Kur keliauji, Larsai?

Hans de Beer

Kur keliauji,

Larsai?

UDK 821.112.5-93 Be73

Versta iš: Hans de Beer KLEINER EISBÄR, WOHIN FÄHRST DU?: WOHIN FÄHRST DU, LARS? NordSüd Verlag, Zürich, 2011

Beer, Hans de Kur keliauji, Larsai? / Beer, Hans de; iš vokiečių kalbos vertė Kristina Kviliūnaitė; iliustracijos autoriaus. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 24 p.: iliustr.

Kartais geri dalykai gimsta paraštėse. Taip nutiko ir Hansui de Beerui, žinomam Nyderlandų rašytojui ir dailininkui. Pradėjęs kurti istorijas sąsiuvinių paraštėse pamokų metu, šiandien jis yra daugiau nei 15 knygų vaikams autorius. „Kur keliauji, Larsai?“ – pirmasis šio autoriaus kūrinys lietuvių kalba, kviečiantis mažylius leistis į tolimą kelionę kartu su baltuoju lokiuku Larsu. Mažylio ledo lytis atsiskiria nuo ledyno ir nukeliauja net iki spalvingosios Afrikos. Kas padės jam grįžti namo?

Knygos vertimą remia Goethe’s institutas, finansuojamas Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos.

© NordSüd Verlag AG, 1987, CH-8005 Zürich, Switzerland.

Parašė ir iliustravo Hans de Beer.

Pirmą kartą išleista pavadinimu Kleiner Eisbär, wohin fährst du? © Vertimas į lietuvių kalbą, Kristina Kviliūnaitė, 2014 © Leidykla „Nieko rimto“, 2014 Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Rita Urnėžiūtė Maketavo Vilija Kvieskaitė Tiražas 2000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius ISBN 978-609-441-251-6

Hans de Beer

Kur keliauji,

Larsai?

Iliustracijos autoriaus Iš vokiečių kalbos vertė Kristina Kviliūnaitė

Vilnius 2014

Ta diena baltajam lokiukui Larsui buvo ypatinga. Jis pirmą kartą su tėčiu keliavo didžiuoju ledo keliu prie jūros. Larsas su tėvais gyvena Šiaurės ašigalyje, tarp sniegynų ir ledo. Tą rytą jį supantis pasaulis buvo toks pat baltas kaip ir jo kailis. Snigo.

Priešpiet jie priėjo jūrą. Ji buvo mėlyna ir bekraštė.

– Lik čia ir įdėmiai stebėk, kaip plaukiu, – tarė tėtis ir šoko į šaltą vandenį.

Apsukęs porą ratų paniro po vandeniu. Larsas ilgai jo nematė. Jam buvo baugu. Tačiau staiga tėtis iškilo į paviršių su didele žuvimi.

– Ateik, čia mūsų vakarienė, – tarė tėtis lokys ir perkando žuvį pusiau.

Pasistiprinus atėjo laikas pamiegoti.

– Larsai, susikask sniego kauburėlį, kad apsisaugotum nuo šalto vėjo, – pamokė tėtis lokys.

Abu susikasė po sniego kalnelį. Larsas didžiavosi nuveiktu darbu ir patenkintas atsigulė ant sniego. Netrukus abu užmigo.

Larsas nubudo jau įdienojus ir baisiai išsigando – aplinkui jį tyvuliavo vanduo! Jis vienut vienutėlis jūroje! Vienas ant mažytės ledo lyties su sniego kauburėliu. Kur jo tėtis?

Larsas pasijuto be galo vienišas.

Pamažu oras sušilo ir Larsas netrukus pastebėjo, kad ledas tirpsta. Staiga jis išvydo jūroje plūduriuojančią didžiulę statinę.

Kaip gerai, kad tėtis išmokė plaukti!

Jis drąsiai šoko į vandenį ir ėmė irtis statinės link. Užsiropštęs ant viršaus tvirtai į ją įsikibo, nes staiga pakilo stiprus vėjas.

Larsas suposi ant bangų.

Vėjui nurimus, Larsas ilgai plaukė nešamas jūros. Oras dar labiau sušilo, danguje skaisčiai švietė saulė. Staiga priešais save lokiukas pamatė žemę. Žaliuojančią sausumą! Larsas nustebo. Čia ne jo baltieji namai! Kur jis atkeliavo? Larsas atsargiai nusliuogė nuo statinės ir pasileido tiesiai į krantą.

Baltasis lokiukas ant ledo lyties nuplaukia toli nuo gimtinės. Kai – o siaube! – lytis ištirpsta, jis gelbėdamasis šoka ant statinės ir nukeliauja į Afriką! Ten sutinka chameleoną, pirmą kartą pamato spalvas ir pajunta šilumą.

Lokiukas sumišęs ir susižavėjęs. Tačiau vis tiek nori grįžti į savo baltą ir šaltą gimtinę. Parkeliauti namo jam padės trys geri draugai – begemotas, erelis ir banginis.