ARCHITEKTŪROS IR GAMTOS INTEGRACIJA : SVEIKATINGUMO CENTRAS TELŠIUOSE
Magistro baigiamasis darbas
Architektūros studijų programa, valstybinis kodas 6011PX004
Architektūros specializacija
Architektūros studijų kryptis
Studentas : Aurimas Degutis
Darbo vadovas : Prof. Gintaras Čaikauskas
VILNIUS, 2026
1.1.1
ĮVADAS
0.1 TEMOS AKTUALUMAS IR PROBLEMATIKA
Šiuolaikinėje architektūroje vis didesnis dėmesys skiriamas pastatų ir gamtinės aplinkos santykiui. Klimato kaitos, biologinės įvairovės nykimo ir urbanizacijos procesai skatina ieškoti projektavimo metodų, leidžiančių mažinti neigiamą statybos poveikį aplinkai bei formuoti darnesnį žmogaus ir gamtos ryšį. Ši problema ypač aktuali saugomose teritorijose, kuriose architektūra privalo reaguoti ne tik į funkcinius ar estetinius poreikius, bet ir į jautrią ekologinę aplinką.
Sveikatingumo architektūra šiame kontekste tampa reikšminga dėl tiesioginio ryšio tarp aplinkos kokybės ir žmogaus fizinės bei emocinės savijautos. Tyrimai rodo, kad natūralios šviesos, vandens, augalijos, kraštovaizdžio bei natūralių medžiagų integracija architektūroje gali mažinti stresą, gerinti emocinę būseną ir skatinti atsipalaidavimą. Dėl šios priežasties biofilinio dizaino principai vis dažniautaikomi sveikatingumocentruose,SPAkompleksuosebei terapinėseerdvėse.
Lietuvoje dauguma tvarios architektūros sprendimų dažniausiai apsiriboja energinio efektyvumo klausimais, tačiau rečiau nagrinėjamas architektūros santykis su ekologiniais procesais ir kraštovaizdžio sistemomis. Vandens valdymo infrastruktūra, konstruotos šlapynės ar gamtinės
mikroklimato reguliavimo priemonės dažnai lieka techninėmis sistemomis ir netampa integralia architektūrinės koncepcijos dalimi.
Germanto kraštovaizdžio draustinis Telšiuose reprezentuoja jautrų gamtinį kontekstą, kuriame susiduria rekreacinės infrastruktūros poreikis ir aplinkos apsaugos reikalavimai. Teritorijoje esanti apleista „Germanto vilos“ infrastruktūra atskleidžia nykstančios rekreacinės architektūros problematiką bei kartu sudaro prielaidas ieškoti naujų architektūros ir kraštovaizdžio integracijos modelių.
Pagrindinė darbo problema formuluojama klausimu: kaip projektuoti sveikatingumo centrą saugomoje teritorijoje taip, kad architektūra veiktų kaip kraštovaizdžio dalis ir kartu prisidėtų prie ekologinių procesų stiprinimo?
0.2 TYRIMO OBJEKTAS
Tyrimo objektas – sveikatingumo centro architektūra saugomos gamtinės teritorijos kontekste. Darbe nagrinėjama architektūros ir gamtinės aplinkos integracijos galimybė Germanto kraštovaizdžio draustinyje Telšiuose.
Tyrime analizuojami biofilinio dizaino principai, ekologinės infrastruktūros integravimo metodai bei vandens kaip architektūrinio ir kraštovaizdinio elemento vaidmuo formuojant terapinę aplinką.
Taip pat tiriamas gamtinių procesų panaudojimas architektūrinės formos generavimui.
0.3 TYRIMO TIKSLAS
Ištirtiarchitektūrosir gamtinėsaplinkosintegracijosprincipusbeipritaikytijuossveikatingumo centro projektui Germanto kraštovaizdžio draustinyje.
0.4 TYRIMO UŽDAVINIAI
1. Išanalizuoti architektūros ir gamtinės aplinkos integracijos teorinius principus.
3. Išnagrinėti vandens ir ekologinės infrastruktūros integravimo metodus architektūroje.
4. Atlikti Germanto teritorijos gamtinę ir urbanistinę analizę.
5. Meninio tyrimo pagalba suformuoti architektūrinės formos generavimo principus.
6. Parengti sveikatingumo centro architektūrinę koncepciją.
0.5 TYRIMO METODIKA
Darbe taikoma teorinių, empirinių ir projektinių metodų kombinacija.
Teorinėje dalyje atliekama literatūros analizė, nagrinėjanti biofilinio dizaino, ekologinės architektūros, kraštovaizdžio integracijos bei adaptyvaus projektavimo principus. Taip pat analizuojami architektūriniai precedentai ir analogai.
Empirinėje dalyje atliekami Germanto teritorijos vietos tyrimai: kraštovaizdžio analizė, fotofiksacijos, hidrologinių sąlygų ir gamtinio karkaso tyrimas.
Meninio tyrimo metu naudojami fiziniai modeliai, batimetrinių struktūrų analizė, druskos kristalizacijos ir ledo transformacijų eksperimentai. Šie tyrimai naudojami kaip architektūrinės formos generavimo metodas.
Projektinėje dalyje teorinės ir meninio tyrimo išvados transformuojamos į architektūrinę koncepciją, apimančią erdvinę struktūrą, kraštovaizdžio integraciją, vandens sistemas ir biofilinio dizaino principų taikymą.
0.6
DARBO STRUKTŪRA
Darbą sudaro penkios pagrindinės dalys.
Pirmojoje dalyje analizuojami architektūros ir gamtinės aplinkos integracijos principai, biofilinio dizaino metodai, vandens kaip ekologinės infrastruktūros vaidmuo bei adaptyvaus projektavimo strategijos.
Antrojoje dalyje pristatomas meninis tyrimas, kuriame Germanto ežero batimetrinės struktūros, kristalizacijos procesai ir ledo transformacijos naudojami kaip architektūrinės formos generavimo metodas.
Trečiojoje dalyje atliekama analogų studija, nagrinėjanti sveikatingumo architektūros ir kraštovaizdžio integracijos precedentus.
Ketvirtojoje dalyje analizuojama Germanto teritorija: kraštovaizdis, hidrologinė situacija, želdiniai, urbanistinis kontekstas ir vietos identitetas.
Penktojoje dalyje pateikiama sveikatingumo centro architektūrinė koncepcija, pagrįsta teorinių ir meninių tyrimų rezultatais.
1.1 ARCHITEKTŪROS IR GAMTOS SANTYKIO EVOLIUCIJA
Šiuolaikinėje architektūroje vis daugiau dėmesio skiriama pastatų ir gamtinės aplinkos
santykiui. Klimato kaitos, biologinės įvairovės nykimo bei urbanizacijos procesai verčia ieškoti projektavimo būdų, kurie padėtų mažinti neigiamą statybos poveikį aplinkai ir stiprintų darnesnį
žmogaus bei gamtos ryšį. Ši problema ypač aktuali saugomose teritorijose, kuriose architektūra turi atliepti ne tik funkcinius ar estetinius poreikius, bet ir jautrią ekologinę aplinką.
Sveikatingumo architektūra šiame kontekste tampa reikšminga dėl tiesioginio ryšio tarp aplinkos
kokybės ir žmogaus fizinės bei emocinės savijautos. Tyrimai rodo, kad natūralios šviesos, vandens, augalijos, kraštovaizdžio ir natūralių medžiagų įtraukimas į architektūrą gali mažinti stresą, gerinti emocinę būseną ir skatinti atsipalaidavimą. Dėl to biofilinio dizaino principai vis dažniau taikomi sveikatingumo centruose, SPA kompleksuose bei terapinėse erdvėse.
Lietuvoje dauguma tvarios architektūros sprendimų dažniausiai apsiriboja energinio efektyvumo klausimais, tačiau rečiau nagrinėjamas architektūros ryšys su ekologiniais procesais ir kraštovaizdžio sistemomis. Vandens valdymo infrastruktūra, konstruotos šlapynės ar gamtinės mikroklimato reguliavimo priemonės dažnai lieka techninėmis sistemomis ir netampa integralia architektūrinės koncepcijos dalimi.
Germanto kraštovaizdžio draustinis Telšiuose atspindi jautrų gamtinį kontekstą, kuriame susiduria rekreacinės infrastruktūros poreikis ir aplinkos apsaugos reikalavimai. Teritorijoje esanti apleista „Germanto vilos“ infrastruktūra išryškina nykstančios rekreacinės architektūros problemą ir kartu sudaro prielaidas ieškoti naujų architektūros bei kraštovaizdžio integracijos modelių.
Pagrindinė darbo problema formuluojama klausimu: kaip projektuoti sveikatingumo centrą saugomoje teritorijoje taip, kad architektūra taptų kraštovaizdžio dalimi ir kartu prisidėtų prie ekologinių procesų stiprinimo?
1.1.1 IKIPRAMONINIS LAIKOTARPIS: ARCHITEKTŪRA KAIP
KRAŠTOVAIZDŽIO DALIS
Ikipramoniniu laikotarpiu architektūra buvo glaudžiai susijusi su gamtine aplinka ir tiesiogiai priklausė nuo vietos klimato, reljefo bei prieinamų medžiagų. Vernakulinė architektūra formavosi prisitaikantpriekonkrečiųgamtiniųsąlygų,todėlpastatainatūraliaitapdavokraštovaizdžiodalimi. Kaimo sodybos, ūkiniai pastatai ir miestelių užstatymas buvo orientuojami pagal saulės kryptį, vyraujančius vėjus bei reljefo ypatumus, siekiant užtikrinti kuo palankesnes gyvenimo sąlygas (žr. 1 pav.).
1 pav. Žemaitijos sodyba (19 a., Žemaičių muziejus Alka)
Lietuvos etninėje architektūroje ryškiai matomas vietinių medžiagų naudojimas ir prisitaikymas prie klimato sąlygų. Pastatai dažniausiai buvo statomi iš vietinės medienos, o jų konstrukciniai sprendimai formavosi atsižvelgiant į šilumos išsaugojimą, natūralų vėdinimą ir apsaugą nuo drėgmės.
Architektūriniai sprendimai šiame laikotarpyje pirmiausia buvo grindžiami praktiniais poreikiais. Stogo nuolydis, langų dydis, sienų storis ar pastato orientacija buvo tiesioginis atsakas į aplinkos sąlygas ir turimas technologines galimybes. Dėl šios priežasties vernakulinė architektūra pasižymėjo natūraliu ryšiu su kraštovaizdžiu ir racionaliu išteklių naudojimu.
1.1.2 INDUSTRIALIZACIJA: ATSISKYRIMO PRADŽIA
Pramonės revoliucija XIX amžiuje iš esmės pakeitė architektūros ir gamtinės aplinkos santykį. Naujos statybinės medžiagos –geležis, plienas, betonas irstiklas –leidokurti konstrukcijas, kurios nebepriklausė nuo vietinių išteklių ar tradicinių statybos metodų. Technologinė pažanga taip pat sudarė galimybes kontroliuoti vidaus mikroklimatą naudojant mechanines šildymo, vėdinimo ir apšvietimo sistemas, todėl pastatai tapo mažiau priklausomi nuo gamtinių sąlygų.
Šiame laikotarpyje architektūra palaipsniui pradėta suvokti kaip autonomiška sistema, galinti funkcionuoti nepriklausomai nuo kraštovaizdžio ar klimato. Gamtinė aplinka dažnai buvo traktuojama kaip teritorija plėtrai arba techninė kliūtis, kurią reikia įveikti infrastruktūros ir inžinerinių sprendimų pagalba.
Lietuvoje ryškūs industrializacijos procesai pasireiškė sovietmečiu, sparčiai vystant standartizuotą gyvenamųjų rajonų statybą. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje formuoti stambūs daugiabučių kvartalai buvo projektuojami pagal tipinius modelius, mažai atsižvelgiant į vietos reljefą, mikroklimatą ar kraštovaizdžio charakterį (žr. 2 pav.). Tokie sprendimai skatino architektūros unifikaciją ir silpnino ryšį su vietos gamtiniu kontekstu.
Želdiniai urbanistinėje struktūroje dažniausiai atliko estetinę arba sanitarinę funkciją, tačiau retai buvo integruojami kaip aktyvi ekologinė ar erdvinė sistema. Dėl šios priežasties architektūros ir gamtos santykis tapo labiau fragmentuotas, o gamtiniai procesai buvo atskirti nuo architektūrinio formavimo principų.
XX amžiaus pirmoje pusėje modernizmo architektūra dar labiau pakeitė architektūros ir gamtinės aplinkos santykį. Technologinė pažanga, industrializacija ir funkcionalizmo idėjos skatino architektūrą suvokti kaip racionalią ir universalią sistemą. Le Corbusier teiginys, kad „namas yra mašina gyventi“ (pranc. une machine à habiter), atspindėjo požiūrį, kuriame pastatas suprantamas kaip funkcionalus technologinis objektas, nepriklausomas nuo vietos ar gamtinio konteksto (Le Corbusier, 1923).
Modernizmo architektūroje vyravo standartizacijos, funkcionalumo ir universalių sprendimų principai. Pastatai buvo projektuojami kaip autonomiški objektai, galintys būti statomi skirtingose vietose beveik nekeičiant jų architektūrinės struktūros. Villa Savoye (1931) projektas aiškiai iliustruoja šį požiūrį – pastatas pakeliamas ant pilotis konstrukcijų, fiziškai atitraukiant architektūrą nuo žemės paviršiaus ir kraštovaizdžio (žr. 3 pav.).
3 pav. „Villa Savoye“ (Le Corbusier , 1931)
Tačiau modernizmo architektūra nebuvo vienalytė. Greta universalizuojančios krypties formavosi ir kontekstualesnis požiūris į architektūrą bei jos santykį su gamta. Frank Lloyd Wright plėtojo organinės architektūros idėją, kurioje pastatas suvokiamas kaip neatsiejama vietos dalis. Projektas Fallingwater (1939) demonstruoja architektūros integraciją į kraštovaizdį, kur pastatas, vanduo ir reljefas formuoja vientisą kompoziciją (žr. 4 pav.).
4 pav. „Fallingwater“ (Frank Lloyd Wright, 1939)
Panaši kryptis matoma ir Alvar Aalto kūryboje. Jo projektuose modernistiniai principai derinami su natūraliomis medžiagomis, jautriu masteliu ir prisitaikymu prie vietos klimato. Villa Mairea (1939) laikoma vienu svarbiausių pavyzdžių, kuriame modernizmo architektūra integruojama į Šiaurės kraštovaizdį ir miško aplinką (žr. 5 pav.).
Taigi modernizmo laikotarpiu išryškėjo dvi skirtingos architektūros kryptys. Viena jų siekė universalumo ir technologinio autonomiškumo, kita – jautresnio santykio su vieta, reljefu ir gamtine aplinka. Šis skirtumas tapo svarbiu pagrindu vėlesnėms architektūros ir kraštovaizdžio integracijos idėjoms.
5 pav. „Villa Mairea“ (Alvar Aalto, 1939)
1.1.4 APLINKOSAUGINIS LŪŽIS: SISTEMINĖ ANALIZĖ
XX amžiaus antroje pusėje augantis aplinkosauginis sąmoningumas paskatino iš naujo vertinti industrializacijos poveikį gamtinei aplinkai. 1960–1970 m. aplinkosauginis judėjimas iškėlė klausimus apie nekontroliuojamos urbanizacijos, taršos ir gamtinių resursų eksploatacijos pasekmes. Rachel Carson knyga „Tylus pavasaris“ (angl. Silent Spring, 1962) atkreipė dėmesį į pesticidų poveikį ekosistemoms, o pirmoji „Žemės diena“ (angl. Earth Day, 1970) simbolizavo augantį visuomenės dėmesį aplinkosaugos problemoms.
Architektūroje ir urbanistikoje svarbiu lūžio tašku tapo Ian McHarg knyga „Dizainas su gamta“(angl. Design with Nature, 1969). Joje pirmą kartą sistemingai siūloma planavimo metodika, paremta gamtinių procesų analize. McHarg teigė, kad urbanistinė plėtra turi būti planuojama atsižvelgiant į reljefą, hidrologiją, dirvožemį, ekologinius ryšius ir biologinę įvairovę.
Naudodamas sluoksniuojamų
žemėlapių analizę, autorius
identifikavo ekologiškai jautrias teritorijas–šlapynes,potvyniųzonas ar migracijos koridorius – ir siūlė riboti intervenciją į šias sistemas (žr. 6 pav.).
Šis požiūris tapo svarbiu pagrindu šiuolaikiniam kraštovaizdžio planavimui bei ekologinei urbanistikai. Lietuvoje panašūs principai atsispindi teritorijų planavimo dokumentuose, kuriuose ekologinių koridorių, gamtinio karkaso ir saugomų teritorijų išsaugojimas tampa svarbia planavimo dalimi.
6 pav. Fiziografinės kliūtys schema (Design with Nature, 1969) (Išversta į Lt.)
1.1.5
ŠIUOLAIKINĖ INTEGRACIJA: TRYS PRINCIPAI
Pastaraisiais dešimtmečiais architektūros teorijoje ir praktikoje vis didesnis dėmesys skiriamas ne tik neigiamo poveikio aplinkai mažinimui, bet ir aktyviam architektūros vaidmeniui ekologinėse sistemose. Šiuolaikinis požiūris į architektūros ir gamtinės aplinkos santykį grindžiamas siekiu integruoti kraštovaizdžio, vandens, mikroklimato ir žmogaus gerovės klausimus į vieningą projektavimo sistemą.
Šiame kontekste galima išskirti tris pagrindinius principus, kurie tampa svarbūs šiuolaikinėje sveikatingumo architektūroje: biofilinį dizainą, ekologinę infrastruktūrą ir adaptyvų projektavimą.
Biofilinis dizainas
Biofilinis dizainas remiasi idėja, kad ryšys su gamtine aplinka turi tiesioginę įtaką žmogaus fizinei ir emocinei savijautai. Ši metodika orientuota į natūralios šviesos, vandens, augalijos, natūralių
medžiagų ir vizualinio ryšio su kraštovaizdžiu integraciją architektūroje.
E. O. Wilson biofilijos teorija (1984), Kellert ir kt. (2008) tyrimai bei Browning ir kt. (2014) suformavo teorinį pagrindą biofilinio dizaino taikymui architektūroje. Tyrimai rodo, kad biofilinės erdvės gali mažinti stresą, gerinti emocinę būseną ir kurti komfortiškesnę aplinką.
Ekologinė infrastruktūra
Ekologinės infrastruktūros principai grindžiami architektūros ir gamtinių procesų integracija. Pastatai šiame kontekste suvokiami kaip platesnės ekologinės sistemos dalis, susijusi su vandens ciklais, želdinių struktūra ir mikroklimato reguliavimu.
Tokie sprendimai kaip:
• konstruotos šlapynės;
• lietaus vandens surinkimo sistemos;
• infiltracinės zonos;
• žalieji stogai leidžia mažinti neigiamą poveikį aplinkai bei stiprinti kraštovaizdžio ekologines funkcijas.
Adaptyvus projektavimas
Šiuolaikinėje architektūroje taip pat svarbus tampa pastato ilgaamžiškumas ir gebėjimas
prisitaikyti prie kintančių poreikių. Stewart Brand teorijoje “Kaip pastatai mokosi”(angl. How Buildings Learn) (1994) architektūra suprantama kaip kintanti sistema, kurios skirtingi sluoksniai
laikui bėgant gali būti keičiami ir atnaujinami.
Adaptyvus projektavimas leidžia:
• prailginti pastato gyvavimo ciklą;
• sumažinti medžiagų švaistymą;
• užtikrinti lankstesnę erdvinę struktūrą;
• sumažinti griovimo poreikį ateityje.
Praktinis pavyzdys: Therme Vals
Peter Zumthor projektuotas „Therme Vals“ kompleksas Šveicarijoje (1996) laikomas vienu ryškiausių architektūros ir gamtinės aplinkos integracijos pavyzdžių (žr. 7 pav.). Pastatas projektuojamas kaip reljefo dalis – tūriai dalinai integruojami į kalvos struktūrą, o vietinis kvarco akmuo naudojamas kaip pagrindinė medžiaga.
Projekte vanduo tampa ne tik funkciniu elementu, bet ir svarbia erdvinės patirties dalimi. Natūrali šviesa, medžiagiškumas, garsas ir vandens atmosfera formuoja sensorinę aplinką bei stiprina ryšį su kraštovaizdžiu.
„Therme Vals“ pavyzdys rodo, kad architektūros integracija į gamtinę aplinką gali būti ne tik estetiškai ir emociškai paveiki, bet ir ilgalaikė bei ekonomiškai tvari strategija.
Sveikatingumo architektūros kontekste biofilinio dizaino principai taip pat siejami su geresne vartotojų patirtimi ir didesniu erdvių patrauklumu. Tyrimai rodo, kad natūralios aplinkos integracija gali teigiamai veikti lankytojų savijautą, komfortą ir erdvės suvokimą.
7 pav. „Therme Vals“, (Peter Zumthor, 1996)
1.1 SKYRIAUS IŠVADOS
Architektūros ir gamtinės aplinkos santykio raida atskleidžia, kad skirtingais istoriniais laikotarpiais keitėsi tiek architektūros formavimo principai, tiek požiūris į kraštovaizdį ir gamtinius procesus. Ikipramoninėje architektūroje pastatai buvo glaudžiai susiję su vietos klimatu, reljefu ir medžiagomis, o industrializacijos bei modernizmo laikotarpiu architektūra palaipsniui tapo labiau autonomiška ir mažiau priklausoma nuo gamtinio konteksto.
XX amžiaus antroje pusėje augantis aplinkosauginis sąmoningumas paskatino ieškoti naujų architektūros ir gamtinės aplinkos integracijos metodų. Šiuolaikinėje architektūroje vis didesnę reikšmęįgaunabiofiliniodizaino, ekologinės infrastruktūrosiradaptyvaus projektavimoprincipai, orientuoti ne tik į neigiamo poveikio mažinimą, bet ir į kokybiškesnio žmogaus bei aplinkos santykio formavimą.
Analizuoti architektūros precedentai parodė, kad jautrus santykis su kraštovaizdžiu, natūralių medžiagų naudojimas, vandens integracija ir prisitaikymas prie vietos sąlygų leidžia kurti ilgaamžiškesnę, žmogui palankesnę ir su gamtine aplinka labiau susietą architektūrą.
Todėl šiame darbe toliau analizuojami trys pagrindiniai architektūros ir gamtinės aplinkos integracijos principai: biofilinis dizainas, ekologinė infrastruktūra ir adaptyvus projektavimas. Šie principai sudaro teorinį pagrindą Germanto sveikatingumo centro architektūrinei koncepcijai.
8 pav. Gamtos ir Architektūros santykio evoliucija (Sudaryta Autoriaus)
1.2
ARCHITEKTŪROS IR GAMTOS INTEGRACIJOS PRINCIPAI
Šiuolaikinėje architektūroje gamtinės aplinkos integracija suprantama ne tik kaip estetinis pastato santykis su kraštovaizdžiu ar pavienių gamtinių elementų naudojimas erdvėje. Tai kompleksinis projektavimo požiūris, kuriame architektūra formuojama atsižvelgiant į žmogaus
savijautą, ekologinius procesus, mikroklimatą ir ilgalaikį pastato santykį su aplinka.
Architektūros ir gamtos integracija apima ne vien vizualinį ryšį su kraštovaizdžiu, bet ir natūralios šviesos, vandens, augalijos, reljefo, medžiagiškumo bei klimato sąlygų įtraukimą į architektūrinę struktūrą. Tokiu būdu gamtiniai elementai tampa ne papildomomis dekoratyvinėmis priemonėmis, o aktyvia projektavimo sistemos dalimi.
Sveikatingumoarchitektūroješieprincipaiypačsvarbūsdėltiesioginioryšiotarpaplinkoskokybės ir žmogaus fizinės bei emocinės savijautos. Terapinės erdvės, poilsio zonos ir rekreaciniai kompleksai siejami su atsipalaidavimu, sensorine patirtimi ir ryšio su gamtine aplinka stiprinimu.
Dėl šios priežasties architektūriniai sprendimai turi ne tik atlikti funkcinę paskirtį, bet ir kurti aplinką, kuri teigiamai veiktų žmogaus savijautą.
Šiame skyriuje analizuojami pagrindiniai architektūros ir gamtinės aplinkos integracijos principai: biofilinis dizainas, vandens kaip ekologinės infrastruktūros vaidmuo bei adaptyvaus projektavimo strategijos. Šie principai tampa teoriniu pagrindu Germanto sveikatingumo centro architektūrinei koncepcijai.
1.2.1 BIOFILINIO DIZAINO MOKSLINIAI PAGRINDAI
Biofilinio dizaino teorinis pagrindas remiasi prielaida, kad žmogaus ryšys su gamtine aplinka turi tiesioginę įtaką fizinei ir emocinei savijautai. E. O. Wilson biofilijos teorijoje (1984) teigiama, kad žmonės turi evoliuciškai susiformavusį poreikį palaikyti ryšį su gamta ir gyvomis sistemomis.
Kadangi žmogaus evoliucija ilgą laiką vyko natūralioje aplinkoje, gebėjimas reaguoti į gamtinius signalus buvo svarbus išgyvenimo veiksnys.
Ši teorija leidžia manyti, kad kontaktas su gamtine aplinka nėra vien estetinė ar kultūrinė patirtis.
Natūrali šviesa, augalija, vanduo, natūralios medžiagos ir vizualinis ryšys su kraštovaizdžiu gali turėti teigiamą poveikį žmogaus fiziologinei ir psichologinei būsenai.
Vienu svarbiausių empirinių biofilinio dizaino tyrimų laikomas Roger Ulrich tyrimas (1984), nagrinėjęs ligoninės pacientų atsigavimo procesus. Tyrimo rezultatai parodė, kad pacientai, kurių palatų langai buvo orientuoti į gamtinę aplinką, po operacijų sveiko greičiau nei pacientai, matę tik urbanistinę aplinką ar sieną. Taip pat nustatyta, kad šie pacientai jautė mažesnį stresą ir rečiau naudojo skausmą malšinančius vaistus. (žr. 9 pav.)
Vėlesni tyrimai patvirtino, kad gamtinės aplinkos integracija architektūroje gali:
• mažinti psichologinę įtampą;
• gerinti koncentraciją;
• skatinti emocinį atsipalaidavimą;
• teigiamai veikti žmogaus biologinius ritmus.
Dėl šios priežasties biofilinis dizainas šiandien taikomas ne tik gyvenamojoje ar visuomeninėje architektūroje, bet ypač aktyviai vystomas sveikatingumo, terapinėse ir rekreacinėse erdvėse, kur aplinkos poveikis žmogaus savijautai tampa vienu svarbiausių projektavimo aspektų.
9 pav. Roger Ulrich tyrimo lentelė (išversta į Lt.) (1984)
Sisteminė biofilinio dizaino metodologija
Biofilinio dizaino principus į nuoseklią projektavimo metodologijąsistemino Stephen Kellert ir kt. knygoje „Biophilic Design“ (2008). Autoriai biofiliją apibrėžia ne kaip pavienių gamtinių elementų naudojimą architektūroje, bet kaip kompleksinį projektavimo metodą, orientuotą į žmogaus ir gamtinės aplinkos ryšio stiprinimą.
Kellert ir kt. išskiria tris pagrindines biofilinio dizaino kategorijas.
1. Tiesioginė gamtos patirtis - ši kategorija apima fizinį žmogaus kontaktą su gamtiniais elementais:
• natūralia šviesa;
• oru;
• vandeniu;
• augalija;
• natūraliomis medžiagomis;
• klimato ir oro pokyčiais.
2. Netiesioginė gamtos patirtis kuriama naudojant gamtos motyvus ir sensorinius elementus:
• gamtinių formų interpretacijas;
• biomorfines struktūras;
• vandens garsus;
• natūralius kvapus;
• organiškas tekstūras;
• natūralių medžiagų paviršius.
3. Erdvės ir vietos patirtis. Trečioji kategorija susijusi su erdvine organizacija ir žmogaus aplinkos suvokimu. Ji grindžiama principais, kurie aptinkami gamtinėse sistemose:
• perspektyvos ir prieglobsčio santykiu;
• kompleksiškumu ir tvarka;
• atvirumo ir saugumo balansu;
• palaipsniu erdvių atsivėrimu.
10 pav. Gamtos patirtis (Biophilic Design, 2008)
11 pav. Gamtos analogas (Biophilic Design, 2008)
12 pav. Gamta erdvėje (Biophilic Design, 2008)
Tokie principai padeda formuoti žmogui intuityviai suprantamą ir emociškai komfortišką aplinką.
Kellert ir kt. pabrėžia, kad biofilinis dizainas neturėtų būti suprantamas kaip dekoratyvus gamtos elementų naudojimas. Biofiliniai principai veikia kaip struktūrinės projektavimo strategijos, darančios įtaką pastato erdvinei organizacijai, medžiagiškumui, atmosferai ir žmogaus patirčiai.
Biofilinio dizaino poveikis sveikatingumo architektūroje
Tyrimai rodo, kad biofilinio dizaino principų taikymas gali turėti teigiamą poveikį žmogaus
fiziologinei ir psichologinei būsenai. Browning ir kt. (2014) pažymi, kad gamtinės aplinkos integracija sveikatingumo ir terapinėse erdvėse siejama su mažesniu stresu, geresne emocine savijauta ir komfortiškesne aplinkos patirtimi.
Fiziologiniu lygmeniu biofiliniai sprendimai gali prisidėti prie:
• sumažėjusio širdies ritmo;
• mažesnio streso hormonų kiekio;
• stabilesnio kraujo spaudimo;
• greitesnio organizmo atsistatymo.
Psichologiniu požiūriu biofilinė aplinka siejama su:
• mažesniu nerimo lygiu;
• geresne emocine būsena;
• didesniu atsipalaidavimu;
• efektyvesniu dėmesio atkūrimu.
Sveikatingumo architektūroje šie aspektai tampa ypač svarbūs, nes erdvinė kokybė tiesiogiai susijusi su žmogaus poilsio ir terapine patirtimi. Dėl šios priežasties biofilinio dizaino principai šiandien plačiai taikomi SPA kompleksuose, terapiniuose centruose ir rekreacinėje architektūroje.
Lietuvos kontekste biofilinio dizaino taikymas taip pat gali prisidėti prie kokybiškesnės
sveikatingumo infrastruktūros kūrimo bei stipresnio ryšio tarp architektūros ir gamtinio kraštovaizdžio.
1.2.2 Vanduo kaip Patirtinis ir Ekologinis Elementas
Vanduo sveikatingumo architektūroje užima išskirtinę vietą, nes vienu metu veikia tiek kaip terapinis ir sensorinis elementas, tiek kaip ekologinės sistemos dalis. Šiuolaikinėje architektūroje vanduo nebėra suvokiamas tik kaip techninis ar funkcinis išteklius – jis tampa svarbia erdvinės patirties, mikroklimato formavimo ir ekologinių procesų dalimi.
Vanduo sveikatingumo architektūroje
Sveikatingumocentruose vanduopirmiausiasiejamassu terapineirrekreacinefunkcija.Skirtingos vandens formos – baseinai, terminės vonios, garo erdvės ar natūralūs vandens telkiniai – veikia žmogaus fizinę bei emocinę būseną. Tiesioginis kontaktas su vandeniu skatina atsipalaidavimą, gerina kraujotaką ir padeda mažinti fizinę įtampą.
Vanduo taip pat turi reikšmingą poveikį erdvės atmosferai. Vandens paviršiai atspindi šviesą, dangų ir aplinkinę architektūrą, todėl erdvėje atsiranda didesnio gylio ir vizualinio dinamiškumo pojūtis. Natūralios šviesos refleksijos sukuria minkštesnę ir kintančią apšvietimo aplinką, kuri siejama su biofilinio dizaino principais.
Svarbus tampa ir vandens akustinis poveikis. Tekančio ar lašančio vandens garsai gali mažinti foninio triukšmo poveikį bei formuoti ramesnę sensorinę aplinką. Tyrimai rodo, kad natūralūs vandens garsai teigiamai veikia emocinę savijautą ir padeda kurti atsipalaidavimo atmosferą.
Konstruotos šlapynės kaip ekologinės infrastruktūros dalis
Konstruotos šlapynėsyravienas svarbiausių šiuolaikinės ekologinės infrastruktūrossprendimų. Skirtingai nuo mechaninių vandens valymo sistemų, jos naudoja natūralius biologinius procesus: filtraciją per gruntą, augalų šaknų sistemas ir mikroorganizmų veiklą. (žr. 13 pav.)
Tokios sistemos gali būti naudojamos:
• lietaus vandens valdymui;
• paviršinio nuotėkio mažinimui;
• papildomam nuotekų filtravimui;
• mikroklimato reguliavimui;
• biologinės įvairovės stiprinimui.
Sveikatingumo architektūroje konstruotos šlapynės svarbios ne tik funkciniu, bet ir erdviniu požiūriu. Jos gali tapti kraštovaizdžio dalimi, formuoti vizualinius ryšius su vandeniu bei kurti natūralesnę ir terapiškai veikiančią aplinką.
Dar vienas svarbus aspektas – sezoninė kaita. Šlapynės ir vandens augalija nuolat kinta priklausomai nuo metų laiko, todėl architektūrinė aplinka tampa dinamiška ir glaudžiau susieta su gamtiniais procesais. Tokiu būdu lankytojas gali tiesiogiai patirti natūralios aplinkos pokyčius ir stiprinti ryšį su kraštovaizdžiu.
Šiame darbe vandens sistemos ir konstruotos šlapynės analizuojamos kaip svarbi Germanto sveikatingumo centro architektūrinės ir ekologinės koncepcijos dalis.
13 pav. FWS diagrama. (Kadlec ir Wallace, 2008)
1.2.3 Projektavimas Išardymui (Design for Disassembly)
Šiuolaikinėje architektūroje vis didesnis dėmesys skiriamas pastatų ilgaamžiškumui, medžiagų cikliškumui ir gebėjimui prisitaikyti prie kintančių poreikių. Stewart Brand knygoje “Kaip pastatai mokinasi” (How Buildings Learn, 1994) teigiama, kad pastatai neturėtų būti suvokiami kaip statiški objektai – jie nuolat keičiasi, prisitaiko prie naujų funkcijų, technologijų ir vartotojų poreikių.
Dėl šios priežasties architektūra turi būti projektuojama taip, kad skirtingi pastato komponentai galėtų būti lengvai keičiami, atnaujinami ar perdirbami nesunaikinant visos struktūros. Toks požiūris tampa svarbia tvarios ir ilgalaikės architektūros dalimi.
Shearing Layers teorija
Stewart Brand suformuluota „Shearing Layers“ teorija architektūrą apibrėžia kaip kelių sluoksnių sistemą, kurios elementai turi skirtingą gyvavimo trukmę (žr. 13 pav.). Autorius išskiria šešis pagrindinius sluoksnius:
• vietą (site);
• konstrukciją (structure);
• fasadą arba išorinį apvalkalą (skin);
• inžinerines sistemas (services);
• erdvinį planą (space plan);
• interjero elementus ir įrangą (stuff).
14 pav. „Shearing layers“ diagrama (Brand, 1994)
Šių sluoksnių gyvavimo ciklai skiriasi: konstrukcija gali tarnauti dešimtmečius ar net šimtmečius, tuotarpuinžinerinėssistemosarvidausplanavimasdažnaikeičiasigerokaigreičiau.Kaisluoksniai projektuojami taip, kad galėtų būti keičiami nepriklausomai vienas nuo kito, pastatas tampa lankstesnis ir ilgaamžiškesnis.
Tokiu būdu architektūra gali prisitaikyti prie naujų poreikių be visiško griovimo ar didelių konstrukcinių intervencijų.
Projektavimo išardymui principai
Projektavimas išardymui (Design for Disassembly, DfD) grindžiamas idėja, kad pastato elementai ateityje galėtų būti lengvai išardomi, pakartotinai naudojami arba perdirbami. Ši metodika siejama su žiedinės ekonomikos principais ir atsakingesniu išteklių naudojimu.
Pagrindiniai DfD principai:
• mechaninių jungčių naudojimas vietoje negrįžtamų sujungimų;
• standartizuotų ir keičiamų komponentų taikymas;
• aiški konstrukcinių ir inžinerinių sluoksnių hierarchija;
• lengva prieiga prie inžinerinių sistemų;
• medžiagų parinkimas pagal jų ilgaamžiškumą ir perdirbimo galimybes.
Tokie sprendimai leidžia mažinti statybinių atliekų kiekį ir prailginti pastato gyvavimo ciklą.
Adaptyvaus projektavimo aktualumas Lietuvos kontekste
Lietuvoje adaptyvaus projektavimo principai tampa vis aktualesni dėl senstančios infrastruktūros, augančio dėmesio tvarumui ir poreikio efektyviau naudoti esamus išteklius. Rekreacinės bei visuomeninės paskirties objektuose ypač svarbus tampa gebėjimas prisitaikyti prie kintančių funkcinių poreikių ir sezoninio naudojimo intensyvumo.
Šiame darbe adaptyvaus projektavimo principai svarbūs projektuojant Germanto sveikatingumo centrą kaip ilgalaikę ir lanksčią architektūrinę sistemą. Siekiama, kad pastatas galėtų prisitaikyti prie ateities pokyčių, išlaikant ryšį su kraštovaizdžiu bei mažinant neigiamą poveikį aplinkai.
15 pav. „Design for Disasembly“ diagrama (ArchDaily 2019)
1.2 SKYRIAUS IŠVADOS
Atlikta analizė parodė, kad šiuolaikinė architektūros ir gamtinės aplinkos integracija grindžiama ne pavieniais estetiniais sprendimais, bet kompleksiniu požiūriu į žmogaus savijautą, ekologinius procesus ir ilgalaikį pastato gyvavimo ciklą.
Biofilinio dizaino teorija ir empiriniai tyrimai atskleidžia, kad ryšys su gamtine aplinka turi tiesioginįpoveikįžmogausfizineiiremocineibūsenai.Natūrališviesa,vanduo,augalija,natūralios medžiagos ir vizualinis ryšys su kraštovaizdžiu gali mažinti stresą, gerinti emocinę savijautą ir kurti terapiškai veikiančią aplinką. Dėl šios priežasties biofiliniai principai sveikatingumo architektūroje tampa ne dekoratyviniais elementais, bet svarbia erdvinės organizacijos ir atmosferos formavimo dalimi.
Vanduo šiame kontekste suvokiamas kaip daugiasluoksnis architektūrinis elementas. Jis veikia tiek kaip terapinė ir sensorinė patirtis, tiek kaip ekologinės infrastruktūros dalis, susijusi su hidrologiniais procesais, mikroklimatu ir biologine įvairove. Konstruotos šlapynės, lietaus vandens surinkimo sistemos ir infiltracinės zonos leidžia integruoti ekologinius procesus į
architektūrinę ir kraštovaizdinę struktūrą.
Adaptyvaus projektavimo principai pabrėžia pastato ilgaamžiškumo ir lankstumo svarbą. Stewart
Brand sluoksnių teorija parodo, kad architektūra turi būti projektuojama kaip kintanti sistema, kurios atskiros dalys gali būti atnaujinamos ir keičiamos nepriklausomai viena nuo kitos. Toks požiūris leidžia mažinti medžiagų švaistymą, prailginti pastato gyvavimo ciklą ir užtikrinti didesnį architektūros prisitaikomumą ateityje.
1.3 MENINIS TYRIMAS: GERMANTO EŽERAS KAIP FORMOS
GENERATORIUS
Klimato kaita kaip kraštovaizdžio transformacijos veiksnys
Klimato kaita šiandien daro tiesioginį poveikį gamtiniams kraštovaizdžiams, vandens sistemoms ir ekologiniams procesams. Kintantis kritulių kiekis, temperatūros svyravimai ir sezoninių ciklų pokyčiai veikia vandens telkinių būklę, pakrančių struktūrą bei biologinę įvairovę. Šiame darbe
klimato kaita suvokiama ne tik kaip aplinkosauginė problema, bet ir kaip procesas, keičiantis
Germanto ežero kraštovaizdį bei formuojantis naujas teritorijos būsenas.
Apleista infrastruktūra kaip teritorijos transformacijos pagrindas
Germanto teritorijoje esanti buvusi poilsio infrastruktūra šiandien yra fiziškai ir funkciškai nusidėvėjusi. Apleisti pastatai, pirtys, sporto aikštelės ir kita rekreacinė infrastruktūra praradusi pirminę paskirtį bei ryšį su teritorija.
Tokiu požiūriu gamta tampa ne fonu ar estetiniu įkvėpimu, bet aktyviu architektūrinės formos generavimo šaltiniu.
Germanto ežero batimetrija kaip morfologinis pagrindas
Batimetriniai žemėlapiai naudojami kaip architektūrinės formos generavimo pagrindas. Ežero sluoksniškumas, gylio kaita ir krantų struktūra interpretuojami kuriant tūrinę ir erdvinę projekto sistemą. Tokiu būdu gamtinė struktūra tampa ne metafora, o tiesioginiu projektavimo metodu.
17 pav. Germanto ežero ir Vilos silueto atspindėjimas (Autoriaus Schema)
Philip Beesley kūrybos įtaka meniniam tyrimui
Kanadiečių architekto ir menininko Philip Beesley kūryba nagrinėja ribą tarp architektūros, technologijos ir gyvų sistemų. Jo instaliacijos formuojamos kaip lengvos, daugiasluoksnės struktūros, sudarytos iš akrilo, vielos, jutiklių, šviesos elementų ir mikroprocesorių, kurios reaguoja į žmogaus judėjimą, garsą ir aplinkos pokyčius. Tokiu būdu architektūra suvokiama ne kaip statiškas objektas, bet kaip dinamiška ir kintanti sistema.
Beesley darbuose svarbus tampa generatyvinis projektavimo principas, kuriame forma vystoma remiantis pasikartojančiomis struktūromis, medžiagų sąveika ir procesais. Instaliacijoje „Amatria“ architektūrinė aplinkakuriamakaip nuolatbesikeičianti erdvinėsistema,kurioješviesa, garsas ir struktūra reaguoja į lankytojų buvimą.
Ši kūryba aktuali šiame darbe ne dėl technologinio interaktyvumo, bet dėl požiūrio į architektūrą kaip procesą. Beesley metodologijoje svarbi tampa fizinė formos generavimo praktika –eksperimentavimas su medžiagomis, struktūrų modeliavimas ir organiškų sistemų analizė.
Germanto ežero batimetrinė analizė atskleidė sudėtingą ir daugiasluoksnę vandens telkinio struktūrą. Ežero forma nėra grindžiama aiškia geometrine schema – ją formuoja kintantis reljefas, gylio skirtumai ir organiškai besiskaidančios krantų linijos.
Analizės metu nustatyta, kad ežero struktūra koncentruojasi aplink kelis pagrindinius gylio branduolius, nuo kurių batimetrinės linijos palaipsniui skaidosi link pakrančių. Šie branduoliai interpretuojami kaip pagrindiniai morfologiniai taškai, formuojantys visą ežero erdvinę logiką.
Modeliavimo procese batimetrinės kreivės naudojamos kaip architektūrinės formos generavimo pagrindas. Jų sluoksniškumas, fragmentacija ir kryptingumas transformuojami į tūrinę struktūrą, kuri reaguoja į reljefo logiką bei kraštovaizdžio mastelį.
19 pav. Germanto ežero barometrinio gylio schema (Sudaryta Autoriaus)
20 pav. Germanto ežero geometrizuotas modelis (Sudaryta Autoriaus)
21 pav. Germanto ežero geometrizuotas modelis (Sudaryta Autoriaus)
Julian Charrière kūrybos įtaka medžiaginiam tyrimui
Julian Charrière kūryboje nagrinėjamas žmogaus veiklos poveikis gamtinei aplinkai ir medžiagų transformacijos procesai. Menininko darbuose svarbi tampa ne tik ekologinė tematika, bet ir fizinė materijos kaita – būdas, kuriuo natūralūs procesai gali pakeisti medžiagos būseną, struktūrą ir reikšmę.
Viename iš savo projektų Charrière analizuoja anglies dioksido transformaciją į deimantus, pasitelkdamas biologinius ir cheminius procesus. Šiame kūrinyje svarbus tampa ne galutinis objektas, bet pati transformacijos logika – nematoma medžiaga pereina į naują fizinę būseną ir įgyja kitą struktūrą bei vertę.
Ši metodologija aktuali šiame darbe dėl požiūrio į gamtinę medžiagą kaip aktyvų formos generavimo elementą. Vietoj iš anksto kontroliuojamos geometrijos svarbi tampa pačios medžiagos reakcija, augimas ir transformacija.
22 pav. Paroda“Weight of Shadows” (Julian Charriere, 2021)
Druskos kristalizacijos eksperimentai
Siekiant fiziškai interpretuoti Germanto ežero batimetrinę struktūrą, meniniame tyrime buvo pasitelkti druskos kristalizacijos eksperimentai. Tyrimui naudotas magnio sulfatas (vonios druska), leidęs per palyginti trumpą laiką stebėti aktyvų kristalų formavimosi procesą.
Eksperimentų tikslas buvo ne tik atkartoti ežero geometriją, bet ir analizuoti, kaip natūrali medžiaga reaguoja į suformuotą struktūrą bei generuoja naujas erdvines formas. Kristalizacijos procesas tapo būdu „aktyvuoti“ batimetrinį modelį ir stebėti, kaip medžiaga formuoja papildomą sluoksnį ant esamos geometrijos.
Kristalų augimo metu pradėjo ryškėti ežero dugno kontūrus interpretuojančios struktūros.
Formuojantis kristaliniam sluoksniui atsirado daugiasluoksnė ir fragmentiška geometrija, kuri vėliau tapo pagrindu architektūrinės formos interpretacijai. Apvertus modelį, susiformavęs kristalinis kiautas buvo suvoktas kaip potenciali stogo struktūra.
Svarbi tyrimo dalis buvo ne tik galutinė forma, bet ir pats augimo procesas. Stebėta, kad kristalai formuojasi ne vien ant pirminių konstrukcinių elementų, bet ir vieni ant kitų, sudarydami
tankėjančias ir savaime besiplečiančias struktūras. Tokiu būdu medžiaga pradėjo veikti autonomiškai, generuodama sudėtingesnes formas nei buvo numatyta pradiniame modelyje.
Šis procesas atskleidė, kad gamtinės transformacijos gali būti naudojamos kaip architektūrinės formos generavimo metodas, kuriame svarbi tampa ne visiška formos kontrolė, bet sąveika tarp suprojektuotos struktūros ir natūralių medžiagos procesų.
23 pav. Kristalizacijos proceso nuotraukos (Sudarytos autoriaus)
François Roche kūrybos įtaka architektūrinei koncepcijai
Prancūzų architektas François Roche savo kūryboje nagrinėja architektūros, technologijų ir aplinkos santykį, kvestionuodamas tradicinį požiūrį į pastatą kaip stabilų irkontroliuojamą objektą. Jo projektuose architektūra dažnai suvokiama kaip nestabili, kintanti ir provokuojanti sistema, reaguojanti į aplinkos procesus bei žmogaus veiklos pasekmes.
Roche darbuose svarbus kritinis požiūris į šiuolaikinę urbanizaciją ir ekologinę krizę. Architektūra naudojama ne tik funkcinei erdvei kurti, bet ir atskleisti žmogaus poveikį aplinkai. Kai kuriuose projektuose pastatai sąmoningai sąveikauja su tarša, klimato reiškiniais ar atmosferos procesais, taip paversdami ekologines problemas tiesiogiai patiriama architektūrine būsena.
Ši kūryba aktuali šiame darbe ne dėl radikalaus technologinio eksperimentavimo, bet dėl požiūrio į architektūrą kaip procesą, kuris nėra visiškai atskirtas nuo aplinkos poveikio. Roche projektuose architektūra nėra suvokiama kaip nekintantis objektas – ji tampa jautria sistema, veikiama laiko, klimato ir aplinkos sąlygų.
Ši idėja svarbi formuojant Germanto sveikatingumo centro koncepciją. Projektu siekiama kurti architektūrą, kuri ne dominuotų kraštovaizdyje, bet reaguotų į reljefą, vandens sistemas ir gamtinius procesus. Tokiu būdu gamtinė aplinka tampa ne fonu architektūrai, o aktyvia projektavimo dalimi, darančia įtaką formos, medžiagiškumo ir erdvinės struktūros sprendimams.
Ledo transformacijų tyrimas
Batimetrinio Germanto ežero modelio pagrindu buvo kuriami tolimesni medžiaginiai eksperimentai, nagrinėjantys gamtinių formų kaitą ir jų transformaciją architektūrinėje interpretacijoje. Šiame etape pagrindine tyrimo medžiaga pasirinktas ledas – laikina ir aplinkos
sąlygoms jautri vandens būsena.
Eksperimentų metu stebėta:
• formos deformacija tirpimo procese;
• kraštinių minkštėjimas;
• tūrio sluoksniavimasis;
• vandens ir gravitacijos poveikis geometrijai.
Šie procesai leido analizuoti ne statišką objektą, bet nuolat kintančią struktūrą, kuri reaguoja į
aplinkos sąlygas ir laiką.
Tyrime keliamas klausimas, kaip architektūra gali interpretuoti gamtines transformacijas ne kopijuodama jų formas, bet perimdama pačius kaitos principus. Tokiu būdu gamta šiame projekte tampa ne vizualiniu motyvu, o procesu, formuojančiu architektūrinę logiką.
25 pav. Ledo Maketas (Sudaryta Autoriaus)
Kristalo paviljono koncepcija
„Kristalo paviljonas“ šiame projekte formuojamas kaip meninio tyrimo rezultatas, interpretuojantis Germanto ežero transformacijos procesus. Paviljono idėja remiasi vandens virsmu iš skystos, kintančios būsenos į kristalinę, sustingusią struktūrą.
Architektūrinė forma suvokiama kaip simbolinis momentas, kuriame ežero geometrija tarsi peržengia savo natūralias ribas ir transformuojasi į erdvinį objektą kraštovaizdyje. Tokiu būdu siekiamanepažodžiui atkartoti gamtinęformą,bet perteikti jos kaitos procesąirlaikinumobūseną.
Paviljono struktūros pagrindą sudaro medinis karkasas, palaikantis kristalinę tūrio sistemą. Ši konstrukcija interpretuoja kristalizacijos eksperimentų metu susiformavusias daugiasluoksnes ir fragmentiškas struktūras. Kristalinė geometrija naudojama ne kaip dekoratyvus motyvas, bet kaip formos generavimo principas, kylantis iš medžiaginio tyrimo proceso.
Svarbus vaidmuo projekte tenka šviesai. Fragmentuotos paviršių plokštumos ir kristalinės struktūros leidžia šviesai lūžti bei sklisti skirtingomis kryptimis, sukuriant dinamišką ir nuolat kintančią atmosferą. Šis efektas siejamas su šviesos raibuliavimu vandens paviršiuje ir sustiprina ryšį tarp architektūros bei ežero aplinkos.
Germanto ežero vandens lygio kaita ir pakrančių transformacijos šiame projekte interpretuojamos kaip nuolat besikeičiančio kraštovaizdžio procesas. Atsitraukianti kranto linija, džiūstantys paviršiai ir suskilinėjantis gruntas tampa fiziniais aplinkos kaitos ženklais, atskleidžiančiais vandens sistemos trapumą bei laikinumą.
Šie procesai tiesiogiai siejami su meninio tyrimo metu analizuotais ledo tirpimo eksperimentais.
Tirpstantis ledas modeliuose formavo deformuotas, sluoksniuotas ir nykstančias struktūras, kurios buvo naudojamos kaip architektūrinės transformacijos metafora. Tokiu būdu kraštovaizdžio kaita interpretuojama ne kaip statiškas praradimo vaizdas, bet kaip nuolatinis formos kitimo procesas.
„Kristalo paviljonas“ šiame kontekste tampa šių transformacijų erdviniu liudininku.
Architektūrinė struktūra fiksuoja pereinamą būseną tarp vandens, ledo ir kristalinės materijos, reflektuodama aplinkos kaitą bei laikiną kraštovaizdžio būklę.
Svarbu pažymėti, kad projekte siekiama atsisakyti vien tik katastrofinio ar nostalgiją kuriančio santykio su gamtine aplinka. Vietoj to akcentuojama būtinybė suvokti kraštovaizdį kaip dinamišką ir nuolat besikeičiančią sistemą, kurioje žmogus nėra atskirtas nuo gamtinių procesų.
Dėl šios priežasties architektūra šiame darbe suvokiama ne kaip dominuojantis objektas, bet kaip jautri struktūra, reaguojanti į aplinkos pokyčius ir atskleidžianti žmogaus bei gamtinės sistemos tarpusavio priklausomybę.
27 pav. Germanto ežero traukimosi vizualizacijos (Sudaryta Autoriaus)
2. DAUGIAASPEKTĖ ANALOGŲ TYRIMŲ ANALIZĖ
2.1. ANALOGŲ PASIRINKIMO IR VERTINIMO KRITERIJAI
Analogų studijai atlikti pasirenkami penki mokymo pastatų objektai. Kiekvienas objektas analizuojamas išskiriant 3 aspektų grupes: socialines, urbanistines, architektūrines. Kiekvienoje iš grupių
išskiriami atskiri tyrimo aspektai, objekto struktūriniai elementai ir ypatumai.
A. SOCIALINIAI ASPEKTAI:
A.1.- objekto paskirtis;
A.2.- socialinė svarba (reikšmingumas).
B. URBANISTINIAI ASPEKTAI:
B.1. – objekto vieta urbanistiniame kontekste (funkcinės organizacijos aspektas);
B.2. – objekto ryšio su aplinka pobūdis (kompozicinės organizacijos aspektas).
C. ARCHITEKTŪRINIAI-MENINIAI ASPEKTAI:
C.1. - Objekto funkcinis sprendimas:
C.1.1. gen. planas;
C.1.2. - pastato plano struktūra (zonavimas, ryšiai, srautai ir kt.).
C2. - Objekto meninis sprendimas:
C.2.1.- kompozicinio sprendimo ypatumai;
C.2.2.- stiliniai ypatumai;
C.2.3. - semantiškumo, psichologinio veikimo aspektai, kita.
C.3. - Objekto materialinė struktūra:
C.3.1. - medžiaginis - konstrukcinis sprendimas (pastato konstruktyvinė sistema, pagrindinės statybinės ir apdailos medžiagos);
Literatūros šaltiniai ir tiriami objektai parenkami vadovaujantis aktualumo, naujumo, originalumo bei problemiškumo principais. Taip pat studijuojama ne tik architektūros teorijos, bet ir gretimų mokslo krypčių (kultūrologijos, menotyros, filosofijos, sociologijos ir kt.) literatūra, praplečianti mąstymo ribas, inspiruojanti gilesnį architektūros problemų supratimą, atverianti platesnius kūrybinės paieškos kelius.
2.2 „Termalija“ Sveikatingumo
centras
Architektai: „Enota“
Vieta: Podčetrtek, Slovėnija
Metai: 2018 m.
Plotas: 8700 m²
Tipologija: Rekreacinis SPA kompleksas
28 pav. „Termalija“ Sveikatingumo centras (ArchDaily, 2018)
Socialinė svarba (reikšmingumas) Socialiniu požiūriu objektas veikia kaip derybinė platforma tarp tradicinio turizmo sektoriaus ir šiuolaikinės bendruomenės poreikio autentiškam ryšiui su aplinka. Biofiliniame kontekste šio objekto reikšmingumas pasireiškia per lankytojo edukaciją: architektūra nebe diktuoja griežtų elgesio taisyklių, o kviečia į sensorinį dialogą su gamtos elementais (vandeniu, šviesa, šiluma). Tai stiprina vietos identitetą, Podčetrtek gyvenvietę paverčiant ne tik paslaugų vartojimo vieta, bet ir ekologinio sąmoningumo centru, kur architektūra padeda žmogui suvokti savo priklausomybę nuo didesnių ekosisteminių ciklų.
29 pav. „Termalija“ Sveikatingumo centras interjeras (ArchDaily, 2018)
URBANISTINIAI ASPEKTAI
Objekto vieta urbanistiniame kontekste (funkcinės organizacijos aspektas) Objektas įsikūręs Slovėnijos rytinėje dalyje, Podčetrtek miestelyje, slėnio papėdėje. Urbanistiniu požiūriu tai yra jungiamoji grandis tarp esamos kurorto infrastruktūros (viešbučių, SPA centrų) ir natūralaus kraštovaizdžio. Funkcinė organizacija paremta „paslėpto tūrio“ principu: pastatas netampa vertikaliu urbanistiniu akcentu, o susilieja su žemės paviršiumi, taip išlaikant vizualinį slėnio vientisumą ir užtikrinant nenutrūkstamą pėsčiųjų bei gamtos elementų cirkuliaciją.
Objekto ryšio su aplinka pobūdis (kompozicinės organizacijos aspektas) Ryšys su aplinka yra simbiotinis. Architektai atsisako pastato kaip „objekto“ sampratos ir pasirenka „topografijos“ koncepciją. Kompozicija formuojama kaip dirbtinis reljefas, kuris atkartoja aplinkinių kalvų linijas. Šis sprendimas leidžia pastatui tapti peizažo dalimi, o ne agresyvia intervencija. Tokia „derybų“ strategija užtikrina, kad ne-žmogiškieji agentai (kraštovaizdis, reljefas) dominuotų virš žmogaus sukurtos konstrukcijos, taip vizualiai trinant ribas tarp „pastatyta“ ir „išaugę“.
30 pav. „Termalija“ Sveikatingumo centro pjūviai (ArchDaily, 2018)
OBJEKTO FUNKCINIS SPRENDIMAS
Gen. planas Generaliniame plane objektas išsidėsto kaip organiška, amorfiška struktūra, kuri „išsilieja“ palei slėnio kontūrus. Pastato kontūras nėra griežtai apibrėžtas – jis suskaidytas į smulkesnius segmentus, kurie leidžia tarp tūrių įsiterpti želdynams ir lauko terasoms. Toks sprendimas maksimaliai išnaudoja gamtines sąlygas, orientuojant pagrindines erdves į saulės šviesą ir vizualinius slėnio taškus.
OBJEKTO MENINIS SPRENDIMAS
Kompozicinio sprendimo ypatumai Kompozicijos pagrindą sudaro tetraedrinė geometrija. Stogo konstrukcija, sudaryta iš daugybės trikampių segmentų, sukuria sudėtingą, fraktalinę struktūrą. Tai leidžia skaidyti didelį pastato mastelį į žmogui (ir ne-žmogiškiems agentams) artimesnius elementus. Kompozicijayraneuždara, oakytą,leidžianti šviesaiiroruiskverbtisgilyn į pastatą.
Stiliniai ypatumai Objektas priskiriamas bio-integruotam minimalizmui, kuriame estetika išplaukia iš konstrukcinės logikos ir ryšio su gamta. Nėra jokio perteklinio dekoratyvumo; pats pastato „kūnas“ (stogas, laikančiosios konstrukcijos) tampa pagrindiniu estetiniu elementu. Tai primena natūralių kristalų ar mineralų formavimosi procesus.
31 pav. „Termalija“ Sveikatingumo centro sklypo planas (ArchDaily, 2018)
OBJEKTO MATERIALINĖ STRUKTŪRA
Medžiaginis-konstrukcinis sprendimas Konstrukcinė sistema yra išskirtinė – tai erdvinė plieno santvarų struktūra, kuri leidžia perdengti milžiniškas erdves be vidinių atramų, taip išlaikant vizualinį vientisumą. Pagrindinės medžiagos:
• Betonas: naudojamas cokoliniame aukšte ir baseinų dubenyse, suteikiantis „žemės“ ir stabilumo pojūtį.
• Stiklas: naudojamas perimetriniam skaidrumui, užtikrinant derybas su išorės landšaftu.
• Medis ir metalas: stogo konstrukcijai ir apdailai, derinant technologinį preciziškumą su gamtiniu taktiliškumu.
Inžinerinis-techninis aprūpinimas Inžineriniai sprendimai yra neatsiejama architektūrinės kompozicijos dalis. Šviesos valdymas vykdomas per stogo segmentų pasvirimo kampus, taip minimizuojant dirbtinio apšvietimo poreikį ir kuriant derybas su saulės ciklu. Vandens valymo ir cirkuliacijos sistemos yra integruotos į pastato metabolizmą, pabrėžiant tvarios ir uždaros sistemos veikimą, kas yra kritiškai svarbu jautriose gamtinėse teritorijose. Šie techniniai sprendimai ne tik
tarnaujafunkcijai,betirtampaestetiniopasakojimodalimi–architektūrakaip„gyvasorganizmas“, kvėpuojantis ir reaguojantis į aplinką.
32 pav. „Termalija“ Sveikatingumo centro išorės vaizdas(ArchDaily, 2018)
2.3 „STRØM SPA“
Architektai:
LEMAYMICHAUD
Vieta: Quebekas, Kanada
Metai: 2018 m.
Plotas: 8700 m²
Tipologija: Rekreacinis SPA kompleksas
SOCIALINIAI ASPEKTAI
33 pav. „STROM“ Spa kompleksas (ArchDaily, 2018)
Objekto paskirtis Tai šiuolaikinis šiaurietiško tipo SPA centras, skirtas terminiams ritualams, poilsiui ir dvasinei regeneracijai. Programa apima lauko ir vidaus baseinus, pirtis, poilsio erdves bei gastronomines zonas, orientuotas į sensorinį santykį su Šv. Lauryno upe.
Socialinėsvarba(reikšmingumas) Objektosocialinissvorisslypiapleistos,industrinėspakrantės zonos sugrąžinime bendruomenei. Postantropocentrinė reikšmė pasireiškia per lankytojo perorientavimą: nuo vartotojiško poilsio prie aktyvaus gamtos procesų (tėkmės, šalčio, vėjo) stebėjimo ir dalyvavimo juose. Tai vieta, kurioje miesto žmogus iš naujo mokosi derybų su upės ekosistema, pripažindamas gamtinį elementą kaip lygiavertį erdvės kūrėją.
URBANISTINIAI ASPEKTAI
Objekto ryšio su aplinka pobūdis Architektūrinė kompozicija tiesiogiai derybauja su pakrantės morfologija. Pastato tūriai išdėstyti statmenai upės srovei, imituojant istorinius uosto molus (pirsus). Tai sukuria vizualinį ir fizinį pralaidumą: pastatas neužstoja upės, o tampa rėmu jos panoramai, leidžiant vandens horizontui dominuoti virš architektūrinės masės.
Pastato plano struktūra Planas pasižymi griežta, bet takia seka: nuo triukšmingų, uždarų įėjimo zonų iki visiškai atvirų, meditatyvių erdvių prie upės. Srautai suformuoti taip, kad lankytojas patirtų temperatūrų kontrastus (terminį ciklą), judėdamas per vidaus ir lauko erdvių hibridus.
Kompozicinio sprendimo ypatumai Kompozicija remiasi horizontalumu ir tamsių tūrių ritmika.
Mažieji architektūriniai tūriai (pirtys, poilsio nameliai) išdėstyti taip, kad tarp jų susidarytų „negatyvios erdvės“ – kiemai, kuriuose kaupiasi šviesa, vėjas ar sniegas, paverčiant šiuos gamtos elementus interjero dalimi.
Semantiškumo, psichologinio veikimo aspektai Pastatas semantiškai nurodo į uosto praeitį (konteinerių, sandėlių estetika), tačiau ją interpretuoja per sakralią ramybę. Psichologiškai tamsios spalvos ir grubios tekstūros padeda žmogui „pasislėpti“ architektūroje, perleidžiant dėmesį upės didybei. Tai de-antropocentrizuotas potyris: žmogus čia jaučiasi ne šeimininku, o maža dalimi galingos vandens ekosistemos.
OBJEKTO MATERIALINĖ STRUKTŪRA
Medžiaginis-konstrukcinis sprendimas Naudojama medžiagų paletė, kuri natūraliai reaguoja į atšiaurų klimatą:
• Betonas ir pilkas akmuo: baseinams ir grindims, imituojant upės dugno ir uolėtų krantų tekstūras.
• Stiklas: didelio formato vitrinos triną ribą tarp šiltos vidaus aplinkos ir šalto išorės konteksto.
Inžinerinis-techninis aprūpinimas Svarbus inžinerinis aspektas – terminės sistemos, kurios siekia energijos darnos. Pastatas projektuotas taip, kad karšto vandens garai žiemą taptų architektūros dalimi (vizualiniu agentu), sukuriančiu „miglos“ efektą, kuris dar labiau sušvelnina kietas pastato linijas ir sujungia jas su atmosfera.
2.4 „Omega Center for Sustainable Living“
Architektai: BNIM
Vieta: Rhinebeck, Niujorkas, JAV
Metai: 2009
Plotas: 420 m²
Tipologija: Edukacinis ekologinės
infrastruktūros ir tvarumo centras
37 pav. „Omega Center“ įėjimas (2009)
SOCIALINIAI ASPEKTAI
„Omega Center for Sustainable Living“ yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kuriame pastatas suvokiamas ne tik kaip funkcinis objektas, bet ir kaip edukacinė ekologinė sistema. Centras buvo sukurtas kaip „Omega Institute“ miestelio nuotekų valymo ir tvarumo mokymo infrastruktūra. Jo reikšmė slypi ne vien techniniame vandens valymo procese, bet ir tame, kad paprastai paslėpta inžinerinė sistema čia tampa matoma, suprantama ir patiriama architektūros dalimi.
Socialiniu požiūriu pastatas veikia kaip mokymosi priemonė. Lankytojai gali ne tik naudotis erdvėmis, bet ir suprasti, kaip vandens ciklai, augalai, mikroorganizmai ir architektūra gali veikti kaip viena sistema. Tai svarbu ir Germanto projektui, kuriame sveikatingumo centras gali tapti ne tik poilsio vieta, bet ir ekologinio sąmoningumo erdve.
URBANISTINIAI ASPEKTAI
Urbanistiniu požiūriu „Omega Center for Sustainable Living“ įsikūręs ne kaip izoliuotas pastatas, o kaip didesnio miestelio ekologinės infrastruktūros dalis. Jis aptarnauja platesnę teritoriją ir susieja pastatą su vandens, energijos ir kraštovaizdžio ciklais. Projektas pakeitė ankstesnę nuotekų tvarkymo sistemą biologiniu valymo modeliu, kuriame juodasis ir pilkasis vanduo nukreipiamas į „Eco Machine“ lagūnas ir konstruotas šlapynes.
Šis sprendimas leidžia pastatą interpretuoti kaip infrastruktūrinį kraštovaizdžio mazgą. Vietoje to, kad inžineriniai procesai būtų paslėpti techninėse patalpose, jie tampa matoma teritorijos organizavimo dalimi. Toks požiūris aktualus Germanto vilos konversijai, nes saugomoje teritorijoje vandens valdymas negali būti traktuojamas tik kaip techninis klausimas. Jis turi būti integruotas į kraštovaizdį, lankytojo patirtį ir ekologinę teritorijos logiką.
OBJEKTO FUNKCINIS SPRENDIMAS
Funkciškai „Omega Center“ jungia edukacines, technines ir kraštovaizdžio funkcijas. Pastate ir jo aplinkoje integruojamos klasės, laboratorinės ar mokymo erdvės, vandens sodas, konstruotos šlapynėsirbiologinėnuotekųvalymosistema.Kitišaltiniaitaippatnurodo,kadcentrenaudojamos vidaus ir lauko mokymo erdvės, vandens sodas, šlapynės bei biologinė filtravimo sistema.
Svarbiausias funkcinis principas yra vandens proceso atvirumas. Vanduo nėra nematomas techninis srautas; jis tampa dalimi architektūrinės patirties. Lankytojas gali suvokti, kaip nuotekos pereina per biologinius filtravimo procesus, kaip augalai ir mikroorganizmai dalyvauja valyme, ir kaip ši sistema siejama su platesne teritorijos ekologija.
OBJEKTO MENINIS SPRENDIMAS
Meniniu požiūriu „Omega Center“ nėra ekspresyvus objektas, siekiantis dominuoti kraštovaizdyje. Joarchitektūrinėraiškaparemtaaiškumu,atvirumuirsistemossuprantamumu.Pastatasveikiakaip edukacinė terpė, kurioje architektūros estetika kyla iš ekologinio proceso demonstravimo.
Šiame analoge svarbi ne forma kaip skulptūrinis gestas, bet procesas kaip architektūrinė patirtis. Vandens valymas, augalų filtracija, šlapynės ir vidaus erdvės sudaro vientisą sistemą, kurioje gamtiniai procesai tampa pagrindiniu erdvės turiniu. Tai skiriasi nuo tradicinio požiūrio, kai tvarios sistemos paslepiamos kaip inžinerinė įranga.
OBJEKTO MATERIALINĖ IR INŽINERINĖ STRUKTŪRA
Materialinė ir inžinerinė „Omega Center“ struktūra grindžiama mažo poveikio, biologinių procesų ir atsinaujinančių sistemų integracija. Projekte naudojamas lietaus vandens surinkimas, mažo vandens suvartojimo santechnikos įrenginiai, geoterminės sistemos, pasyvus šildymas bei saulės energijos strategijos.
Svarbiausia inžinerinė sistemos dalis – biologinis vandens valymas per „Eco Machine“, lagūnas ir konstruotas šlapynes. Ši sistema rodo, kad ekologinė infrastruktūra gali tapti pastato identiteto dalimi.
„Esbjerg Maritime Center“, dar vadinamas „The Lantern“, yra bendruomeninis pakrantės pastatas, skirtas vandens sporto klubams, uosto lankytojams ir vietos bendruomenei. Snøhetta nurodo, kad centras sukurtas kaip jūrinis socialinis mazgas ir architektūrinis orientyras Esbjergo uostamiestyje. Šis analogas svarbus Germanto projektui todėl, kad jis parodo, kaip aiški architektūrinė forma gali organizuoti bendruomeninį gyvenimą prie vandens. Pastatas nėra vien funkcinė sporto infrastruktūra. Jis kuriavietąsusitikimui, stebėjimui, poilsiui iraktyviamryšiui su vandens aplinka.
URBANISTINIAI ASPEKTAI
Urbanistiniu požiūriu objektas įsikūręs Esbjergo pakrantėje ir veikia kaip tarpininkas tarp miesto, uosto ir jūros. Pastatas sukurtas po 2019 m. konkurso ir orientuotas į tai, kad sujungtų skirtingas vandens sporto bendruomenes vienoje vietoje.
Svarbiausias urbanistinis sprendimas yra apskrita pastato forma. Ji ne tik sukuria aiškų architektūrinį ženklą, bet ir formuoja apsaugotą vidinę erdvę. ArchDaily nurodo, kad apskrita struktūra saugo lankytojus nuo atšiaurių oro sąlygų, o dideli langai ir amfiteatro tipo laiptai atveria vaizdus į jūrą.
Objekto funkcinis sprendimas
Funkciškai „Esbjerg Maritime Center“ sujungia vandens sporto klubų, lankytojų, mokymo ir bendruomenines funkcijas. Pastate numatytos erdvės sporto klubams, inventoriaus saugojimui, mokymams, dirbtuvėms ir viešam bendravimui. Kiti šaltiniai nurodo, kad pastatas apima vandens sporto klubų erdves, valčių saugyklas, treniruočių patalpas, dirbtuves, barą ir restoraną.
Pastato planinė struktūra paremta aiškia centrine logika. Apskrita forma leidžia organizuoti
skirtingas funkcijas aplink bendrą erdvinį centrą, o vidinė apsaugota zona tampa socialine erdve. Tai svarbu Germanto sveikatingumo centro projektui, nes tavo projekte taip pat atsiranda poreikis suderinti kelias skirtingas funkcijas: sveikatingumą, apgyvendinimą, poilsį, kraštovaizdžio stebėjimą ir ekologinę infrastruktūrą.
Objekto meninis sprendimas
Meniniu požiūriu „Esbjerg Maritime Center“ remiasi jūrine tapatybe ir medinės laivų statybos tradicija. Snøhetta pastatą apibūdina kaip apskritą ir įtraukiantį medinį pastatą, įkvėptą valčių formų ir jūrinės kultūros.
Ši architektūrinė raiška svarbi ne dėl tiesioginės formos kopijavimo, bet dėl principo: pastato forma kyla iš vietos kultūrinio ir gamtinio konteksto. Mediena, apskritas tūris, ritmiška konstrukcija ir ryšys su pakrante sukuria pastatą, kuris veikia kaip vietos identiteto pratęsimas.
Objekto materialinė struktūra
Pastato medžiagiškumas grindžiamas mediena ir jūrine konstrukcine logika. Medinė struktūra suteikia objektui šilumos, taktiliškumo ir aiškų ryšį su laivų statybos tradicija. Mediena čia veikia netik kaip konstrukcinėmedžiaga,bet irkaip kultūrinėnuorodaį pakrantės amatąirjūrinęaplinką.
2.6 ANALOGŲ IŠVADOS
Germanto sveikatingumo centro projektas sintezuoja keturis pagrindinius analogų aspektus į vientisą dizaino koncepciją:
1. Forma ir kraštovaizdis (Termalija): Stogas kaip dominuojantis elementas sumažina pastato vizualinį poveikį ir integruoja jį į Germanto kraštovaizdžio draustinio kontekstą.
2. Lankytojo patirtis (Strøm Spa): Judėjimo sekos dramaturgiją per temperatūrų, privatumo ir gamtos kontakto gradaciją sukuria terapinę sveikatingumo patirtį.
3. Ekologinė infrastruktūra (Omega Center): Šlapynės matomumas edukauja lankytojus apie vandens valdymą ir ekologinius procesus, stiprinant biofilinio dizaino poveikį.
4. Funkcinė organizacija (Esbjerg Maritime): Apskrita planinė struktūra efektyviai organizuoja erdves, užtikrina optimalią orientaciją ir sukuria aiškų architektūrinį identitetą.
Šių keturių aspektų sintezė leidžia Germanto projektui tapti unikaliu atsakymu į vietos kontekstą - saugoma Natura 2000 teritorija, sovietinės infrastruktūros palikimas, ežero kraštovaizdis, ir šiuolaikinės sveikatingumo architektūros poreikiai.
3.0 DAUGIAASPEKTĖ OBJEKTŲ VIETOS TYRIMŲ ANALIZĖ
Šis skyrius pateikia išsamią daugiasluoksnę projektuojamos teritorijos analizę, integruojančią urbanistinius, gamtinius, infrastruktūrinius ir kultūrinius aspektus. Analizė remiasi 2021 m. parengta Germanto vilos pritaikymo turizmo, sveikatinimo, rekreacijos poreikiams galimybių
studija, papildant ją Architektūros ir Gamtos integracijos aspektais.
3.1 TELŠIAI
Telšių rajono savivaldybė yra administracinis teritorinis vienetas šiaurės vakarų Lietuvoje, Žemaitijoje, esantis Telšių apskrities centre. Savivaldybės plotas siekia 1 439 km², kas sudaro 2,2 proc. Lietuvos teritorijos. Telšių r. sav. apima 2 miestus – Telšius ir Varnius, 11 miestelių ir 415 kaimų, suskirstytų į 11 seniūnijų.
Geografinė padėtis ir pasiekiamumas Geografiniu požiūriu Telšių rajonas užima strateginę poziciją tarp kelių Lietuvos regionų. Teritorija vakaruose ribojasi su Plungės r. ir Rietavo sav., šiaurėje – su Mažeikių r. sav. ir Akmenės r. sav., rytuose – su Šiaulių r. sav. ir Kelmės r. sav., pietuose – su Šilalės r. sav. Ši geografinė padėtis užtikrina funkcinius ryšius tiek su Šiaulių ir
Tauragės apskričių savivaldybėmis, tiek su Klaipėdos regiono pajūrio zona.
Telšių r. sav. pasiekiamumas vertintinas kaip pakankamai geras. Atstumas nuo Telšių miesto iki Klaipėdos tarptautinio jūrų uosto ir oro uosto siekia apie 100 km, iki Vilniaus tarptautinio oro uosto – 330 km, iki Kauno oro uosto – 190 km. Nutolimą nuo didžiųjų transporto mazgų kompensuoja kelių ir geležinkelių arterijų artumas: 60 km iki automagistralės Vilnius–Klaipėda, 140 km iki automagistralės „Via Baltica“.
3.2 GERMANTO VILOS RAIDA
Istorinė apžvalga Germanto ežero pakrantėje esančios rekreacinės infrastruktūros istorija siekia tarpukarį. Germanto (Kunigų) vilos, oficialiai žinomos kaip Lietuvos verslininkų sąjungos Telšių skyriaus vasarnamis, statybos buvo pradėtos dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tarpukariu čia vykdavo skautų, ateitininkų ir mokytojų kursai-stovyklos.
Karas ir sovietų okupacija nutraukė rekreacijos zonos vystymą. 1980 m. Telšių skaičiavimo
mašinų gamykla pradėjo naujų poilsio namų „Germanto vila“ statybą, kuri buvo baigta 1990 m.
Atkurus Lietuvos nepriklausomybę ir žlugus skaičiavimo mašinų įmonei, ekonomikos persitvarkymo laikotarpiu poilsio namų pastatai ir teritorija buvo neprižiūrėti ir nenaudoti pagal paskirtį.
Dabartinė infrastruktūros būklė Šiuo metu poilsio namai įsikūrę Germanto ežero pakrantėje, Kuodžių kaime, Ryškėnų seniūnijoje. Žemės sklypo plotas – 3,0771 ha, iš kurio užstatyta teritorija –2,5116ha.Sklypeyra9pastatai:poilsionamųpastatas(1383,70m²),pirtis(419,46m²),elektrinė (101,91 m²), katilinė (65,99 m²), jachtklubas (215,98 m²), sandėlis (63,42 m²) ir 3 poilsio nameliai (po 25,64 m²).
Dabartinė poilsio namų infrastruktūros būklė yra prasta arba avarinė. Iki 2016 m. poilsio namuose buvo teikiamos pramogų bei nakvynės paslaugos, veikė kavinė, tačiau dėl mažėjančio priežiūros ir investicijų stokos rekreacinė veikla nebevykdoma.
Telšių miesto Germanto ežeras bei Germanto vilos teritorija nutolusi 6,5 km atstumu. Teritorija išsidėsčiusi šalia magistralinio kelio A11. Į teritoriją patenka rajoniniai keliai Nr. 4603, Nr. 4615 ir Nr. 4606.
Teritorijoje 2018–2019 metais VĮ Valstybinių miškų urėdijos Telšių regioninis padalinys įrengė
pažintinių dviračių ir pėsčiųjų takų infrastruktūrą (apie 12,4 km): 0,65 km pažintinių pėsčiųjų takų su medine danga, 4,7 km pažintinių sutvirtinto grunto pėsčiųjų takų, 5,85 km dviračių takų ir 1,2 km pėsčiųjų / basakojų tako aplink Ilgio ežerą.
40 pav. Teritorijos pasiekiamumo schema
3.4 INŽINERINĖ BŪKLĖ
Teritorijoje yra inžineriniai tinklai: valymo įrenginiai, perpompavimo stotis, vandens bokštas, šachta, siurblinė, smėlio gaudytovas, gręžtinis vandens šulinys. Šie inžineriniai tinklai yra fiziškai ir morališkai pasenę, susidėvėję. Kompleksiškai atnaujinant teritorijoje esančius pastatus, būtina atnaujinti ar naujai pastatyti ir lauko inžinerinius tinklus.
41 pav. Germanto vilos vidinės būklės vaizdai
3.5 GAMTINIS KARKASAS
Germanto ežeras yra 4-as pagal dydį Telšių rajone, plotas – 165,5 ha. Ežero ilgis iš vakarų į rytus – 1,9 km, plotis – iki 1,55 km, didžiausias gylis – 12,8 m, vidutinis gylis – 2,4 m. Ežeras priklauso
Ventos upės baseinui. Ežero dugnas padengtas dumblingu sapropeliu ir dumblu. Ežere yra 2 nedidelės salos.
Planuojama teritorija patenka į Žemaičių aukštumos teritoriją, tačiau į šiek tiek žemesnę jos dalį –
Lieplaukės duburį. Teritorijoje aukštis virš jūros lygio svyruoja nuo 160 m iki 180 m.
3.6 REGIONINIAI PARKAI IR DRAUSTINIAI
Saugomos teritorijos sudaro 23,5 proc. rajono teritorijos ploto. Planuojama teritorija patenka į
valstybinio Germanto kraštovaizdžio draustinio teritoriją, kurios plotas – 923,89 ha. Tai vienas
pirmųjų draustinių Lietuvoje, įsteigtas daugiau kaip prieš 60 metų. Germanto ežeras priskiriamas
Telšių r. sav. miškingumas yra didesnis nei vidutiniškai šalyje ir kaimyninėse apskrityse. Ežerą
supa Lieplaukės miškai. Teritorijoje dominuoja mišrūs spygliuočių ir lapuočių miškai, būdingi
Vidurio Žemaičių aukštumos kraštovaizdžiui. Germanto ežero rytinėje pakrantėje pasodintas
Lietuvos tūkstantmečio ąžuolynas.
43 pav. Želdinių sudedamoji lentelė
3.8 ŽEMAITIJOS ARCHITEKTŪROS TRADICIJOS
Žemaitija – vienas ryškiausių Lietuvos etnografinių regionų su išskirtine architektūros tradicija. Žemaičių tradicinė architektūra pasižymi masyviais medinių konstrukcijų sprendimais, specifinėmis stogo formomis, aukštomis pamatų dalimis dėl drėgno klimato ir funkcionaliomis erdvių organizavimo schemomis.
44 pav. Žemaičių „numas“ (Tradicinė Žemaičių architektūra)
3.9 TERITORIJOS IDENTITETAS
Telšių kraštas pasižymi gilaus istorinio, kultūrinio ir dvasinio-sakralinio palikimo koncentracija.
Germanto ežero teritorija yra vienas iš svarbiausių Telšių rajono savivaldybės turizmo infrastruktūros išteklių. Perspektyvinė triežerio teritorija (Germanto, Ilgio, Masčio ežerai) formuoja unikalią rekreacinę sistemą.
45 pav. Trijų ežerų vystimo schema
46 pav. Objekto nuotraukos (Sudarytos Autoriaus)
47 pav. Įvažiavimo į teritorija nuotraukos (Google Maps)
3.11 IŠVADOS
Atlikta daugiaaspektė objektų vietos tyrimų analizė atskleidė šias pagrindines teritorijos charakteristikas:
Geografinė padėtis ir pasiekiamumas: Telšių r. sav. užima strateginę poziciją šiaurės vakarų
Lietuvoje. Planuojama teritorija nutolusi tik 6,5 km nuo Telšių miesto, pasiekiama magistraliniu keliu A11.
Gamtinis karkasas: Teritorija priklauso Germanto kraštovaizdžio draustiniui (923,89 ha).
Germanto ežeras (165,5 ha) yra „Natura 2000“ teritorija su saugomomis buveinėmis.
Infrastruktūros būklė: Germanto vilos pastatai ir inžineriniai tinklai yra prastos arba avarinės būklės, reikalaujantys esminės rekonstrukcijos.
Teisiniai apribojimai: Kraštovaizdžio draustinio statusasribojastatybų irūkinėsveiklos galimybes. Draustiniui nėra patvirtinto tvarkymo plano.
Teritorijos gamtinis karkasas – ežerų sistema, miškų masyvai, pelkės ir bioįvairovė – neturėtų būti vertinami tik kaip ištekliai žmogaus poreikiams, bet kaip lygiateisiai veikėjai bendrame ekosistemos tinkle. Architektūrinis projektavimas turėtų kurti simbiotines struktūras, kur žmogaus veikla ir gamtiniai procesai koegzistuoja abipusės naudos pagrindu.
4.0
PROJEKTINĖ DALIS
ESAMOS INFRASTRUKTŪROS VERTINIMAS IR SPRENDIMAI
Atlikus Germanto vilos komplekso būklės analizę, nuspręsta dėl esamų pastatų likimo. Devyni teritorijoje esantys statiniai poilsio namų pastatas (1 383,70 m²), pirtis (419,46 m²), jachtklubas (215,98 m²),elektrinė, katilinė,sandėlis irtryspoilsio nameliai yraavarinės arbaprastos būklės.
Todėl priimtas sprendimas esamus pastatus demontuoti, taikant selektyvios dekonstrukcijos metodą vietoj tradicinio griovimo. Šis metodas leidžia identifikuoti ir išsaugoti vertingas medžiagas pakartotiniam naudojimui naujame projekte: medinius konstrukcinius elementus (sijas, lentas), akmenų mūro fragmentus, metalines detales.
KRAŠTOVAIZDŽIO STRATEGIJA
Kraštovaizdžio formavimas projektuojamas kaip jautri intervencija, siekiant sukurti aktyvesnę žalumos erdvę aplink kompleksą, neaukojant esamų medžių masyvų. Brandūs medžiai išsaugomi
Projektuojama kelių lygmenų želdynų sistema.
Pirmasis lygmuo esamų spygliuočių ir lapuočių
medžių (Lieplaukės miškų fragmentų) išsaugojimas ir apsauga statybos metu. Antrasis lygmuo nauji vietinių rūšių želdiniai (ąžuolai, liepos, blindės), formuojantys perėjimo zonas tarp pastatų ir miško. Trečiasis lygmuo žemesnė augalija (krūmai, daugiamečiai augalai, vietinės pievų rūšys), kurianti buveines vabzdžiams ir smulkiems gyvūnams.
Lietaus vandens surinkimo ir infiltracijos sistema integruojama į kraštovaizdžio sprendimą vietoj tradicinių lietaus nuotekų vamzdynų, projektuojami augaliniai drenažo kanalai)ž ir lietaus sodai, kurie
valdo paviršinio vandens nutekėjimą ir papildo
Germanto ežero baseiną filtruotu vandeniu.
48 pav. Sklypo planas (Sudaryta Autoriaus)
4.1 PIRMAS VARIANTAS
Pirmasis projekto variantas siūlo fragmentuotą užstatymo modelį, kuris integruojasi su Germanto ežero pakrantės ekologija. Dizainas siekia subalansuoti sveikatingumo centro funkcinius poreikius su kraštovaizdžio draustinio apsaugos tikslais.
Projektas atsisako vientisos užstatymo masės ir vietoj to siūlo fragmentuotą struktūrą, kuri geriau integruojasi su kraštovaizdžiu.
Pavilijonų sistema leidžia išsaugoti natūralią teritorijos topografiją ir užtikrinti vizualinį pralaidumą nuo ežero link miško masyvų.
MORFOLOGINĖ STRATEGIJA:
FRAGMENTACIJAKAIPEKOLOGINĖ
ETIKA
Fragmentacijos principas grindžiamas keliais aspektais:
Temporalinis lankstumas: Pagal Stewart Brand (1994) "Shearing Layers" teoriją, kiekvienas paviljonas gali būti renovuojamas ar transformuojamas atskirai, netrukdant kitų pastatų funkcionavimui. Tai užtikrina ilgalaikį komplekso adaptyvumą.
Kraštovaizdžio integracija: Tarpai tarp paviljonų formuoja kameralines žaliąsias erdves, kurios gali būti naudojamos meditacijai, jogos pratyboms ar paprastam pasivaikščiojimui gamtoje. Šios zonos išlaiko natūralią augaliją ir sudaro refugijas vietinei faunai.
VANDENS KAIP AGENTO PRIPAŽINIMAS: TILTAS VIRŠ EŽERO
Medinio tilto platforma virš ežero atlieka kelias funkcijas:
Edukacinė erdvė: Stebėjimo platforma vandens paukščiams ir ežero ekologijai stebėti. Taip lanktytojai gali iš arti susipažinti su jo germanto ekologija.
Sezoninė erdvė: Platforma keičia funkcijas per metus - žiemą tampa ledo čiuožyklos zona, pavasarį - nerštingų žuvų stebėjimo vieta, vasarą - maudymosi zona su kontroliuojamu prieinamumo lygiu.
4.2 ANTRAS VARIANTAS
Antrasis variantas siūlo centralizuotą, organišką formą, kuri kyla iš meninio tyrimo su druskos kristalizacija. Forma yra biomorfinė – imituojanti ežero dugną
Pastatas yra daugiaplanis žvaigždinis tūris, kurio spinduliai orientuoti į skirtingas teritorijos zonas. Forma grindžiama funkcinė geometrija su biologine logika: daugelis gamtinių organizmų (jūros žvaigždės, koralai, sniego kristalai) auga spinduliais, siekdami maksimizuoti kontaktą su aplinka.
Kiekvienas spindulys sudaro atskirą funkcinę zoną (SPA, kambariai, sodai), visos susijungdamos centriniame branduolyje – bendrame lobby, kuris funkcionuoja kaip organizmo širdis. Forma atsiranda algoritminio generavimo metu, remiantis ežero konfigūracija, vėjo kryptimis, saulės orientacija ir esamų medžių išsidėstymu. Taikoma François Roche metodologija, kurioje forma išauginama per skaitmeninius procesus.
KONSTRUKCINIAI IR ENERGETINIAI SPRENDIMAI
Medinės rėmo konstrukcijos: Vietinė klijuota mediena sudaro skeleto sistemą. Mechaninės jungtys (varžtai) įgalina „Design for Disassembly“ principą.
Stikliniai fasadai: Daugiakampiai paviršiai atspindi ledo kristalų geometriją ir įtraukia dvigubą stiklinį paketą terminiam efektyvumui.
Želdytas stogas: Horizontalios plokštumos apsodintos vietiniais sedum ir samanomis, suteikiant papildomą šiluminę izoliaciją ir lietaus valdymo funkciją.
Pasyvus saulės dizainas: Spindulių orientacija optimizuota pagal saulės padėtį – pietųvakariniai spinduliai gauna maksimalią šviesą žiemą, šiaurės-rytiniai gauna difūzinę šviesą be perkaršio
4.0 BENDRI DUOMENYS
Adresas: Telšių r. sav., Ryškėnų sen., Kuodžių k., Kuodžių g.4
Projektuojamos teritorijos plotas: 3,0771 ha
Projektuojamo pastato bendras plotas: 4051 m2
SPA korpuso bendras plotas: 750 m2
Viešbučio korpuso bendras plotas: 1594 m2
Konferencijų korpuso bendras plotas: 357 m2
Projektuojamo pastato aukštų skaičius: 2 + techninis rūsys
Projektuojamo pastato aukštis: 9.5 m
4.1 PASTATO KONCEPCIJA
Projekto pagrindinėkoncepcijagrindžiamadvigubaorientacija: išorinisatsiverimas į Germanto ežero kraštovaizdį ir vidinis fokusas į centrinę šlapynę. Ši dualinė logika sukuria dinamišką erdvinępatirtį,kurlankytojasvienumetusąveikaujasudviemgamtosdimensijomis-plačiu,atviru
ežero peizažu ir intymia, kontroliuojama šlapynės ekosistema.
Pastato forma - apskritas planas - kyla iš funkcinių, ekologinių ir meninio tyrimo priežasčių.
Funkciškai, apskritas perimetras užtikrina, kad visi kambariai ir pagrindinės viešosios erdvės (restoranas, baseino zona, konferencijų salė) turi tiesioginius vaizdus į ežerą per stiklinį fasadą.
Nėra "blogų" kambarių su vaizdais į parkingo aikštelę ar ūkines zonas - kiekvienas taškas išoriniame žiede turi kokybišką orientaciją į vandenį ir želdynus.
Vidinė Šlapynė kaip Erdvinis Centras
Centrinė 1,100 m² šlapynė yra ne tik funkcinė vandens valymo sistema, bet pagrindinis erdvės organizatorius ir vizualinis centras. Skirtingai nuo tradicinio uždaro viešbučio ar sveikatingumo centro vidinio kiemo, kuris dažnai būna aptarnavimo zona ar paprastas želdynas, ši šlapynė yra gyva, kintanti ekosistema, kuri puoselėja įvairių augalų buvimą ir sukuria edukacinę, terapinę aplinką lankytojams.
Svečių kambariai antrame aukšte orientuoti taip, kad pro langus matytų šią šlapynę. Tai sudaro nuolatinį vizualinį ryšį su gamta. Lankytojai mato ne statišką vaizdą, bet sezoninę transformaciją: pavasarį - žaliuojančius augalus, vasarą - žydinčias lelijas, rudenį - spalvų kaitą, žiemą - ramybės būseną su džiūstančiais nendrių stiebais virš ledo.
58 pav. Šlapynės planas (Sudaryta Autoriaus)
4.2
SKLYPO PLANO SPRENDINIAI
Esamos "Germanto Vilos" Nugriovimas
Egzistuojantis "Germanto Vilos" pastatas ir jo priestatai yra fiziškai ir morališkai pasenę.
Sovietinis betono karkasas rodo korozijos žymes, fasadų plytų mūras atšoka, stogo konstrukcijos puvę, o vidauskomunikacijos (vandentiekis, elektra,kanalizacija) neatitinka šiuolaikiniustandartu.
Renovacija būtų ekonomiškai nepagrįsta - kaina viršytų naujo pastato statybą, o rezultatas vis tiek neatitiktų šiuolaikinių komforto ir energijos efektyvumo reikalavimų.
Naujos Automobilių Stovėjimo Aikštelės
Pagrindinėaikštelė(šiaurės-vakaruose):60vietų,išdėstytaeilėmis Želdynaitarpeilių -vietiniai medžiai (beržai, ąžuolai) - suteikia pavėsį vasarą, kas sumažina automobilių vidaus temperatūrą ir pagerina komfortą.
Visos stovėjimo zonos apšviestos žemomis, kraštovaizdyje integruotomis šviesomis (ne aukštais stulpais), kas minimizuoja šviesų taršą nakties metu.
59 pav. Stovėjimo aikštelės (Sudaryta Autoriaus)
Kemperių Stovyklavietė
Nauja 10 vietų kemperių stovyklavietė įrengta šiaurinėje sklypo dalyje, arčiau pagrindinės pakrantės zonos. Kiekviena vieta (~30-40 m²) turi:
• Elektros prisijungimo tašką (230V)
• Greta esančią stalo-suolo zoną
• Ugniakuro vietą (kontroliuojamą, apsaugos taisyklėms atitinkančią)
Vietos išdėstytos taip, kad viena nuo kitos atskirtos želdynais - tai suteikia privatumo ir mažina triukšmo sklaidą. Kemperių zona veikia kaip papildoma ekonominė veikla žemesniais sezonais (pavasaris, ruduo), kai sveikatingumo centro užimtumas mažesnis.
Sporto ir Žaidimų Aikštynai
Esamų apleistų teniso kortų vietoje sukuriami universalūs sporto aikštynai:
• Daugiafunkcis aikštynas (20×40 m): Tinkamas krepšiniui, tinkliniui, badmintonui su keičiamais tinklo stulpais
• Vaikų žaidimų aikštelė: Su mediniais žaidimų elementais (kopėčios, sūpynės, smėlio dėžė), integruotais į natūralų reljefą ir augaliją
Gamtos Pažinimo Takas
Šiaurinėje sklypo dalyje, kur drėgna pakrančių zona su tankia augalija, įkuriamas medinis, pakeltas pėsčiųjų takelis. Šis takelis skirtas tiek sveikatingumo centro lankytojams, tiek turistams ir vietiniams gyventojams, kurie nori patirti Germanto draustinio ekologiją be jos pažeidimo.
Konstrukcija:
Ilgis ir maršrutas: ~800-1,000 m kilpa, kuri prasideda nuo sveikatingumo centro, vingiuoja per pakrančių miškelį ir šlapynę, ir grįžta atgal. Kelyje - 4-5 stebėjimo platformos (išplatinimai su suoliukais), kur lankytojai gali sustoti ir stebėti paukščius, augalus, vandens vabzdžius.
Edukaciniai elementai: Palei takelį įrengtos informacinės lentos su duomenimis apie vietinę florą ir fauną:
60 pav. Gamtos pažinimo tako planas (Sudaryta Autoriaus)
• Augalų identifikacija (lietuviški ir lotiniški pavadinimai)
• Paukščių rūšių aprašymai (kokie paukščiai gyvena/migruoja per Germantą)
• Kontekstas apie Draustinio istorija
Takelis veikia kaip buferinė zona tarp intensyvios rekreacijos (paplūdimys, stovyklavietė) ir jautrių ekologinių zonų.
3.3 ERDVIŲ PLANAVIMAS IR FUNKCINIAI RYŠIAI
Pirmas Aukštas: Sveikatingumo Centras
Baseino zona (~500 m² iš viso):
• Pagrindinis baseinas (300 m²)
• Hidromasažo baseinas (25 m²) su įmontuotais purkštuvais ir oro burbuliukų sistema
• Vaikų baseinas (20 m²)
Baseino zona turi stiklo fasadą į šlapynę viena pusėje ir į ežerą antroje, sukuriant vizualinį vandens tęsinį.
Pirtys ir garų kambariai (~200 m²):
Visos pirtys turi tiesioginius vaizdus pro langus - pirtis kaip kontemplatyvus ritualas, kur lankytojas mato gamtą (šlapynę ar ežerą) per garų ūką. Tai sukuria atmosferinę, beveik mistinę patirtį, ypač žiemos vakarais, kai už lango žiemos kraštovaizdis, o viduje - intensyvi šiluma.
SPA procedūrų kambariai (~300 m²):
3 masažo kambariai (po 12-15 m²)
3 vandens terapijos kambariai (hidrokolonoterapija)
61 pav. Poilsio zonos planas (Sudaryta Autoriaus)
62 pav. Veiklos zonos planas (Sudaryta Autoriaus)
Konferencijų salės (~250 m²):
• Pagrindinė salė (150 m², 80 vietų) su mobiliais pertvaromis, kurie leidžia padalinti į 2 mažesnius kambarius
• Darbo Patalpos (60 m²)
• Rūbinė (40 m²)
Mobilios pertvaros leidžia transformuoti erdvę priklausomai nuo įvykio tipo - nuo didelių pristatymų iki kelių lygiagrečių workshop'ų.
Vaikų žaidimo kambarys (~80 m²):
• Saugus, priežiūros zona su minkštais baldais ir žaidimais
• Skaitmeninė-fizinė hibridinė erdvė:
ne tik tabletai, bet ir fiziniai žaidimai (kaladėlės, piešimas, dėlionės)
• Stiklinės sienos į sporto aikštyna
• Tualetai ir persirengimo zona
Vaikų kambarys leidžia tėvams naudotis
SPA paslaugomis, kai vaikai prižiūrimi saugioje aplinkoje.
Restoranas (150 m²):
• 50 vietų valgomasis su staliukais po 2-6 asmenis
• Stiklo fasadai į šlapynę ir ežerą - valgoma su vaizdais į vandenį
• Terasa (~60 m²) vasaros sezonui
Antras Aukštas: Miegamieji
Antrasis aukštas visiškai atiduotas svečių kambariams - iš viso 34 vienetai, organizuoti apskritos perimetru aplink vidinę šlapynę. Kambarių tipai:
Standartiniai kambariai (24 vienetai, po 22 m²):
• Dvigulė lova arba dvi viengulės
• Nedidelis darbo stalas
• Vonios kambarys su dušu
• Balkonas su vaizdais į gamtą ir su savo augalais
Šeimyniniai kambariai (10 vienetai, po 39 m²):
• Didesnė erdvė su poilsio zona (fotelis, mažas staliukas)
2 Šeimyniniai kambariai priderenti žmonėms su negalia.
Vaizdas į šlapynė
Vidinis žiedas - cirkuliacijos koridoriai ir kambarių durų pusė - visiškai orientuotas į centrinę šlapynę. Tai reiškia, kad kiekvienas judėjimas pastate - nuo įėjimo per recepciją link savo kambario, nuokambario linkrestoranoarbaseino - vykstasu nuolatiniuvizualiniu ryšiu su šlapyne.
4.4 ŠLAPYNĖS ĮKŪRIMAS
Ežero Pakrantės Dizaino Pratęsimas
Centrinis šlapynės elementas projektuojamas ne kaip atskiras, dirbtinis objektas, bet kaip
Augalų rūšių pasirinkimas: Visi šlapynėje naudojami augalai yra vietiniai Germanto
ekosistemoje - nendrės (Phragmites australis), viksvos (Carex), meldai (Typha latifolia), vandens lelijos (Nymphaea alba). Tai užtikrina, kad augalai yra prisitaikę prie Telšių regiono klimato (šaltos žiemos, drėgnos vasaros) ir dirvožemio chemijos.
Projekto konstrukcinė sistema pagrįsta medienai kaip pagrindinei struktūrinei medžiagai. Šis pasirinkimas grindžiamas keliais veiksniais:
Konstrukcinės medžiagos:
• Antras aukštas: CLT (Cross-Laminated Timber) plokštės (140-180 mm storio) sienoms ir grindims, glulam (Glued Laminated Timber) kolonos (300×300 mm arba 400×400 mm)
Germanto sveikatingumo centro projektas demonstruoja, kaip teoriniai architektūros ir gamtos integracijos principai gali materializuotis į konkretų, funkcionuojantį pastatą, kuris atitinka ir viršija saugomų teritorijų reglamentų reikalavimus. Projektas ne tik "mažina žalą", bet aktyviai prisideda prie Germanto kraštovaizdžio draustinio ekologinės funkcijos ir edukacinių tikslų.
Betono „mozaikos“ gaminiai naudojami šaligatviuose, automobilių parkavimosi vietuose ir kempingo aikštėje. Naturaliū medžiagų dangos prisideda prie vientisos aplinkos estetikos ir užtikriną patvarumą intenstyviai naudojamose erdvėse.
ECO Line 200x100x80 mm
MIESTUI.LT
Lauko įranga naudojama kempingo ir viešųjų erdvių funkcionalumui papildyti. Dviračių stovai, suoliukai, šiukšliadėžės ir sporto elementai užtikrina patogų lankytojų naudojimąsi teritorija.
WAYNERR
WAYNERR akustinės interjero plokštės naudojamos poilsio ir sveikatingumo erdvėse, kur svarbi garso kontrolė, mikroklimatas ir natūrali medžiagiškumo išraiška. Kolageno pagrindu gaminami paviršiai prisideda prie tvaresnio, sveikesnio ir sensoriniu požiūriu jaukesnio interjero formavimo.
STUDIO – SILENT FOREST
SCHOMBURG
BALANCE – AMBER SUNSET
Hidroizoliacinės medžiagos naudojamos drėgnose pastato zonose – baseinų, pirčių, dušų ir techninių patalpų įrengimui. Jos padeda užtikrinti konstrukcijų apsaugą nuo drėgmės ir ilgalaikį pastato patvarumą.
TERMINŲ ŽODYNAS
Biofilinis dizainas - Projektavimo metodologija, integruojanti gamtinius elementus į pastatų dizainą siekiant pagerinti žmogaus sveikatą ir gerovę. Grindžiama E.O. Wilson biophilia hipoteze.
Biomorfika - Organinių, gamtinių formų naudojimas architektūroje; vienas iš 14 biofilinio dizaino principų.
Design for Disassembly (DfD) - Projektavimas išardymui; metodologija, kurioje pastatų komponentai projektuojami taip, kad būtų lengvai išardomi, pakeičiami ar perdirbami.
Evoliucinis paveldas - E.O. Wilson sąvoka, aprašanti įgimtą žmogaus polinkį į gamtą, susiformavusį per milijonus metų evoliucijos.
Pasyvus dizainas (Passive Design) - Projektavimo strategija, naudojanti natūralius šildymo, vėsinimo ir apšvietimo šaltinius (saulė, vėjas, natūrali ventiliacija) vietoj mechaninių sistemų.
Shearing Layers - Stewart Brand (1994) teorija, identifikuojanti šešis pastato sluoksnius su skirtingais gyvenimo ciklais
Šlapynė - Teritorija su pastovia ar laikina vandens danga, palaikanti specifinę hidrofitinę augaliją ir fauną.
Vernakulinė architektūra - Tradicinė, vietinė statyba, naudojanti vietinius resursus ir prisitaikiusi prie klimato; ikipramoninės integracijos su gamta pavyzdys.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Drėmaitė, M., Petrulis, V., & Tutlytė, J. (2012) - Architektūra sovietinėje Lietuvoje.
11.Managing the Health Effects of Climate Change (2009) https://climateandhealthalliance.org/wp-content/uploads/2018/02/UCL-Lancet-Managing-theHealth-Effects-of-Climate-Change.pdf
12.Le Corbusier (1923) – Machine à habiter https://ideat.fr/le-corbusier-pere-de-la-machine-a-habiter/
13.Brand, Stewart (1994) – How Buildings Learn (Shearing Layers theory) https://cdn.bookey.app/files/pdf/book/en/how-buildings-learn.pdf
14.Wong, Lilliane (2016) – Adaptive Reuse– Extending the Lives of Buildings https://books.google.lt/books?hl=lt&lr=&id=LQs4EQAAQBAJ&oi=fnd&pg=PA5&dq=Wong+( 2016)+–+Adaptive+reuse+definition+(p.+12)&ots=tBzxnmQmMC&sig=3fQSijlrLsxLK_zNStibCIW0y4&redir_esc=y#v=onepage&q=Wong%20(2016)%20–%20Adaptive% 20reuse%20definition%20(p.%2012)&f=false
15.Minunno, R. (2020) – 3DR method (Design for Disassembly, Deconstruction, and Resilience), Legacy Living Lab https://www.sciencedirect.com/science/article/abs/pii/S0921344921004560
16.ArchDaily (2020) – A Guide to Design for Disassembly https://www.archdaily.com/943366/a-guide-to-design-for-disassembly
17.Springer Nature (2024) – Design for Circularity, Design for Adaptability, Design for Disassembly https://link.springer.com/chapter/10.1007/978-3-031-73490-8_9
18.University of the Built Environment (2024) – What is adaptive reuse (and why is it important)? https://www.ube.ac.uk/whats-happening/articles/what-is-adaptive-reuse/
19.Reconomy (2025) – Circular economy architecture: designing buildings for a regenerative future https://www.reconomy.com/2025/11/03/circular-economy-architecture/
