Žurnalas „Laimiukas“

93

Viršelis iš Greg Kincaid knygos „Namai Kalėdoms“

2021 sausi v a s a rs i r is

1

Literatūrinis žurnalas 1

Šiame numeryje SKAITYKITE: Ulfo užduotėlės

24–25 psl.

Gidės pasakojimai

26–27 psl.

Stebuklinga pagalvė

28–29 psl.

Julius Keleras. Trumpos istorijos

30–31 psl.

Kaip žvirblis debesies ieškojo

32–33 psl.

Vygantas Legerpušis apie fotografiją

34–35 psl.

Paveikslėlių knygos

36–37 psl.

Čiaudulys, Čiaudulis ir Čiaudukas 18–19 psl.

Interviu su vaikais

38–39 psl.

Spurgos

20–21 psl.

Herojų receptai

40–41 psl.

Paukščių kryžiažodis

22–23 psl.

Maži Laimiuko juokai

42–43 psl.

Diena su vaikų rašytoja Igne Zarambaite

4–5 psl.

Mokslo makaronai

6–7 psl.

Siužeto spąstai

8–9 psl.

Interviu su gitaristu Robertu Semeniuku

10–12 psl.

Mokytojai rekomenduoja

13–15 psl.

Vabzdžių viešbučiai ir kuo dar galime padėti gamtai

16–17 psl.

Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „Atrakink paslaptingą knygų pasaulį“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2019 m. skyrė 9 000 Eur paramą.

Mes jau „Facebook“!

Šio numerio autoriai ir dailininkai: Danutė Aniulienė, Eglė Baliutavičūtė, Asta Gricė, Ieva Juknytė, Dainora Kaniavienė, Julius Keleras, Ingrida Lankelienė, Greta Liekytė, Vanda Padimanskaitė, Saulė Paltanavičiūtė, Virgis Šidlauskas, Paulius Uziela, Vilma Varkulevičienė, Ignė Zarambaitė, Marius Zavadskis. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė. Vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas. Dizainerė Brigita Bukialytė. Edukacinių renginių vadovas Martynas Burneika.

Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte. © „Laimiukas“, nr. 1 (93), sausis–vasaris, 2021 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“

2

„LAI MIU KO“ ADR ESA S: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius

Labas, Nauji metai visada žavi naujomis galimybėmis ir naujomis pradžiomis. Ir visai nesvarbu, kad kai kurie sau duoti pažadai dažnai sutirpsta greičiau už sniegą ar po savaitės pats nebegali suprasti, kokių sentimentų stumiamas davei žodį, bet nerasi geresnės pradžios startui nei metų pradžia.

Sausio 1-ąją neretai pasižadėdavau, kad jau dabar tai bus, dabar tai jau griebsiu zuikį už ausų. Ir kaip apmaudu – Virgis Sidlauskas pavykdavo ne visada, nors norai buvo gražūs. Tačiau nauji iššūkiai ir pastangos save pranokti skatina judėti. Be viso to mūsų kelias atrodytų kaip nesibaigiantis šliūžčiojimas ledu pirmyn atgal. Kurį laiką gali atrodyti visai smagu, bet greitai nusibosta. Geriau išmokti tokių triukų ir sužinoti tokių dalykų, kad kitiems iš netikėtumo akys ant kaktos iššoktų.

Ir čia neabejotinai tau padės ištikimas bičiulis Laimiukas! Atraskime begales dar negirdėtų ir nematytų dalykų drauge! Šįkart apie įprastą rašytojos dienos rutiną ir pabėgimą nuo skaičių papasakos vaikų ir paauglių knygų rašytoja Ignė Zarambaitė. „Mokslo makaronai“ padės atskleisti vandenynų paslaptis ir papasakos apie tai, jog gimtoji Žemė po truputį lėtėja. Trys rašytojai versis per galvą mėgindami išsisukti iš painių siužeto spąstų. Apie muziką ir gitaras pakalbėsime su vienu geriausių Lietuvos gitaristų Robertu Semeniuku. Fotografas Vygantas Legerpušis atsakys, ar asmenukes jau galima laikyti atskira fotografijos rūšimi. Saulė Paltanavičiūtė aprodys vabzdžių viešbučius. Pasigaminsi saldžių skaniai kvepiančių spurgų. Asta Gricė paseks nepaprastą istoriją apie Čiaudulių trijulę. Julius Keleras – smagias trumpas istorijas.

Atrasim stebuklingą mokslo pagalvę ir susipažinsim su smalsuoliu žvirbliu. Eglė Baliutavičiūtė aptars vertingiausias paveikslėlių knygas. Mokytojai rekomenduos mylimiausius savo vaikystės skaitinius. O gidė aprodys dešinįjį Nemuno krantą, kvies pamatyti Raganų eglę, užkopti į Rambyno kalną.

Taigi net jei žiema neužtruks ilgai, nepamirškite su ja deramai atsisveikinti ir vyti lauk iš kiemo. Juk pavasaris jau visai čia pat! Nepamirškite mums rašyti laiškus! Nekantriai jų lauksime. Ir pasimatysime visai netrukus!

Virgis Šidlauskas Vyr. redaktorius

3

VANDENYNAI Vandenynus nuo seniausių laikų gaubia paslaptys. O žmonėms visada buvo smalsu sužinoti, kas ten slepiasi ir tūno. Užtenka prisiminti Žiulio Verno „20 000 mylių po vandeniu“ populiarumą. Saugiai panardyti po juodas gelmes ir patyrinėti niekur nematytus gyvūnus, tarp kurių galbūt ir legendomis apipinti milžiniški kalmarai, gigantiški rykliai – megalodonai, kuriems praryti dramblį būtų juokų darbas, ir tikriausiai dar šiurpesni padarai, magėjo nuo tada, kai niekas apie tą leisiančias padaryti technologijas nė nesvajojo.

Taigi kaip išgyventi siaubingą vandens spaudimą? Ir kas lauktų pasiekus dugną? Žinoma, leistis į tokią gelmę neužtektų naro kostiumo ar iš kosmonautų pasiskolinti skafandrą.

Vandenynų dugne vandens spaudimas galėtų sutraiškyti ne tik bet kurį gyvą organizmą, tačiau sulankstytų ir sutrupintų net ir iš pažiūros labai tvirtus daiktus – plieną, anglies pluoštą. Taigi reikia labai tvirto laivo.

Be to, ten kaip reikiant šalta. Norint apsisaugoti – pirštinių ar šiltų batų neužteks.

6

Beje, pats leidimasis gelmėn visai neįspūdingas. Greičiau jau nuobodus, nes užtruktų siaubingai ilgai. Lyg leistumeisi liftu iš tūkstantojo aukšto.

O kuo giliau nersi – tuo mažiau gyvių sutiksi. Vadinasi, kol nepasieksi dugno, mažai kur ir akis galėsi paganyti.

Tačiau svarbiausia nusileidus nesudrumsti dumblo. Vandenyno dugnas visai nepanašus į tvirtą ir saugų pagrindą po kojomis. Tai lyg didžiulis minkštų gleivių sluoksnis. Jas sujudinus pamatytumėt ne ką daugiau, nei įkritę į didžiulį susidrumstusios kavos puodelį. Tada kelių valandų leidimasis ankštu batiskafu būtų visiškai veltui.

N

LĖTĖJANTI ŽEMĖ Jei turėtume galimybę nusikelti šimtus milijonų metų atgal, pamatytume, kad viskas tada buvo kitaip ne tik dėl jau išnykusios augalijos ir gyvūnijos, bet ir dėl to, jog Žemė apie savo ašį sukosi gerokai greičiau. Vadinasi, metai turėjo gerokai daugiau dienų ir jos buvo trumpesnės nei dabar. Todėl, jei kas sako, jog neužtenka 24 valandų paroje, galime nudžiuginti, kad kažkada mūsų gimtosios planetos istorijoje metai galėjo trukti net iki 400 dienų. Tik ką veikti tokiais laikais, kai net negyveno dinozaurai?

Tai, kad galime džiaugtis ilgesnėmis dienomis nei priešistoriniai gyviai, tektų dėkoti vis labiau lėtėjančiai Žemei. Prie viso to prisideda ir po truputį nuo jos tolstantis Mėnulis. Žinoma, lėtėjimas labai menkas, mums beveik nepastebimas, kadangi pokyčiai trunka ne šimtus ir ne tūkstančius, o milijonus metų.

Visai kaip lėtėjant besisukančiam vilkeliui. Iš pradžių jis skrieja labai

greitai, tada prarasdamas pagreitį vis labiau lėtėja ir po truputį stoja.

Sustodamas vilkelis griūna ant šono.

Gravitacija Žemei neleistų to padaryti, bet juk būtų įdomu pamatyti, kas nutiktų, jei vieną dieną ji tiesiog sustotų, tiesa? Tada vienas pusrutulis amžiams liktų tūnoti nakties tamsoje, tektų gyventi šaltyje ir ką nors užauginti maistui pavyktų nebent tam skirtuose šiltnamiuose. O kitas – lepintųsi Saulės šviesa, kol viskas iškeptų kaip kiaušinienė. Na, gal ir ne pats smagiausias variantas. Geriau tegul viskas lieka taip, kaip yra.

Neringa Žukauskaitė

o rav t s Iliu

u u li a P

zie sU

la

7

Vabzdžių viešbučiai ir kuo dar galime padėti gamtai

Tekstas ir nuotraukos: Saulė Paltanavičiūtė

laukinės bitės ir vapsvos (joms ypač patinka medyje išgręžtos skylutės). Be to, vabzdžių viešbučiai padeda privilioti naudingus sodui vabzdžius, pavyzdžiui, boružes, kurios naikina kenkėjus – amarus.

Viešbučių statyboje naudojamos natūralios medžiagos: šakelės, kankorėžiai, nendrės, šiaudai, lapai, akmenukai. Svarbu pridėti kuo įvairesnių medžiagų, nes skirtingi vabzdžiai renkasi skirtingas medžiagas.

Vabzdžių viešbutis

Visi galime padaryti gerų darbų gamtai.

Ir visai nereikia turėti ypatingų gebėjimų, tik noro padėti ir trupučio išradingumo. Norėtum sužinoti kelis paprastus būdus, nuo ko galėtum pradėti?

Vabzdžių viešbučiai Ar teko parke arba sode matyti mažas buveines, kiek primenančias žaislinius lėlių namelius? Iš tikrųjų jos atlieka svarbią funkciją. Šiuose nameliuose-viešbučiuose žiemas leidžia boružės ir drugeliai, nuo prasto oro slepiasi vabalai. Čia kiaušinėlius deda pavienės

Lesykla iš kankorėžio ir riešutų sviesto

16

Girdykla paukščiams ir vabzdžiams

Lesyklos Lesyklos paukščiams itin gelbėja šaltomis žiemomis. Galima nusipirkti jau pagamintą medinę lesyklą, nors puikiai tiks ir pakabintas plastikinis butelis su išpjautu langeliu. Galima pagaminti lesyklėles iš natūralių medžiagų.

Pavyzdžiui, kai kitą kartą valgysi apelsiną, gali perpjauti jį per pusę ir išskobti vidų. Tokiu būdu turėsi dvi indelio formos žieveles, kurias galima pakabinti ir į jas pilti lesalo. Galima naudoti kankorėžius ar tualetinio popieriaus kartoninius rulonėlius – juos ištepti riešutų sviestu, prie kurio puikiai lips paukščių lesalas.

Beliks tik lesyklą pakabinti matomoje vietoje, kad galėtum stebėti, kas joje lankosi, ir nepamiršti nuolat papildyti lesalo.

Vienas svarbiausių apdulkintojų – bitės.

Jos apdulkina net 80 % pasaulio augalų ir kas ketvirtas tavo maisto kąsnis atsiranda dėka bičių. Deja, dėl plačiai naudojamų chemikalų žemės ūkyje daug bičių žūsta. Nelikus bičių, daugelio augalų apdulkinimas nebevyksta ir derlius nesubręsta. Padėti galime kurdami sodus su gėlėmis, kurias mėgsta apdulkintojai.

Tai dažniausiai spalvingus ir kvapnius žiedus turintys augalai – levandos, krokai, facelijos, blindės, avietės, braškės.

Inkilai Lesyklos iš apelsino

Girdykla paukščiams ir vabzdžiams Jei turi sodą ir aplinkui nėra daug vandens telkinių, labai praverstų pastatyti girdyklą paukščiams ir vabzdžiams. Dažnai prisimename, kad paukščiai nori lesti, bet ne visada pagalvojame apie vandenį. Tai ypač svarbu tokiais sausais metais, kaip šie, kai vandens šaltinių dar mažiau nei įprastai. Kaip girdykla tiks ir paprastas indas su vandeniu, bet taip pat gali pasigaminti iš gipso ar cemento, jį nudažyti.

Sodas apdulkintojams Ar esi girdėjęs apie apdulkintojus ir jų svarbą gamtai bei kiekvieno iš mūsų gyvenimui? Dėka apdulkintojų galime skanauti obuolius, šokoladą, morkas, agurkus, svogūnus, braškes. Gamtininkai dabar daug kalba apie apdulkintojus, nes jiems yra iškilusi rimta grėsmė.

Nieko nėra smagiau, nei pavasarį stebėti paukščius, įnirtingai besirenkančius inkilus ir savo porą, o vėliau nešančius vabzdžius savo triukšmaujantiems jaunikliams. Kai kurie paukščiai inkiluose ne tik veda jauniklius, bet ir leidžia šaltas žiemos naktis. Inkilai keliami ir šikšnosparniams, miegapelėms bei kitiems gyvūnams.

Svarbu ne tik pasirinkti tinkamą inkilą (jie būna skirtingi, priklausomai nuo to, kam skirti), jį teisingai iškelti, bet ir išvalyti. Tai geriausia daryti rudenį arba labai anksti pavasarį išimant paukščių suneštas medžiagas ir perliejant karštu vandeniu, siekiant išnaikinti parazitus.

Gaminti savo kompostą Gaminti kompostą namuose ne tik labai lengva. Gamindamas kompostą padėsi išvengti organinių atliekų problemos ir pagaminsi produktą, kurį vėliau galėsi panaudoti. Tereikia rasti didelę talpą – tai gali būti statinaitė, medinė ar plastikinė dėžė.

Tada gali pradėti sluoksniais dėti ingredientus: pradėti nuo 3–4 cm storio sausų organinių atliekų (lapų, šakelių, žemės, kavos tirščių, sausos žolės), viršuje dedamas sluoksnis žalių organinių atliekų (tai daugiausiai virtuvės atliekos – lupenos, vaisių luobelės, žievelės, maisto likučiai, išskyrus mėsą ir kaulus). Taip dedami vis nauji sluoksniai. Kompostą reikia laistyti ir kartą per savaitę apversti. Po 2–5 mėnesių jau turėsi savo kompostą!

Ap

ipa vid

a li no B

rigita

Bukialy

tė

Inkilas

17

30

31

Taip seniai, kad ir atsiminti sunku, rodos, praėjusį trečiadienį, o gal net antradienį, lijo lietus.

Ant įšilusio asfalto žvirbliui gerokai kaito kojytės. Nors imk ir šok lenkišką mazurką ar berlynietišką valsą kaip tie keisti žmogystos, suvažiuojantys į miestą tik tada, kai saulė dangum ridinėjasi be debesies. Ant vienos kojukės strykt, ant kitos kojukės vypt, o visi ploja, o visi džiaugiasi. Atvažiuotų, kai lyja, gal ir nereiktų šitaip vargti su mazurka dūdų triukšme? „Ir jiems čia per kaitrą nesmagu, ir jiems dega kojos...“ – mintijo paukštelis.

Išskrido žvirblis debesies ieškoti.

Gal lietų surasiąs. Už miesto

32

plytėjo auksinė smilgų pieva, banguojanti nelyg jūra vėlų rudenį.

Vidur jos augo plačiašakis ąžuolas, kurio paunksmėje nei į taktą, nei į ritmą, bet linksmai čirpė žiogas, vabaliukai trepsėdami kėlė puotą.

Nutūpus žvirbliui ant šakos, ūmai viskas taip nutilo, kad galėjai girdėti lapuose šnarantį vėją.

– Ar nematėt debesies? – paklausė žvirblis.

– Mačiau neseniai, prakiuro kaip mamos prijuostė, sudilusi po vasaros darbų, – atsakė raudonvabalis.

– O ne taip seniai, kaip anąsyk?

– Ne, debesies čia nėra, čia yra šventė! „Rado ką švęsti!“ – suniurnėjo žvirblis.

Skrisdamas tolyn, pamatė šniokščiantį mažiutėlaitį šaltinį. Vienui vienas, akmenis apglėbdamas, medžių šaknis pamyluodamas, jis leidosi upės link. Pritūpęs šalia, žvirblis pasiteiravo, ar kartais nematęs ten, giliau, žemėse, debesies.

Bet ir šaltinėlis nieko apie debesį negirdėjo, nes gimęs buvo vos vakar.

Saulei nyrant miškan, pamažu niuko dangus, tykiai vakarėjo, žemė ilso apsigaubdama plačia rūko skraiste. Baltos pieno gijos apgaubė pievas, leidosi pažeme, mišku, tekėjo žolių viršūnėmis, lietė žemąsias medžių šakas. Visi niro į paslaptį. Sapno paslaptį.

Kitą rytą vakar dienos kaip nebuvę. Ir vėl tolumoje šniokštė šaltinis, čirpė žiogas, vabalai tipeno, trepseno, klebeno tai šen, tai ten, kas sau, kas su draugija – visi judesyje.

Neradęs debesies žvirblis patraukė atgalios. Mieste jį pasitiko šlapios gatvės. Paskutines balas džiovino ryto saulė. Palengva kaito asfaltas. Panašu, šiandien ir vėl bus mazurka. Kam su dūdom, kam be.

– Tai štai kur tas nenaudėlis debesis! O aš tiek jo ieškojau!

Raudonvabalis, besisupantis ramunėlėje, tyliai krizeno iš nenuoramos žvirblio, kuris lėkė kaip akis išdegęs po pievas, miškus, klausė vienų, klausė kitų, o tereikėjo akis į dangų pakelti, apsižvalgyti. Juk net vabalai puotą iškėlė užu miesto, kuriame įjuodęs debesis rūstinosi vandeniu ant galvų šniokšti.

Iliu st

ra vo

Ma

rius Z avadskis

33

Vygantas Legerpušis:

„Fotografijos ateitis priklauso telefono kameroms“ Fotografija – nuostabus dalykas. Joje galima užfiksuoti istorinius momentus, įkvepiantį didvyriškumą ar baisias niekšybes. Tačiau kaip ir kiekviena meno rūšis, ji reikalauja tam tikrų žinių ir supratimo. Apie visa tai kalbamės su profesionaliu fotografu Vygantu Legerpušiu.

Nuo ko prasidėjo jūsų pažintis su fotografija?

Kas paskatino domėtis plačiau?

Viskas prasidėjo dar mokyklos laikais, penktoje klasėje. Turėjome auklėtoją, mėgusią keliones. Su klase važinėdavome po įvairius Lietuvos kampelius ir labai norėdavosi iš jų parsivežti nuotraukų. Taip sutapo, kad sesė nusipirko juostinį fotoaparatą, vadinamąją „muilinę“, ir aš jį ėmiau vežiotis į klasės keliones (ne visada jai žinant). Po metų kitų prikaupiau krūvą nuotraukų su visomis Lietuvos pilimis, piliakalniais, beždžionių tiltais, didžiausiais medžiais. Mane taip įtraukė šis procesas, jog fotoaparatas tapo gyvenimo dalimi ir ištikimiausiu kelionių bendražygiu.

Dažnam kyla klausimas ne kaip fotografuoti, o ką. Nuo ko prasideda gera fotografija?

Fotografija nėra tikslusis mokslas. Tas pats objektas kito fotografo akimis gali atrodyti radikaliai priešingai. Taip pat nuotrauka

skirtingiems žmonėms gali sukelti skirtingus jausmus. Tad fotografuodamas niekada nesi tikras, kaip viskas pavyks ir kaip į atliktą darbą reaguos žiūrovas (ar užsakovas) – visada išlieka intriga ir jaudulys. Fotografiją galėčiau palyginti su tapyba – tai be galo panašūs procesai, tik atlikimo technika kita. Net autoriaus nuotaika čia turi reikšmės. Neretai fotografuojant tą patį objektą, tik kitądien, nepavyks padaryti identiško kadro.

Sako, jog žmogaus akies jautrumo kameros objektyvas pralenkti negali. Bet fotografai įsigudrina pagauti tokius momentus, jog iš nuostabos norisi prisėsti. Kaip tai pavyksta?

Drįsčiau prieštarauti. Kai kuriais aspektais fotoaparatai jau seniai pralenkę žmogaus gebėjimus ir yra šimtais kartų jautresni nei Dažnas žmogaus akis. Fotoaparatas turi įvairių profesionalus nustatymų, su kuriais galima labai smagiai fotografas į norimą pažaisti. Geras to pavyzdys – naktinis vietą vyksta iš vakaro, dangus ir ilgieji išlaikymai. Pastačius kopia į kalnus ir keliasi fotoaparatą ant tvirto pagrindo ir tuomet, kai visi dar fotografuojant naktinį dangų 30 minučių, galima gauti be galo gražių nuotraukų ir saldžiai miega. užfiksuoti Žemės sukimąsi apie savo ašį.

O pasitelkus pagalbinius priedus, tokius kaip žvaigždžių sekimo įranga, galima užfiksuoti kometas, Paukščių Taką ir kitus dangaus kūnus.

Pažengusiems fotoentuziastams nėra svetima ir infraraudonųjų spindulių fotografija. Šia technika

34

galima užfiksuoti pasaulį, nematomą plika akimi.

Norint įamžinti pritrenkiančius vaizdus reikia pasiryžti aukoti saldų rytinį miegą – dažniausiai pačios įspūdingiausios nuotraukos pavyksta saulei brėkštant. Dažnas profesionalus fotografas į norimą vietą vyksta iš vakaro, kopia į kalnus ir keliasi tuomet, kai visi dar saldžiai miega.

Jei po ranka neturite fotoaparato, ar fotografuojate viską mintimis?

Tikrai taip. Neretai keliaudamas pamatau be galo gražų peizažą, pasižymiu telefone lokaciją ir dažnu atveju sugrįžtu į ją jau su klientais ar vienas savo pramogai. Fotografas savo akimis „fotografuoja“ kiekvieną akimirką. Vėliau tai stengiuosi pakartoti jau su fotoaparatu.

Ar asmenukes jau galime laikyti atskiru fotografijos žanru?

Pažvelgus iš meniškosios pusės – tikrai taip.

Yra labai garsių asmenukių, kurios saugomos muziejuose ir sulaukia be galo daug dėmesio, tai pirmoji asmenukė apskritai (atlikta dar 1893 metais), pirmoji asmenukė, atlikta už Žemės ribų (astronauto Buzzo Aldrino), ir kitos. Šiandien telefonai turi puikias kameras, galimybę fotografuoti 3D režimu, daugybę filtrų.

Ar norint būti geru fotografu vis dar reikia turėti fotoaparatą, ar pakanka telefono?

Fotografija gali būti labai įvairi – nuo meniškos iki mokslinės. Kiekvienu atveju jai keliami skirtingi reikalavimai. Kaip tik šiuo metu vykdomas be galo intriguojantis projektas, pakeisiantis žmonijos supratimą į mus supančią aplinką, –

daugiau nei 3 tonas sveriantis fotoaparatas, kuris bus naudojamas Čilės observatorijoje.

Jis fotografuos mūsų visatos nuotrauką ir tai truks net 10 metų! Kita labai įdomi fotografijos sritis – komercinė fotografija. Ją matome kiekvieną dieną žurnaluose, reklaminiuose stenduose, internetiniuose puslapiuose. Jai keliami reikalavimai dažnai aukštesni nei telefono kameros galimybės. Tad būtina pasitelkti profesionalius fotoaparatus, galinčius kainuoti iki 50 000 eurų ar net daugiau. Tačiau telefono fotoaparatų pamiršti nereikėtų. Technologijos tobulėja ir jų galimybės tikrai stebina. Fotografų draugijos rengia konkursus ir telefonu darytoms fotografijoms turi atskiras kategorijas. Yra pavyzdžių, kai tokios nuotraukos laimėjo pirmąsias vietas ir buvo pripažintos geriausiomis pasaulyje. O kur patogumas keliaujant atostogų ar einant į žygius. Tad fotografijos ateitis tikrai priklauso telefono kameroms.

Jei turėtumėte galimybę su fotoaparatu pakeliauti po visą žmonijos istoriją, ką labiausiai norėtųsi užfiksuoti?

Turbūt viską po truputį. Būtų labai įdomu pamatyti Kolumbo kelionę į Indiją, kuri, kaip žinote, pasibaigė Amerikos žemyno atradimu, būtų įdomu nufotografuoti jo išsilaipinimo akimirkas. Nuvykčiau į Egiptą, į piramidžių statybos metus. Būtų įdomu pamatyti pirmąsias gentis dabartinės Lietuvos teritorijoje – nufotografuočiau jas mums atpažįstamose vietovėse. Iš tiesų tiek daug įvairių datų, kad turbūt sėdėčiau prie rašomojo stalo ir ilgai planuočiau tokią kelionę.

Ačiū už pokalbį!

35

IŠSIRINK ĮDOMIAUSIĄ!

Raimonda Razbadauskienė Iliustravo Eídvilė

„Kas aš toks?“

Tuutikki Tolonen

Iliustravo Pasi Pitkänen

„Auklė baubas“

Saulėtą dieną taip ir norisi dainuoti. Bet sunku džiaugtis, kai nė nežinai, kas tu toks! Laimė, miško gyventojai tikrai padės išsiaiškinti šią paslaptį. Keliaukime kartu į girią susipažinti su įvairiausiais gyvūnais bei sužinoti daug įdomių dalykų apie juos – ir galbūt pakeliui pavyks atspėti, kas gi iš tiesų yra pagrindinis šios knygelės veikėjas!

Neringa Vaitkutė

„Jeronimas Dryžius ir Įsivaizduojamų draugų departamentas“

Garsiausiam Padebesių karalystės slaptajam agentui Jeronimui Dryžiui nėra neišsprendžiamų bylų ar neįveikiamų iššūkių. Tačiau užduotis, kurią gauna, nepanaši į nieką, ką iki šiol teko narplioti. Šauniam, narsiam, grėsmingam ir didingam visų nusikaltėlių siaubui teks apsimesti kažkokios mergaitės ĮSIVAIZDUOJAMU DRAUGU?! Koks pažeminimas! Baisiausia, kad ta mergaitė netrokšta jokių įsivaizduojamų draugų.

Kaip išspręsti bylą, jei pagrindinė pagalbininkė visai nenori bendrauti?

ISSN 1392-9674

9 771392 967004

Helemų šeimoje – sujudimas. Mama laimėjo kelionę į Laplandiją, tad dvi sesės ir brolis dvi savaites bus namie vieni. Na, ne visai vieni – juos prižiūrės auklė. Ir ne bet kokia auklė, o pats tikriausias BAUBAS! O kai tavo auklė yra baubas, nėra ko tikėtis nuobodžių atostogų – nebent baisybės linksmų nuotykių. Bus net LABAI įdomu!

Lucy Maud Montgomery Iliustravo Lauren Mills

„Anė iš Žaliastogių“

Kai Marilė, sugalvojusi įsivaikinti berniuką, pirmąkart išvydo Anę – strazdanotą raudonplaukę mergaitę nedailia suknele, tikrai negalvojo, kad ši nuolat į juokingas situacijas įsivelianti keistuolė ištirpdys ne itin jautrią jos širdį. Tačiau Anės nepamilti neįmanoma – jos atvirumas pasauliui, turtinga vaizduotė ir aplinkiniams šypseną kelianti mažoms mergaitėms nebūdinga iškalba sužavi visus.

Tai nepavaldi laikui klasikinė istorija, jau daugiau nei šimtmetį džiuginanti mažus ir didelius skaitytojus.