Drebantis riteris

KÄ™stutis KasparaviÄ?ius

D r e ba n t i s r iter is

KÄ™stutis KasparaviÄ?ius

D r e ba n t i s r iter is

Iliustracijos autoriaus

Vilnius 2014

uvo vėlyvas ruduo, ir nuo medžių virpėdami leidosi paskutiniai sužvarbę lapeliai.

Krisdami jie liūdnai sūpavo tai į vieną, tai į kitą pusę, lyg bandydami sušokti paskutinį valsą, kol galiausiai nuvargę tykiai tūpė į vandenį. Čia juos pasigaudavo upės srovė ir nunešdavo nežinia kur į apniukusią tolumą.

Pro langelį didžiųjų ančių namelyje, atitraukęs nėriniuotą užuolaidėlę, spoksojo ančiukas Antanas.

Jo išraiška nebuvo itin linksma. Suprantama, kur ten džiūgausi, kai už lango be perstojo purškia lietus, o dangų užtemdę pilki debesys.

Antanas liūdnai atsiduso. Net ir kitame upės krante stovinčio antytės Rudės namelio langų užuolaidos buvo aklinai užtrauktos.

Ančiamiestis buvo įsikūręs abipus vingiuotos upės krantų ir vasarą būdavo net labai triukšmingas. Čia nuolat girdėjai linksmą kvaksėjimą ir besiturškiančių vandenyje ančių klegesį.

Bepigu vasarą. Užsigeidęs šoki į upę ir plauki sau kur nori. Na, kad ir pas kaimynę antytę Rudę, jeigu tik ši teikiasi priimti į svečius.

Išlipęs į krantą tik pasipurtai ir jau sausas.

Gali net nuplaukti į netoliese prie tos pačios upės įsitaisiusį Žąsiamiestį. Tik, aišku, per dažnai ten rodytis neverta, nes tos žąsys ne visada būna draugiškai nusiteikusios.

Kitas dalykas, kai ateina ruduo. Iššokus iš vandens reiktų drėgną uodegėlę labai ilgai džiovinti prie židinio.

O šlepsėti purvinu ir slidžiu krantu, kai taip šalta, irgi menkas malonumas.

Ir štai vieną dieną iš dangaus pradėjo leistis lengvos baltos snaigės.

Iš pradžių viena, paskui kita, už jos dar kelios. O galiausiai jau visas dangus mirgėte mirgėjo nuo besileidžiančių baltutėlių snaigių.

– Vaje, – apsalęs iš laimės sušnibždėjo Antanas, – nejaugi žiema atėjo!

Nieko nelaukęs užsimetė savo šiltąjį švarkelį, kaklą apsivyniojo šaliku ir nušlepsėjo į kiemą.

Antanas užvertė galvą ir, matant tas krintančias iš dangaus snaiges, jam atrodė, kad ir pats skrenda. Vis aukštyn ir aukštyn...

Kai po kurio laiko atsitokėjo ir apsidairė, pastebėjo, kad kitame krante antytės Rudės namelyje suvirpėjo užuolaidėlės. Kituose nameliuose irgi.

Bet kadangi artėjo vakaras ir pradėjo temti, Antanas šmurkštelėjo pro duris namo.

Praėjo savaitė. Naktį smarkiai spūstelėjo šaltis, ir kitą rytą upė jau buvo apsitraukusi lygiu blizgančiu ledu.

Antanas, ryte žvilgtelėjęs pro langą, net sparniukus patrynė iš pasitenkinimo.

Dabar tai bus galima nusigauti, kur tik nori, greitai ir smagiai, o svarbiausia – likti sausam.

Ir ne bet kaip nusigauti, o nučiuožti. Mat visos antys namie turi pačiūžas. Vienos medines, o kitos – metalines.

Juk visiems aišku, kad antys – pačios geriausios čiuožėjos pasaulyje.

Nieko nelaukęs, Antanas priklaupė ant kelių ir išsitraukė iš palovio senutėles apdulkėjusias medines pačiūžas.

– O varge, – susirūpinęs sumurmėjo jis, bet, nupūtęs dulkes ir patikrinęs odinių dirželių tvirtumą, jau kur kas linksmiau pridūrė: – Bus geros, juk beveik kaip naujos!

Antanas mikliai apsirengė ir išlėkė pro duris. Minutėlę dar prisėdo ant laiptų pakopos, užsimovė pačiūžas ir prisisegė dirželius.

Tada atsargiai nulipo laiptukais ir nučiuožė nuokalne žemyn. Tiesiai ant užšalusio upės ledo.

– Kaip puiku! – džiūgavo Antanas, – regis, šiemet ant ledo išlėkiau pats pirmas.

Iš pradžių ančiuko kojelės dar šiek tiek drebėjo. Bet, apsukęs porą ratų ledu, jis pajuto, kad čiuožia vis tvirčiau ir tvirčiau.

Jis labai norėjo pasirodyti prieš kaimynę Rudę, todėl tyčia sukiojosi kuo arčiau jos namų. Tik kad ta Rudė paprastai nekreipdavo į jį jokio dėmesio. Be to, reikia pripažinti, kad Antanas tikrai nebuvo pats geriausias Ančiamiesčio čiuožėjas.

Tačiau dabar Antanas čiuožė taip įsijautęs, kad net negirdėjo, jog kituose namuose irgi kilo bruzdesys.

UDK 821.172-93 Ka533

Kasparavičius, Kęstutis Drebantis Riteris / Kasparavičius, Kęstutis. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 32 p.: iliustr.

Tiek mažųjų, tiek suaugusiųjų skaitytojų mylimas dailininkas ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius, sukūręs daugiau nei penkiasdešimt knygelių vaikams, yra vienas žinomiausių šiuolaikinių lietuvių autorių. Jo veikėjai žavi ne tik Lietuvos, bet ir daugiau nei dvidešimties kitų valstybių vaikus. Dar viena paties dailininko parašyta ir iliustruota jauki bei pamokanti istorija – apie ančiuką Antaną ir jo riterišką poelgį vieną gražią žiemą mažame Ančiamiesčio miestelyje.

Knygos leidimą remia Lietuvos kultūros taryba Kitos leidyklos „Nieko rimto“ išleistos Kęstučio Kasparavičiaus knygos: Apie gyvūnus. Trumpos istorijos Apie daiktus. Trumpos istorijos Povandeninė istorija Sapnų katytė Mažoji žiema Baltasis Dramblys. Tolimų kraštų istorijos Kiškis Morkus Didysis Sodininkas Florencijus Dingęs paveikslas Braškių diena Trumpos istorijos Kvailos istorijos

ISBN 978-609-441-261-5 © Tekstas ir iliustracijos, Kęstutis Kasparavičius, 2014 © Leidykla „Nieko rimto“, 2014 Redaktorė Diana Bučiūtė Korektorė Danutė Ulčinskaitė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 3000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Ančiukas Antanas pro langą ilgesingai spokso į užtrauktas gražiosios antytės Rudės užuolaidas. Nelengva sužavėti mylimos damos širdį, ypač kai nesi ypatingas gražuolis.

Bet štai iš dangaus pradeda leistis baltos snaigės, ateina žiema ir Ančiamiesčio upė pasidengia blizgančiu ledu.

Ei, antytės ir ančiukai, čiupkite pačiūžas ir skubėkit į čiuožyklą! Skubėk ir tu, Antanai, gal tau pasiseks patraukti gražiosios antytės dėmesį. Kas, kad nemoki it vėjas skrieti ledu ir neturi žvilgančių plunksnų, juk svarbiausia ne grožis, o gera ir kilni širdis.

ISBN 978-609-441-261-5

9 786094 412615

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai