Kalėdų istorija

Marko Leino

UDK 821.511.111-93 Le-134

Versta iš: Marko Leino JOULUTARINA Gummerus Kustannus Oy, Jyväskylä, 2008

Knygos leidimą ir vertimą remia

Antrasis leidimas

ISBN 978-609-441-088-8

© Tekstas, Marko Leino ir Snapper Films Oy, 2007 © Viršelio iliustracija, Snapper Films Oy © Viršelio dizainas, Snapper Films Oy ir Markus Paajala / Design Paajala Išleista susitarus su Stilton Literary Agency, Espas, Suomija © Vertimas į lietuvių kalbą, Viltarė Urbaitė, 2012 © Leidykla „Nieko rimto“, 2014

Marko Leino

Iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė

Vilnius 2014

„Kalėdų istorijos“ skaitytojas nebūtinai turi būti Kalėdų aistruolis, jis netgi gali netikėti Kalėdų Seneliu. Knyga skirta tiems, kurie tiki artimo meile ir pasiaukojimu ištisas tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas per metus.

1 langelis

B

uvo karštas besibaigiančios vasaros pavakarys. Danguje be jokio debesėlio plieskė saulė, tingiai raibuliavo Botnijos įlankos paviršius. Ten, kur uola staigiai, kaip stati nukirsta siena, smigo į žalsvą vandenį, stovėjo du maži saulės nugairinti berniukai. Tolėliau, už poros kilometrų nuo jų šiaurės kryptimi, buvo matyti ant jūros kranto iškilęs miestas: daugiaaukščių languose blyksėjo saulės spinduliai, o iš gamyklų kaminų į žydrą dangų kilo tamsūs dūmai. Berniukams už nugarų stūksojo tvirtų senų pušų miškas. Jaunesnysis, šešiametis, buvo vardu Osis, o dvejais metais vyresnis jo brolis – Tomis.

Iškėlęs dešinę ranką aukštai virš galvos, Osis kumštyje laikė raudoną metalinį gaisrinės automobiliuką. Jis žvilgtelėjo į greta stovintį Tomį, šis linktelėjo. Osis sviedė žaisliuką į jūrą. Broliai akylai stebėjo, kaip aplamdytas ir daug matęs automobiliukas skrieja į vandenį. Kai vanduo jį prarijo, berniukai pasilenkė prie pat uolos krašto ir pasiruošė šuoliui.

– Viens, du, trys... Pirmyn! – sukomandavo Osis.

Berniukai žemyn galva šoko nuo uolos į jūrą.

Vanduo buvo skaidrus, Tomis lengvai įžiūrėjo lėtai ant dugno siūruojančius dumblius, nors gylio čia buvo keturi metrai.

7

Jis žvilgtelėjo į greta neriantį Osį. Jaunesnysis brolis artėjo prie dugno kaip visada kietai sumerkęs akis. Osis neturėjo jokių galimybių laimėti!

Tomis pirmas pasiekė dugną ir atidžiai apsidairė. Gaisrinės automobiliukas buvo per porą metrų nuo jo: jis net nenugrimzdo iki pat dugno, o nusileido ant tankaus dumblių kupstelio, tarsi ant padėklo. Tomis čiupo mašinėlę ir atsispyrė nuo puraus ir minkšto jūros žolių kilimo į viršų. Jis išsiviepė matydamas Osį užmerktomis akimis ir išpūstais žandais grabaliojantį abiem rankom po dugną dengiančias maurarykštes.

Kai Osis išnėrė iš jūros ir pergalingai krykšdamas iškėlė ranką, Tomis, nešinas gaisrinės automobiliu, sparčiai kopė į uolą.

– Aš jį radau! Pirmą kartą aš tave nugalėjau!

Tomis atsisuko ir delnu prisidengęs akis pažvelgė į jaunesnįjį brolį, kuris spėriai yrėsi į krantą. Osis iš tiesų kažką laikė sugniaužęs kumštyje.

– Nieko tu nenugalėjai! Mašinėlę radau aš! – sušuko Tomis ir parodė gaisrinę Osiui. Tas įsikibęs į uolą kaip tik ropštėsi ant kranto, spjaudydamas iš burnos sūrų vandenį.

– Tai kas tada čia? – paklausė Osis ir pamosavo dumblių aptrauktu keturkampiu daiktu.

– Gal akmuo? – spėjo Tomis nesustodamas.

– Tikrai ne! – užsiplieskė Osis. – Per lengvas, kad būtų akmuo.

– Na, viršuje geriau apžiūrėsim, – atsakė Tomis.

Po valandėlės šlaput šlaputėliai broliai sėdėjo vienas priešais kitą ant uolos viršūnėje patiestų rankšluosčių.

8

Osis nukrapštė daiktą aplipusius dumblius neleisdamas Tomiui nė prisiliesti, nors tas vos tvėrė savame kailyje, taip knietėjo prikišti nagus prie brolio radinio. Dabar ir jis matė, kad tai ne akmuo.

Visas džiaugsmas nugalėjus nardymo varžybas buvo išgaravęs, tai visiškai nebeatrodė svarbu.

Tomis mėgino įžiūrėti, kas Osio sterblėje, bet šis, jo apmaudui, viena ranka buvo pridengęs paslaptingąjį daiktą, tad Tomis matė tik ant uolos tyškančius dumblių kuokštelius.

– Nagi, parodyk!

– Palauk! – sušnypštė Osis, čiupo savo marškinėlius ir ėmė jais šveisti radinį dengiančią žalią plėvelę.

Pagaliau nusviedė marškinėlius į šoną ir atsisukęs į brolį atgniaužė delną. Berniukai spoksojo net išsižioję.

Tai buvo mažulytė sena medinė skrynelė su dangčiu, visa išraižyta iškiliomis girliandomis. Kiekvienas jos šonas buvo apmuštas metaliniais puošniais lankeliais, kurie prie korpuso buvo prikalti smulkiomis vinutėmis. Nors skrynelė atrodė sena ir aptriušus, į akis krito subtilus kruopštaus meistro darbas.

– Atidaryk ją! – nekantravo Tomis.

– Ji su spyna, – atsakė Osis ir pasuko dėžutę taip, kad ir Tomis pamatė ant dangtelio kabančią miniatiūrinę spynelę.

Berniukai susižvalgė.

– Lobis! – sukrykštė abu vienu balsu.

– Gal pamėginam dangtelį nusukti? – pasiūlė Tomis.

– Ne! Dar sulaužysim! Bėgam į trobą parodyti seneliui, – pasakė Osis.

9

Ir jiedu, stryktelėję iš vietos, pasileido miško takeliu. Senelio sodyba buvo taip arti, kad skardinis trobos stogas prasišvietė tarp medžių.

Kai berniukai, neatsilikdami vienas nuo kito, įsiveržė į kiemą, senelis sėdėjo verandoje ir skaitė knygą.

– Seneli! Seneli! Mes radom lobį! – sušuko Tomis.

– Aš radau! – pataisė Osis ir prie pat namų aplenkė brolį.

Netrukus berniukai vienas per kitą ėmė pasakoti seneliui apie rastą lobį. Jiedu buvo uždusę, kalbėjo nerišliai, tad senelis iš pradžių nieko nesuprato.

– Kad jūs tarškat kaip šarkos, – nusijuokė jis padėjęs knygą ant stalelio. – Parodyk man tą savo lobį, Osi. Osis padavė seneliui dėžutę. Šis pakėlė ją prie akių ir įdėmiai nužvelgė.

– Ji tikrai sena. Sena senutėlė, – pasakė senelis.

– Bet gal ne tokia sena kaip tu? – nustebo Tomis.

– Senesnė. Juk aš dar ne koks senis, – nusijuokė senelis. – Ir gerokai sunkesnė, nei atrodo, – mąsliai pridūrė jis ir pakilojo dėžutę lyg sverdamas ant delno. – Kažkas turi būti jos viduje.

– Lobis! – vėl vienu balsu sukrykštė broliai.

– Tikriausiai dėl to ji ir užrakinta, – pridūrė Osis.

– O gal joje didžiulė krūva deimantų! – spėjo Tomis.

– Nagi, nurimkite. Juk į tokią mažą skrynutę ne kažin kokia krūva deimantų tilptų, – pasakė senelis ir dar sykį apžiūrėjo spynelę. – Tomi, atnešk man iš dirbtuvės metalinės vielos. Ji ten, apatinėje lentynoje, šalia jauko dėžučių.

10

Tomio nereikėjo prašyti antrąkart: jis jau dūmė į dirbtuvę, seneliui dar nebaigus sakinio.

– Oho! Tomis nuskuodė kaip įkirptas. Kad judu tokie greiti būtumėt, kai reikia indus suplauti, – tarė senelis ir mirktelėjo Osiui.

Berniukai baisiai nekantravo, kol senelis susikaupęs knebinėjo skrynutės spynelę.

Senelis Tomio atneštos vielos galą užlenkė stačiu kampu ir įkišo ją į spynelės skylutę. Jis atsargiai sukinėjo vielutę į abi puses.

Nuo smilkinių ir kaktos jam jau lašėjo prakaitas.

– Atrodo, kad vis dėlto nepavyks, – pasakė jis, delnu nusibraukdamas nuo blakstienų prakaito lašelį.

– Dar pabandyk! – nenustygo berniukai.

– Stengiuosi, bet ir aš nesu toks jau...

Senelis taip ir nebaigė sakinio, nes staiga spynelės skląstis trakštelėjo ir kilpelė išsinėrė. Dėžutės dangtelis pats atsivėrė, tarytum jame būtų įtaisytos spyruoklės, ir pasigirdo silpnas skimbtelėjimas.

– Girdėjai? – nustebo Osis.

– Ar čia muzikinė dėžutė? – pasiteiravo Tomis senelio, kuris atrodė ne mažiau suglumęs negu berniukai.

– Tikriausiai tas garsas iš ten, – senelis parodė galva į verandos kampe kabančius vėjo varpelius. – Vėjas pūstelėjo kaip tik tuo metu, kai atrakinau dangtelį. Greičiausiai taip.

Broliai iškart palinko virš dėžutės, gulinčios senelio delne, ir net kaukštelėjo kaktomis. Iš skausmo abu sucypė.

– Nagi, berniukai, nurimkite, kad neįvyktų didesnių bėdų, – pasakė senelis purtydamas galvą ir traukdamas ranką iš berniukų tarpo, o šiedu susiraukę trynėsi kaktas.

11

– Ar ten yra aukso?

– Ar ten deimantai?

– Ne, – suniurnėjo senelis. – Čia senas ir apdaužytas kišeninukas.

– Kas toks? – sustenėjo Tomis.

– Ar tai auksas? – viltingai paklausė Osis.

– Tai sidabrinis kišeninis laikrodukas, – atsakė senelis ištraukdamas jį iš dėžutės. – Ir kol dar nespėjot paklausti, pasakysiu, kad nėra jis baisiai vertingas. Bet jūs tik pažiūrėkite į šitą dėžutę. Tai tikras meistro darbas. Net ir vidus išmuštas dažyta ruonio oda.

Berniukai pažvelgė į atvirą dėžutę. Jie net nesistengė slėpti nusivylimo. Osis pasičiupo laikrodį ir ėmė nago galiuku krapštyti jo dangtelį.

– Įdomu, ar jis bent veikia? – mąstė jis pusbalsiu.

– Tikriausiai baterijas reikės pakeisti, – svarstė Tomis.

Senelis nusišiepė sau į ūsą iš brolių kalbų. Dėžute jie visiškai nesidomėjo.

– Jis atsidarė! – tarė Osis. – Ei! Čia viduje yra kažkoks popieriukas!

– Lobių žemėlapis! – nudžiugo Tomis.

Senelis irgi kilstelėjo pažiūrėti. Ir iš tiesų: Osis rankoje laikė daug kartų sulenktą pageltusią popieriaus skiautelę.

– Atsargiai, Osi. Jis tikriausiai trapus, – perspėjo senelis, kai berniukas ėmėsi jį lankstyti.

– Taip, taip, – atsiliepė Osis, kaipmat išlankstė popieriuką ir prisikišo jį prie akių. – Čia kažkas parašyta, – pareiškė jis.

– Perskaityk balsu! – šūktelėjo Tomis. – Čia turbūt aiškina, kaip rasti lobį!

12

– Kokios smulkios ir išblukusios raidės, – pasakė Osis.

– Ar gali įskaityti? – paklausė senelis.

– Taip, – atsakė Osis. Tada jis atsikrenkštė ir lėtai perskaitė dailiai išraitytą tekstą: Linksmų Kalėdų mažajai Adai. Tavo brolis Mikalojus.

– Ir daugiau nieko? – nusivylęs paklausė Tomis.

Osis papurtė galvą.

– Ada ir Mikalojus, – tyliai pratarė senelis. Jis atrodė suglumęs. – Keista. Aš visuomet maniau, kad tai tik pasaka.

Broliai nustebę sužiuro į senelį.

– Kas tik pasaka? – pirmas suskubo paklausti Osis.

– Istorija, šių kraštų vaikams pasakojama jau nuo senų laikų. Ji vadinama Kalėdų istorija. Man ją pirmą kartą pasekė mano senelis prieš vienas Kalėdas, po kurių man suėjo ketveri, – paaiškino senelis ir abejodamas pažvelgė į dėžutę ant savo delno. – Nors paskui girdėjau tą istoriją dar penktaisiais ir šeštaisiais savo gyvenimo metais, bet laikui bėgant buvau ją beveik užmiršęs.

– Apie ką ji? – paklausė Tomis.

– Tai ilga istorija, vis tiek neišklausysit iki galo, – atsiduso senelis.

– Išklausysim! Papasakok! – patikino broliai ir ėmė nekantriai timpčioti senelį už rankovių.

– Pirmiausia turėsite man parodyti, kurioje tiksliai vietoje radote dėžutę, – pasakė senelis ir atsistojo. – Nuveskite mane tenai.

Netrukus trijulė stovėjo ant uolos, nuo kurios berniukai nardė į jūrą.

Vaikai žvilgčiojo į senelį, kuris mintimis atrodė keistai kažin 13

kur nuklydęs. Jis vis dar nepaleido iš rankų dėžutės. Glostydamas pirštų galiukais jos dangtelį, jis žvilgsniu klaidžiojo po atvirą jūrą.

– Tai štai kur toji vieta, – tarė senelis tarsi pats sau. – Visąlaik buvo taip arti. Ta nudžiūvusi gumbuota pušis už mūsų... Viskas sutampa. Neįtikėtina.

– Nagi, pasakok greičiau! – vienas per kitą šūktelėjo broliai.

– Na, gerai, – senelis pagaliau linktelėjo. – Papasakosiu tai, ką girdėjau iš savo senelio. Tiesą sakant, Kalėdų istorija paprastai būdavo sekama prieš Kalėdas. Nuo pat gruodžio pradžios, kas vakarą po gabalėlį, kol galiausiai Kūčių vakarą sulaukdavome pabaigos.

– Tai panašu į Advento kalendorių! – toptelėjo Osiui.

– Taip, panašu, – pritarė senelis. – Juokinga pasakoti tai vidury vasaros. Bet tiek jau to, vis tiek neištversite iki Kalėdų.

O gal pakentėkit?

– Tai jau ne! – šūktelėjo berniukai.

– Taip ir maniau, – prajuko senelis. – Kadaise, seniai seniai, štai tas dabartinis miestas, – jis parodė šiauriau stūksančio miesto pusėn, – buvo tik mažulytis aštuonių šeimų kaimelis, vadinamas Korvajokiu. Tais laikais svarbiausias jų pragyvenimo šaltinis buvo žvejyba. Be Korvajokio žvejų kaimelio, kitų gyventojų šiose apylinkėse nebuvo. Išskyrus... – senelis vėl pasisuko į jūros pusę. – Tiesą sakant, ne visi čionykščiai gyveno tame kaimelyje. Viena šeima buvo įsitaisiusi saloje, – senelis mostelėjo į jūrą. – Ji yra apytikriai ta kryptimi, maždaug už dviejų kilometrų nuo kranto. Tai maža salelė, labiau primenanti jūroje kyšančią uolą. Man regis, dabar ten nėra nė jokio vasarnamio, sala negyvenama.

Prisidengdami rankomis kaktas broliai pasisuko į tą pusę, kur rodė senelis. Trijulei prieš akis raibuliavo vasaros saulės nutvieksta jūra.

14

– Tai kas gi gyveno toje saloje? – paklausė Osis.

– Ten buvo įsikūrusi neturtinga žvejų Pukių šeima, – atsakė senelis. – Tėvas Einaras Pukis su žmona Aleksandra ir dviem vaikais, Mikalojum ir Ada. Iš viso keturi.

– Mikalojus ir Ada! – šūktelėjo Tomis. – Visai kaip toje skiautelėje!

– Patylėk! – pyktelėjo Osis. – Leisk seneliui pasakoti!

– Kalėdų istorija apie tą šeimą ir jos likimą. Pasakojimo pradžioje Mikalojui – penkeri, o jo mažajai sesutei Adai – vos metukai.

– Ir kas jiems nutiko? – pertraukė Tomis.

– Jei judu užsimerktumėt, būtų lengviau klausytis ir įsijausti, – pasiūlė senelis. – Būtų paprasčiau įsivaizduoti įvykius. Juolab kad iš pradžių veiksmas vyksta visai kitu metų laiku.

Senelio nuostabai, vaikai pakluso. Jis patenkintas linktelėjo sau ir žiūrėdamas į berniukus ėmė sekti.

– Įsivaizduokit, kad turite sparnus, tikrus erelio sparnus, – pradėjo jis, – kurie pakelia į orą ir skraidina virš jūros Pukių salos link. Leiskite vaizduotei nešti jus tolyn.

– Aš tai nemoku skristi, – sušnabždėjo Tomis.

– Skristi yra lengva, kiekvienas žmogus viduje turi sparnus.

Tik reikia juos atrasti, – patikino senelis ir pakedeno Tomiui plaukus. – Po jumis tingiai banguoja jūra. Pamažu, tarsi nepastebimai, vanduo darosi vis sunkesnis. Vasariškas šiltas jūros mėlis tamsėja, gilėja, tampa kone juodas ir kartu baugus. O štai žemai apačioje priešais jus atsiveria sala. Maža, uolėta, nederlinga. Oras giedras, jūra lygi kaip veidrodis, o salos krantus dengia plonas nakties šalnos pabertas šerkšnas. Dar toliau, už kelių kilometrų nuo salos, virš jūros kybo storų ir sunkių debesų uždanga.

15

Įsivaizduokite metų laiką, kai šiaurinė gamta, sakytum, akimirką stabteli įkvėpti oro prieš pasiduodama atšiauriai, viską užklojančiai žiemai.

Senelis pakėlė žvilgsnį nuo berniukų ir, akimirką pažiūrėjęs į jūrą, pats užsimerkė. Mintyse jis viską matė ir girdėjo. Ir neabejojo, kad jo žodžiai Tomio ir Osio mintyse nupiešė tokį pat ryškų vaizdą – praėjusių laikų ir pasaulio, visai kitokio nei tas, kuriame gyveno jie patys.

2 langelis

U

olėtoje saloje, kurioje gyveno Pukių šeima, medžių, gali sakyt, nebuvo. Tik kelios žemos pušelės puošė mažą įlankėlę, kur kiūtojo kukli trobelė. Joje tebuvo valgomasis su virtuve ir vienas miegamasis.

Kieme stovėjo ūkinis pastatas, kuriame buvo malkinė, per vidurį sauna, o kitame gale – išvietė. Šalia buvo įrengta nedidelė pastogė vištoms. Dabar ji stovėjo tuščia. Statiniai nedažyti ir smarkiai apšiurę, bet vis dėlto atitiko savo paskirtį.

Už ūkinio pastato juodavo šalčio sukaustytas sukastas daržas, o tuoj už jo, kiek žemiau, – gal pusės hektaro rugių laukas. Dabar ten švietė geltona nuskusta ražiena.

Kiek tolėliau, įduboje tarp dviejų stačių uolų, pūpsojo natūralių akmenų ir samanų suformuota kalva, primenanti kazematą, o jos viduje – rūsys.

Nuo rūsio pažvelgę žemyn į uolėtą krantą pamatytume vandenyje vienai valtelei įrengtą stoginę. Iš jos kranto pusėje, neaukštos prieplaukos gale, kaip tik kyšojo medinės valties priekis. Šalia stoginės, ant kranto, į akmenų krūvas buvo prismaigstyta dvimetrinių lazdų dvišakais galais. Ant jų suguldytos plonesnės lazdos, kuriose prigręžiota skylių iš medžio išskaptuotiems kabliams.

Ant tų kablių jau buvo iškabinta keletas išnarpliotų žvejo tinklų.

17

Vyras ir moteris pakrantėje kaip tik džiovė ant kablių paskutinius dumblių ir jūros žolių išmargintus tinklus. Pora darbavosi tiksliais, įgudusiais judesiais, nuo jų kvėpavimo šaltame ore kilo garai. Retkarčiais jie stabtelėdavo pasipūsti ledinio jūros vandens stingdomų pirštų. Tai buvo Einaras ir Aleksandra Pukiai.

Einaras – maždaug trisdešimties, tvirtas ir aukštas vyras. Vėjo plaikstomi šiaudų spalvos plaukai gaubė barzdotą, šiurkštų, jūros ir atšiauraus oro nugairintą veidą. Einaras mūvėjo gerokai palopytas kelnes iš klijuotės ir ilgaaulius batus. Vilkėjo storą, negrabaus mezgimo atspurusį vilnonį megztinį; jo vienoje rankovėje žiojėjo skylė, o pro ją švietė nuoga alkūnė. Strėnas Einaras buvo susijuosęs odiniu diržu, ant kurio kabėjo į makštį įmautas medžioklinis peilis ilgais ir plačiais ašmenimis ir elnio kaulo rankena.

Jo žmona Aleksandra – kiek jaunesnė, liauna, bet tvirta moteris. Ilgas šviesias kasas buvo prisidengusi skara, tik retkarčiais pasitaisydavo iš po jos išlendančias vėjo plaikstomas sruogas.

Vilkėjo ji paprastą pilką vilnonę suknelę ir vilnonį megztinį.

Vien iš nudryžusių drabužių galėjai suprasti, kad žvejo šeima gyvena vargingai. Bet, nors ir skurdo, Einaras su Aleksandra buvo laimingi. Jie turėjo vienas kitą ir, žinoma, savo vaikus, kuriuos be galo mylėjo.

Einaras su Aleksandra, plušėdami kiekvienas savam tinklo gale, netyčia pastvėrė tą patį dumblio tumulą. Einaras mirktelėjo žmonai ir čiupo jūros žoles jai iš rankos. Aleksandra kyštelėjo liežuvį ir prajuko. Einaras taip pat nusijuokė, tada pasisuko į trobelę, iš kurios akmeninio kamino kilo siauras dūmelis.

– Mieliau norėčiau matyti Mikalojų čia, narpliojantį tinklus, negu žaidžiantį su mažąja sesute, – mąsliai tarė žmonai. – Aš, būdamas jo metų, jau padėdavau savo tėvui...

18

– Na jau! Nesakyk, – pertraukė jį Aleksandra. – Mikalojus juk pats dar beveik kūdikis. Ir kas gi būtų, jei jis nepasaugotų Ados?

Gerai, kad imasi prižiūrėti vaiką. Kitaip negalėčiau tau pagelbėti jūroje, o vienas pats šituo metų laiku nesusitvarkytum.

– Kur jau ne... – mėgino nuneigti Einaras, bet žmona neleido.

– Šnekėk ką nori, – tarė Aleksandra, – bet aš sakau gryną tiesą.

Einaras užsičiaupė ir toliau valė tinklą. Jis kažką sau murmėjo, ką – Aleksandra nesuprato. Ji pakraipė galvą ir nusijuokė iš nepiktai bambančio vyro.

– Žinai, prabėgs dar ne vieni metai, kol Mikalojus bus per didelis žaisti su Ada ir pakankamai suaugęs mokytis iš tavęs žvejo amato, – toliau linksmai kalbėjo Aleksandra. – Kiek pamenu, tavo tėvas pasakojo, kad tapai jo pagalbininku tiktai sulaukęs dvylikos.

– Na, gal... Bet tada viskas buvo... kitaip, – sumurmėjo Einaras. – Geras berniukas mūsų Mikalojus, nieko nesakau. Tu išties išmintingai šneki. Išaugs geresnis žmogus, jeigu išmoks rūpintis mažesniais.

Aleksandra linktelėjo ir patenkinta nusišypsojo vyrui. Ji toliau darbavosi mąstydama apie jų gyvenimą. Nors jiedu vos galą su galu suduria, dabar ji laimingesnė nei iki tolei, kol Einaras pasiūlė tekėti už jo ir abu išsikėlė toliau į Šiaurę, o galiausiai atsikraustė į šią salą. Aleksandra žinojo: Einaras gerbia ir myli ją taip pat, kaip ir jinai jį. Juodu sieja tos pačios vertybės: abu yra kuklūs ir nereiklūs.

Aleksandra traukė iš tinklo akių dumblius ir vaizdavosi, kaip šioje skurdžioje saloje toliau bėgs jų gyvenimas. Tuomet, kai užaugs vaikai. Tikriausiai gerai.

19

Ji negalėjo sugalvoti priežasties, dėl ko jie ir toliau negalėtų gyventi laimingai kaip iki šiolei. Ateis laikas ir jiedu su Einaru pasens. Tuomet Ada jau bus graži jauna mergina ir perims iš savo senos motinos buities darbus. O Mikalojus taps aukštu ir tvirtu jaunuoliu ir vietoj tėvo plauks į jūrą žvejoti. „Galbūt vaikai susituoks ir atsigabens į salą savo antras puses, ir mes tapsime seneliais, – mąstė Aleksandra. – Mudu su Einaru prižiūrėsim vaikaičius, kol vaikai uždirbs mums duoną.“ Staiga Aleksandra susijuokė. Mintys nuklydo taip toli į ateitį, kad ji pasijuto mažumėlę kvaištelėjusi. Sielos akimis ji regėjo save ir Einarą susikūprinusius kinkuojančius per salos uolas su lazdutėmis rankose.

– Ko gi dabar, žmona, juokiesi? – sumurmėjo Einaras kitame tinklo gale.

– Ai, – Aleksandra papurtė galvą. – Mintyse regėjau tave seną.

– Ir kas gi čia juokinga? – nustebo Einaras.

– Nieko, – tarė žmona. – Aš tokia laiminga su tavimi. Ir su vaikais! – ji papūtė į delnus šilto oro ir žvilgtelėjo pro pirštus į vienintelį trobelės langą, kuriame atsispindėjo blausi saulės šviesa.

Ten buvo jų vaikai.

Einaras ne iškart atsakė, bet jo žvilgsnis buvo iškalbingesnis už žodžius. Vėjų nugairintą veidą nušvietė toks platus šypsnys, kad lygi eilė baltutėlių dantų suspindo ryškiai kaip saulė.

– Nekantrauji bėgti namolio, – netrukus pratarė Einaras. – Tai gal sparčiau narpliokim tą tinklą. Ir aš jau išsiilgau vaikų, – dar pridūrė užmesdamas akį į trobelės langą.

Kukliai įrengtoje virtuvėje ant grindų prie židinio sėdėjo berniukas, kuris atrodė tarsi mažytė Einaro kopija. Be tų pačių veido 20

bruožų, Mikalojus turėjo tokius pat paslankius šiaudų spalvos plaukus kaip tėvas.

Mikalojus laikė ant kelių Adą ir prunkštė pro suspaustas lūpas.

Vos iš kūdikystės išaugusi mergytė krykštė iš brolio žaidinimų ir nevikriai bandė sučiupti jį už nosies.

– Va ir nespėjai! – šūktelėjo Mikalojus ir staigiai pakštelėjo sesutei į kaktą. – Na ir šilta tavo odelė.

Mikalojus pastebėjo, kad Ada žiovauja, jos vokai pamažu apsunko. Jis tyliai niūniuodamas ėmė sūpuoti mažylę glėbyje.

Netrukus Ada užsnūdo. Nepaleisdamas jos iš rankų berniukas atsistojo, priėjo prie stalo ir pasistiebęs virš aliejinės lempos ir medinės lėkštės, kurioje gulėjo kepalėlis ruginės duonos, pažiūrėjo pro langą. Jo tėvai, pakrantėje ką tik išnarplioję paskutinius tinklus, kopė į uolą trobelės link. Einaras pakėlė nuo žemės medinį kibirą žuvims – lengvai lyg plunksnelę.

– Laimikis ne kažin koks, – šnipštelėjo Mikalojus miegančiai sesytei. – Ir vėl.

Vis dar laikydamas Adą, Mikalojus prisėdo ant vieno iš dviejų trumpų suolų, stovinčių prie stalo, ir atsilaužė gabalėlį duonos. Žiaumodamas ją sūpavo seserį ir laukė tėvų.

Mikalojus švelniai pažvelgė į glėbyje miegančią sesutę. Jis didžiavosi, kad tėvai jam, dar tokiam jaunam, paliko prižiūrėti mažąją dukrelę ir nusprendė niekuomet neapvilti jų pasitikėjimo: jis visada gerai rūpinsis savo mylima sesute.

Kai Einaras su Aleksandra jau buvo prie trobos, vyras staiga stabtelėjo ir atsisuko. Ties horizontu pamatė sparčiai artėjančią debesų uždangą. Jis pastatė ant žemės žuvų kibirą.

21

– Kas nutiko? – paklausė Aleksandra. Ji taip pat stabtelėjo prie trobelės durų, pastebėjusi, jog vyras atsiliko.

– Regis, ir šiais metais ateis žiema, – Einaras parodė į dangų. – Atrodo gana grėsmingai.

– Jau būtų laikas, vos pora dienų liko iki Kalėdų. Ir šiaip keisti buvo metai. Kitados tokiu laiku jau pūpsodavo aukštos pusnys, o jūra būdavo sukaustyta storo ledo, – pasakė Aleksandra.

Ji pravėrė duris ir stabtelėjo tarpdury.

– Na, ko gi ten smaksai? Kas ten tave taip glumina? Žiema?

– Ne, nieko. Aš tiktai... stebiu, – atsakė Einaras. – Eik vidun, aš tuoj pareisiu. Įmesk malkų į židinį.

– Mikalojus jau bus įmetęs, – atsiliepė Aleksandra ir įėjusi į priemenę uždarė duris.

Likęs kieme vienas, Einaras susirūpinęs įsmeigė akis į horizontą.

– Ar tik nebus tai audros pranašas, – pusbalsiu ištarė jis.

Netikėtai ūžtelėjo toks smarkus vėjo gūsis, kad Einaras net suklupo. Jis pūtė šiltą orą į sušalusius pirštus, o įsišėlęs vėjas taršė jam plaukus. Staiga Einarą nusmelkė bloga nuojauta, kad besiartinanti audra atpūs ne tik baltą birų sniegą. Ji atneš tamsą ir liūdesį. Bet vos spėjus užplūsti, ta keista niūrių pokyčių baimė taip pat greitai ir išsisklaidė. Einaras pakėlė nuo žemės kibirą su žuvimi ir linguodamas galva patraukė trobos link.

– Ką aš čia dabar prasimanau, – sumurmėjo jis ir pravėrė duris. Padvelkė šiltu, duona prakvipusiu namų oru. Veidą nušvietė šypsena. – Juk mums viskas gerai.

Deja deja... Staiga Einarui šmėkštelėjusi neaiški liūdna nuojauta nebuvo klaidinga.

Likimas jau tiesė savo šaltus kibius pirštus į mažą skurdžią 22

Pukių šeimos salelę. Jam buvo nė motais šviesios Aleksandros ateities vizijos, Einaro pastangos neprarast tikėjimo ir Mikalojaus pažadai rūpintis savo mažąja sesute.

Likimas buvo parengęs jiems kitą planą. Kol kas jis tik kaip koks šešėlis tyliai šmirinėjo pakampėmis, be garso šnabždėdamas, bet buvo nepermaldaujamai apsisprendęs pakeisti Pukių šeimos gyvenimą.

Likimas turėjo daug veidų ir keitė juos taip, kaip pats užsinorėdavo. Nieks nežino, kodėl neturtingai, bet laimingai žvejų Pukių šeimai jis nutarė parodyti baisiausią savo veidą.

Gal vis dėlto tie likimo vingiai turėjo kokią nors prasmę, kurios nepajėgė suvokti žmogaus protas. Galbūt, jei jis nebūtų įsikišęs į Pukių šeimos gyvenimą, Mikalojus nebūtų tapęs tuo, kuo tapo.

Kas žino.

Dar tą patį vakarą, likus dviem dienoms iki Kalėdų, likimas parodė savo valią ir apvertė aukštyn kojomis mažojo Mikalojaus gyvenimą, kuris niekuomet nebegrįš į senas vėžes.

Le-134

Leino, Marko Kalėdų istorija / Leino, Marko; iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 248 p.

„Kalėdų istorija“ – garsaus suomių rašytojo ir scenaristo Marko Leino (g. 1967) romanas, kuris buvo sukurtas pagal to paties pavadinimo filmo scenarijų. Tai jausmingas pasakojimas apie mažą vienišą berniuką Mikalojų, kuris užaugęs tampa Kalėdų Seneliu, dovanojančiu džiaugsmą viso pasaulio vaikams. Knygos siužetas beregint įtraukia skaitytoją, o spalvingi, gebantys mylėti, atleisti ir pasiaukoti personažai sužavi kiekvieną.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Maketavo Vilija Kvieskaitė Tiražas 3000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, 08217 Vilnius

Jei esi geraširdis, pasiaukojantis ir tiki stebuklais, gali nuveikti bet ką. Tačiau argi įmanoma per vieną naktį apdovanoti visus pasaulio vaikus?

Siekiant šio nepaprasto troškimo žvejo sūnui Mikalojui teks pažinti daugybę žmonių, paslapčiomis gaminti žaislus rūsčiojo staliaus Izaoko dirbtuvėje, rogėmis apkeliauti užpustytus Suomijos kaimelius ir netgi prisijaukinti pulkelį laukinių elnių. Šio sunkaus kelio pabaigoje laukia neišmatuojamas džiaugsmas – juk visos tyros svajonės galų gale išsipildo, o vienišas, mažas berniukas tampa visame pasaulyje mylimu Kalėdų Seneliu. „Kalėdų istorijos“ skaitytojas nebūtinai turi būti Kalėdų aistruolis, jis netgi gali netikėti Kalėdų Seneliu.

Knyga skirta visiems tiems, kurie tiki artimo meile ir pasiaukojimu ištisas tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas per metus.