Kalėdų senelio staigmena

Sven Nordqvist

Versta iš: Sven Nordqvist TOMTEMASKINEN Opal, Stockholm, 1994

Garsaus šiuolaikinio švedų vaikų rašytojo ir iliustruotojo Sveno Nordkvisto (g. 1964) knygų herojai – dėdulė Petsonas ir katinas Findusas – gyvena mažame namelyje Švedijos kaime. Čia visada yra ką veikti. Ar gąsdina lapiną, ar įsitaiso skardžiabalsį gaidį Karuzą, ar ieško prapuolusio draugo, ar kepa blynų tortą – Petsonas ir Findusas niekad nenuobodžiauja. Šį kartą bičiuliai laukia Kalėdų ir... staigmenos. Juk Findusas dar nėra matęs Kalėdų Senelio!

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Antrasis leidimas © Tekstas ir iliustracijos, Sven Nordqvist, 1994 Pirmą kartą išleido Bokforlaget Opal AB, Švedija, 1994 pavadinimu TOMTEMASKINEN © Vertimas į lietuvių kalbą, Raimonda Jonkutė, 2011 © Leidykla „Nieko rimto“, 2021 ISBN 978-609-441-019-2

Redaktorė Giedrė Kmitienė

Korektorė Eglė Devižytė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 2000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ www.niekorimto.lt Spausdinta Latvijoje

Sven Nordqvist

Iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė Iliustracijos autoriaus

Vilnius 2021

I SKYRIUS Ant Petsono namų leidosi snaigės. Snigo su protarpiais jau visą savaitę, ir dėdulės trobelė, malkinė, būdelė, vištidė ir staliaus dirbtuvė apsiklojo sniego pūkų patalais. Aplinkui plytėjo apsnigti laukai ir pievos, o miškuose net smulkiausios šakelės pasipuošė baltu puriu apdaru. Taip ir turi būti – juk netrukus Kalėdos.

3

Virtuvėje Petsonas ir katinas Findusas sėdėjo prie dubenėlių su koše ir žvelgė pro langą į miglinėjančias snaiges.

– Greitai Kalėdos, Findusai, – pertraukė tylą Petsonas.

Findusas primerkęs akį vaidino, kad gaudo snaiges nykščio ir smiliaus nagu.

– Sakai, greitai... O kiek tai yra? – katinas nutvėrė vieną snaigę.

– Dvidešimt keturios dienos.

Findusas krūptelėjo ir pašiurpęs įsispoksojo į dėdulę.

– Dvidešimt keturios dienos! Tai baisiai negreit! Mažiausiai savaitė!

– Na jau, nė nepastebėsi, kaip pralėks, o iki tol mūsų dar laukia daug darbų.

Išsikepti imbierinių sausainių, išsikuopti namus, nusikirsti eglaitę ir prasimanyti kalėdinių dovanėlių...

– O kodėl mums Kalėdų Senelis dovanų neatneša? – paklausė Findusas netikėtai.

– Kalėdų Senelis? Iš kur tu ištraukei tą Kalėdų Senelį? – nustebęs Petsonas atsisuko į katiną. Anksčiau namuose nė kalbos nėra buvę apie Kalėdų Senelį. Katinai moka Kalėdas ir be Kalėdų Senelio atšvęsti. Tiesa, Findusas ne šiaip sau paprastas katinas kaip kiti.

– Girdėjau, vaikai sakė, kad Kalėdų Senelis su dovanomis ateina. Mano nuomone, galėtų ir pas mus užsukti, – dėstė Findusas.

4

– Galėtų, bet gal nežino, kad mes tokie esame, – pasakė Petsonas.

– Nežino, kad mes esame?! Juk mudu štai – čia sėdime! – apstulbo katinas. – Ar tu negali jam pasakyti?

Tikėdamasis laimėti laiko, dėdulė iš lėto pasikabino košės. Jo galva, Findusas Kalėdų gali laukti, prašom, bet pats per daug žadėti jis nebuvo linkęs.

– Naa... gal ir galiu... – tarė po valandėlės. – Viena bėda – neaišku, ar pavyks jį kur pagauti. Niekas nežino, kur jis gyvena. Bet mudu galime išbandyti būdą, kuris suveikdavo, kai buvau mažas. Tik ne visada. Kaip Kalėdų Seneliui šaudavo į galvą.

– Tu buvai mažas? – Findusas susidomėjęs pažvelgė į dėdulę.

– O kaipgi, visi būna maži, – paaiškino Petsonas.

– Ar ir tada barzdą turėjai?

– O kaip tu manai. Aš tada atrodžiau visai kaip dabar, tik mažesnis.

– O kokio mažumo?

– Na... kokio pusmetrio. Vėliau turbūt išaugau iki metro...

Findusas sukikeno, paskui priminė: – Tai kaip ten dėl to Kalėdų Senelio?

– Ogi štai kaip: užrašai kalėdinius norus ant lapelio ir įkiši į sniego gniūžtę, – klostė Petsonas. – Vakarop kieme iš sniego nulipdai žibintą, o gniūžtę su norais įtaisai pačiame viršuje. Jei kitą rytą žibintą rasi sugriuvusį, manyk, kad senelis buvo užsukęs pasiimti kalėdinių norų sąrašo. Vadinasi, greičiausiai ateis ir per Kalėdas.

5

Findusas pašoko kaip įgeltas.

– Taip ir padarysime! Tučtuojau! O kas tas kalėdinių norų sąrašas?

Petsonas paaiškino. Tačiau vienintelis noras, kurį pavyko sugalvoti Findusui – dar viena slidė. Mat Petsonas praėjusią žiemą ketino sumeistrauti katinui porą slidžių, bet spėjo pabaigti tik vieną, nes teko griebtis kito darbo. Paskui atėjo pavasaris, vėliau vasara, ir jiedu slides pamiršo. Šiaip ar taip, Finduso galva, antrąją slidę galėjo išdrožti pats dėdulė, be jokio sąrašo.

Iš Kalėdų Senelio Findusas norėjo staigmenos. Taigi dėdulė ant lapelio užrašė „Staigmena“.

– Ir dar noriu, kad jis ateitų. Užrašyk, – paliepė Findusas.

Petsonas užrašė: „Kad Kalėdų Senelis ateitų per Kalėdas.“ – Na štai. Dabar galime kišti sąrašą į žibintą. Tik pirma subaik košę.

– Ėėė... čia vištoms palikau po kąsnelį, – skubinosi Findusas. – Joms patinka šalta košė. Jau galim lipdyti sniego žibintą!

6

Netrukus žibintas iškilo po pat virtuvės langu, kad jiedu galėtų matyti jį sėdėdami prie stalo. Paskutinę gniūžtę ant viršūnės uždėjo Findusas.

Joje gulėjo kalėdinių norų sąrašas.

– Luktelsim, kol sutems ir tada uždegsim, antraip neužteks žvakės, – tarė Petsonas.

– Ar Kalėdų Senelis neateina, kol neuždegi? – paklausė Findusas.

– Neateina, – patvirtino Petsonas. – Būtinai reikia uždegti. O aplinkui turi būti tamsu. Kalėdų Senelis nemėgsta rodytis be reikalo.

Mažam kačiukui be galo prailgsta laukti tamsos. Petsonas tuo tarpu nešiojo malkas, kasė sniegą. Nors dirbo ilgokai, lauke tebebuvo šviesu. Suėjus į vidų, Findusas paklausė, kada sutems.

– Apie trečią ketvirtą, – atsakė Petsonas.

– O kada bus apie trečią ketvirtą?

– Negreit. Tu žiūrėk į laikrodį.

Findusas nuėjo į svetainę ir ėmė žiūrėti į laikrodį, kabantį ant sienos.

Ilgokai taip pratupėjo.

– Petsonai! Visai nepadeda! Aš žiūriu ir žiūriu į laikrodį, bet lauke vis tiek netamsu.

7

Dėdulė įėjęs pažvelgė į laikrodį. Šis buvo sustojęs.

Petsonas patraukė grandinę iki pat galo ir pasuko rodyklę. Kaskart, kai ilgoji rodyklė rodydavo tiesiai į viršų, tekdavo truputį palaukti, kol iššokusi sukukuos gegutė. Pilnas ausis jiems prikukavo, kol laikrodis sustojo ties puse dviejų.

– Kai ilgoji rodyklė atsistos stačia, o trumpoji rodys keturias – štai čia – tada bus keturios valandos. Tada jau tikriausiai bus tamsu, – paaiškino Petsonas. – O dabar eik ir kuo nors užsiimk. Kai lauki nieko neveikdamas, valandos labai lėtai slenka.

Kurį laiką Findusas ant sofos mokėsi šokinėti atbulas. Retkarčiais vis užmesdavo akį į langą – ar dar nesutemo. Paskui – vėl į laikrodį. „Baisiai jau lėtai šliaužia, – pamanė jis. – Vos juda.“ Galop užsikabarojęs ant kėdės apsuko ratu ilgąją rodyklę. Gegutė išlindusi sukukavo tris kartus, paskui keturis.

Findusas nukūrė į virtuvę, kur Petsonas atsisėdęs skaitė laikraštį.

– Jau keturios, jau tamsu! – sušuko katinas. – Degam žibintą!

– Nieko nebus, – Petsonas pažvelgė į katiną pro akinių viršų.

– Aš juk girdėjau, kad sukčiauji.

Lauke vis dar šviesu. Kai viduje sėdėdami nebematysime sniego žibinto, va tada ir bus laikas.

Findusas įsitaisė ant virtuvės stalo ir įsistebeilijo į langą.

Pamažu ėmė temti, bet tamsu dar tikrai nebuvo, Findusas net norėdamas nebūtų galėjęs ginčytis.

„Ne taip jau aiškiai tas žibintas matosi, – pamanė sau Findusas, žiūrėdamas į jį prisimerkęs. – Būna dalykų, kurie matosi gerokai aiškiau“, – katinas prisimerkė tiek, kad beveik nieko nebematė.

– Petsonai, aš jau nebematau žibinto. Einam, uždegsim, ir baigta.

Petsonas atsisuko į katiną, kuris atrodė taip, tarsi miegotų sėdėdamas.

Dėdulė atsiduso ir padėjo laikraštį į šalį.

– Vajė vajė, kaip tas laikas pamažu slenka, ir dar kaip tik šiandien, – užjaučiamai tarė jis. – Ką gi, eime, įžiebsim tą žibintą.

Findusas vėl užsikabarojo ant virtuvės stalo, nenuleisdamas akių nuo lauke spingsinčio žibinto. Temo vis smarkiau. Lango stikle atsispindėjo tik skaisčiai apšviesta virtuvė. Katinas prisispaudė snukučiu prie stiklo, norėdamas ką nors įžiūrėti. Bijojo pražiopsoti Kalėdų Senelį.

– Jis gali užtrukti, – įspėjo Petsonas. – Nemanau, kad pasirodys prieš tau atsigulant. Tikriausiai stovi užsiglaudęs už medžio ir žiūri, kada nueisi miegoti, ir tik tada prisėlins prie žibinto.

Findusas tučtuojau apsimetė, kad miega. Visur aplinkui buvo tamsu, katinas pro blakstienas matė tik siaurą šviesos pluoštą, besiveržiantį iš žibinto.

Nejučia vokai susiglaudė, nebeliko nė plyšelio, ir Findusas užmigo.

2 SKYRIUS – Kalėdų Senelis ateis! Kalėdų Senelis ateis! Sniego žibintas sugriuvo, jis pasiėmė kalėdinius norus! Manęs laukia staigmena!

Susijaudinęs Findusas tarsi padūkęs įvirto į vištidę. Buvo ankstus rytas, vištos, vos spėjusios akis prasikrapštyti, nėmaž nesusigaudė, kas atsitiko.

Suprato tik, kad įvyko kažkas baisaus.

– Kakakakakariekū senelis! Sniego žlibintas susususugriuvo! Gelbėkit!

Pasiėmė Petsono tvorą! Petsonai! Geeeelbėėėėk! – plyšojo jos vasnodamos sparnais.

11

© Danne Eriksson nuotrauka

Svenas Nordqvistas, gimęs 1946 metais Helsingborge, Švedijoje, visą gyvenimą piešė ir tapė, taip pat dirbo architektu ir mokytoju. 1983 metais jo kūrinys „Agatonas Omanas ir abėcėlė“ laimėjo paveikslėlių knygų konkursą, kurį surengė švedų leidykla „Opal“. Po metų buvo išleista pirmoji jo knyga apie Petsoną ir Findusą – „Petsono tortas“. Iš pradžių dailininkas ir rašytojas neplanavo kurti knygų serijos, tačiau dėdulė Petsonas ir jo katinas Findusas nutarė užsibūti ilgėliau ir šiandien yra vieni mėgstamiausių Sveno Nordqvisto personažų.

Jaunystėje rašytojas dažnai įkvėpimo semdavosi iš amerikiečių satyros ir humoro žurnalo „MAD“ – žvelgiant į jo knygų iliustracijas, ši žinia nestebina. Jo potraukis dailidės darbams ir techninėms konstrukcijoms taip pat atsispindi Petsono ir Finduso pasaulyje.

Sveno Nordqvisto iliustracijos išsiskiria tokia spalvų ir detalių gausa, kokią būtų sunku rasti kieno nors kito darbuose. Kiekviena iliustracija tarsi atskiras pasaulis, kupinas smulkių detalių, kurios savaip papildo istoriją – net tyrinėjant jas ilgesnį laiką, galima vis aptikti naujų, anksčiau nepastebėtų dalykų. Gal todėl jas mėgsta ir vertina tiek daug skaitytojų – nuo mažųjų iki suaugusiųjų, kuriems paveikslėlių knygos jau toli praeityje.

Iki Kalėdų – dvidešimt keturios dienos, bet jos pralėks greitai, nes dėdulė Petsonas ir katinas Findusas turi susitvarkyti namus, išsikepti imbierinių sausainių, nusikirsti eglutę ir prasimanyti kalėdinių dovanų. Katinas norėtų antros slidės, bet ją gali išdrožti ir Petsonas. Labiausiai Findusas trokšta sulaukti KALĖDŲ SENELIO, o dovanų užsiprašo STAIGMENOS. Bet niekada nežinai, ar Kalėdų Senelis tikrai ateis... Petsonas turi tuo pasirūpinti.

Tuomet ir prasideda didieji darbai dirbtuvėje. Prireikia dėžės, krumpliaračio, varžtukų, ratukų, net virvutės bei linų kuodelio...

Darbas virte verda tris savaites. O Kūčių vakarą...

Kažkas tris kartus pabeldė į duris. Petsonas su Findusu baisiausiai susijaudino.

– Jau ateina! – sušnibždėjo dėdulė. – UŽEIKITE! O dabar greit sėdam.

Jis čiupo katiną ir plestelėjo ant sofos. Nuščiuvę tarsi priešais fotoaparatą juodu spoksojo į duris.

Daugiau šventinių nuotykių: