Ką apie pasaulį ir žmogų tikrai žino Vytautas Mačernis?

Darbą atliko IIC klasės mokinė Agna Bernotaitytė Konsultavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Andrius Damušis

Vytautas Mačernis – žinomas lietuvių rašytojas, kuris, būdamas jaunas, apie pasaulį suprato tiek daug.... Vytautas Mačernis gyveno dėl ,,aukštųjų akimirkų“ (vizijų). Vizija – regėjimas, kurio metu žmogus įnyra į transo būseną ir mato savo paties kuriamą vaizdą. Pasak Vytauto Mačernio, tai vertingiausia, ką žmogus gali patirti; šių išgyvenimų metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje. ,,Vizijos – tai mano turtas, svajonė – mano praeitis, dabartis ir ateitis.“ Būtent vizijos padėdavo patirti ,,aukštąsias akimirkas“. Žmogus, pasitelkęs protą, kūną ir sielą, susikuria viziją... Tai yra tarsi sielos nušvitimas, kai siela, norėdama išsivaduoti iš kančios pančių ir negalėdama to padaryti, save apgauna laikinai užmigdama ir įnirtingai Nuotr. Vytautas Mačernis sapnuodama, kad ji laisva. Tuo metu pasąmonėje (anapus) įvyksta nušvitimas, bet esant šiapus gali sekinti ūkanotas dangus... Nušvitimo metu susilieja didelė sieloskančia su didele sielos ekstaze, itin stipriai dirbant protui, ir itin stipriai, ir jautriai (kaip niekada) jaučiant kūnui... Tą mirksnį, kai kraujas plūsteli kraujagyslėmis, šulinys susprogsta ir tarsi van-denynas užlieja dulkstančią žemę, bet tam pasibaigus, prasideda amžinoji kančia... Eilėraščių cik-le ,,Songs of myself“ šeštoje giesmėje rašoma: ,,Tai kalbėk, kalbėk, širdie, didžiu balsu kalbėk, ką šnabžda išdidi fantazija. / Gal laimingas melas ir sumažins tavo skausmą“. Mačernis žinojo, kad vizija yra ne tik svarbi žmogaus gyvenimo akimirka, bet tai – ir svajonė, tikėjimas, kur įveda į gyvybingą rytojų. ,,Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu ateitim, tikėjimu, regėjimais“, ,,Tikintis iš nuskriausto ir menko tampa milžinu“. Straipsnyje ,,Mūsų gyvybės upė“ poetas rašo: ,,Gyvybė yra tuo ir nuostabi, kad ji prasiveržia ir vis gyvena, taiga geiskime likimo palankumo, Apvaizdos laiminimo, kad po šito karo mes galėtume toliau gyventi laisvi, o patys stenkimės tapti tautos gyvybingumo viršūnėmis, pačiu vainiku“. Penktojoje ,,Vizijoje” randame eilutes: ,,Gyvybės upė, skausmo ir mirties ledus pralaužus, / Tekėjo ateities linkme. / Tąnakt regėjau žodį įkvėpimo liepsnose lyg naują saulę žėrint, / Su juo ritmingai plakė visatos širdis<…> …nušvito naujas, nemirštąs pasaulis: / Jame skendėjo vandenynai, ir kalnų viršūnės žvalgėsi aplinkui išdidžiai, / Ir amžinųjų vasarų kaitriojoje saulėj / Liepsnojo mano žemdirbių tėvynės kalvos ir laukai.” Regėji-

naujas, nemirštąs pasaulis: / Jame skendėjo vandenynai, ir kalnų viršūnės žvalgėsi aplinkui išdidžiai, / Ir amžinųjų vasarų kaitriojoje saulėj / Liepsnojo mano žemdirbių tėvynės kalvos ir laukai”. Regėjimas, troškimas ir jų tapymas – lyg deguonies gurkšniai, lyg gyvybingumo versmė... Tik begalinė noro ugnis suteikia jėgų veikti, tikėti, o svarbiausia – dauginti panašias akimirkas...

Tačiau poetui ateitis metė baimės šešėlį. Mačernis prasitaria: ,,Aš kartais pajuntu ir slogią baimę, ir dažnai nežinau, kur tas mano pasaulis mane veda“. Bet vizija – nusiraminimas bei visa žmogaus gyvenimo prasmė... ,,Mano gyvenimas yra degantis gyvenimas, kiek aš nedegu, tiek negyvenu“. Šeštoje ,,Vizijoje“ rašoma: ,,Man einant iš kalnų atskridęs lengvas rytmetinis vėjas / Kuždėjo: ,,Tavo laimė pakely...“. Vizija yra, regis, nepasiekiama. Rašytojas susieja regėjimą su mylimu žmogumi. Laiškuose draugei Bronei rašoma: ,,Vos nuo tavęs atsiskiriu, nebepajėgiu įsivaizduot Tavęs kitokios, kaip baisiai tolimos, nepasiekiamos ir nepaprastai brangios, kuriai pamatyti negaila ir didžiausios aukos“.

Vytautas Mačernis žinojo ir tai, kad praeitis yra labai svarbi žmogaus būčiai ir kiekvieną išgimdytą skausmo akimirką reikia įą mažinti kūryboje. Eilėraštyje ,,Mano gyvenimas“ rašoma: ,,Tu suprasi, gyva – miršta, lieka tik daina, lai nemirštamas paminklas dainiaus kapuose“. Eilėraštyje ,,Apie trūnijantį medį” išsakoma: ,,Tau suprast, žmogau, beliko, / Jei suprasti dar gali: / Kad praeinan-tys dalykai turi prasmę amžinoj būty.” Iš penktosios ,,Vizijos“: ,,Aš supratau tada žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią, / Ir buvo sieloj taip ramu, kai ūžė vėjas kalvose, / Kai žemė, upių vandenys ir mėlyni miškai giedojo tyliai: / Gyvenk per mus, kad mes galėtume amžinai gyventi per tave“.

Žydėjimui reikalinga harmonija, nenurtrūkstamas praeities – dabarties ryšys. Jei žmogus neišsaugos dabarties, palikuonys nebegyvuos, kaip ir pirmtakai – jie amžiams mirs. Amžinybei būdingas cikliškumas. Kartodamas savo žmogiškąją istoriją, įprastus ir neįprastusi šgyvenimus, žmogus privalo perteikti juos kitiems. Kad kiti išgyventų praeitį ir, jei pasiseks, atrastų kokią nors būties tiesą ir ją paliudytų kitiems.

Mačernis žinojo, kad gyventi nežinomybėje yra sunku... Dvidešimt penktajame ,,Rudens sonete“ rašoma: ,,Einu, bet nežinau, į kur nueisiu, / Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės: / ragaudamas gyvenimą kaip vaisių / Ir vėl jį nešdamas kaip naštą ant peties“. Keista ir įdomu: gyvenant nežinomybėje auga intriga gyventi, nes žmogus yra priverstas svajoti (gyventi dėl ateities)… Tačiau ,,aukštosios akimirkos“ įprasmina gyvenimą... Dvidešimt penktajame ,,Rudens sonete” ištariama: ,,Tik akimirkos suteikia laimės amžinybę“. Akimirka – tiek daug... Tai mes tik vis kitokie, kai žvelgiame į prisiminamus... Iš įamžintų vaizdinių galime pastebėti, koks keistas ir sudėtingas žmogus... Sunku suvokti, kad laikas taip stipriai viską deformuoja, ardo ir mus... Bet akimirka, ji vienintelė liks tokia, kokia ir gimė... Ji leis tau džiaugtis, privers susigėsti ir rausti, virpins tave ligi sielos gelmių ir leis verkti... Ji – lyg sušvitusi būties tiesa, leidžianti žmogui ieškoti šviesos kelio visatos pilnatvės link... Mačernis gyvena tarsi dviejuose pasauliuose. Mūsų kasdieniniame, įprastame ir kitame: kurgamta, vienatvė ir galiausiai – vizijos. Poetas žinojo, kad žmogus pats privalo susikurti gyvenimo

sušvitusi būties tiesa, leidžianti žmogui ieškoti šviesos kelio visatos pilnatvės link... Mačernis gyvena tarsi dviejuose pasauliuose. Mūsų kasdieniniame, įprastame ir kitame: kur –gamta, vienatvė ir galiausiai – vizijos. Poetas žinojo, kad žmogus pats privalo susikurti gyvenimo prasmę. „Mokėkime gyventi nors dūžtančiose formose“, ,,Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviesti“. Mačernis suprato, kad norint iš gyventi aukštąsias akimirkas reikalingas sielos apsivalymas. ,,Jūs turite būti tam tikru būdu nuo žmonių nutolę ir savotiškai paslaptingi ir kažkuo skaistūs, subręsti ir išsiauklėti galite tik tam tikrose sąlygose, kadangi gyvenimas, kartais, jų neduoda, tai jūs turite patys jas sau statyti ir nežiūrėkite, kaip gyvena kiti žmonės, mes turim patys susikurti savo gyvenimą, jūs visados turite būti susikaupę, panėšėti į vyno taurę, kurion renkami vyno lašai, tada jūs galėsite iš savo pilnybės nupilti tą vyną žmonėms, kaip palaimos jos ištroškusiems“. Kiekvienas norime būti mylimas, vertinimas, pripažintas, tačiau viskas priklauso nuo mūsų. Eilėraščių cikle ,,Žmogaus apnuoginta širdis“ atskleidžiama vieša paslaptis: ,,Gyvenimas ne visada sutinka su žmogaus planais. / Ir net koksai Brangus troškimas jo bebūtų, / Jis mėgsta, ir, dažniausiai, jį paverst niekais“.

Pranešimo pabaigai tiktų Vytauto Mačernio žodžiai iš paskutiniosios ,,Vizijos“: ,,Iš vienišų svajonių tik pakilęs, nuo regėjimo vaizdų apsvaigęs, / Iš karto netvirtai, parinkdamas žingsnius, einu, / Bet pamažu tvirtėja eisena ir netikrumas baigiasi, / Ir jau po kojom dunda vieškelis, vedąs ligi didžiųjų aukštumų“.

Ką tikrai žinojo Vytautas Mačernis? Turbūt ne visai pavyko atsakyti. Bet bandžiau.

Gyvoji Vilkaviškio krašto enciklopedija

Darbą atliko IVD klasės mokinė Justina Vyšniauskaitė Konsultavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rasa Kvirevičienė

Žemė – vieta, kur mes, visi žmonės, gyvename. Tačiau žemė nėra vien žmonių namai. Aplink mus telkšo ežerai ir vandenynai, stūkso aukšti kalnai ir piliakalniai, kuriuose gyvena galybė organizmų. Nors kiekvienas žinome, kad gamta reikia rūpintis, bet, kartais, to nedarome – elgiamės savanaudiškai, nesusimąstydami apie savo poelgių pasekmes. Tikriausiai, viena iš priežasčių, kodėl to nedarome, yra ta, kad nesame tinkamai pažinę savo krašto. Prisipažinsiu, aš nemėgau savo krašto. Daug metų galvojau, kad Vilkaviškio rajonas yra niūrus, neįdomus ir niekuo neišsiskiriantis, tačiau mano nuomonė pasikeitė. Pažinau apylinkes ir žmones. Dalyvavimas Jaunųjų filologų konkurse taip pat praplėtė mano akiratį. Mokytojai pakvietus rašyti Jaunųjų filologų konkursui darbą, nedvejojau, nes norėjau išbandyti savo jėgas, todėl iškart pradėjau mąstyti apie būsimą pokalbio dalyvį. Iš pradžių buvo sunku surasti žmogų, kuris yra išmintingas, kuriantis ar iškalbingas. Šias savybes turintis asmuo, man atrodė, būsiantis tinkamiausias pašnekovas, kadangi mus sietų bendras dalykas – istorija. Nors, kartais, nesuvokiame, tačiau kiekvienas esame

glaudžiai susijęs su istorija, nes ją kuriame nuo gimimo. Augant vaikui keičiasi ne tik kūnas, bet ir pasaulėžiūra, atliekamas vaidmuo visuomenėje. Kiekvieno žmogaus asmenybės tobulėjimui ir pasirinkimams svarbią įtaką daro

aplinka.

Aš užaugau Pajevonio kaime, kuris yra apgaubtas įvairiais pasakojimais, mitais, gražia gamta ir

Nuotr. Pajevonys iš paukščio skrydžio Nuotr. Pajevonio (Kunigiškių) piliakalnis

romėnų laikus menančia istorija. Esu dėkinga, kad turėjau galimybę augti gamtos apsuptyje – greta mano tėviškės namų auga pušynas, netoliese yra Juodkalnio ir Kunigiškių piliakalniai, apie negailestingo laiko tėkmę nebyliai kalba senos, tuščios sodybos, apgriuvę bunkeriai ir žmonės, turintys daug istorijų. Nors esu viskuo besidominti, tačiau tik neseniai suvokiau, kad geriausi mokytojai yra paprasti žmonės ir jų pasakojimai. Vyresnių žmonių istorijos, patirtys, patarimai moko mus tinkamai gyventi, nedaryti klaidų bei įkvepia tobulėti. Vienas iš tokių žmonių yra istorikas Antanas Žilinskas. Kai ekskursijos metu, Nuotr. Paežerių dvaro bokštas būdama ketvirtoje klasėje, aplankiau Paežerių dvaro bokštą, nustebau, koks Paežerių dvaras yra didelis ir kad žmogus, jį kūręs, turėjo būti labai galingas. Po daugelio metų, būtent praeitų metų vasarą, turėjau galimybę pabendrauti su pačiu, gerai dvarą pažinusiu, muziejininku Antanu Žilinsku. Kartu su mokytoja nutarėme, kad Antanas Žilinskas yra tas asmuo, kurio aš ieškojau, kuris gali pasidalinti savo patirtimi, įvairiomis istorijomis ir išgyvenimais. Mano darbas „Gyvoji Vilkaviškio krašto enciklopedija“ yra tautosakinis, susidedantis iš interviu, interviu šifravimo ir tiriamosios dalies rašymo. Jam parašyti prireikė labai daug laiko. Su pašnekovu iš viso susitikome keturis kartus, o kiekvienas pokalbis leido iš arčiau pažinti muziejininko darbą, praplėsti turimas žinias ir gauti įkvėpimo.

Nors pokalbiai truko ilgai, tačiau jie buvo lengviausia mano darbo dalis. Buvo labai įdomu klausyti daug žinančio žmogaus pasakojimų, kurie padėjo geriau pažinti Vilkaviškio krašto istoriją, žmogaus gyvenimą skirtinguose istorinių amžių tarpsniuose. Įdomu tai, jog vieno pokalbio metu sužinojau, kad mano pašnekovas prieš kelis dešimtmečius, būdamas studentu, dalyvavo Perlojos ekspedicijoje. Jis taip pat, kaip ir aš, uždavinėjo klausimus gyventojams apie papročius, rinko medžiagą, kurią nagrinėjo ir aprašė. Gyvenime viskas kartojasi, tarsi užburtu laiko ratu. Mes negalime išvengti to, kas yra iš anksčiau nulemta. Kaip ir negalime iš istorinių knygų puslapių ištrinti skaudžiausių įvykių, nutikusių žmonijai. Kartu su pašnekovu kalbėjome apie tremtį, genocidą, Sausio tryliktąją bei vilko vaikų likimą.

Mes, šiuolaikiniai žmonės, gyvendami vartotojiškoje visuomenėje, retai susimąstome, kokia yra tikroji laisvės kaina, gyvename šiltai, turime ką valgyti, tačiau nevertiname kiekvieno kąsnio ir tokiu būdu švaistome maistą. Mums sunku įsivaizduoti tą siaubą, kurį patyrė žmonės, gyvenę baisiausių istorinių negandų metu, todėl kalbėjimas apie praeitį primena, kad turime branginti tuos, kurie žuvo bei aukojosi dėl geresnės ateities. Pokalbiai padėjo suprasti, kad būtent tas žmogus, kuris ištvėrė gyvenimo sunkumus, stengiasi išlikti optimistu bet kokioje situacijoje. Toks žmogus geba vertinti gyvenimą ir kiekvieną akimirką. Jis pastebi aplink esantį grožį, kurį nori įamžinti mene. Menas padeda žmogui pamiršti kasdienius vargus. Dainos dažnai ramina ir suteikia vilties, o piešimas – galimybę išreikšti emocijas ir išgyvenimus.

žmogui pamiršti kasdienius vargus. Dainos dažnai ramina ir suteikia vilties, o piešimas – galimybę išreikšti emocijas ir išgyvenimus.

Įvairiais laikotarpiais parašytos dainos, eilėraščiai ar nupiešti piešiniai yra puikus būdas sužinoti apie praeitį, nes juose yra aprašyti, užfiksuoti įvykiai ir patirti jausmai.

Iš Vilkaviškio rajono kilo daug garsių žmonių, kurie visame pasaulyje yra žinomi dėl savo meninės veiklos. Tai Leonardas Cohenas, parašęs dainą „Aleliuja“, Sonia Gaskelytė, įkūrusi baletą Olandijoje, Izakas Levitanas, nutapęs daug peizažų. Visus šiuos žinomus asmenis išaugino Vilkaviškio žemė. Be šių menininkų Vilkaviškis yra žinomas ir didžiomis istorinėmis asmenybėmis: Jonu Basanavičiumi, Vincu Kudirka, Vincu Pietariu ir Petru Kriaučiūnu...

Savo gimtojoje žemėje mes užaugam, atsiskleidžiam, dirbam ir senstam. Kiekvienam asmeniui verta susipažinti su istorija, rinkti informaciją iš vyresnių, ją tyrinėti ir apie savo krašto išskirtinumą kalbėti su kitais žmonėmis. Žmogus be savo tėvynės yra kaip paukštis be lizdo. Todėl kiekvienam žmogui reikia pažinti savo krašto istoriją, didžiuotis gimtosios žemės užaugintais talentingais žmonėmis ir mylėti savo gimtinę, nes tik tokiu būdu galėsime gyventi santarvėje su gamta.

Tik nuoširdžiai pamilę supančią aplinką, suvoksime, kaip svarbu yra tausoti savo žemę ir jos išteklius, bei pradėsime nebeteršti brangios vietos, nes kas gi teršia tai, ką myli?

DONORYSTĖ KĄ APIE JĄ KALBA BAŽNYČIOS DOKUMENTAI?

Darbą atliko IVF klasės mokinė Lukrecija Plechavičiūtė Konsultavo dorinio ugdymo (tikybos) mokytoja Vilma Blandinė

„Donorystė yra didžiausia žmogaus meilės išraiška žmogui“

Šv. Popiežius Jonas Paulius II

Temos aktualumas

Donorystė šių dienų kontekste ypatingai svarbi. Tai gražiausia dovana kito žmogaus gyvenimo kokybei pagerinti. Nuolat susiduriu su svarstymais, ar donorytė tokia pat svarbi ir Bažnyčios doktrinoje. Nuomonių yra įvairių: nuo vertinimo, kad Bažnyčia draudžia donorystę, nes ji pažeidžia žmogaus kūno integralumo principą, iki teigimo „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti”.

Darbo tikslas

Susipažinus su donoryste, išsiaiškinti ir pristatyti Bažnyčios nuostatas jos atžvilgiu.

Uždaviniai

1. Plačiau sužinoti apie donorystės idėją. 2. Peržvelgus Bažnyčios dokumentus pateikti Bažnyčios nuostatas donorystės atžvilgiu. 3. Kiekybinio tyrimo būdu išsiaiškinti, kiek mano bendraamžiai žino apie donorystę ir Katalikų Bažnyčios požiūrį į ją. Dažniausiai, išgirdę žodį „donoras“, žmonės pagalvoja apie kraujo donorystę, tačiau yra ne tik kraujo, bet ir organų bei audinių donorystė. Kiekvienas žmogus yra potencialus organų ir audinių donoras, nesvarbu, kiek jam metų. Tai jautri ir reikšminga tema tiek ligoniui, tiek pasiryžusiajam tapti donoru. Tai akimirka, kai vieno žmogaus mirtis ar pasiryžimas išgelbėja kito gyvybę.

Gyvoji donorystė intervivos

– Intervivos (kai donoras yra gyvas). – Gyvas donoras gali aukoti savo kraują, dalį kepenų ar inkstą. – Iš gyvo žmogaus draudžiama imti organų, jeigu tai labai pablogintų jo sveikatą ar sukeltų grėsmę gyvybei.

Organų donorystė postmortem

– Organai transplantacijai imami, žmogui konstatavus smegenų mirtį. – Žmogus gali dovanoti savo odą, ragenas, širdį, plaučius, kasą, inkstus ir kepenis. – Vienas žmogus po mirties gali išgelbėti septynių sunkių ligonių gyvybes.

Donorystės organais negali būti :

Galvos smegenys;

Donorystės organais negali būti

– Galvos smegenys; – Lytinės liaukos.

KATALIKŲ BAŽNYČIA IR DONORYSTĖ

Katalikų bažnyčia pritaria ir skatina neatlygintiną mirusio žmogaus audinių ar organų dovanojimą kitam žmogui, kurį transplantacija gali išgelbėti nuo mirties.

Broliškos meilės auka etiškai ir moraliai priimtina Vatikanui. Katalikybė moko, jog žmogaus kūnas nėra absoliuti jo nuosavybė. Tai yra tarsi forma, kuria mes naudojamės tam tikrą laiką, kuri mums yra „suteikta“ aukštesnių jėgų.

Tad paaukodami organus, kad būtų išgelbėta kito žmogaus gyvybė, katalikai vykdo Dievo valią artimo meilės darbuose.

Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracijos tarybos parengtoje Sveikatos apsaugos darbuotojų chartijoje sakoma:

,,Donorystė - biomedicinos pažangos suteikta galimybė „skleisti savo pašaukimą meilei ir peržengus mirties ribą“ turėtų skatinti dar gyvus žmones „dovanoti savo kūno dalį kaip auką, kuri bus atiduota tik po jų mirties“. Tai „didelės meilės išraiška, meilės, kurios esmė – padovanoti gyvybę kitiems“

Jonas Paulius II kalba I tarptautinio organų transplantacijos kongreso dalyviams:

„Organų persodinimas doriniu požiūriu nepriimtinas, jei donoras ar už jį atsakingi asmenys nėra davę aiškaus sutikimo. Bet persodinimas atitinka dorinį įstatymą ir net gali būti girtinas, jei donoro patiriami pavojai ir fizinė bei psichinė rizika yra proporcingi naudai, kurią persodinimas suteiktų ligoniui. Doriniu požiūriu neleistina tiesiogiai suluošinti ar net numarinti žmogų, idant būtų atitolinta kitų žmonių mirtis“.

APKLAUSA „KĄ ŽINAI APIE DONORYSTĘ?”

• Anketa buvo pateikta I-IV klasių mokiniams. • Apklausoje dalyvavo 92 respondentai iš Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos . • Apklausos dalyviams buvo pasiūlyta atsakyti į 5 klausimus.

Apklausos rezultatai:

IŠVADOS

1. Donorystė – žmogaus organų, ląstelių ir audinių, skirtų naudoti žmogui, savanoriškas ir neatlygintinas davimas.

2. Išanalizavus Bažnyčios dokumentus, galima teigti, kad ji pritaria donorystei ir net skatina ją, vertindama, kaip ypatingą meilės žmogaus žmogui išraišką.

3. Mano bendraamžiai žino, kas yra donorystė (net 83% atsakė teisingai), tačiau tik 21% žino, kad Bažnyčia pritaria donorystei.

Esė: „Ką atsakyčiau šv. Jonui Pauliui II į raginimą „Nebijokite ieškoti Dievo ir Jo tiesos?“

Darbą atliko ID klasės mokinė Gabija Krunkauskaitė Konsultavo dorinio ugdymo (tikybos) mokytoja Eglė Čiaučionaitė

Šventajame Rašte žodis ,,nebijok“ nuskamba 365 kartus. Kaip matai, Dievo padrąsinimų užtenka kiekvienai dienai metuose. Per mano trumpą gyvenimą ,,nebijok“ teko išgirsti daug kartų. Kad ir prieš savaitę, kai galvojau, jog turiu per daug neužbaigtų darbų, atsiskaitymų, o dar ir keletas rašinių. Mama man kartojo ,,nebijok“ ir kartojo tol, kol nustojau baimintis dėl to ar galiu viską suspėti. Ir suspėjau. Turbūt ji buvo ta, iš kurios pirmos išgirdau šiuos padrąsinimo žodžius. O baimės mane apimdavo neretai. Ne visuomet mama būdavo šalia, tuomet man atmintyje iškildavo vaizdas iš Evangelijos, kuomet Jėzus išgąsčio apimtiems mokiniams, eidamas per ežere šėlstančią audrą, sako: ,,Nebijokite“. Ir širdyje pasidarydavo ramiau.

Per Pirmąją Komuniją mano širdis nesitvėrė džiaugsmu, iki dabar jaučiu tą džiaugsmą priimdama Komuniją. Tai buvo pats artimiausias susitikimas su Jėzumi. Man augant, baimės keitėsi. Tada ėmiau suprasti, kad ne visi žmonės tiki Dievu. Mane, tiesą sakant, ši ,,naujiena“ išmušė iš vėžių. Dar vėliau, norėdama pritapti bijodavau pasakyti, kad taip, aš tikiu į Dievą, einu į bažnyčią, esu katalikė. O kas jei nepriims, atmes, o gal net pasijuoks? Man, augančiai katalikų šeimoje, tikėjimas buvo pirmoje vietoje, bet mokykloje su savo bendraamžiais stengiausi užsidėti tarytum naują veidą ir jokiu būdu nekalbėti apie Dievą, tačiau sekmadienio Evangelija ir kunigo pamokslai visuomet man primindavo mano baimę kalbėti apie Dievą ir savo gyvenimu Jį liudyti. Vėliau atėjo laikas Sutvirtinimo sakramentui. Jam besiruošdama ėmiau skaityti Šventąjį Raštą ir skaitinius Šv. Mišiose. Tai buvo antras kartas, kai išgyvenau didžiulį Dievo artumą. Besiruošdami sutvirtinimui klausėmės keleto žmonių tikėjimo liudijimų. Vienos moters liudijimas man kuriam laikui įstrigo atmintyje. Joje aš mačiau neapsakomai daug džiaugsmo ir supratau, kad tas džiaugsmas kyla iš Jėzaus. Ją įkvėpė tie patys Jono Pauliaus II žodžiai: ,,Nebijokite ieškoti Dievo ir Jo tiesos“. Vėliau iš vyskupo gavau Sutvirtinimo sakramentą. Tai buvo akimirka, kai apsisprendžiau savo gyvenimu sekti Kristų ir liudyti Jį. Supratau, kad kartais manęs nepriims ir tai bus normalu. Ne visiem patiksiu ir tai bus normalu. Bet tik taip galėsiu kurti draugystę su žmogumi, su pasauliu, su Dievu. Be ,,naujų veidų“ ir kitokių kaukių. Turbūt nuo Suvirtinimo sakramento prasidėjo manosios Dievo ir Jo tiesos paieškos. Jos trunka jau dvejus metus ir tikiuosi man užteks dvasios stiprybės eiti to-

vu. Be ,,naujų veidų“ ir kitokių kaukių. Turbūt nuo Suvirtinimo sakramento prasidėjo manosios Dievo ir Jo tiesos paieškos. Jos trunka jau dvejus metus ir tikiuosi man užteks dvasios stiprybės eiti toliau ir toliau per gyvenimą, ieškant Dievo.

Nors dabar turiu daugiau drąsos, kartais man vis dar kyla baimė pasakyti, kad tikiu, matant, koks liberalus ir materialus yra pasaulis, dažnai pametęs dvasinius dalykus. Dabar jau suprantu, kad baimė kyla iš žmogaus ir jo aplinkos. Pačios baimės prigimtis yra nuodėmė. Mano nuomone, baimę turi keisti pasitikėjimas. Pasitikėjimas veda vis arčiau Dievo meilės, o meilėje nelieka baimės.

Dabar, kai lauke šalta, o danguje vos protarpiais pasirodo saulė ir iškart, tarsi mirtinai sušalusi lenda atgal į debesų patalus, imu ilgėtis pavasario dienų, kai aušros nutviekstu dangumi nardydavo kregždės ieškodamos tobulos vietos savo lizdui. Keistą ramybę teikdavo jų stebėjimas. Jos tokios drąsios, kad tik surastų tą tobulą vietą. Žmogus visai panašus į kregždę. Žmogus taip pat drąsiai ieško tobulos vietos savo kūnui, tačiau neretai išsigąsta kliūčių ieškodamas tobulos vietos savo širdžiai. Ta tobula vieta yra Dievo tiesa. Nors dabar dangus jau pilkas ir kregždės jau seniai Afrikoje, tai nereiškia, kad jos tapo bailesnės. Taip ir žmogui, ieškančiam tos tobulos vietos nereikia imti baimintis ir nutraukti paieškas, kai darosi sunku. ,,Tiesa dėvi erškėčių vainiką“, – taip sakė Šv. Faustina. Tiesa nėra lengva, ji neretai skaudi, tačiau ji išlaisvina. Būtent todėl reikia nebijoti ir nepaliauti Jos ieškoti. Žinoma, kad Tiesos karūnuotos erškėčiais ieškoti nepatogu, sudėtinga, tačiau verta. Verta vien dėl širdies ir dvasios ramybės.

Todėl visai nesvarbu, nei kur esi, nei kas tu. Nesvarbu, ar esi teologas, ar žmogus, visai nepažinęs Dievo. Svarbu tai, ar tu nebijai atsiliepti į tai, kaip tave šaukia Dievas. Visų mūsų pašaukimo keliais skirtingi, bet viena jo prasmė – ieškoti Dievo ir Jo tiesos.