Statyba ir architektūra (2017/3)

S TAT Y B A I R A R C H I T E K T Ū R A 2 0 1 7 ( 3 )

2017 (3)

Verslo liudijimai statybose – ar tikrai pats didžiausias blogis?

Architektų sąjunga ir rūmai: kompanionai ar konkurentai?

Vaikas kaip miesto kūrėjas Banguoto pastato kaprizai Istorinės tiesos architektūra

PROFESIONALIAI IR LENGVAI

1

Evaldo Lasio nuotr.

LU IKI „KAI VISKAS TIKS TES“ MILIMETRO DALELY USKAS GINTARAS CAIKA Architektas

TOGETHER FOR BETTER

Padedame architektams ir statybu bendrovems parinkti tinkamus konstrukcinius sprendimus ir mazgus, susijusius su aliuminio ir stiklo langais, durimis, fasadais. Galime parengti projekto technine specifikacija (aliuminio ir stiklo konstrukcijoms), atitinkancia EU normatyvus, padedame sudaryti samatas. Padedame surasti tinkama konstrukciju gamintoja pagal regiona, konstrukciju ar projekto specifika. REYNAERS – aliuminio sistemos langu gamybos pramonei. www.reynaers.com 2 2017 Nr. 3

50 METU PATIRTIS LIETUVOJE – JAU 21 METAI

redakcijos skiltis Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Perkūnkiemio g. 5 LT-12106 Vilnius Tel. +370 686 51 439 El. p. info@sa.lt www.sa.lt

Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų Ekspertų komisijos narys; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; prof. dr. Algirdas Juozapaitis,

Penkiasdešimt prieš penkiasdešimt – šitaip turbūt galėtume vertinti procentais, jeigu kas paklaustų, gerų ar blogų naujienų daugiau girdėti pastaruoju metu statybų ir su juo susijusiuose sektoriuose.

Finansų ministerija užsimojo naikinti verslo liudijimus statybose. Statybininkų asociacija ir didžiosios įmonės turi kuo džiaugtis – jos jau kurį laiką pirštu rodė valdžiai

VGTU Statybos fakulteto dekanas;

į tai, kaip galima kovoti su „šešėliais“ statybose. Vadinamieji patentininkai buvo

doc. dr. Liutauras Nekrošius,

įvardinti kaip nesąžiningos konkurencijos pavyzdys. Esą jie iškreipia rinką, nes gali

VGTU Architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius,

pasiūlyti pigesnes paslaugas nei mokesčius privalančios mokėti įmonės. Tad siekį

Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius;

pažaboti patentininkus statybose galima vertinti kaip teigiamą žingsnį.

Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis,

Tačiau reikia pažvelgti ir iš klientų pusės. O iš jos žiūrint, verslo liudijimų

Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius;

panaikinimas gali reikšti pabrangstančias paslaugas. Ir nebūtinai dėl geresnės

Diana Varnaitė,

kokybės. Ją užtikrinti gali toli gražu ne kiekviena įmonė. O sąžiningi pavieniai meistrai,

Kultūros paveldo departamento direktorė. „Statyba ir architektūra“ yra Lietuvos statybininkų asociacijos, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos ir Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų narys.

UAB „Statyba ir architektūra“ bendradarbiauja su VšĮ Statybos ir architektūros fondu.

Redaktorius

savo gero vardo gadinti nelinkę – jie stengiasi ir įrodo, jog tikrai galima pasikliauti ir patentininkais.

Tad verslo liudijimų naikinimas vieniems gali būti labai gera naujiena, kitiems – toli gražu ne. Panašiai ir su kalbomis apie renovaciją: vieni aiškina, kad procesas bemaž sustojęs, kiti džiaugiasi nauja finansine injekcija ir naujų projektų įgyvendinimu.

Vienareikšmiškai gera žinia – priimtos Valstybės paramos daugiabučiams namams

Darius Babickas

atnaujinti įstatymo pataisos. Valdžia įsitikinusi, kad jos suteiks procesui naujas

Korespondentės Lina Bieliauskaitė, Kristina Buidovaitė

galimybes, gyventojams užtikrins valstybės paramos stabilumą, skatins verslą įsitraukti

Portalo www.sa.lt administratorius

į renovacijos programą. Čia galim svarstykles kreipti į teigiamų naujienų pusę.

Artūras Aleksiejūnas Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizaineris

Pagaliau priimtas architektūros įstatymas – irgi neabejotinai gera žinia. Dedame pliusą. Bet šiame kontekste kyla diskusija, ar reikalingos dvi architektus vienijančios

Jonas Landsbergis

organizacijos? Ir ar jos – Lietuvos architektų sąjunga bei Lietuvos architektų rūmai –

Fotografijos

yra ir turi būti daugiau partnerės, ar konkurentės?

UAB „Baltijos fotografijos linija“ Reklamos skyrius Liudmila Michalkevičienė Tel. +370 618 05 023 © „Statyba ir architektūra“, 2017

Gera žinia visai ekonomikai, kad nekilnojamojo turto rinka yra atsigavusi ir įgyvendinama vis daugiau projektų. Tačiau dvejonių kyla išgirdus Lietuvos banko vadovo pasisakymus apie kaistančią nekilnojamojo turto rinką ir būtinybę vėsinti ją griežtinant būsto paskolų išdavimo sąlygas. Parduodantys būstą neabejoja, kad kur

Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas

kas daugiau pirkėjų sulauktų, jeigu šalyje veikiantys bankai palankiau vertintų būsimus

galima tik gavus redakcijos sutikimą.

naujakurius. Yra teigiančių, kad Lietuvos banko vadovo pasisakymai apie kažkokias

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Spausdino

neva kylančias grėsmes – laužti iš piršto. Juk jau kuris laikas kalbama, kad bankai

UAB „Baltijos kopija“

pastaruoju metu uždirba ne iš paskolų palūkanų, o tik brangindami savo kasdienes

Tiražas 4200 egz.

paslaugas. O norintys ir galintys gauti kreditus juos mato kaip savo ausis. Čia

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

ISSN 0131-9183

pridedamas svarelis į blogųjų žinių lėkštutę.

Apibendrinant – šiame „Statybos ir architektūros“ numeryje yra ir pozityvių, ir

Mūsų viršelyje – „Green Hall“ verslo kompleksas.

mažiau pozityvių naujienų bei temų. Galvoje visiems jau kirba mintys apie atostogas,

Archit. bendrovės „Archinova“ ir „Arrow“.

tad norisi tikėtis, kad jų metu įvyks daugiau pozityvių dalykų ir sekančiame numeryje

Norberto Tukajaus nuotr.

bus daugiau teigiamų žinių.

tema

7

Verslo liudijimai statybose – ar tikrai pats didžiausias blogis?

28

objektas

Banguoto pastato kaprizai

TURINYS

11

forumas

Architektų sąjunga ir rūmai: kompanionai ar konkurentai?

100

paveldas

Maldos namų išskirtinumas – tapyba

4 2017 Nr. 3

16

situacija

Trakai pasmerkti stagnacijai?

24

teritorijų planavimas

Vaikas kaip miesto kūrėjas

108

pasaulis

Istorinės tiesos architektūra

52

nekilnojamasis turtas

Kalbas apie padidėjusį kreditavimą vadina niekinėmis

58

renovacija

Įstatymo pataisos – naujas impulsas daugiabučių renovacijai

80

interjeras

Biuras – stilizuotas žemėlapis

68

žvilgsnis

A klasė: kam siekti, jeigu galima suklastoti?

84

sprendimas

Ugdymo įstaigų modernizacija: kaip išlepinti vaikus gera architektūra

5

naujienos

SIKON: pabaiga

Nuo klausimo „O kas, jei ne upė?“ prasidėjęs tradicinis 29-asis architektūros studentų idėjų konkursas SIKON galiausiai finišavo!

Paskutinį birželio savaitgalį 11 studentų komandų kartu išgyventi upę sukvietęs konkursas vyko Vilniuje - Vilniaus Gedimino Technikos Universiteto „LinkMenų fabrike“, kur studentai turėjo unikalią galimybę kartu diskutuojant bei eksperimentuojant atskleisti upės mieste idėją per itin trumpą laiką – 24 valandas darbo.

29-ojo SIKON konkurso tyrimo objektas – upė, jos identiteto, santykio su aplinka paieškos. Mieste esantys vandens telkiniai ir su jais susijusios problemos kasmet susilaukia prieštaringų visuomenės vertinimų, nuomonių ir įvairių diskusijų. Ar galime šiuos disputus paversti rezultatyviu dialogu nustadymi aiškius upės vertinimo kriterijus? Ar galime atsakyti į klausimus – kaip turi atrodyti upė mieste? Ar upė gamtinėje, kaimo aplinkoje turi skirtis nuo miesto upės? Kam ir kaip

6 2017 Nr. 3

upė mieste naudinga, naudojama, eksploatuojama? Ką ji reiškia miestui? Ar miestas, išaugęs prie upės gali gyvuoti be jos? Šių metų SIKON siekis – atrasti upės mieste idėją. Kūrybingai ir orginaliai Išspręsti kylančius klausimus pasinaudoti upe, kaip pagrindine miesto arterija – galimybe, proga ir jėga, galinčia suteikti miestui daugiau gyvybės ir prasmės.

Kūrybinių dirbtuvių dalyviai ieškojo savojo būdo upei mieste išreikšti bei panaudoti, parodyti kiek ir kokių veidų ji gali bei turėtų turėti, mėgino kurti savąją MIESTO UPĘ.

Konkurso vertinimo komisija (ją sudarė architektai Matas Šiupšinskas (pirmininkas), Audrys Karalius, Audrius Novickas, Vladas Urbanavičius, Giulio Romoli (Italija) ir Rolandas Palekas) išrinko tris geriausius darbus prizininkus ir tris projektus, vertus paminėjimo.

Atskirą apdovanojimą, savo ruožtu, skyrė ir vienas iš praėjusių SIKON organizatorius, architektas Tomas Grunskis, kuris simboliškai įteikė architektūros galerijos „Nulinis laipsnis“ grindų lopinėlį kviesdamas savo favoritus sukurtus

darbus upės mieste tematikai eksponuoti būtent ten.

Geriausiu konkurso darbu buvo pripažintas Aušros Česnauskytės, Martynos Kildaitės, Lauryno Beleškos, Justino Adomaičio ir Ugnė Valasevičiūtės kūrinys. Komisijos „Šiupšinsko apykakle“ pramintas darbas pakerėjo savo „sikoniškumu“ – į miestą kviečiantis pažvelgti iš upės perspektyvos darbas.

Antrosios vietos laimėtojai: Augustė Gasperaitytė, Agnė Songinaitė, Salomėja Lubytė, Diana Markovskaja, Simona Bareikienė. Jų darbas komisiją sužavėjo jautrumu ir drąsa, bandymu grįžti į vaikystės laikus. Autorės prisipažino pirmą kartą palietusios Nerį ir pajutusios visiškai kitokį kontaktą su miesto upe.

Trečiosios vietos laimėtojai: Kasparas Žiliukas, Edvinas Ganusauskas ir Radvilė Samackaitė. Jų darbas – provokuojantis, jame buvo bandyta iliustruoti šių metų konkurso keliamus klausimus: o kas, jeigu ne upė? O kas, jeigu upė būtų pilna netikėčiausių dalykų ir pan. Šis darbas sulaukė bene daugiausia komisijos ginčų.

Vienas iš sprendimų sutvarkyti apleistus Profsąjungų rūmus ant sostinės Tauro kalno – pastatyti vietoj jų Nacionalinę koncertų salę.

Tokią idėją Kultūros ministrei Lianai Ruokytei – Jonsson pateikė Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius. Savivaldybės architektai galimas vietas pasaulinio lygio koncertų salei rinko pagal Kultūros ministerijos pateiktus reikalavimus.

Mero R. Šimašiaus bei savivaldybės specialistų nuomone, realiausia ir tinkamiausia vieta Nacionalinei koncertų salei būtų ant Tauro kalno.

Ji atrodo tinkamiausia tiek dėl savo išskirtinės vietos, tiek dėl kitų privalumų – sklypas priklauso valstybei, o ne privatiems asmenims, Vilniaus miesto savivaldybė jau baigia rengti teritorijos detalųjį planą ir Tauro kalno sutvarkymo projektą. Derybos su pastato savininkais priklausytų nuo Kultūros ministerijos valios turėti ten 1500 vietų Nacionalinę koncertų salę, kurioje pasirodymus rengtų simfoniniai orkestrai.

Kitos savivaldybės siūlytos vietos koncertų salei – vietoje VRM kultūros rūmų, pastaruosius rekonstruojant, bei sklype šalia Seimo, kur šiuo metu yra įrengta automobilių stovėjimo aikštelė.

Kultūros ministerija dėl vietos Nacionalinei koncertų salei apsispręs apsvarsčiusi visus galimus variantus ir atlikusi visų trijų vietų akustinę ekspertizę.

Vilniaus miesto savivaldybė jau prieš kurį laiką pristatė šiuo metu savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ architektų baigiamą rengti Tauro kalno sutvarkymo projektą. Profsąjungų rūmuose įrengus aukšto lygio koncertų salę, sutvarkytas Pamėnkalnis taptų patrauklia vieta ne tik atvykstantiems į renginius. Visi vilniečiai galėtų džiaugtis nauja laisvalaikio zona miesto centre. Šiuo metu rengiamame Tauro kalno sutvarkymo projekte papėdėje palei Pamėnkalnio gatvę numatyta pastatyti 483 vietų daugiaaukštę stovėjimo aikštelę, liftus neįgaliesiems bei mamoms su vežimėliais, dviratininkams. Automobilių stovėjimo aikštelių stogas bus apželdintas ir pratęs kalno šlaitą. Nuo gatvės pusės numatoma palikti ir vietų komercinės bei kultūrinės paskirties objektams – kavinėms, parduotuvėms, informacijos centrui. Iš parkavimo aikštelės į patį kalno viršų galima bus pakilti judančiu taku, kurį įrengti numatoma po žeme, todėl juo naudotis galima bus ištisus metus.

naujienos

Geriausia vieta Nacionalinei koncertų salei – ant Tauro kalno

Dar vienas strategiškai ir funkciškai svarbus objektas – viadukas virš Tauro gatvės, kurioje šiuo metu nėra saugaus praėjimo pėstiesiems, sujungsiantis žaliąsias miesto erdves – P. Cvirkos skverą, Rožių alėją, Reformatų skverą.

Tauro kalno viršuje numatyta įrengti ir dviračių trasą, kuri įsijungs į miesto dviračių takų sistemą, pėsčiųjų takus – jie būtų patogūs vilniečiams, tačiau vizualiai paslėpti, neardantys kalno šlaito žaliosios pievos vientisumo. Dešinėje kalno pusėje, palei V. Kudirkos gatvę, atsirastų žydinčios pievos, rudenį ir pavasarį kalnui suteikiančios naujų spalvų, kairėje, kaip triukšmo barjeras – formuojami nauji žemaūgių medžių masyvai, dekoratyviniai vaismedžiai.

Nuo V. Mylokaičio–Putino gatvės pusės dauba, skirianti šalia Profsąjungų rūmų nuo Liuteronų sodų, bus panaikinta, po žeme bus paliktas požeminis parkavimas ir privažiavimas prie pastato.

Modernaus meno centras vadinsis Mo muziejumi 2018 m. Vilniuje atsidarys Mo modernaus meno muziejus. Iki šiol veikiantis kaip muziejus be sienų Modernaus meno centras (MMC) pakeitė pavadinimą. „Mo prasmė nesunkiai nuspėjama – ji užkoduota „mo-dernume“. Be to, Mo prasideda žodžiai „mo-kytis“ ir „mo-tyvacija“, o tai vienas esminių mūsų tikslų – galimybei mokytis ir gauti žinių muziejuje norime skirti tiek energijos, kad ji grįžtų išaugusiu įsitraukimu ir susidomėjimu. Mo taip pat yra angliško žodžio more („daugiau“) tarimas. „Daugiau“ mums yra raktinis žodis: daugiau žmonių prie meno, daugiau įsitraukimo, patyrimų ir bendravimo, daugiau to, kas papildo muziejaus kasdienybę – kinas, renginiai, kavinė, suvenyrai ir knygynas, viešos erdvės“, – sakė Mo muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė.

MO muziejaus statybvietėje buvusio „Lietuvos“ kino teatro vietoje šiuo metu sparčiai kyla pastato sienos. Netrukus planuojama

baigti pirmojo aukšto statybas. Vidurvasarį statybų aikštelę paliks ir archeologai, MO muziejaus sklype aptikę unikalių istorinių radinių.

Archeologų komandai vadovavusio dr. Lino Girlevičiaus teigimu, jau nuo XIV a. būsimo muziejaus vieta buvo istoriškai svarbi Vilniaus miestui. Manoma, kad tuo metu sklype galėjęs būti pylimas, kurio menamos liekanos aptiktos po kino teatro pastatu. XVI a. pradžioje Vilniaus miestą apjuosus gynybine siena, šalia būsimo MO muziejaus buvo vieni iš miesto vartų – Trakų vartai. Nuo XVI a. pradžios Vingriai tapo pagrindiniu vandens tiekimo šaltiniu vilniečiams.

Būsimo muziejaus vietoje archeologams taip pat pavyko rasti istorinių monetų – tikėtina lietuviško ilgojo fragmentą, LDK Vytauto denarą, Žygimanto Augusto obolą, papuošalų. Krosnių fragmentai patvirtina, kad šiame sklype užsiimta gamybine veikla – žiesta keramika, nes šalia nestigo molio ir vandens. XIX. a. vid. istoriniai

planai rodo, kad Vingriuose pranciškonai veisė daržus, o šalia, dabartinės Purvynės gatvės vietoje, tekėjo upelis, XIX a. nukreiptas į kolektorių.

MO muziejaus direktorės M. Ivanauskienės teigimu, archeologiniai kasinėjimai – itin svarbi statybų proceso dalis ir svarbus miesto istorijai pasakojimas. Jie bus baigti kartu su pirmo aukšto statybomis. Iki rugpjūčio bus statomos antro aukšto sienos. Planuojama, kad iki vasaros pabaigos iškils 60 proc. pastato. Iki spalio pabaigos ketinama visiškai baigti trečio aukšto statybų etapą, uždengti stogą ir įstiklinti pastatą.

7

Akytbetonio blokeliai „AirStone“: šilto namo konstrukcija „Blokeliai specialiai A energinio naudingumo klasei“ nėra tuščios rinkodarinės tezės – tokie aukštos klasės, didele šilumine varža pasižymintys blokeliai kaip naujas plytų ir blokelių gamintojos bendrovės „Simpras“ produktas – akytojo betono blokeliai „AirStone“, išties leidžia rinktis kur kas plonesnį šiltinimo sluoksnį.

Kaimyninėse šalyse taikoma praktika, kai pastatams naudojami didesnio storio, nei įprasta Lietuvoje, akytojo betono blokai: pasirenkami ne 240 mm, o 365 ar net 400 mm pločio blokai. Tokios konstrukcijos sienos žymiai padidina bendrą pastato atitvaros šiluminę varžą.Tarkim, 365 mm pločio, 375kg/m3 tankio „AirStone“ blokų šiluminė varža R = 4,0 (m2K)/W. Šiltinant iš šių blokelių pastatytą statinį mineraline vata pakanka, anot mūro konstrukcijų specia­listo Roberto Zavalio, nedidelio, apie 120 mm storio, vatos sluoksnio. Kartu tai leidžia pritaikyti paprastesnius ir pigesnius šiltinimo medžiagos montavimo ir tvirtinimo sprendimus. Akytbetonio (kitaip – dujų silikato) šiluminė varža 2–4 kartus didesnė nei keraminių ar silikatinių plytų, tad statant iš pastarųjų šiltinimo medžiagos sluoksnis turės būti kur kas storesnis.

Iš kalkių, cemento, kvarcinio smėlio ir vandens pagaminti, kaip galima suprasti ir iš pavadinimo „Air­Stone“, itin lengvi akytbetonio blokeliai skirti tiek

8 2017 Nr. 3

Pastato sandarumas, šiltinimo medžiagų storis, rekuperacijos sistemų būtinybė ir energijos vartojimo efektyvumas, – Lietuvoje praėjusiais metais įsigaliojęs reikalavimas statyti ne žemesnės nei A energinio naudingumo klasės pa­ status nekilnojamojo turto projektų plėtotojus privertė perkainoti daugelį šių sprendinių. Jau 2018-aisiais reikalavimai šoktels darkart – bus privaloma pasiekti bent A+ energinio efektyvumo klasę. Blokelių, skirtų konstruktyvo statybai, kokybė, jau ir šiandien dalyvaujanti „komandiniame žaidime“ siekiant aukštesnės energinio efektyvumo klasės, bus dar svarbesnė.

išorinėms, tiek vidinėms atitvarinėms konstrukcijoms. Jų plotis gali siekti nuo 100 iki 400 mm.

Gamintojas, bendrovė „Simpras“, pabrėžia naujojo produkto matmenų tikslumą. „Visų mūro gaminių matmenys turi atitikti tam tikrą matmenų nuokrypio toleranciją. Bet puikiai sustyguota „AirStone“ gamyba leidžia užtikrinti, kad tų maksimalių galimų nukrypimų ši produkcija toli gražu nepasiekia“, – pabrėžė R. Zavalis. Dėl tikslių matmenų šiuos blokelius galima klijuoti mūro klijais. Taip ne tik padidėja darbo greitis, bet ir suplonėja siūlės, užtikrinančios geresnę atitvarų šiluminę varžą. Meistrai vertina tai, kad „AirStone“ blokai gali būti pjaustomi, frezuojami net rankiniu būdu.

Porėta blokelių struktūra ir nedidelis tankis lemia geras jų termoizoliacines savybes. „Air­ Stone“ blokų tankis, priklausomai nuo jų tipo, kinta nuo 375 kg/m3 iki 575 kg/m3, o stip­ris gniuždant – 2,5–3,5 MPa. Tai charakteristikos,

kurių visiškai pakanka mažaaukščių namų konstruktyvo statybai ar daugiaaukščių pastatų karkaso angų užpildymui. Mažesnis blokų svoris reiškia mažesnes konstrukcijų apkrovas į pamatus, kas žymiai sumažina statybos išlaidas.

Vidinėms pertvaroms svarbi garso izoliacija užtikrinama gaminant didesnio svorio blokelius. Tuo pačiu jie stipresni, todėl tinkamesni tvirtinti įvairiems buities elementams. „AirStone“ akytojo betono blokai nedegūs – atitinka A1 degumo klasę ir gali būti naudojami net kitų, gaisrui mažiau atsparių, konstrukcijų apsaugai.

Bendrovės „Simpras“ neseniai atlikti bandymai parodė ir tai, kad „AirStone“ kokybė prilygsta Lietuvoje populiariausiems šios rūšies gaminiams. „Tai tikrai aukštos klasės gaminys už mažesnę kainą“, – patikino mūro konstrukcijų ekspertas R. Zavalis.

tema

Verslo liudijimai statybose – ar tikrai pats didžiausias blogis?

Darius BABICKAS

Kovoti su šešėliais statybose pirmiausia norima naikinant verslo liudijimus.

Vadinamieji patentininkai įvardijami kaip nesąžiningos konkurencijos pavyzdžiai, iškreipiantys rinką, nes gali pasiūlyti pigesnes paslaugas nei mokesčius privalančios mokėti įmonės. Tačiau ar tikrai pagal verslo liudijimus statybos paslaugas siūlantys darbininkai yra didelė negerovė?

9

Stebėjosi darbo kultūra tatyba ir architektūra“ pasidomėjo, ar iš tiesų individualiuosius namus besistatantiems gyventojams patikimiau samdytis įmones nei pagal verslo liudijimus dirbančius privačius asmenis. Pasirodo, įmonės tikrai ne visuomet pateisina lūkesčius, tikrai ne visuomet gali garantuoti kokybę, punktualumą, ir tikrai ne visuomet paslaugų kaina bus mažesnė.

Vilnietis Linas nusprendė užmiestyje rekonstruoti savo tėvų namus. Pagal parengtą projektą buvo numatyta atnaujinti senąją namo dalį, taip pat pastatyti priestatą. Namas turėjo būti naujai termoizoliuotas, turėjo būti pakeisti langai, stogo konstrukcija ir uždengta nauja danga.

Darbams atlikti buvo pasamdyta įmonė (uždaroji akcinė bendrovė). Aptarus būsimų darbų apimtis, projektą, suderinus paslaugų atlikimo terminus ir kainą, vilnietis ramiai atsikvėpė – dirbs įmonė, bus už tai atsakinga, nebus bėdų dėl terminų ar iš pasakojimų girdėtų prastovų dėl darbininkų mėgavimosi alkoholiu. „Tačiau viskas, dėl ko įsivaizdavau būsiąs ramus, pakrypo priešingai. Kaskart atvykęs pažiūrėti, kaip einasi darbai, rasdavau ne ką pasislinkus į priekį. Kaimynai pradėjo pasakoti, kad darbai daromi labai atsainiai, darbininkai dažniau stoviniuoja rūkydami, negu dirba, pertraukos tęsiasi dar net neprasidėjus rimtam darbui, o paskui suskumbama išvažiuoti“, – pasakojo namo šeimininkas.

Jis pasamdė techninį prižiūrėtoją, tačiau darbų kokybės tai nepadėjo užtikrinti. Neapsikentęs atsainaus požiūrio į klientą ir darbą, vilnietis Linas nutraukė sutartį su įmone ir po kurio laiko pasamdė du meistrus, dirbančius pagal verslo liudijimą.

Namo šeimininkas, pats nebūdamas nuolat statybvietėje, iš kaimynų sulaukė pačių geriausių atsiliepimų apie naujuosius darbininkus: punktualūs, dirba bemaž be pertraukų, gerai išmano savo amatą. Netgi techninis prižiūrėtojas dažniau konsultuodavosi, kaip reikalinga teisingai atlikti vienokius ar kitokius darbus, kaip reikia teisingai įrengti mazgus. „Šie žmonės buvo kurį laiką išvykę uždarbiauti į užsienį, ten turbūt sėmėsi ne tik profesinių žinių, bet ir supratimo apie klientą, darbo kultūrą. Apie tai, kad galėtų piktnaudžiauti alkoholiu, nebuvo net minčių. Likome sužavėti patentininkų darbu, tuo, kaip buvo laikytasi nustatytų terminų, atliekamų darbų kokybe. Žodžiu – visiška priešingybė įmonei“, – sakė tinkamos patirties įgavęs Linas.

Dabar jam juoką kelia pasisakymai, kad tik įmonės gali suteikti reikiamas garantijas,

„S

10 2017 Nr. 3

Siekiama sudaryti vienodes­nes konkurencijos sąlygas, jokiu būdu neeliminuojant iš rin­kos vadinamųjų patentininkų, skatinant konkuruoti kokybe, smulkių paslaugų prieinamu. / Daiva BRASIŪNAITĖ /

kokybiškai ir patikimai atlikti darbus. Ką ir kalbėti apie paslaugų kainą. Nors, palyginti su kitais apklaustais pagal verslo liudijimus dirbančiais statybininkais, pastarieji užsiprašė bene daugiausia, kaina vis tiek buvo mažesnė, negu buvo užsiprašiusi įmonė. „Jokiu būdu nėra taip, kad vadinamieji patentininkai yra blogai. Reikia tik teisingai juos išsirinkti. Žinoma, tas pats gal yra ir su įmonėmis. Tačiau toli gražu ne visos imasi individualiųjų namų rekonstrukcijos darbų, nes joms tai neapsimoka, arba paslaugų kaina būna gerokai didesnė. Ir jeigu patentininkai bus išguiti iš rinkos, tuomet tikrai bus didelė nelygybė, įmonės galės diktuoti savas sąlygas kaip panorėjusios, netgi neužtikrindamos kokybės“, – svarstė rekonstruoto namo šeimininkas.

Norėtų lygesnių teisių Klausimą apie nesąžiningą konkurenciją ir iškreiptą rinką, joje dirbant statybininkams pagal verslo liudijimus, ne kartą kėlė Lietuvos statybininkų asociacija. Jos vadovo Daliaus Gedvilo teigimu, statybų sektorius yra viena iš daugiausia šešėlinės ekonomikos paveiktų šalies ūkio sričių, o nelegali veikla labai dažnai yra pridengiama verslo liudijimais.

„Verslo liudijimai yra smulkiojo verslo skatinimo forma, kuri suteikia fiziniam asmeniui galimybę mokėti kur kas mažesnius mokesčius. Tačiau dėl neteisingo reguliavimo statybos veikla yra masiškai vykdoma pagal verslo liudijimus, nors didžiąja dalimi tai nėra smulkusis verslas. Todėl mums nemažą susirūpinimą kelia kasmet vis didėjantis išduotų verslo liudijimų statybos veiklai skaičius. Smulkusis verslas realiai šalyje nesiplečia tokiais mastais, kiek yra įsigyjama verslo liudijimų. Tai rodo, kad statybos veikla yra masiškai vykdoma pagal verslo liudijimus, tokiu būdu nemokant valstybei mokesčių ir lemiant darbo vietų statybos įmonėse mažėjimą“, – yra sakęs D. Ged­vilas.

Statistika rodo, kad dirbančiųjų su verslo liudijimais skaičius smarkiai išaugo – nuo 9,4 tūkst.

2012 metais iki 18,3 tūkst. 2016 metais. „Reikia tik įsivaizduoti, kokią apyvartą tokie darbininkai generuoja valstybėje. Jie moka tik minimalius mokesčius, o gal ir ne visus, todėl šį klausimą reikia spręsti nedelsiant“, – tvirtino Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas.

Vienas iš siūlymų, kaip būtų galima suvienodinti konkuravimo sąlygas – taikyti nulinį PVM tarifą juridiniam asmeniui, sudariusiam sutartį su fiziniu asmeniu dėl statybos darbų.

tema

Statybos veikla yra masiškai vykdoma pagal verslo liudijimus, tokiu būdu ne­mokant valstybei mokesčių ir lemiant darbo vie­tų statybos įmonėse mažėjimą. / Dalius GEDVILAS /

Konkurencijos tvirtina neribosiantys Vyriausybei ir Finansų ministerijai, kuri užsimojo naikinti verslo liudijimus dirbantiesiems statybose, nuomonės apie vadinamųjų patentininkų reikalingumą argumentuotai neišdėstys niekas, nors pavyzdžių, kokį pateikė vilnietis Linas, bus ne vienas ir ne šimtas.

Finansų ministerija įsitikinusi, kad pagal verslo liudijimus statybų veikla besiverčiantieji gauna pajamas, kurios yra neproporcingos jų sumokamiems mokesčiams. Šiuo metu fiksuotą pajamų mokestį įsigyjant verslo liudijimą veiklai statybų srityje per metus moka apie 24 tūkst. gyventojų, arba 24 proc. visų fiksuotą mokestį mokančių asmenų. Tačiau jie sumoka vos apie 1,5 mln. eurų pajamų mokesčio. „Pirmiausia būtina akcentuoti, kad asmenys įsigydami verslo liudijimą sumoka fiksuoto dydžio pajamų mokestį. Todėl apie šešėlį kalbama tik tuomet, kai susiduriama su pajamomis, nuo kurių mokestis nėra sumokėtas. Remiantis šiuo metu galiojančiais teisės aktais, galimybė sumokėti fiksuoto dydžio pajamų mokestį suteikiama tais atvejais, kai pajamos iš veiklos neviršija 45 tūkst. eurų per metus. Tokiuose ūkio sektoriuose kaip statybų pastebimos tendencijos nerodyti realių pajamų ir išlaikyti galimybę mokėti iš dalies mažą fiksuoto dydžio mokestį, įsigyjant verslo liudijimą, kartu papildomai – ir konkurencinius pranašumus“, – „Statybai ir architektūrai“ teigė finansų viceministrė Daiva Brasiūnaitė.

Anot jos, verslo liudijimo įsigijimas yra paprasčiausia pajamų mokesčio sumokėjimo forma, kuri iš esmės turėtų būti skirta nekonkuruojančiai veiklai. Todėl veiklų, vykdomų įsigijus verslo liudijimą, sąrašą numatoma peržiūrėti būtent tokiu pjūviu ir atsisakyti jame veiklų, siejamų su neadekvačiai mažu mokesčiu ir iš to kylančiomis paskatomis nerodyti realių pajamų. Tokiu būdu būtų užtikrintas tolygus nuo pelno lygio priklausantis apmokestinimas, nedarantis įtakos konkurencinėms sąlygoms.

Panaikinus verslo liudijimus, gyventojai, kurie įregistruos individualią veiklą, pajamų mokestį mokės nuo gautų veiklos pajamų išlaidų skirtumo – jiems likusio pelno.

O mokestį planuojama sumažinti, kai pelnas nedidelis, ir jis pamažu didėtų, kol pelnas pasiektų 30 tūkst. eurų.

Individualios veiklos pelnas, neviršijantis 10 tūkst. eurų per metus, faktiškai būtų apmokestinamas 5 procentais ir pamažu pasiektų 15 proc. apmokestinimą ties 30 tūkst. eurų per metus. Tam tikrais atvejais, kai apmokestinamosios individualios veiklos pajamos nėra didelės, sumokamas pajamų mokestis gali būti ir mažesnis nei mokamas įsigyjant verslo liudijimą.

Paklausta, ar nebus ribojama konkurencija naikinant verslo liudijimus ir ar neišaugs statybos paslaugų kainos veiklą leidžiant tik įmonėms, finansų viceministrė sakė taip nemananti. Atvirkščiai – siekiama kaip tik sudaryti vienodesnes konkurencijos sąlygas, jokiu būdu neeliminuojant iš rinkos vadinamųjų patentininkų, skatinant konkuruoti kokybe, smulkių paslaugų prieinamu ir kitais nemokestiniais pranašumais. „Norėtųsi dar kartą akcentuoti, kad verslo liudijimas yra pajamų mokesčio nuo individualios veiklos pajamų sumokėjimo būdas, kuris neturėtų būti suprantamas kaip leidimas verstis tam tikra veikla ar kaip verslo organizavimo teisinė forma. Todėl galimybės mokėti fiksuotą pajamų mokestį nuo tam tikros veiklos panaikinimas nepareikalaus esminio veiklos pertvarkymo: gyventojai galės ir toliau tęsti individualią veiklą nesteigdami įmonės, tačiau jų pajamos bus apmokestinamos ne fiksuoto dydžio pajamų mokesčiu, o proporcingai – nuo uždirbamo pelno“, – sakė D. Brasiūnaitė.

11

12  2017 Nr. 3

forumas

Architektų sąjunga ir rūmai: kompanionai ar konkurentai? forumas / 1 Daiva BAKŠIENĖ Lietuvos architektų rūmų pirmininkė Apžvelgus Rūmų funkcijas matyti, kad jie apima daugelį profesijos atstovavimo užduočių, kurios gana glaudžiai siejasi Lietuvos architektų sąjungos veikla. Bet pirmiausia norisi pažymėti, kad abi šios asociacijos – Lietuvos architektų sąjunga ir Lietuvos architektų rūmai – atstovauja tai pačiai architektų bendruomenei. O jei tiksliau – ta pati architektų bendruomenė veikia per šiuos du juridinius asmenis. Svarbu tai, kad organizacija nėra nei išrinkti valdymo organai, nei administracija – šie tik tarnauja bendruomenės nariams ir veikia tose ribose bei tomis kryptimis, kurias bendruomenė nustato. Taigi, ir Rūmų santykis su Sąjunga ateityje bus toks, kokio pareikalaus patys architektai. Architektų bendruomeniškumas, sąmoningumas ir atsakomybė už savo profesiją akivaizdžiai auga, tad neabejotina, kad savo profesijos šeimininkais tapę architektai ateityje ras racionalius, visuomenei ir architektams parankiausius sprendimus. Įvairūs šių sprendimų variantai jau ir dabar yra svarstomi, vyksta Rūmų ir Sąjungos tarybos narių susitikimai, diskutuojama ir Rūmų, ir Sąjungos narių suvažiavimuose. Nors nuomonių yra įvairių, tačiau bent kol kas nėra kalbama nei apie Sąjungos likvidavimą, nei šių dviejų organizacijų susijungimą. Priešingai – įžvelgiami dviejų organizacijų veiklos, jei ji vykdoma tinkamai, pagal iš anksto apibrėžtus susitarimus, privalumai.

Vieną tokių privalumų lemia pats atstovavimo pobūdis, dėl kurio savo laiku ir buvo steigiama nauja asociacija, o ne reorganizuojama Sąjunga. Rūmai yra organizacija, įkurta tam, kad pati reglamentuojama profesija perimtų valstybės funkcijas (architektų kvalifikacijos ir kitose šios visuomenei svarbios profesijos srityse).

Rūmai vienija atestuotus, praktikoje aktyviai veikiančius ir teisinę atsakomybę prisiimančius, architektus. Sąjunga yra asociacija, vienijanti architektus – meno kūrėjus, nebūtinai turinčius kvalifikacijos atestatą, ir jos veikla yra nukreipta į kultūrinius, kūrybos skatinimo, jos propagavimo uždavinius. Taigi – dvi šios organizacijos atspindi dvejopą architektų profesijos prigimtį: Sąjunga – laisvąją, meniškąją, Rūmai – atsakomybės

prieš visuomenę ribojamąją. Manytina, kad šių dviejų organizacijų darnus veikimas gali padėti rasti tarp jų optimalų balansą ir visavertį šios profesijos atstovavimą.

Kitas bendradarbiavimo privalumas – tai tam tik­ ra vidinė savikontrolė. Bendruomenės aktyvumas dar tik auga, architektai, kaip ir visa šalies visuomenė, dar tik mokosi pareikalauti iš savo išrinktų atstovų tinkamai, nešališkai ir atsakingai atstovauti bendruomenės interesams, todėl dviejų organizacijų veikimas greta viena kitos gali būti naudingas ir šiuo požiūriu – dalinantis patirtimi, nuomonėmis, įvardijant viena kitos veikimo trūkumus, padedant rasti kylančių vidinių problemų sprendimus. Svarbu pažymėti, kad toks šių organizacijų bendradarbiavimas nereiškia nei konkurencijos, nei konflikto, o tik padeda susitelkti bendriems tikslams, kurie, nepaisant kiek skirtingo pobūdžio uždavinių, išlieka tie patys – tai architektūros, žmogų supančios aplinkos, kokybė, sąlygų jai kurti sudarymas, architekto profesijos svarbos visuomenei išaiškinimas ir įtvirtinimas.

Taip pat svarbus yra ir jau minėtas beveik per šimtą metų sukauptas Sąjungos patirties bagažas bei infrastruktūra, kurią bendruomenė gali panaudoti užsibrėžtiems tikslams. Regionuose veikia aktyvūs Sąjungos skyriai, Vilniuje įkurtas menų inkubatorius, vykdomas bendradarbiavimas tarptautiniame lygmenyje, nemažai architektų save mato Sąjungos dalimi, ir ši narystė niekaip nesikerta su naryste profesinėje savivaldoje.

Be to, Sąjungos sukaupta infrastruktūra leidžia nustatyti visiškai simbolinį nario mokestį (nuo 2017 metų – 10 eurų per metus), tad ir finansine prasme dalyvavimas dviejose organizacijose nėra skausmingas. Žinoma, turint tik simbolinį narių išlaikymą ir galimybę egzistuoti vien iš savarankiškų pajamų šaltinių, kyla rizika prarasti ryšį su savo nariais bei motyvaciją jį palaikyti. Tačiau reikia tikėtis, kad naujai išrinkta Sąjungos valdžia, skatinama ir pačių narių, atgaivins ir palaikys šį ryšį, kuris yra esminė bet kurios asociacijos gyvavimo sąlyga.

Taigi, į kurią iš šių organizaciją besikreiptumėte, Jūs pateksite pas tą pačią architektų bendruomenę, kurios dabartiniai atstovai yra pasirengę aktyviai bendradarbiauti siekiant tų pačių, aukščiau įvardintų tikslų.

Šį pavasarį architektams teko ne vieną darbo dieną skirti savo profesinės bendruomenės reikalams – į ataskaitinius-rinkiminius susirinkimus narius kvietė ir Lietuvos architektų sąjunga (LAS), ir Lietuvos architektų rūmai (LAR). 90-metį neseniai minėjusi LAS šiandien turi apie 700 narių, o 2006 metais įkurti Rūmai, šiemet įvedus privalomą atestuotų architektų narystę, turi dvigubai didesnę „kompaniją“. Kiek architektų dalyvauja ir vienos, ir kitos asociacijos veikloje, dar nesuskaičiuota. Bet ir suvažiavimuose, ir jų užkulisiuose diskutuojant apie jų įtakos sferas, natūraliai kilo dar vienas klausimas – ar asociacijos nekonkuruos tarpusavyje, ar nereikėtų panaikinti LAS, jei dalyvavimas LAR, šiems įgijus visavertės profesinės savivaldos statusą, atestuotiems architektams tapo privalomas įstatymiškai.

13

forumas / 2

Rūta LEITANAITĖ Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Tai, kad Lietuvoje veikia dvi šalies architektus vienijančios organizacijos – gera žinia architektams. Nes ji reiškia, kad Lietuvoje veiks dvi tomis pačiomis vertybėmis besiremiančios, tačiau nevienodo pobūdžio organizacijos – kaip dešinė ir kairė rankos. Būtent šie išgryninti skirtumai ir padės LAS ir LAR veikti efektyviau, „padengiant“ (atskirai ar kai kuriais atvejais kartu) daugybę architektūros laukui aktualių temų ir veiklos barų.

LAR privalomai vienija atestuotus Lietuvoje dirbančius architektus, tačiau architektūros lauke veikia ir būrys kitų architektūros išsilavinimą turinčių, bet Rūmų neatestuotų architektų, mokslininkų, teoretikų. Visus architektūros meną kuriančius, aukštąjį architektūros išsilavinimą turinčius žmones ir jungia sąjunga. Abi organizacijos kartu jau pasiekia pakankamai platų ratą profesionalų. Be to, LAS bendradarbiauja su tarptautinėmis architektų organizacijomis, kitų šalių architektų sąjungomis, kurios dalinasi informacija ir diskutuoja apie architektūros problematiką. Pasaulyje vis garsiau diskutuojama,

jog architekto profesija tokia, kaip ji yra apibrėžta dabar, tikrai neliks ilgai. Lietuvos architektų bendruomenė taip pat turi reaguoti į pokyčius, eksperimentuoti, plėsti architekto veiklos barus. Manau, sąjunga yra būtent ta organizacija, kurioje galėtų gimti, vystytis ir būti diskutuojamos tokios iniciatyvos, idėjos, eksperimentai. O jiems tampant pasiteisinančioms praktikomis, Rūmai įtakotų jų reglamentavimą.

Rūmams jau anksčiau buvo perduota dalis architektų profesiją reguliuojančių veiklų, tokių kaip atestacija, kvalifikacijos kėlimas, draudimo, teisinio atstovavimo ir kiti klausimai. Dar šilto Architektūros įstatymo šviesoje Rūmai įgauna dar daugiau įrankių kontroliuoti ir reguliuoti architektūrinę veiklą. Pavyzdžiui, architektūrinių konkursų sąlygų kokybės – atitikimo nuostatams – kontrolę įsigaliojus įstatymui perims Rūmai. Tačiau LAS ir toliau liks aktyvi architektūrinių konkursų organizatorė.

Veikiant kartu, taip pat sustiprėja ir architektų balsas viešumoje – LAR sprendžia visuomenei svarbius, problematinius klausimus remdamiesi teisės aktuose nurodytais kriterijais, o LAS inicijuoja diskusijas, reiškia moralinę, vertybinę poziciją. Jau ne kartą abi organizacijos yra pateikusios vieningą nuomonę įvairiais klausimais.

Kaip meno kūrėjų organizacija, LAS rūpinasi meniniu, kūrybiniu, kultūriniu architektūros aspektu ir architektūros politika apskritai. LAR glaudžiai bendradarbiauja su Aplinkos ministerija, o LAS partnerystės taikinys – Kultūros ministerija, dalyvavimas formuojant valstybinę Kultūros politiką. Kelios pastarųjų metų patirtys

kartu nominuojant architektus įvairiems valstybiniams apdovanojimams bei svarbiems postams rodo, jog geriausias rezultatas bus pasiekiamas LAS ir LAR koordinuojant veiksmus, informuojant viena kitą.

Vienu pagrindinių LAS veiklos sričių turėtų būti kokybiškos architektūros propagavimas, viešinimas, visuomenės edukacija – trumpai tariant, kokybiškos architektūros poreikio visuomenėje ugdymas. Tai itin plati veikla (nuo parodų, renginių, kūrybinių dirbtuvių, leidinių, iki architektūros muziejaus atkūrimo), kurioje vaisių atneštų bendradarbiavimas ne tik su kitomis architektūrinėmis organizacijomis ir iniciatyvomis (veikiančiomis Lietuvoje ir užsienyje), bet ir su kitų sričių meno kūrėjais. Be Lietuvos, LAS architektų, sąjungos narių kūrybą pristato ir užsienyje – parodose, festivaliuose. Ši veikla galėtų išsiplėsti į Lietuvos architektų paslaugų eksporto programą.

Ir LAS, ir LAR veikia architektų švietimo srityje. LAR organizuoja atestuotis norintiems architektams privalomus kvalifikacijos kursus, LAS veikla – diskutuoti apie architektūrinį švietimą su universitetais, vykdyti neformalų architektų švietimą per konferencijas, diskusijas, leidinius, renginius, kūrybines dirbtuves, net ekskursijas.

Taigi darbų, veiklos ir atsakomybės ir dviem organizacijoms „iki kaklo“. Šiuo momentu svarbu galutinai išdiskutuoti ir susitarti, kada Lietuvos architektų bendruomenė veiks per vieną, kada – per kitą asociaciją, o kada surems abiejų pečius.

forumas / 3

Algirdas ŽEBRAUSKAS Architektas, nacionalinės premijos laureatas, Lietuvos architektų rūmų tarybos narys, Lietuvos architektų sąjungos narys Vertinant šios dienos realiją, Lietuvos Architektų Sąjunga (LAS) ir Lietuvos Architektų Rūmai (LAR) traktuotini kaip partneriai. Šiandien,

tiksliau per pastaruosius dvejus metus, architektai pasiekė išties svarbių laimėjimų teisėkūros srityje. Sukurta nuosekli profesinės kokybės ugdymo sistema – įteisinta architektų savivalda, architektus ruošiantys universitetai perėjo prie privalomojo architekto – magistro lygmens, Seime pagaliau priimtas (trečias Europoje) pirmas Lietuvos istorijoje Architektūros įstatymas. Ši sistema savo esme orentuota į projektuojantį (kuriantį ir realizuojantį kūrybą) architektą, tiksliau į jo veiklą reguliuojančią LAR. Bet į kurios veiklos akiratį nepatenka architektūros studentai, neprojektuojantys, tačiau profesijos kokybei labai svarbūs architektūros kritikai, architektūros istorikai, pagaliau jau nebeprojektuojantys architektai senjorai, sukaupę praktinę profesinę patirtį...

Žinia, LAS kaip kūrybinė sąjunga didįjį savo indėlį architektūrai įnešė sovietmetyje, labai ribotų, suvaržytų ir reglamentuotų galimybių erdvėje po savo sparnu glausdama visus: projekuojančius, rašančius ar nebeprojektuojančius architektus. Įprastais laisvojo pasaulio Europos standartais projektuojantiems architektams susitelkus apie LAR, takoskyra tarp LAS ir LAR jaučiama ir gilėja.

Neabejingiems architektūrai ši problema kelia ne tik susirūpinimą, bet ir skatina diskutuoti, vertinti bei ieškoti racionalaus sprendimo šiandienai ir ateičiai. Erdvė diskusijai yra, manau, rasime ir sprendimus.

Užs.

Polistireninio putlpasčio blokeliai: statyba su daugybe privalumų enkantis medžiagas namo statybai šiandien svarbūs keli kriterijai: galimybė dirbti sparčiai ir mažesnėmis sąnaudomis, patvarumas, ilgaamžiškumas, ekologiškumas.

Visus šiuos kriterijus puikiai atitinka bendrovės „Šilputa“ gaminami blokeliai iš polistireninio putplasčio. „Thermo“ blokeliai – tai įvairių matmenų elementai, montuojami į vientisą konstrukciją ir suteikiantys galimybę pasiekti maksimalų efektyvumą per trumpiausią laiką. „Thermo“ blokeliai yra gaminys, vienu metu atliekantis dvi funkcijas – klojinio betonui, o šiam sustingus tampa termoizoliaciniu sluoksniu išorės sienai. Kitaip blokeliai dar vadinami liktinių klojinių sistema. Šie blokeliai lengvai eksploatuojami – jie tvirtinami vienas ant kito ir vėliau užpilami betonu, todėl nereikalingos papildomos medžiagos. „Thermo“ blokeliai gali būti naudojami statant ar šiltinant bet kokios pas­ kirties pastatus, kurių aukštis ne daugiau nei 25 metrai. Todėl iš polistireninio putplasčio blokelių galima statyti įvairius gyvenamosios, gamybinės ar visuomeninės paskirties pastatus.

Nuo pastato aukščio priklauso, kokios rūšies blokelius rinktis – pagamintus iš EPS 150 ar EPS 150 NEO (neoporo) polistireninio putplasčio. „Šilputos“ gaminamų liktinių klojinių sistema – tai tarpusavyje susijungiančių detalių kompleksas, skirtas šiltų pastatų statybai. Naudojant šią sistemą, darbai tampa itin greiti ir nesudėtingi.

Blokeliai surenkami sausuoju būdu, dedant juos vieną ant kito kaip lego kaladėles, nenaudojant jokių klijų ar cemento. Taip surenkama visa siena, o tarpas tarp vidaus ir lauko sienų užpilamas betonu. Šitaip gaunama avientisa monolitinė konstrukcija. Naudojant stabilizuotą sieną, blokeliai sutvirtinami atramomis kas pusantro metro palei visą sienos ilgį. Dedant blokelius, išorėje turi likti storesnis polistireninio putplasčio sluoksnis.

Statant pastatus iš polistireninio putplasčio blokelių nereikalinga papildoma kėlimo įranga, kranas. Betonavimui užtenka betono siurblio. O darbų sparta tikrai didelė – 1 kv. metro sienai sumontuoti užtenka 15 minučių.

Unikalus šių „Thermo“ blokelių gamybos principas suteikia galimybę lengvai ir greitai statyti įvairius pastatus, kurių išorės sienos izoliacija atspari temperatūros svyravimams, vėjui, lietui, šalčiui, tiesioginiams saulės spinduliams.

Iš polistireninio putplasčio blokelių montuojamos ne tik išorės sienos, identiški blokeliai naudojami ir vidaus pertvaroms, pasirenkant atitinkamą vidinės ir išorinės sienelės termoizoliacinį sluoksnį. Blokeliai taip pat rinkami ir rūsio sienoms montuoti.

Papildomai armuoti liktinių klojinių sistemos nereikia, blokeliai parduodami su jau juose įpresuota armatūra. Papildomai armuojami tik visi pastato kampai ir sąramos. Atskirų blokelių sąramoms nereikia, tinkami tie patys, kurie naudojami sienoms statyti.

Didžiausi blokelių – liktinių klojinių sistemos privalumai tie, kad galima nemažai sutaupyti. Mažas elementų svoris leidžia statyti pastatus nenaudojant sunkiosios technikos, statybos sistema reikalauja daug mažiau darbo palyginti su bet kuria kita statybos technologija.

Sistema tinkama ne tik naujiems pastatams – ji patogi kai reikia pristatyti naujus aukštus ant jau esančių pastatų, taip modernizuojant pasenusį gyvenamąjį plotą.

R

Gaminių charakteristikos: • didelių išmatavimų elementai: 1x0,3 m, 1x0,6 m; • lengvai ir greitai sumontuojama apšiltintų sienos blokelių konstrukcija su vientisu betono branduoliu ir įlieta plienine armatūra; • 1 kv. metro blokelių svoris (be betono) – 2,5 – 5,5 kilogramo, priklausomai nuo sienelių storio; • maksimalus pastato aukštis – iki 25 metrų; • sunkios detalės (pvz., spintelės ar pan.) tvirtinamos į ištisinį betono sluoksnį; • spartus darbas – 1 kv. m sienos sumontuojamas per 15 minučių, nereikalingas kranas; • iki 3 metrų aukščio sieną galima betonuoti nepertraukiamuoju būdu, nereikia betonuoti eilėmis, betonavimo įrankis – betono siurblys.

Kodėl verta rinktis blokelius • puiki šilumos izoliacija žiemą; • puikus šiluminis komfortas vasarą; • konstrukcija – be šilumos tiltelių; • nusprendus namą statytis patiems – tą galima padaryti be didesnių sunkumų; • lengvai pasiekiama A++ energinio naudingumo klasė.

15

Užs.

Išskirtinis ir ilgaamžis – suderinamos fasadų ypatybės Architektai kartais tikina – nuverstų kalnus ir kurtų tik apdovanojimų vertus objektus, jei ne užsakovų nuostata medžiagų pasirinkimą riboti kainos kriterijumi, neturint ambicijų pastatydinti pastatą, kuris išskirtų estetiniais sprendiniais. Tad projekto autoriams tenka ne pati paprasčiausia užduotis įkvėpti užsakovus investuoti į drąsesnius, nekasdienius sprendinius: neįprastą spalvą, kitokią apdailos faktūrą. O viskas čia pat – išskirtinį rezultatą suteikiančių statybos produktų nebereikia ieškoti užsienyje.

Neapsiribojo tradiciniais sprendimais edžiagų gamintojai pajėgūs patenkinti sprendimų poreikį išskirtinėms idėjoms įgyvendinti, tik mūsų visuomenei ir kartu statytojams to poreikio trūksta. Kol kaina už kvadratinį metrą bus pagrindinis rodiklis, o projekto išskirtinumas ir estetinė išraiška – mažareikšmis kriterijus, statysime

„M

konservatyviai, dekoruodami tradiciniais samanėlės, lietučio raštais ir viską dažydami švelniai gelsva spalva“, – sakė architektas Aurelijus Grikinis, turėjęs progą asmeniniu pavyzdžiu parodyti, kad galima daryti kitaip.

Statydamas nuosavą individualųjį namą architektas neišvengė tradicinės problemos – sunkumų dėl statybininkų vėlavimo: fasado darbai užtruko ilgiau nei planuota, jų nespėta baigti iki žiemos sezono, peržiemoti teko su plėvele apdengtais fasadais.

Skubant užkonservuoti fasadus iki šalčių neišvengta klaidų, dėl kurių pavasarį pasimatė daug nekokybiškų vietų. Teko naujai perarmuoti fasadą, dėti naujus profilius.

Kad apdailai nesirinks lietučio ar samanėlės raštų, A. Grikinis žinojo nuo pirmos statybų dienos.

O galutiniam medžiagos ir apdailos pasirinkimui įtakos turėjo perarmuotas fasadas ir grubesne tapusi tekstūra. Taigi kartu atsirado proga įsitikinti ir tuo, ar fasadų apdailos sprendimai leidžia paslėpti statybų broką, išryškinti norimas detales, ar vizualiai sumenkinti nepageidaujamus elementus.

Spalvų ir efektų pasirinkimas, atkreipė dėmesį 16 2017 Nr. 3

A. Grikinis, priklauso toli gražu ne vien nuo architekto skonio ar kūrybinės idėjos. Sprendimus stipriai lemia statinio kaimyninė aplinka. „Retas architektas norėtų savo kūrinį nudažyti ryškiai mėlynai, net kai tai labai tinka jo projektui, jei aplink bus vien gelsvi fasadai, – sakė architektas. – Žinoma, yra statybų mados, bet toli gražu ne tokios kaip drabužių mados. Reikia įvertinti, kad namą perdažysi geriausiu atveju po 10 metų, ir pagalvoti, kaip per tiek laiko

paprasčiau, kuo mažesniu procedūrų skaičiumi išgauti nekasdienišką ir įdomų rezultatą“, – komentavo A. Grikinis.

Po kelių bandymų buvo pasirinktas „Creativ­ Top“ „Trend“ (3,0 mm frakcija) dekoratyvinis tinkas, kuris yra gana grubios faktūros, o tokį pat grubų raštą mentele naudojant tinką galima išgauti keliais judesiais.

Dabar architektas liudija, kad silikonu armuotas „CreativTop“ modeliuojamasis tinkas

pakis tavoji netradicinė spalva. Bet tendencija, kad lietuviai vis dažniau renkasi ryškesnes spalvas savo namams, jau akivaizdi. Ir daugiausia tai lemia turbūt ne kitų kultūrų įtaka, o tobulėjančios medžiagos ir spalvynas. Dabar jau galima tikėtis, kad namas, nudažytas oranžine spalva, gal ne tiek intensyvus, bet išliks oranžinis 10 metų, o ne taps geltonas kaip anksčiau.“

nėra kaprizinga medžiaga, su juo dirbti ir kurti savo dizaino idėjas gali kiekvienas „auksarankis“. „Tačiau tam, kad rezultatas tenkintų, svarbu aiškiai žinoti, kokio tikslo siekiama. Nors statybininkams mano paruoštas pavyzdys buvo gražesnis, negu išėjo viso namo apdaila, rezultatu likau patenkintas“, – sakė A. Grikinis.

Kad išryškintų raštą ir apdailą padarytų dar atsparesnę atmosferos bei aplinkos poveikiui, A. Grikinis fasadą padengė tamsia dažyve „Baumit Lasur“. Gamintojai šią dažyvę, skirtą dekoratyviam išorės sienų ir fasadų dizainui, dėl matinės struktūros rekomenduoja ir autentiškai senų paviršių renovacijai, ir naujų statinių fasadams kurti, ji idealiai tinka nestandartiniams, individualiems fasadams. 1–3 „Baumit Lasur“ dažyvės sluoksniai tepami teptukais, šepečiais, kempinėlėmis ar audiniais priklausomai nuo pasirinktos glaistymo technikos. A. Grikinis, įtrynęs „Baumit Lasur“ fasadą, perteklių nuvalė kempine. Fasadas išėjo kiek margas, bet rezultatas architektui

Siekiamam rezultatui – keli produktai Architektas savo namui pasirinko statybos produktų kūrėjų ir gamintojų „Baumit“ modeliuojamąjį dekoratyvinį tinką „CreativTop“, kurį tepant voleliu, trintuve, mentele ar plytelių klijams skirtomis priemonėmis fasadą galima dekoruoti labai įvairiai. „Jei fasado plotas nebūtų didelis ir nebūtų spaudęs laikas dėl pastolių nuomos kainos, būčiau bandęs tinku „CreativTop“ kurti raštus ir didesnius menus. Bet šiuokart užduotis buvo kuo

patiko – kaip ir siekta, jis tikrai išskirtinis. „Baumit“ pažymi, kad skirtingos tinko struktūros sukuria žaismę tarp šviesos ir šešėlių. Ji fasadui suteikia gelmės įspūdį, kintantį priklausomai nuo paros meto ir sezono. Taigi naudojant „Baumit CreativTop“ galima formuoti lygius, raižytus, dryžuotus, brūkšniuotus, grubius, švelnius ir kitokius fasado paviršius – pačią įvairiausią tekstūrą.

„CreativTop“ „Max“ (4,0 mm), „Fine“ (1,0 mm) ir „Silk“ (0,2 mm) frakcijas.

Studijos „Aketuri architektai“ projektuoto gyvenamojo namo Vilniaus Subačiaus gatvėje fasadui buvo parinktas „CreativeTop Max“ modeliuojamasis dekoratyvinis tinkas (4,0 mm), o iš 888 paletės „Baumit Life“ spalvų – tamsiai pilkas atspalvis. Galimybę rinktis madingus tamsius tonus suteikė „Baumit StyleColor“ ( „PuraColor“) fasado dažai su vėsiuoju pigmentu, atspindinčiu

fasado dizaino galimybių ir padeda išreikšti kūrybingumą, pabrėžti statinio unikalumą. „Baumit Metallic“ rekomenduojamas modernių pastatų fasadams. Tai patvarus paviršiaus sluoksnis, kurio gamybai naudojamas didžiulis kiekis metalo pigmentų. Paviršius juo padengiamas pasitelkiant vilnos volelį arba užpurškiant, įprastai padengiama keliais sluoksniais. Nepriklausomai nuo to, ar dengiamas glotnus, ar struktūrinis paviršius (tinka ir kalkinis bei cemen-

Pritaikė senamiesčio aplinkoje

didžiulį saulės šviesos kiekį – infraraudonuosius spindulius – ir taip sumažinančiu paviršiaus temperatūrą.

Vėsieji pigmentai – svarbus „Baumit“ produktų komponentas: poreikis suderinti architektūros estetiką su aukštais energijos naudojimo efektyvumo reikalavimais ir medžiagų patvarumu pastatų savininkams, dizaineriams bei rangovams kelia vis rimtesnius iššūkius. „Baumit Style“ produktų grupė, sudaryta iš „Baumit PuraColor“ ir „Baumit StyleTop“ dažų bei tinko, sudėtyje turinčių ir novatoriškų vėsiųjų pigmentų, ne tik suteikia galimybę naudoti bet kurias spalvas nesibaiminant paviršių perkaitimo bei išblukimo, bet ir suformavo naują fasado dizaino kartą. „Baumit“ produktai „Lasur“, „Metallic“ ir „Glitter“ leidžia fasadus papuošti išskirtiniais specialiais efektais. Iš viso tai – 20 patrauklių, madingų spalvų, kurių vienos pasižymi metaliniu žvilgesiu, kitos – žėrėjimu, o visos kartu – atveria naujų

tinis ar cementinis tinkas, ir geru sukibimu pasižymintys mineraliniai, silikatiniai, emulsiniai, silikoniniai dažai), toks sluoksnis paverčia fasadą ypač patraukliu. Svarbu ir tai, kad „Baumit Metallic“ pasižymi atsparumu kenksmingoms oro sąlygoms. „Baumit Glitter“, dėl kurio natūralioje šviesoje fasadas atkreipia dėmesį subtiliu ir prabangiu žėrėjimu, irgi tinka dengti ant nušlifuoto kalkinio, cementinio ar cementinio tinko, mineralinių, silikatinių, emulsinių ir silikoninių dažų bei tinkų.

Gamintojų vertinimu, tai – originalus sprendimas pademonstruoti savitą skonį.

Ilgametė gamintojo patirtis rodo – viršutines „Baumit“ išorinių ir vidinių sienų dangas galima naudoti ne tik savitam lyg pats gyvenimas dizainui kurti, bet ir patikimai apdailos apsaugai: įrodyta, kad „Baumit“ dangos nepakitusios išlieka dešimtmečius. Jos patikimai apsaugo statinio fasadą nuo tokių aplinkos veiksnių kaip drėgmė, šaltis ir karštis, taip pat – dumblių ir pelėsio.

Projektuodama naują sostinės restoraną „Džiaugsmas“ „Baumit CreativTop“ produktus architektė Giedrė Datenytė parinko interjerui. Architektai ieškojo medžiagos, kuri galėtų tarnauti ir kaip dekoras, ir kaip galutinis spalvinis sprendimas. „Baumit“ mums tiko dėl galimybės turėti gana rupų senamiesčio fasadams būdingą paviršių ir dėl gana plačios spalvų gamos – mūsų užduotis buvo rasti nemažą pilkų atspalvių pasirinkimą, čia tai pavyko“, – komentavo G. Datenytė.

Padengus patalpų sienas „UniPrimer“ gruntu buvo panaudotas modeliuojamasis dekoratyvinis tinkas „CreativTop“ (jis tinka kaip apsauginis ir galutinis apdailos sluoksnis ant seno ir esamo mineralinio tinko, glaisto dangų ir betono, baigiamasis organinio tinko ir glaistomųjų masių sluoksnis). Architektai pasirinko

17

situacija

Trakai pasmerkti stagnacijai?

Kas vyksta ar veikiau nevyksta Trakuose ir kas už ką yra atsakingas? Verslininkų Darius BABICKAS

siūlymai sutvarkyti apleistus objektus blokuojami, valdžios institucijos viena kitą kaltina neveiklumu ir investicijų žlugdymu. Žinomas posakis, kad kai kelios auklės – vaikas lieka be galvos, šiuo atveju geriausiai iliustruoja susidariusią padėtį.

Pateikė siūlymų sąrašą rakų istorinio nacionalinio parko (TINP) direkcijos vadovas Gintaras Abaravičius neseniai pateikė raštą Trakų rajono savivaldybės merei Editai Rudelienei dėl turizmo ir kultūros išteklių Trakų mieste tvarios plėtros galimybių. Savivaldybės vadovei, kuri yra ir Trakų rajono įvaizdžio formavimo ir investicijų pritraukimo darbo grupės vadovė, siūlomas naujas požiūris į Trakus, kaip į ežerų miestą, kuris leistų išnaudoti turizmo bei kultūros tikslais ne tik vieną Galvės ežerą, bet ir kitus ežerus, juosiančius pusiasalį: Bernardinų (Lukos), Totoriškių, Skaisčio.

T

18 2017 Nr. 3

G. Abaravičius pirmiausia siūlo įdiegti šiuolaikines vandens transporto priemones, kurios leistų miesto svečiams nuosavą transportą palikti miesto prieigose ir be trukdžių alternatyviai judėti visu Trakus juosiančiu ežerynu. Žinoma, tam dar reikėtų esamus du tiltus rekonstruoti į pasukamuosius. Tokios priemonės leistų išplėtoti vandens turizmą, taip pat sudarytų galimybę įrengti autotransporto priemonių laikino sustojimo vietas miesto prieigose prie jau įrengtų, bet retai kieno nors naudojamų dviračių ir pėsčiųjų takų.

Taip pat šie sprendimai Galvės, Bernardinų (Lukos), Totoriškių ir Skaisčio ežerų pakrantėse priešais miestą sudarytų galimybę įrengti gyvybingą prieplaukų sistemą, kuri leistų turistams ir

miesto svečiams teikti perkėlimo bei pažintinių vandens maršrutų paslaugas.

G. Abaravičiaus nuomone, atsisakius taškinio turistų pritraukimo tik prie Trakų salos pilies, būtų paskatinta tolygi kultūros ir turizmo paslaugų plėtra visame mieste, ne vien Karaimų gatvėje. Vietos gyventojai turėtų galimybę savo nuosavybės teise valdomose sodybose teikti naujas maitinimo, apgyvendinimo, alternatyvaus judumo paslaugas. Taip pat būtų paskatinta ir smulkiojo verslo plėtra visame Trakų senamiesčio pusiasalyje bei jo prieigose. „Miestas realiai pradėtų funkcionuoti kaip kurortinė vietovė, kuriai LR Vyriausybės nutarimu „Dėl kurorto statuso suteikimo gyvenamosioms vietovėms reikalavimų aprašo, kurortinės

Kai apleisti objektai stovi po dvidešimt ir daugiau metų ir nieko nevyksta, negalima sakyti, kad viskas gerai. / Edita RUDELIENĖ /

teritorijos statuso suteikimo gyvenamosioms vietovėms reikalavimų aprašo ir kurorto bei kurortinės teritorijos statuso gyvenamosioms vietovėms suteikimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ nustatyti aiškūs reikalavimai. Pavyzdžiui, įrengus pasukamąjį tiltą virš Galvės ir Totoriškių ežerų santakos, tranzitinis autotransportas aplenks Trakų miesto centrą ir savaime nukreips aplinkkeliu Plomėnų gatve“, – rašoma rašte merei. Jame dar siūloma apsvarstyti koncepciją „Trakai – ežerų miestas“.

Investuotojus labiau atbaido negu traukia

Apšiurusi Trakų autobuvų stotis galėjo būti pradėta tvarkyti, tačiau projektas neįtiko Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai.

Trakų rajono merė E. Rudelienė stebisi TINP iniciatyva skatinti investicijas, verslą ir turizmą.

Anot jos, šiandien miestui labai trūksta įvairios infrastruktūros: apgyvendinimo, maitinimo, kitokių įstaigų. Tačiau verslininkai pamato pavyzdžius, su kuriais yra susidūrę investuoti į apleistus objektus nusprendę verslininkai, ir jų noras ką nors daryti dingsta.

„Trakai netenka daug pajamų, nes turistai čia neapsistoja. Jiems tiesiog nėra kur. Atvyksta ir po kelių valandų išvyksta į Vilnių, kur būna susiradę viešbučius. Pas mus yra pastatų, kuriuos galima rekonstruoti į viešbučius, tačiau mažai kas domisi tokia galimybe – žinoma, kad projektams gali būti sukurti įvairūs draudimai“, – apgailestavo merė.

Anot jos, dažniausiai įvairius prieštaravimus pateikia TINP direkcijos vadovas G. Abaravičius.

Nesutarimų tarp savivaldybės ir TINP labiausiai išryškėjo po skandalu virtusio Trakų autobusų stoties projekto sustabdymo. „Apmaudu dėl nuplaukiančių investicijų ir gėda. Mes skelbiame, kad laukiame investuotojų, važiuojame ir į užsienį jų ieškoti, norime, kad būtų sukurta kuo daugiau naujų darbo vietų, norime gauti į biudžetą daugiau pajamų. Galiausiai – sutvarkyti apleistas teritorijas ir nuo sovietmečio stovinčius apgriuvusius statinius. Tačiau būna, kad ir visus reikalavimus atitinkantiems projektams pasakoma „ne“. Kalbos apie tai, kad į mūsų miestą investuotojams geriau nekelti kojos, labai greitai paplinta ir naudos mums tikrai neatneša“, – kalbėjo E. Rudelienė.

Apleistų teritorijų sąrašas – nemažas Šiandien Trakuose yra ne vienas objektas, nekeliantis susižavėjimo ne tik atvykstantiems svečiams, bet ir patiems trakiškiams. Žymiausi jų – „Žalgirio“ sporto bazė, „Nendrės“ kavinė.

Apleisti objektai turi savininkus, tačiau šie neturi leidimų sutvarkyti statinius, juos rekonstruoti. „Mes nesame šeimininkai savame kieme. Be mūsų, dar yra Kultūros paveldo departamentas (KPD) ir TINP direkcija. Mes galime norėti gražinti miestelį, kad jis būtų patrauklesnis turistams, galime imtis iniciatyvos sutvarkyti apleistus objektus, tačiau šios iniciatyvos gali būti greitai užgesinamos pamojuojant įvairiais draudimais, 19

situacija Verslininkų siūlomas autobusų stoties atnaujinimo projektas.

toli gražu ne visuomet teisingais“, – apgailestavo Trakų savivaldybės merė.

Ji sutinka, kad Trakai yra unikalūs, čia būtina nustatyti apribojimus ir negalima plėtoti teritorijų taip, kaip kas išmano. Tačiau dar 1993 metais patvirtinta Trakų istorinio nacionalinio parko tvarkymo schema yra sena, ir ją būtina koreguoti atsižvelgiant į šiandienos aplinkybes. „Tikrai niekas neketina Trakuose statyti dangoraižių. Bet Lietuvoje per daugiau kaip dvidešimt metų daug kas pasikeitė, pakito poreikiai.

Parko tvarkymo schema, pritaikyta kalbant apie sodyboms derantį užstatymą, visiškai nebetinkama svarstant visuomeninių ir verslo objektų klausimą. Buvo iniciatyvų keisti, daryti kitaip, vertinti pagal šiandienos poreikius. Tačiau iki šiol viskas tebėra kaip buvę“, – apgailestavo E. Rudelienė.

Ji sakė nesuprantanti, kodėl TINP atstovai, dalyvaudami visų investicinių projektų svarstyme ir pritardami jų įgyvendinimui, po kurio laiko persigalvoja. „Nežinau, ar TINP direkcijai pačiai taip patogu dirbti. Kai apleisti objektai stovi po dvidešimt ir daugiau metų ir nieko nevyksta, negalima sakyti, kad viskas gerai. Visuomet su TINP direkcija palaikėme gerus santykius, svarstydami bet kokius projektus jos vadovą patį pirmą pakviečiame. Ir labai keista, kai pasakoma, kad ką nors mėginama įgyvendinti nuslepiant“, – sakė E. Rudelienė.

Ją stebėtis verčia kai kurie, atrodytų, visai 20 2017 Nr. 3

nesuprantami prieštaravimai. Antai buvo rengtas projektas ežero krantinei sutvarkyti. Iškilo diskusija, kokia turi būti pėsčiųjų ir dviračių takų danga. Dabar dalis yra išgrįsta trinkelėmis. Buvo atlikta apklausa, kuri parodė, kad mamos su vežimėliais, dviratininkai ir bėgikai pasisakė už tai, kad patogesnė danga yra asfaltas. Tačiau TINP direkcija griežtai paprieštaravo kietai dangai, argumentuodama, kad tai nenatūralu, nors negalėdama paaiškinti, koks reglamentas draudžia tai daryti. „Panašių nesutarimų ir prieštaravimų yra daugybė. Nenorima suprasti, kad bet kokie teritorijų tvarkymo darbai jau savaime nėra natūralūs, ir vaidinti, kad tai yra natūralu – beprasmiška“, – teigė merė E. Rudelienė.

Stoties projektas – teismuose Vienas pastarųjų ir bene garsiausiai nuskambėjusių projektų, ketintų įgyvendinti Trakuose – autobusų stoties rekonstrukcijos. Dėl projekto įgyvendinimo skirtinguose teismuose nagrinėjamos dvi bylos. Tamsūs debesys, atrodo, susikaupė visai giedrame danguje.

Projektą įgyvendinti ketinęs verslininkas, bendrovės „Trastas“ vadovas Darius Nedzinskas kartu su savivaldybe dar visai neseniai pristatinėjo visuomenei, kaip atrodys naujai sutvarkyta teritorija prie įvažiavimo į Trakų senamiestį, kaip atrodys pertvarkyta autobusų stotis ir šalia pastatytas prekybos centras. Tačiau netrukus imta

platinti pranešimus, kad projektas pažeidžia nustatytus reikalavimus ir negali būti įgyvendintas.

D. Nedzinskas „Statybai ir architektūrai“ priminė, kad prieš dvejus metus savivaldybės vadovai kreipėsi į šalia autobusų stoties esančių sklypų savininkus kviesdami dalyvauti rekonstruojant šį miestui svarbų objektą. Šalia yra du sklypai, kur galima pastatyti stotį su visa infrastruktūra: Vytauto g. 88 ir 90. Šiuo metu autobusų stotis įsikūrusi Vytauto g. 90, o šios gatvės 88 sklypas tuomet priklausė prekybos tinklo „Rimi“ įmonei „Hakonlita“. Pastarosios atstovai kartu su D. Nedzinsku suvienijo jėgas ir priėmė kvietimą dalyvauti stoties atnaujinimo projekte.

Verslininkai pateikė principinę užstatymo schemą. Vytauto g. 88 sklypas patenka į Senamiesčio zoną, tad jame jokių statinių nebuvo numatyta, čia planuota tik trinkelėmis grįsta transporto priemonių stovėjimo aikštelė. O sklypas Vytauto g. 90 nepatenka į Senamiesčio zoną, todėl jame buvo numatyta nauja autobusų stotis su prekybos patalpomis, pėsčiųjų pasažu.

Iš KPD gautas atsakymas, kad nėra kliūčių įgyvendinti tokius sumanymus. Tačiau planams paprieštaravo TINP direkcija, argumentuodama, kad Vytauto g. 88 sklypas yra sodybų užstatymo ir ten esą galima tik atstatyti sodybą. „Mes ilgai derinome projektą, vykdėme visus reikalavimus. Ir kai galiausiai viskas jau buvo parengta, kai buvo suderinta šūsnis įvairių dokumentų, vieno žmogaus asmenine nuomone

viskas buvo sustabdyta. Nepateikiant aiškių argumentų, nenurodant tikrųjų priežasčių. Tad susidaro įspūdis, kad Trakų plėtra labiausiai priklauso ne nuo teisės aktų, bet nuo vieno valdininko asmeninių norų ar nenorų“, – piktinosi D. Nedzinskas. Šiuo metu teismuose yra nagrinėjamos dvi bylos, kodėl negalima įgyvendinti Trakų autobusų stoties atnaujinimo projekto. Verslininkas labiausiai stebisi tuo, kad TINP direkcijos vadovas patvirtina projektus, o paskui pats juos skundžia. „Jam dėl to nė kiek neskauda, jis gi ne savo, o mūsų pinigus eikvoja“, – kalbėjo D. Nedzinskas.

Trys milijonai eurų investicijų, penkiasdešimt darbo vietų, 700 tūkst. eurų vertės autobusų stotis, kuri atitektų Trakams, sutvarkyta aplinka – tokia įvardijama projekto neįgyvendinimo kaina. Merė E. Rudelienė dėl to irgi labai apgailestavo. „Projektiniai siūlymai vienam gali patikti, kitam – ne. Tačiau teritorija jau urbanizuota, yra stotis, kuri nugyventa ir negraži. Manau, tikrai būtų geriau, jeigu atsirastų naujas pastatas. Dabar mėginama akcentuoti, kad projektas gigantiškas, nors iš tikrųjų viskas labai kompaktiška. Jeigu stotis liks stovėti tokia, kokia yra dabar, nežinia, kokia žala bus didesnė. Ir savivaldybė, ir verslininkai elgiasi pagal teisės aktus su šiuo projektu. Teismuose dar kartą tai pasitikrinsime, bet bus gaila veltui sugaišto laiko“, – sakė merė.

Apmaudu dėl nuplaukiančių investicijų ir gėda. Mes skelbiame, kad laukiame investuotojų, važiuojame ir į užsienį jų ieškoti, norime, kad būtų sukurta kuo daugiau naujų darbo vietų, norime gauti į biudžetą daugiau pajamų. Tačiau būna, kad ir visus reikalavimus atitinkantiems projektams pasakoma „ne“. / Edita RUDELIENĖ /

Problemą įžvelgia politikų neveiklume „Statyba ir architektūra“ pateikė kelis klausimus TINP direkcijos vadovui Gintarui Abaravičiui Kaip manote, ar TINP planavimo schema nėra sena? Ar jos nereikėtų koreguoti?

Nauja Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema buvo parengta dar 2008 metais, tačiau Trakų rajono savivaldybė jos nepatvirtino iki šiol. Ištisus metus Trakų rajono savivaldybės tarybai atstovaujantis meras ir savivaldybės administracijos direktorius su Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija be jokio pagrindo bylinėjosi dėl naujos planavimo schemos ir, žinoma, tuos teismus gėdingai pralaimėjo.

Nepaisant to, kultūros ministras 2015 metais įpareigojo Kultūros paveldo departamentą parengti dar vieną naują Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemą, tačiau departamentas ministro įsakymo nevykdė. Dėl kokių priežasčių Kultūros paveldo departamentas neatliko jam paskirto darbo – nėra žinoma. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema sudaro visas galimybes tausojamai ir atsakingai naudoti istorinių Trakų turizmo bei kultūros resursus.

Manau, kad problema yra ne konkreti ir aiški šiandien galiojanti Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema, bet dirbti nemokantys, vogti linkę vietos politikai, jų aplinkos kombinatoriai.

Kaip, jūsų nuomone, galėtų būti sprendžiami dabar dažnai eskaluojami klausimai dėl apleistų objektų, pavyzdžiui, „Nendrės“ kavinės, irklavimo bazės? Ir autobusų stotis, esanti tarsi vartai į miestą, šiandien nesudaro teigiamo įspūdžio. Šie objektai bet kuriuo atveju jau yra, tad ar juos reikėtų tinkamai sutvarkyti, leisti vykdyti veiklą, kuri atneštų Trakams naudos, ar palikti dar keliolika metų stovėti? Dėl to, kad neleidžiama tvarkyti tokius objektus, šiuo metu bedamas pirštas į jūsų vadovaujamą direkciją?

Visos nekilnojamojo turto, esančio Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje, tvarkymo ir naudojimo klausimų sprendimo galimybės yra nurodytos nuosavybės dokumentuose. Jūsų išvardyti objektai buvo privatizuoti nustačius konkrečias sąlygas ir aiškius apribojimus. Savininkai, kurie šiuos objektus įsigijo, puikiai žinojo ir žino, kaip jie gali disponuoti savo turtu ir kad negalės savivaliauti, nepaisant to, kokio storio būtų jų piniginės. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas ir juo patvirtinta Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema yra viešai prieinami, puikiai perskaitomi ir suprantami.

2010 metais Konstitucinis Teismas, pasisakydamas apie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos atitikties Konstitucijai, konstatavo: „Jokie su Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos administravimu (su gyvenviečių

detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į minėtą Vyriausybės patvirtintą schemą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti minėtos schemos sprendiniams. Jei šių sprendinių būtų nepaisoma, ypač žinant, jog tai, kad Lietuvos valstybė Trakų istorinį nacionalinį parką traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, yra visuotinai žinomas faktas, kartu būtų nepaisoma ir bendrojo teisės principo bona fides. Kitaip būtų ne tik pažeistas Trakų istorinio nacionalinio parko, kaip unikalaus gamtos ir žmogaus sukurto kraštovaizdžio komplekso – saugotinos teritorijos, tapatumas ir integralumas, bet ir nusižengta Konstitucijos 53, 54 straipsnių imperatyvams, inter alia Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai, 53 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių.“ Galiu tik detalizuoti, kad buvo parengti net du detalieji „Nendrės“ kavinės planai, kurių 21

situacija

Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema sudaro visas galimybes tausojamai ir atsakingai naudoti istorinių Trakų turizmo bei kultūros resursus. / Gintaras ABARAVIČIUS /

nepatvirtino pati Trakų rajono savivaldybės taryba. Nežinau, kodėl kavinės šeimininkai dėl to ar dėl ko nors kita kaltina Trakų istorinio nacionalinio parko direkciją, nes į bet kokius raginimus spręsti jiems kylančias problemas nesulaukiame atsakymo. Visai neseniai elektroniniu paštu savo iniciatyva parašiau užklausimą „Nendrės“ kavinės architektui, prašydamas informacijos dėl realių sunkumų, tačiau atsakymo taip ir nesulaukiau.

Irklavimo bazės atvejis dar iškalbingesnis.

Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema numato jos vietoje plėtoti rekreacinę įstaigą. Tam valstybė suformavo ir vienai uždarajai akcinei bendrovei išnuomojo beveik 2 hektarus ploto valstybinės žemės sklypą. Deja, užuot parengusi rekreacinės įstaigos detalųjį planą, irklavimo bazės bendrovė samdėsi brangiai kainuojančius advokatus, ginčijo pareigą parengti nuomojamai žemei būtinus dokumentus ir, žinoma, tuos teismus pralaimėjo. Nepaisant to, šiai uždarajai akcinei bendrovei viešojoje erdvėje atstovaujantis odiozinis asmuo toliau neigia teismu patvirtintą pareigą.

Galų gale iš tiesų nusikalstamai apleista ir nugyventa Trakų autobusų stotis, ja ištisus

metus nesirūpino Trakų rajono savivaldybės bendrovė „Trakų autobusai“. Visi puikiai supranta, kad ne Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija kalta, kad autobusų stotis tapo Trakų miesto gėda. Tačiau ar iš tiesų tai – Trakų miesto gėda? Manau, kad tai neūkiškos ir neatsakingos savivaldos gėda ir pavyzdys, kodėl Trakuose viskas tik griūva ir nyksta. Atrodo, kad tai yra sąmoningas veikimas – nugyventi viešąjį turtą ir jį kam nors pigiai parduoti ar nenaudingai apkeisti. Šiuo metu Generalinė prokuratūra jau kreipėsi į teismą dėl neteisėtų veiksmų Trakų autobusų stoties rekonstrukcijos istorijoje – dėl neteisėto Trakų senamiesčio ribų sumažinimo ir dėl apsimestinių mainų, o teismai skubiai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kad vietos bendruomenė ir Lietuvos valstybė nepatirtų dar didesnių nuostolių dėl neteisėtų fizinių bei juridinių asmenų veiklos. Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija nėra vienintelė, kuri nesutinka ir priešinasi neteisėtiems procesams valstybės saugomoje Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje.

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija nesipriešina autobusų stoties rekonstrukcijai ir yra išdavusi aiškias bei konkrečias sąlygas.

Sutaupykite 35 % ir jau rytoj turėkite išskirtinį, architektūrnius ir verslo apdovanojimus pelniusį SPA-Hotel Belvilį!

Jūs tapsite 7,6 ha miško su 500 metrų Bebrusų ežero pakranteje ir 2240 kv. metrų ploto įvairių statinių savininku, su išskirtinemis plėtros papildomiems statiniams galimybėmis.

Siūlomos lanksčios finansavimo sąlygos. Visa informacija tel. +370 698 18 727

Akytasis betonas išlaiko reikiamas apkrovas Alvidas MUSIUS UAB „Bauroc“ direktorius

Akytasis betonas yra palyginti minkšta statybinė medžiaga, todėl kartais sudvejojama, ar galima ant šios medžiagos sienų tvirtinti didesnio svorio daiktus. Atsakymas – galima. Tik reikia naudoti tam pritaikytus tvirtinimo elementus, tuomet darbas bus lengvas ir paprastas. Tereikia pasirinkti tam tinkančius kaiščius ir varžtus.

Pradžiai, jie neturi būti maži. Pasirenkant šiek tiek didesnių matmenų tvirtinimo elementus nei rekomenduojami minimalūs, galima keliskart stipriau pritvirtinti norimą daiktą, tuo tarpu bendra tvirtinimo medžiagų savikaina ūgtelės tik vos vos.

Akytasis betonas, pvz., „Bauroc“ blokeliai, gaminami kelių tankių, o tai savo ruožtu daro įtaką tam, kokio atsparumo tempimui tvirtinimo detales reikėtų rinktis šiam mūrui. Sauso akytojo betono tankiui kintant nuo 300 iki 500 kg/m³,

krūvis, tenkantis tvirtinimo detalėms, gali kisti dvigubai ar net trigubai.

Tvirtindami daiktus prie akytojo betono varžtais, vadovaukitės tokia taisykle: kuo ilgesnė yra įsukamoji dalis ir kuo retesnis bei gylesnis yra varžto sriegis – tuo geriau laikysis sienoje varžtas. O su varžtu – ir pritvirtintas daiktas. Tarkim, 65 mm ilgio sraigtai „Bauroc“, skirti porėtam pagrindui, vidutiniškai išlaiko 0,73 kN ištraukimo jėgą. Paprastais žodžiais tariant, vienas tvirtinamo daikto kilogramas pareikalauja vieno niutono sraigto atsparumo ištraukimui. Sraigtu, atspariu 0,73 kN ištraukimo jėgai, įvertindami trigubą apsaugos koeficientą, turėtumėte kabinti daiktą, kurio svoris siektų iki 24 kg. Panašių techninių charakteristikų yra dar koncerno „Essve“ sraigtai „Heavy Load 10x180“.

Ten, kur maža varžto, pagelbės kaištis. Akytajam betonui skirti kaiščiai „Sormat KBT 10“ arba „Sormat KBTM 10“ būna nailoniniai ir metaliniai. Metaliniai kaiščiai su metalui skirtais

varžtais naudojami atsakingiausiose vietose – ten, kur didesnis blokų tankis ar dėl priešgaisrinių reikalavimų tvirtinimo detalės turi būti nedegios. Stambus sriegis kaiščių kraštuose padidina sukibimą su pagrindu, o įsukti į juos tinka medvaržčiai, universalūs sraigtai ir varžtai, skirti metalui (į metalinį kaištį). Tokie specializuoti kaiščiai, išgręžus reikiamo skersmens skylę mūre, įsukami į jį šešiakampiu raktu, o jau tada į juos per tvirtinamą detalę įsukamas ir varžtas.

Svarbiausias dalykas, kurio nerekomenduoju, pamiršti gręžiant skyles tvirtinimo elementams – akytojo betono blokeliams nereikia įjungti smūginio režimo!

Be specializuotų kaiščių minkštiems blokams, gaminami dar ir įprastesnės mums formos kaiščiai iš poliamido „Sormat NAT 8 L“, kuriuos nuo klasikinių skiria šiek tiek didesnis ilgis.

Pailginta yra išsiplečiančioji zona, šitaip garantuojant, kad kaištis patikimai įsitvirtins mažesnio tankio mūre.

Tuneliniai klojiniai: greitesnė ir taupesnė statyba

endrovės „Recon“ vadovo G. Ivaškos pažintis su tunelinių klojinių statybos technologija prasidėjo prieš kelerius metus Venesueloje, kai naudojant šią technologiją buvo pastatyti 72 daugiabučiai.

Statybos procesas parodė, kad tunelinių klojinių technologija leidžia per dieną padaryti tai, kas įprastai įveikiama per savaitę, taip sumažinamos ne tik darbo jėgos, bet ir statybos įrenginių (kranų ir kt.) sąnaudos, taip pat užtikrinamas kokybiškas rezultatas.

Tai yra kaip tik tai, ko siekia pasaulinė rinka ir ką propaguoja „Recon“ specialistai: didėjant statybos specialistų trūkumui itin svarbu optimizuoti statybos procesus, diegiant inovatyvias technologijas sumažinti statybų aikštelėje dirbančių darbininkų ir čia atliekamų operacijų skaičių.

Statyba pasitelkiant tunelinius klojinius nėra nauja: pasaulis juos pradėjo naudoti maždaug prieš 30 metų. Tačiau įprastai – tik įgyvendinant didelio masto kartotinius projektus. Vadovaudamas projektui Venesueloje „Recon“ vadovas irgi buvo įsitikinęs, kad ši technologija, paremta sąlygiškai brangių metalinių klojinių naudojimu, tinkama tik didelio masto projektams. Tačiau nuodugnūs skaičiavimai leido sudėlioti algoritmą, garantuojantį pozityvų rezultatą ir projekto užsakovams, ir įgyvendintojams.

B

24 2017 Nr. 3

Vienas pastato aukštas – per 24 valandas, 9 aukštų daugiabutis su visa apdaila – per 9 mėnesius: bendrovės „Recon“ projektų valdymo patirtis statyti gelžbetonio karkasą naudojant tunelinių klojinių technologiją patikrinta Latvijoje – čia ką tik baigti statyti du gyvenamieji namai.

Bendrovė apskaičiavo: turint tam tikrą skaičių klojinių, vieną 300–400 kv. metrų ploto aukštą galima pastatyti per dieną, dirbti su racionalaus dydžio komanda, užsitikrinti deramą laiką betonui pasiekti reikiamą stiprį ir kartu – nelaikyti klojinių be darbo.

Pirmąsias aštuonias paros valandas montuojami klojiniai paliekant angas liftų ar komunikacijų šachtoms, armuojama, suontuojama elektros instaliacija ir betonuojama. Vienu metu betonuojant sienas ir perdangą užtikrinamas tvirtas – karštas – mazgas.

Likusios 16 valandų (ar panašiai, priklausomai nuo oro sąlygų ir betono rūšies) skirtos betonui pasiekti stiprį, kad būtų galima demontuoti klojinius kitam ciklui. Kitą dieną klojiniai ištraukiami ir montuojami kito aukšto statybai – ciklas kartojamas. Vėliau lieka atlikti apdailos darbus. Ši „Recon“ inžinierių sukurta schema Rygoje sėkmingai pritaikyta statant tris 10 aukštų namus, turinčius po 100 butų.

Bendrovė „Recon“ pasiryžusi įrodyti ir sau, ir kitiems – skaičiuojant visas statybos sąnaudas nuo konstruktyvo iki apdailos, pasitelkiant tunelinius klojinius statomi namai yra ekonomiškai pagrįstas sprendimas. Sutaupoma ir žmogiškųjų resursų, ir papildomų apdailos darbų sąskaita. Kitaip nei mūrijant sienas, kurias tenka ir nutinkuoti, ir nuglaistyti, liejant betoną į metalinius klojinius sienų kokybė išeina tokia, kokios beveik nereikia glaistyti. Tai leidžia smarkiai sutaupyti, be kita ko – ir laiko.

Užs.

Liejant betoną į metalinius klojinius sienų kokybė išeina tokia, kokios beveik nereikia glaistyti. Tai leidžia smarkiai sutaupyti, be kita ko – ir laiko.

G. Ivaška apskaičiavo, kad devynaukštį daugiabutį su visa apdaila „Recon“ gali pastatyti per 8–9 mėnesius. Laiką taupo ir kitas bendrovės gaminamas produktas – moduliniai vonios kambariai, kurie sumontuojami gamykloje, o atvežti į objektą tik prijungiami prie komunikacijų.

Projekto kainą, suprantama, lemia ir kitos sudėtinės dalys – architektūriniai sprendimai, fasado medžiagų pa­ rinkimas, balkonų aptvėrimas. Bet lyginant kokybiškus ekonominius variantus pigiau nei naudodamas šią technologiją rinkoje nepadarys niekas, įsitikinęs „Recon“ vadovas.

Bendrovės specialistai pabrėžia – tuneliniai klojiniai montuojami ypač sparčiai, bet tai įmanoma tik pasirengus projektą būtent pagal šią technologiją: kai iš anksto būna suplanuotas klojinių išdėstymas. Panaudoti tunelinius klojinius bet kokiam projektui nepavyks.

Sukaupę išskirtinę patirtį įgyvendinant projektus su tuneliniais klojiniais bendrovės „Recon“ inžinieriai jau baigia parengti pilotinį projektą, kurį patys įgyvendins nuo pamatų duobės iki raktų.

Tai bus proga įrodyti statybos panaudojant tunelinius klojinius racionalumą, ekonomiškumą ir kokybę. Kartu – ir nuraminti tuos, kuriems tuneliniai klojiniai asocijuojasi su architektūriškai nuobodžiais narveliais.

Tai, kad ši technologija nesuvaržo, neriboja architektūros, įrodo įspūdingi pastatai visame pasaulyje. Vienas tokių – Roterdamo turgaus pastatas, suprojektuotas garsios Nyderlandų architektūros studijos MVRDV. G. Ivaška patikino – tereikia išmanymo ir patirties parenkant fasado sprendinius, kad tas lyg ir neišvengiamai vienodas karkasas nustebintų išskirtiniu eksterjeru. „Recon“ siūloma tunelinių klojinių technologija paranki statantiesiems viešbučius ir bendrabučius, daugiabučius – ir mažaaukštei statybai, ir daugiaaukštei iki 40 aukštų.

Daugiau informacijos rasite www.recon.lt 25

teritorijų planavimas

Vaikas kaip miesto kūrėjas

Dr. Jekaterina LAVRINEC Miesto antropologė, miesto žaidimų ir tyrimų laboratorijos „Laimikis.lt“ kuratorė

Kaip atrodytų miestai, jeigu juos kurtų vaikai? Įprastai vaikams tenka naudotis erdvėmis, kurias yra sukūrę suaugusieji. Tačiau vaikų atrandami akcentai kuriant žaidimo ir mokymosi aplinkas pritraukia dizainerių, pedagogų, architektų, menininkų, kaimynysčių animatorių dėmesį.

Atviros aikštės dirbtuvės buvo dalis kasmetinio renginių ciklo „Co-urbanism“, kurio tikslas – brėžti tiltus tarp aktyvių miestiečių, skirtingų profesinių grupių, miestų administracijos ir taip palengvinti jų bendradarbiavimą plėtojant miesto erdves.

2015 metai.

Žvilgsnis iš po stalo is didesnio populiarumo sulaukia vaikams skirtos architektūros dirbtuvės (Lietuvoje architektūros edukacijas programas ne pirmus metus vykdo Architektūros fondas, vaikams skirtas kūrybines dirbtuves organizuoja ir nevyriausybinės organizacijos bei architektų biurai). Vaikai aktyviai įsitraukia ir į jų kaimynystėje esančių viešųjų erdvių plėtrą.

Ryškūs ilgalaikio bendradarbiavimo su vaikais plėtojant viešąsias erdves pavyzdžiai – projektai medinėse Šnipiškėse Vilniuje, Šančių rajone Kaune.

Vienas mano kolega, architektas Paco Gonzalezas kartą pasakojo apie savo atradimus, patirtus dirbant su 5–9 metų vaikais: „Architektūros dirbtuvėms su vaikais turėjome dviejų aukštų stalą. Jo žemesnį aukštą ignoravau, dėmesį teikiau tik pagrindiniam paviršiui. Tačiau vaikai labai

V

26 2017 Nr. 3

greitai įvaldė ir „požemio“ teikiamas galimybes bei skyrė šiam lygiui daugybę funkcijų. Siūlė organizuoti požemio sodus ir požemio gyvenimo stebėjimo laboratorijas. Buvo ir kitų sumanymų, bet jau vien sprendimas dirbti su „požeminiu“ lygiu buvo proveržis.“ Svarbu suprasti, kad vaikams skirtų dirbtuvių tikslas gali būti abipusis ugdymas: vaikų užduodami klausimai ir siūlomi sprendiniai gali praplėsti įprastus mąstymo apie miestą, planavimo procesą, vizualizavimo metodus rėmus.

Problema – poreikių išraiškos priemonės Numačius daugiau laiko parengti architektūros konkursams, vaikų ir jų tėvų, taip pat kitų gyventojų grupių įtraukimas leistų geriau apčiuopti erdvių naudotojų poreikius. Tam reikalingi paprasti įrankiai, kurie leistų ir mažesniems, ir suaugusiems erdvių naudotojams vizualizuoti savo poreikius.

2015 metų vasarą miesto žaidimų ir tyrimų laboratorija „Laimikis.lt“ kartu su architektais Rolandu Paleku, Tadu Jonauskiu, Ieva Saldauskaite, Aušra ir Viktoru Kormilcevais organizavo Atviros aikštės dirbtuves, kurių metu Lukiškių aikštės naudotojai buvo kviečiami sukurti jos maketus. Vaikų ir jų tėvų dalyvavimas jau aštuntus metus Lukiškių aikštėje rengiamame „Burbuliatoriuje“ irgi atskleidė šios grupės miestiečių prioritetus. Tačiau galimybė pasidalyti savo idėjomis apie pamėgtą aikštę erdvės naudotojams yra reta ir sulaukia entuziazmo. Į dirbtuves įsitraukę vaikai drąsiai užsodino visą Lukiškių aikštės plotą sodais, kai kas centrinėje dalyje siūlė įrengti daržus, praktiškai visi siūlė įrengti fontaną ir baseinus su tilteliais. Savo maketuose dalyviai išskyrė ramesnes ir aktyvesnes zonas, ieškojo, kaip atskirti ir sujungti skirtingo intensyvumo veiklas, galvojo ir apie tai, kad kartais norisi pailsėti nuo linksmybių. Aktyvumo ir judrumo poreikis įgavo ir fantastines išraiškas: viena jauniausių dirbtuvių dalyvių siūlė Lukiškės aikštėje įrengti traukinuką.

Maketų potencialas Siekiant įtraukti gyventojus į savo rajono planavimo procesus, reikalingos priemonės, palengvinančios gyventojų erdvinį suvokimą. Maketai plačiajai auditorijai dažniausiai pateikiami kaip eksponatai – jau įvykusio kūrybinio proceso rezultatas. Tačiau jie turi didžiulį potencialą kaip edukacinis įrankis: sudaro sąlygas jaunesniems erdvės naudotojams (ir ne tik jiems) susieti save su planuojama erdve per kūrybinius veiksmus, pasijusti erdvės kūrėju. Tai puiki priemonė vizualizuoti savo poreikius ir idėjas, o ja naudotis gali skirtingo amžiaus miestiečiai.

Maketą suvokiant kaip atvirą modifikuojamą konstruktorių, per kurį miestiečiai išreiškia savo miesto matymą, jo funkcija pasikeičia. Jis tampa universalia komunikacijos priemone, dialogo tarp skirtingų interesų grupių įrankiu.

Nuo 2012 metų miesto žaidimų ir tyrimų laboratorijai „Laimikis.lt“ gaivinant medinių Šnipiškių kaimyniją iškilo klausimas, kokiu būdu

įtraukti gyventojus ne tik į viešųjų erdvių pagerinimo veiklas, bet ir į planavimo procesus. Bendradarbiaudami su architektų biuru „noarchitects“ 2016 metais pradėjome plėtoti idėją apie maketą kaip konstruktorių, kuris būtų įrankis gyventojams statyti ir perstatyti savo rajoną. Biuras „noarchitects“ sukūrė pilotinį konstruktorių, iš kurio elementų galima sudėlioti medinius namus ir eksperimentuoti ieškant naujų inžinerinių sprendimų.

Pasak biuro vadovo Marko Grinevičiaus, sudaryti galimybę gyventojams patiems sudėlioti savo namus yra svarbi siekiant miestiečiams perteikti medinės architektūros ypatumus. Renginio „Kultūros naktis“ metu Šnipiškių gyventojai buvo kviečiami dalyvauti atkuriant savo gatves ir ieškant naujų sprendinių mediniams namams.

Maketas kaip skirtingų interesų susidūrimo vieta yra įdomus konfliktų tyrimų įrankis. Dalyviams vienu metu dėliojant savo gatvės vizijos fragmentus bendram rezultatui pasiekti gali

Noarchitects ir Laimikis.lt nuotr.

Maketo kaip interaktyvaus konstruktoriaus koncepcija, pritaikyta plėtojant įrankius, skirtus medinių Šnipiškių gyventojams, aktuali ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

2016 metai.

prireikti derybų. Ar gali maketas tapti interesų konfliktų mediatoriumi, kuris leidžia eksperimentuoti ieškant sprendimų ne tik žaidimo metu, bet ir realiose situacijose? Verta paeksperimentuoti. Juk dažnas Lietuvos architektas žvelgia į savo kuriamų erdvių naudotoją kaip į kaprizingą vaiką, kuris nesupranta sumanymo, bus nepatenkintas pateiktais sprendiniais, rėkaus, reikalaus neadekvačių dalykų. Adresuojant maketavimo dirbtuves vaikams, atpažįstant jų patyrimo svarbą, pamažu judama supratimo, kad skirtingo amžiaus erdvės naudotojams projektavimo procesuose gali būti deleguotas ne tik pasyvaus žiūrovo vaidmuo, link.

Maketas yra tik viena iš daugelio komunikacijos priemonių, prisidedančių prie dialogo kūrimo: miestiečiams tai galimybė perprasti architektų vizualinę kalbą, architektams – suprasti, kaip skirtingų grupių miestiečiai mato miestą.

27

Užs.

Dideliems projektams pasitarnauja ir nedidelis statybinės įrangos nuomos padalinys Šiuolaikinės technologijos nemažai klausimų leidžia išspręsti nuotoliniu būdu, tačiau tiesioginės konsultacijos visuomet turės didesnių privalumų.

Tokios strategijos laikosi ir statybinės įrangos nuomos kompanija „Ramirent“, įgyvendinanti veiklos plėtrą regionuose. Priimti sprendimai visiškai pasiteisina, ir akivaizdu, kad statybinės įrangos bei technikos nuomos paslauga reikalinga ne tik didmiesčiuose, bet ir mažesniuose šalies miestuose.

Neeilinis projektas Kėdainiuose ieni naujausių „Ramirent“ padalinių atidaryti Marijampolėje ir Kėdainiuose. Nors pastarasis miestas palyginti netoli Kauno, kur įsikūrę kompanijos padaliniai, jame veikia didelės pramonės įmonės, nuolat įgyvendinančios plėtros, remonto ar modernizavimo projektus.

Neseniai bendrovėje „Lifosa“ buvo atliekami kamino smėliavimo ir dažymo darbai 80 metrų aukštyje. Norint kokybiškai atlikti darbus, reikėjo parinkti tinkamiausią pastolių montavimo sprendimą ir atlikti darbus.

Kompanijos „Ramirent“ pastolių produkto vadovo Skirmanto Zabarausko teigimu, pastolių montavimo darbai aplink aukštą kaminą buvo neeilinis projektas. Prieš pradedant darbus buvo svarbu itin tiksliai suprojektuoti ir apskaičiuoti pastolių konstrukcijas bei galimas jų apkrovas.

Kadangi buvo numatyti kamino smėliavimo ir dažymo darbai, reikėjo

V

28 2017 Nr. 3

sumontuoti aikšteles, kurios atlaikytų atitinkamas apkrovas, o darbus atliekantiems darbininkams būtų patogu ir saugu dirbti.

Projekto išskirtinumą lėmė objekto aukštis ir konstrukcijos sudėtingumas – moduliniai pastoliai buvo kabinami nuo kamino viršaus. Montuojamų pastolių detalės buvo keliamos elektrine gerve į 80 metrų aukštį. Suprantama, kad kamino viršuje nebuvo vietos detalėms sandėliuoti, todėl buvo itin svarbu tiksliai suplanuoti, kokios detalės turi būti keliamos kiekviename montavimo etape. „Šis projektas Lietuvoje buvo išskirtinis ir tikrai sudėtingas. Tačiau su iššūkiu susitvarkėme – „Ramirent“ yra tarptautinė kompanija, todėl turime sukaupę nemažai patirties įvairiuose objektuose ir įvairiose šalyje. Ir šią patirtį sėkmingai pritaikome. Be to, esame subūrę profesionalų komandą, todėl kylančius iššūkius sprendžiame pasitelkdami žinias ir patirtį“, – sakė S. Zabarauskas.

Vietoje geriau įvertinami poreikiai „Ramirent“ nuomos direktoriaus Eligijaus Baikausko teigimu, net ir sąlygiškai nedidelis kompanijos padalinys gali pasitarnauti dideliems projektams, jei projekto rezultatu rūpinasi visa komanda. Užsakovams geriau, kai įrangos nuomos specialistas yra vietoje, nereikia laukti, kol atvyks iš kito miesto.

Antai „Lifosos“ projekte pirmiausia buvo išsiaiškinti kliento poreikiai.

Vietoje buvo įvertintos galimybės montuoti pastolius. Tuomet buvo parengtas projektas, atlikti darbai, o atlikus kamino smėliavimo ir dažymo darbus pastoliai išmontuoti. Klientui visuose etapuose suteiktos tinkamos konsultacijos. „Šiandien daug ką galima susiderinti ir nuotoliniu būdu. Tačiau atvykus į objektą poreikiai labiau išgryninami. Vietoje būdamas specialistas gali geriau viską įvertinti, išsamiau pakonsultuoti. Užsakovai dažniausiai įvertina artimiausių etapų poreikius, tačiau geriausia yra numatyti kelis žingsnius į priekį. Čia ir gali pasitarnauti mūsų kompanijos specialistai: jie pakonsultuoja ne tik įrangos naudojimo klausimais, bet ir dėl saugumo priemonių. O tam reikia kompetencijos, reikia žinoti specifinius dalykus“, – sakė E. Baikauskas.

Jis pridūrė, kad sprendimas atidaryti padalinius Marijampolėje ir Kėdainiuose visiškai pasiteisino, todėl šiais metais buvo nuspręsta atidaryti du naujus padalinius.

Numatoma ir tolesnė plėtra Lietuvoje „Ramirent“ turi jau 14 statybinės įrangos nuomos padalinių. Į atidaromus naujus padalinius atsinešama visa kompanijos sukaupta tarptautinė patirtis, klientams pasiūlomas platus paslaugų ir produktų asortimentas. „Strategija būti arčiau kliento tikrai pasiteisina. Šiandien klientai patys vengia eksperimentuoti ir labiau pasikliauna specialistų patarimais. Mūsų darbuotojai gali operatyviai atvykti į objektą, įvertinti situaciją ir pateikti tinkamus sprendimus“, – sakė E. Baikauskas. Šiais metais „Ramirent“ statybinės technikos nuomos padaliniai atidaryti Palangoje – Malūno g. 2, ir Kaune – Elektrėnų g. 19. Nors laikinojoje sostinėje jau veikia kompanijos padalinys, mieste vyksta daug statybų, šalia smarkiai plečiasi laisvoji ekonominė zona. Todėl dar vienas padalinys tikrai bus naudingas klientams – jis dirbs ilgiau, taip pat šeštadieniais.

„Ramirent“ mažesnių padalinių plėtra vykdoma pagal tą pačią koncepciją: dirba kvalifikuoti specialistai, be įrankių nuomos, pasiruošę klientams pasiūlyti ir kitas svarbias paslaugas: įrangos transportavimo, saugos prekių pardavimo ar RAMI rizikos paslaugą (plačiau aprašyta įmonės svetainėje www.ramirent.lt). „Matome, kad statybinės įrangos nuomos paslaugos reikalingos visur. Juo labiau tuose miestuose, kuriuose veikia pramonės įmonės.

Jaučiame paklausą ne tik iš didesnių bendrovių, bet ir vidutinio dydžio įmonių ar fizinių asmenų bei ūkininkų – jų susidomėjimas įrangos nuoma tikrai nemažas“, – pasakojo E. Baikauskas.

Įrangos asortimentas – didžiulis Kompanijos „Ramirent“ nuomojamos įrangos pasiūla apima visus statybos, sodo priežiūros, montavimo darbams skirtus mechanizmus ir įrankius. Įmonės specialistai konsultuoja klientus visais nuomos klausimais, siūlo pastolių montavimo, klojinių projektavimo paslaugas. „Esame vienintelė nuomos kompanija Lietuvoje, kuri klientams siūlo plačiausią įrangos asortimentą: klojinius, pastolius, statybininkų namelius, sunkiąją techniką, keltuvus, stiebinius keltuvus ir lopšius, elektros generatorius, kompresorius, šildytuvus, lengvuosius įrankius. Mūsų klientai yra bemaž visos Lietuvos statybos organizacijos. Daug dėmesio skiriame ir privatiems klientams. Orientuojamės ne tik į mechanizmų nuomą, bet ir į sprendimus, pritaikytus ir pramonei, ir privačiajam sektoriui. Ne veltui pasirinktas šūkis skelbia: „RAMIRENT– daugiau nei mašinos“, – sakė „Ramirent“ nuomos direktorius E. Baikauskas.

Jo teigimu, esant poreikiui įmonė gali įgyvendinti visą užsakovo projektą nuo pradžių iki pat pabaigos, tiekdama įrangą, pasirūpindama apsaugos, valymo ar šiukšlių išvežimo paslaugomis. Ypač svarbus akcentas – operatyviai išnuomojus įrangą užtikrinama ir priežiūros paslauga.

Paklaustas, kodėl šiandien klientams labiau apsimoka nuomotis įrangą, o ne įsigyti savo, „Ramirent“ vadovas pateikė paprastą atsakymą: nuomojantis įrangą neįšaldomos įmonių apyvartos lėšos, nepatiriamos techninės priežiūros ir transportavimo išlaidos. Be to, kalbant apie saugumą, nuomojami įrenginiai yra nuolat aptarnaujami, prieš išnuomojami apžiūrimi, griežtai laikomasi visų galiojančių standartų.

29

Norberto Tukajaus nuotr.

objektas

Banguoto pastato kaprizai Ilgus metus vienišas stovėjęs vadinamasis „Barclays“ pastatas netrukus Rusnė MARČĖNAITĖ

taps jaukaus „Green Hall“ verslo kvartalo dalimi. Šalia 2009 metais iškilusio „Green Hall“ bokšto baigiama dailinti komplekso antrojo pastato aplinka ir bendrosios interjero erdvės – netrukus čia atsikraustys pirmieji nuomininkai.

Kompozicija – it smuiko raktas

P

agal detalųjį planą dėl užstatymo tankumo ir intensyvumo neišnaudotas netaisyklingos

konfigūracijos sklypas, viena kraštine vingiuojantis kaip Neries vingį atkartojanti gatvė, jo savininkus, SBA koncerną, privertė surengti ne vieną architektūrinės idėjos konkursą. Lietuvos bendrovės „Archinova“ ir danų „Arrow“ architektų komanda projektuoti galiausiai atėjo jau žinodama, kad

iš jų laukiama aukštos klasės – inovatyvaus, technologijomis ir architektūra su geriausiais sostinės projektais konkuruojančio – verslo centro projekto.

Pirmajame eskize būsimojo „Green Hall 2“ silueto konfigūracija priminė Z raidę, bet nuspręsta, kad kampuotas kontūras nedera prie ovalaus pirmojo „Green Hall“ pastato aptakumo. Taip kampuotos Z raidės formos pastatas buvo nugludintas iki S raidės, o architektai, juokavę, kad du pastatai – dar ne kompozicija, atrado vietos trečiajam,

užbaigusiam smuiko raktą primenančią kompoziciją ir visą „Green Hall“ verslo kompleksą.

Antrojo pastato formos ieškojimus lėmė ne tik sklypo konfigūracija, upės link besileidžiantis reljefas, reikli urbanistinė aplinka, bet ir tai, kad didelį naujojo pastato tūrį teko užkelti ant požeminės pirmojo „Green Hall“ automobilių aikštelės.

Reikėjo surasti vietas atramoms, kurios perimtų naujojo statinio svorį ir kartu nesugadintų veikiančios aikštelės.

„Džiaugiamės, kad turėjome galimybę prisijungti prie pastatą kūrusių profesionalų komandos. Pastate įrengėme inovatyvias, aplinką tausojančias mikroklimato palaikymo sistemas.“

30 2017 Nr. 3

Nesistengė dominuoti aplinkoje Susukta S raidės forma suteikė dar vieną privalumą – leido vizualiai paslėpti Žvėryno rajono prieigose išaugusį didelį apie 8 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastatą – jo viso tūrio tiesiog neįmanoma apžvelgti, atkreipė dėmesį projekto architektūrinės dalies vadovas, bendrovės „Archinova“ direktorius Antanas Gvildys.

Pastato tūrį sugeria ir upės pusėn pasvirę „Green Hall 2“ fasadai. Padedami konstruktorių, UAB „Ribinis būvis“ įmonės specialistų, architektai pasiekė, kad tas pusiau veidrodinis fasadas, kuris iš vidaus atveria vaizdą į miesto centrinę dalį – senamiestį ir į Gedimino kalną, iš išorės, paverstas šiek tiek žemyn, atspindėtų ne kaimyninį pastatą, o artimiausią gamtinę aplinką ir ištirptų joje. Net važiuojantieji per Geležinio Vilko tiltą verslo centro fasado atspindžiuose giedrą dieną matys žaižaruojantį Neries vandenį. Vandens motyvą architektai plėtojo ir toliau. Dabar prie verslo centro įrengiamas tekančių laiptų fontanas, kuris tekėdamas nuo naujojo pastato peršoka pėsčiųjų perėją per Upės gatvę ir toliau pakrantės terasomis Neries link.

Bendrovės „Archinova“ architektams visada rūpi užsakovams pasiūlyti neeilinių aplinkos tvarkymo sprendimų. Šiuo atveju tai sutapo ir su užsakovų vizija. Tad pastatas nestūksos vidury lygios plytelėmis išklotos aikštės ar tvarkingai

nuskustos vejos, jis bus išaugintas iš aukštesniais dekoratyviniais augalais apaugusios žolės, aiškino A. Gvildys. Tarp pastatų bus įrengtas vidinis kiemelis su sodu, dekoratyviai apželdinta pavėsine.

Pirmasis Lietuvoje – su A+ energiniu sertifikatu Šiuolaikinė garsą slopinanti ir šilumos bei šalčio parametrus reguliuoti padedanti dvigubo fasado sistema iš aliuminio ir stiklo konstrukcijų (bendras fasado plotas viršija 5,6 tūkst. kv. metrų) buvo pasirinkta laikantis žaliosios projekto užsakovų filosofijos. „Ji turi ir trūkumą – yra brangi, – pripažino architektas A. Gvildys, – bet nuomininkai dėl to galės sutaupyti lėšų eksploatacijai ir jaus tikrą komfortą.“ Sutaupyti padės ir automatizuotų žaliuzių sistema, ir sprendimas įrengti decentralizuotą vėdinimo sistemą: kiekviename maždaug 1000 kv. metrų ploto aukšte yra dvi atskiros vėdinimo sistemos – čia dirbančios įmonės galės individualiai reguliuoti biuro mikroklimatą. Tikimasi, kad patalpų, ypač – viršutinių aukštų, perkaitimo, taigi – ir didesnių išlaidų vėsinimui, padės išvengti ir stogą dengianti blizgi saulę atspindinti metalizuota danga.

Visi šie sprendiniai padėjo „Green Hall 2“ verslo centrui tapti pirmuoju Lietuvoje biurų

pastatu, kurį ekspertai įvertino A+ klasės energiniu sertifikatu. Ir tai, pasak projektą plėtojančios SBA koncerno įmonės „Urban Inventors“ vadovo Liongino Šepečio, būsimiesiems nuomininkams irgi reiškia mažesnes išlaidas.

Vertinant „Green Hall 2“ energinį efektyvumą buvo atliktas pastato modeliavimas, pastato sandarumo testai, projektinių skaičiavimų ir sprendinių vertinimai. Ekspertai vertino šilumines energijos sąnaudas pastatui šildyti ir vėsinti, taip pat elektros energijos sąnaudas patalpoms apšviesti, karštam vandeniui ruošti ir pastato į aplinką išmetamam anglies dvideginio kiekiui.

Tvariajai statybai nebūtini sertifikatai Septynių aukštų pastato autoriai džiaugiasi, kad sudėtinga pastato forma nesutrukdė efektyviai išdėstyti darbo vietas. Visos darbo vietos šviesios – 1 kvadratiniam metrui nuomojamo ploto tenka 0,5 kvadratinio metro skaidrių fasado dalių – tai reiškia, kad natūrali dienos šviesa pasieks absoliučiai visas darbo vietas. O branduoliai su evakuacinėmis laiptinėmis, sanitariniais mazgais, ventiliacijos kameromis ir kitomis pagalbinėmis patalpomis yra plačiojoje dalyje, kur ir šiaip būtų prieblanda. Pastato viduryje per tris aukštus bus įrengtas atrijus, iš kurio matysis ir senieji mediniai Žvėryno pastatai, ir kitoje pusėje esantis sodas.

31

objektas Į vieną kvadratinį metrą „Green Hall 2“ pastate investuota daugiau kaip 2 tūkst. eurų – tai didžiausios investicijos, palyginti su rinkos vidurkiu. „Green Hall 2“ statytojai neabejoja, kad artimiausiu metu rinkoje nebus kito tokio aukštos kokybės verslo centro.

Iš viso į 8,8 tūkst. kv. metrų ploto (apie 7 tūkst. kv. metrų naudingojo ploto), septynių aukštų pastato su dviejų aukštų požemine automobilių aikštele statybą koncernas SBA investavo per 17 mln. eurų. „Investavome tiek daug ne todėl, kad norime išsiskirti skaičiais, o todėl, kad norime rinktis kokybiškus, ilgaamžius ir komfortą čia dirbsiantiems žmonėms suteikiančius sprendinius“, – aiškino SBA koncerno viceprezidentas Egidijus Valentinavičius.

Puikiai suvokdami, kas yra tvari, o anot vokiečių – kultūringa, statyba, „Green Hall“ slėnio plėtotojai apsisprendė statyti nesiekdami „Breeam“ sertifikato. Nemažas sertifikatui pelnyti išleidžiamas lėšas jie apsisprendė nukreipti į pirmajame „Green Hall“ projekte jau patikrintus sprendinius, į maksimaliai kokybiškus įrenginius.

Šiluma – iš žemės Todėl „Green Hall 2“ bus vienintelis Lietuvoje verslo centras, kurio energijos poreikius 100 proc. patenkins vienas efektyviausių gamtą tausojančių šildymo sprendimų – geoterminis šildymas. Po išsamių Vokietijos geotermijos specialistų tyrimų paaiškėjus, kad galimas labai efektyvus geoterminės energijos naudojimas, po pastatu ir aplink jį buvo išgręžta keturiasdešimt iki 100 metrų gylio gręžinių, suklota apie 7 kilometrai geoterminės sistemos vamzdžių. Šaltuoju metų laiku ši sistema teiks visą pastatui reikalingą šilumą, o vasarą geoterminė energija bus naudojama objektui vėsinti – tam bus naudojamos šalčio sijos: moderni, efektyvi ir svarbiausia tyli vėsinimo priemonė. Į geoterminę šildymo ir vėsinimo sistemą investuota apie 0,5 mln. eurų. Projekto plėtotojai tikisi, kad, viena vertus, nuomininkai liks patenkinti dėl šio sprendimo kur kas mažesnėmis išlaidomis komunalinėms paslaugoms. Kita vertus – tai užtikrins pastato tvarumą: geoterminis šildymas palieka minimalų CO2 pėdsaką. „Green Hall“ verslo kvartalo koncepcijai, patikino E. Valentinavičius, tai labai reikšminga.

Pastato kokybę prioritetu laikantys statytojai rūpinosi ir tuo, kad vidaus atitvaros ir kiti elementai turėtų geriausią garso izoliaciją, tad buvo panaudotos garsą izoliuojančios atitvarų sistemos, garsą izoliuojančios medžiagos, o pertvaros jungiamos su perdanga, o ne su pakeliamomis grindimis, kad transformuojant patalpas garsas nekeliautų per grindų konstrukcijas. Dvigubo 32 2017 Nr. 3

Norberto Tukajaus nuotr.

fasado sistema irgi saugo dirbančiuosius nuo gatvės triukšmo. „Visi tie sprendimai nėra nauji, bet ne visi statytojai juos naudoja, nes tai reikalauja lėšų ir kitų resursų, – komentavo E. Valentinavičius. – Tikimės, kad potencialūs nuomininkai įvertins tų sprendinių pridėtinę vertę. Vis dėlto jei iki tol dirbta C klasės verslo biure, gali būti tikrai sunku įsivaizduoti, kiek įtakos produktyvumui, komfortui turi, tarkime, tinkamas patalpų mikroklimatas, ar tai, kad čia nesistengiama viename kvadratiniame metre sutalpinti kuo daugiau žmonių.“

Tausojantis aplinką ir patogus „Green Hall2“ statytojai nekūrė legendos apie tai, kad į darbą jų verslo centro nuomininkai važiuos dviračiais. „Apsieiti be automobilių stovėjimo aikštelių negali net labiausiai aplinką tausojantys verslo centrai. Puiku važinėti dviračiu, bet gyvename tokioje klimato zonoje, kur per dažnai būna 20 laipsnių šalčio. O tada vis viena reikia kažkur pasistatyti automobilį. Požeminėje aikštelėje bus galima pastatyti per 500 automobilių, dar apie 120 vietų centras turės gatvėje, taip pat tikrai nepritrūks

vietų saugoti dviračius ir motorolerius. Šalia pastato bus ir elektromobilių įkrovimo aikštelė, kurių Vilniuje dar labai trūksta“, – sakė E. Valentinavičius. „Užsakovas projektuojant leido mums eksperimentuoti šiek tiek daugiau nei įprasta“, – pripažįsta architektūrinės dalies vadovas A. Gvildys.

Visos diskusijos dėl antro kvartalo pastato jau praeityje – statytojai įrodė turintys pakankamai drąsos ir kantrybės kuriant ne paprasčiausią, visuose pasaulio miestuose sutinkamą, greičiausiai atsiperkantį stačiakampį, o sudėtingos, estetinės formos ir struktūros, iššūkiu inžinieriams ir statybininkams tapusį pastatą.

Architektų eskizuose ir kompiuterių ekranuose – „Green Hall 3“ techninis projektas. Ties Upės gatvės ir Neries lankstu atsirasiantis mažiausias, vos 3 tūkst. kv. m ploto, pastatas irgi suprojektuotas pabrėžiant ypatingą vandens kaimynystę.

33

objektas

Nestandartiniai sprendimai Bene svarbiausias vaidmuo įgyvendinant „Green Hall 2“ projektą teko bendrovei „Veikmės statyba“. Jai buvo patikėti pastato konstrukcijų statybos montavimo darbai, kompanija atliko ir apdailos darbus.

Bendrovės „Veikmės statyba“ direktoriaus pavaduotojas Vidas Gedžius pastatą įvertino kaip ypatingą objektą ir savo architektūrine forma, ir konstrukciniais sprendimais, ir reikalavimais apdailai. „Green Hall 2“ konstrukcijos buvo montuojamos iš monolitinio gelžbetonio su įtempta armatūra. Kompozicinių perdangų, įrengtų ant metalinių sijų, ilgis siekė net 15 metrų. Įmonei teko virš esamos požeminės automobilių aikštelės įrengti sustiprintas sijas, laikančias pastato konstrukcijas. Bendrovė taip pat sumontavo stogo metalo konstrukcijas ir daugiasluoksnes stogo plokštes, pastate įrengė metalinius suktus kabančiuosius laiptus.

Statybų rinkoje kompanija vykdo ne vien generalinės rangos sutartis, bet garsėja ir ypač stipria betonuotojų komanda. Todėl būtent „Veikmės statybai“ buvo patikėtas pastato projektas, pagal lenktas mažosios architektūros linijas teko išlieti atramines sienutes. O vykdydama pastato apdailos darbus, bendrovė išgavo ambicingas 3D architektūrines nestandartines figūras. „Specialiai šiam projektui suformavome geriausią iš geriausių betonuotojų komandą, atrinkome specialistus, turinčius daug patirties įgyvendinant nestandartinius sprendinius. Objektas tikrai neeilinis, todėl džiaugiamės sėkmingai įgyvendinę užsakovo sumanymus“, - apie objektą ir atliktus darbus pasakojo „Veikmės statybos“ direktoriaus pavaduotojas V. Gedžius.

Jis nestandartiniu vadina ne tik patį objektą, bet ir aplinkybes, prie kurių teko prisitaikyti. Įmonė dirbo šalia veikiančio verslo centro, reikėjo atsižvelgti į biuro darbuotojų pageidavimus, tarp kurių – darbus automobilių stovėjimo aikštelėje vykdyti nestabdant aikštelės veiklos. „Veikėme savo stichijoje. Nestandartiniai sprendimai, nuolat besikeičiančios aplinkybės ir įtempti darbų terminai – mūsų kasdienė duona. Būtent tokiomis aplinkybėmis galime pademonstruoti visą savo potencialą“, - sakė V. Gedžius.

34 2017 Nr. 3

Užtikrinta garso izoliacija Siekiant aukštų kokybės standartų, „Green Hall 2“ verslo centre suformuota užduotis įrengti efektyvią garso izoliaciją tarp pastato aukštų perdangose.

Siekiant kuo aukštesnės garso klasės pasirinktas sprendimas, leidęs užtikrinti optimalią ir efektyvią garso izoliaciją – „PAROC SSB 1“. Tai nedegios, apkrovą laikančios, puikiai smūgio garsą izoliuojančios plokštės iš akmens vatos, skirtos naudoti užliejamų grindų konstrukcijose ant monolitinių ar surenkamųjų gelžbetoninių tarpaukštinių perdangų.

Kompanijos „Paroc“ rinkodaros vadovė Baltijos šalims Audronė Endriukaitytė atkreipė dėmesį, kad klojant akmens vatos plokštes ant betoninės tarpaukštinės perdangos būtina sumontuoti izoliuojančią tarpinę tarp viršutinio išlyginamojo sluoksnio ir sienos konstrukcijos. Svarbu užtikrinti, kad viršutinis išlyginamasis sluoksnis nesiliestų prie kitų pastato konstrukcijų.

Statant „Green Hall 2“ pastatą buvo panaudota ir daugiau „Paroc“ sprendimų. Stogo izoliacijai buvo panaudotos „Paroc ROB 60“ bei „Paroc ROB 80“ šilumos izoliacijos plokštės iš akmens vatos. Taip pat „Paroc“ techninės izoliacinės medžiagos buvo panaudotos ventiliacijos sistemos izoliuoti.

Sudėtinga stiklo paketų geometrija It sraigtasparnio propeleriai dvigubai persukti stiklo paketų fasadai, turėję sugaudyti lyriškus upės atspindžius, sukėlė nemažą sumaištį rangovų biuruose ir cechuose ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, kur buvo gaminami. Jų gamyba pasirūpinusios ir sumontavusios įmonės „KG Constructions“ vadovas Linas Karžinauskas pripažino, kad fasado gamyba ir jiems patiems, ir partneriams buvo ypatinga patirtis. „Rytinis, t. y. veidrodinis fasadas suprojektuotas naudojant unikalią, specialiai sukurtą fasado įrengimo sistemą. Laikantieji rytinio fasado aliuminio profiliai turi posvyrio kampą. Pastato karūnos viršuje bei apačioje lenktos dalys susideda iš 4 skirtingų radiusų, atkartojančių posvyrį bei projektinį lenkimą. Viršutinė ir apatinė dalys buvo stiklinamos iš stiklų, kurie yra ne tik lenkti, bet ir persukti tarsi propeleriai. Vien lenktoms fasado zonoms pagaminti stiklus užtruko daugiau nei pusę metų“, - pasakojo L. Karžinauskas.

Jo žiniomis, toks fasadas yra vienintelis ne tik Lietuvoje, bet ir visame regione: „Europoje galbūt yra panašių sprendimų, tačiau tikrai tik vienetai objektų, kurie gali didžiuotis lenktais, persuktais, dviejų kamerų, saulę kontroliuojančiais stiklo gaminiais“.

Specialaus pasirengimo reikėjo ir šių gaminių montuotojams bei darbų vadovams.

Pirmiausia buvo pagamintas bandomasis stiklo paketas, kad darbuotojai išbandytų, kaip su juo elgtis, pakeltų kranu, pasukiotų, pritaikytų kėlimo mechanizmus, pabandytų nuleisti į vietą. Stiklą nuo stiklo skiria vos 20 mm, o jie buvo keliami kranu. Stiklo paketų kaina didžiulė, o naujo greičiausiai būtų tekę vėl laukti pusmetį.

Architektų idėjos paverstos realybe Didelio tūrio patalpose būtina užtikrinti gerą akustiką: čia turi būti jaučiamas akustinis komfortas ir jaukumas, sukuriamas pažabojant aidėjimą ir dėl to kylantį triukšmą. „Green Hall 2“ verslo centro hole yra daug akustikai „nedraugiškų“ detalių – didelis patalpos tūris, kieti, lygūs jos paviršiai. Panaudojus „Knauf Cleaneo Akustik“ lubų plokštes, pavyko sukurti tinkamą akustinį komfortą, paviršiams suteikti geras akustines ypatybes.

Gipsas yra unikali medžiaga – natūralus, lengvai formuojamas. Todėl ir iš jo pagamintos statybinės medžiagos – gipso kartono plokštės, tinkas bei kitos – pasižymi tokiomis pat ypatybėmis. Panaudodami jas, architektai be didelių pastangų ir per santykinai trumpą laiką projektuojamose patalpose lengvai išgauna architektūrinę idėją išpildančias formas“, - sakė „Knauf“ rinkodaros vadovė Vilda Bojarūnė.

Liftus „Grenn Hall 2“ verslo centre įrengė

35

BIM

BIM vis labiau ima viršų Lietuvos statybų sektorius jau neabejoja proceso skaitmenizavimo nauda. Tą patvirtina ir įvykęs konkursas „Lietuvos BIM projektai 2017“, šiais metais rengtas antrą kartą. Konkurso organizatoriai – žurnalas „Statyba ir architektūra“ bei VšĮ „Skaitmeninė statyba“ – sulaukė nemenko kiekio projektų.

Nors kai kurie projektai nebuvo vertinti, dėl pripažinimo geriausiais varžėsi 20 projektų.

onkurso vertinimo komisijos pirmininkas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas teigė, kad statybų proceso skaitmenizavimo proveržis yra ir konkursui pateiktų projektų kiekis tą geriausiai iliustruoja. Žinoma, visuomet norisi dar gausesnio įmonių dalyvavimo, todėl kitais metais tikimasi sulaukti didesnio BIM projektų skaičiaus.

Siekiant išrinkti geriausią Lietuvos įmonių praktiką naudojant statinio informacinio modeliavimo technologijas ir metodologiją, projektai vertinti vadovaujantis šiais kriterijais: BIM panaudojimas projektavimo sprendimams; BIM panaudojimas tvarumui ir žaliai statybai; inovatyvus informacijos panaudojimas BIM; BIM panaudojimas verslo bendradarbiavimo stiprinimui ir pokyčiams įmonės verslo procesuose.

Daugiausia projektų sulaukta kategorijose „BIM visuomeniniuose pastatuose“ bei „BIM projektas užsienyje“. Be jų buvo išskirtos dar kelios kategorijos: „BIM gyvenamuosiuose pastatuose“, „BIM gamybiniuose pastatuose“, „BIM infrastruktūroje. Susisiekimo infrastruktūra“.

Kaip ir praėjusiais metais, iš viso buvo numatytos šešios kategorijos, tačiau gavus projektus kai kurie jų negalėjo tikti nė vienai iš numatytų, todėl buvo nuspęsta išskirti atskirą kategoriją „BIM infrastruktūroje. Kiti inžineriniai statiniai“.

K

Kalbant apie BIM skatinimą Lietuvoje, statybų sektorius pasigenda daugiau iniciatyvų iš valdžios institucijų. Tačiau čia vis aktyviau dirba mokslo įstaigos, statybinių medžiagų gamintojai bei pačios statybinės organizacijos.

Visai neseniai buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp VšĮ „Skaitmeninė statyba” ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU), oficialiai įforminant sėkmingai besivystančią šių organizacijų partnerystę.

VGTU rektorius Alfonsas Daniūnas neabejoja, jog pažangą lemia glaudūs mokslo ir studijų, pramonės ir verslo institucijų ryšiai, tad tarpusavio bendradarbiavimas gali atnešti daug šaunių rezultatų. Pagrindinis bendradarbiavimo akcentas – statinio informacinis modeliavimas, itin aktualus abiem šalims. Tam pritaria ir VšĮ „Skaitmeninė statyba“ direktorius D. Gedvilas.

Pasirašius bendradarbiavimo sutartį bus siekiama kurti ir įgyvendinti Lietuvos statybos sektoriaus skaitmeninimo strategiją, vystyti ir diegti BIM metodologiją, skatinti ir diegti jos praktinio įgyvendinimo programas statybos sektoriuje, rengti nacionalinius BIM standartus, reikalavimus, vadovus, kitus BIM dokumentus, teikti konsultacijas verslui, kuriant skaitmeninę visuomenę.

Statybinių medžiagų gamintojai irgi supranta informacinio modeliavimo svarbą, todėl yra paruošę gaminamų medžiagų tipinius brėžinius ir BIM aplinkoje. Antai termoizoliacines plokštes

gaminanti kompanija „Finnfoam“ sukūrė visų savo gaminių BIM brėžinius, kurie stipriai palengvina darbą projektuotojams. Anot „Finnfoam“ atstovo Egidijaus Sutkaus, šiandien būtina žengti koja kojon su rinkos poreikiais.

Antra vertus, jaučiama būtinybė padėti projektuotojams, dirbantiems BIM aplinkoje.

Panašias paslaugas projektuotojams siūlo ir kita termoizoliacinių medžiagų gamintoja „Rockwool“. Ji pirmoji iš tokios produkcijos tiekėjų pasiūlė architektams ir projektuotojams naudotis sukurtais skaitmeniniais gaminių ir konstrukcijų sprendimais IFC formate, kurie leidžia juos naudoti su įvairiomis projektavimo programų platformomis. Bendrovės „Rockwool“ techninis vadovas dr. Andrius Buska sakė, kad specialistai programoje gali pasirinkti gaminius ar pastato elementus pagal šilumines, priešgaisrines ypatybes, gaminio pavadinimą ar produkto panaudojimo sritį. Visą informaciją galima tiesiog atsisiųsti ir patalpinti į savas programas.

Toliau rubrikoje pristatysime konkursui „Lietuvos BIM projektai 2017“ teiktus projektus, jų analizę. Taip pat supažindiname su mūsų šalies kompanijų patirtimi naudojant BIM, jo teikiama nauda užsakovams, rangovams, kitoms projekte dalyvaujančioms šalims.

37

Geriausias lietuvių BIM projektas užsienyje – viešbutis Suomijoje Konkurso „Lietuvos BIM projektai 2017“ kategorijoje „BIM projektas užsienyje“ geriausiu pripažintas „Clarion Hotel Helsinki“ projektas, kurį konkursui pateikė bendrovė „Concretus Designers“. Įmonei buvo iškelta užduotis suprojektuoti viešbutį Suomijos sostinės Helsinkio senamiestyje.

Tai – pirmasis „Concretus Designers“ įgyvendintas projektas Suomijos rinkoje. Projekte taip pat dalyvavo ir kitos „Concretus“ įmonių grupės bendrovės: „Markučiai“ buvo atsakinga už konstrukcijų gamybą ir logistiką, „RCP Construction“ atliko montavimo darbus.

Apie objektą adangi statybvietę iš vienos pusės ribojo prieplauka, o iš kitos – judrios senamiesčio gatvės, tai buvo tikras iššūkis statybos darbams. „Concretus designers“ pardavimų vadovas Karolis Petrauskas sakė, kad apie 95 proc. konstrukcijų viešbučio statybai buvo plukdyta laivais. Iki Helsinkio konstrukcijos iš Vilniaus pirmiausia keliavo į Rygą, ten buvo sukrautos į penkis laivus ir nuplukdytos į statybvietę. Ir tik labai nedidelis kiekis konstrukcijų – 5 proc. – į statybvietę buvo atvežtas autotransportu.

K

38 2017 Nr. 3

Viešbučio išskirtinumas tas, kad jis yra aukščiausias pastatas Helsinkio senamiestyje. Jo vienas bokštas yra 18 aukštų, o kitas – 19. Senamiesčio vaizdais galima grožėtis ne tik iš 16-ame aukšte įrengto „Sky“ baro, bet ir plaukiojant baseine, įrengtame konsolėje stikliniu dugnu.

Bendras pastato plotas yra 13,8 tūkst. kv. metrų, jame įrengti 425 kambariai, taip pat tūkstančio vietų konferencijų salė.

Planavimas ir projektavimas Bendrovės „Concretus designers“ direktorius Rytis Mušauskas pripažino, kad skirtingų kultūrų ir tradicijų specialistams gerai sutarti ir siekti bendro rezultato padėjo būtent darbas BIM

aplinkoje. Visą projekto BIM valdymą užtikrino vystytojas – kompanija HENT AS, naudodama „Solibri model checker“ programinę įrangą.

Projekto įgyvendinimas naudojant BIM prasidėjo nuo pasiruošimo. Suomijos darbo rinka labai specifinė, ši šalis turi patvirtinusi nacionalinius standartus statybinėms medžiagoms bei gaminiams ir užsieniečiams privalu jų paisyti.

Pasiruošimo reikėjo ir darbui tarptautinėje komandoje – kartu dirbo norvegai, suomiai, lietuviai bei estai.

Tolesnis BIM etapas – planavimas. „Concretus designers“, kartu su projekte dalyvavusiomis įmonėmis „Markučiai“ bei „RCP Construction“, darbus planavo kiek neįprastai ir unikaliai: pagal

BIM datą, kuomet pastatas turi būti pastatytas, buvo nustatytas terminas logistikai, pagal jį – gamybos terminai, o pastarieji diktavo tempą projektavimui. Šitoks planavimas pagal poreikį leidžia tiksliau sekti esamą situaciją ir ją kontroliuoti.

Anot „Concretus designers“ pardavimų vadovo K. Petrausko, labai svarbu buvo tiksliai suplanuoti projektavimą, gamybą, logistiką ir statybos technologijas. Kiekvienam gaminiui individualiai buvo priskiriama informacija: gamybos skyrius užpildė gaminio pagaminimo datą, logistikos skyrius užpildė gaminio pakrovimo, pristatymo datas, transportavimo tipą. Statybos skyrius užpildė gaminio eiliškumą, montavimo datą. Šiai informacijai suvaldyti, įvertinti vėlavimo rizikas ir perplanuoti projektavimo darbus buvo sukurtas macro įrankis, kuris automatiškai sugeneruoja visą informaciją, esančią gaminiuose ir eksportuoja ją „Excel“ formatu. Visa informacija būdavo pateikiama vizualiai, su galimybe vienu metu sekti keletą projektų.

Tam, kad tinkamai viską suplanuoti, pastatą privalu buvo suskirstyti zonomis, numatyti etapus. „Clarion Hotel Helsinki“ pastatas buvo suskirstytas į bokštą A, bokštą B, vidurinę tiltelių zoną bei apatinę pastato dalį. Pagal tai planuota, kaip turėtų būti įgyvendintas kiekvienas etapas.

Projektavimas irgi vyko etapais, kurių, išskyrus apatinę pastato dalį, iš viso buvo penki.

Vienas projektavimo etapas atitiko į vieną laivą sukrautų konstrukcijų kiekį. Vadinasi, vienas laivas – vienas etapas. „Concretus designers“ specialistai pripažino, kad projektavimas buvo tikrai nemenkas iššūkis, kadangi pastato gabaritai nėra eiliniai. Priimti tinkamus sprendimus reikiamam rezultatui pasiekti padėjo BIM. „Concretus designers“ specialistai teigė, kad dėl sudėtingos pastato geometrijos ir konstrukcinių sprendinių sunku buvo įsivaizduoti projekto įgyvendinimą 2D aplinkoje.

Pastato bokštai yra pasukti vienas kito atžvilgiu ir sujungti kompozitiniais tilteliais. Buvo sumodeliuotos dvi ašių sistemos (kiekvienam bokštui atskirai) bei sudėtingi tiltelių ir bokštų paslankūs mazgai (juose panaudota 112 spyruoklių).

Sudėtingam perdangos disko armavimui sumodeliuota 1080 vnt. karkasų. Dėl mazgų sudėtingumo atsižvelgta ir į gaminių montavimo eiliškumą.

Kai kuriuose sienose, dėl veikiančių įrąžų, sumodeliuotos 104 detalės viename gaminyje.

Suktuose gelžbetoniniuose surenkamuosiuose laiptuose sumodeliuoti 84 skirtingi armatūros lankstinių tipai. Tam, kad nereiktų detalizuoti kiekvieno lankstinio buvo sukurtas macro įrankis, kuris eksportuoja gaminiuose esančią armatūros lankstinių informaciją gamybai, todėl

armatūros lankstinių brėžiniai nebuvo rengiami.

Detalumas – labai svarbus etapas. Vienas pavyzdžių – kaip sukrauti konstrukcijas transportuojant, kad kraunant jas iš vilkiko į laivus, o iš šių – iš karto montuojant viskas vyktų sklandžiai ir nereikėtų gaminių sandėliuoti. Viešbučio projektavimo ir dalis planavimo darbų buvo atlikti „Tekla Structures“ aplinkoje.

Didelis dėmesys kontrolei Kaip naudota informacija iš BIM modelio? Kiekvieno gaminio informacija naudota vizualiam jų planavimui. Metalo lankstinių, armatūros tinklų ir plieno gaminių suprojektuoti failai buvo eksportuojami tiesiai į gamybos mašinas. Nebuvo pagaminto nė vieno popierinio brėžinio.

BIM proceso kontrolę padėjo užtikrinti tai, kad viso projektavimo metu vyko bendradarbiavimas su kitais projekto dalyviais: į „Tekla“ modelį kiek­ vieną pirmadienį buvo įkeliami architektūrinės, fasadinių konstrukcijų, ŠVOK, vandentiekio ir nuotekų, elektros dalių IFC modeliai, tam kad būtų suderinti visi neatitikimai ir priimti visoms grandims tinkantys sprendimai. „Concretus designers“ ruošti projektų brėžiniai buvo tikrinami net keliais etapais: pirmiausia brėžinius tikrino norvegų konsultacinė kompanija, vėliau – dviejų nepriklausomų ekspertizės kompanijų atstovai. Tuomet dokumentai buvo verčiami į suomių kalbą ir pateikiami tvirtinti Helsinkio savivaldybei.

Brėžinius tikrino ne tik išoriniai ekspertai, buvo įdiegta ir įmonės vidinė kontrolė bei automatinė brėžinių kontrolė. Jeigu darbo metu per klaidą būtų nesuversti kokie nors reikiami duomenys, programa automatiškai rodytų klaidą, gaunamas įspėjimas, kad brėžinys negali būti siunčiamas gamybai. Tik ištaisius visas klaidas sistema leidžia siųsti brėžinį gamybai.

turėjo šiek tiek paprastesnį sprendimą – sienas su įtempiamais lynais. Tačiau paaiškėjus, kad dalis pamatų jau pastatyta, o jų projektavimo metu buvo priimtos kitokios prielaidos skaičiavimams, reikėjo skubiai keisti sprendinius. Vietoje įtempiamųjų lynų buvo nuspręsta naudoti aukšto stiprumo įtempiamą armatūra.

Tik 3D modelio dėka tai buvo galima padaryti operatyviai.

Spredimas „Clarion Hotel Helsinki“ viešbučio sienas montuoti iš surenkamųjų konstrukcijų su iš anksto įtempta armatūra buvo panaudotas pirmą kartą. Bendra įtempiamų strypų laikančioji galia 191200 kN. Palyginimui, tokia galia leistų išlaikyti 114 didžiulių lėktuvų „Boeing 747“. Įgyvendinant projektą sumontuota 315 tonų metalinių ir 3880 kubinių metrų gelžbetoninių gaminių. Bendras laivais atgabentų konstrukcijų svoris siekė beveik 6 tūkst. tonų. Įspūdingi ir kiti skaičiai: paruoštų brėžinių, projekto metu išsiųstų elektroninių laiškų, BIM aplinkoje suprojektuotų elementų. „Projektas buvo sudėtingas, tačiau pilna jo kontrolė, suvaldyti procesai leido pasiekti patį geriausią rezultatą“, – neabejojo „Concretus designers“ pardavimų vadovas K. Petrauskas.

Įspūdingi skaičiai Pirminėje pastato koncepcijoje užsakovas planavo montuoti monolitines sienas ir surenkamas perdangas. „Concretus designers“ direktorius R. Mušauskas pasakojo, kad užsakovą jau spaudė laikas, todėl jis dalį darbų buvo pradėjęs vykdyti dar nesibaigus konkurso stadijai – buvo suprojektuoti iš pradėti lieti monolitiniai pamatai. Konkurso metu „Concretus designers“ sukurta surenkamųjų konstrukcijų koncepcija

39

BIM aplinka padėjo racionaliau parengti projektą Viena didžiausių šalyje nekilnojamojo turto vystytojų „Eika“ dominuoja ne tik pagal sostinės Pilaitės rajone pastatytų būstų kiekį. Dominuoja ir kokybe bei inovatyvumu. Konkurse „Lietuvos BIM projektai 2017“ „Eikos“ daugiabučių kompleksas sostinės Pilaitės rajone, Karaliaučiaus gatvėje buvo pripažintas kategorijos „BIM gyvenamuosiuose pastatuose“ nugalėtoju.

Investicijos sieks keliasdešimt milijonų rojektas „Eika namai Pilaitėje“ yra vienas didžiausių Vilniuje. Daugiabučiai namai čia projektuojami bei statomi 2,6 hektaro plote, bendros investicijos į projektą sieks daugiau kaip 32 mln. eurų. Iš viso planuojama pastatyti vienuolika daugiabučių namų, juose bus 624 butai, kurių bendras plotas – beveik 29,5 tūkst. kv. metrų.

Karaliaučiaus gatvėje planuojamas kvartalas yra projekto „Eika namai Pilaitėje“ dalis. Įgyvendinant pirmąjį kvartalo etapą bus pastatyti trys devynių aukštų daugiabučiai namai, kurių vieną eksploatuoti numatoma nuo 2018 metų sausio mėnesio.

Butai namuose – patogaus išplanavimo, su balkonais ar terasomis.

P

40 2017 Nr. 3

Namai Karaliaučiaus kvartale statomi iš naujoviškų surenkamojo gelžbetonio konstrukcijų, kurios yra ilgaamžės ir itin patvarios.

Bendrovė „Eika“ šią technologiją savo plėtojamiems projektams pasirinko todėl, kad ji užtikrina puikią šilumos ir garso izoliaciją butuose. „Eika namai Pilaitėje“ – vieni šilčiausių ir mažiausiai energijos suvartojantys naujos statybos namai Vilniuje. Šaltuoju metų laiku gyventojai gali mėgautis šiluma namuose, tuo pačiu neturėdami didelių išlaidų mokesčiams už šildymą.

Naujasis projekto „Eika namai Pilaitėje“ kvartalas įsikurs itin patogioje vietoje. Iš Karaliaučiaus gatvės pėsčiomis lengvai pasiekiamos mokyklos ir darželiai, taip pat

gydymo įstaigos ir parduotuvės. Susisiekimą su miesto centru užtikrina Pilaitės prospektas, naujasis Vilniaus aplinkkelis bei greta gyvenvietės esanti Gilužio stotelė, kurioje sustoja greitasis miesto autobusas.

Galimybė „pasivaikščioti“ po pastatą Rengiant ir įgyvendinant projektą, BIM modelis buvo panaudojamas kaip kompleksiškas atskirų projekto dalių rinkinys surenkamojo gelžbetonio elementų gamyboje (ruošiant išklotines). Informacinis modeliavimas buvo panaudotas ir pastato elementų inventorizacijai bei kiekių kitimui vertinti skirtingose projekto stadijose. Be kita ko buvo atliekamos įprastinės informacinio modeliavimo funkcijos, tokios kaip trimatis elementų atvaizdavimas tūryje, elementų susikirtimų

BIM

Apie projektą Projekto užsakovas: UAB „Būsto projektai“.

Projektuotojai: UAB „Eika“, UAB „Cloud architektai“, UAB „Komplegra“.

Generalinis rangovas: UAB „Eikos statyba“.

Projekto valdytojas: UAB „Eika“.

Adresas: Karaliaučias g. 7b, Vilnius.

Pastatų skaičius: 11 daugiabučių.

Bendras plotas: 11207 m2 Energinio naudingumo klasė: B.

tikrinimas bei tiesioginis bendradarbiavimas tarp atskirų projekto dalių dirbant išoriniame serveryje.

Siekiant kaip galima daugiau išnaudoti BIM galimybes, pastato modelis buvo panaudotas rengiant virtualios realybės turą būsto pirkėjams.

Sumodeliuoti keli apdailos pasirinkimo tipai, sudaryta galimybė „pasivaiksčioti“ po pastatą, apžiūrėti koks vaizdas matomas pro langus.

Leido racionaliai viską suskaičiuoti Naudojant ArchiCAD programinę įrangą buvo kuriamas koncepcinis projekto modelis ir, naudojantis juo, kuriamos vizualizacijos pirminei architektų vizijai išreikšti. Naudojant BIM modelį buvo nesudėtingai realizuojami ir analizuojami butų išplanavimo variantai, projekto eksterjero bei jo aplinkos vaizdas.

BIM modelis buvo naudojamas ir siekiant įvertinti bei nustatyti natūralų patalpų apšvietimą ir insoliaciją.

Pastato elementų inventorizacijai atlikti irgi pasitelkta BIM aplinka. Jau ankstyvosiose projekto modeliavimo stadijose kiekvienam modelio elementui buvo priskiriami WBS kodai, pagal kuriuos vėliau elementai buvo grupuojami. Tada „Navisworks Simulate“ programoje gauti kiekiai, kurie buvo panaudojami projekto biudžeto skaičiavimams atlikti. Tai leido racionaliai pasirinkti naudojamų elementų medžiagiškumą ir tilpti į numatytas biudžeto ribas.

Inžinerinės pastato sistemos buvo modeliuojamos naudojant „Revit Magicad 2017“ papildinius, kurių pagalba buvo parenkami ir suskaičiuojami vamzdynų bei ortakių diametrai, vertinami vamzdynų hidrauliniai ir ortakių aerodinaminiai nuostoliai.

BIM buvo pasitelktas ir projekto kokybės užtikrinimui: modelių koordinačių suderinamumui, klasifikavimo sistemų naudojimui ir kt. Modelių stebėjimui ir klaidų identifikavimui buvo sukurtas bendras modelis, kuriame sujungtos visos

modeliuojamos projekto dalys. Šiame modelyje buvo ruošiami brėžiniai ir visa kita dokumentacinė medžiaga. Įmonėje atsirado BIM modeliavimo užduotis, kuri lygiagrečiai su kitomis projektavimo užduotimis keliavo pas projektuotojus. Užduotyje aprašomi norimi gauti parametrai, kuriais buvo galima klasifikuoti elementus. Taip pat nurodomos pagrindinės taisyklės, kuriomis vadovaujamasi naudojant BIM modelį. Įmonėje buvo sukurta ir sparčiai pildosi BIM registracijos knyga, kuri padeda patikrinti ir išvengti modeliavimo klaidų.

Informacijos dalinimuisi buvo panaudotas „Revit“ serveris, kuriame vyko informacijos mainai tarp skirtingų disciplinų. Taip pat buvo pajungtas „Dropbox“ internetinė saugykla. Konkursinė medžiaga rangovams teikiama kartu su IFC modeliais, kuriais vadovaujantis rangovas įvertina darbų sudėtingumą ir nustato darbų kainas.

41

„Duetto“ – atsakingai subrandintas vaisius Vienas geriausių pramoninės teritorijos konversijos pavyzdžių – taip apibūdinamas bendrovės „YIT Kausta“ išvystytas kvartalas, kuriame kažkada buvo viena didžiausių spaustuvių Baltijos šalyse „Vilspa“. Paskutinis akcentas šiame kvartale – verslo centras „Duetto“. Konkurse „Lietuvos BIM projektai 2017“ šis projektas tapo kategorijos „BIM visuomeniniuose pastatuose“ nugalėtoju.

Subalansuotas ir pasvertas sprendimas erslo centrą „Duetto“ projektavo bendrovė „Viltekta“ (architektai Gintaras Čaikauskas ir Miroslavas Šej­nickis). Kol kas tai yra pirmasis iš pastatų „dvynių“, kuriais bus užbaigta kvartalo plėtra. Vystytojų teigimu, „Duetto“ verslo centrų idėją padiktavo besikeičiančios rinkos tendencijos, mat pirminiame sumanyme čia buvo planuota statyti kelis dvidešimties aukštų gyvenamuosius daugiabučius. Bet rinka pakoregavo situaciją ir pasilikta prie idėjos statyti du dešimties aukštų biurų centrus.

Derindami viename kvartale įvairios paskirties pastatus architektai stengėsi išlaikyti tam tikrą ansambliškumą ir kompleksiškumą funkcine, architektūrine bei infrastruktūros prasme – kad kvartalas būtų aiškiai išbaigtas.

Kubo formos pastatų stilius bus vieningas, fasadai kurti pagal atvirumo ir uždarumo idėją. Uždarose plokštumose naudojamos fasadinės plokštės,

V

42 2017 Nr. 3

o atvirose – stiklas. „Duetto“ fasadai – tarsi žmogaus veidas, žvelgia į erdvę. Pereinant į uždaresnes erdves panaudotas „tirpinimo“ principas, švelninantis kontrastą. „Duetto“ verslo centrai bus A energinio efektyvumo klasės. Abiems pastatams skirta keturių lygių požeminė automobilių stovėjimo aikštelė. Patatų viršuje sukurtas ažūrinis techninis aukštas, slepiantis visus pastato techninius įrenginius. Bendras abiejų pastatų plotas – 16660 kv. metrų.

Atsižvelgiant į potencialių nuomininkų užklausas, buvo nuspręsta projektuoti pastatus su didesnio ploto aukštais. Toks sprendimas yra palankus vidutinio dydžio įmonėms, kurioms aktualu, kad kolektyvas tilptų viename aukšte arba didesnėms įmonėms – įsikurti mažesniame aukštų kiekyje.

Bendravimas BIM aplinkoje

projektavimo, sąmatos sudarymo, statybos.

Naudojant BIM taip pat buvo atlikta projekto eigos simuliacija 5D modelyje, defektų registravimas ir peržiūra. Procesams valdyti „YIT Kausta“ naudojo „RIB iTwo“ technologiją. „Pirmiausia iškėlėme klausimą, kaip tinkamai suprojektuoti pastatą panaudojant BIM modelį. Nemažai teko dirbti su projektuotojais, jiems buvo pateikta užduotis su paaiškinimu, kokie yra užsakovo lūkesčiai, kaip viskas turėtų būti padaryta. Neužteko vien tik suprojektuoti statinį ir gauti leidimą statyti. Mums buvo reikalinga viską kurti BIM aplinkoje“, - pasakojo bendrovės „YIT Kausta“ BIM vadovas Audrius Leonavičius.

Pirmieji susitikimai su projektuotojais prasidėjo dar 2015 metais. Jų metu buvo dalinamasi turėta informacija ir įsivaizdavimu apie būsimą pastatą.

Verslo centrų projektavimo darbai buvo at-

BIM aplinka plėtojant „Duetto“ projektą panaudota visuose etapuose: planavimo,

likti praktiškai be susitikimų „akis į akį“. Naudodami BIM, visą informaciją apie medžiagų

BIM

Verslo centro „Duetto“ projektas konkurse „Lietuvos BIM projektai 2017“ tapo kategorijos „BIM visuomeniniuose pastatuose“ nugalėtoju.

Trumpai apie projektą Projekto autoriai: architektai Gintaras Čaikauskas ir Miroslavas Šejnickis.

Užsakovas – UAB „YIT Kausta būstas“, rangovas – AB „YIT Kausta“.

Statybos pradžia: 2015 m. spalio mėn.

Statybos pabaiga: 2017 m. I ketv.

Pastato aukštų skaičius – 10.

Pastato aukštis – 42 m.

Pastato plotas – 8330 kv. m.

400 automobilių stovėjimo vietų.

Energinio naudingumo klasė – A. Pastatas įvertintas „Breeam“ sertifikatu.

kiekius, specifikacijas, ypatybes, darbų pobūdį buvo galima užšifruoti ir saugoti vienoje, visiems projekto dalyviams prieinamoje vietoje.

BIM aplinka suteikia galimybę pastatą analizuoti įvairiais pjūviais – stebėti, kaip kinta kainos statybos darbų laikotarpiu, ar nebuvo viršyti numatyti medžiagų, techninės įrangos kiekiai, ar išdirbis buvo teisingas ir pan.

Skaitmeninė statyba suteikia galimybę stebėti, ar projekto modelis yra tinkamas ir taip išvengti klaidų, organizuoti darbą be prastovų ir koordinuoti vykdymo etapus sugaištant mažiau laiko.

Leido eliminuoti netikslumus Anot „YIT Kausta“ BIM vadovo, visko tiksliai numatyti iš anksto nebuvo galima, trūkstamos detalės ir kitokie netikslumai paaiškėja projekto derinimo metu. Būtent čia irgi išryškėja darbo BIM aplinkoje nauda. „Mūsų atveju tam tikri niuansai ėmė aiškėti prasidėjus sąmatų skaičiavimo etapui. Dirbant

BIM aplinkoje pavyko greitai identifikuoti trūkumus, paruošti užsakovo poreikius tenkinančius variantus. Svarstant galimybes, tokio projekto įgyvendinimas įmanomas ir 2D modelyje. Tačiau turint 3D modelį jo naudojimo privalumai labiau išryškėja. Žmonės skirtingi ir 2D modelyje pavaizduotas detales ne iš karto visi gali suprasti, reikia labiau įsigilinti, panagrinėti brėžinius. Žvelgiant į 3D modelį viskas daug aiškiau, informatyviau. Reikia kur kas mažiau laiko suvokimui kas ir kaip padaryta“, - sakėA. Leonavičius. „Duetto“ verslo centras pastatytas iš surenkamųjų gelžbetonio konstrukcijų. Projektuojant konstrukcijų elementus, jų pavaizdavimas 3D modelyje gamintojui buvo kaip pagalbinė priemonė, padėjusi optimizuoti darbą. Konstrukcijų gamintojai tiesiogiai nebuvo pajungti į bendravimą BIM aplinkoje.

Bendraujant BIM aplinkoje, visi projekto dalyviai matydavo naujausią aktualią informaciją, žinodami, kad kažkur kitur nebus padaryti jokie projekto pakeitimai, galintys iššaukti klaidas.

Kadangi buvo naudojama ir projekto valdymo programa, visi dalyviai irgi galėjo matyti aktualią informaciją realiuoju laiku. Pasak. A. Leonavičiaus, matomas buvo tik vienas informacijos šaltinis, o ne visų atskirai.

Išaiškėjus kokiems nors netikslumams, informacija apie tai keliaudavo tiesiai už tai atsakingam asmeniui. Kontroliuojantys specialistai galėjo stebėti, kas atsakingas, kas turi atlikti pataisymus ir kokiais terminais. Vėliau patikrinama, kaip išspręsta problema. Nėra rizikos, kad kažkurio specialisto nepasiekė reikalinga informacija, kažkas negavo laiško ar pan. „Visiems projekto dalyviams buvo susidūrimas su tam tikrais iššūkiais, teko išmokti naudotis naujais įrankiais. Tačiau rezultatas toks, kad sutaupyta labai daug laiko, nes nereikėjo atskirai kaupti kiekvienai šaliai informacijos. Žinoma, reikėjo visiems įdėti kažkiek pastangų, kad darbas vyktų sklandžiai ir jis būtų kokybiškas“, – sakė bendrovės „YIT Kausta“ BIM vadovas A. Leonavičius.

43

Lietuvių inžinieriais pasitiki ir pasaulio verslo gigantai Šalia Latvijos sostinės Rygos statomame Švedijos baldų giganto „Ikea“ prekybos centre bus paliktas ir žymus lietuviškas spaudas – parengti techninį projektą pasirinkta bendrovė BALTIC ENGINEERS. Šiai lietuvių įmonei jau teko dirbti su „Ikea“ statant prekybos centrą Vilniuje.

Įdiegs daug technologinių naujovių atvijos „Ikea“ prekybos centras užims 34,5 tūkst. kvadratinių metrų plotą. Investicijos į šio prekybos centro ir infrastruktūros statybą sieks bemaž 80 mln. eurų. BALTIC ENGINEERS yra vienintelė Lietuvos įmonė, dirbanti šiame projekte. Baigti statybas numatoma iki 2018 m. rugpjūčio.

Architektūrinį projektą ir latvių, ir lietuviškai „Ikea“ sukūrė ta pati islandų architektų kompanija „ARKIS arkitektar“. Islandų architektus projekto vystytojai pasirinko dėl ypatingo jų gebėjimo derinti šiuolaikines technologijas ir modernią architektūrinę raišką. Rengiant projektą pasikliauta Vilniaus patirtimi – kaip ir pas mus, Latvijos „Ikea“ automobilių stovėjimo aikštelė talpins 1300 automobilių, čia bus įrengtos keturios vidutinio greičio elektromobilių krovimo stotelės, o viduje lankytojų lauks 450 vietų restoranas.

Naujajame „Ikea“ prekybos centre Latvijoje

L

44 2017 Nr. 3

BALTIC ENGINEERS specialistai ketina įdiegti daug techninių bei technologinių naujovių: pastato šildymui ir vėsinimui bus naudojama aplinkos oro šilumos energija, ant pastato stogo ketinama sumontuoti saulės kolektorius šiltam vandeniui ruošti. Visos pastato sistemos bus darniai valdomos pasitelkus skaitmeninę pastato valdymo sistemą, kuri efektyviausiai leis naudoti energijos išteklius neprarandant komforto.

Projektuojant prekybos centrą, buvo pasitelktas dinaminis modeliavimas – tai itin tikslus skaitmeninis metodas, skirtas iš anksto nustatyti kiekvieną dieną pastato sunaudojamai energijai per visus metus. Pastato modelis „apgyvendinamas“ virtualioje erdvėje tikrovei identiškose meteorologinėse sąlygose. Skaitmeninio statinio elgsena ir jo sunaudojama energija nuolat fiksuojama pastate ir įvairiose jo vietose. Technologijos leidžia visą procesą pagreitinti kelis kartus ir metus trunkantį procesą atlikti per savaitę. Projekto vystytojams dinaminis modeliavimas leidžia sutaupyti labai daug lėšų statant realų pastatą.

Dėmesys tvarumui Projektuojant „Ikea“ prekybos centrą buvo vadovaujamasi BREEAM tvaraus projektavimo principais, kurie dera su BIM filosofija. Projektas buvo parengtas naudojant darbo centriniame faile ir vienoje duomenų bazėje principu. Duomenų mainai vyko IFC standarto ir .RVT failais. Projekto rengimo metu buvo sukurtas detalus pastato modelis, kurį galima naudoti statybos fazėje. Projektavimo metu didžiausias dėmesys buvo skirtas sprendinių kokybei. Modelis buvo naudojamas atliekant pastato dinaminį modeliavimą, vandentiekio sistemos slėgio ir diametrų parinkimo skaičiavimus, vėdinimo sistemos skaičiavimams (sistemos balansavimui, ortakių dydžiams parinkti), generuojant detalius kiekių žiniaraščius, skirtus gamintojams.

Projekto metu buvo atliekamas nuolatinis sankirtų auditas. Papildomai modelio peržiūrai buvo panaudoti virtualios realybės akiniai OCULUS RIFT ir PROJECT SCOPE programa.

BIM

Apie projektą Pastatų bendras plotas – 34,5 tūkst. kv.metrai.

Projekto apimtis – 80 mln. EUR. Projekto vieta – Stopini, Latvija.

Tai leido projekto komandai ir užsakovui geriau suprasti pastato sprendinius, pasijusti tarsi vaikščiotum po pastatą.

Bendrovės BALTIC ENGINEERS generalinio direktoriaus Dariaus Kvedaro teigimu, vienas pagrindinių Latvijos „Ikea“ išskirtinumų yra tas, kad jį projektavo bendra Lietuvos, Islandijos ir Latvijos komanda. Todėl darniam darbui BIM modelis buvo tiesiog būtinas.

Projektuotojams BIM aplinka suteikė unikalias galimybes ypatingai tiksliai suprojektuoti pastatą, atsižvelgiant į konkrečios vietovės meteorologines, geologines sąlygas bei statinio eksploataciją. Buvo išbandyta, kaip pastatas veikia virtualiame gyvenime, kad būtų išvengta realybėje pasitaikančių klaidų, dėl kurių reikėtų stabdyti statybas arba didinti eksploatacijos kaštus.

Prekybos centro projektas vertinamas pagal tarptautinę poveikio aplinkai vertinimo sistemą BREEAM, kas irgi neatsiejama nuo tvarumo. O jam užtikrinti pasitelkta nemažai sprendimų, pavyzdžiui, didžiulėje automobilių stovėjimo aikštelėje bus pasodinti medžiai ir krūmai, kurių

Užsakovas – SIA VERUS PRAEDIUM. Architektūrinė projekto dalis – SIA „ARKIS arkitektar“.

Inžinerinė projekto dalis – BALTIC ENGINEERS.

laistymui ketinama naudoti nuo pastato stogo ir teritorijos paviršiaus surinktą lietaus vandenį.

Dėl išskirtinio pastato dydžio sklandžiam darbui užtikrinti buvo sukurti keturi centriniai modeliai: architektūros, konstruktyvo, inžinerinių sistemų, gaisrinės saugos. Šių modelių dalyviai reguliariai atnaujindavo savo modelius, juos įkeldami į centrinę duomenų bazę.

Padėjo išvengti netikslumų Projektavimo etapai iki rangovo pasirinkimo buvo detaliai suplanuoti: užduoties pateikimas, projektuotojų parinkimas, pateikiami projektiniai pasiūlymai, energinio modeliavimo pirmasis etapas, BREEAM vertinimas, BIM planas, techninio projekto rengimas, BIM modelio auditas, projekto auditas, energinio modeliavimo antrasis etapas ir galiausiai – ekspertizė.

Projektiniai pasiūlymai buvo parengti „Revit“ ir „Civil“ 3D aplinkoje. Konstrukcinių sprendinių ir inžinerinių sistemų nesuderinamumui buvo atlikti keturi BIM modelio sankirtų testai.

Buvo suformuotos ataskaitos, skirtos projekto komandai. Koregavimams parengti „Naviswork“

failai, kuriuos naudojant buvo galima identifikuoti konstrukcijų bei inžinerinių sistemų susikirtimus ir žymėti kurie iš jų reikalauja korekcijų ir kaip bus ištaisyti. Taip pat buvo panaudotas koordinacinis modelis, sujungtas TEKLA BIMSIGHT programa, kuris buvo atnaujinimas kas savaitę.

Buvo atliktas dinaminis energinis modeliavimas pagal pateiktas atitvaras ir konkrečias jų vertes. Tai leido atlikti projekto sprendinių ir medžiagų parinkimo korekcijas.

Bendrovės BALTIC ENGINEERS vadovo D. Kvedaro teigimu, darbas BIM aplinkoje projekto modeliavimo stadijoje suteikė galimybę išvengti konstrukcijų ir inžinerinių sistemų neteisingų sankirtų, kas garantavo inžinerinių sistemų išbaigtumą, leido tiksliai suskaičiuoti reikiamus kiekius.

Sukurta nuotolinė dokumentų valdymo sistema bei užduočių sistema sudarė galimybę projekto dalyviams bendrauti realiuoju laiku ir keistis reikiama informacija centrinėje duomenų bazėje.

45

BIM

Projektų derlius – nemažas Antrus metus rengtame konkurse „Lietuvos BIM projektai“ jo dalyviai turėjo galimybę pristatyti darbus šia sritimi besidomintiems specialistams. Pristatyti be išimties visi projektai, o tik vėliau buvo paskelbti atskirų kategorijų nugalėtojai.

Bendrovė „Panevėžio statybos trestas“ konkursui teikė gamybos paskirties pastato Gaurės g. 23, Tauragėje („Vilkyškių pieninės” plėtra) projektą, kuris buvo pripažintas nugalėtoju kategorijoje „BIM gamybiniuose pastatuose“.

Geriausias susisiekimo infrastruktūros BIM projektas – tunelinis viadukas A2 kelyje (UAB „Kelprojektas“).

Paminklo J. Basanavičiui Vilniuje pasiūlymų vertinimas 3D realybės modelyje (UAB „IN RE“) tapo geriausiu projektu kategorijoje „BIM infrastruktūroje. Kiti inžineriniai statiniai“.

Konkursas „Lietuvos BIM projektai 2017“ sulaukė didelio specialistų susidomėjimo.

Alekso Jauniaus nuotr.

FF-EPS izoliacija naudojama sienų ir stogų konstrukcijoms kaip įprastas EPS, tačiau naujas gamybos metodas padeda geriau išsaugoti šilumą. Plokštės gaminamos naudojant formas, o ne pjaustomos iš blokų, todėl turi geresnes šilumos izoliacijos savybes, tikslesnius matmenis ir aukštesnius kitus kokybinius parametrus.

Kiti konkursui teikti projektai: • Daugiabutis gyvenamasis namas Peteliškių g., Vilniuje (UAB „MEPCO“ ir A. Vyšniausko architektų dirbtuvė); • Prekybos ir pramogų centro „Mega“ plėtra (AB „Panevėžio statybos trestas“); • Daugiabutis gyvenamas namas Kleistu g. 11a, Ryga, Latvija (UAB „Litana ir KO“); • Sandėliavimo paskirties pastatas su administracinės ir gamybinės paskirties patalpomis (UAB „Conresta“); • Viešbučio ir gyvenamųjų namų kompleksas (UAB „Merko statyba“); • X1 Media City, Jungtinė Karalystė (UAB „Staticus“); • Paslaugų-administracinės paskirties pastato, Ateities pl. 75B, Kaune, statybos projektas (UAB „TOPHAUS“); • Verslo centras „Arka“ (UAB UAB „DESCON“); • Vilnius 3D+ (UAB „IN RE“); • Vallastaden – Mokykla Švedijoje (UAB „DESCON“); techninės priežiūros stoties Palemono g. 78F, Kaune, Rekonstravimo projektas (UAB „Geležinkelių projektavimas“); • Naujo privažiuojamojo geležinkelio kelio Kėdainių m. sen., Kėdainių r. sav., prisijungiant prie Šilainių geležinkelio stoties kelio Nr. 18, statybos projektas (UAB „Geležinkelių projektavimas“); • Bendrojo naudojimo lietaus nuotekų tinklų tiesimo šalia Bangų g 5A esančio sklypo Klaipėdoje techninio darbo projekto parengimas su projekto vykdymo priežiūra (UAB „Statybų inžinerinės paslaugos“).

FF-PIR – itin efektyvios (λD = 0,023 W/mK) poliuretano plokštės. Naudojant jas sienoms ir stogams šiltinti, reikia gerokai plonesnio izoliacijos sluoksnio, palyginti su kitomis termoizoliacinėmis medžiagomis. FF-PIR plokštės taip pat užtikrina pastato sandarumą.

Dėl drėgmės neįgėrimo, atsparumo šaldymo ir šildymo ciklams, mechaninio tvirtumo plokštės „Finnfoam“, ko gero, yra pati geriausia izoliacinė medžiaga pamatams, grindims ant grunto ir kitoms konstrukcijoms, kurias veikia įšalas, drėgmė ir apkrovos.

SUOMIŠKA KOKYBĖ!

technologinės projekto dalies rengimas www.gbtechnologijos.lt

www.finnfoam.lt

47

technologijos Architekto Lahiji 2014 metais suprojektuotas biurų pastatas Gilane (Iranas)

Ugnimi užgrūdintas medis Vikingų patikrintas medžio apdirbimas šiandienos architektūroje

Kodėl šiandien, kai šiuolaikinėmis technologijomis, rodos, galima sukurti pakaitalą bet kam, bet kokios medžiagos imitaciją, statyboms, interjero apdailai žmonės ir toliau linkę rinktis medieną?

Dažnas naujakurys susiduria su dilema – norisi estetiškai patrauklių ir natūralių medžiagų, tačiau ne vieną atbaido tai, kad laikui bėgant natūralus medis gali prarasti savo fizines, estetines ypatybes, dažnai išsikraipo, suskilinėja ar net supūva.

Termomediena – kas tai? aip išspręsti šią dilemą, kai norisi basomis kojomis mėgautis ilgus metus augusio medžio skleidžiama šiluma ir energija, bet kartu norisi būti tikram, kad pasirinktas sprendimas tarnaus ilgai ir išliks patrauklus akiai? Gal verta pasikliauti laiko ir istorijos patikrintais metodais?

Jau vikingai pastebėjo teigiamą karščio poveikį medienai – jie sėkmingai ugnimi apdorodavo medinius tvorų kuolus, namų lentas, kad šie ilgiau laikytųsi atšiauriomis klimato sąlygomis.

K

Išsamiau karščio poveikis medžiui buvo pradėtas tyrinėti 4-ajame dešimtmetyje Vokietijoje, o 1990-ųjų pabaigoje Suomijos techninis tyrimų centras („VTT Technical Research Centre of Finland Ltd“), bendradarbiaudamas su šalies medienos pramonės įmonėmis, išplėtojo – arba atgaivino – iki šiol taikomą pramoninį medienos terminio apdorojimo procesą.

Termiškai modifikuota mediena (ang. „Thermally-Modified Wood“, TMW) – pasaulinėje rinkoje atpažįstama prekės ženklu „ThermoWood“ – tai dideliu karščiu apdorota mediena, kurią veikiant aukšta temperatūra vyksta struktūriniai ir cheminiai pokyčiai, gerinantys esmines medienos ypatybes. Kalbant paprastai,

gaunama kur kas patvaresnė ir stabilesnė mediena – neprilygstamas sprendimas lauko apdailai, terasoms ir pirtims.

Terminis medienos apdorojimas šiek tiek panašus į duonos kepimą – procesas vyksta specialiai sukonstruotose terminėse krosnyse (kamerose), kurias per daviklius reguliuoja kompiuteriai, o šiuos nuolat stebi terminio apdirbimo specialistai – „kepėjai“. Mediena garinama ir kaitinama iki 180–215°C temperatūros. Garai ne tik apsaugo medieną nuo degimo, bet ir veikia joje vykstančias chemines reakcijas, negrįžtamai pakeičia jos ypatybes. Pakitusi mediena beveik nesitraukia ir nesikraipo, ilgiau išlaiko naujumo įspūdį. Taip sukuriamas visiškai natūralus, ekologiškas produktas.

49

Estetika ir ilgaamžiškumas Kartu su patvarumu, atsparumu atšiaurių sąlygų poveikiui termiškai apdorota mediena įgyja ir daug kitų teigiamų ypatybių – todėl ji tampa labai patrauklia statybine medžiaga. Tokia mediena sugeria mažiau drėgmės, pagerėja jos termoizoliacinės ypatybės (+25 proc.), nekinta forma, matmenys, todėl ji idealiai tinka pastatų išorės apdailai, terasoms, įrengiant saunas, šildomas medines grindis. Taip pat ji tampa atsparesnė puvimui (KOMO sertifikatas), joje nelieka kenksmingų medžiagų, nesidaugina grybelis, bakterijos, jos nebegraužia kirvarpos, kiti medgraužiai, paviršius tampa lygus, švarus, todėl medį daug lengviau prižiūrėti.

Norint užtikrinti aukščiausią termomedienos kokybę, terminis apdorojimas buvo standartizuotas, išskiriant jį į dvi klases: „Termo-S“ (kai temperatūra pakeliama iki 190°C) ir „Termo-D“ (temperatūra siekia 215°C). Tačiau visos terminio modifikavimo įmonės naudoja tą patį principą: per ne ilgiau kaip 48 valandas medienos temperatūra maksimaliai pakeliama iki 215°C laipsnių, sumažinant drėgmės pusiausvyros kiekį, susidarantį po aušinimo proceso.

Iš esmės tai reiškia, kad kuo aukštesne temperatūra apdorojama mediena, tuo mažiau ji bus lankstesnė, tačiau bus ilgaamžiškesnė, išlaikys stabilius matmenis, bus patvari ir nepus lauke. Šiame procese nenaudojami jokie chemikalai – vien kaitinimo ir garų kombinacija, todėl galutinis produktas yra absoliučiai natūralus, ekologiškas.

Dažniausiai termiškai apdorojama šiaurietiška pušis ir eglė, beržas, alksnis, spindulinė pušis ir uosis. Termiškai apdorotas uosis įgauna sodrią šokolado spalvą.

Pušis tampa medaus spalvos. Kuo aukštesnė apdorojimo temperatūra, tuo tamsesnė spalva. Galutiniame produkte išlieka tik natūralaus medžio ypatybių sąlygoti spalviniai netolygumai, pavyzdžiui, šakų žymės ir rievės.

Ir nors termomediena yra itin ilgaamžė ir tarnaus daugybę metų neapsaugota jokiomis priemonėmis, ilgainiui veikiama oro sąlygų, saulės ji keičia spalvą. Reguliariai nepadengiama apsaugine priemone mediena keisis, virs pilkai sidabrine, o paviršiuje gali atsirasti atsišerpetojusių skaidulų ir įtrūkimų, kurie padidins paviršinių pelėsių užsiveisimo tikimybę. Pusiau skaidri lauko darbams skirta alyva, vaškas ar dažyvė su pigmentu apsaugo termomedieną nuo UV spindulių poveikio ir išlaiko natūralią jos išvaizdą.

50 2017 Nr. 3

Ruperto meno ir edukacijos centras Vilniuje.

Įspūdingi projektai – jau ir Lietuvoje Šiuolaikiniai architektai, statybų įmonės vis drąsiau ir dažniau savo sprendimuose naudoja medieną – dažnai būtent termiškai apdorotą. Ir šis termomedienos kelias neapsiriboja vikingų arealu, Suomija – jis driekiasi iki pat Vidurio Rytų, net iki Japonijos, nuo mažų vikingų trobesių kildamas iki įspūdingų daugiaaukščių biurų pastatų. 2014 metais architekto Lahiji suprojektuoto biurų pastato Gilane (Iranas) išorę dengiantis termomedienos kiautas ilgus metus tarnaus kaip puiki apsauga nuo kaitrios Irano saulės, stilingame dizaine išlaikydamas savo estetines ypatybes. Jau gerokai šiauriau „AART architects“ biuro suprojektuota įspūdinga krantinė – vienas didžiausių medinių gyvenamųjų kompleksų

Europoje. Stavangeryje (Norvegija) 2014 metais įgyvendintas projektas pelnė WAN apdovanojimą gyvenamosios paskirties kategorijoje, ir yra puikus termomedienos termoizoliacinių ypatybių pavyzdys.

Toli nesidairant termiškai apdoroto medžio kokybe pasidžiaugti galima ir naujai atgimusiame Vilniaus Šiaurės miestelio „Ogmios“ prekybos centre, ten pat stovinčio restorano „Jurgis ir drakonas“ fasadu, Ambraso architektų biuro suprojektuotu Ruperto meno ir edukacijos centru „Menų inkubatorius“. Įdomių ir įkvepiančių projektų netrūksta. Išsamiau juos aptarsime ir patyrinėsime kituose „Statybos ir architektūros“ numeriuose.

Termomedienos lentos terasoms, fasadams, grindims

Stiklo tvorelės ir LED apšvietimas

Terasų montavimo pjedestalai

TERASOS IR FASADAI

ILGALAIKIAI IR PROFESIONALŪS SPRENDIMAI

UAB „Serfas“ Technikos g. 7C, LT-51209 Kaunas tel.: +370 616 88 728, +370 696 94 538 www.serfas.lt; statybos@serfas.lt

51

52 2017 Nr. 3

Ogmios restoranų paviljonas Projektas: DO ARCHITECTS, foto: Norbert Tukaj, Margarita Kaučikaitė

Užs.

Silpnaregiams ir akliesiems – lengvesnio judėjimo galimybė Sparčiai tobulėjant technologijoms keičiasi ir visuomenės poreikiai. Pavyzdžiui, regėjimo negalią turintys žmonės gyvena ir dirba nebe užsidarę, bet greta sveikųjų, kasdien vaikšto tomis pat gatvėmis, kuriomis vaikšto ir regintieji, lankosi tuose pat prekybos centruose ar viešosios paskirties įstaigose, be kurių neapsieina ir gerai matantys žmonės.

Vis dėlto nors regėjimo negalią turintys žmonės noriai renkasi integraciją į bendruomenę, esama fizinė aplinka jiems nepritaikyta, sukelia sunkumų judant, taip pat yra pavojinga.

elžbetonio konstrukcijų gamybos įmonė „Gelgaudiškio gelžbetonis“, pasitelkusi šiuolaikinius mokslo ir technikos pasiekimus, pasiūlė išeitį akliesiems bei silpnaregiams, keliaujantiems visuomeniniu transportu. Rinkai siūloma naujiena – neįgaliesiems pritaikytos plokštės autobusų stotelėms.

Bendrovės direktoriaus Edmundo Rinkevičiaus žodžiais, įgyvendindama šią idėją bendrovė žmonėms su regėjimo negalia siekia ne tik padėti sėkmingai integruotis į visuomenę, bet ir užtikrinti kasdienį saugumą keliaujant. Vis dėlto labai svarbu, kad apie šį bendrovės sprendimą išgirstų už visuomeninio transporto stotelių įrengimą ir saugumą atsakingos įmonės bei institucijos.

Neįgaliesiems pritaikytos plokštės skirtos įrengti autobusų ir troleibusų stoteles. Pagrindinis gaminio privalumas – plokštės nudažytos

G

kontrastinga geltona spalva, kuri padeda silpnaregiams paprasčiau orientuotis aplinkoje, specialiai suformuoti iškilimai leidžia neįgaliesiems lengviau atskirti, kur yra visuomeninio transporto sustojimo ir keleivių įlaipinimo vietos.

Gaminio matmenys – 80 x 1000 x 2000 mm. Komplektą sudaro pakilimo ir nusileidimo plokštės, pagrindinės plokštės, taip pat pailgintos plokštės su įdėtinėmis detalėmis, skirtos pritvirtinti suolams.

Vedimo ir įspėjamųjų juostų plotis – 600 mm. Į plokštes integruotos vedimo ir įspėjimo zonos atitinka šiuolaikinius neįgaliųjų poreikius.

Bene pagrindinis šio gaminio privalumas – greitas ir paprastas montavimas statybų aikštelėje.

UAB „Gelgaudiškio gelžbetonis” Taikos 76a.,Gelgaudiškis Tel.+370 345 55 314, www.glg.lt 53

nekilnojamasis turtas

Darius BABICKAS

Kalbas apie padidėjusį kreditavimą vadina niekinėmis Būsto rinką jau rudenį gali tekti vėsinti, nes ji pernelyg sparčiai kaista – tokią nuomonę neseniai pareiškė Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas. Jo teigimu, per artimiausius dvejus metus gali tekti riboti nekilnojamojo turto (NT) kainų augimą šalyje.

eigu situacija Lietuvos NT rinkoje ir būsto kreditavimas keisis taip, kaip ir praėjusiais metais, per artimiausius dvejus metus Lietuva gali susidurti su problemomis. Didžiausios išorinės grėsmės yra perkaitusi rinka Švedijoje ir Norvegijoje. Vidinės grėsmės – toliau augantis nekilnojamojo turto sandorių ir būsto kreditavimo skaičius“, – sakė V. Vasiliauskas.

Anot jo, gali būti keičiamas maksimalus būsto kredito mėnesio įmokos ir pajamų santykio reikalavimas, šiuo metu sudarantis 40 proc., taip pat minimalaus pradinio įnašo reikalavimas, gali būti griežtinami kapitalo reikalavimai patiems bankams. Maksimali paskolos trukmė, šiuo metu sudaranti 30 metų, esą turėtų likti tokia pat.

„J

54 2017 Nr. 3

Lietuvos banko duomenimis, būsto kainos pernai šalyje kilo 9,5 proc., o sandorių skaičius – 12 proc. Tačiau, palyginti su pavasario pradžia, balandį būsto objektų parduota 14,8 proc. mažiau. Butų pirkėjai per šį mėnesį įsigijo 2516 gyvenamųjų patalpų. Namų pardavimai smuko 6,6 proc. – nuo 889 kovą iki 830 balandį. Vilniuje balandį savininkus pakeitė 749 butai – 19,9 proc. mažiau nei kovą ir 28,7 proc. mažiau nei tą patį laikotarpį pernai. Panašios tendencijos fiksuotos ir kituose didžiuosiuose miestuose, kur, palyginti su pavasario pradžia, sulėtėjo ir butų, ir namų pardavimai.

Vis dėlto, V. Vasiliausko teigimu, būsto kreditavimas auga, paskolos yra labai pigios. O didėjantį skolinimąsi lemia gera ekonominė situacija: augantys atlyginimai, išskirtinė situacija sostinėje, kur demografinė padėtis yra tikrai gera. „Palūkanos pasiekė žemumas, ir tai kelia pamąstymų – o gal imti paskolą ir

investuoti? Lūkesčiai, susiję su palūkanomis, yra neblogi, todėl tai irgi veikia NT rinkos temperatūrą. Tačiau sparčiai didėjant kreditavimui negalime prarasti budrumo – turime užtikrinti, kad skolinimo politikos kartelė būtų iškelta aukštai. Bankai neturėtų pamiršti praeities pamokų ir, finansiniam tikslui perėjus į augimo fazę, turi būti pasirengę galimiems iššūkiams“, – sakė V. Vasiliauskas.

Lietuvos bankas skaičiuoja, kad 2016 metais skolinimo gyventojams ir įmonėms apimtis išaugo daugiau nei 8 proc., du kartus viršijo bendrojo vidaus produkto augimo tempą ir buvo kur kas didesnė nei kitose Europos Sąjungos šalyse. Labiausiai didėjo NT paskolų portfelis. Šalies bankų pelnas praėjusiais metais padidėjo 17 proc. – iki 252 mln. eurų.

Tačiau ne visi dirbantys NT sektoriuje sutinka su Lietuvos banko vadovo išsakyta nuomone apie kaistančią rinką ir padidėjusį kreditavimą.

Daugiau kaip dvidešimt metų prekyba NT ir konsultacijomis besiverčiantis Centrinės nekilnojamojo turto biržos vadovas Gediminas BAREIKA tvirtina, kad tokios prastos bankų kreditavimo politikos, kokia vyrauja pastaraisiais metais, dar nėra buvusios.

Minėjote, kad lietuviai vis dažniau randa galimybių pasiskolinti užsienyje. Kur būtent?

Na kad ir vienas pavyzdžių – kaimyninė Lenkija. Vos įvažiavus į Suvalkus galima pamatyti lauko reklamas su siūlymais suteikti hipotekos kreditus su ypač mažomis palūkanomis. Ne viena Lietuvoje gyvenanti šeima tokiais siūlymais, mano žiniomis, yra pasinaudojusi. Žinoma, tam reikalinga turėti lenko kortą.

Labai daug pavyzdžių, kai jauni žmonės, negavę kreditų būstui įsigyti Lietuvoje, pasirinko emigraciją. Svetur jie dirba, gauna pajamas ir be didesnio vargo gauna paskolas būstui įsigyti. Yra atvejų, kai emigravę lietuviai kitose šalyse ima vartojamuosius kreditus ir Lietuvoje nuperka būstą vaikams ar savo tėvams. Arba būsto nuomos verslui.

Pas mus savotiškai diskriminuojami ir senjorai. Juk jie gauna stabilias pajamas – pensijas.

Sutinku, kad dėl amžiaus jie patenka į rizikos grupę. Tačiau kodėl nenorima perimti Švedijos patirties, kur būsto kreditai išduodami iki šimto metų su sąlyga juos paveldėti? Pas mus dabar taikomas 30 metų kreditavimo laikotarpis tikrai per trumpas.

Lietuvos banko vadovas atkreipė dėmesį į praėjusių metų Lietuvos NT rinką ir būsto kreditavimą. Kuo išsiskiria praėjusieji metai?

Tikrai niekuo neišsiskiria ir nėra kuo nors ypatingi. Tačiau situacija gali keistis rudenį. Ekonomikos kraujas yra pinigai, ir jeigu viešai pasakoma, kad rudenį bus užveržta kraujo gysla NT verslui, bus tikrai blogai. Nors teigiama, kad kreditavimas smarkiai didėja, praktikoje susiduriame su visiškai kitokia situacija. Iš tiesų kreditų išdavimas būstui nuolat mažėja, bankai suranda neįtikimų priežasčių nesuteikti kreditų, kad žmonės galėtų įsigyti būstą. Lietuviai jau ieško galimybių skolintis kaimyninėse bei kitose šalyse, ir jų vis dažniau ten randama.

Kokią įvardytumėte tikrąją situaciją būsto rinkoje? Labai dažnai plėtotojai užsimena, kad būstas pastaraisiais metais dažniau perkamas iš santaupų, o ne imant paskolas.

Iš tikrųjų statistika tokia, kad imant paskolas nuperkama vos 40 proc. viso būsto, o likusi dalis perkama už sutaupytus pinigus. Tai gali patvirtinti bemaž visi nekilnojamojo turto plėtotojai. Būtent ši statistika geriausiai iliustruoja, kad Lietuvoje neįmanoma gauti būsto paskolų. Išsivysčiusiose šalyse imant paskolas perkama 90 proc. būsto ir tik likę 10 proc. tenka sandoriams iš santaupų.

Lietuvoje akivaizdžiai dominuoja skandinaviškų bankų monopolija. Juk jie dabar didžiausią pelną uždirba tik iš paslaugų įkainių kėlimo ir įkeisto turto perėmimo. Jei būsto kreditus paėmusiems gyventojams iškyla laikinų sunkumų, bankai suinteresuoti kuo greičiau nutraukti kreditų sutartis, nes jiems labiau apsimoka pasiimti įkeistą turtą. Akivaizdžiai vykdomas skandinavų bankų sąlygų diktavimas, kai atsiranda monopolinis reguliavimas, padidinamos palūkanos, didinami paslaugų įkainiai. Siūlymai uždrausti atsiskaitymą grynaisiais pinigais irgi dar labiau padidins bankų pajamas ir pelną.

Tačiau sutinkate, kad atsakingo skolinimosi politika turi būti? Šiuo metu veikiau sukurta atsakingo neskolinimosi sistema. Ir sukurta ji tam, kad visi dažniau eitų skolintis iš greitųjų kreditų bendrovių.

Iš tiesų susidaro toks įspūdis. Kasdien susiduriame su pavyzdžiais, kai turintys darbus, gaunantys oficialias pajamas jauni žmonės negali įsigyti būsto, nes bankai vis randa priežasčių nesuteikti kredito.

Kai kurios situacijos iš tiesų kuriozinės. Antai jauna medikė, pradėjusi dirbti poliklinikoje, gaunanti stabilų atlyginimą, gavo neigiamą banko atsakymą dėl kredito. Priežastis – neva nutrūkęs darbo stažas. Pasirodo, rezidentūra jau vertinta kaip viena darbovietė, o poliklinika – kaip kita.

Neužskaitomos ir pajamos, gaunamos užsienyje, netgi pagal darbo kontraktus.

Kaip galėtų būti taisoma, anot jūsų, nepavydėtina situacija ir kas leistų iš tiesų pagerinti situaciją būsto rinkoje?

Per praėjusius metus nekilnojamojo turto kainos Lietuvoje, išskyrus Vilnių ir Kauną, nukrito apie 10 proc. Minėtuose didmiesčiuose būsto kainos padidėjo apie 6 proc. Tai – infliacijos lygio

Nors teigiama, kad kreditavimas smarkiai didėja, praktikoje susiduriame su visiškai kitokia situacija. / Gediminas BAREIKA /

pabrangimas. Nesišviečia čia joks burbulas, negali būti vienoje šalyje tokių procesų. Jeigu būtų, tai visame regione jaustųsi prielaidos.

Pas mus nėra hipotekinių kreditų ir iškreipiama paskolos grąžinimo užtikrinimo sąvoka.

Tikrasis garantas visuomet yra keičiamas NT. O dabar pas mus pro mikroskopą žiūrima į vadinamąsias SODROS pajamas. Ta pati SODRA šiandien veikia, rytoj gali bankrutuoti, juk nuolat skolinasi.

Taip pat bankai turi įvertinti ir būsimas ar jau esamas nuomos pajamos, kurios gaunamos nuomojant perkamą būstą. Yra nemažai atvejų, kai perkamas būstas, daugybę metų turintis nuomininkus, tad dažnai šis verslas tęsiamas.

Bet turi keistis bendras požiūris į siekiančiuosius įsigyti būstą ir tuo tikslu norinčius gauti kreditu.

55

Užs.

„Vilniaus vandenys“ planuoja investicijas infrastruktūrai atnaujinti Tai, kas buvo modernu prieš kelis dešimtmečius, šiandien jau gali nebetenkinti keliamų reikalavimų. Tokio principo laikosi ir bendrovė „Vilniaus vandenys“, planuojanti dideles investicijas į infrastruktūros atnaujinimą ir plėtrą. Per artimiausius kelerius metus ketinama investuoti 65 mln. eurų, daugiausia dėmesio ir lėšų skiriant Vilniaus nuotekų valyklos rekonstrukcijai.

Patvirtino investicijų programą umatomos investicijos buvo suplanuotos patvirtinus „Vilniaus vandenų“ 2017–2019 metų strateginį veiklos ir plėtros planą. Šį didžiausios Lietuvoje vandentiekio bendrovės planą tvirtino bendrovės akcininkai – Vilniaus miesto, Vilniaus rajono, Švenčionių ir Šalčininkų rajonų savivaldybės.

Per trejus metus bendrovė planuoja įrengti 4 naujus vandens gerinimo įrenginius, renovuoti 2 nuotekų valyklas, nutiesti maždaug 26 km naujų ir renovuoti 12 km vandentiekio tinklų, nutiesti

N

56 2017 Nr. 3

maždaug 33 km naujų ir renovuoti 18 km nuotekų tinklų. Įgyvendinus šiuos projektus, maždaug 32 tūkst. klientų galės mėgautis geresnės kokybės vandeniu, 3,5 tūkst. klientų galės prisijungti prie vandentiekio ir nuotekų tinklų. Plečiant šiuos tinklus bendrovės klientams pagerės gyvenimo kokybė – bus galima atsisakyti daugelio vandens kolonėlių, individualių gręžinių ir nuotekų valymo įrenginių. Įrengus naujus vandens gerinimo įrenginius, vandens kokybė pagerės daugiau kaip 18 tūkst. klientų Naujojoje Vilnioje ir 4 tūkst. klientų

Vilniaus Kalnėnų rajone, 3 tūkst. klientų Švenčionyse ir 7 tūkst. klientų Šalčininkuose. „Vilniaus vandenų“ ilgalaikiame plane numatyta, kad iš viso 2017–2019 metais vandentiekio ir nuotekų tinklai bus plečiami Vilniaus Šnipiškių, Visorių, Naujininkų rajonuose, taip pat sodų bendrijose Antakalnio rajone, Naujojoje Vilniuje, kitose miesto vietose. „Vilniaus vandenys“ ketina investuoti ir į priemones, leisiančias taupiau naudoti gamtos išteklius ir mažinti galimą aplinkos taršą. Tam bus atnaujinti magistraliniai ir savitakiniai nuotekų tinklai Grigiškėse, Salininkuose, Trakų Vokėje, Švenčionyse ir Švenčionėliuose. Siekiant mažinti galimų avarijų tikimybę, pagal planą pirmiausia bus atnaujinami seniausi ir prasčiausios kokybės tinklai.

Bus investuojama ne tik į infrastruktūros atnaujinimą, bet ir į naujų tinklų plėtrą, vandens apskaitos prietaisų atnaujinimą, IT sistemas. „Investicijų programą planuojame įgyvendinti reikšmingai suefektyvinę veiklą ir sumažinę savo paslaugų kainą. Planuojame, kad antrojoje šių metų pusėje kainos už paslaugas klientams Vilniuje, Vilniaus rajone, Šalčininkuose ir Švenčionyse mažėtų maždaug dešimtadaliu“, – sakė bendrovės „Vilniaus vandenys“ generalinis direktorius Aidas Ignatavičius.

Planuojame, kad antrojoje šių metų pusėje kainos už paslaugas klientams Vilniuje, Vilniaus rajone, Šalčininkuose ir Švenčionyse mažėtų maždaug dešimtadaliu. / Aidas IGNATAVIČIUS /

Jo teigimu, iki šiol įmonė didžiąją dalį lėšų skirdavo plėtrai, gerokai mažiau – infrastruktūros atnaujinimui. „Didžioji dalis tinklų buvo nutiesta prieš kelis dešimtmečius – apie po žeme nutiestų tinklų amžių galima spręsti pakėlus akis ir įvertinus aplinkinių pastatų amžių. Įmonės valdomo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklo ilgis siekia beveik 3 tūkst. kilometrų. Tam, kad jis būtų patikimas, turi būti nuolat atnaujinamas.

Kitaip brangs jo eksploatavimas, didės avarijų tikimybė“, – teigė A. Ignatavičius.

Planuojama, kad maždaug trečdalį investicijų programai reikalingų lėšų skirs Europos Sąjungos struktūriniai fondai. Dar trečdalį įmonė finansuos iš savų lėšų, likusią dalį ketinama pasiskolinti.

Didžiausias dėmesys – valyklos rekonstrukcijai Daugiausia lėšų – maždaug 25 mln. eurų – numatoma skirti Vilniaus nuotekų valyklos rekonstrukcijai. Nuotekų valykla bus atnaujinta ir Švenčionyse, ją rekonstravus į aplinką pateks daug švaresnės ir aukščiausius aplinkosaugos reikalavimus atitinkančios nuotekos, smarkiai sumažės galimų avarijų tikimybė.

Vilnius yra bene vienintelis nuolat besiplečiantis miestas Lietuvoje. Todėl auga ir centralizuotu vandentiekiu bei nuotekų tinklais besinaudojančių gyventojų skaičius. Nuo 2000 metų vien įgyvendinant Europos Sąjungos finansuojamus vandentvarkos projektus, prie centralizuotų

Vilniaus nuotekų tinklų prisijungė daugiau kaip 24 tūkst. klientų, ir šis skaičius toliau auga. Į Vilniaus nuotekų valyklą, kuri pradėta statyti dar 1975 metais, o atidaryta 1986-aisiais, per parą vidutiniškai atiteka daugiau kaip 100 tūkst. kubinių metrų nuotekų. Tačiau sparčiai tirpstant sniegui ar esant stipriam lietui atitekančių nuotekų debitas gali padvigubėti ir sudaryti maždaug 200 tūkst. kubinių metrų.

Nuo pat veiklos pradžios nuotekų valymo įrenginiai kompleksiškai nebuvo atnaujinami.

Jie buvo modernizuoti tik 2002 metais, įdiegiant azoto ir fosforo šalinimo technologiją. 2012 metais buvo įrengti nauji dumblo apdorojimo įrenginiai, panaikinę vilniečius varginusius nemalonius kvapus.

57

Pagrindinis tikslas rekonstruojant nuotekų valyklą yra užtikrinti jos patikimumą ir padidinti galimybes geriau išvalyti azotą bei fosforą. / Jonas KLEBONAS /

58 2017 Nr. 3

Prie Vilniaus centralizuotai tvarkomų nuotekų tinklų prijungiant naujus klientus, auga į nuotekų valyklą atitekančių teršalų kiekis ir kartu didėja tikimybė, kad laikui bėgant nuotekų nepavyks išvalyti iki išleidžiamame vandenyje numatytų galimų taršos rodiklių. Tai gali padidinti Neries ir Baltijos jūros taršą, todėl nuotekų valymo įrenginius būtina atnaujinti. „Nuotekų valyklos rekonstrukcijos projektas – itin reikšmingas ir atsakingas. Vilniuje nuolat mažėjant intensyviai vandenį naudojančių gamybos įmonių ir augant prie nuotekų tinklų prisijungiančių privačių klientų, nuotekose auga azoto ir fosforo koncentracija. O būtent šiems teršalams pašalinti keliami vis griežtesni reikalavimai“, – sakė bendrovės „Vilniaus vandenys“ vyriausiasis nuotekų technologas Jonas Klebonas. Šiuo metu veikiantys Vilniaus nuotekų valyklos biologiniai valymo įrenginiai vis dar atitinka keliamus reikalavimus. Tačiau senstant įrangai pasitaiko įvairių gedimų. Be to, anot J. Klebono, sensta ne tik įrenginiai, bet ir technologijos. „Pagrindinis tikslas rekonstruojant nuotekų valyklą yra užtikrinti jos patikimumą ir padidinti galimybes geriau išvalyti azotą bei fosforą“, – kalbėjo J. Klebonas.

Atnaujins etapais Šiuo metu Vilniaus nuotekų valykloje yra įrengtos šešios biologinio nuotekų valymo sekcijos, iš jų veikia keturios. Į šias sekcijas nuotekos atkeliauja iš mechaninio valymo įrenginių, kuriuose surenkami stambieji teršalai, tokie kaip į kanalizaciją išmestos vaikų sauskelnės, maisto atliekos ar panašios šiukšlės. „Vilniaus vandenų“ vyriausiasis nuotekų technologas teigė, kad aeracijos sistemos valyklose turėtų būti keičiamos maždaug kas aštuonerius metus. Vilniaus nuotekų valykloje jos nekeistos jau keliolika metų – buvo tik paremontuojamos, atliekami kai kurie patobulinimai. „Tenka lankytis kitose šalyse, susipažinti su ten įdiegtomis technologijomis. Iš to gimdavo minčių, kokius galėtume daryti patobulinimus, juos įdiegdavome. Be abejonės, tai leisdavo pagerinti veiklą. Tačiau kapitalinių remontų ar rekonstrukcijų iki šiol nebuvo. Įgyvendinus projektą, nuotekų valykla atitiks naujausius pasaulinius standartus, bus išties moderni“, – neabejoja J. Klebonas.

Pradėjus įgyvendinti projektą, pirmiausia bus pastatyti nauji mechaninio valymo įrenginiai.

Biologinio valymo įrenginiai bus pradėti atnaujinti nuo šiuo metu neveikiančių dviejų sekcijų ir dar vienos veikiančios. Dirbti liks trys šiuo metu veikiančios biologinio valymo sekcijos. Atnaujintos biologinio valymo sekcijos iš karto pradės dirbti, tuomet bus imtasi modernizavimo darbų likusiose. Esant poreikiui bus pastatyta dar viena nauja biologinio nuotekų valymo sekcija.

Netrukus planuojama skelbti nuotekų valyklos valymo įrenginių projektavimo ir rekonstrukcijos rangos darbų viešąjį pirkimą. Iki tol vyko išankstinės konsultacijos dėl kvalifikacijos reikalavimų rangovui ir techninių projekto reikalavimų. Rangovas bus renkamas ir projektui parengti, ir statybos darbams atlikti. Bus ieškoma patikimo rangovo, turinčio atitinkamą patirtį įgyvendinant tokius projektus, gebančio tinkamai suderinti įrenginius, apmokyti personalą. „Vadovaujantis reikalavimais, rangovas privalės būti labai patyręs. Biologinių nuotekų valymo įrenginių vienos talpyklos tūris yra 28 tūkst. kubinių metrų. Maždaug prieš dvidešimt metų jau turėjome patirties, kai nugriuvo vienos talpyklos siena. Todėl tokios patirties nebesinori, norisi patikimumo“, – sakė J. Klebonas.

59

renovacija

Įstatymo pataisos – naujas impulsas daugiabučių renovacijai Darius BABICKAS

60 2017 Nr. 3

Mes turime įsipareigojimus Europos Sąjungai sutaupyti tam tikrus kiekius energijos, seni pastatai yra vieni didžiausių energijos švaistytojų. / Rėda BRANDIŠAUSKIENĖ /

Daugiau apibrėžtumo, daugiau skatinimo galimybių – taip Aplinkos ministerijos vadovai apibūdina neseniai priimtas Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo pataisas. Jos įsigalios nuo šių metų lapkričio 1 d. Aplinkos viceministrė Rėda Brandišauskienė ir Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento direktorius Marius Narmontas „Statybai ir architektūrai“ išdėstė esminius pasikeitimus įstatyme.

Kokie svarbiausi pasikeitimai patvirtinti įstatyme ir kokią apčiuopiamą naudą jie duos?

M. Narmontas. Pirmiausia, ko siekėme rengdami įstatymo pataisas – kad sistema būtų stabili, būtų aiški schema, nebūtų keliama dvejonių, jog netrukus vėl gali kažkas keistis. Naujoje įstatymo redakcijoje atsiranda proporcijos, nurodančios ką finansuoja valstybė ir koks yra tos paramos dydis. Gyventojams bene svarbiausia – kokio dydžio kompensacija bus skirta energiją taupančioms priemonėms. Įstatyme nustatyta, kad paramos šioms priemonėms dydis sieks 30 proc. daugiabučio atnaujinimo sąmatoje numatytų išlaidų. Taip pat nustatyta 100 proc. apmokėti išlaidas daugiabučio atnaujinimo projektui parengti, jo įgyvendinimui administruoti ir statybos techninei priežiūrai. Visą paramą numatoma teikti valstybės biudžeto, Europos Sąjungos ir kitomis lėšomis.

R. Brandišauskienė. Įstatyme numatyta, kad renovuojant daugiabučius namus bus privalu pasiekti ne mažiau nei 40 proc. energijos sutaupymo rodiklius. Taip pat pasiekti, kad po modernizavimo daugiabutis būtų ne žemesnės nei C energinio naudingumo klasės.

Reikia atkreipti dėmesį, kad gyventojai mokės tik tada, kai prie namų stovės statybininkų pastoliai.

Kol bus ruošiamas ir derinamas projektas, kiti reikiami dokumentai, gyventojai nemokės – šias išlaidas pilnai padengs valstybė.

Kai kalbame apie daugiabučių atnaujinimo programos įgyvendinimą, mums svarbu pritraukti kuo daugiau investicijų, kad dalyvautų bankai ir

investuotų savo lėšas. Iki šiol dažniausiai bankai perskirstydavo tik kitų institucijų lėšas, neskirdami savų pinigų. Netrukus pradės veikti Rizikos pasidalinimo fondas. Į jį, taikant finansų inžinerijos priemonių ir garantijų mechanizmo derinius, numatoma pritraukti apie 500 mln. eurų. Fondas leis sumažinti riziką bankams, suteiks galimybes jiems investuoti į daugiabučių modernizavimą ir sumažinti kreditų palūkanas.

Ar bankams jau patrauklu kredituoti daugia­ bučių renovaciją? Anksčiau jie nelabai norėdavo to daryti, pageidaudavo didesnių garantijų.

R. Brandišauskienė. Anksčiau bankai mažiau prisidėdavo nuosavomis lėšomis, dabar jie investuoti galės tik nuosavas lėšas. Bankų susidomėjimas jau jaučiamas, tikimės, kad juos pavyks pritraukti dalyvauti programoje ir šitaip skatinti konkurenciją.

Ar nuostata siekti C energinio naudingumo klasės nėra pasenusi, juk ir dabar renovuoti namus pasirengę gyventojai orientuojasi į B ar net A energinio naudingumo klasę?

M. Narmontas. Anksčiau įstatyme buvo numatyta galimybė pasiekti D energinio naudingumo klasę ir ne mažesnį nei 25 proc. energijos sutaupymą. Dabar tikrai siekiame geresnės modernizavimo kokybės. Valstybė, teikdama paramą pasenusių daugiabučių atnaujinimui, siekia, kad kiekvienas investuotas euras duotų realią naudą, kuo didesnę grąžą.

R. Brandišauskienė. Gyventojams yra dar viena svarbi žinia. Jeigu komercinių bankų, kurie sutiks teikti paskolas renovacijai, kreditų palūkanų norma bus didesnė nei 3 proc., valstybė kompensuos skirtumą. Nors dabar kreditų palūkanų normos nėra didelės, žvelgdami į ateitį prisiimame riziką kompensuoti gyventojams didesnes palūkanas. Bet yra numatyta sąlyga, kad didesnės palūkanos gali būti kompensuojamos ne ilgiau kaip penkerius metus. Kodėl toks laikotarpis? Praktika rodo, kad didžioji dalis renovacijai paimtų paskolų grąžinama būtent per tokį laikotarpį.

Kas dar gyventojams turi būti svarbu kalbant apie įstatymo pataisas?

M. Narmontas. Tais atvejais, kai vyksta kompleksinė renovacija ir gyventojai nusprendžia modernizuoti šilumos punktus, paramos dydis bus didesnis nei 30 proc. Investicijos į šilumos punktų atnaujinimą yra tikrai efektyvios, vien tik jos leidžia sutaupyti 15–25 proc. šilumos išlaidų.

Todėl ir nusprendėme paskatinti žmones papildomai investuoti į tai, o jiems bus teikiama papildoma valstybės parama kompensuojant iki 10 proc. šių priemonių įgyvendinimo kainos.

Daugia­bučiams, kuriuos šiluma aprūpina kelis namus aptarnaujantis šilumos punktas, sudaromos sąlygos įsirengti individualų šilumos punktą. Dėl to sumažėtų patiriami šilumos energijos namui šildyti nuostoliai ir, suprantama, gyventojų išlaidos už šildymą. Lietuvoje yra apie 3 tūkst. tokių daugiabučių namų.

61

renovacija

Renovacijos proce­sas tikrai nesustojęs. Taip, tam tikra pertrauka buvo, nes dar anksčiau nebuvo kvietimų dau­giabučiams renovuoti, buvo pristojęs finansa­vimas. Dabar viskas vyksta gana sklandžiai, pradėti projektai baigiami, laukiama naujų. / Marius NARMONTAS /

62 2017 Nr. 3

Energijos vartojimo efektyvumo didinimas, daugiabučių namų atnaujinimas – vienas iš Vyriausybės veiklos prioritetų. Vyriausybės programos įgyvendinimo planas numato, kad kasmet būtų modernizuota ne mažiau kaip 500 daugia­ bučių.

R. Brandišauskienė. Pakoreguotame įstatyme yra daug detalių, kurios galbūt mažiau svarbios gyventojams, bet svarbios programos įgyvendintojams. Jos užpildys spragas, kurios anksčiau buvo jaučiamos ir yra aktualios visos sistemos funkcionavimui.

Labai svarbu tai, kad bus teikiama valstybės parama nepasiturintiems gyventojams. Ši nuostata atsirado po sprendimų naikinti mokesčių lengvatą šildymui. Anksčiau gyventojai, prieštaraujantys renovacijai, buvo raginami prie jos prisidėti, kitaip grėsė netekti kompensacijos už šildymą. Naujoje įstatymo redakcijoje numatyta parama nepasiturintiems gyventojams, kad jie nebūtų proceso stabdytojai. Po mokesčių lengvatos šildymui panaikinimo remtinų žmonių ratas gali prasiplėsti, tačiau valstybei paramos našta, manau, nebus nepakeliama.

Savivaldybės irgi bus kviečiamos labiau prisidėti prie renovacijos nuosavomis lėšomis. Iki šiol jos mažai skatindavo papildomomis kompensacijomis. Kiek žinoma, yra ne viena savivaldybė, nusprendusi paremti gyventojus, sutvarkydama savo lėšomis aplinką prie renovuojamų daugiabučių ar skirdama papildomas finansines subsidijas renovacijai.

Daugiabučių modernizavimas – ne tik nacionalinė programa. Mes turime įsipareigojimus Europos Sąjungai sutaupyti tam tikrus kiekius energijos, seni pastatai yra vieni didžiausių energijos švaistytojų.

Užsiminėte apie savivaldybes. Ne visos buvo patenkintos galiojusia kvotų sistema, kai kurios dėl to net kreipėsi į teismą.

M. Narmontas. Savivaldybės gali labiau prisidėti finansiškai, o ne laukti tik valstybės paramos. Kvotos buvo skirstomos tam, kad greičiau vyktų procesas. Labai gaila, bet tuo metu didieji miestai nebuvo pasirengę tokiai spartai, nesugebėjo operatyviai atrinkti renovacijai reikiamų daugiabučių. Antra vertus, didžiuosiuose miestuose sudėtingiausia gauti statybos leidimus renovacijos darbams, todėl savivaldybės galėtų labiau pasistengti. Tačiau dabar jau šios kalbos neturi reikšmės, nes kvotų principas nebebus taikomas. Bus atrinkti renovacijai tie namai, kurių atnaujinimas padės pasiekti geriausius rezultatus ir kurie bus pasirengę siekti kuo didesnio energijos sutaupymo. O čia ir atsiranda

galimybės kuo daugiau pastatų renovuoti did­ miesčiuose.

Statybos sektorius su nekantrumu laukia, kada prasidės naujas etapas ir prie daugiabučių vėl bus statomi pastoliai. Dabar kalbama, kad procesas buvo sustojęs ir buvo baigiami įgyvendinti tik anksčiau patvirtinti projektai.

Tai kada statybininkai gali tikėtis realių užsakymų?

R. Brandišauskienė. Iš tiesų, kiek teko bendrauti su Lietuvos statybininkų asociacijos vadovais, šie tvirtina, jog įmonės su renovacija sieja nemažus lūkesčius. Statybininkams darbų trūksta, bet jei žiūrėti į mūsų planus, darbo užtektų daugeliui. Žinant, kad mažesnės statybų įmonės emigruoja arba nutraukia veiklą, mes diskutavome, ar planas atnaujinti per metus apie 500 daugiabučių yra pakankamas, galbūt reikia pasistengti daugiau? Statybininkų pusė atsakė, kad tokie planai yra optimalūs norint siekti kokybės ir išlaikyti stabilias paslaugų kainas. Įstatymo pataisos – nėra kažkokia revoliucija, tai yra tik sukurtos schemos patikslinimas įnešant daugiau aiškumo. Vykdant įstatymą koncentruosimės į programos įgyvendinimo sklandumą ir kokybišką rezultatą.Pradedant nuo to, kaip bus atrenkami projektai, baigiant orientaciniu tikslu – maždaug 500 atnaujintų pastatų per metus.

Pavyzdžiui, bus prievolė projektavimo ir rangos darbus pirkti atskirai, šie darbai negalės būti perkami iš vienos įmonės. Bus ir daugiau detalių, kaip skatinti kokybę.

M. Narmontas. Jokiu būdu nereiškia, kad iki šiol daugiabučiai modernizuojami nekokybiškai. Tiesiog stengsimės, kad ta kokybė būtų dar geresnė. Viešuosiuose pirkimuose pagrindinį mažiausios kainos kriterijų keis ekonominio naudingumo kriterijus. Įstatymo pataisos priimtos skubos tvarka. Jeigu viskas būtų nusikėlę pusmečiui, būtų tikrai negerai. Žinoma, pagal naująją tvarką realūs modernizavimo darbai prasidės kitais metais, bet dar šiemet tam bus atrinkti daugiabučiai, bus parengti investiciniai planai, paruošti projektai. O kalbant apie šiuos metus, turime bemaž 250 daugiabučių namų, kurių gyventojai yra pritarę modernizavimui ir dalis jų bus pradėti atnaujinti dar šiemet. Renovacijos procesas tikrai nesustojęs.

Taip, tam tikra pertrauka buvo, nes dar anksčiau nebuvo kvietimų daugiabučiams renovuoti, buvo pristojęs finansavimas. Dabar viskas vyksta gana sklandžiai, pradėti projektai baigiami, laukiama naujų. Reikia suprasti, kad procesas ilgas. Jeigu su problemomis susidurta prieš pusantrų metų, pasekmės jaučiamos ir dabar. Bet jau nebereikia vadovautis gandais, nesklandumai – praeityje.

Pa kilti Kas vienam gali būti nepakeliama našta, man tai suteikia sparnus ir didelį džiaugsmą. Mano ateitis.

Sprendimus savo gyvenime priimu pats.

Jei šalia yra kas nors, kuo galiu pasitikėti – PAPRASTA BŪTI ATSAKINGAM.

bta.lt

(8 5) 2600 600 63

Pasirenkant fasadą sąlygas diktuoja kiekvieno namo specifika

Atnaujinant daugiabučius namus fasadų pasirinkimas neapsiriboja tik vienu iš dviejų – vėdinamųjų ar nevėdinamųjų – fasadų sprendimu.

Vėdinamųjų fasadų pasirinkimą išplečia plokščių gausa, o tinkuojant fasadą labai svarbu suderinti visas medžiagas pagal jų ypatybes. Į ką reikia atsižvelgti renkantis, kokiu būdu apšiltinti fasadus ir kaip pasiekti aukščiausią kokybę?

Estetika – ne paskutinis kriterijus iena pagrindinių daugiabučių namų atnaujinimo priemonių yra sienų apšiltinimas. Lietuvoje renovuojant daugiabučius dažniau sienos tinkuojamos, tačiau pastaruoju metu vis daugiau gyventojų renkasi vėdinamuosius fasadus. 2013 metais, prasidėjus renovacijos proveržiui, vėdinamuosius fasadus pasirinkdavo apie penktadalis namų, o šiandien juos renkasi beveik pusė jų.

Iš tiesų abu pasirinkimai yra geri, tvirtina Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) direktorius Valius Serbenta. „Techninės charakteristikos, techniniai

V

64 2017 Nr. 3

parametrai, kurie nulemia apšiltintų sienų šilumos naudą ar šilumos charakteristikas – kone identiški. Dažniausiai, bent mano požiūriu, susidaro toks įspūdis, kad žmonės renkasi ventiliuojamuosius fasadus, nes jiems gražiau“, – sako V. Serbenta.

Vis dėlto renkantis fasadus reikia įsigilinti į kiekvieno namo specifiką ir pasidaryti pastato tyrimus, pataria KTU Architektūros ir statytos instituto mokslo darbuotoja Rosita Norvaišienė.

Tarkime, kad namas yra drėgnas, todėl būtina rinktis ventiliuojamuosius fasadus, nes nevėdinamuose fasaduose kaupiasi drėgmė. „Kadangi žiemos metu šiluma ir garai iš

vidaus eina į išorę per visas konstrukcijas, kad ir kokios sandarios jos būtų, kai garai sutinka šaltesnius paviršiaus sluoksnius, jie kondensuojasi.

O vėdinamųjų sienų konstrukciniuose termoizoliaciniuose sluoksniuose vandens garų kondensacija pasitaiko labai retai“, – sako mokslininkė.

Būtina suderinti medžiagas Į ką reikia atkreipti dėmesį renkantis tinkuojamąjį fasadą? Pirmiausia labai svarbu pasirinkti kokybiškas, sertifikuotas medžiagas, patikrintas laboratorijose. Tyrimai atliekami KTU Architektūros ir statybos instituto Statybinės fizikos laboratorijoje. Pasak laboratorijos mokslo darbuotojos

Užs.

R. Norvaišienės, svarbiausia, kad armavimo mišinio, izoliacijos ir tinko ypatybės būtų suderintos tarpusavyje. „Mes visas medžiagas, visą vadinamąjį sumuštinį, patikriname, ar tos sistemos bus atsparios mūsų klimato poveikiui. Atliekame įgėrio bandymus, tikriname garų laidumą, šaldymą, šildymą, patikriname atsparumą smūgiui. Ir jeigu sistema būna teisingai įrengta, tai gali tarnauti daugiau kaip 25 metus“, – pasakoja mokslų daktarė R. Norvaišienė.

Patyrę ir kvalifikuoti statybininkai vadovaujasi šiais patarimais. Vienos Telšių statybų įmonės, atliekančios renovacijos projektus, darbų vadovas Vytautas Juška pabrėžia, kad svarbu naudoti vientisą sistemą. „Pradėjai dirbti su viena sistema, tai su viena ir dirbi. Svarbiausia išlaikyti gamintojų rekomenduojamas technologijas“, – pasakoja V. Juška.

Reikalingi aukštos kvalifikacijos statybininkai Svarbu ne tik pasirinkti kokybiškas medžiagas, bet ir darbus patikėti aukštos kvalifikacijos statybininkams. Dažniausiai pasitaikančios klaidos, pasak KTU mokslų daktarės R. Norvaišienės – kad nepakankamai į armavimo mišinį įspaudžiamas armavimo tinklelis, tiek, kiek priklauso pagal technologiją. „Tinklelis turi būti viena trečioji nuo paviršiaus, armavimo mišinys jį visą turi paslėpti, nes tai yra pagrindinis daiktas, kuris perima visas smūgio deformacijas – plėtimosi ir susitraukimo, visus įtempimus“, – sako R. Norvaišienė.

Kita pasitaikanti klaida – neteisingas šiltinimo plokščių klijavimas. „Šiltinimo plokštės turi būti klijuojamos be tarpelių, nes kiekvienas tarpelis yra šilumos tiltas, pro kurį išeina šiluma.

Taip pat pasitaikančios klaidos – neteisingas eiliškumas, ne šachmatiškai montuojamos plokštės“, – sako mokslininkė.

Tinkuojant fasadus labai svarbu juos apsaugoti nuo išorinių klimato sąlygų: uždengti nuo lietaus ar tiesioginių saulės spindulių. Šlapiems darbams atlikti reikalinga tam tikra temperatūra, dažniausiai nuo +5 iki +25 laipsnių. „Buvo ir tokių atvejų, kad reikia atlikti darbus, laikas spaudžia, darbininkai tinkuoja, ir užlyja arba saulė plieskia, o jie dirba. Taip negalima, nes armavimo mišinys per greitai išdžius, praras savo rišamąsias ypatybes ir tada pradės kristi“, – sako R. Norvaišienė.

Vėdinamieji fasadai – plokščių pasirinkimas Lygindami tinkuojamųjų ir vėdinamųjų fasadų charakteristikas pašnekovai pastebi, kad ne tik atliekant darbus tinkuojami fasadai reikalauja daugiau dėmesio negu vėdinami, bet ir apskritai jie yra lepesni. Todėl šį būdą gali rinktis gyvenantieji ramesnėmis sąlygomis. O ventiliuojamųjų fasadų kaina – mažiausiai 20 proc. didesnė,

bet jie yra patvaresni ir ilgaamžiškesni, atsparesni ir klimato poveikiui, ir įvairiems smūgiams bei taršai. Todėl, pavyzdžiui, prie judrios gatvės stovinčio daugiabučio gyventojams patartina rinktis ventiliuojamuosius fasadus.

Palyginus vėdinamųjų ir nevėdinamųjų fasadų šilumos varžą, tinkuojamieji fasadai praleidžia mažiau šilumos, nes vėdinamuosiuose fasaduose susidaro oro tarpų. Todėl norint pasiekti tokią pat šilumos varžą, vėdinamiesiems fasadams prireiks daugiau termoizoliacinės medžiagos, ir siena bus storesnė.

Pagal kiekvieno namo specifiką pasirenkamos ir vėdinamųjų fasadų apdailos plokštės.

Skirtingi gamintojai pateikia nemažai pasirinkimų: nuo natūralaus ar dirbtinio akmens plytelių iki aukšto slėgio celiuliozės laminato (HPL), fibrocemento ar aliuminio plokščių. Kiekvienos jos turi savo skirtingas ypatybes, skiriasi jų ilgaamžiškumas, degumo klasė ir kaina. Pasak statybų įmonės atstovo V. Juškos, pigiausias variantas yra akmens masės plytelės. O pirmajam aukštui dažnai parenkamos atspariausios fibrocementinės plokštės.

Kalbėdamas apie vėdinamųjų fasadų montavimą V. Juška atkreipia dėmesį į renovacijos projekto tikslumą. „Svarbu tikslus plokščių išdėstymas, reikia nepatingėti išmatuoti, kad architektai sudėliotų tiksliai, kur kokios plokštės, tuomet ir plokščių išeiga mažesnė. Plokštės yra gaminamos dviejų matmenų, o supjausčius tinkamu dydžiu lieka daug atliekų“, – sako statybininkas.

Dar vienas mokslų daktarės R. Norvaišienės patarimas – nesirinkti tamsių spalvų plokščių. „Dabar madingi tamsūs fasadai, bet jie sugeria daugiau saulės spindulių, įkaista, o naktį atšąla, įvyksta temperatūros svyravimų. Saulei šviečiant karštą vasaros dieną juodo fasado temperatūra gali pakilti iki 70 laipsnių“, – sako ekspertė.

Neraginami siekia aukštesnės klasės Šiltinant namo sienas fasadų pasirinkimas priklauso nuo kiekvieno namo specifikos, tačiau svarbiausia, kad medžiagos būtų sertifikuotos, gamintojai patikimi, o darbai atlikti kokybiškai.

Pasak BETA direktoriaus V. Serbentos, renovacijos darbų kokybė per pastaruosius porą metų labai stipriai pagerėjo. O daugiabučių namų

gyventojai vis labiau siekia aukštesnių energinio efektyvumo standartų. „Kuo tikrai galėčiau pasidžiaugti, kad iš daugiau kaip 1600 per pastarąjį laikotarpį atnaujintų pastatų daugiau kaip 300 pasiekė B energinio efektyvumo klasę, nors minimalūs sugriežtinti reikalavimai – pasiekti C klasę“, – sako V. Serbenta.

Pasak jo, vis dažniau yra diegiami ir atsinaujinantys energijos šaltiniai, tokie kaip saulės kolektoriai ar geoterminis šildymas. KTU mokslininkės R. Norvaišienės nuomone, ateityje bus siekiama vis aukštesnės energijos klasės, net pasyviųjų namų statuso. O saulė galės būti įdarbinta ne tik įrengiant saulės kolektorius ant stogo, bet ir pasinaudojant jau dabar pasaulyje populiariomis saulės integruotomis sistemomis, kai saulės kolektoriai integruojami į stogus ar fasadus.

Finansuojama iš Europos regioninės plėtros fondo

65

„Atnaujinkime miestą“ – vilniečių pagalbininkas renovuojant daugiabučius

Pasenusiems daugiabučiams atnaujinti metamos naujos finansinės pajėgos. Tačiau ne vien valstybės parama turi skatinti ir skatina gyventojus imtis renovacijos. Panaikinus mokesčių lengvatą centralizuotam šildymui išlaidos nesandaraus būsto išlaikymui neabejotinai išaugs.O renovuotų daugiabučių gyventojai džiaugiasi ne tik mažesniais mokėjimais už šildymą, bet ir komfortu.

Konsultacijos – nuolatinis darbas ilniaus mieste pasenusių daugia­bučių modernizavimo programą koordinuojanti įstaiga „Atnaujinkime miestą“ pastaruoju metu vėl sulaukia nemažo gyventojų aktyvumo, domėjimosi besikeičiančiais teisės aktais bei galimybe kaip galima greičiau modernizuoti namus. „Mes turime ne vienerių metų patirtį. Vilniaus miesto gyventojai, kuriems esame padėję tvarkyti namo modernizavimo reikalus, žino ne tik mūsų įstaigos pavadinimą. Dažną mūsų specialistą vilniečiai pažįsta bemaž asmeniškai, nes tokie santykiai susiklosto įgyvendinant projektus.

Malonu ir tai, kad sulaukiame kur kas daugiau geresnių atsiliepimų nei kritikos“, – sakė įstaigos „Atnaujinkime miestą“ vadovas Vilmantas Jankūnas.

Jo vadovaujami specialistai renovacijos procese dalyvauja nuo pat pirmojo gyventojų susirinkimo ir investicinio plano pristatymo iki

V

66 2017 Nr. 3

padedant galutinį tašką, t.y. kreditoriaus parinkimo. Žinoma, net ir tuomet darbas nesibaigia, tenka bendrauti ir konsultuoti gyventojus užbaigus renovacijos darbus, kredito grąžinimo laikotarpiu. O jiems, anot V. Jankūno klausimų iškyla nemažai: dėl garantinių įsipareigojimų, dėl atsiradusių defektų ir pan.

Laukia naujas etapas Įstaiga „Atnaujinkime miestą“ jau pasirengusi priimti naujas paraiškas dėl daugiabučių atnaujinimo. „Tuojau prasidės naujas renovacijos etapas. Kaip žinia, išlaidos šildymui padidės, todėl visiems turėtų būti aktualu atnaujinti namus ir mokėti už šildymą mažiau. Taip pat aišku, kad vienu metu visų poreikių negalėsime patenkinti, todėl greičiau apsisprendusiems bus daugiau šansų anksčiau džiaugtis pradėtais ir baigtais darbais“, – sakė V. Jankūnas.

Pasak jo, jau ir dabar netrūksta norinčių kuo greičiau pradėti darbus. Tie laikai, kuomet gyventojus tekdavo įkalbinėti renovuoti daugiabučius, o šie įtariai žiūrėjo į programos

įgyvendinimą – praeityje. Dabar visi mato tik realią naudą: butuose konfortabiliau, sumažėję mokėjimai už paslaugas, išaugusi turto vertė.

Anksčiau renovuojant daugiabučius, didžiausias dėmesys buvo skiriamas pastatų išorei, nes ir finansavimas buvo skiriamas tik energiją taupančioms priemonėms. O įėjus į laiptinę vaizdas dažnai nemaloniai nustebindavo. Dabar gyventojams suteikiama galimybė atsinaujinti ir laiptines, jeigu jie to pageidauja. Žinoma, valstybė šių darbų nekompensuos, tačiau bankų suteikto kredito lėšos tam gali būti naudojamos. Kaip ir šalto vandens tiekimo sistemoms atnaujinti.

Iki šiol renovuotiems arba dar baigiamiems renovuoti daugiabučiams buvo skiriama 35 proc. valstybės parama. Naujam etapui valstybės parama mažinama iki 30 proc. Tačiau V. Jankūnas pastebėjo, kad ir mažėjanti kompensavimo dalis nebenustelbia noro susitvarkyti pasenusius ir apšiurusius namus.

Užs.

Apie įstaigą „Atnaujinkime miestą“ Didelę dalį įstaigos veiklos sudaro pasirengimo etapo daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektų įgyvendinimui darbai: konsultavimas daugiabučių modernizavimo, finansavimo, paramos gavimo ir kt. klausimais, įvadiniai, konsultaciniai susirinkimai daugiabučiams namams modernizuoti, pastato energinio naudingumo sertifikatų bei investicinių planų parengimo organizavimas, nusprendusiems atnaujinti (modernizuoti) daugiabučius, susirinkimų investicinių planų aptarimui organizavimas, dalyvavimas juos aptariant bei atsakant į klausimus, investicijų planų koregavimas, atsižvelgiant į daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų pasirinktas priemones, koreguotų investicijų planų derinimas su Būsto energijos taupymo agentūra (BETA), savininkų susirinkimų organizavimas BETA suderintų investicijų planų tvirtinimui.

Po pasirengimo būsto atnaujinimo projektų įgyvendinimui darbų užbaigimo, vykdomas projektų įgyvendinimo administravimas. Įstaiga administruoja bei koordinuoja daugiabučių namų, kurių butų ir kitų patalpų savininkai yra pasirašę su įstaiga pavedimo sutartis projekto parengimo ir įgyvendinimo administravimo ir finansavimo organizavimui. Įstaiga atlieka pavedimo sutartyse deleguotas užduotis, t.y. organizuoja daugiabučių atnaujinimo (modernizavimo) projektų finansavimą, rengia dokumentus kredito sutarčių pasirašymui, pasirašo kreditavimo sutartis būtų ir kitų patalpų savininkų vardu savininkų naudai, viešojo pirkimo būdu perka projektavimo, rangos darbų, rangos darbų techninės priežiūros paslaugas, teikia prašymus valstybės paramai gauti, koordinuoja vykdomus rangos darbus, teikia prašymus finansuotojui dėl rangos darbų apmokėjimo kredito lėšomis. Užbaigus rangos darbus vykdo lėšų surinkimą kredito gražinimui, administruoja įsiskolinimus bei vykdo kitas, susijusias su projektų administravimu veiklas. Įstaigos veikla apima visus projekto ciklo etapus: nuo pasirengimo iki įgyvendinimo.

Klausimų dėl kokybės netrūksta Pagrindinis „Atnaujinkime miestą“ veiklos tikslas – skatinti efektyvų energijos vartojimą pastatuose, prisidėti prie aplinkos teršimo mažinimo. Žinoma, pagerinti ir daugiabučių būk­ lę, konsultuoti gyventojus, kad procesas vyktų sklandžiai. „Jei dėl pačios renovacijos tikslingumo klausimų beveik nebesulaukiame, tai dabar gyventojus labiau neramina tai, kas užtikrins, kad darbai būtų atlikti kokybiškai. Mūsų pareiga paaiškinti, kad įstatymai užtikrina 5 metų garantinį laikotarpį atviriems darbams ir 10 metų – paslėptiems darbams. Gyventojai, pastebėję išryškėjusius nesklandumus, skambina, teiraujasi. Mūsų specialistai reaguoja nedelsiant, organizuoja, jog būtų ištaisyti nesklandumai, jeigu tai atsiranda dėl rangovo kaltės“, – pasakojo „Atnaujinkime miestą“ vadovas.

Tačiau ne visais atvejais rangovai būna kalti. Dėfektų atsiranda ir dėl pačių gyventojų noro ką nors „patobulinti“ ar perdaryti pagal savo supratimą.

V. Jankūnas pastebėjo, kad renovuotuose daugiabučiuose gyventojai imasi reguliuoti šildymo sistemas. Tą daro patys arba kviečiasi santechnikus, paaiškindami, jog radiatoriai nešyla. „Pakeitus langus bei apšiltinus pastato sienas, energijos suvartojimo poreikis ženkliai sumažėja. Todėl butuose reikiamai temperatūrai palaikyti užtenka iš drungnų radiatorių. Bet emociškai žmonės būna įpratę, kad radiatoriai butuose turi būti karšti. Kai klausiame, ar šalta bute, atsako, kad ne, bet vis tiek nori, jog radiatorius būtų karštas. Būna ir tokių atvejų, kuomet gyventojai pageidauja butuose 28 laipsnių šilumos ir tuomet ima reguliuoti šildymo sistemą. Žinoma, uždrausti gyventi šilčiau nei kiti negalima, tačiau šilumos kaina skaičiuojama pagal įvadinio namo skatiklio rodmenis. Ir tuomet už perteklinį vieno buto komfortą tenka mokėti visiems namo gyventojams“, – paaiškino V. Jankūnas.

Jis užsiminė ir apie nelegalius atvejus, kuomet renovuotuose namuose gyventojai negauna laukto šilumos sutaupymo efekto. Mat atsiranda

apsukruolių, kurie įsirengia butuose grindinį šildymą, pajungdami jį nuo vadinamojo gyvatuko. Šitaip sunaudojama daugiau šilumos energijos ir už ją mokėti tenka visų butų savininkams. „Atnaujinkime miestą“ specialistai jau dabar lauktų namų administratorių ar daugiabučių bendrijų atstovų, pageidaujančių renovuoti daugiabučius paskelbus naują darbų etapą. Anot V. Jankūno, tam, kad darbus pradėti kitais metais, reikia jau šiemet pasidaryti tam tikrus namų darbus ir būti pasiruošus procesui. Įvairiems procedūriniams veiksmams – pranešimui apie gyventojų susirinkimą, investicinio plano aptarimui, jo korekcijoms, darbo projekto paruošimui ir pris­ tatymui gyventojams, pažymoms apie skolininkus surinkimui, rangovo darbų pirkimui – did­ miesčiuose reikia 6–9 mėnesių. „Laiko tikrai prireikia. Žinoma, mūsų specialistai jau pakankamai patyrę ir visus darbus stengiasi padaryti per trumpiausią galimą laikotarpį. Visada stengiamės pagelbėti, kad išsipildytų gyventojų lūksčiai taupiau gyventi“, – sakė V. Jankūnas.

67

svetur

„Alvoros“ patirtis užsienyje: reikia taikytis prie besikeičiančių sąlygų Viena iš sėkmingiausiai Lietuvoje dirbančių statybos bendrovių „Alvora“ pripažinimą yra pelniusi ir užsienyje. Pastaraisiais metais bene daugiausia projektų mūsų šalies įmonė yra įgyvendinusi kaimyninėje Baltarusijoje.

Tačiau nesvetimos ir kitos rinkos – projektai įgyvendinami Rusijoje, Estijoje, Lenkijoje. Žiūrima ir į galimus užsakymus Jungtinėje Karalystėje.

Kaimynų rinka smarkiai keičiasi endrovės „Alvora“ generalinis direktorius Nikolajus Kolesnikas, paprašytas papasakoti apie darbus Baltarusijoje, kurį laiką susimąsto. „Tai, kas buvo pas kaimynus prieš keletą metų ir dabar – labai skiriasi. Negalima sakyti, kad kaip diena ir naktis, bet situacija keičiasi kardinaliai“, – sakė N. Kolesnikas.

Daryti tokias išvadas „Alvoros“ vadovas gali drąsiai – Baltarusijos rinkoje bendrovė dirba jau 16 metų, 2001-aisiais įkūrusi pirmąją atstovybę kaimyninėje šalyje. Prieš keletą metų Baltarusijos rinka viliojo ne vieną Lietuvos statybų bendrovę. Žinoma, įsitvirtinti ten buvo lemta ne visoms. „Alvora“ buvo viena tų, kuri savo darbu ir patirtimi pelnė pasitikėjimą. Tai vertinama ir dabar, tačiau užsakymų gausa jau ne tokia.

N

68 2017 Nr. 3

„Pagrindinė problema yra tai, kad daugiausia ten vyrauja valstybės užsakymai. Sąmatos, kainoraščiai jau neatitinka tikrovės. Jie nori įgyvendinti pertvarkas, pasitelkti europinius standartus, bet šios permainos dar sunkiai skinasi kelią“, – kalbėjo N. Kolesnikas.

Anot jo, į Lietuvą kolegų iš Baltarusijos buvo atvykę ne kartą. Jie domisi, kodėl mūsų šalies įmonės vis mažiau rodo noro dirbti jų rinkoje, kokios problemos tam turi įtakos. Paties „Alvoros“ vadovo nuomone, kaimynams pirmiausia reikia priartinti sąlygas prie tų, kurios yra Europos Sąjungoje.

Noro pas baltarusius netrūksta. Tačiau realybė jiems dar neleidžia dirbti taip kaip Europos Sąjungoje. Yra dar nemažai senos kartos vadovų, kurių požiūris skiriasi nuo naujosios kartos.

Atvažiuoja pasisemti patirties Baltarusijoje „Alvora“ daugiau dirba su privačiais užsakovais. Dirbti valstybės finansuojamuose objektuose pastaruoju metu netenka, nes pirmiau reikia dalyvauti konkursuose ir juos laimėti. O tai sudėtinga dėl kelių priežasčių: sąmatos, kurias konkursams pateikia vietos įmonės, būna gerokai mažesnės, taip pat smarkiai skiriasi ir darbuotojų atlyginimų dydis. Dėl to konkuruoti kone neįmanoma.

Tačiau „Alvora“ tarp privačių užsakovų yra užsitarnavusi labai gerą vardą. Jeigu įmonė dirba kuriame nors objekte Baltarusijoje, kolegos statybininkai atvažiuoja pažiūrėti kaip į pavyzdį.

Jie nori labiau susipažinti su bendrovėje įdiegtais kokybės standartais, nustatyta vidaus tvarka. O užsakovams labiausiai imponuoja tai, kad darbai būna atlikti kokybiškai ir laiku. „Privatūs užsakovai irgi skelbia konkursus. Tačiau su jais viskas paprasčiau. Mus

dažniausiai pasirenka kaip patikimiausius. Užsakovai jau žino, kad mūsų kaina gali keliais procentais būti didesnė, tačiau bus patikimai, laiku viskas atlikta. Yra atvejų, kai kartą pabandę dirbti su mumis Baltarusijos verslininkai naujiems projektams įgyvendinti pirmiausia vėl kviečia mūsų įmonę“, – pasakojo N. Kolesnikas.

Vienas sudėtingiausių projektų

Technologijos tikrai yra sudėtingos, darbai reikalauja ypač didelio kruopštumo ir atsakingumo. / Nikolajus KOLESNIKAS /

Šiuo metu bendrovė „Alvora“ atlieka darbus statant vieną didžiausių sojų ir rapsų aliejaus gamyklų Baltarusijoje. Visai netoli, vos už 35 kilometrų nuo Lietuvos sienos, statomos gamyklos pajėgumai bus išties įspūdingi – iki dviejų tūkstančių tonų aliejaus per parą. „Alvora“, kaip generalinis rangovas, įsipareigojusi pastatyti du gamybos korpusus: žaliavos spaudimo ir paruošimo. Pirmojo korpuso statyboms panaudotos 375 tonos metalo konstrukcijų, o antrojo – net 1070 tonų metalo konstrukcijų.

Montavimo darbų sudėtingumą lemia tai, kad žaliavos spaudimo korpuso aukštis siekia 42 metrus, o paruošimo korpuso – 39 metrus. „Mums patikėta montuoti ne tik pastato konstrukcijas, bet ir technologinę įrangą, kurią tiekė italų kompanija „Andrioti“. Technologijos tikrai yra sudėtingos, darbai reikalauja ypač didelio kruopštumo ir atsakingumo. Kai kurie technologinės įrangos elementai sveria net 150 tonų, o tai irgi reikalauja papildomų pastangų darbe“, – sakė N. Kolesnikas. „Alvoros“ specialistai vienu metu atlieka ir konstrukcijų, ir technologinės įrangos montavimo darbus, nes kitaip būtų pernelyg sudėtinga, o gal ir neįmanoma.

Gamyklos statybos darbus Baltarusijoje „Alvora“ pradėjo šių metų sausį, o gruodžio mėnesį jau numatytas gamyklos atidarymas, suplanuota gamyba, logistika. Šiuo metu spaudimo ir produkcijos paruošimo korpusų statybose darbuojasi 60 „Alvoros“ specialistų, o iš viso objekte dirba 320 statybininkų. „Terminai labai suspausti vertinant tai, kad reikalinga ne tik pastatus pastatyti, bet ir visą įrangą sumontuoti. Dėl to dirba net trys pamainos, mažai turime išeiginių. Iki šiol teko montuoti daug įvairiausių konstrukcijų, bet reikia pripažinti, kad tai – vienas sudėtingiausių objektų, kurį teko statyti mūsų bendrovei“, – pripažino „Alvoros“ vadovas.

Darbo saugai – ypatingas dėmesys

„Alvora“ šiuo metu stato vieną didžiausių sojų ir rapsų aliejaus gamyklų Baltarusijoje.

Prieš 23 metus veiklą pradėjusios įmonės atliktų darbų sąraše – daugybė itin sudėtingų objektų, kurie pasako apie bendrovės profesionalumą ir galimybes. Patirtis ir lankstumas rinkoje, suburta kvalifikuotų ir atsakingų specialistų komanda, daug kompetentingų darbuotojų leidžia bendrovei imtis pačių atsakingiausių projektų. „Situacija statybų rinkoje smarkiai keičiasi. Ir tikrai ne į gerąją pusę.

Anksčiau buvo nusistovėjusi įmonių specializacija, visiems buvo aišku, kas kokius darbus sugeba geriausiai atlikti. Dabar viskas pasikeitę – kas atlikdavo vienus darbus, daro kitus, konkursuose mažai paisoma, ar įmonė turi patirties, ar ne. Sąlygos nesudėtingos ir dalyvauja kas nori. O laimi dažnai tie, kurie moka paraiškas pildyti, o ne darbus dirbti.

Tada ieškoma subrangovų, kurie tikrai ne visuomet gali garantuoti kokybę“, – sakė N. Kolesnikas.

Pati „Alvora“ daugiau specializuojasi technologinių įrenginių montavimo darbuose, turi stiprų vamzdynų montavimo padalinį, kuriame dirba patyrę suvirintojai. Bendrovė nuolat ir daug investuoja į techniką, didelį dėmesį skiria darbų saugai.

N. Kolesnikas apgailestavo, kad Lietuvoje prastėja ir situacija, susijusi su gerų specialistų paruošimu. Žinoma, jų galbūt paruošiama pakankamai, bet nemažai pasiima emigracija. Todėl „Alvora“ dažnai patyrusius specialistus išsiugdo pati – atėję atlikti praktiką ir padirbėję, baigę mokslus specialistai mielai grįžta dirbti į patikimą bendrovę.

69

žvilgsnis

A klasė:

kam siekti, jeigu galima suklastoti?

Darius BABICKAS

Statybų sektoriaus dalyviams tikriausiai žinomas linksmas dvieilis: ką mums reiškia namą pastatyti – imsime štai ir nupiešime. Panašu, šis posmas pritaikomas ir realybėje. Plėtotojai nesivargina siekti aukštų kokybės reikalavimų, o tai patvirtinti turinčius bandymų protokolus tiesiog nupiešia.

70 2017 Nr. 3

Pasigenda viešojo registro ienas svarbesnių kriterijų, nusakantis būsto kokybę – jo akustinė klasė. Gyventojams labai svarbu negirdėti iš kaimynų buto arba laiptinės per sienas ar kitas atitvaras sklindančių garsų, jaustis jaukiai žinant, kad ir jų kalbos netrikdys kaimynų ramybės. Įsigaliojus A energinio naudingumo klasės reikalavimams, kitas ne mažiau svarbus kriterijus yra sandarumas, atspindintis bendrą būsto kokybę. Tačiau ir akustinius, ir sandarumo matavimus atliekančių laboratorijų specialistai sunerimę – statytojai įsigudrino klastoti klasifikavimo protokolus. Negana to, iškėlus šią problemą į viešumą nesulaukiama valdžios institucijų palaikymo.

Natūrinius akustinius ir sandarumo matavimus atliekanti bendrovė „Pajūrio sauga“ dar metų pradžioje kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją (VTPSI) atkreipdama dėmesį į tai, kad informacinei sistemai „Infostatyba“ pateikiami nuskenuoti dokumentai: garso klasifikavimo bei sandarumo matavimų

V

prokolai. Įmonė atkreipė dėmesį, kad pasitaiko atvejų, kai laboratorijų išduoti protokolai dažnai suklastojami pakeičiant jų duomenis. „Pajūrio saugos“ direktorius Kazimieras Žalpys rašte VTPSI siūlė priešnuodį klastojimams: leisti akredituotoms laboratorijoms sistemoje „Infostatyba“ registruoti jų išduodamus garso klasifikavimo ir sandarumo protokolus, kurie būtų susieti su unikaliu objekto numeriu. Statytojai informacinėje sistemoje irgi suvestų gautų protokolų numerius. Ir sistemai liktų tik sutikrinti, ar laboratorijų įvesti protokolų numeriai bei pastatų unikalūs numeriai sutampa su statytojų pateiktais duomenimis.

K. Žalpys mano, kad tuomet „Infostatybos“ sistemoje kiekviena akredituota laboratorija matytų tik savo suvestus protokolų duomenis. Statytojų pateikti suklastoti dokumentai, kurių nė viena laboratorija nebūtų įvedusi į sistemą, būtų automatiškai atmesti.

Problemą mato teisinėje bazėje Nusiuntusi raštą VTPSI, bendrovė „Pajūrio sauga“, kaip ir kitos matavimus atliekančios laboratorijos, tikėjosi tinkamos reakcijos į situaciją – ji juk gana rimta. Tačiau tokios nesulaukta. Gautame atsakyme iš inspekcijos rašoma, kad garso klasės ir sandarumo protokolų surašymo bei registravimo tvarkos problema yra labiau susijusi su teisiniu reguliavimu ir tai nėra statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinės sistemos „Infostatyba“ objektas.

VTPSI nuomone, protokolams turi būti viešai prieinama jų registracijos sistema, kad prašymų išduoti su statyba susijusius dokumentus tikrintojai galėtų įvertinti jų tikrumą, o pačiuose protokoluose būtų visais atvejais įrašoma unikali nuoroda, per kurią būtų galima pasiekti susijusį dokumentą. Tokiu atveju „Infostatyboje“ būtų galima realizuoti galimybę pildant prašymą išduoti su statyba susijusį dokumentą, įvesti nuorodą į tam tikrą protokolą. „Statybai ir architektūrai“ atsiųstuose atsakymuose į klausimus dėl dokumentų klastojimo VTPSI teigia, kad projektuotojai dažniausiai naudoja statybinių medžiagų gamintojų parengtus konstrukcinius sprendinius, kurie deklaruoja jų atitikimą keliamiems reikalavimams.

Inspekcija konstrukcijų atitikimą akustiniams reikalavimams vertina pagal projekto sprendinius ir bandymų neatlieka, nes tai nėra priskirta jos kompetencijai, kaip ir, pavyzdžiui, statinio energinio naudingumo klasės ar geriamojo vandens atitikimo normoms atveju tai vertina atestuoti subjektai.

VTPSI sveikintų iniciatyvą sukurti tokį registrą ir esant lėšų prisidėtų prie šio registro sąsajos su „Infostatyba“ sukūrimo ar nustatytų prievolę tikrinantiems subjektams statybos užbaigimo proceso metu vertinti registre esančią informaciją.

Matuojamas namas, priduodamas visas kvartalas Akustinių tyrimų centro vadovė Laura Nariūnienė priminė, kad prieš pripažįstant naujus pastatus tinkamais naudoti statytojai turi samdyti akredituotas laboratorijas atlikti akustinius matavimus, o jei pastatas A energinės klasės – tai ir sandarumo matavimus. Akredituota laboratorija, atlikusi akustinius matavimus, išrašo pastato garso klasifikavimo protokolą. „Statytojai ar jiems atstovaujantys tarpininkai imasi gudrybių. Gavę garso klasifikavimo protokolą vienam objektui, jie, skenuodami dokumentą, užrašo kitų objektų adresus. Nuskenuoti dokumentai atrodo tikroviškai, jie ir pateikiami informacinei sistemai „Infostatyba“. Kadangi nėra viešojo tokių dokumentų registro, niekas nesivargina tikrinti, ar pateiktas dokumentas yra tikras, ar suklastotas“, – pasakojo L. Nariūnienė.

Anot jos, statytojai ar tarpininkai šitaip mėgina sutaupyti, nes akustiniai ar sandarumo matavimai nemažai kainuoja. Akredituotos laboratorijos pastebėjo tendenciją, kad protokolų klastojimo atvejų dažniausiai pasitaiko ten, kur statomos virtinės sublokuotų namų, vadinamųjų kotedžų. Įprastai pamatuojamas vienas namas, o gauti rezultatai klastojant dokumentus pritaikomi ir likusiems sublokuotiems namams.

„Pajūrio saugos“ vadovas K. Žalpys neslėpė nusivylimo: pirštu parodoma problema, pasiūlomas paprasčiausias būdas ją spręsti, tačiau niekas nereaguoja. Apie dokumentų klastojimą, anot specialisto, buvo pranešta ne tik VTPSI, bet ir kelioms ministerijoms. Deja, viskas liko kaip buvę.

Akustinių tyrimų centro vadovė L. Nariūnienė mano, kad jei yra energinio naudingumo sertifikatų viešas registras, galėtų būti ir garso klasifikavimo bei sandarumo protokolų registras. Visi jie yra pastato dokumentai. „Jei būtų registras, mano nuomone, būtų sudėtingiau apsukruoliams klastoti tuos dokumentus. Registras būtų viešai prieinamas kiek­ vienam, įkelti ten duomenis galėtų tik atsakinga institucija, gali būti matavimus atlikusios akredituotos laboratorijos. Būsto pirkėjai galėtų pasitikrinti, ar norimas pirkti turtas turi garso klasifikavimo protokolą, o jei reikia – sandarumo. Ir jei išaiškėtų, kad tokių dokumentų nėra, o pastatas priduotas valstybinei komisijai, tai turėtų reaguoti teisėsaugos institucijos. Suprantu, kad viskam reikalingas finansavimas: registrui sukurti, jį administruoti. Tačiau reikia ir noro pradėti ką nors daryti“, – sakė L. Nariūnienė.

Anot jos, kokybės klausimas turi rūpėti visiems – ir plėtotojams, ir rangovams, patys pirkėjai irgi turėtų būti aktyvesni, turėtų domėtis, ką perka. Neturėtų būti ir laboratorijų, kurios neišeidamos iš kabineto atlieka pastatų natūrinius bandymus. O dokumentų klastojimas turėtų būti teisėsaugos akiratyje. Sumažinti tokių reiškinių tikimybę labai padėtų viešumas.

71

Pasiektas naujas pastato sandarumo rekordas Pasiekti reikalavimus, atitinkančius sandarumo ar garso izoliavimo rodiklius, statant naujus daugiabučius ne taip ir sudėtinga. Deja, ne visiems statytojams užtenka žinių ir kruopštumo, tad šie pasirenka kitokį kelią – kitaip „susiveikia“ reikiamus dokumentus. Bendrovės „Veikmė“ vadovas Eugenijus Zaremba teigia nesistebintis dėl tokios situacijos, nes ne visi būsto statytojai turi sukaupę pakankamai patirties. Kiti ir nesistengia, nes vysto tik pavienius projektus, o paskui – nutraukia veiklą be jokios atsakomybės.

Sandariausias daugiabučių kvartalas endrovės „Veikmė“ pavadinimas jau kurį laiką neatsiejamai skamba kalbant apie statybų kokybę, aukštą energinį efektyvumą ir ypač gerus sandarumo rodiklius. Daugiabučių namų kvartale sostinės Č. Sugicharos gatvėje neseniai buvo išmatuotas paskutinio čia statyto „Veikmės“ pastato sandarumas. Gautas rekordinis Lietuvoje rezultatas – 0,08 sandarumo koeficientas. Palyginimui,

B

72 2017 Nr. 3

minimaliam A energinio naudingumo klasės pastatui reikalaujamas sandarumo koeficiantas yra 1. Kiek anksčiau šis rodiklis buvo 0,6, tačiau vėliau buvo suprastintas.

Anksčiau sandariausio gyvenamojo daugia­ bučio titulas priklausė tame pačiame kartale esančiam kitam „Veikmės“ statytam namui. Pastarojo sandarumo rodiklis buvo 0,16. „Rinkoje toli gražu nesame naujokai ir žinome, kaip siekti geriausių rezultatų. Jau 2009 metais, kuomet apie pastatų sandarumą mažai buvo kalbama, mes turėjome sukaupę tam tikrą

patirties bagažą. Mūsų statytų individualių namų sandarumo koeficientas siekė 0,4–0,5“, – pasakojo E. Zaremba.

Kai pirmą kartą specialistai atliko viso „Veik­ mės“ statyto daugiabučio sandarumo matavimus, gautas rezultatas irgi buvo geresnis nei reikalavo teisės aktai – 0,46. Vėliau statant „Veikmės miško namų“ kvartalo daugiabučius vieno pastato sandarumo rodiklis siekė 0,16, kito – 0,12. O galiausiai pasiektas ir rekordinis rezultatas – 0,08.

Matavimus atliekantys specialistai teigia,

Užs.

kad tokių rezulatų jiems dar netekę regėti ir mano, kad rekordas ilgai nebus pakartotas. „Visa tai galima pasiekti kruopščiu darbu ir tinkama kokybės kontrole. To tikrai užtenka.

Kita vertus, sandarums yra vienas iš lengviausiai ir pigiausiai pasiekiamų rodiklių. Tam užtenka, kad sąžiningai būtų atliktas darbas“, – sakė E. Zaremba.

Dėmesys – projektui Pirmuosius sandarumo matavimus savo pastatytiems daugiabučiams „Veikmė“ užsakė dar tuomet, kai statė B energinio naudingumo klasės pastatą ir tokiems namams matavimai nebuvo būtini. E. Zaremba teigė, kad tiesiog norėta pasitikrinti kokybę, pasitikrinti, kuriose vietose dar reikia tobulėti. Tačiau ir čia rezultatas buvo ženkliai geresnis nei buvo reikalaujama reglamentuose.

Kai jau statytas A energinio naudingumo pastatas, į anksčiau aptiktas silpnesnes vietas kreipta daugiau dėmesio, kad eliminuoti trūkumus. Žinoma, naudotos kokybiškos medžiagos, laikytasi technologinių reikalavimų, daug dėmesio skirta techninei priežiūrai. „Labai daug kas priklauso nuo projekto. Jeigu bus projektavimo stadijoje taupoma, nebus atliekamas projekto auditas – vėliau bus problemų. Jų nebus išvengta ir tuomet, jei bus pasirinkti pigiausi projektuotojai, kurie nepadarys tinkamų darbo brėžinių, arba visai jų nepadarys, tikintis, kad pasidarys patys rangovai. Tuomet kentės ne tik sandarumas. Bus bloga garso izoliacija, neabejotinai atsiras šilumos tiltelių“, – tvirtino E. Zaremba.

Kalbėdamas apie sandarumo užtikrinimą, „Veikmės“ vadovas išvardino paprasčiausias priemones, į kurias statybininkai dažnai nekreipia dėmesio. Tai – neužglaistytos siūlės tarp blokelių, nenaudotos sandarinimo juostos montuojant langus, nesilaikyta technologinių

reikalavimų, medžiagos panaudotos ne visai pagal paskirtį. „Ir pats pigiausias rangovas nebūtinai viską padarys specialiai blogai. Taip gaunasi tiesiog iš nežinojimo. Kuo vėliau problemos išryškėja, tuo daugiau bėdų bus. Kaip to išvengti? Sunku tikėtis, kad keliasdešimties butų namo gyventojai patys pasidarys sandarumo matavimus. Reikalinga, kad patys vystytojai būtų pamatavę. Arba turi išaušti tokia diena, kada valdžios institucijos pasirinktinai kas mėnesį darytų kontrolinius matavimus prieš priduodant namus naudojimui“, – sakė E. Zaremba.

Anot jo, žmonėms turėtų rūpėti, kokia yra būsto kokybė. Neužtenka vien geros vietos ar patikusio išplanavimo. Juk perkant automobilį dažnai pasikviečiamas specialistas arba nuvažiuojama į servisą kokybei patikrinti. O perkant kelis ar keliolika kartų brangesnį būstą specialistus įvertinimui mažai kas samdo.

Kainos padidėjimo beveik nepajuto Paskutiniai bendrovės „Veikmė“ daugiabučiai Č. Sugicharos gatvėje yra A energinio naudingumo klasės. Anksčiau statyti siekė B energinio naudingumo klasę, nors jų sandarumo rezultatai viršijo A klasei keliamus reikalavimus.

Pritaikydama savo patirtį, „Veikmė“ nesunkiai pasiekė A energinio naudingumo klasę.

Nors dažnai pasakoma, kad tam reikia nemažai papildomų investicijų, E. Zaremba tai paneigė. „Mes A energinio efektyvumo klasės siekėme kiek kitaip. Buvo svarstoma, analizuojama, ieškoma racionalių sprendimų beveik be papildomų išlaidų. Įvertinant, kodėl atsiranda nesandarumai, ir eliminuojant šias problemas, tvarkingai pašalinant šilumos tiltus, teisingai sumontuojant šiltus langus galima pasiekti labai gerą rezultatą. Genialu tai, kas paprasta. Svarbu sąžiningai atlikti savo darbą. To užtenka norint pasiekti aukštą energinį efektyvumą nepatiriant

perteklinių sąnaudų“, – teigė E. Zaremba.

Anot jo, apie sprendimų tikslingumą reikia pagalvoti statybų pasiruošimo stadijoje, numatyti racionaliausius. Tuomet tikrai nebus kalbama apie rinkai neįkandamai išaugusias statybų kainas siekiant energinio efektyvumo. Jeigu statybos bus planuojamos primityviai, žinant tik tai, kad reikia storo sienų ir stogo termoizoliacinio sluoksnio, šiltų langų, sąnaudos bus didesnės.

Reikia daug dėmesio skirti darbų priežiūrai, parodyti darbininkams, kaip teisingai atlikti vieną ar kitą veiksmą. To tikrai pakanka ir tikrai nebūtina naudoti ypač brangių medžiagų ar technologijų, tiesiog viską atlikti teisingai.

Patarimai vertinant būstą Ieškoti būsto būsimi naukuriai pirmiausia pradeda nuo vietos pasirinkimo. Toliau vertinama kaina. Tačiau didelę svarbą turi ir dar keli dalykai.

Bendrovės „Veikmė“ vadovas E. Zaremba pataria, į ką dar būtina atkreipti dėmesį.

Garantinis aptarnavimas. Daugiabutis – didžiulis inžinerinių įrenginių organizmas. Ir neišvengiamai laikui bėgant kažkas gali sugesti. Kai būsto statytojas prisiima atsakomybę dėl garantinio aptarnavimo, būsto pirkėjui neiškyla jokių nesklandumų. Priešingu atveju jis gali patirti labai didžiulių išlaidų.

Inžineriniai sprendimai. Būste norisi jaustis patogiai, jaukiai, komfortiškai. Todėl jį perkant svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip būste užtikrinamas komfortas – kokios šildymo, vėdinimo, vėsinimo sistemos įrengtos, kaip jos veikia.

Geros, pažangios sistemos užtikrins ir piniginį komfortą, už būsto eksploataciją nereikės daug mokėti.

Energinis efektyvumas. Reikia suprasti, kad įtaką būsto kokybei daro ne tik sienų storis. Pastato sandarumo rodikliai bene labiausiai atspindi kokybę. Ypač svarbu, kad rodikliai būtų tikri, gauti atliekant matavimus, o ne deklaratyvūs.

73

Užs.

Plieninių kaminų mėgėjams – ypač sandari sistema Energiškai efektyviems, pasyviesiems namams itin svarbus yra sandarumas. Įrengiant tokiuose namuose židinius ar krosneles be kamino tikrai kol kas neapsieinama. Čia ir iškyla svarbiausias klausimas – kokią pasirinkti kamino sistemą ir kaip užtikrinti sandarumą kamino susikirtimų su perdangomis bei stogo konstrukcija vietose.

Apgalvota iki smulkmenų nergiškai efektyviems namams, kuriems svarbūs aukšti sandarumo rodikliai, kaminų sistemos pasiūlytos ne taip ir seniai. Pirmiausia pateikti produktai iš keramikos: progresyvios technologijos, kurias galima integruoti į A+ energinio naudingumo klasės ir pasyviuosius namus, užtikrinant sandarumą ir

E

šilumos tiltelių eliminavimą. „Kiek kitokia situacija buvo su plieniniais kaminais. Sunku pasakyti kodėl – galbūt gamintojai, kur dominavo ši produkcija, neturėjo didelio poreikio pateikti inovatyvius sprendimus. Tačiau čia susidaręs vakuumas jau pašalintas – yra gamintojų, pasiūliusių tinkamus sprendimus sandarumui užtikrinti, naudojant ir plieninių kaminų sistemą“, – sakė bendrovės „Tolvita“ atstovas Vytautas Misiūnas.

Prancūzų plieninių kaminų sistemų gamintojas „Poujoulat“, neabejotinas lyderis Europoje, pasiūlė dūmtraukių elementus, skirtus ne tik A energinio naudingumo klasės, bet ir A++ bei pasyviesiems namams, kuriuose įrengiami židiniai ar krosnelės.

Anot V. Misiūno, Lietuvos rinkoje analogiškų sistemų kol kas nėra. Galbūt kai kurie gamintojai mėgina sukurti sistemas, leidžiančias užtikrinti gerus sandarumo rodiklius name, bet sertifikuotų sistemų dar nepasiūlyta. „Poujoulat“ kaminų sistema apgalvota iki smulkmenų, pasiūlyti sprendimai sankirtose su perdangomis, su stogo konstrukcijomis, optimizuojant produkto efektyvumą. Ši kamino sistema atestuota ir sertifikuota CERIC.

Oro pritekėjimas – iš lauko „Poujoulat“ sistemą sudaro dūmų kanalas iš nerūdijančio plieno, izoliuotas ypač didelio tankio mineraline vata. Toliau yra oro tiekimo kanalas ir galiausiai – kamino išorinė konstrukcija iš nerūdijančio plieno.

Elementų sujungimams naudojamos specialios membranos, kurios sankirtose su 74 2017 Nr. 3

konstrukcijomis susijungia su garo ar difuzinėmis plėvelėmis, kas užtikrina sistemos sandarumą. Šilumos tiltelius eliminuoja mineralinė vata. „Bene svarbiausia energiškai efektyviems pastatams – oro padavimas į židinį ar krosnelę. Minėtoje sistemoje oras tiesiai į liepsną paduodamas iš lauko per tiekimo kanalą. Iki šiol oras į židinius ar krosneles buvo pateikiamas iš kambario aplinkos per tam įrengtas ertmes. Tačiau šitaip nukenčia pastato sandarumas“, – pasakojo V. Misiūnas. Ši kamino sistema yra ypač saugi ir gali stovėti vos 5 centimetrų atstumu nuo degių konstrukcijų.

Iki šiol tokiu saugumu galėjo pasigirti tik keraminės kaminų sistemos.

Bet kokie sandarikliai netinka Plieninių kaminų sistemos dalys tarpusavyje dažniausiai sujungiamos kniedėmis arba sąvaržomis. „Poujoulat“ sistemoje sujungimuose naudojamos specialios tarpinės, leidžiančios užtikrinti sandarumą. „Kniedėmis sujungti kaminai po tam tikro naudojimo laiko kažkiek deformuodavosi, prarasdami sandarumą. Dėl to jų panaudojimas energiškai ypač efektyviuose namuose praktiškai nėra įmanomas. Net ir vadinamieji karščiui atsparūs silikonai po tam tikro laiko nebeužtikrina sandarumo. „Poujoulat“ sistema, turėdama specialias tarpines, nesideformuoja, todėl nepraranda sandarumo“, – tvirtino V. Misiūnas.

Pastato sandarumas dažnai prarandamas ir stogo difuzines plėveles prie kaminų konstrukcijų suklijuojant netinkamomis medžiagomis, kurios neilgai trukus atsiklijuoja. To išvengiama naudojant specialią membraną, kurią kaip sistemos sudedamąją dalį siūlo „Poujoulat“.

Gamintojas savo sistemai suteikia dešimties metų garantiją – tai irgi įrodymas, kad gaminys yra kokybiškas ir patikimas.

www.tolvita.lt Tel.: +370 616 10473, +370 613 27739

75

interjeras

Leono Garbačausko nuotr.

Interjero sprendimus architektams diktavo

pastato istorija

aujas biurų pastatas ar XVI amžiaus dvasia? Tarptautinei kompanijai „Adform“ šis galvosūkis renkantis patalpas darbui nepasirodė sunkus – pasirinkta istorija. Ir nuo praėjusių metų pabaigos beveik 100 įmonės darbuotojų yra įsikūrę buvusiose Kauno pašto stoties patalpose, kuriose ilgą laiką veikė Ryšių muziejus. Užsakovai investavo į gilią istoriją menančių patalpų pritaikymą šiandienos poreikiams. Darbuotojams šio pastato skliautai irgi imponuoja – ir savo dvasia, ir ranka pasiekiamu Kauno centru bei miesto renginiais, kurie, planuojama, vyks tiesiog po langais – vidiniame kiemelyje.

N

76 2017 Nr. 3

Įmonės „Adform“ biure Kaune po keliais dažų sluoksniais slėptas ir atidengtas autentiškas, skirtingų laikotarpių mūras.

Nesistengė imituoti senovę Vilniuje programinės įrangos kūrėjų bendrovės „Adform“ biuras įrengtas septyniuose verslo centro „Premium“ aukštuose. Interjero projektuotojai A2SM architektų komanda, pasakodama apie biuro interjerą, kelis šimtus įmonės darbuotojų vadino projekto užsakovais – jų idėjos, pageidavimai ir norai tapo interjero projekto pagrindu.

Biuro Kaune interjerą projektavo irgi A2SM architektai – Viačeslavas Malenko, Aurimas Sasnauskas ir Aistė Jankauskaitė. Tik šiame objekte daugumą sprendimų padiktavo paties pastato istorija. Viena interjero projekto autorių A. Jankauskaitė pripažino – sostinės biuro tąsa galima laikyti pasikartojančias įmonei „Adform“ būdingas ryškias minkštųjų baldų spalvas darbo ir poilsio zonose, taip pat darbo pobūdį – darbą komandomis, įrengtus pokalbių kambarius. Architektės žodžiais, biuras „Adform“ Vilniuje ir Kaune šiandien kaip miestas su centrine aikšte, kurioje vyksta

susitikimai, šventės, bendravimas, mokymai. O nuo aikštės į šonus – skirtingos darbo erdvės ir komandiniam, ir individualiam darbui.

Architektė pabrėžė, kad kurdami interjerą kartu su kolegomis laikėsi idėjos ne imituoti senovę, o aiškiai atskirti tai, kas sena ir kas nauja.

Taigi biuro darbuotojai gali grožėtis po keliais dažų sluoksniais slėptu ir atidengtu autentišku skirtingų laikotarpių mūru, atidengtomis buvusiomis senomis angomis, durimis, langais, kurie keičiantis pastato paskirčiai buvo užmūryti, autentiškomis lubomis, viename aukštų atnaujintu autentišku parketu. Taip pat išsaugoti autentiški vartai ir langinės. Istorinėse erdvėse neliko sovietmečiu sumontuotų pertvarų.

77

interjeras

Virtuvė pritaikyta neformaliems susitikimams arba individualiam darbui.

Kauno biure buvo atsisakyta uždarų kabine­tų.

Kurdami interjerą architektai laikėsi idėjos ne imituoti senovę, o aiškiai atskirti tai, kas sena ir kas nauja.

78 2017 Nr. 3

Prisijaukino palėpę Biuro patalpos išdėstytos dviejų korpusų patalpose – vieno ir dviejų aukštų su palėpėmis. Įdomu tai, kad pastatų korpusai turi skirtingus adresus. Architektai tuos adresus pritaikė posėdžių salių numeracijai. Ant salių durų atsirado užrašai „Nr. 17“ ir „Nr. 18“. Dalis pasitarimų kambarių įrengti buvusiose patalpose, keletas atskirta stiklo pertvaromis.

Vieno aukšto pastato palėpė pritaikyta inžineriniams įrenginiams sumontuoti, dviejų aukštų pastate esanti palėpė pritaikyta biuro gyvenimui. Čia netrūksta namų akcentų, darbuotojai vaikšto basomis, ant palangių augina augalus, dirba ir ilsisi.

Biuro „Adform“ vadovai laikosi pozicijos, kad komandų nariai turi sėdėti vieni šalia kitų, todėl ir šiame Kauno biure buvo atsisakyta uždarų kabinetų. Atsitraukti nuo darbo galima poilsio zonoje žaidžiant tenisą, kompiuterinius žaidimus, stalo futbolą. Pagrindinis poilsio zonos akcentas – lengvai transformuojama sofa: ją sudaro skirtingų aukščių, spalvų dalys, kurias galima įvairiai sujungti ar skaidyti. Keliasdešimt jaunų žmonių čia gali susėsti ar sugulti vykstant pristatymams. Sofą baldininkai pagamino Lietuvoje pagal A2SM architektų brėžinius.

Individualiam darbui skirti ir nedideli „Skype“ pokalbių kambariai. Laisvalaikio erdvė sujungta su virtuve, kuri taip pat pritaikyta neformaliems susitikimams arba individualiam darbui.

Iš poilsio zonos pirmame aukšte patenkama į vidinį kiemą, kuris „Adform“ iniciatyva bus pritaikytas ne tik darbuotojų poilsiui ar susitikimams, bet ir miesto renginiams. Čia pat pirmame aukšte įrengtas ir administratoriaus stalas.

Pirmame aukšte įkurdintos darbo vietos išsiskiria langais iki pat žemės. Išlikę autentiški vartai restauruoti, panaudoti kaip langinės. Likusios darbo vietos įrengtos antrame aukšte ir palėpėje.

Nori įamžinti daugiau metraščių Nors biuras įkurdintas dviejuose komplekso korpusuose, pavyzdžiui, virtuvė – dviejų aukštų pastate, laisvalaikio zona – vieno aukšto, darbuotojai migruodami tik pagal lenteles ant pasitarimų kambarių durų atskiria, kad atsidūrė jau kitu adresu pažymėtame objekte. Dalis skirtingų komplekso pastatų erdvių buvo sujungtos dar veikiant Ryšių muziejui, kitos – patalpas pritaikant „Adform“ veiklai. Šviestuvai biure įrengti skirtingi: prožektoriai panaudoti apšviesti eksponuojamiems mūrams, darbo zonose įrengti nuo lubų nuleisti ilgi šviestuvai, laisvalaikio zonoje ir virtuvėje nuo lubų nuleisti akcentiniai juodos spalvos šviestuvai. Apšvietimas visame 100 kv. metrų ploto biure reguliuojamas automatiškai – šviestuvai reaguoja į aplinką ir apšvietos lygį. Jei darbo vieta tuščia, šviesa prigęsta arba išsijungia.

Architektai kartu su užsakovais dabar puoselėja idėją vienoje iš posėdžių salių įrėminti istorinius Kauno atvirukus, kuriuose matyti istoriniai miesto arklių pašto stoties pastatai.

79

Užs.

Tvarumas – vienas svarbiausių pastatų reikalavimų Pastato gyvavimo ciklas prasideda jį planuojant, o baigiasi perstatymu arba visišku nugriovimu. Žinoma, nereikia pamiršti statybos ir eksploatavimo proceso. Tvarumui svarbus dar vienas aspektas – ar baigusio savo amžių ir nugriauto pastato liekanas galima panaudoti antriniam perdirbimui.

Pirmenybę skiria „žaliajai“ energijai okiečiai labai atsakingai vertina pastatų tvarumą. Jie vis dažniau kalba apie ekologiją, aplinkos tausojimą ir atsinaujinančius energijos šaltinius. O žvelgiant į statybų sektorių labai atidžiai vertinama galimybė perdirbti statybos produktus, jų antrinis panaudojimas. Pasaulyje vis dažniau kalbama apie uždaro ciklo ekonomiką, kur bemaž visi produktai teikia tam tikrą naudą net ir po pirminio panaudojimo“, – pasakojo vokiečių kompanijos BASF atstovas Skandinavijai ir Baltijos šalims Arturas Indičianskis.

Anot jo, chemijos milžinė BASF nuo 2015 metų savo klientams siūlo produktus, kuriems gaminti panaudojama vadinamoji žalia nafta – išgauta iš rapsų ar kitų augalų aliejaus. „Europos Sąjungos direktyvos kalba ne tik apie energiškai efektyvią statybą, bet ir ekologišką, tvarią statybą. Ne paskutinėje vietoje yra pastatų mikroklimatas, o tai leidžia mažinti energijos naudojimą ir anglies dvideginio išmetimą į atmosferą. Apibendrinant galima teigti, kad visa tai didina nekilnojamojo turto vertę“, – sakė A. Indičianskis.

Tiriant medžiagų ekologiškumą ir ilgaamžiškumą, įvairūs moksliniai institutai yra atlikę daug įvairiausių tyrimų. Dažnai vertinama, kaip keičiasi prieš daugelį metų statybose panaudotų medžiagų ypatybės, ar jos pakinta pastatų eksploatacijos metu.

Vienos svarbesnių medžiagų – termoizoliacinės.

Viena dažniausiai naudojamų šių medžiagų – polistireninis putplastis. Jis išrastas daugiau kaip prieš 65 metus. Vokiečiai ne kartą yra atlikę įvairius šios medžiagos bandymus, norėdami nustatyti jo ilgaamžiškumą, panaudojimo galimybes.

BASF atstovas A. Indičianskis pasakojo, kad iš eksploatuojamo pastato, statyto prieš keliasdešimt metų, tyrimams buvo paimtas šios termoizoliacinės medžiagos mėginys. Išsamūs tyrimai parodė, kad metams bėgant medžiagos ypatybės nėra pakitusios, jos nė kiek nesuprastėjusios.

„V

80 2017 Nr. 3

„Taip buvo paneigtas mitas, kad polistireninis putplastis sensta, jo charakteristikos prastėja, ypač šilumos laidumo. Moksliniai tyrimai parodė, kad nieko panašaus nevyksta. Polistireninio putplasčio sudėtyje yra net 98 proc. oro. Ši medžiaga yra šimtu procentų perdirbama gaminant kitus produktus ar tą patį polistireninį putplastį. Tad vertinant per tvarumo prizmę polistireninis putplastis turi daug teigiamų ypatybių“, – sakė A. Indičianskis.

Kalbant apie polistireninio putplasčio panaudojimo galimybes, turbūt lengviau būtų pasakyti, kur jo negalima panaudoti. Praktiškai jis tinkamas visiems statybų etapams, pradedant pamatais, baigiant stogu. Polistireninis putplastis naudojamas ir kaip liktiniai klojiniai pastato sienoms, ir kaip termoizoliacinė medžiaga tinkuojamiesiems bei ventiliuojamiesiems fasadams, plokštiesiems ir šlaitiniams stogams šiltinti.

Iš eksploatuojamo pastato, statyto prieš kelias­dešimt metų, tyrimams buvo paimtas polistireninio putplasčio mėginys. Išsamūs ty­rimai parodė, kad metams bėgant medžiagos ypatybės nėra pakitusios, jos nė kiek nesupras­tėjusios. Taip buvo paneigtas mitas, kad polistireni­nis putplastis sensta, jo charakteristikos prastė­ja, ypač šilumos laidumo.

Neišnaudotas potencialas Anot BASF atstovo A. Indičianskio, šiandien pasirinkimui siūloma labai didelė gama termoizoliacinių medžiagų. Kokias teisingiausia pasirinkti, priklauso ir nuo pastato bendro konstruk­­ty­vo. „Negalima tvirtinti, kad viena ar kita medžiaga geriausia. Reikia įvertinti ir apkrovą pastatui. Antai BASF gamykloje yra pastatytas pastatas su želdintu stogu. Toks sprendimas gavo Žaliųjų pastatų tarybos įvertinimą. O renkantis medžiagas tokiam stogui termoizoliuoti nebuvo iš anksto nuostatos rinktis vieną ar kitą, buvo vertintos kelios medžiagos pagal skirtingus parametrus. Pasirinktas buvo pilkasis polistireninis putplastis (NEOPOR), nes jis geriausiai atitiko visus kriterijus“, – sakė A. Indičianskis. Žinia, yra du pagrindiniai stogų tipai: šlaitiniai ir plokštieji. Įrengti plokščiuosius paprasčiau – paprasčiau eliminuoti šilumos tiltelius, geometriškai paprastesnė stogo konstrukcija.

NEOPOR putplasčio privalumai įrengiant plokščiuosius stogus • • • • • •

Gera izoliacija Didelis atsparumas gniuždymui Maža apkrova stogo konstrukcijai Lengva suformuoti tinkamą nuolydį Lengva transportuoti statybų aikštelėje Geras želdintų stogų pagrindas

BASF gamykla, Vokietijos Liudvigshafeno mieste gamyklos te­ritorijoje pastačiusi žaliąjį biurų pastatą, įrengė maždaug 2 tūkst. kvadratinių metrų ploto žaliuo­jantį stogą.

Užtenka suformuoti nuolydį, izoliuoti vietas palei ventiliacijos angas. Šlaitiniuose stoguose kiekviena vieta gali būti kritinė, turi būti viskas labai gerai techniškai apgalvota, kad nenukentėtų sandarumas.

Panaudoti pilkąjį polistireninį putplastį (NEOPOR) šlaitiniuose stoguose, A. Indičianskio teigimu, galimybės labai didelės, bet Lietuvoje tam trūksta patirties. Dažniausiai šiam sprendimui naudojama mineralinė vata, nes statybininkai yra labiau išanalizavę mazgus. Vakarų Europoje šlaitinių stogų mazgai, šiltinant juos pilkuoju polistireniniu putplasčiu (NEOPOR), yra gerai išanalizuoti ir plačiai pritaikomi. „Pas mus irgi skinasi kelią šie sprendimai.

Pavasarį vykusios parodos „Resta“ metu demonstruoti spendimai, kai tarp gegnių pirma klojamas polistireninis putplastis, o viršutiniam sluoksniui naudota purškiamoji termoizoliacija. Gaunama kompozitinė medžiaga su geromis termoizoliacinėmis, sandarumo ypatybėmis ir ekonomine nauda. Naudoti vien purškiamąją medžiagą būtų kiek brangu, nes reikalingas storas sluoksnis“, – analizavo BASF atstovas. Šiltinant šlaitinius ir plokščiuosius stogus polistireniniu putplasčiu kai kam gali kilti klausimų dėl gaisrinės saugos. A. Indičianskis patikino, kad paisyti reikia ne atskirų medžiagų, bet bendros sistemos degumo klasės. Šiandien statybų pramonėje naudojamos sertifikuotos sistemos atitinka visus gaisrinės saugos reikalavimus.

pirmiausia reikia tinkamai termoizoliuoti. Kitaip nebus gautas geras rezultatas, nes kentės pastato energinis efektyvumas. Šiltinimo sluoksnis, nors želdinimo sluoksnis irgi turi įtakos, labai padeda sumažinti energijos nuostolius. „Vadinamųjų žaliųjų pastatų idėja pasaulyje įgyvendinama jau gana seniai, ji nėra naujiena ir mūsų šalyje. Tačiau mūsų specialistams dar reikia pasisemti nemažai patirties įrengiant želdintus stogus. Vokiečiai yra tie, kurių pavyzdžiu būtų galima sekti“, – sakė A. Indičianskis.

Jis priminė pavyzdį, kaip galima tinkamai išnaudoti plokščiuosius stogus. BASF gamykla, Vokietijos Liudvigshafeno mieste gamyklos teritorijoje pastačiusi žaliąjį biurų pastatą, įrengė maždaug 2 tūkst. kvadratinių metrų ploto žaliuojantį stogą.

Vokietijoje daug diskutuojama apie žaliuosius pastatus, kokie jie turi būti, kokius kriterijus turi atitikti. Lietuvoje pirmiausia dėmesys skiriamas energiniam efektyvumui, o Vokietijoje į pirmąją vietą keliami ekologijos, aplinkosaugos, aplinkos tausojimo klausimai. Žinoma, nepamirštant ir energinio efektyvumo. „Vokietijoje investuotojai labai dažnai kelia pastatų žalumo klausimą. Pagrindinis akcentas – žiūrima, iš ko pagamintos medžiagos pastatui statyti, kokį jos palieka įspaudą aplinkosaugai. Akcentuojamos ne pavienių medžiagų ypatybės, bet sistemos visuma“, – sakė A. Indičianskis.

Želdintą stogą būtina termoizoliuoti

Medžiagas vertino objektyviai

Kalbant apie želdintus stogus, irgi neturime daug patirties tokius įrengdami. O norint tai padaryti, svarbi viena detalė – želdintus stogus

BASF atstovas atkreipė dėmesį, kad įrengiant želdintus stogus tik apie 18 proc. jų yra tinkamai termoizoliuoti. Dažniausiai rūpinamasi

tik hidroizoliacija. Kai BASF ieškojo tinkamiausio sprendimo želdintam stogui įrengti, nebuvo teikiamas prioritetas nė vienai termoizoliacinei medžiagai. Stengtasi objektyviai įvertinti, kodėl vienokia, o ne kitokia medžiaga yra tinkamesnė. Tam buvo atlikti išsamūs skaičiavimai pagal šiuos kriterijus: termoizoliacinės medžiagos laidumą šilumai, jos stiprį gniuždant ir svorį, kuris svarbus stogo konstrukcijos apkrovai.

Tyrimai buvo atliekami su poliuretanu, pilkuoju polistireniniu putplasčiu (NEOPOR), įprastu polistireniniu putplasčiu, ekstruziniu polistireniniu putplasčiu ir mineraline vata.

Skaičiavimai parodė, kad numatytiems rodik­liams pasiekti, jeigu būtų renkamasi medžiagą pagal storį, ploniausias termoizoliacinis sluoksnis būtų iš poliuretano, po to – iš pilkojo polistireninio putplasčio, įprasto polistireninio putplasčio, o storiausias – iš ekstruzinio polistireninio putplasčio.

Skaičiavimai parodė, kad pagal numatytus pasiekti rodiklius atspariausias gniuždymui yra pilkasis polistireninis putplastis (NEOPOR). Ši termoizoliacinė medžiaga sudaro ir mažiausią apkrovą stogo konstrukcijoms – 6,3 kilogramo vienam kvadratiniam metrui. Palyginimui: ekstruzinio polistireninio putplasčio apkrova būtų 9,6 kilogramo vienam kvadratiniam metrui, o mineralinės vatos – net 23,5 kilogramo vienam kvad­ ratiniam metrui.

Nors pagal kai kuriuos rodiklius tinkamesnė buvo vienokia termoizoliacinė medžiaga, pagal kitus – kitokia, viską susumavus želdinto stogo termoizoliacijai pasirinktas pilkasis polistireninis putplastis (NEOPOR). Jis pasirodė optimalus sprendimas ir vertinant finansiškai.

81

interjeras

Biuras – stilizuotas žemėlapis Kristina BUIDOVAITĖ

Neatrastos šalys, nematytos vietos, naujos spalvos ir nepažinti skoniai – visa tai susilieja į vieną piešinį, į vieną žemėlapį – taip savo suprojektuotą biuro interjerą pristato architektų biuro YCL komanda.

128 kv. metrų ploto biuras sostinės centre buvusiame generalinės prokuratūros pastate pulsuoja atradimų dvasia. iurą, kuriame įsikūrė advokatų kontora, interjero projektuotojai (Tomas Umbrasas, Aidas Barzda, Tautvydas Vileikis, Rokas Kontvainis) pavadino „Žemėlapiu“: ir dėl užsakovų poreikio daug keliauti darbo reikalais, ir dėl to, kad biurą, pasirinkę skirtingą spalvų gamą, architektai suskaidė į kontinentus, valstybes. Architektų siekiamybė – kad biuro patalpose atradėjais jaustųsi ir aštuoni biuro darbuotojai, ir svečiai.

Projektuojant interjerą panaudota daug natūralios medienos, architektams patrauklios savo tekstūra. „Niekada nerasi tokios pat parketo lentos ar vienodos baldų plokštės. Projektuojant biuro žemėlapį, kuriant atskiras erdves, šios medžio ypatybės labai pravertė.

B

Apšvietimo sprendimai 82 2017 Nr. 3

Leono Garbačausko nuotr.

Mediena čia panaudota įvairiau, ne vien kaip grindų danga“, – komentavo vienas projekto autorių, architektas A. Barzda.

Biuro kūrėjai daug dėmesio skyrė spalvoms: dominuojančios ryškios sienų spalvos čia kontrastuoja su nuosaikiomis natūralaus medžio spalvomis. Architekto žodžiais, šis kontrastas labai pagelbėjo, nes skirtingos šalys ir gamtos kampeliai, net ir būdami šalia, gali būti labai skirtingi. Toks pat įvairus ir biuro

nuleistais baltos spalvos linijiniais šviestuvais. Ten, kur atrodė reikalinga, darbo vietos viena nuo kitos atskirtos lengvomis erdvės neužgožiančiomis stiklo pertvaromis. Privatumui užtikrinti papildomai panaudotos užuolaidos.

Patalpose vyrauja medžio grindys, kurių dalis nudažyta ryškia mėlyna spalva.

Sanitariniuose mazguose, virtuvėlėje, drabužinėje suklijuotos akmens masės plyte-

interjeras. Architektai siekė, kad eidami iš vienos patalpos į kitą žmonės jaustųsi tyrinėtojais, keliaujančiais iš vienos šalies į kitą.

Bendrosiose darbui skirtose erdvėse įrengta atskirų kabinetų ir pasitarimų kambarys. Poilsio zonos suprojektuotos didesnio ploto kabinetuose. Sėdimosios darbo vietos mobilios ir lengvos, erdvės neribojamos sunkių minkštasuolių. Darbo vietos neapkrautos šviestuvais – stalai apšviesti nuo lubų

lės.

Dauguma baldų irgi natūralaus medžio. Vienas specialiai šiam biurui suprojektuotų baldų – stalas, kuris iš vienos pusės tarnauja kaip laukiamojo baldas, skirtas prisėsti, iš kitos – kaip administratoriaus darbo stalas.

Viena kėdei vieta rasta ne ant grindų – ji sumontuota ant lubų, kad sustiprintų grindų painiojimosi su lubomis iliuziją.

VILNIUS | KAUNAS | KLAIPĖDA ŠIAULIAI | PANEVĖŽYS | ALYTUS www.parketas.lt

83

Užs.

Fasadus nuo žaliavimo gali išgelbėti tik kompleksiniai sprendimai Kiekvieno architekto garbės reikalas – suprojektuoti patrauklius ir funkcionalius pastatus, nepaaukojant architekto idėjos, grožio standartų ir estetikos. Ypač svarbu tinkamai suprojektuoti fasadą, kuris neretai vadinamas pastato veidu. Tačiau ar įmanoma užtikrinti, kad projektuojamo pastato fasadas neapniks dumbliais ar samanomis ir visada išliks švarus, gražus ir estetiškas? uolat besikeičiančios oro sąlygos, dideli temperatūros svyravimai, UV spinduliai ir net oro tarša gali lemti fasado paviršiaus irimą, fotocheminių reakcijų keliamus pokyčius ar kitą neigiamą poveikį. Fasado estetiniam vaizdui kenkia ir dulkės, druskos ar suodžiai. Nekaip atrodo ir dėl besiveisiančių mikroorganizmų pažaliavę pastatų fasadai: jie ne tik atrodo negražiai, bet ir neatitinka architektūros estetikos, funkcionalumo standartų, gali net smarkiai pakenkti sveikatai.

Ar tokiomis sąlygomis galima kalbėti apie ilgaamžę fasadų kokybę ir grožį? KNAUF technikas Kastytis Vaseris teigia, kad viskas įmanoma, tereikia apie kovą su fasadą niokojančiais mikroorganizmais pagalvoti jau objekto projektavimo stadijoje, nes ištaisyti klaidas vėliau gali būti sudėtinga.

Nemažai gamintojų ir tiekėjų fasado apdailos įrengimui siūlo įvairių atskirų priemonių, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad toks sprendimas negarantuoja rezultato kokybės, kurią geriausiai užtikrina sisteminiai fasadų įrengimo produktai. Gera žinia – Lietuvoje jau yra statybinių medžiagų gamintojų, maksimaliai pritaikiusių fasadų apdailos medžiagas mūsų šalies klimatui. KNAUF rinkai siūlo sertifikuotą ir Lietuvos klimato sąlygoms pritaikytą fasadų apdailos sistemą „Knauf MineralAktiv“, kurią sudaro tarpusavyje suderinti mineralinis tinkas ir dažai. „Knauf MineralAktiv Scheibenputz“ dekoratyvusis tinkas yra labai atsparus atmosferos poveikiui. Šis tinkas pasižymi ypač dideliu šarmingumu, o tai labai nepalanki aplinkybė mikroorganizmams atsirasti. Tinkas sugeba puikiai atstumti stambius lietaus vandens lašus ir staigiai sugerti smulkų kondensato vandenį, kurį vėl išgarina pasikeitus aplinkos sąlygoms. Tokiu

N

Prireikus konsultacijos, visada galite kreiptis į „Knauf“ specialistus tel. +370 5 213 2222

84 2017 Nr. 3

Šarmingumas (pH vertė)

šarminis

Dumbliams augti nepalankus fasadas su Knauf MineralAktiv

Knauf MineralAktiv Silikatas

neutralus metai

rūgštus

Silikono derva Sintetinės dervos dispersija

būdu išvengiama drėgmės laikymosi ant fasado paviršiaus, o tai yra pagrindinė nepageidaujamų mikroorganizmų atsiradimo sąlyga. Dekoratyvusis tinkas naudojamas ant išorinių sudėtinių termoizoliacinių sistemų, taip pat ant įprastinių kalkių ar kalkių ir cemento tinkų paviršių. „Knauf MineralAktiv Fassadenfarbe“ dažai reaguoja į infraraudonuosius spindulius. Šie dažai dienos šviesą paverčia šiluma ir pakelia fasado paviršiaus temperatūrą. Ši ypatybė padeda greičiau išdžiovinti drėgmę. Dažai tinkami naudoti ant visų įprastinių dekoratyviųjų mineralinių ar organinių tinkų.

Pasak K. Vaserio, „Knauf MineralAktiv“ dekoratyviojo tinko ir dažų sudėtyje nėra biocidinių medžiagų, todėl jais padengus fasadus į aplinką neišplaunamos kenksmingosios medžiagos. Sistema natūraliai saugo tinkuoto pastato fasadą nuo dumblių, grybelių ir kitų fasado paviršiuje galinčių įsiveisti mikroorganizmų, nes „Knauf MineralAktiv“ produktuose naudojamas unikalus mineralinis rišiklis ilgam laikui užtikrina fasado šarmingumą, kontroliuojamą drėgmės įgėrimą bei išskyrimą.

Aqua-Reverse +NAUF DRþGMþSąREGULIAVIMOąSISTEMA

85

interjeras

„Žaidimų namas“ – individualiajame dviaukščiame name Kristina BUIDOVAITĖ

įrengta žaidimų ir edukacinė erdvė Kauno rajone, Ringauduose. Įgyvendindami projektą jo plėtotojai orientavosi į potencialius klientus – rajone gyvenančių šeimų atžalas. Tad prieš priimdami sprendimus pirmiausia klausė ir mažųjų, ir jų tėvų nuomonės.

aidimų namas“ – individualiajame dviaukščiame name įrengta žaidimų ir edukacinė erdvė Kauno rajone, Ringauduose. Įgyvendindami projektą jo plėtotojai orientavosi į potencialius klientus – rajone gyvenančių šeimų atžalas. Tad prieš priimdami sprendimus pirmiausia klausė ir mažųjų, ir jų tėvų nuomonės.

„Ž

86 2017 Nr. 3

„Žaidimų namo“ interjerą suprojektavusi architektė Erika Rimšaitė plėtojo idėją sukurti jaukią, šviesią erdvę vaikams, kurioje jie galėtų nevaržomai judėti ir žaisti. Ji kartu su užsakovais rėmėsi ne tik būsimų lankytojų, bet ir gerąja panašios tipologijos erdvių praktika. Interjero architektė svarbiausia užduotimi laikė realizuoti pavadinime užkoduotą žaidimų namo koncepciją – erdvę nevaržomam judėjimui, kūrybai ir pažinimui.

Techninio mazgo vietą architektė suprojektavo dar prieš pradėdama kurti interjerą, todėl buvo galima atsisakyti papildomų pertvarų. „Vaikams skirta aplinka neturėjo būti apribota griežtų taisyklių. Beje, toks sprendimas leidžia patalpas nesunkiai transformuoti, organizuoti vaikams skirtingas veiklas su jų scenarijais panaudojant laikinas dekoracijas“, – komentavo E. Rimšaitė.

Dviejų aukštų namas buvo suskirstytas funkcinėmis zonomis. Pirmame aukšte suprojektuotos erdvės mažiesiems lankytojams ir tėvams skirta zona. Antras aukštas skirtas vyresniems vaikams. Patalpose netrūksta natūralios šviesos, nemažai langų, jaukumą dar labiau sustiprina abiejų aukštų luboms ir ažūriniams laiptų turėk­ lams panaudotas balintas medis. Ažūriniai turėklai sukuria lengvą šešėlių žaismą, sykiu išlaiko erdvės atvirumą.

Ažūriniai elementai interjere derinami su geometrinių formų plokštumomis. Jomis interjero autorė kūrė konstruktoriaus efektą, sykiu – scenarijus pažinti ir vaizduotei lavinti.

Interjere dominuoja ne tik natūralus medis, bet ir pilkų, baltų spalvų koloritas su nedideliais sodrios žalios ir rausvos spalvų akcentais balduose ar grindų dangoje.

Antrame pastato aukšte paklota ritininė dviejų spalvų kiliminė danga. Ji neslidi, jauki, minkšta, gerai sugeria garsą. Nedidelis žalias takelis, nutiestas palei vieną sienų, skirtas ateityje sukurti papildomų scenarijų įvairiai veiklai. Pirmam aukštui parinkta lengvai prižiūrima PVC danga. Žaidimų erdvėje apstu įvairių dydžių ir spalvų namelių: juos imituoja virtuvės spintelės, žaidimų nameliai, skirti landžioti ar čiuožti, namelių formos lentynėlės. Antrame aukšte iš geometrinių figūrų ir ažūrinių elementų pastatytas žaidimams skirtas namelis.

Pagrindinėse abiejų aukštų žaidimų erdvėse suprojektuotas tolygus, vientisai išsklaidytas apšvietimas, kuriam parinkti liuminescenciniai švarių geometrinių formų šviestuvai. Keliose zonose panaudoti akcentiniai šviestuvai. Žaidimų ir dekoro elementai bei dalis baldų individualiai suprojektuoti šiam objektui. Minkštieji baldai įsigyti Lietuvoje. Žaidimams skirti nameliai pagaminti iš medžio masyvo, panaudojant ažūrinius tašus.

87

sprendimas

Ugdymo įstaigų modernizacija:

kaip išlepinti vaikus gera architektūra Kristina BUIDOVAITĖ

Šiltos sienos, nauji stogai ir langai – ne viskas, ko trūksta vaikų darželiams Lietuvoje. Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) specialistų prieš kelerius metus pradėta diskusija su architektais apie tai, kokia turėtų būti šiuolaikinė ugdymo įstaiga ir kokie architektūros sprendiniai padėtų tuos tikslus pasiekti, tapo ilgalaikiu projektu. Jo rezultatas – patvirtinti tokio atnaujinimo principai ir parengti edukacinių erdvių tipinės architektūros pastatuose modernizavimo galimybių projektai.

Suvienijo mokslininkus ir architektus MM jau pripažino, kad sovietmečiu statyti tipiniai darželiai su vienodomis ugdymo grupėmis, klaidžia koridorių sistema, nedidelėmis salėmis gali virsti spalvingomis, funkcionaliomis, šiuolaikinėmis erdvėmis, kuriose būtų jauku ir patogu vaikams bei auklėtojams. Ieškoti būdų iš esmės pertvarkyti senų darželių pastatų vidaus erdves ŠMM užsakymu prieš porą metų ėmėsi Vilniaus dailės akademijos (VDA) Interjero dizaino katedros studentai (vadovas dr. Rokas Kilčiauskas), absolventai, mokslininkai.

Iki tol galimas sovietmečiu įkurtų ugdymo įstaigų erdvių transformacijos problemas nagrinėję bakalauro darbuose, VDA auklėtiniai ėmėsi analizuoti veikiančius objektus. Motyvu prisidėti prie projekto architektui R. Kilčiauskui tapo nusivylimas ilgą laiką vykdyta tik energinio efektyvumo parametrus gerinančia, bet patalpų vidaus struktūros pakeitimus ignoruojančia renovacija. Apšiltinti iš išorės darželiai viduje likdavo nebent pagražinti dar vienu dažų sluoksniu.

Architektas neabejoja – darželių modernizacija pertvarkant vidaus erdves – tiesiausias kelias sukurti kokybišką ugdymo aplinką.

Š

88 2017 Nr. 3

VDA pasiūlytas modelis – ne tik parengti atnaujinimo projektus remiantis pasauline praktika ir projektuotojų įžvalgomis, bet ir bendradarbiaujant su bendruomenėmis, savivaldybėmis, darželių administracijomis, ugdytiniais sukurti tokios krypties pokytį, kuris atlieptų konkrečių pastatų savininkų ir naudotojų poreikius, o sprendiniai galėtų būti pritaikomi ir kitoms šalies ugdymo įstaigoms. Taigi dalyvauti projekte atrinkti tie tipiniai darželiai, kurių Lietuvoje pastatyta daugiausia. „Ugdymo įstaigų problemas ilgą laiką buvo palikta spręsti patiems darželiams, todėl dauguma atnaujinimų buvo vykdomi stichiškai, nevertinant ugdymo aplinkos kaip visumos. Didžiausi pokyčiai vyko vykdant energinio efektyvumo didinimo programas – kiauriems stogams sutvarkyti, vėjo perpučiamiems langams pakeisti, o ne vidaus erdvių pertvarkai. Manau, kad jei valstybė identifikuoja valstybinio masto problemą, tokia įstaiga kaip Vilniaus dailės akademija, ugdanti šios srities specialistus, privalo prisidėti tą problemą sprendžiant, – svarstė R. Kilčiauskas. – Vienas architektų biuras tokio masto projekto, kuris sujungia skirtingų sričių specialistus, jų patirtis, įvairias kūrybines dirbtuves, nebūtų pajėgus įgyvendinti. Be to, tokiuose projektuose labai svarbus moderatoriaus vaidmuo. Projekte dalyvavusios komandos tarpusavyje nuolat dalijosi savo vizijomis, o pagrindinis mūsų lūkestis išlieka, kad šis projektas netaptų dar vienu popieriniu projektu, nugulusiu į stalčius.“ Problemas sprendė patys darželiai Architektas prisiminė pirmuosius bandymus darželių vadovams ir tėvams pristatyti „Aikštele“ pavadintą ŠMM inicijuotą ir VDA rengtą projektą. Pirmas klausimas, kurio susitikimuose sulaukdavo architektai – kokia pinigų suma numatyta ir ką jie gaus. Ilgą laiką ugdymo įstaigos gražinosi kaip išmanė, ilgainiui susiformavo požiūris, kad architektų indėlis ugdymo įstaigų modernizacijos procese nereikalingas. Čia – ugdymo įstaigos ir tėvų daržas.

Pristatant projektinius siūlymus, anot R. Kilčiausko, pasigirsdavo ir savivaldybių atstovų apgailestavimų, esą tokių ugdymo įstaigų vidaus erdvių

rekonstrukcijos sprendimų labai trūko prieš penkerius metus, kai darželiai vienas po kito buvo aktyviai dengiami kailiniais, kai buvo nuspalvinti jų fasadai, perdažytos vidaus patalpos, pakeistos lemputės. „Tuomet buvo svarbios kitos užduotys. Energinio efektyvumo didinimas yra privalomas, bet tai tik dalinis erdvių pritaikymas kokybiškam vaikų ugdymui. Stogas negali būti kiauras, pro langus neturi pūsti vėjas, bet tuo negalima apsiriboti“, – replikavo pašnekovas.

R. Kilčiauskas prisiminė atvejį, kai Alytaus savivaldybės atstovai pasakojo apie tai, kaip rengiami vieno tipinio miesto darželio techniniai renovacijos projektai. Paaiškėjo, kad trys skirtingos kompanijos rengė trijų tos pačios įstaigos

dalių projektus. Vieni vidaus, antri pastato fasadų, treti teritorijos, ir svarbiausia – kad projektiniai sprendiniai tarpusavyje derėjo tik formaliais aspektais. „Vykdant modernizavimą tokiu keliu pasiekti bendrą teigiamą rezultatą yra praktiškai neįmanoma“, – replikavo architektas.

Aptuštėjusios patalpos – kitoms veikloms Pradėjus projektą paaiškėjo, kad nėra bendrinės duomenų bazės apie šalyje esančius darželių pastatų tipus. Apklausus savivaldybes buvo gauta ir suklasifikuota informacija. Tuomet atrinkti labiausiai paplitę tipai ir įvertintas jų architektūros pokyčio potencialas.

Nedidelių darželių, kuriuose veikia keturios grupės, įrengti keli administracijos kabinetai ir

Apšiltinti iš išorės darželiai viduje likdavo nebent pagražinti dar vienu dažų sluoksniu.

Architektai įrodė, jog sovietmečiu statyti tipiniai darželiai gali tapti šiuolaikinėmis erdvėmis, patogiomis vaikams.

89

sprendimas salė renginiams, potencialas nebuvo nagrinėtas. Tačiau, architektų akimis, kai kurie darželiai galėjo nesunkiai tapti ne tik ugdymo įstaigomis, bet ir bendruomenės centrais.

Projekte dalyvauti pakviestos penkios architektų komandos, kurios, pateikdamos savo siūlymus, atsižvelgė ir į didmiesčių bei mažesnių miestų aktualijas. Pavyzdžiui, Kaune ir Vilniuje vaikų yra daugiau nei vietų darželiuose, Anykščiuose ir Alytuje ugdymo grupių – 10, o reikalingos tik 8. Taigi ŠMM reikalavimas modernizuojant ugdymo įstaigas didinti vietų skaičių, anot R. Kilčiausko, nėra teisingas. „Situacija Lietuvoje labai skirtinga – vienur vaikų darželiai tuštėja, kitur jų vis dar labai

trūksta. Tad kiekvienam tipui buvo parengta po 2 modernizavimo variantus – vienas skirtas papildomoms erdvėms sukurti (ten kur trūksta vietų), kitas – kaip kokybiškai pertvarkyti erdves, kai vaikų mažėja ir kaip šios erdvės galėtų tapti bendruomenės vaikams ir šeimoms“, – ŠMM suformuluotą poreikį patikslino Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Laimutė Jankauskienė.

Mažesniuose miestuose yra darželių, ištuštėjusias patalpas pritaikiusių sporto salėms arba į savo patalpas įsileidusių papildomas veiklas vaikams organizuojančias įmones. Pasirodo, jei tokie darželiai pretenduotų gauti lėšų modernizacijai, jiems pagal esamą tvarką reikėtų

ne mažinti, o sukurti papildomų vietų grupėse.

Vis dėlto ŠMM sutinka, kad tuštėjančių darželių žingsniai teisingi, juolab jei sudaroma galimybė darželių patalpose tėvams ilgiau pabūti su savo vaikais.

Siūlomus pokyčius vertino atsargiai Dalyvauti projekte „Aikštelė“ atrinkti nerenovuoti darželiai, vengiant galimų neseniai atliktų darbų perdarymo. Buvo atsižvelgta į tai, kad jau atlikti atskiri pavieniai atnaujinimo darbai gali netenkinti bendros naujos atnaujinimo koncepcijos ir jų keitimas būtų neracionalus.

Prieš rengdamos konkrečius projektinius siūlymus architektų komandos apsilankė

Sovietmečiu statytų darželių bendruomenės labiausiai pasigenda bendrųjų erdvių.

90 2017 Nr. 3

ugdymo įstaigose – ne tik tam, kad išgirstų administracijos nuomonę dėl konkretaus darželio poreikių, nusifotografuoti patalpas, bet ir tam, kad atsiklaustų tėvų ir svarbiausia pačių vaikų, kokio darželio jie norėtų.

Kad prakalbintų vaikus, architektai rėmėsi vokiečių sukurta metodika – sukūrė pasaką, kurioje užkodavo tam tikras realias situacijas ir kurią savo mintimis papildė patys ugdytiniai. Architektai jų mintis išvertė į architektūros kalbą, o tam tikros detalės atkeliavo ir į architektų biurus, atgulė ir galutiniuose projektuose.

Kuriant darželių ateitį prisidėjo ir tėvai. Bendravimą su jais architektas prilygino diskusijoms su privačiais užsakovais, tik darželio auklėtojoms, direktorei, tėvams tokia diskusija buvo visiškai netikėta patirtis. „Vis dar paplitęs įsivaizdavimas, kad darželis yra labiau valstybinė įstaiga, kurios reikalus sprendžia kažkas kitas, bet ne bendruomenė, kuri ir yra šių pastatų naudotoja. Darželio kūrimas nėra tik funkcijų sudėliojimas: ne mažiau svarbios nuotaikos, spalvos, atmosfera“, – apibendrino pašnekovas.

Tokių modernizacijos projektų prasmingumą teko įrodinėti ir darželių steigėjoms – savivaldybėms. „Kažkodėl manoma, kad darželį užtenka tik suremontuoti tiesiogine ta žodžio prasme. Mažoka ambicijų, kurių turi Estijos, Slovėnijos, Slovakijos ir kitų Europos Sąjungos šalių atstovai, priimantys tikrai šiuolaikiškesnius ir ambicingesnius sprendimus. Ką ir kalbėti apie Kinijos, Honkongo, Singapūro, Suomijos sprendimus dėl vaikų darželių – jie stato ar atnaujina darželius ambicingai, nes vadovaujasi filosofija, kad kokybiškas mažų vaikų ugdymas yra šalies ateitis“, – komentavo ŠMM Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja L. Jankauskienė.

Apie kūrybinį ugdymą primiršta Anot R. Kilčiausko, aplankytų darželių bendruomenės labiausiai pasigedo bendrųjų erdvių, nes sovietmečiu jie suprojektuoti vaikų priežiūrai, tačiau ne kūrybingam ugdymui(si). Iš esmės vaikai ketverius metus migruoja iš grupės į miegamąjį, persirengimo kambarį, o esant geram orui – po darželio teritoriją.

Architektai pabrėžė ir darželio teritorijos aplinkos svarbą vaikų ugdymui(si). ŠMM užsakymas buvo parengti siūlymus vidaus erdvėms modernizuoti, teritorijos sutvarkymo planus paliekant ateičiai, tačiau architektai pasielgė profesionaliau – parengė siūlymus, kaip galėtų būti transformuojamos išorės erdvės, kurios taip pat turėtų talkinti ugdant vaikus. Pagrindiniai projekto dalyvių siūlymai – paprastinti vaikų patekimą į lauką, sukurti dengtas terasas.

Ugdymo specialistai ir architektai sutaria ir dėl to, kad pertvarkytos turėtų būti ne tik erdvės, bet ir pati ugdymo sistema. Vaikai turėtų daugiau judėti, patys spręsti, kuriose erdvėse norėtų leisti laiką, o juos prižiūrėtų ne konkrečiai grupei, bet veiklai paskirta auklėtoja. „ŠMM akcentuoja, kad darželių erdvės ir pats ugdymo procesas turėtų būti patogus ne auklėtojai, o visų pirma vaikui. Pristačius projektinius sprendinius diskusijose su bendruomenėmis kilo klausimų dėl poreikio keisti ugdymo principus ir didinti etatų skaičių, ugdymo principų klausimus. Projektų rengimo pradiniame etape klausėme, kodėl dabar nėra vykdomos naujos ugdymo veiklos. Atsakymai didžiąja dalimi buvo siejami su nepritaikytomis erdvėmis. Parengus projektus, kurie atliepė pokyčio poreikį, buvo identifikuotas poreikis keisti ir ugdymo procesus, kurie susiję su etatais ir darbuotojų skaičiumi. Bet susitikimuose sutikau tėvų, įsitikinusių, kad pokyčiai darželiuose – ne jų rūpestis, – apgailestavo architektas. – Tokiems tėvams aktualiausias atrodo pietų miegas ir galimybė išeiti į lauką.“

Architektai vaikų mintis iš­vertė į architektūros kalbą, o tam tikros detalės atkeliavo ir į architektų biurus, atgulė ir galutiniuose projektuose.

91

sprendimas

Aš džiaugčiausi, jei Lietuvos vaikai būtų išlepinti geros architektūros, tuomet užaugę jie tokios pačios architektūros reikalautų iš architektų. / Rokas KILČIAUSKAS /

Sprendimus diktuoja ir konkurencija Architektas R. Kilčiauskas pastebi, kad darželiai mažesniuose miestuose labiau konkuruoja dėl ugdytinių, todėl net ir gaudami mažesnį finansavimą daugiau dėmesio skiria ugdymo aplinkos kokybei. Pašnekovas atviras – investicijos į ugdymo įstaigų infrastruktūros atnaujinimą ilgalaikės, o pamatuojamas ugdymo procesų rezultatas matyti tik po 18–20 metų, todėl tradiciniai investicinės grąžos skaičiavimai turi būti paremti ir principine ŠMM skatinama ambicija.

Beje, moksliniais tyrimais įrodyta, kad vaikus supanti erdvė yra trečiasis jų auklėtojas. „Aš džiaugčiausi, jei Lietuvos vaikai būtų išlepinti geros architektūros, tuomet užaugę jie tokios pačios architektūros reikalautų iš architektų. Pagrindinis siektinas kriterijus turėtų būti ne vaikų skaičius grupėse, o auklėtojo santykis su vaiku. Kai kuriose Vakarų šalyse laikomasi principo, kad vienas specialistas turėtų ugdyti 8 vaikus, tuomet įmanoma palaikyti reikiamą asmeninį santykį, jausti jo nuotaikas ir t. t. Pas mus normalu, kad grupėse 20–25 vaikai. Rengiant projektą buvo diskutuojama apie galimybes šį skaičių mažinti, taigi architektūros sprendiniai iš dalies atspindi šią nuostatą“, – apibendrino pašnekovas.

92 2017 Nr. 3

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad vai­kus supanti erdvė yra trečiasis jų auklėtojas.

ŠMM Bendrojo ugdymo departamento Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja L. Jankauskienė pasidžiaugė, kad iniciatyva ir ketinimai keisti požiūrį į švietimo įstaigų edukacines erdves ir jų funkcijas stiprėja, plinta, o architektai ir kolegos savivaldybėse apie laukiamus ugdymo įstaigų vidaus erdvių pokyčius diskutuoja konferencijose bei seminaruose.

Darželių modernizacijos rekomendacijos parengtos, projektams įgyvendinti numatyta skirti maždaug 20 mln. eurų Europos Sąjungos paramos lėšų.

Pasak L. Jankauskienės, konkrečius darželius atrinks regionų plėtros tarybos, įvertinusios regiono situaciją – kiek darželių jau modernizuota, kiek – tik iš dalies, ar yra re­ gione darželių, kurie dar nemodernizuoti ir atitinka tipus, kuriems parengtos rekomendacijos, kokia regiono demografinė situacija ir t. t. Projekte numatyta minimali suma – 100 tūkst. eurų. Privalomas reikalavimas – kad modernizuojant būtų vadovaujamasi parengtomis rekomendacijomis. Finansavimo sąlygos jau baigiamos derinti.

Universalūs sprendimai darželiams

UAB „Ryterna modul“ Agronomijos g 45, LT-47480, Kaunas Tel.: +370 37 491016 Mob. Tel.: +370 687 58504 Paštas: info@rmodul.com www.rmodul.lt

architektūra

Architektas V. Starkovskis: darbas Vidurio Azijoje – tarsi gyvenimo universiteto kaleidoskopas Darius BABICKAS

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ pradeda straipsnių ciklą „Lietuviškas genas pasaulyje. Architektūra“.

Pirmoje dalyje pažintis su architektu Valerijumi Starkovskiu, palikusiu neabejotinai gilų lietuviškos architektūros įspaudą gana specifinėje rinkoje – Rusijoje, Baltarusijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Vietname, Kazachstane. Šiame straipsnyje pristatoma architekto patirtis Kazachstane.

94 2017 Nr. 3

Nacionalinis bokso centras Karagandoje.

Pirmas tokio pobūdžio statinys Kazachstane, pastatytas 2011 metais.Projektavo projektavimo biuras PERFORMA, architektai: Valerijus Starkovskis, Donatas Dabulskis, Gediminas Tiškus, Haroldas Grigucevičius.

Pionieriai svečioje šalyje Starkovskį ir su juo kartu dirbančią projektavimo biuro PERFORMA architektų komandą: Donatą Dabulskį, Gediminą Tiškų, Haroldą Grigucevičių, Eglę Gečaitę,Tomą Astrauską, Dmitrijų Larionovą – galima laikyti lietuvių kūrėjų pionieriais Kazachstano rinkoje, pradėjusiais kurti ten architektūrinius objektus maždaug prieš dešimt metų. „Paviršutiniškai bendrauti su kazachais labai paprasta, jie svetingi, malonūs. Tačiau norint užmegsti verslo santykius reikia nueiti nelengvą kelią.

Juk ten kita religija, kitokie papročiai, jie labai sunkiai įsileidžia į savo bendravimo ratą. Reikalinga geležinė kantrybė, adaptacija, jų chameleoniškumo suvokimas – nebūtinai sakoma tai, kas galvojama. Jeigu ir įvyksta susitarimas, niekada negali būti tikras, kad baigsis būtent taip, kaip suderėta.

V.

Architektas Valerijus Starkovskis

Tačiau ir tokie nesklandumai neskatina susigadinti su jais santykius – kitaip ateityje ten nebegalėtum tikėtis dirbti“, – pasakojo architektas V. Starkovskis Užsakymus Kazachstane garantuoja ne tik profesionalumas.

Be asmeninių rekomendacijų ten neišsiversi. Anot V. Starkovskio, pirma privalai įrodyti savo darbų kokybę, bet telesnį bendradarbiavimą daugiau lemia ne sukurti darbai, bet asmeninės pažintys. „Ten didelę reikšmę turi apibūdinimas, kad „Tu – geras žmogus“. Tai gali reikšti, kad esi ne tik geras architektas, puikus savo srities profesionalas, bet esi draugiškas, pagarbus, mandagus, svetingas. Jie labai vertina, jeigu atvažiuoji ne tuščiomis, atveži lauktuvių, pavyzdžiui, lietuviškos duonos. Taip parodai savo pagarbą ir užsitarnauji jų pagarbą“, – sakė architektas.

95

architektūra

Anot jo, duona – tai kertinis simbolis kazachų sampratoje. Jie puikiai mena tremties laikus, atvežtus į Kazachstano stepes lietuvius ar į Karagandos šachtas japonų karo belaisvius, kuriuos priimdavo gyventi į savo namus, kol tremtiniai pasistatydavo barakus tolesniam išgyvenimui.

Sunku patikėti, bet visų XX a. negandų metu Kazachstane savo ir ne savo valia apsigyveno virš 120 įvairių tautybių žmonių. Šalyje griežtai kontroliuojama pagarba visoms ten esančioms religijoms ir religinėms šventėms.

Jei iš pirmo žvilgsnio kazachai atrodo atšiaurūs ir nepatiklūs, pakalbinus daugelis jų puikiai rodo savo erudiciją istorijos žiniomis. Ir ypač apie Lietuvą, apie tą mažą šalį, kuri buvo nusidriekusi iki Juodosios jūros, kurios žmonės taip puikiai jojo žirgais, kaip ir kazachai „stepių vilkai“ ir iš kurios žmonių, dirbančių Kazachstane, yra daugiau nei iš Kinijos.

Kazachai nebus atlaidūs, jeigu neįvykdysi duoto pažado. Tačiau jie į pasitaikančius nesklandumus darbe žiūri kur kas atlaidžiau. Gaji taisyklė, kad dirbant galima suklysti ir turi būti suteikiamas net ne vienas šansas pasitaisyti. Nes pirmą kartą gali suklysti netyčia, antrą kartą – dėl nežinojimo. Trečias kartas jau laikomas piktybiniu.

Architektas V. Starkovskis atkreipė dėmesį, jog kantrybės išbandymu ten tampa ilgai užsitęsiantis projekto įgyvendinimas. Pavyzdžiui, vertinant europietiškais standartais projektą galima numatyti įgyvendinti per pusę metų, o Kazachstane reikia nusiteikti, kad be trijų metų finišas nebus pasiektas. „Negalima sakyti, kad jiems nesvarbu greičiau gauti pajamas. Jie paprasčiausiai vadovaujasi kitomis vertybėmis.

Jeigu pas mus iš anksto numatytu laiku neįgyvendinę projektų verslininkai ima skaičiuoti negautas pajamas ir nuostolius, ten šitaip nesielgiama. Viena vertus, pinigų mastai ten kitokie. Tie, kurie nusprendžia investuoti į projektus, juos įgyvendina be banko kreditų“, –sakė V. Starkovskis.

96 2017 Nr. 3

Prekybos centras AVENUE su gyvenamuoju kompleksu Bendras komplekso plotas – 164900 kv. metrų. Prekybos centras užims 112 649 kv. metrus, apartamentai – 52284 kv. metrus.

Projektas parengtas 2017 metais.

Projektavo projektavimo biuras PERFORMA, architektai: Valerijus Starkovskis, Eglė Gečaitė, Donatas Dabulskis.

Prekybos centras CARREFOUR Bendras objekto plotas – 17000 kv. metrų.

Projektas parengtas 2017 metais, patvirtintas valstybinės ekspertizės, išduotas leidimas statybai. Šiuo metu ruošiama statybų aikštelė.

Projektavo projektavimo biuras PERFORMA, architektai: Valerijus Starkovskis, Donatas Dabulskis, Gediminas Tiškus, Dmitrij Larionov.

Pasitiki kūrėjų profesionalumu Kazachstane statybose darbuojasi nemažai žmonių, atvykusių iš mažiau turtingų kaimyninių valstybių. Tai – vairuotojai, žemdirbiai arba tiesiog žmonės be išsilavinimo, neturintys nieko bendro su statybomis. V. Starkovskiui teko su tokiais darbininkais susidurti ir įgyvendinant jo paties kurtus projektus. „Tam, kad užtikrinti darbų kokybę, teko ne kartą kviestis specialistus iš Lietuvos. Tikrai nėra taip, kad kazachams nesvarbi kokybė. Jie ir medžiagas, ir baldus ar įrangą užsisako Europos šalyse, Kinijoje, JAE ir tikrai paiso, kad gaminiai būtų kokybiški“, - pasakojo architektas.

Vertindamas kazachų supratimą apie architektūrą bei skonio pajautimą, V. Starkovskis sakė, kad prieš keliolika metų jis ten nuvykęs pateko į bizantiškosios architektūros aplinką. Dominavo „euroremonto“ nuotaikos. Tačiau labai greitai viskas kardinaliai pasikeitė. Architektui teko stebėti statybos reglamentų ir kitos įstatyminės bazės virsmą iš sovietinės į kur kas šiuolaikiškesnę. Įdiegtos sistemos, leidžiančios derinti ir tvirtinti projektus su valdžios institucijomis, viskas daroma laikantis teisės aktų, be jokių interpretacijų.

Dabar ten investuoja Artimųjų Rytų šeichai, statomi tarptautiniams tinklams priklausantys

viešbučiai, prekybos centrai. Tokiems projektams samdomi ne vietiniai architektai, bet žymiausi kūrėjai pasaulyje. „Vietinių architektų darbai senamadiški, tarytum iš „socrealizmo“ laikų su naujadarų pagardais. O pasikvietę užsienio architektus, kazachai iš jų nori išspausti maksimumą. Tačiau jie architektais labai pasitiki ir sako: jūs esate savo srities profesionalai, darykite, kad būtų geriausias rezultatas. Kartais užsakovai atvirai pripažįsta, kad nesupranta architektūros ir tiesiai šviesiai klausia, ar čia viskas gerai, ar projektas yra „kietas“.

Gavę patvirtinimą, kad tikrai nebus išjuokti – nusiramina“, – sakė V. Starkovskis.

97

architektūra

Projektus nori matyti „gyvai“ Reikalavimai medžiagoms – irgi aukšti.

V. Starkovskis palygino, kaip atrodo kai kurie prekybos centrai Lietuvoje, ir kaip – Kazachstane. Pas mus dažniausiai naudojamos „sandwich“ tipo plokštės, kad statyba būtų greita ir pigesnė. Tuo tarpu kazachai pasirenka prabangias fasadų medžiagas, suprasdami, kad jų objektai bus tarsi dar viena miesto molekulė ir bet kaip ją suformuoti nedera.

Tai reglamentuoja ir pirminėje projektavimo stadijoje pateikiami architektūriniai projektiniai pasiūlymai. Jie svarstomi dalyvaujant miesto vyriausiam architektui, miesto merui. O ypatingos svarbos ir centrinėje miesto dalyje statytini objektai aptariami dalyvaujant šalies Prezidentui.

V. Starkovskiui nuostabą ir pagarbą kelia tai, kad architekto, objekto autoriaus darbas – jo parengtas projektas, yra apsaugotas šalies įstatymų ir turi visakeriopą galią. Didžiajai architektūros tarybai pristatyti ir suderinti architektūriniai projektiniai pasiūlymai pastatyto objekto pridavimo valstybinei komisijai metu yra sulyginami su jau pastatytu objektu.

Jei pastatytas objektas atitinka planų bei fasadų brėžinius, atitinka vizualizacijas, jį leidžiama eksploatuoti. Jei ne – tenka koreguoti jau pastatyto objekto fasadus.

Kartais nutinka ir taip, kad reikia objeketą lividuoti bei perstatyti dėl jo neatitikimo suderintam projektui.

98 2017 Nr. 3

Daugiafunkcinės paskirties kompleksas PARK LANE Bendras objekto plotas – 40 000 kv. metrų.

Projektas rengtas 2015–2017 metais, patvirtintas valstybinės ekspertizės, išduotas leidimas statybai. Šiuo metu vykdomi statybų darbai.

Projektavo projektavimo biuras PERFORMA, architektai: Valerijus Starkovskis, Donatas Dabulskis, Gediminas Tiškus, Haroldas Grigucevičius.

3D vizualizacijas ir videopristatymus rengė Vytaras Baranauskas.

Viešbutis TOURBILLON Bendras objekto plotas – 20000 kv. metrų.

Projektas parengtas 2013 metais (kol kas tėra projektiniai pasiūlymai).

Projektą rengė projektavimo biuras PERFORMA, architektai: Valerijus Starkovskis, Donatas Dabulskis.

99

architektūra Kazachstane aiškiai apibrėžtos visų projektavimo ir statybos dalyvių pareigos. Investuotojams bei statybos sektoriaus specialistams nėra leidžiama interpretuoti, piginti ar keisti medžiagiškumą, vengiant objekto architekto paruošto projekto ir jį derinančių institucijų nuostatų. „Teko sukaupti nemažai patirties derinant medžiagas projektams. Ta patirtis – tai spontaniški skrydžiai iš Kazachstano kelioms valandoms ar dienoms į Europos ar Artimųjų Rytų šalį vien tam, kad parodyti, kaip natūroje atrodo viena ar kita medžiaga. Neužtenka nusiųsti nuotrauką – jie turi rankomis paliesti, gauti detalią informaciją tiesiogiai“, - įspūdžiais dalinosi architektas.

Kaip taisyklė – neužtenka nusiųsti internetu projekto vizualizacijų, tenka gaminti maketą iš medžio ar metalo ir siųsti jį kurjerių paštu. Antai šiuo metu statomo visuomeninio objekto padaryto maketo dydis buvo 1,5 metro ilgio, 1,5 metro pločio ir 1,5 m aukščio. Jame sumodeliuoti ne tik statiniai, bet ir šalia stovintys automobiliai, žmonių siluetai, medžiai, apšvietimo stulpai ir kt. Užsakovai pareiškė, kad taip geriau įsivaizduos būsimą statinį ir aplinką. Taip pat

100 2017 Nr. 3

svarbu į komplektą pateikti vaizdo prezentaciją apie projektuojamą ir statomą objektą.

Ar nebuvo taip, kad po kažkurio projekto būtų sau pasakęs – daugiau čia nebedirbsiu? Architektas V. Starkovskis atvirai prisipažino, kad ne, nors daugeliu atvejų ne vienos užsienio šalies architektas yra neišlaikęs kazachų egzamino ir grįžęs į savo namus nusivylęs, neįgyvendinęs savo lūkesčių. „Mano būdas toks, kad kuo daugiau kliūčių iškyla, tuo labiau stumia į priekį. Būna, kad ne viskas baigiasi taip, kaip tikiesi, būna, kad lieka pilnai neatsiskaityta už atliktą darbą. Dėl tokių dalykų neturi nusiminti ir pykti ant jų, nes kultūrinės tradicijos ir Vidurio Azijos koloritas be to negali apsieiti.

Bet pyktis ar konfliktuoti nėra prasmės, jeigu toliau nori ten kažką nuveikti“, - atviravo kūrėjas.

Nė vieno Kazachstane įgyvendinto projekto V. Starkovskis nenori išskirti kaip geriausio ar lengviausio. Visi jie buvo įgyvendinami sudėtingai, sprendžiant begalę problemų.

Bet sudėjus visą patirtą praktiką, galima apibūdinti, kad ten dirbti įdomu!

Ekskliuzyvinių laikrodžių ir juvelyrinių dirbinių parduotuvė „Radisson“ viešbutyje Astanoje.

Projektas rengtas 2013 metais.

Projektavo projektavimo biuras PERFORMA, architektai: Valerijus Starkovskis, Donatas Dabulskis.

101

paveldas

Mindaugo Veliulio nuotr.

Maldos namų išskirtinumas – tapyba Aidonas VALKIŪNAS, Indrė VALKIŪNIENĖ Bendrovės „Opus Optimum“ restauratoriai

Iki Antrojo pasaulinio karo daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių stovėjusios medinės sinagogos sunaikintos karo arba pokario metais. Tačiau yra miestų, kurie gali didžiuotis išsaugoję svarbių medinių žydų sakralinės architektūros pavyzdžių. Vienas jų – Pakruojis, kur šių metų gegužę duris atvėrė renovuotas medinės sinagogos pastatas.

Nuo šiol čia veiks Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos vaikų skyrius, jau planuojami renginiai, parodos, koncertai. Tai – seniausia išlikusi Lietuvoje medinė žydų sinagoga.

102 2017 Nr. 3

Išsiskyrė originaliais skliautais ydai Pakruojyje pradėjo kurtis XVIII amžiuje, jų bendruomenė XIX amžiaus pabaigoje jau buvo gerokai išsiplėtusi. Per 1897 metų gyventojų surašymą miestelyje surašyti 1545 gyventojai, iš kurių 1093 buvo žydai.

Iš kitų Lietuvos teritorijoje buvusių sinagogų Pakruojo sinagoga išsiskiria originalios kompozicijos buvusia skliautų tapyba, kuri visa buvo užfiksuota 1938 metais nespalvotose fotografijose. Primityviu, tačiau ekspresyvios tapybos požymių turinčiu stiliumi menininkas sukūrė įdomų rojaus sodo vaizdinį kartu su fantastiniais ir daugybę perkeltinių reikšmių turinčiais simboliais.

Skliauto centre vaizduojamas leviatanas, įsikandęs savo uodegą, kurią paleidus kiltų pasaulį naikinantis potvynis. Liūtas simbolizuoja Dievo teismą ir rūstybę. Žydų gyvenimą tremtyje simbolizuoja staleliai su gėlėmis ar traukinys, parvešiantis žydus į šventą Izraelio žemę. Ir dar daugelis kitų simbolių.

Ž

Sinagoga stovi miesto centrinėje dalyje, ant Kruojos upelio dešiniojo kranto. Maldos namai – pereinamųjų iš baroko į klasicizmą formų. Pakruojo sinagoga buvo pastatyta 1801 metais, užrašas ant vidinių durų, vedančių į „štibl“, rodo 5161 metus pagal žydų skaičiavimą. Medinė sinagoga buvo naudojama kaip vasarinė, bendruomenės nariai labiau lankė (ypač žiemą) kitą, priešais stovėjusią mūrinę, sinagogą. Šalia medinės sinagogos buvo siuvėjų kloizas, tačiau 1938 metais jis jau nebuvo naudojamas. 1938-aisiais lingvistas ir judaikos tyrinėtojas Chackelis Lemchenas iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus surengė ekspediciją, kurios metu aprašė ir užfiksavo fotografijose sinagogos būklę.

Tuo metu sinagoga buvo labai apleista: grindys pusiau supuvusios, molai išklibę, daug dulkių.

Sinagoga tuomet išsiskyrė drožinėtu ir dažytu aron kodešu, neįprastos formos bima, gausia, įdomia sienų bei lubų polichromine tapyba.

Pokario metais medinėje sinagogoje buvo įrengtas klubas. 1954-ųjų rekonstrukcijos metu buvo išardytas ir sunaikintas tapytas skliautas, aron kodešas bei bima, užkalti langai, vidinės

pertvaros perstatytos, o sienos apkaltos ir užtinkuotos. Čia vykdavo šokių vakarai, buvo rodomi kino filmai, vėliau įrengta sporto salė, o pastaraisiais metais čia veikė rajono Švietimo skyriaus sandėlis. Sinagogos pastatą smarkiai apgadino keletas gaisrų. Po pastarojo gaisro, kuris kilo 2009 metais, iškilo reali grėsmė šį unikalų objektą prarasti negrįžtamai.

Tvarkybos darbus paspartino gaisras Sinagogos restauravimo projektas parengtas 2004 metais, kai grupė žydų kultūros paveldo tyrinėtojų kartu su lietuve Aiste Niunkaite-Račiuniene bei Sergejumi Kravcovu iš Izraelio surengė pažintinę ekspediciją Lietuvoje, po kurios ir gimė pirmosios sinagogos atkūrimo idėjos. Tam, kad ši idėja iš vizualinių projektų virstų realiais brėžiniais, turėjo praeiti daugiau nei dešimtmetis. Skambėtų makabriškai, bet tam tikra prasme tam pasitarnavo 2009-ųjų gaisras, kuris stipriai apgadino pastatą, bet tik per atsitiktinumą jo visiškai nesunaikino.

2010 metais Pakruojo rajono savivaldybės ir Kultūros paveldo departamento pastangomis 103

paveldas

sinagoga buvo užsandarinta, uždengta laikina stogo danga, išramstytos labiausiai nukentėjusios sienos, medinė perdanga. 2015-ųjų pradžioje pradėjus pastato restauravimą buvo numatyta sutvarkyti sienas, jas apšiltinti, pakeisti stogo dangą, sudėti langus, duris, pakloti inžinerinius tinklus.

Pradėjus tvarkybos darbus pirmieji radiniai nuteikė optimistiškai. Atplėšus vidaus apkalimo lentas, ant rąstų sienos buvo rasta tapetų fragmentų.

Ardant apkalą buvo rastos kelios polichromuotos lentos, kurios, kaip paaiškėjo, buvo tapyto skliauto dalis. Tuomet ir buvo pradėta galvoti apie visą interjero atkūrimą. Čia reikėtų paminėti, kad projekto valdytojų, Pakruojo rajono savivaldybės, dėka pavyko sutaupyti atkūrimui skirtų lėšų, taigi buvo pradėta svarstyti interjero atkūrimo idėja.

Projektuojant autentiško interjero atkūrimą svarbiausias restauratorių uždavinys buvo kuo tiksliau nustatyti buvusios tapybos kompoziciją ir tapybos koloritą. Kitaip tariant, kiekviena detalė ir figūra turėjo atsidurti tiksliai toje vietoje, kur ir buvo nutapyta, o spalvos turėjo būti tokios pat, kokios buvo. Atspirties tašku tapo minėtos autentiškos tapytos lentos ir išlikę 1938-aisiais daryti negatyvai. Negatyvai tuo metu buvo tik nespalvoti, tačiau ištyrus lentų polichromijos sluoksnį buvo surinkta tapybos spalvų paletė. Restauratoriams pavyko surasti ir sudaryti 12 autentiškų spalvų paletę. Remiantis ja ir nespalvotomis fotografijomis buvo sukurti spalviniai tapybos eskizai, o vėliau ir visa tapybos kompozicija masteliu 1:1. Skliautas kompoziciškai buvo suskirstytas į keturias dalis, kurias galima susieti su keturiomis pasaulio šalimis.

104 2017 Nr. 3

Šiame objekte pirmą kartą Lietuvos restau­ravimo istorijoje buvo išsaugoti autentiškų popierinių sienų apmušalų fragmentai.

Tapybos kompozicijoje gausu medžių, paukščių ir kitų įdomių žydų religinių simbolių, interpretuojančių torą ir kitus sakralinius tekstus. 1938 metais Ch. Lemchenas rašė: „Sinagogoje krinta į akį tapybos gausumas. Retai kurioje sinagogoje pasitaiko, kad būtų tiek daug pritapyta. Visų pirma čia yra tradiciniai žydų sinagogų žvėrys: elnias, liūtas, tigras ir, be to, erelis; viršuj bimos – leviatanas, laikąs savo žiotyse savąją uodegą (pagal padavimą jis apsupąs pasaulį; jei išleistų uodegą iš burnos, pasaulis tuoj sugriūtų).

Tačiau yra ir nepaprastybių: dramblys, paukščiukai, medžiai, stalas su knygomis ir traukinys (!). Tapyba primityvi; kai kuriuos daiktus sunku iš paveikslo net pažinti (plg. tigrą, erelį).

Visa tapyba sutelkta apie altorių, moterų skyriaus galerijoje, lubose, ypač moterų skyriaus, kur lengviau jas pasiekti. Sienos aplipdytos nežinomo senumo apmušalais. Įdomūs ar kuriuo nors požiūriu vertingi yra (be minėto altoriaus): 1. bima – nepaprasto pavidalo; 2. žirandolis – data: 1803 m.; 3. aštuonžvakė Chanukos žvakidė – data: 1871 m.; 4. analojus (kur stovi kantorius) – 1892 m.; 5. „amžinasis“ kalendorius – 1887 m.“ (Lemchenas Ch. Pakruojo medinė sinagoga, „Gimtasis kraštas“, 1938, Nr. 3–4, p. 416–421).

Atkūrė autentiškus tapetus Šiame objekte pirmą kartą Lietuvos restauravimo istorijoje buvo išsaugoti autentiškų popierinių sienų apmušalų fragmentai. Jie

Tapybos kompozicijoje gausu medžių, paukščių ir kitų įdomių žydų religinių simbo­lių.

buvo ne tik restauruoti, bet ir sėkmingai rekonstruoti visu buvusiu plotu. Po išsamaus šių apmušalų tyrimo paaiškėjo, kad tai – XIX a. antrosios pusės ritininės spaudos gaminys.

XIX a. patalpų sienos vis dažniau pradėtos puošti margintu popieriumi. Tuometėje Lietuvoje tokių gamintojų nebuvo. XIX a. antrojoje pusėje nemažai pirklių Vilniuje prekiavo Prancūzijos, Rusijos (Rygos ir Sankt Peterburgo), Helsingforso (dabar Helsinkis), Lenkijos (Varšuvos ir Čenstachavos), Vokietijos fabrikų gaminiais. Reklamos skelbimuose buvo teigiama, kad apmušalai yra pigesnis ir estetiškesnis apdailos būdas nei sienų dažymas. Daug tapetų tiekė Varšuvos fabrikas, kurį įkūrė iš Vienos atvykę žymaus prancūzų gamintojo Zuberio svainiai Michalas Sporlinas ir Henrikas Rahnas.

Rasti tapetų likučiai nustebino savo sodriu mėlynu koloritu. Po pigmento cheminių tyrimų paaiškėjo, kad tokiai sodriai spalvai išgauti buvo panaudotas tuomet sąlygiškai neseniai išrastas sintetinis ultramarinas. Popierius buvo labai stipriai paveiktas rūgščių, daugelyje vietų jį nuimti nuo sienos naudojant sausąsias technologijas tapo praktiškai neįmanoma, ir tik po daugelio bandymų drėkinant ir tvirtinant pigmentą pavyko šių apmušalų likučius nuimti nuo rąstinės sienos patiriant mažiausias netektis.

Vėliau nuimti likučiai buvo restauruojami pasitelkiant tradicines popieriaus valymo ir restauravimo technologijas.

Gaminat naujus tapetus jau buvo panaudotos šiuolaikinės medžiagos, tačiau norint išgauti identišką koloritą teko prisiminti ir pritaikyti senąsias tapetų gamybos technologijas, jas kombinuoti su šiuolaikinėmis. Spalvai išgauti naudotas tas pats sintetinis ultramarinas, kaip ir senosios gamybos metu.

105

paveldas

Maldos namai – pereinamųjų iš baroko į klasicizmą formų.

Restauravimo metu taip pat buvo atliekami ir nuoseklūs polichrominiai tyrimai. Jų metu ne tik nustatyta skliauto tapybos polichrominė spalvų paletė ir tiksli tapetų dažų sudėtis, bet ir atrasta iki tol neužfiksuotų įdomių dekoro elementų. Vienas jų – tai buvusios tapytos kolonos. Išlikę keli vos matomi fragmentai leidžia spėti, kad ankstyvuoju sinagogos pastatymo laikotarpiu kolonos 106 2017 Nr. 3

galėjo būti dekoruotos augaliniais dekoro motyvais, o ant kolonos kapitelio rasti auksavimo pėdsakai leidžia spėti jas buvusias labai puošnias. Deja, šių dekoro elementų išliko tiek mažai, kad atkurti piešinį jau buvo neįmanoma.

Sinagoga naujam gyvenimui prikelta trijų komandų pastangomis. Pirmoji grupė buvo žydai ir lietuviai, inicijavę tyrimus ir iškėlę restauravimo idėją. Antrieji – savivaldybė, radusi lėšų tvarkybos darbams. Ir galiausiai – restauratoriai, idėjas pavertę realybe.

Užs.

Pameistrys – patikrintas darbuotojas

Remiantis Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, Prancūzijos pameistrystės tradicijų, kurios formavosi ne vieną dešimtmetį, gerąja patirtimi, daugumoje Europos šalių bandoma pritaikyti darbu grindžiamo mokymo idėją. Ne išimtis ir Lietuva.

Pameistrystės sąvoka nėra naujiena. Jau nuo 2007 metų tokia mokymosi forma yra įteisinta profesinio mokymo įstatyme, pameistrystę reglamentuoja Formaliojo profesinio mokymo tvarkos aprašas. Tačiau kaip konkrečioje darbo vietoje pasiekti, kad mokiniai gautų visas mokymo plane numatytas kompetencijas, daugeliui – didžiulis iššūkis.

Išbandė keliose įmonėse rojekto „Dualinis mokymas – kaip priemonė jaunimo integracijai ir inovacijų skatinimui mažose ir vidutinėse įmonėse” („Work Based Learning“) ėmėmės neatsitiktinai – 2015 metais Vilniaus statybininkų rengimo centre atidarytas Statybos sektoriaus praktinio mokymo centras, kuriame buvo sudarytos visos sąlygos išbandyti neformalią dviejų metų trukmės mokymo programą. Ją parengėme bendradarbiaudami su Panevėžio kolegija, projekto partneriais iš Lenkijos, Vengrijos ir Vokietijos. Praktinio mokymo centre bandomojo dualinio mokymo projekto dalyviai įgijo teorinių žinių bei pradinių praktinių gebėjimų“, – aiškina Vilniaus statybininkų rengimo centro projektų vadovė Renata Černeckienė.Mokymas vyko ne su viena, o su keletu įmonių, nes projekte dalyvavo 21 mokinys.

Vidutinėje ar mažoje įmonėje surasti darbo tokiam kiekiui jaunų, smalsių, guvių jaunuolių – ne visai įkandamas uždavinys. Ne paslaptis, įmonės dirba konkurencingoje aplinkoje, laiku ir kokybiškai atlikti darbai joms garantuoja naujus užsakymus.

Todėl vienas iš svarbiausių uždavinių ir buvo darbdavių gebėjimas peržengti savo individualius interesus, noras matyti ilgalaikę perspektyvą.

„P

Ugdo lojalumą „Žvelgiant iš darbdavio pozicijos, silpnoji vieta yra teisinis pameistrystės būdu besimokančio jaunuolio reguliavimas: nėra parengtų pavyzdinių darbo sutarčių, nenumatytas apmokėjimo klausimas tiek mokiniams, tiek meistrams.

Per pameistrystę gali būti sprendžiama įdarbinimo problema – dar besimokydamas žmogus kuria pridedamąją vertę įmonei, o darbdavys atsirenka jį tenkinančius darbuotojus. Pameistrystė verslui leidžia ugdyti būsimo darbuotojo lojalumą įmonei“, – savo įžvalgomis dalijosi centro direktorius Juozas Baranauskas.

Jo nuomone, jeigu įmonė rodo, kad ji investuoja į būsimą darbuotoją, rodo dėmesį, sudaro tinkamas sąlygas mokytis, rūpinasi jo būsima karjera, tai padeda formuoti daug stipresnį būsimo darbuotojo lojalumą.

Abipusė nauda Projekte dirbusių mokytojų nuomone, tik iš tiesų atsidūręs statybų aikštelėje mokinys pajunta, ką reiškia dirbti statybose. Pameistrystės mokymo metu būtent ir atsirado tokia galimybė susipažinti su statybinėmis įmonėmis, jų darbų spektru, įvairiais statybiniais procesais.

Savo ruožtu, tai padėjo tobulėti ir profesijos mokytojams.

Mokymas statybos sektoriaus praktinio mokymo centre labai artimas darbui realiomis sąlygomis, tačiau tai vis tiek reikėtų laikyti simuliacine įmone. Tose įmonėse, kuriose buvo sudarytos tinkamos sąlygos darbui bei buvo deramas požiūris į įgūdžius tobulinančius mokinius, dualinis mokymas pasiteisino: jam pasibaigus, mokiniai jau turi darbo vietą, o įmonė – laiko patikrintus darbuotojus.

VšĮ Vilniaus statybininkų rengimo centras drauge su 6 partneriais iš Lenkijos, Vengrijos ir Vokietijos baigia įgyvendinti 36 mėnesių trukmės Europos sąjungos Erasmus+ programos finansuojamą projektą „Dualinis mokymas – kaip priemonė jaunimo integracijai ir inovacijų skatinimui mažose ir vidutinėse įmonėse“ (Work Based Learning“). Šio projekto tikslas – didinti jaunimo įtrauktį į profesinį mokymą bei mažinti jaunų žmonių nedarbo lygį.

Remdamiesi gerąja Vokietijos dualinio profesinio mokymo sistemos patirtimi projekto partneriai savo šalyse siekė pritaikyti mokymosi darbo vietoje principus.

107

biblioteka

Mūsų modernizmas Aistė GALAUNYTĖ

Dr. Marijos Drėmaitės monografijos „Baltic Modernism.

Architecture and Housing in Soviet Lithuania“ recenzija

Knygos apie Lietuvos architektūrą pasirodo retai, dar rečiau jos rašomos anglų kalba. Dr. Marijos Drėmaitės monografija apie sovietmečio modernizmą – bene pirmoji, išsamiai pasakojanti apie šį Lietuvos architektūros istorijos tarpsnį ir tarptautinei auditorijai (gal ir simptomiška – palyginti ją galima nebent su pačios autorės bei kolegų Vaido Petrulio, Jūratės Tutlytės parašyta knyga „Architektūra sovietinėje Lietuvoje“ (VDA leidykla, 2012 m.).

altic Modernism“ (liet. „Baltiškas modernizmas“) – aiškus pareiškimas apie trijų Baltijos valstybių architektūros išskirtinumą sovietmečiu.

Ne, mes neišsitenkame po plačiu soviet modernism ar architecture sovietique skėčiu. Pirmuosiuose monografijos puslapiuose išvystame prancūziško žurnalo viršelį, papuoštą sovietinių respublikų herbais. Trys iš jų – lietuviškas, latviškas, estiškas – išbraukti Vytauto Edmundo Čekanausko ranka. Šis gestas puikiai atskleidžia Baltijos valstybių architektų laikyseną sovietmečiu: „Mes nenorime būti čia, mes ne tokie kaip jūs.“ Monografija „Baltic Modernism“ iš esmės siekia atsakyti (ir atsako) į klausimą, kodėl ir kaip mūsų modernizmas buvo kitoks. „Į sovietinės Lietuvos pastatus ir urbanistines struktūras žiūriu plačiame modernizacijos kontekste, modernizacijos, kuri buvo nuleista ant visos šalies šeštajame dešimtmetyje. Pasirinkau tirti, kaip ši prievarta, įgyvendinama industrializacija bei modernizacija, buvo priimta ir veikė sovietinėje Lietuvoje, – įžangoje rašo M. Drėmaitė, ir tai yra išties labai svarbi koncepcija, padedanti objektyviau įvertinti to laikotarpio architektūros kūrinius. – Sąlygos, kurioms esant buvo plėtojama

„B

108 2017 Nr. 3

sovietinė architektūra, yra be galo intriguojančios. Neįvertinus jų yra beprasmiška diskutuoti apie architektūros kokybę.“ Ar kartais to nepamirštame šiandien diskutuodami apie šios architektūros vertę ir svarbą?

Lietuvos sovietmečio architektūros kontekstualizavimas, lyginimas ir su likusioje Sovietų Sąjungoje, ir su Vakaruose vykusiais procesais, kvestionavimas, ką duotomis sąlygomis buvo (ne)įmanoma padaryti ir kas buvo padaryta – tai viena įdomiausių šio daugiasluoksnio tyrimo krypčių. Monografija, padalyta į penkias dalis, nuosekliai atskleidžia sovietinės architektūros kelią nuo socrealizmo iki postmodernizmo. Paskutinės dvi dalys konceptualiai suskirsto architektūrą į dvi grupes – pastatus, skirtus žmonėms gyventi, ir pastatus, skirtus žmonėms aptarnauti, pateikia išsamią tipologinę skirtingų statinių analizę. Architektūros objektai įkontekstinami analizuojant to meto politinius, kultūrinius įvykius, įstatymus ir svarbiausias parodas bei leidinius. Ypač vertingi architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių, Vytauto Edmundo Čekanausko, Vytauto Brėdikio, Algimanto Mačiulio ir kitų atsiminimai, įvykių komentarai. Knygoje taip pat gausu archyvinės, iki šiol nepublikuotos, vaizdinės medžiagos, fiksuojančios ne tik pastatus ir jų projektus, bet ir gyvenimą, vykusį šalia (puiki, svajinga V. E. Čekanausko nuotrauka dar nepastatytų Lazdynų žolynuose).

Gedimino Bartuškos nuotr.

Lietuvos sovietmečio architektūros kontekstualizavimas, lyginimas ir su likusioje Sovietų Sąjungoje, ir su Vakaruose vykusiais procesais, kvestionavimas, ką duotomis sąlygomis

buvo (ne) įmanoma padaryti ir kas buvo padaryta – tai Marija DRĖMAITĖ

viena įdomiausių šio daugiasluoksnio tyrimo krypčių.

Putinų mikrorajonas Alytuje.

Zenono Bulgakovo nuotr., 1972 metai, Alytaus kraštotyros muziejus.

Rytas Elektrėnuose. XX a. 7 deš.

Lietuvos elektrinės archyvas.

M. Drėmaitės monografija „Baltic Modernism. Architecture and Hou­sing in Soviet Lithuania“ – išties svarbus leidinys sovietmečio architektūros tyrimų lauke. Tikiuosi, jis pasieks ne tik seniai besidominčiuosius šia tema, bet ir architektus praktikus bei visuomenę.

Knygos autorė dr. Marija Drėmaitė yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto (VU IF) Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros docentė. Ji baigė menotyros magistro studijas Vytauto Didžiojo universitete ir doktorantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, stažavosi Helsinkio universitete, dirbo tarptautiniuose Šiaurės ir Baltijos šalių modernizmo ir pramonės paveldo projektuose. VU IF dėsto nuo 2004 m., nuo 2013ųjų – docentė ir Paveldosaugos magistro studijų programos pirmininkė. Skaitė kviestines paskaitas Eindhoveno technikos universitete, Geteborgo Chalmerso architektūros mokykloje, Estijos dailės akademijoje, Paryžiaus politikos mokslų institute.

Recenzijos autorė Aistė Galaunytė – architektė, tekstų apie architektūrą ir architektūros reiškinius autorė. Šiuo metu studijuoja doktorantūrą VGTU Architektūros fakultete.

109

pasaulis

Istorinės tiesos architektūra Rūta LEITANAITĖ

Kaip architektūra gali įprasminti skausmingus istorinius įvykius be patoso, bet giliai? Kaip ji gali išsaugoti istorinę aplinką ir suteikti jai visiškai naują naratyvą? To pavyzdys – vienu geriausių pastarųjų dvejų metų architektūros kūrinių Europoje pripažintas Katynės muziejus Varšuvoje, Lenkijoje. Neseniai įvardytas vienu iš penkių prestižinio Mies van der Rohe – Europos šiuolaikinės architektūros apdovanojimo finalistų, pastatas skirtas Katynės žudynėms atminti. Prieš beveik 70 metų miške Rusijoje netoli Smolensko NKVD nužudė daugiau nei 21 000 Lenkijos karininkų, policininkų, intelektualų ir civilių belaisvių. Apie muziejų ir jo kuriamą istoriją mintimis dalinasi vienas iš Katynės muziejaus autorių, biuro „BBGK architekci“ architektas Janas Bžožovskis.

Pokalbio dalis transliuota „Žinių radijo“ laidoje „Reikia architekto“ (rengiama Lietuvos architektų sąjungos). Šio interviu rėmėjai: Lenkijos institutas Vilniuje, Spaudos, radijo ir televizijos fondas.

110 2017 Nr. 3

uziejus įkurtas sename karinio įtvirtinimo - citadelės komplekse. Kodėl pasirinkta būtent ši vieta?

Citadelė yra Varšuvos centre, visiškai greta senamiesčio. Beveik du šimtus metų tai buvo visuomenei neprieinama zona – tikra baltoji dėmė miesto centre. Galiausiai šalies ir miesto valdžia nusprendė, kad laikas šią vietą atverti miestiečiams. Šiandien miestas čia planuoja įrengti ir daugiau muziejų. Citadelė priklauso kariuomenei, Katynės muziejus – Lenkijos kariuomenės (Gynybos minsterijos) muziejų tinklui.

M

Išeitų, kad teritorija neturi jokio tiesioginio ryšio su Katyne?

Ne, tačiau ryšys su Lenkijos gynybos prieš Rusiją istorija neabejotinas. Varšuvos citadelę rusai pastatė po lenkų sukilimo 1830 metais. Įtvirtinimai buvo skirti stipriau kontroliuoti Lenkijos pasipriešinimą prieš Rusijos dominavimą. Citadelė taip pat buvo ir politinių kalinių kalėjimas, kuriuose buvo įkalinta ir nužudyta daugybė Lenkijos patriotų, taigi istorinis kontekstas – labai stiprus.

Mes savo kurtu muziejumi apvertėme vietos semantiką aukštyn kojomis – tai jau nebe Rusijos dominavimo, o aukų, nukentėjusių nuo Rusijos, simbolis.

Kokią žinią turėjo skleisti muziejus?

Mes pasiūlėme idėją, kad Katynės muziejus būtų daugiau nei muziejus – jis turėjo tapti atminties vieta, skirta Katynės aukoms ir jų šeimoms.

Taigi, tai turėjo būti ne žudynių muziejus, bet vieta, kurioje atskleidžiamos žmonių, žuvusių Katynėje, gyvenimo istorijos.

Jūsų sukurta muziejaus idėja nėra įprastas artefaktų ir dokumentų išdėstymas po stiklu. Visas muziejaus kompleksas – pradedant kraštovaizdžiu ir baigiant detalėmis pasakoja nuoseklų scenarijų, kuriame lankytojas patenka vis į kitokį emocinį lauką.

Muziejaus kontekstas labai stiprus, taip pat kaip ir istorijos tragiškumas. Be to, citadelės kompleksas yra kultūros paveldo vertybė, todėl sklype negalėjome kurti jokių naujų pastatų. Turėjome pakeisti egzistuojančių pastatų prasmę. Ypatingai daug dėmesio skyrėme teritorijos aplink citadelės pastatą kraštovaizdžiui: čia sukūrėme taką, jungiantį naujus elementus. Kartu su kraštovaizdžio menininku Ježiu Kalina sukūrėme 2 hektarų ploto parką aplink tris restauruotus pastatus. Muziejaus lankymo scenarijus – tai ėjimas nepertraukiamu taku, vedančiu per skirtingas aplinkas lauke, pastato viduje, požemyje, vėl lauke. Tai kelionė per skirtingas emocijas, o taip pat ir per istoriją: muziejuje eksponuojami ir originalūs daiktai bei dokumentai, atskleidžiantys Katynės tragediją.

Kokį scenarijų kūrėte lankytojui?

Visų pirma lankytojas įeina į plytų tvora apjuostą citadelės teritoriją pro pagrindinius vartus ir atsiduria bastiono aikštėje, skirtoje susitikimams ir ceremonijoms. Šios aikštės centre nestatėme jokio paminklo – jo vaidmenį atlieka simbolinis Katynės miškas. Tai – kvadratas, apsodintas beržais. Norėdamas įeiti į muziejų, lankytojas turi kirsti šį miškelį vingiuotu taku ir pasijusti it iš tiesų būtų toje tolimoje vietoje Rusijoje, kur buvo nužudyti Lenkijos karininkai.

Toliau lankytojas įeina į pastato vidų. Kelias į dviaukštį ginklų saugyklos pastatą visiškai priešingas emocijai, jaučiamai tyliame miškelyje.

Vietoje dangaus ir lapijos virš galvos – tamsus betoninis kaponieriaus skliautas, o pandusu žemyn besileidžiantį lankytoją lydi ant sienų projektuojamos lėtai judančių žmonių figūros. Viršutiniame ginklų saugyklos aukšte lankytojai supažindinami su Katynės istorijos raida, su tuo, kaip rusai beveik 70 metų slėpė tiesą ir klastojo informaciją apie tai, kas įvyko Katynėje ir kaip žmonės kovojo, kad tiesa būtų atskleista. Apatiniame aukšte išeksponavome daiktus, rastus kapavietėse: nuo asmeninių smulkmenų, tokių kaip laiškai, veidrodėliai, šukos, piniginės, nuotraukos ir abrozdėliai iki šachmatų figūrų, kuriomis, įkalinti stovyklose, žaisdavo karininkai.

Kokia buvo interjero idėja, kokios medžiagos, formos, aliuzijos panaudotos ir kodėl?

Ekspoziciją menininkai Ježis Kalina ir Kšyštofas Langas įkurdino senuose, labai gražiuose ginklų saugyklos interjeruose su arkomis. Eksponatus sudėjome į medines, juodai dažytas karines dėžes, kokios buvo rastos miške. Tai simboliška – atvėrus tokias dėžes, paaiškėja tiesa apie Katynę.

Apatiniame aukšte eksponuojamus nužudytųjų daiktus norėjome parodyti taip, kad kuo labiau atsiskleistų kiekvienos aukos individualumas. Todėl sukūrėme didžiules įstiklintas apšviestas spintas, kuriose kiekvienam daikteliui skyrėme po atskirą gardelę. Toks eksponavimas kažkiek primena urnas kolumbariume. Be to, taip dėmesingai parodžius kiekvieną daiktą, skausmingai pasimato tragedijos mastas.

111

pasaulis

Visi citadelės pastatai turi labai aiškias formas, kuriomis neįmanoma nesigėrėti. Norėjome jas pabrėžti, palikti kuo švaresnes. / Janas BŽOŽOVSKIS /

Katynės muziejaus Varšuvoje autorinė komanda: BBGK Architekci Sp. z o. o. (Jan Belina-Brzozowski; Konrad Grabowiecki) - architektūra; Jerzy Kalina – skulptūros, instaliacijos, kraštovaizdis; Maksa Sp. z o.o. (Krzysztof Lang) – koordinavimas.

112 2017 Nr. 3

JŪSŲ PROJEKTĄ ĮGY VENDINSIME MES

Kultūros paveldo vertybės statusą turinčiame pastate architektas negali daryti didelių pakeitimų. Visos naujos konstrukcijos turi nesugadinti esamų.

Kaip dirbote tokiame jautriame kontekste?

Visi citadelės pastatai turi labai aiškias formas, kuriomis neįmanoma nesigėrėti.

Norėjome jas pabrėžti, palikti kuo švaresnes. Visos naujai įrengtos techninės instaliacijos paslėptos. Ieškojome naujos, šiuolaikiškos medžiagos, kuri leistų mūsų sukurtiems naujiems elementams suteikti šviežią išvaizdą, bet kartu ir sulietų juos su istoriniu pastatu nekuriant aštraus kontrasto. Taigi pasirinkome betoną, kurio spalva būtų panaši į raudonų klinkerio plytų, iš kurių pastatyta citadelė, spalvą.

Priėjus arčiau akivaizdu, kad betoninės dalys yra naujos, tačiau žvelgiant į citadelę iš atstumo, viso komplekso vaizdas yra labai vientisas. Naujuose betoniniuose paviršiuose ir pastato viduje, ir išorėje kai kur įspaudėme kapavietėse rastų daiktų, net laiškų įspaudus – taip sukūrėme kasinėjimų, tyrimų zonos, vietos, kur atskleidžiami istorijos sluoksniai, iliuziją.

Ištyrinėjus muziejų, istorija nesibaigia...

Apžiūrėjęs ekspoziciją, lankytojas išeina į lauką, bet ne iškart. Pirmiausia jis turi praeiti mūsų sukurtą simbolinį tunelį, it tarpinį slenkstį tarp mirties ir pomirtinio gyvenimo. Tunelis tamsus, bet iškart nukreipia žvilgsnį į šviesą. Mums labai patiko erdvė tarp citadelės išorinės sienos ir šlaito, todėl nuvedėme lankytoją per ją. Ilgas takas vingiuoja palei žalią šlaitą, o išilgai jo pastatėme ne paminklus, bet kuklius šviesaus akmens stulpus, kuriuose įrašėme žuvusiųjų Katynėje profesijas. Šis takas simbolizuoja praradimą, tuštumą, atsiradusią po šių žmonių mirties. Jis veda į antrąją ginklų saugyklą – žemą vienaukštį pastatą su penkių arkų skliautų eile. Kiekvienas skliautas formuoja tarsi atskirą koplyčią, o kiekvienos koplyčios centre pastatėme lentas, kuriose surašyti visų Lenkijos aukų, žuvusių ne tik Katynėje, bet ir kitose dviejose stovyklose Rusijoje, vardai. Panaši atmosfera sukurta ir kapinėse pačioje Katynėje.

Beje, lentos su vardais yra ne tiesiog plokštumos, o nuoroda į Katynės žudynių vietos radinius. Jos primena sulankstytus ir vėl išlankstytus popieriaus lapelius, kuriuose matyti netaisyklingos lenkimo linijos. Vardai metaliniame paviršiuje iškalti rankomis, raidė po raidės.

Ilgaamžės langų sistemos moderniai statybai heroal W 72 Langų sistema heroal W 72 – tai puikus pasirinkimas ieškantiems optimalaus energijos taupymo ir minimalių išlaidų derinio. Panaudojimo universalumas, 1,3 W/m²K šilumos perdavimo koeficientas ir trijų lygių saugumo klasės (iki RC3) yra tvirti šios sistemos privalumai.

Daugiau informacijos rasite www.heroal.com

heroal – Johann Henkenjohann GmbH & Co. KG Österwieher Str. 80 33415 Verl (Germany) Fon +49 5246 507 - 0 Fax +49 5246 507 - 222

Žaliuzės | Apsauga nuo saulės | Žaliuziniai vartai | Langai | Durys | Fasadai | Techninė priežiūra

pasaulis

Mies van der Rohe apdovanojimo 2017 m. konkurso žiuri pirmininkas Stephen‘as Bates‘as: „2017 m. sausį pradėjusi darbą žiuri pirmas dienas kalbėjo ne apie konkrečius architektūros kūrinius, o apie pasaulio, Europos aktualijas, Brexit, įvykius JAV, išrinkus naują prezidentą. Apie tai, kaip pasaulyje plinta faktų klastojimas, sumeluotos naujienos. Nereikia grįžti į labai tolimą istoriją, kad prisimintum – kai faktais manipuliuojama, jie virsta išgalvota, kažkam naudinga tiesa, galios įrankiu. Katynės memorialo naratyvas be galo stiprus, net šokiruojantis. Jis be galo įtaigiai dėstomas skirtingų specializacijų menininkų bendrai sukurtame muziejaus komplekse, kuriame nuosekliai supinti ryšiai tarp istorinės, naujos architektūros, kraštovaizdžio ir ekspozicijos.“

Kelionės per Katynės istoriją finalas – įspūdinga erdvė, grąžinanti lankytoją į pradinį tašką. Mes prakirtome žalią citadelės apkasą plyšiu, sujungusiu arkadų su atminimo lentomis pastatą su centrine aikšte. Laiptai tarp dvylikos metrų aukščio raudono betono sienų veda vis aukščiau ir aukščiau, tarsi į dangų, į tiesą apie Katynę ir viltį.

Kaip tokią menišką ir poetišką idėją priėmė klientas – kariuomenė?

Kliento garbei reikia pasakyti, kad jis buvo kantrus.

Laimei, viskas prasidėjo nuo architektūrinio konkurso, kurio metu mes galėjome ieškoti ir vystyti savo idėjas.

Beje, konkurso sąlygose architektams buvo liepta sudaryti mišrias komandas kartu su menininkais ir ekspozicijų profesionalais. Natūralu, kartais kildavo ginčų.

Mes, architektai, buvome atsakingi už darnų komandos darbą, o klientas labai džiaugėsi, kad ne jam reikia būti tarpininku tarp skirtingų kūrėjų.

Pastaruoju metu Lenkijoje naujų muziejų ir apskritai kultūros pastatų derlius itin gausus. Ar 114 2017 Nr. 3

muziejaus projektas architektui reiškia galimybę eksperimentuoti, ar kaip tik – spraustis į reikalavimų sąrašą?

Ne, tai tikrai nereiškia suvaržymo. Tokie pastatai projektuojami per architektūrinius konkursus, todėl galimybės sulaukti įdomių, netradicinių idėjų – labai plačios. Kita vertus, ir architektams kurti muziejų reiškia daug didesnę kūrybinę laisvę, nei projektuoti biurus ar būstą.

Visuomeninių pastatų projektų konkursai vykdomi viešųjų pirkimų būdu. O tokio pirkimo specifika lemia, kad pasibaigus konkursui projekte nelabai ką galima bekeisti. Ar tai nesuvaržo architekto darbo tolimesnėse projektavimo stadijose?

Nors tokie konkursai vyksta viešųjų pirkimų būdu, renkamas būna geriausias, o ne pigiausias projektas, todėl po konkurso viskas einasi sklandžiai, esminių pakeitimų nereikia daryti. Sistema veikia. Sunkiausia dalis – bendradarbiavimas tarp architektų ir viešojo kliento. Dažnai klientas nežino tiksliai ko nori, nebūna pasirengęs, neturi pakankamai patirties ir nemoka valdyti sudėtingų projektų.

Ko reikia geram muziejui sukurti? Didelio biudžeto? Kokybiškų medžiagų? Įdomaus turinio?

Visų svarbiausia – idėja. Toliau – jos įgyvendinimas. Trečia – sutarimas tarp architekto ir kliento, kuris pasitikėtų architektu ir projektu.

115

116  2017 Nr. 3