Statyba ir architektūra (2018/2)

Po milijoninių baudų statybų įmonės laukia paaiškinimų Kodėl pramonės parkuose nešlama pinigų medžiai?

MO muziejus – erdvė menui ir žmogui „DC Pier“ – modernių technologijų „prieplauka“ mieste

Kaina 4,00 Eur

Vieša ir privatu – ką žada naujasis įstatymas

1

2 

2018 (Nr. 2)

redakcijos skiltis Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Portalas SA.lt“ Redakcijos adresas Fabijoniškių g. 99 Vilnius LT-07101 Tel. +370 5 267 9484 El. p. redakcija@sa.lt www.sa.lt

Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų Ekspertų komisijos narys;

Žinią apie Konkurencijos tarybos skirtas milijonines baudas dviem statybų bendrovėms statybų sektorius sutiko neramiai – regis, ne viena įmonė turėjo progą pergalvoti, ar jų sutartys negalėtų užkliūti Konkurencijos tarybai.

prof. dr. Donatas Čygas,

Ši teturi vieną patarimą – prieš sudarant susitarimus kritiškai įsivertinti, ar

VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas;

neribos konkurencijos.

prof. dr. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; doc. dr. Liutauras Nekrošius, VGTU Architektūros fakulteto dekanas;

Sausį įsigaliojo dar griežtesni energinio naudingumo reikalavimai.

Kadangi jautriausia atmosferos poveikiui pastato dalis yra stogo konstrukcija

Mindaugas Statulevičius,

ir dažniausiai šiluma pasišalina būtent per jį, darsyk aptarėme, į ką atkreipti

Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius;

dėmesį projektuojant ir įrengiant energiškai efektyvaus pastato stogą.

Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis,

Kraštovaizdžio architektai priminė dar vieną sostinei ir kitiems

Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius;

didmiesčiams aktualią problemą. Nors rudenį ar pavasarį po didesnių liūčių

Diana Varnaitė,

skęsta gatvės, statybos procesą reglamentuojantys teisės aktai neįpareigoja

Kultūros paveldo departamento direktorė.

Redaktorė Kristina Buidovaitė Tekstų autoriai Kristina Buidovaitė, Elena Paleckytė, Indrė Vozgirdaitė, Jurgita Raudonytė, Morta Mikutytė, Karina Sėrikova,

statytojų investuoti į apželdintus stogus ir taip mažinti kietus urbanizuotų teritorijų paviršius. Žinoma, kad poveikis būtų juntamas, apželdintų stogų turėtų atsirasti ne vienas ir ne du... Šiuo metu kaip tik vyksta diskusija, ar naujai rengiamas Lietuvos bendrasis

Agnė Vaitasiūtė

planas pasiūlys kitokią kokybę nei prieš tai buvęs stalčiaus dokumentas.

Portalo www.sa.lt administratorius

Atrodo, kad suburta komanda kaip tik to ir siekia – ne tik atlikdami jiems

Artūras Aleksiejūnas Kalbos redaktorė

patikėtus darbus, bet ir kiekvieną svarbesnį žingsnį aptardami su specialistais

Brigita Kulikovskienė

ir visuomene.

Dizaineris Jonas Landsbergis

Žurnale taip pat pasakojame apie kelis išskirtinius pastatus. Vienas tokių

Reklamos skyrius

yra ilgai lauktas MO muziejus – pirmasis muziejus, pastatytas nepriklausomoje

Liuda Michalkevičienė

Lietuvoje.

Tel. +370 5 267 9484 © „Statyba ir architektūra“, 2018 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas

Dar vienas dėmesio vertas objektas – pirmasis biurų miestelio „Saltoniškių 7“ pastatas „DC Pier“. Biurų pastatui projektuojant priskirta

galima tik gavus redakcijos sutikimą.

vandens stichija. Projekto architektai aiškino, kad gamtos išraiškų priskyrimu

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

siekta kiekvienam iš būsimų keturių biurų miestelio pastatų suteikti individualų

Spausdino

adresą. Vandens motyvas užkoduotas ir biurų pastato interjere.

UAB „Lietuvos ryto spaustuvė“ Tiražas 4200 egz.

Šiame numeryje pristatome įsimintiniausią 2017 m. Kauno menininką,

Leidžiamas nuo 1922 m.,

Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premijos laimėtoją architektą Gintarą

dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

Balčytį. Džiaugiamės dėl jo sėkmės, sykiu klausiame, kas jį įkvėpė

ISSN 0131-9183 Mūsų viršelyje – „Virš visko“ nuotr.

studijuoti architektūrą.

Džiaugiamės ir dėl dar vieno – architektūros Nobeliu vadinamos Pritzkerio premijos laureato profesoriaus Balkrishnos Doshi iš Indijos sėkmės. Šįmet ant pjedestalo – jautri ir kartu rimta architektūra.

1

tema

6

Po milijoninių baudų statybų įmonės laukia paaiškinimų

8

stogai

Kad šiluma per stogą neišgaruotų

TURINYS

64

svetur

M. Mažvydo bibliotekos interjeras – tarp pasaulio geriausiųjų

70

pasaulis

Pridėtinė spalvų vertė

2

2018 (Nr. 2)

54

studijos

Mokyklos renovacija: orientacija – bendruomenė

17

situacija

Kodėl pramonės parkuose nešlama pinigų medžiai?

20

architektūra Mo muziejus – erdvė menui ir žmogui

28

objektas

„DC Pier“ – modernių technologijų „prieplauka“ mieste

40

objektas

Ilgai lauktos Lietuvos jūrų muziejaus permainos

44

interjeras Stiliaus kodas – industriniai motyvai

3

naujienos

Paskelbtas Stasio Eidrigevičiaus menų centro konkursas Pasaulinio garso menininko Stasio Eidrigevičiaus menų centro projektas – su ambicija išvystyti naują kultūrinį pagreitį ir daryti įtaką esamų kultūros įstaigų perėjimui į aukštesnį lygį.

Antrasis jo tikslas yra kuo didesnė kultūros įtaka žmonių gyvenimui, nepaliekant abejingų ir sukrečiant originalumu bei išskirtinumu.

Skelbiamo viešojo pirkimo objektas – dviejų etapų (esamo) „Garso“ kino teatro rekonstrukcija ir praplėtimas, viešosios erdvės sutvarkymas, transformuojant jas į Stasio Eidrigevičiaus menų centrą. Projekto įgyvendinimas planuojamas dviem etapais, skiriant 10 mln. eurų biudžetą (po 5 mln. eurų kiekvienam iš etapų).

4

2018 (Nr. 2)

Pasiūlymus galima teikti iki balandžio 30 d.

13.30 val. „Mąstant apie būsimojo Stasio Eidrigevičiaus menų centro pastato formą, visų pirma, norėtųsi, kad tai būtų įvykis Lietuvos architektūroje, ir ne tik. Matau šį statinį iš tolo, važiuodamas į Panevėžį iš Vilniaus ar Kauno, iš Šiaulių, iš Rygos. Statinys kaip ženklas, kaip simbolis… Labai svarbus žodis – netikėtumas“, – apie menų centrą pasakojo S. Eidrigevičius.

Pirkimo pasiūlymus vertins kompetentinga ekspertinė komisija, kurios nariai – Panevėžio miesto savivaldybės atstovai, menininkas Stasys Eidrigevičius, žinomi Lietuvos ir užsienio architektai.

naujienos

Meniniai akcentai nenuvylė kokybe Trečius metus vykstančio idėjų konkurso „Kauno akcentai“ pirmojo kvietimo rezultatas – 35 kauniečių idėjos skulptūroms, kurios galėtų puošti Kauno viešąsias erdves.

Skulptūrų idėjas buvo galima siūlyti visoms Kauno viešosioms erdvėms, nors didžiausio dėmesio tikėtasi miesto centrui. Nemažai meninių akcentų sulaukė Kauno Naujamiestis ir Senamiestis, taip pat pateikta idėjų Ramybės parkui, Dainų slėniui, Pelėdų kalnui, Kauno autobusų ir geležinkelio stočių prieigoms.

Menininkai Kaunui pasiūlė ir tradicinių monumentalių, ir modernių skulptūrų. Pagrindiniai

akcentų vertinimo kriterijai buvo originalumas, dermė su supančia aplinka, estetiškumas, skulptūros patvarumas ir ilgaamžiškumas bei ekonominis pagrįstumas. „Nors pateiktų darbų vertinimo procedūros dar vyksta, tačiau jau dabar galime užtikrintai pasakyti, kad šiemet skulptūros srities „Kauno akcentų“ konkurso etapas maloniai nustebino tiek darbų gausa, tiek pateiktų darbų kokybe.

Komisijai teks išties nelengvas darbas atrinkti favoritus, nes dauguma pateiktų darbų yra profesionalūs ir savaip įdomūs“, – teigė Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas.

5

tema

Po milijoninių baudų statybų įmonės laukia paaiškinimų Milijonais eurų skaičiuojamos baudos ir veikiausiai ilgai Inga LUKŠYTĖ

truksiantis teismų maratonas – taip pakrypo įvykiai po pernai Konkurencijos tarybos atlikto dviejų statybos įmonių dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose tyrimo.

Siūlo įsivertinti patiems

PST sprendimą apskundė

tlikusi minėtą tyrimą Konkurencijos taryba nustatė, kad uždaroji akcinė bendrovė „Irdaiva“ ir akcinė bendrovė Panevėžio statybos trestas (PST) teikė bendrus pasiūlymus 24-iuose įmonės „Vilniaus vystymo kompanijos“ skelbtuose mokyklų ir darželių atnaujinimo bei modernizavimo darbų viešuosiuose pirkimuose, nors turėjo realią galimybę dalyvauti juose savarankiškai. Būtent taip, Konkurencijos tarybos teigimu, buvo sumažintas pasiūlymus pateikusių dalyvių skaičius. Įvertinusi konkurenciją ribojančio susitarimo mastą, trukmę ir pavojingumą, abiem įmonėms Konkurencijos taryba skyrė solidžias baudas: „Irdaivai“ skirta 3,69 mln., o PST – 8,51 mln. eurų bauda. Pasirodžius informacijai apie skirtą baudą PST akcijos pigo 13 procentų. Šis precedentas sukėlė didelį nerimą statybininkų bendruomenėje.

Anot jų, nėra aišku, kaip reikėtų vertinti šią situaciją ir galbūt visos įmonės, dirbančios pagal jungtinės veiklos sutartis, netrukus bus paskelbtos pažeidėjomis? Konkurencijos taryba priminė, kad kiekvienas ūkio subjektas, prieš sudarydamas susitarimus su kitais ūkio subjektais, pats turi įsivertinti, ar jų veiksmais nėra ribojama konkurencija.

PST generalinis direktorius Dalius Gesevičius žurnalui „Statyba ir architektūra“ teigė, kad Konkurencijos tarybos sprendimas skirti baudą yra apskųstas: „Konkurencijos taryba dirba savo darbą ir priėmė sprendimą, bet mes nesutinkame su tokiu situacijos vertinimu ir šį sprendimą skundėme.“ Bendrovės vadovas pažymėjo, kad ne įmonės turimi pajėgumai, o nuolat stringantys viešųjų pirkimų konkursai paskatino PST sudaryti jungtinės veiklos sutartį su partneriais. „Mes negalvojome, kad sudarydami jungtinės veiklos sutartį kaip nors pažeisime įstatymus. Konkurencijos taryba savo sprendime nurodo, kad statybos darbus galėjome atlikti vieni, bet mūsų įmonė Lietuvoje beveik viską gali pastatyti viena. Nėra tokio objekto Lietuvoje, kurio PST negalėtų pastatyti vienas, bet kyla laiko klausimas, per kiek laiko pavyks įgyvendinti projektą ir ar tuo metu, kai reikia atlikti statybos darbus pagal numatytą grafiką, mes turėsime pakankamai išteklių“, – aiškino PST generalinis direktorius.

Anot pašnekovo, viešųjų pirkimų konkursai paprastai vyksta labai ilgą laiką: „Sprendimai priimami mėnesių mėnesiais, atidėliojami, tad nesame nusiteikę prisiimti vėlavimo riziką ir mokėti baudas. Tam,

A

6

2018 (Nr. 2)

kad galėtume suvaldyti rizikas, mes telkiamės. Šiuose konkursuose dalyvavo tik įmonių grupės, bendradarbiaujančios jungtinės veiklos sutartimis.“

Teigė dirbę skaidriai D. Gesevičius tvirtino nemanantis, kad bendrovės veikloje būta pažeidimų, nes galiausiai konkursą laimėjo mažiausią kainą pasiūliusi bendrovė. „Mano nuomone, Lietuvos statybų sektoriuje yra kur kas problematiškesnių aspektų, bet Konkurencijos taryba pasirinko panagrinėti mus“, – sakė pašnekovas.

Panašių precedentų esama užsienio šalių praktikoje, kaip ir sprendimų, kad pažeidimų nenustatyta. „Jau pradedame kalbėti apie tokias abstrakcijas, kad negalime žinoti, kaip kas tai įvertins. Jei mes būtume ką nors slaptai susitarę, ką nors slaptai darę ir mus būtų už tai nubaudę, net nekeltume šio klausimo į viešumą. Viskas buvo padaryta skaidriai: sudarytos ir pateiktos jungtinės veiklos sutartys. Būtent su šiomis sutartimis ir dalyvavome konkurse. Dėl pažeidimų nebuvome pašalinti iš konkurso. Visus filtrus įveikėme sėkmingai ir netikėtai buvo užduoti tokie klausimai, į kuriuos niekas negali atsakyti“, – kalbėjo PST generalinis direktorius.

Pasigendama aiškių kriterijų Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) vadovas Dalius Gedvilas teigė, kad Konkurencijos tarybos sprendimas skirti baudas dviem statybų bendrovėms statybininkų bendruomenei buvo netikėta žinia. „Žinome, kad per pastaruosius penkerius metus buvo nemažai atvejų, kai įmonės sudarė jungtinės veiklos sutartis. Tuomet iš karto kyla klausimas: ar visos šios įmonės yra pažeidėjos? Kaip reikia vertinti šią situaciją? Apie tai statybininkų bendruomenė aktyviai diskutuoja, nes niekur nėra išdėstyti aiškūs kriterijai, kada galima sudaryti jungtinės veiklos sutartį, o kada jau ne“, – kalbėjo LSA prezidentas.

D. Gedvilo teigimu, šiuo metu nėra aiškiai apibrėžta, kada jungtinės veiklos sutartis traktuojama kaip veiklos pažeidimas. „Kai nėra apibrėžtumo, kyla daug klausimų ne tik dėl to, kaip gali būti traktuojamos vienos ar kitos praeities situacijos, bet ir ko galima tikėtis ateityje, kokius sprendimus priimti. Bandome situaciją aiškintis su Konkurencijos taryba ir su Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT).“ Pasak pašnekovo, jau konkurso sąlygose turėtų būti nurodomas papildomas kriterijus, kuris apibrėžtų jungtinių sutarčių pagrindu dirbančių įmonių galimybes dalyvauti minėtuose konkursuose. „Reikia aiškių kriterijų, kada darbas pagal jungtinės veiklos sutartį bus traktuojamas kaip konkurencijos pažeidimas, tuomet pačios įmonės įsivertintų tolesnes bendro darbo

galimybes. Kol tokių kriterijų nėra, esama didelio neapibrėžtumo“, – akcentavo jis.

D. Gedvilas teigė, kad įmonės pasirašo jungtinės veiklos sutartis atsižvelgdamos į konkursų sąlygų reikalavimus: „Jei pagrindinis kriterijus skaičiuojant balus susiejamas su jungtine apyvarta ir matoma, kad šis kriterijus yra lemiamas, įmonės jungiasi. Tai, kad tokie atvejai būtų traktuojami kaip konkurencijos pažeidimas, – naujiena.“

Nustebino baudos dydis Kalbėdamas apie PST ir „Irdaivos“ atvejį, D. Gedvilas priminė, kad įmonėms skirtos baudos adekvatumas taip pat kelia klausimų. „Ar baudas skiriančių institucijų vadovai tikrai teisingai įvertino šios nuobaudos dydį? Įmonei daug mažesnė suma jau būtų rimta nuobauda, o ką jau kalbėti apie šiuo atveju skirtos baudos dydį. Po tokios nuobaudos daug kam kyla veiklos tęstinumo klausimų, – svarstė D. Gedvilas. – Tai pirmas atvejis nuo nepriklausomybės paskelbimo, kada tokiu aspektu buvo vertinama įmonių veikla.“ Paprastai, konsoliduojant kapitalą, jungiantis įmonėms, verslininkai žino, kad reikia praeiti Konkurencijos tarybos patikrą. „Esama kriterijų, numatančių, kad kapitalo koncentracija nepažeistų kitų ūkio subjektų teisių ar nesidarytų prielaidų susijungusiems objektams dominuoti rinkoje. Kaip minėjau, toks atvejis pirmas ir esame nustebę, atidžiai sekame situaciją ir tikimės sulaukti jos išaiškinimo“, – sakė LSA vadovas.

Konkurencijos taryba: „Tyrimas tęsiamas“ Konkurencijos tarybos narė Jolanta Ivanauskienė, paklausta, ar „Irdaivos“ ir PST atvejis yra vienetinis, ar tokių tyrimų, kai įtarimų sukelia jungtinės veiklos sutartys, Konkurencijos taryba atlieka daugiau, sakė, kad Konkurencijos taryba tęsia tyrimą, kurio metu taip pat vertinama, ar tiriamųjų ūkio subjektų bendras dalyvavimas nagrinėjamuose viešuosiuose pirkimuose statybos darbams pirkti buvo objektyviai būtinas ir neribojo konkurencijos rinkoje. „Galutinis Konkurencijos tarybos sprendimas dar nėra priimtas, todėl neturime galimybės pateikti papildomų aplinkybių. Kol kas Konkurencijos taryba yra priėmusi vieną nutarimą, kuriame pripažino, kad ūkio subjektų susitarimas pateikti bendrus komercinius pasiūlymus viešuosiuose pirkimuose ribojo konkurenciją ir pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus“, – aiškino Konkurencijos tarybos narė.

Paprašyta išskirti dažniausiai pasitaikančius pažeidimus, kuriuos padaro įmonės,

dalyvaudamos viešųjų pirkimų konkursuose ir turėdamos su partneriais sudarytas jungtinės veiklos sutartis, pašnekovė sakė, kad paprastai jungtinė veikla viešuosiuose pirkimuose galima, kai prekių ar paslaugų tiekėjai nėra tiesioginiai konkurentai, kai tiekėjas objektyviai negali pateikti pasiūlymo vienas ar tiekėjai yra vienos įmonių grupės nariai. Tokiais atvejais gali būti padidinamas besivaržančių tiekėjų skaičius viešajame pirkime ir skatinama konkurencija. Vis dėlto, konkurencijos teisės požiūriu, jei jungtinė veikla nėra objektyviai reikalinga, t. y. bendrovės yra pajėgios varžytis viešajame pirkime savarankiškai, toks ūkio subjektų bendradarbiavimas gali prieštarauti Konkurencijos įstatymo reikalavimams.

PST vadovas teigė, kad vykstant viešojo pirkimo konkursui jiems niekas priekaištų dėl to, kad sudarė jungtinės veiklos sutartį su „Irdaiva“, neturėjo ir visi konkurso etapai buvo įveikti sėkmingai. Kas šiuo atveju turėjo įspėti bendrovę, kad dalyvavimas konkurse pagal jungtinės veiklos sutartis galimai pažeis įstatymus?

Anot Konkurencijos tarybos narės, kiekvienas ūkio subjektas, prieš sudarydamas susitarimus su kitais ūkio subjektais, pats turi įsivertinti, ar jų veiksmais nėra ribojama konkurencija.

Konsultacijų siūlo kreiptis į teisininkus Pašnekovės teigimu, bendrovės, prieš priimdamos sprendimą bendradarbiauti viešajame pirkime, turėtų įvertinti, ar toks bendradarbiavimas yra objektyviai būtinas ir ar jos negali dalyvauti atitinkamame pirkime atskirai nuo konkurento.

Paklausta apie tai, kas tokiais atvejais galėtų suteikti konsultacijų, J. Ivanauskienė teigė, kad įsivertinti, ar įmonė gali dalyvauti viešajame pirkime savarankiškai, gali padėti įmonės konsultantai ar teisininkai. „Konkurencijos tarybos specialistai gali pateikti bendro pobūdžio vertinimo kriterijus, tačiau kiekvieno atvejo vertinimas priklauso nuo individualių aplinkybių. Pavyzdžiui, nagrinėtu „Irdaivos“ ir PST susitarimo atveju Konkurencijos taryba atsižvelgė į ilgametę bendrovių patirtį statybos srityje, įgyvendintų projektų apimtį, pobūdį, mastą, rinkos ypatumus ir padarė išvadą, kad 2013–2015 m. vykusiuose pirkimuose abi statybų įmonės realiai galėjo dalyvauti atskirai ir varžytis tarpusavyje. Taigi, šiuo atveju draudžiamas konkurencijos ribojimas buvo nustatytas, kai du stiprūs, patyrę rinkos žaidėjai, sėkmingai vykdantys didelius statybų projektus savarankiškai, nusprendė sujungti savo pajėgumus ir kartu dalyvauti nedideliuose pirkimuose, kuriuose pagal nustatytas aplinkybes jie būtų galėję dalyvauti ir atskirai“, – sakė J. Ivanauskienė.

7

stogai

Kad šiluma per stogą neišgaruotų

Aušra NARKELIŪNIENĖ

Pirmasis pasyvusis namas Vokietijoje pastatytas dar 1989 metais. Tokie statiniai jau nėra naujovė, tačiau vis dar pasitaiko klaidų juos įrengiant. Jautriausia atmosferos poveikiui pastato dalis yra stogo konstrukcija, dažniausiai šiluma pasišalina būtent per jį. Ar vien tik termoizoliacijos centimetrai užtikrina šios svarbios konstrukcijos efektyvumą?

Siūloma atsisakyti sudėtingo stogo er daugelį metų, projektuojant ir statant energiškai efektyvius pastatus, buvo sukurtos specialios programos, leidžiančios analizuoti kiekvieno pastato specifiką ir atsižvelgti į jų konstrukcijų ypatumus, siekiant kuo efektyviau išnaudoti statybines medžiagas, kad pastato statyba nepagrįstai neišbrangtų ir statinys maksimaliai išlaikytų šilumą.

Pasyviųjų namų projektuotojas Martynas Ramonas teigia, kad namas yra visuma ir daugelis dedamųjų lemia, kad jis gerai laikytų šilumą. Viena svarbiausių dedamųjų, be abejo, yra stogas.

Tačiau, pasak specialisto, svarbu suprojektuoti ne tik atitinkamą jo konstrukciją, bet ir užtikrinti pastato sandarumą, eliminuojant ilginius šilumos tiltelius. Projektuojant konstrukcijas, svarbu aiškiai identifikuoti išorinį ir vidinį sandarumo sluoksnius, nenutrūkstamą apšiltinimo sluoksnį bei tai, kaip bus spręstos konstrukcijų sandūros. Bendrame pastato šilumos balanse net 30 proc. prarandama, deramai neužsandarinus konstrukcijų sandūrų, o tai labai veikia šildymą.

P

8 2018 (Nr. 2)

Projektuojant šlaitinį stogą, daug dėmesio reikėtų skirti naudojamiems vėjo, garo izoliacijos ir termoizoliacijos sluoksniams, numatyti, kaip jie bus sujungti tarpusavyje ir su kitomis konstrukcijomis. Plokščiasis stogas paprastesnis, o šlaitiniame dažniausiai įrengiami dūmtraukiai, stoglangiai, sujungimai su vertikaliomis konstrukcijomis. „Todėl modeliuojant energiškai efektyvų pastatą, reikėtų vengti sudėtingos stogo konfigūracijos, nes dažniausiai ilginiai šilumos tilteliai atsiranda ten, kur yra dviejų skirtingų plokštumų sandūros, kur susikerta vertikalios ir šlaitinės konstrukcijos. Tai nereiškia, kad sudėtingos stogo konstrukcijos neįmanoma techniškai išspręsti. Tiesiog reikia įdėti daugiau darbo, norint gerai ją suprojektuoti, o vėliau ir įgyvendinti. Visa tai atsiliepia sąmatinėje pastato vertėje“, – tvirtina specialistas.

Plokščiasis stogas, nors ir paprastesnis, taip pat turi „opių“ vietų: parapeto sandūra su plokščiojo stogo konstrukcija, švieslangiai. Tačiau jo plotas mažesnis nei pasvirusio šlaitinio, o kuo mažesnis plotas, tuo ir šilumos per jį prarandama mažiau. Todėl geriausia, projektuojant

energiškai efektyvų namą, parinkti optimalią, t. y. kuo paprastesnę jo formą.

Būtini kompleksiniai sprendimai Orientuojant šlaitinį stogą pasaulio šalių atžvilgiu, reikia atsižvelgti į tai, kad, suprojektavus jo šlaitą į pietinę pusę, atsiranda perkaitimo problema. Jeigu stogo danga masyvesnė, pavyzdžiui, keraminės čerpės, jis geriau akumuliuos šilumą, taigi, mažesnė tikimybė, kad karštomis dienomis patalpos per daug įšils. Tačiau, jeigu šlaitinio stogo danga yra lengvos medžiagos, kuri neakumuliuoja šilumos, tuomet šiluma persiduos apatinei stogo konstrukcijos daliai ir sunkiau bus izoliuoti patalpas nuo perkaitimo, stogo konstrukcijoje gali susidaryti perteklinis kondensato kiekis, ypač pavasarį ir rudenį, kada dažnas temperatūrų svyravimas.

Projektuojant pastatą, atsižvelgiama ne tik į konstrukcinius, bet ir į jo estetinius niuansus. Šlaitinius stogus taip pat galima suprojektuoti optimaliai, atsižvelgiant į architektūrinę jo išvaizdą ir tam keliamus reikalavimus, išgaunant norimą efektą. Galima įrengti ir neeksploatuojamą palėpę, joje numatant sandėliavimo ar technines

patalpas, o apatinę, plokščiąją denginio dalį, tinkamai įrengti, ją apšiltinant. „Tai yra skonio ir funkciniai reikalavimai, kuriuos užduoda pastato šeimininkai ir architektai“, – kalbėjo pašnekovas.

Stogo laikančioji konstrukcija sudaro nemažą jo dalį, tačiau efektyviausiai šilumą saugo būtent termoizoliacinė medžiaga. Idealiausia, kad ji užpildytų visas likusias stogo konstrukcijos ertmes. Įprastai ji turėtų sudaryti 85 proc. bendro stogo konstrukcijos tūrio. Energiškai efektyviame pastate reikia vertinti visų medžiagų įtaką ir stengtis kiek įmanoma atsisakyti „šaltosios“ laikančiųjų konstrukcijų dalies. Todėl pastaruoju metu atsirado naujų, efektyvesnių stogo laikančiųjų konstrukcijų elementų, pavyzdžiui, įprastos medinės ar klijuoto medžio gegnės jau keičiamos mediniais dvitėjinio profilio elementais, vadinamaisiais „I-BEAM“, kurie yra standesni, tvirtesni ir tokiu būdu užima mažiau tūrio bei mažina „šaltosios“ medžiagos dalį, padidinant varžos dydį ir mažinant bendrą konstrukcijos šilumos laidumą.

Be abejo, padidėjęs šilumos izoliacijos sluoksnis diktuoja laikančiųjų stogo elementų aukštį. Jeigu anksčiau pakakdavo 20 cm termoizoliacinės medžiagos sluoksnio, tai pasyviajam namui jau reikia 30 ar 40 cm, tokio pat aukščio turi būti ir gegnių elementai. Anksčiau prie gegnių apačios būdavo tvirtinami papildomi 10 cm tašai, o tarp jų įrengiamas papildomas termoizoliacinės medžiagos sluoksnis, tačiau jie apsunkindavo stogo konstrukciją. Kitas šio sprendimo trūkumas yra sumažėjęs termoizoliacinės medžiagos tūris ir atitinkamai padidėjęs „šaltosios“ medinės konstrukcijų dalies kiekis.

Renovuojamus pastatus pritaikant naujiems energinio naudingumo reikalavimams, kiekvieną atvejį reikia analizuoti atskirai – kiek sąnaudų pareikalaus vienoks ar kitoks sprendimas. Gal vietoj šlaitinio stogo tikslinga įrengti plokščiąjį arba, atvirkščiai, plokščiąjį stogą papildomai apšiltinus termoizoliacine medžiaga, virš jo įrengti neeksploatuojamą mansardinį aukštą. Kiekvienu atveju reikalingi skaičiavimai, padėsiantys pasirinkti teisingą sprendimą. Projektuotojai Lietuvoje dažniausiai naudojasi energiškai efektyviems pastatams skirtomis programomis – „nrg 3“ arba „nrg Pro“. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur pirmiausia atsirado pasyvieji namai, yra kiek kitokie reikalavimai. Mūsų šalyje jie keliami pagal pastatų energines klases – nuo 2016 m. projektuojami A ir A+ klasės pastatai, ateityje reikalavimai tik didės.

Užduotis – įvertinti būsimų gyventojų poreikius

Kodėl svarbi teisinga stogo izoliacija?

Net ir nedidelis PIR izoliacinės medžiagos storis (30–50 mm) sudaro efektyvų papildomą šilumos izoliacijos sluoksnį, kurio šiluminė varža siekia 1,35–2,25 m2K/W. Kita vieta, per kurią prarandama nemaža dalis šilumos, – šlaitinio stogo gegnės, kurios yra dideli šilumos tilteliai. Visgi daugeliu atvejų karkaso negalima išvengti, mat stogo gegnės atlieka ne tik stogo laikymo funkciją, bet ir yra būtinos kaip atrama pluoštinei šilumos izoliacijai. Reikalingam mineralinės vatos storiui augant, didėja ir gegnių aukštis, lemiantis ne tik konstrukcijos kainą, bet ir šios svorį. Vietoj mineralinės vatos pasirinkus efektyvesnes šilumos izoliacijos medžiagas, tokias kaip FF-PIR, kurių šilumos laidumo koeficientas – 0,022 W/mK, galima gerokai sumažinti stogo konstrukcijos storį, sykiu ir visos konstrukcijos svorį.

Šilumos nuostolius, patiriamus per stogą, galima sumažinti padidinus konstrukcijos sandarumą. Taip teigia termoizoliacinių medžiagų gamintojo bendrovės „Finnfoam“ techninis konsultantas Tomas Makaveckas.

Naudojant orui laidžias šilumos izoliacines medžiagas, pavyzdžiui, mineralinę vatą, būtina įrengti priešvėjinį sluoksnį, kuris neleistų vėjui išnešti šilumos iš šiltinimo sluoksnio ir sumažintų vidinę konvekciją. Šis sluoksnis turi būti kaip galima sandaresnis, sykiu laidus vandens garams. Įrengti šiam sluoksniui dažniausiai naudojama priešvėjinė mineralinė vata ar difuzinės plėvelės. Renkantis mažiau pralaidžias ir efektyviau vėjo įtaką slopinančias plėveles, svarbu užtikrinti ir didesnį sandarumą iš vidinės patalpų pusės, kad sušilęs ir drėgnas oras iš patalpų vidaus nepatektų į apšiltinimo sluoksnį ir jo nesudrėkintų.

Stogo konstrukcijos sandarumą galima padidinti teisingai įrengiant sandarumo sluoksnį (iš patalpų vidaus), kuris kartu būtų ir garo barjeras. Kadangi mineralinės šilumos izoliacinės medžiagos nėra sandarios, reikalinga sudėtinga ir kruopštaus įrengimo reikalaujanti plėvelių sistema. Paprastesnis sprendimas – sandarų sluoksnį įrengti iš poliizocianurato (PIR) plokščių, kurios iš abiejų pusių padengtos aliuminio folijos danga. Aliuminio dangos paviršius pasižymi dideliu atsparumu vandens garams, todėl ši izoliacija veikia ir kaip garų barjeras. Šlaitinį stogą apšiltinus mineraline vata ir iš vidinės patalpų pusės įrengus papildomą apšiltinimą PIR plokštėmis, kurių sujungimai suklijuojami lipnia aliuminio folijos juostele, termoizoliacinis sluoksnis tampa vientisas ir sandarus, nebereikia įrengti sudėtingų plėvelių sistemų.

M. Ramonas įsitikinęs, kad, projektuojant energiškai efektyvius pastatus, svarbiausia prisiminti, jog jie pirmiausia skirti žmonėms.

Todėl, jeigu reikia didesnių ar daugiau langų ir stoglangių pačioje stogo konstrukcijoje, nereikėtų jų atsisakyti. Juk pastatas be fizinio turi teikti ir estetinį komfortą, kad jame būtų užtektinai natūralios šviesos, kad džiugintų gražūs vaizdai pro langus ir pati pastato estetinė išvaizda. Be abejo, langai yra daug laidesni šalčiui, tačiau, tinkamai parinkus jų orientaciją ir dydį, galima pasiekti ir atvirkštinį efektą. Pavyzdžiui, žiemą į pietų pusę orientuoti langai saulėtą dieną įsileidžia daugiau nemokamos saulės energijos šilumos nei jos parranda, ir šis efektas taip pat padeda taupyti brangią šilumą.

Langai tarsi tampa savotiškais radiatoriais.

Pasitelkus energiškai efektyviems pastatams skirtas programas, galima apskaičiuoti, kiek ir kokių langų reikės pastatui bei kiek per juos bus prarasta ar išgauta šilumos. Todėl pastatas, kuriame žmogus gerai jaučiasi ir pro langus mato gražius vaizdus, turi didesnę pridėtinę vertę nei paprasta primityvi dėžė su mažyčiais langeliais.

Kiekvienas pastatas yra lyg organizmas, skirtas tarnauti žmogui. Pastaruoju metu, vis labiau populiarėjant vienaaukščiams pastatams, reikia atsižvelgti ir į tai, kad kuo mažiau statinio konstrukcijos turi sąlyčio su išore, tuo namas geriau saugo šilumą. Todėl, kuo mažesnis jo plotas ant grunto ir kuo mažesnis stogo užimamas plotas, tuo šilumos nuostoliai bus mažesni. Be to, M. Ramono teigimu, reikia įvertinti ir stogo konstrukcijos, sudėtingiausios ir daugiausia kainuojančios, įrengimo sąnaudas.

Pasyviųjų namų projektuotojas pažymi, kad, net jeigu patogesnis būtų vienaaukštis namas, efektyvesnį dviaukštį lengviau suprojektuoti ir pastatyti su mažesniais statybiniais kaštais. Tą įvertinus, telieka apsispręsti, ar pastato šeimininkai pasiruošę taupyti, ar vis tik skirti daugiau lėšų ir gyventi ar dirbti tokiame name, kuriame jie jaustųsi geriausiai.

9

Stogams – kokybiškos, ilgaamžės plieninės dangos Nuo senų laikų valstiečiai ar smulkesni bajorai savo stogus dengdavo skiedromis, šiaudais ar čerpėmis, o bažnyčios, didesni dvarai ar ūkiniai pastatai buvo dengiami vario, žalvario ar cinkuota skarda. Ši šimtmečius menanti tradicija, tik su gerokai patobulintomis medžiagomis išlieka populiari ir šiomis dienomis. Ypač tai pastebima apsižvalgius po Lietuvos reprezentacines vietas: miestų ir miestelių senamiesčius, dvarus, pilis, bažnyčias ir naujai statomų, modernių namų kvartalus.

lgametė plieninių stogų gamybos lyderė Skandinavijos ir Baltijos šalių regione kompanija „Ruukki“ visiškai kontroliuoja visą plieninių stogo dangų gamybos procesą, turi savo metalo liejyklų Suomijoje, Švedijoje. Kokybiškų plieninių stogo dangų paklausa sparčiai auga, tad vos prieš porą mėnesių „Ruukki“ įsigijo ir paleido veikti naujas,

I

10

2018 (Nr. 2)

pažangiausias stogo dangų gamybos linijas „Classic“. Dėl naujų įrenginių labai pagerėjo lakštų geometrijos tikslumas, išvaizda, kokybė.

Trumpai tariant, tai, kas prieš metus buvo siūloma tik brangesniuose, aukščiausios kategorijos „Classic NextGen“ produktuose, šiandien tapo „Ruukki“ gaminių standartu. Be to, naujieji įrenginiai yra keliskart našesni, todėl labai pagerės ir produkcijos tiekimo laikas.

Suomių įmonė šiemet pateiks ir daugiau svarbių naujienų stogų rinkai: pavasarį bus pristatytas ir matinis polimerinis padengimas „Ruukki 30 Plus“, skirtas ekonominės klasės produktams. Išskirtinio, modernaus ar net prabangaus stiliaus mėgėjams vasaros pradžioje bus pasiūlytas ir naujas profilio raštas.

Tvirta ir lengva danga

Forma ir raštas

Kokybės aritmetika

Plieno lakštai yra tvirti, lengvi ir lengvai apdorojami, tokios dangos sumontavimas nereikalauja ypatingų stogdengių įgūdžių ar įrankių, tad stogo dengimo darbai vyksta itin sparčiai.

Kiekvieno lakšto ilgis apskaičiuojamas ir gamykloje nupjaunamas pagal konkrečios stogo vietos, kur jis bus tvirtinamas, ilgį. Dengiant stogą plienine danga, nereikia nei specialaus vientiso pakloto, nei tvirtesnių medinių gegnių – grebėstų konstrukcijos. Renovuojant stogą, dažniausiai esamos konstrukcijos keisti irgi neprireikia, pakanka tik įvertinti, ar išlaikyta stogo plokštumų geometrija, apžiūrėti ir pakeisti pažeistas medines dalis.

Nuo stogo nuolydžio priklauso profilių rašto pasirinkimo galimybės. Čerpių imitacijos profiliai, pavyzdžiui, „Monterrey FEB Forma“, „Finnera“, „Adamante“, tinka visiems stogams, kurie turi ne mažesnį nei 14 laipsnių nuolydį. Stogams, turintiems mažesnį nuolydžio kampą, galima rinktis trapecinius „T20“ ar „T45“ profilius (nuo 9 laipsnių), o jei stogo nuolydis minimalus (nuo 7 laipsnių), reikėtų rinktis tik itin sandarius, falcinius profilius „Classic“. Maksimalus nuolydžio kampas plieninei stogo dangai neribojamas, tad neretai „T20“ arba „Classic“ profiliai naudojami ir kaip sienų danga.

Renkantis bet kurią stogo dangą, nereikėtų atsižvelgti vien tik į dangos kvadratinio metro kainą.

Pirmiausia vertėtų sudaryti visų medžiagų ir darbų sąmatą. Suskaičiuoti reikia viską, pradedant medinei konstrukcijai reikalingų medžiagų ir darbų kaina, toliau – stogo danga ir jos dengimo darbų kaina, labai svarbu įvertinti ir įvairių priedų įkainius. Viską susumavus, lengva įsitikinti, kad stogo dangos lakštų kaina sudaro gana nedidelę dalį stogo sąmatoje, bet galutinė gera stogo išvaizda, ilgaamžiškumas ir garantijos pasirinkus kokybiškesnę dangą skiriasi akivaizdžiai.

Pavasarį, kol statybų sezonas dar neįsibėgėjęs, pirmiesiems patobulintos stogo dangos „Classic“ pirkėjams „Ruukki“ prekybos atstovai žada pateikti itin patrauklių pasiūlymų, teiraukitės nuolaidų!

Klaidingi mitai Spalvos ir ilgaamžiškumas Kokybiškų plieninių lakštų spalva ir estetinis vaizdas pasižymi ir ilgaamžiškumu. Plieno lakštų ilgaamžiškumui labiausiai įtaką daro viršutinis sluoksnis – polimerinis padengimas.

Pavyzdžiui, „Ruukki 30 Plus“ kokybės klasės dangoms suteikiama 30 m. techninių ir 10 m. estetinių savybių garantija, o aukščiausios, t. y. „Ruukki 50 Plus“ kokybės klasės dangoms – net 50 m. techninių ir 20 m. estetinių savybių garantija.

Plieninių stogo dangų spalvų pasirinkimas labai platus, tačiau populiaresnės yra natūraliai matinės, prie kraštovaizdžio labiau derančios spalvos.

Vieningai sutariama, kad jei stogas ar palėpės perdengimas bus tinkamai apšiltintas, triukšmo namo viduje nesigirdės. Dažniausiai šiltinimui naudojamas bent 25 cm mineralinės ar stiklo vatos sluoksnis, kuris puikiai izoliuoja ir garsą. Žmonės neretai mano, kad metalinis stogas vasarą įkaista, tačiau tai irgi tik mitas, jei stogas yra apšiltintas ir jei tarp šilumos izoliacijos ir stogo dangos yra tvarkingai įrengti ventiliacijai skirti oro tarpai. Ventiliuojamą oro tarpą būtina įrengti visada, nesvarbu, kokia danga dengiamas stogas.

Kuo stogo danga labiau įkaista, tuo oras greičiau kyla į viršų ir pasišalina į lauką. Tad įkaitęs oras neužsilaiko, šilumai nėra jokios galimybės įveikti storą apšiltinimo sluoksnį ir patekti į pastato vidų.

Daugiau patarimų, kaip išsirinkti ir įsigyti stogo medžiagas, stogo ir namo spalvų derinimo įrankį, visą „Ruukki“ prekybos atstovų kontaktų sąrašą rasite internete adresu www.ruukkistogas.lt.

11

stogai

Kaip įrengti eksploatuojamą stogą?

Elena PALECKYTĖ

„Roda Architects“ vizual.

Penktojo fasado – plokščiojo stogo – panaudojimas suaugusiųjų poilsiui ar vaikų žaidimams, daržovių lysvėms Lietuvoje nebėra naujiena. Apželdinti plokščiuosius stogus dažniausiai renkamasi dviem atvejais: arba norint, kad pastatas įsilietų į kraštovaizdį, arba savo tūriais darytų mažesnį poveikį susiformavusiai vertingai gamtinei aplinkai.

Apželdintiems stogams – ne tik estetinė funkcija

Į

monės „Terra Firma LT“ kraštovaizdžio architektė Ramunė Sanderson teigė, kad Lietuvoje projektuojant apželdintus stogus kol kas didžiausias dėmesys skiriamas estetikai ir funkcijai, siekiant vystyti pirkėjui patrauklų nekilnojamąjį turtą, ir tai beveik visuomet yra investuotojo pasirinkimas.

Statybos procesą reglamentuojantys teisės aktai neįpareigoja statytojo investuoti į apželdintus stogus ir taip mažinti kietus urbanizuotų teritorijų paviršius bei gausėjančius kritulius, kurie per liūtis visiškai perpildo lietaus nuotekų sistemas Vilniuje, o plaudami užterštus miesto paviršius suteka tiesiai į upes. Kraštovaizdžio architektės siūlymu, apželdintas stogas galėtų būti skaičiuojamas kaip želdynas, nors šiuo metu želdynu laikomas ir į privalomąjį procentą įskaičiuojamas tik krūmais ir medžiais apželdintas 12

2018 (Nr. 2)

požeminės automobilių aikštelės stogas. Reglamentuota prievolė techniškai kokybiškai įrengti apželdintą stogą taip, kad jis visavertiškai infiltruotų lietaus vandenį ir tarnautų kaip želdynas, išspręstų želdynų kiekio sklype klausimą.

Kitose Europos Sąjungos šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, jau nuo 2016 m. statytojai turi prievolę vystydami gyvenamąjį kompleksą nedidinti lietaus nuotekų, pasiekiančių lietaus nuotėkynes, o visą lietaus vandenį natūraliai infiltruoti į gruntą arba sulaikyti ir panaudoti sklypo reikmėms. Taip sprendžiama potvynių grėsmė, kylanti miestams ir priemiesčiams sparčiai „kietėjant“. Tai labai aktualu ir Vilniui: apželdinti stogai mieste – galimybė išsaugoti kraštovaizdžio ir gyvenamosios aplinkos kokybę bei vystyti tvaresnį miestą. „Tačiau tai turi tapti įstatymu paremta prievole planuotojams ir statytojams. Tuo mes labai atsiliekame nuo kitų Europos Sąjungos valstybių“, – komentavo pašnekovė.

Beveik visų Vilniaus mieste šiuo metu vystomų nekilnojamojo turto kompleksų

(gyvenamosios, administracinės, komercinės paskirties) atviros žaliosios erdvės formuojamos ant perdangos, po kuria žemyn leidžiasi du ir daugiau požeminių automobilių stovėjimo aikštelių aukštų, siekiant optimaliai ir pelningai išnaudoti brangią miesto žemę. „Šiandienos iššūkis mums yra užtikrinti žaliosios erdvės ant stogo estetinę, funkcinę ir biologinę kokybę, turint daug konstrukcinių ir dažnai finansinių apribojimų“, – reziumavo kraštovaizdžio architektė.

Augalinio grunto storis, laidumas vandeniui, grunto drėgnumas, derlingumas ir įšalas žiemos metu skirtingai veikia augalus natūraliame žemės sluoksnyje ir ant perdangos – čia sąlygos atšiauresnės, todėl ne visi, įprastai gerai žiemojantys augalai gali sėkmingai augti. „Pavyzdžiui, labai gaji viksva, pasodinta ant stogo terasų su 45 cm grunto ir automatiniu laistymu, po žiemos atžėlė labai negausiai. Prie neigiamų veiksnių reikia paminėti ir pastatų formuojamus skersvėjus, kurie žiemą ypač atšiaurūs“, – komentavo R. Sanderson.

Dėl šalčio, dažnų užšalimo ir atšilimo ciklų būtina parinkti atsparesnius augalus, nes gruntas peršąla iki perdangos. Dėl besikaitaliojančio užšalimo išbandymas tenka lietaus drenažo sistemoms, ypač ten, kur numatoma natūrali infiltracija.

Užsienio praktika Lietuvai?

Anot pašnekovės, kad projektas būtų sėkmingai įgyvendintas, komandoje būtini įvairių sričių specialistai, šiuo atveju – kraštovaizdžio architektai. Šių profesionalų įsitraukimas nuo pat pirmų projektavimo proceso dienų leidžia išvengti dalies problemų, iškylančių statybų ar pastato eksploatacijos metu.

Kokybiškai įrengti funkcionuojantį apželdintą stogą Lietuvoje, atsižvelgiant į klimato niuansus, tikrai įmanoma. Tačiau, pašnekovės žodžiais, svarbu laiku priimti teisingus technologinius sprendimus, o tai visuomet atsiremia į biudžetą. Taigi, jei stogo apželdinimas – užsakovo sprendimas, kartais yra tiesiog taupoma jo atsisakant.

Kitose Europos Sąjungos šalyse tokių sunkumų kyla mažiau, nes apželdintų stogų įrengimas jau yra prievolė, kurią statytojas privalo išpildyti, jeigu apskritai nori plėtoti projektą. „Čia turime scenarijų, kur galima ir įdomesnė architektūra, ir geresnė žaliųjų viešųjų erdvių kokybė. Tuo pat metu keičiasi požiūris į projektuojamą aplinką, ieškoma naujų išraiškos priemonių

architektūros, supančios aplinkos savitumui, išraiškingumui ir charakteriui išreikšti.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Gelžbetoninių konstrukcijų katedros vedėjas prof. dr. Juozas Valivonis teigė, kad įprastų sutapdintų stogų šilumos izoliaciją dengia ruloninė hidroizoliacija, o eksploatuojamų stogų hid roizoliacija yra po šilumos izoliacijos sluoksniu. Virš šilumos izoliacijos yra įrengiama grindų danga.

Atsižvelgiant į eksploatuojamo stogo paskirtį, skiriasi šilumos izoliacijos tipas ir grindų danga.

Eksploatuojami stogai gali tapti žmonių susibūrimo terasa, apželdintu stogu, baseinu ant stogo arba automobilių stovėjimo aikštele. Įrengiant žmonių susibūrimo terasas, grindų dangai dažniausiai parenkamos plytelės, trinkelės arba betonas. Automobilių stovėjimo aikštelėse, ypač ant aktyviai eksploatuojamų stogų, pavyzdžiui, prekybos centrų, rekomenduojama rinktis betoninę grindų dangą.

Kai kur naudojamos betoninės trinkelės, tačiau J. Valivonis nemano, kad tai racionalus sprendinys.

Atsižvelgiant į eksploatuojamo stogo paskirtį, yra naudojamas skirtingo tipo betonas, kurio fizinėms ir mechaninėms savybėms keliami skirtingi reikalavimai. Vienas jų – betono sluoksnyje privalo būti įrengtos temperatūrinės-deformacinės ir temperatūrinės siūlės. Įrengiant eksploatuojamus stogus, svarbus konstrukcinis elementas yra

drenuojantis sluoksnis, kuris didele dalimi ir nulemia sėkmingą stogo eksploataciją.

Kas veikia eksploatuojamus stogus?

Eksploatuojamus stogus naudojimo metu veikia vanduo, sniegas, ledas, cheminės medžiagos, neigiama ir teigiama temperatūros, saulės šviesa, taip pat naudojimo apkrovos (automobilių vertikalios ir stabdymo apkrovos, žmonės, sniegas, jo valymo mechanizmai ir mašinos). Eksploatuojant tokius stogus, būtina tvarkingai prižiūrėti deformacines siūles, vandens surinkimo latakus ir vandens surinktuvus. Nuo didelių plotų eksploatuojamų stogų sniegas privalo būti valomas lengva specialia technika. Nepageidautina naudoti technikos su sniego stūmimo peiliais, nes gali būti pažeista stogo danga, vandens surinkimo latakai ar deformacinės siūlės.

VGTU mokslininkas nesiūlo naudoti sniego tirpiklių, kurie daro cheminį poveikį dangoms, taip pat ir betonui. Privaloma nuolat prižiūrėti vandens surinkimo latakus ir juos valyti. Lietaus vandens surinkimo sistemoje privalo būti įrengti smėlio (šiukšlių) surinktuvai, kad neužkimštų lietaus kanalizacijos vamzdynų. Įrengiant betoninę dangą, labai svarbi tinkama betono sudėtis ir betonavimo technologija. Neteisingai parinkus betono sudėtį arba pažeidus betonavimo technologiją, apkrovų ir išorinio atmosferos poveikio veikiama eksploatuojamo stogo betoninė danga gali gana greitai būti pažeista.

Donato Rukšėno ir Jameso Normano Fergusono nuotr.

stogai Betoniniam sluoksniui ir dangoms keliami specialūs atsparumo šalčiui ir cheminėms medžiagoms reikalavimai. Tiek betonas, tiek specia lios dangos ar plytelės privalo būti gana didelio atsparumo šalčiui. Taip pat eksploatuojamo stogo viršutinius sluoksnius veikia neigiama, o vasarą aukšta teigiama temperatūra. Susidaręs didelis temperatūros pokytis sukelia žymių deformacijų. Įrengiant stogus su betoninėmis dangomis, svarbu gerai apskaičiuoti atstumą tarp temperatūrinių-deformacinių siūlių ir temperatūrinių siūlių bei tinkamai jas išdėstyti dangoje.

Privaloma apskaičiuoti deformacinių siūlių plotį ir parinkti tinkamas jų medžiagas. Ypač svarbu teisingai įrengti hidroizoliaciją ties deformacinėmis siūlėmis, ties vandens surinkimo latakais ir surinktuvais. Taip pat privalo būti teisingai įrengtas hidroizoliacinis sluoksnis. Pažeidus hidroizoliacinį sluoksnį arba klaidingai įrengus hidroizoliaciją ties deformacinėmis siūlėmis, vandens

14

2018 (Nr. 2)

surinkimo latakais ir surinktuvais, per eksploatuojamą stogą sunksis vanduo, o hidroizoliacijos pažeidimo vietą nustatyti bus labai sudėtinga. Įrengiant apželdintą stogą, reikalingos daug didesnių matmenų (skerspjūvių) laikančiosios konstrukcijos. Tai reiškia, kad pabrangs laikančiosios konstrukcijos, jų schema irgi bus visai kita. Virš hidroizoliacinio sluoksnio bus keletas papildomų sluoksnių: barjerinis sluoksnis, kuris apsaugo stogo hidroizoliaciją nuo pažeidimo augalų šaknimis; drėgmę kaupiantis ir drenažinis sluoksniai. Po augaliniu sluoksniu privalo būti drenažinis sluoksnis. Lyginant su įprastu stogu, atsiradę papildomi sluoksniai sukels papildomų apkrovų laikančiosioms konstrukcijoms.

Pagrindiniai iššūkiai, su kuriais susiduriama įrengiant eksploatuojamą stogą, anot J. Valivonio, yra stogo konstrukcijų svorio padidėjimas, kuris sukels papildomų apkrovų, ir apatinės, stogą laikančiosios konstrukcijos, privalančios

būti daug didesnės laikomosios galios, tad padidės svoris į kolonas ir pamatus – čia irgi padidės konstrukcijų matmenys. Antra, būtina tinkamai įrengti visus sluoksnius, nes tai daro įtaką augalų augimo kokybei ir įrengto stogo vaizdui. Taip pat būtina užtikrinti stogo hidroizoliacijos apsaugą. Pažeidus hidroizoliaciją tektų nukasti visą stogą.

Galiausiai, įrengiant apželdintą stogą, ypač tuo atveju, kai jo lygis sutampa su greta esančiu žemės paviršiumi, negalima ant stogo važinėti automobiliais, pakrautais grunto (projektuojant dažniausiai šios apkrovos būna neįvertintos), grunto sandėliuoti dideliuose kaupuose. Rekonstruojant pastatą ant įprasto stogo, nepatikrinus jų laikomosios galios, negalima įrengti žaliojo stogo. J. Valivonis prisiminė du atvejus Vilniuje, kai, nesilaikius šių reikalavimų, į pastatą įvirto sunkvežimiai.

Aplinkos padiktuota P modernaus verslo komplekso „Park town“ stogo idėja Biurų kompleksas „Park town“ visuomenės dėmesį patraukė šiuolaikine pastato architektūra. Ypač nestandartinis sprendimas – lenkta, lyg paties gatvių susikirtimo perlaužta stogo linija, vizualiai sujungianti urbanistinę aplinką. Įmonė „Daistatus“, pasitelkusi profesionalumą ir ilgametę patirtį, įgyvendino šią itin sudėtingos konstrukcijos stogo viziją.

„MG Valda“ nuotr.

astato architektas Remigijus Bimba teigė, kad biurų komplekso architektūrinė idėja atspindi ir stogo išraišką. Pastatas stovi kryžkelėje, tarp susijungiančių Geležinio Vilko ir Žalgirio gatvių. Tokia lokacija diktavo ir pastato perkreiptos formos architektūrą. O stogo projektą papildė ir urbanistiniai veiksniai – aukštuminė pastatų kalva upės link ir Šeškinės kalnas. Todėl buvo nemažas iššūkis surasti tinkamiausią stogo sprendimą, kad jis neužstotų kalno ir visais rakursais atrodytų kaip skirtingų dimensijų geometrinė forma. Buvo sureaguota į abu urbanistinės aplinkos veiksnius: vienas stogo šonas pakyla į aukštuminę pastatų kalvą, kitas – į Šeškinės kalną. Tokiu būdu gatvių sankryžos tarsi perlaužiama stogo linija padėjo sujungti kalną su aukštumine pastatų kalva. Įmonės „Daistatus“ darbų vadovas Donatas Blanka tvirtino, kad įrengti tokį stogą buvo nemenkas iššūkis – ir dėl labai stataus jo šlaito, ir dėl didelio aukščio. Stogas turi itin statų, apie 45 laipsnių nuolydį, o jo paviršius, vos šiek tiek palijus, tapdavo nepaprastai slidus. Todėl darbininkams teko naudotis alpinistų įranga, visą laiką dirbti kybant ant virvių, nes paprastu būdu išsilaikyti ant stogo tiesiog nebuvo įmanoma. Specialistams teko pasukti galvą ne tik dėl to, kaip darbininkams saugiai išsilaikyti ir dirbti ant stogo, bet ir kaip apsaugoti medžiagas nuo kritimo. Todėl dėl papildomo saugumo buvo nuspręsta įrengti specialias gaudykles. Įmonės „Daistatus“ stogo dengimo darbus apsunkino ir tai, kad, siekiant išgauti didelę šiluminę varžą, buvo klota daug šiltinimo sluoksnių.

Ant metalo konstrukcijų buvo sumontuoti plieno lakštai, o ant jų paklotas akmens vatos sluoksnis, įrengta garo izoliacija, polistireninio putplasčio „Neoporo“ ir stiklo audinio sluoksniai. Galiausiai konstrukcija buvo padengta blizgia PVC danga. R. Bimba pasakojo, kad stogui nebūtų tikusi tipinė, plokštiesiems stogams naudojama, pavyzdžiui, bituminė, danga, mat šio pastato stogas tarnauja kaip penktas fasadas, yra matomas iš visų pusių. Todėl teko ieškoti dangos medžiagos, kuri leistų pastatui atrodyti vienalyčiam ir sutaptų vertikalių šoninių fasadų ir stogo medžiagiškumai. Pasirinkta prie aliuminio fasadų labiausiai tinkanti itališka PVC danga su aliuminio dulkių priemaišomis nulėmė homogenišką stogo ir fasadų įspūdį. „Tai, ko gero, pirmas statinys Vilniuje, o gal ir visoje Lietuvoje, kuriame buvo panaudota šita stogo danga“, – tvirtino architektas.

Stogui įrengti pasirinktos kokybiškos šiuolaikiškos medžiagos ir profesionaliai „Daistatus“ komandos atlikti darbai užtikrino, kad sudėtingos konstrukcijos stogas taptų vienas įspūdingiausių Lietuvoje ir trauktų miestiečių žvilgsnį iš visų pastato pusių.

15

stogai

Ar saugu ant stogo?

Kristina BUIDOVAITĖ

Specialistai patvirtina – visuomeninės paskirties pastatuose gaisro atveju užtikrinti sklandžią žmonių evakuaciją ypač aktualu, nes čia lankosi ir dirba skirtingai su gaisrine sauga susipažinę, įvairaus amžiaus, įvairaus fizinio pajėgumo ar neįgalūs žmonės.

riešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Valstybinės priešgaisrinės priežiūros valdybos Gaisrų prevencijos skyriaus vyriausiasis specialistas Vytas Vaičaitis atkreipė dėmesį, kad, vadovaujantis pagrindiniais gaisrinės saugos reikalavimais, statiniuose leidžiama evakuotis ir eksploatuojamu stogu į laiptinę, tačiau stogas nėra galutinis evakavimo(si) tikslas. Pagrindinis tikslas yra evakuotis iš pastato į lauką, nes, netikėtai pasikeitus gaisro ar kitos nelaimės aplinkybėms, tektų skubiai keisti evakavimosi vietą.

Visuomeninių pastatų eksploatuojamasis stogas puikiai gali atlikti evakavimosi kelio funkciją, kai ant jo įrengiamos grindys, neleidžiančios pažeisti stogo hidroizoliacijos reikalavimų ar kitų stogo funkcionalumo ypatybių, kuriuos galėtų sukelti besievakuojantys žmonės.

Taip pat svarbūs ir stogų degumo kriterijai. Vadovaujantis Gaisrinės saugos pagrindinių reikalavimų nuostatomis, bet kurios paskirties

P

16

2018 (Nr. 2)

pirmo atsparumo ugniai laipsnio statinių stogai, neatsižvelgiant į jų aukštį ir gaisrinio skyriaus plotą, turi atitikti BROOF (t1) klasės reikalavimus, o minėtų antro atsparumo ugniai laipsnio visuomeninių statinių stogai turi būti ne žemesnės kaip BROOF (t1) klasės, kai statinio stogo plotas viršija 1400 kv. m plotą.

Trečio atsparumo ugniai laipsnio statinių stogams degumo iš išorės reikalavimai nekeliami. Papildomi degumo reikalavimai keliami stogams, kai reikalinga apsaugoti statinio stogo dalis aplink dūmų ir šilumos šalinimo angas.

Visus žmones, kurie lankosi mažai pažįstamuose visuomeninius statiniuose, specialistas ragina visada atkreipti dėmesį į prie išėjimų kabančius evakavimosi planus, kad, susiklosčius nepalankiai situacijai ar atsiradus gaisro pavojui pastate, kuo greičiau galėtų evakuotis patys ir galėtų padėti prasčiau besiorientuojantiems ar fiziškai sunkiau judantiems asmenims.

situacija

Vilniaus savivaldybės vizual.

Kodėl pramonės parkuose nešlama pinigų medžiai?

Pažadėtojo investicijų rojaus belaukiant – realybė bado akis ietuva patraukli užsienio investuotojams, nes turi aukštos kvalifikacijos specialistų, kurie noriai sutinka jiems dirbti motyvuoti gerais atlyginimais. Į mūsų šalį žengiančioms užsienio kompanijoms čia kurtis ir patogu, ir per daug išlaidauti nereikia: darbo ir gyvenimo būdo kultūra Lietuvoje atitinka vakarietiškas vertybes, o štai darbo sąnaudos vis dar gana žemos. Ir vis tik, kodėl tokios „visuotinės gerovės“ sąlygomis šalies ekonomika neauga kaip ant mielių? Kodėl ne visi laisvosios ekonominės zonos ir pramonės parkų projektai pasiteisino ir kiek jų iš viso reikia Lietuvai?

Nors nei vienas iš kalbintų ekspertų nesiryžo

L

spėlioti, koks pramonės parkų skaičius būtų optimalus Lietuvai, dėl vieno sutarta – Vilniaus regionui toks parkas būtinas. Šiek tiek ironiška, kad atokesni ir ne tokia gera geografine padėtimi pasižymintys šalies regionai jau senokai įkūrę pramonės parkus, o šalies investicijų širdimi vadinama sostinė dar tik ruošiasi tokiam projektui.

Vilniaus viliotinis Europai Pramonės parko idėją Vilniaus regione rugpjūčio pradžioje premjeras Saulius Skvernelis aptarė su Vilniaus miesto meru Remigijumi Šimašiumi. Tuomet teigta, kad pramonės parkas būtų kuriamas pietinėje miesto dalyje, Pagiriuose, kur šiuo metu veikia Vilniaus logistikos parkas ir intermodalinis terminalas.

Premjeras nusiteikęs itin optimistiškai, mat pramonės parkas reikalingas ne tik Vilniaus

miestui, bet ir rajonui, tad analizuojama bendro projekto perspektyva. S. Skvernelis yra sakęs, kad Vyriausybė palaiko Vilniaus pramonės parko steigimo idėją, nes tai būtų svarus argumentas vietos ir užsienio verslui kurtis šalia Vilniaus. „Šis pramonės parkas būtų unikalus tuo, kad kurtųsi dviejų savivaldybių teritorijoje – Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono. Todėl, kad iniciatyva duotų rezultatų, reikia abiejų savivaldybių bendro darbo, kurį koordinuotų Ūkio ministerija“, – teigė S. Skvernelis. Jis įsitikinęs, kad toks parkas galėtų tapti viena patraukliausių industrinių ir logistinių zonų Europoje. Apie tai, kad Vilniaus regione būtinas pramonės parkas, ne kartą buvo užsiminęs ir buvęs ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius: „Turime apskaičiavimų, kad anksčiausiai tokią teritoriją galėtume pradėti įveiklinti 2019 metais.“ 17

Tokiems planams pritaria ir investicijų ekspertai. Pasak jų, akivaizdžiausiai pastebimas pramonės parkų trūkumas būtent Vilniaus rajone. „Vilniaus rajonas šiek tiek kenčia dėl to, kad Vilnius, kaip šalies sostinė, yra traukos centras.

Atrodo, kad Vilniaus mieste papildomų investicijų jau nebereikia, bet Vilniaus rajone net ir nedarbo lygis yra gana aukštas, palyginti su sostine, dideli vidutinio atlyginimo skirtumai, be to, Vilniaus rajone nėra, į kur atvesti didelių gamybinių kompanijų“, – įsitikinęs užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ Investicijų plėtros departamento direktorius Gediminas Koryzna.

„Įmerkta“ 56,53 mln. Šiuo metu Lietuvoje veikia septynios Ūkio ministerijos ir konkurso būdu atrinktų operatorių valdomos laisvosios ekonominės zonos ir penki šalies savivaldybių prižiūrimi pramonės parkai.

Tuo, kad investicijoms pritraukti turi laisvąją ekonominę zoną, jau gali pasigirti Klaipėda, Kaunas, Kėdainiai, Panevėžys, Šiauliai, Marijampolė ir Akmenė, o pramonės parkai įsikūrė Šiauliuose, Alytuje, Pagėgiuose, Radviliškyje, Ramygaloje.

Skaičiuojame, kad šių investicijų traukos teritorijų įrengimas atsiėjo 56,53 mln. eurų iš Europos Sąjungos paramos fondų ir Lietuvos biudžeto.

Minėtos laisvosios ekonominės zonos turi įrengtą inžinerinę infrastruktūrą, susisiekimo komunikacijas, čia besikuriančiam verslui taikomos mokestinės lengvatos: mažesnis žemės nuomos mokestis, atitinkamais atvejais nemokamas arba mokamas mažesnis pelno mokestis. Ūkio ministerijos specialistų teigimu, laisvosios ekonominė zonos įmonių gauti dividendai neapmokestinami, tačiau ir šios investuoti skirtos teritorijos dar nėra visiškai užpildytos.

Panaši situacija ir pramonės parkuose: nors juose galima išsinuomoti žemės sklypą su jau įrengta infrastruktūra investiciniam projektui įgyvendinti, dalis pramonės parkų tebėra pustuščiai.

Būta ir kuriozinių atvejų: Ramygaloje šalia jud raus kelio „Via Baltica“ įkurto pramonės parko teritorija buvo užsodinta bulvėmis. Apie 16 mln. eurų kainavusi zona taip ir nesulaukė svajonių investuotojo, o štai vietiniai gyventojai nesikuklino ir gavę vietos valdininkų palaiminimą greitai rado būdą, kaip pasinaudoti situacija.

Esama sėkmės istorijų „Investuok Lietuvoje“ Investicijų plėtros departamento direktorius G. Koryzna teigė, kad džiaugtis šioje srityje yra kuo: „Itin sėkmingai veikia Kauno ir Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos. Šios zonos yra vienos seniausiai veikiančių, tad verslo modelis išgrynintas ir pritraukta daugiausia investuotojų. Turime apskaičiavimų, kad 18 2018 (Nr. 2)

šių investicijų ir pačių pramonės parkų įtaka Lietuvos ekonomikai yra didelė.“ Be šių pavyzdžių, ekspertas paminėjo Marijampolės laisvąją ekonominę zoną. „Tai buvo tam tikras sėkmės garantas pritraukiant vieną didžiausių pastarųjų metų investuotojų – kompaniją „Dovista“. Šiuo atveju sėkmę lėmė puikios infrastruktūros, vakarietiško paslaugaus partnerio turėjimas, kuris galėjo gamintoją supažindinti su vietos industrija, vietos institucijomis ir geba integruoti danų verslą į lietuvišką verslo aplinką. Šie veiksniai nulėmė, kad danai pasirinko Lietuvą ir užėmė visą Marijampolės laisvosios ekonominės zonos teritoriją“, – kalbėjo pašnekovas ir pridūrė, kad tai viena didžiausių pramonės parkų plėtros sėkmės istorijų Lietuvoje.

G. Koryzna priminė ir dar vieną itin sėkmingos veiklos pavyzdį – pramonės parką Tauragėje: „Tai privatus pramonės parkas, teikiantis kokybiškas paslaugas ir pritraukęs ne vieną investuotoją.“ Anot pašnekovo, akivaizdu, kad pramonės parkų sėkmei įtakos turi miestų, prie kurių jie įsikūrę, dydžiai ir turima papildoma techninė ir socialinė infrastruktūra. „Bet kuriam verslui, užsienio investuotojui ar vietiniam reikia užtikrinti, kad jis turėtų tinkamos kvalifikacijos darbuotojų, tad būtina išvystyta kvalifikuotų specialistų rengimo sistema. Tam tikro dydžio kompanijos nesvarsto kurtis mažesniuose miestuose, nes baiminasi susidurti su darbuotojų trūkumu“, – sakė pašnekovas ir pabrėžė, kad kuo geriau išvystyta visa miesto struktūra, tuo didesnė ir investicijų pritraukimo galimybė.

Nupjovė šaką, ant kurios sėdėjo G. Koryznos teigimu, investicijų pritraukimas – ilgalaikis procesas ir naujosios laisvosios ekonominės zonos veikia dar gana neilgai, tad sunku tikėtis, kad Marijampolės sėkmė jas aplankytų iš karto. „Analizuojant blogąsias patirtis, galima išskirti Kėdainių laisvosios ekonominės zonos istoriją, kur investuotojo atėjimą vetavo pati savivaldybė. Tai blogoji praktika, kuri mažina pačios Lietuvos patrauklumą investuotojams, kuomet vietiniai interesai nulemia tokius sprendimus.“ Ekspertas taip pat užsiminė apie Šiaulių bei Panevėžio pramonės parkus ir patikslino, kad „Investuok Lietuvoje“ tikslas yra pritraukti į šiuos regionus didelių investuotojų, kurie kurdamiesi Lietuvoje kartu atsivestų ir visą vadinamąją tiekimo grandinę. „Viena didelė įmonė, įdarbinanti per tūkstantį darbuotojų, į tą patį regioną galėtų pritraukti keletą mažesnių, turinčių kelis šimtus darbuotojų, kurios tiektų komponentus pramonės parke veikiančioms įmonėms. Vadovaudamiesi tokiu principu, sėkmingai pritraukėme investuotojų į Kauno laisvąją ekonominę zoną: ir automobilių dalių gamintoją „Hella“, ir medicinos prietaisų gamintoją „Hollister“.

Pasak pašnekovo, pramonės milžinai dairosi į didelius miestus, bet mažesni to paties regiono miestai gali būti patrauklūs didžiuosius žaidėjus aptarnaujančioms įmonėms. „Natūralu, kad Šiauliams ir Panevėžiui reikia kiek daugiau įdirbio, infrastruktūros ir tam tikrų verslo klasterių susiformavimo, tada pavyks pritraukti mažesnių, bet daugiau kompanijų“, – kalbėjo jis.

situacija Investuotojai nori „čia ir dabar“ Paklaustas, ko pasigenda savo verslą Lietuvoje vystyti ketinantys investuotojai, G. Koryzna sakė: „Lietuvoje šiuo metu nėra tinkamai įrengtos infrastruktūros, kurią galėtume pasiūlyti tiems, kas nori investuoti į gamybą. Dažnai savivaldybės siūlo senus pramonės parkus ar senas gamybines teritorijas, bet jos netinka kompanijoms iš Vakarų šalių – senų pastatų netinkamas suplanavimas, pasenusi infrastruktūra, užterštos teritorijos ir pan. Šių dienų investuotojams reikia švarių sklypų, kad kuo greičiau galėtų pradėti savo pastatų statybas ir savo produktų gamybą.“ Anot pašnekovo, kol kas šio poreikio Lietuva patenkinti negali, tad naujų investicinių zonų Lietuvai reikėtų. Nemažiau svarbu, kad būtų tam tikras balansas tarp valstybinių ir privačių pramonės parkų. Žvelgiant į tarptautinį kontekstą, pasak G. Koryznos, Lietuvai būtų pravartu gerosios praktikos semtis iš kaimyninės Lenkijos. „Lenkija taiko kitokį pramonės parkų steigimo modelį. Jis labai liberalus ir laisvosios ekonominės zonos statusą gali įgyti bet kuris privatus nekilnojamojo turto savininkas, kuris sutvarko turimą infrastruktūrą iki tam tikro lygio ir pateikia tai investuotojams“, – teigė jis ir pridūrė, kad pramonės parkų plėtros lydere laikoma ir Airija, kur įkurtas specialus padalinys, besirūpinantis laisvąja ekonomine zona, net numatytas tam tikras biudžetas pastatų, skirtų gamybiniams investuotojams pritraukti, statybai. „Šis modelis pasiteisina, nes kai kuriems investuotojams ypač svarbi galimybė kuo greičiau pradėti gamybą“, – kalbėjo „Investuok Lietuvoje“ atstovas.

Alytuje verda darbas Alytuje pramonės parkas pradėtas kurti 2009-aisiais. Alytaus meras Vytautas Grigaravičius įsitikinęs, kad geriausiai sekasi tiems pramonės parkams, kurie įsikūrę šalia didžiųjų miestų.

Anot mero, tai, kad didelė dalis pramonės parkų Lietuvoje neužpildyti, lemia daug veiksnių: „Gal ir pačių parkų daugoka, gal pati Lietuva nėra tokia patraukli, kad būtų eilės norinčiųjų čia steigti verslus... Žinoma, mes, kaip ir kitos savivaldybės, darome viską, kad mūsų parkas būtų užpildytas, atsirastų naujų darbo vietų, kuriame reikiamą infrastruktūrą.“ Alytaus pramonės parke šiuo metu darbuojasi logistikos, maisto pramonės ir gamybos įmonės. Savivaldybei čia pavyko pritraukti nedideles įmones, kurių veikla atspindi Alytaus regionui būdingas pramonės šakas.

Pasak Alytaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo Tautvydo Tamulevičiaus, progresas vystant parko infrastruktūrą ir paslaugas investuotojams akivaizdus. „Šiemet miesto taryba

ryžosi ne tik ES, bet ir biudžeto lėšomis tvarkyti parko infrastruktūrą. Investuotojai nelinkę ilgai laukti, tad turime pagreitinti procesus. Dirbame tiek prie paties parko, tiek siūlome investuotojams ir kitas paslaugas. Savivaldybė projektuoja pirmąjį gamybinį pastatą, kurio projektą pasiūlysime potencialiam investuotojui arba svarstysime galimybę statyti jį savivaldybės iniciatyva“, – kalbėjo jis.

T. Tamulevičiaus teigimu, Alytaus pramonės parkas šiuo metu turi septynis investuotojus, kurie arba jau vykdo veiklą, arba vysto statybas ir darbą planuoja artimiausiu metu. Parkas būtų pajėgus priimti dar tiek pat investuotojų.

Tauragės fenomenas Išskirtinis sėkmės pavyzdys – privatus industrinis pramonės parkas Tauragėje, neturintis laisvosios ekonominės zonos statuso ir jo suteikiamų mokestinių ir kitų lengvatų. Per dešimt Tauragės industrinio parko veiklos metų parke įsikūrė dešimt užsienio ir lietuviško kapitalo įmonių, kurios Tauragėje sukūrė daugiau nei 800 šiuolaikiškų darbo vietų ir investavo daugiau nei 40 mln. eurų. Tarp jų pasaulyje gerai žinomi prekės ženklai: „Ansell“, „Trelleborg“, „Jupiter Bach“, „Elka“, „Egersund“, „Nofir“, „Mega Teknik“.

UAB „Švytis“ generalinis direktorius ir pagrindinis Tauragės industrinio parko steigėjas Antanas Stankus pasakojo apie verslo pradžią: „Mūsų šeimos verslą pradėjo 1993 m., kai buvo įkurta UAB „Švytis“. Ėmėmės vaikiškų drabužių siuvimo, vėliau įmonės veikla plėtėsi. Tauragės industrinio parko idėja kilo prieš dešimt metų, kai įsigijome ir pradėjome renovuoti buvusias Tauragės keramikos gamybines patalpas. Tuo metu savo pagrindiniams užsakovams

pasiūlėme tapti investuotojais. Tauragės industriniame parke per trumpą laiką paruošėme patalpas pagal užsienio bendrovių reikalavimus bei perleidome gamybos procesus. Investuotojai savo ruožtu perkėlė kitus gamybos procesus ir dar labiau išplėtė gamybą.“ Kalbėdamas apie Tauragės industrinio parko pranašumus, A. Stankus akcentavo, kad investuotojams itin patraukli galimybė greitai perkelti savo gamybą: į esamas patalpas tai padaroma per du mėnesius, į naujos statybos patalpas per šešis. „Turime savo generalinės rangos įmonę, todėl galime pasiūlyti gerą kainos ir kokybės derinį, maksimaliai sutrumpinti gamybos patalpų statybos ar rekonstrukcijos laiką. Džiaugiamės darbuotojų kvalifikacija ir motyvacija. Viena iš šiuo metu Tauragės industriniame parke įsikūrusių įmonių, perkėlusi gamybą iš Vakarų Europos, pradėjusi dirbti Lietuvoje 2,5 karto pakėlė gamybos efektyvumą. Tauragiškiai vertina šiuolaikiškas ir gerai mokamas darbo vietas, todėl mūsų klientai nuolat turi potencialių darbuotojų sąrašus ir bet kada plėsdami gamybos apimtį gali rasti naujų darbuotojų“, – pažymėjo jis.

Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktorius Modestas Petraitis teigė, kad savivaldybė nuolat stebi situaciją Tauragės industriniame parke ir su jame besikuriančiomis įmonėmis siekia bendradarbiauti. „Savivaldybė džiaugiasi kiekviena įkurta darbo vieta ir stengiasi padėti – siūlome įvairias mokestines lengvatas, talkininkaujame tvarkant šalia parko esančią kelių infrastruktūrą. Šiuo metu su viena iš pramonės parke veikiančių užsienio kapitalo įmonių vykdome bendrą projektą, kurio metu suaugusiųjų profesinio rengimo centre besimokantys asmenys įgautus įgūdžius galės pritaikyti realioje darbo aplinkoje“, – kalbėjo jis.

19

Mo muziejaus vizual.

architektūra

MO erdvė menui ir žmogui

muziejus –

Kristina BUIDOVAITĖ

Pozityvus siekis išsaugoti meno vertybes ateities kartoms, supažindinti su turtinga Lietuvos meno kolekcija, sukurti kultūros traukos centrą sostinės Naujamiestyje – tokios funkcijos numatytos kone ambicingiausiam šalies architektūros padangėje projektui – MO muziejui. Iš privačių Viktoro ir Danguolės Butkų šeimos lėšų kuriamas muziejus bus pirmasis, pastatytas nepriklausomoje Lietuvoje.

20

2018 (Nr. 2)

Projektą patikėjo architektūros žvaigždei

Senamiesčio kiemo transformacija

odernaus meno centras, 2017-aisiais tapęs MO muziejumi, turėjo iškilti dešiniajame Neries krante, tačiau, užsitęsus detaliojo šios teritorijos plano rengimui, projektavimas ir architektūrinės idėjos persikėlė į daug potencialo turinčią „Lietuvos“ kino teatro teritoriją.

Antrąsyk paskelbus architektūrinį konkursą, komplekse planuota suderinti visuomeninius ir privataus verslo interesus, o šiuolaikinę architektūrą – su istorine senamiesčio aplinka. Tuomet taip ir neskirtas pirmos vietos laimėtojas.

Kino teatro vietoje kylančio MO muziejaus projektas 2015-aisiais patikėtas pasaulinio garso architektui Danieliui Libeskindui ir jo architektų komandai „Studio Libeskind“, įgyvendinusiai ne vieną išskirtinį architektūrinį projektą visame pasaulyje. „Studio Libeskind“ muziejaus pastatą projektuoja bendradarbiaudama su Lietuvos architektų biuru „Do architects“ (architektė Andrė Baldišiūtė). Generalinis projekto rangovas – bendrovė „Naresta“.

Architektė A. Baldišiūtė pasakojo, kad pagrindinis „Do architects“ komandos tikslas buvo tapti D. Libeskindo kuratoriais, padedančiais architektui atsižvelgti į vietos kontekstą ir kitas aplinkybes.

Pašnekovės žodžiais, muziejus bus labai aiškiai suvokiamas iš Senamiesčio pusės – Trakų gatvės, į kurią orientuotas pagrindinis įėjimas.

Viešosios erdvės muziejuje lyg tipinio Vilniaus senamiesčio vidinio kiemo interpretacija – pastatą kertanti trijų lygių lauko terasa tarsi pastato viduje, bet atvira, kviečianti miestiečius ant amfiteatrinių laiptų į renginius ir pasisėdėti.

Vaikštant po muziejaus erdves atsiveria įvairios perspektyvos: vienoje pusėje – Naujamiesčio bažnyčios, žvelgiant pro antro aukšto ekspozicijų ir darbo erdvių langus – Trakų gatvė.

Muziejaus pastatas labai kompaktiškas (kiek daugiau nei 3 tūkst. kv. m), nors sklype tilptų ir keliskart didesnis pastatas. A. Baldišiūtė svarstė, kad daug vietos neužimantis pastatas ir didelė jį supanti teritorija ne visuomet yra vertybė: „Teritorija priešais „Lietuvos“ kino teatrą pagal laisvo užstatymo planavimo principus stovėjęs pastatas – perimetriniame Senamiestyje. Kultūriškai ji buvo svarbi kaip susirinkimų erdvė, bet uždarius pastatą liko apleista ir degradavo.“ Buvusio „Purvinojo“ skersgatvio erdvėse įsikūrė nedidelės kavinės ir parduotuvės, jos pamažu gaivino ilgą laiką apleistą vietą. Suprojektuotas skulptūrų sodas su terasomis jungia viešąsias erdves, vilniečiams ir miesto svečiams sukurdamas įvairią aplinką.

M

Mo muziejaus pastatas kompaktiškas, nors sklype būtų tilpęs ir keliskart didesnis pastatas.

21

architektūra Poilsiui – trijų lygių terasos Nagrinėdamas Senamiesčio pastatus, architektas vertina, kas jiems suteikia grožio ir trapumo.

Dekoratyviniai elementai su besiraitančiomis linijomis sukuria šešėlių žaismą pačiame fasade. MO muziejaus fasado tinkas būdingas Senamiesčiui: neblizga, dera prie aplinkos ir su šiuolaikiška rustų forma, stengiantis neimituoti istorijos. Šiame objekte fasadų apdailai panaudotos Austrijos bendrovės „Baumit“ pagamintos inovatyvios medžiagos: savaime išsivalantys dekoratyvinis tinkas „Baumit NanoporTop“ ir fasado dažai „Baumit NanoporColor“, užtikrinsiantys, kad šviesus fasadas ilgus metus išliks patrauklus ir estetiškas, išryškins norimas detales.

Muziejaus išskirtinumas – išorės laiptai, kuriais iš vienos terasos lygio patenkama į aukščiau esantį. Granitiniai laiptai – labai stipri viešosios erdvės dalis: būtent dėl jų erdvė tampa

įdomesnė. Viešosios erdvės kompleksiškumas, priešingai nei tuščia aikštė, skatina užsibūti, bendrauti.

Architektės teigimu, šiandien monofunkcės erdvės projektuojamos vis rečiau, todėl ir šiame projekte architektams patikėta užduotis suprojektuoti pastatą, kurį būtų įmanoma pritaikyti kelioms funkcijoms, o erdves prireikus transformuoti.

Taigi, nuosaikus statinys dėl savo sudėtingos konstrukcijos viduje taps dinamiška erdve, kurioje lankytojams atsivers įdomių žiūros taškų, kai iš vieno taško bus galima matyti skirtingas pastato ar gatvės vietas.

Pagrindinė 1000 kv. m ploto ekspozicijų salė – be jokių kolonų, tačiau net ir be jų ši erd vė nėra tik stačiakampė dėžė. Tai L formos erdvė su pasvira vitrina. Ekspozicijų salę, užlipus į viršutinį aukštą, žvilgsniu galima skaidyti į dvi ar tris erdves.

Kokybės siekis kiekviename žingsnyje MO muziejuje techninę priežiūrą atliekančios įmonės „Keista“ statinio statybos techninės priežiūros vadovo Gintauto Veito teigimu, aukštą MO muziejaus projekto kokybės lygį užtikrina kompetentinga, ilgametę patirtį turinti projekto komanda. Nuolatinė stebėsena, kontrolė, griežtas planavimas ir glaudus komandos narių bendradarbiavimas – tokie pagrindiniai rodikliai, padedantys užtikrinti projekto sėkmę.

Vykdant statinio statybos techninę priežiūrą, didelė reikšmė teikiama prevencijai. Prieš prasidedant kiekvienam statybos etapui, rangovas ne tik susipažįsta su projektine dokumentacija, bet ir parengia technologinį planuojamų atlikti darbų projektą, kuriame išsamiai numato kokybinius kriterijus. Detalus etapų planavimas sumažina nesėkmių riziką ir padeda užtikrinti efektyvius statybos rezultatus.

Ne paslaptis, kad kokybiškai parengtas projektas labai prisideda prie sklandaus projekto įgyvendinimo, todėl MO muziejaus projekto vykdymo procese naudojamas statinio informacinis modelis (BIM). Statinio statybos techninės priežiūros vadovams jis padeda laiku užkirsti kelią klaidoms, efektyviai suderinti reikalingus sprendinius projekto tarp dalyvių – generalinio rangovo, projektuotojų, užsakovo, statybos techninės priežiūros vadovų, taip pat tiksliai įvertinti darbų kiekį ir užtikrinti sklandesnį, spartesnį darbo procesą. Intensyvus patyrusios komandos darbas su BIM modeliu užtikrina maksimaliai aukštą rezultatą ir naudą.

22

2018 (Nr. 2)

Norbert Tukaj nuotr.

Antrą muziejaus aukštą sudaro du korpusai, kuriuos perskrodžia lauko viešoji erdvė su terasomis. Įkirtimas stačiakampiame tūryje, anot projekto architektų, aliuzija į miesto ir muziejaus jungtį.

Vienas korpusų bus skirtas parodoms, prireikus – susirinkimui ar konferencijai. Šalia įsikurs skaitykla, biurų erdvė, kur jaukioje aplinkoje, sėdint ant fotelių ar kilimo, bus kviečiama kalbėtis apie meną. Arba iš tam tikro taško stebėti terasą, muziejų, miestą.

Pirmame aukšte veiks kavinė, bus įrengta muziejaus parduotuvė. Didelis laisvalaikio vestibiulis galės būti transformuojamas į vaikų edukacinę erdvę, konferencijų ar renginių zoną, nes tiesiogiai jungsis su universalios paskirties renginių centru, kuriame tilps iki 120 sėdinčių žmonių. Čia numatoma rengti diskusijas, kino peržiūras ir kitus renginius.

Granitiniais laiptais iš vienos terasos lygio bus galima patekti į aukščiau esantį.

Subūrė kelis šimtus specialistų „Visos suprojektuotos erdvės lanksčios, jas galima jungti, skaidyti. Daugelis jų kompleksiškų formų, bet persiliejančios, atliekančios daug funkcijų, – apibendrino pašnekovė. – MO muziejaus projektas – kone 300 specialistų bendras darbas. Architekto užduotis – išgryninti tai, kas svarbu, išlaikyti idėją, kad erdvė yra svarbiau nei storas vamzdis, sykiu būtinas ir tobulas vėdinimas. Vienas pats daug dalykų nepadarytum. Su kiekvienu pastatu, žmonių grupe įgauni naujos patirties, kaip padaryti geriau, kitaip.“

Padedami konstruktoriaus Audriaus Ražaičio, architektai pasiekė, kad pastate nėra nereikalingų elementų, kurie erdvės įspūdį sumenkintų ar pasilpnintų, kad pastatas išlaikytų balansą, būtų stabilus, sykiu išsaugotų architektūrinę intrigą, plono siūlo įspūdį, leidžiantį pasiekti erdvės švarumą.

Anot „Narestos“ generalinio direktoriaus Arūno Šlenio, visas pastato konstrukcijų sudėtingumas yra vidaus patalpose ir „ore pakabintoje“ pastato dalyje. Viduje beveik nėra stačių kampų.

Aštrios formos ir įvairūs peraukštėjimai buvo galvosūkis projektuotojams, statybos inžinieriams ir

betonuotojams, kurie per statybos laikotarpį išliejo daugiau kaip 1700 kubinių metrų betono. Tam, kad ore būtų pakabinta pastato dalis, visas trečio aukšto išorines sienas teko įrengti jose sumontuojant 7 m aukščio plienines santvaras. Visą pastato stogą laiko 6 pagrindinės stogo sijos (2,2 m aukščio), ilgiausia kurių yra 33 m ilgio. Prie 45 laipsnių kampu „paguldytos“ plieninės konstrukcijos bus tvirtinama stiklinė vitrina, kuri svers apie 36 t.

Per tris aukštus kylančių spiralinių laiptų konstrukcija bus pati save laikanti, neturinti jokių atramos ar pakabinimo taškų, išskyrus pamatą po pirma laiptų pakopa.

Projekto generalinis rangovas

23

24 

2018 (Nr. 2)

„Architektas Arnas Dineika“, Vilnius: Vario burnos, 2018, 240 p.

biblioteka

Autoriaus dosjė Monografijos sudarytojas ir vienas iš autorių Tomas S. Butkus, 1992 m. įkūręs „Vario burnų“ idėjų dirbtuves, dirba meninių ir mokslinių iniciatyvų srityje, jungiančioje grafinį dizainą, leidybą, literatūrą ir urbanistiką. 2009 m. VGTU įgijo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį, 2011 m. išleido mokslinę monografiją „Miestas kaip įvykis“, 2015 m. – „Klaipėdos urbanistinė raida 1945–1990“ (kartu su V. Safronovu ir V. Petruliu). T. S. Butkus yra daugiau nei poros šimtų meninių ir leidybinių iniciatyvų autorius.

A

Monografijos puslapiuose – Lietuvos architekto modernisto kelias

rchitektas Arnas Dineika – renesansinio tipo asmenybė ir europinės dimensijos lietuvių kūrėjas. Tai vienas svarbiausių pokarinio Lietuvos modernybės projekto architektų – greta Vytauto Edmundo Čekanausko, brolių Nasvyčių, Nijolės Bučiūtės, Justino Šeiboko, Vytauto Dičiaus, Alfredo Gyčio

Tiškaus ir kitų.

A. Dineikos indėlis į sovietmečiu sukurtos architektūros ekspoziciją – kelios dešimtys pramoninės paskirties objektų, tarp kurių dar funkcionuojanti Šiaulių televizorių gamyklos sporto salė ir 7 aukštų „Vilmos“ gamybinio susivienijimo administracinis korpusas.

Jo kurti unikalios architektonikos, subtilaus mastelio pastatai vertintini kaip sėkmingas pavyzdys humanizuojant urbanizuotą aplinką. Be praktinės veiklos, A. Dineika minėtinas ir kaip originalių architektūrinių koncepcijų autorius. Jis vienas pirmųjų tuometinėje Sovietų Sąjungoje į architektūros žodyną įtraukė „mastelio transformacijos“, „integruotos aplinkos mastelio“ ir „beribės erdvės“ sąvokas. Jo plėtota architektūros teorija nuo tuo metu panašias koncepcijas kūrusių sovietų architektų skyrėsi galimybe tai pritaikyti – visas A. Dineikos mokslines tezes buvo galima pagrįsti architektūrine praktika. Šių teorijų įžvalgas nesunkiai galima pritaikyti ir šiandieninėse architektūros inovacijose, skirtose visuomenės psichinei sveikatai gerinti.

Tomo S. Butkaus monografijos ,,Architektas Arnas Dineika“ pristatymas

Architekto pedagoginė veikla ne mažiau iškalbinga. A. Dineika su kitais VISI Architektūros fakulteto dėstytojais nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio tobulino architektų rengimo metodiką. Per kelias dešimtis metų suformuota nauja architektų rengimo programa buvo reikšminga ugdant kelias architektų kartas, kartu keičiant Lietuvos architektūros vaizdą.

A. Dineika buvo vienas studentų mėgstamiausių dėstytojų. 2005 m. jo mokiniai, dabar žinomi architektai – Audrius Ambrasas, Gintaras Čaikauskas, Audrys Karalius, Gintaras Klimavičius, Sigitas Kuncevičius, Rolandas Palekas, Saulius Pamerneckis, Darius Osteika, Linas Tuleikis, Vykintas Šeškus ir kiti įsteigė A. Dineikos stipendiją. Stipendija perspektyviausiam Lietuvos architektūros studentui iš steigėjų lėšų mokama vienerius metus.

Ne mažiau novatoriški ir įtaigūs, tačiau mažiau žinomi architekto sukurti dailės kūriniai, kurie dar laukia menotyrininkų ir meno kūrinių kolekcionierių dėmesio.

Nepaisant išlikusio negausaus A. Dineikos kūrinių archyvo, šios neeilinės asmenybės kūrybą būtina pristatyti platesnei visuomenės daliai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Neordinariniu mąstymu, atsakinga profesine etika, jautriu požiūriu į žmogų A. Dineika pralenkė savo gyventą laiką.

Leidimą parėmė Lietuvos kultūros taryba.

objektas

„Technopolio“ nuotr.

„Penta“: dėmesys aplinkai ir žmogui Siekis – darbuotojų patogumas etrukus duris atversiantis septintasis biurų pastatas „Penta“ – didžiausias biurų mieste.

Biurų pastato „Penta“ projekto vadovė, architektų biuro „Unitectus“ architektė Jurga Kiaurakytė paaiškino, jog sprendimą projektuoti penkiakampę pastato formą lėmė nedidelis sklypo „Technopolio“ miestelyje plotas, sykiu užsakovo noras, kad į biurų patalpas patektų kuo daugiau natūralios šviesos. Galiausiai neįprasta forma pratęsia perimetrinį teritorijos užstatymą.

N

26

2018 (Nr. 2)

Kristina BUIDOVAITĖ

Sostinėje vis dar augantis biurų miestas „Technopolis“ tapo patogia erdve daugiau nei 6 tūkst. žmonių bendruomenei. Po „Technopolio“ stogu buriasi ir tarptautinės kompanijos, ir nedidelės vietinės įmonės, noriai besidalijančios ne tik bendromis erdvėmis, bet ir bendrais projektais.

Anot architektės, projektuojant pastatą, statytojas labai aiškiai sudėliojo prioritetus: pastatas turi būti energiškai efektyvus, fasadas su atskirų langų sistema, vidaus planavimas turi turėti modulinę, lanksčią, universalią, lengvai pritaikomą sistemą įrengiant patalpas. „Turėdami šiuos kertinius uždavinius, projektuotojų komandą ir normatyvų paketą, siekėme sukurti visoms suinteresuotoms pusėms tinkantį va riantą. Su įgyvendintomis išraiškos priemonėmis energinė A klasė pasiekta optimaliais statybiniais kaštais. Biurų pastato architektūra santūri, siekta ne vienadienės, o ilgalaikės estetikos“, – kalbėjo architektė.

Specialistės žodžiais, potencialių darbuotojų prioritetų sąraše įprastai būna įmonės darbo profilis, atlyginimas, įmonės dvasia, pastato lokacija miesto atžvilgiu ir panašūs dalykai, kurie tiesiogiai susiję su darbuotojo komfortu. „Pentagonu“ biurų pastatą pakrikštijo patys projektuotojai, prie jo priprato ir užsakovai. Visgi, baigiantis statyboms, pavadinimas sutrumpėjo – „Pentagonas“ tapo „Penta“.

Ar neįprasta pastato forma išsyk žada sudėtingą statybų procesą? Architektės teigimu, kolonos ir perdangos plokštės yra monolitinio gelžbetonio, tad statybininkams didesnių sunkumų nekilo.

Taupys vandenį ir šilumą

Registratūroje įrengta žalioji natūralių augalų siena.

Projektuoti penkiakampę pastato formą nuspręsta dėl nedidelio sklypo ploto.

„Knauf“ sprendimai biurų pastate „Penta“ Miestuose sparčiai kylantys verslo biurų pastatai išsiskiria ne tik savo paskirtimi, bet ir kur kas didesniu žmonių srautu. Labai intensyviai naudojamiems pastatams įrengti reikalingos ypač aukštos kokybės medžiagos ir išbandytos pažangiausios sistemos, kokias ir siūlo „Knauf“.

Naujajame biurų pastate „Penta“ buvo panaudotos universalios gipskartonio plokštės „Knauf Blue“, užtikrinančios itin gerą garso izoliaciją, priešgaisrinę saugą, atsparumą drėgmei ir paviršiaus stiprumą. Šių plokščių paviršius yra papildomai sukietintas – taip pertvaros įgauna papildomo atsparumo smūgiams ir kitam fiziniam poveikiui.

Septynaukščio pastato fasadas – vėdinamasis, apdailai panaudotos aliuminio kompozicinės plokštės, atitvaroms – daugiasluoksnės plokštės su izoliaciniu poliuretano užpildu. Pirminė architektų komandos idėja buvo biurų pastatą apdailinti keramikos arba akmens plokštėmis. Visgi, galiausiai nuspręsta naudoti lengvesnes – trisluoksnio aliuminio – plokštes. Juoda su šviesiomis siūlėmis fasado spalva parinkta atsižvelgiant į aplinkinius pastatus, jas pasirinkti įpareigojo ir pavadinimas – pastatas tapo masyvus, palyginti žemas ir sunkus. Vidinių pastato fasadų apdailai panaudotas atvirkštinis spalvų derinys – šviesi apdaila dalijama juodų siūlių. Vidiniame verslo centro kieme darbuotojai gali atsipūsti žaliojoje poilsio zonoje.

Užsakovai siekė A energinio naudingumo klasės, atliktas pastato energetinis modeliavimas projektuotojams padėjo surasti racionalius sprendimus sandarumui ir fasadų bei stogo šilumos izoliacijai užtikrinti. Ant stogo įrengti saulės kolektoriai taip pat sumažino energijos sąnaudas.

Biurų pastate įdiegta efektyvi pastato vėdinimo sistema su rekuperacijos ir oro drėkinimo funkcijomis. Tinkamą oro temperatūrą patalpose palaikys gariniai oro drėkintuvai ir didesnio našumo vėdinimo įrenginiai. Šiluma iš pastato šilumos punkto bus tiekiama į plieninius radiatorius su termostatais.

Pastato nuomininkai naudosis taupančiais vandenį santechnikos prietaisais, LED apšvietimu bendrosiose pastato patalpose. Darnų šildymo, vėdinimo, vėsinimo sistemų funkcionavimą užtikrins išmanioji pastato valdymo sistema. Biurų administracija galės valdyti patalpų apšvietimą, kondicionavimą, realiuoju laiku stebėti ir reguliuoti pastato techninius parametrus, matyti jų apskaitą.

Verslo centre įdiegta praktiška biurų planavimo sistema: atsižvelgiant į nuomininkų pageidavimus, galima įrengti atvirojo plano biurus arba kabinetus. Darbo vietos įrengtos prie langų, o posėdžių kambariai, virtuvėlės ar pagalbinės patalpos nukeltos į pastato gilumą.

Pirmame aukšte įrengta registratūra, kuri išsiskiria žaliąja natūralių augalų siena. Dalį pirmo aukšto patalpų užima restoranas, kuriame galima ne tik pavalgyti. Prireikus formalios erdvės, pakanka užtraukti užuolaidas ir galima organizuoti įvairius pristatymus, pasitarimus.

Automobiliams įrengta atvira daugiaaukštė aikštelė, dviračiams – saugyklos, taip pat dušai ir persirengimo kambariai. Atskiros vietos skirtos elektromobiliams.

Plokštės buvo montuojamos prie 0,6 mm skardos storio „Knauf CW/UW“ profilių konstrukcijos, dėl kurios pavyko gauti maksimaliai tvirtas ir ilgaamžes pertvaras.

Pertvaroms buvo naudojami dvigubi plokščių „Knauf Blue“ sluoksniai – tai leido pasiekti geras garso izoliacines vertes, padėjusias ats kirti darbui skirtas patalpas nuo kitų erdvių. Šios plokštės taip pat buvo panaudotos lifto zonai izoliuoti nuo garso – prie masyvios lifto šachtos sienos sumontuota plokščių „Knauf Blue“ apkala.

Vietose, kur pertvaros turėjo būti privedamos prie siaurų lauko fasado aliuminio elementų, buvo reikalinga pasitelkti puikiai garsą izoliuojančias gipskartonio plokštes

„Knauf Silentboard“. Jos ne tik optimaliai izoliuoja garsą, bet ir stabdo žemų dažnių triukšmą, gerina sienų priešgaisrines ypatybes.

Vidaus apdailos darbams taip pat panaudoti plytelių klijai „Knauf K2“ ir „Knauf K4“, siūlių glaistas „Knauf Uniflott“ ir viso paviršiaus glaistas „Knauf SuperFinish“.

27

objektas

„DC Pier“ – modernių technologijų „prieplauka“ mieste Pirmasis sostinės Saltoniškių gatvėje iškilęs „DC Pier“ biurų miestelio pastatas (projekto autoriai – architektų biuro „Archinova“ komanda) jau turi savo gyventojus – čia įsikūrė „Danske Bank“ Globalių paslaugų centras. Atrijaus tipo Morta MIKUTYTĖ

pastate gausu naujovių ir unikalių sprendimų, kuriančių ne tik estetinį vaizdą, bet ir visapusišką komfortą darbuotojams. Architektų ir projektuotojų pastangos įvertintos ir tarptautiniu mastu – projektas pelnė „BREEAM New Construction Excellent“ sertifikatą. Tai pirmasis tokio lygio įvertinimas Lietuvoje.

Pauliaus Gasiūno nuotr.

28 2018 (Nr. 2)

Kiekvienam pastatui – po individualybę entrinėje Vilniaus dalyje, kiek didesniame nei 2 hektarų sklype, projektuojami biurų miestelio pastatai patenka į Vilniaus senamiesčio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos zoną.

Tačiau žvelgiant nuo pagrindinių miesto apžvalgos taškų – Tauro kalno ir Gedimino pilies kalno, sprendiniai panoramai poveikio neturi, nes projektuojamas sklypas patenka į aukštesnių pastatų vizualinių šešėlių zoną.

Projektuojama teritorija – istorinis Žvėryno priemiestis, vėliau prijungtas prie Vilniaus. Nutiesus T. Narbuto gatvę ši Žvėryno dalis buvo atskirta. Dėl ten anksčiau buvusių įvairių pramonės objektų ši dalis prarado vientisumą su aplinkiniais objektais. Todėl siūlyta teritoriją prijungti prie besivystančios urbanistinės ašies dešiniajame Neries krante, naujojo miesto centro, su jau suformuotomis ir išbaigtomis viešosiomis erdvėmis. Projektuojant kompleksą numatyta įrengti viešąją erdvę sklypo centrinėje dalyje, kuri tarnautų ne tik susisiekimui tarp atskirų komplekso pastatų, bet ir visų miestiečių labui. Kompleksas suprojektuotas taip, kad pabrėžtų ir darniai įsilietų į esamą urbanistinį kontekstą ir kompozicinę ašį.

Architektų biuro „Archinova“ architektas Aleksandras Gvildys aiškino, kad, rengiant pasiūlymus projektui „Saltoniškių 7“, buvo atsiž velgiama į perspektyvą, atsiveriančią leidžiantis Ukmergės gatve Vilniaus centro link. Sumanyta pastatus išdėstyti skirtingose terasose, žvelgiant nuo Ukmergės gatvės

C

kuriama laiptuota silueto linija. Iš viso sklype numatyta 4 administracinių pastatų su pusiau atvirais kiemeliais kompozicija. Didelė vientisa teritorija skaidoma, projektuojamos viešosios erdvės sklypo viduje.

Viešosios erdvės tarp pastatų ir su jomis besijungiantys pastatų kiemeliai, planuojama, sudarys harmoningą ir atraktyvią erdvinę struktūrą.

Projektu formuojamas pėsčiųjų ryšys, lygiagretus su Pieninės gatve.

Numatytos dviratininkų judėjimo trasos, siekiančios 500 metrų.

Administracinio pastato aukštis aukščiausioje vietoje siekia 25 m, aukšto plotis plačiausioje vietoje yra 20,5 metro. Tipinio aukšto konstrukcinis aukštis nuo grindų iki grindų yra 3,9 m, pirmojo aukšto – 4,5 metro. Pastato forma leidžia maksimaliai išnaudoti sklypą ir suformuoja praktišką ir funkcionalią geometriją. Išoriniai pastato fasadai gali būti išnaudojami ergonomiškam biuro baldų išdėstymui. „DC Pier“ projektuojami 5 liftai. Projektuojant „DC Pier“ liftus daug dėmesio buvo skirta funkcionalumui – vertikalusis jų greitis atitinka aukščiausius standartus. Netipinis ir liftų dizainas. Tiek panoraminiai, tiek krovininiai liftai buvo pritaikyti prie pastato interjero sprendinių.

Visų keturių komplekso tūrių išorės fasadų architektūrinę išraišką numatoma projektuoti atsikartojančio medžiagiškumo ir charakterio.

Tokiu būdu bus išgautas kvartalo ansambliškumas, vientisumas. Tačiau pusiau uždarų vidinių kiemelių architektūra ir landšafto sprendiniai numatomi kontrastingi. Kiekvieno pastato kiemelis turės individualią landšafto architektūros koncepciją, atspindinčią skirtingus motyvus (elementus) gamtos tema: vandenį, medį, kalvą, slėnį, tarpeklį, pievą.

29

objektas Vyraujantis elementas – vanduo Būtent pirmajam „Saltoniškių 7“ stačiakampio formos, 6 aukštų pastatui, kuriame įsikūrė „Danske Bank“ Globalių paslaugų centras, priskirta vandens stichija. Architekto ir projekto vadovo teigimu, tokiu gamtos išraiškų priskyrimu siekta kiekvienam iš keturių pastatų suteikti identitetą – tarsi individualų adresą tame pačiame sklype. Kiekvieno gamtos elemento tema pastatuose bus išreikšta interpretuojant numatytus projektinius sprendimus. Pirmame etape pasirinktą vandens temą atskleidžia kieme suprojektuotas vandens telkinys, kurio vandens raibuliavimas jaučiamas ant visų kiemo fasadų paviršių. Įrengtas 27,5 m ilgio kabantis tiltas – vienintelis toks Lietuvoje, sukurtas specialiai šiam pastatui. Šio tilto lubos turi ats pindintį paviršių, kuris vandens raibuliams leidžia sklisti per visas erdves.

Pastato vidaus fasadai – išskaidrinto stiklo. Ant šio blizgaus paviršiaus per atspindį matysis raibuliuojantis vanduo. Šis motyvas pratęsiamas ir interjere – ant pastato branduolių suprojektuota grafinė kompozicija vandens tema (maždaug 25 ir 70 m dydžio). Šis akcentas matomas tiek stebint pastatą iš kiemo, tiek vidaus erdvėse. Šio paveikslo spalvinis sprendimas pratęsiamas į pastato darbo erdvių interjerus. Todėl kiekvieno aukšto darbo zonų interjeruose dominuoja skirtingos spalvos ir medžiagos, priderintos prie bendro koncepto. „Vandens tema labai tiko šiame pastate įsikūrusiam „Danske Bank“. Danai (ir apskritai skandinavai) neįsivaizduojami be jūros, vandens kanalų miestuose. Ne be reikalo oficialus pastato pavadinimas „Danske Campus (DC) Pier“. O „Pier“ tai prieplauka“, – sprendimą rinktis vandens motyvus aiškino A. Gvildys.

Fasado sprendimais šiame pastate siekta išryškinti pastato išorinį monumentalumą, šviesumą. Pastato išorės perimetro fasadai projektuojami iš vertikalių fasado elementų – kuriamas kieto, tvirto tūrio įspūdis. Vertikalių piliastrų medžiagiškumas – dažyto aliuminio kompozito plokštės. Pastato vidinės erdvės fasadai projektuojami iš aliuminio ir stiklo konstrukcijų, taip kuriamas lengvos, skaidrios erdvės įspūdis.

Kadangi pastatas bus apžvelgiamas ir nuo Šeškinės kalvų, dėmesio skirta ir jo stogo architektūrai. Inžineriniai įrenginiai slepiami specialiai tam suprojektuotose prieduobėse. Stogo architektūra sprendžiama kaip penktasis fasadas.

30

2018 (Nr. 2)

„Virš visko“ nuotr.

Atitinka moderniausius kriterijus Neseniai iškilęs pirmasis projekto „Saltoniškių 7“ pastatas atitinka moderniausius ir inovatyviausius kriterijus, tarptautiniu mastu keliamus biurų pastatams. Projektuotojai pasistengė, kad pastate būtų užtikrintas maksimalus komfortas darbuotojams ir aptarnaujančiam personalui. Darbo erdvės suplanuotos taip, kad jas būtų galima skaidyti, perplanuoti įvairiais būdais, atsižvelgiant į įsikūrusių kompanijų poreikius. Patalpas galima lengvai pertvarkyti į kabinetines darbo vietas ar atviras erdves („open office“) arba derinti šiuos tipus pagal poreikį. Taip pat suplanuotos maitinimo, konferencijų, sporto, žaidimų, poilsio ir net darbuotojų vaikų priežiūros funkcijos. Visas šias funkcijas sujungia bendras atrijus, kuriame įrengta kabanti laiptinė ir panoraminiai liftai, kuriais migruojant per pastatą atsiveria įspūdingi atrijaus ir vidinio kiemelio su vandens telkiniu bei kabančiu tiltu 5–6 aukšte vaizdai.

Pastatas – A energinio naudingumo klasės.

Jame integruotos moderniausios inžinerinės sistemos. Taip pat įdiegta išmanaus pastato valdymo sistema. 10 proc. pastatui reikiamos energijos pagaminama ant stogo išdėstytais saulės elementais. Apskritai šiam inovatyviam statiniui reikia 40 proc. mažiau energijos, 52 proc. mažiau suvartojama vandens. Į aplinką išmetama 32 proc. mažiau CO2.Biurų patalpų dvigubo fasado ekranas prastumtas pirmo aukšto atžvilgiu.

Dvigubo fasado ekranas apsaugos biurų darbuotojus nuo transporto triukšmo, sklindančio nuo judrios Saltoniškių ir Ukmergės gatvių sankryžos. Be šių praktinių ypatybių gana sudėtingos konfigūracijos fasadas suteikia pastatui išskirtinę trijų dimensijų architektūrą, kuri darniai įsilieja į kuriamo modernaus naujojo Vilniaus centro siluetą.

„Knauf“ sprendimai biurų pastate „DC Pier“ Vilniuje metų pradžioje atidaryto verslo centro „DC Pier“ vidaus sprendimams įgyvendinti buvo pasitelktos kokybiškos „Knauf“ medžiagos ir pažangios sistemos. Anot „Knauf“ projektų vadovo Remigijaus Lukausko, pastato architektai siekė išlaikyti griežtas fasado architektūrines linijas ir kartu išsaugoti vidaus ir išorės vientisumą. Vis tik daugelį specifinių vidaus sprendimų nebuvo lengva įgyvendinti, todėl patarimų kreiptasi į „Knauf“ specialistus.

Biurų pastato viduje buvo montuojamos sistemos pertvaros „Knauf W112“, sistemos apkalos „Knauf W628B“, sistemos lubos „Knauf D112“, sistemos priešgaisrinės šachtos „Knauf

A. Gvildys atskleidė, kad projektas buvo įgyvendintas vos per 2 metus – tai neįtikėtinai trumpas laikotarpis tokios apimties ir inovatyvumo idėjoms. Architektas būtent trumpą laikotarpį nurodo kaip pagrindinį iššūkį, su kuriuo teko susidurti per kūrybinį procesą. Prie darbo projektuojant prisidėjo architektų biuro „Archinova“ komanda: Andrius Sinius, Artūras Mažeika, Virginija Kazlauskaitė, Jovita Saveikė, Sandra Paškevičienė ir Vytautas Trinkūnas. Konstrukcinių darbų ėmėsi Virmantas Juocevičius ir Vytautas Cvirka iš „ASD Project“.Dar projekto rengimo stadijoje statinys buvo projektuojamas pagal „Breeam International New Construction 2013“ darnios plėtros standartą. Orientuotasi į „Very good“ ir „Excellent“ sertifikatą. Komandos pastangos nenuėjo veltui – šis pastatas kol kas vienintelis Lietuvoje įvertintas „Excellent“ sertifikatu.

W629“ ir priešgaisriniai reviziniai liukai „F-TEC“.

Visose „Knauf“ gipskartonio sistemose buvo naudojamas siūlių armavimo glaistas „Knauf Uniflott“, o įrengiant pastato šlapias patalpas – hidroizoliacinės sistemos „Knauf“.

R. Lukausko teigimu, įrengiant administracinius pastatus dažniausiai atsiranda specifinių klausimų, kurių statybos darbų vadovai, siekdami aukščiausios darbų kokybės, nesiryžta spręsti vieni patys. Tokiais atvejais kreipiamasi į kompaniją „Knauf“, kurios specialistai padeda rasti priimtinus profesionalius sprendimus. „Vykstame tiesiai į objektą ir ieškome geriausio situacijos sprendimo. Didesnės apimties projektuose labai svarbu gera komunikacija. Tam, kad visame objekte būtų vienodai užtikrinta darbų

kokybė ir vientisumas, atsakymus į klausimus stengiamės pateikti kaip galima greičiau. Administraciniai pastatai – tokia vieta, kur iš pažiūros smulki bėda gali virsti labai brangiai kainuojančia didele problema garantinio laikotarpio metu.

Džiugu matyti, kad pastaruoju metu rangovai taip pat pradeda į tai atkreipti dėmesį“, – sakė R. Lukauskas.

31

interjeras

Vandens motyvų padiktuotas interjeras Karina SĖRIKOVA

Neseniai Saltoniškių g. 7 duris atvėrė globalių paslaugų centras „DC Pier“ – 6 aukštų pastatas, kuriame įsikūrė Danijos bankas „Danske Bank“. Pastato, kuriame gali tilpti 850 darbuotojų, interjeras buvo patikėtas architektų biuro „A2SM“ architektams Viačeslavui Malenko ir Gretai Frišmantaitei-Gudaitienei.

32

2018 (Nr. 2)

Saltoniškių gatvėje – įvairių gamtos motyvų tematika lobalių paslaugų centro interjero tematiką padiktavo idėja susieti jį su kitais trimis kvartale planuojamais statyti pastatais, kuriems interjerą taip pat kurs „A2SM“ architektų komanda. „Archinovos“ architektai, kurie projektavo bendrųjų erdvių, įskaitant atrijaus interjerą, sukūrė viziją, kad kiekviename pastate, kurį Saltoniškių g. statys bendrovė „M.M.M. Projektai“, vyraus gamtos motyvas. „DC Pier“ buvo priskirtas vandens motyvas. Pastatas buvo formuojamas kaip miestas: periferijoje žmonės dirba, o centre vyksta visi pagrindiniai laisvalaikio užsiėmimai: čia darbuotojai susiburia pramogauti, pavalgyti, bendrauti, ilsėtis. „Buvo suformuota centrinė pastato dalis ir atrijaus dalis per visus 6 aukštus, iš kurios patenkama į visas patalpas ir virtuvę, kuria vyksta visas judėjimas, o šonuose atsirado darbo erdvės ir nedideli kiekvienos komandos pasitarimo kambariai, drabužinės, kambariai, kuriuose galima ramiai paskambinti klientui ar suorganizuoti „Skype“ pokalbį. Čia vyrauja ramybė ir kur kas mažesnis judesys“, – teigė pašnekovė.

G

Šiame pastate yra beveik 200 skirtingų dydžių susitikimų kambarių – nuo vienučių, skirtų pokalbiams telefonu, iki salės, kurioje telpa iki 100 žmonių.

Pirmame aukšte – komercinės paslaugos Pirmame pastato aukšte įsikūręs restoranas, kuris aptarnauja visus Saltoniškių gatvėje dirbančius „Danske Bank“ darbuotojus, visą parą veikiantis sporto klubas, už kurio lankymą darbuotojams tenka mokėti tik simbolinį mokestį, automatizuotas drabužių priėmimo valyti ir atsiėmimo punktas bei didieji pasitarimų kambariai, kuriuose vyksta mokymai, konferencijos.

Taip pat pirmame aukšte įrengtas žaidimų kambarys, kuriame pastatyti futbolo ir teniso stalai, žaidimų konsolės. „Mintis buvo ta, kad darbuotojas, neišėjęs iš pastato, gauna visą paslaugų paketą: gali čia pavalgyti, pasportuoti, atiduoti drabužius valyti, atsipalaiduoti“, – sakė architektė.

Šeštas aukštas – ramybės zona Šeštajame pastato aukšte buvo nutarta sumažinti darbo vietų skaičių, tačiau įrengti dar vieną traukos centrą. Čia įrengta vadinamoji oazė – biblioteka ir ramybės zona.

Labai svarbūs interjere grafikos dizainerio Antano Laukaičio sukurti darbai.

Leono Garbačausko nuotr.

33

34

2018 (Nr. 2)

Pastate panaudotos išskirtinės, specialiai šiam projektui „Šviesos technologijų“ inžinierių suprojektuotos ir pagamintos apšvietimo sistemos. Įgyvendinant architektų vizijas ir užsakovo lūkesčius, pasitelkti moderniausi, energiškai efektyviausi tokių gamintojų kaip „Zumtobel“, „Fagerhult“ ir „Philips“ šviestuvai.

interjeras

„Čia pastatyti karkasiniai namukai, į kuriuos gali ateiti darbuotojai, jei nori susikaupti. Taip pat įrengtos kelios patalpos, kur galima užsirezervavus laiką ramiai nusnūsti. Yra kabančių krėslų ir sofų aukštais atlošais. Kiek tenka lankytis pastate, pastebėjome, kad ir juose darbuotojai taip pat ilsisi“, – pasakojo pašnekovė.

Darbo zonas skiria kambariai Nuo antrojo iki penktojo aukštų vyksta darbas. „Danske Bank“ atstovai pažymėjo, kad ateityje darbuotojų skaičius gali augti, tad buvo nutarta erdvių neskaidyti į kabinetus, o pritaikyti atviro plano darbo vietas. „Siekiant sukurti daugiau privatumo, mat pastate dirba 850 žmonių, darbo vietas stengėmės atskirti, tarp jų įterpdami pasitarimų, pokalbių ir kitas patalpas. Tokiu būdu perspektyvoje darbuotojas nemato atviro lauko, ji yra vizualiai suskaidyta, kas suteikia žmonėms daugiau jaukumo, taip pat mažina triukšmą, dėl kurio dažnas darbuotojas, dirbdamas tokiose patalpose, skundžiasi“, – teigė G. Frišmantaitė-Gudaitienė.

36

2018 (Nr. 2)

Trečiame aukšte svarbiausia salotinė vandens augalų spalva.

Interjere – vandens motyvas Atrijume „Archinovos“ biuro architektai sukūrė piešinį, kuris tęsiasi per visus aukštus, – spalvotą vandens pjūvį. „Nuo jo ir bandėme atsispirti. Interjero idėja – einant per aukštus pamatyti visas saulėtos dienos prie jūros spalvas: antrame aukšte yra mėlyna vandens spalva, trečiame – salotinė vandens augalų spalva, ketvirtame – pakrantės smėlio spalva, penktame – tamsiai žalia žolės spalva, o šeštame – vėl vyrauja mėlyna, tik šįkart dangaus, spalva. Lyg keliautum iš vandens į sausumą ir žvilgsnis sustotų danguje. Pirmąjį aukštą norėjome išskirti, nes jis ir taip buvo labai aktyvus, todėl išlaikėme nuosaikesnį interjerą ir pasirinkome pilką spalvą“, – pasakojo pašnekovė.

Prie šių spalvų buvo derinti kilimai. Kiliminė danga kiekviename aukšte atitinka aukšto spalvą, tačiau visuomet pereina į neutralią pilką. Taip pat prie aukšto spalvos buvo priderinti minkštų baldų apmušalai.

Antrame aukšte vyrauja mėlyna vandens spalva.

37

interjeras

„Aktyvią zoną darėme dinamiškesnę: čia sukūrėme margas PVC grindis, aktyvias virtuves su spalvotomis plytelėmis ir pereinančių spalvų medinėmis grindimis“, – pridūrė „A2SM“ architektė.

Apšvietimas darbo vietose linijinis, o pasitarimų kambariuose ir laisvalaikio zonose buvo kabinami apvalūs arba žiedo formos šviestuvai. „Žaidėme su šviestuvų pakabinimo aukščiais, su jų dydžiais“, – pridūrė architektė.

Interjerui reikšminga grafika Didelį akcentą interjerui suteikė grafikos dizainerio Antano Laukaičio sukurti darbai. Kiekvienas pasitarimų kambarys ir visos kitos erdvės turi savo pavadinimus, kuriuos sugalvojo patys „Danske Bank“ darbuotojai. Pagal šiuos pavadinimus buvo kuriama grafika ant sienų. Grafikai išreikšti buvo naudojamos akustinės plokštės, kurios suteikia ne tik estetikos, bet ir garso izoliacijos funkciją. Taip pat pavadinimų tematiką atitiko lipdukai ant stiklų ir įvairūs kiti grafiniai akcentai. Šis projektas – vienas didžiausių per architektų studijos „A2SM“ gyvavimą.

38 2018 (Nr. 2)

teisė

Lietuvos bendrojo plano vizija Diskusijos apie naujo Lietuvos bendrojo plano poreikį, lūkesčius, būsimas dokumento funkcijas ir naudą tampa realybe. Aplinkos ministerijos organizuotame forume „Globali ir Lietuva“ kalbėtasi apie esamą ir būsimą dokumento rengimo procesą, rengėjų keliamus tikslus, planuojamas bendradarbiavimo su specialistais ir visuomene formas.

plinkos ministras Kęstutis Navickas pabrėžė, jog svarbiausias Lietuvos bendrojo plano rengėjų siekis, kad dokumentas būtų parengtas ne už uždarų durų, o nuosekliai bendradarbiaujant su specialistais ir visuomene – diskusijose, susitikimuose. Surinkti duomenys neturėtų nugulti stalčiuose, o būtų noriai naudojami mokslo institucijose ar startuolių bendruomenėse. K. Navicko žodžiais, būsimasis dokumentas turėtų būti naudingas planuojant ne tik infrastruktūros pokyčius, bet ir finansines investicijas.

Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento direktorius Marius Narmontas antrino, kad dauguma esamo iki 2020ųjų galiojančio, bendrojo plano sprendinių, vienas kurių Vilniaus ir Kauno dvipolis, taip ir liko neįgyvendinti, todėl iš būsimojo dokumento tikimasi integralumo ir efektyvumo bei veiksmingo įgyvendinimo. Beje, Lietuvos bendrojo plano sprendiniai galios iki 2030 metų, o pasiūlyta vizija – net iki 2050-ųjų. Šiuo metu vykstantis etapas – esamos būklės analizė – turėtų būti baigta šių metų gegužę (projekto komanda – architektų biuras „Taem Urbanistai“, jungtinės veiklos pagrindu veikianti su Valstybės žemės fondu, Vilniaus Gedimino technikos universitetu ir įmone „Sweco Lietuva“).

A

Vėlesniais etapais bus formuojama bendrojo plano koncepcija, kurią turės patvirtinti Seimas, o konkrečius sprendinius – Vyriausybė. Į procesą įtraukus Seimą ir Vyriausybę, tikimasi, kad bus galima greičiau reaguoti į besikeičiančią situaciją, infrastruktūros projektų poreikį. Antra vertus, kuo daugiau strategijų suguls į vieną dokumentą, tuo aiškesni, efektyvesni, racionalesni sprendiniai bus priimti. Į bendrąjį planą ketinama integruoti aktualias Kraštovaizdžio, Būsto strategijas, šiuo metu teberengiamą Urbanistinę chartiją, kraštovaizdžio politikos aktualijas. Bendrojo plano sprendiniai bus ypač svarbūs ir siekiant Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi tikslų, mat šiems pasiekti kiekviena šalis turi pati numatyti tam tikras priemones.

Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento Erdvinio planavimo, urbanistikos ir architektūros skyriaus vyriausiasis specialistas Donatas Baltrušaitis, ilgą laiką dirbęs Belgijoje, pabrėžė, kad dabartinis bendrasis planas – knyga, žemėlapių rinkinys, ateities projektų sąrašas, integralus dokumentas, apimantis daug sričių. „Kodėl bendrasis planas negali būti išsami struktūrinė vizija, adaptuojama prie kintančių socialinių, ekonominių sąlygų, tapti veiksmų planu. Pavyzdžiui, belgai atsisako statiškų planavimo įrankių“, – atkreipė dėmesį specialistas.

Pagrindiniai bendrajame plane planuojami kelti klausimai – kaip išnaudoti regionų specializacijas, pritaikant ateities iššūkiams, kiek perteklinės infrastruktūros turėsime ateityje, kaip planuoti žinant, kad planas keisis, galiausiai, užtikrinti ilgalaikį plano gyvybingumą.

Architektų biuro „Taem Urbanistai“ architektė Kristina Gaučė pristatė esamą bendrojo plano būklę nagrinėjančią komandą. Vilniaus Gedimino technikos universitetas rengia dvi – susisiekimo ir nekilnojamojo kultūros paveldo dalis. Bendrovės „Sweco“ specialistai – inžinerinės infrastruktūros ir geologijos dalis.

Valstybės žemės fondas pasirengęs atsakyti į klausimus, susijusius su gamtine aplinka.

Aplinkos ministerijos viceministrė Rėda Brandišauskienė atkreipė dėmesį, kad, tik pradėjus rengti Lietuvos bendrąjį planą, atsiliepė nemažai skeptikų, anot kurių, šis planas – stalčiaus dokumentas, kurį parengti kainuoja nemažai lėšų. „Mūsų tikslas, kad naujasis bendrasis planas būtų daug gyvesnis, įrankio funkciją atliekantis dokumentas. Šiandien sudėtinga atsakyti, kokią Lietuvą matysime 2050 metais. Tačiau jei turime viziją, turime ir prielaidų judėti jos link. Planavimo tikslai šiuo atveju ypač tinka“, – apibendrino viceministrė.

39

Evaldo Lasio nuotr.

objektas

Ilgai lauktos Lietuvos jūrų muziejaus permainos

Priestatas įkomponuotas į forto architektūrą laikantis griežtų paveldosaugos reikalavimų.

Lietuvos jūrų muziejaus gerbėjai jau kurį laiką gali Indrė VOZGIRDAITĖ

džiūgauti – po ilgai trukusios rekonstrukcijos gerokai pakitusios išvaizdos muziejus vėl atviras lankytojams.

40

2018 (Nr. 2)

Einant tuneliu galima matyti virš galvos didžiules žuvis.

„Knauf“ sprendimai Lietuvos jūrų muziejuje Lietuvos jūrų muziejaus ir delfinariumo specifika rekonstrukcijos metu lėmė nemažai nestandartinių sprendimų, kuriems įgyvendinti buvo pasitelkti ir novatoriški „Knauf“ produktai. Neabejotinai vienas šių objektų išskirtinumų – ne tik nuolatinės, bet ir dėl naudojamo jūros vandens chemiškai agresyvios drėgmės veikiamos patalpos. Taigi, tradicinėje statyboje įprasti standartiniai cinkuoti profiliai tokiomis sąlygomis netinka. Jūrų muziejaus ir delfinariumo vidaus patalpose, atsižvelgiant į jų pobūdį, buvo naudojami arba aukštesnės antikorozinės apsaugos (C3 klasės), arba maksimalios antikorozinės apsaugos (C5M klasės) „Knauf“ profiliai ir elementai. Atitinkami reikalavimai standartai buvo keliami ir plokštėms. Vidaus darbams pasirinktos cementinės „Knauf“ plokštės „Aquapanel® Cement Board Indoor“ yra pagamintos naudojant portlandcementį ir lengvą perlito granulių užpildą, jos iš abiejų pusių padengtos stiklo pluošto tinkleliu, plokštės tvirtumui padidinti. Šios plokštės ne tik puikiai pritaikytos nuolatinės ir chemiškai agresyvios drėgmės sąlygoms, yra tvirtos, atsparios smūgiams, bet ir gali būti lenkiamos – jų lenkimo spindulys siekia iki 1 metro, lenkiant visa plokštės lapą. Iš šių plokščių buvo sumontuoti ir didžiuliai multimedijos ekranai, įrengti virš pagrindinio Jūrų muziejaus akvariumo. Tuo metu viršutinei fasadinei delfinariumo juostai formuoti buvo pasitelktas „Aquapanel® Cement Board Indoor“ giminingas produktas išorės darbams – cementinės plokštės „Aquapanel® Cement Board Outdoor“. Tai idealus pasirinkimas karkasinei statybai, kuri patraukli daugeliu pranašumų (lengvos konstrukcijos, spartus darbas, ekonomiškumas ir kt.). Ši „Knauf“ išorinių sienų sistema suteikia galimybę įgyvendinti originalius architektūrinius sprendimus, kai reikia išgauti nestandartines, lenktas formas. Be to, tai yra solidi alternatyva tradiciniams statiniams iš plytų ar blokelių, kadangi „Aquapanel® Cement Board Outdoor“ cementinės plokštės leidžia suformuoti vizualiai švarų, ištisinį, besiūlį fasado paviršių – šis efektas buvo pasiektas ir delfinariumo atveju.

Neįprasto projekto iššūkis albėdamas apie Jūrų muziejaus rekonstrukciją, projekto vadovas ir vienas jo autorių, architektas Vytautas Lukoševičius (Vilniaus architektūros studija) prisipažino, kad jų komandos istorijoje tai buvo vienas ilgiausių darbų, trukusių net 10 metų.

2007-aisiais, prieš pat projekto pradžią, muziejui jau buvo sukakę 30 eksploatavimo metų – per tą laiką nebuvo atlikta jokia rekonstrukcija ar remontas. „Aplinka ten agresyvi – sūrus vanduo, atviri baseinai, pastatas buvo jau gerokai padėvėtas, surūdijęs“, – aiškino pašnekovas.

Architektas tvirtino, kad visas projektas buvo nemažas iššūkis, nes anksčiau tokio pobūdžio užduoties nėra gavę. Tačiau patirties dirbti su vandens technologijomis jau būta ir anksčiau – prieš tai architektų komanda buvo parengusi Druskininkų vandens parko projektą. Tai, matyt, ir lėmė, kad muziejaus rekonstrukcijos projektui kurti buvo kreiptasi būtent į jų įmonę. Vis tik architektas pabrėžė, kad panašumai – tik daliniai: jie buvo perpratę baseinų įrangos, persipylimų esmę, patalpų apsaugą nuo drėgmės, bet ne technologijas, skirtas vandens gyventojų

K

gyvybinėms funkcijoms užtikrinti. Juk vandens pasaulio akvariumo technologija stipriai skiriasi nuo baseino, skirto žmonių maudynėms.

Jūrų muziejaus rekonstrukcija vykusi keliais etapais. Anot projekto vadovo, viena priežasčių, kodėl ji užsitęsė net dešimtmetį, buvusi ta, kad pastatas niekada nebuvo visiškai uždarytas. Jame ir toliau dirbo muziejaus darbuotojai, o vandens gyvūnai buvo kilnojami iš vienos vietos į kitą. Vykstant rekonstrukcijai dalis vietinės kilmės žuvų buvo išleista į laisvę, į Baltijos jūrą, kitos, vertingiausios, egzotinės, laikinai suleistos į baseinus rūsiuose. Taigi, tokiomis sąlygomis vykstančios rekonstrukcijos darbų organizavimas buvęs gerokai apsunkintas.

Priestatas – įrangai ir edukacijai „Muziejus sudarė naują programą, ką jie norėtų matyti atnaujintame pastate. Ji buvo platesnė nei iki šiol, viskas netilpo į vieną pastatą, buvo akivaizdu, kad akvariumo pastatui reikalingas priestatas“, – pasakojo architektas. Teko sugalvoti, kaip naująjį priestatą būtų galima įkomponuoti į forto architektūrą laikantis griežtų paveldosaugos reikalavimų. Galiausiai pavyko rasti kompromisą tarp kultūros paveldo ir architektūros normų. Pašnekovo teigimu, sprendimas buvo gana

modernus – suformuoti aplink pastatą pylimą. „Pylimas – tik literatūrinis pavadinimas, iš tiesų tai lenktos formos pastatas, dengtas žalios spalvos žaliuzėmis, imituojančiomis apželdintą pylimą aplink pastatą, būdingą fortų architektūrai“, – aiškino architektas. Ši idėja buvo įgyvendinta ir pirminiame forto pritaikymo muziejui projekte prieš 30 metų, tačiau ilgainiui dėl netobulų to laikotarpio technologijų dirbtinai supiltų šlaitų su natūralia žole muziejui teko atsisakyti. Laikui bėgant pastatas ėmęs praleisti vandenį, todėl žolė buvo pašalinta, liko vien hidroizoliacija dengtos nišos. Tai buvo viena iš inspiracijų statyti aplink pastatą pylimo formos priestatą – minimalistinio dizaino, tvarkingos geometrijos.

Architektas pasakojo, kad naujajame, 800 kv. m ploto technologinės paskirties pastate yra daugybė langų, vamzdžių ir kitų būtinų technologinių dalykų, nepavaldžių architektui ir keliančių chaotišką įspūdį. Todėl nuspręsta visą pastatą uždengti aliuminio žaliuzėmis, kad vaizdas taptų tvarkingas ir vientisas. Šiame muziejaus priestate dabar įrengtos ne tik techninės patalpos, bet ir keletas edukacinių klasių, parduotuvė, garsėjanti ne įprastiniais, o jūrų suvenyrais.

41

objektas Derinti su prancūzų kompanija Pasak V. Lukoševičiaus, dar pirminėje darbų stadijoje buvo kreiptasi į užsienio akvariumų technologijų projektuotojus. Iš pradžių prie projekto dirbusi britų kompanija, vėliau – prancūzų. Šie projektavo pačią baseinų technologiją ir gamino baseinų, akvariumų įrangą. „Mūsų darbas buvo sukurti aplinką, suprojektuoti namą ir suderinti įprastąją statinio inžineriją su technologine, įgyvendinta prancūzų kompanijos“, – gautą užduotį komentavo architektas.

Pagrindiniame pastate seni akvariumai buvo pakeisti į naujus – skirtingo dydžio, didesnio tūrio nei ankstesnieji. Anksčiau viskas buvo išdėstyta ratu, palei išorinę sieną, o dabar – ir palei vidinę, nes atsisakyta atviro balkono, skirto žiūrėti į centrinį baseiną.

Pakeista ir lankytojų judėjimo kryptis, ekspozicijos apžiūrėjimo principas. Atsirado vidiniai laiptai, įėjusius lankytojus iškart vedantys į ant rą aukštą, iš ten į pirmąjį ir galiausiai – į rūsį.

42

2018 (Nr. 2)

Judėjimo schema pritaikyta ir neįgaliesiems.

Ant rame pastato aukšte buvo išsaugota ir šiek tiek atnaujinta senoji sausa (kriauklių, iškamšų, kaulų ir kt.) ekspozicija.

Nors muziejaus ekspozicijos plotas nepakito, buvo atnaujintas ne tik jo interjeras, bet ir pagerintas mikroklimatas. Pavyzdžiui, pingvinariume anksčiau kabėjusį primityvų buitinį kondicionierių, dažnai nuo garų užšaldavusį ir nebeveikdavusį, pakeitė profesionali, nustatytą temperatūrą palaikanti vėsinimo sistema. Muziejaus ankstesnioji mechaninio vėdinimo sistema dėl neefektyvumo paprasčiausiai nebebuvo įjungiama, dabar ji pakeista modernia vėdinimo sistema su mikroklimato palaikymo funkcija. Analogiškai ir kitos susidėvėjusios, neekonomiškos inžinerinės sistemos, kurių dalis išvis nebeveikė, pakeistos į ekonomiškas, automatizuotas, atitinkančias šiuolaikinius reikalavimus. Po rekonstrukcijos pagerėjo ne tik oro kokybė, bet ir stipriai pasikeitė išlaidos pastato eksploatacijai, gerokai

sumažėjo elektros suvartojimas (pastatas šildomas elektra).

Architektas minėjo gerokai brangesnę nei įprasto pastato vamzdynų įrangą. Visi vamzdynai yra iš nerūdijančiojo plieno arba specialaus plastiko – įranga privalėjo būti apsaugota dėl rūsio baseinuose vykstančių sūraus vandens valymo ir nuolatinio garavimo procesų.

Lauko baseinų formos buvo išlaikytos, tačiau patys baseinai (kaip paaiškėjo išleidus vandenį, buvę kiauri) suremontuoti: sutvirtinti jų dugnai ir atnaujintos dangos.

Jūrų liūtų pasirodymams skirta lauko arena buvo rekonstruota laikantis gyvūnų apsaugos įstatymų: pašalintos žiūrovų tribūnos ir cirko pasirodymams skirta įranga. Ankstesnioji baseino patalpa – scena su pakylomis – buvo užpildyta vandeniu. Dabar jame plaukioja jūrų liūtai, o lankytojams leidžiama prieiti ir iš arčiau bendrauti su gyvūnais.

Įspūdinga naujovė – apžvalgos tunelis Garsioji muziejaus naujiena po rekonstrukcijos – apie 20 m ilgio stiklo tunelis, leidžiantis juo einantiems lankytojams stebėti praplaukiančius eršketus (muziejus planuoja įsigyti ir rajų). Anot architekto, nors tunelio idėja pasaulio akvariumuose nėra nauja, ji tikrai pasiteisinusi – sukurtas reginys išties įspūdingas.

Tunelio įrengimas – sudėtingas ir specifinis.

V. Lukoševičiaus teigimu, pirmiausia reikėję išpumpuoti iš baseino visą vandenį, kuriame anksčiau plaukiojo muziejaus pasididžiavimas – į Lietuvos raudonąją knygą įtraukti eršketai. Išleidus vandenį, paaiškėjo, kad baseinas yra kiauras: išplauti pamatai, sutrūkinėjusios sienos. Atsirado daugybė konstruktyvinių iššūkių, kaip stabilizuoti namą, nes, nelikus vandens ir iškart pasikeitus spaudimo jėgoms, namas, vaizdžiai kalbant, tarsi išleidus iš baliono orą pradėjo bliūkšti. Teko keisti ir stiprinti dugną, taip pat suprojektuoti

tunelio pamatus, ant kurio prancūzų įmonė galėtų sumontuoti jų pagamintus stiklus.

Forto pastato specifika padiktavo tunelio stik lo suskaidymą segmentais ir pačius jų dydžius, nes įnešti į pastatą daugiau nei dvi tonas sveriantį lenkto akrilo elementą statybininkams tapo tikru iššūkiu: fortą juosia vandens kanalas ir žemės pylimas, o patenkama tik pro vienintelius vartus. Būtent jų dydis ir nulėmė ne tik tunelio segmentų, bet ir maksimalius daugumos naujųjų akvariumų matmenis. Jokia sunki statybinė technika į muziejų įvažiuoti neturėjo galimybės.

O kai kuriuos akrilo elementus, pavyzdžiui, 11 tonų akvariumą, po ilgų svarstymų buvo nutarta įkelti automobiliniu kranu per fortą juosiantį pylimą (buvo svarstyta ir perkasti pylimą). Pats kranas, vienintelis toks Baltijos šalyse, atvežtas iš Latvijos ir perkeltas į Smiltynę. Vien krano kontrasvorių atvyko vienuolika sunkiasvorių vilkikų, kranas buvo montuojamas ir išmontuojamas po tris dienas. Jau perkėlus akvariumą per muziejų

juosiantį pylimą, vidiniame muziejaus kieme buvo nutiestas laikinas betoninis kelias akvariumui įstumti į pastatą.

Lietuvių architektams taip pat teko spręsti galvosūkį, kaip suprojektuoti tinkamo dydžio tunelį: jame turėjo tilpti einantis žmogus ir pakakti vandens žuvims perplaukti per viršų. Kai virš tunelio liko apie 50–70 cm vandens, kilo abejonių, ar eršketai (visą gyvenimą plaukę ratu ir kitaip nemokantys) plaukios dviem mažais ratukais, atskirtais tunelio, ar vis tik perplauks per viršų. „Visi buvo nustebę ir labai patenkinti, kad eršketai vis tik plaukė per viršų. Eidami tuneliu galime matyti virš galvos didžiules žuvis, atrodo, lyg galėtume paliesti jų pilvus – tai kelia labai didelį įspūdį“, – dvigubai pasiteisinusia tunelio naujove, dabar itin žavinčia lankytojus, neabejojo architektas.

Lietuvos jūrų muziejaus projekto autoriai: architektai Kęstutis Pempė, Vytautas Lukoševičius, Viktoras Gricius, konstruktoriai Alfonsas Vaškevičius ir Raimondas Druskinis.

Jūrų muziejaus rekonstrukcija truko dešimtmetį.

Alfonso Mažūno nuotr.

43

interjeras

S

Gintaro Morkūno nuotr.

tiliaus kodas – industriniai motyvai Indrė VOZGIRDAITĖ

Įmonės „Citus“ naujasis biuras aiškia stilistika atspindi įmonės veiklą ir filosofiją. Verslo centre „3 burės“ įsikūrusio biuro interjeras siunčia apie save žinutę – jis šiuolaikiškas, drąsus, su daugybe reprezentatyvių industrinės aplinkos idėjų.

44

2018 (Nr. 2)

Įprastus dailės kūrinius atstoja statybinių įrankių dekoracijos.

Biuro interjere vyrauja industrinio stiliaus linija.

Privilegija – vaizdas pro langus monei „Citus“ interjerą kūrusi jos darbuotoja, dizainerė Rūta Montrimaitė pasakojo, kad nekilnojamojo turto vystymo sritis yra technokratiška, todėl nebuvo sunku išsirinkti jų biurui priimtiniausią interjero stilių. Norėjosi atspindėti įmonės veiklą per vyraujančią industrinio stiliaus liniją, sujungiant interjere industrinio, modernaus ir klasikinio stiliaus detales.

Anot dizainerės, buvo nepabijota ir „grubių“ sprendimų, pavyzdžiui, atvirų inžinerijos įrenginių ir trasų ant lubų, netradicinio medžiagų panaudojimo.

R. Montrimaitė teigia, kad pirminis patalpų planas jiems nebuvo priimtinas: daug koridorių, uždaros erdvės, kurių dalis netgi buvo be langų, kėlė nemalonų klaustrofobijos pojūtį. Todėl nuspręsta viską išgriauti ir iš esmės erdvę perplanuoti. Norėjosi, kad pati erdvė atspindėtų įmonės filosofiją – atvirumą, skaidrumą, o tą buvo galima pasiekti patalpoms suteikiant didesnės erdvės įspūdį.

Vidinėms pertvaroms nutarta panaudoti stiklą, kuris leistų iš bet kurio 19 aukšte įsikūrusio biuro kampelio matyti per panoraminius langus plačiai atsiveriančius Vilniaus vaizdus. Tokią privilegiją norėjosi suteikti ne tik darbuotojams, bet ir įmonės svečiams, atvykusiems į biurą.

Į

Vidines pertvaras biure pagamino ir sumontavo bendrovės „Siteks“ specialistai. „Siteks“ – balkonų turėklų ir vidinių pertvarų ekspertai. www.siteks.eu 45

interjeras Ne vien „open space“ R. Montrimaitė pasakojo, kad buvo nuspręsta pasirinkti mišrų erdvių suplanavimo tipą, sukuriant tiek atviras (angl. open space), tiek uždaras erdves. Juk, reikia pripažinti, dalis darbuotojų atvirose erdvėse nesijaučia pakankamai komfortiškai. Savijautą nulemia ir darbuotojų veiklos pobūdis, o skirtingas suplanavimas leidžia įvairioms formalioms ir neformalioms veikloms pasirinkti vis kitas erdves.

Kai kuriuose įmonės skyriuose esama daugiau konfidencialumo ar reikalingas didesnis susikaupimas – tokiais atvejais uždaros erdvės leidžia dirbti efektyviau, nesiblaškant. O atviros erdvės palengvina komunikaciją tarp skirtingų, bet prie vienos užduoties dirbančių skyrių – tai labai tinka darbuotojams, kurie dirba kūrybinį darbą arba derina projektų veiklą.

Dizainerė apsisprendė neišskirti vienos poilsio erdvės, o integruoti ją į erdvią virtuvės patalpą. Taigi, bendroje erdvėje dabar darbuotojai gali naudotis visomis virtuvės funkcijomis, prisėsti prie atskirų staliukų ar vieno bendro baro stalo, o panorėję – patogiai įsitaisyti ant minkštų sėdmaišių.

Vyrauja industriniai baldai Įmonės biure dominuojančios balta, juoda, pilka ir geltona spalvos papildo bendrą interjero stilistiką. Papildomų niuansų suteikia juodos ir geltonos spalvų duetas, iš kurio susideda įmonės logotipas ir kuris yra tapęs reprezentaciniu bendrovės spalvų deriniu.

Todėl apsispręsti dėl spalvinės gamos dizainerei nebuvo sudėtinga – žinoma, ir interjere norėjosi atspindėti įmonės spalvas. Vienas kitas geltonos spalvos baldas ir geltonai dažyti grafiniai sienų elementai, juodos pertvaros ir baldų rėmai – ramiame, dalykiškame baltame ar dekoratyvinio tinko fone pakako keleto kontrastingų spalvų akcentų.

Interjero kūrėja neatsisakė atvirų inžinerijos įrenginių ir trasų ant lubų.

Rekreacinę funkciją atlieka erdvi virtuvė.

Industrinį biuro charakterį ypač reprezentuoja specifiniai baldai ir jiems naudotos medžiagos. Išskirtiniai virtuvės elementai: iš armatūros sukonstruotas stelažas, iš metalo konstrukcijų pagamintos kėdės. Akį patraukia administratorės zona, sukurta iš vienas ant kito sustatytų keraminių blokelių. Šaltos metalinės stelažų, spintų detalės, kiek sušvelnintos medžio motyvų, įsilieja į industrinio įvaizdžio visumą. Tokie baldų sprendimai akimirksniu sukuria provokuojantį įspūdį, aiškiai deklaruoja technokratišką, sykiu kūrybišką įmonės veiklą.

Grindims dizainerė parinko vinilinę grindų dangą, labiausiai patraukusią dėl jų atsparumo mechaniniams pažeidimams ir drėgmei. Aktuali buvo ir natūralias medienos lentas primenanti jų išvaizda – taip, per imituotą medžio faktūrą, norėjosi suteikti jaukesnių bruožų vyraujančiai stilistikai.

Susitikimų kambariuose, kuriuose svarbiausia reprezentuoti įmonės veiklos pobūdį klientams ar partneriams, įprastus dailės kūrinius atstoja įrėminta sienelė su statybinių įrankių – šalmų, gyvatvorių žirklių, teptukų – dekoracijomis. Tai taip pat svečiams perduodama žinutė apie įmonės veiklos specifiką.

Dar viena interjero stilistiką papildanti idėja – erdvę gyvinantys, darbuotojų filosofiją ir charakterį atspindintys užrašai. Patys darbuotojai, išsirinkę ir nubalsavę už jiems priimtiniausias frazes, jas dažais išpurškė ant kolonų.

47

interjeras

K

Tomos Kaliukevičiūtės nuotr.

Kultūros bare įrengta keletas skirtingas funkcijas turinčių salių.

ultūros baras „Kablys“ – modulinis interjeras, padiktuotas istorijos Nuo sovietmečiu vykusių šokių iki alternatyviosios muzikos renginių laisvės ieškotojams – tokias funkcijas įvairiais savo gyvavimo tarpsniais atliko dar 1958 m. pastatyti Geležinkelininkų rūmai Vilniuje, dabar geriau žinomi „Kablio“ vardu. Šiandien tai kultūros baras, kuriame yra keletas skirtingas funkcijas turinčių salių. Jo interjerą kūrusi architektė Justina Laurinaitytė pasakojo, kad pagrindinė idėja buvo ne tik kuo geriau atspindėti šiandienę pastato paskirtį, bet ir išsaugoti jo autentiškumą.

48 2018 (Nr. 2)

Agnė VAITASIŪTĖ

Kultūros baro erdvės pritaikytos tam, kad jas būtų galima modifikuoti.

Nuolat kintantis interjeras eležinkelininkų rūmų istorija yra labai spalvota. Skirtingais laikotarpiais čia gyvavo įvairaus žanro muzika. Sovietmečiu vykdavo šokiai, kino seansai, vėliau – alternatyvios muzikos renginiai.

Visa tai norėjosi atspindėti interjere“, – pasakojo interjero dizainerė. Būtent dėl to vienoje iš salių buvo pakabinta balta medžio šaknis, tarsi simbolizuojanti ir viso pastato šaknis, kurios yra tebegyvos ir atsispindi veikloje.

Paties pastato autentika architektūrine prasme, anot J. Laurinaitytės, nėra labai vertinga, mat tai buvo kartotinis to laikotarpio projektas, tačiau interjero kūrėjai vis tik norėjosi išsaugoti atitinkamą nuotaiką, menančią „Kablio“ istoriją. „2000-aisiais čia įvykęs gaisras paliko savo žymių ant sienų. Kai kuriose vietose palikome tuos padūmavimus“, – savo sprendimus aiškino dizainerė. Prie tokių gaisro paliestų sienų jai pavyko priderinti ir kitus nenudailintus paviršius: juodas, nelygias sienas, nutrupėjimus, sienas, dažytas be tinkavimo.

Kitas svarbus uždavinys buvo sukurti tokį interjerą, kuris galėtų nuolat kisti. „Mes iki šiol esame nuolatiniame procese, nes čia svarbu ne rezultatas, o virsmas. Žmonės, vaikštantys į renginius, visada ištroškę pramogų, naujienų ir pokyčių, dėl to čia erdvės pritaikytos tam, kad būtų galima jas modifikuoti, kad jos būtų mobilios. Nėra jokio prisirišimo prie apšvietimo ar baldų“, – apie interjero idėją pasakojo J. Laurinaitytė. Tiesa, kalbant apie interjero kintamumą, būtent apšvietimas čia itin reikšmingas. Kiekvienas renginys turi savo apšvietimo stilių, kuriuo rūpinasi apšvietėjų komanda. Tai leidžia žaisti šviesos šešėliais, intensyvumu ir spalvomis. „Tai yra vienas šio klubo išskirtinumų. Kiek žinau, kituose klubuose apšvietimas yra reguliuojamas, bet ne keičiamas“, – sakė architektė.

„G

49

interjeras

Objekte pagamino ir sumontavo metalines lubas. Pagamino baro bei restorano baldus.

Paklausta, kokiam stiliui priskirtų šį klubą, interjero architektė sakė, kad klubas turi turėti savo veidą, todėl klasifikuoti būtų sudėtinga.

Vyrauja natūralios medžiagos Bene pirmas dalykas, krentantis į akis užėjus į klubą, yra baldai. Anot J. Laurinaitytės, svarbiausias kriterijus šiam interjero elementui buvo lengvumas – ne tiek svorio, kiek tūrio prasme. „Man buvo svarbu sudėlioti erdves taip, kad jose žmonėms būtų galima kuo paprasčiau judėti ir šokti. „Kablys“ nėra vien tik klubas, čia vyksta ir „popup“ renginiai, mugės, privatūs vakarėliai, todėl baldai turėjo būti kuo lakoniškesni, smulkesni, lengvesni. „Čia turime minkštasuolių ir kokteilinių staliukų. Tiesa, šie savo svoriu nėra lengvi – jie pagaminti iš gana sunkių metalo lakštų, bet 50

2018 (Nr. 2)

lengvi savo struktūra, neužgožia erdvės“, – kalbėjo architektė. Vieninteliai iš tiesų sunkūs baldai – tai stovintys barai, išlieti iš betono. Į kiekvieną zoną ir objektą J. Laurinaitytė žiūrėjo taip, kad jis gerai atrodytų tiek visumoje, tiek atskirai kaip meno kūrinys ar skulptūra. Dėl to atskiros erdvės turi savo charakterį – jos nėra vieningai pereinančios. Kiekviena zona turi ką nors ryškaus ir išskirtinio. Pavyzdžiui, restobaras iškrenta iš konteksto, nes jis žaismingas, nuotaikingas, spalvotas, baltas. Visai kitaip yra kitose erdvėse, kuriose vyrauja tamsios spalvos, kur žmonės ateina klausytis rimtos muzikos, atsipalaiduoti.

Vis tik spalvinė gama pasirinkta gana paprasta – žemiška. „Kad ir kaip būtų, žmonės atsipalaiduoja tamsoje. Vienoje iš erdvių tvyro šiek tiek „tvinpyksiška“ nuotaika, kurią sukuria juodai baltos šachmatinės grindys, paveldėtos iš ankstesnių laikų. Be to, nepaliestą palikau ir raudoną sieną, kuri yra nedažyta, netinkuota ir neglaistyta. Ji turi savotiško šarmo, kurio nesinorėjo gadinti“, – pasakojo interjero kūrėja. Paklausta, kokiam stiliui priskirtų šį klubą, interjero architektė sakė, kad klubas turi turėti savo veidą, todėl klasifikuoti būtų sudėtinga.

Karolio Milaševičiaus nuotr.

Kūrybinė laisvė Dar vienas J. Laurinaitytės darbas – Palangoje veikiančio baro „Kablys“ interjeras (buvusi meno galerija „Kupeta“). „Baro veikla ten buvo pradėta be jokio dizaino, savomis jėgomis, daug kas rankomis kalta iš lentų, baldams naudotos paletės – visa tai tiko paplūdimio baro tipažui. Tačiau praėjusią vasarą savininkai pasikvietė mane ir padirbėjome šiek tiek rimčiau“, – kalbėjo dizainerė. Ji naujai suprojektavo barą, vidaus erdves su minkštasuoliais, performavo terasą. Anot J. Laurinaitytės, viena vertus, šis projektas ir Vilniaus „Kablys“ yra labai skirtingi, antra vertus, turi panašių idėjinių linijų. „Ir vienur, ir kitur išlieka natūralių medžiagų pasirinkimas, abu pastatai yra gerai žinomi žmonėms, todėl tiek čia, tiek ten buvo atsižvelgta į tai, kad nereikėtų kurti ko nors kardinaliai naujo, o tik prisijaukinti buvusią funkciją, sužaisti ir sukurti kažką įdomaus, atsigręžiant į pastato istoriją“, – pasakojo architektė.

Ji džiaugėsi, kad, kuriant „Kablio“ interjerą, užsakovai paliko jai kūrybinę laisvę. „Užsakovas turi gerą skonį. Vieną iš salių – šviesiąją restobaro erdvę – jis įgyvendino savarankiškai. O visa kita buvo patikėta mano kūrybinei laisvei“, – sakė J. Laurinaitytė.

Justinos Laurinaitytės nuotr.

Palangoje veikiančio baro „Kablys“ interjere vyrauja natūralios medžiagos.

51

„Axis Industries“ vizual.

sprendimas

Vieša ir privatu – ką žada naujasis įstatymas

Viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės (VPSP) pradžią Lietuvoje žymi sostinės Balsių mokyklos statybos 2010–2011 metais. Specialistai pripažįsta – šis finansavimo mechanizmas neįsivažiavo žaibiškai, tačiau kasmet vis greitėja, o projektų skaičius auga. Kad ir ateityje tokių VPSP projektų planavimas neįstrigtų, o abipusio pasitikėjimo netemdytų įstatymų spragos, metų

Kristina BUIDOVAITĖ

pradžioje įsigaliojo Ūkio ministerijos parengta nauja Koncesijų įstatymo redakcija.

Keis koncesijos įvaizdį ietuvoje VPSP suprantama kaip koncesija, nors jos formų yra gana daug, o mūsų šalyje pasitelkiama tik labai maža jų dalis. Specialistų teigimu, Lietuvos verslo atstovai palankiai žiūri į VPSP mechanizmą, tačiau taisytinų dalykų apstu: daugumos viešųjų projektų konkursai užsitęsia dėl ilgų vertinimo procedūrų arba patenka į ginčų pinkles, kuomet nesutariama dėl vertinimo sistemos ir dalyviai ima skųsti konkurso rezultatus. Ūkio ministerija žada, kad nauja Koncesijų įstatymo redakcija padės užtikrinti skaidrią sistemą, skatins partnerystę. Sykiu šiuo įstatymo pakeitimu į Lietuvos nacionalinę teisę bus perkelta Europos Sąjungos direktyva.

L

52

2018 (Nr. 2)

Visų pirma, nauju reglamentavimu ketinama išspręsti teisinio netikrumo ir kontrolės klausimus, o tai užtikrintų VPSP būdu įgyvendintų projektų skaidrumą ir efektyvumą. Žinoma, yra ir kitų veiksnių, turinčių įtakos tinkamam ir sėkmingam koncesijų vykdymui: kompetencijos ir supratimas, patrauklūs ir tinkamai parengti projektai, sprendimai dėl koncesijų priėmimo, remiantis objektyviais skaičiavimais ir ekonominiais argumentais, standartizuotos metodikos ir rekomendacijos bei konkurencija. Įstatyme, didinant koncesijos projektų patrauklumą, įtvirtinama galimybė koncesijas suteikti konkurencinio dialogo būdu. Toks būdas įmanomas tais atvejais, kai paslaugos arba darbai atitinka bent vieną kriterijų: suteikiančiosios institucijos poreikiai negali būti patenkinti be specialaus lengvai prieinamų sprendinių pritaikymo, paslaugos ar darbai apima inovatyvius ar

projektinius sprendinius, dėl specifinių aplinkybių, susijusių su paslaugų ar darbų pobūdžiu, sudėtingumu, teisine ar finansine prigimtimi arba tenkančia rizika, koncesijos sutartis negali būti sudaryta be išankstinių derybų, suteikiančioji institucija negali tiksliai apibrėžti perkamo objekto techninės specifikacijos pateikdama nuorodą į standartą, Europos techninio įvertinimo patvirtinimo dokumentą, informacinių ir ryšių technologijų bendrąją techninę specifikaciją ar techninį pamatinį dokumentą.

Kalbant apie viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimą, atsakomybė – ypač jautri tema. Taigi, kartu su įstatymu teikiamas Administracinių nusižengimų kodekso pakeitimo įstatymo projektas, kuriame įtvirtinama asmeninė pažeidimus padariusių asmenų (koncesijas suteikiančių institucijų vadovų, komisijos narių ir kitų asmenų) atsakomybė ir piniginė bauda.

Žilvinas ŠILĖNAS Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Išsivysčiusiose šalyse PPP (angl. Public Private Partnership) yra įprastas būdas finansuoti infrastruktūros projektus. PPP, priklausomai nuo pasirinktos formos, turi keletą patrauklių bruožų. Jei pasirenkamas

Kuria lanksčią sistemą Priimtame įstatyme įteisinamos dvi skirtingos koncesijų rūšys – darbų ir paslaugų koncesija. Toks reglamentavimas turėtų suteikti daugiau aiškumo.

Neberibojama ir koncesijos sutarties trukmė – ją nustatys suteikiančioji institucija, atsižvelgdama į reikalaujamus darbus ar paslaugas, t. y. įvertinus faktinių aplinkybių visumą bus leidžiama individualizuoti koncesijų terminą.

Tiesa, bet kokiu atveju koncesijos trukmė turi būti ribota (koncesijos dokumentuose turi būti nurodyta maksimali jos trukmė, nebent trukmė naudojama kaip koncesijos suteikimo vienas iš kriterijų).

toks modelis, kur PPP finansuojamas viešojo kapitalo šaltiniais, tuomet mokėjimus už objektą galima išdėstyti laike (panašiai, kaip perkant išsimokėtinai). Jei pasirenkamas modelis, kai už naudojimąsi objektu iš vartotojų galima imti užmokestį (pavyzdžiui, rinkliavas už pervažiavimą tiltu ar tuneliu), tuomet objektas gali apskritai nieko nekainuoti valstybės ar savivaldybės biudžetui.

Tokiais atvejais privatus kapitalas finansuoja, pavyzdžiui, tilto statybas, įgyja teisę 25 metus imti rinkliavą už naudojimąsi tiltu, o po 25 metų įsipareigoja (dažniausiai) tiltą atiduoti valstybei. Taigi, pirmas patrauklus bruožas – galima turėti objektą (pavyzdžiui, tiltą) ir už jį mokėti dalimis arba apskritai nemokėti. Antras patrauklus bruožas – užsakovas (valstybė) sumažina rizikas, susijusias su projekto įgyvendinimu ar ilgalaikiu eksploatavimu.

Viena, užsakovas neprisiima projekto pabrangimo rizikų (nors detalės priklauso nuo sutarties).

Kita, tas, kas sukuria infrastruktūrą, ją ilgus metus už savo pinigus ir turi prižiūrėti. O tai reiškia, kad jei objektą pastatysi nekokybiškai ir pats už savo pinigus turėsi prižiūrėti, tai kainuos brangiai. Vadinasi, statyti nekokybiškai – neapsimoka.

PPP esmė – rizikos pasidalijimas finansuojant, statant ir prižiūrint objektus. Aišku, PPP nėra panacėja. Jei pats objektas yra ekonomiškai nepagrįstas, stumiamas politiškai ar pan., tai jokio skirtumo, kaip jį finansuoti, – jis vis tiek neapsimokės. Pagrindinė kliūtis PPP Lietuvoje yra politinės valios trūkumas ar net principinis nusistatymas prieš PPP ir įvairias jos formas. Apskritai, kol valstybė vykdys privataus kapitalo išstūmimą iš energetikos ar kitų infrastruktūros sektorių, apie kažkokį PPP suklestėjimą sunku kalbėti.

Taip pat įtvirtinta specialioji nuostata, kad koncesijų sutarčių, kurių trukmė ilgesnė kaip 5 metai, trukmė negali būti ilgesnė už laikotarpį, per kurį koncesininkas pagrįstai gali tikėtis atgauti atliekant darbus ir teikiant paslaugas investuotas lėšas ir būtų gauta investuotojo kapitalo grąža atsižvelgiant į investicijas, būtinas konkretiems tikslams pasiekti. Taigi, koncesijų trukmė susiejama su investicijų atsiperkamumu, o koncesijų sutarties terminas negali būti ilgesnis nei investicijų grąžos terminas. Įstatyme nustatoma nauja derybų tvarka. Į derybas bus kviečiamas ir antroje dalyvių sąrašo

vietoje esantis dalyvis. Suteikiančioji institucija koncesijos dokumentuose turi įpareigoti dalyvį pasiūlyme nurodyti visas koncesijos sutarties dalis ir visus siūlomus subrangovus bei dar žemesnės subrangos grandies subrangovus, kuriuos ketina pasitelkti koncesijos sutarčiai vykdyti.

Koncesijos sampratą nuspręsta sieti su darbų atlikimu ar paslaugų teikimu, naudojimusi darbais ar paslaugomis ir papildomai mokamu atlygiu, o ne su turto valdymu kaip iki šiol galiojusiame teisės akte. Beje, koncesijos projekte gali dalyvauti ir fizinis asmuo.

Šiuo metu vyksta Šeškinės daugiafunkcio komplekso koncesijos konkursas.

studijos

Mokyklos renovacija: orientacija – bendruomenė

Siūloma atverti pirmo aukšto holą į pietų pusę – stadioną.

Projektuojant naujas, gaivinant esamas miestų erdves ar pastatus pritaikant naujai funkcijai, gyventojų balsas dažnai lieka neišgirstas, o miestiečiams aktualūs sprendimai priimami už uždarų durų. Ar dialogas tarp skirtingų interesų grupių gali tapti realybe?

Atsakymų ieškojo bendruomenėje ilniaus dailės akademijos Aukštųjų studijų fakulteto Architektūros katedros absolventės Evelinos Vasiliauskaitės baigiamajame darbe „Socialiai orientuotos Architektūros metodas praktikoje. Palangos pradinės mokyklos renovacija su praplėtimu“ (darbo vadovė Aušra Siaurusaitytė-Nekrošienė) ne tik kalbama apie socialiai orientuotos architektūros metodą, bet ir pristatomi Palangos pradinės mokyklos renovacijos sprendimai.

E. Vasiliauskaitė, baigiamajame darbe apibendrinusi mokyklos bendruomenės poreikius, paaiškėjusius viename iš tyrimo etapų vykusiose kūrybinėse dirbtuvėse, priėjo prie išvados, kad pradinės mokyklos pastatas universalus, tačiau visiškai neišnaudojamas. Mokykla noriai dalytųsi erdvėmis su vietos bendruomene, tačiau sykiu stokoja tam tikrų funkcinių zonų. Taigi, ieškota kompromiso, atitinkančio tiek mokyklos, tiek vietos bendruomenės lūkesčius.

V

54

2018 (Nr. 2)

Projekte siūloma palikti esamas mokyklos patalpas ir įrengti priestatą, skirtą neformaliajam švietimui. Mokykloje egzistuojantis, tačiau šiuo metu nenaudojamas observatorijos bokštas būtų atviras abiem bendruomenėms, o priestate esanti salė galėtų būti pritaikyta ne tik visuomeniniams renginiams, bet ir veikti kaip mokyklos sporto salė.

Teorinėje darbo dalyje E. Vasiliauskaitė nagrinėjo socialiai orientuotos architektūros pavyzdžius – ieškojo metodikos kurti tokią architektūrą.

Autorė priėjo prie išvados, kad universalaus metodo negali būti – kiekviena situacija yra unikali ir tik ją detaliai išanalizavus galima kalbėti apie metodą, kuriuo būtų remiamasi įgyvendinant konkretų projektą, nepriklausomai nuo to, ar projektuojamas naujas objektas, ar perplanuojamas jau esamas.

Išanalizavus tokios architektūros pavyzdžius pasaulyje, padaryta išvada, kad bendruomenės įtraukimas į kūrybinį procesą – svarbiausias sėkmingų ir tęstinumą turinčių projektų kriterijus. Tad praktiniame darbe esminiu elementu tapo būtent bendruomenės poreikių analizė ir jos bendradarbiavimas kuriant projektinius pasiūlymus.

Tikslas – išsaugoti išskirtinę architektūrą Praktiniam darbe pasirinkta Palangos pradinė mokykla. Vienas tokio pasirinkimo motyvų – architektų bendruomenėje aktuali diskusija XX a. pabaigos architektūros įprasminimo tema. Nevykstantis pokalbis tarp architektų ir visuomenės apie pastato potencialą, jo pritaikymo galimybes dažnai reiškia statinių konservavimą ir galiausiai nugriovimą.

Palangos mokykla – vienas tų, ant griovimo slenksčio atsidūrusių pastatų. Jau kurį laiką atidėliojamas mokyklos esminės renovacijos klausimas – diskutuojama dėl jos funkcionalumo. Pastaruoju metu mokykloje atliktas tik kosmetinis fasado remontas, nesprendžiantis pagrindinių pastato problemų. Pagal 2016-aisiais parengtą naują detalųjį planą buvusi rekreacinė ir visuomeninė kvartalo paskirtis būtų keičiama į komercinę. Planuojamas miestui nebūdingas ypač tankus užstatymas, orientuotas ne į miestiečius, o į turistus. Tokia situacija nėra palanki Palangos gyventojams,

tačiau, norint keisti esamą padėtį, reikia stiprios vietos bendruomenės ir svarių jos argumentų.

Stengdamasi suprasti ir įvertinti Palangos pradinės mokyklos būklę ir kontekstą, baigiamojo darbo autorė pasirinko tris analizės pjūvius: urbanistinį, architektūrinį ir sociokultūrinį.

Palangos pradinė mokykla yra kurorto centrinėje dalyje, pastatas matomas tik įvažiavus į miesto centrinę dalį, judant pagrindinėmis gatvėmis.

Pradinės mokyklos situacija miesto kontekste yra patogi: arti esantys viešosios paskirties objektai, orientuoti į švietimą, tame pat kvartale įkurta Vlado Jurgučio pagrindinė mokykla, sporto maniežas, svečių namai. Nenaudojamame pietiniame sklype yra du apleisti garažai.

Nagrinėjamas kvartalas patenka į kultūros paveldo apsaugos zoną, išskyrus patį mokyklos pastatą. Paveldosaugininkų saugomas tik Vlado Jurgučio mokyklos pastatas, kuris yra seniausias statinys kvartale (mokykla čia įkurta 1921 metais).

Palangos pradinė mokykla (originaliai projektuota kaip Pionierių rūmai) užbaigta 1984-aisiais, projekto autoriai – architektų pora Gintas Likša ir

Irena Likšienė. Ugdymo įstaiga vėliau turėjo būti praplėsta, įrengiant jaunimo teatrą, pastačius žiemos sodą ir baseiną. Observatorija buvo elementas, jungęs tris ašis: tai observatorija-mokykla, observatorija-žiemos sodas ir observatorija-baseinas. Patvirtinti ir tik suplanuoti lauko teritorijos sutvarkymo, tam tikros mažosios architektūros sprendimai atskleidė projekto idėjos vientisumą ir vizijos detalumą. Šalia pradinės mokyklos planuotas abiturientų sodas taip pat iliustravo nuolat augančios, judančios ir besiformuojančios erdvės koncepciją. Kvartalo teritorijoje taip pat buvo numatytas lauko amfiteatras (šalia Vlado Jurgučio mokyklos), prie tarp abiejų mokyklų esančio stadiono buvo suplanuotos lauko tribūnos.

Kvartalo teritorijoje, tarp visų objektų, buvo projektuojamas uždaras pėsčiųjų takų tinklas, kurio dalis buvo įrengta ties jau buvusia Vlado Jurgučio mokykla ir naujai pastatyta pradine mokykla. Kita takų sistemos dalis liko neįrengta, tačiau žmonių natūraliai pravaikščiota numatytomis architektų kryptimis.

Naujai formuojamomis lauko erdvėmis siūloma ne tik papildyti pastato programą, suteikti jai lankstumo, bet ir išryškinti jau suformuotos aplinkos stiprybes.

55

studijos

Mokyklos interjere dėmesys kreipiamas į mobilumą – galimybę pritaikyti vidaus erdves įvairiems užsiėmimams.

Sovietmečio pastatui – modernūs sprendimai Baigiamojo darbo autorė projektu siekė pasiūlyti geriausią ir aktualiausią renovacijos planą Palangos pradinės mokyklos bendruomenei.

Projektuojamas naujas priestatas būtų skirtas bendruomenės centrui (vaikų skaityklai ir Trečiojo amžiaus universitetui), kuris užbaigtų vienintelį asimetrišką puslankio formos tūrį (turėjusį virsti jaunimo teatru) ir uždarytų ašį, aplink kurią orientuojamos mokyklos erdvės ir vyksta pagrindinis žmonių judėjimas.

Kadangi esamas pastatas yra unikalios išvaizdos, savo vidaus planu ir išorės geometriniais fasadų sprendimais, nauji objektai formuojami remiantis archetipinėmis-grynosiomis formomis, savo tekstūra kontrastuojančiomis su esamu pastatu. Visi objektai teritorijoje matomi individualiai ir bendroje švarių bei nesikartojančių formų kompozicijoje.

Projektuojama lauko klasė – šiltnamis su papildoma maža virtuvėle. Šis paviljonas galėtų būti naudojamas tiek mokyklos, tiek vietos bendruomenės poreikiams, pavyzdžiui, kulinarijos, sodininkystės kursams. Taip pat jame galėtų vykti teminės pamokos mokiniams (pavyzdžiui, pasaulio pažinimo užsiėmimai).

Magistrantės darbe pateiktoje koncepcijoje siūloma išsaugoti ir įveiksminti šalia mokyklos 56

2018 (Nr. 2)

esantį vaismedžių sodą, kuris svarbus visoms vietinės bendruomenės amžiaus grupėms.

Požeminiame aukšte projektuojamos su universalia sale susijusios zonos. Siūlomi du patekimo būdai (kartu ir dvi reikalingos evakuacinės laiptinės). Pirmasis – iš mokyklos pusės, skirtas salės naudojimui sporto tikslams, antrasis – iš bendruomenės centro, skirtas atviro renginio žmonių srautui. Taip pat požeminiame aukšte numatoma įrengti vaikų daiktų spinteles ir rūbinę.

Pirmame aukšte įrengiamas į dvi puses orientuotas pagrindinis įėjimas, jungiantis bendruomenės centrą ir mokyklą. Jis yra pasiekiamas ir iš observatorijos bokšto. Pirmame aukšte išdėstytos lankstesnės mokyklos funkcijos: maitinimo įstaiga, teminės klasės (muzikos, geografijos ir etikos). Taip pat yra pirmosios pagalbos punktas ir sociologo kabinetas.

Visos pirmame aukšte esančios zonos vasarą gali būti atviros miestiečiams. Valgyklos erdvę galima praplėsti, nes ji įrengta prie atskiro įėjimo, todėl čia gali būti rengiami įvairūs banketai, nuomojama salė koncertui (kadangi šalia amfiteatras-salė), privatiems renginiams.

Teminės klasės, esančios pirmame aukšte, ne mokyklos sezonu galėtų būti pritaikomos bendruomenės funkcijoms, nuomojamos

privačioms pamokoms ir pan. Jose būtų naudojami moduliniai baldai.

Antrame ir trečiame mokyklos aukštuose planuojamos tik pradinės klasės. Iš trečio aukšto galima tiesiogiai patekti į observatorijos bokštą, o iš antrojo – į bendruomenės centrą, skaityklą ir terasą. Šiais įėjimais būtų pratęsiama pastato kompozicinė ašis. Mokslo metais ši plati, laiptuota bendroji erdvė galėtų tapti vaikų žaidimams skirta zona. Erdvę užpildytų interaktyvūs moduliniai elementai, ji būtų nuolatos keičiama, pritaikoma prie įvairių veiklų.

Visos vidaus erdvės būtų paliekamos neutralios, švarios (šiuo atveju baltos) tam, kad išryškėtų erdvių kompozicija. Interjere siekiama paryškinti vertingąsias detales, pavyzdžiui, geometrinį grindų raštą.

Priestatui jungiantis su jau esamu mokyklos pastatu, interjere būtų įrėminamas silikatinis plytų raštas, kuris primintų pastato paprastumą, sykiu vertingumą.

Baigiamojo darbo autorė tikisi, kad atliktas tyrimas pastūmės mokyklos bendruomenę aktyviau domėtis mieste vykstančiais procesais, imtis iniciatyvos atstovaujant savo interesams, o miesto savivaldybę – atsižvelgti į bendruomenės lūkesčius strateguojant tolesnį mokyklos pastato likimą.

Siūlomų sprendinių teritorijos planas.

57

Visos nuotr. G. Balčyčio

asmenybė

Gintaras Balčytis – architektūrinės Kauno ambicijos Gintaras Balčytis – įsimintiniausias 2017 m. Kauno menininkas, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (LMKA) premijos laimėtojas, vienas naujosios Kauno autobusų stoties architektų.

Su G. Balčyčiu susitikome jo darbo vietoje Kauno centre. Kalbėjomės sėdėdami prie didelio, apskrito stalo, o klausant atsakymų į klausimus mano žvilgsnis vis nuslysdavo didžiulės, sieną užstojančios lentynos, nukrautos knygomis ir žurnalais apie architektūrą, link.

58 2018 (Nr. 2)

Kauno autobusų stotis (2017 m.), projekto architektas – Gintaras Balčytis, architektai – Kęstutis Vaikšnoras, Paulius Vaitiekūnas, Jurgita Šniepienė. G. Balčyčio nuotr.

Jurgita RAUDONYTĖ

aip nusprendėte tapti architektu ir ar kada buvo kilę minčių, kad reikėjo rinktis kitą specialybę?

Tuo metu, kai mokiausi dailės mokykloje, didelių architektūros pavyzdžių, žurnalų nebuvo, o ši sritis mane intrigavo. Išties, anksčiau norėjau būti geologu.

Mane visą laiką traukė tapyba, tačiau anais laikais buvo kita priėmimo tvarka, tapyba ir skulptūra buvo specialybės, į kurias įstoti būdavo praktiškai neįmanoma, nes priimdavo po vieną ar du žmones, o į vieną vietą apie 50 pretendentų. Dėl šių priežasčių net nebandžiau... Įstojau į Vilniaus inžinerinio statybos instituto Architektūros fakultetą ir ten pritapau, vėliau minčių kažką keisti nekilo. Man meninis profilis – kaip gyvenimo būdas. Techninio ar kitokio pobūdžio darbai manęs nelabai ir traukė.

K

Kuo žavėjotės, kas Jus įkvėpė studijų metais ir karjeros pradžioje?

Studijų universitete metu didelės informacijos sklaidos apie architektūrą nebuvo. Leido kelis žurnalus, kuriuos buvo galima pavartyti bibliotekos spec. skyriuje, tačiau laisvai prieinamos informacijos stigo.

Visiems prieinamas buvo prancūzų architektūros žurnalas L‘ Architecture d‘Aujourd‘hui, kurį visi skaitėme. Beje, leido ne originalų žurnalą, o Maskvoje nukopijuotą jo versiją. Tuo metu kaip tik kilo postmodernizmo banga ir, aišku, visus mus, jaunus architektus, tai labai intrigavo. Iki to laiko dominavo funkcionalizmas, kuris buvo labai paprastas, nieko nestebino. Į istorinę architektūrą atsigręžęs postmodernizmas kėlė didesnį susidomėjimą – didesnė formų įvairovė, buvo galima kurti įdomesnius dalykus.

Iš architektų žavėjo Aldo Rossi ankstyvieji darbai.

Kaip vertinate monolitinę, masyvią sovietinę architektūrą?

Ji yra labai įvairi ir netgi sovietiniais laikais pavykdavo pastatyti vieną kitą neblogą pastatą.

Maždaug 1985–1995 m. buvo jaučiama didelė japonų architektūros įtaka, paskleista architekto Kenzo Tange. Iš to kilo brutalizmo architektūra ir atsirado išskirtinių pastatų, kaip, sakykime, Vilniaus koncertų ir Sporto rūmai arba XIX forto monumentas Kaune. Šie statiniai ir iš šių dienų perspektyvos žiūrint išliko gana neblogais brutalizmo architektūros pavyzdžiais. O štai „Žilvino“ (arch.

A. Lėckas) poilsio namų kompleksas Palangoje iki šiol nėra pralenktas – manau, kad geresnio pastato, kaip architektūros kūrinio, Lietuvoje nėra.

Tačiau ši architektūra žymi ne tai, kuo buvome, o kuo norėjome būti. Tuo metu dauguma žmonių gyveno kaimuose, o ši architektūra atspindi norą keltis į miestus, tapti vakarietiškosios kultūros dalimi. Ne visi tikslai buvo pasiekti, du dešimtmečiai visgi gana trumpas laikas, tačiau architektūra išties pavyko.

Jeigu Jums duotų visišką kūrybinę laisvę sukurti vientisą pastatą, ir eksterjerą, ir interjerą, ar imtumėtės? Ir kokios architektūrinės krypties pastatas tai būtų?

Interjerus esu kūręs karjeros pradžioje, dabar to nebedarau.

Interjerai – atskira sritis, jokiu būdu negaliu pasakyti, kad ji prastesnė nei architektūra. Sukurti gerą interjerą – sunki, daug darbo reikalaujanti užduotis.

Tačiau tokį pastatą projektuoti apsiimčiau.

Dėl krypties – nežinau. Nemėgstu hipotetinių klausimų. Architektūra – kūrybos sritis, iš kitų išsiskirianti tuo, kad privalo turėti užsakovą. Architektai projektuoja pagal užduotas sąlygas ir kliento norus.

Būna užsakovų, kurie architektui leidžia daryti tai, ką jis nori, tačiau visgi negalėčiau atsakyti, ką daryčiau gavęs tokią laisvę.

Ir laisvės negali būti be atsakomybės. Visi kūrėjai turi kažkokių kūrybinių stabdžių. Net tapytojai, kurie daro ką nori ir kaip nori, neturi reglamentuojančių įstatymų kaip architektai – gali tapyti rankomis, kojomis, kaip tik sugalvoja. Tačiau paveikslai vis tiek yra kaip paveikslai.

Tikriausiai, gavus visišką kūrybinę laisvę, pradinė idėja būtų visiškai kitokia nei galutinis rezultatas. Viena kūrybinė mintis sukeltų kitą, judant pirmyn gimtų pastatas – laisvai kuriant sunku iš anksto numatyti, koks bus rezultatas.

Pastato pastatymas – komandinis darbas.

Kaip Jums sekasi bendrauti su inžinieriais? Ar dažnai jie stabdo Jūsų kūrybinę viziją?

Kuo ilgiau dirbi vienoje srityje, tuo daugiau išmoksti. Inžinerinių žinių neišvengiamai atsiranda, nes tai neatsiejama nuo architektūros.

Pastate yra labai daug inžinerinių dalių – pradedant pastato konstrukcija, baigiant šildymu ir elektros išvedžiojimu. Architektas yra viso proceso pradžia ir pabaiga, jo darbas – neduoti nerealių užduočių, kurių negalima įgyvendinti.

Kol kas su inžinieriais bendrauti man sekasi visai neblogai, galbūt todėl, kad neturiu išskirtinių pastatų su begaliniu biudžetu. Dėl to nėra ir nerealių vizijų. Visgi, jeigu biudžetas būtų neribotas, galbūt požiūris taptų kitoks...

Tačiau dar studijų laikais dėstytojai sakė, kad jeigu gali padaryti maketą iš popieriaus, vadinasi, stovės ir pastatas. O šiandien kompiuterinės prog ramos, naujos technologijos leidžia įgyvendinti sprendimus, kurių prieš 20 metų niekas nebūtų pasiryžęs daryti.

Svarbu nepamiršti, kad architekto darbas – padaryti logišką projektą. Viską galima pastatyti, tačiau turi būti tikslas tai daryti.

Ar galite išskirti tris gero projekto ypatybes?

Mano supratimu, vienas svarbiausių dalykų pastate – funkcija. Jos neišpildantis pastatas nebus geras.

Visų antra, jis turi atitikti vietos dvasią. Tai nereiškia, kad senamiestyje statomas pastatas turi imituoti senovę, o naujamiestyje būti itin modernus. Naujas statinys gali su jais kontrastuoti, būti kitaip priderintas, tačiau pastatas turi atitikti urbanistinę vietos dvasią.

Ir galiausiai – tai turi būti architektūros meno kūrinys.

O kaip vertinate Kauno tarpukario architektūros palikimą?

Kauno modernistinė architektūra, atsiradusi per du pirmosios nepriklausomybės dešimtmečius, vertinga jau vien tuo, kad sukūrė Lietuvos architektūros mokyklą. Iš jos atsirado visi tie, kurie dirbo pokariu ir vis dar dirba, taigi, būtų labai keista, jeigu sakyčiau, kad ji nevertinga.

Yra ikoniniai pastatai – Pieno centras, KTU Chemijos fakultetas, pastatytas kaip karinės pramonės laboratorija, Centrinis paštas, Karininkų ramovė...

Svarbūs ir foniniai pastatai, gyvenamieji namai, kurie rodo tam tikrą epochą. Vilniaus barokas rodo LDK pasiekimus ir gyvenimo būdą būtent tuo laikotarpiu bei turi išskirtinę reikšmę ne tik Lietuvos mastu. O štai Kauno modernistinė architektūra rodo, kuo gyvenome pirmosios nepriklausomybės periodu.

Individualus gyvenamasis namas Kačerginėje (2018 m.), projekto architektas – Gintaras Balčytis.

asmenybė Koks šiuolaikinės architektūros statinys Jums labiausiai patinka, ką laikytumėte pavyzdiniu pastatu?

Pasaulyje pastatų labai daug, ir labai gerų pavyzdžių. Tačiau išskirti kažkokį, kad turi būti tiktai toks... galėčiau, bet nenorėčiau.

Man patinka pastatai, kurie yra architektūros meno pavyzdžiai. Yra daug madingų, šiuolaikinių statinių, kurie tikrai neblogi. Tačiau, kaip ir visoje kūryboje, yra daug kūrinių, atitinkančių šiandienos dvasią, tačiau neaišku, kaip jie atrodys po 50 ar 100 metų.

Architektūrinis objektas – ilgaamžis kūrinys.

Jeigu jis neteks prasmės po 50 metų, dar gal ir ne taip baisu, tačiau jei žmonės jo nebesupras po 10, jau negerai, jis neatlieka savo funkcijos. Šiaip ar taip, yra gal ne tiek pastatų, kiek architektų, kurių kūryba intriguoja. Vienas tokių būtų šveicarai „Herzog & de Meuron“. Jie įdomūs ne tik projektuojama forma, bet ir naujomis technologijomis, kurias pasitelkę sukuria labai įprasminančią architektūrą tiek vietos, tiek pasaulio kontekste. Taip pat patinka kitas šveicaras Peteris Zumthoras, kuris savo sąlyginai paprastomis formomis kuria intrigą, perteikiančią kūrinio idėją, jo darbai turi dvasią.

Tokie kūriniai ilgaamžiai. Daug yra neblogai atrodančių pastatų, tačiau tai labiau fasadinė išraiška, kuri sudaro bendrą miesto foną, įvaizdį.

Ir tai viena architektūros funkcijų – kurti miesto vaizdą.

Kaip jau minėtas Kauno tarpukario architektūros pavyzdys – atskiri gyvenamieji pastatai nėra kažkuo ypatingi, bet jie sukuria gerą miesto atmosferą. Tai vienas urbanistikos uždavinių.

Architektūra nėra tik fasadinė išraiška. Architektūra – tai šviesa ir erdvė tiek pastato išorėje, tiek viduje. Kaip pavyksta atrasti erdvės ir šviesos dermę, taip ir architektūra pavykus arba ne.

60

2018 (Nr. 2)

Daug kalbate apie tai, kad pastatai turi derėti tarpusavyje, kurti miesto vaizdą ir nuotaiką. Pats esate kaunietis, taigi, apie šį miestą ir norėčiau pasiteirauti – kaip manote, kokių atnaujinimų reikia architektūriniam Kauno įvaizdžiui?

Bet kuri apleista vieta reikalauja atnaujinimo.

Visais laikais miestuose vyko pokyčių, ir jie turi vykti. Nesvarbu, ar tai UNESCO paveldo objektas, ar šiaip miestas, jeigu niekas nevyks, po kažkiek laiko jis degraduos ir neliks gyvybės.

Taip ir Kaune – nekalbant apie periferinius rajonus, tačiau pačiame mieste, Naujamiestyje, yra daug vietų, kur turėtų būti pastatų, o ne plynių.

Arba priešingai – pastatai, kuriuos laikas nugriauti ir statyti kažką nauja. Labai daug tokių vietų.

Jeigu konkrečiau, važiuojant Karaliaus Mindaugo prospektu iš Šančių pusės visas pramonės rajonas turėtų būti naujai suprojektuotas, naujai pastatytas. Žemosios Fredos krantinė – puiki vieta miesto centro plėtrai, Laisvės alėjos kiemai reikalauja pokyčių...Tik gaila, kad Kaunas mažėja. Mažėja gyventojų, o su jais menksta ir pastatų poreikis. Architektūra labai priklauso nuo žmonių, gyvenančių mieste, jų skaičiaus.

Grįžkime prie Jūsų kūrybos. Ar stebite tolesnį savo pastatų gyvenimą: erdvių nuomininkus, pokyčius interjere, erdvių pritaikymą prie ten dirbančių žmonių poreikių?

Nesu iš tų architektų, kurie gyvena savo pastatų gyvenimą.

Aišku, rūpi, kaip tie pastatai gyvena, kas su jais vyksta, bet nesu iš tų, kurie galvotų, kad negali būti kažkaip kitaip. Pastatas yra funkcinis dalykas ir, jeigu kinta pastato funkcija, tai ir pastatas turėtų keistis.

Individualus gyvenamasis namas Kačerginėje (2009 m.), projekto architektas – Gintaras Balčytis.

Kuris projektas buvo sudėtingiausias, pareikalavo daugiausia pastangų ir kuriuo įveiktu iššūkiu labiausiai didžiuojatės?

Architektūra, ypač dideli projektai, nėra vieno žmogaus. Individualų gyvenamąjį namą suprojektuoti gali vienas žmogus, bet dideli objektai – komandinis darbas.

Naujoji autobusų stotis – vienas tų pastatų, kuriuo gali didžiuotis visa komanda.

Tai puikiai matomas, kaip ir muziejai ar teatrai, miesto vaizdą formuojantis pastatas. Tokius statinius visi vertina rimčiau.

Manau, kad tai pavykęs projektas, kuriam įgyvendinti reikėjo įveikti daug iššūkių. Mūsų masteliais žiūrint, tai didelis objektas, kuriam buvo skirta gana mažai vietos, ir funkcija sudėtinga. Pastatas yra Naujamiestyje, kur teko atkreipti dėmesį į urbanistinį planavimą, architektūros paveldo taisykles.

Dar nekviečia projektuoti Vilniaus stoties?

Jau vien šis pajuokavimas parodo, kad Kauno stoties projektas – tikrai vykęs.

Na, o jeigu kviestų projektuoti naują autobusų stotį Vilniuje, neabejotinai kažką galvotume ir eitume siūlyti.

Pastatas Vilniuje šiuo metu tikrai gana apleistas, nelabai tinkamas pagal situaciją, tačiau viskas priklauso nuo daug veiksnių – vienas jų yra miesto požiūris į visą urbanistinį procesą.

Vienu ar kitu keliu ši autobusų stotis irgi turės būti sutvarkyta.

Visgi, situacija Vilniuje kitokia. Tai tikras transporto mazgas, kur greta yra autobusų stotis, traukinių stotis ir miesto viešasis transportas. Šiuo atveju vien tik graži stotis didelės pridėtinės vertės neduotų – ten reikia didesnių, globalesnių sprendimų.

Kaune tos problemos nebuvo – autobusų ir traukinių stotys yra kelių šimtų metrų atstumu, nėra tiek daug eismo vienoje vietoje.

Per pokalbį ne pirmą kartą pabrėžiate urbanistinius miesto erdvių sprendimus, jų svarbą. Kaip vertinate projektą „Kaunas tvarkosi“, kai tvarkomos gatvės, restauruojama daug istorinių pastatų fasadų?

Nepaisant to, kad yra daug diskutuotinų ir abejotinų sprendinių, „Kaunas atsinaujina“ – geras, pozityvus dalykas. Kaunas buvo gana apleistas miestas ir sunku buvo tikėtis greitų pokyčių. Jeigu prieš kelerius metus kažkas būtų pasakęs, kad tiek daug fasadų bus atnaujinta, taip smarkiai pagerės miesto nuotaika, nebūčiau patikėjęs.

Dabar architektūrinę miesto plėtrą planuoja ne administracija ir ne prie žemėlapio atsisėdęs ir kažką nusprendžiantis strategas. Ją planuoja žmonės, investuojantys į pastatus pinigų. Miesto

administracijai reikėtų juos skatinti ir kreipti teisinga architektūrine linkme.

Ar visi žingsniai yra teisingi? Kiekvienas turi savo viziją ir kelius jai įgyvendinti. Nesakau, kad kitų vizijos blogos, jos tiesiog šiek tiek kitokios nei mano.

Kad kartais kažkas vyksta ne taip, kaip turėtų, nėra baisus dalykas. Viskas negali būti idealu, be to, niekada ir netikėjau idealiais sprendiniais. Architektūra turi labai daug atspalvių, o galutinį rezultatą lemia daug veiksnių: pinigai, gebėjimas juos panaudoti, bendras supratimas... Architektūra jau kažkur apačioje.

Architekto tikslas – padaryti geriausiai, kaip gali.

Gal ne visi architektai įdeda daug širdies, tada ir rezultatas būna vidutiniškas, tačiau ir toks, palyginti su tuo, kas buvo, jau yra gerai.

O Jums pačiam svarbios kitų žmonių pastabos, patarimai?

Svarbios. Nebūtina visada daryti taip, kaip pataria, bet visada reikia įsiklausyti, apsvarstyti, ką sako kiti.

Tik kvailys gali būti įsitikinęs, kad viską žino ir jam nereikia jokios pagalbos iš šalies.

Pats stengiuosi išgirsti viską, kas man sakoma, tačiau atsirenku, į kurias pastabas kreipti dėmesį.

Jūsų darbas gana sudėtingas ir susidedantis iš daugelio etapų. Ar yra darbo elementų, kurių mielai nedarytumėte, perleistumėte kažkam kitam?

Lietuvoje įprasta, kad architektas daro viską: sukuria idėją, pastato struktūrą, teikia architektūrinius pasiūlymus, jį projektuoja, o paskui daro darbo brėžinius, pagal kuriuos reikia pastatą statyti. Štai kitose šalyse įprasta praktika, kad architektas kuria tik architektūrinę dalį, o darbo brėžinius padaro statybų įmonės. Tai šitą etapą ir aš mielai praleisčiau, nes tai jau ne kūrybinis darbas, o techniniai dalykai, kad pastatas būtų šiltas ir gerai stovėtų.

Taip pat pas mus istoriškai susiklostę, kad architektas yra ir projekto vadovas. O projektas susideda iš daug punktų (didesniam pastate ir iki 25 dalių): ir elektros instaliacija, ir priešgaisrinė sauga, ir daug kitų dalykų. Taigi, projekto vadovas turi suvaldyti visus darbo procesus.

Projekto vadovo funkcijų didesniuose pastatuose man kol kas nepavyksta atsisakyti, bet mielai taip padaryčiau. Projekto vadovas tikrai neturėtų būti architektas, nes tai atima labai daug laiko, energijos, tai labai atsakinga pozicija. Čia reikia atskiro, patyrusio ir išmanančio žmogaus.

O kaip vertinate egzotinę Rytų šalių architektūrą?

Kiek teko ten būti, tai, mano požiūriu, ten nelabai yra šiuolaikinės architektūros. O istorinė architektūra išskirtinė.

Negaliu atsakyti, kiek ji menotyriniu požiūriu vertinga. Įprasta manyti, kad tai, kas turi kelis

Galvojame, jog tai, ką turime, viskas yra išskirtinai vertinga, išskirtinai gera ir įvyks žiaurus nusikaltimas, jeigu kažkas kažką pakeis. / Gintaras BALČYTIS /

tūkstantmečius menančią istoriją, savaime vertinga. Turbūt taip ir yra, nes istorija prideda daug sluoksnių, konteksto. Man patinka senoviški, rankų darbo pastatai – į juos persiduoda žmonių šiluma.

Jūs kaip ir suabejojote, ar tikrai viskas, kas sena, yra vertinga?

Viskas labai priklauso nuo konkretaus pastato, bet, kalbant apie mūsų paveldosaugininkų požiūrį, manau, kad kultūros paveldo strategija Lietuvoje yra konservatyvi ir pasenusi.

Labai daug dalykų keičiasi, bet reikėtų pakeisti dar daugiau. Čia ir visų mūsų problema, kad galvojame, jog tai, ką turime, viskas yra išskirtinai vertinga, išskirtinai gera ir įvyks žiaurus nusikaltimas, jeigu kažkas kažką pakeis.

Aš taip nemanau. Bet kurioje vietoje, bet kuriame pastate galima kažką daryti, tačiau viskas priklauso nuo to, kaip daryti. Mes galbūt neturime geros patirties, bet pasaulyje yra daug pavyzdžių, kaip vertingus pastatus galima rekonstruojant truputį pakeisti ir jie tampa dar geresni, įdomesni, kokybiškesni.

Daug kalbame apie architektūrą kaip meną, pats buvote pripažintas įsimintiniausiu 2017 m. menininku. Kaip manote, ar architektūra kaip meno rūšis sulaukia užtektinai dėmesio?

Blogiausia, kad praktiškai neturime architektūros kritikos – nei profesionaliu, nei mėgėjišku lygmeniu.

Tai problema. Žmonės į architektūrą žiūri kaip į statinius, kurie papuošia arba nepuošia miesto. Tačiau apie architektūrinę kokybę, apie pastatą kaip meno objektą, tendencijas, erdvės kūrimą – o architektūra ir yra ne tik fasadai, bet ir erdvės kūrimas – nėra jokių straipsnių, rubrikų.

Turime profesionalių recenzijų apie naujas knygas, filmus, teatro pastatymus... Apie architektūrą niekas nerašo, nėra recenzijų laikraščiuose, žurnaluose. Dėl to kyla problema – viešojoje erdvėje vyrauja asmeninė nuomonė, kuri, jei esi labiau žinomas, priimama kaip neginčijama, o jei mažiau, lieka neišgirsta.

Architektūros menotyros laukas yra visiškai tuščias ir, tikiuosi, kad jį kas nors užpildys, nes yra labai daug, apie ką rašyti. Kad ir šiuolaikinė architektūra – visi rašo, kad stiklinės dėžutės ir panašiai. Galima pagalvoti, kad mūrinės dėžutės jau gerai, o stiklinės – savaime blogai. Bet viskas daug sudėtingiau...

Tam, kad galėtume vertinti, reikia turėti atramos taškų, domėtis, žinoti tendencijas, kontekstus. Nesidomint nėra kritikos, yra tik patinka arba nepatinka.

Panašiai kaip su moderniais paveikslais – jeigu tuo nesidomi, tai tiesiog pasakysi, kad čia teplionė, nesąmonė. Tokių paveikslų gali bet kas prikepti kiek tik nori.

Bet kuo labiau domiesi, tuo daugiau spalvų pamatai, sudėtingų dalykų. Kazimiro Malevičiaus „Juodas kvadratas“ ar tik raudonai nudažyta drobė įgauna papildomų poteksčių, jei matai ne tik dažais nudažytą paveikslą.

61

regionų plėtra

Anykščių ambicijos auga kasdien

Ant Šeimyniškėlių piliakalnio giedama Tautiška giesmė.

A. Falkausko nuotrauka

Pastaraisiais metais Anykščiai tapo ta vieta, kurią iš naujo atrado bemaž visos šalies gyventojai.

Atsidarę unikalūs traukos objektai, nuostabus kraštovaizdis, galimybė pasimėgauti SPA procedūromis – priežastys, dėl kurių tūkstančiai žmonių važiavo į šį miestą. Anykščių rajono savivaldybės meras Kęstutis TUBIS tiki, kad visa tai tėra rajono ryškesnės plėtros pradžia.

Skatina kurti kuo daugiau darbo vietų rieš kelerius metus miestas pats buvo nustebęs – atidarius Anykščių medžių lajų taką, norinčių juo pasivaikščioti nusidriekė eilės. Antplūdis buvo toks didelis, kad vietos verslininkai nebuvo tam pasiruošę, trūko maitinimo ir nakvynės įstaigų, miesto svečiai pasigesdavo kitokių pramogų. „Šiandien nebesulauktume nusiskundimų, kad atvykusieji aplankyti Anykščių neturi kur papietauti, išgerti kavos. Vietos verslininkai tikrai nesnaudė ir pasinaudojo galimybe. Nežadame užmigti ant laurų ir toliau kuriame plėtros planus,

P

62

2018 (Nr. 2)

įgyvendiname verslo skatinimo programas“, – kalbėjo meras K. Tubis.

Anykščių rajono savivaldybėje yra sukurta smulkiojo ir vidutinio verslo skatinimo sistema.

Pagal ją verslininkams, sukūrusiems penkias ir daugiau naujų darbo vietų, taikomos mokestinės lengvatos: jie gali būti atleidžiami nuo žemės ir turto mokesčio iki 3 metų.

Kasmet skiriama vis daugiau lėšų smulkiojo ir vidutinio verslo skatinimo programai. Antai 2017 m. jai panaudota 33,3 tūkst. eurų, šiais metais numatyta skirti 40 tūkst. eurų. Viešųjų paslaugų verslui organizuoti skirta 59,8 tūkst. eurų. „Nors Anykščiai prioritetu pasirinko turizmo vystymą ir kurorto statuso siekį, galime

pasidžiaugti žemės ūkio ir gamybos plėtra. Pavyzdžiui, rajone veikianti danų kapitalo įmonė „Balticsofa“ yra įkūrusi du gamybos cechus – siuvyklą ir baldų surinkimo, kuriuose dirba apie 120 anykštėnų. Didžiąją dalį savo produkcijos įmonė eksportuoja į Daniją ir kitas Skandinavijos šalis“, – pasakojo Anykščių rajono meras.

Jis paminėjo ir ūkininko Audriaus Juškos ūkį, kuris 2017 m. smarkiai plėtėsi, 6 ha teritorijoje pastatyti nauji šiltnamiai ir 6 MW biokuro katilinė. Šiuo metu ūkyje dirba 180 žmonių. Šiltnamiuose auginami pomidorai ir agurkai, į rinką patiekiama aukštos kokybės produkcija, kuria prekiaujama visuose Lietuvos prekybos tinkluose bei Latvijoje ir Estijoje.

Užs.

Vizija – išskirtinis kurortas Anykščiams siekiant tapti kurortu, gryninama koncepcija, koks būtų jų išskirtinumas iš kitų. „Norime, kad tai būtų kurortas, kuriame kuriasi aukštųjų mokyklų kūrybinių industrijų laboratorijos, įrašų studijos, medijų kūrėjų dirbtuvės, IT biurai, rašytojų ir menininkų rezidencijos, didmiesčių biurų, gal net ambasadų, vasaros rezidencijos, menininkų butikai, amatininkų manufaktūros, kūrybinės, sporto, sveikatinimo stovyklos, konferencinis turizmas. Čia telktųsi intelektualioji bendruomenė. Situacija ir sąlygos tam plėtoti labai palankios. Graži aplinka, nedideli atstumai tarp įstaigų, spartus internetas, išmaniosios technologijos, nebrangus būstas, lėtas gyvenimo ritmas, gamta, regioninis parkas, aukštos kokybės kultūros renginiai, išvystyta infrastruktūra, ilgametės kultūros tradicijos“, – vardijo K. Tubis.

Jo teigimu, tokios iniciatyvos plėtojimas ir įgyvendinimas padėtų spręsti gyventojų užimtumo, investicijų į Anykščių rajoną ir aukštesnio nei minimalaus darbo užmokesčio problemas. Įgyvendinant šią iniciatyvą, Anykščių rajone būtų sudaromos išskirtinės sąlygos plėtoti kūrybines industrijas kurorte. Kurorto savitumas ir unikalumas trauktų ir užsienio investuotojus.

Anykščių rajono savivaldybė yra numačiusi 2018–2020 m. strateginio veiklos plano priemones. Pagal jas tolesniam krašto vystymuisi turi būti sutvarkyta infrastruktūra, gerinamos susisiekimo sąlygos, tvarkomi lankytini objektai, pertvarkomos viešosios erdvės.

Tai Anykščiams padės tapti išskirtiniu kurortu, kurti naujas darbo vietas. Pagal numatytą viziją įgyvendinamos priemonės lems ekologinių ūkių vystymąsi, bus kuriami vietos verslų segmentų klasteriai, pavyzdžiui, vaisių ir uogų auginimo bei perdirbimo. Taip pat didės SPA procedūrų įvairovė, vystysis kiti susiję verslai: natūralių gėrimų gamyba, augalų aromaterapija, avininkystė, veltinių gamyba, stiklo ir taros, papuošalų gamyba.

Infrastruktūrai – nemažos investicijos Tam, kad būtų sukurta kuo patrauklesnė investicinė aplinka, turi būti paruošta ir gerai sutvarkyta infrastruktūra. Anykščių rajono savivaldybė pastaraisiais metais įgyvendino nemažai investicinių projektų, kurie pagerino susisiekimo, energetikos ir viešąją infrastruktūrą.

Anykščių rajono savivaldybė 2017 m. vietinės reikšmės transporto infrastruktūros objektų statybai, rekonstrukcijai ir priežiūrai panaudojo daugiau kaip 1,92 mln. eurų, iš kurių ES struktūrinių fondų lėšos sudarė daugiau kaip 172 tūkst. eurų. Taip pat panaudotos Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšos (daugiau kaip 1,24 mln. eurų) ir savivaldybės biudžeto lėšos (513,26 tūkst. eurų).Šiais metais užbaigti Anykščių medžių lajų takas.

R. Kaladės nuotrauka

Anykščių Šaltupio gatvės dalies rekonstravimo darbai. Įrengti nauji gatvės pagrindai, paklota nauja asfaltbetonio danga, nutiestas dviračių takas, rekonstruoti šaligatviai, sumontuoti nauji gatvės LED šviestuvai.

Taip pat baigti Anykščių A. Vienuolio gatvės rekonstravimo darbai, pradėtos atnaujinti Jablonskio ir Obelų gatvės. Naujai nutiestas dviračių takas sujungs Žiburio gatvės taką su Šventosios upės kairiojo kranto taku. Bus rekonstruoti šaligatviai, gatvę apšvies nauji LED šviestuvai.

Vystant pėsčiųjų ir dviračių takų tinklą, pradėti statybos darbai Šeimyniškėlių gatvėje. Šis pėsčiųjų ir dviračių takas sujungs Šventosios upės kairiojo kranto taką su taku, vedančiu į Niūronių kaimą.

Gerinant infrastruktūrą prie lankytinų objektų buvo atnaujinta asfaltbetonio danga automobilių stovėjimo aikštelėje Liudiškių gatvėje prie „Laimės žiburio“.Vienas svarbesnių įgyvendintų projektų – Anykščių kultūros centro renovacija, kuri pradėta dar 2008 metais. Renovacijos darbų biudžetas siekė daugiau kaip 4,95 mln. eurų, iš jų daugiau kaip 3,96 mln. sudarė valstybės skirtos lėšos. Anykščių rajono biudžetui kultūros centro renovacija kainavo 990 tūkst. eurų. Atliekant darbus apšiltintos pastato sienos, cokolis ir stogas, pakeisti langai ir durys. Suremontuotos visos administracinės, rūsio patalpos, kino salė, mažoji salė, teatro studija, choro salė.

Anykštėnams buvo labai svarbi šilumos ūkio pertvarka. Daugelį metų dėl vienintelio kuro šaltinio – brangių gamtinių dujų – Anykščiuose centralizuotai tiekiama šiluma buvo viena brangiausių šalyje. Įgyvendinus šilumos ūkio pertvarkos projektus ir gamtines dujas pakeitus biokuru, trečdaliu sumažėjo šilumos kaina vartotojams. Šiuo metu 6 atskiros dujinės katilinės sujungtos į vieną tinklą, šiluma yra gaminama iš vienos biokuro katilinės tol, kol užtenka katilo galingumo. 2017 m. pradėta eksploatuoti šilumos trasa nuo biokuro katilinės iki Pušyno mikrorajono, kurios ilgis 1049 metrai. Šių metų kovo 9 d. VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra pasirašė sutartį su UAB „Anykščių šiluma“ dėl naujo biokuro katilo sumontavimo

K. Tubis Anykščių teniso kortų atidarymo šventėje.

Anykščių r. savivaldybės nuotrauka

Anykščių miesto biokuro katilinėje. Bendra projekto suma – 714368,00 Eur, skiriama Europos Sąjungos lėšų – 428621,00 Eur. Mokesčiai už šildymą kai kurių Anykščių daugiabučių gyventojams dar labiau sumažėjo atlikus namų renovacijos darbus. Pagal Anykščių rajono energinio naudingumo didinimo daugiabučiuose namuose programą baigti renovuoti 36 daugiabučiai namai – 26 proc. visų mieste esančių daugiabučių.

Pavasarį bus pradėti dar devynių daugiabučių namų renovacijos darbai. Jau yra parengti investiciniai planai, konkurso būdu išrinkti rangovai. Mero K. Tubio teigimu, džiugu, kad renovacija peržengė Anykščių miesto ribas ir pirmas modernizavimo projektas bus įgyvendintas Kavarske.

Kitam renovacijos etapui jau yra parengta 14 investicinių planų. Gyventojams pritarus, šie daugiabučiai irgi sulauks statybininkų.

63

Martyno Mažvydo bibliotekos nuotr.

svetur

M. Mažvydo bibliotekos interjeras – tarp pasaulio geriausiųjų Elena PALECKYTĖ

Jaunos vilniečių architektūros studijos „2XJ“ suprojektuotame Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos interjere dera tiek sena, tiek nauja, o erdvėse vietos atsirado ne tik įprastoms bibliotekos funkcijoms, bet ir kino salei ar kūrybinėms dirbtuvėms. Bibliotekos interjero sprendimai buvo įvertinti tiek Lietuvos, tiek tarptautiniuose architektūros konkursuose. Architektas Jokūbas Jurgelis pasakoja, kad maloniausia ne apdovanojimai, o matyti, kad sukurtos erdvės yra panaudojamos veikloms ir mylimos bibliotekos lankytojų.

64

2018 (Nr. 2)

artyno Mažvydo bibliotekos interjeras susilaukė daug teigiamų įvertinimų. Ar galėtumėte detaliau papasakoti, kokių apdovanojimų gavote?

Praėjusių metų pabaigoje Šendžene vykusiuose tarptautiniuose erdvių dizaino apdovanojimuose „Idea-Tops“ Nacionalinės bibliotekos interjeras pateko tarp penkių geriausių 2017 metų visuomeninių projektų pasaulyje. Projektas pripažintas geriausiu viešuoju interjeru konkursuose „Mano erdvė 2017“ ir „Geras dizainas“, o konkurse „Lietuvos metų gaminys 2016“ rekonstrukcija įvertinta aukso medaliu.

Projektu taip pat nuolatos domisi autoritetingi tarptautiniai architektūros leidiniai, mokslo ir tyrimų institucijos.

M

Kaip tokią jauną studiją šie įvertinimai nuteikia – ar tikėjotės būti pamatyti pasaulyje?

Labiausiai norėjome padaryti savo darbą gerai, nekeliame sau užduoties būti pastebėtiems. Laimėjimai jauniesiems kūrėjams suteikia trūkstamo pasitikėjimo savimi, dėmesys ir įvertinimai tikrai labai motyvuoja ir skatina toliau dirbti šioje srityje, kur procesas dažnai nebūna labai lengvas.

Kaip manote, kodėl būtent jūsų kurtas interjeras nusipelnė visų šių apdovanojimų?

Labai sunku atsakyti. Gauti apdovanojimai Lietuvoje buvo nuspėjami, tačiau Kinijoje – tikrai labai netikėta. Manau, kad gana neįprastas kontekstas, kuriame buvo kuriamas interjeras, taip pat tikrai nėra daug sėkmingų to laikotarpio architektūrinių konversijų pavyzdžių.

Kuriant istorinių pastatų interjerus natūraliai atsiranda apribojimų, kurie neretai tampa esmine interjero dalimi. Kokia yra jūsų patirtis?

Mūsų situacija taip pat ne išimtis, nes pastatas – jo tūris, vidinė struktūra, apdailos medžiagos ir beveik visi interjero elementai – saugomi paveldosaugininkų. Dėl šių priežasčių erdvių tūris išliko nepakitęs. Interjero elementai buvo restauruojami arba atkuriami identiški. Mūsų rastais „raktais“ buvo siekiama pabrėžti seno ir naujo santykį, aiškiai atskirti laikotarpius. Į esamą tūrį buvo tarsi įdėta nauja, kontrastinga esamai situacijai baldinė struktūra, kuri yra vientisos estetikos, šiuolaikiška, aktyvi (juoda) ir formuoja naują bibliotekos veidą.

Interjere daug juodos spalvos, suteikiančios erdvei vientisumo. Kokiomis kitomis priemonėmis suvaldėte tokią didelę erdvę?

Praėjus šiek tiek laiko galima kiek kitaip pažvelgti į sprendimus. Didžiausią pridėtinę vertę šiam pastatui kuria visgi ne estetiniai sprendimai, o sėkmingas pastato įveiklinimas. Tinkamos veiklos ir funkcijos natūraliai suvaldo dideles erdves, paskui eina estetiniai sprendimai, kurie pabrėžia ir sustiprina tinkamus funkcinius sprendimus.

65

svetur

Kuo išskirtinė yra bibliotekų tipologija? Kaip į tai atsižvelgėte?

Bibliotekų misija kinta keičiantis visuomenei ir jos poreikiams. Pagrindinė mūsų užduotis buvo sukurti maksimaliai atvirą visuomenei objektą, kviečiantį ne tik skaityti, bet ir užsiimti įvairiomis kūrybinėmis, kultūrinėmis, intelektualiomis veiklomis ar pramogomis. Esamose erdvėse buvo sukurta daug naujų funkcijų ir galimybių jomis naudotis: keli šimtai šiuolaikiškų darbo vietų skaitytojams, bendradarbystės erdvės (angl. hub), kavinės, konferencijų salė, galerija, muzikos įrašų studija, nedidelė kino salė, menų inkubatorius, vaikų dienos centras, knygynas ir kt. Šis projektas – vienas didžiausių jūsų praktikoje. Kaip vertinate įgytą patirtį? Šis projektas neišvengiamai tapo labai svarbiu mūsų profesiniame kelyje ir dėl jo galime sėkmingai augti. Taip pat tikimės, kad ši patirtis atvers galimybių patirti dar daugiau.

66

2018 (Nr. 2)

infrastruktūra

Pajūriui siūlo racionalų susisiekimo problemos sprendimą ietuviai labiau linkę išradinėti dviratį nei pasinaudoti kaimynų ar kitų šalių gerąja patirtimi. Šitaip sugaištama daug laiko, išleidžiama daug pinigų, tačiau rezultatas būna absoliučiai niekinis. Viešosios įstaigos „Metro sąjūdis“ valdybos pirmininko Juozo Zykaus teigimu, būtent taip elgiamasi sprendžiant vieną opiausių didmiesčiuose viešojo susisiekimo problemų.

Praėjusių metų vasarą Klaipėdos valdžia ėmė svarstyti galimybę ateityje pereiti prie elektra varomo viešojo transporto. Buvo pasiūlyta tramvajaus idėja. Jeigu tokie siūlymai sulauktų politinio palaikymo, 2020 m. būtų parengtas naujos transporto rūšies projektas, o 2022-aisiais projektas būtų pradėtas įgyvendinti. Tačiau vos tik pateikus tokius siūlymus, jau kilo priešpriešų, atsirado abejojančių tokio projekto nauda. „Metro sąjūdžio“ vadovas J. Zykus irgi įsitikinęs, kad tokia idėja nėra racionali, o klaipėdiečiai pasuko vilniečių pramintu klaidingu keliu. Mat pirma bus išleisti milijonai mažai ką duosiančioms galimybių studijoms atlikti.

Kodėl Klaipėdos miestas, kuris vienintelis turėjo elektrinį tramvajų, bet jo atsisakė, vėl ruošia galimybių studijas, kaip tokį projektą įgyvendinti?

Priežastis aiški. Tai – paprasčiausias būdas panaudoti europinės paramos lėšas, ypač kai tokia studija, kurią sudaro 25 tomai, 2003 m. buvo paruošta Vilniuje.

L

Eiti pramintu taku lengva ir saugu. Galima tiesiog paimti milijoną ar kitą ir nebūti kaltinamiems korupcija. Už kvailus sprendimus pagal mūsų įstatymus politikai nebaudžiami, todėl ir suprantant aferą galima apsimesti kvaileliu. Sakyti, kad politikams talkinę mokslininkai ir ekspertai klydo“, – svarstė J. Zykus.

Vilniuje atliktos galimybių studijos išvados parodė, kad tramvajaus įrengimo kaina būtų panaši kaip ir metro, nes reikėtų tramvajaus trasoje esančias inžinerines komunikacijas perkelti į kitą vietą. O tramvajaus eksploatacija toje trasoje ir ją kertančiose gatvėse penkiais kilometrais per valandą sumažintų kitų transporto priemonių greitį. Privatus investuotojas tokio projekto galėtų imtis tik tuo atveju, jeigu toje gatvėje kitas transportas būtų uždraustas.

Po tokių ekspertų išvadų, kurios kainavo apie milijoną eurų, sostinės politikai tramvajaus projekto svarstymą atidėjo iki 2030 metų. „Norėtume, kad klaipėdiečiai pasimokytų iš kitų klaidų ir pasektų gerais pavyzdžiais“, – kalbėjo „Metro sąjūdžio“ vadovas J. Zykus.

Jo vadovaujami specialistai siūlo pasekti kaimynų lenkų pavyzdžiu, kur geležinkelio linija jungia didesnį Gdanską su kurortiniais miestais Gdyne ir Sopotu. Panašiai galėtų būti ir Klaipėdoje. Uostamiestyje įrengus metro po miestu, viename šios linijos gale būtų įrengta jungtis tuneliu, po Kuršių mariomis,

su Smiltyne, maždaug ties Perkėlos gatve. Kitame gale nuo Klaipėdos geležinkelio stoties, jau ant žemės, būtų nutiesti bėgiai iki Palangos. Į Palangą, atsižvelgiant į metų laiką, traukiniai galėtų važiuoti kas pusvalandį ar kas valandą. „Apskaičiuota, kad metro važiuoti yra 10 kartų pigiau nei individualiu transportu.

Uostamiesčio atveju į vieną viešojo transporto sistemą įsijungtų Klaipėdos rajonas, Klaipėda, Kretinga ir Palanga, o pačiam Klaipėdos miestui nebereikėtų atlaikyti didžiulio į darbus iš priemiesčio atvažiuojančių gyventojų automobilių srauto“, – aiškino J. Zykus.

Jeigu klaipėdiečiai nuspręstų įsirengti tramvajų, specialistų nuomone, neišspręstų esminių transporto problemų. Tramvajus juda tuo pačiu lygiu kaip ir gatvės eismas, todėl ties sankryžomis automobiliai būtų priversti pirmenybę suteikti tramvajui ir dėl to formuotųsi spūstys. Be to, tramvajaus trasa įprastai būna paklota gatvės viduryje, todėl, tramvajui sustojus išleisti keleivius, privalo sustoti ir visas kitas ta pačia kryptimi judantis transportas. Tai dar vienas nepatogumas kitam gatvės eismo dalyviui. „Mūsų nuomone, Klaipėdai būtų naudingesnė lengvojo metro sistema. Ji būtų visiškai atskirta nuo gatvės eismo, todėl kelionės taptų daug greitesnės, iki minimumo sumažėtų vėlavimo rizika“, – įsitikinęs J. Zykus.

67

pasaulis

Jerry Yudelsonas.

Visa tiesa apie žaliuosius pastatus Elena PALECKYTĖ

Pasaulyje žymus inžinierius Jerry Yudelsonas neretai vadinamas žaliųjų pastatų krikštatėviu. Jis daugybės knygų šia tema autorius, dažnas konferencijų ir forumų, kuriuose kalbama apie pastatų tvarumą, pranešėjas, besidalijantis žaliosios architektūros principais ir savąja patirtimi.

sate parašęs daug knygų pastatų tvarumo tematika.

Kokiems žmonėms jos skirtos?

Pačią pirmąją mano knygą „Green building A to Z“ (liet. „Žalieji pastatai nuo A iki Z“) būtų galima pavadinti tvarios architektūros terminologijos pagrindais.

Ją parašiau galvodamas apie verslininkus: norėjau, kad, prieš eidami į pasitarimus šia tema, jie turėtų galimybę įgyti tvarios architektūros žodyno pagrindus, žinotų, kokie žodžiai yra vartojami šiame kontekste, ir galėtų lengviau jame orientuotis.

Tačiau daugiausia rašau profesionalams – architektams ir inžinieriams. Juokauju, kad į knygas, skirtas architektams, stengiuosi įtraukti kuo daugiau paveikslėlių ir nuotraukų, o inžinieriams – daugiau schemų ir diagramų. Šios knygos skirtos ir kitiems profesionalams, pavyzdžiui, investuotojams ar studentams. Žinoma, žmonės, kurie nuoširdžiai domisi, mano knygą supras ir nebūdami profesionalais.

Naujausia knyga „Reinventing green building: why certification systems aren‘t working and what we can do about it“ (liet. „Perkuriant žaliuosius pastatus: kodėl sertifikavimo sistemos neveikia ir kaip galime tai pakeisti?“) buvo parašyta platesnei auditorijai. Ją būtų galima pavadinti tvarių pastatų vertinimo standarto „LEED“ kritika, nes joje rašoma apie šios sistemos problemas, trūkumus ir apie tai, kad nors kartais yra sakoma, jog mes darome teigiamą poveikį, iš tiesų taip nėra.

E

68 2018 (Nr. 2)

Kokie pagrindiniai „LEED“ minusai?

Didžiausios su „LEED“ susijusios problemos tebėra kaina ir sertifikato kompleksiškumas. Šis sertifikatas yra brangus, todėl dar labiau išauga pastato kaina. Taigi, daug, pavyzdžiui, mokyklų pastatų tiesiog nusprendžia nė nesistengti gauti sertifikato. Taip pat „LEED“ konkuruoja su kitomis sertifikavimo sistemomis, tokiomis kaip „BREEAM“ (Jungtinė Karalystė), „DGNB“ (Vokietija) ir naujuoju „EDGE“ sertifikatu („World Bank“). Įdomu tai, kad „LEED“ atėjo iš „BREEAM“, tai buvo tarsi jo kopija. JAV, skirtingai nei Europoje, sertifikatus inicijavo verslo įmonės, o ne valstybė ar akademikai, šie tik patardavo.

Pristatyme minėjote, kad neretai koncentruojamasi ne į konkrečius skaičius, o tiesiog į žalumo įspūdį.

Turėjau omenyje, kad kai kurie pastatai naudoja mažiau energijos nei kiti, tačiau tai tik palyginimas. Juk jei sakoma, kad konkretus pastatas sunaudoja 20 proc. mažiau energijos nei kitas, statytas 1960 metais, ką tai reiškia? Tokiu teiginiu nieko nepasakoma, dabartiniai standartai labai skiriasi nuo ankstesniųjų.

Todėl reikia mąstyti ne tik apie energijos sąnaudų mažinimą, bet ir koncentruotis į apskritai energijos nenaudojančius pastatus. O tai – visai kitas mąstymo būdas.

Esate minėjęs, kad Europos ir JAV tvarios architektūros situacijos skiriasi. Kuo? JAV dominuoja „LEED“ sistema, ji užima 98 proc. rinkos. O jūs, europiečiai, turite „BREEAM“, „LEED“, prancūzų „HQE“, „DGNB“, bene kiekvienoje šalyje yra atskirų sistemų. Taigi, nėra vientiso požiūrio, ieškoma naujų variantų.

Skiriasi ne tik sertifikavimo sistemos, tačiau ir pats požiūris. Juk Europoje yra sunku rasti biurų pastatų, į kuriuos nebūtų galima nuvažiuoti viešuoju transportu. O Amerikoje daugybė pastatų, nutolusių nuo pagrindinių kelių ir miestų. Norint juos pasiekti, išnaudojama dar daugiau energijos, todėl net jei pats pastatas ir yra žalias, tai nereiškia, kad bendras poveikis aplinkai nėra didelis.

Kai 2002–2009 metais tyrinėjau Europos architektūros reikalavimus, sužinojau, kad, pavyzdžiui, jūsų žemyne nėra problemų su šviesa: čia savaime suprantama, kad, tarkim, Vokietijoje negalima projektuoti darbo vietos, nutolusios daugiau nei 7 m nuo lango, todėl, bendrai tariant, pastatas negali būti platesnis nei 14 metrų. JAV į tai nėra kreipiama pakankamai dėmesio – pastatas gali būti kad ir 50 m pločio. Taigi, galima sakyti, kad egzistuoja ir kultūriniai skirtumai – europiečiams yra amoralu versti žmogų dirbti tamsoje.

Tęsiant biurų temą, dauguma žmonių dabar dirba atviro plano biuruose, tačiau juose atsiranda triukšmo ir kitų problemų: pavyzdžiui, mano žmona yra alergiška kvepalams. Kaip suprojektuoti biurą, kuriame tikrai niekas nebūtų pasikvėpinęs? Kaip kovoti su įvairiomis socialinėmis problemomis? Juk ir visa tai turi būti apgalvota. Žinoma, daugybė skirtumų tarp Europos ir Amerikos išliks, tačiau, kita vertus, šiuolaikiniuose pastatuose kai kurie aspektai visgi sutampa.

Pavyzdžiui, tiek vieniems, tiek kitiems labai svarbus tampa į aplinką išmetamo anglies dioksido kiekis.

Ar JAV architektūros mokyklose mokoma ekologijos, pastatų tvarumo?

Tikrai taip. Šiuo metu tai yra viena pagrindinių architektūros mokymo ir veiklos krypčių. Tiesą sakant, mes netgi reitinguojame mokyklas pagal tai, kaip gerai jose išvystytos yra būtent šios sritys.

Renovuojant senuosius pastatus labai dažnai prarandama jų estetinė vertė. Kaip būtų galima to išvengti?

Manau, kad tai labai įdomu, nes istorikai ir inžinieriai dažniausiai nesutaria šiuo klausimu.

Vilniuje pastebėjau daugybę medinių pastatų, kurių dauguma niekada nebus energiškai efektyvūs, tai tiesiog neįmanoma. Tad kyla klausimas, kiek tokių istorinių pastatų mums reikia, kiek jų galima arba reikia išsaugoti?

Tikiu, kad naujosios technologijos, tokios kaip elektrinės transporto priemonės, saulės ir vėjo energija, gali pašalinti daug mūsų nerimo dėl ateities priežasčių. / Jerry YUDELSONAS /

Dažniausiai fasadus tenka keisti, kadangi tai – pastato vidaus ir išorės membrana, kuri ir nulemia energinį naudingumą.

Tačiau juk privalo būti alternatyvų? Žinoma, visada yra tam tikrų išeičių. Pavyzdžiui, po renovacijos „Empire State“ pastatas (JAV) tapo 40 proc. efektyvesnis. Buvo nutarta, kad už radiatorių būtų galima padėti infraraudonuosius spindulius reflektuojančias plokšteles, nes tai padėtų į pastatą grąžinti bene pusę radiatoriaus skleidžiamos šilumos. Taip pat užsimota pakeisti langus. Kiekvieną naktį rūsyje buvo pakeičiama apie 90 langų.

Taigi, taip, yra sprendimų: kartais pavyksta sėkmingai renovuoti pastatą, pastatytą dar tada, kai apie energinį naudingumą ar oro kondicionavimą apskritai nebuvo susimąstoma. Bet reikia prisiminti, kad tokį pastatą daug lengviau efektyvinti nei tą, kuris turi stiklinius fasadus. Todėl ateityje kils vis daugiau problemų.

Danielis Libeskindas suprojektavo MO muziejų Vilniuje. Tačiau kiek tokių naujų pastatų pastatoma? Daug didesnis yra renovacijos, o ne naujų pastatų poreikis, todėl manau, kad jaunieji architektai, nuspręsiantys pasirinkti būtent istorinių pastatų modernizavimo specializaciją, tikrai turi daug karjeros galimybių.

Mano manymu, architektūros mokyklose kol kas nėra kreipiama užtektinai dėmesio būtent į renovacijos problemas.

Kas svarbu pastatų tvarumui – sumanus projektavimas ar aukštos kokybės išorinės sienos?

Tvariai architektūrai reikia abiejų: tiek aukštos kokybės pastato apvalkalo (ypač šaltesniuose

regionuose, tokiuose kaip Šiaurės Europa), tiek sumanaus dizaino. Juk šildymas yra ne visas, o tik trečdalis energijos sąnaudų: du trečdalius sudaro šviesos, inžinerinių sistemų, elektroninių įrenginių poreikiai. Tad sumaniu projektavimu galima maksimaliai išnaudoti dienos šviesą, taip sumažinti poreikį apšviesti patalpas. Tačiau tuomet reikia ir aukštos kokybės statybinių medžiagų, kurios padėtų kompensuoti per langus prarastą šilumą.Jaučiu, kad kalbėdamas apie žaliuosius pastatus esate gana optimistiškas.

O kaip dėl kitų sričių, ar tikite, kad jos irgi aiškiai atsigręš į tvarumą?

Manau, kad esu technologinis optimistas, ir tikiu, kad naujosios technologijos, tokios kaip elektrinės transporto priemonės, saulės ir vėjo energija, gali pašalinti daug mūsų nerimo dėl ateities priežasčių. Galima sumažinti iškastinio kuro naudojimą, naudoti saulės ir vėjo energiją, kitaip skatinti atsinaujinančiąją energetiką. Dar manau, kad nė viena maža šalis neturėtų būti palikta viena spręsti šių problemų ir mes turėtume ieškoti sprendimų kartu.

Ką galėtumėte patarti Lietuvos architektams ir urbanistams? Kokią Lietuvos viziją matote?

Viena didžiausių šiuolaikinės Lietuvos valstybės problemų yra didžiulė emigracija ir į tai privaloma atsižvelgti. Tvarumui sukurti reikia gyvybingos ekonomikos, o kadangi šalies populiacija mažėja, lieka vis mažiau žmonių, galinčių sumokėti būtinus mokesčius, kad būtų tvarkomas vanduo ar šiukšlės, vystoma atsinaujinančioji energetika ar didinamas pakrančių atsparumas (stabdomas vandens lygio kylimas, bandoma sustabdyti vis dažnėjančias ir stiprėjančias audras).

69

Daisuke Shima nuotr.

pasaulis

Kaip kontrastas minimalistiniam pastatui – jį supantys seni gyvenamieji pastatai.

ridėtinė spalvų vertė Parengė Daiva NICCOLINI

Dauguma šiuolaikinių minimalistinių pastatų dažniausiai yra tik beveidės stačiakampės dėžutės. Tačiau vaikams reikia spalvų ir individualumo – tai padeda vystytis jų asmenybėms. Toks yra Japonijoje 2017 m. balandį pastatytas vaikų darželis – vienas iš prancūzų kilmės architektės Emmanuelle Moureaux spalvingųjų projektų.

Tai minimalizmo pavyzdys, įsiterpęs senų pastatų kvartale Fukuokos mieste, Japonijoje. Spalvingi elementai čia panaudoti ne tik apdailai, bet ir skirtingų erdvių nuotaikai kurti. Išradingai kuriami spalviniai ritmai skatina vaikų vystymosi raidą. Darželyje vienu metu gali būti 90 vaikučių nuo pačių mažiausių iki 5 metų amžiaus.

70

2018 (Nr. 2)

Laimės dizainą kurianti architektė rchitektė ir dizainerė E. Moureaux yra Jamagatos Tohoku meno ir dizaino universiteto profesorė, dirbanti Japonijos architektūros institute, Tokijo architektų sąjungos narė. Daugelis jos projektų – savotiškos spalvų studijos, kur spalvos traktuojamos kaip svarbiausi architektūrinės raiškos elementai.Tarp žymių jos darbų – kelių Japonijos bankų projektai, kuriuose svarbiausios eksterjero ir interjero detalės kuria spalvų žaismą. E. Moureaux praplėtė laimės dizaino temą, sėkmingai skleidžiamą Japonijoje.

Architektė visiškai pakeitė rimtą ir statišką bankų įvaizdį, suteikdama jiems patrauklumo ir priartindama arčiau žmogaus. Jos kurti bankų pastatų fasadai trykšta vaivorykštės spalvomis, čia liejasi įvairių formų ir geometrinių figūrų dermė, o interjeras atspindi ir pratęsia eksterjero užduotą žaismingą toną. Toks neabejotinai šviežias ir netikėtas motyvas architektūroje sukelia norą į banką užsukti ne tik atlikti svarbių finansinių operacijų, bet ir pabūti, pailsėti.

Architektė yra instaliacijos „100 colors“ iniciatorė. Projekto pagrindas – spalvų invazija, skleidžianti puikias emocijas tiek Tokijuje, tiek kituose pasaulio miestuose. Architektės vizija – tai spalvų idėjų sklaida, turinti užkrėsti savo geromis ir jaukiomis emocijomis.

Kiti E. Moureaux projektai – kulinarijos studijos Šanchajuje interjeras „ABC Cooking Studio“, instaliacijos „UNIQLO 26“ pasaulio miestuose; „Issey Miyake“, „Furlà“ parduotuvės Tokijuje ir daugelis kitų.

O Taivane, Taipėjaus mieste, kitąmet bus užbaigta metro antžeminė dalis, kuri tęsis net 14 km ir savo spalvomis džiugins miestiečių akis.

A

Fasadams dekoruoti sukurti spalvingi stilizuoti medeliai.

Spalvinga grafika išorėje ir viduje Fukuokos prefektūroje architektės E. Moureaux suprojektuotas originalus darželis „Creche Ropponmatsu“ su vidaus erdvėmis turi savo logotipą ir grafinius ženklus.

Visur vyraujančios spalvos suteikia vaikams gyvybingų potyrių. Tai savotiškai nauja vaikų darželio vizija, skatinanti laisvą vaikų protinį ir fizinį vystymąsi. Spalvingi medelių ritmai atsispindi architektės sukurtame darželio logotipe ir darželio uniformose. Net vaikus vežiojantis autobusas pažymėtas darželio logotipu. Šiais mažais, bet reikšmingais akcentais stengtasi pabrėžti idėjos vientisumą ir išbaigtumą.

71

pasaulis

Laiptinei, jungiančiai 4 aukštus, sienoms panaudota net 18 atspalvių, kurie keičiasi kylant ir leidžiantis.

72

2018 (Nr. 2)

Pagrindinei erdvei komponuoti naudojamos mobiliosios komodos su ratukais. Jos prireikus perstumiamos į reikiamą vietą.

Fasado dekorui panaudotos net 22 fluorescencinės spalvos. Iš spalvotų elementų sukomponuoti 63 skirtingų spalvų stilizuoti medeliai, siekiantys 4 m aukštį. Ritmiškas šakų išdėstymas, išplėstas per visą statinio ilgį ir aukštį, tarsi apgaubia viso darželio tūrį.

Tad pro didžiulius vitrininius langus matomi spalvoti medžiai teikia atvirumo ir saugumo jausmą. Pastatas gerai matomas iš tolimesnių apylinkės vietų ir kuria nuostabios spalvų oazės vaizdą. Balta spalva, pasirinkta kaip pagrindas, čia simbolizuoja švarą ir atsinaujinimą, vienija visus vaivorykštės atspalvius.

Lopšelio interjero pagrindą sudaro 200 įvairiaspalvių, palei sienas suprojektuotų lentynų. Joms panaudotos net 25 spalvos. Kiekvienas vaikas turi savo spalvą, tad pagal ją ir atskiria dėžutę, kuriose laiko asmeninius daiktus. Darželio baldai – faneruoti natūraliu lukštu, saugūs, nes dauguma jų suapvalintais kampais. Pagrindinei erdvei komponuoti naudojamos mobiliosios komodos su ratukais. Jos prireikus perstumiamos į reikiamą vietą.

Keturis pastato aukštus jungia laiptai, kuriems panaudota net 18 skirtingų atspalvių. Keliaujant aukštyn ar žemyn besikeičiančios sienų spalvos optimistiškai ir kūrybiškai veikia vaikų vaizduotę. Laikas tokioje spalvingoje aplinkoje skatina vaikų jautrumą ir padeda išryškėti kiekvieno asmenybei. Gyvendami tarp spalvų gausybės, vaikai gali jas gyvai liesti ir taip turtinti savo vaizduotę bei individualumą.

Skaičiai Pastatas 4 aukštų. Statinio plotas 697 kv. m – pirmame aukšte 216,92 kv. m, antrame ir trečiame – 222,03 kv. m, ketvirtame – 36,42 kv. m.

Darželyje vienu metu gali būti 90 vaikučių nuo pačių mažiausių iki 5 m. amžiaus.

Pastato laikančioji konstrukcija – metalinis karkasas, termoizoliacinė medžiaga – purkštos akmens vatos sluoksnis, stogas – plokščias, langai su stiklo paketais.

Sklypo plotas 417,48 m2.

73

pasaulis

L Rūta LEITANAITĖ

eiskit miestą gydyti miestiečiams

Šiandienis europietiškas miestas yra susitarimas. Kuo jo daugiau – tuo labiau miestas klesti. O kad jį ne taip lengva pasiekti, liudija sparnuota frazė: „Jeigu nori sustabdyti projektą – svarstyk jį su visuomene“.

Vis dėlto visuomenės įtraukimas į miesto plėtros procesus toli gražu reikalingas ne tik miestiečiams, kurie nori būti išklausyti. Ekonomika, technologijos ir gyvenimo būdas taip greitai keičia šiandienį miestą, kad jo administracijai būtinos papildomos idėjos, ištekliai ir kompetencija, kurių turi... būtent miesto gyventojai.

Apie tai, kaip, įgyvendinant įvairias iniciatyvas, sujungiančias miestiečius, bendruomenes, visuomenines organizacijas, verslą ir miesto administraciją, kilstelėti miesto patrauklumą, ekonomiką ir miestiečių bendruomeniškumą, mintimis dalijasi urbanistas, tyrėjas ir miestų plėtros politikos ekspertas Levente Polyakas.

74

2018 (Nr. 2)

okios temos Europos miestams svarbiausios šiandien? Globalios, tokios kaip klimato atšilimas, ar lokalios, tokios kaip emigracija ar imigracija, visuomenės susiskaldymas?

Europos urbanistinė programa nurodo kelis svarbiausius iššūkius Europos miestams. Pirma, tai – nedarbas ir naujų darbo vietų kūrimas, naujų įgūdžių mokymas. Šiam iššūkiui įveikti būtinas viešas administracijos, verslo kompanijų, universitetų bendradarbiavimas. Jam svarbios ir nevyriausybinės organizacijos, kurios tame bendradarbiavime atlieka tarpininko, mediatoriaus, vaidmenį. Skurdas taip pat yra aštri problema. Miestai turi sugalvoti, kaip dirbti su labdaros, didelėmis nevyriausybinėmis organizacijomis ir mažomis vietinėmis bendruomenėmis, kaip pertvarkyti švietimą, kad skurde gyvenantys žmonės išmoktų šiandienos rinkai reikalingų įgūdžių. Kalbant apie racionalų energijos panaudojimą, yra svarstomi energijos tinklo decentralizavimo modeliai: kai mieste energiją gamina ne tik kelios didelės elektrinės, bet ir kiekvienas miestietis gali pagaminti nedidelį kiekį energijos tiesiog namų valdoje ir nepanaudotą energiją parduoti bendram energijos tinklui.

K

Kodėl komunikuoti ir vykdyti sėkmingą, nuoseklų bendradarbiavimą taip sudėtinga?

Todėl, kad visi dalyviai, miesto administracija, verslas, visuomeninės organizacijos, bendruomenės, kalba žvelgdami iš skirtingo požiūrio taško – bendrauja skirtingomis kalbomis. Kaip geras bendradarbiavimo pavyzdys įdomus olandų modelis: per amžius ši šalis kovojo su jūros vandens lygiu. Visi šalies gyventojai turėjo prisidėti prie pastangų išlaikyti gyvenamus ir dirbamus žemės plotus neapsemtus. Taip gimė tradicija dirbti kartu. Žinoma, kiti Europos miestai negali tiesiog perimti šios amžių senumo tradicijos ir tikėtis, kad ji iškart prigis. Turime žiūrėti į savo vietinį kontekstą ir jame rasti savito potencialo. Posocialistinėse šalyse didžiausia kliūtis bendradarbiauti yra pasitikėjimo trūkumas. Reikės daug pastangų, kad procesai šiose valstybėse taptų skaidresni, atviresni, kad būtų kuriamos erdvės skirtingoms grupėms reguliariai susitikti, kalbėtis, būti išklausytiems, pažinti vieniems kitus kaip žmones, o ne priešus. Šis procesas neįvyks savaime – jį reikia suplanuoti, moderuoti, skatinti.

75

pasaulis

Ne tik bendruomenės ir verslas nepasitiki valdžia. Nepasitikėjimas turi ir kitą kryptį – neretai valdžia bendravimą su miestiečiais laiko tikru prakeiksmu. Kodėl savivaldybės vis dėlto turėtų stengtis įtraukti miesto bendruomenes?

Daugelyje situacijų visuomenės ar privataus verslo kompetencija gali labai padėti įgyvendinti viešųjų paslaugų strategijas. Savivaldybių galimybės ir ištekliai riboti, taigi, pasidalijus užduotimis, ištekliais ir idėjomis, galima gauti daug geresnių rezultatų.

Pavyzdžiui, Bratislavoje visuomeninė organizacija pasiūlė planą atnaujinti apleistą turgavietę, derinant prekybos ir kultūros funkcijas skirtingu metu, ir turgavietė suklestėjo. Taip pat, jeigu miesto valdžios ryšiai su vietinėmis bendruomenėmis ir privačiu sektoriumi glaudūs, ji daug geriau supranta aktualius poreikius ir problemas.

Ar geresniam savivaldybės ir kitų dalyvių bendradarbiavimui būtina kurti naujas struktūras, programas, ar pakaktų tiesiog pradėti pasikviečiant visus prie bendro stalo? Kokie bendradarbiavimo įrankiai – struktūros, institucijos, programos, iniciatyvos – davė geriausių rezultatų Europos miestams? Žinoma, egzistuojančios struktūros negali būti nubrauktos iškart. Bet galima, įvardijus problemą ar uždavinį, identifikuoti juo suinteresuotas grupes ir įsteigti darbo grupę, kuri reguliariai rinktųsi, – tai jau pradžia.

Vienas iš įrankių gali būti akceleravimo mechanizmas. Pavyzdžiui, stengiantis atgaivinti apleistas erdves, galima parengti duomenų bazę apie tokias erdves ar pastatus ir jų savininkus, kad kiekvienas, ieškantis erdvės kokiai nors veiklai, iškart gautų pasirinkimo įvairovę. Turint tokią informaciją, smulkiojo verslo savininkas taip pat informuojamas ir apie kitus greta esančius verslus, iniciatyvas ir gali prisijungti prie jų.

76

2018 (Nr. 2)

Budapešte buvo sukurta duomenų bazė, kuri suteikė informacijos apie laisvas viešąsias erdves ir pastatus visuomeninėms organizacijoms ir verslui. Dėl šio projekto rajone įsikūrė dizaino, labdaros parduotuvės, maži restoranai, įdarbinantys neįgalius žmones, cirko grupė, dirbanti su problemiškais vaikais.

Jeigu savivaldybės turimas nekilnojamasis turtas labai ribotas, ji gali iniciatyvas skatinti įvairiomis lengvatomis. Kokias jų formas taiko Europos miestai?

Jungtinėje Karalystėje taikomos įvairios mokesčių lengvatos. Pavyzdžiui, jeigu esate nekilnojamojo turto savininkas, turite mokėti mokesčius, net jei Jūsų turimas pastatas neišnuomotas. Tačiau jeigu jame leidžiate veikti visuomeninei, labdaros organizacijai ar bendruomenei, mokėsite daug mažesnius mokesčius. Taigi, laimi abu – ir pigiau patalpas gaunanti visuomeninė organizacija, ir pinigų sutaupantis pastato savininkas.

Kaip toks bendradarbiavimas keičia miestą?

Sumažėja tuščių ir apleistų erdvių, pastatų, atsiranda didesnis saugumas gatvėse, suaktyvėja ekonomika, sukuriama daugiau, įvairesnių paslaugų. Projekto Paryžiuje metu savivaldybė stengėsi suaktyvinti vietinį verslą, kurį matė kaip svarbią rišamąją medžiagą bendruomenės ryšiams. Vykstant programai vietiniai verslininkai, amatininkai buvo mokomi prisistatyti internete, organizuoti bendrą prekių pristatymą klientams, taip pat ieškoti partnerių ir išsinuomoti didesnes erdves kartu. Paryžius taip pat sukūrė interneto platformas vietiniams gyventojams, kur jie gali išsakyti savo poreikius, į kuriuos atsižvelgę verslininkai gali planuoti parduotuvės pobūdį.

Įrankiai, apie kuriuos kalbate, daugiausia susiję su veikla, ne su fizinės aplinkos keitimu.

Ar tokias iniciatyvas galima, ar reikia įterpti į miesto plėtros planus? Žinoma. Tartu miestas Estijoje, rengdamas naują bendrąjį planą, sukūrė interneto svetainę, kurioje žmonės galėjo išreikšti savo pageidavimus ar nuomonę apie konkrečius planus tam tikroms miesto dalims. Panašiai elgėsi Helsinkis, Hamburgas.

Iniciatyva įgyvendinama ir kas toliau? Kaip užtikrinti jos poveikio ilgalaikiškumą?

Viskas priklauso nuo finansavimo ir požiūrio į bendruomenę: ar kaip į žmones, kuriems nuolat reikės viešojo sektoriaus paramos, ar kaip į tvarų socialinės ekonomikos sektorių. Dažnai atsitinka taip, kad po poros sėkmingo projekto vykdymo metų pasikeičia miesto valdžia, sykiu jos prioritetai ir tuomet tęstinumo nebelieka. Lisabonos miestas vykdė bendruomenių projektų paramos projektą, per kurį verslai buvo finansuojami dvejus metus su sąlyga, kad verslo

planas būtų ilgalaikis ir tvarus. Budapešte buvo organizuojamas atvirų parduotuvių festivalis, per kurį patalpų savininkai leisdavo menininkams mėnesį prekiauti savo kūriniais nemokant patalpos nuomos. Apie trečdalį tokių menininkų po mėnesio likdavo nuomotis patalpų ilgam laikui.

Didžiausias iššūkis viešajam sektoriui – suprasti, kas yra bendruomenės ir bendruomeninė ekonomika, kur iškyla pagrindiniai iššūkiai, susiję su reglamentavimu. Pavyzdžiui, daugelyje šalių visuomeninės organizacijos negali gauti pajamų iš savo veiklos. Tai reiškia, kad vienintelė galimybė finansuoti veiklą yra tikėtis viešojo sektoriaus paramos, neįmanoma planuoti veiklos tvaraus ekonominio modelio. Kita vertus, jeigu tokiai organizacijai leidžiama uždirbti, ji gali investuoti uždarbį į kitas veiklas. Tuomet svarbu užtikrinti, kad niekas negalėtų pasinaudoti gaunamu pelnu asmeniniams tikslams. Dėl tokio modelio dauguma viešųjų iniciatyvų taptų ilgalaikės.

Vienas bendruomenės sodas galbūt netvers ilgai, tačiau jeigu mieste jų įsikurs penkiasdešimt ir jie susijungs į tinklą, tuomet tai gali

gyvuoti metų metus. Ar tikrai tam, kad visuomeninės iniciatyvos gyvuotų, būtina burtis į dideles sistemas?

Sutinku, kad kritinė masė – būtina, kad būtų galima sukurti tinklą, kuriame skirtingos iniciatyvos stiprintų vienos kitas. Jei tiems patiems bendruomenių sodams reikia transportuoti didelį kiekį dirvožemio, darydami tai kartu, per kelias dienas sutaupytų.

Kaip turėtų elgtis nedidelės iniciatyvos idėją turintis miestietis: ieškoti ar kurti panašių iniciatyvų tinklą ar tiesiog pradėti veiklą ir tuomet žiūrėti, kas vyksta aplink?

Nedidelis tyrimas apie tai, kas vyksta aplink mieste, tikrai nepakenks. Pradėjus veiklą rekomenduočiau iškart ieškoti sąjungininkų, tačiau laukti, kol susikurs didelė sistema, nepatarčiau – tuomet niekas nieko nebedarys.

Kaip padrąsinti bendruomenes būti aktyvesnes? Kaip prie to gali prisidėti architektai?

Architektai supranta, kaip turi vykti procesas, jie tikrai gali padėti bendruomenėms suvokti, kaip įgyvendinti idėjas, susijusias su miesto erdvėmis, dizainu. Beje, daug profesionalų yra tų pačių bendruomenių nariai.

Labai svarbu bendruomenei tinkamu laiku užduoti teisingą klausimą ir jai priskirti teisingą vaidmenį – nesitikėti, kad bendruomenė padarys kvalifikuotus sprendimus, kuriuos turi priimti specialistai ar miesto administracija, bet leisti jai kalbėti apie savo poreikius. Pateikiant bendruomenės nuomonei tam tikrus sprendinius reikia apgalvoti, ar jie bus suprantami: tarkime, dažnai miesto bendrojo plano schemos neprofesionalui miestiečiui yra neįskaitoma abra kadabra. Neturiu aiškaus atsakymo, kaip suaktyvinti bendruomenes. Ką matau šiuo metu vykstant Europoje – tai be galo daug eksperimentavimo šia tema.

Pokalbis transliuotas „Žinių radijo“ laidoje „Reikia architekto“ (rengiama Lietuvos architektų sąjungos). Laidą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

77

Sėdančio namo problemą galima nesunkiai pašalinti Prieš 38 m. Suomijoje veiklą pradėjusi įmonė padeda išspręsti su pastatų ir inžinerinių statinių nusėdimu susijusias problemas. šiuo metu jau daugiau nei 50 pasaulio šalių gyventojams ir verslininkams siūlomas sprendimas – pakelti nusėdusius pastatus ir stabilizuoti dirvožemį naudojant geopolimerus. Tokiu būdu buvo sustabdytas nusėdimas šimtui tūkstančių pastatų, o pirmieji objektai, kuriuose įmonė taikė šią technologiją, išlieka stabilūs ir dabar, po keturių dešimtmečių.

eliolika įvairių URETEK sukurtų geopolimerinių mišinių sėkmingai naudojami tiek individualiems namams ir daugiabučiams, tiek pramoniniams pastatams ir inžineriniams statiniams stabilizuoti. Laboratorinėmis sąlygomis įrodyta, kad geopolimerų tarnavimo laikas yra maždaug 100 metų. URETEK naudojamos medžiagos yra saugios, joms suteikti visi reikiami aplinkosaugos sertifikatai. Atliktiems darbams taikoma 2, medžiagoms – 10 m. garantija. Baltijos šalyse URETEK veikia tik dvejus metus, bet jau spėjo pakelti ir stabilizuoti kelis šimtus objektų, pradedant individualiais namais ir baigiant prekybos centrais bei keliais.

K

Geopolimerų technologijos pranašumas lyginant su tradiciniais metodais Pagal tradicinę metodiką nusėdusios individualaus namo grindys išardomos ir klojamos iš naujo, t. y. darbų vykdymo laikotarpiu gyventojams tenka susirasti naują laikiną būstą ir perkelti ten visus baldus. O štai pagal technologiją URETEK nusėdimas sustabdomas greitai ir nepastebimai. Toks sprendimas ne tik patogesnis, bet ir tvaresnis. Įprastu būdu, įklojus mišinio sluoksnį, nusėdimo problema nedings. Atvirkščiai, grindys taps dar sunkesnės nei ankščiau, o nusėdimas gali dar sustiprėti. Be to, storesnis grindų sluoksnis padidins šildymo išlaidas. Technologija URETEK tokių bėdų nesukelia“, – pasakoja „URETEK Baltic“ vadovas Romanas Reineris-Latyševas. „Bet kokie plyšiai sienose ar grindyse yra ženklas, kad konstrukcija pasislinko ar pajudėjo. Tokiu atveju būtina nedelsiant kreiptis į specialistą. Veikia tokia taisyklė: kuo ilgiau delsiama, tuo didesnė žala padaroma“, – aiškino R. Reineris-Latyševas.

78 2018 (Nr. 2)

Pramonės, žemės ūkio ir prekybos paskirties pastatų savininkai bei valdytojai labai vertina technologiją URETEK. Vienas pagrindinių jos pranašumų – dirvožemio tankinimo darbai netrukdo objekto kasdienei veiklai.

Tyrimai rodo, kad, uždarius parduotuvę ilgiau nei dviem savaitėms, paskui prireikia maždaug šešių mėnesių, kol vėl sugrąžinamas ankstesnis klientų srautas. Taigi, tradicinis grindų tvarkymas įmonei reiškia dideles laiko sąnaudas ir negautas pajamas arba papildomas išlaidas. Naudojant technologiją URETEK, pavyzdžiui, Tartu mieste esančiame prekybos centre „Prisma“ grindų nuolydis buvo atkurtas ir 500 kv. m grindų paviršius buvo stabilizuotas vos per keturis vakarus ir naktis, įskaitant paruošimo darbus. Vadinasi, įprastas prekybos centro darbo ritmas nesutriko.

Panašų projektą praėjusių metų liepos mėnesį URETEK įgyvendino viename Vilniaus objektų – čia pakeltos ir stabilizuotos nusėdusios grindys 2800 kv. m plote. Kai kur nusėdimas siekė net 13 centimetrų. šis klientas taip pat pasirinko URETEK, kadangi įmonė efektyviai atlieka darbus per trumpą laiką, lanksčiai taiko sprendimus ir užtikrina ilgalaikį rezultatą.

Dar vienas technologijos Uretek pranašumas – vykdomi darbai nekelia vibracijos, todėl nekenkia objektui ar šalia jo esantiems pastatams. Tai ypač svarbu paveldosaugos požiūriu.

R. Reinerio-Latyševo teigimu, su Tartu miesto savivaldybe netrukus bus pasirašyta sutartis dėl N. Pirogovo monumento stabilizavimo ir tiesinimo. Taip pat „URETEK Baltic“ atliko individualių namų pamatų stabilizavimo darbus Talino, Rygos ir Vilniaus senamiesčiuose, kur namus laikantys mediniai poliai buvo pradėję trūnyti. Panašią problemą pavyko išspręsti prieš kelis mėnesius, kai ėmė sėsti Rygoje prie Dauguvos esantis triaukštis biurų pastatas. Per tris savaites buvo stabilizuota 345 linijinių metrų pamatų, esančių iki 3,5 metrų gylio. Grunto stabilizavimo darbai dažnai atliekami ir 7–10 metrų gyliu, o Amerikoje pasiektas net 22 metrų gylio rekordas.

Kas sukelia grunto nusėdimą? Šio proceso priežastys gali būti, pavyzdžiui, silpnas gruntas, mažas jo tankumas, neįrengtas arba įtrūkęs gruntinių vandenų drenažo vamzdis. Tokiais atvejais po pastatu prasisunkiantis vanduo gali išplauti gruntą. Kartais jis nusėda statybininkams paskubėjus arba tinkamai neatlikus grunto bandymų. „Pasitaiko ir labai šiurkščių piktnaudžiavimo atvejų, – nurodė R. Reineris-Latyševas. – Pavyzdžiui, nustatant namų nusėdimo priežastį viename naujų individualių namų rajonų Lietuvoje, paaiškėjo, kad statybos įmonės kaip grunto užpildą naudojo net padėklus ir kelmus. Laikui bėgant jie, žinoma, pradėjo pūti.“ Daug problemų kilo dėl vadinamojo statybų bumo 2007–2008 m., kai namai buvo statomi paskubomis. „URETEK Baltic“ specialistams dažnai tenka taisyti trūkumus ir 2015–2016 m. statybos namuose, nes jų garantijos laikas dabar baigiasi, o valdytojai ieško ilgalaikio sprendimo, kuris leistų atkurti pastato pradinę būklę, tačiau nekeltų rūpesčių jų klientams.

R. Reineris-Latyševas klientams pataria neatidėlioti problemų sprendimo, juolab kad už konsultaciją ir pasiūlymo parengimą „URETEK Baltic“ pinigų neima. Ilgai delsiant pastato būklė gali dar labiau pablogėti, tuomet darbai kainuos kur kas brangiau. www.uretek.lt

pasaulis

ritzkerio laurai – už jautrią ir prasmingą architektūrą ių metų architektūros Nobelio – Pritzkerio architektūros premijos – laureatu tapo profesorius Balkrishna Doshi iš Indijos.

Pastaruosius 70 metų žinomas kaip architektas, miestų projektuotojas ir pedagogas, B. Doshi padėjo formuoti architektūrą ne tik Indijoje, bet ir pasaulyje. Įkvėptas XX a. architektūros meistrų Charleso-Édouardo Jeannereto, dar žinomo kaip Le Corbusier, ir Louiso Kahno, B. Doshi sugebėjo interpretuoti architektūrą ir paversti ją pastatais, gerbiančiais Rytų kultūrą, sykiu gerinančiais gyvenimo kokybę Indijoje. Jo etinis ir asmeninis požiūris į architektūrą įvairiapusiškai palietė kiekvienos socialinės ir ekonominės klasės atstovų gyvenimus nuo 1950-ųjų. „Mano darbai yra mano gyvenimo, filosofijos ir svajonių tąsa, siekianti sukurti architektūros dvasios lobyną. Esu skolingas savo guru – Le Corbusier. Jo mokymai paskatino mane abejoti tapatybe ir įkvėpė atrasti naują, prie vietovės pritaikomą, šiuolaikinę holistinės, tvarios gyvenvietės išraišką, – kalbėjo B. Doshi. – Su visu nuolankumu ir dėkingumu noriu padėkoti

Š

Pritzkerio premijos komisijai už šį giliai paliečiantį ir garbingą mano darbo pripažinimą. Tai dar kartą patvirtina mano įsitikinimą, kad gyvenimas švenčia, kai gyvenimo būdas ir architektūra susilieja.“ B. Doshi architektūroje nagrinėja santykius tarp pagrindinių žmogaus gyvenimo poreikių, ryšį su savimi ir kultūra, socialinių tradicijų supratimą vietos ir aplinkos kontekste per atsaką į modernizmą.

Vaikų prisiminimai, nuo orų ritmų iki šventyk lų varpų skambėjimo, formuoja jo kuriamą dizainą. Pritzkerio premijos laureatas apibūdina architektūrą kaip kūno pratęsimą, o jo gebėjimas atidžiai spręsti uždavinius, atkreipiant dėmesį į klimatą, kraštovaizdį ir urbanizaciją, atsis pindi persidengiančiose erdvėse, pasirenkant medžiagas, naudojant natūralius ir suderintus elementus.

Architektas, pasitelkęs namų, kiemų ir vidinių kelių labirinto sistemą, suprojektavo „Aranya Low Cost Housing“ kvartalą (Induras, 1989 m.), kuriame šiuo metu gyvena per 80 000 žmonių.

79

Daugiau nei 6500 būstų varijuoja nuo nedidelių vieno kambario butų iki erdvių namų, kuriuose gyvena mažas ir vidutines pajamas gaunantys žmonės. Persidengiantys sluoksniai ir pereinamosios zonos lemia lanksčias ir pritaikomas gyvenimo sąlygas, įprastas Indijos visuomenėje.

B. Doshi architektūra yra poetiška ir funkcionali. Indijos vadybos institutas (angl. Indian Institute of Management) (Bangaloras, 1977– 1992), įkvėptas tradicinių Indijos miestų labirintų ir šventyklų, yra sudarytas iš susijungiančių pastatų, aikštelių ir balkonų (galerijų). Jame taip pat yra daug patalpų, apsaugotų nuo karšto klimato. Platūs apželdinti koridoriai ir grindiniai leidžia lankytojams būti kartu ir viduje, ir lauke. Pastatus ir erdves praeinančius žmones B. Doshi kviečia pajusti aplinką ir siūlo transformacijos galimybę.

2018 m. komisijos pareiškime rašoma, kad per visus savo praktikos metus B. Doshi visuomet kūrė rimtą architektūrą, kuri niekada nebuvo rėžianti akį ar sekanti madas. Su dideliu atsakomybės jausmu ir noru prisidėti prie savo šalies ir jos žmonių gerovės per aukštos kokybės, autentišką architektūrą, jis projektavo viešojo administravimo ir komunalinių paslaugų, švietimo ir kultūros įstaigas ir privačių klientų būstus. Pritzkerio premijos komisijos narių teigimu, B. Doshi aiškiai žino, kokiame kontekste yra jo pastatai. Jo sprendimai atsižvelgia į socialinius, aplinkos apsaugos ir ekonominius aspektus, todėl jo architektūra labai susijusi su tvarumu.

80 2018 (Nr. 2)

B. Doshi parengta studija „Sangath“ (Ahmadabadas, 1980) gali būti verčiama kaip „judėti kartu“. Bendruomenių erdvių, tarp jų sodo ir lauko amfiteatro, išdėstymas pabrėžia B. Doshi skiriamą dėmesį bendradarbiavimui ir socialinei atsakomybei. Skliautiniai stogai, porceliano mozaikų plytelių dangos, apželdinti plotai ir žemo lygio erdvės sušvelnina itin didelį karštį. Mozaikų plytelių detalės atsispindi ant vėžlio kiauto formos įkvėpto Amdavad Ni Gufa (Ahmadabadas, 1994) stogo – banguotos, panašios į urvą, geležies cemento požeminės meno galerijos, eksponuojančios Maqboolo Fidos Husaino darbus.

Tarp įsimintinų architekto projektų – akademinė įstaiga Aplinkos planavimo ir technologijų centras (Ahmadabadas, 1966–2012), kultūrinės erdvės, tokios kaip Tagore Memorial Hall (Tagorės memorialinė halė) (Ahmadabadas, 1967), Indologijos institutas (Ahmadabadas, 1962), Premabhai halė (Ahmadabadas, 1976), gyvenamųjų namų kompleksai Vidhyadhar Nagar Masterplan ir Urban Design (Džaipuras, 1984), Gyvybės draudimo korporacijos namai, arba Bima Nagar (Ahmadabadas, 1973), privati rezidencija Kamala House (Ahmadabadas, 1963) ir daugelis kitų.

B. Doshi yra 45-asis Pritzkerio premijos laureatas ir pirmasis iš Indijos. Pritzkerio architektūros premija 40-ąjį kartą bus įteikta gegužę Agos Khano muziejuje Toronte, Kanadoje.

Pagal www.pritzkerprize.com inf. parengė Lilija Buidovaitė.

81

Architektai – „Archinova“, konstruktoriai – „ASD Project“

„Virš Visko“ nuotr.

UAB „Delta nova“ projektuotojams pasiūlė pagrindinių didžiosios pastato angos santvarų atraminių mazgų sprendimą – KPRM tiltų sferinius atraminius guolius; taip pat parinko Calenberg slystamuosius elastomerinius atraminius guolius paslankiems gelžbetonio ir fasado konstrukcijų mazgams.

Užupio g. 30, LT-01203 Vilnius, Lietuva Tel. +370 52 72 5308, faks. + 370 5 272 10 62, mob. +370 615 13669 el. p. info@deltanova.lt