Johann Strauss
Karl Haffner
Richard Genée
3 veiksmų operetė
Johann Strauss
Karl Haffner
Richard Genée
3 veiksmų operetė
Atliekama lietuvių kalba
Vertė Antanas Drilinga
„Šikšnosparnis“ – subtili socialinė komedija, kupina meistriškai sukurtų personažų, lengvos ironijos ir žaismingų situacijų, atskleidžiančių žmogaus silpnybes. Veiksmas sukasi aplink pagrindinį veikėją Henrichą von Aizenšteiną, kuris, užuot atlikęs aštuonių dienų bausmę kalėjime, pasuka į prašmatnų vakarėlį, taip įtraukdamas veikėjus į apgaulių, maskavimosi ir keršto pinkles.
Režisierė
Muzikos vadovas
Dirigentas
Kostiumų dailininkė
Scenografė
Šviesų dailininkas
Grimo dailininkė
Šukuosenų meistrės
Akompaniatorius
Pastatymo vadovė
Aizenšteinas
Rozalinda
Adelė
Falkė
Alfredas
Blindas
Orlovska
Ida
Frankas
Frošas
Liokajai
Ivanas
Orlovskos svečiai
Jūratė Sodytė
Martynas Staškus
Erki Pehk
Marija Petraitytė
Andrėja Puskunigytė
Paulius Jakubėnas
Jolanta Kanapeckienė
Diana Naujokienė
Nijolė Cimermanienė
Arsenijus Esaulkovas
Renata Lokcikienė
Deividas Bartkus
Dovilė Kazonaitė
Gabija Žvinklytė
Arminas Skirvainis
Liudvikas Suvorovas
Juozas Janužas
Skirmantė Vaičiūtė
Emilija Samusiovaitė
Klaudijus Šimkus
Deividas Norvilas
Rolandas Meškauskas
Donatas Voveris
Modestas Pariauka
Panevėžio muzikinio
teatro choras (vadovas G. Pavilionis)
Panevėžio muzikinio
teatro orkestras (vyr. dirigentas E. Pehk)
Operetė „Šikšnosparnis“ (orig. Die Fledermaus) – viena žymiausių Johanno Strausso jaunesniojo operečių, kurios premjera įvyko 1874 m. balandžio 5 d. Vienos „Theater an der Wien“. Vieni šaltiniai teigia, kad operetės sukūrimą paskatino pirmoji kompozitoriaus žmona dainininkė Jetty Treffz, kiti – kad ją sukurti paskatino tuo metu Vieną valdę Habsburgai, norėję, jog Straussas atsvertų vis didėjantį J. Offenbacho – prancūziškos operetės meistro – populiarumą. Taip vienas iš operetės meno centrų susiformavo ne tik Prancūzijoje, bet ir Austrijoje.
J. Straussas 3 veiksmų operetės partitūrą parašė vos per 42 vasaros dienas 1873 metais pagal Karlo Haffnerio ir Richardo Genée libretą. Operetė buvo sukurta remiantis prancūzišku vodevilio siužetu, kuris buvo perdirbtas, kad atitiktų rafinuotą Vienos publikos skonį. Nors kai kuriems žiūrovams kūrinys pasirodė pernelyg lengvabūdiškas, publika jį iš karto pamilo. Šiandien „Šikšnosparnis“ laikomas vienu ryškiausių Vienos operetės šedevrų.
Šiemet minimos 200-osios valsų karaliaus Johanno Strausso gimimo metinės, todėl šis pastatymas tampa simboliniu pagarbos ženklu vienam žinomiausių pasaulio kompozitorių.
Jūratė Sodytė
Režisierė
„Kompozitoriaus Johanno Strausso operetė „Šikšnosparnis“ – tai visų pirma nuostabaus grožio muzika. Šiame pastatyme siekėme išlaikyti romantizmo epochos stilių, tačiau pagardinome jį avangardo prieskoniu, suteikdami spektakliui šiuolaikiškumo. O šmaikštus žvilgsnis į aukštuomenės gyvenimo užkulisius publikai padovanos puikių įspūdžių, juoko ir geros nuotaikos kupiną vakarą.“
Kostiumų dailininkė
Marija Petraitytė:
„Žiūrovas gali to ir nesuprasti, bet man svarbu užkoduoti žinutę“
Panevėžio muzikinis teatras pristato naujojo sezono premjerą – Johanno Strausso operetę „Šikšnosparnis“. Šiam pastatymui kostiumus sukūrė Marija Petraitytė. Ji Kopenhagos dizaino ir technologijų mokykloje įgijo tvarios mados dizainerės specialybę, Vilniaus dailės akademijoje studijavo mados dizainą. M. Petraitytė savo kolekcijas yra pristačiusi Lietuvos ir Europos mados bei dizaino festivaliuose, tarp jų ir „Mados infekcijoje“, jos sukurtus sceninius kostiumus dėvėjo Silvester Belt, Jessica Shy, Donatas Montvydas. Dizainerės kūryboje susitinka avangardinė praeitis ir futuristinė ateitis, drabužių formos neretai primena šiuolaikinę skulptūrą. Su M. Petraityte kalbamės apie „Šikšnosparnio“ kostiumus ir apskritai apie kūrybinį procesą.
Johanno Strausso „Šikšnosparnis“ – viena žymiausių ir dažniausiai statomų operečių pasaulyje. Kaip suteikti unikalumo dar vienam pastatymui?
Šis kūrinys diktuoja savo estetiką: klasika, romantiniai įvaizdžiai. Nenorėjau nutolti nuo klasikinio pastatymo, bet man buvo įdomu eksperimentuoti su siluetu, spalva, tekstūra, pridėti išskirtinių detalių. Norėjau, kad kostiumai stebintų. Didžiausią malonumą jaučiu kurdama savaip –jungdama istorines kostiumo detales su modernumu ir leisdama joms perteikti asmeninę viziją.
Tai, ką vadinu istoriniu futurizmu, pasireiškia per drabužio kirpimo ypatybes, linijas. Man artimi suvarstymai, korseto motyvai, bet jie nėra tiksliai atkurti, tai labiau spekuliatyvus vaizdinys. Drabužiai nepriklauso šiam laikui – jie tarsi ateina iš ateities.
Manau, kad „Šikšnosparnio“ pastatymui buvau pasirinkta tikslingai – kad „atneščiau“ to istorinio futurizmo, į klasikinį kūrinį pažvelgčiau iš savo perspektyvos.
Koks buvo kūrybinis procesas?
Pirmiausia žiūrėjau spektaklių įrašus, skaičiau libretą, tarėmės su režisiere, analizavome personažus. Mėgstu raktinius žodžius, taigi priskyriau juos visiems personažams. Kiekvienas jų turi savo spalvą ir ji parinkta neatsitiktinai. Siluetuose taip pat užkoduotos istorijos. Rozalinda simbolizuoja šikšnosparnį, dėl to antrame veiksme jai iš korseto išauga sparnai. Adelė, tarnaitė, labai apsukri, taigi jos kostiumas juodas, audinys blizgus. Kunigaikštienė Orlovska dėvi labai ryškią, karališkos raudonos spalvos suknelę stačiomis apykaklėmis, ir tai parodo jos statusą.
Be to, visi personažai apsimeta tuo, kas jie nėra.
Taip, personažai nenori būti atpažinti. Apsimetinėjimas yra kertinė šios istorijos dalis, ir čia veikėjams į pagalbą ateina kaukės. Kiekviena kaukė turi savo spalvą ir prasmę, joje užkoduota tam tikra žinutė.
Kaukių gamyba man buvo rimtas iššūkis. Jų rėmai buvo suvirinti iš lengvo metalo, apvynioti siūlais. Viskas – rankų darbo. Kaukės turi gerai laikytis judant, šokant, bet ir nebūti per sunkios, tad teko ieškoti kompromisų.
Kuo ypatingi muzikinio teatro spektaklių kostiumai?
Svarbu, kad atlikėjai galėtų laisvai judėti, dainuo -
ti, šokti. Taip pat atsižvelgiame į solistų prašymus, kad jie patogiai jaustųsi. „Šikšnosparnis“ – mano debiutas muzikiniame teatre. Sudėtingiausia buvo suvaldyti atlikėjų gausą tokiame pastatyme. Pokylio scenoje vienu metu pasirodo visi veikėjai ir choras, visi kostiumai turi derėti tarpusavyje, tačiau ir būti skirtingi.
Ko tikisi aktoriai, dainininkai? Gražiai atrodyti?
Taip, visi nori gražiai atrodyti. Aktoriai ir dainininkai gal šiek tiek skiriasi: pirmieji gali būti laisvesni, o solistai nori jaustis komfortiškai. Jei žmogus sako, kad jam nepatogu, nenori taip eiti į sceną, būtinai atsižvelgiu į tai. Matuojant kostiumą dizainas kartais gali keistis.
Kas tau yra gražus kostiumas ir ar jis turi būti gražus?
Kostiumas nebūtinai turi būti gražus tradicine prasme – viskas priklauso nuo konteksto, aplinkos, kurioje jis funkcionuoja. Kartais netikėtas, netipiškas ar net šokiruojantis kostiumas gali sulaukti didžiausių pagyrų ir apdovanojimų. Ir atvirkščiai – gražus kostiumas gali prarasti prasmę, jei nedera prie visumos. Šiandien visi gyvename vaizdų pertekliuje, kasdien smegenys perkraunamos nesuskaičiuojamos gausybės įspūdžių. Todėl tikras iššūkis yra ne sukurti „gražų“ kostiumą, bet išmokti išsiskirti, kad tave – tavo stilių, tavo darbus – atpažintų. Nesiekiu kurti paprastų drabužių, jų jau prikurta šimtui metų į priekį, todėl nematau prasmės konkuruoti su greitąja mada. Mano kelias – kurti dra -
bužius, turinčius išliekamąją meninę vertę, savo istoriją ir konceptualumą.
Kolekcijų drabužiai, kurie nėra skirti kasdienai, gyvena kitokį gyvenimą – jie nuomojami, pasirodo televizijoje, teatre. Vis daugiau žmonių atranda nuomos galimybes: norint pasipuošti išskirtinai, nebūtina pirkti drabužio iš dizainerio. Tai vienas iš tvarių mados vartojimo būdų, kai aplink mus tiek daug pertekliaus.
Taigi mano kūryba –sąmoningesnė, orientuota į meninę vertę ir ilgalaikį poveikį.
SIUŽETAS
I veiksmas
Ponas Aizenšteinas ruošiasi sėsti į kalėjimą už nedidelį nusikaltimą, tačiau jo draugas Falkė įkalbina pirmiausia apsilankyti kaukių baliuje pas kunigaikštienę Orlovską. Tuo metu
Aizenšteino žmona Rozalinda sulaukia netikėto buvusio mylimojo Alfredo vizito – šis dėl tam tikrų aplinkybių yra palaikomas jos vyru ir išvedamas į kalėjimą.
II veiksmas
Prabangiame kunigaikštienės Orlovskos baliuje susitinka įvairiausi svečiai, pasivadinę išgalvotais vardais. Tarp jų – ir Aizenšteinas, ir Rozalinda.
Baliuje netrūksta painiavos, flirto, melo ir linksmybių. Niekas nežino, kas yra kas – tai Falkės sumanyto keršto plano dalis, norint pamokyti
Aizenšteiną už praeities pokštą.
III veiksmas
Veiksmas persikelia į kalėjimą. Painiava toliau rutuliojasi: Aizenšteinas bando išsiaiškinti, kas apsimetė juo, o Rozalinda atskleidžia savo tapatybę. Galų gale visi nesusipratimai išaiškėja, kerštas įvyksta be nuoskaudų, ir visi susitaiko – kaip dera operetei – su šypsena ir šampanu.