Knygos sukūrimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
© Tekstas, Ignė Zarambaitė, 2025
© Viršelis ir priešlapiai, Vilius Juknevičius, 2025
© Leidykla „Nieko rimto“, 2026
ISBN 978-609-441-973-7
Vilnius 2026
Ak tu mielas Dieve, ir kas tik netrokšta meilės šiame pasaulyje! Net ir neturtingų neturtingiausieji, patys paskutiniai vargšai, ir tie nori susisukti nuosavą lizdą.
Hermanas Zudermanas „Jonas ir Erdmė“
Ir praėjo viskas, ir prabėgo... Praėjai ir tu, o motin mano, į dausas išlėkusi iš lizdo.
Šatrijos Ragana „Sename dvare“
Nežiūrėk rimtai į žmones, kurie tiki tik tuo, ką mato.
Nors jie dedasi nusimaną apie pasaulį, iš tikro nieko apie jį nežino.
Užrašas ant apleisto namo sienos
PROLOGAS
Kalbama, jog ankstesniais laikais į pelkes kėlėsi marga liaudis: samdiniai ir kumečiai, trokštantys dirbti sau; neturtingos
įsimylėjėlių poros, ieškančios kertės bendram lizdui sukti; gausių šeimų palikuonys, likę be savo ūkio; kiti bedaliai ir prasižengėliai, siekiantys atsiriboti nuo praeities arba sugrįžę
į niekur po ilgų metų kalėjime. Visi jie svajojo apie tą patį: įgyti bent lopinėlį žemės ir kaip nors prasigyventi. O pelkių
žemę kaip tik dalijo ir nuomojo beveik veltui – tereikėjo savo išgalėmis pasistatyti trobą.
Medžiagų būsimiems namams pelkininkai prasimanė įvairiai. Kiek įstengė, pirko. Rankiojosi iš apleistų, sudegusių sodybų. Mainėsi. Kai ką pasivogė. Gamta irgi šio to pasiūlė: nendrių, akmenų, medžių kerplėšų, velėnos. Susirentę kuklias
užuoglaudas, čionykščiai kasė griovelius ir sausino liulančias šlapynes, kad užsiaugintų bulvių ir kitų daržovių. Triūsė it arkliai, nes tikrą darbinį arklį dažnas galėjo tik susapnuoti.
O jei ir turėjo tokį, ne visur galėjo panaudoti: kai kuriose vietose stambus gyvulys be plačių „klumpių“ tiesiog būtų įsmegęs ir neišsikapstęs.
Dalis priklydėlių, neatlaikę sunkaus darbo ir nuolatinės drėgmės, iškūrė dairytis laimės kitur. Pasilikusieji toliau mokėsi sugyventi su pelkėmis ir pavasario potvyniais. Pačius kantriausius ir ištvermingiausius durpingos pelkių žemės apdovanojo gausiu derliumi, kurio dalį jie galėjo parduoti miestelio turguje.
Tada už santaupas išsinuomoti daugiau žemės, parduoti dar daugiau gėrybių ir taip ilgainiui prasimušti į stambesnius
ūkininkus. Gal net persikelti į mūrinį namą su tvirtom grindim, kokline krosnimi ir kitais privalumais.
Iki šių dienų išliko vos keli statiniai, daugelis – mediniai, sukiužę. Tik ant kalvos, netoli pelkynų, vis dar palyginti išdidžiai stūkso senas mūrinis namas. Irgi apsilaupęs, bet su erdvia mansarda, dailiu prieangiu, dekoruotais langais. Kadaise jame gyveno prakutęs žemvaldys. Vėliau, per karą jam pasitraukus į Vakarus, tuščiame name apsigyveno svetimi šioms vietoms atvykėliai iš kitų kraštų. Keitėsi laikai, keitėsi žmonės, mainėsi jų gyvenimo būdas, požiūris į pelkes ir gamtą apskritai. Niekas jau nepasakytų, kodėl vieškelis, tįsantis palei tą mūrinį namą, buvo pavadintas Pasakų gatve. Dėl tokio pavadinimo sunkiai vargę šlapynių pirmtakai gal net būtų įsižeidę. Bet viena ten atsikrausčiusi moteris ėmė ir įtikėjo išties gyvenanti pasakoje –pelkių karalystėje, kupinoje magiškų slėpinių. Tai buvo mano mama, o paskui ir aš, mažoji Grytė.
Mes glaudėmės to mūrinio namo mansardoje. Pirmame aukšte – mamos sesuo, teta Roma, ir senoji Leokadija su sūnumi. Leokadija, kurią vietiniai vadina Lioka, yra pikta kaip ragana, o per pilnatį ją lanko „balti arkliai“. Jos suaugęs sūnus vaikišku veideliu, pravardžiuojamas Papenčiuku, lyg ne žmogus, o šešėlis – beveik nekalba, tik šmaižo pakampiais, tarsi trokštų būti nematomas ar ką nors regztų. Kaimynų nepasirinksi, todėl iš visų jėgų stengiamės sutarti, nors ne visuomet sėkmingai. Po teisybei, mama ir teta taip pat ne visiems įtiko. Jos –skirtingos kaip diena ir naktis. Teta Roma – griežtoko veido, tvirta ir šalta nelyginant akmuo, viską apgalvojanti, pasverianti, ant jos plačių pečių laikosi visa namų buitis. Ir jos namų, ir mūsų. O mama Lina – lyg iš dangaus nukritusi svajoklė fėja,
mano akimis žiūrint. Arba žiopla kaip višta – anot tetos. Po darbo teatre mama vos prisiversdavo imtis kasdienių reikalų: ruošti maistą, tvarkytis, ravėti. Mieliau vaikštinėjo po pelkes arba lipdė lėles. Teta priekaištavo, kad sesuo dykinėja lyg mažas vaikas, o Lioka jai antrino:
– Ieškokis diedo prie pinigo, kuris dėl grožio paimtų, kitaip striuka tau bus. Senais laikais gudresnės vietinės panos taip darydavo. Tik kad tu išsižiojus, ne tokia apsukri kaip anos!
Nemažai buvo rėžiančių sparną aplink mamą, tačiau jai nerūpėjo sėkmingai ištekėti. Vienam vieninteliam pavyko užkariauti jos širdį, tada ji pamilo kartą ir visiems laikams, kaip pasakoje, – taip pati man sakė. Bėda ta, kad išrinktasis buvo nelinkęs tupėti viename lizde, – atskrisdavo ir vėl išlėkdavo, o galop visai prapuolė, tas mulkis neraliuotas, – taip kartojo Roma kaskart, kai mėgindavau ko nors išklausti apie tėvą.
Taigi augau be tėvo, o mama man buvo viskas: siela, širdis ir akys, per kurias mokiausi žvelgti į pasaulį. Visų pirma – į pelkes ir visus tuos stebuklingus dalykus, kuriuos galima ten atrasti. Vos išmokau vaikščioti, mudvi drauge leidomės tyrinėti klampynių. Kasdien žlegsėjom basomis po žalią arba raudoną – nelygu metų laikas – kiminų jūrą, stebėjom tetervinus, tilvikus, meletas, paukštvanagius, jūrinius erelius ir kitus paukščius, raižančius dangų virš šimtų ežerų ežeriukų. Pasilabinam su driežais ir žalčiais, besiilsinčiais tarp viksvų. Prisiskinam sultingų spanguolių ir tekšių, nuo kurių sutraukia burną, bet nušvinta galva. Apžiūrim, ar plėšriosios saulašarės jau spėjo sudoroti sugautus vabzdžius. Grįždamos prigriebiam pilnas saujas švylių pūkų – vėliau jais iškimšim medžiagines lėles. Lengviau būtų nusipirkti įprasto kamšalo, tačiau švyliai nieko nekainuoja ir mamai patinka labiau. O aš mėgau juos rinkti.
Šešiolikmetė Grytė gyvena Pasakų gatvėje, pelkininkų laikus menančiame sename name, kartu su šalto, praktiško būdo teta. Nors kadaise buvo švelni svajoklė, pasakomis ji seniai nebetiki. Anksti netekusi mamos Grytė užaugo uždara, atžagaria, pernelyg daug galvojančia, viskuo abejojančia mergina. Ją iki šiol kamuoja įtarimas, kad mamos mirtis nėra nelaimingas atsitikimas. Pagaliau ryžtasi ieškoti atsakymų į kirbančius klausimus. Šalia tiesos paieškų verda ir paaugliškas gyvenimas – slapti susirašinėjimai, pasimatymai, audringi vakarėliai, skaudūs nusivylimai bei vertingos pamokos.
Paaugliams skirtoje probleminėje apysakoje su detektyvinio, mistinio pasakojimo elementais nagrinėjamos aktualios temos: santykiai su šeima ir draugais, pirmieji romantiški jausmai, tapatumo paieškos, moralinės dilemos. Pasakojime taip pat gvildenamos skaudžios netekties, socialinės atskirties, vienišumo temos, tuo pačiu atskleidžiant tikros draugystės, nuoširdumo, turtingo žmogaus vidinio pasaulio svarbą.
Rašytoja Ignė Zarambaitė skaitytojų ir literatūros kritikų įvertinta už vaikams skirtas knygas „Emilio laiškas“, „Slapta laiškų rašymo agentūra“, „Pašto pelyčių nuotykiai Šiaurėje“, „Mažoji Berta“, „Elzė ir senojo dvaro paslaptis“, „Stebuklingi senelio batai“, „Skudurinukė“, „Debesėlis“, „Simas ir jo kalavijas“, „Manęs nėra“, „Užkampynė“ bei apysaką paaugliams „Juodavandeniai“.
Redaktorė Giedrė Kmitienė
Korektorė Eglė Devižytė
Maketavo Andra Paplauskaitė
Tiražas 1000 egz.
Išleido leidykla „Nieko rimto“
Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt
Spausdino UAB BALTO print
Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Kadaise gyvenimas Pasakų gatvėje išties priminė pasaką. Mansarda buvo mūsų slėptuvė, o pelkės – šventovė.
Bet vieną rudenį mama pakilo į dangų ir išskrido kartu su paukščiais, palikusi mane. Pasaulis plyšo perpus.
Praėjus aštuoneriems metams aš vis dar nežinojau, kas atsitiko. Vis dar nesupratau, apie ką iš tiesų buvo toji pasaka.
Mama kartodavo, kad pelkės gali būti pražūtingos, ir ne tik jos... Kas dar? Privalėjau pagaliau išsiaiškinti.
Tik kaip pačiai neįklimpti, ieškant tiesos?
Anksčiau maniau, kad meilės būna tik per mažai, per daug būti negali. O kas, jei meilė kartais virsta nuodais?
