Kuo kaltas vaikas, kad gimė daugiablokių kvartale? Julius Dautartas

JULIUS DAUTARTAS

Kuo kaltas vaikas, kad gimė daugiablokių kvartale?

Ketvirtuosius savo kūrybos ir vaikiškų rūpesčių metus skaičiuoja teatras „Menas“, dažnai tiesiog vaikų teatru vadinamas. Jo įkūrėjas ir vadovas – režisierius Julius Dautartas. Panevėžiečiai atsimena spektaklius „Žentas“, „Trys seserys“, „Atversk, angele, laiko knygą“ Panevėžio dramos teatre, tuomet dar neturėjusiame Juozo Miltinio vardo. „Menas“ ir Keistuolių teatras – šalyje tik du profesionalūs dramos teatrai, skirti vaikams. Kalbamės su Juliumi Dautartu Tarptautinės teatro dienos išvakarėse.

Kaip jautiesi savo teatre po trejų metų?

Aš nežinau, kaip jaučiuosi. Visada džiugu, kai ateina į salę vaikai. Mums atrodo, kad turim savo žiūrovą, su juo vykta nematomas dialogas. Tai šeimos teatras, vaikams – papildoma klasė, teatrinė terapija. Ypač nurašytiems vaikams, deja, be pedagogų, kitų žmonių paramos mes nesugebam jų atsivest. Menas – vienas iš būdų informuoti vaikui emocionalią atmintį, tie atminties taškai gali gelbėti, kai ateis laikas pasirinkt.

Kūryba vaikams turi būti iš pašaukimo?

Be abejonės. Vaikams jokiu būdu negalima prasčiau. Sugalvojau teatrą, kad neišvažiuočiau iš Panevėžio, tai mano gimtasis miestas. Tuomet dirbau Kaune, bet tai buvo ne mano principų teatras,

geras, bet neužkrėstas superlyderio sindromo. Grįždamas į Panevėžį vakarais matydavau – vaikai kiemuose, be vietos. Jei būčiau miesto meras, tai įsteigčiau teatrą Klaipėdos kvartale – gal kur nors rūsy, tegul patys vaikai vaidina, mes pas juos ateisim, tada sukursim tinkamą terpę. Kuo vaikas kaltas, kad gimė daugiablokių kvartale? Mūsų jau neišgelbėsi, o juos turime. Kai kas dabar pajuto, kad vaikai yra duona. O man – ateities karta, kurią ugdo žinios, šeima, religija – pagal įsitikinimus. Žymiausiose valstybėse jaunųjų ugdymas yra pagrindas, o mes šito nesuvokiam, ir tai viena iš pagrindinių valstybės bankroto prielaidų.

Kas jūsų teatro aktoriai ir režisieriai?

Režisuoja Rimas Teresas, Valius Jevsejevas ir Vidmantas Fijalkauskas, jis dar ir vaidina. Jie – Miltinio teatro žmonės, bet taip pat ir mūsų. Rimas ir Valius iš vieno kamieno – jie profesorės Irenos Vaišytės mokiniai. Dalis aktorių yra baigę tuometinius Klaipėdos fakultetus, kiti kultūros mokyklas, bet pas gerus dėstytojus, ypač iš Vilniaus kultūros mokyklos. Dalis – jauni žmonės, moksleiviai. Inga Tolušytė dvyliktoj klasėj mokosi, Gintarė Latvėnaitė – dešimtokė, Donatas Kiznis – jau baigęs mokyklą. Jie turi stiprius aktorinius duomenis, drąsiai galėtų studijuot Meno akademijoj. Miltinio teatras susiformavo per 20 darbo metų, o mūsų susiformuos po 10 metų grupė žmonių, jie neš tą kryželį, bus su teatru, mūsų ar ne mūsų. Visi mes kartu – ir dailininkas, ir režisie-

riai, scenos darbininkai, kai kurie ir aktoriai. Dabar ta riba – akademinio ir ne akademinio meno – išnyko. Kartais į tai neatsakingai žiūrim – lyg gali vaidinti ir režisuoti bet kas. Tačiau teatrui reikia akademiško išsilavinimo, Rimas ir Valius – profesionalai.

menas – vienas iš būdų informuoti vaikui emocionalią atmintį, tie atminties taškai gali gelbėti, kai ateis laikas pasirinkt

Ir patys rašo teatrui...

Taip, pasakų inscenizacijas. Visi mūsų pastatymų variantai – au-

toriniai. Kodėl sunku pasirinkti klasikinę pjesę? Ogi vyrų trūksta. Vienam aktoriui reikia suvaidinti septynis nykštukus ir kad tai būtų įtikinama. Bet, atrodo, sugebam sukurt teatrinę iliuziją. Statom pagal klasiką – Janošą, Haufą... Kokia galinga pasaulinė vaikų literatūra, kartų kartas auklėjo – kaip Andersenas. Absoliučiai atiduodu pirmenybę teatrinei pedagogikai, ne festivalių šurmuliui, nors kartais gal ir to reikia. Kaip profesionalus teatras, mes turim minimalią paramą. Sukamės iš entuziazmo. Scenos aikštelė nėra didelė, nė vienos štangos, butaforija iškaišiota ant laiptų ir tualetuose, neturim priedangos, tik savo profesiją.

O ko labiausiai stinga menininkui Panevėžyje?

O aš paklausčiau – kiek iš tikrųjų mūsų yra? Ilgai galvojau apie likimus – kodėl Miltinis, Banionis, Karka ne Vilniuj? Bet jei atsirastų panevėžietiškas Folkneris ar antrasis Blėdis, ar mes sugebėtume juos apginti Vilniaus kuluaruose? Tokie žmonės pakankamai bejėgiai, jie nusigeria, vegetuoja... Vilnius egocentriškai elgiasi, visiškai nenorėdamas tos vadinamosios provincijos maitint, tik pasiimt iš jos. Vilnius turi gilesnę kloaką, bet ir šansų suteikia daugiau. Aš pripažįstu vienintelę partiją – teatro partiją. Jie daugiausia aukojantys, numiršta ant sulūžusios taburetės – pragmatikai žiūri ir šypsosi, bet salėj, žiūrėdami spektaklį, atpažįsta tai, ką nuo savęs yra nuslėpę. Šiaip ar taip dabar žmonės, kurių tvirtas charakteris, eliminuojami.

Tai turbūt ne vienintelė šių dienų bėda?

Totalus pavargimas ir totalus vienišumas. Ko mums trūksta – patriarchalinio dorumo. Melioratoriai pakeitė gamtovaizdį, Sibiras ir išeivija pasiėmė geriausius žmones – jie palaikė balansą. Dabar

tūkstančiai mūsų jaunuolių emigruoja, ir ne patys blogiausi. Mano karta, aš gimęs 1953-iaisiais, dar nėra pamesta, normalius darbo, pareigos svertus valdo. O vėlesnę dvidešimties metų generaciją mes pametę.

aš pripažįstu vienintelę partiją – teatro partiją

Ar turi sau užduočių šiam šimtmečiui?

Turiu. Viena jų – mūsų teatras. Visos mano užduotys siejasi su jaunąja generacija. Norėčiau, kiek leidžia jėgos, pakelti kaimo, miestelių įtaką sostinei, kad suvoktume – Nemunas maitinamas visų upių. Visiška nesąmonė dėl mūsų nelaimių apkaltinant rusą, vokietį ar lenką – jie nepalaidos tavo kaimyno, jei patys neturėsime padorumo, galim kaltint tik save. Mano tėvas – analitikas, ką numatė prieš dvidešimt metų, viskas dabar taip yra. Norėčiau pratęst Dautartų tradiciją. Gali mane apkaltint, kad vaikštau iškėlęs galvą, bet – kadetų korpusas yra! Dabar žmogus atitolęs nuo gamtos, joje gal aukštesnės tiesos. Prieš amžiaus pabaigą gyvename keistoj egocentrinėj zonoj – kiekvienas stengiasi įsitvirtinti vietoj, visai negalvodamas, kad šalia yra kitas. Cituoju Šliogerį: Lietuvoj daug gudrių žmonių, bet protingų nėr. Žmonių charakteriai darosi silpnesni, mąstančių trūksta. O mąstantis žmogus paprasčiausiai ramesnis.

Panevėžio rytas. – 1996, kovo 27, p. 3.