Aštuntą prie laivo

Ulrich Hub | Jörg Mühle

ASTUNTA v

Prie laivo

ASTUNTA v

Prie laivo

UDK 821.112.2-93 Hu-03

ISBN 978-609-441-155-7

Ulrich Hub AN DER ARCHE UM ACHT Sauerländer Verlag, Düsseldorf, 2009

© Tekstas, Ulrich Hub, 2007 © Iliustracijos, Jörg Mühle, 2007 Pirmą kartą išleido Sauerländer Verlag, Diuseldorfas, Vokietija, pavadinimu An der Arche um Acht. © Bibliographisches Institut GmbH, Mannheim, 2007 © Vertimas, Viktorija Uzėlaitė, 2013 © Leidykla „Nieko rimto“, 2013

Ulrich Hub

ASTUNTA v

Prie laivo Iliustravo Jörg Mühle Iš vokiečių kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė

Vilnius 2013

Yra pasaulyje tokia vieta: aplink tik ledas ir sniegas.

Kur tik pasuksi galvą, išvysi tik sniegą ir ledą, ledą ir sniegą, sniegą ir ledą.

Atidžiau įsižiūrėjęs sniege ir lede pamatysi tris mažas būtybes. Jos stovi susiglaudusios ir dairosi. Kur tik pasuktų galveles, regi tik ledą ir sniegą, sniegą ir ledą, ledą ir sniegą.

Prisiartinęs prie šių būtybių atpažinsi, kad tai trys pingvinai. Jie atrodo vienodi. Bet tai įprasta. Visi pingvinai atrodo vienodi. Matęs vieną, pažinsi visus.

7

Vis dėlto, priėjęs dar arčiau prie pingvinų, įžvelgsi skirtumą. Vienas pingvinas mažėlesnis už kitus du. Tik būk atsargus! Verčiau neik per arti jų. Jie nėmaž nepavojingi, tik smarkiai dvokia žuvimi.

– Tu smirdi, – pareiškia vienas pingvinas.

– Tu irgi, – atkerta kitas.

– Liaukitės ginčytis, – nutraukia juos mažylis ir abiem įspiria.

Kai pingvinui įspiriama, jis visada spiria atgal, dažniausiai truputį stipriau. Spyris po spyrio, netrukus įsiplieskia tikros muštynės. Galiausiai visi trys pingvinai plumptelėja į sniegą ir suglumę susižvalgo.

– Kodėl mes nuolat riejamės?

Bėga dienos, panašios viena į kitą. Iš pradžių pingvinai apsidairo aplink, paskui pasižiūri vienas į kitą, tada susikivirčija.

8

– O, kad bent kartą kas nors nutiktų, – aimanuoja mažasis pingvinas.

Vieną dieną kai kas nutinka. Kai kas neįprasta. Tas neįprastas nutikęs dalykas yra mažas ir geltonas. Tris kartus apiplasnoja pingvinams aplink galvas ir nusileidžia ant sniego.

– Drugelis!

Iš džiaugsmo pingvinai strykteli aukštyn ir susižavėję pliaukšteli sparnais. Tik daug vėliau paaiškės, kad drugelio pasirodymas – tai didžiulės negandos pradžia.

Pingvinai ant pirštų galų atkrypuoja pasigėrėti drugeliu.

Tokio grožio jie dar nebuvo matę.

– Tuoj aš jį pritrėkšiu, – nusprendžia mažasis pingvinas.

– Palik drugelį ramybėje, – sušunka kiti du.

– Bet aš noriu jį pritrėkšti, – maldauja mažylis.

– Žudyti nevalia.

– Kas taip sakė?

– Dievas, – atsako du pingvinai. – Dievas sakė, kad žudyti nevalia.

– Mat kaip, – sudvejoja mažylis, kurį laiką pamąsto ir galiausiai paklausia: – O kas yra Dievas?

Paklaustas, kas yra Dievas, pingvinas niekada tiksliai nežino, ką atsakyti.

– O Dieve, – lemena pingvinas, – koks sunkus klausimas. Dievas yra didelis ir labai labai galingas. Jis sugalvojo šūsnį taisyklių, o jei jų nesilaikai, gali būti labai nemalonu.

Nors šiaip jis draugiškas.

– Turi tik vieną mažą trūkumą, – priduria kitas.

– Kokį gi? – susidomi mažylis.

– Dievas yra nematomas.

– Juk tai didžiulis trūkumas, – mažasis pingvinas, atrodo, nusivilia. – Jeigu Dievo negali pamatyti, tai nesi tikras, kad jis iš tikrųjų yra.

Kiti du pingvinai bejėgiškai susižvalgo. Tada paragina mažąjį: 10

– Apsidairyk ir papasakok, ką matai.

– Sniegą, – nesidairęs atsako mažasis, nes ir taip žino.

– Ką dar?

– Ledą.

– Ką dar?

– Sniegą.

– Ką dar?!

– Ledą ir sniegą, sniegą ir ledą, ledą...

– Ir kas visa tai sukūrė?

– Dievas? – abejoja mažasis pingvinas.

– Tikrai taip, – karštai linkčioja du pingvinai. – Ką pasakysi dabar?

– Šiose vietose jis ne ką tesumanė.

Du pingvinai susigūžia ir baugščiai dirsteli į dangų.

– Ša, dar jis išgirs, – šnabžda. – Dievas labai ausylas, be to, jis sukūrė ir mus, pingvinus.

– Mus kurdamas jis, regis, susipainiojo, – atkerta mažasis pingvinas. – Mes paukščiai, bet smirdime žuvimi, turime sparnus, bet nemokame skraidyti.

– Užtai mokame plaukti!

Tai tiesa. Pingvinai – puikūs plaukikai. Tačiau su jais nepasiginčysi. Jeigu jie ką nors įsikalė į galvą, tai niekaip neįrodysi, kad yra kitaip.

11

– Kurdamas šį drugelį, – užsispyręs murma mažasis pingvinas, – Dievas kur kas labiau pasistengė. Drugelis savo sparnais gali nuskristi, kur panorėjęs. Tai neteisinga, todėl aš jį tuoj pritrėkšiu.

– Tave nubaus, – perspėja du pingvinai.

– Kas? – Dievas.

– Įdomu, – sukikena mažylis ir pakelia koją: tuoj drugelį užmins.

Taip būtų ir pasibaigęs drugelio gyvenimas, bet kai kas mažylį sulaiko. Du antausiai. Iš pradžių pingvinukas sutrinka, paskui garsiai užbliauna.

12

– Na ir žliumbk sau, – abejingai taria du pingvinai. – Tu neišauklėtas, tau reikia viską tris kartus kartoti ir išvis esi kažkoks nelemtas.

Nė vienam pingvinui nemalonu girdėti, kad jis netikėlis, bet mažylis dedasi, kad jam vis vien. Užgaidžiai klesteli ant sniego.

– Na ir kas? Yra gerų pingvinų ir yra blogų pingvinų.

Aš blogas ir visada toks buvau. Nieko negaliu pakeisti.

Be to, aš nekaltas. Dievas mane tokį sukūrė.

13

Du pingvinai sparnais griebiasi už galvos.

– Tu ką tik atsisėdai ant drugelio.

Pingvinukas mikliai pašoka ir atsigręžia. Ten, kur jis sėdėjo, sniege guli drugelis. Drugelis tebėra mažas ir geltonas, bet nebeplasnoja. Kairysis sparnelis visas sulamdytas.

Trys pingvinai vienu metu pasilenkia prie drugelio.

– Vargšelis mirė, – nustato vienas.

Kitas priduria: – Dabar jis eis į Dangų.

– Ar visi numirę eina į Dangų? – pasidomi pingvinukas.

– Ne, ne visi. Į Dangų eina tik geri, tu, pavyzdžiui, neisi.

– Argi aš negeras? – suglumęs klausia mažylis.

Du pingvinai purto galvas.

– Tu ką tik nužudei drugelį.

– Juk netyčia!

– Sakei, kad nori jį pritrėkšti, ir dabar jis pritrėkštas, – jie parodo į drugelį, tysantį sniege be gyvybės ženklų. – Dievas nebus labai patenkintas.

– Gal jis nepastebėjo? – niurna pingvinukas.

– Dievas labai akylas, mato viską. Kai mirsi ir užsimanysi pasivaikščioti po Dangų, jis pats sulaikys tave prie vartų ir duos pipirų.

– Iki to laiko, – mažylis stengiasi nuslėpti, kad jo balsas mažumėlę virpa, – jis jau seniai bus užmiršęs drugelį.

– Nė nesitikėk. Dievo atmintis puiki, jis niekada neužmiršta nubausti pingvino, nesilaikančio taisyklių.

– Kaip jis baudžia?

– Tegu tai būna staigmena, – du pingvinai šypsodami susižvalgo. – Gal Dievas, kurdamas šią vietovę, ir nebuvo labai išradingas, bet kai reikia galvoti bausmes, jo vaizduotė būna siaubingai laki.

15

– Man atrodo, Dievo išvis nėra, – trepteli koja mažasis. – Jūs viską išsigalvojote, kad tik mane pagąsdintumėte. Man nereikia jokio Dievo. Iki šiol ir be jo puikiai apsiėjau. Judu, – sulig tais žodžiais pingvinuko akys sudrėksta, – man irgi nereikalingi. Kam man reikia draugų, kurie gąsdina? Daugiau niekada nenoriu jūsų matyti!

Ir jis taip greitai nukrypuoja, kad net sniegas parūksta.

Du pingvinai sumišę žiūri pavymui.

– Kas gi jam dabar užėjo? – klausia vienas.

– Galbūt jis teisus, – taria kitas. – Aš dar niekada nemačiau Dievo ir nepažįstu nė vieno jį mačiusio. Galėtų kartais ir pasirodyti.

– Ša, – vienas pingvinas pritildo balsą. – Juk Dievas mus atidžiai stebi. Net ir dabar – negi nejauti? Pažvelk į dangų.

16

17

Abu pingvinai užverčia galvas ir sužiūra į viršų. Danguje matyti sunkūs, tamsūs debesys. Vienas pingvinas sparnu parodo aukštyn ir iškilmingai paaiškina: – Virš tų debesų Dievulis žygiuoja pirmyn atgal ir stebi mus.

– Niekai, – paprieštarauja kitas, – Dievas, vaikščiodamas Dangaus pakraščiais, mūsų nė nemato. Užstoja debesys.

Tą akimirką suktuku ima leistis baltas stambus balandis, jis taikosi prie pingvinų ir, kelis kartus apsivertęs, nutupia ant sniego.

Du pingvinai akimis smalsiai seka šį nusileidimo manevrą.

– Šiandien negalime skųstis nuoboduliu, – nusprendžia jie. – Iš pradžių mažytis drugelis, o dabar storulis balandis.

Susivokęs balandis atsistoja priešais pingvinus, nusipurto nuo sparnų sniegą ir plačiai išsižergia.

– Ar turite minutėlę pasikalbėti apie Dievą? – paklausia jis ir, nelaukdamas atsakymo, beldžia toliau: – Tai gerai, nes aš jums atnešiau žinią nuo Dievo. Atidžiai klausykitės, Dievas pasakė... Kas čia taip dvokia žuvimi?

– Mes, – prisipažįsta pingvinai ir susidomėję atkrypuoja arčiau.

18

– Dėl Dievo meilės, nesiartinkite, – suspinga balandis ir atsitraukia per žingsnį atgal. – Dievui įgriso žmonės ir žvėrys, jie nuolat ginčijasi, jiems viską reikia tris kartus kartoti. Galų gale Dievo kantrybė baigėsi, todėl jis pasakė... – balandis išraiškingai patyli, tada prislopintu balsu kalba toliau: – Sukelsiu baisų tvaną, upės ir jūros vis kils, kol išsilies iš krantų, galiausiai viskas pradings vandenyje. Tegu vanduo pakyla virš namų ir virš medžių, tegu paskęsta net aukščiausios kalnų viršūnės, tegu vanduo užlieja visą Žemę. Baigta! – balandis giliai įkvepia ir išsekęs klesteli ant žemės. – Dabar apie tai pranešta visiems pasaulio žvėrims, judu buvote paskutiniai.

Du pingvinai klausosi pražioję snapus.

– Juk tai pasaulio pabaiga.

– Kaip tik to ir siekia Dievas, – balandis iš krepšio išsitraukia buteliuką, atsuka dangtelį ir trūkteli. – Dievas sunaikins visą pasaulį, o tada viską pradės iš naujo.

Judu, – griežtai pažvelgęs priduria jis, – išties siaubingai smirdite žuvimi.

– Kas gi bus žmonėms ir gyvūnams? – drebančiu balsu klausia pingvinai.

Balandis neatsako. Rūpestingai užsuka buteliuko dangtelį. Galop gūžteli pečiais.

– Anksčiau ar vėliau pamatys patys.

19

– Ką?

– Na...

– Jie prigers?

– Tai pasakėte jūs, – balandis priekaištingai dėbteli į du pingvinus.

– Tai tu vis norėjai, kad Dievas pasirodytų, – vienas pingvinas užsipuola kitą. – Dabar gavai! Aiškiau jau nebūna.

– Bet negi iškart reikia tvano? – skundžiasi kitas ir nusiminęs kreipiasi į balandį. – Negi negalima bent kartelį pasišnekėti su Dievu?

Balandis pakreipia galvą.

– Aš pats Dievo nepažįstu, bet su juo nepasiginčysi: jeigu ką nors įsikalė, tai neįrodysi, kad yra kitaip. Be to, jau vėlu. Pradeda lyti.

Tai tiesa. Du pingvinai žvilgteli aukštyn. Ant galvų teška stambūs lietaus lašai.

– Nustok, būk geras, nustok, – aimanuoja du pingvinai ir maldaujamai tiesia rankas į dangų. – Pažadame niekada nebesirieti, nuo šiol būsime geri.

– Liaukitės dejuoti, – subara juos balandis. – Verčiau drožkit krautis daiktų.

– Krautis daiktų?

20

– Nojaus laive dar yra vietos dviem pingvinams, negi nesakiau? – paklausia balandis ir, nelaukdamas atsakymo, beria toliau: – Į laivą imame po du kiekvienos rūšies gyvūnus. Mums reikia dviejų dramblių, dviejų šeškų, dviejų ežių, dviejų zebrų, dviejų kengūrų, dviejų meškėnų, dviejų gyvačių, dviejų stirnų, dviejų voverių, dviejų žirafų, dviejų kiaunių, dviejų liūtų, dviejų šunų, dviejų krokodilų, dviejų žąsų, dviejų kupranugarių, dviejų gluosnio kačiukų, dviejų skruzdėlių...

Pingvinams net galvos susisuka.

– O kodėl gi visų po du?

– Nojaus laivas milžiniškas, – nekantriai aiškina balandis, – bet ne begalinis. Todėl į jį telpa tik po du visų rūšių gyvūnus. Štai bilietai. Tik nepameskite!

Tai taręs jis pingvinams paduoda po bilietą.

Hub, Ulrich Hu-03 Aštuntą prie laivo / Hub, Ulrich; iš vokiečių kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė; iliustravo Jörg Mühle. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. – 72 p.: iliustr.

Vokiečio Ulricho Hubo (g. 1963) apsakymas „Aštuntą prie laivo“ 2006 metais apdovanotas Vokietijos radijo pjesės premija ir Vokietijos vaikų teatro premija. Ši istorija – tai komiškas pasakojimas, kuriame žaismingai atsakoma į klausimus apie gyvenimą ir parodoma, kiek daug gali gerumas, draugystė, tikėjimas ir optimizmas. Juk panašūs šiek tiek filosofiniai klausimai kartais kyla ne tik pingvinams, bet ir vaikams.

Redaktorė Bronė Vinevičienė Korektorė Guoda Rudnickaitė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 1500 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Pingvinams kartais kyla rimtų klausimų. Pavyzdžiui, ar Dievas tikrai viską mato? Ar tikrai reikia jo klausyti?

Paklaustas, kas karštai yra Dievas, pingvinas niekada Kol trys pingvinai ginčijasi, netikėtai pasirodo gerai nežino, ką atsakyti.

Veikiausiai didelis ir balandis, nešinas dviem bilietais į Nojaus jis laivą.

labai galingas. Vis dėlto jis nematomas. Tai kaip Didysis tvanas jau tuojkad tuojjisprasidės, todėl prie laivo gali žinoti, tikrai yra?

reikia būti lygiai aštuntą! Bet ką daryti, jei pingvinai trys, o bilietai tik du? Į Nojaus laivą be savo mažojo Trims pingvinams karštai ginčijantis šiuo draugo pingvinai nė neketina lipti. Tik reikia saugotis, klausimu, pradeda smarkiai – kyla tvanas. kad griežtasis balandis nieko lyti nesužinotų... Čia ir Laimė, balandis jiemsirspėja įteikti bilietus į Nojaus prasideda visos bėdos linksmi nesusipratimai.

laivą. Tėra viena bėda – bilietai tik du...

P. S. O ar kada pagalvojot, kad jei jau Dievas viską gali, tai ir į lagaminą turėtų tilpti?

Atsakymas – šioje knygoje!

Knyga 2006 metais apdovanota Vokietijos radijo

pjesės premija ir Vokietijos vaikų teatro premija.

Knyga

* *

Vokiet ijos

Vokiet ijos

apdovanota:

radijo pjesės premija vaikų teat ro premija

ISBN 978-609-441-155-7

El. knygynėlyje – geresnės kainos!

9 786094 411557