Paskutinis Orkas. II knyga.

Silvan a D e M ari

P ASKUTINI S

ORK AS

UDK 821.131.1-93 De201

ISBN 978-609-441-362-9

Versta iš: Silvana De Mari L’ULTIMO ORCO Adriano Salani Editore S.p.A., Milano, 2011

© Tekstas, Silvana De Mari, 2011 © Viršelio iliustracija, Ferenc B. Regös © Adriano Salani Editore S.p.A., 2011 Išleista susitarus su Grandi & Associati. © Vertimas į lietuvių kalbą, Laura Vilkaitė, 2015 © Leidykla „Nieko rimto“, 2016

Silvana De Mari

P ASKUTINI S

ORKAS Iš italų kalbos vertė Laura Vilkaitė

Vilnius 2016

Visoms mūsų mamoms, netobuloms, piktoms, nepakenčiamoms, nuostabioms, už visą meilę, kurią jos mums davė, ir už tai, ko negalėjo duoti, kai būdavo pernelyg pavargusios ir apimtos nevilties.

II

KNYG A

Paskutinis

feniksas

– O elfai nėra nemirtingi?

– Tik jei leidi jiems gyventi, – atsakė Lisentrailis, kuris visada viską apie visus žinodavo. – Jei juos nužudai, miršta, kaip ir mes.

Pirm as

skyrius

Pirmoji ryto šviesa pasirodė giedrame danguje, jūra žėrėjo lyg permatomo šilko skraistė. Du lengvučiai debesėliai, blyškūs ir plonyčiai, kabėjo rausvoje šviesoje ties horizontu. Nakties vėjelis supūtė smėlį tvarkingomis nedidukėmis bangelėmis ir aušra nušvietė šių mažyčių kalvelių viršūnes, o šešėliai nuklojo jų pakalnes, išvagotas krabų pėdsakų, greta kurių matėsi ir žvirblių bei žuvėdrų pėdučių. Vėliau atskris ir kormoranai. Saulė tuojau turėjo patekėti virš uolos – stačios, neįkopiamos, apaugusios gebenėmis ir žydinčiais kapariais, tokios aukštos kaip kalnai, kurie žibėjo už jos žali, apaugę ąžuolynais ir kaštonų miškais. Rytuose dangus pradėjo blukti – mėlyna pavirto žydra, o žvaigždės nyko ryškėjančioje šviesoje. Porelė karetaičių susitiko krūmynų pakraštyje bepražystančio eglūno šešėlyje, kur vis dar rangėsi pusė kirmino, ir spąstai užsitrenkė.

Pričiupo jas abi. Beviltiškai tarškėdami paukščiukai mėšlungiškai priešinosi, bet spąstai buvo puikūs – supintos kanapinės virvės atsilaikė ant mažyčių kojyčių, ir viena jų lūžo paukšteliui bemėginant ištrūkti.

Pagaliau šis tas valgomo.

Moronas nusibraukė plaukus nuo kaktos, atsiėmė savo kirmėlės gabalą, pasičiupo karetaites: pirma – mažesniąją, greičiausiai patelę, paskui – patinėlį, ir nedvejodamas nukando joms galvytes – tarškėjimas staiga liovėsi ir vėl stojo tyla.

9

Vaikinas nusilaižė ant lūpų likusį kraują, kad neprarastų nė lašo, paskui įsimetė abu paukščiukus į krepšį – bus pietums. Jų galvytės tuojau pat taps masalu ir, jei lydės sėkmė, jis turės ir vakarienę. Teliko apsispręsti dėl puskirmėlės: galėjo ją prisidėti prie pietų arba panaudoti kaip jauką ir tikėtis sotesnės vakarienės.

Moronas mintyse peržvelgė būsimą dieną. Pietūs – trečdalis uncijos paukštienos ir dar gal kokia vakarienė, kas žino.

Tiesiog labai pasisekė.

Moronas apsidairė. Tokią ryto valandą pakrantė aplinkui jį buvo pilna šurmulio. Čia vaikščiojo žmonės, rankiojantys širdutes – mažutes smėlyje miegančias kriaukleles, tokias mažas, kad, užuot pasotinusios, tik suteikdavo iliuziją, kad pavalgei, bet ir ta iliuzija buvo geriau nei žinojimas, kad kąsnio burnoj neturėjai. Paskui visiškai išauš rytas ir visas šurmulys persikels prie uolų, nes potvyniui nuslūgus bus galima prieiti prie midijų ir geldučių, o šios, nors irgi tokios mažytės, kad negali numalšinti alkio, bent jau jį apramina. Vidurdienį, kai saulė pati kaitriausia, pietų metas, jei tik turi, ką valgyti. Jei pietų neturi, vidurdienis irgi gali būti vaisingas: tuo metu krabai slepiasi didelių įlanką iš vakarų ribojančių uolų šešėlyje, todėl vidurdienį visi sulipa į vandenį ir stengiasi jų pasigauti. Galiausiai į pavakarę šurmulys vėl išsikels iš vandens, visi puls ieškoti kedrų kankorėžių, kuriuose dar būtų koks riešutas, nors šie kedrų riešutai yra tokie maži, kad, užuot numalšinę alkį, jį sužadina.

Moronas metė žvilgsnį į paplūdimį, vadinamą Erbrovo paplūdimiu, besidriekiantį nuo jų kaimo, vadinamo

10

Erbrovo kaimu, pačiame įlankos, žinoma, vadinamos Erbrovo įlanka, viduryje. Kadangi Erbrou buvo drakono, žuvusio, kad jie visi galėtų gyventi, vardas, viskas aplinkui buvo pavadinta šiuo vardu. Net ir elfo dukra, jos didenybė princesė, buvo pavadinta Erbrou – tikriausiai tėvai pernelyg ilgai nesvarstė galimų vardų.

Paplūdimyje šurmulys buvo ypač didelis. Kala, Kreskijaus žmona, ir jos draugė Robė, elfo žmona, kaip paprastai, krizeno kaip kokios kvailelės. Ir Kala turėjo vaikelį, sūnų, taip pat kvailu vardu, kurį visi trumpino į Kiką ir kuris jų kaimo kalba reiškė „skriejantis debesis“ – kvailiau nesugalvosi. Sukryžminęs vištą su kirmėle greičiausiai gautum daugiau smegenų nei tų dviejų besmegenių – Robės ir Kalos – drauge sudėjus, nes net ir jis, būdamas beveik kirmino ir vištos palikuonis, suprato, kad šiame paplūdimyje gyvenimas tikrai nekoks ir nėra čia ko krizenti.

Robė ir Kala pusę laiko praleisdavo rinkdamos širdutes, o kitą pusę – ieškodamos kvailų kriauklių, kuriose nebuvo nieko valgomo, kad galėtų pasidaryti visiškai nereikalingų vėrinių ar nuobodžių dalykų, kuriuos segdavosi į plaukus – kartkartėmis kas nors jam pasakydavo, kaip jie vadinasi, bet jis pamiršdavo. Prieš trejus metus Robė susituokė su Prakeiktuoju Elfu. Jie iškėlė didžiulę šventę, nors ir be jokių vaišių, didelius šokius. Pakvietė net Arstridos, kito iš bado mirštančio elgetų kaimo, gyventojus, įsikūrusius nedideliame kyšulyje, ribojančiame įlanką šiaurėje. Jie ten gyveno ilgiau nei Erbrovo gyventojai, tačiau buvo ne ką mažiau vargingi, nors reikia pripažinti, kad Arstridoje jie bent jau turėjo vištų ir vestuvių proga padovanojo

11

penkias vištas ir gaidį, virtusius dabartiniu Erbrovo vištynu ir, kaip atrodė, neliečiamu ateities turtų laidu.

Jie, Erbrovo gyventojai, atsilygino kumeliuku. Du vietiniai žirgai, Dėmė ir Žaibas, vargais negalais jų nusitempti žemyn tuo keliu, kurį bėgdami sau išsikasė, buvo laikomi paplūdimyje, tik gerai neaišku, kodėl, nes jie buvo visiškai niekam nereikalingi, o iš jų būtų išėjęs visai padorus troškinys. Ir lygiai kaip negalėjai iš jų pasigaminti troškinio, nebuvo leidžiama ir išsikepti kepsnio iš kumeliukų, kurie atsirasdavo kas dvejus metus, punktualiai kaip metų laikų kaita, taigi dabar Erbrove, jei tik neketinai mirti iš bado, nukristi nuo uolos ar paskęsti, visada galėjai būti sumindžiotas žirgo, nes jų buvo visa banda ir visi leisdavo dienas šuoliuodami pirmyn atgal kaip įgelti. Nors mirštantys badu ir vargstantys, visi šiame paplūdimyje mokėjo joti.

Be balno, šuoliais. Tai buvo nereikalingas dalykas, nuo kurio galėjai tik dar labiau išalkti. Moronas joti nemokėjo, jis atsisakė mokytis.

Tų dviejų kvailių vestuvių proga abu kaimai prisiekė jiems visišką amžiną ištikimybę, o paskui grįžo merdėti iš bado ir vargo kas sau. Kaip atrodė, mirti iš alkio ir skurdo buvo viena iš neatimamų laisvo žmogaus teisių, kaip kad mokėti rašyti ir skaityti, joti be balno, plaukti ir vaikščioti pusnuogiams kaip laukiniams, jei tik tiesa, kad kažkur tų laukinių esama.

Netoli Kalos jauniausias iš medkirčių, vardu Solarijus, šviesiaplaukis šviesia barzda, viena ranka ieškojo širdučių, o antrojoje laikė mažiausiąjį iš savo vaikų, kuris irgi juokėsi kaip kvailelis – akivaizdu, kad šiame prakeiktame

12

paplūdimyje prie uolos linksminosi visi. Visi nuolat juokėsi kaip būrys girtų žuvėdrų; nors Moronas niekad nebuvo girdėjęs girtų žuvėdrų, bet buvo įsitikinęs, kad triukšmas būtų lygiai toks pat – gurguliavimas ir krizenimas vienu metu. Jis jį tiesiog siutino. Išties, reikėjo pripažinti, jei jis būtų pasilikęs paplūdimyje ieškoti širdučių, būtų gavęs daug daugiau maisto, nei spęsdamas spąstus karetaitėms, bet tada jam būtų tekę kęsti Kalos ir Robės krizenimus ir dar Solarijų, vėl pasakojantį, kokios šaunios vyresnės jo dukros, mokančios skaityti ir plaukti, ar kaip jis įsimylėjo savo sutuoktinę Rimarą. Sutuoktinę, o ne žmoną, kaip visada jos buvo vadinamos, mat nuo tada, kai pasiekė jūrą, visi pradėjo kalbėti kaip elfai. Solarijus pasipiršo būsimai sutuoktinei, vos jiems pasiekus paplūdimį, dar prieš pradedant statytis namus. Iš tos laimės, kad jie laisvi. Ką daryti su ta laisve, nebuvo aišku. Nuolat juoktis kaip girtai žuvėdrai, balbatuoti nesąmones kūdikiui, kuris dar net nemoka kalbėti, ir mirti badu visų vėjų talžomame paplūdimyje, na, išskyrus rytų vėjus, nes bent jau nuo tų saugojo Tamsieji kalnai.

Nenuneigsi vieno – jie nebebuvo driskiai, nes kad galėtum vadintis driskiumi, turi turėti ką nors, kas dryksta. Per aštuonerius metus jų skudurai susidėvėjo, suplyšo ir suiro.

Jų skiautės liko kaboti ant gervuogių spyglių. Siūlai ir siūleliai buvo ištraukti ir paversti ne itin vykusiais valais ar supinti į dar labiau netikusius tinklus.

Taip jie tapo žmonėmis, laisvais savo likimo šeimininkais, tik ne tokiais didingais poros kelnių šeimininkais, nes

13

laisvė nelabai tešildo, kai papučia šiaurės vėjas ir jūra pabąla nuo krušos. Visi, kas tik susilaukė vaikų, nuo Solarijaus iki elfo, Prakeiktojo, kurio mažylė gimė prieš kokius dvidešimt mėnesių, vaikščiojo pusnuogiai žiemą vasarą, nes iš savo skudurų dar turėjo aprengti vaikus. Joršas, didysis vadas, visų kilmingųjų žmonių, elfų ir dar bala žino kieno palikuonis, tenešiojo tik skudurą aplinkui liemenį. Merginų kojos iki kelių buvo nuogos, kaip ir rankos, o tai nebuvo padoru, jei Trakarna būtų tai pamačiusi, būtų baigęsi smūgių smūgiais. Juokinga! O juokingiausia tai, kad nors jie ir buvo dvokiantys nuskurėliai, tarpusavyje kalbėjosi, lyg visi būtų kilmingiausi ponai. Mano pone, kaip klostosi utėlėti jūsų reikalai? Madam, nuo ko šiandien merdėjate?

Maloningasis sere, kaip jums su kirminais, jei jų turite, gal prisirykime? Jis kartą paklausė elfo, kodėl su išdavikais, elgetomis, tarnais ir darbininkais, kurie nė kelnių nebeturi, šis kalbąs kaip su karalių sūnumis, ir šis atsakė, kad tai lengviausias būdas leisti žmogui suprasti, kad jis vertas tiek pat, kaip ir karalius, ir kadangi visi tapatina orumą su drabužiais, batais ir auksu, kai aukso ir batų nėra, o drabužių vos pakanka, tai, kad būtum tikras, jog išsaugosi orumą, telieka minėti jį kiekviename sakinyje. Elfas dar pridūrė, kad kalba yra vienas iš dviejų dalykų – antrasis yra gailestingumas, – kuris, nors nieko nekainuoja, turi absoliučią vertę, ir tai gal ką nors ir reiškė elfams, bet jis, Moronas, nebūdamas elfas, teklausė savęs, ką, po galais, tas turėjo omenyje.

Moronas pabandė prisiminti, kada valgyti jam buvo įprotis. Mintys nuklydo į tolimus neaiškius atsiminimus,

14

į tuos laikus dar prieš Prakeiktajam Elfui pasirodant su savo spindinčiu kardu ir dar labiau švytinčiu kvailumu ir išsitempiant visus į šitą prakeiktą paplūdimį ryti rasos, žolės, dumblių, sūraus vandens, medžių žievės ir retkarčiais – supuvusios žuvies. Jei jis būtų išmokęs plaukti, dar turėtų širdučių, krabų ir midijų, jei būtų išmokęs karstytis, dar gautų mirtų medaus kyšuliuose, bet vyresnysis karys tokiais dalykais neužsiima – nesikarsto ir nelaipioja, nes jis ne voverė ir ne žuvis, jau geriau gyvens misdamas rasa ir medžių žieve. Be to, jis nebuvo tikras, ar sugebėtų, net jei kas jį ir būtų pamokęs, plaukti ar užsikarti aukštyn ant uolos iki ten, kur gyvena bitės, judant labai lėtai, kaip elfas buvo rodęs, kad kuo mažiau geltų bitės. Jis niekada nebuvo itin gabus naujiems dalykams.

O jau tikrai prisikimšti pilvus visi būtų galėję tvenkiniuose, kur didieji ir pilkieji garniai žirgliojo po purvą, pasirengę tapti gardžiais kepsniais. Būtų pakakę nedidelių spąstų su puse supuvusios žuvies, bet tai buvo uždrausta. Pirmais metais, kai jie visi tame paplūdimyje merdėjo iš bado, garnių medžioklė buvo tikras džiaugsmas, bet jis staiga pasibaigė, nes visi paukščiai buvo suvalgyti. Kai paukščių vėl pasirodė pajūryje, buvo uždrausta juos liesti, kad tik jų daugėtų ir žmonės neliktų be kiaušinių. Buvo leidžiama sugauti tik vieną ir tik ypatingu atveju – jei reikėjo pamaitinti sveikstantįjį ar neseniai pagimdžiusią moterį. Žuvėdras gaudyti buvo leidžiama, šitų tai netrūko, bet, deja, jos buvo nesugaunamos. Į spąstus jos nelįsdavo, o skrisdavo per greitai, kad pataikytum akmeniu. Būtų reikėję laidynės ar lanko, bet Moronas nemokėjo naudotis nė vienu iš jų.

15

Seniau jis turėjo maisto. Kiti – ne, jie dabar valgė daugiau, ne per daugiausiai, bet tikrai daugiau nei jis anksčiau, tai reikėjo pripažinti. O kai jie nevalgydavo, kalbėdavo kaip elfai ir tai kažkaip juos pasotindavo. Yra žmonių, kuriems tenka visi geri dalykai, kad ir, pavyzdžiui, kvailumas, darantis juos laimingus ir linksmus, nors ir gyvena plikais užpakaliais iš trijų pusių vėjo košiamame pajūryje. Elfas išmokė juos plaukti, ir jei kapsteisi vandenyje, ryte tavęs laukė geldutės, perpiet krabai, o dar pridėjus auštant renkamas širdutes greičiausiai išeidavo visai neblogas reikalas. Ir šaudyti iš lanko elfas juos išmokė, o žuvėdros buvo skanios. Jam šaudyti iš lanko nesisekė, o mokytis plaukti pats atsisakė. Tai buvo elfų užsiėmimai. Kariui nereikėjo mokėti plaukti, juo labiau vyresniajam kariui. Nereikėjo ir mokėti skaityti ar rašyti. Kai neplaukiodavo, kiti skaitydavo – dar vienas elfų ir kvailių užsiėmimas. Rašydavo žodžius smėlyje ir paskui skaitydavo. Žuvėdra net persigėrusi alaus taip nesielgtų.

Vis dėlto rašyti žodžius smėlyje, o paskui tikrinti, ar gali juos perskaityti, buvo dar nieko, palyginti su pasakojimais.

Vakarais, jei oras būdavo gražus, gyventojai susirinkdavo paplūdimyje prie laužų ir pasakodavo apie niekada neegzistavusius žmones. Tie žmonės ir negalėjo egzistuoti, nes buvo visiškai absurdiški, o tie pasakojimai – nesuprantami.

Kartais niekas nieko nepasakodavo, vienas apsimesdavo esąs karalius, kita – princesė ir pasakojimus kurdavo. Tai buvo vadinama teatru. Kartą visi pradėjo verkti, nes Kala suvaidino mirštančią princesę. Neįtikėtina! Vyresnieji kariai vakarais prisigeria alaus – čia tai vyriškas užsiėmimas, o ne pasakoja tokius niekus, kurie nei dangus, nei žemė, ir

16

niekada nesuprasi, ką jie reiškia. O štai šitie linksminasi verkdami, Kalai vaidinant mirštančią princesę. Kai kurie žmonės tikrai laimingi.

Tiesą sakant, Našlaičių namuose, kur jie gyveno anksčiau, kiti daug valgyti negaudavo, nes ponia Trakarna, tikroji Našlaičių namų ūkvedė, prižiūrėjo, kad maisto nebūtų per daug, – juk jei vaikas valgo kiek panorėjęs, jo būdas pasidaro bjaurus. Iš tiesų tai kiti Našlaičių namuose valgydavo visai mažai – gerokai mažiau nei širdučių, kurių dabar prisirinkdavo paplūdimyje. O štai jiedu, Kreskijus ir Moronas, du Našlaičių namų vadeivos, valgyti tai pavalgydavo. Košė buvo dalijama ne po lygiai, o porcijas skirstydavo jie. Be to, jiems visuomet atitekdavo ir likučiai, jei tik Našlaičių namų prižiūrėtojai, ponia Trakarna ir ponas Stramacas, jų nesuvalgydavo – tai nutikdavo retai, nes Stramacas buvo kaip kiauras lovys, tačiau kartais nutikdavo.

O dar svarbesnė nei košė buvo viltis. Anksčiau ar vėliau juodu būtų tapę kariais – keturios porcijos košės per dieną ir porcija kiaulienos dukart per mėnesį. Ir anksčiau ar vėliau būtų perėję į vyresniuosius karius – penkios košės porcijos per dieną, porcija kiaulienos dukart per savaitę ir pinta alaus žiemos ir Naujojo mėnulio šventei. Pagalvojus apie alų jam akys sudrėko iš ilgesio. Jam, našlaičiui, Našlaičių namuose nebuvo galima nė prisiliesti prie alaus, bet jo dažnai likdavo Trakarnos ir Stramaco stiklinėse, ir tada būdavo šventė.

Ne visuomet klostėsi taip gerai. Iš pradžių ten gyventi buvo sunku, dar sunkiau nei jo paties namuose, o jau ir ten buvo ne juokas. Iš pradžių buvo ilgas laikas valgant sudžiūvusius obuolius ir kirmėlėtą košę, padalytą į nelygias porcijas,

17

kurias skirstė kiti. Smūgiai irgi buvo dalijami ne po lygiai, atvirkštine tvarka nei košė: kuo naujesnis atvykėlis, tuo daugiau smūgių tekdavo. Bet net ir tada jis neprarado vilties. Tereikėjo iškentėti. Net jei nieko nežinojai, neturėjai ką pasakyti, net jei buvai niekas, anksčiau ar vėliau, jei nemirdavai, užaugdavai. Ir tau tekdavo vadeivos vieta, paskui kario ir galiausiai – didžiausia palaima žemėje – pasidarydavai vyresniuoju kariu.

Tą dieną, kai pasirodė elfas su savo draugu drakonu, vyko didžiulės išgertuvės ir apsirijimas Trakarnos ir Stramaco alumi ir vištomis, – jau tada Moronui atrodė, kad kvailystė iškeliauti su jais ir palikti sotų gyvenimą dėl visiško netikrumo, gaila tik kad neturėjo nieko, kam būtų galėjęs tai pasakyti. Net ir Kreskijaus, kuris visada buvo jo bendrininkas, antroji jo pusė, nebebuvo greta – jis susidėjo su ta besivaipančia Kala, klausėsi kiekvieno elfo žodžio ir pametė galvą dėl jo kvailysčių. Neįtikėtina.

O paskui, per visą tą beprotišką neįtikėtiną kelionę, į kurią elfas išsitempė juos ir valkatas bei driskius iš visos Grafystės, Moronas tebemanė, kad tai kvailystė, bet ir tuomet neturėjo kam tai pasakyti. Visi sekė paskui pamišėlį elfą – kai bent jau nuovargis ir kojų skausmas būtų galėjęs juos sustabdyti, pamišėlis jiems sekė krūvas viena už kitą kvailesnių pasakų, ir visi atgaudavo drąsą ir vėl leisdavosi žygiuoti. Net kai atsidūrė priešais Daligaro kavaleriją, tai jiems nepadarė įspūdžio. Pamišėlis jiems papasakojo kažką apie kilnius didvyrius, ir tie valkatos, kurie per visą savo egzistavimo laiką neveikė nieko kito, tik ieškojo, paskui ką galėtų sekti, visi virto kariais ir nusprendė,

18

kad daugiau niekam nepasiduos, net jei tektų žūti, – nors kiti juos kada nors būtų galėję padaryti vyresniaisiais kariais. O išties, jei ne drakonas, kuris pasiaukojo, kad juos išgelbėtų, Daligaro kavalerija būtų visus išskerdusi. Visus – iki paskutinio blusomis aptekusio luošio, iki paskutinio nusususio vaiko.

Neįtikėtina.

Ir jie net nesupyko ant to Prakeikčiausio Elfo, kad ištempė juos rizikuoti valkatišku, blusomis aptekusiu gyvenimu, kur ten, jokiu būdu, visi pasijuto didvyriais!

Neįtikėtina.

O tada galiausiai jie atkeliavo į šitą paplūdimį, lyg jūra būtų vieta, kur norėtum keliauti, su visa ta vandens mėlyne ir žaliomis salomis, kyšuliu ir žuvėdromis. Ir net jei pamirštum vandenį ir žuvėdras, kurių Moronas negalėjo pakęsti, dar buvo puselfė mergaitė. Ji buvo niekuo neypatinga mergiščia, bet kai gimė, atrodė, kad į pasaulį atėjo nežinia kokia princesė!

Kai jis, Moronas, dar būdamas vaikas, turėdavo karščio, jį siųsdavo ieškotis maisto drauge su visais ir jis gaudavo antausį nuo motinos, jei nenorėdavo būti vienas. O mergiščiai pakakdavo nusičiaudėti, ir atrodydavo, kad visas pasaulis sugriuvo. Ji visada buvo tėvui ant rankų, nors gimė ne luoša – puikiausiai vaikščiojo. Jo, Morono, niekas niekada ant rankų nenešiojo, jo namuose visi buvo padorūs žmonės. Kai gimdavo vaikas, jis pats savimi ir pasirūpindavo, o jei vaikų pasidarydavo per daug, juos nunešdavo į Našlaičių namus, – jis ir pats juk tenai atsidūrė!

19

De Mari, Silvana De201 Paskutinis orkas. II knyga / De Mari, Silvana; iš italų kalbos vertė Laura Vilkaitė; viršelio dailininkas Ferenc B. Regös. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 256 p.

Paskutinio elfo ir kario Rankstrailio istorijos vėl tęsiasi ir pinasi tarpusavyje. Elfas ir jo bendražygiai jaučiasi saugūs savo pakrantėje, nebijo jokių negandų – nė nelaukto svečio paskutinio fenikso, nei dar labiau nelauktų keršto deivių erinijų. Tačiau orkų grėsmė gretimose žemėse didėja, o Rankstrailiui Daligaro miesto valdytojas kažin kodėl draudžia ginti nuo jų žmones. O kas, jei orkai ateis iki pat elfo ir jo draugų namų?

Italų rašytojos Silvanos De Mari (g. 1953 m.) serija „Paskutinis orkas“ pratęsia knygos „Paskutinis elfas“ įvykius, tačiau jas galima skaityti ir atskirai – tai skirtingos istorijos. Kūrinys susilaukė didelio kritikų dėmesio ir apdovanojimų – tai ne tik nuotykių knyga. Tai ir žvilgsnis į žmogaus prigimtį, šviesiausias ir tamsiausias jos kertes.

Skaitykite visą seriją: Paskutinis elfas Paskutinis orkas. I knyga Paskutinis orkas. II knyga Paskutinis orkas. III knyga

Redaktorė Mimoza Kligienė Korektorė Goda Baranauskaitė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 2500 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė“ B. Brazdžionio g. 23, LT-48184 Kaunas

Kad ką išgelbėtum, kartais turi kautis. O kautis gali reikšti žūti. Kautis gali reikšti žudyti, jausti mirštančiojo skausmą.

Kautis gali reikšti žudyti tiek daug, kad nebejauti mirštančiojo skausmo, o tai reiškia, kad praradai savo sielą. Žmonės persekiodavo, žudydavo, gelbėdavo.

Kartais jie būdavo gerokai žiauresni už orkus, bet jų gailestingumas galėdavo pranokti net dievų gailestingumą.

Paskutiniam elfui Joršui atvedus bėglius į saugią pakrantę, prasidėjo naujas taikus gyvenimas. Vaikai užaugo ir sukūrė savo šeimas. Paties Joršo dukra Erbrou, gavusi paskutinio drakono vardą, paveldėjo stebuklingas tėčio galias. Bet ne viskas taip ramu, kaip atrodo.

Vadas Rankstrailis, visų orkų siaubas ir žmonių gelbėtojas, grįžo į Daligarą. Tačiau vietoj padėkos buvo įmestas į požemius...

Kas turėtų nutikti, kad Joršas ir jį kadaise turėjęs sučiupti Rankstrailis vėl susitiktų ir gal net susivienytų?

TarpTauTinės vaikų ir jaunimo knygos Tarybos (ibby) premija

norite sužinoti kitą istorijos dalį?

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai

prancūzų vaikų liTeraTūros premija „prix sorcières“