Revoliucija ir Kontrrevoliucija (RCR, Lithuanian), Plinio Corrêa de Oliveira

Revoliucija ir Kontrrevoliucija

Originalus pavadinimas: Revolução e Contra-Revolução Iš anglų k. vertė Julija Sakalauskienė Koregavo: A. Račas, Br. Klimašauskas, M. Dvilevič Grafinis dizainas: Felipe Barandiarán © 2013 Krikščioniškosios kultūros gynimo asociacija

Plinio Corrêa de Oliveira

Revoliucija ir Kontrrevoliucija

Krikščioniškosios kultūros gynimo asociacija

Turinys Pratarmė Lietuviškajam Leidimui

17

Pratarmė

21

Įžanga

25 I DALIS Revoliucija

I

Šiuolaikinio žmogaus krizė

33

II

Vakariečio ir krikščionio žmogaus krizė

33

III Šios krizės charakteristika

1. Ji – visuotinė 2. Ji – vientisa 3. Ji – totalinė 4. Ji – siekia viešpatauti 5. Ji – tai nuo seniai besitęsiantis procesas A. Viduramžių nuosmukis B. Pseudoreformacija ir renesansas C. Prancūzų revoliucija D. Komunizmas F. Revoliucija, kontrrevoliucija ir diktatūra

34

34 34 35 35 36 37 38 39 41 44

IV Revoliucinio proceso metamorfozės

47

V

49

Trys Revoliucijos gyliai: tendencijose, idėjose ir faktuose

1. Revoliucija tendencijose 2. Revoliucija idėjose

49 50

8

Turinys

3. Revoliucija faktuose 4. Pastebėjimai

A. Revoliucijos gyliai nėra tapatūs chronologiniams etapams B. Trijų revoliucijos gylių skirtumai C. Revoliucinis procesas nėra nesuvaldomas

VI Revoliucijos maršas

1. Revoliucijos varomoji jėga A. Revoliucijos ir netvarkos tendencijos B. Revoliucijos konvulsijos regimos jos pačiose užuomazgose C. Revoliucija pati apsunkina savo žygį

2. Akivaizdžiai matomi revoliucijos intervalai 3. Nuo vieno patobulinimo iki kito 4. Revoliucijos proceso greitis A. Greitasis žygis B. Lėtasis žygis C. Kaip derinami revoliucijos žygiai

50 51 51 51 51

52

52 52 52 53

53 54 54 54 55 55

5. Atmetami prieštaravimai

56

6. Revoliucijos veiksniai: masonystė ir kitos slaptosios jėgos

61

A. Lėtieji revoliucionieriai ir „pusiau kontrrevoliucionieriai“ B. Protestantiškos monarchijos ir katalikiškos respublikos C. Protestantiškasis asketizmas D. Vieningas Revoliucijos frontas

VII Revoliucijos esmė 1. Revoliucija

A. Žodžio Revoliucija reikšmė B. Revoliucija su kraujo praliejimu ir be kraujo praliejimo C. Revoliucijos amplitudė D. Tvarkos destrukcija E. Tvarkos griovimas

56 58 59 60

63

63 63 63 64 64 64

Turinys

2. Revoliucija ir teisėtumas A. Tikrasis teisėtumas B. Katalikiška kultūra ir civilizacija C. Katalikiškos civilizacijos sakralinis charakteris D. Tikroji kultūra ir civilizacija E.Tikrasis neteisėtumas

3. Puikybė, geidulingumas ir revoliucijos metafizinės vertybės

9 66 66 67 68 68 69

69

A. Puikybė ir egalitarizmas B. Geidulingumas ir liberalizmas

70 75

VIII Protas, valia ir jausmai,

apsprendžiant žmogaus veiksmus

79

IX „Pusiau kontrrevoliucionierius“ taip pat yra

Revoliucijos sūnus

84

X Kultūra, menas, aplinka Revoliucijoje

85

XI Revoliucija apie nuodėmę ir atpirkimą,

ir revoliucinė utopija

87

1. Prigimties nuopuolis, malonė ir laisva valia 2. Revoliucijos daigas 3. Revoliucija ir blogas tikėjimas

1. Kultūra 2. Menas 3. Aplinka 4. Meno ir aplinkos istorinis vaidmuo revoliucijos procese

1. Revoliucija neigia nuodėmę ir atpirkimą 2. Istorinis iliustravimas: nuodėmės neigimas liberalizme ir socializme A. Tyra individo koncepcija B. Tyra masių ir valstybės koncepcija

3. Atpirkimas pagal mokslą ir technologijas: revoliucinė utopija

80 81 82

85 85 86 86

87 88 88 89

89

10

Turinys

XII Pacifistinis antikarinis Revoliucijos pobūdis 1. Mokslas padarys galą karams, kariavimui ir jėgos struktūroms 2. Programinis nesuderinamumas tarp revoliucijos ir karinės uniformos 3. Revoliucijos temperamentas yra priešingas kariniam gyvenimui

90 90 90 91

II DALIS Kontrrevoliucija

I

Kontrrevoliucija – tai reakcija

95

II Reakcija ir istorinis nekintamumas

96

III Kontrrevoliucija ir naujovių siekimas

98

1. Kontrrevoliucija – tai tiesioginė kova su Revoliucija 2. Šios reakcijos kilnumas 3. Reakcija prieš šiandieninius priešininkus 4. Kontrrevoliucijos modernumas ir integralumas 1. Ką reiškia atkurti tvarką?

2. Ką reiškia atsinaujinti?

1. Kiek Kontrrevoliucija gerbia tradiciją A. Priežastis B. Rūkstantis dagtis C. Netikras tradicionalizmas

2. Kontrrevoliucija - konservatyvi ar ne?

3. Kontrrevoliucija - esminė sąlyga tikrajai pažangai

IV Kas yra kontrrevoliucionierius?

1. Tikrumas 2. Potencialumas

95 95 95 96 96 97 99

99 99 100

100 101

102

102 103

Turinys

V Kontrrevoliucijos taktika

1. Tikro kontrrevoliucionieriaus taktika A. Individualus veiksmas B. Jungtinis veiksmas

2. Santykis su potencialiu kontrrevoliucionieriumi 3. Santykis su revoliucionieriumi A. Kontrrevoliucionieriaus iniciatyva B. Revoliucijos kontrpuolimas

4. Elitas ir masės pagal kontrrevoliucijos taktiką

11 103

104 104 105

105 105 105 107

107

VI Kontrrevoliucijos veikimo priemonės

108

VII Kliūtys Kontrrevoliucijos kelyje

109

1. Svarbiausios priemonės 2. Kuklesnės priemonės

1. Spąstai, kurių reikia vengti 2. Revoliucijos šūkiai

A. „Kontrrevoliucija – praeities dalykas“ B. ,, Kontrrevoliucija yra negatyvistinė“ C. ,, Kontrrevoliucija - tai begaliniai ginčai ir įrodinėjimai“

3. Požiūris į Revoliucijos šūkius A. Ignoravimas B. Kontrrevoliucionieriaus veikimo polemikos aspekto atmetimas

VIII Kontrrevoliucija viską apsvarsto

ir apgalvoja. Kontrrevoliucinis šokas 1. Yra toks Kontrrevoliucijos procesas 2. Tipiški Revoliucijos proceso aspektai A. Greitas maršas B. Lėtas maršas

3. Kaip sutrukdyti Revoliucijos procesą A. Šventoji Dvasia ir jos veikimas B. Nieko neslėpti

108 108 109 110 110 111 112

113 113 114

115

115 115 115 116

117 117 117

12

Turinys C. Didžiojo atsivertimo „šokas“ D. Ar galimas toks sukrėtimas mūsų laikais?

E. Kaip parodyti tikrąjį Revoliucijos veidą F. Kaip parodyti metafizinius Kontrrevoliucijos bruožus G. Du Kontrrevoliucijos etapai

119 120 120 121 122

IX Kontrrevoliucijos varomoji jėga

122

X Kontrrevoliucija, nuodėmė ir atpirkimas

124

1. Kontrrevoliucija ir dora 2. Kontrrevoliucija ir antgamtinis gyvenimas 3. Kontrrevoliucijos nenugalimumas 1. Kontrrevoliucijos priedermė yra atgaivinti gėrio ir blogio sąvokas 2. Kaip atgaivinti gėrio ir blogio sampratą

122 123 123

124 124

XI Kontrrevoliucija ir pasaulietinė visuomenė

126

A. Labdaros, socialinio darbo, samdomųjų darbuotojų ir kitų organizacijų veikla B. Kova su komunizmu

126 129

1. Kontrrevoliucija ir socialinės organizacijos

2. Krikščioniškasis pasaulis ir universalioji respublika 3. Kontrrevoliucija ir nacionalizmas 4. Kontrrevoliucija ir militarizmas

XII Bažnyčia ir Kontrrevoliucija

1. Bažnyčia – aukščiau už Revoliuciją ir Kontrrevoliuciją 2. Didžiausias Bažnyčios siekis – sutriuškinti Revoliuciją 3. Bažnyčia – esminė, fundamentali Kontrrevoliucijos jėga 4. Bažnyčia – stipriausia Kontrrevoliucijos jėga 5. Bažnyčia – Kontrrevoliucijos siela 6. Kontrrevoliucijos idealas – išaukštinti Bažnyčią

126

132 133 133

134 134 136 136 136 137 137

Turinys

7. Kontrrevoliucijos veikimo ribos platesnės, negu Bažnyčia 8. Ar kiekvienas katalikas turi būti kontrrevoliucionierius?

A. Kontrrevoliucionierius, tačiau save tokiu neįvardijantis B. Atviro kontrrevoliucionieriaus šiuolaikiškumas C. Atviras, aiškus kontrrevoliucionierius D. Kontrrevoliuciniai veiksmai, kurie nepriskirtini tikram Kontrrevoliucijos apaštalui

9. Katalikų veikimas ir Kontrrevoliucija 10. Kontrrevoliucija ir ne katalikai

13 137 138 138 138 139 140

140 141

III DALIS

Revoliucija ir Kontrrevoliucija Po 20 metų I

Revoliucija: nuolat besikeičiantis procesas

1. Revoliucija ir Kontrrevoliucija ir TFP: dvidešimt veiklos ir kovos metų 2. Ar nenutrūkstančios greitos transformacijos pasaulyje knygelei „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“ vis dar aktualios? Atsakymas -teigiamas

II Trečiosios Revoliucijos apogėjus ir krizė 1. Trečiosios Revoliucijos apogėjus

A. Kelyje į apogėjų trečioji Revoliucija stropiai vengia bereikalingų rizikingų žygių B. Būsimųjų šios Revoliucijos etapų avantiūra

2. Nenumatytos kliūtys trečiosios Revoliucijos kelyje naudojant klasikinius metodus A. Įtikinėjimo galios žlugimas B. Lyderystės kompetencijų silpnėjimas C. Prieštaravimas: komunistų sėkmėItalijoje ir Prancūzijoje

145 145 147

148

148 152 153

157 157 158 161

14

Turinys

3. Pakitusi neapykanta ir smurtas veda į totalinį revoliucinį psichologinį karą A. Du didieji revoliuciniopsichologinio karo tikslai B. Totalinis revoliucinis psichologinis karas: trečiosios Revoliucijos apogėjaus rezultatas ir dabarties problemos

4. Trečiosios Revoliucijos psichologinis puolimas prieš bažnyčią iš jos vidaus A. Antrasis Vatikano susirinkimas B. Bažnyčia: šiandieninio konflikto tarp Revoliucijos ir Kontrrevoliucijos centras C. Reakcija, kurios centre – Revoliucija ir Kontrrevoliucija D. TFP ir panašių organizacijų veiksmų reikšmė Revoliucijos ir Kontrrevoliucijos kovos šviesoje

5. Trečiosios Revoliucijos dvidešimties metų žygio įvertinimas pagal šios knygelės kriterijus

III Kyla ketvirtoji Revoliucija

1. Ketvirtąją Revoliuciją numatė trečiosios Revoliucijos autoriai 2. Ketvirtoji Revoliucija ir gentinė santvarka.

Ar tai įmanoma?

A. Ketvirtoji Revoliucija ir antgamtiškumas B. Struktūralizmas ir priešgentinės tendencijos C. Nepretenzingas indėlis D. Opozicija banalybei E. Bažnytinis gentiškumas ir penkiasdešimtizmas

3. Ką privalo daryti Kontrrevoliucija ketvirtosios Revoliucijos akivaizdoje?

162 165 166

166 166 173 174 176

177

178 179 180 181 182 183 183 185

186

Išvados

193

Pabaigos Žodis

195

Lietuva ir TFP Pirmoji parama atkurtai Lietuvos valstybėi

209

Revoliucija ir Kontrrevoliucija

195

Plinio Corrêa de Oliveira Plinio Corrêa de Oliveira, 15 knygų ir daugiau negu 2500 mokslinių straipsnių bei apybraižų autorius, ėjo profesoriaus pareigas San Paulo (Brazilija) Popiežiškajame katalikų universitete Šiuolaikinės istorijos katedroje.

Jis įkūrė Tradicijos, šeimos ir nuosavybės gynimo visuomeninę organizaciją (TFP) Brazilijoje ir buvo jos prezidentas nuo įkūrimo iki savo mirties 1995 metais.

Autoriaus knyga „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“ įtakojo susikurti pasaulyje plačiam tinklui autonominių, bet siekiančių tų pačių tikslų, antikomunistinių organizacijų tinklui. Jam mirus, 1995 metais TFP ir panašios organizacijos jau buvo penkių žemynų 26 šalyse. Ši knyga tapo svarbiu ideologiniu šaltiniu daugybei su šiomis organizacijomis susijusių žmonių visame pasaulyje.

Organizacijos nariai ir draugai didžiulią svarbą teikia Dievo Motinos garbinimui, propaguoja tai, ką Marija pasakė žmonėms 1917 m. šešių pasirodymų (gegužės - spalio) metu Fatimoje.

Plinio Corrêa de Oliveira visi veikalai tarnauja krikščioniškosios civilizacijos idealams. Pagal Šventojo Popiežiaus sosto atsiliepimą apie autoriaus žinomą knygą „Bažnyčia komunistinėje valstybėje: neįmanomas sambūvis“ ta knyga gali būti laikoma jo viso gyvenimo intelektinio darbo atspindžiu.

Pratarmė lietuviškajam leidimui

Katalikiški socialiniai kelrodžiai Brazilijos intelektualas, katalikų filosofas, katalikiškos veiklos organizatorius, visame pasaulyje išplitusios katalikiškos organizacijos Tradicija, šeima, nuosavybė iniciatorius, profesorius Plinio Corrêa de Oliveira (1908 12 13 - 1995 10 03 ) iš viso yra išleidęs keliolika knygų ir parašęs apie pustrečio tūkstančio kitokių tekstų, straipsnių. Knyga Revoliucija ir Kontrrevoliucija yra laikoma vienu iškiliausiu jo veikalų. Šį veikalą aukštai įvertino ir katalikiškoji hierarchija.

Plinio Corrêa de Oliveira mąstymas artimas Tomo Akviniečio filosofijai, netgi sakyčiau, jis tiesiog yra nuosekliu tomistu. Knygoje jis bando atsakyti į daugelį ne tik katalikus jaudinantį klausimą: kas lemia jau kelis dešimtmečius vykstančius globalius socialinius pokyčius - reformaciją, revoliucinius klasinius pasikeitimus, komunizmo atsiradimą. Jo pateikiami atsakymai grindžiami metafizinės kilmės socialpsichologinėmis priežastimis. Autoriaus mąstymas - nuoseklus, aštrus ir analitiškas.

Skaitant šį kūrinį, abejingu išlikti sunku. Tikriausiai dalis Lietuvos skaitytojų knygą sutiks su džiaugsmu, kaip lauktą kelrodį, leidžiantį katalikiškos socialinės doktrinos šviesoje suprasti visuomenės klasinę sąrangą ir visuomenės raidos procesus. Daliai ji sukels nuostabą, paskatins susimąstyti apie pamatines socialinės sąrangos vertybes ir ontologinius principus. Manau, kad bus ir tokių, kuriems

18

Pratarmė lietuviškajam leidimui

ši knyga gali tapti puldinėjimo ir pykčio objektu, nes joje negailestingai griaunami jau kelis šimtmečius plintantys egalitarizmo stereotipai, atvirai ir analitiškai grindžiama elitarinė visuomenės sankloda.

Knyga laikytina katalikiškos socialinės filosofijos kūriniu ir orientuota į katalikišką skaitytoją, tačiau minčių ir peno joje ras ir kitas skaitytojas, ieškantis atsakymų į globalius šiuolaikinio pasaulio klausimus. Knyga bus įdomi tiems, kurie vertina filosofijos mintį ir ieško giliausių reiškinių priežasčių. Ją pasklaidyti turėtų ir besidomintys socialinių ir politinių teorijų raida. Neabejingieji elitologijos koncepcijoms atras sau nuoseklią, ontologiškai grindžiamą tomistinę elito teoriją. Veikalas vertingas ir stipriai egalitarizmo bei kitokių komunistinių mąstymo schemų paveiktiems politikos praktikams, smalsiems ir mąsliems skaitytojams. Pagaliau save besivadinantiems krikščionimis demokratais, neretai neturintiems tikrų ir aiškių politinio mąstymo pamatų, knyga galėtų išvėdinti prieštarybėmis persmelktą mąstymą.

Knyga pasižymi nepaprastai lakonišku, netgi - konspektyviu stiliumi, yra lyg tezių susimąstyti rinkinys. Joje maža žodžių, bet daug prasmės. Tai kūrinys, kuris pretenduoja į ilgą istoriją, vertas, kad būtų išverstas į lietuvių kalbą.

Prof. Kęstutis Masiulis

Pratarmė lietuviškajam leidimui

19

Vertybės niekada nesensta Paprastai, jei po šia saule bręsta didelės permainos, jų ženklai iškyla vienu metu, sinchroniškai ir nelauktai. Vienu iš tokių ženklų mūsų lietuviškoje padangėje yra ši knyga.

Išties, naujai atgavusiose amą šalyse, kokiomis yra postsovietinės valstybės, ryškiau jaučiamas tirštėjantis blogio tvaikas, nes jos dar tebeturi kalėjime įgyto pasąmoninio gebėjimo atpažinti nelabąjį ir kitas blogio grimasas, kurį „sėkmės“ visuomenės yra beveik praradusios. Nors praėjo tik du dešimtmečiai, bet vis labiau ryškėja, jog švietimo amžiaus šūkiai- tokie, kaip laisvė, lygybė, brolybė, kompromituojasi ir patys savaime, ir yra dirbtinai, sąmoningai iškreipiami: laisvė virsta laisve ydai, lygybė – niveliavimu, visuotiniu nužeminimu, o brolybė – tuščiu, nieko nesakančiu žodžiu. Pats klastingiausias yra egalitarizmo, visuotinės lygybės principas. Išties, visi žmonės yra lygūs Dievo meilės atžvilgiu, bet ši meilė turi būti atliepta žmogaus atsaku, jo galimybe, kuri kiekvienam yra atseikėta skirtingai, nes tik įvairovė aprėpia viso dieviškojo kosmoso grožį. Ši knyga verčia peržiūrėti suakmenėjusias mūsų pažiūras į laisvę, lygybę ir brolybę, pirmiausia - į lygybę, nes nuo šito priklauso ir pažiūrų į kitas dvi vertybes korekcija. Lygybė, egalitarizmas šiuo metu yra tapusi pačių klastingiausių manipuliacijų šaltiniu. „Visi lygūs“ - šia banalybe yra pridengiama giliausia nelygybė, orumo žeminimas, ydos ir nuodėmės triumfas. Labiausiai šiuolaikinei civilizacijai trūksta elito, tikrojo, pagrįsto aukščiausiomis vertybėmis – garbe, kilnumu, dora ir krikščioniškomis jų išvestinėmis

20

Pratarmė lietuviškajam leidimui

- nuolankumu, roma ir pamaldumu. Ši knyga, žymaus katalikų mąstytojo Plinio Corrêa de Oliveira išmintis atstato nublukintas ribas, grąžina mus prie amžinųjų, nekintančių dermių, reabilituoja tokias sąvokas, kaip konservatyvumas, tradicija, dvasios aristokratija.

Algirdas Patackas

Pratarmė

21

Pratarmė Knyga Revoliucija ir Kontrrevoliucija pirmą kartą buvo išspausdinta Brazilijos kultūros žurnale Catolicismo 1959 metais. Vėliau ją keletą kartų išleido portugalų, prancūzų, anglų ir ispanų kalbomis. Šis, trečiasis leidimas, spausdinamas ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jame paskelbti naujausi komentarai trečiajai šios knygos daliai, kurią autorius parašė 1976 metais.

Knygoje Revoliucija ir Kontrrevoliucija, kuri yra pamatinė knyga ir atramos šaltinis daugybei savarankiškų organizacijų, kurių misija yra ginti tautos tradicijas, šeimos vertybes ir asmens nuosavybę, pateikiami pagrindiniai sveiko proto ir išminties principai, kurie galėtų padėti stabdyti šiuolaikinio pasaulio civilizacijos nuosmukį.

Knygos autorius yra garsus Brazilijos katalikų filosofas profesorius Plinio Corrêa de Oliveira, kuris yra parašęs daug mokslo darbų, gavusių bažnyčios pritarimą. Pavyzdžiui, praėjusio amžiaus 5 dešimtmečio pabaigoje jo darbas Em Defesa da Ação Católica, smerkiantis pavojų, kurį kelia pažiūros kairiųjų, prasiskverbusių į katalikų judėjimo organizacijas, paskatino monsinjorą Montini parašyti pritariamąjį laišką autoriui, vėliau tai padarė Vatikano valstybės sekretoriaus pavaduotojas popiežiaus Pijaus XII vardu.

Kitoje knygoje A liberdade da Igreja no Estado Comunista (1963) autorius įrodo, kad katalikas negali laikyti komunistinį režimą savo šalyje moraliai priimtinu. Vatika-

22

Pratarmė

no seminarijų ir universitetų šventoji kongregacija šį darbą pavadino pačiu ištikimiausiu visų aukščiausiojo bažnyčios magistrato dokumentų atgarsiu, įskaitant ir puikiąsias Jono XXIII Mater et Magistra ir Pauliaus VI Ecclesiam Suam enciklikas.

1992 metais jis parašė knygą Nobreza e elites tradicionais análogas nas alocuções de Pio XII, kurioje lygina du visuomenės modelius. Pirmasis modelis – krikščioniškas, grindžiamas idėja, kad pagal Dievo valią socialinėse klasėse egzistuoja proporcinga ir harmoninga nelygybė, bet tų klasių nariai turi teisę turėti pakankamai normalias gyvenimo sąlygas. Antrasis modelis grindžiamas klaidinga idėja, kad bet kokia nelygybės forma yra neteisinga. Knyga susilaukė audringo pritarimo, išreikšto kardinolo Silvio Oddi, kardinolo Luigi Ciappi, kardinolo Alfons Stickler, teologo Fr. Raimondo Spiazzi, tomisto Fr. Victorino Rodríguez y Rodríguez ir kanonų teisės žinovo Fr. Anastasio Gutierrez laiškuose.

Tačiau pats žymiausias profesoriaus Corrêa de Oliveira darbas yra Revolução e Contra-Revolução. Jo reikšmė buvo greitai pripažinta. Kardinolas Eugene Tisserant rašė: „Šio darbo tema ypač aktuali mūsų gyvenamajam laikui...

Autoriaus analitinė studija aiški ir tiksli, ir mūsų bendrapiliečiams ypač reikšminga. Aš sveikinu šios knygos autorių“. Kinijos kardinolas Thomas Tien rašo: „Visi, kurie esame patyrę komunizmo pasekmes, puikiai suprantame šio darbo aktualumą ir reikalingumą“.

Visi šios knygos skyriai galėtų būti baigiami tokiais žodžiais:

Pratarmė

23

Mes neturime nė menkiausios abejonės dėl šios knygos teiginių, bet paskutinį sprendimo žodį paliekame Dievo vietininkui žemėje. Tačiau jeigu jie nors ir nežymiai skirtųsi nuo Šventosios Bažnyčios, mūsų Motinos, mokymo, mes pasiliekame sau teisę tuos teiginius atmesti.

Nuo šio teiginio paskelbimo praėjo daugiau nei 40 metų. Dabar šis veikalas plinta po visą pasaulį, ir nė vienas iš jo teiginių nepasitvirtino esąs priešingas bažnyčios mokymui. Šis faktas patvirtina anksčiau pareikštus pritarimo atvejus ir liudija šio darbo nuoseklumą.

Dar reikia pridurti, kad knygoje aprašyta situacija yra labai rimta. Jos trečiojoje dalyje autorius teigia, kad pagrindinis mūšio tarp revoliucijos (netvarkos) ir kontrrevoliucijos (tvarkos) laukas jau nebėra tik piliečių visuomenė, bet pati Šventoji Bažnyčia.

Katalikams tokia padėtis yra didelis rūpestis. Tačiau tai turėtų rūpėti visiems geros valios žmonėms, nes be bažnyčios įtakos visuomenė, kuri yra pasaulietinė ir neamžina, niekada neįstengs pakilti iš tos bedugnės, į kurią ją pastūmėjo tas pats priešas - Revoliucija. Žmonės, trokštantys rasti pačius teisingiausius kelius nugalėti šį priešą, turėtų palankiai vertinti šią knygą, nes joje jie ras pagrindinius principus, reikalingus tam, kad kova būtų laimėta.

Amerikos Tradicijų, šeimos ir nuosavybės gynimo asociacija (TFP)

Įžanga Kai žurnalas Catolicismo spausdino savo 100-jį numerį1 , šiam įvykiui paminėti redakcija norėjo jam suteikti ypatingą gaidą, kuri galėtų dar labiau pagilinti žurnalo ir jo skaitytojų sielų bendrystę.

Tam tikslui geriausiai tinka esė, kurio tema - Revoliucija ir Kontrrevoliucija.

Tokį pasirinkimą paaiškinti nėra sunku. Catolicismo yra kovos leidinys. Kadangi jis yra būtent toks, jį reiktų vertinti pagal tuos tikslus, kuriems pasiekti ši kova būtina. Bet su kuo jis rengiasi kovoti? Paprastas paskaitinėjimas negali suteikti pakankamo aiškumo. Dažnas skaitytojas čia gali rasti visko: komunizmo, socializmo, totalitarizmo, liberalizmo, maritainizmo ir kitokių -izmų kritikos. Tačiau niekas negalėtų teigti, kad kuris nors vienas iš jų būtų pelnęs daugiau dėmesio, kad būtų žurnalą galima apibūdinti kaip kritikuojantį tą ar kitą reiškinį labiau už likusius. Pavyzdžiui, negalima teigti, kad žurnalas Catolicismo yra ypač antiprotestantiškas arba ypač antisocialistiškas. Tiesa būtų sakyti, jog jis yra pliuralistiškas. Žvelgiant iš perspektyvos, visi šie tikslai turi vieną bendrą vardiklį, ir tas bendras vardiklis yra tas tikslas, kurį jis yra sau iškėlęs.

O kas gi yra tas bendras vardiklis? Gal tai doktrina, gal jėga? Gal dabar vyraujanti nuomonė? Iš tikrųjų, šito daly-

1. Ši įžanga buvo publikuota 100-jame žurnalo “Catolicismo” numeryje, 1959 m. balandis (autoriaus pastaba)

26

Įžanga

ko išaiškinimas galėtų padėti suvokti viso doktrinos formavimo darbo gelmes, to darbo, kurį žurnalas dirba jau visą šimtą mėnesių.

*** Tačiau šio kūrinio studijavimo nauda siekia gerokai toliau, nei šis gana ribotas tikslas.

Norėdami tai pailiustruoti, siūlome pažvelgti į religijos situaciją mūsų šalyje. Statistikos požiūriu, katalikų padėtis puiki. Pagal naujausius oficialius duomenis, katalikai sudaro 94 proc. visų gyventojų. Jei mes visi būtume tokie katalikai, kokie jie turi būti, Brazilija dabar galėtų didžiuotis esanti galinga katalikybės jėga, iškilusi per 20 katalikų bažnyčios gyvavimo šimtmečių.

Tačiau kodėl mes esame taip toli nuo šio idealo? Ar galima sakyti, kad pagrindinė to priežastis yra spiritualizmas, protestantizmas, ateizmas ar komunizmas? Ne, tai kita priežastis, neapčiuopiama, subtili, besiskverbianti ir galinga, kaip atominė radiacija. Visi jaučia jos poveikį, bet tik nedaugelis žino, kas tai yra.

Kai mes rašome šiuos žodžius, mūsų mintys peržengia mūsų šalies ribas, jos siekia mūsų seseriškas Lotynų Amerikos šalis, o tuo pačiu ir kitus katalikiškus kraštus. Kiekviename iš jų reiškiasi šis sunkiai apibūdinamas blogis, skleidžiantis tragiškai stiprius simptomus. Panagrinėkime tokį pavyzdį: 1956 metais rašytame laiške apie Padėkos dieną monsinjoras Angelo Dell’Acqua, Vatikano valstybės sekretoriaus pavaduotojas, pareiškė San Paulo kardinolui Carlos Carmelo de Vasconcel-

Įžanga

27

los Mottai, kad dėl valstybių religinio agnosticizmo šiuolaikinė visuomenė yra praradusi supratimą, kas yra bažnyčia. Taigi, kas iš tikrųjų yra tas priešas, kuris jai sudavė tokį smūgį? Kokia yra to blogio egzistavimo priežastis? Kaip jį įvardyti? Kaip jis veikia, kokia jo pergalių paslaptis? Kaip su juo kovoti?

Akivaizdu, jog surasti kitą, aktualesnę temą būtų nelengva.

Taigi, šis priešas vardą visgi turi: tai Revoliucija.

Jos priežastis yra puikybės ir juslingumo proveržis, kuris davė pradžią visai ideologinių sistemų grandinei. Jų išplitimas sukėlė tris dideles revoliucijas Vakarų šalių istorijoje: pseudoreformaciją, prancūzų revoliuciją ir komunizmą 2.

Puikybė – tai kelias į panieką viskam, kas aukščiau, ir tokiu būdu įtvirtinimą, kad visų didžiausia blogybė yra nelygybė visuose lygmenyse, ypač metafiziniame ir religiniame. Toks yra egalitarinis revoliucijos aspektas.

Geidulingumas, kaip toks, griauna visus barjerus. Jis nepripažįsta apribojimų ir veda į maištą prieš autoritetus bei įstatymus, žmonių ar Dievo, bažnytinius ar civilinius.

Toks yra revoliucijos liberalusis aspektas.

Abu aspektai, kurie turi metafizinį charakterį, atrodo, lyg ir prieštaringi vienas kitam daugeliu atvejų. Bet jie yra visiškai priimtini marksistinei anarchistinio rojaus utopijai,

2. Leonas XIII, 1902 m. kovo 19 d. apaštališkas laiškas Parvenu a la vingt-cinquième année, Bonne Presse, Paryžius, VI t., 279 p.

28

Įžanga

pagal kurią ,,išsilaisvinusi“ nuo religijos, labai išsivysčiusi žmonija gyvens absoliučioje tvarkoje ir laisvėje, be jokios politinės valdžios. Ir tai užkerta kelią bet kokiai nelygybei.

Pirmoji revoliucija buvo pseudoreformacija. Ji įvairiais laipsniais skiepijo abejonių, religinio liberalizmo dvasią ir religinį egalitarizmą per įvairiausias savo sukurtas sektas.

Po to atėjo Prancūzų revoliucija. Tai buvo tikras egalitarizmo triumfas dviejose srityse: religijoje, kurioje atsirado ateizmas, pavadintas sekuliarizmu, ir politikoje, įsitvirtinęs per klaidingą maksimą, kad bet kokia nelygybė yra neteisingumas, bet kokia valdžia –tai pavojus, o laisvė – aukščiausias gėris.

Komunizmas yra šių maksimų perkėlimas į socialinę ekonominę sritį.

Minėtosios revoliucijos yra vienos ir tos pačios revoliucijos dalys, kurioje socializmas, liturgizmas, politique de la main tendue (ištiestos rankos politika) ir pan. yra tik laikini, pereinamieji arba susilpnėjusio pasireiškimo etapai.

*** Savaime aišku, jog toks gilus ir ilgas procesas negali plėtotis, neapimdamas visų žmogaus veiklos barų, tokių, kaip kultūros, meno, įstatymų, papročių ir institucijų.

Smulkesnis šio proceso tyrimas visose savo plėtros srityse yra jau už šio esė ribų. Čia, apsiribodami tik vienu šio plataus proceso aspektu, mėginsime aprėpti nors bendrais bruožais šią didžiulę

Įžanga

29

mus užgriuvusią nelaimę – Revoliuciją, pavadinsime ją tikruoju vardu, mėginsime rasti jos gilumines priežastis, ją sukeliančius veiksnius, apibūdinsime jos doktrinos esminius elementus, jos pasireiškimo tam tikrose srityse svarbą, dinamiškumo mastą ir plitimo mechanizmą. Panašiai nagrinėsime momentus, būdingus Kontrrevoliucijai ir tirsime jos pergalės sąlygas.

Tačiau, iškeldami kiekvieną iš šių temų, mes turėjome nors šiek tiek paaiškinti, kas, mūsų nuomone, yra patys naudingiausi veiksniai, apšviečiantys mūsų skaitytojus ir padedantys jiems kovoje su Revoliucija. Visgi nuošaly turėjome palikti nemažai svarbių, tačiau šiam metui mažiau aktualių momentų.

Kaip minėjome, šis darbas yra rinkinys tezių, rodančių Catolicismo dvasią ir programą. Žurnalas būtų pernelyg didelės apimties, jeigu jame imtume detaliai nagrinėti kiekvieną iš minėtų tezių. Mes apsiribosime minimaliu skaičiumi argumentų, reikalingų parodyti santykiui tarp įvairių tezių, ir pateiksime platų mūsų doktrinos paveikslą.

*** Šis esė taip pat gali būti kaip skaitytojų nuomonės tyrimas. Pavyzdžiui, ką Catolicismo skaitytojai Brazilijoje ir kitur (tie, kurie pasisako prieš Revoliuciją) mano apie Revoliuciją ir Kontrrevoliuciją? Nors mūsų teiginiai apima tik šios temos dalį, tikimės, kad jie paskatins mūsų skaitytojus kelti šį klausimą ir siųsti atsakymus, ką mes labai vertintume.

I DALIS

Revoliucija

I Skyrius

Šiuolaikinio žmogaus krizė Šiandien pasaulį viena po kitos krečia krizės – valstybės, šeimos, ekonomikos, kultūros ir t.t. Tačiau šios krizės yra tik sudėtinės dalys vienos fundamentalios krizės, kurios veikimo laukas yra pats žmogus. Kitaip tariant, jos kyla iš paties žmogaus sielos problemų, skverbiasi į jo asmenybę ir veiklą.

II Skyrius

Vakariečio ir krikščionio žmogaus krizė Pirmiausia, tai vakariečio ir krikščionio žmogaus krizė, t.y. europiečių ir jų palikuonių: kanadiečių, amerikiečių, lotynų amerikiečių ir australų krizė. Šitaip mes ją ir nagrinėsime. Ši krizė daro poveikį ir kitiems žmonėms ir tokiu laipsniu, kiek Vakarų pasaulio įtaka jau yra įsišaknijusi ir jų šalyse. Krizė persipynusi su problemomis, būdingomis jų kultūroms ir civilizacijoms, ir su konfliktu, kylančiu iš susidūrimo su teigiamais ir neigiamais Vakarų kultūros ir civilizacijos elementais.

34

Revoliucija

III Skyrius

Šios krizės charakteristika Kokie sudėtingi bebūtų faktoriai, kurių dėka ši krizė kiekvienoje atskiroje šalyje yra skirtinga, ji visada turi penkias pagrindines charakteristikas.

1. Ji – visuotinė Ši krizė yra visuotinė. Šiandien nėra tautos, kurios ji daugiau ar mažiau nebūtų palietusi.

2. Ji – vientisa

Ši krizė - vientisa, ji nesusideda iš keleto, besivystančių greta viena kitos atskirai kiekvienoje šalyje, susijusių tik tiek, kiek yra analogijos, nors šiek tiek įvairuojančios.

Kai miške kyla gaisras, jo negalima laikyti daugybe atskirų gaisrų, apėmusių daugybę gretimų medžių. Tai vienas gaisro vienetas, veikiantis gyvą vienetą – mišką.

Dar daugiau, tą gaisrą sukelia liepsnos, plintančios su didele jėga nesuskaičiuojama daugybe liepsnų, jos praryja skirtingus medžius, maišosi ir dauginasi. Miško gaisras yra vienas vienetas, apimantis daugybę atskirų dalinių, nors ir skirtingų, gaisrų1.

1. Autorius per analogiam sieja tai su tomistine būties , kaip substancijos ir jos ligos simptomų, koncepcija. Substancija tai savarankiška būtis savo egzistencijoje, o ligos simptomai – nesavarankiška būtis, egzistuojanti tik substancijos, kuriai priklauso, dėka.

III Skyrius

35

Vakarų krikščionybė sudarė visumą, kuri persmelkė kelias krikščioniškas šalis, tačiau jų neabsorbavo. Krizė kilo šio gyvo vieneto viduje, galiausiai paveikdama visą visumą tuo bendru ir net lydančiu karščiu, kurį sukėlė daugkartinės vietinės krizės, niekada nesiliovusios pintis tarpusavyje ir stiprinti viena kitą. Todėl krikščioniškasis pasaulis, visų katalikiškų kraštų šeima, seniai nebeegzistuoja. Vakarų ir krikščioniškosios tautos dabar tėra tik tos šeimos liekanos, kenčiančios dėl to paties blogio.

3. Ji – totalinė Bet kurioje šalyje krizė sukuria giliausių problemų; ji plinta, rutuliojasi ir keičia pačią daiktų tvarką, paliečia sielos gelmes, visas kultūros apraiškas, ir, galiausiai, visas žmogaus veikimo platumas.

4. Ji – siekia viešpatauti Paviršutiniškai žiūrint, mūsų laikas atrodo chaotiškas ir neišpainiojamas raizginys. Iš tikrųjų taip ir yra.

Tačiau šios krizės akivaizdoje galima aiškiai išskirti ir įvardinti daugybės sutartinai nuosekliai ir galingai veikiančių jėgų pasekmes. Vakarų šalys, karštligiškai veikiamos tokių jėgų, yra palaipsniui stumiamos į padėtį, kuri yra absoliučiai prieštaraujanti krikščioniškajai civilizacijai. Štai kodėl ši krizė yra kaip blogio fėja, kuriai paklusniai tarnauja visos chaoso jėgos.

36

Revoliucija

5. Ji – tai nuo seniai besitęsiantis procesas Ši krizė nėra tik efektingas reginys ar pavienis epizodas. Priešingai, jos dėka šis procesas tęsiasi jau penkis šimtmečius. Čia susipina visa priežasčių ir pasekmių grandinė, kuri, susimezgusi tam tikru momentu pačiose giliausiose žmogaus sielos kertelėse ir kultūroje, kelia nuolatinius sukrėtimus nuo pat 15-ojo amžiaus. Šiam procesui apibūdinti labai tinka Pijaus XII žodžiai : ,,Ji yra visur ir visuose; ji gali būti smurtinga ir klastinga. Per pastaruosius šimtmečius ji stengėsi suardyti intelektualiąją, moralinę ir žmogiškąją vienybę paties Kristaus slaptingame kūne. Ji siekia gamtiškumo be tyrumo, proto – be tikėjimo, laisvės - be valdžios, ir kartais – valdžios be laisvės. Tai priešas, kuris vis stipriau ir stipriau reiškiasi, be skrupulų sakydamas: Dievui – taip, Bažnyčiai – ne.

Arba: Dievas – taip, Kristus – ne. Galiausiai piktžodžiauja: Dievas mirė. Jo niekada ir nebuvo. Ir štai dabar mėginama pasaulį statyti ant pamatų, kuriuos be jokių abejonių įvardijame kaip pagrindines priežastis grėsmės, tvyrančios virš visos žmonijos: ekonomika – be Dievo, įstatymai – be Dievo, politika – be Dievo.“ 2 Į šį procesą nereiktų žvelgti kaip į atsitiktinę pastarojo meto netikėtų priežasčių ir pasekmių seką. Jau pačioje pradžioje krizė buvo gana galinga ir galėjo reikštis visa jėga. Ir

2. Pijus XII, 1952.X.12 kreipimasis į Italijos katalikų akcijos Vyrų sąjungą, Discorsi e Radiomessaggi di Sua Santità Pio XII, Vatikanas: Tipografia Poliglotta Vaticana, 1953, 14 t., p.

359.

III Skyrius

37

dabar ji yra pakankamai stipri, galinti sukelti galutinę destrukciją, kas, logiškai, ir yra jos tikslas.

Veikiama įvairių esminių faktorių (kultūrinių, socialinių, ekonominių, etinių, geografinių ir kt.), krizė žengia keliu, kuris atrodo esąs klastingas ir nepaliaujamai veda link savo katastrofiškos pabaigos.

A. Viduramžių nuosmukis Įžangoje minėjome pagrindinius šio proceso bruožus.

Pravartu būtų juos papildyti dar keliomis detalėmis.

Dar XIV amžiuje krikščioniškoje Europoje prasidėjo žmogaus mentaliteto transformacijos. XV amžiuje jos tapo dar akivaizdesnės. Žmogus ėmė aistringai trokšti žemiškųjų malonumų. Jie tampa vis prabangesni, palaipsniui užvaldydami žmogaus asmenybę. Vis didėjantis noras gražiai ir turtingai rengtis, puoselėti gražias manieras, įmantriai kalbėti, žavėtis salonine literatūra ir menu, mėgautis kitais gyvenimo malonumais ir pojūčiais sukėlė juslingumo ir savotiško išglebimo apraiškas. Palaipsniui ankstesnio laikotarpio rimtumas ir paprastumas prarado savo vertę. Linksmybės, saldžialiežuvavimas, amžinos šventės tapo didžiausiomis vertybėmis. Žmogaus širdis pradėjo tolti nuo pasiaukojimo džiaugsmo, nuo pasišventimo ir ištikimybės šventajam Kryžiui, nuo šventumo ir amžinojo gyvenimo siekimo. Riteriškumas, anksčiau buvęs aukščiausia krikščioniškojo asketizmo apraiška, tapo salsvas ir sentimentalus. Akivaizdus meilės literatūros antplūdis. Visuose socialiniuose sluoksniuose pastebimas greitų laimėjimų ir naudos siekimas.

38

Revoliucija

Inteligentijos tarpe šis moralinis klimatas pasireiškia per puikybę, kaip, pavyzdžiui, norą pretenzingai ir tuščiai diskutuoti, ginčytis, demonstruoti išskirtinį mokslingumą.

Liaupsinamos senosios filosofinės kryptys, o labiausiai – scholastika. Nykstant buvusiam tikėjimo integralumui, šios tendencijos iš naujo pasireiškia naujais pavidalais. Garbės trokštantys veikėjai tampa palankūs įstatymų žinovų, kurie išdidžiai puikavosi Romos teisių išmanymu, absoliutizmui.

Taip palaipsniui nyksta senų laikų siekis išlaikyti monarcho valdžią, kaip Prancūzijos karaliaus Šv. Liudviko ar Kastilijos karaliaus Šv. Ferdinando laikais.

B. Pseudoreformacija ir renesansas Šiame naujajame žmogaus sielos būvyje randasi galingas, nors ne visai išpažįstamas, troškimas kardinaliai pakeisti tą daiktų tvarką, kuri egzistavo ir buvo pasiekusi savo aukščiausią išsivystymo laipsnį XII ir XIII amžiais.

Perdėtas ir dažnai nesąmoningas žavėjimasis senove pasitarnavo šio troškimo raiškai. Siekdami išvengti tiesioginio konflikto su senąja viduramžių tradicija, humanizmas ir renesansas dažnu atveju siekė pažeminti bažnyčią, antgamtiškumą ir moralines religijos vertybes, tuo nustumdami juos į antrą planą. Tuo pačiu, paskatintas pagoniškųjų moralistų, kaip europietiškasis idealas radosi naujasis žmogaus tipas. Šis tipas ir jam būdingos kultūra ir civilizacija buvo tikrasis pirmtakas godaus, juslaus, sekuliaraus, pragmatiško žmogaus su savo materializmo kultūra ir civilizacija, į kurią dabar mes ir grimztame. Pastangos pažadinti krikščionybės renesansą nepajėgė sunaikinti šių veiksnių užuomazginėje stadijoje, ir

III Skyrius

39

tai atvėrė kelius laipsniškam naujosios pagonybės bangos triumfui.

Kai kuriose Europos šalyse naujoji pagonybė vystėsi, tačiau nepasiekė formalaus atsimetimo nuo krikščionybės. Ji susidūrė su gana stipriu pasipriešinimu. Šiek tiek įsitvirtinusi, ji vis dėlto nedrįso skatinti, bent jau pradžioje, nutraukti ryšius su Tikėjimu.

Tačiau buvo ir tokių šalių, kuriose ji atvirai puolė Bažnyčią. Puikybė ir juslingumas, kurių patenkinimas yra pagoniško gyvenimo malonumas, atvėrė duris protestantizmui.

Puikybė davė pradžią abejonėms, laisviems, nevaržomiems samprotavimams ir natūralistiniam Šventojo Rašto interpretavimui. Iš čia atsirado nepasitikėjimas bažnyčios autoritetu, kurį reiškė įvairios sektos, neigdamos Visuotinės Bažnyčios monarchinį charakterį ir maištaudamos prieš popiežiaus valdžią. Kai kurios radikalesnės sektos neigė tai, kas gali būti vadinama aukštąja bažnyčios aristokratija, t.y. vyskupus ir kardinolus. Kiti dar pasisakė prieš dvasininkijos hierarchinį pobūdį, apibūdindami ją tik kaip paprastą pareigų delegavimą liaudies vardu ir vadindami liaudį tikruoju ir vieninteliu dvasinės valdžios turėtoju.

Moralinėje plotmėje juslingumo ir protestantizmo triumfą rodė bažnytinio celibato neigimas ir skyrybų teigimas.

C. Prancūzų revoliucija Visoje Prancūzijoje intensyvus humanizmo ir renesanso veikimas tarp katalikų plito nepaliaujamai, su visa pasekmių grandine.

40

Revoliucija

Palankiai skatinamas silpstančio tikinčiųjų pamaldumo, kurį sukėlė jansenizmas ir kitos to paties raugo XVI amžiaus protestantizmo atmainos, deja, pasklido ir labiausiai krikščioniškoje karalystėje. Šis veikimas davė vaisių: beveik visuotinį papročių žlugimą, paviršutinišką ir tuščią dalykų esmės supratimą, žemiškos būties sudievinimą, kas nutiesė kelią laipsniškai bedievystės pergalei.

Abejojimas Bažnyčia, Kristaus dieviškumo neigimas, deizmas ir kylanti ateizmo banga – tai šitos apostazės etapai.

Prancūzų revoliucija buvo renesansinės naujosios pagonybės ir protestantizmo paveldėtoja, turinti su jais daug panašumo. Jos veikimas buvo visais atžvilgiais simetriškas pseudoreformacijos veikimui. Prieš nugrimzdama į deizmą ir ateizmą, ji mėgino sukurti Konstitucinę Bažnyčią3, kuri būtų Prancūzijos bažnyčios pritaikymas protestantizmo dvasiai.

Prancūzų revoliucijos politinis darbas buvo tik bandymas Prancūzijos valstybei primesti bažnytinės reformos pretekstu radikalesnes protestantiškas sektas, kurios galėtų kelti maištą prieš monarchą, skatinti maištauti paprastus tikinčiuosius prieš kilminguosius, aristokratiją ir dvasininkus, teigti liaudies suverenumą, skatinti tam tikrų sektų valdžios primetimą tikintiesiems.

3. Bažnyčia įsteigta 1790 m. priimant įstatymą, pagal kurį Prancūzijos dvasininkija turėjo tapti valstybės skiriamais valdininkais, išlaisvinant tokiu būdu valstybę nuo popiežiaus valdžios.

Tokį sprendimą pasmerkė Pijus VI.

III Skyrius

41

D. Komunizmas Kai kurios iš protestantizmo kilusios sektos perkėlė savo religines tendencijas tiesiai į politinio veikimo lauką, taip ruošdamos kelią respublikos atėjimui. XVII amžiuje Šv. Pranciškus Salezas perspėjo Savojos hercogą dėl respublikoniškųjų tendencijų4. Kitos sektos nuėjo dar toliau, pripažindamos jeigu ne komunizmo tikrąja to žodžio prasme, tai bent jau prokomunizmo principus.

Babeufo komunistinis judėjimas kilo iš Prancūzų revoliucijos. Vėliau iš šios Revoliucijos ugnies kilo XIX amžiaus utopinio komunizmo mokyklos ir vadinamasis mokslinis marksizmas.

Viskas čia labai logiška. Deizmo vaisius yra ateizmas.

Juslingumas, maištaujantis prieš trapias kliūtis skyryboms, skatina laisvąją meilę. Puikybė, besipriešinanti viskam, kas aukščiau, galų gale turėjo atakuoti paskutinį nelygybės ,,bastioną“, t.y. turtą. Apsvaigęs nuo svajonės apie vieno pasaulio vieną respubliką, bažnytinės ir civilinės valdžios sunaikinimą, taip pat bažnyčios ir valstybės po to, kai bus įvesta pereinamoji darbininkų diktatūra, revoliucinis procesas dabar mums atneša XX amžiaus neobarbarizmą, savo naujausią kraštutinumo produktą.

E. Monarchija, respublika ir religija

4. žr. Sainte-Beuve, Études des lundis – XVII’ème siècle – Saint François de Sales, Paryžius: Librairie Garnier, 1928 p. 364.

42

Revoliucija

Kad išvengtume nesusipratimo, būtina pabrėžti, kad šis aiškinimas nereiškia tvirtinimo, jog respublika yra būtinai revoliucinis režimas. Kalbėdamas apie įvairias valstybės valdymo formas, Leonas XIII aiškiai pasakė, kad visos formos geros, jei jos sąžiningai siekia savo tikslo, būtent, bendro gėrio, o jam pasiekti kuriama valdžia5.

Priešiškumą, nukreiptą prieš monarchiją ir aristokratiją, mes tikrai vadiname revoliuciniu, remdamiesi tuo, kad jis nesiderina su žmogaus orumu ir nusistovėjusia įprastine daiktų tvarka. Jį pasmerkė šv. Pijus X savo apaštališkajame 1910 metų rugpjūčio 25 laiške Notre Charge Apostolique.

Jame didysis šventasis pontifikas smerkia Le Sillon tezę, kad „tik demokratija gali duoti pradžią tikrojo teisingumo viešpatavimui“ ir klausia, ar nėra tai neteisinga atžvilgiu kitų valdymo formų, kurios tokiu būdu yra nuvertinamos, kaip neįgalios, ir yra tik todėl, kad nėra nieko geresnio6.

Jeigu neatsižvelgsime į šitą neteisingumą, kuris giliai įsišaknijęs mūsų nagrinėjamame procese, negalėsime paaiškinti, kaip atsitinka, kad monarchija, kurią popiežius Pijus VI laiko geriausia valdymo forma („praestantioris monarchici forma“7), XIX ir XX amžiuose susilaukė tiek daug priešiškumo, kuris nuvertė daugelį gerbtinų monarchijų ir dinastijų. Iš mūsų perspektyvos žiūrint, masinis respubli5. Leonas XIII, enciklika Au milieu des sollicitudes, 1892.II.16, Bonne Presse, Paryžius, 3 t., p. 116.

6. šv. Pijus X, Notre charge apostolique, Acta Apostolicae Sedis, 2 t., p. 618.

7. Pijus VI, 1793.VI.17 prakalba Konsistoriui, Les Enseignements Pontificaux – La Paix Interieure ds Nations, išleista Solemno vienuolių, Paryžius: Desclée & Cie, p. 8.

III Skyrius

43

kų atsiradimas visame pasaulyje yra natūralus Revoliucijos vaisius ir jo pagrindinė išraiška. Žmogaus negalima vadinti revoliucionieriumi dėl to, kad jis dėl konkrečių ir vietinių priežasčių renkasi, kad jo šalyje būtų demokratija, o ne monarchija, ar aristokratijos valdymas, ir kad būtų gerbiama teisinė valdžia. Bet jis gali būti įvardytas kaip toks, jeigu, vedamas Revoliucijos egalitarizmo dvasios, ima nekęsti monarchijos ar aristokratijos iš principo ir laiko jas esmingai neteisingomis ir nehumaniškomis.

Iš šios neapykantos gimsta demagoginės demokratijos, kurios kariauja su tradicija, persekioja elitą, smukdo bendrą gyvenimo sanklodą ir kuria vulgarumo ir prastumo aplinką, kuri sudaro vyraujančią kultūros ir civilizacijos gaidą, tikintis, kad tokiomis sąlygomis gali būti realizuotos civilizacijos ir kultūros koncepcijos.

Demokratija, kurią aprašo Pijus XII, ryškiai skiriasi nuo šios, revoliucinės demokratijos: „ Istorijoje žinomi faktai, kad ten, kur valdo tikroji demokratija, žmonių gyvenimas vyksta pagal sveikas tradicijas, kurias griauti draudžiama. Svarbiausieji šių tradicijų atstovai yra iškiliausios socialinės klasės, t.y. žmonių grupės arba draugijos, kurios duoda vadinamąjį toną atskiram kaimui, miestui ar miesteliui, regionui arba ir visai šaliai. Iš to kyla visų civilizuotų tautų aristokratinių institucijų, aristokratinių tikrąja to žodžio prasme, kaip tam tikrų pelnytos

44

Revoliucija

garbės akademijų egzistavimas ir įtaka. Tai visuomenės daliai priklauso ir bajorija.“ 8 Kaip matyti, revoliucinės demokratijos dvasia labai skiriasi nuo tos dvasios, kuriai skirta duoti gyvybę demokratijai, suprantamai pagal Bažnyčios doktriną.

F. Revoliucija, kontrrevoliucija ir diktatūra Šie pasvarstymai apie Revoliuciją ir Bažnyčios mokymą dėl valstybės valdymo formų skaitytojui gali kelti klausimą apie diktatūrą. Ar diktatūra yra revoliucinis, ar kontrrevoliucinis faktorius?

Norint atsakyti į šį klausimą, į kurį būta daug neaiškių ir net tendencingų atsakymų, būtina pabrėžti skirtumą tam tikrų elementų, neabejotinai susijusių su diktatūros idėja.

Pagal tą diktatūros formą, kuri yra egzistavusi per mūsų šimtmetį, liaudis supranta ją kaip tam tikrą būvį, kai vadas su jam suteikta neribota valdžia valdo šalį. Vieni sako, kad tai valstybei tik į gera, kiti gi - kad ne. Bet kokiu atveju tai vis dėlto yra diktatūra.

Taigi, ši koncepcija turi du ryškius elementus: Valstybė yra visagalė; Valdžia sutelkta vieno žmogaus rankose.

Atrodo, jog visuomeninė mintis yra sukoncentruota į tą antrąjį elementą. Tačiau svarbesnis yra pirmasis, bent jau

8. Pijus XII, kalba pasakyta Romos patriciatui ir bajorijai, 1946.I. 16., Discorsi e radiomessaggi, 7 t., p. 340.

III Skyrius

45

ta prasme, kad mes suprantame diktatūrą kaip tokią tvarką, kurioje valstybės valdžia, pamynusi įstatymų valdžią, naikina visas teises grynai savo užgaida. Absoliučiai aišku, kad tokią diktatūrą gali praktikuoti monarchas. (Jo diktatūra reiškiasi, kai atmetama bet kokia įstatyminė tvarka ir karalius imasi neribotos valstybės valdžios, bet to negalima painioti su senovės režimais, kuriuose tokios garantijos egzistavo tik tam tikru laipsniu, ir juo labiau, su konstitucinėmis viduramžių monarchijomis).Taip pat aišku, kad diktatūros formą gali praktikuoti koks nors liaudies vadas, aristokratas paveldėjimo teise, taip pat koks nors bankininkų klanas ar net pačios liaudies masės.

Pati savaime diktatūra, praktikuojama kokio nors vado ar grupės asmenų, nėra nei revoliucinė, nei kontrrevoliucinė. Ji gali būti ir viena, ir antra, atsižvelgiant į aplinkybes, kurios sukūrė jos atsiradimo sąlygas ir nulėmė reiškimosi būdą. Čia svarbu tik, ar valdžia yra vieno žmogaus, ar grupės rankose.

Yra tam tikros aplinkybės, kurios reikalauja, kad vardan salus populi asmens teisės galėtų būti varžomos, o stipriau reikštųsi viešoji valdžia. Todėl atskirais atvejais diktatūra gali būti teisėta ir teisinga.

Kontrrevoliucinė diktatūra – tai diktatūra, visiškai orientuota į tvarkos siekį. Jai turi būti užtikrintos trys išimtinės teisės: Ji turi riboti kai kurias asmens teises, kad būtų užtikrinta tvarka ir kad ji nebūtų griaunama. Čia mes neturime galvoje paprastos materialinės ramybės, bet norime tvarkyti dalykus

46

Revoliucija

pagal tikslą ir atsižvelgdami į atitinkamą vertybių skalę. Tai ir yra tas teisių varžymas, daugiau teorinis nei realus. Mes linkę aukoti juridines garantijas, kad blogio jėgos negalėtų piktnaudžiauti tvarka ir kenkti bendrajam gėriui. Šios aukos tikslas yra tikrojo gėrio teisė.

Pagal apibrėžimą, teisių suvaržymas yra neamžinas. Jis turi parengti sąlygas grįžti tvarkai, normalioms gyvenimo sąlygoms ir kuo greičiau. Diktatūra tiek, kiek ji yra gera, stengiasi naikinti priežastis, dėl kurių ji yra reikalinga. Kišimasis į viešąjį administravimą įvairiuose tautos gyvenimo sektoriuose turi vykti taip, kad kuo greičiau tas kiekvienas sektorius galėtų gyventi su jam būtina autonomija. Tokiu būdu kiekviena šeima turėtų turėti galimybę daryti tai, ką ji geba pagal savo prigimtį, ir ją turėtų remti aukštesnės socialinės grupės, bet tik kaip pagalbininkai, ir tik ten, kur pati šeima yra nepajėgi. Tokios visuomenės grupės savo ruožtu turėtų gauti pagalbą iš savo savivaldos institucijų, ir tik tokiose srityse, kuriose pačios negali savimi pasirūpinti. Panašiai parama turėtų būti teikiama savivaldybių, regionų ir visos šalies mastu.

Pagrindinis įstatymais paremtos diktatūros tikslas šiais laikais turi būti Kontrrevoliucija. Tai nereiškia, kad diktatūra yra natūraliai reikalinga Revoliucijai nugalėti. Bet kai kuriais atvejais taip gali būti.

Priešingai, revoliucinė diktatūra turi tikslą vystytis nenutrūkstamai. Ji pažeidinėja prigimtines teises, skverbiasi į visas visuomenės sritis ir griauna jų tvarką. Ji vykdo destrukciją, ardydama šeimos gyvenimą, naikina tikrąjį visuo-

IV Skyrius

47

menės elitą ir visuomeninę hierarchiją, skatina neapykantą, skleisdama utopines idėjas ir antiįstatymiškas ambicijas paprastų žmonių tarpe, slopina tikrojo gyvenimo apraiškas socialinėse grupėse, taip pajungdama viską valstybiniam valdymui. Trumpai tariant, ji labai palanki viskam, ką daro Revoliucija. Tipiškas tokios diktatūros pavyzdys buvo hitlerizmas.

Dėl šios priežasties revoliucinė diktatūra yra iš esmės antikatalikiška. Faktiškai, tikrai katalikiškoje aplinkoje tokiai situacijai vietos neturėtų būti.

Negalima teigti, kad revoliucinė diktatūra vienoje ar kitoje šalyje nesiekė palankumo Bažnyčiai. Bet tai yra tik politinis požiūris, kuris transformuojasi į atvirą ar užmaskuotą jos persekiojimą, kai tik bažnytinė valdžia pradeda stabdyti Revoliucijos siautėjimą.

IV Skyrius

Revoliucinio proceso metamorfozės Iš ankstesnio skyriaus analizės matyti, kad revoliucinis procesas Vakarų pasaulio ir krikščioniškajame žmoguje vystosi atskirais etapais, pagal nežabotas tendencijas.

Kiekviename etape šios tendencijos ir jos sukeltos klaidos turi tam tikras charakteristikas. Todėl istorijos eigoje vyksta ir Revoliucijos metamorfozės.

48

Revoliucija

Metamorfozės, kurios matyti pagrindinėse Revoliucijos plėtros linijose, atsikartoja, nors ir mažesniu masteliu, kiekviename jos didesnių epizodų.

Todėl ir Prancūzų revoliucijos dvasia savo pirmoje fazėje buvo užsidėjusi aristokratijos ir net bažnytinę kaukę ir vartojo jų kalbą. Ji buvo dažna viešnia karaliaus dvare ir sėdėjo prie vieno stalo su karaliaus tarybos nariais. Vėliau ji tapo buržua ir užmaskuotai, ramiai darė viską, kad būtų panaikinti, nors ir be kraujo, monarchija ir bajorija bei prispausta katalikų Bažnyčia. Labai greitai ji tapo Jakobinų revoliucija ir apsipylė teroro krauju.

Bet visi ekscesai, kuriuos darė jakobinai, sukėlė stiprią reakciją. Revoliucija apsigręžė, eidama tuos pačius etapus, tik jau atgalios. Nuo Jakobinų ji vėl tapo buržua. Kai atėjo Napoleonas, ji ištiesė ranką Bažnyčiai ir atvėrė savo duris tremiamiems bajorams. Galiausiai ji sveikino Burbonų dinastijos sugrįžimą į sostą. Nors Prancūzų revoliucija baigėsi, nesibaigė Revoliucijos procesas. Ji kilo vėl, kai krito Karolis X ir iškilo Liudvikas Pilypas, ir taip, per einančias viena paskui kitą metamorfozes, naudodamasi savo sėkmėmis ir netgi nesėkmėmis, pasiekė dabartinę, konvulsijų krečiamą padėtį.

Revoliucija panaudoja savo metamorfozes ne tiktai ėjimui pirmyn, bet ir daryti taktiniams atsitraukimams, kurie jai taip dažnai buvo reikalingi. Šis judėjimas, niekad nesilpstantis, kartais apsimesdavo miręs. Čia yra Revoliucijos įdomiausia metamorfozė. Žvelgiant paviršutiniškai, kokios nors šalies padėtis gali atrodyti

V Skyrius

49

visiškai rami. Tada kontrrevoliucijos reakcija sulėtėja ir net prisnūsta. Bet jos bažnytiniame, kultūriniame, socialiniame ar ekonominiame gyvenime nenutrūkstamai sklinda revoliucijos tvaikas. O paskui, po šios menamos pertrauko skyla, tarytum nelauktai ir netikėtai, neramumai, dažnu atveju - audringesni, nei kada nors anksčiau.

V Skyrius

Trys Revoliucijos gyliai: tendencijose, idėjose ir faktuose 1. Revoliucija tendencijose Kaip matėme, Revoliucija - tai procesas, susidedantis iš atskirų etapų ir atsirandantis tam tikrose netvarkos tendencijose9, kurios yra tarytum jo siela ir pati slapčiausia varomoji jėga.10 Lygiai taip pat Revoliucijoje galime išskirti tris lygius, kurie tam tikru laipsniu persipynę.

Pirmasis, giliausias lygis, glūdi tendencijų krizėje. Netvarkos tendencijos pagal savo esmę grumiasi dėl savo re-

9. Žodį “tendencijos” autorius vartoja psichologine ir dvasine prasme, o ne sociologine ar politine prasme. Tai reiškia: siekimas kažko, einant tam tikra kryptimi; kietinimas, siekimas, dispozicija.

10. Žr.. I dalis, sk. 35, taip pat sk. 73.

50

Revoliucija

alizavimo. Nebesitaikydamos prie nusistovėjusios dalykų tvarkos, kuriai jos yra priešiškos, tos tendencijos pradeda veikti, keisdamos mentalitetą, gyvenimo ir būties būdą, meno raišką, papročius, kol kas ir tik kol kas dar neliesdamos idėjų.

2. Revoliucija idėjose Krizė pereina nuo šių gilių klodų į ideologinę plotmę.

Iš tikrųjų, kaip Paul Bourget sako savo garsiame darbe Le Démon de Midi, reikia gyventi taip, kaip galvoji, kas anksčiau ar vėliau baigsis tuo, jog imsi galvoti taip, kaip gyvenai.11 Gavusios gilių netvarkos tendencijų postūmį, naujosios doktrinos ima klestėti. Pradžioje jos nors retkarčiais siekia taikaus sambūvio su senosiomis doktrinomis, reikšdamosi tokiu būdu, kad palaikytų bent išorinį panašumą į harmoniją. Tačiau galiausiai tai baigiasi atvira priešprieša.

3. Revoliucija faktuose Idėjų transformacija savo ruožtu skverbiasi į faktų zoną. Čia, naudojant kruvinas ar taikesnes priemones, yra transformuojamos šalies institucijos, įstatymai, papročiai tiek tikėjimo srityse, tiek ir pasaulietiškoje visuomenėje.

Tai trečioji krizė, dabar jau visiškai įsibrovusi į faktų sritį.

11. Paul Bourget, Le Démon du Midi, Paryžius: Librairie Plon, 1914, 2 t., p. 375.

V Skyrius

51

4. Pastebėjimai A. Revoliucijos gyliai nėra tapatūs chronologiniams etapams Šie gyliai tam tikra prasme yra pakopiniai. Bent kiek gilesnė analizė rodo, kad revoliuciniai veiksmai juose yra taip susipynę laike, kad į skirtingus gylius negalima žiūrėti kaip į atskirus chronologinius vienetus.

B. Trijų revoliucijos gylių skirtumai Šie trys gyliai ne visada ryškiai skiriasi. Skirtingumo laipsnis yra įvairus kiekvienu atskiru atveju.

C. Revoliucinis procesas nėra nesuvaldomas Įvairiuose gyliuose žmonių judėjimas gali būti valdomas. Jeigu daromi tik pirmieji žingsniai, tai dar nereiškia, kad jie bus žengiami toliau, kol pasieks sekantį gylį. Priešingai, žmogus laisva valia, Dievo padėtas, gali nugalėti bet kokią krizę, lygiai taip pat, kaip ir pačią Revoliuciją.

Apibūdindami šiuos Revoliucijos aspektus, mes esame panašūs į gydytoją, kuris nusako visą ligos eigą nuo pradžios iki mirties, tačiau neturint minties, kad liga negali būti pagydoma.

52

Revoliucija

VI Skyrius

Revoliucijos maršas Ankstesniuose skyriuose kalbėjome apie Revoliucijos maršą, o tiksliau, apie jos šliaužiantį charakterį, jos metamorfozes, skverbimąsi į pačias žmogaus sielos gelmes ir įsikūnijimą konkrečiais veiksmais. Kaip matyti, Revoliucija turi savo dinamiką. Su ja geriau susipažinsime, tyrinėdami ir kitus Revoliucijos maršo aspektus.

1. Revoliucijos varomoji jėga A. Revoliucijos ir netvarkos tendencijos Pati galingiausia Revoliucijos varomoji jėga yra netvarkos tendencijos.

Dėl šios priežasties Revoliuciją galima lyginti su taifūnu, žemės drebėjimu, ciklonu, stichine gamtos nelaime, įsikūnijusia į nežabotas žmogaus aistras.

B. Revoliucijos konvulsijos regimos jos pačiose užuomazgose Blogis, kaip kataklizmai, turi galingą jėgą, deja, tik griaunančiąją.

Jau pirmaisiais savo protrūkio momentais ši jėga turi pakankamai potencialo tam tulžingumui, kurį demonstruoja savo ekscesuose. Pavyzdžiui, neigiant Protestantizmą, buvo jaučiamas, nors aiškiai neišreikštas, anar-

VI Skyrius

53

chistinis komunizmo troškimas. Tuo tarpu, nors Liuteris pagal savo formuluotes buvo tik Liuteris, visos liuteriško protrūkio tendencijos, sielos būsenos, visi nepasveriami dalykai jau nešė savyje, nors dar ir žodžiais neišreikštai, Voltero, Robespjero, Markso ir Lenino dvasią.12 C. Revoliucija pati apsunkina savo žygį Netvarkos tendencijos vystosi kaip koks niežulys: kuo daugiau kasoma, tuo labiau niežti. Jos sukelia moralės krizes, iškelia klaidingas doktrinas, po kurių seka revoliucijos.

Kiekviena jų savo ruožtu blogina tas tendencijas. Paskui panašiai sukeliamos naujos krizės, naujos klaidos ir naujos revoliucijos. Tai ir paaiškina, kodėl šiandien mes esame atsidūrę tokioje sukrečiančioje bedievystės, amoralumo situacijoje, tokiame netvarkos ir nedarnos chaose.

2. Akivaizdžiai matomi revoliucijos intervalai Pasitaikantys pabrėžtinos rimties laikotarpiai gali sudaryti įspūdį, kad tam kartui Revoliucija stabtelėjo. Gali atrodyti, kad Revoliucijos procesas nėra permanentinis.

Tačiau tai tik Revoliucijos metamorfozės. Menamos ramybės laikotarpiai – tai tylios ir gilios „fermentacijos“ laikas. Prisiminkime, pavyzdžiui, Restauracijos laikotarpį (1815-1830).13 12. Plg. Leonas XIII, Enciklika Quod Apostolici muneris, 1878.XII.28., Bonne Presse, Paryžius, I t., p. 28.

13. Žr. I d., 4 sk.

54

Revoliucija

3. Nuo vieno patobulinimo iki kito Iš to, ką matėme14, galima teigti, kad kiekviena Revoliucijos stadija, lyginant su prieš tai buvusia, yra paprasčiausias jos patobulinimas. Natūralistinis humanizmas ir Protestantizmas buvo patobulinti per Prancūzų revoliuciją, kuri savo ruožtu buvo patobulinta dabartinio amžiaus revoliuciniame bolševizmo procese.

Tas faktas, kad netvarkos aistros, siautėjančios crescendo gaida, panašios į žemės traukos pagreitį ir mintančios savo pačių juodais darbais, sukelia pasekmes, kurios savo ruožtu plėtojasi atitinkamu stiprumu. Panašia progresija klaidos duoda pradžią kitoms klaidoms, ir viena Revoliucija skina kelią kitai.

4. Revoliucijos proceso greitis Revoliucinis procesas vystosi dviem tempais. Vienas yra greitas ir, paprastai, neilgai trukus, išsikvepia. Antrasis gi – lėtesnis, bet sėkmingas.

A. Greitasis žygis Pavyzdžiui, prieškomunistinis anabaptistų judėjimas visose srityse perėmė visas arba beveik visas pseudoreformacijos dvasios ir tendencijų pasekmes. Jis žlugo.

14. Žr. 1 C.

VI Skyrius

55

B. Lėtasis žygis Neskubėdamos, per daugiau nei keturis šimtmečius, nuosaikesnės Protestantizmo srovės, tobulindamos ir gražindamos savo paveikslą nuosekliais dinamiškumo ir inercijos etapais, vienaip ar kitaip skatino Vakarų šalių žygį į tą patį kraštutinumo tašką.15 C. Kaip derinami revoliucijos žygiai Kiekvieno iš šių Revoliucijos žygių greičio vaidmuo turi būti išstudijuotas. Galima teigti, kad greitesnis žygis naudos neatneša, bet tai netiesa. Šių ekstremumų protrūkis sukuria tam tikrą standartą ir pastovų tikslą, kurio pats radikalizmas traukia nuosaikiuosius, ir jie, nors ir lėtai, bet eina jo linkui. Taip socializmas atmeta komunizmą, tačiau tylomis žavisi ir eina link jo.

Net ankstesniais laikais tą patį buvo galima pasakyti apie komunistą Babeufą ir jo pakalikus per paskutinius Prancūzų revoliucijos šėlsmo momentus. Jie buvo sutriuškinti. Nežiūrint į tai, žingsnis po žingsnio visuomenė ima žengti tais pačiais takais, kuriais jie troško ją vesti. Ekstremistų nesėkmė yra tokia tik iš pirmo žvilgsnio. Jie dirba netiesiogiai, bet galingai, Revoliucijai žengiant į priekį, palaipsniui patraukdami nesuskaičiuojamą daugybę „protingų“, „nuosaikių“ ir vidutiniškų, kad būtų įgyvendintos jų nusikalstamos, piktybinės fantazijos.

15. Žr. II d., 8.2 sk.

56

Revoliucija

5. Atmetami prieštaravimai Po šių pasvarstymų dabar galime atmesti kai kuriuos prieštaravimus, kuriuos nebuvo galima analizuoti anksčiau.

A. Lėtieji revoliucionieriai ir „pusiau kontrrevoliucionieriai“ Kaip atskirti revoliucionierių, kuriam priimtinas greito Revoliucijos žygio tempas, nuo žmogaus, kuris revoliucionieriumi tampa palaipsniui, pagal lėto žygio tempą? Kai revoliucinis procesas greitas, randa menką pasipriešinimą arba neranda jokio. Jame dora ir tiesa reiškiasi tik paviršutiniškai. Šios savybės yra tarsi sausos malkos, kurioms uždegti tereikia mažos kibirkštėlės. Priešingai, kai procesas lėtas, reiškia, jog Revoliucijos kibirkštis palietė žalią, neišdžiūvusį medį. Kitaip tariant, ji susidūrė su tam tikra tiesa ar dorybe, kuri ir toliau lieka priešiška Revoliucijos dvasiai. Žmogus tokioje situacijoje tarytum skyla ir gyvena su dviem, vienas kitam priešingais principais, t.y. Revoliucijos ir tvarkos. Šių principų sambūvis gali sąlygoti labai skirtingas situacijas: ++a. „lėtasis“ revoliucionierius leidžiasi nešamas Revoliucijos, kuriai jis nepritaria, bet priešinasi tik iš inercijos. ++b. „lėtasis“ revoliucionierius, kuris yra truputėlį kontrrevoliucionieriškas, taip pat leidžiasi tos Revoliucijos nešamas, bet kažkuriame taške jai pasipriešina. Pavyzdžiui, jis gali tapti socialistu visais atžvilgiais, tačiau stengiasi išlaikyti jam mielas aristokratiškas manieras. Atsižvelgiant į

VI Skyrius

57

situaciją, jis gali net stipriai užsipulti socialistų vulgarumą, ir tai jau yra savotiškas pasipriešinimas. Bet toks pasipriešinimas susijęs tik su smulkmenomis, detalėmis, ir tik iš įpročio ar įspūdžio. Jis nereiškia žmogaus principingumo.

Tai pasipriešinimas, neturintis didelės reikšmės ir išlieka neilgam. O jeigu tai būtų susiję su kokia nors visuomenės grupe, tai anksčiau ar vėliau Revoliucija, naudodama prievartą ar įtikinėjimą, be gailesčio užgniauš tą pasipriešinimą dabar ir net keliose būsimose kartose. ++c. „pusiau kontrrevoliucionierius“16 skiriasi nuo aukščiau minėtų tuo, kad „koaguliacijos“ procesas jame vyksta audringiau, ir jis laikosi savo esminių tiesos principų, žinoma, ne visų. Jo reakcija į Revoliuciją ir jos procesus yra nenuolaidi, audringesnė. Atsiranda priešinimasis, ir ne tik iš inercijos. Jo virtimas visišku kontrrevoliucionieriumi yra lengvesnis, bent jau teoriškai. Jei Revoliucija imtųsi kraštutinių veiksmų, jis gali visiškai transformuotis, jo gerosios tendencijos gali kristalizuotis į nepalaužiamą tvirtybę. Tačiau, kol tokia transformacija neįvyksta, „pusinis“ kontrrevoliucionierius negali būti laikomas kontrrevoliucijos kariu.

Tas lengvumas, su kuriuo tiek „lėtasis“ revoliucionierius, tiek pusiau kontrrevoliucionierius susitaiko su Revoliucijos pergale, yra tipiškas jų konformizmo pavyzdys.

Pavyzdžiui, teoriškai pripažindami Bažnyčios ir valstybės vienybę, jie būna visiškai abejingi jų atskyrimui ir nė 16. Žr. I d., sk. 9.

58

Revoliucija

nebando, net pasitaikius palankioms aplinkybėms, atkurti Bažnyčios ir valstybės sąjungą.

B. Protestantiškos monarchijos ir katalikiškos respublikos Jeigu visuotinis judėjimas už respubliką yra protestantiškos dvasios vaisius, tai kodėl šiandien pasaulyje tėra tiktai vienas karalius katalikas17, o dauguma protestantiškų šalių ir toliau yra monarchijos?

Atsakymas į šį klausimą - paprastas. Anglija, Olandija ir Šiaurės Europos šalys dėl daugėlio istorinių, psichologinių ir kitokių priežasčių labai panašios į monarchijas. Kai šias šalis palietė Revoliucija, ji negalėjo užkirsti kelio monarchijos sentimentams stiprėti Tokiu būdu tose šalyse atkakliai gyvuoja karališkasis didingumas, nors Revoliucija smelkiasi į visas sritis. Sakome“ gyvuoja“, jeigu lėtą mirimo procesą galima vadinti gyvavimu. Angliškoji monarchija, vaidinanti tik parodomąjį vaidmenį, ir kitos protestantiškos monarchijos, transformuotos dėl įvairių priežasčių į respublikas, kurių vadovai nuo senų laikų naudojasi sosto paveldėjimo teise, iš lėto miršta. Jei padėtis bus tokia ir toliau, neilgai trukus, jų nebeliks.

Neneigdami, jog yra ir kitų priežasčių, kurios prisideda prie to, kad išgyventų monarchijos, norime pabrėžti vieną momentą, kuris mūsų samprotavimams yra labai svarbus.

17. Autorius turi omenyje belgų karalių. Tik žymiai vėliau, pasirodžius pirmajam knygos leidimui, kunigaikštis Juanas Carlosas buvo prisaikdintas Ispanijos karaliumi (1975). [ red. pastaba]

VI Skyrius

59

Priešingai, negu protestantiškose valstybėse, Romos katalikų kraštuose palankumas išorinei ir viešai disciplinai, stipriai ir autoritetingai valstybės valdžiai dėl daugelio priežasčių yra daug mažesnis.

Todėl Revoliucija tose šalyje neranda bent kiek gilesnių sentimentų monarchijai ir šluoja valdovų sostus be didelio vargo. Tačiau jai neužtenka jėgos, kad nušluotų tikėjimą.

C. Protestantiškasis asketizmas Dar vienas diskusinis dalykas galėtų kilti iš to fakto, kad tam tikros protestantiškos sektos balansuoja ant perdėto asketizmo ribos. Tai iš kur kyla mintis, kad protestantiškas tikėjimas įkūnija žmogaus troškimą džiaugtis gyvenimu? Šį prieštaravimą nesunku paaiškinti. Kai Revoliucija prasiskverbia į tam tikrą sritį, ji susiduria su savotišku palankumu rūstumui ir asketizmui. Susiformuoja pasipriešinimo židinys. Nors Revoliucijai pavyksta „susitarti“ su puikybe, tačiau nepavyksta įveikti juslingumo. Tokiomis aplinkybėmis gyvenimu mėgaujamasi per pavienius džiaugsmus, kuriuos teikia puikybė, o ne per tuos, kuriuos teikia kūniški malonumai. Gali būti, jog ir tas asketizmas, skatinamas stipraus puikybės jausmo, stipriau priešinasi juslingumui. Tačiau šis priešinimasis, koks atkaklus bebūtų, yra bevaisis. Revoliucija anksčiau ar vėliau dėl jo silpnumo ar, naudodama prievartą, nugali. Gyvenimo džiaugsmas, kuris gali dvasiškai atgaivinti žemę ir žmogų, negimsta iš griežto, šalto, kaip mumija, puritonizmo.

60

Revoliucija

D. Vieningas Revoliucijos frontas Tokie susikristalizavę priešpriešos židiniai paprastai veda link revoliucijos jėgų susidūrimo. Galima pagalvoti, kad blogio jėgos susiskaido ir priešinasi vienos kitoms, ir kad mūsų unitarinė Revoliucijos proceso koncepcija yra klaidinga.

Tokia idėja – iliuzija. Galima instinktyviai nujausti, kad tos jėgos yra priešiškos viena kitai tik atskirais atvejais, bet sutaria savo esminiuose elementuose ir turi stulbinantį gebėjimą susivienyti, veikdamos prieš Katalikų Bažnyčią.

Gerumo liekanos jose yra bevaisės, tuščios, o blogio jėga – labai galinga. Todėl šios jėgos, kiekviena iš savo pusės, puola Bažnyčią, kuri atsiduria priešo apgulties padėtyje. Šioje vietoje pravartu paminėti ir tuos katalikus, kurie skelbia ir pripažįsta Bažnyčios doktriną, bet yra užvaldyti revoliucijos dvasios. Jie yra daug kartų pavojingesni nei tie, kurie yra aiškūs priešininkai, jie griauna šventąją Bažnyčią iš vidaus. Štai ką apie juos sako Pijus XII: ,,Nors šio pasaulio vaikai būtų išmintingesni negu šviesos vaikai, Revoliucijos jėgų spąstai ir smurtas turėtų kur kas mažiau sėkmės, jeigu nors dauguma tų, kurie save vadina katalikais, neištiestų joms draugiškos rankos. Taip, deja, yra tokių, kurie nori sugyventi taikiai su priešais ir sudaryti šviesos ir tamsos sąjungą, teisingumo ir neteisybės santarvę, remdamiesi vadinamomis liberaliomis katalikų doktrinomis, kuriose pagal labiausiai žalingus principus meilikaujama piliečiams, kaip jėgai, kai įsibraunama į dvasinių dalykų sritį. Jos ragina žmones gerbti ar bent jau to-

VI Skyrius

61

leruoti labiausiai ydingus įstatymus, tarytum nebūtų nerašytos taisyklės, jog negalima tarnauti dviems ponams vienu metu. Jie yra tikrai daug pavojingesni, negu tie, kurie yra atviri priešai, ne tik todėl, kad derina savo pastangas, gal to ir nenujausdami, bet ir todėl, kad, balansuodami ant smerktinos nuomonės ribos, jie stengiasi sudaryti įspūdį, jog jų doktrina vieninga ir nuosekli, žavinti nelabai išmintingus prisitaikėliškus bendraminčius, taip apgaudinėjant dorus piliečius, kurie galėtų priešintis skelbiamai klaidai. Tokiu būdu jie jaukia protus ir skaldo vienybę, silpnina jėgas, kurios turėtų būti telkiamos kovai su priešu.“18

6. Revoliucijos veiksniai: masonystė ir kitos slaptosios jėgos Jeigu aptarinėjame Revoliucijos varomąsias jėgas, tai reikia pasakyti nors keletą žodžių apie jos svarbiausius veiksnius.

Mes netikime, kad tiktai žmogaus aistrų ir klaidų dinamika gali koordinuoti tokias griaunančias priemones, įgalinančias pasiekti vieną tikslą, t.y. Revoliucijos pergalę.

Revoliucijos proceso, nuoseklaus ir nenutrūkstančio, pilno staigių posūkių, atsiradimas laiko vingiuose atrodo mums neįmanomas be viena po kitos sekančių nepaprastai gudrių ir galingų bendrininkų ištisų kartų veikimo. Galvoti, jog Revoliucija būtų galėjusi pasiekti savo dabartinį išsi18. Pijus IX, Laiškas Milano šv. Ambrozijaus sambūrio pirmininkui, 1873.III.6., I Papi e la Gioventu, Roma: Editrice A.V.E., 1944, p. 36.

62

Revoliucija

plėtimo lygį be tokių suokalbininkų pagalbos, būtų tas pat, kaip tikėti, jog, pavyzdžiui, pluoštas prirašytų lapų, išmestų pro langą, galėtų gražiai sugulti ant žemės ir sudėstyti, pavyzdžiui, Carducci „Odę šėtonui“.

Anksčiau Revoliucijos varomosiomis jėgomis būdavo sumaniai manipuliuojama, naudojant jas revoliucijos procesui vykdyti.

Apskritai, Revoliucijos veiksniais gali būti laikomos ir visos sektos, nesvarbu, kokios, kurias ir iškelia Revoliucija, ir kurių tikslas yra skleisti savo idėją arba konsoliduoti savo suokalbius. Pagrindinė tokia sekta yra masonystė, aplink kurią, sąmoningai arba ne visai, buriasi kitos, bet jau kaip pagalbinės, sektos. Tai pažymėta pontifikų dokumentuose, ypač Leono XIII enciklikoje Humanum genus, paskelbtoje 1884 m. balandžio 20 dieną. Šių suokalbių sėkmė, ypač masonų judėjimo, glūdi ne tik jų neginčijamame gebėjime organizuotis ir rengti sąmokslus, o ir tame, kad jie puikiai supranta Revoliucijos esmę ir natūralių dėsnių, t.y. politinių įstatymų, sociologijos, psichologijos, menų, ekonomikos ir t.t. naudą, siekiant savo tikslų. Šia prasme chaoso ir ardomosios veiklos veiksniai yra panašūs į mokslininką, kuris, užuot pasikliovęs savo stiprybe, studijuoja ir aktyvuoja gamtos jėgas, tūkstančius kartų galingesnes už jį patį. Šalia to, kad šie samprotavimai ganėtinai gerai paaiškina Revoliucijos sėkmės priežastis, jie tuo pačiu nurodo svarbias gaires Kontrrevoliucijos kariams.

VII Skyrius

63

VII Skyrius

Revoliucijos esmė Ankstesniuose skyriuose glaustai apibūdinome krikščioniškojo pasaulio krizę. Dabar ją paanalizuosime smulkiau.

1. Revoliucija Kaip minėta, tas kritinis procesas, kurį čia analizuojame, yra Revoliucija.

A. Žodžio Revoliucija reikšmė Sakydami Revoliucija, mes turime galvoje judėjimą, kurio tikslas yra sugriauti įstatymais paremtą valdžią ar tvarką, arba siekį pakeisti juos neįstatymiška valdžia ar būsena (čia sąmoningai nevartojame žodžio tvarka).

B. Revoliucija su kraujo praliejimu ir be kraujo praliejimo Revoliucija gali vykti ir be kraujo praliejimo. Tokios, apie kurias kalbame čia, prasidėjo ir tęsiasi visokiais būdais. Kai kada jos būna kruvinos, kartais – ne. Pavyzdžiui, praėjusio šimtmečio du pasauliniai karai pagal jų giliąsias pasekmes yra patys kruviniausi. Antra vertus, ryškiai socialistiniai įstatymai, kuriuos priima visos arba beveik visos šalys, rodo, kad šiandien tai yra pats svarbiausias ir „taikiausias“ Revoliucijos judėjimas į priekį.

64

Revoliucija

C. Revoliucijos amplitudė Nors dažniausiai Revoliucija nuverčia teisėtą valdžią ir pakeičia ją valdovais, neturinčiais jokio teisėtumo, būtų klaidinga manyti, kad tai ir viskas. Revoliucijos pagrindinis tikslas nėra atskirų asmenų ar šeimų teisių suvaržymas. Ji siekia kur kas daugiau -sugriauti visą teisėtą tvarką ir pakeisti ją neteisine padėtimi. Ir tai dar ne viskas. Revoliucija siekia sunaikinti visą visatos sandarą, pačią žmogaus būtį joje, norėdama pakeisti tai visiškai priešingais atitikmenimis.

D. Tvarkos destrukcija Taip kalbant reikėtų suprasti, kad tai jau ne kokia nors revoliucija. Tai Revoliucija.

E. Tvarkos griovimas Iš tikrųjų, ta griaunama daiktų tvarka buvo viduramžių krikščionybė. Tai nebuvo nei paprasta daiktų tvarka, nei viena iš galimų tvarkos formų. Tai buvo, esant aplinkybėms, būdingoms tiems laikams ir toms vietoms, vienintelės autentiškos tvarkos tarp žmonių, t.y. krikščioniškosios civilizacijos, įgyvendinimas.

Savo enciklikoje Immortale Dei Leonas XIII šitaip apibūdina viduramžių krikščioniškąjį pasaulį: ,,Buvo laikai, kada pasaulio valstybės buvo valdomos pagal Evangelijos filosofiją. Tada visi įstatymai, valdymo institucijos ir žmonių papročiai, visi piliečių gyvenimo santykiai ir gyvensenos kategorijos buvo persmelkti krikščioniškosios išminties ir jos dieviškosios dorybės. Taip pat

VII Skyrius

65

visur klestėjo Jėzaus Kristaus tvirtai įteigtas tikėjimas, kurį puoselėjo valdovai ir gynė teisinė valdžia. Dar vėliau pagal brolišką sutarimą susivienijo dvasininkija ir aukščiausioji valdžia teikti geriesiems patarnavimams. Taip organizuota pilietinė visuomenė davė vaisių, kurie pranoko visus lūkesčius, ir kurių atmintis, išlikusi daugybėje dokumentų, gyvuoja iki šiol ir toliau gyvuos, ir jų jokie priešininkai negalės nei sunaikinti, nei nustumti užmarštin.“19 Prasidėjęs XV amžiuje žmogaus ir daiktų, egzistuojančių pagal Bažnyčios doktriną, Apreiškimo ir gamtos dėsnių mokymą, destrukcijos procesas šiandien beveik baigtas.

Anų laikų žmonių ir daiktų egzistavimas buvo tikroji tvarka. Tai, ką dabar bandoma įteigti, yra tokios tvarkos priešingybė, t.y. Revoliucija.

Be abejonės, ši, dabar vykstanti Revoliucija turi savo pirmtakus ir pranašus. Pavyzdžiui, Arijus ir Mohamedas buvo Liuterio pirmtakai. Taip pat skirtingose epochose utopistai svajojo apie laikus, analogiškus Revoliucijai. Galiausiai, tautos ar šiaip žmonių grupės mėgino sukurti tokią tvarką, kuri būtų panaši į Revoliucijos chaosą.

Tačiau visos svajonės ir pranašystės yra niekis, palyginus su ta Revoliucija, kurioje gyvename dabar. Pagal savo radikalumą, universalumą ir galimybes Revoliucija jau prasiskverbė taip giliai ir taip toli, kaip dar niekad per visą istoriją. Daugelis įsitikinę, kad mes faktiškai jau pasiekėme Antikristo laikus. Popiežiaus Jono XXIII žodžiais, esame netoli to: 19. Leonas XIII, Enciklika Immortale Dei, 1885.XI.1., Jaidhofas 1995.

66

Revoliucija

„ Mes sakome jums, kad šią baisią valandą, kada blogio dvasia visais būdais siekia sugriauti Dievo karalystę, mes turime visomis išgalėmis stengtis ją apginti, jei nenorime, kad žemę ištiktų dar baisesnis griaunantis dalykas, kaip prieš 50 metų įvykęs žemės drebėjimas. Kaip mes galėtume tada prikelti tuos žmones, jeigu jie būtų atskirti nuo Bažnyčios arba pakliūtų į klaidingosmūsų laikų ideologijos vergiją?“20

2. Revoliucija ir teisėtumas A. Tikrasis teisėtumas Apskritai, teisėtumo sąvoka svarstoma tiktai dinastijų ir valstybių valdymo kontekste. Nors ir remiamės Leono XIII pamokymais enciklikoje Au milieu des sollicitudes, negalime ignoruoti klausimo apie karališkų dinastijų ar kitokį valstybių valdymo teisėtumą, nes tai nepaprastai svarbi moralės problema, kurią sąžiningas žmogus privalo dėmesingai analizuoti.

Tačiau teisėtumo sąvoka turėtų būti taikoma ir kitoms problemoms.

Yra ir aukštasis teisėtumas, priklausantis tokiai daiktų tvarkai, kurioje vykdoma mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus valia, kaip modelis ir šaltinis teisėtumo, teikiančio pagrindą visoms karališkoms ar žemiškoms valdžioms. Siekis kovoti už teisėtą valdovą yra pareiga, ir labai svarbi. Tačiau būtina į šį valdžios teisėtumą žvelgti ne tik kaip į tikrąjį, savaiminį 20. Jonas XXIII, kreipimasis per radiją į Mesinos gyventojus žemės drebėjimo penkiasdešimtųjų metinių proga, publikuotas savaitraštyje “L’Osservatore Romano”, 1959.I.23.

VII Skyrius

67

neginčijamą gėrį, bet ir kaip į priemonę, užtikrinančią aukštesnįjį gėrį, būtent, visos visuomenės tvarkos, visų socialinių institucijų ir jų aplinkos teisėtumą, kuris gali būti pasiektas per visų dalykų tvarkymą pagal Bažnyčios doktriną.

B. Katalikiška kultūra ir civilizacija Todėl Kontrrevoliucijos siekis yra atkurti ir skatinti katalikišką kultūrą ir visuomenės tvarką. Ši tema nebūtų formuluojama pakankamai aiškiai, jeigu joje nebūtų apibūdinimo to, ką mes suprantame kaip katalikišką kultūrą ir katalikišką visuomenės tvarką. Mes suprantame, kad žodžiai kultūra ir tvarka vartojami įvairiomis prasmėmis. Savaime aišku, čia mes nenagrinėsime terminų. Mes apsiribosime tik tuo, kad vartosime šiuos žodžius kaip tiksliausias priemones apibūdinti tam tikroms realijoms. Svarbiausias uždavinys – ne diskutuoti terminijos klausimu, o pateikti šių realijų aiškinimą. Žmogus, jei jis yra geros valios ir Dievo malonėje, yra daugiau ar mažiau apdovanotas visomis dorybėmis. Apšviestas tikėjimo, jis turi galimybę susiformuoti vienintelį teisingą ir tikrą visatos vaizdą.

Esminis katalikiškos kultūros elementas yra visatos vaizdas, sukurtas pagal Bažnyčios doktriną. Šioje kultūroje yra ne tik žinojimas, t.y. turėjimas reikiamos informacijos tokiam vaizdui sukurti, bet ir šios informacijos analizė bei koordinavimas pagal Bažnyčios doktriną. Ši kultūra neapsiriboja tik teologijos, filosofijos ar mokslo sritimis, bet apima visą žmogaus žinių sankaupą, kuri atsispindi mene, kuri reiškia visų vertybių patvirtinimą ir kuri yra persmelkusi visus jo gyvenimo aspektus.

68

Revoliucija

Katalikiška visuomenės tvarka yra visų žmogiškų santykių struktūra, visų socialinių institucijų ir pačios valstybės sąranga pagal Bažnyčios doktriną.

C. Katalikiškos civilizacijos sakralinis charakteris Iš to, kas pasakyta, aišku, kad tokia daiktų tvarka yra iš esmės sakrali ir visiškai pripažįstanti šventosios Bažnyčios ir ypač - aukščiausiojo Pontifiko valdžią, tiesiogiai taikomą visiems dvasios dalykams, ir netiesiogiai- laikiniems dalykams, ten, kur jie susiję su sielų išganymu.

Visuomenės ir valstybės paskirtis yra visų jos narių doras gyvenimas. Tos dorybės, kurioms žmogus yra pašauktas, yra bendrosios krikščioniškos vertybės, ir pirmoji yra Dievo meilė. Štai todėl tiek visuomenė, tiek Bažnyčia turi sakralią paskirtį.21 Be abejonės, tik Bažnyčia turi reikiamų priemonių vesti žmogų į sielos išganymą, tačiau visuomenė ir valstybė turi materialių instrumentų tam tikslui pasiekti, t.y. tokių, kurie, panaudoti aukštesniosios galios valia, duoda gerų vaisių.

D. Tikroji kultūra ir civilizacija Iš to, kas pasakyta, galima teigti, kad katalikiška kultūra ir civilizacija yra tikroji kultūra ir tikroji civilizacija. Reikia pažymėti, kad jos negali egzistuoti nekatalikiškose tautose. Nors žmogus ir gali pats, iš savo žinojimo pripažinti 21. Plg. šv. Tomas Akvinietis, De regimine principum, I, 14-15.

VII Skyrius

69

gamtos dėsnius, tačiau jis be Bažnyčios autoriteto negali visiškai ir amžinai to žinojimo išlaikyti.22 Dėl to tas žmogus, kuris neišpažįsta tikrosios religijos, negali praktikuoti visų Dievo įsakymų.23 Esant tokioms sąlygoms, kadangi be žinojimo ir Dievo įstatymų laikymosi krikščioniškos tvarkos negali būti, tikroji civilizacija ir kultūra įmanomos tiktai šventosios Bažnyčios tikinčiųjų šeimoje. Kaip yra pasakęs šv. Pijus X, civilizacija yra tuo tikresnė, tuo ilgaamžiškesnė, tuo vaisingesnė, kuo ji yra giliau krikščioniška. Ir kuo smarkiau ji tolsta nuo krikščionybės idealų, tuo, didžiai visuomenės nelaimei, ji tampa dekadentiškesnė. Taigi pagal daiktų prigimties logiką Bažnyčia tampa krikščioniškos civilizacijos saugotoja ir gynėja.24 E.Tikrasis neteisėtumas Jeigu darosi aiškiau, kas yra tvarka ir teisėtumas, tai nesunku suvokti, kas yra Revoliucija, nes ji – tos tvarkos priešingybė. Tai netvarka ir neteisėtumas.

3. Puikybė, geidulingumas ir revoliucijos metafizinės vertybės Dvi sąvokos, suprantamos kaip metafizinės vertybės, gerai išreiškia Revoliucijos dvasią: absoliuti lygybė, visiška laisvė. Ir yra dvi aistros, kurios gerai joms pasitarnauja: tai puikybė ir geidulingumas.

22. Plg. I Vatikano susirinkimas, III sesija, sk. 2, D. 1786.

23. Plg. Tridento susirinkimas, VI sesija, sk. 2, D 812.

24. Plg. šv. Pijus X, Enciklika Il fermo proposito, 1905.VI.11., Bonne Presse, Paryžius, 2 t., p. 92.

70

Revoliucija

Kalbant apie aistras, reikia paaiškinti, kokia prasme šį žodį vartojame. Trumpumo dėlei ir remdamiesi autoriais, kurie rašo dvasios klausimais, teigiame, kad kai mes kalbame apie aistras, kaip apie Revoliucijos palydoves, kalbame apie nesveikas, tamsias aistras. Tokiomis mes laikome visas impulsyvias, vedančias į nuodėmę, aistras, kurios yra žmoguje kaip trejopo geidulingumo, t.y. kūno, akių ir puikybės pasekmė.25 A. Puikybė ir egalitarizmas Puikybės apimtas žmogus, jausdamas kito žmogaus ar ko nors kito autoriteto svorį, ima nekęsti patiriamo spaudimo.

Antrame etape puikybės žmogus jau nekenčia bet kokio autoriteto ir bet kokio spaudimo apskritai, be to, dar smarkiau nekenčia paties, net ir abstraktaus, principo.

Kadangi jis tų dalykų nekenčia, jis nekenčia ir bet kokios kieno nors viršenybės. Ir visame tame slypi neapykanta Dievui.26 Neapykanta bet kokiai nelygybei nuėjo taip toli, kad net aukštas pareigas užimantys asmenys priversti rizikuoti ar net prarasti jas, vengdami pripažinti kito asmens viršenybę.

Tai dar ne viskas. Apėmus pykčio aistrai, puikybės apimtas žmogus gali imti kovoti už anarchiją, jis atstumia aukštesnę jėgą, nes jau pats tokios jėgos egzistavimas ne25. Plg. 1 J 2,16 26. Žr. punktą m.

VII Skyrius

71

tiesiogiai liudija viršenybės principo buvimą, kuriam pavaldūs visi, net ir tie puikieji.

Taigi puikybė gali nuvesti link radikalaus ir visiško egalitarizmo. Šis radikalusis ir metafizinis egalitarizmas turi keletą aspektų. ++a. Dievo ir žmogaus lygybė. Panteizmas, imanentizmas ir kitos ezoterinės religijos formos turi tikslą sulyginti Dievą ir žmogų ir suteikti pastarajam dieviškųjų savybių.

Ateistas taip pat yra egalitaristas, kuris, norėdamas išvengti absurdiško teiginio, kad žmogus yra Dievas, teigia, kad Dievo nėra. Sekuliarizmas, tam tikra ateizmo forma, irgi yra egalitarizmas. Jis teigia, kad Dievo buvimo neįmanoma įrodyti, todėl žmogus turi gyventi laikinumo dvasioje ir taip, tarytum Dievo nėra. Tai reiškia, kad žmogus turi gyventi jausdamasis, tarytum pats nuvainikavęs Dievą. ++b. Lygybė dvasininkų luome. Ji pasireiškia per dvasininkijos, kuriai suteiktos įsakymų, autoriteto ir valdymo teisės, arba jos hierarchinių laipsnių silpninimą. ++c. Skirtingų religijų lygybė. Bet kokios vienos religijos diskriminacija turėtų būti smerkiama, nes tai pažeidžia žmonių tarpusavio lygybę. Todėl visos religijos turėtų būti traktuojamos vienodai. Nors vienos religijos skelbimas tikrąja, atmetant visas likusias, veda link jos išskirtinumo, kas prieštarauja evangeliniam nuolankumui ir veda link nekorektiško elgesio, dėl ko žmogaus širdis jos neįsileidžia. ++d. Lygybė politikos srityje. Tai nelygybės tarp valdovų ir valdomųjų panaikinimas arba bent jau jos sumaži-

72

Revoliucija

nimas. Valdžia duota ne Dievo, o ateina iš masių. Jos valdo, o valdžia turi paklusti. Monarchija ir aristokratija turi būti paskelbtos kaip tikrasis blogis, nes jos yra prieš lygybę. Tik demokratija yra teisėta, teisinga ir atitinka Evangeliją.27 ++e. Lygybė visuomenės struktūroje. Tai slopinimas visuomenės grupių, ypač tų, kurios amžinos paveldėjimo teisės dėka, ir bet kokios aristokratijos įtakos, duodančios bendrą toną visuomenės kultūrai ir papročiams, išnaikinimas. Natūraliai egzistuojanti intelektinio darbo viršenybė prieš fizinį darbą turėtų išnykti, panaikinant jų skirtumą. ++f. Tarpinių institucijų tarp asmens ir valstybės panaikinimas. Taip pat neturi būti jokių, net prigimtinių privilegijų jokiems socialiniams vienetams. Nesvarbu, kad Revoliucija negali pakęsti absoliutinės karaliaus valdžios, ji dar stipriau nekenčia tarpinių institucijų ir organiškai egzistavusių viduramžių monarchijų. Tai todėl, kad monarcho absoliutizmas yra linkęs pastatyti visus subjektus, net ir tuos, kurie yra ant aukščiausio hierarchijos laiptelio, atitinkamos lygybės lygmenyje, į žemesnę vietą, ir kuris duoda ženklą apie galimą individo ir autonomiškumo sunaikinimą, vedantį į anonimiškumą, ir kurią pasiekę savo aukščiausią tašką didžiosiose miestų susitelkusiose socialistinėse visuomenėse. Tarp tų tarpinių institucijų, kurios turėtų būti sunaikintos, pirmoje vietoje yra šeima. Kol ši dar priešinasi, Revoliucija stengiasi ją pažeminti, suluošinti ir niekinti bet kokiais būdais.

27. Plg. šv. Pijus X, apaštališkas laiškas Notre charge apostolique: Acta Apostolicae Sedis, 1910.X.25., 2 t., p. 615-619.

VII Skyrius

73

++g. Ekonominė lygybė. Niekas nieko neturi; visa nuosavybė – kolektyvinė. Privati nuosavybė panaikinama, kartu su ja – ir kiekvieno asmens teisė naudotis laisvai savo darbo vaisiais. Pasirinkti profesiją taip pat negalima. ++h. Lygybė išoriniuose buities aspektuose. Įvairovė lengvai nulemia visuomeninės individo padėties nelygybę.

Todėl drabužių, namų ūkio, įpročių ir t.t. įvairovė, kiek galima, ribojama. ++i. Žmonių lygybė. Propaganda suvienodina visus žmones, atimdama iš jų savitumus, ir beveik atima ir asmeninį žmogaus gyvenimą. Netgi psichologiniai ar požiūrio skirtumai tarp lyčių mažėja. Todėl skirtingų žmonių, bet iš esmės darni bendruomenės šeima taip pat nyksta. Iškyla masės su savo kolektyvine, tuščia ir vergiška siela.28 ++j. Visų visuomeninių santykių lygybė: lygybė tarp suaugusiųjų ir jaunimo, darbdavių ir darbuotojų, mokytojų ir mokinių, vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų ir t.t. ++k. Pasaulinės tvarkos lygybė. Valstybę sudaro nepriklausomi žmonės ir jų valdoma teritorija. Todėl pagal viešąją teisę suverenitetas yra, nuosavybės forma. Jeigu mes pripažįstame vienos tautos idėją, kurios pobūdis skiria ją nuo kitų, ir suvereniteto idėją, mes neišvengiamai turime pripažinti nelygybę: gebėjimų, savybių, dydžių ir t.t. Jeigu pripažįstama teritorija, tai turi būti pripažįstama ir kiekybės bei kokybės nelygybė, egzistuojanti tarp įvairių teritorinių vienetų. Todėl Revoliucija, kuri yra iš esmės egalitarinė, 28. Plg. šv. Pijus XII, Kalėdinė kalba pasakyta per radiją, 1944, Discorsi e radiomessaggi, 6 t., p. 239.

74

Revoliucija

planuoja visų rasių, tautų ir valstybių suliejimą į vieną rasę, tautą ir valstybę.29 ++l. Lygybė tarp įvairių vienos šalies dalių. Dėl tų pačių priežasčių ir tomis pačiomis priemonėmis Revoliucija turi tikslą atsisakyti bet kokio šalies skirstymo į atskirus regionus, nesvarbu, ar tai būtų politiniai, kultūriniai ar kitokie, jos viduje. ++m. Egalitarizmas ir neapykanta Dievui. Šv. Tomas Akvinietis moko30, kad Dievo kūrinių skirtumai ir jų hierarchinis santykis jau pats savaime yra gėris, nes būtent čia pasireiškia ir švyti Kūrėjo darbo tobulumas. Dar jis sako, kad Apvaizda įkūrė nelygybę tarp angelų31, taip pat - ir tarp žmonių tiek žemiškame rojuje, tiek šioje žemiškos tremties vietoje.32 O jeigu visi tvariniai būtų lygūs, tai visata būtų pasaulis, kuriame beveik dingtų panašumas tarp kūrinių ir Kūrėjo. Todėl neapkęsti bet kokio nelygybės principo reiškia metafiziškai priešintis geriausiems panašumo elementams, esantiems tarp Kūrėjo ir tarp kūrinijos. Tai reiškia nekęsti paties Dievo. ++n. Nelygybės ribos. Žinoma, vien tik iš doktrininio paaiškinimo negalima daryti išvados, kad nelygybė yra ir būtinai turi būti gėris. Visi žmonės lygūs pagal savo prigimtį ir skirtingi tiktai atskiruose dalykuose. Teisės, kurios kyla iš paties buvimo žmogumi, yra visiems lygios: teisė gyventi, teisė į 29. Žr. I d., sk. 11.3.

30. Plg. Summa Contra Gentiles, II, 45; Summa Theologica, I, q-47, a.2.

31. Plg. Summa Theologica, I, q-50, a.4.

32. Ibid., q.96, aa 3-4.

VII Skyrius

75

pagarbą, normalias gyvenimo sąlygas ( iš čia - ir teisė į darbą), nuosavybės teisė, šeimos kūrimo teisė ir, kas labai svarbu, teisė į tikrą tikėjimą, jo pažinimą ir praktikavimą. Nelygybė, kuri kelia pavojų šioms teisėms, prieštarauja Apvaizdos tvarkai. Tačiau nelygybė, kuri kyla iš tokių atskirų dalykų, kaip dora, talentas, grožis, jėga, šeima, tradicijos ir t.t., yra teisinga ir atitinka visatos dėsnius.33 B. Geidulingumas ir liberalizmas Kartu su puikybe, iš kurios kyla egalitarizmas, geidulingumas savo plačiąja prasme yra liberalizmo priežastis. Šioje liūdnoje tiesoje glūdi jungtis tarp šių dviejų Revoliucijos metafizinių principų, t.y. lygybės ir laisvės, kurios abi yra prieštaringos daugeliu požiūrių. ++a. Sielos hierarchija. Tas, kuris įspaudė hierarchijos ženklą ant visų matomų ir nematomų kūrinių, tą patį padarė ir su žmogaus siela. Protas turėtų rodyti kelią norams, o valia turėtų valdyti jausmus. Ir kaip gimtosios nuodėmės pasekmė, žmogaus viduje egzistuoja nuolatinis konfliktas tarp potraukio ir valios, kurią valdo sveikas protas. Jis mąsto: „Aš jaučiu kitą įstatymą mano kūne, kuris kovoja su mano proto įstatymu“.34 Bet valia, nors būdama suvereni, nors jai skirta vadovauti dalykams, visada mėginantiems maištauti, turi priemonių imti viršų, jeigu tik ji nesipriešina Dievo malonei35.

33. Plg. Pijus XII, Kalėdinė kalba per radiją, 1944, Discorsi e radiomessaggi, 6 t., p. 239.

34. Rz 723.

35. Plg. Rz 725.

76

Revoliucija

++b. Egalitarizmas sieloje. Revoliucijos tikslas yra lygybė tik bendrąja prasme, nes dažniausiai ji uzurpuoja valdymo funkciją, perduodama ją tam, kas turėtų paklusti. Kai tik šis procesas perkeliamas į sielos jėgų santykį, ji veda į apgailėtiną neribotų aistrų tironiją dėl silpnos ir sužlugdytos valios bei aptemusio proto, ir ypač - į siautulingo juslingumo viešpatavimą, nukreiptą prieš kuklumo ir gėdos sentimentus.

Kai Revoliucija skelbia absoliučią laisvę kaip metafizinį principą, ji tai daro tik tam, kad pateisintų žemiausių aistrų ir pražūtingų paklydimų buvimą. ++c. Egalitarizmas ir liberalizmas. Šis atvirkštinis santykis – daryti viską, ko reikalauja nekontroliuojamos aistros, yra liberalizmo esmė. Tai aiškiai parodoma ir kitose, aiškesnėse liberalizmo doktrinos formose. Jas analizuojant, galima suprasti, kad liberalizmui nelabai rūpi laisvė tam, kas gera. Priešingai, jam labiausiai aktualu laisvė blogiui. Kai liberalizmas ima viršų, jis labai lengvai, su pasimėgavimu, gėriui laisvę riboja, o blogis yra ginamas, jam pritariama, jis skatinamas. Čia jis pasirodo esąs prieš katalikišką civilizaciją, kuri, priešingai, reiškia paramą gėriui ir, kiek galėdama, priešinasi blogiui.

Tokia laisvė blogiui yra ne kas kita, kaip laisvė Revoliucijos žmogui, jeigu tik jis paklūsta aistrų tironijai, pavergusiai protą ir valią.

Todėl liberalizmas ir egalitarizmas yra to paties medžio vaisiai.

VII Skyrius

77

Beje, puikybė, augindama neapykantą bet kokiam autoritetui36, augina ir aiškiai liberalų požiūrį. Šia prasme ji laikoma aktyviu liberalizmo veiksniu. Tačiau, kai Revoliucija suvokia, kad laisvė gimdo nelygybę, ir jei žmonės, būdami nelygūs savo gebėjimais ir nevienodai tuos gebėjimus panaudodami, yra palikti laisvėje, tai iš neapykantos nelygybei ji tą jų laisvę linkusi paaukoti. Tai būtent ir iškėlė kitą, socializmo idėjų etapą, kuris yra tik etapas visame liberalizmo procese. Galutinis Revoliucijos tikslas yra nustatyti tokią daiktų tvarką, kurioje laisvai galėtų sugyventi visiška laisvė ir visiška lygybė.

Istoriškai socializmo judėjimas yra tik tam tikra liberalizmo forma. Kas verčia tikrą liberalą priimti socializmo idėją - verčia tai, kad, esant socializmui, tūkstančiai gerų ar bent jau nekaltų dalykų yra tironiškai draudžiami, o tuo tarpu tenkinimas (kartais netgi šiurkštokas) žemiausių aistrų, tokių, kaip pavydas, tingulys, geismas, yra vertinami palankiai. Antra vertus, liberalas suvokia, kad valdžios ir jos autoriteto plėtimas, esant socializmui, yra tik priemonė, pagal sistemos logiką, siekti taip trokštamo tikslo – galutinės anarchijos.

Konfliktai tarp kai kurių naivių svyruojančių liberalų ir socialistų yra tik paviršutiniški Revoliucijos proceso incidentai. Jie – tai tik švelnūs nesusipratimai, kurie netrikdo nei Revoliucijos logikos, nei jos nenumaldomo maršo ta kryptimi, kuri, jei pažvelgsime atidžiau, yra tuo pat metu ir socialistinė, ir liberali.

36. Žr. ankstesnį punktą.

78

Revoliucija

++d. Rokenrolo karta. Revoliucijos procesas, vykstantis, kaip čia aprašyta, pastarųjų kelių kartų žmonių sielose, ir ypač mūsų laikų jaunimo37, kuris yra tarytum užhipnotizuotas rokenrolo muzikos, išugdė jame spontaniško tipo mąstymą be jokios proto kontrolės ar didesnių valios pastangų, besivadovaujantį vaizdiniais ir jausmais, o ne realybės analize. Visa tai yra pedagogikos, kuri iš esmės eliminuoja logikos ir valios ugdymą, vaisius. ++e. Egalitarizmas, liberalizmas ir anarchizmas. Dėl to, kas pasakyta aukščiau, kunkuliuojančios beatodairiškos aistros, viena vertus, sukelia neapykantą bet kokiems suvaržymams ir įstatymams, antra vertus, neapykantą nelygybei.

Tokia sumaištis veda link utopinės marksistinės anarchijos koncepcijos, pagal kurią aukštai išsivysčiusi žmonija, gyvendama visuomenėje be klasių ar valdžios, gali gyventi tobuloje tvarkoje ir visiškoje laisvėje, iš kurių jokia nelygybė kilti negali. Matyti, jog tai yra ideali santvarka, kuri tuo pat metu yra ir liberali, ir egalitariška.

Iš tikrųjų, anarchistinė marksizmo utopija yra toks būvis, kada žmogaus asmenybė, pasiekusi aukštą išsivystymo laipsnį, gali laisvai vystytis visuomenėje, kurioje nėra nei valstybės, nei valdžios.

Tokioje visuomenėje, gyvenančioje visiškoje tvarkoje, nežiūrint, kad joje nėra jokios valdžios, gamyba yra puikiai organizuota ir puikiai išplėtota, o skirtumas tarp protinio ir 37. Knyga buvo parašyta 1959 metais, kuomet viešpatavo rokenrolo mada. Šiandien tai jau praeities muzika, jos klausosi dažniausiai vidurinioji karta, nes šiuolaikinis jaunimas labiau domisi suprimityvintais ritmais ir melodijomis [red. pastaba].

VII Skyrius

79

fizinio darbo yra praeities dalykas. Atrankos būdu, kuris dar ne visai apibrėžtas, ekonomikos organizavimas atiduodamas į gabiausiųjų rankas patiems gabiausiems, ir jokios visuomenės klasės susiformuoti neturi sąlygų.

Tai būtų vienintelės ir nereikšmingos nelygybės liekanos. Bet kadangi ši anarchistinė komunistinė visuomenė dar nėra galutinis istorijos vyksmo punktas, matyt, yra visai normalu galvoti, kad šios liekanos bus panaikintos vėlesniuose vystymosi etapuose.

VIII Skyrius

Protas, valia ir jausmai, apsprendžiant žmogaus veiksmus Ankstesni samprotavimai reikalauja plačiau paaiškinti proto, valios ir jausmų vaidmenį paklydimo ir aistros santykyje.

Gali pasirodyti, jog kiekvienas paklydimas gali įtakoti protą, siekiant pateisinti kai kurias nežabotas aistras. Todėl moralistas, kuris teigia liberalią maksimą, visada bus veikiamas liberalių tendencijų.

Mes tačiau manome kitaip. Moralistas gali prieiti liberalios išvados vien dėl žinojimo silpnumo, kuris paveiktas gimtosios nuodėmės. Tokiu atveju gal tai būtų kokia nors kitokia moralinė klaida, pavyzdžiui, neatsargumas, nerūpestingumas? Tačiau čia mes neapsistosime.

80

Revoliucija

Mes tvirtiname, kad istoriškai Revoliucija užgimė ypač audringų aistrų sumaištyje. Ir jokiu būdu neneigiame, kad tikėjimo teorijos klaidos suvaidino didelį vaidmenį šiame procese.

Garsūs autoriai – de Maistre, de Bonald, Donoso Cortés ir daug kitų – yra parašę daugybę mokslo darbų apie paklydimus ir kaip jie kyla vienas iš kito nuo penkiolikto iki šešiolikto amžiaus ir iki pat dvidešimto. Todėl mes nematome reikalo čia ką nors primygtinai tvirtinti.

Dėl to mums atrodo, kad būtų pravartu pabrėžti aistros faktorių svarbą ir jų įtaką grynai ideologiniams revoliucinio proceso, kuriame esame atsidūrę, aspektams. Nes, mūsų požiūriu, tam yra skiriama per mažai dėmesio. Dėl to žmonės neįžvelgia visos Revoliucijos esmės ir taiko neadekvačius kontrrevoliucijos metodus.

Dabar savo samprotavimus papildysime keletu teiginių apie tai, kaip aistros gali daryti įtaką idėjoms.

1. Prigimties nuopuolis, malonė ir laisva valia Žmogus pagal savo prigimties galias gali žinoti daug tiesų ir praktikuoti daugelį dorybių. Tačiau be Dievo malonės jis nėra tvirtas savo žinojime ir negali tvirtai laikytis Dievo įsakymų.38

38. Žr. I d., sk. 7.2 D.

VIII Skyrius

81

Tai reiškia, kad žmogaus nuopuolis rodo jo proto silpnumą ir polinkį, prieš jam darant kokius nors racionalius sprendimus, maištauti prieš Dievo įstatymą.39

2. Revoliucijos daigas Fundamentali tendencija maištauti gali tam tikru momentu gauti laisvos valios sutikimą. Puolęs žmogus nusideda, tokiu būdu pažeisdamas vieną ar daugiau Dievo įsakymų. Bet šis maištas gali siekti toliau ir ateiti iki taško, kai atsiranda neįvardinta neapykanta visai moralinei tvarkai. Ši neapykanta, iš esmės revoliucinė, gali generuoti ir daugiau tikėjimo doktrinos paklydimų ir netgi nuvesti į sąmoningą ir aiškiai išreikštą moralinių principų, prieštaraujančių Moraliniam įstatymui ir tikėjimui, skelbimą, kas jau yra nusidėjimas Šventajai Dvasiai.

Kai tokia neapykanta pradėjo duoti kryptį Vakarų pasaulio istorijai, prasidėjo Revoliucija. Jos vyksmas skleidžiasi mūsų laikais, ir jos doktrinos klaidos palieka gilų pėdsaką tos neapykantos, kuri yra pati aktyviausia didžiosios mūsų laikų atskalūnybės priežastis. Pagal savo prigimtį neapykanta negali būti paversta tik doktrinos sistemos dalimi, nes tai yra nežabota netvarkos aistra, išaugusi iki nepaprastai aukšto laipsnio.

Tokie teiginiai apie Revoliuciją nereiškia, kad visada kiekvienos klaidos pagrindas yra netvarkos aistros. Taip pat 39. Žr. Donoso Cortés, Ensayo sobre el catolicismo, el Liberalismo y el Socialismo: Obras Completas, Madridas, 1946, 2 t., p. 377.

82

Revoliucija

neneigiame, jog dažnai žmogaus ar visos socialinės grupės paklydimas paleidžia, kaip nuo grandinės, nežabotas aistras. Mes tik tvirtiname, kad visas Revoliucijos procesas ir taip pat jo pagrindiniai epizodai turėjo savo aktyviausią ir giliausią virusą – nevaldomas aistras.

3. Revoliucija ir blogas tikėjimas Čia galima pateikti tokių prieštaravimų: jeigu aistros yra tokios reikšmingos Revoliucijos procese, gali atrodyti, jog jų aukos visada tam tikru laipsniu yra blogo tikėjimo.

Pavyzdžiui, jei protestantizmas yra Revoliucijos kūdikis, ar tai reiškia, kad kiekvienas protestantas yra blogo tikėjimo?

Ar tai neprieštarauja Bažnyčios doktrinai, kuri pripažįsta, kad ir kitose religijose gali būti gero tikėjimo žmonių?

Aišku, kad žmogus, kuris yra visiškai gero tikėjimo ir apdovanotas kontrrevoliucijos dvasia, tiesiog dėl nežinojimo gali patekti į revoliucinio sofizmo žabangas, nesvarbu ar jos būtų religinės, filosofinės, politinės, ar kitokios. Tai nėra kaltė.

Mutatis mutandis. Tą patį galima pasakyti apie tuos, kurie priima vieną ar kitą Revoliucijos idėją dėl apsirikimo.

Bet jei kas nors, paveiktas netvarkos aistrų, būdingų Revoliucijai, priima jos dvasią, atsakymas visai kitoks.

Revoliucionierius tokiu atveju gali būti įsitikinęs, kad Revoliucinės griaunančiosios maksimos yra labai geros. Ir jis čia nebus nenuoširdus, tačiau kaltas dėl savo paklydimo.

VIII Skyrius

83

Taip pat jeigu revoliucionierius ima skelbti doktriną, kuria netiki arba tiki tik iš dalies, tai jis bus iš dalies arba visiškai nesąžiningas.

Kai mes tvirtiname, kad Markso doktrina jau slypėjo neigiant pseudoreformaciją arba Prancūzų revoliuciją, tai nenorime pasakyti, jog šių dviejų įvykių adeptai buvo sąmoningi marksistai dar iki tol, kol buvo parašyta Markso doktrina, ir jie veidmainiškai slėpė savo pažiūras.

Tvarkingas žmogaus galių sudėstymas ir dėl to padidėjęs skaidrumas proto, apšviesto Dievo malonės ir vedamo Bažnyčios mokymo, yra tikrosios krikščionio dorybės. Štai kodėl kiekvienas šventasis yra pusiausvyros ir nešališkumo pavyzdys. Jo sprendimų objektyvumą ir gėrio siekimą negali susilpninti netvarkingų aistrų dvelksmas.

Priešingai, kiek žmogus smunka savo dorumu ir pasiduoda aistrų jungui, tiek jo objektyvumas mažėja visame kame, ką jis daro. Šis objektyvumas ypač sutrinka, kai žmogus ima vertinti save ir savo veiksmus.

Kiekvienu konkrečiu atveju, kaip šešiolikto ar aštuoniolikto amžiaus revoliucionierius, aptemdytas Revoliucijos dvasios, suvokia jos doktrinos giliąją prasmę ir pasekmes, yra Dievo slėpinys.

Bet kokiu atveju hipotezė, kad visi tokie buvo sąmoningi marksistai, turi būti griežtai atmesta.

84

Revoliucija

IX Skyrius

„Pusiau kontrrevoliucionierius“ taip pat yra Revoliucijos sūnus Visa tai, kas aptarta anksčiau, gali būti paremta praktiniais pastebėjimais.

Sielos, paženklintos šios vidinės Revoliucijos, gali išlaikyti kontrrevoliucinį požiūrį vienu ar kitu atžvilgiu, aplinkybių ir sutapimų žaismo, stiprių tradicijų ir moralinės aplinkos dėka.40 Tačiau Revoliucijos dvasia bus įsišaknijusi tokių pusinių revoliucionierių mentalitete.

Tokiose tautose, kuriose daugumą sudaro žmonės su tokia sielos būsena, Revoliucija bus nenugalima, jeigu jie nepasikeis.

Kadangi Revoliucija tokia vientisa, tiktai visiškas kontrrevoliucionierius yra tikras kontrrevoliucionierius.

Kai dėl ,,pusiau kontrrevoliucionierių“, kuriems Revoliucijos stabas dar tik ima svyruoti, jų situacija yra truputį kitokia. Apie ją – vėliau.41

40. Žr. I d., sk. 6.5 A. 41. Žr. II d., sk. 12.30.

IX Skyrius

85

X Skyrius

Kultūra, menas, aplinka Revoliucijoje Apibūdinę Revoliucijos proceso kompleksiškumą ir veikimo sritis bei žmonių mentalitetą, mes pasirengę parodyti, kaip kultūra, menas ir aplinka prisideda prie Revoliucijos maršo.

1. Kultūra Revoliucinės idėjos duoda galimybę tendencijoms, iš kurių jos kyla, įsitvirtinti kaip priimtinoms jų gerbėjų akyse. Revoliucionierių naudojamos idėjos prieš kitus žmones, kad jie atsisakytų tikrų įsitikinimų, tokiu būdu paleidžiant nuo grandinės nežabotas aistras, duoda stimulą ir formuoja Revoliucijos sukurtas institucijas, jos randasi įvairiausiose žinių srityse ar kultūroje, kadangi neįmanoma šių dalykų atskirti net ir netiesiogiai, kai vyksta kova tarp Revoliucijos ir Kontrrevoliucijos.

2. Menas Jeigu Dievas įkūrė paslaptingus nepakartojamus santykius tarp, viena vertus, tam tikrų formų, spalvų, garsų, kvapų ir skonių, ir, antra vertus, tarp tam tikrų sielos būsenų, tai aišku, kad žmogaus mentalitetą galima giliai paveikti per meną, ir žmonės, šeimos, tautos gali būti sugundyti susiformuoti giliai revoliucinę dvasios būseną. Pakanka prisiminti

86

Revoliucija

analogiją tarp Prancūzų revoliucijos dvasios ir joje sukurtų madų, arba analogiją tarp šiandieninio revoliucinio chaoso, mados ekstravagancijos ir vadinamųjų pažangių meno mokyklų.

3. Aplinka Aplinka gali būti palanki tiek geriems, tiek blogiems papročiams. Jei ji palanki geriems, tai gali oponuoti Revoliucijai įvairiausiais reakcijos barjerais arba viskuo, kas įprasta. Jei ji palanki blogiems papročiams, ji gali perduoti žmonėms baisųjį Revoliucijos energijos nuodą.

4. Meno ir aplinkos istorinis vaidmuo revoliucijos procese Reikia pripažinti, kad bendras visuotinis papročių ir gyvenimo būdo demokratizavimas iki sisteminio ir vis augančio kraštutinumo, taip pat ir tam tikrų rūšių šiuolaikinio meno proletarizavimas prisidėjo prie egalitarizmo triumfo tiek pat, o gal ir daugiau, negu tam tikrų įstatymų priėmimas ar politinių institucijų įkūrimas.

Taip pat reikia pripažinti, kad jei žmogus sugeba, pavyzdžiui, pasakyti „ne“ amoraliems ar agnostiniams filmams ar TV programoms, jis bus padaręs daugiau, kovodamas su Revoliucija, negu, esant parlamentinei tvarkai, būtų padėjęs nuversti kairiųjų valdžią.

X Skyrius

87

XI Skyrius

Revoliucija apie nuodėmę ir atpirkimą, ir revoliucinė utopija Kartu su kitais revoliucijos aspektais labai svarbu pabrėžti jos skatinimą savo atžaloms nepakankamai vertinti ar net neigti blogio ir gėrio, gimtosios nuodėmės ir atpirkimo sampratą.

1. Revoliucija neigia nuodėmę ir atpirkimą Kaip matėme, Revoliucija yra nuodėmės vaisius. Tačiau tai pripažįstant, ji gali nusiimti kaukę ir atsisukti prieš savo priežastį.

Tai paaiškina, kodėl Revoliucija yra linkusi ne tik patylėti dėl savo nuodėmingų šaknų, bet ir neigti pačią nuodėmės sąvoką. Jos griežtas neigimas taikomas gimtajai ir tikrajai nuodėmei, ir jį vykdo: ●●Filosofijos ir juridinės sistemos, kurios neigia Moralės įstatymo teisėtumą ir egzistavimą arba suteikia šiam įstatymui tuščią ir komišką sekuliarizmo pagrindą. ●●Tūkstančiai propagandos procesų, kurie sukuria tokią žmogaus sielos būseną, kuri ignoruoja moralumą, tiesiogiai jo neneigiant. Didžiausia pagarba reiškiama tokiems stabams, kaip auksas, darbas, efektyvumas, sėkmė, sveikata, fizinis grožis, raumenų jėga ir jutiminis pasitenkinimas.

88

Revoliucija

Revoliucija griauna pačią šiuolaikinio žmogaus nuodėmės sampratą, skirtumą tarp gėrio ir blogio. Ir, ipso facto, ji neigia mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atpirkimą, nes, jeigu nuodėmės nėra, tai Atpirkimas nesuprantamas ir praranda bet kokį loginį santykį su gyvenimu ir istorija.

2. Istorinis iliustravimas: nuodėmės neigimas liberalizme ir socializme Kiekvienoje savo stadijoje Revoliucija stengiasi radikaliai neigti nuodėmės buvimą arba bent jau jos neakcentuoti.

A. Tyra individo koncepcija Savo liberalioje ir individualistinėje fazėje Revoliucija mokė, kad žmogus yra apdovanotas neklaidingu protu, stipria valia ir tvarkingomis aistromis. Iš čia kyla teorija, kad yra žmogiška tvarka, pagal kurią atskira, tikriausiai, tobula žmogiška būtybė yra viskas, o valstybė yra niekas arba beveik niekas, būtinas blogis, galbūt - laikinas blogis.

Buvo laikas, kada buvo manoma, jog vienintelė klaidos ir nusikaltimo priežastis yra nežinojimas, ir, norint uždaryti kalėjimus, pakanka steigti mokyklas. Pagrindinė šių iliuzijų dogma buvo tyra, nesutepta individo koncepcija.

Didysis liberalo ginklas prieš potencialų valstybės dominavimą ir grupuočių susiformavimą, kurie gali nustumti jį nuo visuomenės reikalų tvarkymo, buvo politinė laisvė ir visuotinė rinkimų teisė.

XI Skyrius

89

B. Tyra masių ir valstybės koncepcija Jau praeitą šimtmetį tyro individo sąvokos netikslumas tapo akivaizdus, bet Revoliucija nesitraukė. Užuot pripažinusi savo klaidą, ji tiesiog pakeitė ją kita, būtent, tyrų masių ir valstybės sąvoka. Pagal ją, individas yra linkęs į egoizmą ir gali klysti, bet masės visada teisios ir niekad nepasiduoda aistroms. Neklaidinga veikimo priemonė yra valstybė, jos neklaidingas raiškos būdas – visuotinė rinkimų teisė: iš čia iškyla parlamentai, nusidažę socialistine mintimi, arba stipri valia charizmatiško diktatoriaus, kuris veda mases į jų valios įgyvendinimą.

3. Atpirkimas pagal mokslą ir technologijas: revoliucinė utopija Šiaip ar taip nesvarbu, ar atiduosime savo pasitikėjimą vien tik individui, masėms ar valstybei, Revoliucija pasikliauja tik žmogumi. Žmogus, ekonomiškai nepriklausomas, mokslo ir technologijų dėka gali išsispręsti visas savo problemas, išsivaduoti nuo skausmo, skurdo, nežinojimo, nesaugumo, trumpai tariant, nuo visko, ką sukelia jo paties padaryta arba gimtoji nuodėmė.

Utopija, kurios link mus stumia Revoliucija, yra toks pasaulis, kuriame visos šalys, susijungusios į vieną respubliką, yra tik geografinės sąvokos, pasaulis, kuriame nėra nei socialinės, nei ekonominės nelygybės, kuris yra valdomas mokslo ir technologijų, propagandos ir psichologijos, siekiant be antgamtinės jėgos pagalbos suteikti žmogui laimę.

Tokiame pasaulyje mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Atpirkimas neturi vietos, nes žmogus jau bus nugalėjęs

90

Revoliucija

blogį mokslo dėka ir pavertęs žemę technologiniu rojumi.

Dar daugiau, be galo ilgindami gyvenimą, mes galėsime nugalėti mirtį.

XII Skyrius

Pacifistinis antikarinis Revoliucijos pobūdis Pacifistinis, todėl antikarinis, Revoliucijos pobūdis jau išryškėjo ankstesniuose skyriuose.

1. Mokslas padarys galą karams, kariavimui ir jėgos struktūroms Pagal Revoliucijos technologinį rojų taika turi būti amžina, nes mokslas įrodė, jog karas – tai blogis, o technologijos gali nugalėti jo priežastis.

Lygiai taip pat tarp Revoliucijos ir jėgos struktūrų egzistuoja esminis nesuderinamumas, todėl jas reikia naikinti.

Universalioje respublikoje galės būti tik policijos pajėgos, kurias irgi reikės panaikinti, kai tik mokslo ir technikos pažanga išnaikins nusikaltimus.

2. Programinis nesuderinamumas tarp revoliucijos ir karinės uniformos Uniforma jau pačiu savo buvimu netiesiogiai liudija tam tikras tiesas, kurios, būdamos bendros, jau turi savyje Kontrrevoliucijos charakterį:

XII Skyrius

91

—— jos liudija buvimą vertybių, kurios didesnės negu pats gyvenimas ir už kurias žmogus pasirengęs numirti, o tai yra priešinga socialistiniam mentalitetui, kuris nekenčia rizikos, bijo skausmo, o garbina saugumą ir demonstruoja didžiausią prisirišimą prie žemiškojo gyvenimo.

—— jos liudija moralės buvimą, nes karas ir kariavimas remiasi garbės ir jėgos idėjomis, tarnaujančiomis gėriui ir kovojančiomis su blogiu.

3. Revoliucijos temperamentas yra priešingas kariniam gyvenimui Galiausiai, tarp Revoliucijos ir karinės dvasios yra temperamento priešingybės. Revoliucija, dar prieš užimdama valdžią, daug kalba, vaidina, mezga intrigas. Jai ir jos dabartiniam temperamentui reikalų tvarkymas tiesiai ir griežtai, kaip kare. Čia pabrėžiame dabartiniam, turėdami minty dabartinį jos etapą, nes nieko nėra despotiškesnio ir žiauresnio, negu Revoliucija, kai ji - visagalė. Tokį iškalbingą pavyzdį pademonstravo Rusija, tačiau netgi ten pasiliko skirtingumas, nes karinė dvasia labai skiriasi nuo budelio dvasios.

*** Išanalizavę revoliucinę utopiją ir įvairius jos aspektus, Revoliucijos analizę baigiame.

II DALIS

Kontrrevoliucija

I Skyrius

Kontrrevoliucija – tai reakcija 1. Kontrrevoliucija – tai tiesioginė kova su Revoliucija Jei tokia yra Revoliucija, tai kas gi tada yra Kontrrevoliucija? Tikrąja to žodžio prasme, atmetus neteisines ir demagogines konotacijas, pasitaikančias kasdieninėje kalboje, Kontrrevoliucija yra reakcija arba veiksmas, nukreiptas prieš kitą veiksmą. Kontrrevoliucija Revoliucijai reiškia maždaug tą patį, kas pseudoreformacijai yra kontrreformacija.

2. Šios reakcijos kilnumas Kontrrevoliucija kildina savo kilnumą ir reikšmę iš šios reakcijos esmės. Iš tikrųjų, jei Revoliucija mus žudo, tai nieko nėra kilnesnio už į tai nukreiptą reakciją. Būti iš principo priešiškam šiai Kontrrevoliucijos reakcijai reiškia tą patį, kaip trokšti atiduoti pasaulį Revoliucijos viešpatavimui.

3. Reakcija prieš šiandieninius priešininkus Reikia pridurti, kad Kontrrevoliucija šia prasme negali būti pasislėpusi šešėliuose, tarsi kovotų su šmėklomis. Tai turi būti XX amžiaus Kontrrevoliucija, kovojanti su Revoliucija čia ir dabar. Ji privalo nukreipti savo kovą prieš lieps-

96

Kontrrevoliucija

nojančias Revoliucijos aistras, prieš Revoliucijos idėjas ir tai, kaip jos formuluojamos, prieš pulsuojančią revoliucinę aplinką, revoliucinį meną bei kultūrą. Ji turi nukreipti savo ginklą į tas nuomonių sroves, kurios, reikšdamosi įvairiuose lygmenyse, aktyviai propaguoja Revoliuciją. Kontrrevoliucija – tai ne tik Revoliucijos blogio apraiškų išskaičiavimas, bet pastangos užkirsti kelią jos maršui.

4. Kontrrevoliucijos modernumas ir integralumas Šis modernumas nereiškia Revoliucijos ignoravimą, susitaikymą ar šiokį tokį sambūvį. Priešingai, tai reiškia, kad Revoliuciją reikia pažinti giliai, su jos nekintančia esme ir dabartiniais reiškimosi būdais, kovoti su ja, pasitelkus žinojimą, protingai ir sistemingai, išnaudojant visas teisėtas priemones ir kiekvieną šviesesnį protą.

II Skyrius

Reakcija ir istorinis nekintamumas 1. Ką reiškia atkurti tvarką?

Jeigu Revoliucija yra netvarka, tai Kontrrevoliucija yra tvarkos atkūrimas. Sakydami „tvarka“, turime minty Kristaus taiką ir Jo viešpatavimą, t.y. krikščioniškąją civilizaciją, griežtą ir rimtą, hierarchišką ir fundamentiškai sakralinę, antiegalitarišką ir antiliberalią.

II Skyrius

97

2. Ką reiškia atsinaujinti?

Tačiau pagal istorijos dėsnių logiką, kur laikinuose dalykuose nejudamumas neegzistuoja, Kontrrevoliucijos pagimdyta tvarka turi turėti savo apibūdinimą, kuris parodytų jos skirtingumą nuo tvarkos, kuri buvo prieš Revoliuciją. Žinoma, šis teiginys netaikomas principams, o tik atskiriems reiškiniams. Jie, tie reiškiniai, yra tiek reikšmingi, kad juos reikia paminėti.

Kadangi neįmanoma ties tuo ilgėliau apsistoti, mes tik norime pailiustruoti, kad, pavyzdžiui, kai organizmas patiria lūžius ar kitokius sužeidimus, tai sveikstanti vieta paženklinama specialia apsauga. Tą galima pastebėti kaulų lūžių atveju, arba kai randų vietoje atsiranda savotiškas tos vietos sutvirtinimas. Taip būtent mylinti ir sauganti Apvaizda, veikdama per antrines priežastis, sergsti nuo kitų nelaimių.

Tai materialus analogiško fakto, kuris vyksta dvasios srityje, vaizdas. Apskritai, nusidėjėlis, kuris tikrai pasiryžęs pasitaisyti, labiau baisisi savo nuodėme, negu tada, kai jis dar nebuvo paklydęs. Tą liudija atgailavusiųjų šventųjų istorijos. Lygiai taip pat, po kiekvieno išbandymo, Bažnyčia keldavosi atsinaujinusi, apsiginklavusi prieš blogio jėgas, kurios stengdavosi ją parklupdyti. Geras pavyzdys čia gali būti Kontrrevoliucija.

Pagal šio dėsnio logiką, iš Kontrrevoliucijos kilusi tvarka turės švytėti net skaisčiau, negu viduramžiais, trimis pagrindiniais punktais, kur šį laikotarpį buvo sužeidusi Revoliucija:

98

Kontrrevoliucija

●●Tikra, aukščiausio laipsnio pagarba Bažnyčios ir Popiežiaus teisėms ir pasaulietinio gyvenimo vertybių sakralizacija. Visa tai turi kilti iš opozicijos sekuliarizmui, konfesijų maišymui, ateizmui ir panteizmui, taip pat ir iš to atsirandančioms pasekmėms. ●●Hierarchijos dvasia, ženklinančia visus visuomenės ir valstybės gyvenimo aspektus ir kultūrą, kuri atsiranda iš opozicijos egalitarinei Revoliucijos metafizikai. ●●Uolumu, kaunantis su blogiu pačioje jo užuomazginėje ar paslėptoje stadijoje, triuškinant jį su neapykanta ir negarbės gaida bei negailestingai jį nubaudžiant visose reiškimosi formose, ypač ten, kur jis žeidžia papročių tyrumą, bei oponuojant liberaliai Revoliucijos metafizikai ir jos norui atpalaiduoti ir ginti blogio jėgas.

III Skyrius

Kontrrevoliucija ir naujovių siekimas Egzistuoja daugelio mūsų amžininkų, Revoliucijos vaikų, tendencija be galo mylėti dabartį, garbinti ateitį ir besąlygiškai niekinti praeitį. Tai duoda akstiną kilti daugybei nesusipratimų dėl Kontrrevoliucijos, ir juos pats laikas būtų išgyvendinti. Svarbiausia, daugeliui atrodo, kad tradiciją gerbiantis ir konservatyvus Kontrrevoliucijos charakteris yra žmonijos pažangos priešas.

III Skyrius

99

1. Kiek Kontrrevoliucija gerbia tradiciją A. Priežastis Kaip matėme, Kontrrevoliucija yra tam tikra jėga, susiformavusi Revoliucijos procese. Revoliucija visur ir visada kreipia savo ginklus į krikščioniškų institucijų, doktrinų, papročių, gyvenimo būdo, jausmų ir mąstymo palikimą, kurį mes paveldėjome iš savo protėvių ir kurį dar pavyko išsaugoti. Todėl Kontrrevoliuciją galime vadinti krikščioniškųjų tradicijų gynėja ir saugotoja.

B. Rūkstantis dagtis Revoliucija puola krikščioniškąją civilizaciją taip, kaip, pavyzdžiui, toks medis Brazilijos miškuose. Tas medis, Urostigma olearia, t.y. fikusas smauglys, apsivynioja aplink kito medžio kamieną ir sunaikina jį. Taip ir Revoliucija savo lėtai vilnijančiomis srovėmis atakuoja krikščionišką civilizaciją, vyniojasi aplink ir žudo. Dabar mes gyvename tokį laiką, kai šitas mums svetimas ir griaunantis procesas dar ne visai baigtas. Kitaip tariant, mes esame dar tik hibridinėje situacijoje, kurią galime pavadinti krikščioniškos civilizacijos gyvavimo liekanomis, ir daugybė nutolusių tradicijų ir veiksmų, dar tik neseniai numarintų, kažkokiu būdu rusena žmogaus atminty ir šiek tiek sugyvena su revoliucinėmis institucijomis ir papročiais.

Susidūrus akis į akį su tyromis krikščioniškomis tradicijomis, kurių gyvybė vis dar pulsuoja, ir su Revoliucijos veikimu, kurį stimuliuoja naujovių troškimas, apie ką

100 Kontrrevoliucija

Leonas XIII minėjo savo įžangos žodyje enciklikai Rerum Novarum, yra visiškai aišku, kad tikras kontrrrevoliucionierius yra gimęs ginti gerųjų tradicijų lobyną, nes tik jos yra krikščioniškosios praeities vertybės, kurios turi išlikti, jas reikia apsaugoti. Šia prasme kontrrevoliucionierius yra tarsi mūsų Viešpats, kuris atėjo pas mus ne tik užgesinti smilkstančio dagčio, ne tik nulaužti palinkusios nendrės.42 Jis turi su meile stengtis išgelbėti visas krikščioniškas tradicijas.

Kontrrevoliucionierius šia prasme yra tradicionalistas.

C. Netikras tradicionalizmas Tradicionalistinė Kontrrevoliucijos dvasia neturi nieko bendro su tuo netikru ir siauru tradicionalizmu, kuris užkonservuoja tam tikrus ritualus, stilius ar papročius tik iš meilės ir prisirišimo prie senųjų formų ir visai neįvertindamas tos doktrinos, kuri juos ir iškėlė. Tai jau būtų archeologizmas, o ne sveikas ir gyvas tradicionalizmas.

2. Kontrrevoliucija - konservatyvi ar ne?

Ar tikrai Kontrrevoliucija konservatyvi? Viena vertus, taip. Antra vertus, ne ir tiktai ne.

Jei konservatyvumu laikysime saugojimą visko, kas dabartyje yra gera ir verta saugoti, tai Kontrrevoliucija yra konservatyvi.

Bet jei tai klausimas apie tolesnį gyvenimą tokioje mišrioje situacijoje, kaip dabar, palaikant Revoliucijos maršą

42. Mt.12,20

III Skyrius

101

ir tik stebint jį sustingus kaip druskos stulpas, iš istorijos ir laiko nuošalės, vienodai priimant gėrį ir blogį, tai tada Kontrrevoliucija nėra ir negali būti konservatyvi.

3. Kontrrevoliucija - esminė sąlyga tikrajai pažangai Ar Kontrrevoliucija yra už pažangą? Taip, jei pažanga tikra, autentiška. Ne, jei ji yra žygis į Revoliucinę utopiją.

Savo materialia esme tikras progresas glūdi teisėtame gamtos jėgų panaudojime žmogaus labui, remiantis Dievo įstatymu. Todėl Kontrrevoliucija nedaro jokių sandėrių nei su hipertrofuotu techniškumu, nei su naujovių, greičio ar technologijų garbinimu, nei su apgailėtina tendencija mechaniškai organizuoti žmonių visuomenę. Tai ekscesai, kuriuos giliai ir tiksliai įvertino ir pasmerkė Popiežius Pijus XII.43 Dar daugiau, šis materialusis žmonijos progresas nėra pagrindinis progreso elementas pagal krikščioniškąjį mąstymą. Pažanga pagal krikščioniškąjį mokslą labiausiai atsispindi žmogaus galių išsivystyme ir moralinio tobulumo siekime.

Todėl kontrrevoliucinė pažangos koncepcija kelia dvasines vertybes aukščiau materialaus išskaičiavimo. Kontrrevoliucionieriui pritinka propaguoti pagarbą tarp atskirų asmenų ar jų grupių tam, kas siejasi su tikrąja religija, filosofija, menu, literatūra, negu tam, kas sietina su kūniškuoju gėriu arba materijos panaudojimu.

43. Plg. Pijus XII, Kalėdinė kalba per radiją – 1957, Discorsi e radiomessaggi, 19 t., p.670.

102 Kontrrevoliucija

Galiausiai, brėžiant esminį skirtumą tarp revoliucinės ir kontrrevoliucinės pažangos sampratos, reikia pažymėti, kad kontrrevoliucionierius sako, jog pasaulis visada bus ašarų pakalnė ir kelias į dangų, o revoliucionierius - kad pažanga gali padaryti pasaulį rojumi, kuriame žmogus gyvens laimingai, negalvodamas apie amžinybę.

Tačiau pagal tikrąją ir teisingą pažangos sampratą galima matyti, kad revoliucinis procesas yra savo sampratos priešingybė.

Tokiu būdu Kontrrevoliucija yra esminė sąlyga išsaugoti normalią autentiškos pažangos plėtrą ir nugalėti revoliucinę utopiją, kuri tik iš paviršiaus yra už pažangą.

IV Skyrius

Kas yra kontrrevoliucionierius? Į šį klausimą galima atsakyti naudojantis dviem apibūdinimais :

1. Tikrumas Tikras44 kontrrevoliucionierius yra tas, kuris: —— pažįsta Revoliuciją, tvarką ir Kontrrevoliuciją savo dvasia, doktrinomis ir metodais; 44. Autorius sieja tai su tomistine akto ir potencijos koncepcija. Todėl apibūdinimas “tikrasis kontrrevoliucionierius” - tai realus ir aktyvus asmuo. [red. pastaba].

V Skyrius

103

—— myli Kontrrevoliuciją ir krikščionišką tvarką, nekenčia Revoliucijos ir jos „ antitvarkos“. Žinoma, toks požiūris nereikalauja aukštojo išsilavinimo. Šv. Žana d‘ Ark nebuvo teologė, bet sugebėjo apstulbinti savo teisėjus giliu teologiniu mąstymu. Lygiai taip pat, pažadinti Revoliucijos dvasios ir jos tikslų supratimo, paprasti Navaros, Vendėes ar Tirolio valstiečiai buvo tikri Kontrrevoliucijos kariai.

2. Potencialumas Potencialūs kontrrevoliucionieriai gali būti ir tie, kurie dėl savo nerūpestingumo ar kitos atsitiktinės priežasties turi vienokią ar kitokią nuomonę ar jauseną, būdingą revoliucionieriams, bet jų asmenybė nėra iki galo paveikta Revoliucijos dvasios. Pažadinti, apšviesti ir teisingai nukreipti, šie žmonės gali tapti Kontrrevoliucijos šalininkais. Šituo jie skiriasi nuo aukščiau minėtų ,,pusiaurevoliucionierių“.45 V Skyrius

Kontrrevoliucijos taktika Kontrrevoliucijos taktika gali būti vertinama asmenų, grupių arba nuomonių srovių šviesoje pagal tris mąstymo

45. Žr. I d. sk. 9.

104 Kontrrevoliucija

tipus: tikro kontrrevoliucionieriaus, potencialaus kontrrevoliucionieriaus ir revoliucionieriaus.

1. Tikro kontrrevoliucionieriaus taktika Tikras kontrrevoliucionierius nėra tokia retenybė, kaip galima pamanyti. Jis turi aiškų daiktų vaizdą, fundamentalų darnos pojūtį ir stiprią sielą. Dėl to jis turi aiškų supratimą apie dabartinio pasaulio netvarkingumą ir apie jam gresiančias nelaimes. Šitas supratimas leidžia jam suvokti tą didžiulį izoliacijos ir chaoso, kuriuose nuolat atsiduria, laipsnį, ir iš kurių tarytum nebėra išeities. Todėl jis, daugybę kartų priblokštas ir nuliūdęs, nutyla, ir tai skaudu. Šv.

Rašte pasakyta: „Vae Soli“ (Vargas tam, kuris vienas).46 Kontrrevoliucionieriaus darbas yra surasti tokius žmones, suvesti juos ir pamokyti, kaip jiems paremti vienas kitą, kai reikia viešai išsakyti savo įsitikinimus. Tą galima daryti dviem būdais: A. Individualus veiksmas Kai kuriuos veiksmus galima atlikti individualiai. Nieko nėra veiksmingesnio už atvirą ir drąsią kontrrevoliucionieriaus poziciją, kurią gali reikšti studentas, valdininkas ar mokytojas, ypač kunigas, taip pat aristokratas arba eilinis tarnautojas, kuris turi įtakos savam bendradarbių rate. Pirmoji reakcija gali būti pasipiktinimas. Bet jeigu jis ištvers,

46. Mok. 4,10.

V Skyrius

105

po kurio laiko, atsižvelgiant į aplinkybes, kiti paseks jo pavyzdžiu.

B. Jungtinis veiksmas Individualūs kontaktai natūraliai įvairiose aplinkose pakelia ir daugiau kontrrevoliucionierių, kurie gali susijungti į vieną šeimą, ir kurių jėga sustiprėja vien nuo vienybės jausmo.

2. Santykis su potencialiu kontrrevoliucionieriumi Kontrrevoliucionieriai turėtų aiškinti apie Revoliuciją ir Kontrrevoliuciją visais aspektais: religiniu, politiniu, socialiniu, ekonominiu, kultūriniu, meno ir t.t. Tai būtina, nes tas vadinamasis potencialus kontrrevoliucionierius mato Revoliuciją ir Kontrrevoliuciją tik vienpusiškai. Jei tie abu reiškiniai bus pateikti visais aspektais, tai kontrrevoliucionieriai gali ir turi būti paakinti pažinti tiek Revoliuciją, tiek Kontrrevoliuciją iki galo Jei kontrrevoliucionierius imasi diskutuoti tik vienu aspektu, pavyzdžiui, politikos, tai jis apriboja savo poveikio sritį, ir jo veiksmas bus mažai vaisingas, vedantis link visų jo pastangų žlugimo.

3. Santykis su revoliucionieriumi A. Kontrrevoliucionieriaus iniciatyva Akistatoje su Revoliucija ir Kontrrevoliucija abejingų būti negali. Žinoma, galima nebūti aktyviu kovotoju, kurio valia arba geri norai, sąmoningai ar ne, yra linkę į vieną iš

106 Kontrrevoliucija

dviejų pusių. Revoliucionieriais čia mes vadiname ne tik užkietėjusius Revoliucijos kareivius, bet ir tuos vadinamuosius pusiau kontrrevoliucionierius.

Revoliucija, kaip minėjome, žengia pirmyn, slėpdama savo tikrąjį veidą, tikrąją esmę, pagrindinius principus ir tikslus.

Geriausias būdas nuginkluoti revoliucionierių yra parodyti, kas yra Revoliucija, jos tikslas, jos veiksmai, taip pat kokie yra jos iš pažiūros nekalti ir neryškūs pasireiškimai ir manevrai. Nuplėšiant šį nekaltumo šydą, galima suduoti jai skaudų smūgį.

Todėl kontrrevoliucionieriaus pastangos turi būti nukreiptos į šį tikslą su didžiausiu uolumu. Žinoma, kiti laipsniški žingsniai ir kiti resursai taip pat yra būtini kontrrevoliucionieriaus veiksmų sėkmei.

Galima, pavyzdžiui, veikti kartu su pusiniais kontrrevoliucionieriais ir su tais revoliucionieriais, kurie turi kontrrevoliucinių požymių. Bet toks bendradarbiavimas gali sukurti kitokių problemų: iki kokio laipsnio tai yra išmintinga? Kaip matome, kova su Revoliucija gali tinkamai vystytis tik sutelkiant žmones, kurie radikaliai ir visiškai laisvi nuo Revoliucijos viruso.

Suprantama, kad kontrrevoliucionierius gali sugebėti veikti kartu su aukščiau minėtais elementais siekdamas konkretaus tikslo. Bet pripažinti visišką ir nenutrūkstamą bendradarbiavimą su asmenimis, užsikrėtusiais Revoliucijos dvasia, yra labai neprotinga, ir tai gali būti viena iš Kontrrevoliucijos nesėkmių priežasčių.

V Skyrius

107

B. Revoliucijos kontrpuolimas Paprastai, revoliucionierius yra aikštingas, plepus, pasipūtėlis tada, kai jo priešininkas silpnas, arba jei jo visai nėra. Tačiau vos tik kas nors jam griežčiau pasipriešina, jis nutyla ir imasi organizuoti tylos kampaniją. Šioje tyloje girdėti atsargus apkalbų zyzimas ar murmesys prieš kietą priešininko logiką. Tačiau joje jaučiamas sumišimas ir gėda, jeigu jų nesušvelnina joks rimtesnis revoliucionieriaus atkirtis. Šios gėdingos tylos ir pralaimėjimo akivaizdoje galime pasakyti kontrrevoliucionieriui- laimėtojui dvasingus žodžius, kuriuos parašė Veuillot : „Neklausk tylos, atsakymo iš jos nebus“.47

4. Elitas ir masės pagal kontrrevoliucijos taktiką Kontrrevoliucija visgi turėtų bandyti iki tam tikro laipsnio laimėti mases, palenkti jas į savo pusę. Tačiau, bent kol kas, tai neturi tapti jos pagrindiniu tikslu. Kontrrevoliucionieriui nėra jokio reikalo nusivilti dėl to, kad dauguma paprastų žmonių dar nėra jo pusėje. Iš tiesų, istorija rodo, kad Revoliuciją darė ne masės. Jos tik buvo pastūmėtos Revoliucijos link, nes už jų stovėjo revoliucinė aukštuomenė.

Jeigu už jų būtų stovėjęs priešingai nusiteikęs elitas, tai, tikriausiai, jos būtų patraukusios priešingon pusėn. Objektyviai žiūrint į istoriją, matyti, kad masių faktorius yra antrinis, pagrindinis yra elito formavimasis. Šiam formavimuisi kontrrevoliucionierius visada gali panaudoti savo veiksmų 47. Louis Veuillot, ,,Oeuvres Complètes”, Paryžius: Lethielleux Librairie-Editeur, t. 33, p. 349.

108 Kontrrevoliucija

resursus ir todėl gauti gerų rezultatų, nepaisant medžiaginių ar techninių priemonių trūkumo, su kuriuo kartais jam tenka susidurti.

VI Skyrius

Kontrrevoliucijos veikimo priemonės 1. Svarbiausios priemonės Iš principo, kontrrevoliuciniai veiksmai nusipelno turėti geriausias veikimo priemones: televiziją, radiją, spaudą, racionalų, efektyvų ir skaidrų viešumą. Tikras kontrrevoliucionierius turi visada stengtis šias priemones naudoti, įveikdamas kai kurių savo bendraminčių susitaikėlišką požiūrį, kai jie greitai pasiduoda, nes mato, jog tos priemonės dažniausiai yra tamsos vaikų rankose.

Tačiau turime pripažinti, kad faktų akivaizdoje kontrrevoliucinių veiksmų reikia imtis ir be šių pagrindinių priemonių.

2. Kuklesnės priemonės Netgi ir su kuklesnėmis priemonėmis kontrrevoliucionieriaus veiksmai gali duoti apčiuopiamų rezultatų, jei tos priemonės bus išnaudotos atvira širdimi ir su protu. Kaip matėme, kontrrevoliucionieriaus veiksmai yra suprantami net ir tada, jei jie yra tik individualūs, ir, jei gerai atlikti,

VII Skyrius

109

veda į pažangą. Be individualaus veiksmo jie bus nesuprantami.

Maži kontrrevoliuciniai laikraštėliai, jei pakankamai gero lygio, yra labai efektyvūs, ypač supažindinant kontrrevoliucionierius vieną su kitu.

Lygiai taip pat efektyvu, o gal net labiau, yra knygos ir kiti leidiniai, nuolatiniai pasisakymai akademiniame lygmenyje, jeigu tai tarnauja Kontrrevoliucijos tikslams.

VII Skyrius

Kliūtys Kontrrevoliucijos kelyje 1. Spąstai, kurių reikia vengti Šie spąstai, į kuriuos gali įkliūti kontrrevoliucionieriai, tai blogi kai kurių veikėjų įpročiai.

Reikia labai atidžiai parinkti kontrrevoliucinių susirinkimų temas. Savo metodika jos turi būti ideologinio pagrindo, netgi ten, kur nagrinėjami smulkesni ar atsitiktiniai dalykai. Pavyzdžiui, naudingos temos yra aktualūs partijos gyvenimo klausimai. Tačiau susitelkti vien į nelabai reikšmingus asmeninius klausimus, kovoti su vietiniais ideologiniais priešininkais arba stengtis vaizduoti Kontrrevoliuciją, tarytum ji būtų tik nostalgija (kuri, žinoma, yra visiškai teisėta), arba kaip asmeninės ištikimybės pareigą, kuri vėlgi yra absoliučiai teisinga ir net šventa, reiškia vaizduoti

110 Kontrrevoliucija

ką nors kaip ypatinga, kai tuo tarpu tai yra eilinis, dažnai pasitaikantis dalykas. Tai reiškia iškreipti tikslą, kuriam tarnaujama.

2. Revoliucijos šūkiai Kartais šie spąstai būna ir revoliuciniai šūkiai, kurie netgi aukštuose sluoksniuose laikomi dogmomis.

A. „Kontrrevoliucija – praeities dalykas“ Labiausiai paplitęs ir žalingas iš šių šūkių skelbia, kad Kontrrevoliucija negali išsilaikyti mūsų laikais, nes ji prieštarauja jų dvasiai. Jis teigia, kad istorijos rato negalima pasukti atgal.

Jei šis principas būtų teisingas, tai neegzistuotų ir katalikų religija, nes negalima paneigti, jog ir Evangelija buvo griežtai priešinga tai aplinkai, kurioje skelbėsi mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir jo Apaštalai. Be to, nebūtų galėjusi egzistuoti ir germanų - romanų katalikų Ispanija, nes nieko nėra iškalbingesnio už Ispanijos prisikėlimą ir grįžimą į jos praeitį, į jos krikščionišką spindesį po aštuonių šimtmečių nuo Kovadongos iki Grenados kritimo. Renesansas, taip garbinamas revoliucionierių, buvo, bent kai kuriais atžvilgiais, grįžimas į kultūros ir meno natūralizmą, kuris buvo sustabarėjęs daugiau nei tūkstantmetį.

Taigi istorija ateina ir nueina gėrio ir blogio takais.

Tarp kitko, kai tik Revoliucija ima laikyti ką nors atitinkančiu laiko dvasią, reikia būti labai atsargiems, nes

VII Skyrius

111

dažniausiai tai būna šlamštas iš pagonybės laikų, kuriuos ji būtų linkusi atstatyti. Ką naujo ji pasakė apie skyrybas, nudizmą, tironiją, demagogiją - visa tai, kas buvo gerokai paplitę senovės pasaulyje? Ir kodėl skyrybos ir jų propagavimas laikoma modernumu, o neišardomos santuokos – jau paseno? Revoliucinė „modernumo“ samprata taikoma viskam, kas atpalaiduoja puikybę, egalitarizmą, taip pat malonumų siekį bei liberalizmą.

B. ,, Kontrrevoliucija yra negatyvistinė“ Pagal dar vieną revoliucinį šūkį, Kontrrevoliucija pagal savo pavadinimą reiškia kažką neigiamo, t.y. kažką tuščio, sterilaus, nevaisingo. Tačiau tai tik žodžių žaismas, remiantis teiginiu, kad neigimo neigimas reiškia teigimą; žmogaus dvasia išreiškia daugelį savo pozityviausių sąvokų būtent neigiama forma, pavyzdžiui, neklaidingumas, nepriklausomybė, nekaltumas ir t.t. Ar kova už šias vertybes taip pat būtų negatyvizmas? Ar Vatikano Pirmasis Susirinkimas atlieka negatyvistinį darbą, skelbdamas Popiežiaus neklystamumą?

Ar Nekaltasis Prasidėjimas yra Dievo Motinos negatyvistinė prerogatyva?

Jeigu nuoseklus ir atkaklus neigimas, kritika ir nuolatinis priešininko veiksmų stebėjimas yra vadintinas „negatyvistiniu“, tai neišvengiamai Kontrrevoliucija, būdama ne vien tik neigimas, turi savyje kažką absoliučiai negatyvistiško. Kaip ir sakėme, tai veikimas, priešiškas kitokiam veikimui, ir jo negalima įsivaizduoti kitaip, negu vieno priešininko žiūrėjimas į kitą priešininką, palaikant polemikos, puolimo ir kontrpuolimo atmosferą.

112 Kontrrevoliucija

C. ,, Kontrrevoliucija - tai begaliniai ginčai ir įrodinėjimai“ Šis, trečias kaltinimas, kritikuoja kontrrevoliucionierių intelektinius veiksmus dėl jų negatyvistinio, poleminio pobūdžio, kuriais jie, nekreipdami dėmesio į klaidos ištaisymą, ypač akcentuoja kaltės arba klaidos atmetimą, užuot tiesiog, paprastai paaiškinę tiesą apie ją. Tokie kaltinimai visiškai nekonstruktyvūs, nes jie tik erzina priešininką ir jį atstumia. Jei atmesime pasitaikančius ekscesus, šis iš paviršiaus negatyvistinis požiūris yra visiškai pateisinamas.

Kaip minėta aukščiau, Revoliucijos doktrina jau buvo pastebima Liuterio ir kitų ankstyvųjų revoliucionierių pasisakymuose, bet aiškiai išryškėjo tik laipsniškai, bėgant laikui. Panašiai ir kontrrevoliucionieriai iš pat pradžių pajuto, ir visai teisėtai, kad visose revoliucionierių formuluotėse yra kažkas, kas pralenkia pačias formuluotes. Kiekviename Revoliucijos proceso etape svarbiau atsižvelgti į Revoliucijos mentalitetą, negu į tuo metu reiškiamą jos ideologiją.

Kad toks veikimas duotų vaisių, reikia dėti daug atkaklių pastangų, siekiant aiškinti Revoliucijos maršo procesą, ypač ten, kur jis ne visiškai aiškiai išreikštas. Tik taip su Revoliucija galima kovoti efektyviai. Visa tai įpareigoja kontrrevoliucionierių nenuleisti nuo priešininko akių, savo teiginius pagrindžiant revoliucionierių daromomis klaidomis. Šiame aistringame intelektiniame darbe tiesos ir tvarkos doktrinos, egzistuojančios kaip šventosios Bažnyčios

VII Skyrius

113

tiesos, sudaro lobį,48 kuriuo remiasi kontrrevoliucionieriaus idėjos, įgalinančios pamatyti ir suprasti niūrų Revoliucijos chaosą.

Taigi savo svarbiausiais aspektais kontrrevoliucionieriaus darbas yra iš esmės negatyvistinis ir polemiškas.

Dėl panašių priežasčių Bažnyčia dažniausiai apibrėžia ir formuluoja savo tiesas, atsižvelgdama į istorijos vyksme kylančias erezijas ir jų oponuojančias tiesas. Bažnyčiai niekada neteko baimintis, kad, taip elgdamasi, ji gali kaip nors pažeisti žmogaus sielą.

3. Požiūris į Revoliucijos šūkius A. Ignoravimas Kontrrevoliucionieriaus veikimas neturėtų būti „kaip iš knygos“. Kitaip tariant, jis neturi tenkintis grynai akademiniu, moksliniu, dialektiniu nusistatymu prieš Revoliuciją. Pripažįstant, kad toks lygmuo yra net ir labai priimtinas, kontrrevoliucionierius privalo nuolat lavinti savo požiūrį ir gilinti įžvalgas, remdamasis visuomenės nuomone. Ir šia prasme kontrrevoliucionierius turėtų teikti daug reikšmės minėtų revoliucinių posakių kritikai.

48. Mt 13,52.

114 Kontrrevoliucija

B. Kontrrevoliucionieriaus veikimo polemikos aspekto atmetimas Kaip bebūtų liūdna, yra gyva tokia idėja, kad, kalbant apie Kontrrevoliuciją palankesniu arba daugiau teigiamu tonu, norint sušvelninti jos nusistatymą Revoliucijos atžvilgiu, geriausia yra švelninti jos turinį ir dinamiškumą.49 Bet kas, naudojantis šią apgailėtiną taktiką, parodo išminties trūkumą, kaip ir tas šalies vadas, kuris, priešui žengiant į jos teritoriją, sustabdo savo kariuomenę ir ginkluotą pasipriešinimą, tikėdamasis įgyti priešo simpatijų. Jis sugriauna visą pasipriešinimo impulsą, o priešo taip ir nesustabdo. Kitaip tariant, jis pats ir visa jo šalis pasiduoda.

Tačiau tai nereiškia, kad kontrrevoliucionieriaus kalba iš viso neturi turėti jokių prasminių niuansų, atitinkančių aplinkybes.

Didysis Mokytojas, pamokslaudamas Judėjoje, tiesiogiai jausdamas fariziejų klastą, vartojo stiprius žodžius.

Priešingai, Galilėjoje, kur daugiausia gyveno paprasti žmonės, o fariziejų įtaka buvo menka, jo kalbėjimas buvo kaip globėjo ir mažai polemiškas.

49. Žr. II d. sk. 8.3.B.

VIII Skyrius

115

VIII Skyrius

Kontrrevoliucija viską apsvarsto ir apgalvoja. Kontrrevoliucinis šokas 1. Yra toks Kontrrevoliucijos procesas Akivaizdu, kad, panašiai kaip Revoliucija, Kontrrevoliucija yra procesas, todėl reikia išstudijuoti jo metodišką žengimą į priekį tvarkos link.

Yra bruožų, kurie ryškiai atskiria Kontrrevoliuciją nuo Revoliucijos maršo link visiškos netvarkos. Tai kyla iš to, kad gėrio dinamika yra visiškai skirtinga nuo netvarkos dinamikos.

2. Tipiški Revoliucijos proceso aspektai A. Greitas maršas Nagrinėdami du Revoliucijos maršo greičius, matėme, kad kai kuriuos žmones netrunka pačiupti Revoliucijos maksimos ir taip pajungti juos klaidoms su visomis jų pasekmėmis.50

50. Žr. I d. sk. 6.4.

116 Kontrrevoliucija

B. Lėtas maršas Taip pat matėme, kaip kai kurie žmonės yra linkę priimti Revoliucijos doktriną lėtai, žingsnis po žingsnio. Daugeliu atvejų šis procesas vystosi tolygiai, iš kartos į kartą. „Pusiau kontrrevoliucionierius“, kuris tvirtai nusistatęs prieš Revoliucijos doktriną, tarkime, turi sūnų, kuris mažiau jai priešiškas, vaikaitį, kuris jai abejingas, ir provaikaitį, kuris jau visiškai integravęsis į tą Revoliucijos tvaną. Kaip sakėme, priežastis glūdi tame, kad kai kurios šeimos savo mentalitete ir jausenoje turi, gal nesąmoningai, kontrrevoliucinių įpročių liekanų ir paskatų, kurios jas, nors iš dalies, traukia prie tvarkos.

Tokiose šeimose revoliucinis nukrypimas nėra toks dinamiškas, todėl paklydimai gali vešėti jų dvasinėje plotmėje ir tik užslaptinti.

Toks lėtumas paaiškina, kodėl tiek daug žmonių per savo gyvenimą keičia savo nusistatymą. Pavyzdžiui, paauglystėje kai kurie žmonės turi griežtą nuomonę dėl nepadoraus, netinkamo rengimosi būdo. Vėliau, laikui bėgant, keičiantis madoms amoralumo pusėn, jie prisitaiko ir prie naujų vėjų.

Sendami, tie patys žmonės jau gėrisi tais drabužiais, kuriems jaunystėje jautė pasibjaurėjimą. Jie pasiekia tokį tašką todėl, kad per visus Revoliucijos etapus ėjo lėtai, nieko nepastebėdami. Jie neturėjo nei įžvalgumo, nei stiprybės suvokti, kur juos veda Revoliucija, veikdama juose ir aplink juos. Laipsniškai jie nueina lygiai ten pat, kur ir jų amžiaus Revoliucionierius, kuris pasirinko Revoliuciją dar savo paauglystėje. Jų sielose gėris ir tiesa yra nugalėti, tačiau ne visiškai, nes, ištikus rimtam paklydimui ar blogio akivaizdoje, jie gali patirti kančią, kuri kada nors, kaip mažytė pergalė ar išsigelbėjimas, gali nu-

VIII Skyrius

117

rodyti pragaištingą Revoliucijos gylį ir paskatinti juos imtis ryžtingų ir planingų žygių prieš Revoliuciją ir jos pasireiškimus. Norėdama išvengti tokių žmogaus sielos sukrėtimų ir prablaivėjimo, Revoliucija šliaužia nesustodama.

3. Kaip sutrukdyti Revoliucijos procesą Jeigu Revoliucija šitaip pritraukia savo aukas, tai kokiomis priemonėmis galima tam pasipriešinti? Ar tos priemonės visai kitokios negu tos, kurioms veikiant, žmogus, pakliuvęs į Revoliucijos žabangas, gali staiga pasukti Kontrrevoliucijos link?

A. Šventoji Dvasia ir jos veikimas Niekas negali apriboti neišsenkamos daugybės būdų, kuriais žmogaus sieloje veikia Šventoji Dvasia. Būtų visiškas absurdas mėginti suvesti tai į tam tikrą schemą. Čia taip pat negalima siekti nieko daugiau, tik įvardyti paklydimus, patarti, kaip jų vengti ir kokias išmintingas nuostatas priimti.

Kiekvienas atsivertimas yra Šventosios Dvasios veikimo vaisius, Dvasios, kuri kalba kiekvienam tą, ko jam reikia, kartais tai darydama su didingu rūstumu, kartais - kaip motina, tačiau ji niekada neklysta.

B. Nieko neslėpti Taigi, kelionėje iš paklydimo į tiesą žmogus neturėtų taikstytis nei su klastingu Revoliucijos tylėjimu, nei su jos apgaulingomis metamorfozėmis. Nuo jo niekas, ką jis pri-

118 Kontrrevoliucija

valo žinoti, neturi būti paslėpta. Bažnyčia turi mokyti jį tiesos ir gėrio. Gėrio siekimas negali būti įgyvendintas nuolat slepiant nuo žmogaus galutinį jo ugdymo tikslą. Reikia jį nuolat rodyti ir skatinti jo troškimą.

Todėl Kontrrevoliucija neturėtų slėpti savo veiksmų pločio ir gylio. Ji turi itin atidžiai laikytis išmintingų taisyklių, kurias nubrėžė Pijus X kaip tikrojo apaštalo elgesio kodeksą. Jis sakė, kad slėpti katalikiškumą kaip kokią kontrabandine prekę po dviprasmiškumo kauke nėra nei lojalu, nei verta.51 Katalikas neturėtų slapstyti reikšmingų Evangelijos tiesų iš baimės būti ignoruojamam ar net išmestam iš draugų rato.52 Dar šventasis Pontifikas pasakė: „Be abejonės, išminčiai nėra svetima tiesa, kada ji sakoma, taikantis prie sąlygų, kai reikia apšviesti žmogų, įtariai žiūrintį į mūsų institucijų darbą ir nutolusį nuo Dievo. Prieš operuojant žaizdą, pirmiausia reikia prie jos švelniai prisiliesti, kaip pasakė Šv. Grigalius. Toks veiksmas įgautų kūniško apdairumo aspektą, jei taptų įprasta elgesio norma. Dar daugiau, kadangi tokiu būdu būtų parodytas ne visiškas pasikliovimas Dievo malone, kuri paliečia ne tik dvasininkus, bet ir kiekvieną, kuris tiki į Jėzų Kristų, todėl mūsų žodžiai ir veiksmai galėtų pažadinti tų žmonių sielas“.53

51. šv. Pijus X, laiškas grafui Medolago Albani, Italijos socialinės-ekonominės unijos pirmininkui, 1999.XI.22., Bonne Presse, Paryžius, 1 t., p. 76.

52. šv. Pijus X, Enciklika Jucunda sane, 1994.III.12., Bonne Presse, Paryžius, 1 t., p. 158.

53. Ten pat.

VIII Skyrius

119

C. Didžiojo atsivertimo „šokas“ Nors mes ir pasmerkėme pastangas suvesti visą klausimą į schemą, mums vis tiek atrodo, kad visiškas ir sąmoningas atsidavimas Revoliucijai ir tam, kaip ji save pateikia, yra didelė nuodėmė, radikalus atskalūniškumas, iš kurio žmogus gali išsiveržti, tik visai atsiversdamas.

Pagal istoriją atrodo, jog didieji atsivertimai įvyksta po labai stipraus sielos sukrėtimo, kuris pasireiškia per Dievo malonę, kaip kokio nors vidinio ar išorinio faktoriaus išdava. Kiekvienu atskiru atveju šis sukrėtimas būna skirtingas, bet turi ir bendrų bruožų. Faktiškai, kai revoliucionierius virsta kontrrevoliucionieriumi, atsivertimas vyksta pagal tokią schemą: ++a. Jei didelio nusidėjėlio siela, vykstant greitam Revoliucijos procesui, pasiduoda jos kraštutinumams, visada atsiranda išminties ir sveiko proto resursų, galinčių vesti link daugiau ar mažiau apibrėžto gėrio. Nors Dievas niekada tokiai sielai neatima galimybės patirti malonę, Jis dažniausiai laukia, kol ta siela patirs visą nelaimės gylį, po to leisdamas suvokti jai savo nuodėmės didumą, perverdamas ją kaip žaibo kirčiu. Ir tik tada žmogus, kaip tas sūnus paklydėlis, prisikimšęs pilvą kiaulių ėdalo, pamato, kas esąs ir grįžta į namus pas tėvą. 54 ++b. Abejingoje, trumparegiškoje sieloje, kuri pamažėl grimzta į Revoliucijos purvą, vis dar tebegyvas tas antgam-

54. Lk.15,16-19

120 Kontrrevoliucija

tiškas, dar ne visiškai atmestas pradas; tradicijų, tvarkos ir tikėjimo vertybės dar šviečia joje kaip žarijos po pelenais.

Tokia siela, ištikta didelio sukrėtimo, visiškos nelaimės ir gėdos momentu gali atsimerkti ir staiga atgaivinti tai, kas joje buvo sunykę ar paleista vėjais. Tai yra panašu į rusenančio dagčio suliepsnojimą.55 D. Ar galimas toks sukrėtimas mūsų laikais?

Dabar, kai žmonija atsidūrusi ties katastrofos riba, atrodo, jog tai ir yra momentas, parengtas pasireikšti Dievo gailestingumui. Tiek „greitieji“, tiek „lėtieji“ revoliucionieriai dabar turi progą atverti akis ir regėti tas sutemas, kuriose gyvename, ir atsiversti į tikėjimą.

Be demagoginio aiškinimo, neperdedant, bet tuo pačiu ir nerodant silpnumo, kontrrevoliucionierius turėtų gerai išnaudoti šią tamsybės grėsmę ir aiškinti jos faktus kontrrevoliucijos vaikams, duodamas jiems išsigelbėjimo vilties kibirkštį.

Jis turi drąsiai parodyti tą pavojų, kuris užkerta kelią autentiškam kontrrevoliuciniam veikimui.

E. Kaip parodyti tikrąjį Revoliucijos veidą Nepakanka vien tik nurodyti riziką, kad mūsų civilizacija gali išnykti visiškai. Mes turime žinoti, kaip atskleisti visame mus supančiame chaose tikrąjį Revoliucijos veidą su visu jo bjaurumu. Kai tik šis veidas parodomas, pasigirsta audringa reakcija.

55. Mt.12,20

VIII Skyrius

121

Dėl šios priežasties dar Prancūzų revoliucijos metu ir per visą devynioliktą amžių kontrrevoliucinis judėjimas Prancūzijoje buvo kaip niekad stiprus. Dar niekada Revoliucijos veido taip aiškiai nebuvo matyti. Tas įvykių verpetas, kuriame tvarka buvo sudaužyta į šipulius, atvėrė daugybės žmonių akis tai tiesai, kurią Revoliucija slopino daugelį metų. Dar daugiau, Revoliucijos dvasia jau buvo jiems išryškėjusi visu savo bjaurumu ir jos sąsajomis su tuo, kas kurį laiką žmonių buvo laikoma nekaltais dalykais.

Todėl kontrrevoliucionieriui dažnai tenka demaskuoti Revoliucijos veidą, kad ji nemestų pinklių ant savo aukų.

F. Kaip parodyti metafizinius Kontrrevoliucijos bruožus Kaip matėme, Revoliucijos dvasios esminiai bruožai yra principinė ir metafizinė neapykanta bet kokiai nelygybei, visiems, ypač moralės, įstatymams. Puikybė, maištingumas, neskaistumas yra būtent tie veiksniai, kurie stumia žmoniją Revoliucijos keliu.

Todėl patys svarbiausi kontrrevoliucionieriaus darbai yra skatinti nelygybės metafizine prasme meilę, pagarbą autoritetams, moraliniam įstatymui ir skaistumui.56

56. Žr. I d. sk. 7.3.

122 Kontrrevoliucija

G. Du Kontrrevoliucijos etapai ++a. kada revoliucionierius radikaliai keičiasi į kontrrevoliucionierių, tai reiškia, jog jame baigiasi pirmasis Kontrrevoliucijos etapas. ++b. antrasis etapas gali užtrukti ilgėliau. Tada žmogus taikosi, derinasi prie visų tos atsivertimo pozicijos idėjų ir jausmų. ++c. Šie du svarbūs ir ryškūs etapai, nužymintys kontrrevoliucinį procesą, pateikiami čia taip, kaip jie vyksta pačiame žmoguje. Mutatis mutandis, jie gali pasireikšti didelėse žmonių grupėse ir net visoje tautoje.

IX Skyrius

Kontrrevoliucijos varomoji jėga Kaip Revoliucija, taip ir Kontrrevoliucija turi savo varomąsias jėgas.

1. Kontrrevoliucija ir dora Ankstesniuose skyriuose kalbėjome apie žmogaus aistras, atpalaiduotas metafizinei neapykantai Dievui, dorai, gėriui, ypač hierarchijai ir skaistumui, kaip apie potencialias varomąsias Revoliucijos jėgas. Lygiai taip pat egzistuoja Kontrrevoliucijos jėga, bet visai kitokio pobūdžio.

Aistros kaip tokios (jų techniškąja prasme) yra moralės atžvilgiu indiferentiškos. Tačiau jų netvarkos pobūdis padaro

IX Skyrius

123

jas blogas. Apvaldytos aistros yra geros, nes paklūsta valiai ir protui. Tai žmogaus energija ir jėga, aplankančios žmogų, nes Dievas vadovauja žmogaus protui, tas protas valdo jo valią, o valia valdo jo jausmus. Ir šioje sielos energijoje turime ieškoti išmintingos, kilnios, labai veiksmingos Kontrrevoliucijos varomosios jėgos.

2. Kontrrevoliucija ir antgamtinis gyvenimas Tokią sielos energiją galima paaiškinti tik antgamtinio gyvenimo požiūriu. Dievo malonė apšviečia žmogaus proto galias, stiprina jo valią ir lavina jausmus taip, kad jie atsigręžtų į gėrį. Todėl iš antgamtinio gyvenimo siela gauna nepaprastai daug, jis pakelia ją aukštyn nuo puolusio žmogaus sielvarto ir aukščiau pačios žmogiškosios prigimties. Šioje krikščionio sielos stiprybėje glūdi Kontrrevoliucijos jėga.

3. Kontrrevoliucijos nenugalimumas Kas nors gali paklausti: o kokios reikšmės turi tas Kontrrevoliucijos dinamizmas? Mes atsakome, kad jis neapskaičiuojamas, bet tikrai reikšmingesnis, negu Revoliucijos: „Omnia possum in eo qui me comfortat“ (Galiu viską padaryti su Juo ir Jame, kuris mane stiprina). 57 Jei žmogus apsisprendžia pasikliauti Dievo malone, ima veikti istorijos stebuklas, ką iliustruoja tokie pavyzdžiai, kaip

57. Fil.4.13

124 Kontrrevoliucija

Romos imperijos atsivertimas, Viduramžių susiformavimas, antroji Ispanijos pergalė, pradedant Kovadonga; visi įvykiai, kilę iš didžiojo sielos prisikėlimo, ką tautos taip pat gali. Šitie prisikėlimai nenugalimi, nes tautos, kuri dorybinga ir myli Dievą, nugalėti neįmanoma.

X Skyrius

Kontrrevoliucija, nuodėmė ir atpirkimas 1. Kontrrevoliucijos priedermė yra atgaivinti gėrio ir blogio sąvokas Viena iš ryškiausių Kontrrevoliucijos misijų yra atkurti ar atgaivinti skirtumą tarp gėrio ir blogio bei supratimą apie Gimtąją ir faktinę nuodėmę. Jeigu šis uždavinys sprendžiamas pagal Bažnyčios mokymą, tai jis nesukelia nusivylimo Dieviškuoju gailestingumu, hipohondrija, mizantropija ir panašiais dalykais, kuriuos dažnai mini kai kurie autoriai, daugiau ar mažiau įtikėję Revoliucijos maksimomis.

2. Kaip atgaivinti gėrio ir blogio sampratą Gėrio ir blogio sampratas galima atgaivinti įvairiais būdais, pavyzdžiui:

X Skyrius

125

●●Vengiant tokių formuluočių, kurios turi sekuliarizmo ar sektantizmo moralės prieskonį, nes pastarieji veda į amoralumą. ●●Esant galimybei, nurodant, kad Dievas turi teisę į mūsų paklusnumą, todėl Jo įsakymai turi būti mums tikrieji įstatymai, kurių privalu laikytis jiems paklūstant, o ne todėl, kad jie mums patinka. ●●Pabrėžiant, kad Dievo įstatymai yra besąlygiškai teisingi ir visiškai atitinka visatos tvarką, kuri yra Kūrėjo darbo tobulumo atspindys. Dėl to jų reikia ne tik laikytis, bet mylėti, o blogį ne tik atmesti, bet juo bjaurėtis. ●●Skleidžiant atlygio ir bausmės po mirties idėjas. ●●Reiškiant pritarimą socialiniams papročiams ir įstatymams, kuriais aukštinama dora ir smerkiamas nedorumas. ●●Reiškiant pritarimą papročiams ir įstatymams, kuriais užkertamas kelias nuodėmei ir net sąlygoms, kurios, turėdamos blogio požymių, gali būti žalingos visuomenės moralumui. ●●Kantriai aiškinant Gimtosios nuodėmės įtaką žmogui ir jo silpnumui, Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Atpirkimo džiaugsmą, Jo malonės, maldos ir budrumo reikalingumą tam, kad žmogus ir toliau ištvertų. ●●Naudojantis kiekviena galimybe, aiškinti Bažnyčios, mūsų dorybingumo mokytojos ir malonės šaltinio, nesutaikomo paklydimo ir nuodėmės priešo, misiją.

126 Kontrrevoliucija XI Skyrius

Kontrrevoliucija ir pasaulietinė visuomenė Kontrrevoliucijos ir pasaulietinės visuomenės tema jau daugelį kartų nagrinėta visokiais požiūriais įvairiuose mokslo darbuose. Kadangi ši studija negali apimti visos temos gelmės, apsiriboja tik tuo, kad pateikia bendriausius Kontrrevoliucijos pasaulietinės tvarkos principus 58 ir santykių tarp Kontrrevoliucijos ir kai kurių organizacijų, kovojančių už geresnę pasaulietinę tvarką, analizę.

1. Kontrrevoliucija ir socialinės organizacijos Pasaulietinės visuomenės viduje gyvuoja daug organizacijų, kurių tikslas spręsti socialines problemas, turint mintyje tiesiogiai ar netiesiogiai tą patį aukščiausią tikslą, kaip ir Kontrrevoliucija, būtent, sukurti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalystę. Atsižvelgiant į šį bendrą tikslą,59 būtina ištirti santykius tarp Kontrrevoliucijos ir šių organizacijų.

A. Labdaros, socialinio darbo, samdomųjų darbuotojų ir kitų organizacijų veikla ++a. Jeigu tokia veikla padeda normalizuoti socialinį ir ekonominį gyvenimą, jis žalingas Revoliucijos proceso 58. Žr. I d. sk. 7.2.

59. Žr. II d. sk. 12.7.

XI Skyrius

127

vyksmui. Šia prasme ji jau savaime yra vertinga, nors ir netiesioginė Kontrrevoliucijos pagalbininkė. ++b. Tačiau verta atkreipti dėmesį į keletą tiesų, kurios, deja, dažnai slepiamos nuo tų, kurie nesavanaudiškai pasišvenčia tam darbui. ●●Be abejonės, toks darbas gali palengvinti, o kai kada net pašalinti materialinius trūkumus, kurie yra masinių neramumų priežastis. Tačiau ne tik iš vargo kyla Revoliucijos dvasia. Jos šaknys glūdi moralėje ir tikėjime.60 Dėl to tiek, kiek tai leidžia jų pobūdis, tokie darbai turi skatinti moralės ir tikėjimo formavimąsi, ir tai galėtų perspėti žmogų apie jam gresiantį ir tokį pavojingą Revoliucijos virusą . ●●Šventoji Motina Bažnyčia aistringai puoselėja viską, kas gali palengvinti žmogaus vargą. Tačiau viso vargo ji negali išnaikinti, todėl propaguoja šventą nuolankumą ligai, skurdui ir kitokiems vargo pavidalams. ●●Be abejo, šiame darbe yra vertingų galimybių sukurti supratimo ir labdaringumo atmosferą tarp darbdavių ir darbininkų ir, savaime aišku, tarp tų, kurie yra ant klasių kovos ribos. Tačiau būtų neteisinga manyti, kad žmogaus piktumą visada gali nugalėti gerumas. Net ir mūsų Viešpats savo žemiškame gyvenime patyrė daug neapykantos dėl nesuskaičiuojamos daugybės gerų darbų, kurias padarė žmonėms.

Todėl, nors kovojant su Revoliucija reikia vadovautis meile ir palankumu, akivaizdu, jog prieš tokias jos formas, kaip, 60. Plg. Leonas XIII, Enciklika Graves de Communi, 1901.I.18.,Bonne Presse, Paryžius, 6 t., p.

212.

128 Kontrrevoliucija

pavyzdžiui, komunizmas, visos teisėtos kovos priemonės yra tinkamos ir net neišvengiamos. ●●Ypač reikia stengtis, kad socialinis darbas diegtų paramos ir pagalbos gavėjų dėkingumo jausmą už gautas paslaugas. O jeigu tai nėra paslaugos, o koks nors kitoks teisybės aktas, tai turėtų būti suprastas ir įvertintas tas moralinis dorumas, kuris skatina tokį aktą. ●●Ankstesniuose skyreliuose mes iš esmės kalbėjome apie dirbantį žmogų. Tačiau pabrėžiame, kad kontrrevoliucionierius nebūtinai reiškia palankumą vienai ar kitai socialinei klasei. Būdamas už nuosavybės teisę, jis turėtų priminti aukštesnėms socialinėms klasėms, kad, kovodamos su Revoliucija, jos neturėtų apsiriboti vien tik savo asmeninių interesų gynimu. Dažnai pasitaiko, kad kitose srityse, pavyzdžiui, šeimos gyvenime, pramogų, intelektinės ar meno veiklos srityse, žodžiais arba darbais, jos reiškia palankumą Revoliucijai.

Darbo klasė, kuri seka jų pavyzdžiu ir priima revoliucines idėjas, bus būtinai panaudota prieš tokį „pusiau kontrrevoliucinį“ elitą. ●●Aristokratija ir buržuazija, kurios vulgarizuoja savo elgesio manieras, arba rengiasi taip, tarytum norėdamos įtikti ir taip nuginkluoti Revoliuciją, padaro žalą sau. Aukštesniosios socialinės klasės, kurios save nužemina, panašios į druską, praradusią savo skonį. Tai niekam nereikalinga, nebent jei norima save išmesti iš visuomenės ir būti jos sutryptam.61 Dažniausiai taip ir atsitinka.

61. Plg. Mt 5,13.

XI Skyrius

129

●●Aukštuomenė, išlaikydama orumą ir savo visuomeninį statusą, tuo pačiu privalo palaikyti geranoriškus kontaktus su kitomis visuomenės klasėmis. Siekiant išlaikyti krikščionišką meilės ryšį, nepakanka vien tik labdaringos veiklos ar kitokių teisingumo įgyvendinimo formų. ●●Labai svarbu, kad tie, kurie valdo nuosavybę, atmintų, jog jeigu yra žmonių, norinčių, kad komunizmui būtų užkirstas kelias kėsintis į tą nuosavybę (kas gali būti laikoma individualia asmens teise su socialine funkcija), tai tik todėl, kad taip nori Dievas ir tai neprieštarauja Gamtos dėsniams. Šis principas apima tiek darbininko, tiek darbdavio teisę. Todėl, šiuo principu remdamasis, darbdavys turi gerbti darbuotojo teisę į padorų atlygį už darbą, kuris užtikrintų jo ir jo šeimos poreikių patenkinimą. Kontrrevoliucija yra ne tik darbdavio, bet ir darbuotojo nuosavybės sergėtoja, jos kova nėra tik kova už socialinių grupių ar klasių teises, bet už patį principą.

B. Kova su komunizmu Dabar panagrinėsime tas organizacijas, kurių pagrindinis tikslas yra ne socialinės tvarkos kūrimas, bet kova su komunizmu. Dėl priežasčių, jau aptartų šitoje knygelėje, mes tas organizacijas priskiriame prie teisėtų ir net būtinų. Žinoma, taip teigdami, mes nenorime sutapatinti Kontrrevoliucijos su tais atvejais, kai panašios organizacijos darė nusikalstamus veiksmus vienoje ar kitoje šalyje.

130 Kontrrevoliucija

Tačiau manome, kad tokių organizacijų kontrrevoliucinės veiklos efektyvumas sustiprėtų, jeigu jų nariai, veikdami savo apsibrėžtose ribose, atmintų keletą esminių taisyklių: ●●Veiksmingas yra tik protingas komunizmo neigimas.

Vien tik standartinių frazių, net jei jos sąmojingos ir išmintingos, kartojimo toli gražu nepakanka. ●●Šis neigimas ar atmetimas, reiškiamas intelektualioje aplinkoje, turi būti nukreiptas į komunizmo doktrinos pamatus. Svarbu pademonstruoti jo charakterio esmę, parodyti, kad jis yra filosofijos sekta, kuri pagal savo principus vysto savotišką žmogaus, visuomenės, valstybės ir kultūros koncepciją, panašiai kaip ir Bažnyčia visus katalikiškos civilizacijos ir kultūros principus veda iš Apreiškimo ir Moralės įstatymo. Todėl tarp komunizmo sektos, kuri turi savyje daugybę Revoliucijos bruožų, ir tarp Bažnyčios susitaikymo būti negali. ●● Vadinamasis mokslinis komunizmas daugumai nėra žinomas, o Markso doktrina masėms nepatraukli. Ideologinė antikomunistinė veikla paprastų žmonių tarpe turi būti nukreipta į tą paplitusią dvasinę būseną, kada antikomunistas drovisi oponuoti komunizmui. Tokia būsena išsivysto iš daugiau ar mažiau sąmoningos minties, kad bet kokia nelygybė yra neteisinga, kad net ne tik stambus, bet ir vidutiniškas turtas turi būti panaikintas, nes jei nebūtų turčių, tai nebūtų ir vargšų. Tai atskleidžia tam tikro devyniolikto amžiaus socializmo mokymo, persunkto sentimentaliomis idėjomis, liekanas. Jos duoda impulsą kilti mąstymui, kuris

XI Skyrius

131

teigia esąs prieš komunizmą, bet dažnu atveju save įvardija socialistiniu. ●●Šis mentalitetas, kuris Vakaruose palaipsniui stiprėja, yra kur kas pavojingesnis, nei pati marksizmo doktrina. Jis mus pamažu stumia link nuolaidų, kurios gali pasiekti kraštutinį tašką, kai tautos šioje „geležinės uždangos“ pusėje taps komunistinėmis respublikomis. Tokių nuolaidų, kurios rodo ekonominio egalitarizmo ir valstybinės kontrolės tendencijų, jau matyti visose srityse. Privati iniciatyva vis stipriau varžoma. Paveldėjimo mokesčiai tokie sunkūs, kad atskirais atvejais pagrindiniu paveldėtoju tampa federalinis iždas. Valdžios kišimasis į tokius dalykus, kaip mainai, eksportas, importas, veda link pramonės, prekybos ir bankininkystės priklausomybės nuo valstybės. Valdžia kišasi į atlyginimų, nuomos, kainų ir t.t. politiką. Ji jau valdo pramonę, bankus, universitetus, žiniasklaidą. Ir šitaip transformuojant ekonomiką egalitarizmo principais, krypstama į šeimos instituto griovimą, amoralumą, liberalizmą ir vadinamąją laisvąją meilę.

Jeigu tokiam mentalitetui nebus pasipriešinta ir net jei katastrofa ištiktų Kiniją ir Rusiją, po penkiasdešimt ar šimto metų Vakaruose bus komunizmas. ●● Nuosavybės teisė yra tokia šventa, kad net jeigu režimas suteiktų Bažnyčiai visišką laisvę ir visišką paramą, ji turėtų tokios socialinės organizacijos formos nepriimti, nes joje visa nuosavybė yra kolektyvinė.

132 Kontrrevoliucija

2. Krikščioniškasis pasaulis ir universalioji respublika Oponuodama universaliosios respublikos idėjai, Kontrrevoliucija taip pat yra prieš nestabilią, nenatūralią situaciją, kurią sukuria krikščioniškojo pasaulio ardymas ir tarptautinio gyvenimo sekuliarizacija, vykstantys šiais moderniais laikais.

Kiekvienos tautos visiškas suverenumas netrukdo tautoms, gyvenančioms pagal Bažnyčios doktriną, telktis kaip vienai dvasinei šeimai ir kurti krikščioniškos dvasios organizaciją, kuriai galėtų vadovauti Šventojo sosto atstovas, ir spręsti problemas tarptautiniu lygiu. Tokios organizacijos galėtų taip pat pasisakyti už katalikiškų kraštų bendradarbiavimą dėl bendro gėrio visais aspektais, ypač ginant bažnyčią nuo bedievių ir misionierių laisvę pagoniškuose ar komunistiniuose kraštuose. Galiausiai, jos galėtų užmegzti kontaktus su nekatalikiškais kraštais, taip palaikydamos geros tvarkos dvasią tarptautiniuose santykiuose.

Neneigiant gerų darbų, kurių tokios organizacijos yra padariusios įvairiausiomis progomis, Kontrrevoliucija visada turėtų atsižvelgti į tą pavojų, kuris glūdi jų sekuliarizme ir atkreipti žmonių dėmesį į tą riziką, kad tos organizacijos netaptų universaliosios respublikos užuomazgomis.62

62. Žr. I d. sk. 7.3.A.k.

XI Skyrius

133

3. Kontrrevoliucija ir nacionalizmas Čia Kontrrevoliucija turi pasisakyti už visų nacionalinių savitumų išlaikymą visose srityse, kultūroje, papročiuose ir t.t.

Nacionalizmas neturi garbinti tik tai, kas sava, tarytum tik tai būtų krikščioniškos civilizacijos lobiai, sistemingai atmetant tai, kas, kaip savitumas, priklauso kitoms tautoms.

Kontrrevoliucija visoms tautoms trokšta tik vieno: krikščioniško didingumo, saugant kiekvienos tautos būdingas vertybes ir palaikant tarp tautų broliškus ryšius.

4. Kontrrevoliucija ir militarizmas Kontrrevoliucionierius turėtų sielotis dėl taikos, kuri turi būti apsiginklavusi, nekęsti neteisingo karo ir šiuolaikinių ginklavimosi varžybų.

Tačiau, kadangi jis neturi iliuzijų, jog taika gali būti amžina, jis laiko, kad šioje nelaisvės žemėje karinė jėga yra būtinybė, kad jai būtų rodomas supratimas, dėkingumas ir meilė, kurios ji nusipelno dėl savo misijos kovoti ir mirti už bendrą gėrį.63

63. Žr. I d. sk. 12

134 Kontrrevoliucija XII Skyrius

Bažnyčia ir Kontrrevoliucija Kaip matėme, Revoliucija gimė, išsiveržus netvarkos aistroms, kas veda link visiško pasaulietinės visuomenės ir moralinės tvarkos griuvimo ir Dievo neigimo. Didysis Revoliucijos taikinys ir yra Bažnyčia ir Jėzaus Kristus, neklystantis tiesos Mokytojas, moralės bei pasaulietinės tvarkos sergėtojas ir pagrindas.

Todėl mes turime patyrinėti santykį tarp šios dieviškosios institucijos, kurią Revoliucija siekia sugriauti, ir Kontrrevoliucijos.

1. Bažnyčia – aukščiau už Revoliuciją ir Kontrrevoliuciją Bažnyčios istorijoje tiek Revoliucija, tiek Kontrrevoliucija yra labai svarbūs epizodai, nes jie sudaro tą dramatiškąjį atsimetimo ir atsivertimo procesą, vykstantį Vakaruose. Tačiau ir jos yra tik epizodai.

Bažnyčios misija – ne tik Vakarų šalys, ne tik Revoliucijos laikas ir mastas. Blaškoma dabarties audrų, ji gali ramiai ir išdidžiai tarti: „Alios ego vidi ventos; alias prospexi animo procellas“ („Mačiau ne tokių vėjų, ištvėriau ne tokias audras“).64 Bažnyčia yra kovojusi ir kituose kraštuose,

64. Ciceronas, Familiares, 12,25,5.

XII Skyrius

135

su priešininkais iš kitų šalių, ir toliau jai lemta susidurti su problemomis ir su priešais, dargi kitokiais nei dabar .

Bažnyčios tikslas yra taikyti praktikoje savo tiesioginę dvasinę galią ir savo netiesioginę pasaulietinę galią žmogaus sielos išganymui. Revoliucija yra kliūtis šiai misijai įgyvendinti. Bažnyčiai kova su šia, taip pat ir su kitomis kliūtimis yra tik priemonė, nors labai svarbi, atitinkanti kliūties mastą, tačiau tik priemonė ir ne daugiau. Todėl, jei Revoliucijos ir nebūtų, bažnyčia vis tiek darytų tai, kas reikia daryti sielų išganymui.

Mes galėtume dar labiau išgryninti šią problemą, jei palygintume Bažnyčios poziciją Revoliucijos ir Kontrrevoliucijos atžvilgiu su kariaujančia tauta . Kai prie Romos vartų prisiartino Hanibalas, visos Respublikos pajėgos turėjo būti sutelktos kovai. Tai buvo gyvybinė reakcija prieš galingiausią priešą, esantį visai arti pergalės. Ar dėl to Roma gali būti laikoma tik reakcija prieš Hanibalą? Ar tai įtikinama?

Lygiai taip pat absurdiška būtų teigti, kad Bažnyčia yra tik Kontrrevoliucija. Šia prasme reikia pabrėžti, kad Kontrrevoliucijos tikslas nėra gelbėti Kristaus sužadėtinę Bažnyčią. Bažnyčia laikosi jos Įkūrėjo pažadu, jai nereikia žmogaus pagalbos, kad išgyventų.

Priešingai, būtent Bažnyčia duoda gyvybę Kontrrevoliucijai, kuri be Bažnyčios pagalbos gyventi negalėtų.

Kontrrevoliucija nori prisidėti prie sielų išganymo, norėtų padėti užkirsti kelią katastrofai, kuri grasina pasaulietinei visuomenei. Tam tikslui ji turi pasikliauti Bažnyčia

136 Kontrrevoliucija

ir jai pagarbiai tarnauti, užuot tuščiai vaizduojantis, jog ji gelbsti Bažnyčią.

2. Didžiausias Bažnyčios siekis – sutriuškinti Revoliuciją Jeigu Revoliucija yra, ir tokia kokia yra, jos sutriuškinimas yra vienas iš Bažnyčios misijos uždavinių. Tai sutampa su tikslu gelbėti sielas, tai tarnauja didžiausiai Dievo garbei.

3. Bažnyčia – esminė, fundamentali Kontrrevoliucijos jėga Kalbant apie Revoliucijos terminą ta prasme kaip šiame tekste, šis skyrelio pavadinimas yra išvada to, ką skelbėme aukščiau. Sakyti priešingai būtų tapatu teiginiui, kad Bažnyčia atsisako savo misijos.

4. Bažnyčia – stipriausia Kontrrevoliucijos jėga Bažnyčios primatas tarp kitų Kontrrevoliucijos jėgų yra akivaizdus, jeigu atkreipsime dėmesį į katalikų skaičių, jų vienybę ir įtaką. Tačiau šis statistika pagrįstas teiginys apie natūralius išteklius yra tik antrinės reikšmės. Tikroji Bažnyčios stiprybė yra tai, kad ji yra paslaptingas Jėzaus Kristaus Kūnas.

XII Skyrius

137

5. Bažnyčia – Kontrrevoliucijos siela Jei Kontrrevoliucija – tai kova, siekianti sutriuškinti Revoliuciją ir sukurti krikščionišką civilizaciją, žėrinčią tikėjimu, pagarbią hierarchinei dvasiai, švarią ir tyrą, tai šitai bus pasiekta tik gilinantis ir veikiant per žmogaus sielą. Tai tinka Bažnyčiai, kuri skelbia katalikų doktriną, žadina jai meilę ir moko jos tiesų. Dėl to Bažnyčia yra Kontrrevoliucijos siela.

6. Kontrrevoliucijos idealas – išaukštinti Bažnyčią Mes teigiame, kad jei Revoliucija –Bažnyčios antipodas, tai su Revoliucija reikia kovoti ypatingai aukštinant Bažnyčią. Priešingu atveju, kova ir pergalė yra neįmanomi.

7. Kontrrevoliucijos veikimo ribos platesnės, negu Bažnyčia Tai, kas pasakyta aukščiau, iliustruoja, kad Kontrrevoliucijos veikimas turi būti nukreiptas į pasaulietinės visuomenės pertvarką. Popiežius Pijus XII, matydamas, kokius griuvėsius paskui save palieka Revoliucija, pasakė, kad pasaulį reikia pertvarkyti nuo pačių jo pamatų.65 Nors fundamentalios kontrrevoliucinės pertvarkos uždavinys yra grindžiamas Bažnyčios doktrinomis, ji turi apimti daugybę konkrečių praktinių aspektų, kurie yra sutvarkyti

65. Pijus XII, kalba Romos tikintiesiems, 1952.II.10., :Discorsi e radiomessaggi, 13 t., p. 471.

138 Kontrrevoliucija

pagal civilinę praktiką. Šia prasme Kontrrevoliucija turi išeiti už Bažnyčios veiklos ribų, nors ir likdama susijusi glaudžiais ryšiais su ja ir su jos netiesiogine galia.

8. Ar kiekvienas katalikas turi būti kontrrevoliucionierius ?

Taip, jei jis pasiryžęs veikti kaip apaštalas, Kontrrevoliucijos gynėjas. Be to, jis gali prisidėti prie Kontrrevoliucijos įvairiais būdais.

A. Kontrrevoliucionierius, tačiau save tokiu neįvardijantis Katalikas gali būti kontrrevoliucionierius, net ir nesąmoningai. Tokios yra ligoninių gailestingosios seserys. Jų darbas susijęs su kūno ar, net daugiau, su sielos gydymu.

Savo misiją jos atlieka, net nemąstydamos, kas ta Revoliucija ar Kontrrevoliucija. Jos net gali gyventi, nieko apie šiuos reiškinius nežinodamos. Tačiau, pagelbėdamos žmogui, jos daug prisideda prie pragaištingos Revoliucijos įtakos silpninimo ir nesąmoningai padeda Kontrrevoliucijai.

B. Atviro kontrrevoliucionieriaus šiuolaikiškumas Jeigu įsivaizduosime, kad mūsų laikas paniręs į Revoliucijos ir Kontrrevoliucijos sūkurius, tai gali atrodyti, kad tai yra natūrali, šiuolaikiška būsena, kurią reikia suprasti, suvokti ir susitaikyti taip, kaip diktuoja aplinkybės.

XII Skyrius

139

Esame įsitikinę, kad visi šiandieniniai Kontrrevoliucijos gynėjai, apaštalai, koks atvejis bebūtų, turi turėti aiškiai išreikštas intencijas ir veikimo būdą.

Kitaip tariant, mes įsitikinę, kad, nežiūrint, kokia veikla užsiimtų šiuolaikinis apaštalas, jis labai prisidės prie kontrrevoliucinės veiklos efektyvumo, jeigu sugebės atmesti Revoliuciją savo aplinkoje ir diegti Kontrrevoliucijos idėjas visuose savo darbuose.

C. Atviras, aiškus kontrrevoliucionierius Manome, kad imtis iniciatyvos kurti tam tikrą kontrrevoliucionierių rėmėjų ratą katalikiškose ir nekatalikiškose organizacijose yra visiškai teisėtas uždavinys. Tai galima įgyvendinti skelbiant apie Revoliucijos egzistavimą, aiškinant jos esmę, veikimo metodus, doktrinas bei raginant prisidėti prie kontrrevoliucinių akcijų.

Taip darydami, rėmėjai gali prisidėti prie tikrųjų specialiai organizuotų apaštalų darbo natūraliu ir vertu pagyrimo būdu, lygiai kaip tie, kurie kovoja su bažnyčios priešais, pavyzdžiui, spiritizmu ar protestantizmu.

Daryti įtaką katalikiškuose ir nekatalikiškuose sambūriuose, kelti žmones prieš protestantizmo blogį yra, be abejonės, ne tik teisėta, bet ir būtina. Katalikai, kurie pasišvenčia remti Kontrrevoliuciją, turi elgtis lygiai taip pat.

Galimi šios veiklos ekscesai, o jų gali pasitaikyti kaip ir kitur, niekaip nepaneigia mūsų suformuluoto principo.

Pagaliau, „abusus non tollit usum“ („piktnaudžiavimas naudos neneigia“).

140 Kontrrevoliucija

D. Kontrrevoliuciniai veiksmai, kurie nepriskirtini tikram Kontrrevoliucijos apaštalui Pasitaiko tokių kontrrevoliucionierių, kurie tokio apaštališko rėmimo nepraktikuoja, nes savo veiklą nukreipia kovai su tam tikromis Revoliucijos sritimis, pavyzdžiui, ekonomikos politika ar ekonominiais sprendimais. Be abejo, toks veikimas irgi yra aktualus ir jam reikia pritarti.

9. Katalikų veikimas ir Kontrrevoliucija Jei terminą ‚katalikų veikimas“ vartosime ta prasme, kaip ir Pijus XII (t.y. grupė organizacijų, kurios, vadovaujamos hierarchų, dirba bendrai su apaštalais), tai, mūsų nuomone, Kontrrevoliucija savo religiniais ir moraliniais aspektais yra svarbiausia sveikos modernios katalikų veikimo programos dalis.

Savaime aišku, kad kontrrevoliucinis veikimas gali būti realizuojamas tiek veikiant individualiai, tiek kartu su kitais, asmenine iniciatyva. Toks veikimas, padedant Bažnyčiai, gali net sudaryti tam tikras religinių organizacijų formacijas, susitelkusias kovai su Revoliucija.

Tačiau kontrrevoliucinis veikimas tik siaurame partizaniniame ar ekonominiame lygmenyje nėra katalikų veikimo tikslo dalis.

XII Skyrius

141

10. Kontrrevoliucija ir ne katalikai Ar dera Kontrrevoliucijai priimti į savo gretas ne katalikus? Ar kontrrevoliucionieriais gali būti protestantai, musulmonai ir pan.? Atsakyti į šį klausimą reikia labai apgalvojus. Ne katalikų Bažnyčios aplinkoje autentiško kontrrevoliucinio veikimo nėra.66 Bet galima įsivaizduoti, kad kai kurie atskiri protestantai ar musulmonai turi savyje tą supratimą, kad Revoliucija yra blogis ir yra linkę jai priešintis. Iš jų galima tikėtis rimto pasipriešinimo ir kliūčių Revoliucijos maršui. Jei jie atsiliepia Dievo malonei, jie gali tapti puikiais katalikais ir net kontrrevoliucionieriais.

Bet iki tol jie gali tik oponuoti Revoliucijai ar net priversti ją trauktis. Tikrąja žodžio prasme jie nėra kontrrevoliucionieriai, tačiau jų bendradarbiavimo nereikėtų atmesti, priešingai, reikia jį priimti, tik su tam tikru Bažnyčios rekomenduojamu atsargumu.

Taip pat katalikai turėtų būti atsargūs dėl pavojaus, kurį kelia tokios tarptautiniu lygiu veikiančios sektos, kaip išmintingai perspėjo Pijus XII: „Neminint kitų aspektų, tas pavojus, kylantis dėl panašių asociacijų ir gresiantis mūsų žmonių tikėjimo integralumui ir jų teisingam nusistatymui paklusti katalikų Bažnyčios įstatymams, yra neabejotinai didelis“.67 ).

Taigi tarp ne katalikų mūsų geriausieji apaštalai turėtų žvelgti į tuos, kurie turi polinkių į kontrrevoliucinį veikimą.

66. Žr. nr. 5.

67. šv. Pijus X, enc. Singulari quadam, 1912.Ix.čė., Bonne Presse, Paryžius, 7 t., p. 275.

III DALIS

Revoliucija ir kontrrevoliucija Po 20 metĹł

1976 metais autoriaus buvo paprašyta parašyti pratarmę naujam knygos „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“ itališkajam leidimui. Vietoj to jis nusprendė pateikti Revoliucijos proceso evoliucijos analizę, praėjus 20 metų nuo pirmojo leidimo. Todėl pridėjo ir šitą, trečiąją dalį, kuri pirmą kartą buvo išspausdinta 1997 metais. 1992 metais, griuvus „geležinei uždangai“, autorius šią analizę pataisė ir papildė ją komentarais, kuriuos čia ir spausdiname.

I Skyrius

Revoliucija: nuolat besikeičiantis procesas Kadangi nuo pirmojo „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“ leidimo praėjo tiek daug metų ir įvyko tiek daug įvykių, visai logiška būtų klausti, ar galima dar ką pridurti prie tų temų, kurios nagrinėtos šioje knygelėje.

Vienintelis atsakymas yra teigiamas, ir skaitytojas turėtų tai pamatyti.

1. Revoliucija ir Kontrrevoliucija ir TFP: dvidešimt veiklos ir kovos metų „Po dvidešimties metų“- tai Aleksandro Diuma romano pavadinimas, knygos, kurią taip mėgo Brazilijos jaunimas iki tol, kol tokios literatūros skaitytojo skonį dar nebuvo sugadinusios gilios psichologinės transformacijos, ir kuris sukelia asociacijų su tam tikrais vaizdiniais.

Pažvelkime į 1959 metus; 1976-ieji beveik baigėsi.

Taigi, antrasis dešimtmetis, kai skaitoma ši knyga. Dvidešimt metų ...

Per šį laiką ji buvo ne kartą leidžiama.68 68. Be dviejų publikacijų mėnraštyje “Catolicismo”, kur Revoliucija ir kontrrevoliucija buvo publikuota pirmą kartą, pasirodė knygų leidimai: trys leidimai portugalų kalba (Brazilijoje), trys italų kalba (Italijoje), septyni ispanų kalba (du Ispanijoje, du Čilėje, du Argentinoje, vienas Kolumbijoje), du prancūzų kalba (Brazilijoje ir Kanadoje), trys anglų kalba (JAV), vienas vokiečių kalba (Vokietijoje) ir vienas rumunų kalba (Rumunijoje). Pilnas veikalo tekstas pasirodė ir raštuose “Qué Pasa?” (Madridas) bei “Fiducia” (Santiago de Chile). Viso buvo išleista daugiau, kaip 100.000 egzempliorių [red. pastaba].

146 Po 20 Metų

Mūsų tikslas - ne šios knygos studija. Kai ji dar tik buvo rašoma, manėme, kad tai bus parankinė knyga kokiam šimtui jaunų brazilų, kurie buvo išreiškę pageidavimą orientuoti ir koordinuoti jų veikimą, iškilus naujoms problemoms ir uždaviniams. Ši pradinė studija - tai būsimosios TFP ( Amerikos draugijos tradicijoms, šeimai ir nuosavybei ginti) sėkla – greit paplito visoje Brazilijoje, kurios dydis prilygsta žemynui. Palankios sąlygos lėmė, pari passu, kad visoje Pietų Amerikoje ėmė dygti panašios organizacijos.

Tas pats vėliau atsitiko ir JAV, Kanadoje bei Ispanijoje. Dar vėliau intelektualiniai panašumai ir perspektyvūs nuoširdūs santykiai ėmė sieti šią organizacijų šeimą su atskiromis asmenybėmis ir draugijomis kitose Europos šalyse. Prancūzijoje 1973 metais įkurta organizacija Bureau Tradition, Famille, Proprieté69 puoselėja ir, kiek įmanoma, bando derinti naujai užsimezgusius kontaktus.

Tie dvidešimt metų buvo Revoliucijos ekspansijos metai. Taip, tačiau ir intensyvios kontrrevoliucinės kovos metai.

Buvo pasiekta ir nemažai gerų rezultatų, visų čia ir nesuminėsi..70 Pasakysime tik, kad kiekvienoje šalyje, kurioje įsikūrusi TFP ar kita panaši organizacija, vyksta kova su Revoliucija, kova prieš vadinamąjį katalikišką kairumą tikėjimo plotmėje ir komunizmą - pasaulietinėje. Tikrajai kovai su komunizmu priskiriame kovą su visokiausiomis socializmo 69. Dabar - Association Française pour la Défense de la Tradition, Famille et Propriété.

70. Knygoje Um homen, uma obra, uma gesta – homenagem das TFPs a Plinio Corrêa de Oliveira, Edições de Amanhã, São Paulo, 1989, pateikiami duomenys apie TFP asociacijas bei TFP biurus, veikiančius 26 šalyse 6 kontinentuose.

I Skyrius

147

atmainomis, nes pastarosios yra tik parengiamosios arba embrioninės komunizmo formos. Kova vyksta pagal principus, tikslus ir normas, aprašytas knygelės II dalyje.71 Kovos vaisiai rodo, kad tai, kas rašoma šioje knygoje apie Revoliucijos ir Kontrrevoliucijos neatskiriamumą, yra absoliučiai teisinga.

2. Ar nenutrūkstančios greitos transformacijos pasaulyje knygelei „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“ vis dar aktualios? Atsakymas -teigiamas Tuo pat metu, kai šios knygos duodami vaisiai ir jos pakartotiniai leidimai vis dažnėjo visuose šešiuose kontinentuose72, pasaulis, kuriame keturis šimtmečius dominavo revoliucinis procesas, patyrė tokių staigių ir gilių pokyčių, kad, mums rengiant šį leidimą, dera paklausti, ar šių pokyčių akivaizdoje galima ką nors pataisyti ar papildyti tai, ką rašėme dar 1959 metais. „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“ kartais gali atrodyti teorinis veikalas, gal net gryna teorija. Todėl niekam neturėtų būti keista, kad, mūsų nuomone, nė vienas įvykis nepakeitė knygos turinio.

71. Kalbant apie naujausias socializmo formas, ypatingo dėmesio vertas prof. Plinio Corrêa de Oliveira darbas “Ką reiškia komunizmui savivaldos socializmas: tai barjeras ar tiltas? Jis buvo publikuotas 1982 m. (50 svarbiausių leidinių Vakaruose, 33 mln. egzempliorių tiražu).

Friedrichas von Hayekas, Nobelio premijos laureatas ekonomikos srityje, jo tema parašė autoriui laišką, išreikšdamas savo pripažinimą. Labai populiarios yra taip pat knygos: España: anestesiada sin percibirlo, amordazada sin saberlo, extraviada sin quererlo: la obra del PSOE, Ad perpetuam rei memoriam, išleistos Ispanijos TFP. 72. Revoliucija ir kontrrevoliucija taip pat paplito Australijoje, PAR ir Filipinuose.

148 Po 20 Metų

Tvirtiname, kad daugybė Brazilijos TFP organizacijų, kurios formavosi 1959 metais, ir kitų broliškų organizacijų veiklos metodai ir būdai transformavosi ar prisitaikė prie naujų aplinkybių. Atsirado kiti būdai ir metodai, tačiau, kadangi jie reiškiasi žemesnėse, praktiškesnėse ir buitinėse grandyse, knygelėje jie nebus nagrinėjami. Be to, nėra tikslo čia ką nors keisti ar pridėti.

Papildymų vis dėlto prireiktų, jei turėtume tikslą susieti Revoliuciją ir Kontrrevoliuciją su naujais istorijos atveriamais horizontais. Tačiau tai netilptų į vieną kitą papildymą. Mūsų nuomone, tai, ką padarė Revoliucija per dvidešimtį metų, tas jos pasaulio transformuotas paveikslas galėtų padėti skaitytojui lengviau ir aiškiau susieti knygos turinį su dabartimi. Tą paveikslą mes ir bandysime pateikti skaitytojui.

II Skyrius

Trečiosios Revoliucijos apogėjus ir krizė 1. Trečiosios Revoliucijos apogėjus Kaip matėme73, pagrindiniais etapais to proceso, kuris palaipsniui sugriovė bažnyčią ir krikščioniškąją civiliza-

73. Plg. I d. sk. 3.3.5.A.D..

II Skyrius

149

ciją, žingsniavo trys didžiosios revoliucijos: šešioliktame amžiuje- humanizmas, renesansas ir protestantizmas (pirmoji revoliucija); aštuonioliktame amžiuje – Prancūzų revoliucija, o antrajame šio amžiaus dešimtmetyje – komunizmas (trečioji revoliucija).

Visos trys gali būti suprantamos tik kaip vieno vieneto, būtent, Revoliucijos, sudėtinės dalys.

Kadangi Revoliucija – procesas, tai akivaizdu, jog trečioji revoliucija nuo 1917 metų žygiuoja iki dabar74. Dabar – jos tikrasis apogėjus.(*)

*** (*)

Komentaras, 1992 m.

Trečiosios Revoliucijos krizė: marksistinės utopijos neišvengiamas vaisius Tarptautinės trečiosios Revoliucijos dimensijos apogėjus jau žinomas. Laikui bėgant, šio apogėjaus bendrasis vaizdas tapo vis aiškesnis, gal dėl geografinės ir demografinės komunizmo ekspansijos, raudonosios propagandos skverbimosi ir komunistinių partijų reikšmingumo Vakarų pasaulyje, o gal ir dėl komunistinių tendencijų sklaidos nacionalinėse kultūrose. Šie veiksniai, dar sustiprinti globalinės panikos dėl atomo grėsmės, kurią sukėlė Sovietų agresyvi politika visuose

74. T.y. iki 1976 m..

150 Po 20 Metų

žemynuose, nulėmė visuotinio nuolaidumo ir kapituliacijos politiką santykiuose su Maskva: Vokietijos ir Vatikano Ostpolitik, besąlygiško pacifizmo bangą, politinių šūkių ir frazių, kurios nuteikė daugelį veikėjų žvelgti į komunizmo triumfą kaip į ateities neišvengiamybę, sklaidą.

Nejaugi mes visi negyvenome, spaudžiami psichologinio kairiųjų optimizmo, kuris yra mįslingas kaip sfinksas vangiems centristams ir grėsmingas kaip leviatanas - tokiems, kaip TFP ir Revoliucijos ir Kontrrevoliucijos pasekėjams daugelyje šalių - kurie suvokia, link kokios apokalipsės visa tai veda?

Ir tik nedaugelis suvokė, kad šiai pabaisai smūgį sudavė vis gilėjanti krizė, kurios, būdama neišvengiamas marksistinės utopijos vaisius, ji negalėjo įveikti. Ši krizė, kaip matyti, stipriai smogė pabaisai. Bet, kaip matysime toliau, smūgis tik paskleidė mirtiną nuodą visame pasaulyje.

*** 1976 m. teksto tęsinys.

Pažiūrėję į teritorijas ir gyventojus, kuriuos palietė komunistinis režimas, matome, kad trečioji Revoliucija yra užvaldžiusi tokią didelę dalį viso pasaulio, kaip niekad anksčiau. Ši pasaulinė imperija yra nesibaigianti nuolatinio nesaugumo ir nesantaikos priežastis tarp didžiųjų nekomunistinių tautų. Dar daugiau, trečiosios Revoliucijos vadai tampo virveles, kuriomis kontroliuoja nekomunistinio pasau(*)

II Skyrius

151

lio atvirai veikiančias komunistų partijas ir gausybę užslaptintų komunistinių organizacijų ir parankių idiotų, infiltruotų ne tik į nekomunistines, socialistines ir kitokias partijas, bet ir į bažnyčias75, profesines sąjungas ir kultūros organizacijas, bankus, žiniasklaidą, kiną ir pan.

Trečioji Revoliucija su didele naikinančia jėga naudoja psichologinio spaudimo taktiką, apie kurią kalbėsime vėliau. Šia taktika komunizmui sekasi įstumti didelę dalį nekomunistinio Vakarų pasaulio viešosios opinijos į kvailoką abejingumą. Jos dėka trečioji Revoliucija gali tikėtis šioje srityje pasiekti dar didesnių laimėjimų, kas verčia jos veiksmų stebėtojus ir analitikus labai nerimauti.

Iš inercijos, kuri nebuvo akivaizdus ar tik apčiuopiamas kolaboravimas, daugelis „demokratiškų“ vyriausybių ir gudrių verslininkų Vakaruose, susidūrusių su jau galingu komunizmu, piešia baisią globalinę panoramą.

Jeigu revoliucinis procesas, esant tokioms aplinkybėms, ir toliau tęsis, kaip iki šiol, galima prognozuoti, kad galutinis trečiosios Revoliucijos triumfas gali užgriūti visą likusį pasaulį. Ar greitai tai įvyks? Jei pasakysime, kad tai gali įvykti maždaug po dvidešimties metų, daugelis gali labai sunerimti.

Jiems toks laikotarpis atrodo labai trumpas. Tačiau kas gali

75. Mes kalbame apie komunistų infiltraciją į įvairias bažnyčias. Reikia suvokti, kad tai yra didžiausias pavojus visam pasauliui, ypač todėl, kad tai vyksta Šventosios Romos Katalikų ir Apaštalų bažnyčioje. Ir ne tik todėl, kad ji yra Bažnyčia, bet todėl, kad ji - vienintelė gyvojo ir tikrojo Dievo Bažnyčia, Jėzaus Kristaus sužadėtinė. Kitų bažnyčių atžvilgiu ji nėra didesnis ar ryškesnis brangakmenis. Ji tiesiog yra vienintelis tikras brangakmenis šalia stiklo karoliukų.

152 Po 20 Metų

garantuoti, kad tai neįvyks po, sakysime, dešimties, penkerių metų ar dar anksčiau?

Galutinis šio visiško suniokojimo neišvengiamumas yra neabejotinai vienas iš požymių, rodančių didžiausius pokyčius pasaulio konjunktūroje, kai palyginame 1959 ir 1976 metų horizontus.

Palyginę 1959 ir 1976 metus, matome, kad šio visiško suniokojimo tikimybė ar net neišvengiamumas glūdi didžiuliuose pasaulio konjunktūros pokyčiuose.

A. Kelyje į apogėjų trečioji Revoliucija stropiai vengia bereikalingų rizikingų žygių Nors trečiosios Revoliucijos vadai turi sugebėjimų imtis žygių bet kuriuo momentu užkariauti visą pasaulį, sukeldami nesibaigiančius karus, tačiau tokie,, nuotykiai“, kaip suduoti politiniai smūgiai, ekonomikos krizės, kruvinos revoliucijos, iškelia tam tikrą riziką. Todėl jie rizikuoja tik tada, kai tai jiems neišvengiama.

Faktiškai, jei nuolatinis klasikinių metodų naudojimas galėjo atvesti komunizmą į galybės viršūnes, jos procesui nepatiriant jokios apčiuopiamos rizikos, tai suprantama, kad tie, kurie vairuoja visuotinę Revoliuciją, tikisi pasiekti totalinio dominavimo visame pasaulyje, išvengdami nepataisomų katastrofų, būdingų kiekvienam nuotykių žygiui, rizikos.

II Skyrius

153

B. Būsimųjų šios Revoliucijos etapų avantiūra Trečiosios Revoliucijos etapų sėkmei grasina nepalankių psichologinių aplinkybių, kurios ypač išryškėjo per pastaruosius dvidešimt metų, atsiradimas.

Ar tokių aplinkybių atsiradimas privers komunistus rinktis avantiūrų kelią? (*) *** (*)

Komentaras, 1992 m.

Perestroika ir Glasnost: trečiosios Revoliucijos griuvimas ar komunizmo metamorfozės?

1989 m. pabaigoje tarptautinio komunizmo aukščiausieji vadai nusprendė, kad pagaliau atėjo lemiamas momentas inicijuoti didįjį komunizmo manevrą. Šis manevras – tai „geležinės uždangos“ ir Berlyno sienos griuvimas. Jis turėjo sutapti su „glasnost“ (1985) ir „perestroikos“ (1986) liberalizmo programos įgyvendinimu, kurio tikslas buvo tariamas trečiosios Revoliucijos sugriovimas sovietų kraštuose.

Savo ruožtu, šis sugriovimas turėjo jo vyriausiajam vadui ir vykdytojui Michailui Gorbačiovui užtikrinti Vakarų vyriausybių ir ekonominių jėgų ypatingą simpatiją ir beribį pasitikėjimą.

Iš to Kremlius tikėjosi didžiulių finansinių įplaukų į tuščią valstybės iždą.

154 Po 20 Metų

Tokie patenkinti lūkesčiai davė galimybę Gorbačiovui ir jo komandai ir toliau plūduriuoti vargo, neveiklumo ir ištižimo jūroje, laikant vairą savo rankose, tuo tarpu rusų tauta, dar neseniai buvusi valstybinio kapitalizmo visiškai pavergta, ir toliau taikstėsi su nerimą keliančiu pasyvumu.

Toks pasyvumas yra palankus moralinės apatijos ir chaoso įsigalėjimui ir galbūt vidinės maištingos krizės, kuri gali išsivystyti į pilietinį ar pasaulinį karą, susidarymui.76 Tai tokios buvo aplinkybės, kada kilo 1991 metų rugpjūčio mėnesio pučas, sensacingas ir kiek neaiškus įvykis, o Gorbačiovas, Jelcinas ir kiti buvo šio įvykio pagrindiniai veikėjai, nutiesę kelią TSRS transformavimui į laisvą valstybių konfederaciją, vėliau - į jos žlugimą.

Dabar girdėti kalbų apie galimą Fidelio Kastro režimo Kuboje žlugimą ir apie tai, kad Vakarų šalims gresia išbadėjusių žmonių iš Rytų Europos ir Magrebo antplūdis. Keletas vargo prispaustų albanų bandymų įsiveržti į Italiją galėjo būti tokios naujos „barbarų invazijos“ pavyzdys.

Pirėnų pusiasalyje, kaip ir kitose Europos dalyse, yra tokių, kurie sieja šias hipotezes su tuo poveikiu, kurį daro mahometonai, kažkada netyčia įsileisti į keletą kontinento vietų, ir su tilto per Gibraltaro sąsiaurį statyba, kas gali palengvinti tolesnį musulmonų veržimąsi į Europą.

76. 1990 m. vasarį autorius paskelbė manifestą pavadintą Komunizmas ir antikomunizmas prie šio šimtmečio paskutinės dekados slenksčio. Jame keliami svarbūs klausimai apie perestroiką, nukreipti Rytų ir Vakarų komunistų vadams. Manifestas buvo publikuotas 21 leidinyje 8 šalyse ir plačiai aptariamas, ypač Italijoje.

II Skyrius

155

Tarp Berlyno sienos griuvimo ir šio tilto statybos galima aptikti keletą keistų panašumų: abu įvykiai galėjo atverti Europos kontinentą invazijoms, tokioms, kaip barbarų ir pusiau barbarų ordų invazija iš Rytų ir mahometonų ordų invazija iš pietinės Europos sričių. Abi buvo pergalingai atremtos. Čia galima netgi įžvelgti istorijos scenarijaus dar prieš viduramžius pasikartojimą.

Vis dėlto, kažko lyg ir trūksta; gal tos švarios tikėjimo aistros tarp katalikų, pašauktų atremti abi įtakas. Dar daugiau, trūksta šiandien žmogaus, prilygstančio Karoliui Didžiajam.

Jei įsivaizduotume šių hipotezių plėtrą Vakaruose, tai pamatytume didumą ir stulbinantį dramatizmą jos sukeltų pasekmių, kurių net neįmanoma aprėpti ir kurias prognozuoja įvairių intelektualiosios veiklos sričių ekspertai bei objektyvioji žiniasklaida.

Pavyzdžiu galėtų būti vis didėjantis skirtumas ir priešprieša tarp vartotojiškų šalių ir jų visuomenių ir neturtingų kraštų, t.y. tarp turtingų industrinių šalių ir tų, kurios yra tik žaliavų tiekėjos. Ši priešprieša gali išsirutulioti į pasaulinį konfliktą tarp dviejų ideologijų: vienos iš jų, pasisakančios už turtėjimą be ribų, kitos – už varganą žmonių vartojimą ir jų teisių

156 Po 20 Metų

gynimą, t.y. ideologijos besiremiančios vartojimo mizerabilizmu.77 Galiausiai, šis konfliktas gali pabudinti klasių kovos, kurią taip propagavo Marksas, idėją.

Todėl mes klausiame: ar ši kova yra pasaulio ateities planas, tokios ateities, kurią buvo numatęs Marksas, kaip socioekonominį reiškinį tautos viduje, ir kuris turėjo paliesti kiekvieną tautą skirtingai, pagal savo ypatybes?

Jei taip, ar ta kova tarp išsivysčiusiųjų ir „trečiojo“ pasaulio šalių taps ta širma, už kurios persimainęs marksizmas, patyręs gėdingą socialinį ir ekonominį pralaimėjimą, su naujomis viltimis mėgina laimėti galutinę pergalę, tą, kuri, bent kol kas, neatiteko perestroikos žonglieriui Gorbačiovui?

Taip, tos pačios perestroikos, kuri be jokios abejonės yra komunizmo patobulinimas, kaip prisipažino pats propagandinio ese „Perestroika: new thinking for our country and the world“ (,,Pertvarka: naujas mąstymas mūsų šaliai ir pasauliui“) autorius. „Šios reformos tikslas yra užtikrinti „perėjimą nuo griežtai centralizuotos valdymo sistemos, kuri remiasi nurodymais, į demokratinę, kurios pagrindą sudaro demokratinio centralizmo ir savivaldos derinimas.“78 77. “Mizerabilizmas” – tai intelektualinės, literatūrinės ir meninės krypties pavadinimas. Jo pagrindinis bruožas - skurdo eksponavimas.

78. M. Gorbachev, Perestroika: New Thinking for our Country and the World, New York, Harper & Row, 1987, p. 34

II Skyrius

157

Ką reiškia savivalda ? Kaip parašyta buvusios Sovietų Sąjungos konstitucijos preambulėje, tai „aukščiausias Sovietų valstybės tikslas“.

*** (*)

1976 m. teksto tęsinys.

2. Nenumatytos kliūtys trečiosios Revoliucijos kelyje naudojant klasikinius metodus A. Įtikinėjimo galios žlugimas Patyrinėkime tas aplinkybes, kurios gali versti komunizmą pasukti avantiūros keliu.

Pirmoji – tai įtikinėjimo priimti komunistinį „tikėjimą“ galios žlugimas.

Buvo laikas, kai aiškiai reiškiamas ir kategoriškas stengimasis diegti savo idėjas buvo pagrindinis tarptautinio komunizmo ideologinio įtikinėjimo ir naujų narių verbavimo metodas.

Dėl daugelio priežasčių, kurių visų čia suminėti neįmanoma, Vakarų šalyse ir plačiuose visuomenės sluoksniuose toks metodas ėmė veikti priešingai. Komunizmo dialektikos ir jo atviros propagandos jėga akivaizdžiai nusilpo.

Tuo galima paaiškinti tą faktą, kad dabar komunistinė propaganda vykdoma užslaptintu, daug švelnesniu, laipsnišku būdu.

158 Po 20 Metų

Užslaptinta propaganda vyksta arba platinant išskaidytus bei užmaskuotus marksizmo principus per socialistinę literatūrą, arba bandant įdiegti visuomenės sluoksnių kultūroje tuos principus, kurie kaip sėklos ves vaisius, ir centristinės politikos išpažinėjai neapdairiai ir laipsniškai priims taip reiškiamą komunistinę doktriną.

B. Lyderystės kompetencijų silpnėjimas „ Raudonųjų“ tiesioginio įtikinėjimo galios silpnėjimas, ką rodo jų atsigręžimas į minėtus lėtus, netiesioginius ir daug pastangų reikalaujančius metodus, yra lydimas komunizmo lyderystės kompetencijų silpnėjimo.

Pažiūrėkime, kaip šie reiškiniai pasireiškia ir kokios yra jų pasekmės. ++a. Neapykanta, klasių kova, revoliucija. Iš esmės, komunistinis judėjimas yra ir laiko save revoliucija, kilusia iš klasinės neapykantos. Jam labiausiai pritinka smurto metodas. Tai ir yra tas tiesioginis triuškinantis metodas, iš kurio komunizmo mentoriai tikėjosi didžiausio rezultato greitai ir su mažiausiais nuostoliais.

Metodas numato lyderystės kompetencijų ugdymą komunistų partijose. Praeityje šios kompetencijos davė jiems galimybę sužadinti nepasitenkinimą, po jo - neapykantą ir reikšti ją kaip sąmokslą, o patyrus sėkmę, su „atomine“ šios neapykantos jėga naikinti ir griauti esamą tvarką bei skiepyti komunistines idėjas ir patį komunizmą.

II Skyrius

159

++b. Neapykantos ir smurto naudojimo silpnėjimas.

Bet gebėjimas naudoti neapykantą taip pat slysta iš komunistų rankų. Šiame darbe mes neišsiplėsime į šio fakto aiškinimus, tik apsiribosime pastebėdami, kad per pastaruosius dvidešimt metų smurtas ir neapykantos skatinimas duoda komunistams vis mažiau ir mažiau naudos. Norint tai įrodyti, pakanka prisiminti partizaninio karo ir teroro išpuolių neišvengiamas nesėkmes Lotynų Amerikos šalyse.

Visiškai akivaizdu, kad smurtas tempia beveik visas Afrikos šalis komunizmo link. Tačiau šis faktas nedaug ką sako apie visuomenės nuomonės tendencijas likusiose pasaulio dalyse. Afrikos aborigenų primityvus gyvenimo būdas sąlygoja jų ypatingas ir nedviprasmiškas gyvenimo sąlygas. Čia pasireiškę smurto atvejai buvo kilę ne dėl ideologinių motyvų ir ne dėl pasipriešinimo kolonijiniam režimui, nors tai kaip tik akcentuoja komunistinė propaganda su sau būdingu tariamu įžvalgumu. ++c. Silpnėjimo įrodymas ir jo vaisiai: trečiosios Revoliucijos metamorfozės į besišypsančią revoliuciją. Aiškiausias įrodymas to, kad per pastaruosius dvidešimt ar trisdešimt metų trečioji Revoliucija praranda savo kompetenciją kurti ir vairuoti revoliucinę neapykantą, yra jos pačios sugalvota gudri metamorfozė.

Per postalininės epochos santykių su Vakarais atšilimą trečioji Revoliucija užsidėjo šypsenos kaukę, pakeitė savo retoriką dialoge su Vakarais, apsimetė, jog keičia savo mentali-

160 Po 20 Metų

tetą bei požiūrius ir mielai ėmėsi bendradarbiauti su priešininkais, kuriuos anksčiau triuškino jėga ir smurtu.

Tarptautinėje arenoje Revoliucijai pavyko pereiti nuo „šaltojo karo“ į taikų sambūvį, dar vėliau ji „sugriovė“ ideologinius barjerus, galiausiai ėmė laisvai bendradarbiauti su kapitalistinėmis valstybėmis, viešojoje kalboje tą pavadindama Ostpolitik arba „ détente“ (tarptautinių santykių įtampos mažinimu).

Tuo tarpu Vakarų šalių viduje ši „draugiškai ištiestos rankos“ politika, kuri iš tikrųjų buvo veidmainystė, skirta apgauti nedidelei mažumai kairiųjų pažiūrų katalikų Stalino eros metu, tapo tikra détente tarp komunistų ir kapitalistų. Raudoniesiems tai buvo idealus būdas megzti nuoširdžius santykius ir apgavikišką suartėjimą su religijos ar pasaulietiniais priešininkais.

Iš to kilo nemažai „draugiškų“ manevrų: bendradarbių ir kompanionų vizitai, „eurokomunizmo“ (draugiškos ir atsargios politikos Maskvos atžvilgiu) bei „istorinio kompromiso“ įteisinimas ir pan.

Kaip minėjome, šiandien šios gudrybės labai pasitarnauja trečiajai Revoliucijai, tačiau jos veikia lėtai, palaipsniui, ir, kad būtų įgyvendintos, priklauso nuo daugybės kintamųjų.

Savo galios viršūnėje trečioji Revoliucija liovėsi grasinti ir pulti, vietoj to pražydo mandagia šypsena. Ji ėmė stabdyti ginklavimosi varžybas, apautas kazokiškais auliniais, ir dabar šliaužia pamažėle, neskubiu, atsargesniu žingsniu. Metė tiesų kelią pirmyn, tą, kuris trumpesnis, ir

II Skyrius

161

pasirinko nelabai užtikrintą kelią zigzagais. Kokie pokyčiai, praėjus vos dvidešimčiai metų !

C. Prieštaravimas: komunistų sėkmėItalijoje ir Prancūzijoje Kai kas gali sakyti, kad šios taktikos sėkmė Italijoje ir Prancūzijoje neleidžia teigti, jog komunizmas laisvajame pasaulyje daro žingsnį atgal, arba kad šiandienos besišypsantis komunizmas progresuoja lėtesniu tempu, negu rūstusis Lenino ar Stalino laikų komunizmas.

Pirmiausia, atsakant į tai, reikia paminėti, kad visuotinių rinkimų Švedijoje, Vakarų Vokietijoje ir Suomijoje bei regioninių rinkimų rezultatai, dabartinis leiboristų vyriausybės nestabilumas Didžiojoje Britanijoje rodo, kad plačiosios žmonių masės netrokšta gyventi socialistiniame „rojuje“, patirti komunistinę prievartą ir t.t.79

79. Plati antisocialistinių idėjų raiška Vakarų Europoje, nors, iš esmės, labiau centristinių, o ne dešiniųjų, turi neginčijamos reikšmės Revoliucijos ir Kontrrevoliucijos kovoje. Kadangi Europos socializmas jaučia prarandantis savo eilinius simpatikus, jo lyderiai turės pademonstruoti atsiribojimą ir net bodėjimąsi komunizmu. Savo ruožtu centristinės srovės, nenorėdamos būti tapatinamos su socialistais pagal savo elektoratą, turės aiškiai pareikšti savo antikomunistinę poziciją. O centristinių partijų dešinysis sparnas turės deklaruoti save net kaip karingus antisocialistus.

Kitaip tariant, kairiosios ir centristinės srovės, linkusios kolaboruoti su komunistais, turės iškęsti tai, kas atsitinka, pavyzdžiui, traukiniui, kai staiga stabdomas garvežys. Paskui traukinį važiuojantis automobilis atsitrenkia į jį ir pastūmėjamas atgal. Savo ruožtu jis trenkiasi į paskui važiuojantį transportą, tas - į važiuojantį paskui jį ir t.t., ir t.t. iki paskutinio automobilio.

Ar gali būti taip, kad dabar reiškiamas bodėjimasis socializmu yra pirmasis ženklas reiškinio, kuriam lemta per tam tikrą laiką sugriauti revoliucinį procesą? Ar gal tai tik neaiškūs ir praeinantys sveiko proto spazmai šiuolaikiniame chaose? Atsakymo kol kas nėra

162 Po 20 Metų

Yra gana išraiškingų ženklų, kad šių šalių pavyzdžio aidas jau nuaidėjo ir tose Vakarų Europos didžiosiose Romos katalikų šalyse, tuo stabdydamas komunistų žygį pirmyn.

Tačiau, mūsų nuomone, būtina kelti klausimą, kiek autentiškai komunistiški yra balsai, kuriuos gauna Italijos komunistų partija ar Prancūzijos socialistų partija (apie kurią kalbame nuo to laiko, kai Prancūzijos komunistų partija yra sąstingyje). Abi partijos gavo ne tik savo elektorato balsus. Gana ženkli buvo ir katalikų parama, kurios tikrąją amplitudę atskleis tik istorija, kuri sukūrė visiškai nebūdingą iliuzijų, silpnybių, apatijos ir bendrininkavimo su Italijos komunistų partija įspūdį. Šių stulbinančių ir dirbtinių aplinkybių projekcija patvirtina, kad už komunistų partijas balsuoja daug katalikų, nors jie nėra tradiciškai komunistinis elektoratas. Taip pat neturėtume užmiršti tiesioginės ar netiesioginės įtakos, kurią rinkimams daro tam tikri krezai(turtuoliai- vert. past.). Jų atvirai kolaborantiškas požiūris į komunistus leidžia manipuliuoti rinkėjais, iš ko trečioji Revoliucija neabejotinai gauna didelės naudos. Panašias išvadas galima daryti ir apie Prancūzijos socialistų partiją.

3. Pakitusi neapykanta ir smurtas veda į totalinį revoliucinį psichologinį karą Norint aprėpti šį komunistinės panoramos didžiųjų pokyčių mastą, būtina išanalizuoti didžiąją šios dienos komunistų viltį, būtent - revoliucinį psichologinį karą.

II Skyrius

163

Kaip matėme, tarptautinis komunizmas, gimęs iš neapykantos ir pagal savo vidinę logiką naudojantis smurtą karo, revoliucijų ar teroro formomis, viešosios nuomonės pokyčių dėka buvo priverstas slėpti savo pagiežą ir apsimesti, jog liovėsi naudoti šias priemones.

Jeigu tai būtų buvęs nuoširdus atsisakymas, tai komunizmas būtų pasmerkęs save destrukcijai.

Bet taip toli gražu nėra. Komunizmo šypsena – tai ne kas kita, kaip agresijos ir karo ginklas. Jis neatsisako smurto, bet perkelia jį iš aiškių fizinių veiksmų srities į neaiškią psichologinių paskatinimų sritį. Jo tikslas yra laipsniškai ir nematomai įgyti persvarą žmonių mąstysenoje, ko negalėtų pasiekti, naudodamas aiškias drastiškas klasinės kovos priemones, nes aplinkybės jau kitokios. Žinoma, tai nėra vien tik paskiri sporadiški veiksmai žmogaus dvasios srityje. Priešingai, tai tikras karas su pergalės tikslu – psichologinis, tačiau viską apimantis karas, nusitaikęs į patį žmogų, dar tiksliau, į viso pasaulio žmones. (*)

*** (*)

Komentaras, 1992 m.

Revoliucinis psichologinis karas: kultūrinė Revoliucija ir tendencijų Revoliucija Po 1968 metais gegužės mėnesį įvykusio Sorbonos universiteto studentų sukilimo daugelis socialistų ir marksistų teoretikų reiškė nuomonę, kad reikia tokios revoliucijos, kuri, darydama poveikį žmonių kasdieniniam gyvenimui,

164 Po 20 Metų

papročiams, mąstymui ir gyvensenai, galėtų parengti kelią politiniams, socialiniams ir ekonominiams pokyčiams. Tokio revoliucinio psichologinio karo atmaina yra kultūrinė revoliucija.

Pasak šių teoretikų, tik tokia iš anksto sumanyta psichologinė tendencijų revoliucija galėtų tiek pakeisti visuomenės mentalitetą, kad leistų įgyvendinti egalitarizmo utopiją. Be mentaliteto pokyčių negali būti jokių struktūrinių pokyčių.

Kultūrinės revoliucijos sąvoka apima tai, kas šios knygos 1959 metų leidime pavadinta tendencijų revoliucija. 80

*** 1976 m. teksto tęsinys.

Mes gi teigiame, kad tai totalinis revoliucinis psichologinis karas.

Faktiškai, psichologinio karo taikinys yra visa žmogaus siela. Tai reiškia, kad jis veikia žmogų per kiekvieną jo proto ir sielos ląstelę.

Jo taikinyje yra visi žmonės: Revoliucijos šalininkai ir simpatikai, neutraliai nusiteikusieji ir net priešininkai.

Naudojamos visos priemonės. Kiekviename etape jam reikia turėti specifinį veiksnį, kuris vestų kiekvieną socialinę grupę ir kiekvieną atskirą žmogų kuo arčiau komu(*)

80. I d. 5 sk.

II Skyrius

165

nizmo. Veikiama visur: religinėje, politinėje, socialinėje ir ekonominėje plotmėje, per įsitikinimus, kultūrinius požiūrius, meno prioritetus, taip pat šeimos srityje, darbo vietoje ir bendruomenėje.

A. Du didieji revoliuciniopsichologinio karo tikslai Esant dabartiniams sunkumams trečiosios Revoliucijos kelyje vykdant ideologinį angažuotumą, naudingiausia veikla yra ta, kuri nukreipta ne į draugus ir šalininkus, bet į tuos neutraliuosius ir priešininkus. Ja siekiama: ++a. apgauti ir nejučia slopinti jų budrumą; ++b. skaldyti kiekviename žingsnyje, ardyti, izoliuoti, terorizuoti, juodinti, persekioti, blokuoti savo priešininkų veiklą.

Tai, mūsų nuomone, du didieji psichologinio karo tikslai.

Tokiu būdu, trečioji Revoliucija tampa įgali pergalei – ne tiek didindama savo draugų skaičių, kiek naikindama savo priešus.

Akivaizdu, jog norėdamas plėtoti tokį karą, komunizmas mobilizuoja visas veiksmų priemones, kuriomis disponuoja Vakarų šalyse, ypač po savo apogėjaus, įgyto trečiosios Revoliucijos agresijos veiksmų dėka .

166 Po 20 Metų

B. Totalinis revoliucinis psichologinis karas: trečiosios Revoliucijos apogėjaus rezultatas ir dabarties problemos Totalinis Revoliucijos psichologinis karas kyla dėl dviejų priešiškų aukščiau aprašytų faktorių: viena vertus, komunizmo įtakos beveik visuose pagrindiniuose lygiuose tos didžiosios mašinos, kuri vadinama Vakarų visuomene; antra vertus, jo mažėjantis gebėjimas įtikinėti ir vairuoti Vakarų viešąją nuomonę.

4. Trečiosios Revoliucijos psichologinis puolimas prieš bažnyčią iš jos vidaus Būtų neįmanoma apibūdinti šį psichologinį karą, atidžiai neištyrus jo plėtros tame, kas vadintina pačia Vakarų siela, t.y. krikščionybėje, o tiksliau, katalikų tikėjime, kuris ir yra krikščionybė visu savo platumu ir unikaliu autentiškumu.

A. Antrasis Vatikano susirinkimas Didžiausia sėkmė, kurią buvo pasiekęs „besišypsantis“ postalininis komunizmas, buvo Antrojo Vatikano susirinkimo mįslinga, gąsdinanti, neįtikėtina ir apokaliptiškai tragiška tyla komunizmo klausimu. Šio Susirinkimo noras buvo likti ganytojiškam, bet ne dogmatiškam. Ir tikrai, jis nebuvo dogmatiškas. Bet kadangi jis nutylėjo šią problemą, jis gali istorijoje likti kaip neganytojiškas susirinkimas.

II Skyrius

167

Toliau paaiškiname, ką mes tuo norime pasakyti. Įsivaizduokite gausią kaimenę, besiganančią nederlingoje, išdžiūvusioje žemėje, o iš visų pusių ją puola širšių bei vapsvų spiečiai ir maitvanagiai. Piemenys bando juos baidyti ir drėkinti laukus. Ar tokį veikimą galima laikyti pastoraciniu?

Tačiau jei tuo pat metu kaimenę pultų vilkai, o dar geriau, vilkai avies kailyje, o ganytojai imtų kariauti su vabzdžiais ir paukščiais, net nebandydami nuplėšti kaukes ar nuvaryti vilkus, ar jų darbą būtų galima laikyti ganytojišku, pritinkančiu geriems, ištikimiems piemenims?

Kitaip tariant, ar tie, kurie Antrajame Vatikano susirinkime norėjo nubaidyti mažesnius priešininkus, tačiau davė valią – savo tylėjimu – didesniems, yra geri ganytojai?

Naudodamas aggiornate taktiką (apie kurią švelniai galima pasakyti tai, kad ji yra teoriškai ginčytina, o praktikoje - pragaištinga), Antrasis Vatikano susirinkimas mėgino nubaidyti širšes, vapsvas ir paukščius. Bet jo tyla komunizmo adresu paliko visišką laisvę veikti vilkams. Šio susirinkimo darbas negali būti laikomas pastoraciniu nei istorijoje, nei Gyvenimo knygoje.

Taip sakyti yra skaudu. Bet šia prasme Antrasis Vatikano susirinkimas išsiskiria kaip viena iš didžiausių nelaimių, jei ne pati didžiausia, Bažnyčios istorijoje. Ir po Susirinkimo „šėtono dūmai“81 ėmė skverbtis į Bažnyčią neregėtu

81. Plg. Pauliaus VI pamokslą, pasakytą 1972 metais birželio 29 dieną.

168 Po 20 Metų

mastu. Šie „dūmai“ plinta, kaip tik gali plisti dujos. Keldama nerimą paprastiems tikintiesiems, Bažnyčia patiria grėsmingą vidinę destrukciją. (*)

*** (*)

Komentaras, 1992 m.

Stulbinančios Bažnyčios nelaimės po Susirinkimo Pauliaus VI istorinė deklaracija iškilmingoje kalboje Resistite fortes in fide, pasakytoje 1972 metų birželio 29 dieną, yra fundamentali tuo, kad siekia geriau išaiškinti tas nelaimes, kurios gresia Bažnyčiai laikotarpyje po Susirinkimo. Cituojame Poliglotta Vaticana.

Atsižvelgdamas į šiandienos Bažnyčios situaciją, šventasis Tėvas patvirtino, kad jis jautė, jog „šėtono dūmai įsiskverbė į Dievo šventovę per kažkokį plyšį». Be abejonės, tai yra per netikrumą, sudėtingumą, neramumus, nepasitenkinimą, konfrontaciją. Žmonės nebepasitiki Bažnyčia; jie mieliau pasitiki pirmu sutiktu bedieviu pranašu, kuris kalba mums per laikraščius ar kokį visuomeninį judėjimą, bėga paskui jį ir klausinėja, gal jis turi kokią nors stebuklingą tikro gyvenimo formulę. Mes nesuvokiame, kad patys esame to gyvenimo turėtojai ir šeimininkai. Mūsų sąmonėje yra pasėta abejonė, ateinanti per langą, atvertą tiesai... Šis netikrumas viešpatauja ir pačioje Bažnyčioje. Tikėjome, jog po Susirinkimo Bažnyčiai ateis šviesios dienos. Tačiau atėjo dienos, pilnos ūkanų, audrų, skepticizmo ir netikrumo.

Mes propaguojame ekumenizmą, tačiau vis labiau tolstame vieni nuo kitų. Norime atsitverti siena, užuot ją nugriovę.

II Skyrius

169

Kaip tai atsitiko? Popiežius atskleidė vieną iš savo nuomonių: čia įsikišo priešiška jėga. Jos vardas – šėtonas, ta slaptinga būtybė, apie kurią kalba šv. Petras viename iš savo laiškų. 82 Tas pats Pontifikas, 1968 metų gruodžio 7 dieną kreipdamasis į studentus –klierikus, buvo sakęs: Bažnyčia yra atsidūrusi nerimo, savikritikos, gal netsavidestrukcijos valandoje. Tai panašu į aštrią ir sudėtingą vidinę suirutę, kurios po Susirinkimo nesitikėjo niekas.

Buvo tikimasi, kad klestės rami brandžių susirinkimo koncepcijų plėtra. Bažnyčia dar tebeturi tą žydėjimo ir klestėjimo aspektą. Bet nuo „bonum ex integra causa, malum ex quocumque defectu“ pasireiškė ir tam tikras liūdesio aspektas. Bažnyčią žeidžia ir tie, kurie yra jos dalis. 83 Jo Šventenybė Jonas Paulius II taip pat nupiešė liūdną Bažnyčios paveikslą.

Reikia būti realistu ir su giliu skausmingu jausmu pripažinti, kad nemažas skaičius krikščionių šiandien jaučiasi pasimetę, sujaudinti, netgi praradę viltį: plačiai ir toli skleidžiamos idėjos, kurios prieštarauja atskleistai ir nekintamai Tiesai; platinamos aiškiai reiškiamos erezijos dogmų ir moralės srityse. Jos skatina abejones, sumaištį ir norą maištauti.

Netgi liturgija yra keičiama. Krikščionys, panardinti į intelektualinį ir moralinį „reliatyvizmą“, tuo pačiu - ir į atlaidu-

82. Insegnamenti di Paolo VI, Tipografia Poliglotta Vaticana, t. 10, p. 707-709 83. Ten pat, t. 6, p.1188

170 Po 20 Metų

mą bei negriežtumą, yra gundomi ateizmo, agnosticizmo, neaiškaus moralistinio švietimo, sociologinės krikščionybės idėjomis, be jokių daugiau ar mažiau apibrėžtų dogmų ir be objektyvaus moralumo.84 Panašiai vėliau pasisakė Jozefas kardinolas Ratzingeris, tikėjimo doktrinos Kongregacijos prefektas: Antrojo Vatikano susirinkimo rezultatai pasirodė esą žiauriai kontrastuojantys su visų viltimis, pradedant Jono XXIII ir Pauliaus VI. ... Popiežiai ir Susirinkimo Tėvai tikėjosi naujos katalikų vienybės, bet vietoj to sulaukė kitokių minčių, kurios, pasak Pauliaus VI, atrodo, nuo savikritikos pasuko savidestrukcijos link. Buvo laukiama naujo entuziazmo, bet sulaukė nuobodulio ir drąsos atėmimo. Buvo tikimasi šuolio į priekį, bet vietoj to susidūrėme su progresuojančiu dekadentizmu. ... Reikia aiškiai pasakyti, kad tikroji Bažnyčios reforma laiko galimu nedviprasmišką nusigręžimą nuo klaidingų kelių, turinčių negatyvių pasekmių.85

*** 1976 m. teksto tęsinys.

Istorija pasakoja nesuskaičiuojamas dramas, kurias turėjo pakelti Bažnyčia per dvidešimt egzistavimo amžių: (*)

84. Jonas Paulius II, 1981 metų vasario 6 dienos laiškas tikintiesiems ir kunigams, dalyvaujantiems Pirmajame Italijos nacionaliniame kongrese dėl misijų devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje – 1981.02.06 :,, L’Osservatore Romano“, 1981.02.07.

85. Žr. Vittorio Messori a colloquio con il cardinale Joseph Ratzinger - Rapporto sulla fede.

(Milanas: Edizioni Paoline, 1985, p.p. 27-28.)

II Skyrius

171

opozicijas, kurios susiformavo išorėje ir mėgino sugriauti ją iš išorės; piktybiškumą, kuris kilo jos viduje, tačiau buvo išrautas, todėl persimetė į išorę ir vėl ją griovė.

Tačiau ar buvo kada tokie griovimo atvejai, kuriuos matome dabar? Kadangi jo imasi jau nebe priešininkai, jis labai autoritetingai buvo pavadintas „savidestrukcija“ ir sulaukė atgarsio visame pasaulyje.86 Iš čia kilo didžiulis Bažnyčios autoriteto kritimas ir smūgis tam, kas dar liko iš krikščioniškos civilizacijos. Pavyzdžiui, Vatikano vykdoma Ostpolitik ir masinis komunistų infiltravimas į katalikų tarpą yra šių nelaimių pasekmės. Jos sudaro papildomas sėkmės garantijas trečiosios Revoliucijos vedamam psichologiniam karui prieš Bažnyčią. (*)

*** (*)

Komentaras, 1992 m.

Vatikano Ostpolitik Perskaitęs šias eilutes, kas nors gali paklausti, ar didžiuliai pokyčiai Rusijoje nėra atvirų ir kai kada naivių bažnyčios hierarchų akcijų rezultatas.

Gali būti, kad Vatikanas, remdamasis patikima informacija, numatė, kad komunizmas, graužiamas vidinės krizės, gali pradėti irti. Norėdama paskatinti pasaulinio materialistinio ateizmo centrus prisidėti prie šio irimo, katalikų Bažnyčia, būda-

86. Pauliaus VI kalba Lombardijos seminarijoje, 1968 metais gruodžio 7 dieną..

172 Po 20 Metų

ma priešingoje ideologinio spektro pusėje, savotiškai imitavo savo pačios destrukciją. Būtent tai galėjo versti komunizmą ryškiai susilpninti Bažnyčios persekiojimą. Pagaliau, jei abi pusės prisipažino silpstančios, tam tikras jėgų persiskirstymas būtų buvęs visai suprantamas. Kitaip tariant, būtent tokį lankstumo pavyzdį demonstravusi Bažnyčia skatino tokį pat komunizmo elgesį. Čia tiktų paaiškinti, kad jei šventosios hierarchijos nariai būtų žinoję, kad varginga socialinė padėtis ves komunizmą link griūties, jie būtų galėję pasmerkti tą vargą ir kviesti visas Vakarų tautas parengti kelią Rusijos ir pasaulio atsigavimui, kai tik komunizmas bus žlugęs.

Jiems nederėjo tylėti, leidžiant šiam reiškiniui toliau plėtotis be katalikų ir dosnaus bei rūpestingo Vakarų valstybių vyriausybių bendradarbiavimo įtakos, nes toks pasmerkimas būtų galėjęs užkirsti kelią tokiai Sovietų žlugimo baigčiai, kaip atsitiko dabar, kai visur tvyro sudėtinga visuomenės padėtis ir vargas. Šiaip ar taip, neteisinga sakyti, kad Bažnyčios savidestrukcija paspartino komunizmo savidestrukciją, nebent būtų egzistavusi kokia nors jų slapta sutartis.

Tačiau tokia sutartis – ar gal savižudiškas paktas – neturi jokio teisėtumo ir naudos katalikų pasauliui, jau neminint hipotetinės kovos prieš popiežius, kurių pontifikatuose ši dviguba eutanazija buvo galbūt surengta visai sąmoningai.

***

II Skyrius (*)

173

1976 m. teksto tęsinys.

B. Bažnyčia: šiandieninio konflikto tarp Revoliucijos ir Kontrrevoliucijos centras

1950 metais, kada buvo parašyta knygelė ,,Revoliucija ir Kontrrevoliucija“, Bažnyčia buvo laikoma stipria dvasine jėga kovoje su pasauline komunizmo sektos ekspansija.

1976 metais dvasininkija, įskaitant ir vyskupus, su kai kuriomis išimtimis, figūruoja kaip bendrininkai, kaip kolaborantai, netgi kaip varomoji jėga trečiosios Revoliucijos kelyje.

Beveik visur įgyvendinamos progresyvizmo idėjos bando paversti anksčiau žaliavusią kaip giria katalikų Bažnyčią sausu mišku, kurį gali lengvai padegti komunizmas.

Trumpai tariant, pokyčių mastas toks didelis, kad galime drąsiai teigti, jog Revoliucijos ir Kontrrevoliucijos kovos centras – pats jautriausias ir lemiamas taškas –persikėlė iš pasaulietinės į dvasinę visuomenės sferą.

Dabar šis centras yra Šventoji Bažnyčia. Čia kryžiuojasi progresyvistų, slaptųjų komunistų ir prokomunistų bei jų priešininkų konfrontacijos keliai.87

87. Nuo 4-jo praeito amžiaus dešimtmečio mes gerai išnaudojame savo laiką ir galimybes, kovodami karus ir kovas Bažnyčios viduje. Pirmas didesnis veiksmas šioje kovoje buvo knyga „Em Defesa da Ação Católica (São Paulo: Editora Ave Maria, 1943), smerkianti modernistų klaidų antplūdį Brazilijos katalikų judėjime. Čia verta priminti mūsų dar naujesnę studiją A Igreja ante a escalada da ameaça comunista – Apelo aos Bispos silenciosos (São Paulo: Editora Vera Cruz, 1976) psl. 37-53.

Šiandien, praėjus daugiau nei keturiasdešimčiai metų, ši kova yra savo viršūnėje, leidžianti numatyti sunkiai išmatuojamus tų veiksmų amplitudę ir intensyvumą. Šioje kovoje mums malonu žinoti, kad yra TFP ir panašios bendraminčių organizacijos, veikiančios šešiuose kontinentuose ir dvidešimtyje šalių. Gera tiems gėrio kariams ištarti „Gera būti vienybėje su broliais“ (psalmė 132,1).

174 Po 20 Metų

C. Reakcija, kurios centre – Revoliucija ir Kontrrevoliucija Ar knygelės „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“ reikšmė dėl šių pokyčių netapo nieko verta? Ne, kaip tik priešingai.

Jau1968 metais Pietų Amerikoje veikusi Tradicijų, šeimos ir nuosavybės bendrija, įkvėpta šio ese II dalies „Kontrrevoliucija“, organizavo nacionalinę peticiją, kuria kreipėsi į Paulių VI, prašydama imtis veiksmų prieš kairiųjų infiltraciją į katalikų dvasininkų ir pasauliečių tarpą Pietų Amerikoje.

Per 58 dienas peticiją pasirašė 2 060 368 žmonės Brazilijoje, Argentinoje, Čilėje, Urugvajuje.

Mūsų žiniomis, tai vienintelė masinė peticija, kurią pasirašė keturių Pietų Amerikos tautų žmonės. Ir, kiek mums žinoma, tai didžiausia peticija šių keturių tautų istorijoje.88 Pauliaus VI atsakymas buvo ne tik tyla, bet ir absoliutus nieko neveikimas. Tai buvo - kaip bebūtų skaudu – kai

88. 1990 metais TFP organizacijos po parengta peticija už Lietuvos laisvę surinko 5 201 580 parašų.

1990 metais, Lietuvai atkūrus valstybę, iš Maskvos pasipylę grasinimai, paskelbiama ekonominė blokada, o Vakarų valstybinėms delsiant atvirai pareikšti palaikymą lietuvių tautai, TFP organizacijos pradėjo pasaulyje rinkti parašus po peticija už Lietuvos teisę į nepriklausomybę ir per beveik keturis mėnesius surinko 5,3 mln. parašų. Peticija su parašais 1990 metų gruodžio pradžioje buvo įteikta tuometiniam TSRS prezidentui M. Gorbačiovui. Tai buvo pirmoji tarptautinė parama atsikūrusiai valstybei. Parašų rinkimų akcija Gineso rekordų knygoje įvardinta kaip pati didžiausia tokio pobūdžio akcija žmonijos istorijoje. Prisimintina, kad du TFP nariai – 5,3 metų amerikietis Fred Porfilio ir 18 metų kinas studentas Daryl Huang akcijos metu pateko į autokatastrofą ir žuvo.

Po kruvinos sovietinės agresijos 1991m. sausio 13 d. TFP organizacijos įvairiose pasaulio šalyse organizavo protesto akcijas, reikalaudamos išvesti iš Lietuvos okupacinę kariuomenę.

II Skyrius

175

kurie veiksmai, kurių pasekmės ir toliau kelia katalikiškų kairiųjų prestižą ir įgalina juos veikti.

Matydamos, kaip stiprėja komunizmo skverbimasis į Šventąją bažnyčią, TFP ir panašios organizacijos nenuleido rankų. 1974 metais kiekviena iš šių organizacijų paskelbė deklaraciją89, išreiškiančią savo nesutikimą su Vatikano Ostpolitik ir savo pasiryžimą priešintis.90 Vienas deklaracijos paragrafas, kuriame kalbama apie Paulių VI, išreiškia visą dokumento dvasią: Parklupę, su didžia pagarba žvelgdami į Jo šventenybę Popiežių Paulių VI, reiškiame savo ištikimybę. Šiuo sūniškos meilės aktu mes sakome Ganytojų Ganytojui: „Mūsų sielos yra Tavo, mūsų gyvenimas yra Tavo. Įsakyk mums, ką nori. Tik neįsakyk mums sudėti rankas, kai artinasi Raudonasis vilkas. Tam priešinasi mūsų sąžinė“.

Ties šia vieta nebuvo sustota: TFP ir į jas panašios organizacijos kitose šalyse 1976 metais išleido 9 leidimus Čilės TFP organizacijų bestselerio „Tylos Bažnyčia Čilėje: TFP skelbia tiesą“.91

89. Šios deklaracijos buvo paskelbtos 11 šalių 57 laikraščiuose 90. Plg. Gal 2,11.

91. Šis darbas, monumentalus savo dokumentiškumu, argumentacija ir ginamomis tezėmis, turėjo savo pirmtaką dar prieš komunizmo įsigalėjimą Čilėje, būtent, autoriaus Fabio Vidigal Xavier da Silveira‘s Frei knygą „El Kerensky Chileno“. Joje pasmerkė lemtingąjį Čilės krikščionių demokratų partijos ir jos lyderio Eduardo Frei, šalies prezidento, kolaboravimą, tiesiant kelią marksistų pergalei. Knyga buvo išleista Brazilijoje, Argentinoje, Kolumbijoje, Ekvadore, Italijoje ir Venesueloje 100 000 egzempliorių tiražu.

176 Po 20 Metų

Beveik visose šalyse atitinkamuose leidimuose buvo prologas, kuriame aprašoma daug įspūdingų nacionalinių įvykių, panašių į tuos, kurie buvo vykę Čilėje.

Visuomenės reakcija į tai gali būti laikoma pergale: vien tik Pietų Amerikoje buvo išspausdinta 56 000 egzempliorių, kai daugiausia gyventojų turinčiose šalyse panašaus pobūdžio knyga geriausiu atveju būdavo išleidžiama tik 5 000 egzempliorių tiražu.

Ispanijoje daugiau negu 1 000 kunigų iš visų šalies regionų pasirašė peticiją, reikšdami paramą organizacijai, panašiai į TFP (Sociedad Cultural Covadonga), kuri parašė drąsų prologą šios knygos ispaniškajam leidimui.

D. TFP ir panašių organizacijų veiksmų reikšmė Revoliucijos ir Kontrrevoliucijos kovos šviesoje Tai kokia buvo praktinė šių veiksmų reikšmė?

Demaskuodamos komunistų veržimąsi į katalikų gyvenimą ir nušviesdamos jo pavojų, šios organizacijos atvėrė katalikams akis, parodydamos neištikimų ganytojų rengiamus spąstus. Todėl galima pastebėti, jog šie ganytojai vis mažiau ir mažiau avelių veda tais pražūties takais, kuriais patys klaidžioja.

Aišku, tai nėra absoliuti pergalė, o tik brangi ir būtina sąlyga. TFP organizacijos dėkingos Švenčiausiajai Mergelei už tai, kad jos galėjo, remdamosi šios knygelės antrąja dalimi, įnešti savo indėlį į tą didžiąją kovą, kurią kovoja, kiekviena pagal savo galimybes, sveikosios visuomenės jėgos.

II Skyrius

177

5. Trečiosios Revoliucijos dvidešimties metų žygio įvertinimas pagal šios knygelės kriterijus Trečiosios Revoliucijos ir Kontrrevoliucijos padėtis yra vertinama remiantis tuo, kaip jos atrodo prieš pat šios knygelės išleidimo dvidešimtmetį.

Viena vertus, Trečiosios revoliucijos apogėjus apsunkins labiau nei kada nors Kontrrevoliucijos sėkmę artimiausioje ateityje.

Antra vertus, ta pati antisocialistinė alergija, kuri dabar yra rimta kliūtis komunizmo pergalei, sukuria tokias sąlygas, kurios vienareikšmiškai palankios Kontrrevoliucijai. Įvairios kontrrevoliucinės grupės, plintančios visame pasaulyje, turi kilnią istorinę atsakomybę gerai šias sąlygas išnaudoti.

Tradicijų, šeimos ir nuosavybės (TFP) gynimo organizacijos siekia įnešti savąjį indėlį į šias bendras pastangas, per pastarąjį dvidešimtmetį plėsdamos savo tinklą Amerikos žemyno valstybėse, įkurdamos naują TFP organizaciją Prancūzijoje, skatindamos panašių organizacijų kūrimąsi Pirėnų pusiasalyje, plėsdamos savo įtaką ir ryšius Europoje, Azijoje ir Afrikoje. Jos nori dirbti ir kovoti kartu su visomis kontrrevoliucinėmis tų šalių organizacijomis.92

92. XX a. dešimtame dešimtmetyje TFP ir panašios organizacijos veikė jau Argentinoje, Australijoje, Bolivijoje, Brazilijoje, Čilėje, Ekvadore, Filipinuose, Prancūzijoje, Ispanijoje, Indijoje, Japonijoje, Kanadoje, Kolumbijoje, Kostarikoje, Vokietijoje, Paragvajuje, Peru, Lenkijoje, Portugalijoje, PAR, JAV, Urugvajuje, Venesueloje, D.Britanijoje ir Italijoje.

178 Po 20 Metų

Praėjus dvidešimčiai metų po knygelės „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“ išleidimo, TFP ir panašios organizacijos yra šios kovos priekyje.

III Skyrius

Kyla ketvirtoji Revoliucija Čia pateikta panorama būtų neišbaigta, jei nepaminėtume trečiosios revoliucijos vidinės transformacijos. Iš jos gimsta ketvirtoji Revoliucija.

Taip, ji tikrai gimsta jau kaip patobulinta, kaip tos trečiosios žudikė. Prasidėjusi antroji Revoliucija,93 kuri buvo kaip patobulinimas pirmosios, sudavė mirtiną smūgį pirmajai. Tas pats įvyko, kai atsirado trečioji Revoliucija, sudavusi smūgį antrajai. Viskas rodo, kad trečioji Revoliucija atsirado ir šiuo metu pasiekė savo kulminacija, generuodama ketvirtąją Revoliuciją, kad paskui jos būtų sunaikinta.

Ar po trečiosios Revoliucijos susidūrimo su Kontrrevoliucija ateis laikas tokiam procesui, kuris visiškai atvers duris ketvirtajai Revoliucijai? Ar pastaroji pradės naują etapą Revoliucijos istorijoje? O gal bus tik bergždžias reiškinys, kuris atsiras ir dings, nepadaręs reikšmingesnės įtakos trečiosios Revoliucijos ir Kontrrevoliucijos kovoje? Kiek dėmesio šiose pastabose mes skirsime ketvirtajai Revoliu-

93. Plg. I d. sk. 6.3., 1969.

III Skyrius

179

cijai, priklausys nuo atsakymo į šiuos klausimus, o atsakymą parodys ateitis. Dėl to kol kas šiam reiškiniui skirsime tik nedaug vietos

1. Ketvirtąją Revoliuciją numatė trečiosios Revoliucijos autoriai Kaip žinome, nei Marksas, nei jo liūdnai pagarsėję pasekėjai (ortodoksai ar neortodoksai) nelaikė proletariato diktatūros galutiniu revoliucijos etapu. Jų nuomone, ši diktatūra yra tik rafinuočiausia ir dinamiškiausia pasaulinės revoliucijos išraiška. Pagal marksistinę evoliucionistinę mitologiją kaip revoliucijos vystymasis yra begalinis, taip ir revoliucija vyks neribotai. Iš pirmosios Revoliucijos jau gimė kitos dvi.

Trečioji generuos kitą ir t.t.

Remiantis Markso prognozėmis, neįmanoma numatyti, kaip atrodys dvidešimtoji ar penkioliktoji revoliucijos.

Tačiau apie ketvirtąją taip nepasakysi. Marksistai patys jau išpranašavo jos ateities viziją. Ši revoliucija tikrai nuvers proletariato diktatūrą dėl naujos atsiradusios krizės. Jos spaudžiama, hipertrofuota valstybė bus savosios hipertrofijos auka. Ir ji išnyks, o jos vietoje susikurs tokia politinė bendrų daiktų tvarka, kur, kaip sako patys komunistai, žmogus įgaus neįtikėtinai didelį laisvės, lygybės ir brolybės laipsnį.

180 Po 20 Metų

2. Ketvirtoji Revoliucija ir gentinė santvarka.

Ar tai įmanoma?

Kaip tai įvyks? Galime tik svarstyti, ar tokia gentinė visuomenė, apie kurią svajoja šiandieniniai struktūralistai ir jų ideologinės srovės, gali duoti atsakymą. Struktūralistai gentinėje santvarkoje mato individo laisvės ir bendro kolektyvizmo, iliuzinę sintezę kurioje pastarasis tą laisvę suryja. Tokiame kolektyvizme įvairūs individai su savo intelektu, savo valia, protu, galiausiai su savo charakteringais ir konfliktiniais egzistavimo būdais susilieja ir ištirpsta genties kolektyviniame asmenyje, kur gimsta tik bendros mintys, viena valia, vienas, visiems bendras gyvenimo būdas. Žinoma, kelias į tokią gentinę daiktų tvarką turi eiti per senųjų individo mąstymo formų, norų ir jausmų išnaikinimą. Juos laipsniškai turi pakeisti kolektyvinės mąstymo ir samprotavimo formos. Būtent čia turės vykti pagrindinės transformacijos.

Kokiu būdu tai galėtų vykti?

Gentyse ryšys tarp jos narių užtikrinamas mąstymu ir jausmais, kurie visiems bendri. Iš to turėtų atsirasti bendri įpročiai ir bendra valia. Asmens sprendimai nieko nereikš arba tik tiek, kiek reiškia primityviausi jo veiksmai ir kiek jam leidžia tokia atrofuota padėtis. Tai laukinio žmogaus mąstymas,94 kuris jau nebe mąstymas, o tik konkrečių dalykų įvardijimas – tokia tai yra kolektyvinio gentinio su-

94. Plg. Claude Lévy-Strauss, La pensée sauvage, leidykla Plon, Paryžius, 1969.

III Skyrius

181

vienodėjimo kaina. Tokį kolektyvinį mąstymo būdą gali propaguoti tik psichoanalitikas, pasitelkęs totemų kultą, galintis skaityti jų koduotą raštą ar ženklus, kylančius iš paslaptingo transpsichologijos ar parapsichologijos pasaulio. Įgavęs tokių „turtų“, žmogus galės kompensuoti savo proto atrofiją.

Sveikas protas – anksčiau hipertrofuotas laisva Šventojo Rašto, Dekarto filosofijos interpretacija ir kitų priežasčių, sudievintas Prancūzų revoliucijos,piktavališkai išnaudotas kiekvienoje komunistinės minties mokykloje – dabar bus atrofuotas ir pavergtas šito transpsichologinio ir parapsichologinio totemizmo.

A. Ketvirtoji Revoliucija ir antgamtiškumas „Omnes dii gentium daemonia“ (Visi nežydų dievai yra šėtonai),95 sako Šventasis raštas. Pagal struktūralistus, kurie magiją pateikia kaip tam tikrą žinių formą, kaip katalikas gali suvokti apgaulingus momentus (bloga lemiančius ir patrauklius, raminančius ir pilnus kliedesio, bedieviškus ir lengvai apgaulingus), kuriais tamsybių šėtonas iš chaoso gelmių patraukia tuos, kurie neigia Jėzų Kristų ir jo Bažnyčią?

Tai klausimai, kuriuos gali ir turi nagrinėti teologai. Čia mes turime mintyje tikrus teologus, t.y. tuos nedaugelį, kurie tebetiki šėtonu ir pragaru, ypač tuos nedaugelį iš pastarųjų, kurie turi drąsos atlaikyti visuomenės informavimo priemonių reiškiamą panieką bei persekiojimą ir drąsiai reikšti savo nuomonę.

95. Ps 95,5.

182 Po 20 Metų

B. Struktūralizmas ir priešgentinės tendencijos Jeigu žmogus supranta struktūralistų judėjimą, kaip apytikslį ketvirtosios Revoliucijos vaizdą, jis turi pamatyti ir tam tikrus reiškinius, išryškėjusius per pastarąjį dešimtmetį ar du, kaip parengiamąjį ir varomąjį to judėjimo impulsą.

Vakarų šalyse pastebimas rengimosi tradicijų naikinimas, kai vis smarkiau pasireiškia nuogybės demonstravimas, akivaizdžiai vedantis link tokių įpročių, kada bus toleruojamos, pavyzdžiui, klubus dengiančios plunksnų juostos, kurias nešioja kai kurios gentys ir kurias galima pakeisti, jei šalta, tam tikrais dangalais, kaip Laplandijoje.

Spartus etiketo taisyklių nykimas gali baigtis absoliučiu gentinės visuomenės elgesio primityvumu.

Augantis nepasitenkinimas viskuo, kas grindžiama sveiku protu, kas nusistovėję pagal tradiciją ar sistemą, gali nuvesti link amžino užgaidaus valkatos ar džiunglių gyvenimo būdo, kur veikiama tik instinktyviai ir mechaniškai, tiek, kiek reikia, kad išgyventum.

Panieka intelektui, abstrakčiam mąstymui, teorijoms, minčiai gali sukelti jausmų ir kūrybos veiklos hipertrofiją, dėl ko gali atsirasti „įvaizdžio civilizacija“, apie kurią žmoniją perspėjo Paulius VI.96 96. “Gerai žinome, kad šiuolaikinis žmogus, pavargęs nuo kalbų, atrodo, kaip būtybė pavargusi nuo klausymo, net gi blogiau, į būtybė, kuri jau nesupranta žodžių. Žinomos ir psichologų, sociologų nuomonės. Jie teigia, kad šiuolaikinis žmogus jau perkopė žodžio civilizaciją – kuri praktiškai tapo nereikalinga ir betikslė – ir dabar gyvena įvaizdžio civilizacijoje”: Evangelii nuntiandi, 1975.XII.8., Documentos Pontifícios, 6 leidimas, Petrópolis, Vozes, 1984, nr. 188, p. 30.

III Skyrius

183

Taip pat simptomiškai atrodo vis dažnėjanti idiliška kultūrinės revoliucijos panegirika, kuri generuoja postindustrinę visuomenę, vis dar menkai apibūdinamą, bet kurios pirmas pavyzdys yra Kinijos komunizmas.

C. Nepretenzingas indėlis Mes puikiai žinome, kad toks platus panoraminis vaizdas visada kelia daug įvairiausių nuomonių ir net prieštaravimų.

Dėl ribotos šio skyriaus apimties mūsų požiūris yra tik nepretenzingas įnašas į apgalvotus samprotavimus žmonių, apdovanotų drąsiu ir unikaliu stebėjimo subtilumu ir analizės gebėjimais, kas visais laikais duoda galimybę kai kuriems žmonėms numatyti ateitį.

D. Opozicija banalybei Dar kiti žmonės, užuot pasinaudoję gebėjimu prognozuoti, tiesiog daro tai, ką visais laikais daro paprasti, nelabai drąsūs žmonės. Jie nusišypso ir tokias transformacijas vadina neįmanomu dalyku. Kodėl? Todėl, kad tai kertasi su jų galvosena. Šios transformacijos žeidžia sveiką protą, o paprastiems žmonėms istorija paprastai vyksta pagal sveiko proto taisykles. Todėl, žvelgdami į tokią perspektyvą, jie tik optimistiškai, netikėdami šypsosi, kaip šypsojosi Leonas X dėl to menko „vienuolių ginčo“, ir tik tiek jis matė gimstant pirmajai Revoliucijai. Arba jie nusišypso, kaip Luisas XVI, kai matė pirmuosius antrosios Revoliucijos daigus prabangiuose salonuose, užliūliuotas sidabrinio klavesino skam-

184 Po 20 Metų

besio, arba spindinčioje bukolinėje aplinkoje su scenomis, kaip jo žmonos dvarelyje. Jo šypsena nebuvo kitokia, nei kitų aukštų Bažnyčios hierarchų ar Vakarų pasaulietinės visuomenės aukštų pareigūnų dar prieš besišypsančios postalininės epochos daromas manipuliacijas ir neramumus, skelbiančius ketvirtąją Revoliuciją.

Ir jeigu staiga trečioji ar ketvirtoji Revoliucija, ekumeninio progresyvizmo padedama, dvasinėje plotmėje įsitvirtintų žmonijos pasaulietiniame gyvenime, tai būtų ne dėl Revoliucijos draugų siautėjimo ir jų propagandos, o daugiau dėl šių besišypsančių, optimistiškų „sveiko proto“ pranašų nerūpestingumo ir kolaboravimo. (*)

*** (*)

Komentaras, 1992 m.

Sveiko proto pranašų priešingi argumentai Jie tikrai yra pranašai - keistuoliai, nes jų pranašystės apsiriboja tik tuo, kad, jų nuomone, nieko tokio neįvyks.

Galiausiai, jų optimizmo įvairios formos taip akivaizdžiai konfliktavo su po 1976 metų įvykusiais faktais, jog, norėdami išlaikyti tą optimizmą, jų adeptai ėmė puoselėti klaidingą ir absoliučiai hipotetinę viltį, jog pastarieji Rytų Europos įvykiai galbūt įveiks komunizmą ir tuo pačiu revoliucinį procesą.97

97. Žr. III d. II sk. komentarus.

III Skyrius (*)

185

1976 m. teksto tęsinys.

E. Bažnytinis gentiškumas ir penkiasdešimtizmas

Akivaizdu, kad ketvirtoji Revoliucija norėtų daugiau, negu tik tą laikiną pasaulietinę gyvenimo sritį paversti gentiška gyvensena. Ji norėtų tą patį padaryti ir su dvasinio gyvenimo sritimi. Kaip tai turėtų vykti, jau galima aiškiai matyti veiksmuose tų teologų ir kanonų žinovų, kurie pasišovę transformuoti kilminguosius, tą kietą kaip akmuo Bažnyčios struktūrą, kurią įkūrė ir suformavo Jėzus Kristus per du tūkstantmečius, į minkštą kaip vata amorfinę vyskupijų, parapijų ir religinių grupių struktūrą, be konkrečių teritorijų, kurioje tvirtą kanoninę valdžią būtų galima laipsniškai paversti penkiasdešimtininkų pranašų, panašių į struktūralistinius gentinius kerėtojus dominavimą. Galiausiai, šie pranašai nuo jų jau niekaip nesiskirs. Tas pat taikytina ir progresyvistinei penkiasdešimtininkiškai parapijai ar vyskupijai, kuri turėtų įgauti struktūralistinės genties įvaizdį. (*)

*** (*)

Komentaras, 1992 m.

Bažnyčios autoritetų „demonarchizavimas“ Esant tokiai istorinei (hipotetinei) perspektyvai, tam tikros savęs pačių modifikacijos, svetimos šiam procesui, gali būti suprantamos kaip tam tikri žingsniai pereinant nuo status quo, buvusios iki Susirinkimo, į jau minėtą kraštutinę priešingą poziciją.

186 Po 20 Metų

To pavyzdys galėtų būti paimta kryptis link kolegialumo, suprantamo kaip 1) vienintelės priimtinos priemonės panaudoti Bažnyčios vidinę galią ir 2) „demonarchizacijos“ bažnytinės valdžios, kurios įvairūs lygiai būtų ipso facto daug stipriau sąlygoti žemiau esančių lygių.

Visa tai iki paskutinių pasekmių galėtų vesti link stabilios visuotinio balsavimo teisės Bažnyčios viduje įgyvendinimo ne todėl, kad ji, Bažnyčia, kartais nepanaudodavo tos teisės tada, kai reikėdavo užpildyti tuščias darbo vietas tam tikrose hierarchų kontorose. Pagal gentiškumo propaguotojų svajonę, galiausiai tai gali nuvesti į visos bažnytinės hierarchijos nepataisomą priklausomybę nuo pasauliečių, laikomų Dievo balsu. Ar tikrai Dievo? O gal tik kokio burtininko, penkiasdešimtininkų guru, ar kerėtojo, kuris savo mistiniais „apreiškimais“ maitina gentiškai nusiteikusius pasauliečius? Gal Bažnyčia, vykdydama paties Dievo valią, turėtų paklusti tokiems pasauliečiams ir tik taip vykdyti savo misiją?

*** (*)

1976 m. teksto tęsinys.

3. Ką privalo daryti Kontrrevoliucija ketvirtosios Revoliucijos akivaizdoje?

Daugybė sugrupuotų faktų siūlo hipotezes, ką ketvirtosios Revoliucijos pradžioje gali daryti kontrrevoliucionierius.

III Skyrius

187

Revoliucijos ir Kontrrevoliucijos susidūrimo šviesoje jis turi pirmiausia pabrėžti tą pagrindinį vaidmenį,98 kurį vaidina Revoliucija ketvirtosios Revoliucijos procese ir iš to atsirandančiame pasaulyje. Jis turi pasirengti kovai, ne tiktai keldamas žmones prieš tokias Revoliucijos viešpatavimo tendencijas, kas jau tampa taisykle, visiškai priešinga gerajai žmogiškai daiktų tvarkai, bet ir panaudodamas visas leistinas priemones tame tendencijų lauke nugalėti tą pačią tendencijų Revoliuciją. Kontrrevoliucionierius taip pat turi stebėti, analizuoti ir numatyti naujai atsirandančius šio proceso etapus, kad kuo greičiau pastatytų kliūtį bet kokiai tendencijų Revoliucijos ar psichologinio karo formai, t.y. ketvirtajai Revoliucijai.

Jeigu ketvirtoji Revoliucija turės laiko išsiplėtoti dar prieš tai, kai trečioji Revoliucija mėgins įvykdyti savo didžiąją avantiūrą, kova su ja gali pareikalauti dar vieno šios knygelės skyriaus. Jau pats toks Skyrius gali užimti tiek vietos, kiek buvo skirta trims ankstesnėms revoliucijoms. Kodėl? Todėl, kad smukimo procesas turi tendenciją padėtį apsunkinti. Štai todėl kiekviena Revoliucijos fazė yra sudėtingesnė, nei ankstesnioji, ir tai įpareigoja Kontrrevoliuciją dėti panašias, detaliai apgalvotas ir kompleksiškas pastangas.

*** Štai tokiomis Revoliucijos ir Kontrrevoliucijos perspektyvomis ir samprotavimais apie ateitį mes ir baigiame savo darbą.

98. Žr. I d., sk. 5.1-3.

188 Po 20 Metų

Nebūdami tikri, kaip ir visi, dėl ateities, mes maldingai keliame akis į dangaus ir žemės Karalienės Marijos sostą ir kreipiamės į Ją, perfrazuodami Viešpaties Dievo psalmės žodžius: Į Tave, kuri esi danguje, aš keliu savo akis. Pažvelk, kaip Tavo nuolankių tarnų akys žiūri į Tavo rankas. Meldžiame Tavo pasigailėjimo.99 Taip, tikrai žiūrime į tave, mūsų Fatimos Mergele, prašydami pasigailėjimo, per kurį mums būtų atleista, kuris teiktų mums stiprybę didžioje kovoje, aukodami tau savo pergales, kurios nuves į tavo viešpatavimą. Mes trokštame pergalės visa širdimi, net jeigu Bažnyčiai ir visai žmonijai tektų patirti apokaliptinį, tačiau atsinaujinantį ir gailestingą baudimą, kuris buvo išpranašautas 1917 metais Cova da Iria.

99. Plg. Ps 122, 1-2

IÅ VADOS

Išvados

Atnaujinę pirmąjį (1959) Revoliucijos ir Kontrrevoliucijos leidimą ir papildydami jį šiais puslapiais, mes svarstėme, ar nereiktų keisti ar bent pataisyti šias trumpas išvadas.

Keletą kartų perskaitę, esame įsitikinę, kad nėra reikalo ką nors keisti ar praleisti. Šiandien sakome tai, ką ir tada: dabartinė situacija yra aiški kiekvienam suprantančiam Kontrrevoliucijos principų logiką. Mes esame Bažnyčios ir Revoliucijos kovos karštyje, kovos, kuri būtų mirtina, jei vienas iš kovos dalyvių nebūtų nemirtingas. Todėl mes, Bažnyčios ir Kontrrevoliucijos kariai, skiriame šią knygą Mergelės Marijos garbei.

Tyroji Mergelė nugalėjo šėtoną, tą pirmąjį, didžiausią, amžiną priešą, kuris kursto šios Revoliucijos ugnį, todėl Ji yra visų kovotojų su Revoliucija globėja.

Ji ir teikia didžiausią šios kovos ir pergalės viltį. Fatimoje Ji jau suteikė mums tai, paskelbusi, jog jeigu komunizmas ir laimėtų visame pasaulyje, „mano nekaltoji širdis vis tiek triumfuos“.

Todėl mes prašome Mergelę Mariją priimti sūniškos meilės ir visiško pasitikėjimo jos triumfu dovaną.

Nenorėtume šio darbo baigti, neišreiškę visiško atsidavimo ir neriboto klusnumo Kristui žemėje, tai Tiesos uolai ir pamatui, Jo šventenybei popiežiui Jonui XXIII. „Ubi Ecclesia ibi Christus, ubi Petrus ibi Ecclesia“ (Ten, kur Bažnyčia, ten yra Kristus, kur yra Petras, ten yra Bažnyčia). Visą savo meilę, jėgas, pasišventimą skiriame

194 Išvados

Šventajam Tėvui. Nuo pat leidinio Catolicismo pradžios mus lydi šie jausmai, ir tai padeda mums mūsų darbe.

Savo širdyse neturime nė menkiausios abejonės tuo, ką čia rašome. Tačiau vis dėl to skiriame šią knygą Dievo vietininko žemėje teismui ir pasirengę nedelsiant paskelbti negaliojančiu bet kurį šios knygos teiginį, jeigu jis skirtųsi, net ir menkiausiai, nuo Šventosios Bažnyčios, mūsų Motinos, mokymo.

Pabaigos Žodis

195

Pabaigos Žodis

Perskaitęs aukščiau parašytus žodžius, skaitytojas gali paklausti, kokioje stadijoje dabar yra revoliucinis procesas. Ar trečioji Revoliucija dar gyva? Ar Sovietų imperijos griuvimas leidžia tvirtinti, kad vis dėl to giliausiuose Rytų Europos politinės realybės sluoksniuose veržiasi ketvirtoji Revoliucija, ar net jau laimėjo? Čia reikia pabrėžti, kad šiandien minties srovės, kurios propaguoja ketvirtosios Revoliucijos sklaidą, plinta įvairiomis formomis visame pasaulyje ir beveik visur reiškiasi jų plėtros tendencijos. Šia prasme ketvirtoji Revoliucija yra savo apogėjuje, kuris daug žada tiems, kurie jos trokšta ir grasina tiems, kurie jai priešinasi. Tačiau būtų per drąsu sakyti, kad dabartinė daiktų tvarka buvusioje SSSR teritorijoje jau sumodeliuota pagal ketvirtosios Revoliucijos požymius ir čia jau nieko neliko iš trečiosios Revoliucijos.

Ketvirtoji Revoliucija, nors ir turinti politinę dimensiją, save įvardija kaip kultūrinę revoliuciją. Kitaip tariant, ji apima visus žmogaus egzistencijos aspektus. Todėl atsirandantys politiniai nesutarimai tarp tautų, kažkada sukūrusių SSSR, gali stipriai paremti ketvirtąją Revoliuciją, tačiau vargu ar jie dominuos tolesniuose įvykiuose ir žmonių veiksmuose, jau apimtuose kultūrinės revoliucijos.

O kaip su visuomenės nuomone buvusiose Sovietų šalyse(daugelyje iš jų dar tebevaldo senieji komunistai)?

Ar ji nieko negali mums apie tai pasakyti, kadangi, pagal

196 Pabaigos Žodis

šios knygelės teiginius, ji taip daug reiškė ankstesnėse revoliucijose? Į šį klausimą negalima atsakyti, jei nebus pirmiau atsakyta į kitus klausimus. Ar yra autentiška visuomenės nuomonė šiose šalyse? Gal galima ją priversti dalyvauti sisteminiame revoliucijos procese? Jei ne, kokie yra nacionalinių ir internacionalinių lyderių planai siekiant formuoti ir valdyti visuomenės nuomonę?

Sunku atsakyti į šiuos klausimus, kadangi visuomenės nuomonė buvusiose Sovietų šalyse yra aiškiai indiferentiška, amorfinė ir silpna po septyniasdešimt diktatūros metų.

Tada, kai asmuo bijojo pasirodyti esąs religingas ar turintis nuomonę politikos klausimais, nedrįso apie tai prasitarti net giminėms ar draugams. Galimas pasmerkimas, užmaskuotas ar atviras, tikras ar apsimestinis, galėjo pasmerkti jį sunkiems katorgos darbams Sibiro platybių šaltyje. Tačiau, jeigu norime numatyti įvykių sklaidą buvusioje Sovietijoje, privalome atsakyti į šiuos klausimus.

Dar daugiau, pasaulio žiniasklaida ir toliau skelbia pranešimus apie nuskurdusių pusiau barbarų ordų migraciją į klestinčius Vakarus, kuriuose jau gyvenama pagal vartotojiškus principus.

Išalkę ne tik maisto, bet ir idėjų, šie žmonės vargu ar supranta ką nors apie laisvąjį pasaulį, jau labai aukštai civilizuotą, bet nuo to labai kenčiantį. Ar sugebės į jį integruotis?

O jei kils konfliktas tiek perpildytoje Europoje, tiek buvusiame Sovietų pasaulyje? Kuo jis gali baigtis? Gal

Pabaigos Žodis

197

tai bus anarchiška, kolaborantinė, struktūralistinė- gentinė revoliucija,100 o gal - totalinis chaosas ir siaubas, kuriuos mes drąsiai pavadinsime penktąja Revoliucija?

Dabar, kai šį leidimą rengiame spaudai, bet koks atsakymas galėtų būti per daug ankstyvas. Tai nereiškia, kad tokių klausimų negalima kelti, nes ateitis sunkiai prognozuojama, o vėliau gali būti ir per vėlu. Iš tikrųjų, kokia nauda bus iš knygų, mąstytojų ar civilizacijos liekanų tokiame gentiniame pasaulyje, jau apsėstame griovimo aistrų uragano ir apsvaigusiame nuo struktūralistinio- gentinio misticizmo? Situacija tragiška, niekas galės būti, kuo tik nori, šioje Niekumo imperijoje.

*** Maskvoje dar tebesėdi Gorbačiovas, ten, kur jis ir liko po savo nuvertimo, nebent priimtų prestižinių Harvardo, Stanfordo ir Bostono universitetų kvietimus, arba pasinaudotų karališku Chuano Karlo I, Ispanijos karaliaus, svetingumu apsistoti renovuotuose Lanzaroto rūmuose, Kanarų salose, o gal susigundytų garsiojo universiteto Collège de France profesūra.

Nugalėto Rytuose buvusio lyderio vienintelis sunkumas, atrodo, tėra tik išsirinkti vieną iš daugelio Vakarų šaliųmeilių kvietimų. Kol kas jis yra nusprendęs parašyti nemažai straipsnių kapitalistų spaudai, spaudai tų šalių,

100. Žr. Id., 2 sk. komentarą.

198 Pabaigos Žodis

kurios reiškia jam karštą paramą; dar – nukeliauti į JAV ir, lydimas rėksmingos reklaminės kampanijos, rinkti lėšas Gorbačiovo fondui.

Tokiu būdu, nors Gorbačiovas savo šalyje yra tarsi šešėlyje – ir rimtai kvestionuojamas Vakaruose- Vakarų magnatai visokiais būdais stengiasi ryškioje šviesoje palaikyti jį, perestroikos lyderį, kuris per visą savo karjeros laiką demonstravo, kad jo reformos nukreiptos ne prieš komunizmą, bet yra komunizmo patobulinimas.

Sovietų federacija, kuri merdėjo tada, kai nuvertė Gorbačiovą, tapo tam tikra nepriklausomų valstybių sandrauga, kurios vidinė trintis jau kelia nerimą valstybės veikėjams ir politikos analitikams. Kai kurios iš šių valstybių turi branduolinį ginklą ir yra pasirengusios nukreipti jį į kaimynines šalis (į islamo priešininkus, kurių įtaka buvusiose Sovietų respublikose kasdien didėja), kas kelia didelį susirūpinimą visiems, suinteresuotiems pasaulio stabilumu.

Atominės agresijos pasekmės gali būti keleriopos. Pagrindinės galėtų būti emigracija tų žmonių, kurie anksčiau buvo už „geležinės uždangos“. Vejami šalto klimato ir gresiančių katastrofų pavojų, jie gali jausti dvigubą norą reikalauti Vakarų Europos ar JAV tautų svetingumo.

Brazilijoje Lionelis Brizola, Rio de Žaneiro valstijos gubernatorius, jau pasiūlė (entuziastingai pritariant žemės ūkio ministrui) kviestis Rytų Europos žemės ūkio darbuotojus pagal valstybės žemės reformos programas. Argentinos prezidentas Karlosas Menem, pasitaręs su Europos Ekonomikos Bendrija, pareiškė, kad jis yra pasirengęs pri-

Pabaigos Žodis

199

imti tūkstančius emigrantų. Kolumbijos užsienio reikalų ministerijos vadovė Nohemi Sanin irgi pasakė, kad jos šalies vyriausybė svarsto galimybę kviestis technikos sričių specialistų iš Rytų. Štai kokie gali būti invazijos mastai!

O kaip komunizmas? Kas jam atsitiko? Didelė dalis Vakarų visuomenės, susižavėjusios ilgalaikės pasaulinės ir amžinos taikos perspektyvomis, kurios galėtų panaikinti branduolinio ginklo masinio žudymo galimybę, buvo įsitikinusi, kad komunizmas žlugo.

Tačiau Vakarų medaus mėnuo su šiuo tariamu draugystės ir taikos rojumi laipsniškai ima prarasti buvusią harmoniją, ką liudija minėtos grėsmės ir įvairiausios agresijos formos, besivystančios nustojusioje funkcionuoti SSSR. Ar ir toliau Vakarai galvos, kad komunizmo grėsmės nebėra?

Pirma, balsai tų, kurie netikėjo, kad komunizmui atėjo galas, buvo negausūs, izoliuoti ir nebuvo atspindėti jokiuose dokumentuose.

Ir po truputį, nedrąsiai horizonte pasirodė šešėliai. Pastebėta, kad Centrinės Europos šalyse, Balkanuose ar buvusiose SSSR respublikose kai kurie naujieji vadovai yra buvę svarbūs vietinių kompartijų veikėjai. Šiose šalyse, išskyrus buvusią Rytų Vokietiją, vyksta privatizavimo procesas, kuris yra daugiau fasadinis, nei realus, vykstantis vėžlio žingsniu, ir kuriam trūksta aiškiai nubrėžtos krypties.

Taigi, ar tikrai komunizmo nebėra? O gal jis tiesiog pasikeitė? Abejonės ryškėja, o to visuotinio džiaugsmo aidas dėl komunizmo griūties tyliai silpsta.

200 Pabaigos Žodis

Vakarų kompartijos taip pat aiškiai „vysta“, kaip ir buvusi jų užuovėja SSSR. Tačiau jau šiandien kai kurios jų persitvarko ir pasivadina naujais vardais. Gal tai ir yra jų naujas prisikėlimas, metamorfozė? Manome, kad teisinga yra antroji hipotezė. Kaip bus iš tikrųjų, parodys ateitis.

Naujosios pasaulio situacijos įžvalgos reikalauja, kad būtų suteikta nors šiek tiek šviesos ir tvarkos tam horizontui, kuriame karaliauja nesuprantamas, neįsivaizduojamas, save neigiantis chaosas.

*** Šiame chaose yra tik vienas dalykas, kuris nenuvilia, ir tai yra malda, užrašyta šiek tiek anksčiau, kuri yra mūsų ir visų panašiai matančių ir mąstančių širdyse ir lūpose: „Į Tave keliu savo akis, Tave, kuri gyveni aukštybėse. Pamatyk, kaip mes, tavo tarnai, žvelgiame į Tave, mūsų Motiną ir meldžiame Tavo pasigailėjimo“. Žiūrime į amžiną tikėjimą žmogaus kataliko, kuris klūpo, bet išlieka tvirtas neramumuose, tvirtas visa savo esybe, kaip tie, kurie audroje, su sielos stiprybe, netgi didesne už ją, nuolatos, iš širdies gilumos sako: „Credo in unam, Sanctam, Catholicam et Apostolicam Ecclesiam“, kas reiškia „Tikiu šventą Romos Katalikų ir Apaštalinę Bažnyčią, kuriai, kaip žadėta Šv.

Petrui, niekada neatsivers pragaro vartai“.

Pabaigos Žodis

201

Revoliucija ir Kontrrevoliucija

Kaip minėta pratarmėje, knygelės „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“ leidimas padarė didžiulį įspūdį. Bažnyčios veikėjai, teologai, religijos profesoriai, konservatyvių pažiūrų žmonės iš viso pasaulio širdingai sveikino autoriaus analitinį darbą ir pastangas spręsti šio meto krizę. Praėjus trisdešimčiai metų nuo pirmojo leidimo, šio ese atgarsiai ir toliau plinta, ypač jaunimo tarpe. Čia perduodame tris liudijimus knygelės tema.

*** 1961 m. liepos 24 d., Lima, Peru Gerbiamasis Profesoriau, Jūsų knygelė „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“ padarė man milžinišką įspūdį dėl savo drąsaus požiūrio analizuojant Revoliucijos procesą ir nušviečiant tikrąsias moralinio nuosmukio ir dvasinio paklydimo priežastis, bei dėl tos aistros, su kuria Jūs rodote būdus joms įveikti.

Ypač vertinu Jūsų knygelės antrąją dalį, kurioje nušviečiamas katalikų doktrinos veiksmingumas ir tie dvasiniai vaistai, kuriuos turi bažnyčia, kad nugalėtų ir įveiktų Revoliucijos jėgas ir jos klystkelius.

Esu tikras, kad Jūsų knyga labai pasitarnauja katalikybės idėjai ir gali padėti sutelkti gėrio jėgas šio meto problemoms spręsti. Tai, mano nuomone, yra būdas, kurį ne kartą nurodė dabartinis Popiežius, kuris su dideliu įsitikinimu ir rūpesčiu kvietė atgaivinti krikščioniškąjį ir sakramentinį

202 Pabaigos Žodis

gyvenimą, kaip geriausią priemonę prieš blogį, tą blogį, kurį valstybių vadovai veltui stengiasi nugalėti ginklais, technologijomis ar tikėdami bendra žmonijos pažanga.

Gerbiamasis Profesoriau, aš tikiuosi katalikų bažnyčios vadovų, norinčių įsijungti į kontrrevoliucinį judėjimą, atviro ir geranoriško atsiliepimo į Jūsų knygą.

Priimkite mano gilią pagarbą ir nuoširdų susižavėjimą Jūsų darbu.

Romolo Carboni

Sidono titulinis Arkivyskupas Apaštališkasis Nuncijus

Arkivyskupas Romolo Carboni gimė 1911 metais Italijoje, Fano mieste. Įšventintas 1934 metais, vyskupu tapo 1953 metais. Buvo pakeltas vyskupu ir 1959 metais paskirtas Apaštališkuoju Nuncijumi Peru. Nuo 1969 iki 1986 metų buvo Italijos nuncijumi. Šiuo metu pasitraukęs iš pareigų, gyvena Fano.

*** 1984 m. liepos 17 d.

Mielas drauge, Vakar perskaičiau Jūsų atsiųstos knygos „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“ ispaniškąjį leidimą.

Esu skaitęs ir daugiau Jūsų darbų, susipažinęs su Jūsų milžiniškomis pastangomis ginant krikščioniškąją civilizaciją.

Pabaigos Žodis

203

Puikiai suprantu trečiąją šio leidimo dalį „Po dvidešimties metų“ ir jame reiškiamą susirūpinimą dėl bažnyčiai gresiančios infiltracijos laikotarpyje po II Vatikano susirinkimo. Kadangi Jūs esate giliai ir tvirtai įsitikinęs Bažnyčios neklystamumu, tai šis jūsų darbas teikia tolesnės vilties.

Kitą mėnesį išleisiu savo mažytę knygelę ir atsiųsiu Jums vieną egzempliorių.

Apkabinu,

Victorino Rodríguez, O.P. Fr. Victorino Rodríguez y Rodríguez, O.P. yra vienas žymiausių šiandieninės Ispanijos intelektualų. Gimė 1926 metais vasario 14 dieną Carriles, Asturias. Būdamas 19 metų amžiaus, įstojo į šv. Dominiko vienuolių ordiną ir 1959 metais įšventintas kunigu. Po to išvyko į Romą baigti studijų ir gavo daktaro laipsnį.

Iškilus teologas ir šiuo metu Santo Domingo el Real in Madrid vienuolyno prioras, jis buvo San Estebano teologijos instituto Salamankoje ir Popiežiškojo universiteto tame pačiame mieste profesorius. Taip pat yra Madrido mokslinių tyrinėjimų aukštesniosios tarybos instituto profesorius ir to paties miesto Karališkosios mokslo daktarų akademijos ir Popiežiškosios Romos teologijos akademijos narys.

Parašė per 250 knygų ir straipsnių, daugelį iš jų išleido garsioji Madrido Biblioteca de Autores Cristianos leidykla. ***

204 Pabaigos Žodis

Garsaus kanonų žinovo recenzija Su didžiausiu malonumu ir susidomėjimu perskaičiau profesoriaus Plinio Corrêa de Oliveira ispaniškąjį leidimą, man dedikuotą su meile ir pagarba, už ką nuoširdžiai dėkoju. „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“ yra meistriškai atliktas darbas, kurio teiginiai turėtų būti skleidžiami toli ir plačiai, kad persmelktų sąžines ne tik tų, kurie laiko save tikrais katalikais, bet ir kitų geros valios žmonių. Taip pastarieji galėtų sužinoti, kad išganymas gali ateiti tik per Jėzų Kristų ir per Jo Bažnyčią; pirmieji turėtų pajausti savo tikėjimo patvirtinimą ir sustiprinimą ir įgytų psichologinį bei dvasinį imunitetą prieš tą gudrų apgaulingą procesą, kuris įtraukia daugelį iš jų kaip naudingus kvailius ar paprasčiausius pakeleivius.

Revoliucijos proceso analizė yra įspūdinga ir atskleidžia realistinį bei giluminį istorijos supratimą nuo pat viduramžių pabaigos, kai buvo nutiestas kelias pagoniškajam Renesansui ir pseudoreformacijai, tuo pačiu - ir baisiajai Prancūzų Revoliucijai, o vėliau - ir ateistiniam komunizmui. Ši istorijos analizė nėra tik išorinė. Čia nagrinėjami veiksmai ir reakcijos yra aiškinami tiek individo, tiek kolektyvinės psichologijos šviesoje. Tačiau būtina pripažinti, kad yra kažkas, kas duoda kryptį šiam giliam ir sisteminiam nukrikščioninimui. Be abejo, žmogus yra linkęs į blogį, t.y. į puikybę ir juslingumą, bet jei nebūtų ko nors, kas diriguoja šioms netvarkos tendencijoms ir jas koordinuoja, jos neskatintų tokių nuolatinių gudrių sisteminių veiksmų, ku-

Pabaigos Žodis

205

rie, atkakliai palaikomi, sugeba pasinaudoti pasipriešinimo pakilimu ir susilpnėjimu. „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“ taip pat atsargiai prognozuoja ir numato galimą revoliucinių veiksmų ir Kontrrevoliucijos evoliuciją.

Knygoje apstu sociologinių, politinių, psichologinių ir evoliucinių pastebėjimų ir įžvalgų, kurių nemaža dalis yra verti antologijos. Daugelis iš jų nubrėžia sumanias „taktikas“, kurios palankios Revoliucijai, ir tokias, kurios turi ir gali būti naudojamos bendroje kontrrevoliucinėje strategijoje.

Pabaigai leisiu sau tvirtinti, kad tai yra pranašiškas darbas gerąja šio žodžio prasme. Jį reikia dėstyti bažnytiniuose aukštojo mokslo centruose, kad nors elitinės klasės galėtų susipažinti su rūsčia realybe, apie kurią, mano įsitikinimu, jos turi tik menką supratimą. Tai galėtų prisidėti prie to, kad būtų atskleisti ir paviešinti tie „naudingieji kvailiai“ ar pakeleiviai, tarpe kurių rasime nemaža bažnyčios veikėjų - savižudžių, kurie žaidžia priešo primestą žaidimą. Šios grupės kvailių, Revoliucijos sąjungininkų, tada ryškiai sumažėtų.

Antroji knygos dalis aiškiai parodo Kontrrevoliucijos prigimtį ir tą drąsią puolamąją taktiką, kuria turi vadovautis kontrrevoliucionieriai, tuo pat metu vengdami ekscesų ir nederamų ar neapgalvotų nuomonių reiškimo.

Tokios realybės akivaizdoje galima suabejoti, ar Bažnyčia savo veiksmams pasirinko teisingą strategiją, kaip tai daro Revoliucija. Čia galima rasti nemažai taktinių elementų, veiksmų ir net institucijų, bet susidaro vaizdas, kad jos

206 Pabaigos Žodis

veikia izoliuotai, nesuprasdamos visumos. Kontrrevoliucijos sąvoka ir supratimas, kad ji kovoja, gali suvienyti Bažnyčios žmones bendram veikimui.

Noriu pasveikinti TFP judėjimą ir jo įkūrėją Prof. Plinio už jų vaisingą veiklą. Aš trokštu ir visa savo siela linkiu tolesnės šio judėjimo plėtros ir sėkmės.

Baigdamas noriu pasakyti, kad ta gili krikščioniška meilės Bažnyčiai dvasia, atsispindinti šioje knygoje, daro man didžiulį įspūdį. Tai autentiškas krikščioniškos išminties kūrinys. Labai jaudina autoriaus nuoširdus atsidavimas Jėzaus Kristaus ir mūsų visų Motinai, kai skaitome tokius žodžius: „ Negalvodami apie rytdieną, mes maldingai keliame akis į Mergelę Mariją, Visatos Valdovę. Meldžiame Tave priimti mūsų sūnišką pagarbą kaip meilės dovaną ir visišką tikėjimą Tavo pergale“.

Tėvas Anastasio Gutierrez, C.M.F. Roma, 1993 metai, rugsėjo 8 diena

Tėvas Anastasio Gutierrez, C.M.F. yra vienas žymiausių katalikų bažnyčios kanonų žinovų.

Gimė 1911 metais Buenos Airėse, Argentinoje. Tėvas Gutierrez yra Ispanijos pilietis, pastaruosius penkiasdešimt metų gyvenąs Romoje.

Romoje įgijo Kanonų teisės daktaro laipsnį popiežiškajame Laterano universitete. Vėliau ėjo profesorius pareigas šio universiteto Kanonų teisės institute ir tapo jo dekanu.

Pabaigos Žodis

207

Tėvas Gutierrez buvo konsultantas Antrojo Vatikano susirinkimo metu ir daugelį metų dirbo Kardinolo Larraona padėjėju Tikinčiųjų kongregacijoje.

Jis dalyvavo komisijos, kurios užduotis buvo parašyti naująjį kanonų teisės kodeksą, darbe. Šiuo metu yra šių Vatikano dicasteries konsultantas: Rytų bažnyčių kongregacijos, Dvasininkų kongregacijos, Įšventintųjų gyvenimo ir Apaštalų gyvenimo draugijų institutų kongregacijos. Taip pat yra Popiežiškosios juridinių tekstų interpretacijos tarybos, aukščiausiojo Bažnyčios institucijos kanonų klausimais konsultantas.

Neseniai Tėvas Gutierrez tapo Kastilijos karalienės Izabelos kanonizacijos bylų postulatorius.

Lietuva ir TFP Pirmoji parama atkurtai Lietuvos Valstybėi

TFP - trumpinys žodžių Tradition, Family, Property – Tradicija, Šeima, Nuosavybė. Taip vadinama praeitą šimtmetį katalikų filosofo Plinio Corrêa de Oliveira įkurta asociacija, ginanti ir propaguojanti katalikiškąsias vertybes, įvardintas organizacijos pavadinime. Nuo kada TFP pradėjo skirti dėmesį Lietuvai, sunku pasakyti. Yra žinoma, kad 1965 02 20 d. San Paulo miesto teatre, minint Lietuvos Nepriklausomybės dieną, vyko trečiasis Lotynų Amerikos lietuvių kongresas, kuriame kalbą pasakė ir Brazilijos TFP prezidentas prof. Plinio Corrêa de Oliveira (,,O Globo“, 22/02/1965). Taip pat žinomas jo kreipimasis į JAV prezidentą Džonsoną ir SNO, raginanatis įsikišti į komunistinės Rusijos užgrobtų tautų reikalus, surengiant pavergtose šalyse referendumus. Tokia Lietuvos ir TFP ryšių pradžia.

Kai sovietų vadovai pareikalavo atšaukti 1990 m. Kovo 11-osios sprendimus ir paskelbė Lietuvai ekonominę blokadą, katalikiškų Tradicijų šeimos ir nuosavybės organizacijų vardu paramą mūsų kraštui pasiūlė prof. Plinio Corrêa de Oliveira: po peticija už Lietuvos teisę į valstybingumą 26 pasaulio šalyse beveik per 4 mėnesius buvo surinkta 5,3 mln. parašų du TFP nariai - 53 metų amerikietis Fred Porfilio ir 18 metų kinas studentas Daryl Huang 1990 09 03d. pateko į autokatastrofą ir žuvo.

Lietuvi, malda atsidėkokim norėjusiems padėti mūsų kraštui!

210 Lietuva ir TFP

Ši parašų rinkimo akcija Gineso rekordų knygoje įvardinta kaip pati didžiausia tokio pobūdžio akcija žmonijos istorijoje. Taip pat reikėtų nepamiršti TFP įvairiose šalyse organizuotų protesto akcijų po kruvinosios 1991 metų sausio 13-osios sovietų kariuomenės agresijos, iš kurių didžiausia protesto demonstracija vyko San Paulo mieste TFP delegacijos, sudarytos iš įvairų tautų atstovų ir vadovaujamos dr. Caio Xavier da Silveira, apsilankymas Lietuvoje ir peticijos pristatymas TSRS prezidentui M. Gorbačiovui 1990 gruodžio pradžioje turėjo lemiamos įtakos ryšių tarp Lietuvos ir TFP organizacijos išlikimui. Lankydamasi Lietuvoje, TFP delegacija susitiko su Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nariais, Lietuvos Sąjūdžio atstovais. Pokalbyje su Lietuvos valstybės vadovu prof. Vyt. Landsbergiu, kuris labai aukštai įvertino TFP paramą atsikuriančiai Lietuvai, delegacijos vadovas dr. Caio Xavier da Silveira perspėjo apie galimus pavojus, atsivėrus ryšiams su pasauliu, nes tai, kas, bloga, plinta dažnai greičiau negu tai, kas gera, ir teigė, kad tik laikymasis krikščioniškųjų moralinių vertybių gali išgelbėti šalį nuo daugelio pavojų. Kai kurios grėsmės buvo įvardintos: šeimų irimas, gyvenimas nesusituokus, homoseksualizmo, narkomanijos plitimas, kiti prieštaringi katalikiškajai moralei reiškiniai.

Pokalbio metu svečių delegacijos vadovas priminė, ką Marija, pasirodžiusi 1917m. Fatimoje, pasakė žmonėms.

Dievo Motina kvietė žmonės vaduotis iš nuodėmių, ragino melstis, kalbėti rožinį, prašyti pagalbos sau ir kitiems, kad žmonės pajėgtų įveikti blogį aplink save ir pirmiausia savyje. Nesivaduojant iš blogio, žmonija sulauks bausmių.

Lietuva ir TFP

211

Lietuvos valstybės vadovas paprašė ir ateityje nepamiršti Lietuvos ir padėti mūsų žmonėms išvengti gresiančių pavojų. TFP organizacijos tesi duotą pažadą kasmet į Lietuvą atvyksta asociacijos delegacijos. Susitikimuose su Lietuvos žmonėmis skatina nenutolti nuo krikščioniškųjų vertybių, skatina pamaldumą į Dievo Motiną, išleido ir išdalino šimtus tūkstančių knygelių apie Marijos pasirodymus Fatimoje, padovanojo žmonėms tūkstančius Marijos medalikėlių ir rožinių, 2008 m. išleido knygą ,,Apginti aukštesnį įstatymą“, kurioje ginamas katalikiškasis požiūris į šeimą. Į lietuvių kalbą išversti JAV mokslininko dr. Paul Cameron tyrimai homoseksualizmo srityje ir parengti lankstinukai, kurie jau buvo dalijami susitikimuose Klaipedoje, Šiauliuose Kaune ir Vilniuje taip pat susitikimuose su kai kurių gimnazijų mokytojais ir moksleiviais.

Nuolatiniai ryšiai su Lietuva, susitikimai su Lietuvos žmonėmis sąlygojo tai, kad buvo įkurta viešoji įstaiga ,,Krikščioniškosios kultūros institutas», kuris ir rengia TFP delegacijų apsilankymų programas, kuris, bendraudamas su katalikų bažnyčios vadovais, stengiasi nusistatyti pagrindines savo veiklos kryptis. Be abejonės dėmesio, centre išlieka žinios, žmonėms perduotos per Marijos apsireišimą Fatimoje 1917 m., skleidimas, pasitikėjimo Dievo Motina ir pamaldumo į Ją skatinimas.

Antanas Račas Lietuvos Nepriklausomybes atkūrimo akto signataras