Vilkolakiukas Dolfas. Vilkolakių paslaptys

Versta iš: Paul van Loon DOLFJE WEERWOLFJE 6 – WEERWOLFGEHEIMEN Leopold, Amsterdam, 2007

Leidėjas reiškia nuoširdžią padėką Dutch Foundation for Literature (Nyderlandų literatūros fondui) už suteiktą paramą.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas, Paul van Loon Pirmą kartą 2007 metais Nyderlandų Karalystėje išleista pavadinimu Dolfje Weerwolfje 6 – Weerwolfgeheimen. © Viršelio iliustracija ir dizainas, Hodder Children’s Books Viršelio iliustracija, Howard McWilliam © Iliustracijos, Hugo van Look © Uitgeverij Leopold, Amsterdam, 2007 © Vertimas į lietuvių kalbą, Rima Dirsytė, 2016 © Leidykla „Nieko rimto“, 2017 ISBN 978-609-441-400-8

Paul van Loon

vilkolakiu paslaptys Iliustravo Hugo van Look Iš nyderlandų kalbos vertė Rima Dirsytė

Vilnius 2017

1. Paslaptingas namas – Valio! Atostogos prasideda! – sušuko Dolfas.

Iššokęs pro langą atsidūrė ant vasarnamio stogo.

Nusiridenęs iki krašto dusliai bumbtelėjo ant žemės.

Virš galvos švytėjo žvaigždės, puikavosi mėnulio pilnatis.

– Hrrr, Noura, kur tu?

– Hraa! Aš jau čia.

Minkštai nušokusi nuo stogo ant visų keturių, Noura kaipmat atsirado šalia.

Pažvelgę vienas į kitą abu draugiškai nusišypsojo.

Paskui, lyg pagal komandą, nuskuodė miško link.

– Kaip gražu čia, Ardėnuose, – gėrėjosi Dolfas.

Jis pastebimai keitėsi.

Smailios ausys styrojo stačios, rankos apžėlė gaurais.

Noura pritariamai linktelėjo.

Keitėsi ir ji.

Maža nosytė jau spėjo pavirsti smailiu, plaukuotu snukučiu.

– Juk čia pati geriausia vieta atostogoms! Kaip man nuskilo!

Atostogauju kartu su jumis!

Dolfas džiaugsmingai jai pritarė.

– Senelis vilkolakis mums patarė vykti būtent čia. Tėčiui, mamai, Timiui ir man su tavimi. Jaunystėje jis čia dažnai atostogaudavo.

Tolumoje Dolfas pastebėjo kalvą.

Ji aiškiai matėsi iškilusi virš medžių.

– Kuris pirmas pasieks tos kalvos viršūnę? Kertam, kad aš!

– Dar pamatysim, – nusijuokė Noura.

7

Dolfas šovė į priekį. Noura – paskui jį.

Skuto kiek įkabindami.

Lengvai šokinėjo per kelmus ir sutrešusias išvartas.

Nuo žemės pakilę sausi lapai sukdamiesi mirgėjo mėnulio šviesoje kartu su jų šešėliais.

Net bėgdamas Dolfas nesiliovė keistis.

Noura taip pat.

Pirštai pavirto letenomis su aštriais nagais.

Nosys ir burnos tapo gauruotais snukiais.

Kol juodu pasiekė kalvos papėdę, jau buvo pavirtę tikrais vilkolakiukais.

– Hrrr, ar spėji su manim, Noura?

– Hraaa! Aš tai spėjau, bet ar tu spėsi su manim?

Su tais žodžiais pirma pasileido strimgalviais į kalvos viršūnę.

Dolfas nusijuokė ir šoko paskui ją.

Ir kaipmat aplenkė.

Toliau jie paeiliui lenkė vienas kitą.

Dolfas atsisukęs pasišaipydavo iš Nouros.

Noura atsigręžusi pamerkdavo akį atsiliekančiam Dolfui.

Pagaliau juodu abu kartu pasiekė kalvos viršūnę.

Užvertę galvas garsiai ir linksmai užkaukė: – Aūūū, aūūū, aūūū!

– Noura, tu laimėjai, – tarė Dolfas.

– Ne, juk tu atbėgai pirmas, – nesutiko Noura.

– Noura, pažiūrėk ten! – Dolfas kažką parodė.

Tolumoje, virš medžių viršūnių, kyšojo smailus stogas.

Galėjai įžiūrėti ten stūksantį didžiulį tamsų pastatą.

– Hrrr, paslaptingas namas! Eime jo pažiūrėti?

– Tu nebijai, Dolfai? O jeigu ten yra vaiduoklių?

8

9

Dolfas suabejojo. Namas iš tikro atrodė apleistas ir apgriuvęs. „Tikras vaiduoklių rojus“, – pamanė sau.

– Visai nebijau, Noura. Nors labai panašu, kad ten gali būti vaiduoklių.

– Na ir kas? Juk mes patys vilkolakiai – panašūs į vaiduoklius.

Tai eisim ar ne?

Juodu atsargiai slinko tamsiu taku prie paradinių namo durų.

Tyla spengė ausyse.

Virš kamino suplasnojo šikšnosparniai.

Pilnatis kabojo danguje lyg milžiniškas šviestuvas.

Jo šviesa atsispindėjo namo languose.

Pats namas atrodė keistai apsmukęs, lyg būtų baisiai senas ir pavargęs.

Dolfas paėmė Nourą už letenos. Jautė jos aštrius nagus. Pirštų plaukeliai kuteno.

– Kaip manai, Noura, kas jame gyvena?

– Nežinau. Gal grafas Drakula, pats žymiausias vampyras.

– Hrrr! Žinau tik viena, Ardėnuose jis tikrai negyvena.

Dolfas prunkštelėjo. Atsargiai užlipęs akmeniniais laipteliais, priėjo prie pat namo.

Spustelėjęs rankeną pastūmė duris.

Jos buvo neužrakintos.

Girgždėdamos plačiai atsivėrė...

2. Zingsniai Jie atsidūrė labai ilgame koridoriuje.

Pro aukštus langus į vidų liejosi mėnulio šviesa.

Ant grindų tįsojo stačiakampiai šešėliai.

– Hrrr, viskas čia atrodo labai paslaptingai, – tarė Dolfas.

– Nieko paslaptingo čia nematau. Apleistas namas, ir tiek, – pasakė Noura žvalgydamasi. – Be to, čia tvyro nemalonus senienų kvapas. Toks kaip senų žmonių namuose. Nieko ypatingo.

Gal jau eikim iš čia?

– Palauk, Noura. Žinau vieną gerą žaidimą.

Dolfas atsistojo šviesaus kvadrato viduryje.

Paėmė Nourą už letenos. Ji atsistojo šalia.

– Dabar šokam! – šūktelėjo Dolfas.

Juodu užšoko ant kito švytinčio kvadrato.

Kojų nagiukais kaukšėdami į grindis.

Nė nepajuto, kaip nusigavo į koridoriaus vidurį.

Ten išvydo duris.

Ant jų kabojo užrašas: SVO PAŠALINIAMS EITI DRAUDŽIAMA – Ką reiškia SVO? – paklausė Noura.

Dolfas gūžtelėjo.

– Nežinau. Nors manau, kad tie pašaliniai esame mes.

Ant sienų abiejose durų pusėse kabojo paveikslai.

Ponų ir ponių portretai.

11

Visi ponai turėjo išskirtines žandenas.

O didžiausiai jų nuostabai – ponios taip pat!

– Jie atrodo labai griežti, – sušnabždėjo Noura.

– Tikriausiai šiuose namuose jie yra ne pašaliniai.

– Ššš, Dolfai, tyliau, – staiga tarė Noura. – Ar girdėjai?

Koridoriaus gale kažkas sugirgždėjo.

Dolfas sukluso.

Girgžt.

– Niekis, Noura. Senuose namuose visuomet kas nors girgžda ir braška.

Bet staiga sugirgždėjo dar kartą. Šįsyk aiškiau. Tikrai koridoriaus gale.

Paskui kažkas kostelėjo.

Tap, tap, tap!

Lyg kas liptų laiptais.

Noura klausiamai pažvelgė į Dolfą.

– Ar senuose namuose visuomet girdisi žingsniai ir kosulys?

Dolfas papurtė galvą.

– Na... manau, kad ne.

– Tada slėpkimės, – sušnabždėjo Noura.

– Hrrr, gal šiame uždraustame kambaryje?

Noura net neabejojo.

Dolfas paspaudė rankeną ir durys atsivėrė.

– Paskubam, Noura.

Abu kaipmat įsmuko į vidų.

Dolfas tyliai užvėrė duris. Klausėsi sulaikęs kvapą. Žingsniai koridoriuje aidėjo dar aiškiau. Tap, tap, tap!

– Aišku tik, kad ne vaiduoklis, – sušnabždėjo Noura. – Vaiduokliai taip garsiai netrypia. Jie tyliai, negirdimai sklendžia.

12

Priartėję prie uždraustojo kambario žingsniai nutilo.

Dolfas nustojo kvėpuoti.

Durų rankena sujudėjo.

Dolfas ieškojo akimis, kur slėptis.

Kambaryje stovėjo aukštas krėslas storomis kojomis.

– Štai ten, Noura!

Durys sucypė prasiverdamos.

Dolfas su Noura vos spėjo užlįsti už krėslo.

Pro atramos tarpą Dolfas pamatė tarpduryje atsiradusį veidą.

Bet tamsoje negalėjo gerai jo įžiūrėti.

– Ar jūs čia?! – garsiai užbaubė balsas.

Paulas van Loonas (g. 1955 m.) yra itin populiarios visame pasaulyje knygų serijos apie vilkolakiuką Dolfą autorius. Dolfas – berniukas, lankantis mokyklą ir gyvenantis su draugu Timiu bei jo tėvais. Viena smulkmena: jis yra vilkolakiukas. Šioje knygoje pasakojama apie Dolfo atostogas Ardėnuose, kur jis su draugais aptinka paslaptingą namą ir ne mažiau paslaptingą akmenį. Kas ten gyvena? Ką reiškia tos nuotraukos ant sienų? Smagiai Hugo van Looko iliustruota knygutė skirta jaunesniųjų klasių moksleiviams, bet nenuvils ir vyresnių skaitytojų.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Goda Baranauskaitė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 3500 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Atostogos!

Dolfas su Timiu ir Noura išvyksta į kelionę!

Bet kai tu vilkolakis, niekada negali būti ramus ar atsipalaidavęs – Ardėnuose apstu paslaptingų dalykų.

Pavyzdžiui, iš pažiūros apleistas namas.

Arba atsivejantys vilkai.

Arba keistas akmuo, taip sudominęs tėtį.

Kartais per atostogas sužinai daugiau nei per mokslo metus – netgi ir apie save!

Kiti Dolfo nuotykiai:

ISBN 978-609-441-400-8