Katulis ir pykčio maišelis

Katu Iis ir pykcio maiseIis Tuu Ia KoroIainen Christe I Rรถnns

a!

Op

Op lia!

Oho!

Ia KoroIai n e u n Tu

Katu Iis ir pykcio I Ii maise I is us s tr avo

Iš s

uom

C h ri steI

ių kalb

n n Rö

aitė b r os vertė Viltarė U

Vilnius 2015

UDK 821.511.111-93 Ko-332

Versta iš: Tuula Korolainen KISSA KILLIN KIUKKUPUSSI Tammi, Helsinki, 2007

Korolainen, Tuula Katulis ir pykčio maišelis / Korolainen, Tuula ; iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė ; iliustravo Christel Rönns. – Vilnius : Nieko rimto, 2015. – 32 p. : iliustr.

Tuula Korolainen (g. 1948 m.) – žinoma suomių autorė, parašiusi daugiau nei 50 knygų vaikams ir jaunimui. Tarp gautų apdovanojimų - ir prestižinė „Finlandia Junior“ premija 2005 metais, ir Valstybinė vaikų kultūros premija 2012 metais. Istorijos apie Katulį moko jaunuosius skaitytojus valdyti savo emocijas. Šioje pasakojama apie tai, kaip galima nepasiduoti pykčiui, ir nepamirštama priminti svarbiausiojo burtažodžio: „Atsiprašau“.

Labai nuotaikinga ir pamokanti knygutė iliustruota Christel Rönns piešiniais.

Knygos vertimą ir leidimą remia FILI – Finnish Literature Exchange

!

Oi

© Tekstas, Tuula Korolainen, 2007 © Iliustracijos, Christel Rönns, 2007 Pirmą kartą 2007 metais suomių kalba išleido Tammi Publishers.

Lietuvių kalba išleista susitarus su Tammi Publishers ir Elina Ahlback Literary Agency, Helsinkis, Suomija. © Vertimas į lietuvių kalbą, Viltarė Urbaitė, 2015 © Leidykla „Nieko rimto“, 2015 Redaktorė Giedrė Kmitienė Maketavo Vilija Kvieskaitė Tiražas 1500 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius ISBN 978-609-441-337-7

Gyveno kartą mažas katinėlis, vardu Katulis. Vieną gražų rytą viskas ėmė klotis ne taip, kaip reikia.

Pabudęs Katulis pajuto, kad yra sušilęs, o aplink jį ankštai apsivyniojusi antklodė.

Išlipęs iš lovos jis užmynė ant žaislinės pelės ir užsigavo leteną. O kai spyrė žaisliuką į kampą, leteną ir vėl susopo.

Bet tai dar ne viskas.

Virtuvėje jo laukė mama su lėkšte košės ir stikline pieno. Katulis pastūmė lėkštę į šoną ir pasakė, kad nenori košės, nori pieno kisieliaus. Tada jis metė ant grindų šaukštą ir pakilo nuo stalo, kartu apversdamas pieno stiklinę.

– Tikras pikčiurna, – atsiduso mama ir paėmė skudurą.

Bet tai dar ne viskas.

Katulis paniuręs nuėjo į lyginimo kambarį. Tačiau pykti yra apgailėtina, jeigu niekas to nemato. Todėl jis spyrė į skalbinių dėžę, trinktelėjo komodos stalčiais ir pagriebęs purškiklį viską apipurškė vandeniu.

Bet tai dar ne viskas.

Staiga prasivėrė sandėliuko durys ir iš ten stryktelėjo būtybė, panaši į nykštuką. Purškiklis iškrito Katuliui iš letenėlės, ir nykštukas prapliupo kvatotis. Tada jis pasirausė kišenėje ir kažką ištraukęs padavė katinėliui.

Katulis išpūtęs akis spoksojo į minkštą ryšulėlį.

– Išpūsk pyktį į maišelį, o tada pokštelėk kartelį! – pasakė nykštukas ir pradingo.

Bet tai dar ne viskas.

!

Ei

Katulis išėjo į kiemą, pavartė letenėlėse maišelį ir kad pūstelės iš visų plaučių. Maišelis išsipūtė iki teniso kamuoliuko dydžio, ir Katulis pajuto, kaip pyktis atlėgo.

Jau ketino pokštelėti, bet staiga pagalvojo: jeigu maišelis išsipūs daugiau, smarkiau driokstelės!

n!

Tyliau jūs te Kiaušinukai miega!

Kaimynų dvyniai Unkščius ir Inkščius žaidė smėlio dėžėje.

Unkščius dubenyje plukdė guminę žuvį, bet Inkščius ją nustvėrė ir ėmė teškenti vandenį. Unkščius įsiuto, apvertė dubenį, ir netrukus kilo muštynės.

Katulis išskyrė brolius ir prikišo Unkščiui prie snukučio maišelį.

– Išpūsk pyktį į maišelį! – paliepė Katulis, ir suglumęs Unkščius padarė, kaip liepiamas; paskui ir Inkščius išpūtė pyktį.

Tada Unkščius ėmė kapstyti smėlį kastuvėliu, o Inkščius ėmė kapstyti smėlį žuvimi.

Pyktis išgaravo, o šunyčiai juokėsi ir krykštavo.

Katulis irgi juokėsi, bet paskui žvilgtelėjo į pykčio maišelį. Tas buvo dar labiau išsipūtęs, dabar jau greipfruto dydžio.

Bet tai dar ne viskas.

Šalikelėje stovėjo Vilnotojo Vilio sunkvežimis, o ant jo platformos buvo prikrauta pieno bidonų ir grietinėlės butelių. Pats Vilis krapštėsi po variklio dangčiu. Kartais jis pamėgindavo užvesti sunkvežimį, bet variklis tik trakštelėdavo, ir Vilis imdavo nirčiai plūstis. esk s v i s Už ardo sk tu, bale! ga

– Išpūsk pyktį į maišelį, – tarė Katulis ir padavė Viliui maišelį.

Vilis papūtė taip, kad net akyse užtemo. Tada vėl nuėjo prie savo mašinos ir netrukus pasigirdo išganingas „brrrummm“.

Vilis kyštelėjo galvą pro langą ir pamojavo Katuliui kanopa.

Katulis jam irgi pamojo ir susižavėjęs pažvelgė į savo maišelį. Jis buvo dar labiau išsipūtęs, mažiausiai futbolo kamuolio dydžio.

Bet tai dar ne viskas.

Visiems pasitaiko išlipti iš lovos ne ta koja!

Miegodamas sušilai, atsikėlęs užsigavai, mama išvirė neskanios košės...

Taip nutinka ir mažajam Katuliui.

Jis atsikelia baisiai piktas.

Bet apgailėtina pykti, kai niekas nemato.

Dėl to apima dar didesnis pyktis!

Katulis apspardo skalbinių dėžę, trinkteli komodos stalčiais ir viską apipurškia vandeniu...

Laimė, iš sandėliuko išlenda nykštukas ir duoda Katuliui stebuklingą daiktą!

Pyktis Katuliui kaipmat išgaruoja!

Bet tai dar ne viskas...

Juk ne vien Katuliui būna pikta!

Gal galim ir mes iš jo pasimokyti?