14 minute read

Tūkstantmetės nanodalelės valdo ir šiame amžiuje

Vida Danilevičiūtė Černiauskienė

Chemikai ir biologai seniai tyrinėja natūraliai egzistuojančias nanodaleles – molekules ir virusus, toksikologai – anglies daleles variklių išmetamosiose dujose. Padangų eksploatacinėms savybėms pagerinti gamintojai jau 1920 m. naudojo anglies nanodaleles – suodžius, o vitražus kuriantys viduramžių menininkai aukso ir sidabro dulkes dėjo į stiklo mišinį ir suteikdavo ryškių spalvų bažnyčių langams. Nanodaleles žmonės naudoja tūkstančius metų, neišmanydami jų technologijos. Gyvename apsupti nanomedžiagų, negana to – esame iš jų pagaminti: atomai ir molekulės yra nanomastelio objektai. Tai ne naujiena.

Tačiau, sukūrus tokius prietaisus kaip atominės jėgos mikroskopas ir skenuojantis tunelinis mikroskopas, naudojant elektronų pluošto litografiją, galima valdyti nanodaleles ir konstruoti naujas nanomedžiagas. Vienas patraukliausių nanotechnologijų aspektų yra neįtikėtinai mažas mastelis, kuriame vyksta nanoinžinerija ir nanogamyba. Tokių sprendimų vis labiau reikia moderniai statybų pramonei ir architektūrai. Konstruojant nanomedžiagas, buvo pralaužtas dydžio barjeras, žemiau kurio kietosios dalelės elektronų energija kiekybiškai kvantuojama. Vadinamasis kvantinio dydžio efektas apibūdina kietųjų dalelių elektronų savybes, sumažinus iki nanomastelio: dėl to medžiagos gali įgauti kitokių savybių, palyginti su tuo, ką jos demonstruoja makroskalėje. Pavyzdžiui, nepermatomos medžiagos tampa skaidrios (varis); inertiškos medžiagos tampa katalizatoriais (platina); stabilios medžiagos tampa degios (aliuminis); kietos dalelės kambario temperatūroje virsta skysčiais (auksas); izoliatoriai tampa laidininkais (silicis). Antras svarbus nanoskalės aspektas yra tas, kad kuo mažesnė nanodalelė, tuo didesnis jos santykinis paviršiaus plotas ir elektroninė jo struktūra kardinaliai pasikeičia. Abu šie reiškiniai labai pagerina katalizinį aktyvumą, tačiau taip pat gali sukelti agresyvų cheminį reaktyvumą. Įspūdingos nanotechnologijų, kurias siūlo inžinieriai ir tyrėjai, perspektyvos kyla iš šių unikalių kvantinių ir paviršiaus reiškinių, kurie yra svarbūs nanoskalėje, todėl galima kurti naujas medžiagas ir jas inovatyviai pritaikyti. Nanotechnologijų pritaikymas statybų pramonėje ir statybinėse konstrukcijose yra vienas ryškiausių mokslinių tyrimų bendruomenės prioritetų. Nanomedžiagos naudojamos nuo konstrukcijų sutvirtinimo iki savaime išsivalančių medžiagų gamybos ir energijos taupymo bei aplinkos taršos mažinimo. TOBULINAMOS CEMENTO SAVYBĖS Cementas yra viena plačiausiai naudojamų medžiagų statybų pramonėje, bet jo mechaninės savybės labai blogos, ir tai mažina konstrukcijų komponentų patvarumą. Be to, cemento gamyba yra vienas didžiausių CO 2 išmetimo šaltinių (5–6 % visų CO 2 išmetimų kasmet). Didėjant aukštos kokybės konstrukcinių medžiagų ir komponentų poreikiui, sparčiai kuriamos naujos medžiagų klasės: statybų pramonė yra aštunta sritis pagal nanotechnologijų taikymą. Medžiagos, kurių pagrindas yra anglis ir metalų oksidai kaip nanopriedai betono gamyboje pagerina jo savybes ir sprendžia tokius iššūkius kaip ilgas cemento mišinių kietėjimo laikas, silpnas konstrukcijų atsparumas įtrūkimams, mažas gniuždomojo stiprio rodiklis, menkas lankstumas ir didelė vandens sugertis. Daugiausia dėmesio skiriama tam, kad naujos medžiagos eksploatacijos laikotarpis būtų ilgesnis, ji pati būtų atsparesnė ir funkcionalesnė. Nanotechnologijos yra plačiai naudojamos hidraulinio cemento ir portlandcemenčio gamyboje, taip pat tobulinant kompozicinį cementą. Į cementą maišomos nanodalelės – tai įvairios nanoskalės medžiagos, kurios pridedamos prie cemento, siekiant pagerinti įvairias cementinių medžiagų mechanines savybes: nanosilicis, anglies nanovamzdeliai, nanokalcio karbonatas, nanotitanas, nanoaliuminis, nanocinko oksidas, nanoceliuliozė ir kt. Naudojant nanotechnologijas sukurti nauji produktai demonstruoja didesnį cementinių medžiagų atsparumą tempimui, korozijai, įtrūkimams, karščiui, stiprumą ir daugelį kitų mechaninių savybių.

Bažnyčia Romoje: jos statybai panaudotas fotokatalitinis, savaime išsivalantis betonas, kurį pagamino bendrovė „Italcementi“; tokie paviršiai gali nukenksminti ant jų esančius infekcijos sukėlėjus ir užkirsti kelią bakterijų plitimui per užterštus paviršius. (Šaltinis: quartiermagazin.com/quartier08/der-weise-riese)

ŽALIOS AUGANČIOS PLYTOS PRILYGSTA BETONUI Mokslininkai sukūrė gyvą betoną, panaudodami melsvadumblių bakterijos fotosintezę, jai augant ir mineralizuojantis smėlio ir hidrogelio terpėje. Sukurta gyvoji medžiaga turi ir laikančiųjų konstrukcijų stiprumo, kaip cemento skiedinys, ir biologinę funkciją. Metodas pristatytas sausį žurnale „Matter“. Mokslininkai sukūrė konstrukciją iš smėlio ir hidrogelio bakterijai augti. Hidrogelis sulaiko drėgmę ir maistines medžiagas, kad bakterijos galėtų daugintis ir mineralizuotis – panašiai kaip jūros kriauklės susidaro vandenyne. Konstrukcijai biomineralizuoti naudota melsvadumblių fotosintezė, todėl medžiaga yra žalia kaip Frankenšteinas. Smėlio ir hidrogelio plyta ne tik gyva, bet ir dauginasi. Padalijus plytą per pusę, bakterijos gali išauginti dvi plytas, naudodamos papildomą smėlį, hidrogelį ir maistines medžiagas. Tyrėjai pademonstravo, kad viena „tėvų“ plyta per tris kartus gali sukurti iki aštuonių plytų. Tai iššūkis įprastiems konstrukcinių statybinių medžiagų gamybos būdams. Betonas yra antra labiausiai naudojama medžiaga žemėje po vandens, tačiau jo gamyba labai tarši. Tyrėjų komandos sukurtas metodas suteikia ekologišką alternatyvą šiuolaikinėms statybinėms medžiagoms. Vis dėlto šiai žaliai medžiagai reikia išlygų. Plyta turi būti visiškai išdžiovinta, kad pasiektų maksimalų konstrukcinį stiprumą, o džiovinimas pakenkia bakterijos gyvybingumui. Norint išlaikyti struktūrinę funkciją ir užtikrinti mikrobų išlikimą, yra kritiškai optimali santykinė drėgmė ir laikymo sąlygos. Kontroliuojant drėgmę ir temperatūrą, galima pasiekti, kad bakterijos augtų ir medžiaga atliktų struktūrines funkcijas. Tyrimas padėjo pagrindą naujoms įdomioms medžiagoms sukurti, atsižvelgiant į poveikį aplinkai. Tyrėjai sako, kad jie bando „atgaivinti“ statybines medžiagas. Kitas žingsnis – ištirti daugybę šio metodo pritaikymo galimybių, naudojant skirtingo funkcionalumo bakterijos, ir kuriant naujas medžiagas.

PAJĖGIOS SUSIDOROTI IR SU TRIUKŠMU Triukšmas – viena didžiausių šiuolaikinio gyvenimo problemų. Speciali nanomedžiaga, gebanti pakeisti garso bangų kryptį, gali būti taikoma statybų srityje, siekiant slopinti pašalinį triukšmą. Mokslininkai iš Ispanijos sukūrė šią technologiją, panaudoję dviejų medžiagų sluoksnius. Šios medžiagos sudėtyje turi garso kristalų grupes – kompozicijas iš miniatiūrinių aliuminio arba kitų medžiagų dalelių, kurios leidžia prasiskverbti vieno ilgio bangoms, bet blokuoja kitokio ilgio bangas. Kurdami medžiagą, tapusią užkarda tam tikro ilgio mikrobangoms, mokslininkai naudojo metamedžiagas, dirbtiniu būdu pagamintus kompozitus. Siekdami blokuoti tam tikro diapazono šviesos bangas, naudodami nanotechnologijas mokslininkai netikėtai sukūrė medžiagą, kurioje metamedžiagos manipuliuoja garso bangomis: garsams sklindant iš skirtingų pusių, viena garso banga, besiskverbianti per medžiagą iš vienos pusės, juda kitokiu greičiu nei banga, judanti priešais ją. Perėjusios per objektą, jį apjuosusios bangos sugrįžta į pradinę būseną, tad esantieji objekto viduje neišgirsta jokių garsų, sklindančių iš išorės.

ENERGIJOS TAUPYMO SPRENDIMAI Pasinaudojant nanotechnologijų pažanga, ieškoma ne tik būdų pagerinti medžiagų funkcionalumą, bet ir analizuojami energijos taupymo bei energinio efektyvumo gerinimo aspektai, nes didelė dalis visos energijos sunaudojama komerciniams ir gyvenamiesiems pastatams šildyti, apšviesti ir kondicionuoti. Nanotechnologijos leido sukurti naujas izoliacines medžiagas, išsiskiriančias geresnėmis izoliacinėmis savybėmis, intelektualiomis struktūromis, galinčiomis optimizuoti energijos naudojimą. Nanostruktūriniai aerogeliai yra labai porėtos kietosios medžiagos, kurių daugiau nei 80 % sudaro oras. Ši izoliacinė medžiaga naudojama statybų sektoriuje vidaus ir išorės izoliacijai. Aerogelis – mažo tankio, kieta, bet

labai lengva medžiaga, iš kurios ištrauktas skystis pakeistas dujomis. Medžiaga yra permatoma, bet tvirta: nurodoma, kad 2 g aerogelio išlaiko 2,5 kg svorio plytą. Aerogelis yra atsparus ugniai ir atlaiko iki 1 400 °C temperatūrą. Šią nanomedžiagą įmanoma gaminti įvairių žaliavų pagrindu. Daugiausia pagaminama silikatinių, taip pat gaminami ir anglies, plastiko bei metalo oksido aerogeliai. Dauguma aeorgelių, naudojamų statybų sektoriuje, yra sintetiniai silikatiniai aerogeliai, amorfiniai arba kristaliniai, pavyzdžiui, besiskverbiančio lankstaus neaustinio paviršiaus. Statybų pramonei naudojamiems šiltinimo produktams gaminti naudojamas silicis ir jo oksidas. Specialiuose autoklavuose džiovinimo metodu gaminamo aerogelio poringumas yra 80 % ir tai užtikrina mažą šilumos laidumą. Aerogeliai yra pritaikyti įvairiems pastatų šiltinimo normatyvams. Jie naudojami stiklo paketuose tarp stiklų ir stiklo konstrukcijose, taip pat kaip šiltinimo medžiaga tarp sienų arba vidaus šiltinimo darbams. Populiariausios yra iš aerogelių gaminamos izoliacinės plokštės, jos klijuojamos prie sienos ir dengiamos armuoto tinko sluoksniais.

Tačiau aerogelio gamybai eikvojami dideli energijos ištekliai, šios medžiagos gamybos savikaina yra didelė. Be to, gaminant, apdirbant ar utilizuojant šią nanostruktūros medžiagą, kyla dulkės, nuo kurių turi būti apsaugoti kvėpavimo takai, oda, taip pat aplinka. Vakuuminės izoliacijos plokštė (angl. Vacuum Insulated Panels, VIP) puikiai izoliuoja būdama tik penktadalio įprastos izoliacinės medžiagos storio. Jos šilumos laidumas itin mažas. Vakuuminės izoliacijos plokštes, sukurtas naudojant nanotechnologijas, sudaro porėta šerdis (pavyzdžiui, silicio rūgšties silikagelis) ir hermetiškas apvalkalas (dažniausiai metalizuota plastiko folija). Vakuuminė izoliacija naudojama šaldymo bei kituose specializuotuose pramonės įrenginiuose. Šios plokštės taikymo sritys apima gyvenamųjų pastatų konstrukcijas, išorinių sienų šiltinimą, perdangų izoliaciją. Ji itin tinka izoliacijai taupant erdvę, pavyzdžiui, ten, kur yra žemos lubos, arba izoliuojant palėpes. Taip pat ši izoliacinė medžiaga naudojama ir stiklo paketuose, duryse ir kt. Nepaisant gerų pačios plokštės izoliacinių savybių, atsiranda šilumos nuostolių per jos jungtis – plokštės dydis turi idealiai tikti, kad izoliuotų be plyšių. Plokštes būtina nepažeidžiant pritvirtinti sandūrose: sandarus plokštės paketas nei montuojant, nei vėliau negali būti pažeistas, todėl vakuuminės izoliacijos plokščių įrengimo darbai gana sudėtingi. Vakuuminė izoliacija turi būti įrengiama taip, kad ją būtų įmanoma išmontuoti pasibaigus naudojimo laikui. Šios plokštės šerdies medžiaga yra tokia brangi, kad ją rekomenduojama naudoti pakartotinai. Vakuuminės izoliacijos gamybai reikia daug energijos ir jos savikaina yra didelė, todėl ji naudojama tik ten, kur nepakanka erdvės įprastam izoliaciniam sluoksniui.

KOKYBIŠKI SPRENDIMAI AMBICINGIEMS POREIKIAMS

• Lauko baldai, gultai, skėčiai nuo saulės • Kėdės ir stalai, skirti pobūviams ir konferencijoms • Stalų kojos ir stalviršiai • Led baldai ir dekoracijos

GERAS ORAS JŪSŲ NAMUOSE

Dar prieš karantino paskelbimą apie 90 % savo laiko praleisdavome patalpose. Tendencijos rodo, kad šis skaičius gali ir didėti. Visi sutinkame dėl kvėpavimo geru oru svarbos. Bet kaip tai užtikrinti mūsų gyvenamosiose patalpose? Oro kokybę galima vertinti trimis pagrindiniais veiksniais. Temperatūra: per karštas ar per šaltas oras sukelia mums diskomfortą. Šiuo rodikliu rūpinasi patalpų šildymo sistema. Oro drėgmė: ir per sausas, ir per drėgnas oras kenkia mums bei aplinkai. Tvarkytis su drėgme mums padeda vėdinimas. CO 2 (anglies dvideginio) kiekis ore: šis parametras tiesiogiai priklauso nuo to, kiek žmonių yra patalpoje ir per kiek laiko pakeičiame patalpų orą. Suvokti, ar kambaryje CO 2 koncentracija yra tinkama, žmogui labai sunku. Kaip ir mūsų planeta, žmonės nėra įpratę prie didelio CO 2 kiekio. Kuo mažesnės bei sandaresnės patalpos ir kuo daugiau žmonių jose yra, tuo didesnis CO 2 lygis. Norint mėgautis puikia savijauta ir gyvybingumu, reikia panaudotą patalpų orą nuolat keisti šviežiu. Kalbant apie temperatūrą, pirmiausia suprantame, kad mums šalta ar karšta. Jei šalta – šildome, jei karšta – vėsiname.

AR ŽINOJOTE, KAD..? Kambaryje, kur yra didesnis drėgmės lygis, jaučiamės daug nepatogiau ir karščiau nei kambaryje, kuriame yra ta pati temperatūra, bet oras sausesnis (pavyzdžiui, saunoje). Užuot pučiant šaltą orą oro kondicionieriumi ir rizikuojant susirgti peršalimo ligomis, užtektų tiesiog sumažinti oro drėgmės lygį.

KARTAIS ORO DRĖGNUMAS PATALPOSE YRA LABAI SVARBUS ASPEKTAS. KADA? Per didelis drėgmės kiekis ore sudaro žalingą terpę, dėl kurios gali būti pažeidžiamos apdailos medžiagos, atsirasti sveikatai kenksmingų pelėsių ar nepageidaujamose vietose susidaryti kondensatas. Šiaurės šalių žiemos nėra tokios šaltos kaip anksčiau, tačiau šildymo laikotarpiu oro drėgmė vis dar yra gana žema. Jei žiemą kambarius vėdinsime tiesiogiai įleisdami šaltą lauko orą, mūsų patalpų oras bus tikrai sausas, o tai gali sukelti tam tikrų nepatogumų. Pernelyg sausas oras nėra tinkamas mūsų gleivinei ir odai, taip pat mūsų baldams, grindų parketui ir kitiems mediniams paviršiams. Jei bandytume padidinti oro drėgnumą ar tik išlaikyti jo lygį, greitai suprastume, kad tai padaryti yra daug sunkiau, nei pašalinti drėgmę.

Žmogui komfortiški oro parametrų lygiai: • temperatūra nuo +20 iki +25 °C; • drėgmė nuo 35 iki 60 %; • CO 2 < 1 000 ppm (palyginimas: pušyno CO 2 koncentracija yra 400 ppm).

KAS SU ORU NUTINKA NAMUOSE, TURINČIUOSE SKIRTINGO TIPO VĖDINIMĄ? PAMODELIUOKIME KELIS SCENARIJUS.

1. Kokia būtų įprasta situacija sandariuose namuose su šiuolaikiškais langais ir šildymu, bet be vėdinimo sistemos, pavyzdžiui, savaitgalį, kai visi namuose, ar šiokiadienį, kai tėvai dirba, o vaikai mokosi iš namų? Namai ir įpročiai gali skirtis, tačiau, jei imtume vidutines lietuvių gyvenamąsias patalpas ~ 100 m 2 ploto su trimis miegamaisiais ir bendra svetainės bei virtuvės erdve, šis scenarijus nenustebintų: • patalpų temperatūra +22 °C; • oro drėgmė svetainėje 60–65 %; • CO 2 lygis 1 800–2 500 ppm; • oro kaita kas 5 valandas.

Verta pridurti, kad tokiuose namuose vėdinimas vyksta per nesandarias pastato vietas ir darinėjant duris bei langus. Kuo blogas šis scenarijus? Temperatūra atitinka mūsų komforto zoną, drėgmė šiek tiek aukštesnė už komfortišką, bet pakenčiama, tačiau CO 2 lygis yra mažiausiai du kartus didesnis, nei rekomenduojama. Tai net šešis kartus blogesnis oras nei užmiesčio miške. Ne taip seniai mūsų protėviai, leisdami daug laiko lauke ir gyvendami itin nesandariuose namuose, nuolat kvėpuodavo tokiu oru. Nelabai tikėtina, kad evoliucija privertė mus pakankamai prisitaikyti prie tokių aukštų CO 2 lygių, kuriuos patiriame šiais laikais. Galvos skausmas rytais, prasta miego kokybė, sunkumas susikaupti, virusinės infekcijos ir kvėpavimo takų ligos – visi šie simptomai gali būti blogos oro kokybės gyvenamosiose patalpose pasekmės.

2. Kokia situacija būtų namuose naudojant rekuperacinę vėdinimo sistemą? Vėdinimo įrenginys pašalins panaudotą orą ir pakeis jį šviežiu lauko oru. Keliaudamas vidun lauko oras yra papildomai išfiltruojamas, kad į namus nepatektų lauko dulkės ir kiti nešvarumai. Išfiltruotas šaltas lauko oras keliauja pro šilumokaitį, kuriame sušyla prasilenkdamas su išeinančiu šiltu patalpų oru. Jei vėdinimo įrenginyje naudojamas aukštos kokybės efektyvus plokštelinis šilumokaitis, šalinamas oras nesimaišys su grynu oru, o įeinantis oras prieš patekdamas į kambarius pakankamai sušils, kad būtų komfortiškai naudojamas ir taupytų šilumą. Tokio scenarijaus parametrai: • patalpų temperatūra +22 °C; • oro drėgmė svetainėje 25–30 %; • CO 2 lygis 700–1 000 ppm; • oras patalpose bus visiškai ištrauktas ir pakeistas šviežiu per dvi valandas. Kuo blogas šis scenarijus? Mums pavyko sureguliuoti CO 2 lygį, nes oro kaita padidėjo 2,5 karto, palyginti su prieš tai nagrinėtu atveju. Temperatūra komfortiška, tačiau oro drėgmė sumažėjo daugiau nei per pusę. Tai reiškia, kad pradės trauktis ir girgždėti medinės grindys, sausėti burnos ir nosies gleivinė, rankos, perštėti akys. Ką turėtume daryti? Yra du būdai, kaip pagerinti drėgmės lygį: arba ją išlaikyti patalpose, arba nuolat jas drėkinti. Pigiau ir efektyviau yra išsaugoti drėgmę ir neleisti jai pasišalinti per langus, nesandarias vietas ar vėdinimo sistemą. Lengviausias būdas tai pasiekti – naudoti vėdinimo įrenginį su entalpiniu (drėgmę grąžinančiu) šilumokaičiu.

3. Kokia būtų situacija namuose, naudojant rekuperatorių su entalpiniu šilumokaičiu? Šio scenarijaus parametrai: • patalpų temperatūra +22 °C; • oro drėgmė 35–45 %; • CO 2 lygis 700–1 000 ppm; • oras patalpose bus visiškai ištrauktas ir pakeistas šviežiu per dvi valandas. Išspręsta! Oro kokybė patalpose atitinka visus komforto parametrus. Entalpinis šilumokaitis gali grąžinti 74 % patalpų drėgmės, o tai padeda išlaikyti santykinę oro drėgmę 5–10 % aukštesnę, nei naudojant rekuperatorių su standartiniu šilumokaičiu, ir to pakaktų, kad jaustumėtės patogiai savo namuose. Be to, drėgmę grąžinantis rekuperatorius yra gerokai taupesnis elektros naudojimo atžvilgiu, nes grąžinus drėgmę nesusidaro kondensato, kuris gali užšalti. Tad elektrinis tenas įsijungia itin retai.

VOS PER METUS ATLIKTI REKONSTRUKCIJOS DARBAI STEBINA APIMTIMI

4,5 km lietaus kanalizacijos tinklo ir 207 m renovuotų vamzdynų, 8 km apšvietimo tinklams skirtų elektros ir beveik 2 km šviesolaidinių kabelių, poliams įrengti sunaudota 1 420 kub. m betono ir 223 t armatūrinio plieno, 31 tūkst. kub. m šalčiui atsparaus sluoksnio, 38 tūkst. kub. m asfalto sluoksnių – tai tik dalis UAB „Fegda“ darbų, atliktų vienoje iš svarbiausių Lietuvos kelių atkarpų A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda. „Didžiausias projekto iššūkis – eismo srautų perskirstymas šiame kelyje. Ir patiems kauniečiams, ir pro šalį važiuojantiesiems šis plentas labai svarbus, tad reikėjo užtikrinti, kad transportas laisvai ir netrukdomai galėtų pravažiuoti per statybvietę, – pasakoja įmonės direktorius Žydrius Baublys. – Galvojome, kad būsime visuomenės priešai. Tačiau, praėjus mėnesiui po statybos pradžios, pamatėme, kad transportas gana lengvai juda statybvietėje, be to, žmonės rinkosi aplinkinius kelius. Nusiskundimų po pirmo mėnesio beveik nebeliko.“ Įmonė, laimėjusi daugiau nei 17 mln. eurų Islandijos plento rekonstrukcijos projektą, visus numatytus darbus atliko per vienus metus. Objekte nuolat dirbdavo apie 120 darbuotojų.

INŽINERINIŲ TINKLŲ STATYBA: SENIEJI – REKONSTRUOTI, NAUJI – ITIN PATIKIMI Kadangi vykdant kelio platinimo darbus asfalto dangų plotas padidėjo kone dvigubai, buvo svarbu tinkamai išspręsti paviršinio vandens nuvedimo klausimą neviršijant projekto apimties. Šiame kelio ruože paviršinio vandens tinklai padalinti į du baseinus: pirmasis yra prijungtas prie jau buvusių lietaus nuotekų tinklų, o antrojo baseino lietaus vanduo išvalomas naftos produktų atskirtuve ir išleidžiamas į Neries upę. Prie šio lietaus kanalizacijos tinklo yra prijungti ir drenažo tinklai, šalinantys požeminį vandenį, susirenkantį asfalto dangos konstrukcijoje.

Nauja greitkelio apšvietimo linija įrengta skiriamojoje kelio juostoje – pastatytos saugios 12 m aukščio apšvietimo atramos su dvigubomis gembėmis, ant kurių montuojami 140 W šviesos diodų (LED) šviestuvai. Jungiamieji keliai apšviečiami 51 W LED šviestuvais, sumontuotais ant 10 m aukščio atramų. Ir nors apšviečiamas dangų plotas padvigubėjo, apšvietimui sunaudojamas elektros kiekis išliks toks pat kaip iki šiol.

NAUJOJI KELIO DANGA GEROKAI TVIRTESNĖ Visa buvusi kelio danga buvo keičiama nauja, sustiprinta dangos konstrukcija. Dėl dabartinės transporto apkrovos buvo išmontuota esama dangos konstrukcija ir tvarkoma žemės sankasa, stabilizuojant ją 30 cm smėlio bei žvyro mišinio sluoksniu. Taip pat kai kuriose silpnose vietose žemės sankasa buvo sustiprinta geotekstilės sluoksniu bei geotinklais. Pagal dabartines projektavimo taisykles, toks žemės sankasos sustiprinimas atliekamas siekiant, kad įrengta žemės sankasa būtų eksploatuojama be remonto ne mažiau kaip 100 metų. Be to, vandeniui pašalinti iš apsauginio šalčiui atsparaus sluoksnio įrengtas drenažas iš d.113 vamzdžių su geotekstilės filtru. Greitkelio danga įrengta SV dangos konstrukcijos klasės, jungiamuosiuose keliuose – II klasės. Abipus greitkelio įrengti H2 sulaikymo lygio apsauginiai kelio atitvarai, taip pat priemonės nuo akinimo.

ATRAMINĖ SIENA UŽTIKRINA SAUGUMĄ Siekiant išplatinti kelią nuo keturių iki aštuonių eismo juostų ir įrengti jungiamuosius kelius, reikėjo praplatinti iškasą, todėl pastatyta atraminė siena A1 kelio dešinėje pusėje ties Vytėnais, sulaikanti grunto poslinkius į važiuojamąją dalį. Atraminės sienos konstrukciją sudaro gręžtiniai d.620, d.880 betoniniai ir gelžbetoniniai poliai.

„Šioje vietoje buvo itin stiprus gruntas, tad gręžti buvo labai sudėtinga. Tai užtruko kur kas daugiau laiko, nei mes planavome“, – apie darbų specifiką pasakoja įmonės direktorius. – Vaizdžiai kalbant, gruntas buvo toks stiprus, kad buvo galima šlaitą nukasti vertikaliai statų ir palikti be jokių atraminių sienų, kaip daroma kalnuotose vietovėse. Tik to neleidžia padaryti projektavimo taisyklės ir erozinis paviršinio vandens poveikis, kuris susilpnina gruntą.“ Sienos apdailai naudojami rūdinto plieno U profilio lankstiniai. Visi matomi paviršiai impregnuojami ir padengiami nuo grafičių apsaugančia danga.

www.fegda.lt

This article is from: