Liublino unija

Po XVI a. pradžios karų su Maskva, 1512 m. Maskvėnams atiteko Smolenskas ir kitos rytų žemės, Lietuva buvo susilpninta. Tačiau

Lenkijos padėtis gerėjo, į jos priklausomybę pateko Prūsijos kunigaikštystė ir Mozūrija. Lietuvos padėtis buvo silpna ne tik rytuose, bet ir pietryčiuose, kur vyko nuolatiniai totorių puldinėjimai. Dar labiau varginantys karai prasidėjo kilus Livonijos karui, į kurį Livonijos prašymu 1561 m. įsitraukė Lietuva, Vilniaus sutartimi gavusi naujai sudarytą Uždauguvio kunigaikštystę (Latgalą, Vidžemę ir Pietų Estiją).

(Livonijos karas)

Lietuvos diduomenė nusprendė kreiptis pagalbos į Lenkiją, kad toji irgi įsitrauktų į karą prieš Ivano IV maskvėnus. Už pagalbą Lenkija reikalavo teisės kartu valdyti Lietuvos gautąsias Livonijos žemes ir sudaryti aiškią unijos sutartį, kuri užbaigtų ginčus ir galutinai susietų valstybes. Lietuvos smulkioji bajorija buvo pasiruošusi derėtis su bet kuo, net išrinkti Maskvos carą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Lietuvos didikai tuo tarpu buvo priešiški Lietuvos suvereniteto apkarpymui. Šios aplinkybės privedė prie 1569 m. Liublino unijos sudarymo.

Pati Liublino unija buvo sudaryta mažai atsižvelgiant į Lietuvos interesus, jos sąlygos buvo faktiškai padiktuotos lenkų. Lietuvių didikams bandant pasipriešinti ir išvykus iš unijos klausimą svarsčiusio Seimo, karalius Žygimantas Augustas, lenkų spaudžiamas, prijungė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusias Palenkės, Voluinės, Braclavo ir Kijevo žemes tiesiog prie Lenkijos. Lietuvos delegacija, be kitų nuolaidų iš lenkų pusės, išsireikalavo, kad valstybė vadintųsi Abiejų Tautų Respublika (lenk. Rzeczpospolita Obojga Narodów; tautomis laikyta bajorija ir didikai).

(ATR– Abiejų Tautų Respublika)

(ATR herbas)

( ATR vėliava)