Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą. Viršelyje – Viktorijos Daniliauskaitės ekslibrisas, skirtas Jurgiui Bieliniui. 2
UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas www.repro.lt
Tiražas 300 egz.
Naujasis Povilo Višinskio bibliotekos logotipas pastato sieną puošia nuo 2026 m. kovo mėnesio. Ievos Frišmantės nuotr.
Pavasaris ateina su šviesa, kuri ne tik ilgina dienas, bet ir paryškina kontūrus. Tai, kas ilgą laiką brendo pamažu, tampa aiškiau matoma.
Toks laikas ypač palankus pažvelgti į nueitą kelią ir atpažinti pokytį ne kaip atsitiktinumą, o kaip brandos ženklą.
Jubiliejinis, 20-asis „Aušros alėjos“ numeris pasirodo būtent tokiu metu. Jis žymi ne tik dar vieną žurnalo sukaktį, bet ir naują etapą Povilo Višinskio bibliotekos gyvenime. Po bibliotekos 75-mečio vis aiškiau matyti, kad senasis jos vaizdinys – tyli erdvė su knygų lentynomis ir leidinių skolinimu – jau seniai tapo per siauras. Biblioteka šiandien yra kur kas daugiau: tai susitikimų, kūrybos, pažinimo, pokalbių ir bendruomenių telkimosi vieta. Tokia erdvė ne tik tarnauja – ji kuria santykį. Ji kviečia būti ne praeiviu, o dalyviu.
Todėl šio numerio viršelis ir jį lydintys vizualiniai pokyčiai yra daugiau nei dizaino atnaujinimas. Naujas logotipas, lankytojui artimesnis bibliotekos vardas, peržiūrėtas vizualinis stilius, atnaujintos erdvės, stiprinama infrastruktūra, iš naujo apmąstyta misija ir vizija kalba apie tą patį – apie biblioteką, kuri geba atpažinti savo laiką ir būti su juo. Ne atsisakydama savo esmės, o tiksliau ją atverdama. Tai ne išorinis atsinaujinimas dėl įspūdžio. Tai būdas tiksliau parodyti, kuo biblioteka yra tapusi šiandien ir kokį santykį su žmogumi bei miestu ji kuria. Tad kviečiame atsiversti 20-ąjį „Aušros alėjos“ numerį – kaip jubiliejinį ženklą, rodantį, kuo šiandien gyvena biblioteka – atsinaujinanti, atvira, savo tapatybę vis aiškiau išreiškianti ir ryšį su bendruomene nuosekliai stiprinanti, liudijanti ne sustojimą, bet gyvą, atvirą ir tęstinį virsmą.
Narkutė Šiaulių knygų mugėje. 2025 m. lapkritis. Ievos Frišmantės nuotr.
Ieva Narkutė: kai skaitai gerą knygą, tampi žmonijos dalimi
Rubrika „Svečias“ kaskart kviečia susitikti su žmonėmis, kurių mintys ir patirtys praplečia kultūros lauką ir leidžia į jį pažvelgti iš gyvos, asmeniškos perspektyvos. Šį kartą rubrikoje – ypatinga viešnia: dainininkė, dainų autorė, kūrėja Ieva Narkutė, neseniai tapusi Povilo Višinskio bibliotekos globėja. Ieva Narkutė Lietuvos muzikos scenoje išsiskiria jautriu santykiu su žodžiu, giliais tekstais ir gebėjimu kasdienes patirtis paversti universaliomis dainomis. Neatsitiktinai jos kūryboje svarbi vieta tenka literatūrai – knygoms, kurios, kaip pati sako, leidžia žmogui pasijusti platesnės žmonijos dalimi. Šis santykis su skaitymu, kultūra ir vidiniu pasauliu natūraliai siejasi su bibliotekos erdve – vieta, kurioje susitinka skirtingi amžiai, istorinės asmenybės, patirtys. Su Ieva kalbamės apie kultūros reikšmę šiandienos žmogui, skaitymo patirtį, kūrybos ištakas ir biblioteką kaip gyvą, nuolat kintantį kultūros židinį. Šis pokalbis apie buvimą žmogumi tarp žmonių – per muziką, per knygas ir per jautrų santykį su pasauliu.
Ieva
Ką Jums reiškia būti bibliotekos globėja?
Pasiūlymas tapti globėja mane labai pradžiugino. Laikau save kultūros žmogumi ir manau, kad bibliotekos yra vienos iš tų šventų neliečiamų ir nejudinamų kultūros vietų. Bibliotekose labai dažnai lankydavausi mokyklos metais, kai gyvenau Šiauliuose. Povilo Višinskio bibliotekoje esu praleidusi ne vieną vakarą, ne vieną dieną, bibliotekose lankiausi ir studijuodama Vilniuje. Po studijų nebeužeidavau, o dabar vėl lankausi, nes mano trečiokė dukra turi skaitytojo pažymėjimą. Mes einame į biblioteką kaip į šventę – praleisti laiko ir pabūti tarp knygų.
2025 m. Šiaulių knygų mugės atidarymo metu Povilo Višinskio bibliotekos direktorius prof. Bronius Maskuliūnas pristatė naująją bibliotekos globėją Ievą Narkutę. Ievos Frišmantės nuotr.
Kokią vietą, Jūsų manymu, kultūra užima šiandienos žmogaus kasdienybėje?
Man atrodo, kad be kultūros žmogaus egzistavimas apskritai nelabai įmanomas. Tuo momentu, kai žmonija urvuose nupiešė pirmuosius ženklus, kai pradėjo naudoti sutartinius garsus, tada ir prasidėjo žmogaus
kaip kultūringos būtybės gyvenimas. Kultūra iš esmės ir skiria mus nuo gyvūno, kuris turi instinktus, gamtinį pradą. Mums jis taip pat būdingas, bet nereikėtų užmiršti, kad turime ir sąmoningą žmogaus gyvenimą. Mes turime smegenų žievę ir pilkąją masę, kurioje telpa ir kultūra, ir daug kitų gilių dalykų, kurie mus daro žmonėmis. Manau, kultūra yra gyvybiškai svarbi visomis savo formomis, įvairiais būdais, intensyvumu, priklausomai nuo situacijos, konteksto, gyvenimo momento, kuriame esame. Be jos mes būtume instinktų, automatinių reakcijų kratinys ir tiek.
Ar kultūra mūsų dienomis dėl didelio gyvenimo tempo tampa prabanga?
Didelis gyvenimo tempas, visų pirma, yra mūsų galvose. Galime tai priimti kaip faktą, galime kelti klausimą, ar tikrai tokio tempo reikia, ar mes tiktai pasiduodame bendrai XXI amžiaus madai dejuoti dėl gyvenimo tempo? Čia atskiras klausimas.
Vaistas gali gydyti, bet gali būti ir nuodas. Taip pat ir kultūra – gali būti prieglobstis, vieta, į kurią nukeliavęs randi taiką, ramybę ir išsipildymą, bet gali būti ir nuodas. Pavyzdžiui, karo situacijoje matome, kaip kultūra gali būti naudojama ne vien žmonėms įkvėpti, ne vien kovoti už tiesą, garbę, orumą, laisvę, bet visiškai priešingiems dalykams – ji naudojama kaip ginklas. Svarbu suvokti, kam ji naudojama.
Kad kultūra yra prabanga, aš nesutinku. Manau, gyvenimas gali būti pilnas kultūros, jeigu tu jos ieškai, jeigu tu ją įsileidi. Jeigu supranti, kad tam tikrą vietą tavo dienotvarkėje, rutinoje turi užimti knyga, muzika, teatras, galerijų lankymas, tai tuo metu tos vietos neužims pinigų uždirbimas, sportas ar dar kitokia veikla. Tai
pasirinkimo dalykas, mes kasdien renkamės, kiek ir ko įsileisti į savo dieną, į savo širdį, į savo galvą. Tai, ką įsileidžiame, ilgainiui ima matytis mūsų veiduose, girdėtis mūsų kalboje, atsispindi mūsų prioritetuose ir vertybėse.
Ievai Narkutei kiekvienos naujos dainos gimimas – magiškas momentas, kai tuo pačiu metu jautiesi ir laimingas, ir vienišas. Martyno Vitėno nuotr.
Kaip kultūrą įsileidžiate Jūs? Kas Jums yra kultūra?
Aš dirbu kultūros sektoriuje, mano darbas tiesiogiai susijęs su kultūra, muzika, koncertais, nuolatine kūryba. Daug metų būtent taip gyvenu ir vis dar manau, kad gyvenu tokį gyvenimą, apie kurį kažkada net svajoti nedrįsau. Šalia muzikos man labai svarbi literatūra, nes labai mėgstu skaityti. Stengiuosi rasti laisvą valandėlę, kad knyga atsidurtų mano rankose. Mėgstu kiną ir teatrą, tik truputėlį šiuo metu juos esu apleidusi, nes ne visur suspėju: knyga neturi darbo laiko, o teatras turi. Bet čia reikėtų grįžti prie savo pačios pasakymo, kad didelis gyvenimo tempas yra truputėlį ir mada. Tai ne-
siteisinsiu, kodėl nesilankau teatre taip dažnai, kaip gal norėtųsi...
Pakalbėkime apie literatūrą, knygas. Ar literatūra Jums, rašančiai tekstus, yra būtinybė, o gal knygų skaitymas yra labiau ritualas, prieglobstis, atitrūkimas nuo realybės?
Iš tikrųjų nei vienas, nei kitas, turiu savo variantą. Knygas pradėjau skaityti labai anksti. Anksti į mano rankas pakliuvo gera, prasminga literatūra, skatinanti kelti klausimus. Gana greitai knygų skaitymas tapo gyvenimo būdu. Neturiu užsibrėžusi puslapių skaičiaus, kuriuos kasdien turiu perskaityti, būna dienų, kai nė vieno puslapio neperskaitau, o būna, kai įninku ir skaitau iki išnaktų. Kai sakome prieglobstis, tai atrodo, kad tas prieglobstis yra kažkas priešinga realiam gyvenimui, mistinė pabėgimo vieta, kurioje neva nebegalioja realaus gyvenimo taisyklės, dėsniai ir panašiai. Prieglobsčiu skaitoma knyga tampa tada, kai ji apsigyvena tavo mintyse, tavo pojūčiuose, tavo sakiniuose, tavo žodyne, ji keičia tavo kasdienybę, suvokimą ir pajautimą. Kai skaitai gerą knygą, rodos, darai tuos pačius dalykus, kuriuos darei vakar ar prieš savaitę, bet kai kuriais momentais išnyra knygos veikėjai, kyla asociacijos ir taip tu tampi ne vienas pats sau atskiras, niekam nereikšmingas, vienas iš milijardų iš dulkės į dulkę pavirsiančiu veikėju, nesvarbiu šitame milžiniškame skruzdėlyne, bet tu tampi žmonijos dalimi. Man toks susijungimas per kultūrą labai svarbus.
Labai tikiu, kad kultūra reikalinga mums ir dėl to, kad ji mus sujungia vienus su kitais, sujungia kartas, kurios buvo, su kartomis, kurios ateis. Analizuodami kūrinius, juos įsileisdami, mes suprantame, kad vis dėlto kai kurie da-
Kaip pavyzdį galiu pateikti dabar su dukromis skaitomą Johannos Spyri knygą „Heida“. Apysakoje pasakojama apie mergaitę, gyvenančią Šveicarijos kalnuose. Knyga parašyta 1881 metais. Galite įsivaizduoti, koks tai laikmetis, kokios to meto žmonių aktualijos... Tos mergaitės senelis į mokyklą neleidžia, nors jai aštuoneri, ji nemoka skaityti, gano ožkas kalnuose ir džiaugiasi gyvenimu.
Mano keturmetei dukrai, kuri intuityviai puikiai žino, kaip elgtis su išmaniuoju telefonu, nekyla jokio nuobodulio klausant apie mergaitę, gyvenusią XIX amžiuje. Man atrodo, čia puiki iliustracija to, kad knyga praplečia mūsų gyvenimą, suteikia jam visai kitą prasmę, negu ją gali suteikti televizorius, feisbukas ar gatvė. Ji mūsų pačių gyvenimą, nenoriu su patosu sakyti, kad pakylėja, bet tiesiog nupiešia kontekstą, kad tu esi žmogus tarp žmonių. Kai kurie žmonės galbūt jau seniausiai mirę, bet tu susitinki juos kūrybiniame palikime, ir tai man yra visiškai neįtikėtina. Jau nekalbu apie visus tuos momentus, kai pati save atpažįstu autorių mintyse ir suprantu, kad Jungas buvo teisus kalbėdamas apie kolektyvinę pasąmonę, suprantu, kad į ją verta gilintis. Verta pripažinti jos egzistavimą, nes kitaip tu negali paaiškinti, kodėl žmonijoje vis iškyla tie patys konfliktai, tos pačios problemos. Tie patys archetipai veikia taip pat, kaip veikė tūkstančius metų iki mūsų, ir taip pat veiks po mūsų.
Minėjote, kad labai anksti pamėgote literatūrą. Kaip tas pomėgis atsirado, kas paskatino. Tėvai, gal seneliai?
Taip, šeima, kas gi daugiau? Iki tam tikro
amžiaus vienareikšmiškai tėvai daro didžiausią įtaką. Mano seneliai gyveno truputėlį toliau nuo Šiaulių, mes dažnai nesimatydavome, tai tėvai buvo tie, kurie skatino, vedė tuo keliu. Jie parodė, kad biblioteka yra tokia stebuklinga nuostabi vieta, kur gali už dyką pasiimti visas knygas, kurias tik ta biblioteka turi. Buvau labai entuziastinga mokyklos, paskui rajoninės ir jūsų viešosios bibliotekos lankytoja. Man atrodė labai natūralu pasiimti ir grąžinti knygą ją perskaičius.
O kaip dažniausiai renkatės knygas: pagal rekomendacijas, nuotaiką ar kokį nors poreikį?
Gana komplikuotas klausimas, nes man visada grėsmingai atrodo, tarsi Damoklo kardas kabo virš manęs visas literatūros aukso fondas, visa ta didžioji pasaulinė literatūra, jeigu taip galima pasakyti. Būtų patogu, jeigu literatūra ir būtų sustojusi ties aukso fondu, bet rašytojai yra gyvi žmonės, jie rašo šiandien, rašys ir rytoj. Kiekvieną dieną randasi naujų lykai niekada nesikeičia ir nesikeis. Ir tai daro mus žmonėmis.
Ieva Narkutė ir Darius Užkuraitis Povilo Višinskio bibliotekos festivalio „Kiemai“ renginyje. 2022 m. rugpjūtis. Ievos Frišmantės nuotr.
žvaigždžių, naujų kūrėjų, kurie verti dėmesio, kurie nuskamba pasaulyje, gauna prestižinius apdovanojimus ir tada labai smalsu paskaityti. Kodėl taip išliaupsinta, kodėl taip išgirta, kodėl premijos ir taip toliau? Kartais nuslystu į rekomendacijas, bet sakau nuslystu, nes tenka pripažinti, kad rekomendacijos, kurios mus pasiekia per socialinius tinklus, dažnai tėra elementarusis marketingas. Tad yra tekę nusivilti rekomendacijomis, kai supranti, kad žmonės tiesiog viską reklamuoja iš eilės, tai, ką leidykla išleidžia. Viskas negali būti nuostabios kokybės ir tave vienodai dominti.
Taip ir blaškausi. Be to, mėgstu ne vien grožinę literatūrą. Esu baigusi klinikinės psichologijos specialybę, tad psichologijos literatūra visada randa vietos ant mano naktinio stalelio ir galvoje, mėgstu maišyti grožinę literatūrą su negrožine. Stengiuosi neatsilikti skaitydama lietuvių autorius, bet nėra lengva. Skaitymas galėtų tapti užsiėmimu visu etatu, jeigu tam turėčiau laiko.
Ar perskaitytos, dabar skaitomos knygos daro įtaką jūsų dainų tekstams, gal persikelia į juos?
Nežinau, labai sunku pamatuoti, pamatyti iš šono. Gal kartais ir nutinka, kad nugirstą arba perskaitytą frazę vos ne tiksliai nori perkelti į dainą. Kitą kartą būna, kad įsidėmi idėją, jausmą, galvoje išsisaugai pojūtį, kaip buvo rašyta, apie ką buvo rašyta, arba įstringa mintis, kuri suformuluota taip taikliai, kad tu jai 120 procentų pritari, bet pats niekada taip tiksliai nebuvai suformulavęs, ir tai kažkokiais būdais nugula į dainą, bet vis dėlto romanas ir dainos tekstas yra labai skirtingi žanrai. Greičiau žodžiai į dainas ateina iš kitų išgirstų dainų, o
ne iš romanų, bet sunku pasakyti. Čia taip pat sudėtinga pamatuoti, apibrėžti, kaip žmogaus gyvenime atsispindi, kad jis skaito knygas. Būtų labai įdomu, jei tai pavyktų.
Tada iš kur semiatės kūrybinio įkvėpimo?
Kūrybos idėjos kyla iš kasdienių dalykų, iš garsinės aplinkos. Esu muzikantė, pasaulį priimu akustiškai, man svarbus išgirdimo momentas. Dažnai išgirstu sąskambį ar kažkokią melodijos nuotrupą net tariamo žodžio derinyje su kitu žodžiu. Jeigu man įsijungia naujumo efekto „lemputė“, sudomina mane, tada aš patikusią knygos vietą mėgstu perskaityti balsu. Perskaičius balsu man dar kitaip suskamba, aš dar kitaip ją suprantu. Čia greičiausiai yra muzikantės bruožas ir braižas patirti pasaulį ausimis.
Kaip pajuntate tą momentą, kai jūsų galvoje užgimsta daina? Tai staigus impulsas ar ilgas procesas?
Taip, tikra magija tas dainos užgimimo momentas. Kai supranti, kad kažkas įvyko, kai tuo pačiu metu jautiesi labai laimingas ir siaubingai vienišas. Tai toks intymus, nenupasakojamas momentas, be liudininkų, ir net jeigu tu tai patiri būdamas tarp kitų žmonių, tai vis tiek lieka tiktai su tavimi ir pasauliu, bet su pasauliu metafizine prasme. Aš esu patyrusi tokių momentų, kai atrodo, kad aš tik įrankis, kūrinys atkeliauja per mane. Nesakau, kad nuolatos taip nutinka, bet tikrai esu patyrusi tokių momentų, kai atrodo, tiesiog teka kažkoks gyvenimo srautas, tau tik lieka fiksuoti ir įrašinėti, kad būtų įamžinta, kad nieko nepamirštum, nes „einasi“. Vytautas V. Landsbergis labai gražiai šneka apie tą sangrąžos dalelytę, kai ne tu kuri,
Scenoje Ieva patiria pilnatvę, džiaugsmą ir adrenaliną. Martyno Vitėno nuotr.
bet kai tiesiog pasidaro, einasi ir pavyksta. Čia yra siekiamybė, kartą patyręs paskui visą likusį gyvenimą vaikaisi to jausmo, tos būsenos, kai esi pats laimingiausias. Jeigu ir vėl patiri, tai su niekuo nesulyginama, nenupasakojama. Toks nuostabos momentas, kai savo veiksmu nustebini pats save. Atrodo, surašai eilutes, paniūniuoji melodiją, viskas per akimirką susijungia, atrodo, iš tavo kūno, minčių tai užgimė, bet tave patį nustebina. Man tas nustebimo faktas yra įrodymas, kad tai nėra vien tik autoriaus, kūrėjo reikalas, ne vien fiziškai žmogus veikia toje situacijoje. Jeigu tu viską suvaldytum ir žinotum šimtu procentų, ką ir kodėl tu dabar darai, tada tai būtų grynas amatas, ir nenustebtum dėl savo veiksmo. Su kūryba būna taip, kad tu darai viena, o tada kažkas įvyksta, kažkas susijungia, tada tu nustembi, apstulbs-
ti. Tų momentų neįmanoma nupasakoti, man atrodo, kad tiktai tą patyrę žmonės supras, apie ką šneku, kai sekundei, akimirkai pavirsti dalimi kažko, o paskui tave išmeta iš to portalo, ir vėl ilgiesi to jausmo.
Jūsų kūryboje itin svarbus žodis, gilios temos. Gal kada nors svarstėte rašyti ne tik dainas, bet ir esė ar ilgesnius prozos kūrinius.
Negalvojote tapti rašytoja?
Rašytoja būti negalvojau, nes man reikia daug daugiau dėmesio negu rašytojui. Jeigu negaunu scenos ir plojimų, aš pradedu nykti kaip gėlelė be saulės šviesos. Esu artistiškos prigimties žmogus, ne vien kūrėja, man likimas nuošalyje turbūt netiktų. Įsivaizduoti savo gyvenimo be koncertų net nenorėčiau, jei negalėčiau koncertuoti, man būtų didžiulė netektis, net jei galėčiau kurti. Koncertuose patiriu pilnatvę, džiaugsmą, adrenaliną. Prie scenos, kaip ir visų kitų kūrybinių džiaugsmų, yra priprantama, scena yra kaip narkotikas, kurio man nesinori nustoti vartoti. Būna epizodų, kai norisi kažką daugiau parašyti, bet tie epizodai užeina, kai ilgesnį laiką nebūnu scenoje. Paskutinį kartą toks epizodas buvo per pandemiją ir karantiną. Tikiuosi, kad artimiausiu metu tokių draudimų mes nepatirsime ir aš galėsiu ramiai daryti tai, ką mėgstu daryti labiausiai.
Užaugote muzikantų šeimoje Šiauliuose. Koks jūsų santykis su Šiaulių miestu dabar?
Šiauliai yra mano pirmų kartų miestas, vaikystės, paauglystės miestas. Paskui išvažiavau mokytis ir nebegrįžau. Dabar jau ilgiau gyvenu Vilniuje negu Šiauliuose. Jeigu klaustumėte, kuo save laikau – šiauliete ar vilniete, sudėtinga būtų atsakyti. Vilniete savęs nelaikau, o šiauliete laikau tol, kol negrįžtu į Šiaulius. Su-
grįžusi į Šiaulius pasivaikštau ir suprantu, kad nebežinau daug ko. Suprantu, kad nutolusi esu, daug kas pasikeitė, kad tampu vienu iš tų žmonių, kurie šneka kas kur buvo jų laikais, ir man nepatinka, kad aš taip noriu šnekėti... Šiaulių miestas yra truputį užsikonservavęs mano atsiminimuose ir likęs toks, kokį aš jį palikau išvažiuodama prieš dvidešimt metų.
Ką kaip bibliotekos globėja palinkėtumėt žurnalo skaitytojams, kurie galbūt ieško kelio prie knygų, nori atrasti skaitymą iš naujo, o gal mažai skaito?
Mažesnio skaitymo ar neskaitymo tarpsnių aš irgi esu patyrusi. Tie keli, kuriuos išgyvenau, buvo susiję su tuo, kad teko labai daug mokytis, daug skaityti mokslinės literatūros, rimtai studijuoti ir tada nebenorėdavau skaityti, kad atsipalaiduočiau.
Yra įvairių priežasčių, dėl ko žmonės pradeda mažiau skaityti. Jeigu esate pervargęs nuo intensyvaus protinio darbo, nuo studijų, tada čiupkit lengvą literatūrą, kuri būtų kaip saldainis. Skaitykit visų išliaupsintą šiuolaikinį smagų, gražų romaną, kurį „surysit“ per savaitgalį ir norėsite antros dalies kitam savaitgaliui. Jeigu jūs niekada nebuvote skaitantis žmogus, tada sunku jums patarti. Reikia galvoti, kas jus domintų, nuo ko norėtumėt pradėti. Tikiu, kad mažai skaitantį žmogų gali gluminti pasiūla. Pilnos knygų lentynos bibliotekose vienam kelia džiaugsmą ir lengvą virpėjimą, entuziazmą – kiek daug visko galima perskaityti ir patirti, į skirtingus pasaulius nusikelti.
Kitam tai gali kelti siaubą – nuo ko pradėti, kaip išsirinkti iš tos gausos, kaip nenusivilti. Jeigu parsinešiu tris knygas, pabandysiu kiekvieną jų skaityti ir nė viena manęs neužkabins?
Kūrybos idėjų Ieva Narkutė semiasi iš kasdienių dalykų, iš garsinės aplinkos. 2022 m. rugpjūtis. Ievos Frišmantės nuotr.
Manau, mažiau skaitančiam arba dėl kažkokių priežasčių nebeskaitančiam žmogui reikėtų pradėti mažais žingsneliais, neišsikelti pernelyg ambicingų tikslų, kad netektų nusivilti. Paklausti draugų rekomendacijos, pasirinkti pramoginę literatūrą. Užsikabinus už lengvesnio turinio pereiti prie sunkesnio, prie rimtesnių kūrinių.
Ir paskutinis klausimas. Jeigu jums reikėtų vienu sakiniu apibūdinti biblioteką, koks tas sakinys būtų?
Biblioteka yra nebaigtinis skaičius portalų į gyvenimus, kurių nenugyventum be bibliotekos. Aš manau, kad mes nė vienas nežinom, kiek tų portalų yra. Ir net jeigu sutinkame draugą bibliotekoje, tai nereiškia, kad mes abudu keliaujam į tą pačią vietą ir iš tos pačios vietos grįšim...
Tomas Pauliuščenka
Gerardo Bagdonavičiaus prabangios menės interjero projektas, pieštas Aušros al. 84 namo savininkui. Kazio Bimbos asmeninis archyvas.
Gerardo Bagdonavičiaus talentų
mozaika: nuo ekslibrisų iki menės projektų
Šiemet minime dailininko, scenografo, grafiko, fotografo, ekslibrisų meistro, dailės pedagogo, kino aktoriaus, kraštotyrininko, kolekcininko ir vieno pirmųjų Lietuvos dizainerių Gerardo Bagdonavičiaus 125-ąsias gimimo metines. Menininkas gimė 1901 m. liepos 25 dieną Radviliškyje, mirė 1986 m. vasario 3 d. Šiauliuose. Šia proga norisi pažvelgti į G. Bagdonavičiaus dizaino darbus. Tada dizaino sąvokos nebuvo, vartotas terminas „taikomoji dailė“. Be to, atsitiktinai sužinota, kad dailininkas skulptorius Kazys Bimba savo archyvuose turi įdomių niekur nerodytų Gerardo Bagdonavičiaus projektuotų interjerų ir buities daiktų piešinių, eskizų.
Lietuvos meno istorijoje nedaug rasime kūrėjų, kurių pėdsakas būtų toks platus ir įvairiapusis, kaip Gerardo Bagdonavičiaus. Nors dažnai prisimenamas kaip grafikas ar pedagogas,
šis menininkas buvo tikras tarpukario „renesanso žmogus“, gebėjęs estetiką suteikti tiek smulkiausiam kasdienybės daiktui, tiek valstybinės svarbos reprezentacinėms erdvėms, tiek kvietimams, sveikinimo adresams bei vizitinėms kortelėms.
Menas be ribų: nuo scenografijos iki dizaino
G. Bagdonavičiaus kūrybinis akiratis stebina savo platumu. Menininkas drąsiai eksperimentavo įvairiose srityse: nuo preciziškos grafikos, ekslibrisų kūrimo ir fotografijos iki scenografijos sprendinių teatre. Jo ranka prisilietė ir prie to meto vartotojiškos kultūros – dailininkas kūrė estetiškas saldainių pakuotes, atvirukus, sveikinimo raštus, kitą smulkiąją taikomąją grafiką, kurią šiandien laikome mažosios taikomosios grafikos pavyzdžiais.
Estetinę aplinką G. Bagdonavičius formavo ir tiesiogine prasme – jis užsiėmė parduotuvių vitrinų apipavidalinimu, įmonių iškabų reklama, projektavo dekoratyvines vazas ir pelenines, taip rodydamas savo smalsumą ir kitoms meno sritims. Asmeniniame archyve G. Bagdonavičius buvo sukaupęs daug vaizdinės medžiagos, taikomosios grafikos, parduotuvių vitrinų apipavidalinimo ir dekoravimo pavyzdžių iš to meto specializuotų vakarietiškų žurnalų.
Baldų projektavimo sėkmė
Vis dėlto vienas ryškiausių G. Bagdonavičiaus, kaip dizainerio ir architekto-dekoratoriaus, laimėjimų yra baldų projektavimas. Ši sritis reikalavo ne tik meninės vizijos, bet ir gilaus medžiagų bei konstrukcijų išmanymo.
Esminis lūžis įvyko 1937 metais, kai G. Bagdonavičius laimėjo prestižinį konkursą suprojektuoti baldus dviem iškilioms institucijoms –Kauno įgulos karininkų ramovei ir Vytauto Didžiojo karo muziejui.
Iš gausybės siūlomų variantų pasirinktas G. Bagdonavičiaus projektas tapo reprezentacinio interjero ašimi. Tai buvo prabangus to meto moderno ir konstruktyvizmo liaudiškai stilizuotas ąžuolinis baldų komplektas, kurį sudarė įspūdingo dydžio ilgas stalas; po dvylika krėslų, kėdžių bei taburečių; pagalbiniai staleliai ir spintos.
Šie baldai nebuvo tiesiog funkciniai daiktai – tai buvo aukštojo meistriškumo kūriniai. Menininkas meistriškai panaudojo beržo ir riešutmedžio intarsiją bei subtilią kadagio inkrustaciją, taip suderindamas lietuvišką identitetą ir modernią prabangą. Tais pačiais 1937 metais, išlaikydamas šį unikalų stilių, dailininkas sukūrė suolus Karo muziejui.
Šiandien G. Bagdonavičiaus palikimas mums primena, kad tikrąjį meistriškumą rodo gebėjimas matyti visumą: nuo smulkios vizitinės kortelės iki monumentalaus ąžuolinio stalo, prie kurio sprendžiami valstybiniai klausimai.
Įspūdingi radiniai privačiame archyve Šiaulių kultūrinis sluoksnis ką tik tapo dar turtingesnis. Atsitiktinumas, o gal palankiai susiklosčiusios aplinkybės lėmė, kad dailininko ir skulptoriaus Kazio Bimbos asmeniniame archyve buvo aptikti unikalūs, iki šiol visuomenei nerodyti legendinio Gerardo Bagdonavičiaus darbai. Tai ne tiesiog eskizai, o kruopščiai atlikti, tarpukario modernizmo dvasia alsuojantys interjero ir buities daiktų projektai.
Vienas įspūdingiausių radinių – spalvotais pieštukais sukurtas menės projektas. Žvelgiant
į perspektyvą ir stilistiką, galima kelti drąsią hipotezę: šis darbas galėjo gimti po sėkmingo G. Bagdonavičiaus pasirodymo Karininkų ramovės konkurse.
Nors užsakovas projekte lieka neįvardytas, metai nenurodyti, kiekviena linija išduoda to meto aukščiausio lygio estetiką – moderno ir konstruktyvizmo sintezę.
Autorius detaliai nupiešė ne tik bendrą menės erdvės vaizdą, bet ir konkrečius baldus, jų išdėstymą erdvėje: grakštų sekreterą, krėslą, kėdę, stalą, sofą, stovą vazai, langą, lentynos konstrukciją erdvėje, užuolaidas ir kitas smulkias interjero detales. Ypatingas dėmesys skiriamas luboms. G. Bagdonavičius siūlo pergolinio tipo (ažūrines, grotelines) lubas. Šis architektūrinis sprendinys, dažniau aptinkamas prabangiuose dvaruose, suteikia erdvei lengvumo ir kuria subtilų šviesos bei šešėlių žaismą. Luboms, taip pat ir grindų parketui dekoruoti autorius dar siūlo tautinius, dekoratyvinius raštus. Tokį prabangų interjerą ir baldus tuo metu sau galėjo leisti tik pasiturintis miestietis.
Projekte braižybiniu šriftu autorius užrašė: „Liet. MENĖS projektas. Suprojektavo, paišė mokyt. Bagdonavičius Gerardas Šiauliuose Aušros al. 84 Nr. savin.“ Projekte kiekviena siena detaliai atlikta pieštuku, sienos pažymėtos romėniškais skaičiais I, II, III, IV, nurodytas projekto mastelis 1:20. Ir, žinoma, charakteringa Gerardui Bagdonavičiui – sudėti antspaudai „Visas teises autorius pasilieka“ ir tokie pat prancūzų kalba: ,,Tous droits réservés“. Randame ir žinomą jo antspaudą „Paišė Gerardas Bagdonavičius Šiauliai Aušros al. 84 nr.“
Be didžiųjų erdvių projektų, archyve rasta ir smulkiosios plastikos darbų – vazų bei peleninių eskizų. Jie taip pat sukurti moderno ir konstruktyvizmo stiliumi. Viename lape sutalpinta daugybė tos pačios paskirties daikto variacijų liudija neišsenkamą dailininko fantaziją. Kiekvienas jų kurtas su didele meile detalei, kasdieniai buities daiktai paverčiami mažais meno kūriniais.
Šis Kazio Bimbos archyvuose išsaugotas lobis – tai ne tik dovana menotyrininkams, bet ir dar vienas įrodymas, kad G. Bagdonavičiaus palikimas vis dar geba stebinti, atversdamas naujus puslapius Šiaulių ir visos Lietuvos meno istorijoje. Belieka tikėtis, kad šie projektai netrukus ras vietą parodų salėse, kur juos galės įvertinti platesnė auditorija.
Prof. Vaidotas Janulis
2025 m., bibliotekai švenčiant savo veiklos 75-metį, organizuota pašto meno iniciatyva, į kurią atsiliepę menininkai bibliotekai atsiuntė šūsnį atvirlaiškių.
75-eri metai ir dešimtys atvirlaiškių istorijų
Pašto menas (Mail Art), jungiantis kūrybą ir bendravimą, šiandien įgyja naują prasmę kultūrinėse erdvėse, tokiose kaip bibliotekos. Povilo Višinskio biblioteka, minėdama 75metį, šią avangardinę meno formą pavertė gyva bendruomenės įtraukimo iniciatyva – pakvietė menininkus, kūrėjus ir bičiulius pasveikinti įstaigą originaliais, rankomis dekoruotais atvirlaiškius. Taip biblioteka tapo ne tik laiškų gavėja, bet ir kūrybinio proceso dalyve, skatinančia dialogą, saviraišką ir kultūrinę bendrystę. Ši iniciatyva atskleidžia, kad biblioteka šiandien yra daugiau nei knygų saugykla – tai atvira, šiuolaikiška kultūros erdvė, gebanti įkvėpti, jungti žmones ir aktualizuoti meną net ir skaitmeniniame amžiuje.
Nuo pasaulinio judėjimo iki Lietuvos kūrėjų
Pašto menas, paplitęs pasaulyje nuo 1959 metų, išpopuliarintas neodadaisto menininko Rėjaus Džonsono (Ray Johnson, 1927–1995), neaplenkė ir Lietuvos. Tai dažnai provokuojantis, maištingas ir netgi skandalingas bendravimas paštu. Atvirukų, taip pat ir tekstų vaizdais siekiama šokiruoti nusistovėjusią
tradicinę visuomenę. Siuntėjas savo rankomis sukuria piešinius, koliažus, vėliau fotografijomis, atspaudais ar lipdukais dekoruoja būsimą atviruką, naudoja aktualius užrašus. Atvirlaiškyje rašo originalų tekstą, kuriuo dalijasi ne tik su gavėju, bet ir su paštininku, taip pat su kitais tarpininkais, kurie papildo kūrinį pašto ženklais, antspaudais, kartais ištepa ar net suglamžo atviruką. Tokį meno kūrinį gali paskaityti ne vien adresantas ir adresatas, tekstas ir vaizdas tampa atviri. Profesorius Remigijus Venckus retoriškai klausia: „Koks šio žaidimo finalas?“ ir čia pat atsako: „Kai atvirlaiškis pasiekia kelionės tikslą, intymus menininko ir adresato ryšys, priklausomas nuo kelionės, tampa įgyvendintas, įgyja prasmę.“
Pašto meno gerbėjų, moderniojo meno pranašų yra ir Lietuvoje: dailininkai Kęstutis
Grigaliūnas, Gytis Skudžinskas, Linas Jablonskis, karikatūristas, akvarelininkas Kazys Kęstutis Šiaulytis, rašytojas ir fotografas Ričardas Šileika, technokratas Mindaugas Žuromskas, priklausantis tarptautiniam pašto meno tinklui IUOMA. Šių eilučių autorė taip pat yra sukūrusi ne vieną dekoruotą voką asmeniniams adresatams ir kelis ekslibrisus Pakruojyje vykusiam pašto meno judėjimui paminėti. Teisininkas, kraštotyrininkas Jonas Nekrašius Pakruojyje surengė pirmąsias Lietuvoje tarptautines paš-
to meno parodas: „Vėjo malūnai“ (1989), „Tiltai“ (1990), „Ex libris“ (1991), „Varpai“ (1992), „Ratai“ (1992), „Lietuva – Europos centras“, Šiauliuose „Fluxus“ (2001).
Šioje skaitmeninio judrumo epochoje pašto menas palaiko meno ir socialinės erdvės ryšius, į kūrybinį procesą įtraukia eilinius piliečius ir tampa reikšmingu įvykiu, o gal net prevencine priemone, saugančia paštą kaip komunikacijos instituciją.
Pašto meno gerbėjo, dailininko Ričardo Šileikos atvirlaiškis bibliotekai.
Kūrybinė dovana bibliotekai
2025 metais Povilo Višinskio biblioteka minėjo savo veiklos 75-metį. Ta proga bibliotekoje organizuota parodų kuratoriaus, profesoriaus Vaidoto Janulio pasiūlyta pašto meno iniciatyva, kviečianti bibliotekos bičiulius pasveikinti įstaigą su gražia sukaktimi ir paštu atsiųsti atvirlaiškį. Vaidotas Janulis pats sukūrė nemažą pluoštą atvirlaiškių (fotografijų) su bibliotekos vaizdu: nuo pat statybos pradžios iki šių dienų. Spalvoti ir nespalvoti atvirlaiškiai iš bibliotekos archyvo buvo paskleisti po visą Lietuvą poetams, dailininkams, akademinės bendruomenės atstovams ir bibliotekos bičiuliams, siekiant juos įtraukti į pašto meno iniciatyvą. Rudens pradžioje prasidėjusi iniciatyva
baigėsi prieš Kalėdas, kai vyko baigiamieji Povilo Višinskio bibliotekos jubiliejiniai renginiai.
Atvirlaiškiuose dažnai užfiksuotas bibliotekos pastato eksterjeras ir istorinė akimirka.
Atviruko kampe esantis bibliotekos logotipas (aut. Vytautas Timinskas) jau tapo istorija. Užfiksuotos bibliotekos pastato statybos akimirkos, senas pastatas vietoj dabartinio ir aplinkos tvarkymo akimirkos. Įdomu, kad atvirukuose įamžinta bibliotekos interjero mozaika „Povilas Višinskis“ (aut. Vitolis Trušys) bei klasikinė freska „Metraštininkas“ (aut. Justina Agota Špakauskaitė-Dobkevičienė), bibliotekos prieigose statoma kamerinė skulptūra „Pendzeliukas“ (aut. Martynas Gaubas).
Paštu atsiųsti atvirukai buvo papuošti papildomais žaismingais antspaudais „Lietuvos ekslibrisui – 500“, „Aš tave myliu“, „Stogo satelitai“, „Apchi“, katinėliais, rankytėmis ir pan.
Averse puikuojasi vienas kitas Lietuvos pašto lipdukas bei pašto meno dailininko Ričardo Šileikos vieno cento lipdukas ant bibliotekos pastato, o paslapties suteikia dvi taisyklingos skylutės atviruke. Įdomiausia dalis – laisvas ir kūrybiškas tekstas.
Dizainerė Gražina Šimoliūnienė vietoj teksto nupiešė kaligrafinę kompoziciją su 75-mečiu, linkėdama sėkmės. Atvirukų siuntėjai išradingai kūrė tekstus, linkėjimus, juos papildė širdelėmis, piešinukais, lipdėmis, antspaudais ir paspalvino. Bibliotekai linkima smalsių skaitytojų, prasmingų pokalbių ir istorijų, sėkmės ir laimės, nemesti kelio dėl takelio, gyvuoti, įkvėpti ir sujungti, šviesti Šiauliams ir šiauliečiams. Pašto meno atvirukai atkeliavo iš Vilniaus, Kauno, Druskininkų, Panevėžio, Pakruojo, Pasvalio, Alytaus, Šiaulių.
Pasaulinis avangardinis judėjimas, pasiekęs Povilo Višinskio biblioteką, nutiesė tiltus tarp idėjos autoriaus, paštininkų bei siuntėjų ir tapo bibliotekos jubiliejaus kūrybiniu akcentu bei įstaigos istorijos dalimi, rodančia, kad biblioteka yra ne tik knygų saugykla, bet ir gyvas kultūros centras, atviras šiuolaikiniams reiškiniams, menui ir eksperimentams.
Lolita Kivickienė
Kairėje – Albinos Makūnaitės ekslibrisas, skirtas dailininkės vyrui Juozapui Algimantui Krikštopaičiui. Dešinėje – Viktorijos Daniliauskaitės ekslibrisas, skirtas archeologei Rimutei Rimantienei.
Albinos Makūnaitės ir Viktorijos
Daniliauskaitės
ekslibrisai: tarp atminties ir sukakčių
Povilo Višinskio bibliotekos Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde knygos ženklai saugomi ne tik kaip individualūs grafikos kūriniai, bet ir kaip kultūros istorijos liudytojai. Šių metų sukaktys – Albinos Makūnaitės gimimo 100-metis ir Viktorijos Daniliauskaitės 75-erių metų jubiliejus – skatina iš naujo pažvelgti į šių dailininkių kūrybinį palikimą. Skirtingais laikotarpiais sukurtuose jų ekslibrisuose atsiskleidžia ne tik individualus meninis braižas, bet ir kintanti ekslibriso samprata.
Ekslibrisai kaip atminties ženklai
Dailininkė, Valstybinės premijos laureatė Albina Makūnaitė savo darbais paliko ryškų pėdsaką XX a. antrosios pusės lietuvių dailėje. Ji gimė 1926 m. balandžio 1 d. Padainupyje
(Kauno r.), mirė 2001 m. gegužės 26 d. Vilniuje. 1944–1950 m. studijavo Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, įgijo taikomosios grafikos specialybę. Nuo 1954 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos
narė, 1965 m. jai suteiktas nusipelniusios meno veikėjos vardas ir paskirta Valstybinė premija, o nuo 1986 m. ji pripažinta liaudies dailininke. Lietuvoje ir tarptautiniu mastu pripažintos grafikės kūrybinis palikimas pasižymi gausa ir įvairove. Menininkė kūrė lakštinę grafiką (estampus ir kt.), knygų, laikraščių ir žurnalų iliustracijas, plakatus, ekslibrisus. Žinoma, kad ji yra sukūrusi 24 ekslibrisus, atspaustus medžio ir linoleumo raižinio technikomis. Tikėtina, kad pirmuosius knygos ženklus sukūrė 1957 m., jie dedikuoti kino režisieriui Henrikui Šablevičiui. Po keletą darbų sukūrė sau, aktorei Eugenijai Jankutei, žurnalistui Domui Šniukui. 1998 m. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos parodoje „Panevėžio krašto asmenvardiniai knygos ženklai“ eksponuotas režisieriaus Juozo Miltinio ekslibrisas. 2012–2013 m. žurnalistams skirti ekslibrisai rodyti Lietuvos technikos ir Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekose.
Povilo Višinskio bibliotekos Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde saugomi septyni dailininkės sukurti knygos ženklai. Jie atskleidžia ne tik kūrėjos meistriškumą, bet ir artimą, asmenišką santykį su ekslibriso adresatais.
Tarp perduotų kūrinių – darbai, sukurti dailininkės vyrui istorikui Juozapui Algimantui Krikštopaičiui. Linoleumo ir medžio raižiniuose pasirinkti kalnų ir edelveisų motyvai subtiliai užsimena apie jo pomėgį alpinizmui, o įrėžta 1960 metų data siejasi su reikšmingomis alpinistinėmis patirtimis. Ypatingu asmeniškumu išsiskiria šaržuotas ekslibrisas „Algelis“, čia dailininkė pasitelkia humorą ir artimųjų vartotą pravardę, o gimimo data šunelio apykaklėje leidžia spėti, kad kūrinys buvo sukurtas kaip
gimtadienio dovana. Bibliotekos rinkinyje taip pat saugomi ekslibrisai, sukurti šeimos draugams – gydytojui Petrui Tulevičiui ir jo žmonai bei istorikui Algirdui Šidlauskui. Šie nedidelio
formato medžio ir linoleumo raižiniai liudija, kad A. Makūnaitės ekslibrisai yra ne tik grafikos kūriniai, bet ir jautrūs biografinių ryšių, draugystės bei bendrystės ženklai.
Albinos Makūnaitės ekslibrisas, skirtas istorikui Algirdui Šidlauskui.
Nuo tradicijos prie šiuolaikiškumo
Tokie asmeniški A. Makūnaitės darbai leidžia suvokti knygos ženklą kaip artimo ryšio formą ir kartu atveria platesnę šio žanro tradicijos tąsą. Ji neapsiriboja vien XX a. antrosios pusės grafika, bet gyvuoja ir vėlesnių kartų kūrėjų darbuose. Viena ryškiausių šios tąsos liudytojų – grafikė Viktorija Daniliauskaitė, kurios kūryboje knygos ženklas įgauna naujų meninių prasmių ir formų. Dailininkė gimė 1951 m. balandžio 23 d. Jakutske (Rusija) tremtinių šeimoje. 1974 m. baigė grafikos studijas Lietuvos dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).
Pirmąjį ekslibrisą menininkė sukūrė 1971 metais. Rimčiau šiuo žanru susidomėjo dirbdama Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinete, kai susipažino su lietuvių grafikos bei mažosios grafikos fondais. Šio pobūdžio darbai menininkei tapo praktine kūrybine priemone, leidusia prieš imantis estampų lavinti ranką ir susitelkti į patį kūrybos procesą.
V. Daniliauskaitei ekslibrisas pirmiausia siejasi su konkrečiu žmogumi. Kurdama knygos ženklus ji gilinasi į adresato asmenybę, kūrybą, interesus, ieško vaizdinio, kuris būtų atpažįstamas ir prasmingas būtent jam.
Dažnai į šiuos darbus įterpiama humoro, šaržo elementų, tačiau jie visuomet grindžiami asmeniniu santykiu ir pagarba. Knygos ženklai kūrėjai tapo ir bendravimo forma, atvėrusia tarptautinius ryšius bei galimybę dalyvauti tarptautinėse ekslibrisų parodose nuo 1984 metų.
Povilo Višinskio bibliotekai V. Daniliauskaitė padovanojo 204 savo sukurtus ekslibrisus. Tai gausi ir įvairialypė kolekcija, apimanti
Dailininkės Viktorijos Daniliauskaitės ekslibrisas. 1990 m.
Dailininkės Viktorijos Daniliauskaitės ekslibrisas. 2005 m.
daugiau nei keturis dešimtmečius trunkantį kūrybos laikotarpį – nuo XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos iki XXI amžiaus pradžios. Rinkinyje vyrauja linoraižinio technika, tačiau pasitaiko ir oforto darbų. Ekslibrisai sukurti itin plačiam adresatų ratui: šeimos nariams, bičiuliams, dailininkams, rašytojams, mokslininkams, gydytojams, kultūros veikėjams, taip pat bibliotekoms, muziejams, kitoms Lietuvos ir užsienio institucijoms. Reikšmingą kolekcijos dalį sudaro Vilniaus universiteto jubiliejui, jo bibliotekai ir Grafikos kabinetui skirti ekslibrisai. Taip pat dominuoja tarptautiniams adresatams sukurti knygos ženklai, liudijantys autorės aktyvų dalyvavimą tarptautiniame ekslibriso judėjime. Šis rinkinys atskleidžia grafikės ekslibriso sampratą kaip asmenišką, dažnai šmaikštų, bet visuomet su konkrečiu žmogumi ar institucija susietą meno ženklą ir reikšmingai papildo bibliotekos Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondą tiek meniniu, tiek kultūriniu atžvilgiu.
Diana Janušaitė
Dalis Reginos Kvašytės apžvelgtų iš latvių kalbos verstų knygų, saugomų Povilo Višinskio bibliotekos fonduose. Ievos Frišmantės nuotr.
Verstinės latvių knygos Povilo
Višinskio bibliotekos fonduose
Povilo Višinskio bibliotekos (toliau – ŠAVB) turimas iš latvių kalbos verstas knygas aprašyti paskatino dvi priežastys. Pirmoji siejama su Latvija, kur 2025-aisiais minėtas latvių knygos 500 metų jubiliejus (plačiau apie latvių knygų istoriją bei šiai progai skirtus renginius žr.
Kazakėnaitė, 2025). Antroji priežastis – „Aušros alėjos“ 2024 metų numeriuose aprašyti ŠAVB knygų latvių kalba rinkiniai (Kvašytė, 2024a, 2024b). Norėjosi pasižiūrėti, kokia į lietuvių kalbą išversta latvių literatūra prieinama bibliotekos skaitytojams. Nors iš latvių kalbos verstų knygų imtis sudaro tik nedidelę dalį viso ŠAVB knygų fondo, ji gana reikšminga latvių literatūros ir kultūros populiarinimo požiūriu. Toliau atskirai aptariama grožinė ir negrožinė literatūra.
Rašant apie knygas latvių kalba pavyko išsiaiškinti kelis reikšmingus šaltinius, iš kur jos pateko į ŠAVB fondus, o šiuo atveju tikslių šaltinių nenustatyta. Vienoje knygoje – Vilio Lacio „Apysakos“ (1947) – rastas ekslibrisas rodo, kad ji iš Jono Vytauto Nistelio kolekcijos (apie ją plačiau žr. Kasperavičienė, 2015), o kitoje – Dagnijos Dreikos „Vėjo juokas“ (2007) – dedikacija ir kitoje lapo pusėje matomas spaudas liudija, kad ji iš profesoriaus Vytenio Rimkaus bibliotekos (apie tai plačiau žr. Šalavėjienė, 2021). Kai kurios knygos
pažymėtos spaudu PRIVALOMAS EGZEMPLIORIUS. Dviejose 1975 metų knygose (Pavilo Ruozyčio „Ceplis“ ir Janio Rainio „Lyrika“) rastas ekslibrisas ŠIAULIŲ VIEŠOJI BIBLIOTEKA. Tai Vytauto Vincento Timinsko darbas, sukurtas apie 1970 metus.
Vytauto Vincento Timinsko kurtas ekslibrisas (apie 1970 m.), rastas Pavilo Ruozyčio ir Janio Rainio knygose.
Grožinė literatūra
Grožinės literatūros vertimus norėtųsi aptarti pagal jų leidybos laikotarpius: 1) iki 1940 metų; 2) nuo 1941 iki 1989 metų ir 3) po 1990 metų. Pirmosios grupės knygų rasta vos dešimt. Antrosios ir trečiosios grupės knygų skaičius, galima sakyti, apylygis: 128 iki 1990 metų ir 94 po jų. Pastaruoju metu domėjimasis latvių literatūra bei jos vertimas suaktyvėjo, todėl būtent ši imtis turėtų didėti ir toliau. Straipsnyje apžvelgiama situacija iki 2025 metų rudens.
Iki 1940-ųjų išleistų knygų imtyje seniausia ŠAVB yra 11 puslapių apimties „Pirmoji gegužės: socialė drama: pavesta Pirmosios gegužės kvietkeliui“, išleista Lietuvos reikalų komisariato Kultūros ir švietimo skyriaus Voroneže 1918
metais. Jos autorius yra Augustas Zandbergas (knygelės viršelyje A. Sandberg) – gydytojas, 1885 m. baigęs medicinos ir teisės studijas Maskvos universitete ir dirbęs Maskvoje, ten dalyvavo latvių susibūrimuose, vadintuose latvių vakarais (buvo ir jų pirmininkas), o grįžęs į Latviją 1923 m. taip pat dirbo gydytoju (LRB, 2003, 648).
Iš senųjų vertimų ypač įdomus Janio Rainio „Aukso žirgas“, 1925 metais išleistas „Kultūros“ bendrovės Šiauliuose. Vertėjas Borisas Melngailis, žymaus latvių kompozitoriaus Emilio Melngailio brolio sūnus, kilęs iš Pakruojo rajono, Lašmenpamūšio dvaro (Juodytė, 2012). Kaip rašo latvių literatūrologas Janis Zalytis, Borisas Melngailis gavo leidimą versti į lietuvių kalbą Rainio ir Aspazijos kūrinius 1924 metais (tokia informacija pateikta žurnalo „Latvju Grāmata“ 3-iame numeryje) – pirmiausia pasirodysiantys „Juozapas ir jo broliai“ („Jāzeps un viņa brāļi“) ir „Aukso žirgas“ („Zelta zirgs“), kurie iš anksto įtraukti į Nacionalinio Kauno dramos teatro repertuarą, o vėliau ir kiti kūriniai (Zālītis, 2001, 163). Kai jis jas išverčia, abi pjesės pasirodo teatro 1924 metų planuose, tačiau taip ir lieka nepastatytos – dėl finansinių ir kitokių aplinkybių. Kauno teatras net sukuria specialią komisiją „Aukso žirgo“ klausimu, kuri savo galutinėje išvadoje Rainio pjesę pripažįsta menkaverte (ten pat, 166).
Šiauliuose pasirodęs spausdintinis leidinys (antraštiniame puslapyje 1924, ant viršelio 1925 metai) yra vienintelė Rainiui gyvam esant
Janio Rainio „Aukso žirgas“ vertimas, 1925 m. išleistas „Kultūros“ bendrovės Šiauliuose. Vertėjas Borisas Melngailis, žymaus latvių kompozitoriaus Emilio Melngailio brolio sūnus.
(mirė jis 1929 metais) išleista pjesė ir apskritai atskira knyga pasirodęs leidinys Lietuvoje.
Boriso Melngailio dėka Lietuvoje ji buvo pastatyta Šiaulių teatre (ten pat, 167). Kitokio nei minėtos komisijos vertinimo Rainio kūrinys sulaukė Juozo Tumo-Vaižganto recenzijoje, kur vertinamas ir vertimas (citatos kalba netaisyta): „Be galo turininga gamtos veiksnių personifikacija. Ją galima drąsiai gretinti su vokiečių Lohengrinu, Tannháuseriu ir kt., iš kurių padaryta libretai garsiausioms pasaulyje operoms. J. Rainis latvių ar ne latvių pasaką dramatizavo dideliu talentu ir kilniausia tendencija padaryti skaitantiems auklėjamos, dorinamos įtakos. <...> [R]etai pasitaiko tokiuo pasigėrėjimu skaityti dramatizuotas dalykėlis. Šita knyga turi būti daugely egzempliorių moksleivių knygynuose. Vertimo kalba gera, gramatinga“ (Tumas-Vaižgantas, 2004). Borisas Melngailis ge-
rai mokėjo lietuvių kalbą ir ne tik vertė iš latvių kalbos, bet ir pats rašė eilėraščius. „Anot poeto Stasio Santvaro, Boriso Melngailio amžininko ir gero bičiulio, „tai buvo talentingas žmogus, neabejotinai turėjęs poetinės kūrybos dovaną. Kaip poetas nutilo per anksti. Nesvarbu nūdien kam – latviams ar mums, tačiau yra gyvas nuostolis tas visom spalvom nepasireiškęs Boriso poetinis talentas“ (Juodytė, 2012).
Nelabai aiškus leidinys yra keturių veiksmų komedija „Inteligentai arba Parinktieji žmonės“, išleistas 1920 metais Vilniuje. Knygoje nėra nei autoriaus, nei nuorodos, kad čia vertimas iš latvių kalbos, tačiau bibliotekos sudarytame sąraše įrašyta pavardė D. Švenkis. Tai turėtų būti iš Jelgavos kilęs aktoriaus, dramaturgo ir vertėjo Davido Švenkio (latviškai Dāvids Švenķis, kitur Šveņķis, 1869–1898) pjesės „Smalki ļaudis“ (1894) vertimas (LRB 2003, 586).
Kiti ŠAVB senieji leidiniai pasirodė ketvirtajame dešimtmetyje. Vienas jų – mažai žinomo latvių autoriaus Hugo Teodoro Krūminio (viršelyje – H. Krūminis) dviejų veiksmų komedija „Eksportinis sviestas ir meilė“ (1936), parašyta 1932 metais (LRB 2003, 323). Beje, iš bendros bibliografijos matyti, kad į lietuvių kalbą išversti dar keli jo kūriniai, tik ŠAVB tų knygų nėra.
Visos kitos verstinės knygos yra dabar pripažintų latvių klasikų kūriniai. Į rinkinį „Mokytojai“ (1934) tarp penkių įvairių tautų rašytojų apysakų pateko latvio Karlio Skalbės „Mokytojas Albertinis“. Rūdolfo Blaumanio drama „Indranai“ pasirodė 1931 metais Kaune, o jo trijų veiksmų vaidinimas iš liaudies gyvenimo, kaip įvardyta viršelyje, „Piktoji dvasia“ – 1933 metais Rygoje (VLE). 1938 metais išėjo Janio Akuraterio „De-
ganti sala“. Tais pačiais metais Lietuvoje dar išleistos Rainio pjesė „Pūsk, vėjeli!“ (vertėjas Kostas Korsakas) ir Karlio Skalbės pasakų rinkinys „Aukso obelis“ (vertėja Ona Borutienė).
Pastebėtina, kad esama senųjų vertimų, kurie vėliau išleisti pakartotinai, pavyzdžiui, Karlio Skalbės „Aukso obelis“ (1997), arba jau kitų vertėjų išversti tekstai – Rainio „Aukso žirgas“ (1964), kurį išvertė Eugenijus Matuzevičius (apie tai plačiau žr. Gaižūns, 2008).
Karlio Skalbės „Aukso obelis“ senasis (1938 m.) ir naujasis (1997 m.) leidimai.
Biblioteka turi tik dalį iki 1940 metų išverstų latvių autorių knygų, bendrojoje bibliografijoje tokių rasta daugiau, kai kurios iš jų pasirodė užsienyje.
Antrosios grupės (1941–1989 m.) imtį ŠAVB iš viso sudaro 128 grožinės knygos, įskaitant rinkinius, į kuriuos įtraukta po vieną latvių autorių kūrinį: „Pjesės vaikams“ (Zentos Ėrglės „Mikas ir Maris Tinginijoje“, 1964), „Pjesės moksleiviams“ (Zentos Ėrglės „Nevykėlis“, 1967), „Pjesės moksleiviams“ (Anos Saksės „Voverių šile“, 1968) ir „Teateina visi pas mane“ (pasirinktas Harijo Gulbio pjesės pavadinimas, 1973). Biblioteka taip pat turi kelis latvių kūrinių rinkinius, kurių vertimai yra
kolektyvinis darbas: proza „Naujoji Latvija“ (1948) ir „Žaliosios iliuzijų burės“ (1983) bei poezija „Varpai“ (1968) ir „Mes atėjome į šį pasaulį“ (1983). Tik rinkinį „Mūza ateina nuo Dauguvos“ (1963) išvertė Kostas Korsakas. Pastebėta, kad pagal žanrus vertėjų susidomėjimo tuo metu sulaukė ir proza, ir poezija, ir dramos. Buvo verčiami populiarūs ano meto latvių rašytojų kūriniai – ŠAVB turi aštuonias Andrejo Upyčio knygas (jų vertėjai Jonas Kabelka, Laimonas Tapinas, Dominykas Urba, Aleksandras Žirgulys) ir net trylika Vilio Lacio knygų. Produktyviausias šio autoriaus kūrinių vertėjas Aleksandras Žirgulys išvertė net penkias knygas, o dvi iš jų sulaukė kelių leidimų: romanai „Žvejo sūnus“ net keturių, o „Zytarų šeima“ –dviejų. Beje, vieno Vilio Lacio romanų – „Audra“ – pirmąją ir antrąją (1951) bei penktąją ir šeštąją dalis (1952) vertė šiaulietis pedagogas Jonas Adomaitis. Iš žinomesnių rašytojų, kurių knygos prieinamos ŠAVB skaitytojams, minėtini Janis Jaunsudrabinis, Rūdolfas Blaumanis, Ernestas Birzniekas-Upytis, Albertas Belas, Andrejis Dripė, Zigmundas Skujinis, Dagnija Zigmontė. Esama latvių klasikų Rainio ir Aleksandro Čako poezijos knygų vertimų, taip pat žymiausių ano meto latvių poetų kūrinių vertimų, pasirodžiusių leidyklos „Vaga“ serijoje „Žvaigždynas“: Ojaro Vaciečio „Alsavimas“ (1976), Imanto Zieduonio „Skrajūnas akmuo“ (1983), Mario Čaklajo „Spūsties valanda“ (1987).
Populiarios tarp vertėjų yra ir latvių liaudies, ir literatūrinės pasakos, kurių autoriai Karlis Skalbė ir Ana Saksė. Jos „Pasakų apie gėles“ pirmasis leidimas išėjo 1969 metais, vėliau, jau trečiuoju laikotarpiu, pasirodė dar du leidimai; tik naujausio iš jų, 2014 metų leidinio, ŠAVB ne-
rasta. Dalies pasakų adresatas – vaikai ir jaunimas. Jiems skirta ir daugiau vertimų. Tai žymių latvių vaikų rašytojų Margaritos Starastės (ji ir savo kūrinių iliustruotoja), Zentos Ėrglės, Laimuonio Vaczemnieko ir kt. kūriniai.
Tarp latvių rašytojų esama kontroversiškų asmenybių, todėl Latvijoje, panašiai kaip ir Lietuvoje, pastaruoju metu pakito požiūris, pavyzdžiui, į Andrejį Upytį, Vilį Lacį, Aną Saksę bei jų kūrybą, iš viešųjų erdvių šalinami paminklai ir pan., tačiau verstinės grožinės literatūros vaizdas chronologiniu principu be jų knygų neįsivaizduojamas.
Trečiosios grupės (1990–2025) knygos išsamiai aprašytos nuo nepriklausomybės pradžios iki 2012 metų, kai jų bendrą bibliografiją sudarė 58 knygos (Kvašytė, 2014). Nuo to laiko vertimų sparčiai padaugėjo. Tai matyti ir ŠAVB, kur šiam laikotarpiui priskirtinos 94 iš latvių kalbos išverstos knygos, o maždaug pusė iš jų, 52, pasirodė po 2012-ųjų.
Pirmiausia norėtųsi išskirti antologijas, kurios leidžia susidaryti išsamesnį bei įvairesnį latvių poezijos vaizdą: „Pavasaris bus kaip visuomet“ (sudarytoja Erika Drungytė, 2012), „Rutulinis žaibas į sielą“ (sudarytojas Arvydas Valionis, 2019) ir naujausias vaikų poezijos rinkinys „Tirpsta diena kaip ledai“ (sudarytojas bei daugumos eilėraščių vertėjas Audrius Musteikis, 2023).
Pagal žanrus dominuoja proza, o kitaip nei sovietmečiu, beveik neverčiamos dramos. Per šį laiką pasirodė tik Rainio rinkinys „Poezija. Dramos“ (1998) ir Maros Zalytės pjesė „Margarita“ (2005). ŠAVB turi po tris Ingos Abelės ir Laimos Muktupavelos romanus: pirmosios „Ugnis nepabudins“ (2007), „Žilvičių smūtkelis“ (2016) ir „Potvynis“ (2023), o
antrosios „Pievagrybių testamentas“ (2003), „Kilpa“ (2006) ir „Kambarys“ (dabar autorės pavardė Kota, 2020), po du Maros Zalytės romanus – „Penki pirštai“ (2016) bei „Rojaus paukščiai“ (2021) ir Arno Jundzės „Raudonasis gyvsidabris“ (2019) bei „Dulkės smėlio laikrodyje“ (2023), taip pat kelis 2021 metais išleistus kriminalinius romanus: Nilo Sakso ir Jurgio Liepnieko „Mirtis – tai ne pabaiga“ bei Aldžio Bukšo „Broliai“. Tarp šio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžios vertimų iš latvių kalbos
norėtųsi išskirti tiek klasikos, tiek šiuolaikinės prozos knygas: Mario Bėrzinio „Švino skonis“ (2021), Andrio Kalnuozuolo „Mane vadina Kalendorium“ (2022), Anos Brigaderės „Dievas, gamta, darbas“ (2023), Anos Auzinios „Buveinė: Terezės dienoraštis“ (2025), taip pat reikšmingus poezijos vertimus – Imanto Zieduonio „Epifanijos“ (2021) ir Montos Kromos „Lūpos. Tu. Lūpos. Aš“ (2023).
Grožinei literatūrai priskirtinos esė, dienoraščiai ir prisiminimai – keturios dvasininko ir rašytojo Jurio Rubenio esė knygos (bendraautoris iliustruotojas Maris Subačas), „Meilės poros Zentos Maurinios akimis“ (2013), Zentos Maurinios „Tremties tragizmas: Švedijos dienoraščiai“ (2007) ir režisieriaus Alvjo Hermanio „Dienoraštis: 2015/2016“ (2018), Valentinos Freimanės prisiminimai „Sudiev, Atlantida!“ (2015). Be to, ŠAVB rastos ir dvi specifinės knygos: dvikalbė – romų ir lietuvių – Eriko Adamsono „Čhajori Ringla. Čigonaitė Ringla“, išleista Panevėžio vaikų dienos užimtumo centro (romų ir lietuvių kalbų tekstas Vidos Beinartienės, 2014) ir „Baltasis lokiukas: pasakų knyga vaikams apie maisto gaminimą“, kurios idėjos ir iliustracijų autorė yra Mara Viška, pasakos
autorius Uldis Daugavinis, o receptų – virtuvės šefas Martinis Sirmajis (latviškai Mārtiņš Sirmais) (vertė Veronika Adamonytė, 2018).
Vertimų tikslinė auditorija daugiausia yra suaugusieji skaitytojai, vis dėlto pastaruoju metu ypač padaugėjo vaikams skirtų leidinių. Vien pasakų įvairaus amžiaus vaikams rastos šešios knygos, taip pat yra literatūrinių pasakų vertimų: Margaritos Starastės „Stebuklai žaliam darže“ (1998), Imanto Zieduonio „Spalvotosios pasakos“ (2006), Jurio Zvirgzdinio „Tobijo paistalai“ (2006) ir „Liūto riaumojimas“ (2016).
Iš naujausių vertimų vaikams ir jaunimui ŠAVB turi dvi Zandos Zustos knygas apie Ūkę Pūkę (2018, 2020), Agnesės Vanagos „Plastikinius chuliganus“ (2022) ir jos kartu su Ana Vaivare sukurtus „Širdukus“ (2024), Lauros Vinogradovos „Tėtį ir šunį“ (2023), Agnesės Melecės „Kioską“ (2024).
Pastebėta, kad kalbamuoju laikotarpiu po du kartus – turbūt dėl jų didelio populiarumo –išleisti Andrejo Miglos ir Valdžio Rūmnieko „Kuršių vikingai“ (vertė Dzintra Elga Irbytė, 2007, 2008) ir Nuoros Ikstenos romanas „Motinos pienas“ (vertė Laura Laurušaitė, 2019, 2024).
Būtina paminėti dvikalbius leidinius ir išskirti tuos, kurių autoriai yra latvių poetai, o greta tekstų originalo kalba pateikti poezijos vertimai į lietuvių kalbą. Šios knygos neįskaičiuotos į tiriamąją imtį, nes buvo priskirtos knygoms latvių kalba. Iš viso ŠAVB rastos šešios tokios knygos, o jų autoriai – Uldis Bėrzinis (1997), Knutas Skujeniekas (2004), Janis Rokpelnis (2005), Juris Kronbergas (2008), Hermanis Margeris Majevskis (2022) ir Karlis Vėrdinis (2022).
Negrožinė literatūra
Povilo Višinskio bibliotekos fonduose esa-
ma ne tik iš latvių kalbos verstų grožinių knygų, bet ir apibendrintai negrožine literatūra pavadintų vertimų – tiek mokomųjų ir mokslinių, tiek pažintinių bei patarimų literatūros.
Laikantis to paties chronologinio principo, kaip buvo aptarti grožiniai vertimai, išsiaiškinta, kad vienintelė seniausia knyga yra profesoriaus Reinholdo Putninio „Apie geografijos uždavinius“ (1933), rastos penkios sovietmečiu išleistos knygos, o daugiausia – net 54 knygos išleistos nepriklausomybės metais.
Iš mokslinių bei mokomųjų knygų reikšmingiausiais vertimais laikytini dvitomė „Mitologijos enciklopedija“ (1997, 1999), žymaus latvių kalbininko, tautosakininko, etnografo bei mitologo Pėterio Šmito „Latvių mitologija“ (2004) ir Valdžio Celmo „Baltų raštai ir ženklai: baltų pasaulio modelis: struktūra, vaizdiniai, simboliai“ (2010), taip pat filosofijos ir etikos knygos – Maros Rubenės „Dabarties filosofija: iš Esaties į esatį“ (2001) ir Augusto Milto paskaitų kursas „Kas yra etika?“ (2001).
Dėmesio verti kelių istorijos knygų – tiek studijų, tiek prisiminimų – vertimai: Ilgvaro Butulio, Antonijaus Zundos „Latvijos istorija“ (2020), Uldžio Gėrmanio „Latvių tautos nutikimai“ (1998), Visvaldžio Lacio „Latvių legionas: mano kariškas kelias“ (2019) ir visų trijų Baltijos šalių istorikų sudarytas straipsnių rinkinys „Persitvarkymo Pabaltijyje motyvai“ (1989). Meno krypties leidiniams priskirtinos Boriso Avrameco ir Valdžio Muktupavelo mokymo priemonė „Pasaulio muzika“ (2000), taip pat Raimondos Strodės sudarytos knygos apie Leonardą da Vinčį (2005) ir Mikelandželą Buonarotį (2006), kurias išleido leidykla „Magilė“ Panevėžyje (vertė Renata Zajančkauskaitė),
baleto primarijaus Mario Liepos prisiminimų knyga „Aš noriu šokti šimtą metų“ (2003).
Gausus žiniuonės, naturopatės ir valiologės, kaip ji save vadina, Ilzės Jansonės knygų lietuvių kalba ŠAVB rinkinys – net 13. Kadangi autorė ne kartą yra skaičiusi paskaitas ir turėjusi ne vieną susitikimą Šiauliuose, tikėtina, kad knygas bibliotekai padovanojo pati autorė. Beje, ji jas ir leidžia, tik nė vienoje iš jų neaptikta vertėjo ar vertėjos pavardės. Dvasiniam tobulėjimui bei asmenybės pažinimui skirtos dar kelios iš latvių kalbos verstos knygos.
Gausi įvairiausių patarimų knygų imtis: nuo namų ūkio tvarkymo, maisto gaminimo, augalų priežiūros, sveikatos palaikymo ir pan.: „Auksinė namų knyga: praktiški ir vertingi namų ūkio patarimai“ (2011), „Bičių produktų gydomosios ypatybės. Medaus valgiai“ (1993), „Augalai sveikatinimui“ (2013), „Sena gera virtuvė: 1550 paprastų receptų“ (2007, 2008), „Kavos knyga“ (2001). Naujausias vertimas –„Didžioji Lietuvos grybų knyga“ (2023).
Vaikams (nors nebūtinai tik jiems) skirtos knygos: „100 rudens darbelių“ (2010) ir „100 žiemos darbelių“ (2010, net du leidimai), taip pat „Žvaigždės tavam lange: darbeliai iš popieriaus“ (2001) ir „Rankų darbo gėlytės“ (2011). ŠAVB yra keli fotografijų albumai su 32 nuotraukomis (įdomu, kad kiekviename iš jų tiek pat) iš serijos „Pasaulis ir aš“, tarp kurių autorių yra latviai Andris Eglytis ir Maris Lielkalnas: „Mažyliai“ (1999), „Naminiai gyvūnai“ (1999) ir „Žvėrys zoologijos sode“ (1999), o tekstus vertė Nida Norkūnienė.
Apibendrinimas
Susidomėjimas latvių literatūra bei jos vertimas Lietuvoje stiprėja, tai reiškia, kad pasiro-
dys daugiau verstinių knygų, kurios papildys ir ŠAVB, o ši apžvalga fiksuoja situaciją 2025 metų rudenį. Latvių grožinės literatūros vertimų į lietuvių kalbą rasta 232 knygos, o negrožinės literatūros vertimų – 60, taigi iš viso ŠAVB turi beveik 300 iš latvių kalbos verstų knygų.
Už pagalbą dėkoju Laurai Vladykienei, Nijolei Prakapienei ir kitoms ŠAVB darbuotojoms, o už suteiktą informaciją apie ekslibrisą – dailininkei ir ekslibrisų žinovei Lolitai Brazai.
Literatūra
Gaižūns S. Latviešu literatūra Lietuvā. Latvieši, igauņi un lietuvieši: literārie un kultūras kontakti. Rīga: LU Literatūras, folkloras un mākslas institūts, 2008, 950.–1026. lpp.
Juodytė G. Menininkų globėjas – latvis iš Lašmenpamūšio. Šiaulių kraštas, 2012, liepos 27.
Kasparavičienė N. Jono Vytauto Nistelio knygų kolekcija Šiauliuose. Knygotyra, 2015, nr. 65, p. 233–238.
Kazakėnaitė E. Latvių knygai – 500. Gimtoji kalba, 2025, nr. 8, p. 3–7.
Kvašytė R. Latvių grožinė literatūra lietuviškai (1990–2012 m.). Acta humanitarica universitatis Saulensis. Tekstų skaitymai. Sudarė Vytautas Bikulčius ir Džiuljeta Maskuliūnienė, 2014, nr. 18, p. 81–107.
Kvašytė R. Knygos latvių kalba bibliotekos fonduose: grožinė literatūra. Aušros alėja, 2024(a), nr. 16, p. 25–30.
Kvašytė R. Knygos latvių kalba bibliotekos fonduose: negrožinė literatūra. Aušros alėja, 2024(b), nr. 17, p. 22–29.
LRB – Latviešu rakstniecība biogrāfijās. Rīga: Zinātne, 2003.
NE – Nacionālā enciklopēdija.
Šalavėjienė A. Profesoriaus Vytenio Rimkaus archyvas bibliotekoje. Aušros alėja, 2021, nr. 11, p. 27–31.
Tumas-Vaižgantas J. Recenzijos. Parengė Jonas Šlekys. Metai, 2004, nr. 1, p. 130–139.
VLE – Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/straipsnis/rudolfs-blaumanis/>
Zālītis J. Raiņa tulkotājs Boriss Melngailis. Rainis radošo meklējumu spogulī. Literatūrzinātnisku rakstu krājums. Sast. Gundega Grīnuma. Rīga: Zinātne, 2001, 162.–168. lpp.
Doc. dr. Regina Kvašytė
NAUJI LEIDINIAI
Sensoriniams skaitymams skirtas grožinių istorijų rinkinys „Pagalba meškinui ir kitos istorijos“ išleistas lietuvių, slovėnų, portugalų ir ukrainiečių kalbomis, o elektroninis variantas – anglų kalba. Ninos Medved nuotr.
Kaip gimsta pojūčiais paremta literatūra
vaikams
2026 m. vasarį Vilniaus knygų mugėje skaitytojams buvo pristatytas išskirtinis Povilo Višinskio bibliotekos leidinys – grožinių istorijų rinkinys „Pagalba meškinui ir kitos istorijos“. Tai inovatyvi specialiai sensoriniams skaitymams sukurta knyga, mažiesiems skaitytojams siūlanti kitokį santykį su tekstu – istorijos čia ne tik skaitomos, bet ir patiriamos įvairiais pojūčiais. Vos pasirodęs leidinys sulaukė didelio susidomėjimo ir buvo įvertintas – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros centras jį išrinko mėnesio knyga.
Leidinys parengtas įgyvendinant tarptautinį projektą „Išlaisvinti herojai: sensorinių skaitymų programos įgyvendinimas Europos viešosiose bibliotekose“, kurio tikslas – plėtoti įtraukią skaitymo kultūrą ir kurti naujus būdus, leidžiančius literatūrą padaryti prieinamą visiems vaikams. Knyga atspindi platesnį požiūrį į skaitymą: čia svarbus ne tik tekstas, bet ir garsas, judesys, lytėjimas ar net kvapas. Taip skaitymas tampa visapusiška patirtimi, leidžiančia į istorijas įsitraukti kitaip, ypač tiems vaikams, kuriems tradiciniai skaitymo būdai gali būti sudėtingesni.
Idėja sukurti tokį leidinį kilo iš praktinės patirties. Projekto vadovė Urtė Šulskienė atkreipia dėmesį, kad bibliotekose vis dažniau rengiami sensoriniai skaitymai – interaktyvūs užsiėmimai, kuriuose istorijos pasakojamos pasitelkiant įvairius pojūčius. Tačiau tokiems skaitymams tinkamų tekstų trūksta, todėl bibliotekininkai dažnai yra priversti patys adaptuoti turimą literatūrą. Būtent tai paskatino kurti istorijas, kurios nuo pat pradžių būtų pritaikytos šiam formatui.
Leidinio kūrimas peržengė vienos šalies ribas ir tapo tarptautiniu bendradarbiavimo projektu. Prie knygos dirbo Lietuvos, Portugalijos, Slovėnijos ir Ukrainos kūrėjai.
Rašytojai ir iliustruotojai buvo sujungti į tarptautinius kūrybinius duetus, todėl kiekviena istorija tapo skirtingų kultūrinių patirčių susitikimu.
Vienas iš leidinio „Pagalba meškinui ir kitos istorijos“ puslapių. Teksto autorė – slovėnų rašytoja Majda Koren. Iliustruotoja – lietuvių dailininkė Greta Alice.
Apie projektą „Išlaisvinti herojai: sensorinių skaitymų programos įgyvendinimas Europos viešosiose bibliotekose“ rašė Flemišo bibliotekų, archyvų ir dokumentacijos asociacija (VVBAD), užtikrinanti prieigą prie informacijos ir žinių, kurios yra būtinos įtraukiai visuomenei.
Kūrybinis procesas dažnai prasidėdavo nuotoliniuose susitikimuose, o spontaniškas bendradarbiavimas leido atsirasti netikėtiems meniniams sprendiniams. Lietuvai projekte atstovavo rašytojai Evelina Daciūtė, Virgis Šidlauskas ir Ignė Zarambaitė, iliustruotojos Greta Alice, Marija Smirnovaitė ir Raimonda Nabažienė.
Knygoje publikuojama dvylika istorijų, kuriose atsiskleidžia įvairūs personažai ir jų patirtys. Pirmojoje istorijoje pasakojama apie meškiną, kuris susižeidęs vis tiek nori susitvarkyti savarankiškai – taip subtiliai kalbama apie orumą, savivertę ir vidinę stiprybę. Kitoje istorijoje šunytė Dafnė leidžiasi ieškoti prarastos uodegos, sutinka įvairius gyvūnus ir galiausiai atranda savąją – ši istorija primena apie savitumo priėmimą.
Dalis leidinio kūrybinės grupės Vilniaus knygų mugėje, kur knyga pirmą kartą pristatyta visuomenei. 2026 m. vasaris. Monikos Vincevičės nuotr.
Be šių veikėjų, skaitytojai sutinka ir kitų personažų: mergaitę, svajojančią apie skirtingas profesijas, kurmį, praradusį akinius, spalvų neatpažįstantį chameleoną, mergaitę, gebančią nuraminti žirgą, ar liūtuką, kuris išmoksta vertinti netikėtas dovanas. Visos istorijos vienaip ar kitaip kalba apie draugystę, empatiją, drąsą ir gebėjimą suprasti save bei kitus.
Svarbus vaidmuo tenka ir kalbai – ji kuriama taip, kad būtų gyva, ritminga ir žadinanti pojūčius. Pasakojimuose gausu ištiktukų, pasikartojimų ir garsinių elementų, kurie padeda kurti emocinį ryšį su istorija. Tokia kalba leidžia skaitytojams ne tik suprasti tekstą, bet ir jį išgyventi.
Ne mažiau reikšmingas ir vizualinis knygos sprendinys. Iliustracijos kuriamos taip, kad būtų aiškios, lengvai suprantamos ir neperkrautos detalių. Dizainas orientuotas į patogumą ir saugumą, kad knyga taptų jaukia ir prieinama pažinimo erdve kiekvienam skaitytojui.
Knyga išleista keliomis kalbomis – lietuvių, slovėnų, portugalų ir ukrainiečių, o skaitmeninė versija prieinama ir anglų kalba.
Kartu parengti ir sensorinių skaitymų scenarijai bei metodinė medžiaga, skirta pedagogams, bibliotekininkams ir tėvams.
Nors tiražas nėra didelis, susidomėjimas leidiniu rodo jo poreikį – partneriai užsienyje jau svarsto apie papildomus leidimus.
Projektas apima ir daugiau veiklų: organizuoti tarptautiniai mokymai bibliotekų specialistams, partnerių institucijos aprūpintos sensorinėmis priemonėmis, bibliotekoms sukurtos socialinės istorijos, padedančios vaikams geriau susipažinti su bibliotekos aplinka. 2027 metų pradžioje Šiauliuose planuojama surengti baigiamąją konferenciją, kurioje bus pristatyti projekto rezultatai ir aptartos tolesnės kryptys. Šis projektas atskleidžia bibliotekų vaidmens visuomenėje pokytį. Šiuolaikinė biblioteka tampa ne tik knygų saugojimo vieta, bet ir bendruomenės erdve, kurioje skatinamas socialinis įsitraukimas, empatija ir kūrybiškumas. Tokie projektai prisideda prie socialinės atskirties mažinimo ir suteikia galimybę skaityti tiems vaikams, kuriems tradicinė literatūra sunkiau prieinama. Sensoriniai skaitymai gali turėti ir terapinę reikšmę – jie ypač svarbūs vaikams, patiriantiems emocinių ar psichologinių iššūkių. Todėl tokie projektai įgyja dar didesnę vertę platesniame socialiniame kontekste.
„Pagalba meškinui ir kitos istorijos“ tampa simboliniu įtraukties ir atvirumo pavyzdžiu. Šis leidinys kviečia ne tik skaityti, bet ir patirti, atrasti bei suprasti – tiek save, tiek kitus.
Projektą finansuoja Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“ ir Lietuvos kultūros institutas.
Tomas Pauliuščenka
Povilo Višinskio bibliotekos delegacija prie regioninės Andalūzijos bibliotekos Granadoje. Bibliotekos archyvo nuotr.
Idėjų medžioklėje: kaip Povilo
Višinskio biblioteka kuria ryšius
Europoje
2025–2026 metais Šiaulių Povilo Višinskio bibliotekos specialistai dalyvavo „Erasmus+“ jaunimo srities akreditacijos mobilumuose Islandijoje, Airijoje ir Ispanijoje. Šios profesinės išvykos tapo galimybe iš arti pamatyti, kaip įvairiuose Europos regionuose bibliotekos kuria santykį su savo bendruomenėmis, kaip jos dirba su jaunimu, kaip jaunuolius skatina skaityti ir kaip įprasmina savo vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje. Ne mažiau svarbus šių kelionių tikslas buvo gyvas susitikimas su kolegomis, ryšių mezgimas, pasitikėjimo kūrimas ir galimų bendradarbiavimo krypčių aptarimas – juk tikrasis tarptautiškumas prasideda ne dokumentuose, o pokalbyje, bendroje refleksijoje ir iš abipusio smalsumo.
Biblioteka kaip įtraukties ir patirties erdvė: Airijos ir Islandijos pamokos
Kiekviena iš aplankytų šalių atvėrė savitą bibliotekos sampratą, tačiau visose ryškėjo ir bendros tendencijos. Šiuolaikinė biblioteka vis rečiau apsiriboja tradicine informacijos ar leidinių skolinimo funkcija. Ji tampa bendruomenės susitikimo vieta, kultūrinio dialogo erdve, socialinės įtraukties platforma ir kūrybinio dalyvavimo centru. O skaitymas šioje platesnėje bibliotekos sampratoje vis dažniau suvokiamas ne kaip individualus, tylus ir uždaras veiksmas, bet kaip santykį kuriantis procesas –kaip pretekstas susitikti, diskutuoti, dalintis, reflektuoti, augti kartu.
Ypač ryškiai ši tendencija atsiskleidė Airijoje. Vizito metu buvo aplankytos šešios Airijos viešosios miestų ir regionų bibliotekos: Dublino, Kilkenio, Korko miesto ir Korko regiono, Kilarnio ir Galvėjaus. Airijos bibliotekos paliko itin stiprų įspūdį savo natūralia, ne deklaratyvia, o kasdienėje praktikoje giliai įsišaknijusia įtrauktimi. Čia labai aiškiai matyti, kad biblioteka suvokiama kaip erdvė visiems: vaikams, jaunimui, suaugusiesiems, žmonėms su negalia, neurodiversiškiems lankytojams, migrantams, šeimoms, vienišiems bendruomenės nariams. Įtrauktis čia nėra atskiras projektinis priedas ar „papildoma paslauga“ – ji yra pati bibliotekos veikimo logika.
Viena stipriausių patirčių Airijoje buvo pažintis su technologiniais ir sensoriniais sprendiniais, skirtais lankytojų gerovei. Dublino bibliotekoje gerą įspūdį paliko vadinamoji sensorinė kapsulė – „Sensory cube“ arba „Cubbie“, kuri identifikuoja žmogaus nuotaiką, lūkesčius ir poreikius bei individualiai parenka
Dublino bibliotekose lankytojai gali naudotis „Cubbie“ paslauga – nusiraminti, dėmesiui sutelkti ar tiesiog atsipalaiduoti. Bibliotekos archyvo nuotr.
penkių, dešimties arba penkiolikos minučių sensorinę programą, jungiančią garsą ir vaizdą. Šis sprendinys žavi ne vien savo technologiniu naujumu, bet ir pačia nuostata: biblioteka rūpinasi ne tik žmogaus informaciniu ar kultūriniu poreikiu, bet ir jo emocine būsena, savijauta, galimybe bent trumpam atsitraukti nuo per didelės stimuliacijos, nusiraminti, pasijusti saugiai.
Bene labiausiai įkvepianti Airijos patirties dalis buvo „Growing Imaginations“ programa, išsamiai pristatyta Korko miesto centrinėje bibliotekoje. Ši programa ypač svarbi dėl to, kad iš esmės praplečia mūsų supratimą apie skaitymą ir literatūrą.
„Growing Imaginations“ skirta jaunimui ir suaugusiesiems, turintiems įvairių mentalinių
ar kognityvinių sutrikimų. Programos metu profesionalūs rašytojai kuria specializuotus tekstus, kurių kalbinė sandara, semantika, siužeto dinamika ir emocinis turinys yra pritaikyti būtent šiai auditorijai. Tai labai subtilus ir jautrus darbas, nes čia ieškoma aukso vidurio tarp dviejų kraštutinumų: viena vertus, šiems skaitytojams netinka sudėtinga, tradicinė suaugusiųjų literatūra, kita vertus, vaikų literatūra jiems taip pat nėra adekvati, nes gali būti pernelyg infantili. Airijos kolegos šį uždavinį sprendžia ne supaprastindami literatūrą, o kurdami naują, orią ir pagarbią jos formą.
Dar svarbiau tai, kad „Growing Imaginations“ nėra vien tekstų pritaikymo programa. Tai bendros kūrybos procesas. Patys suaugusieji dalyvauja kuriant siužetus, prisideda savo patirtimis, nuojautomis, emocijomis, o vėliau tekstai papildomi atmosferinėmis ir sensorinėmis priemonėmis, kurios padeda juos išgyventi ne tik intelektualiai, bet ir pojūčiais. Taip skaitymas tampa ne vartojimu, o dalyvavimu, ne užduotimi, o patirtimi. Ši iniciatyva ypač vertinga ir mūsų bibliotekų kontekste, nes ji atveria labai svarbią diskusiją apie tai, kaip literatūra gali pasiekti tuos skaitytojus, kurie dažnai lieka tarp kategorijų – jau nebe vaikus, bet dar negalinčius visapusiškai dalyvauti įprastoje suaugusiųjų skaitymo kultūroje.
Airijos bibliotekose taip pat labai stipri klubinė veikla. Muzikos, mezgimo, komiksų, mamų su vaikais, imigrantų ir kiti klubai čia nėra tik papildomi renginiai kalendoriuje. Jie atlieka kur kas svarbesnę paskirtį – padeda žmonėms atrasti biblioteką kaip atvirą, nehierarchinę, svetingą erdvę, kur galima ne tik
ateiti pasiimti knygos, bet ir būti, priklausyti, susitikti. Taip skaitymas ir kultūrinis dalyvavimas siejami su bendruomenės telkimu, o biblioteka tampa socialinio audinio dalimi. Įdomu ir tai, kad Airijos bibliotekose pristatytos ir konkrečios priemonės neurodiversiškiems vaikams, pavyzdžiui, specialiai literatūriniams tekstams transliuoti pritaikyta interaktyvi garso kolonėlė Kilkenio bibliotekoje. Tai rodo, kad biblioteka čia nuosekliai galvoja ne vien apie turinį, bet ir apie jo prieinamumą skirtingiems vartotojams.
Islandijoje bibliotekos atsiskleidė kitu, bet ne mažiau įdomiu kampu. Čia ypač ryškus bendruomeniškumo, vietos tapatybės ir lankstaus prisitaikymo prie auditorijų poreikių derinys. Reikjaviko bibliotekų sistema, kurią sudaro aštuonios bendroje sistemoje veikiančios bibliotekos, pasirodė kaip gerai apgalvotas decentralizuoto veikimo modelis: kiekviena biblioteka turi savitą pobūdį, savo auditoriją ir savo kryptį, tačiau kartu išlaiko sisteminį vientisumą. Pavyzdžiui, Grofino biblioteka labiau orientuota į miesto centrą, menininkus ir turistus, o Gerdubergo biblioteka glaudžiau dirba su šeimomis ir daugiakultūrėmis bendruomenėmis. Toks modelis įdomus tuo, kad jis leidžia bibliotekai būti ne abstrakčiai „visiems“, o labai konkrečiai saviems – jautriai atsiliepti į vietos bendruomenės veidą, jos kasdienybę ir poreikius.
Islandijos bibliotekose dėmesį patraukė platus paslaugų spektras jaunimui ir bendruomenei. Čia bibliotekos siūlo kūrybines dirbtuves, tinklalaidžių studijas, interaktyvias skaitymo skatinimo programas, organizuoja atviras diskusijas, koncertus, įvairių interesų
klubus. Ši veiklų įvairovė rodo, kad biblioteka Islandijoje suvokiama kaip daugiafunkcė kultūrinė platforma, kurioje skaitymas egzistuoja greta kūrybos, meno, technologijų ir socialinio dalyvavimo.
Ypač įdomi pasirodė meno kūrinių skolinimo praktika. Galimybė skolintis paveikslus į namus trims mėnesiams iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti netikėta, tačiau iš tiesų ji labai nuosekliai atitinka šiuolaikinės bibliotekos sampratą.
Tokia paslauga mažina kultūros prieinamumo barjerus, leidžia menui ateiti į žmogaus kasdienybę ir stiprina bibliotekos ryšį su kitais kultūros laukais. Lietuvoje ši praktika kol kas nėra paplitusi, tačiau Islandijos pavyzdys rodo, kaip biblioteka gali tapti ne tik literatūros, bet ir platesnės kultūrinės patirties tarpininke.
Ne mažiau reikšminga ir skaitymo skatinimo iniciatyva „Knygų klubas kuprinėje“ –mobilus skaitymo rinkinys, kuriame sudėti leidiniai, klausimų kortelės ir diskusijų gairės.
Tokia forma leidžia skaitymo klubui „išeiti“ iš bibliotekos sienų ir keliauti ten, kur yra skaitytojai. Tai itin aktualus modelis regioninėms bendruomenėms, mažesnėms bibliotekoms ar toms situacijoms, kai norima stiprinti savarankišką, bet kartu kryptingai palaikomą skaitymo kultūrą.
Svarbu pabrėžti, kad Islandijos bibliotekos taip pat aktyviai dirba su imigrantų bendruomenėmis, siūlo leidinius įvairiomis kalbomis, rengia kalbų klubus, plėtoja el. knygų paslaugas, taip atliepdamos ir geografinius, ir socialinius šalies iššūkius. Tuo pat metu islandų kolegos domėjosi Lietuvos patirtimi dirbant su neurodiversiškais vartotojais. Tai ypač svarbus signalas: tarptautiniai mobilumai nėra vien kryptis „iš kitų į save“, jie atveria galimybę mums patiems būti žinių skleidėjais, dalintis savo stiprybėmis ir matyti Lietuvos bibliotekų praktiką kaip vertingą Europos kontekste.
Skaitymas kaip dalyvavimas: „Mandarache“ ir Ispanijos patirtis
Ispanijoje profesinis vizitas įgavo dar kitokį atspalvį. Čia ypatingas dėmesys krypo į skaitymą kaip sąmoningai kuriamą jaunimo dalyvavimo formą. Vizito metu aplankytos skirtingo lygmens bibliotekos – nuo nacionalinės iki regioninių ir savivaldybių institucijų: Nacionalinė Ispanijos biblioteka (Biblioteca Nacional de España) Madride, Kastilijos-La Mančos biblioteka (Biblioteca de Castilla-La Mancha) Tolede, Mursijos regioninė biblioteka (Biblioteca Regional de Murcia), miesto biblio-
Reikjaviko miesto bibliotekose populiari paslauga –„Knygų klubas kuprinėje“. Bibliotekos archyvo nuotr.
TARP TAUTŲ
tekos Kartachenoje, Almerijoje bei Granadoje. Šis spektras leido pamatyti ne tik pavienes iniciatyvas, bet ir platesnį Ispanijos bibliotekų veikimo kontekstą – nuo strateginio iki vietinio, bendruomenėms pritaikyto lygmens.
Visose aplankytose bibliotekose itin ryškus aktyvus darbas su lankytojais ir stiprus edukacinis dėmuo. Bibliotekos čia nuosekliai kuria veiklas, kurios nereikalauja didelių finansinių resursų, tačiau pasižymi aukštu kūrybiškumu ir įtrauktimi. Tai įvairūs edukaciniai užsiėmimai, dirbtuvės, detektyviniai žaidimai, mentorystės principu paremti susitikimai, veiklos jaunimui ir neurodiversiškiems dalyviams, dažnai pasitelkiamos paprastos, bet efektyvios priemonės –tekstas, vaizdas, kūryba, bendravimas. Tokios veiklos rodo, kad bibliotekos geba būti lanksčios, reaguojančios ir orientuotos į patirtį, o ne tik į turinio perdavimą.
Svarbi Ispanijos bibliotekų veiklos dalis –nuoseklus bendradarbiavimas su vietos kūrėjais. Rašytojai čia yra aktyvūs bibliotekų partneriai: jie dalyvauja susitikimuose, diskusijose, kūrybinėse dirbtuvėse, įsitraukia į skaitymo skatinimo programas.
Tai kuria gyvą literatūros lauką, kuriame skaitytojas turi galimybę susitikti su knygos autoriumi ne kaip su tolima figūra, bet kaip su dialogo partneriu.
Kartachenoje susipažinta su „Mandarache“ iniciatyva, palikusia vieną stipriausių įspūdžių visos komandiruotės metu. „Mandarache“ nėra tradicinis skaitymo projektas. Tai daugiasluoksnė jaunimo skaitymo ir literatūrinio dalyvavimo iniciatyva, kurioje jauni žmonės nėra pasyvūs programos gavėjai – čia jie tampa proceso kūrėjais, sprendėjais.
Jaunimas buriasi į skaitymo komitetus, skaito pastarųjų metų aktualią, intriguojančią literatūrą, ją vertina, aptaria, diskutuoja, ginčijasi, formuluoja savo nuomonę, mokosi argumentuoti ir klausytis kitų. Šis procesas vyksta bendradarbiaujant su bibliotekininkais ir pedagogais. Dar daugiau – jie bendrauja su rašytojais, susitinka su jais gyvai, klausia, polemizuoja, reflektuoja kūrinius ne kaip „mokyklinę prievolę“, bet kaip gyvą kultūrinį santykį. Galiausiai patys jauni skaitytojai renka ir skiria prizus rašytojams. Taip literatūros lauko autoritetai formuojami ne vien kritikų, leidėjų ar institucijų, bet ir jaunų žmonių perspektyva. Tai itin reikšminga, nes keičia pačią kultūrinės galios logiką: jaunimas čia nėra auditorija, kuriai reikia „atnešti“ literatūrą, bet bendruomenė, kuri pati kuria jos vertės lauką.
Toledo bibliotekos, įsikūrusios senovinėje pilyje, skaitykla. Bibliotekos archyvo nuotr.
„Mandarache“ įgalina jaunus žmones ir paverčia skaitymą aktyviu procesu, kuriame skaitytojas tampa vertintoju, diskusijos dalyviu, kultūros formuotoju. Tai ne tik skaitymo skatinimas, bet ir pilietinio, kultūrinio, kritinio dalyvavimo ugdymas.
Ši iniciatyva vykdoma ne tik Kartachenos mieste Ispanijoje, bet ir Pietų Amerikoje, o Kartachenos savivaldybės Jaunimo skyriaus komanda su dideliu entuziazmu išreiškė norą padėti mums perimti jų gerąją praktiką ir ieškoti būdų, kaip ją būtų galima prasmingai adaptuoti Lietuvoje. Tai ypač svarbu, nes kalbame ne apie formalų modelio perkėlimą, o apie gyvą bendradarbiavimą, konsultavimą, dalijimąsi metodais ir patirtimi.
Ispanijos bibliotekose apskritai labai stipri skaitymo klubų kultūra. Vien Kartachenos bibliotekoje veikia daugiau nei penkiasdešimt įvairių skaitymo klubų. Šis skaičius rodo ne tik mastą, bet ir požiūrį. Skaitymas čia akivaizdžiai suvokiamas kaip bendruomeninis veiksmas, o biblioteka – kaip jo infrastruktūrą kurianti institucija. Labai įdomi pasirodė ir knygų klubams skirta paslauga: specialūs komplektai, į kuriuos sudedami ne tik reikiami knygų egzemplioriai, bet ir diskusinė, moderavimo medžiaga. Tai tarsi paruoštas kelias prasmingam skaitymo pokalbiui. Tokia paslauga palengvina klubų veiklą, didina jų prieinamumą ir rodo, kad santykis su skaitytoju kuriamas nuosekliai, strategiškai, galvojant ne tik apie turinį, bet ir apie jo įveiklinimo sąlygas.
Tendencijos ir mūsų vaidmuo Europoje
Visose trijose šalyse akivaizdi viena bendra tendencija: skaitymas šiuolaikinėse Europos
bibliotekose vis dažniau tampa bendruomenės kūrimo priemone. Skaitymo klubai, susitikimai su knygų autoriais, bendros kūrybos formos, teminės diskusijos ir mobilūs skaitymo rinkiniai rodo, kad biblioteka sąmoningai kuria santykį su savo auditorija per skaitymą. Ir tai nėra atsitiktinė ar pavienė praktika. Tai kryptingai plėtojamas modelis, kuriame skaitymas tampa būdu telkti žmones, ugdyti kritinį mąstymą, stiprinti dialogą ir puoselėti kultūrinį dalyvavimą. Kitaip tariant, skaitymas vis labiau virsta ne vien asmeniniu įpročiu, bet ir socialine praktika.
Šią kryptį papildo ir vis ryškėjantis komiksų vaidmuo bibliotekose. Komiksai čia traktuojami ne kaip nišinis ar antrinis žanras, bet kaip itin paveikus, šiuolaikiniam jaunimui
Ispanijos bibliotekose didelis dėmesys skiriamas komiksų kultūrai. Bibliotekos archyvo nuotr.
TARP TAUTŲ
artimas literatūros formatas, pasižymintis stipria vizualine raiška ir aukštu įsitraukimo potencialu.
Ypač Ispanijos bibliotekose veikia specializuotos „comictecos“ – atskiros erdvės vaikams, jaunimui ir net suaugusiesiems, skirtos skaityti, pažinti ir kurti komiksus. Tai rodo platesnį požiūrį į skaitymą kaip daugialypę, įvairioms auditorijoms pritaikomą kultūrinę praktiką.
Vizitų metu paaiškėjo, kad ne visos Europos bibliotekos vienodai aktyviai dalyvauja Europos Sąjungos programose. Airijoje ši patirtis jau gana natūrali ir tvari, o kai kuriose Ispanijos bibliotekose dar juntamas patirties, žinių ar pasitikėjimo trūkumas. Būtent čia atsiveria labai svarbus mūsų bibliotekos vaidmuo. Povilo Višinskio biblioteka jau yra sukaupusi reikšmingą tarptautinių projektų inicijavimo, „Erasmus+“ mokymų organizavimo, partnerysčių būrimo ir prasmingų bendradarbiavimo formų paieškų patirtį. Todėl gali būti ne tik dalyvė, bet ir aktyvi vedlė, padedanti kitoms bibliotekoms geriau pažinti Europos Sąjungos programas, pamatyti jose slypinčias galimybes ir drąsiau įsitraukti į tarptautinius tinklus.
Ši kryptis glaudžiai susijusi ir su mūsų bibliotekos vizija – būti visuomenę keičiančia Europos biblioteka.
Šiandien, kai kultūros institucijos veikia globaliame kontekste, tarptautinis bendradarbiavimas nebėra papildoma veikla ar projektinė prabanga – tai būtina sąlyga augti, išlikti aktualiems ir kurti pažangias paslaugas. Dalyvaudamos tarptautiniuose tinkluose bibliotekos ne tik perima gerąsias praktikas, bet ir pačios tampa žinių skleidėjomis. To-
kia veikla prisideda prie Lietuvos bibliotekų sektoriaus matomumo ir stiprina jo reputaciją Europoje – mūsų institucijos vis dažniau suvokiamos kaip patikimos, inovatyvios ir kompetentingos partnerės, gebančios ne tik mokytis, bet ir dalintis savo patirtimi bei inicijuoti pokyčius.
Tarptautinio darbo kryptis jau duoda apčiuopiamų rezultatų. Airijos bibliotekos siunčia savo dalyvius į mūsų organizuojamus tarptautinius „Erasmus+“ bibliotekininkų mokymus ir yra tapusios mūsų partnerėmis „Erasmus+“ K2 projekte, skirtame skaitymo skatinimui. Taip pat artimiausiu metu mokymuose sulauksime Andalūzijos regioninės bibliotekos direktoriaus. Tai rodo, kad profesiniai vizitai duoda ne simbolinę, o labai konkrečią grąžą: jie atveria kelią ilgalaikėms partnerystėms, bendrai veiklai ir abipusiam profesiniam augimui.
Galų gale, svarbiausia, ką parsivežame iš šių kelionių, yra ne vien atskiros idėjos ar metodai, nors jų, be abejo, taip pat gausu. Parsivežame ir aiškesnį supratimą apie kryptį, kuria juda Europos bibliotekos. Tai kryptis į atviresnę, jautresnę, kūrybiškesnę biblioteką; į biblioteką, kuri ne laukia skaitytojo, o aktyviai kuria ryšį su juo; į biblioteką, kuri per skaitymą stiprina bendruomenę ir per bendruomenę atnaujina patį skaitymo santykį.
Tokios profesinės kelionės leidžia ne tik pamatyti kitus. Jos leidžia naujai pamatyti ir save – savo stiprybes, trūkumus ir galimybes. O tai, ko gero, ir yra didžiausia tarptautinių mainų vertė.
Urtė Šulskienė
Stasys Tumėnas, paklaustas, kuri 2025 m. skaityta knyga įsiminė labiausiai, žurnalo skaitytojams rekomendavo perskaityti net tris knygas. Ievos Frišmantės nuotr.
Knyga – mano gyvenimo bendrakeleivis
Vieniems žmonėms knygos yra tik laisvalaikio palydovės, o kitiems – viso gyvenimo ašis. Būtent taip apie skaitymą galima kalbėtis su Stasiu Tumėnu – humanitarinių mokslų daktaru, docentu, pedagogu, leidėju, visuomenės veikėju ir Povilo Višinskio bibliotekos globėju. Jo profesinis ir asmeninis kelias daugelį metų yra neatsiejamas nuo knygos, kalbos ir kultūros, todėl skaitymas jam – ne atsitiktinis pasirinkimas, o nuosekli, brandi gyvenimo veikla. Rubrikoje „Ką skaitome“ Stasys Tumėnas kviečia pažvelgti į knygą ne tik kaip į tekstą, bet ir kaip į laiką savyje talpinantį pasaulį, į galimybę keliauti, suprasti ir permąstyti. Jo rekomenduojamos knygos ir mintys apie skaitymą atskleidžia ir asmeninį skonį, ir platesnį kultūrinį bei istorinį horizontą, kuriame knyga tampa tikru gyvenimo bendrakeleiviu.
Knyga yra mano gyvenimo bendrakeleivis, keliaujantis per laiką („Knyga yra indas, kuriame glūdi laikas“, – sakė ispanų filosofas Emilio Lledo), istoriją, dabartį. O raidžių sankaupa tekstuose mums primena piešinius, kurių
„viduje slypi balsai. Kiekvienas puslapis – neišsemiama balsų skrynia.“ (Mia Couto citata). Šiandien manome, kad skaito visas pasaulis, deja, taip nėra.
KĄ SKAITOME
Statistikos šaltiniai rodo, kad, pavyzdžiui, 2016 metais vien Ispanijoje buvo net 670 000 neskaitančių ir beraščių žmonių.
Lietuvos gyventojai skaito daug, o įvairaus kalibro knygų mugės mūsų šalyje tapusios savotiškais knygų atlaidais, į kuriuos suplūsta tūkstančių tūkstančiai skaitytojų. Skaitau ir aš norėdamas pažinti, atrasti, su(si)vokti pasaulio mėsmalėje, pajusti pasaulio trapumą, savo santykį su praeitimi ir dabartimi. Man artimi ispanų kultūros veikėjo Antonio Basantos žodžiai: „Skaitymas visad reiškia vietos keitimą, kelionę, išvykimą tam, kad surastum save patį. Nepaisant to, kad skaitymas dažniausiai vyksta sėdomis, jis grąžina mums klajoklišką prigimtį.“
Daug metų Šiaulių universiteto studentams, būsimiesiems komunikacijos, leidybos specialistams, žurnalistams, dėsčiau knygos leidybos pagrindus, leidybos pradžiamokslį.
Su akademiniu jaunimu kalbėdavomės apie rašto, knygos gimimą, popieriaus rūšis, gramatūras, formatus, šriftus, spalvas, dažus. Lankydavomės spaustuvėse, universiteto Grafikos centre, kur daug paslapčių atskleisdavo prof. Vaidotas Janulis. Tose pratybose, knygos puslapių, iliustracijų, viršelio gimsmo stebėjimo procesuose suprasdavau, kurie studentai bus geri savo amato meistrai, o kurie čia pakliuvo atsitiktinai. Žinot, kaip suprasdavau?
Jei studentas, įėjęs į spaustuvės cechą, pasakydavo: „Dėstytojau, kaip čia smirdi“, – suprasdavau, kad nieko gero nebus.
Ačiū, Dieve, būdavo daugiau, kurie sakydavo: „Kaip čia savotiškai kvepia, kažkoks traukiantis kvapas.“ Tikėdavau, kad toks studentas toli eis. Spaustuvės dažai turi kvepėti taip, kaip ir ką tik išspausdinta, suklijuota kny-
ga. Pirmas veiksmas, kurį atlikdavau paėmęs ką tik išspausdintą knygą – ją pauostydavau, pasidžiaugdavau jos skleidžiama energija, gyvastimi, šviežumu, kvapu. Kaip tik dabar ir skaitau tokią knygą, kurios, gaila, dirbant su studentais dar nebuvo. Tai ispanės Irene Vallejo didelės apimties leidinys „Knygos gimimas“, Lietuvoje pasirodęs 2021 metais (vertė Dovilė Kuzminskaitė). Kitaip pasakius, ši knyga apie tai, „kaip užrašytas žodis tapo amžinas“. Knygos autorė Saragosos universitete yra įgijusi Europos mokslų daktaro laipsnį. Tai nuostabi, informatyvi knygos pradžių pradžios kelionė su Graikijos, Romos, Aleksandrijos, Homero laikų paslaptimis, tai knyga apie abėcėlės revoliuciją, klajojančius knygynus, aistringus ryšius su žodžiais, knygų nuodus ir trapumą, bibliotekų ir knygų naikinimą, cenzūros užuomazgas (skyrelis „Ovidijus susiduria su cenzūra“). Perskaitęs knygą galvojau, koks jos žanras? Vadovėlis? Neprieštaraučiau, nes joje daugybė postulatų, pasakojimų apie knygos istoriją, įvairiausius niuansus. Autorė pateikia labai išsamų, ilgą pasitelktos literatūros šaltinių sąrašą, vardų rodyklę. Kita vertus, jos stilius,
Stasys Tumėnas menotyrininkui prof. Vyteniui Rimkui dedikuotos svetainės Povilo Višinskio bibliotekoje atidaryme. Kairėje – V. Rimkaus sesuo Elzbieta Rimkutė-Bagdonienė. 2025 m. sausis. Ievos Frišmantės nuotr.
dažnai filosofiniai komentarai, sąsajos su istorija, jos asmenybėmis, faktais, leidžia spėlioti, kad čia mokslo populiarinimo knyga. Apie tai knygos baigiamajame žodyje kalba ir knygos leidėjai, teigiantys, kad pasaulyje šis kūrinys „sulaukė didžiulio skaitytojų ir kritikų pripažinimo ir tapo leidybos fenomenu“.
Esu knygų bendrakeleivis. Toks pat, kaip ir pristatomos knygos autorė ispanė Irene Vallejo, kuri apie savo knygą sako: „Šis pasakojimas – bandymas tęsti anų knygų medžiotojų nuotykį. Norėčiau kokiu nors būdu tapti jų bendrakeleive ir slapčia pamatyti prarastus rankraščius, klausytis nežinomų istorijų ir greit nutilstančių balsų. <...> Visgi įtariu, kad ieškodami knygų, tarsi jos būtų išbarstyto lobio dalys, tie keliautojai patys to nežinodami padėjo mūsų pasaulio pamatus.“
Andrejaus Sacharovo knyga „Prisiminimai“ (2021, vertė Irena Ramoškaitė).
Apie antrąją metų knygą. Rusijos invazija į Ukrainą, keistoka vis labiau išlendanti, šokiruojanti ir komentuojama didžiarusiško imperializmo dvasia bei jos atspindžiai net tarp dabartinių Rusijos inteligentų, menininkų, kūrėjų verčia naujai bandyti suprasti pasaulyje vyks-
tančias geopolitines permainas, konkretaus žmogaus gyvenimo lūžius atsidūrus politikos lauko, ideologijos frontuose. Tai atsakymas, kodėl šią vasarą dar kartą nauju žvilgsniu perskaičiau Nobelio premijos laureato, vieno garsiausių Sovietų Sąjungos disidentų, žmogaus teisių gynėjo, fiziko, vandenilinės bombos kūrėjo Andrejaus Sacharovo knygą „Prisiminimai“ (vertė Irena Ramoškaitė).
Domino mokslininko gyvenimo virsmo peripetijos: kaip žmogus, buvęs artimas Kremliaus aplinkai, sėdėjęs priėmimuose, pokyliuose su Kremliaus vadovais, tapo žmogaus teisių gynėju, paprieštaravusiu santvarkai.
Kodėl ir kada tai įvyko? Kodėl brandaus socializmo produktas, santvarkos vaikas, pasak Aleksandro Solženicyno, A. Sacharovas buvo atsidūręs „korumpuotos, parsidavėliškos, neturinčios jokių principų techninės inteligentijos šutvėje“? Jo garbė, šlovė buvo visapusiška, bet akademiką graužė kaip kirminas suvokimas, kad po kiekvieno jo sukurtos bombos bandymo žūdavo ne dešimtys, o tūkstančiai taikių tose bandymų poligonų apylinkėse gyvenusių žmonių, jį slėgė mintis, kad jo kūrinys, įvykus pasauliniam konfliktui, pražudytų milijonus gyvybių, tai būtų žingsnis į visuotinį susinaikinimą. Tik tai suvokęs, akademikas A. Sacharovas pasuko į humanistinio pasaulio pusę. Ar tai nebuvo pavėluotas žingsnis, kai jo kūrinija jau buvo atlikusi mauro darbą? Kita vertus, yra ir neginčytinas argumentas, kad tai buvo labai drąsus žingsnis, kai visur homo sovieticus lydėjo negailestinga KGB ranka. Ši knyga, man regis, padeda labiau perprasti sovietinio režimo mechanizmą, žmogaus, bejėgio visuomenės šapelio, nevertinimą,
KĄ SKAITOME
nužmoginimą totalitarinėje valstybėje. Tokios knygos padeda su(si)vokti labiau negu politologijos vadovėliai.
Trečioji knyga, kurią skaičiau tarpušvenčiu nuo Kalėdų iki besibaigiančių metų virsmo –didžiulės apimties (688 p.) Arvydo Juozaičio „Tikra Sąjūdžio istorija“. Autorius – žinomas sportininkas, olimpinių žaidynių prizininkas, rekordininkas, Sąjūdžio vaikis, šios unikalios Lietuvos istorijoje organizacijos ir ideologijos vienas iš kūrėjų. Apie Sąjūdį per daugiau negu 35 metus parašyta ne viena knyga – vienos jų objektyvesnės, kitos subjektyvesnės. A. Juozaitis aprašo (tiria) 1987–1988 metų svarbiausius Atgimimo įvykius, Sąjūdžio gimsmą, iniciatyvinės grupės pastangas ir kelius, kaip Lietuvoje buvo vaduojamasi iš Sovietų imperijos gniaužtų. Knyga labai paveiki, įtraukianti, mano nuomone, objektyvi, nes autorius ne tik pats komentuoja, bet savo mintims pagrįsti pasitelkė daugybę citatų (R. Ozolo, A. Medalinsko, V. Landsbergio, A. Kaušpėdo, K. Prunskienės, A. Skučo ir kitų).
Regis, autorius visai nesistengia pagražinti to meto įvykių, jų neretušuoja, pripažįsta ir taiso klaidas, išsako abejones.
Tai pasakojimas iš pirmų to laiko liudininko, kūrėjo lūpų. A. Juozaičiui labai svarbi Atmintis, kuri, jo nuomone, yra „viena iš didžiausių žmonijos jėgų ir paslapčių. Ypač svarbu atmintį laiku papasakoti. Atmintis, paremta gyvento laiko užrašais, liudijimais, dienoraščiais, gali virsti gyvybės balsu, kurio nenutildysi, nes jis pats nutildo fantazijas.“ Sutinku ir pritariu šiems A. Juozaičio žodžiams, nes dvi kadencijas dirbdamas LR Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijoje, mačiau, kiek būta ban-
dymų neva „patikslinti“, „mitologizuoti“ Atgimimo laikų įvykius, vienus liudininkus iškelti, kitus nustumti į šoną. Perskaityta A. Juozaičio knyga – tarsi istorijos vadovėlis, moderniosios
Lietuvos atkūrimo liudijimas, su kuriuo privalo susipažinti kuo daugiau valstybės jaunimo.
Stasys Tumėnas – dažnas knygų pristatymų ir kitų renginių Povilo Višinskio bibliotekoje lankytojas, aktyviai sekantis leidybos ir kultūros naujienas. Kairėje – Alfredas Vilbikas. Ievos Frišmantės nuotr.
Klausiate, ar turiu gyvenimo knygą, kuri man buvo svarbi, prie kurios vis grįžtu? Vienos vis skaitomos išskirtinės knygos negalėčiau įvardyti. Svarbu, kuo konkrečiu metu gyveni, kvėpuoji, kokias problemas ir iššūkius reflektuoji. Tarkim, kai bandau perprasti lietuvių išeivių emigracijos, įsišaknijimo kitur priežastis, n-tąjį kartą skaitau šiaulietės, gyvenančios Kipre, Dalios Staponkutės gyvenimo kelionės knygą „Iš dviejų renkuosi trečią“; kai pasiilgstu lietuviško žodžio turtų, skaitau Mariaus Katiliškio, Romualdo Granausko kūrybą; kai pasiilgstu ramios akademinės kalbos – skaitau prof. Viktorijos Daujotytės veikalus; kai bandau perprasti geopolitinių lūžių istorijas – skaitau A. Solženicyną, V. S. Vardį... Taigi veiksnių, kai knygą norisi skaityti keletą kartų, – daug. Ir jie įvairūs.
Doc. dr. Stasys Tumėnas
Rūmų parkas. Isako Bredvos atvirlaiškis, išleistas apie 1907 m. Petro Kaminsko kolekcija.
Iš senojo Šiaulių miesto parko kronikos. I dalis
Rubrikos „Aušros alėjos pastatų istorija“ vienuoliktasis pasakojimas skiriamas ne statiniui, o senajam miesto parkui – dar ir šiandien iš šiaurės rytų pusės saugančiam likusių Zubovų dvaro rūmų (praeityje vadintų Šiaulių ekonomijos dvaru, Šiaulių gubernijos dvaru, „fundovyj dvor“, Šiaulių Zubovų dvaru) pastatus.
Daugiau pasidomėti parku paskatino 2025 m. gruodį įvykusi ekskursija po senąjį miesto parką. Į ją mus pakvietė ilgametė Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto Humanitarinio fakulteto seniūnė, Šiauliuose gimusi ir užaugusi visuomenininkė Regina Rybakova. Senąjį parką ji gerai prisimena jau maždaug nuo 1956 m., kai pradėjo lankyti mokyklą ir po pamokų eidavo ten pasivaikščioti kartu su tėvais. Ekskursijos metu išgirsti vaizdingi pasakojimai paskatino daugiau įsigilinti į turtingą parko istoriją bei papasakoti ją žurnalo skaitytojams.
Ši publikacija neatskleis išsamios parko istorijos. Iš periodinės spaudos, knygų, archyvinių dokumentų, prisiminimų surinktos detalės primins ir papildys jau skelbtą kitų autorių informaciją arba bus nuoroda naujiems faktams ieškoti bei tikslinti.
AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA
Plačiau pasidomėti senuoju Šiaulių miesto parku paskatino Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto Humanitarinio fakulteto seniūnė, Šiauliuose gimusi ir užaugusi visuomenininkė Regina Rybakova. 2025 m. gruodis. Tomo Pauliuščenkos nuotr.
Žinių apie senąjį parką randama jau XVI a. šaltiniuose, tačiau išsamaus veikalo, kuriame būtų papasakota visa dvaro gyvavimo istorija, vis dar nėra. Dažnai minimas šaltinių trūkumas. Pirmojo pasaulinio karo metais sudegė Šiaulių ekonomijos archyvas, daug sumaišties sukėlė karai ir kitos suirutės, po Antrojo pasaulinio karo prasidėjęs sovietmetis, naikinęs dvarų paveldą. Užmarštyje liko istorija, kurią saugojo buvę dvaro savininkai. Vieni negalėjo pasakoti savo giminės istorijos, kitų nespėta paklausti. Profesorius Vytenis Rimkus viename interviu užsiminė apie pokalbį su istoriku Vladimiru Zubovu (1909–2007). Šis sakęs, kad informacijos galėtų turėti Rygoje gyvenantis ir didelį archyvą turintis Zubovų giminaitis kunigaikštis Olsufjevas. Tačiau su juo susisiekti tuo metu nebuvo galimybių, o koks likimas ištiko archyvą po kunigaikščio mirties, nežinia (ŠN, 2012, bal. 13, p. 4–5).
Didždvaris – Kultūros vertybių registro dalis
Šiaulių miesto centre išlikęs senasis miesto dvaras jau gerokai sumažėjęs, bet nepraradęs istorinės ir kultūrinės vertės. Šiandien jis yra kvartale, kurį riboja Aušros alėja, Dvaro ir S. Lukauskio gatvės bei Vaisių gatvės namų valdos.
1992 m. balandžio 24 d. Šiaulių dvaro sodyba, vadinama Didždvariu, įregistruota Kultūros vertybių registre. Jos kompleksą sudaro keturi objektai: rūmai, virtuvė, arklidės liekanos ir parkas. Į sąrašą neįtrauktas šalia pagrindinių rūmų išlikęs tarnų namas (apie šį statinį buvo rašyta 2023 metų rudeniniame „Aušros alėjos“ numeryje). 2005 m. kultūros ministro Vladimiro Prudnikovo pasirašytuose įsakymuose Šiaulių dvaro sodyba (Didždvaris) paskelbta valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe. Šio objekto apsaugos tikslas – viešas pažinimas ir naudojimas (Įsakymas dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis).
XVIII–XIX a. fragmentai
Rinkdamas informaciją apie Šiaulių dvarą istorikas Virginijus Jocys analizavo Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje saugomus Maurikio Hriškevičiaus (1801–1864), Zubovų dvare dirbusio Šiaulių ekonomijos iždininku, rankraščius. V. Jocys teigė, kad jau XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje Didždvario parkas turėjo būti nejaunas, nes užveistas dar Antano Tyzenhauzo (1733–1785) laikais. Šią prielaidą pagrindžia M. Hriškevičiaus teiginiu, kad 1832 m. prie dvaro buvo užveistas ąžuolų gilių jaunuolynas („vaiseklynas dėl tų medžių auginimo“) (Didždvario dvaras Šiaulių m., p. 8). 1794 m. pabaigoje, kai jau buvo nuslopintas
Abiejų Tautų Respublikos nacionalinio išsivadavimo sukilimas, Rusijos imperatorė Jekaterina II Šiaulių ekonomiją padovanojo savo favoritui Platonui Zubovui (1767–1822). Nuo
XVIII a. pabaigos daugiau nei šimtą metų Šiaulių dvaras priklausė šiai giminei ir buvo vadinamas Šiaulių Zubovų dvaru. Platonas Zubovas palikuonių neturėjo, todėl jam priklausę dvarai atiteko broliams, vėliau – jų vaikams ir vaikaičiams. Šioje publikacijoje nesiekiama atskleisti
šį dvarą valdžiusių Zubovų giminystės ryšių.
Žinios apie parko vystymąsi dažnai grindžiamos amžininkų prisiminimais ar fragmentiniais duomenimis, minimais rašytiniuose šaltiniuose, nebūtinai tiesiogiai susijusiais su parko istorija. 1903 m. rusų kalba išleistoje knygoje apie Kauno gubernijos miestą Šiaulius rašyta, kad senieji miesto gyventojai prisimena 1838 metų Rusijos caro Nikolajaus, jo žmonos ir dukros viešnagę Šiaulių mieste. Gegužės 2 d.
Zubovo sode prie rūmų terasos carienė Aleksandra su bendravarde dukra pasodino du topolius (Уъздный городъ Шавли Ковенской губернiи, p. 8–9). Ona Lukauskaitė-Poškienė „Šiaulių miesto lyrinėje kronikoje“ rašė, kad mena Zubovų parke augusį „seną valakiškų riešutų medį su pritaisyta prie jo varine lentele“, kuri skelbė, kad riešutmedį sodino Rusijos imperatorė Jekaterina (ŠL, 1991, p. 62). Galbūt lentelė ir buvo, bet romantizuotiems prisiminimams trūksta istoriškumo. Jei medį sodino pati imperatorė, tai turėjo įvykti dar XVIII a., abejonių kelia kiti prisiminimų autorės pateikti įvykiai, susiję su šia asmenybe.
Parko kūrimo procesas valdant Zubovams apibūdintas Vytauto Butvilo magistro darbe: parkas „įrengiamas keliais etapais: XIX a.
viduryje – taisyklingos stačiakampio formos su taku parko pakraščiais; XIX a. pabaigoje –artimas angliškam laisvo išplanavimo stiliui, išnaudojant natūralų reljefą ir papildant naujais akcentais“ (Šiaulių architektūra – miesto istorijos liudininkė, p. 34). V. Jocio darbe minėta, kad XIX a. pabaigoje už nedidelį mokestį parku pasigrožėti galėjo miesto gyventojai ir svečiai (Didždvario dvaras Šiaulių m., p. 16).
Žemės ūkio paroda Šiauliuose. Bronislavo Zatorskio atvirukas. 1910 m. Petro Kaminsko kolekcija.
XX a. pradžios štrichai
XX a. pradžios dvaro istorija sietina su Zubovų švietėjiška ir kultūrine veikla. 1875 m. Šiauliuose buvo pradėtos organizuoti žemės ūkio parodos, kurias inicijavo Nikolajus Zubovas (1832–1898). 1910 m. paroda vyko Zubovų žemėje prie dvaro parko (maždaug toje vietoje, kur dabar yra teniso aikštynas). Renginio vietą patikslina įspūdžiais apie parodą pasidalinusio asmens užuomina: „Inėjus iš gr. Zubovo sodno, visų pirma pamačiau paguldytą didžiausią eglę...“ (Viltis, 1910, rugs. 12, p. 2). Faktas svarbus, nes kai kuriuose šaltiniuose klaidingai nurodoma visai kita šios parodos vieta.
AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA
Žemės ūkio paroda Šiauliuose. Bronislavo Zatorskio atvirukas. 1910 m. Petro Kaminsko kolekcija.
Parkas gerokai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. Negana to, žalos 1919 m. padarė bermontininkai.
Jų veiksmus paveikslėlių albume „Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915–1919 m.“ užfiksavo Jaroslavas Rimkus (pasirašęs Šiliečio slapyvardžiu). Iliustracijos komentare rašoma: „Tokias tai iliuminacijas bermontininkai darydavo mūsų soduose ir parkuose, benzinu apliedami medžius ir padegdami juos. Taip jie apnaikino Šiauliuose Zubovo sodną“ (Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915–1919 m., p. 183).
Vaizdingai dvarvietės didingumą aprašė O. Lukauskaitė-Poškienė: „Gausūs turtai leido Platonui plačiai užsimoti ir užsodinti prie rūmų didžiulį parką. Vienu šonu jis rėmėsi į Dvaro gatvę, sujungtą su rūmų aikšte aukštais, skliautuotais balto mūro vartais <...>, o kitas šonas siekė dabartinę Vaisių gatvę. Ir visas plotas iki pat Vilniaus gatvės su visa Mergaičių gimnazijos aikšte buvo didžiulio parko dalimi; į Vilniaus gatvę vedė puikių senų kaštonų alėja, skyrė ją nuo gatvės vartai. O visą parką
supo balta mūro tvora, beveik žmogaus ūgio aukštumo“ (ŠL, 1991, p. 62).
1919 m. Didždvario rūmai buvo išnuomoti Šiaulių mokytojų seminarijai. Dokumentus, saugomus Lietuvos centriniame valstybės archyve, nagrinėjo Leta Dromantienė, rengdama leidinį, skirtą šiai seminarijai. Ji cituoja nuomos dokumentą, kurį su Mokytojų seminarijos direktoriumi Juozu Orlausku pasirašė „Dmitras Zubovas, veikiantis savo vardu ir vardu savo seserų gr. Marijos Tolstojienės ir gr. Olgos Olsufjevienės“ (Šiaulių mokytojų seminarija, p. 7–8). Sutartyje nurodyta, kad nuomojamas rūmų pastatas, šalia esantis vieno aukšto mūrinis statinys (vadinamas virtuve), parkas, kuris ne mažiau nei penkias dienas per savaitę nurodytomis valandomis privalės būti atviras visuomenei, ir už parko esantis žemės sklypas. Per metus sutarta mokėti 4 000 auksinų (vėliau – 1 000 litų) (ten pat, p. 8). 1922 m. Žemės reformos įstatymas koregavo sudarytą sutartį: 1924 m. pabaigoje Didždvaris nusavintas, 1926 m. kovą rūmai oficialiai perduoti Švietimo ministerijai, vėliau nusavinimą teismas pripažino klaidingu, todėl 1927 m. kovo 31 d. nuomotas turtas grąžintas Zubovams. Nuo 1925 m. nuomos mokestis dėl susidariusios situacijos nebuvo mokamas. 1927 m. gegužės 17 d. savininkai Švietimo ministerijai pranešė, kad rūmai, virtuvė ir apie 2 000 m² sodo parduodami už 175 000 litų. Po to dar vyko turto perskaičiavimas, įvairios derybos, kol pagal 1928 m. spalio 17 d. sutartį turtas buvo parduotas už 132 500 litų (ten pat, p. 8–10).
V. Jocys mini, kad 1924 m. dvaro parkas su sodu užėmė 2,4 ha plotą, parke augo 632 sto-
resni nei 25 cm nevaisiniai medžiai (Didždvario dvaras Šiaulių m., p. 16).
Senąjį Zubovų parką keitė ir formavo XIX–XX a. sandūroje dvaro teritorijoje pastatyta mergaičių gimnazija, tarpukaryje vis naujomis atkarpomis ilgėjanti Aušros alėja, 1933 m. vasarą nugriauti dvarvietės vartai į Dvaro g. pusę.
1938 m. rugpjūčio 31 d. Šiaulių apylinkės mokesčių inspekcijai pateikto nekilnojamojo turto pareiškime pažymėta, kad Miesto sodas ir Kaštonų alėja priklauso Šiaulių miesto savivaldybei, kuri 3 ha ir 6 160 m² sklypą įvertino 200 000 litų (F 945, ap. 1, b. 1, lap. 23).
Tarpukario spaudos liudijimai
Apie Zubovų dvaro parką žinių yra respublikinėje ir Šiaulių miesto periodinėje spaudoje: minėti vykę renginiai, džiaugtasi grojančiu orkestru ir kitomis pramogomis, arba – kritikuota netvarka. 1924 m. Jonas Mickeliūnas rašė, kad „Zubovo sodas tiksliau būtų vadinti Miesto sodu“ (ŠN, 1924, saus. 18, p. 3). Po šios pastabos dažniau imtas vartoti Miesto sodo (sodno) pavadinamas.
Labiausiai parko ir rūmų aplinka kritikuota tais metais, kai jos priežiūra buvo patikėta Mokytojų seminarijai. Spaudoje akcentuotos socialinės problemos suteikia informacijos ir apie buvusią parko infrastruktūrą. Dažnai minėta, kad prieš karą parkas buvo gražesnis ir apgailestauta, kad jam atgaivinti skiriama per mažai dėmesio. 1923 m. respublikiniame laikraštyje „Lietuva“ rašyta, kad buvusią Zubovų nuosavybę Miesto valdyba žadėjo atnaujinti, tačiau pastatyti suolai „labai nepatogūs ir nei kiek negražina parko – kai kurie pakrypę, kad
ir nauji, kiti per aukšti ir t. t. Bet liūdniausia, kad niekas neprižiūri tvarkos: tarp vaikščiojančių nardo daugybė dviratininkų“, kurie trukdo pėstiesiems, o kartais juos ir sužeidžia (Lietuva, 1923, geg. 18, p. 4–5). Dar daugiau kritikos buvo miesto spaudoje. Piktintasi, kad Mokytojų seminarija, turinti būti kultūros pavyzdžiu, dailųjį rūmų skverą pavertė į „burokų daržą“, naikindama jame augusius medelius (ŠN, 1924, geg. 2, p. 1). Po poros savaičių rašyta, kad nauja tvora, skirianti vaisių sodą nuo parko, ir prieš kelias savaites pastatyti suolai „sutepti, prirašinėti šlykščiausių rus. ir liet. žodžių, o dar ir išpjaustoma.“ Parke draudžiama važinėti dviračiais, tačiau draudimo nepaisoma, nors kelis dviratininkus policininkai yra sulaikę. Visuomenei siūloma nesitaikstyti su dviratininkais ir „tvorų literatais“ (ŠN, 1924, geg. 16, p. 2). Dar vieną problemą iškėlė savo vardo neatskleidęs asmuo. Iš provincijos atvykęs ir parke nuo vasaros kaitros norėjęs atsigaivinti žmogus buvo šokiruotas: „Sode pilna prostitučių, kurios beveik kiekvieną praeivį užkabina ir siūlo savo „patarnavimus“. O sode matosi daug moksleivių, vaikų, doroj nenupuolusių“ (ŠN, 1924, birž. 27, p. 2). Liepos pabaigoje pranešta, kad parko teritorijoje vis dar yra nedrausmingų dviratininkų (net ir karių), geroji žinia – sode įrengtai scenai pagaminta dekoracija, vaizduojanti miško trobelę ir upelį (ŠN, 1924, liep. 25, p. 1).
Rudens pradžioje užsiminta, kad vasarą sode buvo pastatyta scena, bufetas, bet jie „sodo reputacijos nepakėlė“, kritikuotos parko gegužinės ir kiti pasilinksminimai, kuriuose „neatsilanko inteligentai ir susipratę piliečiai.“
AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA
Teigta, kad į tokius renginius ateina tik „gatvės vaikėzai ir pan. merginos“, jie daug keikiasi ir nekultūringai elgiasi. Šventadienių vakarais parko scenoje galėtų groti muzikantai, gal net Šiauliuose dislokuoto Aštuntojo pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko orkestras (ŠN, 1924, rugs. 12, p. 2).
1924 m. liepos 5–6 d. Šiaulių miesto sode vyko pavasarininkų dainų šventė. Tūkstantiniam chorui (dalyvavo 20 kolektyvų) buvo įrengta estrada. Skelbta, kad buvo sunku suvaldyti į parką besiveržiančią minią (Lietuva, 1924, liep. 10, p. 4–5). Įvairius renginius tarpukaryje parke organizavo Lietuvių katalikų jaunimo sąjunga „Pavasaris“ (pavasarininkai), mokytojų profesinė sąjunga, minėtasis 8-asis pėstininkų pulkas ir kitos organizacijos.
1926 m. asmuo, prisidengęs slapyvardžiu Vargo sūnus, pašaipiai atsiliepė apie parke dainuoti besirenkančius žydus (Šiaulietis, 1926, liep. 25, p. 3).
Apie 1927 m. situaciją, susijusią su nuomojamu turtu, pranešta miesto laikraštyje: „Gimnazijos rūmai ir sodas grąžinti savininkams p. Zubovams, kurie esamąjį parką, berods, dovanoja miestui“ (ŠN, 1927, geg. 1, p. 2). Po šios naujienos sumažėjo neigiamų atsiliepimų apie parką. Liepos mėnesį Šiaulių labdarių draugija organizavo viešą vakarą „su plačia ir įdomia programa“, o surinktas lėšas žadėjo skirti senelių prieglaudai (ŠN, 1927, liep. 31, p. 1). Kintančią situaciją liudija ir ši žinutė: „Nesant Šiauliuose patogesnių vietų pasivaikščiojimui, tad nemažas skaičius ateina į miesto sodną, kur ištaisytais žvyruotais takeliais vaikštinėja iki vėlaus vakaro. Be to, ten yra padaryti pašaliuose ir vidury aikštelėse
suoleliai dėl poilsio. Daugiausiai publikos patraukė nuo nekurio laiko griežiantis vakarais pulko orkestras. Pasigirdus sodne muzikai, momentaliai aptuštėjo miesto gatvės, kinai ir kt.“ (ŠN, 1927, rugpj. 7, p. 2). „Šiaulietyje“ rašyta, kad dėl grojančio orkestro „kas vakaras parko alėjos perpildytos publika“, tvirtinta, kad muzika „ne tik pavilioja, bet ir kultūrina žmones skaistindama jų sielą“ (Šiaulietis, 1927, rugpj. 14, p. 2). Gerų žodžių nepagailėta baigiantis vasarai: „Reikia būti dėkingiems Miesto Valdybai ir 8-ojo pulko vadui, kad platieji visuomenės sluoksniai gali veltui tuMiesto parkas. 1929 m. Gerardo Bagdonavičiaus piešinys. Vytenio Rimkaus archyvas.
Dainų šventė miesto parke. Dirigentas Apolinaras Likerauskas. 1933 m. gegužės 21 d. Petro Kaminsko kolekcija.
rėti pramogą, kuri pirmiau prieinama buvo tik turtingesniems, galėjusiems užmokėti įėjimo mokestį. Užtat dabar Šiaulių miesto parkas, tapęs mėgiamiausia šiauliečių vieta, taip gausiai lankomas publikos. Ir reikia gėrėtis, kad jo sudemokratėjimas nei kiek nepakenkė jo tvarkai: seniai Šiauliuose bebuvo taip tvarkingai ir įvairiai užlaikomas miesto parkas ir kiti jo skverai“ (ŠN, 1927, rugpj. 28, p. 2).
Regis, karinio orkestro koncertai tapo pageidaujama vasaros pramoga ir kildavo nepasitenkinimų, jei jų nebūdavo.
1929 m. Miesto savivaldybė informavo, kad orkestras už koncertus paprašė 3–4 tūkst. litų, bet tokia suma per didelė miesto biudžetui (prieš metus buvo mokėta tik 500 litų), todėl šios paslaugos atsisakyta. Kartu priminta, kad įėjimas į parką nemokamas (Savivaldybė, 1929,
nr. 8, p. 27). 1931 m. džiaugtasi, kad vėl įvyks 8-ojo pulko koncertas, todėl „šią retą progą šiauliečiai turėtų nepraleisti ir visi į koncertą atsilankyti“ (ŠL, 1931, birž. 14, p. 4).
1928 m. pradžioje pranešta, kad už 137 000
litų iš Zubovienės įpėdinių nupirkti Didždvario rūmai ir šalia esantis pastatas, kuris bus skirtas pavyzdinei pradžios mokyklai. Paminėta, kad prie rūmų yra 1,5 ha gražus sodas (Šiaulietis, 1928, saus. 29, p. 2). Panašią informaciją pateikė ir L. Dromantienė, tik jos tyrinėti archyviniai dokumentai patikslino sutarčių datas ir sumas. Gegužės mėnesį rašyta, kad įsigijus turtą „miesto sodo pakrašty įvyko nekurie žemės pergrupavimai, kurie šiek tiek padidins miesto sodą“ (Šiaulietis, 1928, geg. 15, p. 7). Po mėnesio rašyta, kad birželio 4 d. vykusiame Šiaulių miesto tarybos posėdyje buvo svarstomas ir šis klausimas. Laikraščio skaitytojai sužinojo, kad „Mokytojų seminarija <...> užimamus namus ir žemę turėjo atsipirkti, sodną gi grafai Zubovai savivaldybei padovanojo. Parkas užima 3 ha ir 4 000 metrų. Mokesnių Inspekcijos apkainavimu tai 45 000 litų vertės turtas“ (Šiaulietis, 1928, birž. 12, p. 2).
Šiauliečiai džiaugėsi miesto parku, tačiau spaudoje vis būdavo užsimenama, kad parkas miestui jau per mažas.
1930 m. birželio 17 d. Miesto taryba priėmė sprendimą už 20 000 litų pirkti beveik 7 300 m² senąją parodų aikštę šalia miesto parko, šią sumą išmokant per ketverius metus. Sujungus abi teritorijas parkas bus gerokai praplėstas.
Planuota, kad „perkamam plote bus įrengta teniso aikštė, vaikams žaidimo aikštelės, bus pastatyti suolai, bet medžių nebus sodinama, nes norima palikti vietą, kur žmonės
AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA
Šeštinių šventės diena miesto parke. 1931 m. Petro Kaminsko kolekcija.
galėtų naudotis saulės šviesa ir šiluma, todėl, kad senasis parkas mažai turi saulės šviesos dėl senų šakotų medžių“ (Mūsų momentas, 1930, birž. 22, p. 2). Dalį nupirkto ploto Miesto valdyba išnuomojo Šiaulių teniso klubui, kuris dar tais pačiais metais pradėjo teniso aikštelių įrengimo darbus (Mūsų momentas, 1930, spal. 19, p. 5).
1931 m. parke turėjo būti pradėtos naujųjų „Aušros“ muziejaus ir bibliotekos rūmų statybos. Šiauliuose leistame Tautininkų sąjungos laikraštyje „Šiaurės Lietuva“ gegužės mėnesį rašyta, kad Zubovai sutvarkė visus formalumus dėl parko perdavimo miestui, sutiko, kad jame atsirastų naujas statinys (ŠL, 1931, geg. 17, p. 4). Gegužės 19 d. miesto burmistras Jackus
Sondeckis pasirašė nutarimą, draudžiantį parke statyti naujus pastatus, išskyrus muziejaus-bibliotekos rūmus (ŠK, 2010, liep. 16, p. 3). Birželį išspausdintas skelbimas, kviečiantis 26 dieną į simbolinę naujos kultūros įstaigos statybų pradžią (ŠL, 1931, birž. 21, p. 4). Kertinis akmuo numatytą dieną buvo pašventintas, tačiau jau birželio 28 d. kritikuotas toks valdžios
sprendimas: statybos ir naujas pastatas parką sudarkys, jam turi būti surasta nauja vieta (ŠL, 1931, birž. 28, p. 3). Sprendimo priežastis –birželio 15–16 d. vykę Šiaulių miesto tarybos
rinkimai, kuriuos laimėjo tautininkai (prieš tai buvusių socialdemokratų miesto valdžioje nebeliko). Rugpjūčio 18 d. naujoji Miesto taryba nutarė pradėtus statybos darbus nutraukti iki pavasario (Šiaulių metraštis 1932 metams, p. 91). Darbų tąsos nebuvo, muziejaus rūmai parke nepastatyti.
1934 m. įvairiose Lietuvos vietovėse buvo sodinami Tautos Vado ąžuolai, vienas – Šiauliuose. Ąžuolo sodinimo aktas buvo baigtas šiais žodžiais: „1934 m. gegužės 1 d. sodiname Šiaulių miesto parke, antroje aikštėje nuo Aušros alėjos, Tautos Vado ąžuolą“ (Mūsų kraštas, 1934, geg. 6, p. 3).
Apie parko ploto didinimą dar kartą svarstyta 1935 metais. Balandžio mėnesį burmistras
Miesto parkas. „Spaudos fondo“ Šiaulių fotolaboratorijos atvirlaiškis (tarpukaris). Petro Kaminsko kolekcija.
Juozas Valančius į pasitarimą sukvietė vietos visuomeninių organizacijų atstovus (dalyvavo 15 asmenų). Buvo nutarta, kad „tinkamiausia naujajam parkui steigti vieta, tai žemės ūkio rūmų (Parodos aikštė, šaulių paštininkų ir Kraštotyros dr-jos (buvo skirtas oro muziejui) sklypai, kurie randasi vienas šalia kito ir kurie sujungti sudarytų apie 15–16 ha plotą“ (Įdomus mūsų momentas, 1935, bal. 28, p. 1). Informacija paskelbta ir savivaldybių reikalams skirtame mėnesiniame leidinyje: „Parkui galėtų tikti tik gale Aušros alėjos esą žemės ūkio rūmų ir šaulių žemės sklypai, viso apie 17 ha, kurie iki
šiol nėra išnaudoti skirtajam tikslui, o kitos tinkamos vietos nėra“ (Savivaldybė, 1935, nr. 4, p. 21).
Tęsinys kitame numeryje.
Literatūra ir šaltiniai
ŠK – „Šiaulių kraštas“
ŠL – „Šiaurės Lietuva“
ŠN – „Šiaulių naujienos“
Didždvario rūmai prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir dabar, ŠN, 2012, bal. 13. Įsakymas dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis. [Teisės aktų registras]. Prieiga per internetą: <https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.E3EA941D3319/asr> [žiūrėta 2026-02-19].
Virginijus Jocys, Didždvario dvaras Šiaulių m., Vilnius, 1994.
Ona Lukauskaitė-Poškienė, Šiaulių miesto lyrinė kronika, ŠL, 1991.
Vytautas Butvilas, Šiaulių architektūra – miesto istorijos liudininkė: magistro darbas, Šiauliai, 2008.
P. Varnėnas, Iš Šiaulių parodos, Viltis, 1910, rugs. 12.
Jaroslavas Šilietis, Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915–1919 m., Kaunas, 1922.
Leta Dromantienė, Šiaulių mokytojų seminarija, Šiauliai, 1997.
Jonas Mickeliūnas, Gatvių pavadinimo reikalu, ŠN, 1924, saus. 18.
J. Ramanauskas, Šiauliai, Lietuva, 1923, geg. 18.
N. B-is, Gražinkimės!, ŠN, 1924, geg. 2.
A. V., Miesto parkas, ŠN, 1924, geg. 16.
X., Betvarkė miesto sode, ŠN, 1924, birž. 27.
Leonas Rakštikis, [Miesto sode...], ŠN, 1924, liep. 25.
Būtinu reikalu, ŠN, 1924, rugs. 12.
J. Str., Pavasarininkų dainų ir sporto šventė ir paroda Šiauliuose, Lietuva, 1924, liep. 10.
Vargo sūnus, Žydų „koncertai“ miesto sode, Šiaulietis, 1926, liep. 25.
Grąžino namus, ŠN, 1927, geg. 1.
Vakaras miesto sodne, ŠN, 1927, liep. 31.
A. Vėjuolis, Miesto sode pasidairius, ŠN, 1927, rugpj. 7.
Girtinas reiškinys, Šiaulietis, 1927, rugpj. 14.
Kultūringos ir plačiai prieinamos pramogos, ŠN, 1927, rugpj. 28.
Miesto sodno naudojimas, Savivaldybė, 1929, nr. 8.
Senai lauktas koncertas miesto sode, ŠL, 1931, birž. 14.
[Šv. ministerija Šiauliuose (Didždvary) nupirko namus...], Šiaulietis, 1928, saus. 29.
Miesto parkas, Šiaulietis, 1928, geg. 15.
Ką svarstė ir nutarė Miesto Taryba?, Šiaulietis, 1928, birž. 12.
Šiaulių Miesto Tarybos posėdis, Mūsų momentas, 1930, birž. 22.
Ašaka, Menki vyrai, Mūsų momentas, 1930, spal. 19.
Muziejaus ir Bibliotekos Rūmų statybos darbai ir miesto parkas, ŠL, 1931, geg. 17.
Rita Žadeikytė, Iniciatyvos padeda įveikti abejingumą, ŠK, 2010, liep. 16.
Muziejaus-Bibliotekos Rūmų pamatų kertinio akmens įmūrijimas, ŠL, 1931, birž. 21.
Mėl. Domino, Dėl parko darkymo, ŠL, 1931, birž. 28.
Šiaulių metraštis 1932 metams, Šiauliai, 1932.
Šiaulių mieste didelė minia žmonių sodino Tautos Vado ąžuolą, Mūsų kraštas, 1934, geg. 6.
Šiauliuose turėsim naują 15 ha parką, Įdomus mūsų momentas, 1935, bal. 28.
Kiti apie mus, Savivaldybė, 1935, nr. 4.
Šiaulių regioninis valstybės archyvas: F 945, ap. 1, b. 1.
Alina Šalavėjienė
Kryžiaus kelio stacijas Tirkšlių kapinių koplyčioje pristatė skulptorius Mykolas Gediminas Pačkauskas. Vakario Jočerio nuotr.
Tirkšliuose pristatyta žemaitiška
knyga apie Kryžiaus kelio stotis
2026 m. vasario 6-ąją Mažeikių rajono Tirkšlių Kristaus Karaliaus bažnyčioje pristatyta knyga „Stacėjės. Krīžiaus i mūsa kēls Tirkšliū kapū koplīčiuo“, skatinanti naujai pažvelgti į Kristaus kančią, saugoti ir puoselėti žemaičių kalbą. Tai pirmasis Mažeikių Henriko Nagio viešosios bibliotekos leidinys, kokybiškai išspausdintas Vilniuje įsikūrusioje spaustuvėje „Petro ofsetas“. Leidybą pagal investicijų programą finansavo Mažeikių rajono savivaldybė, kartu su Kultūros, sporto ir paveldosaugos skyriumi organizuodama Žemaitijos kultūrinį identitetą puoselėjančias veiklas.
Prieš šv. Mišias renginio dalyviai lankėsi 1862 m. statytoje medinėje Tirkšlių miestelio kapinių koplyčioje. Kryžiaus kelio stotys joje buvo pažymėtos tik įrėmintu juodu kryželiu ir po juo raudonoje lentelėje išryškintomis
raidėmis ST ir romėnišku skaičiumi. Nedideles menines figūras sukūrė Vilniuje gyvenantis iš Sedos parapijos kilęs skulptorius dominikonas pasaulietis Mykolas Gediminas Pačkauskas. Sumanymas sukurti Kryžiaus kelio stotis nebuvo
spontaniškas, mintį plėtojo seniai, tačiau tam reikėjo tinkamos erdvės ir užsakovo. Ant koplyčios sienų jos buvo pakabintos 2023-iaisiais ir tapo natūralia interjero dalimi. Renginyje darbų autorius apibūdino labiau pasaulyje paplitusią pranciškoniškąją Kryžiaus kelio tradiciją, kuri apsiriboja keturiolika stočių. Paaiškino kopimo laiptais motyvą kaip dvasinio kilimo bei kančios, išganymo simbolį, kviečiantį žiūrovą į asmeninius apmąstymus. Skulptorius pasirinko juodos ir baltos spalvų kontrastą figūrose ir detalėse, norėdamas paryškinti vizualinį stacijų poveikį, pasirinktai kompozicijai suteikti gyvumo ir dinamiškumo. Minėjo, kad figūros nėra medinės, o kūrybinis procesas truko ketverius–penkerius metus. Skulptoriaus teigimu, stacijos sukurtos ne kaip grožėjimosi objektas, nes „liturginis menas turi tarnauti Bažnyčiai ir parapijiečiams, padėti žmogui melstis“. Menininkas subtiliai suvienijo du vienas kitą papildančius akcentus: tragišką mirties įvaizdį per nukryžiavimą ir meilės kelio įvaizdį.
Knyga ir 5-oji stacija Tirkšlių Kristaus Karaliaus bažnyčioje. Janinos Dambrauskaitės nuotr.
Po pamaldų bažnyčioje buvo pristatytas nedidelės apimties leidinys „Stacėjės. Krīžiaus i mūsa kēls Tirkšliū kapū koplīčiuo“, tapęs meniniu ir dvasiniu įvykiu renginio dalyviams. Iš pradžių buvo ketinta išleisti atvirukų komplektą, kuriame būtų tik žemaitiški tekstai ir keturiolikos stacijų nuotraukos. Pamažu idėja pakito: pasikeitė leidinio struktūra ir formatas. Knygos pradžioje yra Tirkšlių Kristaus Karaliaus parapijos klebono Petro Smilgio, Vilniaus dominikonų vienuolyno prioro Jokūbo Marijos Goštauto OP ir brolio dominikono Gabrieliaus Juškevičiaus OP gilūs samprotavimai. Panaudotos dvi Pelikso Bugailiškio 1934 m. nuotraukos iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondo. Jose vaizduojama Tirkšlių kapinių koplyčia ir koplytėlė.
Kryžiaus kelio apmąstymus žemaitiškai parašęs brolis dominikonas Gabrielius Juškevičius OP renginyje dalyvavo nuotoliniu būdu iš Liono (Prancūzijos) vienuolyno. Sukurti stacijoms prasmingus tekstus jį paskatino skulptorius Mykolas Gediminas Pačkauskas. Abu žemaičiai buvo pažįstami kaip Pamokslininkų ordino nariai, o dominikonų rekolekcijos suvedė dvi meniškas sielas. Sužinojęs, kad brolis Gabrielius rašo poeziją, skulptorius sukurtoms Kryžiaus kelio stotims paprašė pritaikyti trumpus apmąstymus. Vienuolis prisiminė savo pirmąjį apsilankymą Tirkšlių kapinių koplyčioje 2025-aisiais prieš sakralinio meno ir paveldo simpoziumą „Versmės“. Kurdamas tekstus norėjo pajausti, ką turi pasakyti apie Kryžiaus kelią. Tuomet sielą palietė koplyčios autentiškumas ir paprastumas. Suprato, kad žodžiuose, kurių apmąstymuose neturi būti daug, turėtų išlikti primityvumas gerąja prasme, siekiant parodyti vidinę žmogaus būseną ir santykį su Dievu. Minėjo, kad „rašymas apie Kryžiaus
Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius su žemaitškai parašyta knyga. Vakario Jočerio nuotr.
kelią (stacijas) nėra lengvas, reikia kantrybės ir meilės Kryžiui“. Apmąstymus kūrė žiūrėdamas į atsiųstas nuotraukas, stebėdamas jose figūrėlių judesius ir veido išraiškas. Prancūzijoje sukurti brolio Gabrieliaus Juškevičiaus OP tekstai atskleidžia Kryžiaus kelio dvasingumą, pabrėžia ne tik žmogiškąją, bet ir dieviškai žmogiškąją gelmę.
Renginį Tirkšlių Kristaus Karaliaus bažnyčioje moderavo knygos „Stacėjės. Krīžiaus i mūsa kēls Tirkšliū kapū koplīčiuo“ sudarytoja, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Kultūros, sporto ir paveldosaugos skyriaus vedėja Rūta Končiutė-Mačiulienė. Vienuolio sukurtus eiliuotus tekstus paeiliui vaizdingai skaitė Mažeikių kultūros centro Skrajojamojo teatro aktorius Juozas Kukštas ir lituanistė Laima Skabickienė (kompozicijos režisierius Martynas Januška). Atlikėjai originaliai pateikė
trumpas giesmes ar dainas, kurios įterptos keturiuose apmąstymuose ir išskirtos pasviru šriftu. Skaitymų metu ekrane rodytos stacijų nuotraukos, publikuotos ir knygoje. Jų autorius – fotografas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys Gintas Kavoliūnas.
Gimtosios kalbos vaidmenį liturgijoje pabrėžė Tirkšlių Kristaus Karaliaus parapijos klebonas Petras Smilgys: „Prasmingi žodžiai, maldos suteikia galimybę pamąstyti. Liturgijoje tekstų prasmė labiau suprantama, jei perteikiama sava kalba.“ Žemaitiškai parašyti Kryžiaus kelio apmąstymai – galimybė kitu kampu pažvelgti į kelią, kurį Kristus nuėjo tam, kad žmonės būtų išganyti.
Knygos kalbos redaktorius, profesorius Juozas Pabrėža pasidžiaugė, kad žemaičių kalba atgimsta, pas žmones ateina ir per Bažnyčią. Atkreipė dėmesį, kad leidinio pabaigoje pateiktas trumpas paaiškinimas rečiau vartojamų žemaitiškų žodžių. Mažeikių Henriko Nagio viešosios bibliotekos direktorė Alina Bernotienė pasakojo, kaip su įstaigos bendruomene renginiuose puoselėja senąsias tradicijas, papročius ir žemaičių kalbą. Tai svarbu ne tik bendraujant krašto kalba, bet ir atliekant konkrečius darbus. Pirmasis įstaigos leidinys reikšmingas vien tuo, kad parašytas žemaitiškai.
Renginyje dalyvavęs Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius padėkojo žemaitiško leidinio sumanytojams ir kūrėjams. Priminė, kad ši knyga skirta vyskupijos šimtmečiui paminėti. Ganytojas paragino tikinčiuosius Gavėnios metu apmąstyti Kryžiaus kelią, pasinaudojant žemaitiškai surašytais pamąstymais.
Janina Dambrauskaitė
Paskaita „Rašytoja Žemaitė Kelmės krašte“ Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje. Rolando Kančausko nuotr.
Paminėtos rašytojos Žemaitės
180-osios gimimo metinės
2025 m. Kelmės kraštas, regionas ir visa Lietuva minėjo 180-ąsias rašytojos Žemaitės (1845–1921) gimimo metines. Rašytoja savo kūryba ir visuomeniniais darbais ugdė tautos savimonę, žadino patriotinius jausmus, skatino gimtosios kalbos vartojimą ir puoselėjimą. Kelmės krašte pragyvenusi daugiau nei 30 metų ir čia, Ušnėnuose, Lietuvos šviesuolio Povilo Višinskio paskatinta pradėjusi rašyti bei sukūrusi geriausius savo kūrinius, Žemaitė tapo vienu iš Kelmės krašto identiteto ženklų.
Žemaitės kūrybos aktualumas ir jos asmenybės reikšmė nepaneigiama ir mūsų dienomis. Tai rodo įvairios akcijos (poečių skaitymai prie Žemaitės paminklo Vilniuje), spektakliai („Graži ta ir galinga“, Klaipėdos jaunimo teatras, 2018; S. Parulskio „Julija“, rež. K. Glušajevas, 2021), įvairūs konkursai (Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos literatūrinių imitacijų konkursas „Pasimatuok klasiko akinius!“ pagal Žemaitę, 2020; Kelmė rajono savivaldybės Žemaitės viešosios bibliotekos slemo varžytuvės „Pas Žemaitę“, 2023), kino filmas (kriminalinė komedija pagal Žemaitės apsakymą „Kunigo naudą velniai gaudo“, rež. A. Šlepikas, 2015),
įvairios instaliacijos (J. Vaitkutės „Pabudę iš knygų“, 2018), šiuolaikinės dailininkės Živilės Žvėrūnos Žemaitės portretai (2017), atlikėjos Rug!ile eurovizinė daina „Ikona Žemaitė“ (2026) ir kt.
Minėdama 180-ąsias rašytojos Žemaitės gimimo metines Kelmės rajono savivaldybės viešoji biblioteka, kuriai yra suteiktas Žemaitės vardas, įgyvendino projektą „Devintieji Žemaitės skaitymai. Potyriai“ ir parengė įvairių priemonių ne tik rašytojos asmenybei bei jos kūrybai, bet ir žemaitiškiems potyriams pažinti. Žemaičių ir dzūkų tarmių skirtumus puikiai atskleidė poetas Juozas Žitkauskas ir dainuojamosios poezijos atlikėjas Povilas Girdenis literatūrinėje-muzikinėje kompozicijoje „Ne tolių toliai nuo Dzūkijos iki Žemaitijos“.
Pirmą kartą Kelmėje (galbūt ir Lietuvoje) suorganizuoti Žemaitės tekstų gatvės skaitymai, kai įvairiose miesto viešosiose erdvėse (prie Kelmės Žemaitės viešosios bibliotekos, prie freskos „Kelmė kviečia kavos“, Laisvės gynėjų aikštėje ir turgelyje) Kelmės mažojo teatro aktoriai skaitė Žemaitės kūrybos ištraukas. Susidomėjusieji šiais skaitymais paskui Kelmės mažojo teatro aktorius leidosi į simbolinį pasivaikščiojimą su Žemaitės kūryba. Klausytojai išgirdo Žemaitės „Autobiografijos“, apsakymų „Dvejos laidotuvės, dveji palaikai“, „Dėdė parėjo“ ištraukas. Daug šiltų plojimų sulaukė garsusis senių Vingių dialogas iš apsakymo „Marti“, aktorių skaitytas turgelyje.
Surengta konferencija „Devintieji Žemaitės skaitymai“. Joje pranešimus skaitė mokslininkės Ramunė Bleizgienė, Dalia Čiočytė, Ilona Čiužauskaitė, bibliotekininkė Albina Saladūnaitė, rašytoja, literatūrinės Žemaitės premijos
laureatė Nijolė Kepenienė, o ištraukas žemaičių dounininkų tarme pristatė Alytaus miesto teatro aktorius Vaidas Praspaliauskas, tikrų tikriausias žemaitis, kilęs iš Telšių.
Projekto metu parengtas pranešimas „Rašytoja Žemaitė Kelmės krašte“ buvo pristatytas net septynioms bendruomenėms: jo klausėsi ne tik Kelmės rajono Junkilų, Kolainių, Pašilėnų, Vaiguvos ir Užvenčio gyventojai, bet ir Pakruojo bei Pasvalio žmonės. Pranešime nuosekliai pasakojama apie Žymantų šeimos gyvenimą įvairiose dabartinio Kelmės rajono vietose, pradedant Lauryno Žymanto tėviške Ušakiuose (apie 1872 m.) ir baigiant Šilo Pavėžupio dvaru, kur Emilijos Putvinskienės kvietimu rašytoja buvo apsistojusi. Iš ten 1906 m. rudenį ji išvyko į Puziniškio dvarą pas Gabrielę Petkevičaitę-Bitę.
Žemaičių liaudies šokius ir dainas buvo galima pažinti dalyvaujant Kražių Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kultūros centro darbuotojų vestoje edukacijoje „Žemaitiška vakaruški“, o jai pasibaigus dalyviai ragavo žemaitiško kastinio ir giros.
Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje veikė dvi parodos: dailininkės Aldonos Skirutytės litografijų (kopijų) paroda „Žemaitė“ ir dokumentų paroda „Paskui Žemaitę“, kuri parengta pagal taip pat pavadintą virtualią kelionę. Joje yra sukurtas žemėlapis su vietovėmis, kuriose Julijos ir Lauryno Žymantų šeima, vėliau – jau tik rašytoja Žemaitė gyveno, dažnai lankėsi ar kitaip vieta buvo svarbi Žymantų šeimos ar rašytojos gyvenime. Atsiverskite virtualų Lietuvos žemėlapį ir keliaukite paskui lietuvių literatūros klasikę Žemaitę: https://byt.lt/qKsSF
Nijolė Kančauskienė
Biblioteka aktyviai dalyvauja Šiaulių kultūros centro rengiamame „Baisiai gražios Morės“ konkurse. Kiekvienais metais kaip kūrybiškumo, bendrystės ir tradicijų puoselėjimo išraiška bibliotekos kolektyvo narių rankomis sukuriama vis kitokia, originali Morė. Šiose nuotraukose – įvairių metų bibliotekos Morės. Jų autorių idėjos ir pastangos kasmet praturtina smagią miesto šventę!
