Stoglaipiai

STO G laI PI AI

Katherine Rundell

STOGlaIPIAI

Versta iš: Katherine Rundell ROOFTOPPERS Faber and Faber, London, 2013

Mano broliui – su meile

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-441-393-3

© Tekstas, Katherine Rundell, 2013 © Iliustracijos, Terry Fan, 2013 Pirmą kartą 2013 metais anglų kalba Didžiojoje Britanijoje pavadinimu Rooftoppers išleido Faber and Faber Limited.

Išleista susitarus su Rogers, Coleridge & White Ltd ir Andrew Nurnberg Associates Baltic.

Visos teisės saugomos. Nei ši knyga, nei kuri nors jos dalis negali būti atkuriama, perduodama ar įkeliama į informacijos paieškos sistemas jokia forma ir jokiais būdais – nei grafinėmis, nei elektroninėmis ar mechaninėmis priemonėmis. Ji negali būti kopijuojama ar įrašoma be raštiško leidėjo sutikimo. © Vertimas į lietuvių kalbą, Violeta Palčinskaitė, 2016 © Leidykla „Nieko rimto“, 2017

Katherine Rundell

STOGlaIPIAI Iliustravo Terry Fan Iš anglų kalbos vertė Violeta Palčinskaitė

Vilnius 2017

Turinys

1......................................................................................... 7 2....................................................................................... 13 3....................................................................................... 21 4....................................................................................... 29 5....................................................................................... 33 6....................................................................................... 55 7....................................................................................... 63 8 ...................................................................................... 66 9....................................................................................... 70 10..................................................................................... 79 11..................................................................................... 90 12 .................................................................................... 94 13................................................................................... 101 14................................................................................... 104 15................................................................................... 111 16................................................................................... 117 17................................................................................... 131 18................................................................................... 141 19................................................................................... 150 20................................................................................... 168 21................................................................................... 182 22................................................................................... 189 23................................................................................... 197 24................................................................................... 202 25................................................................................... 207 26................................................................................... 210 27................................................................................... 220 28................................................................................... 224 29................................................................................... 229 30................................................................................... 232 31................................................................................... 236

1 sky1rius Kūdikis buvo rastas jo pirmojo gimtadienio rytą, plūduriuojantis violončelės dėkle Lamanšo viduryje.

Kiek akys užmato, jis buvo vienintelė gyva būtybė. Tiesiog kūdikis. Dar plūduriavo kelios valgomojo kėdės ir galas laivo, jau nykstančio vandenyne. Pietų salėje grojo muzika, ši muzika buvusi tokia tranki ir tokia gera, kad niekas nė nepastebėjo pro kilimą besisunkiančio vandens. Violončelės kurį laiką dar čirpino, kol pasigirdo riksmai. Kartais klyksmai pasiekdavo viršutinę „do“.

Rastas kūdikis, kad nesušaltų, buvo įvyniotas į Bethoveno simfonijos partitūrą. Jis plūduriavo beveik per mylią nuo laivo ir buvo vienintelis, kuriam pavyko išsigelbėti. Žmogus, įkėlęs jį į gelbėjimo valtį, pasirodė esąs vienas iš keleivių, tikras mokslinčius. O mokslo žmogui būdingas pastabumas. Taigi, jis pastebėjo, jog kūdikis yra mergaitė ugniniais plaukais ir drovios asmenybės šypsena. Įsivaizduokite naktį, sklidiną kalbančių garsų. Įsivaizduokite šnekant mėnulio šviesą arba rašalą, jeigu tik tas turėtų balso stygas.

Suteikite jiems pailgą aristokratišką veidą su išlenktais antakiais, ilgas rankas ir kojas ir gausite atvaizdą, kurį pamatė išgelbėtasis 9

kūdikis, iškeltas iš violončelės dėklo. Žmogaus vardas buvo Čarlis Maksimas, jis atrodė ryžtingas, kai savo didelėmis visu ilgiu ištiestomis rankomis laikė ją tarsi kokią kiaurą gėlių puodynę – štai šitaip jis ją laikė.

Kūdikis buvo gal tik vienų metų. Tai buvo aišku iš priekyje prisegtos raudonos roželės, ant kurios buvo užrašyta „1“.

– Galima numanyti, – tarė Čarlis Maksimas, – kad arba kūdikis vienų metų, arba jis laimėjo pirmą vietą kokiose nors varžybose.

Vis dėlto manau, kad kūdikiams sporto varžybos nerūpi. Todėl spėju, jog tai pirmasis atvejis.

Mergaitė tvirtai laikėsi savo nešvariais pirštukais įsitvėrusi į jo ausies spenelį.

– Su gimtadieniu, mano mergyte, – pasakė jis. Čarlis padovanojo vaikui ne tik gimtadienį. Jis davė mergaitei vardą. Nutarė pavadinti ją Sofija dar tą pačią dieną jūros platybėse, kur niekas nebūtų galėjęs jam paprieštarauti.

– Tavo diena, vaike, buvo dramatiška ir nepaprasta, – pasakė jis. – Todėl tavo vardas turėtų būti labai paprastas, pats paprasčiausias. Galėtumei būti Merė ar Betė, o gal Sofija. Na, dar nebent Mildreda. Išsirink pati.

Sofija nusišypsojo tariant Sofijos vardą, taigi ji tapo Sofija. Tada jis įvyniojo mergaitę į savo paltą ir parsivežė ją namo. Truputį lynojo, bet nė vienas į tai nekreipė dėmesio. Čarlis niekada nekreipdavo dėmesio į orą, o Sofijai tą dieną teko pajusti kur kas didesnių vandenų galybę. Čarlis anksčiau vaiko nepažinojo, todėl jam teko viską papasakoti mergaitei pakeliui į namus: 10

– Deja, turiu pripažinti, kad knygas aš perprantu kur kas lengviau negu žmones. Su knygomis paprasta.

Kelionė autobusu truko keturias valandas. Čarlis laikė Sofiją ant kelių, pasakodamas apie save taip, tarsi ji būtų nauja pažįstama, sutikta prie arbatėlės. Jis buvo aukšto ūgio. Su žmonėmis jis kalbėdavo angliškai, su katėmis – prancūziškai, lotyniškai – su paukščiais. Sykį jis vos neužsimušė bandydamas skaityti knygą ir joti ant žirgo tuo pačiu metu.

– Dabar aš jau būsiu atsargesnis, – tarė jis, – nes esi tu, kūdiki iš violončelės. Čarlio namai buvo nuostabūs, tik nesaugūs: daug laiptų, slidžios grindų lentos ir statūs kampai.

– Nupirksiu mažesnes kėdes, – tarė jis. – Ir įsigysime storus raudonus kilimus! Tik kaip mes ant tų kilimų vaikščiosime?

Tikriausiai ir tu, Sofija, nežinai, ar ne?

Nenuostabu, kad Sofija neatsakė. Ji buvo per maža, kad kalbėtų: be to, ji miegojo.

Ji atsibudo jiems sustojus gatvėje, pritvinkusioje medžių ir arklių mėšlo kvapo. Sofija pamėgo namą iš pirmo žvilgsnio. Plytos buvo nudažytos balčiausia spalva visame Londone, šviečiančios netgi tamsoje. Rūsys buvo skirtas sutalpinti šūsnims knygų, paveikslų ir kelioms rūšims vorų; stogas priklausė paukščiams. Čarlis gyveno tarpinėje erdvėje.

Namuose po karštos vonios priešais šildytuvą Sofija atrodė balta ir gležna. Čarlis nežinojo, kad kūdikis yra tokia siaubingai maža būtybė. Jo rankose ji atrodė tiesiog per maža. Išgirdęs beldžiant į duris jis netgi pajuto palengvėjimą; jis atsargiai paguldė Sofiją 11

ant kėdės, pakišęs po ja Šekspyro pjeses, kad būtų aukščiau, ir šuoliuodamas per du laiptelius nuskubėjo atidaryti durų.

Sugrįžo lydimas stambios žilaplaukės moters. Hamletas buvo sudrėkęs, ir Sofija atrodė kiek sumišusi. Čarlis pakėlė ją ir pasodino, dvejojančiu žvilgsniu nužvelgęs kampe stovintį skėtį, paskui šildytuvo dangtį praustuve. Jis nusišypsojo, o drauge šypsojosi jo antakiai ir akys.

– Tik nesijaudink, Sofija, – tarė jis. – Visiems pasitaiko susišlapinti. – Tada jis nusilenkė moteriškei. – Norėčiau jus supažindinti.

Sofija, čia – panelė Eliot iš Nacionalinės vaikų globos agentūros.

O čia, panele Eliot, – Sofija, ji iš vandenyno.

Moteris atsiduso – tuo valdišku atodūsiu, bent taip pasirodė Sofijai, sėdinčiai praustuve ant šildytuvo dangčio, ir susiraukusi ištraukė iš paketo švarius baltinius.

– Duokš ją man. Čarlis paėmė iš jos baltinius.

– Šį vaiką aš ištraukiau iš jūros, panele.

Sofija viską stebėjo išpūtusi savo dideles akis.

– Nebuvo nieko, kas būtų galėjęs ją išgelbėti. Ar man tai patinka ar ne, aš už ją atsakau.

– Ne amžinai.

– Atsiprašau?

– Ši mergaitė yra jūsų globotinė, bet ne jūsų duktė.

Ji buvo iš tų moterų, kurios kalba išskirtinai pabrėždamos tam tikrus žodžius. Galėjai kirsti lažybų, kad jos didžiausias pomėgis buvo įsakinėti aplinkiniams.

12

– Tai tik laikinas susitarimas.

– Anaiptol, nesutinku su jumis, – pasakė Čarlis, – bet apie tai galėsime pasikalbėti vėliau. Vaikui šalta.

Jis ištiesė Sofijai marškinėlius, kuriuos ji bandė susikimšti į burną.

Tada atėmė ir aprengė ją. Paskui pakilojo mergaitę, tarsi norėdamas nustatyti svorį, ir įdėmiai pažvelgė.

– Matote? Ji atrodo labai protinga.

Jis pastebėjo, kad Sofijos pirštai ilgi ir ploni, miklūs.

– Jos plaukai šviečia kaip saulė, ar įmanoma atsispirti tokiam žavesiui?

– Privalėsiu dar sykį ateiti ir patikrinti, neturiu per daug laisvo laiko. Tik žinau, kad vienišas vyriškis tikrai nesugebės su tuo susitvarkyti.

– Žinoma, prašom ateiti, – neprieštaravo Čarlis ir, negalėdamas susitvardyti, pridūrė: – Jeigu jaučiate, kad negalite palikti mūsų ramybėje. Pasistengsiu būti jums dėkingas. Tačiau už šitą vaiką atsakingas esu aš. Ar supratote?

– Bet ji yra vaikas! O jūs esate vyras!

– Jūsų pastabumas neįkainojamas, – tarė Čarlis. – Tikras lobis akių gydytojui.

– Ir ką jūs žadate su ja daryti? Čarlis atrodė suglumęs.

– Žadu ją mylėti. To turėtų pakakti, jeigu perskaityta poezija nepraslydo man pro ausis. Čarlis padavė Sofijai raudoną obuolį; paskui atsiėmė ir tol trynė jį į savo rankovę, kol jo paviršiuje galėjo matyti savo veidą. Jis pasakė: 13

– Esu tikras, kad vaikų auginimo paslaptys, tamsios ir mįslingos, kurios neabejotinai egzistuoja, nėra neįveikiamos. Čarlis pasisodino mergaitę ant kelių, padavė obuolį ir garsiai pradėjo skaityti jai ištrauką iš „Vasarvidžio nakties sapno“.

Gal tai nebuvo pats teisingiausias kelias į naujo gyvenimo pradžią, tačiau jis atrodė daug žadantis.

2 skyrius Nacionalinėje vaikų globos agentūroje Vestminsteryje viename iš kabinetų raudonas aplankas su specialiu ženklu skelbė: „Globėjai. Charakterio įvertinimas“. Raudonas aplankas slėpė mažesnį mėlyną, ant kurio buvo užrašyta: „Maksimas, Čarlis“. Įrašas skelbė: „Maksimas yra knygius, ko ir galima tikėtis iš mokslo žmogaus, akivaizdžiai kilniaširdis, nevikrus, darbštus. Jis neįprastai aukšto ūgio, tačiau gydytojai konstatuoja, kad yra sveikas. Jis atkakliai tvirtina turįs pakankamai gebėjimų pasirūpinti moteriškos lyties globotine.“ Atrodo, šios savybės užkrečiamos, nes Sofija išaugo aukšta ir kilniaširdė, mėgo knygas ir buvo nevikri. Kai jai suėjo septyneri, jos kojos buvo ilgos ir plonos tarsi golfo skėčiai, ir išryškėjo kai kurie neabejotino užsispyrimo bruožai.

Septintojo gimtadienio proga Čarlis jai iškepė šokoladinį pyragą. Nepasakytum, kad jam labai pasisekė, nes per vidurį pyragas susmego, bet Sofija nuoširdžiai pareiškė, jog tai jos mėgstamiausias pyragas.

15

Katherine Rundell (g. 1987 m.) knyga „Stoglaipiai“ įkvėpta vasarų, praleistų dirbant Paryžiuje, ir naktinių pasivaikščiojimų Oksfordo koledžų stogais. Vos vienų metukų Sofija buvo rasta plūduriuojančiame violončelės dėkle. Globojama ją radusio Čarlio, mergaitė niekada neprarado tikėjimo, kad jos mama gyva. Paieškos nuveda į Paryžių, kuriame Sofija susipažįsta su stoglaipiais ir jų nepaprastu gyvenimo būdu. Susidurdami su pavojais ir sunkumais, kartu jie ieško to, ko labiausiai reikia kiekvienam vaikui.

Redaktorė Ingrida Daračienė Korektorė Orinta Stacevičienė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 2500 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Katherine Rundell

STO G laI PIAI Kiekvieną naktį Sofija pati sau šnibždėdavo tamsoje: Mano motina yra gyva, ir vieną dieną ji ateis manęs pasiimti.

– Ji ateis manęs, – tarė Sofija Čarliui. Čarlis papurtė galvą.

– Tai beveik neįmanoma, mano širdele.

Beveik neįmanoma reiškia vis dėlto įmanoma.

Vienerių metukų Sofiją knygius Čarlis rado plūduriuojančiame violončelės dėkle po laivo katastrofos. Keistuose Čarlio namuose mergaitė auga apsupta tyros meilės ir nesuvaržyta visuomenės normų. Po dvyliktojo Sofijos gimtadienio ramų gyvenimą sudrumsčia grėsmingas laiškas iš Vaikų globos agentūros. Pabėgę į Paryžių, Čarlis su Sofija stengiasi įminti praeities paslaptis. Atsitiktinai susipažinusi su nepastebimose Paryžiaus vietose gyvenančiais stoglaipiais, mergaitė atranda stebinantį benamių vaikų pasaulį. Jame Sofija susiduria su savo baimėmis ir mirtinais pavojais.

ISBN 978-609-441-393-3