Page 1

Iliustravo

Lina Dūdaitė

Luis Sepúlveda


Luis Sepúlveda

Iliustravo Lina

Dūdaitė

Iš ispanų kalbos vertė Irena Plaušinaitytė

Vilnius 2018


Sūnums Sebastianui, Maksui ir Leonui, geriausiems mano įgulos nariams; Hamburgo uostui, nes čia įlipome į laivą; ir, žinoma, katinui Zorbui


– Už kairiojo borto – silkių būrys! – pranešė sargybą einanti žuvėdra, ir Raudonojo paplūdimio švyturio komanda sutiko šią žinią su palengvėjimo klyksmais. Jau šešias valandas jos skrido nesustodamos. Nors žuvėdrų pilotas vedė šiltomis oro srovėmis, kuriomis galima be jokių pastangų sklęsti virš van­ denyno, jos jautė, kad turi atgauti jėgas, o geriausias būdas tai padaryti – iki soties prisikirsti silkių. Skrido virš Elbės žiočių, ten, kur upė įteka į Šiaurės jūrą. Iš aukštai gerai matė išsirikiavusius laivus lyg paklusnius pacientus ar vandenynų gyvūnus, laukiančius savo eilės išplaukti į atvirą jūrą ir iš čia pradėti kelionę į įvairius planetos uostus. Kengai, žuvėdrai sidabro spalvos plunksnomis, labai patiko stebėti laivų vėliavas, nes žinojo, kad tai yra būdas susikalbėti, tuos pačius dalykus įvardyti savais žodžiais. – Kaip sunku žmonėms. Štai mes, viso pasaulio žuvėdros, klykaujame vie­ nodai, – pasakė Kenga savo skrydžio draugei. – Taip jau yra. Bet nuostabiausia, kad kartais jiems vis dėlto pavyksta su­ prasti vieniems kitus, – klyktelėjo ilgasparnė. 5


Žuvėdra bangose


Toliau, už kranto linijos, peizažas buvo sodriai žalias. Driekėsi didžiuliai laukai, juose už saugių aptvarų ganėsi avių bandos, o vėjo malūnai tingiai suko kryžmus sparnus. Pagal vedlės nurodymus, Raudonojo paplūdimio švyturio komanda įsklen­ dė į šaltąją oro srovę ir nusitaikiusi smigo į silkių tirštumą. Šimtas dvidešimt kūnų kaip strėlės perskrodė vandens paviršių, o išniręs kiekvienas paukštis laikė snape po žuvį. Skaniosios silkės! Tik jos suteiks jėgų nuskristi iki Helderio, ten šias žuvėd­ ras į savo būrį priims kitos, atskridusios iš Fryzų salų. Pagal planą buvo numatyta skristi iki Kalė ir Lamanšo sąsiaurių, kur susi­ rinks būriai iš Senos ir Sen Malo įlankų, paskui visos trauks toliau, kol pasieks Biskajos įlankos padangę. Tada tūkstančių žuvėdrų pulkas lyg greitas sidabraspalvis debesis išsiplės nuo kitų būrių – iš Bel Ilio, Olerono salų, Mačičako, Acho ir Penjaso iškyšulių. Kai su­ sirinks visos žuvėdros, įgijusios jūrų ir vėjų teisę skraidyti virš Biskajos, prasidės didysis Baltijos ir Šiaurės jūrų bei Atlanto vandenyno žuvėdrų susitikimas. Tokios mintys sukosi Kengos galvoje, kai ji sugavo trečią silkę. Kaip ir pra­ ėjusiais metais, jos klausysis įdomiausių istorijų, ypač pasakojamų Penjaso iškyšulio žuvėdrų, nepailstančių keliauninkių, kartais nulekiančių iki Kanarų ar Žaliojo Kranto salų. Patelės, kaip ji, mėgausis didžiulėmis sardinėmis ir kalmarais, o patinėliai tuo metu uolėtame krante suks lizdus. Paskui patelės sudės kiaušinius, juos ramiai išperės, o kai paukščiukams išdygs pirmos tikros plunksnos, prasidės nuostabiausias kelionės momentas – mokys juos skraidyti Biskajos padangėje. Kenga panardino ketvirtos silkės galvą ir neišgirdo nerimastingo klyksmo: – Pavojus iš dešiniojo borto! Kilti aukštyn! Kai Kenga iškišo galvą iš vandens, suprato, kad vandenyno platybėse yra visiškai viena.


– Man labai liūdna palikti tave vieną, – pasakė berniukas, glostydamas di­ deliam, juodam ir storam katinui nugarą. Tada vėl ėmė kišti daiktus į kuprinę. Iš dėklo išėmė „Pur“, mėgstamiausios grupės kasetę, pavartė, vėl įdėjo, bet negalėjo apsispręsti – grūsti į kuprinę ar palikti ant stalelio. Juk sunku nutarti, ką imti atostogoms. Berniuką atidžiai stebėjo didelis, juodas ir storas katinas, tupintis ant pa­ langės, jam įprastos vietos. – Kur mano nardymo akiniai? Zorbai, ar nematei mano nardymo akinių? Ne. Tu nežinai, kas tai yra, nes nemėgsti vandens. Nė nenutuoki, ko netenki. Nardymas yra linksmiausias sportas. Gal nori džiūvėsių? – pasiūlė berniukas, paėmęs kačių ėdalo dėželę. Įbėrė jam milžinišką porciją, ir juodas, didelis ir storas katinas pradėjo lėtai, su pasimėgavimu žiaumoti. Kokie nuostabūs džiūvėsiai – traškantys, žuvies skonio! „Nepaprastas berniukas, – mąstė katinas pilna burna. – Ar tik nepapras­ tas? Jis geriausias iš visų“, – patikslino rydamas. Zorbas, didelis, juodas ir storas katinas, turėjo už ką mylėti berniuką, ne tik negailintį pinigų gardiems džiūvėsiams, bet ir kasdien valantį dėželę, 8


kurioje katinas palengvindavo savo kūną, bei mokantį jį pasakojimais apie svarbius dalykus. Zorbas dažniausiai valandų valandas tupėdavo balkone, stebėdamas nuo­ latinę Hamburgo uosto sumaištį, o berniukas jam kalbėdavo: – Matai šį laivą, Zorbai? Ar žinai, iš kur jis atplaukė? Iš Liberijos. Tai šalis Afrikoje, labai įdomi, nes ją įkūrė žmonės, anksčiau buvę vergais. Kai užaug­ siu, būsiu didžiulio burlaivio kapitonas ir plauksiu į Liberiją. O tu keliausi su manimi, Zorbai. Būsi šaunus jūrų katinas. Pamatysi! Kaip visi uosto berniukai, jis svajojo apie keliones į tolimas šalis. Didelis, juodas ir storas katinas klausydavosi jo murkdamas ir įsivaizduodavo save burlaivyje, skrodžiančiame jūras. Taip. Didelis, juodas ir storas katinas jautė berniukui nepaprastą švelnumą ir buvo dėkingas jam už savo gyvenimą. Viskas prasidėjo tą dieną, kai Zorbas paliko pintinę, jam ir šešiems bro­ liams atstojusią namus. Jo motinos pienas buvo šiltas ir saldus, bet jis norėjo paragauti žuvų galvų, kurių žmonės duodavo suaugusioms katėms turguje. Jis neketino jų valgyti čia pat, ne, norėjo parsitempti vieną į pintinę ir sukniaukti broliams: – Gana žįsti mūsų vargšę motiną! Ar nematote, kaip ji sulyso? Ėskite žuvį, ja minta visos uosto katės. Prieš kelias dienas, kai tupėjo pintinėje, motina jam labai rimtai murkė: – Esi vikrus ir budrus, tai labai gerai, bet turi būti atsargus, kad iškritęs iš pintinės nepaklystum. Rytoj ar poryt ateis žmonės ir nulems tavo ir bro­ lių likimą. Be abejo, duos jums gražius vardus ir visada būsite sotūs. Didelė laimė, kad gimėte uoste, nes uostuose kates myli ir jomis rūpinasi. Iš mūsų žmonės tikisi tik viena – kad saugotume juos nuo žiurkių. Taip, sūnau. Būti uosto katinu – didelė laimė, bet tu turėsi būti atsargus, nes yra kai kas, kas gali padaryti tave nelaimingą. Sūnau, ar pastebėjai, kad visi tavo broliai yra 9


pilki, kitų kailiukas rainas kaip tigro? O tu gimei visiškai juodas, tik su mažu­ te balta dėmele, šviečiančia pasmakrėje. Kai kurie žmonės mano, kad juodos katės prišaukia nelaimę, todėl, sūnau, nelipk iš pintinės. Bet Zorbas, kuris buvo lyg mažas angliukas, išsiropštė iš pintinės. Labai jau troško paragauti žuvies galvos. Be to, magėjo nors kiek pasižvalgyti po pasaulį. Labai toli nėjo. Išdidžiai švytruodamas uodega nuskuodė iki žuvų kiosko. Ten pamatė didžiulį paukštį, miegantį perkreipta galva. Jis buvo labai negra­ žus, su milžinišku gūžiu po snapu. Juodas katinėlis nė nepajuto, kaip žemė dingo jam iš po kojų! Vos spėjo prisiminti vieną pirmųjų motinos pamokų, kaip prireikus galėtų nukristi ant visų keturių kojų, bet apačioje jo jau laukė pražiotas paukščio snapas, ir katinas šlumštelėjo į tamsų siaubingai dvokiantį gūžį. – Išleisk mane! Leisk išlipti! – sukniaukė iš nevilties. – Oho. Tu moki kalbėti, – karktelėjo paukštis, nepraverdamas snapo. – Kas per gyvis esi? – Arba leidi man išlipti, arba aš tučtuojau tave subraižau! – pagrasino kati­ nukas. – Įtariu, kad esi varlė. Ar tu varlė? – paklausė paukštis, vis dar nepraverda­ mas snapo. – Aš uždusiu, kvailas paukšti! – Taip. Tikrai esi varlė. Juoda varlė. Keista… – Aš esu katinas, ir labai piktas! Leisk man išlipti arba pasigailėsi! – kniaukė mažasis Zorbas, ieškodamas, kur tamsiame gūžyje įsikirsti nagais. – Manai, nesugebu atskirti katės nuo varlės? Katės yra plaukuotos, greitos ir atsiduoda šlepetėmis. Tu esi varlė. Sykį prarijau kelias varles ir jos buvo gana skanios, bet žalios. Klausyk, o gal tu – nuodinga varlė? – neramiai su­ karkė paukštis. 10


– Taip! Esu nuodinga varlė, be to, prišaukiu nelaimę! – Štai kas neduoda man ramybės! Sykį prarijau nuodingą ežį ir nieko neat­ sitiko. Štai kas mane kamuoja! Nuryti tave ar išspjauti? – mąstė paukštis, bet ilgai nekarksėjo, tik sulingavo, išskleidė sparnus ir pagaliau pražiojo snapą. Mažasis Zorbas, visas šlapias nuo seilių, iškišo galvą ir šoko ant žemės. Ir išvydo berniuką, nutvėrusį paukštį už kuodo ir purtantį jį į visas puses. – Tikriausiai esi žlibas, kvailas pelikane! Eikš, katinuk. Vos nepražuvai šio paukštpalaikio snape, – pasakė berniukas ir paėmė jį ant rankų. Taip prasidėjo draugystė, trunkanti jau penkerius metus. Berniuko bučinys į pakaušį nutraukė jo prisiminimus. Matė, kaip jis užsi­ dėjo kuprinę, pasuko prie durų ir priėjęs prie jų dar sykį atsisveikino: – Pasimatysime po keturių savaičių. Kasdien galvosiu apie tave, Zorbai. Pažadu. – Sudie, Zorbai! Sudie, storuli! – atsisveikino ir du jaunesnieji berniuko broliai. Didelis, juodas ir storas katinas girdėjo, kaip jie dviem raktais užrakino du­ ris, tada nubėgo prie lango, išeinančio į gatvę, dar sykį pažvelgti į jį įsūnijusią šeimą, kol ši nenutolo. Didelis, juodas ir storas katinas patenkintas atsiduso. Keturias savaites jis bus namų šeimininkas ir ponas. Šeimos draugas kasdien ateis atidaryti jam maisto skardinės ir išvalyti tualeto dėžės. Keturias savaites jis drybsos ant fotelių, lovų arba išsliūkins į balkoną, liuoktelės ant stogo, nuo jo nušoks ant seno kaštono šakos ir kamienu nusileis į vidinį kiemą, kur įpratę susitikti viso kvartalo katinai. Jis neliūdės. Tai jau tikrai. Apie tai svajojo Zorbas, – didelis, juodas ir storas katinas, – ir net nenutuo­ kė, kas netrukus atsitiks.


Kenga išskleidė sparnus skrydžiui, bet greitesnė klampi banga vėl pasi­ glemžė ją. Kai išniro, dienos šviesa buvo dingusi, ir vargais negalais pakėlusi galvą ji suprato, kad vandenų neganda užtemdė akis. Kenga, sidabraspalvė žuvėdra, keliskart nardino galvą į vandenį, kol prieš nafta aptrauktus jos vyzdžius atsivėrė šviesos properšos. Lipni dėmė, juoda bjaurastis priklijavo sparnus prie kūno, todėl ji pradėjo smarkiai irtis kojomis, tikėdamasi greičiau išsikapstyti iš pajuodusio jūros ploto. Šiaip ne taip pagaliau išsikapstė iš naftos dėmės ir pasiekė švarų vande­ nį. Kai smarkiai mirkčiodama, nardindama galvą į vandenį prasiplovė akis ir pažvelgė į dangų, išvydo tik kelis debesėlius, nusidriekusius virš jūros, ir begalinę padangės platybę. Jos draugės iš Raudonojo paplūdimio švyturio būrio jau buvo toli, labai toli. Tokia lemtis. Ji pamatė ir daugiau žuvėdrų, įkalintų mirtinoje jūros juo­ dymėje, bet net labai norėdama padėti joms išsigelbėti plaukė tolyn – paisė įstatymo, draudžiančio būti šalia savo draugų jų mirties akimirką. Žuvėdros, negalinčios išskleisti prie kūno prilipusių sparnų, tapdavo len­ gvu didelių žuvų grobiu arba pamažu uždusdavo, nes nafta, prasiskverbusi tarp plunksnų, užkimšdavo visas odos poras. 12


Tokia lemtis grėsė ir jai, todėl troško verčiau atsidurti didelės žuvies žab­ tuose. Juodoji dėmė. Juodasis užkratas. Laukdama lemtingos baigties, Kenga prakeikė žmones. – Bet ne visus. Tai būtų neteisinga! – suriko žuvėdra. Daug kartų iš dangaus aukštybių matė, kaip milžiniški naftą gabenantys laivai didžiulių debesų apniauktomis dienomis plaukdavo į atvirą jūrą plauti savo bakų. Išpildavo į vandenį tūkstančius litrų tirštos, smirdinčios masės, o ji pasklisdavo paviršiuje. Tačiau kartais regėdavo mažučius laivelius, kurie priplaukdavo prie tanklaivių ir mėgindavo neleisti jiems plauti bakų. Deja, šie vaivorykštės spalvomis nudažyti laivai ne visada pasirodydavo laiku, kad apsaugotų vandenis. Slinko ilgos tirštoj naftoj įklimpusios Kengos valandos, ir ji su siaubu mąs­ tė, kad jai lemta žiauri mirtis, nes blogiau, negu būti sudraskytai žuvies ar uždusti, yra mirti iš bado. Iš nevilties, jog turės žūti lėta mirtimi, visa susipurtė ir labai nustebo su­ vokusi, kad nafta nepriklijavo sparnų prie kūno. Lipni masė dengė plunksnas, bet jai vargais negalais pavyko išskleisti sparnus. – Gal dar turiu galimybę išsikapstyti iš čia, ir jeigu pakilčiau aukštai, labai labai aukštai, saulė ištirpintų naftą, – suklykė Kenga. Mat prisiminė girdėjusi senos žuvėdros iš Fryzų salų pasakojimą apie žmo­ gų, vardu Ikaras. Trokšdamas skraidyti, jis pasidarė sparnus iš erelio plunksnų, pakilo aukštai, beveik iki pat saulės, bet jos karštis ištirpdė vašką, kuriuo buvo prilipdytos plunksnos, ir žmogus nukrito. Kenga smarkiai suplasnojo, parietė kojas, pakilo per pusmetrį ir vėl nu­ krito. Bandydama dar sykį, paniro visu kūnu į vandenį ir jame sumosavo sparnais. Šįkart pakilo aukščiau nei metrą, bet ir vėl smigo žemyn. 13


Šlykšti nafta suklijavo uodegos plunksnas ir trukdė jai pasiekti reikiamą aukštį. Panėrė dar kartą ir snapu ėmė braukti nešvarumus nuo uodegos. Ken­ tė skausmą pešdama plunksnas, kol įsitikino, kad šiek tiek apsivalė. Pabandžiusi penktą kartą, Kenga pakilo į orą. Ji karštligiškai plakė spar­ nais, bet nafta trukdė sklęsti. Akimirksnį stabtelėjo pailsėti ir vėl ėmė kristi žemyn. Laimei, ji buvo jauna stiprių raumenų žuvėdra. Ir pagaliau pakilo. Nepaliaujamai mosuodama sparnais pažvelgė žemyn ir išvydo vos pastebimą baltą kranto liniją. Pamatė ir kelis laivus, lyg mažučius daiktelius ant mėlynos staltiesės. Pasidavė dar aukščiau, bet to, ko tikėjosi iš saulės, nepatyrė. Šįkart jos spinduliai labai menkai tešildė, o gal naftos sluoks­ nis buvo pernelyg storas... Kenga suprato, kad jėgos greitai išseks, ir, ieškodama vietos nusileisti, pa­ gal vingiuojančią žalią Elbės juostą nuskrido sausumos link. Sparnai vis sunkėjo, judesiai lėtėjo. Jėgos seko. Skrido jau gerokai žemiau. Beviltiškai bandydama pakilti užsimerkė ir, sukaupusi paskutines jėgas, ėmė dar smarkiau vasnoti sparnais. Nesuvokė, kiek laiko taip vargo, bet kai atsi­ merkė, pamatė, kad skrenda virš bokšto, papuošto auksine vėtrunge. – Šventasis Mykolas! – sušuko pažinusi Hamburgo bažnyčios bokštą. Bet plasnoti jau nepajėgė.


Didelis, juodas ir storas katinas gulėjo balkone ir šildėsi saulėje. Murkė mąstydamas, kaip gera čia būti, mėgavosi šiluma išvertęs pilvą, visu ilgiu iš­ tempęs kojas ir uodegą. Kai tingiai vertė kūną, kad saulė pašildytų ir nugarą, išgirdo keistą garsą. Kažkas didžiuliu greičiu skriejo tiesiai į jį. Nieko nelaukdamas stryktelėjo ant kojų ir, liuoktelėjęs į šoną, išvengė kaktomušos su žuvėd­ra, krintančia į bal­ koną. Paukštis buvo labai nešvarus. Visas kūnas aptekęs kažkuo tamsiu ir dvo­ kiančiu. Zorbas prislinko artyn, o žuvėdra, remdamasi sparnais, pabandė atsistoti. – Nutūpimas nebuvo labai elegantiškas, – sumurkė katinas. – Apgailestauju. Kitaip negalėjau, – prisipažino paukštis. – Klausyk, varganai atrodai. Ką čia turi ant savo kūno? O kaip smirdi! – su­ kniaukė Zorbas. – Buvau patekusi į juodas atmatas. Juodąjį užkratą. Tai vandenų nelaimė. Dabar mirsiu, – gailiai suklykė žuvėdra. – Mirsi? Ką čia paistai? Esi tik pavargusi ir purvina. Nieko daugiau. Gal skrisk į zoologijos sodą? Jis netoli nuo čia, o ten yra veterinaras – padės tau, – toliau murkė Zorbas. 15


Mirštanti žuvėdra


– Negaliu. Tai mano kelionės pabaiga, – pasigirdo silpnas paukščio balsas ir jis užsimerkė. – Nemirk! Pailsėk truputėlį, pamatysi, kaip atsigausi. Gal tu alkana? At­ nešiu užkąsti, tik nemirk, – paprašė Zorbas, vėl prisiartinęs prie silpstančios žuvėd­ros. Nugalėjęs pasišlykštėjimą, paglostė jai galvą. Masė, aplipusi ją, buvo tikrai bjauri. Katinas pastebėjo, kad paukštis alsuoja vis silpniau. – Klausyk, mieloji, noriu tau padėti, bet nežinau kaip. Pasistenk pailsėti, o aš tuo metu pasikonsultuosiu, kaip gelbėti sergančią žuvėdrą, – sumurkė Zorbas ir liuoktelėjo ant stogo. Skuodė tiesiai prie kaštono, bet išgirdo, kad žuvėdra jį šaukia. – Paliksiu tau truputį savo maisto, – grįžęs pasiūlė jai su palengvėjimu. – Aš padėsiu kiaušinį. Sukaupusi paskutines jėgas padėsiu kiaušinį. Mie­ las katine, matau, kad esi geras, jautrus gyvūnas. Todėl prašau prisiekti, kad įvykdysi tris mano pageidavimus. Ar padarysi tai? – paklausė žuvėdra ir ėmė keistai judinti kojas, nesėkmingai bandydama atsistoti. Zorbas pamanė, kad vargšė žuvėdra kliedi, ir nusprendė šiam nelaimingam paukščiui būti gailestingas. – Pažadu padaryti viską. O dabar ilsėkis. – Neturiu laiko ilsėtis. Pažadėk, kad nesuėsi kiaušinio. – Pažadu neėsti kiaušinio, – pakartojo Zorbas. – Pažadėk, kad perėsi jį, kol išsiris paukščiukas, – paprašė žuvėdra, išrietusi kaklą. – Pažadu perėti kiaušinį, kol išsiris paukščiukas. – Ir pažadėk, kad išmokysi jį skraidyti, – dar sykį klyktelėjo įdėmiai žiūrė­ dama katinui į akis. Dabar Zorbas suprato, kad nelaimingoji žuvėdra ne tik kliedi, – ji yra išpro­ tėjusi. 17


Literatūrinė pasaka „Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti“ – pirmoji garsaus Čilės rašytojo Luiso Sepulvedos (g. 1949 m.) knyga vaikams. Joje pasakojama apie neįtikėtiną katino ir žuvėdros draugystę, kuri įkvėps nugalėti baimę ir pasitikėti savimi. Knygą puošia dailininkės Linos Dūdaitės iliustracijos.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Versta iš: Luis Sepúlveda HISTORIA DE UNA GAVIOTA Y DEL GATO QUE LE ENSEÑÓ A VOLAR Tusquets Editores, 2004 Antrasis leidimas © Luis Sepúlveda, 1996 Iliustracijos, Lina Dūdaitė, 2008 Pirmą kartą ispanų kalba 1996 metais Čilėje pavadinimu

Redaktorė Giedrė Kmitienė

Historia de una gaviota y del gato que le enseñó a volar išleido Tusquets.

Korektorė Eglė Devižytė

Išleista susitarus su Dr. Ray-Güde Mertin, Literarische Agentur,

Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė

Bad Homburgas, Vokietija

Tiražas 3000 egz.

© Vertimas į lietuvių kalbą, Irena Plaušinaitytė, 2008

Išleido leidykla „Nieko rimto“

© Leidykla „Nieko rimto“, 2018

www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print

ISBN 978-9955-683-55-1

Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius


– Dėl daugelio dalykų gyvenime būsi laiminga... Vienas jų yra vanduo, kitas – vėjas, o trečias – tai saulė, – ištarė katinas Zorbas mažai žuvėdrai, bijančiai išskleisti sparnus.

Kaipgi išmokti skraidyti, kai tavo mama – katinas Zorbas?! Skaitytojus juokins ir graudins Hamburgo katinų gauja, globojanti žuvėdriukę, stebins nesėkmingos skraidymo pamokos pagal Leonardo da Vinčio brėžinius. Bet galiausiai jaunoji žuvėdra pajus lietų, giliai įkvėps ir...

ISBN 978-9955-683-55-1

9 789955 683551

Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti  

Literatūrinė pasaka „Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti“ – pirmoji garsaus Čilės rašytojo Luiso Sepulvedos (g. 1949 m.) knyga...

Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti  

Literatūrinė pasaka „Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti“ – pirmoji garsaus Čilės rašytojo Luiso Sepulvedos (g. 1949 m.) knyga...