Benas Būgnelis ir Makaronplaukė

Sinikka Nopola ir Tiina Nopola

Benas B큰gnel is ir

.

e k u a l p n o Makar

Il iustravo Aino Havuka inen ir Sami Toivonen

Sinikka Nopola Tiina Nopola

ir

Benas Būgnel is

.

e k u a l p n o Makar

Iliustravo Aino Havukainen ir Sami Toivonen Iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė

Vilnius 2016

UDK 821.511.111-93 No-52

Versta iš: Sinikka Nopola, Tiina Nopola RISTO RÄPPÄÄJÄ JA NUUDELIPÄÄ Tammi, Helsinki, 2000

Knygos vertimą remia FILI – Finnish Literature Exchange

ISBN 978-609-441-334-6

© Tekstas, Sinikka Nopola, Tiina Nopola, 2000 © Iliustracijos, Aino Havukainen, Sami Toivonen, 2000 Pirmą kartą išleido Tammi Publishers, Suomija.

Lietuvių kalba išleista susitarus su Tammi Publishers ir Elina Ahlback Literary Agency, Helsinkis, Suomija. © Vertimas į lietuvių kalbą, Viltarė Urbaitė, 2015 © Leidykla „Nieko rimto“, 2016

Auksaburnis Benas pro langą pastebėjo šviesią ilgaplaukę mergaitę, nešančią į konteinerį šiukšlių maišelį.

– Ar į mūsų namą atsikraustė mergaitė? – paklausė jis tetos Barboros.

– Aha, mačiau, kaip į trečią aukštą, greta pono Liepinio, krovikai nešė dėžes su daiktais, – pasidalijo žiniomis Barbora.

– Tai mergaitei ant galvos makaronai.

– Galėtum su ja susidraugauti, – pasiūlė Barbora. – Beje, jau keletą dienų nemačiau pono Liepinio. Benai, gal galėtum jo pasidairyti?

– Kaip tik grįžta iš parduotuvės.

– Ar atrodo vienišas? – pasiteiravo Barbora.

– Atrodo. Eina visiškai vienas, – atsakė Benas.

Barbora puolė prie lango ir pro užuolaidą pažvelgė į poną Liepinį. Jos veide šmėkštelėjo užuojauta. „Vargšelis ponas Liepinis! Vienas velka tokį sunkų pirkinių krepšį.

Netrukus pareis namo ir išsitrauks iš jo vieną pakelį kavos, vieną nedidelį pakelį pieno, vieną vienužį apelsiną ir vieną šokoladinį batonėlį vakarui praskaidrinti. Kaip aš galėčiau pradžiuginti poną Liepinį? Gal parašyti jam laišką?“ 3

Barbora kaipmat pasiėmė laiškinio popieriaus ir atsisėdo virtuvėje prie stalo. „Kaip pradėti? Gal drąsiai eiti prie reikalo? Mielas pone Liepini... Ne, per daug įprasta.

Mano širdies drauge... Išsvajotasis... Tolimasis numylėtini...

Ne, negaliu taip rašyti, juk gyvena visai šalia.“ – Benai! – šūktelėjo Barbora. – Kaip man laiške kreiptis į poną Liepinį?

– Na, gali rašyti: „Labas, kaimyne iš trečio aukšto.“ – Betgi jis man yra daug daugiau nei kaimynas, – prikišo Barbora.

– Tuomet rašyk: „Labas, daug daugiau nei kaimyne.“ – Skamba geriau. Gal parašysiu taip: „Labas, kaimyne iš trečio aukšto, kuris esi man daug daugiau nei kaimynas.“ Labas, kaimyne iš trečio aukšto, kuris esi man daug daugiau nei kaimynas!

Mačiau, kaip tempei savo sunkų nešulį, ir širdį užliejo užuojauta. Žaviuosi tavo jėga ir jautrumu. Tavo protą išduodanti aukšta kakta ir putlios lūpos sudaro menišką visumą. Drįstu pasiūlyti susitikti.

Lauksiu atsakymo.

Tavo bendraamžis iš viršaus Barbora patenkinta peržvelgė savo parašytas eilutes.

4

O paskui paraudo. „Ne, vis dėlto toks laiškas pernelyg drąsus. Negaliu jo įmesti ponui Liepiniui į pašto dėžutę.“ Barbora sulankstė laišką ir įmetė į virtuvės kampe stovintį krepšį. „Turiu dar pasukti galvą, kaip prieiti prie pono Liepinio.

Nenoriu jo išgąsdinti.“ Kitą dieną Barbora iškepė mėlynių pyragą ir sumąstė, kad Benas galėtų nunešti gabalėlį naujiesiems kaimynams.

– Tai bus kaip pasveikinimo ženklas naujakuriams, – pasakė Barbora.

– Pyragas? – nusistebėjo Benas. – Aš nenoriu nešti.

Pati nešk.

– Juk jie turi tavo amžiaus mergaitę. Tau nereikia nieko sakyti, – įkalbinėjo Barbora.

Benas įdėjo pyragą į krepšį, kurio dugne gulėjo pamirštas Barboros laiškas. Atsargiai pravėrė duris ir kyštelėjo nosį į laiptinę. Laimė, nė gyvos dvasios. „Nenoriu, kad ta mergaitė matytų, kaip nešu pyragą.“ 5

Čia gyvena ponas Liepinis, taigi ne šitos durys. O štai čia lentelė su užrašu: Plaštakė. „Juokinga pavardė“, – nusistebėjo Benas ir tuoj pat išgirdo, kaip atsidaro laiptinės durys. Kažkas ateina! Benas paliko krepšį priešais duris ir nustraksėjo namo.

– Na kaip, nunešei pyragą? – paklausė Barbora.

– Nunešiau, – atsakė Benas.

– Ką pasakė?

– Nieko, jų nebuvo namie. Palikau prie durų.

Nelė Plaštakė parėjo namo su ledų kūgeliu rankoje. Ji spėjo akies krašteliu pamatyti Beną, skuodžiantį į savo aukštą. Nelė nustebusi pažvelgė į krepšį, bet pakėlė jį ir nusinešė namo.

Parsinešusi išvyniojo pyragą. „Mėlynių, – nusistebėjo Nelė. – Negi jį iškepė berniukas iš ketvirto aukšto?“ Mergaitė atsikando kąsnelį. „Skanu! Bet kas čia? Krepšio dugne guli laiškas. Gal man nuo to berniuko?“ Nelė išlankstė laišką ir perskaitė: „Labas, kaimyne iš trečio aukšto, kuris esi man daug daugiau nei kaimynas! Mačiau, kaip tempei savo sunkų nešulį, ir mano širdį užplūdo užuojauta. Žaviuosi tavo jėga ir jautrumu. Tavo protą išduodanti aukšta kakta ir putlios lūpos sudaro menišką visumą. Drįstu pasiūlyti susitikti. Lauksiu atsakymo.

Tavo bendraamžis iš viršaus“ 6

Nelė padėjo laišką ant stalo ir suglumusi prisėdo ant taburetės. „Kodėl tas berniukas parašė man laišką? Ir koks dailus jo braižas, kaip suaugusio žmogaus. Kada jis spėjo mane įsižiūrėti?“ Nelė nuėjo į prieškambarį ir pažvelgė į savo atvaizdą veidrodyje. „Meniška visuma, – nusistebėjo ji. – Jis siūlo susitikti! Laukia atsakymo... Ar turėčiau atsakyti?

Bendraamžis iš viršaus... Na, jis atrodo už mane jaunesnis. Bet gal tiesiog nedidukas. Nunešiu krepšį su atsakymu“, – nusprendė Nelė. „Ne, vis dėlto ne! Juk jo nepažįstu! – Nelė perskaitė laišką dar kartą. Skruostus išmušė raudonis. – Ką jis sau mano? Gal trenktas, kad rašinėja tokius laiškus?“

Suirzusi Nelė čiupo rašiklį ir parašė: Labas, mulki iš viršaus!

Mano galva, tu visai nesi meniška visuma. Tikiuosi, daugiau manęs netrukdysi. Atsirado mat auksaburnis.

Nelė susigrūdo likusį mėlynių pyragą į burną, paėmė krepšį ir užlipo į viršų.

Tačiau kurios durys to berniuko? Nelė dvejojo. Ar jo pavardė Kuodys, ar Būgnelis? Šiaip jau tam apuokui labiau tinka Kuodžio pavardė, nusprendė Nelė ir paspaudė durų skambutį.

Niekas neatidarė, tad Nelė paskambino dar kartą. Nieko nėra namie, tuomet reikia pamėginti Būgnelį.

Benas atidarė duris ir nustebęs įsistebeilijo į Nelę. Mergaitė nužvelgė Beną nuo galvos iki kojų. Dryžuoti laisvi šortai, išaugti marškinėliai su užrašu Mumis.

Nelė neištvėrusi pašaipiai nusišiepė.

– Tu palikai, – pasakė ji ir atidavė krepšį. – Ir dar čia tau!

Nelė padavė savo laišką ir nustraksėjo laiptais žemyn.

– Ką? – spėjo tarstelėti Benas, išlankstė laišką ir perskaitė: Labas, mulki iš viršaus!

Mano galva, tu visai nesi meniška visuma. Tikiuosi, daugiau manęs netrukdysi. Atsirado mat auksaburnis.

– Ką? – pakartojo Benas, perskaitęs laišką. „Pavadino mane mulkiu! Gal jai nepatinka mėlynių pyragas? Bet kodėl auksaburnis?“ Benas atsistojo prieš veidrodį ir ėmė apžiūrinėti burną. Staiga atkreipė dėmesį į išaugtinius Mumių marškinėlius. „Visai susimoviau“, – pamanė jis ir skubiai nusitraukė marškinėlius. Tada suglamžė Nelės laišką ir sviedė į šiukšliadėžę.

Benas grįžo prie veidrodžio. „Kada ji spėjo mane apžiūrėti? Argi aš atrodau kaip mulkis? Ar mano ausys per daug atlėpusios? O gal pernelyg styro plaukai?“ Benas pasisuko šonu. „O kaip pilvas? Ji parašė: „Mano galva, tu visai nesi meniška visuma.“ Ką ji čia pliauškia? Aš juk turiu teisę atrodyti taip, kaip pats noriu. Ir ta Makaronplaukė iš apačios man nenurodinės!“ Barbora visur ieškojo laiško, kurį buvo parašiusi ponui Liepiniui. Nėra nei ant stalo, nei stalčiuje... „Ak, tiesa, aš gi įmečiau jį į krepšį, – prisiminė ji. – Bet ir čia jo nėra!

Kurgi, po galais, aš jį nukišau?“ 9

Barbora, nešina krepšiu, nuėjo pas Beną.

– Čia buvo laiškas, – tarė ji. – Ar matei jį?

– Šitam krepšy nešiau pyragą, – niūriai atsakė Benas.

– Kokį pyragą? – šūktelėjo Barbora.

– Juk liepei nunešti pyrago naujiesiems kaimynams.

– Bet neliepiau nešti krepšyje! – riktelėjo Barbora. – Ar buvai jį palikęs kaimynams?

– Buvau, ta mergaitė grąžino be laiško.

Barbora suaimanavo.

– Na štai, laiškas pateko ne į tas rankas. Dabar jie manys, kad parašiau jiems!

– O ką tu parašei? – paklausė Benas.

– Negaliu pasakoti... Tai buvo meilės laiškas. Tu dar nesupranti tokių dalykų.

– Kas ten buvo parašyta?

Barbora susiėmė už širdies.

– Ak, Benai, labai jautrūs dalykai. Išduosiu tau, jei pažadi niekam nepasakoti. Pradėjau laišką taip: „Labas, kaimyne iš trečio aukšto, kuris esi man daug daugiau nei kaimynas!“ Paskui užsiminiau, kad širdį užplūdo užuojauta pamačius jį tempiantį savo sunkią naštą. Dar turbūt parašiau, kad žaviuosi jo jėga ir jautrumu. Ir kad aukšta kakta išduoda protą, o su putliomis lūpomis sudaro menišką visumą. Pabaigoje pasiūliau susitikti. Pasirašiau kaip bendraamžis iš viršaus.

10

Benas tiesiog suakmenėjo.

– Benai, kodėl tu staiga išbalai? Ar tas laiškas tave taip smarkiai paveikė?

– Tai... tai... ji perskaitė! – suaimanavo Benas.

– Kas jį perskaitė? Ponas Liepinis?

– Ne, ne jis, o ji!

– Kas? – Nagi ta mergaitė!

Benas nubėgęs ištraukė iš šiukšliadėžės laišką ir padavė Barborai.

– Kas čia per gniutulas? – paklausė Barbora ir išlankstė popieriaus lapą.

– Tai ta mergaitė padavė. Jis skirtas man!

Barbora pradėjo skaityti: – Labas, mulki iš vir...

– Tik nereikia garsiai! – riktelėjo Benas ir užsidengė ausis.

Barbora perskaitė laišką tylomis ir su palengvėjimu atsidususi padėjo jį ant stalo.

– Atsirado mat auksaburnis... Bjauriai pasakyta, – apibendrino Barbora. – Bet, kita vertus, dabar niekas manęs neįtarinės dėl to pirmojo laiško.

Benas pažvelgė į Barborą su priekaištu.

– Bet ji mano, kad tai parašiau aš! Eik ir pasakyk jai, kad parašei tą laišką ponui Liepiniui.

11

– Negaliu! Kaimynai juoksis! – šūktelėjo Barbora.

– Tai nori, kad aš apsijuokčiau? – pyktelėjo Benas.

– Ne, žinoma, ne! Mes ką nors sugalvosim.

Benui akyse ėmė kauptis ašaros.

– Niekada nebegalėsiu išeiti į kiemą.

– Mes tave perrengsim, – pasiūlė teta Barbora.

– Ir kuo gi mane perrengsi? – tyliai paklausė Benas.

– Gali nuspręsti pats, visiškai laisvai, – paragino Barbora. – Gali būti Tarzanas, šerifas, garvežio mašinistas, liūtų dresuotojas, Betmenas arba policininkas.

– Hmm, – tarė Benas. – Šitoje laiptinėje?

– Kad ir laiptinėje, – atsakė Barbora. – Svarbiausia, kad nebūtum pačiu savimi. Duokš man šukas.

Barbora perskyrė plaukus per vidurį, paskui sušukavo ant kaktos.

– Šitaip gerai, – pasakė Benas. – Bet mergaitė vis tiek gali mane atpažinti.

– Sugalvojau, – sukrykštė Barbora ir nubėgusi atsinešė krūvą senų saulės akinių.

Benas išbandė įvairiausių formų akinius: kreivus, apvalius ir kvadratinius. Galiausiai išsirinko tokius, kurie dengia didžiąją veido dalį.

– Šitie, – linktelėjo jis.

– O kaip su drabužiais? – susimąstė Barbora, žvelgdama į nudribusias Beno kelnes ir nuogą krūtinę.

12

– Odinis švarkas ir auliniai batai, – nusprendė ji. – Mes neturime, bet gal ponas Liepinis turės?

Hektoras iš A laiptinės Po kelių sekundžių Barbora stovėjo priešais pono Liepinio duris.

– Kas nutiko? – pasiteiravo ponas Liepinis, išvydęs droviai besišypsančią iškaitusią Barborą.

– Leonardai, nėra laiko aiškinti, – išlemeno toji. – Tai Beno ateities klausimas.

– Kuo galėčiau padėti?

– Gal turi odinį švarką ir aulinius batus?

– Kam tau jų prireikė?

– Benas turi neatpažįstamai užsimaskuoti, nes yra persekiojamas, – atsiduso Barbora.

– Ar čia kokia jaunuolių grupuotė? – pasiteiravo ponas Liepinis.

– Ne, mergaitė.

– Štai kaip, – tarstelėjo ponas Liepinis.

Barbora įsiveržė į butą, o ponas Liepinis nuėjo naršyti sandėliuko.

– Nagi, pažiūrėkim, ką čia turiu.

Ponas Liepinis grįžo su juodu nudrengtu odiniu puspalčiu rankoje.

– Štai tokį galėčiau pasiūlyti. Čia iš mano motociklininko periodo.

14

– Tinka! – susižavėjo Barbora. – O kaip dėl aulinių?

– Tuoj paieškosiu.

Ponas Liepinis dar kartą pasirausė sandėliuke ir rado juodos odos apdulkėjusius aulinius batus.

– Šitie bus didoki, bet į galus galima prikišti laikraščių.

Barbora patenkinta atsiduso.

– Ačiū! Vos tik Benas tai apsirengs, iškart atsiskleis jo... jėga ir jautrumas. Tavo dėka jis taps meniška visuma.

– Tikrai? – nustebo ponas Liepinis. – Žinai, Barbora, o tu sugebi taip patraukliai sudėlioti žodžius.

Barbora išraudo ir sumikčiojo: – T-tu t-tikrai taip manai? A-aš jau turiu eiti. G-gal aplankysi mus kada? Paruoščiau vakarienę. Gal galiu paklausti, koks tavo mėgstamiausias patiekalas?

– Bananų pyragas. Paskutinį kartą valgiau būdamas septyniolikos. Mano močiutė visad patiekdavo jį sekmadieniais kaip desertą.

15

– Ir daugiau niekada jo nevalgei? – susirūpino Barbora.

– Ne. Močiutė pasikeitė. Ji tapo modernia senute. Ėmė vaikščioti po kavines ir pati neberuošė maisto.

Barbora surimtėjusi žvelgė į poną Liepinį.

– Aš niekuomet netapsiu tokia senute, – pasakė ji.

Grįžusi namo Barbora paragino Beną greičiau apsivilkti odinį pono Liepinio puspaltį.

– Rankovės per ilgos, – pareiškė Benas.

Barbora atraitojo rankoves.

– Ar dabar gerai?

– Iš bėdos, – atsakė Benas.

Tada apsiavė aulinius batus.

– Nagi, pamėgink su jais pavaikštinėti, – paragino Barbora.

– Smukčioja.

Barbora prikišo į galus popieriaus.

– Dabar nebesmukčioja, bet atrodo per dideli, – pareiškė Benas.

– Nieko tokio,– nuramino Barbora. – Vyras dideliais batais kur kas įdomesnis.

Benas padramblinėjo su auliniais priešais veidrodį, susikišęs rankas į puspalčio kišenes.

16

– Dabar niekas nė neįtars, kad esi Benas Būgnelis, – susižavėjusi aikčiojo Barbora.

– O kuo jie mane palaikys?

– Nagi, sugalvokime tau naują vardą. Kaip skambėtų Paulius... Paulius Pilkūnas?

– Per daug įprastas.

– Na, tada reikia ko nors ypatingo... Hmm... Hektoras Pilkūnas?

– Nenoriu būti Pilkūnas.

– Tai būk Hektoras Lapėnas.

– Nenoriu būti joks ėnas.

– Tai kas nori būti?

– Norėčiau, kad skambėtų panašiai kaip Būgnelis, – pareikalavo Benas.

Barbora ėmė sukti galvą.

– Bubenti, būgnyti, dundėti, plekšėti, tapšnoti, baksnoti... – murmėjo ji. – O ką, jeigu Hektoras Bubelis?

– Per daug vaikiška, – tarė Benas.

– Vardas turi būti įdomus, – toliau svarstė Barbora. – Kaip tau skamba Hektoras Kardadantis? Arba Hektoras Baltažandis?

– Per ilgas, – suniurnėjo Benas.

– Tada ieškokim trumpo. Sėlius, Tupčius, Strazdas?

O gal Kuosa?

– Tegu bus Kuosa, – sumurmėjo Benas.

– Na štai, puiku. Dabar, jeigu kas nors klaustų, prisistatyk: „Aš esu Hektoras Kuosa iš A laiptinės.“ Kitą rytą Benas buvo perrengtas Hektoru Kuosa. Barbora sušukavo jam plaukus ant kaktos ir uždėjo saulės akinius. Benas užsitraukė aulinius ir pasistaipė priešais veidrodį su odiniu puspalčiu.

– O dabar eime į lauką patikrinti tavo naujos tapatybės, – paragino Barbora. – Aš eisiu kartu. Labai smalsu pamatyti, ar kas nors tave atpažins.

Barbora vaikštinėjo pirmyn atgal po kiemą. Hektoru persirengęs Benas nerimastingai žingsniavo šalia jos.

– Nagi, jau eikim, čia nieko nėra, – sušnabždėjo Benas.

Tada į kiemą išėjo ponas Liepinis.

– Sveika, Barbora. Labas, Benai, – pasisveikino jis.

18

– Ššš, – sušnypštė Barbora. – Čia ne Benas. Tai Hektoras Kuosa iš A laiptinės.

– Kuosa... Aaa, malonu susipažinti. Beje, ar pastebėjote, kad į mūsų namą atsikraustė Beno amžiaus mergaitė? – paklausė ponas Liepinis ir žvilgtelėjo į langus. – O štai ir ji!

Ponas Liepinis pamojo Nelei, o ši atsakė jam tuo pačiu. Benas prisispaudė prie sienos. „Regis, nepažino“, – su palengvėjimu atsiduso jis.

Vakare Barbora paprašė Beno išnešti į konteinerį senus laikraščius. Benas vėl apsivilko odinį puspaltį, užsitraukė aulinius batus ir užsidėjo saulės akinius. Plaukus susišukavo ant kaktos. „Kad tik nesutikčiau tos mergaitės iš apačios“, – mąstė viltingai.

Benas išėjo į kiemą. „Nieko nematyti, kelias laisvas“, – apsidžiaugė jis ir su popieriais glėbyje nudūmė prie konteinerio. Išmetęs šiukšles apsisuko ir priešais save išvydo mergaitę iš apačios. Benui vos širdis iš krūtinės neiššoko.

– Ee... labas, – pasisveikino jis.

Nelė Plaštakė nieko neatsakė. Rankoje ji laikė šiukšlių maišą.

Benas kaip įkaltas stypsojo vietoje. „Gal vis dėlto manęs nepažino?“ – Sveikas, auksaburni, gal gali dingt iš čia? – tarė Nelė ir stumtelėjo Beną į šoną.

Benas gurktelėjo. Nelė įmetė maišelį į konteinerį ir nužvelgė per didelius Beno batus, o paskui pažiūrėjo į veidą.

– Kodėl tu su saulės akiniais? Juk saulės dabar nėra.

– Ką? – burbtelėjo Benas ir susibruko rankas į kišenes.

Geriausia vaidinti atsipūtusį, pamanė jis.

– Kuo tu vardu? – paklausė Nelė.

– Be-be... tai yra Hektoras... Kuosa.

20

– Kuosa? – perklausė Nelė. – Tai kodėl ant jūsų durų užrašyta Būgnelis?

– Na... taip, iš tiesų tai Būg...būg... Kuosa, – sumikčiojo Benas.

– Kodėl Kuosa? – nusistebėjo Nelė ir gerai įsižiūrėjo į Beną.

– Turiu eiti.

Benas nuskuodė namo.

– Ji iškart mane atpažino! – suriko jis Barborai ir nusiėmė saulės akinius.

– Negali būti! – nustebo Barbora.

Benas ėmė traukti nuo kojų aulinius, bet Barbora pristabdė jį: – Dar nenusirenk. Padėsi man išdaužyti kilimus.

– O jeigu ta mergaitė vėl išeis į lauką?

– Koks dabar skirtumas. Vis tiek tave jau matė.

No-52

Nopola, Sinikka; Nopola, Tiina Benas Būgnelis ir Makaronplaukė / Nopola, Sinikka; Nopola, Tiina; iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė; iliustravo Aino Havukainen ir Sami Toivonen. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 96 p.: iliustr.

Rašytojos Sinikka ir Tiina Nopolos kartu su iliustruotojais Aina Havukainen ir Samiu Toivonenu pristato dar vieną padūkusią istoriją apie linksmą berniuką Beną Būgnelį.

Antrojoje knygoje į kaimynystę atsikrausto mergaitė Nelė makaroniniais plaukais, o keistas laiškas pakliūva ne į tas rankas. Dėl jo Benui teks neatpažįstamai užsimaskuoti ir net ieškoti dingusio mažo kačiuko.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Goda Baranauskaitė Maketavo Vilija Kvieskaitė Tiražas 2000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

1

Meilės laiškas patenka ne į tas rankas!

Kyla didelis sąmyšis ir aibė nesusipratimų!

Benui Būgneliui tenka maskuotis, kad jo nepažintų naujoji kaimynė Makaronplaukė.

Kas siuntinėja keistus meilės laiškus?

Kas tas kieme apie šiukšlių konteinerį slankiojantis Hektoras Kuosa?

Nelę stebina naujieji kaimynai.

Tačiau dingus kačiukui Alfui visi drauge leidžiasi į paiešką.

Kartu su Benu patirk naujų nuotykių, pasisemk kulinarinio įkvėpimo iš tetos Barboros ir dalyvauk kačiuko Alfo gelbėjimo operacijoje!

O jei dar nepažįsti Beno Būgnelio, perskaityk pirmąją serijos knygutę „Pirmyn, Benai Būgneli!“

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai