Statyba ir architektūra (2012/11)

2012/11

Patikimi elektros sistemų sprendimai pramoniniuose objektuose Švedijoje

6,80 Lt

TUNNEL SYSTEM

Profesionalumas. Patirtis. Vertė.

UAB „Eugensa“ patirtis Švedijoje: Norra Länken - 11 km tunelis po Stokholmu.

Kaunisvaara (Pajala) - geležies rūdos perdirbimo gamykla.

Ateities g. 2D, LT-08333 Vilnius, tel. +370 5 232 8333, faks. +370 5 232 8100, el. p. eugensa@eugensa.com, www.eugensa.com

turinys i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

Energetika, mažos energijos sąnaudos, energiškai efektyvūs pastatai – šios frazės pastaruoju metu itin dažnai skamba. Ne vien politikų lūpose. Jos ypač svarbios ir verslo sektoriui.

tema I 4

STATYBA

Statybų sektorius laukia sprendimų

situacija I 9

Elektros kelias į Europą

u t ir ys n mokslas ir technologija I 14

Energijos nešvaistantys pastatai – pasiekiama vizija

nuomonė I 20

Butas daugiaaukštyje: kaip atsiranda brokas

žvilgsnis I 32

Vaistas nuo visų ligų

naujienos I 36

„Bau 2013“ – milžiniška verslo kontaktų birža

renovacija I 38

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

ISSN 0131-9183 Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt Redaktoriai: Darius Babickas, Rusnė Marčėnaitė Bendraautoriai: Kristina Buidovaitė, Ingrida Vičiulytė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė

investicijos I 42

Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė

sprendimas I 58

Vyr. finansininkė Valda Valečkienė

architektūra I 64

Reklamos skyrius Tel. 370 5 246 1518 Liudmila Michalkevičienė Darius Baužys

paveldas I 72

Prenumeratos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Milda Vyšniauskaitė

pjūvis I 78

© „Statyba ir architektūra“, 2012 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Šilumai taupyti – du receptai

ARCHITEKTŪRA

Žurnalas „Statyba ir architektūra“

Naujų lengvatų nežada

Kogeneracijai keliai atviri

Naujos technologijos ieško formos

Rūmuose – 400 Lietuvos istorijos metų

NT gIDAS

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i redakcijos skiltis

Ilgų diskusijų vaisius

iš arčiau I 80 Vieniems baubas, kitiems – nauda

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Spausdino UAB „BALTO print“ Tiražas 4000 egz.

Svarstydami temas šiam numeriui diskutavome, kiek energetika svarbi statybų ir nekilnojamojo turto sektoriams, architektams bei projektuotojams. Ar reikia žiūrėti į tai, kad projektuotojai rengia energetikos objektų – elektrinių, šildymo katilinių, elektros tinklų – projektus, o statybininkai šiuos projektus įgyvendina? Toks požiūris būtų per siauras. Žinoma, nelygu koks projektas įgyvendinamas, statybų sektoriui gali būti suteikta darbų už kelias dešimtis milijonų ar dar daugiau. Kai kas tikisi, kad Visagino atominės elektrinės projektas nebus palaidotas ir atsiras daug darbų statant ne tik pačią elektrinę. Pirma reikia paruošti visą infrastruktūrą.

Bet, kaip sakoma, briedį girioje ne visi nori gainioti, todėl reikia žiūrėti, kas vyksta ir ką galima realiai nuveikti. Aktualiausias klausimas šildymo sezono metu – kaip mažinti šilumos energijos sąnaudas. Receptų yra ne vienas. Pirmiausia reikėtų keisti centralizuotai tiekiamos šilumos gamybai naudojamą kuro rūšį. Nieko nauja nepasakydami pasikartosime, kad reikia pereiti prie biokuro, modernizuoti šilumos tiekimo tinklus. O čia ir statybininkams darbo atsiranda.

k a d e s r ijo is c kilt s Metų metus rašomas kitas šilumos energijos sąnaudų mažinimo receptas – renovacija. Jau įgrisęs žodis duotų tikrai apčiuopiamą naudą siekiant taupyti energiją ir išjudinti šalies ūkį iš sąstingio. Užsisukusi renovacijos mašina įtrauktų ne tik statybininkus ir statybinių medžiagų tiekėjus. Skaičiuojama, kad vienam daugiabučiui renovuoti vidutiniškai reikia milijono litų. Vien statybų sektorius, užsimojus atnaujinti visus senus daugiabučius, įsisavintų daugiau kaip 20 mlrd. litų.

O kur dar milžiniški pinigai, sutaupyti mažinant kuro išlaidas? Sutaupyti milijardai litų galėtų būti panaudoti verslui skatinti, socialinėms reikmėms. Tačiau renovacijos mašinos ratai giliai įklimpo, ir statybų sektoriui jau pabodo juos traukti.

Optimistiškiau nuteikia įmonių ir gyventojų noras įsidiegti alternatyvius energijos šaltinius. Ypač pastaruoju metu sukrutę norintieji pasikinkyti saulės energiją. Sveikintina. Tačiau tokia gausa norinčiųjų gauti leidimus statytis saulės jėgaines verčia spėlioti, ar jie neturi kėslų. Gali būti, kad užčiuopta dar viena lengvo pasipelnymo gija – spekuliuoti paklausiais leidimais. Prisimenant, kuo baigėsi spekuliacijos nekilnojamuoju turtu, gali laukti niūri perspektyva.

Kokie dar receptai taupyti energiją? Statyti energiškai efektyvius namus ir deramai atlikti statybos darbus. Atrodytų, net nesudėtingi sprendimai duoda milžinišką efektą. Pavyzdžiui, užtenka išsirinkti ypač šiltus langus ir teisingai juos sumontuoti.

Taigi energijai taupyti ribų nėra. Reikia tik būti nuosekliam, nesiblaškyti. Tuomet ir darbai neįstrigs kaip renovacijos procesas. 

statyba

tema i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

2012 2012 Nr. Nr. 11 11 ii STATYBA STATYBA IR IR ARCHITEKTŪRA ARCHITEKTŪRA ii tema tema

Statybų sektorius laukia sprendimų Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos gaires lanksto politikos vėjai

tema i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

Bitė RIMKUTĖ

Visagino atominė elektrinė, suskystintų dujų terminalas, susijungimas su europiniais elektros tinklais, šilumos sistemų modernizavimas, energijos naudojimo efektyvumo didinimas ir atsinaujinančių energijos šaltinių plėtra – tai šių metų viduryje patvirtintos Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos prioritetai. Kuris jų žada didžiausius dividendus statybos sektoriui?

Priemonės – diskusijų objektas Prieš pat Seimo rinkimus Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) surengtame Verslo forume LPK prezidentas Robertas Dargis premjerui Andriui Kubiliui siūlė atsisakyti dalies Nacionalinėje energetikos strategijoje iškeltų tikslų – kad po aštuonerių metų ar net anksčiau netektų pripažinti, jog ambicijos buvo nepamatuotos. Juolab kad, LPK prezidento nuomone, net ir atsisakius Visagino atominės elektrinės statybos būtų galima įvykdyti pagrindinį minėtame dokumente įvardytą tikslą – užtikrinti energetikos tiekimo nepriklausymą ir konkurencingą kainą.

R. Dargis atkreipė dėmesį, kad derėtų laikytis bendrų Europos Sąjungos (ES) tikslų – pirmiausia siekti energijos naudojimo efektyvumo ir iki 2020 metų 20 proc. sumažinti šiandienį naudojimą.

Atominės elektrinės projektas svarstytinas galėtų būti tuo atveju, jei jame dalyvautų visos numatytosios regiono valstybės: Estija, Latvija, Lenkija.

Nors Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas pabrėžė, kad būtų nekorektiška Energijos importas iš vienintelio tiekėjo

Atsinaujinantys energijos ištekliai

Energijos importas iš vienintelio tiekėjo

dėlioti Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos įgyvendinimo planus atsižvelgiant ne į valstybės, o į kurio nors pramonės sektoriaus ar juolab – potencialių rangovų interesus, verslininkai neslepia skaičiuojantys pirmiausia galimą uždarbį. Ir tikisi, kad šalies verslas nebus apeitas dalijantis būsimus darbus.

Prioritetai tenkina ne visus Visagino atominės elektrinės (VAE) šalininkai kaip vieną argumentų įprastai mini dar šio projekto vykdymo metu atsirasiančias darbo vietas ir projektus, kuriais esą labiausiai turėtų džiaugtis statybų sektorius: pradedant infrastruktūros plėtra ir baigiant Visagino miesto atnaujinimo darbais.

Alternatyvias galimybes apsirūpinti elektra siūlantys specialistai tvirtina, kad vietos verslui VAE statyba ir eksploatavimas duotų ne daugiau, o gal ir mažiau nei kogeneracinių biokuro elektrinių statyba. Tik Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje, ne vieno pašnekovo vertinimu, atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra turi Pelenės statusą.

Atsinaujinantys energijos ištekliai

Atsinaujinantys energijos ištekliai

Alternatyvus importas

Atominė energija

Energijos importas iš skirtingų šaltinių Atominė energija

Atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos atstovai įsitikinę, kad šiuose Energetikos ministerijos pristatomuose šalies energijos išteklių struktūrizavimo planuose galėtų nelikti atominės energijos gaminamos elektros.

Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktorius Saulius Vytas Pikšrys minėtą dokumentą pavadino bakalaurinio darbo nevertu padrikų frazių rinkiniu, kuriame dominuoja trys objektai: VAE, suskystintų dujų terminalas ir jungtys su europiniais tinklais, o kitos apsirūpinimo elektra ir šiluma priemonės minimos tik tarp kitko, tik dėl to, kad to reikalauja ES direktyvos. „Iš tikrųjų tokioje strategijoje pirmiausia turėtų būti numatomas ateities energijos poreikis, apskaičiuojamas priklausomai nuo ekonomikos augimo ir kitų faktorių. Tada turėtų būti pristatomi scenarijai: optimistinis, bazinis ir pesimistinis. Apie tai šioje strategijoje nė kalbos nėra“, – tvirtino S. V. Pikšrys.

Spalio mėnesį, vos įvykus patariamajam referendumui dėl naujos atominės elektrinės statybos, grupė Seimo narių įregistravo nutarimo projektą „Dėl nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos“, siūlydami peržiūrėti Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją, numatant elektros energijos, kuri nebūtų gaminama atominėje elektrinėje, gamybą vykdyti kogeneracinėse elektrinėse ir skatinti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą bei kogeneracinių biokuro elektrinių renovavimą ar statybą.

Būtina gerai apskaičiuoti Bendrovės „COWI Lietuva“ Aplinkosaugos ir energetikos padalinio direktorius, Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius linkėtų, kad nauja Vyriausybė, kuriai teks priimti sprendimus, kaip dėlioti Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos įgyvendinimo planus, darbą pradėtų ne tik nuo skaičiavimo, kiek kuri pasirinkta kryptis kainuotų. Ne mažiau svarbu ir tai, kiek kuri duotų naudos. „Elektros kaina neturėtų būti vienintelis kriterijus priimant sprendimus. Reikia žiūrėti makroekonominės naudos: kiek ir kokią jie duotų naudą biudžetui, – komentavo M. Nagevičius. – Nes gautos pajamos galbūt galėtų būti naudojamos subsidijuojant tam tikras investicijas, ir elektros kaina ne padidėtų, o sumažėtų.“ Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas pripažino, kad reikėtų nemenkos darbo grupės ir nemažai laiko apskai-

čiuoti visus minėtus faktorius. O kol tai nepadaryta, galima preliminariai skaičiuoti pagal analogijas. Pavyzdžiui, suomiai paskelbė, kad jiems statant naujausią atominę jėgainę vietos verslui atiteko 25 proc. investicijų. „Numatyta, kad jos į VAE sieks apie 17 mlrd. litų. Tad būtų galima tikėtis, kad šalies verslui nukeliautų apie 4 mlrd. litų. Bet suomių statybos pramonė yra kur kas stipresnė nei Lietuvos, jie yra statę jau ne vieną elektrinę, tad dalyvavo jėgainės statyboje kur kas didesnėmis apimtimis, negu tai galėtų padaryti mūsų statybos sektorius. Lietuvos įmonės, manau, realiai galėtų pretenduoti gauti maždaug 2 mlrd. litų, kurie būtų išleisti bendriesiems statybos darbams“, – sakė M. Nagevičius.

Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos parengtose ir daliai naujų Seimo narių prieš kelias savaites jau pristatytose Lietuvos energetikos gairėse numatyta, kad investicijos į atsinaujinančiais energijos ištekliais paremtos energetikos plėtrą iki 2020 metų galėtų siekti apie 10 mlrd. litų. „Mano skaičiavimais, einant šiuo keliu vietos verslui turėtų atitekti tikrai daugiau nei iš atominės elektrinės statybos, nes būtų plėtojama daugiau mažų, ne tokių sudėtingų projektų, kur statybos sektorius galėtų plačiai dalyvauti, – dėstė M. Nagevičius. – Tarkime, jei 14 kogeneracinių biokuro elektrinių statyba kainuotų 5 mlrd. litų, vien iš šių investicijų vietos verslui turbūt atitektų tiek pat pajamų, kiek iš atominės elektrinės.“

t

15 metų sudarys maždaug 15–20 proc. visų apimčių, nors labai gerais metais siekė net apie 60 proc. visų darbų. Bet statybininkai ne tik naujus namus stato: visa tai, kas pastatyta per kelis šimtus metų, niekur nedingo – tą ūkį reikia eksploatuoti ir modernizuoti. Ką nors galbūt reikės nugriauti ir toje vietoje statyti modernius pastatus, dalį – rekonstruoti ir remontuoti“, – komentavo V. Šarka.

Vadovaujantis ES direktyvomis, kasmet turėtų būti atnaujinama 2 proc. gyvenamosios ir 3 proc. visuomeninės paskirties pastatų. Tai yra vienai kategorijai pastatų sutvarkyti turime 50, kitai – 33 metus. Sutvarkius nugyventus, kiaurus pastatus būtų galima sutaupyti nuo 30 iki 70 proc. ir netgi dar daugiau energijos, kuri šiandien šildo ne tik būstus, bet ir orą. Nors iš pirmo žvilgsnio įspūdingiau atrodo milijardinės sumos, kurių reikėtų tokių projektų kaip VAE statybai, bendros renovacijos apimtys dėmesio vertos ne mažiau.

Skaičiuojant, kad vienam daugiabučiui atnaujinti reikia vidutiniškai 1 mln. litų, o Lietuvoje jų, pastatytų iki 1993 metų, modernizavimo laukia apie 26 tūkst., susidaro 26 mlrd. litų, kurie atitektų ne kam kitam, o statybų sektoriui. „Klausimas tik laikas, per kurį tai bus padaryta. Ambicijų juos sutvarkyti per 10 metų – iki 2020-ųjų, neįmanoma įgyvendinti vien matematiškai, jei nebus skiriama daugiau lėšų.

Jei susiimtume ir nusistatytume tuos pastatus modernizuoti per 30 metų, atitinkamai skirdami kasmet po 1 mlrd. litų, per 30 metų dėl infliacijos investicijos išaugtų gal ir iki 40 mlrd. litų. Ir tai – neskaičiuojant visuomeninių pastatų. Tai tikrai ne smulkmena statybų sektoriui. O svarbiausia – tai efektyvi priemonė siekti pagrindinio tikslo, kurį mūsų politikai kartais pamiršta – energetinio nepriklausymo“, – sakė Lietuvos statybininkų asociacijos vykdomasis direktorius V. Šarka.

a m e

Renovacija – pirminė užduotis Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas pritaria Lietuvos statybininkų asociacijos vykdomojo direktoriaus dr.

Vaidoto Šarkos nuomonei, kad vienas esminių darbų siekiant energetinio nepriklausymo yra energijos naudojimo mažinimas.

V. Šarka viliasi, kad siekdami energetinio nepriklausymo šalies politikai vadovausis principu, kuris seniai įtvirtintas ES dokumentuose: geriausia energija – nepanaudota energija. „Kai nereikia naudoti, nereikia galvoti ir apie nepriklausymą. Tad, pasitelkus mokslininkus, gamintojus, tiekėjus, reikia orientuotis į energijos naudojimo mažinimą. Čia pirma užduotis – pastatų atnaujinimas.

Plyno lauko statyba per ateinančius

Nereikia bijoti savo ambicijų Mažinant naudojimą, anot pašnekovo, būtina galvoti ir apie kitą svarbų aspektą – kaip efektyviau gaminti. „Šiandien labai populiari tema – aplinkos užterštumas. Per pastaruosius 10 ar 20 metų ir Lietuvoje apsižiūrėta, kad turime labai daug visų rūšių atliekų, pagaliau supratome, kad gaminant

tema i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

,,

Vladimiro Ivanovo („Verslo žinios“) nuotr.

Vaidotas ŠARKA Lietuvos statybininkų asociacijos vykdomasis direktorius

Kai nereikia naudojimo, nereikia galvoti ir apie nepriklausymą.

Pasitelkus mokslininkus, gamintojus, tiekėjus, reikia orientuotis į energijos vartojimo mažinimą. Čia pirma užduotis – pastatų atnaujinimas.

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i situacija

tam tikrų rūšių energiją išsprendžiamas ir atliekų klausimas. Tai – sinergijos efektas“, – komentavo V. Šarka.

Trečia sritis, kurią reikėtų paraleliai plėtoti – atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas. Lietuvos statybininkų asociacijos vykdomasis direktorius pritarė M. Nagevičiui – tai viena sričių, kuri galėtų būti itin naudinga statybų rangovams. Čia darbo būtų ir statant katilines, kogeneracines elektrines, ir integruojant įvairius atsinaujinančius energijos šaltinius į esamus konstruktyvus.

Kaip ir kiti žurnalo kalbinti specialistai, V. Šarka nenuvertina šalies statybų sektoriaus galimybių dalyvauti naujos atominės jėgainės statyboje.

Lietuvos statybininkų asociacijos atstovas nemano, kad Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje įrašyti valstybės planai yra pernelyg ambicingi. „Viską reikia vertinti skaičiuojant: jei projektas apsimoka ekonomiškai, jei yra galimybė įgyvendinti jį pasiskolinus, pavyzdžiui, iš ES struktūrinių fondų, kam prarasti galimybę turėti kuo įvairesnių apsirūpinimo energija būdų? Kol laukiame ir dvejojame, toliau už energiją mokame nepatrauklią kainą. O kai atsiranda konkurencija, kaina visada paveikiama teigiamai, – kalbėjo V. Šarka. – Sprendimus turi lemti ne buhalteriniai matematiniai skaičiavimai vadovaujantis tik šios dienos interesais, o darnios plėtros ekonomikos dėsniai ir verslo logika. Jei šiandien investuojame į aplinkosaugą, energinį efektyvumą bei gyvenimo kokybės gerinimą, tai rytoj mažiau mokėsime už energiją bei sveikatos apsaugą, plėtosime technologijas, kelsime pragyvenimo lygį.“ 

Elektros kelias į Europą Įgyvendinus elektros jungčių projektus, Lietuva nebebus priklausoma nuo kaimynų iš rytų Vladas ŠERELIS

,,

Martynas NAGEVIČIUS Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas

Jei 14 kogeneracinių biokuro elektrinių statyba kainuotų 5 mlrd. litų, vien iš šių investicijų vietos verslui turbūt atitektų tiek pat pajamų, kiek iš atominės elektrinės.

Elektros tiekimo infrastruktūros objektų statyba galbūt mažiau žavi nei įspūdingų pastatų. Tačiau jos svarba gali būti milžiniška. Ne vien dėl to, kad dideli projektų biudžetai. Ir ne dėl to, kad gali būti įspūdingas linijų ilgis matuojant kilometrais. Svarba pirmiausia vertinama platesnėmis galimybėmis ir nepriklausymu nuo Rusijos valdomos elektros sistemos.

Integracija į žemyno tinklą Elektros sistemos sinchronizacija – projektas, kurį valstybės įgyvendina vieną kartą istorijoje. Senosios Europos šalys viename elektros energetikos tinkle

sinchroniškai dirba jau nuo 1951 metų.

Lietuva kartu su Latvija ir Estija prie kontinentinės Europos tinklų ruošiasi prisijungti 2020-aisiais. Tuomet Baltijos valstybės sinchroniniu režimu dirbs

jau ne Rusijos, o Europos elektros sistemoje. Sinchronizacija užtikrins ilgalaikį elektros tiekimo saugumą ir sistemos valdymo savarankiškumą, taip pat sumažins geopolitinę riziką, kuri išliktų, jei Lietuva ir toliau būtų sujungta su Rusijos elektros sistema.

Nacionalinėje energetikos strategijoje svarbiausiu strateginiu elektros energetikos sistemos tikslu įvardytas sinchroniškas elektros energijos perdavimo sistemų darbas kontinentinės Europos tinkle. Sinchronizacijos su kontinentinės Europos tinklais esmė – tapti decentralizuotos Europos elektros sistemos dalyviais ir pereiti prie skaidrių europietiškų elektros sistemos valdymo standartų.

Rengiantis sinchroniniam darbui kontinentinės Europos tinkle įgyven-

UAB „Suntrill“ pristato novatoriškus elektrinius radiatorius „Aeroflow“

Pagaminta Vokietijoje

Nepriklausomi produkto efektyvumo testai patvirtino šių radiatorių labai mažas eksploatavimo išlaidas ir mažą elektros energijos naudojimą – tik 15 min. kiekvieną šildymo valandą. Šildymo sistemos pagrindas yra atsparus ugniai molinis blokas, kuriame yra sujungta viskas kartu: unikali šilumą išlaikanti medžiaga, modernus dizainas, technologijos.

UAB „SUNTRILL”

Tel. +370 5 275 6430 www.suntrill.com

situacija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

Virgilijus Poderys AB „Litgrid“ generalinis direktorius

Pasirenkami patikimi, patirties turintys rangovai, kurie projektus įgyvendina iki rakto.

dinami tarptautiniai elektros jungčių projektai „LitPol Link“ ir „NordBalt“, kurie sujungs Lietuvą su Lenkijos ir Švedijos elektros sistemomis. Iki 2015 metų pabaigos planuojama pradėti eksploatuoti jungtį „NordBalt“ ir pirmąją „LitPol Link“ jungties liniją.

Lietuvoje šiųdviejų elektros energijos jungčių projektų įgyvendinimu rūpinasi elektros perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“.

Ruošiantis sinchroniniam darbui kontinentinės Europos tinkle, šiuo metu atliekami Lietuvos elektros perdavimo tinklo stiprinimo darbai: statoma elektros perdavimo linija Klaipėda–Telšiai, rekonstruojamos Alytaus, Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos pastotės.

„LitPol Link“ jungtis Elektros jungtis „LitPol Link“, oro linijomis tiesiama per Lietuvą ir Lenkiją, 2015 metų pabaigoje sujungs Lietuvos ir Vakarų Europos elektros sistemas.

Jungties ilgis – apie 150 kilometrų, galia – 500 megavatų (MW). Ją sudarys aukštos įtampos oro linija bei keitiklių stotis Alytuje. Nuolatinės srovės intarpas Alytuje, paruošus Lietuvos elektros perdavimo sistemą sinchroniniam darbui žemyninės Europos tinkle, bus naudojamas asinchroniniam Lietuvos ir Baltarusijos energetikos sistemų darbui. Projektas įgyvendinamas etapais, pirmo vertė – apie 360 mln. litų. Šiuo metu jau parengti reikalingi teritorijų planavimo dokumentai Lietuvos teritorijoje, išspręsti žemės klausimai, servitutų sutartys su žemės sklypų savininkais imtos pasirašyti ir Lenkijoje. 2013 metų pavasarį bus parengtas techninis transformatorių pastotės Alytuje rekonstravimo pro-

10

,,

jektas ir gautas leidimas 400 kilovoltų (kV) elektros linijos statybai Lietuvos teritorijoje. Paskelbtas tarptautinis viešasis pirkimas nuolatinės srovės intarpo ir 400 kV skirstyklai Alytuje įrengti, pradedant techninio projekto rengimu, baigiant statybos bei montavimo darbais. Taip pat jau pasirašyta projektavimo ir statybos darbų sutartis su Elko skirstyklos statybos rangovu, projektuojamos ir statomos elektros perdavimo linijos bei skirstyklos nuo Varšuvos iki Elko.

Iki šių metų pabaigos planuojama baigti konsultacijas dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo Lenkijoje, ketinama susitarti su žemės savininkais šioje kaimyninėje šalyje.

2012 metų pabaigoje paaiškės ir nuolatinės srovės intarpo Alytaus transformatorių pastotėje rangovas – jis projektuos ir statys įrenginius.

Iki 2014 metų planuojama gauti leidimą 400 kV elektros energijos linijos statybai Lenkijos teritorijoje, o iki 2015-ųjų pabaigos – baigti 400 kV elektros energijos linijos statybą ir transformatorių pastotės Alytuje rekonstravimą. 2015 metų gruodį bus pradėta Lietuvos ir Lenkijos jungties 500 MW galios linijos eksploatacija.

Planuojama, kad 2020-aisiais „LitPol Link“ jungties galia bus padidinta iki 1000 MW.

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i situacija

tuvos ir Švedijos elektros energetikos sistemas. Tai būtina sąlyga kurtis bendrai Baltijos valstybių ir Skandinavijos elektros rinkai. Būsimasis elektros tiltas, kurį planuojama pradėti eksploatuoti 2015 metų pabaigoje, užtikrins galimybę parsisiųsti elektros iš pigiais hidroresursais gausių Šiaurės Europos šalių ir eksportuoti Lietuvoje pagamintą elektrą. „NordBalt“ projektas techniškai leis sukurti bendrą Baltijos jūros regiono valstybių elektros rinką.

Pradėjus eksploatuoti jungtį, Lietuvai atsivers galimybių prekiauti elektra su Šiaurės Europa.

Jau atlikti Baltijos jūros dugno tyrimai, parinkta kabelio trasa ir patvirtintas projekto finansavimas, pasirašyta jungčių „NordBalt“ ir „Nord Stream“ sankirtos sutartis, išrinkti rangovai kabelio ir keitiklių stotims projektuoti, gaminti, su jais pasirašyta sutartis. Taip pat parengtas specialusis projekto planas, techniniai kabelio ir keitiklių projektai, atlikti kabelio bandymai ir pradėta jo gamyba. Pasirašyta Klaipėdos transformatorių pastotės rekonstrukcijos darbų sutartis.

Kitais metais planuojama pradėti keitiklių statybas Lietuvoje ir Švedijoje, o 2014-ųjų pirmąjį pusmetį – imtis kabelio tiesimo darbų (parengiamieji darbai startuos 2013 metų antrojoje pusėje).

i s uat ija c

„NordBalt“ jungtis Šią elektros jungtį technologiškai įgyvendinti yra kur kas sudėtingiau. Jos ilgis – apie 450 kilometrų, galia – 700 MW. Ją sudarys povandeninis bei požeminis aukštos įtampos nuolatinės srovės kabeliai bei keitiklių stotys Klaipėdoje ir Nybro (Švedija). Projekto vertė – apie 1,9 mlrd. litų. „NordBalt“ tikslas – sujungti Lie-

išrinktas, juo tapo kompanija ABB. Įmonės atstovai teigė, kad ABB įgyvendins projektą pagal ABB HVDC technologiją. Kompanija projektuos, tieks ir įrengs dvi aukštos įtampos nuolatinės srovės keitiklių stotis.

Viena jų bus Nybro mieste Švedijoje, kita – Klaipėdoje.

Sistemoje integruotos specialios priemonės, užtikrinančios didesnį tinklų stabilumą bei galimybę greičiau atstatyti juos įvykus avarijai ir išsijungus elektros sistemai. Ši sistema parengta būsimam integravimui į bendrą Europos tinklą, atsižvelgiant į nuolatinės srovės sistemų koncepcijos plėtrą remiantis naujausiais pasauliniais pasiekimais.

Elektros jungtis, pagaminta naudojant „HVDC Light“ technologiją, saugo aplinką, nes jos sudėtyje nėra aly-

vos ir ji nesukuria magnetinio lauko.

Tai yra idealus sprendimas prijungti nutolusius elektros energijos šaltinius, užtikrinant patikimumą ir mažinant elektros perdavimo nuostolius.

Ir panašūs, ir skirtingi „Abu projektai panašūs galios perdavimo technologija. Tačiau sudėtingesnis, be abejo, yra „NordBalt“, kurį sudaro 900 kilometrų kabelio sistema, klojama jūros dugnu“, – sakė „Litgrid“ vadovas V. Poderys.

Kintamosios srovės kabelius pagaminti yra kur kas paprasčiau nei nuolatinės, kabelio medžiaga ir konstrukcija turi būti specifinės, kad atlaikytų nuolatinę srovę. Pasaulyje tokių kabelių gamintojų nėra daug, ypač jūrinių. Šie kabeliai turi atlaikyti ir didelę tempimo jėgą. Nors „NordBalt“ maršrute

giliausia vieta yra 160 metrų, iš laivo pakabintus klojamus kabelius vis tiek veikia didelė tempimo jėga. „NordBalt“ jungtyje kabeliai bus klojami jūros dugnu. Nuotoliniu būdu valdomas specialus aparatas vandens srove išplaus maždaug metro gylio griovį. Jame atsidūrusį kabelį ilgainiui užneš smėlis, ir taip susidarys papildoma apsauga nuo pažeidimų.

Jūrlapiuose bus pažymėta kabelio buvimo vieta, taigi žvejybos bei kiti laivai turės stengtis laikytis apsaugos zonos reikalavimų, neleisti inkarų ir nežvejoti. „Jeigu inkarai užkabina kabelius, įgulos būna priverstos nupjauti inkarus, kad šie nepažeistų jungčių. Jeigu tokie kabeliai pažeidžiami, apsauga suveikia labai greitai ir energijos tiekimas blokuojamas“, – pasakojo V. Poderys. 

Tausos aplinką Lietuva patirties įgyvendinant tokius projektus turi nedaug. Elektros perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid“ generalinis direktorius Virgilijus Poderys sakė, kad pasirenkami patikimi, patirties turintys rangovai, kurie projektus įgyvendina iki rakto. „NordBalt“ projektui rangovas jau

11

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Energijos miškuose yra Biokuro rinka miškų urėdijoms nepalanki

Jono Danausko nuotraukos Biokuro Lietuvoje netrūksta – specialistai teigia, kad kasmet miškuose susidaro apie 2,5 mln. kietmetrių šakų, krituolių, kelmų. Tačiau biokuro gamintojai žaliavos biokuro gamybai – miško kirtimo atliekų ir malkų – iš valstybinių miškų pirkti neskuba. Didžioji jų dalis lieka pūti miškuose arba užsiguli sandėliavimo vietose.

Pagamintų daugiau Viena didžiausių Lietuvoje Ukmergės miškų urėdija gali pasigirti ne tik atliekamų darbų apimtimis ar saugomų teritorijų gausa, bet ir pastaraisiais metais įsigyta modernia miško ruošos technika. Ukmergės miškų urėdija kasmet parduoda apie 7 tūkst. kietmetrių medienos biokuro gamybai ir yra vienas pagrindinių medienos tiekėjų biokuro gamintojų įmonėms. „Ukmergės miškų urėdija gaminti žaliavą biokurui pasiruošusi ir morališkai, ir techniškai“, – patikino Ukmergės miškų urėdijos urėdas Vigantas Kraujalis. Tačiau žaliavos kiekis, kurį gali paruošti urėdija, priklauso nuo jos paklausos rinkoje.

Urėdija miško kirtimo atliekų bioku-

12

ro ruošai pajėgi pagaminti kur kas daugiau nei šiandien, jei tik būtų poreikis. V. Kraujalio skaičiavimu, šiuo metu žaliavos biokuro gamybai urėdija parduoda maždaug 5 proc. nuo metinės kirtimų apimties. Tai palyginti nemažas procentas. „Šiandien penki, rytoj gal bus septyni: jei biokuro poreikis bus didesnis, mes galime parduoti iki aštuonių procentų“, – paaiškino V. Kraujalis.

Populiaresnės – malkos Šiuo metu malkinės medienos kaina yra labai nukritusi, todėl biokuro gamintojai pasiryžę pirkti malkas, o ne miško kirtimo atliekas. „Jie tai ir daro: perka malkas, jas smulkina ir parduoda kaip biokurą“, – kalbėjo V. Kraujalis. Vis dėlto miško atliekų ir medienos kainos skirtumas akivaizdus. Kietmetris miško atliekų biržėse kainuoja 12 litų, prie kelio – 39 litus, o malkų – apie 60 litų. „Katilinėse patogiau deginti skiedras, pagamintas iš malkinės medienos. Tuomet lengviau kontroliuojamas medienos drėgnumas, jos kokybė, taip pat degimo procesas“, – paaiškino V. Kraujalis.

Kada miškų urėdijoms nepalanki

situacija pasikeis? „Nemanau, kad šį šildymo sezoną kas nors keisis“, – prisipažino urėdas. Skepticizmo priežasčių apstu. Pirmiausia – Lietuvoje susikaupęs didžiulis kiekis malkinės medienos. Taip pat toli gražu ne visos katilinės pritaikytos deginti biokurą, pagamintą iš miško kirtimo atliekų. O kai kuriuose miestuose katilinių, deginančių biokurą, apskritai vis dar nėra.

Kaimynai siūlo pigiau Pirkėjai jau kelerius metus uoliai dairosi Latvijos ir Baltarusijos rinkose, galinčiose pasiūlyti pigios biokurui ruošti tinkamos žaliavos. Verslininkai, žinoma, neatsisako galimybių kuo daugiau sutaupyti. „Jei verslininkai gali žaliavos biokurui gaminti atsivežti iš kitos šalies, jie tai ir daro, – neabejoja urėdas. – Tad mūsų valstybinių miškų urėdijų pareiga – žaliavą biokurui paruošti kokybiškai ir kuo mažesnėmis sąnaudomis.“ Didžiajai daliai biokuro gamintojų, V. Kraujalio teigimu, laikai nelengvi – kol kas jiems sunku padengti net biokuro gamybos sąnaudas. Kol biokuro gamintojai pigesnės žaliavos dairosi kaimyninėse šalyse, iš Lietuvos šiuo metu eksportuojamos

tik biokuro granulės. Medienos skiedrų beveik neišvežama.

Laukia permainų 2011 metais miškų urėdijos miško kirtimo atliekų gyventojams bei biokuro gamintojams pardavė 155 tūkst. kubinių metrų, arba du kartus daugiau nei 2010-aisiais. Tad miškų urėdijų 2012–2013 metų veiklos prioritetų sąraše – biomasės iš atsinaujinančių energijos šaltinių gamybos didinimas.

Perėjimas prie biokuro šilumos ūkyje pamažu, bet vyksta. Be abejo, tam įtakos turėjo ir parama, skirta biokuro katilams įsigyti. Ji buvo teikiama iš Europos Sąjungos lėšų 2004–2006 ir 2007–2013 metais.

Biokuro katilinėms įrengti lėšų skirta ir iš Klimato kaitos specialiosios programos. Vis dėlto šalies valdžia, V. Kraujalio įsitikinimu, turėtų būti dar aktyvesnė – skirti daugiau lėšų tokioms biokuro katilinėms įrengti: „Tai būtų labai didelė parama valstybinių miškų valdytojams ir privačių miškų savininkams, taip pat žemės savininkams, kurių žemėse esantys grioviai ar šlaitai apauga krūmais.“ Valstybinių miškų prižiūrėtojai yra suinteresuoti, kad kuo daugiau biokuro būtų sunaudojama šilumos gamybai. „Ne todėl, kad iš to urėdija gautų papildomų lėšų, o todėl, kad prisidėtume prie valstybės siekiamo tikslo būti kuo mažiau energiškai priklausomi nuo Rusijos, – paaiškino Ukmergės urėdijos urėdas. – Kuo

daugiau biokuro katilų bus pastatyta, ypač mažuose miesteliuose, tuo labiau atpigs šiluma, bus sukurta daugiau darbo vietų.“ Bėda tik ta, kad centralizuotoms katilinėms pertvarkyti ar naujoms statyti reikia didelių investicijų.

Panaudoti galima daugiau Tie patys medienos ruošėjai dirba ir valstybiniuose, ir privačiuose miškuose, tad problemų ruošiant žaliavą biokurui nekyla. Prastesnė situacija, urėdo teigimu, yra su nuosavybės teisėms atkurti rezervuotais miškais.

40 tūkst. hektarų miškų visiškai nenaudojami, palikti pūti. „Jau keliolika metų rezervuoti nuosavybės teisėms atkurti skirti miškai, kuriuose

nevyksta jokia ūkinė veikla, yra ne tik problema, su kuria susiduria visos valstybinės miškų urėdijos, bet ir įrodymas, kad valstybinės valdžios sistema Lietuvoje šlubuoja, – sakė Lietuvos biomasės asociacijos prezidentas Remigijus Lapinskas. – Šie miškai, užuot teikę naudą savininkui ir valstybei, eikvoja valstybinių miškų urėdijų pinigus, nes bet kokiu atveju valstybinė miškų sistema turi atlikti tam tikras funkcijas: apsaugos nuo vagysčių, neteisėto miško kirtimo ir medienos vagysčių, priešgaisrinę ir pan. Be abejo, tai kainuoja.“ Ukmergės urėdijoje pagrindinė biokuro žaliava šiuo metu – šakos.

Tai, pasak V. Kraujalio – neišsenkamas šaltinis. Biokurui gaminti tinka ir pakelėse bei pagrioviuose išaugę medžiai. Juos nukirsti ir išvežti irgi yra urėdijų rūpestis. Biokurui tinkama žaliava yra ir krūmai, augantys teritorijose, kuriose ruošiamasi įveisti mišką. Iškirsti tokius krūmus irgi privalu.

Pagrindiniai urėdijoje paruoštos biokuro žaliavos pirkėjai – biokuro gamintojai. Jie yra tarpininkai tarp šilumos gamintojų ir žaliavos turėtojų. Pagrindinis biokuro naudotojas – centralizuoti šilumos tinklai.

Ar biokuro bus naudojama daugiau, nuo miškų urėdijų priklauso nedaug. V. Kraujalis tikras dėl viena – jei tik bus reikalingas didesnis jo kiekis, problemų paruošti žaliavą biokurui nekils.

13

mokslas ir technologija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i mokslas ir technologija

Energijos nešvaistantys pastatai – pasiekiama vizija

dingumo pastatai. Energijos naudojimas juose beveik lygus nuliui arba yra labai mažas; didžiąją dalį sunaudojamos energijos sudaro atsinaujinančių išteklių energija, įskaitant vietoje ar netoliese pagamintą atsinaujinančių išteklių energiją.

Dr. Giedrius Šiupšinskas, Solveiga Adomėnaitė Sunaudojama per daug Statistikos departamento sudarytas 2011 metų Lietuvos kuro ir energijos balansas liudija, kad paslaugų sektoriuje ir namų ūkiuose buvo sunaudota net 44 proc. galutinės energijos. Didžiąją dalį šio poreikio sudarė sąnaudos pastatams: šildymui, vėdinimui, karštam vandeniui ruošti, vėsinimui, apšvietimui ir kitiems elektros prietaisams bei įrenginiams. Panašūs ir kitų Europos Sąjungos (ES) šalių energijos naudojimo ypatumai. ES yra iškėlusi tikslą iki 2020 metų, didinant energinių sistemų efektyvumą, energijos naudojimą mažinti 20 proc.

Europos pastatų sektoriaus energijos taupymo potencialas siekia 60–80 Mtne per metus, t. y. iki 2020-ųjų galutinės energijos naudojimą ES būtų galima sumažinti 5–6 proc. Tačiau šie tikslai bus pasiekti tik tuomet, jei ir nauji namai bus statomi, ir seni modernizuojami pasitelkiant darniosios energetikos principus.

Daugiausia sutaupyti gali gyvenamieji pastatai, nes tokie sudaro didžiąją dalį Europos pastatų. Negyvenamieji statiniai sudaro ketvirtadalį visų pastatų pagal plotą, iš jų viešieji – 89 proc. Kaip tik tokie pastatai formuoja bendrą požiūrį į jų modernizavimą, atsinaujinančių išteklių naudojimą, efektyvumo didinimą pastatuose. Tai turėtų būti pavyzdys, ska-

14

tinantis ir gyventojus siekti tokių tikslų. Viešasis sektorius turėtų prisiimti lyderio vaidmenį. Numatyta, kad nuo 2014-ųjų kasmet būtų atnaujinama 3 proc. valstybei priklausančių viešųjų pastatų ploto. Tokia priemonė padėtų plėtoti statybos rinką ir sumažintų privačių bei verslo subjektų sąnaudas modernizavimo projektams.

Būtina didinti energinį naudingumą Siekiant reglamentuoti ir skatinti ES nares siekti užsibrėžtų ambicingų energijos taupymo tikslų, 2010 metais priimta nauja Direktyvos dėl pastatų energetinio naudingumo (2002/91/ EB) redakcija, kurios pagrindinis tikslas – pastatų energinio naudingumo didinimas. Direktyvoje nurodoma, kad būtina imtis priemonių, kad kuo daugiau pastatų ne tik atitiktų galiojančius minimalius energinio naudingumo reikalavimus, bet ir efektyviau naudotų energiją. Taip būtų mažinamas energijos poreikis ir išmetamo anglies dvideginio kiekis. Jis iki 2020 metų turi sumažėti 20 proc.

Taip pat nurodoma siekti, kad būtų kuo daugiau beveik nulinės energijos pastatų. Direktyvoje pateikiamas beveik nulinės energijos pastato apibrėžimas: tai pastatas, kurio energinis naudingumas yra labai aukštas. Didžiąją dalį reikalingos energijos kiekio, kuris beveik lygus nuliui arba kurio sunaudojama labai

mažai, turėtų sudaryti atsinaujinančių išteklių energija, įskaitant vietoje ar netoliese pagamintą atsinaujinančių išteklių energiją. Pateikiami ir energinio efektyvumo skaičiavimo metodikos reikalavimai. Lietuvoje energinis pastatų naudingumas skaičiuojamas pagal STR 2.01.09:2005 „Pastatų energinis naudingumas. Energinio naudingumo sertifikavimas“.

Direktyvoje pabrėžiama, kad taikant energinio naudingumo gerinimo priemones turi būti atsižvelgiama į kiekvienos šalies klimato bei kitas specifines vietos sąlygas, pastatų vidaus mikroklimatą, ekonominį efektyvumą.

Direktyvoje nenurodytos konkrečios beveik nulinio energijos pastato naudojamos energijos reikšmės. Valstybės narės rengia nacionalinius planus, kuriuose turi būti pateiktas išsamus beveik nulinės energijos pastatų apibrėžimas ir tokios energijos taikymas atsižvelgiant į nacionalines, regionines bei vietos sąlygas.

Siekiamybė – A++ klasė Visoje Europoje egzistuoja ne viena koncepcija, apibūdinanti energiškai efektyvius pastatus: pasyvieji, pliusinės energijos, nulinės energijos, nulinių CO2 išmetalų, 3 litrų, „Minergie“, „Effinergie“ ir kt. Visas šias koncepcijas vienija bendros idėjos: tinkamas šiluminis pastato izoliavimas, mažas skaidrių

atitvarų šilumos perdavimo koeficientas, pastato sandarumas, didelio efektyvumo vėdinimo sistema, pasyviosios saulės architektūros taikymas, atsinaujinančių išteklių technologijų integravimas. Vis dėlto galutiniai mažai energijos naudojančių pastatų apibrėžimai įvairiose šalyse yra skirtingi.

Lietuvoje energinis pastatų efektyvumas nustatomas pagal STR 2.01.09:2005 „Pastatų energinis naudingumas. Energinio naudingumo sertifikavimas“. Šis dokumentas papildytas ir pakeistas 2011 metais, pakeitimai įsigaliojo nuo 2012 metų vasario 1 dienos. Naujoje redakcijoje apibrėžtos 9 pastatų energinio naudingumo klasės: A++, A+, A, B, C, D, E, F, G. Klasė A++ yra laikoma aukščiausia ir žymi energijos beveik nenaudojantį pastatą. Nauji statiniai turi būti ne žemesnės nei C klasės, didesni kaip 1000 kvadratinių metrų ploto kapitališkai renovuojami pastatai – ne žemesnės kaip D. Nauja redakcija papildyta ir naujais apibrėžimais. Mažai energijos naudojančiais pastatais vadinami tie, kurie atitinka reglamento reikalavimus B, A ir A+ energinio naudingumo klasės pastatams. Energijos beveik nenaudojančiais pripažįstami pastatai, kurie atitinka reglamento reikalavimus A++ energinio naudingumo klasės pastatams, t. y. labai aukšto energinio nau-

Taisyklės padeda taupyti ES šalys, kuriose intensyviai vyksta mažai energijos naudojančių naujų pastatų statyba, yra parengusios tam tikras naujų pastatų statymo rekomendacijas. Vadovaujantis jomis pastatai pradedami kurti nuo architektūros. Taikomos įvairios pasyvios priemonės, padedančios mažinti šilumos nuostolius žiemą ir šilumos pritekius vasarą, plačiai išnaudojama saulės šiluma, parenkama optimali atitvarų konstrukcija, pastato forma ir orientacija pasaulio šalių atžvilgiu.

Pagrindinis architektūrinis pasyviųjų namų reikalavimas – optimali forma ir orientacija pasaulio šalių atžvilgiu.

Patalpas pastate patariama grupuoti: mažiau šildomos ar pagalbinės numatomos šiaurėje. Pabrėžiama – norint, kad pasyvusis namas funkcionuotų sėkmingai, labai svarbus atitvarų inertiškumas, masyvių ir stiklinių atitvarų ploto proporcijos, langų plotas.

Gerai apsvarstyti turi būti ir architektūriniai mažai energijos naudojančio pastato sprendimai. Norint pasiekti geriausius rezultatus, pastatą reikia tinkamai orientuoti, sugrupuoti patalpas, parinkti tinkamą langų plotą. Rekonstruojant statinius įmanoma įgyvendinti tik dalį šių užduočių, tad pirmas žingsnis svarstant mažai energijos naudojančių pastatų koncepcijos pritaikymą bet kokiam pastatui yra architektūrinių ypatybių įvertinimas.

Ateitis – atsinaujinantys energijos šaltiniai Nors pasyvieji pastatai naudoja mažai energijos, ji vis viena reikalinga šaltojo klimato vietovėse žiemos metu, karštojo – vasaros. Paprastai tokiuose pastatuose energija gaunama iš atsinaujinančių energijos išteklių. Tik juos naudojant galima pasiekti nulinės ar pliusinės energijos pastato statusą.

Užsienio šalių patirtis rodo, kad labiausiai pritaikoma yra elektros energijos gamyba ant stogo montuojamais saulės elementais, taip pat populiarus karšto vandens ruošimas saulės kolektoriais. Didžiojoje dalyje administraci-

nių pastatų naudojami stoginiai elektrą gaminantys saulės elementai, šilumos gamybai administraciniuose pastatuose labai populiarūs integruoti šilumos siurbliai, ir jų skaičius toliau auga. Tai lemia tobulėjančios technologijos ir mažėjančios sąnaudos investicijoms.

Paprastai pastatuose taikomos įvairios aprūpinimo energija technologijų kombinacijos. Derinant įvairias technologijas galima pasiekti geresnių rezultatų siekiant energinio efektyvumo.

Renkantis jas reikia atsižvelgti į klimato sąlygas, pastato architektūrą, reikalingą energijos kiekį, ekonominius aspektus. Tokie sprendimai kaip saulės elementai, kolektoriai, vėjo turbinos reikalauja gerai įvertinti klimato sąlygas. Šilumos siurbliai, biokuro katilai, kombinuoto ciklo jėgainės, atliekinės šilumos naudojimas tinka įvairioms klimato sąlygoms.

Daugelis ES šalių, pavyzdžiui, Vokietija, Austrija, Danija, jau ne vienus metus ieško energiškai, ekonomiškai geriausių sprendimų ir jau yra sukaupusios didelę patirtį. Lietuvoje naujų individualiųjų namų statybos rinkoje žengiami tik pirmieji žingsniai, yra vienas kitas įgyvendintas projektas, tačiau daugiabučių modernizacija apsiriboja tik standartiniais sprendimais.

Tai galima paaiškinti tuo, kad papildomas energijos taupymas dažniausiai apima brangius netipinius ir sudėtingus sprendimus. Jie reikalauja ypač darnaus darbo ir supratimo tarp visų statybos proceso grandžių planavimo, projektavimo ir statybos specialistų.

Planavimo ir projektavimo procesas negalimas be įvairių modeliavimo programų.

Lietuva mokosi ir planuoja Lietuvoje, ypač daugiabučių ir viešosios paskirties pastatų segmente, mažai energijos naudojančių pastatų sprendinių beveik nėra. Dauguma galimų sprendimų – dar tik planavimo ar mokslinės analizės stadijos. Galima paminėti bent du projektus, kuriuose dalyvauja Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Pastatų energetikos katedra ir jos padalinys – Pastato energetinių ir mikroklimato sistemų laboratorija (PEMS). Vienas jų – Europos Komisijos 7-osios Bendrosios programos projektas „Gyvenimo kokybės gerinimas ES vystant darnių CO2 neutralių EKO-miestų plėtrą (ECO-Life)“. Šio projekto metu Birštone planuoja-

15

mokslas ir technologija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

ma modernizuoti 16 pastatų (13 daugiabučių ir 3 viešosios paskirties pastatus) pasiekiant 30 proc. mažesnius energijos poreikius, negu šiuo metu reikalaujama norminiuose dokumentuose. Nuo projekto pradžios kartu su VGTU Statybos technologijos ir vadybos katedra atlikti energiniai visų pastatų auditai, galimybių studijose išsamiau vertintos pastatų atitvarų konstrukcijų modernizavimo galimybės, aktyvių pastato sistemų šildymo, vėdinimo, karšto vandentiekio ir pastato elektros sistemos modernizavimas, atsinaujinančių išteklių (saulės kolektorių, saulės elementų, vėjo jėgainių) įrengimo galimybės, šilumos siurblių integravimas, modernios duomenų matavimo ir apskaitos sistemos įrengimas. Šiuose darbuose apžvelgta užsienio šalių ir Lietuvos patirtis įgyvendinant panašius sprendimus, techniškai ir ekonomiškai aptartos Birštono miesto 16 pastatų modernizavimo galimybės. Tačiau šiuo metu dėl statybų finansavimo problemų projektas sustabdytas.

Antras projektas glaudžiai susijęs su mažai energijos naudojančių pastatų statybos ir modernizavimo sprendinių paieška, nagrinėjamas nacionalinės mokslo programos „Ateities energeti-

ka“ projektas „Pastato ir atsinaujinančios energijos tvarumo modelis (PATEnMod)“.

Projekto tikslas – sukurti ir išbandyti matematinį pastatuose integruotai veikiančių ir maksimaliai atsinaujinančią energiją naudojančių inžinerinių sistemų (šildymo, vėdinimo, vėsinimo, karšto vandens ruošimo, apšvietimo) termodinaminio (ekserginio) ir ekologinio efektyvumo vertinimo modelį. Šiuo darbu siekiama ištirti ir pasiūlyti Lietuvos klimato sąlygoms tinkamiausių inžinerinių sistemų derinių naujiems ir modernizuojamiems pastatams. Nors šis unikalus projektas tik įsibėgėja, jau intensyviai naudojama PEMS laboratorijos įranga ir modeliavimo programos (POLYSUN, „EnergyPlus“, „SimaPro“, PHOENICS, TRNSYS, „MATLAB+Simulink“, METEONORM). Pagal Saulėtekio slėnio projektą PEMS laboratorija įsigijo unikalią įrangą. Visų pirma tai mobilusis matavimo įrangos komplektas, skirtas sinchronizuotam realių šiluminių procesų pastatuose, jų atitvarų ypatybių, naudotojų elgsenos ir mikroklimato sąlygų patalpose tyrimui. Kito, eksperimentinių tyrimų, komplekto

funkcija – tirti lauko oro sąlygas, pastato atitvarų ypatybes, patalpų mikroklimato sąlygas ir jas palaikančių sistemų režimų sąveiką. Taip pat įsigyti stacionarūs integruoti atsinaujinantys ir alternatyviosios energijos šilumos transformavimo įrenginiai (saulės elementai, saulės kolektoriai, adsorbcinė vėsinimo mašina ir kt.). PEMS laboratorija labai glaudžiai bendradarbiauja su mokslo ir verslo institucijomis, siūlo savo paslaugas: energijos naudojimo efektyvumo ir mikroklimato kokybės pastatuose gerinimą; atsinaujinančių energijos išteklių integravimą į energines pastatų sistemas; pastatų aprūpinimo energija ir jos naudojimo sistemų bei procesų integravimą, modeliavimą, planavimą. 

Klojinių sistema „Layher TG60“ Universalumas, suteikiantis daugiau galimybių.

Pastato energetinių ir mikroklimato sistemų laboratorija Saulėtekio al. 11, SRKII, 801 Dr. Giedrius Šiupšinskas, PEMS laboratorijos vedėjas Tel. +370 5 251 2308 Mob. +370 685 74 452 El. p. giedrius.siupsinskas@vgtu.lt, pems@vgtu.lt www.pek.ap.vgtu.lt/padaliniai

Pardavimas UAB „Layher Baltic“ // Šiltnamių g. 30, LT-04130 Vilnius Tel.: +370 654 44455, +370 688 19612, el. p. info@layher.lt, www.layher.lt Nuoma UAB „EASY RENT“ // Tel.: +370 60947007, +370 609 47001, el. p. info@easy-rent.lt

16

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Raseiniai smarkiai sumažino šilumos nuostolius

Centralizuotos šilumos tiekėjai Raseiniuose nesunkiai rado receptą, kaip sumažinti šildymo kainą vartotojams. Prieš keletą metų rekonstruota katilinė, taip pat etapais atliekami tinklų atnaujinimo darbai.

Bendrovė Raseinių šilumos tinklai pagal 2005 metais patvirtintą šilumos ūkio plėtros planą senas technologijas keičia ekonomiškesnėmis ir ne tokiomis taršiomis. 2005–2006 metais pertvarkyta pagrindinė Raseinių katilinė – pakeista kuro rūšis.

Atsisakyta brangaus ir aplinką teršiančio mazuto, jis buvo pakeistas į biokurą. Dabar biokuras sudaro 80– 85 proc. viso sunaudojamo kuro. Pasiektas akivaizdus ekonominis efektas: vartotojams šilumos kaina tapo trečdaliu mažesnė, palyginti su ta, jei būtų deginamas mazutas.

Kitas pertvarkos prioritetas – susidėvėjusių šilumos perdavimo vamzdynų keitimas naujais. Šilumos nuostoliai vamzdynuose pastaraisiais metais Raseinių šilumos tinklų

18

įmonėje buvo vieni didžiausių Lietuvoje. Todėl buvo parengtas investicinis projektas Raseinių rajono centralizuoto šilumos tiekimo tinklams modernizuoti.

Pagal šį projektą seni susidėvėję centralizuoto šilumos tiekimo trasos vamzdynai keičiami naujais vamzdžiais, izoliuotais pramoniniu būdu.

Bendrovė 2010 metais jau pakeitė apie 2,069 kilometro vamzdynų Raseinių miesto trasose. 2011-aisiais jų rekonstruota 1,85 kilometro. Taip pat renovuota 578 metrai šiluminių trasų Ariogaloje. Atlikus šiuos darbus pastebimai sumažėjo šilumos nuostoliai ir gamintojams, ir vartotojams, mat senieji vamzdynai pakloti daugiau kaip prieš tris dešimtmečius ir yra gana susidėvėję.

Rekonstrukcijos darbus atliko AB „Montuotojas“ montavimo firma Panevėžyje – stambiausia specialiųjų montavimo darbų bendrovė mūsų šalyje. Šilumos tiekimo tinklai atnauji-

nami pagal teritorinį eiliškumą, taip pat atsižvelgiant į nusidėvėjimo lygį.

Rekonstruojant vamzdynus teko atjungti termofikacinio vandens tiekimą karštam vandeniui ruošti. Dėl to darbai buvo atliekami atskirais ruožais, kad be karšto vandens liktų kuo mažiau žmonių.

2010–2011 metais senų centralizuoto šilumos tiekimo sistemos vamzdynų keitimas pramoniniu būdu izoliuotais, bekanaliu būdu klojamais vamzdynais leido sumažinti šilumos nuostolius šilumos trasose nuo 2909 MWh iki 1763 MWh. Skaičiuojama, kad dar apie 21 MWh bus sutaupoma dėl mažesnio avarijų skaičiaus. Dar 488 MWh sumažėjo šilumos nuostoliai dėl optimalios temperatūros šilumnešio pateikimo į tinklą.

Iš viso šilumos nuostoliai atnaujinus vamzdynus sumažėjo apie 1187 MWh per metus, arba 39 proc., palyginti su senose trasose patirtais nuostoliais. Planuojama, kad visiškai įgyvendinus projektą bendri

nuostoliai sumažės iki 57 proc. Šilumos trasų modernizavimas leido padidinti šilumos tiekimo efektyvumą, padaryti centralizuotą šilumos tiekimą patrauklų, palyginti su kitais apsirūpinimo šiluma būdais, ir šilumą patikimai tiekti Raseinių bei Ariogalos miestų žmonėms.

Atnaujinus šilumos tiekimo vamzdynus, palyginti su 2007 metais, metinė oro tarša per metus iš viso sumažėjo maždaug 516 tonų. Patobulinta tiekimo sistema užtikrino patikimą šilumos tiekimą.

Tęsdama šilumos trasų pertvarką, įmonė Raseinių šilumos tinklai 2010 metų rugpjūtį Lietuvos verslo paramos agentūrai pateikė dar vieną paraišką dėl 4,2 kilometro trasų atnaujinimo ir gavo Europos Sąjungos (ES) paramą investiciniam projektui „Raseinių rajono centralizuoto šilumos tiekimo tinklų modernizavimas diegiant šiuolaikines technologijas“. Jam realizuoti pusė lėšų skirta pagal Lietuvos 2007–2013 metų ES

struktūrinės paramos panaudojimo strategijoje numatytos Ekonomikos veiksmų programos prioriteto „Esminė ekonominė infrastruktūra“ priemonę „Šilumos tiekimo sistemos modernizavimas ir plėtra“.

Antro etapo darbai dėl objektyvių priežasčių pradėti gerokai pavėluotai – tik 2012 metų liepos viduryje. Jiems atlikti skirta 2,6 mln. litų. Pusę šios sumos sudaro ES lėšos. Kaip ir pirmame, taip ir antrame etape toliau atnaujinami centralizuotos šilumos tiekimo sistemos vamzdynai – nemažai magistralinių, dalis kvartalinių ir įvadinių tinklų. Bendras jų ilgis sudarys 4,2 kilometro.

Viešųjų pirkimų konkursą laimėjęs generalinis rangovas iš Panevėžio UAB Energijos taupymo centras, pasitelkęs subrangovų organizacijas, iki naujo šildymo sezono pradžios atliko visus projekte numatytus techninius darbus: suprojektavo, demontavo senus ir sumontavo naujus vamzdynus. Generalinis rangovas daugiau nei 17 metų dirba Lietuvos miestų šilumos ūkio pertvarkymo srityje, todėl yra sukaupęs didžiulę patirtį montuojant šilumos trasas ir katilines. Bendrovė kokybiškai atliko darbus griežtai laikydamasi sutarties terminų.

Viduklėje atnaujinta 200 metrų magistralinės trasos, besidriekiančios nuo katilinės. Ariogalos miesto Melioratorių gyvenamųjų namų kvartale rekonstruota 500 metrų tinklų, o 3,5 kilometro šilumos trasos atnaujinta Vytauto Didžiojo, Pieninės, Dubysos, Stonų ir kai kuriose kitose Raseinių gatvėse.

ES standartus atitinkantys pramoniniu būdu izoliuoti vamzdynai pakloti bekanaliu būdu. Vamzdžiai ne tik gamintojų patikimai izoliuoti – jų diametrai parinkti pagal dabartinį ir prognozuojamą šiluminės energijos poreikį. Apskaičiuota, kad įgyvendinti investicinio projekto „Raseinių rajono centralizuoto šilumos tiekimo tinklų modernizavimas diegiant šiuolaikines technologijas“ antro etapo darbai padės tik per vienus metus rekonstruotose trasose sumažinti daugiau nei 960 MWh šilumos energijos, kuri būdavo prarandama dėl šilumos nuostolių per senų vamzdynų pa-

Raseinių šilumos tink lų vadovas Stanislovas Bar tkus teigė, k ad šilumos trasų modernizavimas leido padidinti šilumos tiek imo efektyvumą, padar yti centralizuotą šilumos tiek imą patrauk lų, palyginti su k itais apsirūpinimo šiluma būdais. viršių, ir sutaupyti apie 8,5 tūkst. litų avarijoms likviduoti, būtiniausiems remontams atlikti. Taip pat nebus prarandama apie 260 kubinių metrų per metus termofikacinio vandens dėl nutekėjimų pro senų šilumos trasų vamzdynus.

Jau gautos lėšos Raseinių katilinėje naujam 5 MW biokuro katilui su kondensaciniu dūmų ekonomaizeriu statyti. Sumontavus šią įrangą bus pasiekta 95 proc. šilumos gamyba iš biokuro. Naujojo katilo įdiegimas sumažins centralizuotai tiekiamos šilumos sąnaudas. Todėl kris šilumos kaina, didės įmonės konkurencingumas, bus sudarytos palankios sąlygos prisijungti naujiems šilumos vartotojams.

Per šiuos metus Raseiniuose 100 proc. sumontuoti automatiniai šilumos punktai, kurių valdymo įranga leidžia užprogramuoti šilumos energijos ir karšto vandens parametrus atskiriems laiko periodams per parą. Tai leidžia gyventojams gauti pageidaujamą energijos kiekį norimu laiku. Ariogaloje ir Viduklėje esamų šilumos punktų keitimas numatytas ateinančiais metais.

19

nuomonė i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

Butas daugiaaukštyje: kaip atsiranda brokas Gintautas Kazlauskas

Inžinierius statybininkas, UAB „Keista“ vadovas

Naujo būsto įsigijimas – vienas reikšmingiausių įvykių gyvenime. Tačiau kaip užtikrinti, kad klientai savo įsigytą turtą galėtų naudoti patogiai ir saugiai, kad jo vertė mažėtų kuo lėčiau? Kodėl statant daugiaaukščius pastatus pridaroma klaidų, kurios vėliau sukelia išties nemalonių padarinių gyventojams?

Nuvertinta konstruktorių svarba Be jokios abejonės, pastato kokybei ir galimoms klaidoms nemažą įtaką turi konstrukciniai bei inžineriniai aspektai. Norint išvengti klaidų, reikia žinoti, ar pastato konstrukcija ir konstrukciniai elementai smarkiai keis savo geometriją dėl juos veikiančių jėgų, kokią įtaką medžiagų, iš kurių sumontuotos vidinės atitvaros, matmenų pokyčiams turi įtakos drėgmės įgeriamumas, kokį poveikį pastato konstrukcijų ir konstrukcinių elementų geometrijai turi nevienoda nuolatinė apkrova.

Taip pat reikia įvertinti, kokią įtaką pastato konstrukcijų deformacijoms turi bendroji saulės energija ir kaip tas deformacijas įvertinti. Galiausiai būtina atsakyti ir į klausimą, ar gali vien statybininkai arba pirkėjai su pasamdytais apdailos darbų meistrais atsakyti į tokius klausimus ir buto įrengimo darbus atlikti taip, kad būsto savininkai savo turtą eksploatuotų saugiai ir nepatirdami nepagrįstai didelių išlaidų.

1995–1998 metais Lietuvoje baigėsi statymo pagal tipinius projektus statybos era. Atėjo eilė autoriniams kūriniams, ir tokie neretai subjaurojo miestus. Šių kūrinių autoriai kai kuriais atvejais, be abejo, atsisakytų autorystės ir mielai išbrauktų iš atmin-

20

ties pagal užsakovo norus parengtus projektus. Tuometė statybos procesus reglamentuojanti teisinė bazė, gerų tradicijų nebuvimas, unikalių pastatų projektavimo ir statybos patirties stoka, architektas, dirbantis vadybininku, inžinieriumi ir projekto derintoju, iš jo atimamas laikas ir kiti resursai kurti kokybiškos architektūros projektus lėmė, kad didelė dalis nekilnojamojo turto savininkų liko nepatenkinti įsigytais butais. Žinoma, prie to prisidėjo ir visų statybos proceso dalyvių noras daug uždirbti, rangovinių organizacijų siekis išgyventi po Rusijos 1998 metų krizės, kvalifikuotų statybininkų stygius 2005-aisiais prasidėjusio statybų bumo laikais. Buvo nuvertinta inžinierių konstruktorių svarba, o informacija apie pakeitimus projektuose juos pasiekdavo per vėlai. Štai čia galima kalbėti apie pradėjusį trūkinėti ryšį tarp statytojo ir projektuotojo. Svarbų vaidmenį įnešant destrukcijos atliko tiekėjai, kurių nenuilstantys vadybininkai įbruko mintį: kam jums ta skandinaviška ar vokiška kokybė – kiniški agregatai labai panašūs, yra net sertifikatas, nesvarbu, kad neįskaitomas. Maža kaina lieka svarbiausia, kokybė prieš ją nublanksta.

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i nuomonė

Įžvalgų niekas nepaisė Trumpai paanalizuokime antrą priežasčių, kurių padariniai šiandien akivaizdūs, grupę. Tokios priežastys suformavo šiandienos būsto pirkėjus, paveikė statytojus ir kitus statybos proceso dalyvius. Kapitalistinės santvarkos gyvavimas ir plėtra nuo krizės iki krizės arba nuo staigaus ekonominio kilimo iki kito bumo. Istorija įrodo, kad tai objektyvus reiškinys, tik skiriasi periodas ir amplitudės. Šiuo aspektu domina ne neigiami krizės padariniai. Požiūrį galima pakeisti reiškinį „problema“ pervadinus „galimybe“, o „klaidą“ – „pamoka“. Pažvelkime, kokį gerą poveikį statybos procesui padarė ekonominis nuosmukis ir kokias pamokas nekilnojamojo turto pirkėjus, pardavėjus bei statybos proceso dalyvius privertė išmokti neigiami visuotinės gerovės laikotarpio padariniai.

Skandinaviški bankai į mūsų rinką atėjo ne labdaros dalyti. Tad kiek keista, kad 2005–2007 ir net 2008 metais būsto paskolos buvo dalijamos į kairę ir į dešinę. Juk bankų sistemoje dirba geriausi pasaulio ekonomikos, finansų analitikai. Švedija buvo ką tik apsilopiusi savo ekonominės stagnacijos padarinius, atsargieji suomiai jau 2005 metais vis dažniau koją nuo akseleratoriaus perkeldavo ant ekonomikos stabdžių pedalo. Galiausiai suomiai 2006-aisiais visiškai sustabdė investicinę savo nekilnojamojo turto plėtrą, per dieną jie atitraukė visas investicijas į būsto ir administracinių pastatų plėtrą Estijoje.

Pas mus į įžvalgas nusispjauta. Nors nekilnojamojo turto plėtotojų tuomet nemylimas bankininkas Gitanas Nausėda 2007 metų pradžioje kalbėjo apie kažkokius burbulus, daug kitų požymių rodė, kad bankininkai ir socialiai atsakingi ekonomikos ekspertai jau laukė didžiulio sprogimo. Bet bankų gal nereikėtų kaltinti – jų toks verslas, jie – ekonomikos plėtros platforma.

Blogas tas bankininkas, kuris nežino, kad krizės ateina ir praeina, o palūkanų mokėtojai lieka, tik nežymi jų dalis nepajėgs mokėti.

Garantijų nereikalavo Grįžkime prie mūsų nagrinėjamų klausimų: kokios blogos statybos priežastys, padariniai ir pamokos, kad nekartotume klaidų. Dar vieną priežastį labai gerai iliustruoja 2006 metų pradžioje vieno itin gero monolitinio

gelžbetonio įrengimo darbų brigadininko atsakymas į klausimą, kodėl šis taip nelygiai išbetonavo sienas. Jis tiesiog paaiškino: „Niekas geriau nei prašė, nei reikalavo, tik pažadėjo brigadai 180 litų už išlietą kubinį metrą betono ir liepė daryti kuo greičiau.“ Taip, pirkėjas buvo labai neišrankus, pirko viską iš gražių eskizų, vizualizacijų. Nebuvo jokių reikalavimų kokybei ir net garantijų, kad iš viso bus pastatyta. Viena iš septynių klasikinių motyvacijos teorijų paremta teiginiu „Žmogus šiandien elgiasi taip kaip vakar.“ Taigi jei vakar padariau vieną darbą labai kruopščiai ir niekas to neįvertino, o kitą darbą padariau blogai, bet man sumokėjo, didelė tikimybė, kad sąžinės balsas nuslops ir šiandien darysiu blogai.

Pirkėjų irgi nederėtų kaltinti – blogos ekonominio pakilimo statybos padarinius labiausiai jaučia būtent jie. Pirkėjai leido svetimus, lengvai pasiskolintus pinigus ir nežinojo, kad atiduoti reikės savus – sunkiai uždirbtus. Bet tai nepateisina, kad butų pardavėjų, statytojų, projektuotojų, statybininkų, projektų ekspertų, valstybės tarnautojų profesinė savigarba, sąžinė, socialinė atsakomybė, moralinės vertybės nuslopo arba jie vaikosi lengvų pinigų.

Apibendrinant galima rasti ir privalumų, ir trūkumų. Gerai galima vertinti tai, kad dabar pirkėjai yra reiklūs ir buvo laiko susitvarkyti statybas reglamentuojančią teisinę bazę. Žinoma, dar toli iki to, kai ji bus gera, bet asmeninę atsakomybę už padarinius jau galima įžvelgti. Gerai ir tai, kad bankinės priežiūros institucijos dirba atsakingiau. Blogai – labai daug statybos defektų. Kartais net kyla klausimas: gal geriau viską nugriauti ir pastatyti iš naujo?

Projektas geras, pastatas – brokuotas Yra dar viena priežasčių, padariusių įtaką būsto kokybei, grupė. Tai projektuotojų kompetencija parengti darbo projektą, rangovų gebėjimai tinkamai įgyvendinti jį ir derama statinio projekto priežiūros vadovų bei techninės priežiūros vadovų kontrolė.

Techniniai projektai, pagal kuriuos gaunami statybos leidimai, dažniausiai parengiami gerai. Juos peržiūri daug derinančių specialistų ir institucijų, tik tuomet jie pateikiami projekto eksper-

21

nuomonė i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

tizei. Ekspertai turi pakankamai patirties įžvelgti bent tas projektuotojų klaidas, kurios gali turėti įtakos esminiams statiniui keliamiems reikalavimams, visų pirma sienų, perdangų, kolonų trūkinėjimams.

Normatyvinė projektavimo bazė, skaičiavimo metodikos ir modeliai, atsargų koeficientai ir leistini nuokrypiai nėra mūsų projektuotojų išradimas.

Tai daug kartų pasaulinėje praktikoje tikrinti, analizuoti ir tobulinti reglamentiniai reikalavimai.

Tad kyla klausimas, kodėl pagal gerai parengtą techninį projektą pastatoma pastatų, kurių sienos ir lubos trūkinėja, grindys išlinksta, vėjas

Dalinė būsto apdaila – viena priežasčių, dėl ko kyla ginčų išryškėjus brokui. prapučia, kaimynai girdisi, terasos praleidžia vandenį, buto durys susikraipo, langų stiklai trūkinėja, vėdinimas neveikia, sienos drėksta ir įsiveisia pelėsis, nuotekų vamzdžiai užsikemša ar praranda sandarumą, nesandarūs, trūkinėjantys šildymo ir vandentiekio vamzdynai užpila kaimynus, liftai bent pirmus metus nuolat genda ir t. t.

Tokių reiškinių priežastys – kelios.

Pirma, investicinis labai aukštų gyvenamosios paskirties pastatų projektas nuo pirminės idėjos iki raktų yra trejus ar daugiau metų trunkantis procesas.

Statytojas, reaguodamas į butų rinkos

22

pokyčius, tiekimo ir rangovinių konkursų rezultatus, statybos industrijos naujoves bei novatoriškas technologijas, reikalauja, kad projektuotojai keistų planinius, konstrukcinius, inžinerinius ir architektūrinius sprendinius, perdarytų brėžinius pakeitę medžiagas, konstrukcijų bei inžinerines sistemas.

Antra, projekto vadovas negauna visos informacijos apie pakeitimus projekte, nespėja ar nesugeba į juos tinkamai reaguoti ir praranda visų projektuotojų darbo kontrolę. Apie vieno projekto vadovo, įskaitant architektą, tiekėjų ir rangovų projektuotojus, sprendinius ar jų pakeitimus negauna informacijos kiti projektuotojai.

Trečia priežastis – atskirų dalių projektuotojai nėra motyvuoti padarius kiekvieną pakeitimą perprojektuoti savo dalis. O projekto dalies vadovas nebegali tinkamai atlikti savo pareigos – kontroliuoti, ar statybininkai tinkamai įgyvendina jo sprendinius, nes kitos projekto dalys su jo sprendiniais nesuderintos. Pavyzdžiui, nuotekų vamzdyno projektuotojas, reaguodamas į statytojo pageidavimą, suprojektavo nuotekų vamzdyną, kurio techniniai parametrai tinkami ir neprieštarauja techninio projekto sprendiniams.

Tik jį reikia tvirtinti kas du metrus, o architektas, pritarus konstruktoriui, pakeitė komunikacijų šachtos sienas iš mūrinių į gipso kartono. Vadinasi, nebebus kaip pritvirtinti vamzdžių.

Dar viena broko atsiradimo priežastis – rangovai neinformuodami projektuotojų keičia statybos organizavimo projekto sprendinius priklausomai nuo rinkoje laisvos ar pigesnės statybinės technikos. Jie taip pat naujai rengia statybos procesą išnaudodami savo intelektinių ir darbo jėgos resursų kvalifikaciją bei turimą įrangą. Technologijos projektai parengiami remiantis savo patirtimi, o ne taip, kaip reikalaujama.

Daugybė „jeigu“ Statinio statybos techninės priežiūros vadovai stengiasi įtikti statytojui, nes dažnai tai būna darbdavys. Negalėdami tinkamai vykdyti savo reglamentinių pareigų ir vengdami teisinių padarinių, techninės priežiūros vadovai savo darbą atlieka formaliai: rašo daug grasinamų raštų ir stengiasi kuo mažiau dokumentų patvirtinti parašu. Nors iš tikrųjų turėtų būti paskutinis barjeras neatitiktims ras-

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

tis, vis dėlto jų galimybės užtikrinti pastato kokybę – labai ribotos.

Dar prieš dvejus metus užklausus draudimo kompanijų, kodėl šios neturi techninės priežiūros vadovo profesinės veiklos rizikų draudimo, nors visos motininės draudimo įmonių kompanijos turi, atsakymas nepaguosdavo. Buvo tiesiog paaiškinama, kad Lietuvos rinka nepasiruošusi: per mažai asmeninės atsakomybės, per mažai teisių suvaldyti procesą.

Tarptautinė inžinierių konsultantų federacija (FIDIC) savo pavyzdiniuose sutarties sąlygose vietoj statinio statybos techninio prižiūrėtojo nurodo inžinieriaus pareigybę. Esminis skirtumas yra tai, kad inžinierius yra nepriklausomas nuo statytojo, turi solidų savo veiklos draudimą ir dirba tik tas paslaugas teikiančioje ar statinius draudžiančioje kompanijoje. Sudėtinguose objektuose dažnai pagal sutartis jam moka ir statytojas, ir projektuotojas, ir rangovas. Todėl jis aikštelėje gali elgtis kaip nepriklausomas arbitras.

Ir paskutinė, bet gal labiausiai erzinanti defektų atsiradimo priežastis yra dalinė apdaila. Čia, kaip sakoma, visi galai nugrimzta į vandenį. Buto savininkas kaltina statybininkus, šie projektuotojus, projektuotojai – statytoją ir buto savininko samdytus rangovus.

Pastarieji dažniausiai dirba pagal verslo liudijimą arba net būna užregistruoti kaip darbo biržoje pašalpas gaunantys privatūs asmenys.

Butų savininkams projektuotojai bemaž nepasiekiami, nebent tik kreipiantis į teismą, nes gyventojai neturi ir net nėra matę projektinės dokumentacijos.

Iki statytojo, kuris dažnai yra ir nekilnojamojo turto pardavėjas, net teisiškai negalima prieiti, nes teisės aktai jam nenumato pareigos šalinti garantiniu laikotarpiu išryškėjusius defektus. Jei objektą statę rangovai nebankrutavę, jei projektuotojai tebevykdo veiklą ir yra sąžiningi, jei statytojas nori išsaugoti socialiai atsakingo verslininko vardą, buto savininkas gali tikėtis pagalbos. Tuomet visi taikiai pripažįsta savo klaidas, proporcingai prisideda prie defektų šalinimo ar bent jau nurodo buto savininko klaidas įrengiant butą ir pataria, kaip jas taisyti. 

Iš kur papūs vėjas?

Lietuvos vėjo elektrinių asociacijai (LVEA) vykdyti savo pagrindinę funkciją – kurti kuo palankesnę verslo terpę vėjo energetika užsiimančioms įmonėms – pastaraisiais metais buvo ypač sunku. „Konservatorių Vyriausybė visus ketverius metus stengėsi stabdyti ne tik vėjo, bet ir visos atsinaujinančiosios energetikos plėtrą teisės aktuose įtvirtindama nuostatus, kurie šią sritį darė visiškai nepatrauklią verslui“, – apgailestavo LVEA direktorius Saulius Vytas Pikšrys.

Specialistų skaičiavimais, Lietuvoje į vėjo energetiką jau investuota per 1 mlrd. litų, pagamintos beveik 2 teravatvalandės elektros. Tai yra kiekis, kurio nereikėjo gaminti perkant „Gazprom“ dujas, ir tik dėl nepalankių įstatymų tie skaičiai nėra dar didesni. „Atsinaujinančioji energetika yra ne vien energijos gamyba, kaip įsivaizduoja tik megavatus skaičiuojanti Energetikos ministerija. Tai ir naujų technologijų atėjimas į šalį, ir svarbūs aplinkosauginiai aspektai. Atsinaujinančioji energetika gali išspręsti visas šalies energetikos problemas, užtikrinti energetinį nepriklausymą, atpiginti ir šilumą, ir elektrą. Bet tam reikalinga politinė valia“, – sakė S. V. Pikšrys.

Atsinaujinančiosios energetikos šalininkai tikisi, kad ateinanti Vyriausybė telks visas pastangas, kad ir Lietuvoje elektros bei šilumos gamybai būtų stengiamasi maksimaliai naudoti biomasę, žemės, saulės, vėjo energiją, kaip tai šiandien daroma visame pasaulyje. LVEA vadovas neabejoja, kad iki 2030 metų iš atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) būtų galima užtikrinti didelę dalį, o

iki 2050-ųjų – visą energijos poreikį, be to – ji būtų pigesnė.

Europos Sąjungos direktyva iki 2020 metų iš AEI gaminti bent 23 proc. naudojamos energijos, S. V. Pikšrio nuomone, galėtų būti nesunkiai viršyta. Bet tam reikėtų panaudoti visą turimą gamtinį potencialą, o kaip tik to neleidžia pernai gegužę priimtas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas. Įstatymo rengimo darbo grupėje dirbęs S. V. Pikšrys pabrėžė, kad įstatymu visiems ištekliams naudoti nustatytos kvotos buvo stipresniojo – Energetikos ministerijos vadovybės – primesta nuostata. „Todėl šiandien turime apribojimą iki 2020 metų įrengti ne daugiau nei 500 megavatų suminės galios vėjo jėgainių, kai galėtų būti bent 2500 MW (skaičiuojant ir sausumos, ir jūros vėjo jėgainių parkus), kvota saulės jėgainėms – iki 10 MW, o tai jau graudžiai juokinga, – komentavo LVEA direktorius. – O čia juk viskas paprasta: kiek turime potencialo, tiek jį reikia plėtoti. Juk kuo daugiau pasigaminsime, tuo mažiau rusiškų dujų reikės pirkti.“ S. V. Pikšrį stebina dažniausiai girdimas kvotų įvedimo pagrindimas – esą šiltnamio sąlygų atsinaujinančioji energetika negali tikėtis, nes reikia derinti ir kitus interesus. „Elektrėnų jėgainei prie jokių interesų derintis nereikia: jai šiemet buvo duota 1,5 teravatvalandės kvota, o mokama – per 37 centus už kilovatvalandę, kai vidutinė savikaina šalyje yra 15,5 cento. Kitais metais jai mokės per 42 centus“, – lygino LVEA vadovas. Šie tarifai atsinaujinančiosios energetikos verslą piktina ne šiaip sau.

Kai įvairios institucijos skelbia apie naujus planus didinti elektros tarifą, visada pabrėžiama, kad to priežastis yra ir didelės paramos atsinaujinančiajai energetikai sąnaudos, mokamos iš Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) fondo. „Ir niekas nenori girdėti, kad atsinaujinančiajai energetikai iš VIAP dalies tenka apie 20 proc., o visa kita keliauja gamtines dujas deginančioms elektrinėms, tokioms kaip Lietuvos elektrinė, remti“, – aiškino S. V. Pikšrys.

Kol brangios elektros pardavėjai džiaugiasi išskirtinėmis sąlygomis, AEI naudojantis sektorius turi konkuruoti tarpusavyje, motyvuojant tuo, kad vartotojas turi gauti kuo mažesnę kainą.

Netrukus prasidės aukcionai, kuriuose teks dalyvauti visiems, siekiantiems vėjo jėgainių plėtros. Alternatyviosios energetikos plėtotojai jaučiasi kaip pasakų personažai, turintys sunešioti septynias poras geležinių kurpių. „Norint dalyvauti aukcione, reikia turėti detalųjį planą, kurį parengti užtrunka kelerius metus ir parkams kainuoja milijonus; reikia būti pasirašius sutartį su tinklo operatoriumi, kad naujas gamintojas bus prijungtas; ir sumokėti garantinį dalyvio mokestį, kuris gali siekti šimtus tūkstančių. Ir tada galima dalyvauti aukcione neturint garantijų...“ – piktinosi LVEA direktorius.

www.lvea.lt

23

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Gero rezultato formulė – kokybiškos medžiagos ir TEIGIAMAS požiūris į darbą Dažnai kartojama frazė, kad renkantis statybines medžiagas daugiau reikia žiūrėti į kokybę, o ne į kainą, jau gali pasirodyti ir pabodusi. Tačiau čia išties slypi tiesa, nesvarbu, apie kokius gaminius kalbėtume. Ne išimtis ir montažinės putos. Nors jos jau vadinamos bendriniu makroflekso vardu, ne visos toli gražu savo ypatybėmis prilygsta tikrosioms „Makroflex“ montažinėms putoms. Įmirkį tiria bandymu Langų montuotojai rinkdamiesi putas ertmėms sandarinti vertina kelis parametrus: medžiagos išeigą, sukibimą su paviršiumi, stingimo laiką.

Be abejo, ir kainą.

Tačiau specialistai pataria atsižvelgti į kitas ypatybes, kurios atsveria mažiausios kainos kriterijų ir garantuoja kokybišką darbų atlikimą.

Vienas tokių – vandens įgeriamumas. Ši ypatybė labai svarbi kalbant apie patikimą ertmių sandarinimą ir ilgaamžiškumą. Poliuretano putų vandens įgeriamumas tikrinamas palyginti paprastu bandymu. Sustingusių putų mėginio apsauginė nupjaunama, ir tas mėginys atviromis poromis nardinamas į vandenį.

Kai medžiaga vandenyje išbūna tam tikrą laiką, matuojama, kiek ji yra įgėrusi vandens.

Naujosios „Makroflex Premium“ serijos poliuretano putos po atlikto bandymo buvo įgėrusios vos 0,2 proc. drėgmės. O kai kurių kitų putų įmirkis siekė ir 1 proc. Vadinasi, izoliacinės tokių putų šilumos ir garso ypatybės bus kur kas menkesnės palyginti su putų, beveik neįgerian-

24

čių drėgmės. Putų, įgėrusių 5 proc. drėgmės, izoliacinės šilumos ir garso ypatybės suprastėja per pusę. Įmirkusios putos veikiamos šalčio ima plyšinėti. Atsiranda tarpų, pro kuriuos į patalpų vidų skverbiasi šaltis.

Ekologija – ne paskutinėje vietoje Kaip ir visų sričių produktai, statybos gaminiai nuolat tobulėja. Vartotojų reikalavimai gaminių kokybei tampa tikslesni. Formuojasi ir tausojamas žmonių požiūris į aplinką bei sveiką gyvenimo būdą.

Todėl šiandienės statybinės medžiagos savo kokybe, nekenksmingumu aplinkai bei vartotojų sveikatai nė iš tolo neprilygsta toms, kurios būdavo naudojamos prieš 20–30 metų. „Makroflex“ statybinėse putose dujų mišiniai jau bemaž dešimtmetį pakeisti naujais ozono sluoksnį tausojančiais ir vandenilinių chloro bei fluoro junginių neturinčiais mišiniais. „Makroflex“ pradėjo šiuos dujų mišinius naudoti ne tik dėl aplinką tausojančių ypatybių, bet ir tam, kad putos tolygiai skleistųsi, o jų plėtimąsi būtų įmanoma kontroliuoti. Čia reikėtų paminėti dar vieną svarbų aspektą – geometrinių parametrų stabilumą. Sustingusios putos turi išlaikyti stabilią tūrio apimtį, nesitraukti ir nesiplėsti. Jeigu jos ima plėstis, gali įlinkti langų rėmai, durų staktos. O jeigu traukiasi, atsiveria plyšių tarp sienos ir putų arba tarp rėmo ir putų.

Montažinių putų plėtimosi slėgį montuotojai dažnai tapatina su tūrio padidėjimu. Tačiau tai yra skirtingi

veiksniai. Kai putų plėtimosi slėgis yra didelis, gali įlinkti langų ar durų rėmai.

Dėl to naudodami kai kurias putas montuotojai dėl atsargumo įsprausdavo skersinius. „Makroflex Premium“ produktų plėtimosi slėgis yra itin mažas, todėl nereikia bijoti, kad bus sugadinta langų ar durų stakta.

Iš klaidų dar nepasimoko Nors statybinių putų kokybė vis gerėja ir gamintojai nuolat moko, kaip jas naudoti, montuotojai metų metais kartoja tas pačias klaidas. Negana to – dar žeria kaltinimų gamintojams neva dėl prastos putų kokybės.

Kad darbas vyktų sklandžiau ir būtų gautas pageidaujamas rezultatas, pateikiame kai kurias tipiškas klaidas bei patarimus, kaip jų išvengti.

Per maža drėgmė. Kad rezultatas nenuviltų, naudojant vieno komponento poliuretano putas turi būti atitinkamas santykinis oro drėgnumas. Esant per aukštai (daugiau kaip +25ºC) arba per žemai (žemiau 0ºC) oro temperatūrai, santykinis drėgnumas būna per mažas, tad putas, purškiamas iš balionėlio, reikia drėkinti vandeniu. Dėl drėgmės trūkumo struktūra būna nevientisa, trapi ir stikliška, o džiūvimo laikas gerokai pailgėja.

Per didelė drėgmė. Tačiau problemų gali kilti ir dėl per didelės drėgmės. Jei vandens pilama per daug arba dengiamas įmirkęs paviršius, putų struktūra gali suirti, arba putos gali blogai sukibti su paviršiumi. Tokiomis sąlygomis montažinės putos dažnai susitraukia, sandarinimo siūlėse atverdamos plyšių.

Žema oro temperatūra. Esant žemesnei nei 0ºC temperatūrai, oro drėgmė smarkiai sumažėja.

Todėl kyla minėtų problemų: putų struktūra lieka nevientisa, trapi ir stikliška, mažas efektyvumas, ilgas džiūvimo laikas. Nors ant žieminių putų pakuotės ir būna nurodyta, kad jas galima naudoti esant neigiamai temperatūrai, tam, kad rezultatas būtų geras, prieš naudojant putas kurį laiką vertėtų palaikyti šiltoje patalpoje. Klaidinga manyti, kad žiemines putas galima išimti iš automobilio, stovėjusio lauke per naktį, bagažinės ir pradėti naudoti.

Blogiausiu atveju iš pistoleto ištekės tik šiek tiek tąsių klijų.

Kita galima blogybė – antrinis plėtimasis. Šaltyje panaudotos putos greitai pasidengia plėvele. Esant drėgmės trūkumui plėvele pasidengusi putų masė nesiformuoja. Laikui bėgant plėvelė įtrūksta, ir į putas patekusi drėgmė atnaujina medžiagos plėtimosi procesą. Šitaip paskatintas antrinis putų plėtimasis gali sugadinti langų rėmus, palanges, durų staktas.

Nepakankamas suplakimas.

Kad vieno komponento poliuretano putos būtų išpurkštos iš balionėlio ir susidarytų tinkama struktūra, reikia propelanto dujų. Todėl labai svarbu, kad dujos ir poliuretaninis komponentas balionėlyje gerai susimaišytų. Kuo smarkiau ir ilgiau balionėlis kratomas, tuo gaunamas geresnis rezultatas. Paprastai tam pakanka 15–20 sekundžių. Jei kratoma per mažai, putų struktūra būna nevientisa ir jų paviršiuje galima pastebėti klijingą masę. Rezultatas – mažesnis efektyvumas, negu tikėtasi.

Nenuvalytas paviršius. Labai dažnai daroma klaida – nenuvalomas paviršius, ant kurio bus purškiamos putos. Prie dulkėmis pasidengusio paviršiaus ką nors priklijuoti sunkiai įmanoma. Lygiai taip pat ir naudojant montažines putas – nuvalius paviršių būtų užtikrintas patikimas rezultatas. Prie šiek tiek drėgno ir nuvalyto paviršiaus visos statybinės putos prilimpa puikiai.

Per stipriai įgeriantys ir sausi paviršiai. Jeigu santykinis oro drėgnumas yra per mažas, putos gali sukristi arba blogai sukibti su paviršiumi.

Renkantis montažines putas specialistai pataria atsižvelgti į ypatybes, kurios atsveria mažiausios kainos kriterijų ir garantuoja kokybišką darbų atlikimą.

Netinkamas purškimas. Purškiant putas per dideliu slėgiu, nors purškiama pro vamzdelį ar naudojant pistoletą, susidaro dideli dujų burbulai. Dėl to struktūra tampa nevientisa, ir putos be reikalo eikvojamos. Purškiant pro vamzdelį, patartina suformuoti maždaug nykščio storumo putų juostą. Naudojant pistoletą išeinančios putų juostos skersmenį reguliuoti yra lengviau.

Užpildant siūles reikia atsižvelgti į tai, kad putų tūris padidėja 1,5–2 kartus. Per mažai besiplečiančios putos nesudaro tvirtos atraminės struktūros. Užpildant platesnę siūlę, putas reikia purkšti pistoleto antgalį judinant į dešinę ir į kairę, taip sudarant vis naujus putų sluoksnius.

Norint poliuretano putomis užpildyti vertikalias siūles, visada reikia purkšti iš apačios į viršų. Tuomet purškiamos putos turi pakankamą atraminį paviršių, jos neišlenda iš siūlės, nenuslenka žemyn, puikiai

sukimba su paviršiumi, purškiamų putų kiekį galima reguliuoti.

Užpildant ertmes reikia turėti omenyje, kad storiausias senesnių vieno komponento putų sluoksnis yra apie 5 centimetrų. Dėl šios priežasties ertmes anksčiau reikėdavo užpildyti sluoksniais palaukiant, kol prieš tai buvęs sluoksnis sukietės.

Purškiant naujoviškas „Makroflex Premium“ putas, kurios kietėdamos geriau sunaudoja ore esančią drėgmę, sluoksnis būna daug storesnis. „Makroflex Premium“ putos išsaugo gerą struktūrą ir mechanines ypatybes net ekstremaliomis sąlygomis.

Pavyzdžiui, jomis galima užpildyti ir didesnes nei 5 centimetrų pločio siūles. Putos gerai susiformuoja net ir esant žemai temperatūrai, ir nereikia baimintis, kad struktūra suirs arba taps trapi.

Parengė Žydrūnas Bielskis, „Henkel Balti OU“ techninis konsultantas

25

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Prognozė – saulėta

Saulės elektrinės – estetiška pastatų dalis Liudas MIKAUSKAS

Posakį „Laikas – pinigai“ vis daugiau verslininkų gali pakeisti nauju: „Saulė – pinigai“. Daugiausia tai žmonės, kurie nesivelia į aistringas diskusijas interneto komentaruose apie tai, ar Lietuvoje pakanka saulės, kad saulės elektrinės keltų kaimynams ne juoką, o baltą pavydą.

Statistika palanki saulės verslui Nors saulėtų dienų mūsų krašte perpus mažiau negu, pavyzdžiui, Italijoje, jų visiškai pakanka tam, kad saulės elektrinės (priklausomai nuo įrangos ir sprendimų) atsipirktų per 5–6, 7 ar 12 metų ir tuomet jau gamintų nemokamą elektros energiją. „Saulės elektrinių savininkai yra ne verslininkai, o saulės ūkininkai. Jie nuima saulės šviesos derlių“, tokią filosofiją skleidžia „Reenpro“, koncerno „Saint-Gobain Solar“ partneriai Lietuvoje. „Prognozės, daromos remiantis 20 metų stebėjimų vidurkiu, liudija puikias saulės elektrinių verslo perspektyvas Lietuvoje. Mūsų krašte saulės elektrinėms nepalankiausi yra gruodžio ir sausio mėnesiai,

„

Saulės elektrinių savininkai yra ne verslininkai, o saulės ūkininkai. Jie nuima saulės šviesos derlių.

bet optimizmą visada grąžina likusi metų dalis. Net ši lietinga vasara leido pasiekti geidžiamą vidurkį. Šių metų vasarį vienai bendrovei sumontavome standartinės – iki 30 kW – galios saulės elektrinę, ir jos

Stoga danga – fotovoltinė saulės elektrinė.

26

savininkas spalio mėnesį elektros tinklams jau buvo pardavęs 28 000 kWh, tad, be abejo, viršys metų prognozę“, – pasakojo „Reenpro“ vadovas Mindaugas Jaruševičius.

„

Elektrinėms, kurios elektros energijos plėtros leidimus gaus 2013 metais, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu patvirtintas toks supirkimo tarifas: 1,25 Lt/kWh, o integruotoms į pastatus – 1,60 Lt/ kWh.

Perspektyviausios – į pastatą integruojamos jėgainės Saulės energijos naudojimo sprendimus siūlanti bendrovė „Reenpro“ pernai suteikė paslaugų pusei Lietuvos rinkos – bendra jos įrengtų saulės elektrinių galia siekė 400 kWp. Šiemet įmonė jau įrengė 2200 kWp, iš viso iki metų pabaigos įrengs 3000 kWp, o kitais metais planuoja pasiekti 5800 kWp.

„

Nors saulėtų dienų mūsų krašte perpus mažiau negu, pavyzdžiui, Italijoje, jų visiškai pakanka tam, kad saulės elektrinės (priklausomai nuo įrangos ir sprendimų) atsipirktų per 5–6, 7 ar 12 metų ir tuomet jau gamintų nemokamą elektros energiją.

„Be standartinių sprendimų – įtaisyti saulės elektrines ant žemės, plokščių ar šlaitinių stogų, stiprėja nauja tendencija – integruotos į pastatą saulės elektrinės. Toks pasirinkimas padeda apsisaugoti nuo pastato sudarkymo, palengvina architektūrinius sprendimus, kartu leidžia gauti daugiau naudos: šiandien, kai elektrinėms, turinčioms neintegruotus saulės modulius, mokama 1,44 Lt/ kWh, integruotųjų tarifas gerokai didesnis – 1,80 Lt/kWh“, – pabrėžė M. Jaruševičius.

Koncerno „Saint-Gobain“, kurio saulės elektrinių plėtros vizija artimiausiems 10–20 metų savo veikloje vadovaujasi Lietuvos „Reenpro“ komanda, strategai tvirtina, kad visa saulės energijos pramonė neišven-

giamai bus plėtojama visiško įrangos integravimo link. „Viskas turės būti ergonomiška, kompaktiška ir estetiška, o tai lengviausia pasiekti saulės elektrines integruojant į pastatus“, – reziumavo M. Jaruševičius.

Pritaikomi įvairios paskirties pastatuose Saulės modulių integruotoms saulės elektrinėms gamyboje besispecializuojantis koncernas „Saint-Gobain Solar“ kuria naujoves ir kartu siūlo vienus patikimiausių rinkoje gaminius. Ne tik efektyvūs, bet ir stilingi, elegantiški saulės moduliai lengvai pritaikomi įvairios paskirties pastatuose: komerciniuose ir pramoniniuose, ūkiniuose, administraciniuose ir biurų, individualiuosiuose ir daugiabučiuose. Moduliai gali būti integruojami įvairaus tipo stoguose, fasaduose, tarp jų – ir stiklo fasaduose, balkonuose. „Saint-Gobain Solar“ gaminiai skirti ir naujų objektų statytojams, ir planuojantiesiems renovaciją.

„

„Reenpro“ pernai suteikė paslaugų pusei Lietuvos rinkos – bendra jos įrengtų saulės jėgainių galia siekė 400 kWp, iki šių metų pabaigos bendrovė įrengs 3000 kWp.

Ypač dėmesio verti vadinamuoju piramidiniu, grublėtu stiklu dengti saulės moduliai, kurie ne tik yra ypač estetiški, bet ir puikiai tinka integruoti į fasadus. Gaudydamas spindulį šis stiklas jį daugybę kartų sulaužo. Vadinasi, spindulys į saulės elemento celę patenka daug kartų, taip didindamas efektyvumą, kuris šiaip sumenktų dėl nepalankaus saulės modulio įrengimo kampo.

Reikalavimai – kaip įprastoms atitvaroms „Kai prieš trejus metus įdiegėme pirmą Lietuvoje integruotą saulės jėgainę, čia dar nebuvo net sampratos, kokio tipo jėgainė gali būti taip va-

J. ir A. Žukauskų elektrinė. dinama. „Reenpro“ stipriai prisidėjo prie to, kad nebūtų nuklysta į lankas, kaip kiek anksčiau nutiko Vokietijoje, kur integruotomis buvo laikomos visos nuo žemės ant pastato pakeltos sistemos“, – kalbėjo M. Jaruševičius.

Lietuvoje pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, kuri nustato supirkimo tarifo dydžius, patvirtintą apibrėžimą integruota saulės elektrinė privalo atstoti konstrukcinę pastato dalį. Taigi ji turi būti įrengiama ne ant stogo dangos, o vietoj jos – čerpių, šiferio ir panašiai. „Tad ypač svarbu, kad tokiam pritaikymui naudojami saulės moduliai turėtų visas išorinėms statinio atitvarams būtinas ypatybes: apsaugotų nuo drėgmės patekimo į vidų, kontroliuotų saulės ir šilumos patekimą į pastatą, izoliuotų garsą, būtų tvirti, garantuotų saugumą. Todėl integruotoms jėgainėms ir numatytas didesnis tarifas, nes tai – technologiškai sudėtingesnis ir daugiau investicijų reikalaujantis pasirinkimas“, – paaiškino „Reenpro“ vadovas.

„

Stiprėjanti nauja tendencija – integruotos į pastatą saulės elektrinės – padeda apsisaugoti nuo pastato sudarkymo, palengvina architektūrinius sprendimus, kartu leidžia gauti daugiau naudos.

Kas turi nustatyti, ar tai išties integruota jėgainė, Lietuvoje nuspręsta visai neseniai. Įmonės „Reenpro“ atstovams teko nemažai diskutuoti šiuo klausimu su Energetikos ministerija bei kitomis institucijomis.

Sprendimas buvo paprastas ir atsirado iš praktikos: tai patikėta pastato matavimus atlikti privalančiam Registrų centrui, kurio specialistai turi turėti kompetencijos nuspręsti,

kas yra siena, o kas – stogo danga, ir kurio išduotas dokumentas po to teikiamas Energetikos ministerijai.

Po Registrų centro matavimų nekilnojamojo turto išraše atsiranda įrašas „Stogo danga: saulės elektrinė.“

„

Gaudydamas spindulį grublėtas stiklas jį daugybę kartų sulaužo – spindulys į saulės elemento celę patenka daug kartų, taip didindamas efektyvumą, kuris šiaip sumenktų dėl nepalankaus saulės modulio įrengimo kampo.

Laboratorijos dirba be atokvėpio Įrengimo tipas – tik vienas būtinų sprendimų, kuriuos su specialistų pagalba turi priimti būsimi saulės elektrinių savininkai. Nepaprastai sparčiai tobulėjančioje šios rūšies rinkoje galima rinktis iš gausybės gaminių, kurie skiriasi efektyvumu, ilgaamžiškumu ir estetine išvaizda.

Nuo sprendimų priklausys ne tik investicijų atsipirkimo trukmė, bet ir priežiūros ypatumai. „Saulės moduliai tobulėja žaibišku greičiu. Kas kelis mėnesius galima išgirsti, pavyzdžiui, apie puse procento padidintą tam tikro saulės jėgainės modelio efektyvumą. Bet tik tokio masto įmonės kaip „Saint-Gobain“ gali sau leisti mąstyti 20 ir daugiau metų į priekį, – pasakojo „Reenpro“ direktorius M. Jaruševičius. – Pavyzdžiui, savo klientams siūlome „Saint-Gobain Solar“ gamyklos „Avancis“ Vokietijoje gaminamą stiklinį juodą „AVANCIS Powermax®STRONG“ modulį – jame sudėta daugiau kaip 100 patentų!“ Tai vienas tų gaminių, kurie pasižymi ne tik ypatingomis mechaninėmis, bet ir estetinėmis ypatybėmis. Nors kai kurie klientai juokauja:

„Koks skirtumas, kas ant stogo – aš vis viena jo nematau“, vis dėlto šiuos saulės modulius renkasi tie, kurie ieško galimybių suderinti naudą su estetiniais kriterijais. O jie tikrai džiugina akį.

Viena svarbiausių minėto modulio charakteristikų – didesnio spektro sąlygojamas gebėjimas gaudyti ir išsklaidytą saulės šviesą. Jam net nebūtina šlaitinio stogo orientacija į pietų

Dovydas Zinkevičius

Verslininkas, vienas pirmųjų ant savo namo stogo pasistatęs 9,11 kWp galingumo integruotą saulės elektrinę

Vienas pagrindinių alternatyviosios energetikos privalumų – mažesnis priklausymas nuo valstybės elektros tinklų. Dar viena didelė nauda yra tai, kad saulės elektrinių projektas gali atsipirkti labai greitai – per 4–6 metus, su sąlyga, kad valstybė laikosi savo pagrindinio įsipareigojimo – supirkti pagamintą elektros energiją fiksuotu tarifu visu 12 metų laikotarpiu.

Saulės elektros įrenginiams suteikiama net 25 metų garantija. Be to, jiems reikia mažiausiai priežiūros.

Tokios technologijomis paremtos naujovės yra labai patogios – galima gauti duomenis į savo kompiuterį ir greitai identifikuoti iškilusias problemas. Visiems, svarstantiems alternatyviosios energijos galimybes, patarčiau kuo greičiau įvertinti galimas rizikas ir bandyti spėti į šį traukinį, nes šiuo metu valstybė labai remia ir subsidijuoja alternatyviosios energetikos sprendimus, todėl imtis jų – verta.

27

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

pusę. Maksimaliai skaidrus šių saulės modulių stiklas padengtas tam tikrais dulkes atstumiančiais metalais, be to, juos puikiai nuplauna lietus, o berėmė konstrukcija reiškia, kad čia ir nebus kur kauptis dulkėms. „Pasidairykite, kas dar gali pasiūlyti berėmį stiklinį modulį, – siūlo M. Jaruševičius. – Tokias naujoves gali sau leisti tik lyderiai. Jie pasitelkdami laboratorinius ir praktinius bandymus pasiekia aukščiausią kokybę ir ypatingas gaminių ypatybes.“

„

Integruota saulės elektrinė privalo atstoti konstrukcinę pastato dalį ir turėti visas išorinėms statinio atitvaroms būtinas ypatybes: apsaugoti nuo drėgmės patekimo į vidų, kontroliuoti saulės ir šilumos patekimą į pastatą, izoliuoti garsą, būti tvirta, garantuoti saugumą.

25 metų garantija „Saint-Gobain Solar“ rūpinasi kiekvienos detalės ilgaamžiškumu ir gaminiams teikia 10–12 metų, o efektyvumui – 25 metų garantiją. „Pavyzdžiui, tam tikros rūšies saulės moduliai turi būti klojami ant gumos, kuri saulės atokaitoje irgi turi išsilaikyti tuos ilgus metus. Išsilaiko, nes tos gumos atkeliavo iš kito koncerno „Saint-Gobain“ veiklos baro – tam tikrų detalių automobilių pramonei gamybos“, – atskleidė M. Jaruševičius.

Saulės energetikai – 0,1 cento parama M. Jaruševičių stebina viešojoje erdvėje be paliovos eskaluojama valstybės taikomų skatinamųjų tarifų tema – neva atsinaujinančioji energetika skurdina mokesčių mokėtojus. „Kažkodėl niekas nenori garsiai įvardyti konkrečias sumas, kiek vartotojams kainuoja saulės energetikai skiriama valstybės parama. Iš tiesų yra taip: elektros tarifą išskaidžius pagal dedamąsias dalis – skirstymas, persiuntimas, didmeninė elektros energijos prekyba, mokesčiui už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas (VIAP) lieka 6 ar 7 centai.

Be to, ir VIAP dar išskirstomos tinklų plėtrai į Švediją, Lietuvos elektrinei, tad atsinaujinančių energijos šalti-

28

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

nių diegimui skatinti lieka grašiai.

Ir jų dalis atitenka Kauno hidroelektrinei, kogeneracinėms biomasės elektrinėms, tada vėjo energetikai, galiausiai saulės energetikai lieka išvis juokinga parama – gal 0,1 cento“, – analizavo M. Jaruševičius.

Dar vienas saulės energetikos skeptikų pamėgtas gąsdinimas – įvairių gamtos stichijų metu galimi saulės modulių pažeidimai. „Reenpro“ įkūrėjas ir vadovas pirmiausia atkreipė dėmesį, kad dauguma saulės modulių dengiami grūdintu stiklu, kurio charakteristikose numatyta, kokias apkrovas turi atlaikyti. Minėtas grūdintas saulės modulio „AVANCIS Powermax®STRONG“ stiklas atlaiko iki 551 kg/m2 vėjo ir sniego apkrovą, taip pat tam tikro dydžio krušos ir akmenukų smūgius.

„

„Saint-Gobain Solar“ Baltijos šalyse 64 šalyse dirbantis Prancūzijos koncernas „Saint-Gobain“ dar 1665 metais pagamino veidrodžius Versalio rūmams, kurie ten kabo iki šiol ir atlieka pirminę funkciją.

Dabar „Saint-Gobain“ gamina įvairią produkciją statyboms, detales automobilių pramonei ir kitą įrangą. Bendrovė „Marisa“ jau 16 metų yra išskirtinis „SaintGobain“ garsiųjų stiklo gaminių atstovas Lietuvoje, Latvijoje ir Kaliningrado srityje. „Marisos“ įmonių grupei priklausanti Lietuvos bendrovė „Reenpro“ tapo prancūzų milžino partneriu Baltijos šalyse plėtojant saulės elektrinių verslą. „Toks yra „Saint-Gobain“ verslo modelis – kiekviename regione pasirinkti vieną verslo partnerį, kuris apmokomas ir prižiūrimas tam, kad per jį būtų galima suteikti visas garantijas klientams“, – sakė „Reenpro“ vadovas M. Jaruševičius.

Kasmečiai priežiūros ypatumai Saulės elektrinių savininkai tikrai neišvengs tam tikrų įrangos priežiūros rūpesčių – juk kokios pinigus uždirbančios įrangos nereikia prižiūrėti? Tad norint, kad jėgainės dirbtų efektyviai, keliskart per metus jas teks nuvalyti. Jei moduliai sumontuoti ant šlaitinio stogo, prireiks kopėčių, ir medinės ar metalinės čia netiks – teks rinktis specialias, leidžiančias apsaugoti paviršių nuo subraižymų. Paprastesnis būdas – į

pagalbą kviestis kvalifikuotus įrangos pardavėjus.

Kiekvienas pats turi spręsti, ar pasyviai laukti, kol saulės elektrinės taps visiškai įprasta šalies kraštovaizdžio dalimi ir verslo rūšimi, ar suskubti pasinaudoti šiandien valstybės siūlomomis atsinaujinančiąją energetiką skatinančiomis priemonėmis.

Langų technologijos dar patobulėjo

„Reenpro” Vilniaus g. 31 / Islandijos g. 1 LT-01402 Vilnius Tel. 8 5 207 4915, 8 612 30 023 Faks. 8 5 231 2950 El. paštas info@reenpro.lt www.reenpro.lt

Jūratė ir Arūnas Žukauskai

30 kWp saulės elektrinės savininkai

Saulės energetiką Lietuvoje siejame su pažangių technologijų atėjimu į mūsų gyvenimą – gal tai mus ir sudomino. Mums energetikos sritis nėra svetima – abu turime aukštąjį elektrotechninį išsilavinimą.

Apskaičiavus galimą ekonominę naudą, projektas pasirodė patrauklus. Nutarėme, kad papildomos pajamos iš pagamintos elektros energijos pardavimo leistų atnaujinti senus mūsų sodybos pastatus, gražiau susitvarkyti aplinką. Pasirinkome integruotos į pastato stogą elektrinės variantą, nes kaip tik turėjome seną ūkinį pastatą, kurį buvo galima renovuoti ir kurio vieta idealiai tiko elektrinės projektui įgyvendinti.

Statant integruotą į pastatą elektrinę dėl atsirandančių statybos darbų reikalinga didesnė investicija, tačiau ir elektros energijos supirkimo tarifas yra didesnis – 1,80 Lt/kWh. Pradiniais skaičiavimais, jei nepasikeis valstybės teikiamos garantijos, investicijos turėtų atsipirkti per 7–8 metus. Išnagrinėjome įvairių rangovų siūlymus ir pasirinkome „Reenpro“. Tai lėmė keletas faktorių: „Reenpro“ dirba su fotovoltiniais žinomo, solidaus koncerno „Saint-Gobain“ moduliais, jų garantuojamas modulių našumas buvo truputį didesnis nei kitų rangovų, be to, vadovus vertiname kaip patikimus verslo partnerius.

Tobulumui ribų nėra – šia išmintimi vadovaujasi ir langų technologijų kūrėjai bei gamintojai. Naujausias gaminys, kurį pradėjo gaminti bendrovė „Megrame langai“ – plastikinis langas S9000. Jo novatoriškumas – triguba profilių sandarinimo sistema, sujungianti vidinio, centrinio ir išorinio sandarinimo privalumus, naudojant 83 milimetrų pločio plastikinį profilį.

Energiją taupantis novatoriškas sprendimas užtikrina geresnę šilumos, garso izoliaciją bei sandarumą. Šias ypatybes lemia 83 milimetrų montavimo gylis, 6 vidinės kameros lango varčios ir rėmo profiliuose bei 3 sandarinimo tarpinės.

Tokie langai yra tinkami energiškai ypač efektyviems namams.

Cinkuoto plieno armatūra profilio viduje lemia lango konstrukcijos tvirtumą. S9000 sistemoje varčiai ir rėmui sutvirtinti naudojami tokie patys cinkuoto plieno profiliai. Tokia technologija užtikrina gamybos sąnaudų efektyvumą bei gaminio koLango S9000 duomenys Uf profilio = 0,92 W/m2K Uf lango = 0,71 W/m2K, kai Ug = 0,5 W/m2K Montavimo gylis – 83 mm.

Stiklinimas – iki 54 mm pločio stiklo paketas.

kybę. Didesnis stiklo paketo įleidimo į profilį gylis saugo šalčiausias stiklo paketo dalis nuo tiesioginio kontakto su aplinka ir gerina šilumines lango charakteristikas. Naujojo „Megrame langų“ gaminio šilumos ypatybės yra 30 proc. geresnės už standartinių plastikinių langų. Šis novatoriškas langas taip pat išsprendžia ir kitą itin aktualią problemą – langų rasojimą.

Profiliai, naudojami šio lango gamyboje, stipriai sumažina rasojimo galimybę. Tokios naujojo plastikinio lango charakteristikos tik rodo, kad „Megrame langai“ kelia langų gamybos kartelę visoje Lietuvoje.

Langai yra svarbi pastato konstrukcijos ir architektūros detalė. Atlikdami savo pagrindines funkcijas – pro juos į namus turi patekti dienos šviesa ir grynas oras, neprarandant šilumos – langai dar turi būti ryškus pastato išorės bei vidaus elementas.

Naujosios langų sistemos priedų gausa užtikrina įvairių konstrukcinių ir architektūrinių poreikių patenkinimą. Didesnis iki 83 milimetrų montavimo gylis lemia didelį naujosios sistemos suderinamumą su įvairiais papildomais kitų sistemų elementais: rėmo praplatinimo detalėmis, kampinėmis ir statinėmis jungtimis bei kitais jungiamaisiais profiliais. Ši lango ypatybė leidžia kombinuoti naująją sistemą su senesnėmis – todėl anksčiau naudo-

tos jungiamosios dalys taip pat gali būti pasitelkiamos.

Plastikiniams langams S9000 gaminti bendrovė „Megrame langai“ naudoja GEALAN-STV® – naujovišką stiklinimo technologiją. Lango varčia yra padengta dvipuse atitinkamų matmenų ir storio plėvele, kuri ir leidžia klijuoti stiklo paketą į lango varčią. Stiklo paketas, įklijuotas į varčią pagal technologiją STV®, tampa lango konstrukcijos įtvirtinimo elementu. Tokia konstrukcija atlaiko didesnį statinį apkrovimą.

STV® technologijos kombinacija su plieno armatūra varčios profilyje leidžia gaminti ypač didelių matmenų konstrukcijas, kurių anksčiau nebuvo įmanoma pagaminti.

Dėl stiklo paketo ir varčios suklijavimo didėja lango apsauga nuo įsilaužimo. Visu perimetru dvipuse specialia juostele įklijuotą stiklo paketą daug sunkiau išlaužti, tad langai yra ne tik šiltesni, bet ir saugesni.

Ypač aukštais šilumos izoliavimo rodikliais pasižyminčios naujos energiją taupančių langų sistemos sukūrimas nėra atsitiktinumas, tai ilgo ir kruopštaus darbo rezultatas. „Megrame langai“ nuo pat pradžių siekė tobulinti gaminius. Išanalizavus privalumus ir sujungus kelias skirtingų sistemų detales pasiekta, kad plastikinių langų su S9000 profilių sistema šilumos laidumo koeficiento vertė būtų Uf – 0,71 W/m²K, juose naudojant plieno armatūrą. Tokie langai tinka energiją ypač taupantiems pasyviesiems namams.

UAB „MEGRAME LANGAI” Žirmūnų g. 68, LT-09124 Vilnius Tel. 8 618 55 416 El. p. info@megrame.lt www.megrame.lt

29

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

„Sigma Telas“: apskaita ir analizė padeda taupyti „Mūsų pažadai įmonės interneto svetainėje neatitinka tikrovės“, – gali sau leisti juokauti įmonės „Sigma Telas“ vadovų komanda. Juokauti galima tada, kai akivaizdu, kad darbai – kur kas didesni ir ambicingesni, negu kadaise suformuluota prisistatant potencialiems klientams.

Sprendimams reikia informacijos „Šiandien sakyti, kad užsiimame tik energijos apskaitos sistemomis, būtų per maža“, – sakė bendrovės „Sigma Telas“ kompiuterinių technologijų ir vystymo direktorius Petras Tarasevičius. „Galima paaiškinti kitaip: mes darome viską, kad juridiniai ar fiziniai asmenys galėtų kuo racionaliau naudoti energijos išteklius ir taip taupyti pinigus“, – papildė „Sigma Telas“ direktorius Aleksandras Desiukevičius.

Nuo tada, kai įmonės specialistai, tarp kurių yra nemažai buvusios ga-

myklos „Skaiteks“ darbuotojų, rašė „Elgamos“ skaitiklių programas, praėjo daug laiko. 20 metų energijos apskaita besirūpinanti BĮ „Sigma Telas“ komanda gali patvirtinti, kad šiandien vis daugiau energijos vartotojų supranta: norint išspręsti neracionalaus naudojimo problemą, vieną ar dukart per mėnesį užsirašyti skaitiklių rodmenis neužtenka. „Mes sakydavome: elektros tinklai, įkeldami į savo sistemą įmonės informaciją, sužino apie ją viską. O kiek apie save žino pati įmonė?“ – „Sigma Telas“ kolektyvas žino atsakymą į šį klausimą ir stengiasi, kad neįsivaizduojančiųjų, kur dingsta energija, liktų vis mažiau. Ši užduotis tapo paprastesnė sukūrus programinę įrangą, apdorojančią ir analizuojančią rodmenis, kuriuos užfiksuoja ir kaupia elektros bei kitų energijos rūšių skaitikliai. Tik taip randami sutaupyti padedantys sprendi-

mai. Tuo jau įsitikino daugybė didžiųjų Lietuvos įmonių, tai po truputį pradeda įsisąmoninti ir buitiniai vartotojai.

Nors tokie sprendimai dažniausiai nėra sudėtingi, neturint pirminės informacijos – tiesiog neįsivaizduojami. Pavyzdys – viena Lietuvos grūdų perdirbimo ir miltų gamybos įmonė, kurioje automatizuota energijos apskaitos sistema buvo įdiegta prieš gerą dešimtmetį. Paaiškėjus, kad daugiausia elektros energijos išeikvoja dieną – brangiausiu laiku – dirbantis malūnas, šis darbas buvo perkeltas į naktinę pamainą. Apsimokėjo net dukart pakelti algas jį prižiūrintiems meistrams. „Jei nori valdyti procesą, privalai turėti informacijos“, – kartojo P. Tarasevičius.

AEAS atsiperka visada Kad įmonės siūlomas instrumentas turi ne tik rinkti informaciją, bet ir

automatizuoti energijos naudojimo procesą, „Sigma Telas“ ideologai nusprendė maždaug prieš 10 metų.

Tada jų pagalbos, ieškodami būdų apsisaugoti nuo vagysčių, paprašė energetikai. „Sigma Telas“ sukūrė programą, automatiškai įspėjančią, jei yra nukrypimų nuo įprastų naudojimo grafikų ar apimčių. „Ilgainiui pradėjome šias galimybes plėtoti, taikyti tam tikrus statistinius metodus, daryti prognozes. Dabar galime bet kokį algoritmą net ne suprogramuoti, o sukonfigūruoti – sukūrėme aukščiausio lygio instrumentą, kuris leidžia sugalvoti, kur ir kaip galima sutaupyti“, – aiškino P. Tarasevičius.

Gera reklama įmonės „Sigma Telas“ darbams automatizuotų energijos apskaitos sistemų (AEAS) srityje tapo projektas, sukurtas tarptautiniam „Maximos“ tinklui. Prekybos centro savininkai iškart įspėjo, kad Latvijoje ir Estijoje projektą tęs tik tuo atveju, jei jis pasiteisins Lietuvoje. Šiandien darbai baigiami ir Estijoje. Sistema Lietuvoje atsipirko dar nebaigus jos įdiegti, „Maxima“ atstovai suskubo paskelbti, kad investavę 8,5 mln. litų jau pirmais metais sutaupė 20 mln. litų. „Sigma Telas“ komanda užsakovo rezultatais džiaugiasi, bet nesistebi. „Nežinau nė vienos įmonės, kur mūsų įdiegta sistema nebūtų atsipirkusi“, – patikino P. Tarasevičius.

Fiksuoja kiekvieną nukrypimą Tokie projektai, kur galima palyginti energijos eikvojimą keliuose tokio pat dydžio ir funkcijos objektuose, turi papildomų privalumų, nes patirtis parodė, kad per kolektyvo neūkiškumą ar kitus faktorius naudojimas gali gerokai skirtis. Tarkime, įdiegus AEAS vienoje daug padalinių turinčioje alaus darykloje, netrukus jau buvo aiškinamasi, kodėl daugeliu atvejų skiriasi ne tik bendras, bet ir konkrečių, standartizuotų technologinių gamybos procesų metu užfiksuojamas energijos naudojimas.

Duomenų analizei tikrai nestinga: pavyzdžiui, atsakingiems prekybos tinklo „Maxima“ specialistams AEAS kasdien išsiunčia per 600 laiškų su informacija, kiek ir kur išvakarėse išeikvota visų rūšių energijos, kur buvo viršytas vidurkis ir pan. Sistema pasitelkiama ne tik nustatant neūkiškumo

30

atvejus, bet ir diagnozuojant gedimus. „Jei ims pratekėti klozeto bakelis, santechnikas tai gali pastebėti tik po mėnesio, o mūsų sistema nukrypimą nuo naudojimo normos užfiksuoja ir apie tai praneša jau pirmą parą“, – komentavo P. Tarasevičius. „Sigma Telas“ specialistai atkreipė dėmesį, kad AEAS gali būti naudinga net tuomet, jei analizuojami tik vieno skaitiklio rodmenys. Tarkime, jei dėl elektros nutrūkimo sutrikus vienam valdikliui individualiojo namo laistymo sistema įsijungia ne naktį, o dieną. AEAS signalizuojamas tam tikru neįprastu metu smarkiai padidėjantis elektros naudojimas padės nesunkiai rasti problemą.

Kompanijos tikslas – padaryti AEAS universalią, t. y. garantuoti duomenų rinkimą iš bet kokių pirminių energijos apskaitos prietaisų: elektros, šilumos, vandens, dujų skaitiklių nepriklausomai nuo prietaiso gamintojo.

Galimybė sujungti kone visus rinkoje esančių skaitiklių tipus – kompanijos išskirtinumas. „Nusprendėme, kad patys negamindami skaitiklių turime sugebėti dirbti su pačiais įvairiausiais. Šiuo metu niekas buvusioje SSRS neturi galimybės sujungti tiek daug – per 220 įvairių tipų skaitiklių“, – sakė P. Tarasevičius. „Sigma Telas“ siūlo visą paslaugų paketą pradedant tiriamaisiais darbais, techninės užduoties bei darbo projekto parengimu, baigiant būtinos įrangos tiekimu, montavimu ir sistemos pridavimu eksploatuoti. Tarp jos partnerių – įrangos tiekėjų – yra elektros skaitiklių gamintojai „Elgama elektronika“, valdiklių gamintojai „Elgama sistemos“ (Vilnius), „Valsena“. Tarp kompanijos „Sigma Telas“ įgyvendintų projektų – tipiniai AEAS sprendimai pramonės įmonėms, elektros tinklams, buitiniams vartotojams.

Tikslas – palengvinti naudojimą Su išmaniąja energijos išteklių apskaita (angl. smart metering) neišvengiamai susidursime kiekvienas, neabejoja kompanijos ideologai.

Apskaityti absoliučiai visus energijos resursus įpareigoja Europos Sąjungos direktyvos, šie procesai jau seniai įsibėgėję ir Rusijoje, kur bendra Lietuvos ir Rusijos įmonė „Sigma Telas“ įgyvendina daugybę projektų. Išmanioji

apskaita jau nebe teorija ir Kazachstano sostinėje Astanoje, kur apsispręsta į vieną tinklą sujungti visus būstus. „Sigma Telas“ drauge su partneriais čia įgyvendino pilotinį projektą. Gyventojams nebereikės žymėti skaitiklių rodmenų, o energijos tiekėjai iškart matys, jei kur nors kils trikdžių. „Sigma Telas“ specialistai tuoj pat įvertino, kad tokioms didelėms kaip miestų AEAS neužtenka tik apskaitos ir analizės – joms reikia visų aktyvų valdymo. Vadinasi, jei kas nors prijungė naują skaitiklį, į sistemą jis turėtų būti integruojamas automatiškai. Jei tiekėjai nuskaitė informaciją, ji turėtų automatiškai atsirasti dispečerinėje ir automatinio sąskaitų išrašymo sistemoje (angl. billing). Jei sąskaitų valdymo sistema fiksuoja neapmokėtą sąskaitą, AEAS gali automatiškai distanciniu būdu atjungti elektros energijos tiekimą.

Svarbiausia – visos sistemos turi tarpusavyje komunikuoti. Ir dėl to turi dirbti įvairių sričių profesionalai. „Štai kodėl dirbame ne vieni – ieškome partnerių, sujungiame sprendimus. Mūsų šūkis toks: „Sujungiame viską!“ – šypsosi P. Tarasevičius. – Ne mažiau svarbi ir dar viena taisyklė, kuria vadovaujamės: kiekviena informacija, kad ir iš kur ji būtų gauta ar įvesta, turi būti įvedama vieną kartą.

O naudotis ja turi galėti visos sistemos grandys.“ Be išmaniosios energijos išteklių apskaitos nepavyks įgyvendinti planų suteikti galimybę rinktis elektros energijos tiekėją ne tik juridiniams, bet ir fiziniams asmenims. Pasak P. Tarasevičiaus, numatoma, kad gyventojai galės turėti net kelias galiojančias sutartis vienu metu: tarkime, iš vieno tiekėjo galės pirkti naktį, iš kito – dieną.

Bet surikiuoti visą šį ūkį be išmaniosios apskaitos tiesiog neįmanoma. „Sigma Telas“ komanda dabar svarsto idėją sukurti portalą su asmeniniais kiekvieno vartotojo tinklalapiais, kur ne tik būtų kaupiama energijos naudojimo istorija, bet ir būtų galimybė apmokėti sąskaitas ar sužinoti apie tiekėjų planuojamus profilaktinio remonto darbus.

31

Žvilgsnis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i Žvilgsnis

Vaistas nuo visų ligų

tyti atominę elektrinę“, – sakė vienas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo rengėjų J. Šimėnas.

Atsinaujinančių išteklių energija – ir ekonominė, ir socialinė nauda Vladas Šerelis

Atsinaujinančių energijos šaltinių svarba – didžiulė. Daugelyje Vakarų valstybių veikia įvairios skatinimo programos, sudarančios sąlygas pamažu atsisakyti iškastinio kuro ir ieškoti alternatyvų. Lietuva – ne išimtis. Tačiau mūsų šalyje karčių prieskonių į saldų atsinaujinančių šaltinių pyragą priberia įvairūs interesų konfliktai.

Gerokai pigesnė šiluma „Jeigu kalbėtume apie ekonomikos skatinimą, atsinaujinančiąją energetiką vadinčiau vaistais nuo visų ligų.

Tai yra vietos resursas, jo nereikia importuoti. Vadinasi, pirkimams pinigų nemokame užsienio šalims, jie lieka mūsų šalyje. Pinigai atitenka išteklių turėtojams, technologijų valdytojams, transportuotojams, kitiems su tuo susijusių sričių darbuotojams. Vertinant ekonomiškai – tai labai svarbu“, – tvirtino buvęs Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas.

Jo teigimu, atsinaujinančius energijos šaltinius reikia vertinti ir socialiniu požiūriu. Jie visuomet buvo pigesni už kitus, išskyrus tuomet, kai saulės energija naudojama kaip fotovoltinė. Šilumą iš biokuro galima pagaminti tris kartus pigiau, negu naudojant gamtines dujas. Paprasčiausias palyginimas: anykštėnai, kuriems centralizuotai tiekiama šiluma pagami-

32

nama deginant gamtines dujas, už kilovatvalandę moka po 37 centus, o Molėtų gyventojai – po 18 centų už kilovatvalandę, nes jiems šiluma gaminama deginant biokurą.

Svarstant Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projektą aršių diskusijų netrūko. Bemaž kiekvienos srities atstovai jautėsi pastumti į šalį, visiems norėjosi, kad jų šaka būtų laikoma prioritetine. Ir vėjo, ir saulės jėgainių propaguotojai skundėsi dideliais apribojimais, galimais suvaržymais. „Įstatyme numatyta, kad atsinaujinančių išteklių energiją privalu supirkti iš visų jos gamintojų. Tik nustatyti tam tikri limitai. Pavyzdžiui, vėjo jėgainių galingumas negali viršyti 500 MW, saulės – 10 MW. Tačiau kartu įstatymas numato, kad pasiekus šias galias Vyriausybė privalo išnagrinėti situaciją ir pateikti sprendimus tolesniems veiksmams: ar toliau plėtoti atsinaujinančių išteklių energetiką, ar, pavyzdžiui, sta-

Elektros energija Elektros gamyba – kol kas ta sritis, kur atsinaujinantys energijos šaltiniai naudojami mažiausiai. Šiuo metu vos 15 proc. elektros energijos gaminama naudojant alternatyvius resursus. Žinoma, didžiausias elektros energijos gamintojas pasitelkus atsinaujinančius energijos šaltinius yra Kauno hidroelektrinė. Čia pagaminama 8 proc. visos šalies elektros energijos.

Galimybių didinti elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių šaltinių yra. Tam reikia žengti kelis žingsnius. Pirma – didinti vėjo jėgainių parkų statybą, ypač jūroje. Antras žingsnis – rekonstruoti šilumines katilines į šilumines elektrines. Apskaičiuota, kad rekonstravus katilines į šilumines elektrines galima pagaminti apie 600 MW elektros energijos. Žiemą, kai elektros energijos poreikis yra du kartus didesnis nei vasarą, šiluminėse elektrinėse būtų pagaminamas nemažas jos kiekis, nes tuo metu reikia ir šilumos.

Skaičiuojama, kad įgyvendinus vėjo jėgainių parkų projektus Baltijos jūroje jų pagaminamas energijos kiekis siektų apie 500 MW. Palyginimui: Lietuvoje vasaros sezonu elektros energijos poreikis yra apie 800 MW, o žiemos – apie 2000 MW. Vadinasi, vien vėjo jėgainės gali patenkinti didesnę dalį elektros energijos poreikio. „Oponentai sako, kad vėjas Lietuvoje nestabilus, jis arba būna stiprus, arba jo visai nebūna. Tačiau turime Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę.

Kai vėjo pagaminamos energijos kiekis yra per didelis, ją galima akumuliuoti šioje elektrinėje“, – atkirto J. Šimėnas.

Transportas Iš visos šalyje pagaminamos energijos 50 proc. tenka šilumos gamybai, 25 proc. – elektros gamybai, likę 25 proc. – transportui. Potencialas naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius transporto sektoriuje Lietuvoje – tikrai nemažas. Turime ir technologijas, išplėtotą gamybą. Šiuo metu mūsų šalyje

gaminama iki 200 tūkst. tonų biodegalų per metus. Tai yra penktadalis visų Lietuvoje transportui sunaudojamų degalų.

Norint gauti papildomų pajamų į šalies biudžetą, biodegalams irgi galima taikyti akcizą, artimą naftos produktams. Tačiau tuomet šių degalų kaina taps nekonkurencinga. Kadangi gaminant biodegalus skatinamas grūdinių kultūrų auginimas ir perdirbimas į biodegalus, juos parduodant į mažmeninę rinką taikoma lengvata.

Litras E85 markės benzino, kurio 85 proc. sudaro etanolis, yra litu pigesnis už litrą A95 markės benzino. Atitinkamai mažiau kainuoja ir kiti degalai, sudėtyje turintys etanolio. Tai atsakymas į klausimą, ar yra resursų piginti degalus.

kadangi energija bus superkama palankiu tarifu, investicijų grąža gali būti greita. Dėl to ir bankai linkę skolinti šiam sektoriui“, – kalbėjo buvęs Seimo narys J. Šimėnas.

Galiausiai galima įžvelgti spekuliatyvių kėslų. Prieš 5–6 metus nekilnojamojo turto piko metu apsukrūs tautiečiai pralobo spekuliuodami nekilnojamuoju turtu. Paklausa buvo didžiulė, tad nusipirkus būstą ar žemės sklypą jau po mėnesio ar dviejų jį buvo galima parduoti kur kas brangiau. Panaši situacija gali būti ir su leidimais įsirengti saulės jėgaines.

Kadangi leidimų skaičius ribotas, dalis juos gavusių gyventojų po kurio laiko gali mėginti perparduoti. Bet tokį verslą sumąstę apsukruoliai gali prašauti pro šalį, nes norinčiųjų pirkti leidimus gali būti kur kas mažiau negu ketinančiųjų parduoti. „Investiciniai saulės energijos projektai didelės įtakos mūsų šalies energetikos gyvavimui nepadarys. Jeigu jėgaines ir įsirengtų visi pareiškėjai, kurių būtų septyni tūkstančiai, saulės pagamintos energijos galia siektų 21 MW. Įvertinus, kad saulės jėgainių naudingumo koeficientas siekia apie 10 proc., būtų vos 2 MW. Nei energijos gamybos apimtims, nei tarifui didesnės įtakos tai nepadarytų. Tačiau į šį procesą reikėtų žiūrėti kaip į išbandymą. Atsirastų nemažai darbo ir gamintojams, ir jėgainių montuotojams“, – sakė J. Šimėnas.

Jis svarstė, kad galbūt reikėtų po kurio laiko peržiūrėti tarifą, kuriuo da-

bar numatyta supirkti saulės jėgainių pagamintą energiją. Visame pasaulyje išaugus susidomėjimui kuriuo nors sektoriumi, superkamos energijos tarifas įprastai mažinamas.

l i v s i ž sn g

Spekuliantams gali nepasisekti Pastaruoju metu įmonės ir privatūs asmenys suskubo gauti leidimus saulės jėgainėms įsirengti. Šio ažiotažo priežasčių gali būti keletas. Viena didžiulio susidomėjimo saulės energija priežasčių gali būti ta, kad ši sritis yra visiškai nauja. Todėl vieni gali norėti išmėginti naujovę vien iš smalsumo.

Lietuvoje tarifas, kuriuo bus superkama saulės jėgainių pagaminta energija, patvirtintas dvylikai metų. Jis yra išties patrauklus imtis verslo. Todėl tai galėtų būti antra didžiulio susidomėjimo saulės energijos jėgainėmis priežastis. „Jų galima įžvelgti ir daugiau. Norinčiųjų investuoti į saulės energetiką skaičius rodo, kad lietuviai pinigų turi ir ieško patrauklių sričių investuoti. O

Biomasės potencialas Didžiausią potencialą Lietuvoje turi biomasė. Numatyta, kad iki 2020 metų 60 proc. centralizuotai tiekiamos šilumos turi būti pagaminama iš atsinaujinančių energijos išteklių.

Tačiau sulaukus investicijų Lietuvoje deginant biokurą galima patenkinti visą centralizuotai tiekiamos šilumos poreikį ir iki 45 proc. elektros energijos poreikio. „Žinoma, jeigu investuos privačios įmonės ar asmenys, investicijos, be abejo, bus įskaičiuotos į tarifą. Todėl nereikėtų atmesti prielaidos, kad ir šiluma, ir elektra gali šiek tiek brangti.

Bet jeigu šiai sričiai plėtoti bus pritrauktos Europos Sąjungos (ES) lėšos, natūralu, kad ir gautume socialiai priimtiną tarifą, ir atsirastų didžiulis potencialas plėtrai. Šiuo metu labai svarbu, kad Lietuva paprašytų ES paramos tiems sektoriams, kurie duoda didžiausią energinę, ekonominę bei socialinę naudą“, – kalbėjo buvęs parlamentaras J. Šimėnas.

Biomasės resursai mūsų šalyje – pakankami. Tačiau technologijos dar ne itin išplėtotos. Laukti vien ES paramos būtų neracionalu, reikėtų skatinti ir privačias investicijas. Kaip – teikiant valstybės paramą, o taip šiek tiek daroma ir dabar. 

UAB „Elgama sistemos“ – geriausias partneris diegiant elektros energijos apskaitos ir taupymo sprendimus.

REEKS reaktyvios galios kompensavimo sistema Reaktyvios elektros energijos kompensavimo sistemos pagrindas – valdiklis REEKS, kuris jungiamas prie įvadinio elektros skaitiklio per skaitmeninę ryšio sąsają ir pagal skaitiklio momentinius rodmenis valdo kondensatorines baterijas. Valdiklis turi 12 pakopų, gali valdyti du nepriklausomus blokus pagal atskirus skaitiklius vienu metu. Šiuo principu dirbanti sistema gali kompensuoti reaktyvią galią net iki 97 %. Įdiegti tokią sistemą apsimoka!

UAB „Elgama sistemos“ Visorių g. 2, LT-08300 Vilnius El. paštas info@elgsis.lt www.elgsis.lt

ADNS automatizuota duomenų nuskaitymo sistema Mūsų įranga atitinka elektros tinklų ir nepriklausomų elektros energijos tiekėjų keliamus reikalavimus. Suderinama su AB „LESTO“ diegiama AEEAS. Platus įrangos spektras leidžia pasiūlyti sprendimą, geriausiai atitinkantį Jūsų poreikius.

Programinės įrangos pritaikymas pagal individualius Jūsų poreikius.

ADNS sistema tinka saulės, vėjo elektrinių gaminamos elektros energijos stebėjimui.

Operatyvi garantinė ir pogarantinė sistemos priežiūra. Konkurencinga kaina.

Tel. +370 5 232 8000 +370 5 210 1292 Faks. +370 5 237 5018 Mob. +370 657 87 074

Elektros energijos apskaitos ir taupymo sprendimai 33 www.elgsis.lt

sprendimas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i sprendimas

Svarbiausia – racionalus sprendimas

Bėgo nuo vilko, užšoko ant meškos – šis liaudies posakis gali tikti ir tiems, kurie desperatiškai ieško pigesnių būsto šildymosi būdų. Dažnas toks gyventojas laikosi nuostatos žūtbūt atsisakyti dujinio katilo ir vietoj jo sumontuoti kietojo kuro arba granulinį šildymo katilą. Tačiau specialistai nuoširdžiai pataria neskubėti ir įvertinti visas aplinkybes, tinkamai viską apskaičiuoti.

Rinkos dėsniai galioja visiems Siūlymus neskubėti atsisakyti dujinio šildymo vartotojai gali suprasti kaip šališką suinteresuotų verslininkų agitaciją. Tačiau toli gražu taip nėra.

Pirma reikėtų apskaičiuoti numatomų investicijų sumą, efektyvumą, patogumą, galimas papildomas laiko sąnaudas, sutaupymus. Žinant visas aplinkybes bus aišku, į kurią pusę žengti.

Kompanijos „Robert Bosch“, Lietuvoje pristatančios „Buderus“ šildymo įrangą, atstovybė turi visą gamą šildymo įrangos: dujinius, kietojo, skystojo kuro, granulinius katilus, šilumos siurblius, saulės kolektorius,

34

dujinės elektrinės šilumos blokus, pramoninius garo ir vandens šildymo katilus. „Klientams galime pasiūlyti bet kurį pageidaujamą variantą bei derinius.

Tačiau norisi ir patarti, kad žmonės neliktų nusivylę ir savo sprendimais, ir mumis“, – sakė „Buderus“ atstovas Lietuvoje Eimantas Marcinkevičius.

Todėl pirmas patarimas gyventojams – gerai įvertinti visas būsimas investicijas ir apskaičiuoti, kokią jos duos grąžą.

Laisvalaikis bevertis?

Galvojantiesiems dujinį šildymą keisti kietuoju kuru arba granulėmis būtų pravartu apskaičiuoti, kiek kilovatvalandžių

energijos pagamins malkomis kūrenamas katilas, kiek laiko reikės skirti katilui kūrenti, kiek laisvalaikio tam reikės paaukoti. Apskaičiuoti reikėtų ir kiek bus sutaupyta dujų, kokia piniginė sutaupymo išraiška. „Koks gali būti ekonominis efektas dujinius katilus keičiant į kietojo kuro? Be abejo, jis bus, tačiau yra keletas aplinkybių. Jeigu turite daug laisvo laiko ir jį galite skirti katilui kūrenti, nesirinkite kitokio šildymosi būdo. Patirsite mažiau išlaidų kurui, ir tai jums bus didžiausias privalumas“, – kalbėjo „Buderus“ šildymo įrangai atstovaujantis Marius Vinclovas.

Tačiau toli gražu ne visi norėtų dirbti kūrikais, jeigu yra kitų pasirinkimų.

Veiklūs žmonės vertina ir savo laisvalaikį. Būna atvejų, kai jie, pasišovę atsisakyti dujinio šildymo katilo ir įsirengti kietojo kuro ar granulinį, gavę komercinių siūlymų pakeičia nuomonę.

Pasirinkimo galimybės Statydamiesi namą žmonės pirmiausia turėtų įvertinti, kokių yra kuro rūšių pasirinkimo galimybių. Įsirengti katilinę su kietojo kuro katilu turbūt gali

visi. Kietasis kuras – pigiausias. Katilai irgi nėra brangiausi. Tačiau gerai katilinei reikia akumuliacinės talpos, nuo lauko ir vidaus temperatūros priklausomos reguliavimo automatikos, keleto maišymo vožtuvų su pavaromis ir kelių cirkuliacinių siurblių. Todėl pradinė investicija į kietojo kuro katilinę kartais būna ne mažiausia.

Viršutinio degimo kietojo kuro ketaus 25 kW galingumo katilą galima nusipirkti už maždaug 3,8 tūkst. litų.

Plieninis kainuos kiek pigiau – apie 2,8 tūkst. litų. Prie katilo jungiant akumuliacinę sistemą reikės kiek galingesnio katilo – 32 kW, kuris atsieis apie 4,2 tūkst. litų. Dujų generacinis kietojo kuro katilas kainuos maždaug 6,3 tūkst. litų. 1000 litrų akumuliacinė talpa – apie 2,5 tūkst. litų. Įvairiai papildomai įrangai prireiks dar kelių tūkstančių.

Granuliniai katilai – kur kas brangesni. Investicija į visiškai automatizuotą granulinį 15 kW katilą su kuro talpa savaitei ir rankiniu kuro užkrovimu (optimalus katilo naudingumas – 96 proc.) bus maždaug nuo 27,4 tūkst. litų. Toks pat katilas su dienos talpa ir galimybe prijungti prie pneumotransporto kuro sistemos atsieis 30,5 tūkst. litų. Norint įsirengti kuro ūkį, tektų dar investuoti: kuro bokštas, talpinantis 2,1–3,2 tonos granulių su paėmimo zondu apačioje prie pneumotransporto sistemos, kainuos apie 7,6 tūkst. litų, lanksčios kuro

Malkos – pigus kuras, tačiau kietojo kuro katilai reikalauja kur kas daugiau priežiūros nei dujiniai.

pneumotransporto sistemos žarnos, armuotos plienu – apie 0,7–1,2 tūkst. litų. Turint laisvą patalpą granulėms galima naudoti kurmio tipo zondą, kuris laisvai juda patalpoje siurbdamas jas nuo viršaus. Tam reikėtų atseikėti dar apie 5,5 tūkst. litų.

Paprastesnių granulinių katilų trūkumas – jų efektyvumas siekia 85 proc., juos reikia dažnai valyti, užkrauti kuro bunkerį. Reikia įvertinti ir tai, kad neturint kuro padavimo ir įrengtos kuro talpos ar bokšto būtina patalpa granulėms sandėliuoti maišuose ant padėklų.

Jeigu jos bus laikomos nešildomame garaže sudėtos ant grindų, gali prisigerti drėgmės ir tuomet pradės irti.

Tada smuks kaloringumas, užsikimš kuro padavimo mechanizmas, pridegs degiklis. Šilumos siurbliai laikomi mažiausiai aplinką teršiančiais šilumos energijos šaltiniais, kurių eksploatavimas yra vienas pigiausių. Tačiau pradinė investicija yra nemaža. Komplekto „žemė–vanduo“, kurį sudaro 11 kW galios šilumos siurblys su karšto vandens ruošimo funkcija, valdymo automatika, tenu viduje ir akumuliacine 200 litrų talpa, kainuos apie 26,2 tūkst. litų. Tokiam šilumos siurbliui priklausomai nuo grunto reikės dviejų lauko gręžinių (gylis – apie 85 metrus), kainuosiančių apie 15,3 tūkst.

Saulės kolektoriai karštam vandeniui ruošti – eksploatuoti šią alternatyviosios energijos priemonę yra nebrangu, o naudos – nemažai. Įrengti kolektoriai gali padengti iki 60 proc. šilumos, naudojamos karštam vandeniui ruošti.

Dviejų plokščių saulės kolektorių, užpildytų inertinėmis dujomis, su siurblio stotele, automatika ir skysčiu, komplektas kainuos apie 11 tūkst. litų, tūrinis 200–300 litrų dvigubo veikimo vandens šildytuvas – maždaug 2,8–3,9 tūkst. litų.

Toks šildytuvas reikalingas galvojant apie perspektyvą, tuomet įrengiant saulės kolektorius neteks galvoti, ką daryti su senu vandens šildytuvu.

Dujiniam šildymui įsirengti būtina sąlyga – dujotiekis arba suskystintų dujų rezervuaras. Tokias sąlygas turi ne visi naujakuriai.

Jau įsirengusiesiems dujinį šildymą vienas paprastesnių būdų pajusti ekonominį efektą – paprastą dujinį katilą pakeisti kondensaciniu. Jie dujų sudegina 15–25 proc. mažiau ir pasiekia maksimalų naudingumo koeficientą – daugiau kaip 109 proc.

„Buderus“ atstovas E. Marcinkevičius pastebėjo, kad tokiam žingsniui bene sunkiausiai ryžtasi visai neseniai nusipirkusieji dujinius katilus, kurie dar gerai veikia, bet naudoja daugiau dujų. Skaičiuojant investiciją ir galimą sutaupymą, paprastas pakabinamasis 20–24 kW galingumo dujų katilas, naudojantis apie 3500 kubinių metrų dujų per metus, pakeistas kondensaciniu sutaupys apie 700 kubinių metrų dujų per metus, ir po 3–3,5 metų investicija į naują katilą atsipirks. O paliktas senas pakabinamasis katilas pereikvos dujų už sumą, lygią jo paties kainai.

Priklausomai nuo to, kokių parametrų katilas ir su kokia įranga pasirenkamas, paprasto pakabinamojo 24 kW galios katilo keitimas kondensaciniu, skirtu vienai šildymo sistemai su srautiniu karšto vandens ruošimu, pasirenkant bazinę įrangą su visa automatika, gali kainuoti apie 5,5 tūkst. litų. Nereikia pamiršti, kad mokėti reikia ne tik už įrangą, bet ir montavimo darbus, šiems reikės skirti nuo 1,5 tūkst. litų.

Sutaupyti ar gauti paramą?

Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas šių metų liepos pabaigoje paskelbė pradedantis rinkti paraiškas pagal programą „Atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) panaudojimas individualiuose gyvenamosios paskirties pastatuose, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 metų statybos techninius reglamentus“.

Vadovaujantis šia programa, gyventojai galėtų gauti iki 30 proc. paramą išlaidoms, susijusioms su saulės kolektorių, geoterminio šildymo sistemų, vėjo energijos jėgainių, biokuro katilų įsigijimu bei įsirengimu. Čia jie turėtų atsakyti į klausimą: ar tikslas yra sutaupyti ir greitai pajusti efektą, ar gauti kompensaciją? Norint sumažinti išlaidas už būsto šildymą nebūtina griauti katilinę ir investuoti į brangią alternatyvaus šildymo sistemą.

Kompensacija gali būti ir ne tokia didelė palyginti su bendromis išlaidomis šiai įrangai įsigyti ir sumontuoti.

Apskaičiavus gali paaiškėti, kad investuoti į kitas priemones reikės kur kas mažiau, o sutaupymas bus pajuntamas iš karto. 

35

naujienos i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i naujienos

„BAU 2013“ – milžiniška verslo kontaktų birža Strategiškai patogi vieta, nuostabus miestas, o svarbiausia – pačios geriausios sąlygos verslo santykiams užmegzti. Tokius Miuncheno statybų mugės BAU privalumus, per beveik 50 gyvavimo metų padėjusius jai tapti viena pasaulinių šios srities lyderių, išskyrė į Lietuvą pristatyti ateinančių metų parodos BAU 2013 atvykęs jos direktorius Mirko Arendas.

Pasiekė išskirtinį pripažinimą M. Arendas pripažįsta – nors šios specializuotos statybų pramonės, medžiagų ir technologijų parodos dalyvių mokesčiai vieni mažesnių rinkoje, bendros dalyvavimo išlaidos siekia įspūdingas sumas. Tad jei mugės dalyviai negautų galimybės sudaryti pelningų sandorių, projekto patrauklumas, be abejo, sumenktų.

Kad šis tikslas pasiekiamas, geriausiai liudija įspūdingai išaugęs dalyvių skaičius: nuo 2005 metų 180 tūkst. kvadratinių metrų ploto mugės paviljone laisvas nelieka nė vienas kvadratinis metras. 2011-aisiais pasiektas naujas augimo rekordas: mugėje dalyvavo 2058 dalyviai iš 46 šalių, itin didelis buvo užsienio šalių atstovų procentas – 26. 2011 metais įspūdingai – 61 proc. – išaugo ir lankytojų iš užsienio skaičius. Bendras BAU 2011 lankytojų skaičius buvo 238 230, iš kurių beveik 60 tūkst. atvyko iš užsienio. Dalis jų buvo net ne iš Europos, pavyzdžiui, iš Azijos kontinento užsiregistravo 3505 specialistai, iš kurių 854 buvo iš Kinijos.

Nebe naujokai čia ir Lietuvos gamintojai.

Statybos ir statinių įrengimo srities atstovai 2011 metais sudarė didžiąją lankytojų dalį – 45 proc., architektai ir statybos inžinieriai – 21 proc. (mugės rengėjai pabrėžia, kad nė viena statybų srities mugė negali pasigirti sulaukusi 50 tūkst. lankytojų iš architektų ir projektavimo biurų). Statybos medžiagų prekybos srities atstovai sudarė 14 proc.,

36

statybos medžiagų gamintojai – 10 proc., paslaugų teikėjai, tyrėjai ir aukštųjų mokyklų atstovai – 5 proc., investuotojai, nekilnojamojo turto plėtotojai ir institucijos – irgi 5 proc. dalyvių.

Ateinančių metų sausio 14–19 dienomis vyksiančios BAU 2013 parodos rengėjai, įmonės „Messe München International“ komanda, įsitikinę, kad joje visiškai tikėtina užfiksuoti naują rekordą – 250 tūkst. lankytojų. Dalyvių skaičius jau ne vienus metus beveik nesikeičia tik dėl to, kad įkurdinti jų daugiau neįmanoma fiziškai. Įvertinus visus šiuos skaičius nebenuostabu, kad 90 proc. paviljonų BAU 2013 rengėjai vos per mėnesį išnuomojo dar 2011 metų rudenį. Šiandien stebuklo – vietos mugėje – besitikinčiųjų sąraše – beveik 400 įmonių.

Patogus temų pateikimas Mugė BAU 2013 užims 17 mugių komplekso salių, kurios bus grupuojamos pagal statybos medžiagas, produktus ir temas. Svarbus BAU ypatumas – tai, kad čia pateikiami ne tik

projektuoti ir statyti reikalingi produktai ar medžiagos, bet ir technologijos. BAU yra ir naujovių demonstravimo platforma. Miuncheno mugės atstovai atkreipia dėmesį, kad gamybos pramonės atstovai naujų gaminių kūrimą derina su BAU periodiškumu.

Visų sričių: langų, durų, grindų dangų ar fasado elementų – naujovės pirmą kartą yra demonstruojamos BAU. Tai viena priežasčių, dėl kurios įvairių sričių specialistai stengiasi nepraleisti Miunchene vykstančios mugės.

Tradiciškai BAU pasiūla yra pateikiama grupuojant pagal produktus

ir medžiagas. Bet jau nuo ateinančių metų mugės dalyvius bus galima rasti pasirinkus dominančią temą.

Pavyzdžiui, aliuminio ir keramikos sistemos priskiriamos temai „Fasadas“. Toks temų grupavimas leis lankytojams greičiau susivokti plačioje BAU pasiūloje.

BAU 2013 dėmesio centre bus keturios pagrindinės temos, jos turės įtakos ir tam, ką lankytojai išvys mugės stenduose. Viena jų – tvarumas. Šiuolaikinis pasaulis negali ignoruoti šios aktualijos, tvarumo sąvoka jau tapo modernios ir atsakingos statybos sinonimu. Tad tuo pasižyminčios medžiagos ir produktai bus gausiai pristatomi dalyvių paviljonuose, o tvariosios statybos tema bus pagrindinė disputų, konferencijų ir kitų mugės renginių tema.

Itin svarbi vis ilgiau gyvenančios visuomenės tema – visų kartų poreikius tenkinanti statyba. Visoje Europoje skiriamas vis didesnis dėmesys skirtingų kartų poreikius tenkinantiems statiniams. Laikas išmokti gyvena-

mąsias patalpas projektuoti ir įrengti taip, kad jose būtų vietos visiems ir kad kiekvienas gyventojas – jaunas ir senas, didelis ir mažas – gerai jaustųsi visą parą. Ši tema bus gvildenama daugelyje BAU 2013 renginių. „Energija 2.0“ – tema, kuri aktuali jau ne vienus metus ir kuri bus aktuali dar ilgai ir po parodos BAU 2013.

Net 40 proc. energijos Europoje sunaudojama šildant pastatus. Todėl jau ne vienus metus didelis dėmesys skiriamas efektyviam energijos naudojimui. Pastatų ir ištisų gyvenamųjų kvartalų aprūpinimas energija ateityje bei atitinkamų technologijų naujovės bus nagrinėjami daugybėje prezentacijų ir paskaitų.

Miestų plėtros XXI šimtmetyje tema primena, kad šiandien miestuose gyvena jau kas antras žmogus. 2050 metais visame pasaulyje miestuose gyvens 75 proc., arba 9,3 mlrd., žmonių.

Tai, be abejo, kels didelius iššūkius infrastruktūrai, mobilumui, saugumui ir aprūpinimui energija. Todėl BAU 2013 bus gvildenamos ir gyvenimo ateities miestuose problemos.

Forumai ir specializuotos parodos Mugės dalyvių prezentacijas įvairiais aspektais ir plačiau papildys forumai bei specializuotos parodos.

Bendradarbiaudama su Rozenhaime esančiu tyrimų ir bandymų institutu BAU rengia parodą „Universalus dizainas“. Vieninga koncepcija, pagal kurią statybos produktai būtų lengvai panaudojami ir plačiai pritaikomi kuo didesnės grupės interesams, yra bendras viso statybos sektoriaus ateities uždavinys, konkrečiai siejamas su statybos elementų gamintojais.

Kitoje teminėje parodoje bus demonstruojama, kaip galėtų atrodyti įvairias kartas tenkinanti statyba, kokie jos projektavimo, statybos ir medžiagų parinkimo kriterijai.

BAU rengia parodą kartu su Vokietijos gerontologijos technikos draugija. 200 kvadratinių metrų plote bus demonstruojamas pavyzdinis daugiafunkcis, lengvai įvairioms paskirtims pritaikomas pastatas.

Modulinė bendroji koncepcija tinka ir įrengiant apartamentus, gyvenamuosius studentų būstus, viešbučių apartamentus, priežiūros reikalaujančių žmonių būstus ar net senjorų rezidencijas.

Vokietijos tvariosios statybos draugija parodoje „Tvarūs statybos produktai: daugiau skaidrumo, priimant teisingus sprendimus“ teiks konkrečias pagalbines konsultacijas, kaip pasirinkti tvariuosius produktus.

Remiantis jau sėkmingai įvykdytais ir sertifikuotais projektais bus parodomas tam tikrų statybos produktų tinkamumas statant, įrengiant ir sertifikuojant tvariuosius pastatus.

Kita Lietuvai, be abejonės, irgi viena svarbiausių temų – pastatų modernizavimas ir įrengimas, kurią pristatys Senų pastatų restauravimo specialistų susivienijimas. Didelės apimties forumas „Pasaulis, siekiantis sprendimų“ atskleis architektų vaidmenį dabar ir ateityje.

Nors daugybei statybų sektoriaus įmonių dalyvavimas BAU 2013 ir liks tik svajonė, Lietuvos gamintojai čia turi išskirtines galimybes. Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmai Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje informuoja, kad gavus Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą yra rezervuotas plotas bendram mūsų šalies įmonių paviljonui. 

37

renovacija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

Zarasai ruošiasi startui

Naujų lengvatų nežada Daugiabučių namų renovacijos programa įsibėgėja be didelių pakeitimų Inga LUKŠYTĖ

Europos Sąjungos (ES) naujojo 2014–2020 metų finansinio laikotarpio biudžetas jau aptarinėjamas. Nors konkrečios atskiriems sektoriams teksiančios sumos dar nežinomos, Aplinkos ministerijos specialistai įsitikinę, kad radikaliems daugiabučių namų renovacijos sąlygų ir mechanizmo pakeitimams prielaidų nėra.

Problemos tos pačios Aplinkos ministerijos ES paramos administravimo departamento direktorius Inesis Kiškis, paprašytas pakomentuoti, kas nauja daugiabučių namų renovacijos procese numatyta 2014–2020 metų ES finansavimo laikotarpiu, pirmiausia įvardijo ligšiolinius daugiabučių renovacijos programos stabdžius. „Mano nuomone, renovaciją būtina tęsti nepaisant įvairių kritikų nuomonių, kad procesas vyksta ne taip, kaip turėtų. Manau, retas kritikas perskaitė visas sąlygas, kuriomis teikiama parama iš JESSICA fondo.

Daugelis tepasako: 15 proc. – daug mažesnė nei 2007 metais patvirtinta 50 proc. valstybės parama. Tuodu magiškus skaičius visi girdėjo. Tačiau retas žino, kas parašyta smulkesnėmis raidėmis“, – sakė I. Kiškis.

38

Štai Lietuvos banko ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis tvirtino, kad daugiabučių renovacija turėtų būti ne gyventojų, o valstybės rūpestis, todėl gyventojų nuomonės neturėtų būti paisoma. „Jei nuleidžia mano mašinos padangą, neprašau premjero ją sutvarkyti. Ir butas yra mano. Aš pats už jį atsakau.

Jei galiu palankiomis sąlygomis gauti lėšų renovacijai, kokybiškai pasidaryti remontą, ko daugiau reikia?“ – tokiai pozicijai prieštaravo I. Kiškis.

Darbą baigiančios Vyriausybės aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas laikėsi pozicijos, kad gyventojai turi turėti galimybę rinktis, ar renovacijos klausimus spręs patys, ar šiuos rūpesčius perduos specializuotoms įmonėms ir išvengs paskolos banke, kurios baimė šiandien yra bene didžiausias renovacijos stabdys.

,,

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i renovacija

Aplinkos ministerijos ES paramos administravimo departamento ES fondų valdymo skyriaus vyr. specialistas Mantas Baltraitis pritarė I. Kiškiui, esą kritika, susijusi su daugiabučių renovacija, dažnai būna nepagrįsta. „Valstybė daugiabučių renovaciją remia labai palankiomis sąlygomis.

Pirminių dokumentų rengimas, techninis projektas, statybos techninės priežiūros išlaidos kompensuojamos šimtu procentų. Tai kritikai nutyli arba tiesiog nežino“, – atkreipė dėmesį M. Baltraitis.

Pamažu įsibėgėja Kritikų balsai šiandien yra aptilę – ilgai strigusi pastaraisiais mėnesiais iš JESSICA fondo finansuojama daugiabučių namų atnaujinimo programa pradėjo judėti. Nesėkmingą renovacijos startą I. Kiškis sieja su per menku dėmesiu programos viešinimui. Gyventojai baiminosi ir iki šiol baiminasi kartu su kaimynais skolintis ilgesniam laikotarpiui, nerimauja dėl didelių investicijų būstui atnaujinti. Iš tiesų, specialisto vertinimu, sąlygos renovuojamų namų savininkams ne tik liberalios, nes kiekvienas pats atsako už savo turtą, bet ir labai palankios.

Ypač mažas pajamas gaunantiems ar neįgaliems žmonėms – jiems, kol gali patvirtinti mažas pajamas gaunančio

Zarasai rengiasi įgyvendinti daugiabučių gyvenamųjų namų renovavimo modelį „Zarasų energvizija“.

Gyvenamiesiems namams modernizuoti reikalingos investicinės lėšos pagal naują schemą taps ne gyventojų, o savivaldybės įsteigtos įmonės rūpesčiu. Renovavus daugiabutį, gyventojai kas mėnesį sulauks mokesčio už šildymą ir mokesčio kreditui dengti.

Zarasai, Ignalina ir Visaginas – regionas, kuris gali pretenduoti į Ignalinos atominės elektrinės uždarymo fondo pinigus, todėl gyventojams bus kompensuojama iki 50 proc. renovacijos išlaidų. Likusią dalį turės padengti patys gyventojai.

Daugiabučių gyventojai, pasak Zarasų rajono savivaldybės administracijos Investicijų ir plėtros skyriaus vedėjos Ingridos Tatarūnės, labai domisi siūlomu renovacijos modeliu, užduoda daug klausimų, bet vis dar jaučiamas nepasitikėjimas ir baimė. „Geriausiai veikti skatina kaimynų pavyzdys“, – įsitikinusi I. Tatarūnė.

piliečio statusą, paskolos grąžinimo įmokas kompensuoja savivaldybės.

Tik startavusi Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programa pagal JESSICA finansavimo modelį buvo kiek griežtesnė, griežtesni buvo ir reikalavimai norintiesiems renovuoti būstą, tačiau ieškant būdų išjudinti procesą reikalavimai sušvelninti, o parama padidinta. Kad ir kaip būtų keista, kas kartą gerinant sąlygas gyventojai ne paskatinami renovuoti daugiabučius, bet tarytum sustabdomi, mat žmonės dar viltingiau ima laukti naujų lengvatų.

Dalis specialistų įsitikinę, kad didžiausią postūmį renovacijai įsibėgėti turėtų ne dar didesnės lengvatos, o kompensacijų už šildymą panaikinimas. Tik politinės valios tokiam žingsniui kol kas vis pritrūkdavo. O problema aiški: jei daugiabučiame name dalis gyventojų gauna kompensacijas už šildymą, jiems visiškai nesvarbu, kad po renovacijos už jį kaimynai mokės mažiau, o namo vertė pakils apie 30 proc. Pavyzdžiui, Druskininkuose, kurie jau rado savo modelį renovacijai atlikti ir ją pradeda, kompensacijas už

Inesis Kiškis Aplinkos ministerijos ES paramos administravimo departamento direktorius

Renovaciją būtina tęsti nepaisant įvairių kritikų nuomonių, kad procesas vyksta ne taip, kaip turėtų. šildymą šiandien gauna 61 proc. daugiabučių gyventojų.

Nauji renovacijos vėjai Naujuoju ES finansavimo laikotarpiu bus pradėta įgyvendinti valstybės pa-

žangos strategija „Lietuva 2030“. Jos vizija – sumani ekonomika, sumani visuomenė ir sumanus valdymas. Sumanios ekonomikos idėja reiškia pastangas išsaugoti biologinę įvairovę, žaliųjų, pažangių, išteklius tausojančių ir aplin-

„Multiplex-Top“ — efektyvi ir ekologiška šiltinimo sistema namo stogui.

Daugiau nei 75 metų patirtį turinti Vokietijos kompanija gamina aukštos kokybės medienos plaušo šiltinimo plokštes GUTEX. Ši šiltinimo sistema ne tik puikiai apšiltina, bet ir atlieka kitas svarbias funkcijas: didina apsaugą nuo karščio, šalčio, pasižymi didele garso izoliacija, mažu šilumos laidumu (λ = 0,044 W/mK), puikia šilumine varža (0,7Ω), kontroliuoja oro drėgmę patalpose. „GUTEX MultiplexTop“ plokštės atitinka priešgaisrinius reikalavimus.  Plokštes lengva ir paprasta montuoti, nes jos turi išdrožas iš visų pusių.  Plokštės pagrindas atsparus lietui ir sniegui (iki 12 savaičių).  Šiltinimo plokštės montuojamos tiesiai ant gegnių.  Tvirtinimo detalėms nereikalingas papildomas sandarinimas.

UAB „NOMITEKSAS” Lentpjūvės g. 14, LT-90117 Plungė Tel. +370 659 59 139 El. p. info@nomiteksas.lt www.nomiteksas.lt

39

,,

renovacija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

Mantas Baltraitis Aplinkos ministerijos ES paramos administravimo departamento ES fondų valdymo skyriaus vyr. specialistas

Pirminių dokumentų rengimas, techninis projektas, statybos techninės priežiūros išlaidos kompensuojamos šimtu procentų.

Tai kritikai nutyli arba tiesiog nežino. kos taršą bei klimato kaitą mažinančių technologijų diegimą pramonės, energetikos, transporto sektoriuose. Kažkur sankryžoje, I. Kiškio įsitikinimu, turėtų išlikti ir būsto renovacija.

2011 metų rugpjūčio mėnesį dalyvauti JESSICA programoje buvo apsisprendę 125 daugiabučių namų gyventojai. Šių metų spalio mėnesio duomenimis, tokių daugiabučių jau yra 358. Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra yra patvirtinusi 226 investicinius daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektus.

Iki 2015 metų daugiabučiams renovuoti JESSICA fonde yra 514 mln. litų. Ar mes juos spėsime panaudoti?

I. Kiškis pripažino, kad to tikėtis būtų labai optimistiška. Tačiau kad ir kiek lėšų prasidėjus naujajam ES finansavimo laikotarpiui bus skirta daugiabučių renovacijai, finansavimo mechanizmo, I. Kiškio nuomone, dėl to nereikėtų keisti.

Būstus modernizuojantys gyventojai gali tikėtis papildomos paramos iš Klimato kaitos specialiosios programos.

Bent iki 2013 metų pabaigos, sutaupius

40 proc. energijos, bus skiriama papildoma 15 proc. paskolos dydžio kompensacija iš Klimato kaitos programos.

Naujovių nesikrato Aplinkos ministerijos Būsto skyriaus vedėja Elvyra Radavičienė taip pat neabejoja, kad dideli pasikeitimai daugiabučių renovacijos nelaukia. Specialistės teigimu, skirsis tik tai, kad ES finansavimo 2014–2020 metų laikotarpiu bus skatinamas ne pavienių daugiabučių namų, kaip buvo proceso pradžioje, bet kvartalų ar net ištisų miestų atnaujinimas.

Šiauliai telkia bendruomenę Šiaulių savivaldybė bene daugiausia deda pastangų vienydama miesto daugiabučių namų bendruomenę.

Dar 2007 metais sukurta darbo grupė, kurios tikslas – spręsti daugiabučių modernizavimo bei kitas aktualias problemas, bendradarbiauti su namų bendrijų pirmininkais ar jų atstovais. „Pirmieji susitikimai priminė piketus. Gyventojai buvo pikti dėl šiukšlių, kiemų, aikštelių ir kitų problemų. O dabar kas du mėnesius vyksta susitikimai, konstruktyvios diskusijos, mokymai, dalijamasi patirtimi“, – sakė Šiaulių savivaldybės mero pavaduotoja Daiva Matonienė. Į susitikimus su daugiabučių namų bendrijų atstovais kviečiami specialistai, mokslininkai, praktikai.

Vykusiuose susitikimuose pristatyta JESSICA programa, tipiniai daugiabučių namų renovacijos projektai, kalbėta apie pasiruošimą naujam šildymo sezonui, termofikacinės elektrinės statybos eigą bei šildy-

40

,,

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i renovacija

mo kainos perspektyvą, aptarti kiti aktualūs klausimai.

2008 metais Aplinkos ministerija įvertino Šiaulių miesto savivaldybės pastangas ir skyrė padėką už didžiausią pažangą įgyvendinant Daugiabučių namų modernizavimo programą.

2009 metais Šiaulių miesto savivaldybė gavo Europos Sąjungos lėšų Baltijos jūros regiono 2007– 2013 metų programai. Šiauliuose įgyvendintas projektas „Darni, energijos išteklius taupanti urbanistinė plėtra“(angl. UrbEnergy). Projekto tikslas – stiprinti darnią Baltijos jūros regiono miestų plėtrą rengiant pavyzdines tvariosios plėtros, daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalų atnaujinimo strategijas bei planavimo dokumentus ir įgyvendinant energijos naudojimo efektyvumo didinimo bei energijos išteklių taupymo priemones gyvenamuosiuose daugiabučių namų rajonuose.

Projekto metu pasirinkti du kvartalai atsižvelgiant į juose esančių daugia-

bučių namų būklę, bendruomenių aktyvumą, dalyvaujant bendruose aplinkos tvarkymo, namų modernizavimo darbuose. Pirmame kvartale daugiabučių namų yra apie 100 – jie pastatyti 1969–1975 metais. Kvartale yra ir Lieporių parkas su stadionu, Šiaurės Vakarų Lietuvos verslo kolegija, trys vidurinės mokyklos, du vaikų darželiai, biblioteka, trys prekybos centrai.

Antras kvartalas išskirtas dėl reprezentatyvios vietos centrinėje miesto dalyje bei aktyvios vietos bendruomenės, pasiryžusios renovuoti visą daugiabučių namų kvartalą. Antrame daugiabučių namų kvartale yra 35 daugiabučiai, pastatyti 1969–1975 metais.

Projekto metu pasirinktiems kvartalams parengti urbanistiniai planai, jie paskatinti įgyvendinti kompleksinį daugiabučių namų modernizavimą. Artimiausi Šiaulių miesto savivaldybės planai – pradėti modernizavimo darbus.

Seime turėtų prasidėti teisės aktų pakeitimų, kuriuose numatyta, kad paskolas daugiabučiams renovuoti gali gauti ne tik gyventojai, bet ir projektus administruojančios savivaldybių įsteigtos įmonės, svarstymas. Jei Seimas pritars, daugiau dėmesio planuojama skirti ir vadinamajam ESCO modeliui (angl. Energy saving companies – modelis, kai investuotojas už savo lėšas padidina energinį objekto efektyvumą, o investuotus pinigus susigrąžina vėliau, pasiimdamas energijos ištekliams sutaupytas lėšas). „Jei bus atnaujinami ištisi miestai, kaip planuoja, pavyzdžiui, Druskininkai, neaišku, kiek ilgai užteks lengvatinių lėšų. Reikia svarstyti ir apie kitus finansavimo šaltinius, pritraukti privačių investuotojų. Tam labai naudingas ESCO modelis. Kitu ES finansavimo periodu reikės ieškoti būdų užtikrinti to modelio taikymo skaidrumą, – sakė E. Radavičienė. – Svarbu ir tai, kad nebūtų staigių posūkių, kardinalių pakeitimų. Daugiabučiams namams modernizuoti buvo skirta 50 proc. valstybės parama, liko 15 proc., paskui pradėtas kompensuoti projekto rengimas, techninė statybos priežiūra, administravimo išlaidos, skirta lėšų iš Klimato kaitos specialiosios programos. Viskas įvyko per ketverius metus. Žmonės visą laiką laukia, ką dar valdžia pagerins.“ Aplinkos ministerijos ES paramos administravimo departamento ES fondų valdymo skyriaus vyr. specialistas M. Baltraitis atkreipė dėmesį, kad net ir ėmus taikyti ESCO modelį bus reikalingas 50 proc. + 1 namo gyventojo (bendrijos narių) sutikimas renovacijos projektui įgyvendinti. Įmonės, kurios skolinsis lėšų iš bankų, pačios turės būti ekonomiškai ir finansiškai gyvybingos, kad galėtų prisiimti daugiamilijoninius įsipareigojimus.

Elvyra Radavičienė Aplinkos ministerijos Būsto skyriaus vedėja

Jei bus atnaujinami ištisi miestai, neaišku, kiek ilgai užteks lengvatinių lėšų. „Ir šiuo atveju ne kuri nors ministerija nutars, nuo kurio namo pradėti renovacijos darbus, o patys gyventojai.

Be to, esant dabartiniam mechanizmui, žmogus bet kada gali bankui sumokėti visą paskolos sumą ir be jokios baudos. Įgyvendinant ESCO modelį, tokios laisvės gyventojai netektų: įmonei reikėtų mokėti visą paskolos laikotarpį, nes jai reikia ne tik grąžinti bankui paskolą, bet ir save išlaikyti“, – pabrėžė M. Baltraitis.

Savininkų skriausti nežada Individualiesiems namams, pastatytiems iki 1993 metų, modernizuoti ir atsinaujinantiems energijos šaltiniams įdiegti vasaros viduryje skirta parama iš Klimato kaitos specialiosios programos.

Būta svarstymų individualiųjų namų renovaciją finansuoti tokiomis pat sąlygomis kaip daugiabučių, tačiau tokius planus pristabdė Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programoje numatytos lengvatos gaunantiesiems šildymo išlaidų kompensacijas, mat tokiu atveju valstybė turėtų savo lėšomis modernizuoti didžiąją dalį individualių-

jų namų, ypač kaimo vietovėse. Jei dalis kaimo gyventojų ir nesinaudojo kompensacijomis už šildymą, jie, tikėtina, pasirūpintų dokumentais, kurių reikia norint gauti būsto renovavimo paramą. Šiemet paraiškos individualiesiems namams renovuoti skirtai 900 tūkst. litų sumai (tiek pat skirta ir norintiesiems įdiegti atsinaujinančius energijos šaltinius) jau surinktos. Aplinkos ministerijos Būsto skyriaus vedėjos E. Radavičienės teigimu, lėšų individualiesiems namams modernizuoti ar alternatyviems šaltiniams įdiegti numatoma skirti ir ateityje. Paramos dydis priklausys nuo to, kiek bus parduota taršos leidimų.

E. Radavičienė įžvelgia tik vieną šiemet pradėtos taikyti paramos trūkumą – kad ne tik renovavimo darbai, bet ir alternatyvių energijos šaltinių diegimas finansuojamas tik senos statybos individualiųjų namų savininkams.

Taip nuspręsta ir dėl lėšų trūkumo, ir stengiantis nenutolti nuo Daugiabučių namų modernizavimo (atnaujinimo) programoje numatytų principų. 

Druskininkai ir vėl pirmieji Druskininkų savivaldybė pirmoji šalyje pradėjo įgyvendinti plataus masto pilotinį daugiabučių namų atnaujinimo ir jų energinio efektyvumo didinimo projektą. Pirmiausia bus atnaujintas kurorto veidas – daugiau kaip 30 Druskininkų centre esančio Čiurlionio kvartalo daugiabučių namų, o per dvejus metus planuojama parengti visų savivaldybės teritorijoje esančių daugiabučių atnaujinimo projektus.

Druskininkų renovacijos planus padės įgyvendinti Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra, administruojanti Daugiabučių atnaujinimo (modernizavimo) programą. Renovacijos darbai bus finansuojami iš JESSICA fondo.

Spalio pabaigoje Druskininkuose parengti pirmieji daugiabučių atnaujinimo investicijų planai. Jų duomenimis, po renovacijos Čiurlionio kvartalo,

ribojamo Vytauto, Druskininkų, V. Krėvės, Kurorto ir M. K. Čiurlionio gatvių, daugiabučių gyventojai šilumos energijos sąnaudas turėtų sumažinti nuo 40 iki 60 proc.

Jeigu jie pritars, Druskininkų savivaldybė inicijuos ir viešosios kvartalų infrastruktūros renovavimą – planuojama sutvarkyti automobilių stovėjimo aikšteles šalia namų, apšvietimą, vaikų žaidimų aikšteles, želdinius ir įvažas.

41

2012 2012 Nr.Nr. 11 11 i STATYBA i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA IR ARCHITEKTŪRA i investicijos i situacija

investicijos i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11 sprendimas

Kogeneracijai keliai atviri

Šilumos ir elektros ūkio problemoms spręsti trūksta ne galimybių, bet noro Inga LUKŠYTĖ

Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje skelbiama: būtina mažiausiomis sąnaudomis vartotojams užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos bei elektros energijos tiekimą. Dalis politikų ir specialistų įsitikinę: tam puikiai pasitarnautų biokuro kogeneracinės jėgainės. Jos pajėgios išlaisvinti Lietuvą iš energetinio priklausymo ir sumažinti kasmet už importuojamas dujas, skirtas centralizuotai tiekiamos šilumos ir elektros gamybai, sumokamus 1,5 mlrd. litų.

Privalumai akivaizdūs Lietuvos biomasės energetikos asociacijos prezidentas Remigijus Lapinskas atkreipia dėmesį į kogeneracinių elektrinių efektyvumą, palyginti, pavyzdžiui, su šiluminėmis. Kartu tai ir labiausiai pirminę energiją taupanti technologija. „Kadangi kogeneracinėse jėgainėse į elektrą nepaverčiama energija panaudojama šilumai gaminti, jos yra kur kas efektyvesnės nei tradiciniai elektros energijos gamybos metodai“, – kalbėjo asociacijos prezidentas.

Kogeneracijos proceso metu paprastai 7–50 proc. energijos sunaudojama

elektros energijai gaminti, 8–20 proc. virsta nuostoliais, o likusi kure esančios energijos dalis kaip garai arba karštas vanduo sunaudojama pastatams šildyti, karštam vandeniui ruošti, kai kuriems technologiniams procesams.

Tokiu būdu didelė likutinės energijos dalis – šiluma – panaudojama, tad taip iš to paties kuro pagaminama gerokai daugiau naudingos energijos. Tą patį šilumos ir elektros kiekį gaminant įprastu būdu sunaudojama daugiau kuro, ir nuostoliai gali siekti net iki 50 proc.

Didžiausias efektyvumas pasiekiamas, kai pagaminta šiluma naudojama šalia esantiems pastatams šildyti, todėl kogeneracines jėgaines neretai įsidiegia didelės pramonės gamyklos.

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) duomenimis, pastaruoju metu visoje Europoje, ypač šaltomis žiemomis pasižyminčiose Skandinavijos ir Rytų Europos valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje, kogeneracinės jėgainės statomos vis dažniau. Jose pagaminta elektra tiekiama į nacionalinį elektros tinklą, o likutinė šiluma, dažniausiai kaip 70–120ºC temperatūros vanduo, tiekiama į centrinio šildymo sistemas.

Lietuvoje palankias sąlygas kogeneracijai sudaro gerai išplėtotos centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) sistemos, kuriose galima panaudoti didelius šilumos kiekius.

CŠT sistema

Biokogeneracija Nr. Įmonės pavadinimas

Elektrinės pavadinimas

Vilnius

Elektrinė galia, Šiluminė galia, MW MW

Kogeneracijos tipas

Kuras

Deginamos ir buitinės atliekos Šiuo metu didžiausias kogeneracinėje jėgainėje pagamintos šilumos naudotojas – miestai. Gaminant elektrą ir tikslingai naudojant kartu pagaminamą šilumą pasiekiamas gerokai didesnis energinis efektyvumas nei šiluminėse jėgainėse, taigi sumažinama ir elektros energijos, ir šilumos savikaina. Naudojant biomasę vietoj dujų ar kito iškastinio kuro gerokai sumažinama ir CO2 emisija.

Prieš keletą mėnesių Alytuje pradėjo veikti antra pagal dydį Lietuvoje kogeneracinė biomasės jėgainė. Dabar iš biokuro pagaminama 18 proc. Alytaus miestui reikalingos šilumos. Čia energijos gamybai naudojamos miško kirtimo ir valymo, medienos apdirbimo atliekos, medienos skiedros. Užsienio šalyse populiarios kogeneracinės elektrinės, kuriose deginamos buitinės atliekos. Ir statomos jos ne užmiestyje, o miestuose.

Panaši elektrinė statoma Klaipėdoje. Joje bus deginamos buitinės ir pramoninės

Potencialios kogeneracinės elektrinės šiluminė galia, MWš 400

Lietuvos elektros energetikos asociacijos prezidentas V. Paškevičius. atliekos bei biomasė. Atliekų naudojimas energijos gamybai numatytas ir Kauno rajone planuojamoje statyti kogeneracinėje jėgainėje.

Naudojant biokurą didžioji dalis šilumos gaminama Molėtuose, Ignalinoje, Tauragėje, Radviliškyje, Utenoje, Širvintose, Raseiniuose, Varėnoje, Šilalėje, Birštone, Mažeikiuose, Kretingoje, Lazdijuose, Švenčionyse, Kelmėje, Šilutėje ir Plungėje. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Utenoje, Alytuje ir Mari-

Potencialios kogeneracinės elektrinės elektros/šilumos santykis

Potencialios kogeneracinės elektrinės elektros gamybos galia, MWe

0,75

360

Kaunas

520,0

208

0,38

78

Klaipėda

334,3

134

0,38

50

Panevėžys

199,2

80

0,38

30

Šiauliai

179,5

72

0,38

27

1

UAB „Litesko“

Marijampolės rajoninė katilinė

2,5

16

garo turbina

biokuras

2

UAB „Litesko“

Alytaus miesto katilinė

5,4

20,2

garo turbina

biokuras

133,5

53

0,38

20

AB „Kauno energija“

Domeikavos rajoninė katilinė

Alytus

3

1,2

1,5

biodujos

Marijampolė

93,4

37

0,38

14

4

AB „Kauno energija“

Noreikiškių rajoninės katilinės elektrinė

0,75

1,05

vidaus degimo variklis

biodujos / gamtinės dujos

Druskininkai

72,4

29

0,38

11

Mažeikiai

63,6

25

0,38

10

UAB „Vilniaus energija“

29

72

garo turbina

biokuras

Utena

55,4

22

0,38

8

Šiaulių termofikacinė elektrinė

11

27

biokuras

Jonava

45,6

18

0,38

7

Plungė

42,9

17

0,38

6

Termofikacinė elektrinė

2,5

10

biokuras

Tauragė

32,8

13

0,38

5

52,35

146,45

Šilutė

31,3

13

0,38

5

Iš viso:

2804

1121

5 UAB „Vilniaus energija“ 6

AB „Šiaulių energija“

7

UAB Utenos šilumos tinklai

Iš viso:

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos informacija

42

Maksimalus šilumos poreikis, 2011m., MWš 1000,5

Grupė kadenciją baigiančio Seimo narių prieš kelias savaites pasiūlė keisti Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategiją ir nustatyti, kad šalies energetinio nepriklausymo būtų siekiama atsisakant elektros energijos gaminimo atominėje elektrinėje ir plečiant kogeneracinių elektrinių tinklą.

632

Lietuvos biomasės energetikos asociacijos informacija

43

situacija i STATYBA investicijos i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 i 2012 Nr.Nr. 11 11

Alytaus jėgainės kogeneracijos įrenginys, kuris suteikia galimybę jėgainėje tuo pat metu gaminti šilumą ir elektros energiją.

jampolėje biokogeneracijos būdu gaminama ir elektros energija.

2007 metais Vyriausybės nutarimu buvo patvirtintas Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo 2008– 2012 metų planas, kuriame buvo suplanuota ne tik tai, kiek kogeneracinių jėgainių reikia Lietuvai, bet ir kokios lėšos tam reikalingos, kur jėgainės turėtų būti statomos ir pan. Buvo planuojama pastatyti 5 naujas kogeneracines jėgaines. Vis dėlto šiame dokumente numatyta jėgainių plėtra nebuvo realizuota. Šį nutarimą keičia naujas projektas – Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos įgyvendinimo 2012–2016 metų planas.

Lietuvos elektros energetikos asociacijos prezidentas Vladas Paškevičius neabejoja: kogeneracija turi būti plėtojama. Lietuva – viena tų Europos Sąjungos (ES) šalių, kurios turi daugiau nei pakankamai biokuro, ir jį tikslinga kuo plačiau naudoti plėtojant kogeneracines elektrines. Biokuras šiandien yra bene 2,5 karto pigesnis nei valstybės perkamos dujos. Be to, kogeneracinės biokuro elektrinės yra bazinės energijos gamybos šaltinis, palyginti su vėjo ir saulės jėgainėmis, kurių elektros gamyba nėra nuolatinė. Ruošiant biokurą, jį transportuojant, būtų sukurta papildomų darbo vietų. Taip pat didėja energetinis nepriklausymas, skatinamas atsinaujinančių vietos išteklių naudojimas. Ir visų svarbiausia – mažėja mokėjimai už šilumą.

Kogeneracinėmis vadinamos ne tik elektrą ir šilumą gaminančios elektrinės.

Pasaulis taiko įvairias technologijas. Pavyzdžiui, Omane kogeneracija suprantama kaip elektros ir gėlo vandens gamyba. Yra kogeneracinių technologijų,

44

leidžiančių gaminti elektrą ir vėsumą.

Tik tokios mūsų šaliai neaktualios.

Vasarą efektyvumas krinta Specialistų dažniausiai minimas kogeneracinių elektrinių trūkumas – neefektyvus naudojimas vasaros metu. Tai pabrėžė ir Lietuvos energetikos instituto mokslininkas Dalius Tarvydas: „Su ekonominiu kogeneracinės jėgainės efektyvumu gerokai sudėtingiau: visų pirma tokios jėgainės kainuoja brangiau už paprastąsias. O ir šilumos poreikis per metus labai kinta: vasarą šiluma naudojama tik karštam vandeniui ruošti, žiemą – patalpoms šildyti. Jei kogeneracinė jėgainė pritaikyta dirbti vienodu grafiku, t. y. apskaičiuota pagal šilumos poreikį vasarą, tuomet kogeneracija ekonomiškai labai naudinga. Lietuvoje biomasės kogeneracija dabar kaip tik ir bando užimti šią rinkos dalį.“ Didinant įrengtą jėgainės galią, ekonomiškumas mažėja, nes atsiranda perteklinės šilumos, kuri nėra sunaudojama. Dėl skirtingo šilumos poreikio vasarą ir žiemą atsiranda kogeneracinių jėgainių naudojimo ribojimų. Šiuo metu, siekiant didinti naudojamo kuro efektyvumą, kogeneracinės elektrinės yra dotuojamos. Kainų komisija padidino viešuosius interesus atitinkančių paslaugų tarifą. „Kai nereikalinga šiluma, daugelis kogeneracinių jėgainių gali gaminti tik elektrą. Jei važiuojant pro Vilniaus ar Kauno kogeneracines jėgaines matyti rūkstantys didieji kaminai, vadinasi, jos gamina tik elektrą. Tie didieji kaminai yra garintuvai, atiduodantys perteklinę šilumą į aplinką“, – paaiškino mokslininkas.

Apskaičiuota, kad vidutinė elektros

2012 2012 Nr.Nr. 11 11 i STATYBA i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA IR ARCHITEKTŪRA i investicijos i situacija

Ekonomiškai stiprios šiaurinės ES valstybės elektros naudoja kelis kartus daugiau nei centralizuotai tiekiamos šilumos. Pavyzdžiui, Suomija sunaudoja apie 90 TWh elektros ir 30 TWh šilumos iš CŠT sistemų. Panašus elektros ir šilumos naudojimo santykis ir Švedijoje bei Danijoje. O Lietuvoje elektros ir centralizuotai tiekiamos šilumos kiekiai yra beveik lygūs – po 9 TWh per metus. Įvertinus minėtų šalių pavyzdžius elektros energijos naudojimas Lietuvoje ilgainiui irgi turėtų smarkiai išaugti. Tam labiausiai pasitarnaus CŠT sistemos, kurių šilumos gamybos šaltiniuose bus galima įrengti kogeneracines jėgaines, gaminančias ir šilumą, ir elektros energiją.

gamybos kaina per elektrinių tarnavimo laiką dirbant kogeneraciniu režimu būtų 15,3 cento už kilovatvalandę, o dirbant kondensaciniu režimu nesant šilumos poreikio – 17,3 cento už kilovatvalandę. Tokiu atveju bendra šilumos kaina būtų apie 20–25 centai už kilovatvalandę.

Biokogeneracijai – visos sąlygos LŠTA prezidentas Vytautas Stasiūnas atkreipė dėmesį, kad uždarius Ignalinos atominę elektrinę pasikeitė šalies elektros energijos gamybos rinka.

Daugiausia elektros energijos gaminama naudojant gamtines dujas, nes šiuo metu tai vienintelė alternatyva.

Vėjo ir hidroenergijos potencialas yra per menkas mūsų valstybės elektros poreikiui, todėl būtina skatinti švarios energijos gamybą, naudojant vietos biokurą. Šalyje yra visos galimybės plėtoti biokogeneraciją: išplėtotas centrinio šildymo tinklas, yra vietinio ir importuojamo biokuro rinka, žaliosios elektros energijos poreikis.

Geriausias biokogeneracijos paskatinimas, asociacijos prezidento teigimu, yra tinkamos žaliosios elektros energijos supirkimo kainos, kurios būtų patrauklios investuotojams.

Daug galimybių Kogeneracinėse jėgainėse gali būti naudojami įvairūs įrenginiai, kurie skiriasi techniniais, eksploatavimo aspektais, efektyvumu ir kitais parametrais. Kogeneracinį įrenginį sudaro keturi pagrindiniai elementai: pirminis energijos generatorius (katilas), arba variklis, elektros generatorius, atliekinės šilumos nukreipimo ir valdymo sistemos.

Skirtingų kogeneracijos technologijų pasirinkimą jėgainėse lemia daugelis veiksnių: pageidaujamas šiluminės ir elektrinės galios santykis, šilumos parametrai, norimas naudoti kuras ir kiti veiksniai.

Kogeneracinis įrenginys gali būti naudojamas kaip pagrindinis išgaunamos šilumos ir elektros energijos tiekėjas, dirbti kartu su esamais elektros ir šilumos tinklais arba būti rezervinis. Todėl jo galingumo, tipo, kuro kainos ir naudingojo veikimo koeficiento parinkimo variantas kiekvienu konkrečiu atveju bus vis kitoks.

Plėstis yra kur D. Tarvydas mato galimybių kogeneracinių jėgainių plėtrai. Tai – visi mažesnieji miesteliai. Ar kogeneracinių jėgainių skaičius galėtų augti ne procentais, o kartais? Pašnekovas pateikė Danijos atvejį, kur mažos kogeneracinės jėgainės yra statomos su akumuliacinėmis talpomis šilumai, tad jos gali dalyvauti valandinės prekybos elektros energija biržoje. Lietuvoje kainų skirtumas, pasak D. Tarvydo, per mažas, kad akumuliacinės talpos atsipirktų.

LŠTA savo siūlymus apie naujų ir esamų CŠT šaltinių įrengimų modernizavimo tikslingumą yra pateikusi Energetikos ministerijai. Šiandien ši-

Lietuvos biomasės energetikos asociacijos prezidentas R. Lapinskas.

Numatytos pastatyti biokuro kogeneracinės jėgainės

Eil. Nr.

Rodiklis

Pradedama eksploatuoti

Vidutinis Elektros Galia metinis kiekis apkrovimas

Investicijos mln. Lt/

MWe

h

GWh/m

8 17 120 17

7 17 17 17

11

11

2,5

5,4

4,5

4

2,5

2,1

3 0

7000 5500 4200 4300

7000 5000 4000 3700

7000

8000

8000

8000

4300

7500

7500

7500

7700

45 80 479 69

39 81 65 60

62

84

19

41

18

29

18

15

22 0

MW

8,6 2,4 3,3 3,7

8,6 4 4 4

8,6

7,1

9,2

12,6

5,1

9,3

9,2

10,7

9,7

Iš viso:

266

1224

Iš viso be komunalinių atliekų deginimo stočių:

240

1079

1 Vilnius 1.1 Komunalinių atliekų deginimo stotis 1.2 BKZ-75-39FB (12-17 MWe) 1.3 TGME-205 1.4 BKZ-75-39FB 2 Kaunas 2.1 Komunalinių atliekų deginimo stotis 2.2 BKZ-75-39 2.3 BKZ-75-39 2.4 BKZ-75-39 3 Klaipėda 3.1 Komunalinių atliekų deginimo stotis 4 Šiauliai 4.1 Biokuro kogeneracinė jėgainė 5 Panevėžys 5.1 Biokuro kogeneracinė jėgainė 6 Alytus 6.1 Biokuro kogeneracinė jėgainė 7 Marijampolė 7.1 Biokuro kogeneracinė jėgainė 8 Jonava 8.1 Biokuro kogeneracinė jėgainė 9 Mažeikiai 9.1 Biokuro kogeneracinė jėgainė 10 Utena 10.1 Biokuro kogeneracinė jėgainė 11 Druskininkai 11.1 Biokuro kogeneracinė jėgainė 12 Kiti

2016 2014–2019 2015 2015

2014 2019 2020 2020

2013

2013

2014

2013

2019

2013

2013

2012

2014

Planuojama Investicijos šiluminė į šilumos galia su gamybą KDE

mln. Lt

MW

mln. Lt

68,8 41 398 63

60,2 68 68 68

94,6

78

23

68

23

37

23

22

29 0

48 176 43

43 43 43

33

10

19

18

14

10

8,6

9 0

30 132 32,25

32,25 32,25 32,25

28,05

10

18,8

14,4

14

10

8,6

9 0

1232

1008

517

404

45

situacija i STATYBA investicijos i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 i 2012 Nr.Nr. 11 11

Vieno pasirinkimo nėra

Termofikacinės (kogeneracinės) elektrinės paskirtis – elektros ir šilumos gamyba. Šiluma – pagrindinis tokios elektrinės produktas, o elektra – papildomas, dėl kurio galima atpiginti šilumą. Tokios elektrinės naudingumo koeficientas siekia 60–85 proc.

Tačiau taip yra tik tada, kai būna didelis šilumos poreikis: šildymui, pramonei ir pan. Jeigu šilumos poreikio nėra arba jis sumažėjęs, termofikacinė elektrinė ima veikti kaip kondensacinė elektrinė, ir jos naudingumo koeficientas drastiškai mažėja. Termofikacinės elektrinės veikia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kituose miestuose, t. y. ten, kur galimas šiluminės energijos poreikis. Kadangi vasarą tokios elektrinės dirba neekonomiškai, jos paprastai stabdomos remontui arba veikia ne visa galia. Tada trūkstamą elektrą gamina kondensacinės elektrinės (šiluminės, atominės), hidroelektrinės ir pan.

Kiekvienu konkrečiu atveju kogeneracinių jėgainių statybos problemą reikia spręsti priklausomai nuo situacijos. Kogeneracines elektrines geriausia statyti ten, kur reikalinga ir šiluma, ir elektra, kur pigus kuras (dujos, naftos produktai), kur pakankamos vietos kuro (biokuro) atsargos, jo nereikia gabenti iš toli, o tiekimas nėra monopolizuotas, kur gerai išplėtotas šilumos tiekimo tinklas. Kogeneracinės jėgainės, naudojančios biokurą, neišspręs šilumos problemų, jeigu nebus atsižvelgiama į degimo produktų emisiją (biokurą sudaro ne tik anglis), į medieną naudojančios pramonės problemas, susijusias su padidėsiančiu medienos poreikiu, miškų, žemės plotų nualinimą, jeigu visa biokuro naudojimo grandinė (ruošimas, transportavimas, deginimas) yra monopolizuotas.

Dar blogiau, jeigu tas pats monopolininkas valdo ir šilumos tiekimą.

Labai norint nedidelio galingumo kogeneracines jėgaines galima pasistatyti daugiabutyje ar individualiajame name. Galima vėl grįžti į natūrinio ūkio laikus – kiekvienam

atskirai gamintis šilumą, elektrą, užsiauginti maisto ir t. t. Juk tada visi turėtume darbo, nebeliktų bedarbių ir nepatenkintųjų. Siūlyčiau eiti dar toliau – uždrausti kaime (o vėliau ir mieste) naudoti gamtines dujas, naftos produktus. Kiek tada sutaupytume brangaus įvežtinio kuro, kiek atsirastų naujų darbo vietų! Vietoj traktorių ūkininkai žemę dirbtų su arkliais, jiems šerti prireiktų galybės pašarų, kurie dabar pūva laukuose ir t. t.

Juokai juokais, tačiau kai kas kažką panašaus siūlo: nestatykime atominės elektrinės, nereikia terminalo, nereikia elektros linijų, geriau statykime vėjo malūnus, saulės elementus, biokuro kogeneracines jėgaines (kiekviename kieme ar net kiekviename name) – tada tai bent gyvensime! Kadaise kinai norėjo pasivyti Angliją pagal išlydyto plieno kiekį, todėl jų valdžia privertė vos ne prie kiekvienos lūšnos įsirengti po mažą aukštakrosnę. Tas visuotinis plieno lydimas tada tapo viso pasaulio pajuokų ir anekdotų šaltiniu. Yra žmonių, kurie mokosi iš svetimų klaidų, kiti mokosi iš savųjų, o yra ir tokių, kurie niekada iš nieko nesimoko.

lumos tiekimo įmonės neturi pakankamai savo lėšų numatytiems projektams įgyvendinti – tam reikalinga ES parama. Biokuro katilinių statybos reikalauja didelių investicijų, o parama leidžia neįtraukti investicijų grąžos į šilumos kainą ir šilumos tarifą mažinti iš karto – vos pradėjus veikti naujai katilinei. „Deja, šiandien Lietuvoje tokios pagalbos gali sulaukti tik nedidelių miestų gyventojai.

Dabartinė paramos skyrimo tvarka aiškiai rodo, kad valstybė toleruoja perėjimą prie biokuro tik mažuosiuose šalies miestuose“, – komentavo V. Stasiūnas.

Pagrindiniai brangių gamtinių dujų vartotojai yra didieji šalies miestai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys. Nors Lietuvos gyventojai šilumai išleidžia didžiąją dalį pajamų, 2004–2013 metais šilumos tiekimo įmonėms buvo skirta vos 145 mln. litų valstybės ir ES paramos. O atliekoms rūšiuoti skirta 500 mln. litų, vandentvarkai – net 3 mlrd. litų.

Savininkai išgelbėti?

Nedidelę kogeneracinę jėgainę, pasirodo, galima įsirengti ir individualiojo namo rūsyje. Tokios jėgainės savininkas ragina iš jo pavyzdį imti ir šildymo sąskaitų išvargintus daugiabučių gyventojus. D. Tarvydas patvirtino, kad daugiabučiuose įsirengti kogeneracines jėgaines galima taip pat, kaip ir vien šilumą galinčias gaminti dujines katilines. Tik tokių projektų atsipirkimo laiką reikia labai atidžiai skaičiuoti: dažniausiai be dotacijų įrangai ar specialių elektros supirkimo tarifų jos neatsiperka. Ir iš automobilio variklio pasidaryti kogeneracinę jėgainę, pasak pašnekovo, įmanoma, nors ir nėra taip paprasta, kaip kam nors gali pasirodyti. Benzininis variklis perdirbamas naudoti gamtines dujas, prie jo jungiamas generatorius, kuris gamina elektros energiją. Variklio aušinimas naudojamas kaip šilumos šaltinis šildymui. Šiuo metu rinkoje galima nusipirkti nedidelės galios kogeneracinių elektrinių. Tačiau, V. Paškevičiaus verti-

nimu, jos kainuoja palyginti brangiai.

Pigiau kol kas įsidiegti biokuro katilus tik šilumai gaminti. Centralizuotai tiekiamos šilumos kilovatvalandės kaina, pasak LŠTA asociacijos prezidento V. Stasiūno, visada bus mažesnė, palyginti su individualiai gaminama šiluma pastate, todėl įrengti papildomus šilumos gamybos šaltinius daugiabučiuose nėra ekonomiškai tikslinga. Pirmiausia būtina atnaujinti daugiabučius namus ir tokiu būdu mažinti šilumos naudojimą šildymui.

Gyventojai, kurie jau gyvena apšiltintuose ir mažai šilumos naudojančiuose daugiabučiuose, klausimo apie papildomus ar naujus šilumos gamybos šaltinius nekelia. Klaidinga yra manyti, kad tik pakeitus šilumos apsirūpinimo būdą, bet nesutvarkius namo vidaus šildymo sistemų ir neapšiltinus pastato, galima sumažinti gyventojų mokesčius už šilumą. Kogeneracinę jėgainę tikslinga įrengti tik tuose pastatuose, kurie nėra prijungti prie CŠT sistemų. 

Jonas Gylys Kauno technologijos universiteto profesorius

46

,,

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Užtikrintas saugumas ir universalumas Jeigu kas nors daug metų naudodamas įprastas klojinių sistemas pasakys, kad geresnių net neverta bandyti, bus galima atsakyti, kad toks žmogus dar nedaug išmėginęs. „Layher“ klojinių sistemą būtina išbandyti – tai leis suprasti, kokia ji universali ir kiek daug naujų galimybių suteikia.

Sumanus žingsnis į ateitį „Layher TG60“ klojinių sistema sukurta „Layher Allround“ modulinių pastolių pagrindu. Universalus žiedinis detalių tvirtinimas TG60 sistemai suteikia dar daugiau galimybių, pabrėžia visus šios genialios sistemos privalumus.

Atraminis klojinių bokštas, montuojamas modulinių pastolių pagrindu, turi bevaržtę tvirtinimo sistemą, todėl jį labai paprasta, greita ir saugu surinkti, jis mažai sveria. Tobulai suplanuotas detalių spektras, įtikinamas rentabilumas – tai vieni klojinių sistemos „Layher TG60“ privalumų. „Tie, kurie jau išbandė ir dirba su praktiškai patikrinta žiedinio tvirtinimo sistema, supranta šios technologijos suteikiamą pridėtinę vertę. O tuos, kurie dar nebuvo susidūrę su šia sistema, ji tikrai nustebins. Žiedinis tvirtinimas – tai sumanus žingsnis į ateitį. Ši sistema užtikrina paprastesnį, saugesnį, greitesnį ir lankstesnį montavimą.

Nors pati sveria nedaug, išlaiko itin dideles apkrovas“, – pasakojo bendrovės „Layher Baltic“ generalinis direktorius Viktoras Voroncovas.

Sistemos struktūra atitinka pastolių tvirtinimų standartą DIN EN12A12.

Todėl TG60 ne tik atitinka dabartinių

48

standartų, nuostatų reikalavimus, bet ir patenkina inžinierių bei statybas prižiūrinčių specialistų poreikius.

Klojinius laikantis karkasas sumontuojamas ypač greitai. Integruota pažangi statybų aikštelės apsauga sumažina nelaimingų atsitikimų tikimybę. Vokietijos profesinė asociacija šią naujovę apibūdino kaip labai reikšmingą pasiekimą, užtikrinantį sėkmingą statybų procesą.

Sudedamosios dalys TG60 sistemos stovai yra su integruotais kištukiniais žiedais. Visi stovai yra simetriški, tad montuojant gali būti orientuojami į bet kurią pusę. Stovai gaminami naudojant itin aukštos kokybės plieną, todėl pasižymi išskirtiniu stabilumu. Kiekvienas standartinio klojinio stovas (vienas iš keturių) gali išlaikyti iki 6 tonų svorį. Vadinasi, viso bokštelio apkrova gali siekti 24 tonas.

Simetriški rėmai būna trijų tipų: bazinis – H = 0,71 m, standartinis – H = 1,00 m, jungiamasis – H = 0,50 m. Visos kitos TG60 sistemai naudojamos dalys įeina į konstrukcijos reikmenų komplektą.

Greitas ir saugus montavimas Sistema pradedama montuoti išdėstant atramines pagrindo plokštes ir sureguliuojant atramas – domkratus.

Tuomet įstatomi baziniai rėmai – kiekvienas jų turi po du kištukinius žiedus – viršuje ir apačioje. Pirmo žiedo lygyje įstatoma horizontali įstrižainė.

Bazinis rėmas sutvirtinamas sumontuojant įstrižaines ir skersinius. Tada ant įstrižainių antro kištukinio žiedo lygyje dedami paklotai.

Gautas rezultatas: dengtas ir nesli-

Viktoras Voroncovas „Layher Baltic“ generalinis direktorius

Tie, kurie jau išbandė ir dirba su praktiškai patikrinta žiedinio tvirtinimo sistema, supranta šios technologijos suteikiamą pridėtinę vertę. O tuos, kurie dar nebuvo susidūrę su šia sistema, ji tikrai nustebins. dus paklotas. Jis užtikrina tvirtą pagrindą viso montavimo ir išmontavimo metu, net esant blogam orui.

Tuomet – kito etapo eilė. Paprasčiausiai į vertikalius stovus įstatomi du tvirtinimo rėmai. Kaip ir bazinio rėmo atveju, toliau iš visų pusių montuojamos įstrižainės ir skersinės atramos (skersiniai). Visose pusėse esantys turėklai iškyla apie 1 metrą virš pakloto – dėl integruotos šoninės apsaugos užtikrinamas didesnis stabilumas, konstrukcija atitinka griežtus darbo saugos reikalavimus. Tokiu būdu galima saugiai montuoti į viršų kylantį statramstį nenaudojant jokių papildomų pagalbinių elementų.

Kitai sekcijai įrengti galima naudoti 1 metro aukščio TG60 rėmą, sumontuoti įstrižaines bei skersinius, o tada sudėti paklotus. Šie etapai kartojami, kol pasiekiamas reikiamas bokšto aukštis. Tada baigiama paskutinė sekcija. Jei reikia, galima naudoti 50 centimetrų jungiamąjį rėmą, irgi sumontuojant įstrižaines bei skersinius. Kai šis darbas baigiamas, viršuje įstatomos U profilio galvutės ir sureguliuojamos iki reikiamo aukščio. Pamažu lipant žemyn nuimami paklotai, ir TG60 bokštas būna paruoštas darbui.

Sistemą montuoti ir išmontuoti – daug patogiau, laiko sugaištama net 30 proc. mažiau, negu montuojant klojinio konstrukciją iš atskirų dalių.

Kiti atraminės sistemos privalumai:  mažas dalių svoris;  patikima sujungimo technologija;  paprastas ir lengvas valdymas.

Atraminį bokštą galima montuoti ir ant žemės – vadinasi, visą bokštą ar atskiras jo dalis įmanoma patogiai įrengti nerizikuojant nukristi. Po to sumontuotos konstrukcijos pakeliamos kranu. Tvirtinimui naudojami pleištai užtikrina, kad tempimo jėga nukreipiama į jungtis, o statramsčių fiksatoriai juos patikimai laiko. Lengvai pritvirtinami ratukai leidžia patraukti atraminius bokštus į reikiamą vietą. Žinoma, šiuos ratukus galima pritvirtinti prie bet kurios kitos „Layher Allround“ konstrukcijos.

Naudojant integruotus kištukinius žiedus pavienius atraminius bokštus galima sujungti suformuojant didesnes atramines sistemas. Tam naudojamos iš visų pusių supančios įstrižainės ir skersiniai. Daug laiko eikvojančios tvirtinimo priemonės, tokios kaip vamzdžiai ar jungiamosios movos, šiuo atveju nėra reikalingos. Taip pat nebereikia naudoti varžtais tvirtinamų sujungimų.

Sistemos privalumai Lankstumas. Keičiant įstrižainių ir skersinių atramų padėtį, galima sumontuoti atramines penkių skirtingų pločių sistemas: nuo 1,09 iki 3,07

metro. Vadinasi, TG60 įmanoma lanksčiai pritaikyti prie konstrukcijos formos ir apkrovos.

Atramų paketai. Esant itin didelėms apkrovoms atramas galima montuoti keliomis eilėmis, pavyzdžiui, dvigubinti ar trigubinti.

Taip didinami pajėgumai išlaikyti didesnį svorį.

Tobulas suderinamumas. TG60 sistemą visada galima puikiai pritaikyti prie sudėtingos pastatų geometrijos. Nereikia papildomų detalių, užtenka pasinaudoti konstrukcijos komplekte esančiomis dalimis.

Pritaikymas prie atramos sistemos išdėstymo. Integruojant kolonas, įstrižainės ir skersinės atramos paprasčiausiai vienoje pusėje nuimamos, o bokštas patraukiamas naudojant lengvai primontuojamus ratukus. „Layher TG60“ sistema galima drąsiai pasitikėti. Tai dar vienas novatoriškas produktas, sukurtas praktiškiems žmonėms. TG60 tinka ir nedideliems paprastiems statybos darbams, ir sudėtingiems projektams įgyvendinti, kai reikalingos aukštos atramos pramoninių pastatų ir tiltų statyboms, sutaupant daugiau nei 30 proc. laiko. Palyginti su konstrukcijomis, montuojamomis iš atskirų dalių, TG60 garantuoja greitą ekonominę sėkmę. Sistema skirta

kompanijoms, kurioms rūpi saugumas ir sąnaudų mažinimas. „Layher TG60“ sistemos išskirtinumai  „Layher TG60“ klojiniai yra sukurti „Layher Allround“ modulinių pastolių pagrindu. Sistemoms montuoti naudojamas unikalus „Layher“ sujungimas pasitelkiant kištukinius žiedus ir pleištus.  Saugus surinkimas ir integruota apsauga bet kokiame aukštyje.  Mažiau detalių – greitesnis surinkimas.  Atlaiko ypač dideles apkrovas (kiekvienas bokšto stovas – iki 6 tonų). Itin didelėms apkrovoms atlaikyti rėmai yra sujungiami (dvigubinami arba trigubinami).  Bokštą įmanoma surinkti horizontaliai.  Bokštą galima perkelti kranu.  Yra galimybė bokštą transportuoti statybų aikštelėje ant primontuojamų ratukų.  Gamybai naudojamas ypač aukštos kokybės plienas.  Atraminio bokšto ilgis priklauso nuo naudojamų „Layher Allround“ modulinės sistemos skersinių. Jų ilgis gali būti pasirenkamas – nuo 1,09 iki 3,07 metro.  Atskiri TG60 bokštai gali būti tarpusavyje sujungiami su „Allround“ skersiniais ir įstrižainėmis.

49

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

Suka žaliosios energijos link Kauno termofikacijos elektrinė, iki šiol naudojusi dujas ir mazutą, po rekonstrukcijos degins biokurą

Kauno termofikacijos elektrinė netrukus pradės naują gyvavimo etapą. Keičiasi ne tik energetikos milžinės savininkai – ketinama rinktis ir kitą kuro naudojimo kryptį.

Elektrinės vadovai tik apgailestauja, kad, užuot paisius ekonominės naudos, energetikos įmonės rekonstrukcija politizuojama.

Galės prognozuoti pokyčius Pasikeitus elektrinės valdytojams, keisis ir jos strategija, žadamas visai kitas požiūris į plėtrą, ateities perspektyvą. Jau artimiausiu metu bus pradėta įrangos rekonstrukcija, leisianti iki minimumo sumažinti gamtinių dujų naudojimą ir kūrenti biokurą. „Šitaip bus galima labiau prognozuoti šilumos energijos kainas ateityje. Tikimės, kad jau artimiausiu metu pavyks išspręsti aktualiausius klausimus ir imtis darbų“, – kalbėjo Kauno termofikacijos elektrinės generalinis direktorius Antanas Pranculis.

Jis negailėjo kritikos žodžių iki šiol galiojusiai tvarkai, kuri dėl biurokratinių trukdžių stabdė įmonės infrastruktūros plėtros projektus. Kai nėra patvirtinta strategija, o įstatymų bazė nuolat kaitaliojama, tampa pernelyg sudėtinga ir rizikinga imtis didelių investicinių projektų.

50

,,

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

A. Pranculis stebėjosi, kad norėdama imtis pertvarkos jo vadovaujama įmonė turėjo gauti leidimą termofikacijos elektrinei statyti. „Elektrinė juk stovi jau trisdešimt metų! Tačiau atsiranda keistų reikalavimų, kuriuos neva privalu tenkinti, kad būtų galima tęsti veiklą. Antai reikalauta pateikti leidimą prisijungti prie elektros skirstymo tinklų. Kreipėmės į įmonę LESTO, tačiau iš jos atstovų gavome neigiamą atsakymą, neva neatitinkame kažkokių kriterijų. O kai klausiame, kaip dirbome iki šiol, tik gūžčioja pečiais“, – piktinosi elektrinės vadovas. Įstatymų paiso nevienodai Įdomiausia, kad objektas jau kelis dešimtmečius veikia, tačiau norint imtis kai kurių pertvarkos projektų reikia dokumentų, lyg elektrinė būtų statoma naujai. Pavyzdžiui, patvirtinimo, kad kadaise rengtas detalusis planas atitiko visus reikalavimus. Prašoma net skelbimo spaudoje apie detalųjį planavimą. „Kai kuriais aspektais į teisės aktus žiūrima aklai, net nesiaiškinant esamos situacijos, o kai kuriais atvejais įstatymų visiškai nepaisoma. Ir nors jie įpareigoja miesto tarybą per dvidešimt dienų patvirtinti pritarimą plėtros planui, dar nuo kovo mėnesio

tokio dokumento neturime“, – pasakojo A. Pranculis ir pridūrė, kad politikai tiesaus atsakymo vengia įvairiausiais būdais arba išvis nereaguoja, o dėl to labiausiai kenčia Kauno miesto gyventojai gaudami didesnes sąskaitas už šildymą.

Elektrinės vadovas įsitikinęs, kad kai kuriuos klausimus būtų galima išspręsti per vieną dieną, tačiau jie vilkinami ištisus mėnesius. Visur įpainiota politika, tad įmonė negali dirbti vadovaudamasi verslo logika – reikia dirbti pagal politikų užgaidas. Rezultatas toks, kad laiku nepriimami sprendimai, leidžiantys plėtoti veiklą, įgyvendinti investicinius projektus.

Veiklą smarkiai optimizuos Kauno termofikacijos elektrinėje naujų ypatingų objektų statyti neketinama. Bus rekonstruojami katilai, išplečiamas kuro sandėlis. Turbinos lieka tos pačios, prijungimai prie elektros skirstomųjų tinklų – irgi tie patys. Šiuo metu rengiama poveikio aplinkai vertinimo korekcija, plėtros planas, kiti dokumentai, leisiantys dalyvauti aukcione dėl žaliosios energijos pardavimo. Taip pat rengiama galutinė studija dėl rekonstrukcijos modelio ir galutinio technologinio

proceso pasirinkimo. Darbo režimas Kauno termofikacijos elektrinėje po rekonstrukcijos beveik nesikeis. Žinoma, pajėgumai mažės. Pagal esamą įrengtą galią elektrinė gali pagaminti tris kartus daugiau šilumos energijos, negu reikia miesto poreikiams patenkinti. Todėl pajėgumai bus optimaliai sumažinti ir gaminama tiek energijos, kiek jos reikia.

Visiškai atsisakyti kitų kuro rūšių ir deginti vien biokurą neketinama.

Bus palikta dalis įrenginių, galinčių deginti gamtines dujas. Kita dalis galės naudoti naftos produktus. Pagrindinis kuras bus biokuras, kuris šiuo metu yra apie tris kartus pigesnis už gamtines dujas. Deginant biokurą galima labiau prognozuoti veiklos sąnaudas. „Biokuro tiekėjų šiandien yra daug, jo galima gauti ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių gamintojų.

Todėl tikimės, kad šilumos kaina bus kur kas stabilesnė ir bent 25 proc. mažesnė“, – sakė A. Pranculis.

Kauno termofikacijos elektrinė jau turi sudariusi preliminariąsias sutartis su biokuro tiekėjais, tad šio kuro stygiaus pajusti tikrai nesitiki.

Planuojama, kad elektrinės rekonstrukcijos darbai prasidės kitais metais ir baigsis 2015-ųjų vasarą.

Investicijos sieks 350 mln. litų. Jos gali būti ir didesnės, nes norima išlaikyti apie 110 MW elektros energijos gamybos pajėgumus, o minėtos investicijos skaičiuotos apie 80 MW elektros energijos gamybai. Šiuo metu Kauno termofikacijos elektrinėje įrengta elektros energijos galia siekia 170 MW. Deginant biokurą elektros energijos gamy-

Antanas Pranculis Kauno termofikacijos elektrinės generalinis direktorius

Deginant biokurą galima labiau prognozuoti veiklos sąnaudas. Biokuro tiekėjų šiandien yra daug, jo galima gauti ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių gamintojų. bos sąnaudos irgi smarkiai atpigtų, jos tiekėjai galėtų konkuruoti net su pigios elektros energijos tiekėjais iš Rusijos.

Skaičiai ir faktai 1964 metais prabilta apie būtinybę turėti naują energijos gamybos šaltinį. 1967-aisiais Minsko (Baltarusija) institutas „Promenergoprojekt“ parengė techninį bei ekonominį Kauno elektrinės projektą.

1971 metais prasidėjo termofikacijos elektrinės, kūrenamos dujomis bei mazutu, statybos darbai.

Darbų užsakovas – Petrašiūnų elektrinė. Generalinis rangovas – Lietuvos VRE statybos valdyba. Rangovas – Sankt Peterburgo (tuomečio Leningrado) trestas „Sevenergos-

troj“. Bendra projekto sąmatos vertė – 58,6 mln. rublių.

1972 metų pabaigoje į kauniečių butus plūstelėjo pirmajame elektrinės vandens šildymo katile paruošta šiluma. 1973-iaisiais buvusios Sovietų Sąjungos energetikos ir elektrifikacijos ministerijos sprendimu naujoji termofikacijos elektrinė bei senoji Petrašiūnų elektrinė sujungtos į vieną. 1975 metų gruodžio 30 dieną paleistas pirmasis energinis blokas. 1976-ųjų gruodžio 28 dieną valstybinė komisija patvirtino tinkamą naudoti antrąjį energinį bloką.

Laikui bėgant elektrinė buvo nuolat plečiama, o didėjantis energijos poreikis diktavo naujus pajėgumus.

1988 metais pradėtas ketvirtas elektrinės plėtros etapas, siekiant dar labiau didinti pajėgumus. 1994–1998 metai – elektrinės atnaujinimo laikotarpis, kurio metu realizuoti du svarbūs projektai: išplėstas mazuto ūkis ir paleistas suomiškas elektrodinis katilas, pigią naktinę Ignalinos atominės elektrinės gaminamą elektros energiją transformuojantis į sparčiai brangstančią šilumą.

2002 metais elektrinė parduota konsorciumui, kurį sudarė Rusijos kompanija „Gazprom“, Lietuvos įmonė „Dujotekana“ ir JAV kompanija „Clement Power Venture“. 2012-aisiais Kauno termofikacijos elektrinę įsigijo kompanija „Clement Power Venture“.

51

sprendimas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i sprendimas

Varėniškių investicijos į šilumos ūkį – racionalios Varėnos gyventojai žiemą matys vis mažiau žaliuojančių plotų virš šilumos tiekimo trasų. Bet dėl to nusivilti tikrai nereikia – nelikus šio „grožio“ mažėja šilumos energijos sąnaudos.

Pakeisti susidėvėję, nesandarūs vamzdynai leidžia Varėnos šilumininkams nuostolius tinkluose sumažinti iki 16 proc. Šilumos tinklų keitimo projektas buvo įgyvendinamas keliais etapais. Pirmame etape apie 710 metrų vamzdynų buvo pakeista Varėnos Dzūkų gatvėje, tam investuota 911 tūkst. litų. Vėliau buvo pakeistos magistralinės trasos nuo katilinės. Maždaug 2 kilometrų ilgio didelio skersmens vamzdynams pakeisti išleista apie 4,1 mln. litų. Paskutinis etapas, kurį bendrovė „Varėnos šiluma“ baigė įgyvendinti šiais metais – pakeista 1,5 kilometro vamzdynų. Šio projekto vertė yra apie 1,7 mln. litų (investicijų sumos nurodytos be PVM). Visiems darbų etapams gauta Europos Sąjungos (ES) parama, skirta per Lietuvos verslo paramos agentūrą. „Viena vertus, savo lėšomis renovuoti šilumos trasas yra gana brangu – labai ilgas atsipirkimo laikotarpis. O gavus ES paramą situacija visai kitokia. Kita vertus, tinklai lieka saugūs, jais kokybiškai galima tiekti šilumą. Kartu įrengiama ir vamzdynų kontrolės sistema“, – pasakojo bendrovės „Varėnos šiluma“ direktorius Virginijus Guoga. Jo teigimu, būtinybė atnaujinti šilumos trasas atsirado

52

ir dėl vamzdžių susidėvėjimo, ir siekiant taupyti šilumą. O kai buvo gautas kvietimas teikti paraišką ES paramai gauti, abejonių, kad reikia imtis darbų, neliko. „Varėnos šilumos“ vadovai po trasų rekonstrukcijos planavo sutaupyti apie 100 tūkst. litų per metus. Dabar matyti, kad sutaupoma dar daugiau.

Nebus patiriama ir nuostolių dėl su-

sidėvėjusių tinklų avarijų. Be to, parinkti optimalaus skersmens vamzdynai, tad į kvartalus šiluma tiekiama ekonomiškai. Šiuo metu pakeista apie 30 proc. visų tinklų. Norima pakeisti visus, tačiau laukiama naujo ES finansavimo etapo.

Varėniškiai neturėtų pernelyg skųstis didelėmis sąskaitomis už šildymą. Žiūrint į pigiausiai Lietuvoje šilumą tiekiančių įmonių sąrašą, „Varėnos šiluma“, 2012 metų spalio duomenimis, yra dešimtoje vietoje – gyventojai už kilovatvalandę šilumos energijos moka 22,5 cento su PVM. „Tam įtakos turi tai, kad kurui naudojame biokurą, taip pat atnaujinta šilumos trasų dalis“, – teigė „Varėnos šilumos“ direktoriaus pavaduotojas Algimantas Bražionis.

Atnaujintos šilumos trasos ir katilinės įranga leidžia varėniškiams džiaugtis nedidelėmis centralizuoto šildymo kainomis.

Modernizavusi mazuto ūkį bendrovė „Varėnos šiluma“ per metus sutaupo apie 300 tūkst. litų.

Apčiuopiamų rezultatų taupant eksploatavimo sąnaudas davė ir pačios įmonės lėšomis įgyvendintas projektas – mazuto ūkio modernizavimas.

Atsisakyti šio kuro varėniškiai dar negali, nes biokuro katilų galios neužtenka oro temperatūrai nukritus žemiau 15 laipsnių šalčio. Tuomet užkuriamas rezervinis katilas, kūrenamas būtent mazutu. Į katilą mazutas turi būti patiekiamas sušildytas. Pagal anksčiau naudotas technologijas reikėdavo šildyti visą didžiulę talpyklą. Šiais metais joje su-

Bendrovės „Varėnos šiluma” direktorius V. Guoga tinklų modernizavimą ketina tęsti ir ateityje.

montavus šilumokaitį kuras šildomas lokaliai, t. y. tik tas kiekis, kurį reikia patiekti į katilą. Iki reikiamos temperatūros mazutas sušildomas per gana trumpą laiką. Nenaudojant katilo mazutas nebus šildomas net šalčių metu. „Anksčiau visa talpykla nuolatos buvo šildoma garais. Mazutą pradėti šildyti reikėdavo jau nuo rugsėjo mėnesio. Apskaičiavome, kad šiam procesui per metus išleisdavome ne mažiau kaip 300 tūkst. litų. Dabar išlaidos smarkiai sumažės. Be to, nereikėjo kardinaliai keisti įrangos, sten-

gėmės kuo daugiau naudoti esamą. Į projektą investavome apie 400 tūkst. litų“, – sakė A. Bražionis.

Prieš įgyvendindami šį projektą varėniškiai žvalgėsi į kolegas, kurie jau buvo įsirengę panašią įrangą. Dabar sakė jau patys galėsiantys konsultuoti kitų šilumos tiekimo įmonių atstovus. 

Pirmosios pakopos (bakalauro) studijų programos: • • • • • •

Kviečia studijuoti!

Architektūra

Statybos inžinerija Statybų technologijos Paveldosauga (nauja) Pastatų inžinerinės sistemos Urbanistinė inžinerija (nauja)

Mes siūlome šiuolaikišką fakultetą:

• naujausius mokslo ir pramonės pasiekimus paskaitų medžiagoje; • tiesioginį bendravimą su dėstytojais; • moderniai įrengtas auditorijas; • studijų užsienyje galimybę.

Mūsų absolventai – savo specialybių žinovai, turintys plačias veiklos galimybes ir visuomet demonstruojantys visuomenei konkrečius savo kūrybinio darbo rezultatus.

MUS RASITE: Kauno technologijos universitetas

Statybos ir architektūros fakultetas Studentų g. 48-407, LT-51367 Kaunas

Tel. (8 37) 30 04 50 Faks. (8 37) 30 04 54

El. paštas saf@ktu.lt www.ktu.lt/saf

53

studijos i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr.Nr. 11 11 inovacijos i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i inovacijos

Atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas pastatams šildyti Dokt. Rokas Valančius, doc. dr. Andrius Jurelionis

Klimato kaita – pasaulinio masto problema ir vienas didžiausių aplinkos iššūkių žmonijai. Nors galimybę ją spręsti turi kiekvienas mūsų, Lietuvos visuomenė tuo domisi kol kas vangiai ir nėra linkusi naudoti ar remti klimato kaitos švelninimo priemonių. Tačiau net nedideli mūsų gyvenimo kokybei įtakos nedarantys kasdienės elgsenos pakeitimai gali padėti mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą ir taupyti šiluminę energiją.

Lietuva yra įsipareigojusi Europos Sąjungai (ES) iki 2020 metų bent 20 proc. mažinti šiltnamio dujų išmetimą ir iki 20 proc. didinti energijos kiekį, gaunamą iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Kitas svarbus aspektas, skatinantis atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą – nuolat brangstantis iškastinis kuras, kuris vis dar plačiai naudojamas aprūpinant pastatus šilumine energija. O juk apie 70 proc. Europoje sunaudojamos energijos skirta būtent pastatams aprūpinti elektra ir šiluma.

Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimu grindžiama Lietuvos energetika galėtų būti veiksminga priemonė ne tik siekiant svarbių tikslų – laikytis ES duotų įsipareigojimų, užtikrinti energetinį nepriklausymą, bet ir spręsti aplinkos apsaugos problemas, mažinti nedarbo lygį.

54

Pastatų inžinerinių sistemų specialybę studijuojantys Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto studentai ypatingą dėmesį skiria pastatų renovacijos problemoms spręsti ir efektyviam atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo klausimui.

Dėstytojų ir studentų atliekami tyrimai rodo, kad iš atsinaujinančiosios energijos rūšių pastatus aprūpinti šilumine energija Lietuvoje geriausiai tinka biokuras, saulės kolektoriai, šilumos siurbliai ir kogeneracinės biodujų jėgainės. Tyrimų rezultatai rodo, kad pastaraisiais metais, palyginti su tradiciniais energijos šaltiniais, atsinaujinančioji energija daugumoje sričių, kur ji yra taikoma, irgi atsiperka. Tačiau kai kurioms energijos rūšims vis dar reikalinga valstybės parama.

Kad ir kokios atsinaujinančiosios energijos rūšys būtų taikomos pastate, pirminė ir svarbiausia sėkmingo jų naudojimo sąlyga yra gera pastato šilumos izoliacija. Be to, objekte turi būti naudojama energiją taupanti inžinerinių sistemų įranga. Tik tokiu atveju atsinaujinantys energijos šaltiniai bus naudojami taupiai ir greitai atsipirks.

Biokuras Lietuva turi vieną geriausių potencialų visoje ES gaminti ir naudoti įvairių rūšių biokurą. Nemaža dalis individualiųjų namų nuo dujomis kūrenamų katilinių jau perėjo prie įvairių biokurą naudojančių katilinių arba naudoja keletą energijos rūšių. Tačiau didesnės biokuro katilinės diegiamos labai lėtai. Priežastys yra kelios: viena vertus, nemažai centralizuoto tiekimo sistemose dujinį kurą kūrenančių katilinių buvo atnaujintos pastaraisiais metais ir dirba gana efektyviai, o investicijos įrengiant naują didelę biokuro katilinę yra labai didelės ir be valstybės paramos dažnai – neįmanomos. Kita vertus, Lietuvoje yra nemažai pavyzdžių, kai biokurą naudojantis šilumos tiekėjas gamina pigią šiluminę energiją vartotojams. Pavyzdžiui, Molėtų mieste šilumos energijos kaina – 15,79 ct/kWh (palyginimui: 2012 metų spalio 11 dienos duomenimis, Vilniaus mieste centralizuotai tiekiamos šilumos kaina – 28,09 ct/kWh).

Vis dėlto biokuro katilinės turi ir keletą trūkumų: jų priežiūra sudė-

tingesnė palyginti su dujomis kūrenama katiline, nėra centralizuotos biokuro tiekimo sistemos, o biokuro rinkoje galimi karteliniai susitarimai. Šią problemą pastaruoju metu pradėjo spręsti naujai įkurta biokuro birža, dėl kurios kainodara tampa kur kas skaidresnė, o kaina – konkurencingesnė.

Saulės kolektoriai Saulės šviesos energiją šilumine verčiantys saulės kolektoriai yra brandi, gerai ištobulinta ir ekonomiškai efektyvi šiluminės energijos gamybos technologija, kuri, brangstant iškastiniam kurui, turi vis geresnes plėtros perspektyvas ir mūsų šalyje. Saulės energija Lietuvoje jau sėkmingai naudojama vandeniui šildyti ne tik individualiuosiuose namuose, bet ir didesniuose visuomeniniuose objektuose: Kruonio hidroakumuliacinėje elektrinėje (114 kvadratinių metrų ploto saulės kolektorių sistema), Anykščių miesto baseine (166 kvadratinių metrų ploto sistema), taip pat jau įrengta keletas mažesnių sistemų daugiabučiuose namuose bei kituose objektuose.

Remiantis tyrimais, pagrindinis saulės kolektorių sistemų trūkumas yra tai, kad vėlų rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį saulės energijos ištekliai aukštutinėse geografinėse platumose (čia yra ir mūsų šalies teritorija) yra labai maži. Tai ir lemia, kad dažniausiai saulės kolektorių

sistemos mūsų klimato juostoje naudojamos tiesioginiam karšto vandens ruošimui, baseinams šildyti ir patalpoms šildyti iš dalies. Vis dėlto tai yra puiki energijos rūšis, papildanti pagrindinį pastato energijos šaltinį. Ji gali būti puikiai derinama su biokuro katilinėmis. Biokuro katilinė galėtų pastatą aprūpinti šilumine energija šaltuoju metų laiku, o šiltuoju reikalingą energijos kiekį karštam vandeniui galėtų paruošti saulės kolektorių sistema. Šilumos siurbliai Kai kuriais atvejais viena geriausių atsinaujinančiosios energijos rūšių pastatus aprūpinti šilumine energija yra šilumos siurbliai. Tačiau jie naudoja elektros energiją, kurios didžioji dalis Lietuvoje šiuo metu gaunama deginant iškastinį kurą arba importuojama iš kaimyninių šalių, todėl būtų galima teigti, kad ši energijos rūšis mūsų šalyje negali būti priskiriama prie atsinaujinančių energijos šaltinių. Tačiau iš esmės šilumos siurbliai naudoja saulės energiją, kuri susikaupia negiliuose grunto sluoksniuose, vandens telkiniuose arba ore. Šilumos siurblio generuojama šiluminė galia ir elektros energijos poreikis labai priklauso nuo aplinkos, iš kurios energija imama, temperatūros.

Pagrindinis šilumos siurblių trūkumas yra gana didelis elektros energijos poreikis – apie 20–50 proc. Tačiau likusi energijos dalis gaunama

Pastatų, kuriuose įdiegti atsinaujinantys šaltiniai, aprūpinimas energija: taikymo apribojimai ir atsipirkimo laikas Energijos rūšis

Taikymo apribojimai, trūkumai

Atsipirkimo laikas, metais*

Biokuras

Biokuro katilinių neįmanoma įrengti kai kuriuose pastatuose, jos reikalauja palyginti daug priežiūros

Nuo 2 metų

Saulės kolektoriai

Nerekomenduojama įrengti ten, kur ant saulės kolektorių krinta šešėliai, nėra energijos poreikio šiltuoju metų laiku

Nuo 4 iki 12 metų

Šilumos siurbliai

Didelės pradinės investicijos

Nuo 8 metų

Kogeneracinės biokuru varomos jėgainės

Taikymo apribojimai bei trūkumai panašūs kaip biokuro katilinių

Nuo 7 metų

*Atsipirkimo laikas preliminarus ir priklauso nuo statinio pastatymo vietos, esamų sistemų ir kt.

iš aplinkos: oro, grunto ar vandens telkinio. Šilumos siurbliams reikia sąlygiškai nedaug priežiūros, nes šildymas automatizuotas, lengvai valdomas ir programuojamas, be to, nereikia rūpintis kuru, pelenų šalinimu, įranga patikimai veikia. Tad platesnį šilumos siurblių naudojimą stabdo tik didelės pradinės investicijos ir vis brangstanti elektros energija.

Kogeneracinės biodujų ir biokuro jėgainės Lietuvoje yra keletas eksploatuojamų kogeneracinių biodujų ir biokuro jėgainių. Jos naudojamos miestų šilumos ir iš dalies – elektros energijos poreikiams tenkinti. Tačiau tokios jėgainės gali būti ir mažos galios, naudojamos energija aprūpinti atskirus pastatus ar nedideles jų grupes. Mažosios ir vidutinio dydžio kogeneracinės jėgainės – gana nauja atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo rūšis. Tokių jėgainių pagaminta šiluma naudojama pastato šiluminės energijos poreikiams, o elektros energija pasitelkiama vietoje arba gali būti tiekiama į elektros tinklą. Kogeneracinės jėgainės turi gerus naudingojo veiksmo koeficientus: elektros gamybai – apie 30 proc., šilumos gamybai – apie 60 proc., o kuro naudojimo koeficientas siekia iki 90 proc.

Prieš 10 metų didžiausias dėmesys buvo skiriamas didžiosioms kogeneracinėms jėgainėms, o pastaraisiais metais pradėta sparti mažųjų kogeneracinių jėgainių plėtra. Įrengiant tokią jėgainę iš esmės eliminuojamos energijos perdavimo sąnaudos ir sukuriamas dalinis ar visiškas energetinis nepriklausymas. Iš dalies tokių kogeneracinių jėgainių tinklo sukūrimas galėtų būti puiki alternatyva atominei energijai. Didžiausi tokių jėgainių trūkumai – didelės pradinės investicijos ir centralizuotos kuro tiekimo sistemos nebuvimas.

Straipsnis parengtas remiantis Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto dėstytojų bei studentų atliekamų tyrimų rezultatais

55

studijos studijos ii STATYBA STATYBA IR IR ARCHITEKTŪRA ARCHITEKTŪRA ii 2012 2012 Nr. Nr. 11 11

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i studijos

SAVARANKIŠKA ARCHITEKTŪROS INŽINERIJOS PROGRAMA Šių metų vasarą Studijų kokybės vertinimo centras akreditavo, o Švietimo ir mokslo ministerija įregistravo savarankišką statybos inžinerijos krypties architektūros inžinerijos programą.

Ji skirta rengti specialistus, gebančius projektuoti statinių projektų architektūros ir konstrukcijų dalis, todėl absolventai, pagal ją baigę studijas, yra platesnio akiračio, o tai labiau atitinka universitetinį išsilavinimą. Šios programos absolventai dirbdami statinio konstruktoriais išmano ir meno dalykus, o dirbdami architektais – inžineriją. Specialistų, gerai išmanančių abi šias statinio dalis, rengimas sudaro prielaidas ne tik gerinti projektinių sprendinių kokybę, bet ir trumpinti patį projektavimo procesą.

Kadangi programoje yra numatytos ir kitų efektyviam statinio funkcionavimui reikalingų statinio projekto dalių studijos, šios programos absolventai, įgiję praktinio darbo patirties, yra geriau pasirengę atlikti statinio projekto vadovo funkcijas. Juolab kad šiuo metu rengiama architektūros inžinerijos magistrantūros studijų programa būtent į tai ir orientuojama.

Tam, kad studentai studijų metu išmoktų architektūros projektavimą, programa numato meninės raiškos dalyką (keturi semestrai), architektūros kompozicijos, erdvinio komponavimo dalykus (trys semestrai).

Tam taip pat skirta bendroji grafika ir architektūros grafika, pastato informacinio modeliavimo technologijos (BIM), kultūros studijos, architektūros istorija. Šių dalykų studijų metu studentai įgyja žinių apie meninės raiškos priemones bei būdus, apie pamatinius žmogiškosios kūrybos objektų sandaros dėsnius, jų taikymą komponuojant architektūrinius objektus, apie skirtingo pažinimo savitarpio ryšius, veiklos išmanymą, meninės raiškos vaidmenį architektūrinei ir visai žmogiškajai kūrybai. Architektūros projektavimas 1, 2 ir 3 suteikia studentams žinių apie vyksmų tikslingumą (funkcija), tikslin-

56

gumo raiškas išorės ir vidaus erdvėse, apie diferencijuoto tikslingumo (konkrečios funkcijos) identifikavimą, šio tikslingumo raišką vidinėje erdvėje (funkcijos sprendimas pastate) ir jos materializavimo principus (tūrinė–erdvinė kompozicija), estetikos principus ir jų raišką tikslingumo (funkcijos) materializavimo vyksme, patį materializavimą reglamentuojančius principus.

Taip suformuojami gebėjimai identifikuoti konkrečią funkciją, ją įprasminti plokštumoje ir erdvėje, įvedant estetikos dimensiją. Atsiranda praktinių gebėjimų suvokti objektą kontekste bei atskirai ir šį suvokimą materializuoti, taip pat gebėjimų suvokti reiškinių sudedamųjų dalių tarpusavio santykius ir suteikti joms tikslingą išraišką.

Tam, kad šios studijų programos studentai išmoktų statinio konstrukcijų projektavimą (1 pav.), programoje yra šie dalykai: teorinė mechanika, medžiagų mechanika, pastatų konstrukcijos, konstrukcijų mechanika, statybinė mechanika, metalinės, medinės, gelžbetonio ir mūro konstrukcijos, statinių konstravimas, kompiuterinis statinių projektavimas, geotechnika, gelžbetonio ir metalinių pastatų projektavimas, taikomoji matematika ir mechanika. Šių dalykų studijų metu studentai įgyja žinių apie statinių struktūrų sandarą, pagrindinės statinio sistemos ir skaičiavimo schemos modeliavimo sąlygas bei prielaidas, naudojamas medžiagas, apie įvairių medžiagų konstrukcijų projektavimo ypatumus, jų skaičiavimo teorijas ir metodus, šiuolaikines kompiuterines programas konstrukcijoms apskaičiuoti ir analizuoti. Šias žinias taikydami kursiniame įvairių dalykų projektavime studentai įgyja gebėjimų projektuoti statinių konstrukcijas. Architektūros projektavimo metu projek-

tuodami savo statinių konstrukcijas, studentai gerai suvokia statinių projektavimo architektūros ir konstrukcijų ryšį.

Architektūros inžinerija – tai programa, įvertinanti, kad projektuojant statinį ryšys tarp architektūros ir konstrukcijų sprendinių – ypač glaudus. Jei jo nėra, kyla pavojus, kad esami rezervai kompleksiškai sprendžiant uždavinį liks nepanaudoti.

Statika ir estetika – neatskiriamos statinio dalys. Laikomųjų konstrukcijų projektavimas nėra vien statinio struktūros modelio parinkimas bei jo apskaičiavimas nustatant matmenis, ignoruojant architektūrinių formų įtaką, techninį ir ekonominį statinio efektyvumą.

Statinio projektavimas – tai ne tik architektūros uždavinių sprendimas nepaisant statinio struktūros skaičiavimų parametrų, inžinerinės įrangos bei ekonomikos dėsnių. Statinio kūrybinio projektavimo esmę sudaro ne vien tikslūs jo struktūros skaičiavimai, bet ir optimalaus konstrukcinio sprendinio paieška, grindžiama funkcine paskirtimi. Specialistų rengimas pagal architektūros inžinerijos programą leidžia mažinti vis didėjančią atskirtį tarp ar-

Architektūros inžinerijos programos statinių konstrukcijų projektavimo dalykai

chitektūros bei inžinerijos, dėl to statinių projektų kokybė būna tik geresnė.

Baigiamasis (diplominis) darbas irgi yra architektūros ir konstrukcijų, dviejų lygiaverčių daugiafunkcio pastato dalių, projektas.

Architektūros inžinerijos specialistų poreikį rodo vis didėjantis inžinerinis statinių sudėtingumas ir statybos investicinio proceso, ypač statinio projektavimo etapo dalyvių, veiklos turinys. Šios programos specialistų rengimo aktualumą įtikinamai demonstruoja praktinė katedros absolventų veikla ir oficialūs įmonių bei darbdavių atsiliepimai apie jų pasirengimą.

Programos paklausos tarp stojančiųjų analizė rodo, kad į ją pagal 1-ąjį pageidavimą skaičius vis didėja. Konkursas (pageidavusiųjų ir priimtųjų studijuoti santykis) svyruoja nuo 4 iki 8.

Mūsų architektūros inžinerijos programos palyginimas su tokiomis kitų pasaulio šalių programomis parodė, kad pagal architektūros inžinerijos programas studijos rengiamos daugiau kaip 60-yje pasaulio universitetų. Išsamiai išnagrinėjus 33 pasaulio universitetų architektūros inžinerijos programas paaiškėjo, kad daugelis Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) prograArchitektūros (taškas) ir inžinerijos (kryželis) dalykų programos palyginimas (kreditai) specialaus lavinimo dalykų bloke.

Absolventai: darbo pobūdis

Architektūros inžinerijos absolventų 2009 ir 2011 metų apklausos rezultatai.

mos parametrų analizės rezultatų yra artimi pagal nagrinėtus universitetus gautoms vidutinėms reikšmėms. Pažymėtina (3 pav.), kad programose meno ir inžinerinių dalykų reikšmes, atitolusias nuo vidutinės reikšmės, panašias į VGTU turi penki iš nagrinėtų universitetų (Nr. 4, 5, 7, 13, 24).

Priėmimas į architektūros inžinerijos studijų programą vyksta pasitelkiant bendrąjį priėmimą. Šis rengiamas vadovaujantis bendrojo priėmimo į Lietuvos aukštųjų mokyklų pirmosios pakopos ir vientisąsias studijas sąlygomis. Stojantieji gali pretenduoti į valstybės finansuojamas arba nefinansuojamas vietas. Būtina turėti vidurinį išsilavinimą. Stojantieji į architektūros inžinerijos studijų programą laiko piešimo testą. Užduoties tikslas – piešimo gebėjimų, įgūdžių, kūrybinio mąsty-

mo tikrinimas, tai yra labai svarbu vertinant architektūros inžinerijos programos specifiką – meno ir inžinerijos sintezę.

Pagrindinio architektūros inžinerijos programos tikslo – gebėjimo sintetinti inžinerijos ir meno žinias – siekiama visų studijų metu. Meno ir inžinerijos žinios dėstomos lygiagrečiai, o jų darnaus taikymo įgūdžiai formuojami po kiekvieno architektūros projektavimo, iš pradžių parenkant savo suprojektuoto pastato konstrukcijas, vėliau – projektuojant, parenkant kitas inžinerines sistemas.

Bakalauras, baigęs pagrindines universitetines studijas pagal statybos inžinerijos krypties architektūros inžinerijos programą ir įgijęs aukštąjį statybos inžinerijos studijų krypties išsilavinimą, yra pasirengęs dirbti pagal savo gebėjimus, polinkius ir specializuotis projektavimo įmonėse, kuriančiose statinių projektų architektūros arba (ir) konstrukcijų dalis, taip pat organizacinį, techninį bei vadybinį darbą privačiose ar valstybinėse statybos įstaigose. Įgijęs praktinio darbo patirties – atlikti statinio projekto vadovo funkcijas ar tęsti studijas magistrantūroje. Architektūros inžinerijos katedros absolventų apklausa (4 pav.) parodė, kad dauguma jų dirba architektūros projektavimo srityje. 

Architektūros inžinerijos katedros vedėjas prof. habil. dr. Josifas Parasonis Saulėtekio al. 11, CR 302 kab.

Tel. +370 5 274 5248, +370 686 43 008 El. p. josifas.parasonis@vgtu.lt

57

sprendimas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i sprendimas

Šilumai taupyti – du receptai Naujas šildymo sezonas – tarsi baubas senų daugiabučių gyventojams. Nuolat brangstančios gamtinės dujos augina šilumos kainą. O neapšiltinti pastatai reikalauja patiekti 2–3 kartus daugiau šilumos, palyginti su naujai pastatytais ar atnaujintais (modernizuotais) gyvenamaisiais namais. Tačiau susidariusią situaciją, atrodytų, nesunkiai galima pakeisti.

Priešnuodžių yra Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidentas Vytautas Stasiūnas neabejoja, kad priešnuodžių prieš dideles išlaidas už šilumą yra. „Jau ne kartą esu minėjęs, kad jei norime sumažinti gyventojų mokėjimus už šilumą, pirmiausia būtina įgyvendinti du esminius projektus: importuojamą kurą keisti vietos biokuru ir apšiltinti daugiabučius gyvenamuosius namus“, – sakė V. Stasiūnas. Šilumos kainą daugiabučių gyventojams sudaro šilumos gamybos, perdavimo bei jos pardavimo kainų suma. Šilumos kaina susideda iš pastoviųjų ir kintamųjų šilumos tiekėjų sąnaudų. Pastoviosios sąnaudos nepriklauso nuo pagaminto šilumos kiekio, ir jas sudaro sąnaudos remontui, darbuotojų atlyginimams, įvairioms paslaugoms. Kintamąsias sąnaudas sudaro kuro, elektros, termofikacinio vandens sąnaudos. Jos kinta priklausomai nuo to, kiek šilumos reikia pagaminti ir patiekti tam, kad temperatūra gyventojų butuose atitiktų nustatytas higienos normas, t. y. siektų 18–22°C. V. Stasiūno teigimu, didžiausią dalį visų šilumos kainos sąnaudų sudaro kuro sąnaudos. Šį faktą svarbu prisiminti svarstant, kaip būtų galima mažinti Lietuvos gyven-

58

tojų išlaidas už šilumą, nes Lietuvoje didžioji dalis šilumos pagaminama deginant brangias gamtines dujas.

Biokuro resursai pakankami Šiuo metu daugelyje Lietuvos miestų – Prienuose, Joniškyje, Trakuose, Druskininkuose, Anykščiuose, Šalčininkuose, Kaune, Vilniuje, Jonavoje, Klaipėdoje – daugiabučiams šildyti šilumos gamybos šaltiniuose yra naudojamos brangios importuojamos gamtinės dujos, ir šilumos kaina išauga beveik du kartus, palyginti su miestais, kurie šildymui naudoja vietos biokurą. „Palyginimas labai paprastas. Miestuose, kuriuose šilumos gamybai naudojamos gamtinės dujos, šilumos kaina šį šildymo sezoną bus nuo 27 iki 37 centų už kilovatvalandę. O miestuose, kur centralizuotam šildymui naudojamas biokuras, šiluma kainuos nuo 17 iki 26 centų už kilovatvalandę.

Tik lieka apgailestauti, kad didesnę kainą mokės apie 75 proc. visų šalies gyventojų, besišildančių centralizuotai. Net ir turtingos Skandinavijos bei kitos Vakarų Europos valstybės negali sau leisti deginti brangias gamtines dujas ir tiekti šilumą į kiaurus daugiabučius. Lietuvoje praktika dar kitokia“, – apgailestavo LŠTA prezidentas V. Stasiūnas.

Žaliaisiais vadinamų miestų mūsų šalyje dar nėra daug. Tai – Molėtai, Ignalina, Tauragė, Radviliškis, Utena, Širvintos, Raseiniai, Varėna, Šilalė, Birštonas, Mažeikiai, Kretinga, Lazdijai, Švenčionys, Kelmė, Šilutė ir Plungė. Čia centralizuota šiluma tiekiama deginant biokurą.

Pasak LŠTA prezidento V. Stasiūno, Skandinavijos valstybės seniai atsisakė iškastinio kuro ir didžiąją dalį šilumos pasigamina naudodamos atsinaujinantį vietos kurą. Lietuvoje yra pakankami atsinaujinančių išteklių kiekiai, kuriuos panaudojus būtų galima pasigaminti beveik visą šilumą, reikiamą centralizuoto šilumos tiekimo sektoriui. Platesnis atsinaujinančių energi-

jos šaltinių naudojimas leistų mažiau priklausyti nuo brangaus importuojamo kuro ir taupyti gyventojų pinigus.

Be perėjimo prie biokuro, būtų galima taikyti ir kitas šilumos kainą mažinančias trumpalaikes priemones. „Gyventojų išlaidos už šildymą mažėtų ir perkėlus elektros gamybą iš Elektrėnų elektrinės į termofikacines didžiųjų miestų (Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Alytaus) elektrines, perskirstant elektros energijos supirkimo kvotas. Toks sprendimas atpigintų šilumą gyventojams net iki 4 centų už kilovatvalandę.

Mūsų asociacija šią galimybę jau nekart siūlė Vyriausybei ir Energetikos ministerijai, tačiau siūlymas vis atmetamas“, – teigė V. Stasiūnas.

Užtenka ir nedidelių investicijų Vis dėlto, anot V. Stasiūno, didžiausią įtaką mokėjimams už šilumą turi daugiabučių namų būklė. „Centralizuotai tiekiama šiluma apskaitoma pastatų įvaduose įrengtais šilumos apskaitos prietaisais, bendras sunaudotos šilumos kiekis dalijamas iš bendrojo naudingojo ploto, ir taip nustatomas sunaudotos šilumos kiekis vienam kvadratiniam metrui, kuris atspindi to namo būklę“, – sakė LŠTA vadovas.

Laikantis nustatytų higienos normų, oro temperatūra butuose šildymo sezonu turi būti apie 18–22 laipsniai šilumos, o stabilią temperatūrą pasiekti ir išlaikyti daug lengviau bei pigiau sandariuose, apšiltintuose ar naujuose

šilumą taupančiuose pastatuose. Deja, didžioji dauguma žmonių gyvena neapšiltintuose sovietinės statybos daugiabučiuose, kur šiluma tiesiog iškeliauja pro stogą, nesandarias sienas. „Gyventojai gali sutaupyti net ir pakeisdami laiptinių duris, senus butų langus naujais, sandariais. Tačiau didžiausią efektą duotų senų daugiabučių renovavimas ir šiltinimas“, – patarė V. Stasiūnas.

Mokėjimų už šilumą palyginimai vaizdžiai rodo skirtumą. Šį sezoną miestų, kuriuose šilumos gamybai naudojamos gamtinės dujos, gyventojai už 60 kv. metrų ploto buto šildymą senos statybos nešiltintuose daugiabučiuose vidutiniškai mokės 465 litus per mėnesį. Pernai šių namų, kurie Lietuvoje sudaro 56 proc. visų daugiabučių, gyventojams šiluma kainavo apie 450 litų. Labai prastos būklės namuose, kurie sudaro apie 22 proc. visų namų, 60 kv. metrų ploto buto šildymas, per mėnesį praėjusį šildymo sezoną vidutiniškai kainavęs apie 630 litų, ateinantį šildymo sezoną padidės iki 651 lito ir daugiau.

Naujos statybos ar atnaujintuose daugiabučiuose už 60 kv. metrų ploto buto šildymą per mėnesį gyventojai mokės apie 186 litus. Praėjusio šildymo sezono vidurkis – apie 180 litų.

Tokie namai sudaro tik apie 5 proc. visų daugiabučių. Žaliuosiuose Lietuvos miestuose už 60 kv. metrų ploto buto senos statybos nešiltintuose daugiabučiuose šildymą gyventojai vidutiniškai mokės apie 315 litų per mėnesį. Pernai šildymas kainavo apie 330 litų. Labai prastos būklės namuose 60 kv. metrų ploto buto šildymas, praėjusį šildymo sezoną vidutiniškai kainavęs apie 462 litus, šiemet sieks apie 441 litą ir daugiau. Naujos statybos ar atnaujintuose namuose už 60 kv. metrų ploto buto šildymą gyventojai mokės tik apie 126 litus. Praėjusio šildymo sezono vidurkis – apie 132 litai. „Žvelgiant į šiuos skaičius darosi akivaizdu, kad senieji nesandarūs daugiabučiai buvo statomi tada, kai kuro kainos buvo itin mažos ir neatitiko nei rinkos kainų, nei gamtos išteklių tausojimo politikos“, – pastebėjo V. Stasiūnas. Pasak jo, senstančių pastatų šilumos ypatybės dar labiau mažėja, todėl daugiabučių renovavimas yra neišvengiamas norint mažinti šilumos naudojimą ir tuo pačiu išlaidas daugiabučiams šildyti. 

59

ūkis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i ūkis

Energija – kaip neskursti ir neišlaidauti Prof. habil. dr. Vytautas Martinaitis VGTU Pastatų energetikos katedros vedėjas

Maistas, būstas, energija, sveikata, gyvenamosios ir darbo aplinkos saugumas, derama jų būklė priskiriama pirminiams, gyvybiškai svarbiems žmogaus poreikiams. Naudojant energiją kuriamas komfortas, veikia kūrybos, darbo ir poilsio priemonės, transportas. Visa tai kartu galima vadinti energijos paslaugomis. Atidžiau pažiūrėjus tampa akivaizdu, kad visuomenės, vartotojų siekiai nėra energijos kiekis (MWh) ir galia (MW). Tai pagrindinis energiją tiekiančio verslo pajamų šaltinis. Vartotojams reikia paslaugų, kurioms dėl tam tikrų ypatybių būtina energija.

Paslaugos turi būti įperkamos Jei fiziniai ir technologijos mokslai pasiūlys įperkamų sprendimų – kai kurios paslaugos jau nebebus energinės. Žinoma, galbūt jos netaps absoliučiai nenaudojančios energijos, bet bent išlaidos toms paslaugoms nevers prisiminti energijos. Reikia realistiškesnių, konkretesnių pavyzdžių? Šį straipsnį rašau šviečiant LED (ang. light-emitting diode) šviestukų sudarytai stalinei lempai, kurios galia – 4 W. Paskui eisiu žiūrėti daugiau kaip metro įstrižainės LED televizoriaus, kurio galia – 69 W. Kol kas negyvenu mažai energijos naudojančiame name, kuriame šildymui energijos beveik nereikia. Nesitiki? „Veikmės“ statybininkai Vilniaus pakrašty panašių namų pastatė jau keletą. Jų oro ir šilumos sandarumas toks didelis, kad kvadratiniam metrui grindų, lauke spiginant porai dešimčių laipsnių šalčio, šildyti neprireikia daugiau nei 10 W. Tiesa, energijos poreikiai vėdinimui ir karštam vandeniui ruošti nėra tokie radikaliai maži. Taigi žodis „energinis“, kalbant apie apšvie-

60

timą, televiziją ir net šildymą, pamažu netenka krūvio. Pagal išlaidas vartotojai greitai nesies to su energija – tam apibūdinti atsiras kitų žodžių. Be to, gyventojai suvokia, kas yra energetinis nepriklausymas – ir nuo artimų, ir tolimų monopolininkų.

Galima dar papildyti: decentralizuoti biodujų ar kito biokuro kogeneratoriai, saulės, vėjo, grunto, oro ar vandens energijos transformatoriai, dirbantys išmaniuosiuose tinkluose kartu su jau ne tokiais svarbiais centralizuotais generatoriais.

Tam tikru metu trūkstamos elektros nusiperkama iš atstumu ar sienomis neribojamos konkurencinės elektros rinkos. Deja, šilumos iš toliau atsivežti ar ją importuoti kol kas negalime. Centralizuoto šilumos ir vėsos tiekimo sistema tokia energija aprūpins tankiai užstatytas teritorijas, jos pakraštyje įrengtuose generatoriuose degindama išrūšiuotas atliekas ir decentralizuotiems generatoriams netinkamą, taigi ir pigesnę, biomasę.

Šiuolaikiškas apsirūpinimas energija suvokiamas kaip integruotas pirminės energijos transformavimo, tiekimo sistemų naudojimas ir plėtra prieinamomis, parankiomis ir priimtinomis sąlygomis. Jas Pasaulinė energetikos taryba įvardijo kaip globalius XXI amžiaus visuomenės siekius. Taigi energija turi būti prieinama (ang. accessible), vadinasi, šiuolaikinės energijos paslaugos turi būti patikimos ir įperkamos, už jų naudojimą ir plėtrą vartotojai susimoka. Šios sąlygos būklei įvertinti taikomi socioekonominiai kriterijai. Net ir ypatingu, trumpalaikiu atveju esama būklė turėtų bent neskurdinti vartotojų. Europos Sąjungos (ES) nuostata yra tokia, kad energinis skurdas patiriamas tuomet, kai už energiją tenka išleisti daugiau kaip 10 proc. pajamų. Lietuvoje patiriame kur kas didesnį skurdą, tik, gaila, būsto savininkas ir valdžia kalčiausiu dažnai laiko sąskaitos įteikėją.

Požiūris – dar senas Energija turi būti paranki (ang. available), vadinasi, jos grandinėje turi būti pritaikytos įvairialypės efektyvios technologijos: išteklių pasirinkimo, generavimo, tiekimo, naudojimo. Šios sąlygos būklei įvertinti taikomas technologinio, tiksliau termodinaminio, efektyvumo kriterijus. Išvardysiu daugmaž žinomas kurą naudojančias technologijas kriterijaus gerėjimo tvarka: laužas, katilas, šiluminis variklis ar šiluminė elektrinė (bet kokio, taip pat branduolinio kuro), šilumos siurblys, kogeneratorius, kuro elementas.

Energija turi būti priimtina (ang. acceptable). Tai visuomenės požiūris į pasirinkimą, kuris vertinamas etikos, tvarumo, ekologijos, saugumo, technologinės rizikos kriterijais. Kiek apie tokį integruotą požiūrį girdime iš Lietuvos energetika besirūpinančių institucijų ir svarbiausių jų atstovų?

Deja, nemažos dalies jų supratimas apie visuomenės apsirūpinimą energija – kaip iš praėjusio amžiaus: kaip ir kuo daugiau jos generuoti. Visuomenė supranta, kad siūloma atominė elektrinė gal ir paranki, bet neaišku, ar bus prieinama. Dėl kitų strategiškai nesubalansuotų ir deramai neapsvarstytų sprendimų vartotojai stumiami į dvigubą skurdą – įprastinį ir energinį.

Kaip vadinasi veikla, ieškanti ypač priimtinų minėtų energijos paslaugų? Universali priemonė įgyvendinant

šiuos siekius yra energinio efektyvumo didinimas ir energijos taupymas. Tai yra svarbiausias, pigiausias, palankiausias, greičiausiai plintantis, sunkiausiai įžvelgiamas, daug kam mažiausiai suprantamas ir labiausiai apleistas būdas teikti vartotojams energijos paslaugas jos naudojant mažiau. Yra ir pašmaikštavimų šia tema. Kas yra NW (negavatas)? Ogi neįrengtas ar neįjungtas vatas. Kokia energija saugiausia? Nepanaudota. O pigiausia? Ta pati.

Būtina tvarkyti pastatus Skaičiuojant milijardus naujiems generatoriams, visų pirma verta išnaudoti galimybes mažinti kasmetes per 6 mlrd. siekiančias išlaidas šilumos ir elektros energijos paslaugoms pastatuose. 20 proc. sudarytų 1,2 mlrd. per metus. Kodėl 20 proc.?

2007 metų kovo mėnesio ES viršūnių susitikime valstybės narės pabrėžė poreikį didinti energijos naudojimo efektyvumą – nuo 2020-ųjų pirminės energijos turi būti naudojama 20 proc. mažiau, 20 proc. jos turėtų sudaryti atsinaujinančių išteklių energija, 20 proc. turėtų mažėti CO2 kiekis.

Pastarųjų dviejų tikslų siekiama gana sėkmingai, o dėl 20 proc. energijos naudojimo efektyvumo 2011 metų vasarį Europos vadovų taryba savo išvadose pabrėžė, kad šis tikslas turi būti pasiektas, nes šiuo metu nuo jo nukrypta. Išsamūs susitarimai dėl energijos naudojimo efektyvumo buvo atidėti iki 2012 metų vien tam, kad jiems būtų deramai pasirengta.

Palikdami šį politinį lygmenį, nuo 2010 metų galėtume virtualiai paskirstyti tokį 20 proc. pirminės energijos mažinimo uždavinį kiekvienam energijos vartotojui. Tai galėtų būti asmuo, namo, buto ar automobilio savininkas, administracinį pastatą turinti institucija (pavyzdžiui, kuri nors už šio uždavinio įgyvendinimą Lietuvoje atsakinga ministerija). Kiekvienas atsakingai siekdamas tikslo galėtų pasinaudoti paveiksle parodyta skaičiuokle. Jos esmė yra tai, kad tikslas gali būti pasiektas kasmet 3 proc. namo, jo ploto dalies ar kito priklausinio energijos sunaudojant 65 proc. mažiau. Ši taisyklė galioja ir renovuojant pastatus, ir apšviečiant gatves, ir asmenims, kurie vieni važinėjasi pernelyg galingais automobiliais. Vietoj energijos mažinimo 65 proc. pasirinkę 25 proc. ir 3 proc. derinį, norimą 20 proc. sutaupymo rodiklį pasiektume

tik 2037 metais. Ši skaičiuoklė tiktų ir tiems, kurie žada kartais nesuprantamais, nerealiais, direktyvų neatitinkančiais skaičiais pagrįstas pastatų renovacijos programas.

ES šioms problemoms dėmesį skyrė atnaujinusi direktyvas. Visų pirma tai Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (2010/31/ES 2010 m. gegužės 19 d.) dėl pastatų energinio naudingumo.

Tiesiogiai susijusi su 20 proc. energijos naudojimo didinimu – Europos Parlamento 2012 metų rugsėjo 11 dieną priimta direktyva dėl energijos naudojimo efektyvumo.

Esminiai akcentai pastatų energinio efektyvumo direktyvoje būtų tokie. Ji įpareigoja nustatyti sąnaudų požiūriu optimalaus lygio minimalius energinio naudingumo reikalavimus naujiems ir esamiems pastatams bei jų dalims. Šiuose reikalavimuose atsižvelgiama į bendras patalpų mikroklimato sąlygas siekiant išvengti galimų neigiamų padarinių, taip pat į vietos ypatumus, numatytą paskirtį bei pastato amžių. Nuo 2013 metų sausio 9 dienos šie reikalavimai turi būti taikomi tiems pastatams, kuriuose yra įsikūrusios valdžios institucijos, o nuo 2013 metų liepos 9 dienos – likusiems pastatams.

Reikia skatinti naujoves Prieš pradedant naujų pastatų statybą, taigi projektuojant, būtina apsvarstyti alternatyvias apsirūpinimo energija sistemas ir į tai atsižvelgti. Alternatyvių sistemų analizę reikia įforminti dokumentais, su kuriais būtų galima susipažinti tikrinimo tikslais. Taigi analizė turi būti pateikta projektavimo dokumentuose. Kapitališkai renovuojant esamus pastatus, jų energinį naudingumą būtina pagerinti taip, kad techniškai, funkciškai ir ekonomiškai kuo labiau atitiktų nustatytus minimalius energinio naudingumo reikalavimus.

Siekdamos optimizuoti techninių pastato sistemų energijos naudojimą šalys narės nustato esamuose pastatuose įrengtų techninių sistemų bendro energinio naudingumo, jų tinkamo įrengimo, parametrų bei nustatymų parinkimo, kontrolės sistemos reikalavimus. Reikėtų skatinti, kad būtų įrengiamos aktyvios valdymo sistemos, pavyzdžiui, automatinio veikimo, kontrolės ir stebėsenos, kurių tikslas – taupyti energiją.

Išskirtinio dėmesio ir pastangų nusipelno vadinamieji beveik nulinės

V. Martinaitis apgailestauja, kad dėl didelių sąskaitų žmonės kaltina šilumos tiekėjus, o ne savo aplaidumą.

energijos arba energijos beveik nenaudojantys pastatai. Juose energijos naudojama labai mažai, be to, didžiąją jos dalį sudaro atsinaujinančių išteklių energija, įskaitant vietoje ar netoliese pagamintą atsinaujinančių išteklių energiją. Direktyva įpareigoja, kad po 2018 metų gruodžio 31 dienos viešosios valdžios institucijos, užimančios ir valdančios naujus pastatus, užtikrintų, kad jie beveik nenaudotų energijos.

Ne vėliau kaip 2020 metų gruodžio 31 dieną visi nauji statiniai turi būti beveik nenaudojantys energijos. Iki 2012 metų gruodžio 31 dienos ir po to kas trejus metus Europos Komisija skelbs ataskaitą apie šalių pažangą didinant tokių pastatų skaičių. Taigi ataskaitas rengs ir pačios valstybės.

Už šių planų įgyvendinimą Lietuvoje atsakinga Aplinkos ministerija – ją direktyva įpareigoja viešai skelbti informaciją, kuo geriau parodančią šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių atitiktį. Jei visa, kas nėra slapta, laikytume vieša, tai kantrus specialistas galėtų atsekti atliktus darbus. Jų yra, bet trūksta informacijos apie tai. Didesnį nerimą kelia sunkiai pastebimi specialistų kvalifikacijos kėlimo, įgūdžių stiprinimo, kiti reikalingos kompetencijos direktyvos tikslams pasiekti formavimo procesai.

Energijos naudojimo efektyvumo direktyva skiria dėmesį visai energinei grandinei – nuo galutinio vartotojo iki generavimo. Šalys įpareigojamos atlikti tokius pagrindinius pakeitimus galiojančiuose teisės aktuose: energijos tie-

61

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i sprendimas

ūkis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

kimo bendrovės privalo ne mažiau kaip 1,5 proc. kasmet mažinti energijos pardavimus galutiniams vartotojams – pramonei, paslaugoms, namų ūkiams. To jos turi siekti ne bet kaip, o teikdamos techninę pagalbą šiems vartotojams.

Akcentuojama vartotojų teisė žinoti, kiek energijos jie sunaudoja, todėl suformuluoti reikalavimai moderniai apskaitai ir sąskaitoms. Nustatoma kasmetė 3 proc. renovacijos norma viešiesiems pastatams, kuri priklauso nuo to, ar jais naudojasi centrinė valdžia. Renovacija suprantama ne kaip ištaigingas remontas, bet kaip akivaizdus energijos naudojimo efektyvumo pagerėjimas, kurį galima pasitikrinti pateiktoje skaičiuoklėje. Kiekviena šalis parengs veiksmų planą viso pastatų

62

sektoriaus (paslaugų, viešųjų ir privačių namų ūkių) energijos naudojimo efektyvumui pagerinti iki 2050 metų.

Naujoji direktyva taip pat apima papildomas priemones, susijusias su energijos naudojimo auditu ir energijos poreikių valdymu didelėse įmonėse, viešaisiais pirkimais, sąnaudų ir naudos analize diegiant bendrą šilumos ir elektros energijos gamybą – kogeneraciją.

Valdžia privalo keisti prioritetus 2013 metų balandį šalys turės pateikti savo nacionalines naudojimo efektyvumo programas ir apskaičiuoti, kokių tikslų jos pasieks. Tuomet Europos Komisija tai įvertins. Jei šių energijos taupymo planų analizė rodys, kad ES nepavyks pasiekti 20 proc. energijos su-

taupymo, bus numatomos papildomos privalomos priemonės, užpildančios šią spragą. Jei šalys netaikys jų, Europos Komisija pasiūlys privalomus tikslus.

Sutaupyti kiekiai bus skaičiuojami nuo 2014 metų, o 2016-aisiais direktyva bus persvarstoma.

Laikantis sisteminio požiūrio, susijusio su energiniu efektyvumu, dar reikėtų paminėti tris Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas. Tai direktyva (2009/125/EB 2009 m. spalio 21 d.), numatanti ekologinio projektavimo reikalavimų su energija susijusiems gaminiams nustatymo sistemą, direktyva (2009/28/EB 2009 m. balandžio 23 d.) dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją bei direktyva (2010/30/ES 2010 m. gegužės 19 d.) dėl su energija susijusių gaminių sunaudojamos energijos bei kitų išteklių nurodymo ženklinant gaminį ir apie jį pateikiant standartinę informaciją.

Pastaraisiais metais gerokai suprastėjusi energijos naudojimo efektyvumo problemų sprendimo koordinacija tarp valstybės institucijų, dalies jų gebėjimų spręsti tokius uždavinius stoka kelia nerimą, ar su šiais uždaviniais bus deramai susidorota. Kruopštus darbas įgyvendinant šias penkias direktyvas sukurtų naujų darbo vietų, vartotojams energiją padarytų prieinamesnę, pajustume visuotinį pasididžiavimo tvarkingu šeimininkavimu jausmą, būtų sustiprintas mūsų ekonominis ir energinis nepriklausymas – tiek, kiek jis įmanomas šiuolaikinėje globalioje aplinkoje.

Begalinis valdančiųjų noras ką nors pastatyti galų gale turėtų virsti siekiu sutvarkyti tai, kas jau yra pastatyta.

63

architektūra architektūra i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

Gintaras KLIMAVIČIUS Architektas

Architektūros estetika visais laikais buvo labai svarbi tema.

Naujos technologijos ieško formos

Alternatyvių energijos šaltinių integravimo į pastatus problema – šių dienų aktualija

Bitė RIMKUTĖ

Alternatyvios energijos sistemos – saulės baterijos, vėjo jėgainės, geotermija – šiandien jau niekam neatrodo neperspektyvi ekologinių idėjų propaguotojų užgaida.

Tokiam vertinimui oponuoja ir Europos Sąjungos (ES) direktyvos, reikalaujančios, kad vis daugiau pastatuose naudojamos energijos būtų gaunama iš atsinaujinančių šaltinių. Tad aktualesnis tampa ir klausimas, kaip šių technologijų integravimas paveiks estetinę pastatų išraišką.

Nėra iš ko mokytis Paskaitas apie ekologišką, aplinką tausojančią, novatorišką ir intriguojančią pasaulio architektūrą rengiantis architektas Gintaras Klimavičius apgailestauja: net architektūriniai konkursai kaskart rodo, kad daugeliui užduotis rasti patenkinamą balansą tarp turinio ir formos – kol kas per sudėtinga. Gavę darbą sukurti tvariosios architektūros

64

objektą autoriai neretai tiesiog prifarširuoja projektus visų žinomų atsinaujinančiosios energetikos sistemų, nesirūpindami estetiniais sprendimais.

Galbūt dėl to taip lengvai ir prigijo energiškai efektyvių namų patrauklumą potencialių vartotojų akyse mažinantis stereotipinis įsivaizdavimas, kad tai visada – konteinerio formos statiniai su mažais kaip kalėjimo langais.

„Mums tiesiog trūksta informacijos,– sakė energiškai efektyviais pastatais besidomintis architektas. – Pasyvusis namas tikrai nedeklaruoja mažų langų. Bet kai Lietuvoje tėra pastatyti trys ar keturi pasyvieji namai, žmonėms sunku susivokti. Būtų bent 100 – galėtume analizuoti, kurie pavykę, kurie – ne.“ Keturkampė dėžutė – pigiausias sprendimas statant bet kokios rūšies pastatą. Tad architektūrinius sprendinius labiau veikia ne energinių sistemų pasirinkimas, o užsakovo prioritetai ir projektuojančiojo gebėjimai. Viena vertus, lietuviai linkę taupyti – teigiama, kad užsienyje energiškai taupūs pastatai kainuoja iki 20–30 proc. brangiau, o Lietuvoje, renkantis kuklią apdailą ir kitas sudedamąsias medžiagas, projektai pabrangsta mažiau nei 10 proc. Kita vertus, sėkmingi architektūriniai sprendimai – pastato lokacija, orientacija pagal pasaulio šalis – leidžia pa-

,,

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i architektūra

tenkinti didelę dalį energijos poreikio.

Estetikos nevalia ignoruoti G. Klimavičius pripažįsta: ekologiškų, pasyviųjų ar aktyviųjų, namų projektavimas yra sudėtingesnis nei įprastų, ypač siekiant patrauklios estetinės išraiškos: architektams tenka įvertinti tris ar keturis papildomus rodiklius. Rezultatas pirmiausia priklauso nuo architekto – dėl turinio tikrai netenka paaukoti formos. „Architektūros estetika visais laikais buvo labai svarbi tema, taip yra ir šiuo atveju“, – sakė architektas.

Galima tik spėlioti, kokių naujų šios rūšies problemų Lietuvoje kils plintant saulės, vėjo jėgainių ir kitų technologijų naudojimui. Tarkime, kai savo planus pradėti gaminti stogų dangas iš saulės modulių įgyvendins bendrovės „Baltic Solar Energy“ bei „BOD Group“ ir, fotovoltikai atpigus, saulės modulius vartotojai pradės montuoti kur radę laisvo ploto. „Vokietijoje jau šiandien galime matyti, kaip atrodo biurgeriški namai,

aplipdyti saulės baterijomis. Bet technologijos labai greitai tobulėja, gal kada bus sugalvota raudonoji čerpinė fotovoltika, ir senąsias saulės baterijas vokiečiai parduos mums. Norint jas pritaisyti, reikės atlikti pastato korekcijas, tad svarbu numatyti, kaip tai turi atrodyti“, – sakė architektas.

G. Klimavičius neabejoja, kad Lietuvos laukia dar ilgas kelias iki tos dienos, kai ekonomija įprastai nebus pagrindinė užsakovo užduotis architektui, kai ateis suvokimas, kad šykštus tikrai moka du kartus, kai užsakovai gebės atskirti gerą architektūrą nuo blogos, o alternatyvių energijos sistemų naudojimo efektyvumo nebereikės įrodinėti. Konservatyvus, nepajudinamas lietuvių mentalitetas tų permainų anaiptol nepagreitina. „Pasaulis nuėjęs jau tikrai toli, mes galėtume mokytis iš kitų padarytų klaidų. Bet lietuviai linkę mokytis iš klaidų nieko nedarydami. Mes domimės, bet veikti, leisti pinigus nenorime. Ir apie aplinką dar per mažai galvojame“, – komentavo G. Klimavičius.

Specialistai ypač pasigenda jaunosios kartos ugdymo. „Edukacija turi būti pradedama nuo mažens.

Ekologija yra kur kas daugiau nei sėklų valgymas ar šiukšlių rūšiavimas. Mes tikrai atsiliekame nuo užsienio, kur estetikos mokoma nuo vaikystės, kur universitetuose galima studijuoti visapusiškus ekologinės architektūros modulius“, – sakė buvęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros ir inžinerijos katedros docentas. Kol tuo nesirūpina švietimo sistemos kūrėjai, darniosios architektūros šalininkai džiaugiasi pavienėmis iniciatyvomis.

Tokiomis kaip neseniai pasibaigęs „Ekocentro“ surengtas projektas-kon-

kursas „Mano EKOnamai 2012“, kurio dalyvių darbai, planuojama, keliaus po šalies mokyklas. „Vaikai mokosi greičiau nei suaugusieji, nes nebijo klausti“, – pastebėjo G. Klimavičius.

Lietuva atsilieka gerokai Trūksta ir profesionalų, galinčių konsultuoti energiškai efektyvios statybos klausimais. Gausią išskirtinių pasaulio ekologinės architektūros pavyzdžių kolekciją surinkęs specialistas nesistebi, kad šios srities informacijos trūksta ir kolegoms architektams. Internete informacijos gausa didžiulė, bet ją susisteminti kainuoja ir laiko, ir jėgų. Dar kebliau skaityti specialiąją literatūrą. „Ten daug ne tik matematikos, bet ir fizikos, – šyptelėjo G. Klimavičius. – Tiesa, architektui užtenka suprasti technologijos veikimo principą.“ Anot pašnekovo, nors keliasdešimt šia sritimi rimtai besidominčių ir atitinkamą pasirengimą turinčių specialistų konsultuoja savo klientus, žiniomis dalijasi specializuotuose (ir brangiai kainuojančiuose) seminaruose bei konferencijose, nuoseklaus visuomenės švietimo nevyksta. Tokia veikla profesionalams, tikėtina, ateityje uždirbtų dividendų, bet kadangi grąža ateina tikrai ne per dvejus metus, tam reikia pasiryžimo.

Tai viena priežasčių, dėl kurių šiandien, kai pasaulis jau stato energiškai aktyvius – energijos daugiau pagaminančius nei sunaudojančius, namus, Lietuvoje vis dar abejojama net pasyviųjų, tai yra energijos beveik neeikvojančių ar nulinės energijos, pastatų perspektyvomis.

Kita vangių permainų priežastis – neaiški už alternatyvių energijos sistemų diegimą atsakingų valdiškų institucijų

65

architektūra i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i konkursas

„Longlife“ programa daugiabučiams Penkių valstybių – Vokietijos, Lietuvos, Lenkijos, Danijos ir Rusijos – mokslininkai, savivaldybių, statybos kompanijų atstovai, architektai ketverius metus rengė savotišką vadovėlį, numatantį priemones, galinčias pakeisti prieš pusę amžiaus sukurtas ir akivaizdžiai pasenusias technologijas.

Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesoriaus Josifo Parasonio, norėta išspręsti pirmiausia tą problemą, kad daugiabučių namų statytojai bet kokia, dažniausiai – kokybės, kaina stengiasi sumažinti statybos sąnaudas ir neatsižvelgia į tai, kad pastatų išlaikymo išlaidos dėl to neretai didėja. „Longlife“ tikslu tapo subalansuotų, energiją ir išteklius taupančių daugiabučių gyvenamųjų namų statybos technologijos sukūrimas, planuojant daugiau išleisti jų statybai, bet sutaupyti eksploatavimo laikotarpiu. Galutinis projekto rezultatas – daugiabučio, skirto vidutines pajamas gaunantiems žmonėms, projektas: visas duomenų paketas, kuris yra visiškai parengtas įgyvendinimui ir gali būti siūlomas investuotojams.

Projekto iniciatoriai siekė, kad statybos standartai taptų aiškesni, lengvai suprantami įvairių šalių statybos kompanijoms tam, kad jos sugebėtų konkuruoti ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu.

Apskaičiuota, kad jei investicijos padidėtų apytiksliai 20 proc., o gyvenamojo daugiabučio išlaikymas sumažėtų 40 proc., tokios investicijos atsipirktų per 30 metų.

Programos rengėjai įsitikinę, kad tokios investicijos nėra pinigų švaistymas. Gamtinių, energinių išteklių taupymas yra būtinybė siekiant spręsti ekologines problemas.

Parengtas statybos techninis reglamentas, į kurį sudėta visa tai, ką šiuolaikinei statybai rekomenduoja šalių dalyvių specialistai: nuo šakutės lizdų iki virtuvių. „Ši sistema sukurta tam, kad architektui nereikėtų kurti to, ko neišmano“, – sakė projekto darbo grupėje buvęs architektas Gintaras Klimavičius. Beje, Vokietijoje jau įkurtas ir „Longlife“ universitetas.

66

Žirmūnų kvartale planuojama statyti šiuolaikišką daugiabučių kvartalą. pozicija. Nors viešai energingai mosuojama ES direktyvomis, kurios įpareigoja Lietuvą iki 2020 metų iš atsinaujinančių šaltinių gaminti 23 proc. energijos, neoficialiuose valdininkų pokalbiuose galima išgirsti ir skepsio, ir ironijos: neįvykdysime šio įsipareigojimo, kaip neįvykdėme ir daugybės kitų.

Kvartalas – kaip edukacinė priemonė Architekto G. Klimavičiaus vadovaujama projektavimo firma „Suti“ kartu su bendrove „Vilniaus planas“ šiuo metu rengia detalųjį planą sklypui Žirmūnų mikrorajone prie Tuskulėnų dvaro, kur pagal optimistinius sostinės mero Artūro Zuoko planus jau 2013 metų pavasarį turėtų būti pradėta aštuonių ekonomiškų, darnių ir kokybiškų daugiabučių statyba.

Tai bus municipaliniam būsto fondui, ilgalaikei nuomai skirtas kvartalas, kuris šiluma ir iš dalies elektra apsirūpins iš alternatyvių energijos šaltinių. Čia dirbs ir saulė, ir vėjas, ir geotermija. Beje, skaičiuojama, kad energijos šiems kokybiškiems na-

mams reikės apie 7 kartus mažiau nei vidutiniam sostinės daugiabučiui.

Architektas G. Klimavičius tikisi, kad šis projektas taps parankia edukacine priemone išsiaiškinti darniosios architektūros ir plėtros privalumus ar trūkumus: „Gauti informaciją iš individualiųjų namų statytojų nėra paprasta, o miestui priklausančio būsto eksploatavimo monitoringas tam suteikia puikią galimybę. Be to, šio kvartalo gyventojai galės pasakyti ir tai, ar niekada nebesirinks tokio būsto, ar priešingai – kitaip nebegalės gyventi.“ Namai bus statomi iš šiuo metu jau 35 šalyse plačiai naudojamos medžiagos – austrų gamybos klijuotos medienos plokščių (Cross laminated timber – CLT). Neseniai Londone iškilęs medinis aštuonių aukštų daugiabutis buvo išpirktas dar nepastačius pirmojo aukšto.

Naujieji Žirmūnų daugiabučiai bus apšiltinti akmens vata, apdailai planuojama naudoti aukšto slėgio laminatą. Būsimojo kvartalo detaliojo plano pagrindas buvo „Longlife“ programos rengėjų sukurta metodika. 

Šiluma – už komposto kainą Konkurso „Mano EKOnamai“ nugalėtojas siūlo atsisakyti stereotipų naudojant natūralias tradicines medžiagas Bitė RIMKUTĖ

Medis, molis, šiaudai – konstruktyvui, kompostas – šildymui, rezultatas – absoliučiai modernus namas. Tokia architekto Lauryno Žakevičiaus vizija viešosios įstaigos „Aplink tave“ projekto „Ekocentras“ surengtame konkurse „Mano EKOnamai“ buvo įvertinta pirmąja vieta.

Vilniečio architekto projektas netgi vadintinas ne vizija – ankstesniais metais tik generavęs idėjas, šiemet konkursas „Mano EKOnamai“ pasiūlė sukurti projektą konkrečiai vietai, tad galėtų būti ir įgyvendintas. Dalyviai prieš pradėdami darbus turėjo galimybę pabendrauti su atrinktų sklypų savininkais ir galbūt – pabandyti jiems įtikti.

Nors, pasak komisijos pirmininko, architekto Gintaro Klimavičiaus, renkant nugalėtojus pirmiausia buvo vertinama estetinė pastato vertė (tūrinė ir planinė kompozicija, alternatyvių energijos šaltinių integravimas pastate,

Energija namai bus aprūpinami daugiausia iš atsinaujinančių šaltinių.

67

konkursas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

medžiagų darna objekte ir su aplinka), urbanistinis pastato sprendimas (pastato invazijos aplinkoje darnumas, teritorijos sutvarkymas, žmonių veiklos poveikio mažinimas), planinis funkcionalumas, komisijos sprendimą lėmė ir daugybė kitų faktorių. Balai taip pat buvo skiriami už naudojamas medžiagas, konstrukcinius sprendinius, šešėliavimo, alternatyvių energijos šaltinių, mechaninių ventiliacijos būdų naudojimą. Taip pat buvo apskaičiuojamas bendras energinis pastato poreikis šildymui (kWh/m2 per metus) ir nustatoma projektuojamo pastato energinio naudingumo klasė. Žiniasklaidoje po konkurso skambiai kaip kompostu šildomo namo kūrėjas pristatytas L. Žakevičius pabrėžė, kad stiprioji jo projekto dalis – ne originalus šildymo būdas, o kitoks nei įprasta Lietuvoje natūralios namų statybos medžiagos – molio, tiksliau molio ir presuotų šiaudų, naudojimas.

Architektas pasinaudojo galimybe įrodyti, kad moliniai namai gali būti įdomūs ne tik stokojantiesiems lėšų ar norintiesiems visomis prasmėmis grįžti į gamtą. „Tai gali būti gražūs, patrauklūs statiniai su moderniais technologiniais sprendimais, – sakė L. Žakevičius. – Visi mano projektuojami namai yra šiuolaikiški, ir šiuo atveju laikiausi kategoriškos nuostatos: jokių tortų, jokių flinstounų ar paršiukų čiukų namų architektūros.

Molis gali būti ir glaistomas, ir dažomas. Esu visiškas pragmatikas – suvokiu molio kaip medžiagos gėrį, bet nenoriu grįžti į viduramžius.“ Specialistai pripažįsta: molis – laiko patikrinta medžiaga, nereikalaujanti ypatingos priežiūros, unikali ne tik gebėjimu akumuliuoti šilumą, bet ir kita ypatybe – drėgmės reguliavimu.

Kai reikia, molinės sienos perteklinę

68

Laurynas Žakevičius Architektas

,,

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i konkursas

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

Mes šiandien viską darome labai sudėtingai: iš pradžių užsandariname namo dėžutę, o paskui rūpinamės, kaip į ją patiekti drėgmės ir oro.

Moliniams namams šios problemos neaktualios. drėgmę sugeria, kai reikia – atiduoda, palaikydamos idealią – 50 proc. – drėgmę. L. Žakevičiui patinka užsienio šalių, kur molis sėkmingai naudojamas ir šiuolaikinėje architektūroje, literatūroje aptiktas molinių sienų apibūdinimas – namo plaučiai. „Mes šiandien viską darome labai sudėtingai: iš pradžių užsandariname namo dėžutę, o paskui rūpinamės, kaip į ją patiekti drėgmės ir oro. Moliniams namams šios problemos neaktualios. Tiesa, jie ne tokie sandarūs kaip pasyvieji. Bet tas šilumos nuostolis nekainuoja tiek, kiek kainuoja pasyviajam namui papildomai tiekti ar drėkinti orą.“ L. Žakevičius stengiasi projektuoti gyvenamąjį būstą iš natūralių, vietoje kasamų medžiagų, jaučia pareigą

suteikti žmonėms kuo daugiau žinių apie jų naudojimo galimybes. „Tai ir yra ekologija, nors aš nesu šio termino gerbėjas. Esu tiesiog už sveiką ir kokybišką architektūrą“, – profesines nuostatas aiškino architektas.

Konkursinio projekto šildymo sprendimai atsirado vėliau, negu buvo pasirinkta konstruktyvo medžiaga – ieškant pigiausio būdo kompensuoti pro langus išleidžiamai šilumai. „Nenoriu visiškai pasiduoti šiluminės varžos vergovei – pavyzdžiui, atsisakyti didelių langų, kaip tektų elgtis projektuojant pasyvųjį namą“, – komentavo L. Žakevičius.

Konkurso „Mano EKOnamai“ nugalėtojas neabejoja, kad sklypą gamtoje perkantis žmogus nori ją ir matyti, jausti net neišėjęs pro namų duris.

Tokius lūkesčius būtų sunku išpildyti atsisakius didelių langų. L. Žakevičius mano, kad ieškant šios problemos sprendimo į rankas jam pakliuvusi medžiaga apie komposto ypatumus siūlo galimybę sutaupyti daugiau, negu šildantis elektra, dujomis ar geoterminiu šildytuvu.

Kadangi komposto išskiriamos energijos kiekis būna nevienodas, tais atvejais, kai pagaminama perteklinė energija, ji būtų akumuliuojama į 2 tonų vandens talpą. Komposto bunkerį architektas suprojektavo taip, kad šiltos jo sienos ribotųsi su kuo daugiau patalpų.

Architektas tiki, kad komposto kvapas neturėtų kelti didelio rūpesčio gyventojams. Jis siūlytų šio šiluminio mazgo kurui naudoti pjuvenas, kurios pūdamos neskleidžia itin intensyvaus kvapo. Be to, puvimo metu išsiskiriančias dujas galima kaupti ir paskui panaudoti.

Didelio vargo nebūtų ir dėl komposto bunkerio priežiūros. L. Žakevičius mano, kad šiuo atsinaujinančiu energijos šaltiniu bunkerį užtektų užpildyti kartą per metus – per šildymo sezoną.

Krauti ar vartyti kompostą šakėmis, rūpintis jo drėgme šeimininkams nereikėtų – viskas būtų daroma automatiškai.

Iš komposto talpos šilumos energija pasitelkiant vandenį keliautų į šiluminį mazgą. Dalis šilumos būtų perduodama ir į komposto bunkerio sienas, kurios išlietos iš molio plaušo betono. Konkurso „Mano EKOnamai“ nugalėtojas neslepia, kad komposto naudojimą numatanti projekto dalis nėra ištobulinta, skaičiavimai tik apytiksliai.

Bet kompostas ir nėra vienintelis L. Žakevičiaus projekte pasiūlytas šilu-

mos energijos šaltinis. Namo šildymas ir karšto vandens ruošimas turėtų būti užtikrinti keturių energijos šaltinių.

Antras jų – siurblys „oras–vanduo“.

Architektas pabrėžė, kad jis įrengtas ne lauke, o buferinėje namo zonoje.

Oras į šią patalpą patenka pro 2 metrų gylyje nutiestus vamzdžius. Bendras 5 ortakių ilgis – 150 metrų. Dėl žemės šilumos energijos į buferinėje namo zonoje esančius pritekėjimo ortakius oras patektų jau sušilęs iki +6 laipsnių.

Visą šildymo periodą šilumos siurblys dirbtų gaudamas ne, tarkime, -15, o +10 laipsnių Celsijaus temperatūrą, tad elektros sąnaudos siekiant sušildyti jį iki optimalios +21 laipsnio temperatūros yra kur kas mažesnės. Pati buferinė zona saulėtą dieną prišildoma pro stoglangius, kurie suprojektuoti taip, kad patektų kuo daugiau pietų saulės.

Gyventojai šį namą galėtų pasišildyti

šiluminis mazgas šilumos siurblys ORAS—VANDUO komposto talpos karšto vandens boileris židinys karšto vandens talpykla 2.00 m3 vandeniu šildomų grindų sistema buferinė sistema saulės kolektorius

karšto (sušildyto) vandens padavimo ir atidavimo kryptys

šalto (sušildyto) vandens padavimo ir atidavimo kryptys

ir židiniu. Kūrenant jį išsiskiriantis momentinis šilumos kiekis irgi pasitelkiant vandenį perduodamas į šilumos mazgą, o jo perteklius – į tą pačią vandens talpą – šilumos akumuliatorių. Ant namo stogo įtaisyti saulės kolektoriai šildytų vandenį šiltuoju metų periodu.

L. Žakevičius apgailestavo, kad gamtinė aplinka neleido namo komponuoti sklype pačiu palankiausiu kampu – didieji vitrininiai namo langai nukreipti į vakarus, šiaurės vakarus. Tai ne visai palanku Lietuvoje, kur vyrauja vakarų vėjai. Pietinė orientacija leistų daugiau naudotis jos šiluma. Bet rezultatas pasiektas optimalus, ir konkurso „Mano EKOnamai“ nugalėtojas džiaugiasi, kad projektu pavyko perteikti savo požiūrį į sveiką ir tvarų namą.  Visi konkurso dalyvių darbai pristatomi svetainėje www.manoekonamai.lt.

69

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Įstatymai plėtrai nepalankūs

Atsinaujinančius energijos šaltinius įdarbinančios įmonės pasigenda valdžios sprendimų nuoseklumo Pasaulinė energetikos revoliucija neaplenkė ir Lietuvos. Senas, aplinkai ir žmonėms pavojingas kuro deginimo bei branduolinės energetikos technologijas keičia pažangūs sprendimai.

Tendencijos gerėja „Vėjo, saulės, vandens ir kitų aplinkai bei žmonėms nekenksmingų energijos šaltinių naudojimas tampa artimiausių dešimtmečių iššūkiu.

O alternatyviosios energetikos klausimas – vienas aktualiausių Lietuvos energetikos ateičiai“, – sakė Mažeikiuose įsikūrusios bendrovės Alternatyvios energetikos įmonių grupės direktorius Arūnas Liškus.

Bendrovė įkurta kelių veiklių žmonių, jau dešimtmetį besidominčių atsinaujinančių energijos išteklių sritimi ir joje dirbančių. Bendrovė įkurta, kad suvienijus įmones būtų pasiekta geresnių veiklos rezultatų. Šiuo metu grupei priklauso septynios įmonės. Didžiausios jų – „Voltas“ ir Pramoninės statybos kompanija. Įmonė „Voltas“ – anksčiau Klaipėdos valstybinė 7-oji elektros montavimo įmonė – veiklos metus skaičiuoja nuo 1957-ųjų, daugiausia užsiima elektros montavimo, projektavimo, paleidimo ir derinimo bei kitais panašaus pobūdžio darbais, taip pat elektros medžiagų ir elektros įrenginių prekyba. Įmonė Pramoninės statybos kompanija – sparčiai auganti statybos bendrovė, kurioje dirba ilgametę patirtį statybos srityje turintys inžinieriai bei specialistai. Bendrovė organizuoja, valdo projektus, stato ir rekonstruoja įvairios paskir-

70

ties objektus bei gyvenamuosius namus, tiesia inžinerinius tinklus, atlieka aplinkos tvarkymo darbus. Įmonei svarbi ir atsinaujinančiosios energetikos sritis: jos specialistai montuoja vėjo elektrinių pamatus, stato vėjo elektrines, saulės elektrinių sistemas, atlieka hidroelektrinių statybos darbus, montuoja bioelektrines.

Bendradarbiaudamos įmonės sustiprino partnerystę ir koordinuotai ėmėsi siekti geresnių veiklos rezultatų. Bendrovės Alternatyvios energetikos įmonių grupės veikla apima projektavimą, projektų valdymą bei kompleksinių sprendinių formavimą atsinaujinančiosios energetikos srityje. Įmonės darbuotojų vizija – atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas valstybės mastu ir kiekvieno žmogaus kasdienybėje.

Bendrovės direktorius A. Liškus neabejoja: Lietuva iki 2050 metų galėtų pasiekti, kad iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tokių kaip vėjas, saulė, biokuro kogeneracija, biodujos, hidroelektrinės, būtų gaminama 70 proc. visos reikiamos elektros energijos. „Šiandien Lietuva dar nėra subrendusi naudoti atsinaujinančius išteklius kasdienėje buityje, bet jie populiarėja“, – komentavo įmonės direktorius. Valstybė turi suformuoti naują ilgalaikę energetikos strategiją, kurios pagrindu turi tapti suskystintų gamtinių dujų terminalas, jungtys su Skandinavija, biokuro kogeneracija, biodujų gamyba, vėjo energija ir hidroenergija. Žinoma, ir energijos taupymo planai, apimantys būsto renovaciją. Tokia ne popierinė, o veikianti strategija

padėtų įgyti trokštamą energetinį nepriklausymą išlaikant konkurencingas elektros energijos ir šilumos kainas.

Saulės elektrinių daugėja Kainų ir energetikos kontrolės komisijai 2012 metais patvirtinus patrauklų elektros iš nedidelių saulės jėgainių supirkimo tarifą, kuris siekia 1,44 lito už kilovatvalandę, be to, per pastaruosius trejus metus kritus saulės elektrinių įrangos kainoms, daug verslininkų skuba imtis šių elektrinių statybų. Vis aktyviau prašoma leidimų kurti nedidelės galios saulės elektrines. A. Liškaus žiniomis, leidi-

mus išsiima ne tik tie verslininkai ar pavieniai gyventojai, kurie planuoja jais pasinaudoti jau šiandien. Kol toks leidimas tekainuoja 100 litų, juos įsigyja ir tie, kurie viliasi surinkti lėšų tokiai jėgainei pastatyti. „Tikrovė tokia, kad bankai skeptiškai žiūri į šių elektrinių finansa-

vimo galimybes, todėl esame įsitikinę, kad bus įgyvendinta tik 20 proc., geriausiu atveju – 30 proc. iki 30 kWh įrengtos galios saulės elektrinių projektų, – sakė pašnekovas. – Šiandien tai yra populiariausia atsinaujinančiosios energetikos rūšis, nes ji prieinama bet kam. Bent jau kiekvienas gali gauti leidimą statybai.“ Ateitis – vėjo energetika Šiuo metu pradedamas antras vėjo elektrinių plėtros etapas. Jame numatyta aukcionų, kuriuose vėjo jėgainių plėtotojai turės varžytis dėl

kėtų bent padvigubinti. Dėl skatinimo kvotų paskirstymo aukcionų į šalį įvežamos pigesnės ir, suprantama, prastesnės technologijos. „Aukciono dalyviai nurodo pageidaujamą fiksuotą elektros energijos tarifą. Laimi tas, kuris pasiūlo mažiausią, tik bėda, kad modernios įrangos mažu tarifu pirkti neapsimoka. Tada ieškoma pigesnių produktų ar net naudotų vėjo elektrinių. Situacija turėtų būti priešinga: energijos gamintojams būtina sudaryti galimybę pirkti patikimus naujausios technologijos įrenginius“, – dėstė pašnekovas.

skatinimo kvotos ir fiksuoto elektros energijos tarifo, metu išdalyti 260 MW skatinimo kvotą. Nors bendrovės direktoriui tokių aukcionų tvarka atrodo ydinga, įmonė neatsisako planų juose dalyvauti.

260 MW skatinimo kvota, A. Liškaus teigimu, yra per maža – ją rei-

Įmonė labai rimtai žiūri į biokuro kogeneracinių elektrinių projektus vertindama, kad tai viena perspektyviausių ir mažiausiai Lietuvoje išnaudotų sričių. Biokuro kogeneracija ne tik padėtų mažinti šilumos kainą vartotojams, bet ir užtikrintų nemažas elektros energijos gamy-

bos apimtis. Įmonė laukia Šilumos ūkio įstatymo pataisų. Jei jos būtų palankios, bendrovė pasiryžusi investuoti į kogeneracines nedidelės galios biokuro elektrines.

Tikisi pastovumo A. Liškaus nuomone, atsinaujinančiosios energetikos srityje darbuotojų bemaž kiekviename žingsnyje laukia nežinomybė. Įmonės valdomi ir kuruojami projektai trunka nuo vienų iki penkerių metų. Kad pastatytų bent mažiausią vėjo elektrinių parką, įmonė sugaišta nuo vienų iki ketverių metų. Tačiau ne paslaptis, kad per tą laiką Lietuvoje, ypač atsinaujinančiosios energetikos sektoriuje, įvairūs įstatymai ar teisės aktai spėja pasikeisti kelis kartus. Tad pradėti rengti investiciniai projektai dažnai taip ir sužlugdomi. Daugeliu atvejų investicijos tiesiog nurašomos kaip nuostoliai. „Toks nepastovumas varo į neviltį.

Dėl pasikeitusių teisės aktų galima prarasti ir trejų metų įdirbį“, – komentavo pašnekovas.

Nepaisant biurokratinių kliūčių, brangių projektų, neužtikrinto rytojaus, atsinaujinančioji energetika populiarėja. Ir klientų bendrovė Alternatyvios energetikos įmonių grupė sulaukia pačių įvairiausių – nuo ūkininkų iki didelių koncernų. Grupės įmonės yra įvykdžiusios ar prisidėjusios prie tokių projektų kaip Benaičių vėjo jėgainių parkas, Kreivėnų II ir Kreivėnų III vėjo jėgainių parkai, pastatyta nemažai pavienių 250 kW galios vėjo elektrinių bei 100 ar 30 kW galios saulės elektrinių. Vienas įdomesnių įmonės projektų įgyvendintas Rokiškyje, kur sumontuotas pirmas Lietuvoje hibridinis vėjo ir saulės elektrinių parkas. Vėjuotais rudens ir žiemos mėnesiais pagrindinę elektros energiją generuoja vėjo elektrinės, o vasaros metu, kai nėra vėjo, ją gamina saulės elektrinės.

UAB Alternatyvios energetikos įmonių grupė Tel. +370 443 68 195 Mob. +370 698 81 566 El. paštas info@a-energy.lt www.a-energy.lt

71

paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

Inga LUKŠYTĖ

Lietuvoje nėra kito taip gerai išlikusio baroko laikotarpio rūmų ir parko ansamblio kaip Sapiegų rezidencija. Tiesa, rūmus neatpažįstamai pakeitė trys rekonstrukcijos, bandant juos pritaikyti ligoninėms.

Vienose rankose Didingų, neretai Vilniaus Versaliu vadinamų brandžiojo baroko laikotarpio rūmų duris pravėrę restauratoriai tikri dėl viena: XVII amžiaus pabaigos baro-

kinių rūmų architektūra, vidaus erdvių ir planavimo struktūra bus atidengta ir restauruota, o autentiški mūrai ir išlikę dekoro fragmentai – eksponuojami.

Menotyrininkės dr. Rūtos Janonienės ir architekto restaura-

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

toriaus Evaldo Purlio knygoje „Sapiegų rūmai Antakalnyje“ rašoma, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didžiojo etmono Kazimiero Jono Sapiegos siekį sukurti išskirtinį aukščiausios meninės vertės ansamblį, prilygstantį to meto Europos statiniams, rodo Sapiegų rūmus Antakalnyje stačiusių bei puošusių menininkų pasirinkimas – prie rūmų statybos ir įrangos prisidėję kūrėjai buvo žinomiausi ir iškiliausi XVII amžiaus pabaigos LDK architektai bei menininkai.

Rūmus projektavęs architektas Giambattista Frediani (Džambatista Fredianis) vadovavo statant garsiausius XVII amžiaus antrosios pusės baroko paminklus Lietuvoje. Rūmus Antakalnyje išpuošė dai-

Rūmuose – 400 Lietuvos istorijos metų Restauratoriai pasiryžę atkurti Sapiegų giminės galios simbolį 72

lininkas Giovanni Pietro Perti (Džovanis Pjetras Pertis), anksčiau lipdiniais puošęs Šv. Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje, ir tapytojas Michelangelo Palloni (Mikelandželas Palonis), LDK nutapęs 161 freską. Žinomiausios – Pažaislio bažnyčios ir Šv. Kazimiero koplyčios freskos.

XVII amžiaus pabaigoje iškilęs rūmų pastatas išsiskyrė itin savita ir originalia architektūrine kompozicija. Pagrindinis rūmų tūris buvo dviejų (vietomis – trijų) aukštų su patalpomis mansardiniame aukšte, kampiniai paviljonai – keturių aukštų. Pastatas iškeltas ant gana aukšto cokolio, todėl į pagrindinį portalą vedė laiptai.

Jie iš pradžių buvo dvipusiai, laužti, o po 1830 metų – perstatyti į tiesius.

Viena pagrindinių fasado puošmenų buvo originalus pusapskritis frontonas ir piramidiniai, grakščiai lenkti kampinių paviljonų

stogai, visam pastato siluetui suteikę dinamikos ir išraiškingumo.

Po pralaimėjimo vidaus kare rūmai visą XVIII amžių taip ir liko iki galo neįrengti. Vis dėlto du jų aukštai apipavidalinti gana prabangiai. Tuo metu, atrodo, jau buvo baigta antro aukšto salių puošyba – stiuko lipdiniai ir tapyba. Rūmai garsėjo fasadų ir interjerų puošybos gausa, pasakodami apie Sapiegų rūmus amžininkai akcentuodavo M. Palloni (tuomet galvota, kad ją nutapė italas Delbene) freską didžiosios rūmų salės plafone. Vakarinėje rūmų dalyje buvo pagrindinis portalas ir penkios patalpos: priemenė, pereinanti į koridorių ir laiptinę, bei keturi kambariai. Rytų pusėje buvo šešios patalpos, 1718 metais inventoriuje apibūdintos kaip sandėliai. Antras aukštas kaip įprasta buvo reprezentacinis. Jo patalpos buvo sujungtos anfiladine tvarka, pastatą buvo galima apeiti ratu.

Istorijos pradžia – mįslinga Tik praėjus 50 metų po to, kai Sapiegos pasitraukė iš rūmų, imta diskutuoti, kas ir kada šią rezidenciją pastatė.

Prisiminimų apie K. J. Sapiegos rūmų vietoje buvusius griuvėsius atgarsiai šią vietovę apipynė legendomis. XIX amžiuje paplito nuomonė, kad rūmai iškilo buvusios pagonių šventyklos vietoje. Kai kurie tyrinėtojai linkę manyti, kad K. J. Sapiegos 1691 metais pastatytų rūmų vietoje būta medinių K. J. Sapiegos rūmų.

Vienas netikėčiausių atradimų – Sapiegų rūmai ne pastatyti tuščioje vietoje, bet sukurti perstačius mūrinį XVII amžiaus pirmosios pusės pastatą, kurio statytojas galėjo būti Vilniaus pilininkas Peteris Nonhartas. Jis buvo Vilniaus Žemutinės pilies bei Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos statybų prižiūrėtojas.

Architektūriniai 1993 ir 2007 metų Sapiegų rūmų tyrimai leido nustatyti XVII amžiaus pirmosios pusės pastato sienų atkarpas ir sienų mūrų fragmentus visuose dabartinio Sapiegų rūmų pastato aukštuose. 2012-aisiais, pradėjus rūmų restauracijos darbus ir sykiu tęsiant tyrimus, pamatyta, kad tarp senojo pastato statybos ir Sapiegų rekonstrukcijos būta bent dviejų didelių namo pertvarkymų. „Atsargumas rašant klaustuką prie Nonharto pavardės virto abejone ir klausimu, kas gi buvo pirmojo mūrinio pastato šioje vietoje statytojas. Vienas

jų natūroje buvo užčiuoptas ankstesnių tyrimų metu, dabar atsiskleidė rekonstrukcijos mastas. Matant, kad atsiranda dar vienos, prieš pereinant pastatui Sapiegoms vykusios, rekonstrukcijos požymių, klausimų dar daugėja. Negana to – archeologiniai tyrimai atskleidė, kad prieš statant seniausiąjį pastatą būsimo plote veikė mūrinė plytų degimo krosnis ar krosnys. Rastos ir bus eksponuojamos vienos krosnies liekanos.

Kasinėjimų metu aptikti ir pirmieji Sapiegų laikotarpio kokliai, labai pasipildė senesniųjų rūmų koklių kolekcija“, – pasakojo Sapiegų rūmų restauravimo projekto vadovas architektas restauratorius E. Purlys.

XVII amžiaus pirmojoje pusėje P. Nonhartui priklausiusių rūmų savininkai keliskart keitėsi ir prieš rūmams atitenkant P. Nonhartui, ir po jo. 1648–1650 metais dvaras priklausė Vilniaus kanauninkui Jonui Pacui, 1650–1655 metais jį valdė Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius. Vykstant 1655–1661 metų karui rūmai buvo apgriauti. 1664-aisiais juos paveldėjo Vladislovas Tiškevičius. K. J. Sapiega sklypą nupirko 1689 metais.

Valdė XVIII amžiuje Sapiegų rūmų ir parko ansamblis intensyviausiai buvo statomas 1689–1692 metais. 1690-aisiais buvo želdinamas ir parkas. Šalia, šiaurinėje parko pusėje, K. J. Sapiega įkūrė ir trinitorių vienuolyną bei Viešpaties Jėzaus bažnyčią.

Baigti kurti ansamblį sutrukdė intensyvi politinė Sapiegų veikla, nesėkmingai pasibaigę vidaus karo veiksmai, padidėjęs dėmesys kitoms valdoms. Tačiau Antakalnio rūmai, nors jų nepavyko galutinai įrengti pagal pradinį projektą, Sapiegų giminei priklausė ištisą XVIII amžių. Visą šį laiką rūmai buvo prižiūrimi, nors, manoma, ne visada intensyviai naudojami.

1720 metais, po K. J. Sapiegos mirties, Antakalnio rezidenciją perėmė jauniausias jo sūnus LDK maršalka kunigaikštis Aleksandras Povilas Sapiega.

Rūmuose Sapiegos šeimininkavo iki pat 1791-ųjų, po to jie atiteko Juozapui ir Liudvikai Kosakovskiams. Šiuodu ėmėsi rūmus remontuoti. Nuo tada prasidėjo kitas jų funkcionavimo etapas, kuriam Sapiegų giminė įtakos nebeturėjo. Po kelerių metų Kosakovskiai rūmus ir visą buvusią Sapiegų žemę Antakalnyje pardavė vienam apsukriausių to meto verslininkų – bajorų

73

paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

Diana Varnaitė

Kultūros paveldo departamento direktorė

Tai, kad Sapiegų rūmų restauravimas vyksta dar neapsisprendus dėl jų pritaikymo, nėra nei paradoksalu, nei neįprasta. Rūmai restauruojami remiantis istoriniais duomenimis, ir pritaikymo funkcija niekaip šio proceso negalėtų koreguoti.

Rūmus restauruoti numatyta pirmajame šio barokinio paminklo atgaivinimo etape, o pritaikyti – kito etapo uždavinys. Kadangi tai išskirtinės reikšmės kultūros paveldo paminklas, kviestume visuomenę, inteligentiją, akademinius žmones

maršalkai Vaitiekui Puslovskiui. 1808 metais jis Sapiegų žemių plotą su rūmų ir parko ansambliu perpardavė Vilniaus miestui.

1809 metais Vilniaus generalgubernatoriaus įsakymu rūmuose ir juos supančioje teritorijoje įsteigta karo ligoninė.

Pastato pritaikymo ligoninei projektą parengė Vilniaus gubernijos architektas Josephas Poussier (Žozefas Pusjė). Ligoninė gerokai pertvarkytuose barokiniuose rūmuose veikė iki 1843-iųjų.

1843 metais parengtas dar vienas rekonstrukcijos projektas, kurį 1843–1848 metais išpildžius rūmai įgavo šiandienę išvaizdą. Vasaros rezidenciją bandyta kuo labiau pritaikyti ligoninės poreikiams. Tuomet nugriauti kampiniai rūmų bokšteliai ir pusapvalis pagrindinio fasado frontonas, aukštosios antro aukšto patalpos – didžioji salė, galerijos – suskaidytos pusiau, sunaikinta ir kone visa barokinė Sapiegų rūmų Antakalnyje fasadų, interjero architektūra, aukščiausio lygio lubų bei sienų lipdyba, tapyba.

Išsaugoti išoriniai antro aukšto langų apvadai su G. P. Perti lipdyba.

XIX amžiaus vidurio ir antrosios pusės pertvarkų metu nugriauta ir dalis šiaurinės parko sienos bei šioje sienoje buvę vartai, kavinė, oranžerija, šiauriniai kiemo vartai ir prie jų ūkiniame kieme stovėjęs pastatas (vadintas kordegardija), visi ūkiniai kieme buvę pastatai. Išlikę ansamblio pastatai gerokai pakeitė pirminę išvaizdą.

Trečią kartą rūmus paversti ligonine bandyta 1927–1928 metais. Tuomet jie

74

svarstyti ir teikti siūlymų, kaip geriausiai pritaikyti Sapiegų ansamblį šių dienų reikmėms. Kultūros paveldo departamentas svarsto idėją rūmuose įkurti reprezentacinį Vilniaus barokinės kultūros centrą.

Juk kol kas vilniečiai, kurių didžioji dauguma – pirmos ar antros kartos gyventojai, nėra artimiau susipažinę su Vilniui būdingu barokinės kultūros paveldu, sostinė neturi jo savitumą pristatančio centro. Miestelėnai ir sostinės svečiai čia galėtų pasidomėti baroko kultūros: teatro, muzikos, šokių – ypatumais, tos epochos gyvenimo būdu, kulinarijos tradicija ir pan. Čia galėtų vykti reprezentaciniai miesto renginiai.

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

pritaikyti Stepono Batoro universiteto akių klinikoms (pagrindiniame rūmų fasade rastas užrašo fragmentas liudija, kad čia tuo metu buvo karinis akių ligų skyrius). Išgriauti XIX amžiaus viduryje išmūryti laiptai, išardžius du pirmo aukšto skliautus suformuotos dvi laiptinės su naujais, metaliniais laiptais.

XX amžiaus antrojoje pusėje Sapiegų rūmų ir parko teritorijoje buvo įsikūrusi sovietų kariuomenė. Teritorija buvo uždara, įslaptinta, sunkiai prieinama net paminklosaugininkams. Rūmuose kurį laiką veikė sovietų kariuomenės Vilniaus pėstininkų mokykla, Vilniaus priešlėktuvinės gynybos radiotechnikos (vėliau radioelektronikos) mokykla ir kt. 1992 metais jie perduoti Martyno Mažvydo bibliotekai. Čia planuota įrengti knygų saugyklas. Atsisakius šios

Sapiegų rūmų pagrindinio (vakarų) fasado fragmentas. Paradinių laiptų pėdsakai, atidengti architektūrinių tyrimų metu.

a p vel s a d Anotacinė Sapiegų rūmų lenta.

idėjos, rūmai pastaruosius 20 metų ir liko tušti, apleisti.

Mūsų dienas pasiekė dauguma svarbiausių Sapiegų ansamblio dalių – parką ir rūmų kiemą ribojusios sienos ar jų liekanos, abeji vartai išilginėje ansamblio kompozicijos ašyje, nedaug vėlesnių laikų statiniais pažeista teritorija, dar įžiūrimas parko planas. Daugiausia žinių apie neišlikusius pastatus, prarastas vartų ir parko skulptūras, barokinių rūmų architektūrą ir puošybą išliko keturiuose Sapiegų rūmų, parko ir to meto teritorijoje buvusių pagalbinių pastatų inventoriuose, keliuose XIX amžiaus vidurio pastato ir teritorijos planuose.

Tyrimų trūksta Pirmieji moksliniai rūmų natūros tyrimai atlikti tik 1981 metais. Lipdybos fone sandrikuose tuomet pirmą kartą užfiksuota mėlyna spalva. 1992–1993 metais, ruošiantis rūmuose įrengti knygų saugyklas, pradėti pirmieji žvalgomieji architektūriniai natūros tyrimai rūmų viduje, po metų – pirmieji archeologiniai kasinėjimai ansamblio teritorijoje. 1993-iaisiais mūro ato-

dangos atskleidė, kad natūroje išliko informacija apie visus pagrindinius baroko laikotarpio rūmų architektūros elementus – rasta išlikusių sveikų elementų ar jų liekanų, pėdsakų. Tuomet aptikti ir keli rūmų interjero polichrominės puošybos fragmentai. Išsiaiškinta, kad Sapiegų rūmai pastatyti anksčiau buvusio pastato vietoje.

2005 metais sužinota apie žygius rūmus privatizuoti, buvo pradėta siūlyti įsigyti loftų Sapiegų parko aplinkoje.

Visuomenės organizacijos, aktyvūs Antakalnio ir kiti miesto gyventojai neleido, kad rūmai būtų privatizuoti, todėl gyventojų jie tikrai nesulauks.

2006–2010 metais rengtas Sapiegų rezidencijos, trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugos specialusis planas. 2009-aisiais, rengiantis rūmų restauravimo projektui, tyrinėti jų fasadai. 2010 metais įmonė „Lietuvos paminklai“ parengė techninį pirmo restauravimo darbų etapo projektą, kuriam buvo skirta 8 mln. litų Europos Sąjungos paramos. 2012 metų balandį pradėti restauravimo darbai.

Restauracijos kelias sunkus Jau darbų pradžia parodė, kad paveldosaugininkai ir restauratoriai pasirinko teisingą kelią. Restauravimo projekto vadovas architektas restauratorius E. Purlys, tikslindamas ankstesnių tyrimų duomenis, pirmame rūmų aukšte aptiko XIX amžiaus vidurio istorikų išgarsintą akmeninę plokštę su lotynišku užrašu: „Antakalnis nuo seno didvyrių poilsis. Iš griuvėsių pakilę didžiuliai rūmai kare pavargusį ramioje taikoje saugos. 1691 Viešpaties metai.“ Atidengiant nuo vėlesnių antsluoksnių autentiškus Sapiegų rūmų elementus ar jų liekanas atrasta anksčiau neužčiuoptų ankstyviausios architektūros ir struktūros elementų, atidengta polichrominio naujų Sapiegų rūmų dekoro ir lipdybos fragmentų.

Restauravimo darbai patikėti bendrovės Panevėžio statybos tresto (PST) Vilniaus filialo „Genranga“ specialistams. Jie yra sukaupę ilgametę patirtį dirbdami svarbiausiuose Lietuvos kultūros paveldo objektuose, įgyvendindami tokius projektus kaip Lietuvos

Lipdybos fragmentas antro aukšto galerijos turėklų sienučių išorėje.

75

paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Pagrindinis rėmėjas

Polichrominio dekoro fragmentas durų iš didžiosios salės į šiaurinę galeriją viršutinėje angos plokštumoje.

rėmėjas

Respublikos prezidentūros pastato rekonstrukcija Vilniuje, Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių atkūrimo darbai, Trakų pilies rekonstrukcija ir daugelį kitų Lietuvos kultūros paveldui itin svarbių projektų. Įmonės PST filialo „Genranga“ direktoriaus pavaduotojas gamybai Alvydas Bukaltas, daug metų dirbantis kultūros paveldo objektuose, patvirtino: „Sapiegų rūmai nėra eilinis pastatas, kurį būtų galima restauruoti per trumpą laiką.

Tai sudėtingas objektas, reikalaujantis daug laiko, energijos ir žinių. Juolab kad iki šiol nėra galutinio projekto. Yra techninis projektas, parengtas remiantis turėta tyrimų medžiaga. Vykstant restauravimo darbams, toliau tęsiami ir tyrimai, atsiranda naujos informacijos, tvarkybos darbų projektas pildomas, koreguojamas. Taigi esame priklausomi nuo tyrėjų ir tyrimų rezultatų.“ Dirbant kultūros paveldo objekte reikia laikytis ir kitų specifinių reikalavimų, nurodymų, standartų. Prasidėjus rūmų restauravimo darbams, daug laiko užėmė drėgmės pažeistų pamatų žemės paviršiaus lygyje restauravimas ir hidroizoliacijos įrengimas. Jau atidengti vidiniai beveik visų trijų aukštų langų angokraščiai. Tačiau dar reikia restauruoti pažeistus angokraščius, kurių daugiausia yra rūmų viduje. Vidinės pastato sienos išvagotos daugelio laikotarpių dūmų kanalų ir durų angų, dėl to jas tenka papildomai sutvirtinti, permūryti išsaugant autentiško mūro fragmentus.

Netrukus bus pradėta restauruoti pažeista pirmosios antro aukšto galerijos arkos atkarpa, pradėtos atidengti ir restauruoti trečio aukšto langų formos, bus pradėti ir vainikuojančio karnizo mūro darbai. Aktyviai ruošiamasi

76

pavasarį ar vasaros pradžioje numatytiems stogo ir perdangų pertvarkymo darbams – jie bus sudėtingi, juos reikės vykdyti ypatingomis sąlygomis, t. y. saugant pastatą nuo drėgmės. Pasak vienos didžiausių Lietuvoje statybų bendrovės PST filialo „Genranga“ direktoriaus pavaduotojo gamybai, nors plytų ar skiedinio reikalavimai kultūros paveldo objektuose skiriasi nuo įprastų objektų, darbų atlikimo metodika – tokia pati. A. Bukalto teigimu, Sapiegų rūmuose dirbti sudėtingiau nebent dėl to, kad daugelis darbų atliekami rankomis, o tai reikalauja ypatingo darbuotojų kruopštumo ir atsakingumo. Dėl šių priežasčių yra itin svarbus tinkamas darbų objekte planavimas bei organizavimas.

Sapiegų rūmų projekto vadovė, įmonės „Lietuvos paminklai“ architektė Giedrė Filipavičienė (2009–2010 metais projekto vadovė buvo Asta Meškauskienė) irgi akcentavo, kad Sapiegų rūmų restauracija – nelengvas kelias: „Šis objektas patyrė daugybę sudėtingų likimo posūkių. Jame tai labai aiškiai atsispindi.“ Restauruojant kultūros paveldo objektus interpretacijos negalimos.

Vis dėlto darbų sudėtingumą lemia pastato istorija. „Daug metų dirbome Užutrakio dvaro sodyboje, kurią paveikė kelios rekonstrukcijos. Bet tai istorija nuo 1900 metų. O kai ji siekia 300 ar 400 metų, tų perstatymų būna daugiau. Kiekvienas pastatas turi savo likimą. Miestuose, ypač Vilniuje ir Kaune, bei jų senamiesčiuose retas pastatas išliko mažai pakitęs. Pasikeičia savininkas ir perstato pastatą pagal savo poreikius“, – paaiškino G. Filipavičienė.

Vakarų ir Vidurio Europos šalyse yra rūmų ir pilių kompleksų, nepakitusių nuo viduramžių laikų, bet dažniausiai jie išsaugoti tos pačios šeimos rankose. „Pas mus keitėsi valdžios, neišvengta karų, gaisrų – visa ta istorija ir atsispindi pastatuose“, – kalbėjo „Lietuvos paminklų“ specialistė.

Lietuvoje išliko puikių barokinių vienuolynų ir bažnyčių ansamblių, o to laikotarpio rezidencijų nėra. Nors objektas išskirtinis, problemos išlieka tos pačios. Pirmiausia neapsispręsta, kam rūmai po restauracijos bus pritaikyti, taip pat nėra skirta lėšų pritaikymo projektui parengti ir įgyvendinti. „Mums reikės priimti sprendimus, susijusius su pastato pritaikymu, spręsti neįgaliųjų problemas, įrengti evakuacines laiptines, suderinti griežtus gaisrinės saugos, higienos, funkcinius bei kitus reikalavimus. Pastatas buvo labai prabangus, reprezentacinis jo charakteris – labai ryškus. Jis sunkiai paklūsta Statybos techninių reglamentų reikalavimams“, – dėstė G. Filipavičienė.

Pirmas Sapiegų rūmų restauravimo etapas – buvusios pastato planinės, erdvinės struktūros ir fasadų architektūros restauravimas atkuriant iš dalies išlikusius elementus. Pirmą darbų etapą planuojama baigti 2014-aisiais.

Grąžinus rūmams barokinę išvaizdą, antrame darbų etape juos numatyta pritaikyti visuomeninei paskirčiai. Įmonės „Lietuvos paminklai“ specialistės vertinimu, čia galėtų vykti įvairūs kultūros renginiai. 

Rinkos etalonas Didžiausias aptvėrimo sistemų gamintojas visame pasaulyje „Betafence“ turi plačiausią tvorų ir prieigos kontrolės produkcijos asortimentą. Gausioje gaminių paletėje – sistema „Nylofor 3D“. Būdama užbaigta ir profesionali ji suteikia optimalią apsaugą ir rinkoje yra laikoma aptvėrimo gaminių etalonu. Sistema tinkama visuomeninės paskirties pastatams, gamykloms ir dirbtuvėms, mokykloms, parkams ir žaidimų aikštelėms, stadionams, oro uostams ar net kariniams objektams aptverti.

Privalumai. Tvirtumas. Plokštės su suvirintomis stačiakampio formos akimis bei horizontaliomis standumo briaunomis užtikrina ypatingą segmento tvirtumą ir standumą.

Ypač ilgas tarnavimo laikas. „Betafence“ padengimo technologija yra pati moderniausia ir garantuoja ypač ilgą tarnavimo laiką. Po cinkavimo procedūros dar uždedamas specialus sluoksnis, užtikrinantis visišką sukibimą su viršutiniu mažiausiai 100 mikronų storio poliesterio sluoksniu.

Užbaigta sistema. „Nylofor 3D“ sistemą sudaro įvairaus aukščio plokštės, montuojamos su penkių tipų stulpeliais, kurių kiekvienam yra skirta speciali tvirtinimo sistema. Visus tipus galima įsigyti su pritaikytais priedais, taip pat siūlomas platus atveriamųjų ir slankiojamųjų vartų asortimentas.

Greitas įrengimas. Visos sudedamosios dalys yra gaminamos taip, kad būtų sukurtas aukštos kokybės produktas, kurį galima greitai ir efektyviai sumontuoti.

Stulpeliai. Stačiakampių stulpelių sistema EL. Tvoros segmentai tvirtinami priekinėje stulpelio pusėje specialiais nerūdijančiojo plieno kabliais ir nulaužiamaisiais varžtais.

Dėl metalinių stačiakampio formos stulpelių su skylėmis plokštėms tvirtinti ir plastikiniu dangteliu aptvėrimo sistema sumontuojama greitai ir kokybiškai. „Bekafix“ stulpelių sistema. Naudojant specialius fiksatorius, pagamintus iš poliamido ar metalo, plokštės šonu pritvirtinamos prie stulpelių. Suvirintuose vamzdiniuose H formos stulpeliuose yra plastikinis antgalis. „Bekafast“ stulpelių sistema. „Nylofor 3D“ sistemos plokštės prie „Bekafast“ stulpelių tvirtinamos šonu, nereikia naudoti jokių priedų. Išskirtinumas – tikslus plokštės standumo briaunos tvirtinimas stulpelio profilyje. „Bekafast“ stulpeliuose yra plastikinis antgalis.

„Bekafix Super“ stulpų sistema. Ji naudojama ten, kur reikia užtikrinti vidutinio ar aukšto lygio saugumą.

Tvoros segmentai tvirtinami iš šonų specialiomis apsauginėmis metalinėmis apkabomis su varžtais. Stulpai yra vamzdeliniai, virinti, H formos su pragręžtomis angomis segmentams tvirtinti. Jie pristatomi su plastiko dangteliais.

Plokštės ir vartai. Plokščių plotis – 2500 milimetrų, aukštis – nuo 630 iki 2430 milimetrų. Vienoje jų pusėje yra 28 milimetrų ilgio vertikalūs apverčiami strypų galai (galima naudoti ir viršuje, ir apačioje). Akies dydžiai – 200 x 50 ir 100 x 50 milimetrų plokštės standumo briaunų atkarpose. Tvirti 5 milimetrų skersmens strypai užtikrina ypatingą tvoros segmento standumą bei tvirtumą. „Nylofor 3D“ sistema yra visiškai išbaigta, o optimali apsauga pasiekiama naudojant aukštos technologijos atveriamuosius ir slankiojamuosius vartus „Egidia“, „Egidia HD“, „Nylofor“ ir „Robusta“.

Padengimo technika. Plokštės pagamintos iš cinkuotų strypų. Rišamasis sluoksnis užtikrina idealų sukibimą su poliesterio sluoksniu (mažiausiai 100 mikronų). Stulpeliai yra ir iš vidaus, ir iš išorės cinkuoti (mažiausias sluoksnis – 275 g/m2 kartu sudėjus abi puses) pagal Europos standartą 10326. Po to uždėtas rišamasis sluoksnis, ir galiausiai stulpeliai padengti poliesteriu (mažiausiai 60 mikronų).

Spalvos – žalia RAL 6005, balta RAL 9010. Iš viso „Betafence“ gali pasiūlyti 7 „Classic“ ir 3 „Prestige“ spalvų gaminius. Pagal užsakymą galimos ir kitos spalvos.

www.betafence-tvoros.lt 77

pjūvis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i pJūvis

Ilgų diskusijų vaisius

Šiaurės šalių energetikos lyderis. O Skandinavijos energetikos kompanijos pasaulyje pripažįstamos kaip vienos moderniausių.

Jėgainė, kurui naudosianti atliekas, uostamiestyje pradės veikti jau po kelių mėnesių Vladas ŠERELIS

Dėl galimybės statyti gamyklą, kuri elektrą ir šilumą gamintų degindama atliekas, diskusijų būta ypač daug. Gautas rezultatas – kitų metų pradžioje Klaipėdoje bus paleisti įrenginiai, energijai gaminti daugiausia naudosiantys iki šiol dar nebandytus resursus. „Fortum Klaipėda“ jėgainė taip padės spręsti ir buitinių atliekų utilizavimo problemą.

Pirmiausia – šiluma „Fortum Klaipėda“ jėgainėje gruodžio mėnesį bus užkurtas katilas, o kitų metų kovą – atlikti paskutiniai bandymai prieš pradedant darbą normaliu režimu.

Pietų Europos valstybėse, pavyzdžiui, Portugalijoje, tokios gamyklos statomos pirmiausia orientuojantis, kad jos gamins elektros energiją. Gaminti šilumą ten mažai aktualu – galingi ventiliatoriai ją tiesiog išpučia į orą. Mūsų uostamiesčio atliekų deginimo jėgainė pirmiausia orientuota į

šilumos gamybą, tačiau tuo pat metu gaminama ir elektros energija. Todėl ši gamykla ir vadinama kombinuotąja šilumos ir elektros energijos jėgaine.

Kombinuotai gaminant šilumą ir elektros energiją, šiluma pagaminama gerokai efektyviau, negu tai daroma vien šilumą gaminančiose jėgainėse.

Netrukus pradėsiančios veikti jėgainės elektrinė galia sieks 20 MW, šiluminė galia – 50 MW. Dar 12 MW šiluminės galios žiemos metu bus gaunama iš išeinančių dūmų, naudojant kondensacinį

ekonomaizerį. Per metus jėgainė pagamins apie 140 GWh elektros energijos ir 400 GWh šilumos energijos. Jėgainė veiks ištisus metus. Stabdoma bus tik trumpam laikotarpiui eilinei techninei priežiūrai. Visa pagaminta šiluma bus tiekiama į Klaipėdos miesto šilumos tinklų sistemą. Naujoji jėgainė pagamins apie 40 proc. viso Klaipėdos miestui reikalingo šilumos kiekio. Elektros energija bus tiekiama į bendrą elektros tinklą.

Pagrindiniai Klaipėdos biokuro ir atliekų jėgainės įrenginių komponentai, kurie šiluma aprūpins Klaipėdą, bus 85 MW ardyninio tipo katilo įranga, generuojanti perkaitintą 47 bar slėgio bei 400 laipsnių temperatūros garą, garo turbina su generatoriumi ir šilumokaičiais bei dūmų valymo sistema. Jėgainėje bus sumontuota įranga, kurioje naudojama naujausia atliekų deginimo technologija, užtikrinanti prieinamiausius gamybos būdus (GPGB) atliekoms deginti.

Katilo gamintojai yra Vokietijos kompanija „Fisia Babcock“, dūmų valymo sistemą tiekia kompanija „Alstom“. Turbinos tiekėjai – kompanija „Siemens“.

Tai pasaulyje ypač gerai žinomos kompanijos, kurių aukščiausio lygio gaminių kokybe abejoti netenka. Visos jos nuolat

UAB „Akvatermos projektai“ – lietuviško kapitalo įmonė, dirbanti šildymo, vandentiekio, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemų projektavimo, gamybos bei montavimo darbų srityse. Įmonė turi visus reikalingus Aplinkos ministerijos ir Valstybinės energetikos inspekcijos atestatus.

Darbai „Fortum“ gamykloje:

Pagal pasirašytą 2012 m. birželio mėn. sutartį UAB „Akvatermos projektai“ pradėjo darbus „Fortum“ gamykloje. Buvo atliekami tokie darbai: 4 kontūrų šilumos punkto gamyba ir montavimas; Apie 2,5 km ilgio trasų visos šildymo sistemos montavimas (kaloriferiai, radiatoriai, ventiliacinių kamerų aprišimai);  Darbai atliekami aukštyje, vadovaujantis aukščiausiais darbo saugos reikalavimais;  Šilumos punkto paleidimas, visos šildymo sistemos paleidimo darbai.

Kiti darbai Klaipėdos objektuose:  Šilumos mazgo rekonstravimas („Gintaro“ basei-

nas, Butigeidžio dragūnų mokomasis batalionas, Klaipėda);  Inžinerinių sistemų montavimo darbai („SCT Lubricants“, Transporto techninių apžiūrų centras, Klaipėda);  Priešgaisrinio vamzdyno montavimas („Švyturio“ arena, Klaipėda);  Vandentiekio sistemos ir bendrieji remonto darbai (UAB „Klaipėdos bendrabutis“).

78 UAB „Akvatermos projektai“, Viršutinė g. 32, Klaipėda, tel. +370 46 43 13 36, mob. +370 640 44 820, el. p. info@akvatprojektai.lt

tobulina technologijas, todėl šioje elektrinėje sumontuoti įrenginiai atitinka geriausius prieinamus gamybos būdus.

Pagrindinis naujos biokuro ir atliekų deginimo jėgainės eksploatacijos režimas žiemos metu bus pagrįstas bazine apkrova. Vadinasi, katilas dirbs nominalia apkrova, o įrenginiuose pagaminamos elektros energijos kiekis priklausys nuo šiluminių tinklų vandens temperatūros, nustatomos pagal lauko oro temperatūrą.

Vasarą centralizuoto šildymo poreikis yra labai mažas, todėl katilui dirbant nominaliu apkrovimu garo turbina bus apkraunama nominaliai, o šilumos perteklius bus anuliuojamas papildomoje aušinimo sistemoje.

Projektas dvynys Klaipėdos projektas yra dvynys kito, kuris šiuo metu įgyvendinamas Švedijos mieste Bristoje. Žinoma, kiekvienas projektas vertinamas pagal esamą situaciją ir derinamas atsižvelgiant į konkrečius poreikius. Tačiau iš esmės jėgainės bus bemaž tokios pat. Švedijoje mažinant atmosferos taršą vis daugiau miestų gyventojų jungiasi prie centralizuoto šildymo, todėl energijos poreikis išaugo. Ne išimtis yra ir Brista. Iki šiol per metus šilumos gamybai buvo sudeginama apie 350 tūkst. tonų medienos, kasmet pagaminama 763 GWh šilumos energijos ir 293 GWh elektros energijos. Elektros energija parduodama Šiaurės šalių elektros prekybos biržoje. Naujojoje Bristos jėgainėje bus sudeginama 240 tūkst. tonų buitinių bei pramoninių atliekų, pagaminama apie 150 GWh elektros energijos ir apie 490 GWh šilumos energijos.

Skandinaviškas „Fortum Klaipėda“ modelis pasirinktas pirmiausia dėl to, kad pati „Fortum“ kompanija yra

Kitoks įgyvendinimo modelis Termofikacinė biokuro ir atliekų jėgainė Klaipėdoje statoma netipiniu Lietuvoje būdu – pasirenkant ne generalinį rangovą, bet techninį konsultantą, kuris atlieka projektavimo, inžinerinių sprendimų ir projekto įgyvendinimo valdytojo funkcijas. Šis yra tarsi jungiamoji grandis tarp paslaugų teikėjų ir užsakovo.

Tiesa, visas sutartis su įmonėmis, vienaip ar kitaip dalyvavusiomis įgyvendinant projektą, pasirašė pats užsakovas, o ne proceso valdytojas.

Projektavimo, inžinerinių sprendimų ir statybos proceso valdytoju buvo pasirinkta kompanija „AF-Consult“. Jos generalinis direktorius Darius Čičinskas teigė, kad kompanija turi pakankamai patirties ir kompetencijos įgyvendinti įvairaus sudėtingumo bei apimties projektus ir prižiūrėti juos. „Tai yra skandinaviškas projekto įgyvendinimo principas. Jis turi privalumų palyginti su tuo, kai pasirenkamas generalinis rangovas. Pirmiausia – generalinės rangos metodu įgyvendinant projektus yra ribotos galimybės daryti įtaką kokiems nors pakeitimams, o jiems atsiradus prireikia papildomų sąnaudų.

Patirtis rodo, kad pokyčiai tokiuose projektuose yra neišvengiami. Valdytojas daug lanksčiau reaguoja į situaciją, kai nereikia papildomų sąnaudų. Žinoma, techninių sprendimų pakitimai galimi tiek, kiek leidžia reikalavimai“, – kalbėjo D. Čičinskas.

Kitas projekto įgyvendinimo skandinavišku principu privalumas yra tai, kad labiau užtikrinama atsakomybė už savo darbus, taip pat kokybė. Antai vienu metu statybų aikštelėje gali dirbti keli rangovai. Ir nors dirba skirtingus darbus, vieniems pradėjus spekuliuoti savo padėtimi, juos galima pakeisti ir leisti tą darbą atlikti kitiems dirbantiems rangovams.

Nors termofikacinės jėgainės statybos darbai pradėti tik 2011 metais, kompanija „AF-Consult“ projektą įgyvendina nuo 2007-ųjų. Įmonės specialistai rengė priešprojektinę studiją, poveikio aplinkai vertinimo dokumentus, medžiagą įrangai bei kitoms paslaugoms pirkti,

kartu su užsakovu sudarė darbų grafikus, organizavo sąnaudų kontrolę. „Lietuvoje toks projektų įgyvendinimo principas nėra labai paplitęs. Statybos procesą reglamentuojantys normatyviniai aktai orientuoti į tai, kad viską organizuotų generalinis rangovas. Tačiau kai projekto įgyvendinimo eiga yra patikėta inžinerinei kompanijai, iškyla klausimų ir dėl subalansuoto atsakomybės bei projekto įgyvendinimo rizikos paskirstymo. Tokios apimties ir sudėtingumo projektas technologiškai yra pirmas Baltijos šalyse, todėl plėtodami ir įgyvendindami jį Lietuvoje pasisėmėme naujos patirties“, – sakė „AF-Consult“ vadovas.

Degins ne vien atliekas Ar pasiteisino būdas, kai statybas organizavo ne generalinis rangovas, bet konsultacinė įmonė, „Fortum Klaipėda“ atstovų teigimu, galima bus kalbėti tik baigus statybas. Artimiausiu metu bus pradėti įrangos derinimo darbai, kuriems tiesiogiai vadovaus irgi „AF-Consult“. Jų metu ir išryškės tokio statybos metodo privalumai ar trūkumai.

Jėgainė nebus kūrenama vien atliekomis, dalį kuro sudarys biokuras. Tikėtina, kad jo dalis bus apie 30 proc. viso kuro. Atliekų trūkumo neturėtų susidaryti, nes jos bus surenkamos ne tik iš Klaipėdos miesto bei rajono, bet ir iš viso regiono – šalia esančių Kretingos, Skuodo, Šilutės ir kitų savivaldybių. Iš viso per metus turėtų susidaryti apie 180 tūkst. tonų komunalinių ir pramoninių atliekų, tinkamų deginti. Šio kiekio turėtų visiškai pakakti jėgainės darbui.

Degimo proceso metu susidaro pelenai (šlakas). Šlakas įprastai klasifikuojamas kaip nepavojinga atlieka. Iš pradžių jis bus vežamas į sąvartyną, tačiau, kaip rodo Skandinavijos patirtis, jis galėtų būti sėkmingai naudojamas statybose, ypač tiesiant kelius, nes tai yra patvari, kieta ir dėl to sėkmingai statybose naudojama medžiaga. Deja, kol kas Lietuvoje dar neatsirado kompanijos, kuri būtų suinteresuota šį šlaką priimti ir panaudoti. Jėgainės valdytojai tikisi, kad netrukus mūsų šalies įmonės įvertins teigiamas šios medžiagos ypatybes ir tokių kompanijų greitai atsiras rinkoje.

Pavojingi pelenai bus išvežami į Norvegiją – jau yra pasirašyta atitinkama sutartis su šios šalies kompanija, kuri juos transportuos ir utilizuos. 

79

NT GIDAS Žvilgsnis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

Vieniems baubas, kitiems – nauda

Šalia energetikos objektų gyventi nenorima, bet nekilnojamojo turto plėtotojams jie būna ir parankūs

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i iš arčiau

Vladas ŠERELIS

Aukštos įtampos elektros oro linijos, elektros pastotės ar kitokie panašūs energetikos objektai nekilnojamojo turto pirkėjams siaubo nekelia. Bet jeigu yra galimybė būstą ar kitą turtą rinktis ten, kur šalia nėra energetikos statinių, taip ir padaroma. Nors moksliškai neįrodyta tokių objektų žala žmogaus organizmui, mitų apie neigiamą poveikį sklando daug.

Akys nemato – galvos neskauda Yra reglamentuotos sanitarinės zonos, kuriose numatyta, kokiu atstumu ir šalia kokių energetikos įrenginių negalima statyti pastatų. Nekilnojamojo turto plėtotojams tuomet galimi du keliai – arba statyti atsitraukus nustatytu atstumu, arba iškelti energetikos objektus į kitą vietą. „Žmonės nėra linkę gyventi arti inžinerinės infrastruktūros objektų, nes jie kelia diskomfortą. Nekilnojamojo turto plėtotojai elgiasi įvairiai. Pavyzdžiui, elektros transformatorinės paprasčiausiai integruojamos į pastatus, žinoma, atitinkamo galingumo.

Pastatų, net gyvenamosios paskirties, kuriuose veikia elektros transformatorinės, yra labai daug. Gyventojams jos paprasčiausiai nekliūva, ir klausimas neeskaluojamas“, – sakė bendrovės „Inreal valdymas“ Nekilnojamojo turto valdymo departamento vadovas Agnius Tamošaitis.

Kiek kitaip gyventojai reaguoja, jeigu šalia yra aukštos įtampos elektros oro linijos. Vyrauja nuomonė, kad jos daro nemažą poveikį sveikatai, todėl gyventi arti tokio objekto nori nedaugelis. A. Tamošaičio teigimu, jeigu vieta, kurioje norima plėtoti nekilnojamojo turto projektą, yra itin patraukli, bet šalia driekiasi aukštos įtampos elektros oro linijos, plėtotojai ryžtasi jas paslėpti po žeme. Vilniuje aukštos įtampos elektros linijas po žeme perkėlė Ozo parko, esančio šalia Kalvarijų gatvės, plėtotojai bei kompanija „Hanner“, pastačiusi Verkių slėnio kvartalą. „Viena vertus, gyvenamųjų kvartalų patrauklumui toks sprendimas turėjo nemažai įtakos. Kita vertus, žmones, besirenkančius būstą, šalia esančios aukštos įtampos elektros linijos ar elektros pastotės labiau veikia psicho-

logiškai. Jeigu jų nematyti – viskas gerai. Žinoma, bet kokiu atveju yra apsaugos zonos ir tikrai negalima įgyvendinti projektų, jeigu nusižengiama reikalavimams“, – kalbėjo A. Tamošaitis.

Jeigu kam kyla klausimas dėl to, kad gyvenamasis ar komercinis pastatas išliko per arti aukštos įtampos elektros oro linijų ir elektromagnetinis laukas daro neigiamą įtaką gyventojams bei darbuotojams, nesunku atlikti matavimus ir įsitikinti. A. Tamošaitis prisiminė vieną atvejį, kai gyventojų pageidavimu buvo atlikti tyrimai dėl netoli namo stovinčio telekomunikacijų bokšto galbūt skleidžiamų neigiamų bangų. Tyrimai parodė, kad skleidžiamos bangos kelis kartus mažesnės nei leistinos higienos normų.

Netgi prestižinėse sostinės vietose esantys objektai dėl energetikos statinių kartais netenka savo vertės.

A. Šešplaukis prisiminė atvejį, kai Žvėryno rajone butai buvo parduodami net 35 proc. pigiau nei esantys aplinkui. Priežastis paprasčiausia: kieme stovėjo elektros energijos skirstykla.

Panašių pavyzdžių yra ir daugiau.

Nekilnojamojo turto vertinimo ekspertas sakė, kad yra išties patrauklių objektų, kurių parduoti neįmanoma vien dėl energetikos objektų kaimynystės. Nepadeda net kainos mažinimas.

Vienas tokių pavyzdžių yra Alytuje. Šeima pasistatė prabangų gyvenamąjį namą nekreipdama dėmesio, kad netoliese yra gamtinių dujų skirstymo stotis. Namo šeimininkams ši aplinkybė nekėlė rūpesčių. Tačiau kai šeima, susidūrusi su finansiniais sunkumais, nusprendė namą parduoti, pirkėjų neatsirado. Mat dujininkai prasitarė, kad įvykus avarijai 200 metrų spinduliu būtų viskas nušluota nuo žemės paviršiaus. Prabangusis gyvenamasis namas – irgi.

T N iG as d

Kainai įtakos turi Apsukresni būsto pirkėjai visuomet pasinaudos bet kuria aplinkybe, padedančia nusiderėti perkamo objekto kainą. Energetikos objektai – viena tų aplinkybių. Nors moksliškai ir neįrodyta jų žala, sukurtos įvairios teorijos gali padėti pirkinio kainą sumažinti bent 15 proc. Būsto kainų skirtumas gali būti net tame pačiame name. Butas vienoje namo pusėje, pro kurio langus bus matyti aukštos įtampos elektros linijos, bus tikrai pigesnis už esantį kitoje namo pusėje, kur pro langus atsiveria miško peizažas. „Kainos skirtumui įtakos gali turėti aplinkybė, ar žmogus paprasčiausiai žino, kad šalia yra kokia negerovė. O energetikos objektai tikrai laikomi negerove. Mitų yra įvairiausių: vyrai gali tapti impotentai, galima susirgti vėžiniais susirgimais, gali būti kitokių sveikatos sutrikimų“, – pasakojo bendrovės „Inreal“ Vertinimo departamento vadovas Audrius Šešplaukis.

Kartais suteikia privalumą Energetikos statiniai šalia nekilnojamojo turto objektų gali būti ne tik papildoma kliūtis brangiau parduoti turtą. Kai kuriais atvejais jie tampa ir privalumu. „Vertinant trūkumus, tai, pavyzdžiui, elektros oro linijos tam tikrų kliūčių gali kelti projekto plėtros pradžioje ir pabaigoje. Antai plėtotojas perka žemės sklypą ir nori išplėsti gyvenamosios ar komercinės paskirties projektą. Įvertinama, kokia yra elektros linijų apsaugos zona, ir jeigu dalis sklypo į ją patenka, pardavėjui, be abejonės, bus pasiūlyta mažesnė kaina. Plėtotojui iš pradžių tai būna naudinga, bet kai reikia parduoti butus ar biurus, tuomet jau jis turi mažinti turto kainą“, – pastebėjo bendrovės „Inreal“ Tarpininkavimo departamento Vilniaus skyriaus vadovas Gedvidas Budrys.

Jo nuomone, nuo plėtotojo išmonės irgi priklauso, kaip būsto pirkėjams bus pateikta energetikos objektų kaimynystė. Kai kurie plėtotojai statyboms nepanaudotas apsaugos zonas paverčia žaidimų aikštelėmis ar poilsio vietomis, ir toks sprendimas pirkėjams parodomas kaip objekto privalumas. „Privalumu elektros oro linijos bus ir tuomet, jeigu ketinama

81

iš arčiau i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

G. Bareika žino atvejį, kai verslininkai atsisakė pirkti žemės sklypą sužinoję, kad šalia įsikurs vėjo jėgainių parkas. plėtoti komercinį nekilnojamojo turto projektą. Juk nutiesti elektros tinklus kainuoja nemažus pinigus, o kai jie yra šalia, gerokai sutaupoma. Bet jeigu linijos kerta sklypą – jau blogai, atsiranda apribojimų“, – sakė G. Budrys.

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Elektrinės – traukos objektas Paklaustas apie energetikos objektų poveikį nekilnojamajam turtui, Vidutinių ir smulkių nekilnojamojo turto įmonių asociacijos prezidentas Gediminas Bareika pateikė kiek kitokį pavyzdį.

Anot jo, vienas akivaizdžiausių pavyzdžių – kalbos apie atominės elektrinės statybą Visagine. „Susidomėjimas nekilnojamuoju turtu Visagine yra didžiulis. Žvalgomasi žemės sklypų, namų, butų. Tačiau viskas tuo kol kas ir apsiriboja, nes lieka nežinia – bus projektas įgyvendinamas ar ne. Jeigu bus, nekilnojamasis turtas taps paklausus, nes atsiras daug darbuotojų, infrastruktūros poreikis “, – aiškino G. Bareika.

Kalbėdamas apie mažesnius energetikos objektus, jis įžvelgė tik neigiamą poveikį. Pastaruoju metu labai daug ginčų kelia vėjo jėgainių parkai, prieš kuriuos protestuoja šalia gyvenančių kaimų gyventojai. G. Bareika teigė žinantis atvejį, kai verslininkai atsisakė pirkti žemės sklypą logistikos centrui

statyti sužinoję, kad šalia įsikurs vėjo jėgainių parkas.

Linijų niekas neužbrėžia Aukštos įtampos elektros linijos skleidžia pramoninį elektromagnetinį 50 hercų stiprumo dažnį. Tokio stiprumo elektromagnetinės bangos, jeigu namas bus pastatytas už 50 metrų nuo linijų, neviršija leistinų normų.

Kartais gyventojai savo bute susikuria kur kas didesnį elektromagnetinį lauką, negu jį skleis netoli esančios aukštos įtampos elektros linijos. Kiekvienas įjungtas elektros prietaisas skleidžia elektromagnetines bangas. Žiūrint į higienistų nustatytas normas, neigiamą gyventojų reakciją į aukštos įtampos elektros oro linijas galima vadinti nepagrįsta. Tačiau iš tikrųjų niekas nėra pagrindęs, kokį poveikį daro tokie įrenginiai. Jeigu namas pastatomas už 50 metrų nuo aukštos įtampos elektros oro linijų, dar nereiškia, kad toks atstumas yra saugus. Niekas negali pasakyti, kad galima užbrėžti liniją elektromagnetinėms bangoms sklisti. 

Termoizoliacinę plokštę sudaro: 1. orientuotų drožlių plokštė arba vandeniui atspari fanera; 2. izoliacinis putų poliuretano sluoksnis; 3. bazaltinės kalnų uolienos sluoksnis; 4. fasado apdailos KLINKER tipo plytelės.

Termoizoliacinės apdailos plokšTĖS Privalumai:

• vizualiai atnaujinamas ir apšiltinamas fasadas; • ilgaamžis ir nereikalaujantis priežiūros fasadas; • greitas montavimas; • sausasis procesas, šiltinimo darbus galima atlikti ištisus metus; • plokštė atspari smūgiams, šalčiui, ugniai; • neišskiria į aplinką kenksmingųjų medžiagų; • didelis spalvų pasirinkimas.

Saulės energija gali šildyti ir daugiabučius Simonas Liutkus Daugelyje užsienio šalių renovuojamuose pastatuose įrengiami atsinaujinantys energijos šaltiniai. Tokia tendencija pamažu skinasi kelią ir Lietuvoje. Bene didžiausios kliūtys – teigiamų pavyzdžių stoka ir skeptiškai nusiteikę gyventojai. „Nėra Lietuvoje saulės? Kai žmonės man taip sako, aš jų klausiu, kodėl tokiu atveju jie važiuoja vasarą į Palangą. Negi prieš mėnulį degintis?“ – stebisi saulės kolektorių sistemas propaguojančios VšĮ „Sprendimas“ vadovas, inžinierius Gytis Karbauskas. Saulės kolektorių įrengimu užsiimantis vyras įsitikinęs, kad ši energijos rūšis gali sukelti tikrą proveržį atnaujinant daugiabučius.

Neišvengta klaidų „Lietuvoje jau yra daugiabučių, įsirengusių saulės kolektorius. Tačiau ne visi jie gali būti laikomi tinkamais pavyzdžiais, nes daug kur neapsieita be klaidų“, – aiškino G. Karbauskas. Daugiabučiai turi didžiulį privalumą – plokščius stogus, ant kurių patogu įrengti saulės kolektorius.

Sumontavus tokią įrangą, namo gyventojams bent 8–9 mėnesius per metus karštas vanduo nekainuotų nieko. Skaičiuojama, kad standartiniam penkių aukštų 40 butų namui reikėtų bent 60 kilovatų galios saulės kolektoriaus. Tai kainuotų apie 70 tūkst. litų – mažiau nei po 2 tūkst. kiekvienam butui.

lygsta maždaug 1,5 mln. litų vertės daugiabučio šilumos izoliavimo darbams. Tačiau ji atsiperka nepalyginamai greičiau – per 2–3 metus, o tinkamai tarnauti ir tiekti saulės pašildytą vandenį dabartinės sistemos gali bent ketvirtį amžiaus. „Kompleksiniai sprendimai – geriausia išeitis: name įrengiama šilumos izoliacija, taikomos alternatyvios technologijos, pasiremiama saulės architektūros principais“, – aiškino inžinierius. Vien apšiltinus pastatą neatpinga nei karštas vanduo, nei gyvatuko išlaikymas. „Taip sumažinti išlaidas gali ir jau renovuotų namų gyventojai“, – pasakojo bendrovės „Alternatyvi energija“ direktorius Darius Stankevičius.

Sumontavus tokią saulės kolektorių įrangą, namo gyventojams bent 8–9 mėnesius per metus karštas vanduo nekainuotų nieko. Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros archyvo nuotr.

Atsijungti nuo sistemos neverta Saulės kolektorių sistema yra papildoma, dėl jos galima naudotis nemokama energija, tačiau šaltuoju metų laiku – nuo lapkričio iki kovo – jos tikrai nepakaks. „Centralizuotas šildymas leidžia maksimaliai išnaudoti esamą paskirstymo sistemą, ir būtent dėl jo saulės kolektorių sistemas daugiabučiuose įrengti yra ypač pigu ir greitai atsiperka“, – pasakojo G. Karbauskas.

bučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą (JESSICA). Maža to, neseniai Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra paskelbė kvietimą teikti paraiškas atsinaujinantiems energijos šaltiniams naudoti daugiabučiuose namuose pagal Klimato kaitos specialiąją programą.

Kreiptis dėl šios paramos gali ne tik darbus planuojantys, bet ir atitinkamus projektus jau įgyvendinę daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų valdytojai.

Gali pasinaudoti parama Daugiabučius renovuojantys ir alternatyvias energines sistemas juose nusprendę diegti gyventojai gali pasinaudoti parama pagal Daugia-

Daugiau informacijos apie Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą (JESSICA) – www.atnaujinkbusta.lt ir nemokama telefono linija 8 800 200 12.

Atsiperka labai greitai Pasak G. Karbausko, tokia investicija gaunamos naudos atžvilgiu priUžs. Nr. SA10 - 23

UAB „Termosnaigė ir Ko“

82

Pramonės g. 16S, LT-62175 Alytus Tel./faks. +370 315 77 866 +370 698 33 896, +370 687 32 145 El. p. info@termosnaige.lt www.termosnaige.lt

Šiltiname stogus ir sienas užpūsdami putų poliuretaną tiesiai ant jų.

Užpildome sienų oro tarpą putų poliuretanu.

statybos ir būsto žinynas internete www.statybajums.lt

83

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Gamtinių dujų sistemai – 1,2 mlrd. litų investicijų

Nė viena ūkio šaka ar privatus asmuo negali apsieiti be energinių resursų.

Jų balanse nemažą įtaką turi gamtinės dujos, naudojamos įvairiose ūkio šakose skirtingiems poreikiams tenkinti. Šio sektoriaus reikšmė kiekvienam gyventojui ar įmonei yra didelė, todėl ypač svarbu, kad dujų infrastruktūra veiktų patikimai, kad jos kiekvienam gamtinių dujų naudotojui būtų tiekiamos nenutrūkstamai. „Bendrovė kasmet į dujų sistemą investuoja dideles sumas, kad ši atitiktų vartotojų poreikius“, – sakė akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ generalinio direktoriaus pavaduotojas ir komercijos direktorius dr. Joachimas Hockertzas.

Valstybinės reikšmės ūkio šaka Lietuvos vartotojų sunaudojamų gamtinių dujų kiekis įvairiais metais kinta, tačiau pastaruosius penkerius metus buvo panašus – apie 3 mlrd. kubinių metrų dujų per metus. „Daugiausia gamtinių dujų Lietuvos vartotojai sunaudojo 2007 metų ekonominio pakilimo laikotarpiu. 2009-aisiais dėl ekonominio nuosmukio mažėjant pramonės gamybai Lietuvoje dujų naudojimas krito beveik 25 proc. Po 2009 metų šalies rinka ir ekonomika pra-

84

dėjo atsigauti, tad sunaudojamų dujų kiekis vėl pradėjo kilti“, – sakė „Lietuvos dujų“ komercijos direktorius J. Hockertzas.

Per pastaruosius metus augo ir tranzitas į Kaliningrado sritį, o kartu ir gaunamos pajamos iš užsienio. Ypač smarkus šuolis įvyko 2011 metais.

Bendrovė „Lietuvos dujos“ eksploatuoja gerai išplėtotą gamtinių dujų sistemą: magistralinių dujotiekių ilgis Lietuvos teritorijoje yra 1,9 tūkst. kilometrų, skirstomųjų dujotiekių – apie 8,1 tūkst. kilometrų. Perdavimo sistemos (magistralinių dujotiekių) darbui užtikrinti ir gamtinėms dujoms į skirstymo sistemą tiekti yra įrengtos 65 dujų skirstymo stotys, veikia 3 dujų apskaitos stotys, įrengti dujotiekių apsaugos nuo korozijos įrenginiai, duomenų perdavimo ir ryšio sistemos.

Dujų slėgio parametrams užtikrinti ypač svarbios Panevėžio ir Jauniūnų dujų kompresorių stotys. Įmonė „Lietuvos dujos“, kaip Lietuvos gamtinių dujų sistemos operatorius, atsakinga, kad sistema būtų eksploatuojama ir plėtojama saugiai. Siekdama užtikrinti, kad gamtinės dujos Lietuvos vartotojams būtų tiekiamos patikimai, bendrovė dujų sistemą palaipsniui integruoja į Europos gamtinių dujų sistemą ir

kuria galimybes diversifikuoti dujų tiekimo šaltinius.

LR Seimas yra numatęs strategines iniciatyvas iki 2020 metų. Bendrovė „Lietuvos dujos“, atsižvelgdama į esamą situaciją bei Nacionalinę energetikos (energetinės nepriklausomybės) strategiją ir siekdama užtikrinti saugų, patikimą gamtinių dujų tiekimą vartotojams, kasmet į dujų sistemos infrastruktūros atnaujinimą, naujų sistemų bei objektų statybą investuoja dideles sumas.

Nuo bendrovės privatizavimo 2002 metais „Lietuvos dujos“ į naujų dujų sistemų statybą, rekonstrukciją bei modernizavimą jau yra investavusi 1,2 mlrd. litų. „Didžiausią investicijų dalį 2010 metais (120,8 mln. litų) sudarė investicijos į Jauniūnų dujų kompresorių stoties statybą. Šis Lietuvos Nacionalinėje energetikos strategijoje numatytas objektas buvo didžiausia pastarojo dvidešimtmečio bendrovės investicija. Naujoji kompresorių stotis išsiskiria modernumu, įdiegtos novatoriškos maksimaliai aplinką tausojančios priemonės, pritaikyta visiškai nauja Lietuvos dujų sistemai technologija – dujų turbinos ir išcentriniai kompresoriai. Šiam projektui įgyvendinti buvo pa-

sitelkti bene visi pagrindiniai dujų ar kitų vamzdynų statytojai, įvairios įrangos montuotojai Lietuvoje ir kelios dešimtys jų subrangovų. Atskirais etapais kompresorių stoties teritorijoje darbus vienu metu atliko iki 250 žmonių“, – pabrėžė „Lietuvos dujų“ komercijos direktorius J. Hockertzas.

Didelės investicijų sumos numatytos ir 2012 metais – dujotiekiui Šakiai–Klaipėda statyti.

Lietuvos gamtinių dujų sistema yra sujungta su Latvijos, Rusijos (Kaliningrado srities) ir Baltarusijos dujų sistemomis. Dujos šiuo metu gaunamos iš vienintelio tiekėjo – Rusijos, iš „Gazprom“ koncerno, ir tiekiamos vamzdynu per Baltarusijos teritoriją. Daliniams poreikiams tenkinti jos į Lietuvą gali būti tiekiamos per Latviją dujotiekiu Vilnius–Panevėžys–Ryga.

Jungtys su kaimynais – tarp prioritetų Tam, kad Lietuvos dujų sistema būtų integruota į Europos Sąjungos (ES) dujų sistemą, siekiama pastatyti jungtį su Lenkijos dujų sistema. Šiais metais pradėta rengti techninio, ekonominio ir aplinkosauginio įvertinimo studija, kurios rezultatai taps sprendimo dėl ilgalaikių jungties pajėgumų užsakymo procedūros ir investicinio projekto įgyvendinimo pagrindu. Dujotiekių jungties verslo aplinkos analizei ir galimybių studijai parengti gauta ES finansinė parama (50 proc. studijos rengimo sąnaudų) pagal ES TEN-E programą, likusi dalis perpus finansuojama bendrovės „Lietuvos dujos“ ir partnerio Lenkijoje GAZ-SYSTEM S.A. lėšomis. Įgyvendinus projektą būtų suformuota prieiga prie ES dujų rinkos (kartu ir galimybė sudaryti neatidėliotinus sandorius), taip pat prieiga prie globalios SGD rinkos (per Lenkijos SGD terminalą Svinouiscyje).

Bendras Lietuvos ir Latvijos gamtinių dujų bendrovių projektas yra skirtas gamtinių dujų jungties tarp dviejų šalių laidumui didinti, didesnei Baltijos šalių dujų sistemų tarpusavio integracijai, sąlygoms Baltijos šalių gamtinių dujų rinkos sukūrimui sudaryti ir Baltijos regiono pa-

Perduotų (transportuotų) gamtinių dujų kiekiai Lietuvos vartotojams ir tranzitas į Kaliningrado sritį (mln. kub. m per metus)

siruošimui integruotis į bendrą ES gamtinių dujų rinką. Tuo pačiu bus padidintas dujų tiekimo saugumas, jei nutrūktų įprastas jų tiekimas per Baltarusiją.

Bendrovė „Lietuvos dujos“ vykdydama LR Vyriausybės nustatytas taisykles Inčiukalnio požeminėje dujų saugykloje Latvijoje saugo tam tikrą gamtinių dujų kiekį. Šis sukauptas kiekis nutikus avarijai ar susiklosčius ekstremaliai situacijai nuo 2012 metų rugsėjo 1 dienos užtikrintų nepertraukiamą dujų tiekimą pažeidžiamiems vartotojams (visiems buitiniams ir nebuitiniams vartotojams, per metus sunaudojantiems iki 20 tūkst. kubinių metrų gamtinių dujų) ne mažiau kaip 30 dienų.

Dujotiekio Šakiai–Klaipėda statyba Siekiant Lietuvos dujų sistemoje užtikrinti, kad darbo režimai būtų palaikomi stabiliai, o dujos į toli-

miausius taškus (Klaipėdos regioną) transportuojamos patikimai, taip pat norint padidinti dujų sistemos pajėgumus Vakarų Lietuvos regione ir sudaryti galimybę prijungti naujus vartotojus šalies pietvakariuose, statomas magistralinis dujotiekis Jurbarkas–Klaipėda ir antroji Klaipėdos dujų skirstymo stotis. Pirmas šio dujotiekio statybos etapas Šakiai–Jurbarkas baigtas 2007 metais. „Lietuvos dujos“ į projektą investavo 30 mln. litų savo lėšų.

Vakarinė Lietuvos dalis (Klaipėdos regionas) šiuo metu dujomis aprūpinama magistraliniu dujotiekiu Šiauliai–Klaipėda, kuris negali visiškai patenkinti augančio regiono dujų poreikio ir užtikrinti saugaus bei patikimo tiekimo. Sukūrus žiedinę dujotiekio sistemą su esamu dujotiekiu Panevėžys–Klaipėda bus galima sklandžiai remontuoti magistralinį dujotiekį Šiauliai–Klaipėda. Šis du-

AB „Lietuvos dujos“ Investicijos (mln. Lt)

85

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

montavimo kultūra rūpi ne visiems Jauniūnų dujų kompresorių stotis pastatyta per dvejus metus. jotiekis taip pat būtinas statomam suskystintų gamtinių dujų terminalui prijungti prie Lietuvos dujotiekio sistemos ir jį efektyviai išnaudoti.

Atkarpoje Jurbarkas–Tauragė darbus atlieka konkurso būdu išrinkta statybos bendrovė „PPS Pipeline Systems“ (Vokietija). Magistralinio dujotiekio Tauragė–Klaipėda ir Klaipėdos dujų skirstymo stoties statybos darbams atlikti konkurso būdu išrinkta statybos bendrovė „Alvora“, pagal sudarytą jungtinės veiklos sutartį veikianti kartu su įmonėmis „Kauno dujotiekio statyba“ bei „Šiaulių dujotiekio statyba“. Dujotiekio Jurbarkas–Klaipėda ir naujos Klaipėdos dujų skirstymo stoties projektavimo darbus atliko bendrovė „Ardynas“. Šiam projektui numatyta investicijų suma siekia 168,5 mln. litų.

2011 metų gruodžio 21 dieną bendrovė „Lietuvos dujos“, Ūkio ministerija ir Lietuvos verslo paramos agentūra pasirašė sutartį dėl 77,1 mln. litų ES struktūrinių fondų paramos šiam projektui įgyvendinti. Bus nutiesta apie 138 kilometrus naujų magistralinių dujotiekių. Planuojama projekto pabaiga – 2013 metų ketvirtas ketvirtis.

Antroji dujotiekio Kuršėnai– Klaipėda gija Analizuojama galimybė statyti antrąją magistralinio dujotiekio Kuršėnai–Klaipėda giją, kuri taip pat reikalinga užtikrinti stabilų būsimo SGD

86

terminalo darbą, visiškai išnaudoti jo pajėgumus ir garantuoti, kad dujos Lietuvos vartotojams būtų transportuojamos patikimai. Už suskystintų gamtinių dujų terminalo statybą Klaipėdoje atsakinga kompanija „Klaipėdos nafta“. Ši įmonė planuoja, kad terminalo veiklos pradžia bus 2014 metų pabaiga. Antrosios magistralinio dujotiekio nuo Kuršėnų iki dujotiekio atšakos į SGD terminalą linijos ilgis – 110 kilometrų.

Neplanuojama sustoti Dujų tiekimo (ir transportavimo) patikimumo didinimo, reikiamo dujų kiekio tiekimo ir reikalingos galios vartotojams užtikrinimo poreikis bei naujų vartotojų atsiradimas gali lemti dujų sistemos plėtrą, kurią numatoma vykdyti statant šiuos magistralinius dujotiekius: atšaka su dujų skirstymo stotimi (DSS) į Tauragės miestą (planuojamas magistralinio dujotiekio ilgis – 1,6 kilometro), atšaka su DSS į Šilutės miestą (planuojamas magistralinio dujotiekio ilgis – 7 kilometrai) ir atkarpa (jungtis) nuo magistralinio dujotiekio Kaunas–Šakiai iki Kauno DSS (14 kilometrų, antroji gija). „Nepamirštame ir miestų tinklų patikimumo didinimo projektų.

Didžiuosiuose Lietuvos miestuose įgyvendinami svarbūs projektai, leisiantys užtikrinti dar didesnį dujų tiekimo patikimumą gyventojams ir įmonėms. Vilniuje ir Kaune – žiediniai projektai, sudarantys galimybę

tiekti dujas iš dviejų pusių, Klaipėdos mieste numatoma nutiesti reikšmingą dujų sistemos jungtį tarp naujai statomos antrosios miesto dujų skirstymo stoties ir skirstomųjų tinklų“, – sakė J. Hockertzas. Įgyvendindama strateginius projektus ir dirbdama griežtai reguliuojamoje aplinkoje, įmonė „Lietuvos dujos“ efektyviai naudoja turimus išteklius ir ES paramą. Taip sudaromos sąlygos šalies ūkiui veikti sklandžiai, prisidedama prie ekologiškai švarios aplinkos valstybėje kūrimo ir gerinama klientų, namuose pasirinkusių naudoti gamtines dujas, buitis.

Gamtinių dujų įstatyme yra užtikrinta laisva prieiga prie perdavimo ir skirstymo sistemų. Bet kuris vartotojas, pirkdamas dujas, gali laisvai užsisakyti reikiamus pajėgumus ir gabentis juos iki savo, t. y. vartotojo, sistemos. Jau dabar įgyvendinant teisės aktų nuostatus dėl laisvos trečiųjų šalių prieigos prie tinklų, ne „Lietuvos dujų“ vartotojams pirmąjį 2012 metų pusmetį transportuota per 64 proc. viso Lietuvoje sunaudoto gamtinių dujų kiekio.

Dujotiekio Jurbarkas–Klaipėda statyba finansuojama ES SF ir AB „Lietuvos dujos“ lėšomis, projekto kodas Nr. VP2-4.1-ŪM-02-V-01-001

Vladas Šerelis

Tinkamai sumontuoti langus bei duris energiškai ypač efektyviuose namuose – darbas ne iš lengvųjų. Ne veltui langų ir durų angokraščiai laikomi vienomis kritiškiausių vietų, pro kurias gali būti patiriami energijos nuostoliai.

Nacionalinė pasyvaus namo asociacija mūsų šalies įmones skatina domėtis labiau pažengusiose šalyse naudojamomis technologijomis ir perimti ten vyraujančias geriausias madas.

Nedaro darbo brėžinių „Sprendimų kompleksiškumas yra viena sąlygų norint pasiekti tinkamą rezultatą. Kokybiškas darbų atlikimas yra tik viena medalio pusė. Tačiau labai svarbu pasirinkti teisingas technologijas, kad darbai būtų atlikti kokybiškai“, – sakė

Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos vadovas Aidas Vaičiulis.

Anot jo, nebus teisūs tie, kurie norėdami energiškai efektyvaus pastato pasiūlys tik apšiltinti sienas. Nes reikia pasirūpinti ir kitų atitvarų, stogo bei pamatų nelaidumu šalčiui. Bet ir

efektyvus namas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

tikrinti viso perimetro sandarumą. O visa tai išdėstyti turi projektuotojas.

Jeigu nebus suprojektuota, statybininkas tikrai pats nesivargins rūpintis tinkamu montavimu, jis padarys taip, kaip išmano“, – kalbėjo A. Vaičiulis.

Dažniausiai montuotojai renkasi klasikinį langų tvirtinimo metodą – tvirtinimą prie mūro sienos. Rinktis novatoriškesnius sprendimus nesivarginama, nes darbas kainuos brangiau. Tačiau jeigu projekte būtų numatyta, kad langai turi būti montuojami ne mūro sienoje, o šiltinimo sluoksnyje, klausimų nebekiltų.

Dr. A. Endriukaitytės teigimu, efektyviausia langus montuoti šiltinimo sluoksnyje. to gali neužtekti. Pirmiausia darbą turi gerai padaryti kvalifikuotas projektuotojas. Pasyvieji namai turi būti teisingai nukreipti pasaulio šalių atžvilgiu, didieji langai montuojami pietinėje pusėje – šitaip į patalpas patenka daugiau šilumos. Tačiau net ir teisingai orientavus namą, jį gerai apšiltinus, rezultatas bus niekinis, jeigu bus sumontuoti prasti langai. Arba geri langai bus netinkamai sumontuoti. „Viena didžiausių blogybių yra tai, kad mes nedarome darbo brėžinių – apsiribojame tik techniniu projektu. Užsakovai, kurie nori kokybės, visuomet stengiasi išsireikalauti darbo brėžinius, nes pagal juos galima kontroliuoti montuotojus. Langų montavimo darbo brėžiniuose turi būti parodyta, kuriose vietose galbūt susidarys šalčio tiltų, kaip jų išvengti ir kaip ši konstrukcija turi būti užsandarinama, t. y. kokius sandarinimo sluoksnius ir priemones reikia naudoti norint už-

Langininkai sprendimų nepasiūlė Ne visi užsakovai žino apie pažangesnius langų montavimo būdus, pagerinančius energines pastatų charakteristikas. Todėl ir neprašo rangovų montuoti kitaip, negu įprasta iki šiol.

Patys rangovai vargu ar pasiūlys pažangesnių sprendimų – jeigu nereikalaujama, kam vargintis? Juk tvirtinti langus prie mūro sienos daug paprasčiau, pigiau ir sparčiau. „Kai yra uždavinys, turi atsirasti ir sprendimas, kaip jį įgyvendinti.

Sprendimų turėtų pateikti projektuotojai. Tai labai svarbu – jeigu niekas nesuprojektuoja, niekas nesivargina daryti kitaip, nes didėja sąnaudos.

Kita problema yra tai, kad dar ne visi langų gamintojai aiškina vartotojams apie pažangesnius gaminių montavimo būdus“, – teigė A. Vaičiulis.

Jo kolega praėjusios statybų parodos „Resta“ metu lankėsi langus gaminančių ar parduodančių įmonių stenduose ir teiravosi, kokių sprendimų jos gali pasiūlyti norint langus montuoti šiltinimo sluoksnyje. Atsakymai tikrai nustebino. Kai kurie tiesiai šviesiai pasakė, kad toks būdas labai brangiai

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

kainuos ir net neverta jo rinktis.

Vienas didžiausių uždavinių montuojant langus – išvengti šalčio tiltų.

Jeigu langas tvirtinamas prie sienos, šalčio tiltas gali būti ne taškinis, bet per visą perimetrą. Tuomet nesvarbu, kad siena tinkamai apšiltinta, o langų kokybė ypač aukšta – netinkamai sumontuoti jie taps tramplinu šalčiui.

Daugiausia bėdų renovuojant „Jeigu galvojame apie energiškai efektyvią statybą, šilumos nuostolių mažinimą, pirmiausia, ką turime padaryti – langus montuoti šiltinimo sluoksnyje. Jeigu jie tvirtinami prie laikomosios pastato konstrukcijos, sienos dalis prie lango tiesiog peršąla, dėl to didėja šilumos nuostoliai. Langus montuojant šiltinimo sluoksnyje ši problema išsprendžiama“, – teigė bendrovės „Paroc“ rinkodaros direktorė dr. Audronė Endriukaitytė. Jos teigimu, žiūrint į daugiabučius, kur šalčio tiltų susidaro kiekvieno lango perimetru, bendri šilumos nuostoliai yra iš tiesų dideli. „Galime pateikti sprendimų, kaip reikėtų montuoti langus į šiltinimo medžiagą. Tačiau didžiausia bėda yra tai, kad įgyvendinant renovacijos projektus sumontuoti langus į šiltinimo medžiagą – beveik neįmanoma. Viena vertus, dalis gyventojų juos jau būna pasikeitę ir jokių permainų nenori. Kita vertus, darbai atliekami nekompleksiškai, ypač visuomeniniuose pastatuose.

Vienais metais skiriamas finansavimas tokių pastatų langams keisti, kitąmet – fasadams šiltinti. Tad kaip galima sumontuoti langus į šiltinimo medžiagą, jeigu fasadai šiltinami kur kas vėliau?

Skaičiavimai turėtų būti atliekami racionaliai, o darbai – kompleksiškai“, – įsitikinusi dr. A. Endriukaitytė.

Šilumą taupantis langų montavimas Naudoti šalčiui nelaidžius kronšteinus iš stiklo pluošto – novatoriškas sprendimas montuojant langus bei duris.

Kronšteinams gaminti naudojama kompozicinė medžiaga savo tvirtumo ypatybėmis nenusileidžia metalui, o šiluminėmis prilygsta medienai.

Iki šiol apie langų tvirtinimą šiltinimo sluoksnyje buvo žinoma, tačiau toli gražu ne visi klausimai buvo išspręsti. Architektai ir konstruktoriai, projektuodami lango tvirtinimo mazgus, neturėjo atsakymo, kaip patikimai sumontuoti langą nepaliekant vadinamųjų šalčio tiltelių. Neatsakyti klausimai vertė montuotojus vadovautis savo nuožiūra, bet priimti sprendimai dažnai prasilenkdavo su statybinės fizikos pagrindais.

Lango vieta – šiltinimo sluoksnyje Viena dažniausių sienos konstrukcijų naujuose ir renovuojamuose pastatuose yra iš plytų ar blokelių sumūryta laikomoji konstrukcija, kuri iš išorės uždengiama termoizoliaciniu sluoksniu (mineraline vata, putų polistirenu ar kita izoliacine medžiaga). Nors kiekvienas atvejis yra individualus ir reikalauja parinkti atskirą sprendimą, vyrauja bendra taisyklė – langai ir durys turėtų būti montuojami šiltinimo sluoksnyje, kurio storis siekia nuo keliolikos iki keliasdešimt centimetrų priklausomai nuo to, į kokią energinę klasę orientuojamasi statant pastatą.

Sumontavus langus šiltinimo sluoksnyje, vidinė angokraščio ir vidinė lango paviršiaus temperatūra bus aukštesnė.

Aukštesnė net keturiais laipsniais bus ir laikomosios sienos vidaus paviršiaus temperatūra.

Kokias tvirtinimo medžiagas naudoti?

Tvirtinant langus ir duris šiltinimo sluoksnyje naudojamos skirtingų medžiagų detalės: metaliniai laikikliai, kampainiai ar įvairios medinės konstrukcijos. Deja, šios medžiagos turi trūkumų. Vientiso masyvo mediena dėl galimų deformacijų nepageidaujama, dažnai ir apsunkina sandarinimą. Dar viena neigiama ypatybė – natūralus medienos drėgmės įgeriamumas.

Dėl naudojamų metalo kronšteinų ir kampuočių susidaro šalčio tiltelių. Kadangi tvirtinimo taškų montuojamuose gaminiuose būna ne rečiau nei kas 70 centimetrų, tiek daug taškinių šalčio tiltelių nepageidaujama. Geležies ir plieno šilumos laidumo koeficientas yra 50 (W/mK). Šalčio tiltelių susidaro dėl medžiagos, kurios šilumos laidumo koeficientas yra didesnis negu ją supančių statybinių medžiagų. Izotermos linija pasistumia, taip keisdama ir rasos taško kreivę. Va-

UAB „Good Service Solution“ Šilutės pl. 27. Klaipėda Telefonas +370 615 60 692 El. Paštas info@gssolution.eu www.plastikiniailangai.net

dinasi, metalinės detalės nenaudotinos nei montuojant langus, nei gaminant jų profilius. Pastebėta, kad gaminant šilčiausius plastikinius langų profilius armavimui metalas nebenaudojamas.

Privalumų – ne vienas Šalčiui nelaidūs kronšteinai iš stiklo pluošto nesudaro šalčio tiltelių. Tai labai svarbu pasyviesiems, energiškai efektyviems ir visiems šiuolaikiniams šiltiems pastatams, kurių langai bei durys montuojami į šiltinimo sluoksnį. Kronšteino, pagaminto iš stiklo pluošto, šilumos laidumo koeficientas – 0,32 (W/mK). Ši ypatybė leidžia išvengti šalčio tiltelių montavimo zonoje. Kitos svarbios stiklo pluošto charakteristikos: medžiaga nereikalauja priežiūros ir yra atspari korozijai bei chemikalams.

Naudojant stiklo pluošto kronšteinų technologiją duris ar langus galima montuoti ne tik apšiltinus pastatus, bet dar ir nesumontavus šiltinimo sluoksnio. Juos galima naudoti ir pastatuose, kurių sienos sumūrytos iš putų polistireno blokelių. Kronšteinų įvairovė leidžia sumontuoti gaminius bet kurioje šiltinimo sluoksnio vietoje.

UAB „Fibro LT“ Antakalnio g. 40, LT-10305 Vilnius Telefonas +370 611 58 835 El. paštas info@fibro.lt www.fibro.lt

89

jaukus namas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 11

2012 Nr. 11 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i jaukus namas

Patrikas G1

Autorius: Robert Wójciak Namo aprašymas Namas su gyvenamąja palėpe, be rūsio, skirtas 4–5 asmenų šeimai. Su vienviečiu garažu. Pirmame aukšte yra virtuvė, svetainė su valgomuoju ir kambarys. Taip pat čia yra didelė katilinė ir vonia. Svetainėje suprojektuotas židinys. Palėpėje yra trys miegamieji, vonios kambarys, drabužinė, skalbykla. Patogus ir aiškus patalpų planavimas užtikrina komfortišką naudojimą. Labai jauki vieta – nedidelė dengta terasa. Namas klasikinis su dvišlaičiu stogu, garažo stogas plokščias. Fasado apdaila kombinuota, panaudotos medžiagos gražiai dera tarpusavyje. Namas labai elegantiškas. Yra kitas šio projekto variantas – „Patrikas II G1“.

Namo aprašymas Vienaukštis namas, be rūsio, skirtas 4 asmenų šeimai. Puikus variantas vienaukščių namų entuziastams. Dienos zona – tai svetainė su valgomuoju, patogi virtuvė su sandėliuku. Iš svetainės įrengtas išėjimas į erdvią terasą, kurią puošia kolonos.

Didelė vonia suprojektuota prie miegamųjų. Katilinė namo viduje – tiksliau tarp gyvenamosios dalies ir garažo. Garažas vizualiai atskirtas nuo namo. Jį skiria ne tik medžiu apdailintas fasadas, bet ir kitoks stogas. Poilsio zona suprojektuota dešinėje namo pusėje. Iš viso trys miegamieji. Funkcionalus ir aiškus patalpų planavimas.

Namas tradicinis, grakščios formos. Yra ir kiti šio projekto variantai – be garažo ir su dviviečiu garažu.

Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis.

Vidiniai laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir medžiu.

Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis.

Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas medžiu ir klinkeriu.

Preliminari statybos kaina, Lt *

Preliminari statybos kaina, Lt *

Namas be vidinės apdailos

455 600

Vidaus įranga

45 560

Vidaus įranga

34 160

Visa kaina be PVM

501 160

Visa kaina be PVM

375 760

Ūkio būdu

314 400

Ūkio būdu

235 800

* Namas be apdailos:

Vidaus įranga: Visa kaina: Ūkio būdu:

nedažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus įrangos. elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statant su rangovu. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statybas organizuojant pačiam.

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

90

Antonijus G1

Autorius: Robert Wójciak

Namas be vidinės apdailos

* Namas be apdailos:

Vidaus įranga: Visa kaina: Ūkio būdu:

nedažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus įrangos. elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statant su rangovu. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statybas organizuojant pačiam.

Naudingas plotas..........................................130,48 m² Garažas.......................................................................25,35 m² Katilinė.......................................................................... 8,50 m² Bendras plotas....................................................200,95 m² Užstatymo plotas..............................................139,04 m² Statinio aukštis...........................................................8,75 m Stogo nuolydis..................................................................43°

Naudingas plotas..........................................127,71 m² Garažas.......................................................................19,87 m² Katilinė ........................................................................ 5,64 m² Bendras plotas....................................................179,29 m² Užstatymo plotas..............................................202,03 m² Statinio aukštis...........................................................6,49 m Stogo nuolydis.........................................................24°/20°

Pirmas aukštas.................................................104,91 m² 1. Tambūras .............................................................. 3,56 m² 2. Holas .....................................................................11,39 m² 3. Virtuvė .................................................................... 9,46 m² 4. Sandėliukas ......................................................... 2,33 m² 5. Bendras kambarys, valgomasis ............31,08 m² 6. Kabinetas ...........................................................10,26 m² 7. Vonia ....................................................................... 2,98 m² 8. Katilinė ................................................................... 8,50 m² 9. Garažas ................................................................25,35 m²

Pirmas aukštas.................................................158,01 m² 1. Tambūras .............................................................. 4,72 m² 2. Holas .....................................................................13,10 m² 3. Virtuvė ..................................................................10,38 m² 4. Sandėliukas ......................................................... 3,09 m² 5. Bendras kambarys, valgomasis ............39,90 m² 6. Tualetas ................................................................. 1,70 m² 7. Miegamasis .......................................................13,36 m² 8. Drabužinė ............................................................ 5,52 m² 9. Miegamasis .......................................................13,08 m² 10. Miegamasis ....................................................13,93 m² 11. Vonia .................................................................... 8,93 m² 12. Katilinė ................................................................ 5,64 m² 13. Ūkinė patalpa ................................................. 4,79 m² 14. Garažas .............................................................19,87 m²

Pastogė.....................................................................60,02 m² 1. Koridorius . ........................................................... 6,22 m² 2. Miegamasis .......................................................12,77 m² 3. Drabužinė ............................................................ 5,41 m² 4. Miegamasis .......................................................14,11 m² 5. Miegamasis .......................................................11,33 m² 6. Vonia ....................................................................... 6,21 m² 7. Skalbyklė .............................................................. 3,97 m²

341 600

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

91

jaukus namas i STATYBA IR ARCHITEKT的RA i 2012 Nr. 11

92