuolaikinius metodus pasiekti aukšti energinio naudingumo standartai.

Butai suprojektuoti nuo antro aukšto, pirmajame yra biuro patalpos ir biblioteka. Užsienio šalyse nesvetima idėja, kurią architektė Regina Savičienė nusprendė pritaikyti šiame objekte – bendra erdvė namo gyventojams, kurioje jie gali susirinkti, bendrauti, kviestis svečių, dalytis knygomis.

Pašnekovė pasakojo, kad Jogailos g. 3 numeriu pažymėto pastato fasadas buvęs pilkai žydras, vėliau perdažytas tamsiai raudona spalva. Tvarkybos darbais fasadui parinkta spalva, deranti prie gatvės išklotinės, aplinkinių pastatų. Gatvės pusės fasadas tinkuotas, tinkas buvo restauruotas, vidinio fasado ketvirtas ir palėpės aukštai buvo nutinkuoti, pirmas–trečias aukštai apdailinti gelsvomis klinkerio plytelėmis. Toks sprendimas neatsitiktinis – sostinės Naujamiestyje vyrauja geltonų plytų pastatai, tokių yra ir „Jogailos 3“ kaimynystėje.

Prireikė netradicinių sprendimų „Jogailos rezidencijos“ fasadui buvo parinkti statybos produktų kūrėjų ir gamintojų „Baumit“ dekoratyviniai tinkai. Bendrovės techninio palaikymo vadovas Edvardas Labakojis pasakojo, kad šis projektas išskirtinis būtent dėl dviejų visiškai skirtingų fasadų, vieną kurių reikėjo restauruoti, o kitą apdailinti taip, kad jis pernelyg neišsiskirtų aplinkoje. Taigi, pastarojo apdailai panaudotos senos plytos, kurios buvo supjaustytos į gana storas ir sunkias apdailines plyteles. Šios suklijuotos ant šiltinimo sistemos. Balkonų ir terasų kraštai užsibaigia dekoratyviniais parapetais, kurie taip pat aptaisyti klinkerio plytelėmis, o iš viršaus parapetai padengti granito plokštėmis.

Dėl tokių apdailos elementų panaudojimo labai stipriai išaugo visos šiltinimo sistemos kvadratinio metro svoris, todėl, pripažino pašnekovas, tai tapo dideliu iššūkiu „Baumit“ specialistams,

kad įrengta šiltinimo sistema būtų patikima, kokybiška ir estetiška. „Baumit“ didžiuojasi rezultatu ir įgyta patirtimi, kurią žada taikyti ir kituose projektuose.

Projektuojant „Jogailos rezidenciją“ panaudotas dar vienas „Baumit“ produktas – dekoratyvinis tinkas, kuris turėjo atitikti aukščiausius reikalavimams, sykiu sukurti senamiesčio fasadams būdingą paviršių ir spalvą. „Mums puikiai pasitarnavo savaime išsivalantis su fotokatalizės efektu dekoratyvinis tinkas „Baumit NanoporTop“. Architektų pasirinkta itin smulki 1 mm frakcija. Itin smulki frakcija negali užtikrinti pakankamos šiltinimo sistemos apsaugos nuo neigiamų aplinkos veiksnių, tad šis tinkas buvo dengiamas dviem sluoksniais, taip užtikrinant šiltinimo sistemos kokybę ir atitinkamus architektūrinius senamiesčio reikalavimus“, – komentavo E. Labakojis.

Laikantis gaisrinės saugos reikalavimų,

vidiniam fasadui šiltinti panaudotos mineralinės vatos lamelės, kurių storis yra 25 cm, apdailai taip pat buvo naudojamos arba klinkerio plytelės, arba „Baumit“ nanotechnologijų dekoratyvinis tinkas. „Atrodytų, kad čia nieko ypatinga, tačiau mineralinė vata pasižymi didesniu svoriu, todėl prireikė nemažai netradicinių sprendimų ir nemažų sąnaudų“, – pažymėjo pašnekovas.

Generalinio rangovo pareigos šiame objekte patikėtos statybų bendrovei „Naresta“. Įmonės specialistai ne tik įrengė konstruktyvą, perdangas, bet ir fasadą, atliko vidaus apdailos darbus. „Narestos“ statybos projekto vadovas Aleksandras Ščensnovičius įvardijo kelis pagrindinius iššūkius šiame objekte – vykdant statybos darbus išsaugoti išlikusią autentišką sieną, darbus atlikti Naujamiesčio teritorijoje, apsuptoje pastatų ir judrių gatvių, galiausiai lietaus nuotekų sistemą paslėpti šiltinimo sluoksnyje, o ne kaip įprasta įrengti ją pastato išorėje.

Projektuojant „Jogailos rezidenciją“ panaudotas dar vienas „Baumit“ produktas – dekoratyvinis tinkas, kuris turėjo atitikti aukščiausius reikalavimams, sykiu sukurti senamiesčio fasadams būdingą paviršių ir spalvą.

39

interjeras

„Geras dizainas 2018“: paskelbti geriausieji au septintus metus iš eilės išdalyti nacionalinio konkurso „Geras dizainas“ apdovanojimai. Šįmet buvo įteikta 10 konkurso prizų ir 21 diplomas. „Geras dizainas“ – kasmetis konkursas, skirtas geriausiam dizainui šalyje atrasti ir paminėti.

Teikti paraiškas kviesti Lietuvoje dirbantys dizaineriai (bet kurios šalies piliečiai) ir čia veikiančios įmonės. Vertinti priimami per dvejus metus iki konkurso užbaigti (sukurti arba įvesti į rinką) darbai. Šiųmečiam konkursui buvo pateikta daugiau

J

kaip 230 dalyvių paraiškų, kurios suskirstytos į dešimt įvairias dizaino sritis apžvelgiančių kategorijų: baldus ir šviestuvus, interjerą, interjero elementus, koncepciją, kostiumo dizainą, leidinį, mados aksesuarus, produkto ir industrinį dizainą, paslaugų ir socialinį dizainą, vizualinį identitetą.

Konkursui pateiktus darbus vertino nepriklausoma tarptautinė dizaino profesionalų komisija.

• Pete’as Kercheris – komunikacijų ir strateginio dizaino agentūros vadovas, vienas

BALDAI IR ŠVIESTUVAI Pirmoji vieta: modulinės sofos sistema „BaBa“ Dizaineriai: „Iskos-Berlin“ Užsakovė: įmonė „Jotjot“ Sistemą „BaBa“ sukūrė danų dizainerių duetas „Iskos-Berlin“. Gamybos procese pasitelkiamos naujausios technologijos, pradedant nuo formos frezavimo CNC mašina ir baigiant jos pripildymu liejamu porolonu. Atidžiai parinktas porolono tankumas, lankstumas ir minkštumas užtikrina, kad sėdėti būtų ypač patogu, o aukščiausio lygio patvarumas padeda palaikyti originalią formą ir kokybę. Vidinis rėmas ir kojelės pagamintos iš milteliniu būdu padengto plieno. „BaBa“ aptraukta išskirtinai tampria trikotažine 3D medžiaga iš „Febrik“, o jos spalva „Rouge“ buvo specialiai sukurta šiam produktui. Lieknos, grakščios ir elegantiškos plieno kojelės suteikia kontrastą unikaliai suformuotam minkštam sofos „BaBa“ apvalumui.

40 2018 (Nr. 5)

projekto „Design for All Europe” steigėjų (Italija).

• Tapanis Jokinenas – dizaino konsultantas, strateginio ir ekodizaino ekspertas. Vienas legendino telefono „Nokia 3310“ kūrėjų (Suomija).

• Victoria Dias – nepriklausoma prekės ženklų konsultantė, tyrėja, įvaizdžio analitikė, meno ir kūrybos vadovė (Argentina).

• Lorenzo Piazzis – interjero dizaineris, meno ir kūrybos vadovas, tarptautinio tinklo „Design Library“ steigėjas (Italija). Žurnale „Statyba ir architektūra“ pristatome kai kuriuos šių metų konkurso nugalėtojus.

Antroji vieta: konsolė „FLEX“

Trečioji vieta: krėsliukas „NAÏVE LOW“

Dizainerė: Marija Puipaitė Užsakovas: „IDDO Slow Living“

Dizaineriai: dizaino studija „etc.etc.“ Užsakovė: UAB „EMKO“

Plieninė konsolė, arba „side table“ (liet. šoninis stalas) „Flex“ išsiskiria gamybos būdu – lazeriu išpjautas vienas metalo gabalas ir sulenktas. Plienas dažytas milteliniu būdu. Dizainą sukūrė produkto dizainerė Marija Puipaitė.

Konsolė priklauso lenktų baldų serijai: pagaminti staleliai prie lovos, lentynėlės ir kt.

„Naïve Low Chair“ yra jauniausias „Naïve“ šeimos narys. Kaip ir kitus šios kolekcijos baldus, „Low Chair“ lengva surinkti ir išrinkti, o visos detalės lengvai sutelpa į nedidelę plokščią pakuotę. Pagrindinis vizualinis kėdės akcentas – stambus odinis diržas, puikiai sutvirtinantis tekstilinį atlošą mediniu korpusu. Nedidelė ir kompaktiška „Naïve Low Chair“ yra ergonomiška ir patogi sėdėti.

Papildomas komisijos prizas: kavos staliukas „SUGAR CUBE“ Dizainerė: Laura Poškutė Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas Sukurti šį kavos staliuką įkvėpė cukraus kubelis. Tai paprastas, žaismingas, lengvo dizaino baldas, savo stiliumi šiek tiek primenantis japonišką arbatos stalelį. Pasirinktas skaidrus paviršius sukuria iliuziją, kad kubeliai kybo ore. Skirtingų medienos rūšių kubeliai laisvai padėti ant paviršiaus tam, kad prireikus būtų galima juos sujungti ir gauti skirtingų dydžių plokštumas – padėkliukus. Medžiagos: klevo ir ąžuolo mediena, organinio stiklo PMMA lakštas. Technologija: medienos frezavimas, obliavimas.

Karkaso surinkimas: klijavimas kaiščiais ir medienos klijais.

41

interjeras

INTERJERO DIZAINAS

Pirmoji vieta: interjeras „GLASSES ON“ Dizainerės: Justė Žibūdienė, Dominyka Šulcaitė („Toota“) Užsakovas: „Glasses on“ Pagrindinis interjero uždavinys – sukurti dialogą tarp vidaus (parduotuvės) ir išorės (gatvės).

Parduotuvės erdvę sudaro du kontrastingi tūriai – aukštas ir žemas, šiltas ir sterilus. Pirmasis kliento įspūdis įžengus į parduotuvę – nustebti, bet neišsigąsti. Todėl aukštojoje parduotuvės dalyje dominuoja natūralaus medžio apdaila.

42

2018 (Nr. 5)

Tolesnė – baltoji – dalis sudaro perspektyvos, gylio įspūdį. Vidinė pasuktų gretasienių struktūra sukuria lauko ir vidaus dialogą – parduotuvės erdvė tarsi atsisuka į gatvę. Taip kiekvienai prekei suteikiama atskira, individuali vieta lentynose. Reguliuojamas šviesos intensyvumas akinių ekspozicijoje leidžia sukurti įvairią nuotaiką ir prisiderinti prie aplinkos.

Antroji vieta: interjeras Gertrūdos gatvėje Dizaineriai: „AKTA studija“ (Normundas Vilkas, Dovilė Paunksnytė) Kauno senamiestyje esančio buto erdvė vizualiai padalyta į bendrąją ir poilsio zonas. Svetainė nuo miegamųjų atskirta juodos spalvos tūriu – koridoriumi ir virtuvės baldu. Pilkame sienų ir betono grindų fone ryškų interjero charakterį kuria intensyvaus kolorito baldai ir dekoro elementai. Įspūdį sustiprina nerūdijančiojo plieno paviršiai, velveto audiniai ir juodos detalės.

Trečioji vieta: golfo klubas „THE V GOLF CLUB“ Dizaineriai: Vidmantas Kančiauskas, Natalija Baran, Taura Šerkšnaitė, Vilius Bružas Užsakovas: „Vilnius Grand Resort“, UAB „Villon“ Prieš rekonstrukciją golfo klubo pastatas buvo tradicinės lietuviškos medinės architektūros. Užsakovo pageidavimu statinys turėjo būti rekonstruotas į visavertį golfo klubo pastatą su naujomis registratūros, parduotuvės, persirengimo, restorano ir pagalbinėmis patalpomis. Papildant pastatą naujomis funkcijomis, pagrindinis siekis buvo atrasti ryšį ir harmoniją su jį supančia aplinka. Golfo klubo pastatas po rekonstrukcijos tapo daugiafunkciu golfo aikštyno akcentu. Pastato tūrį apriboja dvi horizontalės – išryškinta terasa ir plokščias stogas. Šiedu elementai pabrėžia griežtą horizontalų statinio charakterį, kontrastuojantį su supančia aplinka. Pagrindinis dėmesys nukreiptas į didžiulius vitrininius langus, pro kuriuos matyti banguotos kalvos, ežerai. Gamta tampa interjero dalimi. Plano paprastumas leidžia suformuoti erdves be koridorių. Vidus atviras, be aiškių vizualinių ribų. Į zonas suskirstyti leidžia ne sienos, o interjero elementai. Taip perstatant baldus pastate galima keisti zonų

funkcijas. Fasadų ir interjero apdailai panaudotų medžiagų tikslas – išryškinti pastato formos paprastumą. Betonas, kietmedžio dailylentės, stiklas, skelto granito trinkelės siejasi su natūraliai šiurkščia medžiagų estetika. Lauko granito

trinkelių grindinys įeina į pastato vidų, fasadų išorės ir vidaus sienos turi tų pačių motyvų. Neapdirbta betoninė lauko sienos faktūra atsikartoja interjere ant grindų. Tokiu būdu naikinama riba tarp vidaus ir išorės..

43

interjeras

INTERJERO ELEMENTAI

Pirmoji vieta: kabykla „FRAME“ Dizaineris: Mattias Stenberg Užsakovė: UAB „Jotjot“ Konstrukcija skirta ne tik drabužiams kabinti, bet ir smulkiems daiktams bei skėčiams laikyti.

Tam yra sukurtas natūralaus akmens ar ąžuolinis 44

2018 (Nr. 5)

dubuo, kuris gali būti apatinėje pozicijoje ir surinkti lietaus vandenį nuo šlapių skėčių arba aukštesnėje pozicijoje ir būti naudojamas smulkiems daiktams laikyti. Medžiagos: plienas, natūralus akmuo arba ąžuolas. Rėmo gamyba susideda iš metalo lazerinio pjovimo, suvirinimo ir miltelinio dažymo. Dubuo pagamintas naudojant CNC frezavimo stakles.

Antroji vieta: daugiafunkcis interjero elementas „ARCHMODULIS“ Dizaineriai: Dalia Mauricaitė-Kalinauskienė, Nauris Kalinauskas Gamintoja: Interjero projektų studija Užsakovas: „Citus Construction“ Bendradarbiaujant su Kultūros paveldo departamentu buvo sukurtas baldinis architektūrinis modulis su visomis kasdieniame gyvenime reikalingomis funkcijomis. Du identiški moduliai sumontuoti rekonstruotose buvusio Kauno karinio telegrafo pastato patalpose. Pirmasis modulis pritaikytas gyvenamajai erdvei: jo centre – vonios kambarys su WC, praustuvu ir dušo kabina.

Aplink vonios zoną suprojektuoti visi reikalingi korpusiniai baldai: skalbimo spinta, prieškambario spinta, virtuvė, drabužių spintos, karšto vandens ruošimo spinta, laiptai (lentyna). Laiptais patenkama į antresolę – miegamąjį. Antrasis modulis pritaikytas darbui – čia antresolėje įrengta pokalbių ir poilsio zona. Moduliai pagaminti iš baldinių medžiagų – vonios tūris sukonstruotas iš aukšto slėgio laminatu dengtos faneros,

fasadai – MDF plokštė, tapetuota istoriniais ir geometriniais tapetais. Moduliai stovi savarankiškai, nepritvirtinti prie istorinių sienų, visos komunikacijos išvedžiotos tarpe tarp modulio ir

Trečioji vieta: kilimas „PSYCHOANALYSIS“ Dizaineriai: „OKIIKO studio“ Užsakovė: UAB „Jotjot“

autentiškų grindų. „Archmodulis“ patalpoje sumontuojamas ir visiškai prijungiamas prie komunikacijų per 2–3 dienas, taip pat nesunkiai gali būti ir demontuotas.

Unikalus, neįprastas, išraiškingas ir iš vilnos.

Visa tai – kilimas „Psychoanalysis“. Jis pagamintas iš 100 proc. vilnos, gali būti klojamas ant grindų ar kabinamas ant sienos kaip dekoracija.

45

interjeras

KONCEPCIJA

Pirmoji vieta – cukraus kiekio kraujyje matuoklio dizaino koncepcija „GLUCOCARER“ Dizainerė: Kristina Zakaraitė Užsakovai: Vilniaus dailės akademija, UAB „Rivosana“

Antroji vieta – apsaugos sistema miestams „HERO“ Dizainerė: Elena Lašaitė Vilniaus dailės akademija

Organizatorių nuotr.

Trečioji vieta: daugiafunkcis šviestuvas „SOITTI“

Šviesos ir garso galia išskirtinė. Vaikus į pamokas sukviesdavo varpelio skambesys, o miesto varpinės garsas pranešdavo tikslų laiką. Varpo forma skirta išgauti garsui, kuris skirtingose kultūrose ir regionuose neša kvietimo ar dėmesio atkreipimo žinutes. Analogišką galią turi ir šviesa. Tamsiuoju paros metu žmonėms jaukiau būti šviesoje. „Soitti“ sujungia šviesą ir garsą. Kolonėlės siluetas pasirinktas neatsitiktinai, forma perteikia pagrindinę funkciją – sukviesti žmones.

Tai būtų namų širdis, kuri suburia šeimos narius ir draugus. „Soitti“ yra belaidžio ryšio kolonėlė ir šviestuvas. Sukurtas produktas pakeičia skirtingus prietaisus, nes jungia kelias funkcijas – tai šviesos ir garso sklaida. Kolonėlė yra kabinama virš stalo, todėl įrenginys leidžia išlaikyti laisvą aplinką, nes svarbiausia yra atvira erdvė, palikta susiburti ir bendrauti. Nereikia atskirai įjungti garso sistemos ar šviesos šaltinio, su „Soitti“ tai paprasta. Kad būtų jaukiau, galima įjungti šiltą spektro apšvietimą.

46

2018 (Nr. 5)

Parengė Kristina Buidovaitė

Dizaineris: Danilas Ščepanovas Vilniaus dailės akademija

interjeras

Parengė Kristina BUIDOVAITĖ

Interjere – šimtmečius menanti istorija

Atsiklausė užsienio specialistų nuomonės

V

aldovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas pasakojo, kad įgyvendinant Valdovų rūmų istorinių menių dekoravimo programą remtasi rašytinių šaltinių, archeologinių radinių, Lietuvoje ir užsienyje išlikusių autentiškų, atskiroms epochoms būdingų, istorinių interjerų pavyzdžiais ir mokslinių tyrimų informacija. Restauratoriai atkūrė tokį istorinio reprezentacinio interjero dekorą, kokį čia kūrė, o tiksliau galėjo sukurti įvairiais laikotarpiais Valdovų rūmuose dirbę garsūs vietiniai, taip

pat Italijos, Lenkijos, Vengrijos, Vokietijos ir kitų Vidurio Europos kraštų meistrai ir menininkai.

Kaip atrodys istorinės reprezentacinės menės, svarstė ir sprendė solidi Istorinio reprezentacinio interjero dekoro komisija, į kurią buvo pakviesti Vilniaus dailės akademijos, Lietuvos istorijos instituto, Lietuvos dailės muziejaus ir kitų mokslo bei paveldo institucijų specialistai.

Kai kuriais dekoro klausimais konsultuotasi su dailės ir istorijos tyrinėtojais iš Italijos, Vokietijos, Lenkijos ir JAV.

Epochų atspindžiai – spalvose Valdovų rūmų atkūrimo projekto istorizuoto

Ryškiaspalvės menių sienos, tipiška polichrominė ornamentika ir analogiškos, paauksuotais ornamentais išpuoštos lubos.

Tokie gotikos, renesanso ir baroko epochų atspindžiai – Valdovų rūmų menių interjeruose.

interjero projekto dalies vadovė architektė Vidutė Povilauskaitė paaiškino, kad menių sienos anuomet buvo dengiamos audiniais, gobelenais arba tapomos, o tai kūrė patalpos spalvinį įspūdį. Bendram įspūdžiui sudaryti menių sienos buvo nudažytos sienų dangalams būdingomis spalvomis.

Interjerų ekspozicijos pradžioje esančiose gotikinėse menėse heraldinėmis spalvomis ir auksu dekoruoti skliautų raktiniai akmenys ir iškilios nerviūros. Kuriant šių menių dekoro koncepciją, pirmiausia remtasi archeologiniais tyrimais ir Lietuvoje išlikusiais analogiškais sprendimais.

Kita dekoruota antro aukšto erdvė – Renesansinė audiencijų menė, arba Žemutinė 47

Menių sienos buvo nudažytos sienų dangalams būdingomis spalvomis.

reprezentacinė salė. Šios menės lubos buvo papuoštos įspūdinga polichromine ornamentika ir kelių formų puošniomis centrinėmis rozetėmis, jų paviršius subtiliai dengtas auksu. Šios rozetės modeliai ir ornamentikos formos bei spalviniai sprendimai buvo sukurti pagal per Valdovų rūmų tyrimus rastų renesansinių koklių ornamentiką ir spalvinę gamą, Italijos ir Vidurio Europos išlikusių rezidencijų autentiškus rozečių pavyzdžius, savo forma jie atspindi ir Krokuvos Vavelio karališkosios pilies Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo valdymo laikotarpiu sukurtų kesoninių lubų rozetes. Šios menės sienų spalva derinta su pagal archeologinius radinius atkurtomis glazūruotomis grindimis, joms parinkta renesanso epochai būdinga auksinė geltona spalva. Kitose antro ir trečio aukšto menėse renesanso ir ankstyvojo baroko epochoms būdingomis spalvomis (raudonais, geltonais, žaliais, mėlynais atspalviais) padengtos buvusios baltos sienos, padėjusios subtiliau išryškinti kai kuriuos eksponatus. Dalis šių salių dekoro darbų, tokių kaip lubų polichromavimas, frizų tapyba, rozetės, palikti ateičiai.

Taip pat toliau restauruojami ir ateityje ekspozicijas papildys kai kurie vertingi eksponatai (pavyzdžiui, herbinis Žygimanto Augusto gobelenas).

Buvo pagamintos ir baroko laikotarpio šviestuvų kopijos, menėse stiklinami vitražai (dailininkė Edita Utarienė), suklotos medinės grindys.

Lubas puošia įspūdinga polichrominė ornamentika ir kelių formų puošnios centrinės rozetės, kurių paviršius subtiliai dengtas auksu.

interjeras

Italų architektų indėlis Kiek anksčiau Valdovų rūmuose baigti ir kitų menių dekoro darbai. Radikaliai pasikeitė Didžioji renesansinė menė. Jos lubos buvo polichromuotos ir papuoštos kelių rūšių puošniomis drožtomis, dirbtiniu auksu dengtomis rozetėmis, o sienos – renesanso epochai būdingu raudonu atspalviu.

Kitos dvi savo išvaizdą visiškai pakeitusios atkurto istorinio reprezentacinio interjero ekspozicijos erdvės – Barokinė audiencijų menė (Sosto salė) ir greta esantis Barokinis prancūziškasis audiencijų kabinetas. Jų sienos išdažytos ankstyvojo baroko epochai būdingomis karališkomis spalvomis (raudona ir mėlyna), o Barokinė audiencijų menė (Sosto salė) dar buvo papuošta itin įspūdingu lubų dekoru. Tai tikru auksu dengti

plafoninių lubų rėmai ir palubės frizas. Sijų paviršiai polichromuoti tamsesniais raudonais atspalviais, išryškinant auksuotas detales. Toks dekoro sprendimas pasirinktas pagal vieną artimiausių analogiškų ir istoriškai pagrįstų ankstyvojo baroko lubų pavyzdžių, išlikusių Krokuvos vyskupų rūmuose Kelcuose (Lenkija).

Ateityje Barokinės audiencijų menės (Sosto salės) lubų lauks dar vienas, greičiausiai pats sunkiausias dekoro etapas. Tai plafono laukų tapybinės kompozicijos sukūrimas, jos tematika ir atlikimo stilistikos galimybės bus svarstomos atskirai. Pradinė informacija ir ikonografinė medžiaga jau yra sukaupta. Sosto salės sienos bus uždengtos tokiu pat tekstilės audiniu, koks kabo sosto užnugaryje.

Remiantis istoriniais šaltiniais, įvairiais laikotarpiais Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos

didžiųjų kunigaikščių rūmų statybos ir dekoro darbus prižiūrėjo garsūs italų architektai, skulptoriai, akmentašiai, tapytojai ir kiti menininkai.

Iš rašytinių šaltinių taip pat yra žinoma, kas Vazų laikais Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje reprezentaciniuose ir privačiuose apartamentuose drožinėjo plafoninių lubų rėmus ir kas sukūrė bent jau dalį plafonų laukuose buvusių paveikslų. Gali būti, kad pagal garsaus italų architekto Džovanio Batistos Gislenio (Giovanni Battista Ghisleni) eskizus rėmus kūrė medžio drožėjas Gabrielius Lorencas (Gabriel Lorenz), o drobes tapė dailininkas Kristijonas Melichas (Christian Melich arba Maulech). Šių meistrų kūrinių beveik neliko, todėl nėra galimybių artimiau susipažinti su jų kūrybos maniera.

Užs.

„Ar-Studio“: interjero dekoravimas ir elementų gamyba Pirmieji bendrovės „Ar-Studio“ darbai Valdovų rūmų projekte – prieš penkerius metus pagamintas ir sumontuotas sudėtingas porankis.

Vėliau užsakymai vis sudėtingėjo: bendrovės specialistams patikėta pagaminti ir sumontuoti

sudėtingas kesonines ir plafonines lubas su drožybos elementais, lauko galeriją, bibliotekų baldus ir medinę sienų apdailą, langines, suolus, netgi autentiškų baldų reprodukcijas.

Bendrovės meistrų drožiniai puošia kone visas rūmų erdves. Keliose salėse lubiniai kesonai dekoruoti ne tik auksuotais drožiniais, bet ir polichromija. Trečiajame aukšte esančios Sosto salės plafone auksu padengta beveik 150 kv. m plotas.

Sudėtingiausi darbai, anot bendrovės specialistų, drožinių sukūrimas ir atlikimas, lubų tapyba ir auksavimas. Užduotis sudėtinga, visų pirma, dėl didžiulės apimties, taip pat dėl iki šių dienų neišlikusių autentiškų pavyzdžių.

Baldai Valdovų rūmuose atkuriami remiantis architektės parengtais brėžiniais, ikonografine medžiaga, istorinių gaminių nuotraukomis, parkeliavusiomis iš kitų muziejų, istoriniais šaltiniais, archeologiniais radiniais pačiuose Valdovų rūmuose.

Paskutinio etapo lubiniam dekorui vis tik labiausiai įtaką darė originalūs kokliai iš Žemutinės pilies. Įmonės specializacija – individualių, visuomeninių interjerų medinės dalies apdailos ir baldų įrengimas. Specialistai yra įrengę Liubavo dvaro muziejaus ekspoziciją, keletą smulkesnių dvarų, restoranų. Šiuo metu gamina daug durų ir medinių pertvarų naujiems biurams.

49

„Baltisches Haus“ nuotr.

objektas

Prekybos ir paslaugų centras išsiskirs apželdintu stogu ir fasadu.

Žalias projekto „Žali“ gyvenimas

Architektūra: „JP Architektūra“.

Vystytojas: „Baltisches Haus“.

Projektuotojai: bendrovės „Baltic engineers“, „EE plius“, „Kubinis Metras“, „Akustika plius“, „Viaprojektas“.

Generalinis rangovas: įmonė „Eikos statyba“.

Eksploatacija: „Mano būstas“, „AGACAD“.

Kol projektuotojams vis dar tenka užsakovams įrodinėti statinio informacinio modeliavimo (BIM) naudą, prekybos ir paslaugų centro „Žali“ vystytojas – „Baltisches Haus“ – į „JP Architektūros“ komandą kreipėsi turėdamas ambicingą viziją – prekybos ir paslaugų centro projekte sutelkti naujausias projektavimo, statybos, atsinaujinančios energetikos technologijas.

Svarus bendruomenės indėlis rchitektų biuro „JP Architektūra“ architektas Algirdas Kaušpėdas patvirtino – viena vertus, užsakovas į juos kreipėsi jau apsisprendęs, kad prekybos centras „Žali“ sieks tvariųjų pastatų sertifikato „Breeam“, įrodančio, jog pastatas gerai valdomas, energiškai efektyvus ir draugiškas aplinkai. Antra vertus, architektų komanda 13 m. projektuoja BIM aplinkoje. Statinio informacinis modeliavimas projekte ypač pasitarnavo suskaičiuojant tikslų

A

50 2018 (Nr. 5)

reikalingų medžiagų kiekį, išvengiant neatitikimų projekte, tokiu būdu sutaupant laiko statybos metu, kitai grandžiai tinkamai perduodant informaciją ir pan. Užbaigus projektą BIM modelis pasitarnaus ir pastato eksploatacijai. Projektuojant BIM aplinkoje, prie architektų šiame projekte išsyk prisijungė inžinieriai, aplinkosaugininkai, kelininkai ir kiti specialistai.

Vieta, kurioje iškilo prekybos centras „Žali“, traukia akį: greta ežerai, Verkių regioninis parkas. „Mes visi supratome, kad Balsių bendruomenei šis objektas labai reikalingas, sykiu jos kelti kokybės reikalavimai labai aukšti. Vos tik

pradėję projektavimo darbus, drauge su vystytoju supažindinome ir bendruomenę su pirminiais eskizais. Jie aktyviai dalyvavo visame projektavimo procese“, – pasakojo architektas.

Atsižvelgė į gyventojų poreikius Pašnekovo vertinimu, projektas išties vykęs, derantis su aplinka – puošia vietą, suteikia kraštovaizdžiui naujų bruožų, naujos kokybės. Ne mažiau svarbu ir tai, kad iki šiol bendruomenės centru buvusi Balsių mokykla nuo šiol šia funkcija dalijasi su prekybos centru „Žali“.

Čia įrengtos vaikams ir suaugusiesiems skirtos dviračių trasos, savitarnos dviračių taisyklos, dviratininkams skirti dušai ir džiovyklės, taip pat elektrinių dviračių krovimo vietos. „Baltisches Haus“ iniciatyva šalia centro „Žali“ suformuota ir pirmoji Lietuvoje velotrasa („Pumptrack“), susidedanti iš posūkių, mažų ir didesnių šuolių bei įvairių kalnelių. Šalia prekybos ir paslaugų centro įrengta 140 vietų automobilių stovėjimo aikštelė su elektromobilių įkrovimo stotelėmis. Įrengtos specialios vietos augintiniams. „Verslo ir gyventojų bendradarbiavimas realizuotas per tam tikras bendras teritorijas, veiklas, kas kuria pridėtinę centro vertę, – kalbėjo architektas. – „Breeam“ metodologija numato platų kategorijų ir kriterijų vertinimo spektrą, kas mus provokavo priimti tam tikrus sprendimus, kuo labiau atsižvelgti į bendruomenės interesus – padaryti daugiau, negu reikalauja statybos techniniai reglamentai.“

Sužaliuos stogas ir fasadas Šiuo metu objekte kaipsyk įrengiamas apželdintas stogas, kuris vasarą pastatą vėsins, o žiemą sulaikys šilumą. Dar vienas šilokų kilimu apželdinto stogo pranašumas – išvengiama bituminio stogo skleidžiamų nemalonių kvapų. „Prekybos centro „Žali“ pastatas – draugiškas aplinkai, tarsi išaugęs iš pačios gamtos. Jo forma išsiskiria nuožulniais kampais, tarsi prisitaiko prie žemės, yra nerėksminga, sykiu plastiška. Pastatas turi savo charizmą, yra atpažįstamas, tačiau jo reikšmė kraštovaizdyje nedramatizuojama“, – pasakojo A. Kaušpėdas. Beje, želdinamas ne tik pastato stogas, vijokliai ateityje apraizgys ir jo fasadą. Šalia centro „Žali“ suformuota pirmoji Lietuvoje velotrasa („Pumptrack“).

„AGACAD“ direktorius Donatas Aksomitas

Įgyvendinant prekybos ir paslaugų centro „Žali“ projektą, užsakovo interesams atstovavo BIM technologijų ekspertė – bendrovė „AGACAD“.

Kadangi projekto vystytojas „Baltisches Haus“ buvo nusprendęs sukurti maksimaliai detalų BIM modelį, tinkamą naudoti projektavimo, statybos ir pastato naudojimo etapuose, „AGACAD“ padėjo parengti užsakovo informacijos reikalavimus (angl. Employer Information Environment, EIR), darančius įtaką visam BIM vykdymo planui (angl. BIM Execution Plan, BEP). Vėliau, siekiant įsitikinti, ar sukurtas 3D modelis tuos reikalavimus atitinka, buvo atliktas kokybinis BIM projekto vertinimas.

Taip pat „AGACAD“ paruošė bendrą BIM projekto aplinką (angl. Common Data Environment, CDE), skirtą svarbiai informacijai ir dokumentacijai (gaminių deklaracijos, specifikacijos, techniniai pasai, vartotojo instrukcijos ir kt.) surinkti statybos aikštelėje statybos proceso metu.

Trečias svarus „AGACAD“ indėlis – pagalba ruošiant eksploatacinį BIM modelį, kuriam labai svarbūs visų pastato elementų techniniai duomenys, parametrų pavadinimai ir reikšmės. Reikėjo surinkti gausybę informacijos, kiekvienam statinio elementui priskirti tik jam būdingas naudojimo ir priežiūros taisykles. Paruoštas eksploatacinis BIM modelis bus integruotas su naujausiomis technologijomis, kurios padės užtikrinti efektyvų centro „Žali“ energijos ir kitų išteklių vartojimą.

Bendrovės „AGACAD“ sukaupta solidi BIM procesų valdymo patirtis leido tinkamai įvertinti visų projekto dalyvių poreikius, o tinkamai paruoštas BIM modelis padėjo sėkmingai įgyvendinti šį aplinkai tvarų projektą.

www.aga-cad.lt | www.aga-cad.com

51

objektas Architektas pasidžiaugė, kad šis objektas užkėlė kartelę ir būsimiems kaimynams: „Projektavimas užsitęsė, nes buvo noras sukurti gerosios praktikos pavyzdį, paeksperimentuoti, rasti geriausių sprendimų. Mes visą laiką mokėmės, ieškojome tikrojo darnaus kelio.“ Rinkdamiesi apdailos medžiagas ir jų spalvas, „JP Architektūros“ komanda stengėsi sukurti kuo natūralesnį, gamtiškesnį įspūdį, kad pastatas nebūtų pernelyg margas. Mat spalvų kasdien įneša lankytojai.

Kalbėdamas apie projekto išskirtinumą, A. Kaušpėdas pabrėžė jo kompleksiškumą, užsakovo pastangas aktyviai dalyvauti formuojant užduotį, o vėliau investuojant į kokybišką rezultatą. „JP Architektūros“ komanda pirmąsyk pastatą projektavo pagal „Breeam“ metodologiją. Nors prireikė nemažai laiko ir pastangų, A. Kaušpėdas tiki, kad „Breeam“ įleis šaknis Lietuvoje. Kaip ir BIM, kuriam šiame projekte skirtas ypač svarbus vaidmuo, – užsakovai BIM taikymą nuo pat pradžių matė kaip šio projekto vertybę.

Dėmesys energijos taupymui Beje, pastatas atitinka aukštus patalpų sandarumo reikalavimus, kurie padeda užtikrinti optimalų šilumos energijos sunaudojimą. Eksploatuojant pastatą, į jo energijos poreikius realiu metu reaguos ir jam reikalingos energijos tiekimą

„Eikos statyba“: generalinė ranga Prekybos ir paslaugų centro „Žali“ projektas statybų kompanijai „Eikos statyba“ buvo vienas įsimintiniausių ir naudingiausių tobulėjimo atžvilgiu. Įmonės vadovas Almantas Čebanauskas išskiria šį projektą, nes jis realizuotas ne tik pasitelkus erdvinį BIM modelį, bet ir yra vienas pirmųjų prekybos centrų Lietuvoje, statytų remiantis tarptautiniu tvariųjų pastatų vertinimo standartu „Breeam“ (angl. „Building Research Establishment Environmental Assessment Method“).

Bendrovės direktoriaus A. Čebanausko žodžiais, šis prekybos centras – išskirtinis, neturintis analogų visoje šalyje, tapęs tikru išbandymu ir pakeitęs įmonės darbuotojų supratimą apie statybų procesą, prie kokio šie buvę įpratę. Projekto „Žali“ išskirtinumas slypi detalėse.

Kone pagrindiniu iššūkiu bendrovei tapo tvariųjų pastatų vertinimo standarto „Breeam“ taikymas statybvietėje. Šie standartai itin griežti ir kol kas retokai sutinkami statybų praktikoje. Tačiau išbandę šią naujovę, „Eikos statybos“ specialistai mano, kad statybvietėse šis principas turėtų tapti įprastu reiškiniu.

52

2018 (Nr. 5)

kontroliuos išmanioji pastato valdymo sistema – BMS (angl. „Building managment system“). Net ir vanduo prekybos ir paslaugų centro reikmėms bus naudojamas iš nuosavo gręžinio.

Pastatui šildyti pasitelkta žemės gelmių šiluma, išgaunama iš 140 m gylio gręžinių. Tam

pastate yra įrengta geoterminė katilinė. Be to, ta pati sistema šiltuoju metų laiku leis pastatą ir vėsinti. Prekybos ir paslaugų centras taip pat aprūpintas sprendimais, kurie žiemą neleis šaltam orui patekti tiesiai į patalpų vidų ir taip padės efektyviau naudoti šilumos energiją.

Projektas išsiskiria tiek statybos principu, tiek architektūriniais ir techniniais sprendiniais.

Pastatas statytas naudojant labai detalų BIM platformos modelį, kuris buvo nuolat pildomas ir atnaujinamas pagal faktinius duomenis: visos panaudotos medžiagos, apdailos detalės integruotos į BIM modelį su individualiais parametrais – tokiu būdu modelis tapo visiškai parengtas naudoti objekto gyvavimo cikle. „BIM tampa puikiu įrankiu ne tik administruojant pastatą, bet ir optimizuojant jo eksploatacijos išlaidas. Tokio modelio nauda akivaizdi, tačiau, statant prekybos paskirties pastatus, jis dar ne itin populiarus. Šis projektas yra vienas pirmųjų tokį informacijos bagažą turinčių pastatų“, – teigia bendrovės direktorius A. Čebanauskas.

Prekybos paskirties pastatas atitinka A klasės energinio naudingumo reikalavimus ir turi nemažai inovatyvių techninių sprendimų. Retai tokiuose pastatuose sutinkamas geoterminis šildymas užtikrina minimalų gamtinių išteklių naudojimą šildant pastatą. Įrengta pirmoji Vilniuje dviračių lauko trasa. Pastato valdymo sistemos leidžia nuolat stebėti jo būklę, operatyviai

ir efektyviai pašalinti trūkumus. Net perdegusi lemputė nepraslys pro akis, akimirksniu bus užsakoma ir keičiama pagal pastato informaciniame modelyje pateiktus duomenis.

Prekybos ir paslaugų centro „Žali“ generalinis rangovas – bendrovė „Eikos statyba“ – viena nedaugelio Lietuvos statybos bendrovių, realiai naudojančių BIM technologiją statybų procese. Vienas svarbiausių BIM modelio pranašumų, anot įmonės projektų koordinatoriaus ir inžinieriaus Justino Augustino, yra galimybė aptikti ir pašalinti netinkamus pastato konstrukcijų ar komunikacijų susikirtimus dar brėžiniuose. Daryti pataisas projekte kainuoja mažiau nei statybų aikštelėje, todėl darbai vyksta greičiau, sklandžiau.

„Baltic Engineers“: projekto prioritetas – kokybė Inžinerinio konsultavimo ir projektų valdymo bendrovei „Baltic Engineers“ prekybos ir paslaugų centro „Žali“ projekte patikėta generalinio projektuotojo funkcija – bendrovės specialistai buvo atsakingi už projekto įgyvendinimo terminus, grafikų laikymąsi, kokybę, informacijos koordinavimą. Sykiu „Baltic Engineers“ projektuotojai ir inžinieriai parengė 12 BIM modelio dalių – ŠVOK, procesų valdymas ir automatizavimas, elektroninių ryšių ir t. t.

Pagrindinis dėmesys – kokybei

P

rojekto kokybę užtikrino pasirinkta „Breeam“ metodologija, skirta įvertinti ne tik, kaip projektas atrodo aplinkosauginiu požiūriu, bet ir kitose srityse, kurios yra šios: valdymas, sveikata ir gerovė, energija, transportas, medžiagos, vandens naudojimas, atliekos, žemės naudojimas, sklypo ekologija, tarša, naujovės ir kt.

Atliekamų darbų kokybę šiame projekte užtikrino ir „Baltic Engineers“ veikloje įdiegtos kokybės valdymo (ISO 9001), aplinkos apsaugos vadybos (ISO 14001) bei darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos (OHSAS 18001) sistemos.

BIM – viso statybų proceso informacijos modeliavimas, instrumentas, padedantis lengviau ir efektyviau valdyti informaciją. Modeliavimo

darbai šiame objekte apėmė visas sudėtingiausias pastato struktūras nuo konstrukcijų iki ŠVOK sprendimų. „Baltic Engineers“ projektuotojai visų pirma sudarė BIM įgyvendinimo planą, nustatė visų projekto dalyvių atsakomybes, hierarchiją, darbų apimtį, etapiškumą, projektavimo (modeliavimo) detalumą. BIM plane ir darbų rangos sutartyse (kurių neatsiejama dalimi tapo BIM planas) buvo aiškiai apibrėžtos rangovų funkcijos, paskirtas BIM koordinatorius, sukurta virtuali platforma failams saugoti ir naudoti.

Projekto stiprybė – BIM modelis „Baltic Engineers“ projektuotojai ir inžinieriai visame projekte užtikrino BIM modelio kokybę, įvairūs sprendimai buvo adaptuoti taip, kad atitiktų projekto tikslus ir užtikrintų „Breeam“ keliamus reikalavimus.

Specialistai patvirtina – technologinės naujovės, susijusios su statinio informaciniu modeliavimu, leidžia pasiekti aukštesnį statybos procesų efektyvumo ir kokybės lygį. „Baltic Engineers“ kartu su partneriais parengtas išsamus ir tikslus BIM modelis padėjo išvengti projektavimo klaidų, sudaryti itin tikslias statybos sąmatas ir atlikti statybinius darbus bei techninę statybų priežiūrą, sykiu sukurti pagrindus eksploataciniam modeliui, kuris bus naudojamas ateityje.

Kiekvienam elementui BIM modelyje priskirti nuo 20 iki 50 informacinių parametrų, reikalingų rangos darbams ir vėlesnei eksploatacijai. Modelio struktūrą užsibrėžta naudoti komandiniam darbui. Projektui įgyvendinti pasitelktos 7 skirtingos kompanijos, naudojusios tą pačią programinę įrangą ir vieną modelio platformą. Vienu metu modeliu naudojosi nuo 6 iki 15 unikalių vartotojų.

53

objektas

BIM modelis panaudotas: Esamos situacijos sąlygoms įvertinti Pagal atliktą topografinį planą (2D) sukurtas erdvinis esamo paviršiaus modelis, visi esami požeminiai ir antžeminiai inžineriniai tinklai sumodeliuoti 3D aplinkoje pagal topografijoje ir šulinių kortelėse nurodytas altitudes. Pastato sklypas buvo modeliuotas pasinaudojant jau parengtu gatvės ir žiedinės sankryžos „ASBUILT“ modeliu, kuriame suprojektuotos kelio dangų altitudės ir sluoksniai bei visi inžineriniai tinklai.

Sprendimams priimti ankstyvose projektavimo stadijose Pastato darbinis nulis ir sklypo pririšimai nustatyti remiantis jau prieš tai parengto gatvės ir sankryžos projekto „ASBUILT“ modeliu. Sklypo žemės darbų kartograma parengta 3D programa. Pastato nulis nustatytas atsižvelgiant į esamo ir projektuojamo sklypo 3D modelius, kad būtų minimalus poreikis išvežti ar atvežti papildomų žemių. Naudojant 3D projektavimo priemones pavyko maksimaliai išnaudoti esamą sklypo paviršių, išsaugoti dalį esamų medžių.

Sudėtingoms architektūrinėms formoms modeliuoti Modeliavimo darbai apėmė visas sudėtingiausias pastato struktūras nuo konstrukcijų iki ŠVOK sprendimų modeliuojant jas LOD 300-400 ir numatant informacinius parametrus (20–50 vnt.)

Buvo parengti visų projekto dalių inžineriniai modeliai.

Architektūrinių, konstrukcinių ir inžinerinių sistemų sprendimams suderinti Norint pasiekti darnų ir kokybišką BIM modelio parengimą tarp skirtingų projekto dalių, statinio informacinis modelis buvo dalomas į mažesnius pastato elementų loginių grupių rinkinius, todėl buvo paprastesnės galimybės sekti atskirų pastato dalių pakitimus ir jų daromą įtaką kitoms pastato dalims. Sykiu siekiant maksimaliai sumažinti galimas elementų sankirtas statybos metu, išsianalizavus ir pasirinkus svarbius pastato loginių grupių rinkinius, buvo atliekamas vizualinis modelio tikrinimas, elementų susikirtimų analizės, tikrinama bendroji tvarka, modelio pavadinimo ir koordinačių korektiškumas ir pan.

54

2018 (Nr. 5)

Technologiniams sprendimams ir medžiagoms parinkti Sudarant apšvietimo projektavimo techninę užduotį, buvo nustatyti ir su užsakovu suderinti vidaus ir lauko apšvietimo principiniai sprendimai – apšviečiamos erdvės, pastatas, judėjimo takai, keliai ir kt. Buvo atlikta vizualizacija, akustinių skaičiavimų simuliacijos vertinant pastato triukšmo įtaką aplinkai, aplinkos triukšmo, inžinerinių sistemų darbinio triukšmo įtaką pastato darbuotojams. Atitinkamai buvo priimti sprendimai pasirenkant inžinerinius įrenginius. Pasirenkant patalpų atitvarines medžiagas buvo simuliuojamas akustinis triukšmas patalpose modeliuojant jį priskirtomis medžiagomis.

BIM panaudotas tvarumui ir žaliajai statybai. Buvo atliekamas planuojamos ūkinės veiklos poveikis aplinkos triukšmo lygiui, aplinkos triukšmo, pastato įrenginių triukšmo ir vidaus patalpose žmonių sukeliamo triukšmo įtaka kitoms patalpoms. Planuodamas statybinių medžiagų, tokių kaip mediena, statybinis plienas, betonas, užsakymus, statytojas rėmėsi modelyje pateikta informacija. Tokiu būdu užsakomas medžiagų kiekis optimizuotas, žaliavos buvo užsakyta tiksliai tiek, kiek reikia, taip užtikrinant tvarios žaliosios statybos principą.

Inžinerinėms sistemoms parinkti Parenkant optimalų apšvietimo sprendimą, buvo preliminariai sumodeliuoti tipiniai patalpų fragmentai su skirtingų tiekėjų šviestuvais.

Palyginus rezultatus buvo pasirinkti tinkamiausi šviestuvų modeliai. Modeliuojant apšvietą buvo vertinama horizontali apšvieta, jos tolygumas, akinimas, lauko apšvietimo tarša.

Energiniam naudingumui vertinti Koncepcijos stadijoje sudaryti galimų sprendimų rinkiniai (4), tenkinantys A ir A+ klasių reikalavimus pagal galiojančius teisės aktus. Atlikta preliminari gyvavimo kaštų analizė, įvertinanti investicijas ir eksploatacinių kaštų pokytį. Pasirinktas variantas, atitinkantis A+ klasės reikalavimus, kurio sprendimai buvo adaptuoti taip, kad tenkintų kitus projektinius tikslus ir užtikrintų numatytus gauti „Breeam“ kreditus. Suformuota projektavimo užduotis energinio naudingumo klasei užtikrinti.

Gyvavimo ciklo sprendiniams vertinti Vadovaujantis holistinio vertinimo sistema „Breeam“, išorės sienų, stogo, stoglangių, langų, vitrinų, vidaus patalpų sienų ir grindų apdailos medžiagos parinktos pagal „Green Guide“ vadovą.

Tai reiškia, kad naudotos medžiagos yra ilgaamžės ir darančios nedidelį poveikį aplinkai (įskaitant CO2) visu pastato gyvavimo ciklo metu, t. y. pastato elementų poveikis aplinkai vertinamas elementų gamybos, transportavimo, montavimo ir utilizavimo procese.

Naudojantis BIM modeliu buvo atliekama konstrukcijų atsparumo, ŠVOK sprendimų efektyvumo, aplinkos akustinio triukšmo įtakos pastato darbuotojams, pastato inžinerinių sistemų ir transporto srautų sukeliamo akustinio triukšmo aplinkai poveikio vertinimo ir kt. simuliacijos.

BIM technologijos buvo plačiai naudojamos įvairiose srityse. Šį projektą įgyvendinusiai bendrovei „Baltisches Haus“ teko inicijuoti daug pokyčių projektavimo, statybos valdymo ir eksploatacijos srityse. BIM įtraukimas į šį projektą, priešingai nei įgyvendinant ankstesnius objektus, pareikalavo daug pokyčių valdant visus procesus.

objektas

Projektas „Labas, Jūra!“ – duoklė Kuršių nerijos autentikai Kuršių nerija atsisveikino su dar vienu sovietmečio laikų statybos rudimentu – ilgus metus vaizdingoje pajūrio juostoje vegetavę menkaverčiai statiniai virto stilingu, į natūralų kopų landšaftą darniai įsiliejusiu kurortiniu kompleksu, iškalbingu pavadinimu „Labas, Jūra!“

Lina BIELIAUSKAITĖ

55

objektas

Milijonų eurų vertės iššūkis uodkrantėje, Žaliojo kelio 8, užbaigta teritorijos statinių rekonstrukcija yra jau aštuntas „Inreal“ grupės Kuršių nerijoje įgyvendintas projektas, į kurį buvo investuota beveik 9 mln. eurų. Iki konversijos 1,9 ha teritorijoje stūksojo apleisti sovietiniai statiniai, kurie ne tik darkė kraštovaizdį, bet ir kėlė pavojų žmonėms bei aplinkai.

Kaip pripažino „Inreal“ grupės vadovas Gediminas Pruskus, plėtoti teritoriją šioje unikalioje, jautrioje Lietuvos vietoje ypač atsakingas darbas, o bene didžiausias iššūkis – įvykdyti dažnai tarpusavyje prieštaraujančius teisinių reglamentų reikalavimus.

Tad, anot G. Pruskaus, galima tik pasidžiaugti, kad įgyvendinant šį darnios plėtros principais paremtą projektą buvo pasiektas konstruktyvus dialogas ir bendradarbiavimas tarp visų atsakingų institucijų – pradedant Neringos miesto

J

56

2018 (Nr. 5)

savivaldybe, Valstybine teritorijų planavimo ir statybos inspekcija ir baigiant Kuršių nerijos nacionaliniu parku bei Valstybine saugomų teritorijų tarnyba.

Įkvėpė objekto išskirtinumas Naujai atgimusiuose šešiuose dviejų ir trijų aukštų pastatuose įrengti gyvenamieji ir poilsio apartamentai, kurių bendras plotas siekia 280 kv. metrų. Projekto architekto Adomo Šablevičiaus („G.A.L. architektai“) teigimu, įgyvendinant komplekso rekonstrukciją siekta tiek savitos, išskirtinės vizualinės išraiškos, tiek racionalaus, patogaus patalpų pritaikymo šiuolaikinio žmogaus poreikiams.

Bedvasiai, be meilės statyti silikatinių plytų mūro pastatai, posovietiniu metu turėję virsti, tačiau taip ir netapę olimpiniu miesteliu, – tokia pirminė projekto medžiaga teko studijos „G.A.L. architektai“ komandai. Nors projektuotojų polėkį ribojo atitinkamas pastatų išdėstymas teritorijoje

ir jų tūriai, anot architekto A. Šablevičiaus, buvo nueitas labai ilgas diskusijų ir ieškojimų kelias. „Buvo sugeneruota ir sukurta gausybė eskizų – norėjosi sukurti kažką tokio, kas neįprasta standartiniam supratimui. Tarkime, viena vizijų – išskaidyti pastatus labai smulkiais tūriais, įrengiant vidaus kiemelius, nedidukes terasas. Dar viena idėja – miegamuosius įrengti pirmuosiuose, o gyvenamuosius kambarius – antruosiuose aukštuose, kad iš jų atsivertų panorama į jūrą.

Tačiau suabejojus, kaip į tokį neįprastą suplanavimą sureaguos poilsiautojai, buvo nuspręsta atsigręžti į tradiciškesnius sprendimus“, – darbo proceso užkulisius atskleidė pašnekovas.

Raktas – pastatų vertikalės Architektūrinę komplekso kompoziciją neabejotinai lėmė gamtinis, istorinis ir kultūrinis Neringos kontekstas. „Siekėme, kad visi pastatai būtų stilistiškai vieningi ir giminingi tradicinei vietos architektūrai“, – pabrėžė kūrėjas.

Projektuotojas: Adomas Šablevičius, UAB „G.A.L. architektai“.

Projekto vystytojas: „Inreal“ grupė.

Investicijos: 8,8 mln. eurų.

Fasadų ir terasų apdaila: įmonės „BROLIS TIMBER“ termomediena.

Santechnika: GROHE.

57

objektas

Pavyzdžiui, daugeliui senųjų Kuršių nerijos vilų būdingi vertikalūs mediniai konstrukciniai arba puošybiniai elementai. Tad pastatų vertikalės, jų ritmika natūraliame kopų landšafte, pušų kamienų fone, pasak A. Šablevičiaus, ir tapo projekto architektūriniu raktu. „Namų fasadai – ažūriniai, kelių gylių: paviršinis medinis tinklas, gilesnis – stiklo ir žaliuzių bei trečiasis, įtrauktas vizualinis planas – terasos ir balkonai“, – detalizavo architektas A. Šablevičius.

Architektūriniuose sprendiniuose taip pat vengta pritempto dekoratyvumo, kaip ryškiausią puošybos detalę kūrėjas įvardijo tradicinės architektūros elementą – sąsają su navigaciniais ženklais turinčius lėkius.

Pašnekovas užsiminė, kad didesnių matmenų stiklo konstrukcijos pastatams būtų suteikusios dar daugiau skaidrumo, lengvumo ir dar labiau išryškinusios fasadų ažūriškumą, tačiau šios idėjos buvo atsisakyta dėl aukštesnių šiluminės varžos rodiklių.

Dominantė – natūralumas „Pastatai dažniau bus naudojami vasaros laikotarpiu, tačiau jie visiškai pritaikyti eksploatacijai ir 58 2018 (Nr. 5)

šaltuoju metų laiku. Visuose namuose įdiegti oro ir vandens šildymo siurbliai, o išmaniosios technologijos suteikia galimybę reguliuoti patalpose palaikomą temperatūrą nuotoliniu būdu“, – pasakojo A. Šablevičius. Šiuolaikinės technologijos pasitelktos ir vyraujančiai pastatų fasadų medžiagai – apdailai panaudota ilgaamžiškumu ir atsparumu klimatiniam poveikiui pasižyminti vadinamoji degta mediena. Tokia termomediena yra apdorota labai dideliu karščiu. Tai reiškia, kad šio proceso metu joje yra suskaidoma hemiceliuliozė, o tai leidžia ją apsaugoti nuo puvimo. Taip pat terminis apdorojimas užtikrina didesnį medžiagos stabilumą ir geresnes termoizoliacines savybes. „Kol kas ši fasadų apdaila turi asociacijų su pušų kamienais, tačiau ilgainiui ji papilkės ir taps panaši į jūros išmestus medžio fragmentus“, – sakė „G.A.L. architektai“ kūrėjas A. Šablevičius.

Jautrų santykį su unikalia Neringos gamtine aplinka projekto įgyvendintojai deklaruoja ir aplinkotvarkos sprendimais: komplekso teritorijoje iškloti paplūdimiams būdingi mediniai takai, minimaliai automobilių statymo vietoms naudojamos betono trinkelės – ažūrinės, o aplink pastatus plytės ne kultūrinės šienaujamos vejos, o smėlis ir Lietuvos pajūriui būdinga augmenija.

Kol kas fasadų apdaila turi asociacijų su pušų kamienais, tačiau ilgainiui ji papilkės ir taps panaši į jūros išmestus medžio fragmentus. / Adomas ŠABLEVIČIUS /

Medis įkvepia MEdinės GrindYs

dailYlEntės

tErasos

tErMoMEdiEna

uaB „Brolis tiMBEr“ w w w.B ro li st i M B Er.Eu Vilnius Šv. stepono g. 10 Mob. tel. +370 640 17000 E-paštas: info@brolis.eu

Kaunas nemajūnų g. 35 Mob. tel. +370 640 58000 E-paštas: kaunas@brolis.eu

Klaipėda danės g. 21 Mob. tel. +370 699 98419 E-paštas: klaipeda@brolis.eu

59

technologijos

Bendradarbystės erdvė Kaune „PixelHUB“.

Kad darbas atviruose biuruose netaptų kančia Triukšmą mažina ir darbo kultūra monės „Cloud architektai“ vadovas, architektas Antanas Dagelis, paklaustas apie triukšmo bėdų atviro plano biuruose aktualumą, teigia, kad poreikiai gali būti individualūs, paprastai nulemti darbo veiklos pobūdžio. Pavyzdžiui, jų, architektų, įmonė jau ketvirtus metus darbuojasi kaip tik tokiose erdvėse, tačiau diskomforto dėl triukšmo ar privatumo nepatiria.

Architektas pabrėžia, kad reikėtų kalbėti ne tik apie tai, kaip specialiomis priemonėmis užtikrinti triukšmo slopinimą, bet ir apie pačią

Į

60 2018 (Nr. 5)

Indrė VOZGIRDAITĖ

Nors atviro plano (angl. open space) biurų erdvės užsienyje vis dažniau kritikuojamos, Lietuvoje jų populiarumas dar neslūgsta. Greitesnė ir patogesnė komunikacija tarp darbuotojų, glaudesnis komandinis darbas ir optimaliai išnaudotos, negožiamos erdvės daugumai įmonių atsveria didesnio triukšmo ir mažesnio privatumo riziką. Prie to, tikėtina, gerokai prisideda ir biurams taikomos akustinės priemonės, padedančios sumažinti atvirų erdvių problemas.

darbo kultūrą. Štai jų įmonėje daugelis darbuotojų netgi šnekėtis telefonu pasitraukia į tam skirtas zonas, nors ir akivaizdu, kad tokią praktiką gali taikyti tikrai ne bet kurios srities darbuotojai – juk kai kur nuolatinis darbas telefonu yra veiklos pagrindas.

Vis tik architektas mano, kad įmonei, pasirinkusiai atviro plano biurą, būtina iš anksto numatyti ir uždarų erdvių planavimą bei atitinkamą jų skaičių. Pavyzdžiui, 100 darbuotojų turinčioje įmonėje vieno pasitarimų kambario gali nepakakti. Anot pašnekovo, toks daugiafunkcis biurų patalpų suplanavimas paprastai leidžia geriausiai išspręsti privatumo ir garsumo problemas.

Atvirų biurų bėda – triukšmo perteklius Atviro plano biurai Lietuvoje vis dar labai populiarūs, bet tai nereiškia, kad jiems nėra būdinga didesnio triukšmo problema. VGTU lektorius doc. dr. Marius Mickaitis pasakoja, kad kaipsyk šių metų gegužės pradžioje vykusioje respublikinėje konferencijoje, skirtoje Tarptautinei triukšmo supratimo dienai paminėti, buvo apžvelgta triukšmo problematika biuruose. Atkreiptas dėmesys, kad dėl perteklinio triukšmo atviruose biuruose darbuotojai skundžiasi iki 2–3 kartų dažniau nei dirbantys uždaruose. Nustatyta ir perteklinio triukšmo priežastis – patalpose panaudotas per mažas efektyviai garsą sugeriančių medžiagų plotas.

„Monday Office“. Norbert Tukaj nuotr.

A. Dagelis patvirtina, kad kuo didesnis minkštų dangų paviršių, sugeriančių garsą, kiekis bus panaudotas, tuo patalpos akustika taps geresnė. Taigi, viskas priklauso nuo architekto sumanymų. Štai jei architektas apsispręs palikti kietus ir garso nesugeriančius sienų plokštumų paviršius, tada greičiausiai garso sugeriamumą spręs lubose, o jei įrengs akustiškai gerai garsą sugeriančius sprendinius sienų plokštumose, lubas paliks atviresnes. Pavyzdžiui, stiklinis fasadas neturi teigiamo garso sugeriamumo efekto, todėl bus būtina kuo tiksliau įvertinti procentą, kiek, atitinkamai pagal visą pastato erdvę, patalpoje turėtų būti garsą sugeriančių medžiagų ir jomis padengto paviršiaus ploto.

Padėti gali ir elementarios priemonės Taigi, kaip galima geriausiai sumažinti atviroms erdvėms būdingas problemas? Kalbėdamas apie naudojamas priemones gerai biurų akustikai užtikrinti, A. Dagelis visų pirma primena pačias elementariausias, pigiausias ir plačiausiai paplitusias – gerą kiliminę dangą ir atitinkamus darbo stalų atskyrimus. Net paprasčiausia kiliminė danga turi gerų savybių sugerti garsą, o specialus jos sluoksnis – ir garso izoliacinių savybių, dėl kurių slopinami žingsnių garsai, jiems trukdoma pasklisti į kitą aukštą. Tiesa, jei biure įrengtos pakeliamosios grindys, kiliminės dangos poveikis tampa kiek kitoks. Nesunkiai galima naudoti ir kitas nesudėtingas papildomas priemones, pavyzdžiui, numatyti erdves atitveriančias užuolaidas.

Kitas ypač dažnai biuruose taikomas sprendinys – pakabinamosios akustinės lubos. Architektas patvirtina, kad luboms skirtų akustinių plokščių gali būti pačių įvairiausių, nuo gerai žinomos perforuotos, gipso pagrindo plokštės, iki įvairiausių medžio imitacijos, natūralaus pluošto medžio plokščių.

A. Dagelis pasakoja, kad, klientui užsakius, atliekami modeliavimai leidžia pasitikrinti, ar patalpos akustika bus gera. Beje, projektuojant BREEAM standartą atitinkančius ar kitus tvarius pastatus, yra privalomas akustikos projektas, užtikrinantis, kad darbo vietose ar pasitarimų kambariuose būtų geros akustinės savybės.

Triukšmą slopinti triukšmu Doc. dr. M. Mickaitis teigia, kad, didėjant triukšmo problemai atviro plano biurų erdvėse, garsą sugeriančios medžiagos dabar jau naudotinos ne tik patalpos sienų, lubų ar grindų apdailai, bet ir vis dažniau integruojamos į biuro baldus.

A. Dagelis pamini naudojamą tam tikrą baldinę, veltinį primenančią medžiagą, kuri, pritvirtinta prie kiekvieno darbo stalo, gali padėti sugerti žmonių balsus. Architektas taip pat išskiria dar

Akustinį komfortą bendradarbystės erdvėje kuria modulinės pertvaros, kiliminė danga ir lubos. Be to, visuose kabinetuose daugybė užuolaidų, kurios ne tik suteikia privatumo bei jaukumo, bet ir patalpose padeda suvaldyti garsą.

vieną garsus sugeriančių priemonių grupę – paviršius, turinčius ir dekoratyvų vaizdą, ir akustinių savybių. Tai bet kokios perforuotos ar kitaip raižytos paviršiaus plokštės, už kurių montuojama ir tokiu būdu paslepiama vata ar kitos minkštos medžiagos, sugeriančios garsą. Tokių paviršių įvairovė gali būti didžiulė, susikurti, perforuoti norimą plokštę galima ir pačiam. Gatavo gaminio, montuojamo kaip kelių sluoksnių sistema, viduriniai sluoksniai paprastai yra pritaikyti būtent garsams sugerti.

Doc. dr. M. Mickaitis atkreipia dėmesį ir į kalbos privatumą – kitą svarbų atviro biuro akustinės kokybės aspektą. Diskomfortą gali patirti ne

tik kalbėtojas, atskleisdamas privačią informaciją, gali būti trikdomi ir pokalbyje nedalyvaujantys darbuotojai. Pašnekovas primena, kad, augant diskomfortui atviro plano erdvėse, gali būti panaudoti dirbtinio triukšmo šaltiniai, mažinantys pokalbio suprantamumą. Tokie triukšmo slopinimo garsai veikia kaip fonas, prie kurio žmogaus smegenys lengvai prisitaiko ir greitai asmuo ima jo nebegirdėti. Naudojantis tokiomis priemonėmis, paprastai darbuotojų balsai girdimi tik kelių metrų atstumu – sklindantys toliau garsai nuslopsta žmogaus nepasiekę, todėl bendra darbo kokybė biure pagerėja.

61

Akustiniai kambariai ypač reikalingi šiuo metu populiariuose atviro plano biuruose. Kai žmonės didžiąją dienos dalį dirba bendroje erdvėje, tokie kambariai leidžia vykdyti specifines funkcijas, reikalaujančias tylos. Tai gali būti komandiniai susitikimai, konferencijos, pokalbiai telefonu, privačios darbo zonos. Akustiniai kambariai privalo būti gerai izoliuoti nuo aplinkos garsų ir, be jokių abejonių, turėti puikią akustiką. Viena žinomiausių pasaulyje akustinių plokščių gamintoja – italų kompanija „Fantoni“, jos gaminiai naudojami netgi koncertų salėse ir leidžia mums maksimaliai užtikrinti geriausias įmanomas akustinių kambarių ypatybes savo projektuose.

/ Ignas KALINAUSKAS / „Archispektras“ architektas

www.vadasiga.lt

www.fantoni.it

studijos

Pagrindinių fasadų langai neuždengti ir atveria vaizdą į kvartalo prieigas bei automobilių stovėjimo aikštelę. Ji gerai apšviesta tamsiuoju paros metu.

Nusikalstamumą mažinanti aplinka

Vis daugiau dėmesio skiriant saugumui, pastaraisiais metais daugelyje šalių itin išpopuliarėjo CPTED – Nusikalstamumo prevencijos per aplinkos dizainą (angl. „Crime Prevention Through Environmental Design“) – idėjos. CPTED principai pasitelkiami naujuose

Parengė Kristina BUIDOVAITĖ

Prieš projektuojant – atsakymai į klausimus auno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto absolventė Justina Čivinskaitė magistro baigiamajame darbe „CPTED taikymas kuriant saugią miesto gyvenamąją aplinką“ (vadovė doc. dr. Irina Matijošaitienė) analizavo naują metodą, kaip sukurti saugią miesto gyvenamąją aplinką. CPTED – metodas, pagrįstas teorija, kad tinkamai sutvarkyta aplinka gali sumažinti nusikalstamumą. Jis taikomas pasitelkiant aplinkos dizaino ir miestų planavimo priemones. Baigiamojo darbo autorė CPTED pritaikė praktiškai, tirdama Kauno miesto skirtingų užstatymo tipų kvartalus.

Projektavimo stadijoje ir net prieš pradedant projektuoti yra labai svarbu iškelti sau ir aplinkiniams tam tikrus klausimus, kurie turi įtakos saugumui. Visų pirma svarbu išsiaiškinti apie

K

projektuose ir padeda spręsti įgyvendintų projektų problemas.

kaimynystę ir jos būklę, kas joje gyvena, dirba ar tiesiog per ją keliauja, kiek žmonių būna kaimynystėje dieną, vakare ar vėlai naktį, ar kaimynystės būklė turės įtakos siūlomai plėtrai ir kaip projekto siūlymai paveiks aplinką. Toliau reikia išsiaiškinti apie vietą, kurioje projektuojama, pradedant tuo, kas joje gyvens, dirbs ar joje lankysis. Taip pat kokiu paros metu ir kokiomis savaitės dienomis ji bus naudojama ir kaip žmonės šią vietą pasieks: pėsčiomis, automobiliu ar autobusu.

Kalbant apie vietos pasiekiamumą, labai svarbu išsikelti klausimus apie prieigą, cirkuliaciją ir automobilių statymą. Norint daugiau sužinoti apie prieigą, reikia išsiaiškinti apie įvažiavimus: ar jie rakinami, ar yra galimybė juos užstatyti.

Taip pat svarbu žinoti, kokios yra sąlygos pasiekti vietą (pastatą) įvykus nelaimingam atsitikimui, ar kyla konfliktas tarp prieigos prie nuosavybės ir normalaus eismo judėjimo gretimoje gatvėje bei artimiausiose sankryžose, ar pėsčiųjų judėjimas atskirtas nuo automobilių eismo, ar automobilių stovėjimo aikštelės ir dviračių stovai įrengti taip, kad būtų matomi iš gatvės, pastato, įėjimų (įvažiavimų), gretimų vietų ir pastatų.

Kitas svarbus aspektas yra pastatai. Reikia atkreipti dėmesį į tai, ar pastatas ir jo adreso numeris bus matomas iš gatvės, gretimų pastatų, ar pastato įėjimai ir išėjimai gerai matomi nuo automobilių statymo aikštelės ir pėsčiųjų takų, reikia atsižvelgti net ir į tokius dalykus, ar įmanoma sumažinti prieigą prie stogo.

63

Labai svarbią vietą projektuojant užima apželdinimas. Čia reikėtų numatyti, kokie ir kur bus sodinami medžiai, krūmai ir kiti augalai, ar medžiai bus pasodinti prie sienų, tvorų. Taip pat reikia pagalvoti ir apie kitus kraštovaizdžio elementus – sienas, tvoras, aikštes, fontanus, terasas. Ar šie elementai bus įtraukti į planą, ar jie padidins, galbūt, priešingai, sumažins įėjimų (išėjimų) matomumą, ar jie suteiks vietų, turinčių galimybę pasislėpti, ar jie bus patrauklūs pašaliniams. Ir dar reikėtų nepamiršti, ar teritorija bus ženklinama ir kokiose vietose.

Paskutinis aspektas – apšvietimas. Reikėtų pradėti nuo to, kur bus apšvietimo įranga: prie gatvės, automobilių stovėjimo aikštelėse, šalia pastatų ar ant jų, kokia ji bus, kokio tipo ir ryškumo lempos, kokiame aukštyje apšvietimo stulpai. Taip pat svarbu, ar medžiai ir kiti kraštovaizdžio elementai neužstos krentančios šviesos ant pastatų ir žemės, ar įėjimai į pastatus bus gerai apšviesti.

Trijų-D sandara ir reikšmės Norint, kad CPTED būtų sėkmingas, jis turi būti suprantamas ir praktiškas gyventojams. Tai reiškia, kad kaimynystėje gyvenantys žmonės ir asmenys, dirbantys tokioje vietoje, privalo mokėti panaudoti CPTED idėjas ir principus. Dažnai gyventojai patys sau yra didžiausi priešai. Norėdami atskirti žemių naudojimą, išlaikyti atvirą erdvę, pašalinti sveikatos ir aplinkos pavojus, suteikti viešąsias paslaugas, gyventojai sukuria aplinką, kuri kliudo saugumui.

CPTED apima fizinį erdvės dizainą, normalų ir siūlomą tos erdvės naudojimą bei nuspėjamą vartotojų elgesį, taip pat potencialių pažeidėjų elgesį. Trys pagrindinės CPTED strategijos (teritorijų

tvirtinimo, natūralios prieigos kontrolės ir natūralaus stebėjimo) yra įtrauktos į Trijų-D metodą. Šis metodas suteikia gyventojams paprastas gaires, kaip nustatyti jų vietos tinkamumą pagal tai, kaip ji suplanuota ir naudojama.

Trijų-D idėja paremta trimis žmogaus erdvės funkcijomis: 1) visa žmogaus erdvė turi tam tikrą paskirtį; 2) visa žmonių erdvė turi socialinius, kultūrinius, teisinius ar fizinius apibūdinimus, kurie nusako norimą ir priimtiną elgesį; 3) visa žmonių erdvė suprojektuota taip, kad palaikytų ir kontroliuotų norimą elgesį.

Trijų-D metodą sudaro trys komponentai: paskyrimas (angl. „Designation“), apibrėžimas (angl. Definition) ir dizainas (angl. „Design“). Taikant CPTED rekomendacijas kaimynystei kurti, galima suformuoti saugią aplinką ir be drastiškų priemonių, tokių kaip aukštos tvoros ar vaizdo kameros.

Pavyzdžiui, gatvės su eismą raminančiais įrenginiais (žiedinės sankryžos, greičio kalneliai ir t. t.) sukuria zonas ir taip mažėja greičio viršijimo bei kelio trumpinimo gyvenamuosiuose kvartaluose atvejų. Dėl galimybės natūraliai stebėti viešąsias erdves taip pat mažėja nusikaltimų. Nusikaltėliai pirmenybę teikia vietoms, kur rizika būti pastebėtiems yra maža, tad matomumas padidina tikimybę, kad šie bus sugauti. Tokie metodai paprasti, nebrangiai įdiegiami ir lengviau priimami nei vartai, aukštos tvoros ir kitos panašios kliūtys.

Pradedant planavimą nuo kvartalo, prieigą prie jo reikia projektuoti taip, kad jis nebūtų atskirtas nuo šalia esančių kvartalų. Gatvės jame turi būti suprojektuotos taip, kad neskatintų trumpinti kelio arba viršyti greičio.

Pėsčiųjų takus reikia įrengti tokiose vietose, kur būtų saugu vaikščioti. Norint nukreipti lankytojus į tam tikras zonas, įėjimus ar nuo privačių zonų, galima pasitelkti apželdinimo sprendimus ir kitus architektūrinius elementus.

Kuriant saugią kaimynystę, labai svarbu, kad būtų natūralaus stebėjimo galimybių. Svarbiausia, kad susibūrimo vietos, tokios kaip žaliosios erdvės ir rekreacinės zonos, taptų atviros ir projektuojamos ten, kur būtų matomos iš aplinkinių namų ir gatvių. Reikia vengti tokių kraštovaizdžio architektūros elementų, kurie galėtų sukurti aklavietes ar slaptavietes. Taip pat būtina pasirūpinti matomumu ir tamsiuoju paros metu, todėl reikėtų daug dėmesio skirti apšvietimui – apšviesti gatves, pėsčiųjų takus ir viešąsias erdves.

Dėmesys apželdinimui ir apšvietimui Labai svarbus vaidmuo tenka teritorijų tvirtinimui. Nuosavybės jausmui stiprinti naudojamos įvairios strategijos, pradedant sklypų, gatvių ir namų planavimu. Juos projektuoti reikia taip, kad būtų skatinamas kaimynų tarpusavio bendravimas. Sklypus reikia išskirti tvoromis, apželdinimu – turi būti aiškiai apibrėžtos ir suprantamos nuosavybės ribos. Taip pat suprantamai turi būti pažymėtos ir tranzitinės zonos, nurodančios perėjimą iš viešosios erdvės į pusiau viešą, iš šios – į pusiau privačią ir toliau – į privačias erdves. Įvažiavimo kelius į kvartalą reikia akcentuoti kvartalo pavadinimu, įvairius įvažiavimus (įėjimus) išskirti kitokia grindinio danga, aukščių pasikeitimu, įvairiomis architektūrinėmis ir kraštovaizdžio priemonėmis. Taip pat patartina aiškiai išskirti gyvenamuosius namus naudojant lengvai iš šalies pastebimus gatvės numerius.

Kvartale vietos panaudojimo diapazonas – įvairus. Kiekvienos erdvės numatytoji funkcija yra aiškiai suvokiama.

Pastatai sugrupuoti taip, kad sukuria socialinę sanglaudą ir apginamą erdvę.

Norint sukurti gerą įvaizdį, reikia skirti laiko nuolatinei priežiūrai. Visos bendrosios zonos turėtų būti kuo labiau prižiūrimos, taip pat įėjimai ir kiti prieigos taškai, nes tai svarbiausios reprezentacinės zonos. Būtina palaikyti ir bendrą tvarką kvartale, skatinti tam tikros veiklos apribojimus, kenkiančius kaimynystės įvaizdžiui ir tvarkai.

Kiekvienoje kaimynystėje svarbu palaikyti aktyvumą. Kad sustiprėtų saugumo jausmas gyventojams ir rizika nusikaltėliams, reikėtų perkelti saugias veiklas į nesaugias vietas ir nesaugias veiklas į saugias vietas. Pirmuoju atveju kartu persikelia ir stebėjimo galimybė, o antruoju pašalinamas veiklos pažeidžiamumas pasitelkiant natūralų stebėjimą ir saugios aplinkos prieigos kontrolę. Taip pat naudojamos erdvės turi būti suskirstytos taip, kad skirtingoms veiklos būtų suteikti natūralūs barjerai.

Kitas labai svarbus aspektas – apželdinimas.

Apželdinimo būdą ir augalus reikia parinkti taip, kad stebėjimo linijos liktų atviros ir neužterštos. Neturi būti vietų, kuriose atsirastų galimybė pasislėpti. Krūmai turėtų būti ne aukštesni nei 90 centimetrų. Medžius reikėtų genėti taip, kad iki apatinių šakų nuo žemės būtų bent 2 metrai.

Jei apylinkėse aktuali grafičių problema, galima sodinti dygliuotus augalus kaip natūralų barjerą, sykiu apribojant ir neteisėtą prieigą. Taip pat tuščias sienas galima apželdinti vijokliais arba pasodinti kitų sieną dengiančių augalų – patartina vengti tuščių erdvių, kurias galėtų išnaudoti vandalai. Apželdinant naudojamas apšvietimas – ir kaip saugumo priemonė, ir kaip estetikos dalis.

Apšvietimas – svarbus elementas projektuojant bet kokį sklypą. Nesvarbu, ar tai pavienis namas, ar viešoji erdvė, bet kuriuo atveju turėtų būti panaudotos tinkamos apšvietimo technikos. Apšvietimas padeda žmonėms geriau jaustis aplinkoje. Jis turėtų pabrėžti aiškius judėjimo takus ir išryškinti įėjimus, nesukurti tamsių vietų, kuriose būtų galima pasislėpti. Taip pat patartina sukurti apšvietimo sistemas, padėsiančias vairuotojams aiškiai matyti pėsčiuosius, kitus automobilius ir objektus, kurie turėtų būti matomi. Tokios sistemos turėtų pagerinti stebėjimo galimybes.

Saugi kaimynystė yra viena populiariausių ir sėkmingiausių nusikalstamumo prevencijos priemonių Lietuvoje. Susibūrę su kaimynais ir bendradarbiaudami su policija, gyventojai daro savo aplinką saugesne ir geresne vieta gyventi, dirbti, pramogauti, ilsėtis. Trys esminiai geros kaimynystės principai, sukurti Hilsboro apygardai (Florida), parodo, kaip geras kaimynystės planavimas yra suderinamas su CPTED dizaino idėjomis (natūralia prieigos kontrole, natūraliu stebėjimu ir teritorijų tvirtinimu): 1) žmogus yra svarbiausias aspektas kuriant kaimynystę; 2) kaimynystės dizainas skatina gyventojų komunikaciją; 3) kaimynystės dizainas kuria nuosavybės ir atsakomybės jausmą.

studijos

Mažoji architektūra – suoliukai – suprojektuoti taip, kad benamiams nebūtų patogu miegoti.

Ką siūlo užsienio šalys ir Lietuva Vienas CPTED pavyzdžių – saugomame rajone esanti butų bendrija „Sunview terrace“, Orlande, Floridoje. Orlando kaimynystės gerinimo korporacija (angl. Orlando Neighborhood Improvement Corporation (ONIC) pasamdė komandą „Hahn & Hahn“, kad ji pritaikytų CPTED principus tam, kad būtų atgaivintos gyvenamosios erdvės, sukurta draugiška kaimynystė be nusikaltimų. Komanda išsprendė prieigos, apželdinimo problemas, atviros ir viešosios erdvės tapo patogesnės naudoti, įrengtas apšvietimas, atsižvelgta į eksterjero spalvų kombinacijos rekomendacijas, sutvarkytas ženklinimas, automobilių stovėjimo aikštelė, vietos judėjimas, įėjimai, teritorijos apjuostos tvora, įrengti lauko baldai, pėsčiųjų takai.

Grindiniai buvo formuojami iš naujo, kad atskirtų privačią erdvę nuo viešosios. Viešoji prieiga apribota iki nuosavybės ribos, tačiau vis tiek įtraukta į bendrą kaimynystės struktūrą. Apšvietimas sukurtas taip, kad neliktų tamsių vietų.

Lauke įrengti suoleliai, pikniko stalai ir kepsninės, siekiant įkvėpti gyventojus bendrauti. Gyvybinga pastato, įėjimo, tvoros grafika ir spalvos skatina rūpintis nuosavybe.

Vienas pavyzdžių Lietuvoje – Šnipiškių kaimynystė. Dar 2012 m. buvo atliktas bandomasis tyrimas, kaip galima atgaivinti viešąją erdvę kaimynystėje ir jau egzistuojančiuose socialiniuose dariniuose. Kartu su vietiniais gyventojais, jų

administracija ir kviestiniais menininkais buvo pradėta kūrybinė iniciatyva, kuria norėta suburti žmones ir atgaivinti viešąsias erdves. Buvo išstudijuotos ir identifikuotos pačios aktyviausios bendravimo erdvės, pažymėtos visos tuščios zonos ir išanalizuotos jų panaudojimo galimybės. Drauge su vietiniais gyventojais ir vietinėmis nevyriausybinėmis organizacijomis pradėti rengti vieši piknikai mažai naudojamose vietose.

Taip buvo kuriama bendrų susirinkimų tradicija, pasitelktos įvairios komunikacijos priemonės.

Viena jų – keliose vietose pastatytos skelbimų lentos. Sukurta pačių gyventojų administruota „Facebook“ grupė „Šnipiškiečiai“, kurioje vyko aktyvios diskusijos.

Surengtos ir gatvės mozaikos kūrybinės dirbtuvės. Jos buvo atviros, tad prisijungti galėjo visi. Patys vietiniai gyventojai atnešdavo savo keraminių plytelių. Per kelis mėnesius buvo sukurtas „Mozaikos kelias“, jau spėjęs patraukti bendruomenės, urbanistų, antropologų ir istorikų dėmesį. Rengiamos ekskursijos į Šnipiškes.

Taip siekiama parodyti, kad šis rajonas – ne uždara, nusikalstamą veiką skleidžianti vieta.

2013-ųjų birželį čia įkurta gatvės meno galerija.

Tai pirmoji tokia, visiškai atvira galerija Lietuvoje, siekianti suburti įvairius gatvės menininkus iš visos šalies. Sukurti moduliniai daugiafunkciai lauko baldai, tarnaujantys ir kaip žaidimų aikštelė, ir kaip ženklai. Visi šie objektai ir veiklos – tai įrankiai kaimynystei atgaivinti ir paskatinimas bendruomenei prisijungti prie bendros veiklos.

65

Nusikalstamumui įtakos turi ir želdiniai Baigiamajame darbe projektuojama teritorija yra Kaune, Gričiupio mikrorajone esančiame gyvenamajame kvartale, kuris ribojasi su Taikos prospektu ir jį į dvi dalis dalija Kovo 11-osios gatvė.

Kvartalas ribojasi su trimis lopšeliais-darželiais, dviem mokyklomis, Girstučio kultūros ir sporto centru, Kovo 11-osios parku. Taip pat šalia yra Girstučio turgus, prekybos centrų, paštas, Kauno Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia, vaistinė, degalinė, automobilių plovykla, įvairių maitinimo įstaigų. Kvartalas yra gana potencialus, geroje vietoje, aplinkui yra visos būtiniausios paslaugos.

Nusikalstamumas Gričiupio mikrorajone, palyginti su Kauno miestu, 2015 m. duomenimis, buvo įvairus: mažesnis skaičius fizinio smurto, vagysčių iš automobilių ir pačių automobilių vagysčių, panašus skaičius plėšimų, didesnis – vagysčių iš gyvenamųjų patalpų, vagysčių be smurto.

Analizuojamoje teritorijoje vyrauja didelis nusikalstamumas. Įvykdyta nemažai nusižengimų (nusikaltimų), tokių kaip vagystės, plėšimai, fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas, viešosios tvarkos pažeidimai, sukčiavimas, sunkus sveikatos sutrikdymas, nesunkus sveikatos sutrikdymas, turto sunaikinimas ar sugadinimas, pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas, kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę, neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis ir kt.

Išanalizavus šios teritorijos karštuosius taškus (nusikaltimų koncentraciją) 2013–2016 m. matyti, kad nusikalstamumas teritorijoje ir jos prieigose ne tik kad nemažėja, bet ir didėja – su metais jie plečiasi. Nusikalstamumas išauga tamsiuoju metų laiku. Remiantis tyrimais, apšvietimas šioje teritorijoje labai prastas. Įdomi tendencija, kad nusikalstamumas sausio ir balandžio mėnesį sumažėja, tačiau nėra duomenų, kas tam gali turėti įtakos. Taip pat matyti, kad nusikalstamumas šioje teritorijoje gerokai didesnis, palyginti su vidutiniu nusikalstamumo skaičiumi mieste.

Kitas nusikalstamumui svarbus veiksnys yra želdiniai, tiksliau jų ribojamas matomumas. Šioje teritorijoje gausu želdinių, jie netvarkingi ir neprižiūrėti. Gyvatvorės aukštesnės nei 90 cm, želdiniai nenugenėti taip, kad iki apatinių šakų liktų 2,1 metro. Taip pat želdiniai uždengia šviesos šaltinius ir riboja matomumą pro langus į automobilių stovėjimo ir vaikų žaidimo aikšteles, kitas susibūrimo vietas. Suformuoja daug aklų taškų, kuriuose būtų galima pasislėpti. Teritorijoje gausu įvairių rūšių želdinių, tačiau daugumos jų būklė patenkinama arba bloga.

Dauguma teritorijoje esančių pastatų yra penkiaaukščiai, statyti 1965 metais. Kiti penkiaaukščiai – 1964–1966 metais. Naujesnės statybos daugiaaukščiai pastatai (9 ir 12 aukštų) statyti 1977–1988 metais. Teritorijoje vyrauja gyvenamosios paskirties pastatai, keletas mišrios paskirties (gyvenamuosiuose namuose veikia smulkusis verslas: kirpykla, grožio salonas, parduotuvėlė ir kt.). Taip pat centrinėje teritorijos dalyje yra trys komerciniai pastatai, lombardas, moterų sporto centras ir kt. Nemažai senų mūrinių, neprižiūrėtų, apleistų elektros transformatorinių. Kitas labai svarbus urbanistinis veiksnys yra langų išsidėstymas, kokį matomumą jie

Viešoji erdvė suprojektuota taip, kad skatintų jaunimą susiburti ir kartu suteiktų „papildomų akių“ problematiškose erdvėse. Budapeštas, Vengrija.

suteikia erdvėms. Daugumos kvartalo namų langai yra išdėstyti visuose keturiuose fasaduose.

Tai didelis pranašumas, nes atsiveria vaizdas į visas teritorijos erdves ir prieigos taškus.

Nustatyta keletas probleminių taškų, pavyzdžiui, praėjimo takai tarp namų, vedantys į bendrojo naudojimo zonas, tačiau nematomi, pašaliniai žmonės gali lengvai patekti nepastebėti.

Taip pat yra zona vakaruose, kur įrengiama didelė automobilių stovėjimo aikštelė, tačiau ji gerai matoma tik iš vieno pastato. Bendra kvartalo pastatų būklė prasta. Jie statyti iš gelžbetonio plokščių ir panašu, kad nuo statybos metų nebuvo tvarkyti. Balkonai apsilupę, įvairiausių spalvų ir medžiagų. Iš visų gyvenamųjų namų renovuotas tik vienas pastatas teritorijos vakaruose.

Geresnės būklės yra naujesnės statytos plytiniai daugiabučiai gyvenamieji pastatai. Bendrame kontekste jie atrodo gerokai tvarkingesni. Negyvenamosios paskirties pastatai neprižiūrėti ir apleisti. Keletas pastatų baigia pavirsti griuvėsiais.

Poveikį daro ir transformatorinės Teritorija buvo sudalyta į vizualines erdves, kurias riboja pastatai, neatsižvelgiant į jokias kitas galimas kliūtis, tokias kaip želdiniai ir kt. Erdvės buvo sujungtos vizualiniais ryšiais – taip aiškiai suprantamas erdvių gylis ir jungiamumas, matyti, kiek jų reikia pereiti, kad pasiektum tam tikrą zoną. Taigi, norint sumažinti erdvių gylį ir jungiamumą, pradžioje pašalinami teritorijoje esantys apleisti maži pastatai (transformatorinės), skaidantys vizualines erdves į mažesnes. Vakarinėje teritorijos pusėje tokios transformatorinės yra dvi. Siūloma jas perkelti (sujungti) su šalia esančiomis vakarinėje teritorijos pusėje. Šiaurės rytuose taip pat yra dvi transformatorinės. Jas siūloma sujungti į vieną, esančią šiauriau, nes ji svarbi aplinkiniams pastatams.

Pietvakarinėje teritorijos dalyje jų yra net keturios. Vieną, esančią piečiau, siūloma prijungti prie netoliese esančios transformatorinės pietinėje teritorijos pusėje. Likusias tris, kurios yra gana arti viena kitos, siūloma sujungti į vieną pastatą. Sumažinus erdvių skaičių, padidėtų tam tikrų zonų jungiamumas. Jam mažinti pasitelkiamos įvairios priemonės: prieigos kontrolė (užkardai, tvorelės, gyvatvorės) ir priestatai.

Ten, kur numatomos didelės automobilių stovėjimo aikštelės (centrinėje teritorijos dalyje vakarų link ir pietryčiuose), projektuojami užkardai, šiaurinėje teritorijos dalyje statomi priestatai, teritorija tarp elektros transformatorinės ir pastato užtveriama tvorele. Šiaurinėje teritorijos dalyje numatomi trys galimi priestatai tarp esamų pastatų. Taip pat centrinėje teritorijos dalyje ketinama projektuoti komercinį pastatą. Teritorijoje naikinamos šešios kelių atkarpos. Trys (šiaurės vakaruose, pietvakariuose ir pietuose) – norint

nukreipti žmonių srautą nuo privačių valdų. Į šias teritorijas galima patekti ir iš kitos pusės. Šiaurės vakaruose naikinamas bendras įvažiavimas į teritoriją ir vaikų lopšelį-darželį. Projektuojamas naujas atskiras įvažiavimas į ugdymo įstaigą. Pietinėje teritorijos dalyje pašalinamos kelių atkarpos, jungiančios kelis gyvenamuosius kvartalus, norint sukurti kiekvienam kvartalui atskirą įvažiavimą. Šiaurinėje dalyje pertvarkomas kelių mazgas, kad pirkėjų ir gyventojų srautai būtų atskirti.

Teritorijoje prie kiekvieno pastato projektuojamos antžeminės automobilių statymo aikštelės.

Kiekviena didžioji erdvė tarp pastatų yra išnaudojama požeminėms aikštelėms, norint išvengti automobilių statymo bėdų. Taigi, teritorijoje projektuojamos penkios požeminės aikštelės, iš kurių viena antžeminė. Taip pat projektuojamas ir dviračių takas, numatytas Kauno miesto bendrajame plane. Siūloma šalia komercinio pastato įrengti „CityBee“ stotelę.

Kaip kuriama saugi aplinka Teritorijoje projektuojami trys priestatai ir vienas naujas pastatas. Trys priestatai planuojami šiaurinėje teritorijos dalyje tarp siaurų praėjimų tarp pastatų, kurie yra prastai matomi, tačiau aktyviai naudojami pašalinių asmenų, trumpinančių kelią nuo Taikos prospekto. Šie priestatai yra vieno aukšto, juos galima išnaudoti pagal gyventojų poreikius (kaip bendruomenės susirinkimų patalpą, dviračių garažą, sandėliavimo patalpą ar kt.). Taip pat paliekama galimybė suprojektuoti kelių aukštų priestatus, nes šiuo atveju kvartalo saugumui tai įtakos neturi.

Centrinėje teritorijos dalyje trijų esamų komercinių pastatų vietoje projektuojamas vienas pastatas, siekiant estetinio vaizdo vientisumo ir

studijos

Vaikų žaidimo aikštelė, apjuosta žema permatoma tvora, atskiria skirtingas funkcijas, sustiprina nuosavybės jausmą, tačiau neapriboja matomumo. Barselona, Ispanija.

norint išvengti siaurų, prastai matomų praėjimų tarp pastatų. Taip pat į šį pastatą perkeliamas ir spaudos kioskas, esantis ant šaligatvio. Šiaurinėje kvartalo dalyje projektuojama dviejų aukštų automobilių statymo aikštelė, kurios vienas aukštas po žeme. Į šią aikštelę bus galima patekti per du įvažiavimus su užkardomis.

Priešais komercinį pastatą bus automobilių stovėjimo aikštelė pirkėjams, už jo – personalui ir ūkinėms reikmėms. Pastato prieigose yra viešojo transporto stotelė ir dviračių nuomos punktas. Priešais kiekvieną gyvenamąjį pastatą suprojektuota automobilių stovėjimo aikštelė, atskirta neaukštomis gyvatvorėmis. Jomis taip pat atskiriamos erdvės tarp laiptinių ir įvažiavimas į teritoriją, taip sustiprinant nuosavybės įvaizdį ir jausmą. Teritorijoje sukuriamas įvairus funkcijų

diapazonas. Pietinėje pastatų pusėje planuojami bendruomenės sodai. Šiauriniame ir rytiniame kampuose suprojektuoti aktyviam poilsiui skirti įrenginiai – lauko treniruokliai, krepšinio ir teniso aikštelės, siekiant, kad prieigos taškai į teritoriją būtų aiškiai matomi. Vaikų žaidimo aikštelės tarp pastatų matomos iš visų pusių. Taip pat teritorijoje įrengtos 5 pergolės su pikniko stalais.

Teritorijoje retinami želdiniai, likę nugenėti taip, kad iki apatinių šakų būtų 2,1 metro. Mažosios architektūros elementai suprojektuoti taip, kad ant jų būtų nepatogu miegoti, siekiama išvengti benamių asmenų nakvojimo teritorijoje.

Apšvietimas numatomas toks, kad būtų gerai apšviesti įvažiavimo keliai į teritoriją, automobilių stovėjimo aikštelės, įėjimai į pastatus, pėsčiųjų takai, žmonių susirinkimo vietos.

Tuščios pastatų sienos, pridengtos gatvės menu, neleidžia pasireikšti vandalams. Taip pat tinkamai panaudotas gatvės menas gali nusikaltėliui suteikti jausmą, kad jis yra stebimas.

objektas

Interjerą pagyvina stilizuoti augaliniai motyvai.

Leono Garbačausko nuotr.

Modernaus verslo komplekse – gamtos projekcijos Indrė VOZGIRDAITĖ

Parko ir urbanistinės pastatų kalvos įrėmintas „Park Town“ modernaus verslo kompleksas diktavo ir specifinius bendrųjų erdvių interjero sprendinius. Akmens plokštėje įspaustas ir grafiškai trafaretuotas medžio lapas, vienas dažniausių gamtos motyvų, suvienijo bendras biurų pastato erdves ir pasiūlė glaudesnį ryšį su gamta.

Jaukios automobilių ir dviračių aikštelės ždavinys sukurti šiuo metu baigto pirmojo ir statomo antrojo „Park Town“ pastatų bendrųjų erdvių interjerą suvienijo įmonių „Menas ir jėga“ ir „Ekspozicijų sistemos“ patirtis. Architekto, projekto dalies vadovo, įmonės „Menas ir jėga“ direktoriaus Gintauto Baranausko teigimu, jų bendrovei pirmą kartą teko kurti interjerą kitų projektuojamame ir statomame pastate, taigi, teko atsižvelgti į viso pastato autoriaus Remigijaus Bimbos architektūrinius sprendinius – labai išgrynintą formą, pastato architektūrą su išraiškinga stogo linija.

Interjero projekto komanda nusprendė nesirinkti vien labai lakoniškų sprendinių – pastatas stovi greta būsimo japoniško parko, tarp gamtos masyvų, todėl interjerą ypač tiko pagyvinti stilizuotais augaliniais motyvais. Būtent šis projekto aspektas, jo glaudesnės sąsajos su gamta labiausiai patraukė ir įmonės „Ekspozicijų sistemos“ dėmesį, nors iki šiol jų specialistai

U

kurdavę vien muziejų ir gamtos parkų ekspozicijas. Įmonės direktorius ir projekto dalies vadovas Vilius Lunevičius pasakoja, kad įdomus, neįprastas pasirodė ir užsakovo pageidavimas automobilių ir dviračių aikštelių vietas taip pat susieti su gamtos tematika. Juk būtent šioms zonoms įgyvendinti paprastai būdingas labai techniškas požiūris, dažniausiai tik pažymint vietas ant kolonų geltonais ir juodais dryžiais.

O grafika architektūroje, anot V. Lunevičiaus, jei tik išdrįstama ją naudoti, labai papildo formas ir padeda sukurti autentiškumą. Tuomet žmogus, net ir būdamas automobilių stovėjimo aikštelėje, nepasijus atsidūręs it vienoje iš tūkstančių.

Todėl įmonės dizainerė, grafikė Skirmantė Vaitkevičiūtė pasiūlė daug šviečiančių ir trafaretuotų grafikos elementų automobilių ir dviračių stovėjimo aikštelėms pagyvinti. Sienas ženklina didelio formato piešiniai-nuorodos, o betonines grindis – rodykles primenantys lapelių motyvai, vedantys į laiptinės ir liftų holus. Dviračių saugyklose pritaikyta ir daugiau įdomesnių interjero detalių, pavyzdžiui, surasti ir sumontuoti originalūs dviračių laikikliai.

69

objektas

Vienijantis lapų motyvas Į projektavimo užduotį buvo įtraukta tiek pastatyto, tiek dar tik statomo antrojo „Park Town“ pastato viešųjų erdvių – terasų, holų, liftų holų, automobilių ir dviračių aikštelių – apipavidalinimas.

V. Lunevičius tvirtina, kad skirtingoms „Park Town“ biurų patalpoms būdinga tūrio ir formų įvairovė. Pavyzdžiui, jau pastatyto korpuso holas visai nedidelis, o štai naujajame, dar tik statomame, holas būsiąs didžiulis, sujungtas su bendrosiomis erdvėmis. Taigi, architektūriškai labai skirtingose erdvėse reikėjo atrasti ir pritaikyti jas visas vienijantį elementą. Nuspręsta panaudoti 70 2018 (Nr. 5)

gamtoje ypač dažną lapo motyvą – tiek trafaretuotus, tiek lapus akmens masėje.Lietuvoje projekto autoriai nerado gamintojų, kurie ryžtųsi tai įgyvendinti, nes techniškai uždavinys nėra lengvas. Todėl jų pačių sukurtą lapo formos piešinį pateikė italų gamintojams, kurie jį išfrezavo vandens srove skirtingo atspalvio akmens plokštėse. Pasirinktos didžiulės, 1 x 3 m² matmenų italų gamybos akmens plokštės su paryškintomis siūlėmis. Grindims buvo panaudotos 6 mm, sienoms – 3 mm storio plokštės. Trimatėje, dengtoje pirmojo „Park Town“ pastato terasoje taip pat buvo išreikštas lapo motyvas. Joje panaudotos ne įprastos medinės terasinės, o pilnavidurės

medžio kompozito lentos. G. Baranauskas pasakoja, kad atitinkamai pagal lapo formą buvo keičiama dvispalvių lentų dėjimo kryptis, tačiau dėl krentančio šešėlio į lentos faktūrą atrodė, tarsi kiekvienas atskiras plotelis būtų kitos spalvos, gimė įvairesnių atspalvių efektas. Šiuo metu iš tos pačios medžiagos kaip ir grindys gaminami U formos terasos suolai. Jie terasai suteiks gyvumo, bus skirti ne tik atsisėsti, bet ir erdvei atskirti nuo biurų.Dar viena autorių pasirinkta medžiaga – lankstus akmuo, 1,5 mm pločio pjauto akmens plokštė, klijuojama ant bituminio pagrindo. Juo padengtas reklaminis stulpas prie įėjimo ir administruojančio asmens stalas hole. Šia

Vidaus erdvėms apipavidalinti parinktas neutralaus atspalvio pilkos ir žalios spalvų duetas.

Įmonė „Mosas“: medžiagų tiekėjai akmens mase padengus norimus objektus, panaikinamos visos siūlės, todėl susidaro įspūdis, lyg būtų išpjauta iš vientisos akmens masės.

Žalios ir pilkos duetas Vidaus erdvėms apipavidalinti projekto komanda parinko neutralaus atspalvio pilkos ir žalios spalvų duetą. Įvairių žalių atspalvių eglutės ornamentų plytelės, ženklai, simboliai buvo panaudoti automobilių ir dviračių statymo aikštelėse, dviratininkams skirtų dušų patalpose. Anot V. Lunevičiaus, žalia tarsi sujungia parką su miestu, nes ši spalva simbolizuoja gamtą, o pilka – urbanistiką.

V. Lunevičius pasakoja, kad pirmojo „Park Town“ pastato holo interjerą jie specialiai kūrė nekontrastingą, neįkyrų. Juk holas neturi konkuruoti kaip dar vienas interjeras – toks reikalavimas ypač aktualus, jei viename aukšte įsikūrę keli nuomininkai su kiekvienam jų būdingu interjeru. Holo interjeras dabar esąs prabangus savo medžiagomis – jame daug akmens masės su inkrustuotais pilko atspalvio lapais. Iš akmens masės pagamintos ir kolonos bei baldai. Pašnekovas pažymi, kad norą matyti hole solidžius baldus išsakė ir užsakovai: būtinas reikalavimas – kokybiškas, geras dizainas ir ilgaamžiškumas.

Bendrovė „Mosas“ į biurų pastato „Park Town“ viešųjų erdvių interjero projektą įnešė svarų technologinį ir estetinį indėlį. Pastato pamatus nuo gruntinio vandens žalingo poveikio patikimai saugo bentonitinio molio paklotas „VOLTEX“ (atlaiko 70 barų vandens spūdį, gyvavimo laikas 100 metų). Liftų prieigos visuose aukštuose, taip pat ir sienos, apdailintos ypatingo atsparumo įbrėžimams, didelio formato (3000 x 1000 mm) akmens masės plytelėmis „CALCE GRIGIO“, o viską vainikavo nepaprasto grožio originalus recepcijos baldas, kurio paviršiai pagaminti iš didelio formato (2400 x 1200 mm) lankstaus natūralaus akmens lakštų „SLATE-LITE“.

71

biblioteka

Marija Drėmaitė „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas 1918–1940“, Vilnius: LAPAS, 300 p.

Apie optimizmą architektūroje Marijos Drėmaitės sudarytos knygos „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas 1918–1940“ recenzija

oderniosios Lietuvos projektavimas pirmiausia įvyko tekstuose. Poetinės eilės, tokios kaip 1906-ųjų Maironio „Jaunoji Lietuva“, konstravo terpę jausmui, vedusiam į nepriklausomybę. Melodingi rimai braižė geografines jausmo trajektorijas ir vienijo tautiniam sąmoningumui: „Jau slaviai sukilo.

Nuo Juodmario krašto / Pavasaris eina Karpatų kalnais. / Po Lietuvą – žiema. Nei žodžio, nei rašto / Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais. / Petys gi į petį, na, vyrai, kas gali, / Sustoję į darbą už mylimą šalį, / Prikelkime Lietuvą mūsų!“

M

72

2018 (Nr. 5)

Kai 1918-aisiais Lietuva buvo prikelta, atkurtosios šalies sostinės statyba įvyko Kaune. Atgimusios šalies galios jausmas buvo įkūnytas miesto architektūros proveržyje. „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas“ – taip tarpukario vyksmą įvardija istorikė Marija Drėmaitė, į knygą šiuo pavadinimu surinkusi architektūros tyrinėtojų tekstus.

2018-ųjų „Optimizmo architektūros“ leidinys atskleidžia lietuviškojo ir globalaus kontekstų sąsajas. 1932 m. vasario 9 d. Niujorko modernaus meno muziejuje atidaryta paroda pavadinimu „Modern Architecture: International Exhibition“. Šešerius metus skirtingose vietose

vykusią parodą kuravo Philipas Johnsonas kartu su Henry-Russellu Hitchcocku. Kuratoriai medžiagą dėliojo dvejus metus keliaudami po Europą, atrinkdami ir ekstrahuodami to meto pastatus vienijusį tarptautinį architektūros stilių. Vieni reikšmingų parodos eksponatų – Eriko Gunnaro Asplundo projektai. Tuo tarpu „Optimizmo architektūroje“ atrandame, kad 1938-aisiais tas pats Erikas Gunnaras Asplundas dalyvavo komisijoje, rinkusioje Valstybės rūmų projektą Kaune. Ši tiesioginė sąsaja atspindi bendrą tarptautinio stiliaus atstovų įtaką Kauno architektūros kritikos laukui.

Autoriaus dosjė Linas LAPINSKAS – architektas, projektų vadovas. Gyvena ir dirba Vilniuje. Architektūrą studijavo Vilniaus Gedimino technikos universitete ir Nacionalinėje Monpeljė architektūros mokykloje Prancūzijoje.

Įdomu pasigilinti į tautinių raštų, ornamentų panaudojimo pastatų puošyboje temą. Tai „Optimizmo architektūros“ knygoje priskiriama lokaliai Kauno architektūros specifikai. Formaliai aplikatyvus stilius taip pat reiškė politinės galios deklaraciją. Leidinyje pateikiama ištrauka iš Prezidento Antano Smetonos kalbos 1937-aisiais: „Ar ne per daug įsigali vadinamasis modernizmas, mūsų inžinierių imamas iš Italijos ir kitų Vakarų kraštų? O juk gėrimės ir didžiuojamės turį savo lietuviškų trobų, kryžių ir koplytėlių palikimo. Kodėl architektai nekuria lietuviškai? Kad tik nenutautintume Lietuvos siekdami ją sumoderninti.“ Tai nelyg lietuviškasis atsakymas į Deyano Sudjiciaus klausimus, kuriuos jis užduoda knygoje „The Edifice Complex“: koks yra architektūros vaidmuo statant tautinę valstybę? Ar jis gali būti prilyginamas karinei uniformai, vienijančiai ir atgrasančiai priešą? Kaip architektūra gali atspindėti autentiškus tautinius bruožus, vietinį klimatą, medžiagas, papročius?

Juk įtikinamas tautinės tapatybės kūrimas architektūrinėmis priemonėmis ir bandymai mimikuoti organiškus šalies savitumus – iš esmės, D. Sudjiciaus teigimu, yra dirbtinas procesas.

Simboliška: kai dabarties momentą rėmina jubiliejinės Lietuvos sukaktys – valstybės atkūrimo šimtmetis ir artėjantis jos nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetis – leidykla „Lapas“ išleidžia dvi knygas. Viena yra rašytojos Gabijos Grušaitės istorija apie Stasį Šaltoką, kuris artėjant savo trisdešimtmečiui tinklinių jungčių tikrovėje išgyvena egzistencinį nerimą. Kita – šiame tekste aptariama M. Drėmaitės sudaryta knyga apie tarpukario architektūrą Kaune, prieš šimtmetį atkurtos valstybės statybos grožį ir galią. Šias knygas sieja lietuviškumo tema. Lietuviško žvilgsnio perspektyva veriasi tiek skaitant apie kosmopolito lietuvio personažo patirtis ir nuotykius šiuolaikiniame pasaulyje, tiek tyrinėjant moderniosios Lietuvos architektūrą ir regint ateitį, įamžintą joje. Lietuva nėra sala užsienio vandenyne. Tai savaime suprantama Stasio Šaltokos gyvenimo būdui. Tarptautinis gyvenimo stilius įprastas ir aplinkai Kauno tarpukario architektūroje.

Lietuviškas knygos tiražas išparduotas, o knyga anglų kalba „Architecture of Optimism: The Kaunas Phenomenon 1918–1940“ knygynus pasieks birželio pradžioje. Paroda „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918– 1940“ (parodos kuratoriai – Marija Drėmaitė, Giedrė Jankevičiūtė ir Vaidas Petrulis; architektūrą ir dizainą kūrė Ieva Cicėnaitė, Matas Šiupšinskas ir Linas Gliaudelis) šiuo metu veikia Romoje, gegužės 24 d. bus atidaryta Talino miesto muziejuje, o nuo birželio 28 d. Vroclavo architektūros muziejuje.

73

infrastruktūra

Baseinų architektūra – dėmesys ne įmantrumui, o funkcijai?

Agnė VAITASIŪTĖ

Jei anksčiau baseinai įprastai būdavo stačiakampės dėžės, dabar šiems viešosios paskirties pastatams ieškoma įdomesnių formų ir efektyvesnių sprendimų. Vis dėlto, specialistų teigimu, baseinų architektūroje svarbiau funkcionalumas, o ne išorinė estetika.

Baseinų poreikis auga iuo metu Vilniuje statomi du baseinai, Klaipėdoje duris atvers naujas baseinas, o dar vienas baseinas ketina iškilti Kauno Nemuno saloje. Pasak Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generalinio direktoriaus Edžio Urbanavičiaus, yra trys pagrindinės priežastys, kodėl Lietuvoje reikia investuoti į naujus, kokybiškus baseinus. „Lietuvoje skęstančiųjų skaičius vienas didžiausių Europos Sąjungoje, o tai rodiklis, kad dar daug žmonių nemoka plaukti, ypač vaikai ir jaunimas.

Kitas dalykas – baseinas yra laisvalaikio būdas.

Trečias aspektas – tai fizinis aktyvumas, kurio per daug nebus“, – komentavo KKSD generalinis direktorius.

Paklaustas, kiek svarbi turėtų būti baseinų architektūra, E. Urbanavičius teigė nemanantis, kad įmantrumas čia turėtų būti prioritetas. „Kalbant apie baseinus, mano nuomone, svarbiau ne išorė, o vidus. Išorė svarbi tik tiek, kiek ji daro įtaką pastato ekonomiškumui. Tarkime, jei naudojama daugiau stiklo, tikėtina, kad reikės

Š

74

2018 (Nr. 5)

Vilniuje šiuo metu statomas Lazdynų daugiafunkcis sveikatinimo centras, baigiamas Fabijoniškių baseinas.

mažiau elektros energijos. Kitas klausimas, ar tas stiklas bus pakankamai efektyvus šiluminės varžos prasme. Reikia viską apskaičiuoti, įvertinti, todėl šiuo aspektu architektūriniai sprendimai yra svarbūs“, – tvirtino pašnekovas.

Vilniuje statomo Lazdynų daugiafunkcio sveikatinimo centro projektas – bendras lietuvių ir olandų architektų darbas (projektavo bendrovės „Infes“, „Slangen+Koenis International B.V.“, „Cloud Architektai“, „Sweco Lietuva“). Fabijoniškėse kylančio baseino architektas – Jokūbas Fišeris. Pasak E. Urbanavičiaus, abiejų statinių kūrėjai vieni stipriausių, todėl dėl kokybės nebuvo jokių abejonių. Vis dėlto jis pabrėžė, kad svarbiau buvo turinys, ne forma. „Žmonės dažniau vertina tai, kas yra viduje. Žinoma, svarbu prieinamumas, suplanavimas, funkcionalumas, patogumas. Bet pastato išore niekas nesinaudoja, į ją arba gražu žiūrėti, arba ne. Žiūrėkite, kokius stato stadionus – labai paprastus. Svarbiausia, kas yra jų viduje, kaip išpildyti saugumo reikalavimai, kur yra išėjimai kritiniais atvejais, kokios kėdės, kur maitinimas, koks matomumas, stogas, apšvietimas“, – sporto pastatų prioritetus vardijo KKSD direktorius.

Kitas svarbus aspektas – baseino lokacija.

Anot E. Urbanavičiaus, renkantis sveikatinimo centrų vietą mieste, svarbiausias kriterijus buvo prieinamumas jaunimui ir vaikams. Vaikams ir jų tėveliams turi būti patogu baseiną pasiekti tiek automobiliu, tiek viešuoju transportu. Dar didesnis pranašumas, jei baseinas šalia mokyklų.

Tada vaikai vietoj kūno kultūros pamokų gali ateiti į plaukimo užsiėmimą.

Ar ketinama ir toliau investuoti į baseinų statybas? E. Urbanavičiaus žodžiais, įgyvendinus visus pradėtus projektus, Lietuvoje situacija su baseinais tikrai nebebus tokia beviltiška. „Dabar situacija jau nebėra tokia bloga. Jei kalbėsime apie 50 m baseinus, Lietuvoje jų užtenka. Pastatysime Vilniuje, Klaipėdoje jau yra, Kaunas irgi turi, Alytus turi. Mąstome, gal reikėtų dar vieno Panevėžyje. Mažesniuose miesteliuose yra 25 m baseinų, kurie patenkina vietinių poreikius. Kita vertus, jei pastatysi kiekviename mieste po baseiną, niekam neapsimokės. Juk gyventojų tankumas mažėja, todėl nebus lankytojų. Baseinai neturi būti nei per toli, nei per arti vienas kito.

Jie yra efektyvūs, kai pasiekiamumas yra iki 40 km“, – tvirtino E. Urbanavičius.

Klaipėdoje – A+ klasės baseinas Jau netrukus duris atvers visiškai naujas Klaipėdos baseinas. Jo techninį projektą parengė Olandijos kompanija „Slangen + Koenis architects“ kartu su Lietuvos architektų biuru „Cloud architektai“. Pasak Klaipėdos savivaldybės administracijos direktoriaus Sauliaus Budino, kalbant apie architektūrą, svarbiausias reikalavimas buvo, kad naujas statinys neiškristų iš miesto konteksto. „Turime daugybę prekybos centrų, kurie visiškai nedera prie aplinkos. Šitaip neturėtų būti. Todėl baseiną norėjome pritaikyti prie jau esamos aplinkos“, – sakė S. Budinas.

Nors jis abejoja, ar baseinai galėtų būti tam tikri architektūriniai pavyzdžiai, teigti, kad jų architektūra visai nesvarbi, irgi būtų neteisinga. „Besirinkdami projektą vertinome vaizdą, funkcionalumą ir kainą. Tikrai nesirinkome pigiausio varianto, todėl nė vienas prioritetas nenukentėjo. Architektai projektuodami atsižvelgė į esamą infrastruktūrą, t. y. į greta esančią „Švyturio“ areną“, – pasakojo pašnekovas.

Pagrindinis tikslas buvo ne turėti išskirtinį architektūros objektą, o A+ energijos pastatą, derantį prie aplinkos. „Žiūrime į ateitį. Čia vis sparčiau vystosi žaliosios technologijos. Mums buvo svarbu turėti energiškai efektyvų baseiną.

Būtent dėl to ant stogo turime saulės baterijų, kurios, jei diena nėra šalta, užtikrina visą baseino funkcionavimą. Klaipėdoje toks pastatas pirmasis“, – džiaugėsi pašnekovas. Nors jis sutiko, kad pastatas turėtų būti estetiškai patrauklus ne tik dėl vietinių, bet ir atvykstančių svečių, vis tik funkcionalumas ir energinis naudingumas šiuo atveju buvo svarbiau.

Kaune – dar vienas baseinas Nepaisant to, kad Kaunas gali pasigirti „Girstučio“ baseinu, planuojama, kad artimiausioje ateityje dar vienas daugiafunkcis vandens sporto centras iškils Nemuno saloje. Jam projektą ruošia E. Miliūno studijos architektai. Pasak šios studijos architekto Aurimo Ramanausko, baseiną ketinama integruoti į vakarinėje „Žalgirio“ arenos pusėje esantį reljefą. „Kalbant apie architektūrą, svarbu yra absoliučiai viskas: pastato funkcija, proporcijos, santykis su aplinka, estetika. Visa tai galioja ne tik baseinams, bet ir kitiems pastatams. Tik skirtingų pastatų kategorijoms galioja skirtingi reikalavimai“, – sakė architektas.

Anot jo, svarbiausia architektūroje yra kontekstas, kuriame statinys atsiranda. „Funkciją visada gali sudėlioti. O kontekstas daro labai didelę įtaką pastato formai. Galima pasakyti, kad baseinas turi būti kvadratinis, bet daugeliu atvejų taip padaryti neišeina. Viską lemia aplinka – ar naujas statinys bus kitų pastatų kaimynystėje,

Daugiafunkcis vandens sporto centras bus statomas Kaune, Nemuno saloje.

ar gamtoje, ar yra reljefas, ar ne. Kai turi mintį, kaip įkomponuoti, tik tada planuoji vidų ir žiūri, kaip ką išdėlioti. Paskui vėl grįžti prie architektūros. Pamenu, profesorius Algimantas Nasvytis pasakė, kad pastatas dar nėra architektūra, architektūra tampa tada, kai tas pastatas įgauna tam tikrą dvasią. Pas mus tokios architektūros ne tiek ir daug. Daugelis pastatų yra tarsi sandėliai. Taigi, negalima sakyti, kad išorė nesvarbi, o svarbus tik baseinų funkcionalumas“, – dėstė A. Ramanauskas.

Vis dėlto jis sutiko, kad dažniausiai sporto infrastruktūros objektų architektūra nebūna labai išskirtinė. „Paprastai sporto objektai nebūna simboliniai, tokiais dažniau tampa muziejai, teatrai, parlamento rūmai. Sportui skirti pastatai savo architektūra išsiskiria nebent per olimpiadas. Kita vertus, daug kas priklauso ir nuo miesto, kuriame tas objektas atsiranda. Kaunas

E. Miliūno studijos vizual.

nedidelis, kompaktiškas, todėl vos ne kiekvienas pavykęs statinys gali pretenduoti tapti vizitine kortele. Bet laikas parodys, kaip bus iš tikrųjų. Nes jei darysi su tokia mintimi, bus dirbtina, o ir tikslas ne visai toks. Tikslas tas, kad objektas pavyktų, kad gerai veiktų, kad būtų patrauklus, lankomas ir kad žmonės ten gerai jaustųsi“, – kalbėjo architektas.

Kuriant naujo baseino projektą didžiausias iššūkis, anot A. Ramanausko, buvo surasti jo santykį su sala ir su šalia esančia „Žalgirio“ arena. „Dar neparuošėme techninio projekto, todėl didieji darbai prieš akis. Norisi, kad pastato inžinerinė dalis atsirastų kur nors lauke, kad statinio invazija kuo mažiau matytųsi. Kita vertus, svarbiausia turėti idėją. Nes dažnai architektus spaudžia terminai, norisi padaryti vienaip, o per skubėjimą neišeina. Mes idėją turime ir ja tikime“, – tvirtino pašnekovas.

75

asmenybė

Gamtos ir architektūros vienovė Elena PALECKYTĖ

Praėjusį mėnesį Kauno galerijoje „POST“ vyko dviejų Vienos meno akademijos absolventų – jaunųjų architektų Aistės Ambrazevičiūtės ir Jurgio Gečio paroda „Architektūrinė simbiozė. Tarp žmogaus ir gamtos“. Joje jiedu novatoriškai tyrinėjo natūralius kūrybos procesus, tai, kaip gamta kuria savas struktūras ir medžiagas, keičia ar griauna egzistuojančiąsias. Šiuo metu Budapešte gyvenanti ir Vienoje dirbanti A. Ambrazevičiūtė pasidalijo savo mintimis apie gyvenimą užsienio miestuose ir tuo, kas ją įkvepia kūrybai.

K

odėl pasirinkote studijuoti Vienos meno akademijoje?

Bakalauro studijas baigiau Vilniaus Gedimino technikos universitete, o Vienoje įgijau magistro laipsnį. Daugelis važiuoja studijuoti į Olandiją ar Daniją, o aš, mokėdama vokiškai, galėjau pakeisti kryptį ir rinktis Vokietiją ar Austriją – ten stojant privalomas vokiečių kalbos egzaminas. Taip įdomiau, kadangi į šias šalis mokytis važiuoja gana mažai žmonių iš Lietuvos. Norėjosi išbandyti, nes, nuvykus ten per atvirų durų dienas, viskas, ką 76

2018 (Nr. 5)

išvydau, labai nustebino: studentų darbai pasirodė keisti gerąja prasme. Aišku, prisidėjo tai, kad studijos ten nemokamos.

Kaip Vienos kontekstas pakeitė tavo kūrybą?

Miestas yra be galo turtingas, puošnus, tartum istoriškai tapęs brangakmeniu, išvystytu, kupinu istorijos ir paveldo. Studijuojant dažnai domina būtent šiuolaikinė architektūra, mokomasi to, kas vyksta šiandien. Vienoje – kitaip, žmogaus mastelyje beveik visiškai nesimato naujos architektūros, dominuoja baroko stilius. O tai, be

abejo, keičia pomėgių lauką, aplinka, kurioje gyveni, yra kitokia. Žinoma, ir pati mokymosi aplinka skiriasi. Mano akademija atrodė tartum Hario Poterio mokyklos pilis ar senas Škotijos ar Anglijos universitetas: labai ornamentuota, atmosfera ir aura ypatingos, nesvarbu, ar studijuoji architektūrą, ar matematiką.

Net ir pačių architektūros studijų struktūra labai skiriasi. Visi dėstytojai iš užsienio, kiekvieną semestrą jie keičiasi, tad stodamas niekada nežinai, su kuo turėsi reikalų, nežinai, ar patiks, ar ne.

Kaip studijavimas užsienyje pakeitė požiūrį į Lietuvą?

Išmokė pažiūrėti į tuos pačius dalykus šiek tiek kitaip. Keičiant kontekstą, vienas svarbiausių įkvėpimo šaltinių man yra tai, kad net ir mūsų paprasta medinė architektūra tampa išskirtinė.

Kaip sakoma, reikia išvažiuoti, kad praregėtum.

Ir nors nebūtinai aplinkiniai buvo susidomėję medine architektūra ar Lietuva, tačiau jie mane pačią labai įkvėpė, sudomino vietiniu paveldu.

Globaliai žiūrint, tapo įdomu, kaip būtų galima interpretuoti tradicijas ir sudominti visko mačiusį žiūrovą.

Kokie jums yra šiedu miestai?

Vienoje gausu baroko, viskas labai išpuošta, išgražinta. Budapešte daug moderno, čia jausmas tarsi gyventum pasakoje, bet labiau apleista ir labai eksperimentalu. Tai demonstruoja išskirtinį laikotarpį, kai žmonės labai vertino kūrybingumą. Gyvenant tokioje aplinkoje, architektūros originalumas, simbolizmas ir kūrybiškumas labai skatina mane pačią domėtis man naujomis architektūros kryptimis ir stiliais.

Viena – vestuvės, Budapeštas – pasaka. O su kuo jums asocijuojasi Lietuva?

Ne su urbanizuota teritorija, tikrai kažkuo labai stipriai susijusiu su gamta... Galbūt sodu.

Jūs tyrinėjate medžius, kerpes, Venecijos architektūros bienalėje prisistatysime kaip pelkių šalis. Kaip manote, kiek mūsų identitetui svarbi gamta? Įdomu, kad tokias idėjas generuojantys žmonės dažnai gyvena užsienyje, kur gamtos poreikis išryškėja. Lietuvoje juk tikrai labai daug gamtos, natūralumo, pas mus viskas dar išlikę ir yra labai stipru, mūsų aplinkos mastelis visai kitas. Tad gamtos poreikis tikriausiai susiformuoja jau vaikystėje, o išvažiavus sustiprėja, nes pajuntamas didelis kontrastas. Žinoma, tai pasireiškia ne visiems, žmonių vertybės labai skiriasi.

Bet ne tik dėl to. Žinoma, yra asmeninės vertybės, tačiau drauge požiūrį keičia ir tai, kas būtent dabar vyksta natūraliojoje architektūroje, jos tyrinėjime. O ten vyksta tiek daug! Visa tai labai įkvepia ieškoti naujų gamtinių sąsajų.

Gal galite papasakoti apie savus medienos tyrinėjimus, apie atrastus miško sluoksnius?

Daug laiko praleidau analizuodama medieną: prieš rengdama magistrinį diplomo projektą, turėjau pateikti profesionalią medžiagos analizę. Išsiaiškinau, kad mišką sudaro septyni

augmenijos sluoksniai, kuriuos žinodamas pagal tam tikrą hierarchiją gali sukurti dirbtinį mišką, sudarytą iš samanų, kerpių, krūmų, tam tikrų mažesnių medelių, aukštų medžių, augalų, esančių medžių lajose. Man buvo įdomu, kaip nuo aukščio skiriasi vaizdas? Dažniausiai matome tik savo akių lygiu. Norėjosi įsivaizduoti erdves, kur jaustųsi ir kamienas, ir laja, medžio atmosfera, tai, kaip jis yra sudėtas, kokios jo savybės. Juk taip pat yra ir architektūroje: kaip skirtinguose aukščiuose galėtų skirtis atmosfera?

Savo architektūrą apibūdinate kaip poetišką.

Ar mediena yra poetiška medžiaga?

Taip, juk medis, jo savybės, sezoniškumas yra labai atmosferiški, be galo natūralūs. Kai augalas auga, jis keičiasi: yra žydėjimo, senėjimo

procesai, jie labai susiję. Man norėjosi pabrėžti, kad tai visiškai natūraliai atsitinka ir medžiagoms bei architektūrai: ir ji sensta. Sezoniškumas yra ne mirtis, o natūralus senėjimas, branda. Mediena tuo ir žavi, kad bėgant laikui tartum gyvena savo gyvenimą.

Kuriose miestų vietose dažniausiai atsirasdavo medinė architektūra?

Tai priklausė nuo pastatų paskirties. Individualioji architektūra atsirasdavo prie stočių, nes ten apgyvendindavo darbininkus, ne tik geležinkelio, bet ir aplink buvusių fabrikų. Tarpukaris – medinės architektūros aukso amžius. Daug žmonių į miestus buvo persikėlę iš kaimų, todėl jų namai dar tebeturėjo to lietuviškojo stiliaus bruožų, ne visiems norėjosi kopijuoti užsienį.

77

asmenybė Man itin įdomi pasirodė Lietuvos rekreacinė medinė architektūra, kuri buvo įkvėpta gamtos ir kraštovaizdžio – ji iškildavo prie vandens ar pušynuose.

Kodėl medinėje architektūroje jus domina būtent ornamentika?

Medinės architektūros ornamentai yra gamtos imitacija, tęsinys, jų tikslas buvo sujungti erdves tarp natūralios ir sukurtos aplinkos. Mane žavi lietuviškos gamtos interpretacijos kūryboje, manau, kad tai – svarbi mūsų identiteto dalis. Norėtųsi, kad mūsų tradicijos, kultūrinis paveldas būtų nepamiršti ir šiuolaikiškai pristatomi tarptautiniame kontekste.

Užsiminėte apie Vienos, Budapešto puošybą, o dabar pradėjote ir apie Lietuvą kalbėti būtent šiuo aspektu.

Taip, tikrai, gyvenant tokiame kontekste kyla paralelė: kai būni toje išpuoštoje aplinkoje, pradedi ieškoti to paties ir pas save: kažko vertingo, kažko, kas pamiršta ar neįvertinta. Man apskritai norisi dirbti su neįvertintais objektais: su medine architektūra ar su kerpėmis, kurios, žinoma, nėra architektūra tikrąja to žodžio prasme, tačiau irgi yra neįvertintas aplinkos elementas. Norisi juos padaryti matomesnius ir inspiruoti, kodėl reikėtų

78 2018 (Nr. 5)

atkreipti dėmesį. Panašiai kaip su skulptūromis ar monumentais, kurie praranda savo svarbą, nes tampa pernelyg kasdieniai ir nepastebimi.

Esate sakiusi, kad kerpės turi 20 000 skirtingų rūšių. Kuo dar jos ypatingos? Žiūrint iš praktinės pusės, nėra kito taip gerai miestų orą valančio organizmo. Tačiau mane labiausiai domino jų organinės formos, kurių yra be galo daug. Man įdomu, kaip ir kur jos formuojasi, kaip jų savybės priklauso nuo konteksto.

Kerpės yra simbiotiniai organizmai, sudaryti iš struktūros – karkaso ir organinės apdailos, todėl jų natūralios formavimosi savybės gali būti pritaikomos ir architektūroje.

Kerpės formuojasi savaime, kuria vertikalų miško kraštovaizdį, augdamos vystosi ir kiekviena yra skirtinga. Man tai asocijuojasi su šiuolaikine architektūra, pritaikant šiuolaikines technologijas – kiekviena pastato detalė gali būti kitokia ir unikali, tačiau drauge kurti darnią visumą.

Ką pristatėte Kaune vykusioje parodoje?

Pasirinkti eksponatai tapo tarsi provokacija, nes mes su J. Gečiu nenorėjome tiesiogiai pasakoti apie projektus, neatskleidėme kūrybos proceso, norėjosi įdarbinti žiūrovų fantaziją. Stengėmės parodyti, kad architektūra yra nebūtinai tai, kas

dažniausiai įsivaizduojama. Labai įdomu, kad auditorija mus suprato: į parodą ateina ne tik architektų, bet ir įvairaus amžiaus kitų specialybių atstovų, visi jie mūsų parodoje atrado kažką artima. Atsirado tam tikras dialogas su auditorija, abipusė komunikacija buvo labai įdomi, apie tai mes anksčiau nepagalvojome. Tai būtent ir parodo, kad žmonės visgi nori poezijos. Kartais dirbant architektūros praktikoje būna sunkių momentų, kai atrodo, kad niekas tos poezijos nevertina, niekam neįdomu. Paroda parodė, kad visgi žmonės kūrybos ieško.

Kaip keičiasi architekto specialybė?

Mūsų praktikoje nori nenori turi reaguoti į pokyčius: aplink save matai, kaip kinta darbas architektūros biuruose, kaip jie natūraliai reaguoja į globalizaciją. Netgi Vienos meno akademijoje mus mokė visko, kas nėra architektūra, dėstytojai buvo skirtingų profesijų atstovai, buvo tarsi norima paruošti absolventus šiandienos rinkai.

Kai kur studijuojant architektūros magistrantūrą net nebėra būtinas architektūros bakalauras.

Tokios tarptautinės tendencijos veikia pasaulėžiūrą, o juk ir pačiuose biuruose dirba daugybė įvairiausių profesijų žmonių nuo ekonomikos iki sociologijos, gamtos specialybių atstovų. Tad norisi būti „up to date“ (liet. atnaujinimas), į visus tuos pokyčius reaguoti.

A. Ambrazevičiūtės nuotr.

paveldas „Uostamiesčio projekto“ vizual.

„Uostamies

Šiaurinė Klaipėdos kurtina – būsima erdvė pilies statyboms?

Morta MIKUTYTĖ

Vienas reikšmingiausių Klaipėdos miesto objektų – piliavietė, kurios atkūrimas pamažu virsta realybe. Rytinis pylimas, dar vadinamas kurtina, jau funkcionuoja. O šiauriniame rangovai vis dar pluša. Nors pagal planą šiaurinė kurtina jau balandžio mėnesį turėjo būti baigta, panašu, kad darbai nusikels bent iki liepos.

79

Pradžia – archeologiniai tyrimai laipėdos pilies ir bastionų kompleksas – viena svarbiausių pajūrio regiono kultūros paveldo vertybių. Ši teritorija turi architektūrinę, urbanistinę, istorinę vertę.

Taip pat ji suteikia uostamiesčiui savitumo, unikalumo ir išskirtinumo.

Dar 2012 m. įmonė „Uostamiesčio projektas“ parengė pirmojo piliavietės atnaujinimo etapo techninį projektą, kuriuo remiantis prasidėjo ypatingos atidos reikalaujantys jos atkūrimo darbai. Įmonės architektė Snieguolė Stripinienė sakė, kad, atkuriant pylimų tūrius ir įrengiant jų vidines erdves, daugiau atlikta statybos, o ne restauracijos darbų. Restauruojamos buvo išlikusios pilies autentiško mūro atodangos. Išankstinė darbų kaina tuo laikotarpiu siekė 13,3 mln. eurų. Projekto sudėtingumas ir nemaža darbų sąmata lėmė tai, kad projektą įgyvendinti nutarta etapais.

Darbai istorinės reikšmės vietoje prasidėjo ne nuo įprastų ceremonijų – laiškų ateities kartoms, laiko kapsulių užkasimo, o nuo archeologinių kasinėjimų. Dar prieš statybos darbus specialistų komandai patikėta atlikti visus reikalingus teritorijos tyrimus.

Restauruotos buvo ir princo Karlo ir princo Frydricho bastionų ir šiaurinės bei rytinės kurtinos atraminės sienutės. Tada imtasi konservuoti ir restauruoti atkastus mūrus bei grindinių atodangas, galiausiai suremontuotos stoginės, sutvarkytas pilies kiemas, klojant dangą, žyminčią pilies rūmų bei išorinių bastionų ir kurtinų kontūrus. Taip pat įrengtas Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus informacijos centras. Skaičiuojama, kad darbai atsiėjo 968,4 tūkst. eurų.

K

Pritaikė visuomenės poreikiams Toliau buvo atkuriama Klaipėdos pilies ir bastionų komplekso rytinė kurtina, vyko Antrojo pasaulinio karo laikų kuro sandėlio remontas: šis pritaikytas visuomeniniams renginiams ir turizmui. Bendra šio projekto vertė – beveik 4,5 mln. eurų. Dalis lėšų iš Europos Sąjungos fondų.

Klaipėdos savivaldybė tęsia piliavietės atnaujinimo darbus, netrukus ir šiaurinė kurtina bus baigta bei pritaikyta turizmo reikmėms. Viliamasi, kad joje veiks muziejus. Planuojama atkurti princo Karlo bastioną iki istorinio jo aukščio, didžiojo bokšto tūrį, restauruoti didįjį bokštą, įrengti vidaus ir lauko inžinerinius tinklus. Viso šio projekto vertė siekia daugiau nei 4,5 mln. eurų.

Architektė S. Stripinienė pasakojo, kad Klaipėdos pilies vietoje iš mūro sienų telikusios archeologinės atodangos, taip pat poternos princo Karlo ir princo Frydricho bastionuose (šių bastionų šlaitai buvo atkurti anksčiau). Išlikusios per vidurį prakasta šiaurinės ir gerokai nukasta rytinės 80 2018 (Nr. 5)

kurtinų dalys. Buvęs žvaigždės formos gynybinių pylimų įtvirtinimų kontūras buvo išardytas, pietinėje jo dalyje įrengta gatvė. Remiantis ankstesniais projektais, manoma, kad iškasta vandens griovio – fosos, kuri kažkada juosė gynybinius pylimus, dalis. Istorinėje 1914 m. nuotraukoje matyti visai neblogai išlikę piliavietės kontūrai. „Pirmajame projekto etape mūsų tikslas buvo bent kiek sutvarkyti teritoriją, mat joje sovietmečiu veikė laivų remonto įmonė. Teritorija buvo užstatyta gamybiniais pastatais. Nemažai piliavietėje ir Antrojo pasaulinio karo liekanų. Prakastoje šiaurinės kurtinos dalyje buvo įrengta betoninė 23 m skersmens ir 2 m storio platforma – tikėtina, kad turėta ketinimų ant jos statyti pabūklą. Išlikęs betoninis kuro sandėlis, krantinė. Visi šie statiniai paliekami, pritaikomi, eksponuojami, kaip tam tikro, jau istorinio laiko ženklai, – pažymėjo architektė. – Atkuriant kurtinų tūrius, jų vidinės erdvės buvo pritaikytos, nors istoriškai patalpų jose nebuvo. Rytinėje kurtinoje įrengta edukacinė salė jau veikia, joje dažnai organizuojami renginiai. Šiaurinėje kurtinoje planuojama steigti muziejų.

Tad iš esmės mes pylimus atkuriame iš išorės – suformuojame istorinį tūrį, apželdiname, o vidinę erdvę pritaikome. Manau, tai geras sprendimas.“

Saugos ateities kartoms S. Stripinienės aiškinimu, pirmojo darbų etapo tikslas – bendras teritorijos sutvarkymas. Tikimasi, kad ji bus atviresnė visuomenei, patrauklesnė, lankoma. Etapais atkūrus didžiąją dalį gynybinių pylimų ir užsimojus atstatyti pilį, ji neatsirastų tuščioje erdvėje, visai nederanti pasikeitusioje situacijoje. „Klaipėdos bendrasis planas ir paveldosaugos specialusis planas numato galimybę atkurti pilį. Tad tam reikia visuomenės ir politikų pritarimo. Kiek man žinoma, kalbinta visuomenės dalis gan romantiškai nusiteikusi ir pilies tikrai norėtų. Gal tik paveldosaugininkai, suprasdami,

kad atkurtas statinys nebus autentiškas, nusiteikę šiek tiek skeptiškiau. Yra ir kitų problemų.

Tai finansavimas. Tad negalima pernelyg drąsiai svajoti. Tačiau reikia tikėtis, kad žingsnelis po žingsnelio bus einama tikslo link. 2017 m. rudenį Klaipėdoje vyko tarptautinė pilies atkūrimo konferencija. Buvo pristatytas ir palankiai dalyvių priimtas pilies tūrių atkūrimo trijų dimensijų (3D) modelis. Vienas pirmųjų žingsnių galėtų būti didžiojo pilies bokšto, kuris taptų senamiesčio akcentu, atkūrimas“, – svarstė pašnekovė.

Archeologai, atlikę kasinėjimus, nustatė tikslius pilies kontūrus. Remiantis šiais tyrimais, edukaciniais tikslais pilies kiemas išgrįstas kelių spalvų klinkerio trinkelėmis, pažymint pilies planą. Piešinį patogu apžvelgti nuo pylimų viršuje esančio tako. Architektės teigimu, pirmojo etapo darbai, tikėtina, bus baigti vasaros viduryje. Šiuo metu lygiagrečiai vyksta ir muziejaus ekspozicijos įrengimo darbai. „Klaipėdoje prasti gruntai, todėl dar prieš projektą manėme, kad mūsų pilies gynybinių įrengimų žvaigždės kontūras bus nesimetriškas.

Pasaulyje egzistuojančių tokio tipo pilių geometrija buvo itin taisyklinga, archeologai mums taip pat pateikė tikrą staigmeną – jų duomenimis, pilis buvusi labai tvarkingos geometrijos. Ten, kur sovietmečiu stovėjo gamybiniai pastatai, nesitikėjome rasti nesunaikintų radinių. Bet, nugriovus vieną tų pastatų, po pastato grindimis, maždaug 40 cm gylyje, mokslininkai rado kone XVI a. menantį medinį keliuką. Šis bus eksponuojamas“, – aiškino architektė.

Jau vykstant statyboms aptikta ir medinio namelio liekanų, kurios sukėlė daug diskusijų.

Vienareikšmiškai visi norėtų jį eksponuoti. Bet esant labai sudėtingai konservavimo technologijai, bendru sutarimu namelis užfiksuotas ir paliktas po žeme ateities kartoms. Specialistų manymu, kol kas jis ten turėtų geriau išsilaikyti.

Lankytojai galės apžiūrėti per kasinėjimus užfiksuotą medžiagą.

81

šiluminių

82 2018 (Nr. 5)