Page 1

Teksto ir iliustracijų autorius Jakobas Martinas Stridas

Ištrauka iš knygos „Nepaprasta milžiniškos kriaušės istorija“, iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė, leidykla „Nieko rimto“


Tai buvo

milži ni ška

kriaušė

© Jakob Martin Strid ir Gyldendal, Kopenhaga, 2012

– Kriaušė milžinė! Čia tai bent! – sušuko Mičas. – Kriaušė milžinė, – tyliai pakartojo Sebastianas. – Reikėtų kam nors pranešti, – nutarė Sebastianas. – Policija, gaisrinė, radijas, televizija?! Alio! Ar čia Profesorius Gliukozė iš Atomų instituto? Mūsų sode – milžiniška kriaušė!!! Profesorius Gliukozė ir Daktaras Pibenipas iš Atomų instituto tučtuojau atvažiavo savo mėlynuoju automobiliu, galinčiu viską ištirti. Jie klausėsi kriaušės, gręžiojo joje skyles, apkarstė ją visą laidais ir skaičiavo, rašė... Kol jie darbavosi, apžiūrėti milžiniškos kriaušės susirinko ir daugiau miestelėnų.


Baigęs darbą, Profesorius Gliukozė atsikrenkštė ir tarė: – Ehem... mūsų tyrimai rodo, kad tai paprastų paprasčiausia kriaušė... – Tiesiog ji labai... ee... kaip čia pasakius... DIDELĖ. Taip, tiesą sakant, ji... – Milžiniška? – mėgino jam padėti Mičas. – Ee, taip... puikiai pasakyta, – pritarė Mičui Daktaras Pibenipas. – Tai milžiniška kriaušė. – Bet ji man kai ką primena, – toliau kalbėjo Profesorius Gliukozė. – Kaip mokslininkas neturėčiau tokiais dalykais tikėti, bet esu girdėjęs seną pasakojimą apie Paslaptingąją Salą – sakoma, kad joje augančios milžiniškos kriaušės. Apie tai rašoma štai šioje senoje knygoje apie mistines misterijas. Bet, leidusis tos salos ieškoti, tektų susidurti su Baisiaisiais Piratais, Šiurpiuoju Jūrų Drakonu ir Nakties Juodumo Jūra. Iš ten dar niekas nėra sugrįžęs. – Paslaptingoji Sala?! Apie ją juk buvo rašoma tame laiške iš butelio... – pradėjo Mičas. Bet daugiau jis nieko nespėjo pasakyti, nes pasigirdo variklio burzgimas...


Vaikų sukurti ištraukos tęsiniai


Panevėžio „Vilties“ pagrindinės mokyklos 3B Mokytoja Asta Sakalienė Bet daugiau jis nieko nespėjo pasakyti, nes pasigirdo variklio burzgimas. Beregint abu berniukai atsidūrė juodoje skraidančioje lėkštėje. Lėkštė knibždėjo nuo daugybės mažų kriaušyčių. Jos nebuvo draugiškai nusiteikusios. Kriaušytės prie dugno pritvirtino kriaušę-milžinę, pakilo aukštyn ir nuskrido. Nutūpė paslaptingoje saloje, bet ne toje, apie kurią pasakojo Profesorius Gliukozė. Čia augo ne kriaušės, o milžiniški pomidorai. Berniukai greitai surezgė planą. Sebastianas ir Mičas ėmė spardyti pomidorus. Jų sultys ir sėklos užklijavo kriaušytėms akis. Draugai užvedė juodosios lėkštės variklį ir pasuko namų link. Nutūpė sode, tačiau kriaušės jau neberado. Jos vietoje kabėjo raštelis, kuriame buvo parašyta: „Paspausti žalią mygtuką“. Berniukai paspaudė mygtuką ir jų akis užliejo žalia sapno šviesa... Pijus Bunkis

Bičiuliai leidosi į ilgą ir tolimą kelionę. Mičas su Sebastianu išplaukė ieškoti Paslaptingosios Salos. Plaukė valandą, plaukė dvi ir susitiko su Baisiaisiais Piratais. Jie ėmė šaukti: – Laivas, laivas! Piratai ėmė plaukti link jų, bet Mičas ir Sebastianas neišsigando. Vos tik piratai priplaukė, Sebastianas pasiūlė: – Gal būkime draugais? Piratai, žinoma, iš pradžių nesutiko, tačiau pamanė, kad jie galbūt turi aukso, todėl sutiko. Mičas paklausė: – Gal jūs žinote, kur yra Paslaptingoji Sala? Piratų kapitonas pasakė, jog jie visas jūrų platybes pažįsta, tad pasiūlė plaukti kartu. Po vienos dienos jie pamatė kažką žalią. Piratai ėmė šaukti: – Žemė! Tačiau jie nežinojo, jog ten Šiurpusis Jūrų Drakonas. Jie plaukė vis arčiau, kol paaiškėjo, jog ten yra drakonas. Bandė net suktis atgal, bet nespėjo, nes drakonas prarijo. Tuomet visi drakono pilve užkūrė laužą. Pro nasrus pradėjo rūkti dūmai. Drakonas nusičiaudėjo ir nusviedė juos iki Nakties Juodumo Jūros. Klaidžiojo po ją, kol sutiko vaiduoklius, kurie baubė:


– Būūūūūūūūū! Visi labai išsigando, bet Mičas ir Sebastianas buvo pasiruošę visokiems pavojams ir žinojo, jog vaiduokliai bijo vaiduoklių gaudytojų, todėl persirengė ir išbaidė vaiduoklius. Atplaukę į salą, jie nunešė kriaušę į jai tinkamą vietą. Po to visi laimingai grįžo namo. Urtė Gikniūtė

Bet daugiau jis nieko nespėjo pasakyti, nes pasigirdo variklio burzgimas. Šalia mūsų nusileido lėktuvas ir iš jo išlipo lakūnas. Jis pakvietė mus keliauti į Paslaptingąją Salą. Mes labai apsidžiaugėme, kad skrendant lėktuvu neteks susidurti su Baisiaisiais Piratais, Šiurpiuoju Jūrų Drakonu ir Nakties Juodumo Jūra. Sulipome į lėktuvą ir prilipę prie langų dairėmės. Staiga nakties Nakties Juodumo Jūroje pamatėme Šiurpųjį Drakoną, plaukiojantį aplink Paslaptingąją Salą ir saugantį milžiniškas kriaušes. Paslaptinga Sala iš viršaus buvo panašį į skrybėlę, jos viduryje augo daug milžiniškų kriaušių. Tuo metu Baisieji Piratai, pamatę skraidantį daiktą, iš milžiniškų kriaušės sėklų pradėjo šaudyti į lėktuvą. Vienai didžiulei sėklai pataikius į lėktuvo sparną, lakūnas kuo greičiau pasuko į namų pusę. Milžiniškas kriaušes mes pamatėme, bet Paslaptingos Salos paslapties neįminėme. Taip ir nesužinojome, kaip milžiniška kriaušė atsidūrė mūsų sode. Germantė Rimaitė

Tada jie visi iš milžiniškos kriaušės susikonstravo laivą ir išplaukė ieškoti Paslaptingosios Salos. Staiga priplaukė prie Šiurpiojo Drakono. Jis išsižiojo ir bandė praryti laivą, bet Profesorius Gliukozė davė jam saldainį ir sotus drakonas nuplaukė šalin. Atėjo vakaras. Jis įplaukė į juodą kaip naktis jūrą. Netikėtai pasirodė vaiduoklis. Profesorius Gliukozė labai išsigando. Vaiduoklis pradėjo juoktis ir nėrė į jūrą. Netrukus keliautojai pamatė piratus. Nusprendė į jų laivo šoną mesti obuolį.


Jis pramušė piratų laivo šoną ir laivas apvirtęs nuskendo. Keliautojai dar ilgai plaukė audringa jūra, kol tolumoje pamatė Paslaptingąją Salą. Tauras Petrauskas

Profesorius Gliukozė labai susidomėjo milžiniška kriauše. Vieną dieną jis pasiūlė Mičui keliauti į Paslaptingąją Salą. Mičas paklausė Profesoriaus: – Ar tu nebijai Baisiųjų Piratų, Šiurpiojo Drakono ir Nakties Juodumo Jūros? – Smalsumas mane nugalėjo, – atsakė Profesorius. Abu susikrovė būtiniausius daiktus ir patraukė į uostą. Ilgai ieškojo laivo su kapitonu, kuris galėtų juos nuplukdyti į Paslaptingąją Salą. Radę ilgai plaukė per Nakties Juodumo Jūrą, kol galiausiai priplaukė. Išlipęs iš laivo ir užlipęs ant didelės kalvos, Profesorius Gliukozė tolumoje pamatė didelį milžinišką kriaušių sodą. Šalia sodo stovėjo didžiulis namas, kuriame gyveno Saulės miestelio meras JB. Meras, pamatęs Mičą su Profesoriumi, labai apsidžiaugė ir pakvietė apžiūrėti milžinišką kriaušių sodą. Jis jiems atskleidė paslaptį, kad tik įdėjus daug meilės užauga tokie dideli vaisiai! Melita Vanagaitė

Atvažiavo Mičo draugė Miglė. Pribėgęs Mičas viską papasakojo draugei. Jie nutarė leistis į kelionę. Profesorius Gliukozė ir Daktaras Pibenipas palinkėjo jiems sėkmės ir išvažiavo atgal į Atomų institutą. Miglė su Miču nuvažiavo į prieplauką. Pasiėmę laivą, leidosi tikslo link. Įplaukę į Nakties Juodumo Jūrą, netoliese pamatė švieseles. Tai buvo Baisieji Piratai. Pastebėję prašaliečius, jie priplaukė ir užgrobė laivą. Mičas ir Miglė labai išsigando. Piratai norėjo juos apiplėšti, bet vaikai nieko neturėjo. Tačiau piratai laive pamatė didelę kriaušę. Mičas ir Miglė jiems papasakojo, kad štai tokią jie užsiaugino savo sode. Bet yra girdėję apie Paslaptingąją Salą, į kurią dabar jie plaukia. Piratai nutarė plaukti kartu. Jūra šėlo visą naktį. Ryte pabudę jie jau buvo pasiekę krantą. Visi išlipę leidosi ieškoti kriaušių. Tačiau saloje sutiko Šiurpųjį Drakoną, saugantį kriaušes, o šalia jo ir kažkokį vyrą. Svetimšaliai bandė prisėlinti prie kriaušių, tačiau juos


puolė drakonas. Išgirdęs triukšmą, vyras nuramino savo gynėją. Mičas ir Miglė jam prisistatė. Jie išsiaiškino, kad tai buvo seniai dingęs Saulės miestelio meras JB. Gabrielė Burkaitė

Bet daugiau jis nieko nespėjo pasakyti, nes pasigirdo variklio burzgimas. Mičas ir Gliukozė pažvelgė į tą pusę, iš kur girdėjosi triukšmas. Jie pamatė važiuojantį mėlynąjį automobilį. Iš jo išlipo Daktaras, vardu Pibenipas, ir paklausė: – Gliukoze, ką sužinojai apie kriaušę? – Tai paprasta kriaušė, – atsakė Gliukozė. – Negali būti! – sušuko Pibenipas. – Siūlau pakasinėti aplink kriaušę, gal įminsime mįslę. Kasė, kasė, kasė, kol prisikasė šaknis. Gliukozė net sušuko: – Oho! Kriaušės šaknys susijungusios su morkų šaknimis ir geria visą vandenį! Tai štai kodėl morkos nudžiuvo, o kriaušė užaugo tokia didelė ir sultinga! Deivydas Pilipavičius

Bet daugiau jis nieko nespėjo pasakyti, nes išgirdo variklio burzgimą. Mičas apsisuko ir išvydo Baisųjį Piratą ant Harley Davidson motociklo. Jis buvo užsidengęs vieną akį, o kita žiūrėjo grėsmingu žvilgsniu. – Nelieskite kriaušės! Aš keturis kartus kovojau dėl jos! – piktu balsu sušuko piratas ir iš savo juodos kuprinės išsitraukęs milžinišką tinklą, apgaubė kriaušę ir pradėjo ją tempti motociklu. Profesorius Gliukozė ir Daktaras Pibenipas greitai įšoko į savo mėlyną automobilį ir puolė vytis piktąjį nenaudėlį. Piratui labai nepasisekė, nes ant kelio gulėjo didelis akmuo. Kriaušė į jį atsitrenkė ir pasidalijo pusiau. Iš jos iškrito žemėlapis į Paslaptingąją Salą. Tai pamatęs Mičas pribėgo, pagriebė žemėlapį ir spruko tolyn. Taip piratas ir vėl liko be lobio! Aistis Gvazdauskas


Bet daugiau jis nieko nespėjo pasakyti, nes pasigirdo variklio burzgimas... bur, bur, bur... Garsas sklido iš visagalės mašinos. O joje sėdėjo išmintingas žmogus. Jis žinojo, kur ieškoti salos. Ir Sebastianas su Miču susiruošė į pilną iššūkių kelionę. Jiems padėjo visagalė mašina, kuri galėjo važiuoti, skristi ir plaukti. Draugai keliavo kalnų keliukais, skrido virš jūros ir sutiko jūrų pabaisą. Bet laimė, kad ji negalėjo jų pagauti, negalėjo šokinėti, nes skaudėjo pilvą. Toliau jie skrido ramiai, kol Baisieji Piratai pašovė sparną. Tuomet greitai nusileido į Nakties Juodumo Jūrą ir plaukė, kol pasiklydo, nes, pasirodo, aukštyn kojom laikė žemėlapį. Kai pastebėjo, kad reikia plaukti į kairę, tuomet pasuko. Oi, kokią didelę ir gražią salą atrado Mičas ir Sebastianas! Ten jie sutiko Saulės miestelio merą JB. Visi grįžo į namo ir prasivežė daug įdomių, neįtikėtinų istorijų. Matas Rapševičius

Mičas galvojo, jog kriaušėje yra raštelis, todėl ją nagrinėjo iš visų pusių. Staiga pamatė į laivą įlipantį Baisųjų Piratą, kuris buvo su kuprine ir papūga ant peties. Jis norėjo pagrobti kriaušę. Gerai, kad kriaušė buvo didelė ir jam to padaryti nepavyko. Profesorius Gliukozė labai išsigando, kai piratas ant kriaušės užmetė tinklą. Bet ir tai nepadėjo. Piratas bandė dar ne vieną būdą, tačiau niekaip nepavykdavo. Kriaušė suskilo ir iš jos iškrito žemėlapis. Piratas su visais susidraugavo ir kartu siekė tikslo. Greta Radzevičiūtė

Bet daugiau jis nieko nespėjo pasakyti, nes pasigirdo variklio burzgimas. Daktaras Pibenipas ir Profesorius Gliukozė išvažiavo. Sebastianas ir Mičas nutarė ieškoti Paslaptingosios Salos. Jie iš medžio, drabužių, tuščių butelių ir kitų įvairių daiktų pasidarė kriaušės formos plaustą. Prisikrovė daug maisto ir išplaukė. Švietė saulė, ramioje jūroje plaukiojo margos žuvytės. Staiga keliauninkai pamatė ryklį, dvigubai didesnį už plaustą. Tačiau Mičas išdrįso paklausti: – Gal žinai, kaip rasti Paslaptingąją Salą? Jei pasakysi, mes tave pavaišinsime saldumynais.


– Man dar niekas nesiūlė saldumynų, tad sutinku. Plaukite už devynių marių, už devynių mylių, ten, kur saulė šviečia visą parą. Plaukė plaukė ir sutiko krokodilą, dar didesnį už ryklį. Mičas ir Sebastianas iš baimės drebėdami paklausė: – Gal gali pasakyti, kur yra Paslaptingoji Sala? Jei pasakysi, pavaišinsime. – Atiduokit viską, ką turite, tada pasakysiu. Kai visą maistą suvalgė, krokodilas tarė: – Vakar tą salą nuplovė audrą. Joje augo didelės ir sultingos kriaušės. Bičiuliai nuliūdę grįžo namo. Adomas Gatulis

Profesorius Gliukozė ėmė gręžti kriaušės vidų. Mat pamanė, kad iš jos išeis puikus laivas ir galės išplaukti į atvirą jūrą, į didžiųjų kriaušių salą. Kaip tarė, taip ir padarė. Kelionė buvo sudėtinga ir baugi. Nakties Juodumo Jūroje kilo baisi audra. Tačiau kriaušė buvo pakankamai stipri, todėl jie saugiai pasiekė Paslaptingosios Salos krantą. Išlipus į krantą juos pasitiko Baisieji Piratai. Mičas ir Sebastianas labai išsigando. Tačiau piratai nebuvo blogi. Tai buvo persirengusios beždžionės. Netrukus pasirodė ir dingęs Saulės miestelio meras JB. Paaiškėjo, kad ši sala priklauso viso pasaulio mokslininkams. Niekieno netrukdomi jie atlieka įvairiausius bandymus, apie kuriuos pasaulis dar tik sužinos... Karolis Giknius

– Kas čia burzgia? – klausia Sebastianas. – Mes išimsim kriaušės vidų ir tyrinėsim, – atsako Daktaras Pibenipas, privažiavęs prie kriaušės savo mėlynuoju automobiliu ir keldamas ją į vidų. Mičas pagalvojęs sušunka: – O gal mes keliaukime į Paslaptingąją Salą kriaušės viduje?! Tyrinėtojai sutiko. Sebastianas ir profesorius Gliukozė nuėjo į parduotuvę nusipirkti maisto. Tuo tarpu Pibenipas su Miču vis gramdė kriaušės vidų. „Tz tzzz“ ir visą vidų išgramdė. Tuomet visi išsiruošė į kelionę ieškoti Paslaptingosios Salos. Bekeliaudami pamatė Baisiųjų Piratų laivą, iš kurio sklido daina:


– Mes piratai, nes mes turtingi iki ausų ir gąsdinam visus! Tra lialia, tra lialia mes turtingi alialia. Po kiek laiko keliautojai išgirdo keistus garsus: – Ooooo ūūūūū! Sebastianas nepabūgo ir sušuko: – Mes jūsų nebijome, baikite mus gąsdinti! Piratams patiko jų narsa ir juos praleido. Štai kliūtis iki Paslaptingoiso Salos ir įveikta! Gabija Aukštakalnytė

Bet daugiau jis nieko nespėjo pasakyti, nes pasigirdo variklio burzgimas. Profesorius Gliukozė ir Sebastianas pamatė besileidžiančią milžinišką kriaušę iš dangaus. Jie net išsižiojo. O kai kriaušė pamažu leidosi tiesiai į Mičo sodą, tuomet ji skilo į dvi dalis, o iš jos išlipo daug mažų žmogeliukų. Jie draugiškai pasisveikino. Pasirodo, jie buvo Paslaptingosios Salos gyventojai ir jie atskrido pasiimti savo kriaušės. Kadangi jūroje siautėjo daug Baisiųjų Piratų ir pabaisų, žmogeliukai sukonstravo kriaušę-lėktuvą. Profesorius Gliukozė nustebo, kaip gi jie pasiims tą kriaušę. Bet mažieji žmogeliukai kažką sumurmėjo ir kriaušė Mičo sode prasivėrė. Ir taip jie visi išskrido į Paslaptingąją Salą. Orestas Pilaitis

Pro langą jie pamatė automobilį. Iš jo išlipo miestelio mero JB sūnus – raudonplaukis, strazdanotas, ilgais ūsais, tikras laivo kapitonas. – Gal plaukiam į Paslaptingąją Salą, galėsim ištirti kriaušes? Prisivalgysim jų iki soties, – pasakė Mičas Profesoriui Gliukozei. – Kada? – paklausė Profesorius Gliukozė. – Šiandien! – sušuko Sebastianas. Miestelio mero sūnus mielai sutiko būti laivo kapitonu. Jis kuo greičiau norėjo surasti savo tėtį, todėl pasiūlė plaukti į Paslaptingąją Salą jo laivu „Klajūnu“. – Mes jau susiruošėm! Grąžinkim kriaušę į salą, kur jai ir vieta, – riktelėjo Mičas. Po kelių valandų jie privažiavo uostą. Prie kranto stovėjo senas laivas.


Susikrovę savo daiktus į laivą, įkėlė ir milžinę kraiušę. Pakėlęs baltą vėliavą ir žalias bures, laivas su Profesoriumi Gliukoze, Sebastianu, Miču, barzdotuoju laivo kapitonu ir Daktaru Pibenipu išplaukė į jūrą. Laive nagrinėdami žemėlapį draugai mąstė apie kriaušių salą ir aptarė juos laukiančius nuotykius bei pavojus. Simonas Černiauskas

Bet daugiau jis nieko nespėjo pasakyti, nes pasigirdo variklio burzgimas. Profesorius Gliukozė, Mičas ir Sebastianas nusprendė vykti į Paslaptingąją Salą ir ieškoti milžiniškų kriaušių. Norint pasiekti salą, reikėjo plaukti Nakties Juodumo Jūra. Kelionė buvo sunki ir kupina įvairių nuotykių. Staiga tolumoje keliautojai pamatė didelį laivą. Ant laivo stiebo kabėjo juoda vėliava su nupiešta kaukole. Tai buvo Baisiųjų Piratų laivas. Mičas paprašė Sebastiano pasukti jų laivelį į priešingą pusę nuo piratų. Piratai tuo metu savo laive snaudė ir keliautojų nepastebėjo. Vaikai su Profesoriumi plaukė toliau. Netrukus jie pastebėjo Paslaptingąją Salą. Ją saugojo Šiurpusis Jūrų Drakonas. Plaukdamas laivas atsitrenkė į akmenį. Vandenynų drakonas pabudo ir priplaukė prie laivo. Ėmė urgzti. Profesorius sugalvojo iškepti tortą. Ant torto užpylė glaisto, kuriame buvo migdomųjų vaistų. Sebastianas ir Mičas padavė tortą drakonui. Jis netrukus užmigo. Tuomet bičiuliai įlipo į laivą. Profesorius Gliukozė numatė audrą. Staiga iš dangaus pradėjo kristi kriaušės. Ir didelės, ir mažos. Profesorius liepė visiems žiūrėti į kriaušes. Ir staiga tik blykst! Vienos kriaušės nebėra! Sebastianas ir Mičas greitai sugrįžo į laivą, kol drakonas snaudė. Taip ir pasiliko kriaušė sode. Karina Morta Lapėnaitė


Dainius Gudelis, 8 m., Vilnius Tačiau tai buvo ne automobilio burzgimas, o kriaušės skleidžiamas garsas. Kai tik ji suburgzdavo, pati padidėdavo. Kai tik ji padidėdavo, Mičo ir Sebastiano namas pradėdavo griūti. Vieną dieną namo visai nebeliko. O vaisius, net ir sugriovęs namą, vis didėjo ir didėjo. Taip kriaušė augo diena iš dienos. Vis daugiau namų griūdavo, o miestelio gyventojai sugalvojo, jog reikia pasiskųsti mokslininkams. Anksti ryte atsikėlę mokslininkai išgirdo durų skambučio garsą. Atidaręs duris profesorius Gliukozė pamatė didelę žmonių minią, kuri šaukė: – Padėkit mums! Padėkit mums! Profesorius suprato apie ką jie kalba, nes pažiūrėjo į išgriuvusius žmonių namus. Ilgai pamąstęs mokslininkas sugalvojo vieną dalyką ir tarė miniai: – Yra tik vienas būdas sustabdyti šį milžinišką augimą. Reikia kriaušę suvalgyti. Ir nuo to laiko visas miestelis maitinasi kriauše. Miestelėnai prigalvojo visokių kriaušės patiekalų. Jie valgo keptas, virtas, troškintas, sūdytas, raugintas, marinuotas, rūkytas ir dar plaktas kriaušes.

Profile for Nieko rimto

Vaikų sukurti tęsiniai knygos „Nepaprasta milžiniškos kriaušės istorija“ ištraukai  

Vaikų sukurti tęsiniai knygos „Nepaprasta milžiniškos kriaušės istorija“ ištraukai  

Advertisement