Aušros alėja, Nr. 5

2018 RUDUO

I5

NUMERYJE SVEČIAS

Liudas Mažylis: istorijos pomėgis kilo iš šeimos

Tomas Pauliuščenka

2

ISTORIJA – DABARČIAI

Kaip turi elgtis susipratęs lietuvis: Višinskio respublikos

konstitucija ir šiuolaikinis jos aktualumas

Doc. dr. Dalia Jakaitė

6

KNYGOS ŽENKLAI

Albumas ir unikali paroda Atkurtos Lietuvos šimtmečiui

Asta Kaktytė

11

14

IŠ SAUGYKLOS LOBYNO

Vinco Vaitekūno įrašai knygose

Nijolia Kasparavičienė

17

20

1918 metų leidiniai bibliotekos fonduose Robertas Gedrimas

GEROJI PATIRTIS

Sensoriniai skaitymai bibliotekoje

Agnė Pranckutė

23

BIBLIOTEKA BE SIENŲ

Kas bendra tarp emigracijos ir „Sugedusio telefono“?

Roberta Stonkutė

26

29

Ar „Knygvežiukas“ veža?

Urtė Vaserienė, Tomas Pauliuščenka

TARP TAUTŲ

Pasauliniame bibliotekininkų forume apsilankius

Prof. dr. Bronius Maskuliūnas

32

Steigiamasis Centrinės, Rytų Europos ir Kinijos bibliotekų sąjungos forumas Ekaterina Prakapene

35

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka priimta į FISAE Jonas Nekrašius

38

REGIONO NAUJIENOS

Nauja patirtis senose tradicijose

Tomas Pauliuščenka, Sigita Vaitkaitytė

40

42

© AUŠROS ALĖJA Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos žurnalas 2018 Ruduo / 5 ISSN 2424-6182

Tarptautinis forumas „Lietuvos ekslibrisui – 500“ Prof. dr. Remigijus Venckus, Tomas Pauliuščenka

Pakruojo sinagoga mini pirmuosius savo veiklos metus Gitana Maasienė Redaktorius Bronius Maskuliūnas Koordinatorius Tomas Pauliuščenka Redakcija www.savb.lt; bibl@savb.lt Tel. (8 41) 523747 Aušros al. 62, LT-76235 Šiauliai

Maketuotoja ir dizainerė Vaiva Kovieraitė-Trumpė Nuotraukos Ievos Slonksnytės ir kt.

Kalbos redaktorius Robertas Gedrimas

Spausdino AB spaustuvė „Titnagas“ Vasario 16-osios g. 52 LT-76291 Šiauliai Tiražas 300 egz.

Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Viršelyje – ekslibrisas, skirtas Atkurtos Lietuvos šimtmečiui. Autorė Tatjana Kryukova.

Sveiki, štai atsivertėte jau 5-ąjį „Aušros alėjos“ numerį, kurį išleidžiame prieš pat Šiaulių knygų mugę – vieną svarbiausių metų renginių bibliotekoje. Tikimės, kad perskaitę rudeninį numerį ne tik susipažinsite su bibliotekos naujienomis, įdomiais svečiais, veiklomis ir projektais, bet ir apsilankysite Knygų mugėje, kur Jūsų lauks kultūriniai ir edukaciniai renginiai, susitikimai su populiariausių knygų autoriais, menininkais, leidyklomis ir dar daug visko.

Gegužę bibliotekoje sulaukėme ypatingo svečio – savo knygą „99 metai po įvykio“ pristatė politikos ir visuomenės veikėjas prof. Liudas Mažylis.

Per atvirą pašnekesį, kurį skelbiame žurnale, svečias dalijosi nuomone apie knygas, skaitymo kultūrą ir jos puoselėjimą, laisvalaikio pomėgius.

Istorinių tekstų analizės mėgėjams skirtas doc. dr.

Dalios Jakaitės straipsnis, kuriame analizuojama, kokius pagrindinius tautiškumo principus savo tekstuose skelbia lietuvybės propaguotojas Povilas Višinskis. Taip pat apžvelgiame Lietuvos šimtmečiui skirto projekto „Ex Libris. Atkurtai Lietuvai – 100“ rezultatą – konkurso metu surinktų ekslibrisų katalogą ir unikalią knygą-parodą, kuriuos galėsite apžiūrėti ir Knygų mugėje. Neliko užmarštyje šį rudenį organizuotas tarptautinis forumas „Lietuvos ekslibrisui – 500“, kuriame patirtimi dalijosi žymūs Lietuvos ir užsienio menininkai,

ekslibrisų kolekcininkai ir menotyrininkai.

Tradiciškai vėl nupučiame dulkes nuo bibliotekos archyvo – apžvelgiamos bibliotekoje saugomos knygos su muziejininko, kraštotyrininko Vinco Vaitekūno įrašais ir prieš šimtmetį išleisti grožinės literatūros ir mokslo populiarinamieji veikalai.

Dalijamės naujos bibliotekos paslaugos „Sensoriniai skaitymai“ per pusmetį sukaupta patirtimi bei vaikų ypač laukiamų „Knygvežiuko“ išvažiuojamųjų edukacijų įspūdžiais. Su rubrika „Biblioteka be sienų“ prisimename 2018 m. rugsėjį bibliotekos ir šiauliečių įprasmintą socialinę akciją-dovaną Šiaulių miestui – ilgiausią „Sugedusį telefoną“, o skyrelyje „Tarp tautų“ pasakojame apie mūsų bibliotekos patirties mainus ir naujų kontaktų užmezgimą forumuose Malaizijoje, Kinijoje bei FISAE kongresą Čekijoje, kurio metu mūsų bibliotekos Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas buvo priimtas į Tarptautinę ekslibriso mėgėjų asociacijų federaciją.

Regiono naujienose – bibliotekos inicijuoto projekto „Kur liūdi kryžiai pakelėm“ veiklas tęsė Plungės ir Akmenės rajonų bibliotekos, o Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešoji biblioteka džiaugiasi savo erdvėmis unikalioje medinėje sinagogoje.

Malonaus skaitymo!

1

SVEČIAS

Prof. Liudas Mažylis bibliotekoje pristato savo knygą „99 metai po įvykio“. 2018 m. gegužė.

Liudas Mažylis: istorijos pomėgis kilo iš šeimos Gegužės 17 d. mūsų bibliotekoje lankėsi ir savo knygą „99 metai po įvykio“ skaitytojams pristatė prof. Liudas Mažylis. Autorius knygą pavadino „veiksmo dokumentika“. Nors oficialiai tokio žanro nėra, tačiau, anot L. Mažylio, knygoje rasime daugelio žanrų požymių, o istoriniai faktai susipina su išmone. Pasakojimo ašis – realus istorinis faktas – Vasario 16-osios akto radimas Berlyne, lyg tyčia sutapęs su Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiu ir tapęs ypač svarbia dovana visai lietuvių tautai.

Artėjant Šiaulių knygų mugei nusprendėme pakviesti profesorių prie puodelio arbatos ir atvirai pasikalbėti apie knygas, skaitymo pomėgius ir tą užsispyrimą domėtis istorija, kuris davė rezultatų, apie kuriuos daugelis net nesvajojo.

2

Ar pirmą kartą lankotės mūsų bibliotekoje?

Kokį įspūdį ji paliko?

Pirmą. Išsamaus įspūdžio dar nesusidariau, bet iš karto pastebėjau „modernybę“ – viską, kas reikalinga šiuolaikinei bibliotekai. Įspūdinga Konferencijų salė. Žinot, Amerikoj tokių nėra. Bent jau ten, kur man tekdavo dalyvauti renginiuose. Ten skurdžiau. Mūsų bibliotekose, gimnazijose, bendruomenių centruose – kur tik nori, teikiamos aukšto lygio paslaugos. Sakykim, noriu parodyti skaidres – su šiais dalykais Amerikoje truputį kitaip. Net mokslinėje konferencijoje dažnai tave verčia išsinuomoti multimediją. Bent jau taip buvo prieš keletą metų. Bet ko norėti, lietuvių bendruomenės, rengiančios konferencijas, veikia visuomeniniais pagrindais, nėra finansuojamos valdžios.

projektų – ar lieka laiko paskaityti knygų savo malonumui? Žinote, būtų labai nepedagogiška, jei pradėčiau šmaikštauti taip, kaip esu įpratęs atsakinėti į šį klausimą. O aš atsakau visada vienodai – neturiu laiko skaityti, nes aš rašau knygas. Pasiskirstykime vaidmenimis – vieni tegul skaito, o man jau leiskit rašyti (juokiasi).

Mėgstu sakyti, kad nesu skaitęs klasikos, bet tie, kas skaitė mano knygą, sako, kad joje neretai matomi susipynimai su daugybės kitų autorių ir žanrų tekstais. Tai išvada tokia – vis dėlto aš skaitau knygas.

Grįžkim prie Šiaulių, ar turit kokį ryšį su šiuo miestu?

Gal ne tiesioginis, bet tam tikras ryšys yra.

Mano senelio (senelis iš tėvo pusės – garsus tarpukario Lietuvos akušerijos sistemos kūrėjas Pranas Mažylis – red.) maištininko, kalbu apie 1905 m. revoliuciją, keliai vedė ir pro Šiaulius, nors daugiausia jis veikė ir agitavo prieš carą Aukštaitijoje. Šiauliuose buvo jo bendraminčių, draugų, kurie čia surinko užstatą, kad senelį paleistų iš kalėjimo. Na, ir surinkus užstatą buvo jau žinoma, kad mano senelis atgal į kalėjimą negrįš – jis emigravo į tuometinę Austriją-Vengriją. Būtent šis užstatas, kaip Šiaulių parama, jam daug reiškė.

Prof. L. Mažylis pasirašo bibliotekos Knygos grafikos centre susikurtą asmeninį ekslibrisą.

O kaip manote, ar gali neskaitantis žmogus imti ir parašyti knygą?

(Juokiasi) Manau, kad ne, bet visada aiškinu priešingai. O jei rimtai, skaitymas yra svarbus. Tik tiek, kad gal jau mano amžiuje yra nusistovėjęs mėgstamiausių knygų sąrašas, prie kurio nuolat grįžtu.

Gal galite šiuo sąrašu pasidalyti su mūsų skaitytojais?

Pirmiausia, kaip kažkada sakė Leonidas Donskis, tai visos tos knygos, kurias kažkada

Esate veiklus žmogus, domitės įvairiomis sritimis ir vienu metu dirbate su keletu 3

SVEČIAS perskaitome vaikystėje, visi Mikės Pūkuotukai, visi Astridos Lindgren veikėjai, Nežiniukas ir t. t. Vaikiškos knygos, kuriose yra labai daug išminties.

Vėliau detektyvinės istorijos, kai kurių poetų kūryba. Pavyzdžiui, V. Mačernio, Ch. L. Borcheso, japonų trieiliai ir daugybė kitų. Žinoma, viskas priklauso nuo nuotaikos.

Ženklinate asmenines knygas?

Mano senelis savo bibliotekai buvo pasigaminęs antspaudą, dabar jis yra atitekęs man. Tai guminis antspaudas su užrašu „Prof. dr. P. Mažylio biblioteka“. Ne ekslibrisas, bet tiesiog toks antspaudas, kokius gamindavo tais laikais. Šiais laikais jam reikia specialaus rašalo ir guma per dešimtmečius sukietėjo, gražiai nebeatsispaudžia. Nors kurį laiką vis tiek juo žymėdavau naujas knygas.

Minėjote, kad kai kurias knygas skaitote keletą kartų. Ar tai nėra laiko gaišimas, nes jau žinote, kuo viskas baigsis?

Iš dalies taip, tai laiko švaistymas. Bet, pavyzdžiui, kiekvieną kartą kai skaitau Artūro Konano Doilio personažo Šerloko Holmso nuotykius ar „Baskervilių šunį“, jaučiu didžiulį gailestį, nes man taip norisi nežinoti, kuo knygoje viskas baigsis, bet, deja, aš žinau!

O, pavyzdžiui, su Agatos Kristi knygomis yra kitaip. Aš jas kartais sugebu pamiršti. Bet čia jau retenybė. Įprastai geros knygos įsirėžia į sąmonę ir pasąmonę labai ilgam.

Prof. L. Mažylis su savo ekslibrisu.

Ar kaupiate asmeninę biblioteką?

Taip. Bet su asmenine biblioteka yra sudėtinga. Nemažai knygų buvo likę dar iš mano senelio bibliotekos, bet mano tėvas kaip įmanydamas stengėsi, gerąja to žodžio prasme, atsikratyti tų knygų ir kaip sugebėdamas dalijo jas bibliotekoms. Tačiau nemažai gerų knygų yra dar likę. Valdyti tą masyvią asmeninę biblioteką yra gana sunku. Žinai, kad kažkur ieškoma knyga turi būti, bet surask kad gudrus. Nors, žinoma, yra pora lentynėlių pačių pačių mylimiausių knygų, kurias tikrai po daug kartų skaičiau ir skaitau.

Esate kolekcininkas? Kolekcionuojate senus atvirukus ir pašto ženklus?

Taip. Be to, kolekcionuoju ir signatarų autografus. O atvirukus kolekcionuoju ne specialiai, yra kai kurios jų serijos, kurias bandau sukaupti, įskaitant ir atvirukus iš Pirmojo pasaulinio karo. O šiaip mano pagrindinis kolekcionavimo objektas yra pašto antspaudai su kuo retesniais Lietuvos vietovardžiais.

Kartu su antspaudais kolekcijoje atsiranda ir atvirukas ar vokas. Dabar turiu naują tikslą – žūtbūt surinkti visų 20 signatarų autografus.

4

Šiuo metu bręsta mainai, kurių metu planuoju gauti jau keturiolikto signataro autografą.

Nepriklausomybės Akto? Labai sunkiai atsakomas klausimas. Archyvuose lentynų ilgiai matuojami dešimtimis kilometrų – visko pamatyti ir sužinoti neįmanoma. Aš tikrai ne archyvų „liūtas“ ir šita veikla man dar visai nauja. Kaip jau sakiau, man tikriausiai padėjo angelai. Netgi tiesiogine prasme, nes man labai padėjusio Vokietijos archyvo darbuotojo pavardė taip pat buvo Angelas.

Atradus Aktą niekas nepasikeitė: dėstau tame pačiame universitete, gyvenu tame pačiame name ir netgi su ta pačia žmona. Bet atsirado tokių naujų veiklų kaip filmavimasis dokumentinių apybraižų cikle ir per dalį to laiko ėmė ir pasirašė dar ir šita knyga. Aš visai be ironijos sakau, kad šita knyga pasirašė savaime. Kas dar džiugiau – jau ir antra knyga beveik pasirašė. Taip pat savaime. Taigi toliau – nauja knyga.

Istorija yra jūsų pomėgis, darbas, nauja profesija? Šiaip esu chemikas, bet dėstau politikos mokslus jau apie 20 metų. O nuo politikos iki istorijos labai netoli. Pomėgis istorijai veikiau kilo iš šeimos aplinkos. Mūsų šeimoje visada būdavo daug diskusijų istorijos tema. Būdavo, teta, beje, taip pat chemikė, vakare skambina ir klausia: „Tai dabar sakyk man, kai žmonės prieš kelis šimtus metų keliaudavo iš Vilniaus į Krokuvą, kaip jie persikeldavo per upes?“ Sakau jai, kad nesidomėjau tuo, nežinau šito.

O jinai: „Ak ir tu nesidomėjai? Niekam čia nesvarbu! Aš čia turiu už visus galvot!“ Na ir pradeda dėstyt savo teorijas. Iš to ir man išsivystė pomėgis domėtis istorija, o gal čia genai.

Tomas Pauliuščenka Ieva Slonksnytė

Tėvynė neatskiriama nuo žmogaus esmės. Ji yra ta duotybė, kurioje žmogus gali suvokti savo būties prasmę ir siekti sąmoningumo. Todėl tėvynė dar yra užduotis ir pareiga.

Svečio dovana bibliotekai.

Vydūnas Vydūnas. Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių. Vilnius, 2001. P. 69.

Kaip manote, kodėl dokumentas atsirado būtent Jūsų rankose? Ar kas nors pasikeitė, kai radote Lietuvai taip svarbų Vasario 16-osios akto originalą? Kas toliau?

Kodėl iki manęs niekas nerado

2018-ieji – Vydūno metai

5

ISTORIJA – DABARČIAI

Paminklas Povilui Višinskiui Šiaulių miesto Vilniaus ir Povilo Višinskio gatvių sankryžoje. Aut. Stasys Žirgulis.

Kaip turi elgtis susipratęs lietuvis: Višinskio respublikos konstitucija ir šiuolaikinis jos aktualumas Spalio 25-ajai – Lietuvos Respublikos Konstitucijos dienai Pagrindinis šio straipsnio šaltinis – neilgas, bet didelės turinio koncentracijos Povilo Višinskio tekstas „Kaip privalo elgties susipratęs lietuvis norėdamas prilaikyti Lietuvą, kaipo tautą“ (1905)1, publikuotas „Ūkininko“ – tautiškai-politiškame žmonių laikraštyje.

Tai, kad Višinskio deklaracija atsidūrė „Ūkininko“ skiltyje „Margumynai“ (greta trumpo satyrinio autoriaus vaizdelio „Nelygu malda“), gali šiek tiek ir stebinti.

Kita vertus, ši nauja rubrika rodo Višinskiui būdingas nuolatines minties formato, stiliaus ir žanro paieškas, kviečia iš naujo kalbėti apie istorinę apskritai

1 Sp-as. „Kaip privalo elgties susipratęs lietuvis norėdamas prilaikyti Lietuvą, kaipo tautą“, Ūkininkas, 1905, nr. 1–2, p. 44–45.

6

„mažųjų“ tekstų, pavyzdžiui, garsiųjų jo korespondencijų (įvykius, aktualijas ir jų vertinimus apimančių reportažų iš įvairių Žemaitijos, Šiaurės Lietuvos vietų) reikšmę.

Kaip ir priklauso „Ūkininkui“, pamatines tiesas (tiek šiandienine, tiek ir Višinskio vartojama laisvės bei teisės prasme) siekiama perteikti kuo paprasčiau, aiškiau.

Tačiau verta pažymėti, kad paprastumo siekiamybė (palyginti su „Varpo“ publicistika) ne vienu atveju atrodo itin paveiki stiliaus ar minties požiūriu, gal net stipresnė literatūriškai. Ir šiuo atveju įspūdį daro teksto komponavimas tiek probleminiu, tiek ir struktūriniu požiūriu, racionalų programiškumą derinant su impulsyvumu.

tautiniam sąmoningumui besąlygiškai svarbių (antropologinių) realijų Višinskio publicistikoje. Šiuo požiūriu ypač įdomios Višinskio korespondencijos laikraščiuose ir penktasis konstitucijos punktas, padedantis atkurti savotišką to meto žmogaus kasdienio gyvenimo ritmą: „5. Prie kelių, sodžių, namų, krautuvių, aludžių, viešbučių, dirbtuvių, aptiekų ir t. t. ir t. t. reikia prikalt toblyčias lietuviškais parašais.“ Kaip tikram kelionių antropologijos profesionalui šis sąrašas prasideda nuo kelių, įtraukiamos ir kitos kasdieniškai, tačiau visai šaliai reikšmingos realijos.

Jau iš teksto pavadinimo girdėti Višinskio ne kartą keliama pilietinio bei tautinio sąmoningumo – susipratimo – problema.

Pirmas punktas susipratimą sieja su tuo, kas taps pagrindine deklaracijos ašimi. Tai – lietuvių, arba prigimta, kalba (apie prigimtą kalbą žr. „Pirmutinis Didysis Lietuvių Susivažiavimas Vilniuje“, Lietuvos ūkininkas, 1905, nr. 1) – pirmiausia suvokiama kaip kalbėjimas: „1. Su lietuviais ir visais lietuviškai mokančiais visur ir visada kalbėk lietuviškai.“ Šiuo trumpu priesaku kviečiama ir mokytis kalbos, o adresato sąmoningumą skatina skirtingų mokymosi būdų laukiančios skirtingos kalbančiųjų terpės. Antrame punkte nurodomos šio kalbėjimo vietos: „2. Valsčiuose, sudose, ant gelžkelio, pačtoj ir kitose viešose vietose su valdininkais tik lietuviškai kalbėk!“ Vietą galima pavadinti viena įdomiausių,

Povilo Višinskio teksto „Kaip privalo elgties susipratęs lietuvis norėdamas prilaikyti Lietuvą, kaipo tautą“ (1905) ištrauka iš laikraščio „Ūkininkas“ pirmojo numerio.

Tačiau tai yra ne tik vieta, bet ir socialinį žmogaus statusą reprezentuojančios institucijos, primenančios ir apie prigimtosioms tiesoms (žr. Žmogaus tiesos, 1905) kylančias Višinskio epochos grėsmes. Tarsi metoniminiu principu išskleidžiami keli vietos-institucijos atvejai, įtraukiant pilietinio ir tautinio lietuvio 7

ISTORIJA – DABARČIAI sąmoningumo sampratai reikšmingą rašytinės kalbos kriterijų: „3. Adresus ant laiškų rašyk lietuviškai lietuviškomis raidėmis; telegramas teipgi lietuviškai rašyk! 6. Reikalaut, kad gydytojai patarmes ant receptų lietuviškai rašytų.“

žabangų. 11. Leisdamas vaikus į mokyklą siųsk į tokį miestą, kur daug susipratusių lietuvių gyvena; palik gyvent pas lietuvius.“ Būdama carinės priespaudos negandų paženklinta grėsmė, mokykla Višinskiui yra ir geros bendruomenės terpė, į kurią gali įsitraukti kiekvienas, nacionalinį gėrį matantis aukščiau ekonominio.

Verta prisiminti, kad Višinskio publicistikai nesvetimos ir kitos medicinos sferos aktualijos: kova su liaudiškais gydymo stereotipais ar net vaistinių konkurencijos klausimas; taip sujungiamas socialinis, ekonominis ir tiesiog žmogaus gyvybės rūpestis.

Lietuvių kalbos ir kiti rūpesčiai šioje deklaracijoje sulaukia ir savotiškos jų realizacijos programos. Verta prisiminti ideologiniu ir komunikaciniu požiūriu įdomų autoriaus tekstą (rašytą kaip polemiką su kitu savo paties, bet skirtingu slapyvardžiu pasirašytu tekstu), kuriame svarstomas klausimas, kokio programo Lietuvai reikia (Varpas, 1902, nr. 5). Aptariamoje Višinskio konstitucijoje numatoma programa pasirodo esanti tiek etinis, tiek ir ugdymo procesas: „4. Visus, kurie rašo rusiškomis raidėmis, reikia perspėt, gėdint ir pamokyt lietuviškomis raidėmis rašyti.“ Dar konkretesnė lietuviškumo programos metodika iškyla kituose konstitucijos punktuose, o vienas iš jų skamba itin šiuolaikiškai: „8. Reikia mest šalin sulenkuotas pavardes su icz, ski ir t. t., o atrasti ir vartot senovės pavardę su galūne as, įs ir t. t.“ Prisimenant anksčiau cituotą toblyčių lietuviškais parašais reikalavimą, galima konstatuoti ir kone pranašiškas šiuolaikinių realijų įžvalgas. Konkrečios metodikos, kaip pasiekti kalbinį, tautinį ir pilietinį sąmoningumą, esama ir kitoje, vėlgi su vieta susijusioje, rekomendacijoje, siekiant grąžinti senuosius, caro politikos atimtus vietovardžius: „9. Niekur nevartoti

Dar daugiau dėmesio visoje Višinskio publicistikoje tenka Bažnyčios institucijai, dažnai neatsiejamai ir nuo konkretaus pastato, konkrečios parapijos reikalų: „7. Bažnyčiose kur parapijonys lietuviškai kalba, reikia pasirūpint įvest lietuviškus pamokslus ir giesmes.“ Ši reikiamybė apima labai daug, o pagrindinė priežastis saugoti lietuvių kalbą ar leisti jam iš esmės naujai gyvuoti yra net tik kalbos mokėjimas, bet ir vartojimas – giedotiniu bei sakytiniu pavidalu. Natūralu, kad dar daugiau vietos Višinskio deklaracijoje skiriama kitam pamatiniam autoriaus rūpesčiui – mokyklai. Šį rūpestį išsakant bent dviem punktais, aiškėja, kad tinkamas mokymasis vėlgi būtų neįmanomas be tautinio sąmoningumo, jo reikalaujant iš tėvų, mokytojų ir visos mokymo proceso bendruomenės: „10. Neleisk vaikų nė į kokią mokyklą, pakol jie neišmoko gerai lietuviškai rašyti ir skaityti. Rūpinkis, kad tavo sodžiuj ar miestelyj butų užlaikomas geras vaikų mokytojas lietuvis ir saugok jį nuo valdžios 8

perkrikštytų mūsų vietų vardų, o tik savus tikruosius vardus, kaip va: ne Muravjovo, bet Mažeikiai, ne Blagovieščenskas, bet Kolainiai, ne Novoaleksandrovskas, bet Zarasai ir t. t.“ Beje, senieji miestų vardai grįžo tik 1918-aisiais...

interesas yra ir mecenatoriškas, vadinasi, telkiant įvairiais požiūriais skirtingus, bet pirmiausia lietuviškąja veikla suinteresuotos bendruomenės asmenis (laikraščio adresatą). Prie to grįžtama ir vėliau, kada konkrečias tapatybes įgyja minėti kankintiniai: „19. Šelpk kaip įmanydamas ant kiekvieno žingsnio susipratusius lietuvius, kurie darbuojasi dėl abelno labo, kaip va: knygnešius, raštų platintojus, atsišaukimų lipdytojus, rašytojus, vaikų mokytojus ir t. t.“ Nors ir nedetalizuojant visokių įmanomų draugysčių pobūdžio, į šią sferą, regis, patenka tiek politinių, tiek ir kultūrinių bei socialinių organizacijų veikimas, o išskirtinę vietą užima garsieji Višinskio ir jo bendraminčių organizuoti spektakliai, gegužinės: „15. Kurk visokias lietuviškas draugystes. 16. Taisyk spektaklius, vakarus su lietuviškomis dainomis, deklamacijomis, lietuviškais šokiais ir pasikalbėjimais apie tautiškus reikalus.“

Ši Višinskio respublikos konstitucija skirta ne tik asmeniniam, bet ir bendruomeniniam sąmoningumui.

Bendruomenė kaip tokia – vienas esminių publicisto rūpesčių.

Višinskis, kaip žinia, turėjo talentą burti žmones: keliauti su jais įsitraukiant į tikrą kultūrinės misijos procesą, mokytis vienam iš kito (literatūros ar visuomeninio gyvenimo patirčių), žmones konsoliduoti dėl tuometinei epochai reikšmingo politinio ar kultūrinio tikslo...

Bendruomeninio veikimo talentą rodo ir su bendraminčiais 1905 m. įsteigta „Šviesos“ bendrovė, o jai artimą interesų lauką atliepia toliau cituojami punktai, skatinantys veikti ne tik asmeniškai, ieškoti visų įmanomų galimybių skleistis lietuviškam žodžiui: „12. Skaityk ir platink lietuviškus laikraščius ir knygeles. 13. Rink pinigus išleidimui raštų, praplatinimui jų, kankintiniams, mokslan einantiems lietuviams ir kitiems tautiškiems reikalams.

14. Rink ir siųsk į lietuviškus laikraščius tikras žinias iš savo krašto.“ Pastarasis priesakas dar labiau leidžia suprasti, kodėl Višinskiui buvo tokios svarbios minėtos korespondencijos – žinių tikrumu ir savo krašto pažinimu atsiduriančios greta kitų tautines aspiracijas atliepiančių veiklos priesakų. Jis veikia ir kaip savotiškas priminimas, kad kraštas yra būtent tavo. Bendruomeninis

1906 m. brošiūra „Kas tai yra konstitucija?“.

9

ISTORIJA – DABARČIAI suvokiamus tautos įvykius. Tai patvirtina ir apvaikščiojimai: šventinių ritualų, šventimo prasme šiandien nevartojamas žodis turi stiprios, sakyčiau, fenomenologiškai paveikios įtaigos ir nukelia į vieną Višinskiui priskiriamą tekstą „Apvaikščiokime „Lietuvių tautos šventę“ (Ūkininkas, 1904, nr. 4), kuriame šiai garbingai šventei siūloma „Aušros“ išleidimo sukaktis, ją minint tais pačiais būdais, kurie vardijami ir 16-ame punkte (teatrų taisymai, dekliamacijos, dainos, šokiai, draugysčių susirinkimai; pasikalbėjimai...). Pažinimas kaip viena esminių susipratusios lietuvių tautos vertybių figūruoja ir paskutiniame konstitucijos punkte, kuriame grįžtama Tautiškai-politiško žmonių laikraščio „Ūkininkas“ prie literatūros – itin svarbaus tautos 1905 m. pirmasis numeris. išsaugojimo elemento: „24. Pažink Lietuvos Nesileidžiant į istorinę šių fenomenų istoriją ir istoriją lietuviškos literatūros.“ reikšmę, galima pažymėti, kad 16-ame Nuo Lietuvos istorijos neatsiejama priesake ypač iškalbingai nuskamba literatūros istorija įtraukia ir tuos žodis pasikalbėjimai – rodantis kalbiškai raštininkus, kuriems ypatinga idėjine arena tarpasmeninę sąmoningos bendruomenės pirmiausia yra tapęs laikraštis.

Turint galvoje Višinskio dėmesį tikrajai sąveiką. Višinskio respublikos konstitucijoje šalies konstitucijai (1906 m. brošiūra „Kas išskleidžiama akivaizdi kultūrinė bendruomenių tapatybė: „22. Rink tai yra konstitucija?“) ir dėl kitų savaime lietuviškas pasakas, dainas, mįsles, patarles, suprantamų priežasčių šį žodį, aptariant pažink lietuviškus žaidimus, šokius, „Margumynų“ deklaraciją, galima imti ir į švenčių ir visokių gyvenimo atsitikimų kabutes. Tačiau 24 punktai – akivaizdu, ruošę apvaikščiojimus, lietuvių senovės apdarus, dirvą kitoms didesnėms publikacijoms ir ir visą tą rūpinkis užlaikyt.“ Raginimas rinkti deklaracijoms (tai rodo ir Pirmutinis Didysis tautosaką, kaip matyti, neatsiejamas nuo Lietuvių Susivažiavimas Vilniuje...) – atrodo, istorijos pažinimo. Poetiškai ir kiek mįslingai verti ir konstitucijos vardo. nuskamba tautosakos akiratyje matomi gyvenimo atsitikimai, greičiausiai reiškiantys Doc. dr. Dalia Jakaitė išskirtinius, tačiau būtent gyvenimiškai Ieva Slonksnytė, bibliotekos archyvas (galima sakyti, ir antropologiškai) 10

KNYGOS ŽENKLAI

Albumas ir unikali paroda Atkurtos Lietuvos šimtmečiui Jubiliejiniai metai Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje (ŠAVB) prasidėjo 2017 m. parengus projektą „Ex Libris. Atkurtai Lietuvai – 100“, kurio tikslas organizuoti visuomenę vienijančią šimtmečio minėjimo iniciatyvą, į kurią pakviesti įsitraukti Lietuvos ir užsienio šalių menininkai. Pasaulio dailininkai ir mažosios grafikos kūrėjai pateikė konkursui ekslibrisus, skirtus Lietuvos valstybės atkūrimui, valstybės institucijoms, iškilioms asmenybėms, susijusioms su šia reikšminga data. Šiemet Vasario 16-osios minėjimo išvakarėse visuomenei ŠAVB buvo pristatyti tarptautinio konkurso „Ex Libris. Atkurtai Lietuvai – 100“ kūriniai. Sulaukėme ir svarbaus, išliekamąją vertę turinčio katalogo. Kataloge publikuojami meniškiausi ir geriausiai konkurso reikalavimus atitinkantys ekslibrisai. Darbus leidiniui ir apdovanojimams atrinko vertinimo komisija, sudaryta iš JAV, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos dailininkų ir kolekcininkų. Surengta unikali konkurso darbų paroda, kuri kartu su išleistu konkurso darbų katalogu, pristatyta per šių metų Šiaulių knygų mugę.

11

KNYGOS ŽENKLAI Naujas leidinys ŠAVB jau ne vieną dešimtmetį puoselėja ekslibriso tradicijas Šiauliuose ir aktyviai populiarina su knygos ženklu susijusias veiklas.

Organizuojamos ekslibrisų parodos, susitikimai, edukacijos, seminarai, konferencijos, ekslibrisų konkursai, leidžiami leidiniai. Čia veikia Knygos grafikos centras, Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas.

2018 m. ŠAVB išleido išliekamąją meninę ir kultūrinę vertę turintį leidinį „Ex Libris.

Atkurtai Lietuvai – 100“. Medžiaga leidiniui pradėta rinkti 2017 metais. Biblioteka paskelbė tarptautinį ekslibrisų konkursą, kuriuo pakvietė šimtus Lietuvos, išeivijos ir užsienio piliečių mintimis grįžti į Lietuvą ir įamžinti Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį savo ekslibrisais. Konkursui darbus atsiuntė 220 autorių. Atsiųstus 376 ekslibrisus vertino ir albumui atrinko tarptautinė komisija, vadovaujama Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato prof. Petro Repšio.

Kataloge publikuojami konkurso metu surinkti Lietuvos ir užsienio profesionalių menininkų ekslibrisai iš 35 pasaulio šalių. Tai Lietuvai ir jos istorijai svarbūs šiuolaikinio vizualiojo meno kūriniai, tęsiantys šimtus metų puoselėjamas ekslibriso meno, istorijos ir kultūros tradicijas. Siekiant objektyvumo, pirmą kartą Lietuvos ekslibrisų konkursų organizavimo istorijoje leidinyje išspausdintas ir konkurso reikalavimų neatitikusių ekslibrisų kataloginių duomenų sąrašas. Reprezentacinis albumas išleistas lietuvių ir anglų kalbomis.

Apie Lietuvos įamžinimą svarbiame mūsų kultūros istorijai leidinyje ŠAVB direktorius ir vienas iš leidinio sudarytojų prof. Bronius Maskuliūnas pasakoja:

„Leidinys svarbus jau vien savo paskirtimi – juo siekiama prisidėti įprasminant neeilinį mūsų šalies įvykį – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Labai svarbu ir tai, kad šio projekto dalyviai – įvairiausių pasaulio šalių menininkai, bendro tikslo suburti į draugę.

O išleistas katalogas garantuoja žinios apie šimtmetį, apie Lietuvą, kaip modernią ir kūrybingą valstybę, kuo plačiausią sklaidą, nes leidinys pasieks kiekvieną konkurso dalyvį – tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje ar Ukrainoje, tiek Japonijoje ar Pietų Afrikos Respublikoje.

Dar vienas svarbus dalykas – šis leidinys neš žinią apie Šiaulius kaip ekslibriso centrą, neš žinią apie mūsų biblioteką kaip knygos ženklo puoselėtoją bei populiarintoją. Negalima nepasidžiaugti ir katalogo menine verte, ją, žinoma, geriausiai įvertins profesionalai, bet, manau, tai reprezentacinio lygio leidinys.

Džiugu, kad šiuo atveju turinio ir formos dermė sukuria organišką leidinio visumą.“ Albume išskirti konkurso laureatų ir prizininkų armėnų dailininko Hayko Grigoryano, lietuvių menininkės Ugnės Žilytės, Pietų Afrikos Respublikos dailininko Gervasio Robleso, turkų dailininko Burako Erhano Tarlakazano ir dailininkės iš Rusijos Tatjanos Kriukovos ekslibrisai. Šie knygos ženklai tarptautinės konkurso komisijos pripažinti meniškiausiais, originaliausiais, labiausiai atskleidžiančiais konkurso temą.

Ne tik Lietuvos ir užsienio menininkų ekslibrisų gausa rodo albumo unikalumą.

Svarbu tai, kad ekslibrisuose galima perskaityti įdomios informacijos apie Lietuvą, kūriniai leidžia pažvelgti į mūsų šalies istoriją ir kultūrą, jais pagerbiami iškilūs Lietuvos žmonės, 12

istorinės asmenybės, prisimenami svarbiausi šalies įvykiai.

Albumo reprezentacinę vertę lemia ir leidinio tipografinė kokybė. Leidinys išleistas kietu Soft Touch laminato viršeliu, panaudotas dalinis UV lakas, parinktas kokybiškas popierius vidiniams albumo lapams – malonus paliesti ir vartyti. Albumo dizainerė ir maketuotoja Vaiva Kovieraitė-Trumpė, pristatydama leidinio viziją, kalbėjo:

Paroda-knyga „Ex libris. Atkurtai Lietuvai – 100“.

„Maketuojant leidinį buvo svarbu išlaikyti ekslibrisų proporcijas tam, kad reprodukcijos būtų kiek galima artimesnės originalui. Siekta kiekvienam knygos ženklui palikti erdvės, knygos puslapio neperkrauti nereikalingais grafiniais elementais. Knygos viršelyje panaudotas lenkų dailininkės Renatos Kupczynskos ekslibriso fragmentas, kurio rusvi ir balti grafiniai elementai sodriame chaki spalvos fone sukuria darnią visumą, o Atkurtos Lietuvos šimtmečiui skirtas logotipas primena, kokiai progai skirtas leidinys.“

kūriniai. Ypatingos parodos-knygos idėją įgyvendino meninės knygrišystės meistrė Leonora Kuisienė. „Ex libris. Atkurtai Lietuvai – 100“ parodos eksponatus menininkė išdėstė ant atskirų lapų ir pagamino jiems odinį viršelį, pritaikydama senąsias XIV–XVI a. knygų rišimo technikas ir puošybą. Apie savo kūrinį menininkė pasakoja: „Knyga surišta ilgojo dygsnio (Longstitch bookbinding) būdu. Tai toks rišimas, kai lapai išlieka laisvi, neklijuoti, o knygos lankai tiesiog įrišami į odinį viršelį.

Knygos viršeliui panaudota stora, diržinė, augalinio rauginimo oda. Viršelis dekoruotas senovine dekoravimo technika – odos graviūra.

Tai toks odos dekoravimo būdas, kai piešinys yra kuriamas kalinėjimo būdu ir nenaudojami jokie presai ar ornamentinės klišės. Tam tikros dekoratyvinės detalės išgautos odos rėžtukais.

Oda dažyta, tonuota, lakuota rankomis.“ Visai šalies meno bendruomenei reikšmingas albumas ir unikali paroda pagaminti vykdant projektą „Ex Libris. Atkurtai Lietuvai – 100“, kurį rėmė Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.

Apie ekslibrisus visuomenė žino dar nepakankamai. Tad šiuo leidiniu siekiama skatinti pagalvoti apie Atkurtos Lietuvos šimtmetį bei priminti apie ekslibrisą, kaip unikalų Lietuvos kultūros paveldą, sužadinti norą pažinti ir puoselėti knygos ženklo tradicijas.

Unikali konkurso darbų paroda Atkurtos Lietuvos šimtmečiui įamžinti sukurta ir inovatyvi, įvairioms ekspozicinėms erdvėms pritaikyta konkurso „Ex libris.

Atkurtai Lietuvai – 100“ paroda. Tai 100 lapų, 7,4 kg (35x36x13 cm) neklijuota, tik virvele perrišta meninė knyga, kurioje telpa Lietuvos ir pasaulio dailininkų ekslibrisų konkurso

Asta Kaktytė Ieva Slonksnytė, Leonora Kuisienė

13

KNYGOS ŽENKLAI

Forumo metu vyko ekslibrisų mainų mugė.

Tarptautinis forumas „Lietuvos ekslibrisui – 500“ 2018 metais Lietuvos kultūros ir meno istorijoje seniausiam žinomam knygos ženklui – herbiniam Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo superekslibrisui – sukako 500 metų. Šiai sukakčiai paminėti Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje (toliau ŠAVB) spalio 26–27 dienomis surengtas tarptautinis forumas „Lietuvos ekslibrisui – 500: evoliucija ir šiuolaikinės tendencijos“. Šiuo forumu ŠAVB įtvirtino savo tarptautinio projekto „Lietuvos ekslibrisui – 500“ rezultatą. Projekto rėmėjos – Šiaulių miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba. Šiaulių miestas nuo seno žinomas kaip vienas iš svarbiausių Lietuvos ekslibrisų kūrimo, sklaidos centrų, o ŠAVB beveik 2 dešimtmečius saugo, puoselėja ir populiarina lietuviškuosius ekslibrisus. Nuo 2001 m. čia veikia Ekslibriso muziejus, kuris 2014 m. šiauliečio dailininko, grafiko, etnografo Gerardo Bagdonavičiaus (1901–1986) garbei reorganizuotas į Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondą. 2018 m. rugsėjį ŠAVB tapo Tarptautinės ekslibriso mėgėjų asociacijų federacijos (FISAE) nare.

14

Forume skaitytuose pranešimuose didelis dėmesys buvo skirtas Lietuvos bibliotekose saugomiems ekslibrisams.

Iš bibliotekose esančių ekslibrisų lobynų galima spręsti apie tam tikro laikotarpio akademinį bei kultūrinį gyvenimą: tą įrodė R. Supranavičius ir N. Klingaitė-Dasevičienė, tyrinėję superekslibrisus, išlikusius XVI–XVII a. leidiniuose, apžvelgę senųjų knygų nuosavybės ženklų tyrimus, jų klasifikaciją, kalbinę raišką. R. Vaišvilienė ir V. Simanavičienė savo pranešime pabrėžė, kad nuo XVI a. iki XX a. pradžios Vilniuje spausdintos knygos paskatino knygos ženklų tyrinėjimus, o A. Mikelinskaitės pranešimo tema tapo asmeninės režisieriaus Juozo Miltinio bibliotekos leidiniai. Juose gausu XX a. 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių ekslibrisų, atlikusių savotišką bibliotekos apsaugos funkciją, mat sovietinė cenzūra vengdavo nusavinti ekslibrisais paženklintus leidinius.

klubo nariai, o D. Poškienė pažymėjo, kad prie šio meno sklaidos Lietuvoje ypač prisidėjo XXVII knygos mėgėjų draugijos organizuotos parodos, konkursai ir katalogų leidyba.

Forume aptartos ir Lietuvos ekslibriso kraštovaizdį formavusios asmenybės: analizuoti G. Bagdonavičiaus ekslibrisai, o doc. dr. R. Janulevičiūtė pristatė prof.

A. Gursko kaligrafiškus ekslibrisus.

Anot dr. S. Saulėnienės, dabar ekslibrisus tarp jaunimo populiarina Lietuvos dailės ugdytojų draugijos organizuojami respublikiniai konkursai. O H. Mazūras palygino Lietuvoje ir užsienyje organizuojamus ekslibrisų konkursus, kur vyresnieji moksleiviai tendencingai kūryboje naudoja kompiuterinę įrangą.

Kad kompiuterinės technologijos lemia ir ekslibrisų saugojimo tendencijas rodo R. Dirsytės pranešimas apie internetinę svetainę „Lietuvos nacionalinės bibliotekos dokumentų proveniencijos“, kuri šiuolaikiškai užtikrina bibliotekose saugomo paveldo sklaidą.

Dr. V. E. Vengrio (JAV) tyrimai supažindino su lietuvių ekslibrisų sklaida už šalies ribų, o dr. Agnieszka Zawadzka (Lenkija) analizavo lietuvių ekslibrisų populiarumą Liubline. Visą Lietuvos ekslibriso diskursą apibendrino J. Nekrašiaus tyrinėjimai, apimantys ištisą šimto metų istorijos lobyną. Be abejo, lokalus ekslibriso meno vertinimas ne visada gali būti sėkmingas, todėl dr. A. Šļahova (Latvija) supažindino ir su kaimyninės šalies Latvijos ekslibrisų raida, ekslibrisus siedama su mažąja grafika.

Forumo akimirkos.

V. Gerasimovienė ir K. Dailidaitė analizavo nuo 1950 m. kaupiamą Kauno apskrities viešosios bibliotekos ekslibrisų kolekciją, kurią nuolat turtina 1992 m. įkurto klubo veikla.

Dr. K. Jokubavičienė teigė, kad Klaipėdoje ekslibrisus populiarino dar 1989 m. įkurto

Tai rodo, kad ekslibriso paskirtis ne tik žymėti knygą, tačiau ir kelti estetinį pasigėrėjimą, komunikuoti apie tam tikras 15

KNYGOS ŽENKLAI vertybes. Pranešėjas iš Rusijos Vladimiras Zujevas aktualizavo būtent šią ekslibriso funkciją – kaip komunikacijos priemonę, pasakojančią apie sudėtingą ir daugiabriaunį šiuolaikinio meno pasaulį.

Lietuviško ekslibriso tyrinėtojas ir kolekcininkas V. E. Vengris pasirašo forumo plakate.

ekslibrisų parodų aprašymai. Pasak projekto koordinatorės ir vienos iš leidinio sudarytojų A. Kaktytės, „Mes (lietuviai) vieni pirmųjų Europoje pradėjome ženklinti knygas. O šiandien, po 500 metų, lietuviškasis ekslibrisas gerai žinomas jau visame pasaulyje. Tokiai mažai šaliai kaip Lietuva yra kuo didžiuotis.

Gilios ekslibrisų kūrimo tradicijos mus įpareigoja rūpintis šia Lietuvos kultūros paveldo dalimi.

Lietuvos ekslibrisai, kaip knygos ženklai ir meno kūriniai, yra unikalūs. Juose glūdi tautos kultūra, istorijos įvykiai, juose galima rasti informacijos apie konkrečius žmones ir kt.“ Šiuo forumu buvo aktualizuota ekslibriso, kaip kultūros paveldo, reikšmė, paskatinti tolesni lietuviško knygos ženklo tyrimai, susipažinta su grafikos technologijomis, naujomis knygos ženklo kūrimo kryptimis ir tendencijomis, toliau plėtojami ŠAVB Knygos grafikos centro partnerystės santykiai su Lietuvos ir užsienio šalių kultūros, meno, mokslo ir švietimo institucijomis, draugijomis, muziejais, klubais. Forumo metu pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Liublino Marijos Kiuri-Sklodovskos universitetu (Lenkija).

Kūrybinės dirbtuvės su svečiu iš Švedijos – Ericu Saline‘u.

Nors didžiąją forumo dalį sudarė tyrimais grįsti pranešimai, tačiau gana svarbi ir praktinė bei parodinė renginio dalis. Kūrybines dirbtuves forumo metu vedė prof. V. Janulis ir V. Kovieraitė-Trumpė, dr. A. Zawadzka ir dr. R. Rabiejus (Lenkija), E. Saline’as ir M. Lenhagen (Švedija), R. Prišmontienė.

Forumo metu atidarytos penkios ekslibrisų parodos: prof. P. Repšio, A. Čepausko, prof. A. Kmieliausko, doc. A. V. Burbos ir doc. M. Petrulio. Menininkų kūrybą pristatė ir analizavo prof. habil. dr. Vytenis Rimkus, prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, prof. Vaidotas Janulis, Nijolė Nevčesauskienė, dhr. drs.

J. A. M. (Jos) van Waterschootas.

Forumo metu pristatytas specialiai projektui ir šiam neeiliniam renginiui leistas leidinys (sudarytojai prof. dr. Bronius Maskuliūnas ir Asta Kaktytė), kuriame publikuojami forumo pranešimų pagrindu parengti straipsniai, kūrybinių dirbtuvių ir

Prof. dr. Remigijus Venckus, Tomas Pauliuščenka Ieva Slonksnytė

16

IŠ SAUGYKLOS LOBYNO

Bibliotekoje saugomos knygos su V. Vaitekūno įrašais.

Vinco Vaitekūno įrašai knygose Šiemet minimos garsaus Šiaulių muziejininko, kraštotyrininko, esperantininko Vinco Vaitekūno (1908–1987) 110-osios gimimo metinės.

Dar mokydamasis Šiaulių berniukų gimnazijoje V. Vaitekūnas susidomėjo kraštotyra, laisvalaikiu bendradarbiavo „Aušros“ muziejuje. Nuo 1957 m. iki mirties buvo etatinis muziejaus darbuotojas: dalyvavo kraštotyros ekspedicijose, rinko ir tvarkė etnografinius, tautodailės eksponatus, rašė straipsnius. Puikiai išmanydamas miesto istoriją, vedė ekskursijas, skaitė paskaitas. Garbių žmonių atminimui sodino ąžuolus. Miesto parke ošia ir Povilui Višinskiui sodintas ąžuolas.

Vinco Vaitekūno pavardė dažnai minima kalbant apie mūsų bibliotekos senųjų leidinių fondo komplektavimą ir kartotekos „Šiaulių kronika“ kūrimą. V. Vaitekūnas paskolino visas „Šiaulių metraščio“ knygas, „Gimtojo krašto“ komplektus, A. Povyliaus ir P. Bugailiškio atsiminimus ir kitą literatūrą, patarė, į kuriuos knygų gerbėjus ir kolekcininkus galima kreiptis ieškant medžiagos apie Šiaulių miesto istoriją (Knizikevičienė B. Šilti „Aušros“ spinduliai.

Raudonoji vėliava, 1975, kovo 13).

Vėliau nemažai savo asmeninės bibliotekos leidinių padovanojo bibliotekai.

Tikslaus dovanotų leidinių skaičiaus nustatyti neįmanoma, tačiau žinoma, kad yra 53 knygos su Vinco Vaitekūno autografais.

Autografas – svarbus rašto paminklas, teikiantis duomenų apie knygos autorių ar buvusį savininką. Autografuotos knygos yra unikali ir reikšminga kultūros paveldo dalis.

Knygos su V. Vaitekūno įrašais yra įvairios 17

IŠ SAUGYKLOS LOBYNO tematikos, o ir patys įrašai skiriasi savo turiniu, informacija, rašymo technika, maniera.

Didžiąją Vinco Vaitekūno įrašu paženklintų knygų dalį sudaro grožiniai kūriniai ir leidiniai apie žmogaus ir Dievo santykį. Yra knygų istorijos, kalbotyros, teisės, žemės ūkio, gamtos mokslų klausimais. Knygos leistos Kaune (30), Šiauliuose (20), Vilniuje (2), Tauragėje (1). Chronologinės leidimo ribos 1816–1945 m.

visa ar sutrumpinta pavardė nepaliekant tarpo, kartais rašant tašką („VVaitekūnas“, „V.Vaitekūnas“); vardo trumpinys ir pavardė („VincVaitekūnas“); vardo raidė, pavardė ir data („VVaitekūnas / 1935.9.36“); vardo raidė ar vardo trumpinys, pavardė, data, adresas, nurodant tik miestą arba ir gatvę („VVaitekūnas / Šiauliai Zubovų 14 / 1943.

VIII.14“); rašant „Exlibris“, vardo raidę, pavardę, datą („Exlibris / V Vaitekūnas / 1934.

II.27 / Šiauliai“). Kartais tarp vardo raidės ir pavardės padėtas taškas. Įrašyta dažniausiai pieštuku, mėlynu rašalu. Yra keletas išskirtinių įrašų: pasirašyta raudonu minkštu pieštuku ar rašalu ir mėlynu pieštuku. Įrašui vieta knygoje pasirenkama įvairi.

Tai viršelis, antraštinis lapas; lapo apačia, viršus, kairė ar dešinė pusė. Data, jei rašoma, nurodomi metai, mėnuo ir diena. Rašoma ir arabiškais, ir romėniškais skaitmenimis. Yra keli įrašai, kuriuose data parašyta sutrumpintai („1930“, „1933 m.“, „1954 m. vasara“).

E. Voynich knygoje „Gylys“ (1929) įrašas yra ne tik antraštiniame lape „(parašas) / 1935.4.9.“, bet ir paskutiniame puslapyje „V. Vaitekūnas / 1935.4.9. / Šiauliai“. Kai kurie knygų savininkai, nurodydami datas knygos pradžioje ir pabaigoje, tarsi pažymi skaitymo trukmę.

V. Vaitekūnui toks žymėjimas nėra būdingas.

Antraštiniame lape parašyta ir pabraukta „0,50“. Gal tai knygos kaina?

Be parašo, naudotas ir vienos eilutės antspaudas „Vincas Vaitekūnas“. Taip pažymėtos knygos P. Babicko „Elada“ [1939] ir „Palyginamoji pasaulio religijų historija“ (1936), kurioje antspaudas yra antraštiniame lape ir po viso knygos teksto.

Įdomu tai, kad ir seniausia lietuvių kalba knyga bibliotekoje, išleista 1816 m., priklausė V. Vaitekūnui. Viename iš dviejų saugomų knygų „Naujas Istatimas Jezaus Christaus Wieszpaties musu / lietuwiszku leżuwiu iszgulditas par Jozapa Arnulpa kunigaykszti Giedrayti wiskupa żiemayciu, żenklinika s. Stanislowo“ yra jo parašas.

V. Vaitekūno parašas knygoje „Gylys“, 1935 m.

Įrašai asmeninės bibliotekos knygose skirtingi. Pasirašyta įvairiai: vardo raidė ir 18

Jame V. Vaitekūnas rašo apie dokumentų, susijusių su teatru, saugojimą.

Yra knygų su skirtingų savininkų knygos ženklais. L. Purėnienės knygoje „Jungtuvės ir išsiskyrimai“ (1932) yra antspaudas, bylojantis, kad knyga priklausė Broniui Neviardauskui, ir V. Vaitekūno parašas. V. Zdzichauskio ekslibrisas ir parašas ir V. Vaitekūno parašas yra S. Brašiškio knygoje „Raštas: jo mokymo naujieji keliai ir 19 rankos rašto pavyzdžių“ [1922].

V. Vaitekūno parašas knygoje „Šaunusis kareivis Šveikas“, 1932 m.

Be įvairių ir spalvingų parašų, yra keletas didesnių įrašų. Knygos „Centrinės pedagoginės bibliotekos katalogas“ (1932) antraštiniame lape yra įrašas: „Šiaulių Viešajai Bibliotekai / Bibliograf. – kraštotyros skyriui / V Vaitekūnas / Šiauliai, 1965.I.12“. Vladas Šaulys savo pirmajame eilėraščių rinkinyje „Dubysos saulėtekiai“ (1940) įrašė: „Gerb. p. V. / Vaitekūnui, pri- / simink tą proletarą – amžinai su barzda. / (parašas) / Šiauliai, 1940.V.1.“ Minint Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį laikraščio „Mūsų rytojus“ redakcija išleido T. Ivanausko knygą „Žmogus ir gyviai“ (1928). Antraštinio lapo antroje pusėje rašoma, kad knyga dovanojama aktyviems spaudos bendradarbiams. Vienas knygos egzempliorių su redaktoriaus Antano Bružo parašu dedikuotas ir Vincui Vaitekūnui.

Knygos „Valstybinis Šiaulių teatras“ [1941] antrajame viršelio puslapyje įklijuotas 1968 m. gruodžio 5 d. stalinio kalendoriaus lapelis.

V. Vaitekūno įrašas knygoje „Laisvos valandos“, 1929 m.

Nuosavybės ženklai rodo knygos kelią ir priklausymą skirtingiems savininkams, suteikia duomenų apie autorių bei buvusių savininkų biografijoms, atskleidžia tarpusavio santykius, rodo knygos likimo vingius.

Nijolia Kasparavičienė

19

IŠ SAUGYKLOS LOBYNO

1918 m. dramos veikalų leidiniai.

1918 metų leidiniai bibliotekos fonduose Tęsiame šių metų pavasario numeryje pradėtą pažintį su bibliotekos fonduose saugomais šimtamečiais leidiniais. Šįkart aptariame grožinės literatūros ir mokslo populiarinamuosius veikalus, išleistus 1918 m. Lietuvoje, JAV ir Rusijoje.

Grožinės literatūros knygos Reikšmingiausiu tarp 1918 metais išleistų bibliotekos fonduose saugomų grožinės literatūros leidinių, matyt, reikėtų laikyti lietuvių literatūros klasiko Juozo TumoVaižganto epopėjinio romano „Pragiedruliai“ pirmąjį leidimą. Tai pirmos knygos pirma dalis (248 p.), turinti paantraštę „Vaizdai kovos del kultūros“. Knyga išspausdinta Vilniuje, „Švyturio“ bendrovės spaustuvėje. Knygoje per visą puslapį įdėta šiais laikais neįprastai ilga dedikacija: „Skiriu Krikštomočiai Severjai Grižaičiai, seselėms Marjonai Nokutienei, Onai Indrelienei, Severjai Mėginienei ir kitoms gilaus tikėjimo Svedasų parapijos moterims,

tikroms savo bendradarbėms, už tai, kad jos nesiliovė Dievą prašiusios, idant aš, darbą dirbdamas, neįkliūčiau, ir nuolat įkliūdamas, bent nepražūčiau.“ Romane pateikiama plati XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių kultūrinio atgimimo, vadavimosi iš carizmo priespaudos panorama, ateities kultūros vizija.

Iš verstinės literatūros bibliotekoje saugomas norvegų rašytojo, Nobelio premijos laureato Knuto Hamsuno romano „Badas“ (260 p.) pirmasis leidimas lietuvių kalba.

Knygą vertė JAV lietuvių visuomenės veikėjas Vincas Paukštys (tikr. pavardė Vincas Čibiras), pasirašęs Švenčioniškio slapyvardžiu. Išleido 20

Lietuvių kooperatyviška spaudos bendrovė Brukline, Niujorke. Knyga Antano Maceikos bibliotekos spaudu.

Juozas V. Kovas išleido aštuonių vaizdelių knygelę „Scenos įvairumai“, knyga su spaudu „Lietuvių Kultūros Židinio New Yorke Antano Maceikos vardo biblioteka“.

Galime pasidžiaugti turintys Vydūno knygelę „Ragana“. Tai vieno veiksmo misterija, išleista Tilžėje „Rūtos“ spaustuvėje. Knyga su spaudu „Aukšt. Lietuvių Mokykla Klaipėdoje (Gimnazija)“. Knygos pradžioje yra pastaba, kad veikalas sumanytas 1913 m., parašytas 1914 m., o pirmą kartą vaidintas Tilžėje 1914 m. vasario 8 d.

Skaitant šias prieš 100 metų išleistas knygas akis kliūva už įvairių kalbos dalykų: dar nenusistovėjusios rašybos ir skyrybos, archajinių žodžių ir jų formų.

Pirmasis K. Hamsuno romano „Badas“ leidimas lietuvių kalba.

Bibliotekoje saugomi net šeši 1918 metais pasirodę nedidelio formato dramos veikalų leidiniai. Tai rašytojo Miko Gudaičio trijų veiksmų scenos veikalėlis „Jurgis Žiburys“ (30 p.), išleistas Kaune. Knyga su spaudu „K.A.M. Artilerijos tiekimo skyrius“. Kaune Saliamono Banaičio spaustuvėje Šv. Kazimiero draugija išleido dramos kūrinėlį „Nebaigtas pamokslas“ (16 p.) su paantrašte „Monologas pabaigoje virstąs dialogu“, scenai parūpino Druskius. Šiuo slapyvardžiu pasirašinėjo rašytojas Adomas Jakštas. Voroneže Lietuvių reikalų komisariato Kultūros ir švietimo skyriaus pastangomis išleisti lietuvių pedagogo teatro veikėjo, rašytojo Juozo Geniušo du scenos vaizdeliai „Sapnas Velykų naktį. Paparčio žiedas“. Vilniuje „Žaibo“ spaustuvėje išleista Sofijos Čiurlionienės (Kymantaitės) knygelė „Vaikų teatras“, kurioje spausdinamos trys komedijėlės „Cyp... cyp... cyp... – Miau... miau... miau...“, „Grybų barnis“ ir „Barbutė piemenėlė“. Brukline, Niujorke,

Knygose nuosekliai vartojama jau išnykusi veiksmažodžių (a) ir daiktavardžių (b) dviskaita, pvz.: a) eiva dabar į sodą (p. 19), mudvi dirbtuva abidvi (p. 22), eidamu kalbasi (p. 25), mudu senai vis ketinava pirkti arklį ir dar ne vieno nepirkova (p. 25); b) trįs ūkininkai ir du žydu (p. 2), lošia dvi mergini (p. 2), pavyzdžiai iš knygelės „Scenos įvairumai“.

Dabartinėje kalboje dviskaitos forma vartojami tik keletas įvardžių, pvz.: mudu, judu, juodu, jiedu, abudu.

Mokslo populiarinamieji leidiniai Daugiausia 1918 m. ne grožinės literatūros knygų biblioteka saugo išleistų JAV. Kunigas Tamas Žilinskas Bostone išleido veikalą „Katalikų bažnyčia ir demokratizmas“ (62 p.), kuriame kelia tokius klausimus: Kokia yra Jungtinių Amerikos Valstijų ir kokia yra katalikų Bažnyčios valdžia? Ar gali žmonės sau kunigus rinkti? Kas kaltas, kad tarp lietuvių 21

IŠ SAUGYKLOS LOBYNO nėra vienybės? O kunigas Pr. Bučys parengė ir Čikagoje išleido knygelę „Apie apšvietą“, skirtą Lietuvos švietimo reikalams (60 p.).

Gali pasirodyti keista, bet nemažai 1918 m.

JAV išleistų bibliotekos fonduose saugomų knygų skirtos socializmo temai. JAV lietuvių socialdemokratų spaudos darbuotojas Leonas Pruseika parengė didelės apimties socializmo teorijos pradininko Karlo Markso biografiją „Karolius Marksas. Jo gyvenimo ir mokslo charakteristika“ (246 p.). Knyga išleista Brukline, Niujorke. Autorius pasiteisina, kad šiam darbui reikėjo daugiau laisvo laiko: „Autorius šios knygos yra lietuvių socialistų laikraštininkas, kuriam diena dienon prisireikia grimsti bēgamosios valandos darbuose. Greta to profesionalio darbo, darbo paskubos, gyvenimas verčia darbuoties įvairiausiose visuomenēs veikējo rolēse.“ Nors ir labai užsiėmęs, L. Pruseika buvo gana produktyvus knygų rengėjas. Tais pačiais metais jis išvertė stambų Morrriso Hillquito veikalą „Istorija socializmo Suvienytose Valstijose“ (449 p.).

Knygą išleido „Laisvės“ spauda Brukline, Niujorke. Tai Lietuvių darbininkų literatūros draugijos leidinys nr. 4.

Dar viena socializmo temai skirta knyga – marksistinės ideologijos kūrėjo Friedricho Engelso veikalas „Mokslinio socializmo išsiplētojimas. Nuo svajonių iki mokslui“, kurią vertė K. V. Kovietis ir J. L. Knyga išspausdinta Filadelfijoje Lietuvių socialistų sąjungos spaustuvėje. Leidinys su knygos ženklu „Exlibris. ALKA“, žyminčiu Amerikos lietuvių kultūros archyvo nuosavybę.

Prieš 100 metų buvo leidžiama ir sveikam gyvenimo būdui propaguoti skirtų knygų.

Viena iš tokių yra dr. Juliaus J. Bielskio parengta knyga „Raktas sveikaton ir laimēn“.

Kas, autoriaus nuomone, žmogui suteikia sveikatą ir laimę, matyti vien iš knygos skyrelių pavadinimų: darbas, pailsis, miegas, valgis, gėralai, maudynė, drabužiai, tyras oras, saulės šviesa, kvėpavimas ir kt.

Knygos patarimai neprarado aktualumo ir po 100 metų, pvz.: „Geriausias mankštinimosi budas, tai geras pasivaikščiojimas. Pasirupink nuo ryto atsikelti ankščiaus ir vieton važiuoti prirugusiu gatvekariu (mašina – aut. pastaba), eik darban pēkščias.“ (p. 46).

Aptarti leidiniai rodo, ką mūsų tautiečiai, gyvenę Lietuvoje, Rusijoje ir JAV, skaitė prieš 100 metų, kas jiems buvo aktualu. Šiandien šios knygos, gulinčios mūsų bibliotekos senųjų spaudinių fondo lentynose, gali sudominti istorikus, kalbininkus ir visus besidominčius lietuviškos knygos istorija.

Robertas Gedrimas Ieva Slonksnytė

Ekslibrisas F. Engelso knygoje „Mokslinio socializmo išsiplētojimas“.

22

GEROJI PATIRTIS

Sensoriniai skaitymai bibliotekoje Šių metų birželio 27 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka pirmoji Lietuvoje oficialiai pasiskelbė esanti draugiška autizmo spektro sutrikimų (toliau – ASS) bei kitų kalbos ir komunikacijos sutrikimų turintiems vaikams ir pradėjo teikti naują paslaugą – „Sensorinius skaitymus“. Šiais skaitymais lavinami vaikų sensoriniai gebėjimai, ugdomi

bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai, slopinamas neigiamas elgesys, skatinamas teigiamas požiūris į knygą. Sensorinių skaitymų esmė – pasitelkiant pojūčius (regą, klausą, lytėjimą, uoslę ar skonį) perteikti pasakojamą istoriją, kad vaikas gebėtų ją kuo geriau suprasti. Užsiėmimo metu siekiama parodyti, kad skaitymas yra prieinamas visiems.

Organizuoti „Sensorinius skaitymus“ bibliotekoje paskatino užsiėmimų žmonėms, turintiems vienokią ar kitokią negalią, poreikis, taip pat 2017 m. bibliotekos surengtoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje,

skirtoje negalios problematikai, išgirstos patirtys ir idėjos. Atsižvelgta ir į statistinius duomenis, rodančius autizmo spektro sutrikimo turinčių asmenų skaičiaus augimą.

Rašytoja Ellen Notbohm knygoje apie 23

GEROJI PATIRTIS autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus rašo, kad tokie vaikai nesupranta daugelio sakytinės kalbos niuansų, tokių kaip vaizdingi posakiai, metaforos, sarkazmas, užuominos ar abstrakcijos. Kartais tokie vaikai nesuvokia ir kūno kalbos, veido išraiškų, emocinių reakcijų, jiems sudėtinga suprasti asmeninės erdvės ribas. Į visas šias ypatybes buvo svarbu atsižvelgti kuriant sensorinius skaitymus bibliotekoje.

Erdvėje įrengta lego lenta, šviečiantys burbulų vamzdžiai, specialiai įrengta uždara erdvė, kurioje vaikas galėtų pabūti vienas, nusiraminti. Bendradarbiaujant su Šiaulių universiteto lektore dr. Margarita Jurevičiene ir taikomosios elgesio analizės specialiste Virginija Juškevičiūte darbui su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais parengti penki bibliotekininkai. Rengdamiesi sensoriniams skaitymams bibliotekininkai ne tik įgijo teorinių žinių, bet ir susipažino su specialiomis sensoriniams skaitymams pritaikytomis priemonėmis, patys jas išbandė praktiškai. Siekiant užtikrinti toleranciją ir draugišką aplinką ASS turintiems žmonėms, paskaitų apie autizmo spektro sutrikimą klausėsi ir visi kiti bibliotekos darbuotojai. Įgiję teorinių ir praktinių žinių bibliotekininkai, bendradarbiaudami su specialistais, parengė sensorinių skaitymų programą, į kurią buvo įtraukti 3 literatūros kūriniai: Adamo Guillaino ir Charlottės Guillain „Makaronai sniego žmogui“, Knisterio „Draugystė su piene“ ir Tomo Fletcherio „Atsargiai! Monstriukas knygoje“.

Sensorinių skaitymų eigą sudaro trys pagrindinės dalys – istorijos skaitymas pasitelkiant pojūčius, praktinė užduotis pagal knygos tekstą, žaidimai bei diskusija su tėvais ar auklėtojais. Skaitant istoriją, kiekvienas jos veiksmas vaizdžiai iliustruojamas. Jeigu tekste rašoma apie lietų, vaikams papurškiama šiek tiek vandens, jei pučia vėjas – papučiama oro, jeigu verdami makaronai – parodomi makaronai ir pan. Taip vaikai susipažįsta su įvairias išoriniais dirgikliais, gamtos reiškiniais ar elementariais buities reikmenimis ir mus

Pasak bibliotekos direktoriaus prof. dr. Broniaus Maskuliūno, „Mes juos (ASS turinčius vaikus) linkę vadinti ne neįgaliaisiais, o žmonėmis, turinčiais kitokį įgalumą.

Tikimės, kad bibliotekoje jie gali tą kitokį įgalumą atskleisti.“

Bibliotekos specialistai, skaitymų“ edukacijas.

vedantys

„Sensorinių

Norint sukurti sensorinių skaitymų paslaugą reikia trijų pagrindinių dalykų: pritaikytos erdvės, parengtų specialistų ir edukacinės programos. Pirmas bibliotekos žingsnis organizuojant sensorinių skaitymų paslaugą – tai erdvės parengimas. Edukacinė erdvė, kurioje vyksta sensoriniai skaitymai, buvo įrengta konsultuojantis su specialistais.

24

supančiais daiktais. Išklausę istoriją, vaikai atlieka praktinį veiksmą, susijusį su skaityta knyga, pavyzdžiui, išgirdę pasakojimą apie pienę, vaikai lego lentoje sudėlioja pienę.

Perskaičius istoriją ir atlikus praktinę užduotį, vaikams paliekama šiek tiek laisvo laiko žaidimams. Siekiant užsiėmimo kokybės, vieno užsiėmimo metu grupę sudaro ne daugiau kaip penki žmonės. Užsiėmimo metu kartu dalyvauja tėvai, pedagogai.

Sensorinių skaitymų akimirkos.

Sensoriniuose skaitymuose lankosi ne tik šiauliečiai, bet ir kitų regionų gyventojai, pavyzdžiui, Kauno, Biržų, Joniškio ir kt.

Tai leidžia manyti, kad Lietuvoje trūksta užsiėmimų ASS turintiems vaikams, o jei jų ir yra, tai daugelis tokių užsiėmimų, anot tėvų, yra brangūs ir sunkiai prieinami.

Todėl bibliotekos siūloma nemokama „Sensorinių skaitymų“ paslauga tampa vis populiaresnė.

Atlikta tėvų apklausa apie sensorinius skaitymus atskleidė šios paslaugos poreikį ir naudą. Remiantis anketų duomenimis galima teigti, kad paslauga atlieka savo funkciją, padeda vaikams įsitraukti į veiklas, atpalaiduoja, tobulina jų sensorinius ir kalbinius įgūdžius, padeda socializuotis.

Daugelis tėvų teigia pastebintys tam tikrą pažangą vaikų bendravimo ir kitose srityse.

Remdamiesi trijų mėnesių darbo rezultatais bei paslaugos poreikiu, bibliotekos specialistai numato atnaujinti „Sensorinių skaitymų“ programą naujomis istorijomis ir tobulinti jau sukurtą sėkmingą paslaugą.

Sensorinių skaitymų akimirkos.

Sensorinių skaitymų paslauga nuo pat pradžios sulaukė daug dėmesio. Į užsiėmimus registruojasi ne tik tėvai su vaikais, bet ir specialios grupės su auklėtojais. Per 3 Sensorinių skaitymų mėnesius užfiksuota daugiau nei 70 apsilankymų, įvyko 17 užsiėmimų. Kai kurie tėvai su savo vaikais skaitymuose lankėsi jau ne kartą. Tai ypač naudinga, nes vaikai, lankydamiesi antrą kartą, įsidėmi užsiėmimo eigą, žino tolimesnius veiksmus, kuriuos lengviau geba pakartoti.

Kartojimas ir užsiėmimo eigos žinojimas sukuria tam tikrą saugumo jausmą, kuris svarbus ASS turintiems vaikams.

Agnė Pranckutė Ieva Slonksnytė 25

BIBLIOTEKA BE SIENŲ

Žaidimo akimirka.

Kas bendra tarp emigracijos ir „Sugedusio telefono“? Šiuolaikiniame pasaulyje bibliotekos vis labiau plečia savo veiklą informacijos sklaidos, kultūros, mokslo ir švietimo srityse, atsižvelgia į visuomenės poreikius ir problemas, padeda jas identifikuoti ir spręsti, kalbėti nepatogiomis, bet svarbiomis temomis.

Rugsėjo 5 dienos popietę biblioteka pakvietė šiauliečius ne tik neįprastai pasveikinti Šiaulių miestą su 782-uoju gimtadieniu, bet ir susimąstyti apie vieną svarbiausių mūsų šalies problemų – emigraciją. Bulvare, „Trijų nykštukų“ aikštėje, buvo siekiama Gineso rekordo – ilgiausio „Sugedusio telefono“ pasaulyje. Šis iš pažiūros nekaltas siūlymas sužaisti visų gerai žinomą žaidimą turėjo ir paslėptą kvietimą susimąstyti opia ne tik miestui, bet visai šaliai tema.

26

Emigracija – opi Lietuvos problema „Tautų kraustymasis“ neatsiejamas šiuolaikinės civilizacijos procesas, vykstąs visame pasaulyje. Europoje asmenų mobilumą palaiko ir skatina Europos Sąjungos politika, kurdama Europą be sienų. Žmonės nuolat migruoja dėl įvairiausių priežasčių. Vieni ieško kvalifikuoto ir gerai mokamo darbo, jaunąją kartą vilioja studijos žymiuose ir aukštą studijų kokybę siūlančiuose universitetuose, trečius – nauji potyriai ir patirtys. Dabar gyvenamosios vietos pasirinkimą lemia asmens galėjimas toje vietoje realizuoti save, tačiau tai ne visada yra naudinga šaliai.

Žaidimo akimirka.

skaičius, gimstamumas, pradeda trūkti darbo jėgos, vis mažiau dirbančių žmonių turi išlaikyti didėjantį nedirbančiųjų būrį.

Mūsų šalyje į emigrantus valdžia žvelgia nepalankiai, kadangi didžiulė emigracija sukelia begalę demografinių ir ekonominių problemų, o patys lietuviai vis dar tiki „gero gyvenimo emigracijoje“ mitu. Viena aišku, kad daugelį bėdų, susijusių su emigracija, sukelia ne kas kita, o mūsų pačių neatsargūs ir neapgalvoti pasisakymai.

Mūsų šalies gyventojai linkę palaikyti „gero gyvenimo emigracijoje“ gando kultūros fenomeną, kuris dažnai paskatina išvykti iš savo šalies.

Moksleivis Visvaldas Vaičiulis užrašo sugalvotą frazę, kuria prasidės žaidimas.

Europos migracijos tinklo Lietuvoje duomenimis, nuo 1990 m. gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo 883 tūkst. – tai sudaro apie 24 proc. gyventojų. Dėl natūralios žmonių kaitos (gimimų ir mirimų) gyventojų skaičius sumažėjo 177 tūkst., o dėl emigracijos – net 707 tūkst.1 Daugiausia iš Lietuvos gyventi svetur išvyksta jauni (15–44 m.) asmenys, tad mūsų šalis tampa viena iš sparčiausiai senstančių Europoje: mažėja santuokų

Medijų, socialinių tinklų informacija taip pat iškreipia tiesą, viešindama tik emigrantų sėkmės istorijas. Žmonės tiki tuo, ką teigia dauguma, tačiau ar tai, kas jiems sakoma, visada yra tiesa? Nejaugi tikrai „savo krašte pranašu nebūsi“?

Rekordo siekimas – raginimas susimąstyti Kviesdama žaisti „Sugedusį telefoną“, biblioteka siekė paskatinti šiauliečius ir visą Lietuvą susimąstyti, ar tikrai visada verta

1 Migracijos tendencijos. Prieiga per internetą: http://123. emn.lt/#chart-14-desc [žiūrėta 2018 m. spalio 19 d.].

27

BIBLIOTEKA BE SIENŲ tikėti sklandančiais mitais, skleidžiamais gandais nežinant (ar nenorint žinoti), kas iš tiesų po jais slypi, neįsigilinant, ar šie yra tiesa. „Sugedęs telefonas“ puikiai iliustruoja gando kultūros fenomeną, nes žaidėjai vienas kitam turi perduoti išgirstą frazę stengdamiesi jos neiškraipyti.

Nors planuoto pasaulio Gineso rekordo užfiksuoti šį kartą nepavyko (tam reikėjo, kad prie akcijos prisijungtų bent 1 882 asmenys), tačiau šiauliečiai trigubai viršijo Lietuvos rekordą, kai prie ilgiausio „Sugedusio telefono“ Lietuvoje prisijungė net 906 žaidėjai.

Akcijos dalyviai laukia žaidimo pradžios.

Po renginio biblioteka sulaukė daug klausimų, ar šio rekordo organizavimu ji tikisi sustabdyti emigraciją Šiauliuose. Galime tik pakartoti – žinoma, ne! Šios akcijos tikslas nebuvo emigracijos stabdymas. Greičiau kvietimas diskutuoti, svarstyti ir laisvai kritikuoti – verta ar ne aklai pa(si)tikėti „gero gyvenimo emigracijoje“ mitais, o gal verta pagaliau kurti tokius mitus ir pačiuose Šiauliuose? Manome, kad tokių akcijų mūsų mieste turėtų būti daugiau, o dar džiugiau būtų, jei jas organizuoti imtųsi pats jaunimas.

Norisi, kad švęsdami Atkurtos Lietuvos šimtmetį nepamirštume, kad kartu su iškovota laisve koja kojon žengia ir gebėjimas pri(si)imti atsakomybę. Atsakomybę mąstyti ne tik už save pačius, savo norus ir svajones, kurių vedami paliekame šalį, bet ir už savą gimtinę.

Žaidimo akimirka.

Laikantis žaidimo taisyklių, pirmojo žaidėjo sugalvota frazė prieš prasidedant žaidimui buvo žinoma tik jam pačiam – ją, užrašytą ant lapelio ir užklijuotą voke, žaidėjas įteikė nepriklausomai rekordo liudytojai, kuri šią paskelbė tik žaidimo pabaigoje. Moksleivio Visvaldo Vaičiulio sušnibždėta frazė „renkuosi Lietuvą“ žaidimo pabaigoje nukeliavo į garsaus Šiaulių miesto politikos ir visuomenės veikėjo, dizainerio, dailininko, kraštotyrininko Viliaus Purono ausį virsdama fraze „rankos palaiko Lietuvą“.

Roberta Stonkutė Ieva Slonksnytė

28

„Knygvežiuko“ komanda.

Ar „Knygvežiukas“ veža? Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka 2018 metais vykdė iš dalies Lietuvos kultūros tarybos ir Šiaulių miesto savivaldybės finansuotą išvažiuojamųjų edukacijų projektą „Knygvežiukas veža“. Projektu siekta atkreipti dėmesį į mažesnių, nuo didžiųjų miestų nutolusių miestelių mokyklas ir jų bibliotekas. Projekto metu aplankytos 8 švietimo įstaigos: Bubių, Šakynos mokyklos, Plungės „Ryto“ pagrindinė mokykla, Kelmės „Kražantės“, Joniškio Mato Slančiausko, Pakruojo „Žemynos“ progimnazijos ir Šeduvos gimnazija. vietose yra prieinami kur kas sunkiau ir rečiau nei didžiuosiuose miestuose, kur tokių veiklų pasiūla paprastai yra gana gausi. Į susitikimus buvo kviečiami 5–8 klasių moksleiviai. Šio amžiaus vaikai į knygas dažniausiai žvelgia

Pagrindinė ir svarbiausia projekto „Knygvežiukas veža“ misija – skaitymo skatinimas geografiškai nuo centrų nutolusiose vietovėse. Akivaizdu, kad kultūriniai bei edukaciniai renginiai atokesnėse 29

BIBLIOTEKA BE SIENŲ skeptiškai, be entuziazmo, o skaitymas jiems siejasi tik su mokykloje privalomais literatūros sąrašais. „Knygvežiuko“ edukacijomis siekta skaitymo procesą paversti intriguojamu, aktyviu ir moderniu užsiėmimu, kuris sudomintų paauglį ir skatintų atsiversti knygą vėliau savo noru.

Susitikimų metu moksleivių laukė turininga, iš trijų skirtingo pobūdžio veiklų sudaryta edukacinė programa. Pirmoji užsiėmimo dalis – komandinės knygų varžybos. Jų metu vaikams buvo išdalijamos konkrečios, iš anksto numatytos knygos (atrinktos pagal Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus 2017 metais sudarytą reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams katalogą). Kartu su knygomis moksleiviai gaudavo užduočių lapus su klausimais, į kuriuos galėjo atsakyti naudodamiesi gauta literatūra.

Varžytis moksleiviai galėjo tiek komandomis, tiek pavieniui.

Literatūrinis lauknešėlis mokyklos bibliotekai.

Monika Šaltytė. Jos vadovaujamas gimnazistų Forumo teatras vaidino kelių knygų siužetų ištraukas. Moksleiviai vaidinimą galėdavo stabdyti, keisti jo eigą, siūlyti galimus vaizduojamos problemos sprendimo būdus, įsikūnyti į personažus. Drąsiausieji gavo progą vaidinti ir išbandyti savo aktorinius gebėjimus.

Paskutinė „Knygvežiuko“ edukacijų dalis – išmanioji literatūrinė viktorina. Jos metu moksleiviai, pasiskirstę į komandas, tikrino bei gilino savo literatūros žinias naudodamiesi IPad planšetiniais kompiuteriais. Viktoriną sudarė įvairūs bibliotekininkų parengti klausimai apie knygas su keliais atsakymų variantais. Geriausiai pasirodę ir aktyviausi „Knygvežiuko“ edukacijos dalyviai būdavo apdovanojami prizais – firminiais puodeliais ir rašikliais. Mokyklų bibliotekoms taip pat įteikti literatūriniai lauknešėliai, kuriuos sudarė naujausios, meniškai vertingos ir literatūros specialistų jau spėtos įvertinti knygos.

Projekto metu siekta išgirsti kuo daugiau dalyvių nuomonių, bendrauta su mokyklų bibliotekininkais, mokytojais ir moksleiviais. „Knygvežiuko“ komandą mokyklos priėmė itin draugiškai, moksleiviai noriai dalyvavo

„Knygvežiuko“ komanda su mažaisiais skaitytojais.

Antroji dalis – probleminis kūrinio interpretavimas ir diskusija. Šią dalį rengė Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorė 30

užsiėmimuose, domėjosi entuziastingai varžėsi dėl prizų.

knygomis,

todėl neskatina skaityti ir vaikų, nesugeba jų sudominti.“ Galima užtikrintai teigti, kad „Knygvežiukas“ tikrai nuvežė į mokymo įstaigas gerų emocijų, puikios literatūros, padėjo skaitytojams gerai praleisti laiką.

Todėl „Knygvežiuko“ ateities vizija – išvažiuojamosios edukacijos į kitų miestelių mokyklas, dar platesnis dalyvių ratas, atnaujintos ir įvairesnės užsiėmimų veiklos, įtraukti nauji profesionalūs menininkai ir kiti specialistai. Tikimasi, kad projektas taps tęstinis ir aplankys dar ne vieną gausų jaunųjų skaitytojų būrį.

Užmegzta daug naujų pažinčių, o grįžtamasis ryšys ir atsiliepimai ypač teigiami.

Pasak vienos iš aplankytų mokymo įstaigų Joniškio Mato Slančiausko progimnazijos bibliotekininkės Gitanos Svytienės, „Vaikai turėtų skaityti gerokai daugiau. Skaitymas turtina žodyną, skatina mąstymą, padeda tobulinti vaizduotę, brandina pasaulio suvokimą... Būtent knygos suteikia neribotas galimybes vaikams ir paaugliams atrasti savo mylimus herojus, susikurti idealus, į kuriuos jie galėtų lygiuotis, tobulėti, užsibrėžti ir kelti sau tikslus. Viena iš priežasčių, kodėl vaikai mažai skaito yra ta, kad jiems vaikystėje skaitoma per mažai knygelių, tėvai patys neskaito,

Urtė Vaserienė, Tomas Pauliuščenka Bibliotekos archyvas

Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorė Monika Šaltytė ir jos vadovaujamas gimnazistų Forumo teatras veda edukaciją Šiaulių rajono Šakynos mokyklos moksleiviams.

31

TARP TAUTŲ

Bibliotekos direktorius prof. dr. Bronius Maskuliūnas IFLA kongrese.

Pasauliniame bibliotekininkų forume apsilankius Kaip kasmet, taip ir šiemet vasaros pabaigoje viso pasaulio bibliotekininkai rinkosi į svarbiausią savo profesinį forumą – Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) generalinę konferenciją. Šiais metais konferencija organizuota jau 84-ą kartą ir vyko Malaizijos sostinėje Kvala Lumpūre. Konferencijoje dalyvavo Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos direktorius Bronius Maskuliūnas.

Dalyvavimas tokiame renginyje – išskirtinė galimybė pajusti pasaulinį bibliotekų gyvenimo pulsą, pasiklausyti bibliotekininkų bendruomenės pranešimų, dalyvauti

diskusijose, užmegzti naujus kontaktus su įvairių šalių viešųjų bibliotekų atstovais, sužinoti bibliotekų veiklos naujausias tendencijas, susipažinti su gerąja bibliotekų patirtimi.

32

Forumo mastai didžiuliai (per 3 500 dalyvių), programa gausi įvairiausių renginių (per 250 posėdžių, sesijų ir kitokių veiklų), tad atsirinkti sau reikalingiausius – nelengvas uždavinys.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos vykdytą tęstinį projektą, kurio rezultatas – bibliotekoje įkurta inovatyvių technologijų laboratorija. Laboratorija yra „keliaujanti“. Jos mobilumas leidžia pasiekti nuo didžiųjų Lietuvos miestų nutolusiuose miesteliuose bei kaimuose esančias bibliotekas bei mokyklas ir pristatyti jose įvairias inovatyvias technologijas (3D grafika, papildyta ir virtuali realybė). Ypač svarbu, kad viena iš tikslinių grupių, kuri kviečiama į laboratorijos užsiėmimus, yra vaikai ir jaunuoliai, turintys specialiųjų poreikių. Stendas sulaukė nemažo konferencijos dalyvių (ypač iš technologiškai stipriai išsivysčiusių šalių – Japonijos, Pietų Korėjos, Singapūro) susidomėjimo, klausimų ir diskusijų.

Pranešimų tematika labai plati – nuo skaitmeninių technologijų pritaikymo bibliotekose iki bibliotekininkų aprangos madų. Nemažai dėmesio buvo skirta bibliotekų paslaugoms, skirtoms žmonėms, turintiems negalią ir visaverčiam neįgaliųjų integravimuisi į bibliotekinio gyvenimo procesus. Ši sritis aktuali viso pasaulio bibliotekoms ir galima pamatuotai teigti, kad Lietuva šia kryptimi yra žengusi tvirtų žingsnių.

Iš Lietuvos atstovų paraiškų forumo organizatoriai atsirinko ir pakvietė pristatyti pranešimus du pranešėjus – Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Strateginės plėtros departamento direktorių Eugenijų Stratilatovą ir šių eilučių autorių.

E. Stratilatovas vienoje iš konferencijos sesijų perskaitė pranešimą „Kompiuterinių žaidimų, turinčių kultūrinę vertę, kūrimas Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje“, kuriame pateikė du atvejus, rodančius, kaip kompiuteriniai žaidimai gali skatinti jaunąją kartą domėtis kultūros paveldu arba suteikti mokomąją vertę, supažindino, su kokiomis problemomis susiduriama ir kokia patirtis yra įgyjama dirbant tokį darbą.

Aš dalyvavau dvi dienas vykusioje stendinių pranešimų sesijoje, apie tai keliais žodžiais išsamiau. Konferencijoje pristačiau stendinį pranešimą „Mobili inovatyvių technologijų laboratorija specialiųjų poreikių vaikams ir jaunimui“. Pranešimu norėta papasakoti apie

Kongreso dalyviai domisi ŠAVB stendu.

Kalbant apie kitus forume pristatytus stendinius pranešimus, pasakytina, kad šiuolaikinės technologijos bibliotekose – viena iš dažnesnių vyravusių temų. Nagrinėtos taip pat bendruomenių įsitraukimo į bibliotekų veiklą, savanorių dalyvavimo, migrantų integracijos problemos.

33

TARP TAUTŲ Dar vienas tradicinių tokio renginio akcentų – ekskursijos į vietines bibliotekas.

Aš pasirinkau aplankyti Nacionalinę Malaizijos biblioteką. Tai palyginti jauna biblioteka (įkurta 1966 m.), kadangi jauna ir pati Malaizijos valstybė, atsiradusi pasaulio žemėlapyje tik praeito amžiaus viduryje. Biblioteka įsikūrusi didžiuliame kelių korpusų pastate, sauganti 4,82 milijono dokumentų. Įsimintiniausias buvo apsilankymas bibliotekai priklausančiame Nacionaliniame malajų rankraščių centre, kur saugomi ir tyrinėjami seniausi rankraštiniai malajų rašto paminklai.

Labai svarbi pranešimų tema – skaitymo skatinimas įvairių amžiaus grupių skaitytojams ir ypač vaikams. Ne vieno pranešimo keltas klausimas – kaip sudominti jauną žmogų skaityti, kaip paskatinti jį įsileisti knygą į kasdienį gyvenimą.

Neatsitiktinai ir geriausio stendinio pranešimo laurus laimėjo Danijos atstovų stendinis pranešimas „Vaikų skaitymo įpročiai skaitmeniniame pasaulyje ir besikeičiantis viešosios bibliotekos vaidmuo“.

Su kongreso dalyviais bibliotekos saugykloje.

Nacionalinės

Šiemetinės konferencijos devizas – „Keisti bibliotekas, keisti visuomenę“. Todėl ne vieną kartą ne vieno kalbėjusiojo buvo akcentuojamas gebėjimo keistis, atsinaujinti būtinumas. Tik nuolat besikeisdamos, atliepdamos laiko pulsą bibliotekos keis ir pačią visuomenę, bus modernios informacijos saugyklos, daugiafunkciai kultūros ir švietimo centrai, bendruomenių būrimosi židiniai.

Malaizijos

Keistis numato ir pati IFLA. Konferencijos metu informuota, kad artimiausiais metais bus pereita prie naujo IFLA organizacijos modelio, keisis struktūra, valdymas, vadyba.

Reikia tikėtis, kad šios permainos prisidės tiek prie federacijos veiklos tobulinimo, tiek prie visos bibliotekinės visuomenės atsinaujinimo.

O 2019 m. bibliotekininkai rinksis jau į 85-ąją generalinę IFLA konferenciją, vyksiančią Atėnuose.

Žinoma, kaip įprasta tokiems renginiams, forumo metu buvo organizuota kultūrinė programa, atidarymo ir uždarymo ceremonijos su nacionalinių kolektyvų pasirodymais, oficialių asmenų sveikinimai, veikė garsių leidyklų, informacinių technologijų atstovų, kompiuterinės įrangos gamintojų parodos.

Labai įspūdingas pats pastatas, kuriame vyko konferencija – Kvala Lumpūro kongresų centras. Įsikūręs pačiame sostinės centre, šalia žymiųjų Petrono bokštų dvynių, centras nustebino savo architektūra, funkcionalumu, puikiai suplanuotomis darbo ir poilsio erdvėmis.

Prof. dr. Bronius Maskuliūnas Bibliotekos archyvas

34

Forumo akimirkos.

Steigiamasis Centrinės, Rytų Europos ir Kinijos bibliotekų sąjungos forumas Spalio 19–22 dienomis Hangdžou mieste (Kinijos Liaudies Respublika, toliau KLR) vyko steigiamasis Centrinės ir Rytų Europos ir KLR bibliotekų sąjungos forumas. Forumą organizavo Hangdžou miesto viešoji biblioteka kartu su IFLA, KLR kultūros ir turizmo ministerija, KLR nacionaline biblioteka, KLR bibliotekininkų draugija, Džedziango provincijos kultūros departamentu, Hangdžou miesto savivaldybe. Į forumą buvo pakviesti trijų Lietuvos bibliotekų atstovai: Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (toliau ŠAVB), Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos (toliau PAVB), Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos. Oficialioje steigimo ceremonijoje Lietuvos delegacijai atstovavo ir steigimo dokumentus pasirašė ŠAVB direktorius prof. dr. B. Maskuliūnas.

35

TARP TAUTŲ Globali bibliotekų partnerystė Sąjunga įsteigta 16 Centrinės ir Rytų Europos šalių bei KLR kultūros ministrų iniciatyva. Ją sudaro labai įvairios bibliotekos.

Vienos šalys delegavo nacionalines, kitos – nedidelių miestelių savivaldybių viešąsias bibliotekas. Toks įvairus reprezentacinis lygmuo lemia įdomias bendradarbiavimo formas ir suteikia platesnių galimybių.

Kinijos bibliotekose visada gausu skaitytojų.

Lietuvos bibliotekų sistemą pristatė ŠAVB Bibliotekų metodikos ir vadybos skyriaus vedėja E. Prakapene. Ypatingo dėmesio sulaukė ŠAVB paslaugos specialiųjų poreikių turintiems vaikams ir jaunimui.

E. Prakapene dalyvavo ir vienoje iš teminių ekspertų diskusijų, kurios tema buvo „Kaip bibliotekos gali prisidėti prie Jungtinių Tautų Organizacijos suformuluotų tvaraus vystymosi tikslų įgyvendinimo“. Forumo metu vyko 4 viešos ekspertų diskusijos, kuriose tarptautinė bibliotekų specialistų auditorija diskutavo apie pasaulines skaitymo skatinimo tendencijas (Lietuvai atstovavo Utenos r.

SVB direktorė V. Garunkštytė), apie ateities bibliotekų specialistų profesinę transformaciją ir kompetencijas (Lietuvai atstovavo PAVB kultūros vadybininkė V. Švedienė) ir apie bibliotekų indėlį saugant ir skleidžiant kultūros paveldą.

Lietuvos delegacija forume.

Forumo steigimo dokumentuose apibrėžtos pagrindinės sąlygos, apimančios bendradarbiavimą organizuojant kultūrinius mainus, teikiant prieigą prie informacinių išteklių, patirties sklaidą, bibliotekos darbuotojų mobilumą ir kvalifikacijos tobulinimą. Forumą planuojama organizuoti kas dvejus metus taikant rotacijos principą, bendrą sąjungos veiklų koordinavimą deleguojant Hangdžou miesto viešajai bibliotekai.

Forume dalyvavusi IFLA prezidentė Gloria Perez-Salmeron savo pranešime pabrėžė globalios bibliotekų partnerystės svarbą, siekiant didesnės įtakos formuojant pasaulio kultūros lauką.

Per valandą – tūkstantis lankytojų Hangdžou miestas, turintis apie 10 mln. gyventojų, yra 180 km į pietryčius nuo Šanchajaus. Forumo dalyviams teko apsilankyti Hangdžou miesto viešojoje bibliotekoje.

36

1958 m. įsteigtos bibliotekos kelių aukštų pastatas užima kone pusę kvartalo. Fondo dydis – 5 520 582 dokumentai, iš jų daugiau nei 40 000 senųjų ir retų leidinių. Apžiūrėdami biblioteką stebėjomės lankytojų gausa. Vaikai ir suaugusieji kartu tose pačiose skaityklose – kas skaito, kas mokosi, pavieniai ir grupėmis.

Bibliotekoje veikia elektroninė informacinė lenta, kurioje rodomi pagrindiniai statistikos rodikliai. Jie nuolat atnaujinami.

nes Hangdžou laikomas Kinijos šilko sostine, Budos šventykloje, kurioje veikia vienintelė Kinijoje budistų biblioteka, atvirai prieinama lankytojams, apžiūrėjo Vakarų ežerą (Sihu), kuris įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą.

Forumas buvo puikiai organizuotas, užsienio delegatus visur lydėjo paslaugūs, profesionalūs darbuotojai ir gausus savanorių būrys. Viskas buvo apgalvota ir iki smulkmenų suderinta.

Tikimės, kad naujai sukurta sąjunga taps puikia Europos ir Kinijos bibliotekų bendradarbiavimo platforma ir steigimo dokumentuose užfiksuotos idėjos bus sėkmingai įgyvendintos nepaisant atstumo ir kultūrinių skirtumų.

Per mūsų vizitą, trukusį apie valandą, bibliotekoje apsilankė beveik tūkstantis žmonių, o visos dienos skaičius siekė 12 712. Tą dieną buvo išduota 8 710 knygų. 2018 metais iki spalio mėn. apsilankė 2 351 168 lankytojai.

Biblioteka turi 9 filialus. Skirtingai nuo Lietuvoje įprastos praktikos filialai steigiami teminiu principu: Muzikos, Budizmo, Sporto, Kino, Mokslo ir Technologijų, Brailio ir t. t.

Forumo dalyviai apsilankė Šilko muziejuje,

Ekaterina Prakapene Bibliotekos archyvas

Pasirašius sąjungos steigimo dokumentus.

37

TARP TAUTŲ

XXXVII FISAE kongreso Prahoje oficiali emblema.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka priimta į FISAE Šiemet rugpjūčio 28 – rugsėjo 2 dienomis Čekijos sostinėje Prahoje vykusiame XXXVII FISAE kongrese Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas (GBEF) priimtas į FISAE. Tai svarbus tarptautinis pripažinimas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai (ŠAVB). ŠAVB – pirmoji biblioteka Europoje, tapusi FISAE nare. FISAE (Federation International des Societes Amateurs d‘Ex libris) – Tarptautinė ekslibriso mėgėjų asociacijų federacija, veikianti nuo 1966 m. Jos kongresai kas dveji metai vyksta vis kitoje pasaulio šalyje. FISAE prezidentu tampa šalies šeimininkės, kurioje vyksta šis renginys, atstovas. Prahos centre, viešbutyje „Pyramida“, vykusiame XXXVII FISAE kongrese dalyvavo delegatai ir atstovai iš įvairių pasaulio šalių. iš Čekijos. Kongrese buvo pristatytos įvairios tarptautinės ir Čekijos kūrėjų ekslibrisų parodos, vyko susitikimai su dailininkais,

Šių metų rugpjūčio 29 d. Prahoje vyko XXXVII FISAE kongresas. Kongresą atidarė šios federacijos prezidentas Karelas Urbanas 38

menotyrininkais, kalbėjo FISAE vadovai ir delegatai. Kongreso dienomis organizuotos kūrybinės dirbtuvės, knygos ženklų mainų mugės, ekskursijos po Prahą ir Čekiją. Aktyvus darbas vyko mainų mugėje. Čia įvairių pasaulio šalių kolekcininkai pristatė keistis skirtus ekslibrisų rinkinius, dailininkai eksponavo savo naujausius knygos ženklus, mažąją grafiką.

Kongreso dalyviams buvo įteiktas XXXVII FISAE tarptautinės ekslibrisų parodos katalogas, čekų autoriaus Slavomiro Venclo solidus „Čekijos krašto šiuolaikinio ekslibriso kūrėjų sąvadas“ ir kiti leidiniai. Mainų mugėje ir knygynėliuose buvo galima įsigyti daugelio pasaulio šalių leidyklų leidinių apie ekslibrisą ir jo kūrėjus, albumų, katalogų, originalių knygos ženklų.

Rugsėjo 1 d. įvyko išplėstinis Kongreso posėdis, kuriam pirmininkavo prezidentas K. Urbanas ir generalinis sekretorius suomis Olli Ylonenas. Kongresas XXXVIII FISAE prezidentu patvirtino Anthony Pincott iš Londono, kuris šias pareigas iškilmingai perėmė iš K. Urbano.

Kongreso posėdyje buvo svarstytas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos prašymas priimti į FISAE narius. Žodis buvo suteiktas bibliotekos delegatui Jonui Nekrašiui. Kongreso dalyviams buvo pristatyta ŠAVB Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondo knygos ženklo populiarinimo veikla.

Raštas, patvirtinantis ŠAVB priėmimą į FISAE.

Išklausius ŠAVB delegato pranešimą ir FISAE sekretoriui O. Ylonenui pasiūlius, vienbalsiai priimtas sprendimas tenkinti prašymą ir ŠAVB Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondą priimti į FISAE narius. ŠAVB – pirmoji biblioteka Europoje, tapusi FISAE nare.

Kitas FISAE kongresas vyks 2020 m.

Didžiojoje Britanijoje, Kembridže. Kvietimą dalyvauti jame gavo ir ŠAVB.

Jonas Nekrašius Viešbutis „Pyramida“ Prahoje, kur vyko XXXVII FISAE kongresas.

39

REGIONO NAUJIENOS

Akmeninė Mileškų koplytėlė Avižlių kaime, Ventos seniūnijoje, iš rytinės pusės. R. Miltinienės nuotr.

Nauja patirtis senose tradicijose Povilo Višinskio biblioteka jau antrus metus vykdo Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą projektą Kraštotyros ekspedicija „Kur liūdi kryžiai pakelėm“. 2017 m. veiklos buvo organizuojamos Šiaulių, o 2018 m. Plungės ir Akmenės rajonuose.

Plungės rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje 2018 m. spalio 4 d. vyko atviras Alfonso Beresnevičiaus skaitmenintos sakralinio meno fotografijų kolekcijos pristatymas. Dabar šią kraštotyrininko ir fotografo sukauptą medžiagą galime peržiūrėti virtualioje elektroninio paveldo sistemoje epaveldas.lt.

Veiklos aktyviai vykdomos ir Šiaurės Lietuvoje. Pasak Akmenės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės Zitos Sinkevičienės, ši ekspedicija bibliotekai ir jos

filialams suteikė išskirtinumo. „Pirmą kartą dalyvaujame tokiame projekte. Bibliotekų darbuotojos, labai noriai įsitraukusios į veiklą, rado išties daug dar nesužymėtų kryžių.

Labai džiaugiuosi, kad bibliotekininkai su tokiu entuziazmu ir nuoširdumu įsijungė į šį projektą. Į paieškas įsitraukė net mažieji bibliotekų skaitytojai, padėję išmatuoti ir rasti kai kuriuos kryžius. Kita didžiulė nauda – bibliotekoje, galima sakyti, susiformavo vos ne atskira bendruomenė, pasiaukojusi mažosios sakralinės architektūros objektų paieškai, darbui su surinkta medžiaga.“ Bibliotekos vadovė taip pat atkreipė dėmesį, kad į ekspediciją aktyviai įsijungė ir vietiniai gyventojai, kurie noriai padėjo, parodė tikslias vietas, pasakojo istorijas apie konkrečių kryžių pastatymo aplinkybes.

40

Viena iš aktyviausių ekspedicijos dalyvių, Ventos miesto bibliotekos vadovė Roma Miltinienė pažymėjo, kad Ventos seniūnijos kryžiai niekada nebuvo surašyti ir apie juos nebuvo surinkta jokios medžiagos:

prisižadėjo, jei laimingai grįš, būtinai pastatys kryžių. Čia galima rasti pačių įvairiausių kryžių – medinių, metalinių, gelžbetoninių, netgi laikinų kryželių nuo kapų, atnešamų pastačius ant kapo nuolatinį paminklą.

„Kryžių radome ir miškuose, ir šalia miškų, buvo kalbintos bendruomenės, nes reikėjo surinkti visą informaciją, išsiaiškinti, kodėl ir kada tas kryžius buvo pastatytas, ar buvo šventintas ir t. t. Medžiagos surinkome tikrai labai daug.

Ruošiuosi netgi daryti pristatymą kitų metų miesto šventėje ir pasidalyti savo radiniais.

Radome išties gražių dalykų, šeimų, kurios vis dar puoselėja, tvarko ir restauruoja kryžius, stato naujus. Žinoma, radome labai daug ir apleistų, sunykusių kryžių.“ Ventiškė pripažino, kad lengva nebuvo: „Labiausiai vargino vasaros karštis, teko laukti, kol jis atslūgs. Kitas sunkus dalykas buvo kryžių matavimas. Kai kurie jų iki 8 m aukščio, tad reikėdavo galvoti, kaip patogiau pasiekti ir išmatuoti.“ Kairiškių kaimo bibliotekos darbuotoja Janina Čibirienė ekspedicijos metu domėjosi „Apžadų kapeliais“. Tai mažas kryžių kalnelis, kuriame niekas nebuvo laidojamas, bet nuo senovės ten nešami ir statomi kryžiai, tikima, kad tai šventa vieta, nes, pasak legendos, šioje vietoje pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija.

Kapelius žymi didžiulė pušis, į kurią buvo keliamos mažos koplytėlės, o teritorijos viduryje stovi didesnė medinė koplytėlė su šventųjų paveikslėliais, statulėlėmis.

Ekspedicijos dalyvė pasakojo, kad prieš karą statyti kryžiai dažniausiai jau yra sunykę, kai kurie iš jų atstatyti. Daug tokių kryžių atsirado pokario metu, kai žmonės grįžo iš tremties, kur

Stasio Viktoro Levono sodybos Ventoje kryžiaus pietinė pusė. D. Balčiūnaitės nuotr.

„Kairiškių kaime senųjų gyventojų jau nelikę, bet jaunesnieji vis dar tęsia kryžių statymo tradicijas. Šitas projektas, prie kurio prisijungėm, padėjo iš naujo pažinti savo istoriją ir skatina toliau ją puoselėti,“ – savo patirtį apibendrino bibliotekininkė J. Čibirienė.

Ekspedicijos metu bibliotekininkų, kraštotyrininkų ir bendruomenių narių surinkta medžiaga bus perduota tyrėjams, kurie profesionaliai pažvelgs į kraštotyros darbų turinį ir publikuos ne vieną mokslinį straipsnį.

Tomas Pauliuščenka, Sigita Vaitkaitytė

41

REGIONO NAUJIENOS

Atkurta unikali sinagogos lubų tapyba.

Pakruojo sinagoga mini pirmuosius savo veiklos metus Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešoji biblioteka tapo dar didesniu bendruomenės telkimo centru – prieš metus bibliotekos Vaikų erdvei atitekusi bendromis trijų užsienio valstybių ir Lietuvos biudžeto lėšomis baigta restauruoti XIX a. pradžios medinė sinagoga miestiečius ir svečius jau traukia gausiais kultūros renginiais.

1801 m. statytos sinagogos prikėlimą naujam gyvenimui projektu „Pakruojo žydų sinagogos pastato tvarkyba ir pritaikymas kultūros ir viešosioms reikmėms“ inicijavo Pakruojo rajono savivaldybė. Įgyvendinant projektą atlikti sinagogos tvarkybos darbai, įrengti inžineriniai tinklai, šildymo sistema,

tad pastatu jau galima naudotis ištisus metus.

Vieniems žymiausių šalies restauratorių Indrei Valkiūnienei ir Aidonui Valkiūnui bei grupei su jais dirbančių šios srities profesionalų pavyko atkurti vieną didžiausių sinagogos vertybių – unikalią vidaus tapybą. Sinagogos moterų balkone įkurta ilgalaikė Pakruojo žydų istorijos ir kultūros ekspozicija, skirta sunaikintai vietos žydų bendruomenei atminti.

Sinagogoje apsilankiusi JAV ambasadorė Lietuvoje Anne Hall buvo sužavėta Pakruojo sinagogos interjeru, architektūra, istorija bei krašto žmonių iniciatyva išsaugoti kultūros ir architektūros stebuklus. O sinagoga, kaip dovana bibliotekai, įpareigoja pateisinti savo 42

lankytojų ir rajono vadovų lūkesčius ir tikslingai išnaudoti naujas erdves.

režisieriaus Rodo Freedmano dokumentinio filmo „Dėdė Chackelis“ (1999) peržiūrą.

Patraukli universali erdvė Nuo 2017 m. gegužės 19 d. vykusio sinagogos atidarymo čia jau vyko Žiemgalos krašto ilgakasių ir barzdočių konkursas, šurmuliavo Lietuvos mažųjų ir vidutinių leidėjų ir Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos organizuota Mažoji knygų mugė. Vyko susitikimai su operos soliste Giedre Kaukaite, etnologe bei tautosakininke Gražina Kadžyte, profesoriumi Liudu Mažyliu, LR Seimo nariais.

Sinagogoje dažnai lankosi Šiaulių apskrities žydų bendruomenės atstovai, unikalų pastatą aplankė Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, Rygos rabinas Kalevas Krelinas. Renginiuose muzikinius kūrinius visada mielai dovanoja Pakruojo Juozo Pakalnio muzikos mokyklos mokytojai ir auklėtiniai, nuolat vyksta Lietuvos profesionalių atlikėjų, chorų, kolektyvų koncertai, literatūrinės-muzikinės popietės.

Gražus sutapimas, kad švenčianti savo pirmųjų veiklos metų sukaktį paskutinį gegužės sekmadienį Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos Vaikų erdvė ir Šiaulių apskrities žydų bendruomenė visus kvietė į Žydų kultūros dienos šventę. Šventė buvo skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio, Izraelio nepriklausomybės 70-mečio ir Šiaulių apskrities žydų bendruomenės 30-mečio progoms paminėti. Rugsėjo pirmosiomis dienomis sinagogoje paminėta ir Europos žydų kultūros diena. Renginys organizuotas bendradarbiaujant su Šiaulių apskrities žydų bendruomene, kuri inicijavo nemokamą

Parodos įvairių pomėgių lankytojams Sinagogoje sudarytos puikios sąlygos eksponuoti parodas. Didelio susidomėjimo sulaukė vilniečio architekto Aurimo Širvio paroda „Išnykęs ir dingstantis paveldas: medinių sinagogų architektūra“. Jonas Nekrašius pristatė fotografijų parodą „Indija – sanskrito tėvynė“. Unikalią suvenyrinių šaukštelių kolekciją eksponavo LR Seimo narys Antanas Matulas. Fotografas, žurnalistas, filmų kūrėjas Gediminas Beržinis pristatė savo tapybos darbų parodą „Shalom“ ir surengė bendrą tapybos seansą renginio dalyviams. Prieš naujuosius metus sinagogą papuošė Pakruojo gėlininkų klubo adventinių kompozicijų „Švenčių belaukiant“ paroda. Dvi savo tapybos darbų parodas pristatė vilnietė dailininkė Diana Zviedrienė. Atkurtos Lietuvos šimtmečiui skirtą tapybos darbų parodą pristatė tautodailininkas Kęstutis V. H. Vaičiūnas. Pienių žydėjimui skirtą tapybos parodą „Piene, piene – nuostabi gėlele“ eksponavo Pakruojo kultūros centro Suaugusiųjų dailės studijos narės. Žydų kultūros dienos šventėje vyko V. D. Brenerio darbų reprodukcijų parodos atidarymas.

Vasarą pakruojiečius ir miesto svečius džiugino Mariaus Jovaišos fotografijų paroda „Neregėta Lietuva“.

Naujos bibliotekos paslaugos sutelkia daugiau lankytojų Turistų gausa sinagogoje paskatino teikti naujas ekskursijų rengimo ir gido paslaugas.

43

REGIONO NAUJIENOS Tad priimami ekskursijų, edukacinių renginių užsakymai iš įvairiausių Lietuvos vietovių.

Atvykusieji išsamiai supažindinami su Pakruojo žydų gyvenimo istorija, sinagogos autentišku interjeru, dabartine joje organizuojama veikla.

Sinagogoje lankosi įvairaus amžiaus grupės, moksleiviams parengta speciali programa „Apie sinagogą, žydų kultūrą ir papročius“.

Mažiausiesiems vyksta teminiai edukaciniai renginiai: vaikai kuria įvairius darbelius, rengia parodėles. Įvertinus pakruojiečių poreikius bei siekiant skatinti bendruomeniškumą, sinagogoje vyksta mokami kassavaitiniai kino seansai. Čia, sinagogoje, 1957–1971 m. veikė pirmasis

Pakruojo kino teatras. Taigi, daugumai garbaus amžiaus pakruojiečių atnaujinti kino seansai kelia nostalgiją. Kitiems kino gerbėjams tai – turiningo laisvalaikio, kultūrinio gyvenimo dalis.

Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešoji biblioteka kryptingai siekia savo tikslų – ne tik išlaikyti esamus vartotojus, bet ir pritraukti naujų. Peržengusi 80-uosius veiklos metus biblioteka yra atvira ir pasirengusi naujiems darbams.

Gitana Maasienė

Renovuota Pakruojo sinagoga.

44

Orsė muziejuje veikusios parodos katalogas – dovana bibliotekai Paryžiuje, Orsė muziejuje (Musée d’Orsay), šių metų vasario 25 – rugpjūčio 15 d. veikė Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybingumo šimtmečiams skirta paroda „Laukinės sielos“. Tarp eksponatų pateko ir mūsų bibliotekos fonduose saugomas leidinys „Vairas: literatūros, dailės, mokslo, visuomenės ir politikos laikraštis“ (1914, nr. 13) dėl pirmame puslapyje publikuoto Viliaus45 Jomanto grafikos kūrinio „Viltis“.

Aušros al. 62, LT-76235 Šiauliai www.savb.lt www.facebook.com/SAVB.info