Elze ir senojo dp

1

2

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-441-410-7

© Tekstas, Ignė Zarambaitė, 2017 © Iliustracijos, Jonas Liugaila, 2017 © Leidykla, „Nieko rimto“, 2017

Ignė Zarambaitė

Elzė ir senojo dvaro paslaptis

Iliustravo

Jonas Liugaila

Vilnius 2017

Skiriu S. K. – savo sielos draugui.

„Daug stebuklų yra pasaulyje, tik ne visiems jie prieinami; vieniems dėl to, kad jų negirdi ir nemato, kitiems dėl to, kad jų nesupranta.“ M. K. Čiurlionis

1

Keistuolė Elzė

Ponas Vladas dažnai kartoja, kad Elzė – keisčiausias vaikas pasaulyje. Jis stebisi, kaip ji gali kone valandą spoksoti į sienų apmušalų ornamentus ar kyboti ant šakos žemyn galva. Visi normalūs žmonės šnekučiuojasi ir geria arbatą sėdėdami ant kėdžių, o ši mergaitė įsitaiso tiesiog ant grindų ar – dar baisiau – po stalu, jei tik patelpa. O kartais užsidaro savo erdvioje spintoje. Ten visada yra vietos – Elzė turi nedaug drabužių.

Ne todėl, kad negali įsigyti, o todėl, kad paprastai užtenka tiek, kiek yra. Taigi ir to ponas Vladas negali suprasti: kaip dvylikametei gali būti įdomu lindėti spintoje ir kaip mergaitė gali nenorėti naujų drabužių. Štai ponios Emilijos, Elzės mamos, spinta grūste prigrūsta, bet jai nuolat reikia naujų – svarbiems susitikimams, vakarėliams ir kitoms progoms.

11

Ji – aktorė, nuostabiai graži moteris, mėgstanti dailius, prašmatnius apdarus, o ponas Vladas – naujasis Elzės tėtis.

Bet mamos nestebino nei Elzės elgesys, nei uždaras, šiek tiek neįprastas būdas. Ji nuo pat mažumės buvo smalsus, tačiau ne itin kalbus vaikas. Net vos gimusi nepradėjo verkti. Buvo audringas rudens vakaras: smarkiai pliaupė lietus, grėsmingai drebėjo ligoninės langai, pakampėse švilpavo vėjas. O mažytis, ką tik gimęs kūdikis tik vos girdimai kvyktelėjo ir išplėtęs akis pažvelgė tokiu romiu, išmintingu žvilgsniu, kad, rodės, apie šį pasaulį išmano daugiau nei kuris kitas palatoje.

Elzė gimė neišvaizdi, o ir paaugusi netapo panaši į mamą.

Kartais, kai prieš miegą jos viena kitai šukuodavo plaukus, Elzė žvelgdavo tai į mamą, tai į save veidrodyje slapta svajodama turėti tokius vešlius šviesius plaukus, skaisčią odą, dailią nosytę ir spindinčią šypseną. − Tu panaši į tėtį, – sakydavo mama, o Elzė galvodavo, negi ir jis turėjo tokią plačią nosį, prakaulų blyškų veidą ir rusvus pakulinius plaukus. Tiesą sakant, jai tai nė nebūtų rūpėję, bet mergaitės mokykloje ėmė garsiai ar pašnibždomis iš jos šaipytis.

Elzė buvo stropi mokinė, tik labai išsiblaškiusi. Jai patiko mokytis naujų dalykų, bet paklausta dažnai tik nesmagiai miktelėdavo, nė nenutuokdama, apie ką kalbama. Galėdavo 12

valandų valandas skaityti viena, bet klasėje sunkiai išlaikydavo dėmesį ilgesnį laiką. Per istorijos pamokas ji mintimis leisdavosi į pavojingus žygius kartu su kunigaikščio kariauna, per matematiką, tapusi daržovių pardavėja senoje turgavietėje, skaičiuodavo pomidorus ir modavo praeiviams prieiti, per geografiją virsdavo keliautoja, lipančia į niekieno nepažintą krantą, – tol, kol mokytojos balsas ją vėl sugrąžindavo į nutrintą mokyklos suolą, o vaikai imdavo iš jos kikenti.

Jau daugiau kaip dveji metai ponas Vladas gyvena su Elze ir jos mama. Jis – architektas, daugiausia dirbantis su užsienio užsakovais, – taip mama paaiškino jai ir kelioms savo draugėms. Visame bute mėtėsi brėžiniai, dažnai skambėjo telefonas, bet jos abi ilgainiui priprato. Kartais jis išvykdavo darbo reikalais į svečius miestus, šalis ar net į kitus žemynus ir parveždavo joms suvenyrų. Pernai mama ištekėjo už Vlado, ir jis tapo naujuoju Elzės tėčiu. Tikrojo tėčio ji neprisimena, nors kadaise ir yra mačiusi.

Su ponu Vladu ji buvo ne itin artima, bet nesiskundė, nes mama jautėsi laiminga. O ir per tuos porą metų smarkiau apšaukta buvo tik tris sykius – kai jis susikaupęs dirbo, o Elzė nejučia sukėlė šurmulį.

13

Kai versdamasi kūliais sudaužė šviestuvą, paskui kai miauksėdama balkone erzino kaimynų šunį. Tas buvo piktas kaip velniūkštis ir kartą dantimis kibo jai į blauzdą. Koją skaudėjo ilgai, atminimui liko randas, ir ji norėjo tam pasiutusiam šunėkui atsilyginti bent šitaip.

Na, o trečias kartas buvo visai neseniai – kai Elzė staiga sumanė susprogdinti balionus, užsilikusius po mamos gimtadienio. − Po galais, elgiesi kaip mažas vaikas! Esi didelė, eik ir užsiimk kuo nors rimtesniu! Ir netrukdyk man dirbti! – barėsi tąkart Vladas.

Bet Elzė neširdo ant jo. Kai susikaupusi ką nors skaitydavo ar piešdavo, ji taip pat nepakęsdavo triukšmo.

Ponas Vladas vis kartodavo, kad mamos manieros ir laikysena tarsi grafaitės. O mama juokais atkirsdavo, kad grafaitė turi gyventi dvare, o ne bute. Ir vieną dieną grįžęs namo Vladas pranešė nupirkęs dvarą, į kurį jie visi persikraustys.

2

Pirmoji diena dvare

Į dvarą atvyko dulksnotą pavasario rytmetį. Elzė kelionėje snaudė ir pabudo tik automobiliui įsukus į alėją. Ji pasitrynė mieguistas akis ir pažvelgė pro langą. Negalėjo suprasti, kam reikėjo keltis taip anksti. Medžiai, išsirikiavę dviem eilėmis, tingiai linguodami šakomis su jais pasisveikino. Matyt, ir jie nelabai džiaugėsi pažadinti žvyro traškesio. Elzė atsakydama linktelėjo jiems galva.

Mama jau buvo kelissyk čia atvažiavusi, o Elzė naujuosius namus išvydo pirmą kartą. Ji išsikabarojo iš automobilio 15

tempdama lagaminą su svarbiausiais savo daiktais. Ten buvo keletas knygų ir senų atvirukų, piešinių sąsiuvinis, akmenukų ir kriauklių kolekcija bei smarkiai apspuręs, bet karštai mylimas meškinas Teodoras. Teodorą pasiuvo mama, kai Elzė buvo maža. Tada ji turėjo daugiau laiko.

Pastatas buvo senas, išblukęs ir gana niaurus. Tik įėjimas buvo prašmatnus, su didelėmis šviesiomis durimis ir aukštomis kolonomis iš abiejų pusių. Prie paradinių durų vedė laiptai, įrėminti plačių atramų. Langai pirmame aukšte, pusrūsyje ir pastogėje buvo išsidėstę vienodu atstumu. Palei langus stiebėsi vijoklių raizgalynė; jie tarsi gviešėsi įsmukti į vidų ir galutinai pasiglemžti iki šiol visų užmirštą dvarą. − Šituos vijoklius vėliau išrausim, – tarė Vladas, lyg būtų išgirdęs Elzės mintis.

Kiek tolėliau, tarp medžių kamienų, stūksojo dar trys statiniai: rūsys, sukrypusi daržinė ir apgriuvęs kumetynas. − Na kaip? – paklausė mama, o Elzė trūktelėjo pečiais. – Liaukis. Čiagi puiku! Man pirmąsyk irgi pasirodė niūroka, bet mes kaipmat viską atgaivinsim. Eik į vidų, ten jau aptvarkyta. Vladas tau įrengė kambarėlį mansardoje. Vaizdas pro langą tiesiai į sodą! Ak, šis pastatas tikras klasicizmo paminklas! – užbaigė ji ir padariusi porą džiaugsmo sukinių įėjo vidun.

17

Turinys 1. Keistuolė Elzė

9

2. Pirmoji diena dvare

13

3. Atradimai

19

4. Ekonomė ir kiti nemalonumai

25

5. Paslaptingas tunelis

33

6. Rakto istorija

42

7. Belaukiant atostogų

55

8. Neramūs laikai

63

9. Kelionė į girios glūdumą

71

10. Žynio buveinėje

80

11. Grįžtant 87 12. Žynys keliauja į ateitį

99

13. Nuotrauka 110 14. Pas mokyklos direktorę

115

15. Eternitų apsireiškimas

121

16. Jundilė

132

17. Paskutinė diena mokykloje

138

18. Ir vėl paveikslas

144

19. Lemtinga diena

147

20. Andajus 156 21. Grįžimas namo

161

22. Kas nutiko paskui

165

23. Pagalbininkas

170

„Elzė ir senojo dvaro paslaptis“ – jaunos autorės Ignės Zarambaitės knyga apie smalsią, kūrybingą, bet gana vienišą mergaitę Elzę, kuri gali valandų valandas spoksoti į sienų apmušalus ar tūnoti užsidariusi spintoje.

Tačiau Elzės gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis šeimai persikrausčius į seną ir kupiną paslapčių dvarą. Jau pirmą vakarą Elzė sutinka svečią – juodą katiną, kuris parodo jai paslaptingą tunelį, o rastas raktas tas duris atrakina. Tunelis nuveda Elzę į praeitą amžių, kuriame užsimezgusi sielų draugystė nugali mirtį, o šiek tiek magijos, nuotykių ir atgaivintos lietuvių mitologinės būtybės suteikia istorijai nepakartojamo žavesio.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Goda Baranauskaitė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 1500 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

21

Koks yra pats netikėčiausias dalykas pasaulyje, galintis nutikti keistuolei mergaitei paslaptingame sename dvare?

Tvarkydama apleistą sodą Elzė randa slaptais ženklais pažymėtą raktą nuo tunelio, nuvesiančio ją 150 metų atgal į praeitį.

Gniaužia kvapą? Bet tai tik pati pradžia.

Kitoniškame pasaulyje Elzė turės atrasti drąsos ir nugalėti sunkiausius iššūkius. Ši istorija kupina stebuklų – nuo atgyjančio paveikslo iki amžinos sielų draugystės, nugalinčios visas kliūtis ir net... laiką!

ISBN 978-609-441-410-7