Gerda. Banginukės istorija

Versta iš: Adrián Macho GERDA. STORY OF THE WHALE B4U Publishing, member of Albatros Media Group, 2018

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

© Tekstas, Peter Kavecký © Iliustracijos, Adrián Macho Pirmą kartą anglų kalba pavadinimu Gerda. Story of the Whale 2018 m. išleido B4U Publishing, Albatros Media Group narė.

Išleista susitarus su Albatros Media Group.

Visos teisės saugomos. © Vertimas į lietuvių kalbą, Eglė Devižytė, 2018 © Leidykla „Nieko rimto“, 2018

ISBN 978-609-441-528-9

Adrián Macho Peter Kavecký

Iš anglų kalbos vertė Eglė Devižytė

Vilnius 2018

rangūs bičiuliai vandenynuose ir žemėje, mieli geraširdžiai žmonės... vadinasi, visi, kurie atsivertė šią knygą. Čia rasite istoriją apie banginukę Gerdą, skersai išilgai išraižiusią jūras, ištyrinėjusią slapčiausius jų kampelius. Tai pasakojimas apie troškimus, svajones, džiaugsmą ir nusivylimą. Sužinosite, kaip mažoji Gerda patyrė netektį, pažino pasaulį ir rado pačių įvairiausių draugų. Ir kaip galiausiai atrado save. Ši istorija tikra: norit tikėkit, norit – ne, tačiau daugybė banginių patyrė tokių išbandymų. Galbūt ir kai kurie žmonės...

PIR M AS SK Y R IUS

ražioje bekraštėje jūroje, gilioje jos mėlynėje, pasipuošusioje koralų tvirtovėmis ir šokančiomis jūržolėmis, gyveno banginukė vardu Gerda.

Banginiai – ne šiaip didelės žuvys. Jie daug kuo panašūs į žmones, nes taip pat yra žinduoliai ir nuo gimimo jaučia artimą ryšį su savo tėvais.

Gerda gyveno su vyresniuoju broliu Larsu, mama ir tėčiu. Tik namai jų buvo ne namas ar butas, o visas platus vandenynų pasaulis – nuo pusiaujo iki Šiaurės ašigalio. Kad ir kur jie drauge nuplaukdavo, visur jautėsi kaip namie.

Gerdos vaikystė buvo graži kaip svajonė, ir labiausiai už viską ji mylėjo savo šeimą. Užgniaužusi kvapą klausydavosi paslaptingų tėčio pasakojimų apie senovės banginius, kai gyvūnai ir žmonės gyveno santarvėje.

Tai buvo seniai seniai, kai sausuma ir vandenynas dar buvo viena...

A N T R AS SK Y R IUS

ama dainuodavo Gerdai, ir jos daina įstrigo banginukei giliai į širdį. Mamos banginės šimtmečių šimtmečius perduodavo tokias balades savo dukroms.

Jei kada išvysi banginį, įsiklausyk į jo dainą.

Galbūt pavyks išgirsti šiuos žodžius:

Tamsiam danguj žvaigždelės šviečia, Keliauti ir atrast jų žybsniai kviečia. Įminki paslaptis pasaulio nuostabaus, Kol jos stebės kelionę tavo iš viršaus.

O kai neplauks šalia tavęs mama, Iš tolių tau skambės ir guos šita daina.

Daug jūrų perplaukt mums prireiks, Bet meilė tau vilties ir išminties suteiks.

Nors laikas skiria mus, bet amžinybei tinka, Tad susitiksim mes dar įlankoj didingoj.

Viltis teplukdo, vaike, jūrom mėlynom, Tikėk, dangus parves tave namo.

T R EČI AS SK Y R IUS

ieną rytą Gerda pabudo vienut vienutėlė.

Aplink buvo keistai tylu. Ji neprisiminė, kas nutiko... Nesuprato nei kur ji, nei kaip pasiklydo. Žinojo tik viena: ji ne namie.

Buvo baisu. Mažą banginukę didžiuliame vandenyne apėmė siaubingas nerimas.

Nežinodama, kur plaukti, ji leidosi nešama šaltos srovės, o galvoje skambėjo mamos daina.

Laikas ėjo, ir Gerda pamažu apsiprato būti viena.

Nors liūdesys buvo didelis kaip banginis, viltis vieną dieną vėl pamatyti šeimą ginė ją pirmyn.

K ET V IRTAS SK Y R IUS

erda sutiko dvi orkas. „Yyy-yy-yy, ūūū-ūū-ūū“, – pasisveikino kuo mandagiausiai. Banginių kalba tai reiškia: „Sveikos, mielos draugės“.

– Aš Gerda, ieškau savo šeimos, – prisistatė.

– Ir kas gi nutiko?

Nusikamavusi Gerda prieš imdama pasakoti sunkiai iškvėpė. Ji kalbėjo ilgai ir jausmingai – apie mamą, tėtį ir brolį Larsą. Tada papasakojo, kaip pasimetė ir liko viena.

Banginukė matė, kad viena iš orkų susimąstė. Ar tik ji kadaise nėra girdėjusi šio pasakojimo? Tikrai girdėjo – iš seno išmintingo narvalo, kurį sutiko prie tolimojo Nunavuto. Jei Gerda nori atsakymų į savo klausimus, teplaukia tolyn į Šiaurės vandenis – taip orka jai ir pasakė.

Orką taip sužavėjo Gerdos narsa, kad nusprendė jai į kelią duoti dar vieną gerą patarimą: – Kad ir kur plauktum, kad ir ką sutiktum ar patirtum, visada būk ištikima sau. Širdis ves tave ten, kur reikia. Širdis – tai gyvenimo kompasas. Jei jos klausysi, Gerda, tikrai rasi, ko ieškai.

PENK TAS SK Y R IUS

aikas tekėjo kaip vandenyno srovės, ir Gerda tapo žavia jauna dama. Nors buvo daili, jos žvilgsnį temdė liūdesys.

Keliaudama ji sutiko daug nematytų būtybių. Klausydama širdies, kiekvienai skyrė dėmesio, mat ją nuo pat mažumės kerėjo vandenyno gyventojų įvairovė. „ Kaip džiaugiuosi, kad gyvenu vandenyne! – vieną rytą tarė sau Gerda, gėrėdamasi pirmaisiais saulės spinduliais vandens paviršiuje. – Kaip apmaudu, kad ne visi šiame pasaulyje gali mėgautis jo grožiu!“ Netrukus jos dėmesį patraukė plyšys tarp povandeninių uolų. Tai buvo keisto padaro valdos. Tas padaras su didele galva ir aštuoniais čiuptuvais buvo aštuonkojis.

Gerda tykiai tykiai ir atsargiai priplaukė artyn. Aštuonkojis atrodė suirzęs. Priešais jį kėpsojo įvairiausių daiktų krūva, po kurią jis nepaliaujamai knisosi. Tai ką ištraukdavo, tai padėdavo atgal. Pačiupdavo ir vėl nutrenkdavo – ir taip vis iš naujo.

Galiausiai Gerda įsidrąsino pašnekinti aštuonkojį.

– Yyy-yy-yy, – pasisveikino ji draugiškai.

Aštuonkojis pavartė akis ir kažką neaiškiai suniurnėjo.

– Kaip laikotės? – pasidomėjo Gerda.

Aštuonkojis užsirūstino.

– Ko kimbi? – sušnypštė. – Ar nematai, kaip vargstu?

Turiu tiek turtų ir tik aštuonis čiuptuvus. Palik mane ramybėje!

Gerda apsisuko ir nuplaukė šalin. Jei jūroje nebūtų šitiek šiukšlių, mąstė ji, aštuonkojui nereikėtų jų rūšiuoti ir jiedu tikrai būtų susidraugavę.

ŠEŠTAS SK Y R IUS

askutiniai saulės spinduliai atsispindėjo horizonte, švelnia raudona šviesa užliedami seną švyturį, aplink kurį klykaudami suko ratus kirai. Kai kurie jau buvo spėję susikrauti lizdus.

Gerda atplaukė pas juos ir valandų valandas klausėsi naujienų, parskraidintų iš vandenyno ir sausumos.

Kirai mėgo nešioti paskalas, tad nebuvo labai gerbiami padarai, tačiau Gerda, jų klausydama, kuriam laikui pamiršo savo sielvartą.

SEP T IN TAS SK Y R IUS

andenynas toks didelis, kad vieną jo kraštą kaitina tropiniai karščiai, o kitą stingdo neįtikimai speiguotos poliarinės žiemos. „Brrr-rrr! Kaip čia šalta!“ – pamanė Gerda. Tie tolimi vandenyno pakraščiai jai visad rodėsi didingi ir atšiaurūs. Beribiai toliai, gelmės ir spengianti tyla jiems teikė paslapties ir nežemiško grožio.

Gerda nuliūdo. Galvoje suskambėjo motinos daina.

Viltis teplukdo, vaike, jūrom mėlynom, Tikėk, dangus parves tave namo.

Pūkšt! – išgirdo Gerda už nugaros. Pūkšt! – pūkštelėjo darkart. Ji apsisuko pasmalsauti, kas čia dedasi.

Ir pamatė tris žaidžiančius pingvinukus. Jie šokinėjo į vandenį, nardė, paskui kabindamiesi nageliais vėl keberiojosi ant ledo lyties. Susidomėjusi Gerda išniro tiesiai už jų.

– Tu milžinė! – nusistebėjo vidurinysis pingvinukas.

– Tikrai, baisiai didelė! – pritarė stovintis iš kairės.

– Chi chi chi! – sukikeno trečiasis.

– Tu tokia didžiulė, kad net negalėsi su mumis žaisti! – sutūtavo trijulė. Ir pliumptelėjo atgal į vandenį. Gerda jie nebesidomėjo.

Tačiau mūsų brangi draugė banginukė nenuleido pelekų. Ji vikriai šoktelėjo ant ledo lyties ir vėl nuslydo jūron – kaip matė darant pingvinus. Šiems net akys ant kaktos išsprogo. Bet jie kaipmat pritariamai sulinksėjo – juk iš pirmo sykio daug kas gali pasirodyti neįveikiama.

Svarbiausia nugalėti savo baimes, o tada jau viskas bus įmanoma.

AŠT UN TAS SK Y R IUS

anginukė Gerda skrodė gaivius ledinius vandenis dieną ir naktį. Nors pati to ir nejuto, nauji potyriai ir pažintys jai teikė tvirtybės ir išminties.

Ji iškilo paviršiun giliai įkvėpti. Virš galvos skaisčiai žibėjo žvaigždynas. „Didžioji Lokė“*, – sušnabždėjo gėrėdamasi.

– Ir dar vienas lokys! – pridūrė pamačiusi baltąjį lokį. Jis tupėjo ant ledo lyties ir šypsojosi.

– Sveika, banginuke! – šūktelėjo lokys. – Ką čia veiki? – paklausė, mat svečių nesitikėjo.

Jie ilgai ir maloniai šnekučiavosi. Kartu grožėjosi dangumi. Tai buvo bičiulių susitikimas, dviejų artimų sielų pokalbis.

Sulaikiusi kvapą Gerda klausėsi paslaptingo pasakojimo apie Senąją Lokių Močią, amžiams bėgant įžengusią į dangų. Jos žvaigždynas iki šiol primena mums seniai praėjusius laikus ir iš kartos į kartą perduodamas legendas apie puikiuosius Šiaurės lokius.

Paskui patekėjo saulė ir atėjo metas atsisveikinti.

Vargu ar jiems dar kada pavyks susitikti. Tačiau abu suprato, kad amžinai liks draugais.

* Lietuviai šį žvaigždyną vadina Didžiaisiais Grįžulo Ratais (vert. past.).

DE V IN TA S SK Y R IUS

erda jautė – pagaliau artėja prie tikslo. Švelnūs blyksniai patraukė žvilgsnį ir susidomėjusi banginukė nuplaukė jų link. Jaukiai mirgančios švieselės sklido iš povandeninės ledo olos. Sužavėta Gerda atsargiai nėrė vidun. Gyvenime neregėjo tokių grožybių. Ledo sienose atsispindint šviesai, ryškėjo spalvingi paveikslai. Jie atrodė kaip olų piešiniai.

– Kaip gražu! – tyliai tarė Gerda nuščiuvusi stebėdama stebuklingą gamtos spektaklį.

– Sveika atvykus, vaikeli, – pasigirdo balsas iš tamsaus olos kampo. Galiausiai pasirodė ir senas pilkšvai rusvas narvalas. Nuo jo dvelkė išmintimi ir ramybe. Gerda tuoj pat pajuto jam didžiulę pagarbą.

– Kas gi atginė tave į šią apleistą vietą? – paklausė susidomėjęs.

Apstulbusi Gerda nė nekrustelėjo. Pamiršusi mandagumą, atsakė nė nepasisveikinusi: – Aš pasiklydau.

– Pasitaiko, vaikeli. Visi mes kartais pasiklystam.

– Bet aš kaip reikiant pasiklydau, – patikino Gerda. Ir ėmė pasakoti narvalui savo istoriją.

Narvalas užsimerkė ir tylėdamas atidžiai klausėsi, net atrodė, kad užmigo. Galiausiai olą apgaubė tyla: banginukė baigė savo pasakojimą. Ji jautėsi saugi.

Netrukus narvalas prabilo švelniu balsu: – Per visą gyvenimą girdėjau daug istorijų, regėjau skirtingų likimų. Pasitaikė ir panašių į tavo, Gerda. Tavo kelionė buvo ne iš lengvųjų. Bet juk todėl ir užaugai tokia stipri banginė. – Kiek patylėjęs tęsė: – Viena istorija išties priminė tavąją... tai pasakojimas apie Raudonąją jūrą.

– Papasakokit! – nerimo Gerda.

– Prieš daug metų mėlynasis banginis – kaip ir tu – papasakojo man, kaip neteko tėvų ir sesers.

– Larsas! – šūktelėjo Gerda viltingai ir priplaukė arčiau narvalo. – Labai prašau, papasakokit apie jį.

– Hmmm, – atsiduso narvalas, – tai buvo taip seniai... – ir vėl nutilo.

– Maldauju, prisiminkit, – spyrėsi Gerda, – prašau prašau prašau! – ji niekaip negalėjo nurimti, mat jautė tuoj išgirsianti tai, ką taip seniai troško išgirsti.

– Nepamenu jo vardo, bet žinau, kad ieškojo naujų namų.

Jis išplaukė į rytus, į Didingąją banginių įlanką, palei atšiaurių fjordų ir srovių pilną pakrantę. Jis ieškojo vietos, kur visų rūšių banginiai šimtmečius taikiai ir saugiai gyveno. Žinau ją – kadaise ilgai ten svečiavausi.

Vadinasi, Larsas gyvas ir sveikas? Ar tai tiesa? Gerdai buvo sunku patikėti. Ji šimtą kartų padėkojo narvalui ir kuo greičiausiai išnėrė iš olos. Dabar iš tiesų žinojo, kur link turi keliauti. Į rytus, į Didingąją banginių įlanką.

DEŠIM TA S SK Y R IUS

augybę dienų ir naktų Gerda plaukė be atilsio, genama troškimo išvysti savo šeimą.

Mintis, kad po ilgų klajonių vėl sutiks mylimą brolį Larsą, teikė jai stiprybės. Galiausiai ji pasiekė įspūdingo fjordo dugną. Gerdos širdis – jos kompasas – šnibždėjo, kad pagaliau ji rado narvalo nupasakotą vietą. Štai čia galbūt pavyks aptikti tai, ko taip ilgai ieškojo. „Iš tiesų didinga!“ – šūktelėjo Gerda, prisimindama, ką narvalas kalbėjo apie šią nuostabią vietą.

Su begaliniu jauduliu ji stebėjo įvairiausius įlankos gyventojus. Čia būriavosi delfinai, orkos, narvalai ir keturi suaugę kašalotai. Visi banginiai ramiai plaukiojo ir netrukdomi ilsėjosi.

V IEN UOL IK TA S SK Y R IUS

anginių įlanka didinga! Pagaliau pasiekiau ją. Bet kurgi Larsas?“ – brolio, didžiulio „ mėlynojo banginio, niekur nesimatė. Virš fjordo pamažu užslinko naktis.

Gerda liūdnomis akimis žvelgė į žvaigždėtą dangų, kur žėrėjo Didžioji Lokė. Ir tylut tylutėliai užtraukė senąją baladę:

Nors laikas skiria mus, bet amžinybei tinka, Tad susitiksim mes dar įlankoj didingoj...

Galiausiai iĹĄvargusi uĹžmigo.

DV Y L IK TAS SK Y R IUS

ai Gerda nubudo, danguje dar tviskėjo mėnulis.

Lyg didžiulis dangaus žibintas jis apšvietė stačius fjordo krantus ir medžius, kurių šešėliai krito virš ramaus vandens. Gerda darkart žvilgtelėjo į žvaigždes. „Yyyyy-tūūūūū...“ – iš toli, kur fjordas smigo į jūrą, ataidėjo neaiškus šūksnis, tylus kaip vandenyno paviršiuje šokančio vėjo šiurenimas. Gerda įsiklausė. Šūksnis pasikartojo ir šįkart skambėjo aiškiau. „Geeeeerda!“ Balsas vis artėjo.

– Larsai, – apstulbusi sušnabždėjo Gerda. Ji netikėjo savo akimis.

– Dievulėliau, tai tu! Kokia didžiulė banginė užaugai!

Kaip aš tavęs ilgėjausi! – Larsas netvėrė džiaugsmu. Ir jie susilietė pelekais – mat taip banginiai apsikabina. Šioje gražioje bekraštėje jūroje, dailioje šiaurės įlankoje, šalia žalių kalvelių ir šniokščiančių krioklių, mėlynasis banginis Larsas ir jo sesuo Gerda gyvena iki šiol. Reikėjo ilgai ir toli keliauti, tačiau Gerda pagaliau surado, ko ieškojo, – saugią ir kupiną meilės vietą.

Namus.

Banginukė Gerda plaukioja po jūras ir laimingai gyvena su tėvais ir broliu Larsu, kol vieną dieną įvyksta nelaimė ir ji pasimeta nuo šeimos. Taip prasideda ilga ir jaudinanti banginukės kelionė po vandenynų pasaulį. Jautri ir itin jaukiai iliustruota dailininko Adriano Macho ir autoriaus Peterio Kaveckio knygelė ne tik džiugins akį ir širdį, bet ir padės mažiesiems skaitytojams pamilti įdomius ir puikius jūrų gyventojus.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Emilija Visockaitė Maketavo Lina Lukšaitė Tiražas 2000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119, Vilnius www.niekorimto.lt Spausdinta Ukrainoje

Nuoširdi istorija apie ryžtą ir atsidavimą, mokanti nugalėti baimę ir atrasti grožį net tamsiausiose vandenyno gelmėse. Pasimetusi nuo šeimos banginukė Gerda leidžiasi į nuotykių kupiną kelionę. Pakeliui ji sutinka įspūdingų vandenyno gyventojų ir atranda stiprybės visuomet išlikti savimi.