Kiekvienas naujas Centro numeris jums primins paprastą tiesą: architektūra ir dizainas nėra tik forma. Tai – mąstymo būdas, gebėjimas pamatyti rytdieną anksčiau už kitus ir išdrįsti ją kurti šiandien. Žvelgdami į architektūros, interjero ir pramoninio dizaino procesus, vis aiškiau regime, kaip stipriai jie veikia mūsų kasdienybę, – nuo emocijų namuose iki miesto, kuriame gyvename, būsenos.
Pavasarį iškilmingai skelbiame konkurso „Metų interjeras / Auksinė paletė“ rezultatus. Akimirkos iš apdovanojimų, konkurso rezultatai ir tradicinis mūsų žurnalo interjerų 10-tukas – jūsų dėmesiui ir teismui.
Kartu analizuojame šiuolaikinių interjerų kryptis, kviečiame susipažinti su kūrėjais, kurių darbai formuoja Lietuvos dizaino braižą.
Šiame numeryje pristatome naujausias idėjas iš tarptautinių parodų Ambiente, Heimtextil ir Light and Building. Ypatingą dėmesį skiriame plytelių, santechnikos, buitinės technikos, tekstilės ir apšvietimo naujovėms. Medžiagos tampa raiškos priemonėmis, o paviršiai – istorijomis, pasakojančiomis apie ilgaamžiškumą, atsakomybę ir dizaino kultūrą, bręstančią sykiu su mumis.
Rubrikos „Atvirai“ ir „Svečiuose“ skirtos pasakojimams apie erdves ir kūrėjus, gebančius išlaikyti jautrų balansą tarp technologijų ir žmogiškumo. Visos numerio temos – nuo medžiagų inovacijų iki architektūrinės disciplinos, nuo kasdienių sprendimų iki konceptualių požiūrių į erdvę – veda prie vienos minties: kokybiškas dizainas prasideda nuo aiškios vertės ir nuoširdaus dėmesio žmogui.
Linkiu skaityti lėtai, atrasti sau svarbiausias idėjas ir giliau pažvelgti į mus supančią aplinką.
Malonaus įkvėpimo, Vytautas
Būtėnaitė Aistė Rakauskaitė Benas Šileika
POZITYVAI IR SPAUDA UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama. CENTRO žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063. Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105 Vilnius. Tiražas – 4 000 egz. Kaina – 7,90 Eur ŽURNALO PARTNERIAI:
interjero konkursas
Cevisama konkursas 52 7 apšvietimo tendencijos po Light + Building
JUNG ir Dornbracht siūlo harmoningą interjero sprendimą
40 Ne vien tik kėdės
48 Nauja keraminių plytelių era –2026-ųjų tendencijos
56 Kai funkcija tampa forma
PASITIKĖJIMAS MEDŽIU –
TVARIOS STATYBOS LABORATORIJA
PROJEKTO
FOTOGRAFIJOS: KALLE KOUHIA, TUOMAS UUSHEIMO. TEKSTAS: GINTAUTĖS KISIELIŪTĖS
Helsinkio pietinėje pakrantėje, ten, kur miesto siluetas susilieja su jūros horizontu, iškilo pastatas, žymintis naują medinės architektūros etapą Šiaurės Europoje. „Katajanokan Laituri“, suprojektuotas studijos Anttinen Oiva Architects, yra biurų ir viešbučio kompleksas, pirmasis naujas statinys buvusioje industrinėje Katajanokos krantinėje. Tai ne tik architektūrinis objektas – tai urbanistinis pareiškimas apie tvarumą, atvirumą miestui ir medžio, kaip šiuolaikiškos konstrukcinės medžiagos, galimybes. Pastatas papildo vientisą, neoklasicistinį sostinės miestovaizdį ir kartu subtiliai išsiskiria savo architektūros kitoniškumu ir masteliu. Banguojanti fasado linija kuria dinamišką ritmą ir atkartoja margą, daugiasluoksnį urbanistinį pusiasalio kontekstą.
VIETA: HELSINKIS, SUOMIJA.
AUTORIAI: ANTTINEN OIVA ARCHITECTS, STORA ENSO, ANTTINEN OIVA ARCHITECTS, FRANZ
Žvelgiant iš kitapus kranto, architektūrinis tūris atrodo solidus ir ramus, tačiau priartėjus atsiskleidžia jo plastika – vertikalus konstrukcijų raštas, švelniai suapvalinti kampai, ritmiškai pasikartojančios nišos.
Architektūrinė kompozicija grindžiama aiškia horizontalių sluoksnių struktūra: keturi antžeminiai aukštai, viešai prieinama žalia stogo terasa ir cokolinis aukštas, kuriame suprojektuota erdvi automobilių stovėjimo aikštelė. Pirmasis aukštas įstiklintas. Čia įrengtas bendras vestibiulis, restoranas, kavinė ir konferencijų erdvės, iš kurių atsiveria panoraminiai vaizdai. Statinys ne konkuruoja su aplinka, o ją pratęsia – krantinė tampa vieša, prieinama ir gyvybinga bendruomenės bei svečių lankoma vieta.
Viena ryškiausių architektūrinių ypatybių – dviguba fasado struktūra. Išorinis sluoksnis, sudarytas iš stiklo, aliuminio ir šviesiai pilko granito, veikia kaip apsauginė membrana nuo atšiauraus jūrinio klimato. Už jo – atvira medinė konstrukcija. Šis sprendimas ne tik techniškai pagrįstas, bet ir estetiškai iškalbingas. Stiklinis sluoksnis atspindi dangų, jūrą ir metų laikų kaitą, todėl statinio charakteris nuolat kinta – nuo šalto, melsvo atspalvio žiemą iki auksinio spindesio saulėkaitoje. Granitas, naudojamas tiek fasado, tiek interjero apdailai, pabrėžia vientisumą ir estetinės švaros įspūdį.
Šio pastato išskirtinumas – masyvios medžio konstrukcijos. Karkasas sudarytas iš 7 600 m³ eglės masyvo ir 2 500 medinių elementų. Kolonų-sijų sistema bei fasado konstrukcijos pagamintos iš klijuotos faneros tašų (LVL), o standumą užtikrinančios sienos, liftų ir laiptinių šachtos, perdangos bei stogas – iš kryžmai sluoksniuotos medienos (CLT). Eglė
ir uosis interjere senstant gražėja, o paviršiai tampa dar išraiškingesni. Šviesi medžio tekstūra kuria šiaurietišką, ramią atmosferą, o subtilūs tekstūrų skirtumai pabrėžia medžio, kaip gyvos medžiagos, įvairovę.
Interjere paliktos atviros struktūros. Vertikalios lamelės, ritmiškai išdėstytos per kelis aukštus, sukuria šiltą atmosferą. Centrinėje erdvėje atsiveria įspūdingas atriumas – šviesa krinta iš viršaus, slysta per švelniai išlenktas briaunas, pabrėždama konstrukcijos plastiškumą. Čia forma ir struktūra susilieja: lenkti, bangas primenantys elementai ne tik estetiški, bet ir akustiškai bei struktūriškai funkcionalūs. Ovalus registratūros baldas pirmame aukšte atkartoja pastato geometriją – švelnios, organiškos formos kontrastuoja su konstrukcijų detalėmis. Tai erdvė, kurioje mediena ne maskuojama, o išdidžiai demonstruojama.
Išorės erdvės įkvėptos šiaurinės gamtos. Vidiniame kieme suformuota beržų giraitė – lengva, šviesi, simboliškai atkartojanti Suomijos kraštovaizdį. Ant stogo įrengtos salyno pievas primenančios želdynų zonos. Viešai prieinama terasa tampa nauju miesto apžvalgos tašku, iš kurio atsiveria Helsinkio uostas ir istorinis centras.
„Katajanokan Laituri“ – tai daugiau nei administracinis pastatas ar viešbutis. Tai tvarios statybos laboratorija, rodanti, kaip pramoniniu būdu gaminami mediniai elementai gali būti pritaikyti ambicingiems architektūriniams objektams. Anttinen Oiva Architects šiuo projektu perteikė pasitikėjimą medžiu – kaip tvirta ir ilgaamže konstrukcija, estetiška ir funkcionalia medžiaga. Helsinkio jūrinėje panoramoje atsirado naujas akcentas: ramus, šiltas ir kartu inovatyvus.
TUOMAS
START-IVRY: FORMA SEKA PASKUI GYVENIMĄ
VIETA: IVRI PRIE SENOS (IVRY-SUR-SEINE), DIDYSIS PARYŽIUS
REALIZACIJA: 2015–2025 m
ARCHITEKTĖ IR AUTORĖ: BEATRIZ RAMO / STAR STRATEGIES + ARCHITECTURE
PROJEKTO VADOVĖ: DANAE ZACHARIAKI
KOMANDA: EFRAÍN PÉREZ DEL BARRIO, IVAN GUERRERO, GEOFFREY
CLAMOUR, SYEVA ROEST, JAVIER CUARTERO, BITTOR ARRILLAGA, MARIA CASTILLO, IRIS RAMAS, MARC COMA
KRAŠTOVAIZDIS / VIEŠOSIOS ERDVĖS: BERND UPMEYER / BOARD
PLOTAS: 22 863 m² NAUDINGO PLOTO, IŠ JŲ 19 701 m² SKIRTA
BŪSTAMS (~53 % PRIVATUS BŪSTAS, ~33 % SOCIALINIS BŪSTAS, ~13,5 % TARPINIS BŪSTAS) 288 BŪSTAI (GALIMAI IKI 350 PO BŪSTŲ PADALIJIMO); 3 163 m² MAŽMENINĖS PREKYBOS; 2 600 m² VIEŠŲJŲ ERDVIŲ PIRMAME AUKŠTE; 2 000 m² BENDRŲJŲ LAUKO ERDVIŲ
AUKŠTESNIUOSE LYGIUOSE
NUOTRAUKOS: STAR, NICOLAS GROSMOND, NICOLAS TROUILLARD, VLADIMIR PARTALO, IR KAMEL KHALFI
Projektas START-Ivry siekia permąstyti šiuolaikinio būsto kultūrą. Jo kūrėjai atsisako standartizuoto planavimo logikos ir siūlo architektūrą, kuri prisitaiko prie žmogaus, o ne žmogus prie būsto. Projektas vystomas Ivri prie Senos (Ivry-sur-Seine) –mieste, garsėjančiame architektūriniais eksperimentais ir drąsiais urbanistiniais sprendimais.
Projekto START akronimas reiškia socialius, transformuojamus, įperkamus ir atsparius tipologinius sprendimus. Projektas tapo savotišku manifestu, įrodančiu, kad kokybišką būstą galima sukurti nedidinant plotų ir nedirbant su didesniais biudžetais. Penkiuose pastatuose Senos ir Marnos santakoje įrengti 288 būstai – socialiniai, tarpinės kategorijos ir komerciniai.
Šiuolaikiniai namų ūkiai tampa vis įvairesni – jie apima vienišus tėvus, mišrias šeimas, nuotoliu dirbančius žmones ar sugrįžtančius suaugusius vaikus. Tačiau būsto planuotė dažnai tebėra standartizuota ir mažai prisitaikanti prie realių gyvenimo scenarijų. START-Ivry siūlo kitokį modelį: butas gali būti plečiamas, dalijamas ar sujungiamas, o atskiros erdvės – transformuojamos pagal besikeičiančius poreikius.
Projektas remiasi trejais papildomais kokybės standartais: prisitaikomumu, kokybe ir urbanistine struktūra. Būstai kuriami taip, kad laikui bėgant galėtų kisti – atsiranda papildomų „plus“ tipo kambarių, modulinių erdvių ir galimybių dalyti ar jungti butus. Dėl griežtų kokybės standartų virtuvėse ir voniose gausu natūralios šviesos, gyventojams sudarytos maksimalios sandėliavimo galimybės. Kadangi mažai koridorių – daugiau funkcionalios erdvės. Bokštų architektūra orientuota į kokybišką cirkuliaciją, bendrąsias erdves ir ryšį su miesto aplinka.
Architektūra šiame objekte kuriama iš vidaus – pastatų tūriai, langų ritmas ir fasadų kompozicija kyla iš butų planų. Statiniai yra vos 14 metrų gylio, tačiau siekia iki 56 metrų aukščio, todėl yra šviesūs ir lengvi. Net 90 proc. būstų langai nukreipti į dvi ar tris pasaulio kryptis, pro daugumą jų (30%) atsiveria Senos ar Marnos panorama.
Pirmieji aukštai aktyvūs – čia įrengta 14 komercinių patalpų, tuo tarpu viršutiniuose aukštuose suplanuotos bendrosios erdvės, svečių kambariai ir bendros terasos. Aplink projektą, pirmame aukšte, taip pat sukurta daugiau kaip 2 600 m² viešųjų erdvių.
START-Ivry išsiskiria įgyvendinimo procesu: pirmiausia buvo pasirinktas architektas, o tik tuomet į projektą įtraukti keturi besivaržantys plėtotojai. Aštuonis mėnesius architektai, savivaldybė ir inžinieriai dirbo bendrose dirbtuvėse, drauge formavo projekto architektūrinę ambiciją ir būsimo gyvenimo scenarijus.
Projektas tęsia Ivri prie Senos architektūrinių inovacijų tradiciją ir siūlo naują būsto modelį – lankstų, socialiai įvairų ir prisitaikantį prie realių gyvenimo pokyčių.
NAUJAJAME ADVOKATŲ KONTOROS
„ELLEX VALIUNAS“ BIURE IŠDALYTOS
DVIDEŠIMT PIRMOSIOS „AUKSINĖS PALETĖS“
Vilniuje, naujame Jasinskio 2 verslo centre, per tris aukštus įrengtas didžiausios Baltijos šalyse advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ biuras vakaro metu virto jaukia ir rafinuota susitikimų erdve. Balandžio 2 d. per dvidešimt pirmojo konkurso „Metų interjeras / Auksinė paletė’25“ apdovanojimų ceremoniją buvo iškilmingai įteiktos Auksinės paletės geriausių 2025 metais sukurtų interjerų autoriams. Šiemet konkursui 94 autoriai ir jų kolektyvai pristatė 159 interjerus, įgyvendintus 2025 metais. Siekiant nepriekaištingo objektyvumo, vertinimas vyko nuotoliniu būdu – interjerus iš fotografijų analizavo išskirtinai užsienio ekspertų tarptautinė komisija iš Nyderlandų, Ispanijos ir Estijos. Visus pateiktus darbus galite peržiūrėti didžiausioje lietuviškų interjerų galerijoje interjeras.lt.
Nugalėtojai kartu su konkurso partneriais ir rėmėjais.
Bendrovės „Lonas“ atstovai Saulius ir Domas Jakučiai pasveikino studiją „LAVA projects“ su laimėta Geriausio miegamojo projekto nominacija.
JUNG atstovai Raimundas Skurdenis ir Aušra Kačinskaitė pasveikino architektę Tomą Bačiulytę, laimėjusią nominaciją „Už išmaniųjų technologijų taikymą interjere“.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Alvydas Stulpinas ir Vytautas Gurevičius apdovanojo Moniką Skrodenę, laimėjusią nominaciją „Už lietuviško dizaino baldų propagavimą“.
„Hansgrohe“ ir „Axor“ atstovas Lietuvoje Osvaldas Dailydžionis pagerbė architektes Laurą Janavičiūtę ir Tomą Bačiulytę, sukūrusias stilingiausiu išrinktą interjerą „Ellex Valiunas“.
„EASE baldų“ dizainerė Eglė Narušienė pasveikino architektus Ievą Prunskaitę ir Roką Puziną, laimėjus Geriausią valgomojo projektą.
Įmonės „Korgas“ vykdomasis direktorius Laurynas Zdanavičius pagerbė Ryčio Čimkaus studiją „Balt-A“ už Geriausią apšvietimo projektą.
UAB „TECE Baltikum“ direktorius Regimantas Mikučionis paskelbė architektę Kristiną Pundę Unikalios interjero detalės laimėtoja. Vytautas Gurevičius pasveikino geriausią fotografę Aistę Rakauskaitę.
UAB „AJ produktai“ generalinė direktorė Eglė Gasiūnienė pasveikino architektą Aidą Barzdą, tapusį Geriausio biuro interjero nominacijos laureatu.
UAB „Vilkonda“ ir 2DI vadovas Audrius Klimas pasveikino architektą Igną Kalinauską, laimėjusį Geriausio privataus interjero nominaciją.
„Cosentino“ generalinė direktorė Baltijos šalyse ir Suomijoje Ilana Mackelienė pasveikino Geriausio visuomeninio interjero nugalėtojus – studiją „HEIMA“, Architektūros kūrybinę grupę ir „Dome group“.
Architektės Toma Bačiulytė ir Laura Janavičiūtė su Olga Petroševičiene, advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ partnere.
GROŽIO NAMAI „SFINKSAS“ – ESTETIKA, KURI VIRSTA PATIRTIMI
INTERJERO AUTORĖ: AINĖ JANUŠIENĖ, STUDIJA IŠMANUS INTERJERAS
NUOTRAUKOS: LEONO GARBAČAUSKO
TEKSTAS: GYTAUTĖS IVANAUSKAITĖS
Vienoje judriausių Vilniaus gatvių, Konstitucijos prospekte, išsiskiriančiame verslo centrų gausa, neįmanoma nepastebėjus praeiti grožio namų „Sfinksas“. Jau nuo fasado erdvė komunikuoja atvirumą ir šiuolaikiškumą – dideli vitrininiai langai leidžia interjerui veikti kaip scenai, atveriančiai žiūrovui erdvės konceptą – harmoniją tarp estetikos ir praktikos, kai grožis ne tik kuriamas, bet ir patiriamas.
Viduje lankytoją pasitinka aiškiai struktūruota, tačiau vizualiai dinamiška aplinka. Pagrindinę erdvės kompoziciją formuoja pasikartojančios natūralaus medžio lukšto arkos, laikančios veidrodžius ir zonuojančios darbo vietas. Jomis kuriamas dizaino ritmas subtiliai atsikartoja visame salone. Zebro raštą primenančios medžio rievės suteikia interjerui gamtiškos energijos. Vienas ryškiausių akcentų – natūralus rausvo kvarcito akmuo. Plastiškumą kuria vingiuotai apšlifuoti akmens skydai, o dramatiškumą sustiprina natūraliai akmenyje per laiką susikris-
talizavusios gyslos. Akmens faktūra kontrastuoja su lygesniais paviršiais, sustiprindama bendrą erdvės teatrališkumą, prabangą bei emocinį gylį ir tampa vienu iš grožio namų identiteto elementų.
Interjere gausu ir metalo – nuo šlifuoto iki veidrodinio chromo. Banguotos metalo plokščių lubos, primenančios judantį vandenį, ypač stipriai veikia erdvės suvokimą: jos skaido ir daugina šviesą, optiškai išplečia patalpas ir kuria nuolat kintantį vaizdą judant per saloną. Metalas čia veikia lyg šviesos laidininkas – jis ne tik atspindi aplinką, bet ir ją transformuoja, suteikdamas interjerui gyvybės.
Darbo vietų zona suplanuota aiškiai ir funkcionaliai. Priekinėje dalyje įrengti manikiūro stalai išsiskiria švelnia, pudrine spalvine gama ir suapvalintomis formomis. Šios sušvelnina bendrą metalinį foną. Virš jų kabančios organiškų formų šviestuvų plokštumos suteikia lengvumo bei minkštumo ir sukuria kontrastą griežtesnei architektūrinei struktūrai. Sienoje integruoti apvalūs stiklo elementai veikia kaip dekoratyviniai „lęšiai“, tad sustiprina šviesos žaismą.
Toliau erdvėje išsidėsto kirpyklos darbo vietos, atskirtos arkų ritmu. Čia vyrauja veidrodžių plokštumos, švarios darbo zonos ir kryptinis apšvietimas. Nepaisant stiprios estetinės idėjos, ergonomika yra aiškiai apgalvota – darbo vietos patogios, judėjimo trajektorijos logiškos, o medžiagos parinktos atsižvelgiant į intensyvų naudojimą.
Interjere itin svarbi spalvinė disciplina. Bendras fonas išlaikomas neutralus – šviesūs, šilti tonai leidžia atsiskleisti akmeniui, metalui ir lukšto raštams. O pudriniai, švelniai rožiniai akcentai suteikia subtilios elegancijos ir sušvelnina technologišką medžiagų charakterį.
„Sfinksas“ aiškiai atsiriboja nuo tradicinio grožio salono įvaizdžio. Tai erdvė, kurioje estetika suvokiama plačiau nei dekoras, o interjeras tampa stipriu identiteto įrankiu. Demonstruojami drąsūs medžiagiškumo sprendimai, preciziška šviesos kontrolė ir aiški erdvinė logika kuria įsimintiną, šiuolaikišką aplinką. Daug vitališkumo ir akcentiškumo suteikia tiek dideli lapuočiai betoniniuose vazonuose, tiek vazose pamerktos gyvų gėlių puokštės. Augalai gražiai papildo spalvų paletę. Galutinis rezultatas – ne tik funkcionalūs grožio namai, bet ir savotiškas manifestas, kuriame architektūra, medžiaga ir šviesa susijungia į visumą. Interjeras veikia ne vien vizualiai – jis kuria nuotaiką, intrigą ir aiškų charakterį, kuris išlieka atmintyje gerokai ilgiau ir kviečia vėl sugrįžti į „Sfinksą“.
YCL STUDIO BIURAS –AIŠKUMO IR FUNKCIJOS ARCHITEKTŪRA
INTERJERO AUTORIAI: AIDAS BARZDA, TAUTVYDAS VILEIKIS, TOMAS UMBRASAS, STUDIJA YCL
NUOTRAUKOS: LEONO GARBAČAUSKO
TEKSTAS: GYTAUTĖS IVANAUSKAITĖS
YCL studijos biuro interjeras – tai koncentruota pačios studijos kūrybinės filosofijos išraiška. Erdvė suprojektuota remiantis tais pačiais principais, kuriais YCL vadovaujasi kurdama klientų projektus: aiški struktūra, nuoseklus zonavimas, funkcionalumas, sujungtas su estetine disciplina. Čia kiekvienas sprendimas argumentuotas ir kruopščiai apskaičiuotas, o kiekvienas sluoksnis turi savo vietą bendroje kūrybinėje kompozicijoje.
Biuras įsikūręs Vilniuje esančiame Paupio kvartale. Erdvė pasižymi aukštomis lubomis, o išraiškingas arkinis langas tampa svarbia dominuojančia architektūros detale. Interjeras sąmoningai suskirstytas į dvi pagrindines zonas – reprezentatyvią ir darbo. Šių zonų neskiria fizinės pertvaros ar uždaros sienos. Ribos formuojamos medžiagomis, spalvomis ir lygių skirtumais – tai padeda išlaikyti vizualinį vientisumą ir atvirumo pojūtį.
Reprezentatyvioje dalyje karaliauja pilka, balta ir juoda spalvos su rusvais, žemiškais pustoniais. Ši solidi, koncentruota erdvė skirta susitikimams, pristatymams ir pokalbiams su klientais. Dėmesį traukia didelio mastelio elementai – ilgas metalinis stalas, aiškios geometrinės plokštumos, minimalistinės sėdimosios vietos. Šalia arkinio lango įkurta nedidelė poilsio su minkštais foteliais ir apvaliu mediniu staliuku vieta kuria kontrastą griežtai stalo geometrijai. Tamsesnis fonas pabrėžia ne tik šviesos kryptį, zoniškumą, bet ir suteikia interjerui gylio.
Baltoji darbo zona – pasitarimų sala – priešinga savo nuotaika, tačiau logiškai susieta su pirmąja. Čia vyrauja šviesa, aiškumas ir
maksimalus vizualinis švarumas. Spintos suprojektuotos taip, kad susilietų su sienų plokštumomis. Smulkūs elementai paslėpti, kad niekas netrukdytų susikaupti. Ilgas metalinis stalas tampa centrine kompozicijos ašimi – tai funkcinis formos objektas.
Dvi architektų suprojektuotos interjero detalės – pasitarimų sala ir WC praustuvo baldas – pagamintos iš šlifuoto nerūdijančiojo plieno. Minimalistinis dizainas, pasak architektų, tapo sudėtingu keliu link estetinio rezultato, tačiau galutinis vaizdas yra toks, kokio norėta: meninės YCL studijos skulptūros yra ne tik estetiškai patrauklios, bet ir praktiškai naudojamos.
Antrame aukšte įkurta darbo erdvė skirta architektų komandos kasdieniam darbui. Ilgos, vientisos darbo vietos su ergonominėmis kėdėmis išdėstytos simetriškai, o linijinis apšvietimas įrengtas taip, kad pabrėžtų erdvės kryptį. Sąmoningai išryškinta lubų tekstūra suteikia interjerui charakterio, subtilios stilistikos ir kartu padeda išlaikyti monochrominę estetiką.
Spalviškumas paremtas baltos ir pilkos spalvų kontrastu. Balta kuria vizualinės švaros jausmą ir padeda susitelkti, pilka –suteikia solidumo bei stabilumo. Šis kontrastas ne dekoratyvus, o struktūrinis – jis leidžia aiškiai suvokti erdvės funkciją ir jos hierarchiją. Smulkios detalės, tokios kaip lentynos su leidiniais ar subtilūs meno akcentai, papildo bendrą koncepciją, tačiau neperima pagrindinio vaidmens.
YCL studijos filosofijoje interjeras pirmiausia turi būti funkcionalus ir individualus. Tendencijos čia nėra atspirties taškas –jos gali įkvėpti, bet neapibrėžia sprendimų. Todėl ilgalaikiam naudojimui sukurta erdvė orientuota į ergonomiką, patogumą ir laikui nepavaldžią estetiką. Stambūs elementai, aiškios linijos ir minimalus dekoratyvumas leidžia išlaikyti koncentraciją į esminius dalykus – kūrybą ir procesą.
YCL biuras – tai ne tik darbo vieta. Tai erdvė, kurioje aiškumas tampa metodu, forma – argumentu, o funkcija – pagrindiniu prioritetu. Čia interjeras veikia kaip kūrybinio mąstymo atspindys: disciplinuotas, nuoseklus ir sykiu atviras idėjoms.
MEDŽIO RITMU: IŠTĘSTO PLANO BUTAS SU ILGA PERSPEKTYVA
INTERJERO AUTORĖS: JUSTĖ ŽIBŪDIENĖ IR DOMINYKA RUDOKĖ, STUDIJA TOOTA
NUOTRAUKOS: NORBERT TUKAJ
TEKSTAS: GYTAUTĖS IVANAUSKAITĖS
Du sujungti butai šiandien virto brandžiais, architektūriškai išgrynintais 240 m2 namais – japandi estetikos interpretacija su ryškiu medžiagiškumo ir tūrio akcentu. Ištęsto stačiakampio planas leido suformuoti stiprią vizualinę ašį: nuo darbo kambario ji driekiasi per virtuvės ir valgomojo zoną iki svetainės ir baigiasi terasoje, už stiklo. Atvėrus stumdomąsias darbo kambario duris, išsyk atsiskleidžianti perspektyva sukuria vientisos, gilios erdvės įspūdį. Pagrindinės gyvenamosios ir privačios patalpos yra su terasiniais langais, todėl interjere gausu natūralios šviesos. Dieną ji išryškina paviršių tekstūras ir medžiagas, o vakare nuotaiką keičia kruopščiai suformuoti apšvietimo scenarijai – nuo subtilaus foninio iki akcentinio, pabrėžiančio architektūrinius elementus. Namuose įdiegta ir išmaniojo valdymo sistema.
Buto išskirtinumas – medinės, žaliuzių tipo lubos. Ritmiška jų struktūra vizualiai paryškina nuožulnų pasvirimo kampą ir suteikia erdvei kryptingumo. Medis čia dominuoja įvairiomis formomis – nuo lubų ir sienų apdailos iki baldų fasadų bei lentynų. Skirtingos tekstūros ir grafiškas raštas kuria išraiškingą, bet harmoningą foną.
Kontrastui pasitelktas juodas metalas, betonas, natūralus akmuo ir keramika. Virtuvės saloje bei vonios kambariuose akmens raštas sustiprina masyvumo ir solidumo įspūdį, o metaliniai rėmai ir šviestuvų konstrukcijos suteikia grafiškumo – šis subalansuoja šiltus medžio tonus.
Virtuvė natūraliai pereina į valgomojo ir svetainės zoną. Čia sodri spalvinė plokštuma ir židinys sukuria jaukų, bet charakteringą centrą, kuriam jaukumo suteikia minkštųjų baldų faktūra. Priešingoje virtuvės pusėje įrengtas darbo kambarys –ramesnė, medžio ritmu grįsta susikaupimo zona.
Kita buto dalis – privati šeimininkų erdvė. Joje įrengtas miegamasis, dvi drabužinės, vonios kambarys ir sauna. Miegamasis išsiskiria unikalia interjero detale – architekčių suprojektuota ir lietuvių baldininkų pagaminta trimačių elementų siena iš medžio lukšto.
Vonioje akį traukia natūralus akmuo, keramika, stiklo pertvaros ir vizualinės disciplinos suteikiantys tamsūs maišytuvai. Integruota sauna tampa architektūriniu tūriu, pratęsiančiu medžiagiškumo liniją ir kuriančiu SPA atmosferą namuose. Stiklinė pastatoma vonia veikia ne tik kaip funkcionalus elementas, bet ir kaip konceptualus akcentas.
Interjeras pasižymi aiškia struktūra ir nuosekliu medžiagų naudojimu. Ilga perspektyva tampa pagrindine erdvės ašimi, o medžio ritmas lubose sustiprina kryptingumo pojūtį. Tai subalansuoti, architektūriškai tvirti namai, kuriuose forma, medžiaga ir šviesa veikia kaip visuma.
Šnipiškėse XIX a. pabaigoje statytame name aptiktas butas iš pradžių atrodė labiau kaip iššūkis nei svajonių namai. Apleistos sienos, apgriuvusios konstrukcijos ir ilgo remonto perspektyva galėjo atbaidyti, tačiau šeimininkus pakerėjo tai, kas išliko, aukštos lubos su autentiškais lipdiniais ir subtili istorijos dvasia. Sprendimas buvo aiškus: ne ištrinti praeitį, o ją atskleisti.
Per remontą po dažų sluoksniais rastos freskos tapo pagrindine interjero idėja. Netobulos, laiko paveiktos sienos nebuvo paslėptos – priešingai, jos išryškintos ir įprasmintos. Šiame bute grožį slepia netobulumas: nutrupėję dažai, išblukę pigmentai ir matoma laiko patina tampa vertingu estetiniu sluoksniu, suteikiančiu erdvei autentiškumo.
LAIKO PATINA IR LENGVA PRABANGA: RESTAURUOTAS
XIX A. BUTAS
INTERJERO AUTORĖ: VIKTORIJA PUODŽIŪTĖ-JURKŠAITĖ,
STUDIJA NORDINARY ARCHITECTS
NUOTRAUKOS: LUKO JUSO
TEKSTAS: GYTAUTĖS IVANAUSKAITĖS
Interjeras formuotas pamažu, leidžiant jam augti organiškai. Greta restauruotų architektūrinių detalių atsirado vintažinių šviestuvų, baldų, indų, meno kūrinių. Svetainėje baltų sienų fone išsiskiria klasikinė knygų lentyna su integruotu projektoriaus ekranu – šiuolaikiškas objektas subtiliai įkomponuotas į istorinę aplinką. Šalia – įspūdinga koklinė krosnis su autentiška, Lenkijos aukcione laimėta karūna. Ji ne tik šildo erdvę, bet ir tampa skulptūriniu interjero akcentu, primenančiu namo amžių.
Natūralios medžiagos čia turi ypatingą reikšmę. Ąžuolo parketas, tikro marmuro plytelės, mediniai langų rėmai, kokliai ir linas kuria taktilinį jaukumą. Vonios kambaryje žalio marmuro, grafiškų grindų plytelių ir metalinių detalių derinys sukelia santūrios prabangos įspūdį. Net miegamojo zonoje šalia atideng-
tos plytų sienos esanti vonia atrodo lyg visada čia buvusi.
Miegamajame atsiskleidžia ramybės estetika – švelnūs lino audiniai, medinė lovos platforma, šilta plytų tekstūra ir subtilus apšvietimas kuria intymią atmosferą. Darbo kambaryje modernūs elementai susilieja su klasikinėmis durimis ir lipdiniais, o ryškūs šviestuvai tampa netikėtu, žaismingu akcentu. Šią erdvę dar labiau papuošia ir pagyvina vienos ryškiausių grafikių –Birutės Žilytės darbai.
Svetainėje klasika dera su skandinavišku minimalizmu. Balta sofa, subtilūs paveikslai ir senovinis veidrodis sukuria šviesos ir erdvės pojūtį. Šalia stovintis patefonas ir vinilinių plokštelių kolekcija liudija, kad tai – gyvi ir muzikalūs namai. Čia daiktai nėra dekoracijos – jie turi istoriją, funkciją ir emocinę vertę.
Šis interjeras – tai lengvos prabangos ir paprastumo, klasikos ir šiuolaikiškumo dermė. Jame jaučiama pagarba laikui ir kartu drąsa sukurti naujų sluoksnių. Atgaivintas XIX a. butas šiandien alsuoja harmonija ir vitališkumu. Jis įrodo, kad restauracija gali būti ne tik techninis procesas, bet ir jautrus dialogas su istorija, kurią toliau kuria nauji gyventojai. Čia praeitis ir dabartis susilieja natūraliai, o netobulumas tampa didžiausiu grožio šaltiniu.
ARCHITEKTŪRA ŠLAITE: NAMAS, KURIAME ŠVIESA FORMUOJA ERDVĘ
INTERJERO AUTORIAI: RYTIS MIKULIONIS
IR DALIA TREINYTĖ, ARCHITEKTŪROS STUDIJA „PLAZMA“
NUOTRAUKOS: NORBERT TUKAJ
TEKSTAS: GYTAUTĖS IVANAUSKAITĖS
Šiame šiuolaikiškos, lakoniškos architektūros 420 m2 name forma susijungia su funkcija. Vienšlaitis, iš dalies stiklintas stogas, aiški tūrio kompozicija ir santūri medžiagų paletė kuria išgrynintą architektūrinę išraišką, o pastato vieta ir orientacija į kaimyninius namus leidžia subtiliai suvaldyti santykį su aplinka. Žemesnioji pastato dalis su uždaru pilkšvų keraminių plytų fasadu nukreipta į greta esantį gyvenamųjų namų kvartalą. Tokiu sprendimu sąmoningai kuriamas vizualinis ir funkcinis privatumas – masyvus mūras veikia lyg apsauginė membrana. O aukštesnioji tūrio dalis atsiveria į parką per didelius stiklo plotus. Medžių lajų atspindžiai stikle, šviesos ir šešėlių kaita padeda statiniui organiškai įsilieti į kraštovaizdį.
Pastatas integruotas į šlaitą, o jo planinė struktūra formuojama trimis lygiais. Kiekvienas aukštas turi tiesioginį ryšį su lauku – terasomis ar išėjimais į skirtinguose aukščiuose esančias erdves. Dėl to namas skirtinguose taškuose suvokiamas nevienodai: iš vienos pusės jis atrodo kaip trijų aukštų tūris, iš kitos – tarsi į reljefą subtiliai įaugęs vieno aukšto pastatas.
Architektūrinė logika nuosekliai pratęsiama interjere. Pilkšvų keraminių plytų mūras fragmentiškai pereina į vidų –laiptinėje ir bendrosiose erdvėse jis tampa pagrindiniu fonu juodinto metalo konstrukcijoms. Monumentalūs, skulptūriški laiptai su masyviomis metalo plokštumomis formuoja stiprų vertikalų akcentą ir tampa centrine erdvės ašimi. Pro virš jų
įrengtą stiklinį stogą gausiai plūstanti natūrali šviesa dienos metu brėžia grafiškus šešėlių raštus ant plytų sienų ir grindų.
Vidaus erdvėse vyrauja santūri, natūrali medžiagų paletė: šviesios medinės grindys, tamsinto medžio plokštumos, akmens masės paviršiai, juodinto metalo detalės. Ši dermė kuria subtilų kontrastą tarp šilumos ir griežtumo. Virtuvės zonoje tamsi medžio apdaila ir akmens stalviršis pabrėžia horizontalių linijų ramybę, o virš valgomojo kabantis minimalistinis šviestuvas atkartoja išgrynintą architektūros kalbą. Namų priežiūrą ir valdymą palengvina įdiegta išmaniojo namo sistema.
Dideli vitrininiai langai gyvenamojoje erdvėje atveria panoramas į parką, tad gamta tampa interjero dalimi. Šviesa čia ne tik apšviečia, bet ir modeliuoja tūrį – ovalus stoglangis bei stiklinės perdangos fragmentai sukuria nuolatinį ryšį tarp aukštų ir skirtingų erdvės lygių.
Privačios zonos – vonios kambarys ir poilsio patalpos –išlaiko tą patį medžiagiškumo tęstinumą. Akmens tekstūros sienos, įgilintos nišos ir švelni, difuzinė šviesa formuoja ramią, beveik meditacinę atmosferą. Pirties ir poilsio zona dar labiau sustiprina šį pojūtį – natūralios medžiagos ir minimalistiniai sprendimai leidžia susitelkti į erdvės proporcijas ir tylą.
Šis architektūriškai nuoseklus interjeras, kuriame gausu lietuvių baldų gamintojų baldų, veikia kaip viena kompozicija su fasado mūru, stiklo plokštumomis, metalinėmis konstrukcijomis ir šilto medžio tekstūromis. Jis žavi apdailos specialistų meistryste. Čia nėra atsitiktinių elementų – kiekviena detalė padeda kurti šviesų, struktūriškai aiškų ir aplinkoje išsiskiriantį namą, o Ingos Likšaitės menas suteikia jam ypatingą charakterį.
Istoriniame Vilniaus Antakalnio rajone įsikūręs šeimos namas – tai nuosekli modernistinės architektūros principų interpretacija, kurioje interjeras ir pastato architektūra papildo vienas kitą. Namo autorius – architektas Tomas Lapė. Jo suformuotą architektūrinę idėją organiškai interjere pratęsė architektas Dmitrij Borodin. Vadovaujantis principu „mažiau yra daugiau“, kiekvienas sprendimas namuose yra apgalvotas, išgrynintas ir pagrįstas funkcija.
Namo tūris išsiskiria aiškia geometrija ir santūria išraiška. Uždara, monolitiška forma, dailiai išryškėjanti iš paukščio
MODERNUS MINIMALIZMAS
ANTAKALNYJE: BETONO, MEDŽIO IR
STIKLO DIALOGAS
INTERJERO AUTORIUS: DMITRIJ BORODIN
ARCHITEKTAS: TOMAS LAPĖ
NUOTRAUKOS: BENO ŠILEIKOS
TEKSTAS: GYTAUTĖS IVANAUSKAITĖS
skrydžio, slepia privatų kiemą, o pro didelius vitrininius langus atsiveria gamtos panorama. Vakare apšviestos erdvės tampa matomos iš išorės – stiklas čia veikia kaip tarpininkas tarp architektūros ir kraštovaizdžio. Griežtos linijos, plokščias stogas ir sklypo struktūra suformuoja šiuolaikišką, tačiau aplinkai jautrų architektūrinį objektą.
Interjero koncepte dominuoja trys natūralios medžiagos –betonas, medis ir stiklas. Monolitinio betono sienos ir lubos paliktos atviros, jų paviršius ne maskuojamas, o pabrėžiamas. Tai ne tik estetinė, bet ir konstrukcinė idėja: kūrybiškai supro-
jektuoti inžineriniai mazgai leido paslėpti komunikacijas ir išlaikyti švarią, vientisą plokštumą. Neutralus, tvirtas, ilgaamžis betonas čia tampa gyvenimo fonu.
Šilumos ir jaukumo suteikia natūralaus medžio apdaila. Tamsaus tono medinės plokštumos puošia sienas, formuoja nišas. Svetainėje medis subtiliai apgaubia medinių žaliuzių dengiamą langą – jis ne tik pabrėžia erdvės gylį, bet ir tampa dekoro elementu. Medis tampa kontrastu betonui – sušvelnina jo griežtumą ir sukuria balansą.
Pirmojo aukšto patalpų planuotė atvira ir aiški. Svetainė, valgomasis ir virtuvė išdėstyti vienoje erdvėje, tačiau natūraliai zonuojami baldais ir apdailos elementais. Vitrininiai langai atveria vaizdą į kiemą ir sujungia vidaus erdvę su terasa ir želdynais. Natūrali šviesa išsisklaido per visą aukštą ir dienos metu kuria nuolat besikeičiantį interjero charakterį.
Virtuvė – asketiška ir funkcionali. Lygūs paviršiai, spustelėjus atsidarantys korpusiniai baldai, kaitlentė su integruotu gartraukiu padeda išlaikyti švarią erdvę. Ją papildo medžiu dekoruotos sieninės plokštumos, už kurių paslėpta buitinė technika, todėl vizualinis triukšmas sumažintas iki minimumo. Net stogo šlaito
langai panaudoti kaip architektūrinis elementas – jie įleidžia papildomos šviesos ir sustiprina erdvės geometriją.
Laiptai – dar vienas konstrukcinės estetikos pavyzdys. Betoninės plokštumos, stikliniai turėklai ir mediniai pakopų intarpai sukuria lengvą, skaidrią struktūrą. Laiptai tampa ne tik jungtimi tarp aukštų, bet ir interjero kompoziciniu akcentu. Antrajame aukšte dizaino koncepcija subtiliai pereina į poilsio erdves, o trečiame į SPA zoną.
Namus puošia gero dizaino baldai, tokie kaip Ludwigo Mieso van der Rohe’ės ir Lilly Reic sukurta Barcelona chair sofa, itin dailiai suderanti su odiniu juodu suoliuku šalia lauko durų. Interjerą galutinai užbaigia ir galerijos atmosferą sukuria šeimininkės tapyti paveikslai.
ISTORIJOS IR MENO SINTEZĖ MONTVILOS (KRAŽIŲ) KOLONIJOJE
INTERJERO AUTORĖ: INGA MALINAUSKIENĖ
NUOTRAUKOS: BENO ŠILEIKOS
Tai daugiau nei gyvenamasis namas – tai Vilniaus architektūrinės atminties interpretacija ir atgimimas. Pastatas sugrąžintas į gyvenimą su pagarba istoriniam kontekstui, išskirtiniu dėmesiu detalei ir subtiliu estetiniu jautrumu.
J. Tumo-Vaižganto g. 6 – vienas ryškiausių garsiosios Montvilos (Kražių) kolonijos architektūrinių akcentų. Apie 1903–1911 m. suprojektuotas pastatas priklauso pirmajai miesto vilų kartai, pasižymėjusiai privačiais įėjimais, sodais ir inteligentiška gyvenimo kultūra. Šis objektas – unikalus pavyzdys, kaip istorinė architektūra gali organiškai susilieti su šiuolaikinio gyvenimo komfortu, neprarasdama autentiško charakterio.
Keturi pastato aukštai formuoja keturias aiškiai apibrėžtas, funkcionaliai ir istoriškai prasmingas erdves.
Pirmasis aukštas, istoriškai skirtas svečiams priimti, atkuria reprezentacinę pastato dvasią. Erdvi ir šviesi svetainė išsiskiria subtiliais lubų lipdiniais, polichrominėmis sienų detalėmis ir autentiškomis dvivėrėmis durimis. Už jų atsiveria valgomasis, kurio centras yra drugelių motyvais dekoruotas akmeninis sta-
las. Abi erdves jungia restauruotos autentiško parketo grindys. Greta valgomojo – įstiklinta veranda, kupina šviesos ir jaukumo, bei mažoji kotedžo virtuvė, atliekanti pagalbinės virtuvės funkciją. Jos interjerą papildo dekoratyvūs lubų lipdiniai ir polichromijos būdu atkurti senųjų sienų sluoksnių fragmentai.
Antrajame aukšte įrengtas pagrindinis miegamasis. Jis suformuotas kaip atskira privataus gyvenimo zona – su svetaine, miegamuoju, drabužine ir vonios kambariu. Skliautuoti langai ir atidengti istoriniai dažų sluoksniai subtiliai primena pastato kilmę ir jo laiko ženklus.
Mansardoje suplanuotas papildomas miegamasis ir poilsio erdvė. Medžio plokštėmis dengtos sienos ir lubos kuria šiltą, jaukią atmosferą, idealiai tinkančią ramybei ir atsitraukimui.
Rūsyje įrengta pagrindinė virtuvė – erdvi, funkcionali, su akmeniniu stalviršiu ir dujine įranga. Greta – viskio kambarys, kuriame išskirtinės durys, natūralaus medžio apdaila ir vyno lentynos sukuria intymią, kamerinę aplinką.
Viso projekto metu interjeras formuotas itin jautriai –siekiant ne dominuoti, o atskleisti išlikusius architektūrinius elementus. Baldai ir dekoro sprendimai parinkti taip, kad ne konkuruotų su istorine architektūra, o ją papildytų, subtiliai išryškindami pastato struktūrą, autentiką ir laiko sluoksnius.
JASINSKIO 2: VERSLO ERDVĖS, KURIOSE ARCHITEKTŪRA
SUSIJUNGIA SU MENU
INTERJERO AUTORĖS: LAURA JANAVIČIŪTĖ, TOMA BAČIULYTĖ IR JOLITA KEMĖŠYTĖ, STUDIJA NOMO
NUOTRAUKOS: NORBERT TUKAJ
TEKSTAS: GYTAUTĖS IVANAUSKAITĖS
„Jasinskio 2“ verslo centro bendrųjų erdvių interjeras formuojamas kaip nuosekli pastato architektūros tąsa. Pastato mastelis, fasadų ritmika ir medžiagiškumas perkelti į vidaus erdves: jose architektūrinė kalba išlaiko aiškias proporcijas, struktūrą ir medžiagų logiką. Interjeras čia nėra atskiras dekoratyvus sluoksnis – jis veikia kaip architektūros dalis, pabrėžianti pastato charakterį ir kurianti vientisą erdvinę patirtį.
Pirmąjį įspūdį formuoja reprezentacinis vestibiulis, nes jame atsiskleidžia pagrindiniai projekto principai – monumentalumas, skulptūriškumas ir subtiliai subalansuotas žmogaus mastelis. Centrinėje erdvėje išryškėja metalizuota registratūra – jos organiška forma tampa pagrindiniu vizualiniu akcentu. Šis objektas sujungiamas su vandens baseinu ir veikia it dinamiška centrinė ašis. Vandens paviršius, šviesos blyksniai
ir metalinių paviršių atspindžiai kuria nuolat kintantį erdvės pojūtį, suteikdami interjerui gyvybės ir judesio.
Vestibiulio architektūrinę atmosferą sustiprina aukšta erdvė ir dideli langai, leidžiantys mėgautis miesto panorama. Natūrali šviesa čia tampa svarbia kompozicine priemone – ji kinta dienos metu ir išryškina medžiagų tekstūras bei paviršių gylį. Šią patirtį papildo meninis ekranas – jo vaizdo kaita sukuria papildomą kultūrinį ir vizualinį sluoksnį.
Bendroji interjero struktūra vystoma remiantis reljefo ir topografijos principu – erdvė suvokiama kaip nuosekli sistema, jungianti skirtingus judėjimo scenarijus ir darbo funkcijas. Pagrindinės trajektorijos veda per vestibiulį, bendravimo zonas, susitikimų erdves ir darbo aplinką, o ramesni segmentai leidžia sustoti, susitelkti ar pakeisti darbo tempą. Toks planavimo principas padeda natūraliai orientuotis pastate ir sukuria sklandžią, intuityvią erdvinę tėkmę.
Svarbiu orientyru tampa vidiniai skulptūriški laiptai, jungiantys tris pastato aukštus. Jie veikia ne tik kaip vertikali komunikacija, bet ir kaip socialinė ašis, skatinanti natūralų judėjimą bei kasdienę darbuotojų ir lankytojų sąveiką. Spiralės principu formuojama jų struktūra sukuria įspūdingą erdvinį efektą ir tampa vienu ryškiausių interjero architektūros elementų. Ypatingos formos laiptai buvo vystomi trimatėje erdvėje, testuojami fiziniuose maketuose ir gaminami etapais, kol buvo galutinai suformuoti kaip vientisa architektūrinė skulptūra.
Advokatų kontoros „Ellex Valiunas“, įsikūrusios per tris viršutinius aukštus darbo ir susitikimų erdvėse, architektūrinė kalba tampa ramesnė ir labiau koncentruota. Čia atsiranda daugiau struktūruotų zonų – posėdžių salių, bendravimo erdvių, poilsio vietų. Apvalios stiklinės susitikimų patalpos, pusiau atviros darbo zonos ir laundžo (angl. lounge) tipo erdvės leidžia kurti skirtingus darbo scenarijus, prisitaikančius prie įvairių darbo būsenų – nuo neformalaus bendravimo iki susikaupimo reikalaujančių susitikimų.
Medžiagiškumas interjere sąmoningai pasirinktas santūrus ir ilgaamžis. Karaliauja natūralus akmuo, metalas ir ąžuolo mediena – medžiagos, kurios laikui bėgant įgauna dar daugiau charakterio. Akmens grindų raštas pabrėžia erdvių mastelį, o šiltesni medžio paviršiai suteikia interjerui jaukumo ir taktiliškumo. Metaliniai elementai, stiklas ir šviesos refleksai papildo bendrą kompoziciją grafiškumu.
Svarbi projekto dalis – šviesos architektūra. Ji kuriama sluoksniais: bendras foninis apšvietimas užtikrina komfortą kasdienėje darbo aplinkoje, o skulptūriški šviestuvai vestibiulyje ir bendrosiose erdvėse veikia kaip savarankiški architektūriniai objektai. Jų organiškos formos subtiliai kontrastuoja su aiškia interjero geometrija ir suteikia erdvei lengvumo.
Kultūrinį sluoksnį papildo Lietuvos meno kolekcija, priklausanti Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ fondams. Pagrindinėse judėjimo trajektorijose išdėstyti meno kūriniai tampa natūralia kasdienės patirties dalimi. Jie kuria dialogą tarp architektūros, darbo aplinkos ir kultūrinės atminties, suteikdami interjerui papildomą prasminį lygmenį.
Rezultatas – subalansuota darbo aplinka, kurioje architektūra, šviesa, medžiagos ir menas yra tarsi viena sistema. „Jasinskio 2“ bendrosios erdvės tampa ne tik funkcinėmis verslo centro patalpomis, bet ir reprezentatyvia miesto architektūros dalimi, kurioje susilieja kasdienis darbo ritmas, kultūrinė patirtis ir ilgalaikės organizacijos vertybės.
IKI BERLYNO AŠTRUMO: SPALVINĖ GYVENIMO
ARCHITEKTŪRA
INTERJERO AUTORIAI: IGNAS KALINAUSKAS IR MAREK JANKOVSKIJ, STUDIJA ARCHISPEKTRAS
NUOTRAUKOS: AISTĖS RAKAUSKAITĖS
TEKSTAS: GYTAUTĖS IVANAUSKAITĖS
Šis interjeras gimsta iš sąmoningo siekio išlaikyti pusiausvyrą tarp dviejų iš pirmo žvilgsnio priešingų polių – jaukumo ir nuotykio. Tai erdvė, kuri nepasiduoda vienai nuotaikai: ji vienu metu ir priima, ir provokuoja, ir ramina, ir žadina. Kompoziciškai ji atrodo tiesmuka – aiškūs tūriai, suprantamos linijos, logiška struktūra. Tačiau būtent šio aiškumo viduje atsiranda dinamiškumas: per spalvą, per šviesos judėjimą, per netikėtus, bet tikslius sprendimus.
Interjere ryškiai juntamas sluoksniavimas – ne fizinis, o emocinis ir vizualinis. Pagrindą kuria šilti, natūralūs medžio paviršiai: jie apgaubia erdvę, suteikia jai minkštumo ir padeda atsiskleisti kitiems architektų sumanymams. Ant šio pagrindo išryškėja spalviniai gestai – ryškūs, grafiški, beveik ikonografiški.
Geltona čia veikia kaip architektūrinė jėga: ji ne dekoruoja, o formuoja. Ji eina lubomis, kampais, perėjimais – veda judėjimo trajektorijas ir kuria kryptį. Mėlyna vonios patalpoje atveria kitą nuotaiką – tarsi perėjimą į kitą, ramesnę, būseną. Čia atsiranda vandens logika: refleksijos, paviršių vientisumas, švaros pojūtis – ne sterilus, o labiau jutiminis. Vonios kambarys iš tiesų atrodo tarsi „gimęs plaukiant baseine“: jame nėra statiškumo, viskas šiek tiek plūduriuoja tarp realybės ir pojūčių. Marmuro
masyvai suteikia svorio, materialumo ir subalansuoja šią lengvumo būseną. Plytelių ritmas primena bangavimą, o stiklas ir atspindžiai sukuria iki galo neapčiuopiamą gylį. Tai labai subtili dermė tarp kūniškumo ir efemeriškumo.
Šiame interjere jaučiamas Meksikos modernizmas – drąsa naudoti spalvą kaip struktūrinį elementą, gebėjimas kurti emociją per paprastus, bet aiškius sprendimus. Tačiau ši drąsa nėra chaotiška – ją suvaldo Berlyno aštrumas: racionalumas, kons-
truktyvumas, netgi tam tikras asketiškumas. Šių dviejų pasaulių sandūroje gimsta įdomus derinys – interjeras nėra nei šiltai bohemiškas, nei šaltai minimalistinis. Jis yra gyvas.
Ypatingą namų aurą kuria detalės. Maži spalvų akcentai –rankenėlės, jungikliai, dekoro elementai – veikia kaip sąmoningi „flomasterio prisilietimai“. Jie primena, kad ši erdvė buvo piešta, ne tik projektuota. Tai kuria ypatingą nuotaiką – tarsi leidimą sau būti žaismingam, nebijoti paprastumo, netgi vaikiškumo, bet kartu išlaikyti stiprų estetinį jautrumą.
Architektai taip pat kruopščiai atrinko tarp ramybės ir ekspresijos laviruojančius baldus. Minkštos formos – foteliai, kilimas – kuria komfortą, kviečia prisėsti, ištiesti kojas ir pasilikti. O stikliniai, lengvi elementai, pavyzdžiui, kavos staliukas, – tarytum ištirpsta erdvėje. Spalvoti akcentai – raudonas stalas, mėlyni ar oranžiniai objektai – kuria gyvą, nemonotonišką ritmą.
Šviesa šiame interjere ne mažiau svarbi nei medžiagos ar spalvos. Natūrali šviesa, krintanti per stoglangius ir langus, nuolat keičia erdvės nuotaiką. Ji slysta per paviršius, išryškina tekstūras, sukuria nuolat kintančią akimirkų tėkmę. Dirbtinė šviesa –integruota, minkšta – papildo šią dinamiką, bet jos neužgožia. Dėl to interjeras gyvena laike: jis niekada nėra visiškai toks pats.
Apskritai namai nėra statiški – jie keičiasi nuo šviesos, žmogaus judėjimo, kasdienybės scenarijų. Ryte jis gali būti ramus ir švarus, dieną – energingas ir kontrastingas, vakare – minkštas ir jaukus. Tai erdvė, kuri žmogų nuteikia pozityviai bei kūrybiškai, leidžia jam ne tik ilsėtis, bet ir skleistis, augti kaip unikaliai asmenybei.
T FORMOS NAMAI MIŠKO RITME
ARCHITEKTŪROS IR INTERJERO AUTORIAI:
IEVA PRUNSKAITĖ IR ROKAS PUZINAS, ARCHITEKTŪROS
IR INTERJERO STUDIJA PRUSTA
NUOTRAUKOS: NORBERT TUKAJ
TEKSTAS: GYTAUTĖS IVANAUSKAITĖS
Miško apsuptyje, netoli ežero, įsikūręs modernus vieno aukšto namas atspindi brandų ir sąmoningą jo šeimininkų gyvenimo etapą. Tai erdvė, kurioje architektūra ir interjeras gimė iš vienos idėjos – sukurti ramią, funkcionalią ir estetiškai išgrynintą aplinką, atspindinčią gyventojų charakterį bei gyvenimo būdą. Projektas prasidėjo nuo namo architektūros ir natūraliai peraugo į interjero formavimą, todėl vidus ir išorė čia yra tarsi viena sistema.
Šie namai priklauso brandžiai porai, jau užauginusiai vaikus ir gerai žinančiai, kas jiems svarbu kasdienybėje. Dėl to kūrybinis procesas vyko nuosekliai ir užtikrintai – be kompromisų, tačiau su dideliu dėmesiu detalėms ir gyvenimo kokybei. Nors iš išorės namas atrodo santūrus ir solidus, interjere atsiskleidžia daugiau šilumos, ekspresijos ir spalvinių akcentų.
Būste dominuoja natūralios medžiagos – medis, akmuo, švelnios tekstūros. Tamsiai rudo klinkerio motyvas, pasirodantis išorėje, subtiliai persikelia į vidų ir taip sukuria vizualią jungtį tarp architektūros ir aplink esančios gamtos. Ši medžiaginė tęstinė linija suteikia interjerui tvirtumo ir autentiškumo, o kartu kuria natūralų dialogą su aplinkiniu kraštovaizdžiu.
Erdvės planinė struktūra paremta T formos schema, kuri aiškiai padalija namą į skirtingas funkcines zonas. Vienoje dalyje įrengta bendroji gyvenamoji erdvė, o kitoje – privačios patalpos. Tokia planuotė leidžia išlaikyti tiek bendravimo, tiek privatumo balansą. Šeimininkų korpuse patalpos sujungtos ratu – toks judėjimo principas kasdienybėje yra patogus ir
intuityvus, nes suteikia galimybę laisvai judėti tarp kambarių netrukdant vienas kitam.
Centrinė namų dalis – atvira svetainės, valgomojo ir virtuvės erdvė su aukštomis lubomis. Čia dominuoja tamsaus medžio baldai, natūralaus akmens paviršiai ir dideli langai, leidžiantys gėrėtis gamtos vaizdais. Šviesa į vidų patenka per dideles vitrinas ir siaurus vertikalius langus – šie sukuria subtilų šviesos ritmą ant sienų ir grindų.
Virtuvės zona išsiskiria kontrastingomis medžiagomis –tamsaus akmens stalviršiai ir grafiški paviršiai derinami su šiltu medžio tonu. Pažemintos lubos virš virtuvės suteikia patalpai jaukumo ir proporcijų žaismės, kartu subtiliai atskiria šią zoną nuo aukštesnės svetainės erdvės.
Namų charakterį papildo ryškesni akcentai – geltonos spalvos sienos fragmentas su vertikaliu reljefu tampa savotišku erdvės orientyru ir suteikia kompozicijai gyvybingumo. Tokie akcentai suteikia lengvos ekspresijos santūriai ir medžiagiškai sodriai aplinkai.
Privačioje namo dalyje vyrauja ramybė ir funkcionalumas. Vonios kambaryje įrengtas akmens paviršius sukuria solidų, monolitišką įspūdį, o pro stiklo blokelių sieną į patalpą patenka natūrali šviesai. Šviesa čia tampa svarbia architektūrine priemone – ji išryškina medžiagų tekstūras ir kuria subtilią atmosferą.
Didelė terasa su aklinu stogu veikia kaip papildoma gyvenamoji zona – vasaros svetainė. Iš čia atsiveria vaizdas į ežerą ir mišką, todėl interjeras tarsi natūraliai pratęsiamas į kraštovaizdį. Šioje vietoje namo architektūra ir gamta kuria vieną ritmą.
Šie namai – tai ne tik gyvenamoji erdvė, bet ir brandžios gyvenimo filosofijos išraiška. Santūri architektūra, natūralios medžiagos, aiški planinė struktūra ir subtilūs spalviniai akcentai kuria aplinką, kurioje dera estetika, funkcionalumas ir ramybė. Čia namai tampa vieta, kurioje architektūra padeda išlaikyti gyvenimo pusiausvyrą.
ERDVĖ KAIP KŪRYBOS PLATFORMA
VIETA: BAZELIS (BASEL), ŠVEICARIJA. PROJEKTO AUTORIAI: DIENER & DIENER ARCHITEKTEN, ANDREA CAPUTO, SALOMÉ FÄH
Šiuolaikinio miesto pulsą ir subtilų estetinį jautrumą perteikiantis Art House Basel – tai ne tik vieta apsistoti, bet ir patyriminė erdvė, kurioje architektūra, menas ir komfortas susilieja į kūrybinę visumą. Viešbutis yra įsikūręs istoriniame Bazelio senamiestyje, gyvybingoje Steinenvorstadt gatvėje, o jo interjere kontrastingai derinamos urbanistinės tradicijos bei modernus dizainas.
Vos įžengus į pastatą, atsiskleidžia pagrindinė stilistinė idėja – ramus, šviesus fonas tampa meno ir svečio patirties scena. Natūralių medžiagų gausa atmosferai suteikia jaukumo: šilti ąžuolo tonai, šviesus marmuras, mozaikinio betono (teraco) grindys ir japoniško popieriaus lengvumas formuoja subtilų, bet aiškų kompozicijų ritmą. Šį dialogą tarp minimalizmo ir
emocijos suformavo interjero autoriai
Andrea Caputo ir Salomé Fäh. Jų kūryboje juntamas japoniškos estetikos santūrumas ir europietiško modernizmo griežtumas. Minimalizmas čia nevirsta sterilia tuštuma – jis tampa jausmo, šviesos ir kūrybos erdve.
Projekto autoriai Diener & Diener Architekten siekė sukurti daugiasluoksnę kompoziciją: laiptuota galinė fasado dalis, vidinis praėjimas tarp gatvių ir monumentali laiptinė sukuria dinamišką judėjimo dramaturgiją. Terasos, išdėstytos laiptų principu, suteikia privatumo pojūtį ir kartu leidžia tapti miesto ritmo stebėtoju. Kiekvienas šio pastato aukštas turi savitą charakterį, tačiau bendras tonas išlieka nuoseklus – švarus, šviesus ir orientuotas į žmogų. Tokio tipo interjerai ne tik atspindi lai -
kmečio tendencijas, bet ir formuoja naują santykį su erdve – lėtesnį, jautresnį bei sąmoningesnį. Pro didelius langus į kambarius plūsta natūrali šviesa. Dienos metu ji kinta: rytinis švelnumas, vidurdienio skaidrumas ir vakaro auksas paverčia interjerą gyvu organizmu.
Svečių kambariuose minimalizmas praturtintas ypatingos šilumos teikiančiomis detalėmis. Balto marmuro ir natūralaus medžio derinys skirtas ne tik akims, bet ir pojūčiams – jis kuria ramybės, tylos ir susitelkimo atmosferą. Lengvos, shoji širmas primenančios slankiosios pertvaros subtiliai skiria miegamojo ir vonios zonas, griežtai nenubrėžia,
kur baigiasi viena ir prasideda kita patalpa. Minkšti paviršiai, žemi baldų siluetai, apvalūs staliukai ir organiškos formos sukuria lėtą, meditacinį ritmą. Kiekviena detalė apgalvota taip, kad paliktų erdvės tylai, ramybei bei asmeninei kūrybai. Neutralus koloritas – balti, smėliniai, šviesaus medžio tonai – tampa idealiu fonu fotografijoms ir kitiems įvairiose patalpose eksponuojamiems šiuolaikinio meno objektams. Su Colab Gallery glaudžiai bendradarbiaujantis viešbutis yra atvira kultūrinė platforma. Šiuolaikinio gatvės meno kūriniai čia tampa ne dekoracija, o lygiaverte architektūros dalimi. Projekto autoriai siekė sukurti savotišką šiuolaikinę miesto šventyklą, kurioje susitinka estetika, kultūra ir kasdienio gyvenimo grožis.
Didžiausia viešbučio stiprybė –gebėjimas kalbėti per medžiagas. Marmuro vėsa, medžio šiluma, stiklo skaidrumas ir popieriaus lengvumas sudaro harmoningą visumą. Formos paprastos, tačiau proporcijos preciziškos; spalvos neutralios, bet gyvos dėl šviesos kaitos. Interjere nėra pertekliaus – jame paperka kruopščiai apgalvotas visų elementų santykis; bendra atmosfera santūri, tačiau gyva.
Art House Basel reprezentuoja naują svetingumo modelį – tokį,
kuriame viešbutis suvokiamas ne kaip laikina stotelė, o kaip kultūrinė patirtis. Čia architektūra ne tik fonas, bet ir aktyvus dalyvis; interjeras – ne dekoras, o emocinė būsena; menas – ne priedas, o pagrindinė pasakojimo ašis. Viešbutis tapo savotišku tiltu tarp miesto istorijos ir šiuolaikinės kūrybos, tarp viešosios erdvės šurmulio ir privataus poilsio tylos. Projekto autoriai siekė, kad viešbutis nebūtų tiesiog architektūrinis objektas, o veikiau patirtis, trunkanti ilgiau nei pati kelionė.
Ne vien tik kėdės
Po vidurinės mokyklos kiek padvejojusi dėl profesinio kelio krypties Brigita pasirinko architektūros studijas tuometiniame Vilniaus dailės institute. Tiek kursiniai, tiek baigiamasis darbas buvo susiję su urbanistiniais projektais, tad, baigus mokslus, 1957-aisiais, paskyrimas į naujai įkurtą Baldų projektavimo-konstravimo biurą Brigitai buvo kiek netikėtas: studijų metais jokių baldų jai projektuoti neteko, o naujoje darbovietėje projektavimo specialistai iš pradžių buvo vadinami konstruktoriais, o ne architektais. „Dizaino“ terminas tais laikais apskritais neegzistavo, vietoje jo teorinėms studijoms įvardinti buvo vartojamas terminas „techninė estetika“, o praktiniams darbams ir studijoms – „pramoninė dailė“. Specializuotos baldų projektavimo organizacijos atsiradimą Lietuvoje lėmė dvi priežastys. Pirma, tai penktojo dešimtmečio antroje pusėje N. Chruščiovo iniciatyva pradėta ekonominė reforma, kuria buvo siekta išardyti griežtai centralizuotą TSRS pramonės bei ūkio sistemą ir suteikti daugiau iniciatyvos šalies regionams. Tuometinė Lietuvos valdžia suskubo tuo pasinaudoti ir pradėjo sparčiai plėsti vietiniais resursais paremtą pramonę, tarp kitų šakų – ir baldų gamybą. Pastarajai reikėjo naujų projektų, kuriuos, kaip tuomet buvo manoma, buvo palanku ruošti centralizuotu būdu.
Šiandien esame įpratę matyti lietuviško dizaino objektus parodų stenduose, iliustruotų žurnalų puslapiuose, aukcionų interneto svetainėse. Tačiau „pagyvenusio“ dizaino pavyzdžių galima rasti kur kas arčiau – ankštuose tėvų ar senelių butuose, sodo nameliuose, o kartais net ir kiemuose prie šiukšlių konteinerių. Daugybę metų šie baldai atliko savo utilitarinę funkciją ir kartu skleidė santūrią harmoniją eilinių žmonių būstuose. Brandaus sovietmečio metais prie jų populiarumo greta kitų specialistų prisidėjo ir pirmieji Lietuvos baldų dizaineriai, tarp jų savitu kūrybos braižu garsėjo Brigita Adomonienė (1932–2026).
Antra, kad įveiktų gilią pokario gyvenamųjų būstų krizę, Tarybų Sąjungos vadovybė ryžosi įgyvendinti didžiulę stambiaplokščių gyvenamųjų namų statybos programą. Aišku, lyginant su vadinamuoju „stalininiu ampyru“, skirtu partinei-ūkinei nomenklatūrai, kuklūs 30–40 m² butukai labiau panašėjo į tarą žmonėms laikyti, tačiau būtent jiems įrengti reikėjo daugybės pigių, patogių ir dailiai atrodančių baldų, tinkamų į betonines dėžutes sugrūstų žmonių gyvenamajai aplinkai formuoti.
BPK biuras, kuriame baldų projektavimui vadovavo Kauno technologijos instituto absolventas Vytautas Beiga, pradžioje glaudėsi keliuose kambariuose Didžiojoje gatvėje. Sparčiai daugėjant užsakymų ir augant įdarbintų specialistų skaičiui, jau netrukus biuras persikėlė į „Ąžuolo“ baldų kombinato patalpas Partizanų gatvėje (dabar – Naugarduko), kur įgavo tvirtesnę metodinę-gamybinę bazę. Projektuotojų gretas papildė dar keletas KTI absolventų: Algimantas ir Lygija Stapulioniai, Eugenijus ir Valerija Cukermanai, Tadas Baginskas, Liucja Zaveckienė ir kiti. Pasak B. Adomonienės, rimtesnės konkurencijos tarp projektuotojų nebuvo, priešingai, neretai keletas autorių kurdavo sudėtines vieno baldų komplekto dalis. 2021 m. gruodį Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje atidarytoje baldų parodoje „Kasdienybės architektės“ buvo pristatyti PKB darbuotojų B. Adomonienės, V. M. Cukermanienės ir L. M. Stapulionienės projektai, stilingai derantys bendrose kompozicijose. Specializuotas konstravimo biuras tuo metu turėjo pranašumų prieš smulkius konstravimo padalinius atskirose baldų įmonėse. Savarankiškai projektinei organizacijai buvo lengviau atlaikyti nuolatinį gamintojų spaudimą, sekti naujas dizaino tendencijas, koordinuoti visos šakos mastu pažangių gamybos technologijų diegimą. Būtent PKB eksperimentiniuose projektuose buvo pradėtas baldų minkštųjų dalių liejimas iš poliuretano, o korpusinių baldų paviršiai pradėti dengti mechaniškai atspariu poliesterio, vėliau – poliuretano laku. Baldinių dažų asortimentas nebuvo labai
TEKSTAS: JONO MALINAUSKO
platus, užtat biure pagamintų prototipų apdailai buvo naudojama deficitinių medienos rūšių faneruotė. Be to, prototipai buvo visapusiškai testuojami, siekiant įvertinti jų mechaninį tvarumą.
Net ir vadinamojo „atlydžio“ metais užsienio dizaino naujienos sunkiai skynėsi kelią pro geležinę uždangą. Per savo projektuotojos karjerą B. Adomonienė tik vieną kartą buvo išvykusi į Suomiją; besimezgančius ryšius su Čekoslovakijos baldų gamintojais nutraukė
1968 m. „Prahos pavasario“ žūtis. Teko pasikliauti specializuotais, daugiausia vokiškais leidiniais, tokiais kaip „Möbel Kultur“ ir „Schöner Wohnen“. Nepaisant to, nuo pat pradžių B. Adomonienė sėkmingai kūrė europietiškojo dizaino tendencijas atspindinčius baldus. Pirmasis jos suprojektuotų svetainės baldų komplektas (1959 m.) dar neturėjo tikrinio pavadinimo, tik atskirų baldų projektų numerius – 273, 255 ir 235. Nepaisant to, šio projekto sofa, fotelis ir grakštus trikampis staliukas tapo ne tik 1960-ųjų pradžios „bestseleriais“ (nors planinio deficito ekonomikos sąlygomis jais buvo beveik visi baldai), bet ir, žiūrint iš istorinės perspektyvos,
1. Svetainės baldų komplektas pr. 253, 255 ir 273, 1960 m. 2. Minkštųjų baldų komplektas parodos „Kasdienybės architektės“ ekspozicijoje, 2021 m. 3. B. Adomonienės projektuoti baldai pr. 235, 255 ir 262 parodoje „Pamatyk nematyta, nes jei nepamatysi, tai ir nebepamatysi“, 2025 m. 4. Žurnalinis staliukas pr. 235, 1960 m. 5. Kėdė pr. 477, 1962 m. 6. Valgomojo baldų komplektas (stalas ir kėdės) pr. 477, 1962 m. 7. Valgomojo baldų komplektas „Venta“, 1974 m. 8. Reprezentacinės kėdės projektas, 1975 m. 9. Kėdės Meno darbuotojų rūmų Baltojoje salėje, 1976 m.
ikoniškais laikmečio ženklais. Minkštomis atlošų formomis, grakščiomis konusinėmis kojelėmis ir lenktomis stalviršio briaunomis šie baldai perteikė „atšilimo“ metams būdingą patogesnio ir lengvesnio gyvenimo lūkestį. Aišku, parodiniams ir serijiniams komplektams skirtų „Audėjo“ fabriko gobelenų kokybė gerokai skyrėsi, bet ergonominis baldų patogumas visais atvejais buvo nenuginčijamas.
Vienas pirmųjų Brigitos sukurtų kėdžių modelių (pr. nr. 477, 1962 m.) pradžioje buvo įvardintas kaip biuro baldas ir pradėtas gaminti tuometiniame Šiaulių baldų kombinate santykinai nedideliu tiražu: apie 43 tūkst. vnt. (1963 m.). Tačiau, papildžius seriją kėdėmis su paminkštinta sėdyne ir atlošu, jų paklausa (ir, atitinkamai, gamybos planai) smarkiai išaugo. Nuo 1966 iki 1970 m. gamybos apimtis prašoko 200 tūkst. vienetų per metus, o po kelerių metų jau buvo pagaminta milijoninė šio projekto kėdė. Iš viso Šiaulių baldų kombinate, jau įgavusiame „Ventos“ susivienijimo pavidalą, su keliais pataisymais šio projekto kėdės buvo gaminamos iki pat 1988-ųjų ir iki šiol yra dažnai aptinkamos tiek visuomeniniuose, tiek gyvenamuose interjeruose.
Po triuškinančios 477 projekto sėkmės „Baldų PKB“ darbuotojams iškilo klausimas: kodėl gi tokie sėkmingi projektai neturi savo tikrinių vardų? Naujai ruošiamiems projektams buvo pradėti siūlyti įvairiausi, net ir kurioziški pavadinimai, tačiau B. Adomonienė nusprendė nesiblaškyti: „Tegul visi mano kuriamų projektų vardai prasideda viena raide, pavyzdžiui, V“, – prisiminė ji viename savo interviu. Taip kėdės projektas, pratęsiantis bendradarbiavimą su Šiaulių gamintojais (pr. 825, 1974 m.), gavo „Ventos“ vardą. Skirtingai nuo savo pirmtako, jis buvo gaminamas tik su paminkštinta sėdyne, bet užtat su skirtingu medinių atlošo segmentų skaičiumi arba paminkštinta atlošo plokštuma. Kartu su pietų stalu šešiems asmenims „Ventos“ kėdės sudarė valgomojo komplektą (1974 m.) Išskirtinę vietą ponios Brigitos kėdžių galerijoje užima projektas, skirtas tuometinių Meno darbuotojų rūmų Baltajai salei Vilniuje. Rekonstrukcijos, užbaigtos 1976 m., architektų prašymu dizainerė sparčiai paruošė projektą, vienoje formoje sujungiantį šiuolaikinį funkcinį patogumą su klasikinio stiliaus bruožais. Deja, rekonstruojant pastatą į LR Prezidentūrą 1995–97 m. senieji salių interjerai buvo sunaikinti, o grakščiosios kėdės iškeliavo į Vilniaus rotušę, kitas įstaigas ir organizacijas.
Aišku, vien kėdėmis B. Adomonienės projektinė veikla neapsiribojo. Orientuojantis į kompleksinį gyvenamojo būsto zonų sprendimą, buvo kuriami specializuoti baldų komplektai virtuvei, svetainei, miegamajam. Pastarųjų kategorijai priklausė dar 1959 m. pradėtas kurti modulinis projekto nr. 599 komplektas, susidedantis iš lovos, kosmetinio stalelio, pufo, spintos ir komodų patalynei sudėti. Modulinė baldų konstrukcija leido adaptuoti komplektą, vėliau gavusį „Vaivos“ pavadinimą, skirtingos planuotės butams. Po keleto modernizacijų šis komplektas gavo diplomus Pabaltijo baldų parodose Taline 1971 m. ir Vilniuje 1972 m. Aišku, kad abiem atvejais vertinimo komisijų nariams imponavo akivaizdžios sąsajos su Skandinavijos šalių dizainu. Ne mažesnio pripažinimo sulaukė ir virtuvės baldai: virtuvės baldų komplektas „Laumė“ (1972 m.) pelnė diplomus Respublikinėje baldų parodoje, komplektas „Ventė“ (pr. nr. 733, 1971 m.) – diplomą parodoje „Pabaltijo baldai“, III premiją Sąjunginiame baldų konkurse ir sidabro medalį 1976 m. Liaudies ūkio pasiekimų parodoje (LŪPP) – abu Maskvoje.
Brigitos teigimu, Lietuvos projektuotojų autoritetas TSRS baldų pramonės kontekste buvo neginčijamas: jie nuolat laimėdavo aukščiausius konkursų apdovanojimus varžydamiesi su estų architektais. „Tiesa, Maskvos atstovai mus nelabai mėgo. Vieną kartą už akių net buvome išvadinti „prūsokais“ (rus. пруссаками). Pagalvojau – prie ko čia tie tarakonai? Pasirodo, jie kalbėjo apie Prūsijos atstovus, turėdami omenyje lietuvių santūrumą, racionalumą ir savigarbą“, – viename interviu prisiminė architektė.
Greta pavyzdžių serijinei gamybai PKB buvo gaminami ir vienetiniai baldų komplektai, skirti parodų ekspozicijoms ir visuomeniniams interjerams. Jų projektuotojai nebuvo taip smarkiai spaudžiami normatyvinių reikalavimų, galėjo kurti unikalesnius ir ištaigingesnius dalykus. Tiesa, B. Adomonienei neteko kurti
prestižinių baldų parodoms užsienyje; ji dažniau susidurdavo su medicinos įstaigų viešosiomis ir specializuotomis erdvėmis. Greta informacinių kontuarų, registratūrų ir drabužinių teko projektuoti skyrių vedėjų kabinetus, prekybos kioskus ir netgi paskaitoms skirtas auditorijas. Ypač svarbu buvo skrupulingai išnagrinėti vartotojų poreikius ir jų išdėstymą bendrose erdvėse – ne veltui Vytautas Beiga darbui PKB ieškojo architektūros specialistų, turinčių išlavintą erdvės pojūtį. Anot dizainerės, specialieji interjerai buvo projektuojami lygiagrečiai su pačių objektų statybomis, jų metu pasitaikydavo broko ir netikslumų, tad galutinį baldų išdėstymą ir jų tvirtinimų detalizaciją tekdavo koreguoti tiesiog vietoje. Šiuo požiūriu, išskirtiniu objektu tapo restorano interjeras Taškento televizijos bokšte: gėrėtis Uzbekistano sostinės panorama tiesiog nebuvo kada, nes su statyba susijusių problemų buvo itin daug.
Perfrazuojant žinomą aforizmą, galėtume pasakyti, kad sovietiniais metais „dizainą kūrėme iš to, ką gaudavome“. Būtent taip gimė vienas išskirtinių ponios Brigitos baldų – plastmasinė taburetė, pavadinta „Bankete“. Besiruošiant eilinei parodai Maskvoje, kilo idėja papildyti virtuvės baldų komplektą „Ventė“ plastmasinėmis taburetėmis. Teigti, kad lietuvius įkvėpė to laikmečio biomorfinio dizaino grandų Luigi Collani ar Vernerio Pantono kūriniai, būtų buvę per drąsu, tačiau masinė plastmasinių baldų gamyba tuo metu klestėjo visoje Europoje. Šiaip ar taip, bendradarbiaujant su Prienų eksperimentine sportinės aviacijos gamykla, pagal B. Adomonienės projektą buvo pagaminti 4 bandomieji taburečių pavyzdžiai, 1975 m. padėję „Ventės“ komplektui pelnyti LŪPP sidabro medalį. Plastiška korpusų forma ir ryški spalva pavertė „Banketes“ kone vieninteliu popstiliaus pavyzdžiu to meto Lietuvos baldų dizaine. Deja, serijinė šių baldų gamyba nebuvo pradėta: stiklo pluošto gaminių formavimo technologija buvo imli ir kenksminga, o apie rotacinį plastmasių liejimą tuomet galima buvo tik pasvajoti. 1978 m. VDI Inžinerijos katedros vedėjo I. Mogilnicko kvietimu Brigita Adomonienė pradėjo dėstyti baldų konstravimą Dailės instituto Architektūros katedros studentams, o po kelerių metų
visiškai pasinėrė į pedagoginę veiklą. Šiandien šeimos profesines ir pedagogines tradicijas tęsia Brigitos anūkė Barbora Adomonytė-Keidūnė, VDA Dizaino katedros docentė, prestižinio „Red Dot’o“, kitų tarptautinių bei respublikinių dizaino apdovanojimo laimėtoja. Nors pradžioje močiutė nepadarė didelės įtakos jos profesijos pasirinkimui, dabar savo kūryboje Barbora vadovaujasi „paveldėtais“ dizaino principais: sisteminiu mąstymu, funkcinių savybių harmoningumu, objektų sąryšiais su aplinka ir jų estetikos nuosaikumu. Atgavus nepriklausomybę Lietuvoje prasidėjo centralizuotos ekonomikos griūtis. Baldų projektavimo ir konstravimo biuras neatlaikė konkurencijos su privačių įmonių biurais bei laisvai samdomais dizaineriais ir 1990-ųjų viduryje buvo restruktūrizuotas. Deja, komercinėms struktūroms perėmus biuro pastatą, visas įmonės archyvas buvo tiesiog sunaikintas, tad šiandien baldų istorijos tyrėjams tenka po kruopelę rinkti medžiagą apie PKB veiklą privačių asmenų archyvuose. Šalia to kasdieniniame gyvenime mes vis dar aptinkame praktiškų ir patvarių baldų, ženklinusių lietuviškojo baldų dizaino jaunystę.
10. Miegamojo baldų komplektas „Vaiva“, II variantas (pr. 599), 1964 m. 11. Svetainės baldų komplektas „Viesulas“, 1982 m. 12. Fotelis iš svetainės baldų komplekto „Vesta“, 1975–76 m. 13. Svetainės baldų komplektas „Vega“, 1998–79 m. 14. Virtuvės baldų komplektas „Laumė“ (pr. 713), 1969 m. 15. Bufeto prekystalis ir sekcija Respublikinei vaikų ligoninei (pr. 635), 1976–78 m. 16. Virtuvės baldų komplektas „Ventė“, stalas (pr. 733) ir taburetės „Banketė“, 1971 m. 17. Sieninė sekcijinė spinta Respublikinei klinikinei ligoninei, 1979–80 m.
Straipsnio autorius dėkoja B. Adomonienės šeimai, Karolinai Jakaitei, Lietuvos dizaino fondui ir M. K. Čiurlionio menų mokyklai už pateiktą informacinę bei dalykinę medžiagą.
NAUJAS ISPANIJOS KERAMIKOS INDUSTRIJOS ETAPAS
TEKSTAS: GINTAUTĖS KISIELIŪTĖS
„TILE
Po daugiau nei keturių dešimtmečių Cevisama istorija pasiekė lūžio tašką. Ilgą laiką Valensijos mieste organizuota paroda buvo pagrindinė Ispanijos keramikos pramonės platforma, tačiau nuo šių metų nuspręsta formatą pakeisti. Parodų rūmai Feria Valencia paskelbė, kad nuo 2026-ųjų ji nebevyks kaip savarankiškas tarptautinis renginys, o bus įtraukta į rudenį vykstančią Habitat parodą kartu su tekstilės ir virtuvės sektoriais. Šis sprendimas atspindi ne tik kintančią parodų industrijos dinamiką, bet ir pastaraisiais metais silpnėjusią pačios Cevisama reikšmę – mažėjant dalyvių skaičiui ir lankytojų srautams, vis daugiau gamintojų renkasi alternatyvius pristatymo formatus, o rinka persiorientuoja į labiau specializuotus, architektams ir interjero profesionalams skirtus renginius. Nors toks pokytis žymi vieno svarbiausių sektoriaus etapų pabaigą, sykiu jis kelia klausimą, kokia forma ateityje bus palaikomas ir stiprinamas „Tile of Spain“ vardas tarptautiniame kontekste.
Šiemet Ispanijos keraminių plytelių gamintojų asociacija ASCER ėmėsi iniciatyvos organizuojant unikalų renginį ir pakvietė spaudos atstovus dalyvauti individualizuotuose renginiuose, gamyklose, apdovanojimų teikimo ceremonijose bei naujausių keramikos plytelių kolekcijų ir tendecijų pristatymuose.
Kasmetinio „Tile of Spain“ apdovanojimų esmė – atkreipti architektų ir interjero dizainerių dėmesį į Ispanijoje kuriamą keramiką ir įkvėpti kūrybiškai bei plačiai šią medžiagą taikyti projektuose. Apdovanojimai šiemet buvo įteikti dviem architektūros ir dviem interjero dizaino kategorijų laureatams, o skatinamasis apdovanojimas atiteko geriausiam studentų baigiamojo darbo autoriui.
Vertinimo komisiją šiemet sudarė žinomi architektai ir profesionalai: architektai Julio Touza Rodríguezas ir Martínas Lejagarra, interjero dizainerė Carmen Baselga, žurnalo „ROOM Diseño“ redaktorius Antonio Jesús Luna bei Susana Babiloni iš Kasteljono teritorinės architektų asociacijos (isp. CTAC).
OF SPAIN 2026“ NUGALĖTOJAI
ARCHITEKTŪROS
KATEGORIJA
PROJEKTAS: CASA MARRATXI
AUTORIUS: CASAS INHAUS
NUOTRAUKOS: ALFONSO CALZA
Casa Marratxi projektas – tai sėkmingas pavyzdys, kai ta pati apdailos medžiaga pritaikoma tiek vidaus, tiek išorės erdvėse. Tokiu būdu buvo sustiprinta modulinės architektūros logika ir sukurtas aiškus vizualinis vientisumas. Tūriniai sprendimai ir nuoseklus keramikos naudojimas atskleidė jos potencialą modulinių konstrukcijų kontekste.
PROJEKTAS: ŠVENTOS MARIJOS
VIENUOLYNO RESTAURACIJA
AUTORIUS: PEMÁN Y FRANCO
ARQUITECTOS – SEBASTIÁN ARQUITECTOS
NUOTRAUKOS: IÑAKI BERGERA
Komisija buvo sužavėta atsakingu požiūriu į restauraciją: parodyta pagarba esamam vienuolyno ansambliui ir išlaikyta istorine aura. Keraminės grindys – trikampių plytelių kompozicija, išdėstyta taip, kad plokštuma subtiliai atsisietų nuo sienų apdailos. Bendras galutinis vaizdas sustiprina vienuolyno grožį ir suteikia erdvei dar daugiau autentiškumo bei savitą charakterį.
INTERJERO DIZAINO KATEGORIJA
PROJEKTAS: BRICKELL PENTHOUSE MIAMI
AUTORIUS: FRANÇOIS GUGLIELMINA –TOGU MIAMI DESIGN
NUOTRAUKOS: TROY BENSON
Išskirtinis neopopstiliaus projektas, įkvėptas amerikietiškos urbanistinės estetikos, patraukė komisijos dėmesį ir pelnė pripažinimą. Interjeras pasižymi kokybe, rafinuotumu ir unikaliais dizaino akibrokštais. Pasirinktos didelio formato grindų plytelės tapo idealiu švariu fonu dinamiškiems, netikėtiems ar elegantiškiems interjero sprendimams.
STUDENTŲ BAIGIAMŲJŲ DARBŲ KATEGORIJA
PROJEKTAS: MANOS CERÁMICAS
AUTORIUS: MANUEL ALEXANDER FUSTAMANTE MORI
Konkurso komisija buvo sužavėta šiuo baigiamuoju darbu, teigė, jog projektas – tikras šedevras plačiąja prasme. Juo perteikiama visapusiška vietos tradicijų bei kultūros istorija. Objektas atskleidžia gilų keramikos proceso supratimą. Jis naudojamas kaip erdvės jungtis ir kaip gija, vedanti per Los Loros kaimo ( La Gomera ) tuštumas ir griuvėsius. Juos Manos Cerámicas tarsi prikelia antram gyvenimui. Ypač palankiai įvertintas kruopštus kompozicijų ir raštų tyrimas, dėl kurio buvo sukurtas dinamiškas iliustruotas pasakojimas. Čia pagrindiniu akcentu tampa keramikos amato istorija bei tradicinė architektūra.
PROJEKTAS: BOC BEACH
AUTORIUS: IL MIO DESIGN
NUOTRAUKOS: JOSÉ SALTO
Interjero projektas Boc Beach perteikia kūrybišką autorių požiūrį bei drąsų keramikos spalvų ir faktūrų naudojimą.
Skirtingų formatų deriniai suteikė erdvei savitą identitetą, o apdailos medžiagos sklandžiai sujungė vidaus ir lauko erdves.
Projekto stiprybė – ekspresyvumas, įkvėptas 1960-ųjų „rock and roll“ estetikos. Keramika čia tapo ryškiu akcentu, o spalvos – neabejotina erdvės galia.
NAUJA KERAMINIŲ PLYTELIŲ ERA –
2026-ŲJŲ TENDENCIJOS
Keraminės plytelės šiandien išgyvena reikšmingą virsmą. Sparčiai kintančiame pasaulyje, kuriame vis daugiau dėmesio skiriama žmogui, jautrumui ir tvarumui, interjero dizainas bei architektūra ieško būdų, kaip suderinti inovacijas su autentiškumu. Ispanijos keramikos sektorius tampa vienu ryškiausių šios krypties pavyzdžių – čia naujovės gimsta ne atsisakant tradicijų, o jas naujai interpretuojant.
Atsigręžimas į vietos šaknis, Viduržemio regiono estetiką ir ilgametes meistrystės tradicijas leidžia kurti ne tik šiuolaikiškus, bet ir aiškų identitetą turinčius gaminius. Aukštos kokybės medžiagos, kruopštus darbas ir gilus ryšys su kultūriniu kontekstu tampa naujų keramikos tendencijų pagrindu.
2026-ųjų tendencijų kryptys rodo, kad keramika nebėra tik funkcionali apdailos medžiaga – ji tampa svarbia architektūrine ir estetine priemone, formuojančia erdvės nuotaiką ir charakterį. Inovacijos čia neatsiejamos nuo kilmės, o ateitis kuriama gerbiant tai, kas jau sukurta.
Klimato neapibrėžtumo, tapatybės paieškų ir sparčiai besivystančių technologijų laikais dizainas įgauna naują kryptį – jis tampa savotiška geopoetika. Tai požiūris, kuriame atsigręžiama į žemę, jos sluoksnius, medžiagiškumą ir laiko paliktus pėdsakus. Čia svarbios ne tik formos, bet ir jų pojūtis – tikros, neapdirbtos, taktiliškos tekstūros, pasakojančios apie kilmę ir virsmą.
Šioje kryptyje ryškėja „Geomatter“ tendencija – šiuolaikiška pirminių, geologinių impulsų interpretacija. Ji pasakoja žemės
RAKTAŽODŽIAI:
istoriją, kur mineralų struktūros, erozijos ženklai ir netobulumai tampa estetine verte. Paviršiai primena natūralius sluoksnius, o medžiaga – laiką, kuris ne griauna, o kuria charakterį.
Tai ir kvietimas sugrįžti. Sugrįžti prie žemės, prie medžiagų, prie tikro paviršių pojūčio. „Geomatter“ grąžina prie ištakų – per mineralines tekstūras, natūralius reljefus ir apdailą, atskleidžiančią tikrąją medžiagos prigimtį. Ši kryptis pabrėžia esmę: ilgaamžiškumą, paprastumą ir sąmoningesnį, juslinį santykį su erdve.
Taip dizainas atsisako sterilumo ir grįžta prie autentiškumo, kur grožis yra ne tobulybė, o natūralumas ir tikrumo pojūtis.
Šiuolaikiniame pasaulyje, perpildytame dirgiklių ir informacijos, vis dažniau ieškoma ramybės ir vidinės harmonijos. „Innerland“ ideologija leidžia namus paversti saugiomis erdvėmis, kur kiekvienas paviršius tampa ne tik funkciniu elementu, bet ir pojūčiu. Čia atsisakoma griežtų, vizualiai šaltų sprendimų – juos keičia taktiliški, jausmus žadinantys paviršiai, kviečiantys ne tik žiūrėti, bet ir jausti.
Tai – kitoks minimalizmas, kuriame svarbi ne tuštuma, o sąmoningas buvimas. Erdvės kuriamos taip, kad būtų išgyvenamos per vidinius pojūčius – per prisilietimą, nuotaiką, emociją. Dizainas tampa intymus, artimas, orientuotas į žmogaus savijautą.
„Innerland“ pabrėžia emocinį dizaino poveikį: švelnios spalvos, subtilios tekstūros ir apgaubiantys paviršiai kuria ramybės, saugumo ir jaukumo jausmą. Tai aplinka, kuri ne stimuliuoja, o nuramina – kviečia sulėtėti, įsiklausyti į save ir patirti erdvę visais pojūčiais. Tokios erdvės ne tik matomos, bet ir jaučiamos.
Interjere vis daugiau dėmesio skiriama tradicijoms, technologijoms ir gerai emocinei savijautai. Taip pat vis labiau vertinama amatininkystė, tvarumas ir asmeninė išraiška. Medžiagos namuose ne tik atlieka sava funkcijas – jos veikia pojūčius, kuria nuotaiką, o spalvos padeda formuoti gerovės ir ryšio su aplinka jausmą. Gyvenamosios erdvės tampa dinamiškos, kūrybiškos ir prasmingos.
RAKTAŽODŽIAI:
„Heritage Play“ tendencija kviečia iš naujo pažvelgti į praeitį ir pritaikyti ją šiandien. Atgaivinus istorinius, amatininkystės ir kultūrinius pagrindus bei moderniai juos interpretuojant, galima gauti įspūdingų rezultatų. Klasikiniai raštai, tradicinės technikos ir meistrystė perkeliama į dabartį pasitelkiant spalvą, mastelį ir dizaino sumanymus. Visa tai leidžia atskleisti žaismingą ir kūrybišką požiūrį į aplinką, kur paviršiai tampa jungtimi tarp praeities ir dabarties: jie pažįstami, bet kartu naujai interpretuoti.
Šiuolaikinė rafinuotumo samprata įgauna naują, emocinį ir estetiškai intensyvų atspalvį. Ji pasakoja turtingą vizualinę istoriją, kur ypatingas dėmesys skiriamas sodrioms tekstūroms, aukštos kokybės medžiagoms ir kruopščiai apgalvotiems paviršiams. Gyvenamosios erdvės čia tampa scenomis, kurios kviečia patirti pojūčių kelionę, kur kiekviena detalė prisideda prie
bendros patirties. Sukuriama įtraukianti, jausminga atmosfera, kuri dabarties kalba atgaivina praeities palikimą.
Atėjo laikas žavėti. „Opulis“ tendencija kviečia laisvai reikšti kūrybiškumą per išraiškingus keramikos plytelių paviršius. Smulkios detalės, gilūs reljefai ir ekspresyvumas derinami su įspūdingais raštais ir prabangiais paviršiais. Keramika čia tampa saviraiškos priemone: ji suteikia erdvėms elegancijos, patrauklumo ir prabangos.
PO LIGHT + BUILDING: ŠVIESA KAIP EMOCIJA, ARCHITEKTŪRA IR TECHNOLOGIJA
TEKSTAS: VYTAUTO GUREVIČIAUS
NUOTRAUKOS: GEORG BECHTER LICHT, LINEA LIGHT GROUP, NORTHCLIFE, SIMES, STILNOVO.
Tarptautinė Light + Building paroda dar kartą patvirtino –apšvietimo pramonė šiandien vystosi greičiau nei bet kuri kita su interjeru susijusi sritis. Gamintojai ne tik pristato techninius sprendimus, bet ir perkuria mūsų santykį su šviesa: nuo biologinės gerovės iki tvarumo, nuo architektūrinių linijų iki skulptūriško dizaino. Šiemet išryškėjo kelios pagrindinės kryptys, kurios artimiausiu metu formuos tiek profesionalų, tiek privataus interjero pasirinkimus.
NATŪRALIOS ŠVIESOS IMITACIJA –NUO TECHNOLOGIJŲ IKI EMOCIJŲ
Viena didžiausių tendencijų išlieka žmogaus paros ritmą sekančios šviesos sistemos. Human-Centric Lighting jau nebėra futuristinė vizija – tai daugelio gamintojų standartas. Šviestuvai geba dinamiškai keisti šviesos spalvinę temperatūrą ir intensyvumą, taip imituodami natūralią paros šviesos kaitą. Toks apšvietimas ne tik gerina savijautą, bet ir kuria subtiliai kintančią atmosferą namuose ar biure, o kartais jį naudoja darbdaviai manipuliacijoms, siekdami išlaikyti kolektyvo darbingumą visą dieną. Vis daugiau gamintojų integruoja tunable white funkcijas kaip standartą.
SKULPTŪRIŠKOS
FORMOS IR EMOCINIS DIZAINAS
Dekoratyvinio apšvietimo srityje ryškiai dominuoja „šviestuvai kaip objektai“. Gamintojai vis dažniau taikosi ne į tradicinę gaubto formą, o į abstraktų, skulptūrišką, erdvę kuriantį elementą. Organiniai siluetai, lenktos linijos, masyvūs centriniai šviestuvai tampa ne fonu, o pagrindiniu interjero akcentu. Ši tendencija ypač stipri viešųjų erdvių projektuose, kur šviesos objektai padeda perteikti vietos identitetą.
MINIMALIZMAS IR ARCHITEKTŪRINIS
ĮTAIGUMAS
Lygiagrečiai šiam emociniam dizainui vystosi dar viena kryptis – maksimaliai paslėptas apšvietimas. Vis siaurėjančiuose grioveliuose montuojami profiliai, itin ploni LED moduliai ir magnetinės sistemos leidžia kurti erdvę, kur šviesa sklinda tarsi tiesiai iš sienų ar lubų. Čia svarbiausias yra ne šviestuvas, o „šviesos piešinys“ ir „šviesotamsos“ santykis. Toks sprendimas ypač aktualus šiuolaikiniuose būstuose, kur vyrauja grynos linijos ir „faktūriškas“ medžiagiškumas.
AKUSTINIAI
Parodoje itin daug dėmesio sulaukė akustiniai šviesos lubų elementai. Tekstiliniai arba veltinio paviršiai sugeria aidą ir kartu skleidžia švelnią, tolygią šviesą. Ši tendencija ypač aktuali biurams, restoranams ir viešosioms erdvėms, kur akustinis komfortas tampa toks pat svarbus kaip ir estetikos kokybė. Daugeliu atveju akcentuojamas perdirbtų medžiagų naudojimas. Veltinis gaminamas iš perdirbtos PET taros.
TVARUMAS – NUO MEDŽIAGŲ
IKI ŠVIESTUVO GYVAVIMO CIKLO
Apšvietimo pramonė sparčiai pereina prie žiedinės ekonomikos principų. Šviestuvų korpusai gaminami iš perdirbtų metalų, natūralaus medžio, bioplastiko. Dar svarbiau – gamintojai pabrėžia modulių keičiamumą ir paprastą remontą. Taip šviestuvas tampa ne vartojimo objektu, o ilgaamže investicija, kurią galima atnaujinti keičiantis technologijoms.
IŠMANIOSIOS SISTEMOS
IR INTEGRACIJOS GALIMYBĖS
Technologijų srityje dominuoja tinklų ir protokolų integracija. Apšvietimo valdymo sistemos nebeskirstomos į atskiras platformas – jos jungiamos su klimato kontrole, saugumo sprendimais, žaliuzių valdymu. DALI-2, Bluetooth Mesh ir Matter protokolų suderinamumas žymi kryptį į vieną skaidrią, vartotojui draugišką sistemą, kur šviesa tampa platesnės išmanios infrastruktūros dalimi.
PROJEKTUOJANT LAUKO APŠVIETIMĄ SIEKIAMA MAŽINTI ŠVIESOS TARŠĄ
Dar vienas svarbus aspektas renkantis lauko apšvietimo šaltinius – šviesos taršos mažinimas. Pavyzdžiui, norint apšviesti stadioną, būtina atsižvelgti į kaimyninių namų poreikį, kad į jų langus iš galingų prožektorių tiesiogiai nepliekstų šviesa. Taip pat šis aspektas svarbus apšviečiant atskirus lauko objektus. Tuo tikslu naudojami riboto kampo šviestuvai arba šviesos intensyvumą mažinančios uždangos.
APIBENDRINANT
Light + Building paroda aiškiai parodė, kad apšvietimas šiandien yra neatsiejama architektūros, technologijų ir emocinės patirties dalis. Šviesa ne tik apšviečia – ji formuoja erdvę, reguliuoja mūsų savijautą, kuria atmosferą ir net gerina akustiką. Tai visapusiškas dizaino įrankis, kurio galimybės tik plėsis.
HOLIZMAS PERSIKELIA IR Į INTERJERO DIZAINĄ:
JUNG IR „DORNBRACHT“ SIŪLO HARMONINGĄ INTERJERO SPRENDIMĄ
„Išskirtinis dizainas. Meistriškai ištobulinta apdaila“ (angl. Signature Design. Crafted in Finishes) – tokiu šūkiu partnerystę pradeda du vokiški prekių ženklai – elektros instaliacijos gaminių lyderis JUNG ir santechnikos gamintojas „Dornbracht“. Ši naujiena pristatyta kovo viduryje Frankfurte vykusioje vienoje didžiausių elektrotechnikos apšvietimo ir pastatų automatikos parodų pasaulyje – „Light + Building 2026“. Bendrovės siūlys nuoseklų architektūros ir interjero dizaino sprendimą: naują metalo atspalvį, kuris vizualiai sujungs JUNG jungiklių seriją su „Dornbracht“ maišytuvais.
„Architektams ir interjero dizaineriams dažnai tenka spręsti iššūkį – kaip tarpusavyje sujungti skirtingus gaminius ir gamintojus, kad būtų sukurtas harmoningas bendras vaizdas. Būtent
čia išryškėja esminė JUNG ir „Dornbracht“ partnerystės vizija –vienodi paviršiai, kurie supaprastina projektavimą, pagerina dizaino kokybę ir sukuria aiškiai matomą nuoseklumą namų erdvėje“, – sako Raimundas Skurdenis, jungiklių ir protingų namų sistemų centro „JUNG Vilnius“ direktorius.
„Paviršiai yra daugiau nei detalė – jie formuoja erdvės suvokimą ir vertę. Mūsų bendradarbiavimas reiškia aukščiausius medžiagų ir gamybos standartus. Tai leidžia sukurti harmoningą visumą ir pakelti architektūrą bei interjerą į naują lygį“, – partnerystės idėją papildo Caroline Schmitt, „Dornbracht“ atstovė.
NAUJAS ATSPALVIS –
ŠLIFUOTOS
BRONZOS
Pagrindinė naujiena, kurią savo gaminiuose pristatys bendrovės, yra naujas, išskirtinio atspalvio – šlifuotos bronzos (angl. Brushed Bronze) – metalo paviršius.
„Nuo šiol prie JUNG LS serijos gaminių darniai derės tos pačios spalvos „Dornbracht“ maišytuvai. Tai unikali galimybė labai paprastai erdvėje susikurti harmoniją. Tai ypač aktualu vonios kambariuose ar virtuvėse, kur naudojami šviestuvai, jungikliai, maišytuvai ir kiti elementai su panašiais, bet tarpusavyje iki galo nesuderintais paviršiais. Jie gali skirtis medžiagiškumu ar spalvų gama“, – aiškina R. Skurdenis.
Šis naujas atspalvis jau pritaikytas įvairiuose klasikinės
JUNG LS serijos gaminiuose – nuo rėmelių, kištukinių lizdų iki jungiklių klavišų bei JUNG KNX mygtukų.
METALAS – KAIP DIZAINO ELEMENTAS
Jungtiniam dviejų bendrovių produktui metalo paviršius pasirinktas neatsitiktinai. Kaip teigia R. Skurdenis, būtent metalas stipriai veikia ir formuoja erdvės charakterį.
„Metaliniai paviršiai interjerui suteikia gylio ir šilumos pojūtį. Pastaruoju metu jie vis dažniau keičia lygius, neutralius paviršius, nes leidžia sukurti išskirtinį, ilgaamžį dizainą įvairiose erdvėse“, – pastebėjimais dalijasi „JUNG Vilnius“ direktorius. Pasak jo, prabangos gamintojas „Dornbracht“ sukaupęs didelę patirtį kuriant ir tobulinant metalinius paviršius, kurių padengimui įmonė naudoja specialią PVD technologiją.
„JUNG taip pat turi gilias metalo apdirbimo šaknis. Prekių ženklas yra kilęs iš metalo amatų tradicijos, tad šiandien, laikydamasis aukščiausių standartų, gamina modernius jungiklius ir kištukinius lizdus iš tikro metalo. Sudėtingi gamybos procesai ir rankų darbas leidžia metalą paversti sąmoningai naudojamu ir erdvės formą kuriančiu elementu, kas atsispindi naujoje mūsų partnerystėje“, – pasakoja R. Skurdenis.
Jis patikslina, kad, siekiant užtikrinti preciziškai vienodą gaminių išvaizdą ir tekstūros bei spalvos atitikimą, JUNG LS 990 jungikliai bus padengiami „Dornbracht“ gamykloje, kaip ir šio gamintojo maišytuvai.
PAGRINDINIS IŠŠŪKIS –SUKURTI NAMŲ HARMONIJĄ
Anot R. Skurdenio, partnerystės idėja gimė iš vartotojų poreikių – vis dažnesnis gyventojas stengiasi susikurti estetiškus namus, kuriuose derėtų kiekviena detalė, o renkantis skirtingus gaminius ir gamintojus tai dažniausiai tampa per dideliu iššūkiu.
„Mūsų partnerystės šūkis atspindi naują, holistinį požiūrį į dizainą – skirtingos paskirties produktai pateikiami ne kaip atskiri namų elementai, o kaip suderintos visumos dalis. Tai pasiteisins tiems, kurie siekia sąmoningai naudoti medžiagas ir vertina gaminių ilgaamžiškumą“, – teigia „JUNG Vilnius“ direktorius.
Jis papildo, kad ir anksčiau, iki partnerystės su „Dornbracht“, JUNG siekė kurti holistinį dizainą. Vienas tokių pavyzdžių – populiarioji jungiklių serija LS 990 „Les Couleurs® Le Corbusier®“, kurią sudaro 63 atspalviai.
„Kai susitinka skirtingos kompetencijos, sąlyčio taškuose gimsta aukščiausia kokybė. Būtent čia matome skirtingų gamintojų bendradarbiavimo vertę – medžiagų, gamybos ir dizaino sąveikoje, leidžiančioje holistinį pamatą perkelti į interjero dizainą ir susikurti estetišką, ramią, vizualiai ištobulintą erdvę“, – dėsto R. Skurdernis.
Ateityje, pasak jo, partnerystę su „Dornbracht“ planuojama plėsti, rinkai pasiūlant dar daugiau sprendimų, kurie leistų gyventojams susikurti harmoningo dizaino namus.
KAI FUNKCIJA TAMPA FORMA:
TRIGUBAS DIZAINO PAREIŠKIMAS 2026-IESIEMS
2026 m. prestižinėje iF Design Award apdovanojimų teikimo ceremonijoje ASKO pelnė išskirtinį trigubą įvertinimą – ne tik pripažinimą už atskirus produktus, bet ir įrodymą, kad kryptingas, vertybėmis grįstas dizainas duoda ilgalaikių rezultatų. Į skandinavišką paprastumą, funkcionalumą ir ilgaamžiškumą orientuota filosofija čia susilieja su pažangia inžinerija ir architektūriniu aiškumu, formuojančiu šiuolaikinių namų estetiką.
ASKO kuriama ekosistema apima viską, ko reikia aukščiausios klasės virtuvei ir skalbimo erdvei: nuo orkaitės ar kaitlentės iki vyno šaldytuvo bei profesionalų lygio skalbimo sistemos. Visus produktus jungia bendra ideologija – patikimos medžiagos, racionalios inovacijos ir organiška integracija į modernų interjerą. Šiemet įvertintasis trio – Celsius Elements orkaitės, Series 5 indukcinės kaitlentės su integruota garų surinkimo funkcija ir DW60 Style indaplovių serija – drauge kuria vientisą, rafinuotą virtuvės viziją, kur estetika ir funkcija susilieja į viena.
DW60 Style indaplovė įkūnija ASKO ilgaamžiškumo kodą. Joje telpa iki 17 indų komplektų, ji veikia vos 37 dB garsumu, o patentuota UV Cleanse technologija garantuoja aukščiausią higienos lygį. Auto Dose funkcija ir didelė nerūdijančiojo plieno komponentų dalis dar labiau pabrėžia tvarių, ilgalaikių sprendimų svarbą.
Celsius Elements orkaitės – tai profesionalaus tikslumo perkėlimas į namų erdvę. Vieno laipsnio tikslumu valdoma temperatūra, realiuoju laiku matuojama maisto vidinė temperatūra, garų ir mikrobangų funkcijų sinergija ir aiškus TFT ekranas leidžia pasiekti nepriekaištingų rezultatų. Perlamutrinio efekto stiklas ir preciziškai apgalvotos detalės šį prietaisą paverčia moderniu skulptūriniu objektu.
Series 5 kaitlentės – tai nauja virtuvės architektūros interpretacija: gaminimas ir garų surinkimas čia sujungti viename paviršiuje, todėl nebereikia tradicinio gartraukio, o erdvė išlieka atviresnė ir vizualiai lengvesnė. Erdvios kaitinimo zonos, minimalistinė Dynamic Slide valdymo sistema ir puiki ventiliacija užtikrina komfortą bei tylų, sklandų veikimą.
Trys apdovanoti produktai sukuria harmoningų skandinaviškų šiuolaikinių namų viziją – jie santūrūs, preciziški, technologiškai pažangūs, tačiau žmogiški. Šias savybes ASKO nuosekliai puoselėja dešimtmečius – dėl jos prekių ženklas išlieka moderniojo dizaino avangarde.
MEDŽIAGŲ DIALOGAS:
KURIAMA NAUJA VONIOS KAMBARIO ARCHITEKTŪRA
Kai susitinka keramika, plienas ir šviesa, gimsta erdvė, kurioje aiškumas ir ilgaamžiškumas tampa dizaino pagrindu.
Šiuolaikinis vonios kambarys tampa daugiau nei funkcine erdve. Tai vieta, kur susilieja estetika, kasdieniai ritualai ir medžiagų tekstūros. Paviršiai čia ne tik įrėmina interjerą – jie lemia atmosferą ir ilgainiui tampa svarbiausiu erdvės kokybės rodikliu. Reaguodamas į šias tendencijas, LAUFEN pristato naujos kartos glazūruoto plieno „Vitreon“ gaminių seriją, žyminčią naują vonios kambario dizaino evoliucijos etapą.
„VITREON“:
TVIRTAS PAVIRŠIUS, SUBTILI ESTETIKA
„Vitreon“ glazūruotas plienas – tai dviejų pasaulių sintezė: plieno tvirtumas susijungia su stiklo atsparumu. Ši kompozicinė medžiaga pasižymi neutralumu cheminėms ir kitoms agresyvioms medžiagoms, spalvų stabilumu ir išskirtiniu atsparumu įbrėžimams. Dėl šių savybių glazūruotas plienas tampa ypač aktualus šiuolaikiniams interjerams, kuriuose ieškoma ilgaamžių, kokybiškų ir lengvai prižiūrimų paviršių.
Naujoji praustuvų kolekcija atskleidžia medžiagos galimybes: rafinuota forma, tikslios linijos ir švelniai žvilganti apdaila kuria prabangos bei aiškumo įspūdį ir kartu padeda išlaikyti minimalistinį vizualumą.
MEDŽIAGŲ DIALOGAS: KERAMIKA, „SAPHIRKERAMIK“ IR PLIENAS
Glazūruotas plienas natūraliai papildo medžiagų paletę, kurią per 130 metų formavo LAUFEN. Greta tradicinės keramikos ir itin plonos „Saphirkeramik“, „Vitreon“ tampa trečia svarbia medžiaga, atveriančia architektams ir interjero dizaineriams platesnes kūrybines galimybes.
Šios medžiagos lengvai dera tarpusavyje – keramika padeda sukurti tvirtą, klasikinę bazę, „Saphirkeramik“ leidžia kurti itin plonas, skulptūriškas formas, o glazūruotas plienas suteikia subtilaus metalinio lengvumo ir išskirtinės higienos įspūdį.
NAUJA VIZUALINĖ KALBA: SPALVA, ŠVIESA IR PAVIRŠIAI
„Vitreon“ glazūruoto plieno gaminiai praturtina vonios kambario estetiką sodriais spalvų tonais, subtiliu blizgesiu ir išraiškingais paviršiais. Jie harmoningai dera su natūralaus akmens, marmuro, metalo ir medžio elementais ir leidžia kurti tiek drąsesnes, tiek santūresnes kompozicijas.
Plieninis paviršius ypač gražiai reaguoja į šviesą – švelniai ją atspindi ir suteikia erdvei modernumo, rafinuotumo. Dėl šios savybės glazūruotas plienas tampa puikiu pasirinkimu tiek mažoms, tiek erdvioms vonios kambario zonoms.
DIZAINAS, KURIANTIS ATEITĮ
„Vitreon“ sklandžiai integruojamas į įvairias kolekcijas – nuo minimalistinių praustuvų iki modernių higienos sprendimų.
Dėl šios medžiagos vonios kambarys tampa harmoninga erdve, kurioje estetika, funkcija ir ilgaamžiškumas kuria vieną nuoseklią architektūrinę viziją.
Šiuo žingsniu LAUFEN dar kartą patvirtina savo kryptį – kurti ne tik atskirus gaminius, bet ir visą vonios kambario architektūrą, atveriančią naują dizaino ir medžiagų inovacijų etapą.
HEIMTEXTIL 2026
Kasmet Frankfurte prie Maino vykstanti Heimtextil paroda dizainerius, architektus, tekstilės specialistus visų pirma vilioja inovacijomis, tendencijomis, naujomis idėjomis, asmenybėmis ir, be abejo, bendra atmosfera. Daug dėmesio skiriama specializuotų pokalbių bei interviu erdvėms, o platesnio turinio ir diskusijų įtraukimas privilioja dizaino specialistus ir verslą. 3 000 dalyvių iš 148 šalių pristatė ypač platų namų tekstilės asortimentą – nuo dekoratyvinių ir baldinių audinių, patalynės, rankšluosčių ir tapetų iki kilimų. Laukiamiausiu įvykiu jau tapo Patricios Urquiolos instaliacija, kaip visada, ypatingo dėmesio sulaukė tendencijų salė Trend Space, o netikėtumu virto jaunųjų talentų zona New Talent Area.
PARENGĖ VDA DOC. DR. RŪTA BŪTĖNAITĖ. NUOTRAUKŲ AUTORIAI: PIETRO SUTERA (HEIMTEXTIL) IR RŪTA BŪTĖNAITĖ
INSTALIACIJA
„AMONG-ALL“.
NAUJAS SKYRIUS PATRICIOS URQUIOLOS TĘSIAMUOSE TEKSTILINIO MĄSTYMO TYRIMUOSE.
Šiais metais, po pernykštės sėkmės, bene labiausiai intriguojantis Heimtextil parodos įvykis buvo antroji Patricios Urquiolos instaliacija – įtraukianti dizaino erdvė among-all. Autorė kūrė lankytojams ateities interjero dizaino viziją futuristiniais erdvės elementais, tokiais kaip hibridinės skulptūros, pripūstos figūros ir kabančios tinklinės konstrukcijos. Paroda įgauna laikinosios ekosistemos pavidalą, jungiantį objektus iš regeneruoto nailono, tekstilės atliekų ir biologinės kilmės medžiagų. Among-all tampa gyvenamąja aplinka, kurią formuoja judėjimas, dirbtinis intelektas, meistriškumas, 3D dizainas ir medžiagų tyrimai. Autorė atskleidžia sąsają tarp žmonių, medžiagų bei techno-
logijų ir parodo, kad tekstilė veikia kaip transformuojančios ir išmanios medžiagos – intelektualūs dizaino elementai.
Patricia Urquiola tyrinėja kontrastingą medžiagų elgseną: minkšti, aptakūs paviršiai kaitaliojasi su standžiais, struktūriniais komponentais, pabrėžiančiais tekstilės universalumą ir jos gebėjimą orkestruoti erdvę, ritmą ir sąveiką. Užuot pateikusi praktinių įrankių, skirtų namų apyvokos reikmėms kurti, Urquiola žengia į neištirtas teritorijas ir siūlo idėjų, kaip dizaineriai gali permąstyti senus tekstilės gamybos būdus ir ištirti naują kūrėjo ir medžiagos dialogą.
Žiūrovai buvo kviečiami aktyviai formuoti erdvę. Dirbtinis intelektas reaguoja į lankytojų judesius, transformuodamas jų gestus į skaitmenines figūras monumentaliame LED ekrane. Šis dialogas taip pat įgauna fizinę formą per 3D spausdintuvu Caracol atspausdintus objektus, pagamintus naudojant ECONYL® regeneruotas nailono atliekas. Vienas erdvės kampas skirtas originaliai šios medžiagos formai, o ekrane paaiškinami jos gamybos procesai.
Patricia Urquiola iš naujo interpretuoja kelis pernai metų instaliacijos among-us dizaino elementus. Vienas iš jų – skulptūra arba didelis sėdimasis objektas Giano Bifronte su nauju Moroso dizainu ir CC-Tapis išaustu robotizuoto taftinginio audimo iš ECONYL® siūlų (pagamintų iš nebenaudojamų žvejybos tinklų ir tekstilės pramonės atliekų) tekstilės sprendimu. Atliekų transformavimas į taktilinį pojūtį suteikiantį išraiškingą paviršių atspindi nuolatinius CC-Tapis tyrimus medžiagų inovacijų ir žiedinės gamybos procesų srityje.
Patricija Urquiola instaliacijoje pasitelkia Caracol įmonės didelio masto 3D spausdinimą – robotinę platformą „LFAM Heron AM“, kuri jau minėtus ECONYL® perdirbtus polimerus paverčia išraiškingais kietais struktūriniais elementais. LFAM sistemoje tokie reiškiniai kaip netobulas sluoksnių sukibimas, per didelis išstūmimas ar medžiagų kaupimasis paprastai laikomi kritinėmis klaidomis, kurias reikia pašalinti. Šiuo atveju būdingi medžiagų lašėjimai, sluoksniuotos tekstūros ir skulptūriniai kolonų nelygumai buvo sukurti sąmoningai. Kiekviena
„klaida“ buvo kruopščiai numatyta, užprogramuota ir kontroliuojama, tai leido Caracol paversti techninius netobulumus tikslia estetine kalba, idealiai tinkančia meno, dizaino ir didelio masto instaliacijų pasauliui. Rezultatas – takių formų objektų serija, savo tariamu švelnumu primenanti tekstilę.
Organiškus peizažo elementus šioje tekstilės instaliacijoje sukuria du 13RUGS įmonės rankų darbo kilimai. Iš baldinių audinių gamintojos Rohi austų kraštų atliekų sukurti kilimai šioje erdvėje tampa tarsi perėjimo zonomis – tarp minkštumo ir struktūros, išteklių ir likučių. Daugiafazis kilimų vėlimo procesas paverčia aukščiausios kokybės gamybos perteklines medžiagas tekstilės meno kūriniais grindims ir sienoms. Rohi audinių kraštų likučiai transformuojami ir kitaip – kaip konstruktyvūs elementai – perkonfigūruojami į lengvą, atvirą tinklą, apibrėžiantį erdvės ribas. Tokiu būdu Urquiola pristato naują
požiūrį į euklidinį tinklelį (Euclidean grid). Patricios Urquiolos instaliacijoje dalyvauja ir pripučiamas architektūrinis objektas, sukurtas iš nepanaudotų audinių ritinių ir nailono likučių.
Erdvės centre lankytojus pasitinka sidabrinis padaras – zoomorfinis, futuristinis, abstraktus, pagamintas iš Ohoskino – inovatyvios itališkos tekstilės, sukurtos iš šalutinių produktų, t. y. išmestų Sicilijos apelsinų žievelių. Šis sidabrinis gyvūnas – tai skaitmeninio objekto, kurį Urquiola pirmą kartą pristatė Heimtextil parodoje 2025 m. ir toliau plėtojo 2026 m., interpretacija.
Šioje ekosistemoje kiekvienas elementas pasakoja apie perėjimą: regeneruotos pramoninės atliekos tampa struktūra; skaitmeniniai subjektai įgauna fizinį pavidalą; medžiagos, anksčiau laikytos pertekliumi, iš naujo apibrėžia erdvines ir jutimines patirtis.
Beieškančių jau įprastos Heimtextil parodos dalies – Aukštųjų mokyklų konkurso (Heimtextil University Contest) laimėtojų su novatoriškais tekstilės sprendimais laukė malonus siurprizas. Jau vien tas faktas, jog šią zoną perėmė kuruoti charizmatiškoji tendencijų ekspertė Jennifer Castoldi iš „Trendease International“ ir išplėtė nuo 3 laimėtojų iki gausios dalyvių New Talent Area erdvės, intrigavo. Ir ne veltui. Ši parodos dalis tapo gaivia ir bene įdomiausia, spalvingiausia, su daugiausia tekstilės dizaino idėjų, raštų, spalvų bei technologijų. Jauni tekstilės dizaineriai iš daugelio šalių, kurie kuria erdvės, paviršių ir audinių ateitį, pasitelkdami vizionieriškus tvarius metodus ir drąsias koncepcijas, be abejonės, suteikia ir naujų impulsų masinės gamybos pramonei. Veikiausiai galime tikėtis, jog kitais metais Heimtextil parodoje jau išvysime audinių bei tendencijų, inspiruotų šių dizainerių idėjų. Jauniems kūrėjams tai puiki galimybė užmegzti ryšius su kitais talentingais dizaineriais, prekių ženklais ir dizaino industrijos įmonėmis. Keletas iš jų – ir mūsų puslapiuose.
mokslinėmis žiniomis apie medžiagas. Parodoje eksponuota kolekcija „Visur ir niekur“ – tai pačios dizainerės kultūros, raštų ir medžiagų, architektūros ir tradicinių drabužių paveldo tyrinėjimas, susijęs su Bormijumi, Elzasu, Milanu, Versaliu, Paryžiumi, Bretane, Normandija, Saudo Arabijos ir Anglijos regionais.
Emily Elias eksperimentuoja su patvaria ir ilgaamže nesenstančia aktualybe – džinsiniu audiniu. Jis iš naujo įsivaizduojamas kaip prabangus interjero elementas, peržengiantis mados ribas. Dizainerė paverčia šią medžiagą lytėjimo įspūdį turinčia, tvirta ir šiuolaikiška interjero tekstile. Derinant šilkografijos ir lazerinio graviravimo technikas, sukuriama unikali, sudėtingai sluoksniuota kompozicija. O jos novatoriškas sienų dekoravimo sprendimas, lazeriu pjaustytų nudažytų faneros sluoksniuotų plokščių objektai, suteikia gylio bei dimensijos ir papildo džinsinę audinių kolekciją.
Sian Barratt, tekstilės dizainerė, įkvėpta transformuojančios spalvų ir raštų galios, siekia praskaidrinti džiaugsmo akimirkomis mūsų kasdienę aplinką. Ji kuria spausdintų tapetų bei interjero tekstilės raštus. Naudodama mišrios technikos koliažą, šilkografiją ir skaitmeninį dizainą, savo darbuose tyrinėja spalvų, formų ir tekstūrų sąveiką.
Claire Deuffic Oldani – maksimalistinio ir ekstravagantiško stiliaus prancūzų ir italų kilmės tekstilės dizainerės specializuojasi audimo srityje ir siekia tapti sertifikuota biodizainere Sent Martino universitete. Jungdama neįprastas medžiagas su eksperimentiniu požiūriu į audimą, ji derina savo meistriškumą su
Sian Barratt
Claire Deuffic Oldani
Emily Elias
Megan Leech – dizainerė, įkūrusi dizaino studiją Londone, užsiimanti mažų partijų austinių audinių gamyba. Ji meninio audimo įgūdžius derina su didele techninių tekstilės gaminių gamybos patirtimi. Megan Leech dizaino kolekcijos sudaro vizualinę kelionę, šlovinančią austą amatą, pasižyminčią subtiliais raštais, formomis ir ryškių spalvų derme. Kūrėja permąsto istorinius tekstilės gaminius per šiuolaikinę prizmę ir perkelia abstrakčias filosofijas į pikselių kalbą – audimą.
Severina Seidl yra menininkė, dizainerė ir siuvinėtoja, kuri tradicines medžiagas transformuoja novatoriškais ir netradiciniais būdais – dažnai jas integruoja su netradiciniais elementais, ypač iš vaizduojamojo meno. Jos kūryba apima dizainą, meną bei kostiumo dizainą. Kad audinio paviršius taptų išraiškingesnis, ji naudoja pačias įvairiausias medžiagas ir technikas – lateksu dažytą šilko organzą, blizgučius ir karoliukus, medvilnės, šilko ir viskozės siūlus, šilko tapybą, rankų darbo siuvinėjimą aukso gijomis, karoliukais, audinio aplikacijas ir daugelį kitų.
Ilamon Thangkhiew yra Londone ir Indijoje gyvenanti tekstilės dizainerė ir gamintoja, įgijusi magistro laipsnį Karališkajame meno koledže. Savo kūryboje ji tyrinėja pasakojimą, paveldą ir gamtos pasaulį per austą tekstilę ir paviršiaus raišką. Dizainerė daugiausia dirba su natūraliomis medžiagomis, tokiomis kaip ramė, medvilnė, šilkas ir bambukas. Audiniai yra kuriami pagal individualius užsakymus tiek privatiems, tiek visuomeniniams interjerams, akcentuojant tradicijas ir inovacijas per taktiliškumą, pasakojimą ir meniškumą. Ji taip pat bendradarbiauja su amatininkais ir Meghalajos (Indija) audimo bendruomene, siekdama išsaugoti tradicinius įgūdžius.
Megan Leech
Severina Seidl Ilamon Thangkhiew
HEIMTEXTIL TRENDS 2026–2027
INTERJERO AUDINIŲ TENDENCIJOS
Tie, kas jau nebe pirmus metus, o gal ir dešimtmečius keliauja į Frankfurtą būtent dėl labai scenografiškų ir įspūdingų audinių tendencijų pristatymų, šiais metais galėjo nustebti, nes veikiausiai buvo pripratę prie ilgamečių tendencijų planuotojų Anne Marie Commandeur, SpottTrends & Business ir FranklinTill studijų tendencijų demokratiškumo ir estetinio bei stilistinio spektro. Dabar, šias pareigas antrus metus perėmus italų studijai Alkova, matomas didelis skirtumas. Ekspozicijos dizainas kasmet tampa vis labiau minimalistinis, nesiekiantis išraiškingų ir efektingų sprendimų, mažiau teatrališkas bei emocingas. Galbūt didelį indėlį čia įneša tvarumo idėjos, kuomet diskutuojama apie Trend Space panaudotų resursų tikslingumą.
Anksčiau penkios ar šešios interjero audinių tendencijos būdavo labiau orientuotos į skirtingų interjero stilių kūrėjus bei vartotojus. Paprastai matydavome tendencijas, kurios atitik-
davo vienos ar kitos istorinės stilistikos ar laikotarpio estetinius bruožus, būdavo fokusuotos, pavyzdžiui, į jaunus miestiečius ar į labiau minimalistinį bei ekologišką gyvenimo būdą propaguojančius pirkėjus, taip pat į eklektiško ar maksimalistinio interjero mėgėjus; šiemet visgi galima apibendrinti, jog audinių tendencijų planuotojai labiau dėmesį telkė ne į interjero stilius, o į tekstilės kūrimo metodų skirtumus. Tai greičiausiai labiausiai turėjo sudominti tekstilės kūrėjus bei gamybos technologus. Čia jau galima diskutuoti, kiek viena studija pateikia objektyvų, į 2026–2027 m. plačias dizaino bei interjero estetinių skonių tendencijas orientuotą spektrą, juolab kad po mėnesio vykusioje Ambiente parodoje dizaino tendencijos pasirodė žymiai įvairesnės.
Pati tendencijų ekspozicija buvo be galo sisteminga, estetiškai „švari“ ir katalogiškai tvarkinga, joje buvo galima išvysti po nedidelį į tendencijas atrinkto audinio pavyzdį. Nors tai ir neleido suvokti aiškesnės audinių dermės ir įsivaizduoti, kaip audiniai atrodytų didesniame plote, kaip kristų, taikant juos užuolaidoms, baldų užvalkalams ar kitiems interjero elementams (tai taptų inspiracija interjero dizaineriams), tačiau pamatėme labai intriguojančių technologinių sprendimų – reljefinio audimo bei formavimo, spausdinimo, siuvinėjimo, audinių pynimų. Viena stipriausių tendencijų tapo skirtingų faktūrų, tekstūrų bei pynimų derinimas tarpusavyje – jis pralenkė bet kokių tradiciškai suprantamų ar atpažįstamų motyvų raštų bandymą tarti savo žodį.
Smulkūs taškeliai, brūkšneliai, langeliai išgaunami skirtingais pynimais, o audiniai dar papildomai formuojami, siekiant suteikti reljefiškumo. Anksčiau populiarus tvidas ir vėl grįžta į interjerą su smulkiais ryškiaspalviais siūlo spalviniais intarpais.
Koloristikoje dominuoja netobulumas, nelygus audinių dažymas, spalvinės išsiliejusios dėmės ar blukimo efektai. Kaip kontrastas į dermę įtraukiamos ryškios skaitmeninės spalvos: intensyvūs sintetiniai rūgščios žalios, skaitmeninės alyvinės ir ekrano mėlynos spalvos akcentai. Matome audinius, kurie nesiekia perfekcionizmo, papildomos apdailos ir atrodo rankų darbo, austi staklėmis ar rankomis siuvinėti. Visišką atgimimą patiria aksomai – jie tampa vis labiau reljefiški, matiniai, išmarginti skulptūriškom faktūrom. Ryškus ir DI, kompiuterinių technologijų veiklos akcentavimas – projektinės klaidos ir netikėtumai tampa raštų segmentais. Žakardinių bei spausdintų audinių raštuose vyrauja gamtos stichijų žymės – lietaus lašai bei srūvantys elementai, pelėsio, audinio irimo efektai.
2026: 1 (96) PAVASARIS
ATVIRAI SU ARCHITEKTU AIDU BARZDA
INTERVIU SU BIRUTE JOCAITE-ŠLIURPIENE
4 NAUJI LIETUVIŠKI INTERJERAI
AMBIENTE PARODOS NAUJIENOS
INTERJERAS.LT PATARIA
2026: 1 (96)
REDAKTORIUS
IR PROJEKTO VADOVAS
Vytautas Gurevičius
info@interjeras.lt
AUTORIAI:
Vytautas Gurevičius
Gytautė Ivanauskaitė
FOTOGRAFAI: YCL
Leonas Garbačauskas
Norbert Tukaj
Andrius Stepankevičius
M. Mikulenas
Lina ADi
Norbert Tukaj
Darius Petrulaitis
Lukas Jusas
Laumės architektūros studija
MAKETUOTOJA
Živilė Narkevičiūtė
REKLAMA
info@interjeras.lt
Viršelyje –
Leono Garbačausko nuotrauka
Ramybės architektūra iš vidaus
4/
Namų jausmas drobėje
8/
4 nauji lietuviški interjerai
12/
Ambiente 2026: dizaino kryptys: tarp estetikos, funkcijos ir sąmoningo vartojimo
28/
POZITYVAI IR SPAUDA
UAB „Spaudos praktika“ Žurnalas leidžiamas nuo 2007 m. Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo yra draudžiama.
ISSN 1822-8186
Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, Vilnius
Tiražas 4 000 egz.
Ramybės architektūra iš vidaus
YCL studio partnerį Aidą Barzdą kalbina Vytautas Gurevičius
Nuotraukos: YCL, Leono Garbačausko, Norbert Tukaj, Andriaus Stepankevičiaus, M. Mikuleno
V. G. Jūsų studijos darbuose dažnai juntama architektūrinės ramybės ir emocinio santūrumo dermė. Kaip gimsta ši estetika – iš kliento poreikių, jūsų vidinės filosofijos ar aplinkos konteksto?
A. B. Tai kaip kulinarinis receptas – turi būti visko tiek, kiek reikia. Klientas svarbus pirminiu etapu: jo aiškumas, pasitikėjimas ir įsiklausymas padeda suformuoti programą. Mūsų studijos filosofija padeda tuos porei-
kius sudėlioti aiškiu formatu, suprantant užsakovą ir suteikiant tai, dėl ko į mus kreipėsi. Aplinkos kontekstas tampa pagrindu, kuriame objektas gali išlikti patrauklus ir džiuginti savo gyventojus.
V. G. „Villa O“ projekte itin aiškiai matomas santykis su gamta ir medžiagiškumu. Kas jums šiandien svar-
Tautvydas Vileikis, Tomas Umbrasas, Aidas Barzda
biausia projektuojant gyvenamuosius namus – erdvės patogumas, techniniai sumanymai ar jausminė architektūros patirtis?
A. B. Turbūt pirmiausia atsiremiame į funkciją. Nesvarbu, kiek gražu, – jei sprendimas nepatogus klientui, estetika to neišgelbės. Didelę dalį laiko skiriame funkcijai: ergonomikai, erdvių logikai ir jų ryšiams, individualiems žmogaus poreikiams. Po to gimsta „kūnas“ – idėja, kuri pirmą etapą užpildo unikalumu. Paprastai tariant, funkcija orientuota į naudojimą, o estetika – į suvokimą. Jos nesidalija po lygiai, tačiau šis principas padeda aiškiai atskirti ir kartu sujungti du svarbius kūrybos etapus.
V. G. Kurdami naujos statybos biuro interjerą, atrodytų, pasirinkote griežtą minimalizmą ir konstrukcinį atvirumą. Kaip manote, kokios biurų erdvės šiandien geriausiai atspindi šiuolaikinį darbo modelį?
A. B. Kurdami savo studijos interjerą stengėmės perteikti savo, kaip YCL studijos, filosofiją. Erdvių aiškumas ir estetika – per erdves, o ne per detales. Apskritai kalbant apie biurų erdves, viskas priklauso nuo pačios įmonės. Svarbu suvokti jų filosofiją ir pritaikyti kasdieniam naudojimui.
V. G. „Ascent“ interjere, senos statybos pastate, jungiate sluoksnius ir istorijas. Kaip nusprendžiate, ką verta išsaugoti, o ką – interpretuoti naujai?
A. B. Viskas juda į priekį, net ir pastatų istorija. Tai, kas yra daroma dabar, turi atspindėti dabartį, bet tai turi būti gražus dialogas tarp sena ir nauja. Nesistengėme atkurti, norėjome tiesiog sukurti ir palikti pagarbos tam, kas buvo išsaugota ir išlikę. Seni ir nauji dalykai papildo vieni kitus pasakodami savo istorijas ir gyvendami kartu, kol vėl bus prie jų prisiliesta.
V. G. YCL projektai dažnai atrodo itin tiksliai „nušlifuoti“. Kiek juose griežtos disciplinos, o kiek – spontaniškų kūrybinių sumanymų?
A. B. Jeigu jie atrodo tiksliai „nušlifuoti“, vadinasi, tai, ką darom, atspindi mūsų filosofiją. Tai yra komplimentas mums. YCL tikrai stengiasi, kad kiekviena linija turėtų savo pradžią ir savo pabaigą, būti nepajudinama. Tikslumas visada žavėjo: kiekvienas milimetras yra apskaičiuotas ir yra toks, kokį buvome sugalvoję. Kadangi mums svarbi erdvės estetika, spontaniškumo mūsų kūryboje mažai: yra daugiau apgalvotų tarpusavyje derančių elementų. Gal ir spontaniškumas gali būti apgalvotas? Juk spontaniškumas gali atsirasti ir pasirengus viduje...
V. G. Koks projektavimo etapas jums asmeniškai svarbiausias? Pirminė idėja, medžiagų paieška, darbo su komanda fazė ar techninis įgyvendinimas?
A. B. Turbūt standartinis atsakymas būtų – visi etapai labai svarbūs. Ir tai tiesa. Tačiau, ko gero, svarbiausias visgi yra kūrybinis. Jei nieko nesukurtum, nereikėtų ir visų vėlesnių etapų, kurie tam tikru metu taip pat tampa reikšmingi. Apibendrinant, visi etapai yra užbaigiami laiku – kiekvienas jų natūraliai veda į kitą. Svarbiausia judėti į priekį, o ne grįžti atgal – tuomet procesas vyksta sklandžiai. Tam būtina kiekvieną etapą iki galo įgyvendinti teisingai.
V. G. Dirbate su labai skirtingo tipo objektais – nuo rezidencijų iki biurų ir senos architektūros. Kaip persijungiate iš vieno pasaulio į kitą? Ar turite savo kūrybinio proceso „ritualus“?
A. B. Meditacija, kava, muzika. Juokauju. Kūryba yra mūsų filosofijos kertinis akmuo – neišleidžiame darbo, kuriame nebūtų apgalvotos idėjos. Nepriklausomai nuo mastelio ar tipologijos, pats procesas mums visada išlieka įdomus – būtent dėl to ir atsirado mūsų, YCL, studija. Gal todėl ir nėra poreikio „persijungti“: skirtingi projektai mums – ne skirtingi pasauliai, o skirtingos tos pačios kūrybos išraiškos.
V. G. Šiuo metu daug kalbama apie atsakingą projektavimą ir ilgaamžį, tvarų dizainą. Kaip tai atsispindi jūsų studijos sprendimuose?
A. B. Atsakingas projektavimas ir ilgaamžiškumas vienaip ar kitaip visada buvo svarbūs. Šiandien šios temos tiesiog aiškiau įvardijamos ir įgauna konkretesnį apibrėžimą. Turime savotišką kriterijų rinkinį, kuris padeda įvertinti projektuojamo objekto galimybes tapti tvaresniam – ir tai yra teigiamas pokytis, formuojantis tam tikrą ateities standartą. Šiame kontekste ir mes kiekvieną kartą peržiūrime sprendimus: ar tikrai viską reikia keisti, ką verta išsaugoti ir ką galime rasti čia pat, o ne ieškoti kažkur toli. Tvarumas atsiranda ne viename sprendime – jis susideda iš daugybės mažų pasirinkimų.
V. G. Teko girdėti, kad jūsų užsakovai, NT vystytojai, jums patiki pačius „nepatogiausius“ butų interjerus. Ar tai iššūkis, kurį mėgstate patys?
A. B. Įdomus pastebėjimas. Nepaneigsime – tikrai tenka susidurti su „nepatogiausiais“ objektais (čia labai švelniai paklausėte). Jei trumpai – taip, šį iššūkį mėgstame. Kartais net per daug: būname tiesiog apsėsti, kol erdvė ima veikti ir traukti būsimų gyventojų dėmesį. Dažnai užtenka visai nedidelio dalyko, kad pojūtis interjere kardinaliai pasikeistų. Tai šiek tiek primena loginį žaidimą, kurį mūsų studijoje visi mėgstame žaisti.
V. G. Jei galėtumėte pasirinkti visiškai laisvą projektą be jokių apribojimų – koks tai būtų objektas ar erdvė?
A. B. Geriausias pasirinkimas – ramybė galvoje. Jei ji yra, net išoriniai apribojimai nesukelia sunkumų, o kūrybos procesas vyksta lyg niekas tavęs nestabdytų.
Interviu su BIRUTE STUDIO įkūrėja Birute Jocaite-Šliurpiene
Kalbino: Gytautė Ivanauskaitė
Nuotraukos: Luko Juso, Laumės architektūros studijos
Namų jausmas drobėje
Su Birute susipažinome mažiau nei prieš metus, kai tapytoja prisijungė prie parodos ARCHzona ir savo kūrybą pristatė „Taikomojo meno interjero“ erdvėje. Jau per pirmą susitikimą pastebėjau konkretumą, konstruktyvumą ir ryžtingumą – savybes, kurios rečiau siejamos su menininkais. Būtent šis kontrastas ir suintrigavo. Gyvai pamačiusi jos darbus, nustebau dar labiau. Iš pirmo žvilgsnio rami abstrakcija, žiūrint ilgiau, ima atsiverti: dėl daugiasluoksnės tapybos technikos ir niuansuotos spalvų paletės paveikslai įtraukia, kviečia juos tyrinėti ir tarsi kurti savo vidinį siužetą. Kviečiu iš arčiau susipažinti su Birute Jocaitė-Šliurpiene – menininke, kurios kūrybą norisi ne tik pamatyti, bet ir patirti gyvai.
Esu girdėjusi, kad Jūsų kūryba žmonėms primena namų jausmą. Kaip Jūs pati tai apibrėžtumėte – ar šis pojūtis kyla iš Jūsų asmeninės patirties, ar labiau atsiskleidžia pačiame kūrybos procese? Mano kūrybos ašis – gamta ir sezoniškumas. Būdama joje, visuomet randu tylą, nusiraminimą ir atokvėpį, todėl ir mano paveiksluose galima įžvelgti daug lietuviško kraštovaizdžio konteksto, peizažams būdingos melancholijos, tik ji čia išgryninta iki visiškos abstrakcijos. Savo darbuose naudoju žemiškas spalvas kaip saugumo kodus, suteikiančius vidinę ramybę, o sluoksniais išgaunamas drobės paviršiaus reljefas man primena žemės tekstūrą – tai mano būdas per kūrybą grįžti „namo“. Mano paveikslai tyli. Nesiekiu jais trikdyti ar kelti stiprių emocijų – priešingai, jie kviečia nurimti, pasinerti į malonius jausmus ir pailsėti. Jie veikia tarsi terapija, o juk savo namuose mes to labiausiai ir norime.
Nors studijavote socialinius mokslus, menas Jus lydi nuo vaikystės. Ar prisimenate akimirką, kai tapyba iš vidinio poreikio virto kūrybine kryptimi, įkvepiančia įkurti savo studiją, dalyvauti įvairiose parodose tiek Lietuvoje, tiek svetur?
Dailės disciplinas studijavau trejus metus, o vieną kursą peršokau – akademinis procesas man sekėsi itin lengvai.
Nuo vaikystės piešimas nebuvo tik hobis – tai buvo visas mano pasaulis, ankstyvos asmeninės parodos ir stiprus vidinis potencialas, kurį juto tiek šeima, tiek aplinkiniai. Nepaisant to, niekada nemėgau stereotipų ar vienpusiškumo. Man sekėsi ne tik meninė raiška, tad norėjau išbandyti save ir kitose srityse, sukaupti kitokios patirties. Visgi žinojau, kad tapyba visuomet liks „mano“. Manau, kad būtent visi ankstesni pasirinkimai ir lėmė tai, ką veikiu dabar.
Savo darbus viešai rodyti pradėjau prieš penkerius metus, viskas klostėsi neįtikėtinai natūraliai. Simboliška, kad pirmąjį paveikslą pardaviau tą pačią dieną, kai gimė mano sūnus. Gulėjau ligoninėje su naujagimiu ant rankų, o žmonės siuntė nuotraukas iš savo namų, džiaugėsi ir dėkojo. Būtent tą akimirką supratau, koks svarbus man grįžtamasis ryšys kūryboje. Tai mane džiugino ir skatino tobulėti, rasti savo autentišką braižą. Vėliau viskas vystėsi savaime: atsirado būrys sekėjų, ėmė plūsti užsakymai, o namų erdvės didelėms drobėms nebeužteko – taip gimė Birute Studio. Netrukus sulaukiau kvietimų į parodas Paryžiuje, Milane, Madride. Mano debiutas Paryžiuje buvo išties paženklintas sėkme – abiejose per metus vykusiose meno mugėse visus 3 eksponuotus darbus įsigijo kolekcininkai dar pirmosiomis valandomis. Nors tai išties džiugina, man mieliausia savo paveikslus matyti ne ant galerijų sienų. Jie sukurti gyventi žmonių namuose. Tik ten jie galutinai atsiskleidžia: jų tekstūra ir spalvos pradeda sąveikauti su šviesa, papildo interjerą ir kurią atmosferą.
Ką Jums reiškia, kai žmogus Jūsų paveiksle atpažįsta dalelę savęs? Ar tai yra tai, ko siekiate kurdama, ar tai ateina savaime?
Mano darbuose nėra galutinių atsakymų – tik erdvė jūsų pačių klausimams ir pojūčiams, mąstymui. Mes visi turime skirtingas patirtis bei išgyvenimus, todėl tas pats kūrinys kiekvienam gali pažadinti visiškai kitokius prisiminimus ar asociacijas. Pamenu, pernai vykusioje parodoje „ARCHzona“
vienas lankytojas itin įdėmiai apžiūrinėjo visus paveikslus. Kiekviename jų jis matė vis kitus dalykus. Priėjęs prie manęs tarė: „Kodėl sakote, kad tai miškų serija? Aš čia matau miestą, matau bromą...“ Vėliau jis atsivedė savo mažamečius vaikus ir paklausė, ką mato jie. Vaikai tuos pačius paveikslus interpretavo dar kitaip. Būtent tai ir yra abstrakcija – ji skatina mąstyti ir jausti kiekvieną per asmeninę prizmę. Man svarbiausia yra ne tai, ar žmogus suprato, ką aš galvojau kurdama, o tai, ką jis pats tame kūrinyje atrado ir išgyveno.
Jūsų tapyba abstrakti, tačiau emocinga. Kūriniai gimsta lėtai, sluoksnis po sluoksnio, kol atsiskleidžia jų gylis ir faktūra. Kurdama labiau remiatės aiškia intencija ar leidžiatės intuicijai ir pačiam procesui Jus vesti?
Dažnai manoma, kad tapyti abstrakcijas yra lengvas atsipalaidavimas, jausmų išliejimas ar savotiška terapija. Mano atveju tai – milžiniška kantrybė ir disciplina, o ne tiesiog emocijų pliūpsnis. Niekada neturiu eskizų. Viską pradedu nuo intuityvių spalvų paletės, ilgainiui jos papildo viena kitą, o vėliau procesas tampa itin suvaldytas. Daugiasluoksnio akrilo technika reikalauja didelių psichologinių resursų: kaskart priimu šimtus mikrosprendimų, žinodama, kad kiekvienas ankstesnis potėpis nulems galutinį rezultatą. Čia kaip su gyvenimu – juk visi mūsų praeities pasirinkimai ir poelgiai tiesiogiai veikia tai, kur esame ir kaip gyvename šiandien. Taip ir mano kūryboje: kiekvienas sluoksnis yra pamatas kitam.
Jūs kalbate apie tapybą kaip apie tiltą tarp žmogaus ir jo gyvenamosios aplinkos. Kaip Jūsų meno objektai gyvena interjere – ar apie jų santykį su erdve galvojate nuo pat pradžių, ar tai atsiranda natūraliai?
Mano kūriniai natūraliai įsilieja į šiuolaikinius interjerus dėl aiškios, žemiškos ir prislopintos spalvų paletės. Viena prasmingiausių akimirkų – pamatyti, kaip paveikslas „apsigyvena“ namuose, ir sujungia visą erdvę į vientisą visumą. Kuriu žmonėms, todėl mano misija išsipildo būtent jų asmeninėje aplinkoje. Dėl savo tekstūros, gylio ir skleidžiamos ramybės paveikslai namuose veikia kaip „emocinis inkaras“ ir formuoja erdvės nuotaiką. Kai žmonės ateina rinktis kūrinio, visuomet klausiu: „Kur planuojate jį kabinti? Kokioje erdvėje jis bus?“ Netinkamai parinkta vieta gali nustelbti tiek patį kūrinį, tiek kambarį. Daugiau nei pusę žmonių, kurie į mane kreipiasi, klausia patarimų dėl sienos kompozicijos ar tinkamo paveikslo dydžio. Jiems svarbu ne tik įsigyti tapybos darbą, bet ir rasti jam idealiai tinkančią vietą. Šį pasitikėjimą labai vertinu.
Kada Jums pačiai atrodo, kad kūrinys jau yra baigtas?
Beveik visuomet dirbant prie paveikslo ateina akimirka, kai pajuntu, kad jį tuoj sugadinsiu, bet vis tiek dirbu toliau, kol prieinu tą ribą ir jaučiu, kad darbui daugiau nebeturiu ko duoti. Jis tampa vientisas. Kaip yra pasakęs Richardo Diebenkornas: „Jei nerizikuoji sugadinti pa-
veikslo, vadinasi, tu jo iš tikrųjų netapai.“ Tik peržengus tą saugią zoną ir išdrįsus suklysti, atsiranda tikrasis gylis.
Ar Jūsų santykis su savo darbais keičiasi laikui
bėgant?
Žinote, man paveikslai nėra tarsi „vaikai“ – šis populiarus palyginimas manęs neatspindi. Į savo kūrybos vaisius žvelgiu paprasčiau: jie neturi savojo ego. Šiuo metu žvelgiu aplink save: iš visų 2024-ųjų studijoje likę vos keli darbai.
Ankstesnių metų paveikslų čia apskritai nebėra – jie visi jau kaba namų erdvėse. Jaučiu didelį džiaugsmą, kad kiekvienas paveikslas randa savo namus, nes jo tokia paskirtis –gyventi namuose. Tiesa, yra keli darbai, kuriuos gailiuosi pardavusi. Jie paliko tam tikrą tuštumą... Matyt, juose buvo kažkas itin asmeniško, kas vis dar rezonuoja manyje.
Kaip norėtumėte, kad žmogus jaustųsi gyvendamas su Jūsų kūriniu kasdien?
Žmonės į meną savo erdvėje žvelgia skirtingai: vienam svarbu, kad paveikslas kurtų estetinę harmoniją su interjero spalvomis, kitam, kad jis žadintų brangius prisiminimus, į kuriuos malonu pažvelgti kas vakarą prieš užmiegant. Mano didžiausias siekis, kad bėgant laikui paveikslas taptų ne tik interjero dalimi, bet ir nuolatiniu priminimu apie tai, kas žmogui yra svarbiausia. Tikroji abstraktaus darbo vertė ir grožis atsiskleidžia per laiką. Interjero tendencijos ir mados nuolat keičiasi, tačiau emocinis ryšys su kūriniu išlieka nepavaldus laikui. Net ir po trisdešimties metų tame pačiame paveiksle žmogus gali išvysti kažką visiškai naujo. IP
MEDŽIO, AKMENS IR ŠVIESOS
ARCHITEKTŪRA INTERJERE
Interjero autorė: Kristina Pundė
Nuotraukos: Dariaus Petrulaičio ir Linos ADi
Tekstas: Gytautės Ivanauskaitės
Šių namų interjero architektūra paremta glaudžiu ryšiu su aplinka – čia erdvės kuriamos taip, kad gamta taptų ne fonu, o kasdienio gyvenimo dalimi. Pagrindine erdvine ašimi tapo tarp dviejų architektūrinių tūrių suformuoti vidiniai kiemeliai. Jie į vidų įleidžia šviesą, želdinius ir metų laikų kaitą, todėl judant namuose nuolat išlaikomas vizualinis kontaktas su lauko aplinka. Šis ryšys sustiprinamas dideliais vitrininiais langais – dėl jų miško ir kiemo vaizdai tampa natūralia interjero kompozicijos dalimi.
Pirmojo aukšto gyvenamoji erdvė organizuojama aplink centrinį tūrį, kuris padalija funkcijas į dvi aiškias zonas. Vienoje pusėje įrengta poilsio vieta su minkštų formų baldais ir akcentine suapvalintų formų siena, ki-
toje – virtuvė bei valgomasis. Toks sprendimas leidžia ne tik išlaikyti atvirą planą, bet ir natūraliai atskirti veiklas. Centrinis tūris tampa svarbiu architektūriniu elementu –jis ne tik sudalija erdvę, bet ir formuoja vizualinį ritmą.
Interjero koncepcija – ne konkuruoti su gamta, o prisitaikyti prie jos. Tai atsiskleidžia per medžiagas, tekstūras ir spalvinę paletę. Dominuoja rami, subalansuota gama – šilti medžio tonai, natūralaus akmens pilkšvos variacijos, šviesūs tinko paviršiai ir juodo metalo akcentai. Medžiagiškumas čia tampa pagrindine išraiškos priemone: natūrali ąžuolo faneruotė naudojama sienų ir baldų apdailai, akmens paviršiai formuoja virtuvės salą bei vonios kambarių elementus, o betonas ir metalas suteikia konstrukcinio tvirtumo pojūtį.
Virtuvės ir valgomojo erdvė suformuota kaip ramus, aiškios kompozicijos centras. Didelė akmens sala tampa funkciniu ir vizualiniu akcentu, o už jos esanti spintų siena su natūralaus medžio apdaila padeda buitinei technikai subtiliai „ištirpti“ interjere. Valgomojo zonoje ovalus medinis stalas ir minkštos formos kėdės kontrastuoja su griežtesnėmis architektūros linijomis. Virš stalo kabantis skulptūriškas šviestuvas papildo patalpą lengvu grafiniu akcentu, o už jo matomi stiklo paviršiai ir kiemo augalai dar labiau sustiprina vidaus ir išorės dialogą.
Poilsio zonoje interjero charakterį kuria minkštų formų baldai ir tekstilė. Švelnių audinių sofa, akmeninis kavos staliukas ir ryškesnės spalvos krėslai suteikia erdvei gyvasties, tačiau nepertraukia bendros ramios atmosferos. Dėl didelių langų gamta tampa natūraliu dekoru, todėl interjeras išlieka santūrus ir neperkrautas.
Svarbus šio projekto elementas – laiptai. Atviri laiptai su stiklo pertvaromis leidžia kylant į viršų grožėtis lauko panorama. Po laiptais suformuota augalų sala tampa savotišku miniatiūriniu namų sodu. Augalai, akmenukai ir metaliniai vazonai sukuria subtilią kraštovaizdžio kompoziciją, kuri keičiasi kartu su metų laikais.
Būste ryškiai atsiskleidžia kontrastas tarp griežtų ir minkštų formų. Stipriai išreikštos keturkampės architektūrinės linijos derinamos su apvaliomis ar lenktomis formomis – tai matyti tiek centrinio tūrio, tiek baldų ar
miegamojo zonoje. Tokia kompozicija padeda sušvelninti griežtesnę struktūrą ir suteikia interjerui natūralios dermės.
Didelis dėmesys skirtas ir funkcionalumui. Siekiant išlaikyti vizualinę ramybę, name suprojektuota daug sieninių spintų, kurių apdaila susilieja su sienomis. Taip saugojimo funkcija tampa beveik nepastebima, o erdvės išlaiko lengvumo ir „kvėpavimo“ pojūtį.
Privati namų dalis nukreipta į miško pusę, todėl čia dar labiau sustiprinamas ryšys su gamta. Šeimininkų miegamajame lovos galvūgalis remiasi į skulptūriškos
formos drabužinę, kuri vienu metu atlieka ir pertvaros, ir baldo funkciją. Šis tūris subtiliai apgaubia miego zoną, suteikdamas jai intymumo ir jaukumo.
Vonios kambaryje sukurta savotiška „vonios laboratorija“. Praustuvas įrengtas patalpos centre, kad šeimininkai pro langus galėtų regėti nuostabią gamtą. Natūralaus akmens paviršiai, švelnus apšvietimas ir laisvai pastatoma vonia sukuria ramybės kupiną atmosferą, skirtą kasdieniams ritualams ir atsipalaidavimui.
Vaikų kambariuose pasirinktas paprastas, tačiau funkcionalus sprendimas – miegojimo ant pakylos principas. Lovos įkomponuotos į platformą su integruotomis daiktų laikymo vietomis, o minkštos sieninės panelės suteikia jaukumo ir saugumo jausmą. Toks sprendimas leidžia išlaikyti artumo žemei pojūtį ir kartu sukuria tvarkingą, lakonišką erdvę.
Visame būste siekiama „tobulo netobulumo“ – natūralios medžiagos, jų tekstūros ir paviršių variacijos kuria gyvą, organišką aplinką. Čia grubūs paviršiai derinami su švelniais audiniais, o tamsūs metaliniai elementai yra atsvara šiltiems medžio tonams. Namuose yra nemažai meno kūrinių, kurie švelnina griežtesnę architektūrą, veikiančią su gamta ir medžiagiškumu. Vidinis kiemas, natūralios tekstūros ir ramus spalvinis fonas sukuria aplinką, kurioje kasdienis gyvenimas vyksta lėtesniu ritmu.
Interjero autorės: Lina Bakienė ir Eglė Pogytė, studija MILD
Nuotraukos: Linos Adi
Tekstas: Gytautės Ivanauskaitės
ŠVIESOS IR FORMŲ HARMONIJA:
SUBTILIAI ELEGANTIŠKI PRIVATŪS NAMAI
Šiuose privačiuose namuose, žavinčiuose šviesia, harmoninga ir subtiliai elegantiška gyvenamąja aplinka, minimalistinė estetika susijungia su minkštomis formomis ir natūralių medžiagų šiluma. Interjero pagrindu tampa balta spalva – ji suteikia erdvėms lengvumo, ramybės ir vizualinio skaidrumo, leidžia atsiskleisti šviesos žaismui ir išryškina subtilias architektūrines detales. Neutraliame fone dailiai išryškėja grafiški elementai, tamsesni metaliniai rėmai bei natūralios medžiagos – medis, akmuo ir plienas. Pastarieji komponentai sukelia solidumo ir rafinuotos prabangos pojūtį.
Namų interjere svarbią vietą užima minkštos, lenktos formos. Švelniai suapvalintos sienų briaunos, arkinės stiklo pertvaros, baldų kontūrai ir dekoratyvinės detalės sušvelnina griežtesnę architektūrinę struktūrą ir suteikia būstui takumo. Šios linijos tampa pasikartojančiu motyvu visose erdvėse – nuo įėjimo zonos iki svetainės ar vonios kambarių – ir sukuria bendrą vizualinę kalbą.
Pagrindinė gyvenamoji erdvė yra atvira, tačiau subtiliai zonuota. Valgomasis ir svetainė atskirti elegantiška stiklo pertvara su tamsaus metalo rėmais. Jos arkos forma suteikia interjerui charakterio ir lengvo architektū-
rinio teatrališkumo. Ši detalė ne tik padeda struktūruoti erdvę, bet ir leidžia šviesai laisvai sklisti tarp skirtingų zonų ir išlaikyti vizualinį ryšį.
Valgomojo centre – ovalus tamsaus medžio stalas, aplink kurį išdėstytos minkštų formų kėdės. Virš jo kabantis skulptūriškas šviestuvas iš daugybės matinių sferų tampa vienu ryškiausių būsto akcentų. Ši kompozicija sukuria lengvą, beveik debesį primenančią formą, kuri subtiliai kontrastuoja su griežtesnėmis architektūrinėmis linijomis.
Virtuvės erdvėje dominuoja natūralaus akmens paviršiai, išraiškingas jų raštas suteikia interjerui gylio. Akmuo čia naudojamas tiek stalviršiams, tiek sienų apdailai, siekiant pabrėžti medžiagiškumo svarbą visame projekte. Šviesaus medžio fasadai sušvelnina akmens masyvumą, o minimalistinės formos baldai išlaiko bendrą interjero lengvumą. Virš virtuvės salos kabantis šviestuvas su ryškiomis spalvinėmis detalėmis tampa dinamišku akcentu, suteikiančiu energijos santūriai spalvinei paletei.
Svetainės zona pasižymi minkštais, organiškų formų baldais ir natūralių medžiagų tekstūromis. Šviesūs audiniai, akmens kavos staliukas ir dekoratyviniai objektai kuria ramią, estetiškai subalansuotą aplinką. Dideli langai su lengvomis užuolaidomis leidžia natūraliai šviesai užpildyti erdves ir sukuria subtilų šviesos filtravimo efektą.
Privati namų dalis išlaiko tą pačią stilistinę kryptį, tačiau pasižymi dar didesniu jaukumu ir intymumu. Miegamajame vyrauja švelni spalvų gama, minkštos formos ir tekstilė, o suapvalintos baldų linijos sukuria ramią, atsipalaiduoti skirtą atmosferą. Net ir mažesnėse detalėse – šviestuvuose ar naktiniuose staliukuose – atsikartoja apvalumo motyvas, stiprinantis interjero vientisumo įspūdį.
Vonios kambariuose natūralus akmuo tampa pagrindiniu vizualiniu elementu. Su šviesiomis sienomis ir medžio paviršiais kontrastuojanti jo ryški tekstūra kuria elegantišką harmoniją tarp šaltos prabangos ir natūralios šilumos. Laisvai pastatoma vonia, minimalistiniai maišytuvai ir subtilūs šviesos akcentai formuoja SPA primenančią atmosferą.
Didelis dėmesys šiame projekte skirtas apšvietimui. Natūrali šviesa dienos metu išryškina medžiagų faktūras ir formų subtilumą, o dirbtinis apšvietimas vakare kuria skirtingus nuotaikos scenarijus – nuo švelniai apšviestų paviršių iki akcentinių šviesos taškų. Šviesa čia tampa ne tik funkciniu elementu, bet ir svarbia architektūrinės kompozicijos dalimi.
Visa interjero koncepcija remiasi balanso principu – tarp minimalizmo ir dekoratyvumo, tarp šviesos ir medžiagiškumo, tarp atvirumo ir privatumo. Tai namai, kuriuose subtilios formos, natūralios medžiagos ir šviesos žaismas sukuria elegantišką, harmoningą ir laikui nepavaldžią gyvenamąją aplinką.
Interjero autorė: Eglė Skuodaitė
Nuotraukos: Norbert Tukaj
Tekstas: Gytautės Ivanauskaitės
KŪRYBIŠ KO ŽMOGAUS LOFTAS
Industrinės architektūros aplinkoje sukurtas minimalistinis interjeras, kuriame neutralus fonas leidžia atsiskleisti spalvai, objektams ir kasdieniam gyvenimui. Tokį gyvenimo scenarijų 60 m² lofto erdvėje pavyko sukurti dizainerei Eglei Skuodaitei.
Šio interjero koncepcija gimė iš paties pastato struktūros. Lofto tipologija čia suvokiama ne kaip stilistinė kryptis, o kaip natūrali architektūrinė išraiška, formuojama atvirų konstrukcijų, masyvių betoninių sijų ir didelio patalpos aukščio. Industrinė praeitis sąmoningai paliekama matoma – ji tampa pagrindiniu erdvės charakterio elementu ir šiuolaikinio gyvenimo fonu.
Būsto centre atsiranda pilkų plokščių tūris, kuriame sutelktos visos pagalbinės funkcijos. Čia integruotos daiktų laikymo sistemos, sanitarinis mazgas ir virtuvė, pereinanti į linijinę virtuvės zoną palei langus. Šis tūris konstrukciškai laiko antrąjį aukštą, tačiau vizualiai išlieka santūrus ir beveik nematomas. Viršuje įrengtas turėklas sutapatinamas su balta siena, todėl viršutinė zona tarsi ištirpsta bendroje erdvėje ir neskaido lofto tūrio.
Interjere vyrauja minimalizmas ir išgrynintos formos. Atsisakoma perteklinių detalių, paliekama vietos gyventojo pomėgiams ir asmeniniams akcentams. Neutralios betoninės grindys ir šviesios sienos sukuria švarų foną, kuriame ryškėja baldai, meno kūriniai ir kasdieniai objektai. Ryškiaspalviai elementai – violetinė sofa,
skaidrios plastiko kėdės ar grafiški meno kūriniai – tampa gyvybingais akcentais industriniame fone.
Dideli langai ir palei juos suformuota lentynų sistema sustiprina vertikalų erdvės mastelį. Lentynos veikia kaip savotiška ekspozicinė plokštuma – jas puošia knygos, šviestuvai, keramika ir įvairūs kolekcionuojami objektai. Taip interjeras palaipsniui prisipildo gyventojo asmenybės ir tampa nuolat kintančia gyvenimo scena. Ypatingas dėmesys skiriamas apšvietimui. Taškiniai ir „downlight“ tipo šviestuvai leidžia subtiliai modeliuoti erdvę ir sukuria šiltą atmosferą, sušvelninančią indus-
trinę aplinką. Šviesa čia yra architektūrinė priemonė –ji išryškina konstrukcijas, paviršius ir baldų siluetus.
Kompaktiškas vonios kambarys suplanuotas funkcionaliai ir aiškiai zonuotas. Praustuvo zona atskiriama nuo dušo ir skalbimo patalpos architektūriniu perėjimu, todėl išlaikomas loftui būdingas erdvės tęstinumas be fizinių durų.
Privati miegamojo ir darbo patalpa įrengta antrajame aukšte. Čia atsiranda daugiau medžio – jis suteikia šilumos ir jaukumo. Turėklas transformuojamas į daugiafunkcį baldą – darbo stalą ir daiktų laikymo vietą. Lova, suformuota kaip medinis podiumas su čiužiniu, sukuria savotiško lizdo pojūtį.
Iš pirmojo aukšto ši zona beveik nematoma, todėl visa apatinė erdvė suvokiama tarsi galerija. Joje atsiveria baldų, knygų ir objektų kompozicijos, o pro aukštus langus matoma miesto panorama tampa natūralia kasdienio gyvenimo scenografija. Loftas čia yra ne tik gyvenamoji erdvė, bet ir kūrybiško žmogaus gyvenimo fonas.
Šis interjeras – tai siekis sukurti jaukią, žmogui artimą aplinką industrinėse patalpose. Architektūra formuojama minimalistinėmis išraiškos priemonėmis: tūriai suprojektuoti funkcionaliai, tačiau išlieka vizualiai nepastebimi, todėl interjeras atrodo lengvas ir neapkrautas. Nors erdvė minimalistinė, ji yra gyvybinga ir artima kasdieniam gyvenimui su visa įprasta buitimi.
Siekiant perteikti žmogų kaip visapusišką asmenybę, nebijoma rodyti ir išryškinti kasdienės rutinos daiktų: jie ne slepiami, o atvirkščiai – eksponuojami ir tampa interjero dekoro dalimi. Buitis čia ne tik užpildo erdvę, bet ir kuria savotišką simbiozę tarp industrinio minimalistinio interjero ir jaukaus, žmogiško pasaulio.
Svarbi ir pati vieta – pro langą, kuris apima beveik visą sieną, atsiveria Naujamiesčio gyvybė. Ji tampa antruoju sluoksniu, pripildančiu interjerą gyvastingumo ir sustiprinančiu ryšį su aplinka. IP
PU ŠYNO ŠVIESOJE SUKURTI NAMAI
Interjero autorė: Silvija
Samoškaitė-Liškauskienė
Nuotraukos: Lina ADi
Lietuvos pajūrio pušyne esančio būsto interjeras buvo kuriamas kaip jautrus dialogas su aplinka. Čia architektūra nesiekia dominuoti – priešingai, ji tampa subtiliu fonu gamtai, šviesai ir lėtam pajūrio gyvenimo ritmui. Pro didelius vitrininius langus regimi pušų kamienai, šviesos ir šešėlių žaismas ir metų laikų kaita tampa neatsiejama interjero dalimi, nuolat kintančia ir transformuojančia namų atmosferą.
Erdvė formuojama per švarias linijas, natūralias medžiagas ir santūrią spalvų paletę. Interjere dominuoja šiltos medžio tekstūros, pilkšvi ir smėliniai tonai,
Tekstas: Gytautės Ivanauskaitės 1
subtiliai atkartojantys pajūrio kraštovaizdį. Ši medžiagiška dermė sukuria ramų, harmoningą foną, kuriame pagrindinę funkciją atlieka šviesa ir proporcijos. Stiklo plokštumos, veidrodiniai paviršiai ir lengvos konstrukcijos leidžia erdvėms persilieti vienai į kitą, išlaikant skaidrumo ir lengvumo pojūtį.
Dideli vitrininiai langai tampa savotiškais kraštovaizdžio rėmais. Pro juos atsiveria pušyno vaizdai, o natūrali dienos šviesa į vidų patenka įvairiais kampais – rytinė šviesa švelniai slysta per medines grindis, o vakare ilgi šešėliai sukuria ramų, kontempliatyvų ritmą. Šviesa čia tam-
pa architektūros dalimi: stiklo, metalo ir medžio paviršiai dieną keičia spalvas, kurdami subtilią nuotaikų kaitą.
Pagrindinėje gyvenamojoje erdvėje sujungiamos virtuvės, valgomojo ir svetainės funkcijos. Virtuvė suprojektuota minimalistinė ir santūri – šviesūs baldų fasadai ir integruoti buitiniai prietaisai leidžia išlaikyti vizualinę ramybę. Nepaisant minimalizmo, virtuvės zona išlieka itin funkcionali: baldų sistema sukurta taip, kad būtų patogu
tiek gaminti, tiek laikyti daiktus, o darbo paviršiai sklandžiai įsipina į bendrą interjero kompoziciją.
Svetainėje ir valgomajame atsiranda daugiau minkštumo ir jaukumo. Natūralios tekstilės, švelnių formų baldai ir dekoratyvūs akcentai suteikia šiai zonai gyvybės, tačiau netrikdo bendros estetinės ramybės. Didelė stiklinė siena tarsi sujungia interjerą su lauku – pušynas tampa ne tik fonu, bet ir aktyvia gyvenimo dalimi.
Svarbus erdvės elementas yra du namo aukštus jungiantys laiptai. Jie sąmoningai neišryškinami kaip atskiras objektas – ąžuolo konstrukcija natūraliai įsilieja į bendrą interjero medžiagiškumą. Skaidrus stiklo turėklas sušvelnina tūrio pojūtį ir vizualiai sujungia pirmąjį ir antrąjį aukštus, išlaikydamas erdvės lengvumą.
Antrame aukšte kuriama dar ramesnė, labiau kontempliatyvi atmosfera. Miegamajame vyrauja vertikalios medžio plokštumos, dekoratyvinis apšvietimas ir molio faktūros sienų intarpai. Švelnus šviesos sluoksniavimas ir minkštos tekstūros kuria jaukią, ramiai pulsuojančią erdvę, kurioje pagrindiniu akcentu tampa vaizdas pro langus į pušų viršūnes.
Vonios kambariai atkartoja bendrą interjero stilistiką, tačiau čia kuriama dar labiau atsipalaidavusi, SPA tipo atmosfera. Natūralaus travertino, medžio ir molio faktūros derinamos su stiklo ir veidrodžių plokštumomis –pastarosios vizualiai praplečia erdvę ir leidžia į ją patekti natūraliai šviesai. Pro didelius vonios kambarių langus galima grožėtis pušynu, o prislopintas apšvietimas ir integruota garso sistema sustiprina ramybės pojūtį.
Visame būste vengiama perteklinių detalių – kiekvienas elementas turi aiškią funkciją ir estetinę prasmę. Minimalizmas čia suvokiamas ne kaip asketiškumas, o kaip sąmoningas sprendimas palikti erdvės šviesai, medžiagoms ir gamtai.
Galiausiai tai tampa šiuolaikiškais, unikaliais namais, kuriuose estetika gimsta iš santūrių proporcijų, natūralių medžiagų ir subtilaus ryšio su aplinka. Tai interjeras, kuriame architektūra ir kraštovaizdis susilieja į vieną visumą, o gyvenimas čia teka lėtu gamtos ritmu. Subtilius skonis tarsi palieka šleifą šeimininkams išeinant iš namų.
AMBIENTE 2026:
DIZAINO KRYPTYS: TARP ESTETIKOS, FUNKCIJOS IR SĄMONINGO VARTOJIMO
Šių metų „Ambiente“ paroda Frankfurte dar kartą patvirtino savo, kaip vieno svarbiausių gyvenimo būdo, interjero ir vartojimo kultūros renginių Europoje, statusą. Čia susitinka ne tik gamintojai ir pirkėjai, bet ir formuojamos globalios dizaino, medžiagiškumo bei vartotojų elgsenos kryptys. 2026-ųjų ekspozicijose ryškėjo aiškus poslinkis: nuo daikto kaip produkto – link daikto kaip patirties ir vertės nešėjo.
Viena stipriausių temų – ne tik deklaratyvus tvarumas. Anksčiau ekologija dažnai buvo komunikacijos priemonė, o šiandien ji jau tampa integruota dizaino dalimi. Gamintojai vis dažniau renkasi perdirbtas ar lengvai perdirbamas medžiagas, akcentuoja ilgaamžiškumą ir galimybę produktą taisyti, o ne keisti. Tai rodo brandesnį požiūrį į vartojimą – kuriamas ne momentinis efektas, o ilgalaikė daiktų vertė.
Kita ryški kryptis – emocija papildytas funkcionalumas. Daiktai ne tik atlieka savo paskirtį, bet ir kuria atmosferą. Stalo serviravimo kolekcijos, virtuvės aksesuarai ar namų tekstilė tampa scenografijos dalimi – jie skirti ne tik naudoti, bet ir patirti. Pastebimas aiškus siekis kurti kasdienybės ritualus, kurie suteiktų stabilumo ir estetinės satisfakcijos sparčiai kintančiame pasaulyje.
Spalvų ir formų paletėje vyrauja dvi lygiagrečios kryptys. Viena jų – rami, natūrali estetika, paremta žemės tonais, matiniais paviršiais ir organinėmis formomis. Kita – priešinga: drąsūs akcentai, sodrios spalvos ir žaismingi siluetai, suteikiantys interjerui individualumo ir gyvybingumo. Šių dviejų krypčių sambūvis rodo, kad rinka nebesiekia vieno universalaus stiliaus – priešingai, ji skatina asmeninę interpretaciją.
Svarbi tema – rankų darbo ir industrijos dialogas. Daugelis kolekcijų balansuoja tarp amato ir technologijos: matomas rankų darbo netobulumas derinamas su precizišku gamybos tikslumu. Tai kuria autentiškumo pojūtį ir leidžia išlaikyti ryšį su tradicija net masinėje gamyboje.
Taip pat didėja susidomėjimas moduliniais sprendimais. Produktai kuriami taip, kad galėtų prisitaikyti prie skirtingų gyvenimo scenarijų – keisti funkciją, būti lengvai transportuojami ar transformuojami. Tai atspindi šiuolaikinio vartotojo lankstumo ir mobilumo poreikį. Apibendrinant, „Ambiente“ paroda šiemet atskleidė, kad šiandieninis dizainas juda link gilesnio santykio su vartotoju. Estetika nebeatsiejama nuo atsakomybės, funkcija – nuo emocijos, o produktas – nuo istorijos. Tai ne trumpalaikių tendencijų rinkinys, o nuoseklus poslinkis į sąmoningesnį, labiau individualizuotą ir patirtimi grįstą gyvenimo būdą.
„DESIGN HOUSE STOCKHOLM“: ASMENIŠKUMAS IR JUDESIO ESTETIKA
Švedų dizaino prekių ženklas „Design House Stockholm“ pristatė subtilias, konceptualiai stiprias naujienas, kuriose susipina skandinaviškas paprastumas, funkcionalumas ir asmeniška kūrybinė istorija.
Vienas iš išskirtinių objektų – skulptūrų kolekcija „Yoga“, sukurta legendinės keramikės Lisos Larson. Nedideli, neglazūruoti objektai gimė iš asmeniškos dizainerės patirties: 7–8 dešimtmetyje, kai joga Švedijoje tik pradėjo populiarėti, Larson reguliariai lankydavo pirmąsias jogos pamokas Stokholme ir, grįžusi namo, ieškojo būdų prisiminti sudėtingas pozas. Taip atsirado mažos figūrėlės – vizualūs užrašai, primenantys skirti laiko ramybei ir kvėpavimui. Šiandien pristatoma kolekcija – ankstyvųjų kūrinių interpretacija. „Design House Stockholm“ įkūrėjas Andersas Färdigas šiuos kūrinius vadina „emocinio funkcionalumo“ pavyzdžiu – jie ne tik puošia erdvę, bet ir primena apie vidinę pusiausvyrą.
Tekstas: Vytauto Gurevičiaus. Nuotraukos: gamintojų
Kita naujiena – Joe Parro sukurtas sieninis laikrodis „Mellow Clock“. Jis neturi tradicinio ciferblato ar skaičių: vietoje jų – įgaubtų aliuminio formų kompozicija ir suapvalintos rodyklės, kurios keičia visos kompozicijos vaizdą. Judėjimas ir šviesa skirtingu dienos metu sukuria vis kitą objekto charakterį. Parro kūryboje susipina dizainas ir kinetinio meno tradicija – idėją įkvėpė Jeanas Tinguely, Marcelis Duchampas ir Theo Jansenas. Šis laikrodis – fantazijos ir funkcijos sintezė, originalus kvietimas sulėtinti tempą ir sugrįžti į dabarties akimirką.
„BLOMUS“: SANTŪRUMAS IR JAPONIŠKA ELEGANCIJA
Vokiškas interjero dizaino prekių ženklo „Blomus“ atstovai nubrėžė naują kolekcijų kryptį – santūrius, funkcionalius ir ilgaamžius objektus šiuolaikiniams namams. 1961 m. įsteigta šeimos valdoma įmonė per dešimtmečius išgarsėjo minimalistiniu dizainu ir aukšta meistryste. Pradėjo nuo nerūdijančiojo plieno, o šiandien drąsiai dirba ir su akmens mase, kamščiu, medžiu, linu ar betonu.
Tarp naujienų – poilsio krėslas „Nagomi“, sukurtas Tokijuje gimusio dizainerio Kazushige’ės Miyake’ės. Šis ramios estetikos baldas pasižymi švelniomis linijomis ir subtilia elegancija. Pavadinimas „nagomi“ japonų kalba reiškia ramybę ir vidinę pusiausvyrą – tai atsiskleidžia per krėslo formos, medžiagų ir silueto dermę. Iš formuotos faneros pagamintas krėslas primena XX a. vidurio klasikinę estetiką, bet kartu atrodo šiuolaikiškai ir subtiliai įsilieja į modernų interjerą.
„ANDERSEN FURNITURE“: SKANDINAVIŠKA FUNKCIJA
Danijos gamintojas „Andersen Furniture“ pristatė naujas kolekcijas, atspindinčias skandinavišką filosofiją –paprastumą, funkcionalumą ir ilgaamžiškumą. Natūralios medžiagos, kruopštus meistriškumas ir subtili estetika susijungė su šiuolaikiniais poreikiais – nuo privačių namų iki viešųjų ar darbo erdvių.
Parodoje dėmesį patraukė ir „Edge“ serijos objektai, sukurti islandų dizaino studijos „Dögg Design“. Veidrodis, žurnalų laikiklis ir nedidelis šoninis staliukas pasižymi grafiška, kampuota forma, kuri kontrastuoja su dažniau interjeruose matomomis švelniomis skandinaviškomis linijomis. Iš milteliniu būdu dažyto metalo pagaminti objektai papildyti paprasta ąžuolo detale – rankena ar strypu, suteikiančia šilumos industriniam charakteriui. Tokie akcentai būste kuria subtilų kontrastą ir struktūrą, tačiau išlieka santūrūs.
Kolekciją papildo ir „Plinth Stool“ – dizainerės Martinos Claesson sukurtas baldas, įkvėptas gimnastikos salių įrangos. Tai šiuolaikinė klasikinio gimnastikos ožio interpretacija, atliekanti ir sėdėjimo, ir daiktų laikymo funkciją. Iš masyvo ąžuolo padarytas baldas išsiskiria paprasta, žaisminga forma ir gali būti lengvai perkeliamas į kitą vietą.
„EVA
SOLO“: FUNKCIONALUMAS IR ŽAISMINGA ESTETIKA
Danijos dizaino namai „Eva Solo“ eksponavo naujausias kolekcijas, kuriose dera funkcionalumas, estetika ir pagarba istorijai. Jas sudaro virtuvės reikmenys, baldai, apšvietimas ir aksesuarai.
Dėmesį traukė diz. Faye Toogood kūrinys „Spade Chair“ – subtili odė gyvenimui Anglijos kaime, šios kėdės formoje derinama... melžimo taburetė ir kastuvo rankena. Taip sukuriama jungtis tarp praeities, dabarties ir ateities. Elegantiška, žaisminga kėdė tinka įvairioms namų erdvėms ir tampa išties ryškiu interjero akcentu.
„Nouveau Pin“ – universali lenta, leidžianti kurti nuotaikų ar prisiminimų kompozicijas. Trijų dydžių lentas galima dekoruoti nuotraukomis, rašteliais, vaikų piešiniais ir kasdien kurti vis kitą atmosferą. Garsus sugerianti konstrukcija suteikia ramybės ir jaukumo.
Tęsdama bendradarbiavimą su jaunaisiais dizaineriais, „Eva Solo“ taip pat pristatė „Totem Deco Lamp“, sukurtą menininkės Tilde’ės Grynnerup, bendradarbiaujant su „Please Wait to be Seated“. Šis šviestuvas yra meno kūrinys, paverstas funkciniu objektu: geometriškai žaisminga kompozicija iš medžio skleidžia šiltą, reguliuojamą LED šviesą, kuri išryškina objektą ir suteikia interjerui jaukumo.
„HÖFATS“: UGNIES IR TECHNOLOGIJŲ SINTEZĖ
Vokiečių gamintojas „Höfats“ parodoje pristatė pastatomą židinį SPIN, kuriame liepsnos šokis tampa interaktyviu meno kūriniu. Dinamiškas liepsnos sūkurys borosilikatinio stiklo cilindro viduje traukia žvilgsnį ir spinduliuoja šilumą.
SPIN židiniai degina bioetanolį bekvapiai, be dūmų ir suodžių, yra saugūs naudoti vidaus ir lauko erdvėse. SPIN galima pritaikyti pagal poreikį: reguliuoti liepsnos aukštį, papildomai pakelti ją stovu ar naudoti „Eco-Ring“ žiedą, kuris net 50 proc. pailgina degimo laiką. Keturi modeliai skiriasi dydžiais, medžiagomis ir spalvomis, tačiau visų liepsna yra hipnotizuojanti.
„MOGOGO“: MOBILUMAS IR UNIVERSALUMAS
Švedų firma „Mogogo“ pristatė „Oval“ vežimėlį, sujungiantį paprastumą, modernumą ir universalumą. Ovalus pagrindas su plokščiu stalviršiu tinka maistui, gėrimams eksponuoti ar ledų ir kokteilių stotelėms. Vežimėlis dera vidaus ir lauko erdvėse, o jo modernios spalvos ir galimybė derinti su skėčiu suteikia papildomo žavesio.
RECER: TVARI AUŠINIMO SISTEMA
„Ambiente“ parodos Talentų erdvėje pristatyta RECER –keraminė aušinimo sistema, veikianti pasyviai, be elektros. Naudojama porėta keramika iš perdirbtų pramoninių atliekų, kuri leidžia vandeniui garuojant vėsinti aplinką. Projektą kūrė Taivano studija „Oooooh Sheep Ceramics“ drauge su National Tsing Hua University, autorė – diz. Yang Zih-Syuan. Sistema sulaukė tarptautinio pripažinimo ir pelnė MUSE Design Awards.
VOUW: TECHNOLOGIJOS, KURIOS SULĖTINA LAIKĄ
Justus Brunsas ir Mingus Vogelis susipažino Delfto technologijos universitete, o nuo 2017 m. kartu darbuojasi dizaino studijoje VOUW. Amsterdame įsikūrę VOUW yra „Slowtech“ pradininkai – jie kuria dizainą, kuris sulėtina laiką, skatina kantrybę ir žmogiškumą. Nors technologijos dažnai reikalauja nuolatinio dėmesio, Brunsas ir Vogelis įsitikinę, kad jos turi sustiprinti tai, kas daro mus žmonėmis. Studijos darbai – nuo šviesos instaliacijų, tokių kaip „City Gazing“, iki socialinių sėdimųjų vietų, kaip „Chairwave“, – visada akcentuoja bendrystę ir sąmoningą patirtį.
„Ambiente 2026“ VOUW pristatė „Bloomlight S“ –intymią ikoniško interaktyvaus gatvės žibinto evoliuciją. Gamtos įkvėptas objektas reaguoja į žmogaus buvimą kaip gyvas organizmas: švelniai pasilenkia pasveikinti, o šiltos šviesos šviestuvas išsiskleidžia tarsi gėlės žiedas. Tai gyvas namų objektas, paverčiantis paprastą funkciją ramia, suartinančia akimirka.
„TOPSTAR GMBH“: SVEIKAS SĖDĖJIMAS
Vokietijos gamintojas „Topstar GmbH“ pademonstravo inovatyvią biuro kėdę „Sitness 4D“, sukurtą kartu su šveicarų dizaineriu Thomu Walseriu. Sėdynė ir atlošas sukasi 360° kampu, o plūduriuojančios spyruoklės suteikia beveik nesvarumo pojūtį, aktyvina nugaros raumenis ir padeda išlaikyti vertikalią laikyseną. Kėdė sertifikuota „Aktion Gesunder Rücken e.V.“ ir puikiai tinka profesionaliai darbo aplinkai, kur ilgalaikis komfortas ir ergonomika yra būtini.
„CORK UNITS“: KAMŠČIO GROŽIS
ŠIUOLAIKINIAME INTERJERE
Portugalų prekių ženklo „Cork Units“ atstovai eksponavo kamščio objektų kolekciją. Greta minimalistinių kėdžių (taburečių) lankytojai išvydo indus, lentynėles, vazas, dėžutes, biuro dėklus ir net vyno buteliams skirtas lentynėles.
Mūsų dėmesį patraukė butelio kamštį primenančios kėdės. Jos pasižymi paprasta forma ir funkcionalumu, kuriamos dviejų dydžių. Subtili įduba aplink perimetrą – dizaino akcentas ir praktiškas sprendimas, leidžiantis lengvai pakelti ar pernešti objektus. Dėl lakoniškos estetikos juos lengva pritaikyti tiek viešosiose erdvėse, tiek privačiuose būstuose.
PABAIGAI
„Ambiente 2026“ dar kartą įrodė, kad šiuolaikinis dizainas gali būti funkcionalus, estetiškas ir tvarus. Nuo subtilių keramikos figūrėlių iki inovatyvių technologijų sprendimų – visi eksponatai skatina kurti gražią, atsakingą ir malonią aplinką, kurioje dizainas derinamas su gyvenimo kokybe ir pagarba gamtai.
