Vilniaus padavimai

Viln iaus padavimai

I l i u s t r av o A n d r i u s S e s e l s k a s

Vi lni aus pa da vim ai

UDK 398(474.5) Žu-11

Leidinys parengtas pagal P. Vingio (Prano Žukausko) sudarytą knygą „Vilniaus padavimai“, 2-asis leidimas, 1991 m.

ISBN 978-609-441-160-1

© Iliustracijos, Andrius Seselskas, 2013 © Fotografijos, Saulius Valužis, 2013 © Leidykla „Nieko rimto“, 2013

Vi lniaus pad avi m a i

Dailininkas Andrius Seselskas

Vilnius 2013

pratarmė Padavimų žanras pasakojamosios tautosakos kontekste nėra labai gausus, tačiau gana margas. Padavimai vaizduoja konkrečių istorinių ir geografinių objektų atsiradimą. Šie nedidelės apimties pasakojimai buvo kuriami, norint paaiškinti konkrečių objektų kilmę, istorinių ar šiaip žymių vietų praeitį. Liaudis skirtingomis epochomis kūrė istorijas apie savo gyvenamosios aplinkos reiškinius, tad padavimuose autentiškai užfiksuoti tolimos praeities ženklai.

Juose atsispindi senų laikų tikėjimai, papročiai, socialiniai ir etiniai principai.

Seniausieji, su gamta susiję padavimai, kuriuose gausu mitologijos, skiriasi nuo vėlesnių laikų kūrinių, kuriuose aktualizuotas ir miestiečių gyvenimas.

Paprastai lietuvių padavimai grupuojami į padavimus apie gamtos objektus ir padavimus apie istorinius paminklus ir įvykius. Šiuose kūriniuose veikia įvairios antgamtinės jėgos, mitinės būtybės, milžinai, velniai, požemių gyventojai ir, be abejo, žmonės.

Vienas svarbiausių padavimų skiriamųjų bruožų – tikroviškumo siekis. Įvykiai čia pateikiami kaip realūs atsitikimai. Tikroviškumo įspūdį sustiprina minimi konkretūs, realiai egzistuojantys ar egzistavę objektai, istoriniai asmenys ar kiti įvykių liudininkai. Kai kuriuose padavimuose pasakojama apie žmonių nesėkmingus bandymus išvaduoti užburtus žmones, iškelti nugrimzdusius dvarus, apie veikėjus, kurie už blogą elgesį sulaukia bausmių.

Itin gausiai padavimais apipintas Vilniaus miestas. „Vilniaus padavimuose“ labai ryškūs istorinių faktų atspindžiai. Knygoje surinktų pasakojimų veiksmas vyksta nuo pagonybės laikų iki pat XIX amžiaus. Minimi didikai, žymūs istoriniai asmenys, atskleidžiami miesto gyventojų tikėjimai. Pasakojama ir apie didingą miesto architektūrą, ir apie kuklius miesto simbolius. „Vilniaus padavimai“ ne tik supažindins skaitytojus su sostinės legendomis, bet ir suteiks galimybę jas atrasti – galbūt iš naujo – patiems.

Guoda Rudnickaitė

5

Siaubūnas

Bokšto kalnas – buvusių požemių vieta su Vilniaus gynybinės sienos bastėja, pastatyta XVII a. pirmojoje pusėje. Vaizdas iš Bokšto gatvės.

Seniai, labai seniai – dar tankiosios Lietuvos girios kirvio nepa-

žinojo – puikiosios Neries ir srauniosios Vilnios krantuose, tarp šimtamečių ąžuolų, dunksojo nedidelis kaimelis. Kuklūs buvo to kaimelio gyventojai, o dar kuklesni jų norai, troškimai. Nuo savo sodybų jie netoli teatsitraukdavo ir kartais tik iš savo žynių, vaidilų ar iš kokio nors užklydusio keleivio teišgirsdavo, kad kažkur toli esama kraštų, kur ir gamta esanti kitoniškesnė, ir žmonės ištaigingiau gyveną. Daugybę nuostabių dalykų pripasakodavo praeiviai nuoširdiems to kaimelio gyventojams; bet vis dėlto tuos pasakymus gyventojai pasakomis laikė. Jų neviliojo svetimi kraštai. Puikiąją Nerį, jos krištolinį veidą, žaliąsias pievas, tankius miškus, kuriuose stebuklingų paukščių balsai nei dieną, nei naktį nenutildavo, jie brangino labiau nei praeivių apsakytąjį auksą, sidabrą... Mylėjo labiau nei save. Mat tuose šimtamečiuose šiluose niūrus lokys rasdavo guolį, galingas tauras slapstėsi šimtamečių ąžuolų paunksnėje, o grakščiosios stirnos siūdavo skersai ir išilgai.

Tai tuose miškuose gyventojai prisiuogaudavo, prisigrybaudavo, kiek norėdavo, žvėrių kailiais apsidengdavo, bitelių, kurių 6

spiečių spiečiai liepų drevėse knibždėdavo, medum sau gyvenimą saldindavo. Puiki Neris ir srauni Vilnia žuvų patiekdavo kiek reikiant. Iš aštriojo titnago, šveisdami į kitus akmenis, pasidarydavo sau įrankių ir ginklų, kad ir ne puikiausių, bet labai reikalingų ir naudingų. Būdami kuklūs, lengvai patenkindavo visus savo reikalavimus ir menkose trobelėse jausdavosi laimingi, dėkodavo dievams už visas jiems duodamas gėrybes, statydavo jų garbei aukurus, degindavo šventąją ugnį ir gausias aukas aukodavo.

Viskas čia buvo paprasta: ir gyvenimas, ir meilė, ir net pati mirtis.

Atsitikdavo, kad narsus, tvirtas, petingas vyriškis, išėjęs medžioti, jau daugiau nebegrįždavo į savo sodybą, numiręs stipriojo lokio glėby ar net ant puikaus tauro ragų. Ne vienas rasdavo amžinojo poilsio vietą auksinės Neries dugne, o dar kitus amžių pakirsti ąžuolai prislėgdavo. Tai būdavo kasdieniai ir paprasti atsitikimai.

Bet turbūt ramieji Neries ir Vilnios krantų gyventojai surūstino savo geruosius dievus ir jų rūstybę į save nukreipė. Gal šventosios ugnies neišsaugojo, ir ji užgeso, o gal per maža aukų dievams aukojo, o gal skaisčioji mergelė savo nekaltybės pažadų neištesėjo... Gana to, kad surūstinti dievai baisią nelaimę atsiuntė.

Netoli Vilnios kranto, stataus kalnelio urve, nežinia iš kur atsirado negirdėta neregėta baisybė – slibinas siaubūnas. Jo pavidalo niekas apsakyti negalėjo, nes kiekvieną, kuris tik išdrįsdavo prie urvo prisiartinti, slibinas savo žvilgsniu užmušdavo ir surydavo.

Tamsią naktį, kai danguje nė vienos žvaigždelės nebuvo matyti, urvo angoje du melsvi žiburėliai mirgėdavo. Tai – siaubūno akys.

Jis iškišdavo galvą pro urvo angą ir savo mirtinu žvilgsniu aukos ieškodavo. Dingęs neakylas medžiotojas, kuris, besivydamas žvėrį, ligi urvo prisivydavo, dingusi skaisčioji mergelė ar nekaltas vaikelis, kurie, beieškodami saldžiųjų uogelių ir kvapniųjų gėlelių, pakalnėj atsidurdavo... Susidūręs su tos baisybės žvilgsniu, žmogus nutirpdavo ir krisdavo kaip perkūno trenktas. Tada siaubūnas savo auką 7

prarydavo. Jam vis viena, ar senas, ar kūdikis, bet vis dėlto labių labiausiai tykojo skaisčiųjų mergelių. Jau daugelis šeimynų apgailėjo savo tėvus, daugelis jaunikaičių neteko savo sužadėtinių, dar daugiau motinų raudojo savo vaikelių, o baisusis siaubūnas vis naujas aukas rijo. Melsta dievų, deginta daugybė aukų, net viena mergelė dievų garbei į žemę užkasta. Neapsakomas liūdesys ir baimė apėmė kaimelį. Nedidelėj aikštėj po šimtamečiu ąžuolu susirinko žili vaidilos ir vyresnieji pasitarti. Ieškota būdų, kaip galima būtų nudėti baisųjį siaubūną ir išsigelbėti nuo nelaimės. Vieni tarė, kad reikia pastatyti didžiulė siena iš storiausių medžių ir tuo būdu atskirti urvą nuo kaimelio, kiti manė, kad reikia sukurti didžiulis laužas urvo žiotyse... Žodžiu, buvo siūloma įvairiausių būdų, bet visi jie pasirodė neįmanomi, nes nebuvo galima prisiartinti prie urvo. Viską girdėjo skaistus jaunikaitis: augalotas, šviesiais ilgais plaukais. Rusvais ūseliais, kurie puošė jo lūpą ir dabino šypseną, skaisčiai raudonais veideliais, giliu juodų akių žvilgsniu – jis buvo vyriškumo ir grožio simbolis.

Kai savo tvirtu pečiu pilną žuvų tinklą iš Neries tempdavo, mergelės šaudydavo jį savo meiliais žvilgsniais. Ne viena jį slaptai mylėjo ir troško savo likimu su juo pasidalyti. Buvo ir tokių, kurios nežiniom eidavo pas burtininkę ir prašydavo įkvėpti jam, kad pamiltų jas, ne viena pati stengdavosi sužavėti jį meiliu žvilgsniu, bet jaunikaitis visoms likdavo šaltas, abejingas, nes jau buvo pamilęs gražiąją Uogelę, jaunutę kaip rūtos daigelis, skaistutę kaip gegužės aušrelė – puikių puikiausią to kaimo mergelę. Uogelė taip pat jį mylėjo.

Ne kartą juodu, besėdėdami ant Neries kranto, besiklausydami lakštingalos dainų, paslaptingos mėnulio šviesos nušviesti, apie linksmą laimingą ateitį svajodavo. Jaunikaitis ėmėsi statyti naują pirkelę, kuri turėjo būti už visas gražesnė, puošnesnė. Nesigailėjo triūso, kad kuo daugiausia lokių, vilkų, lūšių kailių prisirinktų 8

pirkelei papuošti. Kai tik pirkelė bus baigta statyti, ketino vesti gražiąją Uogelę ir sukurti šeimos židinį.

Kaip tik tuo metu ir apsigyveno urve baisusis siaubūnas, ir, kai nuliūdę apylinkės gyventojai iš niekur nesitikėjo pagalbos, jaunikaičiui atėjo drąsi mintis nudėti baisųjį siaubūną. Gerai suprato, koks baisus pavojus gresia jo gyvybei, bet jam teikė drąsos įsitikinimas, kad, ryždamasis nudobti siaubūną, gelbsti savo gražiąją Uogelę, kurios laukia toks pat likimas, koks ne vieną jos draugių ištiko – patekti į siaubūno nasrus. Be galo atsargus ir su plėšriaisiais žvėrimis kovoti įpratęs, ilgai mąstė, kaip prie baisiojo priešo būt galima prieiti, kad jis nepastebėtų. Paaukojęs dievams gausių aukų ir ilgai ir karštai pasimeldęs, pagaliau sugalvojo būdą, kaip prieiti prie baisiojo siaubūno.

Girdėjo ne kartą, kad tolimuose kraštuose esama gražiai nudailintų metalinių plokštelių, kuriose atsimuša kiekvienas prieš ją stovįs daiktas. Tokioj plokštelėj žmogus mato save geriau nei stovinčiam tyram vandeny. Svetimšaliai tokias plokšteles veidrodžiais vadina. Jaunikaitis ryžosi žūtbūt tokią plokštelę įsigyti. Atsisveikinęs su brangiąja Uogele, leidosi į kelionę. Sunki ir pavojinga buvo jo kelionė. Ėjo per didžiausius miškus ir brido per raistus. Alkio ir baimės patyrė gana, kai naktimis miško dvasių būriai apnikdavo jį, o ežerų undinės pas save viliodavo. Ne vieną naktį akių nesumerkė, besislapstydamas tankiose medžių šakose, kad plėšrieji žvėrys nesudraskytų. Ne kartą krito iš nuovargio, juo labiau kad nemažai nešėsi bebrų ir lapių kailių, už kuriuos norėjo įsigyti veidrodį. Visas kliūtis įveikęs, grįžo namo su įgyta brangenybe.

Niekam nieko nesakė apie savo sumanymą, niekam veidrodžio neparodė. Viena tik Uogelė visa žinojo ir, nors drebėjo iš baimės dėl savo mylimojo gyvybės, tačiau drausti nedrįso. Tik prisiekė: jeigu jos brangusis žūtų, ji taip pat eisianti prie urvo – tepraryjąs ir ją siaubūnas.

9

Galiausiai atėjo sumanymui vykdyti skirta diena. Vos tik aušrelė krauju apliejo dangaus kraštą, tvirtas jaunikaitis, paėmęs veidrodį, išsiruošė prie urvo. Kelias nuo Vilnios, apaugęs krūmokšniais ir nusėtas akmenimis, vis kilo į kalną. Greit užuodė sieros ir puvenų kvapą ir suklupo ant kažkokio apskrito daikto, kuris jam iš po kojų išsirito. Tai buvo lietaus nuplauta, saulės išbaltinta žmogaus kaukolė. Suprato jaunikaitis, kad jau arti tikslas; dar kartą apgalvojo, kaip turi elgtis, ir, slapstydamasis už krūmų ir akmenų, lėtai ir atsargiai ėmė artintis prie urvo. Sieros ir pūvančių lavonų kvapas kaskart darėsi bjauresnis, o krūmuose ir tarp akmenų vis daugiau žmonių kaulų buvo matyti, mėtėsi net atskiri kūno gabalai. Čia jaunikaitis nugirdo keistą garsą, panašų į verdančio vandens kunkuliavimą. Sustojo ir žvilgtelėjo iš už didžiulio akmens, ir tai, ką pamatė, buvo taip baisu, kad drąsuolis vos nesuriko iš baimės ir veidrodžio iš rankų vos neišmetė. Juodoje urvo angoje gulėjo baisybė rupūžės galva, plačiais nasrais, iš kurių kyšojo didelės, riestos iltys.

Jis buvo tamsiai žalias, panašus į didelį driežą. Užpakalinė siaubūno kūno dalis nyko urvo tamsumoj, o po ištiestomis pirmutinėmis letenomis gulėjo baisiausiai sukruvintas ir apdraskytas jaunos merginos kūnas. Tiktai galva buvo neliesta, todėl veide ir plačiai atvertose akyse buvo likusios priešmirtinio išgąsčio žymės.

Siaubūnas miegojo: stori subrinkę vokai dengė jo baisias akis. Šnirpšlės išsipūsdavo ir garsiu kriokimu mėtė dvokiančių dūmų kamuolius, kurie sieros kvapu teršė orą.

Siaubūnas, matyt, pajuto netoli esant gyvą būtybę, sujudėjo, išsitempė ir pakėlė blakstienas, iš po kurių žybtelėjo baisios akys.

Drąsus jaunikaitis laukė tos valandėlės ir, laikydamas prieš save veidrodį, ūmai iššoko iš uolos, už kurios buvo pasislėpęs. Siaubūnas labai nustebo ir valandėlę nejudėjo, bet bematant pasistiebė ant pirmutinių kojų ir įbedė savo žvilgsnį į veidrodį. Bet tuojau baisiai sustaugė. Siaubūnas pasiraivė, išsitiesė ir, šokęs šuolį į jaunikaitį, 10

11

krito ant žemės. Už valandėlės iš nasrų pasipylė dvokiančios dervos srovė. Siaubūnas buvo nebegyvas. Jį užmušė jo paties žvilgsnis, kurį pamatė veidrodyje.

Tuo tarpu skaisti saulutė, tartum ryto rasos nuprausta, pasirodė iš už miško ir milijonais žibučių bei šviesos spindulių nušvietė dangų ir žemę.

Jaunikaitis nusitvėrė ragą, kurį buvo per petį pasikabinęs, ir kvapniam ryto ore pasigirdo džiaugsmingas pergalės garsas. Tasai garsas skambėjo vis jausmingiau, vis skambiau, o skardūs aidai, atsimušdami į giedrą ryto dangų, sklido aplinkumoj, kol pasiekė miegančių kaimelio gyventojų ausis, žadindami iš gilaus miego nusiminusius. Visi sukruto. Išbėgo iš savo pirkių, nes suprato, kad turėjo įvykti kas nors nepaprasta. Pamatė Uogelę paukščio greičiu lekiančią į kalną, kur gyveno siaubūnas ir laukė savo aukų. Jinai kelis žodžius teištarė, ir minia pasileido paskui ją.

Vos kelios valandėlės tepraslinko, ir minia grįžo atgal, nešdama ant rankų šaunų savo išgelbėtoją ir džiaugsmingais šūkiais girdama jo drąsą, pasiaukojimą ir sumanumą.

Viršukalny, netoli urvo, kuriame gyveno siaubūnas, buvo pastatytas akmeninis keturkampis bokštas jaunikaičio garbei, o šiandien pro tą kalną Vilniuje eina Bokšto gatvė. *** Narbutas savo veikale „Pomniejsze pisma historiczne“ tą pačią legendą apie siaubūną paėmęs iš rankraščio „Descriptio historica brevis civitatis vilnensis“ šitaip pateikia: „...Keistų ir neįtikėtinų dalykų pasakojama apie Subačiaus Bokšto kalno požemius. Tuose požemiuose raganiai, raganos ir velniai subatvakariais puotas keldavę, ir todėl bokštas Subačium vadinamas. Esama net žinių, kad tuose požemiuose atsiradę siaubūnų, kurie atsidūrusius ten žmones užmušdavę savo žvilgsniu ir surydavę. Sužinoję apie tą 12

mirtinąją bedugnę, nelaimingųjų patyrimais remdamiesi, kartą pasiuntę ten drąsų mirti nuteistą žmogų – žmogžudį. Pakabinę jam ant pečių veidrodį ir į rankas įdavę degančius žibintus. Jis ėjęs atbulas ir galiausiai priėjęs vietą, kur buvęs siaubūnas, kuris, akis į akį veidrody susidūręs su savimi, baisiai sustaugęs ir nudvėsęs...“ Dar XVII a. pabaigoje plačiai tikėta siaubūnu. Vilniaus jėzuitų akademijos (dabar Vilniaus universitetas) gamtos kabinete buvusi iškimšta kažkokia baisi marių žuvis, kuri net buvusi studentų laikoma siaubūnu (slibinu). (T. Narbutas, „Pisma pomniejsze“, 53 p.).

Perkūno žinyčia

Perkūno žinyčios vieta – įžymiausia Vilniaus aikštė – Katedros aikštė.

Nuo Katedros aikštės prasideda Gedimino prospektas.

Kai kryžiuočiai, pasinaudoję suirute, kuri, karaliui Mindaugui

žuvus, įsigalėjo Lietuvoje, kelis kartus sunaikino šventąsias romuvas prie Nevėžio ir Dubysos, kunigaikštis Šventaragis sumanęs dievaičio Perkūno garbei Neries ir Vilnios santakoj pastatyti didžiulę žinyčią. Tos vietos kunigaikščiui buvusios žinomos dar iš jaunų dienų, nes jaunas būdamas ten medžiodavęs. Taurakalnio slėny 13

(dabar Pilies arba Gedimino kalnas) kunigaikštis Šventaragis pastatęs šventyklą, pastatęs joje iš Palangos atvežtą rūstaus dievaičio Perkūno statulą ir sukūręs prieš ją šventąją ugnį, kurią saugoję vaidilos ir šventosios mergelės vaidilutės. Už šventyklos paskyręs vietą kunigaikščių kūnams deginti. Kunigaikščiui Šventaragiui mirus, jo sūnus Gerimantas, vykdydamas tėvo valią, iškirtęs šimtametį ąžuolyną, padaręs didelę aikštę, paaukojęs dievams daugybę žvėrių ir Lietuvos didikų ir bajorų akivaizdoje ant milžiniško laužo sudeginęs savo tėvo – kunigaikščio Šventaragio kūną. Sekant sentėvių papročiais, kunigaikštis buvęs sudegintas su puikiausiais šarvais ir ginklais, su gražiausiais rūbais. Kartu su kunigaikščiu buvę sudeginti jo medžiokliniai šunes, vanagas, sakalas, žirgas ir tarnas.

Priešais šventyklą buvęs pastatytas neaukštas apskritas bokštas*, iš kurio kriviai skelbdavę žmonėms dievų valią ir sekdavę saulės ir žvaigždžių takus.

Būdami stabmeldžiai, senovės lietuviai buvę prietaringi, tikėję burtais ir nieko nepradėdavę, nepasitarę su burtininkais, burtininkėmis, kerėtojais ir dievų valios skelbėjais, kurių tuomet Lietuvoje būta daugybės. Vieni jų burdavę iš vandens putų, kiti iš dūmų, druskos, vaško, paukščių skridimo, vėjo linkmės ir iš kitų gamtos reiškinių.

Tai ir kunigaikštis Šventaragis, 96 metų senelis, pamaldus ir tikįs burtais, pradėdamas statyti Perkūno šventyklą, sumanęs pasitarti su žyne.

Kunigaikštis žinojęs žynę Burinimę, gyvenusią tuomet Žemaičiuose, Nemuno žemupy. Pasiuntęs pas ją kunigaikštis Šventaragis 6 rimtus senius su gausiomis ir brangiomis dovanomis, norėdamas patirti, kokia bus statomos šventyklos ateitis.

Sumani burtininkė, padariusi keletą burtų, pranašavusi, kad šventykla tol tesėsianti, kol lietuviai būsią stabmeldžiais. Burtininkė įsakiusi padaryti ir nuvežti kunigaikščiui Šventaragiui 122 plytas su išrašytais jose įvairiais ženklais, kurie turėję reikšti gerus ir blogus 14

metus. Paskutinėj plytoj buvęs išraižytas kryžiaus ženklas su dviem skersiniais. Tai buvęs spėjimas, kad kai ateisianti to ženklo eilė, krikščionys išnaikinsią stabmeldystę ir pačią šventyklą sugriausią.

Kunigaikštis tas plytas liepęs įmūryti pietų pusėje.

Burtininkės pranašavimai išsipildę, nes už 122 metų Jogaila, parsidavęs lenkams, pats buvo pakrikštytas ir įsakė pakrikštyti visus lietuvius, sugriovė šventyklą, o ant jos pamatų pastatė katedros bažnyčią**.

Kryžius su dviem skersiniais nuo to laiko pradėtas vaizduoti Vyčio raitelio skyde, ir tat reiškė, kad krikščionys priveikė stabmeldžius.

Užrašyta T. Narbuto * Ant to bokšto pamatų stovi šiandieninė Vilniaus arkikatedros bazilikos varpinė. * * Po didžiuoju Vilniaus arkikatedros bazilikos altorium ir šiandien dar tebėra tas pats aukuras, ant kurio senovėje degė šventoji lietuvių ugnis.

Lizdeika

Aukuras Verkių dvaro parke, Žaliųjų ežerų g. 49, ženklina senosios pagonių šventyklos vietą.

Šventaragio slėnio krivių krivaitis ir vyriausiasis Perkūno šven-

tyklos kunigas neteko jaunos žmonos. Negelbėjo nei gausingos aukos, sudegintos dievaičių garbei, nei karštos krivių maldos, nei 15

pelenai nuo šventosios ugnies aukuro, nei jokie burtininkai kerėtojai. Negailestinga mirtis išplėšė iš rankų krivių krivaičio mylimą žmoną pačiam jos gyvenimo skaistume. Skaudaus smūgio ištiktas, krivių krivaitis labai nusiminė. Gailėdamasis mylimos žmonos, šalinosi nuo žmonių, nes bendravimas su jais jokio malonumo jam neteikė.

Jis ieškojo vienumos. Dėl to po pamaldų šventykloje pats vienas, be jokių draugų, vykdavo Neries pakraščiais į tolimesnes apylinkes pasivaikščioti arba sėsdavo į laivelį ir plaukdavo Nerim aukštyn. Ir taip užsisvajojęs mylią kitą nuvykdavo nuo Šventaragio slėnio. Gamta ramino skausmus ir gydė sopulingą žaizdą. Nenuostabu, kad susigraužimo rūkas apdengė vyriausiojo kunigo didingą veidą ir juodoje barzdoje atsirado sidabrinių siūlelių. Pagal įstatymus krivių krivaitis negalėjo vesti antros žmonos, o jis dar buvo pačiam tvirtume, karštos širdies ir troško moteriškės meilės bei kūdikio glamonėjimo.

Vieną kartą, kai ėjo susimąstęs šių dienų Verkių link, Neries pakrantėj išgirdo žavintį dainos aidą. Nepastebėtas prisiartino prie tos vietos, iš kur buvo girdima dainos gaida. Nedidelėj aikštelėj, tankaus krūmo pavėsy, sraunaus upelio pakrantėj, sėdėjo nuostabi mergelė. Jauna lietuvaitė sėdėjo dailias kojas į upelio vandenį įmerkusi, o baltos rankelės rausvais piršteliais pynė vainiką iš girinių radastų, baltųjų pakalnučių, mėlynųjų rugiagėlių; visa tat dengė jos kelius, buvo išbarstyta ant žalios vejos ir atrodė aplink mergaitę lyg įvairiaspalvis neapsakomo gražumo patiesalas. Įknibusi į darbą, jinai stengėsi įvairinti jį daina. Žemas, iš krūtinės gilumos plaukiąs jos balselis buvo skambus, malonus. Retkarčiais nutraukdama dainą, jinai tiesdavo ranką į šalia jos stovinčią aviečių kupiną pintinėlę.

Krivių krivaitis ilgai gėrėjosi tuo netikėtu gražiu reginiu, galiausiai, nepajėgdamas atsispirti pagundai, kuri jį traukte traukė, prisiartino prie nepažįstamos mergaitės. Mergaitė iš karto išsigando, staiga svetimam vyriškiui pasirodžius, bet greit nurimo, pažinusi vyriausiąjį kunigą, kurį drauge su visa tauta didžiai gerbė, laikydama jį kone per dievaitį. Šiek tiek privengė, bet kartu gailėjosi jo, nes 16

žinojo tą skaudų nuostolį, kuris jį ištiko. Taigi pašokusi pagerbė jį, žemai nusilenkdama. Krivių krivaitis paglostė jos šviesius plaukus, liepė jai sėsti ir pats, atsisėdęs ant vejos šalia mergaitės, ėmė klausinėti, kas jinai, iš kur ir kur yra jos tėveliai. Mergaitė iš pradžių atsakinėjo šiek tiek su baime, nedrąsiai, lyg ko privengdama, bet padrąsinta meilaus ir švelnaus krivio elgesio greit apsiprato ir su vaikišku atvirumu, nieko neslėpdama, papasakojo visą savo neilgo gyvenimo istoriją. Jinai aštuonioliktus metus einanti, mamytės visai nepamenanti, o tėvelis prieš keletą metų kunigaikščio surengtoj medžioklėj pakliuvęs ant tauro ragų, ir parnešę jį namo sudraskyta krūtine ir sulaužytais šonkauliais. Tėveliui mirus, apsigyvenusi pas tetą, neturtingą našlę, kuri netoliese turinti trobelę. Žiemą verpiančios ir audžiančios, vasarą medų ir uogas renkančios, grybus džiovinančios, karvutę laikančios, o sodnely turinčios daug obuolių, kriaušių, vyšnių ir kitų vaisių bei uogų. Žmonės perką iš jų drobes, rankšluosčius. Gyvenančios neištaigingai, bet ir vargo nepažįstančios. Jiedvi esančios laimingos, nes tetulė, nors sena ir jau suvaikėjusi, ją mylinti ir neskriaudžianti.

Krivis jai davė šiek tiek smulkių ir liepė rytojaus dieną ateiti į tą pačią vietą. Nuo to laiko juodu dažnai matydavosi. Jisai atnešdavo jai dovanėlių: gintarinių karolių, spalvotų kaspinėlių ar kokių nors skanėstų, o jinai už tai jam graudžias dainas dainuodavo, pasakas sekdavo ar iš tetos girdėtus padavimus pasakodavo. Mergaitė visai įsidrąsino ir vaikišku išdykumu net juokauti su kriviu ėmė: savo rausvu švelniu delneliu jo barzdą glostė, jo galvą vainikais puošė arba vaišino jį avietėmis, dėdama savo plonais pirščiukais prisirpusias uogas į jo lūpas. Juodu trokšdavo bendros draugystės ir pasiilgdavo vienas antro. Patys nežino, kaip ir kada meilės žodžius prasitarė, kada lūpos karštam bučiny susijungė. Krivis atlankė mergaitę tetos kiemely. Teta priėmė jį su didžiausia pagarba. Pirkelėj laimė pražydo, ir tetai nereikėjo sunkiai dirbti ir rūpintis rytojaus diena.

Taip krivių krivaitis ilgiau tesėti negalėjo. Jis nusprendė vesti 17

gražiąją mergaitę ir todėl visą savo paslaptį papasakojo vienam kriviui, kuris jį mylėjo kaip tėvas ir net savo gyvastį prireikus būtų už jį atidavęs. Šis, didžiausios baimės apimtas, nors žinojo, kas gali būti, jei paslaptis išeitų aikštėn, tačiau veikiai pasidavė draugo prašymui ir sutiko slaptai sutuokti gražiąją mergaitę su krivių krivaičiu...

Didžiausią džiaugsmą patyrė tėvų širdys, kūdikiui gimus, tačiau jo pasirodymas pasauly sutuoktuvių paslaptį darė stačiai neįmanomą. Jeigu paslaptis išeitų aikštėn, tai krivių krivaitis būtų ant laužo sudegintas, o kūdikio motina gyva į žemę užkasta.

Veltui suko galvas, ieškodami būdų, kaip, paslapties neišdavę, galėtų kūdikį prie motinos auginti. Galiausiai tėviškoji meilė atėjo į pagalbą ir įkvėpė krivių krivaičiui mintį, kaip išsipainioti.

Krivių krivaitis sužinojo, kad už kelių dienų į tas apylinkes atvažiuoja didysis kunigaikštis su daugeliu svečių medžioti. Skirtą medžioklei dieną tėvai suvysto vaiką į puikiausius vystyklus, padabina gėlėmis, šilko kaspinais ir visokiausiais žibučiais, įkelia į šimtametį ąžuolą ir įdeda į erelio lizdą. Parenka tokią vietą, kurios kunigaikštis nieku būdu apeiti negali, nes čia kaip tik dažniausiai gyvendavo taurai ir stumbrai. O juos krivių krivaitis toli po mišką išvaikė.

Netrukus po to suskambėjo šimtametė giria nuo ragų balsų, medžiotojų šūkavimų ir skalikų lojimo; drąsus ir vikrus kunigaikštis, vienoj rankoj strėlėmis, antroj – didžiule ietim nešinas, bėga pirma visų medžiotojų, lenkdamas ir laužydamas šakas. Bet ūmai sustoja ir nustemba, išgirdęs aukštai kūdikio verksmą. Pakėlęs galvą, dairosi aplink ir didžiulio ąžuolo šakose pamato kažką blizgant. Kunigaikščio įsakyti, varikai įkopia į medį, labai atsargiai iškelia radinį ir prie kojų padeda puikiuose vystykluose suvystytą kūdikį. Kai kunigaikštis pasilenkė pažiūrėti, kokį laimikį dievai jam duoda šioj medžioklėj, vaikelis, išvydęs žėrinčius nuo saulės kunigaikščio šarvus, nustoja verkęs, ir maloni šypsena nušviečia nekaltą jo veidelį. Kunigaikštis ir bajorai nustemba matydami, kad tasai nepaprastas radinys iš tikrųjų dievų yra duotas. Siunčia kvieslius pas krivių krivaitį. Šis, lyg nieko 18

19

nežinodamas, skubina pas kunigaikštį. Kunigaikščio užklaustas, ką jis mano apie tą stebuklingąjį radinį, ne iš karto atsakė. Norėdamas nuslėpti susijaudinimą, kuris tuo metu apėmė visą jo sielą, nes tai buvo jo ir jam brangių asmenų gyvenimo ar mirties lemiamoji valanda, pradėjo ilgą kalbą su dievais. Būrė iš vėjo, iš medžių ošimo, iš pelenų, kuriuos atsinešė nuo šventojo aukuro, o kunigaikštis drauge su dvariškiais su didžiausiu susikaupimu ir tinkama pagarba žiūrėjo į paslaptingus krivių krivaičio burtus ir laukė pareiškiant dievų valią.

Galiausiai krivių krivaitis labai iškilmingai ir nepaprastu rimtumu paima kūdikį, paduoda kunigaikščiui ir taria: – Kunigaikšti! Dievai naujų malonių tau teikia. Per tave ir visa Lietuva laiminga bus! Tą kūdikį dievai iš anksto siunčia į mano vietą, kai šį pasaulį apleisiu. Auklėk jį rūpestingai dievų baimėje, o jis taps tikras dievų tarpininkas tau ir visai Lietuvai.

Nudžiugęs kunigaikštis prašė krivių krivaitį, kad šis pasiimtų tą didelę pareigą, nes jis geriau tinkąs. Krivių krivaitis vėl ilgai kalbėjosi su dievais, norėdamas patirti, ar jie pagirs kunigaikščio sumanymą.

Kai neva patyrė, kad ir dievų tokia valia, paėmė rastą kūdikį ir parsinešė namo. Greit po to parsikvietė kūdikio motiną, savo žmoną, į rūmus auklėtoja.

Stebuklingojo radinio atminimui kunigaikštis rastąjį kūdikį pavadino Lizdeika, o tą vietą, kur išgirdo jį verkiant, – Verkiais.

Dievai neapvylė. Lizdeika, jo tėvui mirus, tapo vyriausiuoju Lietuvos kunigu, krivių krivaičiu, vedė kunigaikščio Vytenio seserį ir plačiai pasauly išgarsino Lietuvos ir savo vardą. Būtent jis išaiškino Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui sapną apie geležinį vilką ir tuo prisidėjo prie Vilniaus įkūrimo.

Užrašyta M. Strijkovskio, K. Gžybovskio ir T. Narbuto

Turinys Pratarmė ... 5 Siaubūnas ... 6

Perkūno žinyčia ... 13 Lizdeika ... 15

Geležinis vilkas ... 21 Vilniaus įkūrimas ... 24 Vaidilutė ... 26

Lakštutė ir rožė ... 31 Kęstučio laidotuvės ... 35

Šulinėlis šv. Kr yžiaus bažnyčioje ... 42 Jasinskiai ... 44 Šv. Onos bažnyčia ... 49

Trirankis Švento Kazimiero paveikslas ... 55 Barboros šmėkla ... 56 Tvardausko knyga ... 60

Prakeiktieji Šv. Jono bažnyčioje ... 63 Kunigaikščio Radvilos gaidys ... 67

Vyskupas Vaitiekus Taboras ... 69 Švedai Vilniuje ... 76

Sidabrinė grandinė Aušros vartuose ... 77 Užkeikti turtai B okšto kalno ur vuose ... 81 Nekaltai pasmerktas ... 84 Ypatingas vaikas ... 86

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia ... 89 Keistas svetimšalis ... 93

Vaiduoklis Dominikonų bažnyčioj ... 97 Tėvas Melchioras ir velnias ... 99

Žu-11

Vilniaus padavimai / iliustravo Andrius Seselskas. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. – 104 p.: iliustr.

Ši knyga – tarpukariu surinktų padavimų rinkinys, kurį parengė P. Vingis (Pranas Žukauskas). Daugelis padavimų papildyti aprašomų vietų fotografijomis ir nuorodomis, kaip jas rasti. Originalias padavimų interpretacijas iliustracijomis atskleidžia dailininkas Andrius Seselskas. Leidinys papildys moksleivių žinias, įgytas istorijos bei lietuvių kalbos pamokose. Mėgstantys pasivaikščiojimus po Lietuvos sostinę, perskaitę padavimus, atras Vilniuje tai, ko nesitikėjo.

Redaktorė Guoda Rudnickaitė Korektorė Gražina Akelaitienė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 1500 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

23

24

25

Vilnių gaubia daugel paslapčių. Šimtmečius gyventojai jas pasakodavo vieni kitiems. Jos virto padavimais, perduodamais iš kartos į kartą.

Apie užkeiktus turtus Bokšto kalno urvuose, kurie galbūt ir dabar ten tebeguli.

Apie prakeiktuosius Šv. Jono bažnyčioje. Apie kerėtojo Tvardausko iškviestą Barboros Radvilaitės šmėklą...

Rankose laikote knygą, kurioje užrašyti šie ir kiti Vilniaus padavimai nuo pagonybės laikų iki XIX amžiaus. Šis leidinys – ne tik tautosakos rinktinė.

Jis gali būti jūsų pasivaikščiojimų po miestą vadovas arba puiki dovana Vilniaus svečiams. Tai bilietas į kitokią – magišką ir paslaptingą – mūsų sostinę.

26

ISBN 978-609-441-160-1

El. knygynėlyje – geresnės kainos!

9 786094 411601