Statyba ir architektūra (2016/3)

2016 / 3 / balandis / gegužė

STATYBA IR ARCHITEKTŪRA

Ateities architektūra – šiandienos projektuose

Pasirengimas A klasės statyboms: ar nestrigs sandarumo testavimas?

Lietuviams – latvių apdovanojimai už Meno muziejaus rekonstrukciją

9 770 131 91 8031

Kokį Neringos įvaizdį kuria naujoji architektūra?

Kaina 4,00 Eur

Negailestinga statistika: statybininkai bankrutuoja

VILNIAUS MIESTO SAVIVALDYBĖ. Arch.: A. Paslaitis, G. Paslaitis, T. Balčiūnas TRYS BURĖS. Arch. L. Merkinas VILNIAUS MIESTO PROKURATŪRA. Arch. K. Lupeikis VILNIAUS UNIVERSITETO BIBLIOTEKA. Arch. R. Palekas LR SEIMO CENTRINIAI RŪMAI. Arch.: V. Nasvytis, A. Burba AB „SENUKAI“ ADMINISTRACINIS PASTATAS KAUNE. Arch. G. Natkevičius

redakcijos skiltis Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 322 LT-12106 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Tel. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt www.sa.lt

Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; prof. dr. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; doc. dr. Liutauras Nekrošius, VGTU Architektūros fakulteto dekanas; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas. „Statyba ir architektūra“ yra Lietuvos statybininkų asociacijos, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos ir Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų narys.

UAB „Statyba ir architektūra“ bendradarbiauja su VšĮ Statybos ir architektūros fondu.

Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė Redaktoriai Darius Babickas, Rusnė Marčėnaitė Korespondentės Lina Bieliauskaitė, Kristina Buidovaitė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Edita Namajūnienė Fotografijos UAB „Baltijos fotografijos linija“ Reklamos skyrius Tel. +370 5 246 1518 Liudmila Michalkevičienė, Goda Tauraitė Prenumeratos ir platinimo skyrius Regina Černiavskienė Tel. +370 5 210 1656

Matant Vilniuje vykdomų nekilnojamojo turto projektų mastą gali būti sunku patikėti, bet statistika neleidžia ginčytis – pernai bankrutavusių pramonės įmonių sąraše daugiausia pozicijų užėmė statybų kompanijos. Ekspertai mums įvardijo daugybę priežasčių, lėmusių šią situaciją.

Mums rūpi ir tai, ar baigiantis 2016-iesiems Aplinkos ministerija nebus spaudžiama dar kartą atidėti reikalavimą statyti tik A energinio naudingumo klasės pastatus.

Aiškinomės, ar faktas, kad tokiems pastatams privalomus sandarumo testus šiandien gali atlikti tik keturios akredituotos laboratorijos, nepabrangins šios paslaugos.

Kai statybų pabaigos proga garbios kompanijos kviečiamos perkirpti simbolinės juostelės prie pastato durų, architektams čia vietos atsiranda retai. O ką jau kalbėti apie inžinierius konstruktorius – kad ir koks reikšmingas būtų jų indėlis į projektą. Taigi kas turėtų konstruktoriams padėkoti už ramų architektų ir pastato naudotojų miegą?

Lietuvos architektūros panoramoje vėl matyti buldozeriai. Pastaraisiais metais statybų šiukšlėmis virto ne vienas sovietmečiu statytas pastatas. Šiandien grėsmė kilusi reikšmingu postmodernistiniu pastatu pripažintam buvusiam Kelių policijos pastatui.

Architektų sąjunga susizgribo rengti saugotinų šio laikotarpio pastatų sąrašą.

Grasinimai buldozeriais, argumentuojant būtinybe saugoti etnografinį ir gamtinį teritorijos identitetą, nuolat skamba ir Kuršių nerijoje. Kokį Neringos įvaizdį kuria naujoji architektūra?

Lietuva gali didžiuotis ne tik tuo, kad užsienio architektų studijos vis dažniau dalyvauja mūsų rengiamuose architektūros konkursuose. Judėjimas vyksta ir priešinga kryptimi: savo kūrybą eksportuoja architektai, žinias ir meistrystę svetur atskleidžia statybų įmonės. Šįkart pristatome Vokietijos kurorte lietuvių suprojektuotą privatiems poreikiams skirtą ne „privataus“ dydžio SPA kompleksą.

Mūsų viršelyje – irgi pagal lietuvių projektą rekonstruotas Latvijos nacionalinis meno muziejus. Magiška akimirka jau pabaigus rekonstrukcijos darbus, bet meno vertybėms dar nenukonkuravus architektūros sprendinių. Latviai dėl galimybės tai pamatyti stojo į ilgiausias eiles.

Portalo www.sa.lt administratorius Artūras Aleksiejūnas El. p. arturas@sa.lt © „Statyba ir architektūra“, 2016 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Spausdino UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 4300 egz.

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

Viršelyje – Latvijos nacionalinis meno muziejus.

ISSN 0131-9183

Norbert TUKAJ nuotr.

6

tema

Negailestinga statistika: statybininkai bankrutuoja

118

pasaulis

Ateities architektūra – šiandienos projektuose

TURINYS 10

forumas

Pasirengimas A klasės statyboms: ar nestrigs sandarumo testavimas

13

situacija 56

Kas prieš buldozerius? 26 p.

Tapatumo apraiškos interjere

20

architektūra

Negautų laurų vainikų dalybos 20 p.

Savivaldybių vyriausiųjų architektų dalia: kaip norai nesutampa su galimybėmis 32 p.

Kokį Neringos įvaizdį kuria naujoji architektūra? 36 p.

2 2016 Nr. 3

biblioteka

Ilginiai šilumos tilteliai – vienas tiltų pasiekti energinį efektyvumą

46

interjeras

Biuro erdvės dinamiškos, kaip ir verslas

98

svetur

SPA komplekse Vokietijoje – akmens solidumo ir stiklo trapumo kontrastai Šiame numeryje minimų įmonių įstaigų rodyklė 78 AGA CAD 104 „Akropolis LT“ 71 „Akustinių tyrimų centras“ 97 ASU Agronomijos fakultetas

90

72 „Baltijos polistirenas“

studijos

28 „Daistatus“ 117 „Gealan Baltic“ 83 „Geonovus“

Gyvenimo pasyviajame name filosofija

84 „Hidrostatyba“ 39 „Inreal“ 18 „YIT Kausta“ 94 „Kauno vandenys“ 111 „Kingspan“ 70 „Knauf“ 93 KTU Statybos ir architektūros fakultetas 128 „Layher Baltic“ 106 Lietuvos statybininkų asociacija 8 „Mandelli“ 55 „Margus“ 62 „Memel hotel“ 40 „Michaelson boutique hotel Klaipėda“ 45 „Nordic and Baltic Property Group“ 16 Polistireninio putplasčio asociacija 127 „Rehau“ II virš. „Reynaers Vilnius“ 112, III virš. „Robert Bosch“ 64 „Rockwool“ 15 „Somfy“ 63 „Statmax“

60

paveldas

Šimtamečiame pastate – restauratorių mokymo centras

96

kraštotvarka

Želdynus išstumia betonas

66

technologijos

Akustinių sprendimų galia

74

69 „Šveicariškos sistemos“ 76 „TPI Vilnius“ IV virš. „Uponor“ 80, 87 VGTU Statybos fakultetas 126 „Viessmann“

BIM

Misija – kokybiška ir tvari architektūra

3

Norbert Tukaj nuotr.

naujienos

Lietuviams – latvių apdovanojimai už Meno muziejaus rekonstrukciją

Lietuviai architektai pademonstravo unikalų ir jautrų požiūrį: senąjį pastatą jie traktavo kaip vertybę, kiekvienam kvadratiniam jo metrui buvo skirtas didžiulis dėmesys.

4 2016 Nr. 3

Latvijos nacionalinis meno muziejus Rygoje dar neveikia, bet jo rekonstrukcijos projektą rengę architektų biurai „Processoffice“ ir „Andrius Skiezgelas Architecture“ jau pradeda rinkti apdovanojimus.

Lietuvių architektų biuras „Processoffice“ tarptautinį architektūros konkursą rekonstruoti Latvijos meno muziejų laimėjo 2010-aisiais, 2011– 2012 metais projektas rengtas ir derintas, dar dvejų metų prireikė, kad architektų komandos vizija taptų realybe. Šiuo metu muziejaus pastatas jau baigtas, jo atidarymas suplanuotas gegužės 4-ąją – Latvijos nepriklausomybės dieną.

Pamatyti veikiantį muziejų su jame eksponuojamais 40 tūkst. meno kūrinių ir lankytojais nekantrauja ir projekto autoriai, pripažino „Processoffice“ architektas Vytautas Biekša. Anot jo, didžiausias projekto iššūkis buvo užtikrinti sklandų proceso dalyvių darbą. Įgyvendinant muziejaus rekonstrukcijos projektą pasitelkta itin daug statybos, restauravimo, inžinerinių tinklų ir technologijų specialistų. Skelbiama, kad muziejaus rekonstrukcijos projektas kainavo daugiau kaip 30 mln. eurų.

Latviai jau turėjo progą susipažinti su statinio architektūra – prieš pradedant įrengti ekspoziciją praėjusių metų gruodį čia vyko atvirų durų dienos. Muziejus sulaukė apgulties – jį aplankė daugiau kaip 125 tūkst. žmonių.

Dar viena maloni žinia projekto architektų komandą pasiekė kovo 11-ąją – tądien projektas, nurungęs daugiau kaip 90 dalyvių, laimėjo Latvijos metų statinio didįjį prizą.

Pastatas, kurio rekonstrukcijos projektą sukūrė „Processoffice“ ir „Andrius Skiezgelas Architecture“ architektai, pastatytas 1905 metais.

Tai – pirmasis meno muziejaus pastatas Baltijos šalyse, statytas tikslingai muziejaus reikmėms.

Architekto Vilhelmo Neimanio sukurtas statinys yra vienas svarbiausių Latvijos architektūros paminklų.

Kaip skelbė pastatui rekonstruoti surengto architektūros konkurso komisija, lietuviai architektai pademonstravo unikalų ir jautrų požiūrį: senąjį pastatą jie traktavo kaip vertybę, kiekvienam kvadratiniam jo metrui buvo skirtas didžiulis dėmesys.

Architektų idėja šiuolaikinį muziejaus priestatą paslėpti po žeme ir į jį perkelti muziejaus archyvus, restauracijos dirbtuves ir pagalbines patalpas, o pagrindiniame istoriniame pastate įkurti ekspozicijų erdves, buvo pergalinga. Rygos miesto vyriausiasis architektas Janis Dripė lietuvių pasiūlytą „amfiteatrą“ permatomu stogu, per kurį matomi užkulisiniai muziejaus procesai, pavadino „auksiniais naujojo muziejaus pastato paveikslo rėmais“.

Nacionalinio Latvijos meno muziejaus architektų komandą sudaro „Processoffice“ architektai: V. Biekša, Rokas Kilčiauskas, Marius Kanevičius, Giedrius Špogis, Ježi Stankevič, Austė Kuliešiūtė, Miglė Nainytė, Giedrė Datenytė, Mantas Petraitis, Sandra Dumčiūtė, Povilas Marozas, Sandra Šlepikaitė ir „Andrius Skiezgelas Architecture“ architektai: A. Skiezgelas, Gilma Teodora Gylytė, Rasa Mizaraitė.

naujienos

Tai – pirmasis meno muziejaus pastatas Baltijos šalyse, statytas tikslingai muziejaus reikmėms.

Architekto Vilhelmo Neimanio sukurtas statinys yra vienas svarbiausių Latvijos architektūros paminklų.

Norbert Tukaj nuotr.

Jonavai reikia pėsčiųjų tilto

Studijos „Architektūros linija“ vizualizacijos

Jonavos rajono savivaldybės planuose – pastatyti naują pėsčiųjų ir dviračių tiltą, kuriuo būtų galima pasiekti Jonavos sporto areną. Savivaldybei pateiktų svarstyti pėsčiųjų ir dviračių tilto projektinių pasiūlymų autoriai – architektai Gintaras Čaikauskas, Vytenis Raugala ir Simas Bakšys.

Architektų studijos „Architektūros linija“ vadovo G. Čaikausko nuomone, tilto projektas visuomet turi daug meninių ir semantinių prasmių, todėl kiekviena situacija unikali. „Pagrindinė pėsčiųjų tilto Jonavoje idėja – vykdant bendrojo miesto plano sprendinius sukurti naują infrastruktūrinę jungtį tarp 2011 metais pastatytos daugiafunkcės arenos ir šalia esančios

miesto dalies. Tiltas suteiks galimybę pėstiems, dviračiais važiuotiems ar neįgaliems žiūrovams patogiai patekti į pastatą virš sudėtingame reljefo įlinkyje esančios judrios gatvės. Taip pat šis netradicinis statinys turėtų tapti vienu iš miesto naujosios architektūros įsimintinų simbolių“, – kalbėjo architektas.

Pagal konsultacijų įmonės „Smart Continent“ pasiūlymą, architektų grupė įsipareigojo sukurti keletą alternatyvios architektūrinės raiškos (monolitinio gelžbetonio, surenkamųjų elementų bei kabamųjų sistemų) konstruktyvų, kurie, apskaičiavus galimus statybos kaštus, įvertinus miesto poreikius ir investicines galimybes, galėtų būti realizuoti.

5

tema

Darius BABICKAS

Blefas prie kortų stalo – taip šiandien statybininkai vadina valdžios kalbas apie įgyvendinamus projektus, senų daugiabučių renovacijos finansavimą, galimybę pasinaudoti Europos Sąjungos (ES) struktūrine parama. Iš šalies atrodytų, kad statybų sektoriui ateina geriausi laikai, tačiau visa tai – tik optinė apgaulė. Krizė tikrai nesibaigusi, o galbūt ir pagilėjusi.

6 2016 Nr. 3

Pažvelgus į statybos darbams išduotų verslo liudijimų skaičių gali susidaryti įspūdis, kad smarkiai padaugėjo užsakymų. Pernai rinkoje atsirado daugiau kaip 2 tūkst. statybininkų, dirbančių pagal verslo liudijimus.

egailestinga statistika: statybininkai bankrutuoja Regionai merdi Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija kasmet atlieka tyrimą norėdama išsiaiškinti, kur šalyje planuojama plėtoti įvairius projektus. 2014 metais įgyvendinti projektus ketinta bemaž visuose šalies regionuose, nedomino verslininkų tik keturi pakraštiniai regionai. Praėjusiais metais į plėtotojų planų radarus pateko jau kur kas mažiau regionų. O šiais metais žemėlapyje matyti tik trys regionai – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos, kur planuojama kokia nors plėtra. „Plėtrai labai daug įtakos turi ir vietos savivalda. Dabar tenka konstatuoti, kad mūsų

savivaldybės ir regionai vangiai konkuruoja dėl investicijų vertinant Europos mastu. Tikrai diskutuotina, kokias funkcijas atlieka savivaldybės, ar jos gali būti atsakingos už plėtrą. Pas mus nėra vieningos institucijos, atsakingos už plėtros politiką“, – teigė Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius Mindaugas Statulevičius.

Jam pritarė ir Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas. Pasak jo, regionuose statybų beveik nebeliko. Ieškotis darbų į sostinę traukia ne tik mažesnių rajonų statybų kompanijos, bet ir didesniuose miestuose veikiančios įmonės, kurioms anksčiau užsakymų užtekdavo vietoje.

7

tema

Ar galime įvardyti, kurie asmenys yra kalti, kad reikėjo griauti pastatus Neringoje? Kurie asmenys tiesiogiai atsakingi, kad neišjuda ES parama?

Kuri institucija ir kuris skyrius kalti, kad renovacijai trūksta pinigų? / Dalius GEDVILAS / Išgyvenimo kaina Praėjusių metų Ūkio ministerijos pateikta statistika rodo, kad iš visų pramonės įmonių daugiausia bankrutavo statybos kompanijų. „Priežasčių galima rasti ne vieną. Valstybės investicijų programoje užsakomųjų statybų skaičiai smarkiai sumažėję. Struktūrinės paramos lėšos neskirstomos jau nuo praėjusių metų. Galbūt kai kurios įmonės turi verslo projektų, idėjų, bet negali jų realizuoti – vis laukia paramos“, – pasakojo Lietuvos statybininkų asociacijos vadovas.

Ne mažesnė blogybė, pasak D. Gedvilo – vykdomi viešieji pirkimai renovacijos darbams.

Jie įvyksta, tačiau įmonės negali pradėti darbų, nes neskiriamas finansavimas. Daugeliui kyla klausimas, ar nupirkti darbai, kurių šiuo metu negalima pradėti, po kelių mėnesių nepabrangs, ar įmonės galės juos atlikti iki galo. „Nesuprantama, kam skelbiami konkursai, jeigu darbams atlikti nėra pinigų. Gal yra mums nežinomų aplinkybių? Tačiau faktas – toks reiškinys nėra geras. Rodomi pavyzdžiai, kai statybininkai palieka nebaigtus renovuoti daugiabučius ir yra badomi pirštais, esą nesugeba įvykdyti įsipareigojimų. Tačiau neįvertinama, kad įmonė, laimėjusi konkursą, tuomet gal nebuvo bloga,

8 2016 Nr. 3

kitaip nebūtų atitikusi kriterijų. Galbūt priežastys kitos – bankrotas dėl to, kad laiku negautas finansavimas“, – sakė D. Gedvilas.

Statybininkams šiandien nerimą kelia ir tai, kad sutartys pasirašomos nesilaikant lygiateisiškumo principo: visas garantijas turi teikti rangovas, o iš užsakovo nereikalaujama net to, kad jis atsiskaitytų už atliktus darbus.

Buvo patikrinta apie 200 sutarčių tarp užsakovų ir rangovų – nė vienoje nesilaikyta įstatymais nustatyto reikalavimo atsiskaityti už atliktus darbus per 30 dienų.

Verslo liudijimai – vėl į trasą Pažvelgus į statybos darbams išduotų verslo liudijimų skaičių gali susidaryti įspūdis, kad smarkiai padaugėjo užsakymų privačiajame sektoriuje. Per praėjusius metus rinkoje atsirado daugiau kaip 2 tūkst. statybininkų, dirbančių pagal verslo liudijimus.

Statybininkų atstovai labai paprastai atsako į šį klausimą – mokesčių sistema privedė prie to, kad statybos įmonės neišsilaiko ir norėdamos konkuruoti samdo asmenis, dirbančius pagal verslo liudijimą. D. Gedvilo manymu, nebūtų nieko stebėtina, jeigu tokie meistrai dirbtų

įrengdami individualiuosius namus ar butus. Tačiau verslo liudijimų turėtojais susigundo ir įmonės, statančios ypatingos paskirties statinius. „Kompanijos į darbą priima vos vieną atestuotą ypatingo statinio vadovą, o visus kitus – dirbančius pagal verslo liudijimus. Jeigu dirbama ypatingos paskirties pastate, verslo liudijimo turėtojas gali būti vieno asmens įmonė. Neturėtų būti nesąžiningai konkuruojama su tais, kurie investuoja į technologijas, kokybę, atsakomybę“, – sakė D. Gedvilas.

Labai geras pavyzdys yra Švedija – ten verslo liudijimą gali turėti vieno asmens įmonė. Nors mokesčius ji moka kiek mažesnius, vis dėlto privalo turėti visus reikiamus atestatus, tinkamai tvarkyti dokumentus.

Gelbėja eksportas Bendrovės „Montuotojas“ vadovas Alfonsas Jaras irgi apgailestavo, kad Lietuvoje nėra strategijos skatinti statybų sektorių. Labiausiai jam apmaudu dėl to, kad nebestatomi stambūs pramonės objektai. „Didelės kompanijos, turinčios nemažą potencialą, tikrai neišgyvena iš smulkių objektų. Tuomet jos žvalgosi į užsienį. Anksčiau būdavo, kad

bendrame užsakymų portfelyje didesni objektai sudarydavo 20 proc., mažesni – apie 80 proc.

Dabar užsakymų portfelis toks, kad 1 proc. sudaro stambesni užsakymai, o 99 proc. – smulkūs.

Tokia situacija nenormali, įmonės dėl to patiria didelių administravimo sąnaudų, pelningumas kritęs, dažna bendrovė dirba nuostolingai“, – sakė A. Jaras.

Anot jo, optimizmo teikia tik mūsų įmonių eksportas, ir jis nuolat auga. Vadinasi, lietuviškomis statybų bendrovėmis vis labiau pasitiki skandinavai, britai, vokiečiai. Reikia manyti, kad statybininkai neemigruos pavieniui, tačiau įmonės gaus stambių užsakymų svetur, užsidirbs kitose rinkose ir duos naudos Lietuvos ūkiui.

O Lietuvos rinkoje proveržio kol kas nematyti.

Mesijas – proceso skaitmeninimas Lietuvos statybininkų asociacija sulaukia kandžių užuominų, kad jai labiausiai rūpi skaitmeninė statyba. Tačiau, D. Gedvilo įsitikinimu, proceso skaitmeninimas leistų labiau kontroliuoti valstybės institucijas, atsakingas už statybas. „Pavyzdys – yra sukurtas elektroninis statybos žurnalas, tačiau Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija nesuteikia leidimo juo naudotis.

Tai – visiškas absurdas. Kažkas tiesiog nenori didesnės kontrolės statybose. Mes galime atsiskaityti už naudojimąsi automobilių stovėjimo aikštele mobiliuoju telefonu, bet negalime naudoti elektroninio statybos žurnalo“, – piktinosi D. Gedvilas ir pabrėžė, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija yra didžiausias statybų sektoriaus naujovių stabdys.

Ar proceso skaitmeninimas duos pinigų užsakymams, atvers ES paramos skrynią? Tiesiogiai gal ne, tačiau visi procesai judėtų kur kas greičiau ir skaidriau, nes skaitmeninimas leistų viską viešai kontroliuoti. Tai būtų pasiekiama matant, kas yra tiesiogiai atsakingas už vieną ar kitą sritį ir ko nepadaro, kad viskas vyktų sklandžiai. „Ar galime įvardyti, kurie asmenys yra kalti, kad reikėjo griauti pastatus Neringoje, tiksliau – kas išdavė leidimus juos statyti? Kurie asmenys tiesiogiai atsakingi, kad neišjuda ES parama? Kuri institucija ir kuris skyrius kalti, kad renovacijai trūksta pinigų? Dabar apie tai kalbama abstrakčiai. Skaitmeninimas leistų labai greitai parodyti kaltus konkrečius asmenis. Ir tuomet reikalai, be abejo, pajudėtų“, – įsitikinęs D. Ge dvilas.

„Akmenės cemento“ gamyklos rekonstrukcija buvo vienas didžiausių pramoninės statybos objektų per pastarąjį dešimtmetį. Statybininkai apgailestauja, kad artimiausiais metais tokių nebeplanuojama.

9

forumas

foruma

Pasirengimas A klasės statyboms: ar nestrigs sandarumo testavimas

Kristina BUIDOVAITĖ

Reikalavimą statyti A energinio

naudingumo klasės pastatus

atidėjus iki 2016-ųjų lapkričio,

specialistai sako, kad nors laiko užkamšyti daugumą šiandienių

spragų yra pakankamai,

statytojams gali kelti rūpesčių

privalomi atlikti sandarumo testai.

Baiminamasi, kad juos šiuo metu

atliekančios keturios akredituotos laboratorijos nesusidoros su nuolat augančiu krūviu.

10 2016 Nr. 3

Marius GIMBUTAS Pastatų sandarumo bandymų laboratorijos vadovas

Akreditacijos procesas nėra paprastas, ypač jeigu akredituojama naujai įsteigta laboratorija. Mes ne kartą konsultavomės su specialistais, o pats akreditavimo procesas užtruko maždaug 9 mėnesius. Trukmė iš esmės priklauso nuo to, kaip laboratorija yra pasiruošusi dirbti. Jei dokumentuose ar veikloje yra klaidų, neatitikčių – tenka atlikti taisymus, o tai, žinoma, užtrunka. Būna, kad ekspertų vizito reikia laukti maždaug tris mėnesius.

Lietuvoje akredituotos keturios laboratorijos nėra daug, turint galvoje, kiek A energinio efektyvumo klasės pastatų statoma šiuo metu ir kiek jų bus statoma ateityje. Žinau, kad akredituotis ruošiasi dar dvi laboratorijos – Vilniuje ir Klaipėdoje.

Kuo toliau, tuo vis daugėja norinčiųjų atlikti sandarumo testus. Pastebime ir tai, kad sandarumo testų rezultatai gerėja. Rangovai

forumas / 1

pradeda suprasti sandarumo svarbą ir ieško priemonių jam užtikrinti. Tiesa, vis dar pasitaiko atvejų, kai užsakovai, atlikę pirmą sandarumo bandymą, nusivilia rezultatais, ypač jei nebegali pasiekti A energinio efektyvumo klasei keliamų reikalavimų. Sandarumas matuojamas baigtame statyti pastate, prieš atliekant pastato energinio naudingumo sertifikavimą. Jei paaiškėja, kad namas nesandarus – klaidų paprastai neištaisysi.

Sandarumo testo kaina priklauso nuo matuojamų patalpų ploto. Mes ją esame nusistatę ir minimalią. Pastaruoju metu į laboratorijos specialistus besikreipiantiems klientams tenka palaukti maždaug savaitę. Esame palyginti užimti. Juolab kad pats sandarumo testas gali būti atliekamas greitai, tačiau aptikti nesandarias vietas užtrunka. Taip pat važinėti po visą Lietuvą.

Laboratorijos, apsisprendusios akredituotis ir atlikti sandarumo bandymus, turės nueiti tą patį kelią, nesvarbu, ar jis būtų sunkus, ar lengvas. Mes laboratoriją įkurti apsisprendėme bemaž prieš trejus metus. Jau tuomet buvo aišku, kad pastatų sandarumo testų daugės, jie taps privalomi, o ekspertų, atliekančių bandymus, buvo labai mažai. Tuo metu – tik viena akredituota laboratorija. Mes norėjome tapti vieni pirmųjų, tačiau akreditavimo procesui užtrukus tapome ketvirti. Džiaugiamės, kad darbų daugėja, kad pasikeitė užsakovų požiūris į sandarumo testus ir ekspertus.

forumas / 2

Jurgis ŠARMAVIČIUS Nacionalinio akreditacijos biuro direktorius Akreditavimas apibrėžiamas kaip nacionalinės akreditacijos įstaigos patvirtinimas, kad atitikties įvertinimo įstaiga atitinka reikalavimus, apibrėžtus darniuosiuose standartuose, ir, jei būtina, kitus papildomus reikalavimus, įskaitant pagal atitinkamų sektorių schemas taikomus reikalavimus, atlikti konkrečią atitikties vertinimo veiklą.

Laboratorijų akreditavimo procesas susideda iš kelių pagrindinių etapų: paraiškos

pateikimo, nagrinėjimo, ekspertų grupės sudarymo, laboratorijos įvertinimo, įvertinimo rezultatų analizavimo, sprendimo priėmimo ir akreditavimo pažymėjimo įforminimo bei išdavimo.

Laboratorijos akreditavimo procesas vidutiniškai trunka apie 9 mėnesius. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad akreditavimo trukmė priklauso ne tik nuo atitikties įvertinimo įstaigos vykdomos veiklos specifikos, pageidaujamos akreditavimo srities apimties, padalinių skaičiaus, dokumentų parengimo kokybės, bet ir nuo to, kaip greitai įstaiga sugeba atlikti korekcinius veiksmus po Nacionalinio akreditacijos biuro (NAB) ekspertų atliktos dokumentų ekspertizės arba vertinimo vietoje. Įstaiga abiem atvejais turi 3 mėnesių terminą, tačiau ji gali korekcinius veiksmus atlikti ir per vieną mėnesį. Tokiu atveju akreditavimo procesas gali trukti ir 5 arba 6 mėnesius. Bet kuriuo atveju įstaigos akreditavimas standarto atitikčiai patvirtinamas tik tada, kai ji įrodo savo kompetenciją.

Šiuo metu NAB yra akreditavęs 4 bandymų laboratorijas darniojo standarto LST EN ISO / IEC 17025:2005 „Tyrimų, bandymų ir kalibravimo laboratorijų kompetencijai keliami bendrieji reikalavimai“ atitikčiai. Jos atlieka pastatų sandarumo bandymus pagal standartą LST EN ISO 9972:2015 „Šiluminės pastatų charakteristikos.

Pastatų pralaidumo orui nustatymas. Ventiliatorinis slėgių skirtumo metodas“.

Jų veiklą NAB specialistai prižiūri laboratorijose lankydamiesi nustatytu periodiškumu. Vizitų metu siekiama įsitikinti, kad laboratorija ir toliau atitinka darniojo standarto LST EN ISO / IEC 17025:2005 reikalavimus, gali pademonstruoti veikiančią vadybos sistemą, techninę kompetenciją ir galimybę gauti techniškai pagrįstus rezultatus.

Ar daugės šioje veiklos srityje dirbančių akredituotų bandymų laboratorijų – manau, priklausys nuo rinkos poreikių.

forumas / 3

Martynas RAMONAS Pasyviųjų namų projektuotojas

Šiuo metu sandarumo testus atlieka akredituotos ir neakredituotos laboratorijos. Tiesa, tik akredituotų laboratorijų atliktų bandymų ataskaitos pripažįstamos išduodant energinio naudingumo sertifikatą. Kiek tenka susidurti, neakredituotos laboratorijos taip pat turi įsigijusios kokybiškos įrangos. Labai svarbu, kad jos naudotų ją kuo dažniau – su jomis dirbantys žmonės taip įgytų daugiau patirties, semtųsi žinių, o tai padėtų žengti akreditacijos proceso link.

Ar užtenka esamų akredituotų laboratorijų?

Kiek man tenka susidurti, kol kas esamų keturių akredituotų laboratorijų Lietuvos rinkai užtenka, tačiau nemanau, kad tiek pakaks ateityje. Jų turėtų būti daugiau. Jei bus paklausa, bus ir pasiūla. Vienu metu veikė viena akredituota laboratorija, vėliau dvi. Keturios, mano akimis – neblogas rezultatas.

Pastatas turėtų turėti du sandarius paviršius – vidinį ir išorinį, šiuodu turėtų būti vienodai sandarūs. Abu sluoksnius ir jų sandarias jungtis svarbu numatyti dar projektavimo stadijoje. Verti dėmesio Norvegijos ar Airijos pavyzdžiai: tų šalių techniniuose reglamentuose ne tik aprašomi sandarumo reikalavimai, bet ir pateikiami jungčių sprendiniai, savotiška mazgų biblioteka, kaip tinkamai garantuoti sandarias jungtis.

Sandarumo testas – lyg darbo kokybės įvertinimas, diagnozė, ar pastatas sveikas, ar būsimas ligonis. Tačiau pradžia – projektuotojo baltas lapas, vėliau sprendžiamas statybininko ir techninio prižiūrėtojo kompetencijos klausimas, galiausiai atvyksta ekspertas atlikti sandarumo testą (paskelbti diagnozę). Viso proceso metu labai svarbus komandinis darbas ir informacijos sklaida.

Dalis neakredituotų laboratorijų, tikėtina, irgi ateityje akredituosis. Lietuvoje yra labai gerų specialistų, sukaupusių nemažai patirties, vis dėlto jie dirba neakredituotose laboratorijose. Galbūt akreditacijos procesą reikėtų trumpinti ir mažinti tam tikrų biurokratinių žingsnių skaičių?

Kalbant apie sandarumo testo būtinybę atiduodant pastatą vertinti, pritariu, kad tai labai svarbu. Statydamas namą ir pasirašydamas rangos darbų sutartį numačiau, kokį sandarumo testo rezultatą rangovas, atiduodamas pastatą vertinti, turės užtikrinti. Jei to neužtikrins, reikalausiu identifikuoti nesandarias vietas, ištaisyti klaidas ir atlikti pakartotinį sandarumo testą.

Sandarumo testas – savotiškas statinio pulso ir kitų gyvybės funkcijų patikrinimas. Jūs matote, kokią prekę įsigyjate: ar perkate katę maiše, ar sandarų, tvirtą, patikimą statinį. Palyginus, kiek sandarumo testas kainuoja, ir kokią duoda naudą – tai yra vienareikšmiškai vertas ir būtinas dalykas. Kiekvienas save gerbiantis užsakovas jį turėtų atlikti.

11

forumas

forumas / 4

Dr. Edmundas MONSTVILAS Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto Statybinės fizikos laboratorijos mokslo darbuotojas Sandarumo bandymus atliekančių specialistų trūkumo bent kol kas nėra, nors prieš metus ar pusantrų pastatų sandarumo bandymai buvo atliekami tik Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto Statybinės fizikos laboratorijoje. Jau tuomet sakėme, kad jei tik atsiras poreikis, atsiras ir akredituotų laboratorijų. Kadangi akredituotų laboratorijų kitose srityse netrūksta, joms pakanka išplėsti

savo akreditacijos sritį. Dar trys akredituotos laboratorijos pradėjo veikti praktiškai vienu metu. Reikės – jų atsiras ir daugiau. Pagaliau esamos laboratorijos gali priimti daugiau specialistų. Problema – ne laboratorijų skaičiaus, bet tai, kiek jos gali įsigyti įrangos, priimti specialistų bandymams atlikti.

Kuo toliau, tuo sandarumo bandymai atliekami dažniau, o esant didesnei pasiūlai rinka sureguliuoja ir paslaugos kainas. Visuomet į jos sąnaudas įskaičiuojama įrangos kaina, darbo jėga, atstumas iki objekto.

Laboratorijas tikrina Nacionalinis akreditacijos biuras: kokia specialistų kvalifikacija, ar jie tinkamai atlieka bandymus ir fiksuoja duomenis. Kontrolė rimta – laboratorijos stebimos kaip pro didinamąjį stiklą.

Akreditacijos procesas yra paprastesnis toms laboratorijoms, kurios yra akredituotos kitoje srityje. Naujai įkurti laboratoriją vien tam, kad būtų galima teikti šią paslaugą – per brangu, tokia investicija neatsipirks.

forumas / 5

Aliaus Koroliovo nuotr.

Mindaugas STATULEVIČIUS Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius

12 2016 Nr. 3

Aplinkos ministerijoje diskutuojant, ar Lietuvos statybų sektorius pasiruošęs statyti A energinio naudingumo klasės pastatus, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija kėlė klausimą, ar staiga padaugėjus A energinio efektyvumo klasės pastatų, kuriuos reikės sertifikuoti, nepristigsime specialistų, nes sandarumo bandymams atlikti akredituotos tik keturios laboratorijos.

Pareiškę šią abejonę paneigimo nesulaukėme. Sandarumo bandymai privalomi ne visuose pastatuose, bet daugumoje gyvenamųjų ir komercinių pastatų juos atlikti būtina. Lietuvoje per metus pastatoma beveik 6000 objektų, didžioji jų dalis sertifikuojama.

Reikalavimas statyti A energinio efektyvumo klasės pastatus nukeltas į metų pabaigą.

Viena priežasčių – duoti laiko statybų sektoriui geriau pasiruošti, o laboratorijoms spėti akredituotis, kad būtų galima atlikti sandarumo bandymus. Negalint laiku išmatuoti sandarumo, gali įstrigti investicijos, projekto užbaigimas, atsirasti piktnaudžiavimų iki galo nerealizuojant projektų. Į šias rizikas mes atkreipėme dėmesį.

Pastatų sertifikavimas užtrunka, o jei eilėje laukia keliolika projektų, gali kilti problemų. Be to, kuo mažiau įmonių teikia paslaugą, tuo didesnė tikimybė, kad kainos bus neproporcingai didelės. Juk jei yra didelė paklausa, kyla noras daugiau užsidirbti.

Reikalavimo atidėjimas iki rudens buvo tinkamas sprendimas. Statybos produkcijos sertifikavimo centras organizuoja mokymus projektuotojams, daugėja atestuotų ekspertų, įmonės dar turi galimybę akredituotis ir ateiti į rinką.

Statybų tempai auga, pastatų ateityje tik daugės – ir A klasės, ir sertifikuotų savanoriškai.

Tai – neišvengiamas procesas.

Naujų reikalavimų nukėlimas leis prie naujos tvarkos pereiti sklandžiau ir kokybiškiau.

situacija

Ilginiai šilumos tilteliai – vienas tiltų pasiekti energinį efektyvumą Kristina BUIDOVAITĖ

Lapkritį Lietuvoje įsigaliosiantis įpareigojimas siekti A energinio naudingumo klasės – specialistams dar viena proga parodyti savo kvalifikaciją. Vienas A klasei keliamų reikalavimų – apskaičiuoti pastatų ilginių šilumos tiltelių šilumos perdavimo koeficientus. Nors projektuotojai gali naudotis laisvai prieinamomis kompiuterinėmis programomis, abejonių, ar visiems šiam darbui atlikti pakaks turimos kvalifikacijos, išliko. Visų pirma dėl to, kad daugeliui trūksta praktikos – A ar A+ klasės pastatų kol kas tėra apie šimtą.

Poreikis yra, specialistų stinga asyviųjų namų projektuotojo Martyno Ramono pastebėjimu, nors statybos techniniame reglamente įtvirtintas nuostatas, kad statant A energinio naudingumo klasės pastatus ilginių šilumos tiltelių skaičiavimas privalomas, taip pat yra sukurtos šilumos tiltelių skaičiavimo programos, tikroji situacija kiek kitokia – specialistų, kurie galėtų apskaičiuoti ilginių šilumos tiltelių šilumos perdavimo koeficientus, tenka paieškoti. O tie, kurie gali tai padaryti, turi darbų keletą mėnesių į priekį.

M. Ramonas gyrė Statybos produktų sertifikavimo centro (SPSC) iniciatyvą organizuoti mokymus, kuriuose projektuotojai gali išbandyti energinio naudingumo skaičiavimo programą „NRGpro“, ir šilumos tiltelių šilumos perdavimo koeficientų skaičiavimo kursus. „Reikia tikėtis, kad specialistų gretos didės kuo greičiau. Statybų rinkoje dirbu ilgą laiką, tačiau kol kas ant dviejų rankų pirštų suskaičiuočiau įmones, ne tik deklaruojančias, bet ir realiai galinčias apskaičiuoti ilginius šilumos tiltelius“, – kalbėjo M. Ramonas.

Pasyviųjų namų projektuotojas pripažįsta vienu metu specialistų ieškojęs kitose šalyse: Estijoje, Latvijoje, Vokietijoje.

„Rockwool“ nuotr.

P

13

situacija

14  2016 Nr. 3

„Specialistai, dirbantys Lietuvoje, ilginių šilumos tiltelių skaičiavimo patirties neturi labai daug. Apskaičiuoti yra viena – daug svarbiau gebėti pasiūlyti optimalų jungties sprendinį, užtikrinti, kad ilginis šilumos tiltelis būtų toks, kokio reikia. Nuo to priklauso mazgo atlikimo sudėtingumas ir statybos kaina“, – aiškino pasyviųjų namų projektuotojas.

Dar vienas M. Ramono siūlymas – parengti ilginių šilumos tiltelių tipinių sprendimų duomenų bazę. Panašia baze naudojasi projektuotojai Norvegijoje. „Apskaičiuoti vieną ilginių šilumos tiltelių jungtį užtrunka keletą valandų, o jei ji sudėtingesnė – tenka padirbėti ir ilgiau. Vienos šeimos gyvenamajam namui reikėtų apskaičiuoti apie 7–12 jungčių. Duomenų bazė pagelbėtų projektuotojams, jie galėtų dirbti efektyviau, pritaikydami savo projektui parankiausią jos sprendinį“, – atkreipė dėmesį M. Ramonas.

Investicijų naudą tenka įrodinėti Pašnekovas pripažįsta – projektuotojams vis dar tenka įrodinėti užsakovams ilginių šilumos tiltelių skaičiavimo reikalingumą. O jų įtaka bus vis svarbesnė pereinant prie A, A+ ir A++ energinio naudingumo klasės pastatų statybos. „Statant beveik energijos nenaudojančius pastatus kiekviena detalė turi nemažai įtakos.

Blogai išspręsti ilginiai šilumos tilteliai gali sutrukdyti įgyvendinti pasyviajam namui keliamus reikalavimus“, – aiškino pašnekovas.

M. Ramonas pabrėžė, kad tinkamai apskaičiuoti ilginių šilumos tiltelių šilumos perdavimo koeficientai užtikrina mažesnius šilumos nuostolius, sykiu – ir pastato ilgaamžiškumą bei komfortą, mat apsisaugoma nuo sienų peršalimo, langų rasojimo ir pelėsio atsiradimo.

Pasyviųjų namų projektuotojas atkreipė dėmesį, kad nors tvirtinama, jog apskaičiuoti šiluminę varžą – kur kas sudėtingiau, jos skaičiavimo metodika statybos techniniame reglamente pateikta jau seniai. Tiesiog ilgą laiką šiam parametrui buvo skiriama per mažai dėmesio. Šiuo metu, projektuodami didelės apimties objektus, specialistai gali pasitelkti specialias 3D programas, kuriose įvertinamas medžiagiškumas, forma, matmenys, kiekiai atitvarų konstrukcijoje ir kuriose apskaičiuojamos šiluminės varžos vertės.

Tiesa, M. Ramonas pripažino, kad šiluminės varžos U verčių skaičiavimas – laiko reikalaujantis darbas, juolab kad būtina įvertinti deklaruojamo šilumos laidumo koeficiento pataisas ir kitus rodiklius.

Aplinkos ministerijos (AM) Statybos normavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Tomas Baranauskas nemano, kad ilginių šilumos tiltelių šilumos perdavimo koeficientų skaičiavimas – sunkiai įkandama užduotis projektuotojams.

Anot AM atstovo, šie reikalavimai A ir aukštesnio energinio efektyvumo klasės pastatams patvirtinti dar 2012 metais, vėliau jie nesikeitė.

T. Baranauskas atkreipė dėmesį į faktą, kad specialios skaičiavimo programos yra prieinamos projektuotojams ir ekspertams, bet pabrėžė kitas nei M. Ramonas problemas: „Ilginių šilumos tiltelių šilumos perdavimo koeficientai nėra sudėtingiausias rodiklis, kurį tenka skaičiuoti.

Sunkiausia apskaičiuoti šiluminę visų pastato atitvarų varžą.“

Mokymuose dalyvauti neskuba Kauno technologijos universiteto (KTU) Architektūros ir statybos instituto Statybinės fizikos laboratorijos mokslo darbuotojas dr. Edmundas Monstvilas pasakojo, kad didelė dalis įmonių atliko namų darbus – parengė gaminių katalogus, kuriuose numatyta, kokie ilginiai šilumos tilteliai turėtų būti, kaip reikia įrengti pastato sandūras, kad jos atitiktų reikalavimus.

Dr. E. Monstvilas nelinkęs tvirtinti, kad apskaičiuoti ilginių šilumos tiltelių šilumos perdavimo koeficientus – itin aukštos kvalifikacijos reikalaujantis darbas.

Ilginius šilumos tiltelius gali skaičiuoti ne tik projektuotojai, bet ir pastatų sertifikavimo ekspertai. Sertifikuodami pastatus, pasak mokslininko, jie arba pasitiki projektuotojų skaičiavimo rezultatais, arba atlieka papildomus skaičiavimus.

Projektuotojai gali tobulinti įgūdžius dirbdami specialia energinio naudingumo skaičiavimo programa „NRGpro“.

Kitą programą „Therm 7“, kuria remiantis skaičiuojami ilginių šilumos tiltelių šilumos perdavimo koeficientai, sukūrė amerikiečiai. Šios programos skaičiavimo algoritmas atitinka reikalavimus, nustatytus europiniame standarte.

KTU Architektūros ir statybos institute projektuotojams buvo surengti mokymai, kurių metu buvo galima išbandyti programą „NRGpro“. Pirmuosiuose sulaukta 16 dalyvių, antruosiuose – 12. KTU mokslininkas stebisi tokiu vangiu projektuotojų dalyvavimu.

Tiesa, pastatų sertifikavimo ekspertai artimiausiu metu taip pat galės pasisemti žinių kvalifikacijos tobulinimo kursuose, kur bus išsamiai aptariami šilumos tiltelių šilumos perdavimo koeficientų skaičiavimo niuansai.

15

Energinis efektyvumas fasadams kelia griežtus reikalavimus Nuo rudens naujai statomiems pastatams bus taikomi gerokai didesni kokybės ir energinio efektyvumo standartai – bus privalu pasiekti ne žemesnę nei A klasę. Viena pagrindinių ypatybių siekiant didelio energinio efektyvumo yra pastato sandarumas. Jam užtikrinti turi būti parenkami teisingi sprendimai ir medžiagos. Polistireninis putplastis dėl savo struktūros ypatybių yra būtent ta medžiaga, kuri leidžia pasiekti ypač gerus sandarumo rodiklius.

16 2016 Nr. 3

Būtina suderinti medžiagas olistireninis putplastis pasižymi iš tiesų labai geromis termoizoliacinėmis ypatybėmis. Medžiagos struktūra, palyginti su pluoštinėmis termoizoliacinėmis medžiagomis, leidžia padaryti pastatus sandarius. Ne veltui, 2013 metų duomenimis, Europoje 82 proc. visų pastatytų arba modernizuotų pastatų fasadams buvo panaudotas polistireninis putplastis“, – sakė Polistireninio putplasčio asociacijos prezidentas dr. Česlovas Ignatavičius.

P

Užs.

Įsigaliojus reikalavimams statyti ne žemesnės nei A energinio naudingumo klasės pastatus, jie turės būti projektuojami sandarūs – nelaidūs oro infiltracijai. Šiuo aspektu projektavimo klaidų kol kas padaroma iš tiesų nemažai. Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto mokslo darbuotojas dr. Karolis Banionis pastebėjo, kad projektavimo klaidų padaroma tuomet, kai netinkamai parenkami medžiagų deriniai ir nevykusiai projektuojami komunikacijų mazgai. „Montavimo klaidų dažniausiai padaroma netinkamai montuojant konstrukcijas, kai aplaidžiai pažiūrima į sandarumą: neklijuojamos sandarinimo juostos, nenaudojamos kitos tam skirtos medžiagos“, – sakė dr. K. Banionis.

Anot jo, pastato sandarumui užtikrinti labai svarbu tinkamai parinkti medžiagas. Dažnai statybininkai pasirenka tarpusavyje nederančias medžiagas, kurios yra nesandarios. Antai mūrui pasirenkami keramzitbetonio blokeliai, o sienos iš išorės termoizoliuojamos mineraline vata naudojant ventiliuojamąją sistemą. Nors blokeliai pasižymi neblogomis šiluminėmis ypatybėmis, jie yra porėti ir laidūs išorės oro infiltracijai. O termoizoliacijai naudojant mineralinę vatą, visa konstrukcija neužtikrins sandarumo, net jei vatos sluoksnis bus itin storas.

Tačiau jeigu fasado apdailai naudojama tinkuojamoji sistema arba blokeliai nutinkuojami iš vidaus, išorės oro infiltracija sustabdoma. Naudojant polistireninį putplastį, net jeigu ir nebus sandarinamos siūlės, sandarumo rodikliai bus nepalyginamai geresni.

Pritrūksta kompetencijos Bendrovės Akustinių tyrimų centro laboratorijos vedėjas Andrius Oskominas atlikdamas sandarumo pastatuose matavimus pastebėjo, kad yra nemažai tipinių vietų, kur netinkamai atlikus darbus sumenksta sandarumas. Antai stogas sandarumą praranda dėl nesuklijuotos tarpusavyje arba nepriklijuotos prie sienų izoliacinės garų plėvelės.

Montuojant langus nenaudojamos priešvėjinės plėvelės. Pasitaiko, kad ir patys langai bei durys turi prastas tarpines, kartais pasitaiko, kad jų profiliai išlinkę.

Anot A. Oskomino, komunikaciniai lizdai – irgi viena kritiškiausių sandarumo vietų. Elektros, vandentiekio, nuotekų ir kiti įvadai į pastatą, kištukiniai lizdai, jungikliai, esantys fasadinėse sienose, yra tos vietos, pro kurias iš išorės infiltruojasi oras. „Klaidų dažniausiai padaroma dėl menkos statybos dalyvių kompetencijos, per nežinojimą,

kaip pastatyti sandarų pastatą, į ką atkreipti dėmesį statybų metu, kokias medžiagas naudoti.

Taip pat dažnai apie sandarumo matavimus statybininkai sužino tik jau pastatę pastatą, o statybų metu tam nebuvo ruoštasi, imtasi priemonių ir skirta lėšų“, – sakė A. Oskominas.

Anot jo, neretai pasitaiko, kad bandoma sutaupyti naudojant pigesnes sandarinimo medžiagas, kurios dažniausiai prastai atlieka savo funkciją arba ją atlieka tik trumpą laiką.

Statybininkai negaili komplimentų Polistireninio putplasčio asociacijos prezidentas dr. Č. Ignatavičius sakė nėra sulaukęs neigiamų statybininkų atsiliepimų apie polistireninio putplasčio naudojimą statybose. O teigiamų atsiliepimų – ti krai nemažai. Jų sulaukta iš įmonių „Eika“, „VA Statyba“, „Pastatų diagnostika ir statyba“ ir kitų.

Statybininkai bemaž vieningai tvirtina, kad polistireniniu putplasčiu termoizoliuojant pastatus pasiekiami geresni sandarumo rezultatai, su šia medžiaga yra itin patogu dirbti. Užklijuotas polistireninio putplasčio plokštes galima lyginti, šlifuoti statybine trintuve ar šlifavimo popieriumi, o tokie darbai neįmanomi kreivus sovietmečiu statytų daugiabučių fasadus apklijavus mineralinės vatos plokštėmis.

Yra atlikta Klaipėdos Miško kvartale modernizuotų vienodų devynaukščių, penkiaaukščių ir dvylikaaukščių pastatų šilumos sąnaudų stebėsena. Vieniems daugiabučiams termoizoliuoti naudotos tinkuojamosios fasadų šiltinimo sistemos su polistireniniu putplasčiu, kitiems – vėdinamosios sistemos su mineraline vata.

Išaiškėjo, kad termoizoliuojant pastatus ventiliuojamąja sistema su mineraline vata ir metaliniu karkasu nepavyksta pasiekti tokio sandarumo, kaip šiltinant šlapiuoju būdu, t. y. naudojant tinkuojamąją sistemą su polistireniniu putplasčiu. Pro kampus, horizontalias siūles į sienų plokštes patenka drėgmė, ji slenka laikikliais mineralinės vatos link ir ją drėkina. Klaipėdoje ilgais lietingais rudens periodais mineralinė vata nespėja išdžiūti, drėkina sienas, patalpų viduje atsiranda pelėsis. Horizontaliosios vėdinamųjų fasadų siūlės vėjinguose rajonuose turėtų būti užsandarinamos ir dėl per didelės oro konvekcijos mineralinėje vatoje.

Remdamiesi pastatų šilumos sąnaudų analize vienodo projekto pastatuose, statybininkai daro išvadą, kad pastatai, apšiltinti mineraline vata, įrengiant vėdinamąjį fasadą ar pasirenkant kombinuotą šiltinimo sistemą su daliniu sienų

šiltinimu tinkuojamuoju būdu, sunaudoja daugiau šilumos nei tie, kuriuose panaudota pigesnė tinkuojamoji fasadų šiltinimo sistema su polistireniniu putplasčiu.

Pasirinkus fasadams šiltinti standžią mineralinę vatą, ši kainuotų trečdaliu brangiau už polistireninį putplastį. Be to, drėgmė per tinkavimo sluoksnį, pro ilgainiui atsirandančius mikroįtrūkimus, patenka į šiltinamąjį sluoksnį ir ima kauptis sienų apačioje.

Statybų specialistai atkreipia dėmesį, kad, be teisingo termoizoliacinės medžiagos pasirinkimo, ne mažesnė problema yra statybininkų kvalifikacija. Viena didesnių statybininkų klaidų – netinkamai įrengiamas šiltinimo sistemos tvirtumą lemiantis armavimo sluoksnis. Jei jis būna pernelyg plonas, gali sutrūkinėti, vanduo gali imti skverbtis į naujai įrengtą sluoksnį vis didindamas plyšius, ir po kelerių metų viską teks perdaryti.

Dar viena statybų ekspertų pastebima blogybė – įrengus per ploną armavimo sluoksnį, antrasis įrengiamas po kelių dienų. Juk storesnis tinko sluoksnis ilgiau išlaiko drėgmę, o tai labai svarbu naudojant cementinius mišinius. O jei armuotas sluoksnis įrengiamas dviem etapais, pradėjus luptis dekoratyvinio tinko sluoksniui, atsilupa ir papildomai užteptas armuojamojo tinko be tinklelio sluoksnis.

Mitus sklaido praktika Modernizuojamų daugiabučių gyventojai kartais dar linkę tikėti mitu, kad polistireniniu putplasčiu termoizoliuotas pastatas mažiau kvėpuoja. Tačiau reikia įsidėmėti, kad statinys turi būti sandarus, o ne kvėpuoti. Kokia prasmė pastatą šiltinti, jei šiluma išeis pro ventiliacijos angas ir langus?

Tokiu atveju privalu įrengti rekuperacinę vėdinimo sistemą – kitos alternatyvos nėra.

Pavyzdžiui, Estijoje privalomi mini rekuperatoriai, kuriuos pasitelkus patalpas be papildomų ortakių galima gana gerai išvėdinti mainantis šiltam ir šaltam orui, nenaudojant jokių papildomų oro pašildymo įrenginių.

Dar vienas mitas – polistireninis putplastis ilgainiui praranda savo ypatybes, ir pastatai lieka mažiau apšiltinti, ne tokie sandarūs.

Polistireninio putplasčio asociacijos prezidentas dr. Č. Ignatavičius sakė, kad vokiečių atlikti tyrimai parodė, jog polistireninio putplasčio ypatybės nesikeičia. Medžiaga konstrukcijose stebėta keliolika metų, ir jokių ypatybių pakitimų neužfiksuota. Todėl tinkamai sumontavus konstrukciją, pastato sandarumas bus užtikrintas visą eksploatavimo laikotarpį.

17

18  2016 Nr. 3

Užs.

Glaudesniam kaimynų bendravimui – virtualūs namai Gera kaimynystė šiandien pamažu tampa vienu iš kokybę atspindinčių kriterijų tiems, kurie ieško naujų namų.

Apžiūrėdami būsimus namus žmonės ne tik įvertina vietą, suplanavimą, statybų kokybę, bet ir vis dažniau teiraujasi apie kaimynus, nori su jais susipažinti.

ekilnojamojo turto plėtros kompanija „YIT Kausta“ naujakuriams sukūrė programą „YIT Plus“. Tai – virtualių namų sistema, skatinanti gyventojų bendruomeniškumą. „Tai, kad žmonėms rūpi jų kaimynystė, kad renkantis būstą vis labiau į tai atsižvelgiama – labai suprantama.

Didmiesčiai auga, ypač sostinė sutraukia vis didesnius naujų gyventojų srautus. O atsivėrus valstybių sienoms, gerėjant ekonominei situacijai, daugėja ir svečių iš užsienio, čia atvykstančių dirbti ar studijuoti.

Todėl gyventojams svarbu jausti, kad gyvena saugioje bendruomenėje, kurioje visi vieni kitus pažįsta, gali kartu spręsti kilusias problemas, prireikus pasidalyti vaikų priežiūros rūpesčiais, o gal ir savaitgalį kartu išsikepti šašlykų namo kieme“, – sakė bendrovės „YIT Kausta“ generalinis direktorius Kęstutis Vanagas.

Idėja sukurti virtualių namų sistemą „YIT Kaustai“ kilo susipažinus su tokiu pat kolegų Suomijoje sumanymu. Be to, būsto projektus plėtojanti kompanija siekį burti gyventojų bendruomenes namuose įgyvendina jau ne pirmus metus. Užbaigusi naują gyvenamųjų namų projektą,

N

„YIT Kausta“ įkuria namo bendriją ir kurį laiką glaudžiai bendrauja su gyventojais padedant bendrijos pirmininkui, sprendžia problemas, prireikus – konsultuoja iškilusiais klausimais. „Jaučiame gyventojų poreikį jungtis į bendruomenę, tačiau pastebėjome, kad tam neretai trūksta paskatinimo, įrankių, padedančių suburti kaimynus ir jiems lengviau bendrauti. Todėl virtualių namų sistema buvo natūralus žingsnis“, – kalbėjo K. Vanagas.

Kas yra „YIT Plus“? Tai – aktuali informacija, būsto dokumentai, papildomos paslaugos ir kaimynai – viskas vienoje programoje. Naudotis „YIT Plus“ labai paprasta, patogu, kaip ir gyventi YIT namuose.

Prisijungę prie „YIT Plus“ paskyros, gyventojai gauna visą informaciją apie organizuojamus renginius, kaimynų naujienas virtualioje skelbimų lentoje, ypatingus YIT partnerių pasiūlymus. Prisiregistravę paskyroje jie gali patogiai bendrauti su namo kaimynais, palaikyti tiesioginį ryšį su namus stačiusia statybų bendrove, paprastai susisiekti su bendrijos pirmininku ir rasti visus naujųjų namų dokumentus vienoje vietoje. „YIT Plus“ programa Lietuvoje veikia nuo šių metų kovo. Prie virtualių namų sistemos

prisijungė ir savo paskyras aktyvino beveik 60 proc. visų kviestų vartotojų. Palyginti su kitomis šalimis, matyti, kad lietuviai yra imlesni technologijoms ir aktyviau įsitraukia į projektą. K. Vanagas pasidžiaugė tokiais rezultatais ir sakė tikintis, kad į virtualias bendruomenes susiburs kuo daugiau kaimynų. Šiuo metu sukurtos vykdomų ir neseniai baigtų įgyvendinti projektų „YIT Plus“ paskyros.

Per pirmąjį šių metų pusmetį planuojama sukurti ir anksčiau „YIT Kaustos“ įgyvendintų projektų paskyras, kad jose galėtų bendrauti kaimynai. „Tikimės, kad virtualių namų sistema padės žmonėms lengviau bendrauti tarpusavyje ir su bendrijų pirmininkais, ne tik spręsti iškilusias problemas, bet ir gerinti gyvenamąją aplinką, o galbūt susikurti kaimynų tradicijas, šventes ar, pavyzdžiui, organizuoti aplinkos tvarkymo talkas“, – pasakojo K. Vanagas.

Lietuva – viena pirmųjų šalių Europoje ir pirmoji iš Baltijos šalių, kurioje veikia „YIT Plus“ virtualūs namai. „YIT Plus“ taip pat veikia Suomijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir Rusijos Sankt Peterburgo mieste.

Kol kas bene sėkmingiausiai virtualių namų sistema veikia Slovakijoje – čia prie jos prisiregistravo jau 70 proc. visų butų savininkų.

19

architektūra

egautų laurų vainikų dalybos Kiek lapų iš savo laurų vainikų už įspūdingus projektus apdovanoti architektai turėtų atiduoti inžinieriams konstruktoriams? Visi kalbinti architektai sutiko – dalytis laurais su kolegomis privalu. Jei tik patys jais pagerbiami. Juk net simbolinių juostelių kirpėjų rikiuotėje šalia vyriausybės ar savivaldybės atstovų įprastai stovi generalinis rangovas, bet labai retai – ir projekto architektūrinės

VAS archyvo nuotr.

Į tradicines kasmetes architektūrines keliones užsienin pažiūrėti naujausių realizuotų objektų VAS konstruktoriai keliauja kartu su architektais.

Rusnė MARČĖNAITĖ

20 2016 Nr. 3

dalies autorius.

Sėkmę lemia savitarpio supratimas Lietuvos architektų sąjungos (LAS) tarybos narys, buvęs LAS pirmininkas Gintautas Blažiūnas norėtų, kad Lietuva lygiuotųsi į Vakarų valstybes, kur inžinierių konstruktorių pavardės ar jų atstovaujamos įmonės visada paminimos ir oficialiuose renginiuose, ir profesionaliuose architektūros leidiniuose. Lietuvoje yra sovietmečiu statytų išskirtinių pastatų, tokių kaip Vilniaus koncertų ir sporto rūmai ar Šiuolaikinio meno centras, kur atminimo lentelėse konstruktorių pavardės įamžintos šalia architektų. Šiandien, konstatavo G. Blažiūnas, architektai ir inžinieriai yra tose pačiose vežėčiose – visi dirba intelektinį darbą ir pagal įstatymus turi tik savo brėžinių, o ne pastatytų objektų autorių teises. Galbūt tas faktas ir atsispindi pastatų inauguracijų svečių sąrašuose.

Vilniaus architektūros studijos (VAS) direktorius architektas Algimantas Pliučas tiki, kad tradicija pagerbti architektus ir konstruktorius tvirtės: „Architektą pagiria užsakovas ar valdžia, o jis turi pasakyti gerą žodį konstruktoriui. Architektai kartais pyksta, kad jų pačių nepamini – esą neišsilavinusi visuomenė, o išties jie patys turi kelti kultūros lygį, aiškinti savo ir kolegų darbo reikšmę.“ VAS vadovams rūpi ir architektų, ir konstruktorių darbo įvertinimas – prieš 13 metų ši studija buvo bene pirmoji Lietuvoje, kurioje greta architektų pradėta burti konstruktorių grupė. Šiandien joje 18 specialistų. Pirmoji idėja buvo sudaryti architektams galimybę dirbti petys petin su konstruktoriais, kad šie sužinotų ir suprastų, kas svarbu ir kas patinka architektams, kokios detalės, kokios medžiagos dera tarpusavyje. Į tradicines kasmetes architektūrines VAS keliones užsienin pažiūrėti naujausių realizuotų objektų konstruktoriai irgi visada keliauja kartu su architektais. Architektai rodo, kas jiems tinka ir patinka, konstruktoriai aiškina, kaip tai padaryta, ir pradėjus kokį projektą jau žino, kokie jų pasiūlyti sprendiniai patiks kolegoms. „Daugiau kaip 10 metų kartu – kartu projektuojant, bendraujant, valgant ir keliaujant – duoda tikrai kitokį suvokimą, negu duotų darbas prie tų pačių projektų, bet atskirose įmonėse“, – sakė VAS konstruktorius Simonas Pilkauskas.

Bendras darbas – bendra rizika Anot VAS Konstruktorių padalinio vadovo Laimono Stiklerio, kai atkūrus nepriklausomybę kas sau ieškoti darbų ir geresnio uždarbio iš

projektavimo institutų išsilakstė ir architektai, ir inžinieriai, visi patyrė, kokie sudėtingi pavieniams projektuotojams yra sutartiniai santykiai. „Projektavimas yra komandinis darbas, bet pirmiausia į riziką vis dėlto lenda architektas.

Rengdamas priešprojektinius siūlymus užsakovui, jis dirba kreditan, rizikuodamas, kad darbas bus visai neapmokėtas, jei nepavyks gauti užsakymo. Konstruktorių pagalba tuo metu irgi neapmokama, nes tam nėra pinigų. Architektams tenka prašyti geranoriškos konstruktorių pagalbos...

Klausimas, kiek savo verslą turintys konstruktoriai turės geranoriškumo, partneriškumo, entuziazmo. Jei tokių pagalbininkų architektai neras, neturės galimybės jau pasiūlymų etape pateikti racionalių sprendimų. O tai yra labai svarbu, kad nebūtų reaguojama, esą architektai ką nors papaišė gražiai, bet niekas nestovės, nesilaikys ir t. t. VAS tokios bėdos nėra – dirbame kartu su architektais nuo pirmos projekto dienos ir rizikuojame visi kartu. Konstruktoriai yra pagrindiniai architektų partneriai“, – aiškino L. Stikleris.

Net jei kūrybos proceso metu nepavyksta išvengti profesinių ginčų, visi, anot VAS konstruktorių vadovo, supranta, kad geras produktas padaromas tik tada, kai yra komandinis visų projekto dalyvių darbas ir savitarpio supratimas: „Reikia ne statines stumdyti vieniems ant kitų, o įsiklausyti. Žinoma, daug problemų kyla dėl projektuotojų varguoliškumo – ir vienur, ir kitur mažai pinigų. Mes dirbdami VAS irgi pasišaipome, bet tam, kad būtų gautas geras rezultatas.

Negali būti gero darbo nesistengiant susišnekėti, ar jei kas nors iš partnerių jaučiasi geresnis.“ Iš konstruktorių šioje studijoje ir tikimasi daugiau nei tik mechaniško architektų idėjų įgyvendinimo. Anot VAS vadovo A. Pliučo, nors dažniausiai studijos projektams vadovauja architektai, konstruktorių misija – papildyti architektus, pasiūlyti novatoriškų sprendimų, sukurti pridėtinę vertę.

Kas nuleis architektą ant žemės?

Kai VAS architektams kyla įtarimų, kad konstruktoriams stinga entuziazmo – kai turint daug darbų, o gal dėl kokių kitų priežasčių viskas jiems pradeda atrodyti neįgyvendinama ir neįmanoma, jie eina teirautis kito konstruktoriaus nuomonės. „Ir užverda įmonės viduje diskusija. Dėl to irgi gerai, kad įmonėje daug konstruktorių“, – šyptelėjo A. Pliučas.

Konstruktoriui, papildė L. Stikleris, dirbti architektūros studijoje yra kas kita nei metalo ar

Vilniaus architektūros studijos konstruktoriai dirbo projektuojant vandens pramogų ir poilsio parką Druskininkuose.

VAS archyvo nuotr.

Architektą pagiria užsakovas ar valdžia, o jis turi pasakyti gerą žodį konstruktoriui.

Architektai kartais pyksta, kad jų pačių nepamini – esą neišsilavinusi visuomenė, o išties jie patys turi kelti kultūros lygį, aiškinti savo ir kolegų darbo reikšmę. / Algimantas PLIUČAS / 21

architektūra

bandyti atplėšti projektą nuo žemės? Ir net keista, kad jie dar to nori, kad sugeba kilti virš žemės, kai pirmiausia tenka įvykdyti kiekvienam statiniui privalomus gaisrinės saugos, energinio efektyvumo, tvarios eksploatacijos, apsaugos nuo triukšmo, mechaninio patvarumo ir pan. reikalavimus.“ VAS konstruktoriai seniai dirba ne tik su šios įmonės projektais – šalia architektų užaugusius specialistus greitai pradėjo pastebėti ir kiti architektai, kurie kartais į juos kreipiasi mieliau nei į savarankiškas konstruktorių įmones. „Žinodami, kad čia konstruktoriai nuolat dirba su architektais, jie tikisi būti geriau suprasti, – aiškino A. Pliučas. – Net rangovai ateina su projektais prašydami racionalizuoti sprendinius.“

Kodėl konstruktoriai netrokšta būti žinomi

Sunku pervertinti konstruktorių įtaką projektuojant naująją Vilniaus universiteto biblioteką (nuotraukose apačioje), patvirtino projekto architektūrinės dalies vadovas architektas Rolandas PALEKAS. G. Bartuškos, R. Urbakavičiaus ir VAS archyvo nuotr.

22 2016 Nr. 3

gelžbetonio gamintojų įmonėje, kur atliekama konkreti užduotis – rūpinamasi, kad konstrukcijose armatūros būtų tiek, kiek reikia, kad betono konstrukcija būtų tokia, kokios reikia, plieno tiek, kiek reikia, nes įmonė turi būti konkurencinga: „Ten niekam nerūpi, gražu ar negražu. Mūsiškiai turi dar ir architektūrinę užduotį. Esame tie, kurie pasako, kad galima padaryti ir gražiau. Ir tai nėra paprastas darbas.“ L. Stikleris pabrėžė – VAS konstruktorių grupėje irgi nevartojama geriausio ar universalaus konstruktoriaus sąvoka. Universalus yra ne kiekvienas konstruktorius asmeniškai, bet iš skirtingas kompetencijas turinčių specialistų suformuota VAS komanda. Grupės vadovo pareiga – paskirstyti darbus pagal kiekvieno patirtį, tam tikrą specializaciją: vienas turi daugiau patirties ir noro dirbti su pramoniniais objektais, kitas – su gyvenamaisiais, trečias – su administraciniais, kažkas geriau išmano gelžbetonio konstrukcijas, kažkas – surenkamąsias, monolitines ar medines, ar kt.

VAS konstruktoriai nesutinka su šiek tiek ironišku konstruktorių ir architektų bendradarbiavimo apibūdinimu – esą konstruktoriai yra tie žmonės, kurie nuleidžia architektus ant žemės, išaiškindami, kad jų mechanikos dėsniais nepagrįsti papaišymai yra tiesiog neįgyvendinami.

L. Stikleris juokauja – konstruktoriai tiesiog pririša architektams prie kojų akmenis: „Jeigu rimtai – tai kam daugiau architektai reikalingi, jei ne

VAS vadovas įsitikinęs – geriausias konstruktorius yra tas, apie kurio darbą apžiūrint pastatą nė nepagalvojama, kai konstrukciniai sprendimai tampa architektūra.

L. Stikleris sutinka – geriau būti tuo, kurio konstrukcijų nematyti ir kurio darbo eilinis vertintojas nė nesupranta. Jo mokyklos draugai, beje, irgi nesupranta, ką daro šios specialybės inžinieriai. „Juk kiekvienas lietuvis yra konstruktorius.

Ką – jis nežino, kad armatūros reikia įdėti? Aišku, žino“, – juokėsi VAS konstruktorių grupės vadovas. Jis tvirtino norintis likti nežinomas: „Žinomas architektas – gera sąvoka, bet žinomas konstruktorius – ne. Vertindamas kontekstą, kolegų patirtį, tikrai nenoriu ir nesiekiu būti žinomas konstruktorius...“ Ir Lietuva, anot jo, gali džiaugtis, kad neturi šia prasme žinomų konstruktorių, architektų ar statybininkų.

Žinomas architektas – gera sąvoka, bet žinomas konstruktorius – ne.

Vertindamas kontekstą, kolegų patirtį, tikrai nenoriu ir nesiekiu būti žinomas konstruktorius... / Laimonas STIKLERIS /

Vilniaus architektūros studijos komanda: konstruktorius Laimonas STIKLERIS, architektas Algimantas PLIUČAS, konstruktorius Simonas PILKAUSKAS. BFL / V. Skaraičio nuotr.

Praėjusį birželį netoli Vilniaus pradėjęs veikti kūrybos centras „in Tegra House“.

VAS archyvo nuotr.

„Bet tam tikra nelaimės tikimybė yra visada, todėl konstruktoriai turi būti optimistiški pesimistai – nes jei tektų nuolat galvoti, kad kas nors gali nutikti dėl klaidų net ne tavo, o vėlesniuose projekto etapuose, tarkime, statybų metu, tai išvis negalėtum eiti į darbą“, – sakė L. Stikleris.

Jis atkreipė dėmesį – kartais konstrukcinius sprendimus lemia ir statybininkų galimybių, mentaliteto įvertinimas – ar jie tikrai sugebės išpildyti tam tikrą užduotį.

A. Pliučui nepatinka L. Stiklerio sparnuota frazė apie konstruktorių žinomumą, bet jis pripažįsta – konstruktoriai adekvataus vertinimo sulaukia retai: „Jei statybų sąmata didelė, visi

sako, kad buvo nelabai kompetentingi konstruktoriai. Jei sąmata maža, visi giria architektus ir užmiršta konstruktorius.“ Tačiau tą patį kartais patiria ir architektai – kai kur nors užnugaryje atidarant pastatus klausosi valdžios atstovų ir generalinio rangovo kalbų: „Mes pastatėme.“

Architektų sumanymas – iššūkis konstruktoriams Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Rolandas Palekas konstruktoriams yra dėkingas už tai, kad vienu pagrindinių svertų jo

23

architektūra

apdovanojimui tapęs Mokslo komunikacijos ir informacijos centro (MKIC) projektas yra toks, koks yra. Bendradarbiauti projekto autorių komandai – R. Palekui, Bartui Puzonui, Almai Palekienei, Petrui Išorai, Matui Šiupšinskui, Monikai Zemlickaitei, Linai Sužiedelytei, Aidui Barzdai, Jurgai Garšvaitei, Vilmantui Bavarskiui – teko irgi su VAS specialistais. „Jie priėmė iššūkį įvykdyti tai, ko kiti jų kolegos neapsiėmė. Projektuojant MKIC buvo sumanyta gana ambicinga sudėtingos geometrijos konstrukcija, ir stikliniame vestibiulyje, kur toks lengvas stogas, norėjome apsieiti be jį remiančių kolonų. Tačiau techninio projekto stadijoje buvome priversti jas padaryti, nes tuo metu dirbę konstruktoriai iššūkio išspręsti šią užduotį nepriėmė. Gal nesivargino, o gal trūko atsakomybės ir išmanymo – nežinau. Tiesiog liepė daryti tas kolonas. Vis dėlto pasisekė ir MKIC, ir man – kai kompanija „YIT Kausta“ laimėjo statybos konkursą, iš naujo subūrė komandą darbo

projekto bei statybos stadijai ir pasikvietė kitus, kaip tik VAS konstruktorius.

Jiems jau per pirmą susitikimą sakiau: turiu svajonę – labai noriu tų kolonų išvengti. Jie labai normaliai sureagavo – pabandysime. Ir sugalvojo, kaip tai padaryti. Ir mes buvome laimingi, ir jie buvo laimingi. Ta pačia kūrybiška, gero bendradarbiavimo dvasia į priekį nukeliavo ir visas projektas – siekiant geriausio įmanomo rezultato. Tada daugiausia dirbome su Alfonsu Vaškevičiumi, Laimonu Stikleriu, Tomu Strazdausku. Sunku pervertinti jų įtaką galutiniam rezultatui“, – pasakojo R. Palekas.

Tokia pat sėkminga Paleko ARCH studijos ir partnerių, bendrovės „Plazma“, patirtis buvo ir bendradarbiaujant su konstruktoriaus Adomo Sabaliausko vadovaujama bendrove „Cons tr“, kai buvo projektuojamas gyvenamųjų namų kvartalas „Rasų namai“. „A. Sabaliausko kompanijos įnašas į tą projektą – irgi kūrybiškas ir svarbus. Nelengva jiems buvo pakabinti gyvenamuosius namus virš

Projektuojant verslo centrą „k29“ buvo tokių sprendinių, kur reikėjo atlikti visus įmanomus tikrinimus – skaičiavimai rodo, kad viskas gerai, bet patiems nesitiki, kad taip gali būti. Tada tenka tikrinti, komentavo Virmantas JUOCEVIČIUS

24 2016 Nr. 3

Verslo centras „k29“.

BFL nuotr.

Kai utopijos virsta realybe

bą. Šios profesijos specialistų honoraruose visai neatsispindi tai, kad geras konstruktorius gali sutaupyti užsakovui mažiausiai 15 proc. statybinių medžiagų. Suprantama – sudėtingiems skaičiavimams reikia daugiau laiko. Konstruktorius

Verslo centro „k29“ Vilniuje projektavimo istoriją pasakodamas architektas Aleksandras Gvildys projekto konstruktorius iš „ASD project“ – Virmantą

Paleko ARCH studija ir bendrovė „Plazma“ vertina bendrovės „Constr“ indėlį projektuojant Vilniuje gyvenamųjų namų kvartalą „Rasų namai“.

Norbert Tukaj nuotr.

liūdina tai, kad užsakovai įprastai nenori daugiau mokėti už projektą. „Sunku išgyventi su lietuviškais įkainiais, vėluojant atlygiui, trūkstant tvarkos darbo procesuose. Pati verslo aplinka Lietuvoje nelabai kokia. Dirbant tik konstruktoriumi, ir dar jei ne savo paties įmonėje, tikrai sunku išsilaikyti. Dirbantiesiems, pavyzdžiui, Skandinavijoje šiek tiek lengviau. Užtat žmonės ir bėga... Tačiau tikiu, kad vieną dieną Lietuvoje situacija pagerės, – sakė V. Juocevičius. – Kol kas problema yra tai, kad nesuvokiamas galutinis rezultatas. Daugeliui užsakovų sunku suprasti, kodėl reikia daugiau mokėti už tai, kas nepačiupinėjama – už pripaišytą popierių – konstruktoriaus projektą. Todėl ne paslaptis, kad ir konstruktoriai kartais pataupo laiko skaičiavimams, užsimeta iš akies atsargai medžiagų... Žodžiu, deramas atlygis būtų svarbiau nei bet kokie ordinai.“

VAS archyvo nuotr.

Juocevičių ir Vytautą Cvirką – ne spaudai vadino tiesiog genialiais: jie sugebėjo realybe paversti net tas architektų vizijas, kurios jiems patiems atrodė utopija. „Po to objekto tikrai atsirado stiprybės, – pripažino „ASD project“ vadovas V. Juocevičius. – Liaudiškai sakant, užsiaugini odą, tad vėliau kitus darbus dirbant jau mažiau virpa širdis. „k29“ buvo tokių sprendinių, kur reikėjo atlikti visus įmanomus tikrinimus – skaičiavimai rodo, kad viskas gerai, bet patiems nesitiki, kad taip gali būti. Tada tenka tikrinti.“ V. Juocevičius, kaip ir L. Stikleris, patikino – specialaus pagerbimo konstruktoriai netrokšta.

Svarbiau būtų, jei ir pats, ir kiti šios specialybės inžinieriai Lietuvoje gautų deramą atlygį už dar-

Viena iš daugelio VAS architektūrinių kelionių.

paveldosaugos objektų – lenkiškų bunkerių, tarpukario laikų šaudmenų saugyklų. Tačiau viskas buvo padaryta profesionaliai ir elegantiškai“, – kolegas gyrė R. Palekas. (Prieš mėnesį paskelbta, kad didžiausio Vokietijos architektūros žurnalo AIT skelbtame konkurse „Best in Interior and Architecture 2016“ šis projektas užėmė 2-ąją vietą.)

R. Palekas svarsto, kad nėra geresnio pagarbos konstruktoriams pareiškimo ir paskatinimo dirbti gerai nei jų vardų paskelbimas projekto metrikoje: „Kol kas tarsi nėra priimta, kad į architektų projektuotojų kolektyvą būtų įrašomi konstruktoriai, bet reikėtų tai daryti. Kai leidžiame savo studijos leidinius, konstruktorius įrašome.“

25

architektūra

Kas prieš buldozerius?

Rusnė MARČĖNAITĖ

Lietuvos architektūros panoramoje vėl matyti buldozeriai. Praėjusią vasarą plytų krūva po buldozerio kaušu virto išskirtiniu brutalizmo ir postmodernizmo architektūros pavyzdžiu vadinta Palangos kavinė „Banga“ (architektas Gintautas Telksnys, 1979 m.). Šiandien buldozeriai juda Nacionalinės premijos laureatų Kęstučio Pempės ir Gyčio Ramunio 1985 metais suprojektuoto, postmodernizmo grynuoliu vadinamo, ne vieną apdovanojimą pelniusio buvusio Kelių policijos pastato sostinės Giraitės gatvėje link. Ir architektų bendruomenė dėl to, regis, labiausiai turėtų kaltinti save ar, jei taip bus lengviau – kvapo atgauti neleidžiantį gyvenimo tempą.

26 2016 Nr. 3

Politizuota kultūra Tai, kas vyksta šiandien, neišvengiama net pačiam K. Pempei atrodė jau pernai – kai kelerius metus po Kelių policijos išsikraustymo tuščias stovėjęs pastatas buvo perduotas Turto fondui ieškoti naujų šeimininkų, kurių suinteresuotumu išsaugoti stipriai susidėvėjusį pastatą autorius abejojo. Šeimininkas atsirado – kompanija „Lidl“. Ji netrukus paskelbė, kad šeimininkauti pastate neketina, tad tiesiog jį nugriaus ir čia pastatys prekybos ar administracinį centrą.

Prieš 10 metų interviu žurnalui „Statyba ir architektūra“, būdamas Lietuvos architektų

sąjungos (LAS) pirmininkas, K. Pempė įvardijo dideliais praradimais architektūrai, tuo pačiu – ir visuomenei gresiančias nuostatas menkinti tai, kas datuojama XX amžiumi ir ypač – sovietmečiu. Tuo laikotarpiu suprojektuoti statiniai neigiamo vertinimo kartais sulaukia vien dėl to, kad ir ketvirčio amžiaus trukmės patirtis nepriklausomoje valstybėje dar neleidžia giliai įkvėpti ir pasakyti: politiką dera atsieti nuo kultūros. Ir net kai visiems akivaizdu, kad sovietmetis reiškia tik laiko, o ne kokybės įvertinimą, diskusijos „neliesti, rekonstruoti, griauti“ neretai užtrunka.

Kodėl nieko neįvyko per metus nuo tada, kai sulyginus su žeme „Bangą“ aktyviausi architektų visuomenės atstovai atrodė sukrėsti verslininkų akibrokšto nepaisyti kultūros paveldo saugotojų vertinimų, kai vėl buvo prisimintas jaunojo – 50 metų amžiaus dar nesulaukusio – sovietmečio paveldo objektų sąrašas? Architektai jį buvo pradėję rengti beveik prieš 10 metų, LAS vadovaujant K. Pempei, apsisprendę, kad patys turi įvardyti visuomenei geriausius savo darbus ir paaiškinti, už ką juos reikėtų vertinti.

Svarstyta, kad patekusieji į tokį sąrašą, net jei ir nepretenduotų būti įtraukti į Kultūros vertybių registrą, bet specialistų įvardyti savo laikotarpio ženklais, įgytų antros progos teisę – kad kilus poreikiui pritaikyti pastatus naujoms funkcijoms, pasikeitus savininkams, be projekto architektų sutikimo nebūtų galima daryti juose pakeitimų. Be to, autoriai turėtų galimybę pasiūlyti savo rekonstrukcijos viziją.

Pristatyti autorių registrui savo išskirtinius darbus buvo kviečiami patys architektai, o papildomą jų vertinimą atliko garbūs profesionalai, tarp kurių buvo ir profesoriai Algimantas Mačiulis, Vytautas Dičius. Sąrašas rengtas, bet taip ir nelegalizuotas. Pasak K. Pempės, architektūros kūrėjai tada tikrai pademonstravo didelį suinteresuotumą, sąrašas labai išsiplėtė ir kaip tik dėl to nebuvo įteisintas.

Kitokią problemą Rūtos Leitanaitės Žinių radijuje kuriamoje laidoje „Reikia architekto“ įvardijo Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vadovė architektė Irma Grigaitienė – nepakanka pateikti pliką saugotinų pastatų sąrašą. Norint reikalauti, kad į jį būtų atsižvelgiama, kartu reikia ir jų vertingųjų savybių apibūdinimo, informacijos apie pastatų kūrėjus, pelnytus apdovanojimus, unikalumą ir pan.

I. Grigaitienė atkreipė dėmesį – nors šiaip į Kultūros vertybių registrą gali pretenduoti senesni nei 50 metų pastatai, yra galimybė atsižvelgti ir į autorių nuopelnus, ir į pastato reikšmę laikotarpiui, ir į daugybę kitų svarbių kriterijų.

Juolab kad ir visos tarptautinės chartijos, ir kiti dokumentai kalba apie tai, kaip svarbu kultūros paveldo elementais išsaugoti kiekvieno istorinio laikotarpio veidą, kaip blogai, kai kuris nors laikotarpis bandomas ištrinti.

Po dramatiškos „Bangos“ istorijos buvo galima tikėtis, kad sąrašas tuoj pat bus ištrauktas, aktualizuotas ir iškaltas akmenyje, bet žiemos sniegas uždengė ir atšaldė visas aistras.

Vertę atskleidžia laikas Kelių policijos pastatas – naujas garsus epizodas. Griuvėsių, tokių kaip buvusi Ledo arena prie Vilniaus koncertų ir sporto rūmų (pastaraisiais metais – Teatro arena), per praėjusius metus atsirado ir daugiau, bet, kaip pripažino taikią protesto akciją prie kolegų K. Pempės ir G. Ramunio prieš 30 metų projektuoto pastato organizavęs architektas Audrius Ambrasas, ne visi permainų pasmerkti pastatai sulaukia tokios reakcijos, ko gero, ne visi ir verti kovos dėl išlikimo. „Kartais gal architektai ir patys iškart nesupranta, kokios vertės pastatą suprojektavo. Tai tik ilgainiui pasimato. O dar ta mūsų nedėkinga situacija su formacijų kaita. Visiems atrodo, kad kai nugriausime, išsilyginsime, tai būsime geri ir švarūs. Tai apsunkina situaciją. Tačiau šiuo atveju užteko įkelti į socialinius tinklus prieš kokius dešimt metų mano darytų Kelių policijos pastato nuotraukų, ir iškart kilo šurmulys, kas, kodėl

griaus. Vis dėlto jei nebūtų tas pastatas toks paveikus, renk kokias nori akcijas – nieko nebus“, – komentavo A. Ambrasas.

Vis dėlto, pasinagrinėjęs 1918 metų architektūrai skirtą leidinį „Vilniaus architektūros gidas“, jis vien sostinėje suskaičiavo 25–28 saugotinus pastatus – tokius, prie kurių reikėtų susmaigstyti vėliavėles, įspėjant verslo atstovus, kad turi reikalą su ne tik jiems, bet ir visuomenei vertingais objektais.

Paskutinė pasmerktojo teisė Impulsyviu kolegų kvietimu į akciją A. Ambrasas sureagavo į kolegės architektės, teisininkės Daivos Bakšienės primintą architektų paskutinės nuteistojo valios teisę – anot jos, cinišką Autorių teisių įstatyme numatytą autorių teisių apsaugą: „Architektūros kūrinio autoriui turi būti sudarytos sąlygos nufotografuoti griaunamą pastatą ar statinį ir gauti jo projekto kopiją.“ „Kadangi griaunama šiuolaikinė architektūra, tai nuotrauka su kokiu tūkstančiu ją kuriančių autorių architektų turėtų atrodyti iškalbingai“, – replikavo D. Bakšienė. Į akciją „Nusifotografuok su Kelių policijos pastatu“ susirinko tegu ne tūkstantis, bet vis dėlto – net kelios dešimtys architektų. K. Pempė neslėpė – bendraminčių palaikymas jį labai nustebino: „Kai susitikau prie pastato su kolegomis, padėkojau jiems labai nuoširdžiai. Man tai – kaip antra Nacionalinė premija. Nesitikėjau tokios nuoširdžios paramos. Mūsų cechas juk gana įsitempęs – didžiulė konkurencija, dempingas, kova dėl darbų ir t. t. Dar nuostabiau man buvo tai, kad pats tikrai sąžiningai nė piršto nepajudinau šitoje istorijoje. Tik liūdnas stebėjau tą

Architekto A. Ambraso nuotraukose – kolegų projektuotas buvęs Kelių policijos pastatas 2006 metais ir kolegų protesto akcija 2016-ųjų balandį.

27

architektūra

procesą, suprasdamas, kad jei pats pulsiu kovoti, tai atrodys kaip pelėdos kova dėl savo pelėdžiukų, kurie jai visada patys gražiausi...“ Vienas pastato projekto autorių neabejoja, kad ir pats, ir kolegos galėtų pasiūlyti geresnių ir patiems verslininkams naudingesnių sprendimų, negu išvalyti nuo pastatų jų įsigytą sklypą. „Daugeliu atvejų pritrūkstame fantazijos įsivaizduoti, kiek įvairiausių sprendimų gali tapti buldozerių alternatyva, – apgailestavo K. Pempė. – Tarkime, A. Ambrasas toje protesto akcijoje ekspromtu pasiūlė pastatą ne renovuoti, nes tai šiandien sudėtinga dėl jo fizinės būklės – buvo statoma iš prastos kokybės medžiagų, bet pastatyti lygiai tokį patį, tik iš naujų medžiagų arčiau gatvės. Tada liktų netgi didesnis sklypas užsakovo apetitui. Tai tik viena idėja, vienas pavyzdys, kad galima pasitelkti fantaziją, jei profesionalai pripažįsta, jog tai – saugotinas pastatas. Tačiau iš savo ilgametės patirties žinau, kad visada yra koks nors kitas sprendimas – ne vien buldozeris. Ir jei tas kitoks santykis su istorija arba su esama situacija atrandamas, jis tikrai prideda projektui vertės.“ K. Pempė neabejoja – idėjų dėl pastato pritaikymo naujoms funkcijoms turėtų ir pats, ir jo kolegos. Kolegos galbūt – net sėkmingesnių, nes pats jaučiasi pernelyg prisirišęs prie pirminės idėjos ir kūrinio: „Manau, galėtų būti įdomus konkursas ir įdomūs sprendimai, dėl to galėtų laimėti ir patys užsakovai.“ Tuo neabejoja ir LAS pirmininkas Marius Šaliamoras. Jis linki, kad verslininkai skaičiuotų ne tik kvadratinius metrus, jų vertę, bet ir ilgalaikę pridėtinę architektūros vertę: „Tai yra jų sprendimas, jų proga populiarinti savo vardą, susikurti išskirtinį įvaizdį. Tikiuosi, kad jie tos progos nepraleis.“

28 2016 Nr. 3

Vertė – ne vien kvadratinių metrų suma Vis dėlto optimizmo K. Pempei po kolegų palaikymo akcijos nepadaugėjo. Verslininkai į architektų bendruomenės, ir ne tik jos, iniciatyvą sureagavo, bet iš esmės planų keisti neketina. „Jie neatsisako idėjos nugriauti pastatą, tačiau pasiūlė parengti leidinį apie jį, o galbūt – ir apie to laikotarpio kontekstą. Pasiūlė ir atlikti fotofiksaciją, fotogrametriją“, – sakė K. Pempė.

Jis priminė, kad buldozeriai kadaise grėsė ir „Neringos“ kavinei. „Pažodžiui prisimenu tada vykusias diskusijas, kuriose dalyvavo ne tik architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, bet ir tuometė LAS vadovybė, kiti architektai. Tada pavyko įtikinti, kad interjero išsaugojimas, jo charakteris tam objektui suteikia pridėtinę vertę. Tokia išmintis ilgainiui atsiperka. Žinoma, laukimo periodas kiekvienam savininkui yra sunkus. Todėl daugybės objektų ir neišsaugojome. Kai apsižvalgai – iš to laikotarpio nieko daugiau ir nebeturime“, – apgailestavo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Vis dėlto jis visada pabrėžia tikrai nesąs griežtų apsaugos režimų bet kurio laikotarpio paveldo objektams šalininkams: „Saugoti absoliučiai nieko nekeičiant Lietuvoje galima tik labai trumpą sąrašą objektų. Nes saugoti – vadinasi, finansuoti. Mes nepajėgūs to daryti. Saugoti pritaikant naujai funkcijai – daug realesnis ir populiaresnis Europoje variantas.“

Apie meilę architektūrai Verslas nenori ar negali sau leisti laukti, o ko negali sau leisti architektūros kūrėjai? Architektai pripažįsta, kad šiandienės griaunamosios akcijos – ir menko visuomenės architektūrinio

švietimo, negebėjimo skaityti architektūrą padarinys. Sostinės meras Remigijus Šimašius, socialiniuose tinkluose ironiškai replikavęs, kad jei kas nors paaiškins, kuo buvęs Kelių policijos pastatas gražus, tai gal ir imsis kokių žygių, sulaukė nemenko palaikymo. „Nesinori ieškoti kaltųjų dėl to, kad architektūra šiandien nėra labai mylima. Nes architektai nelabai aktyvūs aiškindami, dirbdami su visuomene – tai reikia pripažinti. Skubame, bėgame, nėra kada sustoti, įvertinti ir paaiškinti, kas padaryta. Dialogas turėtų būti daug intensyvesnis, ir ne tik kritiniais momentais, bet nuolat. Kaip tik todėl reikalingi tokie gražūs reiškiniai kaip festivalis „Open House“. Duok dieve, kad jis vyktų nuolat, – sakė K. Pempė. – Reikia pridėti, kad visuomenėje išvis architektūrinė kūryba ne visada pripažįstama kūryba, ji dažnai asocijuojama su statybų ir nekilnojamojo turto verslu. Todėl visuomenė sunkiai priima naujus pastatus. Teisybė, ne visi jie ir pavyksta – nenuostabu, juk yra daug proceso dalyvių, ir gali koją pakišti bet kuris projekto etapas, tai tikrai sudėtingas kūrinys.

Pastatas – ne kokia tapybos drobė, kurios gali viešai nerodyti (ir kur darbą pats padarai iki pabaigos). Čia rezultatas – visiems kaip ant delno.“ Aplinkos ministro patarėjo architekto Algirdo Žebrausko nuomone, tai, kad verslui taip paprasta buldozeriais vykdyti verslo plėtrą, atspindi ne tik visuomenės išprusimo spragas, bet ir santykių tarp kartų problemas, pagarbos anksčiau kūrusiesiems stoką: „Be pagarbos nebus perspektyvos, nes po kiek laiko atėjęs kitas naujas vėl pasistengs nustumti sena, ir būsime priversti suktis tame pačiame rate. Mes nesame deramai išsiugdę pagarbos istorijai, kultūrai. Turime subręsti, pereiti tą noro griauti laikotarpį, privalome suvokti, kad tai nėra politika.“

Dar pernai A. Žebrauskas ragino įsijungti į diskusiją šiais klausimais LAS, Lietuvos architektų rūmus, menotyrininkus, architektūros kritikus.

Tačiau sujudimas įvyko tik kilus dar vienos buldozerių invazijos grėsmei.

LAS pirmininkas M. Šaliamoras žada, kad per artimiausius metus bus pasistengta sudėlioti naują, motyvuotą ir realų saugotinų objektų sąrašą.

Ir šiandienis gaisrų gesinimas bus pamirštas įgyvendinus metodiškai suplanuotus veiksmus.

Ankstesnis bandymas jau atskleidė tokio darbo pavojus, tad iš klaidų bus pasimokyta.

Anąkart kolegų entuziazmo buvo itin daug, saugotinus pastatus siūlė ir savivaldybės, ir architektai, ir jų draugai, visi bandė įsiūlyti jiems sentimentų keliančius objektus, sąrašas išsiplėtė, anot M. Šaliamoro, iki Alytaus namelių imtinai. Šiuokart sąrašo sudarytojai – darbo grupė jau beveik suformuota – tikisi vadovautis objektyviais vertingumo kriterijais.

M. Šaliamoras pabrėžė, kad LAS turi du tikslus – viena vertus, norisi neprarasti to laikotarpio reikšmingų pastatų rekonstrukcijų metu, nes tai – dalis epochos ženklų, kita vertus – niekas nenori sustabdyti ir jų atnaujinimo. „Norisi pažadinti visuomenę, paaiškinti, kad to laikotarpio architektūra labai neblogai buvo vertinama ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir užsienyje. Neverta viską mesti į šiukšlių dėžę. Yra daug ir turistiniu požiūriu įdomių pastatų. Turime juos įvardyti ir susitarti su saugančiomis institucijomis nustatant jiems tam tikrą režimą. Gink dieve, ne šimtaprocentinį saugojimo režimą, bet kad būtų protingai elgiamasi su tais pastatais“, – komentavo LAS pirmininkas.

Pasmerkta kritiškam vertinimui M. Šaliamoras spėja, kad kitu buldozerių taikiniu gali tapti Vilniaus santuokų rūmai (architektas Gediminas Baravykas, 1974 m.) – savivaldybėje girdėti kalbų, kad tai yra perteklinio dydžio, brangiai miestui kainuojantis pastatas. „Be abejo, daugiabutis ar keli, skaičiuojant kvadratinių metrų vertę, būtų naudingesnis. Tačiau gaila tokį pastatą prarasti, jis tikrai turi ženklų. Verta pagalvoti, kam jį būtų galima pritaikyti, net ir tuo atveju, jei šalia bus statomi daugiabučiai. Taip – mes galime viską nušluoti ir statyti iš naujo – tai visada paprasčiau. Tačiau ne taip jau paprasta sukurti tokio paties lygio ar geresnį

BFL / V. Skaraičio nuotr.

Gesinti gaisrų nebesinori

Man tai – kaip antra Nacionalinė premija. Nesitikėjau tokios nuoširdžios paramos. Mūsų cechas juk gana įsitempęs – didžiulė konkurencija, dempingas, kova dėl darbų...

Dar nuostabiau man buvo tai, kad pats tikrai sąžiningai nė piršto nepajudinau šitoje istorijoje. Tik liūdnas stebėjau tą procesą, suprasdamas, kad jei pats pulsiu kovoti, tai atrodys kaip pelėdos kova dėl savo pelėdžiukų. / Kęstutis PEMPĖ / objektą. Aš linkiu sėkmės, bet labai abejoju, ar investuotojai pastatys ką nors įdomesnio, savitesnio nei, pavyzdžiui, „Banga“, – sakė LAS pirmininkas.

Architektūros kritikė R. Leitanaitė sovietmečio architektūros perspektyvoms skirtoje laidoje „Reikia architekto“ teiravosi pašnekovų, ar tikrai to laikotarpio pastatai dar pritaikomi šiandienos poreikiams. Architektas Matas Šiupšinskas priminė – kadaise klausimas dėl vertingumo Lietuvoje

buvo keltas ir dėl senamiesčių, kurie XX amžiaus pradžioje nebuvo labai vertinami ir saugomi. „Tas pat modernizmas, atrodė, užtikrino nehigieniškų, nepatogių senamiesčių alternatyvą. Ir užtruko, kol žmonės juos pamilo. Sovie tmečio architektūrai irgi reikia laiko – dar nepamatytos tos vertingosios savybės, kurias mato profesionalai. Tačiau iš visų laikotarpių galima rasti išskirtinių pastatų, kuriuos norėtųsi išsaugoti ateities kartoms“, – įsitikinęs M. Šiupšinskas.

29

objektas

Mokslų centrui nesvetimi ir architektūriniai sprendimai Darius BABICKAS

Mokslui skirtų pastatų teritorija sostinės Saulėtekio rajone sėkmingai užpildoma – neseniai čia atidaryti du išskirtiniai, specifiniai objektai, kurių vienas yra Vilniaus universiteto jungtinis gyvybės mokslų centras.

30 2016 Nr. 3

Senojo universiteto tradicijos

Korekcijos kūrėjų nedžiugino

okslų centro projektą rengusio architekto Gintaro Čaikausko ir jo kolegų architektų Miroslavo Šejnickio, Virginijos Venckūnienės ir Vytenio Raugalos pagrindinė architektūrinė idėja buvo išdėstyti komplekso modulius tarsi atskiras ląsteles, kartu sudarant jų visumą. Pastatus reikėjo išdėstyti hierarchiškai, atskiriant ir savotiškai izoliuojant mokslininkams skirtas laboratorijas nuo studentams reikalingų auditorijų bei bendrojo naudojimo patalpų.

Atskiri kubo formos pastatai sukuria humanišką kompoziciją, būdingą urbanistinei Vilniaus miesto struktūrai, o kartu ir senojo universiteto ansambliui. Pastatų aukščiai, monumentali architektūros raiška suteikia išskirtinumo, simbolizuoja mokslo rimtį, kuria solidų naujojo Vilniaus universiteto komplekso charakterį. Pabrėžtinos fasadų vertikalės inspiruotos įspūdingos gamtinės aplinkos, gretimai augančių pušų kamienų. Visi šie sprendimai lemia architektūrinės idėjos nuosaikumą, būdingą tokios paskirties objektams.

Architektas G. Čaikauskas „Statybai ir architektūrai“ teigė apie projekto idėją sulaukęs nemažai teigiamų įvairių sričių specialistų atsiliepimų.

Užsakovas – Vilniaus universitetas – projektu irgi liko patenkintas, nes tokio centro atsiradimas yra pasiekimas pirmiausia ne architektūros, bet mokslo srityje. Laboratorijose esanti įranga yra šiuo metu pati moderniausia pasaulyje.

Vis dėlto projekto įgyvendinimas, anot architekto, nebuvo toks sklandus, kaip norėjosi. „Objekto generalinis rangovas nusprendė pats rengti darbo projektus, tarp jų – ir architektūrinės dalies.

Gerai tiek, kad iki galo išlikau projekto autorius ir kiek įmanoma valdžiau procesą. Džiaugiuosi, kad pagrindiniai sprendimai išliko, nors ir buvo pakoreguoti“, – sakė G. Čaikauskas.

Projekto apimtis buvo išties nemaža, tad jį įgyvendinant netrūko įvairių derinimų. Architektui norėjosi, kad projekto pakeitimus, atsižvelgiant į suspaustą biudžetą, būtų tekę derinti jam, o ne statytojams. Tuomet būtų mažiau kentėjusi bendra projekto idėja.

M

Tokio centro atsiradimas yra pasiekimas pirmiausia ne architektūros, bet mokslo srityje.

Laboratorijose esanti įranga yra šiuo metu pati moderniausia pasaulyje. / Gintaras ČAIKAUSKAS /

„Suprantama, mes įvairius pakeitimus darome atsižvelgdami į mažus biudžetus, į norą kuo daugiau sutaupyti. Vakaruose tokių projektų biudžetai būna tris kartus didesni, o Lietuvoje turime daryti bemaž stebuklus. Tai yra didelė problema. Ir kai prasideda procesas, kai pats rangovas imasi daryti darbo brėžinius, architektui tai kainuoja du kartus daugiau jėgų viską suvaldyti, suvokti nežinia kodėl atsiradusius pakeitimus. O daugiausia energijos išeikvojama kovojant už sprendinius, kurie jau buvo įtraukti į techninį projektą“, – stebėjosi G. Čaikauskas.

Labiausiai architektas buvo nustebęs mėginimu supaprastinti fasado sprendimus. Tiksliau – palikti tik sienas ir langus. Tačiau to neįvyko – pastatas šiandien išsiskiria unikaliu menišku 3D fasadu, kurį montavo vokiečių specialistai.

sprendimai optimalūs numatyti jau projektavimo metu, jie tokie ir įgyvendinti. Pagrindiniai šių sprendimų reikalavimai buvo funkcionalumas ir racionalumas“, – pasakojo architektas G. Čaikauskas.

Iš pirmo pastato lygio galima patekti į didžiausias amfiteatrines auditorijas, kitas mokymo patalpas, laboratorijas. Pirmame aukšte yra gamtos muziejus. Iš pradžių dvejota, ar jį įrengti, bet priimtas sprendimas, kad muziejus reikalingas.

Didžiojoje auditorijoje sumontuotos akustinės sienų plokštės. Padengtos natūralaus medžio paviršiumi jos atlieka ir dekoratyvinę, ir akustinę funkciją.

Vienas įdomesnių sprendimų – viešosiose erdvėse sumontuotos liejamosios betoninės

grindys. Architektas sakė, kad su šiuo sprendimu kiek eksperimentuota, nes tai buvo visiškai nauja technologija. Kloti grindis plytelėmis nenorėta.

Buvo galvojama apie epoksidines grindis, bet tokios negalimos dėl gaisrinės saugos reikalavimų.

Todėl išlietas natūralus betonas. „Technologija labai paprasta, tačiau reikia mokėti ją panaudoti. Paprastas betonas tiesiog nušlifuojamas, ir interjeras būna ne šaltas, o labai jaukus ir kartu modernus“, – pasakojo G. Čaikauskas.

Baldams viešosiose erdvėse daug dėmesio neskirta – buvo pasirinkti funkcionalūs, kokybiški, patogūs, bet neprabangūs ir nebrangūs.

Laboratorijose – priešingai, čia išrinkti patys geriausi tam skirti baldai.

Kaip ir buvo ketinta, komplekso viduje erdvės suplanuotos universaliai, kad vykstantys procesai netrukdytų vienas kitam ir būtų išlaikyta savotiška mokslo hierarchija. Mokslininkai savo korpusuose netrukdomi atlieka reikiamus tyrimus.

Laboratorijoms kelti ypatingi švaros, funkcinių ryšių reikalavimai, todėl jos atribotos nuo studentų. Pastarieji mokosi jiems skirtose patalpose, tačiau turi galimybę patekti ir į laboratorijas – tam sukurti netolimi praėjimai.

Funkcinių grupių patalpos komplekse suplanuotos paliekant galimybę ateityje naudoti pažangiausią vadinamosios atvirosios laboratorijos (ang. open laboratory) koncepciją. Dėl modulinės karkasinės pastato sistemos ir specialaus planavimo ateityje galima atlikti įvairias transformacijas. „Nors laboratorijų korpusas ir brangiausias, dėl specifikos čia pakeitimai nebuvo galimi. O bendrojo naudojimo patalpų interjero

Edgaro Kurausko nuotr.

Suplanavimas – pagal mokslo hierarchiją

Pagrindiniai interjero sprendimų reikalavimai buvo funkcionalumas ir racionalumas.

31

architektūra

Savivaldybių vyriausiojo architekto dalia: kai norai viršija galimybes Rusnė MARČĖNAITĖ

Metinėje savivaldybių vyriausiųjų architektų konferencijoje Telšiuose svečiavęsis aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas kišenėje išsivežė visų dalyvių pasirašytą prašymą pagaliau išspręsti jų netenkinančio pareigybinio statuso problemą.

Kas atsakingas už miesto veidą? enginį moderavęs Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius Marius Narmontas kolegų iniciatyva stebėjosi – esą kiekvienas žino, kad visi vyriausiųjų architektų norai surašyti į Architektūros įstatymo projektą ir jau iškeliavo į Vyriausybę.

Seimo pritarimo Architektūros įstatymui tikimasi sulaukti jau pavasario sesijoje.

Tačiau savivaldybių vyriausieji architektai turėjo savo argumentų: permainų jie laukia jau apie dešimt metų – tik šiek tiek ilgiau nei biurokratinių užkardų niekaip neįveikiančio Architektūros įstatymo. Ir kalba apie tai kiekviename savo ir Lietuvos architektų sąjungos suvažiavime, šalies urbanistikos forume, nesulaukdami jokio rezultato.

Todėl jų prašymas suformuluotas negailestingai: „Nepriklausomai nuo to, bus ar nebus (ir kada bus) priimtas Architektūros įstatymas, kasdieniai visos šalies teritorijų planavimo

Edmundo Benečio pieš.

R

32 2016 Nr. 3

dokumentų rengimo, statinių projektavimo ir statybos procesai reikalauja neatidėliotinai operatyviai spręsti iki šiol niekur nereglamentuotą ir neįvardytą savivaldybių vyriausiųjų architektų teisių, pareigų bei atsakomybės problemą.“ Šilutės rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotojo, rajono vyriausiojo architekto Edmundo Benečio teigimu, vyriausiojo architekto statusas pakito kartu su politine santvarka: sovietmečiu miesto ar rajono vyriausiasis architektas priklausomai nuo miesto ar rajono dydžio buvo trečias ar ketvirtas asmuo savivaldybėje, o dabar jis – tiesiog eilinis savivaldybės administracijos padalinio vadovas, kai kuriose savivaldybėse – architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotojas. Pakito ir vyriausiojo architekto darbų pobūdis, išaugo administracinis krūvis.

Todėl šiandien daugelis miestų gyventojų gal ir neatsakytų, kas atsakingas už miestų ir miestelių architektūros kokybę: miesto plėtros departamento vadovas, miesto meras, o gal – daugumą miesto veidą formuojančių dokumentų pasirašantis savivaldybės administracijos direktorius?

Gaila, kai ateina jauni, besidžiaugiantys tik valdžia, bet nemylintys miesto, kuriam dirba, asmenys. Turi išjausti, suvokti kultūrinį kontekstą ir lipdyti jo vaizdą. / Algirdas ŽEBRAUSKAS /

A. Žebrausko nuotr.

Vyriausieji architektai dažnai skundžiasi, kad beveik visus teritorijų planavimo dokumentus tvirtina administracijos direktoriai, nors tarp jų vargu ar atsirastų bent vienas, turintis būtent architektūros krypties išsilavinimą. O įstatymų bazė suteikia administracijos direktoriui teisę vienasmeniškai pasirašyti tokius dokumentus. Ir tik idealiu atveju prieš priimdami svarbius sprendimus administratoriai vis dėlto pasikonsultuoja su vyriausiuoju architektu.

Vilčių, kad kas nors pakis, architektai turi jau nuo 2005 metų pavasario, kai Vyriausybė patvirtino Lietuvos Respublikos architektūros politikos sričių aprašą, kurio VI skyriuje „Lietuvos Respublikos architektūros politikos krypčių įgyvendinimas“ yra įrašytas toks teiginys: „Savivaldybių vyriausiesiems architektams turi būti suteiktos didesnės sprendimų priėmimo teisės ir atsakomybė, užtikrinamas jų darbo viešumas ir nuolatinis ryšys su vietos bendruomenėmis.“ Tačiau, tarkime, iki šios dienos apie vyriausiųjų architektų, kaip apie teritorijų planavimo procese dalyvaujančių asmenų, teises ir pareigas Teritorijų planavimo įstatyme nėra nė žodžio.

Prašymą aplinkos ministrui architektų vardu išdėstęs E. Benetis nepatingėjo suskaičiuoti – Teritorijų planavimo įstatyme sąvoka „savivaldybių vyriausieji architektai“ yra paminėta tik du kartus: VIII skirsnio pavadinime ir 41 straipsnio pavadinime. Palyginimui – sąvoka „savivaldybės administracijos direktorius“ įstatyme paminėta 22 kartus.

Apie kitus teritorijų planavimo procese dalyvaujančius asmenis, „savivaldybės administracijos valstybės tarnautojus, atliekančius savivaldybių vyriausiųjų architektų funkcijas“ ir apie „savivaldybės administracijos direktorių ar jo įgaliotą valstybės tarnautoją“, Teritorijų planavimo įstatyme rašoma taip pat gerokai dažniau nei apie „savivaldybių vyriausiuosius architektus“ – atitinkamai 2 ir 5 paminėjimo kartai, konstatavo tikslus kaip buhalteris architektas.

Kaip tik todėl aplinkos ministras buvo paprašytas neatidėliojant parengti Teritorijų planavimo įstatymo 41 straipsnio „Savivaldybių vyriausieji architektai“ pakeitimą, kuriame, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 1 straipsnio ir Vyriausybės 2005 metais patvirtinto Lietuvos Respublikos architektūros politikos sričių aprašo nuostatais, būtų numatytos savivaldybių vyriausiųjų architektų, kaip teritorijų planavimo procese dalyvaujančių asmenų, teisės, pareigos ir atsakomybė.

Š. Jonkaus nuotr.

Svajonės apie sprendimo teisę

33

architektūra

Kaip kontrastas atrodo šiųmetės Lietuvos kultūros ir sostinės – Telšių – situacija: vyriausiuoju architektu 32 metus čia dirbus Nacionalinės premijos laureatui Algirdui Žebrauskui, miestas pasikeitė neatpažįstamai. Įstatyme – aukštesni kvalifikacijos reikalavimai Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento vadovas M. Narmontas tiki, kad pirmas kolegas pradžiuginsiantis dokumentas, gana tiksliai įvardysiantis jų pareigas ir teises, vis dėlto bus Architektūros

įstatymas. Jis sutinka, kad situacija, jog šakiniuose – Statybos ir Teritorijų planavimo – įstatymuose minimi vyriausieji architektai nėra gana išsamiai aprašyti, nėra pagirtina. „Architektūros įstatymas, tiesa, jų statuso smarkiai nepakeis, bet čia bus įtvirtinti jau taikomi, tik jokiame įstatyme neįvardyti reikalavimai.

Pirmiausia – kad kiekvienoje savivaldybėje turi

atsirasti vyriausiasis architektas kaip garantas, užtikrinantis kokybiškos architektūros ir urbanistikos atsiradimą“, – komentavo M. Narmontas.

Būsimiems vyriausiesiems architektams bus keliami ir kur kas aukštesni kvalifikaciniai reikalavimai. Jų neatitiktų daugelis šiandien šias pareigas savivaldybėse einančių specialistų.

Architektūros įstatymo projekte numatyta, kad

Kiekviena Telšių miesto aikštė ar viešoji erdvė turi ne tik funkcinę paskirtį, architektūrinį sprendimą, bet ir joje derančius meno kūrinius.

34 2016 Nr. 3

32 metai Telšiams Metinėje vyriausiųjų architektų konferencijoje vienas iš pranešimų skirtas aptarti Palangos vyriausiųjų architektų kaitos tendencijas: nuo 2001 metų iki dabar šio miesto vyriausiojo architekto kėdę išbandė bene 15 architektų. Kaip kontrastas atrodo šiųmetės Lietuvos kultūros ir Žemaitijos sostinės – Telšių – situacija: vyriausiuoju architektu 32 metus (1982–2013) čia dirbus Nacionalinės premijos laureatui Algirdui Žebrauskui, miesto centras ir jo prieigos pasikeitė neatpažįstamai.

Pranešime pirmiausia buvo įvardyta permainų kaina – tvarkant centrinę Telšių dalį vien

Algirdo Žebrausko nuotraukos

savivaldybės vyriausiaisiais architektais turi teisę būti asmenys, baigę ne trumpesnes nei penkerių metų universitetines architektūros krypties studijas ir įgiję architektūros magistro kvalifikacinį laipsnį arba jam lygiavertę aukštojo mokslo kvalifikaciją. Numatyta ir tai, kad šias pareigas galės eiti tik atestuoti architektai, išmanantys teisės aktų, reglamentuojančių teritorijų planavimą, statinių projektavimą, statybą, teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą, nuostatus.

Savivaldybės teritorijoje savivaldybės vyriausiasis architektas pagal kompetenciją turės dalyvauti savivaldybės bendrojo plano ar savivaldybės dalies bendrojo plano rengimo procese Teritorijų planavimo įstatyme nustatytais atvejais; pritarti projektiniams pasiūlymams ir teritorijos plėtros koncepcijoms patvirtindamas tai parašu; pirmininkauti Teritorijų planavimo komisijai; derinti planavimo sąlygas ir specialiuosius architektūros reikalavimus; dalyvauti rengiant atvirus architektūros konkursus geriausiai statinio architektūros ir urbanistikos idėjai atrinkti – derinti konkurso sąlygas ir dalyvauti konkurso vertinimo komisijoje.

Vyriausiojo architekto kompetencijai priskirta ir daugybė kitų veiklų sprendžiant architektūros, teritorijų planavimo ir statybos srities klausimus.

M. Narmontas pabrėžė – vienintelis dalykas, dėl kurio turi teisę skųstis vyriausieji architektai ir dėl kurio gaila jam pačiam, yra faktas, kad įstatymo projekto rengėjai atsimušė į neparankius konstitucinius nuostatus. Tai yra Vietos savivaldos įstatymas ir toliau varžys savivaldybių architektų nepriklausomumą, jie bus atskaitingi administracijos direktoriui. Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius pabandė pajuokauti: „Kas pinigus moka, tas ir muziką užsako.“

Europos Sąjungos paramos investuota beveik 10 mln. eurų. Tačiau pats A. Žebrauskas pirmiausia pažymėjo moralinį ir finansinį žmonių indėlį.

Telšiuose kasmet pastatoma po kelias skulptūrines kompozicijas, 90 proc. – už privačias lėšas. „Telšiai šiandien pristatomi kaip menų miestas, ir dažnas galvoja, kad mums buvo paprasta tai pasiekti vien dėl to, kad čia veikia Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas. Tai tikrai nebuvo ir nėra lengva, – patikino A. Žebrauskas. – Kiekvieną elementą reikėjo sugalvoti, rasti jam vietą ir lėšų.“ Užtat šiandien sakoma, kad nėra Lietuvoje kito miesto, kuriame su tokiu kryptingumu ir pastovumu būtų dirbama su menininkais bei meno projektais. Kiekviena miesto aikštė ar viešoji erdvė turi ne tik funkcinę paskirtį, architektūrinį sprendimą, bet ir joje derančius meno kūrinius.

Architektas nepamiršo startinės pozicijos, kurią rado užėmęs vyriausiojo architekto kėdę: daug reikšmingų ir patrauklių kultūros bei meno centrų, tokių kaip Žemaitės dramos teatras, krašto muziejus „Alka“, Žemaitijos kaimo muziejus, Kunigų seminarija, turėjęs septynių kalvų miestas išsiskyrė itin nugyventu ūkiu. Bendrojoje šalies statistikoje Telšiai daugelyje kategorijų užėmė prasčiausias pozicijas – pradedant avarinės būklės gyvenamaisiais namais, eismo avaringumu, baigiant rekreacijai visiškai nenaudojamu užterštu Masčio ežeru. Iki 2013 metų šlovės valandos, kai Telšiai buvo pavadinti naujuoju Lietuvos turizmo perlu ir pelnė apdovanojimą „Lietuvos turizmo traukos vietovė“, buvo dar ilgas kelias.

Ilgiausiai Lietuvoje vyriausiuoju architektu dirbęs specialistas, regis, neturėjo laiko galvoti apie savo statusą. Dirbęs ir sovietmečiu, ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis nepajuto didelių šios pozicijos skirtumų. Daugelio ir anksčiau, ir pastaraisiais dešimtmečiais vykdytų projektų sėkmė priklausė nuo jų sumanytojų gebėjimo rasti idėjos šalininkų.

Viskas eilės tvarka – ilgos valandos kuriant projektus, ilgos valandos pristatant juos partijų kamarėlėse auginantis palaikytojų gretas ir kartais – ilgi metai iki projekto įgyvendinimo. Čia – tais atvejais, kai viena miesto tarybos kadencija projektą suniekina, kita – sudvejoja, o trečia – sustabdo.

Projekto finišo gali tekti siekti ir dešimtmetį.

Dirbant rajone dera kurti strategijas toli į priekį: „Tik didmiesčiai gauna lėšų tokiomis sumomis, kad gali iškart įgyvendinti projektus. Rajonuose tenka dirbti etapais tiksliai planuojant, ką gali padaryti šiemet, ką gavęs dar trupinį – kitąmet, ir taip – iki galutinio rezultato.“ A. Žebrauskas pabrėžė – jeigu būdamas architektas rezultato tiksliai neįsivaizduosi, taip ir dėliosi miestą lopais. Svarbiausia, tikino jis, reikia jausti miestą, negalvoti tik apie tai, ar pasirašyti, ar nepasirašyti ant atnešto projekto lapo.

Turi galvoti į priekį. „Turi matyti bendrą urbanistinį vaizdą. Gaila, kai ateina jauni, besidžiaugiantys tik valdžia, bet nemylintys miesto, kuriam dirba, asmenys. Turi išjausti, suvokti kultūrinį kontekstą ir lipdyti jo vaizdą.

Ir turi viską apgalvoti, nes kitaip ir dėliosi miestą lopais. Ir jis niekad netaps išskirtiniu skiautiniu – taip ir liks tik lopai“, – sakė A. Že brauskas.

35

Kokį Neringos įvaizdį kuria naujoji architektūra?

Lina BIELIAUSKAITĖ

Sandros Vaišvilaitės nuotr.

architektūra

Stagnacija ar jautrios teritorijos neišvengiamybė siekiant išsaugoti etnografinį ir gamtinį identitetą? Tokius klausimus kelia specialistai vertindami naująją Neringos architektūrą. O ir terminas „naujoji“ šiuo atveju skamba ganėtinai dviprasmiškai – po nepriklausomybės atkūrimo faktiškai visi architektūriniai judesiai Kuršių nerijoje susiję ne su naujų objektų atsiradimu, o sovietmečiu iškilusių pastatų remontu ar rekonstrukcija.

Ne architektūra, o institucijos politika ž tuos retus pavyzdžius Neringoje, kuriuos ne gėda būtų parodyti pasauliui, mūsų architektams reikėtų skirti medalį arba nacionalinę premiją, ironizuoja architektė, Klaipėdos universiteto (KU) Menų akademijos Architektūros, dizaino ir dailės katedros vedėja doc. Ramunė Staševičiūtė. „Iš esmės tendencijos nedžiugina. Šiandien architektūrą Neringoje kuria institucija, o ne architektai. Kai kuriems jų pavyksta išsiveržti iš tų rėmų ir sukurti tikrai puikių darbų, – įvertino pašnekovė. – Kaip pavyzdį paminėčiau Gintaro Prikockio projektus Preiloje, Juodkrantėje. O visa kita – gryna imitacija, kuri absoliučiai visų europinių paveldo chartijų yra smerkiama, tačiau mes kažkodėl jos laikomės įsikibę. Pasaulis su gera kraštovaizdžio architektūra jau nukeliavo labai toli į priekį, yra nuostabių pavyzdžių, kurie tiktų ir Nidai, ir Juodkrantei, ir apskritai Neringai.“

36 2016 Nr. 3

A. Garunkščio nuotr., LCVA1, 1966 m.

U

Atsiduoda naftalinu Specialistė apgailestavo, kad pataikaujant vadinamajai tradicinei architektūrai buvo subjauroti išties neprasti sovietmečio moderniosios architektūros pastatai.

„Tuo metu architektūroje vyravo plokščių stogų mada, ir kai ant tų plokščių stogų prikrovė visokių šlaitinių elementų, kurie absoliučiai susipjovė su ta modernistine architektūra, radosi visiškai absurdiškų variantų. Viena laimė, kad ant Nidos prieplaukos pastato neuždėjo kokių nors stogelių. Nesakau, kad visais atvejais tie pokyčiai buvo blogi. Tačiau bene ryškiausias neigiamas pavyzdys, kaip nereikėjo daryti – šalia Nidos „Jūratės“ poilsio namų esančio restorano rekonstrukcija.

O buvo geras ano laiko dvasią atspindintis pastatas“, – kalbėjo architektė R. Staševičiūtė.

Anot pašnekovės, net talentingiausi, didžiulį potencialą turintys Lietuvos architektai Neringo-

Pasaulis su gera kraštovaizdžio architektūra jau nukeliavo labai toli į priekį, yra nuostabių pavyzdžių, kurie tiktų ir Nidai, ir Juodkrantei, ir apskritai Neringai.

je priversti dirbti save prievartaudami, varžydami kūrybinę išraišką. „Kai kurie kontroliuojančių institucijų vadovai tuose pat postuose sėdi dešimtmečius ir nesugeba plėsti savo akiračio, keisti mąstymo – juk galiausiai atsiranda ir naujų medžiagų panaudojimo galimybių, kinta pastato suplanavimo principai. O pas mus viskas dvelkia tokiu baisiu naftalinu. Suprantu, tie žmonės nori gero, tačiau jų supratimas per keliasdešimt metų nė kiek nepažengė į priekį. Ir prie tokio jų stagnacinio mąstymo verčiami derintis architektūros profesionalai“, – konstatavo specialistė.

/ Ramunė STAŠEVIČIŪTĖ /

Neringos savivaldybės archyvo nuotr.

Anot architektės, imitacinė visose Kuršių nerijos gyvenvietėse, įskaitant ir Smiltynę, tiražuojama architektūra ne tik kalba apie menką meninę vertę, bet ir ištrina unikalius kiekvienos vietovės bruožus, niveliuoja juos. Antai Nida anuomet buvo žvejų kaimelis, o Juodkrantė – vilų gyvenvietė, tačiau ir pastarojoje privalu statyti žvejo namus. „Toks yra mūsų kontroliuojančių institucijų supratimas. Tačiau kai tas žvejo namas išsipučia į plotį ir aukštį, prikabinama visokių balkonų, priprojektuojama dirbtinių palėpių ir didžiausių švieslangių, galiausiai turime visišką nesusipratimą. Juo labiau įvertinus, kad šiandien tokiuose namuose gyvena nebe žvejai, o bene turtingiausi Lietuvos žmonės, – kalbėjo KU doc. R. Staševičiūtė. – Be abejo, gali būti tam tikra refleksija į žvejo namą, kopas, apskritai į gamtą, galima atrasti natūralių, puikių medžiagų, tačiau pasitelkiant naują mąstymą, o ne primityvią demonstraciją.“

Prieš ir po: sovietmečiu statyto restorano „Neringa“ pastato transformaciją specialistai įvardija nenusisekusiu projektu.

37

architektūra

G. Liago nuotr.

Architektė, kultūros paveldo ekspertė Margarita Ramanauskienė, vėlgi remdamasi G. Prikockio pavydžiu, linkusi manyti, kad net ir ribojama architekto fantazija gali sėkmingai skleistis. „Tai, kad etnografinėse zonose statomi labiau tradicinės architektūros pastatai, turbūt yra teisingas kelias. Taip, reglamentai labai griežti, tačiau, matyt, mes dar nesame pribrendę sąmoningumui, kaip reikėtų plėtoti projektus. Tad tie reglamentai tampa noro turėti kuo daugiau nekilnojamojo turto, begalinio plėtotojų apetito apribojimu“, – kalbėjo studijos „Kuršių nerijos tradicinė architektūra“ bendraautorė.

Anot architektės M. Ramanauskienės, tokių vartotojiškumo apraiškų padariniai jaučiami ir šiandien – kai masiškai atskirais turtiniais vienetais buvo išparduoti sovietmečiu statyti poilsio namai, atsirado gausybė butų savininkų ir problemų, susijusių su šio turto valdymu.

Vis dėlto pašnekovė pripažino, kad šiandien kalbėti apie naująją Neringos architektūrą keblu, mat pastaruosius dešimtmečius naujos statybos beveik nebūta. „Ko gero, labiausiai išskirtinis – Nidos bažnyčia (architektai Ričardas Krištapavičius ir Algimantas Zaviša – red. past.). Tai gausybės liaupsių sulaukęs ir išties puikiai į aplinką įsikomponavęs pastatas, turintis ir kuršiškai architektūrai būdingą

38 2016 Nr. 3

charakterį, ir sykiu savitą veidą. Visi kiti naujieji Neringos pastatai daugiausia iškilo sovietmečiu, kai institucijos, valstybės įmonės, gamyklos čia statėsi poilsio bazes. Tai ir buvo pagrindinė stambesnio masto statyba, o nepriklausomybės laikotarpiu vyko faktiškai vien rekonstrukcija arba remontas“, – kalbėjo specialistė.

Ką simbolizuoja tradicinė architektūra „Įstatymų bazė tokia, kad norint statyti naujus pastatus Neringoje reikia gauti Vyriausybės sutikimą. Griežti apribojimai kelia architektams nedrąsumą, susivaržymą, vidinį nerimą, neleidžia išsilieti kūrybinei energijai“, – pripažino Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus valdybos narys G. Prikockis.

Vardydamas iškiliausius architektūros pavyzdžius pašnekovas irgi pirmiausia gręžiasi į sovietmečio metus: Neringos savivaldybė (architektas Alfredas Gytis Tiškus), Nidos prieplauka (architektas Alfredas Paulauskas), „Ešerinės“ užeiga (architektas Vaidotas Guogis), o vienu ryškiausių jau nepriklausomos Lietuvos objektų įvardija Nidos bažnyčią.

Prie ne vienos rekonstrukcijos nerijoje prisilietęs architektas, kalbėdamas apie asmeninę patirtį, neneigė, kad toji ieškojimų būsena, kiekvienąkart bandant rasti ką nors nauja, padaryti vis kitaip, yra labai sunki, tačiau kurti architektūrą kopijuojant tai, kas buvo, G. Prikockio įsitikinimu – ydingas kelias. „Kadaise viename plenere kolegos į Neringos architektūrą pažvelgė su humoru, pastatus joje palyginę su matrioškomis – mažesnis, didesnis objektas – visi jie gali sutilpti į vieną atitinkamą įvaizdį. Žinoma, urbanistinio konteksto, vietos dvasios pajautimas ir iš to kylantys tam tikri medžiagiškumo reikalavimai, kaip antai šiaudiniai ar čerpių stogai, yra teisingas kelias, nes labai svarbu įvertinti aplinkos specifiką, visos gyvenvietės įvaizdį, mastelį. Vis dėlto šiandien susiduriame su paradoksu. Pastaraisiais metais labai populiarus tapo terminas „tradicinė architektūra“, juo lyg ir išreiškiamas noras matyti tokią Neringos architektūrą. Tačiau, mano supratimu, kalbėdami apie tradicinę architektūrą galime kalbėti tik apie praėjusį laiką, tai, ką matome, ką turime, tai, ką žmonės darė iš kartos į kartą perduodami savo įgūdžius. Tradicijos esmė – pasikartojimai, architektūros – priešinga.

Jos esmė – originalumas, čia bet koks pasikartojimas, plagijavimas – nepriimtini“, – kalbėjo architektas G. Prikockis.

S. Prikockio nuotr.

Reglamentai – begaliniam plėtotojų apetitui

Rekonstruota poilsinė Juodkrantėje („Erdvės norma“ architektai: Gintaras ir Asta Prikockiai, Inga Tikuišytė, Andrius Velutis; dailininkas Marius Jonutis) įvertinta už architektūrinę-meninę kompoziciją bei unikalią stilistiką.

Gintaro ir Astos Prikockių Preiloje suprojektuotas šiuolaikinės architektūros namas – retas ne imitacinės architektūros pavyzdys Neringoje.

Tradicijos esmė – pasikartojimai, architektūros – priešinga. Jos esmė – originalumas, čia bet koks pasikartojimas, plagijavimas – nepriimtini. / Gintaras PRIKOCKIS /

39

Agnės Bertašiūtės nuotr.

Užs.

Atgimusiame istoriniame Klaipėdos pastate – Venecijos dvasia Lina BIELIAUSKAITĖ

Ne tik puikius miesto klestėjimo, bet ir karų negandų laikus menančiam istoriniam uostamiesčio pastatui suteiktas ne šiaip naujo gyvenimo šansas. Rekonstruotas Danės krantinės sandėlis, liudijantis jautrų santykį su istorija, atsakingą požiūrį į paveldą ir ypatingą dėmesį detalėms, šiandien pretenduoja tapti vienu ryškiausių jūrinio paveldo paminklų ir klaipėdiečių bei miesto svečių traukos taškų.

40 2016 Nr. 3

Pamato fragmentas tapo eksponatu egužę uostamiestyje duris atversiantis 16 kambarių viešbutis „Michaelson boutique Hotel“ – visiškai naujas pastato Žvejų g. 18A gyvavimo etapas. Rekonstrukcijos sprendimus, be abejo, diktavo statinio istorija, tačiau atkuriant autentiką sykiu siekta interjero sprendimams suteikti modernumo elementų. „Negalime lygintis su unikaliu architektūros palikimu garsėjančia Roma. Šimto metų pastatai mums jau yra didelė istorija, tad turime saugoti savo paveldą. Vis dėlto jį rekonstruojant ir pritaikant naujai paskirčiai reikėtų įvertinti ir šiandienos žmogaus poreikius“, – teigė verslininkas Gintautas Bertašius, šį projektą įgyvendinantis kartu su partneriu iš Šveicarijos Gian Paolo Capiaghi.

Bene ryškiausias rekonstruoto pastato pokytis – pirmo aukšto suskaidymas į keturias skirtingas erdves. Tokią idėją šveicarų architektui Ivano Ghirlandai padiktavo sandėlio – aukštų ir didelio ploto patalpų – specifika. Tūrių projektavimo darbus įgyvendino architektai Dalius Dainys ir Kęstutis Mikšys. Įgilintoje centrinėje pirmo aukšto dalyje įrengtas pusrūsis, pritaikytas konferencijoms, parodoms, prekių ir paslaugų pristatymams bei kitiems renginiams organizuoti. Kasinėjimų metu aptiktą saugotiną fundamento fragmentą nuspręsta palikti atvirą ir eksponuoti po stiklo uždanga – taip vertingas radinys tapo išskirtiniu šios daugiafunkcės erdvės akcentu.

Metalo konstrukcija virš pusrūsio leido sukurti daugiau kaip 50 kvadratinių metrų papildomo ploto, suformuojant dar vieną funkcinę zoną – pusaukštį, kuriame veiks restoranas. Vienoje įgilinto ploto pusėje likusi erdvė skirta viešbučio registratūrai, o kitoje pusėje – barui.

G

Agnės Bertašiūtės nuotr.

Didelio aukščio ir ploto pirmo aukšto erdvė suskaidyta į keturias skirtingas erdves, įrengus pusrūsį ir pusaukštį.

Gilinant centrinę dalį, aptiktas saugotinas fundamento fragmentas, kuris nuo šiol bus viešai eksponuojamas.

Svarbiausia idėja – ne bandyti imituoti senovę ar ją kartoti, o labai aiškiai atskirti tai, kas sena, ir tai, kas nauja. Šis kontrastas dar labiau paryškina senoviškumą. / Gintautas BERTAŠIUS /

41

istoriniai šaltiniai Sandėliai Žvejų g. 18 ir 18A yra autentiškas XVIII–XIX amžiaus Lietuvos jūrinio paveldo palikimas. Pirmieji jų savininkai buvo pirkliai Michaelsonai, kilę iš Volgasto miesto Pomeranijoje.

Jų šeimos atstovai minimi tarp pirmųjų 45 asmenų iš 19 žydų šeimų, apsigyvenusių ir pradėjusių savo verslą Klaipėdoje. Michaelsono sandėliai – reti pastatai Klaipėdoje, tuo metu besiriboję su vandeniu. Juos galima vadinti Venecijos sandėliais. Laivai galėjo priplaukti ir prisišvartuoti tiesiog prie sienos. Vandenys formavo miesto ir šių pastatų architektūrą, charakterį bei savitumą. Pirmoji sandėlių paskirtis – grūdams ir sėmenims laikyti.

Sandėlis Žvejų g. 18A – tai dviejų aukštų pastatas su dar dviem pastogėje. Visuose aukštuose buvo daug durų, langų ir stoglangių, nes grūdams džiovinti reikėjo daug oro ir skersvėjų. Pirmas aukštas sumūrytas iš raudonų plytų, pažymėtų F&G prekės ženklu, antras – fachverko architektūros. Objektas buvo naudojamas ir kaip geležies gaminių sandėlis bei parduotuvė.

1854-aisiais didysis gaisras Klaipėdoje pastatų nepalietė. 1920–1929 metais sandėlių pi etų fasade įtaisyti didieji stoglangiai su mechaniniais pakėlimo prietaisais. 1933–1936 metais pastačius naują ištiesintą Dangės krantinę sandėliai nuo jos nutolo. Po Antrojo pasaulinio karo sandėliai išliko sveiki. Sovietmečiu, apie 1970-uosius, sunaikinti mažieji stoglangiai. Jie atstatyti šios rekonstrukcijos metu.

Viešbučio kambariuose išsaugoti senieji specifiniai sandėlio elementai.

Grindims – speciali nuolydžio sistema

Agnės Bertašiūtės nuotr.

Bendrovės „Adelonas“, kuri rūpinosi dizaino sprendimais ir jų įgyvendinimu, technikos direktorius Gediminas Rožanskas kaip vieną didžiausių iššūkių įvardijo kambarių erdvių formavimą. „Patalpose gausu spyrių, kurių kiekvieną teko sutvarkyti, o tam, kad žmogus įeidamas nesusitrenktų galvos, reikėjo išspręsti sudėtingus ergonomikos klausimus. Kadangi pastatas – su nuolydžiu, įrengus lygias grindis kambariai būtų siekę vos 1,6 metro aukščio. Tad reikėjo galvoti apie atitinkamą grindų su nuolydžiais sistemą, ties durimis suformuojant lygų pagrindą, kad jas būtų galima atidaryti be kliūčių ir patogiai praeiti“, – pasakojo G. Rožanskas.

Generalinio rangovo – bendrovės „Mirigita“ – direktorius Giedrius Kiauleikis pastebėjo, kad šiame objekte beveik visi sprendimai buvo nestandartiniai, ir daugelį jų jau teko priimti atliekant darbus, nes realybė neatitikdavo projektuotojų vizijos. Tad neretai ir iš darbus įgyvendinančių subrangovų tekdavo išgirsti: juk taip niekas nedaro.

42 2016 Nr. 3

Restauruotas detales siekiama aiškiai atskirti nuo naujų medžiagų ir konstrukcijų.

„Kiekvienas kambarys – unikalus, ir sprendiniai labai sudėtingi. Kadangi erdvių aukštis ribotas, įrengiant dušus sijose reikėjo įgilinimų. Kaip tai techniškai ir vizualiai įgyvendinti, galvas laužė ir architektai, ir projektuotojai, ir subrangovai. Be to, kiekviename kambaryje yra atskira rekuperavimo sistema, tad visą vamzdyną reikėjo paslėpti“, – prisiminė pašnekovas.

Anot G. Kiauleikio, suformavus stoglangius teko ieškoti racionalių sprendinių, kaip juos apšiltinti, taip pat, kadangi per sijas gerai persiduoda garsai, reikėjo spręsti tarpaukštinius garso izoliacijos klausimus. „Šiame projekte nebuvo ne tik standartinių sprendimų, bet ir nereikšmingų smulkmenų, – antrino bendrovės „Adelonas“ technikos direktorius G. Rožanskas. – Apgalvoti net grindjuosčių, visų aprėminimų sprendimai.

Buvo kreipiamas dėmesys į menkiausius niuansus, ir tie niuansai išreikšti milimetrais. Antai plokštės prasilenkia milimetru, ir dėl to labai stipriai keičiasi vaizdas.“

Išpjauti senųjų sijų fragmentai atgimė originaliuose vonios balduose.

Agnės Bertašiūtės nuotr.

Ieškojo dialogo ir su aplinka Itin svarbiu projekto etapu tapo medžiagiškumo sprendimai. Nutarta naudoti tik natūralias medžiagas: pastate dominuoja medis, metalas, stiklas, akmuo, dalis grindų išklota kilimine natūralios vilnos danga. „Jei sudėtume laminatą, plastiką, tai tiesiog būtų euroremontas. Čia to nėra. Ir žmonės tai pastebi jau nuo slenksčio. Žinoma, tokias medžiagas sau gali leisti ne kiekvienas projekto plėtotojas. Tačiau dirbant su istorija, manau, tai yra privaloma“, – kalbėjo G. Rožanskas.

Siekiant pabrėžti naują koncepciją ir erdvėms suteikti daugiau modernumo, švarumo, vidaus apdailai pasirinkta šio pastato praeičiai nebūdinga medžiaga – akmuo. Pirmo aukšto grindų, laiptų, taip pat kambarių vonių grindų bei sienų apdailai panaudotas beolos granitas, atkeliavęs iš Italijos Domodosolos slėnio. Šis retos rūšies akmuo, randamas tik konkrečiame regione, išsiskiria ažūriniu baltų gyslų raštu, vietomis išryškėja ir rūdžių fragmentai.

Daugeliui interjero detalių panaudoti geležies ir nerūdijančiojo plieno elementai. Jie parodo ne tik simbolinį ryšį su pastato praeitimi – jame vyko prekyba metalo gaminiais, bet ir su aplinka – kaimynystėje veikiančiu pasukamuoju tilteliu bei netoliese stūksančiu senojo elingo karkasu.

Itin ryškiai metalas atrodo pirmo aukšto pakylos ir perregimų laiptų konstrukcijoje. Metalo detalės padengtos ne dažais, o specialiu tepalu, kurį ekspertai naudoja spynoms, laikrodžiams ir pan. gaminiams restauruoti. Ši iš natūralių medžiagų pagaminta substancija išryškina metalo faktūrą, jis išlieka gyvas ir ilgainiui atsiskleidžia vis naujomis spalvomis.

Autentiški poliai atgimė balduose

Jei sudėtume laminatą, plastiką, tai tiesiog būtų euroremontas. Čia to nėra. Ir žmonės tai pastebi jau nuo slenksčio. / Gediminas ROŽANSKAS /

Pagal Venecijos tradicijas objektas pastatytas ant medinių polių, tačiau kadangi jų eksponuoti neįmanoma, nuspręsta panaudoti jų giminaičius – kas 15 metų keičiamus vadinamuosius „bricole“ polius iš Venecijos. Šios unikalios detalės atgimė registratūros ir viešbučio svečių priėmimo zonai skirtuose balduose, kuriuos pagal specialų užsakymą pagamino Italijos baldininkai.

Pirmo aukšto erdvėms atskirti panaudotas grūdintas stiklas suteikia lengvumo, skaidrumo, švaros pojūtį. Šią temą pratęs netrukus atkeliausiantys rankų darbo šviestuvai iš garsiojo Murano stiklo, vėlgi simbolizuojantys ryšį su Venecija.

43

Net ir statydami sandėlį žmonės suvokė, kad reikia naudoti kokybiškas, ilgaamžes medžiagas. / Gintautas BERTAŠIUS /

parodoma, kad jos nupjautos ir padėtos ant naujų metalinių konstrukcijų“, – pasakojo pašnekovas.

Net ir šiems išpjautiems senųjų sijų fragmentams suteiktas naujas gyvenimas – iš jų pagaminti originalūs vonios baldai.

elementų. Antai turėklai pusaukštyje apibėga senąsias medžio konstrukcijas prie jų nesiliesdami, sijos kambariuose nuo naujai įrengtų lubų ir sienų irgi atskirtos šešėline juosta. „Svarbiausia idėja – ne bandyti imituoti senovę ar ją kartoti, o labai aiškiai atskirti tai, kas sena, ir tai, kas nauja. Šis kontrastas dar labiau paryškina senoviškumą. Jeigu imituotume senovę, istoriškumą turėtume atkurti kruopščiai – vadinasi, čia turėtų veikti grūdų sandėlis“, – šypsojosi G. Bertašius.

Uostamiestyje įgyvendintas projektas jau sulaukė palankių specialistų vertinimų – atgimęs sandėlis Danės krantinėje įvardijamas kaip vienas sėkmingiausių pastarojo laikotarpio paveldo rekonstrukcijos pavyzdžių. „Tenka nemažai važinėti po Lietuvą, stebime, kaip yra pritaikomi paveldo objektai, tačiau ką nors panašaus pagal tokią stilistiką, sprendinius tenka retai išvysti. Tai yra tikrai vienas išskirtinių pavyzdžių“, – neabejoja Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė.

Senoviškumą išryškina kontrastas Mūrinės pastato sienos restauruotos ir viduje, ir išorėje. Tam, kad būtų galima grožėtis autentišku raudonų plytų audiniu, atsisakyta ne tik šiltinimo medžiagos sluoksnio, bet ir pakabinamų radiatorių. Pirmame pastato aukšte įrengus grindinį šildymą, šiluma patalpose sklinda tolygiai, ją išlaikyti viduje padės ir oro užuolaidos. Antrame ir trečiame aukštuose įrengta šildymo sistema „oras–oras“.

Tarp naujų grindų ir sienų paliktas atitinkamas tarpas – šešėlinė juosta, taip vėlgi pabrėžiant skirtumą tarp sena ir nauja. Tuo pačiu principu pasinaudota ir atskiriant senas restauruotas medines pastato konstrukcijas nuo naujų

Agnės Bertašiūtės nuotr.

Viena pagrindinių pastato vertybių – išlikusios medinės konstrukcijos. Sijoms buvo panaudota anuomet populiari pušų mediena, puikiai išsilaikiusi iki šių dienų. „Tai kalba apie aukštą medienos paruošimo kokybę. Net ir statydami sandėlį žmonės suvokė, kad reikia naudoti kokybiškas, ilgaamžes medžiagas“, – atkreipė dėmesį viešbučio „Michaelson boutique Hotel“ bendraturtis G. Bertašius.

Medžio detalės buvo kruopščiai nuvalytos ir padengtos perregimu baltų dažų sluoksniu, taip medieną apsaugant nuo aplinkos poveikio. Kai šie dažai pamažu įsigers į medį, jo faktūra atsiskleis visu grožiu. Kadangi siekta atskirti senus restauruotus elementus nuo naujų medžiagų ir konstrukcijų, labai aiškiai parodoma, kad naujos medinės konstrukcijos pagamintos naudojant šiuolaikines technologijas. „Vos vienas kitas pažeistas sijų fragmentas buvo pakeistas, tačiau to nenorima užmaskuoti.

Taip pat dėl tam tikrų konstrukcinių sprendimų kai kur sijas teko nupjauti, tačiau ir šiuo atveju aiškiai

44 2016 Nr. 3

Iš vadinamųjų „bricole“ Venecijos polių pagaminti baldai primins, kad buvęs sandėlis pagal Venecijos tradicijas pastatytas ant medinių polių.

Rekonstruotas sandėlis ir savo valandos dar laukiantis pastatas šalia – autentiškas XVIII–XIX a. Lietuvos jūrinio paveldo palikimas.

interjeras

Greta FRIŠMANTAITĖ architektė

Viačeslavas MALENKO architektas

Luka GALINYTĖ architektė

Aurimas SASNAUSKAS architektas

Kristina BUIDOVAITĖ

iuro erdvės dinamiškos, kaip ir verslas

Daug jaukių poilsio zonų, nevaržanti darbo aplinka, menininkų originaliai dekoruotos sienos – šie sprendiniai, anot „Danske Bank“ IT paslaugų centro (DGITL) interjerą verslo centre „Uniq“ projektavusių architektų komandos, pasirinkti kuriant namams artimą erdvę. Dauguma biuro naudotojų – neskaičiuojantys darbo valandų, tad projektuodami interjerą architektai pirmiausia išklausė jų pageidavimų. Tačiau kai kurių specialistų stygius keičia darbdavių taktiką – kovojant dėl darbuotojų, vienu pagrindinių kozirių tampa darbo erdvių patrauklumas ir galimybės.

46 2016 Nr. 3

Apie „Danske Bank“ IT paslaugų centrą: Biuro plotas – 6700 kv. m Virtuvės (2–7 aukštuose) – 36 kv. m Darbo vietos – 566

Leono Garbačausko nuotr.

Kiekviename iš aukštų įrengti bent keletas įvairaus formato pasitarimų kambarių.

47

interjeras

Dėmesys išskirtinumo paieškoms GITL, užimančio visą verslo centro „Uniq“ pastatą, interjerą suprojektavo A2SM architektai – Viačeslavas Malenko, Greta Frišmantaitė, Aurimas Sasnauskas ir Luka Galinytė. DGITL biuro interjeras nuo pat pradžių buvo kuriamas bendradarbiaujant užsakovams, pastato valdytojams, statytojams ir darbuotojams. Architektė G. Frišmantaitė pripažino – kartais projektuojant biurus užsakovai architektams patiki tik suplanuoti pastato funkcijas, bet šiuo atveju skatino realizuoti įvairiausias idėjas, mat biuro interjero unikalumas buvo vienas pagrindinių jų lūkesčių. „Užsakovai mus ragino atsipalaiduoti, o tai labai reta. Įprastai stengiamasi pateikti tikslias užduotis, nuo kurių negalima nukrypti. Ir nors mūsų laukė daug iššūkių, ne kartą keitėme sprendinius, viskas buvo daroma tik tam, kad pasiektume kuo geresnį rezultatą. Užsakovai buvo reiklūs, tačiau teigė, kad rezultatas toks, kokio ir tikėjosi“, – sakė G. Frišmantaitė.

Interjerui suprojektuoti ir įrengti buvo skirti 9 mėnesiai. Pradėjus jį kurti, pastatas dar nė nebuvo baigtas statyti.

Liftų hole – baldų sienutė su aukšto skaičiumi ir interaktyviu ekranu.

Pasitarimų kambarys, dedikuotas Mohandui Gandhi.

Bandome rasti kiekvieno objekto unikalumą. Jį gali padiktuoti įmonės veikla ar užsakovo noras būti išskirtiniam. / Greta FRIŠMANTAITĖ /

48 2016 Nr. 3

Leono Garbačausko nuotr.

D

Poilsio zona prie pasitarimų kambario ir atriumo į pirmo aukšto erdvę.

Antro aukšto liftų holas su atriumu į pirmą aukštą.

Viename iš aukštų įrengta mokymų klasė.

Pasitelkė gatvės menininkus

Leono Garbačausko nuotr.

Kadangi DGITL biuras užima visą biuro pastatą (jo plotas – 6700 kvadratinių metrų), architektai ypač daug dėmesio skyrė 600 darbuotojų judėjimui ir srautų suvaldymui. Pirmas pastato aukštas skirtas darbuotojų rekreacijai. Kituose aukštuose, atsižvelgiant į žmonių skaičių ir aukšto paskirtį, atviras erdves suskaido posėdžių ar susitikimų salės, kambarėliai atsikvėpti ar bendrauti.

Biure persipynė darbo ir poilsio zonos, darbuotojai nėra suvaržyti, gali sau leisti rinktis darbo vietą ir atmosferą. Interjero detalėse užkoduota informacija daro biurą interaktyvų ir darbuotojus skatina kaskart atrasti ką nors nauja. „Atviros erdvės įprastai įrengiamos taupymo sumetimais, tačiau vien atviro biuro koncepcija

49

Užsakovai mus ragino atsipalaiduoti, o tai labai reta. Įprastai stengiamasi pateikti tikslias užduotis, nuo kurių negalima nukrypti. / Greta FRIŠMANTAITĖ /

50 2016 Nr. 3

neveikia, mat darbuotojai ieško savo erdvių. Pasiūlėme jiems alternatyvių darbo vietų, kur jie gali atsitraukti, atsigulti ant sofos“, – komentavo architektė.

Projektuojant DGITL interjerą, pasirinktos trys pagrindinės spalvos – geltona, žalia ir raudona, taip pat – keletas akcentinių spalvų, atkartojamų visuose pastato aukštuose, balduose. „Užsakovų noras buvo toks, kad biure atsispindėtų Lietuvos tema, mat biuras čia – vienas daugelio tarptautinių „Danske Bank“ biurų. Trys pagrindinės spalvos, atsispindinčios aukštuose, diktuoja kiekvieno aukšto spalvinę gamą. Idėja atsiskleidžia įsigilinus į pastato interjero idėją ir aukštų logiką“, – paaiškino G. Frišmantaitė.

Paslaugų centro laiptines dekoravo grafičio meistrai. Toks sprendimas pasirinktas darbuotojų ir svečių iš užsienio patogumui, kad jiems būtų lengviau orientuotis. Įprastai biuruose aukštus identifikuoja jų numeriai, šiame biure pasitelkti ir spalviniai sprendimai, leidžiantys lengviau orientuotis ir atskirti aukštą.

Grafikos kūrėjų – „Vilnius Street Art“ komandos – darbas buvo labai intensyvus ir vyko paraleliai su interjero koncepcijos kūrimu, bendradarbiaujant abiem pusėms. Objekte dirbo maždaug dešimt aukštus ir temas pasidalijusių menininkų.

Kiekvienas pasitarimų kambarys skirtas konkrečiai temai: šalims, su kuriomis bendradarbiauja „Danske Bank“ bankas, žmonėms, prisidėjusiems prie informacinių technologijų kūrimo, ir t. t. Architektės žodžiais, grafika unikali visame pastate: dėmesio sulaukė ir stalų žymėjimas ar pasitarimų kambarių numeriai.

Leono Garbačausko nuotr.

interjeras

Leono Garbačausko nuotr.

Šešto aukšto liftų holas su aukšto numeriu ir ekranu su aktualia informacija.

Pasitarimų dėžutė, skirta kasdieniams komandų pokalbiams.

Kiekviename aukšte įrengtos virtuvėlės ir zonos kavos pertraukėlėms.

Neformalių susitikimų erdvė prie liftų holo ir pasitarimų kambarių.

Kiekviename aukšte įrengtos „Skype“ patalpos vaizduoja skirtingų menininkų darbus.

51

interjeras

Septinto aukšto liftų holo sienutė, matoma tik išlipus iš lifto.

Holas su daiktų saugojimo spintelėmis ir iš dalies uždarais foteliais privatesniems pokalbiams.

Leono Garbačausko nuotr.

Jaukumą kūrė natūraliomis medžiagomis

Mūsų laukė daug iššūkių, ne kartą keitėme sprendinius, viskas buvo daroma tik tam, kad pasiektume kuo geresnį rezultatą. / Greta FRIŠMANTAITĖ /

52 2016 Nr. 3

Interjero projektuotojai laikėsi nuostatos biure sukurti namus primenančią aplinką. Tam pasitarnavo ir grafikos elementai, ir medžiagos – grindų danga ar gobelenų raštai. Ten, kur neprieštaravo gaisrinės saugos reikalavimai, biuro apdailai panaudotas medis, čia apstu natūralaus medžio masyvo stalviršių. „Baldai tokie, kad žmonės nebijotų prie jų liestis, kad jie nenusidėvėtų, o laikas jiems suteiktų tik daugiau žavesio. Dėl šios priežasties ir biuro apdailai panaudotos laikui nepavaldžios medžiagos – metalas ir betonas“, – pasakojo G. Frišmantaitė. Į biurą atkeliavo ir nauja savitą atmosferą sukūrusi anglų gamintojo kilimų kolekcija.

Užsakovo pageidavimu, patalpose įdiegtos automatizuotos apšvietimo valdymo sistemos.

Daugelis DGITL biuro baldų suprojektuoti A2SM architektų ir pagaminti Lietuvoje. Darbo vietose įrengti daugiafunkciai reguliuojamo aukščio darbo stalai.

Svarbios rekreacinės erdvės biure – kiekviename aukšte įrengtos jaukios virtuvėlės, kuriose vyksta formalūs ir neformalūs susitikimai. Strategiškai pasirinktos virtuvėlių vietos skatina, kad kuo daugiau darbuotojų naudotųsi ne tik liftais, bet ir visomis trimis biure įrengtomis laiptinėmis. Pailsėti galima antrame aukšte ar ant stogo įrengtoje terasoje, restorane, sporto klube ar žaidimų zonoje su golfo simuliatoriumi.

Biuras suprojektuotas taip, kad jį būtų galima pritaikyti darbuotojų reikmėms, o esant poreikiui – transformuoti.

Interjero projektuotojai didžiuojasi DGITL interjeru. „Kiekviename objekte bandome surasti jo unikalumą. Šį gali padiktuoti įmonės veikla ar užsakovo noras būti išskirtiniam. Namų ar jaukumo tema nėra nauja, tačiau svarbu, kaip ji atskleidžiama. Šis biuras – ne pirmas Lietuvoje, kuris duoda toną užsienio biurams. Jis skatina pasitempti kitus“, – kalbėjo architektė.

Atviras erdves skaido pasitarimams ar poilsiui skirtos dėžutės.

Leono Garbačausko nuotr.

Pasitarimų kambarys „Tour de France“ tema.

53

Leono Garbačausko nuotr.

interjeras

Privatūs „Skype“ kambariai su rezervavimo sistema.

Drabužinė ir drabužių spintos, spintelės asmeniniams daiktams saugoti.

? ????? ????????? ???????????????? ????? ????????????? ????? ????????? ?????? ?????????? ???????????? / ?????? ????????????????? /

54 2016 Nr. 3

Leono Garbačausko nuotr.

Kokybiškos ir ilgaamžės „Milliken Clerkenvel“ plytelės išsiskiria unikaliu dizainu bei originaliomis formomis.

„Danske Bank IT“ centras

Užs.

„Milliken Clerkenvel“ kiliminės plytelės – modernūs ir išskirtinio dizaino sprendimai biurui Ilgametę įvairios paskirties grindų dangos prekybos ir įrengimo patirtį turinti bendrovė „Margus“ jau 11 metų yra kompanijos „Milliken & Company, Inc.“ partnerė Lietuvoje ir Latvijoje. Tai viena didžiausių kiliminių plytelių dangos gamintojų, savo veiklą Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėjusi dar 1865 metais. Šiuo metu visame pasaulyje veikia 39 koncerno filialai.

Pasak bendrovės „Margus“ vadovo Rimanto Versecko, šių kiliminių plytelių dangos populiarumą lemia išskirtinis dizainas, originalios formos ir produkto kokybė. Tik pradėtos gaminti „Milliken Clerkenvel“ kiliminės plytelės buvo pasirinktos

A2SM architektų naujojo „Danske Bank IT“ centro modernumui ir išskirtinumui pabrėžti. „Three Corners“ (4000 kv. m) ir „Triangular Path“ (1000 kv. m) dizaino gaminiai yra nepakartojami atsitiktiniu vienakrypčio įrengimo būdu, išsiskiria griežtomis linijomis ir trikampėmis formomis, tad puikiai tiko žaismingam bei moderniam įvaizdžiui kurti. „Milliken“ kiliminės plytelės ypatingos savo struktūra ir tekstūra: sintetinės, bekvapės, antistatinės dangos atitinka aukščiausius atsparumo ir degumo klasės reikalavimus, todėl yra puikus saugumo garantas biuruose bei gyvenamosiose patalpose. Šiai kiliminei dangai suteikiama

15 metų garantija. Dar vienas „Milliken Clerkenvel“ kiliminių plytelių pranašumas – minkštas „Comfort Plus“ pagrindas, kuris leidžia sumažinti triukšmo lygį patalpose, pasiekiant 29–37 decibelų garso izoliaciją, ir dangos dėvėjimąsi, suteikia eksploatacinį komfortą ne tik stabiliam grindų pagrindui, bet ir pakeliamosioms grindų sistemoms. „Milliken Clerkenvel“ kiliminės plytelės sertifikuotos pagal tarptautinius „ProduISO14001“, „CRI Green Label Plus“ ir kitus standartus, užtikrinančius galimybę perdirbti iki 100 procentų panaudotos kiliminės dangos, o tai nepaprastai svarbu galvojant apie gamtosaugą.

UAB “Margus” Margus.LT@gmail.com Švitrigailos g. 26 / Naugarduko g. 40 Vilnius, LT-03230 55

biblioteka

Doc. dr. Vytautas PETRUŠONIS

Minkštasuolis ir foteliai iš Adomo Galdiko svetainės baldų komplekto (beržas, ąžuolas). 1929 m., dail. Jonas Prapuolenis.

B. Prapuolenio asmeninio archyvo nuotr.

Meninė interjerų raiška šiuo metu yra ir kūrybinių ieškojimų, ir stereotipų kartojimo laukas. Po nepriklausomybės atgavimo architektams, dizaineriams atsivėrusios galimybės negali būti vertinamos vienareikšmiškai. Tad labai svarbu, kad būtų gairės, padedančios susivokti gyvenamųjų, visuomeninių interjerų kūrimą stimuliuojančių idėjų sraute ir kartu skatinančios kurti darnoje su kultūrinės atminties struktūromis.

Visos iliustracijos – iš L. Preišegalavičienės monografijos „Lietuvos tarpukario interjerai 1918–1940“.

56 2016 Nr. 3

Projektuotojams būtina informacija, galinti perjungti juos į gyvenimo ir būties režimą, kuriame yra kultūrinė atmintis, perimamumas, tęstinumas laike. Nes tik tokiu atveju galimas mūsų pastatų ir jų interjerų kūrimas atsižvelgiant į istoriškai susiklosčiusius ypatumus, dėsningumus, užtikrinant geriausių mūsų pasiekimus žyminčių idėjų tęstinumą. / Vytautas PETRUŠONIS /

Interjerai kaip kultūrinė atmintis rojektuotojams būtina informacija, kurią pasitelkdami jie persijungtų į gyvenimo ir būties režimą su kultūrine atmintimi, perimamumu, tęstinumu laike.

Nes tik tokiu atveju galimas mūsų pastatų ir jų interjerų kūrimas atsižvelgiant į istoriškai susiklosčiusius ypatumus, dėsningumus, užtikrinant geriausių mūsų pasiekimus žyminčių idėjų tęstinumą.

Tam, kuris interjero pasaulyje ryžtųsi būti toks kelrodis, reikalinga skvarbi analitinė akis ir kartu – gyvas santykis su šia stichija. Manau, būtent tokie kriterijai tinka Linos Preišegalavičienės asmenybei – ji monografijoje „Lietuvos tarpukario interjerai 1918–1940“ (Kaunas: „Vox altera“, 2016. – 272 p.) ėmėsi išsamios Lietuvos tarpukario interjerų analizės.

L. Preišegalavičienei interjero problemų pasaulis nesvetimas – ji ne tik juos tiria, bet ir pati projektuoja. Reikšmingo mūsų kultūros tapatumui istorinio tarpsnio idėjų ir praktikos analizė bei svarstymai, kurie pateikti monografijoje, be abejo, pasitarnaus mūsų gyvenamųjų ir visuomeninių namų naujiems interjerams kurti.

Susipažįstant su darbu ryškėja, kad autorė profesionaliai perpratusi svarbiausias su tema susijusias teorines koncepcijas, gerai pažįsta interjero struktūrinius ir idėjinius pokyčius lemiančius veiksnius. Monografija turi keturis skyrius.

Pradedama nuo svarbiausių veiksnių nagrinėjimo, po to susitelkiama ties formų analize ir galop aptariamos tautinio tapatumo reprezentavimo interjere tendencijos.

Pirmame skyriuje („Kultūriniai tapatumo ženklai interjere“), pasitelkiant reikšmingų temai kultūros idėjų spektrą, gilinamasi į kultūrinio tapatumo paieškas. Antrame skyriuje („Socialiniai atspindžiai vidaus erdvėse“) nagrinėjama

P

skirtingų socialinių sluoksnių atstovų interjerus veikusios idėjos. Trečiame skyriuje („Interjero įrangos formos ir jų stilistinė raiška“) analizuojama baldų stilistika, šviestuvai, patalpų apdailos ir dekoravimo ypatumai. Ketvirtame („Tautinio tapatumo tendencijos interjere“) aptariami etniniai interjero formavimosi aspektai; pristatoma, kaip tarpukario interjere pasireiškė tuo metu puoselėjamas lietuviškas tautinis stilius, ir apibūdinami tautinių mažumų interjero savitumai. Baigiamojoje darbo dalyje („Pabaiga“) pateikiami atitinkantys monografijoje atliktą analizę sintezuojantys apibendrinimai. Čia glaustai įvardijami Lietuvos tarpukario interjero ypatumai, principai ir tendencijos.

Tirti ir profesionalūs, ir mėgėjiški interjerai Autorė, demonstruodama gerą teorinės literatūros išmanymą, tinkamai surentė ir pagrindė savo tyrimams reikalingą teorinį modelį, kuriame svarbi vieta tenka kolektyvinės atminties ir su ja susijusiems reprezentavimo įrankiams. Kolektyvinės atminties idėja interjere autorės plėtojama pasinaudojant Maurice‘o Halbswachso ir Aleidos Assmann įdirbiu. Monografijoje atsispindi tapatumo, tautinio stiliaus kūrimo problemos, metodiškai pas mus dar ganėtinai nauja kasdienybės problematika.

Kultūrinės atminties studijų pasirinkimas lėmė darbo struktūrą ir tyrimo objektą, kai profesionalūs ir mėgėjiški interjerai tiriami lygiomis teisėmis. Autorė sumaniai pasinaudojo sociokultūrinio pobūdžio duomenimis, ir jie padėjo jai atskleisti įvairių socialinių bei etninių grupių interjerų meninės raiškos ypatumus, pokyčius, įvykusius per nagrinėjamus du dešimtmečius.

Diferencijuojant tarpukario valstybės įstaigų, visuomeninių organizacijų ir gyvenamųjų butų interjerus, nagrinėjamas tradicijų (ir apibrėžiamų

stilistiškai, ir grindžiamų liaudies meno pavyzdžiais) bei to laikotarpio pasaulinės interjero kūrimo praktikos stilistinių naujovių poveikis.

Darbe išsamiai išnagrinėta etninių grupių saviraiška per interjero kultūrą, išanalizuota dvarų kultūros ir liaudies kultūros įtaka ir profesionaliems, ir mėgėjiškiems interjerams, aptarta, kokią įtaką tai turėjo interjero charakteriui, atsižvelgta į skirtingų užsakovų tipų, socialinių, etninių grupių religines, kultūrines bei politines nuostatas.

Autorė taip pat nagrinėjo madų, masinio skonio klausimus, patalpų apdailos, papuošimui naudojamų rankdarbių specifiką, dekoro simboliką, komentavo, kaip tai veikė ir profesionaliai, ir mėgėjiškai kuriamus interjerus. Daug dėmesio skirta naujoms techninėms ir technologinėms galimybėms, medžiagoms, baldų ir įrangos importo pobūdžiui, aiškintasi, kaip tai derėjo su stilistiniais prioritetais, tautinėmis aspiracijomis.

Gyventojai mėgo eklektišką dekoratyvumą Galima pritarti, kad autorė sutelkė dėmesį į raiškiausių interjero tipų nagrinėjimą (kolekcininko gyvenamoji erdvė, saloninis ir bohemos interjeras). Matyt, pasirinkimą ribojo šiame etape prieinamos medžiagos pobūdis. Nors, manau, surinkus pakankamai medžiagos būtų buvę galima paanalizuoti ir darbo kabinetų, kūrėjų dirbtuvių interjerus.

Nagrinėdama Rytų kultūrų įtaką autorė rašo: „Šiuolaikiniuose lietuviškuose tekstuose apie interjerus orientalinis stilius paprastai prilyginamas formaliam Rytų kultūrų mėgdžiojimui, nesudėtingam, dažnai primityviam, nesigilinant į vartojamų simbolių prasmes.“ Ji žiūri plačiau – pabrėžia, kad tarpukario laikotarpio orientalinė kryptis daug bendra turėjo su atsinaujinančia pasaulėžiūra ir filosofija, kai rytietišką atspalvį turintys elementai buvo kuriami sintezės su vietos

57

biblioteka

Juk iš tikrųjų užuot pirkę tegu ir stilingus, ir primenančius tarpukario stilistiką, bet skandinaviškus IKEA baldus, galėtume naudotis ir savo tradiciniais moderniais baldais, pagamintais pagal to laikotarpio prototipus, įkvėptus to meto idėjų, formų stilistikos. / Vytautas PETRUŠONIS /

apraiškomis sąlygomis. Vertindama XX amžiaus idėjų poveikį autorė kartu kritiškai žiūri į tai, ką rašo šiuolaikiniai modernistinio mentaliteto paveikti autoriai. Galima tam pritarti, nes jie savo darbuose operuodami individo psichologija akcentuoja formos klausimus, apeidami meninio turinio klausimus, susijusius su kolektyvine kultūrine atmintimi. Šiuo požiūriu įdomus autorės pastebėjimas, kad labiau nei švarias, lygias, minimalistines formas gyventojai mėgo eklektišką dekoratyvumą.

Tai yra jie buvo linkę į simbolinius dalykus, kuriuos modernizmas išplovė remdamasis savąja žmogaus psichologinių poreikių menkinimo strategija (kurioje kaip svarbiausi pabrėžiami faktiškai biologiniai poreikiai).

Tyrėjus riboja duomenų stygius Sociokultūriniam kontekstui atskleisti svarbūs autorės pateikiami aiškinimai apie tam tikru požiūriu maginį operavimą vienokį ar kitokį tapatumą sustiprinančiomis kultūros idėjomis parenkant atitinkamo stiliaus baldus.

Viduramžių citavimas (gotika, neogotika) – tai ir galios ženklas, ir susiejimas su tam tikru kultūriniu ar etniniu pasauliu (gotika ir neogotika siejamos su katalikybe; diferencijuojama, kiek tai susiję su vokiškumu ar lenkiškumu); barokas ir neobarokas figūruoja kaip dvasingumo ir pabrėžtino sakralumo ženklas; orientalizmo apraiškos interjere aktualizuoja Rytų ir Vakarų kultūros sintezės nuostatas, taip pat sąsajas su bibliniu

kontekstu; lietuviškumui pabrėžti apeliuojama į tautinę kaimo architektūrą (kaimo interjerai tampa kolektyvinės atminties išraiška); dvarų stilius siejamas su lenkiškuoju tautiškumu, kartu ir su europine kultūra. Įdomios mintys apie lininių audinių reikšmę – juos pasitelkus deklaruojamas tautiškumas buvo būdingas ir lenkiškuose, ir lietuviškuose interjeruose, tad skiriamojo ženklo ypatybių ši raiška neturi. Tokio pobūdžio svarstymai, be abejo, liudija autorės dėmesį kultūrinėms idėjoms.

Deja, šiuo požiūriu autorė nėra visiškai nuosekli – nepaisant jos regimų pastangų neapsiriboti pozityvistine metodologija, monografijoje trūksta dėmesingumo semantiniam aspektui, stokojama hermeneutinio požiūrio. Aptariant interjerą, dažniausiai autorės akiratyje jis nefigūruoja kaip tekstinė visuma. Interpretuojant (su nedidelėmis išimtimis) nepasitelkiamos žinios apie dekoratyvinių elementų semantiką. Tai yra vyrauja sintaksinis apibūdinimas – įvardyta, kokios formos buvo naudotos (beje, pačių formų apibūdinime pabrėžtinas ypatingas autorės kompetentingumas), kokie baldai buvo dėstomi toje pat erdvėje.

Gaila, kad dėl istorinių duomenų ribotumo (operuojant prisiminimais, trūkstant atvaizdų, nelengva rekonstruoti tai, kokie baldai konkrečiu atveju buvo dėstomi greta) aprašyme dažnai teko apsiriboti patalpa kaip abstrakčiu vienetu. Nors, tiesą sakant, labai tikėjausi bent kai kurių konkrečių planų su išdėstytais baldais ir grafiškai paryškintomis faktiškomis (priklausančiomis nuo gyventojų asmeninių pomėgių, nuo

Svečių kambarys Aleksandros Iljinienės name (Donelaičio g. 19), Kaune, arch. A. Funkas. Albumas „Kauno architektūra 1930–1940“. KVB RS archyvo nuotr.

58 2016 Nr. 3

Sienų klijavimas tautiniais audiniais, arch. Arnas Funkas. Vailokaičių šeimos namai. Vienybės a. 8, Kaunas.

Albumas „Kauno architektūra 1930–1940“.

KVB RS archyvo nuotr.

gyvensenos modelių) funkcinėmis zonomis arba bent stereotipinių schemų, atspindinčių nagrinėtas interjerų grupes. Gal tai galėtų būti tolesnių tarpukario interjero tyrimų uždavinių sąraše (nebūtinai vien šios autorės).

Kodėl tarpukario stilistika neįkvepia baldininkų?

Regioninės, tautinės tapatybės ieškojimas tarpukario Europoje, anot autorės, buvo masinis, politinis reiškinys, tam telktasi su krašto istorija susijusių legendų vaizdinius. Tai figūravo ir interjeruose.

Autorė nurodo, kad tarpukario Europos valstybėse visuomeninių, reprezentacinių objektų vidaus patalpų atvaizdai akivaizdžiai liudija egzistavusį tautos vado kultą.

Autorei vertėjo aptariant šį reikalą susipažinti su recenzento įžvalgomis apie tai, kaip pirmtako – kaip savotiško totemo – idėjos pagrindu veikė skirtingos sociumo vienybės skatinimo operuojant meniniais tekstais strategijos. Šios strategijos gali būti diferencijuojamos pagal tai, kokia mistikos technika yra etiškai priimtinesnė socialinės harmonijos užtikrinimo aspektu1. Kaip pirmtako ženklai šiuo požiūriu figūruoja ne tik tautos vadų, kunigaikščių, bet ir kitų žymių lietuvių, nusipelniusių Lietuvos kultūrai, Lietuvos valstybingumui, atvaizdai.

Knyga aktuali ir šiuolaikinių interjerų kūrimo požiūriu. Autorė galėjo šiam aspektui skirti truputį daugiau dėmesio. Juk iš tikrųjų užuot pirkę tegu ir stilingus, ir primenančius tarpukario stilistiką, bet skandinaviškus IKEA baldus, galėtume naudotis ir savo tradiciniais moderniais baldais, pagamintais pagal to laikotarpio prototipus, įkvėptus tuometės idėjų, formų stilistikos. Darbe pateiktas tarpukario baldų stilistinis ir tipologinis profilis galėtų stimuliuoti ir šiuo metu dirbančių mūsų šalies baldininkų kūrybines įžvalgas kuriant originalius šiuolaikinius baldus.

Tai, kas dabar yra gaminama mūsų baldininkų, tapatumo požiūriu yra daugiau migla, triukšmas. Idėjiškai tai kažkas atsitiktinio, tai lyg gražios knygos be titulinių lapų, net be pavadinimų. Tokie baldai neturi savo vietos. Tai tikrai „geros“ priemonės paralyžiuoti atminties kultūrą, sutraukyti saitus su savuoju kraštu, su savo 1

V. Petrušonis. Introdukuotieji kodai Kauno architektūroje. In: Urbanistika ir architektūra. XXVIII tomas, Nr. 3 priedas. Vilnius: Technika, 2004, p. 57–62.

gyvenamąja vieta. Kad gimtieji namai būtų jaukūs, didelę reikšmę turi signalai iš praeities – ne tiesmukiški, o greičiau užuominos, lyg raktai, atveriantys kitus laikotarpius ir susiejantys visus, kurie gyveno ir gyvena šiame krašte, į vieną bendriją. Kaip gerai būtų, kad užmetus akį į draugo ar kaimyno interjerą būtų galima pasakyti: „Tai lietuviškas interjeras!“ Tad tikrai būtų įdomu tą tarpukario (kuris laikytinas savotišku aukso amžiumi) dvasią išreiškiančią fizinę interjerų aplinką pratęsti ir šiais laikais. Tam, manau, gali padėti ir L. Preišegalavičienės darbe pateiktas daugiaaspektis tarpukario interjero vaizdas. Monografija jau turi instrumento – savotiško intelektinio patarėjo, kuris galėtų orientuoti kūrėjų mintis, funkcijos elementų. Ta funkcija būtų dar geriau įkūnyta, jei knygoje greta asmenvardžių rodyklės būtų ir išsami dalykinė, teminė rodyklė.

Kasdienės buities atspindžiai Monografijos autorė tikrai puikiai padirbėjo, parengė reikšmingą Lietuvos menotyrai, architektūros istorijai ir teorijai darbą, kuris turi ir neabejotiną praktinę vertę. Knyga puikiai atskleidžia kultūrų įtaką, atspindi laikotarpio dvasią ir ją formavusią fizinę aplinką, vaizduoja ir tarpukario žmonių kasdienybę. Puikiai atspindėtas asmenybių – žymiausių to laikotarpio interjerų ir baldų kūrėjų – Vladimiro Dubeneckio, Gerardo Bagdonavičiaus, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, Jono Prapuolenio ir kitų – įnašas. Visapusiškai pristatyti Lietuvos tarpukario interjerus leidžia daugybė knygoje esančių iliustracijų, kurių didelė dalis skelbiama pirmą kartą.

Tai, kas pateikta šioje knygoje apie tarpukario interjerą, tikrai nėra viskas, ką būtų galima pasakyti apie šį reikšmingą Lietuvos istorijos laikotarpį. Tačiau jau ir dabar tai, ką matome knygoje, be abejo, byloja apie didelį autorės indėlį šiame bare.

L. Preišegalavičienė parengė iš esmės pirmą darbą, sistemingai atskleidžiantį tarpukario interjero formavimosi veiksnius, stilistines, socialines ir kultūrines bei etnines ypatybes. Taip pat manau, kad knyga tarnaus ir kaip įkvėpimo šaltinis projektuotojams.

apie autorę Lina PREIŠEGALAVIČIENĖ studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute ir įgijo interjero architektės specialybę. Jonavos Tremtinių koplyčios, individualių gyvenamųjų namų, visuomeninių ir gyvenamųjų interjerų, įmonių firminio stiliaus ir grafikos dizaino darbų autorė. Nuo 2010 metų Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkų klasterio „Lietuvos meno ir kultūros paveldo tapatumo tyrimai“ narė. Nuo 2014 metų humanitarinių mokslų daktarė, architektūrologė. VDU apgynė disertaciją „Interjeras tarpukario Lietuvoje: veiksniai, formos, tendencijos 1918–1940 m.“, kurios pagrindu ir parengta ši monografija.

59

paveldas

Šimtamečiame pastate – restauratorių mokymo centras Kristina BUIDOVAITĖ

Buvusios Telšių parodų salės patalpose įkurtas Taikomojo kultūros paveldo tyrimo ir konservavimo centras – naujas puslapis daugiau kaip šimtą metų skaičiuojančio išraiškingo raudonų plytų pastato istorijoje. Ne mažiau svarbi jo misija – sutelkti Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto bendruomenę.

60 2016 Nr. 3

paveldas

Istorinė parodų salė virto kino teatru asyvus raudonų molio plytų trijų aukštų sudėtingos architektūros pastatas, kuriame įrengtos ekspozicijų salės bei Taikomųjų kultūros paveldo tyrimų ir konservavimo centras, dabartinėje Kęstučio gatvėje iškilo po 1908 metų didžiojo Telšių gaisro, kai sudegė visas Telšių miesto centras ir mediniai gatvės pastatai.

Anot pastato kapitalinio remonto projektą parengusio ilgamečio Telšių rajono vyriausiojo architekto, bendrovės Architekto studijos vadovo Algirdo Žebrausko, šis statinys žymi ryškų miesto centro periodą – perėjimą nuo medinės prie mūrinės architektūros, taip pat tai – vienas sudėtingiausių reprezentacinių miesto pastatų, išsiskiriančių skaidymu, nišomis, po trečio aukšto langais esančiais dekoratyviniais, iš rombų sukomponuotais elementais, virš langų esančiais sandrikais ir langų kolonėles puošiančiais lietais metaliniais korintiniais kapiteliais.

Prieškariu pirmame pastato aukšte veikė Šekselbamo fotoateljė, antro ir trečio aukšto patalpos nuomotos žydų viešbučiui. Maždaug 1920 metais kieme pristatytas L formos priestatas, kuris buvo pritaikytas miesto salei, vėliau pirmame aukšte veikė kino teatras „Šatrija“, o antras ir trečias aukštai buvo paversti butais. Šeštojo dešimtmečio pradžioje kino teatras „Šatrija“ rekonstruotas interjerui suteikiant meninių stalinistinės epochos bruožų. Kino aparatinė įrengta priestato gilumoje (vakarų pusėje), o ekranas – rytinėje.

Kino teatras pervadintas „Spaliu“.

„Statmax“ nuotr.

M

Taikomojo kultūros paveldo tyrimo ir konservavimo centras išsiskiria sudėtinga architektūra.

Antrame aukšte įrengti ir berėmio stiklo pertvaromis atitverti du kabinetai.

Pirmame aukšte įkurta dirbtuvių patalpa.

Šeimininkai ne kartą keitėsi Pastatas sulaukė kelių rekonstrukcijų. Rekonstruojant kino teatrą, XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje buvo užmūryti vartai į vidinį kiemą – broma, langų angos vidinėje priestato sienoje, užmūryta senosios kino aparatinės siena, iškirsta pietinė siena, ją paremiant kolonomis su bronza dažytais kapiteliais, naujoje kino aparatinėje

61

paveldas

įrengta gelžbetonio perdanga, mediniai laiptai. Iš salės įrengti du išėjimai žiūrovams ir iškirsti trys langai vakariniame fasade. 1992 metais patalpas pritaikant miesto galerijai užmūrytos durų angos iš salės į lauką, sudėtos terasinės grindys. Kadangi projektas realizuotas turint mažai lėšų, tuo metu atsisakyta sienų hidroizoliacijos.

1992 metais, gelbstint pastatą, kad šis nevirstų pigių drabužių parduotuve, architekto A. Žebrausko pastangomis parengus projektą, pirmame aukšte įkurdinta dviejų salių miesto galerija.

2007 metais miesto parodų salė perduota Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakultetui.

Prireikus labai skubiai ir kukliomis lėšomis parengti naują parodų salės rekonstrukcijos projektą, kad būtų įgyvendintas projektas „Taikomųjų kultūros paveldo tyrimų ir konservavimo centro Telšiuose, Kęstučio g. 3–2, steigimas ir veiklos stiprinimas“, VDA Telšių fakulteto dekanas Ramūnas Banys pagalbos vėlgi kreipėsi į Architekto studiją.

62 2016 Nr. 3

Ugdys būsimuosius restauratorius Žemaitijoje gausu medinio kultūros paveldo, ypač medinių bažnyčių. Muziejuose, maldos namuose išlikę istorinių baldų, kuriuos restauruoti tenka gabenti į didmiesčius. „Norėjosi, kad istoriniai baldai būtų restauruojami ne tik Vilniuje ar Kaune, nes susidaro didelės eilės, per atstumą sudėtinga bendrauti su specialistais. Seniai kirbėjo mintis, kad VDA Telšių fakultete galėtų būti ruošiami restauratoriai, tam ir įkurtas praktikos centras. Jis – vienintelis toks regione“, – kalbėjo A. Žebrauskas.

Projektas „Taikomųjų kultūros paveldo tyrimų ir konservavimo centro Telšiuose, Kęstučio g.

3–2, steigimas ir veiklos stiprinimas“ buvo įgyvendintas VDA Telšių fakulteto dekano R. Banio pastangomis, finansuotas 2009–2014 metų Europos ekonominės erdvės (EEE) finansinio mechanizmo programos „Kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimas ir atgaivinimas“ lėšomis. Prie projekto

įgyvendinimo labai prisidėjo Kultūros paveldo departamentas ir Telšių rajono savivaldybė.

Specialistai, prieš pradėdami tvarkybos darbus, atliko pastato fasadų tyrimus, ištyrė perdangų ir stogo konstrukcijas. Nustatyta, kad objekto ligos – drėkstančios ir pelijančios laikomosios sienos, pro stogo užlanką bėgantis vanduo, įlinkusi kino aparatinės perdanga, apirę laiptai, deformuota pirmo aukšto atitvara.

Projektas įgyvendintas dviem etapais: pirmiausia sutvarkytos Taikomųjų kultūros paveldo tyrimų ir konservavimo centro patalpos, šiuo metu tvarkybos darbai baigiami ir VDA priklausančioje galerijoje.

Vienas uždavinių – pritraukti moksleivius Patalpų, pritaikytų taikomojo kultūros paveldo tyrimų ir konservavimo centrui, pirmame aukšte įrengus pertvarą buvo sumažintas mažosios

parodų salės plotas ir įkurta dirbtuvių patalpa.

Pirmo aukšto tambūre įrengtas tualetas, šilumos punktas, avarinės būklės mediniai laiptai į antrą aukštą pakeisti metaliniais, antrame aukšte įrengti ir berėmio stiklo pertvaromis atitverti du kabinetai. Dalyje patalpų paklotos šildomosios grindys, pasirinkta danga – dažytas betonas. Kitose patalpose sudėtos medinės grindys.

Pastato fasadai buvo restauruoti, remiantis ikonografine medžiaga atkurti mediniai langai ir durys. Pakeista nesandari stogo danga. Hole restauruotos kolonos, jos nudažytos geltonos bronzos dažais. Pagal pirminį planą laiptinė į antrą ir trečią aukštus buvo atskirta vartais, pro kuriuos buvo patenkama į sklypą. Ilgainiui jie buvo užmūryti, tačiau restauratoriai atkūrė buvusių vartų puošybos elementus.

Viena centro patalpų pritaikyta paskaitoms ar susitikimams organizuoti. Planuojama, kad čia rinksis dailės mokyklos ar gimnazijų moksleiviai. Prisidedant Kultūros paveldo departamentui, bus organizuojami kursai restauravimo srityje dirbantiems specialistams.

Užs.

Taikomųjų kultūros paveldo tyrimų ir konservavimo centras Telšiuose

Darbas paveldo objekte – profesionalumo išbandymas Bendrovei „Statmax“, kurios pagrindinė veikla – statinių projektavimo valdymo ir statybos darbai, Taikomųjų kultūros paveldo tyrimų ir konservavimo centre Telšiuose patikėta generalinio rangovo pozicija.

Bendrovės specialistai šiame objekte visų pirma ėmėsi avarinės būklės pastato gelbėjimo darbų: vienoje patalpų išardė blogos būklės betoninę perdangą ir įrengė naują gelžbetonio, sykiu – ir naują termoizoliacijos sluoksnį. Taip pat buvo sustiprintos laikomųjų perdangos sijų, pažeistų puvinio, dalys, pakeisti mediniai avarinės būklės durys ir langai.

Peršąlančios, vandenį praleidžiančios sienos, sugadinta sienų apdaila – šias problemas irgi teko spręsti „Statmax“ darbuotojams. Pirmiausia buvo pakeista susidėvėjusi dvišlaičio stogo danga, nes skardos lakštai buvo paveikti

korozijos, sujungimai deformuoti, praleido vandenį, mediniai grebėstai buvo stipriai pažeisti puvinio. Stogui dengti pasirinkta ilgaamžė dvigubo falco skarda.

Tarp pamato ir plytų mūro įrengta horizontali hidroizoliacija, kad neprogresuotų drėgmės sukeliamos pastato ligos. Taip pat buvo paklota nauja apšiltinta grindų danga su hidroizoliacija.

Dalyje patalpų įrengtas grindų šildymas ir dažyto betono grindų danga. Likusiose patalpose paklotos medinės grindys.

Fasadų tinkas suremontuotas pertrinant senąjį, pertinkuojant nutrupėjusias vietas, išsaugant esamą stogą vainikuojantį karnizą. Fasadai nudažyti specialiais dažais. Galiausiai atlikti patalpų apdailos darbai: išgriautos pertvaros, nuvalytos, nuglaistytos ir nudažytos patalpų sienos.

„Statmax“ specialistai turi sukaupę nemažai darbo paveldo objektuose patirties. Tvarkybos darbus jiems teko atlikti Janapolės ir Pavandenės bažnyčiose, Lyduvėnų Trikalnio dvaro ir kituose istoriniuose pastatuose.

Bendrovės statybos darbų vadovas Saulius Venckus pripažįsta – atliekant istorinių pastatų rekonstrukcijos darbus, apstu ir netikėtumų, ir iššūkių. Pavyzdžiui, Taikomųjų kultūros paveldo tyrimų ir konservavimo centre Telšiuose atidengti po tinko sluoksniu paslėpti buvusių pravažiavimo vartų motyvai.

www.statmax.lt 63

Plokštiesiems stogams šiltinti – nauji efektyvesni ROCKWOOL gaminiai Nauja medžiagų grupė uo šių metų pradžios akmens vatos gamintojas ROCKWO OL rinkai siūlo naujus sprendimus ir produktus plokštiesiems stogams termoizoliuoti. Naujieji ROOFROCK gaminiai pamažu pakeis senuosius plokštiesiems stogams skirtus produktus. Juos galima atskirti pagal gniuždymo įtempio parametrą.

ROOFROCK 30 E – tai akmens vatos plokštės, naudojamos apatiniam daugiasluoksnės stogo šilumos izoliacijos sluoksniui kloti.

ROOFROCK 50 – tai kietos akmens vatos plokštės, skirtos viršutiniam stogo sluoksniui daugiasluoksnėse konstrukcijose, šilumos izoliacijai. Šios plokštės yra stabilus stogo membranos ar kitokios ritininės stogo dangos pagrindas.

ROOFROCK 80 – tai ypač kietos akmens vatos plokštės stogams, klojamos kaip viršutinis izoliacijos sluoksnis ir naudojamos tada, kai reikia išlaikyti nuolatinį didelį svorį ant stogo. ROO FROCK 80 – tvirtas garus izoliuojančio sluoksnio paklotas, kai sluoksnis įrengiamas virš profiliuotos plieno skardos pakloto.

Naujieji gaminiai pasižymi geresnėmis šilumos izoliacijos ypatybėmis ir didesniu atsparumu mechaniniam poveikiui. Jie tinka naujų, rekonstruojamų ir kapitališkai remontuojamų gyvenamųjų bei negyvenamųjų pastatų stogams šiltinti ant metalinio (plieninio) pakloto ar gelžbetonio denginio, taip pat ant renovuojamų senų bituminių dangų sluoksnių. Šios stogo plokštės pritaikytos naudoti su visų tipų lanksčiomis hidroizoliacinėmis ritininėmis dangomis ir stogų membranomis.

N

Pastato stogas yra viena svarbiausių ir labiausiai klimato veikiamų konstrukcijų, todėl ji turi būti atspari atmosferos ir eksploatacijos veiksniams. Plokščiųjų stogų nuolydis yra tik iki 7 laipsnių, todėl būtina įrengti funkcionalią lietaus ir tirpstančio sniego vandens nuvedimo sistemą bei patikimą hidroizoliacinę stogo dangą. Taip pat svarbu parinkti tinkamą šilumos izoliacinę medžiagą, nepamirštant ir atsparumo mechaniniam poveikiui.

Atsparumas mechaniniam poveikiui Plokščiuosius stogus veikia didžiausias galimų apkrovų derinys: vėjas, sniegas, vaikščiojimas montuojant ir eksploatuojant stogą. Todėl naudojamos termoizoliacinės medžiagos turi pasižymėti geromis mechaninėmis ypatybėmis.

Termoizoliaciniam sluoksniui turi būti parenkamos standžios, apkrovas atlaikančios mine-

64 2016 Nr. 3

ralinės vatos plokštės, kurių gniuždymo įtempio vertė yra deklaruojama esant 10 proc. deformacijai. Galiojantis stogo konstrukcijų STR nustato minimalias plokštiesiems stogams naudojamų mineralinės vatos plokščių gniuždymo įtempio vertes: ≥ 30 kPa – apatiniams (viduriniams) sluoksniams; ≥ 50 kPa – viršutiniams sluoksniams (kai plokštės – ne plonesnės kaip 40 mm); ≥ 60 kPa – viršutiniams sluoksniams (kai plokštės – plonesnės kaip 40 mm).

Jeigu termoizoliacijos sluoksnis sudarytas iš dviejų ar daugiau mineralinės vatos sluoksnių arba termoizoliacijos sluoksniui panaudota vienasluoksnė mineralinė vata, turinti skirtingas viršutinių ir apatinių sluoksnių stiprumo ypatybes – reikalaujama, kad gniuždymo įtempio vertė būtų ≥ 30 kPa apatiniam termoizoliacijos sluoksniui ir ≥ 60 kPa – viršutiniam.

Toks stiprumas pakankamas dideliame plote išskirstytoms apkrovoms atlaikyti (sniegui ir liūčių metu susikaupusiam vandeniui). Tačiau medžiagų sandėliavimas ir darbininkų vaikščiojimas įrengiant stogą, montuojant inžinerinę įrangą ar atliekant eksploatacinės priežiūros darbus sukuria koncentruotas vietos gniuždymo apkrovas.

ROCKWOOL dvitankės plokštės pasižymi didesniu atsparumu vaikščiojimo apkrovoms, nes didesnio tankio sluoksnio paskirtis yra perimti ir palaipsniui paskirstyti paviršiuje veikiančią koncentruotą gniuždymo apkrovą mažesnio tankio sluoksniui daug didesniame plote.

Esant eksploatuojamiems stogams ar zonose, kuriose ant stogo sumontuota nuolat veikianti vėdinimo įranga arba atsinaujinančiosios energijos gamybos elementai, reikalaujantys periodinės priežiūros, būtina atsižvelgti į padidėjusias nuolatines ar laikinąsias apkrovas. Tai ypač svarbu, jei termoizoliacinė medžiaga nepasižymi dideliu gniuždymo stipriu ir nėra atspari koncentruotoms mechaninėms apkrovoms.

Tokiais atvejais reikia naudoti termoizoliacinius stipresnius ir atsparesnius mechaniniam poveikiui gaminius arba virš standartinių įrengti apsauginį sluoksnį iš didesnio tankio medžiagų.

Užs.

Naujosios akmens vatos plokštės pasižymi geresnėmis šilumos izoliacijos ypatybėmis ir didesniu atsparumu mechaniniam poveikiui.

Termoizoliacija ir šiluminė varža Norint pasiekti nustatytą energinio efektyvumo lygį, būtina visose pastato atitvarose numatyti atskirą termoizoliacijos sluoksnį iš efektyvių šilumą izoliuojančių medžiagų. Veiksmingų medžiagų parinkimas tampa labai svarbiu veiksniu, nuo kurio priklauso energijos naudojimas pastate.

ROCKWOOL akmens vatos gaminiai pasižymi mažu šilumos laidumo koeficientu, dėl to išlaikant racionalų izoliacijos storį galima statyti net itin energiją taupančius namus. Tinkama termoizoliacija suteikia apčiuopiamą naudą, pavyzdžiui, patiriamos mažesnės pastato šildymo išlaidos, žiemą sulaikoma šiluma, o vasarą patalpos apsaugomos nuo perkaitimo.

ROCKWOOL stogo plokščių matmenys nekinta, tad jų šiluminės varžos reikšmė irgi išlieka pastovi. Plokščių sudėtyje nėra CFC ar HCFC dujų (jų mišinių) ar panašių medžiagų, kurios laikui bėgant pasišalina, taip sumažindamos šiluminės varžos reikšmę R. Norint nustatyti stogo šilumos perdavimo koeficientą U, reikia apskaičiuoti visuminę šiluminę varžą R ir įvertinti pataisas dėl papildomo šilumos nutekėjimo (jei termoizoliacijos sluoksnį kerta termiškai nevienalyčiai intarpai ar jungtys). Šiluminė varža R ((m2·K)/W) priklauso nuo kiekvieno sluoksnio storio (d) ir šio sluoksnio medžiagos šilumos laidumo koeficiento (ƛ) vertės (kuo ƛ koeficientas mažesnis, tuo medžiaga geriau izoliuoja šilumą). Kiekvieno sluoksnio šiluminė varža parodo priešingų šio sluoksnio paviršių temperatūros skirtumą (K), kuriam esant susidaro vienetinis šilumos srauto tankis (W/m2). Kuo R vertė didesnė, tuo sluoksnis geriau izoliuoja šilumą.

Priešgaisrinės ypatybės ROCKWOOL gaminių iš akmens vatos gaisrinė sauga abejonių nekelia, ir tai patvirtina aukščiausia (saugiausia) degumo klasė A1, nustatyta pagal galiojančio standarto LST EN 13501-1 reikalavimus. Be to, akmens vata apsaugo nuo ugnies, t. y. ji yra atspari liepsnos poveikiui ir aukštai temperatūrai.

Gaisrinės saugos reikalavimai nustato, kad visi statiniai skirstomi pagal I, II ir III atsparumo ugniai laipsnius, atsižvelgus į jų gaisrinės apkrovos kategorijas bei plotą.

Kalbant apie stogo konstrukciją, vertinamas gaisro, sklindančio iš pastato vidaus ir išorės, pavojus. Stogo atsparumas ugniai dėl gaisro iš vidaus poveikio nusakomas atsparumo ugniai klase – RE 30 ar RE 20 (atitinkamai 30 ar 20 minučių konstrukcija turi išlaikyti apkrovas ir tenkinti vientisumo kriterijų).

Dar reglamentuojama, kad stogo sluoksniais neturi plisti liepsna dėl galimo išorinio ugnies poveikio, todėl pastato stogas turi atitikti BRO OF (t1) klasės reikalavimus. ROCKWO OL Gaisrinių tyrimų centre yra išbandžiusi daug įvairių variantų naudodama skirtingus hidroizoliacinius ir termoizoliacinius stogo medžiagų sluoksnius. Kompanija gavo klasifikavimo ataskaitas, patvirtinančias stogų, kuriems buvo naudota ROCK WOOL akmens vata, atitiktį BROOF (t1) klasės reikalavimams.

Akmens vata be jokių apribojimų gali būti naudojama visose konstrukcijose, nes didina statybinių konstrukcijų atsparumą ugniai, ir tai įrodo gaisrinių bandymų rezultatai. Jų metu buvo tirtos stogo konstrukcijos ant skirtingo tipo pagrindų – plieninio ir gelžbetonio pakloto.

Bandymais nustatyta, kad ≥ 80 milimetrų storio ROCKWOOL akmens vatos stogo plokštės užtikrina 30 minučių atsparumo ugniai klasę net tada, kai yra sumontuojamos ant plieninio pakloto. O akmens vatos plokščių storį padidinus iki 150 milimetrų, stogo konstrukcijos atsparumas ugniai padidėja iki 60 minučių.

Izoliacinės garso ypatybės Akmens vata yra puiki garso izoliacija, slopinanti triukšmą. Stogams skirtos ROCK WOOL plokštės yra tankios, bet porėtos, todėl užtikrina gerą akustinę plataus garso dažnių diapazono kontrolę. Iš lauko į patalpų vidų patenkantis garsas efektyviai slopinamas, nes akmens vatą sudaro persipynęs diabazo ar bazalto uolienų pluoštas su oro tarpais, o pluoštinė tokios struktūros medžiaga gerai sugeria garso bangas.

HARDROCK M AX

ROCKWOOL stogo plokštės užtikrina puikią garso izoliaciją ir sumažina triukšmą, sklindantį per plokščiojo stogo konstrukcijas. O suklotos ant perforuoto plieninio skardos pakloto ar sudėjus papildomus akustinius įdėklus, šios stogo plokštės kontroliuoja aidėjimą patalpose ir pagerina jų akustinį komfortą. Naudojant šilumos izoliaciją iš akmens vatos, galima pagerinti namo viršutinio aukšto gyventojų akustinį komfortą, taip pat sumažinti iš aplinkos sklindantį (pavyzdžiui, lietaus ar audros keliamą) triukšmą.

Dvitankių plokščių nauda Vienasluoksnę termoizoliaciją galima įrengti naudojant ROCKWOOL dvitankes akmens vatos plokštes. Jos gaminamos pagal patentuotą technologiją ir sudarytos iš dviejų sluoksnių: didesnio tankio viršutinės (sukietintos) ir apatinės (mažesnio tankio) pagrindinio termoizoliacijos sluoksnio dalių. Įrengti stogą pasirinkus vienasluoksnį šiltinimo būdą labai paprasta, nes iš karto įrengiamas visas reikiamo storio termoizoliacijos sluoksnis ir ant viršaus tiesiama hidroizoliacinė danga.

Dvitankių akmens vatos plokščių naudojimas stogams šiltinti leidžia sumažinti darbų sąnaudas ir paspartinti statybų eigą. Plokščiojo stogo vienasluoksnės termoizoliacijos įrengimas – itin ekonomiškas, spartus ir paprastas sprendimas. Darbų sąnaudos vienasluoksnei izoliacijai įrengti yra apie 15–20 proc. mažesnės, palyginti su tomis, kai izoliacinės plokštės klojamos dviem sluoksniais.

Papildomai šiltinant esamus stogus, termoizoliacijos sluoksniai būna plonesni, negu reikalaujama šiltinant naujai statomus pastatus, todėl dvitankės plokštės ypač tinkamos naudoti renovuojant pastatus.

65

Leono Garbačausko nuotr.

technologijos

Akustinių sprendimų galia

Kristina BUIDOVAITĖ

salė – išskirtinė ne tik forma, bet ir čia sumontuota technologine įranga.

Ypač daug dėmesio šiame objekte skirta akustikos sprendimams. Įdiegus modernią elektroakustinę sistemą, koncertų salė duris atvėrė įvairių muzikos žanrų atlikėjams.

66 2016 Nr. 3

Palangos koncertų salė išsiskiria originalia architektūra.

Vasaros estrados vietoje per pusantrų metų iškilusi Palangos koncertų

Apie objektą: Projektuotojai: „Uostamiesčio projektas“ (architektai Algirdas Stripinis, Snieguolė Stripinienė, Kristina Jurkutė).

Konstruktorius: Artūras Preikšaitis Rangovas: „Conresta“ Pastato plotas: 4891 kv. m.

Aukštis: 14,60 m

Koncertų salė – šiuolaikinė specializuota koncertų ir masinių renginių erdvė.

Pritaikė užsienio šalių praktiką oderni Palangos koncertų salė iškilo istorinėje miesto dalyje, senosios vasaros estrados vietoje. Maždaug 5 tūkst. kvadratinių metrų ploto skritulio formos koncertų salės akustinius skaičiavimus patikėta parengti Suomijos specialistams. Jie gali pasigirti ilgamete tokio pobūdžio darbų patirtimi, taip pat įgyvendintais projektais Kinijoje, Skandinavijoje, Rusijoje ir kitose šalyse. Vienas Palangos koncertų salės projekto autorių, įmonės „Uostamiesčio projektas“ architektas Algirdas Stripinis, pripažino – imponavo ir užsienio specialistų požiūris į akustikos svarbą.

Suprojektuoti universalią koncertų salę, kurioje akustika būtų tinkama įvairaus žanro renginiams, nėra paprasta. Pasaulyje egzistuoja praktika statyti atskiras simfoninio orkestro, teatro, baleto ir kitų muzikinių žanrų atlikėjų pasirodymų sales. Kai kuriais atvejais salės akustika derinama netgi prie konkretaus kompozitoriaus kūrinių. „Kiekvienas kūrinys yra pritaikytas skirtingam reverberacijos laikui, todėl salės akustika, tinkanti simfoniniam orkestrui, gali netikti teatrų pasirodymams ir pan. Projektuojant Palangos koncertų salę, vienas užsakovo keltų reikalavimų – suprojektuoti salę, kurioje tilptų daugiau kaip 2,2 tūkst. žiūrovų. O pasaulinė praktika – natūralios akustikos sales projektuoti ne didesnes kaip 1800 žiūrovų. Jei salė didesnė, įprastai naudojamos įgarsinimo arba, esant galimybei, elektroakustikos sistemos“, – paaiškino architektas.

M

Tiesa, 15 metrų aukščio koncertų erdvėje sukurta galimybė transformuoti parteryje sėdimąsias vietas, paliekant aikštelę stovimosioms vietoms – tuomet žiūrovų vietų skaičius išauga iki 3 tūkstančių.

Atlikėjams – daugiau galimybių Kadangi Palangos koncertų salėje akustiniai sprendimai – vieni svarbiausių, projektuotojai nuosekliai vadovavosi akustikos specialistų iš Suomijos rekomendacijomis. Apsispręsta salę projektuoti taip, kad būtų pasiektas kuo trumpesnis aidėjimo laikas, taip išvengiant nepageidaujamos garso atspindžių koncentracijos.

Pasiektas reverberacijos laikas geresnis, negu buvo numatyta – maždaug viena sekundė, o tai įdiegus elekroakustinę sistemą salėje leidžia atkurti penkiolikai ar dvidešimčiai skirtingų muzikinių žanrų reikalingą akustinę aplinką.

Akustikos specialistai iš Suomijos, atlikdami skaičiavimus, parengė koncertų salės 3D modelį. Pasitelkę specialias programas, jie skirtingose salės vietose tikrino garso šaltinius, nustatė vietas, kur atsimuša ir koncentruojasi aidas, pateikė galimus akustinių medžiagų panaudojimo sprendinius. Projektuotojų užduotis – parinkti konkrečias priemones, užtikrinsiančias pageidaujamą patalpų garso izoliaciją ir kokybišką akustiką.

Palangos koncertų salėje įrengti specialūs skirtingais kampais laužyti berėmiai stiklo turėklai. Šis sprendimas padėjo išvengti garso koncentracijos viename taške. Salės išorinės sienos paskirtis buvo garsą ir sugerti, ir izoliuoti, kad šis nesklistų į išorę ar iš jos, tad pastato sienoms iš

Kai kuriais atvejais salės akustika derinama netgi prie konkretaus kompozitoriaus kūrinių.

67

Kiekvienas kūrinys yra pritaikytas skirtingam reverberacijos laikui, todėl salės akustika, tinkanti simfoniniam orkestrui, gali netikti teatrų pasirodymams. / Algirdas STRIPINIS / vidaus buvo panaudotos perforuotos akustinės gipso kartono plokštės su 10 centimetrų storio mineralinės vatos užpildu, už jų įrengti trys sluoksniai kieto gipso, mineralinės vatos sluoksnis, taip pat du sluoksniai specialių cementinių plokščių.

Perforuotos akustinės plokštės panaudotos ir pagrindinės bei repeticijų salių, persirengimo kambarių luboms (virš plokščių – papildomas 5–10 centimetrų storio mineralinės vatos sluoksnis). Dalis sienų salėje dengta laminuotomis perforuotomis plokštėmis, už jų papildomai dedant 5 centimetrų storio mineralinės vatos sluoksnį.

Salės kėdžių sėdimoji dalis perforuota, parinkti specialūs garsą sugeriantys kėdžių atlošai.

68 2016 Nr. 3

Scenoje ant sienų ir lubų buvo sumontuoti metaliniai dažyti skirtingos perforacijos lakštai, pakabintos akustinės užuolaidos.

A. Stripinio teigimu, koncertų salėje įdiegus elektroakustinę sistemą, pastato forma didesnės įtakos akustinėms ypatybėms neturėjo. Apvalios pastato formos pranašumas – geras scenos matomumas, mat žiūrovų kėdės yra gana arti scenos. Lakoniška pastato forma pasirinkta atsižvelgiant į įvairialypę supančią aplinką ir objekto padėtį kvartale. Apvalus baltas fasadas ne tik suteikia pastatui lengvumo, vizualiai mažina tūrį, bet ir sudaro kontrastingą foną istorinei vertybei – Palangos kurhauzui, taip išryškindamas jo išskirtinumą.

Palangos koncertų salės pastatas į žemę įleistas apie 7 metrus, gerokai žemiau nei gruntinio vandens lygis. Architekto žodžiais, labai svarbų darbą šiame objekte atliko konstruktoriai. Iškilus gelžbetonio karkasui sumontuotos medinės sijos, aplink jas – gelžbetonio žiedas, nuo kurio atsišakojo santvaros. Prie jų buvo tvirtintos templės, o šioms padedant suformuotas fasadas.

Dėl įpjautų, įgaubtų langų kiekviena templė skyrėsi savo forma. Taigi kiekvieną jų reikėjo apskaičiuoti atskirai. Vien fasado mazgų priskaičiuojama apie pusantro šimto.

Nedideli langai, įstrižai įleisti į apskritą fasadą, horizontaliai dalijantys koncertų salės tūrį, suteikiantys sukimosi pojūtį, leidžiantys netiesioginei šviesai patekti į salės vidų ir atliekantys difuzinę garso funkciją iš vidaus, taip pat atspindi pastato kaip muzikinės dėžutės idėją.

Koncertų salė yra sudėtinė būsimo komplekso dalis. Šalia jau pastatytos koncertų salės vėliau numatyta statyti mažesnius du tokios pat formos statinius. Viename jų įsikurs miesto muzikos mokykla, kitame – kultūros centras su atviro amfiteatro formos sale. Kadangi šiuos pastatus numatoma naudoti ir salės reikmėms, t. y. papildomoms atlikėjų, įrangos patalpoms, visi trys pastatai bus sujungti požeminiais praėjimais.

Leono Garbačausko nuotr.

Skritulio formos koncertų salėje įrengta 2200 sėdimųjų vietų.

Leono Garbačausko nuotr.

technologijos

Koncertų salės luboms panaudotos pirmosios pasaulyje užpatentuotos besiūlės įtempiamos lubos.

Palangos koncertų salė

Užs.

Akustikai užtikrinti: šveicariškas išradimas – tikslumas ir kokybė Užtikrinti puikų dizainą, geras eksploatacijos sąlygas ir reikiamas akustines ypatybes – bene pagrindiniai projektuotojų lūkesčiai, lemiantys akustinių medžiagų pasirinkimą. Palangos koncertų salėje, kur akustikai buvo skirta ypač daug dėmesio, pasirinkti tik pažangūs sprendimai.

Koncertų salės luboms panaudotos pirmosios pasaulyje užpatentuotos besiūlės įtempiamos lubos „Clipso“. Unikalią technologiją sukūrė geriausi Europos specialistai. Įtempiamų lubų „Clipso“ gamykla įsikūrusi Prancūzijoje. Įtempiamos lubos „Clipso“ – aukštos klasės ekologiškų žaliavų ir naujausių gamybos technologijų derinys, atitinkantis aukščiausius šiuolaikinėms apdailos medžiagoms keliamus reikalavimus. Įtempiamų lubų „Clipso“ pagrindą sudaro sudėtingo trikotažinio pynimo ekologiška poliesterinio audinio drobė, impregnuota poliuretanu. Įtempiamos akustinės lubos „Clipso Acoustique“ pagamintos iš specialios drobės (akustinio audinio kodas – 495D), kurios mikroperforacija sudaro 250 tūkst. skylučių viename kvadratiniame metre, lubų garso sugerties koeficientas yra artimas vienetui. Įrengus šias įtempiamas akustines lubas, sugeriama iki 90 proc. garso.

Perforuota lubų drobė sėkmingai taikoma akustinių lubų sistemoms kartu su įvairiomis garsą sugeriančiomis medžiagomis, tokiu būdu įtempiamos lubos „Clipso Acoustique“ visiškai panaikina garso aidą, pagerina garsinį komfortą bei akustiką patalpose, kuriose klausomasi muzikos, žiūrimi filmai ar spektakliai. Šis sprendimas tinkamas biuruose, konferencijų salėse ir bet kokiose kitose patalpose, kur būtina pagerinti garsinę aplinką.

Rinkoje pasitaiko klastočių ir prastos kokybės PVC lubų. Kad įsigytas gaminys kokybiškas, įrodo eksploatacinių savybių deklaracija.

Nors Palangos koncertų salės lubų plotas – apie 1700 kv. m, specialistams sumontuoti akustines lubas užteko mažiau nei vieno mėnesio: vienas „Clipso“ įtempiamų lubų privalumų – ypač greitas montavimas. Svarbu ir tai, kad atliekant darbus nebūtina net išnešti iš patalpų baldų, uždengti sienų ir grindų: montuojant šias lubas nepridulka, darbas netriukšmingas, nesklinda nemalonūs kvapai.

Palangos koncertų salės lubose buvo įrengti „Clipso“ laikikliai vėdinimo sistemos difuzoriams, garso kolonėlėms, vaizdo kameroms, įvairių ertmių lynams bei dūmų šalinimo sistemos grotelės.

Garso bangos išskaidymas.

Daugiau informacijos – www.clipsolubos.lt

69

Statant skritulio formos pastatą, projektuotojams buvo svarbu rasti lanksčias atitinkamos masės garso izoliaciją užtikrinančias fasadų plokštes.

Užs.

sprendimai Palangos koncertų salėje: forma, atsparumas, akustika tatydama šių metų pradžioje Palangoje atidarytą išskirtinę ir pačią moderniausią visoje Lietuvoje koncertų salę, statybos įmonė „Conresta“ susidūrė su keliomis naujovėmis, kurių viena buvo ypatingos formos ir konstrukcijos fasadas. Be to, statinio projekte buvo ypač akcentuota salės garso izoliacijos ir akustikos svarba, turėjo būti įvertinti ir rasti daugelio mazgų sprendimai, atsižvelgta į statinio grožį bei šilumos ypatybes.

Nenuostabu, kad specifinė pastato paskirtis kėlė ypač didelius pastatui įrengti reikalingų medžiagų reikalavimus. Tačiau įmonės „Knauf“ pasiūlyti sprendimai atitiko visus projektuotojų ir statytojų lūkesčius.

Statant skritulio formos pastatą, projektuotojams buvo svarbu rasti lanksčias atitinkamos masės garso izoliaciją užtikrinančias fasadų plokštes. Dėl to objekto išorei įrengti buvo panaudotos „Knauf Aquapanel Outdoor“ cementinės plokštės. „Knauf Aquapanel Outdoor“ – tai tvirtos, nedegios, smūgiams ir atmosferos poveikiui atsparios plokštės. Be to, jos gali būti lenkiamos sausos, o jų lenkimo spindulys siekia net iki vieno metro. „Knauf Aquapanel“ plokštės – tai

S

70 2016 Nr. 3

puikus bet kokio tipo apdailos pagrindas. Taip pat jos panaudotos įrengiant išorės lubas.

Kad būtų užtikrinta reikiama išorinės sienos garso izoliacija, iš vidinės pusės buvo panaudoti 3 sluoksniai didesnės masės „Knauf Blue“ plokščių. Jos pasižymi gera garso izoliacija, atsparumu smūgiams, drėgmei ir ugniai. Vidaus akustikai užtikrinti ir interjerui sukurti buvo panaudotos akustinių ypatybių turinčios „Knauf Cleaneo Akustik“ gipskartonio plokštės. O optimalaus dizaino ir neutralios išvaizdos „Cleaneo Akustik“ plokštės užtikrina gerą garso sugertį, be to, jų sudėtyje yra vandens neturinčio ceolito, todėl plokštės išsiskiria oro valymo efektu ir idealiai tinka patalpų oro kokybei gerinti.

Išorėje ir viduje sumontuotų plokščių siūlėms glaistyti dėl itin aukštos kokybės, patikimumo bei atsparumo buvo pasirinktas glaistas „Knauf Uniflott“. Tai itin aukštos kokybės, ypač tvirtas iš gipso pagamintas glaistas. Išorės apdailai buvo panaudotas mineralinis dekoratyvus tinkas „Knauf Strukturputz“ – jis yra natūralus, ilgaamžis, patvarus, tinka įvairiems pagrindams, yra laidus vandens garams ir svarbiausia – vizualiai patrauklus.

Palangos koncertų salė buvo pastatyta miesto centre, medžių apsuptyje. Visai netoli naujosios

salės yra jūra, centrinės miesto ga tvės, tad natūralu, kad pastatą nuolat veikia nusėdusios dulkės ir purvas. Dėl šios priežasties fasadui dažyti buvo pasirinkti aukštos klasės silikoninės dervos dažai „Knauf AUTOL“. Jie išsiskiria savaiminio valymosi efektu: šią ypatybę sukuria stipriai sumažintas purvo dalelių sukibimas su dažytu paviršiumi, todėl lyjant nešvarumai savaime pašalinami nuo fasado.

Apibendrindamas atliktus darbus, bendrovės „Conresta“ direktoriaus pavaduotojas gamybai Tomas Grėbliauskas teigė, kad šis objektas yra svarbus Palangos akcentas, tad statybos buvo itin atsakinga užduotis. „Šiose statybose mūsų parinktos ir naudotos „Knauf“ medžiagos buvo tai, kuo mes pasitikėjome, ir tai, ko reikėjo projektui. Anksčiau ne sykį esame naudoję šios kompanijos produktus, tad pasikliovėme šiam tikslui skirta medžiaga – „Aquapanel“ fasado plokštėmis. Siekdami geriausių rezultatų su „Knauf“ specialistais konsultavomės ir prieš darbų pradžią, ir juos atlikdami.

Nors ir anksčiau yra tekę vykdyti panašios apimties projektus, šis modernus objektas buvo išties išskirtinis – kitų tokių Lietuvoje nelabai ir rastume. Tai – visapusiškai aukšto lygio pastatas“, – teigė T. Grėbliauskas.

Pastatų natūriniai akustiniai matavimai

Pastatų sandarumo matavimai

Pastatų inžinerinių sistemų keliamo garso lygių matavimai

Pastatų energetinis auditas

Pastatų energinio naudingumo sertifikavimas

Infragarso ir žemo garso lygių matavimai

Termovizinis objektų tyrimas

Dirbtinio ir natūralaus apšvietimo, mikroklimato parametrų, elektromagnetinės spinduliuotės matavimai

www.tyrimucentras.lt | info@tyrimucentras.lt | +370 (5) 2442442

Naujas gaminys, pažymėtas aukščiausios kokybės praba olistireninio putplasčio gamintojas UAB „Baltijos polistirenas“ jau penkiolika metų statybų sektoriui teikia įvairiausius pastatų statybos, termoizoliavimo, aukšto energinio efektyvumo sprendimus. Produktų kokybė, novatoriškumas, platus asortimentas, ištesėti pažadai, viršijantys klientų lūkesčius – tai principai, kuriais vadovaudamasi įmonė pasiekia aukščiausius rezultatus. Šiandien UAB „Baltijos polistirenas“ dar labiau išplėtė didžiulį savo gaminių asortimentą. 2015 metais kompanija pradėjo gaminti daugiasluoksnes savilaikes metalu dengtas plokštes. Aukščiausius kokybės standartus atitinkančios termoizoliacinės atitvarinės plokštės TINKA yra skirtos įvairioms konstrukcijoms: fasadams, ugniasienės stogams, vidinėms patalpų pertvaroms ar luboms.

Savilaikes dvisienes plokštes sudaro du metalo lakštai, tarp kurių yra dedamas izoliacinis užpildas. Jis gali būti mineralinės vatos, poliuretano, poliizocianurato arba polistireninio putplasčio. UAB „Baltijos polistirenas“ gamina

P

72 2016 Nr. 3

įvairių užpildų, storių (50, 80, 100, 120, 150, 200 mm) plokštes – standartines, su paslėptu tvirtinimu, su termospyna, 3 ar 5 briaunų stogo plokštes. Platus gaminių asortimentas leidžia panaudoti plokštes pagal paskirtį priklausomai nuo reikalingų gaisrinės saugos reikalavimų – degumo klasės ir atsparumo ugniai.

Klientai gali įsigyti ir daugiasluoksnių plokščių, turinčių B-s1, d0 arba B-s2, d0 degumo klasės ir EI15 arba EI30 atsparumo ugniai sertifikatą, ir ypač atsparių ugniai plokščių su mineralinės vatos užpildu – jos atitinka A2-s1, d0 degumo klasę ir EI60 arba EI120 atsparumo ugniai rodiklius.

TINKA plokštės – tai gamykloje paruoštas statybinis pastato elementas. Daugiasluoksnės plokštės tinkamos pramoniniams ir komercinės paskirties pastatams, logistikos centrams, sporto arenoms, kitiems laisvalaikio bei pramogų pastatams, viešbučiams, sveikatos priežiūros įstaigoms, sandėliams, jėgainėms ir kitiems statiniams, kurie turi užtikrinti spartų statybos tempą, didelį konstrukcijos atsparumą išorės veiksniams ir aukštą energinį efektyvumą. TINKA

plokštes galima naudoti ir kaip izoliacines medžiagas šaldymo kamerų sektoriuje, pavyzdžiui, maisto pramonėje.

Ypatingą dėmesį gamintojas skiria produkcijos kokybės kontrolei – tai užtikrina, kad naujos daugiasluoksnės plokštės, kaip ir kita bendrovės „Baltijos polistirenas“ produkcija, patenkintų visus klientų lūkesčius produkto pasirinkimo, statybos ir eksploatavimo metu. Dideliais kiekiais ir nepertraukiamo proceso metu gaminamų daugiasluoksnių plokščių TINKA kokybės kontrolė numatyta visose gamybos stadijose – pradedant idėja, baigiant galutiniu produktu.

Bendrovė „Baltijos polistirenas“, siekdama kuo aukštesnės daugiasluoksnių plokščių kokybės, joms gaminti naudoja ypač aukštos kokybės žaliavas ir tik iš patikimų tiekėjų. Tai leidžia rinkai pasiūlyti išskirtinės kokybės gaminius, lenkiančius kitų gamintojų produkciją ilgaamžiškumu, atsparumu išorės veiksniams ir izoliacinėmis ypatybėmis.

Daugiasluoksnės plokštės gaminamos vadovaujantis vieninguoju Europos Sąjungos standartu EN 14509 ir tarptautiniu kokybės valdymo

Užs.

Daugiasluoksnių plokščių TINKA pasirinkimą lemia:

• Ilgaamžiškumas. Daugiasluoksnės plokštės, nuklotos danga, pritaikyta klientų poreikiams, yra atsparios korozijai, UV spinduliams, išorės veiksniams ir nepalankioms oro sąlygoms.

• Aukšta gaminio kokybė. Daugiasluoksnės plokštės gaminamos 2015 metais atidarytame UAB „Baltijos polistirenas“ ceche, kuriame įdiegtos naujausios technologijos ir novatoriški įrengimai, kokybės standartu EN ISO 9001:2008. Ypatingas dėmesys skiriamas daugiasluoksnėms plokštėms sertifikuoti. Pasirinkta laboratorija, kurioje atliekami gaisriniai tyrimai, yra viena geriausių Europoje.

Puikūs atliktų bandymų rezultatai, kruopščiai atrinkti žaliavų tiekėjai, patyręs personalas, naujausia įranga (vienos moderniausių Baltijos šalyse skardos lankstymo ir profiliavimo staklės, izoliacinio užpildo gamybos įranga ir kt.) – visa tai užtikrina aukščiausią kokybę, su kuria drąsiai žengiame į vidaus rinką ir eksportą. UAB „Baltijos polistirenas“ – socialiai atsakinga įmonė, todėl gamindama naują produktą įsipareigoja minimaliai kenkti aplinkai. Įsipareigojimui užtikrinti įmonėje įdiegta aplinkos apsaugos valdymo sistema EN ISO 14001:2004.

Anot bendrovės „Baltijos polistirenas“ vadovų, gera žinia esamiems ir būsimiems klientams yra tai, kad Lietuvoje atsirado vietos gamintojas, galintis pasiūlyti labai platų produkcijos asortimentą, dirbti lanksčiai ir pateikti gaminius per trumpiausią terminą. Ypač svarbu tai, kad gamintojas pasirengęs glaudžiai bendradarbiauti su klientais visuose etapuose, pradedant poreikių analize, tikslingu gaminių pasirinkimu, baigiant sėkmingu objekto pridavimu naudoti ir ilgamečiu jo funkcionavimo užtikrinimu.

Kadangi UAB „Baltijos polistirenas“ daugiasluoksnes plokštes gamina Utenoje, klientams gali pasiūlyti greitus tiekimo terminus ir lanksčias mokėjimo sąlygas. Dideli gamybos pajėgumai leidžia patenkinti net labai didelius objektus statančių užsakovų daugiasluoksnių plokščių poreikį.

laboratorija ir surinkta patyrusių specialistų komanda.

• Aukšta klientų aptarnavimo kokybė. Gamintojai vadovaujasi R. Johnstono ir G. Clarko knygoje „Paslaugų ir veiklos vadyba“ išdėstyta mintimi, kad puikus aptarnavimas yra ne klientų lūkesčių viršijimas, bet visų pirma pažadų ištesėjimas ir puikus susidorojimas su visomis iškilusiomis problemomis bei klausimais.

Daugiasluoksnių plokščių TINKA privalumai palyginti su tradicinėmis stogų ir sienų statybos medžiagomis: • aukštas energinis efektyvumas; • lengvai montuojamos; • didelis atsparumas ugniai; • spartesnis statybų tempas; • didelis konstrukcijos atsparumas išorės veiksniams; • antikorozinės ypatybės; • saugesnė statyba.

Daugiasluoksnės plokštės TINKA naudojamos: • sandėlių statybai; • pramoninių ir gamybos pastatų statybai; • logistikos centrų ir autoservisų statybai; • komercinės paskirties ir biurų pastatų statybai; • viešbučių, laisvalaikio ir sporto pastatų statybai; • jėgainių statybai; • ligoninių ir sveikatos priežiūros pastatų statybai.

73

Misija – kokybiška ir tvari architektūra

74 2016 Nr. 3 Vizualizacijos iš www.acube.lt.

Patirtis rodo – virtualus modelis padeda lengvai bendrauti užsakovui ir architektui: architektas gali aiškiau išdėstyti savo mintis, o užsakovas – lengviau ir tiksliau suprasti architekto teikiamas idėjas.

skaitmeninė statyba

BFL / V. Skaraičio nuotr.

Andrius BIALYJ architektas

Pirmojoje metinėje konferencijoje BIMLINK , į kurią pasisemti patirties susirinko per 200 projektavimo, statybos ir nekilnojamojo turto specialistų, viena temų buvo ypač aktuali architektams ir užsakovams. Kūrėjo ambicijų ir užsakovo poreikių suderinimas – visada itin sunkiai išsprendžiama užduotis. Ar lengva sujungti kūrėjų ir užsakovų lūkesčius? Kas padeda ieškoti kompromisų tarp, rodos, nesuderinamų užsakovo pageidavimų – geriausios kokybės už mažiausią kainą?

Pranešimo autorius, praktikuojantis architektas ir BIM konsultantas An drius BI ALYJ, puikiai žino iššūkius, tenkančius projektų kūrėjams, taip pat gerai supranta jų nuogąstavimus dėl artėjančių rinkos pokyčių, kurie neišvengiami įsigalint skaitmeninei statybai ir pažangiausioms statinių informacinio modeliavimo (ang. Building Information Modeling – BIM ) technologijoms. Įvairiapusė darbo patirtis, įgyta bendraujant su projektų užsakovais ir konsultuojant projektavimo įmonių atstovus, architektui leidžia objektyviai patarti, kokias darbo priemones verta rinktis ieškant projekto optimalaus rezultato. Apie tai ir kalbėjomės su pranešimo autoriumi.

Sakoma, kad dirbant su BIM technologijomis galima pasiekti geriausią projekto rezultatą, nes jos padeda įgyvendinti ir užsakovo, ir kūrėjo lūkesčius. O kaip yra iš tiesų?

Kalbant šia tema verta panagrinėti kelis aspektus, kurie yra svarbūs kiekvienam projektui: kainą, kokybę, projekto įgyvendinimą laiku ir aiškų bei kokybišką ryšį tarp architekto ir užsakovo.

Visiems projekto dalyviams – kūrėjams ir užsakovams – svarbi statinio kokybė, kaina ir sklandi darbų vykdymo eiga. Būtina užtikrinti, kad projektas kuo labiau atitiktų visų lūkesčius.

Pradėkime nuo projekto kainos: kaip BIM technologijos padeda ją sumažinti?

Dirbdamas BIM technologijomis projektuotojas taupo ir savo, ir užsakovo pinigus bei laiką.

Visų pirma virtualiame BIM modelyje pakeitimai atliekami automatiškai: bet kokios korekcijos automatiškai atsiranda visuose susijusiuose brėžiniuose ir žiniaraščiuose. Tai leidžia taupyti ne tik darbo laiką (nereikia daryti korekcijų), bet ir

75

BIM įrankiai visaverčiam statybos procesui

pinigus, nes automatiškai atliekant pakeitimus sumažėja klaidų bei perdarymų tikimybė.

Didelę įtaką pastato kainai daro galimybė išvengti klaidų statybose. Turint virtualų 3D statinį, galima jį visą įdėmiai apžiūrėti ir analizuoti, todėl daug problemų galima išspręsti dar projektavimo stadijoje.

BIM technologijos padeda kaupti informaciją. Kuo daugiau projektų sukuriama, tuo daugiau informacijos galima perkelti į naują projektą: taip taupomas laikas ir pinigai, nes informacijos nereikia suvesti iš naujo.

BIM programinė įranga turi specialius įrankius darbams planuoti, darbui komandoje ir kt.

Visa tai leidžia taupyti pinigus, nes dirbama efektyviau, nereikia investuoti į papildomą programinę įrangą ar darbų organizavimą.

Galiausiai BIM technologijos automatiškai apskaičiuoja medžiagų ar elementų kiekius, šie būna kur kas tikslesni negu apskaičiuoti ranka iš paprastų 2D brėžinių. Virtualų BIM modelį galima perduoti į statybos aikštelę, kad specialistai tiksliau suplanuotų darbus aikštelėje ar įrangos nuomą. Tai irgi padeda taupyti išlaidas statyboms.

Be to, turint visą informaciją virtualioje aplinkoje, lengva atlikti įvairių projekto variantų palyginimus, vertinimus ir skaičiavimus, pagal kurių rezultatus galima priimti vienokius ar kitokius sprendimus, kurie padėtų sutaupyti įvertinant ne tik statybos, bet ir statinio priežiūros, eksploatacijos ar net renovacijos sąnaudas.

Kaip BIM technologijos gali padėti pagerinti statinio kokybę?

UAB „TPI Vilnius“ Rygos g. 17A, LT-05205 Vilnius Tel. / faks. +370 5 245 2223 Mob. +370 655 45 564 El. p. info@tpivilnius.lt www.tpivilnius.lt 76 2016 Nr. 3

Jau minėjau, kaip rengiant projektą BIM technologijomis galima sutaupyti. Vadinasi, tuos sutaupytus pinigus galima investuoti į kokybiškesnes medžiagas. Tačiau prie statinio kokybės gerinimo gali prisidėti ir pačios BIM technologijos:

76 2016 Nr. 3

1. Įvairios analizės ir simuliacijos (energijos, vėjo, šešėlių, apšvietimo ir pan.), kurias galima atlikti turint virtualų pastatą virtualioje aplinkoje, padeda priimti tam tikrus sprendimus atsižvelgiant į projekto dalyvių lūkesčius.

2. Problemų sprendimas virtualioje aplinkoje sukuria gerokai platesnį jų sprendimo spektrą. T. y. jei kokia nors problema aptinkama statyboms prasidėjus, galimi vos keli jos sprendimo variantai, nes ką nors griauti jau neapsimoka, negalima ar pan. Tačiau jei ta problema nustatoma dar projektavimo stadijoje, galima rasti daugiau sprendimo variantų, be to, veiksmų planą galima keisti patiriant gerokai mažesnes sąnaudas.

3. Virtualioje aplinkoje paprasčiau pritaikyti įvairių medžiagų pavyzdžius ir įvertinti jų įtaką pastatui – sprendimų paieška BIM modelyje yra kur kas platesnė, negu renkantis iš siauresnio medžiagų spektro statybų aikštelėje.

Užsakovo lūkesčius labiausiai tenkina aukštesnės projekto kokybės ir mažesnės projekto įgyvendinimo kainos derinys. Kaip čia gali padėti BIM? Kadangi BIM technologijos palengvina daug darbų, kuriuos reikėtų atlikti rankomis (automatiniai pokyčiai, darbas komandoje ir statybos darbų planavimas), padidėja tikimybė, kad projektas bus atliktas kokybiškai ir laiku.

Be to, virtualus modelis padeda lengvai bendrauti tarpusavyje: architektas gali aiškiau išdėstyti savo mintis, o užsakovas – lengviau ir tiksliau suprasti architekto teikiamas idėjas. BIM palaiko aiškų ir kokybišką bendradarbiavimą tarp užsakovo, projektuotojų ir kitų projekto dalyvių.

BIM technologijos palengvina ir projekto realizavimo procesus. Matydami modelį virtualioje aplinkoje, visi projekto dalyviai gali nuotoliniu būdu ir jiems patogiu laiku analizuoti, kas

projekte nauja, išsifiltruoti reikiamą informaciją, pakomentuoti, paklausti, atsakyti į klausimus ir pan. Tai ypač patogu, kai projekto dalyviai yra skirtinguose miestuose ar šalyse.

Kaip jau minėta, dar vienas labai didelis BIM technologijų privalumas – jos padeda gauti tikslesnes sąmatas, o tai ypač aktualu užsakovui, nes jis gali tiksliau planuoti išlaidas medžiagoms ir statybos darbams.

Dažnai girdime, kad eskizavimas ranka architektams suteikia daugiau laisvės nei kompiuterinės technologijos. Ką atsakytumėte į šį teiginį? Čia yra tik dalis tiesos. Eskizuojant ant popieriaus net ir trimačiai objektai piešiami dvimatėje erdvėje. Šiais laikais technologijos yra tiek pažengusios, kad su atitinkama įranga galima piešti eskizus ranka ir iš karto turėti jų trimatį modelį kompiuteryje. Taigi technologijos praplečia eskizavimo galimybes.

Kompiuterinėje erdvėje galima ne tik eskizuoti, bet ir kurti projekto 3D maketus, kuriuos įmanoma panaudoti kur kas plačiau nei maketus, darytus rankomis. Iš virtualių 3D modelių galima gauti daugybę informacijos, atlikti įvairias simuliacijas ir analizes, pažiūrėti, kaip pastatas ar jo vidus atrodys žmogaus akių lygyje. Projekto 3D modelį paprasta įkelti į realios situacijos virtualią aplinką ir įvertinti, kaip pastatas atrodys toje vietoje įvairiu paros metu skirtingais metų laikais. Be to, kompiuterinės technologijos leidžia greitai sukurti 3D modelius naudojant skirtingą spalvų gamą ir medžiagiškumą. Visa tai suteikia daugiau kūrybingumo ir laisvės.

Tad kaip apibūdintumėte šiuolaikinių technologijų įtaką užsakovo lūkesčių tenkinimui ir projekto kokybei?

Kompiuterinė grafika ir BIM technologijos gali labai pagelbėti projektuojant, statant ir eksploatuojant pastatus. Be to, BIM padeda rasti bendrą kalbą tarp užsakovo ir architekto. Projektuotojai yra įpratę bendrauti brėžinių kalba, tačiau ne kiekvienas užsakovas gerai supranta brėžinius, todėl realistinis trimatis vaizdas yra ypač naudingas.

Turėdamas aplinkos modelį ir jame eskizuodamas, atlikdamas įvairias simuliacijas bei analizes, architektas gali atrasti tinkamiausius ir kokybiškiausius erdvinius, funkcinius, estetinius, ekologinius architektūros sprendimus, labiausiai derančius prie aplinkos. Atlikus skirtingų variantų energinio efektyvumo palyginimą galima lengvai apskaičiuoti ir parodyti klientui, kokią įtaką įvairūs projekto sprendimai turės objekto statybos kainai ir eksploatacijos sąnaudoms. Sutaupytus pinigus užsakovas gali investuoti į medžiagų ar statybos technologijų kokybę ir taip pakelti architektūros lygį.

Technologijos leidžia greitai kurti 3D modelius naudojant skirtingą spalvų gamą ir medžiagiškumą, atlikti įvairias simuliacijas ir analizes.

Užsakovams trimatės vizualizacijos patrauklesnės nei 2D brėžiniai.

77

Užs.

BIM – efektyviausi

statybos sprendimai Pastatų informacinis modeliavimas (BIM – Building Information Modeling) sparčiai įgyja pripažinimą kaip priimtiniausias projektavimo metodas, leidžiantis sklandžiai bendradarbiauti įvairiems projekto dalyviams ir užsakovams. Duomenų gausa paremtas pastato modelis gali būti naudojamas statybos proceso darbams planuoti, koordinuoti ir vykdyti. Tačiau galutinis projekto rezultatas ir jo sėkmė priklauso nuo gebėjimo skirtingomis projekto Jokūbas VAIŠVILA BIM konsultantas, AGA CAD

BIM ir informacijos mainai isa pastato informacinio modeliavimo etape sukaupta informacija yra ypač svarbi tolesniais projekto įgyvendinimo etapais, tačiau rangovai ir nekilnojamojo turto priežiūros atstovai kol kas nepakankamai pasiruošę perimti visus BIM projekto duomenis. Taigi kaip BIM projekto informaciją tinkamai ir efektyviai panaudoti statybai ir sumažinti jos sąnaudas?

Prieiga prie naujausių darbo brėžinių statybų aikštelėje yra teisingai atliktų darbų greičio ir kokybės raktas. Tokiu metodu dirbantys žmonės sumažina tikimybę atlikti darbus neteisingai, o vėliau juos taisyti ar perdaryti. Galimybė įkelti visą modelio informaciją į visiems prieinamą vietą gali išspręsti šias problemas.

V

78 2016 Nr. 3

stadijomis fiksuoti visus svarbiausius BIM duomenis ir keistis jais su įvairiais projekto dalyviais.

Norint teisingai komunikuoti tarpusavyje, nepakanka gerai žinomų „Dropbox“ ar „GoogleDrive“. Šiuo atveju pasitelkiamos specialios debesų kompiuterijos platformos, leidžiančios matyti naujausią pastato vaizdą, jo brėžinius ir jų saugojimo istoriją, pokyčius ar komentarus. Taikant tokį bendradarbiavimo principą atsiranda galimybė lanksčiau dėlioti projektavimo darbus, numatant tik tas užduotis, kurios turi būti atliktos artimiausiomis dienoms.

BIM ir matavimai Suprojektuoto pastato BIM modelyje kiekvienas elementas turi savo tikslią vietą erdvėje (koordinates). Tačiau dėl komunikacijos stygiaus ne visa informacija perkeliama iš kompiuterinio modelio į statybų aikštelę, ne visada korektiškai

įgyvendinami statybininkų interpretuoti brėžiniai.

Visą BIM informaciją kokybiškai perkėlus į statybų aikštelę (tiksliai nužymint kiekvieną projekto tašką), galima sutaupyti daug laiko ir pinigų.

Kiekvieno BIM modelio elemento pozicija yra aprašoma X, Y, Z koordinatėmis ir unikaliu taško numeriu. Panaudojant debesų technologijas, informacinį visų taškų failą galima lengvai perkelti iš kompiuterio į techninę įrangą, kuri lazeriu nurodo realią BIM modelyje esančio taško poziciją statybų aikštelėje.

Tokio tipo žymėjimai tinka pastato riboms, sienoms, grindims, klojiniams, atramoms, kolonoms, inžineriniams vidaus tinklams ir kitiems elementams paženklinti. Be to, taškų koordinatės gali būti grąžinamos atgal į skaitmeninį pastato modelį – taip palengvinamas ir pagreitinamas „As-Built“ („Taip pastatyta“) modelio parengimas.

BIM ir darbų planavimas

BIM ir kiekių skaičiavimas

BIM modelis „Taip pastatyta“

Optimalūs projekto rezultatai pasiekiami tik racionaliai planuojant ir valdant statybos darbus.

Jei medžiagų pristatymas vėluoja, visa darbų brigada gali stovėti be darbo. Neteisingai suplanavus darbų eiliškumą, brigados gali atsirasti tuo pat metu toje pat vietoje, taip trukdydamos viena kitai. Būtent dėl panašių priežasčių būtina planuoti darbus.

Ar statybų praktikoje vyraujantis darbų planavimo modelis yra efektyvus? Dirbant pagal įprastus metodus dažnai nukrypstama nuo plano, ir klaidos pastebimos dažniausiai per vėlai. BIM modelio panaudojimas planuojant darbus gali sumažinti darbų vėlavimo tikimybę ir pagerinti atlikimo kokybę. Kai statybų darbai planuojami atsižvelgiant į BIM modelį, atsiranda ketvirtoji (4D) skaitmeninio modelio dimensija – laikas.

Kiekvienas BIM projekto elementas gali turėti jam priskirtą statybos etapą (laiką) ir visą informaciją, aktualią planuojant statybų darbus: pradedant 3D modeliu, baigiant brėžiniais, surinkimo instrukcija, kiekių žiniaraščiais ir kita reikalinga informacija, kuri prieinama tiesiogiai darbų planavimo aplinkoje. Be to, kompiuterinė statybų simuliacija leidžia palyginti realybėje atliktų darbų kiekį su suplanuotais darbais ir greitai reaguoti į pastebėtus pokyčius.

BIM technologijos leidžia darbuotojams šimtu procentų susikoncentruoti į projektinius sprendimus, nes nereikia galvoti apie kiekių ar medžiagų žiniaraščių kūrimą ir atnaujinimą.

Kadangi skaitmeninis pastato modelis yra tikrojo pastato prototipas, visi jame sumodeliuoti elementai yra apskaičiuojami automatiškai. Tikslūs kiekiai yra jungiami su sąmatų skaičiavimo sistemomis, taip gaunant ne tik tikslius medžiagų kiekius, bet ir darbų, medžiagų, mechanizmų, papildomų elementų kainas.

Vienas BIM proceso tikslų – valdyti statinio informaciją viso jo tarnavimo ciklo metu, nuo idėjos iki pastato naudojimo, renovacijos ar nugriovimo etapų. Šį tikslą pasiekti galima tik tada, kai visi statybų darbų duomenys suvedami į BIM projektą.

Siekiant kuo tikslesnio pastato skaitmeninio modelio, jame būtina užfiksuoti visus projekto pokyčius. Naudojant 3D skenavimo įrankius ir skaitmeninius matavimo prietaisus, leidžiančius sukauptą informaciją perkelti atgal į kompiuterinę plotmę, atliekama BIM modelio korekcija pagal projekto realizaciją.

Pagal realius statybų aikštelės duomenis atnaujinta modelio informacija gali būti panaudojama įvairiai: pradedant perplanavimo darbais, energijos kiekių analize, baigiant evakuacijos modeliavimu kilus gaisrui ar gedimų pastate šalinimu.

BIM technologijos kartu su kitomis skaitmeninei statybai skirtomis darbo priemonėmis padeda statybų projektus realizuoti lengviau, greičiau ir pigiau. Tereikia žinoti jų galimybes ir mokėti tinkamai jomis naudotis. O tie, kuriems tokių žinių trūksta, gali pasikonsultuoti su BIM specialistais: jie pataria viso BIM proceso metu.

BIM gamybai Pastato komponentų paruošimas gamybai yra ilgas procesas, kuris priklauso nuo daugelio įvairių veiksnių. Pagal 2D projektus sudėtinga ne tik gaminti, bet ir parengti gamybos brėžinius, nes reikia nubraižyti visas projekcijas (plano, priekio ir šonų vaizdus) su matmenimis. Toks procesas reikalauja daug laiko.

Kiek kitokia situacija dirbant su BIM programine įranga: 3D aplinkoje visa informacija lengvai paimama iš modelio, brėžiniai ir kiekiai yra automatizuotai parengiami gamybai. Tiesioginis BIM modelio duomenų pateikimas į stakles su skaitmenine indikacija yra dar geresnis variantas, nes tai leidžia išvengti dėl žmogiškojo faktoriaus kylančių klaidų ir padeda optimizuoti gamybos sąnaudas.

UAB AGA CAD Tel. +370 5 23 98 111 El. p. info@aga-cad.lt www.aga-cad.lt

79

skaitmeninė statyba

BIM plėtra: kelią rodo aukštasis mokslas Kristina BUIDOVAITĖ

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) 2014 metais įkurtas Statinių informacinio modeliavimo technologijų centras (SIMTC) – pavyzdys to, kad ne tik verslas, bet ir aukštasis mokslas pasiruošęs tapti statybų proceso reformų dalimi. VGTU pasirinktas kelias – ugdyti specialistus, gebančius naudotis BIM įrankiais ir suvokiančius statinio informacinio modeliavimo (BIM) naudą.

Pirmieji darbo rinkoje bandys įsitvirtinti jau po pusmečio.

Aktyviai diegė naujoves GTU SIMTC direktorius doc. dr.

Vladimiras Popovas priminė, kad BIM Lietuvoje nėra naujiena. Kone prieš 20 metų VGTU mokslininkai ėmėsi pirmųjų bandymų integruoti, sujungti kompiuterinės grafikos ir skaičiavimo programas. V. Popovas pripažino – Vilniaus inžinerinis statybos institutas, vėliau VGTU, garsėjo novatoriškomis idėjomis: šioje aukštojoje mokykloje mokslininkai diegė

V

Projektinis pastato BIM modelis pagal disciplinas (iš mokymo medžiagos).

80 2016 Nr. 3

kompiuterinius skaičiavimo metodus, studentai ragavo programavimo duonos, jiems buvo dėstomi baigtinių elementų metodai.

Automatizuoto projektavimo sistemos (pavyzdžiui, „AutoCAD“ programa) į studijų procesą įtrauktos iš karto, kai tik tapo prieinamos, atsirado asmeniniai kompiuteriai. Tada studijų dalimi tapo automatizuoto projektavimo elementai – tuo metu dar gana nepriklausomai plėtojamos konstrukcijoms skaičiuoti ir analizei skirtos grafinės CAD sistemos. V. Popovas prisiminė tuos laikus, kai kartu su kolegomis – kompiuterinio projektavimo entuziastais – studijavo, o vėliau aktyviai diegė specializuotas programas.

Statybų sektorių BIM technologijos, anot VGTU mokslininko, pasiekė apie 2000 metus.

Netrukus įmonės BIM galimybes išbandė ir pirmuosiuose projektuose. BIM darniai sujungė iki tol taikytus kompiuterinės grafikos ir analizės metodus naujoje kokybinėje jų plėtros pakopoje, pagrįstoje 3D modelio taikymu.

Prioritetas – BIM technologijų plėtra VGTU SIMTC tapo platforma, suvienijusia skirtingų universiteto fakultetų mokslininkus. SIMTC prioritetai – remti BIM studijų programas, skaitmeninės statybos kompetencijų ugdymą, naujovių, susijusių su BIM, kūrimą ir perdavimą rinkos dalyviams, statybų sektoriaus dalyvių kvalifikacijos kėlimą, tarptautinį bendradarbiavimą bei BIM diegimo Lietuvoje veiklą. Šiuo metu jau

prasidėjęs Lietuvos BIM standarto kūrimo procesas, SIMTC mokslininkai pakviesti dalyvauti BIM techninio komiteto Lietuvos standartizacijos departamento veikloje.

Nuo 2015 mokslo metų VGTU vykdomos antrosios pakopos (magistrantūros) studijos pagal naujai parengtą pirmąją Lietuvoje statinio informacinio modeliavimo studijų programą. Pirmųjų studijų metų rezultatai akivaizdūs – ši programa sulaukė ypač didelio susidomėjimo. Mokytis buvo priimta 2,5 karto daugiau studentų, negu planuota, o norinčiųjų studijuoti ir besidominčiųjų šia programa buvo dar daugiau. Po pusmečio darbo rinką papildys 15 pirmosios laidos BIM projektų vadovų ir koordinatorių.

Atsižvelgiant į vis didėjančius rinkos poreikius, siekiant gerinti specialistų kokybę, teikti platesnį pramonės kontekstą, stiprinti absolventų specialiąsias žinias ir gebėjimus, įsisavinti vis platėjantį pažangių BIM technologijų spektrą, kelti bendradarbiavimo tarp disciplinų lygį, didinti specialistų universalumą BIM technologijų, metodologijos ir susijusių procesų valdymo srityse, priimtas sprendimas išplėsti ir papildyti 1,5 metų trukmės antrosios pakopos studijų programą iki dvejų mokslo metų.

Tiesa, ateinančiais mokslo metais ruošiamasi koreguoti ir bakalauro bei kitas magistrų studijų programas, modulius, papildant juos BIM dalykais, kad studentai jau bakalauro, o vėliau – profesinėse magistrantūros studijose gautų pakankamai BIM bazinių ir specialiųjų žinių.

Rinkai – aukštos kvalifikacijos specialistai Statinio informacinio modeliavimo magistro studijų programą šiais mokslo metais rinkosi konstruktoriai, statybų technologai, architektūros inžinerijos absolventai. Pagrindinė BIM koordinatorių ir vadovų laukianti užduotis – koordinuoti BIM modelio kūrimą projekto stadijoje, statybų aikštelėje, galiausiai – eksploatuojant pastatą. „Skaitmeninant statybų procesą vis svarbesni taps specialistai, kurių užduotis – užtikrinti efektyvų statybų proceso dalyvių bendradarbiavimą, tarpusavio komunikaciją, suvaldyti visas grandis, užtikrinti BIM modelio pildymą įvairiuose statybos proceso etapuose“, – apibendrino VGTU mokslininkas.

BIM koordinatoriai naudingi ne tik statybų procesų dalyvių, bet ir užsakovų komandoje.

Pastarieji ne visuomet įvertina BIM naudą ir galimybes.

VGTU centrinių rūmų skaitmeninio modelio sukūrimo etapai.

VGTU SIMTC vizual. ir nuotr.

81

skaitmeninė statyba

„Didžioji dalis užsakovų vis dar laikosi pozicijos, kad daug paprasčiau nubraižyti dvimačius brėžinius, tačiau atėjus laikus juos koreguoti, perdaryti tampa aišku, kad skaitmeniniuose modeliuose korekcijas atlikti daug patogiau, o klaidų tikimybė gerokai sumažėja. Svarbiausia yra tai, kad modelis padeda dirbti tiksliau, greičiau, efektyviau visai projekto komandai – ir projektuotojams, ir statybininkams, ir pačiam užsakovui“, – aiškino V. Popovas.

Mokslininkai suskaičiuoja daugiau kaip 25 BIM modelio panaudojimo atvejus, kurie teikia naudą ir rezultatus jų kūrėjams, vartotojams, ir jų skaičius nuolat auga. „Atsirado daug naujų analizės galimybių, simuliacijos priemonių, – komentavo pašnekovas. – Virtualiame modelyje objektą įmanoma apšviesti saule ir pamatuoti, kiek įšyla jo paviršiai, apskaičiuoti šildymo ar vėdinimo sistemų efektyvumą, atsižvelgiant į sienų šiluminę varžą įterpti statinio modelį į vėjo srovę, pastatyti jį ant realaus grunto modelio, paveikti eksploatacinėmis apkrovomis ir taip išbandyti jo konstrukcijų kartu su pagrindu atsparumą. Statybų stadijoje galima sumodeliuoti montavimo darbų eigą, kad būtų išanalizuotas tiekimo grandinės darbas, įvertinti realias statybos sąnaudas ir t. t.“.

Programinė įranga – iš pirmų rankų

Integruotas statybinių konstrukcijų projektavimas.

82 2016 Nr. 3

Statybos proceso simuliacija (iš mokymų medžiagos).

VGTU SIMTC bendradarbiauja su BIM programinės įrangos gamintojais (kūrėjais), studijų procese naudojamos kelios skirtingos BIM projektavimo ir analizės sistemos. VGTU SIMTC planuose – į studijų procesą įtraukti visų pasaulyje garsiausių ir Lietuvoje pripažintų programinės įrangos gamintojų siūlomas programas.

VGTU mokslininkai, rengdami magistrantūros studijų programą, rėmėsi Danijos, Švedijos, Suomijos, Didžiosios Britanijos universitetų patirtimi. Būtent užsienio šalių žinios aukštajai mokyklai padėjo sukurti būsimo specialisto viziją.

VGTU mokslininkas pabrėžia – studentai paskaitose gauna unikalių žinių, be to, iki šiol nėra BIM technologijoms skirtų vadovėlių lietuvių kalba. Tiesa, pirmąsias mokymo priemones planuojama išleisti jau šiais mokslo metais.

V. Popovas pateikė VGTU priimtiną Izraelio pavyzdį. Technologijos institute Haifoje taikoma praktika – vienąkart praleidusio paskaitą studento galutinis įvertinimas sumažinamas dviem balais, dukart – keturiais balais, triskart praleidęs paskaitas studentas pašalinamas iš universiteto.

Rinktis – tik patikrintą kelią?

Daugelis architektūros, inžinerijos ir statybų sektoriaus įmonių Lietuvoje pradėjo intensyviai įsisavinti ir taikyti BIM technologijas savo versle. Šios įmonės siekia samdyti arba išugdyti BIM specialistus, kurie sugebėtų atlikti įvairias kartu su šia technologija atsiradusias užduotis. Nors pramonės supratimas apie BIM didžiąja dalimi vis dar yra ankstyvojoje stadijoje, brandos lygis greitai progresuoja.

Didelės statybos ir projektavimo kompanijos, V. Popovo teigimu, jau supranta BIM naudą, o dauguma jų turi arba aktyviai kuria BIM strategijas savo veiklai. Į šį procesą vis aktyviau įsijungia vidutinės ir mažos įmonės: statybos ir projektavimo paslaugų subrangovai, konsultantai, ekspertai, gamintojai, tiekėjai. Vidutinių ar mažų įmonių rinkoje apstu, tad jų vaidmuo paslaugų tiekimo grandinėje ir procesuose yra svarbus, kartais netgi lemiamas visam statybų sektoriui. Šiuo metu Lietuva renkasi BIM diegimo kelią. Mūsų šalyje BIM įtvirtinimo veiklos visų pirma ėmėsi statybų sektoriaus asociacijos, projektavimo, statybos dirbinių gamybos ir statybų įmonės, įsteigusios viešąją įstaigą „Skaitmeninė statyba“. Praėjusiais metais statybų skaitmeninimo aktualumą ir svarbą pripažino Vyriausybė. „Skaitmeninės statybos“ veikloje aktyviai dalyvauja aštuoni VGTU mokslininkai.

Jungtinės Karalystės „BIM Task Group“ eksperto Philo Jacksono vieša paskaita.

SIMTC prioritetai – remti BIM studijų programas, skaitmeninės statybos kompetencijų ugdymą, naujovių, susijusių su BIM, kūrimą ir perdavimą rinkos dalyviams, statybų sektoriaus dalyvių kvalifikacijos kėlimą, tarptautinį bendradarbiavimą bei BIM diegimo Lietuvoje veiklą.

BIM

statybų aikštelėje – novatoriškos „Trimble“ matavimo technologijos

www.geonovus.lt Tel. +370 699 29 377

83

Edgaro Kurausko nuotr.

Užs.

Saulėtekio karūnos perlas Šiam pastatui už atsiradimą plojo Lietuvos Respublikos Prezidentė.

Kiti mūsų šalies vadovai ir mokslui nusipelnę asmenys pabrėžia neabejotiną šio objekto svarbą valstybės plėtrai. Šis pastatas – Vilniaus universiteto Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras. Ne mažiau svarbus jis ir bendrovei „Hidrostatyba“, kuriai buvo patikėta pastatyti šį išskirtinį statinį.

84 2016 Nr. 3

Reikalavimai – griežti ir specifiniai engtuose „Metų gaminio“ apdovanojimuose Vilniaus universiteto Nacionaliniam fizinių ir technologijos mokslų centro pastatui buvo skirtas aukso medalis už projekto unikalumą, sudėtingumą, išskirtinumą, kompleksinius sprendimus bei svarbą Lietuvos mokslo infrastruktūrai. „Mūsų išmonei šis projektas reikšmingas tuo, kad galėjome prisiliesti prie vienintelio tokio šalyje pastato statybos. Šis projektas mums buvo iššūkis ir statybiniu, ir inžineriniu požiūriu, nes dauguma čia suplanuotų laboratorijų turėjo specifinius reikalavimus. Juos reikėjo įgyvendini, kad tinkamai galėtų funkcionuoti mokslinė įranga ir būtų galima vykdyti įvairius laboratorinius bandymus“, – sakė bendrovės „Hidrostatyba“ valdybos pirmininkas Jonas Dumašius.

R

Jis pripažino, kad šio objekto statybos neeilinės, juk tai – viena didžiausių ir ambicingiausių Lietuvos mokslų tyrimo bazių. Naujai pastatyto komplekso plotas yra 27 tūkst. kvadratinių metrų, čia vienu metu tyrimus galės atlikti per 700 mokslininkų ir studentų.

Projekto įgyvendinimas truko trejus metus – nuo 2012 iki 2015 metų. Šiuolaikinėse statybose tai atrodytų nemažai. Tačiau bendrovės „Hidrostatyba“ statybos direktoriaus Romo Stonkaus įsitikinimu, tokio sudėtingumo pastatui tai – labai trumpas terminas. „Reikėjo suprojektuoti pastatą pagal Vilniaus universiteto ir kitų mokslo įstaigų, kurios įsikūrė šiame pastate, reikalavimus. Jų buvo nemažai: objekte reikėjo įrengti apšvietimą, vėdinimą, pasirūpinti akustika, specifiniais kiekvienos laboratorijos reikalavimais. Per tą trumpą laiką teko ir suprojektuoti, ir pastatyti pastatą, ir viską įrengti taip, kad objektas funkcionuotų“, – sakė R. Stonkus.

Koriai sufleruoja darbštumą Užsakovas rengdamas šį projektą numatė, kad tai bus pastatas, kuriame susitelks geriausias šalies mokslo ir studijų sistemos potencialas fizinių, chemijos ir technologijos mokslų srityje, o pastate įdiegtos naujausios technologijos padės plėtoti Lietuvos mokslą. Šiame centre bus plėtojami lazerių, šviesos technologijų, medžiagotyros, nanotechnologijų, puslaidininkių fizikos, elektronikos ir susijusių mokslinių tyrimų darbai.

Novatoriškos išvaizdos penkių pastatų kompleksas atkartoja korių ornamentiką. Tai tarsi aliuzija į čia kruopščiai besidarbuojančius mokslininkus. Antžeminėje keturis aukštus ir cokolį turinčio pastato dalyje įkurtos mokslinės įstaigos, jų administracija, laboratorijos. Atskiruose blokuose dirba Vilniaus universiteto, Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Fizinių ir technologijos mokslų centro darbuotojai. Skiriamasis institucijos ženklas – konkrečia spalva dažytos durys.

Visas pastatas rakinamas vieno rakto sistema, todėl skirtingai programuojamais raktais gali būti atrakinamos visos arba tik tam tikros grupės durys.

Planinės ir tūrinės komplekso sistemos, išdėstytos moduliais, leidžia keisti patalpų ir erdvių funkcijas. Į skirtingus pastato aukštus gabena septyni keleiviniai liftai ir vienas nestandartinis krovininis.

Pastato viduje įrengta moderni konferencijų salė su akustine siena, dekoratyviu apšvietimu, projektoriais ir užuolaidomis, sulaikančiomis triukšmą bei saulės spindulius. Šalia komplekso darbuotojų ir studentų patogumui pastatyta 302 vietų automobilių aikštelė, kurioje atkartojami pastato fasado elementai.

Gausu technologinės įrangos Centre yra 930 įvairios paskirties patalpų, iš kurių 281 – mokslinė laboratorija. Devyniose švarių patalpų laboratorijose tyrimai vyks maksimaliai izoliuoti nuo aplinkos. Įdiegta vėdinimo sistema orą patalpose keičia iki 30 kartų per valandą. Įrengta 150 laboratorinių traukos spintų, kurios prijungtos prie 14 specialių tokios paskirties objektams pritaikytų vėdinimo kamerų. Įrengtos septynios ekranus turinčios laboratorijos, kurių vidus padengtas metaliniais lakštais, sulaikančiais elektromagnetinį spinduliavimą ir iš išorės, ir iš vidaus. Įrengta ir beaidė kamera, kurios sienos, lubos ir grindys

Šis projektas buvo iššūkis ir statybiniu, ir inžineriniu požiūriu, nes dauguma čia suplanuotų laboratorijų turėjo specifinius reikalavimus.

sumontuotos iš 45 centimetrų aukščio piramidinių mikrobangų sugėriklių.

Vietos vandens tiekimo ir gryninimo sistema aprūpins švariu dejonizuotu vandeniu. Į laboratorijas bus tiekiamos 24 rūšių rūšių technologinės dujos. Taip pat laboratorinei įrangai aušinti įrengta technologinio aušinimo sistema.

Nacionalinio fizinių ir technologijos mokslų centro pastato inžinerinių sistemų įrenginiai užima 1600 kvadratinių metrų plotą. Tiek apima techninis aukštas, kuriame sumontuota techninė pastato įranga. „Įrengiant visa tai reikėjo suvaldyti, išspręsti įvairias kolizijas – čia buvo ką veikti ir projektuotojui, ir rangovui“, – sakė „Hidrostatybos“ statybos direktorius R. Stonkus.

Anot jo, suskaičiuoti, kiek žmonių darbavosi prie šio objekto, iš tiesų sudėtinga. Tokiam pastatui suprojektuoti reikalinga didelė komanda projektuotojų, o projektui įgyvendinti reikalinga didelė projekto vykdymo komanda: projektų vadovų, statybos darbų vadovų ir kitų specialistų.

Pastatui pastatyti reikalinga dar didesnė statybos darbuotojų komanda. Kiekvienam statybos

85

Centre yra 930 įvairios paskirties patalpų, iš kurių 281 – mokslinė laboratorija.

etapui buvo reikalingi specialistai: betonuotojai, fasadų, šildymo ir vėdinimo, elektros, silpnų srovių montuotojai, apdailininkai ir kiti.

Pareikalavo daug smulkmeniško darbo

Suskaičiuoti, kiek žmonių darbavosi prie šio objekto, sudėtinga. Tokiam pastatui suprojektuoti ir pastatyti reikalinga didelė komanda.

86 2016 Nr. 3

Statinio statybos vadovas Kęstutis Janulis prisiminė, kad įgyvendinti projektą buvo įdomu nuo pat pradžios – nuo teritorijos paruošimo, monolitinių konstrukcijų liejimo iki galutinio įrengimo.

Inžinerinių sistemų gausa irgi paliko įspūdį. „Padirbėti tikrai reikėjo iš peties. Nors vertinant statybiniu požiūriu šis objektas gal nėra labai ypatingas, jo specifika vertė žiūrėti kiek kitaip nei į kitus objektus. Juk vien patalų yra beveik tūkstantis, o jas visas reikėjo įrengti, sutvarkyti, priduoti naudoti. Buvo nepalyginamai daugiau smulkmeniško ir kruopštaus darbo, negu dirbant kituose dideliuose objektuose“, – pasakojo K. Janulis.

Tačiau statinio statybos vadovas tvirtino, kad „Hidrostatybos“ komanda viskam buvo tinkamai pasiruošusi iš anksto, jau projektavimo stadijoje buvo aptarta būsimų darbų eiga. Todėl ir rezultatą pavyko pasiekti gerą.

Projektavimui pasitelktas BIM Pastatas buvo projektuojamas panaudojant informacinį pastatų modeliavimą (BIM). Šio objekto techninį projektą, darbo projektą ir statinio projekto vykdymo priežiūrą atliko kompanija „Sweco Lietuva“. Įmonės specialistai numatė, kokia gausa įvairių inžinerinių tinklų bei konstrukcijų brėžinių laukia, tad iš karto nusprendė pasitelkti BIM. Projektuotojai BIM naudojo nuo darbo pradžios, nes objektas buvo išskirtinis dėl architektūrinių, konstruktyvinių ir inžinerinių sistemų sprendimų gausos. Rengiant atskiras projekto dalis trimatėje erdvėje (3D modelyje) išvengta didelių laiko sąnaudų tarpusavyje derinant projektinius sprendinius. Atskirų inžinerinių sistemų ir konstrukcijų galimų susikirtimų vietos buvo identifikuotos iš anksto.

Statybininkai teigia, kad parengtas projektas pasitelkiant BIM labai padėjo atliekant inžinerinių sistemų montavimo darbus, nes ribotoje erdvėje buvo labai daug tinklų. Taip pat remiantis BIM pateikta informacija buvo užsakyti gaminiai ir medžiagos.

Šiuolaikinei darbo rinkai – atnaujintos statybos inžinerijos studijų programos Doc. dr. Loreta KANAPECKIENĖ Doc. dr. Remigijus ŠALNA VGTU Statybos fakultetas

Užs.

Šiuolaikinė darbo rinka reikalauja ne tik kokybiškai parengtų statybos inžinerijos specialistų, bet ir tokių, kurie gebėtų valdyti naujas technologijas statybos procesuose. Tai reikalauja aukštos statybos inžinerijos kvalifikacijos. Būtent tokie specialistai rengiami Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybos fakultete. Tarptautinis universitetų reitingas „QS World University Rankings by Subject“ jau šeštą kartą įvertino aukštąsias mokyklas skirtingose studijų kryptyse. Į šį reitingą iš dviejų universitetų pateko ir VGTU. Jis, kaip ir praėjusiais metais, yra pripažintas geriausiu Baltijos šalių universitetu statybos inžinerijos ir statinių

isas pasaulis žengia skaitmeninės statybos link, todėl būtina į studijų programas integruoti BIM technologijas. Šiandienis statybos inžinierius turi gebėti suvaldyti sudėtingus statybos procesus. Per kuo trumpesnį laiką jis turi gebėti suvaldyti visus statybos proceso dalyvius: ir projektuotojus, ir vykdytojus, rangovus bei užsakovus. Vykdant sudėtingus statybos projektus svarbu taupyti ne tik resursus, bet ir projekto vykdymo laiką. Todėl siekiant geriausių rezultatų į statybos procesą būtina integruoti BIM technologijas.

VGTU Statybos fakultete šiais mokslo metais startavo nauja antros pakopos magistrantūros studijų programa – statybos informacinis modeliavimas. Ji tarp stojančiųjų sulaukė didelio susidomėjimo. Nuo naujų mokslo metų Statybos fakultete startuos atnaujintos pirmosios pakopos studijų programos: statybos inžinerija, statybos technologijos ir valdymas bei architektūros inžinerija, kuriose yra integruoti BIM studijų dalykai.

V

konstrukcijų kryptyse ir užima 101–150 vietą pasauliniame reitinge.

Anksčiau dėl mažesnių šio reitingo apimčių nė viena Lietuvos aukštoji mokykla į jį nepateko.

Nuo naujų mokslo metų Statybos fakultete startuos atnaujintos pirmosios pakopos studijų programos.

87

Atnaujintos pirmosios pakopos studijų programos Įgyti profesinę statybos inžinieriaus kvalifikaciją galima baigus ketverių metų trukmės bakalauro studijas VGTU ir įgijus statybos inžinerijos arba statybų technologijų bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Toliau kelti kvalifikaciją galima magistrantūroje.

Statybos inžinerijos studijų programos studentai studijuos atnaujintus šiuolaikinėmis skaitmeninėmis technologijomis (BIM) statybinės mechanikos, pastatų konstrukcijų, tiltų konstrukcijų projektavimo, statybos technologijų bei valdymo studijų dalykus. Šią studijų programą galima studijuoti ir anglų kalba. Tai suteikia galimybę geriau pasirengti studijuoti užsienyje pagal tarptautinių mainų programas ir įsidarbinant tarptautinėse kompanijose. Šioje studijų programoje yra pastatų ir jų konstrukcijų projektavimo, tiltų konstrukcijų projektavimo ir geotechnikos specializacijos. Studijų metu įgytos žinios leidžia studentui sėkmingai dirbi statybos įmonėse, pastatų ir statinių projektavimo įmonėse, tiltų bei aukštybinių statinių projektavimo bendrovėse,

geotechninio projektavimo ir kitose Lietuvos statybos organizacijose statytojais, projektų plėtotojais, projektuotojais, projektų vadovais, priežiūros vadovais ar ekspertais.

Turintieji organizacinių gebėjimų gali rinktis statybos technologijų ir valdymo studijų programą. Programa atnaujinta statybos informacinio modeliavimo, gamybos informacinio modeliavimo, darnios aplinkos plėtros, žaliosios statybos studijų dalykais. Programoje yra statybos ekonomikos ir verslo, statybos technologijų ir valdymo bei statybos produktų technologijų specializacijos. Sėkmingai baigusieji šios programos studijas gali pradėti praktinę veiklą statybos įmonėse statybos projektų plėtotojais, darbų vadovais, vadybininkais, ekonomistais, gamybos technologais ir kt. Įgytos žinios leidžia dalyvauti rengiant technologinius sprendimus, projektus ir dirbti kartu su užsakovais organizuojant ar prižiūrint statybas, o daugeliui absolventų – ir pradėti savo verslą statybų rinkoje.

Besidomintieji nekilnojamojo turto plėtros projektais, finansais ir investicijomis gali rinktis nekilnojamojo turto vadybos studijų programą. Šios programos absolventai suvoks Lietuvos ir

tarptautinės nekilnojamojo turto rinkos ypatumus, gebės valdyti nekilnojamojo turto plėtros projektų plėtrą, taikyti nekilnojamojo turto vertinimo ir valdymo metodus. Absolventai galės dirbti nekilnojamojo turto vertinimo, prekybos, nuomos, plėtros įmonėse, bankuose, savivaldybėse, draudimo kompanijose, pastatų ūkio valdymo įmonėse.

Gaisrinė sauga – tai unikali studijų programa Lietuvoje, skirta drąsiems, stipriems ir ištvermingiems. Šių specialistų rengimas ir įdarbinimas yra valstybės prioritetas, o tai garantuoja, kad toks asmuo visada gaus nuolatinį darbą.

Nuo 2016 metų ketinama vykdyti naują studijų programą – saugos sistemų inžineriją. Ji skirta rengti aukštos kvalifikacijos saugos specialistus, žinančius ir suprantančius saugos inžinerijos principus, saugos sistemos struktūrą, gebančius identifikuoti įvairaus pobūdžio pavojus, susijusius su ekstremaliomis situacijomis.

Absolventai turės galimybę dirbti ne tik privačiose bendrovėse, bet ir valstybės įmonėse, statutinėse tarnybose, saugos techninės priežiūros ir administravimo įmonėse, taip pat saugumo specialistais.

Pirmosios pakopos studijų programų sąrašas

Statybos inžinerijos studijų programos studentai studijuos atnaujintus šiuolaikinėmis skaitmeninėmis technologijomis (BIM) statybinės mechanikos, pastatų konstrukcijų, tiltų konstrukcijų projektavimo, statybos technologijų bei valdymo studijų dalykus.

Studijų trukmė (metais) Studijų programa

Specializacija

Architektūros inžinerija

–

4

Gaisrinė sauga

–

4

Nekilnojamojo turto vadyba

–

4

Statybos inžinerija

Geotechnika

4

Pastatų ir jų konstrukcijų projektavimas

4*

Tiltų konstrukcijų projektavimas

4

Statybos ekonomika ir verslas

4

Statybos technologijos ir vadyba

4

Statybos produktų technologijos

4

Statybinių medžiagų technologija1

4

–

4

Statybos technologijos ir valdymas

Saugos sistemų inžinerija

88 2016 Nr. 3

1

Nuolatinės

Ištęstinės nuotolinės

6

* Yra galimybė studijuoti anglų kalba.

1

Į šią studijų programą priėmimas vyks, jei ji bus įregistruota Studijų ir mokymo programų registre.

Atnaujintos antrosios pakopos studijų programos Daugiau kaip 350 VGTU ir kitų aukštųjų mokyklų absolventų tęsia studijas Statybos fakulteto magistrantūroje. Studijuojant magistrantūroje įgyjama aukštesnė kvalifikacija. Baigę šias studijas absolventai turės gerokai aukštesnes, negu pasiekiamos per pirmosios pakopos studijas, kompetencijas, gebės taikyti šiuolaikinius metodus bei technologijas analitiniuose tyrimuose, išmanys analizės metodus, jų taikymo galimybes.

Į 2015 metais pradėtą vykdyti naująją statinio informacinio modeliavimo studijų programą yra integruotos naujausios šiuolaikinės statyboje taikomos BIM technologijos. Programos absolventai įgis naujausių projektavimo ir statybos proceso inžinerinio informacinio modeliavimo žinių, reikalingų BIM statinio projekto rengimo funkcijoms per visą pastato gyvavimo ciklą valdyti.

Absolventai galės dirbti statinio BIM projekto vadovais, BIM koordinatoriais, BIM specialistais, BIM statybų priežiūros specialistais projektavimo įmonėse, bendrosiose statybų ir subrangovų

įmonėse. Taip pat galės įsidarbinti BIM konsultantais nekilnojamojo turto bendrovėse, valstybės ir privačiose įstaigose ir vykdyti valstybinę statinių, statybos darbų vykdymo, statinių projektų vykdymo bei statinių naudojimo priežiūrą.

Taigi tie, kurie nori, VGTU Statybos fakultete gali įgyti aukštą išsilavinimo lygį. Studijų metu įgytos studentų žinios ir išsiugdyti gebėjimai leidžia sėkmingai eiti įvairias pareigas statybos srityje. Taip pat išsiugdomas poreikis domėtis statybos inžinerijos mokslu, suvokti savo sprendimų įtaką ir svarbą aplinkos raidai, gebėti kelti savo profesinę kompetenciją visą gyvenimą.

Antrosios pakopos studijų programų sąrašas Studijų trukmė (metais)

Baigę magistrantūros studijas absolventai turės gerokai aukštesnes, negu pasiekiamos per pirmosios pakopos studijas, kompetencijas, gebės taikyti šiuolaikinius metodus bei technologijas analitiniuose tyrimuose, išmanys analizės metodus, jų taikymo galimybes.

Studijų programa

Specializacija

Nekilnojamojo turto valdymas

Nekilnojamojo turto valdymas

Geotechnika

–

2

Statinių konstrukcijos

Lengvosios šiuolaikinės konstrukcijos

2

Pastatų konstrukcijos

2

Specialieji statiniai

2

Statinių projektavimo ir optimizacijos kompiuterinės technologijos

2

Tiltai ir viadukai

2

Statinio informacinis modeliavimas

–

2

Statybos medžiagos ir dirbiniai

–

2

Statybos ekonomika ir verslas

2

Statybos technologijos ir vadyba

2

Ergonomika gamyboje

Ergonomika statyboje

2

universitetu (BVTU). Ją baigus suteikiami VGTU

Saugos inžinerija

Gaisrinė ir gelbėjimo darbų sauga ir valdymas

1,5

Studijos vyksta rusų bei anglų kalbomis ir organi-

Statybos technologijos ir valdymas

Nekilnojamojo turto vadyba1

–

Darnus nekilnojamojo turto valdymas2

–

Architektūros inžinerija

Statinių ir jų aplinkos darni plėtra3

Nuolatinės

Ištęstinės nuotolinės

1,5

2

2,5 1 Jungtinė magistrantūros studijų programa vykdoma kartu su Baltarusijos valstybiniu technologijos ir BVTU magistro kvalifikacinio laipsnio diplomai. zuojamos ištęstiniu neakivaizdiniu nuotoliniu būdu.

2

2 Jungtinė magistrantūros studijų programa vykdoma kartu su Kaliningrado valstybiniu technikos universitetu (KVTU). Ją baigus suteikiami VGTU

2

ir KVTU magistro kvalifikacinio laipsnio diplomai.

Studijos vyksta rusų bei anglų kalbomis ir organizuojamos nuolatine forma nuotolinių studijų būdu.

Statinio projektavimo organizavimas Statinio architektūros inžinerija

1,5

–

1,5

3 Jungtinė magistrantūros studijų programa vykdoma kartu su Maskvos valstybiniu Lomonosovo universitetu (MVU). Ją baigus suteikiami VGTU ir MVU magistro kvalifikacinio laipsnio diplomai. Studijos vyksta rusų ir anglų kalbomis.

89

studijos

Gyvenimo pasyviajame name filosofija Kursinio darbo ištrauka

Pasyviajam namui – tam tikri reikalavimai ienas pagrindinių reikalavimų norint pastatyti pasyvųjį namą – tinkamas sklypo pasirinkimas ir namo orientavimas pasaulio šalių atžvilgiu. Projekto autorius pasirinko sklypą, esantį šlaite, o tai namui suteikia didelį privalumą. Šiaurinė pastato pirmo aukšto pusė suprojektuota grunte (grunto temperatūra 1,5–2,5 metro gylyje šaltuoju periodu išlieka teigiama). Ši ypatybė pasitarnauja norint gauti kuo efektyvesnius energijos taupymo rezultatus.

KTU studentas pabrėžia, kad aktualus yra ir patalpų išdėstymas. Antrame aukšte esantys trys gyvenamieji kambariai (du miegamieji ir darbo kambarys) yra orientuoti į pietinę pusę, kaip ir pirmame aukšte esanti didelė bei erdvi svetainė.

O garažas, vonios kambariai, tambūras ir pagalbinės patalpos suprojektuoti šiaurinėje pastato pusėje.

Pietinėje pusėje sumontuoti vitrininiai langai, jų vengta šiaurinėje pusėje. Lango konstrukcijos negali viršyti šilumos laidumo koeficiento, lygaus 0,80 W/(m²K). Taip pat jos turi būti įstatytos eliminuojant šilumos tiltelius apšiltintoje namo sienoje. Langai parinkti kuo didesni, taip pat bandyta atsisakyti per didelio skaičiaus rėmų, mat kiekvienas papildomas lango rėmas yra šilumos tiltelis, o to pasyviajame name negali būti.

Dideli vitrininiai langai pasirinkti ne dėl to, kad tai yra madinga ar kad gyventojams atsivertų gražus peizažas. Tinkamai ir kokybiškai įrengti langai – natūralus šilumos ir apšvietimo šaltinis.

Stogo nuolydis, stogeliai, balkonai ir langų aukštis yra suprojektuoti taip, kad vasarą (kai saulės kampas yra 600) patalpose būtų šešėlis ir jos nebūtų peršildytos, o žiemą (kai saulės kampas yra 150) čia patektų kuo daugiau saulės šviesos bei šilumos.

Romo Gaučo nuotr.

V

Mantas ZALIESKA KTU Statybos ir architektūros fakulteto trečio kurso studentas

Energiją efektyviai taupantis pasyvusis namas – iššūkis architektams, ypač jei projektuojama ne belangė dėžutė, o įdomus, novatoriškas pastatas. Pasyviojo namo projektuotojai sutinka – imantis šio darbo, būtinos specifinės žinios, pastangos ir kantrybė, mat pasyviojo namo statyba daug kuo skiriasi nuo tradicinio.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto trečio kurso studento Manto ZALIESKOS kursiniame darbe (pasirenkamasis modulis „Individualioji statyba“), kurį ekspertai pripažino geriausiu, penkiakampio dviejų aukštų pasyviojo namo projekto sprendimai išsiskyrė efektyvumu. Pasyvusis namas suprojektuotas naudojantis „Revit“ programa, 3D aplinkoje.

90 2016 Nr. 3

Penkiakampė namo forma ne tik yra išskirtinė, bet ir platėdama pietinėje pusėje kartu leidžia turėti didesnį langų plotą.

3

Efektyvi forma – ne tik kubas

Pirmo aukšto planas M 1:100

A

2 5110 555

D

PATALPŲ EKSPLIKACIJA

4292

R 1

Plotas m

Sandėliukas - rekupetorinė

15.20

2

Vonios kambarys

10.11

3

Svetainė - virtuvė

95.01

616 500

1500

1229

6

555

Pavadinimas

1

5049

1456

C

Nr.

2

1500

7468

200

500

2

1500

500

3

500

B

927

555

A

785

2000

938

4194

555

757

2619

555

1

873

4219

827

3096

1786

200

4555

4

7817

A

17122

Failas Atsakinga žinyba

KTU GDK

Papildoma informacija Konsultantas

M. ZALIESKA

Savininkas

1289

1200

2607

1000

Laida Data Kalba Lapas A 2015-12-14 lt 1/8

791

4873

PATALPŲ EKSPLIKACIJA

3644

4

500

5 7

Nr.

Pavadinimas

Plotas m

4

Tambūras

9.18

5

Garažas

23.18

6

Koridorius

13.18

Vonios kambarys

5.79

8

Miegamasis 1

26.69

9

Darbo kambarys

10

Miegamasis 2

21.44

11

Balkonas

37.18

2

17.74

500

7885

1500

500

1500

6

Mokomasis

Pirmo aukšto planas

Antraštė

7

C

Dokumento statusas

2607

555

D

1:100

P. GRIGALIŪNAS

Antro aukšto planas M 1:100

A

3

Mastelis Tvirtino

Dokumento tipas

KTU SS - 3/1 gr.

2

Medžiaga

Rengė

1500

8

500

9

925 938

555

1

B

10 785

2000

4194

757

2619 873 200

3096

1786

827

4

11

A

A

Failas Atsakinga žinyba

KTU GDK

Papildoma informacija Konsultantas

Savininkas

Medžiaga

Rengė

M. ZALIESKA

Dokumento tipas

KTU SS - 3/1 gr.

M. Zalieskos teigimu, nors netrūksta besižavinčiųjų vieno aukšto gyvenamaisiais namais, pastatyti tokį efektyvų pasyvųjį namą yra daug sunkiau negu dviejų aukštų, ypač Lietuvoje. KTU studento suprojektuotas pastatas yra dviejų aukštų, o tai lemia tokį pat bendrąjį namo plotą, tik esant mažesniam atitvarų plotui. Tokiu būdu išvengta vienos atitvaros, jos nereikės šildyti.

Pripažįstama, kad efektyviausia pasyviojo pastato forma yra rutulys arba kubas. M. Zalieska pasirinko projektuoti pasyvųjį penkiakampio formos namą. Ši forma ne tik yra išskirtinė, bet ir platėdama pietinėje pusėje kartu leidžia turėti didesnį langų plotą.

Mastelis

1:100

Tvirtino

P. GRIGALIŪNAS

Antro aukšto planas

Dokumento statusas

Mokomasis

Antraštė Laida Data Kalba Lapas A 2015-12-14 lt 2/8

Sandarų namą svarbu nuolat vėdinti (pasyviuosiuose namuose per valandą turėtų pasikeisti apie 0,4 dalies viduje esančio oro), o vėdinant būtina spręsti šilumos praradimo problemas. / Mantas ZALIESKA / 91

studijos

Nepakaks vien pasistatyti energiškai efektyvų namą ir pamiršti apie elektros ar šilumos taupymą. / Mantas ZALIESKA /

Projektuoto pasyviojo namo pirmo ir antro aukšto grindys betoninės. Kadangi namo tūris yra gana didelis, šiuo metu toks grindų tipas labai tinka. Tokiu būdu lengviau palaikyti šilumą, kai temperatūra akumuliuojama. Pavyzdžiui, žiemą dėl tinkamai suprojektuotų langų aukščio grindys nuo saulės kaitros įšyla, o vėliau iki pat ryto ta šiluma atiduoda visam pastatui.

Pamatai – statybų etapas, nuo kurio priklauso ne tik pastato stabilumas, bet ir jo sandarumas, o tai yra labai svarbu pasyviajame name. Žinia, plokštuminiai pamatai – idealiausias sprendimas pasyviuosiuose namuose dėl uždaro kontūro. Pasirinktame sklype su nuolydžiu tokie pamatai – labai nepraktiškas sprendimas, tad pasirinkti gręžtiniai poliniai pamatai. Jų įrengimo technologija plačiai žinoma, be to, pamatus ant šlaito ar žemės ploto, kur viena namo pusė turėtų visai kitokias grunto atsparumo ypatybes palyginus su kita, galima įsirengti pigiau. Žinoma, tokie pamatai irgi turi vieną trūkumą – beveik neišvengiamas šilumos tiltas ties poliaus ir rostverko sujungimo vieta. Šio kampo gerai apšiltinti beveik neįmanoma.

92 2016 Nr. 3

Mokytis gyventi pasyviajame name Pasyvieji namai pasižymi itin aukštu sandarumu, o tai leidžia užtikrinti, kad pastate esantis šiltas oras neprasiskverbs pro pastato konstrukcijas. Tačiau tokiame name dažnos drėgmės, pelėsio ir grybelio problemos, jeigu nėra ventiliacijos. Sandarų namą svarbu nuolat vėdinti (pasyviuosiuose namuose per valandą turėtų pasikeisti apie 0,4 dalies viduje esančio oro), o vėdinant būtina spręsti šilumos praradimo problemas. Norint išspręsti šią bėdą, reikia rinktis rekuperatorių – jis turi būti suprojektuotas prie šildomų patalpų. Pasirinkto rekuperatoriaus naudingumo rodiklis turi atitikti energinės klasės reikalavimus (A, A+ ar A++).

Gyvenant pasyviajame name keičiasi ir pats gyvenimo būdas. Tai reiškia, kad čia reikia mokėti ir gyventi. Nepakaks vien pasistatyti energiškai efektyvų namą ir pamiršti apie elektros ar šilumos taupymą.

Skaičiuojant investicijų atsiperkamumą, būste svarbu naudoti energiją taupančius elektrinius prietaisus. Labai svarbu be reikalo neatidarinėti langų, tinkamai reaguoti į saulės apšviestumą,

Nors netrūksta besižavinčiųjų vieno aukšto gyvenamaisiais namais, pastatyti efektyvų pasyvųjį vienaukštį namą yra daug sunkiau negu dviejų aukštų.

ilgai nelaikyti atvirų durų, nes taip prarandama visa sukaupta šiluma.

Apibendrinant pasyvusis namas nėra prabangos dalykas, nors nuo tradicinio jis ir skiriasi vėdinimo bei šilumogrąžos įrenginių sumontavimu. Svarbiausia kokybiškai suplanuoti ir užsandarinti būstą.

Netrūksta manančiųjų, kad pasyviajame name pakanka storesnio šiltinamosios medžiagos sluoksnio. Taip nėra, nes, pavyzdžiui, mineralinė vata nepasižymi itin geromis sandarumo ypatybėmis. Tiesa, namo sandarumui svarbios netgi tokios detalės kaip kokybiškai įrengta elektros įranga.

Kol kas retas renkasi statytis pasyvųjį namą manydamas, kad tai brangu. Tačiau pakanka apskaičiuoti, kad prabėgus kuriam laikui investicija atsipirks, jei tik namą projektuos patyrę specialistai.

Užs.

Pokyčiai statybų rinkoje keičia universiteto veidą „Statybos sritis yra ypač dinamiška ir glaudžiai susijusi su kitomis technologijų sritimis“, – teigė Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) docentas dr. Darius Pupeikis. Pasak pašnekovo, intensyvus naujovių diegimas statybų rinkoje skatina nuolat atnaujinti ir tobulinti studijų programas. Tam būtinas bendravimas su verslo atstovais, glaudus ryšys su absolventais ir tarptautinės patirties turinčių specialistų įtraukimas į studijų procesą.

Darbas komandoje – kertinė kompetencija augeliu atvejų statinį sudaro daugybė įvairių elementų ir sistemų, kurias būtina sukurti ir įgyvendinti. Įprastai statinio projekte yra apie 10–15 dalių, už kurias yra atsakingi skirtingų sričių specialistai. „Darbas komandoje yra viena esminių kompetencijų, reikalingų ir projektuotojams (architektams, konstruktoriams, inžinieriams ir pan.), ir statyboje dirbantiems vadovams“, – teigė universiteto Studijų programų komitete dirbantis D. Pupeikis.

Specialisto teigimu, visiems statybų srityje dirbantiems profesionalams būtina mokėti dirbti komandoje, nes jų tikslas toks pat – įgyvendinti statinio projektą nuo idėjos iki atidavimo statytojui. „Mūsų tikslas – išugdyti studentams suvokimą, kad kiekvienas statinys yra didelės projektuotojų ir statybininkų komandos bendro darbo rezultatas“, – mintimis dalijosi inžinierius.

D

Statybų skaitmeninimo iššūkiai Puikus pavyzdys yra statinio informacinis modeliavimas (BIM). Šis įrankis pasitarnauja efektyviam ir kokybiškam darbui komandoje. BIM yra labai daug galimybių atveriantis procesas, į kurį dėmesį turi kreipti ir universitetų, ir statybų verslo srities atstovai. „Tikiu, kad statybos procesų skaitmeninimas bus pagrindinis iššūkis ateinančiais dešimtmečiais. Būtent dėl to skiriame labai daug dėmesio ne tik studentų pasirengimui sėkmingai

įsitvirtinti darbo rinkoje, bet ir dėstytojų kompetencijoms kelti. Dabar BIM mokymus ir integruotus kompleksinius projektus rengiame ir dėstytojų komandose, – pasakojo D. Pupeikis. – Tai, kad fakultete vienijame skirtingų sričių (inžinerijos, architektūros, urbanistikos) specialistus, suteikia daugiau galimybių sėkmingai įgyvendinti bendrus projektus, kurti realių darbo sąlygų scenarijus studentams.“

Pokyčių studijų procese sunku nepastebėti Daug dėmesio skiriantis studijų programų atnaujinimui ir tobulinimui docentas pripažino, kad statyba ir architektūra yra glaudžiai susijusios su kitomis technologijų sritimis bei didžiąja dalimi pramonės šakų: energetikos, baldų, transporto, telekomunikacijų ir kitais sektoriais. „Statybos ir architektūros fakulteto organizuojamos studijų programos nuolat atnaujinamos, reaguojant į statybos srities rinkos poreikius bei situaciją.

Svarbu suprasti, kad būtina prognozuoti situaciją keletą metų į priekį, nes kol studijų programos bus pakeistos ir jas pabaigs pirmoji absolventų laida, praeis beveik penkeri metai“, – kalbėjo D. Pupeikis.

Studijoms daug įtakos turi ir naujausia laboratorinė įranga. „Pavyzdžiui, pastatų inžinerinių sistemų programos studentai sulaukia ir daug verslo atstovų dėmesio: jų dėka ne tik nuolat atnaujinamos laboratorijos, bet į jas tyrimų atlikti atvyksta ir mokslininkai iš užsienio.“ Šiuo metu baigiama įrengti realiai funkcionuojanti saulės kolektorių sistema padės studentams dar labiau praplėsti ne tik teorines, bet ir praktines žinias.

Architektūros programa pakeista iš esmės Specialistas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos aukštosiose mokyklose bijoma esminių pokyčių, ir džiaugiasi, kad architektūros studijų programa tapo išskirtiniu pavyzdžiu, kaip sėkmingai pakeisti programos struktūrą. „Lietuvoje architektūros studijų programa beveik visais atvejais buvo organizuojama panašia eiga. Pasitelkę ne tik mūsų ekspertų žinias, bet ir užsienio specialistų patirtį, programos tinklelį pakeitėme taip, kad studentai daugiausia dėmesio galėtų skirti projektavimui, kurio metu praktiškai pritaikomos semestro metu gaunamos profesinės žinios. Pavyzdžiui, tokio modulio kaip matematika nebeturime, jis yra integruotas į semestrinį projektą ir dėstomas taip, kad būtų atsižvelgiama į pagrindinės projektavimo užduoties įgyvendinimą“, – apie programos išskirtinumus pasakojo fakulteto dėstytojas.

Dar vienas svarbus pokytis – įdiegtas „Studio“ metodas, kai studentai pasiskirstę grupėmis dirba su pasirinktais dėstytojais – projekto vadovais, kurių kiekvienas vadovaujasi savo mokymo metodais. Vienam tokių „Studio“ metodų vadovauja ir reguliariai į Lietuvą atvyksta olandų architektas Johanas de Wachteris.

93

Užs.

Nuotekų dumblo tvarkymas – nebe problema Šių metų pradžioje bendrovė „Kauno vandenys“ užbaigė Europos Sąjungos (ES) ir biudžeto lėšomis finansuotą projektą „Kauno dumblo apdorojimo įrenginių statyba“. Projekto vertė – kone 10 mln. eurų.

80 proc. reikiamos sumos skyrė ES, likusi dalis – valstybės biudžeto ir vandentvarkos įmonės lėšos.

Projekto nauda – akivaizdi

ateityje bus galima panaudoti kaip biokurą arba žemės ūkyje. Aplinkos ministerijoje kaip tik ren-

umblo apdorojimo įrenginiai, anot įmonės „Kauno vandenys“ direktoriaus Lino Baltrėno, Kauno regionui buvo labai reikalingi: ir dėl problemiško dumblo laikymo, ir dėl nuotekų dumblo skleidžiamo kvapo. Mat ilgą laiką dumblas buvo laikomas „Kauno vandenų“ nuotekų valykloje išbetonuotoje maždaug 12 hektarų ploto aikštelėje. Įgyvendinant projektą buvo rekonstruoti biofiltrai, pastatyta stoginė, skirta laikinai laikyti džiovintą dumblą, pakeisti dumblo siurbliai, šilumokaičiai. Taip pat sumontuota visa reikalinga dumblo apdorojimo įranga.

Marvelės nuotekų valykloje pastatytuose dumblo apdorojimo įrenginiuose nuotekų dumblas bus pūdomas, sausinamas ir džiovinamas. Tikimasi, kad sudžiovintą nuotekų dumblą

giama studija, kurioje, remiantis vokiečių patirtimi, analizuojamos galimybės nuotekų dumblą panaudoti žemės ūkyje, teritorijoms rekultivuoti ir pan.

D

Į valyklą dumblas tilptų ir iš viso regiono Skaičiuojama, kad naujųjų nuotekų dumblo apdorojimo įrenginių pajėgumų pakaktų ir viso Kauno regiono nuotekų dumblui sutvarkyti. Žiemos metu moderniuose dumblo apdorojimo įrenginiuose galėtų būti sudžiovinta 11,2 tonos nuotekų dumblo, vasarą – apie 15 tonų. Šiuo metu jau išdžiovinta apie 200 tonų dumblo.

Iki šiol nuotekų dumblas iš Kauno buvo vežamas į Ežerėlį. Per metus jo susidarydavo apie 16 tūkst. tonų.

„Nuotekų dumblą supūdžius, nusausinus ir išdžiovinus, jo masė sumažėja net keturis kartus. Dumblą sandėliuosime čia pat, Marvelėje esančiuose įmonės sandėliuose“, – aiškino bendrovės „Kauno vandenys“ vadovas L. Baltrėnas.

Kauniečių įgyvendintas projektas „Kauno dumblo apdorojimo įrenginių statyba“ – dar vienas žingsnis siekiant 2007–2013 metų Sanglaudos skatinimo veiksmų programoje numatytų tikslų – 80 proc. Lietuvoje susidarančio dumblo tvarkyti taikant modernias technologijas.

Ruošiasi dar vienam startui Sėkmingai užbaigusi vieną projektą, bendrovė „Kauno vandenys“ planuoja imtis kito – nuotekų valyklos rekonstrukcijos. Nuotekų valykloje ruošiamasi pastatyti nuotekų dumblo apdorojimo ultragarsu įrangą ir kvapų filtrus. Nuotekų valyklos rekonstrukcijai 2016–2018 metais numatyta skirti 3 mln. eurų., iš jų 870 tūkst. eurų tikimasi gauti iš ES Sanglaudos fondo.

Bendrovė „Kauno vandenys“ mechaninio ir cheminio nuotekų valymo įrenginius pradėjo eksploatuoti 1999-aisiais. Tais pat metais nuotekų dumblas pradėtas pūdyti metatankuose ir sausinti centrifugomis. 2008-aisiais nuotekų valykloje paleisti biologinio valymo įrenginiai. Taip pat – kogeneracinė jėgainė: dviejuose jos generatoriuose buvo deginamos pūdymo proceso metu susidariusios biodujos. Pastačius modernius dumblo apdorojimo įrenginius, paleistas dar vienas kogeneracinės jėgainės generatorius. Vandentvarkos įmonė pasirūpino įdiegti ir reikiamą įrangą, skirtą biodujoms išvalyti – pašalinti sieros vandenilį ir tokiu būdu sumažinti oro taršą.

Atidaryme dalyvavo Vyriausybės, savivaldybės ir rangovų atstovai.

94 2016 Nr. 3

Nuotekų dumblą supūdžius, nusausinus ir išdžiovinus, jo masė sumažėja net keturis kartus. Dumblą sandėliuosime čia pat, Marvelėje esančiuose įmonės sandėliuose. / Linas BALTRĖNAS /

Marvelės nuotekų valykloje pastatyta nuotekų dumblo džiovinimo įranga.

95

kraštotvarka

Želdynus išstumia betonas Kristina BUIDOVAITĖ

Specialistai pripažįsta – miestų gyvenamųjų rajonų aplinka neatitinka šiandienos reikalavimų ir gyventojų lūkesčių. Kokybiškos gyvenamosios aplinkos pasigenda ne tik senos statybos rajonų, bet ir naujai statomų daugiabučių gyventojai. Viena priežasčių – užsakovai per vėlai susirūpina aplinkos tvarkymu. Arba tam BFL nuotr.

taupoma. Visas dėmesys skiriamas pastatams, pamirštant, kad svarbi yra ir patraukli gyvenamoji aplinka.

Kieta danga – paprasčiausias sprendimas rastai suprojektuoti naujų gyvenamųjų kvartalų kiemai ir verslo centrų aplinka bado akis, – sakė Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Miškų ir ekologijos fakulteto Miško biologijos ir miškininkystės instituto lektorius, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos narys Mantas Pilkauskas. – Daugumos nekilnojamojo turto (NT) projektų plėtotojų tikslas – pasiekti didžiausią leistiną užstatymo intensyvumą ir suprojektuoti gražų pastatą, neskiriant pakankamai dėmesio kiemams tvarkyti. O juk apsispręsti, ar čia augs medžiai, būtina jau renkantis pastatui vietą, mat medžiams, krūmams ir gėlėms reikia palikti pakankamą žemės plotą.“ Pašnekovas įspėja – Lietuvoje netinka medžius sodinti ant garažų stogų, toks sprendimas garantuoja nesėkmę: „Medis ir pastatas yra dvi priešingybės, jas, įvertinus Lietuvos klimatą, reikia suderinti vieną šalia kitos, o ne vieną virš kitos.“ Klaipėdos universiteto (KU) Architektūros, dizaino ir dailės katedros vedėja, architektė Ramunė Staševičiūtė mano, kad jei medžiai ant stogų

P

96 2016 Nr. 3

auga Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje ir Suomijoje, toks sprendimas galėtų tikti ir Lietuvai. „Stogų želdinimas (taip pat medžių) pasiteisina tankiai urbanizuotose teritorijose, kur nėra galimybės ant žemės įrengti želdinių. Technologijos tai leidžia. Beje, Klaipėdoje, Gandrališkėse, tokia idėja buvo realizuota. Be to, tai, kas šiandien atrodo nelogiška, rytoj gali būti pažangos variklis“, – kalbėjo pašnekovė.

Kone pagrindinė NT projektų plėtotojų klaida – aplinkos tvarkymu susirūpinti tik tuomet, kai pastatas jau stovi. Kadangi į projektuotojų komandą kraštovaizdžio architektas kviečiamas retai, architektai, mažai pažindami augalus, vietoje jų renkasi klinkerio ar pjauto granito dangą. „Užsakovai į kraštovaizdžio architektus dažniausiai kreipiasi tikėdamiesi, kad jie gamtą pritaikys žmogaus poreikiams. Tik išmanantieji gamtos procesus, erdvių formavimo meną ir pažįstantieji augalus gali gerai suprojektuoti gamtiškos pakraipos parką ar sodybą“, – atkreipė dėmesį kraštovaizdžio architektas. Želdynų įstatyme įtvirtintas nuostatas, kad želdynų projektų rengimo vadovai gali būti tik atestuoti specialistai, kurių atestavimo tvarką nustato Aplinkos ministerija. Želdynų projektų

rengimo vadovų atestatus turi kraštovaizdžio architektai ir želdynų tvarkymo srityje specializavęsi miškininkai, architektai, biologai. Ar jie kviečiami dalyvauti projekto įgyvendinimo komandoje, priklauso nuo jo pobūdžio ir traktavimo. „Jei užsakomas gyvenamojo namo statybos projektas, parengti sodybos aplinkos sutvarkymo planą yra tik maža ir ne pagrindinė projekto sudedamoji dalis. Jei užsakomas parko projektas, želdynų projektų rengimo vadovo dalyvavimo būtinybė priklausys nuo užsakovo norų ir savivaldybės Architektūros skyriaus vedėjo prioritetų: ar šis pirmumą teiks Želdynų įstatymui, ar Statybos techniniam reglamentui. Kol kas teisės aktai nėra suderinti“, – komentavo M. Pilkauskas.

Rengiant aplinkos sutvarkymo projektą, svarbu atsakyti į klausimą, susijusį su vertybėmis: kas vyraus sklype – gamta ar kultūra? „Augalai yra plastiška medžiaga, ilgainiui kintanti.

Medžio pavidalas smarkiai keičiasi per pirmuosius 50 metų, o erdvės formuotojo funkciją pradės atlikti tik dar po 10 metų. Taigi reikia nepamiršti greičiau augančių krūmų ir vos per metus išaugančių žolinių augalų vaidmens – tokie puikiai tinka erdvėms atskirti, suolų užnugariams formuoti“, – paaiškino ASU atstovas.

Darbas, reikalaujantis specifinių žinių ir patirties

Už Europos pinigus – nepamatuoti sprendimai

Kraštovaizdžio architektų darbo laukas – kraštovaizdžio planavimas ir želdynų projektavimas. Planuojant miestus ir rajonus dirba didelės specialistų grupės, kuriose svarbų, o kartais vadovo vaidmenį atlieka kraštovaizdžio architektas. Projektuojant želdyną (parką ar sodybą), komandos mažesnės, nors užduotis – irgi kompleksinė. Želdyno projektavimo darbai apima želdyno planavimo ir erdvių formavimo darbus, augalų, takų, dangų, aukščių planavimą, inžinerinių tinklų, pastatų ir statinių projektavimą, sąmatų skaičiavimą. Todėl, M. Pilkausko teigimu, nenuostabu, kad projektuojant net ir nedidelį parką dalyvauja keturi ar penki specialistai: kraštovaizdžio architektas, architektas, elektros, vandentiekio ir nuotekų inžinieriai, ekonomistas.

Visiems jiems dirbant komandiškai galima tikėtis kokybiško rezultato. „Architekto suprojektuoto namo terasa atsiveria į erdvų kiemą, vejos kilimas apjuostas taku, už kurio kyla krūmai, o medžiai formuoja dar vieną erdvų kambarį lauke. Ant takų net ir po lietaus netelkšo balos, vakare namas ir kiemas apšviestas, nors šviestuvų nematyti, – idealią viziją suformulavo M. Pilkauskas. – Prasto darbo pavyzdys būtų, kai į savo kiemą kaskart tenka brautis pro garažą, vejoje ir ant takų telkšo balos, medžiai uždengia gražų vaizdą nuo terasos, o vakare šviestuvai spigina į akis.“ Pagrindinis iššūkis daugiabučių kiemuose – atskirti poilsio zonas ir automobilių stovėjimo vietas, rasti vietos ramiam poilsiui, vaikų žaidimų aikštelėms ir paauglių sporto aikštynams.

Daugiabučių aplinka, kitaip nei individualiųjų namų, turi atitikti skirtingų žmonių grupių poreikius. Tai galima išspręsti, jei planuojant daugiabučių kvartalą paliekama pakankamai erdvės želdynams.

2012 metais Aplinkos ministerija organizavo konkursą „Už kraštovaizdį“. Konkurso dalyviai – savivaldybių administracijos, viešosios įstaigos, valstybės ir savivaldybių parkų direkcijos, įmonės, bendruomenės ir privatūs asmenys. Šiame konkurse Utenos miesto parkai buvo pripažinti geriausiu kraštovaizdžio tvarkymo pavyzdžiu Lietuvoje. Po metų vykusiame Europos Tarybos konkurse už šį projektą – „U – parkai. U – posūkis, kuris mums patinka“ (ang. „U-parks. U-turn we love“) – Lietuvai ir Utenai skirtas specialus Europos Tarybos pažymėjimo ženklas „Už dėmesį miesto kraštovaizdžiui ir jo, kaip bendro turto, puoselėjimą“.

Ramunė Staševičiūtė įsitikinusi, kad ateityje norma turėtų tapti namas ar gyvenamasis kvartalas, aprūpinantis energijos ištekliais (žemės šiluma, saulės, vėjo energija). Gyventojai turėtų atrasti lietaus surinkimo ir panaudojimo sistemas, fasadų, stogų želdinimą. Kiemuose galėtų prigyti vertikalūs daržai ir sodai, o socialines problemas padėtų spręsti bendruomenės daržai ar sodai. „Pasaulyje jau įrengiami požeminiai parkai, o mūsų miestai, miesteliai, kaimo kapinės praranda savastį beatodairiškai kertant medžius, urbanistinės teritorijos veidą keičia neatpažįstamai įrengiant miestų, ypač miestelių, aikštes. Jos tampa niekuo, neturinčios identiteto. Ir tai daroma už Europos Sąjungos lėšas, neva puoselėjant bendruomenės gerovę“, – komentavo architektė. Įprastai tiesiog atnaujinamos gatvių dangos, kertami brandūs medžiai, į jų vietą sodinami nauji, investuojama daug lėšų, tačiau šiuolaikinės kokybės nėra. „Daugelis atsakingų darbuotojų tiesiog nelabai žino, kokios yra kraštovaizdžio architekto funkcijos ir ką jis gali. Visuomenė neskiria architekto nuo kraštovaizdžio architekto. Daugelis mano, kad pasodinti medžius ar įrengti gėlyną kuo puikiausiai gali visi. Tiesa – gali, tačiau mes už tuos pinigus galėtume sukurti brandžius, vertus pasigėrėjimo, džiuginančius žmones kraštovaizdžio architektūros kūrinius“, – reziumavo pašnekovė.

toks etatas. Būtent savivaldybėse sprendžiami svarbiausi klausimai: nuo kraštovaizdžio dizaino, pastatų ir jų kompleksų aplinkos, miesto ar miestelio vaizdo formavimo, viešųjų erdvių, želdynų projektavimo iki gyvenviečių ar atskirų saugomų teritorijų planavimo, kraštovaizdžio plėtros ir apsaugos strategijų formavimo. Priimant sprendimus turėtų dalyvauti kraštovaizdžio architektai kartu su kraštovaizdžio geografais ir kraštotvarkininkais.

Pašnekovės teigimu, valstybė per mažai dėmesio skiria kraštovaizdžio architektams rengti, todėl Lietuva nuo kitų Europos šalių atsilieka pagal kraštovaizdžio tvarkymo, pažeistų kompleksų atkūrimo apimtis, požiūrį į kraštovaizdį savivaldos lygmeniu, nevyriausybinių organizacijų, besirūpinančių kraštovaizdžio klausimais, skaičiumi ir aktyvumu. „Pasaulyje kraštovaizdžio architektai propaguoja ekologiškumą, renatūralizaciją, palaiko ir stiprina gyvybingas ekosistemas miestuose, o Lietuvoje dėl nepakankamo specialistų skaičiaus stebima atvirkštinė tendencija. Tai, kas užsienio šalyse vadinama kraštovaizdžio architektūra, Lietuvoje traktuojama kaip dekoratyvinė sodininkystė“, – apgailestavo pašnekovė.

Kelios savivaldybės pradėjo rengti rajoninio lygmens kraštovaizdžio planus. Jų tikslais ir kokybe, anot KU mokslininkės, tenka nusivilti: užuot nagrinėjus kraštovaizdžio charakterį, pateikiami urbanistiniai sprendiniai, rengiant planus nedalyvauja kraštovaizdžio architektai.

Trūksta strateginio požiūrio R. Staševičiūtės vertinimu, Vokietija, Italija, Olandija, Prancūzija, Belgija, Liuksemburgas – šalys, kurių pavyzdžiu turėtume sekti. Kraštovaizdžio architektūrai vis daugiau dėmesio skiria ir Rytų valstybės: Kinija, Japonija, Taivanas. Šiose šalyse stebimas naujų parkų kūrimo proveržis. Tokias tendencijas lėmė sparti pramonės plėtra ir automobilių transporto sukeliama oro tarša. Lietuvoje vyksta atvirkštinis procesas: mažinami želdinių plotai miestuose, jie panaudojami naujai gyvenamajai statybai ar gamybos įmonių plėtrai šalia miesto. Kita tendencija – miestų centre kertami brandūs medžiai, o jų vietoje sodinami menkesnės ekologinės vertės vadinamieji miesto medžiai.

Iki šiol iš mirties taško nejuda ir gyvenamųjų namų teritorijų tvarkymo bei naujo pritaikymo žmonių gyvenimui – ne tik automobiliams laikyti – problema.

Lietuvoje 10 tūkst. gyventojų tenka vienas kraštovaizdžio architektas. Iš 60 savivaldybių tik trylikoje dirba nors vienas kraštovaizdžio specialistas, daugelyje savivaldybių net nėra numatytas

97

svetur

Rusnė MARČĖNAITĖ

Lietuva gali skaičiuoti ne tik užsienio architektų studijų projektų importą ar indėlį planuojant reikšmingus mums statinius. Judėjimas vyksta ir priešinga kryptimi: savo kūrybą eksportuoja architektai, žinias ir meistrystę svetur atskleidžia statybos įmonės. Garsiame Pietų Vokietijos kurorte šeimos iš Rytų šalies gyvenamajame komplekse baigiamas įrengti SPA centras – vienas tokių pavyzdžių: jį projektavo ir dalį rangos darbų atliko lietuviai.

1500 kvadratinių metrų – po žeme veji metai projektavimo, medžiagų parinkimo, statybos priežiūros darbų, ir kai kitą kartą Vilniaus architektų studijos (VAS) komanda lankysis Vokietijoje, SPA centro baseine jau tyvuliuos vanduo. Šiame SPA komplekse netrūksta oro – 1500 kvadratinių metrų ploto pastate vienu metu gali ilsėtis ar sportuoti ne viena dešimtis žmonių.

Pastato erdvė suvokiama tik užėjus į vidų, nes iš lauko matoma tik viena vitrininė siena. Pasak SPA centro projekto vadovo, VAS architekto Kęstučio Pempės, bendrą urbanistinę komplekso idėją parengusi vokiečių architektų ir inžinierių komanda „Kuhnl & Schmidt Architekten AG“ nusprendė, kad SPA pastato eksterjeras neturėtų konkuruoti su išraiškinga gamtine aplinka, todėl visas tūris paslėptas po šiek tiek išlenktu apželdintu stogu.

Esantiesiems SPA centro viduje pro langus atsiveria kalvotas vietovės kraštovaizdis, properša ir tvenkinys: K. Pempės vertinimu – ne pati įspūdingiausia galima panorama, bet tai nenuostabu, nes ši atiduota gyvenamajam pastatui – vilai (be minėtų pastatų, komplekso teritorijoje yra

D

98 2016 Nr. 3

Erdvus SPA komplekso pastatas kukliai paslėptas po apželdintu stogu atkartojant kalvotą vietovės landšaftą.

Kęstučio Pempės nuotr.

SPA komplekse Vokietijoje – akmens solidumo ir stiklo trapumo kontrastai

99

svetur

ir apsaugininkams bei aptarnaujančiajam personalui skirti namai). Kadangi langai orientuoti į vakarų pusę, pasirūpinta įrengti lauko žaliuzes, kurias galima nuleisti, jei besileidžianti saulė SPA lankytojus imtų erzinti.

K. Pempė pristatydamas projektą laikosi konfidencialumo sutarties ir palieka intrigos: užsakovas iš Rytų šalies, bet ne iš Rusijos, šiame kurorte jis turi nemažai nekilnojamojo turto, ir VAS jam atliko jau ne pirmą darbą.

Projektus lietuviai įgyvendina bendradarbiaudami su vietos partneriais – įmone „Kuhnl & Schmidt Architekten AG“. Ji pritaikė VAS parengtą projektą ir suderino jį su statybų priežiūrą vykdančiomis institucijomis. Teritorijos suplanavimo, tvarkymo, apželdinimo darbus projektavo kita vokiečių įmonė – „Bauer Landschaftarchitekten“. „Mes neturime licencijų dirbti Vokietijoje. Ne todėl, kad negalime jų turėti, o todėl, kad gaišti laiką tvarkant popierius dėl vieno ar kelių projektų tikrai neapsimoka“, – aiškino architektas.

Natūralių medžiagų prabanga Projekto vadovas pripažino – Lietuvos architektams progų dirbti su tokiomis geromis medžiagomis, kokios panaudotos šiame SPA komplekse, pasitaiko nedažnai. Tačiau tikslo nustebinti pasaulį medžiagų ar tam tikrų sprendinių brangumu, pabrėžė K. Pempė, neturėjo nei užsakovai, nei projektuotojai. Buvo svarbu tiesiog išlaikyti tam tikrą kokybės lygį, kai svarbios ir apdailos medžiagos. Projektuotojai neturėjo ir užsakymo sukurti rytietišką ar pseudoklasikinį stilių. „Aukso nėra net rankenose“, – šyptelėjo K. Pempė. Lietuvos architektai projektavo tai, kas patrauklu patiems – šiuolaikinį SPA centrą.

Pagrindinė interjero medžiaga – akmuo.

Projektuotojams reikėjo visų įmanomų žinių apie tam tikras akmens rūšis, jų apdirbimo ir panaudojimo galimybes – skirtingoms funkcinėms zonoms, atskiriems estetiniams sprendimams jie panaudoti patys įvairiausi. Buvo pasirinkti vieno

Apie projekto komandą: Projekto vadovas ir koordinatorius – Kęstutis Pempė.

Vykdomoji architektė – Daiva Pauliukonienė.

Baro sienos dekoras sumontuotas iš vienos rūšies, bet skirtingai apdoroto natūralaus akmens.

Architektai – Džiugas Kisielius, Eugenija Dedok, Aušrinė Bredulytė.

Konstruktoriai – Laimonas Stikleris, Arūnas Vižinis.

100 2016 Nr. 3

Kęstučio Pempės nuotr.

Sumaniai apšviestas iš akmens suprojektuotas SPA interjeras atrodo lengvas ir skaidrus.

didžiausių pasaulyje natūralaus akmens produkcijos gamintojo – Italijos kompanijos „Antolini Luigi“ – marmuro gaminiai. Atskirus elementus pagal projektus pjaustė kitos garsios, net Zahos Hadid projektuose dirbusios italų kompanijos „Citco“ specialistai.

Architektas atkreipė dėmesį į ypač sudėtingą akmens meistrams užduotį – iš rombo formos plokščių sukomponuotą baro sieną, kurioje yra išpjaustyti tokios pat formos langeliai.

Taip pat iš marmuro suprojektuotos baseino zonos grindys šiuo atveju apdirbtos taip, kad neslystų. „Yra net toks apdirbimo būdas – „oda“, kai akmuo tampa neslidus, – aiškino K. Pempė. – Slidų blizgaus paviršiaus akmenį naudojome tik ten, kur saugu – sienoms ir pan.“ Keliais aukštais lyg piramidė ant vienos sienos suklijuotos rombo formos travertino plokštelės skirtingai apdorotos dėl estetinio efekto: vieni paviršiai blizga, kiti – matiniai, treti – lyg pašiurkštinti.

Projektuotojams reikėjo visų įmanomų žinių apie tam tikras akmens rūšis, jų apdirbimo ir panaudojimo galimybes – skirtingoms funkcinėms zonoms, atskiriems estetiniams sprendimams jie panaudoti patys įvairiausi.

101

Viena galinė 25 metrų baseino siena – stiklinė. Per jos viršų plaukiojant liesis vanduo.

102 2016 Nr. 3

svetur

Kęstučio Pempės nuotr.

Erdvioje saunoje it ugnis žaižaruoja iš vidaus apšviesta pirtyse dažnai naudojamo druskos akmens sienelė.

Lietuvių įmonė „Think light“ talkino architektams, panorusiems pasiekti kontrastingų medžiagų žaismę – šalia solidžios, amžinos medžiagos – marmuro – įrengti trapią stiklinę šviesos upę. Jie pagamino stiklines užuolaidėles, padengtas tam tikra blizgia šviesą atspindinčia medžiaga. Idėja buvo nauja patiems jos autoriams, kėlė abejonių užsakovui, techninių rūpesčių – jos įgyvendintojams, bet viskas pasimiršo, kai baigus darbą buvo paspaustas apšvietimo mygtukas ir visi pamatė efektą.

Baseinas – ambicingiems naudotojams 25 metrų ilgio baseinas, užsakovo pageidavimu, yra beveik tvarkingos geometrijos – kad

ši netrukdytų naudoti baseiną plaukimo pratyboms. Į baro pusę orientuotas baseino galas yra stiklinis, ir per tą kraštinę persilies vanduo, kai jame bus plaukiojama. Viduje ir lauke esančios sūkurinės vonios skirtos tiems, kuriems mielesnis ne sportas, o povandeniniai masažai. Baseiną įrengė Lietuvos meistrai.

Ypatingą efektą raibuliuojančiame vandenyje turėtų sukurti akustinėse lubose įrengtas stiklinis kupolas. Jį suprojektavo vokiečių architek-

Ugnimi žaižaruojanti sienelė prie krosnelės – dažnai saunose naudojamas druskos akmuo.

Ypatingas efektas išgautas apšvietus jį iš vidaus.

Be to, jis atlieka ir apsauginę funkciją – pats būdamas atsparus karščiui, gerai nuo jo apsaugo artimiausią aplinką.

Turkiškoje pirtyje – hamame – vėl sugrįžta prie akmens – smulkių akmeninių mozaikų. Patalpą efektingai apšviečia lubų mozaikoje įrengtos lemputės.

tai, lietuviai parinko derančius ispanų gamintojo šviestuvus.

Erdvioje, bent dešimt žmonių vienu metu talpinančioje suomiškoje pirtyje sienoms ir baldams panaudotas medis: sienoms apdailinti – juodalksnis, sėdimoms vietoms – liepa.

„Kiekvienas objektas – tam tikra mokykla.

Nebūna, kad viską matytum vien rožinėmis spalvomis. Pamatėme, kas pasiteisino, kas buvo gal pernelyg sudėtinga įgyvendinti, žodžiu – įgyvendinę šį projektą tapome dar gudresni“, – šyptelėjo K. Pempė.

103

Užs.

Prekybos ir pramogų centrų „Akropolis“ vadovai pirmieji ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse pastatų fasadų atnaujinimą patikėjo Izraelio kompanijai „Palram“.

Išskirtiniai projektai – lietuvių iniciatyva Platų aukštos kokybės plastiko asortimentą siūlanti Izraelio kompanija „Palram“ pasaulio rinkoje pažįstama jau daugiau nei šešis dešimtmečius, tačiau Lietuvoje ambicingus projektus ėmėsi įgyvendinti tik dabar. Į Lietuvą vieną didžiausių ir labiausiai patyrusių visuomeninės paskirties pastatams skirto plastiko gamintojų pakvietė prekybos ir pramogų centrų „Akropolis“ vadovai. Jie patikėjo šiai kompanijai atnaujinti pastatų fasadus. „Lietuviai vis dar bijo naujovių, be to, dažnai žiūri tik į trumpalaikę perspektyvą, o ne ieško racionalių sprendimų.

Tačiau situacija keičiasi, ir, manau, naujiems projektams Lietuvoje vis dažniau bus siūlomos novatoriškos medžiagos, kurios padėjo sukurti architektūros šedevrus visame pasaulyje“, – įsitikinęs gamintojui „Palram“ atstovaujančios įmonės „Avisma“ direktorius Maksimilian Dolženko.

104 2016 Nr. 3

Nusprendę atnaujinti „Akropolių“ fasadus ieškojome technologijų, kurios būtų orientuotos į ateitį – būtų saugios, patikimos, kartu ir itin funkcionalios. / Rimvydas JUODIS / Pradėjo nuo „Akropolių“ mbicingų kompanijos „Palram“ projektų pionieriais Lietuvoje M. Dolženko vadina Vilniuje, Klaipėdoje ir Šiauliuose esančius prekybos ir pramogų cen trus „Akropolis“. Jie buvo pirmieji ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse, pastatų fasadų atnaujinimą patikėję Izraelio kompanijai, ir anksčiau įprastas stiklo detales pakeitę naujoviškais specialaus plastiko sprendimais. „Nusprendę atnaujinti „Akropolių“ fasadus ieškojome technologijų, kurios būtų orientuotos į ateitį – būtų saugios, patikimos, kartu ir itin funkcionalios. „Palram“ pasaulyje yra įgyvendinusi ne vieną unikalų projektą – nuo prekybos centrų stogų dangos ir olimpinių stadionų įrengimo, tad pasikvietėme šią kompaniją įgyvendinti mūsų projektus. Prieš pasirinkdami medžiagą kreipėmės ir į Lietuvos specialistus – Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto kompozitinių statybinių konstrukcijų mokslo laboratorijoje „Kompozitas“ buvo atlikti specialūs bandymai apkrovoms, tempimui ir kitoms polikarbonato plastiko fizinėms ypatybėms ištirti“, – pasakojo bendrovės „Akropolis LT“ Eksploatacijos skyriaus vadovas Rimvydas Juodis.

Prieš pradėdami montavimo darbus „Akropolis LT“ specialistai taip pat ėmėsi papildomų saugumo priemonių – atliko esamų konstrukcijų stiprinimo darbus. „Pradėjus įgyvendinti projektus, į Lietuvą iš Izraelio atvyko „Palram“ Projektavimo skyriaus darbuotojai. Apžiūrėję visus tris pastatus, jie įvertino esamų konstrukcijų ypatybes, daug dėmesio skyrė Lietuvoje vyraujančiam klimatui, ypač vėjo ir sniego apkrovoms, tam, kad būtų suprojektuotas ir pasiūlytas tinkamiausias montavimo mazgas.

Abiejų šalių sutarimu buvo pasirinktas brangus, tačiau labai kokybiškas monolitinio polikarbonato plastikas „Palsun UV2“. Izraeliečių komanda pati dalyvavo ir rengė montavimo mazgų bei plastiko sudėjimo projektus, remdamasi jais pagamino plastiko lakštus, prižiūrėjo, kad viskas būtų atliekama pagal griežtas jų rekomendacijas.

Tik taip galima užtikrinti aukščiausią darbų kokybę ir didžiausią lankytojų saugumą. Juk būtent toks ir buvo pagrindinis užsakovo – „Akropolio“ – reikalavimas“, – pasakojo M. Dolženko.

A

„Palsun UV2“ plastiku Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių „Akropoliuose“ nuspręsta pakeisti pastato išorėje buvusias stiklines detales. Vilniaus „Akropolyje“ „Palsun UV2“ plastikas pakeitė stiklinę stogo dangą prie pagrindinių įėjimų į prekybos ir pramogų centrą. Šiaulių „Akropolyje“ pakeistos stiklinės fasado apdailos detalės.

Toks pat projektas kaip Vilniuje pavasarį bus įgyvendintas ir prekybos centre Klaipėdoje. Visuose trijuose prekybos ir pramogų centruose bus panaudota 5500 kvadratinių metrų plastiko.

Bendrovės „Akropolis LT“ investicijos į pastatų atnaujinimą siekia apie 0,8 mln. eurų. Šiuo metu „Akropolis LT“ – vienintelė įmonė Rytų Europoje, gavusi vardinį garantinį „Palram“ sertifikatą, pagal kurį plastiko konstrukcijoms suteikiama 10 metų garantija.

Kainos ir kokybės santykis „Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kokybiškas plastikas, jei lyginsime jį su kitomis rinkoje esančiomis alternatyvomis, pavyzdžiui, stiklu, yra brangi medžiaga. Tačiau apskaičiavę atidžiau įsitikintume, kad taip nėra. Stiklas kainuoja mažiau, tačiau jam suteikiama ribota, įprastai kelerių metų, garantija.

Be to, apskaičiuota, kad apie 10 proc. stiklo dėl aplinkos poveikio krinta ir dūžta. „Palsun UV2“ plastikui gamintojas suteikia 10 metų

garantiją, šis plastikas yra kokybiškesnis ir, be abejo, saugesnis. Taigi, vertinant ilgalaikę perspektyvą, plastikas – racionalesnis sprendimas“, – teigė UAB „Avisma“ direktorius. „Palram“ įgyvendino ne vieną projektą didžiuosiuose prekybos ir pramogų centruose – kompanijos plastiko lakštais dengti Kipro „Tiffany“ (Izraelyje, Haifos mieste,), „Hozot ha Mifraz“, „Fun Republic“ (Indijoje), „Manufactura Outlet“ (Ukrainoje, Kijeve) ir kitų prekybos centrų stogai.

Nors „Palram“ siūlomų plastiko lakštų amplitudė labai plati, kompanija tituluojama stadionų karaliene. Jos architektūros kūrinių sąraše – dešimtys stadionų, tarp kurių – ir itin plačiais užmojais bei aukštais reikalavimais išsiskiriantys olimpiniai stadionai. Vieną didžiausių polikarbonato plastiko įrengimų pasaulyje „Palram“ sumontavo dengdama Atėnų olimpinio stadiono stogą (dydis – 24 tūkst. kvadratinių metrų). Kompanijos plastikas puošia ir stadionus Kinijoje, Airijoje bei kitose šalyse.

Ambicingiausiu ir didžiausiu kompanijos įgyvendintu iššūkiu pelnytai vadinamas įspūdingų formų Pietų Kinijos miesto Šendženo universiados stadionas, kuriam buvo panaudota 45 tūkst. kvadratinių metrų plastiko. Įdomu, kad plastiko konstrukcijas Lietuvos prekybos ir pramogų centrams „Akropolis“ projektavo tie patys žmonės, kurie dirbo ir prie grandiozinio Šendženo stadiono projekto.

„Palram“ plastikas panaudotas stadionų Kinijoje, Airijoje ir kitose šalyse statybose.

105

Stogas – viena svarbiausių pastato konstrukcijų.

Statant energiškai efektyvius namus, svarbu nepadaryti klaidų, nes per stogą galima netekti didelio kiekio energijos. Lietuvoje vykdomas Europos Komisijos finansuojamas projektas „Lietuvos statybos sektoriuje dirbančių darbuotojų kompetencijų ir įgūdžių, susijusių su energiškai efektyvių pastatų statyba, stiprinimas“. Siekiama, kad šis projektas padėtų statybininkams tobulinti įgūdžius, susipažinti su energiškai efektyvios statybos niuansais.

Energiškai efektyvi statyba: sutapdintų stogų įrengimas ienas iš projekto uždavinių – parengti technologijų aprašymus energiškai efektyviai statybai pagal 8 specializacijas: langų ir durų montavimas, tinkuojamųjų fasadų šiltinimo sistemų įrengimas, vėdinamųjų fasadų šiltinimo sistemų įrengimas, sutapdintų stogų įrengimas, šlaitinių stogų įrengimas, šildymo sistemų montavimas, ventiliacijos sistemų montavimas, žemos įtampos elektros įrenginių montavimas. Šiame straipsnyje aptariame, ką svarbu žinoti įrengiant sutapdintus stogus.

V

Bendrieji reikalavimai stogų įrengimui (ištrauka) Stogo konstrukcija turi būti tokia, kad ties karnizais nesusidarytų ledo varveklių, nuo stogo nekristų sniego nuošliaužos, būtų saugu vykdyti

106 2016 Nr. 3

stogo priežiūros ir remonto darbus, t.y. stogo eksploatavimo, priežiūros ir remonto darbai neturi kelti grėsmės nė vieno darbų etapo metu.

Užlipimui ant stogo turi būti įrengti patogūs ir saugūs laipteliai.

Stogai turi turėti pakankamą nuolydį, atitinkantį stogo tipą ir stogo hidroizoliacinei dangai įrengti panaudotų medžiagų tipą, lietaus vandeniui bei tirpstančiam sniegui nutekėti. Mažaenergių pastatų plokščius (sutapdintus) stogus rekomenduojama projektuoti su tokiais nuolydžiais: Kai hidroizoliacinė danga įrengiama iš sintetinių plėvelinių medžiagų – ne mažiau 2,5 proc.; Kai hidroizoliacinė danga įrengiama iš ritininių prilydomų medžiagų – ne mažiau 4 proc.;

Įrengiant stogus su nuolydžiu nuo 0,7° (1,25 proc.) iki 1,4° (2,5 proc.) iš bituminių ir bituminių polimerinių ritininių medžiagų, hidroizoliacinės dangos sluoksnių skaičius dvigubinamas.

Projektuojant ir statant mažaenergius pastatus turi būti užtikrintas ypatingas stogo hidroizoliacinės dangos ir garus izoliuojančio sluoksnio patikimumas.

Eksploatuojamų stogų įrengimo darbai.

Bendrieji reikalavimai (ištrauka) Plokščiųjų eksploatuojamųjų stogų nuolydis turi būti ne mažesnis kaip 0,7° ir ne didesnis kaip 7°. Šie stogai skirti ne tik apsaugoti statinius nuo atmosferinių poveikių, bet ir ant jų vykdyti įvairią veiklą. Įrengiant stogus su nuolydžiu nuo 0,7°

Užs.

iki 1,4°, turi būti naudojami šio nuolydžio stogams specialiai pritaikyti statybos produktai ir konstrukciniai sprendiniai pagal hidroizoliacinės dangos gamintojo rekomendacijas.

Technologinį aprašą parengė Vilniaus Gedimino technikos universiteto suburti ekspertai. „BUILD UP Skills ENERGOTRAIN“ projekto metu parengti technologiniai aprašai patalpinti projekto tinklapyje www.energinisefektyvumas.lt ir elektroninių statybos taisyklių sistemos ir gerosios statybų praktikos portale www.statybostaisykles.lt. „BUILD UP Skills“ projektą Lietuvoje įgyvendina Regioninis inovacijų vadybos centras, Lietuvos statybininkų asociacija, Nacionalinė pasyvaus namo asociacija, Statybos produkcijos sertifikavimo centras, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Jeruzalės darbo rinkos mokymo centras, Vilniaus statybininkų rengimo centras ir Respublikinis energetikų mokymo centras.

Su „BUILD UP Skills“ projektu, renginiais, veiklomis galima susipažinti interneto svetainėje www.energinisefektyvumas.lt ir www.buildupskills.eu.

Straipsnis nebūtinai sutampa su ES nuomone.

Nei ES Konkurencingumo ir inovacijų vykdomoji agentūra, nei Europos Komisija nėra atsakingos už publikacijoje pateikiamą informaciją.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto doc. dr. Tatjana VILUTIENĖ Rengiamo technologinio aprašo paskirtis – susisteminti mažaenergių pastatų stogų įrengimo sprendimus. Technologiniame apraše išskirti, atitinkamai pateikiant rekomendacijas jų įrengimui, trys stogų tipai: šlaitiniai stogai, plokštieji (sutapdinti) neeksploatuojami ir plokštieji eksploatuojami stogai. Rengiant technologinį aprašą atsižvelgta į mažaenergių pastatų specifiką, pateikti sprendimai, kuriuos realizuojant užtikrinamas mažaenergiams pastatams ypač svarbus įvairių stogo elementų ir stogo dangos jungčių sandarumas.

Projektuojant mažaenergius pastatus turi būti parinkti sprendiniai, užtikrinantys stogo dangos patikimumą, o statant juos – griežtai tikrinama darbų kokybė. Ant mažai energijos vartojančio pastato stogo gali būti montuojami iš atsinaujinančių energijos išteklių elektros ir šilumos energiją gaminantys įrenginiai. Šie įrenginiai turi būti montuojami taip, kad nebūtų pažeistas pastato (stogo dangos) sandarumas ir nesusidarytų sąlygos prarasti šilumos.

Apraše atskirai pateikti darbuotojų saugos sprendiniai statant ir eksploatuojant stogus, nagrinėjami sprendimai, aktualūs užtikrinant tinkamą stogų eksploataciją. Atliekant reglamentuotus apžiūros darbus, tenka vaikščioti įrengtu stogu, todėl šilumos izoliaciją būtina apsaugoti nuo praspaudimo, o hidroizoliacinę dangą – nuo pažeidimų.

Pavyzdžiui, hidroizoliacinė stogo danga, paklota ant mineralinės vatos šilumos izoliavimo sluoksnio, apsaugoma įrengiant vaikščiojimo takus, kurie padedami ant hidroizoliacinės stogo dangos. Apraše pateiktos įvairių stogo elementų įrengimo rekomendacijos, atsižvelgiant į mažai energijos vartojančio pastato stogo eksploatacijos specifiką. Šlaitinių stogų atveju tokie sprendiniai kaip stogo kopėčios, stogo tilteliai, sniego užtvarai įrengiami naudojant unifikuotus elementus ir nepažeidžiant stogo dangos sandarumo.

Tai – tik keli pavyzdžiai, ką reikėtų įvertinti įrengiant mažaenergių pastatų stogus.

Bendrovės „Paroc“ rinkodaros vadovė Baltijos šalims

Bendrovės „Saint-Gobain statybos gaminiai“

dr. Audronė ENDRIUKAITYTĖ

techninė vadovė Laima BIEZUMAITĖ

Projektuojant ir įrengiant energiškai efektyvių pastatų stogus, labai svarbus yra pastato šilumos izoliacijos apvalkalo įrengimas bei pastato ir jo atitvarų sandarumo sprendimas. Vandens garų izoliacija tiek šlaitinių, tiek ir plokščiųjų stogų konstrukcijose atlieka oro barjero funkciją, arba, kitaip sakant, tai – pastato sandarumo linija. Todėl jos įrengimo kokybė yra ypatingai svarbi. Vandens garų ir oro izoliacijos siūlės turi būti užsandarinamos. Jei konstrukciniai elementai turi kirsti šią sandarumo liniją – būtina išspręsti, kaip užsandarinti jungtis.

Kitas ne mažiau svarbus aspektas yra šilumos izoliacijos apvalkalo įrengimas. Paprastai sakant – tai šiluminių tiltelių įtakos mažinimas. Todėl stogo jungtys su siena turi būti ne tik kruopščiai suplanuotos, bet ir įgyvendintos. Tokiose jungtyse sienos šilumos izoliacija turi susisiekti su stogo šilumos izoliacija ir sudaryti vientisą apvalkalą. Jei stogas yra šaltas, šiltinama palėpės perdanga. Pasitaiko atvejų, kai esant šaltam stogui yra apšiltinama išorinė sienos dalis, tačiau pamirštama vidinė sienos dalis iš palėpės pusės.

O ją irgi būtina rūpestingai apšiltinti.

Įprasta standartiškai naudojama šlaitinio stogo konstrukcija – kai mineralinė vata montuojama tarp masyvių medinių gegnių. A arba aukštesnei energinio naudingumo klasei pasiekti bus reikalingas didesnis šilumos izoliacijos storis ir įprastinių gegnių aukščio nebeužteks. Vienas galimų sprendimų – mineralinę vatą montuoti tarp dviėjų medinių sijų. Kitas variantas yra prie gegnių pritvirtinti žemyn nuleistas pakabas. Tuomet dalis šiltinimo sluoksnio įrengiama tarp gegnių ir papildomas mineralinės vatos sluoksnis nuleidžiamas po gegnėmis.

Tačiau net ir patys pažangiausi sprendimai neužtikrins, kad namas bus energiškai efektyvus, jei ir toliau bus daromos dažnai pasitaikančios šlaitinio stogo įrengimo klaidos: - per mažas šiltinimo medžiagos plotis, dėl ko izoliacinė medžiaga ne visiškai užpildo ertmę tarp gegnių; - plyšiai šiltinimo sluoksnyje, kuomet visuose šiltinimo sluoksniuose būna sutampančios, neperdengtos šiltinimo plokščių siūlės; - plyšiai konstrukcinėse jungtyse – tuomet stogo šilumos izoliacija nesusijungia su sienos šilumos izoliacija; - neužtikrintas oro judėjimas vėdinamame oro tarpe, kraige ar karnize neįrengtos vėdinimo angos ir pan.; - sandarumo problemos: pradurta ar kitaip pažeista garo izoliacinė plėvelė, neperdengti plėvelės kraštai, netinkamai užklijuotos siūlės, nekokybiškai užsandarintos plėvelės ir sienos jungtys, nesandarios jungtys aplink stoglangius bei kitos sandūrų vietos.

107

konkursas

Geriausias konkurse – latvio ir austro architektų darbas I vieta rchitektams sunkmetis turbūt baigėsi. Tokią išvadą galima daryti žvelgiant į konkursui „Sausoji statyba architektūroje“ pateiktą darbų skaičių. Šešioliktą kartą vykusiam tradiciniam konkursui, kurį rengia kompanija „Knauf“, architektai pateikė net 66 darbus. Tiesa, dėl apdovanojimų varžėsi ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos kūrėjai.

Geriausiai įvertintas šiais metais buvo architektų iš Austrijos ir Latvijos dueto Volkerio Gi encke ir J. Pogo Birojso darbas – Latvijos mieste Liepojoje suprojektuota koncertų salė „Great Amber“.

Antra vieta konkurse atiteko lietuviams architektams Aidui Kalinauskui, Ignui Kalinauskui ir Vaidui Tamošiūnui, įgyvendinusiems projektą „Juodas namas bliuzuoja“. Trečią vietą užėmė architektė Guoda Zykuvienė už sukurtą Vytauto Didžiojo universiteto V. Biržiškos skaityklos interjerą. Šiemet specialią premiją konkurse, be komisijos, įsteigė Vokietijos cementinių plokščių gamintojas „Knauf Aquapanel GmbH & Co. KG“.

Premija, kurią gavo architektai Algirdas Stripinis, Snieguolė Stripinienė, Kristina Jurkutė ir Artūras Preikšaitis už Palangos koncertų salės projektą, įsteigta už sausosios statybos naudojimą fasaduose.

Konkurso „Sausoji statyba architektūroje“ komisiją sudarė penki Lietuvos architektai: Tumas Mazūras, Henrikas Štaudė, Raimondas Pilkauskas, Kazimieras Reimeris ir Evaldas Adomonis. Pagrindiniai vertinimo kriterijai – sausosios statybos pritaikymas architektūroje, atsižvelgta į sprendimų originalumą, įdomumą, techninį išpildymą, komponavimą interjere.

A

108 2016 Nr. 3

II vieta

Projektas „Juodas namas bliuzuoja“.

Arch. Aidas Kalinauskas, Ignas Kalinauskas, Vaidas Tamošiūnas

Liepojos (Latvija) koncertų salė „Great Amber“.

Arch. Volkeris Gi encke ir J. Pogas Birojs

109

konkursas

III vieta

Vytauto Didžiojo universiteto V. Biržiškos skaitykla.

Arch. Guoda Zykuvienė

110 2016 Nr. 3

111

Užs.

Galimybę taupyti energiją skatina papildomos investicijos Pasiūlė daugiau galimybių Efektyvus energijos naudojimas tikrai duoda grąžos. Sutaupant papildomai net nedidelį procentą energijos, investicijos atsiperka labai greitai. Todėl kompanijai „Bosch“ netenka ilgai įtikinėti klientus investuoti į novatorišką šildymo ar garo ruošimo įrangą.

112 2016 Nr. 3

eseniai Vievyje duris atvėrė nauja bendrovės „Silikatas“ polistireninio putplasčio gamykla. Čia įrengta moderniausia, maksimaliai automatizuota gamybos linija ir pritaikyti pažangūs gamybos proceso bei saugumo sprendimai. Gamybos procesui reikalingas garas, todėl gamyklos vadovai prieš pradėdami statybos darbus išsiuntė kvietimus šiluminės įrangos gamintojams teikti siūlymų pagal bendrovės „Garo šilumos technologijos“ rengtą projektą.

Kompanija „Bosch“ pasiūlė sumontuoti sočiojo garo katilą „Bosch UL-S 4000x10“, taip pat keletą įrenginių, kurių nereikalauta pirminiame projekte. Bendrovės „Robert Bosch“ atstovas Danas Ivanickas pasakojo, kad pirminiame projekte buvo numatyta įrengti tik garo katilą su būtiniausiais priklausiniais. Tačiau įrangos gamintojai išdrįso pasiūlyti kiek daugiau, nes tai leistų taupyti energiją.

N

„Gamyklos vadovams buvo svarbu pasirinkti patikimą įrangą, leidžiančią efektyviai naudoti energijos resursus. Mūsų ir gamyklos vadovų požiūris sutapo – todėl pasiūlėme papildomą įrangą, dar efektyviau taupančią energiją.“, – sakė D. Ivanickas. Įrangos montavimo darbus „Silikato“ polistireninio putplasčio gamykloje atliko bendrovė „Castrade“.

Racionalus išteklių naudojimas Papildomai buvo pasiūlyta įrengti kondensacinį degimo produktų šilumokaitį, prapūtimo šilumokaitį ir išgarų aušintuvą. Pats garo katilas – plieninis trijų eigų sočiojo garo su gamtinių dujų degikliu katilas, kurio vidutinis projektinis našumas yra 3500 kg/val.

Ką duoda papildomai sumontuota įranga?

Degimo produktų šilumokaitis skirtas taupyti energiją mažinant šalinamų degimo produktų temperatūrą ir šildant į garo katilą tiekiamą maitinimo vandenį.

Kompanijos „Bosch“ atstovas Danas Ivanickas teigė, kad išlaidos papildomai energiją taupančiai įrangai atsipirks per pusantrų metų.

Degimo produktų srautas turi didelį šilumos potencialą esant aukštai temperatūrai. Degimo produktų šilumokaičio modulis, turintis labai veiksmingus šilumos perdavimo paviršius, šį šilumos potencialą išnaudoja ir tokiu būdu gerokai padidina naujo ar esamo katilo sistemų efektyvumą. Vienakryptis nekondensacinis degimo produktų šilumokaitis naudojamas tiekiamam garo katilo maitinimo vandeniui šildyti. Kad būtų galima panaudoti degimo produktų kondensacijos metu išsiskiriančią šilumą, papildomai įrengiamas kondensacinis šilumokaitis pirminiam tiekiamo vandens pašildymui. Montuoti šiuos modulius į esamas kaitravamzdžių garo katilų sistemas yra ypač lengva ir nesudėtinga.

Degimo produktų šilumokaičio sukuriama nauda: didesnis katilo sistemos efektyvumas, mažesnės kuro sąnaudos, nesudėtingi esamų sistemų modernizavimo darbai.

Prapūtimo šilumokaičio paskirtis – iš garo katilo sistemos surinkti visą karštą nuotekų vandenį, susidariusį šalinant ir prapučiant druskas, šalinant ir drenuojant šlamą. Šios nuotekos surenkamos, plečiamos ir ataušinamos iki leistinos nustatytos išleidimo temperatūros.

Kalbant apie išgarų aušintuvą – pilnos deaeracijos sistemose išmetamas garas (išgaros) kaupiasi natūraliai. Jeigu nebūtų išgarų aušintuvo, šalinamos išgaros būtų išsklaidomos atvirame ore. Aušintuve jos kondensuojamos pasitelkus šilumokaitį. Aušinant išgaras gauta šilumos energija panaudojama maitinimo vandeniui pašildyti.

Papildomos investicijos greitai atsiperka Palyginti su įranga, neturinčia papildomų priedų, „Bosch“ pasiūlyti įrenginiai leidžia sutaupyti dar iki 7 proc. energijos. Anot D. Ivanicko, iš pažiūros šis skaičius neatrodo įspūdingai. Tačiau vertinant pinigais, tokia įranga leidžia labai greitai atsipirkti investicijoms, sudarančioms ketvirtadalį bendros kainos. Skaičiuojama, kad išlaidos pirminiame projekte nenumatytiems įrenginiams atsiperka po pusantrų ar dvejų metų. Galimas atsipirkimas skaičiuotas su sąlyga, kad katilinė dirbs ne mažiau nei 4 tūkst. valandų per metus.

Katilinei dirbant vidutiniškai 70–80 proc. pajėgumu, papildomai sumontuota energijos taupymo įranga garui gaminti per valandą grąžina nuo 105 iki 125 kWh šilumos energijos, ir pasiekiamas nuo 99 iki 100,5 proc. katilo veiklos naudingumo koeficientas.

Nereikia pamiršti ir kito svarbaus aspekto – papildomi priedai mažina išmetamo į atmosferą anglies dvideginio kiekį. Kompanija „Bosch“ viešai deklaruoja, kad yra atsakingas ir novatoriškas katilų gamintojas, nuolat dėmesį skiriantis aplinkos apsaugai ir ištekliams taupyti. „Bosch“ – vienas pirmųjų gamintojų, aprūpinęs visų dydžių kaitravamzdžius katilus integruotais degimo produktų šilumokaičiais gamykloje. Išmetamų degimo produktų šiluma yra panaudojama – tokiu būdu efektyvumas padidėja iki 7 proc. dirbant sausuoju režimu ir iki 13– 15 proc. – kondensaciniu. Kompanijos

Aukštas efektyvumas Garo katilai

sukurti moduliniai katilinių komponentai leidžia išnaudoti papildomą energijos potencialą, be to, jie labai lengvai sumontuojami ir užtikrina saugų sistemos eksploatavimą. Visi moduliai yra iš anksto surenkami, paruošiami montuoti ir puikiai tinka modernizavimui.

Gamintojo sukurtas novatoriškas vandens analizatorius ne tik apsaugo įrangą nuo žalos, kurią sukelia netinkami vandens parametrai, bet ir padeda taupyti energiją naudojant kurą ir švarų vandenį. Degiklio ventiliatoriaus valdymas gerokai sumažina elektros energijos eikvojimą esant dalinei apkrovai.

Dėl minimalaus oro pertekliaus lygio šiuolaikinės degiklių sistemos, valdomos pagal deguonies arba anglies monoksido kiekį degimo produktuose, leidžia pasiekti didžiausią galimą degimo efektyvumą. „Bosch“ katilai pritaikyti naudoti skystąjį ir dujinį kurą. Šiuolaikinės degiklio sistemos visiškai atitinka visų šalių normatyvus, susijusius su emisijos prevencija ir mažinimu. Naudojant biodyzeliną ar biodujas galima pasiekti neutralų CO emisijos lygį.

Nereikia pamiršti ir nepriekaištingos kontrolės sistemos. Pažangi valdymo sistema ir patogus jos reguliavimas suteikia papildomų galimybių taupyti energiją. Pasitelkus SCO sistemos valdymą, visų katilų kontrolė, taip pat atskirų modulių valdymas gali būti sujungti į universalią katilinės kontrolės sistemą. Tai atveria daugiau naujų galimybių efektyviau eksploatuoti katilinę kaip visumą.

113

Architektės Zahos Hadid kurtas projektas Vilniuje pripažintas geriausiu.

Vilniuje tebeaidi garsiausių pasaulio architektų žingsniai Arūnas SPRAUNIUS

Kovo pabaigoje mirusi viena garsiausių pasaulio architekčių Zaha Hadid – ne vienintelė pasaulinė architektūros žvaigždė, turinti sąsajų su Lietuva. 2008-aisiais ji varžėsi su savęs vertais konkurentais – architektais Danieliu Libeskindu ir Massimilianu Fuksu, projektuodama daugiafunkcį kultūros centrą Vilniuje. Z. Hadid vadovaujama bendrovė tada laimėjo konkursą prie Baltojo tilto statyti Guggenheimo-Ermitažo muziejų, bet dėl įsiplieskusių politinių ginčų projektas nebuvo realizuotas. Nepaisant to, Z. Hadid Vilniuje paliko įspaustą pėdsaką. Tuometis sostinės meras Artūras ZUOKAS gerai prisimena pirmąjį susitikimą su žymiąja kūrėja, taip pat tai, kokių atgarsių pasaulyje žinomų architektų mūsų sostinei rengti projektai sukėlė tarptautinėje arenoje.

114 2016 Nr. 3

Belieka įsivaizduoti Vilniui atsivėrusias pasaulinės rinkodaros galimybes ir srautą turistų, kurie būtų turėję dar vieną labai įtikinamą stimulą vykti į Lietuvos sostinę.

Kokių minčių kyla iš laiko atstumo vertinant Z. Hadid ir jos kolegų dalykinius vizitus Lietuvos sostinėje?

Turėjau garbę šią ypač talentingą moterį pažinti ne tik Vilniuje organizuodamas Guggenheimo-Ermitažo muziejaus filialo projektavimo konkursą, bet ir dalyvaudamas architektės suprojektuoto „Maxi“ muziejaus atidaryme Romoje, bendraudamas konferencijoje Berlyne, kur ji pristatė savo architektūros vizijas. Ne kartą teko lankytis jos studijose Londone, Niujorke ir kituose miestuose. Pabrėžtina, kad visuose Z. Hadid kūrinių pristatymuose (kaip ir filmuose apie architektę) būdavo pateikiami jos sukurti Vilniaus Guggenheimo-Ermitažo muziejaus projektiniai siūlymai. Taigi architektė Lietuvos sostinę reklamavo pasauliniu mastu. Be abejo, labai gaila, kad Z. Hadid mus paliko taip anksti.

Prisimenu vieną 2008-aisiais darytą nuotrauką, kurioje užfiksuota spaudos konferencija Vilniaus „Stiklių“ viešbučio konferencijų salėje. Prie vieno stalo sėdi pasaulinės garsenybės: Z. Hadid, D. Libeskindas ir lietuviškų šaknų turintis M. Fuksas, taip pat Guggenheimo bei Sankt Peterburgo Ermitažo muziejų direktoriai Thomas Krensas ir Michailas Piotrovskis. O kartu – tarptautinės šlovės sulaukęs lietuvių menininkas Jonas Mekas. Tai labai simboliška nuotrauka, liudijanti, kad 2007–2008 metais Vilnius buvo tapęs vienu iš tarptautinių centrų. Lietuvos sostinė turėjo galingą viziją ir pasaulinio lygio projektą, kurį realizavo pasaulinio lygio meistrai.

Gyvename intensyvios miestų konkurencijos sąlygomis, architektūros sprendimai yra vienas tos konkurencijos ir simbolių, ir elementų. Aplinkybė, kad ties objektu Vilniuje vienu metu dirbo net kelios žvaigždės, yra miestą garsinęs pasiekimas.

Architektūra yra vienas svarbiausių miestų nuotaikos, jų raidos formavimo instrumentų – nuo to, kokią aplinką kuriame, labai priklauso tai, kas įvardijama gyvenimo kokybe, ar miestas turi potencialo tapti tarptautiniu traukos centru. Tarptautinė kultūrinė iniciatyva yra ilgalaikė, kurianti nuotaikingą atmosferą, kurią labai vertina šiuolaikiniai žmonės, todėl teikia dividendų strateginėje perspektyvoje. Su visa pagarba tiems, kurie kuria naujas darbo vietas – ji svarbesnė nei,

Architekto Danielio Libeskindo projektuotas daugiafunkcis kultūros centras Vilniuje.

Pasaulinės garsenybės prie vieno stalo: Danielis Libeskindas, Zaha Hadid, Massimilianas Fuksas, Jonas Mekas, taip pat Guggenheimo bei Sankt Peterburgo Ermitažo muziejų direktoriai Thomas Krensas ir Michailas Piotrovskis.

Lyg ir akivaizdu, kad tarptautinių architektų žvaigždžių dalyvavimas miestų plėtros projektuose miestams išeina į naudą.

115

Užs.

Vilnius buvo atsidūręs tarptautinės žiniasklaidos dėmesio centre, apie jį rašė visi, pradedant „The New York Times“, baigiant solidžiausiais architektūros žurnalais: „Dwell“, „The Architects Journal“ ar „Décormag“.

pavyzdžiui, gamykla. Be abejo, kaip strateginė investicija tarptautinė kultūrinė iniciatyva atitinkamai ir kainuoja, todėl tokių projektų realizavimas reikalauja ne tik preciziško planavimo, bet ir ryžto, kurio Lietuvoje, deja, dažnai trūksta.

Guggenheimo-Ermitažo muziejaus filialas buvo projektas, galėjęs suteikti progą Vilniui tapti vienu iš pasaulinių meno centrų, vadinasi – ir tarptautinio turizmo traukos centrų. Kaip sostinės meras buvau pasirašęs susitarimą su Sankt Peterburgo Ermitažo muziejumi, pagal kurį įgyvendinus Z. Hadid projektą Lietuvos sostinė būtų oficialiai tapusi Ermitažo moderniosios dailės kolekcijos eksponavimo vieta. Belieka įsivaizduoti Vilniui atsivėrusias pasaulinės rinkodaros galimybes ir srautą turistų, kurie būtų turėję dar vieną labai įtikinamą stimulą vykti į Lietuvos sostinę. Tokio meno centro buvimas suteiktų gerą galimybę ir mūsų menininkams prisistatyti pasauliui.

Iki šiol prisimenu vieno Lietuvos premjero atpasakotą įspūdį iš jo mėginimo reklamuoti mūsų šalį tarptautiniame forume. Abejingai klausiusi, kol kalbėjo apie planuojamą Visagino atominę elektrinę, kitus projektus, publika akivaizdžiai pagyvėjo ir ėmė užduoti klausimų, kai ministras pirmininkas prabilo apie Z. Hadid suprojektuotą Guggenheimo-Ermitažo muziejų. Šis objektas pakylėjo pristatymą į tarptautinį lygį, jis sulaukė atsako iš tą lygį suprantančios ir reprezentuojančios auditorijos. Vilnius buvo atsidūręs tarptautinės žiniasklaidos dėmesio centre, apie Lietuvos sostinę rašė visi, pradedant dienraščiu „The New York Times“, baigiant solidžiausiais architektūros žurnalais, tokiais kaip „Dwell“, „The Architects Journal“ ar „Décormag“.

116 2016 Nr. 3

Vadinasi, tarptautiniu dėmesiu pasinaudoti nepavyko?

Konkursas vis dėlto tapo tolesnio bendradarbiavimo formų stimulu. Prieš keletą metų pavyko įkalbėti architektą D. Libeskindą parengti Vilniaus Liepkalnio slidinėjimo centro projekto koncepciją, nors pats architektas pusiau juokais užsiminė, kad tai mažiausias jo kada nors projektuotas ir projektuojamas objektas.

Tačiau Lietuvos sostinei jis labai svarbus – unikali vieta, originalus projektinis sprendimas suteiktų potencialo šiam objektui būti išskirtiniam regione.

Juo labiau kad jam realizuoti pavyko prisikviesti šios veiklos profesionalus, kurie sutinka prie projekto prisidėti investicijomis. Deja, ir šis projektas dėl politinių motyvų šiuo metu pakibęs, nors Vilnius turi visas galimybes turėti gal nedidelį, bet išskirtinį slidinėjimo centrą, tikrą architektūros švyturį, puikiausiai regimą įvairiausiose panoraminiuose Vilniaus vaizduose. Lieka tikėtis, kad miesto savivaldybė projekto nenumarins.

Kur kas viltingiau atrodo D. Libeskindo ir Vilniaus verslo bei kultūros atstovų bendravimas, prie kurio ir man teko prisidėti. Architekto D. Libeskindo studija projektuoja naują Modernaus meno centro muziejų vietoj buvusio kino teatro „Lietuva“. Dabar merdinti Vilniaus vieta taps ir kultūros židiniu, ir architektūros požiūriu išskirtine miesto vieta. Labai džiugu, kad projektas sėkmingai juda į priekį, tai reiškia, kad kadaise pasėti iniciatyvų daigai anksčiau ar vėliau gali duoti vaisių.

Daugiausia kalbame apie virtualią ar faktinę tarptautinių architektūros žvaigždžių siūlomų sprendimų įtaką Vilniaus raidai. O ką siūlo Lietuvos architektai?

Minėjau, kad architektūros įtaką ir architektų darbą laikau vienu esminių miesto raidą lemiančių faktorių. Lietuvoje yra tikrai aukšto lygio šiuolaikinės architektūros meistrų – žinoma, norėtųsi, kad jų būtų kuo daugiau.

Visada labai džiugu bendrauti su lietuviais, kurie dirba užsienio architektų biuruose ir įgauna naujos patirties. Būtent todėl visada kviesdamasis į Vilnių tarptautines architektūros žvaigždes keldavau sąlygą, kad jie Lietuvos studentams perskaitytų bent vieną paskaitą.

Džiugina, kai Lietuvos architektai ne tik siūlo originalius sprendimus, bet ir geba įtikinti užsakovus netaupyti architektūros sąskaita – architektūros kokybė strateginėje perspektyvoje būtinai atsiperka. Tačiau kaip Vilniaus meras turėjau ir rimtų konfliktų su žinomais Lietuvos architektais, nes visada buvau prieš kubatūros ir kvadratūros architektūrą, man niekada nebuvo suprantamas besaikis taupymas ar banalus architektūros sprendimų skurdas.

Vilnius nusipelno augti – ir ryžtingai, ir subalansuotai, puoselėdamas ir UNESCO pripažintą senamiestį, ir išraiškingus įvairių laikotarpių architektūros pavyzdžius, tokius kaip Šiuolaikinio meno centras, Autobusų stotis, Kelių policijos pastatas Giraitės gatvėje. Ir nebijoti pasakyti investuotojams, kad siekiame puoselėti įvairių laikotarpių architektūros paveldą, todėl jų siūlymai turi būti pirmiausia kokybiški.

117

© Krisas Gravesas

pasaulis

118 2016 Nr. 3

Žvilgsnis į ateitį: organinė konstrukcija „Hy-Fi“ – pirmasis didelis statinys iš kukurūzų kotų ir grybų.

© Krisas Gravesas

Gyva ir tvirta ateities architektūra: konstrukcijos „Hy-Fi“ plytų neprireikė niekuo klijuoti – sudėtos greta, jos tiesiog suauga ir tvirtumu nenusileidžia įprastoms plytoms.

teities architektūra – šiandienos projektuose Ateities architektūra gali būti daug Parengė Ingrida VIČIULYTĖ

įspūdingesnė, negu įsivaizduojame.

Ir ji yra net arčiau, negu galvojame – sukurta daugybė projektų, kurie gali patenkinti įsivaizduojamus ateinančių kartų poreikius. Nuo dangoraižio su besisukančiais aukštais iki nuotekas valančio parko – keliolika mūsų pristatomų projektų įkūnija galimas rytojaus – artimiausio dešimtmečio – architektūros kryptis.

„Kiekvienas architektas yra ir didis poetas. Jis turi originaliai interpretuoti savo laikotarpį, dieną, amžių“, – yra sakęs didis architektas Frankas Lloydas Wrightas, kurio harmoningo dizaino ir novatoriško miestų planavimo vizijos ilgainiui tapo išskirtiniu jo organinės architektūros ženklu. Net būtų galima teigti, kad F. L. Wrightas puikiai interpretavo ne tik savo laikotarpį – jam pavyko numatyti ir ateinančių amžių poreikius bei įgeidžius. Taigi architektas ar kitas kūrėjas dar turi būti ir ateitį matantis mistikas. Įdomu ir verta pasidairyti, kokia toji pasaulinių architektūros tendencijų ateitis – net jeigu kartais tai atrodo neįgyvendinama. Kadaise ir Jules’io Verne’o knyga „Nuo Žemės į Mėnulį“ atrodė grynų gryniausia fantastika.

119

Užburiantys tiltai Kam montuoti nuobodžius kabamuosius tiltus ar išlenktus viadukus, jei žmonija gali kurti tokius architektūros šedevrus kaip „NEXT Architects“ komandos suprojektuotas įspūdingas pėsčiųjų tiltas urbanistiniu eksperimentu vadinamame ateities mieste Meiksi Leike (Meixi Lake), kuris plėtojamas Hunano provincijos (Kinija) Čangšos didmiestyje. Planuojant, kad tai bus daugiau nei tik jungtis, šį pėsčiųjų tiltą ketinama paversti viena pagrindinių viešųjų erdvių šiuo metu plėtojamame Karaliaus Drakono uosto (Dragon King Harbour) upės projekte.

Banguotas 150 metrų ilgio, 24 metrų aukštyje iškilęs tiltas suprojektuotas iš trijų atskirų virš vaizdingo Čangšos kraštovaizdžio nuvilnijančių konstrukcinių juostų. Šio tilto vizualizacija 2013 metais laimėjo tarptautinį konkursą visuomeninės paskirties parkui regione sukurti. Anot vyriausiojo „NEXT Architects“ architekto Michelio Schreinemacherso, konstrukcija iš susikertančių jungčių pagrįsta Mėbijaus žiedo principu. Kartu tai ir asociacija su kinų mazgu, kilusiu iš senojo dekoratyviojo šios tautos liaudies meno.

Dinaminė architektūra Kontroversiškai pasižymėjusio italų ir žydų kilmės verslininko, visuomenininko, diplomato, architekto Davido Fisherio, dirbusio „Dynamic

120 2016 Nr. 3

Architecture Group“, dar 2008 metais suprojektuotas neįtikimas besisukančio viešbučio dangoraižio dizainas turbūt geriausiai tiktų prabangioje Dubajaus aplinkoje.

Buvo numatyta, kad šio didžiulio 80 aukštų, 420 metrų aukščio „Dinaminio bokšto“ (arba „Da Vinci bokšto“) aukštai iš lėto judėtų apsisukdami 360 laipsnių per 90 minučių. Taip klientai galėtų grožėtis įspūdinga į visas keturias pasaulio puses atsiveriančia panorama. Reikalingą energiją gamintų kelios gigantiškos vėjo jėgainės ir saulės kolektoriai, o jos perteklius būtų panaudojamas netoliese iškilusiems penkiems panašaus dydžio pastatams. Tai būtų pirmasis surenkamasis dangoraižis, sumontuotas iš 40 gamykloje pagamintų modulių – gamykloje būtų pagaminta 90 proc. bokšto. Preliminari projekto sąmata siekė 330 mln. dolerių.

Vis dėlto šis įspūdingas projektas taip ir nebuvo įgyvendintas (jis planuotas baigti dar 2010 metais), tačiau jo vizualizacija – tikra šventė akims. Ir tai ne iš dangaus nupieštas projektas. Nors skelbta, kad jis būtų tapęs pirmuoju judančiu pastatu, esminė koncepcija jau ne kartą įgyvendinta. Pavyzdys – 2001 metais Brazilijoje iškilęs architekto Bruno de Franco kūrinys – 11os aukštų besisukantis prabangių apartamentų pastatas.

Vadinasi, galima neabejoti, kad kada nors ir šiek tiek avantiūristinis „Da Vinci bokštas“ iškils kurioje nors architektūros madų besivaikančioje šalyje.

Kiekvienas architektas yra ir didis poetas.

Jis turi originaliai interpretuoti savo laikotarpį, dieną, amžių. / Frankas Lloydas Wrightas /

Įspūdingas banguotas trijuostis 150 metrų ilgo pėsčiųjų tiltas per Karaliaus Drakono uosto upę turėtų tapti viena pagrindinių viešųjų erdvių.

© „Dynamic Communications Limited“

© „NEXT Architects“

pasaulis

Jei šis avantiūristinis 360 laipsnių apsisukantis 420 metrų aukščio „Dinaminis bokštas“ išvys saulės šviesą, jo gyventojai galės grožėtis įspūdinga į visas keturias pasaulio puses atsiveriančia panorama.

Iki 2018 metų greta spalvingųjų Kremliaus bokštų turėtų nusidriekti ryškus žaliasis projektas – Zariadės parkas. Jis taptų pirmuoju nauju visuomeninės paskirties parku Maskvoje per pastaruosius 50 metų. 2013 metais buvo paskelbta, kad pirmąją vietą parko projekto konkurse užėmė tarptautinis konsorciumas, vadovaujamas komandos iš Niujorko „Diller Scofidio + Renfro“.

Jis komisiją sužavėjo projektu „Laukinis urbanizmas“, kuriame natūralus kraštovaizdis puikiai dera su esama architektūra ir kur visa tai harmoningai sujungiama į naują viešąją erdvę. Į daugiau kaip 5,2 hektaro ploto parką bus perkelti keturi šaliai būdingi kraštovaizdžiai – tundra, stepė, miškas ir pelkė. Jie persipins iš dalies dengtuose susikirtimo paviljonuose, kur bus dirbtinai reguliuojamas tvarus mikroklimatas.

Valdoma temperatūra, vėjas ir natūralios šviesos imitavimas užtikrins galimybę mėgautis šiuo malonumu ištisus metus. Anot projektų autorių, siekiama sukurti tokią aplinką, kurioje žmonėms nebus primetami konkretūs maršrutai, o augalai galės laisvai augti. Planuojamo projekto vertė siekia nuo 150 iki 200 mln. dolerių.

© „Diller Scofidio + Renfro“

Parkai po stogu

Spalvingasis 5,2 hektaro ploto Zariadės parkas greta Kremliaus: čia ištisus metus bus galima grožėtis keturiais šaliai būdingais kraštovaizdžiais, kurių susikirtimo paviljonuose bus dirbtinai reguliuojamas tvarus mikroklimatas.

Architektų studijos „stpmj“ nematomas namas – pastatytas iš medžio ir padengtas veidrodine plėvele – vidury giraitės tarsi išnyksta tarp jį supančių medžių, augalų, dangaus.

Nematoma architektūra

© „stpmj“

Vizitine mokslinės fantastikos dizaino kortele gali tapti nematomoji architektūra. Ir šiuolaikiniai architektai į tai žvelgia labai rimtai. Čia reikėtų paminėti ir Pietų Korėjos plėtojamą šviesos diodais dengtą nematomą dangoraižį „Tower Infinity“ – 30 ir net 100 proc. siekiančią nematomumo iliuziją padės pasiekti moderni šviesos diodais dengto fasado sistema, kurios integruotos fotokameros siųs realaus laiko vaizdus ant atspindinčio pastato paviršiaus.

Išradingumu šiam projektui nenusileidžia ir ne tokios įmantrios struktūros, pavyzdžiui, Niujorke įsikūrusios architektūros studijos „stpmj“ nematomas namas. Pavyzdinis lygiagretainio svirno formos statinys buvo pastatytas iš medžio ir padengtas veidrodine plėvele. Vidury giraitės sumontavus konstrukciją, išties išnyko ribos tarp objekto ir aplinkos – namo modulio sienose atsispindi jį supantys medžiai, augalai, dangus.

121

pasaulis

Stichinėms nelaimėms atsparūs fortai

© „designboom“

Dionisio Gonz lezo futuristiniuose fortuose, pastatytuose iš geležies ir betono, sujungta menininko įžvalga ir architekto, inžinieriaus bei miestų planuotojo žinios. Saviti statiniai iš kūrėjo serijos „Dauphin Island“ – paplūdimio namo, bunkerio ir kosminio laivo hibridai – gimė galvojant apie Dofino salos gyventojus. Šis nedidelis sausumos ruožas prie Alabamos krantų Meksikos įlankoje, kuriame gyvena apie 1200 žmonių, nuolat kenčia nuo uraganų. Audros dažnai nuplauna didelę dalį jos pakrantės, tad gyventojams kaskart tenka atstatyti savo namus.

D. Gonz lezas parengė hipotetinius fortų brėžinius norėdamas pademonstruoti, kad sferiniai betono statiniai labiau tiktų gyvenantiesiems saloje. Ir nors dar nėra numatyta, kaip ir ar bus šios struktūros įgyvendintos, architektas pateikia išties dėmesio vertą vaizdą, kaip galėtų atrodyti futuristiniai gamtos nelaimėms atsparūs namai salose.

Idėjų kalvės OP-EN 2014 metais pristatytas projektas EXO-BURJ – padengti „Burj Khalifa“ milžinišku apvalkalu iš šviesą atspindinčios medžiagos. Anot kūrėjų, tai paryškintų vizualinę miesto panoramos perspektyvą ir architektūrai suteiktų meninę nuotaiką.

122 2016 Nr. 3

Dangoraižio apsiaustas „Burj Khalifa“ (Dubajus) – tai visiems gerai žinomas aukščiausias (bent jau kol kas) pasaulio pastatas. Tačiau Dubajuje veikiančios idėjų

kalvės OP-EN 2014 metais pristatytas projektas EXO-BURJ – padengti dangų remiančio dangoraižio korpusą milžinišku apvalkalu iš šviesą atspindinčios medžiagos – intriguoja dar labiau.

Keistas megztinis apsiaustų pastatą nuo smaigalio iki pamatų ypač lengvu, šviesą atspindinčiu ir pusiau permatomu audiniu. Šis laikinas 828 metrų aukščio pastato apvalkalas – tai kūrybininkų paieškų norint sukurti vienalytę miesto aplinką rezultatas, kuris paryškintų vizualinę miesto panoramos perspektyvą, pabrėžtų bokšto kaip miesto traukos centro vaidmenį, o architektūrai suteiktų meninę nuotaiką.

Žaliosios jėgainės Ką ateityje reikės daryti su senomis kraštovaizdį gadinančiomis jėgainėmis? Architektūros firma AZPA („Alejandro Zaera-Polo Arquitectura“, dabar „Alejandro Zaera-Polo & Maider Llaguno Architecture“ – AZMPL) planuoja senuosius „Vattenfall“ elektrinės Vėdelyje (Vokietija) pastatus apauginti vijokliniais augalais. Apželdinimas ne tik sušvelnintų išorinę pramoninių pastatų estetiką, bet ir sukurtų vijoklių tinklą, absorbuojantį CO2 emisiją. 2013 metais pateikusi šį pasiūlymą, AZPML apibūdino jį kaip bandymą išspręsti ekologijos ir žmogaus veiklos konfliktą.

Futuristinių ir stichinėms nelaimėms atsparių Dofino salos fortų idėja autoriui gimė galvojant apie šios salos gyventojus, nuolat kenčiančius nuo uraganų.

Interjeras iš spausdintuvo: 3D spausdintuvu atspaustas 16 kvadratinių metrų ploto kambarys, išpuoštas neįtikimais, lyg iš futuristinės katedros pasiskolintais ornamentais.

© AZPML

Architektūros firma AZPA (dabar AZMPL) pasiūlė senos elektrinės pastatus apauginti vijokliniais augalais ir taip ne tik sušvelninti išorinę pramoninių pastatų estetiką, bet ir sukurti vijoklių tinklą, absorbuojantį CO2 emisiją.

Organiniai bokštai arba plytos iš grybų Niujorko moderniojo meno muziejuje (MoMA) 2014 metų muzikos festivalyje iškilusi vienos novatoriškiausių architektūros firmų „Living’s“ organinė konstrukcija „Hy-Fi“ – pirmasis didelis statinys, kuriam buvo pritaikyta iš kukurūzų kotų ir grybų išauginamų plytų technologija. Ją 2007 metais išrado pasaulyje pirmaujantis biomedžiagų gamintojas „Ecovative“. Iki šiol ši technologija daugiausia buvo naudojama pakuočių gamyboje.

Tokias plytas galima išauginti per penkias dienas. Tuomet iš jų montuojami trys susijungiantys pusiau atviri cilindro formos bokštai, dėl kurių dizaino šia konstrukcija laisvai keliauja vėjas, suteikiantis dar daugiau vėsos cilindrų pavėsiui. Įdomu, kad plytų nereikia niekuo klijuoti – sudėtos greta, jos tiesiog suauga ir tvirtumu nenusileidžia įprastoms plytoms. Be to, kompostuojamos jos suyra 100 proc. ir nepalieka jokio pėdsako.

Autorių novatoriškumas neliko nepastebėtas – MoMA komisija pripažino „Hy-Fi“ cilindrus Jaunųjų architektų programos (Young Architects Program) nugalėtoju: „Panaudojant naujausius biotechnologijų pasiekimus, svarbiausias architektūros komponentas – plyta – čia atkuriamas kaip ateities medžiaga ir suteikia neribotų dizaino galimybių postūmį.“

Ar gali būti, kad vidaus patalpų dizaino ateitį patikėsime 3D spausdintuvams? Bent jau tokią tendenciją mato architektai Michaelis Hansmeyeris ir Benjaminas Dillenburgeris.

Jiedviem prieš porą metų pavyko įveikti šį trimačio spausdinimo iššūkį. Plėtodamas savo projektą „Skaitmeninis groteskas“, duetas 3D spausdintuvu atspaudė visą kambarį – 16 kvadratinių metrų kubą, išpuoštą neįtikimais, lyg iš futuristinės katedros pasiskolintais ornamentais. „Siekiame sukurti klasifikavimui ir redukcionizmui nepavaldžią architektūrą, – aiškino architektai. – Skaitmeninis groteskas – tai vidurys tarp chaoso ir tvarkos, tuo pačiu ir natūralus, ir dirbtinis, nei svetimas, nei atpažįstamas.“

Skaitmeninis groteskas – tai vidurys tarp chaoso ir tvarkos, tuo pačiu ir natūralus, ir dirbtinis, nei svetimas, nei atpažįstamas. / Architektai Michaelis Hansmeyeris ir Benjaminas Dillenburgeris

/

© Demetris Shammasas, Achilleas Xydis

© Dionisio Gonz lezas

Interjeras iš 3D spausdintuvo

123

© „Family and PlayLab“

pasaulis

Plūduriuojantys baseinai Sunku nesigėrėti Niujorko kompanijos „Family and PlayLab“ plaukiojančio baseino +POOL projektu – tai milžiniška upės vandens filtravimo sistema, integruota plūduriuojančioje platformoje, kurioje veiks atviras baseinas. Jeigu pavyks gauti finansavimą, jau šių metų viduryje vandenyse tarp Manhatano ir Bruklino visuomenei trampliną turėtų atverti 164 pėdų ilgio plaukiojantis baseinas.

Jeigu ateityje bus statomi baseinai, tegul jie atrodo kaip šis. Jau sėkmingai atlikę bandymus su plaukiojančia laboratorija, šio baseino autoriai

Archie Lee Coatesas IV, Dong-Ping Wongas ir Jeffas Franklinas mano, kad upes būtina panaudoti rekreaciniais tikslais, o +POOL užtikrina galimybę tai įgyvendinti.

Tiesa, pati plaukiojančio baseino idėja nėra nauja – kiek kitoks plaukiojančio baseino prototipas – „Floating Pool Lady“ – įrengtas senoje baržoje Bareto Point (Baretto Point) parke Bronkse jau veikia nuo 2008 metų vasaros. Ir sėkmingai patvirtino tokių projektų poreikį, nes vasaros sezonu uždarius keturis uždarus baseinus sutaupyta 1,4 mln. dolerių. Taip pat tai puikus pavyzdys, kaip galima pakartotinai panaudoti nebereikalingus pramonės įrenginius.

Proceso, vadinamo fitoatkūrimu, metu specialiai atrinkti augalai perdirbtų dabar vandenyje susikaupusius teršalus ir sunkiuosius metalus. / Iš Amerikos kraštovaizdžio architektų draugijos interneto svetainės

/

Plaukiojančio baseino +POOL projektas – milžiniška upės vandens filtravimo sistema, integruota plūduriuojančioje platformoje, kurioje veiks atviras baseinas – puikus būdas upes panaudoti rekreaciniais tikslais.

Pirmosios pasaulyje pripučiamos koncertų salės „Ark Nova“ pristatymas 2013 metais Matsušimoje (Japonija) vykusiame „Lucerne“ festivalyje tik patvirtino architektų užmačią suprojektuoti mobilią konstrukciją, kurią būtų galima vežioti po vietoves, nukentėjusias nuo žemės drebėjimo ar cunamio.

© „Ark Nova Hall“ © „Lucerne Festival Ark Nova 2013“

Pripučiamos koncertų salės

124 2016 Nr. 3

Šiandienos ir ateities architektūros suvokimas keičiasi iš esmės – naudojamos neįprastos medžiagos, formos. Tai gali būti ir nuolatiniai statiniai, ir vienadieniai projektai. Vienas tokių neįprastų sprendimų, siūlomų šiandien – pripučiamos koncertų salės. Baliono formos konstrukcija, iš išorės primenanti milžinišką guminuką, o iš vidaus – žėrinčią, spalvotą kriauklę, yra pirmoji pasaulyje pripučiama koncertų salė „Ark Nova“. Žinomas britų skulptorius Anishas Kapooras ir japonų architektas Arata Isozaki bendradarbiaudami 2013 metais suprojektavo ir pristatė naują mobilią 500 vietų konstrukciją, kurią būtų galima vežioti po visas nuo 2011 metų žemės drebėjimo ir cunamio nukentėjusias Japonijos vietoves. Tai novatoriška idėja, kurią galima pritaikyti planuojant naujoviško dizaino strategijas ir daugelyje kitų sričių.

Pavadinę projektą „Ark Nova“, arba „Naująja arka“, dizaineriai tikėjosi, kad jis taps greito atsigavimo po didžiulės žemės drebėjimo nelaimės simboliu.

© „C.F. Moller Architects“

Mediniai dangoraižiai Nors mediniai dangoraižiai nebūtų tokia sensacija kaip, pavyzdžiui, jau minėti besisukantys bokštai, mintis, kad po kokių septynerių metų Stokholmo centre galėtų iškilti 34 aukštų medinis pastatas, vis tiek kelia nuostabą. Kaip tik tokį suprojektavo HSB Stokholmo architektūros konkursą laimėję architektų biurai „C.F. Møller Architects“ (Danija) ir „DinellJohansson“ (Švedija). Planuojama, kad aukščiausias pasaulyje medinis pastatas 2023 metais iškils Švedijos sostinės širdyje.

sugertų ir išvalytų nuotekas prieš šioms pasiekiant kanalą. Nešvarus vanduo iš centrinės kanalizacijos sistemos bus surenkamas požeminiuose rezervuaruose ir palengva išleidžiamas į aplinką, kur bus visiškai perdirbamas. Taip 4,6 hektaro užterštų laukų taps puikia krantine poilsiui. „Proceso, vadinamo fitoatkūrimu, metu specialiai atrinkti augalai perdirbtų dabar vandenyje susikaupusius teršalus ir sunkiuosius metalus“, – aiškinama Amerikos kraštovaizdžio architektų draugijos interneto svetainėje.

2023 metais Švedijos sostinės širdyje turėtų iškilti aukščiausias pasaulyje 34 aukštų medinis pastatas.

2016-ieji: architektūrinė „Žvaigdžių karų“ interpretacija Pekine iškilsiančio verslo kvartalo „Chaoyang Park Plaza“ horizonte.

Miestai iš mokslinės fantastikos

„Statyboje ir architektūroje“ jau buvo rašyta apie Tiandzino parką, sužaliavusį vietoj sąvartyno. Panaši tvariojo kraštovaizdžio planavimo tendencija įgauna vis didesnį mastą ir gali tapti ateities parkų planavimo perspektyva. Panašus „Sugeriančio parko“ (Sponge Park) projektas pasiūlytas ir Niujorko Govanuso (Gowanus) kanalui, kurį įgyvendinus ši toksinėmis, žaliavų atliekomis, nuotekomis užteršta Bruklino rajono dalis virstų švariu rezervatu ir ubanistinio ateities planavimo pavyzdžiu.

Dar 2013 metų vasarą kanalo konservavimo ir kraštovaizdžio architektūros biuras „dlandstudio“ paskelbė planuojantis pritaikyti kraštovaizdžio apsaugos ir pelkių valymo sistemą, kuri sulėtintų,

Apibendrinant galima teigti, kad ateityje architektūra greičiausiai bus dar siurrealistiškesnė – nebenustebintų turbūt ir kokia nors „Žvaigdžių karų“ interpretacija. O galbūt ji bus panašesnė į „Žiedų valdovo“ žemines ir slėnius? 2014 metais kinų architektūros firma MAD pristatė Pekine iškilsiančio verslo kvartalo „Chaoyang Park Plaza“ vizualizacijas, kuriose dangoraižiai, biurų kompleksai ir viešosios erdvės imituoja Kinijos kraštovaizdžio paveiksluose vaizduojamus kalnus, kalvas bei ežerus. Šiuo metu jau vyksta komplekso statybos, o galutinis rezultatas bus panašus į ekspansyvią panoramą, perkeltą iš mokslinės fantastikos scenų. Šį futuristinį kompleksą ketinama baigti dar šiais metais.

© „MAD architects“

Parkai kempinės

125

Užs.

Įsivaizduokite šiuolaikines technologijas ir dizainą, kurie galėtų paversti dujų katilus taupia, ilgaamže ir modernia šildymo priemone.

Padaryti juos į akis nekrintančia, vos pastebima jūsų buities detale, patogiai valdoma ir padedančia taupyti energiją namuose. Pridėkite prieinamą kainą, nedidelius matmenis, aukščiausios kokybės medžiagas ir gausite tai, ką sukūrė bendrovė „Viessmann“ – tylius, taupius, kompaktiškus dujinius kondensacinius katilus „Vitodens 100-W“ bei

Kompaktiški, bet galingi – nauji „Viessmann“ dujiniai katilai Išskirtinė šilumos technologija atilų „Vitodens 100-W“ ir „Vitodens 111-W“ esmė – kondensacinė technika, kuri ne tik naudoja šilumą, atsirandančią degant dujoms, bet ir pasiima išmetamosiose dujose esančią šilumą ir paverčia ją papildoma šiluma. Kuriant „Viessmann“ dujinių katilų kondensacinę techniką, panaudoti daugiau kaip 2000 patentų. Šie katilai pasižymi didžiuliu naudingumo koeficientu – jis siekia net 108 proc.

Kaip veikia ši technologija? „Viessmann“ kondensaciniuose katiluose įrengti „Inox“ radialiniai šilumokaičiai. Prieš išleidžiant deginimo produktus į kaminą, šilumokaičiai atvėsina juos, todėl dujose esantys vandens garai kondensuojasi, ir išlaisvinta šiluma perduodama į šildymo sistemą.

K

126 2016 Nr. 3

Be to, „Inox“ radialiniai šilumokaičiai yra padaryti iš nerūdijančiojo plieno ir titano lydinio, taigi pasižymi ilgaamžiškumu. Šilumokaičiams suteikiama 10 metų garantija.

Patogiam ir ilgam gyvenimui „Vitodens 100-W“ ir „Vitodens 111-W“ – lengvi ir pritaikyti jungti į specialią dūmų šalinimo sistemą daugiabučiuose namuose (t. y. katilai skirtinguose aukštuose jungiami į vieną dūmtakį). Kadangi katilų matmenys yra nedideli, montuoti juos – itin lengva. Katilai sukonstruoti taip, kad būtų paprasta pasiekti visus komponentus iš priekio, tad montuojant netenka palikti laisvų plotų iš šonų. Katilai valdomi skystųjų kristalų liečiamuoju ekranu arba patalpoje esančiais termostatais.

Reguliuojamų sūkių degimui orą tiekiantis ventiliatorius užtikrina, kad katilas veiktų tyliai ir

„Vitodens 111-W“, skirtus gyvenamajai aplinkai.

taupytų elektros energiją, o specialios konstrukcijos degiklis garantuoja ilgaamžiškumą. Katiluose „Vitodens 111-W“ papildomai sumontuotas nerūdijančiojo plieno karšto geriamojo vandens rezervuaras, kurio tūris – 46 litrai. Dėl specialaus šilumokaičio 46 litrų karšto vandens tūris atstoja pastatomą 120–150 litrų tūrinį vandens šildytuvą.

Iškilus bet kokioms techninėms problemoms, „Viessmann“ garantuoja greitą ir kokybišką profesionalų pagalbą bei katilų priežiūrą. Įmonė taip pat teikia nemokamas konsultacijas ir išsamią informaciją, susijusią su katilų ypatybėmis, jų montavimu, projektavimu bei reikiamų komponentų parinkimu.

as m i n i s ė V lubomis

Zent-Frenger Išskirtiniai energijos sprendimai šiuolaikiniam pastatui Zent-Frenger vėsinimas / šildymas lubomis administracinės paskirties pastatams yra nuosekli pastato aukštos kokybės mikroklimato koncepcija. Šildymas ir vėsinimas yra atliekamas lubose sumontuotais pasyviais elementais. Tokia sistema yra ekonomiška ir ekologiška, nekelia jokio triukšmo, skersvėjo, yra nematoma ir nereikalauja ypatingos priežiūros eksploatuojant.

Zent-Frenger sistema yra lengvai valdoma šiuolaikinėmis mikroklimato kontrolės sistemomis, nes tai vienas sprendimas pastato šildymui ir vėsinimu.

Daugiau informacijos www.uponor.lt