Aušros alėja Nr. 15 by Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka

NUMERYJE SVEČIAS

Stasys Tumėnas: provincija yra ne geografinė sąvoka, o mąstymo būdas, veikla, kuria gyveni Bibliotekos globėją, LR Seimo narį Stasį Tumėną kalbina Tomas Pauliuščenka

SUKAKTYS Ekslibrisų kūrėjui Žibuntui Mikšiui – 100 Diana Janušaitė

2 7

Didžiąją Kalbos šventę Šiauliuose prisimenant Prof. habil. dr. Kazimieras Župerka

SUSIPAŽINKIME Nauji veidai bibliotekos kolektyve Bibliotekos darbuotojus kalbina Tomas Pauliuščenka

BIBLIOTEKOS FONDAI Bibliotekos fondas. Koks jis šiandien? Laura Vladykienė

KNYGOS ŽENKLAI Ekslibrisas tarsi sielos archeologija Diana Janušaitė

GEROJI PATIRTIS Eksponatus rankomis liesti galima ir net būtina! Tomas Pauliuščenka

Polka sujungia bendruomenes Tomas Pauliuščenka

Kalbėtis, diskutuoti, dalytis įspūdžiais apie skaitytas knygas Tomas Pauliuščenka

APIE MUS RAŠO Kaip viena idėja tapo nacionaline programa Ekateriną Prakapenę ir Urtę Šulskienę kalbina Barbora Gudavičiūtė

TARP TAUTŲ Sėkmingai įgyvendintas pirmas tarptautinių mobilumo veiklų projekto etapas Inga Petkūnaitė, Ekaterina Prakapene

KĄ SKAITOME Svečių knygos autografai – bibliotekai ir istorijai Prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė

AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA Slapi Aušros alėjos 48-ojo namo istorija Alina Šalavėjienė

REGIONO NAUJIENOS Naujoms bibliotekų vadovėms svarbiausia – pagarba žmogui Liną Lukytę ir Gintą Maziliauskienę kalbina Tomas Pauliuščenka

Redaktorius prof. dr. Bronius Maskuliūnas Redakcija www.savb.lt; bibl@savb.lt www.facebook.com/SAVB.info Tel. (8 41) 523747 Aušros al. 62, LT-76235 Šiauliai

Koordinatorius Tomas Pauliuščenka Maketuotoja ir dizainerė Vaiva Kovieraitė-Trumpė Nuotraukos Ievos Slonksnytės ir kt. Kalbos redaktorius Robertas Gedrimas

Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą. Viršelyje – Stasio Eidrigevičiaus ekslibrisas Gražinai Didelytei, 1976, ofortas, akvatinta.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas www.repro.lt Tiražas 300 egz.

Bibliotekos renginių ciklo „Kultūra ant slenksčio: kultūrinė kiemų intervencija 2023“ akimirka. 2023 m. rugsėjis. Laimono Simaičio nuotr.

Nesustabdomas laiko lėkimas. Rodos, ką tik pristatėme Jums pavasarinę „Aušros alėją“, o štai jau sveikinamės ir su rudeniniu, 15-uoju žurnalo numeriu. Ruduo mums svarbus keletu aspektų: spalio 1-ąją biblioteka švenčia savo gimtadienį, lapkritį pasirodė pirmasis „Aušros alėjos“ numeris, lapkričio trečiąjį šeštadienį vyksta bibliotekos organizuojama Šiaulių knygų mugė, šiemet – jau 8-oji. Šiemetinės Knygų mugės šūkis „Taika prasideda žodžiais“. Jis pasirinktas neatsitiktinai – visi pavargome nuo nesibaigiančios įtampos, niūrių ateities prognozių ir apokaliptinių scenarijų. Norime į kasdienybę pažvelgti kitaip – šviesos, vilties, tikėjimo žvilgsniu. Esame įsitikinę, kad žodžiai turi didelę galią ir gali būti galingas instrumentas, kviečiantis kalbėtis, diskutuoti, rasti susitarimą ir supratimą. Su numerio svečiu LR Seimo nariu ir bibliotekos globėju Stasiu Tumėnu kalbamės apie knygas, išeiviją, lietuvių kalbos politiką. Diana Janušaitė ir prof. Kazimieras Župerka primena svarbias sukaktis: 100-ąsias Lietuvos grafiko Žibunto Mikšio gimimo metines

ir Kalbos šventės Šiauliuose 35-metį. Vėl supažindiname su naujais mūsų bibliotekos kolektyvo nariais. Apie bibliotekos saugomus fondus pasakoja Laura Vladykienė, o apie ekslibriso naujienas – Diana Janušaitė. Gerosios patirties rubrikoje – apie naujas bibliotekos iniciatyvas ir ilgametes tradicijas. Kalbame ne tik patys apie save, bet sulaukiame atsiliepimų ir iš kitų – apie sėkmingas projektines veiklas mus kalbina Lietuvos kultūros taryba. Apie užsienio bibliotekose kvalifikaciją tobulinusių bibliotekininkų patirtį ir parsivežtus įspūdžius pasakoja Ekaterina Prakapene ir Inga Petkūnaitė. Rubrikoje „Ką skaitome“ kviečiame kartu pavartyti bibliotekos svečių knygą su rašytojų, kultūros veikėjų paliktais autografais. Aušros alėjos pastatų istoriją tęsia Alina Šalavėjiėnė. Šįkart ji dalijasi archyvuose rasta Aušros alėjos 48-ojo namo slėpininga istorija. „Regiono naujienų“ rubrikoje kalbiname naujas Akmenės ir Kelmės rajonų savivaldybių viešųjų bibliotekų vadoves. Gražaus rudens su „Aušros alėja“! 1

SVEČIAS

Stasys Tumėnas poezijos pavasario šventėje „Mes didžiuojamės Lietuvos atlantais“. 2023 m. gegužė. Lilijos Vetiugovos-Skupienės nuotr.

Stasys Tumėnas: provincija yra ne geografinė sąvoka, o mąstymo būdas, veikla, kuria gyveni Stasys Tumėnas – humanitarinių mokslų daktaras, LR Seimo Kultūros komiteto narys, LR Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos narys, leidėjas, išeivijos istorijos tyrinėtojas, kalbininkas, buvęs Šiaulių universiteto dėstytojas, dekanas, nuo 2017-ųjų – Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos globėjas. Dažnas mūsų bibliotekos kultūrinių renginių ir iniciatyvų svečias S. Tumėnas šių metų gegužę atšventė 65-erių metų sukaktį, šia gražia proga pakalbinome bibliotekos globėją ir paprašėme pasidalinti su žurnalo skaitytojais savo mintimis ir įžvalgomis apie kultūrą ir knygų leidybą, išeiviją ir lietuvių kalbos politiką, bibliotekų dabartį ir ateitį. 2

Esate mūsų bibliotekos globėjas. Ką Jums reiškia šis vardas? Atsakomybę, garbę, pripažinimą? Viską kartu, galima dar pridurti – ir pasididžiavimą, įvertinimą, pasitikėjimą. Gyventi knygų pasaulyje yra geras jausmas, čia jaučiuosi kaip namie. O besikeičianti šiuolaikinės bibliotekos misija primena, kad Povilo Višinskio dvasia alsuojančioje erdvėje draugauji ne tik su viso pasaulio rašytojais, bet ir su savo krašto poetais, dailininkais, muzikais, mokslo žmonėmis. Būti bibliotekos globėju – vadinasi, girdėti institucijos lūkesčius, poreikius, atidžiau studijuoti Seime ir Kultūros komitete svarstant Kultūros pagrindų įstatymą, Bibliotekų įstatymo pataisas, finansavimą ir kitus kasdienybės klausimus, lemiančius bibliotekų perspektyvas ateityje.

garantavusi išlikti savarankiškam Šiaulių universitetui – nedideliam, kompaktiškam Europos regioniniam universitetui. Deja, mano idėjos nebuvo priimtinos Tarybos rinkikams, kurie gyveno nerealiomis, nepamatuotomis svajonėmis plėstis, didinti, augti; paaiškėjo, kad dar rinkimų išvakarėse su ministru buvo sutarta rinkimų baigtis. Istorija parodė, kad buvau teisus. Teko pasukti į politiko kelią. Taigi kai kas išsipildė, o kai kas – ne. Tokia jau gyvenimo dėlionė. Garsėjate principingais pasisakymais dėl dabartinės liberalios lietuvių kalbos politikos, priimamų įstatymų. Kokias grėsmes kelia ši politika? O gal per 30 nepriklausomybės metų lietuvių kalba tapo viskam atspari? Ne iš neturėjimo ką veikti tai darau, o iš skaudulio. Skaudžiausia, kad lietuvių kalbą tenka ginti ne okupuotoje, o savarankiškoje, laisvoje valstybėje. Tai ypač liūdina, bet kartu verčia susitelkti, neprarasti budrumo. Dabartiniame Lietuvos Seime, ypač liberaliajame jo sparne, kai pritrūkstama dalykinių kompetencijų, mėgstama mesti paskutinę kortą – žmogaus teisių: „Aš noriu, man reikia, aš turiu teisę“... Nesvarbu, kad ta korta nėra tūzas ar karalius, nes argumentai paremti nepagrįstais norais, svajonėmis, pataikavimu daliai rinkėjų, pri(si)dengiant tariamomis žmogaus teisėmis, pragmatiniu požiūriu į gramatiką, tačiau užmerkiant akis ir nemąstant apie lietuvių kalbos sandarą, gramatiką, įstatymus ir užmirštant Seimo nario priesaiką, įpareigojusią ginti konstitucines vertybes, tarp kurių yra ir 14-asis Konstitucijos straipsnis: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“.

Buvote ilgametis Šiaulių universiteto dėstytojas, mokslininkas, leidėjas. Kas pastūmėjo iš akademinio pasaulio sukti į didžiąją politiką? Kokių turėjote lūkesčių ir ar jie išsipildė? Nežinau, ar būtų pasisukęs ir koks būtų gyvenimo kelias, jei Šiaulių universitetas būtų nesitraukęs, nesiaurėjęs, jei nebūtų tuometės Švietimo ir mokslo ministerijos primesta regioninius universitetus žlugdžiusi „krepšelių politika“, kitaip sakant, jei būtų buvę studentų ir darbo. Deja, mažėjo studentų, mažėjo krūviai. Po dviejų kadencijų, galvoju, sėkmingo darbo baigęs dekanystę Pedagogikos fakultete, vėliau kėliau savo kandidatūrą universiteto rektoriaus rinkimuose. Su kolegų mokslininkų grupe buvome parengę, mano nuomone, perspektyvią, konkrečią rinkimų programą, kuri, įsitikinęs, būtų 3

SVEČIAS jas geriausiai išmanau, jaučiu, nes gyvenau, dirbau ir gyvenu tarp švietimo, kultūros žmonių. Skaudžiausia, kad valdančiajai daugumai visai neberūpi regioninė politika, viskas optimizuojama, konsoliduojama, o visa tai galima įvardyti ir kitaip – naikinama. Juk Lietuvos kaimuose, net miesteliuose nebelieka mažesnių mokyklų, bibliotekų, pašto skyrių, didžiuojamasi, kad atsirado mobilieji paštininkai, dabar atsiras mobiliosios bibliotekos, mobilieji greitosios pagalbos suteikėjai susirgusiems kaimuose ar sodybose, mobilieji teisėjai, gal ir mobilieji kunigai... Net negirdimi teiginiai, kad taip ujami iš regionų kultūros židiniai. Optimizmo mažoka, gal tik gerai, kad dabartinė dauguma, Kultūros ministerija neatsisakė (neišdrįso) praeitos LVŽS vyriausybės sprendimų kurti Regionines kultūros tarybas, patvirtinti Kultūros pasą, leisti šeimoms nemokamai vieną dieną per mėnesį lankyti muziejus.

Stasio Tumėno knygos „Gyvenimas Lietuvai: nuo Bridų iki Čikagos“ pristatymas LR Seime. Iš dešinės: S. Tumėnas, išeivijos istorijos tyrinėtojas prof. J. Skirius ir knygos leidėjas, rašytojas S. Lipskis. 2023 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Seime, ignoruojant kalbininkus, net Konstitucinio Teismo keletą sprendimų, jau atverta Pandoros skrynia – turime vadinamąjį trijų raidžių (X, Q, W) įstatymą. Akiplėšiškai tai brukama ir vaikams. Štai prieš šių metų rugsėjo 1-ąją prie vieno Šiaulių prekybos centro pasirodė užrašai apie vaikus maximalistus... (anksčiau rašė tik Marxas ir marksistai). Pasitvirtino mano hipotezė, kad tos trys raidės bus tik pasitreniravimas ateities „žygiams“. Taip ir įvyko – Seime jau girdime tos istorijos tęsinį – bandymai įteisinti jau dešimtis naujų diakritinių ženklų. Ačiū, Dieve, dar nepavyko, dar turime vertybinį stuburą.

Jus galima sutikti dažname Šiaulių kultūros renginyje: knygos pristatyme, parodos atidaryme, koncerte. Kokias kultūros lauko tendencijas matote Lietuvoje, lygindamas sostinę ir regioną? Ne kartą esu kalbėjęs, kad provincija yra ne geografinė sąvoka, o mąstymo būdas, veikla, kuria gyveni, dirbi. Nuostabūs, kūrybingi žmonės-kūrėjai darbuojasi regionų kultūros centruose, bibliotekose, mokyklose. Dažnai dalyvauju renginiuose ir Vilniuje, ir regionuose. Akivaizdu, kad regione, norint, kad tave pamatytų, įvertintų, viską privalai padaryti, sukurti daug geriau, meniškiau, negu gyvendamas Vilniuje. Įstrigo Nacionalinės premijos laureato dailininko Rimo Bičiūno

Seime bene aktyviausiai posėdžiuose, konferencijose keliate ir viešinate kultūrai, švietimui aktualius klausimus, rašote straipsnius. Kokį požiūrį į kultūrą jaučiate Seimo koridoriuose? Kokios apskritai šiandienos kultūros ir švietimo problemos Jums skaudžiausios? Kas nuteikia optimistiškai? Jūsų paminėtos sritys man artimiausios, 4

žodžiai atidarant LR Seime mano organizuotą šiauliečio prof. Antano Visockio parodą. Net nustebo pamatęs parodą vilnietis dailininkas, girdi, kur žiūri Vilnius, kad tokiam dailininkui nesuteikiama Nacionalinė premija? Tokių premijų, man regis, jau verti Šiaulių fotomenininkas Aleksandras Ostašenkovas, dizaineris, fotografas Vilmantas Dambrauskas, rašytojas, dailininkas Petras Rakštikas. Kita vertus, gal ir Šiaulių kultūros politikai, savivaldybė, kūrybinės asociacijos turėtų nesikuklinti, aktyviau siūlyti savo kūrėjus apdovanojimams. Štai ir Prezidentūroje šiais metais ordinais apdovanotieji Vilius Puronas, prof. Vytautas Gudonis pasiūlyti ne iš Šiaulių savivaldybės bonių, o nevyriausybininkų, akademinės bendruomenės.

frazės „pasitraukė į Vakarus“. „Niekur mes nesitraukėme, mus išvarė“, – auklėdavo mane antrosios emigracijos bangos lietuviai JAV. Apie tai teisingai sakė irgi dviejų jam brangių valstybių – Lenkijos ir Lietuvos – sentimentais gyvenęs Česlovas Milošas (Czesław Miłosz): „Kaip daugelis mano generacijos, aš būčiau norėjęs, kad mano gyvenimas būtų buvęs paprastesnis. Bet laikas ir gimimo vieta yra tikrovė, kuriai žmogus nieko negali pasakyti.“ Kartais gyvenimas ir Dievulio ranka taip surikiuoja, kad atsiduri toli nuo tėvynės. Man visada rūpėjo aiškintis, kaip keičiasi žmogaus mąstymas, santykis su tėvyne, kalba gyvenant svetur. Tai atsispindi ir mano publikacijose, pasisakymuose, dirbant LR Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijoje Seime.

Daugiau nei du dešimtmečius domitės išeivijos istorija, tyrinėjate JAV lietuvių kalbos raidą. Taip pat esate JAV Nebraskos valstijos Omahos miesto garbės pilietis. Kaip užsimezgė toks tvirtas ryšys su išeiviais? Tas ryšys atsirado, subrendo senokai – iš senelių, tėvų pasakojimų, matant, kaip mano močiutė, mama gauna sovietmečiu siuntinius iš JAV, Kanados. Tai buvo ne tik man mįslė, bet ir didelė paspirtis šeimai. O jau vėliau atėjo ir filosofiškesni pamąstymai, ar reikia skirstyti į JIE ir MES tą svetur išvykusį gyventi tautiečių milijoną ir gyvenančius prigimtinėje Lietuvoje. Neaišku, kaip tas mūsų valstybės gyvenimas būtų pasisukęs, jei lietuvybės puoselėtojai išeivijoje nebūtų dirbę savo kraštui ir nublokšti svetur, nes dažniausiai svetur jie atsidūrė ne savo noru, o priversti bėgti nuo raudonojo maro ir Sibiro lagerių. JAV ne kartą esu išklausęs pastabų, kad savo publikacijose nevartočiau

Pakalbėkime apie knygas. Pastaruoju metu išleidžiama daug įvairiausių lietuviškų knygų, išsiverčiame naujausius prestižinių premijų užsienio autorių kūrinius. Kaip Jūs, kaip knygos žmogus, leidėjas, vertinate dabartinę knygų leidybos padėtį Lietuvoje? Ar knygų pasiūla neviršija paklausos? Daug kas popierinei knygai prognozavo artėjančią mirtį. Nieko panašaus neįvyko. Tiesa, po Nepriklausomybės atkūrimo įsisteigė šimtai leidyklų leidyklėlių, bet dabar, praėjus trims dešimtmečiams, išsikristalizavo pagrindinės leidyklos, kurios puikiai orientuojasi pasaulio knygų rinkoje, koja kojon žengia su naujausiomis literatūros naujienomis, verčia ir leidžia populiariausias knygas, neatsilieka. Be to, ponia rinka diktuoja (iš, pra)gyvenimo sąlygas leidėjams. Aktualesnis ir keliantis nerimo ženklas – popsas, menkavertė literatūra, kuri vis dar gyvuoja. Tenka susitaikyti, 5

SVEČIAS kad vis dar patys populiariausi rašytojai ir jų knygų tiražai – meilės romanai, intrigų ir gandų prikimšti save „žvaigždėmis“ vadinančių tinklaraštininkų, įvaizdžio kūrėjų ir panašaus plauko autorių tekstai. Net keista, kai vieną knygelę sudėliojęs (girdėjau net pasakymą: „padariau knygą“) autorius save drąsiai jau įvardija rašytoju. Deja, toks gyvenimas, greta mūsų gyvena įvairūs žmonės. Neramu, kad kosmopolitėjimo tendencijos jaučiamos net akademiniame gyvenime. Štai neseniai viena mūsų profesorė pasiskundė, kad užsienio žurnalas nepriėmė straipsnio, nes josios sakiniai neva per ilgi, per daug sudėtinga sintaksė, suvargs skaitytojas. Net ir ten lenda „greitojo maisto“ dėsniai.

Murkos. Tą įvairiapusę asmenybę prof. Juozas Eretas vadino „užjūrio Valančiumi“, „užjūrio šviesa“, o Antanas Maceina, kurio beveik visų veikalų leidybą finansavo šis mecenatas kunigas, savo geradarį vadino „Juru bruzdelninku“, „zvimbiančia bitele“. Skaičiau dešimtis filosofo ir kunigo susirašinėjimo laiškų, todėl galiu drąsiai sakyti, kad jei ne Pranciškus Mykolas Juras, kažin ar Lietuva ir Europa žinotų Maceinos vardą. Ir visus tuos darbus Juras darė ne priešokiais, o visą gyvenimą. Jis kasdien gyveno meile Tėvynei ir siekė, kad lietuvybė būtų išsaugota ir gyvenant toli nuo jos. Pokalbio pabaigoje savo pašnekovams tradiciškai užduodame klausimą – kokį šiandienos / ateities bibliotekų paveikslą matote? Šviesų, nes daug bendrauju su bibliotekininkais, matau, kokie kūrybingi, laiko pulsą jaučiantys žmonės dirba bibliotekose. Ne išimtis ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka – ieškanti, surandanti, kurianti. Dažnai Lietuvoje bibliotekos – tai daugiafunkciai dariniai, kurie moka suburti ir jaunimą, ir senjorus, ir Knygos žmones, ir kūrėjus menininkus, muzikus, nevyriausybininkus. Tokia ir ši biblioteka, kuri gyvena nepamiršdama Povilo Višinskio šūkio: „Šviesk ir švieskis“. Jei biblioteka savo iniciatyva pati leidžia Povilo Višinskio publicistiką, didžiulės apimties prof. Vytenio Rimkaus bibliografijos rodyklę, dukart per metus jaukų, informatyvų ir skaitytojų mėgstamą žurnalą „Aušros alėja“, tai, įsitikinęs, biblioteka eina ir gyvena Šviesos keliu. Tai išsaugoti ir linkiu ateityje.

Ir pats esate parašęs, parengęs, išleidęs nemažai įvairių leidinių. Ne vienas jų skirtas Šiaulių kraštui ir jo žmonėms. Naujausia Jūsų knyga „Gyvenimas Lietuvai: nuo Bridų iki Čikagos“ skirta kraštiečiui Pranciškui Mykolui Jurui. Gal keletą žodžių apie tai, kaip gimė ši knyga. Tai knyga apie Šiaulių krašte, Briduose, gimusį Pranciškų Mykolą Jurą – kunigą, protonotarą, mecenatą, knygų leidėją, Lietuvių katalikų mokslo akademijos garbės narį, garsiojo ALKA (Amerikos lietuvių kultūros archyvo) įkūrėją Putname. Neseniai paminėtas šios iškilios asmenybės gimimo 130-metis (1891–1980), todėl norėjosi, kad Briduose ar kitur Šiaulių rajone būtų įamžintas Juro atminimas. Dabar išleidau atskirą leidinį, nes Juras to nusipelnė, tai yra viena iškiliausių Šiaulių krašto asmenybių, o Atminties alėjoje jis galėtų stovėti greta didžiųjų krašto šviesuolių, ąžuolų: rašytojo Mariaus Katiliškio, pedagogo, didaktikos mokslo Lietuvoje pradininko Jono

Tomas Pauliuščenka 6

SUKAKTYS

Žibunto Mikšio ekslibrisai, skirti (iš kairės) Petrui Klimui, Mykolui Karčiauskui, Vaciui Miliui.

Ekslibrisų kūrėjui Žibuntui Mikšiui – 100 Šiais metais minime 100-ąsias Lietuvos grafiko Žibunto Mikšio (1923–2013) gimimo metines. Talentingo grafiko gausų palikimą sudaro linoraižiniai, ofortai, kurių nemenka dalis saugoma Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde. Jo ekslibrisai patraukia savo jautrumu ir skaidrumu, minties aiškumu, aukšta plastine kultūra ir savita elegancija. Dailininko kūrybos šaltinis – žmogus, jį supantis pasaulis, gamtos vaizdai, miesto fragmentai, architektūrinės detalės, užrašai. dovanojo Ž. Mikšio kūrybos teisių paveldėtojai

Nemažai ekslibrisų sukūrė žymiems tautiečiams Bibliotekos Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde saugomi autografuoti, įvairiu laikotarpiu sukurti grafiko Žibunto Mikšio ekslibrisai. Didžioji rinkinio dalis į biblioteką pateko 2011 metais. Vėliau keletą kūrėjo darbų Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondui

Vygintas ir Janina Ališauskai. Taip pat autoriaus ekslibrisų rinkinį iš asmeninių kolekcijų yra papildę dailininkai Valentinas Antanavičius, Lolita Putramentienė-Braza ir kt. Šiuo metu Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde saugomi 36 Žibunto Mikšio ekslibrisai. 7

SUKAKTYS „Daugelis ekslibrisų suskaldyti aiškiomis plokštumomis; jose įrašyti gerai įskaitomi ir nepasidavę grafinei raidžių deformacijai tekstai. Būdinga dar viena dailininko ypatybė – spausdinti knygos ženklus darbo stadijose. Išėsdinęs rūgštimis kontūrinį piešinį, Ž. Mikšys išspausdina tiražą, vėliau akvatintuoja ir vėl spausdina. Naudodamas daugiausia šriftines kompozicijas, Ž. Mikšys mėgsta sujungti jas papildomu tekstu – liaudies dainos eilute, posakiu, poezijos nuotrupa, giliau ir plačiau atskleidžiančiais žmogaus dvasinį pasaulį. Charakteringa, kad savo mažose miniatiūrose dailininkas niekur nerodo profesinės atributikos.“ (Kisarauskas 1974, 42)

Žibuntas Mikšys ekslibrisus pradėjo kurti 1940 metais. Juos eksponavo tarptautinėse parodose Kanadoje, JAV, Europoje. Manoma, kad iš viso jis yra sukūręs daugiau nei 100 ekslibrisų. Dalį jų skyrė žinomoms meno, kultūros asmenybėms, pavyzdžiui, aktoriams Stasiui Pilkai, Laimonui Noreikai, dailininkams Valentinui Antanavičiui, Vincui Kisarauskui, Algimantui Švažui, rašytojams Sigitui Gedai, Mykolui Karčiauskui, Juozui Keliuočiui, etnografui Vaciui Miliui, Šiaulių krašto žmonėms – savo motinai Zuzanai Arlauskaitei-Mikšienei, iš Linkuvos kilusiam dailininkui Klemensui Kupriūnui, teisininkui Jonui Nekrašiui, iš Joniškio rajono kilusiam dailininkui Adolfui Vaičaičiui, muzikui ir pedagogui Vygintui Ališauskui ir kitiems.

Skatina ieškoti gilių kūrinio prasmių Taikliai menininko kūrybą žurnale „Krantai“ publikuotame straipsnyje „Žvilgsnis į Žibunto Mikšio grafikos pasaulį“ yra apibūdinęs menotyrininkas Antanas Andrijauskas. Jis atkreipė dėmesį į reikšmingą Ž. Mikšio kūrybos dalį sudarančius oforto ir akvatintos technika sukurtus ekslibrisus. Juose itin raiškiai atsiskleidžia dailininko skonis ir elegancija: „Jo ekslibrisuose organiškai susilieja vaizdinio asociatyvinio mąstymo raidinės ir linijinės struktūros. Menininką pavergęs vaizdinys adekvačiai plastiškai įkūnijamas emocionaliame šriftinių struktūrų audinyje (Ex libris Ona Šimaitė). Linija, piešinys ir virtuoziškai įkomponuoti šriftiniai tekstai, suaugdami į vientisą struktūrą, mažosios grafikos kūriniuose ne tik išsaugoja meninio vaizdinio vientisumą, dekoratyvumą, bet ir kelia savotišką įtampą, asociacijų grandinę, kuri skatina suvokėją

Grafiko darbams būdinga tvirta architektonika Dailininko grafika ryškiai išsiskiria iš kitų šiuolaikinių lietuviško ekslibriso kūrėjų darbų. Žurnale „Kultūros barai“ dailininkas Vincas Kisarauskas yra rašęs, kad Ž. Mikšio darbams būdinga tvirta architektonika, aiški konstrukcija ir kompozicija. Menininkui šriftas, keliaplanė ženklų kalba – pagrindinė ekslibriso vaizdavimo priemonė. Bet esama ir graviūrų, kuriose tekstas supintas su kitais elementais ir motyvais: ranka, kompasas, napoleoniška kepurė su plunksna. Šis elementas, skirtas aktoriui Stasiui Pilkai, bene vienintelis primena Ž. Mikšio lakštinei grafikai taip būdingą rašmenų ir kostiumų figūrų derinimą. 8

skverbtis į simbolius, ieškoti giluminių kūrinio prasmių (Ex libris RGM, Ex libris Marie Jose Igolen).“ (Andrijauskas 1990, 28)

praktiškai kiekvieną dieną, kalbėdavosi pačiomis įvairiausiomis temomis. Taip išsišnekėjo apie ekslibrisus, prasitarė, kad juos pradėjo rinkti: „Tuomet jis mane nustebino paklausdamas, ar norėčiau turėti jo sukurtų ekslibrisų. Atsakiau, žinoma, kad noriu. Praėjus keliems mėnesiams po jo išvažiavimo, gavau laišką su man sukurtu ekslibrisu ir prašymu informuoti, ar pradinis raižinys ant metalo plokštės man tinka.“ Vygintas atrašęs, kad ekslibrisas tinka ir patinka. Apskritai buvo labai nustebęs, nes manė, kad kūrėjas atsiųs savo jau kitiems sukurtų ekslibrisų. Žinojo, kad yra jo darbų, skirtų žymiems rašytojams, aktoriams, dailininkams, todėl jam buvo labai malonu, kad ir jis pateko tarp šimto žmonių, kuriems toks žymus menininkas sukūrė knygos ženklą. Galiausiai Ž. Mikšys atsiuntė ne tik galutinį ekslibriso variantą, tam tikrą skaičių atspaudų, bet ir nuotraukų, kuriose matyti, kaip jis atspaudžia Vygintui skirtą ekslibrisą. V. Ališausko nuomone, Ž. Mikšio kūrybinis palikimas yra reikšmingas Lietuvos kultūrai, nes menininkas, praktiškai nuo karo pabaigos iki pat savo mirties gyvenęs ne Lietuvoje, vis tiek sukūrė daugiau nei šimtą ekslibrisų, skirtų žymiems mūsų šalies asmenims. To negalima nevertinti, juo labiau kad apskritai oforto technika kuriančių menininkų nebuvo ir nėra labai daug.

Žibunto Mikšio ekslibrisas, skirtas Vladui Žukui.

Atmintyje – tik gražiausi prisiminimai Labai gražiai apie Žibuntą Mikšį ir jo kūrybą atsiliepė jį pažinojęs muzikas, pedagogas Vygintas Ališauskas. Muzikas pasakojo, kad su menininku susipažino 1995 metais. Tuomet Vygintui jis pasirodęs paprastas, tiesus, neieškantis žodžio kišenėje žmogus. Buvo labai reiklus tiek sau, tiek aplinkiniams. „Prisimenu, atėjęs į „Laiptų galeriją“ iš karto davė patarimų, ką reikėtų pakeisti. Juodi rėmai – taip negalima, užgožia patį darbą, perrėminkite, o kas čia per tapetų spalva. Štai taip, be jokių mandagybių sakydavo jis“, – prisiminimais dalijosi V. Ališauskas. Ž. Mikšys priversdavo į viską pažiūrėti iš kitos pusės, todėl iš jo buvo daug išmokta. Kitaip ir būti negalėjo, nes menininkas turėjo labai daug praktinių žinių tiek apie tapybos, grafikos darbų apiforminimą, tiek apie knygų, bukletų iliustravimą ir leidybą. Kai ekslibrisų kūrėjas dirbo Šiaulių universitete (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija), su juo Vygintas susitikdavo

Literatūra Antanas Andrijauskas, Žvilgsnis į Žibunto Mikšio grafikos pasaulį, in Krantai,1990, nr. 10, p. 24–28. Vincas Kisarauskas, Linijų ir ženklų grafika, in Kultūros barai, 1974, nr. 5, p. 40–42.

Diana Janušaitė 9

SUKAKTYS

Saulės Laikrodžio aikštėje Šiauliuose 1988 m. spalio 1 d. vykusioje teatralizuotoje Kalbos šventėje dalyvavo tūkstančiai žmonių. Juozo Bindoko nuotr.

Didžiąją Kalbos šventę Šiauliuose prisimenant Prieš 35 metus, 1988-ųjų rudenį, Šiauliuose buvo surengta didžiulė, įsimintina Kalbos šventė. Neilgai trukus tų pačių metų lapkričio 11 dieną Sąjūdžio ir visuomenės spaudžiama LSSR Aukščiausioji Taryba pripažino lietuvių kalbą valstybine. Turbūt nesuklysime teigdami, kad prie šio sprendimo prisidėjo ir šiauliškių Kalbos šventė. Vienas šios šventės organizatorių kalbininkas, ilgametis Šiaulių universiteto (dabar VU Šiaulių akademija) dėstytojas, profesorius habil. dr. Kazimieras Župerka prisimena jos organizavimo subtilybes, dalyvių pasakytas aktualias mintis, svarbą atgimstančiai tautai ir valstybei. Rygoje į Vilnių stabtelėjęs Šiauliuose. Pasiūlymas krito į gerą dirvą: Kultūros fondo Šiaulių skyriui tuo metu vadovavo Inžinierių namų vedėjas Vaclovas Vingras,

Rengti Kalbos šventę pasiūlė šviesaus atminimo profesorius Česlovas Kudaba, anuometinis Lietuvos kultūros fondo pirmininkas, grįždamas iš tokio renginio 10

jis nedelsdamas ėmėsi organizacinių žygių, numatė veiklos barus tuomečio Pedagoginio instituto Lietuvių kalbos katedrai (tuo metu buvau jos vedėjas), Dramos teatrui, mokykloms, įmonėms, įstaigoms. Ėmėmės rengti mokslinę-praktinę konferenciją, tarmių vakaronę.

atstovai teisininkas Vaclovas Birbilas, ekonomistas Vytautas Jankauskas, mokytojai Jonas Krivickas ir Zita Subačienė, režisierius Gytis Padegimas, aktorius Pranas Piaulokas, inžinieriai Zigmantas Šukys, Vaclovas Vingras... Ypač tiesus, drąsus anam metui buvo Vytauto Rubavičiaus žodis (vėliau, po poros metų, konferencijos kalbas sudedant į knygelę, autorius savo tekstui pasiūlė antraštę „Grįžti į Lietuvą“). Pacituosiu bent kelis jo sakinius: „Kalbame apie nutautimo pavojų, bet iš esmės bijome įvardyti esamą situaciją – tai, kad mes, didžiuma mūsų, esame jau nutautę. Mes esame nutautę! Čia jau nebe grėsmė. Tai jau vyko. Ir dar tebevyksta <...> [M]ano įsitikinimu, mes šioje žemėje gyvename jau nelietuviškai. Mes negyvename lietuviškai žemėje, kurią vadiname Lietuva. <...> Jeigu Lietuvą suvoktume kaip paveldėtąją istorinę gimtinę, tai reikėtų ir pradėti galvoti, kaip į tą

Bene rugsėjo pradžioje susitikti su skaitytojais buvo atvykęs Justinas Marcinkevičius. Gavau įpareigojimą pakviesti poetą į mūsų šventę. Kaip šiandien prisimenu, kalbindamas pasakiau ir tokią iškilmingą frazę, gal labiau tinkamą byloti iš aukštos tribūnos: „Jūs būsit mūsų vėliava“. Bet štai – skaitau anądien spalio pradžios laikraštį ir aptinku teatro ir kino aktoriaus, bardo Gedimino Storpirščio žodžius apie Justiną Marcinkevičių: vadina jį Sąjūdžio vėliavnešiu. Kone ta pati metafora! Kitos, jaunesnės – mano vaikų – kartos atstovas anuomet bus patyręs, pajautęs, supratęs tai, ką išgyvenome mes, vyresnieji, ir Poeto vaidmenį suvokęs lygiai taip pat... Užbėgdamas už akių pasakysiu: poetas į mūsiškę Kalbos šventę atvyko, joje paskaitė naujausią savo eilėraštį – „Kryžių kalnas“. „...O, skausmo kalnas, o, kryžių himnas, / krūtinėj ir prie Šiaulių.“ Rugsėjo 30 dienos konferencijoje „Dabarties kalbos situacija ir perspektyvos“ kalbėjo keletas žymių lietuvių kalbininkų iš Vilniaus: Albertas Rosinas, Aleksandras Vanagas, Vytautas Vitkauskas, Zigmas Zinkevičius, joje žodį tarė patyrusi lietuvių kalbos didaktikos specialistė Zita Alaunienė, filosofas Krescencijus Stoškus, poetas Vytautas Rubavičius, Šiaulių šviesuomenės

Teatralizuota Kalbos šventė 1988 m. spalio 1 d. Saulės Laikrodžio aikštėje Šiauliuose. „Šaulio“ skulptūra, autorius Stanislovas Kuzma. Juozo Bindoko nuotr.

SUKAKTYS Lietuvą mums sugrįžti.“ Ką pasakytų „Aušros alėjos“ skaitytojas, jeigu vietoj 1988-ųjų prie pacituotų poeto (nūnai ir mokslininko, filosofo, politologo) žodžių parašyčiau 2023-iuosius? Konferencijoje dalyvavęs ir kalbėjęs anuometinis „Mokslo“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Zigmantas Pocius pasiūlė iš konferencijos medžiagos parengti knygelę. Ją sudarydamas dar sudėjau straipsnius kalbos klausimais, skelbtus „Šiaulių naujienų“ laikraštyje visą rugsėjo mėnesį: šiauliškių kalbininkų Janinos Barauskaitės, Juozo Pabrėžos, Vytauto Sirtauto, Stasio Tumėno, Politechnikumo dėstytojos Cecilijos Lapkuvienės, gydytojo Alberto Griganavičiaus, teisininko Algimanto Puklevičiaus.

Teatralizuota Kalbos šventė Šiauliuose Saulės Laikrodžio aikštėje 1988 m. spalio 1 d. Pasirodė istorines tautos asmenybes įkūniję Lietuvos aktoriai Nijolė Narmontaitė, Laimonas Noreika, Faustina Laurinaitytė, Rūta Staliliūnaitė, Vladas Bagdonas, Valerijus Jevsejevas, Arūnas Sabonaitis. Juozo Bindoko nuotr.

Rinkinėlis „Kokia tautos kalba“ išėjo 1990-aisiais. Pasirašyta spausdinti 1990ųjų sausį, dar iki Kovo 11-osios. Tiražas – 5 tūkstančiai egzempliorių! Pabandykim įsivaizduoti šitokį panašaus leidinėlio tiražą šiandien...

Savo prisiminimus užbaigsiu dar viena mintimi iš anos šventės, mintimi, tapusia šių dienų aktualija. Tai Vaclovo Vingro sakinys iš 1988 metų rugsėjo 30-osios konferencijos: „Turėtume sudaryti geras sąlygas kitų tautybių žmonėms išmokti lietuvių kalbą.“ Galima sukonkretinti: dešimtims tūkstančių Ukrainos karo pabėgėlių ir įvairiausio plauko migrantų. Post scriptum. 2018 metų lapkričio 30 dienos „Šiaulių krašte“ („Atolankose“) buvo paskelbtas išsamus Rūtos Jankuvienės straipsnis „Šiaulių pavasaris – 1988-ųjų rudenį“ – pokalbis apie aną didžiąją Kalbos šventę su jos organizatoriais. Svarbieji dalykai ten pasakyti, tad nenoriu kartotis, telieka prisiminti ir apmąstyti – kur nuėjom, kur link einame?

Teatralizuota šventės dalis surengta spalio 1 dieną Saulės Laikrodžio aikštės amfiteatre. Tribūnos buvo pilnutėlės, dar tiek žiūrovų ir klausytojų būriavosi už aikštės ribų. Žiūrovams kalbėjo Mažvydas (aktorius Laimonas Noreika), Barbora Radvilaitė (Rūta Staliliūnaitė), Antanas Strazdas (Valerijus Jevsejevas), Simonas Daukantas (Vladas Bagdonas), Žemaitė (Fausta Laurinaitytė), Povilas Višinskis (Arūnas Sabonaitis), Šatrijos Ragana (Nijolė Narmontaitė). ...Iš praeities mes stiprybę semiam. Iš garbingos, išmintingos praeities. Iš talentingų, iškilių, taurių tautos praeities asmenybių.

Prof. habil. dr. Kazimieras Župerka 12

SUSIPAŽINKIME

Iš kairės: Diana Janušaitė, Paulius Andruškevičius, Rūta Strainienė. Ievos Slonksnytės nuotr.

Nauji veidai bibliotekos kolektyve Laikomės tradicijų ir šiame numeryje skaitytojus supažindiname su dar trimis naujais bibliotekos veidais. Tikimės, kad ši rubrika padės Jums bibliotekoje jaustis kaip artimoje aplinkoje, kur visus pažįstate ir galite drąsiai kreiptis patarimo vienu ar kitu klausimu, o gal tiesiog draugiškai pasisveikinti susitikę bibliotekos koridoriuose. Rudeniniame numeryje kviečiame susipažinti su Kultūros paveldo tyrimų ir sklaidos skyriaus vyresn. tyrėja Diana Janušaite, viešinančia Knygos grafikos centro vykdomas veiklas, Informacinių, edukacinių ir kultūrinių paslaugų skyriaus vyriausiuoju metodininku Pauliumi Andruškevičiumi, kurį dažnai galite pamatyti bibliotekos organizuojamose edukacijose ir mokymuose, ir trečiąja pašnekove – Bibliotekų metodikos ir vadybos skyriaus projektų kuratore Rūta Strainiene – jos kartu su projektų rengimo komanda atliekamas darbas leidžia nuolat visuomenei pasiūlyti išskirtinių kultūrinių renginių, įvairių edukacijų ir kitų svarbių bibliotekos iniciatyvų. 13

SUSIPAŽINKIME Kodėl pasirinkote biblioteką kaip savo darbovietę? Ar čia pirma darbo bibliotekoje patirtis?

darbo patirties. Biblioteka teikia ne tik knygų išdavimo skaitytojams paslaugas, bet ir daugybę kitų paslaugų – švietimo, kultūros, todėl turimą patirtį ir gebėjimus galiu pritaikyti ir bibliotekos veiklose.

Diana. Niekada net nesvajojau apie darbą bibliotekoje. Baigusi žurnalistikos studijas, žinojau, kad noriu dirbti tik pagal specialybę. Džiaugiuosi, kad šį planą pavyko įgyvendinti bent iš dalies. Taip jau nutiko, kad po septynerių metų darbo miesto laikraštyje „Šiaulių naujienos“ teko persvarstyti ateities planus. Išgirdusi, kad biblioteka ieško rašančio žmogaus, nusprendžiau surizikuoti ir išbandyti ką nors naujo. Dabar tokio savo sprendimo visiškai nesigailiu. Čia galiu ir toliau bendrauti su įdomiais žmonėmis, rengti tiriamuosius straipsnius, prisidėti prie bibliotekos įvaizdžio gerinimo. Paulius. Konkretaus plano dirbti būtent bibliotekoje neturėjau, tačiau po 24 pedagoginio darbo metų jaučiausi išsisėmęs ir tiesiog ieškojau galimybės išbandyti save kitur. Tiesą sakant, nelabai įsivaizdavau, ką galėčiau dar dirbti, nes po tiek metų pedagogo profesija jau buvo įsigėrusi į kraują ir tapusi mano kasdienybe. O bibliotekos darbo pasiūlymą tiesiog pamačiau internete, naršydamas po socialinių tinklų platybes. Pagalvojau – nieko neprarasiu, jei pabandysiu. Atvykau į darbo pokalbį ir pavyko. Iki tol bibliotekoje nebuvau dirbęs ir, tiesą sakant, net nebuvau labai aktyvus jos lankytojas. Rūta. Pažiūrėjus į žilą plauką matyti, kad tai tikrai nėra pirma darbo patirtis, tačiau bibliotekoje – taip. Ilgą laiką dirbau verslo paramos institucijoje, organizavau ir vedžiau įvairius mokymus, teikiau konsultacijas, dirbau finansinį darbą, turiu ir pedagoginio

Ką buvote girdėję apie ŠAVB prieš pradėdami čia dirbti? Kas labiausiai atkreipė dėmesį? Diana. Apie biblioteką buvau girdėjusi tik pačius geriausius atsiliepimus. Pati čia dažnai lankydavausi įvairiuose renginiuose. Nuolat sekdavau naujienas ir prašydavau bibliotekos informacijos specialistų, kad mane supažindintų su į miestą atvykusiais rašytojais, menininkais, kitais visuomenei žinomais asmenimis. Tai man labai palengvindavo darbą ir padėdavo sutaupyti laiko. Paulius. Apie ŠAVB daug informacijos neturėjau, tačiau man tai buvo centrinė miesto biblioteka. Kaip vėliau supratau, ne tik miesto, bet ir organizuojanti veiklas visame Šiaulių regione. Tačiau šios bibliotekos aktyvumas organizuojant viešus renginius visuomenei visada man buvo pastebimas. Keletą kartų teko bendradarbiauti rengiant vaikų piešinių parodas bibliotekoje. Ir, žinoma, gyvenant Šiauliuose nuo gimimo neįmanoma nežinoti, kur yra Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka, nes šis pastatas miesto centre tikrai reprezentuoja miestą ir atkreipia dėmesį. Be to, studijų metais buvau šioks toks skaitytojas ir bibliotekos klientas. Rūta. Iki darbo pradžios buvau nuolatinė bibliotekos klientė: skaitydavau knygas, ateidavau į bibliotekos renginius. 14

Visada maniau, kad tai šiuolaikiška, atliepianti visuomenės poreikius įstaiga. Visos bibliotekininkės atrodė labai orios, išmintingos, nes kasdienis buvimas tarp knygų vienaip ar kitaip daro įtaką mąstymui, žinojimui, išminčiai. Kadangi esu intravertė, mėgstu naudotis knygomatais, kur nėra tiesioginio kontakto su darbuotojais.

patvirtinti, kad šiandien biblioteka yra vieta, į kurią galima ateiti ne tik paskaityti, bet ir smagiai praleisti laiką, susitikti su draugais, susipažinti su įdomiais žmonėmis. Paulius. Žinoma, mano požiūris į bibliotekos darbą ir čia vykstantį veiksmą buvo standartinis, tikriausiai kaip ir daugumos gyventojų: biblioteka – tai knygos ir jų saugojimo bei išdavimo vieta. Bet, pastebėjus darbo skelbimą ir siūlomą pareigybę, teko susimąstyti ir jau tada pradėti galvoti plačiau. O patekęs į šią įstaigą jau pirmomis darbo dienomis patyriau nemažą kultūrinį šoką gerąja prasme. Mane be galo sužavėjo ir nustebino, kiek veiksmo vyksta užkulisiuose, kiek žmonių čia dirba ir kokius renginius, projektus, veiklas jie vykdo ir organizuoja. Ši dalis man tikrai pasirodė žavinga, nes supratau, kad rutina šiame darbe nekvepia nė iš tolo. Rūta. Stereotipų ir nusistatymų lyg ir neturėjau. Požiūris į bibliotekininkus, kaip intelektualius, išmintingus ir protingus žmones, nepasikeitė. Vis dėlto buvimas knygų apsuptyje veikia teigiamai. Norint užauginti gerus ir protingus vaikus, būtina, kad namų aplinkoje būtų skaitomos knygos. Pasidomėjusi plačiau likau nustebinta bibliotekos veiklų įvairove, apimtimi. Bibliotekoje sau įdomių veiklų, edukacijų, renginių gali rasti įvairių pomėgių, įvairaus amžiaus žmonės. O kiek smagių edukacinių užsiėmimų vedama vaikams! Galima ne tik knygas skaityti, bet ir stalo žaidimus žaisti, mokytis, dirbti ir pan. Be to, biblioteka tapo pradininke Lietuvoje paslaugos, kurios vartotojai, be knygų, galės skolintis įvairius

Dianos Janušaitės autorinis ekslibrisas.

Ar turėjote išankstinių nusistatymų, stereotipų apie bibliotekas ir bibliotekininkus? Ar požiūris pasikeitė? Kas labiausiai nustebino? Diana. Jau iš anksto žinojau, kad čia bus tikrai nenuobodu. Mačiau, kiek laiko ir pastangų įdeda bibliotekos renginių organizatoriai. Įsidarbinus, tas įspūdis nepasikeitė. Priešingai, visiškai įsitikinau, kad čia dirba labai talentingi, kūrybingi ir idėjų nestokojantys bibliotekininkai. Galiu tik 15

SUSIPAŽINKIME su švietimu, asmens tobulėjimu susijusius daiktus.

Paulius. Manau, kad tas veiksmas mane taip įtraukė. Galimybė save išbandyti kitokio pobūdžio veiklose, tokiose kaip projektų rašymas ar pradžioje bent pagalba tiems kolegoms, kurie juos rašo, pasirodė visai įdomi užduotis. Mane visada žavėjo darbas komandoje, bendravimas ir strategavimas ieškant bendro įdomaus, netradicinio kokios nors problemos sprendimo ar kuriant naują veiklą, užsiėmimą. Čia sutikau kūrybingų žmonių, turinčių didžiulę naujų, inovatyvių idėjų kūrimo ir įgyvendinimo patirtį. Buvo labai smagu tapti tokios komandos dalimi ir prisidėti savo įžvalgomis ir patirtimi. Manau, esu komunikabilus žmogus ir stengiuosi rasti kontaktą su kiekvienu, kuris nori bendrauti. O mano ilgametė darbo patirtis mokykloje ir kūrybinis potencialas, atrodo, kol kas pravertė visose veiklose. Maloniausia yra tai, kad čia radau netgi galimybę save realizuoti kaip šiek tiek medžio darbus ir kūrybą išmanantis žmogus – šiemet Jaunimo ir edukacijų erdvėje atsirado penki mano sukurti ir iš medžio pagaminti komandinio formavimo žaidimai. Rūta. Man patinka mano darbas – dirbu projektų kuratore, projektai skirtingi savo veiklomis, įgyvendinimo terminais. Patinka ši įvairovė, tenka ir rašyti projektus, svarstyti, kokių naujų veiklų galėtumėme pasiūlyti žmonėms, atsižvelgdami į visuomenės ir aplinkos pokyčius. Nelabai mėgstu apie save kalbėti (šypsosi).

Ką labiausiai mėgstate savo darbe? Kaip manote, kokios Jūsų asmenybės savybės labiausiai praverčia dirbant bibliotekoje? Diana. Labai džiaugiuosi, kad į mano pareigas įeina straipsnių rašymas. Būtent rašydama jaučiuosi esanti ten, kur ir turėčiau būti. Esu labai dėkinga ir už galimybę prisidėti prie projekto „Lietuvos ekslibriso kūrėjai XX–XXI a.: enciklopedinio žinyno rengimas“ įgyvendinimo. Vienas malonumas rinkti informaciją ir kalbinti žymiausius Lietuvos menininkus. Smagu, kai kūrėjai tau atsiveria ir dalijasi savo patirtimi, įgytomis žiniomis. Komunikabilumas, empatiškumas, kruopštumas, kūrybiškumas, atsakingumas – tai asmenybės savybės, kurios tikrai labai praverčia šiame darbe.

Ar mėgstate skaityti? Galbūt skaitymo įpročiai pasikeitė dirbant bibliotekoje? Pauliaus Andruškevičiaus autorinis ekslibrisas.

Diana. 16

Skaityti

visada

labai

mėgau.

Skaitymas – mano užuovėja ir pabėgimas nuo realybės. Nebūna dienos, kad į rankas nepaimčiau knygos. Vis dėlto pastebiu, kad pastaruoju metu skaitymo įpročiai šiek tiek pasikeitė. Anksčiau rinkdavausi grožinę literatūrą, o dabar dėl darbo esu priversta dažniau vartyti meno albumus ir biografinę literatūrą. Žinoma, tai nėra blogai, juk bendraujant su kūrėjais, būtina šiek tiek nusimanyti ir apie meną. Paulius. Niekada nebuvau labai aktyvus skaitytojas, bet jei rasdavau knygą, kurios turinys mane įtraukia, tai pasisekdavo ją „praryti“ ir per kelias dienas. Įsidarbinus bibliotekoje (o gal jau ir amžius pradeda diktuoti kai kuriuos naujus poreikius) skaitymo malonumas paaugo. Gaila tik, kad laiko tam nėra tiek, kiek norėtųsi. O didžiausią naudą iš to tikriausiai turi mano tėveliai, nes jie ir taip buvo daug skaitantys žmonės, o dabar, kai knygos pagal jų užsakymą pristatomos tiesiai į namus, aš vos spėju vykdyti jų užsakymus. Malonu, kaip mūsų biblioteka rūpinasi savo skaitytojais. Kai vienos knygos iš mano pateikto sąrašo biblioteka neturėjo, aš gavau atsakymą, kad ieškosime galimybės skaitytojo pageidavimą patenkinti. Po kelių savaičių gavau pranešimą, kad pageidaujama knyga jau mūsų fonduose ir ją galima pasiimti. Tėtis liko sužavėtas ir labai patenkintas. Rūta. Skaityti labai mėgstu, todėl skaitymo įpročiai, pradėjus dirbti bibliotekoje, nepasikeitė. Skaitau daug, tačiau kai kurie kiti pomėgiai dažnai atitraukia nuo skaitymo, namie gulinčios neperskaitytos knygos bado akis.

Ar turite savo gyvenimo knygą (-as), kurią rekomenduotumėte perskaityti mūsų žurnalo skaitytojams? Kodėl būtent ši (-ios) knyga (-os)? Diana. Paauglystėje buvau susižavėjusi pagalbos sau knygomis. Perskaičiau visas Paulo Coelho ir Laurent’o Gounelle’o knygas. Studijų metais buvau pasinėrusi į klasikinę rusų literatūrą. Domėjausi Levo Tolstojaus, Michailo Bulgakovo kūriniais. Šiuo metu laisvalaikiui renkuosi niūrią, apokaliptinę futuristinę literatūrą. Pavyzdžiui, neseniai perskaičiau knygą apie mirtį sėjantį virusą. Kristijono Kaikario „Rozmarinas“ neišgąsdino, bet tikrai privertė susimąstyti. Labai sujaudino Laimos Lavastės pagal tikrus įvykius sukurtas psichologinis detektyvas „Rytojaus niekada nebus“. Paulius. Hermano Hesės „Sidharta“. Knyga, kuri paliko didelį įspūdį ir tikriausiai dėl to, kad tai buvo pirmas gilesnio, filosofinio turinio leidinys, kurį skaičiau studijų metais. Galbūt ir tai, kad tuo metu keitėsi ir mano pasaulėžiūra, gyvenimo įsitikinimai ir realijos, tapau savarankišku, už save atsakingu žmogumi, pasineriau į gyvenimo prasmės ir ateities filosofines paieškas. Būtent tokiomis aplinkybėmis ši skaityta knyga tarsi sutapo su mano nuotaika ir ilgam išliko atmintyje. Rūta. Gyvenimo knyga man yra Biblija – ir Senasis Testamentas, ir Naujasis Testamentas. Yra daug knygų, kurios nepaprastai geros, įdomios, vertingos. Bet ši knyga – man yra esmių esmė. Kokią ateityje? 17

įsivaizduojate

mūsų

biblioteką

SUSIPAŽINKIME keičiasi ir žmonių sąmonėje. Jie vis daugiau atranda mus kaip daugiafunkcį kultūrinį darinį, kuris gali padėti jiems išspręsti tam tikras dilemas ar turiningai praleisti laisvalaikį. Norisi vieno, kad čia dirbantys žmonės jaustų ir didžiuotųsi tuo, kokį didžiulį indėlį jie daro žmonių gyvenime plėsdami jų akiratį. Rasti naujus sprendimus įsisenėjusiam mąstymui ir dogmoms nėra lengvas uždavinys, bet gyvenimas nestovi vietoje. Norėdama išlikti ir būti aktuali, biblioteka turi judėti ir keistis kartu su juo. Tačiau prie visos šios kaitos ir modernizavimosi mes turime dar vieną privalumą – tai laiko patikrintų vertybių saugojimą ir puoselėjimą. Aš kalbu apie popierinę, tradicinę knygą, kurios puslapių šnaresio ir popieriaus kvapo nepakeis jokios technologijos. Tad manau, kad biblioteka yra ir turi likti tarpininkė ir laidininkė tarp tradicijų ir modernumo. Rūta. Biblioteka – tai ne tik kultūros, bet ir švietimo institucija. Galimybė žmonėms skaityti, neperkant knygų – puikus visuomenės išradimas. Knyga net ir skaitmeniniame amžiuje neišnyks, todėl manau, kad biblioteka visada bus reikalinga visuomenei. Tačiau didelis dėmesys bus skiriamas ir visuomenės švietimui, mokymuisi. Norėčiau, kad bibliotekoje įdomius mokymus, kursus, seminarus rastų kuo įvairesni žmonės. Biblioteka galėtų tapti ir daiktų dalijimosi platforma, nes žmonėms nebūtina kaupti daiktus, kurie panaudojami tik kelis kartus per gyvenimą.

Rūtos Strainienės autorinis ekslibrisas.

Diana. Manau, kad biblioteka visada išliks ta vieta, kur gali ne tik ramiai pabūti su savo mintimis, bet ir pabendrauti su įdomiais žmonėmis. Man labai patinka čia sutikti informacinio senjorus,

raštingumo

krykštaujančius

besimokančius vaikus

juos

lydinčius tėvelius, smagiai laiką leidžiančius jaunuolius. Tikiuosi, kad ir ateityje biblioteka sugebės patenkinti įvairaus amžiaus gyventojų poreikius. Paulius. Bibliotekos ateitį norisi piešti labai šviesią, nes matant iš vidaus viso kolektyvo dedamas pastangas, perspektyva ir potencialas modernėti, atitikti šiuolaikinius

Tomas Pauliuščenka

klientų lūkesčius yra didžiulis. Supratimas, kad biblioteka nebėra tik knygų namai, 18

BIBLIOTEKOS FONDAI

Bibliotekos Didžiojoje skaitykloje lankytojai gali rasti meno leidinių įvairiomis kalbomis. Ievos Slonksnytės nuotr.

Bibliotekos fondas. Koks jis šiandien? Bibliotekų fondai yra svarbi kultūros ir švietimo dalis, padedanti skaitytojams pasiekti informaciją ir gilinti žinias. Šiandien bibliotekų fondai pasikeitė, šiuolaikinės technologijos ir internetinis turinys leidžia lengviau rasti reikiamas knygas, straipsnius ar kitus šaltinius. Vis daugiau žmonių naudoja skaitmenines platformas knygų skaitymui, todėl daugelis bibliotekų siūlo ne tik spausdintas, bet ir elektronines bei audioknygas. Taip pat yra galimybė naudotis duomenų bazėmis, kuriose yra daugybė mokslinių straipsnių ir kitų šaltinių. Vis dėlto bibliotekos fondai išlieka svarbi informacijos šaltinio vieta, nes daugelis skaitytojų mieliau renkasi tradicines spausdintas knygas. Apskrities bibliotekos knygų fondas yra reikšmingas šaltinis, siekiant užtikrinti viso regiono gyventojams galimybę gauti reikalingą informaciją, todėl daug dėmesio skiriama dalykinei literatūrai. Grožinė literatūra taip pat svarbi – ji skirta ne tik laisvalaikiui, pramogai, bet ir skatina kritinį mąstymą, ugdo vaizduotę. 19

BIBLIOTEKOS FONDAI Bibliotekos fondo struktūra Bendrieji fondai. Tai Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje (toliau – ŠAVB) plačiajai skaitytojų auditorijai skirta bibliotekos fondo dalis, kurioje kaupiami įvairių rūšių dokumentai įvairiose laikmenose, įvairių mokslo ir žinijos sričių moksliniai, mokomieji ir mokslo populiarinamieji leidiniai bei grožinė literatūra lietuvių ir užsienio kalbomis. Abonemento fonde sukaupta apie 115 000 fizinių vienetų dokumentų. Tai populiariausias ir lankomiausias ŠAVB fondas. Periodinių leidinių fonde galima rasti einamųjų metų laikraščių ir žurnalų, naudotis prenumeruojamomis duomenų bazėmis. Saugyklos fonde yra saugoma apie 140 000 fizinių vienetų dokumentų. Šio fondo paskirtis – vienetinių, rečiau naudojamų dokumentų apsauga ir saugojimas. Čia sukaupta unikali autografuotų dokumentų kolekcija. Vaikų abonemente galima rasti ne tik įvairių knygų vaikams ir jaunimui iki 16 metų, bet ir įvairių edukacinių, mokomųjų priemonių, žaidimų. Atminties kolekcijos. Čia kaupiami ir saugomi šalies kultūrai išliekamąją vertę turintys dokumentai, taip pat ŠAVB ir Šiaulių regionui aktualūs leidiniai. Kraštotyros fonde kaupiami bendro pobūdžio dokumentai apie Šiaulių ir Telšių apskritis, susiję su krašto pažinimo istorija, turintys pažintinę ir turinio vertę. Senųjų spaudinių fonde saugomi istorinę, meninę, mokslinę, bibliografinę, memorialinę ir kultūrinę vertę turintys dokumentai, išleisti Lietuvoje ir užsienyje. Fonde yra sukaupta apie 9 000 dokumentų.

krepas, paauksuoti knygos bloko kraštai ir pan. Seniausia bibliotekoje saugoma knyga „Défense de la religion luthérienne contre les docteurs de l’Eglise romaine“, išleista 1685 metais prancūzų kalba. Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde sukaupta viena didžiausių ekslibrisų kolekcijų Lietuvoje. Fonde saugoma apie 10 000 fizinių vienetų ekslibrisų, įvairių leidinių, susijusių su knygos ženklais. Rankraščių fonde kaupiami personaliniai ir organizacijų rankraščiai. Jame sukaupta apie 1 000 fizinių vienetų rankraščių.

Meno ir muzikos fonde saugoma apie 9 000 fizinių vienetų vinilinių plokštelių, kurias čia galima ir perklausyti. Ievos Slonksnytės nuotr.

Specialiosios kolekcijos. Čia kaupiami garso ir vaizdo dokumentai, atskirų šalių ir tautų istoriją bei kultūrą pristatantys leidiniai. Meno ir muzikos fonde saugoma apie 9 000 fizinių vienetų vinilinių plokštelių, 15 000 fizinių vienetų natų ir kitų specialių meno ir muzikos dokumentų. Amerikos skaityklos fonde kaupiami leidiniai apie Jungtinių Amerikos Valstijų istoriją, kultūrą, politiką ir pan. Fonde yra 2 800 fizinių vienetų dokumentų. Apie 40 % įvairių rūšių dokumentų yra atviruose fonduose. Pastebima tendencija, kad skaitytojai mieliau renkasi leidinius iš lentynų, nei užsako juos per bibliotekines

Dauguma senųjų leidinių išsiskiria dizainu ir įrišimu: odiniai viršeliai, japoniškas 20

sistemas, todėl bibliotekos fondų atvėrimas skaitytojams yra svarbus procesas, prisidedantis prie skaitymo skatinimo.

dalį sudaro dalykinė literatūra – 79,3 %, grožinė – 20,7 %. Tuo apskrities bibliotekos skiriasi nuo savivaldybių bibliotekų, kuriose didžioji fondo dalis – grožinė literatūra.

Dokumentų komplektavimas, tvarkymas ir įvairovė Valstybės skiriamos lėšos knygoms įsigyti yra svarbi investicija į žmonių švietimą ir kultūros plėtrą. Dalykinė ir grožinė literatūra – vertingi ištekliai gyventojams, siekiantiems asmeninio tobulėjimo ar tiesiog skaitymo malonumo. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos fondo komplektavimas – svarbus ir kryptingas etapas, kurio metu biblioteka papildo savo fondą naujais informacijos ištekliais. Komplektuojant dokumentų fondą laikomasi universalumo, išsamumo, planingumo principų, todėl bibliotekos darbuotojai turi atidžiai stebėti skaitytojų poreikius ir pageidavimus bei atsižvelgti į literatūros rinkos tendencijas. Vienas iš pagrindinių ir tikslingiausių komplektavimo būdų yra pirkimas ir prenumerata. Kitas, mažiau kontroliuojamas būdas – parama. Didinant bibliotekos informacijos išteklių fondo atitiktį bendruomenės poreikiams, vykdomas ir papildomas einamasis komplektavimas, kai atsižvelgiama į skaitytojų pageidavimus, siūlymus, peržiūrimas egzemplioriškumo ir leidinio paklausos santykis. Bibliotekoje saugoma per 480 000 fizinių vienetų ir per 200 000 pavadinimų dokumentų. Kasmet bibliotekos fondai yra papildomi 7 000–9 000 fizinių vienetų naujų dokumentų.

Šiuolaikinės technologijos atveria galimybę rasti reikiamą informaciją internete: skaityti knygas, mokslinius straipsnius lietuvių ir užsienio kalbomis. Bibliotekoje yra galimybė naudotis 9-iomis laisvai prieinamomis ir užsakomomis elektroninėmis Lietuvos bei pasaulio duomenų bazėmis (EBSCO host, NAXOS music library, Taylor&Francis, INFOLEX, ELTA, „Vyturio“ skaitmeninių knygų biblioteka, Lietuvos standartizacijos departamento dokumentų duomenų bazė, Delfi+, 15 min). Pastaraisiais metais knygų kainos gerokai padidėjo, todėl komplektuojamų dokumentų egzempliorių mažinama, siekiant išlaikyti didesnį pavadinimų skaičių. Atviros prieigos leidinius rekomenduojame skaityti įvairiose skaitmeninėse platformose. Bibliotekoje komplektuojami ir periodiniai leidiniai – pagrindiniai Lietuvos dienraščiai, Šiaulių miesto, regiono dienraščiai, populiariausi žurnalai. Iš viso prenumeruojama apie 60 pavadinimų periodinių leidinių. 2023 m. vykdome akciją „Padovanok Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai reikalingą knygą ir suteik jai naują gyvenimą!“. Skaitytojai dažnai bibliotekoje ieško knygų, kurios dėl įvairių priežasčių nebėra spausdinamos, o seno leidimo knygynuose neberasime. Kiekvieną mėnesį yra skelbiamas reikalingų knygų sąrašas. Jame nurodoma, kurių knygų labiausiai trūksta mūsų skaitytojams. Skaitytojai noriai įsitraukė į šią akciją ir jau bibliotekai padovanojo ne vieną vertingą knygą.

Atsižvelgiant į apskrities bibliotekoms keliamus reikalavimus, didžiąją ŠAVB fondo 21

BIBLIOTEKOS FONDAI Knygos kelias iki skaitytojo Knygos kelias iki bibliotekos lentynos yra ilgas ir sudėtingas procesas. Kiekviena knyga turi savo „adresą“ – tam tikrą vietą fondo lentynoje. Knyga ne tik padedama į lentyną, bet ir rengiamos parodos, knygos reklamuojamos ŠAVB interneto svetainėje – pateikiami knygų viršeliai ir anotacijas. Išsamiai atskleidžiamas knygos turinys bibliotekinėse sistemose, kad skaitytojas galėtų rasti knygą ne tik pagal pavadinimą ar viršelio spalvą, bet ir pagal kitus svarbius kriterijus: tema, metai, dokumento rūšis, tipas ir pan. Dažnai skaitytojams atrodo, kad biblioteka yra knygų archyvas ar saugykla ir gali priimti visų gyventojų asmenines bibliotekas. Tačiau biblioteka vadovaujasi tam tikromis taisyklėmis, pagal kurias komplektuoja įvairias kolekcijas ir dovanotus leidinius.

kad bibliotekos fondo turinys būtų nuolat atnaujinamas ir patrauklus skaitytojui. Tai svarbus žingsnis siekiant išlaikyti aukštą literatūros kokybės lygį ir užtikrinti informacijos tikslumą. Nurašymas leidžia pagerinti bibliotekos reputaciją ir įvaizdį, atsikratyti požiūrio į biblioteką kaip į dulkiną archyvą. Vis dėlto tai nereiškia, kad neskaitoma knyga paprastai nurašoma ir išmetama. Nurašymo procesas vykdomas nuosekliai, vadovaujantis pagrindiniais atrankos kriterijais: iš fondo atrenkami ir šalinami susidėvėję bei nepataisomai sugadinti, neaktualūs, pasenusio turinio, neturintys išliekamosios vertės, mažai naudojami to paties pavadinimo leidiniai. Kiekviena nurašoma knyga yra analizuojama, atsižvelgiama į jos turinį, fizinę būklę, naudojimą ir išliekamąją vertę. Patvirtintos aiškios taisyklės, procedūros ir procesai užtikrina objektyvumą ir skaidrumą, padeda išvengti klaidų nurašant dokumentus. Bibliotekoje per metus nurašoma apie 10 000 fizinių vienetų dokumentų. Šiandien biblioteka ne tik saugo knygas ir kitus rašytinius šaltinius, bet ir suteikia galimybę greitai ir lengvai rasti reikiamą informaciją naudojant šiuolaikines technologijas. Kita vertus, nors technologijos gali praturtinti skaitymo patirtį ir palengvinti skaitmeninių leidinių pasiekiamumą, bet tradicinės knygos turi savo vertę ir unikalumą, todėl skatinant skaitymą svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp naujovių ir tradicijų.

Nurašyti atrenkami tik susidėvėję, nepataisomai sugadinti, neaktualūs, neturintys išliekamosios vertės ir mažai naudojami to paties pavadinimo leidiniai. Ievos Slonksnytės nuotr.

Dokumentų nurašymas Dar vienas svarbus fondo komplektavimo etapas – dokumentų nurašymas. Ne kartą skaitėme žiniasklaidoje, kaip bibliotekos į konteinerius „išmeta“ knygas. Iš tiesų biblioteka siekia būti lanksti ir moderni, todėl tikslingas nurašymo procesas užtikrina,

Laura Vladykienė 22

KNYGOS ŽENKLAI

Parodų katalogo „Ekslibrisas tarsi sielos archeologija“ viršelis. Dešinėje – Rimtautui Vincentui Gibavičiui skirtas 1982 m. ekslibrisas. Autorius – Kazys Rimas Tarabilda.

Ekslibrisas tarsi sielos archeologija Šiais metais Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka išleido penkių išskirtinio braižo kūrėjų – Evos Labutytės, Gražinos Didelytės, Birutės Matijošaitytės, Kazio Rimto Tarabildos ir Henrietos Vepštienės – parodų katalogą „Ekslibrisas tarsi sielos archeologija“. Jame pristatomos penkios asmeninės ekslibriso parodos, kuriose menininkai gilinasi į neatvertus žmogaus esybės klodus, istoriją, tautos papročius ir savastį. Ramybė ir paslaptis Kataloge rasite subtilių, nepriekaištinga oforto akvatintos technika sukurtų Evos Labutytės ekslibrisų. Bibliotekos galerijos parodų kuratorius, Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondo pirmininkas prof. Vaidotas Janulis teigia, kad grafikės ekslibrisai

dvelkia ramumu ir paslaptimi, nežinia, iš kur sklindančia šviesa, kuri užburia ir įtraukia žiūrovą į paslapčių pilną kelionę: „Jos kūrybos versmė ir šaltinis buvo artefaktai – runos, krikštai, kurių buvo gausu jos gimtajame krašte – Mažojoje Lietuvoje.“ Abejingų nepalieka Gražinos Didelytės 23

KNYGOS ŽENKLAI subtilaus

braižo

darbai,

kurių

„Pažiūrėjus į ekslibrisų genezę galima

neįsivaizduojama Lietuvos grafika. Per visą

pastebėti, kad autorius ekslibrisus mėgo

gyvenimą ji sukūrė apie 700 ekslibrisų. Į

kurti draugams, kolegoms, kuriuos geriausiai

grafikės kūrybinį akiratį pateko jos amžininkai:

pažinojo, ieškojo kūrybinės atspirties jų

menininkai,

dvasinio

kūriniuose ar gyvenimo vingiuose. Matė jų

pasaulio kūrėjai, visi tie, kurių veiklą ar kūrybą

pomėgius, suprato, jautė charakterio bruožus,

jai atrodė prasminga įamžinti. „Dažnas

kurie ir nuguldavo simboliais į ekslibrisų

jos ekslibrisas – tai ne pasakojimas apie

kompozicinių laukų erdves“, – įžvalgomis

knygos savininką, o jausmų apdainavimas

dalijasi profesorius.

rašytojai,

švietėjai,

kompoziciniais linijų voratinkliais, pamąstymai

Džiazas ir drąsa

apie jį ir drauge su juo, tai tarsi šnabždesiai

Henrietos Vepštienės ekslibrisai išsiskiria

vakarais sėdint ant slenksčio“, – katalogo

savo plastine kalba, kompozicine drąsa.

įžangoje rašo Vaidotas Janulis.

Kaip

sako

bibliotekos

galerijos

parodų

Sakralumas ir kompozicija

kuratorius V. Janulis, kūrybinėje kelionėje

Birutės Matijošaitytės kūryboje negalima

menininkė laisvai džiazuoja ir improvizuoja

nepastebėti sakralinės temos, grakštaus,

paryškindama ekslibriso adresato charakterio

ryškaus ir pakylėto angelo personažo. Iš viso

bruožus,

B. Matijošaitytė yra sukūrusi apie 200 knygos

būdingą simboliką: „Gerai pažindama išeivijos

ženklų. Iš jų labiausiai didžiuojasi darbais,

kultūros, meno, mokslo žmones Vepštienė

skirtais Nepriklausomybės Akto signatarui

kuria išraiškingus, turinčius savo charakterį

Saliamonui

bažnyčiai,

portretus, tampančius neatsiejama ekslibriso

popiežiui Jonui Pauliui II, Vincui Kudirkai.

kompozicine ašimi, harmoningai sudarančius

Vaidoto

vientisus ekslibrisų ciklus.“

Banaičiui,

Janulio

Sintautų

nuomone,

menininkės

ekslibrisuose matyti puiki proporcijų pajauta,

kompozicijas

Kataloge

įpindama

pristatomos

parodos

dailininkų

jam

buvo

kompozicijos elegancija atsisakant pašalinių

surengtos

iš

detalių. Subtilūs minimalistiniai, linoraižinio

dovanotų

darbų.

ir oforto technikomis sukurti ekslibrisai

visiems,

padovanojusiems

nuoširdūs

bibliotekos Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų

artimi

dailininkės

vidiniam

pasauliui.

fondui

bei

jų

Nuoširdžiai

prisidėjusiems

artimųjų dėkojame ekslibrisų

prie

parodų

Kazys Rimtas Tarabilda yra sakęs, kad

rengimo ir katalogo leidimo. Katalogas

jam ekslibrisai tarsi kompozicinis struktūrinis

parengtas ir išleistas įgyvendinant projektą

bandymų

„Neeiliniai susitikimai ekslibrisų erdvėje“.

poligonas

didesnio

formato

darbams. V. Janulis spėja, kad greičiausiai

Projektą iš dalies finansuoja:

autoriui įtakos turėjo Mažosios Lietuvos sakraliniai objektai – krikštai, prie kurių perpiešimo Rimtui teko prisiliesti.

Diana Janušaitė 24

GEROJI PATIRTIS

Pirmieji išbandyti akmeninių objektų maršrutą buvo pakviesti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Šiaulių skyriaus nariai. 2023 m. spalis. Ilonos Stankutės nuotr.

Eksponatus rankomis liesti galima ir net būtina! Šiais metais šiauliečiams oficialiai pristatytas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) projekto „Eksponatus rankomis liesti! Šiaulių tapatybės beieškant“ metu sukurtas pažintinis akmeninių objektų Šiaulių mieste maršrutas. Į jį įtraukti įvairūs miesto objektai: architektūriniai dariniai, meno kūriniai, reikšmingi miestui istoriniai paminklai ir mitologiją menantys rieduliai, tikėjimą įprasminantys ženklai. Įgyvendinant projektą glaudžiai bendradarbiauta su Šiaulių turizmo informacijos centru, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, Lietuvos audiosensorine biblioteka. istorija taip paprastai prieinama – silpnaregiai, įvairią regėjimo negalią turintys žmonės negali visavertiškai mėgautis panašiais maršrutais, nes paprastai tam reikalinga rega. Todėl ŠAVB siekė, kad projektas būtų kiek galima patrauklesnis su regėjimo sunkumais susiduriančiai auditorijai. Kaip žinome,

Šiaulių mieste gausu akmeninių paminklų. Mieste randami akmeniniai pamatai ir grįstų gatvių fragmentai mena istorinę atmintį, miesto skulptūros byloja miesto kultūrinį gyvenimą, kurį įdomu ir naudinga pažinti ne tik šiame mieste gyvenantiems žmonėms, bet ir miesto svečiams. Vis dėlto ne visiems ši 25

GEROJI PATIRTIS muziejuose eksponatų liesti negalima, bet regos negalią turintys žmonės neturi kitų galimybių, kaip tik „matyti“ eksponatus rankomis. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos prezidentas Paulius Karvelis, paklaustas, kaip vertina projekto galutinį rezultatą, pasidžiaugė: „Kiekviena idėja, priartinanti mūsų bendruomenės žmones prie to, kas plačiajai visuomenei įprasta, yra džiugi žinia. Šio maršruto pritaikymas mūsų poreikiams yra raktas į mūsų bendruomenės aktyvinimą, nes žmonės, kurie mato prastai arba visiškai nemato, lygiai taip pat gali dalyvauti kultūriniame gyvenime, keliauti po Šiaulius, aktyviai leisti laiką.“ Svarbu pabrėžti, kad akmuo, kaip medžiaga, yra labai tinkamas liesti, pirštais pajausti linijas, formas ir tekstūrą. Todėl biblioteka pasirinko būtent šiuos objektus.

joje vyksta, ir net nesusimąstote apie tai. O regos negalią turintys žmonės čia praranda didžiulę dalį tos aplinkos bei įvykių konteksto, praleidžia svarbias detales. Todėl džiugu, kad garsinis vaizdavimas ateina į muziejus, bibliotekas, kad Šiauliuose atsirado regos negalią turintiems asmenims pritaikytas maršrutas.“ 2023 m. spalio 8 d. bibliotekoje įvyko baigiamasis projekto renginys, į kurį susirinkusiems Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Šiaulių skyriaus nariams projekto vadovė Jurgita Vijūnienė pristatė naująjį maršrutą. „Renginio dalyviai buvo supažindinti su dalimi maršruto: liesdami objektus pajautė taktilinę objekto struktūrą, iš audiogido sužinojo apie objekto autorių, atsiradimo idėją, istoriją, išbandė garsinį vaizdavimą. Kiekvienas dalyvis gavo žemėlapį, padėsiantį savarankiškai aplankyti visus objektus“, – susitikimą su pirmaisiais maršrutą išbandžiusiais dalyviais prisimena J. Vijūnienė. Informacija apie penkių kilometrų ilgio maršrutą, kurį sudaro 24 akmeniniai objektai, šiauliečiai ir miesto svečiai nuo šiol gali rasti Šiaulių turizmo informacijos centro interneto svetainėje. Čia pateiktas ir audiogidas bei garsinis vaizdavimas. Biblioteka yra dėkinga Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Audiovizualinio vertimo programos studentei Evelinai Sulikaitei ir jos praktikos vadovei doc. dr. Laurai Niedzviegienei už pagalbą rengiant garsinio vaizdavimo tekstus. Projektą „Eksponatus rankomis liesti! Šiaulių tapatybės beieškant“ finansavo Šiaulių miesto savivaldybė.

Liečiant akmeninius paminklus galima „matyti“ kūrinio, objekto išorę, o pažinti jo istoriją ir geriau įsivaizduoti formas padeda specialus audiogidas ir garsinis vaizdavimas. Maršrutą papildęs audiogidas praverčia ir regintiesiems, kuriems galbūt maloniau informaciją apie lankomą objektą išgirsti, o ne perskaityti. Išmaniajame įrenginyje įjungtas audiogidas papasakoja visą svarbiausią informaciją apie matomą akmeninį paminklą ar objektą. Audiogidas turi ir specialų garso takelį su garsiniu vaizdavimu, vizualiai nupasakojančiu, kaip atrodo dideli ir sunkiai apčiuopiami objektai. Paulius Karvelis atkreipia dėmesį, kad garsinio vaizdavimo poreikis pastaruoju metu auga: „Jūs matote aplinką, kas ir kaip

Tomas Pauliuščenka 26

Paskutiniu šiauliečių šokiu vasaros iššūkis „#polkaLT“ vainikuotas Šiaulių kultūros centro etninės kultūros akcijos „Visa Lietuva šoka“ metu. 2023 m. rugsėjis. Ievos Slonksnytės nuotr.

Polka sujungia bendruomenes Kultūros paveldas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių tautos istorinį ir kultūrinį identitetą. Polka nuo 2017 metų yra įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Lietuvos folkloro bendruomenė noriai puoselėja polkos tradicijas, nes jos suburia kelių kartų bendruomenes, padeda stiprinti tautinį tapatumą, įveikti šių laikų socialines žmonių susvetimėjimo, bendravimo problemas, skatina patirti džiaugsmą ir malonumą šokant. Biblioteka, siekdama prisidėti prie šio nematerialaus kultūros paveldo sklaidos, visą 2023 metų vasarą metė iššūkį įstaigoms ir gyventojams sušokti polką, filmuoti savo šokį ir specialia grotažyme #polkaLT pažymėtą vaizdo įrašą kelti į socialinius tinklus „Facebook“ ar „Instagram“. 27

GEROJI PATIRTIS Šiuo iššūkiu norėta paskatinti kuo daugiau žmonių prisiminti polką ar daugiau sužinoti apie šį šokį, išbandyti jo žingsnelius ir, susibūrus šeimos, draugų, kolegų ratelyje, kartu sušokti jį bei mesti iššūkį savo pažįstamiems. Nors polka yra porinis šokis, tačiau biblioteka siūlė ne tradicinę, bet itin modernią linijiniams šokiams pritaikytą šio šokio versiją. Šokio choreografiją specialiai šiai akcijai sukūrė profesionali choreografė Diana Maciuvienė.

Šiauliečius šokti kviečia iššūkio „#polkaLT“ koordinatorė Jurgita Vijūnienė. 2023 m. rugsėjis. Ievos Slonksnytės nuotr.

Tokia versija pasirinkta ne tik dėl to, kad ją galėtų šokti ir po vieną, ir didesnės grupės, bet ir norint šokį aktualizuoti jaunimui. Garso takeliui pasirinkta grupės „Kitava“ muzika „Senamiesčio polka“.

erdvė“, Panevėžio Alfonso Lipniūno progimnazijos grupė „Pop žvaigždutės“, Aukštelkės neformaliojo ugdymo akademija ir daug kitų. Iššūkyje per vasarą dalyvavo įspūdingas skaičius žmonių – apie 500 šokėjų iš Klaipėdos, Rietavo, Jurbarko, Tauragės, Panevėžio, Paryžiaus, Gelgaudiškio, Šiaulių ir kitų miestų bibliotekų, kultūros centrų, šokių klubų, moksleivių stovyklų, mokyklų ir kt. O šį rudenį, Šiaulių kultūros centro etninės kultūros akcijos „Visa Lietuva šoka“ metu, biblioteka iššūkio dalyvius ir šiauliečius pakvietė dar kartą susiburti ir pašokti polką. Džiugu, kad su vasara šis iššūkis nesibaigė ir gyvuoja savarankiškai – socialiniuose tinkluose dar pasirodo nauji iššūkio grotažyme pažymėti vaizdo įrašai, kuriuose žmonės šoka polką ir meta iššūkį kitiems. Visi, norintys pamatyti šiuos šokius arba patys dalyvauti, kviečiami socialinių tinklų „Facebook“ arba „Instagram“ paieškos laukelyje įvesti grotažymę #polkaLT. O sušokę ir šokį nufilmavę – pasidalinti įrašu su ta pačia grotažyme.

Polką prie ŠAVB pastato šoka Šiaulių šiuolaikinio šokio studijos „Kosmėja“ merginos. 2023 m. birželis. Bibliotekos archyvo nuotr.

Pirmoji modernios polkos iššūkį priėmė ir sušoko šiuolaikinio šokio studija „Kosmėja“. Vėliau įsitraukė kitos Lietuvos įstaigos, bendruomenės: Šiaulių „Romuvos“ progimnazija, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka, Rietavo ir Jurbarko savivaldybių viešosios bibliotekos, Tauragės kultūros centro darbuotojai, šokių studija „Salida“, kolektyvas „Sveikatos

Tomas Pauliuščenka 28

Skaitytojų klubas dažnai susiburia jaukiame bibliotekos Poezijos kambaryje, kur aptaria kartu skaitytas knygas, dalijasi savo rekomendacijomis. Ievos Slonksnytės nuotr.

Kalbėtis, diskutuoti, dalytis įspūdžiais apie skaitytas knygas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (ŠAVB) gali pasigirti turinti ne vieną bibliotekos lankytojams skirtą klubą. Kai kurie iš jų turi daugelį metų trunkančią gyvavimo istoriją ir nusistovėjusias tradicijas. Šiame numeryje pasakojame apie ilgiausiai bibliotekoje gyvuojantį Skaitytojų klubą, kuris savo nariams ne tik suteikia progą geriau pažinti knygas, bet yra puikus būdas susirasti draugų, taip pat mėgstančių literatūrą ir jaukius pokalbius. Skaitytojų klubas savo veiklą pradėjo dar 2008 metais. Idėja suburti žmones į klubą kilo bibliotekos specialistėms bendraujant su

skaitytojais ir klausantis įvairiausių nuomonių apie perskaitytas knygas – emocingų, prieštaringų, kritiškų ir t. t. 29

GEROJI PATIRTIS Iš pat pradžių Skaitytojų klubo nariai susitikdavo kalbėtis, diskutuoti, dalytis įspūdžiais apie skaitytas knygas. Į klubo susitikimus buvo kviečiami rašytojai, vertėjai, literatūrologai, susipažįstama su naujausia literatūra. 2015 m. ŠAVB vykdė projektą „Skaitymas kitaip“. Seminaruose psichologai A. Kepalaitė, E. Linkevičienė, J. Kvedarauskas, filosofas J. Dieliautas pristatė skaitymo terapijos metodus – kūrybinį skaitymą, rašymo terapiją, vienos knygos skaitymą (stalo knygos), poezijos terapiją ir kt. Vykdant projektą buvo atrinkta biblioterapinė literatūra, knygos suskirstytos į atskiras temas, pavyzdžiui, skirtas kovoti su depresija, liga ir stresu, netektimi, nerimu, išsiaiškinti tarpusavio santykius. Šitaip knygų skaitymas klube tapo ne tik pramoga, bet ir pagalba sau. Po šio socialinio projekto Skaitytojų klubas gavo pavadinimą „Skaitymas kitaip“. Čia vyksta kūrybinio skaitymo užsiėmimai, kuriuos moderuoja filosofas Jurgis Dieliautas. Knygų aptarimuose daugiausia dalyvauja žmonės, mėgstantys skaityti grožinės literatūros kūrinius ir juos analizuoti. Skaitomi tekstai neretai susiejami su asmenine patirtimi, išgyventais sukrėtimais, netektimis, vidiniu skausmu. Tekstuose randamos metaforos padeda rasti atsakymą, kaip pažinti save ir spręsti asmenines problemas.

siūlome Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos atrinktas vertingiausias metų verstines knygas, minime poetų jubiliejus, skaitome jų poeziją“, – pasakoja klubo kuratorė ir su skaitytojais nuolat tiesiogiai dirbanti Albina Dunauskienė. Skaitytojų klubą šiuo metu lanko 12 nuolatinių skaitytojų. Ne visi lankosi reguliariai, bet pabendrauti ir padiskutuoti apie knygas kviečiami visi, net ir neturintys laiko ar noro lankytis kas mėnesį. Į knygų aptarimus renkasi „branduoliukas“ – maždaug septyni nuolatiniai skaitytojai. „Mus džiugina tai, kad net vasaros metu įvyko 3 knygų aptarimai (N. Abgaryan „Simonas“, M. Haigo „Vidurnakčio biblioteka“, D. Keyso „Gėlės Aldžernonui“). Viena iš klubo narių – menininkė, Šiaulių humanitarinės studijos „Plėviasparniai“ literatė Birutė Kuic. Įdomu klausytis jos filosofinių įžvalgų, literatūrinių interpretacijų, sentencijų apie perskaitytas knygas“, – sako A. Dunauskienė. Džiugu, kad pomėgis skaityti jungia ir vienija. Skaitytojų klubas ir yra ta erdvė, kurioje klubo nariai dalijasi skaitymo patirtimi, tai ne tik geras saviraiškos ir savęs pažinimo būdas, bet ir galimybė išgirsti kitų knygų mylėtojų mintis, patirtį, išgyvenimus. Pasirengimas diskusijai ir pati diskusija priverčia iš naujo prisiminti knygos turinį, viską apgalvoti, interpretuoti savaip. Klubo nariams svarbu, kad jo nuomonė apie perskaitytą knygą kam nors svarbi. Tai paskatina skaityti daugiau, jaustis supratingos bendruomenės dalimi.

„Skaitytojų klubas veiklą vykdo jau penkioliktus metus. Skaitytojų klubo susitikimai vyksta kartą per mėnesį. Knygas siūlome mes – Skaitytojų klubo organizatoriai bei patys nariai. Dalyvaujame Metų knygos rinkimuose, klubo nariams

Tomas Pauliuščenka 30

APIE MUS RAŠO

Renginių ciklo „Kiemai“ akimirka – susitikimas-diskusija su solistu Liudu Mikalausku ir aktoriumi Ramūnu Šimukausku. 2023 m. rugsėjis. Laimono Simaičio nuotr.

Kaip viena idėja tapo nacionaline programa* Per pastaruosius dešimt metų Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (ŠAVB) projektinėmis veiklomis iš Lietuvos kultūros tarybos (LKT) pritraukė daugiau kaip 529 tūkst. eurų. Čia stengiamasi atliepti įvairius vietos gyventojų poreikius, organizuojama daugiau kaip 500 renginių per metus, tarp jų – knygų mugės, koncertai, parodos ir filmų peržiūros, veiklos pritaikomos autizmo spektro sutrikimų ar kitų negalių turintiems lankytojams. Lietuvos kultūros taryba panoro sužinoti, kokia mūsų bibliotekos sėkmės paslaptis? Kaip prie to prisideda LKT finansavimas? Apie tai su bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Ekaterina Prakapene ir kultūros projektų vadove Urte Šulskiene kalbasi LKT praktikantė Barbora Gudavičiūtė. * Šis inteviu buvo paskelbtas Lietuvos kultūros tarybos svetainėje www.ltkt.lt

APIE MUS RAŠO Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka vykdo plataus spektro projektus. Kasmet bibliotekoje vyksta iki 500 edukacinių ir kultūrinių renginių. Kiek ši veikla būtų įmanoma be LKT finansavimo? Ekaterina Prakapene. LKT yra vienas svarbiausių finansavimo šaltinių, užtikrinančių bibliotekos veiklų įvairovę, nes tai tikslingai kultūrą finansuojantis fondas, turintis nemažai programų, tinkančių bibliotekos idėjoms realizuoti. Mūsų atveju LKT patikėjo ne viena bibliotekos idėja, kuri, įgyvendinta kaip projektas, vėliau tapo nacionalinių programų ir priemonių dalimi („Sensoriniai skaitymai“, Knygos pristatymo konkursas ir kt.). Džiugu, kad yra ir speciali, skirta atminties institucijoms programa. Tik gaila, kad iki šiol kelios, gana logiškai diferencijuotos atminties institucijoms skirtos programos dabar sujungtos į vieną. Tai kiek riboja galimybes, nes tai pačiai programai turime pateikti paraišką tarptautinei konferencijai organizuoti ir inovatyviam sprendimui, grįstam informacinėmis komunikacinėmis technologijomis (IKT), įgyvendinti ir faktiškai konkuruoti su savimi arba svarstyti, kurios idėjos atsisakyti. O juk abi geros (šypsosi). Visgi suprantame, kad LKT yra gyvas ir ieškantis naujų sprendimų organizmas. Normalu, kad žaidimo taisyklės keičiasi, atsiranda naujų programų, kaip savo laiku „Tolygi kultūrinė raida“ (TKR), o kai kurios išnyksta. Urtė Šulskienė. LKT suteikiamas finansavimas neabejotinai atveria kur kas platesnes galimybes bibliotekos vykdomų edukacinių ir kultūrinių paslaugų įvairovei bei

kokybei. Gavę finansavimą, galime tikslingai planuoti ir įgyvendinti veiklas, kurios yra aktualios, paklausios, atitinkančios šiandienos bibliotekos lankytojų lūkesčius. Paprastai tariant, beveik niekas, kas yra populiaru ar kokybiška, šiais laikais nėra už dyką ir ne viskas yra „įkandama“ iš įprasto, nustatyto bibliotekos biudžeto – dažniausiai tenka ieškoti papildomo finansavimo. Todėl galimybė gauti finansavimą iš LKT yra reikšmingas ir padrąsinantis veiksnys.

2019 m. pasisekimo sulaukęs projektas „Idėjų greitintuvas: kūrybiškumo akademija jaunimui“ su ne mažesne sėkme buvo įgyvendintas ir kitais metais. 2020 m. rugpjūtis. Bibliotekos archyvo nuotr.

Per pastaruosius dešimt metų buvo finansuotos 75 jūsų bibliotekos paraiškos, patenkate į daugiausia finansuotų bibliotekos srities paraiškų LKT konkursuose trejetuką. Kokia jūsų sėkmės paslaptis? Ekaterina Prakapene. Jei teikiami projektai sulaukia aukštų ekspertų vertinimų ir gauna finansavimą, tai reiškia, kad siūlomos idėjos aktualios ir biblioteka seka tendencijas, geba atpažinti problemas, pasiūlyti įdomių sprendimų. Sėkmė turi savo dėmenis. Ir pati idėja – tai, ko gero, daugiau nei pusė sėkmės. Tačiau tam, kad ta idėja patikėtų 32

ekspertai, reikia ją tinkamai pristatyti. Todėl ypatingą dėmesį skiriame paraiškos kokybei. Stengiamės, kad ekspertams, vertinantiems mūsų projekto paraišką, nereikėtų ieškoti atsakymų tarp eilučių. Visada išnagrinėjame ekspertų komentarus ir pastabas mūsų rengtiems projektams ir į juos atsižvelgiame. Vis dėlto idėjas generuoja ir paraiškas rengia žmonės. Taigi tą sėkmę kuria bibliotekoje dirbantys specialistai ir, žinoma, ją palaikantys partneriai bei rėmėjai. Urtė Šulskienė. Savo paslaptį galėtume apibūdinti gana paprastai – tai komanda, motyvacija, patirtis ir ambicija. Projektų rašymo mechanizmą bibliotekoje užtikrina komanda, kurią sudaro kompetentingi, kūrybiški, lankstūs specialistai, puikiai gebantys dirbti kartu ir natūraliai papildantys vienas kitą. Motyvacija – gebėjimas kurti projekto paraišką remiantis realiu poreikiu, suvokiant, kodėl vienokia ar kitokia iniciatyva yra išties reikalinga ir turinti ateitį. Patirtis – tai viskas, ko išmokome per ilgą ir įvairiapusį projektų rašymo laikotarpį, tai visos laimėtos ir nelaimėtos projektų paraiškos, visi išanalizuoti ekspertų komentarai, išklausyti mokymai, gautas grįžtamasis ryšys ir taip toliau. Galiausiai ambicija – tai mūsų bibliotekos siekis kurti pokytį Lietuvos kultūrinėje padangėje, formuoti bibliotekos, kaip modernios, patrauklios institucijos, įvaizdį ir įkvėpti žmones – savo lankytojus – ateiti, o vėliau būtinai grįžti.

Garsiniai skaitymai „Prisiminimų beieškant“ Rėkyvos savarankiško gyvenimo namuose. 2023 m. gegužė. Bibliotekos archyvo nuotr.

yra unikalios idėjos įgyvendinimas, net jei ta idėja jau kažkur ir buvo anksčiau realizuota, ją adaptuoti, pritaikyti konkrečiam kontekstui visada reikia. Tad galima sakyti, kad kiekvienas projektas – tai iššūkis bibliotekos komandai, suteikiantis naujų žinių, naujų patirčių, kartu auginantis kompetencijas. Apskritai projektinė veikla skatina nuolatinį pokytį, formuoja ir ugdo bibliotekos komandą, inspiruoja darbuotojus atrasti naujų vaidmenų. Prie iššūkių priskirtume ir ne visada prognozuojamus finansuotojo taisyklių pokyčius, kuriems sunku pasiruošti, labai sumažintą finansavimą net ir aukštų vertinimo balų gavusiems projektams. Ypač projektams, susijusiems su IKT grįstų sprendimų diegimu, kai kainos kartais kinta greičiau, nei projektas įvertinamas, gaunamas atsakymas ir finansavimas. Išmokome būti lankstūs, skaityti finansuotojo gaires (šypsosi). Urtė Šulskienė. Išmokome labai daug, tačiau akcentuotume būtinybę nuosekliai ir atsakingai apgalvoti visus realius projekto žingsnius ir įgyvendinimo niuansus jau pirmajame – paraiškos rašymo – etape.

Su kokiais iššūkiais per šį dešimtmetį susidūrėte įgyvendindami projektus? Ką išmokote? Ekaterina Prakapene. Kiekvienas projektas 33

APIE MUS RAŠO Kiekvienas neapgalvotas aspektas vėliau gali tapti sudėtingu rebusu, kurį neišvengiamai teks spręsti vykdant finansuotą projektą.

atverti duris visiems savo lankytojams ir vykdyti veiklas ne tik neurotipiškiems žmonėms, mes vertiname kaip savotišką „išsilaisvinimą“. Tai išsilaisvinimas nuo nepagrįstų išankstinių nuostatų, nuogąstavimų ar abejonių. Dabar bibliotekos misija – užtikrinti, kad biblioteka tikrai atvira visiems.

ŠAVB yra pirmoji biblioteka draugiška autizmo spektro sutrikimus turintiems lankytojams. Kiek tai išplečia bibliotekos misiją ir tikslus? Ekaterina Prakapene. Esame viešoji biblioteka. Tai reiškia, kad turime būti prieinami ir savo veiklomis aktualūs ne abstrakčiai visuomenei, o kiekvienam ją sudarančiam segmentui. Šiame kontekste tapimas autizmui draugiška biblioteka gal ne tiek išplėtė, kiek patvirtino viešosios bibliotekos misiją ir tikslus. Prieš tapdami autizmui draugiški įgyvendinome ne vieną projektą, orientuotą į gana jautrią ir mažai dėmesio sulaukiančią visuomenės dalį – kitokių galių turinčius asmenis (įprastai vis dar vadinamus „negalią turinčiais“). Beje, prie šios idėjos vystymosi labai prisidėjo LKT, 2019 m. finansuodama projektą „Išlaisvinti herojai: sensoriniai skaitymai bibliotekoje autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams“. Ekspertai tuomet projektą įvertino bene aukščiausiais balais. Šis projektas – puikus pavyzdys, kai LKT finansuota idėja tapo „pilotu“ ir paskui išplito nacionaliniu mastu, gavusi valstybės programinį finansavimą. Dabar „Sensoriniai skaitymai“, kaip edukacinė paslauga, vyksta daugelyje šalies viešųjų bibliotekų. Urtė Šulskienė. Ekaterina paminėjo mūsų projektą „Išlaisvinti herojai: sensoriniai skaitymai bibliotekoje autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams“. Galima sakyti, kad ir į bibliotekos sprendimą kuo plačiau

Ar galėtumėte plačiau paaiškinti, koks jūsų bibliotekos finansavimo modelis. Iš kur gaunate lėšų, be LKT konkursų? Ekaterina Prakapene. Kultūros ministerijos tikslingai finansuojamos priemonės, pvz., Nacionalinė skaitymo skatinimo programa, medijų ir informacinio raštingumo mokymai, kelerius metus finansuota priemonė, skirta plėtoti paslaugas negalią turintiems asmenims ir kt. Be LKT, bibliotekos idėjas palaiko Šiaulių miesto savivaldybė, skirdama kofinansavimą kitų fondų, taip pat ir LKT finansuotiems projektams ir skelbdama savo konkursus. Nuosekliai sekame kitų ministerijų bei jų padalinių skelbiamas finansavimo programas, dalyvaujame „Erasmus+“ ir kitose tarptautinėse programose. Urtė Šulskienė. Galiu tik pritarti Ekaterinai. Jūsų bibliotekos veiklos teikia socialinę ir kultūrinę naudą vietos gyventojams. Ką patartumėte kitų regionų bibliotekoms, siekiančios eiti panašiu keliu? Ekaterina Prakapene. Kiekviena biblioteka yra savita, turinti savo stiprybių, tad sunku, ką nors joms patarti. Tačiau norime palinkėti bibliotekų tinklui glaudesnio bendradarbiavimo, kad aktualios ir inovatyvios idėjos pasiektų kuo platesnį visuomenės ratą. 34

Juk bibliotekos, skirtingai nuo kitų kultūros institucijų, turėdamos gerai išplėtotą tinklą, veikdamos vieningai, gali daryti didelę įtaką visuomenei ir būti pokyčių laidininkės. Vieni geriausių pavyzdžių jau buvo minėti – autizmui draugiškų bibliotekų tinklas ir edukacinė paslauga „Sensoriniai skaitymai“. Todėl reikia finansuoti bibliotekų projektus. Rengdami projektą visada svarstome, ar į jį būtų galima įtraukti ir kitas bibliotekas, siekiant išplėsti idėją geografiškai ir įgalinant kolegas, dirbančius savo savivaldybėse, užtikrinti naujai sukurtų paslaugų, produktų tvarumą ir tęstinumą. Valstybės požiūriu rentabilu, kad įgyvendinant vieną projektą, jo rezultatai pasiektų kuo platesnį visuomenės ratą. Tą daryti per bibliotekas yra vienas sėkmingiausių modelių. Tad mes už dalijimąsi idėjomis ir bendradarbiavimą stiprinant ir išnaudojant bibliotekų konkurencinį pranašumą – tinklą. Urtė Šulskienė. Mūsų biblioteka glaudžiai bendradarbiauja su daugeliu Lietuvos bibliotekų, kartu įgyvendintas ne vienas plataus masto nacionalinis ar regioninis projektas. Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad bibliotekos šiandien yra aktyvios, atviros ir kūrybiškos institucijos – nueitas ilgas kelias nuo tų laikų, kai žmonės neįsivaizdavo, jog bibliotekose gali vykti festivaliai, mugės, stovyklos ar net sporto treniruotės. Regionų bibliotekoms, o ypač toms, kurios galbūt dar neparašė savo geriausių projektų, palinkėtume drąsos ir ambicijų kurti savo įstaigos tapatumą, įsiklausyti į savo lankytojus ir nesibaiminti skolintis gerosios praktikos idėjų, jei tik jos atrodo pagrįstos ir reikalingos.

Į biblioteką naujausių leidinių autorius ir leidėjus sutraukianti Šiaulių knygų mugė. Ievos Slonksnytės nuotr.

Koks jūsų bibliotekos įgyvendintas projektas labiausiai pasiteisino ir džiugina šiuo metu? Kas laukia ateityje? Ekaterina Prakapene. Sunkus klausimas (šypsosi). Projektai yra labai įvairūs, kiekvienas jų yra unikalus ir svarbus. Urtė Šulskienė. Džiaugiamės ne vienu savo įgyvendintu projektu – kiekvienas įgyvendintas projektas davė ką nors naudingo. Tačiau galėtume išskirti ryškiausias savo įgyvendintas ar tebeįgyvendinamas iniciatyvas – tai renginių ciklas „Kiemai“, Knygos pristatymo konkursas, „Idėjų greitintuvo akademija“, „Iškoduoti freską: radijo pjesių kūrimo hakatonas“, Šiaulių knygų mugė, „Išlaisvinti herojai: sensoriniai skaitymai bibliotekoje autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams“, „Prisiminimų beieškant: demencijos prevencijos priemonių rinkinys ir edukacinė paslauga“. O šiuo metu įgyvendindami bibliotekai labai svarbų projektą, steigiame Lietuvos bibliotekų kontekste visiškai naują – daiktų skolinimo (daiktų bibliotekos) paslaugą. Barbora Gudavičiūtė, Lietuvos kultūros taryba 35

TARP TAUTŲ

ŠAVB direktorius Bronius Maskuliūnas (centre) ir vyr. bibliotekininkė-metodininkė Alina Šalavėjienė (kairėje) susipažįsta su Slovėnijos Kranio miesto bibliotekos seniausia knyga. Bibliotekos archyvo nuotr.

Sėkmingai įgyvendintas pirmas tarptautinių mobilumo veiklų projekto etapas Per pastaruosius kelerius metus Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (ŠAVB), aktyviai plėtodama savo tarptautinę veiklą, įgyvendino ne vieną „Erasmus+“ programos finansuojamą projektą. ŠAVB prioritetą teikia bibliotekų specialistų kompetencijų ugdymo programoms ir priemonėms, skatinančioms inovacijas ir paslaugų plėtrą neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir darbo su jaunimu srityse. 2022 m. ŠAVB buvo suteikta suaugusiųjų švietimo „Erasmus“ akreditacija. 2023 m. rugpjūčio mėnesį įgyvendintas daugiau nei metus trukęs pirmasis projekto etapas. Jame kartu su ŠAVB konsorciumą sudarė ir veiklose dalyvavo Akmenės, Joniškio, Kelmės, Pakruojo, Mažeikių, Plungės, Šiaulių rajonų bei Šiaulių miesto savivaldybių viešosios bibliotekos. Per šį laikotarpį pasitelkus Europos Sąjungos finansavimą organizuota 11 tarptautinių mobilumo veiklų įvairiose Europos šalyse. Jose dalyvavo 42 specialistai, dirbantys Šiaulių ir Telšių apskričių viešosiose bibliotekose. 36

Viena iš siūlomų mobilumo formų –

Šių metų gegužės ir birželio mėnesiais ŠAVB atstovai lankėsi Nyderlandų viešosiose bibliotekose. Aplankyta Midden-Brabanto biblioteka „LocHal“ Tilburge, taip pat Bredos, Hertogenboso, Utrechto miestų viešosios bibliotekos, jų filialai. Tilburge aplankytas ir vienas iš kelių šalyje veikiančių regioninių centrų, teikiančių metodinę pagalbą bibliotekoms – „Cubiss“.

dalyvavimas mokymuose Dalis specialistų dalyvavo mokymuose Italijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Čekijoje, Kipre, Vengrijoje, Estijoje ir Lenkijoje. Mokymai apėmė platų temų spektrą – inovatyvūs suaugusiųjų mokymo metodai, emocinio intelekto

ugdymas,

edukatoriaus

kūrybinis

vaidmuo

mąstymas,

ugdymo

procese,

individualių poreikių turinčių asmenų ugdymas, skaitmeniniai žaidimai ir istorijų pasakojimas, suaugusiųjų mokymuisi palankios aplinkos kūrimo principai. Mokymuose dalyvavusių specialistų teigimu, buvo naudinga atsidurti besimokančiojo

vaidmenyje

patiems

išbandyti įvairias praktines veiklas. Drauge tai buvo ir puiki proga savarankiškai įgyvendinti kultūrinę pažintinę programą, nes mokymai truko nuo penkių iki septynių dienų.

Buvusiose lokomotyvų remonto dirbtuvėse įsikūrusios Brabanto „LocHal“ bibliotekos net darbo stalai – ant bėgių stovinčios perdarytos vagonų platformos. Bibliotekos archyvo nuotr.

Darbo stebėjimo vizitai Nyderlandų ir Slovėnijos bibliotekose Dar viena projekte taikoma tarptautinio

Įdomu, kad Nyderlanduose bibliotekoms dažnai pritaikomi įvairūs nebenaudojami pastatai. Pavyzdžiui, Brabanto „LocHal“ biblioteka įsikūrusi pačiame miesto centre prie geležinkelio stoties buvusiose lokomotyvų remonto dirbtuvėse.

mobilumo forma – darbo stebėjimo vizitai.

Pavadinimas „LocHal“ sudarytas iš žodžių „lokomotyvų salė“ pirmųjų trijų raidžių. Įspūdingo dydžio pastatas, kuriame išsaugotos tokioms dirbtuvėms būdingos interjero detalės ir net bėgiai, ant kurių juda didžiulis vagonas-stalas, skleidžia nepakartojamą atmosferą. Bibliotekos darbuotojai pasakojo, kad bibliotekai įsikūrus šiame pastate, žmonės iš naujo atrado šią

„LocHal“ bibliotekos įėjimas atsiveria į plačią erdvę su poilsio ir laisvalaiko zonomis. Norintiems tylos – palipus laiptais aukščiau, atokiau nuo įėjimo įrengta erdvė su darbo vietomis. Bibliotekos archyvo nuotr.

TARP TAUTŲ miesto dalį, aplinkui pradėjo augti nauji pastatai, kuriuose įsikūrė verslo biurai. Iš tiesų, šioje bibliotekoje pilna žmonių. Jie čia leidžia laiką su vaikais, kostiumuoti vyrai susėdę aptaria verslo reikalus, studentai mokosi su savo mobiliaisiais įrenginiais tiesiog ant didžiulių laiptų. Bibliotekoje praktiškai nėra sienų, o knygų lentynos tiesiog „išbarstytos“ po visą pastatą. Didelį įspūdį daro ir Utrechto biblioteka, įsikūrusi buvusiame centrinio pašto name, kuris, tiesą sakant, labai priminė Šiauliuose Aušros alėjoje stovintį dabar tuščią centrinio pašto pastatą. Norint skolintis knygas iš bibliotekų, Nyderlanduose reikia mokėti metinį abonentinį mokestį, kurio dydis priklauso nuo skolinamų knygų skaičiaus. Pavyzdžiui, nelimituotas abonementas Hertogenboso bibliotekoje kainuoja 55 eurus per metus. Birželio mėnesį dar viena bibliotekų specialistų grupė iš ŠAVB, Akmenės ir Joniškio rajono savivaldybių viešųjų bibliotekų lankėsi Slovėnijoje Kranio, Liublianos, Bledo miestų viešosiose bibliotekose ir jų filialuose. Kranio biblioteka įsikūrusi buvusiame dideliame prekybos centre. Šviesiose ir atvirose erdvėse įrengta daug grupinių ir individualių darbo vietų. Kaip ir Nyderlandų bibliotekose, čia irgi džiugino lankytojų gausa. Vizito metu buvo aplankyta ir Slovėnijos nacionalinė biblioteka, kuri kartu yra ir universiteto biblioteka.

įrenginiais) joje buvo draudžiama. Technologijų ir verslo centre „Kovačnica“, įsikūrusiame Kranio mieste, buvo pristatytos medijų pažinimo veiklos jaunimui. Naudojimasis bibliotekomis Slovėnijoje taip pat yra mokamas.

Buvęs šimtametis Utrechto (Nyderlandai) centrinio pašto pastatas buvo paverstas viena populiariausių vietų mieste – viešąja biblioteka. 2023 m. birželis. Bibliotekos archyvo nuotr.

Šių vizitų metu susipažinta su Nyderlandų ir Slovėnijos viešųjų bibliotekų tinklo struktūra, pagrindinėmis veiklos kryptimis, lankytojams teikiamomis paslaugomis, vykdoma projektine ir švietėjiška veikla. Domėtasi paslaugų ir bibliotekų erdvių pritaikymu žmonėms, turintiems negalią. Aptarti sunkumai, su kuriais susiduria tiek Lietuvos, tiek lankytų šalių bibliotekos.

Slovėnijos nacionalinėje bibliotekoje į didžiąją skaityklą svečiai iš Lietuvos buvo įleisti nenoriai – 200 darbo vietų turinti skaitykla buvo sausakimša, pilna besimokančių studentų, nesimatė nė vienos laisvos vietos.

Įvairiapusė projekto nauda Dalyvaudami tarptautinio mobilumo veiklose Lietuvos viešųjų bibliotekų specialistai ne tik turėjo galimybę tobulinti

Deja, fotografuoti (naudotis mobiliaisiais 38

savo profesines kompetencijas, taip pat jie susipažino su įvairių Europos šalių žmonėmis, su užsienio kolegomis dalijosi neformaliojo suaugusiųjų švietimo organizavimo patirtimi. Tarpkultūrinė patirtis plečia akiratį, suteikia galimybę užmegzti tarptautinius ryšius, tobulinti užsienio kalbos įgūdžius. Mokymų ir darbo stebėjimo vizitų metu įgytomis žiniomis viešųjų bibliotekų darbuotojai dalijasi su savo kolegomis, jas integruoja į kasdienį darbą, pritaiko atnaujindami bei kurdami paslaugas, organizuodami veiklas lankytojams. Programos „Erasmus+“ suaugusiųjų švietimo mobilumo projekto tikslai yra ilgalaikiai, jų siekiant numatyta iki 2027 metų toliau vykdyti viešųjų bibliotekų darbuotojų mobilumo veiklas. 2023 m. birželį, prasidėjus antrajam projekto etapui, prie projekto prisijungė dar trys regiono bibliotekos: Rietavo savivaldybės Irenėjaus Oginskio, Radviliškio r. savivaldybės ir Telšių r. savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos. Lankantis užsienio bibliotekose neretai pastebima, kad Lietuvos bibliotekos tam tikrais atvejais yra pažangesnės ir iš mūsų yra ko pasimokyti užsienio kolegoms. Šypseną kelia prisiminimai, kai vienoje Nyderlandų bibliotekoje, pristatydami savo elektroninį katalogą, Nyderlandų kolegos išreiškė nedrąsią viltį, kad galbūt ir Lietuvos bibliotekos tokį turi. Šyptelėjome pagalvoję, kad turime ir dar daugiau...

Italų klasikinis „Piaggio“ automobilis Utrechto bibliotekoje paverstas improvizuotu darbo stalu. 2023 m. birželis. Bibliotekos archyvo nuotr.

kolegas Lietuvos bibliotekų iniciatyvumu, drąsa ir gebėjimu dirbti tinkle. Ir Slovėnijos, ir Nyderlandų bibliotekininkai išreiškė didelį susidomėjimą ir norą perimti patirtį ir metodikas. Tiesa, nuo 2019 m. ŠAVB jau įgyvendino net tris Europos lėšomis finansuotas tarptautines mokymo stovyklas įvairiomis aktualiomis temomis. Jose dalyvavo specialistai iš Latvijos, Estijos, Bulgarijos, Slovėnijos, Kroatijos bibliotekų. Tarptautinių mokymų stovyklų organizavimo patirtis rodo, kad ŠAVB komanda turi potencialo ne tik kurti inovatyvias paslaugas, bet ir perteikti gerąją patirtį užsienio kolegoms. Šis informacinis straipsnis atspindi tik projektą įgyvendinančios institucijos požiūrį, todėl Europos Komisija, jos institucijos ir Švietimo mainų paramos fondas negali būti laikomi atsakingi už šios medžiagos turinį ir bet kokį pateikiamos informacijos naudojimą.

Kalbėdami apie tokias Lietuvos bibliotekų vykdomas nacionalines iniciatyvas kaip „Biblioteka visiems“, bendras skaitymo skatinimo ir kt. veiklas stebinome užsienio

Inga Petkūnaitė, Ekaterina Prakapene 39

KĄ SKAITOME

Aktoriaus Gyčio Ivanausko autografas. 2015 m.

Svečių knygos autografai – bibliotekai ir istorijai Nemažai įstaigų, ypač kultūros, turi gražią ir prasmingą tradiciją – rinkti svečių autografus. Tokią ypatingą knygą pildo ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (ŠAVB). Ją vartydamas tarsi laiko mašina persikeli atgal ir pajunti praėjusio laiko dvasią, tarsi išvysti čia apsilankiusius žmones, jų veidus, išgirsti skambėjusį balsą, pasakytą žodį. Knyga padeda prisiminti bibliotekoje vykusius renginius, susitikimus su žymiais rašytojais, aktoriais, literatūros kritikais. Tai tarsi bibliotekos metraštis, savotiškai atspindintis ir visos šalies istoriją. Vartydami Svečių knygos puslapius, pereiname per sovietmetį, Sąjūdžio laikus, pirmuosius nepriklausomybės dešimtmečius iki pat šių dienų – knyga tebepildoma. 1978 metų sausio mėnesį, vos tik biblioteka

Ant stalo – ruda odinė, gėlių žiedais

įsikūrė naujajame pastate.

papuošta knyga. Šiltų žemės spalvų knygą malonu paimti į rankas, liesti jos odinio viršelio

Pirmasis įrašas pažymėtas 29. I. 78. data. Jau

reljefą. Tai ŠAVB Svečių knyga, pradėta rašyti

vien datos užrašymo būdas – nelietuviškas, kaip 40

ir pats įrašas – rusų kalba. Sovietmetis. Pasirašo Sigizmundas Šimkus, partinis veikėjas, LKP CK Kultūros skyriaus vedėjas ir jo kolega, vienos iš sovietinių respublikų partinių kultūros veikėjų. Visi pirmieji įrašai – sovietinių funkcionierių, aukšto rango partinių veikėjų (Lietuvos TSR Ministrų Tarybos, Lietuvos TSR Valstybinės plano komisijos ir kt.). Įrašais apsilankiusieji „kolektyvui linki gražių darbų naujuose rūmuose“ (p. 3). Biblioteką apžiūri ir Pirmūnų sąskrydžio dalyviai – Vilniaus, Kauno, Rokiškio, Telšių kultūros mokyklų, Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos moksleiviai, respublikinės apžiūros „Biblioteka – liaudies ūkio specialistams“ komisija ir kt. 1978 m. birželio 13 dieną bibliotekoje „lankėsi 11 demokratinių šalių karinių ir sportinių organizacijų pasitarimo dalyviai“ (p. 8) ir paliko linkėjimų įvairiomis kalbomis. Dažnai atvyksta svečių iš broliškos Latvijos – vieno iš įrašų dalis teksto rusiškai, pabaiga – latviškai, pasirašyta „Jūsu Latvijas PSR draugi“ (p. 12).

Ir tikrai kai kurių svečių bibliotekoje lankytasi ir knygoje pasirašyta ne vieną kartą. Tais pačiais metais atvyksta Marcelijus Martinaitis ir kaip autografą palieka savo eilėraštį „Tekėk tekėk, saule“ (p. 21). Bibliotekoje bendrus vakarus surengia Eugenijus Matuzevičius, Antanas Drilinga, Ričardas Pakalniškis (1978 m.), Vytautas Rubavičius, Juozas Erlickas, Donaldas Kajokas, Juozas Stepšys (1979 m.). Buvo tradicija atvykti tam tikromis „komandomis“, kurias sudarydavo rašytojas, kritikas ir aktorius (skaitovas), šis formatas nėra pasenęs ir šiandien. 1979 metais apsilanko tokie prozos ir poezijos korifėjai kaip Juozas Aputis: „Iš visos širdies geriausius žodžius sakome šitų namų moterims, jaukioms, subtilioms ir mieloms“ (p. 32), Algimantas Baltakis ir literatūrologas Kęstutis Nastopka ir kt. Labai prasmingą linkėjimą 1979 m. palieka Justinas Marcinkevičius, autografą užbaigdamas ir šiandien aktualiais žodžiais: „Budėkite prie žmogaus širdies, prie jo kalbos, prie jo rytdienos!“ (p. 40).

Kuo toliau, tuo daugiau aptinkame ne oficialių delegacijų, o kultūros žmonių – rašytojų, aktorių, literatūros kritikų – įrašų. Matome, kad biblioteka anuo metu ne vienam žmogui buvo kultūros užuovėja, kur ateita susitikti su žodžio meno meistrais, mokslo žmonėmis. Ne vienas prisimename pilnas anų laikų sales, kai su įdomiomis programomis atvykdavo aktorius Laimonas Noreika, poetai Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis ir kiti. 1978 m. čia apsilankęs Laimonas Noreika vylėsi: „Tikiuosi, ne paskutinį kartą susitinkam“ (p. 14). Apskritai, tai labai dažnas įrašų motyvas – noras sugrįžti bibliotekon dar kartą.

Poeto, dramaturgo Justino Marcinkevičiaus 1979 m. paliktas linkėjimas.

KĄ SKAITOME

Sąjūdžio laikų įrašuose atsispindi pasikeitęs laikas, bibliotekoje ir už jos langų pučia laisvės vėjas. Juk ir Šiaulių Sąjūdžio būstinė anuomet buvo visai šalia bibliotekos. Autografuose akcentuojamas tautiškumas, patriotiškumas.

Į 1981 m. prozininko Romualdo Granausko autografą šmaikščiai sureagavo literatūrologas Albertas Zalatorius. 1981 m.

Bibliotekos šeimininkams dėkoja legendinis dainininkas Vytautas Kernagis. 1981 m.

Antai 1989 metais literatūros kritikė Elena Bukelienė rašo: „Turite gerus, protingus, tautiškai nusiteikusius skaitytojus! Linkime, kad ateity jų būrys gausėtų – Vardan tos Lietuvos!“ (p. 95). Kalbininkas Jonas Pikčilingis prisimena Vincą Kudirką, kai jis „Varšuvos“ lietuvių susibūrimėly tarė žodžius: „Gražu matyti, lietuvių būrelį, kurie...“ ir palygina anų laikų „susibūrimėlį“ su bibliotekoje įvykusiu susitikimu, skirtu Kristijono Donelaičio 275-osioms gimimo metinėms (p. 96).

Vyksta Vytauto Bubnio, Kazio Sajos, Vlado Dautarto, Alfonso Bieliausko, Jono Mačiukevičiaus,

Algirdo

Pociaus,

Jono

Šiožinio, Vilijos Šulcaitės, Juozo Būtėno, Martyno Vainilaičio, Algimanto Zurbos, Igno Pikturnos, Antano A. Jonyno kūrybos vakarai, jiems pasibaigus paliekami autografai Svečių knygoje. Kai kada autografuose linkstama pašmaikštauti, toks yra, pavyzdžiui, žymaus literatūrologo Alberto Zalatoriaus įrašas, perteikiantis autografo pasirašymo situaciją – Romualdas

Granauskas

nežinojęs,

ką

knygoje įrašyti… Bibliotekos erdvėse 1981 m. skambėjo bardų Simo (Vytauto Babravičiaus) ir legendinio Vytauto Kernagio ir jo kabareto „Tarp girnų“ dainos. Skaitytojams meninį žodį perteikė aktoriai Eugenija Jankutė, Lilija Žadeikytė, Gerardas Žalėnas, Rolandas Butkevičius ir kt. (1980–1982 m.). Žinoma, lankosi bibliotekoje ir Šiaulių dramos teatro

Literatūros tyrinėtojos ir kritikės Elenos Bukelienės autografas. 1989 m.

aktoriai – Sigitas Jakubauskas su kolegomis. 42

Patys pirmieji Nepriklausomybės metai knygoje, deja, neužfiksuoti. Bet jau 1991 m. balandžio 24 d. Kelmės bibliotekininkė ir poetė Regina Biržinytė palinki: „Teskamba žodis biblioteka kaip keliantis dvasią varpas!“ (p. 98). Pirmaisiais Nepriklausomybės metais bibliotekoje vyksta susitikimai su tremtiniais, atidaromos apie tremtį pasakojančios parodos. Dažnai lankosi užsienio bibliotekininkų delegacijos – Anglijos Hampšyro grafystės, Norvegijos sostinės Oslo, Belgijos Gento miesto ir kitų bibliotekų atstovai, užsienio ambasadų (Danijos, Japonijos, JAV, Indijos ambasados Minske ir kitų) darbuotojai. Svečiuojasi ir užsienio rašytojų – antai, 2000-aisiais vaikų literatūrai skirtame renginyje lankėsi švedų vaikų rašytoja Katarina Mazetti. Kultūrinis bibliotekos gyvenimas teka toliau. Autografai liudija čia apsilankius vaikų literatūros specialistus Kęstutį Urbą ir Joną Linkevičių, aktorius Petrą Venslovą, Birutę Mar, Jūratę Onaitytę, Nijolę Narmontaitę, Aidą Giniotį, baleto šokėją Nerijų Jušką, rašytojus Laurą Sintiją Černiauskaitę, Agnę Žagrakalytę, Herkų Kunčių, Audronę Urbonaitę, mokslininkę Mariją Aušrinę Pavilionienę... Atvyksta ir televizijos ekrano veidų: Bernadeta Lukošiūtė, Jolanta Kryževičienė. Aktorius ir šokėjas Gytis Ivanauskas įvertina ir padėkoja „už šią knygą, kurią saugote nuo 1978 metų! “ (p. 140). Kai kada autografai išplėtoti, perteikia šiltas emocijas. Aktorė Virginija Kochanskytė 1995 m. rašo: „Dėkui už šią dieną <…> už pasivaikščiojimą po Šiaulius, šiugždant spalvingiems rudens lapams po

kojomis, skrendant gervėms į šiltus kraštus virš mūsų galvų, ir už vakarą šitoj tikrai gražioj knygų pastogėj <…>“ (p. 99). O kartais įrašas žaismingai sueiliuotas, nusagstytas savitais ženkliukais, pavyzdžiui, poeto Gintaro Patacko (2014 m.) (p. 134).

Poeto Gintaro Patacko 2014 m. bibliotekai paliktas atsiliepimas.

Vieni paskutinių įrašų – muzikologės Daivos Vyčinienės ir sutartinių grupės „Trys keturiose“, aktoriaus Andriaus Bialobžeskio ir poetiškasis poeto Rimvydo Stankevičiaus palinkėjimas: „Linkiu, kad meilė liepsnotų laužu, viskas rimuotųsi, o gyvenimas būtų gražus kaip eilėraštis!“ (p. 144). Žinoma, toli gražu ne visi bibliotekos svečiai paliko autografus, o juk žymių žmonių įrašai – vertybė. Nemaža tų žmonių dalis jau yra išėję anapilin... Kas jų parašyta – lieka mums visiems. Pagaliau, tai ir medžiaga šios bibliotekos istorijai, ir apskritai – Lietuvos kultūros istorijai. Ateityje, kai Svečių autografų knyga bus prirašyta iki paskutinio puslapio, vertėtų ją suskaitmeninti, padaryti prieinamą skaitytojui. Ir, žinoma, prasminga būtų svarbią tradiciją tęsti, o toms bibliotekoms, kurios svečių autografų knygos dar neturi – vertėtų pradėti pildyti. Juk Svečių knyga – tai laiškas ateičiai, būsimiems bibliotekų skaitytojams. Prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė 43

AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA

Kairėje – taip Aušros alėjos 48-asis pastatas atrodo dabar (2023 m.). Ievos Slonksnytės nuotr. Dešinėje – 1981 m. nežinomo autoriaus nuotr.

Slapi Aušros alėjos 48-ojo namo istorija Rubrikos „Aušros alėjos pastatų istorija“ šeštasis pasakojimas skiriamas 48-uoju numeriu pažymėtam, Didždvario teritorijoje stovinčiam pastatui. Dvarui priklausęs namas buvo skirtas tarnams, tarpukariu juo naudojosi Lietuvos kariuomenė, sovietmečiu veikė miesto laikraščio redakcija, sovietinės ideologijos įstaigos, atkūrus nepriklausomybę veiklą tęsė laikraščio leidėjai, patalpomis naudojosi Šiaulių televizija ir kitos organizacijos. Žinių apie Šiaulių dvarą, vadintą Šiaulių ekonomijos dvaru, Šiaulių gubernijos dvaru, „fundovyj dvor“, Šiaulių Zubovų dvaru, labai trūksta, jos nėra tikslios. Išlikę XVIII–XIX a. dvaro statiniai, už kuriuos mieste senesnė gal tik Šiaulių katedra, nėra pakankamai tyrinėti. Gaila, bet daug svarbių faktų jau

nebėra galimybės patikrinti, kai kurios detalės ar įvykiai pateikiami labai skirtingai, sunku išsiaiškinti, kuri informacija teisinga. Kunigas Liudvikas Adomas Jucevičius 1842 m. Vilniuje lenkų kalba išleistuose „Žemaičių žemės prisiminimuose“ rašo, kad „senõsios Šiaulių Ekonomijos archyvas, 44

turįs gausybę labai retų dokumentų krašto istorijai, yra dabar Šiauliuose pas grafą Zubovą“ (Raštai, p. 402). Deja, 1915 m. „Lietuvos žiniose“ paskelbta, kad per gaisrą sudegė „miesto valdyba ir jos brangenybė – Šiaulių miesto archyvas, kuriame buvo Šiaulių miesto istorijos medžiaga nuo 19-ojo amžiaus pradžios“ (Lietuvos žinios 1915, geg. 24, p. 3). Trumpą žinutę apie Pirmojo pasaulinio karo metu sunaikintą Šiaulių ekonomijos dvaro archyvą 1920 m. mėnesiniame laikraštyje „Švietimo darbas“ buvo paskelbęs Paulius Galaunė. Po poros metų šią informaciją patikslino bibliografijos ir kritikos žurnalo „Knygos“ leidėjai: „Šiaulių ekonomijos archyvas karo metu vokiečių buvo tyčia sunaikintas. Visai nieko nebeliko“ (Knygos 1922, nr. 1, p. 98). XX a. antroje pusėje išeivijos lietuviams skirtame leidinyje fakto nepamiršo ir Vaclovas Biržiška: „Pirmojo karo metu ypač nukentėjo archyvai, kurie nebuvo išgabenami, bet sąmoningai tiesiog naikinami, tariamai kaip rusų laikų palikimas, ir tuo būdu tarp kitų žuvo ir turtingiausias Šiaulių ekonomijos archyvas su nepakeičiama medžiaga Lietuvos ekonominei padėčiai piešti, su daugybe visos ekonomijos inventorių <...>“ (Senųjų lietuviškų knygų istorija, p. 57). Šiai publikacijai informacija rinkta iš knygų, periodinių leidinių, Šiaulių regioniniame valstybės archyve, Šiaulių „Aušros“ muziejuje ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje (ŠAVB) sukauptų rankraštinių dokumentų, internete skelbiamų publikacijų ir dokumentų. Vertinga ikonografine medžiaga vėl geranoriškai pasidalino Šiaulių miesto kolekcininkas Petras Kaminskas.

Kultūros vertybės Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos skelbia 2011 m. Kultūros ministro pasirašytą įsakymą, kuriame minima, kad 1924 m. „Žinių lape“ nurodyti 38 Didždvario valdų pastatai (Aiškinamasis raštas). Šiame dokumente išvardyti keturi dvaro objektai, kaip kompleksas įrašyti į kultūros vertybių registrą: rūmai, virtuvė, parkas, arklidės rūsiai. Sąraše nėra 48-uoju numeriu žymimo pastato. Kultūros vertybių registro apraše šis Šiaulių dvaro sodybos statinys įtrauktas į grupę „Buvusių komplekso dalių (statinių) liekanos ar jų vietos“. Nurodoma, kad tai yra tarnų namo vieta, o trumpas aprašas informuoja, kad „namas buvo statytas XIX a., po 1944 m. gaisro užstatytas 3 a. pakeičiant tūrį“ (Šiaulių dvaro sodyba, vad. Didždvariu). Iš XIX amžiaus Vytauto Levandausko ir Renatos Vaičekonytės-Kepežinskienės monografijoje „Napoleonas Orda“ skelbiamas seniausias šiuo metu žinomas Zubovų dvaro rūmų vaizdas, kurį dailininkas N. Orda įamžino 1875 metais. Paveikslo centre – dvaro rūmai, tačiau dešiniajame kampe figūruoja nedidelė šalia esančio pastato dalis. Knygos autoriai rašo, kad „nebeliko toliau, piešinio dešiniame pakraštyje, pavaizduotų pagalbinių pastatų“ (Napoleonas Orda, p. 177–178). 1852 m. miesto plane šalia dvaro rūmų aiškiai matomi pastato kontūrai su išsikišimu, primenančiu N. Ordos paveiksle nupiešto dviaukščio pastato priemenę ar verandą. Buvęs dviejų aukštų Aušros alėjos 48-asis namas stovi toje vietoje, kaip paveiksle 45

AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA pavaizduoto pastato kraštas, turintis XX a.

paskendęs dūmuose. Tačiau puikiai matoma langų forma: antrajame aukšte stačiakampiai, pirmajame – arkiniai (viršutinė skliautinė dalis išgaubta puslankiu). Užfiksuotas gaisras buvo gesinamas žiemą (aplink gausu sniego), tačiau tiksli data neaiški.

pradžios nuotraukose atpažįstamų bruožų. Atrodo, kad tai tas pats statinys, nes nėra žinių apie toje vietoje statytą naują pastatą. Rašytiniuose šaltiniuose jis vadinamas tarnų namu, fligeliniu, kartais – oficina. Apie kitokią paskirtį užsimena tik dizaineris Vilius Puronas:

Fotografas Valisas (Wallis) per Pirmąjį pasaulinį karą iš bažnyčios bokšto yra įamžinęs sugriautų Šiaulių vaizdą (P. Kaminsko kolekcija). Už griuvėsiais virtusio miesto centro regimas lyg ir neapgadintų dvaro pastatų kompleksas.

„Pagal savo dislokaciją pastatas galėjo būti administracinis, teismas ar kalėjimas“ (Brangus paukštis Feniksas, p. 242). Jis neatmeta galimybės, kad tai galėtų būti net seniausias išlikęs mūrinis šio dvaro pastatas, žinoma, ne kartą rekonstruotas.

Geriausiai matomas būtent tarnų namas – dviejų aukštų mūras su į miesto centrą „žvelgiančia“ liukarna (nedidele stačiakampe mansardinio stogo anga su langu, skirtu palėpei apšviesti). Karo veiksmai miestą labiausiai nuniokojo 1915 m. pavasarį ir vasarą, vadinasi, gaisras kilo vėliau (anksčiausiai tų pačių metų žiemos pradžioje). Informacijos apie šį statinį yra Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomame istoriko Virginijaus Jocio darbe (tekstą be priedų galima skaityti ir Kultūros departamento interneto svetainėje). Minima, kad per Pirmąjį pasaulinį karą nukentėjo keli smulkesni pastatai ir dvarą aptarnaujančiam personalui skirtas „fligelinis“ namas, prieduose pateikiamas XIX a. antroje pusėje darytas šio pastato brėžinys. Darbo autorius rašo: „1926 m. jo parametrai nurodyti 17,9 x 14,96 x 10. Kaip atskiras pastatas nurodyta pristatyta veranda 16,9 x 3,7 x 10. Čia jos ilgis nurodomas beveik per visą buvusio namo plotį. Tikriausiai jis po nugriovimo buvo būtent taip atstatytas. Taip pat nurodoma buvus lentinę daržinę 8,8 x 3,2 x 1 ir išvietes“ (Didždvario dvaras

Gaisras Aušros alėjos 48-ajame name XX. a. pradžioje. Nuotraukos iš Petro Kaminsko kolekcijos.

Pirmojo pasaulinio karo žymos Petro

Kaminsko

kolekcijoje

yra

dvi

nuotraukos, kuriose įamžintas tarnų namo gaisras. Nuotraukos be įrašų, tačiau jų savininkas teigia, kad, pagal ugniagesių aprangą ir gaisrui gesinti naudojamą vokišką techniką, tai Pirmojo pasaulinio karo laikmetis. 1915 m. sausio 4 d. „Lietuvos žiniose“ buvo skelbta apie Tauragės fronto karo vado į Šiaulius atsiųstą gaisro mašiną, kuri buvo geresnė už mieste turėtąją. Gaisro nuotraukoje antrasis aukštas dega atvira liepsna, o stogas 46

Šiaulių m., p. 13). Veranda pristatyta prie rūmų pusėje esančios sienos. Priešingos pastato pusės pasikeitimai (iš Dvaro gatvės) matomi 1935–1936 m. Maušos Fligelio nuotraukose (P. Kaminsko kolekcija): nebėra liukarnos, pakitę abu kaminai ir jų vietos, vidurinis pirmojo aukšto langas dvigubai platesnis.

apie pulko raštinei ieškomus „prityrusius virštarnybinius raštininkus“ (Šiaulių naujienos 1927, bal. 3, p. 4). Tarpukario telefonų knygos skelbia, kad 1927–1928 m. Aušros alėjos 48-ajame name veikė Mobilizacijos viršininko raštinė, 1927–1929 m. – Trečios karo apygardos štabas, 1930–1933 m. – Intendantūros sandėlis nr. 8, 1930–1940 m. – Aštuntasis pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko štabas.

Tarpukario istorija – kariška Dar XIX a. antroje pusėje ėmė keistis dvaro pastatų paskirtis. Pradžioje kai kuriuose ūkiniuose pastatuose įrengtos gyvenamosios ar visuomeninei veiklai skirtos patalpos, vėliau permainos vyko ir pagrindiniame – rūmų pastate. Pokyčiai tęsėsi po Pirmojo pasaulinio karo ir tarpukario Žemės reformos. Kito ir tarnų namo paskirtis. 1923 m. balandžio 23 d. į Šiaulius perkeltas Aštuntasis pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulkas, kurio štabas įsikūrė grafo Zubovo oficinoje (Aštuntasis pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulkas, p. 104). Data nurodo pulko nuolatinės dislokacijos Šiauliuose pradžią, bet dėl kariškių įsikūrimo buvusiame dvaro tarnų name kyla abejonių. Aušros alėjos 48-ojo pastato adresas telefono abonentų sąrašų knygose atsirado tik 1927 m., o ankstesnių metų leidiniai nurodo kitas pulko dislokacijos vietas Šiaulių mieste. Dvarui priklausančiomis patalpomis kariškiai pradėjo naudotis iki 1927 m., nes 1926 m. laikraštyje „Šiaulių naujienos“ išspausdinta žinutė apie neprižiūrimus šaligatvius 8-ojo pulko ir Mokytojų seminarijos teritorijoje (Šiaulių naujienos 1926, lapkr. 7, p. 1). Rašyta turbūt apie bendrą abiejų įstaigų teritoriją, nes Mokytojų seminarija naudojosi gretimai stovinčių rūmų patalpomis (Aušros alėja 50). Kitų metų balandžio mėnesį pasirodė skelbimas

Permainos po Antrojo pasaulinio karo Tikėtina, kad per Antrąjį pasaulinį karą buvusio tarnų namo patalpomis naudojosi sovietų ir vokiečių okupacinės valdžios. Daugelyje šaltinių konstatuojamas tik faktas, kad 1944 m. pastatą apgadino gaisras, o po karo jis buvo perstatytas. Išsamesnių žinių nepateikiama. Apie dvarui priklausiusio pastato atstatymą liudija Šiaulių regioniniame valstybės archyve saugomi dokumentai.

Pastatas XX. a. 6-ajame dešimtmetyje po rekonstrukcijos. Gerardo Bagdonavičiaus nuotr. iš Vytenio Rimkaus archyvo.

1953 m. rugpjūčio 4 d. Šiaulių miesto vykdomojo komiteto posėdžio protokolas 47

AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA informuoja, kad Šiaulių srities laikraščio „Raudonoji vėliava“ redakcijai buvo paskirtas Aušros alėjos 48-asis pastatas.

susidariusios skolos, įspėjimas greičiau patvirtinti naują sąmatą ir kita informacija. Vienoje pažymoje (rusų kalba) nurodyti objektai, kurie iki 1955 m. gruodžio 15 d. atiduoti naudoti, sąraše minimas ir redakcijai skirtas pastatas (F 683, ap. 1, b. 63, lap. 45). Buvęs dvaro statinys, po rekonstrukcijos netekęs pirminio tūrio ir vaizdo, išliko iki šių dienų. Prof. Vytenio Rimkaus archyvo (ŠAVB) rankraštinėje dalyje yra XX a. 6-ojo dešimtmečio nuotrauka su užfiksuotu jau pakitusiu statinio vaizdu iš parko pusės (nuotrauka be įrašų, bet, tikėtina, kad fotografavo dailininkas Gerardas Bagdonavičius). Šalia stovintis ūkinis pastatėlis galbūt yra dar nenugriauta lentinė daržinė, minėta istoriko V. Jocio darbe. Kitame šio archyvo dokumente – laikraščio „Raudonoji vėliava“ 40-mečiui skirtame 1981 m. lankstinuke – matomas kampinis namo vaizdas iš Aušros alėjos ir rūmų pusės. 1958 m. kovo 11 d. laikraštyje „Raudonoji vėliava“ pirmą kartą kontaktų skiltyje pranešta, kad redakcijos adresas – V. Kapsuko gatvė 48 (1955 m. Aušros alėjos pavadinimas buvo pakeistas). Telefono abonentų sąrašų knygose nurodytos organizacijos, kurios sovietmečiu naudojosi šio pastato patalpomis: 1959 m. leidinyje skelbiama, kad ten veikė Šiaulių miesto laikraščio „Raudonoji vėliava“ redakcija, LLKJS Šiaulių miesto komitetas ir LKP Šiaulių miesto komiteto biblioteka, 1961 m. dar pridėtas Politinio švietimo kabinetas, 1971 m. – laikraščio „Raudonoji vėliava“ fotolaboratorija, 1984 ir 1989 m. įrašus papildė informacija apie LKP CK marksizmo-leninizmo universiteto Šiaulių filialą, kuris pradėjo veikti 1974 m. spalio 15 dieną.

Tačiau minėtame posėdyje priimtas sprendimas pastatą perduoti Sveikatos apsaugos skyriui ir jame įrengti vaikų lopšelį, nes „mieste yra vienas 29 vietų vaikų lopšelis, kuris randasi privačiame ir nepritaikytai tai paskirčiai name“ (F 269, ap. 1, b. 124, lap. 243). Tiesa, protokole minimas ne remontuotinas, o „pradėtas statyti pastatas“. Kituose priimto sprendimo punktuose kalbama apie pastato perprojektavimą ir papildomų lėšų skyrimą. Atrodo, sprendimas nebuvo patvirtintas, nes tų pačių metų lapkričio 12 d. Vykdomojo komiteto potvarkyje nurodoma suma, kuri iš vietinio biudžeto bus skiriama laikraščio redakcijos pastato kapitaliniam remontui (F 269, ap. 1, b. 126, lap. 106). Lapkričio 24 d. „Raudonosios vėliavos“ atsakingojo redaktoriaus Stasio Dovydaičio ir buhalterio V. Matulaičio pasirašytame rašte, skirtame 4-ajam Šiaulių statybos trestui, prašoma parengti statybos sutartį ir nurodoma 1953 m. IV ketvirčiui skirta pinigų suma (F 683, ap. 1, b. 29, lap. 97). 1953 m. gruodžio 29 d. Vykdomasis komitetas patvirtino laikraščio redakcijai skirto pastato atstatymo projektą ir įpareigojo „Valstybinio projektavimo instituto Šiaulių skyriaus viršininką drg. Vanagą iki 1954 m. sausio 20 dienos, pagal Architektūros Reikalų valdybos, Vyriausiosios saninspekcijos ir Vyriausiosios priešgaisrinės apsaugos inspekcijos pastabas, papildyti projektą ir patikslinti sąmatas“ (F 683, ap. 1, b. 29, lap. 100). Šio ir kitų saugojimo vienetų dokumentuose užfiksuotos finansinės statybos darbų ataskaitos, planai, 48

(tegul ir neįrašytiems į Kultūros vertybių registrą), kad miestas galėtų džiaugtis visu išsaugotu dvaro kompleksu.

Atkūrus nepriklausomybę neliko sovietinės valdžios įsteigtų organizacijų, o miesto laikraščio, dar 1988 m. viduryje pervadinto „Šiaulių naujienomis“, redakcija šiame pastate dirbo iki 2021 m. pabaigos, kol laikraščio leidyba buvo nutraukta.

Literatūra ir šaltiniai [8-to pėst. K. K. Vaidato pulko...: skelbimas], Šiaulių naujienos, 1927, bal. 3. Aiškinamasis raštas. [Kultūros paveldo departamentas]. Prieiga per internetą: https:// kpd.lt/uploads/Specialieji%20planai/Patvirtinti/626/ Aiskinamasis%20rastas_25.pdf [žiūrėta 2023-09-20]. Vaclovas Biržiška, Senųjų lietuviškų knygų istorija, D. 1, Čikaga: Čikagos lietuvių literatūros draugija, 1953. Didždvario aikštės, Šiaulių naujienos, 1926, lapkr. 7. Paulius Galaunė, Kurių kultūros turtų būta Lietuvos dvaruose prieš didįjį karą, Švietimo darbas, 1920, nr. 11. Iš knygų ir bibliotekų gyvenimo, Knygos, 1922, nr. 1. Liudvikas Adomas Jucevičius, Raštai, Vilnius, 1959. Vytautas Levandauskas, Renata VaičekonytėKepežinskienė, Napoleonas Orda: senosios Lietuvos architektūros peizažai, Vilnius, 2006. Vilius Puronas, Brangus paukštis Feniksas, t. 1, Šiauliai, 2007. Raudonoji vėliava 40: [lankstinukas], Šiauliai, 1981. Gintautas Surgailis, Aštuntasis pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulkas, Vilnius, 2022. Šiauliai, Lietuvos žinios, 1915, geg. 24. Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvas. Virginijus Jocys, Didždvario dvaras Šiaulių m.: [rankraštis]. Vilnius, 1994. Šiaulių dvaro sodyba, vad. Didždvariu. [Kultūros vertybių registras]. Prieiga per internetą: https://kvr. kpd.lt/#/static-heritage-detail/2c5cb42f-7406-44d08052-6dc095b53f9c [žiūrėta 2023-09-20]. Šiaulių regioninis valstybės archyvas. F 269, ap. 1, b. 124; F 269, ap. 1, b. 126; F 683, ap. 1, b. 29; F 683, ap. 1, b. 63.

Rekonstruotame XIX a. name glaudėsi „Šiaulių televizija“, Angelo muziejus ir kitos įstaigos. Apie įvairių organizacijų veiklą liudija informaciniai ir reklaminiai spaudiniai, žinios, skelbtos periodiniuose leidiniuose, internete. Ant lauko sienos kabanti reklama praneša, kad ir šiandien yra nuomojamų patalpų.

Aušros alėjos 48-asis pastatas dabar. 2023 m. spalis. Ievos Slonksnytės nuotr.

Istorijai reikia tęsinio... Šiaulių centre išlikęs dvaras vertas išsamaus leidinio, kuriame būtų surinkta kuo daugiau įvairiuose šaltiniuose pasklidusios informacijos apie jo savininkus, istorinę, architektūrinę, ekonominę raidą, naudinga ir įdomi būtų bibliografinė ir ikonografinė medžiaga. Senasis Zubovų dvaro parkas jau atnaujintas, galbūt dėmesys bus skirtas ir išlikusiems pastatams

Alina Šalavėjienė 49

REGIONO NAUJIENOS

Iš kairės: Akmenės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Lina Lukytė ir Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešosios bibliotekos direktorė Ginta Maziliauskienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Naujoms bibliotekų vadovėms svarbiausia – pagarba žmogui Pastaruoju metu Lietuvos biudžetinėse įstaigose vyksta natūrali vadovų kaita, kuri neaplenkė ir Šiaulių bei Telšių apskričių rajonų savivaldybių viešųjų bibliotekų. Į bibliotekas ateinantys nauji vadovai atsineša savo bibliotekos viziją ir savų sumanymų. Šiame numeryje kalbiname dviejų bibliotekų naujas vadoves – Akmenės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorę Liną Lukytę ir Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešosios bibliotekos direktorę Gintą Maziliauskienę. ir kurti pozityvią aplinką tiek viduje, tiek

Tapote viešosios bibliotekos vadove. Kaip

išorėje.

jaučiatės pradėjusi eiti naujas pareigas? Su

Didžiausias iššūkis buvo priprasti prie

kokiais iššūkiais pirmiausia susidūrėte ir kaip

naujos

pavyko juos įveikti?

aplinkos.

Neturėjau

adaptacinio

laikotarpio – į Naująją Akmenę atsikrausčiau

Lina Lukytė. Tapusi bibliotekos vadove drauge

vakare prieš pradėdama eiti naujas pareigas.

degu noru burti mūsų kolektyvą į vieną

Tačiau draugiškas kolektyvas ir paslaugūs

bendruomenę, su kuria kartu galėtume augti

aplinkiniai padėjo priimti šį įdomų iššūkį.

jaučiu

didelę

atsakomybę,

bet

Ginta Maziliauskienė. Džiaugiuosi tapusi Kelmės Žemaitės viešosios bibliotekos vadove. Pirmą darbo dieną, žinoma, jaudinausi, buvo neramu. Bet bibliotekos darbuotojai priėmė šiltai, draugiškai, buvo kantrūs, kai aš kažko nežinojau ar nemokėjau, daug padėjo. Sunkiausia buvo pažinti įstaigos darbuotojus ir jų darbo ypatumus, todėl iš pradžių daug stebėjau, klausiausi, klausiau, stengiausi susipažinti su bibliotekos dokumentais, reglamentuojančiais darbo santykius. Įveikti sunkumus labai padėjo ir vadovaujamojo darbo patirtis (22 metus dirbau mokyklos direktore).

būti labai efektyvus, nes jis skatina įvairių požiūrių ir idėjų siūlymą. Tačiau yra situacijų, kai reikia imtis veiksmų ir priimti sprendimus greitai. Todėl, manau, svarbu prisitaikyti prie konkrečios situacijos ir naudoti skirtingus vadovavimo stilius, kad pasiektume geriausią rezultatą. Keletas savybių, kurias aš laikau svarbiomis. Pirmiausia lyderystė – vadovas turi gebėti motyvuoti savo komandą ir vesti ją link bendrų tikslų. Tai reiškia, kad vadovas turi būti ne tik geras organizatorius, bet ir sugebėti įkvėpti, uždegti kolektyvą darbui. Prisitaikymas prie besikeičiančių situacijų taip pat yra būtina vadovo savybė. Pasaulis nuolat kinta, todėl vadovas turi būti lankstus ir gebėti prisitaikyti prie naujų iššūkių. Taip pat viena iš svarbių savybių – empatija. Vadovas turi mokėti suprasti ir sujungti žmones, rūpintis jų gerove. Empatija padeda kurti stiprų darbo kolektyvą ir skatina bendradarbiavimą. Ginta Maziliauskienė. Manau, kad vadovas turi gebėti prisiimti atsakomybę, būti tolerantiškas, atviras pokyčiams, rodyti pagarbą žmogui, nuolat mokytis. Labiausiai man priimtinas transformacinis vadovavimo stilius. Stengiuosi įkvėpti komandą, užkrėsti darbuotojus turima vizija ir padėti jiems tą viziją įgyvendinti.

Kas Jums, kaip bibliotekos vadovei, yra didžiausios vertybės? Lina Lukytė. Švietimas ir žinių prieinamumas, bendruomenės vienijimas, inovacijos ir kūrybiškumas, tvarumas ir įvairovė. Ginta Maziliauskienė. Man vadovavimas yra moralinė veikla. Didelę reikšmę teikiu tarpasmeniniams santykiams, siekiu kurti emocinius visų bibliotekos narių tarpusavio ryšius. Manau, kad vadovui labai svarbu puoselėti kolektyvo darną, nes ji sukuria sąlygas, tiesiogiai lemiančias darbuotojų gebėjimą gerai dirbti ir nuo jos priklauso pavaldinių savijauta bei darbo rezultatai.

Savivaldybės viešoji biblioteka. Kuo ji svarbi? Kokia ji turėtų būti ateityje? Kokią turite savo bibliotekos viziją? Lina Lukytė. Šiandien biblioteka yra svarbus informacijos, kultūros ir švietimo centras, vieša erdvė bendrauti, šviestis, lavintis, prasmingai leisti laisvalaikį. Biblioteka yra viešojo gyvenimo erdvė. Erdvė, kurioje galima

Kurios, Jūsų nuomone, savybės yra būtinos vadovui, lyderiui? Koks vadovavimo stilius Jums priimtinas? Lina Lukytė. Kalbant apie vadovavimo stilių, aš palaikau atviro bendradarbiavimo ir demokratijos principus. Manau, kad kolektyvinis sprendimų priėmimas gali 51

REGIONO NAUJIENOS susiburti, skaityti, leisti laisvalaikį, susipažinti, bendrauti, sužinoti, mokytis, tobulėti. Mano bibliotekos vizija yra tapti modernia, inovatyvia ir visapusiška paslaugų teikėja, kur visi gyventojai gali gauti prieigą prie kultūros, švietimo ir informacijos ir kur yra skatinami tvarumo principai. Mes siekiame tapti ne tik skaitymo, bet ir švietimo centru, prisidedančiu prie bendruomenės augimo ir kultūrinio vystymosi. Tai vieta, kur visi jaučiasi laukiami, skatinami mokytis ir dalyvauti bendruomenės gyvenime. Tikslas – būti visiems pasiekiama įstaiga ir patenkinti įvairaus amžiaus žmonių poreikius. Ginta Maziliauskienė. Pirmiausia, biblioteka turi būti moderni, aprūpinta šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis kultūros ir informacinės veiklos institucija, užtikrinanti prieigą ne tik prie turimų šaltinių, bet ir prie nacionalinių ir pasaulio informacijos tinklų, duomenų bazių. Antra, atvira ir įtrauki erdvė visoms žmonių grupėms, lanksčiai prisitaikanti prie visuomenės pokyčių ir reikmių. Dar vienas svarbus aspektas – aktyvus bendradarbiavimas su kultūros, švietimo ir kitomis įstaigomis bei organizacijomis.

knygos vis dar turi ypatingos vertės ir vietos mūsų gyvenimuose. Esu didelė knygų mėgėja. Turiu nedidelę bibliotekėlę, ateityje norėčiau turėti namie atskirą kambarį tik knygoms. Mėgstu įvairių žanrų knygas, nuo romanų iki mokslinių darbų, nes kiekviena knyga suteikia naują perspektyvą ir išplėtoja žinias. Skaitymas yra mano būdas mokytis ir atrasti pasaulį. Turiu daug mėgstamų autorių ir knygų, bet pastaruoju metu mane žavi Kurtas Vonnegutas ir Erichas Maria Remarque’as. Jie yra puikūs rašytojai su unikaliais stiliais ir pasakojimo būdais. Vonneguto satyra ir Remarque’o karo temos visada yra įdomios ir moko daug svarbių dalykų apie žmoniją. Neslėpsiu Gintauto Mažeikio knygų įtakos, nors jas skaityti nėra lengva, tačiau jos nagrinėja svarbius socialinius ir filosofinius klausimus. Ginta Maziliauskienė. Esu didelė knygų skaitytoja ir mylėtoja. Daug skaitau nuo vaikystės. Mokydamasi Tytuvėnų vidurinėje mokykloje, dažnai lankydavausi bibliotekoje. Dar dabar prisimenu tą ypatingą knygų ir bibliotekos kvapą! Studijos aukštojoje mokykloje taip pat buvo susijusios su knygomis: studijavau rusų kalbą ir literatūrą, vėliau – lietuvių kalbą ir literatūrą. Teko perskaityti užsienio ir lietuvių literatūros geriausius kūrinius. Manau, kad spausdinta knyga išliks, nes niekas negali pakeisti to malonaus jausmo, kai laikai rankose knygą. Dabar mėgstu skaityti Bookerio, Pulitzerio premijų laureatų knygas. Kaip mėgstamiausią savo knygą įvardyčiau Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažąjį princą“. Joje labai daug prasmės ir išminties.

Pasigirsta kalbų, kad pastaruoju metu žmonės vis mažiau skaito knygas, kad knygų skaitymą keičia internetas, socialiniai tinklai ir pan., ar pritariate tam? O Jūs pati ar mėgstate skaityti? Gal įvardytumėte mėgstamiausią autorių, knygą? Lina Lukytė. Aš suprantu, kad pastaruoju metu yra kalbama apie tai, kad žmonės gali mažiau skaityti knygų dėl didelio interneto ir socialinių tinklų populiarumo. Tai yra tam tikras iššūkis bibliotekoms, tačiau aš tikiu, kad

Tomas Pauliuščenka 52