Miestas be padangės

UDK 821.172-93 Va-126

Knygos leidimą remia Lietuvos kultūros taryba

ISBN 978-609-441-308-7

© Tekstas, Neringa Vaitkutė, 2015 © Viršelio iliustracija, Gediminas Skyrius, 2015 © Leidykla „Nieko rimto“, 2015

N e r i n g a Va i t ku t e

Vilnius 2015

Blusyno

gai sras

Jau nemiegojau, net per miesto gaudesį išgirdau: grįžo Haroldas. Štai jis persirita per palangę, šlepteli ant grindų, sucaksi nagais, užsirabždina stalo koja į viršų, papila, ką nugvelbęs. Vienas saldainis nusirito iki pat krašto, tuoj nukris! Bet ne, tyla. Spėjo nutverti pakišęs leteną.

– Jei nenustosi vagiliauti, tave pagaus ir nudirs kailį, – pasakiau.

– Jokia čia vagystė. Paimu, kas nesaugiai padėta, ar nučiumpu, kas pražiopsota, – atsiliepė Haroldas. – Žiūrėk, parnešiau riešutų, – meilikaujamai pridūrė. – O tu ir vėl neketini degti žvakės.

– O tau baisiai reikia?

Haroldas nutylėjo. Jam tikrai nereikia, o aš (savo nelaimei) dabar puikiausiai matau net aklinoje tamsoje.

Nors nelabai yra į ką žvalgytis. Kamarėlė, kurioje glaudžiamės, ilga, siaura tarsi trumpas tunelis su neįstiklintu stačiakampiu langu be užuolaidų. Atsistojusi viduryje galiu pirštų galiukais pasiekti šonines sienas. Dešinėje yra stalas, kairėje – lova, medinė drabužių kabykla ir komoda kampe prie durų, didumo kaip degtukų dėžutė. Trijuose jos stalčiuose telpa dantų šepetėlis, siuvimo reikmenys, dvi nosinės ir vaistai.

Jokių patogumų.

9

Net kriauklės nėra, prausiuosi melsvame emaliuotame dubenyje. Čia pat ant komodos stovi ir vandens ąsotis. Rankšluostis irgi kabo po ranka, nors bjaurus parūgusios drėgmės kvapas erzina.

Buvo viena tokia naktis... Žliumbiau tris valandas įsikandusi rankšluosčio kampą, kitu valydamasi ašarotas akis. Tada turbūt pirmąsyk pastebėjau, kad mano oda švyti, vos tik išeinu į gatvę.

O gal raudojau ne iš baimės, o iš juodos gniuždančios nevilties ir ilgesio, draskančio vidurius, tokio ėdraus, tokio deginančio, kokio dar niekad nebuvau patyrusi. Tąnakt labai pravertė rankšluostis, kybojęs po ranka.

Nors geriau pagalvojus... Žliumbiau tą vienintelį kartą, o nemalonus kvapas tvyro nuolatos. Garbės žodis, susikaupsiu, pasipurtysiu ir pradėsiu keisti iki pašaknų sumautą gyvenimą.

Patį pirmą pro langą išbruksiu tą amžinai drėgną rankšluostį!

Tegul žiovarniai supašo į skutelius, tegul išsikloja lizdus ir auginasi ten jauniklius, tokius pat šlykščius ir dvokiančius kaip visas šitas miestas.

Bet dar ne šiandien.

Kodėl gi ne? Atsklido iš kažkur keistas trikdantis šnabždesys ir prislopintas, regis, mergaitiškas kikenimas. Seniai laikas.

Tarsi man dar trūktų nemalonumų, kartkartėmis pradėjau girdėti tuos keistus balsus. Atsklindančius iš niekur. Laimė, retai teprabyla ir dažniausiai tauškia niekus. Kitaip imčiau abejoti, ar vis dar esu sveiko proto.

Giliai atsidūsėjau, atsisėdau ir pasirąžiusi nuleidau kojas nuo lovos. Blauzdas pertraukė nemalonus drungnas skersvėjis, lyg šlapiu skuduru brūkštelėjo. Net kumščius sugniaužiau iš pasišlykštėjimo.

10

Plikais padais įtaikiau į nušleivotus batus, kuriuos laikau čia pat prie lovos. Paskutinės iš Vindjodrilų gautos kojinės seniai virto skutais. Lopyk nelopiusi – jokios naudos. Skylės žiojosi viena po kitos – tai ant kulno, tai ties čiurna, tai didysis pirštas išdidžiai išlįsdavo pro snarglių tvirtumo siūlus. Galop neištvėrusi nušveičiau žiovarniams sudraskyti. O apavą nuo tada tąsau basnirčia.

Kol sagsčiausi suknelę, Haroldas dalino skurdų laimikį. Nesijaučiau galinti pretenduoti net į tuos tris cukruotus riešutus ir dvi pūkais aplipusias citrinų skonio karameles. Nes jis rizikavo savo kailiu, ne aš. Ropojo įsikirtęs į aprūkusią sieną nagais (tai todėl Haroldas griežtai atsisako juos nusikirpti), prisiplojęs, negalėdamas nei nusičiaudėti, nei nusibraukti nuo snukučio voratinklių ir dulkių. Jis tupėjo prekeiviui virš galvos akylai stebėdamas ir laukdamas, kol tas akimirką nukreips dėmesį kitur, ne aš. Ne man kasdien grėsė gauti pagaliu per sprandą ir užbaigti dienas ant stalo su keptu obuoliu nasruose.

– Paimsiu vieną, – pasakiau, – kitus valgyk pats.

– Ne, paimsi du, o tada dar va šitą, – vizgalas pastūmė man švariausią karamelę, – antraip iš tavęs liks tik muzikinė dėžutė – griaučiai ir pavadinimas.

– Pasakiau, vieną!

– Tai tu valgysi ar nevalgysi? – paklausė vizgalas, nugurkęs saldainius beveik nekramtydamas, godžiai spoksodamas į likusius. Jam, kaip kokiam vaikiščiui, amžinai trūksta cukraus.

– Žinai, Haroldai, apsigalvojau, nenoriu riešutų.

– Jore...

– Ne, Haroldai, nereikia. Neturiu nuotaikos su tavim ginčytis. Neturiu nuotaikos niekam ir jokie saldėsiai manęs nepralinksmins, juk žinai.

11

Haroldas priekaištingai papurtė galvą, skubiai kimšdamas į burną išsyk dvi karameles. Skruostai išsipūtė, ir vizgalas virto liesu susišiaušusiu žiurkėnu baltomis pūkuotomis triušio ausimis.

Prie lauko durų tris kartus sutilindžiavo varpelis. Tyliai, melodingai, bet labai reikliai. Mes susižvelgėm ir abu sutartinai giliai atsidūsėjom.

– Nė minutės ramybės, – pasipiktino Haroldas. – Tu dar be pusryčių ir niekam nerūpi, o tai, kad virtuvės kibiras tuščias, pamatė išsyk. Kodėl niekad nieko jiems nepasakai? Ko tyli kaip žuvis. Jore, tu turi balsą, tu juk žmogus, o ne išskrostas karpis!

– Sakai, žmogus? – numykiau ir panardinau rankas į puodą, kupiną suodžių. Laikau jį ant stalo visada paruoštą. Rūpestingai išsipaišinau kaklą, veidą, skruostus, kaktą, aplink šnerves, viršutinius vokus ir už ausų.

– Patepliok iš nugaros, būk geras, – paprašiau Haroldo, – ir ten, kur suknelės apykaklė, aš nepasiekiu.

Vizgalas perbraukė man per sprandą abiem letenėlėmis išsyk. Aiškiai pajutau, kokios šerpetotos ir šiurkščios tapo delnų pagalvėlės.

– Tau ne į gerą tas nuolatinis karstymasis sienomis, – atsidusau.

– O tau visas šis miestas ne į gerą, – atrėžė Haroldas. – Graužia tave kaip kokia bjauri liga, nyksti akyse. Manai, jei aš nedidelis, tai ir mano protelis seklus? Manai, nieko nepastebiu?

Maukim iš čia, kol dar galim.

– Kur, Haroldai? Niekas mūsų nelaukia. Čia nors turime stogą virš galvos...

12

– Kam tas stogas, kur niekada nei lyja, nei sninga!

– Viskas, užteks. Eikim. Jei užtruksiu, gausiu pylos.

Skambutis virš durų tilindžiavo kaip pašėlęs, kelis sykius taip įsisiūbavo, kad kliudė net durų staktą. Ką gi, pylos išvengti nepavyks. Bet nepavyktų net jei atsidurčiau priešais šeimininkę vos spėjus jai apie mane pagalvoti. Jei išnirčiau tiesiai iš sienos pasiruošusi patarnauti.

– Kur tu, po galais, tingine neraliuota! – atsklido iš apačios isteriškas spiegimas. – Ar ilgai dar turėsiu laukti?

Liūdnai nusivaipiusi išėjau į tamsų, siaurą koridorių. Durys priešais vos vos prasivėrė ir tuoj pat vėl užsitrenkė. Aišku, nėra ko kaišioti nosį, kai mamelė ne ta koja išlipo iš patalų.

Nusileidau siaurais sraigtiniais laiptais, o Haroldas patogiai įsitaisė man ant peties, kibiomis letenomis įsikirtęs į drabužius. Visam name aidėjo gūdūs, nervingi besiblaškančios šeimininkės žingsniai. Ji tapsėjo garsiai, kaip dramblys ant būgno.

Priešais virtuvės duris šiek tiek pastovėjau giliai alsuodama, bandydama nuslopinti besiveržiantį lauk susierzinimą.

Ne laikas pykti. Tikrai ne laikas. Ir be to viskas labai labai blogai.

Nuleidau galvą ir įžengiau į virtuvę žvelgdama iš padilbų. Šeimininkė ruošėsi plikytis arbatą, bet pastebėjo, kad nėra vandens. Įžiebė žibalinę lempą virš senovine nėrinių staltiese apdengto stalo, pasistatė cukrinę ir porceliano puodelį peršviečiamomis sienelėmis. Tokį gražų, baltą, išrašytą skaisčiai raudonomis tulpėmis. Iš indaujos išsiėmė smėlinių sausainių lėkštutę. Susikūrė mielą kampelį, apsuptą gilių jaukių šešėlių.

13

Tikriausiai norėjo ramiai pasėdėti viena, kol namiškiai dar nepakirdę ir nesimaišo po kojomis.

Nežinau, kaip jie ištveria vieni kitus, kaip neišsikrausto iš proto.

Tevilija stovėjo vidury virtuvės palaidais plaukais, įsisupusi į palaikį chalatą, iš po kurio kyšojo ilgi nėriniuoti naktiniai marškiniai. Siauras ilganosis veidas atrodė prarūgęs tarsi pienas, savaitę pamirštas puodynėje po suolu. Tamsiai rudos akys žvelgė į mane su nirčia panieka, o blyškios lūpos virto piktu raukšlėtu kableliu. „Prasideda...“ – pamaniau gūždamasi.

– Vandens nėra nė lašo, o tu vėl nepakrutini subinės, – suspigo Tevilija. – Kaip, sakyk, man užsiplikyti arbatos? Kodėl kibiras tuščias? Kodėl tuščias, ką?!

Tik papurčiau galvą. Ant liežuvio galo sukosi sąžiningas ir teisingas atsakymas: vandens nėra, nes į Ovariono šulinius jis atiteka rytais. O vakar, kai kibire bebuvo likę vos per sprindį, aš, jos paliepta, tąsiau sirupo butelių dėžes iš rūsio į parduotuvę. Dvylika sunkių dėžių po dvidešimt apdulkėjusių butelių kiekvienoje. Šiandien jas teks sunešioti atgal, nes niekas nenorės pirkti drumzlino gervuogių sirupo, tvoskiančio degančiu durpynu. Kai baigiau, viešieji čiaupai jau seniai kybojo tušti, gedulingai nuleidę bronzinius snapus. Šnipštą būčiau gavusi, o ne vandens.

Tačiau nutylėjau. Vargu ar šiuose namuose esu pratarusi daugiau nei tris keturis trumpus žodžius. Kalbu tik su Haroldu.

Ir neketinu elgtis kitaip.

– Tyli... vėl tu tyli, – sudejavo Tevilija. Sukišo pirštus į ilgus tankiai garbanotus plaukus, teatrališkai atlošė galvą, o kai vėl

14

prabilo, balsas švokštė nuo tramdomo įtūžio: – Na kodėl tu amžinai tyli? Juk žinau, moki kalbėti, moki, tik nenori! Kodėl už tave amžinai šneka ta balta beždžionė? Atsakyk man, kaip drįsti tylėti, kai aš tavęs klausiu? Įsispoksojau į batų nosis. Prie kairiojo pado prilipęs kuokštas parudavusių šiaudų. Patryniau batus vieną į kitą. Dabar svarbiausia nežiūrėti jai į akis. Tegul rėkia kiek tinkama. Ji kaip mažas įkyrus šunytis, kuris tik kiauksi ir skalija, nes bijo kąsti. Bus kaip visada: triukšmaus, grąžys rankas, lies pagiežą ant mano vargšės galvos dėl nenusisekusio gyvenimo, gal šiek tiek patrepsės, o tada nurims, audra liausis savaime. Ir aš galėsiu parnešti vandens.

Tačiau šiandien Tevilija neketino lengvai pasiduoti. Nusprendė, kad trūks plyš bus jos viršus.

Stovėjau įbedusi akis į grindis, tad pamačiau tik manęs link artėjantį juodą apvalų šešėlį. Staiga man pro petį prašvilpė kibiras, kliudė Haroldą, nubloškė jį ant grindų, barkštelėjo į sieną, tarkštelėjo į spintelę, sudaužė kelias lėkštes, nukrito žemyn ir sustojo tik pariedėjęs gerą galą iki pat laukujų durų.

Tevilija pabijojo paleisti kibirą į mane, tad nusitaikė į vienintelį mano draugą!

Laikas ūmai sulėtėjo, žinojau, nedera to daryti, bet susivaldyti jau nepajėgiau. Nesuprantu, kas šiandien mane apsėdo, kokia musė krimstelėjo. Juk Haroldui nieko baisaus nenutiko, jis jau rabždinosi mano drabužiais, skubėdamas pranešti, kad viso labo nusigando... Pavėlavo vos akimirką.

Aš įniršau. Pakėliau galvą ir įdėmiai pažvelgiau Tevilijai į akis. Moteriškė aiktelėjo, žengė atatupsta, aklai bejėgiškai grabinėdama orą sau už nugaros, tada kimiai sumykė, užsispaudė rankomis burną. Po akimirkos jau gaikščiojo parklupusi,

15

tampoma vėmulio. Ketino atsitiesti, stvėrėsi staltiesės, nutraukė viską ant grindų ir pasidavė. Daugiau nebandė stotis ir į mane daugiau nepažvelgė. Cukrus išbiro ant krūpčiojančios nugaros kaip saldus lipnus sniegas. Porcelianinis puodelis, išrašytas tulpėmis, skilo perpus.

Atsitokėjusi čiupau kibirą ir paknopstomis moviau lauk pro užpakalines duris.

Haroldas vos spėjo ištraukti uodegą, kad jos nepriverčiau.

– Stok, Jore, palauk! – maldė mane vizgalas, bet sustojau tik tada, kai smailiais dantukais įsikirto man į ausį. Aštrus skausmas, pervėręs kairę galvos pusę, privertė sulėtinti žingsnį. – Skarą pamiršai, – kaltai paaiškino, kai stabtelėjau ir atsirėmiau nugara į sieną tankiai alsuodama.

Gerai, kad Haroldas atvedė į protą, nespėjau įpulti į didžiąją gatvę. Pačiu laiku.

Kol kvapsčiausi maldydama pašėlusiai besiblaškančią širdį, Haroldas nuslydo man nuo peties, įsikibo visomis keturiomis letenėlėmis į sieną ir po akimirkos dingo pastogių šešėliuose. Žinau, jis grįš į mūsų kambarį ir išnaršys komodos stalčius viską brukdamas ant grindų. Per skubėjimą nuvers kėdę, iškratys smulkmenų pintinėlę ir tik tada pastebės skarą, nekaltai kybančią savo vietoje – ant lovūgalio. Pamirštu ją pasiimti jau dešimtą kartą. Dešimtą kartą Haroldas iškuis visą kambarį jos ieškodamas.

Tik be skaros negaliu. Niekaip.

Nors Blusyne tvyro amžina tiršta ūkanota prieblanda, nors ventiliatoriai, įtaisyti virš vandens rezervuarų, nesustodami pumpuoja garų pritvinkusį, pelėsiais dvelkiantį rūką, nors praeiviai veikiau primena išskydusius šešėlius nei gyvas būtybes, nors veidus aiškiai tegali įžiūrėti tik ištiestos rankos

16

atstumu, pernelyg krinta į akis mano plaukai, skaisčiai balti tarsi kalnų viršūnėje kibirkščiuojąs ką tik iškritęs sniegas, ir oda, neryškiai švytinti prietemoje.

Ir ko tik aš nebandžiau... Sukandusi dantis, cypdama mirkiau galvą „Nelės plaukų dažuose“. Dvokė siaubingai, klaikiau nei mėnesį nešiotos kojinės. Senutė vaistininkė mušėsi į krūtinę: „O, taip, po pusės valandos turėsi ugninius plaukus, netiki?

Pažvelk į mano galvą, mieloji, ar manai, kad įmanoma nepražilti nugyvenus tiek, kiek aš nugyvenau? Na taip, mikstūra dvokia ir tepa drabužius, jei užlašės dėmė, dantimis neišgrauši, bet kaip ji veikia! Ar ilgai laikys? Kol nusirėši plaukus iki pašaknų, panele. Jei jau nusprendei pasikeisti, tai susitaikyk.

Kol ataugs, nešiosi laužą ant makaulės...“ Nepadėjo nė per nago juodymą! Užteko perlieti plaukus vandeniu – visi dažai nutekėjo kartu su juo. O štai grindys, kur nutiško keli vario spalvos lašai, taip ir neišsivalė, nors šveičiau skuduru su smėliu ir net peiliu skutau. Įsigraužė giliai, amžiams.

Plaukai kaip buvo balti, taip ir liko. Gaila, nes ne viena išbandžiau tuos dažus, daug moterų Blusyne išdidžiai švytravo ryškiai rudais plaukais, nebūčiau jokia išimtis.

Man virš galvos savaime įsižiebė blausus gelsvas žibintas.

– Škac, – pavariau šalin, nors žinojau, kad manęs neišgirs, nes tai tik negyva šalta šviesa. Tokių daugybė šiame mieste. Plūduriuojančių virš kiekvienos gatvės, virš aikščių ir turgaviečių.

Jos pačios įsižiebia, pačios išblėsta, kai yra nereikalingos. Bet vis vien nemalonu. Atrodė, kažkas nematomas tyliai seka iš tų be garso ore plūduriuojančių šviesos kamuolių. O gal taip ir buvo?

Komitetas stipriai laikė miesto gyventojus geležinėmis letenomis. Visur šmižinėjo jo žmonės. Kaip ir gelsvi žibintai, jie

17

netikėtai išdygdavo čia prie vienų, čia prie kitų namų durų.

Neprabėgus nė savaitei, Komiteto aplankytų namų gyventojai tyliai dingdavo, o į ištuštėjusius būstus mikliai įsikeldavo nauja pabėgėlių šeima.

Miestelėnai apsimesdavo nieko nepastebį. Nė sykio negirdėjau nei skundų, nei pasipiktinimo riksmų, nei ašarų. Niekas neapraudojo dingusiųjų, niekas jų neieškojo.

Pirmas kelias savaites negalėjau suprasti, kaip galima gyventi tame siaubingame Ovarione. Kaip įmanoma ištverti neregint dangaus. Grūstis purvinuose siauruose pilko akmens namiūkščiuose, nematyti aušros, neregėti saulėlydžių, alsuoti amžina drėgme, metų metus maknoti po purvą. Kaip galima gultis, keltis, ką nors veikti, kai nėra erdvės, nėra vėjo, tik amžina grėsmė patekti Komitetui į nagus. Ir dingti be žinios.

Nesupratau, kas verčia žmones palikti namus anapus ir veržtis į patį bjauriausią miestą visatoje.

Paskui supratau. Baimė.

Neregimybė, suryjanti ištisus kaimus, spjaudanti klaikias išvisas, plintanti kaip mirtina liga, suvarė tūkstančius žmonių į Ovarioną. Taip nugąsdino, kad jie nustojo bijoti visko, išskyrus Neregimybę.

Esu ją mačiusi vos vieną kartą, kai skridome iš pasienio į Ovarioną.

Pamenu, įlipusi į dirižablio gondolą apsimečiau, kad skraidyti man ne naujiena, ir nutapnojau tolyn, vienoje rankoje tempdama sunkų lagaminą, kita prilaikydama po apsiaustu besiglaudžiantį vizgalą. Pirmąsyk skridau dirižabliu. Gondola buvo iškalta lygiomis, iki veidrodinio žvilgesio nupoliruotomis medžio lentelėmis, viskas įrengta paprastai, be jokių nereikalingų pagražinimų.

18

Į mudu su Haroldu (nors atrodėme gana keistai) niekas net neatsisuko. Vieni snūduriavo, kiti skaitė knygas ar laikraščius.

Moteris, kuriai netyčia bakstelėjau lagamino kampu tiesiai į blauzdą, net nepakėlė akių. Tik nusmaukė žemyn atsiknojusius pasijonius ir toliau knebinėjo virbalais raudono vyno spalvos šaliką. Tokį ilgą ir pūkuotą, kad pamaniau, mezga megztuką gyvatei.

Mano vieta buvo prie pat apvalaus iliuminatoriaus, kuris tuoj pat nuo alsavimo apsitraukė plona šėma iškvėptų garų plėvele. Nubraukiau ją, tačiau nieko neišvydau. Niekas manęs nelydėjo. Na ir gerai, dabar galėjau skaudintis kiek tinkama...

Kai dirižablis tyliai pakilo, nosimi rėždamas sunkius lietaus debesis, priglaudžiau kaktą prie stiklo ir daviau valią sielvartui. Ne, neblioviau. Neišvarvinau nė ašarėlės, net pačios šykščiausios. Tiesiog sėdėjau spausdama lagamino rankeną, o širdį dygiomis adatėlėmis varstė skausmas ir ilgesys.

Dirižablis apsuko platų dailų puslankį virš žaliuojančių miškų ir dirbamų laukų lopinėlių. Užkabino papilve amžiną Pėdsekių tarpeklio miglą, o tada lėtai nusiyrė į vakarus, palikdamas už nugaros viską, kas man buvo taip miela ir svarbu.

Neregimybės kupolas išniro iš už horizonto ūmai. Regis, jo nebuvo, ir staiga – op! Lyg mostelėjus burtų lazdele, ėmė ir atsirado iš niekur. Jutau, kaip pastyra visi smulkučiai kūno plaukai, o rankos ir kojos atšąla – tarsi pamerktos į ledinį vandenį. Nugara nuvinguriavo slidus kaip sraigė baimės išspaustas prakaito lašiukas, nuslydo tarp menčių ir susigėrė į suknelės diržą virš juosmens. Galvą suspaudė nematomi delnai, burna išdžiūvo.

Neregimybė buvo panaši... Net negaliu nupasakoti, į ką ji buvo panaši. Tarsi priešais akis plytėtų žodžiais neapsakomas

19

niekas. Svetimkūnis, kurio šiame nuostabiame pasaulyje neturėtų būti. Ji sekė mane, tyrinėjo. Tarsi gyva būtybė, pasiruošusi gintis. Nusisukau, nes aiškiai supratau: dar akimirka, ir tamsos, glūdinčios manyje, tamsos, kurią pažadino beprotė Ruta... jau niekas nesustabdys. O tada Neregimybė įsiręžusi pagimdys dar ką nors. Šlykštaus.

Net nusipurčiau prisiminusi. Gerai, kad čia, po Ovariono kupolu, ji manęs nepasiekia ir nejaučia.

Haroldas nubrazdėjo siena įsikandęs mano skarą.

– Sėdi, svajoji, o ji ten siunta. Išdaužė visus indus. Na, beveik visus. Pilna virtuvė šukių.

Tylomis apsigobiau galvą skara, susirišau ją ant pakaušio, rūpestingai sukaišiusi visas kyšančias sruogeles. Vizgalas priekaištingai mane stebėjo. Vos tik baigiau tvarkytis, įsitaisė man ant peties, minkšta uodega apsivijęs kaklą.

– Geriau jau kalbėtum su jais, – pasakė.

– Ne. Tu žinai, kas būna, kai pradedu. Žinai, kas apsėdo visus Vindjodrilus.

– O taip, žinau. Visas ausis išūžei. Pasakoji, o paskui žliumbi. O šitaip, manai, geriau? Kai kalbi – jie tave myli, o kai tyli, ima kraustytis iš proto. Ar Tevilija tokia vienintelė? Jei ir toliau užsispyrusi laikysi liežuvį už dantų, išvarysi iš proto juos visus. Vieną po kito. Jie nėra patys maloniausi žmonės pasaulyje, tačiau nenusipelno baigti savo dienų purvinoje pamišėlių prieglaudoje. Jore...

Papurčiau galvą, perėmiau kibirą į kitą ranką ir tylomis maknojau toliau. Žinoma, Haroldas teisus. Jis turi kur kas daugiau sveiko proto, nei aš kada nors jo turėsiu. Tačiau niekaip

20

neprisiverčiu prabilti, nors žinau, kad prakalbus gyvenimas taptų kur kas paprastesnis. Ir patogesnis.

Pasiekėme pagrindinę Blusyno gatvę. Gelsvos šviesos kamuolys, tyliai lydėjęs mus iki sankryžos, be garso išnyko. Čia ir kitų buvo užtenkamai. Jie blausiai švytėjo praeiviams virš galvų, tai kilo, tai leidosi palei sienas, tarsi ko ieškodami.

Migla nuo jų nusidažo šviesiai oranžine spalva. O dar tas pelėsių tvaikas! Atrodo, lyg gyventum supuvusio apelsino viduje.

Užverčiau galvą ir pamačiau, kaip pro Ovariono kupolą lėtai skverbiasi pilkas sunkus dirižablis. Nė nenutuokiu, iš ko tas kupolas padarytas. Palietus ranka (buvau kartą prie jo prisėlinus) atrodo šaltas ir lygus, lyg būtų metalinis. Tačiau dirižabliai laisvai zuja pirmyn atgal tarsi jo nė nebūtų. Lietus ir sniegas pro sienas neprasismelkia, nuteka aptakiais kupolo šonais, latakais subėga į žiedinius rezervuarus anapus, o iš ten į daugybę dirbtinių ežerų, iš kurių paskirstomas visam miestui.

Haroldas nusirabždino nuo peties. Kažkas jam nedavė ramybės, aiškiai mačiau. Jis karstėsi sienomis, šokinėjo skersai gatvės nutiestais laidais, o galiausiai pareiškė: – Aš pykstu. Labai pykstu, pažiūrėk, net kailis pastiro. O mums, vizgalams, kailis pastyra tik tada, kai baisiai supykstame!

– Ką tu! Išties? – sukikenau. – Ir ko gi tu taip įniršai? Kas dėl to kaltas?

– Tu kalta, tik tu, ir daugiau niekas. Ir žinai, užsispyrėle, aš skelbiu tau boikotą! Va įsitversiu šitos sienos ir tupėsiu ten, kol ateisi į protą. Net saldėsiais manęs nenuviliosi. Pažadėk, kad pradėsi kalbėtis su Tevilija ir visais kitais, tada nulipsiu.

– Haroldai, tu mane šantažuoji? Eime, nenoriu sulaukti didesnių nemalonumų.

21

Vaitkutė, Neringa Va-126 Miestas be padangės / Vaitkutė, Neringa. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. – 232 p.: iliustr.

Jorė Amarilė jau žino apie savo keistą galią valdyti tamsą. Kaip ir tai, kad dėl jos turi nuolat slapstytis. O kur pasislėpsi geriau nei sename didmiestyje, knibždančiame žmonių? Tačiau Ovarione, mieste be padangės, laukia nauji pavojai ir paslaptys. Jorei Amarilei teks pačiai rasti atsakymus – tai daug sunkiau, kai nežinai, kuo gali pasitikėti.

Tai antroji Neringos Vaitkutės trilogijos paaugliams apie tamsos nešėjus dalis.

Trilogiją sudaro: Tamsa, kuri prabudo Miestas be padangės Devynetas tamsos nešėjų

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Vitalija Vanagaitė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 2000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius

www.niekorimto.lt

Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Pirmas kelias savaites negalėjau suprasti, kaip galima gyventi tame siaubingame Ovarione. Kaip įmanoma ištverti neregint dangaus.

Kaip galima gultis, keltis, ką nors veikti, kai nėra erdvės, nėra vėjo, tik amžina grėsmė patekti Komitetui į nagus. Ir dingti be žinios. Nesupratau, kas verčia žmones palikti namus anapus ir veržtis į patį bjauriausią miestą visatoje.

Paskui supratau. Baimė.

Ovarionas – miestas, pilnas paslapčių. Jį saugo skraidantys metaliniai sargai, o praeivius seka žybčiojančios švieselės. Čia namai atsimena savo šeimininkus ir neįsileidžia nekviestų prašaliečių. Čia žmonės keliauja mėgindami apsisaugoti nuo vis plintančios Neregimybės. Čia daugelis dingsta be žinios... Šiame mieste prieglobsčio ieško ir Jorė Amarilė. Ji nėra paprasta paauglė.

Jai paklūsta tamsa. Jorės balso apžavėti žmonės nejučia ją pamilsta, o jai tylint eina iš proto. Besigviešiančių panaudoti tokias galias piktam netrūksta.

Kuo pasitikėti nesvetingame Ovarione, mieste be padangės?

P irm oj i tri lo gi jos dalis::

ISBN 978-609-441-308-7

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai