Peliūnės vasara

I nt e r a k t y v i k n yg a

su dainelių garso įrašais

Rūta Dzin

Peliūnės

vasar a 11

ist

or i

jų skait yti ir dain

t uo

i

2

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas, iliustracijos, dainelių tekstai, Rūta Dzin, 2017 © Muzika ir dainelės, Sigitas Mickis, 2017 © Programavimas, Vykintas Valužis, 2017 © Leidykla „Nieko rimto“, 2017

ISBN 978-609-441-455-8

4

Rūta Dzin

Peliūnės

vasar a

11

ist

or i

jų skait yti ir dain Iliustracijos autorės

Vilnius 2017

t uo

i

Pavasario pokštas

Vieną kovo naktį, kai dar sniegas žėrėjo, o medžių šakos nuo šalčio traškėjo, į dangų pakilo plačiai šypsodamas Mėnuo. Kuo aukščiau kilo – tuo plačiau šypsojosi. Net žvaigždės sužiuro, sušnarėjo tarpusavy.

– Ko taip šypsosi Mėnuo? Ko? – Cit! – sudraudė Mėnuo. – Tylos!

Nakties tamsoje, skaidrioj iš šalčio aidinčioj tyloj, nebyliame sniego žėrėjime suskambo gležnas balselis. Sunku suprasti, iš kur jis sklido: lyg iš miško glūdumos, lyg iš po žemių, o gal iš po šaknų senojo ąžuolo miško laukymėje.

– Peliūnei vaikelis gimė! – džiugiai suklego žvaigždės.

– Vaikelis? Koks vaikelis? Peliūnė čia jau trys vasaros, vargu ar rudens besulauks. Sena ta mūsų peliūnė.

– Gal sulauks, o gal ir ne – nelygu, kaip seksis, – svarstė kažkas pasislėpęs medžių šešėliuose.

– Tai pokštas, pavasario pokštas! – juokėsi žvaigždės.

– Gamtos pokštas, ne pavasario, – nepritarė medžiai.

– Mano dovana... – atsiduso Žemė ir ore pakvipo pavasariu.

Naujas rytas ašarojo tirpstančio sniego upeliais.

Vos prašvitus pabudusios zylės džiaugėsi dėl šylančios saulės bei tirpstančio sniego ir dėl tylios dainos, sklindančios iš po senojo ąžuolo.

2

Pavasaris

eina

Pirmus žingsnius pavasaris žengė mažo paukštuko žingsneliais.

Tačiau dienelė kita – ir jau liuoksėjo kaip kiškis. O dar po poros dienų kaip stirniukas po mišką šuoliavo.

Saulė kilo vis aukščiau, sniegas tirpo vis sparčiau.

Vieną šiltą, kiek apniukusią pavakarę, jau gerokai pradžiūvus žemei, išsivedė peliūnė vaiką su pasauliu pažindintis.

– Vaikas kaip indas, – suošė medžiai. – Ką įdėsi – tą ir nešios.

– Pasaulis toks didelis, – atsiduso peliūnė. – O vaikas toks mažas – visko nesudėsi...

– O tu dėk tai, kas svarbiausia, – išlindusi iš už debesų patarė Saulė.

– O kaip aš suprasiu, kas svarbiausia? – nerimo peliūnė.

– Širdimi pajusi, – sušlamėjo debesys ir pravirko šiltu lietumi.

Aplinkui dygo, augo, sprogo, kėlė lapus, skleidė žiedus, kvepėjo ir žėrėjo lietaus lašuose. Visa, kas matoma, paskendo šiltam, svaigiai kvepiančiam rūke, pasislėpė ir ištirpo, bet nematomas pasaulis buvo toks pat juntamas, girdimas ir svaigiai kvepėjo.

– Svarbiausia – GYVYBĖ. Ji visa ko pradžia, – tarė peliūnė, tvirtai apkabinusi vaikelį.

4

Visur

suspėti!

Ak, koks godus pasaulio pažinimo tas peliūnės vaikas! Kaip noriai jis ėmėsi tyrinėti visa aplinkui! Visur to mažulėlio pilna, visur kiša nosytę – nori viską užuosti, akelės trokšta viską pamatyti, kojelės – visur suspėti. Vargas peliūnei! Ankstų pavasarį maisto miške sunku susirasti, o dar paskui vaiką lakstyti turi. Atrodo, ji tik pernykštį lapą tespėjo pakelti ieškodama ėdesio, žiū – peliūnėlio šalia nebėra.

– Kur tu, vaikeli, kur nukurnėjai?!

Blaškosi po mišką peliūnė ir tik paskutinę akimirką spėja vaiką nutverti ant sausos nendrės siūbuojantį virš upelio. Vos ant žemės tvirtai pastatė, atsidusti nespėjo, vaikas atbulas šlumštelėjo į bebro urvą ir prapuolė tamsioj purvynėj.

– Ak, na kurgi tu vėl prašapai?! – aikteli peliūnė traukdama vaiką iš purvino urvo, valydama dumbliną kailiuką. Reiktų ir pačiai apsiprausti, bet nespėja... Vos tik akis nusuka – vaikas vėl prapuola. Lyg ir visur peliūnėlio pilna, bet rasti nepavyksta. Atrodo, tik prieš valandėlę cypavo berželio viršūnėje: – Mama, mama, gelbėk – negaliu nulipti!

Vos tik žnektelėjo į minkštas samanas žemyn galva – vėl kažin kur pradingo.

Taip ir vargo kiaurą dieną peliūnė paskui vaiką lekiodama.

Alkana, purvina, bet sūneliui pikto žodžio neištarė.

– Tu jį lepini... – vakare ošė jai medžiai.

– Ne! – atšovė peliūnė ir stipriai apglėbė vaiką. – Aš jį myliu!

MEILĖ – svarbiausia!

6

Paskutinis riešutas Kitą rytą, kad mažylis vėl kur nepradingtų, nutarė peliūnė jį palikti namie.

– Pūkų kamuolėli, saulės spindulėli, rasos lašeli, turiu eiti mudviem maisto ieškoti, o tu nei noselės, nei kojelės iš namų nekišk. Teks išmokti be mamos pabūti. Ir dar labai svarbu: urvelyje liko vienas riešutas.

Paskutinis! Jo liesti nevalia, kad ir koks alkanas būtum. Ar pažadi man, pūkeli, kad iš urvelio nelįsi ir riešuto nevalgysi?

– Pažadu, mama, pažadu, tik tu neužtruk...

Ir peliūnė išėjo.

Baugu ir liūdna peliūnės vaikui. Pirmą kartą mamos nėra šalia. O ir riešutas, atrodo, pats į alkaną peliūnėlį žiūri, suvalgomas prašosi. Suko, suko ratus peliūnėlis aplink riešutą ir nesusitūrėjo, išsižiojo ir taikėsi krimstelėti.

– Aš tik pasimatuosiu, ar telpa... – teisinosi pats prieš save.

O pilvelis taip alkanai urzgė.

– Bet aš juk mamai pažadėjau, – liūdnai prisiminė. – Negaliu pažado netesėti.

Dar kelis ratus apėjo aplink riešutą ir užmigo uodegėle jį apkabinęs.

Taip ir rado vaikelį peliūnė namo parėjusi.

Nuprausė peliūnėlį, pamaitino ir pilvelis nustojo graudžiai urzgęs.

– Mama, – nedrąsiai pratarė peliūnėlis, – o iš kur tu žinojai, kad riešuto nesuvalgysiu?

– Ak tu, pūkų kamuoliuk, saulės spinduliuk, tyras rasos lašeli. Tai vadinama PASITIKĖJIMU.

8

Peliūnėlio gimimas – netikėtas, džiaugsmingas įvykis peliūnės gyvenime. O kokia atsakomybė! Juk miškas ne tik gražus, bet ir kupinas pavojų. Peliūnei ši vasara prabėgs akimirksniu, mokant savo smalsų vaikelį, kas yra draugystė, liūdesys, meilė, pasitikėjimas.

Debiutuojanti autorė Rūta Dzin sukūrė 11 trumpų istorijų ir papuošė jas nuostabiomis iliustracijomis. Kiekvieną istoriją papildo kompozitoriaus Sigito Mickio melodijos, kurias išgirsti padės išmanioji programėlė „Peliūnės dainelės“.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Dainelių meninė redaktorė Rosita Makauskienė Korektorė Goda Baranauskaitė-Dangovienė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 2000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

24

26

ISBN 978-609-441-455-8

9 786094 414558

– Vaikas kaip indas, – suošė medžiai. – Ką įdėsi – tą ir nešios.

– Pasaulis toks didelis, – atsiduso peliūnė. – O vaikas toks mažas – visko nesudėsi...

– O tu dėk tai, kas svarbiausia, – išlindusi iš už debesų patarė Saulė.

– O kaip aš suprasiu, kas svarbiausia? – nerimo peliūnė.

– Širdimi pajusi, – sušlamėjo debesys ir pravirko šiltu lietumi.

Peliūnėlis kūlvirsčia neria į spalvingą miško pasaulį. Reikia tiek daug patirti, užuosti, paragauti! Kai kada teks ir išsigąsti. O paskui taip jauku nurimti mamos peliūnės glėbyje. Ši vasara – pati įsimintiniausia jųdviejų gyvenime.

28

Į išmanųjį įrenginį atsisiųskite nemokamą programėlę „Peliūnės dainelės“ iš „Google play“ arba „App store“ internetinių parduotuvių.

Nukreipkite įrenginio kamerą virš iliustracijos prie kiekvienos istorijos ir klausykite šiai istorijai skirtos dainelės garso įrašo.